1 2. 1

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakultetas

Žemėtvarkos katedra

Virginija Gurskienė, Giedrė Ivavičiūtė

KRAŠTOVAIZDŽIO PLANAVIMAS Mokomoji knyga

AKADEMIJA

2012

2 1. 2

UDK 712 (075.8)

Virginija Gurskienė, Giedrė Ivavičiūtė

KRAŠTOVAIZDŽIO PLANAVIMAS

Mokomoji knyga

Recenzavo:

lekt. dr. Vilma Kriaučiūnaitė-Neklejonovienė, Aleksandro Stulginskio univer-

siteto Žemėtvarkos katedra

doc. dr. Laimutė Štuopytė, Aleksandro Stulginskio universiteto Sodininkystės

ir daržininkystės katedra

Aprobuota:

ASU VŪŽF Žemėtvarkos katedros posėdyje 2012-06-05, protokolo Nr. 10

ASU Agronomijos fakulteto metodinės komisijos posėdyje 2012-08-30,

protokolo Nr. 20 (90)

Universiteto metodinės komisijos posėdyje 2012-08-30, protokolo Nr. 54.

Kalbą redagavo Laima Jonikienė

Maketavo Vita Spūdytė

Nuotrauka viršelyje Vilmos Daugalienės

Viršelio dailininkė Danguolė Raudonienė

© Virginija Gurskienė, Giedrė Ivavičiūtė, 2012

© Aleksandro Stulginskio universitetas, 2012

ISBN 978-609-449-031-6

SL399. 2012 11 15. Aut. l. 9,0. Užs. Nr. 55. Leido ASU Leidybos centras –

2012. Studentų g. 11, LT-53361 Akademija, Kauno r.

3 2. 3

TURINYS

SĄVOKOS ............................................................................................ 4

ĮVADAS ................................................................................................ 6

1. KRAŠTOVAIZDŽIO SAMPRATA ................................................ 8

1.1. Kraštovaizdžio apibūdinimas ........................................................ 8

1.2. Kraštovaizdžio tyrimai ............................................................... 12

1.3. Kraštovaizdžio sampratos koncepcijos ........................................ 13

1.4. Kraštovaizdžio veiksniai ............................................................. 21

1.5. Kraštovaizdžio morfotopai ......................................................... 26

2. KRAŠTOVAIZDŽIO PLANAVIMAS ......................................... 36

2.1. Teritorijų plėtros uždaviniai kraštotvarkoje ................................ 36

2.2. Kraštovaizdžio formavimo tipai ir arealai ................................... 39

2.3. Kraštovaizdžio formavimo ir apsaugos politika .......................... 46

2.4. Bendrieji planai ......................................................................... 49

2.5. Specialieji teritorijų planavimo dokumentai ............................... 53

2.5.1. Žemėtvarkos planavimo dokumentai .................................. 54

2.5.2. Kraštovaizdžio tvarkymo specialieji planai .......................... 59

2.5.3. Saugomų teritorijų planavimas ........................................... 68

3. ŽELDYNŲ PLANAVIMAS .......................................................... 77

4. KRAŠTOVAIZDŽIO TIPŲ PLANAVIMAS............................... 84

4.1. Konservacinių teritorijų planavimas ........................................... 84

4.2. Rekreacinių teritorijų planavimas ............................................... 96

4.3. Miškų planavimas .................................................................... 108

4.4. Žemės ūkio teritorijų planavimas ............................................. 120

4.4.1. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektai ................................ 121

4.4.2. Žemės valdos planai (projektai) ........................................ 130

4.5. Urbanistinio kraštovaizdžio planavimas ............................... 135

4.5.1. Miestų bendrųjų planų rengimas ...................................... 138

4.5.2. Miestų teritorijų detalusis planavimas ............................... 148

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................ 154

PRIEDAI........................................................................................... 160

4 1. 4

SĄVOKOS

Kraštovaizdžio architektūra – taikomoji mokslo ir meno dis-

ciplina, formuojanti žmogaus erdvinę aplinką: statinių ir jų kompleksų

dermę su kraštovaizdžio gamtiniu pagrindu ar jo atskirais elementais.

Kraštovaizdžio pažinimas – procesas, kurio metu geografijos,

ekologijos, architektūros ar kitų disciplinų metodais išaiškinama krašto-

vaizdžio struktūra bei jame vykstančių integracinių procesų dėsningumai,

taip pat įvairiais pažintiniais kriterijais yra nustatomas kraštovaizdžio teri-

torinis diferencijavimas.

Kraštovaizdžio formavimas – kraštovaizdžio politikos krypčių

įgyvendinimo veiksmai, kuriais siekiama išsaugoti, tobulinti, atkurti ar-

ba kurti kraštovaizdį ir kurie apima kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo,

naudojimo ir planavimo priemones.

Kraštovaizdžio tvarkymas – tai veiksena atsižvelgiant į darnios

plėtros perspektyvą, kuria siekiama užtikrinti nuolatinę kraštovaizdžio

priežiūrą, kad būtų galima orientuoti ir derinti pokyčius, kuriuos sukelia

socialiniai, ekonominiai ir aplinkos raidos procesai.

Kraštovaizdžio tvarkymo planas – specialiojo teritorijų plana-

vimo dokumentas, kuriame nustatoma kraštovaizdžio kūrimo, tvarky-

mo, naudojimo bei apsaugos koncepcija, jos įgyvendinimo priemonės ir

reikalavimai.

Kraštovaizdžio tvarkymo zona – apibrėžtos tikslinės paskirties

teritorija, turinti nustatytas naudojimo ir apsaugos sąlygas (reglamentą)

bei joms adekvačias kraštovaizdžio formavimo ir tvarkymo priemones.

Kraštovaizdžio teritorinė struktūra – gamtinių, antropogeni-

zuotų bei antropogeninių kraštovaizdžio elementų arba kompleksų jun-

ginio apibendrintas kartografinis vaizdas.

Kraštovaizdžio politika – kompetentingų valdžios institucijų

bendrų principų, strategijų ir gairių, leidžiančių imtis konkrečių prie-

monių kraštovaizdžiui saugoti, valdyti ir planuoti, raiška.

Kraštovaizdžio vadyba (valdymas) – tai darnios (subalansuo-

tos) plėtros perspektyva besiremiantys tęstiniai reguliarūs veiksmai, ku-

riais siekiama užtikrinti nuolatinę kraštovaizdžio priežiūrą suderinant

gamtinių, socialinių ir ekonominių veiksnių sukeliamus pokyčius.

5 2. 5

Kraštovaizdžio apsauga – tai veiksmai, kuriais siekiama išsaugo-

ti ir palaikyti svarbias arba būdingas kraštovaizdžio ypatybes, pateisinant

jo paveldo verte, atsiradusia dėl natūralių procesų ir (arba) žmonių

veiklos.

Kraštovaizdžio elementai – atskirų kraštovaizdžio komponentų

elementarios sudedamosios dalys, kompaktiški kraštovaizdžio struktūros

objektai.

Kraštovaizdžio erdvinė / teritorinė struktūra – trimačiu ar

projekciniu kartografiniu vaizdu išreiškiami ir komponentiniu, dinami-

niu bei taikomaisiais (percepciniu, resursiniu, funkciniu) požiūriais nu-

statomos kraštovaizdžio sandaros ypatumai.

Kraštovaizdžio tipas – bendra sąvoka, nusakanti kraštovaizdžio

erdvinės struktūros pobūdį pagal fundamentalaus arba taikomojo pažini-

mo kriterijus.

Kaimiškasis kraštovaizdis (antropogenizuotas, agrarinis) –

tai dėl gamtinių procesų bei žmonių veiklos sąveikos atsiradęs ir svar-

biausius gamtinės struktūros bruožus išsaugojęs antropogenizuotas kraš-

tovaizdžio tipas. Jam priskiriamos žemės ūkio naudmenos, taip pat eks-

tensyvaus padriko užstatymo kaimai.

Miestiškasis (antropogeninis, urbanizuotas) kraštovaizdis –

tai žmogaus pakeistas, jo veiklos smarkiai veikiamas ir palaikomas bei

plėtojamas antropogeninis kraštovaizdžio tipas. Jam priskiriami miestai,

miesteliai, didelės kompaktiškos kaimų gyvenamosios vietovės bei

stambių techninių inžinerinių kompleksų teritorijos.

Kultūrinis kraštovaizdis (ir kaimiškasis, ir miestiškasis) –

žmogaus veiklos sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis krašto-

vaizdis.

Funkcinis kraštovaizdis – tam tikros socialinės-ekonominės pa-

skirties (funkcijos) prioritetą ir jam atitinkančią morfostruktūrą turintis

kraštovaizdžio tipas.

Videotopai – vizualiai vientisai suvokiami kraštovaizdžio erdvinės

struktūros vienetai.

6 1. 6

ĮVADAS

Kraštovaizdis kinta pastoviai, tačiau vaizdžiausios jo permainos –

ypač dėl antropogeninės veiklos – vyksta nuo XX a. vidurio iki šių dienų.

Lietuvoje kraštovaizdžio kaitą ypač veikia žemės reformos. Paskutinioji

žemės reforma pradėta tuoj po nepriklausomybės atkūrimo – nuo

1991 metų – ir vykdoma iki šiol.

Pastaruoju metu vis labiau atkreipiamas dėmesys į darnaus ryšio

tarp žmogaus ir jį supančios aplinkos išsaugojimą ar atkūrimą, ekologiš-

kai stabilaus kultūrinio kraštovaizdžio formavimą, siekiant sudaryti kuo

palankesnes sąlygas žmonėms gyventi, dirbti ir ilsėtis. Optimalų krašto-

vaizdžio struktūrų pasiskirstymą ir subalansuotą jų kaitą turi užtikrinti

šalies teritorijų planavimo sistema, parengtus dokumentus įgyvendinan-

čių institucijų veikla ir kartu pakankamas visuomenės dėmesys bei pa-

galba sprendžiant šias problemas.

Šalies kraštotvarkos specialistai dar sovietiniu laikotarpiu atkreipė

dėmesį į kompleksinio teritorijų planavimo svarbą, laikotarpiu po 1970-

ųjų metų buvo pradėti rengti teoriniai kraštotvarkos pagrindai (A. Kon-

čius, V. Stauskas, A. Basalykas, P. Kavaliauskas, J. Bučas). Atkūrus Lie-

tuvos nepriklausomybę, atliktos kelios išsamios studijos ir išleisti tyrimų

rezultatus pristatantys leidiniai. 1992 m. P. Kavaliauskas apgynė habili-

tacinį darbą „Metodologiniai kraštotvarkos pagrindai“, J. Bučas 2001 m.

išleido vadovėlį „Kraštotvarkos pagrindai“, jame apibendrindamas ir

anksčiau atliktų tyrimų rezultatus (1993, 1998). Kaimo kraštovaizdžio

kaitos ypatumus aprašė A. Povilaitis (2000, 2001). Kraštovaizdžio pla-

navimo ypatumai bei miesto kraštovaizdžio architektūros principai iš-

dėstyti K. Jakovlevo-Mateckio (2008, 2011) bei daugelio užsienio auto-

rių – l. G. Hannebaum (2002), N. K. Booth (2005), P. Selman (2006),

J. O. Simonds (2006), I. Thompson, T. Dam, J. Nielsen (2007) ir kitų –

darbuose. Atskirus kraštovaizdžio tvarkymo aspektus apibūdino

R. L. Idzelis (2011). Kaimo teritorijų planavimo ir tvarkymo problemos

aptartos P. Aleknavičiaus (2008, 2009, 2011) ir kitų autorių darbuose.

Lietuvos kraštovaizdžio planavimą ir tvarkymą reglamentuojanti

teisinė duomenų bazė yra pakankamai gausi. Šiame leidinyje trumpai

apibūdinta kraštovaizdžio samprata bei pakomentuoti pagrindiniai teisi-

7 2. 7

niai dokumentai. Išsamiau leidinyje aptarti žemėtvarkos planavimo do-

kumentai, turintys įtakos kaimo kraštovaizdžio struktūrų kaitai.

Mokomoji knyga skirta Želdininkystės ir kraštovaizdžio architektū-

ros bei Žemėtvarkos studijų programų studentams, specialistams,

sprendžiantiems kraštovaizdžio planavimo ir tvarkymo problemas.

8 1. 8

1. KRAŠTOVAIZDŽIO SAMPRATA

1.1. Kraštovaizdžio apibūdinimas

Kraštovaizdis – Žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų ir

reljefo, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gy-

vųjų organizmų) ir (ar) antropogeninių (archeologinių liekanų, statinių,

inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų ir informacinio lauko) kompo-

nentų, susijusių medžiaginiais, energiniais ir informaciniais ryšiais, teri-

torinis junginys. Tai žmonių suvokiama vietovė (teritorija), kurios po-

būdį nulėmė gamtiniai ir (ar) antropogeniniai veiksniai ir sąveika.

Kraštovaizdis – daugybės gamtinių procesų ir teritorijos naudojimą

bei apsaugą veikiančių funkcinių interesų rezultatas, integruotas gamtos

jėgų ir visuomenės kraštotvarkinių pastangų kūrinys. Kraštovaizdis api-

ma visą šalies teritoriją ir erdvę – miestus ir miestelius, kaimų vietoves,

miškus ir vandenis, stipriai veikia visuomenės gyvenimą ir veiklą, jis yra

tautinio identiteto pamatas ir gyvenimo kokybės dalis.

Gamtinės aplinkos pokyčiai vyksta nuolat, o pastarąjį šimtmetį dėl

globalinių procesų įtakos ilgą laiką ignoruotų ekologinių problemų ap-

linkos apkrova vis didėja, dėl nedarnaus ūkio vystymo ir antropogeni-

nės veiklos sparčiau keičiamas kraštovaizdis.

Pagal antropogeninio poveikio laipsnį skiriami du pagrindiniai

kraštovaizdžio tipai (Bučas, 2001):

natūralus;

sukultūrintas.

Natūraliam kraštovaizdžiui priskiriamas žmogaus ūkine veikla ne-

paliestas arba labai mažai paliestas gamtinis kraštovaizdis (1 pav.).

Gamtinis kraštovaizdis (natūralus arba subnatūralus) – dėl gamtinių

procesų įtakos atsiradęs ir tebesiformuojantis kraštovaizdis, kurio raidai

gamtiniai procesai daro esminę, o žmogaus veikla – minimalią įtaką (iš-

likę sąlygiškai natūralūs miškai, pelkės, vandens telkiniai).

Kai kuriuose mokslinės literatūros šaltiniuose teigiama, kad dėl

žmonių ūkinės veiklos gamtinio (natūralaus) kraštovaizdžio neliko, ta-

čiau „Kraštovaizdžio supratimo ir jo erdvinės struktūros pažinimo nuo-

statose“ (Lietuvos..., 2005a) pažymima, jog išsivystęs kultūrinis krašto-

vaizdis su pilna komponentine struktūra užima 15 proc. Žemės pavir-

šiaus, 5 proc. sudaro neišbaigtas, silpną antropogeninę struktūrą turintis

9 2. 9

marginalinio pobūdžio kraštovaizdis, 80 proc. užima gamtinis krašto-

vaizdis, iš jo 65 proc. – jūrinis, sausuminis gamtinis – 15 proc. Žemės

paviršiaus, arba 38 proc. sausuminės planetos dalies.

1 pav. Natūralus kraštovaizdis

Sukultūrintas kraštovaizdis apibūdinamas kaip hibridinė geosistema,

susidedanti iš skirtingos prigimties, tačiau glaudžiai susijusių gamtinių ir

sociogeninių struktūrų. Gamtines struktūras sudaro glaudžiai susijusių

abiogeninių (neorganinės prigimties) ir biogeninių (organinės prigimties)

komponentų grupės.

Abiogeniniams komponentams priskiriama (Bučas, 2001): pamati-

nės uolienos, požemio oras; paviršiaus vandenys; iš dalies – dirvože-

miai.

Biogeniniams priskiriama: augalija, gyvūnija, grybija, iš dalies –

dirvožemiai, žmonės (iš dalies).

Sociogeniniams komponentams priskiriama: žmonės (iš dalies), ar-

cheologinės liekanos, žemės naudmenos, statiniai, inžineriniai įrengi-

niai, informacinis laukas (iš dalies).

Kraštovaizdžio informacinis laukas dar nepakankamai suvokiamas.

Mokslinėje literatūroje apibūdinamas kaip kraštovaizdžio aura, siela ar

gregoru ir traktuojamas kaip noosferinis komponentas.

10 1. 1

0

Kultūrinis kraštovaizdis – sudėtingų gamtinių ir antropogeninių

procesų ir sąveikos rezultatas.

Kraštovaizdžio struktūros gamtiniai procesai yra:

vandens apykaita;

energijos apykaita;

cheminė apykaita;

biomasės apykaita.

Kraštovaizdžio kultūriniai procesai:

ekonominis naudojimas;

techninis transformavimas;

informacinis valdymas;

percepcinis semantizavimas.

Mokslininkas K. Johansenas pateikė platesnę kraštovaizdžio tipų

klasifikaciją (2 pav.), kur antropogeninis kraštovaizdis skirstomas į pra-

dėtą keisti, sąmoningai pakeistą bei planingai pakeistą.

2 pav. Kraštovaizdžio tipai pagal K. Johanseną

(paveikslą sudarė Vytautas Žvirblis)

Įvairių tipų kraštovaizdis turi būti planuojamas ir formuojamas re-

miantis darnaus vystymo principais, kad taptų kokybišku žmogaus ir

gamtinės aplinkos sambūvio rezultatu, tenkinančiu biologinius, infor-

11 2. 1

1

macinius, estetinius, socialinius, ergonominius ir ekonominius gyvena-

mosios, darbo ir poilsio aplinkos kokybės reikalavimus.

Europos kontekste iškelti kraštovaizdžio tvarkymo ir apsaugos rei-

kalavimai natūraliam kraštovaizdžiui:

išsaugoti bendrą kraštovaizdžio ir natūralių jo elementų bei

kompleksų įvairovę, ypatingas savybes ir estetines vertybes;

rezervuoti teritorijas natūraliai kraštovaizdžio raidai ir natūralių

reiškinių vystymui;

garantuoti gyvūnijos ir augalijos rūšims tinkamų buveinių iš-

saugojimą.

Reikalavimai kultūriniam kraštovaizdžiui:

užtikrinti kraštovaizdžio tausojamąjį vystymą, išsaugant jo įvai-

rovę, išskirtinumą, estetines vertybes, kultūrinę, istorinę ir kitą reikšmę;

optimaliai pritaikyti teritoriją tam tikrai žmogaus veiklai: dirba-

mosios žemės laukus, kelius, šiai veiklai reikiamus statinius, apsauginius

želdinius formuoti taip, kad jie sudarytų sąlygas racionaliam žemės

naudojimui pagal paskirtį ir būtų estetiškai išdėstyti kraštovaizdyje;

tradicinėje aplinkoje išlaikyti svarbias istorijai ir kultūrai vieto-

ves, kultūros paveldo objektus ir jų aglomeracijas;

išsaugoti ir sukurti kompensavimo zonas.

Reikalavimai kraštovaizdžio darniam vystymui:

didinti žmonių sąmoningumą, jų požiūrį į kraštovaizdį ir jo ver-

tybes;

įvertinti jautriausių ekologiniu, estetiniu, kultūriniu požiūriu te-

ritorijų svarbą;

išsaugoti ir sustiprinti ekologines agrarinio ir urbanizuoto kraš-

tovaizdžio funkcijas bei gyvenimo kokybę;

sumažinti kraštovaizdžio žalojimą, naikinimą bei teršimą ir ska-

tinti jo atkūrimą;

saugoti neatsinaujinančius kraštovaizdžio išteklius.

Norint išsaugoti kuo natūralesnę gamtą ir kraštovaizdį, plėtoti dar-

nų vystymą, būtina imtis visų įmanomų priemonių užsibrėžtiems stra-

teginiams tikslams bei apsaugos reikalavimams įgyvendinti.

12 1. 1

2

1.2. Kraštovaizdžio tyrimai

Kraštovaizdis – sudėtingas kompleksas, kuriam pažinti, tirti, pla-

nuoti ir formuoti bei apsaugoti yra būtinos įvairios priemonės, analizės,

metodikos. Šiuo metu yra išskirtos dvi kokybiškai skirtingos kraštovaiz-

džio tyrimų ir jo teritorinių vienetų nustatymo grupės (Lietuvos...,

2005a): fundamentalieji ir taikomieji kraštovaizdžio tyrimai.

Fundamentalieji kraštovaizdžio tyrimai. Kraštovaizdis nagri-

nėjamas kaip objektyvus Žemės paviršiaus reiškinys, kai išaiškinami jį

formuojančios komponentinės sąveikos ypatumai, formavimosi bei rai-

dos dėsningumai, struktūros erdvinis (teritorinis) diferencijavimas. Prie

šių tyrimų priskiriamas kraštovaizdžio morfologinis ir kraštovaizdžio pro-

cesologinis pažinimas.

Morfologinį pažinimą sudaro mokslinės morfologinės krašto-

vaizdžio sampratos koncepcija, orientuota į kraštovaizdžio fizinės kom-

ponentinės sudėties ir pobūdžio įvairovės bei identiteto nustatymą. Čia

kraštovaizdžio sampratos pagrindas – abiogeninių, biogeninių ir socio-

geninių komponentų teritorinių kompleksų sudėties bendrasis pobūdis.

Išskiriami morfotopai: litotopai, talasotopai, fiziotopai, biotopai, techno-

topai, sociotopai.

Morfotopai – pagal abiogeninių, biogeninių ir sociogeninių kom-

ponentų bei jų kompleksų erdvinio pobūdžio bendrumą išskiriami kraš-

tovaizdžio tipologiniai teritoriniai vienetai.

Kraštovaizdžio procesologinį pažinimą sudaro mokslinė geosis-

teminė kraštovaizdžio koncepcija, orientuota į kraštovaizdžio fizikinį,

cheminį, biologinį, informacinių procesų mechanizmą, kraštovaizdžio

erdvinės sąveikos išaiškinimą, struktūros raidos prognozavimą. Čia kraš-

tovaizdžio sampratos pagrindas – kraštovaizdžio sferoje vykstanti medžia-

gų, energijos bei informacijos apytaka. Išskiriamos šios toposistemos: gra-

vitacinės, energetinės, geocheminės, bioekologinės, informacinės.

Toposistemos – pagal kraštovaizdyje vykstančių medžiagų, energi-

jos bei informacijos apytakos erdvinius dėsningumus išskiriami krašto-

vaizdžio tipologiniai teritoriniai vienetai.

Taikomieji kraštovaizdžio tyrimai. Kraštovaizdis nagrinėjamas

kaip visuomenės gyvenamoji ir veiklos erdvė, kai išaiškinama jo struk-

tūros savybės ir vidinių procesų ypatumai, kurie gali daryti poveikį

13 2. 1

3

žmonių socialinei-ekonominei veiklai, sveikatai, emocijoms. Išskirtos

šios taikomosios kraštovaizdžio pažinimo kryptys:

Kraštovaizdžio percepcinis pažinimas, kurio esmė – meninė-

architektūrinė kraštovaizdžio sampratos koncepcija, nagrinėjanti krašto-

vaizdžio erdvinio jutiminio, vizualinio suvokimo sąlygas, teritorinę in-

tegraciją, kraštovaizdžio informacinio-emocinio potencialo tipus bei

arealus. Išskiriami sensotopai: videotopai, sonotopai.

Sensotopai – pojūčiais suvokiami skirtingo emocinio potencialo

kraštovaizdžio erdviniai tipologiniai vienetai.

Kraštovaizdžio resursinio pažinimo pagrindas – kraštotvarkinė

kraštovaizdžio sampratos koncepcija, nagrinėjanti ir apibendrinanti kraš-

tovaizdžio technologines ir produkcines savybes, parametrus, nusakanti

jo, kaip ūkinių išteklių komplekso, tipus ir arealus. Išskiriami resursoto-

pai: ergonotopai, ekonotopai.

Resursotopai – skirtingu galimo socialinio-ekonominio naudojimo

potencialu išsiskiriantys kraštovaizdžio teritoriniai tipologiniai vienetai.

Kraštovaizdžio funkcinis pažinimas – kraštotvarkinė sampratos

koncepcija, nustatanti esamus arba teritorijų tvarkymo planavimo for-

muojamus bei modeliuojamus funkcinius kraštovaizdžio tipus ir arealus.

Išskiriami projektinio rajonavimo planotopai: individualieji, tipologiniai.

Planotopai – pagal tikslinio tvarkymo ypatumus teritorijų planavimo

dokumentais nustatomi kraštovaizdžio teritoriniai tipologiniai vienetai.

Kraštovaizdžio teritorinis vienetas – kartografiškai apibrėžtoje erd-

vėje bei laike integruotas jo struktūros komponentų ar ryšių komplek-

sas. Šie vienetai nustatomi ir išskiriami tiek fundamentaliųjų, tiek tai-

komųjų kraštovaizdžio tyrimų metu.

1.3. Kraštovaizdžio sampratos koncepcijos

Mokslinėje literatūroje yra išskirtos šios kraštovaizdžio bendro-

sios sampratos:

populistinė – kraštovaizdis suprantamas kaip tiesiogiai suvokia-

mas mus supančios Žemės paviršiaus aplinkos bendrasis pobūdis;

meninė – kraštovaizdis suprantamas kaip emocionaliai suvo-

kiamas, regimas arba nupieštas Žemės paviršiaus aplinkos vaizdas;

mokslinė – kraštovaizdis suprantamas kaip apibrėžtą erdvinę

raišką turintis tarpusavyje įvairiais ryšiais susijusių Žemės paviršiaus

14 1. 1

4

gamtinių ir antropogeninių komponentų junginys bei jų integraciją iš-

reiškiantis įvaizdis.

kraštotvarkinė – kraštovaizdis suprantamas kaip planavimo do-

kumentuose visuomenės naudojimui ir aplinkos apsaugai skiriamas nu-

statytas teritorijos tipas, integruojant jame tiek mokslinės, tiek meninės

sampratos elementus.

Visų kraštovaizdžio vienetų gausa išreiškia bendrą erdvinės struk-

tūros įvairovę, o išskirstant vienetus susiformavo pagrindinės krašto-

vaizdžio struktūros sampratos koncepcijos (Lietuvos, 2005a):

1) morfologinė, 2) geosisteminė, 3) architektūrinė, 4) kraštotvarkinė.

Morfologinė – kraštovaizdžio geografijos pagrindinė dalis, tei-

kianti komponentinės sudėties pobūdžių nustatomų sausuminių, jūrinių

kraštovaizdžio teritorinių vienetų ir įvairaus komponentinės integracijos

pobūdžio versijų mokslinius pagrindus.

Morfologinėje kraštovaizdžio sampratos koncepcijoje skiriami skir-

tingi kraštovaizdžio traktavimo variantai:

1. Kraštovaizdis – teritorinis kompleksas, sąvoka, analogiška to-

kioms kaip reljefas, dirvožemis ir t. t., pritaikoma bet kuriam išskirtam

teritoriniam kompleksui.

2. Kraštovaizdis – tipologinė kategorija, apibūdinanti bendrų

bruožų turinčias teritorijos dalis.

Kraštovaizdžio teritoriniai vienetai gali būti skiriami sausumoje,

vandenyje. Morfologiniu erdviniu požiūriu, kraštovaizdis suprantamas

kaip sankloda, kurioje vienas kitą dengia kraštovaizdžio komponentai,

sferos. Kiekviena sfera turi savitą teritorinę struktūrą, kuri formuojasi

veikiama tos pačios sferos vidinių dėsningumų bei veikiama kitų sferų.

Kraštovaizdžio teritoriniai skirtumai, jo morfologinė įvairovė suvo-

kiama atlikus Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio kartografavimą bei

sukūrus kraštovaizdžio tipologinius ir rajonavimo žemėlapius. Tipologi-

nis žemėlapis informuoja apie kraštovaizdžio pobūdį, o rajonavimo –

parodo individualių teritorijų kompleksų sudėtį.

Kraštovaizdžio fiziogeninė morfostruktūra išreiškiama reljefu. Atmos-

feros, hidrosferos ir kiti reiškiniai keičia reljefą, kartu ir morfostruktūrą.

Gyvieji organizmai formuoja biogeninę kraštovaizdžio morfostruk-

tūrą. Augalai, gyvūnai, grybai su kitais biotiniais ir abiotiniais elemen-

tais yra susiję funkciniais ryšiais ir žemės paviršiuje formuoja ekosiste-

15 2. 1

5

mas. Biomorfotopai pasižymi edafiškumu ir struktūriškumu, kurių teri-

toriniai skirtumai nulemia ribų išvedimą žemėlapyje bei skirtingų kraš-

tovaizdžio teritorinės biostruktūros derinių formavimąsi.

Taigi, galima apibrėžti, kad biomorfotopas – teritorinis junginys, api-

būdinamas subnatūralių, antropogeninių bei natūralizuotų ekosistemų

vertikalia ir horizontalia organizacija žemės paviršiuje, susiformuojančia

santykinai vienalytėje edafinių sąlygų požiūriu, teritorijoje. Kraštovaizdis

yra suvokiamas kaip biokomponentų suformuojamų savitų teritorinių

kompleksų – biomorfotopų visuma.

Per daugelį metų žmogus sukūrė techninės kilmės objektų – kelių,

tiltų, pastatų, griovių, karjerų ir t. t., kurie formuoja kraštovaizdžio te-

chnogeninę morfostruktūrą. Siaurąja prasme, technogeninė morfostruk-

tūra – tai žmogaus sukurtų objektų, turinčių santykinai pastovią formą

ir kietųjų kūnų savybes, visuma. Plačiąja prasme – tai antropogeninių ir

gamtinių formų, atsiradusių dėl žmogaus techninės veiklos, visuma.

Taigi, naudmenos su augalija, gyvūnija, dirvožemiu taip pat priklauso

technogeninei morfostruktūrai.

Visi kraštovaizdžio komponentai sudaro sudėtingus tarpusavio de-

rinius, sukurdami teritorinius kompleksus, kurių teritorinių vienetų

rangas gali kisti nuo geografinės zonos iki facijos (facija – smulkiausia

kraštovaizdžio dalis, pasižyminti visų sudarančių komponentų vienti-

sumu ir tolygumu – vienodu reljefo polinkiu, litogenine sudėtimi, drė-

kinimo, mikroklimato sąlygomis, dirvožemiu, augalija). Facijų plotas

svyruoja nuo kelių kvadratinių metrų iki kelių dešimčių arų. Gamtinės

facijos susideda tik iš natūralių komponentų – reljefo, paviršiaus uolie-

nų, augalijos ir t. t. Taip pat egzistuoja ir antropogeninės facijos, jos ski-

riamos į žmogaus ūkinės veiklos antropogenizuotas bei technika sukur-

tas iš statybinių medžiagų technogenines facijas. Technogeninių facijų

pavyzdžiai: keliai, geležinkeliai, gatvės ir t. t.

Kelios facijos sudaro apyrubes (3 pav.), jos gali būti gamtinės ir

antropogenizuotos. Kraštovaizdžio apyrubė – antroji iš taksonominių

pakopų lokaliniame kraštovaizdžio morfologinių vienetų lygmeniu, su-

prantama kaip genetiškai ir erdviškai susijusių facijų arba jų grupių jun-

ginys.

16 1. 1

6

3 pav. Vietinio lygmens kraštovaizdžio teritorinio komplekso

pavyzdys (Lietuvos, 2005) (paveikslą sudarė Vytautas Žvirblis)

Lietuvos teritorijoje išskiriami 49 apyrubių tipai, sudėtingų apyru-

bių – 24 tipai. Įvertinus tai, kad kiekvienas apyrubių tipas gali būti skir-

tingos litogeninės sudėties, teoriškai Lietuvos teritorijoje gali būti išskir-

ti 438 tipai. Antopogeninių apyrubių (antropogeninės kilmės reljefo

formų, tarp jų piliakalnių, pastatų ir t. t.) įvairovė taip pat yra didelė,

kaip ir gamtinės kilmės kraštovaizdžio mezokompleksų.

17 2. 1

7

Vietovė yra sudaryta iš panašaus tipo apyrubių, turinčių panašią

formą ir litogeninę sudėtį, nors kraštovaizdžio sąlygų įvairovė gali būti

dar didesnė nei atskirose apyrubėse. Kraštovaizdžio vietovė – trečioji iš

taksonominių pakopų lokaliniame kraštovaizdžio morfologinių vienetų

lygmeniu suprantama kaip dėsningas vientisumu išsiskiriantis tarpusa-

vyje susietų kraštovaizdžio apyrubių teritorinis junginys. Taigi, vietovė

– mažiausias teritorinis vienetas, kuriuo apibūdinamas kraštovaizdžio ti-

pas, ir ji yra pagrindinis kraštovaizdžio lauko tyrimų objektas.

Kraštovaizdžio teritoriniai kompleksai skiriami pagal šiuos požy-

mius:

sukultūrinimo laipsnį;

reljefo ir paviršiaus uolienų genezę ir t. t.

Kraštovaizdžio mikrorajonas – pereinamos tarp lokalinio regioninio

lygmenų taksonominės pakopos kraštovaizdžio morfotopas, jungiantis

genetiškai susietas kraštovaizdžio apylinkes.

Kraštovaizdžio rajonas – pirmasis regioninio rango kraštovaizdžio

morfotopas, jungiantis geomorfologinį, biotinį bei mezoklimatinį ben-

drumą turinčius kraštovaizdžio mikrorajonus.

Kraštovaizdžio sritis – antrasis regioninio rango kraštovaizdžio

morfotopas, jungiantis genetiškai susietus kraštovaizdžio rajonus.

Kraštovaizdžio ruožas – trečiasis regioninio rango kraštovaizdžio

morfotopas, jungiantis orografinį bendrumą turinčias kraštovaizdžio sritis.

Geosisteminė koncepcija – kraštovaizdžio geografijos šalutinė

dalis, teikianti apytakos ryšiais nustatomų kraštovaizdžio teritorinių vie-

netų (toposistemų) įvairaus pobūdžio bei lygmens jų apytakinės integ-

racijos versijų mokslinius pagrindus. Remiantis bendrąja sistemų teori-

ja, kraštovaizdis – hierarchinė procesiniais ryšiais susietų geosistemų vi-

suma, vienu metu esančių ir aukštesnio rango geosistemų dalimis ir iš

žemesnio rango posistemių.

Geosisteminiu požiūriu kraštovaizdis suprantamas kaip penkių mata-

vimų (glaudžiai susiję paradinaminiai kraštovaizdžio komplekso posiste-

miai) autoreguliacinis atviras, tarpusavyje susijusių vertikalių geosistemos

aukštų (kraštovaizdžio aukštas – geofiziniu ir vidiniu funkciniu požiūriu

santykinai vientisas kraštovaizdžio geosistemos sluoksnis) ir žemesnio

rango geosistemų kompleksas, funkcionuojantis kaip viena visuma.

18 1. 1

8

Vienas iš penkių posistemių – vidinis komponentinis – vertikalusis

kraštovaizdžio geosistemos posistemis, apimantis dirvožemius su dūlė-

jimo pluta ir biotos su požemio oro sluoksniu. Šis posistemis dar vadi-

namas biogeocenologiniu, jame vyksta fotosintezė ir gaminasi organinė

medžiaga. Vidiniam komponentiniam posistemiui priskiriama:

uolienos;

paviršiniai ir požeminiai vandenys;

oras;

dirvožemiai;

augalija;

grybija;

gyvūnija;

techninė veikla.

Antrasis posistemis – vidinis struktūrinis morfologinis. Taksominio

rango kraštovaizdžio geosistema susideda iš morfologinių dalių – topo-

sistemų, kurių tarpusavio ryšiai lemia visos geosistemos specifinius

bruožus.

Išorinis geosisteminis posistemis – trečiasis posistemis – rodo kraš-

tovaizdžio geosistemos sąveiką su kitomis geosistemomis.

Per išorinį oro posistemį (ketvirtąjį posistemį) vyksta šilumos ir drėg-

mės pernaša, išspinduliuojama saulės radiacija, vyksta sąveika su oro ma-

sėmis bei gyvosios medžiagos apykaita.

Penktasis posistemis – paklotinis litogeninis, per jį vyksta geosiste-

mos sąveika su litogeniniu pagrindu, apimančiu visą Žemės plutą ir

mantiją.

Geosistemų funkcionavimas apibūdinamas kaip sudėtinga vykstan-

čių procesų sąveika pagal fizikos, chemijos, biologijos ir mechanikos

dėsnius. Kraštovaizdžio geosistemų erdvinė ir laikinė organizacija suvo-

kiama kaip procesų, formuojančių ir keičiančių toposistemas, užtikri-

nančių jų tarpusavio ryšius, vidinę organizaciją ir palaikančių jų vienti-

sumą ir dėsningą įvairių būsenų kaitą laike, visuma.

Architektūrinė koncepcija – kraštovaizdžio architektūros me-

todologija, nustatanti pojūčiais suvokiamų arba skirtingo emocinio po-

tencialo kraštovaizdžio erdvinių vienetų (sensotopų) skyrimo ir analizės

principus. Kraštovaizdžio architektūrinės sampratos koncepcija apima

19 2. 1

9

ne tik jo struktūros erdvinių vienetų skyrimą, bet ir kryptingą suvokimo

sąlygų bei informacinio-estetinio potencialo analizę.

Kraštovaizdžio architektūra formuoja fizinę ir natūralią aplinką, ku-

rioje mes gyvename (Waterman, 2009). Kraštovaizdžio architektūra –

sudėtinga ir daugialypė struktūra, kai siekiama sukurti aplinką, kuri bū-

tų pritaikyta pagal vartotojų ypatybes ir poreikius, saugant kultūros pa-

veldą bei įkūnijant aplinkos darną (Booth, 2011).

Kraštovaizdžio architektūra sieja įvairias disciplinas, mokslinių ty-

rimų metodologijas ir klasifikacijas. Kraštovaizdžio architektūroje dera

tiek tikslusis mokslas, tiek ir menas bei jo tradicijos (Deming, Swaffield,

2010).

Kraštovaizdžio erdvių informacinės kokybės analizėje išskiriamos

dvi kryptys (Lietuvos..., 2005a):

signalinio sensorinio potencialo analizė;

asociacinio semantinio potencialo analizė.

Kraštovaizdžio erdvių estetinės kokybės analizės metodologijoje

skiriamos šios dvi kryptys:

vientiso emocinio įspūdžio nuostata, reikalaujanti vertinti ben-

drą kompleksinį kraštovaizdžio poveikį;

skaidyto įspūdžio galimybės principas. Bendrasis kraštovaizdžio

emocinis potencialas traktuojamas kaip apskaičiuojama dalinių kompo-

nentinių potencialų suma.

Šiuolaikinėje kraštovaizdžio architektūroje naudojami įvairūs kraš-

tovaizdžio estetinės kokybės kriterijai (Kamičaitytė-Virbašienė, 2003):

elementų kompozicinis harmoningumas;

struktūrų įvairovė;

aplinkos gyvybingumas;

sudėtingumas;

išraiškingumas;

unikalumas;

funkcionalumas;

prasmingumas.

Kraštovaizdžio emocinio poveikio pagrindas – emocinis potencia-

las, veikiamas sąmonės socialinio išsivystymo, psichologinės nuostatos

ir intereso efekto.

20 1. 2

0

Taigi, estetinė kraštovaizdžio kokybė – tai visa žmogaus pojūčiais

suvokiama kraštovaizdžio kokybė, kurios pagrindą sudaro vizualinė ko-

kybė. Kraštovaizdžio vizualinės aplinkos kokybė – saugotinas ir didintinas

gyvenamosios aplinkos kokybinis išteklius, turintis estetinę, bioekologi-

nę, istorinę, ekonominę svarbą visuomenei, kurį siekiant išsaugoti būti-

na reguliuoti jo naudojimą. Kraštovaizdžio kokybės etalonas (tikslas) –

tai konkrečiam kraštovaizdžiui moksliškai pagrįstas ir kompetentingų

valdžios institucijų nustatytas bendruosius visuomenės siekius atitin-

kančių jo bruožų ir ypatumų kompleksas.

Kraštotvarkinė koncepcija – teritorijų planavimo, kraštovaiz-

džio resursinių arealų (resursotopų) bei tikslinio tvarkymo arealų (pla-

notopų) metodologija.

Kraštotvarkos praktikoje taikomi šie funkciniai kraštovaizdžio tipai:

Negamybinės funkcijos:

Konservacinis kraštovaizdis;

Rekreacinis kraštovaizdis.

Gamybinės bioprodukcinės funkcijos:

Miškų ūkio kraštovaizdis;

Agrarinis kraštovaizdis (4 pav.).

4 pav. Kaimiškasis kraštovaizdis (Jovaiša, 2008)

21 2. 2

1

Urbanistinės ir gamybinės industrinės funkcijos:

Gyvenviečių kraštovaizdis;

Technologinis kraštovaizdis. Technologinis kraštovaizdis –

kraštovaizdis, kuriame gausu technogeninių inžinerinių objektų ir atlie-

kantis įvairias utilitarines funkcijas.

Šiems kraštovaizdžiams priskirtinos teritorijos:

1. Pramoninės ir sandėliavimo objektų teritorijos;

2. Eksploatacinės (naudingųjų iškasenos gavybos) teritorijos;

3. Susisiekimo infrastruktūros teritorijos;

4. Inžinerinės infrastruktūros teritorijos;

5. Ekologinės infrastruktūros teritorijos;

6. Gynybinių (krašto apsaugos) objektų teritorijos.

Kraštovaizdis kraštotvarkoje pagal sukultūrinimo laipsnį yra skirs-

tomas į tipus:

santykinai natūralus ypač miškingas kraštovaizdis;

subnatūralus miškingas kraštovaizdis;

silpnai antropogenizuotas smulkiastruktūrinis kraštovaizdis;

silpnai antropogenizuotas stambiastruktūrinis kraštovaizdis;

vidutiniškai antropogenizuotas smulkiastruktūrinis kraštovaizdis;

vidutiniškai antropogenizuotas stambiastruktūrinis kraštovaizdis;

stipriai antropogenizuotas su želdinių fragmentais.

stipriai antropogenizuotas nuplikintas;

antropogeninis ekstensyviai urbanizuotas;

antropogeninis intensyviai urbanizuotas.

Kraštovaizdžio tvarkymo ir apsaugos reikalavimuose nurodyta, kad

būtina saugoti kraštovaizdžio natūralumą, įvairovę, rezervuoti teritorijas

natūralaus kraštovaizdžio vystymui.

Kraštovaizdžio struktūros supratimas yra labai svarbus kryptingam

kraštovaizdžio planavimui įgyvendinti bei jo kokybės etalonui pasiekti.

1.4. Kraštovaizdžio veiksniai

Kraštovaizdžio erdvinę struktūrą veikia įvairūs gamtiniai ir techno-

geniniai veiksniai.

Gamtiniai veiksniai. Kraštovaizdžio kompleksas – integrali erdvės

ir laiko struktūra. Kraštovaizdžio erdvinė ir laiko organizacija suvokiama

22 1. 2

2

kaip formuojančių ir keičiančių morfotopus bei toposistemas, užtikrinan-

čių jų tarpusavio ryšius, vidinę organizaciją ir palaikančių jų bendrąjį

vientisumą, procesų visuma.

Išskiriami planetiniai gamtiniai veiksniai ir procesai, kuriantys Lietu-

vos kraštovaizdžio erdvinės sąrangos formavimuisi foninę aplinką:

vidinė žemės energija;

išorinė saulės energija;

meridianinis zoniškumas;

vertikalinis zoniškumas.

Lokaliniai gamtiniai veiksniai. Kraštovaizdžio erdvinę struktūrą vei-

kia šie egzogeninių jėgų procesai:

mechaninis ir cheminis dūlėjimas;

erozinė ir akumuliacinė tekančio vandens veikla;

karstinės įgriuvos;

nuošliaužos;

defliacija;

sufozija ir kiti procesai.

Kraštovaizdžio erdvinę sandarą keičia (Lietuvos..., 2005a):

klimatas. Išskiriami trys klimato lygmenys: mikroklimatas –

nedidelės teritorijos, užimančios nuo kelių dešimčių kvadratinių metrų

iki keleto kilometrų; mezoklimatas – regiono, apimančio 1000–10 000

kvadratinių kilometrų teritoriją, klimatinių sąlygų visuma; makroklima-

tas – vidutinė daugiametė atmosferos būsena. Tai yra arealas, užimantis

nuo 10 000 kvadratinių kilometrų, o jo viršutinė riba sutampa su tro-

posferos viršutine riba;

dūlėjimas – tai fizinis sausumos paviršiaus ardymas ir cheminis

jo keitimas. Fizinį dūlėjimą lemia tiesioginė saulės spindulių energijos

kaita, temperatūrų svyravimai (kongeliacija), uolienų drėgmės kaita

(deflokuliacija), druskų kristalizacija uolienoje (eskudacija), organizmų

veikla. Cheminis dūlėjimas ardo ir keičia uolienų mineraloginę sudėtį.

