I SEMINARAS Laisvas p r e k i ų judėjimas

1. Muitų mokesčių panaikinimas ir muitų sąjungaLaisvosios prekybos erdvei būdinga bendra vidaus politika (laisvas prekių judėjimas tarp dalyvaujančių valstybių) ir skirtinga išorės politika (kiekviena valstybė išlaiko kompetenciją reguliuoti prekybą su valstybėmis ne narėmis). Taip veikiama Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) ir Šiaures Amerikos laisvosios prekybos sutarties (NAFTA) erdvėje.

Laisvosios prekybos erdvė (LPE) – valstybės narės pašalina visas kliūtis, trukdančias prekėms laisvai judėti iš vienos valstybės į kitą, bet kiekviena valstybe pasilieka teisę reguliuoti prekybinius santykius su valstybėmis ne narėmis.

Muitų sąjunga (MS) – LPE kartu su bendra išorės politika, vykdoma su valstybėmis ne narėmis (pvz., vienodi muitų tarifai).

LPE trūkumas yra tai, kad prekės iš valstybių ne narių į šia erdvę patenka per tą valstybę, kurios prekybos režimas yra palankiausias (paprastai būna mažiausi tarifai), o tada, pasinaudojus laisvosios prekybos teikiamais pranašumais, gaunama nauda iš laisvo prekių judėjimo toje erdvėje. MS gali padėti išspręsti šia problemą. Iš vidaus tai panašu į LPE, bet iš išorės skiriasi, nes dalyvaujančios valstybės ne narių atžvilgiu vykdo bendrąją politiką.

Pagal EB sutarties 23 str. 1 d. ES iš dalies yra grindžiama muitų sąjunga, kurioje tarp valstybių narių uždraudžiami importo ir eksporto muitai, o jų santykiams su trečiosiomis šalimis nustatomas bendras muitų tarifas. Bet ES teisė pažengė toliau, nei būtų galima tikėtis pagal klasikinę ekonomikos teoriją. Buvo uždraustos ne tik netarifinės kliūtys, pvz., kiekybiniai apribojimai, kurie gerovės požiūriu laisvajai prekybos gali būti ne mažiau kenksmingi ir neatnešti jokių pajamų, bet ir visos lygiagrečios poveikio priemonės. ES taip pat draudžiamas antikonkurencinis privačių rinkos dalyvių, kurie gali bandyti sudaryti prekybos kliūtis, dėl kurių rinka būtų padalyta pagal valstybių sienas, elgesys ir valstybės pagalba.

2. Prekės samprata Europos Bendrijų teisėje ir Europos Teisingumo Teismo praktikojePirmoji, pati svarbiausioji laisvė yra prekių judėjimo laisvė. Nuo šios laisvės ir prasideda visos kitos laisvės. EB Sutartyje minėtai laisvei laiduoti skirta I Antraštinė dalis, kuri apima 2 skyrius:

1) muitų sąjungą (25 – 27 str.);2) kiekybinių apribojimų tarp valstybių narių uždraudimą (28 – 31 str.).

„Prekės“ sąvoka EB Sutartyje nėra pateikta. Tačiau tai būtina padaryti dėl dviejų priežasčių: apibrėžti sritį, kurioje galioja teisinės normos, reguliuojančios prekių judėjimą, ir atskirti šią laisvę nuo kitų laisvių, pirmiausia nuo paslaugų teikimo laisvės. Nuostatos apie laisvą prekių judėjimą pagal EB Sutarties 23 (2) str. yra taikomos valstybių narių kilmės gaminiams, taip pat valstybėse narėse laisvoje apyvartoje esantiems iš trečiųjų šalių įvežtiems gaminiams. Apibrėžiant „prekės“ sąvoką būtina atkreipti dėmesį į 3 svarbiausius aspektus:1) prekės kaip materialaus pavidalo daiktai: pagal EB Sutarties 23 (2) str. prekės

apibūdinamos kaip produktai, kurie „gali būti įvertinti pinigais ir kurie gali būti prekybinių sandorių objektu“ 1 . Tokį prekės apibrėžimą pateikė Teisingumo Teismas, ir jis yra taikomas valstybių narių kilmę turinčioms bei iš trečiųjų šalių importuojamoms

1 Byla 7/68 Komisija prieš Italiją (Meno vertybių byla)

prekėms. Būtent materialus prekių pavidalas skiria šią laisvę nuo paslaugų judėjimo laisvės. Be to, „prekės yra materialūs objektai2“. Bet sąvoka „prekė“ apima ne tik kasdienio vartojimo prekes (medikamentus, drabužius, maisto produktus, transporto priemones), bet ir kitus gaminius, turinčius piniginę vertę. Teisingumo Teismas nustatė, kad įvairūs produktai, tokie kaip paveikslai ir kiti meno kūriniai3, naftos produktai4 ir tiek perdirbamos, tiek neperdirbamos5 atliekos, yra prekės. Prekės sąvoka gali apimti ir monetas, kurios buvo, tačiau nebėra laikomos teisėta mokėjimo priemone6. Piniginiai ženklai arba pinigai, kurie yra laikomi teisėta mokėjimo priemone, nėra priskiriami prekės kategorijai. Jų sienas peržengiantį pobūdį užtikrina kapitalo ir mokėjimų judėjimo laisvė. Tačiau yra išimčių bei ypatingų atvejų, kurie netelpa į šios Teisingumo Teismo pateiktos universalios formuluotės rėmus. Pvz., elektra ir gamtinės dujos taip pat priskiriamos prekės sąvokai, nors ir neturi materialaus pavidalo. Tokios specifinės prekės gali būti laikomos pardavimo objektu.

2) prekės, turinčios valstybių narių kilmę: Europos laisvo prekių judėjimo teisės nuostatos pirmiausia taikomos prekėms, turinčioms valstybių narių kilmę. Problemų nustatant prekės kilmės šalį nekyla, kai prekė yra pagaminta vienoje šalyje. Tačiau kaip būna tais atvejais, kai vieną prekę gamina keletas valstybių narių? EB Sutartyje nėra apibrėžtos prekės kilmės šalies nustatymo taisyklės. Bendriausio pobūdžio nuostatos, nustatančios prekės kilmės šalį, suformuluotos Tarybos reglamente 2913/927. Šiame teisės akte pažymima: „jeigu prekės buvo gaminamos ne vienoje šalyje, jos laikomos kilusiomis iš tos šalies, kurioje buvo atliekamas baigiamasis, svarbus, ekonomiškai pagrįstas jų perdirbimo arba apdorojimo procesas tam tikslui įrengtoje įmonėje, o šio proceso metu buvo pagamintas naujas produktas arba atliktas svarbus to produkto gamybos etapas“ (24 str.).

3) trečiųjų šalių prekės: laisvai cirkuliuoti valstybėse narėse gali tik tos trečiųjų šalių prekės, kurios teisėtai pateko į tų šalių rinkas. Remiantis EB Sutarties 24 str. „iš trečiosios šalies įvežti gaminiai laikomi valstybėje narėje esančiais laisvoje apyvartoje, jei toje valstybėje narėje yra atlikti importo formalumai ir sumokėti mokėtini muitai arba lygiaverčio poveikio mokėjimai ir jei šiems gaminiams nebuvo taikytas visiškas arba dalinis atleidimas nuo tokių muitų ar mokesčių“.

Remiantis Tarybos reglamentu Nr. 2913/92, B endrijos prekės – tai prekės: išgautos arba (ir) pagamintos tik Bendrijos muitų teritorijoje, laikantis 23

straipsnyje nustatytų sąlygų, kurių sudėtyje nėra prekių, importuotų iš šalių arba teritorijų, nesančių Bendrijos muitų teritorijos dalimis,

2 Generalinio advokato nuomonė byloje C-97/98 Peter Jägerskiöld v Torolf Gustafsson3 Byla 7/68 Komisija prieš Italiją (Meno vertybių byla)4 Byla 72/83 Campus Oil Ltd and others v. Minister of Industry and Energy and others. Kaip aiškino Teisingumo Teismas, Sutartis tokioms prekėms negali būti netaikoma vien dėl jų svarbos valstybės narės gyvenimui ar ekonomikai.5 Byla C-2/90 Commission v. Belgium6 Byla 7/78 Regina v. Ernest George Thompson, Brian Albert Johnson ir Colin Alex Norman Woodiwiss7 TARYBOS REGLAMENTAS (EEB) Nr. 2913/92 1992 m. spalio 12 d. nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą

1

importuotos iš šalių arba teritorijų, nesančių Bendrijos muitų teritorijos dalimis, ir išleistos į laisvą apyvartą,

išgautos arba pagamintos Bendrijos muitų teritorijoje tik iš antrojoje įtraukoje nurodytų prekių arba iš prekių, nurodytų pirmojoje ir antrojoje įtraukose.

Nepažeidžiant 163 ir 164 straipsnių, prekės netenka jų turimo Bendrijos prekių statuso, kai jos fiziškai išgabenamos iš Bendrijos muitų teritorijos.

3. Prekių ir paslaugu skirtumas

Pagal LR Vartotoju teisiu apsaugos įstatymą: Paslauga – atlygintina veikla arba (ir) jos rezultatas, kuriais siūloma tenkinti ar yra tenkinamas konkretus vartotojo poreikis. Prekė – kiekvienas daiktas, siūlomas parduoti arba parduodamas vartotojui. Šilumos ir elektros energija, vanduo, gamtinės dujos taip pat laikomos prekėmis

Prekes – tai produktai, kurie gali buti įvertinti pinigais ir kurie gali buti komerciniu sandoriu dalyku. Tais atvejais, kai prekės pagrindinės veiklos atžvilgiu tėra šalutinis veiksnys, taikomos kitos EB sutarties nuostatos. Pvz. Schindler byloje Teismas teigė, kad loterijų organizavimas nėra su prekėmis susijusi veikla, nors loterijos apima reklamines medžiagos ir bilietu platinimą. Pagrindinė veikla buvo paslauga, taigi taikytos paslaugoms skirtos sutarties nuostatos. Pagal EB Sutartį 50 str. „paslaugos“ – tai tokios paslaugos, kurios paprastai yra teikiamos už užmokestį ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės.

„Paslaugas“ sudaro:

a) pramoninio pobūdžio veikla;

b) komercinio pobūdžio veikla;

c) amatininkų veikla;

d) laisvųjų profesijų veikla.

Taigi, prekė skiriasi nuo paslaugos tuo, jog paslauga – tai bet kuri veikla ar nauda, kurią viena šalis gali pasiūlyti kitai ir kuri yra nemateriali bei negali tapti nuosavybe. Paslaugos teikimas gali būti susijęs arba nesusijęs su materialiu produktu.

4. Fiskaliniai (tarifiniai) laisvo prekių judėjimo apribojimai1968 m. kartu su Muitų sąjunga tarp Europos Bendrijų valstybių narių ne tik buvo

panaikinti tarpusavio prekybos tarifai, bet ir įsigaliojo prekybos su trečiosiomis šalimis Bendrasis išorinis tarifas. Jo dydis buvo apskaičiuotas išvedus aritmetinį vidurkį iš tuo metu egzistavusių valstybių narių muitų tarifų. Buvo numatyta, jog importuojamoms į Muitų sąjungos teritoriją prekėms bus taikomi vienodi tarifai ir kvotos nepriklausomai nuo to, per kurią valstybę prekės įvežamos, tačiau bus skirtingi atitinkamoms prekių grupėms priklausomai nuo jų prekių ekonominio jautrumo ir nuo prekių kilmės valstybės.

Teisėtai įvežtos į Muitų sąjungą iš trečiųjų valstybių prekės (įforminus visus muitinės formalumus ir sumokėjus mokesčius), laisvai cirkuliuos Muitų sąjungos viduje.

Nuo 1993 m. prekybai tarp ES šalių narių netaikomi nei muitai, nei kiekybiniai apribojimai.

ES valstybių narių prekyba su trečiosiomis šalimis remiasi tarifinėmis ir netarifinėmis reguliavimo priemonėmis. Kaip jau buvo minėta, svarbiausias ES šalių užsienio prekybos reguliavimo instrumentas yra Bendrasis muitų tarifas. Jis susideda iš Kombinuotosios nomenklatūros (CN) papildytos subpozicijomis, įvedamomis siekiant taikyti specifines Bendrijos prekybos politikos nuostatas, ir muitų bei tam tikrų kitų mokesčių normų. Kombinuotoji nomenklatūra buvo sukurta vadovaujantis Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros ir Bendrojo muitų tarifo. Ji yra kasmet atnaujinama ir paskelbiama Europos Sąjungos Oficialiojo leidinio L serijoje.

5. Muitų mokesčiaiMuitai – mokesčiai, kurio dydis nustatomas tarifu ir kurį importuotojas turi sumokėti

priimančiajai valstybei. Muitai yra protekcionistiniai: dėl jų importuota prekė tampa brangesnė už konkuruojantį vietos produktą.

Muitai yra vienas iš seniausių nacionalinės prekybos apsaugos būdų. Muitai yra pirmoji kliūtis, kurią EB siekė panaikinti.

Kad nacionalinė valdžia neišvengtų muitų draudimų, EB sutartyse nustatytas ir „rinkliavoms, turinčioms lygiavertį poveikį“, kurias nustačius taip pat yra varžoma prekyba, nors jos oficialiai ir nevadinamos muitais.

6. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIVALOMŲJŲ MOKĖJIMŲ SĄVOKASutartis niekur neapibūdina lygiaverčio poveikio privalomųjų mokėjimų sąvokos.

Lygiaverčio poveikio privalomojo mokėjimo apibrėžimą ETT pateikė Komisija v. Italija (dar galima rasti tokius šios bylos pavadinimus – Statistinės rinkliavos; Statistinių duomenų mokesčio) byloje: „Kiekvienas piniginis privalomas mokėjimas, kad ir koks mažas, nesvarbu, kokia jo paskirtis ir kaip jis taikomas, vienašališkai nustatytas vietinėms arba užsienio prekėms vien dėl to, kad jos kerta sieną , <...> yra lygiaverčio poveikio privalomasis mokėjimas <...>, net jeigu jis nerenkamas valstybės naudai, jo poveikis nėra diskriminuojantis ar apsauginis, o produktas, kuriam jis taikomas, nekonkuruoja su vietos produktais.“

Šio apibrėžimo aspektai: „kiekvienas piniginis privalomas mokėjimas“ – parodo, kad EB sutarties 23 ir 25 str

taikomi tik mokestinėms priemonėms; su prekėmis susijusios nemokestinės nuostatos yra 28 – 30 str.

„kad ir koks mažas“ – rodo, jog 25 str netaikoma mažareikšmiškumo (de minimis) taisyklė. Minėtoje ETT byloje pažymėjo: „Labai mažas privalomojo mokėjimo dydis negali pakeisti jo pobūdžio atsižvelgiant į Sutarties principus, kurie nustatant šių privalomųjų mokėjimų teisėtumą neleidžia pakeisti kiekybiniais kriterijais tų kriterijų, kurie yra pagrįsti jų pobūdžiu“.

„nesvarbu, kokia jo paskirtis ir kaip jis taikomas“ – pabrėžiama, kad nesvarbu, kaip valstybė narė pavadina privalomąjį mokėjimą, – jis bus laikomas turinčiu lygiavertį poveikį. ETT lygiaverčiais yra pripažinęs statistikos mokestį, mokėjimą už sanitarinį patikrinimą, taikytą produktams iš kitų valstybių narių, pašto mokestį už

2

siuntinio, siųsto iš vienos valstybės narės į kitą, mokestį už meno kūrinių eksportą į kitą valstybę narę. Tačiau PVM nėra lygiaverčio poveikio privalomasis mokėjimas.

„vienašališkai nustatytas vietinėms arba užsienio prekėms vien dėl to, kad jos kerta sieną“ – nuoroda į sienos kirtimą yra pabrėžiamas EB sutarties 25 ir 90 str skirtumas. Sutarties 90 str taikomas importuotų, eksportuotų ir vietos produktų apmokestinimui valstybėje narėje, o 25 str – pasienyje renkamiems privalomiesiems mokėjimams. Buvo tariama, kad nuoroda į sienos kirtimą reiškė mokėjimus už prekes, kertančias nacionalines sienas (t.y. sieną tarp valstybės A ir valstybės B). Tačiau ETT Legros byloje paaiškino, kad 23 ir 25 str taikomi ir mokėjimams, renkamiems kertant sieną tam tikroje valstybėje narėje (t.y. iš vienos valstybės A dalies į kitą).

„net jeigu jis nerenkamas valstybės naudai, jo poveikis nėra diskriminuojantis ar apsauginis, o produktas, kuriam jis taikomas, nekonkuruoja su vietos produktais“ – visiškas lygiaverčio poveikio privalomųjų mokėjimų draudimas taikomas ir tais atvejais, kai pinigai nenaudojami protekcionistiniais tikslais. Tai matyti Diamantarbeiders (deimantų mokesčio) byloje, kurioje 0,33 proc importuotų deimantų vertės mokestis buvo naudojamas papildomai socialinei deimantų pramonės darbuotojų paramai. ETT pareiškė, kad muitai draudžiami nepriklausomai nuo visų svarstymų, kokio tikslo siekiant jie įvedami ar kokia yra gautų pajamų paskirtis. Taigi Teismo nuomone, jeigu valstybės tikslai – siekti gerovės, jiems reikalingos įplaukos turi būti gautos iš bendros visoms prekėms taikomos mokesčių sistemos.

7. Lygiaverčio poveikio privalomųjų mokėjimų draudimo apimtisEB sutartis nepateisina jokio 25 str. pažeidimo, muitai ar lygiaverčio poveikio privalomieji

mokejimai negalimi, kad ir koks naudingas butų jų tikslas. Teisingumo Teismas ryžtingai pasipriešino valstybių narių bandymas remtis 30 straipsnio išimtimis ir taikyti jas pagal 25 straipsnio analogiją. Pavyzdžiui, byloje Komisija pries Italiją (meno vertybės) Teismas pareiškė, kad 30 straipsnyje esančios išimtys "neabejotinai ir išimtinai" taikomos 28 ir 29 straipsniams ir negali buti taikomos 25 straipsniui.

Vis dėlto Teismas pripažino, kad privalomieji mokejimai gali buti teisėti esant trims atvejams, išvardytiems bylos Komisija pries Vokieti ją sprendime:

1) < ... > jeigu jie yra susiję su bendra vidaus mokesčių sistema, taikoma sistemiškai ir vadovaujantis tais pačiais kriterijais tiek panašiems vietos, tiek importuotiems produktams; išorė = vidus

2) jeigu jie yra apmokejimas už paslaugą, iš tikrųjų suteiktą ūkio subjektui, ir proporcingi tai paslaugai < ... >;

3) arba vėlgi esant tam tikroms sąlygoms, jeigu jie yra susiję su patikrinimais vykdo-mais laikantis Bendrijos teises nustatytų įpareigojimų < ... >.

Šios trys situacijos nėra teismo praktikoje išrutuliotos 25 straipsnio išimtys; greičiau šios situacijos nepatenka į muitų ar lygiaverčio poveikio privalomųjų mokejimų sąvokas, todėl visiškai išvengia 25 straipsnio draudimo. Panagrinėsime kiekvieną atvejį iš eilės.

1. Privalomieji mokėjimai, priklausantys vidaus mokesčių sistemai: Jeigu mokėjimai yra „susiję su bendra vidaus mokesčių sistema, taikoma sistemiškai ir vadovaujantis tais pačiais kriterijais panašiems tiek vietos, tiek importuotiems produktams“, tuomet mokesčio teisėtumas vertinamas pagal EB sutarties 90, o ne 25 str., nes 25 ir 90 straipsniai vienas kito atžvilgiu yra išimtiniai.

2. Apmokėjimas už administracines paslaugas, tikrai suteiktas importuotojui ar eksportuotojui:

Jei apmokejimas yra atlygis už tam tikrą paslaugą, suteikiančią tie sioginę naudą importuotojui ar eksportuotojui, jis nėra lygiaverčio poveikio privalomasis mokėjimas. Teisingumo Teismas byloje Komisija prieš Belgiją (sandėliavimas) teigė, kad EB sutarties 25 straipsnis ne bus taikomas, jeigu nacionalinis teismas mano, jog "svarstomas mo kėjimas yra atlyginimas už paslaugą, iš tikrųjų suteiktą importuotojui, ir jis yra proporcingo tai paslaugai dydžio < ... >“. Teismas isreiškė ir susirupinimą dėl piktnaudžiavimo šia taisykle. Antai byloje Komisija prieš ltaliją Italijos valdžia apmokestino prekybininkus už muitinės postų darbą pasibaigus įprastoms darbo valandoms, kuriomis dirba Italijos valstybės tarnautojai. Italijos vyriausybe įrodinejo, jog dėl to, kad tai buvo paslauga prekybininkams, privalomasis mokejimas yra teisėtas. Teismas nesutiko su tuo ir teige, kad pagal Bendrijos direktyvą muitinės postai bet kuriuo atveju turejo būti tomis valandomis dirbti, todel tai buvo lygiaverčio poveikio privalomasis mokejimas. Teisingumo Teismas pabrėžė, jog tam, kad mokestis nepatektų į 25 straipsnio taikymo sritį, paslaugos turi teikti konkrečią naudą atski ram importuotojui ar eksportuotojui. Ir paprastai Teismas nustato, kad taip is tikrųjų nėra. Taigi, nors Statistinės rinkliavos byloje Italijos vyriausybe įrodinejo, kad 10 lirų rinkliava buvo atlygis už paslaugą (kadangi pateikta informacija suteike importuotojams konkurencingesnę padetį Italijos rinkoje, o eksportuotojai įgijo panašų pranašumą užsienyje), Teismas su tuo nesutiko. Jis teige, jog dėl to, kad statistinė informacija buvo apskritai naudinga ekonomikai, už ją turejo mokėti visuo-menė, bet ne atskiras importuotojas. Jis pridūre, jog ryšį tarp bet kokio konkurencinio pranašumo, kuri gavo importuotojai ir eksportuotojai, ir statistinių duomenų rinkimo taip sunku nustatyti, kad mokestis negalejo buti laikomas atlyginimu už iš tikrųjų gaunamą konkrečią naudą. Tačiau esama bylų, dėl kurių kyla abejonių. Sandėliavimo byloje nagrinėta tai, kad Belgija rinko mokesčius už naudojimąsi šalyje specialiu sandėliu, kuriame galejo buti atlikti muitinės formalumai, to nedarant pasienyje. Komisija ginčijo, kad šie sandėliavimo mokesčiai pažeide EB sutarties 23 ir 25 straipsnius. Generalinis advokatas Mancini tam nepritarė. Jis mane, kad galimybė naudotis sandeliavimo paslaugomis buvo konkreti nauda importuotojui, nes muitinės formalumai prekems buvo atliekami arčiau jų numatytos paskirties vietos ir importuotojui nereikejo patirti komercinio sandėliavimo išlaidų. Tačiau Teisingumo Teismas pritare Komisijai ir nustatė, kad tuo atveju, kai mokejimų už

3

sandėliavimą buvo reikalaujama tai siejant išimtinai su muitinės formalumų tvarkymu, tai negali būti laikoma atlyginimu uz importuotojui iš tikrųjų suteiktą paslaugą.

3. Privalomieji mokėjimai už patikrinimus, vykdomus laikantis Bendrijos teisės nustatytų įpareigojimų:

Remiantis sprendimu byloje Komisija pries Vokietiją, išlaidos, pati riamos dėl privalomų patikrinimų, kuriuos atlikti reikalaujama pagal Bendrijos teisę , gali buti perkeltos importuotojui. Tokie privalomieji mokejimai nelaikomi turinčiais lygiavertį poveikį, jeigu yra tenkina mos keturios sąlygos :

a) jie neviršija faktinių patikrinimo, už kurį yra mokami, išlaidų; b) aptariami patikrinimai yra privalomi ir vienodi visiems tokiems produktams

Bendrijoje; c) juos Bendrijos teisė nustato dėl bendrų EB interesų; d) jie skatina laisvą prekių judėjimą, ypač pašalindami kliūtis, kurios galetų kilti dėl

vienašalių tikrinimo priemonių, kurių imamasi remiantis Sutarties 30 straipsniu.

Todėl Vokietijos Länder buvo suteikta teisė rinkti mokėjimus siekiant padengti importuojamą gyvq gyvulių veterinarinių patikrinimų, atliekamų pagal Direktyvą 81/389 dėl gyvunų apsaugos juos vežant tarptautiniu transportu, išlaidas. Priešingai, mokėjimas už patikrinimus, kurių reikalauja nacionaline teisė , yra lygiaverčio poveikio privalomasis mokėjimas. Todėl iš importuotojo negalima reikalauti sumokėti už patikrinimą, net jeigu pats patikrinimas (pagal EB sutarties 28 straipsnį laikomas lygiaverčio poveikio priemone) pateisinamas remiantis 30 straipsniu. Skirtinga mokejimų, renkamų dėl patikrinimų, kurių reikalauja Bendrijos ir na cionalinė teisė, padėtis paaiškinama tuo, kad Bendrijos teise suderin ti patikrinimų reikalavimai pašalina kliūtis laisvam prekių judejimui, kurios kitu atveju kiltų dėl nacionalinių sistemų skirtingumo. Teisingumo Teismas lFG v. Freiestaat Bayern byloje pažymejo, kad jeigu visuomenės sveikatos patikrinimas, vykdomas kilmes valstybėje, galioja visai Bendrijai, dėl to palengvėja laisvas prekių judėjimas, nes sumažėja tokių pačių patikrinimų pasienyje.

II SEMINARAS

1. Vidaus mokesčių sąvokaEB sutarties 90 straipsnis skirtas valstybėse narėse sudaromoms mokestinėms kliūtims. Pagal šio straipsnio pirmą dalį yra draudžiamas diskriminacinis panašių prekių apmokestinimas. Pagal antrąją dalį – protekcionizmas apmokestinant konkuruojančias prekes. Minėtas straipsnis valstybėms narėms leidžia mokesčiais padidinti biudžeto pajamas, nustatyti savo biudžeto politikos turinį, jeigu mokesčių sistema nėra diskriminuojanti ar protekcionistinė.Darytina išvada, jog kiekviena mokesčių sistema, skirianti produktus pagal objektyvius kriterijus (nesusijusius su kilme), yra suderinama su EB sutarties 90str. Pati nacionalinė mokesčių politika savo prigimtimi yra diskriminuojanti – valstybei paliekama diskrecija viena produktą apmokestinti skirtingu tarifu nei kitą. Jei tokia produktų diskriminacija nesusijusi su prekių kilme, mokestis nepatenka į 90 str. veikimo sritį. Nustačius, kad nacionalinė mokesčių politika pagrįsta diskriminacija kilmės pagrindu, taikomas sutarties 90str., t.y. Teisingumo Teismui įtarus, jog nacionalinės mokesčių sistemos palankesnės

nacionaliniams produktams, taip pakenkiant panašiems arba lygiaverčiams produktams, pagamintiems kur nors kitur, taikomas sutarties 90 str.

2. Panašios ir konkuruojančios prekėsPanašios prekės (90 str. 1 d.)EB sutarties 90 str. 1 d. draudžia v-bei narei, į kurią importuojamos prekės, joms nustatyti didesnį mokestį nei panašioms vietinėms prekėms. Daugelį metų Teisingumo Teismas (TT) taikė du panašumo nustatymo kriterijus:

Formalus kriterijus: nagrinėjama, ar tiriami produktai įprastai priskiriami tai pačiai mokestinei, muitinės naudojamai prekių ar statistinei klasifikacijai. Vėliau TT pasirinko

Platesnis kriterijus: pagal kurį faktinį produktų palyginimą derino su jų panaudojimo ekonomine analize.

Byloje Komisija v Danija TT pareiškė:„Pirma, reikia nagrinėti abiejų gėrimų rūšių tam tikras objektyvias savybes, būtent – iš ko jie pagaminti, koks gamybos metodas, ir jų organoleptines savybes, ypač skonį ir alkoholio tūrį, ir, antra, nagrinėti, gali ar ne abi gėrimų kategorijos patenkinti tuos pačius vartotojų poreikius.“Taigi Sutarties 90 str. 1 d. taikymo sritis nustatoma ne atsižvelgiant į griežtai tapatų gaminių pobūdį, bet pagal panašų ir palyginamą jų vartojimąTačiau vien tai, kad gaminius sudaro tos pačios žaliavos sudedamosios dalys, ne visuomet reiškia, kad jie bus ir panašūs. Tai galima matyti Johnny Walker byloje, kurioje buvo iškeltas klausimas, ar viskis ir vaisių likeriniai vynai yra panašūs. Teismas nusprendė, kad šiedu gėrimai nėra panašūs, nes jie turi „akivaizdžiai skirtingas savybes“. Teismo teigimu, kad produktai būtų laikomi panašiais, žaliavos „proporcijos abiejuose produktuose turi būti daugmaž vienodos“.

Konkuruojančios prekės (90 str. 2 d.)Jei manoma, kad prekės nėra pakankamai panašios EB sutarties 90 str. 1 d. požiūriu TT tirs, ar jos viena su kita konkuruoja, kad ir tik iš dalies, netiesiogiai ar potencialiai, pagal 90 str. 2 d. Jei taip, TT nagrinėja, ar vietinės prekės turi naudos dėl tam tikros „netiesioginės mokestinės apsaugos“. Jei taip yra, taikomas 90 str. 2 d. draudimas.TT požiūris į 90 str. 2 d.TT keletu metodų stengiasi nustatyti, ar prekės yra konkuruojančios. Kartais jis taiko paklausos kryžminiu elastingumu pagrįstą ekonominį metodą. Jį taikant nagrinėjama, ar padidėja vieno produkto pardavimai, jei pakyla kito produkto kaina, jei taip, yra pakeičiamumas ir paklausos kryžminis elastingumas, todėl produktai yra konkuruojantys. TT taip atsižvelgia į tokius veiksnius kaip gaminio gamyba ir sudėtis, esamas ir būsimas vartotojo pasirinkimas. Galiausiai TT vadovaujasi bendru įspūdžiu: ar, atsižvelgiant į jam būdingas savybes, mokestis galėtų turėti Sutartyje nurodytą apsauginį poveikį.Britų vyno ir alaus byla, Komisija v Jungtinė Karalystė, yra geras pavyzdys, kaip TT sprendžia, ar dvi prekės (alus ir vynas) konkuruoja. Spręsdamas dėl pakeičiamumo, TT pažymėjo, kad reikia atsižvelgti į galimus pakaitalus, atsiradusius išsiplėtus laisvai prekybai: siekiant nustatyti galimą pakeičiamumo lygį, negalima apsiriboti v-bės narės arba tam tikro

4

regiono vartotojų įpročiais. Ir v-bės narės mokesčių politika neturėtų tikslingai įtvirtinti vartotojų tam tikrų įpročių, taip sustiprindama pranašumą, kurį turi šiuos įpročius tenkinančios nacionalinės pramonės šakos. TT nusprendė, kad buvo svarbus konkurencinis ryšys tarp „populiaraus ir plačiai vartojamo gėrimo“ – alaus ir prieinamesnių vynų, būtent „silpniausių ir pigiausių rūšių“.Padaręs išvadą, kad šios prekės buvo konkuruojančios, TT nagrinėjo apsaugos poveikio klausimą. Jis teigė, kad JK mokesčių sistema nustatė papildomą mokestinę naštą importuojamam vynui, ir taip suteikė apsaugą vietinei alaus produkcijai bei kartu nuslopino bet kokius galimus konkurencinius santykius. Todėl JK apmokestinimo metodas pažeidė Sutarties 90 str. 2 d.

---Jeigu nustatoma, kad apmokestinimo metodas yra diskriminuojantis pagal 90 str. 1 d., reikėtų sulyginti mokesčio tarifus. Jeigu nustatoma, kad pažeidimas, pažeidžiantis 90 str. 2 d., susijęs su taikyto metodo apsauginiu poveikiu, tai 90 str. 2 d. reikalauja jį pašalinti.

Bendresnis požiūris į 90 str.Kartais TT aiškiai neatskiria, ar prekės panašios pagal EB sutarties 90 str. 1 d., ar konkuruoja pagal 90 str. 2 d., ir, laikydamasis bendresnio požiūrio, 90 str. 1 ir 2 d. nagrinėja kartu. TT trijose „alkoholinių gėrimų“ bylose – Komisija v Daniją8, Komisija v Italiją9, Komisija v Prancūzija10 - laikėsi bendresnio požiūrio. TT teigė, kad 90 str. „apskritai gali būti be skirtumo taikomas visiems nagrinėjamiems produktams. Vėliau TT daug tiksliau atskyrė 90 str. 1 ir 2 d. (pvz., Komisija v Italiją (bananai)).

3. TIESIOGIAI IR NETIESIOGIAI DISKRIMINUOJANČIŲ VIDAUS APMOKESTINIMO PRIEMONIŲ DRAUDIMAS. OBJEKTYVIAI SKIRTINGI VIDAUS MOKESČIAIDiskriminacija – tai:

1. tam tikrų teisių apribojimas, lygiateisiškumo atėmimas (lietuvių kalbos žodynas);2. teisių sumažinimas tam tikrai kategorijai asmenų dėl kokių nors požymių (tarpt.

Žodžių žodynas).

Remiantis ETT suformuota praktika, diskriminacija – tai tie atvejai, kai esant vienodoms aplinkybėms yra skirtingas traktavimas, o esant skirtingoms aplinkybėms – vienodas, išskyrus, kai tai objektyviai pateisinama.

Apie diskriminaciją galima kalbėti tik tada, kai 2 situacijos sulyginamos. Jei nesulyginamos – tai diferenciacija.

Tiesioginė diskriminacija

8 Byla 171/78 Commission v. Denmark [1980] ECR 447.9 Byla 169/78 Commission v. Italy [1980] ECR 385.10 Byla 168/78 Commission v. France [1980] ECR 347.

