1

Sienos Sienos konstrukcija turi atitikti architektūrinius ir konstrukcinius reikalavimus, keliamus pastatui, esant

minimalioms išlaidoms. Sienos – svarbus pastatui konstrukcinis elementas, todėl pastatai dažnai vadinami pagal sienų rūšį: medinai,

mūriniai, plytiniai ir kt. Išorinės sienos turi užtikrinti patalpų apsaugą nuo atmosferos poveikių, reikiamą temperatūrą juose, leistiną

drėgmę. Izoliuoti patalpas nuo garso. Galimo gaisro atveju tam tikrą laiką atlaikyti aukštos temperatūros poveikį.

Kaip laikantys elementai išorės sienos suteikia pastatui standumą, pastovumą, stiprumą, jungia atskiras pastato dalis, atskirus pastato konstrukcinius elementus į erdvinę konstrukcinę sistemą.

Nuo sienų konstrukcijų sprendinio priklauso statybos darbo sąnaudos, statybos būdai, pastato statybos trukmė.

Civilinių pastatų sienos dažniausiai būna medinės, mūrinės, g/b ir betoninės. Pagal naudojamus elementus, iš kurių statomos sienos, jos būna iš akmenų, plytų, blokelių, medinių rastų

(tašų) ir lentų, taip pat stambių akmenų (blokų), stambiaplokštės ir monolitinės. Pagal savo konstrukciją: vienasluoksnės, dvisluoksnės, trisluoksnės ir daugiasluoksnės. Medinės sienos: Medienos gaminiai statyboms gaunami iš spygliuočių ir lapuočių medžių medienos – pušies, eglės, ąžuolo,

beržo, liepos, buko ir kt. Medinės sienos daromos iš: 1) rastų arba tašų, 2) karkasinių pastatų – tašų, lentų, plokščių, 3) skydų –

surenkamos iš stambių gamyklose pagamintų skydų. Rastų sienos sudaromos iš eilių. Kampuose rastai jungiami spraustine sandūra arba dygliais. Sienų elementai Pastatų sienų dalys: rūsio, cokolinė, antžeminė. Cokolis: h ≥ 30-40 cm Karnizas – gembinis stogo tęsinys visu pastato perimetru, saugantis sienų išorinius paviršius nuo lietaus

vandens. Karnizai įrengiami: • iš plytų – save laikantys, išsikiša mažiau nei pusę sienos, palaipsniui iškišant eiles kas 6…8 cm; • iš g/b plokščių – laikantis, kuomet išsikiša > pusės sienos storio. Karnizas įrengiamas kuomet vanduo nuo stogo nuvedamas išorine pastato dalimi. Jei vandens nutekėjimo

sistema vidinė, daromas parapetas – iki 1 m aukščio išorės sienos pratęsiamos virš stogo lygio. Tarpuangis – labiausiai apkrautos sienų dalys. Sąramos – sienų elementai angoms sienose perdengti. Jos būna: • mūrinės – arkinės (iki 4 m), pleištinės (iki 2 m), gulstinės (iki 2 m); • g/b surenkamos, monolitinės. Balkonai – iš gembinių plokščių (dažniausiai), kurios inkaruojamos sienoje arba perdangoje. Tvorelės

aukštis 1…1,05 m. Vėdinimo ir dūmų kanalai – dažniausiai įrengiami vidinėse sienose. Kanalų skerspjūvio matmenys turi būti

kartotiniai pusės plytos ilgio: 14×14 cm, 27×14 cm ir t.t. Niša – įgilinta sienos dalis, skirta daiktams, įrenginiams patalpinti. Griovelis – įgilinta sienos dalis, skirta kam nors (vamzdžiams, paslepiamiems elektros prietaisams ir kt.)

talpinti.