Pagrindiniai procesai: hidrolizė, tirpimas, katijonų apykaita, oksidacija,

redukcija;

geocheminiai procesai – tarpusavyje susijusių biogeochemi-

nių, fizinių-cheminių, fizinių reiškinių, dėl kurių tarpusavio sąveikos

kraštovaizdžio sferoje, pastoviai veikiant saulės ir vidinei žemės energi-

23 2. 2

3

jai, vyksta pastovus gyvosios medžiagos atsinaujinimas bei organinių,

organinių-mineralinių, mineralinių medžiagų transformacija;

dirvodariniai procesai. Dirvožemis formuojasi, jeigu dirvo-

žemio procesai viršija erozinius. Jeigu eroziniai procesai viršija dirvoda-

rinius, tuomet prasideda dirvožemio profilio destrukcija, mažėja derlin-

gumas, vyksta augalijos degradacija;

eolinių procesų intensyvumas priklauso nuo vėjo jėgos, grei-

čio ir dažnumo, oro drėgmės, paviršinių nuogulų sąrangos, augalijos ir

žmogaus ūkinės veiklos;

šlaitiniai procesai: denudacija – procesas, lėkštinantis šlaitus;

akumuliacija – birių uolienų kaupimasis šlaitų apatinėse dalyse; nuošliau-

žos – gali būti šlaitų, upių šlaitų, šaltiniuotų cirkų, klifų (stačiuose skar-

džiuose); solifliukcija – sudūlėjusios medžiagos lėtas slinkimas žemyn;

dirvožemio vandens eroziją lemia dirvožemio ir augalinės dangos tipas,

kritulių kiekis, jų intensyvumas, šlaito forma, statumas, nuotolis nuo

vandenskyros, žmogaus ūkinės veiklos pobūdis;

karstiniai procesai. Karstinio reljefo formavimosi sąlyga –

tirpios uolienos;

sufoziniai procesai – tai mechaniškas medžiagos išplovimas

filtruojantis požeminiams vandenims, dėl ko susidaro didelės požeminės

ertmės;

fliuvialiniai procesai. Reljefo formos susidaro dėl srautais te-

kančio vandens ir jo tekėjimo pobūdžio;

litoraliniai procesai vyksta jūros pakrantėse, ežeruose, tven-

kiniuose. Pagrindinis veiksnys – bangavimas. Procesui įtakos turi kran-

to sandara, tektoniniai ir egzogeniniai veiksniai;

sedimentaciniai procesai priklauso nuo vandens tekėjimo

galios, pobūdžio, turbulentinio vandens maišymosi procesų;

biogeninės reljefo formos – organika pripildytos daubos ir du-

buriai, tampantys žemapelkėmis, aukštapelkėmis, organinės kilmės dumb-

lingomis seklumomis. Zoogeninės reljefo formos – olos, kauburėliai.

ir kiti procesai.

Technogeniniai veiksniai. Kasmet tobulėjant žmogaus sukuria-

moms visų sričių technologijoms bei technikai, vis stipriau keičiamas

kraštovaizdis, atsiranda įvairių technogeninių formų, objektų, teritorinių

24 1. 2

4

vienetų. Be gamtinių endogeninių ir egzogeninių kraštovaizdį formuo-

jančių veiksnių, vystosi ir technogeniniai veiksniai.

Kraštovaizdžio erdvinę sandarą formuojantys technogeniniai veiks-

niai yra susiję ir su kraštovaizdžio planavimo veiksniais. Tiesiogiai veik-

dami kraštovaizdį, jie panašūs į fizinius ir cheminius gamtinius proce-

sus, todėl technogeniniai veiksniai yra tarp planavimo ir gamtinių kraš-

tovaizdį formuojančių veiksnių. Technogeniniai veiksniai gali būti ir be

planavimo.

Technogeninius veiksnius galima klasifikuoti pagal jų sukuriamus

kraštovaizdžio elementus (Lietuvos..., 2005a):

dirbtiniai kraštovaizdžio elementai – pastatai, sąvartynai, karjerai;

gamtinės prigimties elementai – miškai, žemės ūkio augalų

bendrijos ir t. t.

Technogeninių veiksnių klasifikacija:

Statybinis ir konstrukcinis veiksnys. Sukuriamos kraštovaizdžio

formos yra būdingos miestams, pramonės teritorijoms.

Biologinių teritorijos išteklių gamybos ir gavybos veiksnys. Su-

kuriamas agrarinis ir miškų kraštovaizdis pasižymi savitu komponentų

kompleksu. Agrarinėse teritorijose žemės ūkio technika atlieka dirvo-

žemio paviršinio sluoksnio transformacijas. Miškininkystės technogeni-

nis veiksnys pasireiškia želdinimu ir kirtimais.

Naudingųjų iškasenų gavybos (išskyrus gręžinius) arba kasybos

veiksnys. Dėl naudingųjų iškasenų gavybos atsiranda dirbtinės reljefo

formos, dėl kasybos – paviršinio ir požeminio vandens erdvinio pasi-

skirstymo poslinkiai, mikroklimato kaita, šlaitiniai procesai, augalijos

degradacija.

Komunikacijų tiesimo veiksnys skirstomas į grupes:

1. Kelių motorizuotam transportui tiesimas, skaidantis kraštovaizdį

nenatūraliais arealais, teršiantis aplinką;

2. Požeminių arba viršžeminių linijų tiesimas – daro įtaką krašto-

vaizdžio vizualinei kokybei;

3. Ribojančių kraštovaizdžio elementų statyba – ištysę elementai,

kurių funkcija yra ką nors skirti kraštovaizdyje (tvoros, gyvatvorės).

25 2. 2

5

Technogeninio judėjimo veiksnio pasekmė – specializuotos pa-

skirties mobilios erdvės (automobilių, traukinių, laivų judėjimui skirtos

teritorijos) bei savitos reljefo formos žemės paviršiuje (provėžos, vėžės);

Vandens masių reguliavimo veiksnys – techninėmis priemonė-

mis žmogaus valdomos hidromasės, norint papildyti, kur trūksta ar pa-

šalinti – kur yra jo perteklius. Taip pat priskirtini vandentėkmių tiesimo

darbai, tvenkinių, kūdrų įrengimas, melioraciniai darbai.

Sandėliavimo veiksnys, susijęs su žmogaus ūkinei veiklai bū-

dingu įvairių medžiagų koncentravimu įvairiais tikslais tam tikrose vie-

tose (sąvartynai, medžiagų ar produktų sandėliavimas atviroje erdvėje).

Sklaidžiosios taršos veiksnys – tarša cheminėmis medžiagomis,

susijusi su pramonės ir transporto struktūrų išsidėstymu. Taip pat pri-

skirtina trąšų bei fizikinė tarša (akustinė, elektromagnetinė).

Tikslingasis destrukcinis veiksnys – tikslingi veiksmai, susiję su

karo technikos, vandalizmo, nereglamentuoto pobūdžio teritorijos iš-

teklių naudojimo veikla.

Netikslingasis (avarinis) destrukcinis veiksnys – nenumatyti te-

chninės veiklos sutrikimų atvejai (cheminių medžiagų išsiliejimas, spro-

gimai ir t.t.), sukeliantys didelę žalą kraštovaizdžiui.

Technogeniniai veiksniai gali pasireikšti vietiniu lygmeniu, kai ku-

rie jų gali pereiti ir į regioninį. Įvairūs technogeniniai veiksniai daugiau

ar mažiau veikia kraštovaizdį, kurio atsparumas priklauso nuo:

kraštovaizdžio struktūros ir biologinės įvairovės (kuo struktūra

sudėtingesnė, didesnė įvairovė, tuo kraštovaizdis atsparesnis);

ryšių glaudumo (kuo glaudesni ryšiai, tuo kraštovaizdžio komp-

leksas mažiau atsparus);

amžiaus (kuo jaunesnė geosistema, tuo ji mažiau atspari);

erdvinės apimties (kuo didesnis kraštovaizdžio teritorinis viene-

tas, tuo jis atsparesnis antropogeninei apkrovai).

Antropogeniniai veiksniai ypač veikia pelkių ekosistemas (5 pav.).

Pradėjus sausinti šalia Amalvo ežero esančią aukštapelkę, buvo sutrik-

dytas pelkės hidrologinis režimas.

Pelkių ekosistemos yra jautrios vandens režimo pakitimams (sausė-

jimui), oro taršai (aukštapelkės ir tarpinio tipo pelkės neatsparios sieros

ir kalcio junginių poveikiui), mechaniniam mindžiojimo poveikiui.

26 1. 2

6

5 pav. Amalvo ežeras ir aukštapelkė Žuvinto biosferos rezervate (nuotraukos autorius Ž. Sinkevičius)

Kraštovaizdžio atsparumas įvairiems veiksniams taip pat priklauso

ir nuo poveikio intensyvumo, dažnio bei trukmės.

1.5. Kraštovaizdžio morfotopai

Kraštovaizdžio morfostruktūrą galima apibūdinti kaip kraštovaizdžio

komponentų ar jų kompleksų teritorinę morfologinę struktūrą, suside-

dančią iš nagrinėjamame lygmenyje santykinai vienalyčių teritorinių

vienetų – morfotopų. Kraštovaizdžio gamtinė morfostruktūra – gamtinių

komponentų suformuota kraštovaizdžio erdvinės struktūros dalis. Kraš-

tovaizdžio antropogeninė morfostruktūra – žmogaus sukurta kraštovaiz-

džio erdvinės struktūros dalis.

Morfotopai – pagal abiogeninių, biogeninių ir sociogeninių kompo-

nentų bei jų kompleksų erdvinio pobūdžio bendrumą išskiriami krašto-

vaizdžio tipologiniai teritoriniai vienetai.

Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros moksli-

ninkai prof. habil. dr. Paulius Kavaliauskas, doc. dr. Margarita Jankaus-

kaitė, dr. Darijus Veteikis, dr. Rasa Šimanauskienė, doc. dr. Marytė

Dumbliauskienė atliko Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio erdvinės

27 2. 2

7

raiškos identifikavimo ir lokalizavimo analizę bei pateikė Lietuvos krašto-

vaizdžio fiziomorfotopų, vizualinės struktūros, biomorfotopų, techno-

morfotopų ir geocheminės toposistemos žemėlapius (Lietuvos..., 2006).

Kraštovaizdžio fiziomorfotopai. Kraštovaizdžio erdvinio

komplekso, kaip fizinio kūno, komponentai (pamatinės uolienos, po-

žemio oras, vandenys, dirvožemis, antropogeniniai dariniai) sukuria sa-

vitus teritorinius vienetus, vadinamus fiziomorfotopais. Fiziomorfotopai

gali būti ne vieno rango, priklausomai nuo juos suformavusio veiksnio

intensyvumo ir paplitimo. Jie gali būti klasifikuoti bei hierarchizuoti ir

morfologiškai, atsižvelgiant į tam tikro morfologinio požymio paplitimo

mastą. Genetinė fiziomorfotopų klasifikacija gali būti derinama su mor-

fologine, nes fiziogeninio pamato elementai priklauso nuo juos sufor-

mavusių veiksnių.

Kraštovaizdžio morfologinė struktūra ir jos kompleksinių teritori-

nių vienetų – fiziomorfotopų pažinimas yra vienas svarbiausių kraštot-

varkos teritorinį diferencijavimą lemiančių veiksnių. Lietuvos krašto-

vaizdžio fiziomorfotopų struktūros regioninis lokalizavimas pateikiamas

6 paveiksle.

Kaip matyti paveiksle, Lietuvoje išskirti 9 morfologiniai kraštovaiz-

džio ruožai, juose – 19 morfologinių kraštovaizdžio sričių, rajoninio

lygmens fiziomorfotopų – morfologinių kraštovaizdžio rajonų – išskirta

42, o porajonių – 564 (Lietuvos..., 2006):

A. Rytų Baltijos sekliosios jūros ruože išskirta I. Pietryčių Baltijos

jūros povandeninių plynaukščių sritis, kurioje yra: 1. Kuršių–Vakarų

Žemaičių Baltijos jūros priekrantės povandeninių plynaukščių ir lomų ra-

jonas ir 2. Kuršių–Vakarų Žemaičių Baltijos jūros kranto zona);

B. Vakarų Pabaltijo žemumų ruože išskirtos II. Pajūrio žemumos

sritis (3. Mažai urbanizuota miškinga Kuršių nerija, 4. Urbanizuota miš-

kinga Baltijos pakrantės lyguma, 5. Lagūninės Kuršių marios, 6. Urbani-

zuota agrarinė Nemuno deltos lyguma) ir III. Vakarų Žemaičių žemumos

sritis (7. Vakarų Žemaičių šiaurinė agrarinė lyguma, 8. Vakarų Žemaičių

pietinė miškinga agrarinė lyguma);

C. Kuršo–Žemaičių aukštumų ruože yra IV. Vakarų Kuršo aukš-

tumos sritis (9. Vakarų agrarinė aukštuma) bei V. Žemaičių aukštumos

sritis (10. Vakarų Žemaičių miškinga agrarinė plynaukštė, 11. Vidurio

28 1. 2

8

Žemaičių agrarinis kalvynas, 12. Šiaurės Žemaičių agrarinė plynaukštė,

13. Rytų Žemaičių urbanizuota agrarinė plynaukštė);

D. Vidurio Pabaltijo žemumų ruože plyti VI. Ventos vidurupio že-

mumos sritis (14. Ventos vidurupio miškinga agrarinė lyguma), VII.

Šiaurės Lietuvos (Žiemgalos) žemumos sritis (15. Lielupės agrarinė ly-

guma, 16. Mūšos mažai miškinga agrarinė mažai urbanizuota lyguma),

VIII. Vidurio Latvijos žemumos sritis (17. Nemunėlio miškinga agrarinė

žemuma), IX. Centrinės Lietuvos žemumos sritis (18. Nevėžio miškinga

agrarinė mažai urbanizuota lyguma, 19. Lėvens aukštupio ir Šventosios

žemupio mažai urbanizuota miškinga agrarinė lyguma), X. Pietvakarių

Lietuvos žemumos sritis (20. Nemuno žemupio miškinga agrarinė lygu-

ma, 21. Nemuno ir Neries santakos agrarinė urbanizuota lyguma);

E. Baltijos aukštumų ruože išskirtos XI. Aukštaičių aukštumos

(22. Vakarų Aukštaičių mažai miškinga agrarinė plynaukštė, 23. Šiaurės

Rytų Aukštaičių miškingas agrarinis ežeringas kalvynas, 24. Vidurio

Aukštaičių agrarinis kalvynas, 25. Rytų Aukštaičių miškingieji ežerynai),

XII. Breslaujos (Sėlių) aukštumos (26. Vakarų Breslaujos mažai urbani-

zuotas agrarinis kalvynas), XIII. Dzūkų aukštumos (27. Rytų Dzūkų agra-

rinė plynaukštė, 28. Vakarų Dzūkų mažai miškinga agrarinė plynaukštė,

29. Vidurio Dzūkų mažai miškingas agrarinis kalvynas, 30. Rytų Dzūkų

agrariniai miškingi ežerynai, 31. Užnemunės Dzūkų miškingi ežerynai),

XIV. Sūduvių aukštumos sritys (32. Vakarų Sūduvių agrarinė plynaukštė,

33. Vakarų Sūduvių mažai miškingas agrarinis kalvynas);

F. Pietų Pabaltijo žemumų ruože yra XV. Neries vidurupio že-

mumos sritis (34. Neries ir Žeimenos santakos mažai urbanizuota miš-

kinga lyguma, 35. Neries vidurupio miškingi urbanizuoti paslėniai),

XVI. Pietryčių Lietuvos (Dainavos) žemumos sritis (36. Merkio viduru-

pio agrarinė miškinga lyguma, 37. Nemuno vidurupio ir Merkio žemu-

pio miškingi paslėniai);

G. Šiaurės Baltarusijos aukštumų ruože yra XVII. Švenčionių

(Š. Nalšios) aukštumos sritis (38. Švenčionių šiaurrytinis miškingas ag-

rarinis kalvynas, 39. Švenčionių pietvakarinis agrarinis kalvynas);

H. Vidurio Baltarusijos žemumų ruože plyti XVIII. Ašmenos

(P. Nalšios) aukštumos sritis (40. Medininkų aukštumos miškingas agra-

rinis kalvynas, 41. Eišiškių miškinga agrarinė plynaukštė);

I. Šiaurės Baltarusijos žemumų ruože yra išskirta XIX. Polocko

žemumos sritis (42. Dysnos miškinga agrarinė lyguma).

6 pav. Lietuvos kraštovaizdžio fiziomorfotopai (Lietuvos..., 2007c)

30 1. 3

0

Kraštovaizdžio biomorfotopai – kraštovaizdžio morfologiniai

kompleksai, apibūdinami santykinai vienalytėse edafinių sąlygų požiū-

riu teritorijose susiformuojančia subnatūralių, antropogeninių bei rena-

tūralizuotų ekosistemų vertikalia ir horizontalia teritorine organizacija.

Kraštovaizdyje galima vizualiai išskirti stambaus arba smulkaus hori-

zontalaus mozaikiškumo plotus, darančius nevienodą įtaką gyvųjų orga-

nizmų rūšių ar bendrijų gausumui. Vienas iš rodiklių, apibūdinančių

biomorfotopo horizontalaus mozaikiškumo struktūrą, remiasi trijų pa-

grindinių elementų (fono, salų bei koridorių) kombinacijomis. Priklau-

somai nuo minėtų elementų, gaunami biomorfotopų horizontaliosios

struktūros tipai (Lietuvos..., 2006) (7 pav.):

1. Porėtojo fono biomorfotopas – kai dominuoja viena ekosistema,

užimanti ne mažiau kaip 60 proc. teritorijos ploto, ji yra paįvairinama

skirtingos augalijos ploteliais ar vandens telkiniais, užimančiais nuo

vieno iki keturiasdešimties proc. teritorijos ploto.

2. Stambus mozaikinis biomorfotopas skiriamas, kai nėra vyrau-

jančios ekosistemos, nėra foninio elemento ir visos ekosistemos sudaro

40–50 proc. biomorfotopo ploto.

3. Smulkus mozaikinis biomorfotopas skiriamas tuomet, kai nėra

vyraujančios ekosistemos, nėra foninio elemento ir visos ekosistemos

sudaro 1–40 proc. biomorfotopo ploto.

4. Koridorinis biomorfotopas skiriamas, kai darbinio mastelio

(M 1:200 000) žemėlapyje yra išskirtos vandens tėkmės. Kitu atveju

upės tampa vandentėkmių tinklu biomorfotopo viduje.

Biomorfotopai pagal vertikalią kraštovaizdžio teritorinę biostruktū-

rą yra apibūdinami šiais rodikliais: vyraujantis pagal plotą aukščio tipas;

vyraujantis pagal plotą kontrastingumo tipas. Lietuvoje labiausiai yra

paplitę (36 proc. Lietuvos teritorijos) pereinamojo aukščio vidutinio

kontrastingumo (su miškų plotais mažesniais nei 500 ha) biomorfotopai,

kuriuose greta vyraujančios žemės ūkio paskirties žemės įsiterpia nedi-

deli miškeliai. Didelio aukščio didelio kontrastingumo biomorfotopai –

miškingi biomorfotopai, kuriuose greta miškų teritorijų yra įsiterpusios

žemdirbystės teritorijos. Tokie biomorfotopai sudaro beveik 27 proc.

Lietuvos ploto. Pereinamojo aukščio mažai kontrastingi (su miškų plo-

tais mažesniais nei 500 ha) biomorfotopuose dominuoja žemdirbystės

teritorijos, o tarp jų įsiterpia ganyklos.

7 pav. Kraštovaizdžio biomorfotopai (Lietuvos..., 2007c)

32 1. 3

2

Šie biomorfotopai sudaro 19 proc. pereinamojo aukščio vidutinio

kontrastingumo (su miškų plotais didesniais nei 500 ha) biomorfotopuose

vyrauja agrarinės teritorijos, apsuptos miškingais plotais ir sudaro apie

5 proc. Lietuvos teritorijos.

Didelio aukščio vidutinio kontrastingumo – tai miškingi biomorfo-

topai, paįvairinami tiek agrokompleksais, tiek greta esančiomis gamtinio

pobūdžio teritorijomis. Pereinamojo aukščio didelio kontrastingumo (su

miškų plotais mažesniais nei 500 ha) biomorfotopai yra išsidėstę aplink

didelio aukščio ir to paties kontrastingumo biomorfotopus ir apibūdi-

nami vyraujančia agrokompleksų struktūra bei miškų masyvais.

Mažo aukščio vidutinio kontrastingumo biomorfotopuose vyrauja

ganyklų ekosistemos, paįvairintos tiek miškų, tiek dirbamosios žemės

elementais. Pereinamojo aukščio didelio kontrastingumo (su miškų plotais

didesniais nei 500 ha) biomorfotopai nesudaro didesnių koncentracijų, vy-

rauja žemdirbystės teritorijos, o miškų masyvai sudaro žymią šio tipo teri-

torijų dalį. Povandeniniai horizontai, didelio kontrastingumo – biomorfo-

topai, kuriuose vyrauja vidaus vandenų ekosistemos, apsuptos miškais ir

kompleksinėmis žemdirbystės teritorijomis. Mažo aukščio mažai kontras-

tinguose biomorfotopuose dominuoja ganyklų ekosistemos, paįvairinamos

dirbamosios žemės ir kompleksinėmis žemdirbystės teritorijomis.

Kraštovaizdžio technomorfotopai. Technomorfotopai – krašto-

vaizdžio morfologiniai kompleksai, apibūdinami santykinai vienatipe

antropogeninių ir dėl žmogaus techninės veiklos atsiradusių subnatūra-

lių formų vertikalia ir horizontalia teritorine organizacija.

Technogeniniai kraštovaizdžio objektai išsidėsto teritorijoje įvai-

riomis kombinacijomis, sukurdami technogeninės kraštovaizdžio mor-

fostruktūros mozaiką. Technogeninių objektų teritorinio pasiskirstymo

netolygumas sudaro prielaidas savitų teritorinių vienetų – technomorfo-

topų – skyrimui (8 pav.).

Technogeniniai objektai, patenkantys į technomorfotopą, yra susiję

žmogaus veiklos sukurtais, palaikomais duotoje teritorijoje ypatingu

būdu susikoncentruojančiais energiniais ir medžiaginiais ryšiais.

Pagal funkcinę sudėtį technomorfotopas susideda iš branduolio

(nuo kaimo iki miesto dydžio), tarpinių mazgų (nuo kaimo iki nedide-

lio miesto), juos jungiančio infrastruktūros tinklo (automobilių keliai,

geležinkeliai) ir supančio naudmenų (žemės ūkio, miškų ūkio, vandens

ūkio) fono. Mazgus papildo vienkiemiai ar nedidelės statinių grupės.

8 pav. Kraštovaizdžio technomorfotopai (Lietuvos..., 2007)

34 1. 3

4

Lietuvoje išskiriami 1969 įvairaus dydžio technomorfotopai, kurie

teritorijoje pasiskirsto netolygiai. Lietuvoje vyrauja kaimų agrarinė ir

vienkiemių natūraliuose plotuose technogenizacija, o mažiausias skai-

čius ir plotas – pramoninės-kasybos technogenizacijos tipo technomor-

fotopų.

Kraštovaizdžio geocheminės toposistemos. Atliekant krašto-

vaizdžio struktūros geocheminį tipizavimą, išskiriamos geosistemos pa-

gal barjeriškumo laipsnį cheminių medžiagų srautams visuose krašto-

vaizdžio sistemos blokuose (augalija – dirvožemis – gruntinis vanduo).

9 paveiksle išskirtos toposistemos pagal jų barjeriškumo laipsnį chemi-

nių srautų sulaikymui. Toposistemos detalizuotos ir pagal tai, ar jos yra

akumuliuojančios cheminius elementus dirvožemio profilyje, ar išsklai-

dančios cheminius elementus su gruntiniais vandenimis, vyraujant fizi-

nei ir cheminei aplinkai, lemiančiai dirvožemio išplovimą.

Geocheminės toposistemos pagal buferiškumo laipsnį gali būti:

ypač didelio buferiškumo, labai didelio buferiškumo, didelio buferiš-

kumo, vidutiniško buferiškumo, mažo buferiškumo, labai mažo buferiš-

kumo, ypač mažo buferiškumo.

Pagal migracinės struktūros tipą geocheminės toposistemos skiria-

mos į (Lietuvos..., 2006): akumuliuojančias, sąlyginai akumuliuojančias,

subalansuotų srautų, sąlyginai išsklaidančias, išsklaidančias.

Lietuvos teritorijoje vyrauja sąlyginai išsklaidančios (35 proc.) ir iš-

sklaidančios (28 proc.) toposistemos, kurioms būdingas cheminių ele-

mentų išplovimas į gruntinius vandenis. Akumuliuojančios ir sąlyginai

akumuliuojančios geosistemos užima 18 proc. Lietuvos teritorijos, pasi-

žymi pajėgumu kaupti cheminius elementus dirvožemio profilio story-

mėje ir dėl šios priežasties gali būti lengvai užterštos. Subalansuotų srautų

geosistemos užima 19 proc., jose cheminių elementų išplovimas už dir-

vožemio profilio ribų, tolygus jų akumuliacijai dirvožemio storymėje.

Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio erdvinės raiškos identifikavi-

mo ir lokalizavimo analizės studija bei kraštovaizdžio fiziomorfotopų,

vizualinės struktūros, biomorfotopų, technomorfotopų ir geocheminės

toposistemos kartografinė medžiaga padeda geriau suvokti Lietuvos

kraštovaizdžio struktūrą.

9 pav. Kraštovaizdžio geocheminės toposistemos (Lietuvos..., 2007c)

36 1. 3

6

2. KRAŠTOVAIZDŽIO PLANAVIMAS

2.1. Teritorijų plėtros uždaviniai kraštotvarkoje

Europos Sąjungoje svarbus vaidmuo yra skiriamas erdvinio plana-

vimo darbams, siekiant užtikrinti subalansuotą (darnų), lygiateisišką ir

stabilų kontinento vystymąsi. Tokią Europos kontinento raidos per-

spektyvą atspindi parengti Europos erdvinio plėtojimo perspektyvos

principai (Europos..., 1999).

Kraštovaizdžio planavimas – tai teritorijų planavimo dokumentais

išreikšti ir patvirtinti į ateitį orientuoti veiksmai, kuriais siekiama išsau-

goti, tobulinti, atkurti arba kurti kraštovaizdį.

Kraštovaizdžio bei visos aplinkos planavimas, formavimas ir per-

tvarkymas turi atitikti keturis pagrindinius aplinkos kokybės planavimo

ir formavimo reikalavimus:

ekonominius;

ekologinius;

estetinius;

etnokultūrinius.

Kraštovaizdžio planavimas, formavimas, jo savitumo išsaugojimas,

racionalus gamtos sąlygų panaudojimas ir kiti kraštovaizdžio tvarkymo

klausimai turi visuomeninę, kultūrinę, estetinę, ekologinę, ekonominę

ir socialinę reikšmę.

Atsižvelgiant į Europos Sąjungos priimtus „Europos teritorijos

tvarkymo politikos principus“, būtina spręsti šiuos pagrindinius uždavi-

nius (Lietuvos..., 2002):

tvari socialinė, ekonominė ir ekologinė šalies teritorijos plėtra;

policentrinės gyvenamųjų vietovių sistemos plėtojimas;

naujo erdvinio miesto ir kaimo santykio formavimas;

infrastruktūros ir informacijos pasiekiamumo didinimas;

gamtos bei kultūros paveldo išsaugojimas ir racionalus naudo-

jimas.

Kraštotvarkos srityje darniai teritorijos plėtrai pasiekti būtina:

kuo efektyviau panaudoti turimą šalies teritorijos potencialą;

nedaryti žalos gamtinei ir kultūrinei aplinkai;

37 2. 3

7

užtikrinti aplinkos kokybę optimizuojant gamtonaudą, plėtojant

aplinkosaugą bei išsaugant ir didinant kraštovaizdžio savitumą;

nepažeisti dabartinės ir būsimų kartų teritorinių interesų;

koordinuoti teritorijos naudojimą ir apsaugą šalies lygiu;

išsaugoti ir stiprinti šalies teritorijos savitumą bei unikalumą;

formuoti ir stiprinti šalies ir jos regionų kultūrinį identitetą,

remti etnokultūros raišką;

užtikrinti ilgalaikius žemėnaudos prioritetus ir racionalų žemės

naudojimą;

išlaikyti ir stiprinti turimą aplinkos sveikumo bei kraštovaizdžio

ir biologinės įvairovės apsaugos, gamtinio karkaso palaikymo sistemą;

šalies ir regionų savitumus formuojančioms gamtinėms ir kultū-

rinėms aplinkos vertybėms garantuoti efektyvią apsaugą ir racionalų

naudojimą;

užtikrinti tik ekologiškai pagrįstų kraštotvarkos programų reali-

zavimą.

Pagrindiniai teritorijos raidos tikslai yra optimizuoti:

urbanistinę sistemą;

agrarinį kraštovaizdį;

kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugą;

kultūros paveldo, gamybos ir rekreacinių teritorijų naudojimą;

socialinės, kultūrinės ir techninės infrastruktūros teritorinę

plėtrą.

Išskirtini šie sektoriniai tikslai:

1. Gyvenamųjų vietovių tinklo raida:

formuoti ir įtvirtinti Lietuvoje hierarchinį policentrinį gyvena-

mųjų vietovių tinklą, užtikrinantį palankiausias socialinio, ekonominio

ir ekologinio šalies vystymo sąlygas ir aukštos žmonių gyvenimo koky-

bės prielaidas;

užtikrinti palankiausias regioninių ir subregioninių (kaimo ir

miesto) gyvenamųjų vietovių tinklo sistemų formavimosi sąlygas;

sudaryti prielaidas organiškai Lietuvos gyvenamųjų vietovių

tinklo sąveikai su Europoje kuriama hierarchine urbanistine sistema.

2. Racionalus agrarinių teritorijų naudojimas:

38 1. 3

8

racionalių formų ir dydžio dirbamosios žemės laukų formavi-

mas;

žemės ūkio naudmenų savybes gerinančių sausinimo sistemų pla-

navimas;

žemės ūkio gamybai reikiamo kelių tinklo formavimas;

gyvenamųjų sodybų ir ūkinių pastatų optimalus išdėstymas;

ekologiniu požiūriu vertingų natūralių žemės naudmenų išsau-

gojimas.

3. Kraštovaizdžio apsauga:

gamtinio karkaso teritorijų ekologinio visavertiškumo užtikri-

nimas ir kraštovaizdžio įvairovės ir vertybių išsaugojimas;

biologinės įvairovės išsaugojimo ir biotos išteklių racionalaus

naudojimo užtikrinimas;

gamtinės rekreacinės aplinkos racionalaus naudojimo ir apsau-

gos užtikrinimas;

litosferos ir hidrosferos išteklių naudojimo bei apsaugos optimi-

zavimas;

gamtinės aplinkos sveikumo (kokybės) užtikrinimas;

kraštovaizdžio kultūrinių vertybių išsaugojimas.

4. Rekreacijos ir turizmo teritorinė plėtra:

plėsti gamtinėje aplinkoje rekreacijos specializuotų teritorijų

tinklą ir plėtoti infrastruktūrą;

intensyvinti turizmo, ypač pažintinio ir kultūrinio, plėtrą ir stip-

rinti potencialą;

užtikrinti gamtinių ir kultūrinių rekreacinių išteklių naudojimo

ir apsaugos efektyvumą bei optimalumą;

išnaudoti poilsio kaimiškoje aplinkoje potencialą atgaivinant

ekonomiškai silpnus šalies rajonus;

perorientuoti įvažiuojamąjį turizmą ir, orientuojantis į Vakarų

šalis, sukurti atitinkamą rekreacinės infrastruktūros kokybę.

Atliekant kraštovaizdžio planavimą, būtina laikytis Europos Sąjun-

gos bei Lietuvos Respublikos reglamentų, principų, reikalavimų, moks-

liškai paremtų rekomendacijų, siekti užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo.

39 2. 3

9

2.2. Kraštovaizdžio formavimo tipai ir arealai

Lietuvos teritorija yra dalijama į didelius nustatytos esamos ir nu-

matomos paskirties arealus. Bendrajame plane (Lietuvos..., 2002) yra

nustatyta tokia šalies teritorijos funkcinio zonavimo vienetų sistema:

1. Funkcinių prioritetų sritys – pagal makrolygmeniu (10–20 tūkst.

kvadratinių kilometrų) apibendrintus interesų kompleksus. Šios sritys

apima dideles šalies dalis arba makroregionus, pasižyminčius savita

gamtine bei ūkine sankloda ir besiklostančiais skirtingais pagrindinių

funkcinių prioritetų kompleksais. Išskiriamos šios funkcinių prioritetų

sritys:

Pajūrio – apima Lietuvos Respublikos teritorinius vandenis Bal-

tijos jūroje, Kuršių marias, Pajūrio žemumos ruožą. Esamą naudojimą

formuoja rekreacija, tausojamasis miškų ir žemės ūkis bei žvejyba, taip

pat transportas.

Vakarų Žemaičių – apima Vakarų Žemaičių moreninės žemu-

mos juostą, tarpinę zoną tarp Baltijos pajūrio kranto zonos ir Žemaičių

aukštumos. Šios srities naudojimas apima žemės ir miškų ūkį, o ateities

prioritetai priklausytų tausojamajam žemės ir miškų ūkiui bei ekstensy-

viai rekreacijai.

Vidurio Žemaičių – apima Kuršo–Žemaičių aukštumas, įskai-

tant plynaukščių pobūdžio jų prieškalves. Esamam naudojimui būdinga

žemės ir miškų ūkis, o ateities prioritetus turėtų sudaryti tausojamasis

miškų ūkis, konservacija bei rekreacija.

Šiaurės ir Vidurio Lietuvos – apima dideles lyguminio pobū-

džio teritorijas šalies šiaurėje, viduryje bei pietvakariuose, sutampančias

su derlinga Vidurio žemuma ir vakarinėmis Baltijos aukštumų ply-

naukštėmis. Šios srities naudojimas susijęs su intensyviu žemės ir miškų

ūkiu bei transportu. Tai vienintelė gamybinių interesų prioritetų sritis

šalyje.

Rytų ir Pietų Lietuvos – apima kalvotąjį Baltijos aukštumų ruo-

žą bei gretimas jam pietrytines teritorijas. Naudojimas: žemės ir miškų

ūkis, žvejyba, o ateityje – tausojamasis miškų ūkis, rekreacija bei kon-

servacija, transportas. Po pajūrio – tai antroji funkcinė sritis, kurioje iš-

ryškėjęs nacionalinės svarbos rekreacinio naudojimo prioritetas.

40 1. 4

0

2. Funkcinių prioritetų rajonai – pagal mezolygmeniu (1–5 tūkst.

kvadratinių kilometrų) apibendrintus interesų kompleksus. Jie apima

plačias šalies dalis, arba mezoregionus, kur panašios gamtinės, ūkinės

bei urbanistinės sąlygos, besiklostantys saviti pagrindinių funkcinių pri-

oritetų kompleksai.

3. Funkcinių prioritetų vietovės – pagal lokaliniu lygmeniu (1–2

tūkst. ha) orientuotus interesus. Jos apima nedideles teritorijas, kuriose

jau yra ar numatoma koncentruoti nacionalinio ar regioninio lygmens

funkcinę veiklą bei objektus. Tai esamos ar perspektyvinės stambių

energetikos ir pramonės bei transporto kompleksų vietos, naudingųjų

iškasenų kasybos plotai ir turizmo centrai ar rekreacinės infrastruktūros

kompleksai, saugomos teritorijos, rekreacinės vietovės ir t. t.

Gamtinio karkaso formavimas. Kraštovaizdžio ekologinio sta-

bilizavimo pagrindas yra gamtinis karkasas – erdvinė sistema, kuri iš-

reiškia gamtinio kraštovaizdžio apsaugos bei formavimo prioritetą ir yra

realizuojama kraštotvarkoje teritorijų planavimo dokumentais. Jo pa-

skirtis yra:

1) sukurti vientisą gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų

tinklą, užtikrinantį kraštovaizdžio geoekologinę pusiausvyrą ir gamti-

nius ryšius tarp saugomų teritorijų, sudaryti prielaidas biologinei įvairo-

vei išsaugoti;

2) sujungti didžiausią ekologinę svarbą turinčias buveines, jų ap-

linką bei gyvūnų ir augalų migracijai reikalingas teritorijas;

3) saugoti gamtinį kraštovaizdį ir gamtinius rekreacinius išteklius;

4) didinti šalies miškingumą;

5) optimizuoti kraštovaizdžio urbanizacijos bei technogenizacijos ir

žemės ūkio plėtrą.

Nustatytos šios sudedamosios planuojamo gamtinio karkaso dalys

(10 pav.):

▪ geoekologinės takoskyros – teritorijų juostos, jungiančios ypatinga

ekologine svarba bei jautrumu pasižyminčias vietoves: upių aukštupius,

vandenskyras, aukštumų ežerynus, kalvynus, pelkynus, priekrantės, po-

žeminių vandenų intensyvaus maitinimo ir karsto paplitimo plotus. Jos

skiria stambias gamtines geosistemas ir palaiko bendrąją gamtinio kraš-

tovaizdžio ekologinę pusiausvyrą;

41 2. 4

1

▪ geosistemų vidinio stabilizavimo arealai ir ašys – teritorijos, galin-

čios pakeisti šoninį nuotėkį ar kitus gamtinės migracijos srautus, taip

pat reikšmingos biologinės įvairovės požiūriu: želdinių masyvai bei

grupės, natūralios pievos, pelkės ir kiti vertingi stambiųjų geosistemų

ekotopai. Šios teritorijos kompensuoja neigiamą ekologinę įtaką gamti-

nėms geosistemoms;

▪ migraciniai koridoriai – slėniai, raguvynai bei dubakloniai ir kitos

teritorijos, kuriais vyksta intensyvi medžiagų, energijos ir gamtinės in-

formacijos srautų apykaita ir augalų bei gyvūnų rūšių migracija (Lietu-

vos..., 2002).

10 pav. Gamtinio karkaso schema

Šaltinis: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija

Bendrieji gamtinio karkaso teritorijų formavimo principai, apsau-

gos, tvarkymo, naudojimo ir planavimo reikalavimai reglamentuoti

Gamtinio karkaso nuostatuose (Gamtinio..., 2010). Gamtinio karkaso

teritorijų apsaugą, tvarkymą, naudojimą ir planavimą reglamentuoja

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas (Lietuvos..., 2011a),

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, Lietuvos Respubli-

42 1. 4

2

kos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (Lietuvos...,

2008c), Lietuvos Respublikos miškų įstatymas (Lietuvos..., 2011d), Lie-

tuvos Respublikos žemės įstatymas (Lietuvos..., 2004b), Lietuvos Res-

publikos teritorijų planavimo įstatymas (Lietuvos..., 2012d) ir kiti teisės

aktai. Taip pat šių teritorijų apsaugos, naudojimo ir tvarkymo reikala-

vimus nustato visų lygmenų bendrieji planai, miestų, miestelių teritori-

jų dalių ir kaimų teritorijų detalieji planai, gamtinio karkaso ir (ar) eko-

loginio tinklo formavimo schemos, visų lygių kraštovaizdžio tvarkymo

specialieji planai, atskirų saugomų teritorijų specialiojo planavimo do-

kumentai bei kiti specialieji planai, kuriuose yra formuojamos arba pa-

žymimos gamtinio karkaso struktūros.

Gamtinio karkaso teritorijose skatinama veikla, kuria užtikrinama

kraštovaizdžio ekologinė pusiausvyra, palaikomas ir stiprinamas ekosis-

temų stabilumas, renatūralizacija, vykdomas ekosistemų atkūrimas, pa-

laikoma ir didinama biologinė įvairovė.

Gamtinis karkasas, į jo sudėtį įeinantys ekologiniai tinklai bei jų

dalys formuojamos Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų ir Lietuvos

Respublikos teritorijų planavimo įstatymų nustatyta tvarka valstybės,

apskrities, savivaldybės ar jos dalies (miesto ar miestelio) bendraisiais

planais, žemėtvarkos schemomis, visų lygių kraštovaizdžio tvarkymo

specialiaisiais planais, gamtinio karkaso ir (ar) ekologinio tinklo forma-

vimo schemomis, kitais specialiaisiais saugomų teritorijų sistemos ar jų

dalių planais, vadovaujantis atitinkamų teritorijų planavimo dokumentų

rengimo taisyklėmis ir Gamtinio karkaso nuostatais.

Į gamtinio karkaso sudėtį įeinantys saugomų teritorijų tinklai, at-

skiros saugomos teritorijos, jų dalys ar zonos planuojamos, jų apsaugos,

naudojimo ir tvarkymo reglamentas nustatomas rengiant atskirus šių te-

ritorijų specialiojo planavimo dokumentus – saugomų teritorijų tinklų

schemas, ekologinės apsaugos zonų tinklų schemas, saugomų teritorijų

ir jų zonų ribų planus, saugomų teritorijų tvarkymo planus (planavimo

schemas), saugomų teritorijų gamtotvarkos ir (ar) paveldotvarkos pro-

jektus vadovaujantis jų rengimo taisyklėmis (Lietuvos..., 2010b).

Rajonų savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose nustatyti

gamtinio karkso formavimo, apsaugos ir tvarkymo sprendiniai detali-

zuojami nustatyta tvarka parengtomis ir patvirtintomis gamtinio karkaso

ir (ar) ekologinio tinklo formavimo schemomis arba specialiaisiais kraš-

43 2. 4

3

tovaizdžio planais, apimančiais teritoriją, ne mažesnę negu kaimo gyve-

namoji vietovė ar miesto dalis.

Nustatant esamas ir formuojant naujas gamtinio karkaso struktūras

ir jų elementus, turi būti įvertinta erdvinė teritorinė kraštovaizdžio

struktūra, pobūdis, geoekologinis potencialas.

Lietuvos Respublikos bendrajame plane numatytos formuojamo

gamtinio karkaso teritorijos apima apie 60 proc. šalies ploto. Atskirose

savivaldybėse gamtinio karkaso teritorijų užimama dalis svyruoja nuo

35–40 proc. (Joniškio, Pakruojo, Pasvalio) iki 75–80 procentų (Varė-

nos, Zarasų) bendro jų ploto. Daugumai rajonų savivaldybių būdinga

gamtinio karkaso teritorija apima 55–65 proc. jų ploto.

Nustatytos šios gamtinio kraštovaizdžio apsaugos ir formavimo ti-

pus išreiškiančios gamtinio karkaso teritorijų tvarkymo (naudojimo ir

apsaugos) kryptys:

1) išlaikomas ir saugomas esamas natūralus kraštovaizdžio pobūdis;

2) palaikomas ir didinamas esamas kraštovaizdžio natūralumas;

3) gražinami ir gausinami kraštovaizdžio natūralumą atkuriantys

elementai.

Pagrindines režimines zonas gamtinio karkaso struktūroje sudaro

jo sudėtyje esančios gamtinės bei kompleksinio tipo ypač saugomos te-

ritorijos, kurioms teikiamas konservacinių (gamtos vertybių išsaugoji-

mo) interesų prioritetas. Tai valstybinių gamtinių rezervatų, valstybinių

draustinių bei valstybinių parkų tinklas (Lietuvos..., 2002).

Konkrečios krypties teritorinė raiška priklauso nuo daugelio veiks-

nių, kurių svarbiausi yra šie: 1) gamtinio karkaso teritorijų kompensaci-

nė svarba šalies arba regiono kontekste, 2) reali gamtinio kompensaci-

nio potencialo būklė, 3) ypač saugomų (konservacinių) gamtinių terito-

rijų buvimas, 4) biologinės įvairovės turtingumas, 5) rekreacinės funk-

cijos intensyvumas (Lietuvos..., 2002).

Pagal numatomą gamtinio karkaso išsidėstymą formuojamas kraš-

tovaizdis.

Kraštovaizdžio formavimo tipai. Pagal Lietuvos Respublikos

teritorijos bendrąjį planą (Lietuvos..., 2002) išskiriami trys kraštovaiz-

džio formavimo tipai.

Pirmasis kraštovaizdžio formavimo tipas – lokalizuotas ištisiniais

miško masyvais apaugusiose gamtinio karkaso teritorijose, t. y. zonose,

44 1. 4

4

išsaugojusiose natūralųjį kraštovaizdžio pobūdį bei ekologinio kompen-

savimo potencialą. Tai gamtinio karkaso teritorijos, kurių perspektyva

susijusi su racionalaus subalansuoto miškų ūkio tvarkymu, miškų rege-

neracinio potencialo išsaugojimu, rekreacinio naudojimo reguliavimu

bei nustatyto režimo užtikrinimu šiose zonose įsteigtoms ypač saugo-

moms teritorijoms.

Antrasis kraštovaizdžio formavimo tipas – lokalizuotas mišriosios

naudmenų mozaikos teritorijose, kuriose kaitaliojasi miškų ir žemės

ūkio naudmenos, taip pat smarkiai pakeistos arba pažeistos miškų gam-

tinės struktūros miškuose. Šių teritorijų tvarkymas yra sudėtingas, nes

būtinas esamų funkcijų suderinimas bei regeneracinės priemonės eko-

loginėms kompensacinėms gamtinės struktūros galioms stiprinti.

Trečiasis kraštovaizdžio formavimo tipas – taikytinas žmogaus

veiklos, pirmiausia agrarinės, stipriai pakeistose gamtinio karkaso terito-

rijose. Šios zonos susiformavo dėl technokratiško netolygaus žemės

naudojimo pažeidžiant ekologinės pusiausvyros sąlygas, nesilaikant ra-

cionalios gamtonaudos reikalavimų. Tai sovietų laikų palikimas, ūkių

intensyvinimo rezultatas, neigiamą įtaką padaręs geoekologinių takos-

kyrų bei migracinių koridorių teritorijoms. Šiose zonose gamtinio kraš-

tovaizdžio formavimo kryptis yra regeneracinė-restauracinė, susijusi su

sudėtingų renatūralizacinių priemonių įgyvendinimu ir nauju ekologi-

zuotu požiūriu į šių teritorijų naudojimą.

