aktuali lat praktika_2010 m (s)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO 2010 M. PRAKTIKOS CIVILINĖSE BYLOSE AKTUALIJOS

BENDROSIOS NUOSTATOS 2ASMENYS 4ŠEIMOS TEISĖ 7

DAIKTINĖ TEISĖ 13PRIEVOLIŲ TEISĖ 17SUTARČIŲ TEISĖ 19DELIKTŲ TEISĖ 25

BANKROTAS 31RESTRUKTŪRIZAVIMAS 34

DARBO TEISĖ 36INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ 38

Civilinis procesas39

1

BENDROSIOS NUOSTATOS

Dėl privalomą antstolio patvarkymą pažeidžiančio sandorio negaliojimo

Teisinė valstybė grindžiama visuotinu įstatymų privalomumu, įstatymuose nustatytos teisinės tvarkos įgyvendinimas inter alia užtikrinamas per valstybės įgaliotų subjektų, turinčių valdingus įgalinimus kitų asmenų atžvilgiu, veiklą. Antstolio reikalavimai vykdyti teismo sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, duodami intra vires (neviršijant suteiktų įgaliojimų), yra privalomi visiems asmenims (CPK 585 straipsnis). Antstolio reikalavimų procesinė forma - antstolio patvarkymas (CPK 613 straipsnis). Sandoris, pažeidžiantis privalomą antstolio patvarkymą, duotą intra vires (antstoliui neviršijant įstatymu suteiktų įgaliojimų), yra niekinis, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai, ir negalioja. Tokio sandorio negaliojimo padarinius gali reikalauti taikyti asmenys, kurių teisėms ir pareigoms sandorio negaliojimo padariniai turi įtakos, be to, konstatuoti tokio sandorio niekinį pobūdį ir taikyti jo teisinius padarinius ex officio turi bylą nagrinėjantis teismas.

Byloje nustatyta, kad 2006 m. birželio 6 d. antstolės patvarkymu trečiasis asmuo buvo įpareigotas per penkias dienas nuo patvarkymo gavimo pranešti antstolei, ar jis turi kasatoriui priklausančių lėšų ar turto, kurį privalo jam grąžinti, kokiu pagrindu ir per kokį terminą tai turėtų atlikti, šiuo patvarkymu buvo sustabdytas 403 060 Lt išmokėjimas kasatoriui ir jo nurodymu tretiesiems asmenims, lėšos areštuotos, nurodyta jas pervesti į antstolės sąskaitą 2006 m. gegužės 5 d. prašymu UAB ,,Utvilsta“ pavedė trečiajam asmeniui už jį atsiskaityti su atsakovu už atliktus pagal subrangos sutartį darbus ir medžiagas, 2006 m. rugsėjo 5 d. prašymu atsakovas pareikalavo, kad būtų apmokėta skola už atliktus subrangos darbus statybos objekte, 2006 m. rugsėjo 7 d. trečiasis asmuo mokėjimo pavedimu sumokėjo atsakovui 15 240,39 Lt. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė CK 1.81 straipsnio - neištyrė ir neįvertino faktinių aplinkybių, reikšmingų šio sandorio niekinio pobūdžio konstatavimui - ar trečiojo asmens atsiskaitymas su kasatoriaus kreditoriumi nepažeidė antstolės patvarkymo dėl 403 060 Lt UAB ,,Utvilsta“ lėšų mokėjimo sustabdymo ir arešto reikalavimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Utvilsta“ v. IĮ „Utenos stogai“, bylos Nr. 3K-3-140/2010

Dėl ieškinio senaties termino taikymo reikalavimams, kilusiems iš skolos valstybei santykių

Valstybės skolos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis suteikia Finansų ministerijai teisę išieškoti valstybės skolą nesikreipiant į teismą.

Skolos išieškojimas vadinamąja „ne ginčo tvarka“ pagal Valstybės skolos įstatymą nėra privalomas ir vienintelis ginčo sprendimo būdas, juo nustatyta tik įgaliotos valstybės institucijos teisė pasinaudoti tokia galimybe, tačiau skola gali būti išieškoma ir teismine tvarka. Kolegijos požiūriu, skolos išieškojimo operatyvumo siekis negali lemti, kad skolininko teisės tokiame valstybės skolos išieškojimo procese būtų nepagrįstai varžomos labiau, nei kreipusis dėl ginčo sprendimo į teismą. Pasirinktas skolos išieškojimo būdas negali lemti skolininko teisių apimties, išskyrus išimtis, nustatytas įstatymo. Pripažinus, kad valstybė turi ne tik teisę išsiieškoti lėšas ne teismo tvarka, bet ir kitų privilegijų prieš skolininką, būtų pažeistas proporcingumo principas.

Išieškant skolą per teismą, būtų taikomas ieškinio senaties institutas. Nagrinėjamoje byloje skolininko teisės gintis senatimi negali paneigti tas faktas, jog ginčas sprendžiamas ne reiškiant ieškinį teisme, o taikant kitą procedūrą – priimant sprendimą valstybės institucijai. Minėta, kad Valstybės skolos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis suteikia valstybei teisę išsiieškoti savo lėšas

2

nesikreipiant į teismą, t. y., operatyvesniu, veiksmingesniu būdu, todėl senaties termino netaikymas ir pripažinimas, kad valstybė gali skolą išsiieškoti bet kada, paneigtų šios normos prasmę ir tikslą. Valstybės institucija jai suteiktomis galiomis turi naudotis nepažeisdama atsakingo valdymo reikalavimų ir asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, saugumo principų.

Kasatorius nurodo, kad senaties termino netaikymą nustato Valstybės skolos įstatymas. Tačiau pagal CK normas (1.124 – 1.134 straipsniai) ieškinio senatis taikoma visiems reikalavimams, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, kurios turi būti specialiai aptartos tuose įstatymuose. Valstybės skolos įstatyme nėra nuostatos, kad senaties terminas netaikomas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Kėdainių rajono Aristavos ŽŪB v. Lietuvos Respublikos finansų ministerija, bylos Nr. 3K-3-172/2010

Dėl bendrijos pirmininko teisės pareikšti ieškinį bendrijos vardu

Nuolat veikiantis vienasmenis bendrijos valdymo organas – bendrijos pirmininkas – turi teisę bendrijos vardu pareikšti ieškinį teisme ir ginti bendrijos bei jos narių teises ir teisėtus interesus nuo pažeidimų. Bendrijos narių susirinkimo įgaliojimas bendrovės pirmininkui pareikšti ieškinį bendrovės vardu reikalingas tais atvejais, kada ieškiniu siekiama įgyvendinti bendrijos interesus tais klausimais, kurie priskirti bendrijos narių susirinkimo kompetencijai. Tam, kad bendrijos primininkas pareikštų ieškinį jo kompetencijai priskirtais klausimais, nebūtinas bendrijos narių susirinkimo įgaliojimas, nes tokia bendrijos vadovo teisė išplaukia tiek iš Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme, tiek iš bendrijos įstatuose nustatytos bendrijos pirmininko kompetencijos turinio, nebent bendrijos įstatuose būtų sukonkretinta ir nustatyta priešingai. Atstovavimas bendrijos ir jos narių interesams teisme yra ne tik bendrijos pirmininko, kaip valdymo organo, teisė, bet ir pareiga. Ji išplaukia iš CK 2.87 straipsnio 2 dalyje nustatyto visiems juridinio asmens valdymo organams taikomo lojalumo principo, kurio esmė ta, kad juridinio asmens valdymo organas ir jo nariai turi būti lojalūs juridiniam asmeniui, t. y. veikti pagal steigimo dokumentus ir kitus juridinio asmens organų sprendimus bei rūpintis juridinio asmens gerove ir siekti įgyvendinti jo tikslus. Bendrijos pirmininkas, pareikšdamas ieškinį bendrijos vardu, įgyvendina lojalumo bendrijai pareigą, nes imasi priemonių pašalinti bendrijos ir jos narių interesų pažeidimus. Tai atitinka bendrijos primininko, kaip juridinio asmens valdymo organo, paskirtį ir neprieštarauja teisės aktuose ir bendrijos įstatuose nustatytai jo kompetencijai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje E. R. v. DNSB „Eglutė“, bylos Nr. 3K-3-206/2010.

Dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimams pripažinti statybą neteisėta reikšti

Ieškinio senaties taikymas reikalavimams pripažinti statybą neteisėta reikšti yra specifinis dėl teisių pažeidimo ypatumų – norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimai statybų srityje paprastai yra akivaizdūs – tai yra svarbu, nustatant ieškinio senaties termino pradžią. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad kasatorių teisių pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio, nes toks pažeidimas įvyksta tuo momentu, kai statinys pastatomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Minėta, kad, reikalaujant pripažinti statybą neteisėta, nereikia įrodyti šios statybos neigiamų padarinių (kurie ir gali būti trunkamojo pobūdžio), o tik patį pažeidimo faktą, kuris tiksliai apibrėžiamas statinio statybos laiku.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje V. O. v. V. Č., bylos Nr. 3K-7-230/2010.

3

http://www.infolex.lt/tp/160309

http://www.infolex.lt/ta/20799



Dėl daugiabučių namų savininkų bendrijos teisės kreiptis į teismą su ieškiniu dėl netinkamos kokybės daikto, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daliai bendrijos narių, trūkumų šalinimo išlaidų atlyginimo

Šis daiktas [požeminė aikštelė] pagal savo teisinį statusą negali būti vertinamas kaip bendrojo naudojimo objektas, kurio valdymo, naudojimo, priežiūros ir tvarkymo funkcijoms vykdyti bendrijai Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo pagrindu deleguojamas šio namo patalpų savininkų bendrųjų teisių, pareigų ir interesų įgyvendinimas. Tačiau vien šis faktas nesuponuoja, kad daugiabučių namų savininkų bendrija neturi teisės kreiptis į teismą su ieškiniu dėl netinkamos kokybės daikto, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daliai bendrijos narių, trūkumų šalinimo išlaidų atlyginimo, kai ji veikia tokių narių interesais esant šių valiai būtent tokiu būdu įgyvendinti savo teises, nes toks vertinimas be teisėto pagrindo sumenkintų daugiabučių namų savininkų iniciatyva sukurto juridinio asmens, kurio sukūrimu siekiama dalies bendrų reikalų tvarkymą koncentruoti specialaus įstatyme apibrėžto teisinių santykių subjekto „rankose“, veiksmingumą. Daugiabučių namų savininkų bendrijos organams veikiant savo narių interesais esant šių valiai būtent tokiu būdu [reiškiant ieškinį bendrijos vardu] įgyvendinti savo teises reikalauti atlyginti išlaidas nusipirkto netinkamos kokybės nekilnojamojo daikto – požeminės automobilių aikštelės – trūkumams pašalinti (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas), juolab kad yra veikiama gavus įgaliojimus visuotiniame bendrijos narių susirinkime balsavimo už įgaliojimų bendrijos pirmininkui kreiptis į teismą dėl UAB „Alsva“ statybos metu padarytų defektų pašalinimo išlaidų priteisimo suteikimą pagrindu, o duomenų, kad tarp automobilių stovėjimo aikštelės bendraturčių būtų tokių, kurie prieštarautų šiam ekonomiškiausiu būdu atliekamam pirkėjo teisių įgyvendinimui, nėra, kasacinis teismas prieina prie išvados, jog daugiabučių namų savininkų bendrija yra ginčo teisinių santykių subjektas Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme įtvirtintų bendrijos tikslų įgyvendinimui suteiktų įgalinimų pagrindu, taigi ir tinkamas ieškovas šioje byloje procesiniu teisiniu požiūriu (CPK 5, 41 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Daugiabučio namo Krokuvos g. 13, Vilnius, savininkų bendrija v. UAB „Alsva“, bylos Nr. 3K-3-403/2010.

ASMENYS

Dėl prekybos agento teisės į nuostolių atlyginimą

Nagrinėjamoje byloje aktualus tinkamo žalos atlyginimo nustatymo klausimas. Pažymėtina, kad šalių sutartis buvo nutraukta 2004 m. gegužės 4 d., t. y. jau galiojant naujai CK 2.152, 2.168 straipsnių redakcijai. Reikalavimai, susiję su sutartine asmens atsakomybe, teisės normų taikymo laiko atžvilgiu yra nuo sutarties sudarymo atskira prievolė, nes teisės normų taikymui laiko atžvilgiu nėra jokio tiesioginio ryšio tarp sutarties sudarymo ir ginčų, kylančių iš šios sutarties sprendimo. Kitaip tariant, sandorio šalių valia sutarties sudarymo metu nėra ir niekaip negali būti veikiama teisės normų, reguliuojančių sutartinę atsakomybę, pasikeitimo ir pasikeitimo galimybės. Jei šalys susitaria, kad ginčai bus sprendžiami pagal galiojančius Lietuvos teisės aktus, tai tokių ginčų sprendimui bus taikomos ginčo nagrinėjimo metu galiojančios teisės normos.

Atsižvelgiant į tai, kad teismai šalių santykius kvalifikavo komercinio atstovavimo santykiais ir kad taikė naujos redakcijos teisės normas dėl nuostolių atlyginimo (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.3, 2.55, 2.61, 2.72, 2.79, 2.112, 2.152, 2.160, 2.167, 4.176, 6.292, 6.298, 6.299, 6.747, 6.748, 6.751, 6.753 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas; 2004 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. IX-2172), nustatytina, ar ieškovo kaip prekybos agento teisinis statusas atitinka Direktyvos Nr. 86/653 1 straipsnio 2 dalį. Taigi nors šalių teisiniai santykiai kvalifikuotini pagal sutarties sudarymo metu galiojusias teisės normas, tačiau prekybos agento apsauga, perkelta į

4

Civilinio kodekso 2.167 straipsnio nuostatas, suteikiama tik tokiems agentams, kurie atitinka minėtoje direktyvoje įtvirtinta prekybos agento nuostatą.

<...> CK 2.167 straipsnio 2 dalyje yra išdėstytos sąlygos, kurioms esant prekybos agentas gali tikėtis kompensacijos, to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta tokios kompensacijos maksimali dydžio riba. Ieškovas savo reikalavimų negrindė šioje teisės normoje nustatytais pagrindais ir neįrodinėjo, jog buvo sąlygos, kurios suteikė teisę į kompensaciją. Ieškovas prašė priteisti nuostolius, kurie atsirado atsakovui nutraukus sutartį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius ydingai traktuoja bylą nagrinėjusių teismų argumentus dalyje dėl nuostolių priteisimo, nors yra teisus teigdamas, jog ieškovas prašė priteisti nuostolius, remdamasis bendrosiomis civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis. Pagal CK 6.245 straipsnio 3 dalį sutartinė civilinė atsakomybė gali būti tiek nuostolių atlyginimas, tiek netesybos.

<...> CK 2.166 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisė reikalauti atlyginti nuostolius atsiranda, jeigu komercinio atstovavimo sutartis buvo nutraukta dėl priežasčių, už kurias atsako kita šalis (CK 2.166 straipsnio 2 dalis). Civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos pagal bendrąsias CK normas, tinkamas taikyti esant konkrečiai situacijai. Teisė reikalauti atlyginti nuostolius gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į teisę gauti kompensaciją pagal CK 2.167 straipsnio 2 dalį (CK 2.167 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina tai, kad pagal CK 2.166 straipsnio 2 dalį nuostolių atlyginimas yra privalomas, tuo tarpu pagal CK 2.167 straipsnio 6 dalį – galimas, jeigu prekybos agentas netenka komisinio atlyginimo, kurį būtų gavęs dėl tinkamo komercinio atstovavimo sutarties įvykdymo, o atstovaujamasis turi esminės naudos iš prekybos agento veiklos, arba (ir) kai yra neapmokėtos prekybos agento išlaidos, kurių jis turėjo vykdydamas atstovaujamojo nurodymus.Prekybos agento teisė į kompensaciją yra komercinio atstovavimo pabaigos teisinių padarinių ypatumas, reglamentuojamas CK 2.167 straipsnyje, kurio galiojanti redakcija, minėta, yra parengta pagal Direktyvos 17-19 straipsnius. Direktyvos 17 straipsnio 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos pasirinkti vieną iš dviejų prekybos agentui nustatytos kompensacijos nutraukus komercinio atstovavimo sutartį rūšių: a) kompensaciją už esminį verslo ryšių su klientais praplėtimą, kuris duoda atstovaujamajam nemažai naudos; b) arba nuostolių, kurių prekybos agentas patiria po to, kai nutraukiama sutartis su atstovaujamuoju, kompensaciją. Lietuva, įgyvendindama Direktyvos 17 straipsnį, pasirinko abiejų rūšių kompensaciją (CK 2.167 straipsnis), tačiau kompensacijos rūšies taikymas, minėta, priklauso nuo šalių valių sudarant sutartį (CK 2.167 straipsnio 1 dalis). Šių dviejų kompensacijos rūšių taikymo skirtumas yra tas, kad kompensacija už esminį prekybos agento verslo ryšių su klientais praplėtimą, kuris duoda atstovaujamajam nemažai naudos, taikoma pagal įstatymą, t. y. CK 2.167 straipsnio 2 dalies pagrindu, o nuostolių, kurių prekybos agentas patiria po to, kai nutraukiama sutartis su atstovaujamuoju, atlyginimas gali būti taikomas tik tada, jeigu šalys susitarusios taikyti ne kompensaciją, o nuostolių atlyginimą (CK 2.167 straipsnio 1 dalis). Šioje teisės normoje vartojama sąvoka „nuostoliai“ neturi būti tapatinama su nuostoliais kaip civilinės atsakomybės forma. Šiuo atveju tai – ne nuostoliai, kuriuos prašoma atlyginti taikant civilinės atsakomybės normas, t. y. ne nuostoliai, kurie atsiranda dėl neteisėtų atstovaujamojo veiksmų pažeidus sutartį, o nuostoliai, kurių prekybos agentas patiria dėl sutarties su atstovaujamuoju nutraukimo. CK 2.167 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta prekybos agento teisė į nuostolių atlyginimą nesiejama su sutarties pažeidimu. Šioje normoje nustatyta teisė į nuostolių atlyginimą atsiranda todėl, kad prekybos agentas prarado savo pajamas iš komercinio atstovavimo ne dėl savo kaltės, tačiau nebūtinai dėl to, jog atstovaujamasis pažeidė sutartį. Taip siekiama kompensuoti prekybos agento praradimus pasibaigus sutarčiai ne dėl jo kaltės.

<...> Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, priteisdami nuostolių atlyginimą ieškovui, netinkamai formulavo pagrindą tenkinti šį ieškinio reikalavimą. Iš esmės ieškovo reikalavimas atlyginti nuostolius savo esme ir turiniu atitinka CK 2.166 straipsnio 2 dalį, o ne 2.167 straipsnio nuostatas. Nors buvo nustatytos sąlygos, reikalingos priteisti nuostolių atlyginimą pagal CK 2.166 straipsnio 2 dalį, tačiau teismai taikė 2.167 straipsnio nuostatas. Be to, teismai vienu metu

5

taikė abu kompensacijos mechanizmus (CK 2.167 straipsnio 2 ir 6 dalys) ir tiesiogiai rėmėsi Direktyvos Nr. 86/653 nuostatomis.

Direktyva iš principo nėra tiesiogiai veikianti ir ja tiesiogiai galima remtis teismuose tik tada, jei ji yra neįgyvendinta (nors jau turėjo būti įgyvendinta), ne laiku ar netinkamai įgyvendinta. Be to, atitinkamos direktyvos nuostatos privalo atitikti tiesioginio veikimo kriterijus: aiškumą, nedviprasmiškumą, besąlygiškumą ir nepriklausymą nuo vėlesnių Europos Sąjungos ar nacionalinių institucijų veiksmų. Net jeigu Direktyvos Nr. 86/683 17 straipsnis šiuos reikalavimus ir atitiktų, jis vis dėlto negali būti tiesiogiai taikomas, nes direktyvoms nepripažįstamas tiesioginis horizontalus veikimas, t. y. veikimas, kai ginčas sprendžiamas tarp dviejų privačių subjektų. Dėl to Direktyvos Nr. 86/653 nuostatos sprendžiant ieškovo ir atsakovo ginčą gali veikti tik netiesiogiai per teismų pareigą nacionalinę teisę aiškinti pagal šią direktyvą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „TELE2“ v. UAB „Telesauga“, bylos Nr. 3K-3-176/2010.

Dėl aplinkybių patvirtinančių akcininko teises atstovauti kitą akcininką visuotiniame akcininkų susirinkime

Nepaisant to, kad toks [numanomas] atstovavimas nėra aiškiai išreikštas, materialiuoju teisiniu požiūriu jis visiškai pakankamas sukurti atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio teisėms ir pareigoms, lygiai taip pat kaip ir aiškiai išreikštas atstovavimas. Šiuo atveju skiriasi tik įrodinėjimo dalykas: aiškiai išreikšto atstovavimo atveju atstovavimui patvirtinti reikia įrodyti įgaliojimo, pavedimo sutarties ar kito atstovavimo susitarimą patvirtinančio dokumento buvimą; numanomo atstovavimo atveju daugiausia netiesioginiais įrodymais siekiama įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių atstovavimo santykius, nors specialaus įstatymų nustatyta tvarka susitarimo tuo tikslu ir nėra sudaryto, arba jo sudarymą įrodyti sunku.

CK 2.143 straipsnyje reglamentuojama teisė [reikalauti] pateikti įgaliojimą ar jo kopiją. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad CK 2.143 straipsnis pagal poreikius gali būti taikomas ne tik tais atvejais, kai sudaromas sandoris, bet ir kai atliekami kiti teisinio pobūdžio veiksmai, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad jei asmuo nepateikia įgaliojimo arba jo kopijos (ar kito dokumento, tiesiogiai patvirtinančio atstovavimo santykius), ši aplinkybė savaime dar nereiškia, kad atstovavimo prievolinių santykių nėra. Toks įgaliojimo nepateikimas gali reikšti tik tai, kad nėra aiškiai išreikšto atstovavimo ir tai neužkerta kelio atsižvelgiant į faktines aplinkybes konstatuoti kitą atstovavimo rūšį – numanomą atstovavimą. Dėl to teisėjų kolegija pažymi, kad trečiasis asmuo gali atsisakyti traktuoti konkretų asmenį kaip atstovą tik tada, kai jis nepateikia įgaliojimo ar kito aiškiai išreikštą atstovavimą patvirtinančio dokumento buvimą patvirtinančio įrodymo ir iš aplinkybių visumos negalima daryti išvados, kad egzistuoja numanomas atstovavimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje G. P. v. UAB „Lavestina“, bylos Nr. 3K-3-393/2010.

Dėl asmens saviraiškos laisvės ir dalykinės reputacijos (teisės į saugią aplinką kontekste) Pagal tarptautinės ir nacionalinės teisės suformuluotus principus asmens teisių apribojimas

pateisinamas, esant trijų būtinų sąlygų visetui: jeigu toks ribojimas numatytas įstatyme, jeigu jis yra būtinas visuomenės interesų ir pamatinių vertybių apsaugai, jeigu toks apribojimas yra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui.

Juridinio asmens teisės į dalykinę reputaciją gynimas nėra tapatus fizinio asmens teisės į garbę ir orumą gynimui, tačiau šios vertybės artimos savo prigimtimi ir jų apsaugai taikomais kriterijais.

<…> EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose

6

yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik ,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Kaip ir dauguma konvencinių garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų. Kartu EŽTT akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai (angl. strictly), apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, spręsdamos, ar yra toks poreikis, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų.

