PSICHOLOGŲ PSICHOLOGŲ

NAUJIENOSNAUJIENOS www.psichologusajunga.lt www.psichologusajunga.lt

Numeris 4 (10) 2011 Liepa

TURINYS

Interviu su EFPA prezidentu prof. Robert A. Roe.

1

Dr. R. Povilaitis išrinktas

EFPA generaliniu

sekretoriumi.

N. Ţemaitienė tapo

profesore.

Dr. E. Kazlauskas tapo

ESTSS valdybos nariu.

Europos psichologų

asociacijų federacijai

(EFPA) 30 metų.

2

Nerikiuoti įspūdţiai iš Lietuvos psichologų kongreso, 2011 gegužė.

3

Lietuvos psichologų kongresas—subjektyviu žvilgsniu.

4

LPS narystė tarptautinėse organizacijose.

5

Psichologų licencijavimas

arba kodėl mes norime būti

reguliuojami?

6

LPS informacija 7

Psichologų naujienos

Interviu su EFPA prezidentu prof. Robert A. Roe Psichologija nėra psichologams, psichologija yra visuomenei

Prof. Robert A. Roe Lietuvos psichologų

kongreso metu skaitė pranešimą apie

psichologijos vaidmenį visuomenei. Savo kalboje

jis ne kartą pabrėţė mintį, kad psichologija yra

profesija, kuri negali būti uţsisklendusi nuo

visuomenės ir jos poreikių. Profesorius maloniai

sutiko atsakyti į keletą klausimų po pranešimo.

Savo pranešime jūs ne kartą pavartojote

sąvoką „Europos psichologija―. Ar galima

kalbėti apie kažkokią specifinę Europos

psichologiją? Kuo ji skiriasi nuo Amerikos ar

Azijos psichologijos?

Aš nemanau, kad psichologija kaip mokslas,

dėstoma ir praktikuojama Europoje, smarkiai

skiriasi nuo Amerikos ar Azijos psichologijos.

Žinoma, yra panašumų ir dalinio persidengimo.

Vis dėlto akivaizdu, kad Europos ir kitų pasaulio

šalių istorinis ir kultūrinis kontekstas atsispindi

vietinėje psichologijoje. Filosofinės ir mokslinės

tradicijos, politikos, religijos, kultūros ir kalbos,

ekonomikos ir socialinės raidos skirtumai įtakoja

psichologiją, kurią mes matome šiandien. Lietuvos

psichologija skiriasi nuo, tarkime, Ispanijos ar JAV

psichologijos. Kas yra tipiška Europai?

Domėjimasis bendra gerove, kultūrine įvairove,

labiau teorija nei matavimu – tai tik keletas

aspektų. Kultūrinė įvairovė buvo ir tebėra Europos

psichologijos skiriamasis bruoţas. Tik pagalvokite

apie kalbą – mes turime teorijas ir praktikas

daugiau nei 30 kalbų, tuo tarpu JAV ir Kanada

dalinasi vieną. Mes daug ţinome apie Šiaurės

Amerikos psichologiją, bet ţinios apie Voketijos,

Prancūzijos, Rusijos ar Lietuvos psichologiją

Šiaurės Amerikoje yra labai ribotos. Terminą

„Europos psichologija“ galima suprasti ir kitaip,

būtent, kaip psichologiją, siūlomą Europos

visuomenei.

Kaip Europos psichologijos identitetas galėtų

būti formuojamas ir įtvirtinamas?

Svarbiausias dalykas – suprasti mūsų bendras

šaknis ir bendrą tikslą. Jei atvertume akis ir

paţiūrėtume,kas vyksta kitur, pamatytume, kiek

daug mes turime bendro ir kiek dar būtų galima

pasidalinti. Tai padėtų mums pamatyti, kad

esame didesnės bendruomenės, perţengiančios

kalbos ir valstybės ribas, nariai. Lietuvos

psichologai nėra tik Lietuvos psichologai, jie yra ir

Europos psichologai. Norint ugdyti Europietišką

identitetą būtina bendrauti su psichologais iš kitų

šalių, keistis informacija, bendradarbiauti, kartu

pristatinėti bendrus darbus pasauliui ir švęsti

pasiekimus Europos scenoje. Europos

psichologijos kongresas iš dalies atlieka šį

vaidmenį, prie to galės prisidėti ir neseniai

atnaujintas „European Psychologist― ţurnalas,

kuris pasiekia visus Europos psichologus ir

suveda Europos šalis. Bendri viešieji pareiškimai

apie psichologją ir psichologus, bendra lobistinė

veikla Europos organizacijose taip pat labai

svarbu. Tai yra dalykai, kuriuos EFPA pradeda

aktyviai vykdyti.

Ar manote, kad šiandien psichologai yra

pakankamai orientuoti į visuomenę ir jos

poreikius, ar labiau susitelkę į psichologiją dėl

pačios psichologijos?

Manau, mes esame pereinamojoje stadijoje.

Istoriškai psichologų bendruomenės buvo gana

trumparegiškos, jei ne tiesiog uţsisklendusios.

Dauguma mūsų visuomeniniais reikalais

domėjosi tiek, kiek reikėjo profesinei

specializacijai, arba kiek buvo įdomu asmeniškai.

Bet tai keičiasi. Psichologai ima suprasti, kad

reikia kalbėti apie platesnius reiškinius

visuomeniame kontekste, pvz., psichikos sveikatą,

skurdą, socialinę atskirtį, mokymąsi visą gyvenimą

ir kad jie turi bendradarbiauti, o ne atsiriboti nuo

kitų profesijų. EFPA teigia, kad laikas atsisukti į

visuomenę, ţiūrėti ne į save, o į kitus, ne imti, o

duoti.

Kaip atsakingas profesionalumas (responsible

expertise) turėtų pasireikšti kasdieniame

psichologo darbe?

Atsakingas profesionalumas yra individualus ir

kolektyvinis reiškinys. Individualiame lygmenyje tai

reiškia psichologo pareigą pirmiausia nuolat

profesiškai tobulėti. Kitas ţingsnis – pasiūlyti ir

pritaikyti savo ţinias ir profesionalumą visur, kur

įmanoma, informuoti ir šviesti žmones, su kuriais

jis susiduria (ne tik klientus, bet ir artimuosius,

draugus ir visus aplinkinius), padėti uţkirsti kelią

problemoms ir padėti spręsti problemas.