Šalies kraštovaizdžio įvairovė nustatyta apibendrinus gamtinės

morfostruktūros ir sukultūrinimo pobūdžio teritorinę sklaidą. Šiuo pa-

grindu Lietuvos Respublikos lygmeniu buvo nustatyti tipologiniai kraš-

tovaizdžio kompleksai bei rajonai. Konservaciniu (įvairovės apsaugos)

požiūriu vertingiausi kraštovaizdžio kompleksai, kuriems reikalingas

ypatingas dėmesys, yra:

Kuršių nerija, Nemuno delta, Karklės–Šventosios pakrantė;

miškingi ežerynai ir raiškios didžiųjų slėnių atkarpos;

žemyniniai kopynai ir didieji pelkynai;

Žemaičių vandenskyros kalvynas ir eroziniai raguvynai;

istoriniai miestų senamiesčiai – savita išskirtinės vertės komp-

leksinė paveldo vertybė.

45 2. 4

5

Didžiausia gamtine ir kultūrine verte Lietuvoje išsiskiria Kuršių

nerijos (10 pav.) pietinės dalies bei Trakų ežeryno kraštovaizdžio komp-

leksai.

10 pav. Kuršių nerijos kopos (Kuršių nerija, 2012)

Kraštovaizdžio ekologinė pusiausvyra – vystymosi ir funkcionavi-

mo metu pasiekiama santykinė harmonija tarp kraštovaizdžio natūralių

vidinės savireguliacijos jėgų ir jo erdvinę struktūrą formuojančių išori-

nių gamtinių bei antropogeninių veiksnių.

Taigi kraštovaizdžio ekologinės pusiausvyros užtikrinimui ir jo

įvairovės išsaugojimui būtina įgyvendinti šiuos tikslus:

optimizuoti bendrosios žemėnaudos struktūrą stiprinant ekolo-

gines kompensacines gamtinio karkaso teritorijų funkcijas;

optimizuoti saugomų teritorijų tinklą ir stabdyti jų gamtinių bei

kultūrinių vertybių degradavimą;

saugoti pelkinius ir karstinius kraštovaizdžius;

saugoti gamtinio kraštovaizdžio elementus urbanizuotose terito-

rijose;

tausoti gamtinę rekreacinę aplinką ir stabdyti patraukliausių

gamtinių vietovių urbanizavimą;

rekultyvuoti išeksploatuotus karjerus bei renatūralizuoti durpynus.

46 1. 4

6

Įvairių kraštotvarkinių konfliktų sukuriamų probleminių situacijų

teritorinio pasiskirstymo analizė leidžia išskirti vadinamuosius proble-

minius arealus, suprantamus kaip plačias zonas, jungiančias probleminių

situacijų sankaupas arba atskirų konfliktų išryškėjimo teritorijas.

Kompleksiniai probleminiai arealai yra išskirti pagal du kriterijus, t. y.:

bendrą kraštotvarkinį problemiškumo mastą ir įvairovės kon-

centraciją;

santykinę aplinkosaugos problemų svarbą, kad būtų galima iš-

skirti svarbiausias socialinės ir ekonominės raidos ekologinių ribojimų

zonas.

Kraštotvarkos požiūriu sudėtingiausi probleminiai arealai yra išsi-

dėstę šalies teritorijos pakraščiuose: pajūryje (Klaipėdos-Šilutės), šiaurės

rytuose (Švenčionių-Zarasų), pietuose (Lazdijų-Šalčininkų). Mažiausiai

problemiška yra Vidurio Lietuva (išskyrus Kauno-Kėdainių arealą). Di-

džiausiu santykiniu aplinkosaugos problemiškumu išsiskiria trys zonos,

t. y. vakarų-šiaurės vakarų (Šilutė-Klaipėda-Šiauliai), vidurio (Marijam-

polė-Jonava-Biržai), rytų-šiaurės rytų (Trakai-Švenčionys-Zarasai).

Europos šalys, tarp jų ir Lietuva, ratifikavusios Europos kraštovaiz-

džio konvenciją (Europos..., 2002), siekia stiprinti valstybės pastangas

visose veiklos srityse atsižvelgiant į gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio

tvarkymo ir apsaugos poreikius, skatinti laikytis darnaus vystymosi

principų išsaugant veikimo laisvę kraštovaizdžio apsaugai ir naudojimui,

garantuoti kraštovaizdžio politikos nuoseklumą.

Minėtoje kraštovaizdžio konvencijoje teigiama, kad formuojant ir

tvarkant kraštovaizdį būtina siekti darnios plėtros, grindžiamos sociali-

nių reikmių, ekonominės veiklos ir aplinkos santykių pusiausvyra ir

darna.

2.3. Kraštovaizdžio formavimo ir apsaugos politika

Kraštovaizdis yra svarbus teritorinis šalies išteklius, apimantis mies-

tų ir kaimų vietoves, miškus, vandenis ir laukus, sudarantis sąlygas

žmonių gyvenimui ir veiklai, jis yra tautinio identiteto pamatas ir gyve-

nimo kokybės dalis. Kraštovaizdis, kaip gamtos ir žmonių tarpusavio

veiklos rezultatas, analizuojamas daugeliu požiūrių, o jo kokybei turi

įtaką ir gamtinė, ir įvairiapusė žmogaus veikla. Kraštovaizdžio pažinimas

47 2. 4

7

yra būtina sąlyga kraštovaizdžio politikos krypčių formavimui ir įgy-

vendinimui.

Pagrindinės Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos kryptys

yra šios:

užtikrinti Lietuvos kraštovaizdžio formavimo socialines, eko-

nomines ir ekologines funkcijas;

užtikrinti kraštovaizdžio apsaugą, naudojimą, tvarkymą, plana-

vimą ir krašto saviraiškos bruožus;

palaikyti ir didinti turimą šalies biologinę įvairovę, kraštovaiz-

džio teritorinę erdvinę struktūrą ir jo potencialą;

optimizuoti kultūrinio kraštovaizdžio kryptingą formavimą;

suderinti kraštovaizdžio architektūrinę erdvinę kompoziciją.

Norint, kad būtų užtikrintos Lietuvos kraštovaizdžio – gamtinio,

agrarinio, urbanizuoto – formavimo socialinės, ekonominės (gyvena-

moji, agrarinė, miškų ūkio, rekreacinė ir kitos) ir ekologinės (konserva-

cinė ir kompensacinė apsaugos) funkcijos, reikia laikytis šių principų:

formuoti kraštovaizdį pagal moksliškai pagrįstus ir siektinus

kraštovaizdžio etalonus, diferencijuotus pagal funkcinio naudojimo pri-

oritetus ir darnios plėtros principus;

formuoti kraštovaizdį remiantis teritorinės erdvinės struktūros,

joje vykstančių morfologinių procesų, istorinės raidos ir vertybių paži-

nimu, gerąja kitų šalių kraštovaizdžio formavimo patirtimi, strateginių ir

teritorijų planavimo dokumentų galimybėmis;

siekti, kad kuriamas kultūrinis kraštovaizdis būtų biologiškai vi-

savertis, informatyvus, estetiškas, socialiai priimtinas, patogus ir eko-

nomiškas;

formuoti sąmoningą visuomenės požiūrį į kraštovaizdį kaip vie-

ną svarbiausių žmogaus gyvenamąją aplinką formuojančių veiksnių.

Siekiant, kad būtų užtikrinta tinkama kraštovaizdžio apsauga, nau-

dojimas, planavimas, tvarkymas, išsaugoti krašto saviraiškos bruožai,

reikia laikytis šių principų:

saugoti bendrąją šalies kraštovaizdžio teritorinių vienetų ir jų

sudedamųjų dalių įvairovę;

saugoti kraštovaizdžio biologinę įvairovę, užtikrinti vietinės au-

galijos ir gyvūnijos rūšių ir bendrijų tinkamų buveinių išsaugojimą;

48 1. 4

8

teritorijų planavimo procese įvertinti kraštovaizdžio gamtinius

ir kultūrinius ypatumus ir jais vadovautis rengiant teritorijų planavimo

dokumentų sprendinius;

plėtoti ir propaguoti etnografiniams regionams būdingų krašto-

vaizdžio tvarkymo priemonių įvairovę, optimizuoti žemės naudojimo ir

žemėvaldų teritorinę struktūrą, skatinti tradicinę kraštotvarkos veiklą.

Kryptingam šalies kultūrinio kraštovaizdžio formavimo, jo tvarumo

užtikrinimui reikia laikytis šių principų:

optimizuoti gamtinių, agrarinių ir urbanizuotų teritorijų santykį;

racionaliai naudoti kraštovaizdžio teritorinį erdvinį potencialą –

sudaryti sąlygas atkurti kraštovaizdžio išteklius;

sudaryti sąlygas ekosistemoms visaverčiai egzistuoti kultūrinio

kraštovaizdžio struktūroje;

numatyti ir rezervuoti teritorijas, kad vyktų natūrali etaloninė

kraštovaizdžio raida;

skatinti pažeistų kultūrinio kraštovaizdžio teritorinių vienetų at-

kūrimą.

Siekiant, kad būtų užtikrinta darni šalies kraštovaizdžio architektū-

rinė erdvinė kompozicija, reikia laikytis šių principų:

palaikyti ir didinti kraštovaizdžio erdvinį raiškumą;

palaikyti ir reguliuoti informacinę kraštovaizdžio įvairovę;

individualizuoti formuojamo kraštovaizdžio erdvines struktūras;

formuoti siektinus kraštovaizdžio etalonus, pagrįstus gamtos ir

architektūros dermės principais.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime „Dėl Lietuvos Res-

publikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašo patvirtinimo“ (Lietu-

vos..., 2005b) nurodomi kraštovaizdžio apsaugos, planavimo, tvarkymo,

naudojimo veiksmų vykdymo būdai:

integruotas – nacionalinio ir regiono lygmens, – taikomas

sprendžiant bendruosius konceptualius šalies kraštovaizdžio struktūros

optimizavimo uždavinius;

specializuotas – rajono ir vietovės lygmens, – taikomas spren-

džiant konkrečiai apribotų kraštovaizdžio tipų (gamtinio, kaimiškojo,

miestiškojo) formavimo uždavinius.

49 2. 4

9

Kraštovaizdžio politikos krypčių formavimą nustato teritorijų pla-

navimo dokumentai, kurie yra (Lietuvos..., 1995; 2002; 2010):

valstybės, apskrities ir savivaldybės ar jos dalių (miestų ir mies-

telių) teritorijų bendrieji planai;

specialiojo teritorijų planavimo dokumentai;

detalieji teritorijų planavimo dokumentai.

Teritorijų planavimo dokumentų rengimo reikalavimai išdėstyti

Teritorijų planavimo įstatyme bei kituose teisės aktuose.

2.4. Bendrieji planai

Pagrindiniai dokumentai, kuriuose gali būti planuojamas žemės

fondo kategorijų ir žemės naudmenų sudėties pakeitimas, yra bendrieji

planai: jų sprendiniai privalomi išduodant planavimo sąlygas žemesnio

lygmens planavimo dokumentams, taigi, bendraisiais planais galima

kryptingai reguliuoti žemės naudojimą, optimizuojant atskirų žemės

naudmenų proporcijas ir žemės naudojimo pagal nustatytą paskirtį in-

tensyvumą. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas patvirtin-

tas 2002 m., apskričių ir savivaldybių teritorijų bendrieji planai – 2007–

2011 m.

Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane (2002) numaty-

tos šalies raidos kryptys. Šis planas yra privalomas formuojant regioninę

politiką, rengiant ūkio šakų plėtros strategijas ir programas bei teritorijų

planavimo dokumentų projektus.

Patvirtintas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas

(toliau – Bendrasis planas) yra pagrindinis planavimo dokumentas, reg-

lamentuojantis šalies teritorijos naudojimo ir tvarkymo ilgalaikę strate-

giją. Bendruoju planu privalo remtis ūkio šakų (sektorių) plėtros strate-

gijos, kiti valstybės institucijų rengiami strateginiai planai ir programos.

Įgyvendinant Bendrąjį planą, juose savo ruožtu turi būti numatytos ati-

tinkamos priemonės (veiksmai).

Bendrojo plano kompleksiškumas ir privalomumas užtikrina visų

veiklos rūšių plėtros tvarumą ir pusiausvyrą teritorijoje, suteikia jai erd-

vinės raiškos kryptingumą bei pagrįstumą. Bendrojo plano sprendiniai

galioja jame nustatytam planavimo laikotarpiui (iki 2020 m.).

50 1. 5

0

Atsižvelgiant į Europos erdvinės raidos kontekstą, šalies teritorijos

raidos strategija remiasi šiais Europos Sąjungoje (toliau – ES) pripažin-

tais bendriausiais teritorijų plėtros principais:

1) socialinė ir ekonominė plėtra vykdoma siekiant teritorinių (erd-

vinių) struktūrų pusiausvyros;

2) teritorinės (erdvinės) struktūros grindžiamos ypatingomis (spe-

cialiomis) vertybėmis ir regioniniu identitetu Europos kontekste;

3) racionali ekonominė plėtra iš esmės neprieštarauja gamtos ir

kultūros paveldo naudojimui ir išsaugojimui. Paveldo išsaugojimas ir

panaudojimas padeda ekonominei plėtrai.

Atsižvelgiant į ES priimtus „Europos teritorijos tvarkymo politikos

principus“ Bendrajame plane numatoma:

1) tvari ir pusiausvira socialinė, ekonominė ir ekologinė šalies teri-

torijos plėtra;

2) policentrinės gyvenamųjų vietovių sistemos plėtojimas;

3) naujo erdvinio miesto ir kaimo santykio formavimas;

4) infrastruktūros ir informacijos pasiekiamumo didinimas;

5) gamtos bei kultūros paveldo išsaugojimas ir racionalus naudojimas.

Pagal Bendrąjį planą Lietuvos teritorijos erdvinė struktūra turi tapti

visaverte Europos erdvinės struktūros dalimi, organiškai integruota į

bendrą žemyninę socialinių ir ekonominių bei ekologinių ryšių sistemą.

Šalies regionų teritorijos tvarkymo bei darnaus vystymo pagrindai

ir principinės nuostatos numatomi apskričių ir savivaldybių bendruo-

siuose planuose. Administracinių teritorijų bendrieji planai yra pagrin-

diniai teritorijų planavimo dokumentai, galintys kompleksiškai suderinti

žemės naudojimu suinteresuotų asmenų ir visuomenės interesus. Šie

planai naudojami atskirų ūkio šakų plėtros reguliavimui ir rengiant pla-

navimo sąlygas žemesniojo lygmens teritorijų planavimo dokumentams.

Šių planų rengimą reglamentuoja Apskrities teritorijos bendrojo (gene-

ralinio) plano rengimo, Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo

bei Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklės (2004).

Apskrities teritorijos bendrasis planas. Apskrities bendrojo

teritorijų planavimo tikslai ir uždaviniai (Lietuvos..., 2011b) yra:

1) neprieštaraujant Seimo patvirtintame Lietuvos Respublikos teri-

torijos bendrajame plane (Lietuvos..., 2002) nustatytiems šalies raidos

tikslams, principams bei jų įgyvendinimo prioritetams bei padedant

51 2. 5

1

spręsti jame iškeltus uždavinius, – įgyvendinti ir detalizuoti galiojančio

Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano sprendinius apskrities

teritorijoje;

2) derinant valstybės, apskrities ir jos savivaldybių reikmes ir inte-

resus bei įvertinant apskrities lygmens administracines valdymo funkci-

jas, parengti apskrities teritorijos tvarkymo bei darnaus vystymo pagrin-

dus ir principines nuostatas;

3) plėtoti ir tobulinti susiklosčiusią apskrities erdvinę struktūrą,

formuoti ir vystyti jos urbanistinę sistemą;

4) numatyti priemones gyvenimo ir aplinkos kokybei gerinti;

5) plėtoti techninę ir kitą visuomenės poreikiams tenkinti reikalin-

gą infrastruktūrą;

6) suformuoti principines nuostatas teritorijų apsaugai nuo pavo-

jingų gamtinių ir technogeninių procesų;

7) numatyti priemones, užtikrinančias gamtos išteklių racionalų

naudojimą, ekologinę pusiausvyrą, gamtinio karkaso formavimą, gamtos

ir kultūros paveldo vertybių išsaugojimą;

8) numatyti bioprodukcinio ūkio, pramonės, verslo, rekreacinės ir

kitos paskirties teritorijų vystymo kryptis, formuoti palankias ūkio ir

verslo ugdymo sąlygas;

9) numatyti teritorijas, kurioms privaloma rengti specialiuosius

planus;

10) rezervuoti teritorijas techninei infrastruktūrai plėtoti ir kitiems

visuomenės poreikiams tenkinti reikalingiems objektams;

11) suformuoti planavimo sąlygas apskrities lygmens specialiesiems

bei jos savivaldybių bendriesiems ir specialiesiems planams, perteikti

nacionalinius ir regioninius teritorijų vystymo tikslus savivaldybės lyg-

mens planams.

Gali būti nustatomi ir kiti bendrojo teritorijų planavimo uždaviniai

atsižvelgiant į įstatymų apibrėžtas apskrities atsakomybes, bendrojo teri-

torijų planavimo objektą bei konkrečius visuomenės poreikius, sociali-

nius, kultūros paveldo, ekonominius ir ekologinius planuojamos terito-

rijos ypatumus. Apskrities bendrojo teritorijų planavimo organizatorius

– Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra.

Visos Apskrities teritorijos bendrojo plano nuostatos detalizuoja-

mos bei papildomos Savivaldybių teritorijų bendruosiuose planuose.

52 1. 5

2

Savivaldybės teritorijos bendrojo plano uždaviniai (Lietu-

vos..., 2011b) yra:

1) suformuoti savivaldybės teritorijos vystymo erdvinę koncepciją,

nustatyti teritorijos tvarkymo, naudojimo ir apsaugos prioritetus;

2) tobulinti susiklosčiusią rajono teritorijos erdvinę struktūrą, vys-

tyti jos urbanistinę sistemą;

3) numatyti priemones, užtikrinančias gamtos išteklių racionalų

naudojimą, kraštovaizdžio tvarkymą, ekologinę pusiausvyrą, gamtinio

karkaso formavimą, gamtos ir kultūros paveldo objektų išsaugojimą;

4) plėtoti inžinerinę, susisiekimo ir kitą visuomenės poreikiams

tenkinti reikalingą infrastruktūrą;

5) nustatyti prioritetines teritorijų funkcines zonas ir jų pagrindines

žemės naudojimo paskirtis, o prireikus, jeigu būtina tiksliai įvardinti

veiklos plėtojimo ir apribojimų reikalavimus, žemės sklypų naudojimo

būdą ir / ar pobūdį;

6) numatyti teritorijas visuomenės poreikiams reikalingų objektų

plėtrai;

7) numatyti rekreacinių ir bioprodukcinio ūkio teritorijų vystymo

galimybes;

8) formuoti miškų ir želdynų sistemas, numatyti užstatytų teritorijų

gyvenimo ir aplinkos kokybę gerinančias priemones;

9) numatyti teritorijas gyvenamųjų vietovių infrastruktūros ir kitų

veiklos sričių plėtrai.

Gali būti nustatomi ir kiti Bendrojo plano uždaviniai.

Sprendimą dėl Bendrojo plano rengimo pradžios ir planavimo tiks-

lų priima savivaldybės taryba. Bendrojo plano rengimą organizuoja sa-

vivaldybės administracijos direktorius. Bendrojo plano sprendiniai ren-

giami 10 metų laikotarpiui. Savivaldybės tarybos sprendimu jų galioji-

mas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip 4 metams.

Pagal P. Aleknavičių (2007) galiojančių bendrųjų planų sprendiniai

ne visuomet įvertina realias tendencijas ir harmoningo teritorijos paskirs-

tymo reikalavimus. Pastebėta, kad bendruosiuose planuose teikiamas pri-

oritetas urbanistinei plėtrai, miškų įveisimui ir ekstensyviam žemės nau-

dojimui gamtinio karkaso teritorijose, nepagrįstai mažinant žemės ūkio

paskirties žemės plotus bei ribojant žemės ūkio gamybos plėtrą. Koreguo-

53 2. 5

3

jant ar rengiant naujus bendruosius planus ateityje žemės ūkio paskirties

žemės plotų išsaugojimui reikėtų skirti didesnį dėmesį.

Taigi, šalies teritorijos naudojimas planuojamas ir įgyvendinamas

pagal bendruosius planus. Įstatymų numatytais atvejais, kai nėra pa-

rengtų bendrųjų planų, savivaldybėms ar atskiroms jų teritorijoms gali

būti rengiami specialieji planai, numatantys tam tikras teritorijų naudo-

jimo sąlygas.

2.5. Specialieji teritorijų planavimo dokumentai

Tais atvejais, kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrieji pla-

nai neparengti arba parengtų bendrųjų planų sprendiniuose kraštovaiz-

džio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių

valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo klausimai nespręsti, priva-

loma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus – krašto-

vaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svar-

bių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo schemas ir (ar) planus

(projektus) (Lietuvos..., 2012d).

Specialusis planas (projektas) – teritorijų planavimo dokumen-

tas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nu-

statytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrast-

ruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptys, priemonės ir reikalavimai.

Specialiojo teritorijų planavimo objektai yra šie (Lietuvos..., 2012d):

1) žemės ūkio, miškų ūkio, konservacinė ir kitos paskirties žemė;

2) vandens ūkio paskirties žemė;

3) inžinerinės, susisiekimo, rekreacinės, turizmo, socialinės, kultū-

rinės ir kitos infrastruktūros, taip pat urbanistinės sistemos ar jų dalys;

4) saugomų teritorijų sistema ir jos dalys;

5) rekreacinių teritorijų sistema ir jos dalys;

6) komunikaciniai koridoriai;

7) žemė, reikalinga ypatingos valstybinės svarbos projektams įgy-

vendinti.

Specialiojo teritorijų planavimo dokumentai – žemėtvarkos sche-

mos ir planai (projektai), žemėvaldos planai (projektai); miškotvarkos

tvarkymo schemos; kraštovaizdžio tvarkymo planai; vandentvarkos sch-

emos ir planai (projektai); saugomų teritorijų tinklų schemos ir atskirų

saugomų teritorijų, jų dalių ar jų zonų, kultūros paveldo objektų terito-

rijų ar jų zonų planai (projektai); turizmo ir rekreacijos schemos ir pla-

54 1. 5

4

nai (projektai); infrastruktūros plėtros schemos, planai (projektai); Lie-

tuvos Respublikos ir vienos ar kelių užsienio valstybių tarpvalstybiniai

pasienio teritorijų plėtros planai; aukštybinių pastatų išdėstymo planai;

gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių teritorijų išdės-

tymo planai.

Patvirtinto specialiojo plano sprendiniai yra privalomi planuojamai

veiklai, taip pat jie nustato privalomus reikalavimus kitiems to paties ar

žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams rengti.

Šiame leidinyje apibūdinta dalis kraštovaizdžio teritorijų formavi-

mui įtakos turinčių specialiųjų planų.

2.5.1. Žemėtvarkos planavimo dokumentai

Pagal Žemės įstatymo 33 straipsnį, vieni iš pagrindinių žemės ad-

ministravimo tikslų yra:

1) planuoti ir įgyvendinti teritorijų tvarkymo priemones, sudarant

palankias sąlygas konkurencingų ūkių kūrimui, kaimo infrastruktūros

plėtrai, racionaliam žemės ūkio naudmenų, miškų, kitų gamtos išteklių

naudojimui;

2) planuoti ir įgyvendinti priemones aplinkos apsaugai ir krašto-

vaizdžio ekologiniam stabilumui užtikrinti.

Planuojant kaimo teritorijas svarbią reikšmę turi žemėtvarkos pla-

navimo dokumentai. Pagal Žemės įstatymo 37 straipsnį, žemėtvarkos

dokumentų sistemą sudaro šie specialiojo planavimo dokumentai:

1) žemėtvarkos schemos;

2) kaimo plėtros žemėtvarkos projektai;

3) žemės valdos projektai.

Žemėtvarkos schemose nustatomi teritorijų naudojimo reglamentai

apima didžiąją dalį šalies teritorijos, todėl jų sprendiniai svarbūs tiek

planuojant kaimiškąsias teritorijas, tiek numatant urbanizuotų teritorijų

ar inžinerinės infrastruktūros plėtrą.

Žemėtvarkos schema – specialiojo teritorijų planavimo dokumentas,

kuriame nustatomi kaimiškųjų teritorijų žemės naudmenų naudojimo ir

tvarkymo prioritetai.

Pagal planavimo teritorijos dydį ir sprendinių konkretizavimo lygį,

išskiriami šie žemėtvarkos schemų lygmenys (Lietuvos..., 2004d):

1) regiono – valstybės teritorijos dalys, išsiskiriančios administraci-

niu (apskritys), principiniu funkciniu bendrumu;

55 2. 5

5

2) rajono – regiono dalys, išsiskiriančios administraciniu (savival-

dybės), konkrečiu funkciniu bendrumu.

Žemėtvarkos schemos numato kaimo gyvenamųjų vietovių žemės

naudmenų tvarkymo bendrąsias gaires.

Regiono lygmens žemėtvarkos schemų rengimą pagal valstybės ir

savivaldybių institucijų prašymus organizuoja Nacionalinė žemės tarnyba

prie Žemės ūkio ministerijos, savivaldybės teritorijos ar jos dalies žemėt-

varkos schemų – savivaldybės administracijos direktorius. Kai žemėtvar-

kos schemai įgyvendinti būtina keisti savivaldybės teritorijos bendrojo

plano sprendinius, schemos rengimui turi pritarti savivaldybės taryba.

Žemėtvarkos schemose gali būti planuojama:

1) teritorijos zonavimas pagal ūkinės veiklos kryptis, geriausiai ati-

tinkančias vietovės gamtines ir ūkines sąlygas, numatant žemės ūkio

veiklai naudotinas teritorijas, nepalankias ūkininkauti teritorijas ir teri-

torijas, kuriose žemę tikslinga apsodinti mišku;

2) gamtinio karkaso lokalizavimas ir ūkinės veiklos apribojimai, su-

siję su specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymu ir bendrųjų planų

sprendinių įgyvendinimu;

3) melioracijos sistemų statybos ir rekonstrukcijos poreikis;

4) vietinės reikšmės kelių tinklo išdėstymas ir papildymas;

5) ūkių žemės valdų perspektyvinės ribos.

Priklausomai nuo planavimo organizatoriaus užduotyje išdėstytų tiks-

lų, žemėtvarkos schemos gali būti rengiamos plotams, kuriuose tikslinga

įveisti mišką, išdėstyti, vietinės reikšmės kelių tinklui papildyti ir kitiems

klausimams spręsti.

Žemėtvarkos schema rengiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos

žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo,

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo, Lietuvos

Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų

įstatymo nuostatomis ir kitais teisės aktais dėl žemės ūkio paskirties že-

mės apsaugos, racionalaus naudojimo, žemės ūkio ir kaimo plėtros, ap-

linkos apsaugos ir žemės naudmenų išdėstymo pakeitimo sąlygų.

Žemėtvarkos schemų rengimas gali būti finansuojamas iš valstybės

ir savivaldybių biudžetų lėšų, jeigu šios schemos reikalingos Lietuvos

Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme nustatytiems tikslams

įgyvendinti.

56 1. 5

6

Šių schemų rengimo tvarka išdėstyta Žemėtvarkos schemų rengi-

mo taisyklėse (Lietuvos..., 2004d). Planavimo procesas pradedamas pla-

navimo organizatoriui priėmus sprendimą dėl žemėtvarkos schemos

rengimo ar atnaujinimo. Planavimo procesą sudaro šie etapai: paren-

giamasis, žemėtvarkos schemos rengimo, sprendinių pasekmių vertini-

mo ir baigiamasis.

Žemėtvarkos schemos rengimo parengiamojo etapo metu:

1) planavimo organizatorius nustato planavimo tikslus ir uždavi-

nius, parengia ir patvirtina planavimo darbų programą, prireikus atlieka

tyrimus, viešai informuoja visuomenę apie sprendimą dėl žemėtvarkos

schemos rengimo pradžios ir planavimo tikslų;

2) atlikęs nurodytus darbus, planavimo organizatorius raštu krei-

piasi į įgaliotas institucijas dėl planavimo sąlygų parengimo ir išdavimo.

Planavimo organizatorius, vadovaudamasis priimtu sprendimu

rengti žemėtvarkos schemą, skelbia konkursą žemėtvarkos schemos

rengėjui parinkti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nusta-

tyta tvarka. Planavimo organizatorius, sudarydamas sutartį su žemėtvar-

kos schemos rengėju, jam pateikia pagrindinę medžiagą, reikalingą sch-

emai parengti.

Žemėtvarkos schemos rengimo etapas priklauso nuo to, kokio

lygmens schema yra rengiama.

Regiono lygmens žemėtvarkos schemos rengimo etapą sudaro:

1) teritorijų aplinkos būklės ir kokybės analizė;

2) vystymosi prognozės (pagal atliktus tyrimus);

3) esamos būklės įvertinimo išvados;

4) žemės ūkio plėtros prioritetų bei teritorijų tvarkymo principų

nustatymas;

5) uždavinių įvardytoms plėtros kryptims ir žemės ūkio paskirties

teritorijoms sutvarkyti bei problemoms spręsti suformavimas;

6) teritorijos tvarkymo reglamentavimo ypatumų apibūdinimas;

7) savivaldybių teritorijų administracinių ribų patikslinimas, pla-

nuojamas vadovaujantis savivaldybių tarybų sprendimais;

8) teritorijos zonavimas pagal žemės ūkio veiklos kryptis, įvertinant

vietovės dirvožemių fizines ir agrochemines savybes, reljefą, žemės

naudojimo sudėtį bei žemės melioracinę būklę;

9) gamtinio karkaso lokalizavimas.

57 2. 5

7

Rajono lygmens žemėtvarkos schemos rengimo etapą sudaro:

1) žemės ir su ja susijusių gamtos išteklių, gyventojų, gamtos ir

kultūros paveldo objektų išdėstymo analizė;

2) žemės ūkio plėtros galimybių vertinimas;

3) esamos būklės įvertinimo išvados;

4) bendrų teritorijos tvarkymo reglamentavimo ypatumų apibūdi-

nimas;

5) sprendinių ir jų įgyvendinimo būdų konkretizavimas, nustatant

teritorijų tvarkymo ir išteklių apsaugos reglamentus;

6) žemės ūkio veiklos reguliavimo reglamentų nustatymas;

7) planuojamos veiklos įgyvendinimo prioritetų nustatymas;

8) teritorijos zonavimas pagal žemės ūkio veiklos kryptis, įvertinant

vietovės dirvožemių fizines ir agrochemines savybes, reljefą, žemės

naudojimo sudėtį bei žemės melioracinę būklę;

9) žemės ūkio veiklai naudotinų teritorijų, mažiau palankių ūki-

ninkauti teritorijų ir teritorijų, kuriose žemę tikslinga apsodinti mišku,

atsižvelgiant į gamtinio karkaso formavimo poreikius, nustatymas že-

mėtvarkos schemoje;

10) ūkinės veiklos apribojimų nustatymas;

11) melioracijos sistemų statybos ir rekonstrukcijos poreikio nusta-

tymas atlikus dirvožemių melioracinės būklės ir melioracijos sistemų

analizę, taip pat įvertinus intensyviai žemės ūkio veiklai naudotinų teri-

torijų poreikį bei žemės ūkio gamybos plėtros sąlygas;

12) vietinės reikšmės kelių tinklo išdėstymas ir papildymas, supla-

nuojamas apibendrinus žemės reformos žemėtvarkos projektų sprendinius

ir įvertinus vietinės reikšmės kelių tinklo poreikį susisiekti tarp valstybinės

reikšmės kelių ir gyvenamųjų vietovių, ūkinių ar rekreacinių objektų;

13) ūkių žemėvaldų perspektyvinių ribų nustatymas tik tiems

ūkiams, kurių valdos įregistruotos Žemės ūkio ir kaimo registro nuosta-

tų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio

27 d. nutarimu Nr. 1351 nustatyta tvarka bei kiti darbai.

Žemėtvarkos schemoms rengti rekomenduojami masteliai: regiono

lygmens – M 1:100 000 ir stambesnis, rajono lygmens – M 1:50 000 ir

stambesnis.

Sprendinių pasekmių vertinimo etape žemėtvarkos schemos

rengėjai įvertina schemos sprendinių pasekmes, vadovaudamiesi Teritorijų

58 1. 5

8

planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašu, pat-

virtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimu

Nr. 920. Įvertinama schemos sprendinių įtaka žemės ūkio gamybai, miškų

ūkio veiklai (žemės ūkio naudmenų ir miškų plotų pakitimas, žemės ūkio

gamybos ir miškų ūkio nuostolių apimtys), poveikis gamtinei aplinkai ir

kultūros paveldui, poreikis rengti detaliuosius planus schemos sprendi-

niams įgyvendinti ir kita pagal planavimo sąlygas.

Tais atvejais, kai pagal Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės

veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą turi būti įvertintas planuo-

jamos ūkinės veiklos poveikis aplinkai, šis vertinimas atliekamas Lietu-

vos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos

planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nusta-

tyta tvarka.

Vadovaujantis Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai

vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 967, parengiama strateginio pa-

sekmių aplinkai vertinimo ataskaita.

Žemėtvarkos schemos rengimo baigiamąjį etapą sudaro plana-

vimo dokumento projekto svarstymo, derinimo ir tikrinimo bei plana-

vimo dokumento tvirtinimo stadijos.

Žemėtvarkos schemos sprendinius pagal atitinkamus planavimo

lygmenis tvirtina:

1) regiono lygmens – Žemės ūkio ministerija;

2) rajono lygmens – savivaldybės taryba.

Patvirtinta žemėtvarkos schema registruojama Teritorijų planavimo

dokumentų registre.

Žemėtvarkos schemų reikšmė dabartiniu metu ypač svarbi dėl to,

kad jos gali padėti detalizuoti parengtų kaimiškųjų savivaldybių teritori-

jų bendrųjų planų sprendinius, susijusius su žemės naudojimo regla-

mentavimu ir žemės ūkio plėtros planavimu.

Žemėtvarkos schemas tikslinga parengti visoms kaimiškosioms sa-

vivaldybėms ar seniūnijoms ir panaudoti išduodant planavimo sąlygas ar

leidimus detaliesiems planams, pastatų techniniams projektams, kelių

tinklo tvarkymui, miško įveisimui ar miško žemės pavertimui kitomis

naudmenomis, žemės gerinimo darbams (Aleknavičius, Liaskovskaja,

2009).

59 2. 5

9

Pastaruoju metu gana vaizdžiai kaimiškųjų teritorijų kraštovaizdžio

kaitą veikia rengiamų ir įgyvendinamų kaimo plėtros žemėtvarkos pro-

jektų bei žemės valdų planų (apimančių ne tik kaimo, bet ir didelę dalį

urbanizuotų teritorijų) sprendiniai, šių projektų rengimo ypatumai ap-

tarti šio leidinio 4.4 poskyryje.

2.5.2. Kraštovaizdžio tvarkymo specialieji planai

Vieni iš svarbesnių teritorijų planavimo dokumentų, skirtų šalies

kraštovaizdžio politikai įgyvendinti, yra įvairių lygmenų ir rūšių krašto-

vaizdžio tvarkymo specialieji planai, kurių pagrindinis tikslas – planavimo

priemonėmis užtikrinti siektinų kraštovaizdžio etalonų formavimą.

Kraštovaizdžio tvarkymas – tai veiksena, atsižvelgiant į darnios

plėtros perspektyvą, kuria siekiama užtikrinti nuolatinę kraštovaizdžio

priežiūrą, kad būtų galima orientuoti ir derinti pokyčius, kuriuos sukelia

socialiniai, ekonominiai ir aplinkos raidos procesai.

Atsižvelgiant į gamtinių sąlygų įvairovę ir dabartinę kraštovaizdžio

būklę, jo istorines ir dabartines kaitas, visuomenės poreikį sutelkti

dėmesį darniam kraštovaizdžio vystymui, derinant ūkio, aplinkosaugos

ir socialinius bei kultūrinius interesus, išskiriamos apsaugos, atnaujini-

mo, atkūrimo bei pertvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo kryptys

(Lietuvos, 2002; 2005b):

Apsaugos kryptis – nesikišimo politika, kurios tikslas – išsau-

goti natūralias kraštovaizdžio kaitas ir natūralaus kraštovaizdžio tapatumą

gamtiniuose rezervatuose ir gamtiniuose draustiniuose, šiems tikslams

rezervuotose teritorijose, taip pat tradicinį kultūrinį kraštovaizdį kultū-

riniuose rezervatuose ir draustiniuose. Tam reikia sudaryti palankias

sąlygas natūralaus kraštovaizdžio savaiminiams pokyčiams vykti ir iš-

saugoti tradicinį kultūrinio kraštovaizdžio naudojimą.

Atnaujinimo kryptis – renovacijos politika, kurios tikslas –

racionaliai atnaujinti sovietmečiu suformuotą kraštovaizdį ir pritai-

kyti jį kraštovaizdžio darnaus vystymo bei kultūrinio kraštovaizdžio kū-

rimo reikmėms. Politikos įgyvendinimo priemonės: kultūrinės vertės

bei ekologinių funkcijų atkūrimo, stiprinimo priemonės, atsižvelgiant į

tvarios plėtros reikalavimus.

Atkūrimo kryptis – regeneracijos politika, kurios tikslas – už-

tikrinti kraštotvarkos tradicijų tąsą, atkuriant natūralaus kraštovaizdžio

60 1. 6

0

kaitas gamtiniuose rezervatuose ir išlikusiose reliktinėse prieš sovietmetį

susiformavusiose kultūrinio kraštovaizdžio teritorijose. Tam būtina at-

kurti sąlygas natūralioms kraštovaizdžio kaitoms gamtiniuose rezerva-

tuose ir draustiniuose bei kultūrinio kraštovaizdžio tradicinio naudoji-

mo priemonių kompleksus (atkūrimo, restauravimo, kultūrinės vertės

atkūrimo ir ekologinio stabilumo atkūrimo ir ekologinio stabilumo už-

tikrinimo metodai).

Pertvarkymo kryptis – racionalumo politika, kurios tikslas –

radikalus kraštovaizdžio pertvarkymas naujoms ūkio reikmėms pagal

kraštovaizdžio darnaus vystymo principus.

Šalies kraštovaizdžio politikai įgyvendinti rengiami specialiojo teri-

torijų planavimo dokumentai – kraštovaizdžio tvarkymo specialieji pla-

nai, kurių rengimas gali būti vykdomas atskirais dokumentais arba ben-

drųjų planų sudėtyje. Kraštovaizdžio planų rengimas turi būti derina-

mas su tai pačiai teritorijai ar veiklos sričiai rengiamais strateginio pla-

navimo dokumentais – nacionaline kraštovaizdžio politikos krypčių

įgyvendinimo programa, regionų ir miestų plėtros strateginiais planais

bei sektorių programomis (valstybinėse aplinkos apsaugos, miškų ūkio,

kaimo plėtros, turizmo ir transporto plėtojimo strategijose), taip pat

probleminių arealų tikslinėmis programomis.

Pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių konkretizavimo

lygį, skiriami šie kraštovaizdžio planų lygmenys (Lietuvos..., 2002;

2007; 2012):

nacionalinis kraštovaizdžio planas – rengiamas visai šalies teritorijai;

regioniniai kraštovaizdžio planai – rengiami valstybės teritorijos

dalims, išsiskiriančiomis administraciniu (apskritys) ar principiniu funkci-

niu bendrumu;

rajoniniai kraštovaizdžio planai – rengiami regionų dalims, išsi-

skiriančiomis administraciniu (savivaldybės) ar konkrečiu funkciniu

bendrumu;

vietovių kraštovaizdžio planai – rengiami savivaldybės teritorijos

dalims.

Nacionalinio ir regioninių kraštovaizdžio planų, vykdančių integ-

ruotą kraštovaizdžio politiką, uždaviniai yra šie (Lietuvos..., 2012a):

pateikti planuojamos teritorijos kraštovaizdžio naudojimo ir ap-

saugos koncepcijos principines nuostatas;

61 2. 6

1

nustatyti kraštovaizdžio tvarkymo zonas pagal bendrąjį teritorijos

plėtojimo pobūdį, urbanistinio ir gamtinio karkaso plėtojimo interesus;

pateikti tikslinius formuojamo kraštovaizdžio bendrosios terito-

rinės struktūros optimalumo (kokybės) rodiklius;

numatyti priemones ir apribojimus, užtikrinančius kraštovaiz-

džio bendrąją ekologinę pusiausvyrą, gamtinio karkaso formavimą,

gamtos ir kultūros paveldo vertybių išsaugojimą.

Rajoninių ir vietovių kraštovaizdžio planų, vykdančių specializuotą

kraštovaizdžio politiką, uždaviniai yra šie:

apibrėžti planuojamos teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo svar-

biausias kryptis;

nustatyti kraštovaizdžio tvarkymo zonas pagal žemėnaudos po-

būdį, funkcinį prioritetą bei naudojimo intensyvumą;

pateikti tikslinius formuojamo gamtinio, kaimiškojo ir miestiš-

kojo kraštovaizdžio struktūros optimalumo (kokybės) rodiklius, įverti-

nančius visų galimų skirtingo prioriteto (konservacinių, rekreacinių,

ekologinės apsaugos, ūkinių, gyvenamųjų ir kt.) zonų reikalavimus;

numatyti priemones ir apribojimus, užtikrinančius formuojamo

gamtinio, kaimiškojo ir miestiškojo kraštovaizdžio kokybę, gamtinio

karkaso formavimą, gamtos ir kultūros paveldo vertybių išsaugojimą.

Kraštovaizdžio planai rengiami, kai (Lietuvos..., 2002; 2007c;

2012a):

juos rengti yra numatyta pagal įstatymus ar kitus teisės aktus;

nėra parengti bendrojo teritorijų planavimo dokumentai;

galiojančių bendrojo ar specialiojo planavimo dokumentų

sprendiniai nėra pakankami kraštovaizdžio politikos nuostatų realizavi-

mui ir juos būtina konkretizuoti bei detalizuoti;

vykdant šalies, apskrities bei savivaldybės ar savivaldybės terito-

rijos dalies teritorijų bendrąjį planavimą, kraštovaizdžio planai integruo-

jami į atitinkamų lygmenų bendrųjų planų sudėtį, sprendžiant juose

šiems planams Teritorijų planavimo įstatyme numatytus kraštovaizdžio

naudojimo ir apsaugos klausimus.

Kraštovaizdžio planų organizatoriai yra šie:

valstybės institucijos;

Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra;

62 1. 6

2

savivaldybių administracijų direktoriai.

Rengti kraštovaizdžio planus turi teisę fiziniai ir juridiniai asmenys

ir įmonių, įsteigtų Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose Euro-

pos ekonominės erdvės susitarimą pasirašiusiose valstybėse, filialai Lie-

tuvos Respublikoje, jeigu jų steigimo dokumentuose numatyta teritorijų

planavimo veikla, planavimo darbams vadovauja atestuotas specialiojo

teritorijų planavimo specialistas, o rengime dalyvauja aukštąjį universi-

tetinį fizinių mokslų srities geografijos krypties arba aukštąjį universite-

tinį meno studijų srities architektūros krypties (kraštovaizdžio architek-

tūros profesinės kvalifikacijos) arba aukštąjį universitetinį technologinių

mokslų srities kraštotvarkos krypties išsilavinimą turintis specialistas.

Kraštovaizdžio plano rengimo etapą sudaro trys stadijos, kurių me-

tu atliekama analizė, nustatomi prioritetai ir parengiami sprendiniai.

Pirmojoje – esamos būklės analizės stadijoje – atliekamas teri-

torijos plėtojimo galimybių vertinimas, plėtojimo tendencijų ir proble-

minių situacijų bei arealų nustatymas:

1. Rengiant nacionalinį ar regioninius kraštovaizdžio planus,

atliekama:

planuojamos teritorijos žemės naudojimą bei apsaugą reguliuo-

jančiuose patvirtintuose atitinkamo lygmens strateginio ir teritorijų pla-

navimo dokumentuose esančių kraštovaizdžio formavimą lemiančių

sprendinių analizė;

kraštovaizdžio esamos gamtinės ir kultūrinės teritorinės diferen-

ciacijos nustatymas;

planavimo lygmenį atitinkančios esamos kraštovaizdžio teritori-

nės sistemos elementų lokalizavimas;

planavimo lygmenį atitinkančių probleminių kraštovaizdžio

formavimo arealų nustatymas.

2. Rengiant rajoninius ir vietovių kraštovaizdžio planus, atliekama:

planuojamos teritorijos žemės naudojimą bei apsaugą reguliuo-

jančiuose patvirtintuose atitinkamo lygmens strateginio ir teritorijų pla-

navimo dokumentuose esančių kraštovaizdžio formavimui įtakon turinčių

sprendinių analizė;

kraštovaizdžio morfologinės, ekologinės bei percepcinės struk-

tūros lokalizavimas;

63 2. 6

3

kraštovaizdžio bendrosios ekologinės būklės vertinimas;

planavimo lygmenį atitinkančios esamos kraštovaizdžio teritori-

nės sistemos elementų lokalizavimas;

planavimo lygmenį atitinkančių probleminių kraštovaizdžio

formavimo zonų ir situacijų nustatymas.

