2017 m. gegužė - lat.lt · 4 i. baudŽiamoji teisĖ (specialioji dalis) 2017 m. gegužės 4 d....
TRANSCRIPT
2
PARENGTA
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
TEISĖS TYRIMŲ IR APIBENDRINIMO DEPARTAMENTO
IR
LIETUVOS APELIACINIO TEISMO
TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS
Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –
ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais.
Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje curia.europa.eu.
3
TURINYS
I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ (SPECIALIOJI DALIS) .................................................................................... 4
2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Oussama El Dakkak ir Intercontinental SARL (C-17/16) .................. 4
II. ORO VEŽĖJO ATSAKOMYBĖ ............................................................................................................... 5
2017 m. gegužės 11 d. sprendimas Krijgsman (C-302/16) ......................................................................... 5
2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Pešková ir Peška (C-315/15) ................................................................. 6
III. CIVILINIS PROCESAS ( LIS PENDENS) ............................................................................................ 8
2017 m. gegužės 4 d. sprendimas HanseYachts (C-29/16) ......................................................................... 8
IV. ASMENS DUOMENŲ APSAUGA ........................................................................................................ 10
2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Rīgas satiksme (C-13/16) .................................................................... 10
V. SAVARANKIŠKAI DIRBANTYS PREKYBOS AGENTAI ................................................................ 11
2017 m. gegužės 17 d. sprendimas ERGO Poist’ovňa (C-48/16) ............................................................. 11
VI. VIEŠIEJI PIRKIMAI.............................................................................................................................. 13
2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Esaprojekt (C-387/14) ......................................................................... 13
4
I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ (SPECIALIOJI DALIS)
2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Oussama El Dakkak ir Intercontinental SARL (C-17/16)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (EB) Nr.°1889/2005 – Grynųjų pinigų,
įvežamų į Europos Sąjungą ar išvežamų iš jos, kontrolė – 3 straipsnio 1 dalis – Fizinis asmuo,
atvykstantis į Sąjungą arba iš jos išvykstantis – Pareiga deklaruoti – Valstybės narės oro uosto
tarptautinio tranzito zona
Intercontinental pavedė O. El Dakkak lėktuvu nuskraidinti JAV dolerius (USD) iš Kotonu (Beninas)
į Beirutą (Libanas) tranzitu per Ruasi Šarlio de Golio oro uostą. Kai 2010 m. gruodžio 9 d.
O. El Dakkak tranzitu vyko per šį oro uostą, jį ant įsodinimo į Beirutą trapo patikrino muitinės
pareigūnai. Kadangi jie konstatavo, kad jis turi 3900 Eur ir 1 607 650 USD (maždaug 1 511 545 Eur)
grynaisiais, O. El Dakkak jiems pateikė Benino Respublikos muitinėje užpildytą deklaraciją. Po šios
kontrolės O. El Dakkak buvo sulaikytas muitinėje, vėliau pristatytas ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl
pareigos deklaruoti neįvykdymo ir pinigų plovimo. O. El Dakkak vežti grynieji pinigai buvo
konfiskuoti, paskui užplombuoti Administration des douanes et droits indirects (Muitų ir
netiesioginių mokesčių administravimo institucija). 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu Cour d’appel
de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) ikiteisminio tyrimo kolegija dėl pažeidimo
suinteresuotojo asmens atžvilgiu panaikino visą bylą ir nurodė grąžinti užplombuotus pinigus.
2012 m. balandžio 2 d. laiške kompetentinga institucija nurodė O. El Dakkak, kad grąžins
konfiskuotus eurus ir į eurus konvertuotus JAV dolerius, proporcingai atskaičiavusi administravimo
išlaidas. Po to O. El Dakkak ir Intercontinental kreipėsi į One su Bua pirmosios instancijos teismą
(Prancūzija), vėliau – į Cour d’appel de Paris, prašydami atlyginti patirtą žalą ir teigdami, kad
Administration des douanes et droits indirects neturėjo pagrindo remtis O. El Dakkak pareigos
deklaruoti pažeidimu, nes jam tokia pareiga nebuvo taikoma. Vėliau, kai 2014 m. kovo 25 d.
sprendimu Cour d’appel de Paris atmetė O. El Dakkak prašymą, šis pateikė kasacinį skundą prašymą
priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija).
Byloje kilo klausimas, ar Europos Parlamento ir Tarybos 2005 m. spalio 26 d. reglamento (EB)
Nr. 1889/2005 „Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“ 3 straipsnio
1 dalį reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje numatyta pareiga deklaruoti taikoma valstybės narės
oro uosto tarptautinio tranzito zonoje tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje,
kai fizinis asmuo atvyko į šią zoną išlipęs iš trečiosios valstybės orlaivio ir pasilieka joje iki įlaipinimo
į kitą orlaivį, skrisiantį į kitą trečiąją valstybę.
Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka
„fizinis asmuo, atvykstantis [į Sąjungą arba iš jos] išvykstantis“ nėra apibrėžta reglamente, todėl turi
būti suprantama įprastai, t. y. kaip nurodanti fizinio asmens judėjimą iš vietos, kuri nėra Sąjungos
teritorijos dalis, į vietą, kuri yra šios teritorijos dalis, arba iš pastarosios vietos į vietą, kuri nėra
minėtos teritorijos dalis. Po to Teisingumo Teismas nurodė, kad oro uosto tranzito zona atitinka
Sąjungos geografinės teritorijos dalį, ir akcentavo, kad toks aiškinimas atitinka reglamento tikslą, o
konkrečiai, juo siekiama užkirsti kelią pajamų, gautų iš neteisėtos veiklos, patekimui į finansų sistemą
ir investavimui po to, kai įvykdytas pinigų plovimas, nuo to atgrasyti ir to išvengti, būtent įtvirtinant
grynųjų pinigų judėjimo atvykstant į Sąjungą ar iš jos išvykstant privalomo deklaravimo principą, dėl
kurio būtų galima surinkti informaciją apie juos. Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį, kad jeigu ši
nuostata būtų aiškinama taip, kad asmenims, esantiems Sąjungos oro uosto tarptautinio tranzito
zonoje, netaikoma pareiga deklaruoti grynuosius pinigus, kurių suma yra 10 000 Eur ar daugiau, į
Sąjungą įvežamų ir iš jos išvežamų grynųjų pinigų judėjimo kontrolės sistemos, numatytos
Reglamente Nr. 1889/2005, veiksmingumui ir kartu šiuo reglamentu užsibrėžto tikslo pasiekimui
bent iš dalies kiltų pavojus. Vėliau Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tai, ar trečiosios valstybės
pilietis, esantis valstybės narės oro uosto tarptautinio tranzito zonoje, kirto Sąjungos išorės sieną, ar
jos nekirto, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 562/2006 4 straipsnio 1 dalį, neturi reikšmės
pirmiau pateiktiems svarstymams, nes Reglamento Nr. 1889/2005 ir Reglamento Nr. 562/2006 tikslai
ir siekiai yra skirtingi, o Reglamente Nr. 1889/2005 nenurodyta, kad jo nuostatos turi būti aiškinamos
atsižvelgiant į Reglamento Nr. 562/2006 nuostatas.