Tiesioginė diskriminacija reiškia, kad į importuojamą produktą žiūrima mažiau palankiai dėl jo kilmės. Tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi, t. y. aiškiai matosi išoriškai – mažiau palanki produkto padėtis dėl jo kilmės įtvirtinta nacionalinėje teisėje. Tai pasireiškia pavyzdžiui, apmokestinant vien importuojamus produktus. Lutticke byloje, iš Liuksemburgo į Vokietiją buvo importuojami pieno milteliai, kuriems nustatytas mokestis, kurio nereikėjo mokėti už vokiškus produktus. Taip pat kai importuojami produktai apmokestinami didesniu tarifu nei vietos arba valstybė narė vietinėms ir importuojamoms prekėms taiko skirtingus mokesčio apskaičiavimo metodus. Haahr Petroleum byloje ETT nusprendė, kad nacionalinė nuostata, kuria tarptautiniam transportui nustatytas 40 proc. didesnis mokestis nei vietiniam transportui, pažeidžia EB sutarties 90 str.Bobie byloje ETT teigė, kad valstybė narė, nustačiusi vieną mokesčio tarifą vietos produktams, bet laipsniškai didinanti tarifą importuojamiems produktams, taip pat pažeidė 90 str. 1 d. Sąlygos, kuriomis mokamas mokestis arba atleidimas nuo mokesčio, taip pat gali sukelti tiesioginę diskriminaciją. Pavyzdžiui, byloje Komisija prieš Airiją, Airijos gamintojams buvo nustatytas ilgesnis mokesčio mokėjimo terminas nei užsienio gamintojams. ETT pareiškė, jog privilegija menka, tačiau importuojamų produktų diskriminacija ne mažiau akivaizdi. Kita byla Komisija prieš Italiją. Šioje byloje Teismas nusprendė, jog diskriminacija yra, nes Italija perdirbtai alyvai nustatė mažesnius mokesčius nei paprastai alyvai, bet šios privilegijos netaikė importuotai perdirbtai alyvai.EB Sutarties 90 str. neturi aiškiai nurodytų išimčių, kiekvienas tiesiogiai diskriminuojantis mokestis pažeidžia 90 str. ir negali būti taikomas.

Tačiau Sutartis leidžia atvirkštinę diskriminaciją, t. y. kai nacionalinė teisė vietos produktus vertina mažiau palankiai nei importuojamus. Peureux byloje Prancūzijos teisėje buvo įvirtinta norma, jog Prancūzijos distiliuotojai mokėtų mokestį, kurio nemokėjo tokio pat importuojamo alkoholio distiliuotojai.

Netiesioginė diskriminacija Prima facine atvejo nustatymas Netiesiogiai diskriminuojanti priemonė išoriškai tiesiogiai (nacionalinėje teisėje) nesusijusi su produkto kilme, tačiau importuojamoms prekėms nustato naštą (kartais apibūdinamą, kaip skirtingas poveikis).Byloje Komisija prieš Prancūziją (tabakas) yra tokios diskriminacijos pavyzdys. Pagal Prancūzijos teisę tamsiojo tabako cigaretės buvo apmokestintos palankiau nei šviesiojo. ETT nusprendė, kad tai yra netiesioginė diskriminacija, nes nors Prancūzijos teisės aktuose nebuvo nurodoma produkto kilmė, tamsiojo tabako cigaretės buvo beveik vien vietos gamybos, o šviesiojo patekdavo iš kitų valstybių narių. Neturi reikšmės, kad maža dalis tamsiojo tabako patekdavo į Prancūziją iš kitų valstybių narių, o tam tikra šviesiojo tabako cigarečių dalis buvo pagaminama Prancūzijoje. Taigi nauda teikiama vietos produktui ir kartu pabloginamos cigarečių importo sąlygos.Humblot byloje nustatyta, kad automobilių mokestis buvo netiesiogiai diskriminuojantis. Prancūzijoje nustatytas laipsniškai didėjantis mokestis visiems automobiliams, kurių variklio galingumas neviršijo 16 arklio jėgų. Pastovus mokesčio tarifas (specialus mokestis - 5000

5

frankų) Prancūzijoje buvo taikomas automobiliams, kurių variklio galingumas viršijo 16 AJ. Prancūzijoje nebuvo gaminami automobiliai, kurių variklio galingumas viršytų 16 AJ, todėl specialus mokestis buvo nepalankus kitose valstybėse narėse pagamintiems automobiliams. Taigi Prancūzijos teisė turėjo įtakos vartotojų pasirinkimui, ypač todėl, kad specialus mokestis buvo mokamas kelerius metus. ETT konstatavo, jog specialus mokestis, vietos gamybos automobiliams sumažinęs konkurenciją, prieštarauja 90 str. 1 d. Byloje Komisija prieš Graikiją, Graikijos vyriausybė didesnį mokesčio tarifą nustatytė automobiliams, kurių variklio tūris viršiją 1800 kubinių cm. Graikija gamino automobilius, kurių variklio tūris mažesnis negu 1600 kubinių cm. Komijai šioje byloje nepavyko įrodyti, kad tokia mokesčių sistema galėjo palankiai paveikti graikiškų automobilių pardavimus. Prima facie diskriminacijos atvejis nebuvo įrodytas, 90 str. nebuvo pažeistas. Ši byla rodo, kad kai yra įtarimas dėl netiesioginės diskriminacijos, ETT iš ieškovo reikalauja akivaizdžiai įrodyti faktinį (o ne galimą!) skirtingą poveikį importuojamoms prekėms ar faktinę naudą vietos gamintojui.

Objektyvus pateisinimasJis galimas netiesioginės diskriminacijos atveju, t. y. netiesiogiai diskriminuojantis mokestis pažeidžia Sutarties 90 str., jai valstybė atsakovė negali jo objektyviai pateisinti. Tai reiškia, kad kai įrodomas prima facie diskriminacijos atvejis, valstybė narė, pateisindama savo mokesčių politiką, gali nurodyti savo nacionalinį interesą, kuriuo remiasi. Jei tas nacionalinis interesas nėra susijęs su produkto kilme, o veiksmai, kurių imamasi siekiant apsaugoti tą interesą yra proporcingi, tada nėra 90 str. pažeidimo. Vienas iš galimų pasiteisinimų – aplinkos apsauga. Juo remtasi byloje Komisija prieš Graikiją. Byloje nustatytas prima facine netiesioginės diskriminacijos atvejis. Graikijos vyriausybė teigė, jog Graikijai būdingos taršos problemos dėl menkos kelių infrastruktūros, ir todėl automobilių su galingais varikliais pirkimo neskatinantys mokesčiai yra pateisinami. Galimi ir kiti pateisinimai:

1. neskatinimas naudoti tam tikrų lošimo automatų (Bergandi byla; pateisinimas dėl vartotojų apsaugos;

2. regioninė plėtrą Natūraliųjų saldžiųjų vynų byloje;3. žemės ūkio skatinimas ir degalų saugojimas svarbesnėms reikmėms.

Šiais pagrindais valstybės narės sėkmingai rėmėsi, siekdamos pateisinti savo nacionalinę mokesčių politiką, kuri tam tikrus produktus išskyrė pagal objektyvius kriterijus. Tačiau veiksmai turi būti proporcingi.

4. Vidaus mokesčių ir muitų atskyrimas1. Vienas iš svarbiausių 25 ir 90 str. atribojimo kriterijų yra nuoroda į sienos kirtimą,

t.y. sienos kirtimas vidaus mokesčiams reikšmės neturi (Vidaus mokestis – tai privalomas, valstybės nustatytas, neatlygintino pobūdžio mokestis. Tai bendrą vidaus mokesčių sistemos dalį sudarantis vidaus mokestis, sistemiškai taikomas tiek vietinėms, tiek importuojamoms prekėms, vadovaujantis tais pačiais objektyviais kriterijais ir neatsižvelgiant į prekės kilmę), o muito mokestis dėl to ir uždedamas, kad prekė kerta sieną (Muitas – mokestis, kurio dydis nustatomas tarifu ir kurį importuotojas turi sumokėti priimančiajai valstybei.);

2. EB Sutarties 25 str. skirtas pasienyje mokestinėms prekybos kliūtims, o 90 str. – pačiose valstybėse narėse sudaromoms mokestinėms kliūtims (draudžiama panašių prekių diskriminacija ir konkuruojančių prekių protekcionizmas);

3. 25 str. draudžia muitus ir lygiaverčio poveikio privalomuosius mokėjimus, o 90 str. valstybėms narėms leidžia ir mokesčiais padidinti biudžeto pajamas, ir nustatyti savo mokesčių politikos turinį, jei mokesčių sistema nėra nei diskriminuojanti, nei protekcionistinė. Čia dar svarbu paminėti, kad kiekvienos valstybės muitinės įstaigų surinkti muitai pervedami į ES biudžetą;

4. Vidaus mokesčiai taikomi valstybės viduje, o muitai EB leidžiami tik prie išorės sienos, t.y. santykiuose su trečiosiomis šalimis;

5. Kitas svarbus atribojimo kriterijus galėtų būti tai, kad muitas yra neteisėtas pats savaime (per se), o vidaus mokestis pats nėra neteisėtas, jo neteisėtumą ar diskriminuojantį poveikį dar reikia įrodyti;

6. Po vidaus mokesčių draudimu patenka tiek tiesioginių, tiek netiesioginių diskriminuojančių mokesčių draudimas (taip sakė dėstytojas per paskaitą, o vadovėlyje parašyta, kad Sutarties 90 str. taikomas netiesioginiams mokesčiams (produktų apmokestinimui), jis neturi įtakos tiesioginiams mokesčiams (tokiems kaip gamintojams taikomas pelno mokestis), nors bet kokia diskriminacija tiesioginių mokesčių atžvilgiu gali pažeisti kitas Sutarties nuostatas), o muitai būna aiškūs savo forma;

7. Galima būtų sakyti, kad šie du mokesčiai „šalina“ vienas kitą, t.y, jei rinkliava yra muitas, tai ji nebus vidaus mokestis, ir atvirkščiai, jei rinkliava yra vidaus mokestis, tai ji nebus muitas;

8. Muitai yra protekcionistiniai: dėl jų importuota prekė tampa brangesnė už konkuruojantį vietos produktą. Vidaus mokesčiai taip pat pasižymi šia savybe, tačiau jie gali būti ir priešingo pobūdžio, t.y., jie gali būti didesni vietinės gamybos prekėms nei importuotoms prekėms, taip padarydami vidaus gamybos prekes brangesnėmis ir mažiau konkurencingomis (per paskaitą dėstytojas teisingai pastebėjo, kad vargu ar atsirastų tokia valstybė, kuri nustatytu tokio pobūdžio vidaus mokestį, tačiau tokia galimybė vis tiek išlieka).

Per seminarą dėstytoja minėjo, kad prie šio klausimo dar reikia paminėti ir egzotinį mokestį, tai trumpai ir apie jį parašysiu.Vidaus mokesčiu gali būti pripažintas ir mokestis, jei našta tenka tik imp. prekėms net ir tokių prekių importo metu, tačiau jei pati valstybė tokių prekių negamina (pvz., Lietuva automobilių negamina, juos importuoja ir apmokestina – tai bus vidaus mokestis, o ne lygiaverčio poveikio privalomasis mokestis). Tai yra vadinamieji egzotiniai importo mokesčiai.Jeigu nėra panašių ar konkuruojančių vietos produktų (arba tam tikrų prekių vietos gamyba yra labai maža11), valstybės narės vis dar turi laisvę apmokestinti importuojamas prekes. Kaip Teisingumo Teismas teigė Co-frutta12 byloje, bet koks mokestis yra nelygiaverčio

11 Byla 193/85 Co-frutta v. Amministrazione delle Finanze dello Stato [1987] ECR 2085, sprendimo 11 punktas.12 Ibid., sprendimo 13 punktas. Byla 27/67 Fink-Frucht [1968] ECR 223, 231. Taip pat žr. Byla C-109/98 CRT France International SA v. Directeur regional des impots de Bourgogne [1999] ECR I-2237, sprendimo 21 punktas; byla 90/79 Commission v. France [1981] ECR 283, sprendimo 14 punktas, kurioje buvo nustatytas 3 proc. Mokestis

6

poveikio privalomasis mokėjimas pagal EB sutarties 25 straipsnį, o vidaus mokestis. Pagal 90 straipsnį, jeigu tas mokestis tinka bendrai mokesčių sistemai, nuosekliai taikomai produktų grupėms atsižvelgiant į objektyvius kriterijus ir nepaisant produktų kilmės13. Todėl Italijos mokestis, nustatytas Italijoje beveik neauginamiems bananams, pagal 90 straipsnį galėtų būti laikomas bendrosios vidaus mokesčių sistemos neatskiriama dalimi, nes jis buvo vienas iš devyniolikos vartotojų mokesčių, iš kurių trys buvo nustatyti tropiniams produktams (kavai, kakavai ir bananams)14.Ši taisyklė turi prasmės: jeigu būtų kitaip ir 25 straipsnis būtų taikomas, valstybės narės negalėtų apmokestinti produktų, kurių pačios negamina. Tačiau nors ir leidžiamas pagal 90 straipsnį, toks mokestis vistiek bus nagrinėjamas Teisingumo Teisme siekiant užtikrinti, kad jis nėra nei diskriminuojantis ,nei apsauginis. Co-frutta byloje, kurioje sprendimas buvo priimtas tą pačią dieną, kaip ir byloje Komisija prieš Italija (bananai) 15, Teismas nusprendė, kad bananams nustatytas mokestis turėjo apsaugini poveikį.

5. Bendroji prekybos politika (BPP) Teisiniai BPP pagrindai : EB steigimo sutartis, Amsterdamo sutartis, Nicos sutartis, Konstitucijos sutartis Europai. Teisiniai pagrindai (EB sutartis): Muitų sąjunga (25,28,29 str.), Bendrasis muitų tarifas (26 str.), Prekybos skatinimas (27 str.), BPP tikslai (131str.), Eksporto konkurencija (132 str.), BPP (133str.), Prekybos apsauga (134 str.), Tarptautinės sutartys (300 str.), Prekybos sankcijos ( 301 str.). BPP tikslai nurodyti EB sutarties 131 straipsnyje:,,...darniai plėtoti pasaulio prekybą, šalinant   tarptautinės prekybos kliūtis ir mažinant muitus…”. Bendrasis muitų tarifas. Pagrindinis muitų sąjungos komponentas yra bendrasis muitų tarifas (BMT), kuris sudaro EB BPP dalį. BMT sąvoka apima: kombinuotąją prekių nomenklatūrą, tarifines ir netarifines užsienio prekybos reguliavimo priemones, nustatytas ES teisės aktais. Bendrieji muitai: konvenciniai : nustatyti vykdant Pasaulio prekybos organizavijoje prisiimtus įsipareigojimus, autonominiai – nustatomi vienašališkai (daugiausiai Europos Komisijos sprendimu); muitai taikomi priklausomai nuo prekių galutinio vartojimo. BMT rodo akivaizdų EB prekybos politikos vidaus ir išorės aspektų skirtumą. Kaip jau žinome, Sutarties 25 str. draudžia taikyti tarifus prekėms, kertančioms vidaus sieną, bet leidžia taikyti tarifus kertant ES išorės sieną. Taigi kai tik trečiosios šalies prekės teisėtai patenka į ES, sumokėjus, kai tai reikalinga, BMT, šios prekės apibūdinamos kaip esančios ,,laisvojoje apyvartoje”, o tai reiškia, kad dabar jos turi tokį pat statusą kaip ES kilmės prekės. Prekių kilmė. Prekėmis, kilusiomis iš tam tikros šalies, laikomos prekės, visiškai išgautos arba pagamintos tik toje šalyje (sąvoką šalis apima ir tos šalies teritorinę jūrą). Jei prekės buvo gaminamos ne vienoje šalyje, jos laikomos kilusiomis iš tos šalies, kur buvo atliekamas baigiamsis, svarbus, ekonomiškai pagrįstas jų perdirbimo arba apdorojimo

reprografinės įrangos pardavimui, mokamas į nacionalinį knygos fondą, skirtą aukštos kokybės darbų skelbimui subsidijuoti ir bibliotekoms skirtoms knygoms (prancūziškoms ir užsienio kalbomis) pirkti. Prancūzijoje tokios įrangos gamyba buvo labai maža. Atsižvelgiant į faktus, Teisingumo teismas nusprende, kad šis mokestis patenka į 90 straipsnio taikymo sritį, nes jis buvo nustatytas iš dalies siekiant sręsti autorių teisių pažeidimo problemas.13 Sprendimo 10 punktas14

Sprendimo 12 punktas15 Byla 184/85 [1987] ECR 2013, aptarta pirmiau 89 išnašoje

procesas, o šio proceso metu buvo pagamintas naujas produktas arba atliktas svarbus to produkto gamybos etapas. Muitų teisės aktai arba Bendrijos teisės aktai gali nustatyti, kad privaloma pateikti prekių kilmę įrodantį dokumentą. Prekių muitinis įvertinimas . Importuojamų prekių muitinę vertė laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją . Muitinės sankcionuoti veiksmai. Išskyrus tuos atvejus, kai nustatyta kitaip, prekėms, neatsižvelgiant į jų rūšį arba kiekį, jų kilmės, išsiuntimo arba paskirties šalį, bet kuriuo metu gali būti įformintas bet kuris muitinės sankcionuotas veiksmas. Gali būti nustatyti draudimai ir apribojimai, kurie pagrįsti visuomenės dorovės, saugumo ir pan. reikalavimais. Muitinės procedūros . Visos prekės, kurioms pageidaujama įforminti muitinės procedūrą, turi būti deklaruojamos atitinkamai muitinio procedūrai. Bendrijos prekės, deklaruotos eksporto, laikinojo išvežimo perdirbti, tranzito ar muitinės sandėliavimo procedūrai yra muitinės prižiūrimos nuo muitinės deklaracijos priemimo momento iki tų prekių išgabenimo iš Bendrijos muitų teritorijos ar sunaikinimo momento. Prekybos apsaugos priemonės . Antidempingo priemonės – taikomas daugiau kaip 200 prekių atžvilgiu (pvz., geležies ir plieno produktai, chemijos prekėms). Protekcinės priemonės (pvz., lašišų importui). Atsakomosios priemonės ( pvz., prekyboje su JAV taikomi papildomi muitai).

III SEMINARAS

1. Nefiskaliniai (netarifiniai) laisvo prekių judėjimo apribojimaiNefiskaliniams laisvo prekių judėjimo draudimams (apribojimams) priskiriamos įvairios priemonės – ir kvotos, ir nacionaliniai reikalavimai produkto turiniui bei pateikimui.

28 str. skirtas importui: “Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai importo16 apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės”.29 str. skirtas eksportui: “Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai eksporto apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės“.

Šių straipsnių nuostatos draudžia dvi nacionalinių priemonių rūšis: kiekybinius apribojimus (iš esmės tai kvotos ir draudimai) bei kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemones.

EBS 29 str. taisyklė – viena esminių efektyviam EB vidaus rinkos funkcionavimui, užkertanti kelią įvairioms laisvo prekių judėjimo kliūtims bei apribojanti valstybių narių veiksmų laisvę reguliuoti atskiras EB vidaus rinkos sritis. Pagal sutarties 29 str. eksportas reiškia eksportą iš vienos EB valstybės narės į kitą ir netaikomas prekybai tarp valstybių narių ir trečiųjų valstybių, netgi tais atvejais, kai valstybė yra paavusi prašymą stoti į ES.

16 2005 m. ES Steigimo dokumentų leidinyje įsivėlė klaida, čia abu straipsniai (28 ir 29) išversti kaip draudžiantys kiekybinius eksporto apribojimus ir visas lygiaverčio poveikio priemones (LPP). Tuo tarp Sutarties 28 str. turi reglamentuoti kiekybinius importo apribojimus ir visas LPP.

7

30 str. numato nuostatas, kurios leidžia nukrypti nuo 28 ir 29 straipsnių. Tai apribojimai, kurie yra pateisinami „visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos bei pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais. Tačiau tokie draudimai arba aribojimai neturi tapti savavališka diskriminacijos priemone ar užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu.“

2. Kiekybiniai apribojimaiSutarties 28 str draudžia dvi nacionalinių priemonių rūšis:

Kiekybinius apribojimus importui (iš esmės tai kvotos ir draudimai) Lygiaverčio poveikio priemones (iš esmės tai nuostatos dėl produkto importo, tokios

kaip licencijos, reikalavimai produkto pakeitimui)Byla 2/73 Geddo v Ente Nacionale Risi: ETT KA apibūdino kaip “priemones, kurios prilygsta visiškam ar daliniam, atsižvelgiant į aplinkybes, exporto arba prekių tranzito suvaržymui”. Todėl kiekybiniai apribojimai apima kvotas, ribojančias prekių, patenkančių į v-bę kiekį.Byloje Henn and Darby ETT pažymėjo, kad importo draudimas yra griežčiausia draudimo forma. Tai reiškia, kad JK nustatytas draudimas porno medžiagai, pažeidė EB 28 str. Kiekybinių apribojimų poveikis v-bių tarpusavio prekybai žalingiausias, jie pažeidžia 28 str, ir v-bės narės savo elgesį gali pateisinti tik nurodžiusios vieną iš 30 str leidžiančių nukrypti nuostatų.Pg EB 30 str pirmenybė teikiama laisvo prekių judėjimo atžvilgiu teikti nacionalinėms priemonėms, kai jos naudojamos svarbiems interesams, Bendrijos pripažintais vertingais, jei tos nac priemonės yra proporcingos ir netampa savavališka diskriminacijos priemone ar užslėptu v-bių narių tarpusavio prekybos apribojimu.KAmus gali apsaugoti tik 30 str leidžiančios nukrypti nuostatos. ETT nustatė du v-bių narių laisvės remtis 30 str leidžiančiomis nukrypti nuostatomis apribojimus:

Kadangi 30 str yra laisvo prekių judėjimo taisyklės išimtis, jis turi būti aiškinamas siaurai. Todėl Airiškų suvenyrų byloje ETT pareiškė,jog 30 str išvardintos leidžiančios nukrypti nuostatos negali būti išplėstos, kad apimtų kt atvejus, nei tixliai nustatytieji

Leidžiančios nukrypti nuostatos negali būti naudojamos ekonominiams tixlams. Todėl byloje Komisija prieš Italiją šalis negalėjo kiaulienos importo draudimo pateisinti ekonominiais sunkumais savo kiaulininkystės pramonėje.

V-bės narės turi laisvę nustatyti, ką jos laiko visuomenės dorove. Henn and Darby byloje JK visuomenės dorovės labui uždraudė porno filmų ir žurnalų importą iš Olandijos. ETT sutiko, kad tik “kieviena v-bė narė, remdamasi savo vertybių skale, pasirinkta forma apibrėžia visuomenės dorovės reikalavimus savo teritorijoje”.

Byla 121/85 Conegatev HM Customs and Exercise iškelta dėl to, kad JK uždraudė sexualių termosų ir žmogaus dydžio pripučiamų lėlių importą iš Vokietijos, nors atsakovai įrodinėjo, kad lėlės buvo skirtos vitrinoms, dėl jų aprašymo kaip “meilės lėlių” ir “nepaprastosios mis pasaulis” buvo galima įtarti kitokią paskirtį. ETT teigė, jog tai, kad prekės šokiruoja, yra nepakankamai svarus argumentas laisvo prekių judėjimo apribojimams pateisinti, kai “atitinkama v-bė narė nėra patvirtinusi baudžiamųjų ar

kitokių rimtų ir veixmingų piemonių dėl tokių pat jos teritorijoje gaminamų ar pardavinėjamų prekių, kad užkirstų kelią tokių prekių platinimui savo teritorijoje”. ETT Ringelhahn byloje: kad ir kokie pateisinami sąvokos : “viešoji tvarka” aiškinimai, ji negali būti išplėsta taip, kad apimtų vartotojų apsaugos aspektus”. Cullet byloje ETT nusprendė, kad Prancūzijos teisė aktai, nustatę minimalias degalų kainas, pažeidė 28 str, nes leido Prancūzijos v-džios inst-joms manipuliuoti kainomis,o tai trukdė importuotojams patekti į rinką.Byloje Komisija prieš Prancūziją (ispaniškos braškės) ETT pripažino; v-bės narės, tebeturėdamos išimtinę kompetenciją palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą, neginčijamai turi laisvę pasirinkti, kokios priemonės labiausiai tinka kliūtims pašalinti konkrečiu atveju. Atsižvelgdamas į v-bės narės veixmų laisvę, ETT toliau teigė, kad jis gali tik “tikrinti, ar atitinkama v-bė narė ėmėsi tinkamų priemonių laisvam prekių judėjimui užtikrinti”.Ši byla rodo, kad teismo kontrolė yra išlikusi, o bet kokios sankcijos galimos tik tuomet, kai v-bės “neveiklumas yra akivaizdus”. Tai reikštų, kad nacionalinės inst-jos turi laisvę surasti pusiausvyrą tarp konkuruojančių interesų – laisvo prekių judėjimo, pagr teisių, kylančių iš laisvės reikšti mintis bei isitikinimus, ir protestavimo laisvės bei tokių veixmų finansavimo dydžio.Schmidberger byloje ETT pagrindinių teisių apsaugą laiko pretextu riboti judėjimo laisvę, bet jis pagr teisių nelaiko aiškia leidžiančia nukrypti nuostata viešosios tvarkos pagrindu. Teisės gali būti apribotos , jei “tokie apribojimai iš tikrųjų atitinka bendrųjų interesų keliamus tixlus, ir, atsižvelgiant į tokių apribojimų apimtį, nėra neproporcingas ir nepriimtinas įsikišimas, pažeidžiantis pačią garantuojamų teisių esmę. Reaguodama į ETT sprendimą byloje Komisija prieš Prancūziją, Taryba priėmė reglamentą Nr. 2679/98, nustatantį įsikišimo mechanizmą siekiant apsaugoti laisvą prekybą vidaus rinkoje. Jis nustato, kad v-bė A gali pateikti skundą Komisijai dėl v-bei B priskirtinų laisvo prekių judėjimo kliūčių – dėl veikimo ar neveiklumo, kai kliūtys gerokai trikdo laisvą prekių judėjimą, daro nemažą žalą jų veikiamiems asmenims ir kai dėl jų būtina imtis neatidėliotinų veixmų. Tuomet v-bė B privalo paaiškinti, kokių veixmų ėmėsi arba ketina imtis spęsdama problemą.V-bė B “imasi visų reikalingų ir tinkamų priemonių užtikrinti laisvą prekių judėjimą v-bėje narėje pg sutarties nuostatas”. Be to, ji privalo pranešti Komisijai apie veixmus, kurių jos inst-jos ėmėsi ar ketina imtis.

Reglamente nustatyta, kad jis nedaro įtakos pagr teisėms, kurias pripažino v-bės narės, įskaitant teisę ir laisvę streikuoti. Šios teisės gali apimti ir teisę arba laisvę imtis kt veixmų, numatytų specifinėse v-bių narių darbo santykių sistemose.

byla 72/83 Campus Oil.. Airija, kurios naftos produktų atsargos visiškai priklauso nuo importo, reikalavo, kad šių produktų importuotojai tam tikrą jų poreikiams reikalingų naftos produktų dalį pirktų iš v-bės valdomos naftos perdirbimo gamyklos Airijos vyriausybės nustatytomis kainomis, pagrįstomis perdirbimo gamyklos patiriamomis išlaidomis. Airija teisino šį reikalavimą visuomenės saugumu, tam pritarė ir ETT. Jis pripažino, kad dėl naftos produktų, kaip energijos šaltinio, išskirtinės svarbos šiuolaikinei ekonomikai jų tiekimo pertrūkiai, kėlę pavojų v-bės egzistencijai, galėjo smarkiai paveikti visuomenės saugumą. Airijos teisės aktai buvo skirti visuomenės saugumui, todėl nėra svarbu tai, kad jie buvo naudojami ir ekonominio pobūdžio tixlais, ETT pareiškė, kad “minimalių naftos produktų

8

atsargų užtikrinimas visais laikais buvo laikoms platesniu tixlu, nei grynai ekonominiai sumetimai”.Richardt byloje ETT pareiškė, jog dėl to, kad visuomenės saugumo sąvoka apima v-bės ir vidaus, ir išorės saugumą, strateginių prekių importas, exportas ir tranzitas galėjo turėti įtakos v-bės narės visuomenės saugumui. Dėl šios priežasties Liuxenburgas turėjo teisę reikalauti specialaus leidimo prekių, laikomų strateginėmis, tranzitui, kad patikrintų jų paskirtį. ETT pridūrė, kad tokio leidimo neturėjusių prekių konfiskavimas gali būti laikomas neproporcingu tais atvejais, kai pakaktų jas grąžinti į jų kilmės v-bę. Bendros nuostatos dėl visuomenės saugumo: EB 296, 297 ir 298 str. Žmonių, gyvūnų arba augalų sveikatos ir gyvybės apsauga yra ta leidžianti nukrypti nuostata, kuria v-bės narės dažniausiai naudojasi. ETT nustatė, jog dėl to, kad teisės aktai nėra suderinti, kiekviena v-bė narė turi teisę nustatyti norimą savo piliečių sveikatos apsaugos lygį, atsižvelgdama į įvairius veixnius, tokius kaip v-bės klimatas, yprasta gyventojų mityba ir jų sveikata, tačiau nors ETT pripažįsta, kad “žmonių sveikata ir gyvybė yra svarbiausios iš pg [30] str saugomų vertybių”, jis įtariai vertina v-bių narių bandymus pasinaudoti sveikatos apsauga kaip priemone, leidžiančia riboti prekybą. Todėl jis iš v-bių narių reikalauja ne tik pateikti įrodymus, kad joms tikrai rūpi sveikatos apsauga, bet ir parodyti, kad yra gerai apgalvota sveikatos politika. Byla 178/84 Commission of the European Communities v Federal Republic OF Germany (Beer Purity): Vokietijos vyriausybių draudimą pardavinėti alų, turintį bet kokių priedų (ne tik tokių, kurių pavojingumo įrodymų buvo pateikta), grindė tuo, kad vokiečiai geria daug alaus, o ilgalaikis priedų poveikis nežinomas. ETT pareiškė, kad Vokietijos nuostata negali būti pateisinta. Išnagrinėjęs tarptautinio moxlinio tyrimo išvadas, Bendrijos maisto moxlinio komiteto darbus ir JTO bei Pasaulio Sveikatos organizacijos mitybos kodexą, jis nusprendė, kad šie priedai nekėlė pavojaus visuomenės sveikatai. Jis taip pat pažymėjo, kad Vokietijos vyriausybės politika buvo nenuosekli, kadangi kt gėrimuose naudoti tokius pačius priedus ji leido.Jei moxliniai tam tikro produkto pavojingumo sveikatai įrodymai nėra patikimi, v-bės narės gali nuspręsti, kokį sveikatos apsaugos lygį jos žada garantuoti, atsižvelgdamos į laisvo prekių judėjomo Bendrijoje reikalavimus – byla 174/82 Offiicier van Justitie v Sandoz BV: tirtas Olandijos institucijų atsisakymas suteikti leidimą iš Vokietijos importuoti javainius su vitaminų priedais (Vokietijoje jie buvo pardavinėjami teisėtai). Atsižvelgęs į atliekant moxlinį vitaminų tyrimą gautų įrodymų nepatikimumą, nors patys savaime vitaminai nėra kenxmingi, nebent vartojami nesaikingai, ETT pripažino, kad nacionalinės nuostatos buvo pagrįstos.Byla C- 379/98 Preussen Elektra AG v Schleswag AG leidžia manyti, kad dėl visuomenės sveikatos leidžiančios nukrypti nuostatos gali apimti aplinkos apsaugą. Ši byla susijusi su v-bės įstatymu, iš elektros tiekimo įmonių reikalavusiu pirkti visą atnaujinančią elektros energiją, pagamintą jų aptarnaujamoje teritorijoje. ETT pažymėjo, kad atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas elektros energijos gamybai yra naudingas aplinkos apsaugai tiek, kiek jis prisideda prie dujų, sukeliančių šiltnamio efektą, išskyrimo sumažinimo. Tada jis nurodė įvairius Bendrijos dokumentus, kurie įpareigojo ES plačiau naudoti atnaujinančius energijos šaltinius, ir pridūrė, “kad politika taip pat yra skirta žmonių, gyvūnų ir augalų sveikatos ir gyvybės apsaugai”. Be to, ETT pažymėjo, jog EB sut 6 str yra reikalaujama nustatant ir įgyvendinant kitas Bendrijos politikos kryptis atsižvelgti į aplinkos apsaugos

reikalavimus. Nepaaiškindamas ar jo spr-mas buvo pagrįstas 30 str, ar privalomaisiais reikalavimais, jis padarė išvadą, kad “pg šiuo metu galiojančią Bendrijos teisę” nacionalinė teisė nebuvo “nesuderinama su 28 str”. Nors argumentai nėra aiškūs, ši byla gali būti pagrindas teigti, kad aplinkos apsauga yra privalomasis reikalavimas arba - iš esmės – kad aplinkos apsauga gali būti “įskaitoma” aiškinant 30 str numatytą dėl visuomenės sveikatos leidžiančią nukrypti nuostatą. ETT nėra nagrinėję nei vienos bylos remdamasis dėl nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos leidžiančia nukrypti nuostata. Dėl pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos leidžianti nukrypti nuostata apima patentus, prekių ženklus, autorių teises ir kitas dizaino teisių rūšis. Skirtingai nei kitos leidžiančios nukrypti nuostatos, ji yra skirta privačių, o ne viešųjų interesų apsaugai. šioje srityje ETT veikė subtiliai išlaikydamas pusiausvyrą tarp EB sut 28 ir 30 str pirmojo bei antrojo sakinių. Visos priemonės, dėl kurių yra remiamasi kuria nors 30 str numatyta leidžiančia nukrypti nuostata, pateisinamos tik tuo atveju, jei jos “netampa savavališka diskriminacijos priemone ar užslėptu v-bių narių tarpusavio prekybos apribojimu”. ETT šios frazės reikšmę aptarė Henn and Darby byloje. Jungtinėje Karalystėje skyrėsi jos atskirų sudedamųjų vnt įst-mai dėl nepadorių ir nešvankių prekių. Atsakovai įrodinėjo, kad dėl to buvo pažeistas EB 30 str antrasis sakinys. ETT su tuo nesutiko. Jis pažymėjo, kad 30 str antrojo sakinio paskirtis – neleisti, kad prekybos apribojimai, pagrįsti viena iš 30 str pirmame sakinyje paminėtų leidžiančių nukrypti nuostatų, prarastų savo tikrąjį tixlą ir būtų naudojami taip, kad diskriminuotų kt v-bių narių kilmės prekes arba netiesiogiai apsaugotų tam tikrus nacionalinius produktus. ETT nustatė, kad to nebuvo JK draudimo atveju, jis pareiškė, jog dėl to, jog apskritai JK įst-mai draudė nepadorių ir nešvankių leidinių ar prekių gamybą, 30 str antras sakinys nebuvo pažeistas.Byla 40/82 Komisija v JK (kalakutų byla): prieš pat 1981 m. Kalėdas Jungtinė Karalystė, siekdama išspręsti paukščių pulkų, užsikrėtusių Niuskalio liga, kuria serga ir naminiai paukščiai, problemą, ėmėsi skerdimo politikos. Anksčiau JK laikėsi vakcinavimo politikos, kurią kt v-bės narės ir toliau vykdė. Tuo pačiu metu ji uždraudė naminių paukščių mėsos ir kiaušinių importą iš visų kt v-bių narių (išskyrus Airiją ir Daniją) siekdama apsaugoti gyvūnų sveikatą, kadangi, jos teigimu, nevykdant vakcinavimo JK paukščių pulkai galėtų užsikrėsti nuo importuotų paukščių.ETT: įrodymai atskleidžia visai kt vaizdą. Jis nustatė, kad lb padaugėjo į JK importuojamų kalakutų, ypač iš Prancūzijos, ir JK kalakutų augintojai, griebėsi lobizmo, paragino šalies vyriausybę imtis veixmų. Šių veixmų laikas buvo sąmoningai pasirinktas siekiant užkirsti kelią kalakutų importui iš Prancūzijos Kalėdoms. Atsižvelgiant į tai, kad dėl politikos pakeitimo nebuvo konsultuojamasi su ES institucijomis ir kad nebuvo atlikta išsamaus pagrindžiančio moxlinio tyrimo, ETT priėjo prie išvados kad JK priemonės “nebuvo gerai apgalvotos sveikatos politikos dalis”. JK priemonės buvo užslėptas importo apribojimas, nes “priemonių tikrasis tixlas buvo dėl komercinių ir ekon piežasčių blokuoti paukštienos importą iš kt v-bių narių, visų pirma iš Prancūzijos”. ETT taip pat manė, kad priemonės buvo neproporcingos – buvo ne tokių griežtų būdų siekti gyvūnų sveikatos apsaugos.

Ši byla leidžia manyti, kad v-bės narės privalo imtis lygiaverčių veixmų prie savo gamintojus, kad neprarastų galimybės sėkmingai remtis dėl visuomenės sveikatos leidžiančia nukrypti nuostata.

9

ETT daug kartų yra pabrėžęs, kad priemonės, kurių imasi v-bės narės, privalo ne tik tikrai būti skirtos tixlui, kurio jomis siekiama, bet ir būti proporcingos pavojui, kurį kelia importas. Yra du proporcingumo princ aspektai:

Tinkamumas (rodo santykį tarp priemonių ir tixlų: naudojamos priem turi būti adekvačios, turi būti pagrįstas ryšys tarp v-džios inst-jų nustatytų priemonių ir kontrolės vykdymo)

Reikalingumas (pasveriami konkuruojantys interesai: ETT įvertina priemonės neigiamo poveikio teisiškai saugotiniems interesams pasekmes ir nustato, ar šios pasekmės pateisinamos atsižvelgiant į siekiamo tixlo svarbą. Kartais žiūrima, ar esama mažiau ribojančių priemonių, kuriomis pasiekiamas tox pat rezultatas, ir net jei nėra mažiau ribojančių priemonių, priemonė negali daryti pernelys didelio poveikio tų, kuriems ji taikoma, interesams.

Esminis proporcingumo princ ypatumas tas, kad ETT įvertina priemone siekiamus tixlus ir jos neigiamas pasekmes ginčyti konkrečiai laisvei. ETT tai aiškiai pažymėjo Campus Oil byloje: 30 str kaip Sutarties pagrindinio princ taikymo išimtis, turi būti aiškinamas taip, kad jo taikymas nebūtų išplėstas labiau nei reikalinga interesų, kuriuos siekiama garantuoti, apsaugai ir kad priemonės, kurių imamasi remiantis šiuo str, nesukurtų tiems tixlams neproporcingų importo kliūčių. Todėl priemonės, kurių imamasi remiantis 30 str, gali būti pateisinamos tik jeigu jos yra naudingos šio str saugomiems interesams ir Bendrijos vidaus prekybos neriboja labiau negu absoliučiai reikalinga.V-bė narė EB sut 30 str leidžiančiomis nukrypti nuostatomis gali remtis tik nesant Bendrijos taisyklių ir jei sritis suderinta taip, kad nelieka v-bės narės kompetencijos. Tai matoma Hedley Lomas byloje, kur ETT teigė: “remtis 30 str nebegalima tose srityse, kuriose Bendrijos direktyvos numato suderinimą priemonių, reikalingų siekiant konkretaus tixlo, kurio taip pat siekiama pg šią nuostatą”.Cullet byloje ETT teigė, kad v-bė narė negali vienašališkai remtis dalies visuomenės požiūriu ar elgesiu, kad galėtų prieštarauti Bendrijos inst-jų patvirtintai teisės derinimo priemonei.

3. Lygiaverčio poveikio priemonėsPrie lygiaverčio poveikio priemonių priskiriama daug priemonių, tokių kaip

nacionalinės taisyklės dėl prekių formos, turinio ir pakuotės, kurios visos gali kliudyti tarpvalstybinei prekybai, tačiau jų negalima vadinti kiekybiniais apribojimais.

Bendrą lygiaverčio poveikio priemonių sąvoką galima rasti Dassonville byloje: „ Visos valstybių narių įvestos prekybos taisyklės, galinčios tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai kliudyti vidaus prekybai Bendrijoje, laikytinos kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonėmis“.

„VISOS PREKYBOS TAISYKLĖS“28 str. taikomas ekonominio proceso prekybos, o ne gamybos etapui. Dėl to ETT

Kramer byloje pareiškė, kad nacionalinės taisyklės, apribojančios žvejybą siekiant išsaugoti žuvų išteklius, nesisieja su prekybos taisykle ir dėl to nėra lygiaverčio poveikio priemonė.

28 str. pateikiamanuoroda į bendresnio pobūdžio terminą „priemonės“ (ne „taisyklės“), o ETT atkakliai teigia, kad šios priemonės nebūtinai turi būti teisiškai privalomos. Dėl to byloje Komisija prieš Airiją („pirk airišką prekę“) Teismas konstatavo, kad Airijos vyriausybės finansuojama kampanija, skatinanti piliečius pirkti airiškas prekes,

prilygo nacionalinei praktikai, įvestai Airijos vyriausybės ir vykdytai jai padedant. Teismas pareiškė, kad kampanijos, Airijoje darančios poveikį prekybininkų ir vartotojų elgsenai, galimas poveikis importui prilygintinas poveikiui, kylančiam dėl vyriausybės privalomojo pobūdžio priemonių. Ši byla rodo, kad terminas „taisyklės“ apima praktiką ir politiką. Byloje Komisija prieš Prancūziją (pašto automatinio žymėjimo aparatai) šis apibrėžimas išplėtotas dar labiau: prie taisyklių yra priskiriama ir administracinės taisyklės ir veiksmai, „kuriems būdingas tam tikras nuoseklumas ir bendrumas“.

„VALSTYBIŲ NARIŲ ĮVESTOS“Kaip jau minėta, nacionalinės priemonės nebūtina „įvesti“, kad ji patektų į 28 str.

reguliavimo sritį,- pakanka ir nuoseklios politikos ar praktikos. Šis str. taikomas ir priemonėms, kurias patvirtina valstybės federalinė valdžia ir kitos jos teritorinių vienetų valdžios institucijos. Jis taip pat taikomas įstaigoms, už kurių veiksmus atsako valstybės vyriausybė(byloje Komisija prieš Airiją). 28 str. taikomas ne tik vyriausybinėms ar pusiau vyriausybinėms institucijoms, bet ir institucijoms, reguliuojančioms tam tikrą profesinį elgesį. Pvz. Ex parte Association of Pharmaceutical Importers byloje ETT nustatė, kad 28 str. galiojo ir profesinei farmacininkų organizacijai.

Šie sprendimai palaiko nuomonę, kad EB sutarties 28 str. veikimas yra tiesioginis vertikalus ir straipsnis gali būti panaudojamas prieš pačią valstybinių ar pusiau valstybinių atsakovų kategoriją.

Dauguma tyrėjų laikosi nuomonės, kad, išskyrus intelektinės nuosavybės atvejus, 28 str. veikimas yra tik tiesioginis vertikalus, todėl netaikomas veiklai tarp asmenų. Jų veiklą varžo tik (mažiau reiklios) konkurencijos taisyklės. Tačiau valstybei gali tekti prisiimti atsakomybę už tų asmenų, kurie kliudė taikyti 28 str., veiklą (byla Komisija prieš Prancūziją (ispaniškos braškės)). Šioje byloje ETT teigė: „tai, kad valstybė narė susilaiko nuo veiksmų arba, priklausomai nuo aplinkybių, nesiima pakankamų priemonių, kad pašalintų laisvo prekių judėjimo kliūtis, ypač tas, kurios kyla jos teritorijoje dėl privačių asmenų veiklos ir yra nukreiptos prieš produktus, kurių kilmės šalis yra kita valstybė narė, lygiai taip pat gali trukdyti prekybai Bendrijoje, kaip ir aktyvūs veiksmai“.

„TIESIOGIAI AR NETIESIOGIAI, REALIAI AR POTENCIALIAI“Užtenka, kad priemonė galėtų potencialiai pažeisti 28 str. tai matyti byloje Komisija

prieš Prancūziją (žąsų kepenėlės). Nors kitose valstybėse žąsų kepenėlių buvo gaminama labai mažai, Teismas vis tiek nustatė, kad dėl taisyklės „bent jau potencialiai galėjo sudaryti kliūtis prekybai Bendrijoje“ ji pažeidė 28 str. Ši byla rodo, kad 28 str. netaikoma jokia de minimis taisyklė.

Draudžiama tiek tiesioginė, tiek netiesioginė importuojamų prekių diskriminacija. Komisijos direktyvoje 70/50 skiriamos tiesiogiai importą diskriminuojančios priemonės ir netiesiogiai importą veikiančios priemonės. Ši direktyva jau nebegalioja, tačiau yra svarbus šaltinis šiai terminijai suprasti. 2 str. apibūdinamos skirtingai taikomos priemonės:

„Ši direktyva taikoma priemonėms, išskyrus vietos arba importuojamiems gaminiams vienodai taikomas priemones, trukdančioms importui, kuris kitu atveju galėtų vykti,įskaitant priemones, dėl kurių importuoti yra sunkiau ar brangiau nei realizuoti vietos gaminius”.

Pagal skirtingai taikomas priemones importuojamos prekės traktuojamos akivaizdžiai nepalankiau, nei vietinės, o pagal vienodai taikomas priemones iš pirmo žvilgsnio vietos ir importuojamos prekės traktuojamos vienodai, bet faktiškai

10

importuojamoms prekėms sudaromos kliūtys, nes reikalaujama, kad prieš joms patenkant į priimančiosios valstybės rinką būtų įvykdyti papildomi reikalavimai.

4. Bendrai ir atskirai taikomos, diskriminuojančios ir nediskriminuojančios priemonėsSKIRTINGAI TAIKOMOS PRIEMONĖS.Skirtingai taikomos priemonės yra maždaug lygiavertės tiesioginėms diskriminuojančioms priemonėms: importuojamos prekės traktuojamos ne taip palankiai, kaip vietinės prekės, nors objektyviai turėtų būti traktuojamos vienodai. Nacionalinė priemonė numato skirtingą teisinę ir faktinę prievolę vietinėms ir importuojamoms prekėms. Skirtingai taikomos priemonės pažeidžia EB sutarties 28 str. dėl savo akivaizdaus poveikio tarpvalstybinei prekybai; jas galima palikti tik tada, jei jos atitinka 30 str. išdėstytas sąlygas. Skirtingai taikomų priemonių pavyzdžiai:1) papildomi reikalavimai importuojamoms prekėms: priemonės, kurios kelia sąlygas tik importuojamiems produktams arba reikalauja, kad jie atitiktų aukštesnius standartus nei vietos produktai; kitos neteisėtos sąlygos susijusios su reikalavimu, kad importuojamos prekės (bet ne vietinės) turėtų licenciją arba kitokį oficialų dokumentą, pvz., tinkamumo pažymėjimą, arba sąlyga gali būti susijusi su prekių sudėtimi; tokia sąlyga taip pat gali būti skirta reguliavimui, kokiomis aplinkybėmis galima reklamuoti prekes;2) taisyklės, ribojančios platinimo būdus. ETT: „taisyklės arba praktika, dėl kurių importo platinimo būdai taip apribojami, kad tik tam tikri prekybininkai gali tas prekes importuoti, o kitiems to daryti neleidžiama“, yra lygiaverčio poveikio priemonė (De Peijper17 byla).3) vietinėms prekėms pirmenybę teikiančios nacionalinės taisyklės: nacionalinės taisyklės, kuriomis reikalaujami pirkti tam tikrus vietos produkto kiekius; kilmės žymėjimo atvejai. Kilmės nuorodos18 ir kilmės vietos nuorodos19 yra teisėtos tik jei produktai turi skiriamųjų savybių ir ypatumų dėl to, kad yra kilę iš konkrečios geografinės srities 20 (bendras ETT praktikos šioje srityje požymis yra tas, kad ETT primygtinai reikalauja išnagrinėti priemonės poveikį21. Jei tikrovėje priemonė reiškia skirtingą teisinę ir faktinę prievolę importuojamoms prekėms, ji vertinama kaip taikoma skirtingai, nors gali būti pateikta kaip taikoma vienodai. Tai aiškiausiai matyti byloje Komisija prieš JK (kilmės žymėjimas)22, kur, atsakydamas į JK argumentą, kad iš tikrųjų taisyklė nėra taikoma skirtingai, ETT konstatavo: reikalavimai, susiję su prekių kilmės nurodymu, be jokių skirtumų taikytini vidaus ir importuojamiems produktams tik pagal formą, nes pačia savo prigimtimi jie turi leisti vartotojui atskirti šias dvi produktų kategorijas, dėl to vartotojas gali būti skatinamas suteikti pirmenybę nacionaliniams produktams.

Atsakovei valstybei narei yra svarbu, kad jos priemonė nebūtų priskiriama prie skirtingai taikomų, nes priešingu atveju ji gali pagrįsti šią priemonę tik nuoroda į vieną iš 30

17 Byla 104/7518 Kilmės nuorodos yra skirtos vartotojams informuoti, kad produktas su šia nuoroda yra iš konkrečios vietos, regiono ar valstybės.19 Kilmės vietos nuorodos garantuoja ne tik tai, kad produkto geografinė kilmė yra būtent ta, bet ir tai, kad prekės yra pagamintos pagal kokybės reikalavimus arba gamybos standartus, nustatytus valdžios institucijos aktu.20 Byla 12/7421 Pvz., byla 45/8722 Byla 207/83

str. leidžiančių nukrypti nuostatų, o ne platesniu privalomųjų reikalavimų, kurie galioja vienodai taikomoms priemonėms, sąrašu.

Diskriminacija, kylanti iš vienodo nacionalinių ir importuojamų prekių traktavimo: kainų nustatymas.Diskriminacija, kylanti dėl skirtingo nacionalinių ir importuojamų prekių traktavimo, vadinama formaliąja diskriminacija. Kartais diskriminacija gali atsirasti, kai nacionalinės ir importuojamos prekės traktuojamos taip pat, o toks lygiavertis traktavimas nėra objektyviai pagrįstas. Ji vadinama esmine diskriminacija. Jos pavyzdys yra kainų nustatymo bylos – kai valstybė narė konkrečioms prekėms nustato mažiausią arba didžiausią kainą. Nustačius didžiausią kainą importuojamos prekės gali būti diskriminuojamos, nes jei didžiausia kaina nustatyta per maža, nėra atsižvelgta į importuotojo patiriamas transporto išlaidas. Nustačius mažiausią kainą importuojamos prekės taip pat gali būti diskriminuojamos, nes tuomet yra pašalinti bet kokie galimi jų konkurenciniai pranašumai. Šie klausimai buvo išnagrinėti van Tiggele23 ir Tasca24 bylose. Tasca byloje ETT konstatavo, kad nors didžiausia kaina, taikoma vietinėms ir importuojamoms prekėms, pati savaime nebuvo lygiaverčio poveikio priemonė, ji galėtų turėti tokį poveikį, kai nustatomas toks jos dydis, kad parduoti importuotus produktus tampa jei ne neįmanoma, tai bent sudėtingiau nei vietos produktus. Dėl to ETT konstatavo, kad didžiausia kaina yra lygiaverčio poveikio priemonė, jei jos dydis yra toks mažas, kad norintys importuoti produktą į valstybę narę platintojai galėtų tuo užsiimti tik nuostolingai. Van Tiggele byloje ETT konstatavo, kad kainos kontroliavimo taisyklės, taikomos vietinėms ir importuojamoms prekėms, apskritai nėra lygiaverčio poveikio priemonė, bet gali ja būti, jei, pvz., tai trukdo importui dėl tokio nacionalinės institucijos nustatytos kainos ar pelno maržos dydžio, kai importuojamų produktų padėtis tampa nepalanki, palyginti su identiškais vietos produktais, nes dėl jo neįmanoma pelningai prekiauti nustatytomis sąlygomis arba yra panaikinamas žemesnių kainų teikiamas pranašumas. Tada ETT apibrėžė dvejopas teisėtas mažiausias pardavimo kainas: pirma, nacionalinę nuostatą, draudžiančią mažmeninę gaminių prekybą už mažesnę nei mažmenininko mokėta pirkimo kaina, ir, antra, konkretaus dydžio, o ne savikainos procentine dalimi nustatytą mažiausią pelno maržą.

„Atvirkštinė diskriminacija“Tai situacija, kai nacionalinės taisyklės diskriminuoja vietines prekes. Kadangi EB sutarties 28 str. Visa apimtimi vidaus situacijoms netaikomas, atvirkštinė diskriminacija suderinama su Bendrijos teise. Teismas Jongeneel Kaas25 byloje išaiškino, kad atvirkštinė diskriminacija leidžiama, nes paremia nacionalines taisykles, kurios, nedarydamos poveikio importuojamiems produktams, „turi paskirtį tobulinti vietinės produkcijos kokybę, kad ji taptų patrauklesnė vartotojams“. Nors nacionaliniai gamintojai turi pakelti papildomų išlaidų dėl savo vyriausybės veiksmų naštą, dėl kokybės jie gali įgyti konkurencinį pranašumą.

VIENODAI TAIKOMOS PRIEMONĖS.

23 Byla 82/7724 Byla 65/7525 Byla 237/82

11

Vienodai taikomos priemonės yra taisyklės ir praktika, kurios teisiškai taikomos vietos ir importuojamiems produktams, tačiau iš tikrųjų tampa ypač sunkia našta importuojamoms prekėms. Tokia skirtinga našta gali atsirasti dėl to, kad nacionalinis gamintojas turi įvykdyti tik vieno reguliuotojo (kilmės valstybės) reikalavimus, o importuojamos prekės turi pakelti dvigubo reguliavimo (kilmės valstybės ir priimančiosios valstybės) naštą ir papildomas dėl to kylančias išlaidas. Tokios vienodai taikomos priemonės – ar tai būtų absoliuti kliūtis, ar paprasčiausias užsienio prekių importo ribojimas – gali būti labai veiksmingos laisvo prekių judėjimo kliūtys, ir ETT atkakliai skelbė jas esant neteisėtas, nebent valstybė narė kaip nors galėtų jas pagrįsti.

Vienodai taikomų priemonių pavyzdžiai: reikalavimai produktams.Dauguma bylų dėl vienodai taikomų priemonių siejasi su pakuotės ir pateikimo reikalavimais. Kiti su produkto sudėtimi ir jo (bendrąja) paskirtimi susiję reikalavimai taip pat laikomi vienodai taikomomis lygiaverčio poveikio priemonėmis. Dėl paskirties ETT nutarė, kad valstybės narės negali rezervuoti bendrinio pavadinimo produktams, gaminamiems iš specifinių žaliavinių sudedamųjų dalių, arba tokiems, kuriuose yra tik atitinkama dalis žaliavinių sudedamųjų dalių. Reikalavimas produktui: pavadinimas, forma, dydis, svoris, sudėtis, pateikimas, žymėjimas, įpakavimas26. Reikalavimai produktui nėra vienintelės vienodai taikomos priemonės. ETT taip pat mano, kad nacionaliniai reklamos ir kitų prekybos skatinimo formų apribojimai bei prekybos vietas ribojančios nacionalinės taisyklės yra vienodai taikomos priemonės. Dėl reklamos Yves Rocher27 byloje ETT nutarė, kad draudimas taikyti akį patraukiančią kainas lyginančią reklamą (matosi nubraukta senoji kaina, o šalia jos raudonai užrašyta naujoji) buvo vienodai taikoma lygiaverčio poveikio priemonė, kaip ir įstatymas, draudžiantis tam tikrų alkoholinių gėrimų reklamą viešosiose vietose, nagrinėtas Aragonesa28 byloje. Nacionalinės taisyklės, ribojančios tam tikrų prekių prekybą tik tam tikros rūšies parduotuvėse, taip pat gali būti vienodai taikoma lygiaverčio poveikio priemonė, nes jos importuojamų produktų prekybos galimybes gali paveikti tiek, kiek riboja pardavimus tik tam tikrais platinimo kanalais.

ETT ligšiolinėje teismo praktikoje laikėsi dviejų etapų metodo. Pirma, jis klasifikuodavo priemonę kaip skirtingai arba vienodai taikomą ir nustatydavo EB sutarties 28 str. pažeidimą, o tada išnagrinėdavo, ar – skirtingai taikomų priemonių atveju – yra viena iš 30 str. leidžiančių nukrypti nuostatų arba – vienodai taikomų priemonių atveju – ar yra taikomas privalomasis reikalavimas arba 30 str. leidžianti nukrypti nuostata. Tačiau pastarojo laikotarpio bylose Teismas atsisakė šio dviejų etapų metodo ir, prisimindamas Dassonville formulę, paprasčiausiai pažymi, kad nacionalinė priemonė kliudo tarpvalstybinei prekybai, ir išvis nekreipia dėmesio į diskriminaciją arba labai nedaug apie ją užsimena prieš imdamas svarstyti, ar taikytinas privalomasis reikalavimas arba 30 str. leidžianti nukrypti nuostata.

5. Pagrindiniai principais, suformuluoti TT Dassonville. Cassis de Dijon ir Keck bylose.

26 Bylos C-267 ir 268/91 Keck27 Byla C-126/9128 Bylos C-1/90 ir 176/90

DASSONVILLE byla

Šioje byloje randame kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonių sąvoką. TT kostatavo:Visos valstybių narių įvestos prekybos taisyklės, galinčios tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai kliudyti vidaus prekybai Bendrijoje, laikytinos kiekybinams apribojimams lygeverčio poveikio priemonėmis.

Ši Dassonville formulė apima net priemones, turinčias tik netiesioginį, galimą poveikį prekybai ir dėl to pažeidžiančias EB sut.28str.Dassonville formulės aspektai:

„Visos prekybos taisyklės“. Tai reiškia,kad 28str.taikomas ekonominio proceso prekybos, o ne gamybos etapui. Terminas „taisyklės“ apima praktiką ir politiką(byla „Pirk airišką prekę“). Byloje Komisija v Prancūzija šis terminas dar daugiau išplėtotas- prie taisyklių priskiriama ir administracinės taisyklės bei veiksmai, kuriems būdingas tam tikras nuoseklumas ir bendrumas.

„Valstybių narių įvestos“. Taisykles nebūtinai turi įvesti centrinė v-bės narės vyriausybė. EB 28str taikomas priemonėms, kurias patvirtina v-bės federalinė valdžia ir kitos jos teritorinių vienetų valdžios institucijos. Jis taip pat taikomas įstaigoms, už kurių veiksmus atsako v-bės vyriausybė, taip pat institucijoms,reguliuojančioms tam tikrą profesinį elgesį. Tai rodo, kad 28str. veikimas yra tiesioginis vertikalusnir straipsnis gali būti panaudojamas preš plačią v-binių ar pusiau v-binių atsakovų kategoriją.

„Tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai“. Nacionalinė priemonė turi tiesiogiai ar netiesiogiai sudaryti kliūtis prekybai bendrijoje. Tai reiškia, kad draudžiama tiek tiesioginė, tiek netiesioginė importuojamų prekių diskriminacija. TT pripažino, jog užtenka, kad priemonė galėtų potencialiai pažeisti 28str.

CASSIS DE DIJON byla

Tai byla dėl reikalavimų produktui- vaisių ir uogų likerių sudėties. Vokietijos valdžios institucijos neleido Vokietijojo pardavinėti Prancūzijoje pagaminto serbentų likerio,nes jo alkoholio tūris procentais buvo per mažas.(Pagal Vok. Įst. Turėjo būti mažiausiai 25 proc., prancūziškas likeris tebubvo 15-20proc.)TT konstatavo, kad nėra pateisnamos priežasties, dėl kurios alkoholiniai gėrimai, jeigu jie teisėtai pagaminti ir yra pardavinėjami vienoje iš v-bių narių, negalėtų patekti į bet kurią kitą v-bę narę. Šis teiginys vadinamas lygiavertiškumo prezumpcija arba abipusiu pripažinimu. Jis reiškia, kad vienoje v-bėje narėje teisėtai pagamintos ir pardavinėjamos prekės iš esmės be papildomų suvaržymų gali būti pardavinėjamos kitoje v-bėje narėje. Visi nacionaliniai standartai yra lygiaverčiai, pagal nacionalinį standartą pagamintos prekės turėtų patekti į visų kitų v-bių narių rinkas.TAČIAU: TT pažymėjo, kad kliūtys judėjimui Bendrijoje, kylančios dėl nacionalinių įst, skirtų konkrečių gaminių išleidimui į rinką, skirtumų, yra galimos, jei tokos nuostatos gali būti pripažintos būtinomis, kad būtų užtikrinti privalomi reikalavimai, visų pirma susiję su

12

mokesčių kontrolės veiksmingumu, visuomenės sveikatoas apsauga, komercinių sandorių sąžiningumu ir vartotojų apsauga. Taigi minėtąją prezumpciją priimančioji v-bė gali atmesti, parodžiusi, kad jos teisės aktus galima pateisinti pagal vieną iš privalomųjų reikalavimų ir kad nacionalinės taisykls yra proporcingos.

PRIVALOMIEJI REIKALAVIMAI. Cassis byloje TT sudarė privalomųjų reikalavimų sąrašą(sąrašas nėra baigtinis). Šie reikalavimai galioja tik vienodai, o ne skirtingai taikomoms priemonėms. Privalomaisiais reikalavimais galima naudotis tik kai nėra teisės suderinamumo, kuris reguliuoja sritį taip, kad v-bė narė praranda kompetenciją.

Teismas pripažino tokį nebaigtinį reikalavimų sąrašą:- fiskalinės priežiūros veiksmingumas;- visuomenės sveikatos apsauga;- verslo sandorių sąžiningumas;- vartotojų apsauga;- aplinkos apsauga;- darbo sąlygų sauga;- kino kaip kultūros išraiškos formos apsauga;- spaudos įvairovės išlaikymas- apsisaugojimas nuo rizikos smarkiai pakenkti finansinei socialinės apsaugos sistemos pusiausvyrai;-pagrindinių teisių apsauga.Matyti,kad TT sutinka su dauguma v-bių narių iškeltų privalomųjų reikalavimų, jeigu nacionaline politika nesiekiama grynai ekonominių tikslų.

Cassis de Dijon bylos padarinys- dvigubo produkto reguliavimo(kilmės v-bėje ir priimančioje v-bėje)pakeitimas vienu reguliavimu(kilmės v-bėje), kurio pagal abipusio pripažinimo principą(prezumpciją) turi laikytis priimančioji v-bė.

KECK byla

TT išskyrė reikalavimus produktui ir tam tam tikras pardavimo sąlygas. Dėl produktų reikalavimų TT patvirtino, kas CASSIS principai tebera taikomi:„kliūtys prekių judėjimo laisvei, kurios nesant suderintų teisės aktų, kyla dėl kitose v-bėse narėse teisėtai pagamintoms ir parduodamoms prekėms taikomų taisyklių, kuriose nurodomos sąlygos, kurias turi atitikti šios prekės, yra 28str. draudžiamos lygiaverčionpoveikio priemonės, netgi jeigu šios taisyklės vienodai taikomos visiems produktams ir jei jų taikymo negalima pateisinti visuomenės interesu, kuris yra svarbesnis už prekių juėjimo laisvės reikalavimus“.Dėl tam tikru prekybos sąlygų TT, priešingai, kas buvo pasakyta iki šiol,pagal DASSONVILLE sprendimą.pareiškė:„Bendrijos vidaus prekybos tiesiogia ar netiesiogiai,realiai ar potencialiai negali apriboti nacionalinių nuostatų, ribojančių ar draužiančių kai kuriuos prekybos būdus, taikymas iš kitų v-bių narių kilusiems produktams, jeigu šios nuosttos taikomos visiems atitinkamiems subjektams, vykdantiems savo veiklą nacionalinėje teritorijoje, ir jeigu jos taip pat teisiškai ir faktiškai veikia prekybą nacionaliniais produktais ir prekyba kitose v-bėse narėse pagamintais produktais“.

Šitaip keisdamas ankstesnę praktiką, TT nurodė, kad Dassonville formulė neapima „kaikurių prekybos sąlygų“ir, kitaip nei kiekybiniai apribojimai bei skirtingai ar vienodai taikomos lygeverčio poveiko priemonės, jie nepažeidžia 28str., jei yra tenkinamos sprendime numatytos dvi sąlygos (16 punkto nuostatos ):

1. Nuostatos taikomos visiems atitinkamiems subjektams, vykdantiems savo veiklą teritorijoje;

2. Nuostatos nėra diskriminuojančios(tos pačios teisinės ir faktinės prievolės).Tai, kad „tam tikros prekybos sąlygos“ nepažeidžia 28str., išskiria jas iš produktams taikomų reikalavimų, kurie pažeidžia 28str., o v-bės narės turi pagrįsti jų teisėtumą.

Taigi KECK sprendimas patvirtina, kad yra objektyvios 28str. ribos. TT atskyrė sritį(tam tikras prekybos sąlygas), kurią reguliuoti palikta v- bių institucijoms ir į kurią jis nesirengia kištis tol, kol nėra diskriminacijos įrodymų.

6. Eksporto apribojimų draudimasKiekybiniai apribojimai ir lygiaverčio poveikio eksportui priemonės

reglamentuojamos EB sutarties 29 str. Šis straipsnis svarbus ekonomiškai jautriems eksportuojamiems produktams pvz., žaliava (nafta), arba politiškai jautriems eksportuojamiems produktams, pvz., ginklams.

Kiekybiniai apribojimai. Delhaize byloje buvo nustatyta, kad eksportuojamo vyno kiekiui į kt. valstybes nares nustatyti apribojimai nebuvo taikomi vidaus prekybai, todėl pažeidė 29 str. Kartais 29 str. pažeidimas yra tyčinis, ir valstybė narė tai pripažįsta, pvz., JK Hedley Lomas byloje, tuomet buvo spręstas pateisinimo pagal 30 str. klausimas.

Lygiaverčio poveikio priemonės. Čia galima atrasti tiesioginių sąsajų su 28 str. skirta teismo praktika. Pvz., 29 str. draudžia nacionalines taisykles, kurios kliudo taikyti tam tikrus prekybos metodus. Tai ypač svarbu nagrinėjant pavojingų atliekų laidojimo atvejus. Pvz., Inter – Huiles byloje ETT nurodė, kad nacionalinės taisyklės, pagal kurias buvo sukurta panaudotų tepalų surinkimo ir šalinimo sistema ir draudžiamas eksportas į šalinimo arba perdirbimo įmones kitose valstybėse narėse, pažeidė 29 str.

Taip pat yra draudžiama taikyti nacionalines taisykles, eksportuojamiems produktams nustatančias tam tikras sąlygas, kurios netaikomos vietos produktams. Pvz., Bouhelier byla: nacionalinė taisyklė, reikalavusi, kad eksportuojamiems produktams kokybės tikrinimo tikslais būtų išduota licencija, tačiau to nereikalavo valstybėje narėje parduodamiems produktams, sukėlė šių dviejų tipų produktų „vienašališką diskriminavimą“ ir pažeidė 29 str. Teismas teigė: „taigi, išskyrus išimtis, kurias numato Bendrijos teisė, ši Sutartis neleidžia taikyti Bendrijos vidaus prekybai nacionalinių nuostatų, reikalaujančių eksporto licencijų ar atlikti kokią nors panašią procedūrą, tokią kaip atitikimą standartams patvirtinančių sertifikatų išdavimas, tik eksporto atvejais, nes toks reikalavimas yra kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonė, jei tokie sertifikatai gali tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai kliudyti vidaus prekybai“. 29 str. draudžia skirtingai taikomas lygiaverčio poveikio priemones; vienodai taikomos lygiaverčio poveikio priemonės ir prekybos sąlygos, kurios tiesiogiai ir iš esmės riboja patekimą į rinką, laikomos teisėtomis. Todėl valstybėje A esantis eksportuotojas, susidūręs su techniniais standartais, kurių šioje valstybėje privaloma laikytis, negali ginčyti jų teigdamas, kad šie standartai apsunkina prekių eksportą ir jų pardavimą valstybėje B. Tai gali būti matoma Groenveld

13

byloje, kai Nyderlandų įstatymas draudė visiems mėsos produktų gamintojams laikyti arklienos atsargas, nors pats arklienos pardavimas nebuvo draudžiamas. Kadangi neįmanoma nustatyti, ar kituose mėsos produktuose yra arklienos, tokia nuostata buvo numatyta užtikrinti, kad mėsos produktus būtų galima eksportuoti į tas valstybes, kuriose arklienos pardavimas buvo draudžiamas. ETT patvirtino, kad 29 str. draudė tik tiesiogiai diskriminuojančias priemones, nurodydamas, kad 29 str. yra susijęs tik su „nacionalinėmis priemonėmis, kurių specialus objektas ar poveikis yra eksporto pobūdžio ribojimas ir dėl to skirtingų sąlygų vidaus prekybai valstybėje narėje ir jos užsienio prekybai nustatymas tokiu būdu, kuris suteikia konkrečią naudą nacionalinei produkcijai ar tokios valstybės vidaus rinkai kitų valstybių narių produktų ar prekybos su jomis sąskaita“. Šioje byloje taisyklė buvo taikoma vienodai (nediskriminuojant), todėl nepažeidė 29 str.

Oebel byla: jei nacionalinės taisyklės buvo „ekonominės ir socialinės politikos dalis ir jos remiantis objektyviais kriterijais buvo taikomos visiems ūkio subjektams tam tikroje pramonės šakoje <...> nesukeliant nelygybės pilietybės pagrindu“, 29 str. pažeidimo nebuvo.

Italo Fenocchio byloje buvo parodyta, kad 29 str. bus taikoma net ne visoms tiesiogiai diskriminuojančioms priemonėms ir kad turėtų būti taikomas netiesioginio ryšio (de minimis) įvertinimo kriterijus. ETT teigė, kad „galimybė, jog nacionaliniai subjektai dėl šios priežasties nesiryš parduoti prekių kitose valstybėse narėse įsisteigusiems pirkėjams, yra pernelyg neapibrėžta ir netiesioginė, kad tokią nuostatą būtų galima laikyti ribojančia prekybą tarp valstybių narių“.

Kyla klausimas, ar prekės, skirtos šalies vidaus rinkai, ir prekės, skirtos eksportui, turi tokį pat statusą. Jei šie du atvejai objektyviai skiriasi, tuomet skirtingas požiūris nebus laikomas diskriminuojančiu: Denkavit byla susijusi su tuo, kad finansinė pagalba už eksportuojamus pašarus mokėta vėliau nei už vidaus rinkai skirtus. Nors buvo pastebima tiesioginė diskriminacija, ETT pabrėžė, kad eksportuojamiems produktams dokumentų tvarkymas truko ilgiau nei skirtiems pardavimui šalyje, todėl būta šių dviejų situacijų esminių skirtumų ir diskriminacijos nebuvo.

7 Laisvo prekių judėjimo išimtysEB sutarties rengėjai pripažino, kad nac. įst. gali turėti importą ribojantį

poveikį, tačiau galėtų būti svarbesnės priežastys, dėl kurių bus nac. teisei teikiama pirmenybė prieš EB teisę.Dėl šios priežasties EB 30 str. nustato, kad tam tikri nac. įst. gali būti pateisinami įv. pagrindais.

EB 30 str nustato: „ 28 ir 29 str. nuostatos nekliudo taikyti prekių importo, eksporto ar tranzito draudimų ar apribojimų, jei jie yra pateisinami visuomenės dorovės, viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos bei pramoninės ir komercinės nuosavbės apsaugos sumetimais. Tačiau tokie draudimai arba apribojimai neturi tapti savavališka diskriminacijos priemone ar užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu.“

Išvardintų pagrindų sąrašas yra baigtinis ir negali būti papildomas( byla 1982 m. Komisija prieš Italiją). Šie pagrindai aiškinami siaurai, nes jie nustato pagr.principo- laisvo prekių judėjimo- išimtį.

30 str. leidžia pirmenybę laisvo prekių judėjimo atžvilgiu teikti nac. priemonėms, kurios nustato apribojimus. Teisingumo Teismas nustatė du valstybių narių laisvės remtis 30 str. leidžiančiomis nukrypti nuostatomis apribojimus. Pirma, str. turi būti aiškinamas siaurai.Antra, leidžiančios nukrypti nuostatos negali būti naudojamos ekonominiams tikslams.

Išimtys( įteisintos 30 str.):**Visuomenės dorovė - visuomenės dorovę turi apibrėžti pačios v-bės

narės remdamosi savo vertybėmis( byla 1979m.R prieš Henn ir Darby). Atsakovai importavo iš Danijos į JK partiją porno filmų ir žurnalų. Dauguma jų buvo teisėtai pagaminti ir platinami Danijoje. Tačiau JK to neleido ir muitinėje atsakovai buvo suimti.JK grindė , jog tai buvo tyčinis pažeidimas draudimo importuoti porno preke. JK grindė 30 str. savo argumentus, dėl visuomenės dorovės. TT pripažino, jog tai JK darė teisėtai, visuomenės dorovės apsaugai. TT sutiko, kad niekas kitas, tik v-bė narė, remdamasi savo vertybių skale, pasirinkta forma gali apibrėžti visuomenės dorovės reikalavimus savo teritorijoje.

**Viešoji tvarka - pvz.byla R. Prieš Thompson( 1978m) draudimas eksportuoti sidabrines monetas iš JK buvo pagrįstas viešosios tvarkos sumetimais, nes JK buvo suinteresuota apsaugoti savo monetų kalimą. Taip siekiama saugoti savo monetas, kurios ir nėra atsiskaitymo priemonė nuo išlydymo ar sunaikinimo.

**Visuomenės saugumas - pvz. byla 1982 m. Campus Oil. Airijos įst. Reikalavo iš naftos importuotojų pirkti 35 proc. degalų iš airiškos degalų kompanijos fiksuotomis kainomis. Šis įst. Buvo diskriminuojantis ir protekcionistinis, bet buvo pripažintas pagrįstu. Skirtas Airijos naftos perdirbimo pramonės gyvybingumui palaikyti, kad kilus krizei būtų galima patenkinti pagr. šalies poreikius. Tai buvo reikalinga ne tik v- bės ekonomikai, bet ir gyventojams.

**Žmonių, gyvūnų ir augalų sveikatos bei gyvybės apsauga - turi būti tikrai realus pavojus nustatytas. Importą apriboti siekiančioje v- bėje turi būti vykdoma tinkama sveikatos apsaugos politika, kiekviena v-bė narė turi nustatyti apsaugos lygį.( pvz. alaus grynumo byla. Komisija prieš Vokietiją)

** Nac. meno, istorijos, archeologijos vertybių apsauga - pateisinamas nac. įst., draudžiantis išvežti meno, istorijos, archeologijos vertybes. Pvz. 1968m. Komisija prieš Italiją( meno vertybės)

**Pramoninės ir komercinės nuosavybės apsauga- apima intelektinės nuosavybės teises( autorių teises, prekių ženklai, patentai). Skirta privačių , o ne viešų interesų apsaugai.

IV SEMINARAS Laisvas d a r b u o t o j ų judėjimas

1. Darbuotojų judėjimo laisvės taikymas asmenų atžvilgiu: ES pilietybės reikalavimas, darbuotojo sąvoka, darbuotojo šeimos nariai

Kiekvienam valstybės narės piliečiui buvo suteiktas „Sąjungos piliečio“ statusas, be to, jam buvo suteiktos specialios teisės ir pareigos (17-22 str. Sutarties). ES piliečiai dabar gali naudotis bendra ir savarankiška teise laisvai judėti ir apsigyventi Sąjungoje. Nuogąstaudamas

14

dėl spaudimo savo nac. darbo rinkai ir gerovės sistemai, valstybių narių vyriausybės neleido ne valstybių narių pilietybę turintiems fiziniams asmenims atvykus į ES naudotis 39-55 str. numatytomis laisvo judėjimo teisėmis.Pagal 39 str. darbuotojams suteikta teisė laisvai judėti visoje ES ieškant darbo ir įsidarbinant kitoje valstybėje narėje jos piliečiams nustatytomis sąlygomis. (apie diskriminaciją dėl pilietybės yra atskiras klausimas).

EB sutartis darbuotojo sąvokos nepateikia. Tačiau galima išskirti tokius požymius: Pavaldumas darbdaviui (tam tikrą laiką asmuo atlieka veiklą kitam asmeniui jo

prižiūrimas ir gauna už tai mokestį). Darbuotojas turi būti užsiėmęs realia ir veiksminga veikla (dauguma veiklos rūšių

atitinka šį reikalavimą). Veikla turi būti ekonominė (ji neturi būti tokios mažos apimties, kad darbas būtų

laikomas visiškai nedideliu ir papildomu).Vėliau Teismas išplėtė darbuotojo sąvoką ir įtraukė į ją darbo ieškančius asmenis (tam jiems turi būti suteikti bent trys mėnesiai). (daugiau apie darbuotojo sąvoka yra atskiras klausimas).

Darbuotojui svarbu, kad su juo būtų šeima, taip pat svarbu, kad darbuotojas ir jo šeima integruotųsi priimančioje valstybėje narėje nepatirdami jokio skirtingo traktavimo lyginant su tos valstybės piliečiais. Kol šeimos nariai nėra patys įgiję savarankiškų teisių, jų teisės priklauso nuo darbuotojo turimų teisių. Visų Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje turėtų būti suteikiama ir jų šeimos nariams, neatsižvelgiant į pilietybę, jei ta teise naudojamasi pagal objektyvius laisvės ir orumo reikalavimus. (apie darbuotojo šeimos narių sąvoką ir jų teises yra atskiri klausimai).

Iš Direktyvos 2004/38/EB:

Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pirminę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikant Sutartyje ir jai vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytus apribojimus ir reikalavimus.Siekiant išlaikyti šeimos vienybę platesne prasme ir nepažeidžiant diskriminacijos pilietybės pagrindu draudimo, priimančioji valstybė narė asmenų, kurie neįtraukti į šeimos narių apibrėžimą pagal šią direktyvą ir todėl neturi automatinės įvažiavimo ir gyvenimo teisės, padėtį nagrinėja pagal savo teisės aktus ir nusprendžia, ar tokiems asmenims galėtų būti leista įvažiuoti ir gyventi šalyje, atsižvelgdama į jų santykį su Sąjungos piliečiu ar bet kurias kitas aplinkybes, pvz., jų finansinį ar fizinį priklausomumą nuo Sąjungos piliečio.

Šioje direktyvoje:"Sąjungos pilietis" — tai bet kuris asmuo, turintis valstybės narės pilietybę;"Šeimos narys" — tai:a) sutuoktinis;b) partneris, su kuriuo Sąjungos pilietis sudarė registruotą partnerystę, remiantis valstybės narės teisės aktais, jei priimančioji valstybė narė traktuoja registruotą partnerystę kaip

lygiavertę santuokai ir laikantis atitinkamuose priimančiosios valstybės narės teisės aktuose nustatytų reikalavimų;c) piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metų amžiaus, arba išlaikytiniai;d) piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą išlaikomi tiesioginiai giminaičiai, esantys aukščiau pagal giminystės liniją;

Siekiant palengvinti šeimos narių ne valstybės narės piliečių laisvą judėjimą, tie, kurie jau gavo leidimo gyventi šalyje kortelę, turėtų būti atleisti nuo reikalavimo gauti įvažiavimo vizą. Tačiau savo teisėmis gyventi besinaudojantys asmenys neturėtų tapti nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai per pradinį gyvenimo joje laikotarpį. Todėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisė gyventi šalyje ilgesnį kaip trijų mėnesių laikotarpį turėtų būti suteikiama taikant tam tikrus reikalavimus.

Šeimos nariai turėtų būti teisiškai apsaugoti Sąjungos piliečio mirties, skyrybų, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atvejais. Tinkamai atsižvelgiant į šeimos gyvenimą ir žmogaus orumą bei tam tikrus reikalavimus, saugančius nuo piktnaudžiavimo, turėtų būti imamasi priemonių užtikrinti, kad tokiomis aplinkybėmis priimančiosios valstybės narės teritorijoje jau gyvenantys šeimos nariai išsaugotų savo teisę gyventi joje iškirtinai asmeniniu pagrindu.

Laikantis diskriminavimo pilietybės pagrindu draudimo, visi Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai, gyvenantys valstybėje narėje remiantis šia direktyva, toje valstybėje narėje turėtų būti laikomi lygiaverčiais piliečiams Sutarties reglamentuojamose srityse, taikant tokias specialiąsias nuostatas, kurias aiškiai numato Sutartis ir antrinė teisė.

2. Laisvas darbuotojų judėjimas ir vidaus situacijosEB sutarties 39, 43 ir 49 str. gali pasiremti tik tie nacionaliniai subjektai, kurie juda

iš vienos valstybės narės į kitą. Teisingumo Teismas Saunders byloje nurodė, jog laisvo judėjimo nuostatos negali būti taikomos „valstybių narių išimtinai vidaus“ situacijose. Todėl britė negali pasinaudoti Bendrijos teise, ginčydama Anglijos baudžiamųjų bylų teismui duotą įsipareigojimą grįžti į Šiaurės Airiją ir 3 metus nesilankyti Anglijoje ir Velse. ETT pažymėjo, kad Bendrijos teisė netaikoma veiklai, kuri neturi veiksnio, jungiančio ją su kuria nors iš Bendrijos teisės reguliuojamų situacijų, ir kuri visais aspektais yra susijusi tik su viena valstybe nare.

Vien teorinės perspektyvos įsidarbinti kitoje valstybėje narėje nebus pakankamos, kad būtų taikoma Bendrijos teisė. Moser byloje vokietijos piliečiui nebuvo leista dalyvauti mokytojų rengimo kursuose Vokietijoje, nes jis buvo komunistų partijos narys. Jis teigė, kad neleidus dalyvauti kursuose jam buvo užkirstas kelias siekti mokytojo pareigų kitų valstybių narių mokyklose. ETT nurodė, jog ši „teorinė„ galimybė nesukūrė pakankamo ryšio su Bendrijos teise, kad būtų galima pagrįsti 39 str. taikymą.

Teisingumo Teismo praktika rodo, kad nacionaliniai subjektai negali pasinaudoti laisvo judėjimo nuostatomis prieš savo valstybes nares, jei jie kokiu nors būdu nėra pasinaudoję laisvo judėjimo teisėmis. Todėl judėjimo laisve besinaudojantys darbuotojai,

15

kurie gali pasinaudoti Bendrijos teisėje suteikiamų teisių privalumais, gali naudotis palankesniu traktavimu nei piliečiai, kurie negali jomis pasinaudoti, ir tokie atvejai vadinami „atvirkštine diskriminacija“. Ši taisyklė buvo smarkiai kritikuojama, tačiau ETT Ucker ir Jacquet byloje galutinai paneige kritikų argumentus:

„EB sutarties 17 str. įtvirtinta Sąjungos pilietybė nesiekia išplėsti Sutarties taikymo srities ratione materiae vidaus situacijoms, neturinčioms jokio ryšio su Bendrijos teise. Bet kokia diskriminacija, kurią valstybės narės nacionaliniai subjektai gali patirti pagal šios valstybės teisę, patenka į šios teisės taikymo sritį ir todėl turi būti sprendžiami pagal tos valstybės vidaus teisinę sistemą“.

Surinder Singh byloje matyti, kad nacionaliniai subjektai prieš savo valstybes nares gali pasiremti Bendrijos teise, jei jie naudojasi (arba yra naudojęsi) jiems suteikta teise laisvai judėti.( S.Singh vedė D.Britanijos pilietę, po metų jie apsigyveno Vokietijoje, kur Singh žmona dirbo pusė darbo dieno s(pgl Vok.teisę buvo laikoma darbuotoja, turinčia teisę, kad pas ją atvyktų ir apsigyventų sutuoktinis). Po to jie grįžo į D.Britaniją, kad užsiimtų verslu. Kilo klausimas, ar tai buvo išimtinai vidaus situacija, kuriai turėjo būti taikoma vidaus teisė ir dėl to Singh galėjo būti išsiųstas iš D.Brit., ar turi būti taikoma Bendrijos teisė ir remiantis 39 ir 43 str. ir antrinės t.aktų nuostatomis, Singh‘as galėtų atvykti į D.Brit. ir čia pasilikti. ETT nusprendė, kad Bendrijos teisė taikoma: piliečiai, kurie buvo išvykę į kitą valstybę narę dirbti, kad pasinaudotų Bendrijos teisės pgl Sutarties 39 ir 43 str. suteikiamomis teisėmis, turėjo teisę pasinaudoti ir pgl Bendrijos antrinės t.aktus teikiamais privalumais, net ir prieš savo pačių valstybes).

Akrich byloje Teismo sprendimas buvo kitoks, nei Singh byloje. Jis nurodė, kad tais atvejais, kai Sąjungos pilietis, įsikūręs valstybėje narėje (Jungtinėje Karalystėje), susituokia su trečiosios šalies piliečiu, neturinčiu teisės būti toje valstybėje narėje, išvyksta dirbti į kitą valstybę narę (Airiją) samdomu darbuotoju, ta aplinkybė, kad jis pagal Bendrijos teisę neturėjo teisės įsikurti Airijoje su savo sutuoktiniu, nėra „mažiau palankus traktavimas, nei tas, kuris jiems buvo taikomas iki to momento, kai pilietis pasinaudojo pagal Sutartį suteikta teise asmenims judėti“.

Singh sprendimas patvirtina ankstesnį Knoors sprendimą, kuriame ETT nustatė, kad Belgijoje kvalifikaciją įgijęs ir čia santechniku dirbantis Olandijos pilietis, siekdamas dirbti pilietybės valstybėje pgl Belgijoje įgytą kvalifikaciją, gali remtis Bendrijos teisės suteikiamomis teisėmis. Šiose dviejose bylose buvo aiškus Bendrijos elementas (Knoors beveik 10 m. dirbo Belgijoje, o Singh- 2m. Vokietijoje ), o jau kitose bylose Teismas buvo pasirengęs rasti bet kokį, nors ir menką, ryšį su Bendrijos teise:

Deliege byloje ETT nurodė, jog Bendrijos teisė taikytina, nes buvo „tam tikras užsienio elementas dėl to, kad sportininkas varžybose dalyvavo ne toje valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs“;

Carpenter byloje Teismas pareiškė, jog Bendrijos teisė taikytina tuo atveju, kai buvo norima iš J.Karalystės išsiųsti su britu susituokusią Filipinų pilietę, nes Carpenteris teikė paslaugas kitose valstybėse narėse įsisteigusiems reklamos užsakovams. Netiesiogiai dėl to, kad Carpenter žmona buvo J.Karalystėje, kur ji prižiūrėjo vyro vaikus iš ankstesnės santuokos, jis galėjo vykti į užsienį ir teikti šias paslaugas.

Taigi nors ETT pagrindinę taisyklę, kad EB teisė nataikoma išimtinai vidaus situacijoms, dar kartą patvirtino Ucker ir Jacquet byloje, iš tiesų jis palengva mažina jos

reikšmę, nustatydamas, kad pakanka ir netvirto, labiau „potencialaus“ ryšio su Bendrijos teise.

Tačiau saugodamasis piktnaudžiavimo Teismas Singh byloje nurodė, kad negalima Sutarties nuostatomis remtis kaip priemone siekiant išvengti nacionalinių teisės aktų taikymo ar norint uždrausti valstybėms narėms imtis reikiamų preimonių užkertant kelią tokiam piktnaudžiavimui.

3.

4. Darbuotojo sąvoka

Iš paskaitosDarbuotojas – asmuo, kuris tam tikrą laiką teikia paslaugas kitam asmeniui, pastarajam vadovaujanti, o už tai gauna atlyginimą (byla 197/86 Brown v. Secretary of State for Scotland, 1988; byla C-357/89 Raulin v. Ministre van Ondervijs en Wetenscheppen).

Darbuotojo požymiai (reikalingi dirbančiojo statusui nustatyti):1. Atlieka tam tikrą darbą (efektyvi ekonominė veikla);2. Gauna atlyginimą (‘‘);3. Jam vadovauja kitas asmuo.

Darbuotojas neveikia savo sąskaita ir savo rizika.

W.CairnsNei EB Sutartyje, nei kt. ES t. a. nėra pateikta „darbuotojo“ sąvokos, taigi ETT savo praktikoje gvildeno tai pats ir pirmą kartą išsamiai pateikė apibrėžimą Levin29 byloje. ETT nustatė bendrą principą, kad taisyklės susijusios su bendru darbuotojų judėjimu taikomos tik „vertimuisi efektyvia ir tikra veikla, išskyrus tokios mažos apimties veiklą, kuri gali būti laikoma labai menka ir pagalbine“30. ETT nusprendė, kad šios normos garantuoja „laisvą judėjimą tik tiems asmenims, kurie verčiasi ar nori verstis ūkine veikla“. Teismas nenurodė, kas yra „ūkinė veikla“, taigi keliuose savo sprendimuose apibrėžė kokiomis sąlygomis šis apibrėžimas taikomas, kokiomis – ne.Kempf31 byla – asmuo, dirbantis efektyvų ir tikrą darbą ne visą d. dieną, negali būti išskirtas iš 48 str. taikymo srities dėl to, kad jis uždirba mažiau negu nustatytas MGL bei bandė papildyti savo uždarbį „kitais teisėtais pragyvenimo šaltiniais“.

A. TathamETT pažymėjo, kad „darbuotojas“ yra EB teisės sąvoka, turinti savarankišką reikšmę. Ji apima bet kurį faktiškai ir realiai dirbantį arba norintį dirbti asmenį, net jeigu jis 1) dirba ne visą darbo dieną (nebent darbas būtų toks menkavertis, kad jo negalima būtų laikyti darbu)

29 Case 53/81, Levin (1982) ECR 1035.30 Case 53/81, op. cit., p. 1050.31 Case 139/85 Kempf v. Staatssecretaris van Justitie (1986) ECR 1741.

16

arba 2) atlyginimo tarifas yra žemesnis nei minimalus garantuotas užmokestis32, arba net jeigu 3) atlyginimas iš viso nemokamas (pvz. religinėje bendruomenėje33).

5. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/38/EB „šeimos narys“– tai:a)sutuoktinis;b) partneris, su kuriuo Sąjungos pilietis sudarė registruotą partnerystę, remiantis valstybės narės teisės aktais, jei priimančioji valstybė narė traktuoja registruotą partnerystę kaip lygiavertę santuokai ir laikantis atitinkamuose priimančiosios valstybės narės teisės aktuose nustatytų reikalavimų;c) piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metų amžiaus, arba išlaikytiniai;d) piliečio ir sutuoktinio ar partnerio pagal b punkto apibrėžimą išlaikomi tiesioginiai giminaičiai, esantys aukščiau pagal giminystės liniją;

6. Laisvo darbuotojų judėjimo ribojimo draudimas: diskriminacijos dėl pilietybės draudimas. Tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija. Nediskriminuojančių ribojimų draudimas

Kertinė laisvo darbuotojų judėjimo laisvė – teisė nebūti diskriminuojamam pilietybės pagrindu. ES teisėje žiūrima, ar ES užsieniečiai34 yra traktuojami taip pat kaip ir vietos valstybės narės piliečiai. Elgesio turinio šis principas neatskleidžia, nes EB užsieniečiui taikoma valstybės narės nacionalinė teisė. ETT 1963 m., aiškindamas EB sutarties 6 straipsnį (dabartinis 12), diskriminaciją apibrėžė kaip situaciją, kai esant vienodoms aplinkybėms asmenys traktuojami skirtingai arba esant skirtingoms aplinkybėms asmenys traktuojami vienodai. Vėlesniame sprendime ETT nurodė dar vieną diskriminacijos sąlygą, t.y. „panašios situacijos negali būti vertinamos skirtingai, jei toks skirtingas vertinimas negali būti pateisinamas objektyviais kriterijais. Nors ETT yra pateikęs skirtingas diskriminacijos sąvokas, vadovaujantis jo vėlesniu sprendimu galima teigti, kad Teismas linkęs būtinu diskriminacijos elementu laikyti neteisėtą elgesį. EB sutarties 39 straipsnis draudžia diskriminaciją pilietybės pagrindu darbo srityje. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintos laisvo darbuotojų judėjimo išimtys – viešoji tvarka, visuomenės saugumas, visuomenės sveikata (rašytiniai diskriminacijos pateisinimo kriterijai). Būtina pabrėžti, kad minėtos išimtys taikomos tik EB sutarties 39 straipsnio 3 dalyje išvardytų teisių atžvilgiu. Tarp šių teisių nėra minima teisė į vienodas kaip ir vietos piliečių darbo sąlygas (ši teisė minima EB sutarties 39 str. 2 d.), o tai reiškia, kad diskriminacija darbo sąlygų atžvilgiu negali būti pateisinama jokiais pagrindais. Taip pat EB sutarties 39 straipsnio 4 dalyje numatyta dar viena išimtis – valstybės tarnyba, kurią valstybės narės gali palikti uždarą kitų valstybių piliečiams. EB sutartis taip pat draudžia ir netiesioginę (paslėptą) diskriminaciją. Netiesioginės diskriminacijos samprata, kaip ir netiesioginės diskriminacijos atvejai, nėra tokie aiškūs. Pavyzdžiui, C. Bernardas teigia, kad netiesioginė diskriminacija apima reikalavimus, kurie savo pobūdžiu pilietybės atžvilgiu atrodo neutralūs, tačiau sukelia sunkumų kitų valstybių

32 Case 53/81 Levin (1982) ECR 1035, case 139/85 Kempf v. Staatssecretaris van Justitie (1986) ECR 1741. 33 Case 196/87, Steymenn v. Staatssecretaris voor Justitie (1988) ECR 6159.34 ES užsieniečiais vadinami ES piliečiai, kurie siekia įsidarbinti arba dirba ne savo pilietybės valstybėje narėje.

narių piliečiams. ETT Sotgiu bylos sprendime paslėpta diskriminacija apibrėžiama kaip diskriminacija, kuri taikant kitokius negu pilietybė kriterijus iš esmės siekia to paties rezultato. Iš įvairių netiesioginės diskriminacijos sampratų galima spręsti, kad esminis paslėptos diskriminacijos požymis yra tas, kad ES užsieniečiui de fakto suteikiamas prastesnis statusas nei vietiniam piliečiui, nors atitinkamos normos aiškiai apie pilietybę net neužsimena. Su paslėptos diskriminacijos atvejais glaudžiai susijusi vietinių piliečių (vadinamoji atvirkščioji diskriminacija) diskriminavimo problema. Ar vietos valstybės piliečiai yra ginami EB tiesės? Remiantis ETT jurisprudencija, iš esmės valstybės vidaus piliečiai savo pilietybės valstybės atžvilgiu negali remtis laisvo asmenų judėjimo nuostatomis. Tokie asmenys priklauso nacionalinei jurisdikcijai ir yra ginami nacionalinės teisės. O valstybė gali ir nesuteikti tokių pačių garantijų savo piliečiams, kurias suteikia EB teisė. Laisvai judantiems darbuotojams pirmiausia draudžiami diskriminuojantys apribojimai pilietybės pagrindu. Kiekvienas ES pilietis, atvykęs į kitą valstybę, gali įsidarbinti ir dirbti joje pagal tas pačias taisykles kaip ir vietos valstybės piliečiai. Elgesio turinio šis principas neatskleidžia, nes asmeniui, dirbančiam kitoje valstybėje narėje, taikoma tos valstybės nacionalinė teisė. Tačiau, jeigu nacionalinė nuostata nebus diskriminuojančio pobūdžio, bet sudarys kliūtis pasinaudoti laisvu darbuotojų judėjimu, tokiu atveju, ar bus pažeistos EB sutarties 39 straipsnis? Kitaip tariant, ar laisvas darbuotojų judėjimas turi būti suprantamas tik kaip diskriminacijos pilietybės pagrindu draudimas ar ir kaip nediskriminuojančių apribojimų draudimas. EB sutarties 39 straipsnyje neminimas apribojimų draudimo terminas. Kituose sutarties straipsniuose, skirtuose kitoms vidaus rinkos laisvėms, apribojimų draudimo terminas yra minimas. Apribojimų draudimo samprata pateikiama literatūroje. D. Schwanderis teigia, kad, skirtingai negu diskriminacijos atveju, kalbant apie apribojimų draudimą, nereikia lyginti dviejų teisės subjektų grupių teisinės padėties. Apribojimų draudimo principas suteikia tiesės subjektui konkrečias teises, tarp jų ir teisę nebūti diskriminuojamam pilietybės pagrindu. Visgi apribojimų draudimo terminas gali būti suprantamas plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme apribojimų draudimas apima tiek diskriminacijos pilietybės pagrindu, tiek nediskriminuojančių priemonių draudimą, siaurąja prasme – tik nediskriminuojančių priemonių draudimą. Praktinė apribojimų draudimo principo taikymo reikšmė yra didelė. Jeigu priimančioji valstybė susaistoma vien tik draudimu diskriminuoti užsieniečius, tai toks valstybės suvaržymas reikštų tik tai, kad ES pilietis turės teisę, kad su juo būtų elgiamasi taip pat, kaip ir su priimančios valstybės piliečiais. Tačiau ši teisė bus veiksminga tik tokiu atveju, jeigu ES pilietis atitinka reikalavimus, taikomus vietiniams piliečiams (pvz., turi nacionalinį diplomą). Jei ES pilietis neatitiks visų reikalavimų, taikomų vietiniams piliečiams, priimančioji valstybė galės ir toliau, nepažeisdama ES teisės, laikytis savo nacionalinės tiesės nuostatų. Be abejo, tokiu atveju valstybės narės suverenitetas nebūtų apribotas, tačiau ar toks normos traktavimas leistų iki galo pasiekti EB sutarties tikslus. Nors EB sutarties 39 straipsnyje neminimas apribojimų draudimo terminas, tačiau šis straipsnis turėtų būti suprantamas plačiąja prasme, t.y. ir kaip nediskriminuojančių apribojimų draudimas. Laisvas darbuotojų judėjimas turėtų būti suprantamas ir kaip nediskriminuojančių apribojimų draudimas. ETT iš pradžių visas vidaus rinkos laisves, nepaisant EB sutartyje vartojamo „apribojimų draudimo“ termino, aiškino kaip vienodo elgesio reikalavimą. Laikui bėgant teismas išplėtojo apribojimų draudimo doktriną, tačiau ją

17

pritaikė ne visoms vidaus rinkos laisvėms. Pirmiausia apribojimų draudimo doktrina buvo pritaikyta laisvam prekių judėjimui, pirmasis impulsas Dassonville‘o byla, vėliau Cassis de Dijono byla, kurioje nacionalinė nuostata, nustatanti, kad likeryje turi būti ne mažiau kaip 25 proc. alkoholio, neatsižvelgiant į tai, ar likeris yra importuojamas, ar ne (t.y. nediskriminuojančio pobūdžio teisės norma), buvo pripažinta nesuderinama su EB teise, nes sudaro kliūtis (apribojimus) laisvam prekių judėjimui. Svarbu ir tai, kad šioje byloje Teismas pritaikė vadinamąją Cassis formulę, pagal kurią nacionalinė priemonė, kuri numato nediskriminuojančio pobūdžio apribojimus laisvam prekių judėjimui, gali būti pateisinama nerašytiniais pagrindais, t.y. ji turi būti būtina valstybės viešojo intereso labui ir proporcinga siekiamo tikslo atžvilgiu. Netrukus apribojimų draudimo doktriną ETT pritaikė ir paslaugų teikimo laisvei. Tačiau ETT nuomonė dėl asmenų judėjimo laisvės ilgą laiką nebuvo visiškai aiški: Teismas nei griežtai atmetė, nei aiškiai pripažino apribojimų draudimo doktriną. Lūžis ETT praktikoje, traktuojant laisvą darbuotojų judėjimą plačiąja prasme, įvyko 1995 m. sprendžiant Bosmano bylą. Šioje byloje Teismas aiškiai pripažino draudimą taikyti ir nediskriminuojančio pobūdžio apribojimus laisvam darbuotojų judėjimui. ETT pripažino nesuderinamomis su ES teise Belgijos futbolo klubo taisyklių nuostatas, nustatančias vadinamąją užsieniečių išlygą ir sportininko perėjimo į kitą klubą mokestį (transfero mokestis). Kalbant apie apribojimų draudimo koncepciją, svarbios yra būtent transfero taisyklės, kurios nustatė, kad sportininkui pereinant žaisti į kitą klubą, net ir tuo atveju, kai kontraktas yra pasibaigęs, reikalingas senojo klubo sutikimas arba naujasis klubas turi sumokėti mokestį senajam klubui (mokesčio dydį nustato senasis klubas). Taigi transfero mokestis sudarė kliūtis (apribojimus) laisvam darbuotojų judėjimui, nes riboja asmens galimybę patekti į kitos valstybės narės darbo rinką. ETT priimdamas preliminarų nutarimą šioje byloje visų pirma priminė, kad laisvas darbuotojų judėjimas yra fundamentalus EB teisės principas ir kad EB sutarties nuostatos dėl laisvo darbuotojų judėjimo, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui (1968 m. gruodžio 31 d.), yra tiesiogiai veikiančios. Toliau Teismas pažymėjo, kad EB Sutarties nuostatos dėl laisvo darbuotojų judėjimo yra skirtos sudaryti kuo palankesnes sąlygas ES piliečiams patekti į kitos valstybės narės darbo rinką, todėl su jomis negali būti suderinamos nacionalinės nuostatos, nustatančios taisykles, kurios galėtų kliudyti asmeniui pasinaudoti šia laisve. Būtent šiuo atveju Teismas konstatavo, kad transfero taisyklės pažeidžia asmens teisę laisvai judėti, o dar konkrečiau – iš šios teisės išplaukiančią teisę palikti savo kilmės valstybę, turint tikslą įsidarbinti kitoje valstybėje narėje. Todėl nacionalinės nuostatos, kliudančios asmeniui pasinaudoti šia teise, nors ir nėra diskriminacinio pobūdžio, yra nesuderinamos su laisvo darbuotojų judėjimo principu.

7. Teisės, išplaukiančios iš laisvo darbuotojų judėjimo: teisės, įtvirtintos Sutarties 39 str. 2 d: teisė įsidarbinti, teisė į

vienodas darbo sąlygas, teisė į vienodas socialines ir mokestines lengvatas ir kitos teisės, įtvirtintos Tarybos reglamente 1612/68;

teisės, įtvirtintos Sutarties 39 str. 3 d.: teisė laisvai judėti, teisė apsigyventi priimančioje valstybėje narėje, teisė pasilikti (nuolatinio gyvenimo teisė);

teisės, įtvirtintos kitose Sutarties normose (papildomos teisės): teisė į abipusį kvalifikacijų pripažinimą, teisė į socialinę apsaugą. 

39 str. 2 d.:

Teisė įsidarbintiVisi ES v-bės narės piliečiai turi teisę įsidarbinti ir dirbti kitoje v-bėje narėje turėdami tokią pat pirmumo teisę kaip ir tos v-bės piliečiai. Draudžiama taikyti bet kokias (tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai) užsieniečius diskriminuojančias priemones.V-bė neturi teisės skaičiais ar procentais riboti kitų v-bių piliečių, galinčių įsidarbinti, skaičiaus.Scholz byloje Italijoje nepripažintas Vokietijos pilietės Vokietijoje įgytas darbo stažas- nepateisinama netiesioginė diskriminacija.Angonese byloje pripažinta, kad Bolcane provincijoje (Italijoje) veikusio banko reikalavimas, kad priimant į darbą konkurse gali dalyvauti tik asmenys, turintys dviejų kalbų sertifikatą (specialų, kurį galima gauti tik Bolcane) yra netiesiogiai diskriminuojantis, nes dėl tokio sertifikato gavimo kitų v-bių piliečiai atsidūrė mažiau palankioje padėtyje lyginant su šios provincijos gyventojais.

Tačiau teisė įsidarbinti gali būti ribojama šiais pagrindais:1. valstybės tarnyba;2. viešoji tvarka, visuomenės saugumas ir visuomenės sveikata;3. Kalbos mokėjimas (v-bės gali nustatyti sąlygas, susijusias su kalbos mokėjimu,

kuris reikalingas dėl užimamų pareigų pobūdžio. Pvz. Groener byloje atsisakymas įdarbinti Nyderlandų pilietę dailės dėstytoja Airijos valstybiniame koledže dėl to, kad ji neišlaikė airių kalbos testo, gali būti pateisinamas. Kalbos mokėjimo reikalavimas dėstytojo pareigoms valstybinėje mokymo įstaigoje užimti, savo pobūdžiu yra pateisinamas pagal Reglamento 1612/68 3 str. 1 d., nes šiuo atveju kalbos reikalavimas buvo numatytas kaip politikos, kuria siekiama skatinti vartoti nacionalinę kalbą, esančią pirmąja valstybine kalba, dalis ir šis reikalavimas buvo taikomas laikantis proporcingumo ir nediskriminavimo principo).

Teisė į vienodas darbo sąlygasĮdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama v-bių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės.Atvykusiems darbuotojams privalo būti sudarytos tos pačios įdarbinimo ir darbo sąlygos kaip ir priimančios v-bės piliečiams, ypač nustatant atlyginimą ir atleidžiant iš darbo, o nedarbo atveju- grąžinant ar vėl priimant į darbą.Darbo sąlygos nebūtinai turi kilti iš darbo teisės, o gali kilti ir iš kitų teisės sričių, kurios tiesiogiai darbo santykių nereguliuoja, pavyzdžiui socialinio draudimo teisė, mokesčių teisė.

Dažniausia čia yra netiesioginė diskriminacija.

Allué ir Coonan byla. Italijos įstatyme buvo numatytas darbo sutarties galiojimo terminas tik užsienio kalbų dėstytojams (dauguma jų ne Italijos piliečiai), o kitiems dėstytojams toks terminas nenumatytas. Toks nustatymas netiesiogiai diskriminuojantis.

18

Clean Car byla. Austrijos reikalavimas, kad Vienoje įsikūrusių įmonių vadovai gyventų Austrijoje (gyvenamosios vietos reikalavimai yra netiesiogiai diskriminuojantys).Ugliola byla. Vokietijoje nustačius darbdavio pareigą skaičiuojant darbo stažq į jį įtraukti tik Vokietijoje atliktą karo prievolę (kitose v-bėse narėse atliktos neįskaičiuoti) buvo pažeistas lygaus traktavimo principo taikymas apskaičiuojant darbo stažą.

Teisė į vienodas socialines ir mokestines lengvatas Atvykusiam darbuotojui turi būti suteikiamos tos pačios socialinės ir mokesčių lengvatos kaip ir tos v-bės narės piliečiams darbuotojams.

Jei įsidarbinimo ir darbo sąlygos išimtinai remiasi darbo santykiais, tai socialinėms ir mokesčių lengvatos ši sąlyga tiesiogiai nebūtina.

Jei rezidento ir ne rezidento mokesčio mokėtojo padėtis panaši, tai skirtingas jų vertinimas yra diskriminacija.Įrodžius diskriminaciją dar galima ją pateisinti. Pvz. Bachmann byloje pateisinančia priežastimi buvo pripažintas poreikis apsaugoti mokesčių sistemos darnumą, o Cassis byloje fiskalinės kontrolės veiksmingumas.

Even byloje socialinės lengvatos apibrėžtos plačiai ir pabrėžta, kad jos palengvina darbuotojų judėjimą Bendrijoje.Tačiau nagrinėjant kitas ETT bylas socialinėms lengvatoms priskirtos pašalpos, tiesiogiai su darbo santykiais nesusijusi nauda, teisė kalbėti gimtąja kalba, išmokos mirties atveju, teisė, kad lydėtų santuokos nesudaręs partneris ir kt. rodo, kad tai nebūtinai palengvinančios judėjimą lengvatos, bet tiesiog padedančios atvykusiam darbuotojui lengviau integruotis priimančioje v-bėje lengvatos.

39 str. 3 d.:

Teisė laisvai judėti (Pagal Direktyvą 2004/38/EB)Šią teisę sudaro:

išvažiavimo teisė

4 str.: Nepažeidžiant nuostatų dėl kelionės dokumentų, reikalingų nacionaliniam pasienio patikrinimui, visi Sąjungos piliečiai, turintys galiojančią tapatybės kortelę ar pasą <…> turi teisę išvažiuoti iš valstybės narės teritorijos į kitą valstybę narę.

įvažiavimo teisė5 str: Valstybės narės suteikia tapatybės kortelę ar pasą turintiems Sąjungos piliečiams <...> teisę įvažiuoti į jų teritoriją. Sąjungos piliečiams netaikomas įvažiavimo vizos ar lygiaverčio formalumo reikalavimas.

Teisė apsigyventi priimančioje valstybėje narėje apima:

teisę gyventi iki trijų mėnesių 6 str.: ES piliečiai turi teisę gyventi kitos v-bės narės teritorijoje iki trijų mėnesių trukmės laikotarpį netaikant jokių reikalavimų ar formalumų, išskyrus reikalavimą turėti tapatybės kortelę arba pasą.

teisę gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius 7 str.: visi ES piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės šalyje ilgiau kaip tris mėnesius, jei, turi pragyvenimo šaltinį ir įgyvendina 8 str. reglamentuojamus administracinius formalumus.

teisės apsigyventi išlaikymą14str.: Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai turi <…> teisę gyventi šalyje tol, kol jie netampa nepagrįsta našta.

Teisė pasilikti (nuolatinio gyvenimo teisė)

Pagal Direktyvą 2004/38/EB

ES piliečiai, kurie priimančioje v-bėje narėje legaliai išgyveno 5m., įgyja teisę nuolat gyventi toje v-bėje narėje.

Gyvenimo šalyje tęstinumas nenutrūksta dėl trumpalaikių išvykų, ne ilgesnių kaip 6mėn/metus, arba ilgesnių išvykų, susijusių su privalomąja karine tarnyba, ar vienos ne ilgesnės kaip 12 mėn. iš eilės išvykos dėl svarbių priežasčių, pvz., nėštumo ir gimdymo, sunkios ligos, studijų ar profesinio parengimo, arba paskyrimo į kitą valstybę narę arba trečiąją šalį.

Įgyta nuolatinio gyvenimo šalyje teisė gali būti prarasta tik išvykus ilgesniam kaip 2 m. iš eilės laikotarpiui.

Taip pat Direktyvoje nustatomas sąrašas asmenų, galinčių įgyti nuolatinio gyvenimo teisę neišgyvenus 5m.

papildomos teisės: (???!!!)

Teisė į abipusį kvalifikacijų pripažinimą

Reglamentuojama įvairiomis direktyvomis.

Teisė į socialinę apsaugą

EB Sutarties 42 str.

8. Darbuotojo šeimos narių teisės

19

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB preambulės 5 punkte nurodyta:  »Visų Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje turėtų būti suteikiama ir jų šeimos nariams, neatsižvelgiant į pilietybę, jei ta teise naudojamasi pagal objektyvius laisvės ir orumo reikalavimus. Šioje direktyvoje "šeimos narys" turėtų reikšti ir registruotą partnerį, jei priimančiosios valstybės narės teisė traktuoja registruotą partnerystę kaip lygiavertę santuokai.“

Kol šeimos nariai nėra patys įgiję savarankiškų teisių, jų teisės priklauso nuo darbuotojo turimų teisių.

Pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/38/EB darbuotojo šeimos nariams galima išskirti šias teises:

- TEISĖ IŠVYKTI, ĮVAŽIUOTI IR GYVENTI:

Išvažiavimo teisė

4 str.1d.: Sąjungos piliečiai, turintys galiojančią tapatybės kortelę ar pasą, ir jų šeimos nariai, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir turi galiojantį pasą, turi teisę išvažiuoti iš valstybės narės teritorijos į kitą valstybę narę.

2 d.: Šiems asmenims netaikomas išvažiavimo vizos ar lygiaverčio formalumo reikalavimas.

4 d.: Pasas turi galioti bent visose valstybėse narėse ir šalyse, kurias turėtojas turi kirsti vykdamas tarp valstybių narių. Jei valstybių narių įstatymai nenumato išduoti tapatybės kortelių, bet kurio išduodamo ar pratęsiamo paso galiojimo trukmė turi būti ne mažesnė kaip penkeri metai.

Pagal 27 str. valstybės narės gali apriboti Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, neatsižvelgiant į pilietybę, judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl valstybinės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių. Šiomis priežastimis nesinaudojama ekonominėms reikmėms patenkinti.

Įvažiavimo teisė

5 straipsnis

1 d.: 1. Nepažeidžiant nuostatų dėl kelionės dokumentų, taikomų nacionaliniam pasienio patikrinimui, valstybės narės suteikia tapatybės kortelę ar pasą turintiems Sąjungos piliečiams ir pasą turintiems šeimos nariams teisę įvažiuoti į jų teritoriją.

2 dalyje numatyta, kad šeimos nariai, kurie nėra valstybės narės piliečiai, turi turėti įvažiavimo vizą pagal Reglamento (EB) Nr. 539/2001 nuostatas arba, kai taikytina, nacionalinės teisės aktus. Pagal šią direktyvą iš tokių šeimos narių, kurie turi 10 straipsnyje nurodytą galiojančią leidimo gyventi šalyje kortelę, nereikalaujama turėti vizos.Valstybės narės suteikia tokiems asmenims visas galimybes gauti būtinas vizas. Tokios vizos turi būti išduodamos nemokamai, kuo greičiau ir skubos tvarka.Taigi, šeimos nariams taikomas įvažiavimo vizos ar lygiaverčio formalumo reikalavimas.

Sutuoktiniams trečiųjų šalių piliečiams gali būti neleista įvažiuoti, jei jie neturi galiojančio paso ar asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, ir , jei reikia, vizos, bet MRAX byloje ETT nustatė, kad toks atsisakymas įsileisti būtų neproporcingas, jei sutuoktiniai, trečiųjų šalių piliečiai, gali įrodyti savo tapatybę bei santuokinius ryšius bei nėra įrodymų, kad jie keltų grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar sveikatai.

O 4 dalyje nurodyta: jei Sąjungos pilietis ar šeimos narys, kuris nėra valstybės narės pilietis, neturi būtinų kelionės dokumentų arba, jei reikalaujama, būtinų vizų, atitinkama valstybė narė, prieš grąžindama juos, suteikia tokiems asmenims visas pagrįstas galimybes gauti būtinus dokumentus ar pristatyti juos jiems per pagrįstą laikotarpį, patvirtinti ar kitomis priemonėmis įrodyti, kad jie turi laisvo judėjimo ir gyvenimo šalyje teisę.

ETT byloje Akrich yra pažymėjęs, kad „Pirminį įvažiavimą į teritoriją reguliuoja nacionalinė taisyklės, o Bendrijos teisė reguliuoja judėjimą tarp valstybių narių po to, kai jam jau buvo leista pirmą kartą atvykti. Norėdamas pasinaudoti teikiamomis privilegijomis, Sąjungos piliečio sutuoktinis turėtų „teisėtai gyventi valstybėje narėje, kai jis vyksta į kitą valstybę narę.Taigi visi trečiųjų šalių piliečiai prieš atvykdami į kurią nors valstybę narę turi įvykdyti nacionalinių imigracijos įstatymų reikalavimus.

Teisė gyventi šalyje iki trijų mėnesių

6 direktyvos straipsnyje aptariama Sąjungos piliečių šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, kurie lydi ar atvyksta pas Sąjungos pilietį ir turi galiojantį pasą, teisė gyventi kitos valstybės narės teritorijoje iki trijų mėnesių trukmės laikotarpį.

Teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius

7 straipsnis

1. Visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės šalyje ilgiau kaip tris mėnesius, jei jie:

a) yra darbuotojai ar savarankiškai dirbantieji priimančiojoje valstybėje narėje, arba

b) turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai ir turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje, arba

c) - yra priimti į privačią arba valstybinę instituciją, akredituotą ar finansuojamą priimančiosios valstybės narės pagal savo įstatymų ar kitų teisės aktų praktiką, turėdami pagrindinį studijų kurso baigimo tikslą, įskaitant profesinį rengimą ir

- turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje ir užtikrina atitinkamą nacionalinę instituciją pateikdami deklaraciją ar kitokiu jos pasirinktu lygiaverčiu būdu, kad jie turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, arba

d) yra Sąjungos pilietį, kuris atitinka a, b arba c punkto reikalavimus, lydintys ar kartu vykstantys šeimos nariai.

20

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta gyvenimo šalyje teisė taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, lydintiems ar vykstantiems kartu su Sąjungos piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje, jei toks Sąjungos pilietis atitinka 1 dalies a, b arba c punkto reikalavimus.

4. Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies d punkto ir 2 dalies, teisę gyventi šalyje kaip Sąjungos piliečio, atitinkančio šio straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimus, šeimos nariai turi tik sutuoktinis, registruotas partneris, nurodytas 2 straipsnio 2 dalies b punkte, ir išlaikomi vaikai. 3 straipsnio 2 dalis taikoma asmens ir jo sutuoktinio ar registruoto partnerio išlaikomiems tiesioginiams giminaičiams, esantiems aukščiau pagal giminystės liniją.

16 straipsnyje nurodyta nuolatinio gyvenimo valstybėje narėje teisė taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir legaliai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje su Sąjungos piliečiu ištisinį penkerių metų laikotarpį.

Šiai teisei netaikomi direktyvos III skyriuje numatyti reikalavimai.

-TEISĖ ĮSIDARBINTI

23 straipsnis

Susijusios teisės

Neatsižvelgiant į pilietybę, Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie turi teisę gyventi šalyje arba nuolatinio gyvenimo teisę valstybėje narėje, turi teisę joje įsidarbinti arba savarankiškai dirbti.

Tai apima ir tuos atvejus, kai šeimos nariai nėra ES piliečiai.

-TEISĖ PASILIKTI PRIIMANČIOJE VALSTYBĖJE NARĖJE

Pagal Reglamento 1251/70 3 straipsnį darbuotojo šeima įgyja teisę pasilikti gyventi priimančioje valstybėje kuriuo nors iš šių dviejų atvejų:

1. Jei darbuotojas yra įgijęs teisę pasilikti arba

2. Jei darbuotojas prieš įgydamas teisę pasilikti miršta darbingo amžiaus, tačiau:

a) Jis buvo nepertraukiamai išgyvenęs priimančioje valstybėje mažiausiai dvejus metus

b) Jo mirties priežastis buvo nelaimingas atsitikimas ar profesinė liga arba

c) Likęs sutuoktinis yra valstybės, kurioje jis gyvena, pilietis arba praradęs tos valstybės pilietybę dėl santuokos su minėtu darbuotoju.

Šį reglamentą pakeičia Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB.

12 straipsnis

Gyvenimo šalyje teisės išlikimas šeimos nariams mirus arba išvykus Sąjungos piliečiui

1. Nepažeidžiant antros pastraipos, Sąjungos piliečio mirtis ar išvykimas iš priimančiosios valstybės narės neturi įtakos jo šeimos narių, kurie yra valstybės narės piliečiai, gyvenimo šalyje teisei.

Prieš įgydami nuolatinio gyvenimo teisę atitinkami asmenys turi atitikti 7 straipsnio 1 dalies a, b, c arba d punktuose nustatytus reikalavimus.

2. Nepažeidžiant antros pastraipos, Sąjungos piliečio mirtis neturi įtakos jo šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir kurie kaip šeimos nariai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje bent vienerius metus iki Sąjungos piliečio mirties, gyvenimo šalyje teisei.

Prieš įgydami nuolatinio gyvenimo šalyje teisę atitinkami asmenys turi įrodyti, kad yra darbuotojai arba savarankiškai dirbantieji arba kad jie turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai ir priimančioje valstybėje narėje turi visavertį sveikatos draudimą arba kad jie yra priimančiojoje valstybėje narėje jau sukurtos šiuos reikalavimus atitinkančio asmens šeimos nariai. "Pakankami ištekliai" – tai 8 straipsnio 4 dalyje apibrėžti ištekliai.

Tokie šeimos nariai išlaiko teisę gyventi šalyje išskirtinai sau asmeniškai.

3. Sąjungos piliečio išvykimas iš priimančiosios valstybės narės arba jo mirtis nereiškia teisės gyventi šalyje praradimo jo vaikams ar tėvams, kuriuos globoja vaikai, neatsižvelgiant į pilietybę, jei vaikai gyvena priimančiojoje valstybėje narėje ir mokosi švietimo įstaigoje, iki jų mokslų užbaigimo.

13 straipsnis

Gyvenimo šalyje teisės išlikimas šeimos nariams skyrybų, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atvejais

1. Nepažeidžiant antros pastraipos, Sąjungos piliečio išsiskyrimas, santuokos panaikinimas ar jo registruotos partnerystės pagal 2 straipsnio 2 dalies b punktą nutraukimas neturi įtakos jo šeimos narių, kurie yra valstybės narės piliečiai, gyvenimo šalyje teisei.

Prieš įgydami nuolatinio gyvenimo teisę atitinkami asmenys turi atitikti 7 straipsnio 1 dalies a, b, c arba d punktuose nustatytus reikalavimus.

2. Nepažeidžiant antros pastraipos, Sąjungos piliečio išsiskyrimas, santuokos panaikinimas ar jo registruotos partnerystės pagal 2 straipsnio 2 dalies b punktą nutraukimas neturi įtakos jo šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, jei:

a) iki skyrybų, santuokos panaikinimo ar registruotos partnerystės pagal 2 straipsnio 2 dalies b punktą nutraukimo proceso pradžios santuoka ar registruota partnerystė truko ne trumpiau kaip trejus metus, įskaitant vienerius metus priimančiojoje valstybėje narėje arba

21

b) sutuoktinių arba partnerių pagal 2 straipsnio 2 dalies b punktą sutarimu arba teismo nutarimu sutuoktinis arba partneris globoja Sąjungos piliečio vaikus, arba

c) tai apsprendė ypač sunkios aplinkybės, pvz., smurtas šeimoje, išlaikant santuoką arba registruotą partnerystę, arba

d) sutuoktinių arba partnerių pagal 2 straipsnio 2 dalies b punktą sutarimu arba teismo nutarimu, sutuoktinis arba partneris, kuris nėra valstybės narės pilietis, turi globoti nepilnametį vaiką, jei teismas nusprendė, kad tai turi būti atliekama priimančiojoje valstybėje narėje, ir tiek ilgai, kiek reikia.

Prieš įgydami nuolatinio gyvenimo teisę atitinkami asmenys turi įrodyti, kad yra darbuotojai arba savarankiškai dirbantieji arba kad jie turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai ir priimančioje valstybėje narėje turi visavertį sveikatos draudimą arba kad jie yra priimančiojoje valstybėje narėje jau sukurtos šiuos reikalavimus atitinkančio asmens šeimos nariai. "Pakankami ištekliai" – tai 8 straipsnio 4 dalyje apibrėžti ištekliai.

Tokie šeimos nariai išlaiko savo teisę gyventi šalyje išskirtinai asmeniškai.

-KITOS TEISĖS

Vienodas požiūris

24 str. Vienodas traktavimas

1. Taikant tokias specialiąsias nuostatas, kurios aiškiai numatytos Sutartyje ir antriniuose teisės aktuose, visiems Sąjungos piliečiams, pagal šią direktyvą gyvenantiems priimančiosios valstybės narės teritorijoje, Sutarties taikymo srityje taikomas vienodas traktavimas kaip ir tos valstybės narės piliečiams.

-dėl darbo sąlygų

-dėl socialinių ir mokesčių lengvatų

Tiek iš kitos valstybės narės atvykę darbuotojai, tiek jų šeimos nariai gali naudotis iš priimančiosios valstybės teikiamomis socialinėmis lengvatomis.

Christini ir Castelli bylose ETT patvirtino, kad šeimos nariai turi teisę naudotis lygiavertėmis socialinėmis lengvatomis. Caristini byloje Teismas nurodė, kad soc. Lengvatos taikomos visiems, nepaisant to, kad, ar „priežastis“ reikalauti teisės, t.y. darbuotojas, yra gyvas.

Castelli byloje Teismas nusprendė, kad prie šių soc. Lengvatų priskiriama ir pensija.

-dėl profesinio mokymo

Byloje Bernini v. Ministre van Onderwijs en Wetenschappen C-3/90 ETT nusprendė, kad darbuotojo palikuoniai gali remtis Reglamento Nr. 1612/68 7 str. 2 d., kad gautų mokslų finansavimą tokiomis pat sąlygomis kaip ir tos valstybės pilietybę turinčio darbuotojo vaikai. Ši nuostata taip pat taikoma toje valstybėje negyvenantiems atvykusių darbuotojų vaikams.

Lebon byloje įtvirtinta taisyklė, kad tam tikos grupės (pvz. ieškantieji darbo arba šeimos nariai, kurie nėra išlaikomi) negali naudotis šio straipsnio teikiamais privalumais. Lebon byla buvo iškelta dėl Prancūzijos pilietės, gyvenusios Belgijoje kartu su savo tėvu (Prancūzijos piliečiu), kuris jau nebedirbo ir gavo Belgijos pensija. Kaip iš kitos valstybės narės atvykusio darbuotojo palikuonė, ji pageidavo, kad jai būtų skirtas Belgijoje mokama minimex. ETT nusprendė, kad palikuonys, kai jiems sukanka 21 metai, nebeturi teisės būti vienodai traktuojami dėl socialinių išmokų, kadangi jie nebėra darbuotojo išlaikytiniai ir nebeturi darbuotojo statuso.

- kitokia nauda

-Reglamento 12 str. reikalaujama, kad ES piliečio, dirbančio arba dirbusio kitoje valstybėje narėje, vaikai būtų priimami į tos šalies bendrojo lavinimo, amatų ir profesines mokyklas.

Valstybės narėms tenka pareiga skatinti tokius vaikus lankyti šias mokyklas ir prireikus stengtis užtikrinti, kad vaikai galėtų šias mokslo ar profesines mokyklas lankyti tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai.

Pateikta sąvoka „vaikai“ apima ne tik mokyklinio amžiaus vaikus, bet ir tuos, kuriems yra sukakę 21 metai ir nebėra dirbančių tėvų išlaikomi. Gaal byloje ETT pažymėjo, kad pagal vienodo traktavimo principą yra reikalaujama, kad atvykusio darbuotojo vaikai galėtų tęsti savo mokslus ir sėkmingai juos baigti.

Reglamento 12 str. yra nurodyta, kad atvykusio darbuotojo vaikai turi teisę lankyti mokslo ir profesines mokyklas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai. Sąvoka „tomis pačiomis sąlygomis“ apima ir pragyvenimui bei mokslui skirtas stipendijas. Teisė gauti pragyvenimo stipendiją galioja net tada, kai vaikai nusprendžia siekti mokslo savo pilietybės valstybėje (Di Leo byla).

Teisės į mokslą svarba pabrėžiama ir tais atvejais, kai išsituokus tėvams vaikai lieka su ES pilietybės neturiniu vienu iš tėvų (R byla; Baumbast byla).

9. Laisvas kitų asmenų (ne dirbančiųjų – studentų, pensininkų, sportininkų) judėjimasBesiplėsdama Bendrija žengė toliau nuo vien ekonominių motyvų ir ėmė akcentuoti

socialinės politikos svarbą, dėl to dėmesį sutelkė į tuos asmenis, kurie, dėl įvairių priežasčių ir nebūdami ekonomiškai aktyvūs, nori įgyvendinti savo teisę į laisvą judėjimą ir apsigyventi bet kurioje ES valstybėje. Buvo priimtos trys direktyvos- dėl studentų, išėjusių į pensiją asmenų bei dėl ekonomiškai neaktyvių asmenų.

Direktyva 90/364 dėl apsigyvenimo teisės (panaikinama nuo 2006 m. balandžio 6 d.)

Direktyva 90/365 dėl pensininkų apsigyvenimo teisės (panaikinama nuo 2006 m. balandžio 6 d.)

Direktyva 93/36 dėl Studentų apsigyvenimo teisės (panaikinama nuo 2006 m. balandžio 6 d.)

Nuo 2006 m. balandžio 30 d. pradėta taikyti nauja Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoj

22

Pagal EB Direktyvą 90/366, studentams, jų sutuoktiniams bei išlaikomiems vaikams turi būti suteiktas leidimas studijų metu gyventi kitoje valstybėje narėje. Šis leidimas turi būti kasmet pratęstas su sąlyga, kad jo gavėjas iš tikrųjų yra aukštojo mokslo įstaigos studentas. Tokiam leidimui taip pat taikoma arba studento pilietybės valstybės, arba studijų vietos valstybės sveikatos draudimo schema. Iš Direktyvos nuostatų galima suprasti, jog prieš gaudami leidimą, studentai raštu turi patvirtinti, kad jie turi pakankamai lėšų savo studijų laikui irtodėl neprašys paramos iš studijų vietos valstybės socialinės apsaugos sistemos. Studentų, kurie yra EB piliečiai, šeimų nariai, t.y. sutuoktinis ir išlaikomi vaikai turi teisę įsidarbinti samdomais darbuotojais arba vykdyti savarankišką darbinę veiklą, kurioje jie gyvena, netgi ir tuo atveju, jei jie neturi EB valstybės narės pilietybės.

Byloje C-184/99 „Grzelczyk v. Centre public d'aide sociale d'Ottignies-Louvain-la-Neuve“ prancūzo studijuojančio Belgijoje prašymas gauti sipendiją pragyvenimui buvo atmestas motyvuojant tuo, kad jis nėra Belgijos pilietis. Nebuvo ginčijama, kad Belgijos pilietis šiomis sąlygomis būtų gavęs stipendiją. Teismas pripažino, kad buvo pažeistas EBSS 12straipsnis.

PensininkaiAsmenų judėjimo laisvė pensininkams suponuoja du elementus: teisę

pasilikti ir teisę būti valstybėje narėje. Jeigu asmuo dirbo valstybėje narėje naudodamasis laisvo darbuotojų judėjimo teise, tai jam sulaukus pensinio amžiaus pradeda veikti pasilikimo teisė. Jei asmuo nesinaudojo darbuotojų judėjimo laisve, tai jis turi teisę apsigyventi valstybėje narėje.

a. Pasilikimo teisė numatyta EBSS 39 str. 3 d. d punkte ir konkretizuojama Reglamente 1251/70.

Pensininkų teisė apsigyventi valstybėje narėje nustatyta Direktyvoje 90/365, taikoma asmenims, kurie gauna invalidumo pensiją, senatvės pensiją, arba pensiją dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos. Taigi, pasilikimo teisė, suteikiama asmenims, kuris dirbo valstybėje narėje, tuo tarpu teisė apsigyventi suteikiama asmenims, kurie nesinaudojo darbuotojų judėjimo laisve.

Sąlygos, kad asmuo galėtu pasinaudoti apsigyvenimo teise pagal Direktyvą:

1. asmuo dirbo bendrijos teritorijoje2. jis turi turėti pakankamai pragyvenimui toje valstybėje lėšų3. turi turėti medicininį draudimą.

Laisvas sportininkų judėjimasĮ EB sutarties 39 str. veikimo sritį patenka darbinė veikla turinti ekonominį

pobūdį, tai yra veikla, turinti darbo santykių požymius: 1. Darbinės veiklos atlikimas, 2. Vadovaujant kitam asmeniu 3. Ir už tai gauna atlyginimą. Į 39 str. taikymo sritį patenka ir profesionalūs sportininkai (bylos: Walrave/Koch, 1974; Dona/Mantero 1976)byloj 36/74 (B.N.O. Walrave and L.J.N. Koch v Association Union cycliste internationale) olandai Walrave ir Koch padavė Tarptautinę, Olandijos ir Ispanijos dviračių asociacijas dėl nuostatos teigiančios, kad stajerių (dviračių) varžybose abu komandos nariai turi būti tos pačios pilietybės. Teismas nusprendė, kad

- diskriminacijos draudimas pilietybės pagrindu principas netaikomas tada, kai formuojama nacionalinė rinktinė arba komanda neturinti jokio ekonominio aspekto ir susijusi tik su sportinio interesu

- diskriminacijos draudimas galioja ne tik valstybinėms viešosioms institucijoms, bet ir privačioms sporto asociacijoms

- diskriminacija draudžiama visoje Bendrijos teritorijoje

byloj 13/76 (Doña v Montero (ECJ, 14.7.76, case no. C 13-76)Teismas konstatavo iš esmės tą patį:

- sporto organizacijos negali riboti futbolininkų teisės dalyvauti varžybose vien remiantis pilietybės pagrindu, jei varžybos turi ekonominį aspektą; tai netaikoma vien sportinio intereso varžybos (nac. rinktinės)

- EB sutartis yra tiesioginio galiojimo, todėl asmenys gali remtis nacionaliniuose teismuose gindami savo teises dėl diskriminacijos pilietybės pagrindu

Bosmano byloje teismas nusprendė, kad Bosmanas priėmė įdarbinimo pasiūlymą kitoje valstybėje narėje ir ši situacija pateko į 39str. reguliavimo sferą. ETT buvo pateikti 2 klausimai:

- ar Sutarties 48 str. draudžia futbolo klubui reikalauti mokesčio už vieno iš žaidėjų, kuris nutraukė savo sutartį, perėjimą į kitą klubą ir jį gauti ir

- ar ta pati norma draudžia nacionalinėms ir tarptautinėms futbolo organizacijoms įtraukti į jų atitinkamas taisykles nuostatas, ribojančias užsienio žaidėjų iš ES dalyvavimą varžybose, kurias jie organizuoja?

ETT į abu klausimus atsakė teigiamai. Pirmuoju klausimu, dėl trukdymo valstybės narės piliečiams palikti jų kilmės valstybę ar jų sulaikymo, apskųstosios perėjimo taisyklės varžė laisvą darbuotojų judėjimą. Kaip ir tikėtasi, atsakovai aiškino, kad paskelbus tokias taisykles neteisėtomis būtų pakenkta futbolui, nes jos palaiko sportinę ir finansinę futbolo pasaulio pusiausvyrą. Teismas atmetė šį argumentą ir pareiškė, kad jos nedraudžia labai turtingiems klubams naudotis aukščiausio lygio žaidėjų paslaugomis.

Antruoju klausimu Teismas nusprendė, jog 48 str. neleidžia pagal nacionalines taisykles reikalauti, kad nacionaliniai klubai atitinkamoms rungtynėms priimtų tik ribotą skaičių užsienio žaidėjų. Atsakovų argumentai iš esmės buvo tokie pat kaip ir pirmuoju klausimu, ir Teismo įvertinimas buvo toks pat trumpas ir neigiamas.

V SEMINARAS

1. Įsisteigimo laisvës sąvoka ir atskyrimas nuo laisvës teikti paslaugas ir laisvo darbuotojų judëjimoBendrijos sutarties normos, reglamentuojančios įsisteigimo santykius, nepateikia šios teisės apibrėžimo. Pagal Sutarties 43 str. steigimo laisvė - tai teisė apsigyventi bet kurioje kitoje valstybėje narėje, jei norima užsiimti profesine ar kita komercine-ūkine veikla, veikiant kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui arba įsteigiant įmonę ar bendrovę. Sutarties 48 str. 1 d. fiziniams asmenims yra prilyginamos “bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Bendrijoje turinčios savo registruotas būstines, centrinę administraciją ar

23

pagrindinę verslo vietą”, todėl įsisteigimo laisvę turi ir juridiniai asmenys, kurie kartu su fiziniais asmenimis Sutartyje yra įvardijami kaip nacionaliniai subjektai.

Gebhard byloje Teismas pabrėžė, jog santykiai, kurie patenka į įsisteigimo laisvės reglamentavimą, turi būti tvirti ir nuolatiniai, t.y. teismas įtvirtina “tvirto įsisteigimo priimančioje valstybėje” kriterijų. Todėl galima teigti, jog įsisteigimo santykiai yra susiję su persikraustymu (ar juridinio asmens buveinės perkėlimu) iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę.

Tačiau Sutarties 43 str. teigia, jog “draudžiami vienos valstybės nacionalinių subjektų, įsisteigusių kitos valstybės narės teritorijoje, apribojimai steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves”. Ši norma įtvirtina taip vadinamojo “antrinio įsisteigimo” teisę.:

Įsisteigimo laivė reiškia teisę Europos Sąjungos valstybių nacionaliniams subjektams persikelti ar įsteigti atstovybes, padalinius, dukterines įmones bet kurioje kitoje valstybėje narėje, su tikslu tvirtai joje įsikurti ir užsiimti nuolatine savarankiška profesine ar kita ekonomine-komercine-ūkine veikla.

Ši teisė nėra absoliuti ir gali būti ribojama siekiant apsaugoti viešąjį interesą.Atribojimas

Panašumai: visais atvejais yra užsiimama veikla, kuria siekiama pajamų.Skirtumai:

1. Sisteminis skirtumas tarp šių laisvių yra tas, paslaugų teikimo laisvė visu pirma reiškia gaminių (kurie nėra prekės) judėjimo laisvę, o įsisteigimo laisvės atveju – asmenų (jų darbinės veiklos) judėjimo laisvė35. 2. Valstybės sienos kirtimo požymis. Įsisteigimo laisvės atveju, tam tikro darbo rezultato vartotojas ir šio darbo atlikėjas yra nuolat įsikūrę vienoje ir toje pačioje valstybėje narėje, t.y. atliktas darbas pasiekia vartotoją nekirsdamas sienos. Paslaugų teikimo atveju, paslaugų gavėjas ir tiekėjas yra paprastai įsisteigę skirtingose valstybėse narėse. Išimtį sudaro ta situacija, kai asmuo, kuriam teikiama paslauga, yra įsisteigęs toje pačioje valstybėje kaip ir paslaugos davėjas, tačiau paslaugos teikimo momentu jis yra užsienyje. Paslaugos teikimo atveju, visada paslauga kerta valstybės sieną, t.y. paslaugos gavėjas ir paslaugos davėjas yra įsisteigę skirtingose valstybėse narėse, nesvarbu tai ar gavėjas atvyko pas paslaugos davėją; arba paslaugos teikėjas ir gavėjas yra įsisteigę toje pačioje valstybėje, tačiau gavėjas paslaugos teikimo momentu yra kitoje valstybėje narėje. 3. Reikia atsižvelgti į kelis kitus įsisteigimo laisvės aspektus:

a)“veiklos trukmės” kriterijus, kuris yra susijęs su “laikinos” ar “nuolatinės” veiklos apibūdinimu. Europos Tarybos direktyva “Dėl Europos Sąjungos valstybių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo apribojimų panaikinimo Europos Bendrijų teritorijoje įsikūrimo ir paslaugų teikimo laisvės srityje”, nurodo, kad jei veikla tęsiasi ne ilgiau kaip 3-is mėnesius, tai tokiu atveju ta veikla yra laikoma paslaugų teikimu.

b) subjektyvus kriterijus - kokiu tikslu asmuo atvyko į priimančią valstybę.c) „tvirto įsisteigimo priimančiojoje valstybėje” kriterijus, kuris reiškia, kad

įsisteigimo santykiai yra tada, kai asmuo priimančiojoje valstybėje narėje įsisteigia tvirtai ir

35 S. Žalimienė. Laisvas asmenų judėjimas pagal EB teisę : įsisteigimo teisė. Vilnius : Rosma, 2002 (Vilnius : Grafija). P. 12

neribotam laikui, t.y. jo įsikūrimas nėra apspręstas kokia nors laiko trukme ar įvykiais kurie turėtų įvykti ateityje.

Papildomai apie paslaugų teikimo laisvę, nes su ja dar nesusipažinom.Pagal Sutarties 49 str. 1 d. laisvė teigti paslaugas yra “taikomos valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje negu valstybėje, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos yra teikiamos”. Pagal 50 str. yra laikomasi nuomonės, kad paslaugos patenka į šios laisvės taikymo sritį, kai jų nereguliuoja nuostatos susijusios su “laisvu prekių, kapitalo ir asmenų judėjimu”. 50 str 3 dalis numato, jog asmuo teikiantis paslaugas gali laikinai savo veikla verstis toje valstybėje narėje, kur paslauga yra teikiama.

Europos Teisingumo Teismas, Luisi ir Carbone36 byloje išplėtė laisvės teikti paslaugas apimtį nurodydamas, kad asmenys inter allia turi teisę kirsti sieną, kad:

- suteiktų paslaugas kitoje valstybėje narėje negu yra įsisteigęs ir kad:- gautų paslaugas kitoje valstybėje narėje, negu yra įsisteigęs ar gyvena.Gebhard byloje, Teismas akcentuoja paslaugų teikimo, kitos valstybės negu yra

įsikūręs nacionaliniams subjektams, laikinumą. Jei asmuo teikdamas paslaugas atvyksta į tą valstybę narę, kurioje yra subjektas kuriam teikiamos paslaugos, tai visuomet, sprendžiant apie vykdomos veiklos laikinumą, reikia atsižvelgti į tos veiklos trukmę, reguliarumą, periodiškumą ir tęstinumą. Tačiau tai, kad veikla laikina, dar nereiškia, jog asmuo negali apsirūpinti tam tikrais infrastruktūros objektais (pvz., kontoromis, biurais, kabinetais ir pan.) toje valstybėje, kurioje teikia paslaugas, tam, kad galėtų tinkamai įgyvendinti paslaugų teikimą.

Laisvę teikti paslaugą galima apibrėžti, kaip teisę savarankiškai dirbantiems ES piliečiams ar ES įsteigtoms kompanijoms laikinai užsiimti profesine, komercine ar pramonine veikla bet kurioje valstybėje narėje nekeičiant įsisteigimo vietos taip pat teisę gauti paslaugas kitoje valstybėje narėje negu yra įsisteigęs ar gyvena.

2. Sutarties 43 straipsnio tiesioginis veikimas

EB sutarties 43 str. draudžia Bendrijos ribose apriboti piliečių laisvę savarankiškai pradėti ir vykdyti veiklą. Įsisteigimo laisvė apima "teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra numatytos jos pačios subjektams." Šis str. draudžia visus nacionalinius reguliavimus, kurie gali sudaryti kliūtis savarankiškai dirbantiems asmenims.

ETT Reyners prieš Belgiją byloje įtvirtino tiesioginį Sutarties 43 str. veikimą bei konstatavo draudimą tiesiogiai diskriminuoti. Belgija, nustatydama ribojimus visus reikalavimus atitinkančiam Olandijos piliečiui teisininko veiklą atlikti Belgijoje, pažeidė 43 str. ETT konstatavo, jog "Sutarties 52 ( dabar 43) str. yra tiesiogiai taikoma nuostata, nors atitinkamoje srityje ir nebuvo priimtos direktyvos"; "pasibaigus pereinamajam laikotarpiui direktyvos, numatytos skyriuje „Įsisteigimo teisė“, tapo nereikalingos nacionalinio režimo taisyklei įgyvendinti, nes jos tiesioginį veikimą nuo to momento numato pati Sutartis."

36 Graziana Luisi and Giuseppe Carbone v Ministero del Tesoro. 286/82 and 26/83.

24

3. Europos Bendrijos steigimo sutarties nuostatos dėl įsisteigimo laisvės ir pagrindiniai Europos Teisingumo Teismo sprendimai įsisteigimo laisvės srityje

Savrbiausios EB steigimo sutarties nuostatos įsisteigimo laisvės srityje (daugiausiai analizuojamos TT sprendimuose):

43 straipsnisVadovaujantis toliau išdėstytomis nuostatomis vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves.Įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, būtent bendroves ar firmas, apibūdintas 48 straipsnio antrojoje pastraipoje, tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams, ir laikantis kapitalui skirto skyriaus nuostatų.  48 straipsnisBendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Bendrijoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, šiame skyriuje prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems fiziniams asmenims.„Bendrovės arba firmos“ – tai bendrovės arba firmos, kurios veikia pagal civilinę ar komercinę teisę, įskaitant kooperatyvus ir kitus pagal viešąją ar privatinę teisę veikiančius juridinius asmenis, išskyrus nesiekiančiuosius pelno. Pagrindiniai ETT sprendimai:

Klopp byla:Vokietijos pilietis ir Diuseldorfo advokatūros narys norėjo Paryžiuje verstis teisininko praktika, bet kartu likti ir Diuseldurfo advokatūros nariu ir išlaikyti šiame mieste savo gyvenamąją vietą bei kontrą. Paryžiaus advokatūra atmetė jo prašymą remdamasi tuo,kad advokatas gali turėti tik vieną kontorųb tinklą, kuris privalo būti Paryžiaus regione. Pagal Prancūzijos taisykles advokatas galėjo turėti tik pirminę, ne antrinę buveinę,t.y., kad kitų v-bių teisininkai savo įsisiteigimo teisę galėjo įgyvendinti tik atsisakę savo pirmosios įsisteigimovietos.TT pareiškė, kad tai pažeidžia 43str.,kuris suteikia FA teisę turėti daugiau nei vieną buveinę.

71/76 Thieffry byloje ETT nukreipė dėmesį nuo nediskriminavimo princ į abipusio pripažinimo princ. Šioje byloje Belgijos advokatas turėjo Belgijos teisės moxlų daktaro diplomą, kurį Prancūzijos universitetas buvo pripažinęs lygiaverčiu Prancūzijos licenciato laipsniui teisės srityje. Vėliau, išlaikęs Prancūzijos egzaminą, jis gavo Prancūzijos avocat pažymėjimą, bet nebuvo priimtas į Paryžiaus advokatūrą remiantis tuo, kad nebuvo įgijęs laipsnio Prancūzijoje. ETT nusprendė, kad šis reikalavimas buvo nepagrįstas įsisteigimo teisės apribojimas, nes J. Thieffry turėjo diplomą, kurį kompetentinga Prancūzijos institucija buvo pripažinusi lygiaverčiu, ir buvo išlaikęs Prancūzijos advokatūros egzaminus.

Abipusio pripažinimo princ svarba buvo atskleista 340/89 Vlassopoulou byloje. Graikijos teisininkė I. Vlassopoulou dirbo Vokietijoje – konsultuodavo Graikijos ir EB teisės klausimais. Jos prašymas įstoti į vietinę advokatūrą Vokietijoje buvo atmestas remiantis tuo, kad ji nebuvo studijavusi Vok universitete, nebuvo išlaikiusi dviejų Vok v-binių egzaminų ir nebuvo atlikusi parengiamosios praktikos, nors ir turėjo Vokietijoje suteiktą daktaro laipsnį. ETT, remdamasi ne nediskriminavimo princ, o taisykle, pagrįsta trukdymu patekti į rinka, nusprendė: Nacionaliniai kvalifikacijos reikalavimai gali trukdyti kt v-bių narių piliečiams įgyvendinti savo įsisteigimo teisę, garantuojamą EB sut 43 str. Taip gali būti tuomet, kai svarstomose nac taisyklėse neatsižvelgiama į žinias ir kvalifikaciją, susijusio asmens jau anksčiau įgytas kt v-bėje narėje. Taigi, sutelkęs dėmesį į kvalifikacijos reikalavimų sukuriamas kliūtis laisvam judėjimui, ETT galėjo plačiau paaiškinti abipusio pripažinimo princ. Jis pareiškė, jog priimančioji v-bė turėjo palyginti judėjimo laisve besinaudojančio asmens kvalifikaciją ir sugebėjimus su tais, kurių yra reikalaujama nac sistemoje, kad išsiaiškintų, ar pareiškėja turi tinkamus įgūdžius verstis pg atitinkamą profesiją. Jei tox palyginimas būtų parodęs, kad diplomo savininkės žinios ir kvalifikacija yra tegul ir ne identiškos, tai bent lygiavertės v-bėje suteikiamo diplomo savininko žinioms ir kvalifikacijai, priimančioji v-bė būtų privalėjusi diplomą pripažinti. Bet palyginumui parodžius, kad pareiškėjos kvalifikacija tik iš dalies tenkina reikalavimus, v-bė narė galėjo reikalauti iš pareiškėjos pateikti įrodymus, kad ji buvo įgyjusi atitinkamas žinias ir kvalifikaciją, ir tada į juos atsižvelgti. ETT pridūrė, jog siekiant užtikrinti, kad v-bės narės laikytųsi abipusio pripažinimo princ būdingų įsipareigojimų, sprendimus priimanti institucija turi pagrįsti savo sprendimus, o jų suderinamumą su Bendrijos teise turi būti galima patikrinti teismuose.

C-234/98 Bobadilla byla. Ispanijos pilietė Bobadilla JK studijavo pg pouniversitetinių studijų dailės kūrinių restauravimo programą ir gavo pagrindinio Ispanijos muziejaus, Prado, finansinę paramą. Nors ji tuo metu pg laikiną sutartį dirbo Prado muziejuje, pastovaus darbo jame negavo, nes jos JKje įgyta kvalifikacija neatitiko Ispanijoje suteikiamo laipsnio. ETT pareiškė, kad jei nac teismas nuspręs, jos ši profesija nebuvo reglamentuojama pg dvi horizontaliąsias direktyvas, Prado muziejus turi išnagrinėti, ar Bobadillos diplomas ir prof patirtis buvo lygiaverčiai reikalaujamai kvalifikacijai. ETT pridūrė, kad Prado muziejus turėjo “ idealias galimybes” įvertinti tikrąsias jos žinias bei sugebėjimus, nes jis padėjo finansuoti jos studijas ir jau buvo ją įdarbinęs. Kai nėra derinimo, priimančioji v-bė narė išlieka kompetentinga reguliuoti šios veiklos vykdymą, taip pat ir skirti kt v-bės narės piliečiui baudžiamąsias sankcijas už neteisėtą vertimąsi reglamentuojama profesija, jei ji nepažeidžia EB sut 43 str. Iš tiesų tai reiškia, kad kiekvienas priimančios v-bės reikalavimas gali trukdyti įgyvendinti įsisteigimo laisvę ar padaryti tokį įgyvendinimą mažiau patrauklų, todėl jis pažeidė EB sut 43 str, išskyrus atvejį, kai jis gali būti pateisinamas.

Byloje C-154/93 Tawil-Albertini tirtas atvejis, kai Prancūzijos pilietis Libane įgijo stomatologo kvalifikaciją, kurią Belgijos v-džios institucijos vėliau pripažino. Remdamasis šiuo faktu ir stomatologams skirtos direktyvos nuostatomis, jis kreipėsi į Prancūzijos ministeriją su prašymu leisti verstis praktika Prancūzijoje. Jo prašymas buvo atmestas, ir šį sprendimą palaikė ETT, pareiškęs, jog tai, kad ne v-bės narės suteiktą kvalifikaciją yra pripažinusi viena v-bė narė, kt v-bių narių niekaip neįpareigoja.

25

Išsprendęs C-238/98 Hugo Fernando Hocsman bylą ETT įžengė į kt etapą. Jis pareikalavimo, kad v-bė B, atlikdama Vlassopoulou bylos sprendime nurodytą palyginimą, atsižvelgtų į visas kt v-bėse įgytas oficialias kvalifikacijas ir į praktinę patirtį. Argentiniečiui Hocsmanui 1986 m buvo suteikta pilietybė, o 1998 jis tapo Prancūzijos piliečiu. Ispanijos, kur 1986 m. jam buvo leista imtis urologijos (wau) specialisto praktikos, v-džios institucijos Argentinoje gautą jo medicinos specialisto diplomą pripažino. Bet Prancūzijoje jam nebuvo leista imtis praktikos remiantis tuo, kad jo diplomas buvo išduotas Argentinoje. Patixlindamas savo anxtesnę praktiką, ETT pareiškė, kad Prancūzijos v-džios institucijos turėjo atsižvelgti į visus susijusio asmens diplomus, pažymėjimus ir kitus oficialios kvalifikacijos įrodymus, taip pat į jo atitinkamą patirtį, kai šiuose dokumentuose nurodytas specialiąsias žinias, gebėjimus ir tą patirtį lygino su pg nacionalines taisykles reikalaujamomis žiniomis ir kvalifikacija.

ETT Reyners prieš Belgiją byloje įtvirtino tiesioginį Sutarties 43 str. veikimą bei konstatavo draudimą tiesiogiai diskriminuoti. Belgija, nustatydama ribojimus visus reikalavimus atitinkančiam Olandijos piliečiui teisininko veiklą atlikti Belgijoje, pažeidė 43 str. ETT konstatavo, jog "Sutarties 52 ( dabar 43) str. yra tiesiogiai taikoma nuostata, nors atitinkamoje srityje ir nebuvo priimtos direktyvos"; "pasibaigus pereinamajam laikotarpiui direktyvos, numatytos skyriuje „Įsisteigimo teisė“, tapo nereikalingos nacionalinio režimo taisyklei įgyvendinti, nes jos tiesioginį veikimą nuo to momento numato pati Sutartis."

Byloje Gebhard(C-55/94) Vokietijos teisininkas Gebhartas, kurio kontora buvo Štutgarte, įsteigė kontoras Milane ir pasivadino avvocato. Ilgainiui jo narystėMilano advokatūroje buvo sustabdyta, nes jis avvocato praktika vertėsi neužsiregistravęs. Taisyklė ribojanti avvocato vardo naudojimą, galėtų būti laikoma nediskriminuojančia(nei Italijos piliečiai, nei ne piliečiai negalėjo čio vardo naudoti, jei neatitiko Milano advokatūros nustatytų kriterijų) arba netiesiogiai diskriminuojančia (nors nei Italijos piliečiai, nei nepiliečiai negalėjo šio vardo, jei neatitiko Milano advokatūros nustatytų kriterijų, buvo labiau tikėtina, kad šių kriterijų neatitiks kitų valstybių, o ne Italijos piliečiai)š tikrųjų ETT nepasirinko nė vieno iš šių požiūrių. Nusprendęs, kad R. Gebhardas buvo įsisteigęs Italijoje, nes jis profesine veikla vertėsi „pastoviai ir nepertraukiamai“, TT sutelkė dėmesį į Italijos sudarytas kliūtis įsisteigimo laisvei. Jis pareiškė: „Nacionalinės priemonės, kurios gali trukdyti naudotis pagal Sutartį garantuotomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurių jos gali būti mažiau patrauklios, privalo tenkinti 4 sąlygas:

1. Jos privalo būti taikomos nediskriminuojančiu būdu;2. Jos privalo buti pagrįstos būtinaisiais bendrojo intereso poreikiais;3. Jos privalo užtikrinti, kad jomis siekiamas tikslas bus pasiektas;4. Tai privalo būti tik tos priemonės, kurios būtinos tikslui pasiekti...“Daily Mail byloje (81/87) TT pareiškė, kad taisyklė užtikrinanti fiziniams asmenims

teisę iš kilmės valstybės išvykti be apribojimų, kad būtų galima valstybėje imtis savarankiškai dirbančio asmens veiklos, bendrovėms negalioja. „Daily Mail“, pagal Anglijos teisę įsteigta investicinė bendrovė, kurios registruota buveinė buvo Londone, norėjo išvengti JK mokesčio mokėjimo už parduodamą nemažą dalį savo turto. Todėl prieš parduodama sav akcijas ji nusprendė savo centrinius valdymo ir priežiūros padalinius perkelti į Nyderlandus, tačiau išlaikyti juridinio asmens ir JK bendrovės statusą. Prieš pakeisdama savo buvimo vietą bendrovė Daily Mail turėjo gauti JK Finansų ministerijos leidimą, tačiau ji, nors ir kreipėsi

dėl leidimo persikelti savo buveinę į Nyderlandus perkėlė nesulaukus Finansų ministerijos atsakymo. Vėliau „Daily Mail“ paprašė paskelbti, kad remiantis EB sutarties 43 ir 48 straipsniais nebuvo būtina reikalauti sutikimo. TT nepalaikė šios nuomonės. Atkreipęa dėmesį į nacionalinių įstatymų dėl veiksnių liudijančių ryšį su nacionaline teritorija, įvairovę ir koordinavimo direktyvų nebuvimą, jis padarė išvadą, kad nei 43, nei 48 straipsnis nesuteikia bendrovėms, įsteigtoms valstybėje A, teisės be jokių apribojimų ir trukdymų perkelti savo centrinių valdymo, priežiūros padalinių ir administracijos aparatų į valstybę B, kartu iįlaikant bendrovės statusą valstybėje A. Šis sprendimas nereiškia, kad bendrovės negali perkelti savo bendrovės buveinės, bet šioje Bendrijos teisės raidos stadijoje kilmės valstybė išsikeliančioms bendrovėms gali taikyti apribojimus.

Nors pareiškėjai „Daily mail“ byloje pralaimėjo, atrodo, kad jie, jei būtų norėję Nyderlanduose įsteigti tik atstovybę, padalinį ar dukterinę bendrovę, įsisteigimo kitoje valstybėje narėje laisvė įgyvendinti prieš kilmės valstybę (JK) būtų galėję remtis sutarties 43 straipsniu. Tai buvo patvirtinta „X AB“ (200/98) bylos sprendime – jame TT pareiškė, kad 43 straipsnis uždraudė valstybei iš kurios išsikeliama, „trukdyti bendrovei, įsteigtai pagal jos teisės aktus ir patenkančiai į 48 straipsnyje pateiktą apibrėžimą, įsisteigti kitoje valstybėje narėje“. Taigi Švedijos įstatymas, neleidžiantis Švedijos bendrovėms, turinčioms dukterinių bendrovių kitose valstybėse narėse, gauti tam tikrų mokesčių lengvatų, pažeidė Sutarties 48 straipsnį, jei jis nebuvo pagrįstas“

„Centros Ltd“ byloje (212/97) paneigė principą, jog negalima remtis EB teise, jei siekiama piknaudžiauti ar nesąžiningai elgtis. Centros Ltd buvo privati bendrovė, kurią JK įsteigė du Danijos piliečiai - M. Bryde ir T. Bryde‘as, kurie buvo vieninteliai jos akcininkai. Norėdami užsiimti verslu Danijoje jie kreipėsi dėl bendrovės padalinio įregistravimo Danijoje. Prašymo įregistruoti padalinį pateikimo metu Centors niekada nebuvo vertusis verslu JK, ir dėl šios priežasties Danijos bendrovių registro tvarkytojas atsiosakė įregiostruoti padalinį. Jo manymu, bendrovė iš tiesų siekė įregistruoti pagrindinę įmonę, o ne padalinį, ir Bryde‘ai stengėsi apeiti danijos reikalavimus dėl minimalaus kapitalo. Danijos bendrovė jos steigimo metu privalėjo turėti bent 200 000 Danijos kronų (maždau 17 000 svarų) kapitalą; JK nebuvo jokių taisyklių dėl minimalaus kapitalo.

TT nusprendė, kad registro tvarkytojo atsisakymas įregistruoti padalinį buvo įsisteigimo laisves kliūtis ir pareiškė, esą faktas, kad bendrovė JK buvo įsteigta tik tam, kad įsisteigtų Danijoje, kur turėjo būti vykdoma jos pagrindinė arba visa veikla, buvo „nesvarbus“. Jis taip pat pareiškė, jos tai nebuvo piknaudžiavimo atves, kadangi nacionalinės taisyklės, kurias Bryde‘ai bandė apeiti, buvo bendrovių steigimą reglamentuojančios taisyklės, o ne taisyklės, reglamentuojančios vertimąsi tam tikrais amatais, profesija ar verslu. Kitaip tariant, jie Bendrijos teisės nuostatomis nesinaudojo apgaulingai, nes darė tai, ką Sutartis aiškiai leido - įsisteigti vienoje valstybėje narėje ir įsteigti antrinę įmonę kitoje.

„Uberseering“ byloje (208/00) Nyderlandų bendrovė Uberseering padavė į teismą Vokietijos bendrovę NCC už tai, kad ši, atstovaudama Uberseering, Vokietijoje netinkamai atliko darbą. Iki bylos iškėlimo visas Uberseering akcijas buvo įgiję 2 Vokietijos piliečiai. Vokietijos teismas nusprendė, kad Uberseering, perkėlusi savo centrinę administraciją į Vokietiją, kai pagal Nyderlandų teisę įsteigta bendrovė neturėjo teisnumo Vokietijoje, nes ji nebuvo įsteigta pagal Vokietijos teisę ir todėl negalėjo iškelti bylos.Taigi Vokietijos teisė nepropažino tokio juridinio asmens statuso, kokį Uberseering turėjo pagal Nyderlandų teisę( pgl Nyderlandų teisę turi net ir tuomet, kai jos centrinė administracija buvo perkelta),

26

todėl Vokietijos teismai iš esmės bendrovei neleido bylinėtis Vokietijos teismuose. TT iš pradžių paaiškino „Daily Mail“ ir „Uberseering“ bylų faktų skirtumus. Jis pažymėjo, kad „Daily Mail“ byla buvo susijusi su išsikėlimu, t.y. su bendrove, kuri nori įsisteigimo valstybės (JK) atžvilgiu pasinaudodama pagal Bendrijos teisę suteiktomis teisėmis perkelti savo centrinę administraciją, bet kartu išlaikyti DB bendrovės statusą. Atrodo, kad teisingumo teismas pritaria savo „Daily Mail“ bylos sprendimu. Tačiau „Uberseerng“ byla buvo susijusi su atsikeliančia bendrove, ir visų pirma su vienos valstybės narės (Vokietijos) suteikiamu pripažinimu (tiksliau su nepakankamu pripažinimu) pagal kitos valstybės narės (Nyderlandų) teisę isteigtai beidrovei. TT pareiškė, kad „Uberseering“ būdama pagal Nyderlandų, kur buvo jos registruota buveinė, įstatymus teisėtai įsteigta bendrovė, pgl Vokietijos teisę neturėjo jokios kitos alternatyvos, tik iš naujo įsisteigti Vokietijoje, jei norėjo Vokietijos teisme apginti savo pagal Sutartį turimas teises. Tai prieštaravo EB sutarties 13 ir 48 straipsniams, nes reikalavimas tai pačiai Bendrovei pakartotinai įsisteigti Vokietijosje prilygsta visiškam įsisteigimo laisvės panaikinimui.” Taip TT pareiškė, kad nors tam tikromis aplinkybėmis ir esant tam tikroms sąlygoms būtų galima pagrįsti įsisteigimo laisvės apribijomus dėl imperatyvių bendrajam interesui apsaugoti nustatytų reikalavimų, jais negalima pagrįsti visiško įsisteigimo laisvės panaikinimo.

Factortame bylos nelabai suprantu pati, todėl neaprašinėsiu. Ji aprašyta Barnard vadovėlio II dalies 117-126 psl.

4. Įsisteigimo laisvės subjektai Įsisteigimo laisvės subjektai:

1. Fiziniai asmenys;2. Bendrovės

Savarankiškai dirbantys asmenys (Jany (prositučių) byloje ETT išaiškino):1. neturi pavaldumu paremtų santykių;2. prisiima riziką sau;3. jiems mokama tiesiogiai ir be išskaičiavimų.

FIZINIAI ASMENYSFiziniams asmenims leidžiama imtis įvairios ekonominės veiklos ir išlikti savarankiškai

dirbančiais asmenimis.Ex parte Barconi ir Malik byloje ETT pareiškė, kad savarankiškai dirbantis asmuo galėtų

užsiimti valstybėje narėje vykdoma pramoninio, komercinio pobūdžio veikla, amatininko ar profesine veikla. Fiziniai asmenys įsisteigimo teisę gali įgyvendinti ir dalyvaudami steigiant bendroves kitoje valstybėje narėje (gali tapti bendrovių akcininkais ar direktoriais).

Įsisteigimo sąvoka pagal sutartį labai plati.

Teisė imtis savarankiškai dirbančio asmens veiklosPagal 43 str. įsisteigimo laisvė apima „teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos

bei ja verstis tomis pačiomis sąlygomis, kurios yra nustatytos jos pačios subjektams. Atskiriama teisė imtis veiklos ir teisė verstis veikla (įgyvendinimas ir vykdymas).

Valstybė narės privalo panaikinti judėjimo ir gyvenimo apribojimus piliečiams, norintiems:

1. Įsisteigti kitoje valstybėje narėje ir veikti kaip savarankiškai dirbantiems asmenims;

2. teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje;3. vykti į kitą kaip paslaugų gavėjui

Nesant konkrečių bendrijos taisyklių kiekviena valstybė gali laisvai reglamentuoti galimybę imtis profesinės veiklos savo teritorijoje imtis profesinės veiklos, jeigu ji tiesiogiai ar netiesiogiai nediskriminuoja pilietybės pagrindu.

Netiesiogiai diskriminuojančių pvz.: licencijos, nes jos uždeda dvigubą naštą ant judėjimo laisve besinaudojančių asmenų (ir buveinės, ir priimančios valstybės valdžios institucijoms reikia įrodyti savo tinkamumą užsiimti praktika, o nacionaliniai subjektai tai įrodinėja tik vienai valstybei).

Netiesiogiai diskriminuojančios priemonės galimos, kai yra objektyvių priežasčių arba jas galima palikti dėl aiškios leidžiančios nukrypti nuostatos. ETT nustatė, kad kai kurie netiesiogiai diskriminuojantys reikalavimai yra pateisinami. Pvz.: Gullung byloje Prancūzijos reikalavimas visiems teisininkams prieš imantis praktikos užsiregistruoti advokatūroje gali būti pateisinamas siekimu užtikrinti „moralinių ir etinių principų laikymąsi ir teisininkų veiklos drausminę kontrolę“.

Nediskriminuojanti taisyklė taip pat gali pažeisti 43 str. Gebhard byloje ETT nustatė, jog nediskriminuojanti taisyklė, kuri neleido patekti į rinką, pažeidė EB teisę ir nebuvo pateisinama. Gebhard kontora buvo Štutgarte, dar vieną įsisteigė Milane. Milane neužsiregistravo, ir advokatūra Italijoj buvo nutraukta, uždraudžiant naudoti avvocato vardą. ETT pareiškė, kad priemonės, kurios gali trukdyti naudotis Sutartyje garantuotomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurių jos gali būti mažiau patrauklios, privalo tenkinti 4 sąlygas:

1. taikomos nediskriminuojančiu būdu;2. pagrįstos būtinaisiais bendrojo intereso poreikiais;3. užtikrina, kad jomis siekiams tikslas bus pasiektas;4. būtinos tikslui pasiekti.

Aiškinamasi, ar nacionalinė taisyklė gali apsunkinti galimybę pasinaudoti įsisteigimo teise ar jos įgyvendinimą arba padaryti tokią galimybę ar įgyvendinimą mažiau patrauklius. Turi būti atlikta griežta nacionalinės priemonės proporcingumo analizė.

Savarankiškai dirbančio asmens veiklos vykdymasDraudžiama tiek tiesioginė, tiek netiesioginė diskriminacija. Netiesioginio pvz.: Komisija

prieš Italiją byla – Italijos įstatymas reikalavo, kad advokatūros nariai gyventų teismo, kuriam buvo priskirta jų advokatūra, jurisdikcijos teritorijoje. Šis įstatymas pažeidė 43 str., nes neleido advokatūros nariams, įsisteigusiems kitose valstybėse narėse, turėti buveinės Italijoje.

Skanavi byla: graikė gyveno Vokietijoje, nepasikeitė vairuotojo pažymėjimo į vokišką (to reikalavo EB teisė), todėl buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn už vairavimą be vairuotojo pažymėjimo. ETT nustatė, kad neproporcinga tokį asmenį laikyti vairuojančiu be pažymėjimo, nes baudžiamasis teistumas pakenktų jo gebėjimui verstis tam tikru verslu ar profesija, o tai dar labiau ir ilgam laikui suvaržytų judėjimo laisvę.

Socialinės garantijos

27

Komisija prieš Italiją (socialinė pagalba būstui įsigyti) ETT nustatė, kad norint užtikrinti visišką konkurencinę lygybę, savarankiškai dirbančiam asmeniu turėjo būti sudaryta galimybė įsigyti būstą tokiomis pačiomis sąlygomis, kuriomis naudojasi jo konkurentai tos valstybės piliečiai.

Komisija prieš Graikiją ETT nusprendė, kad taisyklė, leidžianti nekilnojamąjį turtą pirkti tik Graikijos piliečiams, pažeidžia 43 str.

MokesčiaiDaugelis nacionalinių mokesčių taisyklių yra netiesiogiai diskriminuojančios. Wielockx

byloje ETT netiesiogine diskriminacija pripažino taisyklę, kuria remiantis ne Nyderlandų gyventojams nebuvo leidžiama sudaryti pensinio rezervo, kuriam būtų taikomos tokio pat mokestinės lengvatos kaip ir Nyderlandų gyventojams.

Kemmler byloje ETT nusprendė, kad priimančios valstybės taisyklė, reikalaujanti, kad socialinio draudimo įmokos būtų mokamos nacionalinėje sistemoje, nors asmuo jas jau buvo sumokėjęs buveinės valstybėje, kurioje nuolat gyveno, „varžo vertimąsi profesine veikla už tos narės teritorijos ribų.

BENDROVĖSBendrovės gali įsisteigti 2 formomis:

1. steigti įmones (pirminis įsisteigimas);2. steigti atstovybes padalinius ar dukterines bendroves.

Apie pirminį ir antrinį įsisteigimą kitas klausimas.Dėl juridinio asmens dirbtinio pobūdžio yra sunku tiesiog pritaikyti bendrovėms principus,

kuriuos gana lengva taikyti fiziniams asmenims.Daily Mail byloje ETT nusprendė, kad 43 str. ir direktyvos 73/148 užtikrinančioms

fiziniams asmenims teisę iš kilmės valstybės išvykti be apribojimų, kad būtų galima kitoje valstybėje imtis savarankiškai dirbančio asmens veiklos, negalioja bendrovėms. „Daily Mail“ įsteigta pagal Anglijos teisę. Norėjo išvengti J.K. mokesčio už parduodamą nemažą dali turto, todėl nusprendė centrinius valdymo ir prie-iūros padalinius perkelti į Nyderlandus. Prieš pakeisdama buveinę „Daily Mail“ turėjo gauti JK ministerijos leidimą, tačiau to nepadarė. Teisme ginčijo, kad remiantis 43 ir 48 str., leidimą gauti nebuvo būtina. ETT nusprendė kitaip, jis nustatė, kad 43 ir 48 str. nesuteikė bendrovėms, įsteigtoms valstybėje A, teisė be jokių apribojimų ir trukdymų perkelti savo centrinių valdymo, priežiūros padalinių ir administracijos aparato į valstybę B, kartu išlaikant bendrovės statusą valstybėje A.

X AB byloje ETT nustatė, kad 43 str. uždraudė valstybei iš kurios išsikeliama, „trukdyti bendrovei, įsisteigti pagal jos teisės aktu ir patenkančiai į 48 str. pateiktą apibrėžimą, įsisteigti kitoje valstybėje narėje“. Švedijos įstatymas, neleidžiantis bendrovėms, turinčioms dukterinių bendrovių kitose valstybėse narėse, gauti tam tikrų mokesčių lengvatų pažeidė 43 str., jei jis nebuvo pagrįstas.

EB 48 str. 1 d.: Bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir bendrijoje turinčios savo registruotas buveine, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, šiame skyriuje prilygintos tos valstybės narės pilietybę turintiems fiziniams asmenims.

Byloje Komisiją prieš Prancūziją (mokesčių lengvatos)ETT nusprendė, kad būtent bendrovės būstinė yra veiksnys, susiejantis su konkrečios valstybės teisine sistema. Bendrovės būstinė – tai vieta valstybėje, kurioje bendrovė ar firma, įkurta pagal valstybės narės teisę, turi savo registruotą buveinę, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą.

Tiesioginė diskriminacija – diskriminacija dėl bendrovės būstinės, netiesioginė – kai taikant kitus diferencijavimo kriterijus pasiekiami tokie pat rezultatai.

Tiesiogine diskriminacija pažeidžiamas 43 str., ji gali būti leidžiama tik 46 str. aiškių išlygų. Netiesioginė diskriminacija galima, jei ją galima pagrįsti viešojo intereso reikalavimais ar aiškiomis leidžiančiomis nukrypti nuostatomis.

Bendrovei, įsisteigusiai ar įsteigusiai savo padalinį priimančiojoje valstybėje, privalo būti suteiktos tokios pat privilegijos ir garantijos, kokios suteikiamos tos valstybės bendrovėms.

Byloje Komisija prieš Italiją (duomenų apdorojimas) ETT nusprendė, kad Italijos įstatymas, nustatantis, kad tik bendrovės, kurių daugumą akcijų ar visas tiesiogiai ar netiesiogiai valdo valstybė ar visuomenė, gali sudaryti sutartis dėl duomenų apdorojimo sistemų, skirtų valdžios institucijoms, iš esmės teikia pirmenybę Italijos bendrovėms.

Neri byla: JK bendrovė „ESE“ įsteigė padalinius Italijoje. Italija nepripažino padaliniuose suteikiamų diplomų. ETT nusprendė, kad Italijos praktika turbūt atgrasys studentus nuo dalyvavimo „ESE“ teikiamuose kursuose ir dėl to labai trukdys „ESE“ vykdyti savo ekonominę veiklą Italijoje.

Vienodas požiūris turi būti ir mokesčių srityje. Kad galiotų vienodo požiūrio principas, dvi nagrinėjamos situacijos turi būti palyginamos.

Futura Participations taisyklė, kad mokesčių mokėtojai, norintys Liuksemburge perkelti nuostolius, apskaitą privalo tvarkyti Liuksemburge, pripažinta prieštaraujančia 43 str., nes norint perkelti savo padalinio Liuksemburge patirtus nuostolius, turi tvarkyti dvejopą apskaitą: pagal valstybės, kurioje yra būstinė taisykle r pagal taisykles Liuksemburge, kur ji turi padalinį.

5. Pirminio ir antrinio įsisteigimo laisvėEB sut. 43 ir 48 str. taikomi tiek pirminiam, tiek antriniam įsisteigimui.

FIZINIŲ ASMENŲ ĮSISTEIGIMAS

PIRMINIS ĮSISTEIGIMAS. Tai atvejis, kai FA(fizinis asmuo) išvyksta iš v-bės A, kad įsteigtų nuolatinę buveinę v-bėje B.

ANTRINIO ĮSISTEIGIMO atveju FA išlaiko buveinę v-bėje A ir kartu įkuria bei išlaiko antrą profesinės veiklos sritį(pvz.biurą ar kontorą)v-bėje B.(Pvz.Klopp byla:Vokietijos pilietis ir Diuseldorfo advokatūros narys norėjo Paryžiuje verstis teisininko praktika, bet kartu likti ir Diuseldurfo advokatūros nariu ir išlaikyti šiame mieste savo gyvenamąją vietą bei kontrą. Paryžiaus advokatūra atmetė jo prašymą remdamasi tuo,kad advokatas gali turėti tik vieną kontorųb tinklą, kuris privalo būti Paryžiaus regione. Pagal Prancūzijos taisykles advokatas galėjo turėti tik pirminę, ne antrinę buveinę,t.y., kad kitų v-bių teisininkai savo įsisiteigimo teisę galėjo įgyvendinti tik atsisakę savo pirmosios įsisteigimovietos.TT pareiškė, kad tai pažeidžia 43str.,kuris suteikia FA teisę turėti daugiau nei vieną buveinę.)

JURIDINIŲ ASMENŲ ĮSISTEIGIMAS

Remiantis EB 48str.1d. JA yra prilyginamas FA. EB 43str. JA pagal analogiją su FA suteikia:

28

1. teisę pradėti ir vykdyti savarankišką įmonės veiklą kitoje v-bėje narėje, taip pat steigti įmones ir vadovauti joms;

2. teisę steigti atstovybes, filialus ir dukterines įmones.Taigi pripažįtami du įmonių steigimosi būdai:

-PIRMINIS. Tokio įsisteigimo atveju bendrovė savo įsisteigimo teisę gali įgyvendinti: Dalyvaujant bendrovės steigimo kitoje v-bėje narėje veikloje(naujos įmonės

kūrimas) Perkeliant vadovybę ar įmonės kontrolę(centrinės administracijos(realios buveinės)

perkėlimas).Šis perkėlimas galimas trimis būdais:a)centrinės administracijos perkėlimas, keičiant taikytiną teisę įminei;b)centrinės administracijos perkėlimas, nekeičiant taikytinos teisės įmonei;c)įmonei taikytinos teisės pakeitimas, neatsižvelgiant į tai, kurioje v-bėje yra įmonės centrinė administracija, ir ar ji yra perkialiama į kitą v-bę, keičiant taikytiną teisę, ar ne.

-ANTRINIS. Galimybė steigti atstovybes, filialus,dukterines įmones.EB sut. Neaiškina atstovybės, filialo,dukterinės įmonės sąvokų. Antrinio steigimosi teisė neapribojama tik minėtų formų bendrovių steigimu.Turi būti interpretuojama plačiau, kaip bet koks įmonės ūkinės veiklos vykdymas kitoje v-bėje narėje, nuolat ar tam tikrą laiką fiziškai joje būnant.

6. Draudimas riboti įsisteigimo laisvę ir įsisteigimo laisvės ribojimo pagrįstumo kriterijai

Klasikiniu požiūriu įsisteigimo laisvė draudžia kiekvieną kitų valstybių narių piliečių diskriminavimą pilietybės pagrindu. Šis draudimas diskriminuoti taip pat galioja ir bendrovių atžvilgiu. Pirmiausia EB Sutartis draudžia atvirtąjį diskriminavimą. Taip pat EB Sutartis savo taikymo srityje draudžia kiekvieną paslėptojo diskriminavimo formą.

Atvirosios diskriminacijos atvejais valstybės narės, įtvirtindamos nacionalinės teisės nuostatuose reikalavimą turėti atitinkamos valstybės pilietybę, praktiškai nustato skirtingą statusą vietiniams piliečiams ir užsieniečiams. Akivaizdu, kad taikomas pilietybės pagrindu skirtingas statusas nesuderinamas su EB Sutarties 43 str.37(ex 52 str.).

Remiantis ETT svarstymais ir motyvais bylose, susijusiose su paslėpta diskriminacija, galima daryti išvadą, jog 43 str. turėtų būti aiškinamas kaip apribojimų draudimas. ETT jurisprudencija pagrįsta lygiaverčio elgesio koncepcija, išplečia vienodo elgesio principą, kuris suprantamas ne tik kaip formali lygybė tarp piliečių ir užsieniečių, bet ir kaip tikslinis lygiavertis elgesys su jais.

ETT sprendimas Gebhard byloje aiškiai liudija, kad Sutarties 43 str. labiau traktuojamas ne kaip diskriminavimo draudimas, o kaip apribojimų draudimas. Šiuo

37 Vadovaujantis toliau išdėstytomis nuostatomis vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės

kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves.

Įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, būtent bendroves ar firmas, apibūdintas 48 straipsnio antrojoje pastraipoje, tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams, ir laikantis kapitalui skirto skyriaus nuostatų.

sprendimu ETT konstatavo, jog įsisteigimo teisės neriboja tos nacionalinės priemonės, trukdančios realizuoti sutartimi garantuojamas laisves arba galinčios jas padaryti mažiau patraukliomis, kurios atitinka keturias sąlygas:1. šių priemonių taikymas turi būti nediskriminuojamo pobūdžio;2. jos turi būti pateisinamos bendrojo intereso būtinaisiais pagrindais;3. jos turi tikti tam tikslui pasiekti;4. jos neturi peržengti to, kas būtina norimam tikslui pasiekti.

Valstybės narės rėmėsi įvairiausiais motyvais, siekdamos pateisinti bendrovių steigimosi laisvės apribojimus. Jei konkretus apribojimas yra grindžiamas nuoroda į pilietybę, vieninteliai teisėti pagrindai yra tie, kurie nurodyti Sutarties 46 str.38 (ex 56 str.).

Segers byloje Teismas pastebėjo, jog 46 str. tam tikru mastu leidžia bendrovių, įsteigtų pagal kitos valstybės teisę, specialų statusą su sąlyga, jog toks statusas būtų pateisinamas viešosios politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos pagrindais. Vien tik nesąžiningų tikslų galimybė negali pateisinti bendro fizinių bei juridinių asmenų steigimosi teisės suvaržymo (kalbama apie bendrovės steigimą pagal užsienio šalies teisę, siekiant išvengti mokesčių).

Taigi, jei ginčijama priemonė yra vienodai taikytina tiek piliečiams, tiek nepaliečiams, tačiau jos poveikis diskriminuojantis, ji vis tiek gali būti teisėta, jei yra pateisinama imperatyviais viešojo intereso motyvais bei tinkama ir būtina nustatytam tikslui pasiekti.

7. Kvalifikacijų pripažinimas. Bendroji ir specialioji (atskirų profesijų) diplomų pripažinimo sistemos. Reikalavimai, taikomi kvalifikacijų pripažinimuiPriimančios v-bės atsisakymas pripažinti kitose ES v-bėse narėse įgytą kvalifikaciją yra svarbi praktinė įsisteigimo laisvės klūtis. Nors pg EB sut 47 str leidžiama Tarybai priimti direktyvas dėl abipusio diplomų pripažinimo, daugelį metų reikalavimas balsuoti Taryboje vieningai stabdė procesą. Dėl to ETT teko užduotis suderinti priimančios v-bės teisėtą norą turėti kvalifikuotus darbuotojus tam tikriems darbams atlikti su pagrindiniu judėjimo laisvės principu.

a) kai Bendrijos teisės aktai nereguliuoja Pirmiausia ETT įgyvendino EB sut 43 str minimą nediskriminavimo princ. Jis pareiškė, kad kai Bendrijos teisės aktuose nėra nuostatų, apsaugančių įsisteigimo laisvės tixlą, v-bės narės arba teisiškai pripažintos profesinės institucijos išlieka kompetetingos nustatyti reikalingas priemones, jei jos laikosi 10 str nustatytos bendradarbiavimo pareigos ir nediskriminavimo princ. Šis požiūris išdestytas Patrick byloje.71/76 Thieffry byloje ETT nukreipė dėmesį nuo nediskriminavimo princ į abipusio pripažinimo princ. Šioje byloje Belgijos advokatas turėjo Belgijos teisės moxlų daktaro

38 1. Šio skyriaus nuostatos ir pagal jas taikomos priemonės neturi poveikio įstatymų ir kitų teisės aktų, kurie

numato kitokį užsienio subjektų traktavimą ir yra pateisinami viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir jos sveikatos sumetimais, nuostatų taikymui.

2. Taryba, laikydamasi 251 straipsnyje nurodytos tvarkos, leidžia direktyvas pirmiau minėtoms nuostatoms koordinuoti.

29

diplomą, kurį Prancūzijos universitetas buvo pripažinęs lygiaverčiu Prancūzijos licenciato laipsniui teisės srityje. Vėliau, išlaikęs Prancūzijos egzaminą, jis gavo Prancūzijos avocat pažymėjimą, bet nebuvo priimtas į Paryžiaus advokatūrą remiantis tuo, kad nebuvo įgijęs laipsnio Prancūzijoje. ETT nusprendė, kad šis reikalavimas buvo nepagrįstas įsisteigimo teisės apribojimas, nes J. Thieffry turėjo diplomą, kurį kompetentinga Prancūzijos institucija buvo pripažinusi lygiaverčiu, ir buvo išlaikęs Prancūzijos advokatūros egzaminus. Abipusio pripažinimo princ svarba buvo atskleista 340/89 Vlassopoulou byloje. Graikijos teisininkė I. Vlassopoulou dirbo Vokietijoje – konsultuodavo Graikijos ir EB teisės klausimais. Jos prašymas įstoti į vietinę advokatūrą Vokietijoje buvo atmestas remiantis tuo, kad ji nebuvo studijavusi Vok universitete, nebuvo išlaikiusi dviejų Vok v-binių egzaminų ir nebuvo atlikusi parengiamosios praktikos, nors ir turėjo Vokietijoje suteiktą daktaro laipsnį. ETT, remdamasi ne nediskriminavimo princ, o taisykle, pagrįsta trukdymu patekti į rinka, nusprendė: Nacionaliniai kvalifikacijos reikalavimai gali trukdyti kt v-bių narių piliečiams įgyvendinti savo įsisteigimo teisę, garantuojamą EB sut 43 str. Taip gali būti tuomet, kai svarstomose nac taisyklėse neatsižvelgiama į žinias ir kvalifikaciją, susijusio asmens jau anksčiau įgytas kt v-bėje narėje. Taigi, sutelkęs dėmesį į kvalifikacijos reikalavimų sukuriamas kliūtis laisvam judėjimui, ETT galėjo plačiau paaiškinti abipusio pripažinimo princ. Jis pareiškė, jog priimančioji v-bė turėjo palyginti judėjimo laisve besinaudojančio asmens kvalifikaciją ir sugebėjimus su tais, kurių yra reikalaujama nac sistemoje, kad išsiaiškintų, ar pareiškėja turi tinkamus įgūdžius verstis pg atitinkamą profesiją. Jei tox palyginimas būtų parodęs, kad diplomo savininkės žinios ir kvalifikacija yra tegul ir ne identiškos, tai bent lygiavertės v-bėje suteikiamo diplomo savininko žinioms ir kvalifikacijai, priimančioji v-bė būtų privalėjusi diplomą pripažinti. Bet palyginumui parodžius, kad pareiškėjos kvalifikacija tik iš dalies tenkina reikalavimus, v-bė narė galėjo reikalauti iš pareiškėjos pateikti įrodymus, kad ji buvo įgyjusi atitinkamas žinias ir kvalifikaciją, ir tada į juos atsižvelgti. ETT pridūrė, jog siekiant užtikrinti, kad v-bės narės laikytųsi abipusio pripažinimo princ būdingų įsipareigojimų, sprendimus priimanti institucija turi pagrįsti savo sprendimus, o jų suderinamumą su Bendrijos teise turi būti galima patikrinti teismuose.

b) kai Bendrijos teisės aktai reguliuoja Vertikalusis metodas. Pirmajame teisės aktų derinimo etape Taryba, derindama skirtingas kiekv profesijai nustatytas nac taisykles, pasirinko vertikalųjį metodą. Taigi buvo priimtos direktyvos dėl gydytojų, slaugytojų, stomatologų ir veterinarijos gydytojų, kelios direktyvos dėl daugelio pramonės šakų. Šios direktyvos nustato minimalius reikalavimus mokymui. Jos yra naudingos todėl, kad kai asmuo baigia mokymus ir įgyja reikalingą kvalifikaciją, ji yra pripažįstama automatiškai: priimančioji v-bė privalo pripažinti kvalifikacijos lygiavertiškumą ir negali reikalauti, kad asmuo tenkintų kt reikalavimus, kurie direktyvose nėras nustatyti. Horizontalus metodas. Direktyva 89/48 taikoma kiekvienam v-bės narės piliečiui, kuris nori kaip savarankiškai dirbantis asmuo arba samdomas darbuotojas priimančioje v-bėje narėje dirbti pg reglamentuojamą profesiją, išskyrus atvejus, kai tai profesijai taikoma konkreti sektorinė direktyva. Reglamentuojama profesija - tai “reglamentuojama profesinė veikla”,

kuri apibrėžiama kaip veikla, tiesiogiai ar netiesiogiai priklausanti nuo diplomo turėjimo. Diplomas – pažymėjimas arba kitas oficialią kvalifikaciją įrodantis dokumentas:

išduotas v-bės narės kompetetingos institucijos; patvirtinantis, kad jį turintis asmuo po vidurinės mokyklos yra sėkmingai baigęs ne

mažiau kaip trejų metų trukmės kursus arba lygiavertės trukmės vakarinius ar neakivaizdinius kursus universitete, aukštojo moxlo įstaigoje ar kitoje panašaus lygio įstaigoje, taip pat, jei reikia, kad, be kursų, baigtų po vidurinės mokyklos, jis papildomai yra sėkmingai įgijęs prof išsilavinimą;

patvirtinantis, kad jį turintis asmuo turi profesinę kvalifikaciją, reikalingą norint toje v-bėje narėje pradėti dirbti arba toliau dirbti pg reglamentuojamą profesiją.

Direktyvos 3 str nustatytas pagrindinis priimačios v-bės automatiško pripažinimo princ.Direktyvos 4 str nurodomos 3 str išdėstyto pagrindinio abipusio pripažinimo princ išimtys. 4 str 1 d a punktas susijęs su buveinės v-bės ir priimančios v-bės lavinimo trukmės skirtumais. Jame nustatyta, kad kai pareiškėjo mokymo ir lavinimo trukmė yra bent vienais metais trumpesnė negu reikalaujama priimančioje v-bėje, priimančioji v-bė gali reikalauti, kad pareiškėjas pateiktų profesinę patirtį įrodantį dokumentą.4 str 1 d b punktas skirtas atvejams, kai lavinimo turinys buveinės v-bėje ir priimančioje v-bėje labai skiriasi. Tokiu atveju v-bė narė gali taip pat reikalauti, kad pareiškėjas laikytų kvalifikacinį testą arba kad baigtųsi ne ilgesnis kaip 3 metų adaptacijos laikotarpis.Abipusio pripažinimo sistema buvo išplėsta direktyva 92/51/EEB, kad apimtų ir profesijas, kurioms tinka ir žemesnio lygio išsilavinimas. Joje pažymėjimai atskiriami nuo diplomų. Pažymėjimas patvirtina, kad jį turintis asmuo po vidurinio moxlo baigė mokymo ar lavinimo kursą, dėstomą švietimo ar mokymo įstaigoje ar darbe. Diplomas patvirtina, kad jo turėtojas po vidurinės mokyklos yra baigęs ne trumpesnius kaip 1 metų kursus ir turi reikimą prof išsilavinimą arba yra baigęs vieną iš direktyvos priede išvardintų mokymo ar lavinimo kursų. Direktyva 99/42 išplėtė abipusio pripažinimo princ ir apima pramonės ir profesijų sektorius, kuriems anksčiau buvo skirtos vertikaliosios direktyvos. Direktyvoje taip pat pripažįstama ne tik oficiali kvalifikacija, bet ir patirtis ir įgūdžiai. Šios horizontaliosios direktyvos gerokai skiriasi nuo jų sektorinių pirmtakių: jos taikomos visoms profesijoms, atitinkančioms direktyvoje išdėstytus kriterijus, ne kuriai nors vienai profesijai.Pripažinimas grindžiamas abipusio pasitikėjimo princ, kai išankstinis parengiamųjų ir mokomųjų kursų derinimas įv profesijoms nereikalingas; pripažinimas yra suteikiamas “galutiniam produktui” – pakankamą kvalifikaciją turintiems profesionalams, kurie jau turi profesinį išsilavinimą. Nors taikant šį princ buvo išvengta kai kurių problemų, susijusių su derybomis dėl konkrečių sektorių direktyvų, ši nauda neatėjo veltui.

Horizontaliųjų direktyvų netaikymas. Jei veikla neaptenka į vieno iš bendrosios sistemos direktyvų taikymo sritį, tuomet, kaip paaiškėjo iš C-234/98 Bobadilla bylos sprendimo, toliau taikomi Gebhard ir Vlassopoulou bylose priimtų srendimų principai. Ispanijos pilietė Bobadilla JKje studijavo pg pouniversitetinių studijų dailės kūrinių restauravimo programą ir gavo pagrindinio Ispanijos muziejaus, Prado, finansinę paramą. Nors ji tuo metu pg laikiną sutartį dirbo Prado muziejuje, pastovaus darbo jame negavo, nes jos JKje įgyta kvalifikacija neatitiko Ispanijoje suteikiamo laipsnio. ETT pareiškė, kad jei nac teismas nuspręs, jos ši profesija nebuvo reglamentuojama pg dvi horizontaliąsias direktyvas, Prado muziejus turi

30

išnagrinėti, ar Bobadillos diplomas ir prof patirtis buvo lygiaverčiai reikalaujamai kvalifikacijai. ETT pridūrė, kad Prado muziejus turėjo “ idealias galimybes” įvertinti tikrąsias jos žinias bei sugebėjimus, nes jis padėjo finansuoti jos studijas ir jau buvo ją įdarbinęs. Kai nėra derinimo, priimančioji v-bė narė išlieka kompetentinga reguliuoti šios veiklos vykdymą, taip pat ir skirti kt v-bės narės piliečiui baudžiamąsias sankcijas už neteisėtą vertimąsi reglamentuojama profesija, jei ji nepažeidžia EB sut 43 str. Iš tiesų tai reiškia, kad kiekvienas priimančios v-bės reikalavimas gali trukdyti įgyvendinti įsisteigimo laisvę ar padaryti tokį įgyvendinimą mažiau patrauklų, todėl jis pažeidė EB sut 43 str, išskyrus atvejį, kai jis gali būti pateisinamas.

c) trečiosiose šalyse įgyta kvalifikacija Byloje C-154/93 Tawil-Albertini tirtas atvejis, kai Prancūzijos pilietis Libane įgijo stomatologo kvalifikaciją, kurią Belgijos v-džios institucijos vėliau pripažino. Remdamasis šiuo faktu ir stomatologams skirtos direktyvos nuostatomis, jis kreipėsi į Prancūzijos ministeriją su prašymu leisti verstis praktika Prancūzijoje. Jo prašymas buvo atmestas, ir šį sprendimą palaikė ETT, pareiškęs, jog tai, kad ne v-bės narės suteiktą kvalifikaciją yra pripažinusi viena v-bė narė, kt v-bių narių niekaip neįpareigoja. Išsprendęs C-238/98 Hugo Fernando Hocsman bylą ETT įžengė į kt etapą. Jis pareikalavimo, kad v-bė B, atlikdama Vlassopoulou bylos sprendime nurodytą palyginimą, atsižvelgtų į visas kt v-bėse įgytas oficialias kvalifikacijas ir į praktinę patirtį. Argentiniečiui Hocsmanui 1986 m buvo suteikta pilietybė, o 1998 jis tapo Prancūzijos piliečiu. Ispanijos, kur 1986 m. jam buvo leista imtis urologijos (wau) specialisto praktikos, v-džios institucijos Argentinoje gautą jo medicinos specialisto diplomą pripažino. Bet Prancūzijoje jam nebuvo leista imtis praktikos remiantis tuo, kad jo diplomas buvo išduotas Argentinoje. Patixlindamas savo anxtesnę praktiką, ETT pareiškė, kad Prancūzijos v-džios institucijos turėjo atsižvelgti į visus susijusio asmens diplomus, pažymėjimus ir kitus oficialios kvalifikacijos įrodymus, taip pat į jo atitinkamą patirtį, kai šiuose dokumentuose nurodytas specialiąsias žinias, gebėjimus ir tą patirtį lygino su pg nacionalines taisykles reikalaujamomis žiniomis ir kvalifikacija.

VI SEMINARAS

1. Paslaugų teikimo laisvės sąvoka: laisvė teikti ir laisvė gauti paslaugasPagal plačiai paplitusią nuostatą paslaugų teikimo laisvė suprantama kaip apribojimų draudimo išraiška. Paslaugų teikimo laisvei būdinga maža integracija. Būtent tuo ir remiasi apribojimų draudimo galiojimas EB sutarties 49 straipsnio požiūriu.. Būtų neteisinga reikalauti iš kitos ES valstybės narės piliečio laikytis visų priimančiosios valstyvės (priimančioji valstybė – tai valstybė, kurioje teikiamos paslaugos) vidaus teisės nuostatų, jeigu jis tik trumpam atvyko teikti palaugų į priimančiąją valstybę. EB sutarties 49 ir 50 straipsniuose yra nustatytas vienoje valstybėje narėje įsisteigusio asmens laisvės ribotą laiką teikti paslaugas gavėjui, įsisteigusiam kitoje valstybėje narėje, principas. Sutarties 50 straipsnyje yra apibrėžtos paslaugos ir numatyta paslaugų tiekėjui taikyti veinodo požiūrio principą. EB sutarties 49 straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatyta:

„Bendrijoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje negu valstybė, kurios subektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.“ Taigi joje yra numatyta situacija, kai valstybėje A įsisteigęs paslaugų teikėjas, kuris yra vienos iš valstybių narių (bet nebūtinai valstybės A) nacionalinis subjektas, teikia paslaugas valstybėje B ir baigęs veiklą grįžta į valstybę A. Sutarties 49 straipsniu galima remtis ginčijant tiek priimančiosios valstybės (B), tiek kilmės valstybės (A) nustatytas taisykles, trukdančias teikti paslaugas. Dauguma bylų siejasi su priimančiosios valstybės (B) taikomomis kliūtimis. Pavyzdžiui, Van Binsbergen byloje (33/74) Nyderlandų pilietis ginčijo Nyderlandų taisyklę, pagal kurią reikalaujama, kad teisiniai atstovai , kad galėtų asmenims atstovauti teismuose, turi būti įsisteigę Nyderlanduose. Jo atstovas teisme bylos nagrinėjimo metu persikėlė į Belgiją, tad nebegalėjo toliau atstovauti savo klientui byloje. ETT nutarė, kad ši taisyklė iš esmės pažeidė Sutarties 49 str. Vis daugėja bylų, kuriose nagrinėjamos kilmės valstybės (A) sukurtos kliūtys teikti paslaugas. Bylų žymiausi pavyzdžiai čia būtų trys: Ciola, Gourmet ir Carpenter bylos. Ciola byloje (C-224/97), Sutarties 49 straipsniu buvo galima remtis ginčijant Austrijos valdžios institucijų sprendimą apriboti švartavimosi vietų skaičių Konstanco ežere laivų savininkams užsienio valstybių rezidentams. Gourmet byloje (C-405/98) byloje ETT pareiškė, kad nacionalinė taisyklė, neleidžianti valstybėje A įsisteigusioms įmonėms siūlyti savo leidinyje reklamos užsakovams kitose valstybėse narėse, valstybėje A galėjo būti ginčijama, kaip prieštaraujanti Sutarties 49 straipsniui. Žymiausias pavyzdys – yra Carpenter byla (C-60/00)., kurioje Didžiosios Britanijos pilietis sėkmingai užginčijo DB imigracijos taisykles, pagal kurias jo filipinietė žmona būtų buvusi deportuota, remdamasis tuo, kad deportacija „pakenktų jo šeimos gyvenimui“ ir todėl „pablogintų sąlygas, kuriomis jis naudojasi įgyvendindamas laisvę teikti paslaugas. Šie pavyzdžiai rodo, kad paslaugų teikėjai gali remtis Sutarties 49 ir 50 straipsniais prieš savo buveines valstybes. ETT nuėjo ilgą kelią, stengdamasis panaikinti principą, kad Bendrijos teisė paslaugų srityje situacijoms būdingoms tik šaliai, netaikoma. EB sutarties 49 ir 50 str. tekste apsiribojama teisių suteikimu tik paslaugų teikėjams. Tačiau jei paslaugų teikėjai gali keliauti į gavėjo valstybę , būtų logiška, kad ir paslaugų gavėjas galėtų keliauti į teikėjo valstybę. Taryba šio požiūrio laikėsi Direktyvoje 73/148, kurios 1 straipsnio b punkte reikalaujama panaikinti judėjimo ir gyvenimo apribojimus „piliečiams, norintiems vykti į kt valstybę narę, kaip paslaugų gavėjams“. ETT pripažino, kad laisvė teikti paslaugas apima ir laisvę gauti paslaugas, kaip to neišvengiamą rezultatą. Vėliau Luisi ir Carbone byloje (286/82 ir 26/83) ETT patvirtino, kad tokiai situacijai Sutartis taikoma. Du italai buvo nubausti piniginėmis baudomis už tai, kad iš Italijos vežė daugiau pinigų nei leido tuomet valiutą reguliavusios taisyklės. Jie norėjo vykti į kt valstybes nares kaip turistai, taip pat norėjo ten gauti medicininio gydymo paslaugas. ETT pareiškė, kad laisvė gauti kitoje valstybėje narėje įsisteigusio teikėjo paslaugas buvo laisvės teikti paslaugas „neatskiriama dalis“. Todėl ETT pareiškė, kad turistams, medicininio gydymo paslaugas gaunantiems asmenims ir asnmenims, keliaujantiems (privačių) studijų ar verslo tikslais, turi būti suteikta teisė laisvai judėti be jokių suvaržymų netgi susijusių su mokėjimais.

31

ETT taip pat pareiškė, kad EB sutarties 49 ir 50 straipsniai taikomi tada, kai nei paslaugos teikėjas, nei gavėjas nekeliauja, bet keliauja pati paslauga (telefonu, faksu, elektroniniu paštu, internetu ar kabeliniais tinklais). Pavyzdžiai čia yra dvi bylos: Alpine Investments ir Bond. ** Alpine Investments byloje (C-384/93) tirtas atvejis, kai Nyderlandų finansų ministerija uždraudė Nyderlandų bendrovei telefonu skambinti fiziniams asmenims Nyderlanduose ir kt valstybėse narėse ir jiems siūlyti įvairias finansines paslaugas, jeigu klientai pirma nėra davę tam rašytinio sutikimo. ETT nusprendė, kad Sutarties 49 str. apima paslaugas, kurias teikėjas telefonu siūlo kitose valstybėse narėse įsisteigusiems potencialiems gavėjams, neišvykdamas iš valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs paslaugų teikėjas.** Bond bylos (352/85) sprendimas. Nyderlandų įstatymais buvo uždrausta platinti iš kitų valstybių narių perduodamas kabelinio radijo ir televizijos programas, kuriose Nyderlandų žiūrovams skirtos reklamos. (Jo čia neaprašau, nes nelabai supratau tiesa pasakius, be to nemanau kad jis mano klausimui lb svarbus, tad jei norėsit pasiskaityt trumpą aprašymą – jį rasit Barnard vadovėly psl.145-147).

(Iš S. Žaltauskienės-Žalimienės jurisprudencijos straipsnio) Moksle ir praktikoje diskutuojamas su paslaugų teikimo laisve susijęs svarbus klausimas – ar EB sutarties 49 str. apima tik diskriminavimo draudimą (vienodo elgesio su užsieniečiais, kaip su vietiniais piliečiais, laidavimą), ar ir kiekvieno nediskriminuojančio pobūdžio apribojimo draudimą. Kitas klausimas yra: ar paslaugų teikimo laisvei taikomas priimančiosios valstybės (priimančioji valstybė – tai valstybė, kurioje teikiamos paslaugos), ar kilmės valstybės jurisdikcijos pricipas? Paskutiniu paminėtu klausimu ETT jurisprudencijoje yra pasiektas priimtinas kompromisas tarp kilmės valstybės ir priimančiosios valstybės principo.Pripažinti užsienio teisės standartus lygiaverčiais yra įpareigota priimančioji valstybė. Galima teigti, kad šiuo metu susiformavo nauja paslaugų teikimo laisvės koncepcija - apribojimų draudimo principas (vietoj tiesiog vienodo elgesio su užsieniečiais kaip su vietiniais piliečiais principo). Tik išimtiniais atvejais priimančioji valstybė gali reikalauti, kad būtų laikomasi jos nacionalinių nuostatų būtent tada, kai galima remtis bendrųjų interesų būtinaisiais pagrindais.

2. EB sutarties 49 str. tiesioginis veikimasŠį klausimą ETT išnagrinėjo Van Birsbergen byloje (33/74).Ieškovas Belgijoje gyvenantį teisinį atstovą olandą paprašė ginti jį Olandijos teisme iškilus ginčui, susijusiam su jo socialine apsauga. Olandijos valdžia užginčijo teisininko teisę atstovauti ieškovui tuo pagrindu, kad Olandijos įstatymai numato, jog tiktai Olandijoje įregistravę savo veiklą asmenys gali būti teisniai atstovai teisme.ETT nustatė, kad EB Sutarties 59 (49) str. 1 d. yra taikoma tiesiogiai. 49 str. nuostatos panaikina bet kokią diskriminaciją prieš paslaugą teikiantį asmenį dėl jo pilietybės arba dėl to, kad jis yra įsikūręs kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje paslauga turi būti suteikta. Tačiau, iš kitos pusės, ETT pripažino, kad specifiniai paslaugų tiekėjui nustatyti reikalavimai nepažeistų Sutarties 59 str., jeigu tokiais reikalavimais būtų siekiama taikyti profesines taisykles, pateisinamas visuomenine nauda – ypač organizacines, etikos, profesinės kvalifikacijos, priežiūros ir atsakomybės taisykles, kurios yra privalomos kiekvienam,

teikiančiam tą paslaugą konkrečioje valstybėje narėje. Asmenims, vykdantiems tam tikrą veiklą (pvz., teisingumo vykdymą), gali būti nustatytas reikalavimas dėl nuolatinės buveinės, jeigu tai yra objektyviai pateisinama, kad būtų užtikrintas profesinio elgesio taisyklių laikymasis. Tačiau reikalavimas dėl buvimo vietos negalėtų būti nustatytas, jeigu norimi tikslai galėtų būti pasiekiami mažiau varžančiomis priemonėmis.Ištrauka iš bylos:

18. Teismo taip pat paklausta, ar 59 str. 1 d. ir 60str. 3 d. yra tisiogiai taikomi ir kuria individualias teises, kurias nacionaliniai teismai privalo apsaugoti.

19. Šis klausimas turi būti išspręstas atsižvelgiant į visą paslaugų skyrių, taip pat atsižvelgiant į įsisteigimo laisvę, į kurią daroma nuoroda 66 str.

20. Siekiant progresyvaus apribojimų panaikinimo, numatyto 59 str., pereinamuoju laikotarpiu, 63 str. numatė „Bendros programos“ įgyvendinimą, kuris buvo numatytas Tarybos 1961 m. gruodžio 18 d. sprendime, ir kurio tikslas - sukurti direktyvų seriją.

21. Remiantis paslaugų skyriumi šios direktyvos turi atlikti skirtingas funkcijas: pirma – pereinamojo laikotarpio metu panaikinti ribojimus laisvei teikti paslaugas, antra – integruoti į valstybių narių teisę normas, kurios efektyviai įtvirtintų šią laisvę, ypač remiantis abipusiu profesionalų kvalifikacijos pripažinimu bei koordinuojant įstatymus, susijusius su sau dirbančių asmenų veiklos priežiūra.

22. Šios direktyvos taip pat sprendžia specifines problemas, kylančias, kai paslaugą teikiantis asmuo nėra įsikūręs valstybėje, kurioje įgyvendinama paslauga, ir neatitinka profesinių taisyklių, taikomų toje valstybėje.

23. Laipsniškai žvelgiant į visą paslaugų skyrių, 59 str. interpretuojamas Sutarties 8 (7) str. fone, išreiškia tikslą panaikinti visus apribojimus paslaugų teikimo laisvei iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, iki paskutinės datos, kai visos Sutarties normos įgauna galią.

24. 59 str. sąlygos, kurios turėjo būti įgyvendintos remiantis pereinamojo laikotarpio direktyvomis, tampa besąlyginėmis pasibaigus pereinamajam laikotarpiui.

25. Šio straipsnio sąlygos panaikina bet kokią paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl pilietybės ar dėl to, kad jis įsikūręs kitoje valstybėje narėje nei ten, kur teikiama paslauga.

26. Be to, 59 str. ir 60 str. nustato griežtą draudimą net dėl menkiausių apribojimų pilietybės ar rezidencijos pagrindu. Šis draudimas negali būti neįgyvendintas dėl valstybių narių delsimo ar nepriėmimo reikiamų normų, kurios turėjo būti priimtos remiantis 63 ir 66str.

27. Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsakymas turėtų būti, kad 59 str. 1 d. ir 60str. 3 d.

32

veikia tiesiogiai ir jais gali būti remiamasi nacionaliniuose teismuose, ypač jei siekiama panaikinti paslaugas teikiančio asmens diskriminaciją pilietybės pagrindu ar jei jis gyvena kitoje valstybėje narėje, o paslaugos gaunamos kitoje

3. Paslaugų gavėjo ir paslaugas teikiančio asmens pilietybė, nuolatinė gyvenamoji / registracijos vieta. Pagal nusistovėjusią ETT praktiką (Binsbergen, Sager ir kt.) EB 49 str. draudžia ne tik kiekvieną turinčio buveinę kitoje valstybėje narėje paslaugų tiekėjo diskriminavimą dėl pilietybės, bet ir kiekvieną laisvo paslaugų teikimo apribojimą ir kiekvieną trukdymą, jeigu jie turi skirtingą poveikį vietiniam paslaugų teikėjui ir turinčiam buveinę kitoje valstybėje narėje paslaugų teikėjui.

Pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/ 123/EB dėl paslaugų rinkos viduje, kuri taikoma valstybėje narėje įsisteigusių teikėjų teikiamoms paslaugoms :

2 str.: teikėjas – tai bet koks fizinis asmuo, kuris yra valstybės narės pilietis, arba bet koks valstybėje narėje įsisteigęs juridinis asmuo, kaip nurodyta Sutarties 48 straipsnyje, ir siūlantis arba teikiantis paslaugą;

Direktyvoje pabrėžiama, kad teikėjo sąvoka turėtų apimti bet kurį fizinį asmenį, kuris yra valstybės narės pilietis, arba bet kuris juridinis asmuo, kuris joje vykdo paslaugų teikimo veiklą valstybėje narėje naudodamasis įsisteigimo laisve arba laisvu paslaugų judėjimu. Teikėjo sąvoka turėtų apimti ne tik peržengiantį sieną paslaugų teikimą, remiantis laisve teikti paslaugas, bet taip pat turėtų apimti ir tuos atvejus, kai subjektas įsisteigia valstybėje narėje, siekdamas ten plėtoti savo paslaugų veiklą. Kita vertus, teikėjo sąvoka neturėtų apimti atvejo, kai trečiųjų valstybių bendrovės steigia savo padalinius valstybėje narėje, kadangi pagal Sutarties 48 straipsnį įsisteigimo laisve arba laisvo paslaugų judėjimo principu gali naudotis tik bendrovės, įsteigtos pagal valstybės narės teisę ir Bendrijoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą.

Vieta, kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas, turėtų būti nustatyta vadovaujantis Teisingumo Teismo teismine praktika, pagal kurią įsisteigimo sąvoka apima faktinį ekonominės veiklos vykdymą neribotam laikui įsteigiant nuolatinį subjektą. Šio reikalavimo taip pat laikomasi, kai bendrovė įsteigiama tam tikram laikotarpiui arba kai ji nuomoja pastatą ar įrangą, kuriuos naudoja veiklai vykdyti. Jo taip pat gali būti laikomasi, kai valstybė narė išduoda leidimus ribotam laikotarpiui tik konkrečiai paslaugai. Šis subjektas neprivalo būti pavaldžioji įmonė, filialas ar atstovybė, bet gali būti biuras, kuriam vadovauja teikėjo personalas arba nepriklausomas asmuo, turintis ilgalaikius įgaliojimus atstovauti įmonei, kaip yra atstovybės atveju. Pagal šį apibrėžimą būtina, kad teikėjas vykdytų faktinę ūkinę veiklą įsisteigimo vietoje, vien tik pašto dėžutė negali būti laikoma įsisteigimu. Tais atvejais, kai teikėjas turi kelias įsisteigimo vietas, svarbu nustatyti, kurioje įsisteigimo vietoje minėta paslauga faktiškai teikiama. Kai sunku nustatyti, kurioje iš kelių įsisteigimo vietų teikiama ši

konkreti paslauga, laikoma, kad tai turėtų būti ta įsisteigimo vieta, kurioje yra teikėjo veiklos, susijusios su šia konkrečia paslauga, centras.

3 str.: gavėjas – tai bet koks fizinis asmuo, kuris yra valstybės narės pilietis arba kuris naudojasi Bendrijos teisės aktuose jam suteiktomis teisėmis, arba juridinis asmuo, kaip nurodyta Sutarties 48 straipsnyje, ir kuris yra įsisteigęs valstybėje narėje, ir kuris profesiniais arba neprofesiniais tikslais naudojasi arba pageidauja naudotis paslauga;

Gavėjo sąvoka taip pat turėtų apimti trečiųjų šalių piliečius, kurie jau naudojasi Bendrijos teisės aktų suteiktomis teisėmis. Be to, valstybės narės gavėjo sąvoką gali išplėsti ir ją taikyti kitiems trečiųjų šalių piliečiams, jau esantiems jų teritorijoje.

4. 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (Tekstas svarbus EEE)

5. Paslaugų sąvokaPagal EEB Sutarties 50 str. „paslaugos“ – tai tokios paslaugos, kurios paprastai yra teikiamos už užmokestį ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės.„Paslaugas“ sudaro:

a) pramoninio pobūdžio veikla;b) komercinio pobūdžio veikla;c) amatininkų veiklad) laisvųjų profesijų veikla

Teisingumo Teismo praktikoje šis sąrašas gerokai išplėstas.Luisi ir Carbone sprendime prie paslaugų priskyrė turizmą, medicinos, finansines, verslo ir švietimo paslaugas. T.p. televizijos signalo perdavimas kabeline televizija, įdarbinimo agentūrų atliekama darbuotojų paieška, skolų išieškojimas, loterijos, banko paskolos statyboms, draudimas, sportinė veikla. Atsižvelgiant į platų paslaugų apibrėzimą ir taikymo sritį, tik nedaugeliui (laikinai) atvykusių asmenų nėra suteikiama joje numatyta apsauga. „paslaugos paprastai teikiamos už užmokestį“ – ekonominio ryšio poreikis.

Paslaugos ir socialinės gerovės v-bėEkonominio ryšio poreikis: tuo siekiama neatlygintinas paslaugas pašalinti iš Sutarties taikymo srities. Byla SPUC prieš Grogan – TTeismas šią t-klę panaudojo, kad gautų iš Sutarties taikymo srities pašalintų paslaugas, jei tarp teikėjo ir gavėjo nėra tiesioginio ekonominio ryšio.

Paslaugos ir socialinės gerovės v-bė: paslaugos, laikomos socialinės gerovės v-bės dalimi, kelia didelių problemų Bendrijos teisės sistemoje. Kadangi dauguma tokių paslaugų yra v-bės apmokamos, bet teikiamos nemokamai, tai, kad tarp jų teikėjų ir gavėjų nėra atsiskaitymo, reiškia, jog jos nepatenka į EB sutarties 49 ir 50 str. taikymo sritį. Pvz valstybinis švietimas.

33

Humbel byla/ valstybinis švietimas nėra paslauga, nes v-bė nesiekia, kad veikla būtų pelninga, ji tik vykdo savo pareigas savo piliečiams socialinėje, kultūros ir švietimo srityse, o jį finansuoja visuomenė.

Paslaugų laikinumas/ pagr.veiksnys, atskiriantis paslaugas nuo įsiteigimo, yra trukmė: Asmeniui, kuris nuolat apsigyvena priimančioje v-bėje, greičiausiai bus

taikomos įsisteigimo t-klės, o „laikinai“ apsigyvenęs asmuo greičiausiai bus laikomas teikiančiu paslaugas. Gebhard byla/ veiklos laikinumas t.b. apibrėžtas „atsižvelgiant ne tik į paslaugos teikimo trukmę, bet ir į jos reguliarumą, dažnumą ar tęstinumą. Tačiau paslaugų teikėjai vis tiek gali v-bėje narėje turėti kokią nors infrastruktūrą (pvz.biurą, kontorą ar konsultavimo paslaugas), jei ji būtina paslaugoms teikti.

6. Laisvės teikti paslaugas ribojimai ir ribojimo pagrįstumo sąlygos, įtvirtintos Europos Bendrijos steigimo sutartyje ir ETT praktikojeEB 49 str. pirmoje pastraipoje nustatyta:„ Bendrijoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos“.Taigi, normoje įtvirtinta situacija, kai valstybėje A įsisteigęs paslaugų teikėjas, kuris yra vienos iš valstybių narių ( bet nebūtinai valstybės A) nacionalinis subjektas, teikia paslaugas valstybėje B ir baigęs veiklą grįžta į valstybę A.Šiuo straipsniu galima remtis ginčijant tiek priimančiosios valtybės ( valstybės B), tiek kilmės valstybės ( valstybės A) nustatytas taisykles, trukdančias teikti paslaugas. Dauguma bylų siejasi su priimančios valstybės ( valstybės B) taikomomis kliūtimis.

Van Binsberger byloje Nyderlandų pilietis ginčijo Nyderlandų taisyklę, pagal kurią reikalaujama, kad teisiniai atstovai būtų įsisteigę Nyderlanduose, kad galėtų asmenims atstovauti Nyderlandų teismuose. Kortmanas, būdamas Van Binsberger atstovu Nyderlandų socialinio draudimo teisme, bylos nagrinėjimo metu persikėlė į Belgiją. Jam buvo pranešta, kad jis nebegali atstovauti savo klientui byloje. TT nusprendė, kad Nyderlandų taisyklė pažeidė Sutarties 49 str.

Tačiau vis dažniau nagrinėjamos bylos, kai kliūtis teikti paslaugas sukuria valtybė A. Ciola byloje TT Pareiškė, kad Austrijos bendrovė, Konstanco ežere parūpinanti

laivų švartavimosi vietas laivų savininkams kitų valstybių narių rezidentams, Sutarties 49 str., galėjo remtis ginčydama Austrijos valdžios institucijų sprendimą apriboti švartavimosi vietų skaičių laivų savininkams užsienio valstybių rezidentams.

Gourmet byloje TT konstatavo, kad nacionalinė taisyklė, neleidžianti valstybėje A įsisteigusioms įmonėms siūlyti savo leidinyje reklamos plotų potencialiems reklamos užsakovams kitose valstybėse narėse, valstybėje A galėjo būti ginčyjamas kaip prieštaraujanti 49 str.

Carpenter byla. Dž.Britanijos pilietis užginčyjo Dž.Britanijos imigracijos taisykles, pagal kurias jo filipinietė žmona butų buvusi deportuota, remdamasis tuo, kad deportacija „ pakenktų jo šeimos gyvenimui“ ir todėl pablogintų sąlygas, kuriomis jis naudojasi įgyvendindamas laisvę teikti paslaugas. Carpenteris vadovavo įmonei, pardavinėjančiai reklamos plotą medicinos ir mokslo žurnaluose. Nors įmonė buvo įsteigta Dž.Britaniojoje, kur buvo žurnalų leidyklą, jis daug dirbo su reklamos užsakovias kitose valstybėse narėse. TT nusprendė, kad tokios palaugos patenka į 49 str. sritį „ tiek tuomet, kai teikėjas tuo tikslu vyksta į gavėjo valstybę narę, tiek tuomet, kai jis teikia paslaugas į užsienį, neišvykdamas iį valstybė narės, kurioje yra įsisteigęs“. TT pareiškė, kad „ ši laisvė nebūtų visiškai veiksminga, jei Carpenteriui būtų trukdoma ja naudotis sudarius jo kilmės valstybės kliūtis jo sutuoktinei atvykti ir apsigyventi“.

Sutarteis 49 ir 50 str. tekste apsiribojama teisių suteikimu paslaugų tiekėjams. Taigi, jei paslaugų tiekėjai gali keliauti į gavėjo valstybę, tai ir gavėjas gali keliauti į tiekėjo valstybę. Direktyvoje 73/148, kurios 1 str. reikalaujama panaikinti judėjimo ir gyvenimo apribojimus „ piliečiams, norintiems vykti į kitą valstybę narę kaip paslaugų gavėjams“. TT tai patvirtino Luisi ir Carbone byloje. Du italai buvo nubausti piniginėmis baudomis už tai, kad iš Italijos išvežė daugiau pinigų, nei leido tuomet valiutą reguliavusios taisyklės; jie norėjo vykti į kitas valstybes nares kaip turistai, taip pat norėjo ten gauti medicinio gydymo paslaugas. Teismas pareiškė, kad turistams, medicininio gydymo paslaugas gaunantiems asmenims ir asmenims, keliajantiems ( privačių) studijų ar verslo tikslais, turi būti sutiekta teisė laisvai judėti be jokių suvaržymų, susijusių su mokėjimais. Taigi šiuo sprendimu įtvirtinta teisė plėtoti medicininį turizmą siekiant gauti gydymą, kuris kilmės valstybėje nėra prieinamas.TT Sager byloje teigia: „ 49 str., reikalaujama ne tik panaikinti bet kokią paslaugas teikiančio asmens diskriminaciją dėl nacionalinės priklausomybės, bet ir panaikinti bet kokius apsribojimus, net ir tuos, kurie taikomi nedarant skirtumo tarp nacionalinių ir kitų valstybių narių paslaugų teikėjų, jei jais gali būti uždrausta ar kitaip apribota paslaugų tiekėjo, įsisteigusio kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia panašias paslaugas, veikla“.Sanger byloje buvo nagrinėjamas Vokietijos įstatymas, pagal kurį buvo reikalaujama, kad patentus prižiūrintis asmenys turėtų licenciją, kuri buvo suteikiama, jei fizinis asmuo turėjo tam tikrą profesinę kvalifikaciją. Dž. Britanijos bendrovė „ Dennemayer“ klientų vardu prižiūrėjo patentus, ypač Vokietijoje, ir jiems pranešdavo, kai ateidavo laikas sumokėti mokesčius už jų pateisinimą. Bendrovė ėmė mažesnį komisinį atlyginimą nei Vokietijos patentiniai patikėtiniai, kurie apskundė ją, kad bendrovė verčiasi be licencijos. Dennemayer tvirtino, kad Vokietijos įstatymas pažeidė 49 str. TT teigė, kad Vokietijoje taikoma taisyklė neleido užsienyje įsteigtoms įmonėms teikti paslaugų patentų savininkams, įsisteigusiems valstybės teritorijoje, ir neleido patentų savininkams pasirinkti, kaip jų patentai bus prižiūrimi, todėl ši taisyklė pažeidė 49 str, jei jos nebuvo galima pagrįsti. TT teigė: „ laisvė teikti paslaugas gali būti ribojama tik taisyklėmis, pagrįstomis privalomomis bendrojo intereso priežastimis ir taikomomis visiems asmenims ir įmonėms, užsiimantiems veikla paskirties valstybėje, jei šio intereso negina paslaugas teikainčiam asmeniui valstybėje narėje, kurioje jis įsisteigęs, taikomos taisyklės.

34

7. Laisvas teisininkų judėjimas Europos Sąjungoje.Laisvas asmenų judėjimas reiškia galimybę dirbti pagal profesiją kaip savarankiškai dirbantys asmenys ar pastovų atlyginimą gaunantys darbuotojai ne toje valstybėje narėje, kurioje jie įgijo savo profesines kvalifikacijas.Teisininko profesija ES yra reglamentuota griežčiau, nei kitos. 77/249/EEB direktyva:Ši direktyva taikoma teisininkų veiklai, kuri remiasi paslaugų teikimu, tokiu mastu ir tokiomis sąlygomis, kaip numatyta šioje direktyvoje.Leido teisininkams paslaugas kitose valstybėse narėse teikti su jų buveinės valstybės priežiūra ir naudojant jų buveinės valstybėje suteiktą profesinį vardą bei laikantis priimančioje valstybėje teisininkams nustatytų sąlygų. 89/48/EEB direktyva:Iš teisininkų, kurių mokymosi sistema skyrėsi nuo priimančios valstybės sistemos, buvo pareikalauta laikyti kvalifikacinį testą arba baigti adaptacijos laikotarpį, kol jų diplomus pripažins kita valstybė narė. 98/5/EEB direktyva:Numatytas naujas kvalifikacijos pripažinimo etapas, nes pripažįstama, kad priimančioji valstybė privalo atsižvelgti į asmens turimą teisę verstis praktika savo buveinės valstybėje narėje. Direktyva sudaro sąlygas teisininkams be jokių apribojimų ir savo buveinės šalyje naudojamu vardu kitoje valstybėje narėje priimančiosios valstybės teisininkams taikomomis sąlygomis verstis nuolatine praktika. Teisininkams, turintiems pakankamą kvalifikaciją vienoje valstybėje narėje, tereikės priimančios valstybės advokatūroje ar kitoje institucijoje užsiregistruoti remiantis tuo, kad jie yra registruoti buveinės valstybėje, ir nereikalaujama nei testo, nei adaptacinio laikotarpio. Direktyva taip pat leidžia lengviau įsigyti priimančios valstybės profesinį vardą. Kiekvienas advokatas turi teisę verstis nuolatine advokato praktika, bet kurioje kitoje valstybėje narėje pagal savo buveinės šalyje vartojamą profesinį vardą.Teisininkas, pageidaujantis verstis advokato praktika ne toje valstybėje narėje, kurioje jis įgijo savo profesinę kvalifikaciją, registruojasi tos valstybės kompetentingoje institucijoje.Teisininkas, besiverčiantis advokato praktika pagal savo buveinės šalies profesinį vardą, vykdo tas pačias profesinės veiklos rūšis kaip teisininkas, besiverčiantis advokato praktika pagal atitinkamą priimančiojoje valstybėje narėje vartojamą profesinį vardą, ir gali inter alia teikti konsultacijas savo buveinės valstybės narės teisės, Bendrijos teisės, tarptautinės teisės ir priimančiosios valstybės narės teisės klausimais. Bet kuriuo atveju jis turi laikytis nacionaliniuose teismuose taikomų procesinių taisyklių.Nepaisant profesinės veiklos taisyklių, kurios jam taikomos jo buveinės valstybėje narėje, teisininkui, besiverčiančiam advokato veikla pagal savo buveinės šalies profesinį vardą, visa veikla besiverčiančiam priimančiosios valstybės narės teritorijoje, taikomos tos pačios profesinės veiklos taisyklės, kaip teisininkui, besiverčiančiam advokato praktika pagal atitinkamą priimančiosios valstybės narės profesinį vardą.

VII SEMINARAS. Laisvas asmenų judėjimas

1. Laisvo darbuotojų judėjimo, paslaugų teikimo, įsisteigimo laisvės ir laisvo prekių judėjimo skirtumai.

Laisvas darbuotojų judėjimas – tai ES piliečio, tam tikrą nustatytą laikotarpį, kitam asmeniui vadovaujant realiai atliekančio ar siekiančio atlikti efektyvią ekonominę veiklą, už tai gaunančio atlyginimą, teisė atvykti ir apsigyventi (judėjimo laisvė) bei teisė įsidarbinti.Trukmė – tam tikrą nustatytą laikotarpį;Judėjimas – darbuotojų;Sienos kirtimas – darbuotojas kerta valstybės sieną;Esminis požymis – pavaldumas.Apribojimai – dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos, valstybės tarnybos išlyga.

Laisvė teikti paslaugas – teisė savarankiškai dirbantiems JA ir FA (ES piliečiams) laikinai užsiimti profesine, komercine ar pramonine veikla bet kurioje kitoje valstybėje narėje nekeičiant įsisteigimo vietos, tap pat teisę gauti paslaugas kitoje valstybėje narėje nei yra įsisteigęs ar gyvena.Trukmė – laikinai, iki 3 mėn.;Judėjimas – veiklos rezultatų (gaminių); paslaugų teikėjo ar gavėjo;Sienos kirtimas – paslauga visada kerta valstybės sieną;Esminis požymis – paslauga – tam tikros veiklos rezultatas vartotojo poreikiui tenkinti; pati paslauga nemateriali, materialus tik suteiktos paslaugos rezultatas.Įsisteigimo vieta nekeičiama.Apribojimai – tik pagrįstas privalomojo bendrojo intereso priežastimis. Taisyklės, privalomos kiekvienam teikiančiam tokias paslaugas toje valstybėje: organizacinės, priežiūros, kvalifikacijos, profesinės etikos, atsakomybės)

Įsisteigimo laisvė – teisė apsigyventi bet kurioje kitoje valstybėje narėje, jei tvirtai ir nuolat norima užsiimti profesine ar kita komercine veikla, veikiant kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui arba įsteigiant įmonę ar bendrovę.Trukmė – nuolat, tvirtai ir neribotam laikui;Judėjimas – asmenų (darbinės veiklos);Sienos kirtimas – atliktas darbas nekerta sienos;Esminis požymis – veikiant savarankiškai/ įsteigiant įmonę.Įsisteigimo vieta keičiama.Apribojimai – teisės išvykti (antrinis steigimasis) atžvilgiu.

Laivas prekių judėjimas – laisvas produktų, kurie gali būti įvertinti pinigais ir gali būti komercinių sandorių objektais, esančių laisvoje valstybės narės apyvartoje, EB-je judėjimas, netaikant muitų ir rinkliavų turinčių muitams lygiavertį poveikį apribojimų ir diskriminavimo vidaus mokesčiais.Trukmė – neribota;Judėjimas – prekių;Sienos kirtimas – prekė visada kerta valstybės sieną;Esminis požymis – prekė – materialus, apčiuopiamas daiktas.

35

Apribojimai –

2. Išimtys dėl laisvo asmenų judėjimo ir paslaugų teikimo laisvės:

2.1. Viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos sampratos Europos Bendrijų teisės aktuose ir Europos Teisingumo Teismo praktikoje. Išimčių pateisinimo kriterijai.

EB Sutarties 39 str. yra užtikrinama laisvo asmenų (darbuotojų) judėjimo laisvė, straipsnis draudžia bet kokią diskriminaciją dėl pilietybės ir suteikia teisę, kuria galima apriboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais (toliau – ordre public išimtis).

Ribojimų ribojimo taisyklė taikant ordre public išimtįOrdre public išimties įtvirtinimas visų pirma remiasi pagarbos valstybės suverenitetui principu. Ši išimtis – tai savotiškas valstybės saugumo garantas, leidžiantis valstybėms narėms savo nuožiūra nukrypti nuo prisiimtų įsipareigojimų ir remiantis aukštesniais valstybės interesais apriboti ES teisės garantuojamas teises. Ordre public išimties taikymas reiškia ES teisės ribojimą.Ordre public – nacionalinės teisės samprata, tačiau nacionalinė kompetencija aiškinant ordre public išimtį nėra absoliuti. ES nustato tam tikras išimties aiškinimo ribas, kurių VN privalo paisyti ir gali įvertinti, ar valstybės veiksmai taikant 39 str. 3 d. nepažeidžia EB teisėje nustatytų išimties taikymo sąlygų. ETT yra pabrėžęs, kad pagrindiniai EB teisės principai turi būti aiškinami kuo plačiau, o išimtys – siaurai. Jei VN turėtų absoliučią teisę šios išimties atžvilgiu, galima būtų susidurti su nepagrįstu laisvo darbuotojų judėjimo ribojimu. Taip pat ETT nustatė, kad VN turi vadovautis proporcingumo principu, taikydama ordre public išimtį.

Ordre public – išimties taikymas reguliuojamo dalyko atžvilgiuEB doktrinoje vyrauja nuomonė, kad išimties taikymas apsiriboja tik laisvo judėjimo teisėmis, todėl teisės, išplaukiančios iš nediskriminacijos dėl pilietybės principo, taip pat ir teisė įsidarbinti negali būti ribojamos viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos sumetimais (tai ir ETT pozicija). Draudimas, ribojantis įsidarbinimo teisę remiantis ordre public, gali būti grindžiamas šiais argumentais:

1. ETT griežtai palaiko siaurą išimties aiškinimą ir jis turėtų apsiriboti tik laisvo judėjimo teisėmis (laisvai judėti, apsigyventi ir pasilikti).

2. Teisės įsidarbinti paminėjimas 39 str. 3 d. siejamas su tuo, kad laisvo judėjimo teisių suteikimas tiesiogiai išplaukia iš teisės įsidarbinti. ETT yra pabrėžęs, kad teisė laisvai judėti ir apsigyventi yra sudėtinė teisės įsidarbinti dalis.

3. EP ir T Direktyva 2004/38, reglamentuojanti ES piliečių teisę laisvai judėti, apsigyventi ir nuolatinio gyvenimo teisę (teisę pasilikti), įtvirtinta ir ordre public išimties taikymo taisykles šių teisių atžvilgiu.

4. ETT teises laisvai judėti ir apsigyventi, turint tikslą įsidarbinti VN, kildina iš EB sut. 39 str. 3 d., o teisė įsidarbinti ppr. Sieja su EB sut 39 str. 2 d.

5. Vienas pagrindinių kriterijų yra atitinkamo asm. asmeninis elgesys. Bet kokiu atveju potencialus darbdavys gali, neatsižvelgdamas į ordre public išimtį, laisvai nuspręsti ar priimti į darbą ar ne.

6. remiantis valstybės tarnybos išimtimis, valstybės narės gali palikti valstybės saugumui „jautrias“ sritis vietos valstybės piliečiams, todėl ordre public išimtis tokiu atveju nebūtų pagrįstas.

Proporcingumo principas – ordre public išimties taikymo pateisinimo pagrindas.

Ribojimų dėl viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo taikymo sąlygosRemiantis direktyva 2004/38 ir ETT sprendimais, galima išskirti šias ribojimų dėl viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pateisinimo sąlygas:

1. Asmeninis elgesys. Nei direktyva nei ETT nepateikia apibrėžimo. Van Duyn byloje ETT spendė ar asmens priklausymas atitinkamai grupei ar organizacijai pats savaime gali būti laikomas „asm.elgesiu“. buvo pasakyta, kad „asm.narystė, kuri pasireiškia dalyvavimu grupės ar organizacijos veikloje, taip pat jos tikslų ir siekių rėmimu, gali būti laikoma asm.elgesiu“.

2. Priešingas teisei elgesys. Ordre public išimtis siejama tik su priešingu teisei elgesiu. Bouchereau byloje ETT nukrypo nuo savo spr. Van Duyn Byloje, kurioje pateisino išimties taikymą nepaisant to, kad asm. elgesys, nors ir laikomas soc.žalingu, tačiau nebuvo uždraustas.

3. Faktinis ir rimtas pavojus. Glaudžiai siejasi su asm. elgesio sąlyga. Vertinant faktinį pavojų reikia atkreipti dėmesį į tokias apl., kaip pažeidimo rūšis, sunkumas, skaičius ir kt. „Rimtas pavojus“ – vertinamoji teisės kategorija – plati veikimo laisvė valstybėms, jų veiksmai ES užsieniečių atžvilgiu yra ribojami tik proporcingumo principu.

4. draudimas remtis bendrosios prevencijos tikslais. Tokie tikslai nėra suderinami su reikalavimu taikant ordre public išimtį remtis „išimtinai asm. asmeniniu elgesiu“. Tai dvi priešingos sąvokos.

5. draudimas remtis vien ankstesniais asm. nusikaltimais. Asmens teisnumai per se negali būti išimties taikymo priežastys.. ordre public išimtis taikoma tada, kai egzistuoja tam tikras pakartotinumas.

6. Asmens socialinės integracijos priimančioje VN laipsnis. Asmens išsiuntimas iš VN dėl ordre public išimties gali turėti rimtų padarinių asmeniui, todėl reikia atsižvelgti į jo integracijos laipsnį (2004/38) ir kitus aspektus. Kuo didesnis integracijos laipsnis, tuo didesnė apsauga nuo išsiuntimo jam ir jo šeimos nariams. Kita grupė asmenų, tai piliečiai, kurie gyveno priimančioje šalyje pastaruosius 10 m. arba nepilnamečiai.

7. draudimas paisyti ekonominių tikslų. Šis draudimas įtvirtinas dir. 2004/38 27 str. 1 d. ekonominiai tikslai turėtų būti aiškinami plačiai. Išimties taikymas neturėtų būti automatinė socialinės paramos sistemos regreso teisės pasekmė.

Ordre public išimties taikymas VN teritorijos atžvilgiu

36

ETT Rutili byloje nusprendė, kad draudimas apsigyventi gali būti taikomas tik visos nacionalinės teritorijos atžvilgiu, išskyrus atvejį, kai tokį draudimą valstybė gali taikyti savo piliečiams. ETT atsisako dalinio ribojimo taikymą sieti su vietos valstybės piliečiais, tačiau nustato 3 privalomas dalinio ribojimo taikymo sąlygas:

1. turi remtis tik asmeniniu asm. elgesiu;2. aplinkybės, atsižvelgiant į jų sunkumą, nesant nustatytos galimybės taikyti dalinį

ribojimą, būtų pagrindas taikyti išsiuntimo iš visos VN teritorijos priemonę;3. už analogišką vietos piliečių elgesį valstybė turi imtis represinių ar kt. priemonių,

siekdama užkirsti kelią žalingam elgesiui.Dalinio ribojimo taikymas turėtų būti traktuojamas kaip švelnesnė ordre public išimtis. Tai labiausiai atitiktų EB sutarties 39 str. telmologinę prasmę bei EB teisės doktrinoje plačiai pripažintą ir ETT patvirtintą siauro išimties aiškinimo principą.

2.2. Tarnyba viešosios valdžios sektoriuje (valstybės tarnybos išimtis).

VIII SEMINARAS Laisvas kapitalo judėjimas. Europos pinigų sąjunga

1. Laisvas mokėjimų judėjimasOriginalioje EEB sutarties 106 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos redakcijoje buvo numatyta:Kiekviena valstybė narė įsipareigoja oficialiai leisti valstybės narės, kurioje yra kreditoriaus ar naudos gavėjo gyvenamoji vieta, valiuta atlikti mokėjimus, susijusius su prekių, paslaugų ar kapitalo judėjimu, ir kapitalo bei darbo užmokesčio pervedimus tokiu mastu, kokiu pagal šią Sutartį tarp valstybių narių buvo liberalizuotas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas.

Šia nuostata buvo reikalaujama, kad valstybės narės oficialiai leistų mokėjimo priemones kaip atlygį už prekybą prekėmis, asmenimis, paslaugomis arba kapitalu. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas iškėlė prielaidą, kad ši Sutarties nuostata tikriausiai buvo pati svarbiausia kuriant bendrąją rinką. Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo ED Srl39 byloje, nuostata dėl mokėjimų buvo siekiama „asmeniui, privalančiam sumokėti pinigų sumą už prekių tiekimą arba paslaugų teikimą, suteikti galimybę be perdėtų apribojimų savanoriškai įvykdyti šią sutartinę prievolę, o kreditoriui – galimybę be apribojimų gauti šį mokėjimą“. Luisi ir Karbone2 byloje ETT konstatavo, kad 106 straipsnio 1 dalis yra tiesiogiai veikianti.

Kaip rodo ankstesnioji Lambert3 byla, nepaisant 106 straipsnio 1 dalies svarbos, ją vertindamas ETT tradiciškai laikėsi šiek tiek atsargesnio požiūrio. Prekiautojas galvijais R. Lambertas buvo Liuksemburgo pilietis. Priešingai Liuksemburgo įstatymams, reikalaujantiems, kad mokėjimai užsienio valiuta būtų gaunami tik banko pavedimu arba banko apmokamu čekiu (bet ne grynaisiais pinigais), R. Lambertas paimdavo grynuosius pinigus už kitose valstybėse narėse parduodamus galvijus. ETT pripažino, kad Liuksemburgo įstatymų reikalavimai buvo teisėti, kadangi jais buvo nustatyta tik būdas,

39 Byla C-412/97 ED Srl v. Italo Fenocchio [1999].2 Byla 286/82 ir 26/83 Luisi and Carbone v. Ministero del Tesauro [1984].3 Byla 308/86 Ministere public v. Lambert [1988].

kuriuo eksportuotojas turi gauti mokėjimą. Šie reikalavimai netrukdė importuotojui atlikti mokėjimo Liuksemburgo frankais ar prekiautojui galvijais gauti tokį mokėjimą. Todėl jie nekliudė liberalizuoti mokėjimų.

Lambert byla taip pat išryškino skirtumą tarp 106 ir 67 straipsnių. Šioje byloje nustatyta, kad 106 straipsnis apima einamuosius mokėjimus, t.y. užsienio valiutos pervedimus, kurie yra atlygis pagal pagrindinį sandorį (prekių, asmenų, paslaugų arba kapitalo), o 67 straipsnis taikomas kapitalo judėjimams, t.y. finansinėms operacijoms, iš esmės susijusioms su tam tikrų lėšų investavimu, o ne užmokesčiu už paslaugą. Šio atskyrimo reikšmę sumažino Mastrichto sutartis, kuria nuostatos dėl kapitalo ir mokėjimų buvo iš esmės persvarstytos atsižvelgiant į naujas taisykles dėl bendros valiutos. ES sutartimi nuostatos dėl kapitalo, iš dalies pakeistos daugiausia siekiant atkartoti Direktyvą 88/361, ir nuostatos dėl mokėjimų buvo perkeltos į vieną skyrių. Šiuo metu EB sutarties 56 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai“. ETT yra konstatavęs, kad 56 straipsnio 1 dalis yra tiesiogiai veikianti. Pagal 56 straipsnio 2 dalį, pakeičiančią EEB sutarties 106 straipsnį, šis draudimas taip pat taikomas „visiems mokėjimų ribojimams“ (uždraudžiami visi mokėjimų tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai).

2. Laisvas kapitalo judėjimas: kapitalo judėjimo tipai ir kapitalo judėjimo suvaržymų panaikinimas Europos SąjungojeEB sutartis termino „kapitalo judėjimas“ neapibrėžia. Pagal Sanz de Lera bylą, kapitalo judėjimas- tai tiesioginės investicijos kitose valstybėse narėse (įskaitant į nekilnojamąjį turtą) arba vertybinių popierių įsileidimas į kapitalo rinkas.

Yra tokia Tarybos direktyva dėl Sutarties 67 str. įgyvendinimo (88/361/EEC)67 straipsnis (dabar EB sutarties 56str.)

EB Sutarties 56 str. 1 d. uždraudžia visus kapitalo judėjimo apribojimus tarp valstybių narių bei tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių.

56 str. 1 d. iš esmės atkartoja 88/361 Direktyvos 1str. turinį:

Direktyvos 1 straipsnis1. Nepažeisdamos toliau pateikiamų nuostatų, valstybės narės panaikina kapitalo judėjimo tarp asmenų, gyvenančių valstybėse narėse, apribojimus. Šios direktyvos taikymui palengvinti kapitalo judėjimas skirstomas pagal I priede pateiktą nomenklatūrą.

Kadangi EB sutarties 56 str. 1 d. ir Direktyvos 1 str. turinys sutampa, į šiame straipsnyje nurodyto I priedo pateikiamą nomenklatūrą reikia atsižvelgti lygiai taip pat kaip buvo atsižvelgiama dar iki 56 str. įsigaliojimo (tai išaiškinta Trummer & Mayer byloje).Taigi šios direktyvos I priedu galima remtis skirstant kapitalo judėjimą į rūšis (tipus). Kapitalo judėjimo rūšis pasižiūrėkite patys 88/361 Direktyvos I priede.

Pačiame priede nurodyta, kad jame nėra išvardytas išsamus kapitalo judėjimo rūšių sąrašas. Sandoris gali būti laikomas kapitalo judėjimu pagal 56 str. 1d. net jeigu jis nėra nurodytas

37

minėtame priede (pvz. Verkooijen byloje pripažinta, kad dividendų užsienio valstybėje gavimas, nors ir nenurodytas priede, patenka į Sutarties taikymo apimtį).

Beje, minima Direktyva labai svarbi, nes įtvirtino visišką kapitalo judėjimų liberalizavimą (iki jai įsigaliojant kapitalo judėjimo apribojimai nebuvo visiškai panaikinti, nes pagal 67 str. valstybėms narėms buvo įmanoma įvairiais būdais riboti kapitalo judėjimus).

38