Antrojoje – koncepcijos rengimo stadijoje – nustatomi planuo-

jamų teritorijų erdvinio plėtojimo prioritetai ir tvarkymo principai, pri-

reikus – strateginis pasekmių aplinkai vertinimas:

suformuluojamos planuojamų teritorijų kraštovaizdžio forma-

vimo ir tvarkymo principinės nuostatos;

nustatoma planavimo lygmeniui atitinkanti kraštovaizdžio tvar-

kymo zonų sistema;

lokalizuojamos nustatytos kraštovaizdžio tvarkymo zonos;

nustatomas skirtingų kraštovaizdžio tvarkymo krypčių teritorijų

santykis;

nustatomi planavimo lygmeniui atitinkantys kraštovaizdžio

tvarkymo zonų reglamentavimo ypatumai;

nacionaliniame ir regioniniuose kraštovaizdžio planuose krašto-

vaizdžio tvarkymo zonos nustatomos pagal bendrąjį teritorijos plėtojimo

pobūdį, urbanistinio ir gamtinio karkaso plėtojimo interesus. Jų bendrą-

ją sistemą sudaro šios tikslinės kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupės:

1. Intensyviai keičiamo ir technogenizuojamo kraštovaizdžio

(urbanistinio karkaso įtakos) tvarkymo zonos;

2. Vyraujančio intensyvaus naudojimo agrarinių ir miškingų

teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonos;

3. Vyraujančio tausojančio naudojimo agrarinių ir miškingų

teritorijų kraštovaizdžio (gamtinio karkaso įtakos) tvarkymo zonos;

4. Sudėtingos naudojimo struktūros (urbanistinio ir gamtinio

karkaso ašių sankirtos) teritorijų tvarkymo zonos;

5. Ypatingos konservacinės vertės gamtinių teritorinių kraštovaiz-

džio kompleksų tvarkymo zonos;

6. Ypatingos konservacinės vertės kultūrinių teritorinių krašto-

vaizdžio kompleksų tvarkymo zonos.

64 1. 6

4

rajoniniuose ir vietovių kraštovaizdžio planuose kraštovaizdžio

tvarkymo zonos nustatomos pagal žemėnaudos pobūdį, funkcinį

prioritetą bei naudojimo intensyvumą:

1. Konservacinių (rezervatinių) ir paminklosauginių teritorijų kraš-

tovaizdžio tvarkymo zonos;

2. Rekreacinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonos;

3. Miškų ūkio teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonos, skirstomos

į pogrupius pagal konservacinį, rekreacinį, ekologinės apsaugos

(apsauginį) bei gamybinį ūkinį prioritetą;

4. Žemės ūkio teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonos, skirstomos

į pogrupius pagal konservacinį, rekreacinį, ekologinės apsaugos (apsau-

ginį) bei gamybinį ūkinį prioritetą;

5. Vandens ūkio teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo zonos, skirsto-

mos į pogrupius pagal konservacinį, rekreacinį, ekologinės apsaugos

(apsauginį) bei gamybinį ūkinį prioritetą;

6. Urbanistinių (gyvenamųjų ir visuomeninių) teritorijų krašto-

vaizdžio tvarkymo zonos, skirstomos į pogrupius pagal konservacinį,

rekreacinį, ekologinės apsaugos (apsauginį) bei ūkinį prioritetą;

7. Technologinių inžinerinių teritorijų kraštovaizdžio tvarkymo

zonos.

konkreti kraštovaizdžio tvarkymo zonų sistema nustatoma pagal

planuojamos teritorijos naudojimo būdo ypatumus bei planavimo lyg-

mens kartografinio mastelio galimybes.

Trečiojoje – sprendinių konkretizavimo stadijoje – parengia-

mi sprendiniai kraštovaizdžio apsaugai, nustatomi planavimo lygmenis

atitinkantys teritorijų tvarkymo reglamentai:

1. Nacionaliniame ir regioniniuose kraštovaizdžio planuose patei-

kiami:

siektini kraštovaizdžio bendrosios teritorinės struktūros optima-

lumo (kokybės etalono) rodikliai;

planavimo lygmenis ir išskirtas kraštovaizdžio tvarkymo zonas

atitinkantys nustatyti teritorijų tvarkymo reglamentai;

nustatytos svarbiausios priemonės, galinčios sustiprinti teritorijos

gamtinį karkasą ir kraštovaizdžio bendrosios ekologinės pusiausvyros pa-

laikymą, kraštovaizdžio gamtinio ir kultūrinio identiteto išsaugojimą;

65 2. 6

5

numatomas saugomų teritorijų tinklo galimas plėtojimas, naci-

onalinės ir regioninės svarbos gamtos ir kultūros paveldo objektų išsau-

gojimas;

2. Rajoniniuose ir vietovių kraštovaizdžio planuose pateikiami:

siektini formuojamo gamtinio, kaimiško ir miestiško kraštovaiz-

džio struktūros optimalumo (kokybės etalono) rodikliai;

planavimo lygmenis ir išskirtas kraštovaizdžio tvarkymo zonas

atitinkantys nustatyti teritorijų tvarkymo reglamentai ir teritorinių apri-

bojimų sistema;

nustatytos priemonės, galinčios pagerinti kraštovaizdžio ekolo-

ginę būklę, gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimą;

siūlymai dėl kraštovaizdžio informacinio ir estetinio potencialo

didinimo, architektūrinės erdvinės kompozicijos formavimo, želdynų

sistemos plėtojimo, gyvenamosios aplinkos kokybės gerinimo;

Siektini formuojamo gamtinio, kaimiškojo (agrarinio) ir miestiško-

jo (urbanizuoto) kraštovaizdžio struktūros optimalumo (kokybės) rodik-

liai rajoniniuose ir vietovių kraštovaizdžio tvarkymo planuose diferenci-

juojami pagal šiuos projektinius kraštovaizdžio tipus:

konservacinio prioriteto gamtinis kraštovaizdis;

rekreacinio prioriteto gamtinis kraštovaizdis;

ekologinės apsaugos prioriteto gamtinis kraštovaizdis;

ūkinio (gamybinio) prioriteto gamtinis kraštovaizdis;

konservacinio prioriteto kaimiškasis kraštovaizdis;

rekreacinio prioriteto kaimiškasis kraštovaizdis;

ekologinės apsaugos prioriteto kaimiškasis kraštovaizdis;

ūkinio (gamybinio) prioriteto kaimiškasis kraštovaizdis;

konservacinio prioriteto miestiškasis kraštovaizdis;

rekreacinio prioriteto miestiškasis kraštovaizdis;

gyvenamojo ir visuomeninio prioriteto miestiškasis kraštovaizdis;

gamybinio ir technologinio prioriteto miestiškasis kraštovaizdis.

Planavimo organizatorius planavimo darbų programoje gali numatyti

sujungti plano rengimo etapo stadijas: kai yra keičiami bet kokio lygmens

galiojantys kraštovaizdžio planai, kai yra rengiami vietovės lygmens kraš-

tovaizdžio planai esant parengtam savivaldybės teritorijos ar jos dalies

kraštovaizdžio planui.

66 1. 6

6

Kraštovaizdžio planą sudaro grafinė dalis – brėžiniai bei tekstinė

dalis – aiškinamasis raštas ir procedūrų dokumentai, parengti planavimo

proceso metu.

Kraštovaizdžio plano sprendinių grafinę dalį sudaro:

brėžinys, kuriame atitinkamai teritorijos planavimo lygmeniui

pateikiamos sprendiniais nustatytos kraštovaizdžio tvarkymo zonos,

kraštovaizdžio gamtinių ir kultūrinių kompleksų bei objektų apsaugos

reglamentai, tvarkymo ir atkūrimo priemonės, ekologinės pusiausvyros

palaikymo ir vizualinio potencialo reguliavimo būdai;

papildomi brėžiniai (kartoschemos ar kitokie grafiniai vaizdai),

kurie gali sudaryti planuojamos teritorijos funkcinius ir ekologinius ryšius

su aplinkinėmis erdvėmis, kraštovaizdžio morfologinės, ekologinės ir per-

cepcinės (suvokiamos) struktūros bei esamų reglamentų (apribojimų) sis-

temą ir būklės vertinimą;

kiti brėžiniai, kurie gali būti rengiami planavimo organizatoriui

užsakius, reikalingi konservacinės ar ekologinės apsaugos, architektūri-

niams-urbanistiniams, rekreacijos ir turizmo bei kitiems klausimams

nagrinėti.

Rekomenduojami sprendinių grafinės dalies kartografiniai maste-

liai:

nacionalinis kraštovaizdžio planas – M 1:300 000–500 000;

regioniniai kraštovaizdžio planai – M 1:100 000–200 000;

rajoniniai kraštovaizdžio planai – M 1:10 000–25 000;

vietovių kraštovaizdžio planai – 1:2000–5000 (gali būti ir stam-

besnis).

Tekstinėje dalyje (aiškinamajame rašte) raštu išdėstomi kraštovaiz-

džio plano esamos būklės analizės rezultatai, pristatomi grafinėje dalyje

parengti sprendiniai ir kiti reikiami paaiškinimai.

Kraštovaizdžio plano procedūrų dokumentus sudaro (Lietuvos

2004; 2007; 2012):

planavimo organizatoriaus sprendimas dėl kraštovaizdžio plano

rengimo;

planavimo darbų programa;

planavimo sąlygos;

sprendinių poveikio vertinimo ataskaita;

67 2. 6

7

konsultavimosi ar viešo svarstymo ataskaita;

derinimo ar išvadų dokumentai;

valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos patikrinimo

aktas.

Sprendinių pasekmių (galimo teigiamo ir neigiamo poveikio) ver-

tinimas atliekamas šiais aspektais:

poveikis kraštovaizdžio politikai;

poveikis ekonominei aplinkai;

poveikis socialinei aplinkai;

poveikis gamtinei ir kultūrinei aplinkai.

Kraštovaizdžio planų sprendinių pasekmių vertinimas vykdomas

vadovaujantis Vyriausybės patvirtintu Teritorijų planavimo dokumentų

sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašu ir parengiama sprendinių

poveikio vertinimo ataskaita.

Tais atvejais, kai vadovaujantis Vyriausybės patvirtintu Planų ir

programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašu nusta-

tyta atlikti konkretaus plano sprendinių strateginį pasekmių aplinkai

vertinimą, šis vertinimas atliekamas esant kraštovaizdžio plano koncep-

cijos rengimo stadijai.

Kraštovaizdžio planus tvirtina:

nacionalinį kraštovaizdžio planą – Aplinkos ministerija;

regioninius kraštovaizdžio planus – Vyriausybės įgaliota institu-

cija;

rajoninius kraštovaizdžio planus – savivaldybių tarybos;

vietovių kraštovaizdžio planus – savivaldybių tarybos ir jų įga-

lioti savivaldybių administracijų direktoriai.

Patvirtinti kraštovaizdžio planai ne vėliau kaip per 15 darbo dienų

nuo jų patvirtinimo dienos registruojami atitinkamo lygmens Teritorijų

planavimo dokumentų registre. Šiame registre kaupiami ir tvarkomi

patvirtinto plano duomenys ir jo sprendiniai.

Aplinkos ministerijos sprendimas dėl kraštovaizdžio plano patvirti-

nimo paskelbiamas „Valstybės žiniose“, savivaldybės tarybos ar jos įga-

liotos savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas dėl krašto-

vaizdžio plano patvirtinimo paskelbiamas vietinėje spaudoje.

68 1. 6

8

Patvirtintas kraštovaizdžio planas įsigalioja kitą dieną po to, kai

Aplinkos ministerijos sprendimas dėl kraštovaizdžio plano patvirtinimo

paskelbiamas „Valstybės žiniose“, savivaldybės patvirtintas kraštovaiz-

džio planas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje ar-

ba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje

apie kraštovaizdžio plano patvirtinimą ir viso jo paskelbimo atitinkamos

savivaldybės interneto tinklalapyje, jei pačiuose teisės aktuose nenusta-

tyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.

Patvirtinus kraštovaizdžio planą, vykdoma įstatymais nustatyta šio

teritorijų planavimo dokumento sprendinių įgyvendinimo stebėsena

(monitoringas), priežiūra ir kontrolė. Kartu su Teritorijų planavimo do-

kumentų registru nuolat kaupiama ir analizuojama informacija, nusta-

tomas investicijų poreikis, rengiamos programos plano sprendiniams

įgyvendinti.

Pagal šalies Bendrąjį planą beveik 1/5 visos teritorijos ploto turėtų

sudaryti specialų teritorijų naudojimo režimą turinčios saugomos terito-

rijos, todėl šiame leidinyje trumpai aptarta šių teritorijų reikšmė bei pa-

grindiniai jų planavimo principai.

2.5.3. Saugomų teritorijų planavimas

Saugomos teritorijos – tai sausumos ir (ar) vandens plotai nustaty-

tomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūri-

nę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir

naudojimo režimas.

Saugomose teritorijose yra ribojama ūkinė veikla, sudaromos sąlygos

natūraliam gamtos vystymuisi. Jose išlieka turtingesnis, natūralesnis ir

įvairesnis kraštovaizdis, savo estetinėmis savybėmis keliantis žmogui tei-

giamų emocijų. Saugomose teritorijose dažnai gamtos elementus papildo

kultūros paveldo objektai. Saugomų teritorijų sistemoje turi atsispindėti

visa šalies kraštovaizdžio įvairovė.

Visame pasaulyje saugomų teritorijų skaičius nuolat auga. Tai rodo,

kad saugomos teritorijos yra neišvengiama būtinybė protingai tvarkant

kraštą, kad jose pasireiškia tautos ekologinė sąmonė, valstybės pareiga at-

eities kartoms, o jos pačios jau seniai tapo nacionaliniu savo šalių turtu.

Tikriausiai nėra civilizuotos šalies pasaulyje, kurios gyventojai, specialistai

nesiektų išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybių ateities kartoms.

Šiuo metu mūsų planetoje yra daugiau nei 44 tūkst. įvairių saugomų teri-

69 2. 6

9

torijų, užimančių 10 % Žemės paviršiaus ploto. Valstybės jau seniai suta-

ria dėl poreikio išsaugoti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, vertybes.

Diskutuojama tik dėl apsaugos būdų, veiklos organizavimo ir kt. Suvok-

ta, kad kiekviena šalis gali pasirinkti jai priimtiniausias apsaugos formas,

atsižvelgiant į susiklosčiusią teisinę, planavimo sistemas ir tradicijas.

Saugomų gamtos teritorijų sistema Europoje formuojama tankiai

apgyvendintame, beveik visiškai naudojamame kraštovaizdyje, tai lemia

tokių teritorijų specifiką: chaotišką išsidėstymą, ne natūralias, o išvesti-

nes ar pusiau išvestines ekologines sistemas, nedidelius plotus. Europos

šalyse yra įsteigta mokslinių rezervatų ir griežtai saugomų rezervatų, na-

cionalinių parkų, gamtos paminklų, gamtinių valdomų rezervatų, sau-

gomų kraštovaizdžių, teritorijų, kurios tausojamos įvairiai jas naudojant.

Gamtos apsauga Europos saugomose teritorijose užtikrinama gana

nevienodai. Labiausiai lemia tai, kam priklauso saugoma teritorija (vals-

tybei, privačiam asmeniui), bei kaip organizuotos ir įgyvendinamos ap-

linkos apsaugos priemonės. Saugomų teritorijų steigimas yra susijęs su

veiklos apribojimu ar visišku jos uždraudimu nustatytose vietose.

Kurdama saugomų teritorijų sistemą, Lietuva pasirinko integruotą

kelią. Gamtos ir kultūros paveldas Lietuvoje jau seniai tapo neatsiejami.

Įkurtoji dabartinė Lietuvos saugomų teritorijų sistema yra komp-

leksinė ir gana įvairiapusiška. Šiai sistemai būdingas įvairumas, repre-

zentatyvumas, pakankamumas, tolygumas, susietumas, lankstumas. Ši

sistema gali būti logiškai, kūrybiškai plėtojama atsižvelgiant į naujus po-

reikius.

Visame pasaulyje išsaugojimo sistema darosi vis sudėtingesnė ir la-

biau išplėtota. Saugomos teritorijos pamažu tampa integruota gamto-

saugos (aplinkosaugos) dalimi, jų tvarkymas neatskiriamas nei nuo ben-

drojo šalies (darnios plėtros), nei nuo žemėnaudos ar ūkių sektorių poli-

tikos, ūkio sektorių planavimo, tuo labiau nuo regioninio planavimo.

Dabartiniam Lietuvos saugomų teritorijų tinklo raidos laikotarpiui

būdinga sparti saugomų teritorijų planavimo darbų plėtra.

Saugomų teritorijų planai ir schemos priskiriami specialiojo

planavimo dokumentams.

Veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja:

70 1. 7

0

1) Saugomų teritorijų, Aplinkos apsaugos, Nekilnojamojo kultūros

paveldo apsaugos, Miškų, Teritorijų planavimo, Statybos bei kiti įsta-

tymai;

2) saugomų teritorijų nuostatai;

3) saugomų teritorijų planavimo dokumentai;

4) saugomų teritorijų, jų zonų, teritorijos dalių ar paveldo objektų

tipiniai ir (ar) individualūs apsaugos, taip pat saugomų teritorijų regio-

niniai architektūriniai reglamentai, įskaitant laikinus reglamentus;

5) apsaugos sutartys, kurios gali būti sudaromos dėl veiklos apribo-

jimų saugomose teritorijose, konkrečių žemės, miško bei vandens telki-

nio naudojimo sąlygų nustatymo.

Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus tvirtina Vyriau-

sybė savo įgaliotos institucijos teikimu, individualius apsaugos regla-

mentus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos. Apsaugos su-

tartis dėl veiklos apribojimų, konkrečių žemės, miško bei vandens tel-

kinio naudojimo sąlygų su žemės, miškų ar vandens telkinių savininkais

ir valdytojais, kurių žemė, miškas ar vandens telkinys yra saugomoje te-

ritorijoje, gali sudaryti Vyriausybės įgaliotos institucijos. Šios sutartys

turi būti įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Jose nustatyti veik-

los apribojimai turi atitikti saugomose teritorijose nurodytų veiklą reg-

lamentuojančių norminių dokumentų reikalavimus.

Saugomų teritorijų įstatymo 48 straipsnyje apibūdinta šių teritorijų

planavimo sistema. Saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėto-

jama pagal bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo bei strateginio

planavimo dokumentus ir jais nustatomus reglamentus, parengtus va-

dovaujantis Teritorijų planavimo, Statybos, Žemės ir kitų įstatymų

nuostatomis.

Skiriami šie saugomų teritorijų specialiųjų planų tipai (Lietuvos...,

2001):

1) saugomų teritorijų tinklų schemos – rengiamos saugomų terito-

rijų sistemos arba jos dalių plėtros bendrajai strategijai nustatyti;

2) gamtinio karkaso ir (ar) ekologinio tinklo formavimo schemos –

rengiamos kraštovaizdžio ekologinio stabilumo ir biologinės įvairovės iš-

saugojimo bendrajai teritorinei sistemai nustatyti bei plėtoti;

71 2. 7

1

3) ekologinės apsaugos zonų tinklų schemos – rengiamos regioni-

nę svarbą turinčių ekologinės apsaugos (apsaugančių) teritorijų plėtrai

reguliuoti;

4) saugomų teritorijų ir jų zonų ribų planai – rengiami steigiant

naujus valstybinius rezervatus, valstybinius parkus, draustinius, biosfe-

ros stebėsenos (monitoringo) teritorijas arba keičiant jų ribas bei nusta-

tant funkcinio prioriteto (konservacinio, rekreacinio, ekologinės apsau-

gos ir kt.) zonų ribas;

5) saugomų teritorijų tvarkymo planai (planavimo schemos) – ren-

giami saugomų teritorijų naudojimą ir apsaugą reguliuojančioms kraš-

tovaizdžio tvarkymo zonoms bei jų reglamentams, gamtos ir kultūros

paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos ir tvarky-

mo kryptims bei priemonėms, taip pat kraštovaizdžio formavimo, rek-

reacinės infrastruktūros kūrimo bei kitoms tvarkymo priemonėms nu-

statyti;

6) saugomų teritorijų gamtotvarkos ir (ar) paveldotvarkos projektai

– rengiami konkrečių tvarkymo priemonių sistemai saugomose teritori-

jose arba jų dalyse nustatyti.

Rengiami šie saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentai:

gamtotvarkos ir (ar) paveldotvarkos planai, įvairios tikslinės programos,

veiksmų planai, biosferos rezervatų ir poligonų stebėsenos (monitoringo)

programos.

Saugomų teritorijų tvarkymo planai (planavimo schemos) rengiami

naudojantis Vyriausybės patvirtintais tipiniais apsaugos reglamentais.

Saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai (Lietuvos..., 2010d)

nustato saugomų teritorijų tvarkymo planuose (planavimo schemose)

išskiriamų kraštovaizdžio tvarkymo zonų sistemą ir kiekvienos krašto-

vaizdžio tvarkymo zonos tipinius kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo ir

tvarkymo reikalavimus.

Vienoje funkcinio prioriteto zonoje gali būti išskiriamos kelios

kraštovaizdžio tvarkymo zonos. Kraštovaizdžio tvarkymo zonos sudaro

teritorijos kraštotvarkinių kategorijų sistemą, skirstomą į konservacinės,

miškų ūkio, žemės ūkio ir kitos pagrindinės paskirties ir vandens ūkio

paskirties žemės zonų grupes (tvarkymo reglamentus).

Konservacinės paskirties žemėje išskiriamos šios kraštovaizdžio

tvarkymo zonų grupės:

72 1. 7

2

1) rezervatiniai miškai, pievos, pelkės, smėlynai – tai ypatingos

vertės natūralūs gamtiniai kompleksai, reprezentuojantys svarbiausius

šalies biocenozių tipus;

2) rezervatiniai vandenys – tai gamtiniuose rezervatuose esantys

vandens telkiniai;

3) rezervatiniai architektūriniai (archeologiniai) kompleksai – tai

ypač didelės kultūrinės vertės teritorijos, turinčios daugiausia istorinės

informacijos, aukščiausią meninės brandos lygį ir autento laipsnį ir pa-

verstos arba verstinos etnokultūros muziejais. Norint jas išlaikyti kuo

autentiškesnes, taikomos paminklosauginės konservacinės-restauracinės

priemonės;

4) gamtos ir kultūros paveldo objektų teritorijos.

Miškų ūkio paskirties žemėje išskiriamos šios kraštovaizdžio

tvarkymo zonų grupės:

1) ekosistemų apsaugos miškai – tai miškai, kuriuose taikomi teisės

aktų, reglamentuojančių naudojimą IIA grupės miškuose, reikalavimai;

2) rekreaciniai miškai – tai miškai, kurių svarbiausia funkcija yra

žmogaus rekreacinių poreikių tenkinimas ir poilsiavimo sąlygų sudary-

mas. Rekreaciniuose miškuose taikomi teisės aktų, reglamen-tuojančių

naudojimą IIB grupės miškuose, reikalavimai;

3) apsauginiai miškai – tai miškai, kuriuose taikomi teisės aktų,

reglamentuojančių naudojimą III grupės miškuose, reikalavimai;

4) ūkinių miškų zonose taikomi miškų ūkio veiklos reikalavimai,

nustatyti teisės aktų, reglamentuojančių naudojimą IV grupės miškuose.

Žemės ūkio paskirties žemėje išskiriamos šios kraštovaizdžio

tvarkymo zonų grupės:

1) Ekosistemas saugančios agrarinės teritorijos – tai žemės ūkio teri-

torijos, kuriose yra saugomų ar saugotinų biotos objektų, esančios bota-

niniuose, zoologiniuose, botaniniuose-zoologiniuose, taip pat kraštovaiz-

džio draustiniuose;

2) rekreacinės agrarinės teritorijos – tai agrarinės funkcijos nepra-

radusios mėgėjų sodo teritorijos, taip pat vaizdingos agrarinės paežerių

ar paupių teritorijos (agroparkai), intensyviai naudojamos poilsiui, daž-

niausiai apsistojus pas vietos gyventojus;

3) apsauginės agrarinės teritorijos (įsiterpusios miškuose) – tai ap-

sauginėse draustinių zonose esančios agrarinės žemės;

73 2. 7

3

4) ūkinės agrarinės teritorijos – tai nepasižyminčios gamtinėmis

vertybėmis ar svarbiomis apsauginėmis funkcijomis agrarinės teritorijos.

Kitos paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos pagal

naudojimo būdą yra:

1) gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio

tvarkymo zonos – tai miestų, miestelių ir kaimų užstatytos teritorijos.

Jose siekiama išsaugoti istoriškai susiformavusio kultūrinio krašto-

vaizdžio, urbanistinių ir architektūrinių jo elementų vertės požymius,

tradicines architektūros formas ir mastelį;

2) kultūros paveldo požiūriu vertingų miestų, miestelių, kaimų ar

jų dalių reglamentą formuoja pasirinkti architektūrinio tvarkymo prin-

cipai, kurių laikantis pasiekiama atitinkamų architektūrinio tvarkymo

rezultatų;

3) rekreaciniai miestai, miesteliai, kaimai ar jų dalys – tai gyven-

vietės, kurių tvarkymo reglamentą formuojančiais prioritetiniais intere-

sais pripažįstami rekreaciniai, taip pat esamos arba perspektyvinės vasar-

vietės, kuriose rekreacinės aplinkos kokybės užtikrinimas yra svarbiau-

sias jų kraštovaizdžio formavimo uždavinys;

4) apsauginių teritorijų miestai, miesteliai, kaimai ar jų dalys – tai

draustiniuose ir ekologinės apsaugos zonose esančios gyvenvietės, nepa-

sižyminčios kultūros paveldo vertybėmis ar rekreacinėmis funkcijomis,

tačiau galinčios veikti kitas šalia esančias vertingas teritorijas;

5) bendrojo tvarkymo miestai, miesteliai, kaimai ar jų dalys;

6) rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų teri-

torijose tvarkymą lemia numatytų rekreacinių funkcijų poreikis. Rek-

reacinių teritorijų apsaugos ir tvarkymo darbai vykdomi pagal specia-

liuosius ir detaliuosius planus, išskyrus naujų statinių statybą kaimo tu-

rizmo paslaugoms teikti, esamų individualių gyvenamųjų pastatų ir so-

dybų rekonstravimą ir pritaikymą kaimo turizmo po-reikiams pagal nu-

statyta tvarka parengtus ir patvirtintus projektus;

7) eksploatacinės (gavybinės) paskirties žemės kraštovaizdžio tvar-

kymo zonos – tai gavybai naudojami durpynai, nerūdinių statybinių

medžiagų karjerai ir vandenviečių teritorijos. Jose teritorijos tvarkomos

pagal kasybos, naudingųjų iškasenų eksploatavimo technologijų reikala-

vimus; orientuojamasi į perspektyvinius, regeneravimo arba rekultiva-

vimo poreikius;

74 1. 7

4

8) pramoninės-komunalinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvar-

kymo zonos – tai saugomose teritorijose esantys energetikos, pramonės,

komunalinės infrastruktūros objektai. Šios teritorijos tvarkomos pagal

atliekamų funkcijų technologijų ir reikiamos infrastruktūros kūrimo

reikalavimus; gamybinių kompleksų veikla turi būti derinama su sau-

gomų teritorijų interesais;

9) komunikacinės-inžinerinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvar-

kymo zonos – tai saugomose teritorijose esantys stambesnių transporto

ir inžinerinės infrastruktūros objektų sklypai. Šios teritorijos tvarkomos

pagal atliekamų funkcijų, technologijų ir reikiamos infrastruktūros kū-

rimo reikalavimus;

10) edukacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos –

tai saugomose teritorijose esantys mokslo ir muziejinių įstaigų komp-

leksų sklypai. Šios teritorijos tvarkomos mokslo ir švietimo plėtojimo

reikmėms, jose skatinama kurti reikiamas lauko ekspozicijas, užtikrina-

mos edukacinio jų lankymo sąlygos;

11) gynybinės (karinės) paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo

zonos – tai saugomose teritorijose esančios krašto apsaugai skirtos teri-

torijos. Jose galimi kirtimai keliams ir infrastruktūros objektams, numa-

tytiems teritorijų planavimo dokumentuose, įrengti, parenkant vietą

infrastruktūros objektams, būtina atsižvelgti į kirstinų medynų brandu-

mą, skalsumą, rūšinę sudėtį ir kitas taksacines charakteristikas; pažinti-

nio turizmo reikmėms gali būti keičiamas gamtinės aplinkos pobūdis.

Vandens ūkio paskirties žemėje išskiriamos šios kraštovaiz-

džio tvarkymo zonų grupės:

1) ekosistemas saugantys vandenys – tai vertingomis vandenų bio-

cenozėmis ir rūšimis pasižymintys gamtinių ir kompleksinių draustinių

vandens telkiniai;

2) rekreaciniai vandenys – tai išimtinai rekreaciniams tikslams

naudojami vandens telkiniai ar jų dalys;

3) bendro naudojimo (bendrosios apsaugos) vandenys – tai ypatin-

gų apsaugos ar naudojimo priemonių nereikalingi vandens telkiniai;

4) ūkiniai vandenys – tai tvenkininei žuvininkystei, pramonei ar

kitokiam intensyviam ūkiniam naudojimui skirti vandens telkiniai.

Konkrečios kraštovaizdžio tvarkymo zonos nustatomos saugomos te-

ritorijos tvarkymo plano brėžinyje M 1:10000–1:35000. Kraštovaizdžio

75 2. 7

5

tvarkymo zonos išskiriamos atsižvelgiant į pagrindinę žemės naudojimo

paskirtį ir teritorijos apsaugos ir naudojimo pobūdį. Nustatomas krašto-

vaizdžio tvarkymo pobūdis nepriklauso nuo žemės nuosavybės formos ir

taikomas visiems žemės savininkams, valdytojams ir naudotojams.

Kraštovaizdžio tvarkymo zonų apsaugos, naudojimo ir tvarkymo

būtinosios sąlygos (reikalavimai) gali būti detalizuojami pagal konkre-

čios vietos sąlygas ir ypatumus. Saugomai teritorijai ar jos daliai, kuriai

suteiktas Europos Bendrijos svarbos saugomos teritorijos statusas, pa-

pildomai taikomi Bendrieji buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teri-

torijų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m.

kovo 15 d. nutarimu Nr. 276.

Valstybinių rezervatų ir nacionalinių parkų bei jų zonų ribų planus

tvirtina Seimas, regioninių parkų ir valstybinių draustinių ir (ar) jų zonų

ribų planus tvirtina Vyriausybė. Saugomų teritorijų tvarkymo planus

(planavimo schemas) ir projektus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliotos

institucijos. Saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus tvir-

tina Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos. Savivaldybių saugomų te-

ritorijų planavimo dokumentus tvirtina savivaldybės institucijos įstaty-

mų nustatyta tvarka (Lietuvos..., 2001).

Saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentai.

Saugomų teritorijų strateginis planavimas – ilgalaikių ir sudėtingų pro-

blemų sprendimo saugomose teritorijose procesas, per kurį atsakingos

institucijos prognozuoja ir numato kryptis ir būdus, kaip tinkamiausiai

naudoti turimus, planuojamus gauti finansinius, materialinius ir darbo

išteklius misijai vykdyti ir užsibrėžtiems tikslams pasiekti. Rengiami šie

strateginio planavimo dokumentai: gamtotvarkos ir (ar) paveldotvarkos

planai, įvairios tikslinės programos, veiksmų planai, biosferos rezervatų

ir poligonų stebėsenos (monitoringo) programos. Gamtotvarkos pla-

nai rengiami tais atvejais, kai norint pasiekti užsibrėžtus gamtotvarkos

tikslus nebūtina pakeisti saugomos teritorijos ar jos dalies apsaugos ir

naudojimo teisinio režimo. Jeigu norint pasiekti gamtotvarkos tikslus

būtina papildyti saugomos teritorijos ar jos dalies apsaugos ir naudojimo

teisinį režimą naujais reikalavimais, rengiami ir įgyvendinami gamto-

tvarkos projektai ar kiti teritorijų planavimo dokumentai. Tikslinės

programos – tai strateginio planavimo dokumentai, rengiami tam tik-

rai aplinkos apsaugos problemai, dėsningai pasireiškiančiai daugelyje ar

76 1. 7

6

visose šalies saugomose teritorijose, spręsti. Tikslinės programos gali

būti rengiamos ir įgyvendinamos tarptautiniu, nacionaliniu, regioniniu

ir vietiniu mastu. Jos gali būti rengiamos ne ilgiau kaip 6 metams.

Veiksmų planai rengiami siekiant strategiškai suplanuoti valstybinio

rezervato, biosferos rezervato, valstybinio parko direkcijos arba kitos

institucijos, atsakingos už saugomos teritorijos apsaugą ir tvarkymą,

veiklą artimiausiems 3 metams, racionaliai paskirstyti turimus finansi-

nius ir intelektualinius išteklius, kad būtų pasiekti užsibrėžti tikslai, įgy-

vendintos prioritetinės programos ir veiksmai. Biosferos rezervatų ir

biosferos poligonų stebėsenos (monitoringo) programos – tai

strateginio planavimo dokumentai, rengiami biosferos būklei sistemin-

gai stebėti, jos komponentų būklei ir tarpusavio sąveikai stebėti, antro-

pogeniniam poveikiui vertinti ir prognozuoti. Strateginio planavimo

dokumentų rengimo organizatoriai – Aplinkos ministerija, Kultūros

ministerija ir kitos institucijos, kurioms teisės aktai suteikia teisę vykdy-

ti veiklos strateginį planavimą.

Saugomų teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir tvirtinimo

tvarką nustato Vyriausybė, jos įgaliotos institucijos.

Planavimo dokumentų sistemoje svarbią reikšmę kraštovaizdžio

formavimui turi ir detalieji planai. Šių planų sprendiniai daugiausia su-

siję su urbanizuotomis ar urbanizuojamomis teritorijomis.

Detalieji teritorijų planavimo dokumentai – miestų teritorijų

dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai; kaimų terito-

rijų, miestelių teritorijų, kaimų teritorijų dalių, miestelių teritorijų da-

lių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai.

Pagrindiniai šių planų rengimo aspektai aptarti šio leidinio 4.5 po-

skyryje.

77 2. 7

7

3. ŽELDYNŲ PLANAVIMAS

Intensyvėjant urbanizacijai, didėjant statyboms vis labiau mažinami

žalieji plotai. Tai kelia daugelį problemų. Dar daug yra išlikusių apleistų

želdynų, todėl būtina juos tvarkyti bei pritaikyti naudojimui. Želdynų

plėtra yra labai svarbi, kadangi jie gerina oro sudėtį, veikia mikroklima-

tą, mažina oro užterštumą, slopina triukšmą, formuoja estetišką miesto

aplinką.

Želdynai – tai suplanuotos, įrengtos ir naudojimui parengtos želdi-

nių teritorijos (parkai, skverai, rekreaciniai miškai, kapinės ir kt.).

Želdynai drauge su įvairiais statiniais formuoja miestus, jų erdves,

papildo pastatų ir kompleksų architektūrinę kompoziciją, kuria miesto at-

viras žaliąsias erdves, užtikrina ekologinį stabilumą ir sudaro gyventojams

geras sąlygas gyventi, dirbti, poilsiauti. Šiuo tikslu ir kuriami želdynai

miestuose bei jų apylinkėse, išlaikomi užstatytų ir žaliųjų zonų ekologi-

niai, funkciniai, estetiniai ryšiai. Tam naudojami gamtiniai ištekliai:

želdiniai – medžiai, krūmai ir kiti augalai, augantys savaime ar

pasodinti žmogaus;

miškai;

upės, jų slėniai, šlaitai, pakrantės;

kitos gamtinės teritorijos.

Želdynų sistema ir klasifikavimas. Siekiant išsaugoti krašto-

vaizdžio struktūrą, biologinę įvairovę ir istorinę vertę, palaikyti teritori-

jos ekologinį stabilumą, gerinti žmonių gyvenamosios ir darbo aplinkos

sąlygas bei rūpinantis želdynų apsauga ir plėtra, formuojama želdynų

sistema. Želdynų sistema yra savivaldybės teritorijos ar jos dalių gamti-

nio karkaso dalis, plėtojama kaip funkciškai tikslinga ir kompozicijos

požiūriu vientisa struktūra. Želdynų sistema turi atspindėti būdingus

gamtinius ir kultūrinius kraštovaizdžio struktūros elementus, užtikrinti

gyventojų rekreacinius poreikius.

Želdynų sistema yra išskiriama, jos plėtojimo erdvinė koncepcija ir

teritorijų tvarkymo reglamentavimo ypatumai nustatomi savivaldybės

teritorijos ar jos dalių bendraisiais planais, o tais atvejais, kai šie nepar-

engti arba juose atitinkama sistema nėra numatyta, želdynų sistema iš-

skiriama, jos plėtojimo erdvinė koncepcija ir tvarkymo reglamentavimo

ypatumai nustatomi specialiaisiais teritorijų planais. Želdynų sistemos

78 1. 7

8

dalys, esančios valstybės ir savivaldybės saugomose teritorijose, įskaitant

ir apsaugos zonas, tvarkomos ir naudojamos, apsaugos ir naudojimo re-

žimas joms nustatomas vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymu (Lie-

tuvos, 2001) ir kitais teisės aktais.

Ilgalaikėje želdynų apsaugos, tvarkymo ir atkūrimo strategijo-

je (Lietuvos, 2003) želdynai suprantami kaip specialioje teritorijoje

žmogaus sukurti ar pritaikyti želdinių (medžių, krūmų, vejų, gėlynų) ir

įrenginių (takų, aikštelių ir kt.) teritoriniai kompleksai, skirti želdiniams

auginti ir naudoti. Tai įvairios funkcinės paskirties parkai, skverai, alė-

jos, sodai, taip pat specialios ir kitos paskirties želdynai, apželdintos te-

ritorijos.

Vyraujant ekonominės plėtros prioritetui, visuomenė nepakankamai

suvokia želdynų estetines ir apsaugines funkcijas, jų naudą. Želdynai daž-

niausiai traktuojami tik kaip rekreacijai skirtos teritorijos, dažnai pažei-

džiami vykdant statybos darbus. Želdinių naikinimas statybų metu, kai ša-

linami sveiki suaugę medžiai, o teritorija vėliau apželdinama nedideliais,

dažnai ir dirvožemio sąlygų neatitinkančiais, medeliais arba ir visai neap-

želdinama – ekologiškai ir ekonomiškai nepagrįstas. Želdinių naikinimas

statybų metu, kai šalinami sveiki suaugę medžiai, o teritorija vėliau apžel-

dinama nedideliais, dažnai ir dirvožemio sąlygų neatitinkančiais, medeliais

arba ir visai neapželdinama – ekologiškai ir ekonomiškai nepagrįstas.

Juridinis želdynų statuso įtvirtinimas, įtraukiant jų teritorijas į ne-

kilnojamo turto kadastro registrą, želdynų tvarkymo nuostatų parengi-

mas, pastaraisiais paremtų techninių želdynų įkūrimo bei rekonstrukci-

jos projektų rengimas ir jų įgyvendinimas skirtas vientisos želdynų sis-

temos sukūrimui.

Želdynai klasifikuojami į (Lietuvos..., 2007b):

atskiruosius želdynus, t. y. želdynus, esančius tik jiems skirtuo-

se žemės sklypuose;

priklausomuosius želdynus, t. y. želdynus, esančius kito objekto

žemės sklype.

Atskirieji želdynai pagal jų pagrindinę naudojimo paskirtį yra

(11 pav.):

1. Rekreacinės paskirties želdynai;

2. Mokslinės, kultūrinės ir memorialinės paskirties želdynai;

3. Apsauginės ir ekologinės paskirties želdynai.

79 2. 7

9

11 pav. Želdynų klasifikacija (Lietuvos, 2007)

(paveikslą sudarė Vytautas Žvirblis)

Atskirieji želdynai išskiriami, jungiami į vientisą sistemą ir žymimi

regiono, rajono ir vietovės lygmens bendruosiuose bei specialiuosiuose te-

ritorijų planuose. Atskirieji želdynai pagal Žemės įstatyme nustatytą pa-

grindinę žemės naudojimo paskirtį priskiriami kitos paskirties žemei, o

80 1. 8

0

pagal naudojimo būdą – atskirųjų želdynų teritorijoms, išskyrus želdynus

– kultūros paveldo objektus, kurie priskirti konservacinės paskirties žemei.

Mieste želdynai, atsižvelgiant į svarbą miesto erdvinėje struktūroje

ir rekreacinius poreikius, skirstomi į centrinius, rajoninius ir vietinius.

Miesteliuose visi želdynai priskiriami centriniams. Vietiniai želdynai iš-

dėstomi kvartalų grupėje, kurią formuoja aptarnaujančios gatvės. Rajo-

niniai želdynai išdėstomi miesto gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuos

riboja pagrindinės ar greito eismo gatvės. Centriniai želdynai išdėstomi

mieste gerai pasiekiamose vietose.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakyme „Dėl atskirųjų rek-

reacinės paskirties želdynų plotų normų ir priklausomųjų želdynų normų

(plotų) nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Lietuvos..., 2007b) yra

nurodyti atskirųjų želdynų didžiausias pasiekiamumo spindulys:

vietinio želdyno didžiausias pasiekiamumo spindulys yra (at-

stumas nuo kvartalo grupės gyventojo iki želdyno) 300 m;

rajoninio želdyno didžiausias pasiekiamumo spindulys (atstumas

nuo miesto gyvenamojo rajono gyventojo iki želdyno) yra 800 m;

centrinio želdyno didžiausias pasiekiamumo spindulys (atstumas

nuo miesto, miestelio gyventojo iki želdyno) yra 3000 m.

Priklausomieji želdynai, atsižvelgiant į žemės sklypo, kurio su-

dėtyje yra želdynai, paskirtį (žemės naudojimo būdą), skirstomi į (Lie-

tuvos..., 2007b):

gyvenamųjų teritorijų želdynus;

visuomeninės paskirties teritorijų želdynus;

pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijų želdynus;

komercinės paskirties objektų teritorijų želdynus;

inžinerinės infrastruktūros teritorijų želdynus;

rekreacinių teritorijų želdynus;

kitų teritorijų želdynus.

Atskiruosius ir priklausomuosius želdynus kurti ir pertvarkyti ga-

lima tik pagal parengtus ir nustatyta tvarka patvirtintus projektus. Atski-

rųjų želdynų projektai rengiami pagal patvirtintus miestų, miestelių, sa-

vivaldybių arba jų dalių bendruosius ir detaliuosius planus.

Priklausomieji želdynai projektuojami kartu su planuojama terito-

rija, kurios sudėtyje jie yra. Priklausomųjų želdynų projektai rengiami

81 2. 8

1

pagal patvirtintus planuojamos teritorijos, kurioje yra želdynas, deta-

liuosius planus.

Želdynų projektai priklausomai nuo projektuojamos teritorijos dy-

džio ir detalumo laipsnio rengiami masteliu M 1:1 000, M 1:500 arba

M 1:200, fragmentai – M 1:50, 1:20, 1:10 ir kt. Želdynai gali būti pro-

jektuojami dviem etapais, rengiant techninį projektą ir darbo projektą

arba tik rengiant techninį darbo projektą. Nedidelio ploto nesudėtin-

giems objektams rengiamas supaprastintas techninis darbo projektas.

Atskirųjų želdynų techninė dokumentacija rengiama kaip atskiri

dokumentai, laikantis bendrųjų ir detaliųjų planų sprendinių ir juos de-

talizuojant.

Priklausomųjų želdynų techninė dokumentacija turi būti rengiama,

derinama ir tvirtinama kompleksiškai, kartu su tūrinių objektų projek-

tais, kaip sudėtinė jų dalis.

Želdynų projektai turi būti kompleksiniai, apimantys želdinius, rel-

jefą, kelius, takus, vizualinę informaciją, sporto ir kitas aikšteles, van-

dens telkinius, prireikus ir želdynų aptvėrimą, elektros energijos tieki-

mą ir lauko apšvietimą, vandentiekį, kanalizaciją, mažuosius kraštovaiz-

džio architektūros statinius ir teritorijos tvarkymo elementus.

Atskirųjų ir priklausomųjų želdynų techninio projekto

rengimo reikalavimai. Rengiant atskirųjų ir priklausomųjų želdynų

techninę dokumentaciją, reikia vadovautis statybos techniniais regla-

mentais bei teisės aktais, reglamentuojančiais techninės dokumentacijos

rengimo tvarką.

Atskirųjų ir priklausomųjų želdynų techninio projekto sudėtis

(Lietuvos, 2008):

1. Tyrinėjimo darbai:

topografinė nuotrauka ne senesnė kaip 1 metų su pažymėtais

medžiais nuo 28 cm apimties 1 m aukštyje, krūmais ir lianomis nuo

1,5 m aukščio; M 1:500 arba M 1:1 000;

situacijos schema;

esamos padėties planas M 1:500 arba 1:1 000;

dirvožemio tyrimo duomenys;

esamų želdynų ir želdinių inventorizacijos duomenys;

istorinės raidos apžvalga (istorinių želdynų);

architektūriniai-menotyriniai tyrimai;

82 1. 8

2

apsauginės zonos medžio masyvų ir grupių taksacija;

hidrologiniai tyrimai (esant vandens telkiniams arba pakitus

gruntinių vandenų lygiui);

esamų gėlynų fragmentinės inventorizacijos duomenys;

statinių, įrenginių, teritorijos tvarkymo elementų architektūri-

niai matavimai ir būklės nustatymas.

2. Projektavimo darbai:

želdyno planavimo projektas;

dendrologinis brėžinys;

takų ir aikštelių brėžinys;

aukščių planavimo brėžinys;

inžinerinių tinklų brėžinys;

vandens sistemų reguliavimo brėžinys;

detalių ir fragmentų architektūriniai sprendimai;

sąmatiniai skaičiavimai;

aiškinamasis raštas.

Techninis projektas nustatyta tvarka teikiamas derinti ir tvirtinti.

Darbo projektas. Darbo projekte detalizuojami techninio projek-

to sprendiniai taip, kad rangovai galėtų vykdyti darbus.

Darbo projekto sudėtis (Lietuvos..., 2008a):

planavimo projektas su nuorodomis į detalių ir fragmentų pro-

jektus;

dendrologinis projektas;

kelių, takų ir aikštelių brėžinys su dangų skerspjūviais ir lata-

kais, laiptų detalėmis;

aukščių planavimo brėžinys su žemės darbų kartograma;

projektuojamų objektų žymėjimo brėžinys;

statinių, įrenginių, teritorijos tvarkymo elementų brėžiniai;

gėlynų fragmentų brėžiniai;

hidrotechninių įrenginių projektas;

inžinerinių tinklų projektas;

darbų organizavimo projektas;

sąmatiniai skaičiavimai;

83 2. 8

3

aiškinamasis raštas.