Kolektyvianime lygyje tai reiškia, kad kaimynystės,

miesto ar regiono psichologų grupės arba

psichologų asociacijos nacionaliniu arba

tarptautiniu lygmeniu informuotų ir pasiūlytų

veiksmus vyriausybėms, kitiems valdţios

atstovams, pasiremdami savo profesionalumu ir

bendradarbiaudami su kitų sričių specialistais.

Nukelta į 2 psl.

“Psichologų naujienos”, A.

Vaitkevičiaus nuotr.

Sveikiname LPS prezidentą dr. Evaldą Kazlauską tapus ESTSS valdybos nariu!

Sveikiname LPS prezidentą dr. Evaldą Kazlauską tapus Europos trauminio streso studijų draugijos (The European Society for Traumatic Stress Studies) (ESTSS) valdybos nariu. Pagrindiniai ESTSS tikslai yra uţtikrinti, kad psichotraumatologijos klinik iniai tyrimai ir praktikos remtųsi sistemingai surinktais ir viešai išnagrinėtais duomenimis, kad būtų pripaţįstami visi trauminio streso ir jo pasekmių aspektai, taip pat skatinti ryšių palaikymą tarp asmenų ir organizacijų, veikiančių psichotraumatologijos srityje. Organizacija vienija trauminio streso studijų draugijas arba kitas organizacijas, kurių veikla iš dalies atitinka ESTSS tikslus. Plačiau apie organizaciją – www.estss.org ESTSS valdybos nariai renkami balsavimo būdu. Sveikiname Evaldą uţėmus šias garbingas pareigas. Linkime laiko veiklai ir

apmąstymams, kilniems tikslams ir poilsiui, ir entuziazmo toliau tęsiant pradėtas iniciatyvas!

Psichologų naujienos

Puslapis 2 Numeris 4 (10) 2011 Liepa

Atkelta iš 1 psl.

Kuriose šalyse psichologai (ir psichologija kaip profesija) yra įtakingiausi ir socialiai aktyviausi?

Man sunku lyginti, bet mes turime aktyvių psichologų kai kuriose šalyse, pavyzdţiui, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Austrijoje,

Norvegijoje, Danijoje. Norėčiau paraginti Lietuvos psichologus panagrinėti kolegų pavyzdţius EFPA svetainėje, kuri turi nuorodas

į nares asociacijas. Mes planuojame pristatyti reikšmingas veiklas atnaujintame „European Psychologist“ žurnale. Naujasis

žurnalas bus prieinamas LPS nariams už labai nedidelę kainą.

Dėkoju uţ pokalbį.

Kalbėjosi Airida Zavadskė, LPS naujienlaiškio redaktorė.

Interviu su EFPA prezidentu prof. Robert A. Roe Psichologija nėra psichologams, psichologija yra visuomenei

Sveikiname dr. Robertą Povilaitį išrinktu EFPA generaliniu sekretoriumi!

2011 m. Liepos mėnesį Stambule vykusios EFPA generalinės asamblėjos metu Dr. Robertas Povilaitis išrinktas EFPA generaliniu sekretoriumi. Šioms pareigoms jis išrenkamas pirmą kartą. Dr. Roberto Povilaičio iniciatyvos dėka EFPA 30-mečio proga lapkričio mėnesį Europos parlamente Briuselyje vyks konferencija, kurioje psichologai pristatys politikams, ką psichologija gali duoti Europai.

Linkime sėkmės darbuose!

Europos psichologų asociacijų federacijai (EFPA) 30 metų!

EFPA – viena

įtakingiausių psichologų

organizacijų, vienijanti

35 asociacijas (apie

300 000 psichologų),

šiemet švenčia 30-

ąsias metines. Nuo

susikūrimo pradţios EFPA rūpinosi psichologijos profesijos

stiprinimu. Viena iš EFPA veiklų, tai parama psichologijos

studentams įkuriant Europos psichologijos studentų asociacijų

federaciją (EFPSA). Ši organizacija suteikia informaciją apie

psichologijos studijas studentams, studentų mainus, sprendţia

studijų finansavimo klausimus. Taip pat visai neseniai buvo

išleistas Europos psichologijos studentų ţurnalas, kuriame

suteikiama galimybė studentams publikuoti savo pirmuosius

mokslinius darbus. Kita iš pagrindinių EFPA veiklų, tai EuroPsy

projetas, apibrėţiantis profesinio išsilavinimo standartus, skirtus

palaikyti aukštą mokslo ir profesinės psichologo praktikos

kokybę (Lunt, 2011).

Nukelta į 7 psl.

Sveikiname 2011 m. profesore tapusią Nidą Žemaitienę!

Prof. Nida Ţemaitienė aktyvi Lietuvos psichologų sąjungos valdybos narė, LPS Psichikos sveikatos

komiteto narė, taip pat LPS atstovė EFPA Krizių ir katastrofų komitete. Jau daugiau kaip dešimtmetį

pagrindinė profesorės tyrinėjimų sritis yra psichologinio paţeidţiamumo ir sąmoningo savęs ţalojimo

prielaidos bei psichikos sveikatos stiprinimo galimybės visuomenėje. Dirbant šioje srityje prof. N.

Žemaitienės dėka pradėti ir iki šiol tęsiami Lietuvos moksleivių savižudiškų polinkių paplitimo

stebėsenos tyrimai. Socialinės bei psichologinės sąlygos, galinčios paskatinti autorestruktyvų elgesį,

giliau ir išsamiau tyrinėjamos kartu bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto mokslininkais. Įvairiomis

psichikos sveikatos temomis kartu su bedraautoriais prof. N. Ţemaitienė yra paskelbusi daugiau nei 100

mokslinių publikacijų, taip pat išleidusi kelis vadovėlius, monografijas, kitas knygas ir metodinius

leidinius. Prof. N. Ţemaitienė teigia, kad ją visada domino mokymasis iš patirties ir mokslinių išvadų bei

idėjų realizavimas praktikoje. Taip buvo įkurtas pirmasis jaunimo sveikatos centras, parengta ir

praktikoje išbandyta pagalbos po saviţudybės strategija mokykloms. Prof. Nida Žemaitienė, A.

Vaitkevičiaus nuotr.