5
Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus Teisingumo Teismas konstatavo, kad Europos Parlamento ir
Tarybos 2005 m. spalio 26 d. reglamento (EB) Nr. 1889/2005 „Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į
Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“ 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje
nuostatoje numatyta pareiga deklaruoti taikoma valstybės narės oro uosto tarptautinio tranzito zonoje.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf;jsessionid=9ea7d2dc30d63dbefe4a3e734e89b1c
0e6b4e172dfef.e34KaxiLc3qMb40Rch0SaxyLbNf0?text=&docid=190321&pageIndex=0&doclang
=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&ci
II. ORO VEŽĖJO ATSAKOMYBĖ
2017 m. gegužės 11 d. sprendimas Krijgsman (C-302/16)
Oro transportas – Kompensavimas ir pagalba keleiviams skrydžio atšaukimo atveju – Atleidimas nuo
pareigos mokėti kompensaciją – Vežimo sutartis, sudaryta per internetu veikiantį kelionių agentą –
Oro vežėjas, laiku pranešęs kelionių agentui apie skrydžio laiko pasikeitimą – Kelionių agentas,
pateikęs keleiviui šią informaciją likus dešimt dienų iki skrydžio
Pagrindinėje byloje B. J. A. Krijgsman per interneto svetainę www.gate1.nl (Gate1) užsisakė lėktuvo
bilietus iš Amsterdamo į Surinamą ir atgal, o skrydį vykdė SLM. Išvykimas buvo numatytas 2014 m.
lapkričio 14 d. 2014 m. spalio 9 d. SLM informavo Gate1 apie skrydžio atšaukimą, 2014 m. lapkričio
4 d. B. J. A. Krijgsman iš Gate1 gavo laišką, kad išvykimas numatomas 2014 m. lapkričio 15 d. Pagal
2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio
bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba
atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (toliau – Reglamentas
261/2004), 5 straipsnio 1 dalies c punktą atšaukus skrydį atitinkami keleiviai turi teisę į kompensaciją,
kurią išmoka oro vežėjas pagal 7 straipsnį, nebent keleiviams buvo pranešta apie atšaukimą
mažiausiai prieš dvi savaites iki tvarkaraštyje numatyto išvykimo laiko. B. J. A. Krijgsman kreipėsi į
SLM prašydamas išmokėti minėtą kompensaciją, tačiau SLM atsisakė motyvuodama tuo, kad Gate1
buvo informuotas laiku. Kai B. J. A. Krijgsman kreipėsi į Gate1, ši nurodė, kad nėra atsakinga už oro
vežėjo atliktus tvarkaraščio pakeitimus, o už keleivių informavimą atsakingas oro vežėjas, kuriam
kartu su rezervacija pateikiamas kliento elektroninio pašto adresas. B. J. A. Krijgsman pakartotinai
kreipėsi į SLM dėl kompensacijos, tačiau ir šis prašymas buvo atmestas, todėl keleivis kreipėsi į
teismą.
Teisingumo Teismas sprendė, ar Reglamento 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punktą ir 7 straipsnį
reikia aiškinti taip, kad skrydį vykdantis oro vežėjas privalo sumokėti šiose nuostatose numatytą
kompensaciją tuo atveju, kai skrydis atšauktas, bet keleiviui apie tai nebuvo pranešta mažiausiai prieš
dvi savaites iki numatyto išvykimo laiko, taip pat ir tada, kai šis vežėjas mažiausiai prieš dvi savaites
iki to laiko buvo pranešęs apie šį atšaukimą kelionių agentui, per kurį su atitinkamu keleiviu buvo
sudaryta vežimo sutartis, bet agentas keleivio laiku neinformavo.
Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punkte numatytos
kompensacijos keleiviams, o pagal to paties straipsnio 4 dalį skrydį vykdantis oro vežėjas privalo
įrodyti, kad jis pranešė keleiviams apie skrydžio atšaukimą ir kada tai padarė. Iš Reglamento Nr.
261/2004 nuostatų formuluotės matyti, kad tais atvejais, kai skrydį vykdantis oro vežėjas negali
įrodyti, jog atitinkamam keleiviui buvo pranešta apie jo skrydžio atšaukimą daugiau kaip prieš dvi
savaites iki numatyto išvykimo laiko, jis privalo sumokėti nustatytą kompensaciją. Teisingumo
Teismo vertinimu, toks aiškinimas taikytinas ne tik tada, kai vežimo sutartis buvo sudaryta tiesiogiai
tarp atitinkamo keleivio ir oro vežėjo, bet ir tada, kai sutartis buvo sudaryta per trečiąjį asmenį,
pavyzdžiui, internetu veikiančią kelionių agentūrą. Toks aiškinimas atitinka Reglamento Nr.
261/2004 tikslą užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį ir garantuoja, kad keleivis, kurio skrydis,
prieš jį atšaukiant, buvo užsakytas per trečiąjį asmenį, galėtų nustatyti asmenį, privalantį jam
sumokėti reglamento 5 straipsnio 1 dalies c punkte ir 7 straipsnyje numatytą kompensaciją.
6
Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Reglamentą Nr. 261/2004 įvykdytos pareigos
neapriboja skrydį vykdančio oro vežėjo teisės pagal taikytiną nacionalinę teisę reikalauti
kompensacijos iš bet kurio asmens, įskaitant trečiąsias šalis, atsakingo už tai, kad šis vežėjas neįvykdė
savo įsipareigojimų. Taigi nėra ribojama oro vežėjo teisė reikalauti, kad turizmo kelionių
organizatorius ar kitas asmuo, su kuriuo skrydį vykdantis oro vežėjas yra sudaręs sutartį, grąžintų
sumokėtą sumą.
Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punktą ir
7 straipsnį reikia aiškinti taip, kad skrydį vykdantis oro vežėjas privalo sumokėti šiose nuostatose
numatytą kompensaciją tuo atveju, kai skrydis atšauktas, o keleiviui apie tai nebuvo pranešta
mažiausiai prieš dvi savaites iki numatyto išvykimo laiko, taip pat ir tada, kai šis vežėjas mažiausiai
prieš dvi savaites iki to laiko buvo pranešęs apie atšaukimą kelionių agentui, per kurį su atitinkamu
keleiviu buvo sudaryta vežimo sutartis, bet agentas jo laiku neinformavo.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=190586&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=399829.
2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Pešková ir Peška (C-315/15)
Oro transportas – Kompensacijos keleiviams atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo
ilgam laikui atveju – Apimtis – Atleidimas nuo pareigos mokėti kompensaciją – Lėktuvo ir paukščio
susidūrimas – Sąvoka „ypatingos aplinkybės“ – Sąvoka „pagrįstos priemonės“ siekiant išvengti
ypatingos aplinkybės arba tokios aplinkybės pasekmių
Pagrindinėje byloje ieškovai per Travel Service rezervavo vietas į skrydį iš Burgaso (Bulgarija) į
Ostravą (Čekijos Respublika). Skrydis įvykdytas 2013 m. rugpjūčio 10 d ir į paskirties vietą pavėlavo
atvykti penkias valandas ir dvidešimt minučių. Planuotas skrydžio maršrutas Praha–Burgasas–Brno
(Čekijos Respublika)–Burgasas–Ostrava. Skrendant iš Prahos į Burgasą buvo nustatytas vožtuvo
techninis gedimas, kurio šalinimui buvo sugaišta 1 val. 45 min. Lėktuvui skrendant iš Burgaso į Brno
nusileidimo metu orlaivis susidūrė su paukščiu; dėl šios priežasties buvo atlikta orlaivio patikra, per
kurią nebuvo nustatyta jokios žalos. Vis dėlto privačiu orlaiviu iš Slaný (Čekijos Respublika) į Brno
buvo atskraidintas Travel Service technikas, kad atliktų pakartotinę orlaivio patikrą ir jį būtų galima
išleisti esksploatuoti. Orlaivio įgulos teigimu, patikrą jau buvo atlikusi kita bendrovė, tačiau orlaivio
savininkė Sunwing atsisakė pripažinti jos tinkamumą atlikti tokią patikrą. Travel Service iš naujo
patikrino paukščio atsitrenkimo vietą, kuri prieš tai buvo nuvalyta, ir nerado žymių ant variklių ar
kitų orlaivio dalių. Po to orlaivis išskrido iš Brno į Burgasą, vėliau iš Burgaso į Ostravą, ieškovai
vyko pastaruoju skrydžiu. 2013 m. lapkričio 26 d. ieškovai kreipėsi į teismą dėl Reglamento Nr.
261/2004 7 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytos kompensacijos išmokėjimo. Skirtingų instancijų
Čekijos Respublikos teismai priėmė skirtingus sprendimus. Travel Service pateikus konstitucinį
skundą, Konstitucinis teismas nurodė, kad buvo pažeista Travel Service teisė į teisminę gynybą
(galutinės instancijos teismas nesikreipė į Teisingumo Teismą prejudicinio išaiškinimo, kaip to
reikalauja SESV 267 straipsnio 3 dalis), todėl bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui pastarasis
kreipėsi į Teisingumo Teismą.
Teisingumo Teismas sprendė, ar Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su jo
14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad orlaivio ir paukščio susidūrimas patenka į
sąvoką „ypatingos aplinkybės“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.
Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal Reglamento Nr. 261/2004 nuostatas oro vežėjas
atleidžiamas nuo pareigos mokėti keleiviams Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnyje numatytą
kompensaciją, jei gali įrodyti, kad skrydis atšauktas arba atvykimas atidėtas trims ar daugiau valandų
dėl ypatingų aplinkybių, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ėmusis visų pagrįstų priemonių.
Tokios aplinkybės gali susidaryti pirmiausia: dėl politinio nestabilumo, meteorologinių sąlygų,
neleidžiančių vykdyti atitinkamo skrydžio, pavojaus saugumui, netikėtai atsiradusių skrydžių saugos
7
trūkumų ir streikų, turinčių įtakos skrydį vykdančio oro vežėjo veiklos vykdymui. Taigi ypatingomis
aplinkybėmis gali būti laikomi tie įvykiai, kurie dėl savo pobūdžio ar atsiradimo priežasčių nėra
būdingi normaliai oro vežėjo veiklai ir kurių jis realiai negali kontroliuoti, tačiau ypatinga aplinkybe
nėra tam tikrų orlaivio detalių gedimas, nes jis glaudžiai susijęs su orlaivio funkcionavimo sistema.
Orlaivio ir paukščio susidūrimas ir dėl jo galbūt padaryti sugadinimai nėra glaudžiai susiję su orlaivio
funkcionavimo sistema, todėl dėl savo pobūdžio ar atsiradimo priežasčių nėra būdingi normaliai oro
vežėjo veiklai ir šis jų realiai negali kontroliuoti, todėl susidūrimas laikytinas „ypatinga aplinkybe“.
Teisingumo Teismas taip pat sprendė, ar Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su
šio reglamento 14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad skrydis atšaukiamas arba
atidedamas ilgam laikui dėl ypatingų aplinkybių, jeigu šį atšaukimą arba atidėjimą lemia tai, kad oro
vežėjas kreipiasi į savo pasirinktą ekspertą, kad būtų iš naujo atliktos reikiamos saugumo patikros po
susidūrimo su paukščiu, kai šias patikras jau yra atlikęs pagal taikomus teisės aktus įgaliotas
ekspertas. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad oro vežėjas, susidūręs su ypatinga aplinkybe, kaip
antai jo orlaivio ir paukščio susidūrimas, turi imtis situacijai pritaikytų veiksmų ir panaudoti visas
turimas personalo, materialines ir finansines priemones, kad kiek įmanoma išvengtų savo skrydžių
atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui. Teismas nurodė, kad nors Reglamentas Nr. 261/2004 nedaro
įtakos oro vežėjų laisvei kreiptis į jų pasirinktus ekspertus, kad būtų atliktos reikalingos apžiūros,
tačiau tuo atveju, jei po tokio susidūrimo patikrą jau yra atlikęs įgaliotas ekspertas, negalima laikyti,
kad antra patikra yra situacijai pritaikyta priemonė. Taigi laikytina, kad skrydis nėra atšaukiamas arba
atidedamas ilgam laikui dėl ypatingų aplinkybių, jeigu šį atšaukimą arba atidėjimą lemia tai, kad oro
vežėjas kreipiasi į savo pasirinktą ekspertą, kad būtų iš naujo atliktos reikiamos saugumo patikros po
susidūrimo su paukščiu, kai šias patikras jau yra atlikęs pagal taikomus teisės aktus įgaliotas
ekspertas.
Teisingumo Teismas taip pat sprendė, ar Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su
šio reglamento 14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad „pagrįstos priemonės“, kurių
turi imtis oro vežėjas siekdamas sumažinti susidūrimo su paukščiu riziką ar net užkirsti jai kelią, taip
pat siekdamas būti atleistas nuo pareigos mokėti keleiviams kompensaciją pagal minėto reglamento
7 straipsnį, apima prevencinės tų paukščių buvimo kontrolės priemonių taikymą.
Teismas nurodė, kad iš pateikto prašymo ir diskusijų Teisingumo Teisme matyti, kad už prevencinę
paukščių kontrolę gali būti atsakingi įvairūs oro transporto veiklos vykdytojai, pavyzdžiui, oro
vežėjai, oro uostų valdytojai ar valstybių narių skrydžių vadovai. Reglamento Nr. 261/2004 nuostatos
siejamos su pagrįstomis priemonėmis, kurių turi imtis oro vežėjas, todėl nacionalinis teismas
pirmiausiai turi įvertinti, ar techniniu ir administraciniu požiūriu atitinkamas oro vežėjas tokiomis
kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis iš tikrųjų turėjo galimybę tiesiogiai ar
netiesiogiai imtis prevencinių priemonių siekiant sumažinti susidūrimo su paukščiais riziką ar net
užkirsti jai kelią. Jeigu tokios galimybės nebuvo, oro vežėjas neprivalo mokėti keleiviams
kompensacijos pagal Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnį. Jei oro vežėjas iš tikrųjų galėjo imtis tokių
priemonių, tai nacionalinis teismas turi įsitikinti, kad dėl tokių priemonių oro vežėjas neturi daryti
nepakeliamos aukos atsižvelgiant į jo įmonės pajėgumus.
Teisingumo Teismas taip pat sprendė, ar Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su
šio reglamento 14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai lėktuvas
vėluoja atvykti tris ar daugiau valandų ne tik dėl ypatingos aplinkybės, kurios nebuvo galima išvengti
situacijai pritaikytomis priemonėmis ir dėl kurios oro vežėjas ėmėsi visų pagrįstų priemonių
siekdamas išvengti jos pasekmių, bet ir dėl kitos šiai kategorijai nepriklausančios aplinkybės,
vėlavimo dėl šios ypatingos aplinkybės laikas turi būti atimamas iš viso atitinkamo skrydžio lėktuvo
vėlavimo atvykti laiko siekiant įvertinti, ar dėl šio skrydžio lėktuvo vėlavimo atvykti turi būti mokama
šio reglamento 7 straipsnyje numatyta kompensacija.
Teisingumo Teismas nurodė, kad tokiu atveju, kai atvykti vėluojama trimis ar daugiau valandų ne tik
dėl ypatingos aplinkybės, kurios nebuvo galima išvengti net ėmusis visų pagrįstų priemonių ir dėl
kurios jis ėmėsi visų pagrįstų priemonių siekdamas išvengti jos pasekmių, bet ir dėl kitos šiai
8
kategorijai nepriklausančios aplinkybės, tai nacionalinis teismas turi iš viso skrydžio vėlavimo atvykti
laiko atimti vėlavimo dėl ypatingos aplinkybės laiką.
Šiame sprendime Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis,
siejama su reglamento 14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad orlaivio ir paukščio
susidūrimas patenka į sąvoką „ypatingos aplinkybės“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.
Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad nurodytos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad skrydis
nėra atšaukiamas arba atidedamas ilgam laikui dėl ypatingų aplinkybių, jeigu šį atšaukimą arba
atidėjimą lemia tai, kad oro vežėjas kreipiasi į savo pasirinktą ekspertą, kad būtų iš naujo atliktos
reikiamos saugumo patikros po susidūrimo su paukščiu, kai šias patikras jau yra atlikęs pagal
taikomus teisės aktus įgaliotas ekspertas.
Teisingumo Teismas išaiškino, kad minėtose nuostatose nurodytos „pagrįstos priemonės“, kurių turi
imtis oro vežėjas siekdamas sumažinti susidūrimo su paukščiu riziką ar net užkirsti jai kelią, taip pat
siekdamas būti atleistas nuo pareigos mokėti keleiviams kompensaciją pagal minėto reglamento
7 straipsnį, apima prevencinės tų paukščių buvimo kontrolės priemonių taikymą, jeigu, be kita ko,
techniniu ir administraciniu požiūriu šis oro vežėjas iš tikrųjų gali imtis tokių priemonių, dėl šių
priemonių minėtas vežėjas neturi daryti nepakeliamos aukos atsižvelgiant į jo įmonės pajėgumus ir
jis įrodė, kad minėtų priemonių buvo iš tikrųjų imtasi dėl skrydžio, kuriam įtakos padarė susidūrimas
su paukščiu; nacionalinis teismas turi įsitikinti, kad šios sąlygos įvykdytos.
Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su
šio reglamento 14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai lėktuvas
vėluoja atvykti tris ar daugiau valandų ne tik dėl ypatingos aplinkybės, kurios nebuvo galima išvengti
situacijai pritaikytomis priemonėmis ir dėl kurios oro vežėjas ėmėsi visų pagrįstų priemonių
siekdamas išvengti jos pasekmių, bet ir dėl kitos šiai kategorijai nepriklausančios aplinkybės,
skrydžio vėlavimo dėl šios ypatingos aplinkybės laikas turi būti atimamas iš viso atitinkamo skrydžio
lėktuvo vėlavimo atvykti laiko siekiant įvertinti, ar dėl šio skrydžio lėktuvo vėlavimo atvykti turi būti
mokama šio reglamento 7 straipsnyje numatyta kompensacija.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=190327&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=672089.
III. CIVILINIS PROCESAS ( LIS PENDENS)
2017 m. gegužės 4 d. sprendimas HanseYachts (C-29/16)
Reglamentas Nr. 44/2001 – Lis pendens – Teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia – Sąvoka „bylos
iškėlimo ar lygiavertis dokumentas“ – Prašymas nurodyti atlikti teismo ekspertizę siekiant, kad prieš
prasidedant procesui būtų užtikrinti arba nustatyti faktinių aplinkybių, kuriomis paskui gali būti
grindžiamas ieškinys, įrodymai
HanseYachts, Greifsvalde (Vokietija) įsteigta bendrovė, gamina ir parduoda motorines ir burines
jachtas, o bendrovė Port D’Hiver Yachting (Prancūzija) prekiauja laivais. Pagal 2010 m. balandžio
14 d. sutartį HanseYachts pardavė Port D’Hiver Yachting motorinę jachtą Fjord 40 Cruiser, kuri
2010 m. gegužę buvo perduota Port D’Hiver Yachting Greifsvalde, patenkančiame į Vokietijos
teismų veiklos teritoriją. Vėliau jachta buvo pervežta į Prancūziją ir ten parduota Prancūzijoje įsteigtai
bendrovei SMCA. 2011 m. rugpjūtį HanseYachts ir Port D’Hiver Yachting sudarė platinimo sutartį,
kurioje numatė jurisdikcijos suteikimą Vokietijos teismams ir nurodė, kad ši sąlyga pakeitė visus
ankstesnius raštu arba žodžiu sudarytus šalių susitarimus. 2011 m. rugpjūčio mėn. sugedus jachtos
varikliui, SMCA per Marselio komercinių bylų teisme (Prancūzija) inicijuotą procedūrą pateikė
prašymą prieš prasidedant procesui skirti ekspertizę. Prašymas buvo įteiktas Port D’Hiver Yachting,
taip pat variklio gamintojai Volvo Trucks France SAS, 2012 m. į bylą įstojo Generali IARD kaip Port
D’Hiver Yachting draudikė, o 2013 m. HanseYachts. 2014 m. rugsėjį ekspertas pateikė savo išvadą.
9
2015 m. sausį SMCA Tulono komercinių bylų teisme (Prancūzija) iškėlė bylą visoms išankstinėje
procedūroje nurodytoms šalims dėl jos patirtos žalos ir teismo ekspertizės išlaidų atlyginimo. 2014
m. lapkritį, t. y. prieš SMCA pareiškiant ieškinį Tulono komercinių bylų teisme, HanseYachts kreipėsi
į Vokietijos teismą prašydama pripažinti, kad Port D’Hiver Yachting, SMCA ir Generali IARD neturi
teisės jai reikšti reikalavimų dėl atitinkamo laivo. Vokietijos teismas siekė išsiaiškinti, ar tokiomis
aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje, jis turi stabdyti bylos nagrinėjimą, kol
Tulono komercinių bylų teismas išspręs klausimą dėl savo jurisdikcijos.
Teisingumo Teismas sprendė, ar 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl
jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau –
Reglamentas Nr. 44/2001) 27 straipsnio 1 dalis ir 30 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinami taip, kad
lis pendens atveju momentas, kai prieš prasidedant procesui buvo pradėta procedūra dėl įrodymų
rinkimo priemonių, gali reikšti momentą, kai „laikoma, kad byla <..> iškeliama“, kaip tai suprantama
pagal 30 straipsnio 1 punktą, teisme, kuris turi priimti sprendimą dėl prašymo išnagrinėti bylą iš
esmės, pateikto toje pačioje valstybėje narėje po to, kai buvo įgyvendintos šios priemonės.
Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 9 skirsnio „Lis pendens –
susiję ieškiniai“ tikslas – siekiant gero teisingumo vykdymo Europos Sąjungoje kuo labiau sumažinti
vienu metu skirtingų valstybių narių teritorijose vykstančių procesų galimybę ir užtikrinti, kad nebūtų
priimami nesuderinami sprendimai. Lis pendens situacija kyla tuomet, kai skirtingų valstybių narių
teismuose iškeliama byla, kurios šalys, dalykas ir pagrindas yra tie patys ir prejudicinį klausimą
pateikusio Vokietijos teismo nuomone ši sąlyga tenkinama.
Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnyje numatytas lis pendens
atvejų sprendimo mechanizmas yra objektyvus ir automatinis, grindžiamas chronologine tvarka, kuria
kreiptasi į atitinkamus teismus. Atsižvelgiant į tai, reglamento 30 straipsnyje vienodai ir autonomiškai
apibrėžiamas momentas, kada laikoma, kad byla teisme yra iškelta, t. y. tuomet, kai teismui įteikiamas
bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas, nurodantis kad ieškovas ėmėsi būtinų priemonių, kad
minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui. Šio straipsnio tikslas – autonomiškai apibrėžti momentą,
kada byla laikytina iškelta, ir taip padėti išvengti problemų, atsirandančių dėl nacionalinių skirtumų
nustatant šį momentą. Iš parengiamųjų Reglamento Nr. 44/2001 darbų matyti, kad priimant 30
straipsnį buvo siekiama sumažinti teisinį netikrumą dėl labai įvairių valstybėse narėse galiojusių
nuostatų, skirtų nustatyti momentui, kada laikoma, kad byla iškelta teisme, įtvirtinant materialinę
normą, leidžiančią nustatyti šį momentą paprastai ir vienodai.
Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tokia Prancūzijos teisėje
numatyta įrodymų rinkimo procedūra laikoma bylos iškėlimu, nes valstybės narės vidaus teisės
aiškinimas nepriklauso jo kompetencijai. Nagrinėjamoje byloje Prancūzijos vyriausybė pažymėjo,
kad Prancūzijos Civilinio kodekso 145 straipsnio formuluotė, pagal kurią galima įrodymų rinkimo
procedūra išreiškia pagal šį straipsnį paskirtų įrodymų rinkimo priemonių savarankiškumą, palyginti
su tarp tų pačių šalių vykstančiu procesu dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, nes šių priemonių turi būti
prašoma „prieš prasidedant procesui“. Pagal Civilinio proceso kodekso 145 straipsnį inicijuojamas
procesas yra atskiras nuo galimo proceso dėl bylos nagrinėjimo iš esmės; teisėjo, į kurį kreiptasi pagal
Civilinio proceso kodekso 145 straipsnį, įgaliojimai baigiasi tuo momentu, kai jis paskiria prašytas
įrodymų rinkimo priemones. Vis dėlto, šių priemonių vertinimas priskirtinas nacionalinio teismo
kompetencijai.
Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į savarankišką procedūros pobūdį ir ribą,
aiškiai egzistuojančią tarp įrodymų rinkimo procedūros ir galimos bylos nagrinėjimo iš esmės
procedūros, bylos iškėlimo dokumentui „lygiaverčio dokumento“ sąvoka, numatyta Reglamento
Nr. 44/2001 30 straipsnyje, negali būti aiškinama taip, kad dokumentas, kuriuo pradedama minėta
įrodymų rinkimo procedūra, būtų laikomas ir dokumentu, kuriuo pradedama bylos nagrinėjimo iš
esmės procedūra, kai siekiama įvertinti, ar susiklostė lis pendens situacija, ir nustatyti teismą, į kurį
kreiptasi pirmiausia, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 27 straipsnio 1 dalį.
10
Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio 1 dalis ir 30 straipsnio 1
punktas turi būti aiškinami taip, kad lis pendens atveju momentas, kai prieš prasidedant procesui buvo
pradėta procedūra dėl įrodymų rinkimo priemonių, negali reikšti momento, kai „laikoma, kad byla
<...> iškeliama“, kaip tai suprantama pagal minėto 30 straipsnio 1 punktą, teisme, kuris turi priimti
sprendimą dėl prašymo išnagrinėti bylą iš esmės, pateikto toje pačioje valstybėje narėje po to, kai
buvo įgyvendintos šios priemonės.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=190326&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=250155.
IV. ASMENS DUOMENŲ APSAUGA
2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Rīgas satiksme (C-13/16)
Direktyva 95/46 – Asmens duomenys – Asmens duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygos – Sąvoka
„būtina siekiant trečiosios šalies teisėto intereso“ – Prašymas perduoti už kelių eismo įvykį atsakingo
asmens duomenis siekiant pareikšti ieškinį – Duomenų valdytojo pareiga patenkinti tokį prašymą –
Nebuvimas
2012 m. gruodžio mėn. Rygoje įvyko kelių eismo įvykis, kai taksi vairuotojui kelkraštyje sustabdžius
automobilį, pro šalį važiuojant Rīgas satiksme troleibusui, ant galinės sėdynės sėdėjęs keleivis atidarė
taksi dureles, kuriomis kliudė ir apgadino troleibusą. Dėl eismo įvykio buvo pradėtas tyrimas ir buvo
konstatuota, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas. Iš pradžių kaltu dėl šio įvykio laikytas
taksi vairuotojas ir Rīgas satiksme siekė žalos atlyginimo iš taksi automobilį apdraudusios bendrovės,
tačiau ši atsisakė atlyginti žalą, nes eismo įvykį sukėlė ne taksi vairuotojas, o keleivis. Draudimo
bendrovė patikslino, kad reikalavimus civiline tvarka Rīgas satiksme gali pareikšti keleiviui. Rīgas
satiksme kreipėsi į nacionalinę policiją prašydama pateikti informaciją apie asmenį – keleivio vardą,
pavardę, tapatybės numerį ir adresą bei patikslino, kad ši informacija bus naudojama tik
reikalavimams civiline tvarka pareikšti. Policiją šį reikalavimą tenkino iš dalies, nurodė keleivio
vardą ir pavardę, tačiau atsisakė pateikti šio keleivio tapatybės dokumento numerį ir adresą, nepateikė
su įvykiu susijusių paaiškinimų kopijos. Policija savo sprendimą grindė tuo, kad tik bylos dėl
administracinės teisės pažeidimo šalys gali gauti su ja susijusią informaciją, o Rīgas satiksme nėra
bylos šalis. Rīgas satiksme apskundė šį policijos atsisakymą.
Teisingumo Teismas sprendė, ar 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos
95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo
(toliau – Direktyva 95/46) 7 straipsnio f punktas turi būti aiškinamas kaip nustatantis pareigą perduoti
asmens duomenis trečiajai šaliai, kad ši galėtų pareikšti civilinį ieškinį dėl žalos, kurią padarė asmuo,
kurio duomenys saugotini, atlyginimo, ir ar aplinkybė, kad šis asmuo yra nepilnametis, gali turėti
įtakos aiškinant šią nuostatą.
Teisingumo Teismas nurodė, kad keleivio tapatybės numeris ir adresas, kuriuos perduoti prašo Rīgas
satiksme, yra informacija, susijusi su asmeniu, kurio tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta,
taigi, tai yra „asmens duomenys“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 95/46, o nacionalinė policija
yra šių duomenų valdytoja ir atsako už jų perdavimą. Direktyvos 95/46 5 straipsnyje nustatyta, kad,
kiek leidžia šios direktyvos nuostatos, valstybės narės tiksliau apibrėžia sąlygas, kuriomis asmens
duomenų tvarkymas yra teisėtas. Minėtos direktyvos 7 straipsnyje, kuriame įtvirtinti duomenų
tvarkymo teisėtumo principai, šiuo atžvilgiu nurodyta, jog „valstybės narės numato, kad asmens
duomenis galima tvarkyti tik vienu iš atvejų, kurių baigtinis sąrašas išdėstytas šioje nuostatoje, o
pagal šio straipsnio f punktą toks tvarkymas yra teisėtas, jei duomenis tvarkyti reikia dėl teisėtų
interesų, kurių siekia duomenų valdytojas arba trečioji šalis (šalys), kuriai (-ioms) atskleidžiami
duomenys, išskyrus atvejus, kai duomenų subjekto, kuriam pagal Direktyvos 95/46 1 straipsnio 1 dalį
reikalinga apsauga, teisės ir laisvės yra viršesnės nei šie interesai. Taigi Direktyvos 95/46 7 straipsnio
11
f punkto nuostatoje įtvirtinta ne pareiga, o teisė tvarkyti duomenis juos perduodant trečiajai šaliai, kai
duomenys reikalingi trečiosios šalies siekiamam teisėtam interesui įgyvendinti, o toks perdavimas
nedraudžiamas, jei tai daroma vadovaujantis nacionaline teise ir laikantis Direktyvoje 95/46 nustatytų
sąlygų.
Pagal Direktyvos 95/46 7 straipsnio f punktą asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas, kai tenkinamos
šios sąlygos: pirma, tvarkyti asmens duomenis reikia dėl teisėtų interesų, kurių siekia duomenų
valdytojas arba trečioji šalis (trečiosios šalys), kuriai (-ioms) atskleidžiami duomenys; antra, asmens
duomenis tvarkyti būtina siekiant įgyvendinti teisėtą interesą; trečia, kai duomenų subjekto
pagrindinės teisės ir laisvės nėra viršesnės nei šie interesai. Dėl pirmosios sąlygos Teisingumo
Teismas nurodė, kad nėra jokių abejonių, jog trečiosios šalies interesas gauti informacijos apie
asmenį, padariusį žalos jos nuosavybei, yra teisėtas. Dėl sąlygos, susijusios su būtinybe tvarkyti
asmens duomenis, Teismas pažymėjo, kad nukrypimai nuo asmens duomenų apsaugos ir jos
apribojimai neturi viršyti to, kas griežtai būtina. Teisingumo Teismas nurodė, kad iš kreipimosi
matyti, jog nepakanka atskleisti tik žalą sukėlusio asmens vardo ir pavardės, kad būtų galima tiksliai
jį identifikuoti siekiant kreiptis į teismą, šiuo tikslu taip pat būtina gauti šio asmens adresą ir (arba)
tapatybės numerį. Dėl atitinkamų priešingų teisių ir interesų derinimo sąlygos Teismas pažymėjo,
kad ji iš principo priklauso nuo konkrečių kiekvieno atvejo aplinkybių. Teisingumo Teismas nurodė,
kad galima atsižvelgti į tai, kad duomenų subjekto pagrindinių teisių pažeidimo ribojimo, kurį lemia
jo duomenų tvarkymas, sunkumas gali skirtis, nelygu tai, ar atitinkami duomenys jau įtraukti į viešą
šaltinį. Dėl subjekto amžiaus Teisingumo Teismas nurodė, kad tai gali būti viena iš aplinkybių, į
kurias reikia atsižvelgti atliekant šį vertinimą. Vis dėlto Teisingumo Teismas konstatavo, kad
tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, neatrodo pateisinama atsisakyti
nukentėjusiajam asmeniui atskleisti asmens duomenis, kurie būtini norint pareikšti ieškinį dėl žalos
atlyginimo šią žalą sukėlusiam asmeniui, arba prireikus asmenims, kurie turi tėvų valdžią.
Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos Nr. 95/46 7 straipsnio f punktas turi būti aiškinamas
kaip nenustatantis pareigos perduoti asmens duomenų trečiajai šaliai, kad ši galėtų pareikšti civilinį
ieškinį dėl žalos, kurią padarė asmuo, kurio duomenys saugotini, atlyginimo. Tačiau pagal šios
direktyvos 7 straipsnio f punktą nedraudžiama to padaryti remiantis nacionaline teise.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=190322&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=309080.
V. SAVARANKIŠKAI DIRBANTYS PREKYBOS AGENTAI
2017 m. gegužės 17 d. sprendimas ERGO Poist’ovňa (C-48/16)
Savarankiškai dirbantys prekybos agentai – Prekybos agento komisinis atlyginimas – Sutarties tarp
atstovaujamojo ir trečiosios šalies dalinis nevykdymas – Pasekmės teisei į komisinį atlyginimą –
Sąvoka „dėl atstovaujamojo kaltės“
2012 m. kovo 13 d. draudimo įmonė ERGO ir A. Barlíková sudarė sutartį „Tarpininkavimo sutartis
su priklausomu finansiniu agentu“, pagal kurią A. Barlíková įsipareigojo būti ERGO „draudimo
tarpininke“, lankyti klientus ir siūlyti sudaryti ERGO siūlomas draudimo sutartis. A. Barlíková buvo
įgaliota minėtas sutartis sudaryti ERGO vardu ir sąskaita, o už naujų draudimo sutarčių sudarymą
A. Barlíková turėjo gauti komisinį atlygį, skaičiuojamą kaip procentinė draudimo įmokos dalis arba
metinės draudimo įmokos dalis. Sutartyje nustatyta, kad jei klientas pirmaisiais draudimo sutarties
vykdymo mėnesiais nemoka įmokų, teisė į komisinį atlyginimą prarandama, arba jei nustoja mokėti
įmokas praėjus trims mėnesiams nuo draudimo sutarties sudarymo, komisinio atlyginimo suma
proporcingai sumažinama. A. Barlíková surado ERGO kelis klientus ir jai pagal tarpininkavimo
sutartį buvo išmokėti komisiniai atlyginimai. Vėliau kai kurie klientai nustojo mokėti draudimo
įmokas, todėl pagal Slovakijos teisę su jais sudarytos draudimo sutartys baigė galioti. Kai kurie
12
klientai nurodė, kad jie nustojo mokėti minėtas įmokas, nes ERGO elgėsi netinkamai. Baigus galioti
atitinkamoms draudimo sutartims, ERGO siekė susigrąžinti dalį A. Barlíková pagal tarpininkavimo
sutartį sumokėtų komisinių.
Teisingumo Teismas sprendė, ar 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 86/653/EEB dėl
valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo (toliau –
Direktyva 86/653) 11 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka turi būti aiškinama taip, kad ji susijusi ne tik
su sutarties tarp atstovaujamojo ir trečiosios šalies visiško neįvykdymo atvejais, bet ir su jos dalinio
neįvykdymo atvejais, kaip antai minėtoje tarpininkavimo sutartyje numatytų sandorių apimties arba
galiojimo trukmės sąlygos nesilaikymo atvejais.
Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 11 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką, kurioje nurodyta,
kad „teisė gauti komisinį atlyginimą gali būti panaikinta, jei ir tik tiek, kiek yra nustatoma, kad sutartis
tarp trečiosios šalies ir atstovaujamojo nebus vykdoma ir sutartis nevykdoma ne dėl atstovaujamojo
kaltės“, reikia aiškinti atsižvelgiant į bendrą Direktyvos 86/653 struktūrą ir tikslą. Teisingumo
Teismas nurodė, kad Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies matyti, kad nors
prekybos agentas turi teisę į komisinį atlyginimą už sandorius, kuriuos atstovaujamasis sudarė su jo
surastais klientais, ši teisė tampa veiksminga tik pradėjus vykdyti nagrinėjamus sandorius arba
tuomet, kai šie sandoriai turėjo būti įvykdyti. Iš to galima daryti išvadą, kad komisinis atlyginimas
mokamas proporcingai atsižvelgiant į šį įvykdymą, o kiek tai susiję su ilgalaikėmis tęstinio pobūdžio
sutartimis, teisė į komisinį atlyginimą prarandama, jeigu šie sandoriai nebuvo įvykdyti. Atsižvelgiant
į Direktyvos 86/653 tikslą, Teismas pažymėjo, kad direktyva pirmiausia siekiama apsaugoti prekybos
agentą jam bendraujant su atstovaujamuoju, tačiau prekybos agentas ir atstovaujamasis esant
tarpusavio santykiams turi elgtis rūpestingai bei sąžiningai.
Teisingumo Teismas taip pat sprendė, ar Direktyvos 86/653 11 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti
aiškinamos taip, kad komercinio atstovavimo sutarties nuostata, pagal kurią agentas turi grąžinti
proporcingą savo komisinio atlyginimo dalį, jei sutartis tarp atstovaujamojo ir trečiosios šalies buvo
ne visai įvykdyta, yra agentui nepalanki nukrypstanti nuostata, kaip tai suprantama pagal 11 straipsnio
3 dalį.
Teisingumo Teismas nurodė, kad iš atsakymo į ankstesnį klausimą matyti, jog Direktyvos 86/653 11
straipsnio 1 dalies pirma įtrauka aiškinama, kad prekybos agento teisė į komisinį atlyginimą gali
pasibaigti tuomet, kai ne visiškai įvykdoma sutartis tarp atstovaujamojo ir trečiosios šalies, o pagal
11 straipsnio 2 dalį, bet koks agento gautas komisinis atlyginimas grąžinamas, jei išnyksta teisė jį
gauti. Atsižvelgdamas į tai, Teismas pažymėjo, kad pagal minėtas nuostatas agentas gali būti
įpareigotas grąžinti jau gautus komisinius atlyginimus. Vis dėlto Teismas pabrėžė, kad pareiga
grąžinti komisinį atlyginimą turi būti griežtai proporcinga sutarties neįvykdymo apimčiai, o
įpareigojimas grąžinti proporcingai didesnę nei sutarties neįvykdymas dalį sudarytų nukrypimą, kuris
pakenktų agentui, o toks nukrypimas draudžiamas.
Teisingumo Teismas taip pat sprendė, ar Direktyvos 86/653 11 straipsnio 1 dalies antra įtrauka turi
būti aiškinama taip, kad sąvoka „dėl atstovaujamojo kaltės“ susijusi vien su teisinėmis priežastimis,
kurios tiesiogiai lėmė sutarties tarp atstovaujamojo ir trečiosios šalies galiojimo pasibaigimą, ar ši
sąvoka susijusi su visomis atstovaujamajam priskiriamomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis,
dėl kurių nebuvo įvykdyta sutartis.
Teisingumo Teismas nurodė, kad sąvokos aiškinimas siejant ją tik su teisinėmis priežastimis neleistų
įvertinti, ar sutartis iš tiesų baigė galioti dėl atstovaujamojo kaltės, todėl žodžių junginys „dėl
atstovaujamojo kaltės“ turi būti susijęs su šį baigimą galioti lėmusiomis priežastimis, kurias turi
įvertinti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas atitinkamas teisines ir faktines aplinkybes.
Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 86/653/EEB 11 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką reikia
aiškinti taip, kad ji susijusi ne tik su visišku sutarties tarp atstovaujamojo ir trečiosios šalies
neįvykdymu, bet ir su dalinio šios sutarties neįvykdymo atvejais, kaip antai minėtoje sutartyje
nustatytos sandorių apimties arba galiojimo trukmės sąlygos nesilaikymo atvejais. Direktyvos 86/653
13
11 straipsnio 2 ir 3 dalis reikia aiškinti taip, kad komercinio atstovavimo sutarties nuostata, pagal
kurią agentas turi grąžinti proporcingą savo komisinio atlyginimo dalį, jei sutartis tarp atstovaujamojo
ir trečiosios šalies buvo iš dalies neįvykdyta, nėra „agentui nepalanki nukrypstanti nuostata“, kaip tai
suprantama pagal Direktyvos 86/653 11 straipsnio 3 dalį, jei komisinio atlyginimo dalis, kuri privalo
būti grąžinta, proporcinga minėtos sutarties neįvykdymo apimčiai ir jeigu sutartis nevykdoma ne dėl
atstovaujamojo kaltės.
Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad Direktyvos 86/653 11 straipsnio 1 dalies antra įtrauka turi
būti aiškinama taip, kad sąvoka „dėl atstovaujamojo kaltės“ susijusi ne vien su teisiniais motyvais,
kurie tiesiogiai lėmė sutarties tarp atstovaujamojo ir trečiosios šalies baigimą galioti, bet ir su visomis
nuo atstovaujamojo priklausančiomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių nebuvo
įvykdyta sutartis.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=190741&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=626075.
VI. VIEŠIEJI PIRKIMAI
2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Esaprojekt (C-387/14)
Viešieji pirkimai – Vienodo požiūrio, nediskriminavimo ir skaidrumo principai – Techniniai ir (arba)
profesiniai ūkio subjektų pajėgumai – Galimybė remtis kitų subjektų pajėgumais – Galimybė papildyti
pasiūlymą – Pašalinimas iš viešojo pirkimo dėl sunkaus nusižengimo
Viešojo pirkimo procedūra pradėta siekiant sudaryti sutartį dėl naujų informacinių sistemų
modernizavimo ir įdiegimo sveikatos priežiūros įstaigose Lodzės vaivadijos savivaldybei.
Perkančioji organizacija vykdė atvirą pirkimo procedūrą ir pirkimo objektą padalijo į kelias dalis,
apimančias skirtingas įstaigas. Ginčas byloje kilo dėl vienos iš pirkimo dalių – sistemos įdiegimo
vienos ligoninių administracinėje (pilkoji) ir medicininėje (baltoji) dalyse. Specifikacijose buvo
nurodyta, kad kiekvienas kandidatas ar dalyvis, teikiantis pasiūlymą dėl šios pirkimo dalies, kad
patvirtintų savo patirtį, turi įrodyti, kad įvykdė bent dvi viešojo pirkimo sutartis, atitinkančias
nustatytus reikalavimus. Konsultant Komputer, kurios pasiūlymas pripažintas ekonomiškai
naudingiausiu, pateikė patiektų prekių ir paslaugų sąrašą, kurias buvo pristatęs ir suteikęs
konsorciumas Konsultant IT sp. z o.o. ir Konsultant Komputer. Esaprojekt, kaip iš minėtos procedūros
pašalinta kandidatė, apskundė perkančiosios organizacijos sprendimą ir nurodė, kad Konsultant
Komputer netekino specifikacijose nurodytų kvalifikacinių reikalavimų. Nacionalinė apeliacinė
tarnyba sprendimu įpareigojo perkančiąją organizaciją pripažinti negaliojančiu naudingiausio
pasiūlymo dėl pirkimo dalies pasirinkimą ir paprašyti pateikti Konsultant Komputer paaiškinimus dėl
kvalifikaciją įrodančių dokumentų. Konsultant Komputer pateikė papildomus paaiškinimus, iš kurių,
be kita ko, paaiškėjo, kad ankstesnės paslaugos buvo teiktos pagal dvi atskiras sutartis, viena kurių
neapėmė pilkosios, o kita – baltosios dalies. Perkančioji organizacija pripažino, kad tokios sutartys
neatitiko techninių specifikacijų, nes vykdomam pirkimui buvo reikalinga, kad paslaugos apimtų
sistemos pristatymą, instaliavimą, konfigūravimą ir visuotinį įdiegimą baltojoje ir pilkojoje dalyse,
todėl dar kartą paprašė Konsultant Komputer duomenis papildyti. Konsultant Komputer pateikė naują
patiektų prekių ir suteiktų paslaugų sąrašą, kuriame taip pat rėmėsi ir kito subjekto, t. y. Medinet
Systemy Informatyczne sp. z o.o., patirtimi vykdant du prekių pristatymus ir Medinet Systemy
Informatyczne sp. z o.o. įsipareigojimą suteikti sutarčiai įvykdyti būtinus išteklius. Šis atsakymas
perkančiąją organizaciją tenkino ir ji vėl pasirinko Konsultant Komputer paslaugų tiekėju, o
Esaprojekt pakartotinai užginčijo perkančiosios organizacijos pasirinkimą.
Šioje byloje Teisingumo Teismas sprendė keletą aktualių klausimų. Pirma, ar 2004 m. kovo 31 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo
sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – Direktyva 2004/18) 51 straipsnis, siejamas su jos 2
straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama, jog pasibaigus paraiškų dalyvauti
konkurse pateikimo terminui ūkio subjektas perkančiajai organizacijai pateiktų – tam, kad įrodytų,
14
jog tenkina dalyvavimo viešojo pirkimo procedūroje reikalavimus, – jo pradiniame pasiūlyme
nenurodytus dokumentus, kaip antai trečiojo subjekto įvykdytą sutartį ir šio įsipareigojimą suteikti
šiam subjektui atitinkamai sutarčiai įvykdyti būtinus pajėgumus ir išteklius.
Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal suformuotą praktiką perkančiosios organizacijos ūkio
subjektams turi taikyti vienodas sąlygas, jų nediskriminuoti ir veikti skaidriai. Pagal vienodo požiūrio
ir nediskriminavimo principus dalyviai turi turėti vienodas galimybes suformuluoti savo pasiūlymus,
o skaidrumo pareiga siekiama užkirsti kelią perkančiosios organizacijos favoritizmui ir savivalei,
todėl visos sutarties sudarymo procedūros sąlygos ir taisyklės skelbime apie pirkimą ar
specifikacijose turi būti suformuluotos aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai. Pagal minėtus principus
draudžiamos bet kokios perkančiosios organizacijos ir dalyvio derybos, o tai reiškia, kad pateikus
pasiūlymą jo iš principo negalima keisti, todėl perkančioji organizacija negali prašyti dalyvio, kurio
pasiūlymą laiko neaiškiu, netiksliu ar neatitinkančių techninių specifikacijų, paaiškinimų.
Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Direktyvą 2004/18 atskirais atvejais nedraudžiama
pataisyti ar papildyti pasiūlymo duomenų, kai būtina tik juos paaiškinti, arba ištaisyti akivaizdžias
fakto klaidas, tačiau tai neturi lemti, kad atitinkamas dalyvis iš tikrųjų pateiks naują pasiūlymą.
Teisingumo Teismas pažymėjo, jog iš prejudicinio paklausimo matyti, kad pirkimo dalyvio pateikti
patikslinimai nėra vien paprastas konkretus paaiškinimas ar akivaizdžių fakto klaidų ištaisymas, ir
laikytini pradinio pasiūlymo esminiu ir reikšmingu pakeitimu, kuris labiau prilygsta naujo pasiūlymo
pateikimui.
Antra, Teisingumo Teismas sprendė, ar Direktyvos 2004/18 44 straipsnis, siejamas su šios direktyvos
48 straipsnio 2 dalies a punktu ir jos 2 straipsnyje pripažįstamu ūkio subjektų vienodo vertinimo
principu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį ūkio subjektui leidžiama remtis kito subjekto
pajėgumais, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 48 straipsnio 3 dalį, t. y. sudėti žinias ir patirtį
dviejų subjektų, pavieniui neturinčių perkančiosios organizacijos tam tikrai sutarčiai įvykdyti
reikalaujamų žinių ir patirties, tuo atveju, kai perkančioji organizacija laiko atitinkamą sutartį
nedaloma ir dėl to ją turi vykdyti vienas subjektas.
Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal Direktyvos 2004/18 nuostatas bet kuriam ūkio subjektui
pripažįstama teisė dalyvaujant tam tikrame viešajame pirkime remtis kitų subjektų pajėgumais,
nesvarbu, kokio teisinio pobūdžio būtų jo ryšiai su tokiais subjektais, jei kandidatas ar dalyvis įrodo
perkančiajai organizacijai, kad jam tikrai bus prieinami šių ūkio subjektų ištekliai, būtini sutarčiai
įvykdyti. Vis dėlto, Teismo jurisprudencijoje taip pat nurodyta, kad išimtinėmis aplinkybėmis
rėmimasis kitų ūkio subjektų pajėgumais gali būti ribojamas, nes yra tokių darbų, kuriems dėl jų
ypatybių reikalingi tam tikri pajėgumai, kurių neįmanoma pasiekti sujungus mažesnius kelių ūkio
subjektų pajėgumus. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad prejudicinis klausimas grindžiamas
prielaida, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama viešojo pirkimo sutartis yra nedaloma, todėl
minimalaus atitinkamo pajėgumo reikalavimą turi tenkinti vienas ūkio subjektas ir negalima remtis
kelių ūkio subjektų pajėgumais, taigi ūkio subjektas negali remtis trečiojo subjekto pajėgumais, kad
įrodytų, jog turi pajėgumų, būtinų pagrindinėje byloje nagrinėjamai sutarčiai įvykdyti.
Trečia, Teisingumo Teismas sprendė, ar Direktyvos 2004/18 44 straipsnis, siejamas su šios
direktyvos 48 straipsnio 2 dalies a punktu ir jos 2 straipsnyje pripažįstamu ūkio subjektų vienodo
vertinimo principu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį ūkio subjektui, kuris kaip atskiras subjektas
dalyvauja viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūroje, leidžiama remtis įmonių grupės, kuriai jis
priklausė vykstant kitos viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūrai, patirtimi, nepaisant jo indėlio
vykdant tą sutartį pobūdžio.
Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 2004/18 48 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, jog
ūkio subjektų techniniai ir (arba) profesiniai pajėgumai gali būti patvirtinti, atsižvelgiant, be kita ko,
į patiektų prekių ar suteiktų paslaugų pobūdį ir svarbą, pateikiant darbų, atliktų per pastaruosius
penkerius metus, sąrašą, taip pat svarbiausių prekių arba pagrindinių paslaugų per pastaruosius trejus
metus sąrašą. Direktyvos 2004/18 48 straipsnio 3 dalis leidžia ūkio subjektui dėl konkrečios sutarties
remtis kito subjekto, pavyzdžiui, įmonių grupės, kuriai jis priklausė, pajėgumais, jeigu jis perkančiajai
15
organizacijai įrodo, kad jam tikrai bus prieinami to kito subjekto ištekliai, būtini šiai sutarčiai
įvykdyti. Taigi ūkio subjekto įgyta patirtis yra ypač svarbus šio subjekto kokybinės atrankos
kriterijus, kuris leidžia perkančiajai organizacijai patikrinti kandidatų ar dalyvių tinkamumą tam tikrai
viešojo pirkimo sutarčiai įvykdyti. Vadinasi, kai ūkio subjektas remiasi įmonių grupės, kuriai jis
priklausė, patirtimi, ši turi būti vertinama atsižvelgiant į konkretų subjekto dalyvavimą, taigi į jo
faktinį indėlį vykdant veiklą, kurios reikalauta iš šios grupės vykdant tam tikrą viešojo pirkimo sutartį.
Ketvirta, Teisingumo Teismas sprendė, ar Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies g punktas, pagal
kurį iš viešojo pirkimo konkurso galima pašalinti ūkio subjektą, jeigu jis yra pripažintas kaltu dėl
rimto suklaidinimo pateikiant perkančiosios organizacijos prašomą informaciją, turi būti aiškinamas
taip, kad jis gali būti taikomas, kai ši informacija gali daryti įtaką konkurso rezultatui, neatsižvelgiant
į tai, ar šis ūkio subjektas tai padarė tyčia.
Teisingumo Teismas nurodė, Direktyvos 2004/18 45 straipsnyje numatyti atitinkamai privalomi ir
neprivalomi dalyvio pašalinimo iš viešojo pirkimo pagrindai, susiję su jo asmenine situacija. Ūkio
subjektas gali būti pašalintas iš viešojo pirkimo, jei yra pripažintas „kaltu dėl rimto suklaidinimo“
pateikiant perkančiosios organizacijos reikalaujamą informaciją arba jos nepateikiant. Teisingumo
Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2004/18 tekste nėra jokios nuorodos į tyčinį ūkio subjekto elgesį,
todėl nėra būtina konstatuoti tokio elgesio, o priešingai, siekiant pripažinti kandidatą ar dalyvį „kaltu
dėl rimto suklaidinimo“ ir dėl to jį pašalinti iš viešojo pirkimo, pakanka, kad jis būtų pripažintas kaltu
dėl tam tikro nerūpestingumo, galinčio turėti lemiamą įtaką priimant sprendimus dėl pašalinimo,
atrankos ir viešojo pirkimo sutarties sudarymo.
Teisingumo Teismas išaiškino, kad:
Pirma, Direktyvos 2004/18 51 straipsnis, siejamas su šios direktyvos 2 straipsniu, turi būti aiškinamas
taip, kad pagal jį draudžiama, jog pasibaigus paraiškų dalyvauti konkurse pateikimo terminui ūkio
subjektas perkančiajai organizacijai pateiktų – tam, kad įrodytų, jog tenkina dalyvavimo viešojo
pirkimo procedūroje reikalavimus, – jo pradiniame pasiūlyme nenurodytus dokumentus, kaip antai
trečiojo subjekto įvykdytą sutartį ir šio įsipareigojimą suteikti šiam subjektui atitinkamai sutarčiai
įvykdyti būtinus pajėgumus ir išteklius.
Antra, Direktyvos 2004/18 44 straipsnis, siejamas su šios direktyvos 48 straipsnio 2 dalies a punktu
ir jos 2 straipsnyje pripažįstamu ūkio subjektų vienodo vertinimo principu, turi būti aiškinamas taip,
kad pagal jį ūkio subjektui neleidžiama remtis kito subjekto pajėgumais, kaip tai suprantama pagal
šios direktyvos 48 straipsnio 3 dalį, t. y. sudėti žinias ir patirtį dviejų subjektų, pavieniui neturinčių
perkančiosios organizacijos reikalaujamų tam tikrai sutarčiai įvykdyti žinių ir patirties, tuo atveju, kai
perkančioji organizacija pripažįsta atitinkamą sutartį nedaloma ir dėl to vykdytina vieno subjekto, ir
kad toks negalėjimas remtis kelių ūkio subjektų patirtimi yra susijęs su atitinkamos pirkimo sutarties,
kurią turi vykdyti vienas subjektas, dalyku ir jam proporcingas.
Trečia, Direktyvos 2004/18 44 straipsnis, siejamas su šios direktyvos 48 straipsnio 2 dalies a punktu
ir jos 2 straipsnyje pripažįstamu ūkio subjektų vienodo vertinimo principu, turi būti aiškinamas taip,
kad pagal jį ūkio subjektui, kuris kaip atskiras subjektas dalyvauja viešojo pirkimo sutarties sudarymo
procedūroje, neleidžiama remtis įmonių grupės, kuriai jis priklausė vykstant kitos viešojo pirkimo
sutarties sudarymo procedūrai, patirtimi, jei jis faktiškai ir konkrečiai nedalyvavo vykdant šią sutartį.
Ketvirta, Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies g punktas, pagal kurį iš viešojo pirkimo konkurso
galima pašalinti ūkio subjektą, jeigu jis pripažintas „kaltu dėl rimto suklaidinimo“ pateikiant
perkančiosios organizacijos prašomą informaciją, turi būti aiškinamas taip, kad jis gali būti taikomas,
kai atitinkamas ūkio subjektas pripažintas atsakingu dėl tam tikro laipsnio nerūpestingumo, t. y.
nerūpestingumo, kuris gali daryti įtaką sprendimams dėl pašalinimo iš konkurso, atrankos ir viešojo
pirkimo sutarties sudarymo, nepaisant to, ar nustatyta, kad šis subjektas taip veikė tyčia.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=190329&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1174865.