Visiems brėžiniams pateikiama medžiagų specifikacija. Specifikaci-

jose taip pat nurodomi atskirų medžių ir krūmų rūšių sodmenų dydžio

ir kokybės reikalavimai.

Aiškinamajame rašte turi būti:

motyvuojamas ir pagrindžiamas želdyno planavimo ir pritaiky-

mo pasirinktai paskirčiai sprendimas;

aprašomos visos kitos projektinio sprendimo įgyvendinimo te-

chnologijos;

akcentuojamas želdyno naudojimo pobūdis ir funkciniai ryšiai

su urbanizuotomis teritorijomis.

Želdynai yra itin svarbi žmogaus veiklos pasekmes kompensuojan-

čioji priemonė, padedanti išsaugoti ekologinį teritorijos stabilumą, todėl

ypač svarbu juos saugoti ir planuoti bei projektuoti naujus, atsižvelgiant

į patvirtintus įstatymus, taisykles, rekomendacijas.

Sprendžiant želdynų sistemos formavimo ir darnios miesto plėtros

uždavinius, ypatingą vietą užima deramas gamtinio karkaso įvertinimas

ir panaudojimas.

84 1. 8

4

4. KRAŠTOVAIZDŽIO TIPŲ PLANAVIMAS

Kraštotvarkos praktikoje išskiriami šie kraštovaizdžio funkciniai ti-

pai: konservacinis, rekreacinis, miškų ūkio, agrarinis, gyvenviečių ir te-

chnologinis. Šių funkcinių tipų planavimas – vienas svarbiausių kraštot-

varkos uždavinių.

Kraštovaizdžio planavimas – tai teritorijų planavimo dokumentais

išreikšti ir patvirtinti į ateitį orientuoti veiksmai, kuriais siekiama išsau-

goti, tobulinti, atkurti arba kurti kraštovaizdį.

4.1. Konservacinių teritorijų planavimas

Prof. J. Bučas (2001), apibūdindamas konservacinės kraštotvarkos

reikšmę, atkreipė dėmesį į mažų tautų bei valstybių visuotinę problemą –

krašto kultūros kaip teritorinio identiteto atributo bei tautos išlikimo pama-

to išsaugojimo būtinumą. Plečiantis didžiųjų valstybių interesų sferoms,

galima laukti panašios aplinkos kaitos ir kultūros supanašėjimo, asimiliuotis

ir išnykti kaip etniniai ir politiniai subjektai. Reikia stengtis išlaikyti nacio-

nalinę kultūrą, stengtis išsaugoti unikalias kraštovaizdžio struktūras. Todėl

konservacinės kraštotvarkos problemoms Lietuvoje reikia skirti daugiau

dėmesio. Prof. J. Bučas (2001) konservacinės kraštotvarkos veiklą Lietuvoje

siūlo plėtoti pagal esminį šios srities principą – kurti nauja saugant seno

vertę. Kultūros ir gamtos paveldo vertybių išsaugojimo ir panaudojimo vi-

suomenės reikmėms klausimus reikia spręsti visose kraštotvarkinėse zono-

se. Todėl konservacinės kraštotvarkos veikla neturi išskirtinės zonos, yra

integrali, iškilusias problemas sprendžia visoje Lietuvos teritorijoje.

Pagal Saugomų teritorijų įstatymą (Lietuvos..., 2001) konservaci-

nės apsaugos prioriteto (išsaugančios) teritorijos – tai teritorijos, kuriose

saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaizdžio

kompleksai bei objektai ir biologinė įvairovė. Šiai kategorijai priskiriami

šie saugomų teritorijų tipai: rezervatai, draustiniai ir paveldo objektai.

Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos nustatyta tvarka ver-

tingiausioms Lietuvos teritorijoms gali būti suteikiamas išskirtinės pa-

saulio paveldo vietovės statusas.

Rezervatai – tai saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti bei tirti

moksliniu požiūriu ypač vertingus gamtinius ar kultūrinius teritorinius

kompleksus, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą arba kultūros ver-

85 2. 8

5

tybių autentiškumo palaikymą, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo

teritorinių kompleksų apsaugą. Šiose teritorijose nustatoma konservacinė

pagrindinė žemės naudojimo paskirtis nutraukiant jose ūkinę veiklą.

Kaip ir rezervatuose, toks pat teritorijos tvarkymo ir naudojimo re-

žimas nustatomas ir rezervatinėse apyrubėse. Rezervatinė apyrubė –

tai nedidelio ploto gamtinis arba kultūrinis rezervatas, kurio apsaugai ir

priežiūrai nėra steigiama direkcija.

Pagal saugomų vertybių pobūdį rezervatai skirstomi į:

1) gamtinius – ypač vertingiems gamtinio kraštovaizdžio komplek-

sams išsaugoti;

2) kultūrinius (rezervatus-muziejus) – ypač vertingiems kultūrinio

kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti.

Pagal steigimo ir organizavimo ypatumus skiriama:

1) valstybiniai rezervatai;

2) rezervatai, esantys valstybiniuose parkuose ir biosferos rezerva-

tuose;

3) rezervatinės apyrubės.

Rezervatų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato Saugomų terito-

rijų įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti gamtinių

bei kultūrinių rezervatų nuostatai, kiti norminiai ir normatyviniai do-

kumentai.

Rezervatų planavimo dokumentuose gali būti išskiriamos griežtos

ir reguliuojamos apsaugos (režimo) kraštovaizdžio tvarkymo zonos.

Konservacinio prioriteto teritorijoms taip pat priskiriami drausti-

niai – tai saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažinti-

niu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius

gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (verty-

bes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą. Šiose teri-

torijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose

ūkinės veiklos.

Pagal saugomų gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų

(vertybių) pobūdį draustiniai skirstomi į: 1) gamtinius, 2) kultūrinius,

3) kompleksinius.

Gamtiniai draustiniai yra:

1) geologiniai – žemės gelmių struktūrų, tipiškų sluoksnių atodan-

gų, uolienų ar fosilijų kompleksams saugoti;

86 1. 8

6

2) geomorfologiniai – tipiškiems bei unikaliems reljefo formų

kompleksams saugoti;

3) hidrografiniai – tipiškiems bei unikaliems hidrografinio tinklo

elementų (upių, ežerų, tvenkinių) pavyzdžiams saugoti;

4) pedologiniai – natūraliems dirvožemiams saugoti;

5) botaniniai – retoms bei nykstančioms laukinių augalų ir grybų

rūšims bei jų bendrijoms ir buveinėms saugoti;

6) zoologiniai – retoms bei nykstančioms laukinių gyvūnų rūšims,

jų bendrijoms ir buveinėms saugoti; šioje draustinių grupėje gali būti

išskirtos teriologinių, ornitologinių, herpetologinių, ichtiologinių, en-

tomologinių ir kitos draustinių rūšys;

7) botaniniai-zoologiniai – retoms bei nykstančioms laukinių auga-

lų, grybų ir gyvūnų rūšims, jų bendrijoms ar buveinėms saugoti;

8) genetiniai – genetinę vertę turinčioms laukinių augalų ir gyvū-

nų rūšių populiacijoms saugoti;

9) telmologiniai – tipiškiems bei unikaliems pelkių kompleksams

saugoti;

10) talasologiniai – vertingoms jūrų ekosistemoms saugoti.

Kultūriniai draustiniai yra:

1) archeologiniai – vietovėms, kurių teritorijos savitumą lemia ar-

cheologinių objektų sankaupos ar kompleksai, saugoti;

2) istoriniai – vietovėms, susijusioms su istoriniais įvykiais, istoriš-

kai reikšmingomis išlikusiomis ar sunykusiomis gyvenvietėmis, žymiais

asmenimis ar jų veikla, taip pat tokių vietų sankaupa pasižyminčioms

teritorijoms saugoti;

3) etnokultūriniai – vietovėms, kuriose yra tradicinės architektūros

ar kitais etnokultūriniais ypatumais išsiskiriančių gyvenviečių ar jų da-

lių, sakralinėms ir ritualinėms vietovėms, mitais, legendomis ir padavi-

mais sureikšmintų objektų ar vietų sankaupa išsiskiriančioms vietovėms

saugoti;

4) urbanistiniai / architektūriniai – urbanistiniu požiūriu išsiskirian-

čioms istorinėms miestų dalims, miesteliams, vietovėms, kuriose yra ar-

chitektūriškai vertingų pastatų ir statinių ansamblių ar kompleksų, saugoti.

Kompleksiniai draustiniai yra:

1) kraštovaizdžio – vertingo gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaiz-

džio vietovėms saugoti;

87 2. 8

7

2) kartografiniai – ypatingas geografines koordinates turinčioms

vietovėms saugoti.

Pagal steigimo ir veiklos organizavimo ypatumus skiriami:

1) valstybiniai draustiniai;

2) savivaldybių draustiniai;

3) draustiniai, esantys valstybiniuose parkuose ar biosferos stebėse-

nos (monitoringo) teritorijose.

Draustinių apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato Saugomų teri-

torijų įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti draustinių

nuostatai, kiti norminiai dokumentai. Draustiniuose neleidžiama veikla,

galinti pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams (vertybėms).

Tiek viso šalies žemės fondo, tiek jam priklausančių konservacinių

teritorijų žemės naudojimo sąlygos išdėstytos pagrindiniuose teritorijų

naudojimą reglamentuojančiuose įstatymuose: Teritorijų planavimo,

Žemės, Miškų, Statybos, Saugomų teritorijų, Nekilnojamojo kultūros

paveldo apsaugos ir kt.

Vieno iš planavimo dokumentų, nustatančių konservacinio prioriteto

ir kitų saugomų teritorijų tvarkymą ir naudojimą, rengimas reglamentuo-

tas Valstybinių parkų, biosferos rezervatų ir draustinių tvarkymo planų

rengimo taisyklėse (Lietuvos..., 2004a). Šios taisyklės nustato valstybinių

parkų, biosferos rezervatų ir draustinių tvarkymo planų (toliau – Tvar-

kymo planai) rengimo tvarką, taip pat planavimo proceso dalyvių tarpu-

savio santykius šio proceso metu. Tvarkymo planai – specialiojo terito-

rijų planavimo dokumentai, rengiami valstybinių parkų, biosferos rezer-

vatų ir draustinių apsaugą ir naudojimą reguliuojančioms kraštovaizdžio

tvarkymo zonoms bei jų reglamentams, gamtos ir kultūros paveldo teri-

torinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos ir tvarkymo kryptims

bei priemonėms, taip pat kraštovaizdžio formavimo, rekreacinės infrast-

ruktūros kūrimo bei kitoms tvarkymo priemonėms nustatyti.

Tvarkymo planai pagal planų sprendinius tvirtinančią instituciją yra

valstybės lygmens, išskyrus savivaldybių draustinių tvarkymo planus, ku-

rie priklauso savivaldybių institucijų tvirtinimo lygmeniui. Pagal planuo-

jamos teritorijos dydį ir sprendinių konkretizavimo lygį visi Tvarkymo

planai yra rajono lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentai.

Rengiant Tvarkymo planus, vadovaujamasi Saugomų teritorijų

įstatymu, Teritorijų planavimo įstatymu, Nekilnojamojo kultūros pa-

88 1. 8

8

veldo apsaugos įstatymu ir kitais įstatymais, valstybinių parkų, biosferos

rezervatų ir draustinių nuostatais, valstybinių parkų individualiais ap-

saugos reglamentais, kitais teisės aktais.

Tvarkymo planų tikslai:

1) nustatyti valstybinių parkų, biosferos rezervatų ar draustinių

apsaugos ir tvarkymo kryptis;

2) nustatyti kraštovaizdžio tvarkymo zonas bei jų reglamentus;

3) numatyti kraštovaizdžio apsaugos, formavimo, rekreacinės inf-

rastruktūros kūrimo bei kitas tvarkymo priemones;

4) sudaryti sąlygas vertingoms ekosistemoms, gyvūnų, augalų ir

grybų rūšims išsaugoti;

5) numatyti priemones atkurti veiklos pažeistą gamtinį kraštovaizdį,

ekosistemas ir objektus.

Tvarkymo planų objektai: 1) valstybiniai parkai; 2) biosferos rezer-

vatai; 3) draustiniai; 4) valstybinių parkų, biosferos rezervatų, draustinių

buferinės apsaugos zonos.

Tvarkymo planų rengimo (planavimo) organizatorius – Valstybinė

saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos ar Kultūros ministe-

rija pagal Vyriausybės suteiktus įgaliojimus. Savivaldybių draustinių tvar-

kymo planų rengimo (planavimo) organizatoriai – savivaldybių institucijos.

Tvarkymo planą sudaro sprendiniai (grafinė dalis – brėžiniai ir te-

kstinė dalis – aiškinamasis raštas) ir procedūrų dokumentai, parengti pla-

navimo proceso metu. Tvarkymo plano brėžinys pateikiamas M 1:10000

ar M 1:15000, kai planuojamos teritorijos plotas mažesnis kaip 20,0 tūkst.

ha; M 1:15000 ar M 1:20000, kai plotas yra 20,0 tūkst. – 40,0 tūkst. ha;

M 1:20000 ar M 1:25000, kai plotas daugiau kaip 40,0 tūkst. ha.

Tvarkymo plano brėžinyje pateikiama:

1) administracinių vienetų ribos;

2) valstybinio parko, biosferos rezervato ar draustinio teritorijos

ribos (esamos ir projektuojamos);

3) valstybinio parko, biosferos rezervato ar draustinio krašto-

vaizdžio tvarkymo zonos;

4) esami ir rekomenduojami gamtos ir kultūros paveldo objektai

(saugomi gamtiniai kraštovaizdžio objektai ir nekilnojamosios kultūros

vertybės) ir jų buferinės apsaugos zonos;

89 2. 8

9

5) valstybinių parkų teritorijos rekreacinio naudojimo sistema (gali

būti pateikiama atskiru brėžiniu) – nustatytos vietos rekreacinių objektų

statybai, pažintinio turizmo trasų sistema, siūlomi rekreacinės infrast-

ruktūros objektai ir pan.;

6) konkrečios kraštovaizdžio tvarkymo priemonės;

7) vietos statybų plėtrai.

Sprendiniais nustatomos:

1) valstybinio parko, biosferos rezervato ar draustinio krašto-

vaizdžio tvarkymo zonos, apsaugos, tvarkymo ir naudojimo reglamen-

tai;

2) konservacinio prioriteto teritorijų apsaugos bei tvarkymo, pa-

žeistų gamtos kompleksų bei objektų atkūrimo priemonės, aplinkosau-

gos ir žemės bei miškų ūkio veiklos kryptys, pateikiama svarbiausių

tvarkymo darbų programa; žemės naudojimo paskirties ir žemės naud-

menų transformavimo poreikiai ir keitimo apribojimai; valstybinių par-

kų teritorijos rekreacinio naudojimo sistema – nustatytos vietos rekrea-

cinių objektų statybai, pažintinio turizmo trasų sistema, siūlomi rekrea-

cinės infrastruktūros objektai ir pan., nustatomos vietos statybų plėtrai.

Tvarkymo planų aiškinamojo rašto turinį sudaro:

1) įvadas (saugomos teritorijos tikslai ir uždaviniai, projektavimo

eiga);

2) bendroji dalis (bendra geografinė teritorijos apžvalga – gamtinės

sąlygos, gyventojai, ūkis ir t. t., saugomų gamtos bei kultūros paveldo

vertybių apibūdinimas ir kraštovaizdžio rekreacinio potencialo analizė);

3) projektinė dalis (teritorijos tvarkymo principai bei kraštovaizdžio

tvarkymo zonų sistema ir ją atitinkantys teritorijų tvarkymo reglamen-

tai, konservacinio prioriteto zonų apsaugos bei tvarkymo, pažeistų gam-

tos kompleksų bei objektų atkūrimo priemonės, rekomenduojamos ap-

linkosaugos rekreacijos, miškų ir žemės ūkio vystymo planuojamose

saugomose teritorijose kryptys bei priemonės, žemės tikslinės paskirties

ir žemės naudmenų transformavimo poreikiai ir keitimo apribojimai bei

kiti šiais planavimo dokumentais nustatomi sprendiniai).

Planavimo dokumentus papildantys brėžiniai:

1) valstybinio parko, biosferos rezervato ar draustinio situacijos

brėžinys M 1:100000, kuriame pateikiamos saugomos teritorijos ribos ir

jo gretimybės bei ryšiai su miestais ir gyvenvietėmis;

90 1. 9

0

2) valstybinio parko, biosferos rezervato ar draustinio taikomosios

analizės brėžinys M 1:10000, M 1:15000, M 1:20000 arba M 1:25000,

kuriame pateikiama saugomų ir saugotinų gamtos bei kultūros paveldo

objektų išsidėstymas, kraštovaizdžio rekreacinis potencialas, kiti teritori-

jos bruožai, galintys turėti įtakos saugomos teritorijos naudojimui ir ap-

saugai.

Planavimo organizatoriui užsakius, gali būti rengiami ir kiti brėži-

niai, reikalingi gamtosaugos, paminklosaugos ir architektūriniams – ur-

banistiniams, rekreacijos ir turizmo bei kitiems klausimams nagrinėti.

Sukomplektuojami planavimo procedūrų dokumentai:

1) planavimo organizatoriaus sprendimas dėl Tvarkymo plano

rengimo;

2) darbų programa (planavimo užduotis);

3) planavimo sąlygos;

4) sprendinių poveikio vertinimo ataskaitos;

5) viešojo svarstymo ataskaita;

6) derinimo ar išvadų dokumentai;

7) valstybinės priežiūros institucijos patikrinimo aktas.

Parengtų ir patvirtintų Tvarkymo planų galiojimo laikas

neterminuotas. Jie galioja iki to laiko, kol atsiranda būtinybė nustatyta

tvarka juos keisti.

Nemažą dalį konservacinio prioriteto teritorijų sudaro užmirkusios,

pelkėtos vietovės, kurios pastarojo meto norminiuose dokumentuose

vadinamos šlapynėmis. Lietuvos teisinė bazė, reglamentuojanti šlapynių

tvarkymą, tuo labiau jų atkūrimą arba įrengimą, iki šiol yra labai skurdi.

Monografijos „Lietuvos šlapynės ir jų vandensauginė reikšmė“ (Povilai-

tis ir kt., 2011) autoriai atliko išsamią šlapynių formavimosi, apsaugos

bei tvarkymo studiją. Leidinyje apibūdinti teisiniai dokumentai, kuriuo-

se vienu ar kitu aspektu kalbama apie šlapynių tvarkymą, jų nustatymą

ir žymėjimą žemėlapiuose, palaikymą bei atkūrimą.

Pagrindinis teisinis dokumentas, kuriame kalbama apie šlapynių

tvarkymą, yra Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos

priemonė Agrarinės aplinkosaugos išmokos (Lietuvos..., 2007a). Šią

priemonę sudaro keletas programų, viena iš jų yra Kraštovaizdžio tvar-

kymas. Programoje numatyta remti aštuonias veiklos sritis:

1. Natūralių ir pusiau natūralių pievų tvarkymas;

91 2. 9

1

2. Šlapynių tvarkymas;

3. Vandens telkinių pakrančių apsaugos juostos tvarkymas pievose;

4. Vandens telkinių apsauga nuo taršos ir dirvos erozijos ariamoje

žemėje;

5. Ražienų laukai per žiemą;

6. Medingųjų augalų juostos ariamojoje žemėje;

7. Kraštovaizdžio elementų valdoje tvarkymas;

8. Melioracijos griovių tvarkymas.

Išmokas pagal Kraštovaizdžio tvarkymo programą gali gauti pareiš-

kėjai – fiziniai ir juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla ir

atitinkantys bendruosius reikalavimus. Išmokas Šlapynių tvarkymo sri-

tyje taip pat gali gauti saugomų teritorijų direkcijos bei miškų urėdijos,

valdančios šlapynių plotus.

Pareiškėjas ir (arba) paramos gavėjas, gaunantis paramą pagal Prie-

monės programos Kraštovaizdžio tvarkymas veiklas natūralių ir pusiau na-

tūralių pievų tvarkymas, šlapynių tvarkymas, vandens telkinių pakrančių ap-

saugos juostos tvarkymas pievose, vandens telkinių apsauga nuo taršos ir

dirvos erozijos ariamoje žemėje ir melioracijos griovių tvarkymas bei pro-

gramą Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas, negali gauti paramos už

tuos pačius pievų ir ganyklų, šlapynių plotus pagal Lietuvos kaimo plėtros

2007–2013 m. programos priemonę Natūra 2000 išmokos ir su direktyva

2000/60/EB susijusios išmokos (parama Natūra 2000 vietovėse žemės ūkio

plotuose), taip pat kompensacijų, mokamų žemės savininkams ir valdyto-

jams, kurių žemės valdose steigiama nauja saugoma teritorija, keičiamas

esamos saugomos teritorijos statusas arba nustatyti veiklos apribojimai re-

aliai sumažina gaunamą naudą arba uždraudžiama anksčiau vykdyta veik-

la. Pareiškėjai, kurių laukai priklauso Natūra 2000 teritorijoms arba vals-

tybės ar savivaldybių įsteigtoms saugomoms teritorijoms, atitinkantys

Kraštovaizdžio tvarkymo programoje dalyvauti keliamus reikalavimus, gali

rinktis dalyvavimą pastarojoje programoje, jei neprašo pagal priemonę

Natūra 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos (pa-

rama Natūra 2000 vietovėse žemės ūkio plotuose) arba paramos už saugomų

teritorijų žemės ūkio naudmenas.

Teisinė galimybė įrengti ar atkurti šlapžemes galėtų būti numatyta

specialiuose teritorijų planavimo (fizinio planavimo) dokumentuose

(vandentvarkos schemose, kraštovaizdžio tvarkymo planuose) arba stra-

92 1. 9

2

teginio planavimo dokumentuose (upių baseinų rajonų vandens valdy-

mo planuose). Nustačius teritorijas, kuriose tikslingiausia ir pigiausia

atkurti ar įkurti šlapžemes, jų atkūrimui ar įkūrimui šiose teritorijose

galėtų būti taikomi specialūs teisiniai-procedūriniai veiksmai (Povilaitis

ir kt., 2011).

Šalies tautinį, kultūrinį identitetą, istorinius faktus, kraštovaizdžio

elementų savitumą gana vaizdžiai pristato pripažinti reikšmingais pavel-

do objektai su jiems priskirtomis teritorijomis. Nors palyginus su kito-

mis saugomomis teritorijomis, šie objektai užima gana nedidelius plo-

tus, kaip minėta, ypač pažintiniu požiūriu jie yra labai vertingi.

Paveldo objektai – atskiri arba tankias grupes sudarantys gamtos

ir kultūros paveldo objektai – kraštovaizdžio elementai, kuriems dėl jų

vertės teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas.

Paveldo objektai skirstomi į (Lietuvos..., 2001):

1) gamtos paveldo objektus (saugomus gamtinio kraštovaizdžio ob-

jektus);

2) kultūros paveldo objektus (nekilnojamąsias kultūros vertybes).

Gamtos paveldo objektai yra:

1) geologiniai – išskirtinių dydžių rieduliai, uolos, smegduobės ir

olos, tipiškos arba unikalios, moksliniu požiūriu vertingos atodangos,

fosilijų ir mineralų radavietės;

2) geomorfologiniai – išskirtinių dydžių ir išvaizdos reljefo formos:

kalvos, gūbriai, atragiai, daubos, raguvos, dubakloniai ir kitos reljefo

formos;

3) hidrogeologiniai – išskirtinio debito ir ypatingų savybių šaltiniai

ir versmės;

4) hidrografiniai – išskirtinių dydžių rėvos, senvagės, salos, kriok-

liai ir kiti hidrografinio tinklo elementai;

5) botaniniai – išskirtinio amžiaus, matmenų, formų ar dendrolo-

giniu bei estetiniu požiūriu vertingi medžiai, krūmai, saugomų augalų ir

grybų rūšių augavietės (buveinės), unikalios ir nykstančios augalų ben-

drijos, dendrologiniai rinkiniai, dendrologinę vertę turintys parkai ir

skverai;

6) zoologiniai – saugomų gyvūnų rūšių radavietės (veisimosi ir

maitinimosi vietos), gyvūnų kolonijos, unikalūs paukščių lizdai, kitos

gyvūnų veiklos retenybės.

93 2. 9

3

Kultūros paveldo objektai (nekilnojamosios kultūros vertybės) yra:

1) archeologiniai – piliakalniai, kiti senovės gynybiniai įtvirtinimai

ar jų liekanos, senovės gyvenimo, gavybos, gamybos ir laidojimo vietos,

žemgrindos, kūlgrindos ir kitos senovės kelių liekanos, hidrotechniniai

įrenginiai, kiti archeologiniai objektai ar vietos;

2) mitologiniai (sakraliniai) / istoriniai / memorialiniai – alkais va-

dinamos ir kitos senovės kulto vietos, akmenys su senovės žmogaus veik-

los žymėmis ar kiti žodinėje tautos kūryboje išgarsinti objektai bei vietos,

taip pat dabartinių tikybų vertinamos vietos; vietos ir (ar) statiniai, susiję

su svarbiais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais ar asmeny-

bėmis, taip pat išgarsinti literatūros ar kitais meno kūriniais, neveikiančios

kapinės ar jų dalys, karių kapinės, sukilėlių, partizanų, kitų pasipriešinimo

okupantams dalyvių (rezistentų), žymių visuomenės, kultūros, valstybės

veikėjų kapai, laidojimo vietos;

3) architektūriniai / inžineriniai – reikšmingais pripažinti gyvena-

mieji bei negyvenamieji pastatai, jų dalys ir priklausiniai, pastatų komp-

leksai bei ansambliai, dvarų parkai, kitos vientisos architektūrinės kom-

pozicijos ryšiais susietos statinių ir kitų kūrinių grupės bei vietos, taip

pat reikšmingais pripažinti inžineriniai techniniai statiniai: tiltai, tune-

liai, užtvankos, malūnai, melioracijos įrenginiai, malūnų ar kitokia ga-

mybinė ar technologinė įranga;

4) dailės – reikšmingais pripažinti monumentaliosios dailės kūri-

niai, koplytėlės, koplytstulpiai, stogastulpiai, monumentalūs kryžiai,

memorialiniai statiniai ir kiti dailės kūriniai, tiesiogiai susiję su jų uži-

mama bei naudojimui reikiama teritorija.

Vertingiausi paveldo objektai skelbiami gamtos arba kultūros pa-

minklais. Gamtos ir kultūros paminklais juos skelbia Vyriausybė savo

įgaliotos institucijos teikimu.

Paveldo objektų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato Saugomų

teritorijų įstatymas, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstaty-

mas, Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, paveldo objektų

nuostatai, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reglamentai, kiti

norminiai dokumentai.

Kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam

nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsieja-

ma. Kultūros paveldo objektų teritorijų, jų ribų nustatymo sąlygos reg-

94 1. 9

4

lamentuotos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo ap-

saugos įstatymu (Lietuvos..., 2004). Objektų teritorijų ribos nustatomos

taip, kad sutaptų su žemės sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės

objektai, ribomis. Tais atvejais, kai tyrimais pagrįstos, vertinimo tarybos

nustatytos kultūros paveldo objekto teritorijos ribos neatitinka daiktinės

teisės objektų ribų, institucija, atsakinga už šio objekto apsaugą ar inici-

javusi objekto paskelbimą saugomu, organizuoja ir finansuoja žemės

sklypo dalies ar sklypų dalių, kaip naujų daiktinės teisės objektų, įteisi-

nimą. Kultūros paveldo vietovių teritorijos nustatomos Saugomų terito-

rijų įstatymo nustatyta tvarka.

Povandeninio paveldo objektų bei vietovių teritorijos ir miškuose

esančių kultūros paveldo objektų teritorijos apibūdinamos, nustatomos,

įteisinamos kaip civilinės teisės objektai ir įregistruojamos Kultūros ver-

tybių registre Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo ir kitų

teisės aktų nustatyta tvarka.

Konservacinė (saugojimo) paskirtis nustatoma saugomo objekto te-

ritorijoje esantiems žemės sklypams ar jų dalims, kurie yra daiktinės tei-

sės objektai.

Saugomam objektui ar vietovei nustatoma žmogaus veiklos nei-

giamą poveikį švelninanti tarpinė apsaugos zona. Ši zona gali turėti vie-

ną arba abu šiuos skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonius:

1) apsaugos nuo fizinio poveikio pozonį – už kultūros paveldo ob-

jekto teritorijos esantys žemės sklypai ar jų dalys su ten esančiais kitais

nekilnojamaisiais daiktais, taip pat miško ir vandens plotai, kuriems tai-

komi šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimai, draudžiantys šiame

pozonyje veiklą, galinčią fiziškai pakenkti kultūros paveldo objekto ver-

tingosioms savybėms;

2) vizualinės apsaugos pozonį – už kultūros paveldo objekto terito-

rijos ar apsaugos nuo fizinio poveikio pozonio esantys žemės sklypai ar

jų dalys su ten esančiais kitais nekilnojamaisiais daiktais, kuriems tai-

komi šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimai, draudžiantys šiame

pozonyje veiklą, galinčią trukdyti apžvelgti kultūros paveldo objektą.

Apsaugos zonos ribos nustatomos vadovaujantis Saugomų teritori-

jų, Teritorijų planavimo ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos

įstatymu. Draustinyje ar rezervate esančio kultūros paveldo objekto ap-

saugos zonos ribos nenustatomos. Šiuo atveju draustinio ar rezervato

95 2. 9

5

teritorinio planavimo dokumentai ir (ar) šių saugomų teritorijų nuosta-

tai papildomi apsaugos nuo galimo neigiamo veiklos gretimose teritori-

jose poveikio reikalavimais.

Kultūros paveldo objektų ženklinimas. Saugomi objektai

ženklinami tipinėmis lentomis ir rodyklėmis Vyriausybės arba jos įga-

liotos institucijos patvirtinta tvarka.

Istoriniai kultūros paveldo objektai gali būti ženklinami individua-

liai sukurtomis lentomis ir rodyklėmis, memorialiniais statiniais ar įam-

žinami atkurtais statiniais, parodančiais vertingąsias buvusių statinių sa-

vybes.

Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų saugojimo reži-

mai. Saugomiems objektams ir jų teritorijoms gali būti nustatyti šie

saugojimo režimai: rezervinis, autentiškos paskirties ir tausojamo nau-

dojimo.

Rezervinis režimas taikomas tiems kultūros paveldo objektams, ku-

riuos tikslinga išsaugoti, kad ateityje būtų galima juos ištirti panaudo-

jant didesnes mokslo galimybes. Šiuose objektuose draudžiama moksli-

nius duomenis galinti sunaikinti veikla – ardomieji tyrimai, tvarkybos

darbai, ūkinė veikla. Objektų, kuriems taikomas rezervinis režimas, są-

rašą tvirtina kultūros ministras.

Autentiškos paskirties režimas nustatomas tiems kultūros paveldo

objektams, kurių naudojimas pirminiu ar istoriškai susiklosčiusiu būdu

užtikrintų jų priežiūrą ir geriau nei kitoks naudojimas atskleistų saugo-

mo objekto vertingąsias savybes.

Tausojamo naudojimo režimas nustatomas tiems kultūros paveldo

objektams, kuriems išsaugoti tikslinga parinkti tokį naudojimo būdą ir

pritaikymą, kad mažiausiai būtų sužalotos objekto vertingosios savybės,

o valdytojas būtų suinteresuotas jį prižiūrėti.

Kultūros paveldo objektams ir teritorijoms autentiškos paskirties ar

tausojamo naudojimo režimą nustato institucija, paskelbusi objektą sau-

gomu. Tokiems objektams konservacinė (saugojimo) paskirtis gali būti

nustatoma ne kaip pagrindinė, o kaip papildoma.

Aptarta keletas pagrindinių konservacinių teritorijų naudojimą reg-

lamentuojančių teisės aktų. Mažiau reikšmingos moksliniu požiūriu, ta-

čiau tam tikrais atvejais vertingos kaip turizmo objektai, o ypač reika-

lingos žmonių visaverčiam poilsiui užtikrinti yra rekreacinės teritorijos.

96 1. 9

6

4.2. Rekreacinių teritorijų planavimas

Rekreacinė teritorija apibūdinama kaip gamtinės ar kultūrinės ap-

linkos savybes ir sąlygas žmonių visaverčiam fiziniam bei dvasiniam po-

ilsiui organizuoti turinti teritorija, kurios ribos, žemės naudojimo būdas

ir pobūdis yra nustatytas, rekreacinio naudojimo prioritetas suteiktas te-

ritorijų planavimo dokumentais ar teisės aktais.

Rekreacinėms teritorijoms priskiriamos teritorijos, pasižyminčios

rekreaciniais ištekliais, taip pat teritorijos, turinčios turizmo paslaugų

arba poilsio infrastruktūrą. Rekreacinėse teritorijose prioritetas skiriamas

poilsio ir turizmo veiklai. Rekreacinių teritorijų planavimą reglamen-

tuoja Teritorijų planavimo, Saugomų teritorijų, Žemės, Miškų, Turiz-

mo įstatymai, Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, Saugo-

mų teritorijų individualūs apsaugos reglamentai ir kt.

Rekreacinės teritorijos nustatomos Lietuvos Respublikos teritorijos

bendrajame plane (Lietuvos..., 2002), apskričių ir savivaldybių teritorijų

bendruosiuose planuose, turizmo ir rekreacijos schemose, valstybinių

parkų ir jų zonų, biosferos rezervatų ir jų zonų ribų planuose ir kituose

specialiojo planavimo dokumentuose. Savivaldybių institucijos, įgyven-

dinamos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų planų, rajono

lygmens turizmo ir rekreacijos schemų, kitų specialiojo planavimo do-

kumentų sprendinius, formuoja rekreacines teritorijas, skirtas viešajai

rekreacijai ir poilsiui.

Lietuvos Respublikos bendrajame plane visa šalies teritorija yra sus-

kirstyta į 40 rekreacinių arealų, nustatytos 5 rekreacinių išteklių potencia-

lo kategorijos, 3 laipsnių rekreacijos perspektyvinės plėtros lygmenys, 6

grupių rekreacijos rūšys bei prioritetai kiekviename areale. Turizmo įsta-

tyme nustatyti turizmo paslaugų teikimo reikalavimai rekreacinėse terito-

rijose. Rekreacinių teritorijų apsaugos nuostatose nurodyta draudžiama

veikla rekreacinėse vietovėse. Saugomų teritorijų reglamentuose nustatyti

kraštovaizdžio naudojimo, apsaugos ir tvarkymo reikalavimai.

Rekreacinių teritorijų planavimą lemia:

gamtinės aplinkos išteklių gausa;

aplinkos ekologinis atsparumas;

aplinkos sveikumas;

kultūros paveldo turtingumas;

97 2. 9

7

esamos rekreacinės infrastruktūros išvystymas;

ekonominės galimybės;

rekreacinės aptarnavimo tradicijos.

Rekreacinių teritorijų poreikis nustatomas pagal:

maksimalų poilsiautojų skaičių;

poilsiautojų amžiaus įvertinimą;

poilsiavimo sezoniškumo parinkimą;

poilsiavimo pobūdį;

teritorijos ploto apskaičiavimą, atsižvelgiant į leistiną vietovės

rekreacinio apkrovimo normą.

Teritorijų planavimo praktikoje siūloma rekreacines vietas jungti į

kompleksus, taip pagerėtų rekreantų aptarnavimas, transporto ryšys, ra-

cionaliau būtų panaudojama inžinerinė infrastruktūra.

Rekreacinių teritorijų sistemą sudaro (Lietuvos..., 2002):

1. Rekreacinės sritys ir rajonai.

2. Rekreacinės vietovės:

gyvenamosios vietovės, turinčios kurorto statusą;

rekreacinio funkcinio prioriteto zonos ir jų dalys;

miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių bendro naudojimo želdynai,

taip pat parkų ir kitos teritorijos, skirtos visuomenės bendram naudojimui;

miškai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka pri-

skirti IIB (rekreacinių miškų) grupei;

paviršinio vandens telkiniai, Lietuvos Respublikos teritorijos

bendrajame plane, apskričių ir savivaldybių teritorijų planavimo doku-

mentuose priskirti rekreaciniams ištekliams.

3. Kitos (rekreacinės) pagrindinės naudojimo paskirties žemės

sklypai, naudojami rekreacinės infrastruktūros įrengimui ir eksploata-

vimui.

Rekreacinės sritys, rajonai išskiriami nustatant bendrus rekreaci-

nio naudojimo interesus valstybės ir regionų lygmens bendruosiuose ir

atitinkamos rūšies specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose,

remiantis rekreacinių išteklių pobūdžiu pagal gamtinės aplinkos išteklių

ir kultūros paveldo turtingumą, atsižvelgiant į aplinkos ekologinį

atsparumą bei sveikumą, socialinės aplinkos saugumo, rekreacinės

infrastruktūros išvystymo lygį bei rekreacinio aptarnavimo tradicijas.

98 1. 9

8

Rekreacinės vietovės – tai rekreacinės teritorijos (žemės sklypų

grupės), pasižyminčios rekreacinių išteklių koncentracija ir didelėmis

rekreacinės plėtros galimybėmis, kurioms valstybės, regionų, savival-

dybės (miesto ar rajono) lygmens bendruosiuose ir atitinkamos rūšies

specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose (valstybinių parkų,

biosferos rezervatų tvarkymo planuose (planavimo schemose) nustaty-

tas rekreacinio naudojimo prioritetas. Rekreacinėse vietovėse, atsižvel-

giant į planavimo lygmenį, žemės sklypų pagrindinę naudojimo paskir-

tį, teritorijų tvarkymo reglamento ar naudojimo ir tvarkymo režimo

ypatumus (žemės naudojimo būdus, pobūdžius ir kt.), skiriamos viena

ar keletas atskirų tvarkymo zonų.

Rekreacinis žemės sklypas – teritorijų planavimo dokumentais su-

formuotas kitos pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklypas, skirtas

rekreacijai, – kuriam nustatytose naudojimo sąlygose yra reikalavimai,

susiję su rekreacinių išteklių naudojimu ir apsauga, rekreacinės infrast-

ruktūros įrengimu, rekreacinių želdinių įveisimu ir kt.

Į rekreacinių teritorijų sistemą įeina: 1) miestų ir kitų gyvenamųjų

vietovių bendro naudojimo želdynai, taip pat parkų teritorijos ir kitos,

skirtos visuomenės bendram naudojimui teritorijos; 2) paviršinio van-

dens telkiniai, Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane, ap-

skričių ir savivaldybių teritorijų planavimo dokumentuose priskirti rek-

reaciniams ištekliams; 3) kitos (rekreacinės) pagrindinės tikslinės paskir-

ties žemės sklypai, naudojami rekreacinės infrastruktūros įrengimui ir

eksploatavimui.

Planuojant rekreacines vietoves, arealus ir sklypus turi būti nuo-

seklumas nuo bendrųjų planų iki specialiųjų. Juose turi būti iškelti pa-

grindiniai reikalavimai ir prioritetai rekreacinių teritorijų planavimui ir

tvarkymui, kurie padėtų teisingai ir pagrįstai planuoti ir tvarkyti rekrea-

cines teritorijas. Vienas iš pagrindinių reikalavimų, rengiant specialiuo-

sius ir bendruosius rekreacinių teritorijų planus – atlikti teritorijų zona-

vimą ir nustatyti intensyvaus ir ekstensyvaus pritaikymo zonas. Pagal tai

nustatomas rekreacinių teritorijų tvarkymo prioritetas, leistinumas ir

pritaikymas visuomeniniam naudojimui.

Rekreacijos schemos ir planai. Turizmo ir rekreacijos specia-

liojo teritorijų planavimo objektas yra rekreacinių teritorijų sistema ir

jos dalys bei viešoji turizmo infrastruktūra.

99 2. 9

9

Turizmo ir rekreacijos specialiojo teritorijų planavimo uždaviniai

yra šie (Lietuvos..., 2011c):

formuoti rekreacinių teritorijų sistemą, nustatyti teritorijų tu-

rizmo ir rekreacijos plėtojimo kryptis, prioritetus bei priemones, sie-

kiant sukurti racionalų turizmo paslaugų objektų tinklą bei šių paslaugų

struktūrą ir įvairovę, racionaliai naudoti, atkurti ir gausinti turizmo ir

rekreacijos išteklius;

sudaryti prielaidas formuoti turizmo centrus ir sąlygas plėtoti

turizmo paslaugas bei viešąją turizmo infrastruktūrą, planuoti (rezervuo-

ti) tikslinio naudojimo teritorijas rekreacinės infrastruktūros objektams

statyti;

nustatyti rekreacinių teritorijų tvarkymo ir apsaugos reglamen-

tus bei numatyti visuomenės lankymui ir poilsio veiklai skirtose rekrea-

cinėse teritorijose įrengti reikiamą rekreacinę infrastruktūrą;

patenkinti visuomenės poreikius ir suderinti valstybės, savival-

dybių, įmonių, fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, plėtojančių tu-

rizmo verslą, interesus plėtojant turizmo paslaugas, saugant turizmo ir

rekreacijos išteklius ir užtikrinant darnią teritorijų plėtrą;

detalizuoti bendrojo teritorijų planavimo dokumentų arba kitų

specialiųjų planų sprendinius;

pagerinti investicinę aplinką, skatinti investicijas plėtoti turizmo

ir rekreacinę veiklą.

Pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių konkretizavimo

lygį yra skiriami turizmo ir rekreacijos schemų ir planų (projektų)

lygmenys:

nacionalinis – visa valstybės teritorija;

regiono – valstybės teritorijos dalis, išsiskirianti administraciniu

(apskričių) principiniu funkciniu bendrumu (12 pav.);

rajono – regiono dalys, išsiskiriančios administraciniu (savival-

dybės) konkrečiu funkciniu bendrumu.

Pagrindiniai rekreacinių teritorijų planavimo dokumentai yra:

Rekreacinių sričių ir rajonų planavimo schemos. Šiame doku-

mente įvertinamas bendras rekreacinės teritorijos vystymo potencialas

(13 pav.), galimi rekreaciniai poreikiai, nustatoma planuojamos teritori-

100 1. 1

0

0

jos rekreacinio naudojimo koncepcija, vystymo kryptis, galimų turisti-

nių trasų sistema regiono ar rajono lygiu.

Rekreacinių vietovių (tarp jų funkcinio prioriteto zonų tvarky-

mo) planai (projektai). Juose įvertinamas gamtinio ir kultūrinio patrauk-

lumo rekreacinei veiklai vystyti potencialas, nustatoma planuojamos te-

ritorijos rekreacinio naudojimo koncepcija, apsaugos ir naudojimo reg-

lamentas, teritorijos formavimo priemonės.

Turizmo trasų ir tinklų schemos, kuriuose įvertinama esama

rekreacinė ir kita infrastruktūra ir jos kokybė, formuojamos maršrutų

idėjos, trasų vieta ir specializacijos.

Rekreacinės paskirties sklypų detalieji planai. Juose nustatomos

rekreacinių žemės sklypų naudojimo būdas ir pobūdis, rekreacinių iš-

teklių naudojimo ir apsaugos režimas, teritorijos tvarkymo priemonės.

Bendrojo planavimo dokumentų rekreacijos ir turizmo plėtros

dalys, kur yra įvertinamas rekreacinių išteklių potencialas ir svarba na-

cionaliniu, regioniniu, vietiniu lygiu, atsižvelgiant į kitas teritorijų nau-

dojimo funkcijas, nustatomi rekreacijos ir turizmo vystymo prioritetai,

formuojama rekreacinių teritorijų sistema, teritorijų rekreacinės veiklos

specializacija ir kt.

Kitų rūšių specialiojo planavimo dokumentai: savivaldybės lyg-

mens žemėtvarkos schemos; žemėtvarkos projektai; valstybinių parkų ir

jų zonų, biosferos rezervatų ir jų zonų ribų planai; valstybinių parkų,

biosferos rezervatų tvarkymo planai; miestų, miestelių ir kaimų bendro-

jo naudojimo teritorijų tvarkymo planai ir schemos; miškų tvarkymo

schemos. Šiuose dokumentuose skiriamos rekreacinio prioriteto zonos

bei nustatomos kitos (rekreacinės) paskirties žemės sklypų ar jų grupių

ribos, išdėstoma rekreacinė infrastruktūra, numatomos teritorijų tvar-

kymo priemonės.

12 pav. Alytaus apskrities teritorijos turizmo ir rekreacijos specialusis planas (Alytaus..., 2009)

13 pav. Alytaus apskrities teritorijos turizmo ir rekreacijos plėtros planas (Alytaus..., 2009)

Turizmo ir rekreacijos specialiojo teritorijų planavimo organizatoriai

yra šie:

Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos;

įstatymų nustatyta tvarka Vyriausybės įgaliotos institucijos;

savivaldybės administracijos direktorius;

juridiniai asmenys, taip pat kitų įstatymų nustatytais atvejais –

fiziniai asmenys.