Psichologų naujienos

Puslapis 3 Numeris 4 (10) 2011 Liepa

Irma Rybnikova

Pradžioj: nukryžiuotas medinis Kristus auditorijos galvūgaly, tyliai ir kartu priekaištingai rymantis kalbėtojų uţnugaryje, kantriai tveriantis powerpoint‗inių skaidrių ţaismą. Įdomu, ar organizatoriai pasirinko Teologijos fakultetą kaip konferencijos vietą atsitiktinai ar su kokia nors intencija? Kiek vėliau: plenarinė salė, raudonu baldakimu nuklotas stalas, neaiškios spalvos uţuolaidom nukabintos sienos ir langai, raudonai dryţuotas kilimas, godţiai sugeriantis garsus, priešakyje – baltų roţių puokštė. Pradţioj išsirikiuoja eilė merginų, juodom uniformom ir tamsiai raudonais kaklaryšiais, priešais save atskleidţiančios natas. Įprasti konferenciniai ritualai: apdovanijimų įteikimai, sveikinimo ţodţiai, tai nuskaitomi nuo popierėlio, tai laisvai išsakyti, tai palydimi gėlių puokščių, tai pavargusių plojimų. Stebėjausi, kad daug kas primena vadinamuosius „sovietinius― laikus. Ir tai Kaune, Vytauto Didţiojo universitete. Įstabus katalikybės ir diktatūrinės simbolikos mišinys. Ten ir Danutės Gailienės asociatyvinė ir, kaip daţnai, gili paskaita apie psichologiją kaip humanitarinį, ne pozityvistinį mokslą. Mokslą, bandantį suprasti, ne vien tik išmatuoti žmogiską būtį. O kad pozityvistinės psichologijos nedera painioti su pozityviąja, kad ir kaip kritiškai (ne vien pozityviai!) mes ţiūrėtumėm į pastarąją, buvo aišku po Loretos Gustainienes moderuojamo seminaro ta pačia tema. Robertas Povilaitis, dėkodamas uţ jam suteiktą apdovanojimą, dar pridūrė, kad psichologija turėtų būti mokslas, besirūpinantis nuskriaustais, nustumtais į visuomenės pašalę, nesugebančiais apsiginti. „Ne vien galingaisiai, įtakingais, įtikinančiais ir įsitikinusiais, besimėgaujančiais viešumos dėmesiu“, norėtųsi pratęsti. Dar vėliau: plenariniai pranešimai, žodinių ir stendinių pranešimų sesijos. Tarpe jų – į grupeles susirikiavę dalyviai, kavos termosai, kavos puodelių ir šaukštelių tarškėjimas, papilti sausainiukai ar sumuštinių kąsneliai, grūstys prie jų. Rymavimas belaukiant kitų sesijų ir besišnekučiuojant tai apie istoriją, tai apie metodologiją, tai apie psichologų nereikšmingumą visuomenei. Organizacinės psichologijos diskusijose krito į akis keletas dalykų. Visų pirma ―nepakeliamas metodinis lengvumas‖. Turiu omeny ne empirinių studijų lengvumą, o ţavingą naujų paţinčių lengvumą, šįkart inicijuotą ―Bjorno grupių metodo‖, kurį

praktikavo Loretos Gustainienės kolegės seminare apie pozityvią organizaciją. Neįtikėtina, kaip elegantiškai šis metodas priverčia visiškai svetimus ţmones pasidalinti ir apsikeisti gana intymia patirtim. Ir kiek daug gali per kelias minutes suţinoti

apie ţmogų, kurį matai pirmą ir turbūt paskutinį sykį gyvenime. Beje, didelis komplimentas moderatorėms Loretai Gustainienei, Aistei Pranckevičienei ir Justinai Liesienei uţ smagią šio seminaro reţisūrą.

Besiklausant pranešimų iš organizacinės psichologijos, krito į akis jos įtaigi mitologija. Daugybė mitų mes perpasakojam vieni kitiems ir vienos kitoms, nė nesusimąstydami, kiek juose yra tiesos ir kiek pramanų. Vienas iš populiarių mitų būtų: “Laimingas darbuotojas – pasitenkinęs darbu darbuotojas – produktyvus darbuotojas‖. Tarsi darbas būtų vienintelis laimės šaltinis ar ţmogiška laimė apsirobotų vien darbu; ir tarsi laimės jausmas darbuotojus automatiškai įgalintų dirbti produktyviau. Tada pasakų pabaigos turėtų skambėti: ―Visi gyveno ilgai ir laimingai ir plūkėsi iki amţiaus galo‖. O neskamba. Atvirkščiai, pasakos paprastai baigiasi ištaigiom puotom, nuo stalų varvančiais taukais, pilnų vyno taurių skimbčiojimu, o ne darbinio prakaito čiurkšlėm. Visa laimė, kad psichologai pasakų nerašo… Kitas mitas, su kuriuo psichologai neretai bando ţvejoti uţsakovus: ―Darbuotojų gerovė tolygi organizacijos gerovei‖. Neva, jei kelsim vieną, beveik automatiškai kils ir kita. Kad tai tik išimtis, o ne taisyklė, ţino kiekvienas sociologijos studentas, pavartęs K. Markso „Kapitalą―. Darbdavių ir darbuotojų interesai toli graţu nėra vienodi, juos suvienyti ar bent jau suartinti – Sizifo darbas, kuris, kaip ţinia, Sizifui gerai nesibaigė. Neabejoju, kad tai labai prasmingas mitas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie darbo vietų gerinimo. Tik neverta labai stebėtis tuo, kad organizacijų vadovai nekliūva ant šio gana naivaus kabliuko. Įdomu buvo išgirsti, kad studentai sakosi esą pavargę nuo vadinamosios universitetinės „teorijos― ir trokšte trokšta „praktikos“, praktinių atvejų, praktinės patirties. Tuo tarpu vadinamieji „praktikai― trokšta teorinių ţinių, mokslinės informacijos ir naujienų, nes jaučiasi pavargę nuo „virimo savose sultyse―. Nuostabus scenarijus psichologų sajungos veiklai, ypač organizacijų psichologijos srity. Visgi labiausiai nustebino didţiulis organizacijų psichologų susirūpinimas savo pačių profesija, jos svarba ir reikšme organizacijoms, visuomenei. Mes patys, rodos, mūsų pačių svarba įsitikinę, ja nė neabejojame. Juo didesnės yra įmonių vadovų abejonės mūsų profesija. Tai demonstruoja ir maţa, bet įspūdinga Editos Dereškevičiūtės studija, kur trečdalis apklaustų organizacijų atstovų teigė nematantys organizacijų psichologų reikšmės.

Nukelta į 4 psl.

Nerikiuoti įspūdžiai iš Lietuvos psichologų kongreso Kaune, 2011

gegužė

Kongreso atidarymas, A. Vaitkevičiaus nuotr.