2

Pastatų konstrukcinės sistemos Pastatų tarpe skiriame dvi konstrukcines sistemas: sieninę (3.1 pav.) ir karkasinę (3.8 pav.). Sieninė konstrukcinė pastato sistema yra tada, kai pastato skersine arba išilgine, arba abiem kryptimis yra

išdėstomos laikančios sienos, į kurias remiasi perdangos ir stogo konstrukcijos. Štai 3.1 pav. matome (a) skersai pastato tam tikru žingsniu eina sienos (platesnės linijos). Tai reiškia, kad perdangos yra dedamos išilgai, jei jos yra surenkamos, ir remiasi savo galais būtent į šias skersines sienas.

Kitas atvejis: jei laikančios yra išilginės sienos, vadinasi perdangos yra išdėstomos skersai pastato ir remiasi savo galais į išilgines sienas.3.1 pav., b yra mišrus atvejis (platesnės linijos vaizduojančios ir skersines, ir išilgines sienas). Dažniausiai mišrioje sieninėje sistemoje atstumai tarp sienų būna skirtingi, bet 3.1 pav. matome vienodus. Mišrioje sieninėje sistemoje gali būti, kad dalyje pastato perdangos yra viena kryptimi, bet būtinai remiasi į laikančias sienas, o kitoje dalyje – kita ir remiasi į kitas laikančias sienas. Arba yra atvejis, kai tos perdangos remiasi visu perimetru (visu kontūru) – taip yra stambiaplokštėje gyvenamojoje statyboje. Tada plokštės gaminamos kambariui, jos remiasi visais keturiais šonais į laikančias sienas.

3.1 pav. 3.2 pav. matomas pastato aksonometrinis vaizdas, kur laikančios sienos yra išilginės. Tos sienos matomos

užbrūkšniuotos, ir perdenginiai remiasi į jas; į jas remiasi ir stogo konstrukcijos.

3.2 pav.

3.3 pav.

O 3.3 pav. jau yra kitaip – kitas sieninės konstrukcinės sistemos atvejis. Išorės sienos skaidrios, nes ištisai

yra langai, aišku į lango rėmą perdangos remti negalima. Taigi skersinės sienos įrengtos tam tikru žingsniu, į jas remiasi perdenginiai, ir stogo konstrukcijos taip pat į jas remiasi.

Taigi, galimos trys pastatų sieninės konstrukcinės sistemos – skersinės arba išilginės laikančios sienos ir

mišri. Mišrioje sistemoje, kur perdenginiai remiasi kontūru (stambiaplokščiuose pastatuose) – sistema yra stabilesnė, standesnė ir pastovesnė, nei pirmųjų dviejų konstrukcinių sistemų.

3.4 pav. matome planą ir pjūvį 1-1. Tai nėra brėžiniai, o tik schemos: paženklintos ašys, matome tris eiles

matmenų. Brėžinyje mažiausiai būna trys eilės iš kiekvienos pastato pusės, o gali būti ir keturios eilės matmenų. Pirmojoje eilėje žymimi angų matmenys, antrojoje – atstumai tarp ašių, trečiojoje – tarp kraštinių ašių, ir paskutinėje – bendras pastato matmuo.

Iš šio plano-schemos matome, kad pastato konstrukcinė sistema yra sieninė. Bet ar skersinės laikančios sienos, ar išilginės – šiuo atveju iš plano negalima nusakyti. Bet žiūrėdami į skersinį pastato pjūvį (1-1),

a)

b)

3

matome, kad perdenginiai remiasi į išilgines sienas. Vadinasi išilginės sienos yra laikančiosios. Tai sieninė konstrukcinė sistema su išilginėmis laikančiosiomis sienomis. Čia dar matome laiptinių sienas. Šios laiptinės sienos gali būti skirtingos, priklausomai nuo laiptų laikančiosios konstrukcijos. Yra gaminami erdviniai laiptų elementai, kuriuos sudaro laiptų aikštelės kartu su laiptatakiais, kurie remiami į laikančias sienas. Ir tokiu atveju, laiptams laikyti skersinių sienų gali ir neprisireikti. Bet šiuo atveju (3.4 pav.), matosi, kad tai yra kitas konstrukcinis sprendinys – laiptus riboja laikančiosios sienos.

3.4 pav.

Sieninės konstrukcinės sistemos apibrėžime buvo paminėta, kad ir stogo konstrukcijos taip pat remiasi į tas

laikančiąsias sienas. Kaip matote 3.4 pav., pjūvis 1-1 viduryje yra siena, ir į ją dalinai remiasi stogas. Stogo laikančiąją konstrukciją sudaro mūrtašiai ir gegnės. Per mūrtašius gegnės remiasi į išilgines laikančias sienas. Stogas gali būti šlaitinis ir sutapdintas (plokščias). Sutapdinto stogo konstrukcijos laikančioji dalis labai panaši į perdenginio. Perdanga gali būti gelžbetoninė, medinė ar metalinė, o šiuo atveju yra arba monolitinis g/b arba surenkamas g/b.

3.5 pav. aiškiai matosi (net ir pjūvio nereikia), kad tam tikru atstumu eina skersinės laikančios sienos. Jos yra pastorintos. Bet ne visada storinamos tik laikančios sienos. Sienos storis priklauso ne tik nuo laikomosios galios, yra dar daug ir kitų reikalavimų, pvz., garso izoliacija, todėl tarp butų būna storesnės sienos. Bet šiuo atveju pastorintos yra laikančios sienos. Ir būtent į jas remiasi surenkamo g/b perdangos, kurios taip ir išdėliojamos. Dar matome laiptinę ir matmenų grandinėles.

3.5 pav.

4

Naujos informacijos 3.6 pav. neteikia – tai aksonometrinė pastato schema, kur gerai matosi 3 laikančios išilginės sienos. Kitas – 3.7 pav. yra skersinės laikančios sienos.

3.6 pav.

3.7 pav.

Kita plačiai naudojama pastato konstrukcinė sistema – karkasinė. Anksčiau ji praktiškai buvo naudojama tik aukštesniems pastatams ir viešosios paskirties. Jei sieninėje sistemoje pastato struktūra – dėžutės sudaromos iš plokštuminių elementų, tai karkasinė

konstrukcinė pastato sistema aiškiai atstovauja strypinę laikančią pastato sistemą. Karkasinę pastato sistemą sudaro vertikalūs ir horizontalūs strypai (strypiniai elementai) sujungti

tarpusavyje tam tiku būdu. 3.8 pav. yra planinės situacijos ir kaip matyti, jos gali būti labai įvairios. Bet karkasiniam pastatu būdinga – jog ir viena (išilgine) ir kita (skersine) kryptimis, tam tikrais atstumais (nebūtinai vienodais (nors dažniausiai jie yra vienodi) yra išdėstomi vertikalūs elementai (paveiksle paženklintos kolonos). O toliau arba abiem pastato kryptimis (tai labai retas atvejis), arba dažniausiai viena pastato kryptimi (arba skersine, arba išilgine) yra išdėstomi horizontalūs strypai, kurie sujungti su kolonomis gali būti įvairiai. Ir būtent šie vertikalūs ir horizontalūs strypai ir sudaro pastato griaučius, pastato karkasą. Šis karkasas priima vertikalius krūvius visais atvejais, o priklausomai nuo rėmsijų (rygelių) jungčių pobūdžio su kolonomis, priima arba ir horizontalius, arba ne. Tuomet pastate yra kitokie elementai – standumo elementai.

3.8 pav.

5

Nors 3.9 pav. karkasinio pastato apibudinimui nelabai tinkama, nes mažai kolonų, bet paveikslėlis yra geras kita prasme. Jame matome pastorintus elementus: tai sienos, nors šis pastatas yra karkasinis. Dažniausiai tai būna aklinos sienos, bet gali būti ir su angomis. Tai sienos, einančios per visą pastato aukštį. Kam šios sienos karkasiniuose pastatuose yra reikalingos. Tam, kad užtikrinti karkasinio pastato stabilumą. Kaip minėta, karkasiniai pastatai būna dažniausiai aukšti, o visi aukštybiniai pastatai yra karkasiniai. Kuo aukštesnis pastatas, tuo vėjo apkrova jam yra didesnė. Taigi pastato stabilumui užtikrinti ir sudaromi įvairūs stabilumo elementai: viena kryptimi, kita kryptimi, dažniausiai tie stabilumo elementai yra laiptinės arba liftų šachtos. Tai kaip ir standumo šerdis, kuri eina per visą pastato aukštį ir dažnai ta šerdis būna centre, ir todėl karkasas yra pakankamai stabilus. Gal tokią sistemą galima būtų pavadinti mišria, bet visgi tokius pastatus vadina karkasiniais, nes jų sienų paskirtis yra kiek kitokia nei sieninėje konstrukcinėje sistemoje.

Jei pažiūrėti paprasčiausią vienaaukštį karkasinį

(3.10 pav.) pastatą (jie dažniausiai būna gamybinės paskirties), matome – tam tikru žingsniu eina kolonos (a, b). Bet šiuo atveju tai rėmai, tam tikru būdu sujungti su pamatu ir toliau arba aklinos sienos (a), kurios užtikrina stabilumą, arba yra ryšiai (b) – ir vertikalūs, ir horizontalūs (tam, kad priimdamas horizontalias apkrovas pastatas būtų stabilus).

3.9 pav.

3.10 pav.

6

3.11 pav. yra karkasinis pastatas, ir, kai jis nėra aukštas, gali būti, kas jo stabilumą užtikrina denginio diskas (a). Virš visų pastatų yra stogas – tai standus savo plokštumoje elementas. Stogas suteikia stabilumą rėmams, išdėstytiems tam tikru žingsniu. Jei jo nepakanka (c), įrengiami horizontalūs ryšiai. Jei pastatas aukštas stengiamasi sumažinti kolonų laisvąjį ilgį (yra skaičiuojama kritinė jėga ir skaičiuojamasis ilgis), įvedant tarpinius elementus (c). Nors ir tarp 1 ir 2 aukšto nėra perdangos, bet įvedant ryšius, kolonai yra stipriai padedama, jos laisvasis ilgis sumažėja, ir todėl klupimo pavojus mažesnis. Be to visomis kryptimis, ir net denginio disko plokštumoje yra ryšiai, kurie užtikrina viso pastato stabilumą.

Tęsiame sieninės konstrukcinės sistemos nagrinėjimą. 3.12 pav. sąlyginai yra parodyta, kad sienos yra vienasluoksnės. Toliau kalbėsime, kad pagal dabartinius normų reikalavimus termodinaminiams parametrams – nėra medžiagų iš kurių būtų galima padaryti vienasluoksnę sieną, kuri tenkintų normų reikalavimus.

3.12 paveikslą nagrinėsime todėl, kad žinotumėme, kad gravitacija veikia ir viskas iš viršaus sumuojasi žemyn pamatų link. Vadinasi, apačioje sienų laikančioji dalis yra storiausia. Bet jei ji apačioje (kaip šiuo atveju) yra 64 cm, tai nereiškia, kad iki pat viršaus tokia galinga siena yra reikalinga. Nes viršuje yra vienas aukštas, stogas, sniegas, bet be abejo lipant žemyn perdangos su apkrovomis sumuojasi. Viskas kas yra aukščiau tenka žemiau esančioms sienoms. Ir todėl apačioje gali būti ir dažniausiai būna storesnės, bet į viršų einant jas galima ploninti. Kuo aukštesnis pastatas, tuo jo apačioje konstrukcijos turi atlaikyti didesnes apkrovas.

3.11 pav.

3.12 pav.

7

Mūrinės sienas Mūro piešiniai 3.13 pav. yra įvairūs. Yra tik vienas (d) atvejis kur vertikalios siūlės yra sutapdintos. Reikia

stengtis nesutapdinti vertikalių siūlių, nes nesutapdinus, mūro laikomoji galia yra didesnė. Todėl visuose kituose paveikslėliuose plytos yra įvairiai perstumtos, tam, kad gauti didesnę mūro laikomąją galią. Tokiu būdu dabar yra mūrijamas apdailinis sienos sluoksnis, kuris praktiškai yra save laikantis. Nors mūrai yra įvairūs, bet svarbu yra tai, kad piešinys tam tikru žingsniu kartojasi (per 5-7 eiles), plytos padedamos ir galu, ir šonu, ir perstumiamos jos viena kitos atžvilgiu. Tuomet mūro laikomoji galia yra didesnė ir galų gale jei netinkuojamas gaunasi dailus sienos piešinys.

3.13 pav.

8

Toliau apie sienų elementus, siejant juos su laikančiąja galia. 3.14 pav. yra konstrukciniai elementai, kuriuos reikia skirti. Pirmiausia pradėsime nuo pastato apačios – pamatų. Dalis pamato virš žemės iki prasideda siena yra vadinama cokoliu. Mažiausias cokolio aukštis yra 30-40 cm. Tame pačiame pastate cokolis gali būti įvairaus aukščio. Jei reljefas statomo pastato vietoje yra labai nelygus (kaip jau buvo kalbėta prie pamatų, kad jie gali būti įgilinami nebūtinai pagal žemiausią vietą). Jei yra rūsys, kai kur cokolis gaunasi gana aukštas, taigi cokolis gali būti įvairaus aukščio net ir tame pačiame pastate. Kokia gi cokolio paskirtis? Pirmiausia, jis yra horizontaliai hidroizoliuojamas ir, jei jis išlenda, tai yra apskardinamas arba atsiranda elemenčiukas, kuris nuveda atmosferinį vandenį, kad tas vanduo nebėgtų po pamatų. Dar prie pat pastato žemės paviršiaus yra įrengiama priegrinda, kuria sudaromas nuolydis nuo pastato, kad vanduo nepaplautų pamatų.

3.14 pav.

3.15 pav. apačioje dešinėje yra viršutinis (čia eina stogas) karnizas, o kairėje – tarpinis karnizas. Architektai žinoma stengiasi jais pagrąžinti pastatą, bet visų tų karnizų paskirtis yra ir konstrukcinė. O būtent, karnizais stengiamasi apsaugoti mūrą nuo atmosferinių kritulių. Yra nepageidautina, kad mūras drėgtų mūsų klimatinėmis sąlygomis, o mūsų klimatinės sąlygos yra tokios: šiandien 0, o rytoj žada gal net –20. Tai atšilimas, o po to šalčio atsiradimas, jei yra drėgnas mūras, yra labai nesveika. Kiekviena statybinė medžiaga naudojama sienoms turi tenkinti vieną iš parametrų, tai atsparumas šalčiui ir turi būtinai atlaikyti tam tikrą skaičių ciklų (200-300). Mūsų klimatinėmis sąlygomis dabar taip nėra: kad gruodyje viskas užšalo, ir iki balandžio išsilaiko šaltis. Tame laike būna n kartų pliusas ir minusas. Visa tai ir yra ciklai.

3.15 pav.

Be to, visos medžiagos, iš kurių įrengiamos sienos yra porėtos ir jei į tas poras patenka vanduo, ir jis užšąla, tai jau žinome – sprogdina (gadina fasado apdailą), nes užšalęs vanduo didina savo tūrį. Yra ir kitokių priemonių (karnizas nėra vienintelė priemonė): naudojamas hidrofobinis tinkas. Tai reiškia, kad fasadas tinkuojamas medžiagomis, kurių sudėtyje yra medžiagos atstumiančios vandenį. Arba dažoma hidrofobiniais dažais (dažai, kurie nepraleidžia vandens). Aišku karnizai yra reikalingi, bet jie apsaugo nuo lietaus tik kai krituliai vertikalūs be vėjo, jei su vėju – neapsaugo. Taigi karnizo paskirtis ne vien estetinė.

Apatinis dešinėje 3.15 pav. nebaigtas, čia atsiranda lietloviai ir nuveda vandenį, ir aišku lietaus vanduo čia tiesiai nepliaupia nuo stogo, yra organizuojamas to vandens nuvedimas. O apačioje, kairėje matome irgi yra lašelinė –aštrus snapukas ir čia be abejo vanduo netekės ant sienos, jis čia taip ir varvės per atstumą nuo sienos, o tas mums reikalinga.

9

Tą patį mes darome ir ant išorinių palangių (3.15 pav., a, b, c) – yra vidinės palangės, bet yra ir išorinės. Tai išorinių palangių apskardinimas ir yra šitiems tikslams. Baigiasi dažnai lašeline (a) arba kaip matome (b) yra griovelis, per tą griovelį vanduo nepraeis sienos link, o nuo tos palangės ir varvės. Tokios yra konstrukcinės sienų detalės.

Sąramos Laikantysis elementas, kuris atsiranda ten ir

tada kai norima padaryti kokią tai angą laikančioje sienoje. Pertvarose taip pat, bet kalbame apie laikančiąsias sienas, nes ten ypač aktualu. Jei laikančios sienos dalis yra išimama, reikia kompensuoti buvusios sienos laikomąją galią, nes aukščiau vėl eina siena, netoli gali būti perdanga, ir reikia užtikrinti, kad šitoje vietoje laikomosios galios būtų pakankamai. Tokias funkcijas atlieka sąramos (3.16 pav.). Sąramos yra virš visų langų, visų durų, vartų ir t. t. Paprasčiausiai išimti sienos dalį, ar tai padaryti angą, nežinant ar ji yra laikanti ar ne, negalima. Reikėtų pasiaiškinti, ir jeigu tai yra laikanti siena, pirmiausia joje reikia įrengti sąramą (apskaičiuoti ir įrengti esamame pastate) ir tik po to iš po jos išimti dalį sienos, kuri trukdo.

Pirmosios sąramos buvo įrengiamos iš tų pačių plytų (3.16 pav., a). Čia ji išdėliojama kaip arka, su nevienodo storio siūlėmis: apačioje beveik nėra siūlių, o viršuje yra 2-3 cm pločio siūlės (pleištinės siūlės). Kai visa tai sukietėja, iš viršaus spaudžia – tai gniuždymui ir dirba.

Arba tai padaroma horizontaliai (b) – viduryje plytos guli beveik vertikaliai, o šonuose kiek pasvirusios. Bet jos tinka nedidelėms angoms iki 2 m. Jei vis gi angos yra didesnės, tai pasirenkamos tipinės masiškai gaminamos surenkamojo g/b sąramos. Reikia žinoti angą, apkrovą, kurią ši sąrama turi atlaikyti ir tada jos pasirenkamos. Arba paskaičiuoti, paarmuoti, pastatyti klojinį, po to užbetonuoti. Tokiu būdu skiriame sąramas:

a) arkinė (iš paprastų plytų, siūlės pleištinės);

b) pleištinės (iš pleištinės formos plytų); c) gulstinės (mūrijamos ant klojinio); d) surenkamos g/b. Temperatūros pokyčius, vykstančius

Lietuvoje (kartais net vienos paros bėgyje būna kad skirtumas iki 20°C), jaučia ir konstrukcijos, jos reaguoja. Kaip? Jos reaguoja tokiu būdu: mažėjant temperatūrai traukiasi, kylant temperatūrai – plečiasi. Ir štai dėl tokių dalykų visi mūsų statiniai (ne vien pastatai) yra statomi taip vadinamais temperatūriniais blokais. Pagal ilgį yra perskiriami deformacinėmis siūlėmis, šiuo atveju temperatūrinėmis siūlėmis. Jei kalbėti apie sienas (3.17 pav.): tai matome eina siena po to paliekamas 1-2 cm temperatūrinis

3.16 pav.

3.17 pav.

10

plyšys. Statinių konstrukcijos be abejo metrais nesiplečia. Temperatūrinių blokų ilgiai priklauso nuo medžiagų, iš kurių statomi statiniai ir žinoma nuo temperatūros, t. y. temperatūrinių pokyčių. Tam mes turime klimatologinį normatyvą, kuriame randame tuos pokyčius. Šių blokų ilgis pvz., monolitiniam g/b yra 40 m, surenkamam g/b yra 60 m, po to yra būtina temperatūrinė siūlė. Siūlė reiškia, kad paliekamas plyšys, bet žinoma jis nepaliekamas kiauras. 3.17 pav. parodyta, kad yra užtaisoma nekietėjančia elastinga mastika. Šioje vietoje mūras turi turėti galimybę judėti. Plyšys negali būti standžiai užtaisytas, kitaip mes panaikinsime siūlę. Kai mes kalbėsime apie perdangas, apie stogus, visur šitos temperatūrinės siūlės ten kur reikalinga turės būti.

Kalbant apie sienas, apart temperatūrinių siūlių, mes įrengiame dar vieną deformacinių siūlių variantą – sėdimo siūles. Sėdimo siūlės paskirtis yra kitokia nei temperatūrinės.

Sėdimo siūlė yra reikalinga tam, kad du greta esantys skirtingi statinio tūriai turėtų galimybę vertikalioje plokštumoje deformuotis nepriklausomai. Todėl, kad yra arba skirtingos gruntinės sąlygos tiems tūriams, arba apkrovos yra skirtingos ir t. t.

Yra 5 atvejai kada deformacinės (sėdimo) siūlės yra reikalingos. Sėdimo siūlės sienoms numatomos kai: 1) prie esamo pastato pristatomas naujas. Kodėl? Todėl, kad atsimenate tą “kriaušę” – įtempiai po pamato

padu. Statybos metu apie 60 % sėdimų, kurie turi įvykti, įvyksta vasaros metu, o žiemą tik apie 20 %, todėl pavasarį mes turime dažniausiai avarijas. Nes kas padaryta negerai, pavasarį atšilus, prasideda judėjimai ir pasireiškia. Stovi pastatas, kuris jau n metų stovi, jis jau nusėdęs, jo situacija stabilizavosi. Jei naują prikabinsime prie jo neįrengę siūlių, tai taip ir įvyks, būtinai atsiras plyšys. Jei “gerai” prisikabinsime, tai sugadinsime esamą pastatą. Visai neseniai Vilniuje buvo gražus geras namas, kuris apgadintas būtent dėl to. Prikabino prie jo naują pastatą, ir prikabino taip, kad jis patraukė seną ir atsirado gana dideli plyšiai seno namo sienose.

2) esant dideliam aukščių skirtumui tarp atskirų pastato dalių (> 10m); 3) gretimų sienų pamatų papėdžių plotis ir įgilinimas gerokai skiriasi; 4) susisiekia pastatų dalys išdėstytos ant skirtingų rūšių gruntų. Deformuojasi šie skirtingi gruntai

skirtingai, nors ir apkrovos gali būti vienodos – ir tuomet reikia įrengti sėdimo siūles. 5) atskiros pastato dalys statomos skirtingu metu (tai kiek tai panašu į 1 atvejį, kurį mes jau aptarėme). Reikėtų suprasti ir įsiminti skirtumus tarp temperatūrinių ir sėdimo siūlių, nes dažnai jos yra sutapdinamos. Taigi, temperatūrinės siūlės yra reikalingos tik antžeminėje pastato dalyje, nes temperatūros pokyčiai praktiškai vyksta tik virš žemės. Temperatūrinė siūlė yra nuo pamato viršaus iki stogo pabaigos, sėdimo siūlė kerta ir pamatą, nes ten mums reikia, kad vertikalioje plokštumoje skirtingi pastato tūriai galėtų nepriklausomai (autonomiškai) sėsti. Ir tai žinoma kartu su pamatu. O konstrukciniu požiūriu ir vienos, ir kitos siūlės atrodo vienodai, kaip čia (3.17 pav.) pavaizduota ir dažnai jos yra sutapdinamos, bet jei sėdimo siūlės nereikia, mes neliečiame pamato.