Planavimo sąlygas rengia ir išduoda šios institucijos (Lietuvos...,

2011):

nacionalinio lygmens schemai (planui) rengti: Aplinkos minis-

terija, Kultūros ministerija, Susisiekimo ministerija, Sveikatos apsaugos

ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Ūkio ministerija, Žemės ūkio

ministerija arba nustatyta tvarka jų įgaliotos institucijos;

regiono lygmens schemai (planui) rengti: Valstybinis turizmo

departamentas prie Ūkio ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie

Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsau-

gos departamentas, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros mi-

nisterijos teritorinis padalinys, savivaldybių administracijų direktoriai,

Automobilių kelių direkcija ir valstybės įmonė „Regiono keliai“;

rajono lygmens schemai (planui) rengti – Nacionalinės žemės

tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinis padalinys, Būsto ir ur-

banistinės plėtros agentūra, Aplinkos ministerijos regiono aplinkos ap-

saugos departamentas, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros

ministerijos teritorinis padalinys, Visuomenės sveikatos centras, Auto-

mobilių kelių direkcija ir valstybės įmonė „Regiono keliai“.

Planavimo procesą sudaro parengiamasis etapas, schemos (plano)

rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas ir baigiamasis

etapas.

Schemos (plano) rengimo parengiamasis etapas:

Planavimo organizatorius nustato planavimo tikslus ir uždavi-

nius, parengia ir patvirtina planavimo darbų programą, prireikus atlieka

tyrimus, viešai informuoja visuomenę apie sprendimą dėl schemos (pla-

no) rengimo pradžios ir planavimo tikslų;

104 1. 1

0

4

Planavimo organizatorius raštu kreipiasi į institucijas dėl plana-

vimo sąlygų parengimo ir išdavimo pagal teisės aktų reikalavimus ir

terminus.

Schemos (plano) rengimo etapą sudaro planuojamos teritorijos

esamos būklės analizė, koncepcijos parengimas, sprendinių konkretiza-

vimas:

1. Turizmo ir rekreacijos būklės ir potencialių plėtros galimybių

planuojamoje teritorijoje analizė bei probleminių situacijų nustatymas:

turizmo ir rekreacijos išteklių (gamtos, kultūros, žmogiškųjų)

analizė, teritorinis išsidėstymas ir galimybių vertinimas;

turizmo paslaugų infrastruktūros analizė ir plėtros galimybių

vertinimas;

viešosios turizmo infrastruktūros analizė ir plėtros galimybių

vertinimas;

rekreacinių teritorijų aplinkos būklės ir kokybės analizė;

esamų turizmo srautų vertinimas ir prognozė (pagal atliktus ty-

rimus), turizmo srautų reguliavimo poreikio vertinimas;

institucinių sąlygų turizmo ir rekreacinei plėtrai analizė ir verti-

nimas;

2. Turizmo ir rekreacijos plėtros koncepcijos parengimas:

nustatomos turizmo ir rekreacijos plėtros prioritetai bei rekrea-

cinių teritorijų tvarkymo principai, apibrėžiama viešosios turizmo inf-

rastruktūros tinklo struktūra, siekiant racionaliai naudoti, atkurti ir gau-

sinti planuojamos teritorijos rekreacinius išteklius ir tenkinti visuome-

nės turizmo ir rekreacijos poreikius, pagerinti ar išlaikyti teritorijos

ekonominę, socialinę ir ekologinę būklę;

nustatomas rekreacinių teritorijų ir kitų teritorijų, reikalingų

rekreacinės infrastruktūros plėtrai, poreikis;

įvardijami plėtotini turizmo centrai, kurortinės vietovės (vieto-

vės, turinčios gausius rekreacinius išteklius) ir potencialios poilsiaviečių

(vasarnamių) statybos zonos;

nustatomi viešosios turizmo infrastruktūros plėtros prioritetai;

parengiami turizmo išteklių naudojimo principai;

formuluojami uždaviniai įvardytoms plėtros kryptims ir rekrea-

cinių teritorijų tvarkymui įgyvendinti bei problemos spręsti;

105 2. 1

0

5

3. Schemos (plano) sprendinių konkretizavimas:

nustatomos viešosios turizmo infrastruktūros vystymo ir erdvi-

nio organizavimo nuostatos bei priemonės, išskiriamos (rezervuojamos)

rekreacinio prioriteto zonos arba rekreacinės teritorijos rekreacinės inf-

rastruktūros objektų vystymui;

pažymimos planuojamos turizmo trasos bei turizmo centrai, iš-

dėstomi viešosios turizmo infrastruktūros objektai;

konkretizuojami įvardyti sprendiniai ir jų įgyvendinimo būdai,

nustatant rekreacinių teritorijų tvarkymo ir išteklių apsaugos reglamentus,

viešosios turizmo infrastruktūros ir kraštovaizdžio formavimo priemones,

turizmo centrų tikslinio vystymo (veiklos specializacijos) kryptis;

nustatomi ūkinės veiklos rekreacinėse teritorijose reguliavimo

reglamentai, jeigu vykdoma ūkinė veikla gali turėti neigiamą poveikį

rekreaciniams ištekliams.

Schemos (plano) sprendinių pasekmių vertinimas yra atliekamas

vadovaujantis Vyriausybės patvirtintu Teritorijų planavimo dokumentų

sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašu; parengiama teritorijų

planavimo dokumento sprendinių poveikio vertinimo ataskaita.

Schemos (plano) rengimo baigiamąjį etapą sudaro planavimo do-

kumento projekto svarstymo ir derinimo bei planavimo dokumento

tvirtinimo stadijos.

Planavimo procedūrų dokumentai yra:

sprendimas dėl schemos (plano) rengimo, planavimo sąlygos,

planavimo darbų programa;

sprendinių poveikio vertinimo ataskaita ir sprendinių strateginio

pasekmių aplinkai vertinimo ataskaita, kai tai atlikti nustatyta įstatymais

ir kitais teisės aktais;

apie visuomenės dalyvavimą svarstyme apibendrinanti medžiaga;

derinimo ar išvadų dokumentai;

valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos patikrini-

mo aktas.

Aiškinamąjį raštą sudaro informacija (duomenys) apie planuojamos

teritorijos turizmo ir rekreacijos būklės ir potencialių plėtros galimybių,

probleminių situacijų analizę bei kiti duomenys ir ekonominiai skaičia-

106 1. 1

0

6

vimai, gauti atliekant planuojamos turizmo ir rekreacijos plėtros kon-

cepcijos parengimą ir sprendinių konkretizavimą.

Rengiant schemų (planų) sprendinius, turi būti atsižvelgta į šias

nuostatas:

rekreacinių išteklių naudotojai visuomenės ir verslo tikslais gali

būti fiziniai ir juridiniai asmenys, teikiantys poilsio, reabilitacijos ir tu-

rizmo paslaugas. Rekreacinėse teritorijose prioritetas skiriamas poilsio ir

turizmo veiklai;

visuomenės lankymui ar poilsio veiklai naudojamose rekreacinėse

teritorijose, pvz., paplūdimiuose, gyvenamųjų vietovių parkuose, stovyk-

lavietėse, apžvalgos aikštelėse, turistinėse trasose, kitose poilsio vietose,

privalo būti planuojama ir įrengiama viešoji turizmo infrastruktūra;

rekreacinėse teritorijose gali būti planuojami ir statomi turizmo

paslaugų, poilsio ir reabilitacinės infrastruktūros statiniai: apgyvendini-

mo, pramogų ir gydyklų statiniai bei įranga, turistinių trasų, stovykla-

viečių, gyvenamųjų vietovių parkų, paplūdimių ir prieplaukų bei in-

formavimo įranga. Rekreacinėse teritorijose turizmo paslaugų, poilsio ir

reabilitacinės infrastruktūros statiniai statomi vadovaujantis statybos te-

chniniais reglamentais ir privalo atitikti normatyvinius statinio saugos ir

paskirties reikalavimus.

2011 m. aplinkos ministras priėmė įsakymą „Dėl rekomendacijų

specialiųjų planų koncepcijoms planuojant viešojo naudojimo rekreaci-

nes teritorijas (vandens telkinius ir jų pakrantes) patvirtinimo“. Šios re-

komendacijos specialiųjų planų koncepcijoms planuojant viešojo nau-

dojimo rekreacines teritorijas (vandens telkinius ir jų pakrantes) pareng-

tos siekiant užtikrinti galimybę asmenims netrukdomai prieiti prie vals-

tybinių vandens telkinių, laikantis paežerių ir pakrančių juostos apsau-

gos reikalavimų (Lietuvos..., 2011c).

Turizmo ir rekreacijos schemų (planų, projektų) koncepcijos dalyje

rekomenduojama:

nustatyti rekreacinių (vandens telkinių ir jų pakrančių) išteklių

tvarkymo, naudojimo ir apsaugos principus;

nustatyti viešosios turizmo ir poilsio paslaugų infrastruktūros

plėtrai naujas rekreacines teritorijas;

nustatyti vandens telkinių pakrančių rekreacinį talpumą, plėto-

jamos viešosios turizmo paslaugų ir poilsio infrastruktūros struktūrą (tu-

107 2. 1

0

7

ristinių trasų, takų, poilsio ir sustojimo aikštelių, stovyklaviečių, poilsia-

viečių, paplūdimių, prieplaukų zonas), siekiant racionaliai naudoti, ne-

viršyti pajėgumo atsikurti ir gausinti, taip pat įvertinant galimybes at-

kurti planuojamos vandens telkinio aplinkos rekreacinius išteklius;

numatyti teisinių priemonių, užtikrinančių laisvą priėjimą prie

vandens telkinių ir laisvą judėjimą pakrantėmis, taikymą (servitutai, susi-

siekimo sistemų organizavimas, sutartys su savininkais, žemės išpirkimas).

Rekreacinės paskirties sklypų detaliuosiuose planuose nustatomos

rekreacinių žemės sklypų ir / ar jų grupių ribos, kita (rekreacinė) pa-

grindinė tikslinė naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdas ir pobū-

dis, rekreacinių išteklių naudojimo ir apsaugos režimas, teritorijos tvar-

kymo priemonės (želdinimas, vandens telkinių įrengimas ir kt.), išdės-

toma rekreacinė infrastruktūra, nustatomas teritorijos užstatymo pobū-

dis ir intensyvumas, statinių architektūrinė raiška, žemės sklypo servitu-

tai ir kt.

Žemėtvarkos projektuose, taip pat ir žemės reformos žemėtvarkos

projektuose, vadovaujantis galiojančiais bendraisiais, detaliaisiais planais

ir žemėtvarkos schemomis, gali būti formuojami rekreaciniai žemės

sklypai, nustatomas jų naudojimo būdas bei pobūdis, sąlygos, susijusios

su rekreacinių išteklių naudojimu ir apsauga, rekreacinės infrastruktūros

objektų vietos ir kt.

Miestų, miestelių ir kaimų bendrojo naudojimo teritorijų (želdynų)

tvarkymo planuose bei schemose nustatomas rekreacinių teritorijų tvar-

kymo reglamentas ar režimas, žemės sklypų naudojimo būdas ir pobū-

dis, teritorijos (taip pat želdinių, vandens telkinių) tvarkymo priemonės,

numatomos rekreacinės infrastruktūros objektų vietos (taip pat turizmo

trasos, apžvalgos aikštelės ir kt.) bei kitos sąlygos.

Detalieji planai rekreacinių statinių statybai nerengiami tais atve-

jais, kai nekeičiama detaliajame plane ar žemės sklypo dokumentuose

(Nekilnojamojo turto registre) nustatyta sklypo pagrindinė tikslinė nau-

dojimo paskirtis, naudojimo būdas ir jo tvarkymo reikalavimai, vykdo-

miems darbams nereikalingas statybos leidimas. Keičiant pastatų (patal-

pų) naudojimo paskirtį, detalieji planai nerengiami, jei toks keitimas

neprieštarauja teritorijos užstatymo reglamentui.

Rengiant teritorijų planavimo planus, tarp jų ir rekreacinių teritori-

jų planus, ypatingas dėmesys turi būti skirtas pažintinio turizmo plėtrai,

108 1. 1

0

8

kuris apima tiek gamtinius, tiek kultūrinius krašto pažinimo aspektus.

Norint plėtoti pažintinio turizmo sistemą, svarbu atskleisti visų gamti-

nių bei kultūrinių Lietuvos regionų savitumus, turi būti tvarkomi ir ro-

domi pažintinę vertę turintys gamtiniai, kultūriniai objektai, grupės ir

kompleksai.

4.3. Miškų planavimas

Miškų planavimas bei įveisimas yra aktuali šios dienos tema. Vis

labiau eksploatuojama gamta, gamtos ištekliai, mažinami želdynų plotai,

taip pat ir miškų, kelia didelį aplinkosaugininkų ir visuomenės susirūpi-

nimą aplinka. Gamtinio karkaso, miškų plotų plėtra numatyta Europos

Sąjungos aplinkos apsaugos reglamentuose, direktyvose, programose,

Lietuvos Respublikos želdynų bei Miškų įstatymuose, strategijose. Kai-

mo plėtros programoje 2007–2013 m. nurodytas vienas iš specialiųjų

tikslų – miškų plotų didinimas. Nacionalinė darnaus vystymosi strategi-

ja numato šalies miškingumą iki 2020 m. padidinti 3–5 proc., tuomet

miškų plotai sudarys 36 proc. visos šalies teritorijos.

XI a. pradžioje Lietuvos miškingumas buvo apie 58 proc., o XX a.

pradžioje miškingumas sudarė tik 24 proc. Lietuvos miškingumo padi-

dėjimą pirmaisiais dviem dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo lė-

mė miško aikščių, senų kirtaviečių, taip pat mažai naudingų ar netin-

kamų žemės ūkiui žemės plotų želdinimas.

Dabartinis Lietuvos miškingumas sudaro apie trečdalį visos Lietuvos

teritorijos. Didžiausi miškų masyvai išsidėstę pietrytinėje Lietuvos dalyje.

Didžiausi miškų plotai yra šiose savivaldybėse: Varėnos rajono miškin-

gumas – 62,0 proc.; Švenčionių – 48,9 proc.; Šalčininkų – 39,7 proc.;

Trakų – 39,4 proc.; Vilniaus – 34,5 proc. Mažiausiai miškingos savival-

dybės: Vilkaviškio – 7,0 proc.; Skuodo – 15,7 proc.; Pasvalio –

15,2 proc.; Joniškio – 16,6 proc.; Pakruojo – 17,1 proc.

Dėl žmonių veiklos teršiama aplinka, naikinama biologinė įvairovė.

Miškams tenka kompensacinis vaidmuo šalinant negatyvų ūkinės veik-

los poveikį kraštovaizdžio ekologiniam tvarumui. Miškai kraštovaizdį

apvalo nuo fizinės ir radiacinės taršos, sergi nuo rūgščiųjų kritulių pavo-

jaus, todėl miškų įveisimas – aktuali problema, kurią reikia spręsti kraš-

totvarkinėmis, aplinkosauginėmis, GIS priemonėmis.

Miškas regimas ir suvokiamas kaip gamtinė sistema, susidedanti iš

sumedėjusios augalijos (medžių, krūmų) bei žolių, samanų ir kitokių au-

109 2. 1

0

9

galų rūšių, glaudžiai susijusių su dirvožemiu, vandenimis, požemio at-

mosfera, gyvūnais ir mikroorganizmais. Miško ekologinėms sistemoms

būdingas savitas dirvožemis, oro drėgnio, šviesos ir temperatūros režimas,

savita medžiagų bei energijos apykaita.

Miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs me-

džiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne

mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmo-

gaus veiklos ir gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavie-

tės, aikštės) (Lietuvos..., 2011d).

Miškotvarka – miškų ūkio planavimo sistema, apimanti miškų in-

ventorizaciją ir apskaitą, miškų būklės, naudojimo ir ūkinės veiklos ana-

lizę bei miškų ūkio organizavimo ir plėtros projektų rengimą.

Miškas yra svarbus želdynas, kraštovaizdžio formavimo dalis, me-

dienos žaliavos gamybos šaltinis, kurį reikia saugoti, atnaujinti ir atso-

dinti. Pagal ūkininkavimo tikslus, ūkininkavimo režimą ir pagrindinę

funkcinę paskirtį miškai skirstomi į grupes:

I grupė – rezervatiniai miškai. Tai valstybinių rezervatų, valstybi-

nių parkų bei biosferos monitoringo teritorijose esančių rezervatų ir re-

zervatinių apyrubių miškai. Ūkininkavimo tikslas – palikti miškus natū-

raliai augti.

II grupė – specialiosios paskirties miškai. Joje skiriami:

1. Ekosistemų apsaugos miškai. Kraštovaizdžio, telmologinių, pe-

dologinių, botaninių, miško genetinių, zoologinių, botaninių-

zoologinių draustinių, esančių valstybiniuose parkuose bei biosferos

monitoringo teritorijose, miškai, saugomų gamtos išteklių sklypų, prieš-

eroziniai ir kiti miškai. Ūkininkavimo tikslas – išsaugoti arba atkurti

miško ekosistemas ar atskirus jų komponentus;

2. Rekreaciniai miškai. Tai miško parkai, miestų miškai, valstybinių

parkų rekreacinių zonų miškai, rekreaciniai miško sklypai ir kiti poilsiui

skirti miškai. Ūkininkavimo tikslas – formuoti ir išsaugoti rekreacinę

miško aplinką.

III grupė – apsauginiai miškai. Tai geologinių, geomorfologinių,

hidrografinių, kultūrinių draustinių, šių rūšių draustinių, esančių valsty-

biniuose parkuose bei biosferos stebėsenos teritorijose, miškai, apsaugos

zonų ir kiti miškai. Ūkininkavimo tikslas – formuoti produktyvius me-

110 1. 1

1

0

dynus, galinčius atlikti dirvožemio, oro, vandens, žmogaus gyvenamo-

sios aplinkos apsaugos funkcijas.

IV grupė – ūkiniai miškai. Tai visi kiti miškai, nepriskirti I–III

miškų grupėms. Ūkininkavimo tikslas – laikantis aplinkosaugos reikala-

vimų formuoti produktyvius medynus.

Miškotvarkos projektas – tai dokumentas, pagal kurį organizuo-

jama miškų ūkio veikla ir atliekami visi miškų atkūrimo, naudojimo ir

miško žemių tvarkymo darbai.

Lietuvoje miškų tvarkymo projektai pradėti ruošti jau XIX amžiu-

je. Vilniaus apylinkių miškų projektai ruošti visą XX amžių – tik suiru-

čių laikais šis darbas sutrikdavo. Carinės Rusijos okupacijos laikotarpio

planinės medžiagos neaptikta, yra tik atskirų žinių. Lenkijos okupacijos

metu miškai taip pat buvo tvarkomi – išlikusios girininkijų schemos.

1940-aisiais Vilniaus miškų urėdijos miškus vertino jau Lietuvos Res-

publikos taksatoriai. Sovietinės okupacijos metais projektai buvo ruošti

kelis kartus.

2000 metais miškotvarkos darbams vadovavo ir projektą ruošė

Valstybinio miškotvarkos instituto Vidmanto Didžkalnio vadovaujami

taksatoriai. Jie dalykiškai bendradarbiavo su girininkais. 2000–2010 me-

tų miškotvarkos projektas apima visų nuosavybės formų miškus, atlikta

kiekvieno miško sklypo inventorizacija, pateiktos miško naudojimo ap-

imtys, patikslintas miškų priskyrimas grupėms ir kategorijoms, skaitme-

niniais metodais paruošti miškų žemėlapiai, paruoštas projekto ekono-

minis ir ekologinis pagrindimai.

Miškai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus miškotvarkos pro-

jektus. Šiuo metu skiriami šie miškotvarkos projektų tipai:

1. Miškų tvarkymo schemos – tai specialiojo teritorijų planavimo

dokumentai, rengiami valstybinių miškų valdytojų bei regionų teritori-

joms ir skiriami bendrajai miško žemių naudojimo politikai nustatyti, jų

tvarkymo koncepcijai parengti;

2. Vidinės miškotvarkos projektai – tai miškų ūkio veiklos planai,

rengiami visoms valstybinių miškų valdytojų ir privačioms miškų val-

doms arba ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančiai miško žemei

ir skiriami konkrečių tvarkymo priemonių sistemai jose nustatyti.

Miškotvarkos projektai rengiami pagal Aplinkos ministerijos pat-

virtintas šių projektų rengimo taisykles bei metodiką ir jose nustatytus

111 2. 1

1

1

kriterijus. Aplinkos ministerija, atsižvelgdama į miško valdos plotą arba

ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančios miško žemės plotą, nu-

stato miškotvarkos projekto turinį ir kitus rodiklius, taip pat medynų

kirtimo amžių visuose miškuose.

Miškų tvarkymo schemos rengiamos visai savivaldybės teritori-

jai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro žemėlapių pagrindu

M 1:50000 (14 pav.), o miestų teritorijose – ir M 1:10000. Rengiant

schemas, valstybinės reikšmės miškų plotams miestų teritorijose priski-

riami (Lietuvos..., 2012b):

valstybinių miškų plotai, atitinkantys miško ar miško žemės rei-

kalavimus;

detaliaisiais planais suformuoti žemės sklypai, skirti miškui

įveisti.

Rengiant schemas, valstybinės reikšmės miškų plotams ne miestų

teritorijose priskiriami:

valstybinių miškų plotai, atitinkantys miško ar miško žemės rei-

kalavimus;

pelkės, akmenynai ir kita nenaudojama valstybinė žemė, įsiter-

pusi į valstybinės reikšmės miškų masyvus;

žemės sklypai, teisės aktų nustatyta tvarka perduoti valstybi-

niams miškų valdytojams miškui įveisti.

Miškų tvarkymo schemos tikslas yra regiono miškų ūkio ir infrast-

ruktūros plėtros gamtosauginių, ekonominių ir socialinių aspektų darna

ne trumpesniam kaip 20 metų strateginiam laikotarpiui.

Miškų tvarkymo schemos uždaviniai yra (Lietuvos..., 2006; 2012b):

nustatyti miškų ūkio plėtros kryptis;

įvertinti miškų ploto didinimo galimybes;

įvertinti miško žemių pavertimo kitomis naudmenomis porei-

kius ir galimybes;

įvertinti esamą miškų priskyrimą miškų grupei;

įvertinti esamą ūkinį ir administracinį miškų suskirstymą ir pa-

teikti siūlymus jam tobulinti;

nustatyti miško ūkinių priemonių projektavimo ypatumus;

įvertinti miško išteklių kokybę charakterizuojančių rodiklių di-

namiką.

14 pav. Utenos apskrities miškų tvarkymo schema (Utenos..., 2009)

Miškų tvarkymo schemų planavimo procesą sudaro šie etapai (Lie-

tuvos..., 2006; 2012b):

parengiamasis – planavimo tikslų ir uždavinių nustatymas, pla-

navimo programos patvirtinimas, viešas paskelbimas apie priimtą spren-

dimą dėl miškų tvarkymo schemų rengimo pradžios. Parengiamojo eta-

po metu atliekama atranka dėl strateginio pasekmių aplinkai vertinimo;

dokumento rengimo – duomenų, teritorijų planavimo doku-

mentų, problemų analizė ir įvertinimas, koncepcijos parengimas (nusta-

tomi planuojamų teritorijų funkciniai prioritetai ir teritorijos tvarkymo

principai) bei sprendinių konkretizavimas;

dokumento sprendinių pasekmių vertinimas. Atliekamas strate-

ginis pasekmių aplinkai vertinimas (jeigu atrankos dėl strateginio pa-

sekmių aplinkai vertinimo metu priimamas sprendimas jį atlikti) ir

sprendinių pasekmių poveikio vertinimas;

baigiamasis – konsultavimasis ar viešas svarstymas, ginčų nagri-

nėjimas, derinimas, tvirtinimas ir registravimas.

Miškų tvarkymo schemos rengimo etapą sudaro trys stadijos, kurių

metu atliekama esamos būklės analizė, nustatomi prioritetai bei tvarky-

mo principai ir parengiami sprendiniai.

Esamos būklės analizės stadijos metu atliekamas planuojamos teri-

torijos miškų ūkio plėtros galimybių vertinimas remiantis šiais doku-

mentais:

bendraisiais savivaldybių teritorijų planais;

kadastro vietovių (žemės naudojimo) planais (M 1:50000);

miškų išdėstymo žemėtvarkos schemomis (M 1:50000);

žemės reformos žemėtvarkos projektais;

kraštovaizdžio tvarkymo planais;

savivaldybių teritorijų miškų išdėstymo schemomis;

saugomų teritorijų planavimo dokumentais, saugomų teritorijų,

gamtos ir kultūros paveldo objektų, Lietuvos raudonosios knygos, auga-

lų ir gyvūnų buveinių, kertinių miško buveinių inventorizavimo ir ty-

rimų medžiaga;

valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planais;

miškų žemėlapiais pagal nuosavybės formas (valstybinės reikš-

mės miškai, privatūs ir kiti miškai);

114 1. 1

1

4

miškų paskirstymo miškų grupėmis ir pogrupiais žemėlapiais

(M1:50000) ir planais (M1:25000 arba M1:20000);

ankstesnės miškotvarkos projektais;

gamtinio miškų rajonavimo schemomis (bendrąja, miško našu-

mo, miško provenencijų);

naujausio aerofotografavimo medžiaga (ortofotoplanais, aerofo-

tonuotraukomis);

valstybinės miškų inventorizacijos medžiaga.

Koncepcijos rengimo stadijos metu nustatomi planuojamos terito-

rijos miškų ūkio plėtojimo prioritetai ir tvarkymo principai, prireikus –

strateginis pasekmių aplinkai vertinimas.

Miškų tvarkymo schemoje pateikiama:

1. Bendrieji miškų ūkio plėtros aspektai, kurie apibūdinami pa-

grindžiant miškų priskyrimą grupėms ir pogrupiams, aprašant miško

daugiatikslio naudojimo kryptis, prioritetus, medienos perdirbimo pra-

monės plėtojimą, bioenergetinių išteklių panaudojimą, rekreacinių, me-

džioklės ir kitų paslaugų teikimą visuomenei, darbo vietų miškų ūkio

sistemoje išsaugojimą ir naujų kūrimą, gamtos ir kultūros paveldo iš-

saugojimą, ekologinio stabilumo didinimo, ekologiškai sveikos gyve-

namos aplinkos užtikrinimą.

2. Miškingumo plėtros prognozė. Miškingumo plėtra objekte apibū-

dinama įvertinant esamų miškų ir saugomų teritorijų išsidėstymą, gamti-

nio karkaso vystymo prioritetus, objekto infrastruktūrą, medienos perdir-

bimo pramonę, gyventojų užimtumą, nenaudojamų ir netinkamų žem-

dirbystei žemės ūkio naudmenų plotus, karjerus, durpynus, krūmynus,

laisvą valstybinės žemės fondą ir kitus, galimus apželdinti plotus, esamus

ir prognozuojamus per artimiausius 10 metų žėlinių plotus, miškingumo

plėtros perspektyvas 20–30 metų laikotarpiui, miško veisimo eiliškumą,

atsižvelgiant į miškams nustatytas funkcijas.

3. Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis prognozė, kur

analizuojami poreikiai ir galimybės paversti miško žemę kitomis naud-

menomis, siekiant valdyti urbanizacijos plėtotę objekto miškuose, ku-

riuose galėtų būti formuojami namų valdų ir komercinės paskirties že-

mės sklypai.

4. Pasiūlymai miškų priskyrimo miškų grupėms bei valstybinės

reikšmės miškų ribų tikslinimui.

115 2. 1

1

5

5. Miškų administravimo ir nuosavybės keitimo prognozė. Progno-

zė objektui rengiama siūlant miškų valdytojų ribų (plotai, kvartalai,

sklypai) keitimus, pateikiant rekomendacijas dėl neracionalių ribų tarp

valstybinių ir privačių ribų koregavimo, galimybių perduoti laisvos vals-

tybinės žemės plotus į valstybinį miškų fondą.

6. Miško išteklių naudojimo ir atkūrimo prognozės. Pateikiama

miško kirtimų prognozuojama apimtis objekte 30 metų laikotarpiui, at-

sižvelgiant į miškų ūkio plėtrą, miškų atkūrimo ir įveisimo būdų priori-

tetai, rekomendacijos dėl atkuriamų medžių rūšių, ąžuolynų atkūrimo

programos ir kitų direktyvinių dokumentų įgyvendinimo.

7. Miškotvarkos darbų gairės. Aprašomi objekte atlikti miškotvarkos

darbai: paskutinės miškų inventorizacijos metai, plotai, parengti miškot-

varkos projektai, esamos kartografinės ir projektinės medžiagos būklė,

vykdyta projektų valstybinė priežiūra, atliktas projektų koregavimas. Pa-

teikiami siūlymai dėl objekto miškų inventorizacijos darbų planavimo,

naudotinų miškų inventorizacijos metodų, tikslumo reikalavimų, norma-

tyvų koregavimo ar naujų rengimo, nemedinių miško išteklių inventori-

zavimo, tyrinėjimo darbų atlikimo, miškotvarkos projekto. Atkreipiamas

dėmesys į vertingų gamtos ir kultūros paveldo objektų, raudonosios kny-

gos gyvūnų, augalų rūšių, bendrijų, kertinių buveinių inventorizavimo ir

tyrimų medžiagos panaudojimą miškotvarkos darbų metu.

8. Miško išteklių kokybės gerinimas – pateikiamos priemonės miš-

ko išteklių kokybei gerinti, jei pagal miško išteklių kokybę charakteri-

zuojančius rodiklius jų būklė yra gerintina.

Miškų tvarkymo schemą sudaro sprendiniai (grafinė dalis – brėžiniai

ir tekstinė dalis – aiškinamasis raštas) ir procedūrų dokumentai, parengti

planavimo proceso metu. Miškų tvarkymo schemos sprendinių grafinę

dalį sudaro žemėlapis M 1:50000. Jo pagrindas yra Miškų informacinės

sistemos duomenų bazių, kosminio vaizdo žemėlapio (M1:50000) ir miš-

ko sklypų (M1:10000) geografiniai bei taksaciniai duomenys. Žemėlapyje

turi būti georeferenciniai duomenys apie magistralinius, krašto, vietinės

reikšmės ir pagerintos dangos miško kelius, geležinkelius, vandenis (upės,

ežerai, tvenkiniai), miestus, miestelius, kitus kadastro vietovių centrus,

savivaldybių teritorijų ir kadastro vietovių ribas.

Aiškinamajame rašte išdėstomi miškų tvarkymo schemos rengimo

tikslai, uždaviniai, objekto charakteristika, apibūdinami schemos rengimui

116 1. 1

1

6

panaudoti teritorijų planavimo dokumentai, faktografinė, kartografinė,

projektavimo ir tyrimų medžiaga, esamos būklės analizės rezultatai, prista-

tomi grafinėje dalyje parengti sprendiniai ir kiti reikiami paaiškinimai.

Miškų tvarkymo schemos priedus sudaro: planavimo organizato-

riaus sprendimas dėl miškų tvarkymo schemos rengimo, planavimo

darbų programa, planavimo sąlygos, sprendinių pasekmių vertinimo

ataskaita, konsultavimosi ar viešo svarstymo ataskaita, derinimo ar išva-

dų dokumentai, valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos

patikrinimo aktas.

Sprendinių konkretizavimo stadijoje parengiami sprendiniai miškų

ūkio plėtrai, teritorijų tvarkymo reglamentai.

Vidinės miškotvarkos projektai – miškų ūkio veiklos planai

rengiami visoms valstybinių miškų valdytojų bei privačioms miškų val-

doms ar jų grupėms ir skiriami konkrečių tvarkymo priemonių sistemai

jose nustatyti.

Valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projektą sudaro (Lietuvos,

2006; 2012b):

1. Santrauka, turinys, įvadas;

2. Analitinė dalis: projektinės situacijos analizė (objekto istorija;

miškų tvarkymas; ekonominių ir socialinių poreikių prognozė); objekto

veiklos teritorijos charakteristika (fizinė- geografinė charakteristika; eko-

nominė ir socialinė aplinka; veiklos teritorijos keliai ir geležinkeliai; veik-

los teritorijos administracinis ir kadastrinis suskirstymas; miškų pasiskirs-

tymas pagal administracinius vienetus, funkcinę paskirtį ir nuosavybės

formas); objekto teritorijos charakteristika (struktūriniai padaliniai; terito-

rija pagal augavietes ir žemės naudmenas; žemė pagal funkcinę paskirtį;

medynų dendrometrinė charakteristika; medynų kokybinė būklė; teritori-

jos specifinė charakteristika); galiojusio miškotvarkos projekto įvykdymo

analizė (vykdytos ūkinės priemonės ir jų rezultatai; miško auginimo ir

naudojimo priemonių veiksmingumo analizė; ekonominiai miško ūkinės

veiklos rezultatai; miškotvarkos projekto vykdymo įvertinimas);

3. Projektinė dalis: projektavimo pagrindas ir užduotis; objekto

suskirstymas pagal tikslinę funkcinę paskirtį; medienos ruoša (pagrindi-

niai kirtimai; medynų ugdymo kirtimai; medynų sanitariniai kirtimai;

kiti kirtimai; medienos ruošos norma, potencialiai naudotinų miško kir-

timo atliekų kiekio įvertinimas); jaunuolynų ugdymas; miško želdini-

117 2. 1

1

7

mas; miško sėklinės bazės plėtra; priešgaisrinė apsauga; miško sanitarinė

apsauga; miško kelių tiesimas; kitos ūkinės priemonės; biologinės įvai-

rovės apsauga; rekreacinės ir socialinės miško funkcijos stiprinimas;

nemedieninis miško naudojimas;

4. Baigiamoji dalis: projektinių sprendinių vertinimas (ekonominis

vertinimas; ekologinis vertinimas; socialinis vertinimas); projekto priežiūra

ir tikslinimas (miškotvarkos projekto priežiūra; miškotvarkos projekto

sprendinių keitimas); priedai; kartografinė medžiaga (bazinis miškų žemė-

lapis M 1:10000; medynų planas M 1:20000 arba M 1:25000; miško kvar-

talų žemėlapis M 1:10000, dažytas vyraujančių medžių rūšimis ir brandu-

mo grupėmis; miško kvartalų žemėlapis M 1:10000, dažytas pagal supro-

jektuotas ūkines priemones; miškų administracinio suskirstymo žemėlapis

M 1:50000; priešgaisrinių priemonių planas).

Privačių miškų vidinės miškotvarkos projektą sudaro šios privalomos

dalys:

1. Titulinis lapas;

2. Valdos žemės planas su jame pažymėtais medynais. Kai projek-

tui rengti naudojami naujausios valstybinės miškų inventorizacijos

duomenys, valdos žemės planas rengiamas pagal bazinį miškų žemėlapį

M 1:10000. Kai projekto rengėjas atlieka naują miškų inventorizaciją,

valdos žemės planas rengiamas ortofotoplanų pagrindu M 1:10000;

3. Valdos miškų charakteristika pagal miškų inventorizacijos duo-

menis (taksoraštis);

4. Miško kirtimų dalis (pagrindinių kirtimų norma, išdėstyta projek-

to galiojimo laikotarpiui ir pažymėta medynų plane; ugdytinų medynų

sąrašas; potencialiai naudotinų miško kirtimo atliekų kiekio įvertinimas);

5. Miško atkūrimo dalis (suprojektuojamas su miško savininku su-

derintas miško atkūrimo būdas (žėlimas, želdinimas, mišrus), tikslinės

medžių rūšys, bendras jų tankis 1 ha, išsidėstymas (grupėmis, eilėmis,

juostomis), želdinių ar žėlinių priežiūros ir apsaugos priemonės);

6. Privalomi miško apsaugos ir aplinkosaugos reikalavimai;

7. Valdos nuosavybės pažymėjimo ir žemės sklypo plano kopijos;

8. Aplinkinės situacijos schema M1:50000.

Užsakovų pageidavimu valstybinių ir privačių miško valdų vidinės

miškotvarkos projekto turinys gali būti praplėstas. Parengtas projektas

turi būti derinamas ir tvirtinamas.

118 1. 1

1

8

Lietuvos Respublikos teritorijos miškingumas turi būti didinamas

įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įveisiant mišką ne miško

žemėje.

Miškų atkūrimas – tai miško sėklininkystė, sodmenų išauginimas,

iškirsto miško atkūrimas, sanitarinė miško apsauga.

Privačioje ne miško žemėje miškas įveisiamas Aplinkos ministeri-

jos ir Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka. Kai miškas yra įveisia-

mas ne miško žemėje, šiam plotui taikomas Lietuvos Respublikos miškų

įstatymas.

Miškas turi būti atkurtas ir įveistas miško sodmenimis, kurių kilmė ir

kokybė atitinka Aplinkos ministerijos tvirtinamų Miško dauginamosios

medžiagos nuostatų reikalavimus. Miškas atkuriamas ir įveisiamas mišką

želdinant arba jam želiant, laikantis Aplinkos ministerijos tvirtinamų

Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimų. Želdintinose ir atže-

liančiose kirtavietėse ir degavietėse miškas turi būti atkurtas ne vėliau

kaip per trejus metus po jų atsiradimo, žuvę želdiniai ir žėliniai – ne vė-

liau kaip per dvejus metus nuo jų žuvimo fakto nustatymo. Neteisėtai iš-

kirstas miškas turi būti atkurtas ne vėliau kaip per vienus metus nuo ne-

teisėtų kirtimų fakto nustatymo. Atkūrus arba įveisus mišką, kol susifor-

muos jaunuolynas (minkštųjų lapuočių želdiniuose ir žėliniuose – iki še-

šerių metų, spygliuočių ir kietųjų lapuočių – iki aštuonerių metų), miško

želdiniai ir žėliniai turi būti prižiūrimi ir saugomi pagal Aplinkos ministe-

rijos tvirtinamų Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimus (Lie-

tuvos 1994; 2011).

Valstybinėje žemėje miškas atkuriamas (15 pav.), įveisiamas, medy-

nai ir (ar) krūmynai pertvarkomi pagal Miško želdinimo ir žėlimo pro-

jektą, kurį tvirtina: valstybės įmonės miškų urėdijos valdomiems miš-

kams – valstybės įmonės miškų urėdijos miškų urėdas ar jo įgaliotas

valstybinis miškų pareigūnas, kitų valdytojų ar naudotojų miškams – jų

įgalioti asmenys. Žemės sklypui, kuriame numatomas miško žėlimas,

miško želdinimo ir žėlimo projektas parengiamas ne vėliau kaip per

dveji su puse metų po miško iškirtimo, sklypui, kuriame numatomas

miško želdinimas, – iki miško želdinimo darbų pradžios.

Miško želdinimo ir žėlimo projektas parengiamas raštu, įvedamas į

kompiuterinę duomenų bazę ir saugomas, kol bus nukirstas pagal jį

įveistas arba atkurtas medynas, duomenys apie įvykdytus darbus jame

119 2. 1

1

9

įrašomi ne vėliau kaip per mėnesį nuo jų atlikimo. Atžėlę ir apželdinti

sklypai pažymimi miškotvarkos taksacinėje ir kartografinėje medžiagoje.

15 pav. Miškų atkūrimas (Miškų..., 2012)

Privačioje žemėje miškas įveisiamas ir medynai ir (ar) krūmynai per-

tvarkomi vadovaujantis miško želdinimo ir žėlimo projektu, kurį tvirti-

na valstybės įmonės miškų urėdijos miškų urėdas ar jo įgaliotas valsty-

binis miškų pareigūnas. Miškas atkuriamas pagal privataus miško vidi-

nės miškotvarkos projektą, kuriame turi būti suprojektuotas ir su miško

savininku suderintas miško atkūrimo būdas, tikslinės medžių rūšys, jų

išdėstymas, bendras tankis 1 ha ir miško želdinių ar žėlinių priežiūros ir

apsaugos priemonės. Kai miškas kertamas be vidinės miškotvarkos pro-

jekto arba vidinės miškotvarkos projekte nesuprojektuotos miško atkū-

rimo priemonės, miškas atkuriamas pagal biržės rėžėjo sudarytą miško

želdinimo ir žėlimo projektą (Lietuvos..., 2008b).

Miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, reikalingas

valstybės ir piliečių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos

kokybę. Nepriklausomai nuo miškų nuosavybės formos, miškas pirmiau-

sia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms, ten-

kindamas ekologines, ekonomines bei socialines visuomenės reikmes.

Lietuvos miškai – sveikatingumu, biologine įvairove, produktyvumu

ir tvarumu pasižymintis natūralus Lietuvos kraštovaizdžio elementas, tei-

120 1. 1

2

0

kiantis medieną ir kitus miško produktus, sudarantis daugelio gyvūnijos

ir augmenijos rūšių buveines, stabdantis dirvos eroziją, absorbuojantis

anglies dvideginį bei gryninantis orą, saugantis gruntinius ir paviršinius

vandenis, tenkinantis kitas subalansuotas ekologines, ekonomines bei so-

cialines visuomenės reikmes, todėl miškų išsaugojimas, naujų tvarių miš-

kų veisimas ir subalansuotas, tausojantis jų naudojimas yra pripažinta pri-

oritetinė miško ūkio plėtros strateginė nuostata.

4.4. Žemės ūkio teritorijų planavimas

Žemės ūkio paskirties žemė (agrarinės teritorijos) ypatingos tuo, kad

joje vyrauja žemės ūkio naudmenos, kurios yra pagrindinė gamybos

priemonė žemės ūkio veiklai. Todėl, be apgyvendinimo sistemos, šių te-

ritorijų tvarkymas apima racionalių ūkių žemėnaudų (arba tik nuosavybės

teise priklausančių žemės valdų) formavimą, ūkinių centrų ir jų ryšiui su

laukais būtinų kelių išdėstymą, priemones laukų ribų formavimui ir že-

mės ūkinių savybių gerinimui. Be to, ekologiškai stabilaus kraštovaizdžio

formavimas apima laukų apsauginių miško želdinių išdėstymą, natūralių

žemės naudmenų – pelkių ir pelkėtų plotų („šlapynių“), natūralių pievų

ir ganyklų, šlaituose augančių medžių ir krūmų želdinių – išsaugojimą.

Šie teritorijų tvarkymo darbai skirstomi į teisiškai reguliuojamus (juos ga-

lima vykdyti tik pagal nustatyta tvarka parengtą specialųjį teritorijų pla-

navimo dokumentą arba tik gavus kompetentingos institucijos leidimą) ir

galimus vykdyti pačių žemės savininkų iniciatyva (Lietuvos..., 2012f).

Tvarkant agrarines teritorijas dažniausiai vadovaujamasi žemėtvarkos pla-

navimo dokumentais. Kaip minėta 2.5 poskyryje, pagrindiniai žemėtvar-

kos planavimo dokumentai yra žemėtvarkos schemos, kaimo plėtros že-

mėtvarkos projektai ir žemės valdų planai. Vidutiniškai per metus šalies

kaimiškose savivaldybėse parengiama 2,4 tūkst. žemės valdų planų ir 1,5

tūkst. kaimo plėtros žemėtvarkos projektų.

Vienų iš kaimo kraštovaizdį formuojančių planavimo dokumentų –

žemėtvarkos schemų – rengimas aptartas šio leidinio 2.5.1 dalyje. Todėl

šiame skyriuje detaliau aptariami Kaimo plėtros žemėtvarkos projektai ir

žemės valdų planai.

121 2. 1

2

1

4.4.1. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektai

Turint parengtus bendruosius planus ar žemėtvarkos schemas, tam

tikrais atvejais jų sprendinių realizavimui tikslinga rengti Kaimo plėtros

žemėtvarkos projektus.

Kaimo plėtros žemėtvarkos projektai rengiami, siekiant kompleksiškai

suplanuoti žemės naudmenų sudėties pakeitimą, miško sodinimą, kitą su

žemės naudojimu susijusią veiklą ir suformuoti žemės ūkio ir alternaty-

viosios veiklos subjektų žemės valdas. Tiek žemėtvarkos schemos, tiek

kaimo plėtros žemėtvarkos projektai gali būti svarbūs valstybiniam kai-

miškųjų teritorijų tvarkymo ir žemės ūkio vystymo reguliavimui.

Pagrindiniai norminiai dokumentai, reglamentuojantys šių projektų

rengimą, yra Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, Kaimo plėtros že-

mėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės (Lietuvos...,

2004c), kiti dokumentai.

Kaimo plėtros žemėtvarkos projektas pagal teritorijų planavimo

dokumentą tvirtinančią instituciją yra savivaldybės lygmens specialiojo

teritorijų planavimo dokumentas. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektai

rengiami teisės aktų nustatytais atvejais siekiant suplanuoti žemės racio-

nalaus naudojimo ir apsaugos bei kitas žemės ūkio paskirties žemės

tvarkymo priemones.

Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimą organizuoja savival-

dybės administracijos direktorius, o kai kaimo plėtros žemėtvarkos pro-

jektas rengiamas vieno ūkio žemės valdos žemės tvarkymo darbams

planuoti – privačios žemės savininkas arba valstybinės ar savivaldybės

žemės patikėtinis. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengėjai paren-

kami Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai šių

projektų rengimą organizuoja privačios žemės savininkai.

Kaimo plėtros žemėtvarkos projekte numatoma (Lietuvos..., 2004b):

kraštovaizdžio formavimo priemonės;

žemės ūkio naudmenų dirvožemių apsaugos ir gerinimo prie-

monės;

žemės ūkio veiklai reikalingų ir numatomų statinių bei įrengi-

nių išdėstymas;

ūkių žemės valdų ribos;

122 1. 1

2

2

pagrindinių vidaus kelių, kurių reikia žemės ūkio veiklai, išdėsty-

mas;

melioracijos statinių statyba, rekonstrukcija ir remontas;

žemės plotai, kuriuos tikslinga apsodinti mišku;

panašias savybes turinčių žemės ūkio naudmenų sklypų (agro

ūkinių sklypų) formavimas ir rekomenduojamo jų naudojimo nustaty-

mas, kai projektas rengiamas ūkio žemės valdos teritorijai tvarkyti.

Kaimo plėtros žemėtvarkos projektus Nacionalinės žemės tarnybos

prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio

vadovas tvirtina po to, kai juos nustatyta tvarka patikrina valstybinę že-

mėtvarkos planavimo dokumentų priežiūrą atliekanti institucija.

Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme numatytos paramos žemės

ūkio ir kaimo plėtrai priemonės turi būti derinamos su kaimo plėtros že-

mėtvarkos projektų sprendiniais, kai jose numatoma (Lietuvos..., 2004b):

konkurencingų ūkių žemės valdų formavimas;

žemės ūkio naudmenų gerinimas;

apželdinimas mišku, kitos kraštovaizdžio formavimo priemonės

ir gamtos išteklių apsauga;

ekologinis ūkininkavimas;

kaimo infrastruktūros plėtra;

alternatyvi žemės ūkio veikla.

Priklausomai nuo planavimo tikslų, kaimo plėtros žemėtvarkos

projektų turinį gali sudaryti tik vienas ar keli sprendžiami klausimai, o

projektas gali būti įvardijamas su papildoma nuoroda:

1) miškui įveisti ne miško žemėje;

2) ūkių vidinės žemėtvarkos;

3) ūkininko sodybos vietai parinkti;

4) kompleksinis žemės ūkio ir kaimo plėtros projektas.

Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų miškui įveisti ne miško

žemėje rengimo tikslai – suformuoti žemės ūkio paskirties žemėje že-

mės ūkio naudmenų ir kitų žemės naudmenų plotus, kuriuose galima

įveisti mišką. Rengiami atskirų žemės ūkio paskirties žemės sklypų arba

šių sklypų grupių projektai miškui įveisti ne miško žemėje.

Kaimo plėtros žemėtvarkos projektas miškui įveisti ne miško žemė-

je rengiamas Miško įveisimo ne miško žemėje taisyklių, patvirtintų Lie-

123 2. 1

2

3

tuvos Respublikos žemės ūkio ir Lietuvos Respublikos aplinkos minist-

rų 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 3D-130/D1-144 ,,Dėl miško įvei-

simo ne miško žemėje“ numatytais atvejais.

Projekto sprendinių brėžinyje pažymima:

1) esamų miško sklypų kontūrai;

2) suplanuoti žemės ūkio naudmenų plotai, kuriuose numatoma

įveisti mišką;

3) suplanuoti kitų žemės naudmenų plotai, kuriuose numatoma

įveisti mišką;

4) nusausintos ir drėkinamos žemės plotai;

5) keliai;

6) užstatytos teritorijos (žemė prie statinių ir įrenginių);

7) vandens telkiniai.

Žemės plotai miškui įveisti ne miško žemėje parenkami vadovau-

jantis Miško įveisimo ne miško žemėje taisyklių, patvirtintų Lietuvos

Respublikos žemės ūkio ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministrų

2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 3D-130/D1-144 „Dėl miško įveisimo

ne miško žemėje“ 2 ir 3 punktų nuostatomis.

Žemės plotai planuojami apsodinti mišku, vadovaujantis Lietuvos

miškingumo didinimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos ap-

linkos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrų 2002 m. gruodžio

2 d. įsakymu Nr. 616/471 ,,Dėl Lietuvos miškingumo didinimo pro-

gramos patvirtinimo“ nuostatomis.

Žemės plotuose, įtrauktuose į melioruotos žemės apskaitą, miškas

planuojamas įveisti ne miško žemėje tik tose vietovėse, kur savivaldybės

administracijos direktorius išduoda tokias sąlygas dėl miško sodinimo,

pažymint šiuos plotus drenažu arba grioviais nusausinto ploto plano M

1:2000 ištraukoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 2

dalies nuostata, ariamosios žemės plotuose, kurių dirvožemių našumas

didesnis už vidutinį šalyje (didesnis kaip 39 balai), arba kuriuose yra

veikiančios sausinimo sistemos, miškus įveisti ne miško žemėje nepla-

nuojama, išskyrus ekologiškai nuskurdintas gamtinio karkaso teritorijas.

Aiškinamajame rašte yra nurodomi projekto miškui įveisti ne miš-

ko žemėje rengimo tikslai, uždaviniai, objekto charakteristika, apibūdi-

nami projektui rengti panaudoti teritorijų planavimo dokumentai, kar-

tografinė, planavimo ir tyrimų medžiaga.

124 1. 1

2

4

Kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko sodybos vietai

parinkti rengiamas, kai:

parenkama vieta naujai ūkininko sodybai (gyvenamosios paskir-

ties pastatui su pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltna-

mių, kaimo turizmo) pastatais, reikalingais ūkininko veiklai vykdyti);

parenkama vieta pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio,

šiltnamių, kaimo turizmo) pastatams, kurie neturės bendros infrastruk-

tūros (bendro kiemo, inžinerinių tinklų) su esama ūkininko sodyba.

Žemės ūkio paskirties žemėje, išskyrus miestams po 1995 m. birže-

lio 1 d. nustatyta tvarka priskirtas teritorijas, ūkininko sodyba ar pagal-

binio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo)

pastatai projektuojami nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio pa-

skirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro.

Sprendinių brėžinyje pažymima:

1) ūkininko sodybos ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų,

ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatų teritorija;

2) keliai (privažiuoti prie žemės sklypo, kuriame rengiamas kaimo

plėtros žemėtvarkos projektas);

3) žemės sklypo, kuriame rengiamas kaimo plėtros žemėtvarkos

projektas, bei besiribojančių žemės sklypų ribos;

4) žemės sklype esami inžineriniai įrenginiai;

5) specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos ir apribojimai.

Ūkininko sodybos teritorija ir plotas nustatomi atsižvelgiant į ūki-

nės veiklos pobūdį, nurodytą planavimo organizatoriaus prašyme, pla-

navimo sąlygų sąvadą ir teisės aktų, reglamentuojančių teritorijos pla-

navimą statiniams išdėstyti, nuostatas.

Kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko sodybos vietai pa-

rinkti aiškinamajame rašte nurodomi projekto rengimo tikslai, uždavi-

niai, paaiškinami projekto sprendiniai, apibūdinami projektui rengti pa-

naudoti teritorijų planavimo dokumentai, kita kartografinė, planavimo

ir tyrimų medžiaga. Leidimas statyti ūkininko sodybą išduodamas vado-

vaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu.

P. Aleknavičiaus ir J. Liaskovskajos (2009) teigimu, šiuo metu yra

paplitusi supaprastinta kaimo plėtros žemėtvarkos projektų forma – pro-

jektų rengimas parenkant vietą ūkininko ūkio sodybai. Žemėtvarkos

125 2. 1

2

5

požiūriu tai nėra kompleksinis darbas, kadangi nėra išsprendžiami kiti

ūkio teritorinio tvarkymo klausimai.

Žemės ūkio gamybos vystymo požiūriu, siekiant kuo racionaliau

panaudoti žemės ūkio naudmenas, tikslinga rengti Kaimo plėtros (ūkių

vidinės) žemėtvarkos projektus.

Kaimo plėtros (ūkių vidinės) žemėtvarkos projektų rengimo

tikslai: suplanuoti agroūkinius sklypus ir numatyti jų racionalų naudo-

jimą (planuojamų žemės ūkio augalų sudėtį ir kaitaliojimą sėjomaino-

se), atsižvelgiant į ūkio veiklos kryptis ir aplinkos apsaugos reikalavi-

mus, taip pat suplanuoti kitas ūkio funkcionavimui būtinas teritorijų

tvarkymo priemones.

Agroūkiniai sklypai išskiriami ariamosios žemės ir kultūrinių pievų

masyvuose vadovaujantis šiais reikalavimais:

1) agroūkinio sklypo ribos turi sutapti su natūraliais kitų žemės

naudmenų kontūrais, išskyrus įsiterpusias žemės naudmenas, kurios dir-

bant žemę netrukdo žemės ūkio mašinoms ir agregatams važinėti (lauko

keliai, natūralių pievų, ganyklų, nenaudojamų žemių ruožai ir kt.);

2) atskiri sklypai gali būti planuojami dalijant ariamosios žemės

kontūrą, jeigu sklypo dalys aiškiai skiriasi savo dirvožemių savybėmis

(granuliometrine sudėtimi, dirvožemių rūgštingumu, turtingumu, jud-

riuoju fosforu ir kaliu, įmirkimu), reljefu (šlaitų polinkiu) ar melioraci-

ne būkle ir dėl šių priežasčių visame lauke (ariamosios žemės kontūre)

vienu metu neįmanoma auginti agrotechniškai vienarūšių pasėlių.

Nustatant agroūkinių sklypų ribas, naudojamasi deklaruotų pasėlių

bei dirvožemių tyrimo planais ir topografiniais žemėlapiais. Kiekvienam

agroūkiniam sklypui numatoma:

1) žemės savybių apibūdinimas (dirvožemiai, jų agrocheminės sa-

vybės, nuardymas, melioracinė būklė);

2) reikalingos žemės gerinimo priemonės (melioracijos darbai, kal-

kinimo ir tręšimo poreikis);

3) pasėlių struktūra ir sėjomainos tipas.

Šiuose projektuose numatomos teritorijos tvarkymo priemonės –

melioracijos sistemos įrengimas ir rekonstravimas, tvenkinių įrengimas

ir rekonstravimas, kelių tiesimas ir rekonstravimas, žemės ūkio veiklai

reikiamų pastatų statybai vietos parinkimas, elektros linijų tiesimas ir

kitos – planuojamos suderinus su žemės sklypo (sklypų), kuriam (ku-

126 1. 1

2

6

riems) rengiamas kaimo plėtros žemėtvarkos projektas, savininku (vals-

tybinės žemės patikėtiniu).

Žemės ūkio naudojimo pakeitimų, dirvožemių gerinimo, sėjomai-

nų, biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio apsaugos priemonių klausimai

projekte sprendžiami vadovaujantis mokslo įstaigų ir Žemės ūkio mi-

nisterijos rekomendacijomis. Kitus teritorijų tvarkymo darbus numatan-

tys projektai rengiami atskirų žemės naudotojų užsakymu, siekiant su-

planuoti vieną iš šių darbų rūšių: įveisti parkus ar želdynus, kelių tinklą,

pertvarkyti melioracijos įrenginius, sėjomainas ir kt.

Aiškinamajame rašte nurodomi kaimo plėtros ūkio vidinės žemėt-

varkos projekto rengimo tikslai, uždaviniai, objekto charakteristika, api-

būdinami projektui rengti panaudoti teritorijų planavimo dokumentai,

kartografinė, planavimo ir tyrimų medžiaga. Kai rengiamas išsamus vi-

dinės žemėtvarkos projektas, jis turi būti ekonomiškai pagrįstas, įverti-

nus ūkio planuojamas gamybos apimtis ir agroūkinių sklypų savybes.

Projektai rengiami atskiroms žemės ūkio paskirties žemės naudoto-

jų (ūkių) žemėvaldoms. Planuojamai teritorijai be privačios savininko

žemės gali būti priskiriami ir išsinuomoti žemės ūkio paskirties žemės

sklypai, gavus žemės nuomotojo sutikimą.

Kompleksinio žemės ūkio ir kaimo plėtros projekto rengi-

mo tikslai – suplanuoti ūkinės veiklos ir žemės naudojimo pokyčius,

kuriuos gali įgyvendinti žemės savininkai arba žemės ūkio ir kaimo

plėtrą reguliuojančios institucijos. Kompleksinis žemės ūkio ir kaimo

plėtros projektas rengiamas visos seniūnijos, kelių kaimų ar vieno kai-

mo teritorijai. Projektui rengti parinktą teritoriją tvirtina savivaldybės

administracijos direktorius.

Planuojant kaimo vietoves, optimizuojant šalies agrarinį kraštovaiz-

dį, svarbią reikšmę turi kompleksiniai žemės ūkio ir kaimo plėtros pro-

jektai, todėl išsamiau aptariami būtent šių projektų rengimo ypatumai.

Pradedant rengti projektą planavimo organizatorius, sudarydamas su-

tartį su projekto rengėju, jam pateikia: 1) planavimo sąlygų sąvadą; 2) že-

mės sklypų planų, patvirtintų teisės aktų nustatyta tvarka, kopijas; 3) kitą

papildomą informaciją.

Kiekvienu atveju pateikiamų dokumentų ir duomenų sąrašas pri-

klauso nuo konkrečių planavimo tikslų, planuojamos teritorijos geografi-

nės padėties bei ypatybių ir yra aptariamas su projekto rengėju. Projektui

127 2. 1

2

7

rengti reikiamą tyrinėjimų medžiagą skaitmenine arba spausdintine forma

projekto rengėjas gauna iš planavimo organizatoriaus arba iš šios medžia-

gos rengėjų ar platintojų. Planavimo organizatorius, rengiant kompleksinį

žemės ūkio ir kaimo plėtros projektą, pateikia (arba – pagal sutartyje nu-

rodytas sąlygas šią informaciją susirenka pats projekto rengėjas):

1) duomenis apie dirvožemių planus (1 priedas), apibūdinančius

dirvožemių tipus, granuliometrinę sudėtį, nuardymą ir užmirkimą;

2) nusausintos ir drėkinamos žemės duomenis (2 priedas);

3) specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (ūkinės veiklos ap-

ribojimų) duomenis;

4) miškų kadastro duomenis apie planuojamoje teritorijoje esančius

miškus (3 priedas);

5) žemės reformos žemėtvarkos projekto duomenis apie planuoja-

moje teritorijoje esamus ir suplanuotus vietinės reikšmės kelius bei nu-

statytus kelio servitutus (4 ir 5 priedai);

6) duomenis apie atskirų žemės ūkio veiklos subjektų naudojamos

(deklaruotos) žemės sklypus (6 priedas), dirbamosios ir apleistos žemės

plotus (7 priedas);

7) nekilnojamojo turto kadastro duomenis apie planuojamoje teri-

torijoje žemės savininkams priklausančių žemės sklypų išsidėstymą (šių

savininkų žemėvaldų ribas).

Projekto rengėjas kaimo plėtros žemėtvarkos projektą rengia vado-

vaudamasis planavimo sąlygų sąvade išdėstytais reikalavimais, atsižvel-

giant į planavimo organizatoriaus pageidavimus.

Projekto rengėjas parengiamųjų darbų metu:

1) išnagrinėja projektui rengti reikalingą tyrinėjimų medžiagą;

2) patikslina projekto sprendinių brėžiniui rengti naudotiną kartog-

rafinę medžiagą;

3) nagrinėja planavimo organizatorių pageidavimus bei planavimo

sąlygų sąvade nurodytas sąlygas.

Kaimo plėtros žemėtvarkos projekto sprendinių brėžiniui rengti

naudojama naujausia kartografinė medžiaga, t. y. ortofotografinis žemė-

lapis ir georeferencinio pagrindo duomenys. Projekto sprendinių brėži-

nio mastelis (M 1:1000, M 1:2000, M 1:5000, M 1:10000) pasirenka-

mas atsižvelgiant į projektuojamos teritorijos dydį.

128 1. 1

2

8

Kompleksinio žemės ūkio ir kaimo plėtros projekto sprendinių

brėžinyje pažymima (Lietuvos..., 2004c):

1) užstatytos teritorijos;

2) keliai;

3) žemės ūkio naudmenų kontūrai, iš jų – deklaruoti žemės ūkio

naudmenų plotai;

4) nusausintos ir drėkinamos žemės plotai;

5) miško kontūrai;

6) numatomos teritorijos tvarkymo priemonės (8 priedas);

7) teritorijos zonavimas pagal tinkamumą žemės ūkio veiklai;

8) ūkių žemėvaldų centrai ir perspektyvinės ribos (kai šios žemė-

valdos didesnės kaip 15 ha);

9) numatomos aplinkos apsaugos priemonės;

10) rekreacinės teritorijos (parkai, želdynai, paplūdimiai, stovykla-

vietės, apžvalgos aikštelės ir kitos poilsio vietos).

Projekte numatomos teritorijos tvarkymo priemonės – melioracijos

įrenginių statyba ir rekonstravimas, kelių tiesimas ir rekonstravimas,

ūkinių centrų plėtra, komunikacijų ir infrastruktūros objektų išdėstymas

– planuojamos, tai suderinus su šias priemones planuojančiomis institu-

cijomis bei savivaldybės administracija.

Tinkamumo žemės ūkio veiklai zonos ir rekomenduojama šiose

zonose vystyti žemės ūkio veikla nustatoma vadovaujantis bendrųjų

planų ir žemėtvarkos schemų sprendiniais.

Ūkio žemėvaldos centru laikoma užstatyta teritorija, kurioje yra

pagrindiniai gyvulininkystės pastatai arba laikoma technika ir sandėliuo-

jama žemės ūkio produkcija.

Numatomas aplinkos apsaugos priemones sudaro sanitarinės apsau-

gos zonos, arealai, kuriuose reikia taikyti priemones dirvožemių apsaugai

nuo erozijos, natūralių biocenozių apsaugos ir priežiūros priemones.

Aiškinamajame rašte nurodoma:

projekto rengimo tikslai ir uždaviniai;

objekto charakteristika;

apibūdinami projektams rengti panaudoti teritorijų planavimo

dokumentai, kartografinė, planavimo ir tyrimų medžiaga;

projekto ekonominis ir ekologinis pagrindimas, parengtas įver-

tinus ūkio planuojamas gamybos apimtis ir sklypų savybes.

129 2. 1

2

9

Kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengėjas sprendinių pasekmių

vertinimą atlieka vadovaudamasis Teritorijų planavimo dokumentų

sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašu ir parengia sprendinių po-

veikio vertinimo ataskaitą.

Sprendinių poveikio vertinimo ataskaitoje turi būti pateikiama:

1) pagal nustatytus klausimyno klausimus – galimo teigiamo

(trumpalaikio, ilgalaikio) ar neigiamo (trumpalaikio, ilgalaikio) poveikio

įvertinimas (teigiamas didelis, teigiamas, nėra poveikio arba nėra aiškios

jo krypties, neigiamas, neigiamas didelis);

2) apibendrintas poveikio aprašymas ir jo įvertinimas atskirais ver-

tinimo aspektais;

3) baigiamoji vertinimo išvada.

Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų svarstymo ir visuomenės daly-

vavimo šiame procese tvarką nustato Visuomenės dalyvavimo teritorijų

planavimo procese nuostatai. Svarstymą su visuomene organizuoja plana-

vimo organizatorius arba jo įgaliotas asmuo dalyvaujant plano rengėjui ir

atlieka viešumą užtikrinančias procedūras, kurios priklauso nuo kaimo

plėtros žemėtvarkos projekto lygmens. Supaprastinta projektų svarstymo

procedūra taikoma teritorijų planavimo dokumentams, kurių planavimo

organizatoriai yra žemės savininkai arba valstybinės žemės patikėtiniai, ir

jei projekto sprendinių brėžinys buvo suderintas be pastabų.

Kaimo plėtros žemėtvarkos projekto derinimo procedūrą atlieka

projekto rengėjas po projekto viešo svarstymo su visuomene.

Kaimo plėtros žemėtvarkos projektą patvirtina savivaldybės admi-

nistracijos direktorius per 20 darbo dienų nuo projekto organizatoriaus

prašymo tvirtinti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą pateikimo dienos.

Patvirtinus kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, savivaldybės administ-

racijos direktorius ne vėliau kaip per 15 dienų nuo patvirtinimo dienos

projektą įregistruoja Teritorijų planavimo dokumentų registre.

Patvirtintas kaimo plėtros žemėtvarkos projektas įsigalioja kitą die-

ną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus in-

formacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo do-

kumento patvirtinimą ir viso teritorijų planavimo dokumento paskel-

bimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje. Patvirtinti kaimo

plėtros žemėtvarkos projektai galioja neterminuotai, kol bus įgyvendin-

130 1. 1

3

0

tos numatytos priemonės. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektą įgyven-

dina projekto organizatorius.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės politikos de-

partamento direktorius A. Petkevičius, įvertindamas Kompleksinius

žemės ūkio ir kaimo plėtros projektus, teigia, kad:

1. Kompleksinis teritorijos vertinimas turėtų būti atliekamas se-

niūnijos lygmeniu ir turi spręsti vietinius poreikius;

2. Kompleksinis teritorijos vertinimas pagal gamtines, ekonomines

ir aplinkos apsaugos sąlygas turi sudaryti sąlygas racionaliam žemės

naudojimui;

3. Projektas sudaro sąlygas efektyviai naudoti ES lėšas ir nustatyti

jų naudojimo prioritetus teritoriniu pagrindu;

4. Kompleksinio planavimo metu turėtų būti sprendžiamas ir že-

mės naudojimo klausimas, kuris užtikrintų tvarų ūkininkavimą.

4.4.2. Žemės valdos planai (projektai)

Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę ir pradėjus vykdyti žemės re-

formą, atkuriant nuosavybės teises į žemę svarbią reikšmę turėjo pradėti

rengti pirmieji žemės valdų planai – t. y. žemės reformos žemėtvarkos

projektai.

Žemės valdos projektai, atsižvelgiant į planavimo tikslus ir uždavi-

nius, skirstomi į:

1) žemės reformos žemėtvarkos projektus;

2) žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus;

3) žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektus;

4) žemės konsolidacijos projektus.

Žemės reformos žemėtvarkos projektai rengiami Žemės re-

formos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka.

Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai. Šie pro-

jektai rengiami ir įgyvendinami Žemės įstatymo 40 straipsnyje nustatyta

tvarka tais atvejais, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės

sklypus reikia padalyti, atidalyti, sujungti ar atlikti jų perdalijimą, taip pat

formuojant naujus žemės sklypus valstybinėje žemėje. Žemės sklypų

formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą organizuoja privačios žemės

sklypų savininkai, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministeri-

jos, kai formuojami ir pertvarkomi valstybinės žemės sklypai, o savival-

dybei nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų – savivaldybės taryba

131 2. 1

3

1

ar jos įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius. Prašymus leisti

rengti žemės sklypų pertvarkymo projektus ir gauti planavimo sąlygas

projektų organizatoriai paduoda Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio

padalinio pagal žemės sklypo buvimo vietą vadovui.

Dabartiniu metu šių žemės valdų planavimo dokumentų parengia-

ma daugiausia, todėl šiame leidinyje aptariamos pagrindinės projektų

rengimo sąlygos. Formuojant arba pertvarkant žemės sklypus, laikomasi

šių reikalavimų:

1) prie statinio ar įrenginio gali būti formuojamas tik vienas žemės

sklypas, kurio reikia statiniui ar įrenginiui eksploatuoti pagal Nekilno-

jamojo turto registre įrašytą jo tiesioginę paskirtį. Žemės sklypai, su-

formuoti statiniams arba įrenginiams eksploatuoti, natūra nedalijami, iš-

skyrus atvejus, kai žemės sklypas padalijamas arba atidalijama dalis iš

bendrosios nuosavybės kartu su statinio ar įrenginio padalijimu ar dalies

iš bendrosios nuosavybės atidalijimu, suformuojamas atskiras statinys ar

įrenginys ir šiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikiamas žemės

sklypas gali funkcionuoti kaip atskiras daiktas;

2) atskiru žemės sklypu neformuojami žemės plotai, kuriuos užima

elektros linijų stulpai ir kiti inžinerinės infrastruktūros objektai, kuriems

prižiūrėti reikia ne didesnio kaip 0,01 ha žemės ploto. Šios žemės nau-

dojimo apribojimai nustatomi teisės aktų nustatyta tvarka;

3) žemės sklypų perdalijimas atliekamas tik tais atvejais, kai kei-

čiant bendrą ribą tarp gretimų žemės sklypų negalima formuoti raciona-

laus dydžio atidalijamo žemės sklypo.

Žemės sklypų formavimo ar pertvarkymo projektas svarstomas ir

tvirtinamas šia tvarka:

1) parengtam projektui turi raštiškai pritarti projekto rengimą or-

ganizavę asmenys;

2) projekto viešas svarstymas organizuojamas Teritorijų planavimo įsta-

tymo nustatyta tvarka;

3) projektą tvirtina Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įga-

liotas teritorinio padalinio vadovas po to, kai jį nustatyta tvarka patikri-

na valstybinę žemėtvarkos planavimo dokumentų priežiūrą atliekanti

institucija.

132 1. 1

3

2

Patvirtinus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, Ne-

kilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka atliekami žemės

sklypų kadastriniai matavimai.

Dviejų bendrą ribą turinčių žemės sklypų perdalijimas gali būti at-

liekamas nerengiant žemės sklypų pertvarkymo projekto. Atvejai, kai

žemės sklypai pertvarkomi nerengiant pertvarkymo projekto, nustatomi

Žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėse. Sprendimą

dėl šių perdalijimo būdu patikslintų žemės sklypų plotų ir ribų patvirti-

nimo pagal žemės savininkų suderintus žemės sklypų planus priima Na-

cionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio

vadovas.

Pagal žemės sklypų formavimo ar pertvarkymo projektą suformuoti

žemės sklypai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai ir įstatymų

nustatyti juridiniai faktai Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustaty-

ta tvarka registruojami Nekilnojamojo turto registre. Suformuotų žemės

sklypų kadastro duomenys Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nu-

statyta tvarka įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą.

Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektai rengiami

ir įgyvendinami Žemės įstatymo VIII skyriuje ir Žemės paėmimo vi-

suomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos pro-

jektus įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka. Žemės paėmimo visuome-

nės poreikiams projektų rengimą ir jų įgyvendinimą savo lėšomis orga-

nizuoja žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotos institu-

cijos. Prašymus paimti žemę visuomenės poreikiams projektų organiza-

toriai paduoda Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pa-

gal žemės sklypo buvimo vietą.

Žemės konsolidacijos projektai. Žemės konsolidacija – tai su-

dėtinė žemės tvarkymo dalis, kai kompleksiškai pertvarkomi žemės

sklypai – keičiamos jų ribos pagal parengtą tam tikros teritorijos Žemės

konsolidacijos projektą, siekiant juos sustambinti, suformuoti racionaliai

tvarkomas žemės ūkio valdas ir pagerinti jų struktūrą, sukurti reikiamą

kaimo infrastruktūrą, įgyvendinti kitus žemės ūkio, kaimo plėtros ir ap-

linkos apsaugos politikos tikslus ir uždavinius. Lietuvos Respublikos

Vyriausybės nutarimu patvirtintoje Žemės konsolidacijos strategijoje

teigiama, kad Lietuvoje žemės konsolidacijos projektus reikės atlikti

apie 900 tūkst. ha plote. Numatoma, kad konsoliduojant žemę pirme-

133 2. 1

3

3

nybė bus teikiama ūkių struktūros gerinimui, racionaliam gamtos ištek-

lių naudojimui (įskaitant saugomas teritorijas), viešiesiems poreikiams ir

kaimo infrastruktūros plėtrai. Taigi, žemės konsolidacijos projektai tu-

rėtų padėti spręsti aktualias žemės ūkio ir kaimo plėtros problemas

(Aleknavičius, Liaskovskaja, 2009).

Žemės konsolidacijos projektai rengiami ir įgyvendinami Žemės

įstatymo IX skyriuje nustatytais atvejais ir tvarka. Šie projektai rengiami

tik kaimo gyvenamosiose vietovėse. Žemės konsolidacijos projektų

rengimą organizuoja valstybės įmonė Valstybės žemės fondas (toliau –

Valstybės žemės fondas). Žemės konsolidacijos projektas gali būti ren-

giamas tik tose kadastro vietovėse, kurias apima patvirtintas savivaldy-

bės ar jos dalies teritorijos bendrasis planas.

Prašymus rengti žemės konsolidacijos projektą žemės savininkai,

savivaldybės taryba, valstybinės žemės patikėtiniai paduoda Valstybės

žemės fondui. Nustatęs, kad rengti projektą pageidauja ne mažiau kaip

penkių žemės sklypų, esančių vienoje arba keliose bendrą ribą turinčio-

se kadastro vietovėse, ne mažiau kaip penki savininkai, savivaldybės ta-

ryba ar valstybinės žemės patikėtiniai, Valstybės žemės fondas numato

preliminarią teritoriją žemės konsolidacijos projektui rengti, nustato

šioje teritorijoje esančių žemės sklypų savininkus, valstybinės žemės pa-

tikėtinius bei kitus naudotojus.

Žemės konsolidacijos projektų ir žemės paėmimo visuomenės po-

reikiams projektų rengimo ir įgyvendinimo taisykles tvirtina vyriausy-

bė. Kitų žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisykles tvirti-

na žemės ūkio ministerija. Ypatingos valstybinės svarbos žemės paėmi-

mo visuomenės poreikiams projektai rengiami Žemės paėmimo visuo-

menės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus

įstatymo nustatyta tvarka.

Žemės konsolidacijos projektų rengimo patirtis Lietuvoje nėra di-

delė, tačiau ateityje šie projektai turės svarbią reikšmę žemės ūkio pa-

skirties žemės naudojimo sąlygoms pagerinti bei kartu kompleksiniam

kaimo teritorijų sutvarkymui. Lietuvoje 2002–2004 m., konsultuojant

Danijos specialistams, vykdyti du bandomieji žemės konsolidacijos pro-

jektai. 2004–2006 m. parengti teisiniai aktai, reglamentuojantys žemės

konsolidacijos procesą. Tuo laikotarpiu pradėti rengti pirmieji projektai.

134 1. 1

3

4

2008 m. patvirtinti ir įgyvendinti 14 Lietuvoje vykdytų žemės kon-

solidacijos projektų, jų metu buvo atlikti pertvarkymai 4 827 ha terito-

rijoje (vidutinis vieno projekto teritorijos dydis – 345 ha). Projektams

parengti panaudota 2,6 mln. Lt. Rengiant projektus dalyvavo 380 žemės

savininkų, buvo pertvarkomas 731 žemės sklypas. Konsolidacijos eigoje

žemės sklypų skaičius sumažėjo 219 žemės sklypų (nuo 731 iki 512).

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras 2011 m. gruodžio 29 d.

įsakymu Nr. 3D-956 patvirtino žemės konsolidacijos projektų, kuriems

skiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų progra-

mos priemonės „Žemės ūkio ir miškininkystės plėtra ir pritaikymo inf-

rastruktūra“ veiklos sritį „Žemės konsolidacija“, sąrašą. Pirmajame etape

bus rengiami 23 konsolidacijos projektai. Jie apima 14 savivaldybių teri-

torijas: Akmenės, Biržų, Kelmės, Mažeikių, Šakių, Šiaulių, Radviliškio,

Rokiškio, Pasvalio, Ukmergės, Telšių, Tauragės, Skuodo ir Rietavo savi-

valdybėse. Bendras numatomas konsoliduoti plotas siekia apie 23 473 ha,

vidutinis teritorijos plotas apie 1020 ha, suinteresuotųjų projektų dalyvių

skaičius – 2484, o vidutinis dalyvių skaičius viename projekte – 108 že-

mės savininkai, valstybinės žemės patikėtiniai, kiti suinteresuotieji asme-

nys. Per pirmąjį etapą tikimasi panaudoti 17 355 741 Lt paramos sumos.

Antrajame etape numatoma rengti 17 žemės konsolidacijos projektų.

Pagal P. Aleknavičių ir J. Liaskovskają (2009), dabartiniu metu nu-

statant teritorijas žemės konsolidacijos projektams rengti, tikslinga teikti

prioritetą žemės masyvams, kuriuose reikia iš esmės pertvarkyti prekinę

žemės ūkio produkciją auginančių ūkių naudojamų žemės sklypų išdės-

tymą, suformuojant kompaktiškas ūkių žemėvaldas.

Pastebėta, kad šiuo metu žemės valdų planai ir žemėtvarkos pro-

jektai rengiami nesistemingai ir išreiškia tik planavimo organizatorių

(daugiausia – žemės savininkų ar siūlančių vykdyti tam tikrą ne žemės

ūkio veiklą asmenų) interesus. Kaip teigia P. Aleknavičius (2012), no-

rint, kad žemėtvarkos planavimo dokumentai taptų pagrindu valstybės

ir savivaldos institucijoms reguliuojant ūkinių struktūrų optimizavimą ir

kraštovaizdžio elementų išdėstymą, reikia visoms kaimiškosioms seniū-

nijoms ar jų dalims parengti kompleksinius žemės ūkio ir kaimo plėtros

projektus, o parinktose probleminėse vietovėse rengti žemės konsolida-

cijos projektus.

135 2. 1

3

5

Aptarti keli agrarinių teritorijų planavimą reglamentuojantys teisės

aktai. Nors didžiąją šalių kraštovaizdžio dalį užima kaimo vietovės, o

miestai išsidėstę mažiau negu 1/5 šalių ploto, tačiau miestai kartu su

kaimo vietovėse išsidėsčiusiomis kitomis urbanizuotomis teritorijomis

yra labiausiai antropogenizuotos kraštovaizdžio struktūros. Todėl urba-

nizuotų teritorijų planavimui visos šalys skiria labai didelį dėmesį.

4.5. Urbanistinio kraštovaizdžio planavimas

Civilizacija ir viena jos apraiškų – daugiau kaip šešis tūkstantme-

čius egzistuojanti miestų architektūra – glaudžiai siejama su tautų dva-

sine kultūra, valdymo sistema, ekonominėmis sąlygomis (Šešelgis,

1996). Miesto formos ir mieste reprodukuojamų kultūros procesų tar-

pusavio priklausomybė kelia konkrečius uždavinius ir uždeda atsako-

mybę miestų formavimo eigą valdantiems politikams bei miestų forma-

vimo idėjas siūlantiems specialistams, juolab kad globalizacijos sąlygo-

mis kultūrinės miesto funkcijos bei miesto formos meniškumas ne tik

nepraranda svarbos, bet tampa reikšmingu jo prestižą bei gyvybingumą

lemiančiu veiksniu (Daunora, 2005).

Plėtodamas kultūrines funkcijas, miestas kartu didina savo įtaką re-

gione, šalyje ar tarpvalstybiniu lygmeniu. Kultūrinį miesto potencialą

kuria ir įvairios kultūrinės, visuomeninės, mokslo, meno, religinės, ki-

tos institucijos, ir joms funkcionuoti būtini pastatų kompleksai, viešo-

sios erdvės, jų bendra aplinkos kokybė, išsidėstymo miesto struktūroje

ypatumai, įvaizdžio meninis išskirtinumas. Šiuos dalykus turėtų api-

brėžti miestų planavimo normatyvai, kuriais reglamentuojamų miesto

bendrųjų ir detaliųjų planų sprendiniuose vis daugiau pasigendama šių

veiksnių respektavimo.

Miestiškasis (antropogeninis, urbanizuotas) kraštovaizdis – tai žmo-

gaus pakeistas, jo veiklos smarkiai veikiamas ir palaikomas bei plėtojamas

antropogeninis kraštovaizdžio tipas. Jam priskiriami miestai, miesteliai,

didelės kompaktiškos kaimų gyvenamosios vietovės bei stambių techni-

nių inžinerinių kompleksų teritorijos (16 pav.). Šiame kraštovaizdyje taip

pat yra teritorijų arba jų fragmentų, išsaugojusių daugiau ar mažiau gam-

tinių elementų ir sėkmingai atliekančių rekreacines bei įvairias kitas

įprastines gamtinės aplinkos ekologines funkcijas.

136 1. 1

3

6

16 pav. Vilniaus miestas (Jovaiša, 2008)

Miestų planavimas – miesto bendrojo ir specialiojo planavimo sri-

tis, susijusi su miesto išorinių funkcijų šalies ir regiono gyvenviečių sis-

temoje nustatymu, koordinuota priemiesčių plėtra, miesto urbanistinės

struktūros, jos funkcinės ir kompozicinės sandaros, socialinių, kultūri-

nių, inžinerinių, aplinkosaugos ir paveldosaugos užduočių sprendimu.

Miestotvarka – miestų specialiojo planavimo ir praktinės veiklos

sritis, susijusi su miestų susisiekimo sistemos ir inžinerinės infrastruktū-

ros priežiūra ir plėtojimu, teritorijų inžineriniu tvarkymu, želdynų for-

mavimu, aplinkos ekologinių sąlygų kontrole ir tobulinimu.

Miestotvarkos pagrindinės dalys – susisiekimo infrastruktūros, teri-

torijų želdiniams ir inžinerinės infrastruktūros parengimas.

Urbanistinis projektavimas – miesto specialiojo ir detaliojo plana-

vimo sritis, susijusi su struktūrinių miesto elementų ir kvartalų renova-

cija ir plėtojimu, istorinių dalių regeneracija, urbanistinių kompleksų

formavimu, miestovaizdžio apsauga ir plėtojimu.

Miestų ir jo kraštovaizdžio planavimo raida Lietuvoje.

Miestų ir jo kraštovaizdžio planavimo raidą galima suskirstyti į kelis

etapus. Iki 1990 metų laikotarpis bei jo pagrindiniai bruožai:

137 2. 1

3

7

5–6 dešimtmetis – miestų generalinių planų kūrimo laikotarpis;

1964 m. parengta generalinė rajoninio plano schema, siūlanti

formuoti bendrą šalies gyvenviečių sistemą iš 10 regioninių, 26 rajoni-

nių ir 174 vietinių centrų;

parengti 96 miestų miestelių generaliniai planai (iš 116);

parengti beveik visą gyvenamųjų vietovių plėtrą reguliuojantys

dokumentai – generaliniai planai, detalieji planai ir planavimo schemos,

kurie centralizuotai valstybės lėšomis buvo periodiškai atnaujinami;

įkurti Miestų statybos projektavimo institutas, Pramoninės sta-

tybos projektavimo institutas, Paminklų restauravimo projektavimo ins-

titutas, Žemės ūkio statybos projektavimo institutas, Kolūkių statybos

projektavimo institutas, Eksperimentinis projektavimo statybos susivie-

nijimas „Monolitas“, Komunalinio ūkio projektavimo institutas, Lietu-

vos statybos ir architektūros mokslinių tyrimų institutas.

1990–2000 m. laikotarpis ir jo pagrindiniai bruožai:

nuoseklus institucinis susinaikinimas: teritorijų planavimo

funkcijos decentralizuojamos, priežiūra perduodama apskritims, neski-

riamos lėšos, daugelis funkcijų privatizuota, kai kurios perkeltos į kitas

ministerijas, ministerija sujungta;

žemės reformos vykdymas be aiškios teritorinės vizijos, igno-

ruojant plėtros apsektus.

2000–2004 m. laikotarpis:

miestai planuojami detaliaisiais planais;

žemės savininkų ir vystytojų diktatas;

visumos suvokimo nebuvimas;

planavimo reikšmės nuvertinimas.

2004–2007 m. laikotarpis:

2004 m. naujos Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos išlei-

dimas;

skiriamas ypatingas dėmesys teritorijų planavimui: nustatyti

terminai bendrųjų planų parengimui, sustiprinta bendrųjų planų reikš-

mė, savivaldybių atsakomybė (organizatorius ir pan.).

2007–2012 m. laikotarpis:

savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų ir miestelių) bendrųjų

planų rengimas;

138 1. 1

3

8

apskričių bendrųjų planų rengimas;

specialiųjų planų rengimas.

Teritorijų planavimo įstatymo naujos redakcijos patvirtinimas

(2011 m.);

Europos Sąjungos lėšų panaudojimas ir kt.

4.5.1. Miestų bendrųjų planų rengimas

Pagrindinis miesto kraštovaizdžio planavimo ir formavimo tikslas yra

sukurti socialiniu, ekonominiu ir techniniu atžvilgiu pagrįstą, ekologiškai

patikimą, estetišką ir efektyviai valdomą aplinką, kuri atitiktų besikeičian-

čios miesto bendruomenės ir kiekvieno žmogaus poreikius, skatintų asme-

nis dalyvauti aplinkos formavimo sprendinių priėmimo procese. Šiuo tiks-

lu mieste sprendžiama daugybė sudėtingų socialinių, miestų planavimo,

architektūros, miestotvarkos, inžinerijos ir kt. uždavinių (Idzelis, 2011).

Miesto planavimo, architektūros, miestotvarkos, dizaino mokslo ti-

riamuosiuose ir projektavimo darbuose reikšmingą vietą užima antropo-

geninis (žmonių sukurtas), socialinis ir gamtinis posistemiai. Antropoge-

ninis posistemis kai kuriais atvejais yra agresyvus ir veikia kitus, sukelda-

mas konfliktus gamtinėje ir socialinėje aplinkoje, dėl to gamtinė aplinka

degraduoja (teršiama, suniokojama, vizualiai ardoma).

Gamtinis posistemis yra stipriai veikiamas antropogeninio, nes au-

gant ir plečiantis miestams daugeliu atvejų jo plotai mažėja, o jo kom-

ponentai pažeidžiami ir pan. Gamtinis posistemis, atliekantis labai

svarbias miestui urbanistines, ekologines ir architektūrines funkcijas, tu-

ri būti ne tik saugomas, bet ir nemažinamas jo plotas, gerinama kokybė.

Šiuolaikinis miestas – tai sudėtingas socialinis, techninis ir ekono-

minis reiškinys, svarbiausias teritorinės organizacijos elementas. Urba-

nizacija pastarąjį šimtmetį labai suintensyvėjo, miestų ir jų įtakos zonos

išsiplėtė.

Miesto plano atveju struktūra nusakoma kaip scheminis teritorijos

sutvarkymo modelis, atskleidžiantis svarbiausius apgyvendintos erdvės

elementų tarpusavio išsidėstymo ypatumus, jų ryšį bei santykius. Miesto

plano struktūros formavimo pagrindą sudaro urbanistiniai griaučiai –

plano ašys (karkasas), plano mazgai (branduoliai) ir zonos.

Ašys – tai geležinkeliai, aplinkkeliai, automobilių keliai, magistra-

linės gatvės. Mazgai – aptarnavimo centrai, transporto įrenginių komp-

139 2. 1

3

9

leksai. Zonos – gyvenamosios, pramonės, sandėlių, komunalinės, žel-

dynų teritorijos.

Miesto plano struktūrą lemia (Vanagas, 2008):

krašto urbanistinių stuburų, ašių, transporto, komunikacinių ko-

ridorių trasos;

miesto tipas, dydis, augimo sparta;

urbanistinių ir gamtinių karkasų sąveika;

miesto masyvo ir zonų teritorinės plėtros galimybės;

trumpiausi ir patogūs ryšiai tarp pagrindinių plano mazgų ir zonų;

gyvenamosios zonos apsauga nuo neigiamo gamtinio ir antro-

pogeninio poveikio (vėjų, potvynių, nuošliaužų, oro taršos, triukšmo,

elektromagnetinio spinduliavimo ir t. t.);

galimybės formuoti darnią miesto urbanistinę architektūrinę

kompoziciją, kurti vizualiai patrauklią gyvenamąją aplinką.

Teritorijų planavimo įstatymas (Lietuvos..., 2012d) priskirtinas prie

svarbesnių valstybės teisės normų. Jis apibrėžia teritorijų planavimo

veiklą, kuria koordinuojami šalyje, regione ar mieste vykstantys aplin-

kos formavimo procesai, jų santykis su gamtine ir kultūrine aplinka, so-

cialinės, ekonominės ir ekologinės darnos bei pažangos siekiai.

Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas kompleksiškai

numatė ilgalaikę šalies teritorijų, tarp jų ir urbanistinės sistemos, miestų

vystymo bei metropolinių, regioninių ir vietinių centrų šalies urbanisti-

nę perspektyvą. Miestų planavimo tikslams ir uždaviniams įgyvendinti

yra sudaromas miesto bendrasis planas, kuris rengiamas pagal Lietuvos

Respublikos teritorijų planavimo įstatymą bei Miestų ir miestelių terito-

rijų bendrųjų planų rengimo taisykles (Lietuvos..., 2011b).

Bendrasis planas yra svarbus miesto savivaldybės strateginis ir teisinis

dokumentas, kuriuo nustatomi miesto plėtros politikos tikslai ir užda-

viniai, prioritetai ir veiksmai šiam planui įgyvendinti.

Miestotvarkos uždaviniai negali būti sprendžiami atsiribojus nuo

bendrųjų miesto planavimo problemų, jie turi būti tvarkomi sistemiškai,

atsižvelgiant į miesto bendruomenės poreikius ir jų pokyčius. Miestų ir

miestelių teritorijų bendrasis planas pagal tvirtinančią instituciją yra sa-

vivaldybės lygmens, o pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių

konkretizavimo lygį – rajono lygmens teritorijų planavimo dokumen-

tas. Planavimas vykdomas savivaldybės biudžeto lėšomis, taip pat gali

140 1. 1

4

0

būti panaudotos Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitų finansa-

vimo šaltinių lėšos.

Pagrindiniai miestų ir miestelių bendrojo plano uždaviniai yra

(Lietuvos..., 2002; 2011b):

suformuoti miestų ir miestelių teritorijų vystymo erdvinę kon-

cepciją, nustatyti teritorijos tvarkymo, naudojimo ir apsaugos prioritetus;

tobulinti istoriškai susiklosčiusią urbanistinę struktūrą bei for-

muoti architektūrinę erdvinę kompoziciją;

numatyti priemones, užtikrinančias gamtos išteklių racionalų

naudojimą, kraštovaizdžio tvarkymą, ekologinę pusiausvyrą, gamtinio

karkaso formavimą, gamtos ir kultūros paveldo objektų išsaugojimą;

plėtoti inžinerinę, susisiekimo ir kitą visuomenės poreikiams

tenkinti reikiamą infrastruktūrą;

nustatyti prioritetines teritorijų funkcines zonas ir jų pagrindines

žemės naudojimo paskirtis, o prireikus, jeigu būtina tiksliai įvardinti

veiklos plėtojimo ir apribojimų reikalavimus, žemės sklypų naudojimo

būdą ir / ar pobūdį;

numatyti teritorijas visuomenės poreikiams reikiamų objektų

plėtrai;

numatyti rekreacinių ir bioprodukcinio ūkio teritorijų vystymo

galimybes;

formuoti miškų ir želdynų sistemas, numatyti užstatytų teritori-

jų gyvenimo ir aplinkos kokybę gerinančias priemones;

nustatyti teritorijas, kurioms privaloma rengti ar keisti detaliuo-

sius planus, nustatyti šių teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos prio-

ritetus ir veiklos juose apribojimus;

rezervuoti teritorijas komunikacinių koridorių ir kitų visuome-

nės poreikiams reikalingų objektų statybai;

nustatyti planuojamos teritorijos užstatymo aukščio ir intensy-

vumo parametrus ir kt.