Kongreso organizacinio komiteto pirmininkė dr. Loreta

Zajančkauskaitė-Staskevičienė, A. Vaitkevičiaus nuotr.

Nerikiuoti įspūdžiai iš Lietuvos psichologų kongreso Kaune, 2011

gegužė

Psichologų naujienos

Numeris 4 (10) 2011 Liepa Puslapis 4

Atkelta iš 3 psl.

Tie vadovai, kurie organizacijų psichologijoje įţiūri šiokią tokią prasmę, priskiria jai labai prieštaringus vaidmenis: amatininko-daktaro, pakeičiančio sugedusias ar nusidėvėjusias detales naujomis, šlavėjos-valytojos, surenkančios šiukšles, ar klouno, linksminančio personalą. Tai patvirtino ir kita pranešėja, teigusi: „Visą gyvenimą praleidau įrodinėdama mano pačios, organizacijų psichologės, svarbą organizacijoms, kuriose dirbau―. Pasiklausius svečio iš uţsienio, Robert Roe, paliko

įspūdis, kad tokios dvejonės kamuoja visus psichologus, ne vien tik organizacininkus. Ką jau sakyti, kad net pagarbus mokslininkas nesugeba taksistui, jį veţančiam iš oro uosto, paaiškinti, kas tie psichologai ir kokia jų prasmė. Nors anokia čia tragedija, jei to nežino taksistai, apie universitetinį gyvenimą paprastai nedaug nutuokiantys. Beje, profesoriaus Robert Roe pasakojime ėjo kalba apie taksistą iš Kemnico, nedidelio provincijos miesto Rytų Vokietijoje, kur psichologijos saulė retai šviečia, tad nėr ko labai stebėtis. Kur kas rimčiau, bent jau taip skambėjo kaţkuris iš komentarų, yra tai, kad psichologų pozicijas siekia uţgrobti visokie ―šarlatanai, nebaigę jokių

psichologijos studijų‖. Įdomu, kaip reaguotų personalo skyrių vadovai su ekonominiu išsilavinimu, suţinoję, kad jie psichologų akyse viso labo ―apsišaukėliai‖? Labai įtaigi svečio iš uţsienio logika tuo pačiu yra ir labai paprasta: jei psichologai nori uţtikrinti savo padėtį darbo rinkoje, jie turi a) ―išsinerti iš savo autistinio kailio‖ ir aktyviai pradėti lobistinį darbą, rūpintis, kad visuomenė suţinotų, kas ta psichologija ir tie psichologai, jų nebijotų, o juos kviestųsi ir su jais konsultuotųsi ir b) įvairių licencijų pagalba uţsitikrinti savo profesinį monoplį. Tuo tarpu tarp eilučių skambėte skamba šūkiai: "Europos ir Lietuvos psichologai – vienykitės ir kurkit stiprią asociaciją!‖ ―Tada galėsit mėgautis naujais uţsakymais, uţdarbiais, politine įtaka.‖ Tam pačiam minėtam Kemnice, provinciniam Vokietijos mieste, beje, buvusiame Karlo Markso mieste, vis dar stovi milţiniškas barzdoto Markso biustas, su lygiai tokiu pat milţinišku įrašu ―Visų šalių proletarai – vienykitės!‖, ir tai bent penkiom kalbom. Kaip kad proletarų vienybė buvo iliuzija, taip yra ir psichologų interesų bendrumas. Ką jau reiškia vien tik milţiniška skirtis tarp klinikinės, pedagoginės ir organizacinės psichologijos – abejoju, ar viena ir ta pati licencija sugebėtų sertifikuoti abiejų pakraipų atstovus. O dar visos geografinės-konkurencinės skirtys tarp Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių psichologijos katedrų. O dar skirtumas tarp psichologų-mokslininkų ir psichologų-praktikų... Nesakau, kad licencijavimas yra beprasmis. Anaiptol. Tik neverta tikėtis, kad diskutuojant licencijavimo idėją šiuos prieštaringumus bus galima ignoruoti ar nusiduoti, tarsi jų nebūtų.

Prieš pat pabaigą: stendinių pranešimų giraitė, kur bijai

pasimesti ir gerokai uţtrunki, kol susigaudai, kas ir kur. Trumpai

ir greitai buvo įsteigta ir maţa konkurencingumo mokyklėlė –

trys apdovanojimai „geriausiems stendiniams pranešimams―.

Per apdovanojimus spėjau pamatyti tik dovanų maišelius

pimininko rankoje, rodos, su vyno buteliais. Nors ką ţinai, gal tai

buvo ir ne vynas, o midus. O gal ir švieţutėlis nuopilas iš

išminties rago…

Irma Rybnikova — Organizaciju psichologė, pasukusi į ekonomikos mokslus, ten apsigynusi

disertaciją, dirba Chemnitz Technologijos Universitete (Vokietija), Ekonomijos mokslų fakultete,

Organizacinių studijų katedroje. Tyrinėja darbuotojų ir darbdavių santykius organicazijose, kaip

kad darbuotojų dalyvavimą organizacijų sprendimuose ar darbuotojų pasipriesinimą."

Junona Almonaitienė

Kuomet jau prieš keliolika metų viešėjau Anglijoje, man buvo keista matyti didţiulius išparduodamų knygų prekystalius, uţverstus maisto receptų rinkiniais. Pas mus tuomet buvo bene pats tokios lektūros populiarumo pikas, tačiau „vakarų patirtis― signalizavo, jog jai neišvengiamai artėja galas. Bet ką sau manote – po gero dešimtmečio ir vėl ji atgimė, nauju ir daug patrauklesniu pavidalu: iš lentynų šluojamos Jamie Oliver, Beatos, šeimų numylėtinio Gustavo ir kitų asmenybių maisto gaminimo knygos. Atsakymą į klausimą, kodėl atsitiko būtent taip, mums gali duoti ţmonių išteklių specialistų R. Goffee ir G. Jones citata, pasakyta kalbant apie lyderystę: „Mums vis labiau įtartinas atrodo pasaulis, kuriame dominuoja tik vaidmenų atlikėjai (...). Autentiškumo, tikrumo paieškos darosi vis aktualesnės, vis labiau neatidėliotinos.― Iš tikrųjų, kai interneto platybėse pilna „objektyvių“ žinių apie bet ką, mes pradedame pasiilgti subjektyvumo. Tokias asociacijas sukėlė geguţės mėn. Kaune įvykęs Lietuvos psichologų kongresas. Čia skubu padėkoti visiems jo organizatoriams ir rengėjams: uţ idėją ir uţ darbą, uţ originalius esminius sprendimus ir uţ atidumą detalėms, uţ sudarytą

galimybę ţvilgtelėti, kas esame mes, Lietuvos psichologų bendruomenė, turinti šiek tiek platesnes ribas, negu Lietuvos psichologų sąjunga.

Nukelta į 5 psl.

Prof. Danutės Gailienės pranešimas kongrese, A. Vaitkevičiaus nuotr.

Lietuvos psichologų kongresas — subjektyviu žvilgsniu

LPS garbės narys prof. dr. (HP) Albinas Bagdonas, A. Vaitkevičiaus

nuotr.

Psichologų naujienos

Numeris 4 (10) 2011 Liepa Puslapis 5

Atkelta iš 4 psl.

Pamatyti asmenybes, išgirsti nuomones, o ne tik faktus – to man labiausiai norėjosi ir dalyvaujant šiame renginyje. Ir labai nusivilti neteko. Visų pirma, kaip ir daug ką, „uţkabino― vėliau ne kartą minėtas diskusijose Danutės Gailienės pranešimas, kuriame ji priminė, jog mokslas, o juo labiau psichologija, nėra vien tik matavimas ir svėrimas. Agnė Matulaitė šiuolaikiškai atskleidė, kad įvardytas subjektyvumas gali būti kur kas vaisingesnis uţ tariamą objektyvumą. Juk tai, kad receptų knygos sudarytojas neįvardytas, nereiškia, kad jo ir nebuvo. Kaţkas visada prisiima tą atsakomybę, tik vienu atveju – kaip asmenybė, kitu – kaip vaidmens atlikėjas. Sąrašą būtų galima tęsti, jį papildytume kiekvienas savaip, nelygu, kur kas spėjo apsilankyti. Bet apskritai, kaţin, kuri svarstyklių lėkštė nusvertų, jei, vertindami šį ir kitus panašius mūsų renginius, ant vienos jų dėtume tvarkingą psichologo vaidmens atlikimą, ant kitos – asmenybę, nevengiančią viešumo? Ir šį kartą retoriškai paklausinėjome savęs, kodėl visuomenėje per menkai girdimas mūsų balsas, kai štai jau šitiek daug baigusiųjų psichologijos studijas. Savame rate viešai reikšti savo poţiūrį mums, psichologams, taip pat nėra labai būdinga. Misiją pasakyti nuomonę savo renginiuose, kaip taisyklė, mielai perleidţiame Danutei Gailienei, o mokslo darbuose dauguma esam linkę patogiai pasislėpti uţ lentelių ir skaičių. Kaţin, kodėl daugelis taip nenoromis atskleidţia savo individualybę? Atmetusi tokius argumentus, kaip „nėra asmenybių― ir pan., apsistoju ties šiuo: „nėra tradicijos―. Ar tik mes nepavirtom į bendruomenę, kuri per daug gerai ţino, kaip viskas turi būti, ir numatėme sau tikslą – vykdyti tai, kas yra teisinga? Kuri visada pasiryžusi kovoti su nesuprantančiais, kas yra tikra psichologija? Nesu pirma, atkreipianti dėmesį į šią retoriką. Buvau tarp nedaugelio, galėjusių leisti sau prabangą – pasidomėti istorija, uţuot rūpinusis licencijų reikalais. Ačiū Albinui Bagdonui, kad neatsisakė skaityti pranešimo tomis aplinkybėmis. Ir kad neapėjo net mūsų „naujųjų laikų―, kuriuose buvo pastebėta daug graţių dalykų, bet kartu ir bendradarbiavimo stoka, valstietiška mąstysena bei eţių riboţenkliai. Istorija – irgi savaip subjektyvus dalykas. Kiekviena karta ją nori perrašyti iš naujo. Ir man čia knieti kai ką pridėti nuo savęs. Nuoširdţiai galiu pasakyti savo buvusiems savo Alma Mater

dėstytojams: esu jums labai dėkinga, kaip ţmogus, kaip savo šalies pilietė ir kaip psichologė. Jūs padarėte be galo daug, stengdamiesi išlaikyti aukštus psichologų profesionalumo standartus ir prestiţą. Šiandien galime tuo ir naudotis, ir pasidţiaugti. Ačiū šiandien a. a. Juvencijui Lapei, kuris, kaip tuometinis dekanas, tuos aukštus standartus atnešė į atkurtąjį VDU. Kaip dėstytoja ţinau: norint kaţką išaiškinti studentams, kartais tenka supaprastinti. Tikriausiai taip aukšti standartai ir virto riboţenkliais, varţančiais mus pačius. Mes, drausmingi mokiniai, ES, LPS ir mokslinės bendruomenės nariai, uoliai laikomės mums nurodytos generalinės linijos. Kartais taip uoliai, kad pamirštame, jog ir stiprybė, ir groţis yra įvairovėje. Gal ši tradicija gimė dar tada, kai prieškariniame VDU lygiagrečiai veikė ir „empiristinė―, ir „teologinė-filosofinė― psichologijos katedros? Kasdien ţengdama pro pastarosios profesorių varstytas duris imu pasiduoti emocijoms ir abejoti – ar tikri psichologai buvo tik empiristai? Žinoma, kad nepradėsiu čia įsismaginusi neigti diplomų,

licencijų reikšmės, profesionalumo ir apskritai mokslo kriterijų. Bet kurios srities profesionalai, – pvz., muzikantai – skiriasi nuo ne profesionalų. Tačiau ar visada vieni ir kiti turi tarpusavy kovoti? Muzikantai mėgėjai daţnai, bet ne visada gadina klausytojų skonį. Galbūt mums, uţuot vis mojavus kardais, verta pripaţinti, jog koks nors kunigas gali būti geresnis psichologas, negu potencialus licencijos turėtojas. Maţdaug dešimtmetį išdirbusi greta verslininkų, matau, kad kai ko galėtume iš jų pasimokyti. Kai kada – ribų nepaisymo. Pvz.: psichologijos populiarinimo knygą gali parašyti ţurnalistas, kuris, jai tapus bestseleriu, pripaţįstamas įtakingu verslo konsultantu – nes jis turi ką pasakyti (turiu galvoje M. Gladwellą). Ir tai jie, verslo atstovai, suformulavo mintį, kad kur kas smagiau ir naudingiau yra dirbti ne su žmonėmis, o kartu su žmonėmis. LPS iš tiesų maloniai nustebino, perţengdama tradicines ribas ir pirmą kartą surengdama savo suvaţiavimą Kaune. Šia proga visiems psichologams norisi palinkėti, kai kurių kauniečių pavyzdţiu, kovingą retoriką dažniau pakeisti į kavingą.

Ir, ţinoma, visiems saulėtos vasaros!

Junona Almonaitienė - socialinių mokslų daktarė, docentė, dirba Kauno technologijos universitete, Socialinių mokslų fakultete. Ji yra keliasdešimties mokslinių straipsnių, vadovėlio Bendravimo

psichologija sudarytoja, knygos apie kalendorinius papročius autorė.

Lietuvos psichologų kongresas — subjektyviu žvilgsniu

LPS narystė tarptautinėse organizacijose 2011 m. LPS tapo Europos darbo ir organizacijų psichologijos asociacijos (EAWOP) nare

Šių metų geguţės 26-ąją Lietuvos psichologų sąjunga tapo Europos darbo ir organizacijų psichologijos asociacijos (European Association or Work and Organizational Psychology) nare. Šios visos Europos organizacijų psichologus vienijančios organizacijos tikslas – skatinti ir remti darbo ir organizacijų psichologijos vystymą ir taikymą Europoje, rūpintis mokslininkų ir praktikų bendradarbiavimu.

Lietuvos psichologų sąjungos integracija į tarptautinę organizacinės psichologijos bendruomenę leis uţtikrinti gerosios patirties sklaidą, dalyvauti sprendţiant strateginius klausimus darbo ir organizacijų psichologijos srityje europiniame lygmenyje, pavyzdţiui, tarptautinio kvalifikacijos pripaţinimo, uţmegzti

tarptautinius ryšius su kolegomis visoje Europoje. Narystė Europos darbo ir organizacijų psichologijos asociacijoje suteikia mums galimybę vystyti profesines kompetencijas dalyvaujant akademikams ir praktikams skirtuose tarptautiniuose renginiuose, darbo grupėse, seminaruose, vasaros stovyklose. Didelio dėmesio sulaukia kas dvejus metus Asociacijos organizuojamas tarptautinis Darbo ir organizacijų psichologijos kongresas, kurio metu šiemet metais buvo parengta ir išplatinta deklaracija, liudijanti Europos darbo ir organizacijų psichologų įsipareigojimą per mokslą ir praktinę veiklą siekti oraus darbo visiems (pilnas deklaracijos tekstas adresu http://www.eawop2011.org/DECENT%20WORK%20%20DECLARATION_final_.pdf).

Sveikiname Lietuvos psichologų sąjungą tapusią Europos darbo ir organizacijų psichologijos asociacijos nare ir maloniai kviečiame aktyviai dalyvauti jos veikloje!

Daugiau informacijose apie Europos darbo ir organizacijų psichologijos asociaciją www.eawop.org

LPS Organizacinės psichologijos komiteto pirmininkė dr. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė

Psichologų licencijavimas arba kodėl mes norime būti reguliuojami? Ištraukos iš 2011 m gegužės mėn parašyto laiško psichologams

Puslapis 6 Numeris 4 (10) 2011 Liepa

Psichologų naujienos

Agnė Matulaitė

Psichologai Lietuvoje, matyt, jau vis tiek bus licencijuojami, tačiau jausčiausi blogai taip ir neišsakiusi viešai to, ką jaučiu turinti pasakyti šiuo klausimu. Galbūt dar ne visi tai žino, tačiau šiuo metu kur kas intensyviau nei bet kada anksčiau yra svarstoma, kas mus, psichologus, licencijuos, uţ kokius minimalius pasiekimus. Tačiau pagrindinis klausimas - ar tikrai mums reikalingas licencijavimas, dėl ko mes to siekiame ir kokios yra negatyvios psichologų licencijavimo pusės? - per maţai kvestionuojamas. Uţkulisiuose šios diskusijos vyksta, tačiau tarsi baiminamasi išstoti šiuo klausimu viešai.... Dar ims, pavyzdţiui, ir man licencijos neduos...

Pagrindinis argumentas, kodėl mums reikalingas licencijavimas, formuluojamas taip – ―Apsaugoti klientus, ypač jautrias klientų grupes, nuo įvairiausio plauko šarlatanų, apsimetėlių‖. Tad išeitų, kad pagrindinis išsakomas argumentas - NAUDA KLIENTAMS? Tačiau ar ne per didelė arogancija galvoti, kad ―Tie‖ klientai nesugebės patys apsiginti ir tik mūsų, “gerųjų” psichologų priežiūra galėtų apsaugoti jų psichinę sveikatą. Pasvarstykim, ar tikrai tokie teiginiai yra teisingi, ir ar tikrai psichologų valstybinis ‚licencijavimas― būtų naudingas klientams.

Visų pirma – kas tie „klientai―? Kodėl mes apie juos kalbame taip išdidţiai, iš aukšto – tarsi jie būtų negalvojantys, nesugebantys atrinkti pelus nuo grūdų? Man norisi galvoti, kad klientai labai panašūs į mus, dar daugiau – labai tikiuosi, kad siūlydami tokias savo paslaugas, kokias siūlome, mes visi PATYS esame arba potencialiai galime būti psichologų klientais. Tad jei klientai – tai ir mes patys – paklauskime savęs nuoširdţiai – ar tikrai mums svarbu, kad mūsų psichologas “turėtų licenciją”? Man sunku patikėti, kad tai būtų svarbu man. Kur kas svarbiau, kad a) mano psichologas/-ė man padeda; ir b) aš turiu / jaučiu gerą ryšį su juo/ja, arba paprasčiau kalbant – jaučiuosi gerai, jaučiuosi išklausyta, suprasta.

Kitas daţnas argumentas – PASAULINĖ ir kitų profesijų PATIRTIS. Nesutinku, kad tai yra visuotinė „pasaulinė patirtis― ir neţinau, kaip Britanijos psichologai, bet Britanijos psichoterapeutai – supratę, išorinio reguliavimo trūkumus - šiuo metu labai intensyviai bando susigrąţinti teisę patiems save reguliuoti. Besidomintiems tuo, siūlau paskaityti visai neseniai nauju leidimu Britanijoje pakartotinai išleistą knygą: „Implausible Professions: Arguments for Pluralism and Autonomy in Psycho-therapy and Counselling― (edited by R.House, N.Totton, ex-tended 2nd edition, PCCS Books, 2011.) Manau, yra ir viešai nedeklaruojamų argumentų, pvz., baimė dėl per didelės konkurencijos (...)

Tuo tarpu aš esu įsitikinusi, kad TOKS LICENCIJAVIMAS, KOKS DABAR SIŪLOMAS, PAKENKS mums patiems, o svarbiausia – nukentės ir mūsų klientai.

Mums teks ţiūrėti į savo profesinę raidą (ir) formaliai, rinktis kursus ne pagal jų reikalingumą, o pagal tai, kiek valandų bus uţskaitoma licencijai gauti. Pasiţiūrėkite į kitų profesijų patirtį. Tai jau vyksta visose medicinos srityse, kur reikalinga licencija. Didelė dalis medikų tik formaliai surenka licencijai reikalingą paskaitų valandų kiekį, daţniausiai pasirinkdami visiškai (cituoju jų ţodţius) „jiems nereikalingus, tačiau licencijavimo organizacijos pripaţintus―, „niekuo nepraturtinančius, bet arčiausiai vysktančius―, pageidautina – „nemokamus, reklaminius kursus“, ne paslaptis, kad atsiţvelgiama, ir į tai, „ar bus dar ir maitinimas, ar kokios dovanėlės...―. Ar mes tokio paties poţiūrio norime ir psichologijoje? Manau, ne visi mūsų nusileis iki tokio lygio. Bus tokių, kurie ir toliau tobulinsimės po visų bakalaurinių, magistrinių ir psichoterapinių studijų, turėsime nuolatinę asmeninę terapiją ir supervizijas. Tačiau, deja, galimybės tokiam kiekybiniam pragmatiškam į formalios licencijos gavimą

orientuotam poţiūriui įsivyrauti tikrai atsiras. Taigi – LICENCIJOS TIKRAI NEUŢTIKRINS SPECIALISTŲ TOBULĖJIMO KOKYBĖS, o suteiks galimybę klientus turėti labai abejotino gerumo specialistams. Jau nekalbant apie tai, kad liks neaišku, kas bus atsakingas uţ galimai labai nesėkmingą „garbingą licenciją― turinčio specialisto konsultavimą.

Klientams situacija pablogės tuo, kad reikalaujant mokėti uţ licencijas, uţ praktikos draudimą – atitinkamai brangs ir privačios konsultacijos valanda. Be to, ne visi specialistai, net ir tie, kurie pilnai galėtų, gali norėti dalyvauti šiame „socialiniame psichologo licencijos gavimo ţaidime― ir, kaip rodo pasaulinė patirtis (su gydytojais ir su psichologais) patys geriausi specialistai gali atsisakyti oficialiosios psichologo praktikos. Dar daugiau, licencijos yra formalumas, neatsiţvelgiantis į įvairovę, ir, ilgainiui gali išnykti tos paslaugos, tokie specialistai, kurie iki šiol dirbo su labai specifiškomis problemomis ar labai specifiškais metodais. Vadinasi, KOKYBIŠKOS, INDIVIDUALIAI PRITAIKYTOS PASLAUGOS TAPS DAR MAŢIAU PRIEINAMOS, O YPAČ - MAŢIAU MOKĖTI GALINTIEMS ŽMONĖMS.

Minimumui užtikrinti licencijavimo nereikia, tam pakanka ir atitinkamo diplomo. Tuo tarpu mums reikia kokybės. O ji jokiomis formaliomis, o tuo labiau – išorinėmis priemonėmis neužtikrinama. Galima būtų manyti, kad vienas papildomas formalumas nepakenks. Tačiau teisybė yra ta, kad PAKENKS. Nes, pirma, jis kainuoja, antra, nukreipia dėmesį nuo kokybės klausimo, sukurdamas iliuziją, kad visi, turintieji licenciją yra visapusiškai patikrinti ir įvertinti kaip kokybiški.

Tad, KĄ SIŪLAU? Koks galėtų būti kelias? Manau, reiktų siekti kokybės, o ne kiekybės ir nesibaidyti savo atsakomybės. Kokybę galime garantuoti tik mes patys, to nesukontroliuos jokia valstybinė institucija, tad neverta to skeptro ir įteikti šiai įstaigai į rankas, nes liks tik kiekybės kontrolė. Manau, dabartinis pasirinktas licencijavimo kelias yra per paprastas, pernelyg formalistinis, kur kiekybė (prasimokytų metų skaičius, pralankytų tobulinimosi kursų valandos) bus prilyginamos kokybei (specialisto norui augti ir tobulėti, lankytis pas savo supervizorių ir terapeutą, mokėjimui megzti kontaktą, gebėjimui taip pritaikyti savo ţinias, intuicijas ir mokėjimus, kad žmonės jaustų konkrečią naudą ir vienas per kitą eitų nauji klientai). Sutinku, šis kelias: a) paprastesnis; b) atsikratoma atsakomybės ir buvimo „apkaltintais― grieţtumu, taisyklių laikymusi. Atidavus sprendimus į svetimų ţinybų rankas, mums patiems nereikės niekieno vertinti ar bausti, galėsim išsaugoti „gerų ir geranoriškų“ neutralių psichologų veidą, kurie nors ir patys uţvirėm šį išorinio reguliavimo ir licencijavimo procesą, vėliau galėsim skųstis, kad ir „mums išpildyti valstybinius reikalavimus nėra taip jau lengva―.

Neapsirikite – aš irgi asmeniškai uţ aukštus reikalavimus (kartais – gal net ir uţ per aukštus), tačiau NEGALIME TOKIOS KONTROLĖS PALIKTI KITIEMS... Manau, jeigu jau reikia, tokią savo kokybę galėtume pasiekti KELDAMI SAVO PROFESINIŲ ASOCIACIJŲ NARYSTĖS SVARBĄ. Pavyzdţiui, į savo asociacijas (Lietuvos Psichologų asociaciją, Lietuvos psichoterapeutų asociacijas) priimdami TIK TIKRAI gerai bedirbančius ir atitinkamą išsilavinimą turinčius žmones. Kad iš tiesų kabinčiausi ant sienos savo priklausomybės atitinkamoje organizacijoje paţymėjimą su pasididţiavimu, kaip įrodymą, kad esu garbingoje, savo nariams aukštus profesinius reikalavimus keliančioje organizacijoje, iš kurios galiu būti ir (garsiai bei matomai) išmesta, jei, pavyzdţiui: a) paţeisčiau organizacijos etikos principus, b) gadinčiau psichologo ar psichoterapeuto vardą, c) sąmoningai pakenkčiau savo klientams...

Nukelta į 7 psl.

Atkelta iš 6 psl.

Tuomet pati priklausomybė tokiai profesinei organizacijai atliktų licencijos funkciją ir niekas niekam, o ypač – klientams, daugiau nekainuotų. Įstojimo į tokią organizaciją kriterijai bei jos nariai galėtų būti viešai visiems prieinami internete. Beje, tai vyksta su kai kuriomis Europinėmis psichoterapijos asociacijomis. (....)

Kita pusė – turim PADĖTI SAVO KLIENTAMS SUPRASTI, KAD VISUOMET GALIMA KEISTI SAU NEPATIKUSĮ AR ĮTARIMĄ SUKĖLUSĮ PSICHOLOGĄ, kaip galima keisti gydytoją, yra AIŠKI SKUNDŲ DĖL NUKENTĖJIMŲ PROCEDŪRA pačios profesinės organizacijos struktūroje. Ţinoma, tektų susitaikyti, kad dalis ţmonių vis tiek rinksis eiti pas psichologais apsimetinėjančius pašaliečius. Tačiau gal galime nesipiktinti, o bandyti suvokti, kodėl jie renkasi tokį kelią, o ne mus?? Ga l net galime šį bei tą iš tų pašaliečių išmokti ir mes?

Sutinku, toks kelias būtų sunkesnis, mažiau formalizuotas, bet niekas nesakė, kad gyventi sąžiningai bus lengva....

Agnė Matulaitė, psichologė-psichoterapeutė, EABP (Europos Kūno psichoterapeutų asociacijos), tarptautinės MAMSIE (motinystės tyrimų asociacijos), tarptautinės IPA (interpretacinės fenomenologinės analizės) ir Lietuvos psichologų asociacijos narė. Dabartinis psichologinės praktikos supervizorius – Nick Totton, EABP narys, britų psichoterapeutas, daugybės knygų apie psichologinę ir psichoterapinę praktiką autorius.

Naujas Lietuvos psichologų sąjungos interneto puslapis

Artimiausi renginiai

LPS komitetų informacija

Puslapis 7 Numeris 4 (10) 2011 Liepa

Vyr.redaktorė Airida Zavadskė

Redaktoriaus pavaduotoja Paulina Želvienė

LPS informaci ja

Sveikiname naujus LPS narius!

Naujais LPS nariais tapo: Dainė Krasuckienė, Inga Truskauskaitė, Dovilė Juozaitytė, Rasa Kinaitienė, Rytis Pakrosnis, Irma Rybnikova, Ilona Krasauskienė, Daiva Talijūnienė, Dorota Oleškevič, Dalius Milaševičius, Jurga Misiūnienė, Goda Kanušonytė, Renata Arlauskienė, Aistė Pranckevičienė, Aldona Augustinienė, Rūta Vitkūnienė, Vaida Joneliūkštytė, Justina Nuajokaitienė, Jolita Baliutavičiūtė, Toma Sirtautaitė, Karolina Čiukšienė, Paulina Ţelvienė, Lina Gervinskaitė.

Narystės mokesčiai

Maloniai prašome susimokėti narystės mokestį (75 lt) uţ 2011 m. Kiekvienas susimokėjęs narys gaus narystę patvirtinantį dokumentą el. paštu. Nario mokestį pageidautina sumokėti pavedimu į Lietuvos psichologų sąjungos sąskaitą banke.

LPS sąskaitos nr. LT39 7044 0600 0115 4569, įmonės kodas: 190748553.

Lietuvos psichologų sąjunga A. Goštauto g. 8-215, LT-01108 Vilnius T. +370 673 31197 lps@psichologusajunga.lt www.psichologusajunga.lt

Kitame Psichologų nauj ienų numeryje skai tyk i te !

Doc. dr. Juvencijus Lapė (1925 09 13 – 2011 06 01)

Su liūdesiu pranešame, kad šių metų birţelio mėnesį Lietuvos psichologų bendruomenė neteko Lietuvos psichologų sąjungos garbės nario, buvusio Vytauto Didţiojo universiteo socialinių mokslų fakulteto dekano, buvusio Psichologijos katedros vedėjo, socialinių mokslų daktaro, psichologijos docento Juvencijaus Lapės. Docentas laikėsi aukštų moralinių kriterijų savo ir kitų atţvilgiu, pagarbos ir atidaus santykio su ţmonėmis, tad studentai jį gerbė ir mylėjo. Doc. dr. Juvencijaus Lapės gyvybingumas, energingumas, meilė ţmonėms išliks visų jį paţinojusiųjų širdyse.

Lietuvos psichologų sąjunga reiškia gilią uţuojautą mirusiojo artimiesiems.

Europos psichologų asociacijų federacijai (EFPA) 30 metų! Atkelta iš 2 psl.

EFPA taip pat remia psichologijos, kaip mokslo plėtrą per

Europos kongresus, apdovanojimus uţ mokslinį meistriškumą,

mokslinį ţurnalą (European psychologist) ir EFPA Mokslo

reikalų komitetą. Ypatingas EFPA dėmesys skiriamas

psichologo etikos, psichoterapijos, katastrofų, traumų ir krizių

psichologijos, testų ir testavimo klausimams, kuriuos sprendţia

komitetai.

2011 m. liepos 9-10 d. vyko EFPA generalinė asamblėja,

kurioje dalyvavo apie 100-ą EFPA vienijančių narių atstovų.

Generalinės asamblėjos metu vyko dalies naujų EFPA valdybos

narių rinkimai. Dr. Robertas Povilaitis beveik vienbalsiai buvo

išrinktas EFPA generaliniu sekretoriumi ketverių metų

kadencijai. Generalinės asamblėjos metu taip pat buvo aptarti

svarbūs psichologams Europiniai procesai, EFPA valdyba

pasiūlė struktūrinius pokyčius bei strateginį veiklos planą, kuris

įgalintų efektyviau dirbti ir aktyviau dalyvauti sprendžiant

svarbius politinius sprendimus sveikatos bei kitose srityse,

kuriose psichologai turi daug ţinių. Taip pat buvo nutarta 2015

m. Europos psichologų kongresą daryti Milane.

Lietuvos psichologų sąjunga EFPA nare tapo 1999 m. Šiais

metais įvyko pirmasis EFPA prezidento prof. Robert A. Roe

vizitas Lietuvos psichologų kongrese, kurį jau dabar galima

laikyti reikšmingu įvykiu Lietuvos psichologijai ir organizacijų

bendradarbiavimui.

Paulina Želvienė