<…> Jeigu asmens saviraiškos laisvės įgyvendinimas susijęs su kitų saugotinų ir visuomenei svarbių vertybių, tokių kaip teisė į sveiką ir saugią aplinką, asmens sveikatą, gynimu, asmens saviraiškos laisvės ribos turi būti kuo platesnės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010.

ŠEIMOS TEISĖ

Dėl sutuoktinių bendrų prievolių

Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis).

Bendrose sutuoktinių prievolėse yra skolininkų (abiejų sutuoktinių) daugetas. Tokios prievolės gali būti solidariosios arba dalinės. Šios klasifikacijos teisinė reikšmė reiškiasi per prievolių vykdymo bei jų apimties ypatumus. Solidarioji skolininkų prievolė geriau užtikrina kreditorių teisių įgyvendinimą, nes, esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1-5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Plenarinė sesija pažymi, kad, sprendžiant ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidarias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Solidarioji sutuoktinių prievolė pagal tokius sandorius neatsiranda, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad CK 3.109 straipsnio 2 dalis sistemiškai turi būti taikoma su šio straipsnio 3 dalimi, taip pat 4 dalimi, kurioje nustatyta sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles. Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

7

Jeigu sutuoktinių prievolė nėra solidari pagal įstatymą ar sutartį, tokia bendroji sutuoktinių prievolė yra dalinė. Esant dalinei prievolei kiekvienas skolininkas (sutuoktinis) privalo vykdyti tik savo dalį. Skolininkai privalo prievolę įvykdyti lygiomis dalimis, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis), todėl esant bendrajai dalinei sutuoktinių prievolei teismas kiekvieną sutuoktinį įpareigoja įvykdyti tik jam tenkančią prievolės dalį.

Plenarinė sesija taip pat išaiškina, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas. Kvalifikuodamas sutuoktinių prievoles teismas pirmiausia privalo identifikuoti ginčo santykį – ginčas tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių) ar tarp sutuoktinių. Nustatęs, kad nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių), teismas privalo identifikuoti kreditoriaus pareikštą reikalavimą – reikalavimas reiškiamas vienam ar abiem sutuoktiniams kaip bendraskoliams pagal CK 3.109 straipsnį. Kai kreditorius pareiškia reikalavimą vienam iš sutuoktinių, santuokos, taip pat pagal sudarytą sandorį panaudoto turto šeimos interesais faktas savaime nereiškia, kad prievolė yra bendra ir dalijama tarp sutuoktinių priteisiant kreditoriui pagal dalinės prievolės taisykles. Sandorį su vienu iš sutuoktinių sudaręs kreditorius gali remtis prievolės uždarumu (tik sandorį sudariusių šalių teisiniu ryšiu) reikalaudamas, kad ją asmeniškai įvykdytų sandorį sudaręs sutuoktinis. Kai kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas turi nustatyti, ar sutuoktinių prievolė yra solidari ar dalinė. Nagrinėdamas tarp sutuoktinių kilusį ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo teismas privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu. Pažymėtina, kad faktas, jog teismo sprendimu kreditoriaus naudai jau yra priteista iš vieno sutuoktinio, nesaisto turto padalijimo klausimą sprendžiančio teismo spręsti dėl prievolės pobūdžio, išskyrus atvejus, kai toks sprendimas abiem sutuoktiniams turi res judicata galią ar juo nustatyti faktai turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010.

Dėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies taikymo

Plenarinė sesija atkreipia dėmesį į tai, kad praktikoje nevienareikšmiškai suprantama CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma, kurioje nustatyta, jog turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai, todėl kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Atsižvelgdama į tai, plenarinė sesija pažymi, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnio taisyklėmis.


Dėl CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos taikymo bendroms sutuoktinių prievolėms

Kito sutuoktinio sutikimo prezumpciją įtvirtinanti CK 3.92 straipsnio 2 dalis yra įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančiame CK trečiosios knygos VI skyriaus antrajame skirsnyje. Sistemiškai CK 3.92 straipsnio 2 dalis susijusi su kitomis šio straipsnio dalimis dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, naudojimo, valdymo ir disponavimo reikalavimų. Šių normų tikslas yra apsaugoti tiek sandorio sudarymo procese nedalyvaujančio sutuoktinio, tiek ir

8

kreditorių interesus. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nustatyta kreditoriaus interesais, kad šis, sudarydamas sandorius su sutuoktiniu, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu. Pažymėtina, kad ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Be to, sutikimo prezumpcija netaikoma sandoriams, kuriems sudaryti reikalingas rašytinis sutuoktinio sutikimas (CK 3.92 straipsnio 3 dalis), taip pat sandoriams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės, kuriems sudaryti būtinas asmeninis sutuoktinio dalyvavimas ar kitam sutuoktiniui išduotas įgaliojimas (CK 3.92 straipsnio 4 dalis). Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu.


Dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas CK 3.123 straipsnio taikymo praktiką yra išaiškinęs, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-251/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-479/2009; kt.). Taigi, pavyzdžiui, vien tik faktas, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su sutuoktiniu, savaime nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo.

Plenarinė sesija taip pat atmeta kasatoriaus argumentus, kad išlaikymo vaikams periodinėmis išmokomis priteisimas sudaro pagrindą nenukrypti nuo lygių dalių principo. Išlaikymo vaikams priteisimo (CK 3.194 straipsnis) faktas, savaime nepašalina nepilnamečių vaikų interesų kaip pagrindo, į kurį teismas turi atsižvelgti padalydamas sutuoktinių bendrą turtą nelygiomis dalimis (CK 3.123 straipsnis).


Dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo nutraukiant santuoką

Plenarinė sesija pažymi, kad privalo būti padalijamas visas sutuoktinių turtas, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Dalytiną bendrą turtą teismas nustato atsižvelgdamas į CK 3.127 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriose nustatyta, kad padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o esant sutuoktinio prašymui – įgytas bendrai iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Nustatytą bendrą turtą teismas padalija sutuoktiniams vadovaudamasis CK 3.118 straipsnio 2 ir 4 dalimis ir taikydamas šias teisės normas sistemiškai su kitomis CK normomis (CK 3.1 straipsnis) bei vadovaudamasis proceso teisės normomis (CPK 375 straipsnio 2 dalis).

Turtas padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas leidžia nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 3.117 straipsnis, 3.123 straipsnis). Padalijamas turi būti tiek turto aktyvas, tiek ir pasyvas. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu

9

natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. Padalijant turtą turi būti pasirinktas toks padalijimo būdas ir nustatytos tokios sutuoktinių dalys, kad nepažeistų sutuoktinių kreditorių teisių (CK 1.5 straipsnis, 1.137 straipsnis).

Turto padalijimo byloje bendros sutuoktinių skolos, kurių įvykdymo terminai yra suėję, iš sutuoktinių priteisiamos tais atvejais, kai į bylą trečiaisiais asmenimis su savarankiškais reikalavimais įstoja sutuoktinių kreditoriai (CK 3.109 straipsnis, 3.126 straipsnio 1 dalis, CPK 266, 383 straipsniai). Bendros dalinės sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo terminai yra suėję, tačiau reikalavimai dėl jų priteisimo byloje nėra pareikšti, taip pat bendros dalinės prievolės, kurių įvykdymo terminai dar nėra suėję, padalijamos tarp sutuoktinių, jeigu yra pareikštas toks sutuoktinio (ar abiejų sutuoktinių) reikalavimas.

Plenarinė sesija pažymi, kad visos teismo padarytos išvados dėl bendro turto padalijimo turi būti nurodytos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje.


Dėl sutuoktinių atsakomybės procesinių aspektų

Suvienodindama kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose dėl išieškojimo pagal sutuoktinių prievoles plenarinė sesija išaiškina, kad prievolės vykdymui iš bendro sutuoktinių turto būtina nustatyti prievolės pobūdį, t. y. ji yra asmeninė ar bendra (dalinė ar solidarioji), todėl tokios prievolės pobūdį ir galimybę išieškoti iš bendrosios jungtinės nuosavybės gali nustatyti tik teismas. Antstolio veiklos ribas visų pirma apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Vienas iš vykdomųjų dokumentų yra vykdomasis raštas, išduotas teismo sprendimo pagrindu. Jei nėra teismo sprendimo dėl antrojo sutuoktinio, antstolis negali priimti patvarkymo išieškoti iš bendro turto, nes tai reikštų teismo sprendimo pakeitimą ir CPK 586 straipsnio pažeidimą, t. y. vykdymo veiksmai būtų atlikti be vykdomojo dokumento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas Hansabankas v. antstolis A. B., bylos Nr. 3K-7-114/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. B.-H., N. M. H. v. antstolis D. Š., bylos Nr. 3K-3-567/2009; 2010 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. T. v. antstolė N. Š., K. S., B. A. S., bylos Nr.3K-3-81/2010). Plenarinė sesija taip pat pažymi, kad išieškojimui iš bendro sutuoktinių turto netaikytini teismo sprendimo išaiškinimo (CPK 278 straipsnis) ar šio procesinio sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo (CPK 589 straipsnis) institutai. Naujo skolininko (kito sutuoktinio) įtraukimas taikant šiuos institutus reikštų procesinio sprendimo pakeitimą nustatant teises bei pareigas byloje nedalyvavusiam asmeniui. Išieškojimas iš kito sutuoktinio turto negali būti pasiektas ir išieškotojui skundžiant antstolio veiksmus, kuriais atsisakyta tai padaryti. Pažymėtina, kad vykdymo stadijoje jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo prievolę vykdyti įpareigotas vienas iš sutuoktinių, tai eliminuoja bendrosios dalinės prievolės galimybę. Tokiu atveju kitas sutuoktinis gali būti atsakingas tik esant solidariajai bendrai sutuoktinių prievolei.

Į kreditoriaus reikalavimą vykdyti prievolę iš bendro sutuoktinių turto prievolės asmeniškai neprisiėmęs sutuoktinis turi teisę pareikšti visus atsikirtimus bei naudotis visomis procesinėmis teisėmis įrodinėdamas, kad reikalavimui tenkinti iš bendro sutuoktinių turto nėra CK 3.109 straipsnyje nustatytų pagrindų. Šiomis teisėmis asmuo visa apimtimi galės pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu byla nagrinėjama ginčo teisenos tvarka kreditoriui pateikus ieškinį abiem sutuoktiniams kaip atsakovams bei įrodinėjant CK 3.109 straipsnio taikymo sąlygas.

10

Dėl nurodytų priežasčių plenarinė sesija išaiškina, kad tuo atveju, kai bylos nagrinėjimo metu kitas sutuoktinis nebuvo įtrauktas atsakovu, kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį šiam sutuoktiniui įrodinėdamas CK 3.109 straipsnio taikymo pagrindus, jeigu tai leidžia prievolės prigimtis.


Dėl nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų teisės savarankiškai paduoti apeliacinį skundą

Vertinant, ar kasatorius, būdamas nepilnamečiu nuo keturiolikos metų, suinteresuotu bylos baigtimi, įstojęs į bylą ieškovu, turėjo teisę pats savarankiškai pateikti apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, būtina akcentuoti tokio atstovaujamojo ir atstovo pagal įstatymą teisinės padėties ypatumus. Atstovaujamasis šiuo atveju yra riboto civilinio procesinio veiksnumo subjektas, įstatymo pagrindu atstovaujamas tėvų (įtėvių). Atstovai pagal įstatymą, vadovaujantis CPK 54 straipsnio 1 dalimi, atstovaujamųjų vardu atlieka visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso atstovaujamiesiems, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Tokios įstatymo išimtys yra ir CPK 38 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyti teisiniai nepilnamečių atstovavimo pagal įstatymą pagrindai. CPK 38 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų atstovais pagal įstatymą yra jų tėvai (įtėviai), suponuoja tokių nepilnamečių įstatyminių atstovų – tėvų teisę tiek kreiptis į teismą su ieškiniu tokio vaiko interesais, tiek įgyvendinti teisę į apeliaciją. Tuo tarpu pats nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, įtrauktas dalyvauti byloje ieškovu, savarankiškos teisės paduoti apeliacinį skundą neturi, išskyrus atvejus, išvardytus CPK 38 straipsnio 3 dalyje. Tai suponuoja, kad kasatorius, paduodamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepasiekęs aštuoniolikos metų, peržengė tokiems asmenims CPK 38 straipsnio 2 dalyje nustatytas civilinio procesinio veiksnumo ribas, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokio asmens paduotą apeliacinį skundą, pažeidė reikalavimus, įstatymo nustatytus apeliacinio skundo trūkumų šalinimo procedūroms.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje M. Č. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-229/2010.

Dėl dovanoto nekilnojamojo daikto grąžinimo nutraukiant santuoką (CK 3.70 str. 4 d.)

Dovanotojo teisės reikalauti grąžinti dovaną iš apdovanotojo įgyvendinimas priklauso nuo dovanotojo valios. Tačiau tam, kad dovanotojas šia teise, nustatyta CK 3.70 straipsnio 4 dalyje, galėtų pasinaudoti, turi būti tam tikrų aplinkybių visetas: pirma, šalys turi būti sutuoktiniai ir dovanojimo sutartis turi būti sudaryta santuokos metu; antra, reikalauti grąžinti dovaną galima tik tada, jei santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės; trečia, reikalauti grąžinti galima tik padovanotus nekilnojamuosius daiktus; ketvirta, nuo dovanojimo sutarties sudarymo iki reikalavimo grąžinti dovaną pareiškimo teisme turi būti praėję ne daugiau kaip dešimt metų (šis terminas priskirtinas prie naikinamųjų terminų (CK 3.70 straipsnio 4 dalis, 1.117 straipsnio 6 dalis); penkta, nekilnojamasis daiktas – dovana – apdovanotojo neturi būti perleistas tretiesiems asmenims. Sprendžiant reikalavimą dėl dovanos grąžinimo kitų, išskyrus išvardytas, sąlygų ir apribojimų įstatyme nenustatyta. Dovanos davimo motyvai, sprendžiant dovanoto nekilnojamojo daikto grąžinimo klausimą, pagal CK 3.70 straipsnio 4 dalį yra nereikšmingi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-275/2010.

11











Dėl Civilinio kodekso 3.72 straipsnio 2 dalies aiškinimo

Pagal CK 3.72 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnamečio vaiko auginimas yra savarankiškas pagrindas, kuriuo remiantis gali būti reikalaujamas išlaikymo priteisimas. Toks aiškinimas darytinas iš CK 3.72 straipsnio 2 dalies normos gramatinės struktūros, nes šis pagrindas gauti išlaikymą nesujungtas jungtuku ,,ir“ su kitu pagrindu – nedarbingumu dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje N. K. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-328/2010.

Dėl santuokos nutraukimo pasekmių nustatytų periodinių išmokų indeksavimo

Pagal CK 3.193 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai vienas iš tėvų nevykdo teismo patvirtintos jų sutarties dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, kitas iš tėvų įgyja teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, tai reiškia, išlaikymas išieškomas priverstine tvarka. Taigi akivaizdu, kad tiek teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo CK 3.194 straipsnyje nustatytais atvejais, tiek ir teismo sprendimas, kuriuo patvirtinama sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, tarp jų – ir dėl vaiko išlaikymo atitinkama CK 3.196 straipsnio 1 dalies 1, 2 ar 3 punkte nustatyta forma, įgyja vienodą res judicata galią, turi būti vykdomi, priešingu atveju įvykdomi priverstine tvarka CPK reglamentuoto vykdymo proceso metu.

<...> Siekiant apsaugoti vaiko, kuriam yra priteistas išlaikymas periodinėmis išmokomis, interesus, t. y. kad jam teismo sprendimu atitinkamam laikotarpiui priteistas išlaikymas turėtų tokią pačią perkamąją galią kaip ir teismo sprendimo priėmimo metu, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs priteisto periodinėmis išmokomis išlaikymo indeksavimo institutą. Tokiu atveju neturi reikšmės išlaikymo, būtent – periodinių išmokų vaikui mokėjimo pagrindas, t. y. ar teismui sprendimu priteisiant jas CK 3.194 straipsnio 1, 2 nustatytais atvejais ginčo teisenos tvarka, ar teismo sprendimu tvirtinant sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių ypatingosios teisenos tvarka (CPK XXXV skyrius). Abiem atvejais turi būti užtikrinamas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo įgyvendinimas, šiuo atveju, minėta, – vaiko teisė gauti išlaikymą tokia pačia perkamąja galia kaip ir teismo sprendimo priėmimo metu.

Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant priteisto išlaikymo periodinėmis išmokomis indeksacijos klausimą nesprendžiama dėl priteisto išlaikymo dydžio keitimo. Išlaikymo dydžio pakeitimas reglamentuojamas CK 3.201 straipsnio 1, 2 dalyse, ir ne tik tais atvejais, kai išlaikymas vaikui priteisiamas CK 3.194 straipsnio nustatytais atvejais.

<...> Tuo atveju, jei šalys nesusitaria dėl sutarties sąlygų pakeitimo, ginčas dėl teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių pakeitimo sprendžiamas ginčo teisenos tvarka (CK 3.201 straipsnis). Abiem atvejais bus priimtas teismo sprendimas dėl priteisto vaikui išlaikymo dydžio keitimo. Tačiau teisėjų kolegija nurodo, kad periodinių išmokų indeksavimo klausimas yra išsprendžiamas ne teismo sprendimu, o įstatymu – CK 3.208 straipsnyje, kuriame aiškiai įvardytas indeksacijos taikymo sąlygos: 1) jeigu išlaikymas buvo priteistas periodinėmis išmokomis ir 2) atsižvelgiant į infliaciją. Taigi akivaizdu, kad tais atvejais, jeigu išlaikymas priteistas ne periodinėmis išmokomis ir (ar) nėra infliacijos, išlaikymas neindeksuojamas.

<...> Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių nevykdymas reiškia ir teismo sprendimo nevykdymą, todėl pagal CK 3.193 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai vienas iš tėvų nevykdo teismo patvirtintos jų sutarties sąlygų dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, išlaikymas išieškomas priverstine tvarka teismo sprendimo vykdymo proceso metu.

<...> Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sudarymas nereiškia, kad ją sudaręs asmuo praranda tam tikras įstatymu reglamentuotas teises, būtent – kreiptis į antstolį dėl periodinių išmokų indeksacijos CK 3.208 straipsnio pagrindu. Be to, minėta, kad sutartis dėl santuokos

12

nutraukimo pasekmių gali būti keičiama iš esmės pasikeitus aplinkybėms (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.) ypatingosios teisenos tvarka (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, CPK 538 straipsnio 5 dalis), o jei šalys nesutaria sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų keitimo klausimu, ginčas dėl teismo sprendimu patvirtinto šalių susitarimo pakeitimo sprendžiamas ginčo teisenos tvarka. Taigi santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių bendru sutikimu teismui patvirtinus sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių nelemia situacijos, kad ši sutartis negalės būti keičiama ar kad asmuo, pasirašydamas tokią sutartį, atsisako įstatymo reglamentuotų teisių (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, CPK 5 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje S. S. v. antstolis J. P., bylos Nr. 3K-3-344/2010.

Dėl kreditoriaus interesų apsaugos teismui tvirtinant sutuoktinių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių

Skolos grąžinimas bankui, vertinant skolos dydį ir turto, kuriuo užtikrintas jos grąžinimas, vertę, yra užtikrintas tinkamai. Dėl to aplinkybė, kad bankas neturės galimybės išsiieškoti iš dalies įkeisto buto Klaipėdoje, K. D. g. 13-6, dvejus metus, t. y. kol pareiškėjų duktė sulauks pilnametystės (turint omenyje, kad paskolos grąžinimo terminas nustatytas 2028 m. kovo 27 d., kredito sutartis vykdoma tinkamai, prievolės vykdymas užtikrintas ir kitu turtu), negali būti pagrindu pripažinti, kad teismui patvirtinus sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje dalis įkeisto buto perleidžiama kaip išlaikymas pareiškėjų dukteriai, pažeidžiamos banko kaip kreditoriaus teisės. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjų dukteriai sulaukus pilnametystės CK 3.189 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas išsiieškoti iš jai priklausančios įkeisto buto dalies, pareiškėjams nevykdant savo prievolės bankui, nebegalios, ir bankas turės galimybę realizuoti savo teisę išsiieškoti negrąžintos skolos dalį ir iš pareiškėjų dukteriai priklausančios ir bankui įkeistos buto dalies (CK 4.171 straipsnio 9 dalis, 4.192 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje U. P. v. „Swedbank“, bylos Nr. 3K-3-354/2010.

Dėl ieškinio senaties termino (taikant CK 3.96 str. 2 d.)

Sandorio, sudaryto be kito sutuoktinio sutikimo, negaliojimo pagrindas, atitinkantis įtvirtintą 1964 m. CK 47 straipsnyje, nustatytas 2000 m. CK 1.80 straipsnyje, taigi ieškovų reikalavimui dėl jų bendrąja jungtine nuosavybe buvusio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties negaliojimo taikytinas toks ieškinio senaties terminas, kuris nustatytas 2000 m. CK 1.80 straipsnio pagrindu reiškiamiems reikalavimams. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota šio straipsnio aiškinimo ir taikymo praktika, niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas (žr., 3K-3-60/2007; 3K-3-595/2008), o reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius (taikyti restituciją) taikomas bendrasis 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris nagrinėjamos bylos atveju akivaizdžiai nepraleistas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje T. U. K. v. E. D., bylos Nr. 3K-3-432/2010.

DAIKTINĖ TEISĖ

Dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe

Kasatoriaus teigimu, pirmenybės teisę pirkti bendrosios nuosavybės dalį bendraturtis turi nepriklausomai nuo to, ar parduodamas statinys yra pagrindinis daiktas, ar tik priklausinys. Pagal

13

CK 4.14 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pagrindinio daikto savybė – galėjimas būti savarankišku teisinių santykių objektu, lemia antraeilio daikto likimą, o ne priešingai... Asmuo, esantis nuosavybės teisės objekto savininkas, turi teisę parduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Minėta, kad nuosavybės teisės įgyvendinimo apimtis priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems vienu metu. Civilinės teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisę, nenustato daikto savininko pareigos siūlyti pirkti jo parduodamą daiktą, kuris jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, kitų šalia esančių daiktų savininkams. Nagrinėjamoje byloje kasatorius ir atsakovas nebuvo ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi parduotų pagrindinių nekilnojamųjų daiktų bendraturčiai. CK 4.79 straipsnyje nustatytų ribojimų taikymas negali būti išplėstas, nes ši teisės reglamentuoja tik bendraturčių teises ir pareigas. Nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas klausimas dėl antraeilių daiktų (priklausinių) nuosavybės teisės. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio priklausiniai, kaip tvora ar kiemo aikštelė, kurie skirti tarnauti ne vienam, o keliems pagrindiniams daiktams, nesuponuoja nuosavybės teise vienam savininkui priklausančio pagrindinio daikto savininkui pareigos siūlyti įsigyti jo parduodamą pagrindinį daiktą kitų pagrindinių daiktų savininkams CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta pirmenybės teise. Priešingas šios normos aiškinimas reikštų įstatyme nenustatytą savininko teisių ribojimą CK 4.39 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Voluktė“ v. UAB „Elkara“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2010

Dėl daugiabučių namų savininkų bendrijos narių susirinkimo nutarimų apskundimo

Butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai yra skelbiami viešai ir galioja visiems butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.85 straipsnio 4 dalis). Taigi bendrijos sprendimai galioja ne tik bendrijos nariams, bet ir tiems butų ir kitų patalpų savininkams, kurie nėra bendrijos nariai.

<...> Bendrijos nutarimai buto ir kitų patalpų savininką įpareigoja apmokėti proporcingai savo turimai daliai išlaidas, dėl kurių buto ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo nepriklausomai nuo tokio asmens narystės bendrijoje. Savo ruožtu bendrijos nutarimai (sprendimai) negali apriboti butų ir kitų patalpų savininkų bei trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų, išskyrus CK ir kitų įstatymų nsutatytus atvejus (CK 4.85 straipsnio 4 dalis). Asmenys civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą, savo nuožiūra naudojasi laisvai. Vienas iš analizuojamos situacijos pažeistų teisių gynimo būdų yra kreipimasis į teismą apskundžiant juridinio asmens organo – DNSB narių susirinkimo – nutarimą (sprendimą). Bendrijos narių susirinkimo nutarimai (sprendimai), minėta, galioja tiek bendrijos nariams, tiek nesantiems bendrijos nariais butų ir kitų patalpų savininkams. Taigi teisę apskųsti teismui bendrijos narių susirinkimo nutarimus (sprendimus) turi tiek bendrijos nariai, tiek ir kiti asmenys, kurių teises ir teisėtus interesus toks nutarimas (sprendimas) paliečia (DNSBĮ 35 straipsnis, CK 1.138 straipsnio 8 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje DNSB „Radvilėnų 5“ v. Marija D. M., bylos Nr. 3K-3-327/2010.

Dėl būtinumo laikytis juose nustatytų atstumų iki kaimyninio sklypo ribos

STR 1.01.07:2002 1 priedo normos, nustatančios atstumus nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninių sklypų ribų, yra imperatyvaus pobūdžio ir turi tam tikrus viešuosius tikslus. Teisės aktuose nenustatyta galimybės, kad šie atstumai galėtų būti keičiami teismo sprendimu, tai gali padaryti tik suinteresuoti asmenys tarpusavio susitarimu. Civilinės teisės subjektai turi lygias teises savo nuožiūra naudotis civilinėmis teisėmis, todėl tuo atveju, kai kaimyninio sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą statyti statinius mažesniu negu norminiuose teisės aktuose nustatytu atstumu iki gretimo sklypo ribos, toks asmuo neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių, o statytojas

14

pagal bendrąją taisyklę negali tokio atsisakymo ginčyti. Statytojas privalo užtikrinti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų laikymąsi.


Dėl restituciją ir vindikaciją reglamentuojančių teisės normų taikymo

Vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai. Tuo tarpu, kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95-4.97 straipsniuose. Aptartas restitucijos ir vindikacijos skirtumas yra reikšmingas taikant teisės normas bylose, kuriose nagrinėjami ginčai dėl turto išreikalavimo iš įgijėjų, kurie šį turtą įgijo antstoliams vykdant priverstinį išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, todėl kiekvienu atveju yra būtina tinkamai kvalifikuoti tarp ginčo šalių susiklosčiusius santykius <...> bylose dėl priverstine tvarka parduoto daikto išreikalavimo asmuo, siekdamas iki teisės pažeidimo buvusios padėties (CK 1.138 straipsnio 2 punktas), greta šio reikalavimo [priteisti daiktą iš kito asmens valdymo pagrįstumo] gali reikšti ir kitus reikalavimus, kurie yra susiję su jo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimu (CPK 5 straipsnis). Taigi asmuo gali ginčyti ir dėl jam nuosavybės teise priklausančio daikto sudarytus sandorius net nebūdamas šių sandorių šalimi. Restitucijos taikymas tokiais atvejais yra sandorių negaliojimo pasekmė, taikoma teismo ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) ir tik tokia apimtimi kiek tai neliečia pagal vindikacijos taisykles išreikalauto daikto.

<...> Ieškovės pareikšti reikalavimai dėl sandorių negaliojimo vertintini kaip papildomi reikalavimai, kuriais ieškovė, siekdama visiško iki teisės pažeidimo buvusios padėties atkūrimo, ginčija teisiškai reikšmingas aplinkybes – jai nuosavybės teise priklausančio daikto perleidimo sandorius. Pripažinus šiuos sandorius negaliojančiais teismas vadovaudamasis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi privalėjo ex officio taikyti vienašalę restituciją, įpareigodamas vieną šalį grąžinti kitai šaliai jos sumokėtus pinigus. Dvišalė restitucija netaikytina, nes daiktas jo savininkui grąžintas remiantis daiktinės teisės normomis.

Taikant restituciją pirkėjui priteisiama suma: jeigu ši pinigų suma yra antstolio žinioje, tai ji visa pirkėjui priteisiama iš antstolio, nepaisant to, ar dalį šios sumos antstolis ketina panaudoti (panaudojo) vykdymo išlaidoms atlyginti; jeigu iš pirkėjo gauta pinigų suma yra antstolio pervesta Hipotekos skyriui prie atitinkamo apylinkės teismo ir yra pastarojo sąskaitoje, tai pirkėjui ji priteisiama iš Hipotekos skyriaus; jeigu iš pirkėjo gauta pinigų suma jau išmokėta išieškotojams, tai pirkėjui, kaip pasikeitusiam kreditoriui išieškojimo prievolėje, ji priteisiama iš skolininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. S., M. K., O. P., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios kasacinio teismo suformuluotos taisyklės taikytinos ir pripažinus negaliojančiu pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Meilutė J. Š. v. antstolė L. U. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-356/2010.

Dėl vietos savivaldos konstitucinio statuso ir privačiam savininkui priklausančio turto (žemės sklypų ir juose esančios infrastruktūros) išpirkimo arba atlygintinio naudojimosi sąlygų savivaldybėms priskirtų funkcijų vykdymui

Keliami teisės klausimai dėl teisės aktų, reglamentuojančių savivaldybės funkcijas ir sutarčių sudarymo, pagal kurias savivaldybės įgyja nuosavybėn privatiems asmenims priklausančius žemės sklypus ir juose įrengtą infrastruktūrą, aiškinimo ir taikymo.

15

<...> Keisdamas žemės sklypų naudojimo paskirtį žemės planavimo dokumentuose kasatorius (ieškovas) nusprendė savo lėšomis ir iniciatyva sukurti gyvenamąjį kvartalą ir šio kvartalo gyventojų reikmėms reikalingą inžinerinę infrastruktūrą. Kadangi šis projektas siekiamų tikslų prasme buvo komercinis, t. y. suformuoti sklypai gyvenamųjų namų statybai, sukurta tinkama gyventi aplinka, įrengiant inžinerinę infrastruktūrą, ir šie objektai buvo parduoti kitiems asmenims, tai būdamas projekto plėtotojas ieškovas turėjo numatyti ir įrengtos bendros kvartalo naudojimo reikmėms infrastruktūros teisinį statusą. Teisėjų kolegija pažymi, kad savivaldybei perduodant detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas žemės sklypo savininkui jų tarpusavyje nebuvo susitarta, kad žemės sklypus su juose įrengta infrastruktūra atitinkamų sutarčių pagrindu perims savivaldybė nuosavybėn. Nesusitarus ir nekonstatavus savivaldybės savanoriško įsipareigojimo sudaryti sutartis dėl infrastruktūros ir žemės sklypų perėmimo savivaldybės nuosavybėn, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas žemės sklypų savininkui nelemia tokios savivaldybės pareigos.

<...> Viešieji asmenys (valstybė ar savivaldybė) tik išimties tvarka sprendžia dėl turimos teisės išpirkti visuomenės poreikiams reikalingus žemės sklypus įgyvendinimo (Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalis). Tokia įstatymo nuostata viso teisinio reguliavimo kontekste nereiškia besąlygiškos pareigos savivaldybei inicijuoti žemės sklypo išpirkimą visuomenės poreikiams, ši teisė įgyvendinama gerbiant privačios nuosavybės teisę tik išskirtiniais atvejais, kai žemės sklypo ir (ar) jame esančios infrastruktūros išpirkimo visuomenės reikmėms poreikį nulemia ne kurio nors vieno ar kelių savininkų asmeniniai interesai, o daugelio arba neapibrėžto visuomenės narių ar jų grupių skaičiaus interesas.

<...> Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19, 30 ir 32 punktuose nustatytos savarankiškosios savivaldybių funkcijos nesuponuoja savivaldybei pareigos kasatoriui (ieškovui) nuosavybės teise priklausančiame kvartale įrengti teritorijos inžinerinę infrastruktūrą (vandentiekio, nuotekų tinklus, gatvių apšvietimą, gatvių dangą ir šaligatvius), nepaisant kitų savivaldybės gyventojų, kurių gynimo prioritetus, įgyvendinimo etapus, apimtis pagal turimas savivaldybės finansines galimybes ir kitus išteklius formuoja savivaldybės gyventojų išrinkta taryba ir netiesiogiai išrinktas meras, interesų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje P. G. v. Kauno rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-396/2010.

Dėl CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatos sisteminio aiškinimo

CK 4.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad registruojami daiktai – nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. Tai reiškia, kad nekilnojamasis daiktas ir pagal prigimtį kilnojamasis daiktas yra registruojamas, jeigu įgyvendintos abi sąlygos. Toks atitinkamo daikto registravimas gali būti nustatytas ne tik įstatyme, bet ir poįstatyminiame akte. CK 4.253 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas tik atitinkamų daiktų ir nereglamentuojamas juridinių faktų, tarp jų sandorių, registravimas. CK 4.253 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti daiktai, teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės, o įstatymų nustatytais atvejais – ir juridiniai faktai turi būti registruojami viešame registre. Taigi pagal šios įstatymo normos nuostatą, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų daiktų, teisių į juos suvaržymus, daiktinės teisės turi būti registruojamos viešame registre, registravimą gali nustatyti ne tik įstatymai, bet ir kiti teisės aktai, t. y. ir poįstatyminiai aktai. Kita šios įstatymo normos nuostata, kad įstatymų nustatytais atvejais ir juridiniai faktai turi būti registruojami viešame registre, reiškia, kad šių faktų registravimas gali būti nustatytas tik įstatymu, o ne poįstatyminiu aktu. Tokia išvada darytina ir iš CK 4.253 straipsnio 1, 2 dalių normų sisteminio aiškinimo.

CK 4.254 straipsnio 1 punkto nuostata, kad viešame registre turi būti registruojami su daiktais, teisių į juos suvaržymais bei daiktinėmis teisėmis susiję šie juridiniai faktai: sandoriai ir

16

sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės, aiškinant ją kartu su CK 1.75 straipsnio 1 dalimi, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją, ir minėtomis CK 4.253 straipsnio normomis, darytina išvada, kad viešame registre turi būti registruojami ne bet kokie sandoriai, bet tik tokie, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja, kad tik įstatyme, bet ne poįstatyminiame akte, gali būti nustatyta privaloma tam tikrų sandorių teisinė registracija.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. A. V., bylos Nr. 3K-3-448/2010.

Dėl hipotekos ir laidavimo, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų

Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Jeigu laidavimo sutartyje nustatyta, kad laiduotojo prievolė yra subsidiari (laiduotojas atsako tik jeigu pagrindinis skolininkas neturi turto, kurio sąskaita galima įvykdyti prievolę), tai kreditorius pirmiausia turi pareikalauti, kad prievolę įvykdytų pagrindinis skolininkas, o laiduotojas turi teisę reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, išskyrus atvejus, kai laiduotojas šios teisės yra aiškiai atsisakęs (CK 6.80 straipsnio 2 dalis).

Šios bylos kontekste išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad hipoteka ir laidavimas, kaip sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, taikomi pagal įstatymų normose ir civilinių teisinių santykių subjektų sutartyse nustatytas jų taikymo sąlygas. CK normos šiuos prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus reglamentuoja netapačiai, tačiau jų vienas kitam nepriešpastato, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010.

PRIEVOLIŲ TEISĖ

Dėl reikalavimo perleidimo ir tinkamo pranešimo apie reikalavimo perleidimą

CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyti du cesijos padarinių atsiradimo skolininko atžvilgiu pagrindai: pirma, kai įstatyme ar pradinio kreditoriaus ir skolininko sutartyje, kurios pagrindu atsirado skolininko prievolė, nustatyta sąlyga, kad skolininkas sutiko perleisti reikalavimą naujajam kreditoriui; antra, kai skolininkui pateikiamas reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopija arba kitoks reikalavimo perleidimo fakto įrodymas... Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. Dėl to šią spragą užpildo kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.109 straipsnio 1 dalį ir formuodamas šiuo klausimu vienodą teismų praktiką. Išplėstinė teisėjų kolegija

17

pažymi, kad CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, jog pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama CK 6.109 straipsnio 1 dalies normą, konstatuoja, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui.

Siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar pranešimas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas yra perleistas. Taikant šį metodą akivaizdu, kad ieškovo vadovas (verslu užsiimantis asmuo), priimdamas sąskaitas, įrašą apie reikalavimo perleidimą suprato pagal jo reikšmę ir dėl to jam nekilo abejonių, nes neprašė trečiojo asmens paaiškinti įrašo esmės. Be to, įstatyme nenustatyta, kad pranešime apie cesiją būtų nurodytas reikalavimo perleidimo pagrindas ir naujojo kreditoriaus sąskaita – pakanka informuoti skolininką, kad nurodytas pradinio kreditoriaus reikalavimas skolininkui yra perleistas naujajam kreditoriui.

CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso vykdytina prievolė ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo. Pranešimas skolininkui apie reikalavimo perleidimą ne visada yra reikalavimas įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui. Toks pranešimas yra informacija apie reikalavimo perleidimo faktą, o naujojo kreditoriaus reikalavimas įvykdyti jam prievolę gali būti pateikiamas tiek kartu su pranešimu, tiek vėliau.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Žaliasis tiltas“ v. Danske Bank A/S Lietuvos filialas, bylos Nr. 3K-7-168/2010

Dėl prievolės įvykdymo bei pakvitavimo teisinės reikšmės ir santykio

Praktikoje kreditoriai neretai atsisako priimti prievolės įvykdymą, teigdami, kad prievolė įvykdyta netinkamai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tokiais atvejais kreditorius, turėdamas pareigą priimti prievolės įvykdymą, gali pakvitavime nurodyti, kad prievolė įvykdyta netinkamai, pvz., sumokėti ne visi, o tik dalis pinigų. Jeigu prievolę priimantis kreditorius pakvitavime nenurodo jokių pastabų dėl prievolės įvykdymo, preziumuojama, kad prievolės įvykdymo priėmimas reiškia tinkamą jos įvykdymą (CK 6.123 straipsnio 1 dalis, 6.65 straipsnio 1 dalis). Toks prievolės įvykdymo priėmimo patvirtinimo santykis su tinkamu jos įvykdymu reikšmingas kilus ginčui dėl prievolės įvykdymo fakto ar įvykdymo tinkamumo. Tokiais atvejais pareiga įrodyti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka pakvitavimą be pastabų apie įvykdymo tinkamumą išdavusiam kreditoriui (CK 6.123 straipsnio 2 dalis).

Prievolės įvykdymas pakeičia jos šalių teises ir pareigas (pvz., pasibaigia piniginė prievolė ir atsiranda prievolė perduoti daiktą), todėl teisės doktrinoje laikomas sandoriu. Pakvitavimu patvirtinamas prievolės įvykdymo priėmimas: šiuo dokumentu patvirtinama, kad kreditorius pripažįsta skolininką prievolę įvykdžiusiu ir įvykdžiusiu tinkamai, jeigu kitaip nenurodyta dokumente. Atsakovės piniginės prievolės įvykdymas šalių sutartiniuose santykiuose buvo reikšmingas tuo, kad suteikė jai teisę reikalauti įvykdyti kasatoriaus prievolę perduoti sutarties objektą – nekilnojamąjį daiktą. Taigi pakvitavimas, kaip toks, nepripažintinas sandoriu, nes šalių teises ir pareigas modifikuoja ne pakvitavimas, o prievolės įvykdymo faktas. Nebūdamas sandoris, pakvitavimas negali būti ginčijamas sandorių negaliojimo pagrindais.

18

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nurodyto dokumento – pakvitavimo – teisinės prigimties ir kad esant ginčui dėl prievolės netinkamo įvykdymo pakvitavimas neginčytinas sandorių negaliojimo pagrindais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje RUAB „Erama“ v. D. E., bylos Nr. 3K-3-2572010.

Dėl sutartines netesybas reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Kadangi sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, teismas, įgyvendindamas diskrecijos teisę mažinti neprotingai dideles netesybas, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas.

<...> Sutarties sąlyga, nustatanti netesybas, nevertintina pagal CK 6.228 straipsnio, reglamentuojančio sutarties ar atskiros jos sąlygos atsisakymą dėl esminės šalių nelygybės, nuostatas. Šio straipsnio paskirtis yra kita – ginti silpnesniąją sutarties šalį (dažniausiai vartotoją, nors tam tiktais atvejais ir verslo subjektą), kuri privalėjo sutikti su jai pasiūlytomis sutarties sąlygomis. CK 6.228 straipsnio nuostatos netaikytinos sprendžiant ginčą dėl šalių laisva valia sudarytoje sutartyje nustatytų netesybų mažinimo, nes šis klausimas reglamentuojamas CK 6.73, 6.258 straipsnių <...> CK 6.228 straipsnis netaikytinas, siekiant panaikinti ar pakeisti sutarties sąlygą dėl netesybų ir jų dydžio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010.

SUTARČIŲ TEISĖ

Dėl vidutinio vartotojo sąvokos

Vidutinis vartotojas suprantamas kaip tam tikras standartas, hipotetinis visų vartotojų (ar tam tikros vartotojų grupės) vidurkis, kuriuo remiantis vertinama, ar pateikta informacija, atsižvelgiant į jos turinį bei pateikimo aplinkybes, gali klaidinti vidutinį vartotoją ir paveikti jo ekonominį elgesį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje ,,vidutinis vartotojas“ bendrąja prasme reiškia protingai gerai informuotą, protingai atidų ir apdairų vartotoją (1998 m. liepos 16 d. sprendimas Gut Springenheide and Tusky C-210/96, Rink. p. I-4657, 31 punktas; 2000 m. sausio 13 d. sprendimas Estee Lauder C-220/98, Rink. p. I-117, 27 punktas; 2001 m. spalio 25 d. Sprendimas Toshiba Europe C-112/99, Rink. p. I-7945, 52 punktas; 2002 m. spalio 24 d. sprendimas Linhart C-99/01, Rink. p. I-9375, 31 punktas; 2003 m. balandžio 8 d. sprendimas P. A. C-44/01, Rink. p. I-3095, 55 punktas; kt.). Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo, kuriuo įgyvendinama 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje, 2 straipsnio 13 dalyje vidutinis vartotojas apibrėžiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius. Vidutinio vartotojo atidumo laipsnis konkrečiomis prekių ar paslaugų savybėmis gali būti skirtingas atsižvelgiant į tam tikras prekių ar paslaugų rūšis ar kategorijas, tačiau ekonominis vidutinio vartotojo elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę ar paslaugą, jos savybes, kainą ir pan. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, jog ieškovai, būdami vidutiniai vartotojai, turėjo patys gauti visą reikalingą papildomą informaciją, yra nepagrįsti, nes vidutinio vartotojo sąvoka siejama su gautos informacijos suvokimu, o ne gebėjimu ją gauti, be to, tokios pareigos nustatymas turistui nepagrįstai apsunkina jo padėtį, iškreipia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei pažeidžia teisės aktų reikalavimus.

19

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. UAB „Tez Tour“, bylos Nr. 3K-3-201/2010.

Dėl kelionių organizatoriaus pareigos suteikti informaciją

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga atskleisti informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarčiai sudaryti, yra viena esminių pareigų sudarant sutartį (CK 6.163 straipsnio 4 dalis), paslaugų teikėjo pareiga suteikti informaciją klientui įtvirtinta CK 6.719 straipsnyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.719 straipsnio 1 dalyje išvardytos informacijos sąrašas nėra baigtinis, informacijos, teikiamos sudarant sutartį, apimčiai taikytinas ikisutartinių santykių sąžiningumo principas (CK 6.163 straipsnio 4 dalis). Turizmo paslaugų teikimo atveju, atsižvelgiant į Direktyvoje 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų įtvirtintą turisto (vartotojo) teisių apsaugos prioriteto principą, pareiga suteikti informaciją reglamentuojama, konkrečiai nustatant, kokius duomenis apie paslaugas turi suteikti kelionės organizatorius: CK 6.748 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kelionės organizatoriaus pareiga suteikti turistui įstatymų nustatytos formos ir turinio išsamią informaciją prieš turizmo paslaugų teikimo sutarties pasirašymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad informacijos išsamumas turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į turisto keliavimo patirtį, jo pageidavimus ir kitas individualias savybes (pvz., ar turistas keliauja pirmą kartą, kokie jo reikalavimai dėl apgyvendinimo, maitinimo, viešbučio aplinkos), ir negali būti tapatinamas vien su privalomos, imperatyviai įstatyme nustatytos informacijos pateikimu. Privalomos suteikti informacijos turinys detalizuojamas Turizmo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalyse, nustatant, kad kai prieš turizmo paslaugų teikimo sutarties pasirašymą kelionės organizatorius ir (ar) kelionių agentūra privalo įteikti turistui rašytinį dokumentą, kuriame būtų išsami informacija apie apgyvendinimo tipą, objekto vietą, kategoriją ar patogumų lygį ir pagrindinius ypatumus bei klasę (pagal atitinkamas priimančiosios valstybės taisykles).


Dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.754 straipsnio 5 dalies taikymo)

CK 6.754 straipsnio 5 dalyje nustatyta tik maksimali trigubos kelionės kainos dėl netinkamo turizmo paslaugų sutarties vykdymo atlygintinos neturtinės žalos riba, tačiau ši teisės norma negali būti aiškinama taip, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo matas būtų kelionės kaina. Neturtinės žalos dydis nustatomas įvertinant pinigais konkrečius asmens patirtus išgyvenimus, nepatogumus, kitus neturtinių vertybių pažeidimus.

Visi ieškovai, atsižvelgiant į byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis), patyrė to paties pobūdžio dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, todėl jiems priteistinas vienodo dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Minėta, kad ieškovų patirta neturtinė žala pasireiškė nepatogumais ir dvasiniu sukrėtimu gyvenant vieną parą viešbutyje „AKTI CORALI“ bei priverstiniu finansinių planų koregavimu sumokėjus už apgyvendinimą viešbutyje „VANTARIS PALACE“. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši ieškovų patirta neturtinė žala, atsižvelgiant į kompensacinę neturtinės žalos atlyginimo paskirtį, ginamos vertybės specifiką, pažeidimo sunkumą ir ieškovams priteistos turtinės žalos atlyginimo dydį, vertintina 2000 Lt kiekvienai šeimai.


Dėl projektavimo rangos sutartinių santykių sampratos ir reglamentavimo

CK 6.700 straipsnyje įtvirtinta projektavimo ir tyrinėjimo rangos sutarties samprata patvirtina šios rūšies rangos skirtumą nuo kitų rangos rūšių. Tokios rangos sutarties pagrindu

20



atsiradę teisiniai santykiai išskiriami dėl sutarties dalyko – užsakomų darbų ir jų rezultato pobūdžio: projektavimo rangos sutarties atveju statinys projektuojamas individualios užduoties pagrindu, tokio projekto sukūrimui vykdomos leistinų sprendinių paieškos darant brėžinius, o darbo rezultatas matyti dokumentuose – techniniame projekte. Teismai šalių santykius kvalifikavo kaip projektavimo rangos, kasatorius tokio kvalifikavimo neginčija, kolegija pripažįsta, kad šalių santykiams taikomos projektavimo rangą reglamentuojančios teisės normos, o bendrosios rangos teisės normos taikomos subsidiariai, t. y. tiek, kiek nereguliuoja lex specialis (CK 6.644 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje K. Š. v. UAB „Livosta“, bylos Nr. 3K-3-228/2010.

Dėl preliminariųjų ir pagrindinės sutarčių kai kurių nuostatų aiškinimo

Taigi iš šių aplinkybių darytina išvada, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl abiejų šalių kaltės. Pažymėtina ir tai, kad preliminariosios sutartys buvo sudarytos tuo metu, kai dar nebuvo sumažėjusios nekilnojamojo turto kainos, tačiau šių sutarčių vykdymas turėjo būti tuo metu, kai krito nekilnojamojo turto kainos. Tokioje situacijoje ieškovui tapo aiškiai nenaudinga pirkti žemės sklypą ir butą preliminariosiose sutartyse sutarta kaina, o pardavėjai, priešingai, tapo naudinga parduoti didesne, neatitinkančia aiškiai sumažėjusios kainos. Šalių sudarytų preliminariųjų sutarčių įvykdymas, nepažeidžiant kurios nors jos interesų, galėjo būti įmanomas tik esant iš esmės nepakitusiai tiek valstybės ekonominei, tiek konkrečiai – nekilnojamojo turto rinkos situacijai. Tačiau pasikeitus situacijai, kuri nepriklausė nuo bet kurios šalių valios, būtų neteisinga vienai šaliai nustatyti padarinius, kylančius dėl sutarčių neįvykdymo. Juolab kad dėl tokios situacijos pirkėjas atsidūrė aiškiai nepalankesnėje padėtyje negu pardavėjas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nė viena iš šalių nepatyrė finansinės naudos, todėl pagrįstai vadovavosi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei tuo, kad užsitęsė atsakovės pradėta naudojimosi žemės sklypo plotu nustatymo tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „JLA“ v. Z.T. K., bylos Nr. 3K-3-295/2010.

Dėl koncesijos suteikimo konkurso dalyvių kvalifikacijos vertinimo

Atsižvelgiant į sisteminį koncesijos konkurso sąlygų aiškinimą, konstatuotina, kad koncesijos konkursas skelbtas dėl paslaugų, bet ne darbų koncesijos, todėl Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos šiam konkursui taikytinos tik tiek, kiek Koncesijų įstatyme nustatyta paslaugų koncesijai.

<...> Nors viešieji (paslaugų) pirkimai ir paslaugų koncesijos reglamentuojamos atskirų specifinių įstatymų, bet savo esme tai panašūs teisiniai santykiai, turintys panašius teisinio reguliavimo tikslus (ekonominis visuomenės suinteresuotumas tam tikrais gėriais, kurių poreikis patenkinamas šiomis viešojo konkurso rūšimis, dalyvių sąžiningos konkurencijos skatinimas ir užtikrinimas, konkursą rengiančių institucijų atstovų korupcijos prevencija ir pan.), paprastai tą patį konkursą inicijuojantį subjektą. Šie santykiai neišvengiamai abu turi viešojo intereso pobūdį.

<...> Suteikiančiosios institucijos sprendimas atmesti ieškovo pasiūlymą vertintinas ne tik pagal Koncesijų įstatymo 14 straipsnį, bet taip pat ir pagal dalyvių nediskriminavimo, lygiateisiškumo (vienodo požiūrio), proporcingumo, skaidrumo ir abipusio pripažinimo principus, kurių taikymas, be kita ko, užtikrinamas konkurso sąlygų 3.7 punktu, taikant viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos analogiją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viešųjų pirkimų principų taikymas pagal analogiją, bendrieji viešumo, objektyvumo bei nešališkumo reikalavimai neturi lemti konkrečios Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatose nustatytos tvarkos taikymo paslaugų koncesijoms, nes tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinis įstatymų leidėjas siekė įtvirtinti skirtingas šių dviejų rūšių konkursų vykdymo tvarkas.

21

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „SEVEN entertainment“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-350/2010.

Dėl statybos darbų kokybės reikalavimų, kokybės garantijos ir jos termino reglamentavimo

Pagal CK 6.666 straipsnio 5 dalį, jeigu rangos sutartis nenustato ko kita, garantinis terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai darbų rezultatą priėmė arba turėjo priimti užsakovas. Taigi garantinio termino skaičiavimo pradžia šioje nuostatoje suformuluota dispozityviai, todėl šalys, atsižvelgdamos į konkrečius poreikius, laisvos nustatyti kitokį garantinio termino eigos pradžios momentą, negu nustatyta įstatyme. Tik tada, kai šalys susitarimu nenustatys garantinio termino eigos pradžios, šiai sutarties spragai užpildyti bus taikomos dispozityviosios įstatymo nuostatos. Pažymėtina, kad visais atvejais šalių susitarimas turi būti suderinamas su imperatyviosiomis įstatymo normomis.

<...> pagal įstatymus ir šalių sutartį užsakovo naudojamo įrenginio garantijos termino trukmė skaičiuojama nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos, o pagrindo aiškinti sutartį taip, kad garantijos terminas apimtų ir kitą statinio naudojimo laiką, nėra. Įstatymus pažeidžiantis asmuo negali turėti iš to naudos, nes iš neteisės teisės neatsiranda (ex injuria jus non oritur). Jeigu užsakovas naudojasi statybos objektu ar jo dalimi pažeisdamas imperatyviąsias Statybos įstatymo 29 straipsnio 1 ir 3 dalies, 40 straipsnio nuostatas, tai nėra pagrindas sutartį aiškinti taip, kad užsakovas naudojasi garantijos termino apsauga. Toks naudojimas yra neteisėtas, vykdomas savo rizika ir neturi teisinės apsaugos. Jeigu rangovas per šį laikotarpį savo sąskaita atlieka įrenginių priežiūrą, šalina gedimus ar pan., tai šiuos veiksmus jis taip pat atlieka savo pasirinkimu ir rizika. Rangovas, kuris sudaro sąlygas užsakovui neteisėtai naudotis statiniu ar jo dalimi, t. y. kuris žino ar turi žinoti apie įstatymo pažeidimą, nelaikomas sąžiningu civilinės teisės prasme ir jo teisės neginamos (CK 1.5, 1.136 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010.

Dėl teismų praktikos aiškinant privalomą sandorių registravimą

Daikto įregistravimas atitinkame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Taip pat darytina išvada, kad pagal formuojamą teismų praktiką tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant ginčą, kuris asmuo privalo atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio11 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Automera“ v. G. M., bylos Nr. 3K-7-309/2010.

Dėl nebaigto statyti statinio sąvokos ir tokio statinio įregistravimo teisinio reglamentavimo

Tiek baigtas, tiek nebaigtas statyti statinys turi atitikti bendruosius statinio požymius, įtvirtintus Statybos įstatymo 2 straipsnyje, taip pat šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kuriame nustatyta, kad statinys privalo būti patvarus. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnį nekilnojamojo turto registre registruojami pastatai ir statiniai. Šiame įstatyme nenurodoma apie nebaigtą statyti statinį kaip apie specialų objektą, kurį registruojant turėtų būti taikomos specialiosios, o ne bendrosios nuostatos, reglamentuojančios statinių registravimą. Dėl to sprendžiant, ar registruotinas naujas nekilnojamojo turto objektas, turėjo būti taikomi bendrieji

22

statinį apibrėžiantys teisiniai kriterijai. Pradėti bet kokie statybos darbai, pvz., blokų sudėjimas sklype, nėra pagrindas konstatuoti Statybos įstatyme apibrėžtus kriterijus atitinkančio statinio egzistavimą ir jį įregistruoti kaip nekilnojamojo turto objektą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ir kt., v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2010.

Dėl CK 6.196 straipsnio 2 dalies taikymo, papildomų išlaidų pagal ekspedijavimo sutartį prigimties ir ekspeditoriaus reikalavimo teisinio kvalifikavimo

Krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu (CK 6.824 straipsnio 3 dalis). Aplinkybė, kad ekspeditorius teikia ar organizuoja sutartyje numatytas paslaugas užsakovo lėšomis, a priori nereiškia, kad bet kokios ekspeditoriaus patirtos išlaidos vykdant ekspedijavimo sutartį turi būti atlyginamos. Tokios išlaidos, priklausomai nuo aplinkybių, teisiškai gali būti kvalifikuojamos skirtingai.

Pirma, tai gali būti išlaidos, kurios nebuvo numatytos sudarant sutartį, tačiau dėl kurių ekspeditorius ir užsakovas susitarė jau vykdydami sutartį. Susitarimas dėl tokių išlaidų gali būti vertinamas kaip pradinės ekspedicijos sutarties pakeitimas ar papildymas, tačiau nagrinėjamo ginčo kontekste detalesnė tokių išlaidų kvalifikavimo analizė nėra reikšminga, nes ginčo šalys tokio susitarimo nebuvo pasiekusios, todėl teisėjų kolegija dėl jo daugiau nepasisako.

Antra, ekspeditoriaus patirtos išlaidos vykdant ekspedijavimo sutartį gali būti kvalifikuojamos kaip ekspeditoriaus nuostoliai, patirti dėl to, kad užsakovas nevykdė ar netinkamai vykdė ekspedijavimo sutartį. Vertinant ekspeditoriaus patirtas išlaidas šiuo aspektu svarbi yra CK 6.824 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos ekspedicijos sutarties sampratos analizė.

<...> Trečia, ekspeditoriaus patirtos išlaidos teisiškai galėtų būti kvalifikuotos kaip papildomos išlaidos, atlygintinos pagal ekspedijavimo sutarties numanomą sąlygą net ir tada, kai šalys dėl tokių išlaidų aiškiai nebuvo susitarusios. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokiomis gali būti kvalifikuojamos tik papildomos savo prigimtimi išlaidos, t. y. neaptartos sutartyje išlaidos, kurių šalys protingai negalėjo numatyti sudarydamos sutartį, nepriklausančios nuo šalių elgesio vykdant sutartį bei susijusios su krovinio gabenimo procesu nuo išsiuntimo iki paskirties vietos ir būtinos tam, kad ekspedicijos sutartis būtų įvykdyta. Sprendžiant, ar šalys numanomai susitarė dėl papildomų išlaidų atlyginimo, turi būti vadovaujamasi CK 6.196 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, įskaitant ir tai, kaip šalys susitarė dėl ekspedicijos sutarties kainos. Pavyzdžiui, susitarimas dėl konkretaus atlyginimo, į kurį įeina ir visos krovinio gabenimo išlaidos, gali būti (tačiau ne visuomet) požymis, kad papildomų išlaidų riziką prisiėmė ekspeditorius. Minėta, numanomos sąlygos nustatymas yra fakto klausimas, todėl kasacinis teismas nepasisako dėl šioje byloje nagrinėjamos ekspedicijos sutarties turinio. <...> Kasatorius savo ieškiniu reikalauja priteisti išlaidas, kurias šis patyrė dėl to, kad atsakovas laiku negrąžino konteinerių. Šios [konteinerių prastovos] išlaidos negali būti kvalifikuotos kaip papildomos, nes jos siejamos su užsakovo neveikimu vykdant ekspedijavimo sutartį, t. y. kad užsakovas nustatytais terminais negrąžino konteinerių. Tokių išlaidų atlyginimo (ar neatlyginimo) klausimas galėtų būti sprendžiamas taikant civilinės atsakomybės taisykles.

<...> Reikalavimas atlyginti papildomas išlaidas yra grindžiamas sutartimi ir savo prigimtimi yra reikalavimas įvykdyti piniginę prievolę natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju ieškovas privalo įrodyti, kad papildomų išlaidų atlyginimas buvo sulygtas sutartimi (aiškiai išreikšta ar numanoma sąlyga), taip pat tai, kad ieškovo patirtos išlaidos yra papildomos savo prigimtimi.

23

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Freight Services“ v. ekspedicinė privati bendrovė „I. L.“, bylos Nr. 3K-3-462/2010.

Dėl skolininko teisės iki varžytynių pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją santykio su pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartimi

Realizuojant areštuotą skolininko turtą iš varžytynių, įstatyme skolininkui suteikta tam tikra lengvatinė galimybė, t. y. teisė iki varžytynių pradžios pačiam arba per atstovą surasti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją. Jeigu toks pirkėjas randamas, tai areštuotas turtas, surašant sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą, parduodamas šiam skolininko pasiūlytam pirkėjui, o aktą tvirtina teisėjas (CPK 704, 725 straipsniai). Teisėjo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas.

Nors skolininko turto pardavimas iš varžytynių iš esmės vyksta priverstinai ir šio proceso metu skolininko teisė disponuoti jam priklausančia nuosavybe eliminuojama, vis dėlto suteikimas skolininkui teisės pačiam ar per atstovą surasti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją yra tam tikra, nors ir ribota, vieno iš pagrindinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principo – išraiška. Skolininko turto pardavimas iš varžytynių savo esme prilyginamas sandoriui, sukeliančiam tapačius padarinius kaip ir pirkimo–pardavimo sutartis, t. y. savininko teisių perėjimą iš ankstesniojo savininko naujajam savininkui.

Nors skolininko turto pardavimo iš varžytynių instituto normose tiesiogiai nenustatyta, kad skolininkas galėtų atpirkti iš varžytynių parduotą turtą, tačiau toks susitarimas nedraudžiamas ir, jei savininkas (skolininkas) susitaria su pirkėju dėl teisės turtą atpirkti, tai ši nuo šalių valios priklausanti sąlyga tampa viena iš esminių sutarties sąlygų bei galėtų būti nurodoma antstolio surašomame bei teisėjo tvirtiname skolininko turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akte (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Šio susitarimo galimybės neeliminuoja aplinkybė, kad turto pardavimo iš varžytynių akto skolininkas nepasirašo (CPK 724 straipsnio 2 dalis). Parduodamo turto atpirkimo teisė išimtinai priklauso nuo pirkėjo ir turto savininko susitarimo, kuris gali būti užfiksuotas turto pardavimo iš varžytynių skolininko pasiūlytam pirkėjui akte, tačiau, to nepadarius, gali būti įrodinėjamas ir kitais įrodymais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje E. P. (teisių perėmėjai – V. P., M. P. ir V. P.) v. S. K., bylos Nr. 3K-3-503/2010.

Dėl palūkanų už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo nutraukus paskolos sutartį

Paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje.

Šalys, sudarydamos sutartį, susitarė dėl mokėjimo už naudojimąsi suteiktos paskolos suma funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo iki visiško skolos grąžinimo dienos tuo atveju, kai paskolos gavėjas pažeidžia sutartyje nustatytus įsipareigojimus ir paskolos davėjas kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Dėl to pagal šalių sudarytos sutarties 2.1, 6.6 punktus ir CK 6.37 straipsnio 1 dalies, 6.221 straipsnio 3 dalies, 6.872 straipsnio 1 dalies, 6.874 straipsnio 1 dalies nuostatas paskolos gavėjas atsakovas UAB „Chemopakas“ turi pareigą mokėti paskolos davėjui kasatoriui palūkanas kaip atlyginimą už naudojimąsi suteiktos paskolos suma, paskolos gavėjui nevykdant įsipareigojimų grąžinti paskolą ir mokėti palūkanas sutartyje nustatytu terminu. Toks šalių susitarimas neprieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis).

24

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. UAB „Chemopakas“, bylos Nr. 3K-3-509/2010.

Dėl Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo teisinės galios

Keliamas klausimas yra dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės aktų taikymo, t. y. dėl Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (toliau SMGS) nuostatų, nustatančių atitinkamus (trumpesnius, negu numatyti nacionalinėje teisėje) ieškinio senaties terminus, taikymo nagrinėjamoje byloje. Pirmosios instancijos teismas taikė SMGS nustatytą devynių mėnesių ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį, šiuo norminiu aktu nesivadovavo, motyvuodamas, kad minėtas Susitarimas turi būti vertinamas kaip tarptautinis tarpžinybinis susitarimas, neturintis teisės šaltinio galių, ir juo negali būti vadovaujamasi sprendžiant ieškinio senaties taikymo klausimą.

Aptariamojo SMGS įvardijimas kaip „tarpžinybinio“ yra sąlyginis. Jeigu Lietuvos Respublikos ministerija ar Vyriausybės įstaiga sudaro tarptautinį susitarimą su atitinkama užsienio valstybės ministerija ar Vyriausybės įstaiga, ji turi laikytis visų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, t. y. Vyriausybė turi suteikti jai įgaliojimus derėtis dėl tokios sutarties ir ją sudaryti, šios sutartys turi būti registruojamos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių registre Užsienio reikalų ministerijoje <....> Lietuva turi pareigą laikytis SMGS nuostatų, sprendžiant dėl klausimų, patenkančių į šio Susitarimo reguliavimo sritį.

<...> Esant tarptautiniams geležinkelio vežimams, vežant krovinius Susitarime nurodytų šalių geležinkeliais, pretenzijų ir ieškinių senaties terminą, jo skaičiavimą, reglamentuoja SMGS 31 straipsnis, kuris nustato, kad ieškiniai dėl nuostolių atlyginimo gali būti pateikti per devynis mėnesius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ (AB „ORLEN Lietuva“) v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-513/2010.

Dėl sutarties šalių laisvės nusistatyti politinės reklamos kainą

Politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalyje neįtvirtinta konkrečių politinės reklamos kainų ar jų nustatymo metodikų, išskyrus vieną imperatyvųjį kriterijų – kaina turi būti vienoda visiems politinės kampanijos dalyviams. Tai reiškia, kad kainos gali būti sudaromos įvairiai, gali būti taikomos nuolaidos, tačiau svarbu, kad galutinė mokėtina už paslaugas suma (kaina) visiems politinės kampanijos dalyviams būtų vienoda. Politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas ir kainos susižinojimo būdas: žurnalistų etikos inspektorius politinės reklamos įkainius nedelsdamas skelbia Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje, ir įkainiai bei sąlygos gali būti pakeisti tik žurnalistų etikos inspektoriaus sutikimu. Jei reklamos paslaugų teikėjas visiems taiko vienodus kainų dydžius, bet Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje paskelbta tikrovės neatitinkanti kaina, tai laikytina, kad sutartis suderinama su imperatyviosiomis teisės normomis, o teisinių padarinių dėl klaidinančios informacijos gali kilti jau nebe sutarčių teisės, bet viešosios teisės pagrindu.

Kai užsakoma politinė reklama, kainos sąlygą pagal CK 6.193 straipsnyje įtvirtintus sutarties aiškinimo principus reikia aiškinti ir taikyti suderinamai su imperatyviąją Politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalies nuostata dėl politinės reklamos kainų vienodumo visiems užsakovams. Išaiškinus sutartį suderinamai su imperatyviosiomis įstatymo nuostatomis, darytina išvada, jog sutarties kaina yra dvejopa: viena kaina taikoma bendrajai reklamai, kita kaina – politinei reklamai. Šiuo atveju svarbu nustatyti, kokias kainas ieškovas taikė visiems politinės reklamos dalyviams ir pagal tai padaryti išvadą, ar

25

buvo pažeista Politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, ginanti politinės reklamos narių lygiateisiškumą. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo parengtoje ir pasirašytoje Viešosios informacijos rengėjo ir platintojo įkainių ir kitų sąlygų deklaravimo anketoje nurodyta, jog agentūroms taikoma nuolaida numatyta sutartyje. Tai reiškia, kad kasatoriaus pozicija pagrįsta, nes, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, nuolaidų taikymas politinei reklamai galimas, tačiau svarbu, kad jos būtų taikomos vienodai ir vienodo dydžio visiems politinės reklamos dalyviams, t.y. jog galutinė reklamos kaina nesiskirtų atskiriems užsakovams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Valstiečių laikraštis“ v. UAB „Euroreklama“, bylos Nr. 3K-3-562/2010.

DELIKTŲ TEISĖ

Dėl civilinės atsakomybės už žalą gamtai subjekto

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad golfo laukų įrengimo darbus, dėl kurių padaryta ieškovo nurodyta žala gamtai, atliko būtent atsakovas (kasatorius) ir kad jis, įrenginėdamas golfo laukus, sunaikino žolinę augmeniją ne tik jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, bet ir valstybei bei kitiems asmenims priklausančioje žemėje (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK 6.263 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu principu, kad žalą privalo atlyginti ją padaręs asmuo, kasatorius turi pareigą atsakyti už gamtai padarytą žalą ir visiškai nesvarbu, kam nuosavybės teise priklauso žemė, kurioje sunaikinta žolinė augmenija.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Golf Development“, bylos Nr. 3K-3-165/2010

Dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valstybės ir savivaldybės institucijų veiksmų žemės reformos procese

Nagrinėjamoje byloje pareikšto reikalavimo atlyginti turtinę žalą pagrindu nurodytas valdžios institucijų veiksmų neteisėtumas – delsimas suteikti ginčo žemę asmeniniam ūkiui teisės aktų nustatyta tvarka, nes dėl to, ieškovo (kasatoriaus) teigimu, jis prarado prioriteto teisę į ginčo žemę prieš pretendentus atkurti į šią žemę nuosavybės teises ir neteko ginčo žemės bei patyrė šios žemės rinkos vertės dydžio žalą. Tam, kad pagrįstų reikalavimą atlyginti nurodytą turtinę žalą, ieškovui (kasatoriui) reikėjo įrodyti, jog jis turėjo realią galimybę teisėtai įsigyti ginčo žemės sklypą nuosavybėn, tačiau dėl neteisėto atsakovų delsimo suteikti ginčo žemę asmeniniam ūkiui, jo interesai nebuvo ginami prioritetiškai ir dėl to atsirado ginčo žemės sklypo rinkos vertės dydžio žala.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje Nr. 2-0255-358/2006 pagal pretendentų atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę ieškinį administraciniai aktai ir ginčo žemės pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta su G. A. V., pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais ab initio, t. y. nuo sudarymo momento. Neteisėtų administracinių aktų ir negaliojančio sandorio pagrindu kasatorius nebuvo tapęs teisėtu ginčo žemės savininku. Dėl to kasatoriaus argumentai, kad žala jam atsirado netekus ginčo žemės kaip turto, yra teisiškai nepagrįsti. Pagal ieškinio reikalavimo atlyginti turtinę žalą pagrindu išdėstytas aplinkybes galima daryti išvadą, kad kasatorius patirta žala laiko prarastą galimybę įsigyti nuosavybėn būtent ginčo žemę, o tokios žalos pinigine išraiška – ginčo žemės sklypo rinkos vertę. Tokiai žalai įrodyti kasatorius privalėjo pateikti įrodymų, kad turėjo realią teisėtą galimybę įsigyti nuosavybėn ginčo žemės sklypą, tačiau prarado šią galimybę dėl netinkamo atsakovų darbuotojų pareigų vykdymo ir dėl to patyrė ginčo žemės sklypo rinkos vertės dydžio žalą.

26

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje G. A. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-189/2010

Dėl neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, sprendžiant dėl teisės į žalos, atsiradusios dėl neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, atlyginimą (CK 6.272 straipsnio 1 dalis)

Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui (vien tik) baudžiamojo proceso požiūriu. Neteisėtais veiksmais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais (veiksmais) pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, pažymėtina, kad, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, teismas, vadovaudamasis CPK 176-185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu, pavyzdžiui, ar telefoninių pokalbių pasiklausymas buvo sankcionuotas, ar pokalbių turinys atskleistas pagal BPK 154 straipsnio reikalavimus. Dėl to, tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad procesinio veiksmo įforminimo pažeidimas turi būti susietas su tokiu neteisėtumu, kuris teiktų pagrindą taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, todėl neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, negali būti konstatuoti atskirai nuo kitų atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio ir žalos.

Apeliacinės instancijos teismas nepakankamai tyrė ir vertino valstybės civilinei atsakomybei atsirasti būtiną sąlygą – neteisėtus veiksmus. Šiuo aspektu skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nepadarė atitinkamų išvadų dėl, be kita ko, tokių teisiškai reikšmingų aplinkybių: kokie protokolo surašymo reikalavimai įtvirtinti BPK 154 straipsnyje, ar šių reikalavimų laikytasi; kokia telefoninio pokalbio klausymosi protokolo įrodomoji reikšmė baudžiamojo proceso praktikoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tokio pobūdžio įrodymo (telefoninio pokalbio klausymosi protokolo) ištyrimui bei įvertinimui reikšminga ir atitinkama teismų praktika, suformuota baudžiamosiose bylose. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pokalbių įrašai ir protokolai baudžiamojo proceso doktrinoje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje priskiriami skirtingiems įrodymų šaltiniams: atitinkamai, vieni yra pirminiai, o kiti – išvestiniai įrodymai. Tuo tarpu nė vienai šių įrodymų grupei neteikiama pirmenybė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-589/2006).

Nurodytų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, be kita ko, susijusių su procesinės prievartos priemonių baudžiamajame procese skyrimo pagrindais ir tvarka, neištyrimas ir neįvertinimas (netinkami tyrimas ir vertinimas), teisėjų kolegijos vertinimu, nulėmė ir nepagrįstas bylą nagrinėjusių teismų išvadas dėl priežastinio ryšio tarp ieškovui atsiradusios žalos ir atitinkamų veiksmų, kurių neteisėtumas nagrinėjamu atveju nustatytas pažeidžiant pirmiau nurodytas teisės normas bei jų aiškinimo ir taikymo praktiką... Kasaciniuose skunduose pagrįstai apeliuojama į tai, kad bylą nagrinėję teismai neištyrė ir neįvertino (netinkamai tyrė ir vertino), ar papildomo žodžio „krovinys“ įrašymas į telefoninio pokalbio klausymosi protokolą iš tikrųjų nulėmė ieškovo laisvės suvaržymą ir ar toks suvaržymas aptariamoje baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) stadijoje, atsižvelgiant į tuo metu egzistavusius duomenis, buvo būtinas, teisiškai pateisinamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje R. P. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-200/2010.

27

Dėl valstybės ir savivaldybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl psichikos sveikatos priežiūros reglamentavimo ir organizavimo trūkumų

Sprendžiant apie valstybės pareigą užtikrinti kokybine prasme pakankamą psichinės sveikatos apsaugos reglamentavimą, susijusį su kitų asmenų (ir pačių ligonių) teise į gyvybės apsaugą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 2 straipsnis), tikslinga atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką.

Konvencijos 2 straipsnyje nurodyta: kiekvieno asmens teisę į gyvybę saugo įstatymas. EŽTT jurisprudencijoje pažymima, kad Konvencijos 2 straipsnio pirmasis sakinys įpareigoja valstybes – Konvencijos dalyves imtis tinkamų priemonių gyvybei apsaugoti (žr. B. T. and Others v. Croatia, no. 46598/06, judgment of 15 January 15, mutatis mutandis, su medikų aplaidumu susijusios bylos - Calvelli and Ciglio v. Italy [GC], no. 32967/96, § 48-49, ECHR 2002-I, Rinkūnienė v. Lithuania, no. 55779/08, decision of 1 December 2009 ir kt.). Šios priemonės apima ne tik poreikį sukurti gyvybės apsaugai adekvatų teisinį reglamentavimą, bet žmogaus teisių doktrinos raidoje valstybė taip pat buvo įpareigota prisiimti atsakomybę už tam tikrus privačių asmenų veiksmus, t. y., tam tikromis aplinkybėmis valdžios institucijos turi pozityviąją pareigą imtis tinkamų prevencinių priemonių žmogui (arba visuomenei plačiąja prasme) apsaugoti, gręsiant pavojui gyvybei dėl kito žmogaus nusikalstamų veiksmų, – nacionalinės valdžios institucijos turi padaryti viską, ko iš jų galima pagrįstai tikėtis, siekiant išvengti realaus ir tiesioginio pavojaus gyvybei, apie kurį jos žinojo arba turėjo žinoti (žr. pvz., sprendimą Osman v. United Kingdom, judgment of 28 October 1998, Reports 1998-VIII, p. 3159, § 115-116).

<...> Ieškovės reiškiamas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą grindžiamas argumentu, jog egzistuojantis psichinės sveikatos priežiūros teisinis reglamentavimas neužtikrina visuomenei pavojingų psichinės ligos paūmėjimo atvejų efektyvaus nustatymo. Visuomenės saugumas yra viešasis interesas, todėl nagrinėdamas bylą šiuo aspektu teismas turi būti aktyvus, aiškintis, kokios konkrečios priežastys konkrečios bylos atveju lėmė ligos paūmėjimo nenustatymą ir kelio visuomenei pavojingam jos pasireiškimui neužkirtimą. Be to, nepaisant to, kad ieškovė nepareiškė konkrečių reikalavimų R. L. gydžiusioms įstaigoms, iš esmės teismas savo iniciatyva turėtų įvertinti teikto gydymo kokybiškumo momentą, nes šioje byloje jis tiesiogiai susijęs su visos sveikatos priežiūros sistemos kokybiškumo, sudarančio viešą interesą, vertinimu.

<...> Tuo atveju, kai psichikos liga sergantis asmuo dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių mažai bendrauja (nedirba, minimalūs santykiai su artimaisiais, yra vienišas, kt.), sumažėja tikimybė, kad sveikatos priežiūros įstaigoms bus laiku pranešta apie tokio asmens ligos paūmėjimą, nepakaltinamumo, neveiksnumo būseną. Dėl to tampa ribotos galimybės laiku imtis priemonių, kad tokiam asmeniui būtų nustatyta globa (rūpyba), kartu – paskirtas už jo veiksmus atsakingas subjektas. Ši priežastis taip pat yra pagrindas svarstyti, ar teisės aktuose nustatytas psichikos ligonių stebėjimas yra pakankamas, ar jis aiškiai reglamentuotas, dėl kokių priežasčių šios bylos atveju R. L. nepakaltinamumo būsena netapo žinoma kompetentingoms institucijoms, kokios proporcingumo kriterijus atitinkančios priemonės (nustatytos ir nenustatytos teisės aktuose) padėtų sužinoti apie tokias būsenas analogiškais atvejais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-184/2010.

Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo normų aiškinimo ir taikymo

Teisėtas transporto priemonės naudotojas (nuomos ar panaudos sutarties pagrindu) turi pareigą rūpintis privalomuoju transporto priemonės draudimu, mokėti draudimo įmokas ir neturi teisės eksploatuoti neapdraustos transporto priemonės (Įstatymo 4 straipsnis, CK 6.526 straipsnis). To nepaisydamas, A. S. be automobilio savininko žinios ir sutikimo, pažeisdamas CK 6.637

28

straipsnio 2 dalies nuostatą, kad be išankstinio rašytinio panaudos davėjo sutikimo neturėjo teisės duoti gautąjį daiktą naudoti trečiajam asmeniui, perdavė V. N. automobilį naudoti ir šis sukėlė eismo įvykį. Tokiais veiksmais trečiasis asmuo A. S. pažeidė jo ir panaudos davėjo V. K. sudarytos panaudos sutarties sąlygas, t. y. atliko priešingus teisei veiksmus. Vadinasi, nėra V. K. neteisėtų veiksmų, nes jis apdraustą automobilį perdavė teisėtam naudotojui A. S..

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje LR transporto priemonių draudikų biuras v. V. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-255/2010.

Dėl transporto priemonės savininko atsakomybės už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais kasatoriaus argumentus, kad transporto priemonės savininkas turėtų atlyginti žalą bet kokiu atveju. Panaudos sutarties pagrindu perdavęs transporto priemonę teisėtam valdytojui, savininkas neturi pareigos sudaryti draudimo sutarties (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėję teismai teisingai sprendė, kad trečiojo asmens A. S. teisėtai pagal panaudos sutartį naudojama transporto priemonė suponavo išvadą, jog jis pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį yra atsakingas už draudimo sutarties sudarymą; transporto priemonės savininkas V. K. neatsako už atsiradusius padarinius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje LR Transporto priemonių draudikų biuras v. V. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-255/2010.

Dėl nukentėjusio asmens teisės reikšti reikalavimą valstybei dėl žalos, atsiradusios pareigūnams netinkamai atlikus ikiteisminį tyrimą, atlyginimo

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju CK 6.272 straipsnio nuostatos negali būti taikomos, nes ši teisės norma reglamentuoja atvejus, kai sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo asmeniui, kuris buvo neteisėtai nuteistas, suimtas, sulaikytas ar jam neteisėtai taikytos procesinės prievartos priemonės. Tačiau nepagrįsta teismo išvada, kad kasatorius, būdamas nukentėjusiu asmeniu baudžiamojoje byloje, negali reikšti reikalavimų valstybei dėl žalos atlyginimo, jei, jo nuomone, nebuvo atliktas tinkamas ikiteisminis tyrimas ir dėl to patirta žalos.

<...> Iš pareikšto ieškinio turinio, proceso metu pateikiamų argumentų dėl ikiteisminio tyrimo neveiksmingumo matyti, kad nagrinėjamu atveju bylai reikšmingas Konvencijos 2 straipsnis (teisė į gyvybę), kuris pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT, Teismas) praktiką suponuoja, be kita ko, pozityvią valstybės pareigą užtikrinti veiksmingą mirties aplinkybių tyrimą. Kasatoriaus skundžiamas baudžiamasis procesas susijęs su dviejų jo artimųjų galimai smurtine mirtimi ir jam pačiam padarytu pavojingu gyvybei sveikatos sutrikdymu. Baudžiamasis procesas jam teisiškai reikšmingas jo artimųjų ir jo paties gyvybės apsaugos procedūriniu aspektu, t. y. jis yra potenciali Konvencijos 2 straipsnio pažeidimo auka.

<...> EŽTT yra ne kartą, be kita ko ir byloje prieš Lietuvą, konstatavęs, kad civilinis ieškovas baudžiamojoje byloje gali būti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo auka, nes baudžiamasis procesas susijęs su jo civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išsprendimu.

<...> Valstybės pareiga taip pat yra užtikrinti reikiamą valstybės pareigūnų kvalifikaciją, kad dėl nekvalifikuotų pareigūnų veiksmų nebūtų padaroma žalos kitiems asmenims. Kai valstybės pareigūnai veikia aiškiai nekvalifikuotai, valstybei turi būti taikoma didesnė atsakomybė, nes valstybė pažeidė ne tik savo pareigą užtikrinti, kad jos pareigūnai veiktų rūpestingai, bet ir pareigą užtikrinti tinkamą savo pareigūnų kvalifikaciją

29

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-313/2010.

Dėl asmens teisės į neturtinės žalos atlyginimą

Ta aplinkybė, kad galiojant Konstitucijai įstatyme nenustatyta neturtinės žalos atlyginimo, nėra pagrindas išvadai, kad neturtinės žalos atlyginimas įstatymais nebuvo nustatytas. Jeigu 1997 m. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas, 1964 m. CK, 2000 m. CK nenustatė neturtinės žalos atlyginimo tais atvejais, kai žala atsirado galiojant Konstitucijai, tai tiesiogiai turi būti taikomos Konstitucijos nuostatos. <...> Jeigu profesinis susirgimas ir jo nulemta mirtis yra pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti ir pagal 2000 m. CK, ir pagal iki šio kodekso įsigaliojimo galiojusius teisės aktus, tai taikomos 2000 m. CK nuostatos dėl neturtinės žalos, atsiradusios iš teisės pažeidimo, lemiančio profesinį susirgimą spinduline liga, kuris atsirado iki 2000 m. CK įsigaliojimo, o žala, kaip profesinio susirgimo spinduline liga padarinys, atsirado galiojant 2000 m. CK.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje J. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-490/2010.

Dėl deliktinės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią asmeniui pargriuvus ant dėl lijundros slidaus šaligatvio, kvalifikavimo

Šaligatvis – pėstiesiems skirta kelio dalis, esanti prie važiuojamosios kelio dalies arba atskirta nuo jos. Šaligatvio apledėjimas atsiranda dėl gamtinių atmosferos sąlygų. Tai nėra konstrukcinis kelio trūkumas, atsiradęs dėl netinkamo šaligatvio išklojimo ar kilęs netinkamai taisant šią kelio (gatvės) dalį. Savivaldybė, kaip miesto gatvių savininke, turi pareigą prižiūrėti gatves. Savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų funkcijų, įstatymu priskirtų savivaldybėms. Ši funkcija įgyvendinama per seniūnijas, kurios organizuoja ir (arba) kontroliuoja savivaldybės kelių, bendrojo naudojimo teritorijų, kapinių, želdinių, gatvių, šaligatvių valymą ir priežiūrą, gatvių ir kitų viešų vietų apšvietimą, viešųjų tualetų paslaugų teikimą. Nurodytos pareigos neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas taip pat yra ir bendro pobūdžio pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytum kitam asmeniui žalos, pažeidimas (CK 6.263 straipsnis). Dėl to nagrinėjamoje byloje nustatytinos visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos bei kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio skyrius v. Rokiškio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-507/2010.

Dėl neteisėto neveikimo, kaip deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos

Savivaldybės, kaip gatvės savininkės, pareiga yra užtikrinti tinkamai įrengto šaligatvio būklę ir naudoti slidumą mažinančias priemones šaligatvio apledėjimo atveju. Vienu metu iš karto būtų sudėtinga pašalinti sniegą ir sumažinti slidumą visose miesto gatvėse, taip pat ir šaligatviuose. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant vietos savivaldos institucijos, atsakingos už vietinės reikšmės kelių, taip pat ir šaligatvių priežiūrą bei jos kontrolę, deliktinės civilinės atsakomybės klausimą už dėl lijundros metu asmens patirtą susižalojimą, būtina įvertinti šios institucijos veiksmus (veikimą ar neveikimą), ar buvo tinkamai ir laiku imtasi priemonių šaligatvių slidumui mažinti jų apledėjimo atveju.

30

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio skyrius v. Rokiškio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-507/2010.

Dėl atsižvelgimo į teismų praktiką, nustatant neturtinės žalos dydį

Negalima tapatinti materialiosios teisės ir proceso teisės. CK 6.250 straipsnyje įtvirtintas neturtinės žalos institutas, pateikta neturtinės žalos samprata, bruožai, atsiradimo pagrindai, jos nustatymo kriterijai. Taigi neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra materialiojo teisinio pobūdžio. Jie reglamentuojami materialiosios teisės (CK 6.250 straipsnis). Tuo tarpu teismo precedentas reglamentuojamas proceso teisės normų (CPK 4 straipsnis). Teismo precedento esmė – stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas (lot. auctoritas rerum similiter judicatum). Teismams sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti į kasacinio teismo praktiką, formuojamą aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms aplinkybėms, būtina vadovautis konkrečioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje suformuotu precedentu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje O. G. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-533/2010.

BANKROTAS

Prievolių vykdymas bankrutuojančiai įmonei

Iškėlus įmonei bankroto bylą, prievolės vykdymo sustabdymą reglamentuojančios teisės normos negali būti taikomos. Atsakovas privalo vykdyti savo prievolę ieškovui, o finansinius reikalavimus bankrutuojančiai ieškovo įmonei yra pareiškęs šios bankroto byloje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „CEC“ v. UAB „Molesta“ bylos Nr. 3K-3-289/2010.

Dėl Įmonių bankroto įstatymo ir kitų teisės aktų normų, nustatančių bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimą, aiškinimo

Tik nenupirkus įkeisto turto varžytynėse, įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius, gali perimti turtą už varžytynėse nustatytą pradinę pardavimo kainą. Šios įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad vėlesnėse varžytynėse, tuo atveju, kai įkeistas turtas nenuperkamas, negali būti mažinama tokio turto pardavimo kaina. Toks aiškinimas grindžiamas tiek ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, kad kito ir neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas, tiek ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalies nuostata, leidžiančia kreditorių susirinkime nustatyti neparduoto dvejose varžytynėse įkeisto turto, šio turto neperėmus įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, vertinimo ir pardavimo tvarką. Šios įstatymo nuostatos, leidžiančios kreditorių susirinkimui nustatyti parduodamo įkeisto turto kainą, nepanaikina hipotekos kreditoriaus teisės perimti turtą tuo atveju, jeigu jis neparduodamas varžytynėse ar aukcione.

Šios įstatymo ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 33 straipsnio 5 dalies nuostatos nereiškia, kad hipotekos kreditorius tuo atveju, kai kreditorių susirinkimas nustato kainą, kuria varžytynėse ar aukcione realizuojamas įkeistas turtas, neturi teisės perimti turtą ta kaina, kuria jis nenupirktas. Taigi darytina išvada, kad hipotekos kreditorius gali perimti turtą ta kaina, kurią lemia jo pardavimo metu esanti rinka ir būtent tuo momentu, kai jis realizuojamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. BUAB ,,RVK“, bylos Nr. 3K-3-338/2010.

31

Dėl galimybės kasacine tvarka skųsti apeliacinės instancijos teismo nutartį (dėl trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų įtraukimo)

Byloje kasatorius skundžia apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria kreditoriai įtraukti į bankroto bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis įtraukti į bankroto bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, negali būti laikoma kasacinio nagrinėjimo objektu.

CPK neįtvirtina nuostatų, pagal kurias atskiruoju skundu gali būti skundžiama teismo nutartis, kuria į procesą įtraukti tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. Pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, kurios, minėta, laikytinos specialiomis bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu, atskiruoju skundu galima skųsti nutartį iškelti bankroto bylą, paskirti, laikinai pavaduoti arba atstatydinti administratorių, taikyti supaprastintą bankroto procesą (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 8 dalis, 13(1) straipsnio 10 dalis), t. y. taip pat nenustatyta galimybės atskiruoju skundu skųsti nutartį dėl trečių asmenų į bankroto bylą įtraukimo. Nutartis, kuria į procesą įtraukiami tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, neužkerta kelio tolesnei bylos eigai, neatima ir nesuvaržo byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių, įstatyme nėra specialiai įtvirtinta galimybė skųsti tokią teismo nutartį. Dėl išvardytų priežasčių laikytina, kad nutartis, kuria į procesą įtraukiami tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atskiruoju skundu neskundžiama.

<...> Sistemiškai aiškinant bylų procesą kasacinės instancijos teisme ir atskirųjų skundų nagrinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria į bylą įtraukti tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, neskundžiama kasacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje BUAB ,,Daliktos statyba“, J. J. v. UAB ,,SVP“, bylos Nr. 3K-3-405/2010.

Dėl kreditorių susirinkimo ir teismo kompetencijos tvirtinti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų sąmatą

Atsižvelgdama į tai, kad pirmasis kreditorių susirinkimas turi nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, tarp jų ir už laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos (ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalis), konstatuoja, jog teismas, tvirtindamas sumą administravimo išlaidoms apmokėti, nenustato atlyginimo administratoriui. Atlyginimą administratoriui už minėtą laikotarpį nustato pirmasis kreditorių susirinkimas. Tokį aiškinimą patvirtina ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalies nuostata, kad administratoriaus atlyginimo suma gali būti išmokama visa iš karto baigus procesą arba dalimis vykdant bankroto procesą. Taigi, įstatyme nenustatyta, kad laikotarpiu, kol dar nesušauktas pirmasis kreditorių susirinkimas, bankroto administratorius privalo gauti atlyginimą. Priešingai, iš įstatymo nuostatų aišku, kad tai priklauso nuo kreditorių susirinkimo valios ir nuo pavedimo sutartyje su administratoriumi sutartų apmokėjimo už įmonės administravimą sąlygų. Teisės normos aiškinimas, kad teismas nustato administratoriaus atlyginimo dydį už laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo iki pirmojo kreditorių susirinkimo, sudarytų prielaidas neteisingai įvertinti administravimo veiksmų apimtį (administruojamo turto kiekį, įmonei iškeltų bylų arba jos pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą ir pan.), nes pirminiame bankroto bylos nagrinėjimo etape objektyvių duomenų apie šiuos teisiškai reikšmingus kriterijus negali turėti nei teismas, nei administratorius. Dėl to objektyviais kriterijais nepagrįsto atlyginimo administratoriui nustatymas pažeistų kreditorių teises,

32

jei būtų nustatytas per didelis atlyginimas, arba administratoriaus teises, jei būtų nustatytas per mažas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinės mokesnių inspekcija v. BUAB ,,Šilterma“, bylos Nr. 3K-3-486/2010.

Dėl administratoriaus atlyginimo ir kitų administravimo išlaidų dydžio nustatymo kriterijų

Kadangi nuo kreditorių ir administratoriaus susitarimo priklauso administratoriaus atlyginimo dydis, tai jis turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, kartu nepažeistų kreditorių interesų, skiriant įmonei administruoti per didelę sumą. Kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą. Pirmiau minėta, kad teismas negali nustatyti atlyginimo administratoriui, tačiau, kilus ginčui ir administratoriui skundžiant kreditorių susirinkimo nutarimą, įvertina, ar kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ar pagrįstas ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nurodytais specialiaisiais kriterijais. Tuo atveju, jei teismas nustato, kad tokie kriterijai pažeisti, jis naikina kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoda klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas pažeidimus <...> administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos (pvz., patalpų nuomos, pašto, teisinių paslaugų, šildymo ir pan.) yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą. Atitinkamai teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, turi ją įvertinti ir motyvuotai, teisiškai reikšmingais kriterijais, lemiančiais atitinkamų išlaidų atsiradimą, pagrįsti <...> tiek tais atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus (ĮBĮ 23 straipsnio 4 punktas). Atitinkamai kreditorių susirinkimas, tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, turi nustatyti tokias administravimo išlaidų ribas, kurios leistų administratoriui sklandžiai atlikti administravimo procedūras ir netrikdytų bankroto bylos nagrinėjimo eigos. Teismas, kaip minėta, vykdo administravimo išlaidų pagrįstumo ir pakankamumo kontrolę, todėl pagal administratoriaus pareiškimą turi teisę panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinės mokesnių inspekcija v. BUAB ,,Šilterma“, bylos Nr. 3K-3-486/2010.

Dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisinės padėties ypatumų ir teisės ginčyti kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimus

ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimas įgalioja kreditorių susirinkimo pirmininką įmonės vardu sudaryti su administratoriumi pavedimo sutartį. Taigi, nors teismas skiria administratorių bankrutuojančiai įmonei administruoti (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 1 punktas), tačiau tarp įmonės ir administratoriaus susiklosto pavedimo teisiniai santykiai, kurie įforminami kreditorių susirinkimo pirmininko ir administratoriaus pasirašyta pavedimo sutartimi. Jos pagrindu susiklosto ne administratoriaus ir kreditorių (ar kreditorių susirinkimo), o administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės teisiniai santykiai. Tokią išvadą leidžia daryti ir ĮBĮ

33

11 straipsnio 3 dalies 9 punkto, kuriame nurodoma, kad administratorius atstovauja arba įgalioja kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme, kreditorių susirinkime ir sudarant sandorius, kai bankrutuojanti įmonė tęsia ūkinę-komercinę veiklą, reglamentavimas. Taigi, administratorius nėra nei konkretaus kreditoriaus, nei kreditorių visumos, veikiančios per kreditorių susirinkimą ar kreditorių komitetą, atstovas.

ĮBĮ normos, reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyviojo pobūdžio. Šių normų reikalavimai negali būti keičiami nei pavedimo sutartimi, nei konkrečiais kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto nutarimais. Dėl to ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto nuostata, kuria administratoriui pavedama vykdyti teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus, negali būti aiškinama taip, kad administratorius yra besąlygiškai saistomas nutarimų net tada, kai jie pažeidžia teisės normas, kitų kreditorių (likusių mažumoje) ar skolininko teises. Nors ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatoje nesuformuluota teisės administratoriui skųsti teismui kreditorių susirinkimo (nutarimo) sprendimus, tačiau tai kyla iš administratoriaus, kaip specialaus bankroto teisės subjekto, turinčio specialią įstatymo jam suteiktą kompetenciją, teisinės padėties ir yra vienareikšmiškai pripažįstama teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis UAB „Baltic retail“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-650/2005). Nei kreditorių susirinkimas, nei kreditorių komitetas negali duoti administratoriui neteisėtų nurodymų ar pavedimų, o administratorius – tokių pavedimų vykdyti. Be to, kreditorių susirinkimas (kreditorių komitetas) neturi teisės įsiterpti į administratoriaus kompetenciją, kuri įstatymu yra priskirta jam, o ne kreditorių susirinkimui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje BUAB ,,Pakrijas“ v. K. B., bylos Nr. 3K-3-508/2010.

RESTRUKTŪRIZAVIMAS

Dėl Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 8 dalies ir 19 straipsnio 1 punkto aiškinimo ir taikymo

ĮRĮ 19 straipsnio 1 punkte įtvirtintos restruktūrizuojamos įmonės kreditorių teisės; nustatyti du terminai, per kuriuos šie turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimus, teismas – juos priimti: 1) per teismo nustatytą laikotarpį, kuris turi būti ne trumpesnis kaip trisdešimt dienų ir ne ilgesnis kaip keturiasdešimt penkios dienos nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos (atnaujinamasis terminas); 2) ne vėliau kaip iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo teisme, jeigu kreditoriai dėl svarbių priežasčių negalėjo reikalavimų pateikti nustatytu laiku (naikinamasis terminas). Tai yra draudžiamoji norma ir jos tikslas – nustatyti teisinį apibrėžtumą, t. y. kuo greičiau stabilizuoti įmonės ekonominę situaciją. Minėta, VĮ „Visagino statybininkai“ restruktūrizavimo planas teismo patvirtintas 2008 m. gruodžio 30 d.; pareiškėjas 2009 m. kovo 26 d., t. y. po šio plano patvirtinimo, praleidęs įstatymo nustatytą terminą, kreipėsi į teismą ir prašė įrašyti finansinį reikalavimą į restruktūrizuojamos įmonės kreditorių reikalavimų sąrašą.

Bylą nagrinėję teismai iš esmės pripažino, kad pareiškėjas pateikė teismui finansinį reikalavimą, praleidęs įstatymo nustatytą naikinamąjį terminą, t. y. po restruktūrizavimo plano patvirtinimo. CK 1.117 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, pasibaigus naikinamajam terminui, išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga; naikinamieji terminai negali būti teismo atnaujinti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nesilaikė ir pažeidė pirmiau nurodytas materialiosios teisės normas, turinčias esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ir šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėtų nutarčių priėmimui, todėl teismų nutartys naikintinos ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 4 punktas).

34

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje pagal atsakovo restruktūrizuojamos valstybės įmonės „Visagino statybininkai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutarties, kuria išspręsta dėl pareiškėjo UAB „Technikos jėga“ finansinio reikalavimo įrašymo į kreditorių sąrašą valstybės įmonės „Visagino statybininkai“ restruktūrizavimo byloje, bylos Nr. 3K-3-175/2010.

Dėl procesinio pobūdžio sąlygų restruktūrizavimo bylai iškelti

Pagal Įmonių restruktūrizavimo 23 straipsnio 1 dalį apie šaukiamą pirmąjį kreditorių susirinkimą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo kreditoriams turi būti pranešta raštu ir per šalies laikraštį ne vėliau kaip prieš 10 kalendorinių dienų iki susirinkimo dienos.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad įstatymo nustatyta pareiga pranešti įmonės kreditoriams apie šaukiamą pirmąjį susirinkimą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo yra svarbi kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugos garantija. Įstatymo nustatytas terminas, prieš kurį įmonės kreditoriai turi būti informuojami apie šaukiamą kreditorių susirinkimą, skirtas tam, kad jie turėtų galimybę pasirengti susirinkimui (išanalizuoti ir įvertinti duomenis dėl įmonės, kuriai siekiama taikyti restruktūrizavimo procesą) bei į jį atvykti. Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad įstatymo nustatytos kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarkos pažeidimas savaime nėra pagrindas teismui konstatuoti kreditorių susirinkimo priimto nutarimo negaliojimą ir atsisakyti iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar dėl konkretaus pažeidimo galėjo būti priimtas neteisėtas kreditorių susirinkimo nutarimas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apie 2009 m. birželio 20 d. įvykusį ŽŪB ,,Agrowill Kairėnai“ pagrindinių kreditorių susirinkimą dėl įmonės restruktūrizavimo kasatorius, kuris yra vienas iš pagrindinių kreditorių, buvo informuotas 2009 m. birželio 19 d., t. y. likus vienai dienai iki šio susirinkimo. Tačiau byloje nustatyta ir tai, kad nurodytame pagrindinių kreditorių susirinkime dalyvavo du pagrindiniai kreditoriai, turintys 77,41 proc. visų kreditorių balsų, jame vienbalsiai nutarta laikyti šį pagrindinių kreditorių susirinkimą pirmuoju ir pritarta įmonės restruktūrizavimui bei pateiktiems restruktūrizavimo plano metmenims. Kai yra nustatytos tokios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie teisėtos išvados, kad ginčijamo kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarkos pažeidimas negalėjo lemti neteisėto šio kreditorių susirinkimo sprendimo priėmimo, nes trečiojo asmens turimi 6,3 proc. balsų nebūtų turėję lemiamos įtakos nurodyto kreditorių susirinkimo nutarimui restruktūrizuoti įmonę priimti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje pagal ieškovo ŽŪB „Agrowill Kairėnai“ valdybos pirmininko A. Š. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos ŽŪB „Agrowill Kairėnai“ iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-197/2010

Dėl įmonės restruktūrizavimo paskirties ir tikslų

Restruktūrizavimo proceso tikslas – sudaryti sąlygas išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių sunkumų, veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto. Įmonė, turinti laikinų finansinių sunkumų, ta, kuri negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) raštiško reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse termino nebuvo nustatyta (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Įmonės restruktūrizavimo procesas reiškia, kad jo metu gali būti pakeista ūkinės veiklos rūšis, modernizuojama gamyba, tobulinamas darbo organizavimas, parduodamas įmonės turtas ar jo dalis, priimamas kitų įmonių, jas jungiant ar skaidant, turtas, įgyvendinamos techninės, ekonominės bei organizacinės priemonės, skirtos įmonės

35

mokumui atkurti, pakeičiami įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydžiai bei vykdymo terminai (ĮRĮ 2 straipsnio 2 dalis). Minėta tai, kad įmonės restruktūrizavimu siekiama sudaryti sąlygas laikinų finansinių sunkumų turinčioms įmonėms pasinaudoti restruktūrizavimo teikiamomis galimybėmis, tęsiant įmonės veiklą ir sudarant sąlygas išsaugoti darbo vietas, apsaugoti įmonės ir jos kreditorių interesus. Įmonė ir jos kreditoriai, siekdami savo interesų apsaugos, turi veikti sąžiningai, bendradarbiauti, sprendžiant dėl įmonės restruktūrizavimo proceso inicijavimo ir šiam vykstant.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje ŽŪB „Agrowill Jurbarkai“ v. UAB „Litagros prekyba“, bylos Nr. 3K-3-264/2010.

Dėl pagrindinių kreditorių statuso

Pagal ĮRĮ 4 straipsnio 2 dalį tik pagrindiniai kreditoriai šaukiami svarstyti restruktūrizavimo plano metmenis, turi teisę, esant tam tikroms sąlygoms, priimti nutarimą laikyti pagrindinių kreditorių susirinkimą pirmuoju ir priimti nutarimą restruktūrizuoti įmonę. Nepagrindiniai kreditoriai turi teisę dalyvauti ir balsuoti pagrindinių kreditorių susirinkime tik tuo atveju, jei jie yra pateikę įmonės vadovui siūlymą restruktūrizuoti įmonę ĮRĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kreditorių suskirstymas į pagrindinius ir nepagrindinius pagrįstas siekiu užtikrinti restruktūrizavimo proceso operatyvumą: įstatymų leidėjas numatė net pagrindinių kreditorių teisę teikti raštiškus sutikimus, nešaukiant susirinkimo, jei įmonės restruktūrizavimo procesą reikia pradėti nedelsiant. Teismas, spręsdamas pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, pagal pateiktą kreditorių sąrašą patikrina, ar pagrįstai kreditorius pripažintas pagrindiniu ir įgijo teisę dalyvauti pagrindinių kreditorių susirinkime, spręsti dėl siūlymo kelti restruktūrizavimo bylą, svarstyti restruktūrizavimo metmenis bei spręsti dėl susirinkimo pripažinimo pirmuoju kreditorių susirinkimu. Tinkamas ir teisėtas kreditorių reikalavimų nustatymas teisiškai reikšmingas jau siūlymui kelti restruktūrizavimo bylą, nes tai lemia kreditorių teises dalyvauti priimant tolimesnius sprendimus ir kartu patvirtina kiekvieno veiksmo restruktūrizavimo procese teisėtumą. Visais atvejais įmonės vadovas privalo pateikti įmonės dokumentus, atitinkančius kreditorių sąrašą, nes, paaiškėjus, kad teismui pateikti duomenys neatitinka realiosios padėties, teismas tokius veiksmus gali kvalifikuoti kaip piktnaudžiavimą teise, tai gali lemti atsisakymą kelti restruktūrizavimo bylą, o išaiškėjus faktams vėliau – restruktūrizavimo proceso nutraukimą.

<...> Bylą nagrinėję teismai turėjo patikrinti, ar tinkamai nustatyti asmenys, kurie turėjo pagrindinio kreditoriaus teises svarstant restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, restruktūrizavimo metmenis, pritariant restruktūrizavimo planui, įvertinti, kokią įtaką šie asmenys turėjo balsuojant dėl restruktūrizavimo procese priimamų sprendimų. Situacija, kai iškeliant restruktūrizavimo bylą ir tvirtinant restruktūrizavimo planą pagrindinio kreditoriaus, kurio reikalavimas sudaro daugiau nei ketvirtadalį bendros reikalavimų sumos, teisėmis nepagrįstai, pažeidžiant ĮRĮ 2 straipsnio 9 dalį, dalyvauja asmuo, pagal teismui pateiktus duomenis neturintis reikalavimo teisės į restruktūrizuojamą įmonę, lemia visų tokių kreditorių susirinkimų nutarimų neteisėtumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities VMI v. UAB „RANGA IV“, bylos Nr. 3K-3-270/2010.

DARBO TEISĖ

Dėl garantijų darbuotojų atstovams, atleidžiamiems iš darbo pagal DK 129 straipsnį

Darbdavys, norėdamas gauti sutikimą atleisti iš darbo darbuotojų atstovą, turi kreiptis į atitinkamą darbuotojams atstovaujantį organą raštu, nurodydamas: 1) kurį darbuotojų atstovą

36

ketinama atleisti iš darbo; 2) numatomą atleidimo iš darbo datą; 3) atleidimo iš darbo priežastis (pagrindą) ir aplinkybes, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas; 4) atsiskaitymo su ketinamu atleisti darbuotoju tvarką. Ar patenkinti darbdavio pareiškimą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą, atstovaujamasis organas privalo nuspręsti per keturiolika dienų nuo pareiškimo gavimo ir sutikimą ar nesutikimą atleisti tokį darbuotoją iš darbo turi pateikti raštu (DK 134 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje K. P. v. UAB „Kauno gatvių apšvietimas“, bylos Nr. 3K-3-142/2010

Dėl savivaldybės įmonės vadovo atleidimo iš darbo teisinių pagrindų

Savivaldybės įmonės vadovo kaip vienasmenio valdymo organo reikšmė, lemia ir tai, jog VSĮĮ yra įtvirtinta neapribota įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos teisė atšaukti įmonės vadovą iš pareigų. Kadangi specialiajame teisės akte –VSĮĮ – yra įtvirtintas įmonės vadovo atšaukimo institutas, darbo sutartis su savivaldybės įmonės vadovu gali būti nutraukta ne tik DK nustatytais darbo sutarties nutraukimo pagrindais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad savivaldybės įmonės vadovo atšaukimas yra juridinę reikšmę turintis faktas, sudarantis pagrindą nutraukti su juo darbo sutartį (DK 124 straipsnio 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje I. B. v. Skuodo rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-326/2010.

Dėl atsakomybės už nelaimingo atsitikimo darbe metu kilusią žalą, kai darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijoms atlikti darbdavys samdo įstaigą

Vertindamas DSSĮ 11 straipsnyje įtvirtinto bendrojo darbdavio atsakomybės principo tikslus, kasacinis teismas pažymi, kad šis principas yra absoliutus ir imperatyvus darbdavio deliktinės prievolės nukentėjusiam darbuotojui atžvilgiu, tačiau niekaip neveikia ir nepašalina darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas darbdavio naudai atliekančios įstaigos atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą.

Įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, DSSĮ 11 straipsnyje (taip pat kitose materialiosios teisės normose) įtvirtintas bendrasis darbdavio atsakomybės principas buvo įgyvendintas. Tuo tarpu šioje byloje nagrinėjami subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 straipsnis) pareikšti darbdavio civilinės atsakomybės draudiko, draudimo sutarties su darbdaviu pagrindu atlyginusio darbuotojui padarytą žalą, reikalavimai darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atlikusiam subjektui, dėl kurio sutartinių įsipareigojimų darbdaviui pažeidimo nesukurta saugi rūšiuotojos darbo vieta, kas ir buvo pagrindinė nelaimingo atsitikimo darbe priežastis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje UABD „PZU Lietuva“ v. UAB „SDG“,, bylos Nr. 3K-3-528/2010.

Dėl kasatoriaus, kaip darbuotojų saugos ir sveikatos samdomos tarnybos, atsakomybės sąlygų

Darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atliekančios įmonės (DSSĮ 12 straipsnio 1 dalis) ir darbuotojų, kuriems darbdavio įsakymu pavesta užtikrinti darbuotojų saugą jiems priskirtuose padaliniuose, funkcinės atsakomybės (pareigos) darbuotojų saugos darbe užtikrinimo srityje apibrėžtinos kaip dalinės, o ne solidariosios prievolės, t. y. tai, ką pagal sutartį privalo atlikti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atliekanti įmonė, pagal sąžiningos dalykinės praktikos ir gero vidaus administravimo principus, neturi pareigos, jei ji tiesiogiai nekyla iš įstatymo ar sutarties, atlikti darbuotojai, kuriems darbdavio įsakymu pavesta užtikrinti darbuotojų saugą jiems priskirtuose padaliniuose. Priešingas darbų saugos mechanizmų veikimo aiškinimas iš esmės paneigtų kvalifikuoto subjekto dalyvavimo šiuose santykiuose reikšmę ir, kita vertus, be

37

teisėto pagrindo visiškai ar iš dalies apsaugotų tokį subjektą nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje UABD „PZU Lietuva“ v. UAB „SDG“,, bylos Nr. 3K-3-528/2010.

INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ

Dėl termino, kuriam pasibaigus ženklo registracija gali būti panaikinta dėl nenaudojimo

Nacionalinėje teisėje įtvirtinta nuostata, kad ženklo registracija gali būti panaikinta, jeigu per penkerius metus po ženklo registracijos liudijimo išdavimo dienos ženklo savininkas Lietuvos Respublikoje nepradėjo naudoti ženklo ar rimtai nesirengė juo žymėti prekes ir (ar) paslaugas, kurioms tas ženklas buvo įregistruotas, arba jeigu ženklas nebuvo naudojamas penkerius metus iš eilės, išskyrus atvejus, kai naudoti ženklą sutrukdė rimtos priežastys, pavyzdžiui, importo suvaržymas ar kitos nuo ženklo savininko valios nepriklausančios aplinkybės (Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis). Taigi tokiu (nacionaliniu) keliu registruotų prekių ženklų atveju termino skaičiavimo atskaitos taškas yra aiškus – liudijimo išdavimo data.

<...> Lietuva, kaip Madrido sutarties protokolo narė, ne vėliau kaip per 18 mėnesių nuo tos dienos, kada Tarptautinis biuras išsiunčia Susitariančiosios šalies tarnybai pranešimą apie tarptautinės registracijos suteikiamos apsaugos išplėtimą į tą šalį, turi pranešti Tarptautiniam biurui apie atsisakymą suteikti apsaugą (jeigu atsisakoma apsaugą suteikti), nurodydama visus jo motyvus.

<...> Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) būtent šį terminą taiko, kai kyla klausimas dėl ženklo, apsaugoto tarptautinės registravimo procedūros pagrindu, naudojimo, t. y. termino pradžia siejama su pranešimo apie tarptautinės registracijos suteikiamos apsaugos išplėtimą į tą šalį data pridėjus 18 mėnesių. Šis terminas yra atskaitos taškas, kuomet kyla klausimas dėl ženklo, apsaugoto Madrido sutarties protokolo pagrindu, naudojimo reikalavimo. <...> Tokia logika pagrįstas skaičiavimas ir argumentai grindžiami tuo, kad sankcijos dėl ženklo nenaudojimo taikymas gali būti siejamas su tuo laikotarpiu, kai ženklas yra “laisvas” nuo administracinio pobūdžio kliūčių, susijusių su apsaugos tokiam ženklui suteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje konditerijos korporacija „Roshen“ (Ukraina) v. Ferrero S.p.A. (Italija), bylos Nr. 3K-3-391/2010.

Dėl prekių ir (arba) paslaugų, kurioms prekių ženklas yra naudojamas, vertinimo

Vertinant ženklo naudojimą, reikia atsižvelgti į prekių, kurioms buvo įregistruotas prekių ženklas, kategorijų apimtį, būtent į aprašant šias kategorijas vartojamų žodžių bendrumą, kartu atsižvelgiant į prekes ar paslaugas, kurioms ženklo naudojimas iš tikrųjų buvo iš esmės nustatytas. Jeigu prekių ženklas buvo įregistruotas pakankamai didelei prekių ar paslaugų kategorijai, kad ją būtų galima suskirstyti į kelias autonomiškas pakategores, prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų žymint dalį šių prekių ar paslaugų įrodymas apima tik vieną ar kelias pakategores, kurioms priklauso prekės ar paslaugos, kurioms žymėti realiai naudojamas prekių ženklas. Priešingai, jeigu prekių ženklas buvo įregistruotas prekėms ar paslaugoms, apibrėžtoms taip tiksliai ir išsamiai, kad neįmanoma atitinkamos kategorijos suskirstyti į akivaizdžias pakategores, prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų žymint minėtas prekes arba paslaugas įrodymas apima visą šią kategoriją.

<...> Ginčijamasis prekių ženklas yra naudojamas saldainiams žymėti, savaime nereiškia, jog galima pripažinti ženklo naudojimą visoms nurodytoms prekėms, kurioms žymėti jis buvo įregistruotas.

<...> „Prekių ar paslaugų dalies“ sąvoka negali apimti visų parduodamų panašių prekių ar paslaugų atmainų, o tik tas, kurios yra pakankamai skirtingos, kad sudarytų logiškas kategorijas arba pakategores.

38

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje konditerijos korporacija „Roshen“ (Ukraina) v. Ferrero S.p.A. (Italija), bylos Nr. 3K-3-391/2010.

Dėl Reglamento Nr. 1768/92 19 straipsnio ir 19a straipsnio e punkto taikymo

Byloje kilęs Tarybos 1992 m. birželio 18 d. reglamento (EEB) Nr. 1768/92 dėl medicinos produktų papildomos apsaugos liudijimo sukūrimo (toliau – Reglamentas Nr. 1768/92) aiškinimo ir taikymo klausimas.

Reglamento Nr. 1768/92 19a straipsnis taikomas šioms naujoms valstybėms narėms, o šiuo konkrečiu atveju – 19a straipsnio e punktas, susijęs su Lietuvos Respublika. Reglamento 19 straipsnis skirtas tik toms valstybėms, kurios buvo Bendrijos narės šio reglamento įsigaliojimo dieną, bei valstybėms, įstojusioms per 1995 m. sausio 1 d. įvykusią plėtrą (sprendimo 25 punktas). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendime Nr. C-66/09 pateiktų išaiškinimų pagrindu konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomas Reglamento Nr. 1768/92 19 straipsnis, reglamentuojantis teisinius santykius, nesusijusius su Lietuvos Respublika.

Pagal Reglamento Nr. 1768/92 19a straipsnio e punktą papildomos apsaugos liudijimas gali būti išduotas tik produktui, kuriam, kaip medicinos produktui, pirmasis leidimas prekiauti buvo gautas Lietuvoje. Šioje nuostatoje nenumatyta jokios išimties dėl produktų, kuriems išduotas Bendrijos leidimas prekiauti. Kadangi minėta nuostata suformuluota aiškiai ir nedviprasmiškai, remiantis pereinamojo laikotarpio nuostatų siauro aiškinimo taisyklėmis, ją reikia aiškinti laikantis jos formuluotės ir Sąjungos teisės aktų leidėjo valios, matomos iš derybų, kurių rezultatas yra 2003 m. Stojimo aktas. Kadangi Reglamento Nr. 1768/92 19a straipsnio e punkte nustatyta šio reglamento 7 straipsnyje įtvirtinto termino išimtis taikoma tik nacionalinio leidimo prekiauti turėtojui, iki 2004 m. gegužės 1 d. išduoto Bendrijos leidimo prekiauti turėtojas negali remtis minėta nuostata siekdamas gauti papildomos apsaugos liudijimą Lietuvoje (sprendimo 35 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje K. A., Inc. v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-2/2010.

CIVILINIS PROCESAS

Dėl jūrų laivo arešto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, taikymo

Laivai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija, įstatymuose prilyginami nekilnojamiesiems daiktams (CK 1.98 straipsnio 3 dalis, Prekybinės laivybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Taigi ir dėl jūrų laivo, kuris pagal įstatymą prilygintas nekilnojamajam daiktui, esant įstatyminiam pagrindui, gali būti taikoma laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo nekilnojamojo daikto areštas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kita vertus, jūrų laivo arešto galimybė nustatyta ir 1952 m. Tarptautinėje konvencijoje dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu, suvienodinimo (Konvencijos 1 straipsnio 2 dalis, 2, 3 straipsniai). Lietuvos Respublika šią Konvenciją ratifikavo 2002 m. kovo 26 d. įstatymu Nr. IX-802, ji Lietuvoje įsigaliojo nuo 2002 m. gegužės 4 d. Ši Konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir sudaro pagrindą jūrų laivo areštui jūrinio reikalavimo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis, CK 1.13 straipsnis, CPK 1 straipsnio 3 dalis). Taigi jūrinio reikalavimo atveju jūrų laivo areštas kaip laikinoji apsaugos priemonė turėtų būti taikoma kaip ne CPK, bet Konvencijoje nustatyta jūrinio reikalavimo užtikrinimo priemonė (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas, Konvencijos 1 straipsnio 1, 2 dalys, 2, 3 straipsniai). Aplinkybė, kad areštuotas laivas priklauso ne vienam, bet dviem savininkams, iš kurių tik vienam reiškiamas jūrinis reikalavimas, nedaro laivo arešto negalimo. Juolab kad nagrinėjamu atveju jūrinis reikalavimas, sudaręs jūrų laivo

39

arešto pagrindą, grindžiamas neatsiskaitymu už atliktus areštuojamo laivo remonto darbus, o tai daro įtaką visų laivo savininkų interesams. Antra vertus, Konvencijos nuostatos jūrinio reikalavimo atveju įgalina taikyti areštą jūrų laivui net tuo atveju, kai dėl jūrinio reikalavimo atsakingas ne registruotasis laivo savininkas, o laivo nuomininkas (Konvencijos 3 straipsnio 4 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turtui, priklausančiam bendrosios nuosavybės teise keliems savininkams, atitinka ir CPK 145 straipsnio nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų ribotos atsakomybės bendrovės „Sevnaučflot“ ir žvejybinio kolektyvinio ūkio „Z. Z.“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti prašymą dėl proceso atnaujinimo, peržiūrėjimo, bylos Nr. 3K-3-20/2010.

Dėl CPK 74 straipsnio 7 dalies taikymo

Pagal CPK 74 straipsnio 7 dalį, jeigu skundas, dokumentai ar pinigai įteikti paštui ar telegrafui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, terminas nelaikomas praleistu. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios normos prasme „paštu“ suprantama ne bet kokia siuntų pristatymo paslaugas teikianti įmonė. Pašto paslaugų teisinius pagrindus, pašto ir naudotojų santykius, pašto teises ir pareigas, pašto veiklos reguliavimo institucijas, pašto atsakomybę ir žalos atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos pašto įstatymas (1 straipsnio 1 dalis). Pašto veiklą Lietuvos Respublikoje reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Ryšių reguliavimo tarnyba (3 straipsnio 1 dalis). Teikti pašto paslaugas asmenys turi teisę tik turėdami leidimą (6 straipsnio 3 dalis). Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad paduodančiam skundą asmeniui neturi tekti jo grąžinimo rizika dėl pašto paslaugas teikiančios įmonės klaidos, pvz., dėl to, kad ant pašto siuntos neuždėtas spaudas apie pašto siuntos priėmimą... Skundo įteikimas bendrovei, kuri neturi leidimo teikti pašto paslaugas, negali būti laikomas įteikimu paštui CPK 74 straipsnio 7 dalies prasme. Tokiu atveju apelianto sąžiningas suklydimas dėl siuntų perdavimo paslaugas teikiančio asmens, pvz., jeigu šis asmuo anksčiau turėjo leidimą teikti pašto paslaugas, tačiau įteikiant siuntą šis leidimas jau buvo panaikintas, esant suinteresuoto asmens prašymui gali būti vertinama tik tuo aspektu, ar ši aplinkybė atitinka svarbios priežasties reikšmę sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo (CPK 78 straipsnis), bet ne pagrindu konstatuoti siuntos įteikimą paštui (CPK 74 straipsnio 7 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstoli A. Z. pareiškimą dėl vykdymo išlaidų priteisimo, bylos Nr. 3K-3-54/2010.

Dėl procesinio sprendimo apskundimo ir skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme proceso

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino palikimui priimti pratęsimo CK 5.57 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas terminą palikimui priimti atnaujino, o apeliacinės instancijos teismas nutartį patikslino nurodydamas, kad terminas palikimui priimti pratęsiamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio bylose teisinės reikšmės neturi, kokias sąvokas – termino „pratęsimo“ ar „atnaujinimo“, procesiniuose dokumentuose vartoja bylos dalyviai ir teismai. CK 5.57 straipsnio 1 dalyje reglamentuota situacija, kai pratęsiamas jau pasibaigęs terminas veiksmams palikimui priimti atlikti. Taigi, šioje materialiosios teisės normoje vartojama termino „pratęsimo“ sąvoka pagal savo prasmę atitinka įstatymų nustatyto termino atnaujinimą reglamentuojančiame CPK XXXVIII skyriuje vartojamą termino „atnaujinimo“ sąvoką ir pareiškimas dėl praleisto termino palikimui priimti nagrinėjamas šiame skyriuje nustatyta ypatingosios teisenos tvarka.

40

XXXVIII skyriaus normos (CPK 576-578 straipsniai) reglamentuoja bylų nagrinėjimą ypatingosios teisenos tvarka. CPK 578 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškimas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo išsprendžiamas teismo nutartimi, o 2 dalyje – kad dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo, gali būti duodamas atskirasis skundas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ypatingoji teisena – neginčo teisena. Šis ypatumas lemia ir teisinio reguliavimo ypatumus, todėl CPK 578 straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai bylą nagrinėjant ypatingosios teisenos tvarka nekilo ginčas. Tuo paaiškinama ir CPK 578 straipsnio 2 dalies norma, kurioje nenustatyta, kaip turi būti skundžiamas teismo procesinis sprendimas, kuriuo tenkinamas pareiškėjo pareiškimas atnaujinti įstatymo nustatytą terminą. Ginčyti tokį procesinį teismo sprendimą byloje dalyvaujantys asmenys teisinį suinteresuotumą įgyja tais atvejais, kai proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslais CPK 443 straipsnio 7 dalies pagrindu byla nagrinėjama ypatingąja teisena, neatsižvelgiant į tai, kad nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl teisės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą ypatingosios teisenos tvarka turi būti laikomasi civilinio proceso principų, įskaitant ir asmens teisės į tinkamą procesą principą. Tinkamas byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių įgyvendinimas inter alia užtikrinamas proceso teisės normų nustatytais procesiniais terminais bei teismo posėdžių, kurie priklausomai nuo nagrinėjamos civilinės bylos pobūdžio ir priimtų procesinių sprendimų reglamentuojami skirtingai, forma. Pirmosios instancijos teismo nutarčiai apskųsti nustatytas septynių dienų apskundimo terminas (CPK 335 straipsnis), tuo tarpu teismo sprendimui – trisdešimties ir keturiasdešimties dienų terminai. Skiriasi ir skundų dėl šių teismo procesinių sprendimų nagrinėjimo forma. Apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą dėl teismo nutarties nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu (CPK 336 straipsnis). Tuo tarpu apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, t. y. kviečiant į jį byloje dalyvaujančius asmenis, išskyrus atvejus, kai CPK numato kitaip (CPK 153 straipsnio 1 dalis). CPK 443 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal šio Kodekso taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio Kodekso V skyrius ir kiti įstatymai. Taigi ypatingojoje teisenoje taikomos ir bendrosios ieškinio teisenos normos. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose dėl įstatymo nustatyto termino palikimui priimti pratęsimo, kai kyla ginčas dėl teisės, pirmosios instancijos teismas bylą išsprendžia iš esmės priimdamas teismo sprendimą (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Tokį procesinį sprendimą suinteresuotas asmuo gali apskųsti apeliaciniu skundu per CPK 307 straipsnyje nustatytą terminą. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, išskyrus CPK nustatytus atvejus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. T. pareiškimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, bylos Nr. 3K-3-115/2010.

Dėl teismo sprendimo nugriauti statinį vykdymo išlaidų priteisimo

CPK 610 straipsnyje nustatyta, kad išieškotojas apmoka visas vykdymo išlaidas. Įvykdžius sprendimą, šios išlaidos išieškomos iš skolininko. Pagal teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 251 punkto nuostatas, pateikdamas antstoliui vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl statinio nugriovimo, ieškovas kaip išieškotojas turėjo parinkti ir nurodyti antstoliui asmenį, kuris vykdys statybos griovimo darbus; pagal 48 punkto nuostatas ieškovas, kaip išieškotojas, pateikęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, apmokėjo už asmenų, vykdančių statybos nugriovimo darbus, paslaugas teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad ieškovas, vykdydamas Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatas, organizavo viešuosius pirkimus, parinko rangovą pirčiai nugriauti ir jį nurodė antstoliui; antstolis dalyvavo visose pirties griovimo

41

procedūrose. Taigi tiek išieškotojo, tiek antstolio, vykdžiusio teismo sprendimą nugriauti statinį, veiksmai atitiko Sprendimų vykdymo instrukcijos reikalavimus, todėl teismai pagrįstai išieškotojo (ieškovo) sumokėtas išlaidas rangovui laikė faktinėmis vykdymo išlaidomis ir priteisė jas CPK 610 straipsnio pagrindu iš kasatoriaus. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vykdymo išlaidų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas toje pačioje vykdomojoje byloje, kurioje buvo atliekami vykdymo veiksmai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Utenos apskrities viršininko administracija v. A. S., bylos Nr. 3K-3-146/2010

Dėl teismo sprendimo, kuriuo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių, galios byloje nedalyvavusiems kreditoriams

Teismas, gavęs sutuoktinių prašymą patvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių, kuria siekiama pakeisti prievolės pobūdį, turi pareigą išsiaiškinti ne tik, ar yra įvykdytos CK 3.126 straipsnio 2 dalies sąlygos, bet ir privalo nustatyti, ar yra kreditoriaus sutikimas tokiam pakeitimui. Nesant aiškiai išreikšto kreditoriaus sutikimo pakeisti šalių sutarties sąlygas, yra pagrindas pripažinti, kad sutartis pažeidžia kreditoriaus interesus ir prieštarauja viešajai tvarkai.CPK 266 straipsnyje įtvirtintas imperatyvusis draudimas teismui spręsti klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Teismo sprendimas, būdamas individualaus pobūdžio teisės taikymo aktas, neturi veikti asmenų, nedalyvavusių nagrinėjant bylą, subjektinių teisių ir pareigų. Ši nuostata reiškia, kad tokiems asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas neturi res judicata galios. Jeigu tokių asmenų teisės yra pažeistos, jie turi teisę reikalauti atnaujinti procesą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas) arba pareikšti ieškinį teisme savo teisėms ir teisėtiems interesams ginti (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčo šalys yra kasatorius (kreditorius) ir atsakovė (skolininkė), ieškinys pareikštas prievolių teisės normų pagrindu dėl prievolės nevykdymo. Teismo sprendimu santuokos nutraukimo byloje ginčas dėl paskolos grąžinimo tarp kasatoriaus ir atsakovų neišspręstas. Šiuo teismo sprendimu nuspręsta dėl sutuoktinių tarpusavio teisių ir pareigų, taip pat dėl vienašališko sutarties pakeitimo, nedalyvaujant vienai iš sutarties šalių – kreditoriui, todėl toks sprendimas neturi res judicata galios kasatoriui.

Teismo sprendimas, kuriuo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo padarinių, kuria sutuoktiniai susitarė dėl byloje nedalyvaujančio asmens – kreditoriaus teisių ir pareigų, kuriam nebuvo tinkamai pranešta apie santuokos nutraukimo bylos iškėlimą, neturi res judicata galios kreditoriui ir neužkerta jam kelio kreiptis į teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo, nes kreditoriaus ir skolininkų ginčas neišspręstas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje „Swedbank“ AB v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010.

Dėl bendrijos pirmininko teisės pareikšti ieškinį bendrijos vardu

Nuolat veikiantis vienasmenis bendrijos valdymo organas – bendrijos pirmininkas – turi teisę bendrijos vardu pareikšti ieškinį teisme ir ginti bendrijos bei jos narių teises ir teisėtus interesus nuo pažeidimų. Bendrijos narių susirinkimo įgaliojimas bendrovės pirmininkui pareikšti ieškinį bendrovės vardu reikalingas tais atvejais, kada ieškiniu siekiama įgyvendinti bendrijos interesus tais klausimais, kurie priskirti bendrijos narių susirinkimo kompetencijai. Tam, kad bendrijos primininkas pareikštų ieškinį jo kompetencijai priskirtais klausimais, nebūtinas bendrijos narių susirinkimo įgaliojimas, nes tokia bendrijos vadovo teisė išplaukia tiek iš Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme, tiek iš bendrijos įstatuose nustatytos bendrijos pirmininko kompetencijos turinio, nebent bendrijos įstatuose būtų sukonkretinta ir nustatyta priešingai.

42



Atstovavimas bendrijos ir jos narių interesams teisme yra ne tik bendrijos pirmininko, kaip valdymo organo, teisė, bet ir pareiga. Ji išplaukia iš CK 2.87 straipsnio 2 dalyje nustatyto visiems juridinio asmens valdymo organams taikomo lojalumo principo, kurio esmė ta, kad juridinio asmens valdymo organas ir jo nariai turi būti lojalūs juridiniam asmeniui, t. y. veikti pagal steigimo dokumentus ir kitus juridinio asmens organų sprendimus bei rūpintis juridinio asmens gerove ir siekti įgyvendinti jo tikslus. Bendrijos pirmininkas, pareikšdamas ieškinį bendrijos vardu, įgyvendina lojalumo bendrijai pareigą, nes imasi priemonių pašalinti bendrijos ir jos narių interesų pažeidimus. Tai atitinka bendrijos primininko, kaip juridinio asmens valdymo organo, paskirtį ir neprieštarauja teisės aktuose ir bendrijos įstatuose nustatytai jo kompetencijai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje E. R. v. DNSB „Eglutė“, bylos Nr. 3K-3-206/2010.

Dėl nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų teisės savarankiškai paduoti apeliacinį skundą

Vertinant, ar kasatorius, būdamas nepilnamečiu nuo keturiolikos metų, suinteresuotu bylos baigtimi, įstojęs į bylą ieškovu, turėjo teisę pats savarankiškai pateikti apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, būtina akcentuoti tokio atstovaujamojo ir atstovo pagal įstatymą teisinės padėties ypatumus. Atstovaujamasis šiuo atveju yra riboto civilinio procesinio veiksnumo subjektas, įstatymo pagrindu atstovaujamas tėvų (įtėvių). Atstovai pagal įstatymą, vadovaujantis CPK 54 straipsnio 1 dalimi, atstovaujamųjų vardu atlieka visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso atstovaujamiesiems, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Tokios įstatymo išimtys yra ir CPK 38 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyti teisiniai nepilnamečių atstovavimo pagal įstatymą pagrindai. CPK 38 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų atstovais pagal įstatymą yra jų tėvai (įtėviai), suponuoja tokių nepilnamečių įstatyminių atstovų – tėvų teisę tiek kreiptis į teismą su ieškiniu tokio vaiko interesais, tiek įgyvendinti teisę į apeliaciją. Tuo tarpu pats nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, įtrauktas dalyvauti byloje ieškovu, savarankiškos teisės paduoti apeliacinį skundą neturi, išskyrus atvejus, išvardytus CPK 38 straipsnio 3 dalyje. Tai suponuoja, kad kasatorius, paduodamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepasiekęs aštuoniolikos metų, peržengė tokiems asmenims CPK 38 straipsnio 2 dalyje nustatytas civilinio procesinio veiksnumo ribas, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokio asmens paduotą apeliacinį skundą, pažeidė reikalavimus, įstatymo nustatytus apeliacinio skundo trūkumų šalinimo procedūroms.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje M. Č. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-229/2010.

Dėl pranešimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalis)

Įspėjimas apie ketinimą iškelti bankroto bylą skirtas tam, kad ginčas būtų išspręstas nesikreipiant į teismą, todėl tokia informavimo procedūra pripažintina ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka. Ji nustatyta siekiant išspręsti ginčą nekeliant bankroto bylos, todėl kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio gynybos priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto, nes bankroto bylos iškėlimas susijęs su neigiamais teisiniais padariniais įmonei–skolininkei, t. y. apribojama jos veikla (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalis).

<...> Pagal Garantinio fondo įstatymą iš garantinio fondo, sudaromo iš nuo darbdavių darbuotojams mokamo darbo užmokesčio pervedamos užmokesčio dalies, lėšų darbuotojas gali gauti kompensaciją už darbo užmokesčio skolą tik tada, kai bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administratorius (likvidacinės komisijos pirmininkas) kreipiasi į Garantinio fondo

43













administratorių ir pateikia dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti (Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad tol, kol darbdavys neturi bankrutuojančios įmonės statuso, t. y. jam neiškelta bankroto byla, tol darbuotojai neturi galimybių pasinaudoti įstatyme nustatytomis garantijomis atgauti neišmokėtą darbo užmokestį. Dėl to darbuotojo–kreditoriaus pranešimo įteikimo darbdaviui–skolininkui tvarką būtina aiškinti taip, kad būtų užtikrinta protinga darbuotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisės į darbo užmokestį ir skolininko intereso būti informuotam apie ketinimą jam iškelti bankroto bylą pusiausvyra. Negalima išimtinai ginti darbdavio–skolininko interesų, remiantis Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, jeigu yra įrodymų, kad darbuotojas–kreditorius pasinaudojo kuriuo nors iš CPK 123 straipsnyje nustatytų dokumentų įteikimo būdų. Taip būtų pažeidžiami darbuotojo, kaip kreditoriaus, interesai ir pasunkėtų arba taptų visiškai neįmanomas Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos informuoti darbdavį apie ketiną kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įvykdymas.

<...> Neteisinga ir nesąžininga būtų darbuotojui, kaip kreditoriui, nustatyti didžiausio rūpestingumo laipsnio pareigą raštu pranešti apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes šis subjektas neturi svertų kontroliuoti darbdavio buveinės adreso, taip pat pakankamai galimybių ir resursų įteikti pirmiau nurodytą pranešimą darbdaviui kitais CPK nustatytais būdais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje R. Č. v. UAB „Fatwax“, bylos Nr. 3K-3-249/2010.

Dėl civilinės bylos ir bankroto bylos iškėlimo santykio bei ypatumų

Civilinei bylai iškelti pakanka atlikti vieną veiksmą – priimti rezoliuciją. Bankroto bylai, priešingai negu civilinei, iškelti reikalingi du savarankiški teismo procesiniai veiksmai: 1) priimti rezoliuciją dėl pareiškimo priėmimo; 2) priimti nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo (CPK 137 straipsnio 1 dalis; Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 4–5 dalys). Tik esant abiem teigiamiems procesiniams veiksmams, pripažintina, kad bankroto byla iškelta. Dėl to pareiškimo priėmimas ir bankroto bylos iškėlimas yra netapatūs procesiniai veiksmai.

<...> Nagrinėjamoje byloje kasacine tvarka apskųsta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria, nepašalinus pareiškimo trūkumų, kasatorei grąžintas pareiškimas CPK 115 straipsnio 5 dalies pagrindu. Kasaciniu skundu ginčijamas civilinės bylos iškėlimo stadijoje priimtos teismo nutarties dėl pareiškimo ir jo priedų grąžinimo, bet ne nutarties iškelti (ar atsisakyti iškelti) bankroto bylą teisėtumas. Dėl to konstatuotina, kad kasacija šioje byloje, esant CPK 346 straipsnyje nurodytiems kasacijos pagrindams, galima, t. y. kasacine tvarka galima skųsti pirmosios instancijos teismo nutartis, peržiūrėtas apeliacine tvarka, kuriomis spręstas ieškinio (pareiškimo) grąžinimo klausimas, nepašalinus pareiškimo trūkumų (CPK 115 straipsnio 5 dalis). Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 8 dalyje nustatytas kasacijos ribojimas šioms nutartims negali būti taikomas. Pažymėtina, kad būtent bankroto bylų iškėlimo ypatumas yra tai, jog atskiruoju skundu skundžiama ne tik nutartis atsisakyti iškelti bankroto bylą, bet ir nutartis iškelti bankroto bylą, nes teismas, priėmęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlieka keletą parengiamųjų veiksmų (pasirengia klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimui) ir tik tada išsprendžia bankroto bylos iškėlimo klausimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje R. Č. v. UAB „Fatwax“, bylos Nr. 3K-3-249/2010.

Dėl įrodinėjimo dalyko bylose, kuriose ginčijamas statybų teisėtumas statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimu

44

Tuo atveju, kai reikalavimas reiškiamas, remiantis CK 4.103 straipsnio 2 dalimi, ir statybos teisėtumas ginčijamas teisės aktų reikalavimų pažeidimo pagrindu, įrodinėjimo dalykas yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas, t. y. kaimyninio sklypo savininkas turi įrodyti, kokie teisės aktai ir kaip pažeidžiami, tačiau neturi įrodinėti, kokių neigiamų padarinių (žalos) jam sukelia tokios statybos, nes šių reikalavimų pažeidimas kvalifikuojamas jo subjektinės teisės, garantuojamos tuo teisės aktu, pažeidimu <...> būtina skirti negatorinį ieškinį, reiškiamą CK 4.99 straipsnio pagrindu siekiant apginti žemės sklypo savininko daiktinę teisę, ir ieškinį dėl neteisėtų statybų padarinių pašalinimo, reiškiamą CK 4.103 straipsnio 2 dalies pagrindu siekiant apginti viešosios teisės aktų garantuojamas teises: pirmuoju atveju įrodinėjimo dalykas yra neigiamas neleistinas poveikis žemės sklypui ar jame esantiems pastatams, o antruoju, minėta, – vien teisės aktų reikalavimų pažeidimas.


Dėl proceso principų taikymo bylos procese (ieškinio palikimas nenagrinėtu, kai neišspęstas mokėtino žyminio mokesčio dydžio klausimas)

Iš teismo posėdžių protokolų nematyti, kad buvo kliūčių baigti bylos nagrinėjimą priimant baigiamąjį teismo sprendimą, kad bylą nagrinėjusi teisėja turėjo ketinimų reikalauti naujų įrodymų ir pan. Dėl to, net ir pasikeitus bylą nagrinėjančio teismo sudėčiai, buvo pagrindas svarstyti dėl CPK 16 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo galimybės ir bylą nagrinėti toliau, o žyminio mokesčio klausimą, tiksliau – jo išieškojimą iš atitinkamos šalies į valstybės pajamas, išspręsti pagal CPK 93, 96 straipsnių nuostatas jau priimant baigiamąjį teismo sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje N. P. v. UAB „Ukmergės statyba“, bylos Nr. 3K-3-348/2010

Dėl neleistinumo teisėjui dalyvauti nagrinėjant prašymą atnaujinti procesą byloje, kurioje jis yra priėmęs procesinį sprendimą dėl bylos esmės

CPK 71 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškintinos ir taikytinos sistemiškai su CPK 370 straipsnio 5 dalimi, siekiant užtikrinti teismo nešališkumo principo įgyvendinimą. Sisteminė šių proceso teisės normų analizė leidžia teigti, kad teisėjas, procesiniame sprendime išdėstęs savo nuomonę dėl bylos esmės (įskaitant nutartį nutraukti bylą), tiek tuo atveju, kai toks sprendimas buvo panaikintas, tiek tuo atveju, kai dėl šio sprendimo prašoma atnaujinti procesą (t. y. kai toks jo sprendimas nebuvo panaikintas), negali dalyvauti nagrinėjant prašymą atnaujinti procesą toje byloje ir (ar) atskirąjį ar kasacinį skundą dėl nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą. Priešingu atveju galėtų kilti abejonių, ar teisėjas, kartą išreiškęs nuomonę dėl bylos aplinkybių, gali išlikti nešališkas, ir tokia situacija neatitiktų objektyviojo nešališkumo kriterijaus, taigi, nebūtų užtikrinta šalių teisė į tinkamą procesą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje K. J. ir kt. v. Utenos apskrities viršininko administracija , bylos Nr. 3K-3-359/2010.

Dėl taikos sutarties esmės, sąlygų ir vykdymo ypatumų

Kadangi kasatorius prašo išieškoti taikos sutartyje nustatytas netesybas už taikos sutarties sąlygų esminį pažeidimą, t. y. atsakovo prievolė yra piniginė ir atsirado teismo nutartimi patvirtintos sutarties pagrindu, tai šiuo atveju CPK 771 straipsnio norma, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, netaikytina ginčo santykiams.

45

CPK 771 straipsnis pagal savo esmę ir turinį yra specialioji teisės norma, taikytina tik sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti ar nutraukti veiksmus, nesusijusių su turto ar lėšų perdavimu, neįvykdymo atveju. Specialiųjų teisės normų negalima taikyti analogijos būdu, nurodyto straipsnio norma neskirta sutartinės atsakomybės taikymo, jos sąlygų nustatymo ir netesybų dydžio klausimams spręsti (CK 1.8 straipsnio 3 dalis, CPK 3 straipsnio 6 dalis).

<...> Taikos sutartis, kurios sudarymas, patvirtinimas ir vykdymas nustatytas materialiosios ir proceso teisės normų, ypatumas yra tas, kad, taikos sutarties šaliai nevykdant sutartimi nustatytos prievolės, suinteresuotos šalies (kreditoriaus) prašymu pagal teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, rezoliucinę dalį išduodamas vykdomasis raštas ir jis vykdomas CPK nustatyta tvarka. Tačiau tai nereiškia, kad, vykdant teismo patvirtintą taikos sutartį, negali atsirasti materialieji teisiniai pagrindai ir procesinės prielaidos naujam ginčui, kuris spręstinas teismo tvarka.<...> Teismo patvirtintos taikos sutarties vykdymo proceso metu tarp šalių kilus ginčui dėl pagrindinių sutarties sąlygų pažeidimo ir netesybų už tai mokėjimo suinteresuotai šaliai atsiranda materialinis teisinis pagrindas ir procesinės prielaidos kreiptis į teismą su ieškiniu dėl netesybų priteisimo ir vykdomasis raštas dėl netesybų gali būti išduotas tik vykdant šiuo klausimu priimtą teismo sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kapitalo valdymo grupė“ v. UAB „Penki kontinentai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-372/2010.

Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigos perimti teismo konfiskuotą turtą

Ginčas kilo dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimo vykdymo išaiškinimo, kai antstolis turi perduoti konfiskuotą daiktą, kurį netikslinga realizuoti, atitinkamos valstybės institucijos, kuri turi priimti sprendimus dėl tolesnės daikto padėties (pripažinimo atliekomis), bet atsisako tai padaryti, dispozicijon.

Būtent Civilinio proceso kodekse pirmiausia yra siekiama apibrėžti institucijas, kurioms turi būti perduotas valstybei atitenkantis turtas (Civilinio proceso kodekso 692 straipsnis). Kituose įstatymuose nenustatyta kitokios teismo konfiskuoto ar perduotino valstybei turto realizuoti perdavimo tvarkos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal nurodytos teisės normos prasmę Valstybinei mokesčių inspekcijai turi būti perduodamas konfiskuotas turtas ir ši institucija privalo priimti konfiskuotą turtą bei atlikti visus su šio turto realizavimu susijusius veiksmus. Šios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo konfiskuoto ar perduotino valstybei turto realizavimas aiškintinas kaip bet kokie veiksmai, susiję su konfiskuoto turto pardavimu, perdavimu neatlygintinai ar realizavimas kita įstatymų nustatyta tvarka, taip pat pripažinimas atliekomis, jų sutvarkymas Atliekų tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje antstolės R. A., D. P. v. VMI, bylos Nr. 3K-3-381/2010.

Dėl teisės į teismą ir valstybės imuniteto santykio (dėl ieškinio dalyko arba pagrindo keitimo, CPK 141 straipsnis)

Pirmosios instancijos teismas civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį nutraukė kaip nepriskirtiną nagrinėti Lietuvos Respublikos teismuose, Lenkijos Respublikai nesutikus dalyvauti teismo procese. Taigi civilinė byla buvo iškelta ir tik vėliau nutraukta. Dėl to atnaujintoje byloje ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas spręstinas CPK 141 straipsnyje nustatyta tvarka. Vilniaus apygardos teismo atliktas bylos nutraukimas yra nepagrįstas, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas išaiškino, kad ši byla nagrinėtina Lietuvos teismuose, t. y. priklauso Lietuvos teismų jurisdikcijai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši byla turi būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagal pareiškėjos pareikštą ieškinį ir jame suformuluotus ieškinio

46

dalyką bei pagrindą, nes, pirmosios instancijos teismui nutraukus bylą, ji buvo iš esmės neišnagrinėta, o pareiškėja, kasaciniame teisme nagrinėjant jos prašymą atnaujinti procesą, pateikė patikslintą ieškinį ir prašo teismo patenkinti jos patikslintą ieškinį, t. y. išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti galutinį sprendimą. Dėl to bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas taip pat turi spręsti ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo klausimą (CPK 141 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje A. C. (Senkevič) v. Lenkijos Respublikos ambasada, bylos Nr. 3K-3-404/2010.

Dėl neteisėtos teismo sudėties kaip absoliutaus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindo

Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 30 d. sprendime, be kita ko, išaiškino, kad teisėjas savo įgaliojimų pratęsimo laiku gali vykdyti teisingumą kaip visavertis teisėjas (inter alia būti teisėju, teisėju pranešėju, kolegijos nariu) ir kitose bylose, kurios jam buvo paskirtos nagrinėti po to, kai jo įgaliojimai buvo pratęsti. Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, kad teisėjas, kurio įgaliojimai yra pratęsti, gali vykdyti teisingumą kaip visavertis teisėjas (inter alia būti teisėju, teisėju pranešėju, kolegijos nariu) ir kitose bylose (kurios jam buvo paskirtos nagrinėti po to, kai jo įgaliojimai buvo pratęsti) tik tol, kol bus baigtos nagrinėti Respublikos Prezidento dekrete nurodytos bylos, kurios nebuvo baigtos nagrinėti tuo metu (tą dieną), kai jo įgaliojimai buvo pratęsti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“ v. UAB ,,Revinė“, bylos Nr. 3K-7-152/2010.

Dėl institucijų, kurioms realizuoti perduotinas konfiskuotas automobilis

Atsižvelgiant į CPK 638 straipsnio 2 dalyje, 691, 692 straipsniuose įtvirtintų normų prasmę, jų tarpusavio ryšį, darytina išvada, kad teismo sprendimu (nutarimu) konfiskuotas turtas turi būti perduodamas realizuoti būtent valstybinei mokesčių inspekcijai.

<...> Vykdydama CPK 692 straipsnyje, kaip specialiojoje teisės normoje, tiesiogiai (expressis verbis) įtvirtintą pareigą, antstolė ginčijamu patvarkymu nepažeidė kasaciniame skunde nurodytų vykdymo proceso bendrųjų principų, taip pat antstolio bendro pobūdžio pareigų, įtvirtintų Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje ir CPK 634 straipsnyje.

<....> Nors pagal CPK 692 straipsnio normos prasmę teismo konfiskuotas ar perduotinas valstybei turtas, viena vertus, turi būti perduodamas realizuoti Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, tačiau, kita vertus, perduodamo turto priėmimas, kaip toks, neužkerta kelio ir nepašalina pareigos turtą perėmusiai Valstybinei mokesčių inspekcijai laikytis atitinkamų Taisyklių nuostatų, susijusių su antstolio perduoto turto apskaita, saugojimu, realizavimu ir (arba) pripažinimu atliekomis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. antstolė Marija Lekstutienė, bylos Nr. 3K-3-397/2010.

Dėl procesinių dokumentų įteikimo byloje dalyvaujantiems asmenims

Kiekvieno byloje esančio procesinio dokumento siuntimas šalims būtų neracionalus ne tik dėl to, kad reikėtų didelių siuntimo išlaidų, bet ir dėl to, kad ne kiekvienas toks dokumentas būtų reikšmingas jų gavėjams bei prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams. Dėl to klausimą, ar konkretų procesinį dokumentą įteikti byloje dalyvaujantiems asmenims, teismas tiek, kiek to nereglamentuoja CPK normos, turi spręsti, vadovaudamasis civilinio proceso

47

principais, atsižvelgdamas į tai, ar procesinis dokumentas gali būti reikšmingas byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ir interesams.

<…> Jei šalis, negavusi kitos šalies prašymo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, neturėjo galimybės pateikti atsikirtimų šiuo klausimu, jai nesutinkant su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, jos teisių apsaugą užtikrina galimybė skųsti atitinkamą teismo procesinį sprendimą (CPK 100 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Siemens Osakeyhtio v. UAB „Urbico“, bylos Nr. 3K-3-408/2010.

Dėl prašymo priteisti išlaidas už advokato pagalbą pateikimo momento

Teismas iš dalies tenkino atsakovo prašymą priteisti iš ieškovo išlaidų atlyginimą už advokato pagalbą ne tik apeliacinės, bet ir pirmosios instancijos teisme, nors atsakovo prašymas priteisti išlaidas bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsakovas teigė, kad negalėjo apmokėti advokatui bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kadangi taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo apribotas disponavimas įmonės lėšomis.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepateikus prašymo priteisti išlaidas už advokato pagalbą ir išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų iki baigiamųjų kalbų, šios išlaidos negali būti priteisiamos.

<...> Nepateikus įrodymų, patvirtinančių, jog advokato išrašyta sąskaita atstovaujamam asmeniui yra apmokėta, pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai advokato atstovavimo išlaidos negali būti priteisiamos, atsakovo nurodytos aplinkybės [aplinkybės, jog buvo apribotas atsakovo disponavimas įmonės lėšomis taikant laikinąsias apsaugos priemones], įvertinus jas visų reikšmingų aplinkybių kontekste, gali turėti įtakos sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme priteisimo galimybės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Siemens Osakeyhtio v. UAB „Urbico“, bylos Nr. 3K-3-408/2010.

Dėl 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose reglamentuojamos teisinės pagalbos civilinėse bylose masto

Teisėjų kolegija, nagrinėjamos bylos kontekste aiškindama 1992 m. Sutartį laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir į Sutarties objektą bei jos tikslą, sprendžia, kad, aiškinant Sutartyje vartojamos sąvokos „civilinė byla“ apibrėžtį, lemiamą reikšmę turi materialinis teisinis ginčo pobūdis (prašomu pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimu išnagrinėto ginčo materialinis teisinis pobūdis), nes tokią išvadą suponuoja šios sąvokos vartojimas Sutarties kontekste, Sutartyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, Sutarties normų, detalizuojančių jos objektą bei tikslą, turinys. Tuo tarpu procesinis teisinis kriterijus – pagal kokias proceso teisės normas išnagrinėtas kilęs materialinis teisinis ginčas, teisėjų kolegijos nuomone, neturi ir negali turėti lemiamos reikšmės.

<...> 1992 m. Sutartyje reglamentuojama teisinė pagalba, kiek tai susiję su Sutartyje vartojama sąvoka „civilinė byla“, apima teisinę pagalbą tik pagal materialinį teisinį kriterijų apibrėžtose civilinėse bylose, t. y. teisinę pagalbą civilinėse bylose, kuriose nagrinėjami (išnagrinėti) civilinio teisinio pobūdžio santykiai (ginčai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. Baltarusijos Respublikos Valstybinio muitinės komiteto Ašmenos muitinė, bylos Nr. 3K-3-374/2010.

48

Dėl Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti

Prašomu pripažinti ir leisti vykdyti Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimu patenkinti Ašmenos muitinės materialiniai teisiniai reikalavimai dėl muito mokesčių išieškojimo – sprendimu iš atsakovo A. K. į Baltarusijos Respublikos pajamas išieškotas, be kita ko, muitinis įsiskolinimas (muito mokesčiai ir delspinigiai); kitos šiuo teismo sprendimu priteistos sumos yra procesinio pobūdžio (išvestinės iš pirmiau nurodytų materialinių teisinių reikalavimų).

<...> Lietuvos Respublikos norminiai teisės aktai – Mokesčių administravimo įstatymas ir Muitinės įstatymas, taip pat Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendime nurodyti Baltarusijos Respublikos materialiosios teisės norminiai aktai (išskyrus Baltarusijos Respublikos civilinio proceso kodeksą, kaip proceso teisės norminį aktą) – priskirtini viešosios teisės sričiai (administracinei teisei).

Nurodyti motyvai, teisėjų kolegijos nuomone, teikia pagrindą išvadai, kad tarp Baltarusijos Respublikos Valstybinio muitinės komiteto Ašmenos muitinės ir A. K. kilę ir Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimu išnagrinėti teisiniai santykiai vertintini kaip santykiai, kilę iš viešojo administravimo (administracinių) santykių, kurių esminis požymis – A. K. pavaldumas (pareiga paklusti) nurodytų Baltarusijos Respublikos norminių administracinių teisės aktų nustatytai tvarkai, reglamentuojančiai muito mokesčius.

<...> Kadangi prašomas pripažinti teismo sprendimas, nepriskirtinas teismo sprendimo civilinėje byloje sąvokai ir kategorijai, tai teisėjų kolegija pripažįsta, kad 1992 m. Sutartyje nenumatyta galimybės pripažinti teismo sprendimus tokios, kaip nagrinėjamu atveju, kategorijos bylose.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. Baltarusijos Respublikos Valstybinio muitinės komiteto Ašmenos muitinė, bylos Nr. 3K-3-374/2010.

Dėl teismo sprendimo, kaip vieningo teisės taikymo akto

Vertinant sistemiškai CK 3.60–3.65 straipsnius, kuriuose reglamentuojamas santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės, pripažintina, kad, nutraukdamas santuoką, sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas privalo nurodyti, dėl kurio sutuoktinio kaltės santuoka nutraukiama. Nagrinėjamu atveju Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. birželio 10 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje to nenurodė, todėl pripažintina, kad pažeidė CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktą, pagal kurį rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje turi būti teismo išvada ieškinį ir (ar) priešieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį atmesti. Būtina nustatyti, ar šis proceso teisės normų pažeidimas yra esminis ar formalus.

<...> Būtina atsižvelgti į teismo procesinio sprendimo vieningumo (vientisumo) bruožą. Konstitucinės jurisprudencijos nuostatos, aiškinant teismo sprendimų struktūrai keliamus reikalavimus, suponuoja išvadą, kad baigiamasis teismo aktas (galutinis teismo sprendimas CPK aspektu) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji (rezoliucinė CPK aspektu) dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais ir išvadomis (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). <...> Tai, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodyta, jog teismas nusprendė santuoką nutraukti dėl atsakovės kaltės, nepaneigia sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarytos tokios išvados ir teismo argumentuotai pagrįsto apsisprendimo santuoką nutraukti dėl atsakovės kaltės.

49

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. Ž. M., bylos Nr. 3K-3-470/2010.

Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui

Apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo nustatytus trūkumus. Taigi nurodytų išaiškinimų pagrindu darytina išvada, kad bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra ultima ratio proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo leidėjo tikslu užtikrinti tinkamą instancinės sistemos funkcionavimą tam, jog apeliacinės instancijos teismas ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas, o byla būtų grąžinta nagrinėti iš naujo tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. E. B., bylos Nr. 3K-3-484/2010.

Dėl neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl administraciniame procese taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, sąlygos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 147 straipsnio 3 dalis), pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, reikalavimų nepagrįstumas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai atmesti. Atitinkamai vertintinas ir pareiškėjo reikalavimų administraciniame procese atmetimas. Administraciniame procese priimtu procesiniu sprendimu atmetus pareiškėjo skundą ir panaikinus reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės konstatuojamas pareiškėjo reikalavimo, kartu ir prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nepagrįstumas. Civilinės atsakomybės prasme tai yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas kaip neteisėti pareiškėjo veiksmai. Asmuo, kuris dėl tokių neteisėtų pareiškėjo veiksmų patyrė žalą, turi teisę reikalauti nuostolių, kurie yra tokių veiksmų rezultatas (t. y. susiję su jais priežastiniu ryšiu), atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010.

Dėl nukentėjusiojo veiksmų kaip atleidimo nuo civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl administraciniame procese taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, pagrindo

Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl administraciniame procese taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, reikia įvertinti, ar nukentėjusiojo veiksmai nesudaro pagrindo atleisti asmenį, kurio prašymu šios priemonės buvo taikytos, nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnis). Atsižvelgiant į šios civilinės atsakomybės prigimtį, atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindo buvimo aspektu vertintini ne tik nukentėjusiojo materialiniai teisiniai, bet ir procesiniai veiksmai (pvz., ar jis naudojosi procesine teise skųsti nutartį dėl atitinkamų priemonių taikymo). Tuo atveju, jei šalių ginčas neapsiriboja vienu teisminiu procesu (pvz., kai savo pažeistas teises ir interesus asmuo gina įvairiais vienas kito neapribojančiais būdais tiek civiliniame, tiek administraciniame procese, arba keliuose administraciniuose procesuose ginčydamas skirtingus, tačiau su tuo pačiu teisių ar interesų pažeidimu susijusius veiksmus), teisinę reikšmę gali turėti ir kitose bylose įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytos nukentėjusiojo veiksmus kvalifikuojančios aplinkybės.

50

<...> Tai, jog nurodytoje administracinėje byloje nustatytas kasatoriaus veiksmų įgyvendinant statytojo teises neteisėtumas, atsakovo interesų pažeidimo faktas ir šie interesai apginti, suponuoja išvadą, kad kasatoriaus neteisėti veiksmai nulėmė tokį atsakovo elgesį, prašant apginti savo interesus keliais įstatymų nustatytais būdais, net ne vienoje byloje, dėl kurio kasatoriui atsirado žala, todėl šie veiksmai vertintini kaip pagrindas atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės už reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu padarytą žalą (CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010.

Dėl asmenų, turinčių teisę atlikti ekspertizę civilinėse bylose, ir jų skyrimo tvarkos

Vien tas faktas, kad asmuo neįrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, nėra kliūtis jį skirti ekspertu civiliniame procese, svarbu, kad toks asmuo turėtų specialių žinių ir reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti.

Konkretus ekspertinės įstaigos darbuotojas parenkamas, įvertinus užduotį ir specialių žinių poreikį jai atlikti. Tačiau ekspertizei atlikti ekspertinės įstaigos vadovas negali pasitelkti asmens, nors ir turinčio specialių tam tikros srities žinių, bet nesančio šios ekspertinės įstaigos darbuotoju ir kurio atžvilgiu ekspertinės įstaigos vadovas neturi valdingų įgalinimų, nes tokiu atveju ekspertizę atliktų nebe teismo paskirta ekspertinė įstaiga. Taip būtų pažeistas CPK 212 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad ekspertą ar ekspertinę įstaigą skiria teismas. Tais atvejais, kai ekspertinėje įstaigoje nėra tos srities, kurios specialių žinių reikia ekspertizei atlikti, ekspertų, ekspertizę turi būti atsisakoma atlikti, o ne ieškoma kompetentingo asmens ir, perimant teismo funkcijas, jam pavedama atlikti ekspertizę.

Pagrindai ekspertui nušalinti yra tokie patys kaip teisėjui (CPK 67 straipsnio 1 dalis), be to, jis negali dalyvauti nagrinėjant bylą, jei yra dėl tarnybos ar kitaip priklausomas bent nuo vienos iš šalių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų arba jeigu jis atliko reviziją, auditą ar kitokį patikrinimą, kurio medžiaga buvo pagrindas tai civilinei bylai iškelti (CPK 67 straipsnio 2 dalis). Parenkant konkretų ekspertą teismo posėdyje dalyvaujantys byloje asmenys gali jau šioje stadijoje pasinaudoti nušalinimo teise. Kai ekspertizę pavedama atlikti ekspertizės įstaigai, jos vadovas turėtų pranešti teismui apie paskirtą konkretų ekspertą ir taip sudaryti teismui galimybę informuoti apie tai dalyvaujančius byloje asmenis, išaiškinant jiems teisę reikšti nušalinimą. Be to, informacija apie ekspertizės įstaigoje dirbančius ekspertus yra vieša ir prieinama dalyvaujantiems byloje asmenims. Įtraukiant į ekspertizės atlikimą asmenis, nepaskirtus teismo, pasinaudojimas nušalinimo teise tampa sunkiai įgyvendinamas (dalyvaujantys byloje asmenys ne tik neturi duomenų apie ekspertizę atliekančio asmens kvalifikaciją, bet ir iš viso nežino, kas ekspertizę atlieka bei ar yra įstatyme įtvirtinti nušalinimo pagrindai).

CPK 212 straipsnyje nurodoma, kad teismas ekspertizes atlikti gali pavesti kompetentingai ekspertizės įstaigai. Teisėjų kolegijos nuomone, į šią [ekspertizės įstaiga] sąvoką patenka tiek valstybinės ekspertizės įstaigos, tiek ir privačių teismo ekspertų įsteigti juridiniai asmenys. Teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad privačių teismo ekspertų, atliekančių teismo ekspertizę teismo ar teisėjo pavedimu, veiklą reglamentuoja proceso įstatymai ir šio įstatymo nuostatos dėl teismo ekspertų veiklos. Vadinasi, privatūs teismo ekspertai privalo laikytis ekspertizių skyrimą ir atlikimą reglamentuojančių proceso taisyklių, taip pat ir CPK 212 straipsnio taisyklės, kad ekspertą skiria teismas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje B. D. v. Z. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-3/2010.

51

Dėl CPK 151 straipsnio 5 dalyje nustatyto kasacijos ribojimo taikymo apeliacinės instancijos teismo nutartims dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo

Proceso teisės normose įtvirtinus teisę reikalauti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo įgyvendinamas šalių procesinio lygiateisiškumo principas (CPK 17 straipsnis), kuris yra konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis) atspindys. Šalių procesinio lygiateisiškumo principas taip pat reikalauja, kad tiek laikinosios apsaugos priemonės, tiek nuostolių dėl tokių priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimas būtų taikomi ir nutartys dėl jų skundžiamos laikantis vienodos proceso tvarkos. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių skyrimą, pakeitimą, galiojimą, panaikinimą, taip pat nuostolių dėl šių priemonių atlyginimo užtikrinimą, nutarčių dėl jų apskundimo tvarką, sudaro vieną civilinio proceso teisės institutą. Taigi į CPK 151 straipsnio reglamentavimo sritį patenka ir nutartys, priimtos galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. UAB „Opulens“, bylos Nr. 3K-3-542/2010.

52

aktuali lat praktika_2010 m (s)

Documents

plenarin sesija

priimta civilinje

teisj kolegija

nepareikianiais

nepareikiantys

kurio esm

nutarimas

rokikio rajono