Rengiant miestų ir miestelių teritorijų bendrąjį planą (17 pav.)

masteliu M 1:2 000, nurodomas teritorijos naudojimo tipas ir numato-

ma galima pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, galimi naudojimo

būdai ir / ar pobūdžiai (pobūdžiai pažymimi tais atvejais, kai jų turinys

turi įtakos nustatomo teritorijos tvarkymo reglamento reikalavimams).

141 2. 1

4

1

Tuo atveju, kai nustatomi keli teritorijos ar žemės sklypo naudojimo

būdai, juos būtina nurodyti.

17 pav. Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas iki 2015 metų (Vilniaus..., 2007)

142 1. 1

4

2

Gali būti nustatomi ir kiti bendrojo plano rengimo uždaviniai, atsi-

žvelgiant į konkrečius visuomenės poreikius, socialinius, ekonominius,

kultūrinius, ekologinius ir geografinius planuojamos teritorijos ypatumus.

Bendrojo teritorijų planavimo procesą sudaro šie etapai:

I. Parengiamasis, kurio metu: įvertinami galiojančio bendrojo pla-

no stebėsenos (monitoringo) rezultatai bei planuojamos teritorijos stra-

teginiai planavimo dokumentai; nustatomi bendrojo planavimo uždavi-

niai; išduodamos planavimo sąlygos; parengiama ir patvirtinama plana-

vimo darbų programa; prireikus atliekami tyrimai; paskelbiama apie pri-

imtą sprendimą dėl teritorijų planavimo dokumento rengimo pradžios,

planavimo tikslų, taip pat paskelbiama planavimo darbų programa.

Teritorijų planavimo dokumento rengimas: 1. Esamos būklės ana-

lizės stadija; 2. Koncepcijos rengimo stadija; 3. Sprendinių konkretiza-

vimo stadija.

Esamos būklės analizės stadijos metu atliekamas:

planuojamos teritorijos ir jos įtakos zonų gamtinės ir antropo-

geninės aplinkos įvertinimas (urbanistinės struktūros bei architektūrinės

erdvinės kompozicijos; kraštovaizdžio morfologinės bei vizualinės

struktūros; gamtos ir kultūros paveldo objektų, ekologinės apsaugos ir

konservacinio prioriteto teritorijų; pagal Visuomenės sveikatos centro

pateiktus duomenis aplinkos kokybės (oro, vandenų, dirvožemio ir fizi-

kinės taršos lygių);

demografinių tendencijų ir socialinės aplinkos būklės (kultūros,

švietimo ir sporto, sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos infrastruk-

tūros išvystymo) įvertinimas;

teritorijos ekonominės būklės įvertinimas: prekybos ir paslaugų

infrastruktūros; turizmo ir poilsio infrastruktūros; pramonės išvystymo

ir išdėstymo; užimtumo ir nedarbo lygio; investicijų lygio įvertinimas;

pagal gautus duomenis (ar atliktus tyrimus) nustatomos planuo-

jamos teritorijos plėtros galimybių ir kokybės potencialo bei raidos ten-

dencijos (ekonominės aplinkos – investicijų, pramonės, smulkaus ir vi-

dutinio verslo, turizmo ir poilsio, užimtumo potencialo; gamtinės ap-

linkos – aplinkos kokybės gerinimo, kraštovaizdžio bei gamtos ir kultū-

ros paveldo objektų išsaugojimo potencialo; urbanistinės plėtros – nau-

jų teritorijų plėtros potencialo, esamų teritorijų atnaujinimo ir konversi-

jos galimybės.

143 2. 1

4

3

Koncepcijos rengimo stadijos metu parengiami:

galimų alternatyvių miesto ar miestelio teritorijų vystymosi siū-

lomų variantų palyginamoji analizė, jei nagrinėjamos kelios alternatyvos;

teritorijos planinės ir erdvinės struktūros vystymosi principai

(parenkant teritorijos plėtros kryptis, zonų vystymo tipus, morfostruk-

tūros elementų formavimo modelius; nustatant teritorijos naudojimo

funkcinius prioritetus (funkcinis zonavimas); nustatant miestų ir mies-

telių įtakos zonas bei už miestų ir miestelių teritorijų ribų esančių teri-

torijų tolesnio vystymo ar naudojimo perspektyvas;

aplinkosauginių, paminklosauginių, vizualinių ir kitų teritorijos

naudojimo apribojimų pasiūlymai.

Rengiant koncepciją, turi būti vadovaujamasi tai pačiai teritorijai ar

veiklos sričiai parengtais strateginiais planais (kai tokie planai yra parengti).

Miestų ir miestelių teritorijų vystymo erdvinės raidos koncepcija rengiama

20 metų laikotarpiui ir aprobuojama savivaldybės taryboje.

Sprendinių konkretizavimo stadijos metu atliekamas:

urbanistinės struktūros elementų bei architektūrinės erdvinės

kompozicijos formavimas;

reglamentų nustatymas pagal atitinkamą veiklą reglamentuojan-

čių įstatymų ir atskirų rūšių (inžinerinės infrastruktūros, susisiekimo

komunikacijų, aukštybinių pastatų išdėstymo, didžiųjų prekybos centrų

išdėstymo, kraštovaizdžio tvarkymo, saugomų gamtos ir kultūros pavel-

do objektų naudojimo ir kt.) specialiųjų planų rengimo taisyklėse nu-

statytus reikalavimus;

socialinės, gyvenamosios aplinkos kokybės gerinimo vystymas,

kultūrinės infrastruktūros plėtojimas;

teritorijos gamtinio karkaso, ekologinės apsaugos zonų plėtoji-

mas, biologinės įvairovės apsaugos nustatytų priemonių vystymas;

skirtingo naudojimo būdo ir (ar) pobūdžio (pobūdis pažymimas

tais atvejais, kai jo turinys turi įtakos nustatomo teritorijos tvarkymo

reglamento reikalavimams) teritorijų ribų ir jų tvarkymo reikalavimų

nustatymas;

miestų ir miestelių įtakos zonų ribų nustatymas;

teritorijų valstybės poreikiams rezervavimas.

144 1. 1

4

4

III. Sprendinių pasekmių vertinimo reikia teritorijų planavimo do-

kumento sprendinių poveikiui įvertinti. Atliekant bendrųjų planų

sprendinių poveikio vertinimą, kaip pradinis dokumentas, naudojama

strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitos medžiaga.

IV. Baigiamasis etapas, kurį sudaro: teritorijų planavimo dokumen-

tų sprendinių svarstymo ir derinimo stadija (viešas svarstymas; sprendi-

nių derinimas; ginčų nagrinėjimas); teritorijų planavimo dokumento

tvirtinimo stadija (tikrinimas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą

atliekančioje institucijoje; tvirtinimas savivaldybės taryboje ir registra-

vimas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre).

Užbaigus kiekvieną bendrojo plano rengimo etapo stadiją, turi būti

gautas planavimo organizatoriaus pritarimas. Patvirtinus bendrąjį planą,

atliekama teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimo

stebėsena (monitoringas), priežiūra ir kontrolė.

Miestų ir miestelių teritorijų bendrojo plano procedūrinius doku-

mentus sudaro:

savivaldybės tarybos sprendimas dėl bendrojo plano rengimo

pradžios ir planavimo tikslų;

viešas paskelbimas apie priimtą savivaldybės tarybos sprendimą

dėl bendrojo plano rengimo pradžios ir planavimo tikslų bei numatomą

atlikti sprendinių strateginį pasekmių aplinkai vertinimą vietinėje spau-

doje bei savivaldybės interneto tinklalapyje;

planavimo darbų programa;

planavimo sąlygos;

sutartis su plano rengėju;

strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaita;

sprendinių poveikio vertinimo ataskaita;

visuomenės dalyvavimo ataskaita;

Nuolatinės statybos komisijos derinimo protokolinis sprendimas;

valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos

patikrinimo aktas;

savivaldybės tarybos sprendimas dėl bendrojo plano tvirtinimo

ir paskelbimo apie tai vietinėje spaudoje.

145 2. 1

4

5

Sprendimą dėl bendrojo plano rengimo pradžios ir planavimo tiks-

lų priima savivaldybės taryba. Bendrojo plano rengimą organizuoja sa-

vivaldybės administracijos direktorius.

Rengti miestų ir miestelių teritorijų bendrąjį planą turi teisę:

juridiniai asmenys ir įmonių, įsteigtų Europos Sąjungos valsty-

bėse narėse ir kitose Europos ekonominės erdvės susitarimą pasirašiu-

siose valstybėse, filialai Lietuvos Respublikoje, jeigu jų steigimo doku-

mentuose numatyta teritorijų planavimo veikla, o darbams vadovauja

atestuotas teritorijų planavimo specialistas;

teritorijų planavimo specialistas ar atitinkamos kvalifikacijos

aukštąjį išsilavinimą turintis specialistas (bendrojo plano dalims rengti).

Brėžinių atlikimo mastelis pasirenkamas pagal miesto ar miestelio

dydį, jo administracinį statusą, planuojamos teritorijos ypatumus, pla-

navimo tikslus ir uždavinius:

didžiausių Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiau-

lių, Panevėžio (pagal gyventojų skaičių), Palangos ir Neringos (pagal te-

ritorijos dydį), brėžiniai atliekami M 1:10 000 ir (ar) M 1:25 000;

miestų ir miestelių, kurių gyventojų skaičius iki 20 tūkst., brė-

žiniai atliekami M 1:5000 ir (ar) M 1:10 000;

miestelių, kurių gyventojų skaičius iki 3 tūkst., brėžiniai atlie-

kami M 1:2000 ir (ar) M 1:5000.

Bendrąjį planą rengiant masteliu M 1:2000, apibrėžiamos galimos

veiklos rūšys, užstatymo tipas ir užstatymo rodikliai (užstatymo tanku-

mas, aukštis ir intensyvumas).

Rengiami šie bendrojo plano brėžiniai:

1. Esamos būklės analizės stadijos metu: esamos būklės žemės

naudojimo, kuriame nurodoma pagrindinė žemės naudojimo paskirtis,

naudojimo būdas ir (ar) pobūdis;

2. Koncepcijos rengimo stadijos metu: teritorijos urbanistinės

struktūros bei architektūrinės erdvinės kompozicijos vystymo; teritori-

jos naudojimo funkcinių prioritetų;

3. Sprendinių konkretizavimo stadijos metu: teritorinių reglamen-

tų, kuriuose nurodomi žemės naudojimo apribojimai planuojamai veik-

lai; urbanistinio ir gamtinio karkasų formavimo; architektūrinės erdvi-

nės kompozicijos formavimo; rekreacinės, pramonės, verslo ar kitokios

paskirties teritorijų naudojimo ir tvarkymo; socialinės, kultūrinės inf-

146 1. 1

4

6

rastruktūros teritorinio vystymo; inžinerinės infrastruktūros vystymo,

kuriame nurodomos esamos ir planuojamos geriamojo ir vandentiekio,

buitinių ir lietaus nuotekų, šilumos, dujų ir elektros tiekimo tinklų ko-

munikacijų trasos ir koridoriai, vandentiekio siurblinės, vandenvietės,

vandens talpyklos, valymo įrenginiai, nuotekų siurblinės ir pakėlimo

stotys, elektrinės, katilinės, dujų skirstymo stotys, transformatorinės

pastotės ir kt.; susisiekimo komunikacijų, kuriose nurodomos esamos ir

planuojamos gatvės, jų kategorijos, geležinkelio stočių, oro, jūros uostų

ir paviršinių vandens telkinių prieplaukų ir kitų objektų išdėstymo; teri-

torijų rezervavimo valstybės poreikiams; gyvenamosios aplinkos koky-

bės gerinimo; ekologinės apsaugos zonų nustatymo.

Sprendinių konkretizavimo stadijos metu rengiami bendrojo plano

brėžiniai, priklausomai nuo konkrečios situacijos ir siekiant raiškiausio

vaizdavimo būdo, pagal savo turinį gali būti skaidomi ar sujungiami,

taip pat gali būti tikslinami jų pavadinimai.

Pagal planavimo tikslus ir programą, įvertinus planuojamos teritori-

jos dydį ir ypatumus, gali būti rengiami ir atskiri brėžiniai bei schemos:

aukštybinių pastatų išdėstymo;

didžiųjų prekybos centrų išdėstymo;

kraštovaizdžio (želdynų – parkų, skverų, kapinių, želdinių gru-

pių bei vandens telkinių ir kt.) tvarkymo, biologinės įvairovės ir kultū-

ros paveldo išsaugojimo.

Bendrojo plano brėžiniai rengiami naudojant skaitmeninę georefe-

rencinę duomenų bazę naujausių kartografinių žemėlapių pagrindu.

Bendrąjį planą sudaro: esamos būklės brėžiniai, sprendiniai (aiškinama-

sis raštas bei brėžiniai).

Aiškinamąjį raštą sudaro: tekstinė dalis, kurioje aprašomi bendrojo

plano rengimo etapai, esamos būklės analizės duomenys, planavimo

tikslai, planuojamos teritorijos plėtojimo prognozės, teritorijų naudoji-

mo reglamentai ir kiti sprendiniai.

Bendrojo plano sprendiniai rengiami 10 metų laikotarpiui. Savival-

dybės tarybos sprendimu jų galiojimas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau

kaip 4 metams. Patvirtinus miestų ir miestelių teritorijų bendrąjį planą,

savivaldybės administracijos direktorius ir kitos institucijos vykdo spren-

dinių įgyvendinimo stebėseną (monitoringą), priežiūrą ir kontrolę.

147 2. 1

4

7

Bendrojo plano stebėsenos (monitoringo) metu: rengiama bendro-

jo plano sprendinių įgyvendinimo programa, nustatomas investicijų po-

reikis; formuojant savivaldybės biudžetą, teikiami pasiūlymai dėl ben-

drojo plano sprendinių įgyvendinimo; stebimi ekonominio potencialo,

ūkinės veiklos, infrastruktūros, nekilnojamojo turto rinkos raidos poky-

čiai; vykdoma gamtos ir kultūros paveldo objektų išsaugojimo priežiūra;

analizuojami sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos infrastruktūros bei

jų sąlygų pokyčiai; vykdoma kultūros ir švietimo infrastruktūros duo-

menų informacijos analizė; analizuojama Lietuvos Respublikos teritorijų

planavimo dokumentų registre sukaupta informacija; analizuojamos ki-

tos pagrindinės ekonominės veiklos sąlygos ir kiti aplinkos kokybei įta-

kos turintys faktoriai.

Bendrojo plano valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atlieka

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos mi-

nisterijos. Prireikus urbanizuotoms teritorijoms ar jų dalims gali būti

rengiami specialieji planai. Specialiojo teritorijų planavimo metu atski-

roms veiklos sritims atliekamas reikalingų teritorijų erdvinio organiza-

vimo, tvarkymo, naudojimo, apsaugos priemonių planavimas.

Be kitų, Teritorijų planavimo įstatyme nurodytų objektų, prie spe-

cialiojo planavimo objektų priskiriamos: inžinerinės, susisiekimo, rekrea-

cinės, turizmo, socialinės, kultūrinės ir kitos infrastruktūros, taip pat

urbanistinės sistemos ar jų dalys, komunikaciniai koridoriai, žemė, rei-

kalinga ypatingos valstybinės svarbos projektams įgyvendinti. Šių ob-

jektų specialiojo teritorijų planavimo dokumentai yra:

infrastruktūros plėtros (komunikacinių koridorių, inžinerinių

tinklų, susisiekimo komunikacijų, mažmeninės prekybos ir kiti infrast-

ruktūros objektai) schemos ir planai (projektai);

aukštybinių pastatų išdėstymo planai;

gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių teritorijų

išdėstymo planai.

Specialiojo teritorijų planavimo organizatoriai gali rengti ir kitus bū-

tinus specialiojo teritorijų planavimo dokumentus. Tais atvejais, kai savi-

valdybės teritorijos ar jos dalių bendrieji planai neparengti arba parengtų

bendrųjų planų sprendiniuose kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros

plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų

išdėstymo klausimai nespręsti, privaloma rengti specialiuosius teritorijų

148 1. 1

4

8

planavimo dokumentus – kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėt-

ros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdės-

tymo schemas ir (ar) planus (projektus). Aukštybinių pastatų išdėstymo

planai nerengiami, jei tokių pastatų statyba nenumatoma.

Specialiojo teritorijų planavimo procesą sudaro parengiamasis eta-

pas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pa-

sekmių vertinimo etapas, baigiamasis etapas. Specialiųjų planų sprendi-

niai turi neprieštarauti įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatytų

specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems ati-

tinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams, kitiems

teisės aktams.

Daugeliu atveju planuojant pastatų ar kitų statinių statybą urbani-

zuotose arba urbanizuojamose teritorijose, turi būti rengiami detalieji

planai.

4.5.2. Miestų teritorijų detalusis planavimas

Detalusis planas – teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra

nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas

(statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). Detaliojo teritorijų pla-

navimo metu atliekamas savivaldybės teritorijos dalių planavimas žemės

sklypo riboms nustatyti, naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygoms

nustatyti, pakeisti arba panaikinti.

Miestų detaliojo teritorijų planavimo objektai yra (Lietuvos..., 2010a;

2012d):

miestų teritorijų dalys;

žemės sklypų grupės;

žemės sklypai.

Taigi, miestų ir miestelių teritorijų dalys priskiriamos detaliojo

planavimo objektams.

Detaliųjų planų rengimo taisyklės (Lietuvos..., 2010a) nustato de-

taliųjų planų rengimo, keitimo, derinimo bei tvirtinimo tvarką, taip pat

detaliojo planavimo proceso dalyvių tarpusavio santykius šiame procese.

Detaliojo planavimo dokumentai pagal juos tvirtinančią instituciją yra

savivaldybės lygmens, o pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių

konkretizavimo lygį – vietovės lygmens.

Detalieji planai rengiami:

149 2. 1

4

9

1. Teritorijoms, kuriose pagal savivaldybių teritorijų ir jų dalių

(miestų, miestelių) bendruosius ar specialiuosius planus numatyta plė-

toti gyvenamųjų namų, visuomeninės paskirties, rekreacinių ir bendro

naudojimo, pramonės ir sandėliavimo, komercinių ir prekybos, inžine-

rinių tinklų, susisiekimo komunikacijų ir kitų objektų statybą;

2. Kai yra formuojami žemės sklypai naujų statinių statybai ar kitai

ne žemės ir miškų veiklai plėtoti;

3. Kai keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis statinių statybai

ir kitai veiklai plėtoti;

4. Kai formuojamos teritorijos pramoniniams parkams;

5. Kai keičiamas nustatytas teritorijos (žemės sklypo) tvarkymo ir

naudojimo režimas;

6. Kai keičiamos naudojamų žemės sklypų ribos ir plotas;

7. Elektros įrenginiams (statiniams), skirtiems elektros perdavimui

ir skirstymui statyti, kai tokie įrenginiai (statiniai) nenumatyti savival-

dybės ar jos dalies bendruosiuose planuose. Detaliuoju planu nustatant

teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą miestuose, miesteliuose ir jų

įtakos zonose, planavimo sąlygose nurodomi reikalavimai inžineriniams

tinklams prisijungti prie savivaldybės infrastruktūros. Jeigu prisijungti

prie esamų komunalinių inžinerinių tinklų ekologiniu, ekonominiu ir

techniniu požiūriu netikslinga, rengiant detalųjį planą nagrinėjamos

vietinių tinklų įrengimo galimybės.

Detalieji planai gyvenamųjų kvartalų ir namų grupių, visuomeni-

nių pastatų ir kitų objektų statybai inžineriškai neparengtose teritorijose

rengiami, kai jų planavimo tikslams įgyvendinti yra parengti ir patvir-

tinti savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrieji planai arba inžinerinės

infrastruktūros ir susisiekimo komunikacijų plėtros specialieji planai.

Detalieji planai nerengiami:

jeigu numatomiems statyti statiniams leidimas statyti naują sta-

tinį ar leidimas rekonstruoti statinį yra nereikalingas ir teritorijų plana-

vimo dokumentuose nustatytas teritorijos naudojimo tipas nesikeičia;

kai statant (rekonstruojant) statinius, žemės sklypo tvarkymo ir

naudojimo režimas ir nustatyti statybos reglamentai yra nekeičiami;

miestų dalims, miesteliams ir kaimams, esantiems teritorijose,

kurių bendrasis planas parengtas masteliu M 1:2000 ar stambesniu ir jo

reglamentai apibrėžia teritorijoje galimas veiklos rūšis, užstatymo tipą ir

150 1. 1

5

0

užstatymo rodiklius (užstatymo tankumą, aukštį ir intensyvumą). Šiuo

atveju savivaldybės lygmens bendrasis planas turi neprieštarauti Vyriau-

sybės patvirtintų specialiųjų planų sprendiniams. Apie numatomą statyti

objektą ir jo projektavimo pradžią visuomenė informuojama Vyriausy-

bės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka;

daugiabučių ir gyvenamųjų namų bei socialinės infrastruktūros

objektams atnaujinti (modernizuoti), jei nekeičiamas pastato užimamas

plotas, aukštis ir tūris (neįvertinant šių parametrų pasikeitimo dėl išori-

nių atitvarų šiltinimo, išorės apdailos keitimo, balkonų ir lodžijų stikli-

nimo, įėjimo laiptelių, nuovažų, liftų ar keltuvų įrengimo) ir (ar) stati-

nių naudojimo paskirtis.

Rengiant detaliuosius planus nustatomas šis privalomas teritorijos

tvarkymo ir naudojimo režimas:

1. Teritorijos (žemės sklypo) naudojimo tipas;

2. Leistinas pastatų aukštis;

3. Leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas;

4. Leistinas sklypo užstatymo intensyvumas;

5. Statinių statybos zona, užstatymo tipas (žemės sklypo dalis, ku-

rioje numatoma statyti pastatus (statinius), statybos riba – linija, už ku-

rios negalima pastatų (statinių) statyba, ar statybos linija – linija, su ku-

ria turi sutapti pastato (statinio) gatvės fasado projekcija, išskyrus inži-

nerinius tinklus;

6. Susisiekimo sistemos organizavimas, transporto srautai, skersi-

niai gatvės važiuojamosios dalies profiliai;

7. Servitutai (teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį suteikiama

naudotis Žemės įstatymo nustatyta tvarka).

Kai planuojamoji teritorija yra svarbi kraštovaizdžio apsaugos, urba-

nistiniu, architektūriniu ar paveldosaugos požiūriu, privalomam teritorijų

tvarkymo ir naudojimo režimui nustatomi papildomi reikalavimai:

1. Urbanistiniai ir architektūriniai (tūrinis, erdvinis sprendimas, at-

sižvelgiant į aukštybinių pastatų išdėstymą, statybines ir apdailos me-

džiagas);

2. Gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsauga;

3. Teritorijos apželdinimas procentais.

Detaliojo planavimo procesą sudaro šie etapai:

151 2. 1

5

1

1. Parengiamasis etapas, kurio metu nustatomi planavimo tikslai ir

uždaviniai, parengiama ir patvirtinama planavimo darbų programa, pri-

reikus atliekami tyrimai, viešai paskelbiama apie priimtą sprendimą dėl

teritorijų planavimo dokumentų rengimo pradžios ir planavimo tikslų;

2. Teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas: esamos būklės

analizės stadija: vertinamas esamos teritorijos (žemės sklypų) užstaty-

mas, inžineriniai tinklai, gatvės, želdiniai, gamtos ir kultūros paveldo

objektai, nustatomos teritorijos plėtros tendencijos, probleminės situa-

cijos; koncepcijos nustatymo stadija: nustatomos teritorijos naudojimo

ir apsaugos svarbiausios kryptys ir tvarkymo prioritetai; sprendinių

konkretizavimo stadija: numatomos teritorijos naudojimo ir apsaugos

priemonės, statybų bei aplinkos tvarkymo programa, veiklos dėl povei-

kio aplinkai vertinimo reglamentavimas;

3. Teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių vertinimo

etapas, būtinas teritorijų planavimo dokumento sprendinių poveikiui

Vyriausybės nustatyta tvarka įvertinti.

4. Baigiamasis etapas: teritorijų planavimo dokumento sprendinių

svarstymo ir derinimo stadija: viešas svarstymas, derinimas su instituci-

jomis, ginčų nagrinėjimas; teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo

stadija: tikrinimas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje

institucijoje, tvirtinimas ir registravimas teritorijų planavimo registre.

Detalųjį planą sudaro: aiškinamasis raštas (tekstinė dalis, kurioje iš-

dėstoma esama situacija, aprašomi planuojamos teritorijos sprendiniai,

nustatomas teritorijos naudojimo režimas); brėžiniai su teritorijos tvar-

kymo ir naudojimo režimo reikalavimais; procedūrų dokumentai.

Detaliojo planavimo procedūrų dokumentai yra šie:

1. Planavimo sąlygos;

2. Planavimo užduotis;

3. Viešo svarstymo ataskaita;

4. Sprendinių poveikio vertinimo ataskaita;

5. Įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais – strateginio pa-

sekmių aplinkai vertinimo ataskaita;

6. Įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais – sprendimas dėl

planuojamos ūkinės veiklos galimumo;

7. Savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos derinimo protokolas.

Rengiami šie brėžiniai:

152 1. 1

5

2

1. Teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo brėžinys, kuriame pa-

žymimi privalomieji ir prireikus papildomieji teritorijos tvarkymo reži-

mo reikalavimai;

2. Žemės sklypų ribų nužymėjimo brėžinys – plotas, koordinatės;

3. Infrastruktūros objektų ir komunikacinių koridorių brėžinys, ku-

riame nurodoma: komunikacinio koridoriaus ir inžinerinių įrengimų iš-

dėstymo plane schema, planuojamų gatvių raudonosios linijos bei

transporto ir pėsčiųjų judėjimo schema; komunikacinio koridoriaus

pjūvis, kuriame pažymimi esami ir naujai planuojami inžineriniai tink-

lai, nurodant tinklų rūšis, galimus minimalius atstumus tarp visų ten

esančių inžinerinių tinklų;

4. Statinių vizualizacija – sklype numatomų statyti statinių tūrinis,

erdvinis vaizdavimas.

Detaliojo plano brėžiniai rengiami ant ne senesnio kaip vienerių

metų topografinio plano, sudaryto geografinių-informacinių sistemų

(GIS) pagrindu skaitmenine forma. Mastelis pasirenkamas įvertinant

planavimo tikslus ir galimybę pažymėti visus teritorijos tvarkymo ir

naudojimo režimo reikalavimus. Rekomenduojamas sklypų ir jų grupių

detaliųjų planų M 1:500, M 1:1000. Miestų ir miestelių, jų dalių bei

kaimų detaliųjų planų M 1:2000, M 1:5000. Detalusis planas rengiamas

3 egzemplioriais.

Šiuolaikinėje urbanistinio kraštovaizdžio planavimo praktikoje, kai

siekiama racionaliau išdėstyti funkcines zonas, vis dažniau pamirštami

estetiniai kraštovaizdžio planavimo principai.

Urbanistinė kompozicija – tai urbanistinio darinio (objekto) plano or-

ganizacija, kai ji kartu atlieka ir meninės informacijos funkciją; tai darinio

ar teritorinio planavimo objekto vizualinių charakteristikų visuma ir jų

santykis su aplinka, kai tas objektas sukuriamas ir suvokiamas kaip meno

kūrinys (Vanagas, 2008).

Svarbiausi urbanistinio kraštovaizdžio planavimo estetiniai uždaviniai:

kompozicinės struktūros atitikimas socialinei ir funkcinei pa-

skirčiai;

savito, išraiškingo, meninio kraštovaizdžio kūrimas;

miesto architektūrinės kompozicijos perimamumas;

plano struktūrinių elementų santykio derinimas;

153 2. 1

5

3

estetinis kraštovaizdžio specifikos įprasminimas plano kompozi-

cijoje.

Urbanistinė kompozicija skiriasi nuo kitų sričių tuo, kad urbanisti-

niuose sprendiniuose kompleksiškai aprėpiami funkciniai ir meniniai

kompoziciniai elementai.

Estetiškai suformuota plano sandara – tai pagal meninius reikalavi-

mus sukomponuotas gyvenamosios terpės antropogeninių ir gamtinių

elementų tarpusavio išsidėstymas (Vanagas, 2008).

Įvairių kraštovaizdžio tipų planavimas – sudėtingas, reikalaujantis

teisinių, kraštotvarkinių, teritorijų planavimo, aplinkosauginių, gamtos

mokslų, inžinerinių, techninių, architektūros, meninių ir vadybos žinių,

procesas.

154 1. 1

5

4

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Agrarinių teritorijų tvarkymo problemos. Sudarytojas P. Aleknavičius.

Kaunas, 2011, 223 p.

2. ALEKNAVIČIUS, P., LIASKOVSKAJA, J. Žemėtvarkos planavimo do-

kumentų reikšmė kaimo ekonominei ir socialinei plėtrai. Iš: Darnaus vys-

tymo strategija ir praktika: mokslo darbai, 2009, Nr.1(3), P. 55-67.

3. ALEKNAVIČIUS, P. Žemės santykių pertvarkymas Lietuvos kaime

1989–2008 metais: monografija. Vilnius: Jandrija, 2008, 447 [1] p.

4. Alytaus apskrities turizmo ir rekreacijos plėtros specialusis planas. UAB

Urbanistika, 2009, 198 p.

5. BOOTH, N. Foundations of Landscape Architecture. John Wiley@Sons, Inc.

2011, 384 p.

6. BOOTH, N., K. Residential landscape architecture: design process for the

private residence/ Norman K. Booth, James E. Hiss. Upper Saddle River,

N.J. Pearson/ Prentice Hall, 2005, 475 p.

7. BUČAS, J. Kraštotvarkos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2001, 282 p.

8. BUČAS, J. Lietuvos kaimo kraštovaizdžio raida ir istorinės vertybės. Vil-

nius: Mokslas, 1998, 120 p.

9. BUČAS, J. Lietuvos kraštovaizdžio saugotinų vertybių sistemos formavi-

mo ir apsaugos metodologiniai pagrindai. Kaunas: ASI, 1993, 210 p.

10. DAUNORA, Z. J. Kultūriniai ir struktūriniai miestų plėtros uždaviniai

valstybės normatyviniuose dokumentuose. Iš: Urbanistika ir architektūra.

2005, XXIX tomas, Nr. 4, P. 164–173.

11. DEMING, E., SWAFFIELD, S. Landscape Architecture. Research.

Inquiry, Strategy, Design. 2010, 256 p.

12. Europos erdvės plėtros perspektyva. Europos Vadovų Tarybos išvados.

1999 m. gegužės 10-11 d. Potsdamas, 2011. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012

02 15]. Prieiga per internetą:

http://www.europarl.europa.eu/ftu/pdf/lt/FTU_4.5.5.pdf.

13. Europos kraštovaizdžio konvencija. Iš: Valstybės žinios, 2002, Nr. 104-

4621.

14. HANNEBAUM, L., G. Landscape design:a practical approach / Leroy G.

Hannebaum, Upper Saddle River, N.J. Prentice Hall, 2002, 466 p.

15. IDZELIS, R.L. Kraštovaizdžio tvarkymas: mokomoji knyga. Vilnius: Tech-

nika, 2011, 160 p.

16. JAKOVLEVAS-MATECKIS, K. Miesto kraštovaizdžio architektūra: mo-

nografija. Vilnius: Technika, 2008.

155 2. 1

5

5

17. JAKOVLEVAS-MATECKIS, K. Miesto kraštovaizdžio architektūra: mo-

nografija. II tomas. Želdiniai ir jų komponavimo principai. Vilnius:

Technika, 2011, 298 p.

18. JOVAIŠA, M. Neregėta Lietuva. Vilnius: Unseen Pictures, 2008, 224 p.

19. KAMIČAITYTĖ-VIRBAŠIENĖ, J. Kraštovaizdžio vizualinės kokybės re-

guliavimas kraštotvarkoje (Lietuvos pavyzdžiu): daktaro disertacija. Kau-

nas, 2003, 193 p.

20. Kamšos miško gamtotvarkos plano pagrindžiamoji informacija. Kauno ra-

jono savivaldybė. Vilnius, 2006 [interaktyvus]. [žiūrėta: 2012-04-20]. In-

formacija internete: http://gamtotvarka.am.lt/plans/128.pdf .

21. Kuršių nerija [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 06 10]. Prieiga per internetą:

www.gemsworldpostcards.blogspot.com.

22. Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės, 2007a.

[interaktyvus]. [žiūrėta 2012 02 15]. Prieiga per internetą:

http://www.zum.lt/lt/zetnes-ukio-ministerija/kaimo-pletra/parama-

pagal-2007-2013-m—programos-priemones/kaimo-pletros-2007—2013-

metu-programa-ir-strategijal.

23. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas (1992 01 21, I-2223;

2011 06 28, Nr. XI-1538), 2011a. Iš: Valstybės žinios, 1992, Nr. 5-75;

2011, Nr. 91-4315 (2011 07 19).

24. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl apskrities teritori-

jos bendrojo (generalinio) plano rengimo, savivaldybės teritorijos bendro-

jo plano rengimo ir miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklių

patvirtinimo“ (2004 05 07, Nr. D1-263; 2006 12 14, Nr. D1-591; 2007

03 13, Nr. D1-150; 2011 03 25, Nr. D1-256.), 2011b. Iš: Valstybės ži-

nios, 2004, Nr. 83-3029; 2006, Nr. 145-5559; 2007, Nr. 62-2384; 2011,

Nr. 37-1773.

25. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl atskirųjų ir pri-

klausomųjų želdynų kūrimo ir tvarkymo projektų rengimo tvarkos aprašo

patvirtinimo“ (2007 12 29, Nr. D1-719), 2008a. Iš: Valstybės žinios,

2008, Nr. 2-79.

26. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl atskirųjų rekreaci-

nės paskirties želdynų plotų normų ir priklausomųjų želdynų normų (plo-

tų) nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2007 12 21, Nr. D1-694),

2007b. Iš: Valstybės žinios, 2007, Nr. 137-5624.

27. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl detaliųjų planų

rengimo taisyklių patvirtinimo“ (2004 05 03, Nr. D1-239; 2010 09 20,

D1-771), 2010a. Iš: Valstybės žinios, 2004, Nr. 79-2809; 2010, Nr. 112-

5698).

156 1. 1

5

6

28. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl gamtinio karkaso

nuostatų patvirtinimo (2010 07 16, Nr.D1-624), 2010b. Iš: Valstybės ži-

nios, 2010-07-22, Nr. 87-4619.

29. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl kraštovaizdžio

tvarkymo specialiųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“ (2004 05 05,

Nr. D1-246; 2007 04 19, Nr. D1-227; 2012 03 13, Nr. D1-223), 2012a.

Iš: Valstybės žinios. 2004, Nr. 79-2811; 2005, Nr. 24-781; 2006, Nr. 95-

3743; 2007, Nr. 5-231; 2012, Nr. 33-1569.

30. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas (2008 04 14 Nr. D1-

199) „Dėl miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų patvirtinimo”, 2008b. Iš:

Valstybės žinios, 2008, Nr. 45-1702. Aktuali redakcija nuo 2012-01-05.

31. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl miškų tvarkymo

schemų vidinės miškotvarkos rengimo taisyklių patvirtinimo” (2006 11

01, Nr. D1-406; 2011 12 30, D1-1075), 2012b. Iš: Valstybės žinios, 2006,

Nr. 95-3741; 2010, Nr. 81-4249; 2012, Nr. 5-145.

32. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl Nacionalinio kraš-

tovaizdžio tvarkymo plano parengimo“ (2012 05 21, Nr. D1-446), 2012c.

Iš: Valstybės žinios, 2012, Nr. 60 – 3028.

33. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl rekomendacijų

specialiųjų planų koncepcijoms planuojant viešojo naudojimo rekreacines

teritorijas (vandens telkinius ir jų pakrantes) patvirtinimo” (2011 06 09

Nr. D1 – 477), 2011c. Iš: Valstybės žinios, 2011, Nr. 71 – 3436.

34. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl rekreacinių terito-

rijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatų patvirtinimo“ (2004 01

20, Nr. D1-35; 2010 03 05, Nr. D1-180), 2010c. Iš: Valstybės žinios,

2004, Nr. 18-554; 2010, Nr. 28-1335.

35. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl valstybinių parkų,

biosferos rezervatų ir draustinių tvarkymo planų rengimo taisyklių patvir-

tinimo“ (2002 12 21, Nr. 656; 2004 07 01, Nr. D1-363 redakcija), 2004a.

Iš: Valstybės žinios, 2004-07-06, Nr. 105-3903.

36. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl želdynų apsaugos,

tvarkymo ir atkūrimo strategijos patvirtinimo“ (2002 11 29, Nr. 615),

2003a. Iš: Valstybės žinios, 2003, Nr. 1-9.

37. Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio erdvinės struktūros įvairovės ir jos

tipų identifikavimo studija. Kraštovaizdžio supratimo ir jo erdvinės struk-

tūros pažinimo nuostatos. I dalis. Lietuvos Respublikos aplinkos ministe-

rija, 2005a. Vilnius, 2005, 124 p.

38. Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio erdvinės struktūros įvairovės ir jos

tipų identifikavimo studija. Lietuvos kraštovaizdžio erdvinės raiškos iden-

157 2. 1

5

7

tifikavimo ir lokalizavimo analizė. II dalis. Lietuvos Respublikos aplinkos

ministerija ir VU Geografijos ir kraštotvarkos katedra. Vilnius, 2006, 35 p.

39. Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio erdvinės struktūros įvairovės ir jos

tipų identifikavimo studija (2007 01 17), 2007c. [interaktyvus]. [žiūrėta

2012 m. kovo 1 d.] Prieiga per internetą:

http://www.am.lt/VI/index.php#r/1144.

40. Lietuvos Respublikos miškų įstatymas (1994 11 22, Nr. I-671; 2011 06

16, Nr. XI-1448; 2011 12 21, Nr. XI-1830), 2011d. Iš: Valstybės žinios.

2011, Nr. 74-3548; 2011, Nr. 163-774.

41. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas

(1994 12 22, Nr. I-733; 2007, Nr. X-1244; 2008-05-08, Nr. X-1531),

2008c. Iš: Valstybės žinios, 2007, Nr. 80-3218; 2008, Nr. 59-2203).

42. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (2001 12 04, Nr. IX-

628). Iš: Valstybės žinios, 2001, Nr. 108-3902.

43. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas. Lietuvos Respublikos

aplinkos ministerija. Vilnius, 2002.

44. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (1995 11 12, Nr. I-

1120; Nr. IX-1962, 2004 01 15; Nr. X-679, 2006 06 08; Nr. XI-619,

2009 12 02; Nr. XI-826, 2010 05 20; Nr. XI-995, 2010 07 02; 2012 05

24, Nr. XI-2034), 2012d. Iš: Valstybės žinios, 1995, Nr.107-2391; 2004,

Nr. 21-617; 2006, Nr. 66-2429; 2009, Nr. 144-6351, Nr. 159-7205; 2010,

Nr. 65-3195, Nr. 84-4404; 2011, Nr. 163-7757; 2012, Nr.: 63 -3172.

45. Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos mi-

nistro įsakymas „Dėl turizmo ir rekreacijos schemų ir planų (projektų)

rengimo taisyklių patvirtinimo pakeitimo” (2006 12 29, Nr. 4-506/D1-

630; 2011 03 16, Nr. 4-140/D1-226), 2011e. Iš: Valstybės žinios, 2007,

Nr. 4-180; 2011, Nr.33-1580.

46. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos

kraštovaizdžio politikos krypčių aprašo patvirtinimo“ (2004 12 01, Nr.

1526), 2005b. Iš: Valstybės žinios, 2004, Nr. 174-6443; 2005, Nr. 64-2302.

47. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl saugomų teritorijų ti-

pinių apsaugos reglamentų patvirtinimo“ (2004 08 19, Nr. 996; 2010 12

22, Nr. 996), 2010d. Iš: Valstybės žinios, 2004, Nr. 130-4650; 2010, Nr.

153-7827.

48. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl specialiųjų žemės ir

miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (1992 05 12, Nr. 343; 2012 07 04,

Nr.809), 2012e. Iš: Valstybės žinios, 1992, Nr.22-652; 2012, Nr.80-4168.

49. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybinės reikšmės

miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo” pakeitimo

(2010-04-21, Nr. 856), 2010e. Iš: Valstybės žinios, 2010, Nr. 77-3950.

158 1. 1

5

8

50. Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas (2007 07 19, Nr. X-1241),

2007d. Iš: Valstybės žinios, 2007, Nr. 80-3215.

51. Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (1994 , 2004-01-27, Nr. IX-1983;

2012 06 26, Nr. XI-2110), 2004b. Valstybės žinios, 1994, Nr. 34-620;

2004, Nr. 28-868.

52. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir aplinkos ministrų įsakymas 2002 m.

gruodžio 2 d. Nr. 616/471 „Dėl Lietuvos miškingumo didinimo progra-

mos patvirtinimo“, 2003b. Iš: Valstybės žinios, 2003, Nr. 1-10.

53. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplin-

kos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas Nr. 3D-476/D1-429 „Dėl

kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių

patvirtinimo“, 2004c. Iš: Valstybės žinios, 2004, Nr. 127-4581, 2008, Nr.

112-4270.

54. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplin-

kos ministro 2004 m. rugsėjo 15 d. įsakymas Nr. 3D-518/D1-490 „Dėl

žemėtvarkos schemų rengimo taisyklių patvirtinimo“, 2004d. Iš: Valsty-

bės žinios, 2004-09-18, Nr. 140-5148.

55. Lietuvos žemės naudojimo strateginės kryptys, 2012f. Sudarytojas P.

Aleknavičius. Kaunas, 2012, 247 p.

56. Miškų atkūrimas [interaktyvus], 2012. [žiūrėta 2012 m. birželio 20 d.]

Prieiga per internetą: http://www.salmu.lt/?cid=14.

57. OZOLINČIUS, R. Aplinkos ištekliai: mokomoji knyga. Kaunas: VDU

leidykla, 2005, 212 p.

58. POVILAITIS A. Kaimo kraštovaizdžio kaita ir savitumo požymiai. Kau-

nas: LŽŪU leidybinis centras, 2000.

59. POVILAITIS, A. Lietuvos agrožemėnaudų kraštovaizdžio istoriniai ir

teritoriniai savitumai. Iš: Vagos, 2001, Nr. 52(5), P. 62-72.

60. POVILAITIS, A., TAMINSKAS, J., GULBINAS, Z., LINKEVIČIENĖ, R.,

PILECKAS, M. Lietuvos šlapynės ir jų vandensauginė reikšmė: monografi-

ja. Vilnius, 2011, 327 p.

61. SELMAN, P. Environmental planning. London: Thousand Oaks. New Delhi,

2000, 308 p.

62. SIMONDS, J., O. Landscape architecture:a manual of environmental

planning and design /John Ormsbee Simonds, Barry W. Starke. New

York : McGraw-Hill, 2006, 396 p.

63. STANIŪNAS, E., STAUSKIS, G. Rekreacijos kompleksai gamtinėje ap-

linkoje. Teorijos ir praktikos pagrindai: vadovėlis. Vilnius: Technika,

2011. 192 p.

64. ŠEŠELGIS, K. Miestų raida: sąlygos ir rezultatai. Vilnius: Technika,

1996, 251 p.

159 2. 1

5

9

65. THOMPSON, I., DAM, T., NIELSEN, J. Europen landscape architectu-

re: best practice in detailing. USA, Routledge, 2007, 275 p.

66. Utenos apskrities miškų tvarkymo schema, 2009. [interaktyvus]. [žiūrėta

2012 m. birželio 15 d.] Prieiga per internetą:

http://www.lvmi.lt/projektai/anyksciaigr.jpg.

67. VANAGAS, J. Urbanistikos pagrindai: vadovėlis. Vilnius: Technika,

2008, 244 p.

68. WATERMAN, T. The Fundamentals of Landscape Architecture. AVA

Publishing, 2009, 200 p.

69. Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas iki 2015 metų.

2007. [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. birželio 10 d.] Prieiga per internetą:

http://www.vilnius.lt/index.php?2817261285.

160 1. 1

6

0

PRIEDAI

161 2. 1

6

1

1 priedas

Veprių seniūnijos dirvožemio našumo žemėlapis Šaltinis: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija

162 1. 1

6

2

2 priedas

Veprių seniūnijos melioracinės būklės žemėlapis

Šaltinis: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija

163 2. 1

6

3

3 priedas

Veprių seniūnijos požeminio vandens apsaugotumo ir miškų išdėstymo žemėlapis

Šaltinis: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija

164 1. 1

6

4

4 priedas

Veprių seniūnijos kaimo plėtros žemėtvarkos projekto esamos būklės brėžinio fragmentas

Šaltinis: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija

165 2. 1

6

5

5 priedas

Veprių seniūnijos kaimo plėtros žemėtvarkos projekto inžinerinės

infrastruktūros ir susisiekimo sistemos brėžinys

Šaltinis: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija

166 1. 1

6

6

6 priedas

Veprių seniūnijos 2010 m. deklaruoti pasėlių plotai

Šaltinis: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija

167 2. 1

6

7

7 priedas

Veprių seniūnijos kaimo plėtros žemėtvarkos projekto dirbamųjų

ir apleistų žemių brėžinys

Šaltinis: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija

168 1. 1

6

8

8 priedas

Rekomendacijos:

Veprių seniūnijos apleistų žemių tvarkymas (plano fragmentas)

Šaltinis: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija