ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

TVIRTINU: ………………………

Pareigos

Prorektorius Romualdas Zemeckis

2016 m. ……………………mėn. …..d.

EKONOMIKA

INTEGRUOTO RIZIKOS ŽEMĖS ŪKYJE VERTINIMO IR VALDYMO MODELIO

PARENGIMAS

2016 M. GALUTINĖ ATASKAITA

Akademija

2016

2

Projekto vadovas - prof. dr. Astrida Miceikienė, Aleksandro Stulginskio universitetas

Projekto vykdytojai:

Prof. dr. Vilija Aleknevičienė, Aleksandro Stulginskio universitetas

Prof. dr. Sigitas Vaitkevičius, Aleksandro Stulginskio universitetas

Dr. Laura Girdžiūtė, Aleksandro Stulginskio universitetas

3

TURINYS

ĮVADAS 4

TYRIMO OBJEKTAS IR METODAI 8

1. RIZIKOS VEIKSNIAI IR RIZIKOS RŪŠYS ŽEMĖS ŪKYJE 9

2. SĄSAJOS TARP RIZIKOS RŪŠIŲ IR VEIKSNIŲ 23

3. INTEGRUOTO RIZIKOS ŽEMĖS ŪKYJE VERTINIMO METODIKOS

PARENGIMAS

26

4. RIZIKOS ŽEMĖS ŪKYJE MAŽINIMO PRIEMONIŲ PARINKIMAS PAGAL

NUSTATYTĄ RIZIKOS REIKŠMINGUMĄ

37

5. ŪKIŲ EFEKTYVUMO VERTINIMO RIZIKOS-PELNINGUMO

POŽIŪRIU METODIKOS PARENGIMAS IR TESTAVIMAS

44

6. INTEGRUOTO RIZIKOS ŽEMĖS ŪKYJE VERTINIMO IR VALDYMO

PRAKTINIS MODELIS

57

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS 59

LITERATŪRA 61

PROJEKTO VIEŠINIMO PRIEMONIŲ SĄRAŠAS 67

4

ĮVADAS

Rinkos pagrindais organizuotas verslas nuolat susiduria su rizika. Taip yra todėl, kad kintant

aplinkai, verslui būdingas laukiamų rezultatą neapibrėžtumas.Sparčiai keičiantis rinkos sąlygoms,

intensyvėjant konkurencijai ypač išaugaporeikis vertinti ir valdyti riziką. Nevertinama rizika

konkurencinėje rinkoje sąlygoja nepakankamai apgalvotus ir ekonomiškai nepagrįstus sprendimus, kas gali

neigiamai paveiktiverslo subjektų veiklos efektyvumą. Žemės ūkio versle rizika turi ypač svarbią

reikšmę dėl šios verslo šakos specifikos: veiklos sezoniškumo, klimato kaitos, gamtinių reiškinių

įtakos, biologinio ir aplinkos pavojaus, specifinės žemės ūkio politikos (mokamų subsidijų ir dotacijų,

vykdomos mokesčių politikos).

Priimdami trumpalaikius ir ilgalaikius sprendimus, lemiančius veiklos efektyvumą, ūkininkai

turi įvertinti rizikos ir pelningumo santykį, t.y. susiduria ne tik su poreikiu skaičiuoti pelningumą, bet

ir su poreikiu vertinti ir valdyti riziką, siekiant ją minimizuoti. Rizikos vertinimas ir valdymas yra

sudėtingas procesas, kadangi rizika kyla iš skirtingų šaltinių, egzistuojančių tiek mikro, tiek mezo, tiek

ir makro lygmenyje. Iš čia kyla poreikis riziką vertinti integruotai, t.y. apimant visas žemės ūkio versle

pasireiškiančias rizikos rūšis, sąsajas tarp jų bei galimas rizikos pasekmes ieškant efektyviausių ūkio

valdymo sprendimų rizikos-pelningumo požiūriu.

Nagrinėjant mokslinę literatūrą pastebima, kad mokslininkai rizikos žemės ūkyje analizei,

vertinimui ir valdymui skyrė pakankamai daug dėmesio (Tanentzap ir kiti (2015), Petroman et al.

(2014), Hardarker, Huirne, Anderson, Lien (2004), Vilhelmet al (2015),Barnett, Coble (2009),Richter

et al (2015), Meuwissen, Hardaker, Huirne, Dijkhuizen (2001) ir kiti). Šiuose tyrimuose analizuojamas

įvairių rizikos rūšių pasireiškimas žemės ūkyje, identifikuojami riziką žemės ūkyje

sukeliantysveiksniai, tačiaupasigendama sisteminio požiūrio į rizikos rūšis ir jų tarpusavio sąsają bei

riziką sukeliančius veiksnius.

Integruotas rizikos valdymas mokslininkų tyrimuose yra pakankamai naujas tyrimo objektas.

Pirmieji integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo modeliai paskelbti 2011 metais: Toledo, Engler,

Ahumada (2011) sukūrė integruotą rizikos žemės ūkyje vertinimo modelį, kuris pagal savo specifiką

buvo pritaikytas konkretiems Čilės regionams. Minėtojo modelio pagrindinis trūkumasyra tas, kad jis

neįvertina verslo subjektų patiriamos nesisteminės rizikos.

Su, Zhao, Zhang, Li, Deng (2011) sukurtas integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo modelis,

rizikos rūšis žemės ūkyje vertina remiantis tik sprendimo priemėjo subjektyvia nuomone, todėl kyla

abejonių, ar modelis atspindi realią situaciją žemės ūkyje.

5

Integruoto rizikos vertinimo problematika nagrinėjama šiuose teoriniuose tyrimuose: Unks,

Thor (2008), Hagigi, Sivakumar (2009), Kapustka, Froese, McCormic (2010). Mokslininkai pateikia

integruoto rizikos vertinimo privalumus ir jo sąsajas su holistiniu požiūriu, tačiau integruoto rizikos

vertinimo procesas aptariamas fragmentiškai, nenurodant konkretaus instrumentarijaus kaip šį

vertinimą atlikti.

Integruoto rizikos vertinimo problemos mokslo darbuose sprendžiamosatliekant empirinius

tyrimus: 1) integruotai vertintos dvi rizikos rūšys (rinkos ir kredito) bankininkystės sektoriuje (Tanaka,

Muromachi, 2003; Medova, Smith, 2005). Atlikti tyrimai yra naudingi tik bankininkystės sektoriui dėl

minėtojo sektoriaus specifiškumo; 2) integruotas vertinimas taikytas vienos rizikos rūšies skirtingiems

veiksniams įvertinti (Greiving, Fleischhauer, Ckenkotter, 2006; Bechmann, 2009). Minėtų

mokslininkųtyrimuose integruotas rizikos vertinimas apsiriboja gamtinės rizikos vertinimu.

Nors minėti mokslininkai praplečia integruoto rizikos vertinimo sampratą ir jo taikymo

galimybes skirtingoms rizikos rūšims vertinti, tačiau jų tyrimai yra fragmentiški, stokojama holistinio

požiūrio vertinant skirtingas rizikos rūšis, jų tarpusavio sąsają ir riziką sukeliančius veiksnius žemės

ūkyje, pasigendama integruoto rizikos vertinimo instrumentarijaus. Atsižvelgiant į tai, integruotas

rizikos žemės ūkyje vertinimas yra aktuali problema tiek moksliniu, tiek ir praktiniu aspektu.

Rizika ir pelningumas yra neatsiejami ekonominiai reiškiniai, nors dažnai, priimant

ekonominius ir politinius sprendimus, šis ryšys yra ignoruojamas. Pirmasis Europos Sąjungos (toliau

ES) 2014–2020 m. Bendrosios žemės ūkio politikos (toliau BŽŪP) tikslas yra remti ūkių pajamas ir

mažinti jų svyravimus, nes kainų ir pajamų nepastovumas, taip pat gamtiniai pavojai šiame sektoriuje

yra labiau pastebimi nei daugelyje kitų sektorių ir pelningumas yra mažesnis nei kituose ekonomikos

sektoriuose (Jurkėnaitė ir kiti, 2011). Rizikos vengimo svarba žemės ūkyje akcentuojama Hardaker

(2005). Mokslininkas pateikia keletą principų, siejamų su rizikos vengimu. Vienas jų teigia, kad

„politinių sprendimų priėmėjams įprastai yra paranku būti indiferentiškais rizikos atžvilgiu, nes

visuomenė yra potencialiai pajėgi pasidalinti blogas pasekmes tarp didelio gyventojų skaičiaus“. Visa

tai grindžia mokslinių tyrimų aktualumą: rizika ir pelningumas turi būti susiejami, kad priimami

politiniai sprendimai būtų efektyvūs. Šie ekonominiai reiškiniai siejami per perteklinio pelningumo

santykį su patiriama rizika ir išmatuojami tokiais rodikliais kaip Sharpe, Treynor, Sortino ir Jensen.

Nepaisant to, išvardinti rodikliai yra tik vienas iš įrankių sprendimams priimti. Viena vertus, riziką

sukeliančius veiksnius siejant su jos mažinimo priemonėmis ir jų taikymo galimybėmis ūkiuose galima

pagrįsti BŽŪP priemones. Antra vertus, rizikos-pelningumo požiūris ne mažiau svarbus ir priimant

ekonominius sprendimus. Ūkiai šiuo požiūriu turi grįsti investavimo sprendimus, nes esant didelei

nesisteminei rizikai svarbu diversifikuoti investicijas ir taikyti kitas rizikos mažinimo priemones.

6

Žemės ūkyje efektyvumas rizikos-pelningumo požiūriu pradėtas vertinti palyginti vėlai.

Pirmieji fragmentiški tyrimai aptinkami tik 21-ojo amžiaus pradžioje. Dažniausiai vertinamas ž. ū.

bendrovių akcijų ir jų indeksų bei ž. ū. prekių ir jų biržos indeksų efektyvumas. Mokslinius tyrimus

šioje srityje atliko Erb ir Harvey (2006), Eves ir Newell (2006), Mou (2010), Eves (2011), Clark ir kt.

(2012), Koerten (2013) ir kt. Kita grupė mokslinių tyrimų siejama su ž. ū. sektoriaus ūkininkavimo

sistemų efektyvumu ir ūkių rizikos valdymo strategijų formavimu. Nydene ir kt. (1999) vertino įvairių

ūkio rizikos valdymo strategijų efektyvumą. Neal (2005), Beukes ir kt. (2005) vertino pienininkystės

sektoriaus ūkininkavimo sistemų efektyvumą. Roe (2005) tyrinėjo horizontalios ir vertikalios ūkio

plėtros efektyvumą rizikos-pelningumo požiūriu. Wauters ir kt. (2011) rizikos-pelningumo požiūrį

taikė skirtingų ūkių tipų, rizikos valdymo priemonių ir gamybos sistemų efektyvumui vertinti ir jam

maksimizuoti; Fleege ir kt. (2004) – naudojo oro derivatyvų, skirtų pasėlių rizikai valdyti, efektyvumui

vertinti; Henderson (2002), Leblois ir Quirion (2013) – taikė vertinant rizikos kaštus pasėlių draudime.

Lietuvoje integruotas rizikos žemės ūkyje vertinimas išsamiai išnagrinėtas L. Girdžiūtės

daktaro disertacijoje (2013), rizikos rūšys ir veiksniai žemės ūkyje – V. Bradūno, A. Kozlovskajos

mokslo studijoje (2014). V. Aleknevičienės (2010) moksliniuose straipsniuose nustatytas ir palygintas

žemės ūkio ir kitų ekonominės veiklos rūšių efektyvumas perteklinio pelningumo požiūriu (2010a,

2010b), t.y. tyrimas buvo atliktas mezo lygmeniu.

Vertinant rizikos valdymo aktualumą kaip vieną iš strateginių žemės ūkio tikslų, pastebima,

kad 2014-2020 metų Kaimo plėtros programoje rizikos valdymuitaip patskiriamasdidelis dėmesys.

Joje pažymima, kad Lietuvoje žemės ūkio subjektai menkai naudojasi rizikos valdymo priemonėmis,

mažinančiomis ekstremalių klimato reiškinių poveikį žemės ūkio gamybos rezultatams. Dėl klimato

kaitos padidėjęs ekstremalių reiškinių skaičius, naujos augalų ligos ir kenkėjai, dažnėjantys gyvūnų

ligų epidemijų protrūkiai reikalauja užtikrinti efektyvų išaugusios žemės ir miškų ūkio veiklos rizikos

valdymą. Progamoje keliamas tikslas – užtikrinti veiksmingą rizikos valdymą Lietuvos ūkininkams ir

kitiems žemės ūkio verslo subjektams, susiduriantiems su padidėjusia ekonomine ir aplinkos rizika, kai

jos negalima sumažinti rinkos sąlygomis.

Žemės, maisto ūkio, žuvininkystės ir kaimo plėtros mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros

2015–2020 metų programoje su strategija „Europa 2020“ suderintas ir vienu iš prioritetų įvardintas yra

rizikos valdymas. Šio tyrimo tikslas yra savalaikis ir dera su šios programos temoje „Kaimo plėtra“

numatyta tyrimų tematika „Žemės ūkio ir alternatyviojo verslo rizikos veiksnių nustatymas, rizikos

vertinimas ir valdymo būdų bei priemonių parinkimas“.

7

Ankstesnių mokslinių tyrimų ir strateginių dokumentų analizė suponuoja taikomųjų mokslinių

tyrimų problemą: kaip integruotai vertinti ir valdyti riziką žemės ūkyje, siekiant kuo didesnio ūkių

efektyvumo rizikos-pelningumo požiūriu?

Tyrimo tikslas – parengti integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo ir valdymo modelį,

suteikiantį galimybę didinti ūkių efektyvumą rizikos-pelningumo požiūriu.

Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai:

1. Identifikuoti rizikos veiksnius ir rizikos rūšis žemės ūkyje.

2. Nustatyti sąsajas tarp įvairių rizikos rūšių žemės ūkyje ir numatyti jų pasekmes.

3. Parengti integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo metodiką.

4. Parinkti rizikos žemės ūkyje mažinimo priemones pagal sąsajas tarp įvairių rizikos rūšių.

5. Pateikti ūkių efektyvumo rizikos-pelningumo požiūriu vertinimo metodiką.

6. Parengti integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo ir valdymo praktinį modelį.

8

TYRIMO OBJEKTAS IR METODAI

Identifikuojant rizikos rūšis ir jas sąlygojančius veiksnius žemės ūkyje naudoti mokslinės

literatūros analizės ir sintezės, palyginimo ir rangavimo metodai.

Naudojant faktorinės ir reliabilumo analizės metodus sukonstruojami empiriniai rizikos žemės

ūkyje indeksai. Parengiama integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo metodika. Nustatomas rizikos

reikšmingumas pagal ūkių tipus, dydžius ir kitus kriterijus. Informacijos ir duomenų šaltiniai – FADN

ir EUROSTAT.

Pasitelkiant mokslinėje literatūroje publikuotus ankstesnių mokslinių tyrimų rezultatus loginės

analizės ir sintezės metodu nustatomos rizikos žemės ūkyje mažinimo priemonės bei jų naudojimo

poveikis ūkių pelningumui ir rizikai. Rizikos mažinimo priemonės parenkamos pagal nustatytą rizikos

rūšį ir reikšmingumą.

Pasitelkiant mokslinės literatūros bei loginės analizės ir sintezės metodus parengiama

integruoto rizikos vertinimo metodika, apimanti rizikos rodiklių žemės ūkyje apskaičiavimą, ūkių

grupavimą, panaudojant faktorinę ir reliabilumo analizę.

Taikant efektyvumo vertinimo rizikos-pelningumo požiūriu metodus parengta ūkių efektyvumo

rizikos-pelningumo požiūriu vertinimo metodika. Parengta metodika testuojama Lietuvos ūkiams.

Testavimui taikyti Informacijos ir duomenų šaltiniai – ūkių duomenys ir mokslinės publikacijos.

Eksperimentinėje imtyje žemės ūkio indekso elgsenos ir matavimo savybių analizei iš viso panaudotas

731 realus žemės ūkio atvejis. Žemės ūkio rizikos raidos analizei panaudoti 77-ių ūkių 9-ių metų

duomenys. Tyrimo laikotarpis apėmė 2004 – 2013metus, kur 2004 – 2013 panaudoti žemės ūkio

rizikos analizei Lietuvos žemės ūkio lygmeniu, o 2005 – 2013 žemės ūkio rizikos testavimui

individualių ūkių lygmeniu. Testavimui taikyti raidos charakteristikų analizės, Hierarchinių klasterių

analizės, CATREG analizės metodai, Kruskal-Wallis Test’as.

Naudojant apibendrinimo metodą pateikiamos šios rekomendacijos:

1) integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo metodikai taikyti;

2) ūkių rizikos mažinimo priemonėms parinkti;

3) ūkių efektyvumo vertinimo rizikos-pelningumo požiūriu metodikai taikyti;

4) galimiems ekonominiams ir politiniams sprendimams modeliuoti.

9

1. RIZIKOS VEIKSNIAI IR RIZIKOS RŪŠYS ŽEMĖS ŪKYJE

Egzistuoja daug ir įvairių požiūrių į riziką, tačiau jie visi gali būti apjungiami į dvi esmingai

riziką charakterizuojančias grupes. Pagal pirmąjį požiūrį rizika suvokiama kaip nuokrypio nuo

pageidaujamo rezultato tikimybė (; Jaeger, Renn, Rosa, Webler, 2001; Hardarker, Huirne, Anderson,

Lien, 2004). Pagal antrąjį požiūrį rizika traktuojama kaip neigiamo nuokrypio nuo laukiamo

rezultatogalimybė (Vaughan, 1997; Rainey, 2002; Rejda, 2008). Atsižvelgiant į tai, rizika, kaip

ekonominis reiškinys, gali būti tiriama ir vienu, ir kitu požiūriu, o pasirinkimas priklauso nuo

užsibrėžto tikslo rizikos-pelningumo atžvilgiu. Grafinis rizikos, kaip ekonominio reiškinio, vaizdas

pateiktas 1.1 paveiksle.

Rez

ult

atai

Laikas

Laukiami

rezultatai

Neigiama rizika

Teigiama rizika arba

potenciali galimybė

1.1. pav. Rizika pagal faktinių rezultatų nuokrypio nuo laukiamų kryptį (Aleknevičienė, 2009)

Atsižvelgiant į Lietuvoje ir užsienyje atliktų tyrimų rezultatus (Aleknevičienė, 2009; Cabedo,

Tirado; 2004) galima identifikuoti požymius, pagal kuriuos klasifikuojami rizikos veiksniai: reiškimosi

vieta, susidarymo šaltiniai, būdingumas verslo subjektui ir galimybė kontroliuoti.

Pagal reiškimosi vietą rizikos veiksniai skirstomi į vidinius ir išorinius veiksnius. Vidiniai

veiksniai sukelia riziką verslo subjekto viduje ir iš esmės yra jo kontroliuojami, nes susiformuoja

priimant tam tikrus vadybinius sprendimus. Pavyzdžiui, žemės ūkyje – sprendimai, susiję su

technologijų diegimu, trąšų ir pesticidų naudojimo normomis, samdomų darbuotojų atranka, turto

apsauga nuo žaibo, gaisro ir pan. Išoriniai veiksnai slypi verslo subjekto aplinkoje: tiek

mezoekonominėje, tiek ir makroekonominėje. Išoriniams veiksniams mezolygmeniu priskiriami

gamtiniai ir klimatiniai veiksniai, įvairios gyvūnų ligos ir pan. Makroekonominiu lygmeniu riziką

sukelia tokie veiksniai, kaip ekonomikos augimas ar nuosmukis, palūkanų normų, valiutos kurso,

10

investicijų ir nedarbo lygio pokyčiai, vykdoma mokesčių politika ir subsidijavimas. Pastarasis

veiksnys dažnai pasireiškia ir mezo, t. y. pramonės šakos lygmeniu.

Pagal susidarymo šaltinius rizikos veiksniai skirstomi į fizinius (įrenginių

gedimas,technologinės galimybės, gamtiniai ir klimatiniai reiškiniai ir kita), ekonominius (ekonomikos

augimas ar nuosmukis, palūkanų normų, valiutos kurso, pasiūlos ir palausos pokyčiai ir kita),

politinius (mokesčių tarifai, įvairūs prekybos apribojimai ir kita) ir socialinius (vartotojų skonio

pasikeitimas, vartojimo struktūra, sprendimus priimančio žmogaus požiūris į riziką ir kita).

Pagal būdingumą verslo subjektui rizikos veiksniai skirstomi į specifinius ir rinkos. Specifiniai

veiksniai pasireiškia verslo subjekto viduje ir toje ekonominėje veikloje, kurioje jis veikia. Rinkos

veiksniai yra makroekonominiai. Išvengti šių veiksnių poveikio investicijų diversifikavimo

būduneįmanoma, nes jie veikia visus verslo subjektus ta pačia kryptimi, tik skirting stiprumu.

Apibendrinant galima teigti, kad rizikos veiksniai mokslinėje literatūroje klasifikuojami

įvairiai, tačiau iš esmės juos galima suskirstyti į dvi grupes, t.y. nekontroliuojami, kurie būdingi

visiems verslo subjektams ir kurių jie negali įtakoti, ir kontroliuojami, kurie priklauso nuo konkretaus

verslo subjekto, jo specifikos, valdymo struktūros ir jame priimamų sprendimų.

Įvairūs rizikos veiksniai sukelia įvairias rizikos rūšis. Tiek veiksniai, tiek rizikos gali būti tos

pačios, gali būti skirtingos, priklausomai nuo verslo rūšies. Tai reiškia, kad ne visi veiksniai, kurie

veikia, pavyzdžiui, telekomunikacijų ar tekstilės pramonės įmonių rezultatus, veiks žemės ūkyje

veikiančių verslo subjektų rezultatus, ir atvirkščiai. Nepaisant to, egzistuoja tam tikros rizikos rūšys ir

veiksniai, kurie išskiriami klasikinėse finansų teorijose.

Remiantis vertybinių popierių portfelio teorija bendra verlo subjekto patiriama rizika pagal ją

sukeliančių veiksnių prigimtį yra skirstoma į sisteminę ir nesisteminę riziką. Nesisteminę rizikąsukelia

specifiniai veiksniai, osisteminę – makroekonominiai veiksniai. Tarp jų nurodomi du pagrindiniai

veiksniai: 1) pajamų jautrumas rinkos veiksniams; 2) pastoviųjų ir kintamųjų išlaidų santykis, t. y.

išlaidų jautrumo laipsnis. Kaip jau minėta, išvengti šių veiksnių poveikio investicijų diversifikavimo

būdu neįmanoma, todėl sisteminė rizika dar vadinama nediversifikuojama.

Žemės ūkyje gaminami produktai ir juos pardavus uždirbamos pajamos yra mažai elastingi

makroekonominiams pokyčiams, nes tai yra maisto produktai arba žaliava maisto produktams

pagaminti, o maisto produktai yra pirmo būtinumo prekė. Taigi, sisteminė rizika žemės ūkyje,

atsižvelgiant į pirmąjį veiksnį, yra santykinai maža. Pastoviųjų ir kintamųjų išlaidų santykis pastaruoju

metu didėja, nes didėja parama, skirta ūkių įsigyjamam ilgalaikiam turtui finansuoti. Šio veiksnio

atžvilgiu rizika didėja, nes žemės ūkio verslas tampa vis labiau imlus kapitalui. Pasikeitus gamybos

11

apimtims ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos nesikeičia, o tai didina faktinio rezultato kintamumą

lyginant su laukiamu.

Pagal vertybinių popierių portfelio teoriją, rizika skirstoma į sisteminę ir nesisteminę, pagal

Modigliani ir Miller kapitalo struktūros teoriją – į finansinę ir verslo. Sujungus abi teorijas, finansinė

rizika yra tik sisteminė, o verslo – dalis sisteminė, dalis – nesisteminė.Sisteminę riziką sąlygoja

pajamų jautrumas makroekonominiams veiksniams bei pastoviųjų ir kintamųjų išlaidų santykis.

Finansinė rizika siejama su pastoviųjų ir kintamųjų finansavimo išlaidų santykiu, todėl savo esme yra

tik sisteminė (Aleknevičienė, 2009). Kintamosios finansavimo išlaidos yra dividendai arba išėmimai

asmeninėms reikmėms, kurie nebūtinai turi būti mokami, o pastoviosios finansavimo išlaidos yra

palūkanos, kurios turi būti sumokėtos nepriklausomai nuo to, ar verslo subjektas gavo pelno, ar ne.

Finansinė rizika – dalis sisteminės rizikos, kurią patiria tik verslo subjekto savininkai.

Verslo rizika – dalis rizikos, priklausanti nuo investavimo sprendimų ir patiriama visų verslo

subjekto finansuotojų. Sisteminę verslo riziką sąlygoja pajamų jautrumas rinkos veiksniams bei

pastoviųjų ir kintamųjų veiklos išlaidų santykis. Kuo investicinio produkto paklausa yra elastingesnė,

tuo investicijų sisteminė verslo rizika yra didesnė, ir atvirkščiai. Kuo didesnę dalį investicijų išlaidų

struktūroje sudaro pastoviosios išlaidos, tuo jų sisteminė verslo rizika yra didesnė, ir atvirkščiai.

Bendra rizika siejama su nesugebėjimu padengti veiklos ir finansavimo išlaidų, verslo rizika –

su nesugebėjimu padengti veiklos išlaidų, o finansinė rizika – su galimybe, kad gali būti nepadengtos

finansavimo išlaidos.Verslo riziką sukelia pelno iki atskaitant palūkanas ir mokesčius kintamumas,o

finansinę riziką –nuosavo kapitalo pelningumo kintamumas. Pelno iki atskaitant palūkanas ir

mokesčius kintamumas sąlygoja didesnį nuosavo kapitalo pelningumo kintamumą tada, kai

finansavimo struktūroje yra santykinai daugiau skolinto kapitalo, ir atvirkščiai.Atkreiptinas dėmesys į

tai, kad verslo rizika yra daug sunkiau kontroliuojama nei finansinė, todėl jai vertinti ir valdyti turi būti

skiriamas nepalyginamai didesnis dėmesys.

Kaip jau minėta anksčiau, tam tikri rizikos veiksniai ir rizikos rūšys yra specifiniai,

priklausomai nuo verslo rūšies, kuria užsiima verslo subjektas. Paprastai rizikos veiksniai ir jų

sukeliamos rizikos klasifikuojamos pagal šaltinius, iš kurių jie kyla: gamybinė, ekonominė, politinė,

žmogiškoji ir finansinė rizika. Šias rizikas patiria visų verslo rūšių subjektai, tačiau veiksniai,

sukeliantys minėtas rizikos rūšis, įvairiose verslo rūšyse yra skirtingi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad

verslo nesisteminei rizikai priskiriama gamybinė, žmogiškoji ir dalinai politinė, o verslo sisteminei –

ekonominė ir dalinai politinė rizika. Jeigu sisteminė rizika žemės ūkyje yra santykinai nedidelė, tai

nesisteminė, kurią didžiąja dalimi sudaro gamybinė rizika, yra itin didelė. 1.2 pav. pateiktas ryšys tarp

skirtingų rizikos klasifikacinių grupių.

12

RIZIKA

Sisteminė rizika Nesisteminė rizika

Finansinė rizika Verslo rizika

Gamybinė

Ekonominė

Politinė

Žmogiškoji

1.2 pav. Ryšys tarp skirtingų rizikos klasifikacinių grupių

Gamybinė rizika – rizika, pasireiškianti gamybos ir/ar paslaugų teikimo procese dėl

technologinių kliūčių, atsiradusių savaime ar dėl žmogiškojo veiksnio įtakos, o taip pat verslo išorinės

aplinkos, ir susijusi su pagamintos produkcijos ir/ar suteiktų paslaugų kiekio ir/ar kokybės

pasikeitimais. Gamybinei rizikai taip pat priskiriami produkcijos praradimai, susiję su jos

sandėliavimu ir transportavimu.

R. E. Just (2003) teigimu, žemės ūkyje gamybinė rizika yra pati svarbiausia, todėl siekiant ją

minimizuoti būtina imtis priemonių, t.y. organizuoti, diversifikuoti ir valdyti žemės ūkio verslo

subjektų veiklą bei naudoti naujausias technologijas. P. Palinkas, C. Székely (2008) teigia, kad

gamybinė rizika yra pagrindinė rizikos rūšis, kurią vertinti ir valdyti žemės ūkyje būtina.

Mokslinėje literatūroje (Jafee, Segel, Andrews, 2008; Hardarker, Huirne, Anderson, Lien,

2004) išskiriami tokie pagrindiniai gamybinės rizikos žemės ūkyje veiksniai: gamtinės sąlygos,

stichinės nelaimės bei biologinis ir aplinkos pavojus.

Gamtinės sąlygos (angl. weather risk) – tai neekstremalūs oro pokyčiai, pavyzdžiui, per daug

arba per mažai lietaus, per aukšta arba per žema oro temperatūra. Gamtinės aplinkos sąlygota rizika

daro įtakąderliaus sumažėjimui ir/ar žemės ūkio produkcijos kokybei. Neekstremalios gamtinės

sąlygos yra dažnai susijusios su tam tikru geografiniu regionu.

C. G. Turvey (2001), Chichilnisky (2000), D. Vose (2001), J. W. A. Langeveld et al. (2003),

M. Cristea, R. Dracea (2008), kaip vieną iš pagrindinių gamybinės rizikos žemės ūkyje veiksnių

išskiria stichinių nelaimių pasireiškimą. Stichinės nelaimės gali nulemti didelių nuostolių atsiradimą

žemės ūkio versle ir turėti neigiamą poveikį tolimesnei verslo subjekto veiklai bei daryti reikšmingą

13

įtaką šalies ir pasaulio rinkoms. Stichija užklumpa tada, kai atsiranda galimybė būti pažeidžiamu.

Gamtos pavojai niekada netaps stichine nelaime, jei vietovė yra nepažeidžiama, pavyzdžiui,

smegduobių atsiradimas neapgyvendintoje ir nekultivuojamoje teritorijoje. Kartais terminas “gamtos”

yra ginčytinas, nes kai kuriais atvejais pavojai ir katastrofos nutinka ir dėlžmogaus įtakos. Stichijos

poveikio stiprumas priklauso nuo stichijos dydžio ir prigimties, pavyzdžiui, žaibasdaro poveikį tik

mažai vietovei, o smūginiai įvykiai gali sunaikinti ištisą populiaciją. Gamtos stichijas pagal jų kilmės

šaltinį galima suskirstyti į geologines, hidrologines ir klimatines. Lietuvoje geologinėms stichijoms

gali būti priskiriamos nuošliaužos ir smegduobės, hidrologinėms – potvyniai ir sūkuriai, klimatinėms –

pūgos ir sausros.

Biologinį ir aplinkos pavojų kaip rizikos veiksnį nurodo S. Jafee, P. Segel, C. Andrews (2008),

W. H. M. Baltussen ir kiti. (2006), J. B. Hardaker ir kiti (2004). Biologinis pavojus yra siejamas su

bakterijų, virusų ir kitų organizmų sukeliamu neigiamu poveikiu augalams, gyvūnams ir žmonėms.

Aplinkos pavojų pavyzdžiais gali būti dirvos erozija, pesticidų nutekėjimas į geriamojo vandens

šaltinius. Aplinkos pavojai daro įtaką augalų derlingumui, gyvulių produktyvumui ir dirbančio

žmogaus sveikatai. Žemės ūkyje tam tikrais atvejais tai gali būti itin svarbus gamybinės rizikos

veiksnys. Pavyzdžiui, bitininkystės verslas gali nukentėti išmirus bitėms, renkančioms medų nuo

netoliese chemikalais nupurkštų pasėlių ar sodų.

W. H. M. Baltussen et al. (2006) didelį dėmesį skiria ligoms, kaip gamybos rizikos veiksniui,

kuris yra aktualus paukščių ir galvijų augintojams bei gamtinei rizikai, kuri aktualiausia augalininkystę

propaguojantiems žemės ūkio verslo subjektams.

D. Vidickienė et al. (2010), kaip pagrindinius gamybos rizikos veiksnius, išskiria klimato

sąlygas ir technologines galimybes, nes būtent jos suteikia konkurencinį pranašumą rinkoje, padeda

pagaminti alternatyvius produktus, prekes ir paslaugas, padedančius pasiekti norimų tikslų su

mažesniais kaštais (pvz., gyvulių laikymas lauke, „šalto“, pusiau atviro tipo tvartai, diendaržių

naudojimas ir pan.). Technologinės galimybės kaip rizikos veiksnys nurodomos ir kituose šaltiniuose

(OECD, 2011; Harwood et al.,1999; Eidman, 1985).

1.1 lentelėje pateikiama susisteminta informacija apie mokslinėje literatūroje analizuotus

gamybinės rizikos žemės ūkyje veiksnius.

14

11. lentelė.Gamybinės rizikos žemės ūkyje veiksniai

Autoriai ir metai

Veiksniai

Gam

tin

ės

sąly

go

s

Sti

chin

ės

nel

aim

ės

Tec

hn

olo

g

inės

gal

imy

bės

Bio

log

inis

ir a

pli

nk

os

pav

oju

s

S. Jafee, P. Segel, C. Andrews, (2008) + +

J. B. Hardaker, R. B.M. Huirne, J. R. Anderson, G. Lien (2004) + +

V. R. Eidman (1985) +

J. Harwood et al.(1999) +

W. H. M. Baltussen ir kiti. (2006) + +

R.T. Slettebak (2013) +

C. G. Turvey (2001) + +

G. Chichilnisky (2000) + +

D. Vose (2001) + +

J. W. A. Langeveld et al (2003) + +

M. Cristea, R. Dracea (2008) + +

D. Vidickienė et al (2010) + +

M. Jayadev (2006)

F. Fabozzi (2010)

OECD (2011) +

Iš viso paminėti veiksniai mokslinėse publikacijose kartais 10 5 4 3

Atlikus mokslinės literatūros analizę ir panaudojus rangavimo metodą buvo nustatyta, kad

reikšmingiausias gamybinės rizikos žemės ūkyje veiksnys yra gamtinės sąlygos. Stichinėms

nelaimėms, technologinėms galimybėms bei biologiniam ir aplinkos pavojui skiriamas panašus

mokslininkų dėmesys.

Gamybinė rizika tampriai susijusi su žmogiškąja rizika per ją įtakojančius veiksnius, t.y.

gamybinė rizika gali pasireikšti ir dėl žmogiškojo veiksnio įtakos.Žmogiškoji rizika – rizika, kurią

sąlygoja vieno ar daugiau žmonių priimami sprendimai gamybos ir vartojimo procesuose. Žmonių

priimami sprendimai priklauso nuo daugelio veiksnių, kuriuos nagrinėja įvairūs mokslininkai.

Analizuojant žmogiškąją riziką pagrindiniai ją įtakojantys veiksniai būtų ūkininko mirtis, liga

ar neįgalumas (OECD, 2011;Meuwissen, Hardaker, Huirne, Dijkhuizen 2001). Žmogiškoji rizika

traktuojama kaip rizika, atsiradusi susirgus ar mirus ūkininkui, ši rizika taip pat siejama su personalo

tarpusavio bendravimo problemomis.

Žmogiškoji rizika taip pat priklauso nuo riziką vertinančio žmogaus požiūrio į riziką,

asmeninės patirties ir išsilavinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad gamybos procese, kaip ir visuose

žmogiškuosiuose santykiuose, pasireiškia atstovavimo problema. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo

priima tokį sprendimą, kuris yra naudingiausias jam asmeniškai.

Požiūris į riziką parodo sprendimo priėmėjo rizikos toleravimo lygį sąlygotą jo asmeninių

savybių ir patirties. Pasak D. Hillson ir R. Murray-Webster (2004), požiūris į riziką yra pasirinkta

15

reakciją į neapibrėžtą situaciją. Galimų požiūrių intervalas, esant tai pačiai situacijai, gali įtakoti

skirtingą elgseną ir skirtingus situacijos rezultatus.

Socialinis statusas arba visuomenės padėtis atspindi asmens socialinę padėtį visuomenėje, yra

glaudžiais susijusi su jo pareigomis ir teisėmis. Socialinis statusas apima išsilavinimą, profesiją,

pareigas, materialinę padėtį, politinę pakraipą, dalykinius ir šeimos ryšius, religiją ir kt. Plačiąja

prasme ši sąvoka apima ir biologinius aspektus: lytį, rasę, amžių, pilietybę. Asmuo, priklausydamas

tam tikram socialiniui statusui, turi suformuotą tam tikrą požiūrį į pasaulį, paklūsta tam tikroms elgesio

normoms, kurios daro įtaką priimamies sprendimams.

Išsilavinimas ne tik suteikia žinių tam tikroje srityje, bet ir išugdo gebėjimus ieškoti

informacijos, ją sisteminti, pritaikyti įvairius metodus įvairioms problemoms spręsti, todėl išsilavinimo

trūkumas gali sąlygoti neadekvatų situacijos vertinimą, o taiįtakoja netinkamą rizikos ir atlygio

santykio vertinimą.

Asmens patirtis rizikos valdymo konteksteyra suvokiama kaip žinių irgamybinių įgūdžių

visuma. Kuo didesnė patirtis tam tikroje srityje, tuo geriau žmogus suvokia realybę, kylančias grėsmes

ir galimą pasekmių mastą.

Sveikatos būklė, psichologinė būsena ir nuotaika – tai veiksniai, atspindintys vidinę žmogaus

būklę: tiek fizinę, tiek psichologinę. Kuo žmogus geriau jaučiasi, tuo didesnė tikimybė, kad jis priims

rizikingesnius sprendimus, nes tikėsis didesnio atlygio. Tuo tarpu esant depresijai, fizinei ligai ar

tiesiog prastai nuotaikai, asmenys paprastai pasaulį mato “juodą” ir nėra linkę priimti rizikingų

sprendimų.

Žmogiškosios rizikos žemės ūkyje veiksniai pateikti 1.2 lentelėje.

Atlikus mokslinės literatūros analizę ir panaudojus rangavimo metodą buvo nustatyta, kad

reikšmingiausi žmogiškosios rizikos žemės ūkyje veiksniai yra požiūris į riziką, socialinis statusas, t.y.

garbė, populiarumas, įvaizdis, lūkesčiai ir pan. bei išsilavinimas. Mažiau reikšmingais veiksniais

mokslininkai laiko žmogaus nuotaiką, patirtį, psichologinę būseną ir sveikatos būklę.

16

1.2 lentelė. Žmogiškosios rizikos veiksniai

Autoriai ir metai

Veiksniai

Po

žiū

ris

į riz

iką

So

cia

lin

is s

tatu

sas

Išsi

lav

inim

as

Nu

ota

ika

Pa

tirt

is

Psi

cho

log

inė

bū

sen

a

Sv

eik

ato

s b

ūk

lė

M. P.M. Meuwissen, J. B. Hardaker, R. B. M. Huirne, A. A.

Dijkhuizen (2001) +

D. A. Cather (2010) +

Y. M. Ermoliev ir kiti (2000) +

J. J. Bouma ir kiti (2005) +

H. J. Pradlwarter, G. I. Schueller (1999) +

P. G. Melnik-Melnikov, E.S. Dekhtyaruk (2000) +

L. R. Johnson-Payton ir kiti (1999) +

J. M. E. Pennings, B. Wansink, M. T. G. Meulenberg (2002) +

J. B. Hardaker ir kiti (2004) + +

E. M. M. Senkondo (2000) + +

S. T. Pritchet ir kiti (1996) + +

A. Smidts (1990) + +

J. M. E. Pennings,B. Wansink, M. T. G. Meulenberg (2002) +

K. S. L. Yuen, T. M. C. Lee (2003) +

B. E. Hermalin, A. M. Isen (2008) + +

R. M. Heilman (2006) +

A. R. Damasio (1995) +

V. A. Ogurtsov, M. P. A. M. Asseldonk, R. B.M. Huirne (2008) +

A. Smidts (1990) +

K. Bard, P.J. Barry (2001) +

H. Kahneman, A. J. Tversky (1979) +

J. G. Mailisth, A. Postlewaite (2002) +

Iš viso paminėti veiksniai mokslinėse publikacijose kartais 8 6 5 3 2 2 1

Gamybinę riziką per ją įtakojančius veiksnius, pirmiausiai per technologines galimybes, keičia

žmogaus priimami sprendimai. Pavyzdžiui, investuoti į naujas technologijas ar ne; kokią techniką

pirkti; kokias trąšas ir kokį jų kiekį naudoti, siekiant padidinti derlingumą; kokias augalų apsaugos

priemones naudoti, ar iš viso jų nenaudoti ir pan. Šie sprendimai dažnai priklauso nuo požiūrio į riziką,

sprendimo priėmėjo išsilavinimo, patirties, o minėtieji veiksniai identifikuoja žmogiškąją riziką.

17

Įprastai žmogus negali kontroliuoti tokių veiksnių, kaip gamtinės sąlygos, stichinės nelaimės ar

biologinis ir gamtinis pavojus, tačiau jų neigiamą poveikį veiklos rezultatams gali sumažinti

priimdamas sprendimą naudotis vienomis ar kitomis rizikos mažinimo priemonėmis.

Ekonominė rizika – rizika, kurią sukelia makroekonominiai veiksniai. Ši rizika sudaro didžiąją

dalį sisteminės rizikos ir daro įtaką žemės ūkio produkcijos pardavimo apimtims ir kainoms.

Pagrindiniais makroekonominiais veiksniais mokslininkai įvardija eksportą (Malhorta, Pinky, 2012;

Tsen, 2010; Chailom, Kaiwinit, 2010; Meilienė, Snieška; 2010), nedarbo lygį (Laskienė, 2009;

Knotek, 2007; Freeman, 2000; Harris, Silverstone, 2001), bendrąjį vidaus produktą (Ucak, 2013;

Ehinomen, Olalekan, 2012; Tichomirovas, 2011) ir palūkanų normą (Reza, Malihe, Hassanzadeh,

2012; Chetty, 2004; Shafik, Jalali, 1991). Rečiau minimi ekonominės rizikos veiksniai yra importas,

valiutų kursas, pasiūla ir paklausa (1.3 lentelė).Įvardinti ekonominės rizikos veiksniai tarpusavyje

glaudžiai susiję, nes daro įtaką vienas kitam. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi makroekonominiai

veiksniai gali veikti tiek rinkos dėsnių dėka, tiek įsikišant politikos formuotojams bei rinkos

reguliuotojams. Dėl šios priežasties yra sudėtinga atskirti ekonominę ir politinę riziką, todėl neretai

mokslininkai tuos pačius veiksnius priskiria skirtingoms rizikos rūšims.

Galimybė eksportuoti pagamintą produkciją arba tokios galimybės apribojimas tiesiogiai veikia

žemės ūkio verslo subjektų pardavimo pajamas. Viena vertus, ūkis pats ieško naujų eksporto

galimybių ir susiduria su ekonomine rizika. Antra vertus, tokias rinkas gali surasti valstybė arba jas

apriboti šalis, į kurią eksportuojama produkcija. Tokie sprendimai yra politinės, bet ne ekonominės,

rizikos veiksniai. Taigi, eksporto apimtys keičiasi ne tik dėl pasiūlos ir paklausos rinkoje, bet ir dėl tam

tikrų reguliavimo priemonių bei apribojimų. Didėjančios ar mažėjančios eksporto apimtys keičia

bendrąjį vidaus produktą (BVP). BVP yra visų gatavų prekių ir paslaugų, kurias šalis pagamina per

konkretų laikotarpį, piniginė vertė. Šio rodiklio didėjimas indikuoja ekonomikos augimą, ir atvirkščiai.

Ekonomikai augant verslo subjektų finansiniai rezultatai gerėja, smunkant – blogėja. Su BVP

pokyčiais tampriai siejamas nedarbo lygis, ypač ciklinis: mažėjant BVP didėja nedarbas, nes mažėjant

prekių ir paslaugų gamybai verslo subjektai patiria finansinių sunkumų ir atleidžia dalį darbuotojų.

Jeigu BVP yra tiesiogiai susijęs su prekių ir paslaugų pasiūla, tai nedarbo lygis – su vartojimu, nes

didėjant nedarbui mažėja vartotojų perkamoji galia. Mažėjančios palūkanų normos skatina BVP

augimą, nes verslas gali pasiskolinti pinigų investicijoms finansuoti pigiau, ir atvirkščiai. Importas

daro dvejopą poveikį BVP. Viena vertus, verslas gali naudoti savo produktų gamyboje pigesnes

žaliavas. Antra vertus, didėjant importui, mažiau sunaudojama vietinės gamybos produktų žaliavai

arba vartojimui.

18

1.3 lentelė. Ekonominės rizikos veiksniai

Autoriai ir metai

Veiksniai

Ek

spo

rtas

Ned

arb

o l

yg

is

BV

P

Pal

ūk

anų

no

rma

Imp

ort

as

Val

iutų

ku

rsas

Pas

iūla

Pak

lau

sa

R. Rudzkis, V. Kvedaras ( 2003) +

E. Meilienė, V. Snieška (2010) +

P. Chailom, S. Kaiwinit (2010) +

T. Ramanauskas (2011) +

A. Grebliauskas, M. Stonys (2012) +

N. Malhorta, Pinky (2012) +

W. H. Tsen (2010) +

P. Cross (2002) +

J. E. Ha-Brookshire, B. Dyer (2009) +

A. C. Pollock (1989) +

M. Bagella, L. Becchetti, I. Hasan (2006) +

Ch. Ehinomen, O. D. Olalekan (2012) +

A. Tichomirovas (2011) +

A. Ucak (2013) +

R. Chetty (2004) +

N. Reza, A. Malihe,A. Hassanzadeh (2012) +

N. Shafik, J. Jalali (1991) +

E. S. Knotek (2007) +

D. G. Freeman (2000) +

D. Laskienė (2009) +

R. Harris, B. Silverstone (2001) +

M. F. J. Prachowny (1993) +

C.S. Ellis, J. Shockley, R. M. Henry (2008) +

Y. Xia, K. Ramachandran, H. Gurnani (2011) +

D. E. Aldershoff (1985) +

W. H. Tsen (2010) +

Iš viso paminėti veiksniai mokslinėse publikacijose

kartais 7 5 3 3 2 2 2 2

Politinė rizika – rizika, kurią sukelia politiniai pokyčiai arba nestabilumas šalyje.Politinę riziką

sukelia politiniai įvykiai, kurie dažniausiai būna nenuspėjami ir staigūs bei daro didelę įtaką verslo

aplinkai. Šią riziką atspindi ne tik sprendimai, priimami šalies viduje, bet ir kitų užsienio valstybių

vykdomos politikos. Plačiąja prasme politinė rizika suvokiama kaip politinių jėgų ar įvykių sukeliami

nesklandumai, pasireiškiantys šalyje arba tarptautinėje aplinkoje. Ši rizika priklauso nuo vyriausybės ir

19

politinių institucijų veiklos (The International Bank for Reconstruction and Development, 2010). K. A.

Miller (1992) teigia, kad politinė rizika apima visuomeninę ir teisinę rizikos rūšis. Tuo tarpu A. A.

Khattab, J. Anchor, E. Davies (2007), J. Harwood, K. Heifner, J. Coble (1999) išskiria verslo

reguliavimą ir teisinį sutarčių įforminimą kaip politinės rizikos veiksnius.

Politinė rizika skirstoma į vyriausybės sukeliamą riziką ir nestabilumo riziką (Wagner, 2000).

Vyriausybės sukeliama rizika gali daryti įtaką konkrečiam verslo subjektui arba visiems verslo

subjektams, veikiantiems toje pačioje šalyje. Tai reiškia, kad reikia atskirti specifinę ir šalies riziką.

Lygiai taip pat nestabilumo rizika gali turėti įtakos tiek atskiriems, tiek visiems tam tikros šalies verslo

subjektams. Pavyzdžiui, vyriausybė nutraukia tam tikrą sutartį su verslo subjektu (vyriausybės

sukeliama rizika) arba teroristiniais veiksmais sunaikinamas turtas (nestabilumo rizika). Abiem

atvejais – specifinė rizika, turinti įtakos tik konkretaus verslo subjekto veiklos rezultatams. Mokesčių

politikos formavimas (vyriausybės sukeliama rizika) ir masiniai darbo streikai, pilietinis karas

(nestabilumo rizika) yra šalies politinės rizikos pavyzdžiai. Jeigu vyriausybės sukeliamą riziką galima

bent dalinai numatyti, tai nestabilumo rizika yra visiško neapibrėžtumo ir praktiškai neišmatuojamas

reiškinys.

Analizuojant politinę riziką žemės ūkyje svarbu identifikuoti tokius veiksnius, kaip subsidijų

teikimą, saugumo ir aplinkosaugos reguliavimo reikalavimus (Deutsche Bank Research, 2010;

Meuwissen, Hardaker, Huirne, Dijkhuizen, 2001). Mokslininkai akcentuoja vyriausybės sukeliamos

rizikos veiksnius.

Mokesčių politiką, kaip vieną svarbiausių politinės rizikos veiksnių žemės ūkyje nurodo K. L.

Papps (2012), M. Aamir ir kiti (2011), Zhong (2011), I. Joumard (2002). Viena vertus, mokesčių

didinimas mažina verslo subjekto pelną ir pinigų srautus. Antra vertus, mokesčiai turi ir netiesioginį

poveikį, nes didina viešojo sektoriaus vartojimą, tame tarpe ir žemės ūkio bei maisto produktų.

1.4 lentelėje pateikiama sisteminė informacija apie mokslinėje literatūroje analizuotus politinės

rizikos veiksnius žemės ūkyje.

1.4 lentelė. Politinės rizikos veiksniai žemės ūkyje

Autoriai ir metai

Veiksniai

Su

bsi

dij

os

Mo

kes

čiai

Kit

os

žem

ės ū

kio

ver

slo

reg

uli

avim

o

pri

emo

nės

Ali

nk

osa

ug

os

reik

alav

imai

20

Autoriai ir metai

Veiksniai

Su

bsi

dij

os

Mo

kes

čiai

Kit

os

žem

ės ū

kio

ver

slo

reg

uli

avim

o

pri

emo

nės

Ali

nk

osa

ug

os

reik

alav

imai

A.A. Khattab, J. Anchor, E. Davies (2007) +

J. Harwood, K. Heifner, J. Coble (1999) +

M. P. M. Meuwissen, J. B. Hardaker, R. B. M. Huirne , A. A. Dijkhuizen (2001) + +

K. L. Papps (2012) +

M. Aamir ir kiti (2011) +

C.Zhong, J. Zhang, C. Turvey, X. Changsheng (2011) +

I. Joumard (2002) +

E. Erdos (2010) +

K. Happe, K. Kellermann, A.Balmann (2012)

S. Ashra, M. Chakravarty (2007) +

R. E. Baldwin (2005) +

G. J. Bishop (2003) +

Z. Chrastinova, V. Burianova (2009) +

Iš viso paminėti veiksniai mokslinėse publikacijose kartais 5 5 2 1

Kaip matyti iš 1.4 lentelėje pateiktos informacijos, reikšmingiausi politinės rizikos veiksniai

žemės ūkyje yra subsidijos ir mokesčiai Mažiau reikšmingi veiksniai yra aplinkosaugos reikalavimai ir

kitos žemės ūkio verslo reguliavimo priemonės.

Finansinė rizika – rizika, kurią sukelia pastoviųjų finansavimo išlaidų dalis bendrosiose

finansavimo išlaidose. Pastoviosios finansavimo išlaidos priklauso nuo finansinių skolų dalies kapitalo

struktūroje ir kreditoriaus nustatytos palūkanų normos verslo subjektui. M. Jasienė, A. Laurinavičius

(2009) ir D. Bonfim (2009) tyrimuose naudoja šią finansinės rizikos sampratą ir pabrėžia, kad būtent

nuo šios rizikos rūšies priklauso verslo subjektų finansinis stabilumas.

M. Maracine (2011), A. Baquet, R. Hambleton, D. Jose (1997) finansinę riziką suvokia kaip: 1)

gebėjimą pasiskolinti; 2) grynųjų pinigų prieinamumą pagal realų jų poreikį; 3) gebėjimą išlaikyti

nuosavą kapitalą ir jį didinti. Pasak mokslininkų, verslo subjektai, kurie negeba įgyvendinti minėtų

punktų, susiduria su finansine rizika.

Finansinė rizika – rizika, atsirandanti dėl to, kad verslo subjektas skolinasi pinigus arba

finansavimui naudoja privilegijuotą kapitalą. Ši rizika paprastai išreiškiama skolų ir nuosavybės

santykiu. Priimant kapitalo struktūros formavimo sprendimus sprendžiamas kompromisas tarp

potencialiai didesnio savininkų uždirbamo pelningumo ir potencialiai mažesnio verslo subjekto

21

finansinio stiprumo ir mokumo (Luoma, Spiller, 2002). Skolų ir nuosavybės santykis įprastai

vadinamas finansiniu svertu.

J.J.S Ramalho ir J.V Silva (2009) tyrė tokius finansinio sverto veiksnius: neskolinį mokestinį

skydą, turto materialumą, įmonės dydį, pelningumą, laukiamą augimo tempą, įmonės brandą ir

likvidumą. Neskolinį mokestinį skydą išmatavo kaip ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir pelno iki

atskaitant palūkanas, mokesčius ir nusidėvėjimą santykį. Turto materialumą nustatė kaip materialiojo

turto santykį su visu turtu. Įmonės dydį išreiškė pardavimo pajamų natūriniu logaritmu. Laukiamą

augimo tempą matavo viso turto procentiniu pokyčiu, įmonės dydį – metais nuo įkūrimo, o likvidumą

– pinigų ir greitai į pinigus konvertuojamų vertybinių popierių santykiu su trumpalaikiu turtu.

Mokslininkai tyrė mažas, vidutines ir dideles įmones, ir nustatė, kad vieninteliai veiksniai, kurie

stipriai veikia visų išvardintų įmonių sprendimą skolintis, yra pelningumas ir likvidumas. Visais

atvejais, kuo didesnis pelningumas ir likvidumas, tuo didesnis ilgalaikių finansinių skolų santykis su

nuosavu kapitalu. Silpnas, tačiau teigiamas ryšys nustatytas tarp finansinio sverto ir laukiamo augimo

tempo. Visų šių veiksnių poveikis finansiniam svertui pagrindžia pasirinkimo eilės teoriją, teigiančią,

kad įmonės pirmiausiai linkusios finansuoti savo veiklą vidiniais finansavimo šaltiniais, ir tik trūkstant

pinigų – skolintis.

R. Kumar (2007) atlikta ankstesnių mokslinių tyrimų analizė atskleidė, kad kapitalo struktūros

formavimo tyrimai leidžia suvokti kertinius veiksnius, nulemiančius šį fenomeną, tačiau nesant

konsensuso tarp mokslinių tyrimų rezultatų ir jų interpretavimo požiūrių atsiranda didžiulė šio

fenomeno supratimo spraga. Dėl šios priežasties nustatyti du iššūkiai moksliniams tyrimams ateityje.

Pirma, kaip integruoti skirtingus finansinį svertą įtakojančius veiksnius? Antra, kurie veiksniai yra

lemiantys finansinį svertą kaip tinklinį fenomeną?

A. Gill ir N. Mathur (2011) tyrimai, atlikti Kanados įmonėse, atskleidė, kad finansinis svertas

yra skirtingas gamybos ir paslaugų pramonės įmonėse. Šis rodiklis priklauso nuo turimo turto, tinkamo

įkeisti bankui, pelningumo, efektyvaus pelno mokesčio tarifo, įmonės dydžio ir augimo galimybių.

Tyrimų, kuriais būtų siekiama nustatyti žemės ūkio verslo subjektų (ūkininkų ūkių, žemės ūkio

bendrovių) kapitalo struktūros veiksnius, iš esmės nėra. Atlikus finansinio sverto analizę Europos

Sąjungos šalių ūkiuose (Aleknevičienė, Aleknevičiūtė, 2010) nustatyta, kad didžiausią turto dalį

finansavo skolomis ir tuo pačiu prisiėmė didžiausią finansinę riziką Danijos, Prancūzijos, Nyderlandų

ir Švedijos ūkiai. Mažiausią turto dalį finansavo skolomis ir tuo pačiu prisiėmė mažiausią finansinę

riziką Graikijos, Italijos, Slovėnijos, Airijos, Ispanijos ir Kipro ūkiai. ES šalių ūkiai skolomis

finansavo vidutiniškai 14,7% turimo turto. Lietuvos ūkiai pagal šį rodiklį identiškai atitiko ES šalių

ūkių vidurkį. Latvijos ir Estijos ūkiai skolomis finansavo didesnę turto dalį nei vidutiniškai ES šalių

22

ūkiuose. Tai savo tyrimuose patvirtina ir V. Bradūnas ir V Kozlovskaja (2014), teigdami, kad „ūkių

einamoji veikla daugiausia finansuojama naudojant nuosavas ir paramos lėšas ir tik šiek tiek –

skolintomis lėšomis, todėl ūkių apyvartumo ir trumpalaikės finansinės rizikos rūšys nėra aukštos.

Analizuojant šalies ūkių ilgalaikio finansavimo šaltinius pastebima, kad didžiausią dalį sudaro

nuosavos lėšos, o skolintų dalis nesiekia penktadalio. Tokia veiklos finansavimo struktūra atitinka ES

šalių vidurkius. Trumpalaikio, ilgalaikio ir viso skolinimosi rizika yra nedidelė“. V. Bradūnas ir V

Kozlovskaja (2014) akcentuoja, kad ūkiai, formuodami kapitalą skolintomis lėšomis, susiduria su

palūkanų svyravimo ir pinigų srauto sutrikimais.

Atsižvelgiant į tai, kad žemės ūkio verslo rizika yra santykinai didelė, o vidutinis finansinis

svertas Lietuvos ūkiuose yra žemas, galima konstatuoti, kad finansinė rizika priklauso nuo verslo

rizikos, o kapitalo struktūra formuojama pagal pasirinkimo eilės teoriją: pirmiausiai vidiniais

finansavimo šaltiniais, tada skolinamasi, tada ieškoma išorinių nuosavų finansavimo šaltinių.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žemės ūkio verslo subjektų finansavimo šaltinių prioritetiškumas pagal

pasirinkimo eilės teoriją yra šiek tiek kitoks: pirmiausiai pasinaudojama investicine parama, tada

vidiniais finansavimo šaltiniais, ir tik tada skolinamasi rinkoje. Tik visiškai panaudojus minėtus

finansavimo šaltinius išimtinais atvejais jų stoka gali būti eliminuojama pritraukiant išorinius nuosavus

finansavimo šaltinius (įnešant santaupas, didinant pajinį kapitalą).

Finansinė parama žemės ūkio verslo subjektams suponuoja ir specifinius kapitalo struktūros

formavimo veiksnius šiame versle, tokius kaip paramos intensyvumas (kuo jis didesnis, tuo mažiau

tenka skolintis, trūkstant vidinių nuosavų finansavimo šaltinių), dalinis kredito įstaigoms sumokėtų

palūkanų kompensavimas (kuo didesnė dalis kompensuojama, tuo didesnė paskaita skolintis).

Finansinė rizika, skirtingai nei kitos rizikos rūšys, yra kontroliuojama, nes sprendimą skolintis

arba ne priima už jį atsakingas žmogus. Dėl šios priežasties pakanka išmatuoti du palūkanų, kaip

pastoviųjų finansavimo išlaidų, veiksnius: finansinį svertą ir palūkanų normą. Palūkanų normos

konkrečiam verslo subjektui ir paskolai dydis priklauso nuo rizikos ir susiklosčiusios palūkanų normos

rinkoje, o finansiniam svertui daro įtaką daug įvairių anksčiau aptartų veiksnių.

Apibendrinant atliktą rizikos veiksnių ir rizikos rūšių analizę daromos šios išvados:

- rizikos veiksniai žemės ūkyje gali būti klasifikuojami pagal įvairius kriterijus: pagal

susidarymo šaltinius, reiškimosi vietą, būdingumą verslo subjektams ir kt. Tačiau iš esmės juos galima

skirstyti į dvi grupes; nekontroliuojami, kurie būdingi visiems žemės ūkio verslo subjektmas ir

kontroliuojamus, kurie priklauso nuo konkretaus verslo subjekto specifikos, valdymo struktūros ir jame

priimamų sprendimų.

23

- mokslinėje literatūroje rizika skirstoma į sisteminę ir nesisteminę, išskiriamos pagrindinės

rizikos rūšys žemės ūkyje - gamybinė, žmogiškoji, ekonominė, politikė, finansinė. Atskirų rūšių

pasireiškimą žemės ūkyje nulemia rizikos veiksniai.

2. SĄSAJOS TARP RIZIKOS RŪŠIŲ IR VEIKSNIŲ

Kaip buvo aptarta 1 skyriuje, rizikos rūšys ir jas lemiantys veiksniai tarpusavyje susiję.2.1 pav.

pateikos rizikos rūšys žemės ūkyje ir jų tarpusavio sąsajos per jas veikiančius veiksnius. Atkreiptinas

dėmesys į tai, kad skirtingos rizikų rūšys tarpusavyje yra susietos per jas veikiančius veiksnius.

Žmogiškosios rizikos veiksniai sąlygoja technologines galimybes, kurios yra gamybos rizikos

veiksnys. Pavyzdžiui, įrangos pasirinkimas, jos saugumo užtikrininimas, tręšimo ir chemikalų

naudojimo savalaikiškumas ir normų laikymasis ir pan. Žmogiškosios rizikos veiksniai veikia ir

finansinę riziką per finansinių skolų dalies kapitalo struktūroje pasirinkimą. Pastaruoju metu sparčai

keičiasi vartotojų skoniai ir lūkesčiai, didelį poveikį jiems daro ir media priemonės, propaguodamos

vienus produktus vartoti, o kitų atsisakyti.Visa tai turi įtakos žemės ūkio produktų paklausai ir

kainoms. Gamybinės rizikos pasekoje pasikeičia augalų derlingumai ir gyvulių produktyvumai, kurie

sąlygoja mažesnę arba didesnę pasiūlą ir atitinkamai keičia žemės ūkio produktų kainas.Rinkoje

susiklosčiusi nerizikinga ir skolinto kapitalo palūkanų norma turi įtakos konkretaus žemės ūkio verslo

subjekto paskolų palūkanų normai. Didesni pelno mokesčio tarifai yra kaip paskata skolintis daugiau,

kitiems veiksniams esant vienodiems. Žemės ūkio verslo reguliavimo priemonės, tokios kaip

palūkanų kompensavimas, taip pat turi įtakos finansinei rizikai.

Skirtingos rizikos rūšys (gamybinė, žmogiškoji, ekonominė, politinė ir finansinė) žemės ūkyje

susijusios ir sąveikauja tarpusavyje per jas veikiančius veiksnius, todėl holistinis požiūris į integruotą

rizikos žemės ūkyje vertinimą leidžia visapusiškai įvertinti riziką, o tai susiję su tikslesnių rezultatų

gavimu ir efektyvesniu ekonominių sprendimų priėmimu.

Pastaruoju metu didėja tikimybė pasireikšti katastrofinėms arba krizinėms rizikoms žemės

ūkyje. Paukščių gripas, kempinligė, snukio ir nagų liga – tai mažai tikėtinų, tačiau didelį neigiamą

poveikį žemės ūkio verslo subjektų veiklos rezultatams galinčių sukelti rizikų pavyzdžiai.

Artimiausioje ateityje šis sąrašas gali ilgėti dėl klimato kaitos, dažnėjančių sausrų ir teroristų keliamo

pavojaus panaudoti biologinį ginklą.

24

Naujos rizikos, atsirandančios žemės ūkio versle, verčia įvertinti jų mastą, skirstyti patiriamą

riziką pagal reiškimosi laipsnį. Pagal šį kriterijų rizika skirstoma į leistinąją, kritinę ir katastrofišką.

Leistinoji rizika laikoma pelno netekimo galimybė iš verslo subjekto veiklos arba atskiro investicijų

projekto. Kritinė rizika siejama su galimybe prarasti ne vien pelną, bet ir dalį investicijų. Pati

pavojingiausia yra katastrofiška rizika, sudaranti sąlygas bankrotui, t. y. visiškam investicijų

praradimui.

25

Gamybinė rizika

Ga

mtin

ės s

ąly

go

s

Bio

log

inis

ir

ap

linko

s

pa

vo

jus

Te

ch

no

log

inė

s

ga

limyb

ės

Žmogiškoji rizika

Po

žiū

ris į r

izik

ą

So

cia

linis

sta

tusa

s

Išsila

vin

ima

s

Ekonominė rizika

Eksp

ort

as

Imp

ort

as

Be

nd

rasis

vid

au

s

pro

du

kta

s

Ne

da

rbo

lyg

is

Pa

lūka

nų

no

rma

Politinė rizika

Mo

ke

sčia

i

Su

bsid

ijos

Ap

linko

sa

ug

os

reik

ala

vim

ai

Kito

s ž

em

ės ū

kio

ve

rslo

reg

ulia

vim

o p

rie

mo

nė

s

Finansinė rizika

Fin

an

sin

ių s

ko

lų d

alis

ka

pita

lo s

tru

ktū

roje

Pa

lūka

nų

no

rma

Pa

siū

la

Pa

kla

usa

Stich

inė

s n

ela

imė

s

2.1. pav. Rizikos rūšys žemės ūkyje, jų veiksniai ir veiksnių tarpusavio sąsajos

Rizikos klasifikavimas pagal reiškimosi laipsnį labai priklauso nuo investuotojų psichologijos

ir požiūrio į riziką. Situacija, kuri konservatyvių pažiūrų investuotojui gali būti kritinė, agresyvių

26

pažiūrų investuotojui – leistina; situacija, kuri nuosaikių pažiūrų investuotojui gali būti katastrofiška,

agresyvių pažiūrų – kritinė (2.2. pav.)

Rizika

Leistinoji Kritinė Katastrofiška

2.2. pav. Rizikos klasifikavimas pagal reiškimosi laipsnį

Kokios rizikos labiausiai vengia ir dažniausiai vertina jaunieji Lietuvos ūkininkai? Apklausus

56 respondentus, paaiškėjo, kad didžiausias dėmesys skiriamas gamybinei rizikai, vidutinis –

ekonominei, žmogiškajai ir finansinei, ir mažiausias – politinei rizikai (2.3. pav.).

2.3. pav. Rizikos žemės ūkyje vertinimas Lietuvos jaunųjų ūkininkų požiūriu

Nustačius sąsajas tarp rizikos rūšių ir jas lemiančių veiksnių daromas šis apibendirnimas:

Skirtingos rizikos rūšys žemės ūkyje yra susijusios ir sąveikauja tarpusavyje per jas veikiančius

veiksnius, atskiri rizikos veiksniai sukelia įvairias rizikos rūšis, todėl holistinis požiūris į integruotą

rizikos žemės ūkyje vertinimą leidžia visapusiškai įvertinti riziką, o tai susiję su tikslesnių rezultatų

gavimu ir efektyvesniu ekonominių sprendimų priėmimu. Visa tai lemia integruoto rizikos vertinimo ir

valdymo modelio parengimo tikslą.

27

3. INTEGRUOTO RIZIKOS ŽEMĖS ŪKYJE VERTINIMO METODIKOS

PARENGIMAS

Atlikus mokslinės literatūros analizę, buvo identifikuotos pagrindinės rizikos rūšys (gamybinė,

žmogiškoji, ekonominė, politinė, finansinė), kurios daro įtaką ūkių veiklai. Siekiant ištirti, ar minėtos

rizikos rūšys yra reikšmingos Lietuvos ūkiams yra tikslinga sukonstruoti dinaminį empirinį rizikos

indeksą Lietuvos ūkiams, kuris integruotai vertintų riziką žemės ūkyje ir padėtų identifikuoti

problemines ūkio veiklos sritis.

Integruotam rizikos žemės ūkyje vertinimui pasirinkta faktorinė ir reliabilumo analizė.

Faktorinės analizės metodas socialiniuose moksluose dažniausiai taikomas siekiant redukuoti tyrimo

kintamųjų skaičių (būdinga vadybai, sociologijai, psichologijai ir edukologijai), kartais taikomas

socio-ekonominės raidos indeksams konstruoti (būdinga ekonomikai). Demo, Neiva, Numes ir Rozzett

(2012), Sunitha, Veereregavan, Riniva ir Mathew (2013), Gil-Monte, Figueiredo-Ferraz ir Valdez-

Bonilla (2013), Zhao, You, Shi, Yang, Chu ir Peng (2013) naudojo faktorinę, o Chuanqi ir Wang

(2012) – reliabilumo analizę, spręsdami socialiniuose moksluose keliamas problemas, kurdami

empirinius indeksus, siekiant kompleksiškai ir glaustai paaiškinti tiriamos tikrovės reiškinius.

Konstruojant dinaminį empirinį rizikos indeksą duomenys paimti iš EUROSTAT ir FADN

duomenų bazių. Tyrimo laikotarpis – 2003-2011 metai. Pagrindiniai integruoto rizikos žemės ūkyje

indekso kontravimo etapai pateikti 3.1 pav.

1 etapas. Ūkių veiklą įtakojančių rodiklių identifikavimas

2 etapas. Rodiklių atranka iš duomenų bazių

3 etapas. Dinaminių empirinių rizikos indeksų konstravimas

Lietuvos ūkiuose naudojant faktorinę ir reliabilumo analizę

3.1 pav. Faktorinės analizės etapai, kuriant dinaminius empirinius rizikos indeksus

Lietuvos žemės ūkyje

Analizuojant ūkių veiklą buvo atsižvelgiama į klimatines sąlygas, gamybinius ir finansinius

ūkio rodiklius. Konstruojant dinaminius empirinius rizikos indeksus Lietuvos ūkiuose, statistiniai

28

duomenys buvo naudojami iš šių duomenų bazių: Lietuvos statistikos departamento, Lietuvos žemės

ūkio konsultavimo tarnybos, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto.

Analizuojant gamybinę riziką žemės ūkyje, vienas iš svarbiausių veiksnių yra klimatas ir

gamtinė aplinka. Gamtinė aplinka ir klimatas sąlygoja tiek augalijos, tiek ir gyvunijos įvairovę.

Mokslinėje literatūroje analizuojant gamybinę riziką žemės ūkyje paprastai akcentuojama techninės

ūkio galimybės, gamtines sąlygas ir biologinis ir aplinkos pavojus.

Analizuojant gamtines sąlygas pasaulio mastu, jos yra labai skirtingos, t.y. skirtingos klimato ir

geografinės zonos, kurios sąlygoja skirtingą gyvuniją, augaliją, skirtingas technologijas ūkiuose ir

netgi žmonių kultūrą. Rizikos žemės ūkyje analizei Lietuvos lygmeniu geografinė ir klimato zonos

įtakos nedaro, nes šalis yra maža ir pozicionuojasi vienoje geografinėje ir klimatinėje zonoje. Todėl

siekiant įvertinti gamtinius svyravimus šalyje atliekama statistinių gamtinių rodiklių analizė:

- kritulių kiekis per metus (mm);

- dirvožemio įšalimo gylis (cm);

- vidutinė liepos mėnesio temperatūra (laipsniai);

- vidutinė metinė temperatūra (laipsniai);

- vidutinio sausio mėnesio temperatūra (laipsniai);

- vidutinis sniego dangos storis žiemą (cm).

Minėtieji rodikliai identifikuoja pagrindinius klimato požymius, t.y. kritulių lygį ir

temperatūros pokyčius (Wang, Bobojonov, Härdle, Odening, 2013; Geng, Stuthridge, Robert, Field,

2013).Pateikti rodikliai taip pat plačiai naudojami Lietuvos teritorinės analizės moksliniuose tyrimuose

(Geologijos ir geografijos institutas, 2008).

Analizuojant biologinį ir aplinkos pavojų buvo pasirinkti sekantys rodikliai (Jafee, Segel,

Andrews, 2008; Hardarker, Huirne, Anderson, Lien, 2004; Baltussen et al. 2006):

- išlaidos augalų apsaugai ir pesticidams;

- išlaidos trąšoms ir dirvožemio savybes gerinančioms medžiagoms;

- veterinarinės išlaidos.

Minėtieji rodikliai interpretuojami sekančiai: kuo daugiau išlaidų patiriama gyvulių sveikatai

užtikrinti, dirvožemio derlingumui padidinti, augalų ir gyvulių ligų prevencijai įgyvendinti, tuo

didesnis žemės ūkio produktyvumas, kas teigiamai įtakoja ūkių veiklą ir mažina riziką.

Siekiant išanalizuoti technologines galimybes ūkiuose buvo pasirinkti produktyvumo rodikliai.

Produktyvumą analizavę mokslininkai Laskienė, Pekarskienė (2011) Jakubavičius, Vilys (2006)

išskyrė, kad vienas pagrindinių produktyvumo didinimo veiksnių yra technologijų plėtra. Kuo

didesnis produktyvumas, tuo geriau yra adaptuotos technologijos ūkiuose.

29

Konstruojant dinaminius empirinius rizikos žemės ūkyje indeksus Lietuvos lygmeniu,

remiantis išanalizuota literatūra ir empirinių duomenų prieinamumu, buvo pasirinkti sekantys

produktyvumo rodikliai:

- augalininkystės produktyvumas (augalininkystės produkcija/žemės ūkio naudmenų plotas)

- gyvulininkystės produktyvumas (gyvulininkystės prdukcija/sąlyginis gyvulių skaičius).

Šapolaitė (2012) atlikdama produktyvumo veiksnių analizę žemės ūkyje, be jau minėto žemės

ūkio produktyvumo, taip pat analizavo ir darbuotojų kaitą. Darbas yra produktyvumo veiksnys, kuris

priklauso nuo darbo sąlygų, darbuotojų kvalifikacijos, technologinio lygio, darbo organizavimo ir

motyvacijos. Pasak Lazear (1999), darbo rezultatai yra glaudžiai susiję su darbo užmokesčiu ir

paskatinimu. To pasekoje dinaminų indeksų kontravimui buvo parinkti rodikliai:

- darbo sąnaudos/sąlyginių darbuotojų skaičiaus;

- šeimos darbo sąnaudos/ sąlyginių darbuotojų skaičiaus;

- samdomo darbo sąnaudos/ sąlyginių darbuotojų skaičiaus.

Finansinės rizikos analizei atlikti mokslinėje literatūroje yra išskiriama gausybė santykinių

rodiklių. Kazlauskienę ir Christauską (2007) analizuodami sisteminės ir nesisteminės rizikos veiksnius

identifikavo, kad pagrindiniai kiekybiniai veiksniai nusakantys nesisteminę verslo subjekto riziką yra

pelningumas, finansavimo struktūra ir finansinis stabilumas.

Tuo tarpu Cabedo, Tirado (2004) manymu, vertinant riziką svarbu apskaičiuoti mokumo ir

likvidumo rodiklius, kurie atspindi gebėjimą vykdyti įsipareigojimus. Atlikus išsamę mokslinės

literatūros analizę, finansinių rodiklių ir finansinės analizės verslo subjektuose srityje buvo nustatyta,

kad finansinius rodiklius galima grupuoti į pagrindinias keturias grupes: mokumo (likvidumo),

stabilumo, išlaidų lygio ir pelningumo. Detalesnė rodiklių analizė pateikiama 3.1-3.4 lentelėse

(Mackevičius, 2006; Tamošaitienės, Juškevičienės, Kriščiukaitienės, Galnaitytės 2010; Laurentiu,

2012; Kotane, Kuzmina-Merlino, 2012; Dilip, Ashoke, 2013; Ungureanu, Frasineanu, Nedelut,

Ionasm, 2013; Žager, Sačer, Dečman, 2012; Tamošaitienė, Andrikienė, 2010).

3.1 lentelė. Mokumo santykiniai rodikliai

Rodiklis Apskaičiavimo būdas Rodiklio apibūdinimas

Grynasis trumpalaikis

turtas

trumpalaikis turtas-

trumpalaikiai

įsipareigojimai

Teigiama rodiklio reikšmė rodo, kad verslo subjektasyra pajėgus

turimu trumpalaikiu turtu padengti savo trumpalaikius

įsipareigojimus ir dar turi finansinių resursų tolesnei veiklai. Jeigu

trumpalaikio turto yra tik trumpalaikiams įsipareigojimams

padengti arba dar mažiau, tai tokia verslo subjektas yra nemokus, jo

finansinė būklė bloga, jis neturi apyvartinių lėšų toliau dirbti

Greitasis

trumpalaikio

mokumo koeficientas

trumpalaikis turtas-

atsargos

Teigiama rodiklio reikšmė rodo, kad verslo subjekto trumpalaikio

turto dalis yra likvidžiausios formos

30

Bendrasis

trumpalaikio

mokumo koeficientas

trumpalaikis

turtas/trumpalaikiai

įsipareigojimai

Rodiklis rodo, kokiu laipsniu trumpalaikis turtas padengia

trumpalaikius įsipareigojimus. Mažesnė už vienetą rodiklio reikšmė

parodo, kad verslo subjektas gali neįvykdyti trumpalaikių

įsipareigojimų. Paprastai įvairiose ūkio šakose jis yra

skirtingas,taipogi bendrąjį likvidumo koeficientą apsprendžia ir

sezoniniai svyravimai.

Greitojo trumpalaikio

likvidumo

koeficientas

(trumpalaikis turtas-

atsargos)/trumpalaikiais

įsipareigojimai

Rodo kiek vienam litui trumpalaikių įsipareigojimų verslo

subjektas turi turto, kuris gali būti parduotas per trupiausią

laikotarpį.

Apyvartinio kapitalo

manevringumo

koeficientas

atsargos/ apyvartinis

kapitalas Rodiklis parodo, kokią apivartinio kapitalo dalį sudaro atsargos.

Bendrojo mokumo

koeficientas turtas/įsipareigojimai

Bendrojo likvidumo koeficiento didesnė reikšmė rodo aukštesnį

mokumo lygį ir mažesnę finansinę riziką bei bankroto grėsmę.

Ilgalaikių

įsipareigojimų

apmokėjimų pinigais

koeficientas

grynųjų pinigų srautas

iš ūkinės-gamybinės

veiklos/ ilgalaikiai

įsipareigojimai

Rodo per kiek ataskaitinių laikotarpių, esant pastoviam pinigų

srautui iš pagrindinės veiklos, verslo subjektas galėtų padengti

ilgalaikius įsipareigojimus

Visų įsipareigojimų

apmokėjimų

koeficientas

grynųjų pinigų srautas

iš ūkinės-gamybinės

veiklos/ visi

įsipareigojimai

Rodiklis aktualiausias kreditoriams, nes parodo ar suėjus terminui

verslo subjektas galės grąžinti pasiskolintas lėšas.

Grynojo apyvartinio

kapitalo augimo

koeficientas

grynojo apyvartinio

kapitalo

pokytis/grynieji

pagrindinės veiklos

pinigų srautai

Rodo verslo subjekto galimybės finansuoti augimą iš vidaus

išteklių

Mokumo arba dar literatūroje vadinami likvidumo rodikliai atspindi verslo subjekto gebėjimą

konkrečiu momentu grąžinti trumpalaikes skolas. Jei rodiklio reikšmė mažesnė negu vienetas,

egzistuoja rizika, kad vienu metu visiems kreditoriams pareikalavus grąžinti skolas verslo subjektas to

padaryti nesugebės.

3.2 lentelė. Stabilumo santykiniai rodikliai

Rodiklis Apskaičiavimo būdas Rodiklio apibūdinimas

Sverto

koeficientas

įsipareigojimai

/nuosavas kapitalas

Verslo subjektas priskiriamas prie stabilių, kai jo nuosavas

kapitalas viršija bendrus įsipareigojimus.

Įsiskolinimo

koeficientas įsipareigojimai/ turtas

Skolos čia apima tiek ilgalaikius, tiek trumpalaikius

įsipareigojimus. Kreditoriai pirmenybę teikia žemiems skolos

santykiniams rodikliams, nes bankroto atveju tai sumažina jų

nuostolių riziką, o savininkai pirmenybę teikia aukštesnio lygio

finansiniam svertui, nes jie siekia padidinti pelną bei išlaikyti

verslo subjekto kontrolę.

Ilgalaikės skolos

rodiklis

ilgalaikiai

įsipareigojimai/

nuosavas kapitalas

Šis rodiklis parodo verslo subjekto finansinį savarankiškumą, t.y.

dinamiškas šio rodiklio augimas rodo finansinės priklausomybės

didėjimą ir atvirkščiai.

Finansinės

nepriklausomybės

koeficientas

turtas/nuosavas

kapitalas

Šis rodiklis parodo verslo subjekto nepriklausomybę nuo

kreditorių. Kuo reikšmė didesnė - tuo didesnis įmonės stabilumas

Manevringumo

koeficientas

trumpalaikis grynasis

turtas /nuosavas

kapitalas

Šis koeficientas rodo, kokias turi galimybes verslo subjektas

naudoti nuosavas likvidžias lėšas, t.y., jis rodo nuosavo kapitalo

dalį, kuri yra tokios formos, kad leidžia laisvai juo naudotis (pirkti

žaliavas, medžiagas, vykdyti trumpalaikes investicijas ir pan.).

31

Rodiklis Apskaičiavimo būdas Rodiklio apibūdinimas

Ilgalaikio

materialiojo turto

atnaujinimo

koeficientas

per metus įsigytas

turtas/ilgalaikio

materialiojo turto vertė

metų pabaigoje

Rodiklis parodo kai greitai vyksta ilgalaikio turto apyvarta verslo

subjekte. Kuo rodiklis didesnis, tuo efektyviau dirba verslo

subjektas ir to pasekoje patiria mažesnę riziką.

Stabilumo (arba ilgalaikio mokumo) rodikliai, dažniausiai atspindi verslo subjektų gebėjimą

padengti finansinius įsipareigojimu ilguoju laikotarpiu. Kuo didesnis santykis skolos su kapitalu, tuo

didesnė to verslo subjekto veiklos rizika, nes už skolintą kapitalą reikia mokėti palūkanas ir

atitinkamas kredito grąžinimo sumas. Tuo tarpu nuosavas kapitalas yra mažiau rizikingas. Manoma,

kad kuo didesnį lyginamąjį svorį nuosavo kapitalo verslo subjektas turi pastovaus kapitalo sudėtyje,

tuo labiau jis sugebės išgyventi smunkančio verslo sąlygomis.

3.3 lentelė. Išlaidų lygio santykiniai rodikliai

Rodiklis Apskaičiavimo

būdas Rodiklio apibūdinimas

Pagrindinės veiklos

išlaidų lygio rodiklis

parduotų prekių

savikaina/pardavimų

pajamos

Šis išlaidų lygio rodiklis parodo pagrindinės verslo subjekto

veiklos efektyvumą sunaudotų išlaidų atžvilgiu.

Veiklos sąnaudų

lygio rodiklis

veiklos sąnaudos/

pardavimų pajamos

Parodo kiek veiklos sąnaudų tenka vienam pardavimo pajamų

litui uždirbti

Debetinio (pirkėjų)

įsiskolinimo

apyvartumas

(kartais)

pardavimų pajamos/

debetinės (pirkėjų)

skolos

Šis rodiklis parodo, kiek kartų per metus verslo subjektas surenka

savo lėšas atsiskaitymo procese. Jei rodiklio reikšmė nedidelė,

vadinasi: pirkėjai lėčiau apmoka įsiskolinimus; pirkėjų skolų

apimtis, palyginus su pardavimų apimtimi, santykinai padidėja;

turtas, kaip pirkėjų įsiskolinimai, palyginus su pardavimų

apimtimi, santykinai padidėja;skolos surenkamos neefektyviai.

Kreditinio (tiekėjų)

įsiskolinimo

apyvartumas

(kartais)

pirkimai/kreditinės

skolos (skolos

tiekėjams)

Šis rodiklis parodo, kiek kartų per metus atnaujinamas

įsiskolinimas tiekėjams.

Atsargų apyvartumas

(kartais)

parduotų prekių ir

paslaugų savikaina

/vidutinės metinės

atsargos

Šis rodiklis parodo, kiek kartų per metus verslo subjektas

atnaujina savo atsargas, neviršydama nustatytų išlaidų. Nedidelis atsargų apyvartumo rodiklis gali reikšti, kad verslo

subjektas susikaupęs pernelyg daug, galbūt pasenusių, atsargų

arba stokojama gamybinių pajėgumų.

Trumpalaikio turto

apyvartumas

pardavimų

pajamos/trumpalaikis

turtas

Šis koeficientas rodo, kiek pajamų tenka kiekvienam

trumpalaikio turto litui, t.y. koks buvo trumpalaikio turto

apyvartų skaičius.

Grynojo turto

apyvartumo

koeficientas

pardavimo pajamas/

(trumpalaikis turtas-

trumpalaikiai

įsipareigojimai)

Šis rodiklis parodo kiek pajamų uždirba vienas į apyvartinį

kapitalą investuotas litas. Didesnis apyvartumas rodo efektyvesnį

valdymą. Mažėjant pardavimo pajamoms, didėja gresmė įmonės

stabilumui ir likvidumui.

Turto apyvartumo

koeficientas

pardavimų pajamos/

turtas

Šis rodiklis rodo, kaip efektyviai verslo subjektas panaudoja

turimą turtą realizacijos procesui garantuoti, t.y. kiek kiekvienam

turto litui tenka pardavimo pajamų.

Ilgalaikio

materialiojo turto

grąžos koeficientas

pardavimų pajamos/

ilgalaikis turtas

Šis rodiklis rodo, kaip efektyviai verslo subjektas panaudoja

turimą ilgalaikį turtą realizacijos procesui garantuoti.

32

Kaip matyti iš 3.3 lentelės duomenų išlaidų lygio rodikliai parodo, kaip efektyviai verslo

subjektas naudoja turimus išteklius ir kaip efektyviai „dirba“ turimas turtas.

3.4. lentelė. Pelningumo santykiniai rodikliai

Rodiklis Apskaičiavimo

būdas Rodiklio apibūdinimas

Bendrasis pardavimų

pelningumo

koeficientaas

bendrasis

pelnas/pardavimų

pajamos

Šis koeficientas rodo, kiek turima pelno, kompensavus parduotų

prekių savikainą, t.y. atspindi ribinį verslo subjekto pelningumą,

susijusį su pagrindine jos veikla. Tai rodiklis rodantis kiek

bendrojo pelno tenka vienam pardavimo litui.

Parduotos

produkcijos

savikainos santykis

su pardavimais

parduotų prekių ir

paslaugų savikaina/

pardavimų pajamos

Šis koeficientas parodo, kuri kiekvieno pardavimų pajamų lito

dalis išleidžiama parduotų prekių ir paslaugų savikainai

kompensuoti.

Įprastinės veiklos

pelningumo

koeficientas

įprastinės veiklos

pelnas/pardavimų

pajamos

Šis rodiklis apibūdina pardavimų pelningumą iki mokesčių

išskaitymo, todėl atspindi verslo subjekto įprastinės veiklos

efektyvumą ir vadovų veiklą kuriant pelną iki mokesčių

išskaitymo.

Grynojo pelningumo

koeficientas

grynasis pelnas/

pardavimų pajamos

Šis rodiklis parodo, kiek grynojo pelno tenka vienam pardavimų

litui, t.y., rodo verslo subjekto veiklos efektyvumą, nes jis apima

ne tik administracinių, pardavimo ir finansinių operacijų išlaidų,

bet ir įsipareigojimų mokėti mokesčius įtaką pardavimų

pelningumui.

Rentabilumo

koeficientas

pelnas prieš

mokesčius/ parduotų

prekių ir paslaugų

savikaina

Rentabilumas parodo, kiek vienas išlaidų litas duoda pelno.

Turto pelningumo

koeficientas

grynasis pelnas/

turtas

Šis rodiklis parodo, kiek grynojo pelno tenka vienam turto litui,

t.y.atspindi visų verslo subjekto naudojamų išteklių efektyvumą.

Ilgalaikio turto

pelningumas

grynasis

pelnas/ilgalaikis

turtas Šie rodikliai parodo,verslo subjekte naudojamo ilgalaikio ir

trumpalaikio turto efektyvumą Trumpalaikio turto

pelningumo

koeficientas

grynasis

pelnas/trumpalaikis

turtas

Nuosavo kapitalo

pelningumas

(nuosavybės grąža)

grynasis

pelnas/nuosavas

kapitalas

Šis rodiklis parodo verslo subjekto sugebėjimą panaudoti

nuosavą kapitalą naujoms materialinėms vertybėms kurti.Esant

didelei nuosavybės grąžos reikšmei, tai reikėtų sieti ne tik su

dideliu pelnu, bet ir su galimai nedidele savininkų nuosavybe.

Skolinto kapitalo

pelningumas (grąža)

grynasis

pelnas/skolintas

kapitalas

Šis santykis parodo, kiek kiekvienas skolintas litas atneša pelno.

Pinigų grąžos iš

pardavimų

koeficientas

pinigų srautas iš

ūkinės - gamybinės

veiklos /pardavimų

pajamos

Šis rodiklis atspindi verslo subjekto veiklos kitimą, kuris daro

įtaką pardavimų bei pinigų gavimo procesui bei pardavimų

kokybei.

Pinigų grąžos iš

nuosavo kapitalo

koeficientas

pinigų srautas iš

ūkinės - gamybinės

veiklos /nuosavas

kapitalas

Šis rodiklis parodo, nuosavo kapitalo pajamingumą grynųjų

pinigų prasme.

Pinigų grąžos iš turto

koeficientas

pinigų srautas iš

ūkinės - gamybinės

veiklos /turtas

Šis rodiklis parodo, kaip panaudojamas turtas gryniesiems

pinigams gauti iš ūkinių operacijų.

33

3.4 lentelėje pateikti įvairūs pelningumo rodikliai. Bendriausia prasme pelnas suprantamas kaip

teigiamas verslo subjekto tam tikro laikotarpio ūkinės veiklos rezultatas.

Apibendrinant galima teigti, jog atliekant ūkių rizikos analizę, riziką žemės ūkyje

apibūdinančius rodiklius galima suskirstyti į keturias pagrindines grupes: finansiniai rodikliai, klimato

rodikliai, produktyvumo rodikliai, biologinio ir aplinkos poveikio rodikliai. Analizuojami rodikliai

apima vidinę ūkių situaciją, tiek finansinę, tiek ir gamybinę, tiek ir išorinius veiksnius, tokius kaip

klimato pokyčiai, kurie sąlygoja priimamus gamybinius sprendimus ūkiuose.Todėl galima daryti

išvadą, kad dinaminiai empiriniai rizikos indeksai Lietuvos ūkiuose apims kelias dimensijas ir išsamiai

apibūdins analizuojamą reiškinį – riziką žemės ūkyje.

Indeksų kontravimas vykdomas pasitelkiant SPSS programinį paketą. Rizikos lygis

interpretuojamas lyginant indekso reikšmę su matematiniu vidurkiu (skalėje nuo 1 iki 3, vidurkis – 2).

Pagrindiniai faktorinės ir reliabilumo analizės validumo kriterijai pateikti 3.5 lentelėje.

3.5 lentelė. Faktorinės ir reliabilumo analizės validumo kriterijai

Rodiklio pilnas pavadinimas

Rodiklio

sutrumpintas

pavadinimas

Rodiklio validumo ribos Šaltinis

Kaizerio-Mėjerio-Olkinso imties adekvatumo

kriterijus KMO 0,5 ≤KMO <1,0

Bitinas (1998);

Kardelis (2002);

Cherchill (2000);

Chakraborty (2011);

Yaneth (2013);

Bowers ir Heaton

(2013)

Faktoriaus aprašomoji galia % 0,1 ≤%

Skiriamoji geba subskalėje (Item-total-correlation) i/tt 0<i/tt

Vidutinė koreliacija tarp įverčių rmean 0 < rmean

Minimali koreliacija tarp įverčių rmin 0 < rmin

Maksimali koreliacija tarp įverčių rmax 0 < rmax

Faktorinis svoris L 0,5 ≤ L

Standartizuotas vidinės konsistencijos koeficientas

(Conbach’s Alpha Based on Standardized items) α 0,5≤ α <1

Remiantis aprašytąja metodika ir Lietuvos ūkių 2003-2011 m. laikotarpio (tyrimo apimtis –

vidutiniškai 1304 ūkiai per metus) duomenimis, buvo sukonstruotas dinaminis empirinis rizikos

indeksas Lietuvos ūkiams.

Rizikos indeksą Lietuvos ūkiuose sudaro penki subindeksai: Neproduktyvumo rizikos indeksas,

kuris apima tokius rodiklius kaip augalininkystės produkcija/ha ir gyvulininkystės produkcija/SG;

REK (rekoduotas) biologinio ir aplinkos poveikio rizikos indeksas Lietuvos ūkiuose, kuris apima

tokius rodiklius, kaip išlaidos augalų apsaugai irpesticidams ir išlaidos trąšoms ir dirvožemio savybes

gerinančioms medžiagoms; Darbo jėgos rizikos indeksas, kuris susideda iš Švelnaus klimato rizikos

indekso (REK liepos vidutinė metinė temperatūra, vidutinė sausio temperatūra, mažas dirvožemio

34

įšalimo gylis, vidutinė metinė temperatūra) ir kritulių rodiklio; Darbo jėgos rizikos indeksas, kuris

apima samdomo darbo sąnaudos/SD ir Šeimos darbo sąnaudos/SD; REK įsipareigojimų vykdymo

rizikos indeksas, kuris apima apyvartinio kapitalo manevringumo koeficientą, bendrajį pardavimų

pelningumo koeficientą, Mokumo rizikos indeksą (Įsiskolinimo koeficientas, REK bendrasis

trumpalaikio mokumo koeficientas, Greitasis trumpalaikio mokumo koeficientas) ir Turto

panaudojimo rizikos indeksą (turto apyvartumo koeficientas, ilgalaikio materialiojo turto grąžos

koeficientas, grynojo turto apyvartumo koeficientas, ilgalaikio materialiojo turto atnaujinimo

koeficientas).

3.6 pateikti sukonstruoto indekso validumo kriterijai.

3.6 lentelė. Rizikos indekso Lietuvos ūkiuose faktorinės ir reliabilumo analizės rezultatai

Indekso

pavadinimas Subindekso pavadinimas

Faktorinė analizė Reliabilumo

analizė

Koreliacinė analizė

L KMO % i/tt α rmean rmin rmax

Rizikos indeksas

Lietuvos ūkiuose

Neproduktyvumo rizikos

indeksas 0,90

0,662 66,1

0,81

0,87 0,57 0,31 0,84

REK biologinio ir aplinkos

poveikio rizikos indeksas

Lietuvos ūkiuose

0,86 0,77

Darbo jėgos rizikos

indeksas 0,78 0,67

REK klimato rizikos

indeksas 0,77 0,64

REK įsipareigojimų

vykdymo rizikos indeksas 0,75 0,62

Kaip matyti iš 3.6 lentelės duomenų, kintamųjų pozicionavimas agreguotame indekse leidžia

paaiškinti apie 66,1 proc. sukurtojo indekso sklaidos. Reikšmingiausi indekso kintamieji yra

neproduktyvumo rizikos indeksas, kurio faktorinis svoris sudaro 0,90 ir REK ūkių biologinio ir

aplinkos poveikio rizikos indeksas, kurio faktorinis svoris sudaro 0,86. Likusių kintamųjų faktoriniai

svoriai taip pat yra ganėtinai aukšti ir svyruoja nuo 0,75 iki 0,78. Detali analizuojamo indekso

struktūra patekta 3.2 pav.

35

3.2 pav. Rizikos indeksas Lietuvos ūkiuose

Rizikos indeksas Lietuvos ūkiuose ( Indekso reikšmė = 2)

Neproduktyvumo rizikos

indeksas

(L=0,90; Indekso

reikšmė = 2)

REK klimato

rizikos indeksas

(L=0,77; Indekso

reikšmė = 2)

REK biologinio ir aplinkos

poveikio rizikos indeksas

Lietuvos ūkiuose

(L=0,86; Indekso reikšmė = 2)

REK įsipareigojimų vykdymo rizikos indeksas

(L=0,75; Indekso reikšmė = 2)

Mokumo rizikos

indeksas(L=0,61;

Indekso reikšmė = 2)

Bendrasis pardavimų

pelningumo koeficientas

(L=0,74)

Turto panaudojimo

rizikos indeksas

(L=0,74; Indekso

reikšmė = 2)

Apyvartinio kapitalo

manevringumo

koeficientas(L=0,79)

Grynojo turto

apyvartumo

koeficientas

(L=0,67)

Ilgalaikio

materialiojo

turto

atnaujinimo

koeficientas

(L=0,87)

Turto

apyvartumo

koeficientas

(L=0,90)

Ilgalaikio

materialiojo

turto grąžos

koeficientas

(L=0,87)

Greitasis

trumpalaikio

mokumo

koeficientas

(L=0,95)

REK bendrasis

trumpalaikio

mokumo

koeficientas

(L=0,95)

Įsiskolinimo

koeficientas (L=0,68)

Darbo jėgos rizikos

indeksas

(L=0,78; Indekso

reikšmė = 2)

Samdomo darbo sąnaudos/SD

(L=0,76)

Šeimos darbo sąnaudos/SD (L=0,76)

Krituliai

(L=0,77) Švelnaus klimato rizikos

indeksas

(L=0,77; Indekso reikšmė =

2)

REK liepos vidutinė metinė

temperatūra (L=0,77)

Vidutinė sausio temperatūra

(L=0,83)

Mažas dirvožemio įšalimo

gylis (L=0,93)

Vidutinė metinė

temperatūra(L=0,88)

Išlaidos augalų

apsaugai

irpesticidams

(L=0,91)

Išlaidos trąšoms ir

dirvožemio

savybes

gerinančioms

medžiagoms

(L=0,91)

Augalininkystės

produkcija/ha (L=0,87)

Gyvulininkystės

produkcija/SG (L=0,87)

36

Kaip matyti iš pateikto paveikslo, rizikos indeksą Lietuvos ūkiuose sudaro 8 subindeksai.

Gamybinę riziką žemės ūkyje apibūdina šies subindeksai: neproduktyvumo rizikos indeksas, REK

biologinio ir aplinkos poveikio rizikos indeksas Lietuvos ūkiuose, REK klimato rizikos indeksas,

švelnaus klimato rizikos indeksas. Ekonominę riziką apibūdina darbo jėgos rizikos indeksas. Finansinę

situaciją ūkyje apibūdina subindeksai: Mokumo rizikos indeksas, Turto panaudojimo rizikos indeksas,

Įsipareigojimų vykdymo rizikos indeksas. Konstruojant rizikos indeksą Lietuvoms ūkiams, analizei

buvo naudojami tik kiekybiniai rodikliai, todėl į indeksą nebuvo įtraukti žmogiškosios ir politinės

rizikos aspektai.

3.7 lentelėje pateiktas Lietuvos ūkių rizikos indekso ir jį sudarančių subindeksų kitimo sąryšis

su rizikos lygio kitimu.

3.7. lentelė. Lietuvos ūkių rizikos indeksai ir subindeksai

Indekso rūšis Pavadinimas Ryšys su rizika

Indeksai Rizikos indeksas Lietuvos ūkiuose Indeksui didėjant ūkių rizika didėja

Subindeksai

Neproduktyvumo rizikos indeksas Indeksui didėjant ūkių rizika didėja

REK biologinio ir aplinkos poveikio rizikos indeksas

Lietuvos ūkiuose Indeksui didėjant ūkių rizika didėja

REK klimato rizikos indeksas Indeksui didėjant ūkių rizika didėja

Švelnaus klimato rizikos indeksas Indeksui didėjant ūkių rizika mažėja

Darbo jėgos rizikos indeksas Indeksui didėjant ūkių rizika didėja

Mokumo rizikos indeksas Indeksui didėjant ūkių rizika didėja

Turto panaudojimo rizikos indeksas Indeksui didėjant ūkių rizika mažėja

Įsipareigojimų vykdymo rizikos indeksas Indeksui didėjant ūkių rizika mažėja

Parengta metodika sudaro galimybes sukonstruoti rizikos valdymo modelį, kurio pagrindas

integruotas rizikos valdymo indeksas. Jis leis integruotai įvertinti skirtingų rizikas ir jas lemiančius

veiksnius.Tai leis sistemiškai įvertinti informacijąapie riziką ūkiuose ir priimti rizikos valdymo

sprendimus.

Apibendrinta metodikos schema pateikta 3.3. pav.

37

3.

4.

5.

6.

7.

8.

3.3. pav. Rizikų žemės ūkyje integruoto vertinimo schema

Apibendrinant šiame skyriuje pateiktą medžiagą daroma išvada, kad integruoto rizikos

vertinimo žemės ūkyje pagrindas yra rizikos vertinimo indekso parengimas. Rizikos vertinimo

metodika apima rizikos rūšių ir jas lemiančių veiksnių sąsajų nustatymo, veiksnius apibūdinančių

rodiklių atrankos bei jų svorių nustatymo irintegruoto rizikos indekso konstravimą. Parengta

metodika leidžia integruotai įvertinti gamybinę, ekonominę, finansinę rizikas.

Gamybinę riziką žemės ūkyje apibūdina šies subindeksai: neproduktyvumo rizikos indeksas,

REK biologinio ir aplinkos poveikio rizikos indeksas Lietuvos ūkiuose, REK klimato rizikos indeksas,

švelnaus klimato rizikos indeksas. Ekonominę riziką apibūdina darbo jėgos rizikos indeksas. Finansinę

situaciją ūkyje apibūdina subindeksai: Mokumo rizikos indeksas, Turto panaudojimo rizikos indeksas,

Įsipareigojimų vykdymo rizikos indeksas. Konstruojant rizikos indeksą Lietuvoms ūkiams, analizei

buvo naudojami tik kiekybiniai rodikliai, todėl į indeksą nebuvo įtraukti žmogiškosios ir politinės

rizikos aspektai.

1 etapas Rizikų rūšių žemės ūkyje identifikavimas

2 etapas Rizikų rūšių žemės ūkyje veiksnių analizė

3 etapas Rizikų rūšių žemės ūkyje veiksnių tarpusavio

sąsajų nustatymas

4 etapas Rizikų rūšių žemės ūkyje veiksnių rodiklių

atranka

5 etapas Rodiklių svorio koeficientų nustatymas

6 etapas Žemės ūkio integruoto rizikos indekso

konstravimas

Rizikos

identifikavimas

Rizikos vertinimas

38

4. RIZIKOS ŽEMĖS ŪKYJE MAŽINIMO PRIEMONIŲ PARINKIMAS PAGAL

NUSTATYTĄ RIZIKOS REIKŠMINGUMĄ

Rizikos valdymui žemės ūkyje, kaip ir kitose verslo srityse, naudojamos įvairios rizikos

valdymo priemonės. Tačiau kiekvienas ūkininkas turi pasirinkti jam tinkamą rizikos valdymo modelį.

Šio modelio pagrindiniai etapai išskirti 4.1 pav. Ūkininkas turi įvertinti, kokios rizikos turi įtaką jo

ūkio veiklai, įvertinti jų įtakos dydį veiklos efektyvumui ir tada pasirinkti apsidraudimo politiką: jeigu

rizika nežymiai įtakoja veiklą arba ūkininkas yra linkęs labai rizikuoti, pasirenkama nesidraudimo

politika.Jeigu rizikos dydis turi įtakos veiklos rezultatams, bet rizika nėra labai didelė, ūkininkas gali

taikyti pasirinktinio apsidraudimo politką, kai draudžiami rizikingiausi sandoriai. Konservatyvūs

ūkininkai, nelinkę rizikuoti turėtų rinktis visiško apsidraudimo politiką, kai draudžiamas visas verslas.

4.1. pav. Rizikos valdymo modelis ūkininkų ūkiuose

Ūkininkai gali naudotis visomis draudimo rūšimis, kurias siūlo draudimo įmonės. Pagrindinės

ūkininkų ūkių draudimo rūšys yra šios:

turto draudimas;

Rizikos nustatymas

Rizikos vertinimas

Apsidraudimo politikos pasirinkimas

Nedraudimo Pasirinktinio

apsidraudimo

Visiško

apsidraudimo

Piniginių srautų, kuriuos reikia drausti, nustatymas

Apsidraudimo priemonių pasirinkimas ir naudojimas

Vidinės Išorinės

R

I

Z

I

K

O

S

M

O

N

I

T

O

R

I

N

G

A

S

39

gyvūnų draudimas;

augalų draudimas;

ūkininko, kaip darbdavio draudimas;

ūkininkų draudimas nuo galvijų padarytos žalos;

kitos draudimo rūšys.

Pagal 2014–2020 metų programos priemonę „Rizikos valdymas“ veiklos srities „Pasėlių,

gyvūnų ir augalų draudimo įmokos“ įgyvendinimo taisykles , gali būti kompensuojamos draudimo

įmokos žemės ūkyje veikiantiems subjektams, tame tarpe ir ūkininkams.

Įmokų kompensavimu siekiama skatinti žemės ūkio sektoriuje veikiančius subjektus drausti

savo produkciją nuo nepalankių klimato reiškinių sukeliamų padarinių ir taip valdyti vykdomos ūkinės

veiklos riziką.

Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus valstybė kompensuoja iki 50 proc. draudimo įmokų

už Lietuvoje auginamus augalus nuo nuostolių, kuriuos sukelia stichinėms nelaimėms prilyginamos

nepalankios oro sąlygos, ir tokios nepalankios oro sąlygos, kaip šalna, speigas, kruša, ledas, lietus,

sausra ir kt.

Ūkininkai gali teiktiparaiškas kompensuoti dalį draudimo įmokų žemės ūkio veiklos

subjektams, kurie užsiima pirmine žemės ūkio gamyba ir atitinka „aktyvaus žemės ūkio veiklos

subjekto“ sąvoką bei draudžia nuosavybės teise priklausančius ir Lietuvoje auginamus augalus nuo

didesnių kaip 30 proc. produkcijos rūšies nuostolių, kuriuos sukelia stichinėms nelaimėms

prilyginamos nepalankios oro sąlygos – sausra ir iššalimas.

Pagal priemonės veiklos sritį, nepaisant to, įvyko draudžiamasis įvykis ar ne, pareiškėjui,

apdraudusiam pasėlius ir augalus nuo iššalimo ir sausros, kai draudžiamasi nuo didesnių kaip 30 proc.

produkcijos nuostolių, kompensuojama iki 65 proc. draudimo įmokos sumos, neviršijant

kompensuojamų draudimo įmokų sumos dydžių 1 ha deklaruoto ploto pagal augalų rūšis, kurie,

atsižvelgiant į tais metais paramai draudimo įmokoms kompensuoti Žemės ūkio ministerijos skiriamus

valstybės biudžeto asignavimus, nustatomi atskiru žemės ūkio ministro įsakymu. Draudžiantis nuo kitų

rizikų (kruša, liūtis, audra) valstybė kompensuos iki 50 proc. draudimo įmokų.

Aktyvaus žemės ūkio veiklos subjekto kiekvienos apdraustos produkcijos rūšies vidutinė

metinė trejų metų produkcija apskaičiuojama pagal tos savivaldybės, kurioje yra registruotas aktyvaus

žemės ūkio veiklos subjekto ūkis, Lietuvos statistikos departamento oficialiai skelbiamą vidutinį

metinį praėjusių trejų metų produkcijos rūšies derlingumą tonomis iš hektaro.

Parama kompensuojant dalį draudimo įmokų už gyvūnus teikiama ūkio subjektams,

40

apdraudusiems ūkinius gyvūnus nuo gyvūnų ligų, dėl kurių paprastai turi būti išnaikinami visi į rizikos

grupę susirgti ta liga patenkantys ir ūkyje esantys gyvūnai; jei pagal draudimo sutartį numatomi

padengti nuostoliai (draudimo suma) viršija 30 proc. ūkio subjekto vidutinės metinės praėjusių metų

trejų metų laikotarpio produkcijos; apdraudus šias gyvūnų rūšis: galvijus, avis, ožkas, kiaules, arklius

ir naminius paukščius.

Vis daugėjančių sandorių su trečiosiomis šalimis skaičius suponuoja poreikį valdyti ekonominę

riziką. Viena jos dalių yra valiutinė rizika - tai tikimybė gauti pajamas ar patirti nuostolius, dėl

ilgalaikių ar trumpalaikių valiutų keitimo kursų svyravimų atliekant užsienio prekybos, kreditines ir

kitas operacijas.

Valiutos kurso rizikos valdymo priemones galima skirstyti į vidines ir išorines:

Vidinės valdymo priemonės:

Sąskaitos – faktūros valiuta. Išrašydamas sąskaitą – faktūrą nacionaline valiuta

eksportuotojas (pardavėjas) išvengia užsienio valiutos rizikos. Tą patį pasiekia ir

importuotojas (pirkėjas), jeigu su kita šalimi galima susitarti, kad sąskaita – faktūra jam bus

pateikta šalies valiuta. Jeigu nacionalinės valiutos iš kitos šalies reikalauti negalima, vietos

eksportuotojas gali išsireikalauti, kad jo įsipareigojimai būtų išreikšti silpna valiuta,

kadangi norės, kad jo užsienio valiutos rizika taip pat būtų nedidelė.

Kompensavimas. Eksportuotojas, negalėdamas išsireikalauti, kad sąskaita – faktūra būtų

išrašyta vietos valiuta arba tvirta valiuta ir turėdamas tenkintis silpna valiuta, savo valiutinę

riziką gali pašalinti arba sumažinti už importą mokėdamas ta pačia silpna valiuta. Tas pats

pasakytina ir apie importuotoją.

Valiutos „kokteilio“ principas. Šio principo esmė yra ta, kad didesnė tikimybė, kad vienos

valiutos kurso svyravimai, palyginti su valiutos „krepšeliu“, gali būti daug mažesni, negu

vienos valiutos svyravimai kitos atžvilgiu.

Mokėjimo greičio reguliavimo priemonės. Šios priemonės naudojamos norint paspartinti

arba sulėtinti pretenzijų ir skolų sumokėjimą, numatant keitimo kurso pokyčius. Pardavėjas,

turintis skolą užsienio valiutomis, stengsis, kad jam būtų kuo greičiau sumokėta, jeigu

tikisi, kad užsienio valiutos vertė gali kristi. Kitą vertus, jis stengsis, kad jam būtų kuo

greičiau sumokėta, jeigu tikisi, kad užsienio valiutos vertė gali kilti. Pirkėjas, kuris tikisi,

kad užsienio valiutos vertė pakils, stengsis sumokėti kuo greičiau ir jis dels atsiskaityti,

jeigu manys, kad valiutos vertė smuks.

41

Vidinės užsienio valiutos kurso rizikos apsidraudimo priemonės yra pigiausios priemonės,

tačiau daugeliu atveju ūkininkai, sudarydami prekybos sandorius, ne visada gali pasirinkti mokėjimo

sąlygų, todėl valdydami užsienio valiutos kurso riziką, gali pasitelkti išorines apsidraudimo priemones,

t.y. išvestines finansines priemones (sandorius).

Išvestinės finansinės priemonės tinkamos ir nepalankiems prekių bei produkcijos kainų

pokyčiams (prekybinimas sandoriams) drausti, apsisiaugoti nuo nepalankaus palūkanų normų kitimo ir

kt. rizikos veiksnių.

Didelė dalis sudaromų valiutos, produkcijos sandorių sudaroma vadinamieji tradiciniai, t. y.

nedelsiamieji sandoriai, kai sandoryje dalyvaujančios šalys įsipareigojimus įvykdo per sandorio

sudarymo dieną arba per vieną – dvi dienas.

Tačiau galimi ir išvestiniai finansinių priemonių sandoriai.

Jei ūkininkas valdo riziką vidinėmis priemonėmis, tai jos priklauso ne tik nuo to ūkininko, bet

ir nuo tiekėjų ir pirkėjų, t.y. jeigu nepavyksta ūkininkui suderinti tiekėjų ir pirkėjų interesų valiutų

atžvilgiu, ji perkelia riziką vienai iš tų šalių, o tai gali turėti neigiamų padarinių jo veiklai. Tuo tarpų

išorinės priemonės, naudojamos rizikai mažinti priklauso tik nuo ūkininko ir tas priemones

parduodančių institucijų. Ir nors tiesiogiai tai sąlygoja tos ūkininkūų sąnaudų padidėjimą, tačiau

palengvėja pinigų srautų planavimas, o tai sukuria papildomą naudą.

Sandorių rūšys:

Išankstinis sandoris – tai sandoris, pagal kurį šalys susitaria pirkti ar parduoti nurodytas valiutų

sumas , produkcijos kiekius ateityje, pagal sandorio sudarymo dieną susitartą kainą.

Prieš sudarant valiutinį sandorį banke ūkininkui nustatomas sandorio limitas. Bankas įvertina

kliento pinigų judėjimo srautus, nustato maksimalų sandorio terminą ir sumą. Sandoris susijęs su tam

tikra rizika – klientui bankrutavus ar neišgalint atsiskaityti bankas gali patirti nuostolį. Limitai

nustatomi nemokamai, todėl ūkininkui naudinga dėl limito nustatymo iš anksto kreiptis į banką.

Sandorio likutis reiškia – sudarytų ir neapmokėtų sandorių suma neturi viršyti banko nustatytos limito

sumos.

Sandorio kaina nustatoma sudarant sandorį. Ji nesusijusi su valiutos kurso prognozavimu.

Kaina remiasi dabartine valiutos rinkos kaina bei palūkanų tarp sandorio valiutų skirtumu. Kaina taip

pat priklauso nuo termino, kuriam sudaromas išankstinis sandoris. Valiutų, dalyvaujančių sandoryje,

palūkanų normos Lietuvos komerciniuose bankuose nustatomos vadovaujantis tarptautinės bankų

asociacijos užfiksuotomis palūkanomis.

Be to, išankstinio sandorio, kaip ir bet kurio kito sandorio, kaina priklauso nuo banko ir kliento

tarpusavio susitarimo, nors šią kainą nustatant ir naudojamasi specialiomis formulėmis.

42

Pavyzdžiui:

Išankstinio sandorio kaina = S+

nBI

nBIBIS

11

1122

:1

)::(

Kur, S - dabartinė valiutos pirkimo/pardavimo kaina;

I1 - pirmos valiutos palūkanų norma;

I2 - bazinės valiutos palūkanų norma (bazine valiuta laikoma ta, kurios 1 vnt. kainuoja

tam tikrą kiekį nebazinės valiutos);

B1 ir B2 - pirmos ir bazinės valiutų dienų skaičiaus bazė (paprastai 360 dienų);

n - dienų skaičius.

Sandoris palankus ir eksportuotojams ir importuotojams bei gaunant paskolą valiuta. Pvz,

ūkininkas eksportuodama prekes į trečiasias šalis, gautas valiutines pajamas turės konvertuoti į

eurus(valiutą parduoti). Jeigu tikimasi trečiosios šalies kurso kritimo, ekonomiškai naudinga tai

padaryti dabar arba ateityje šiandienos kainomis.

Importuojant produkciją valiutą reikės pirkti.Tikintis trečiosios šalies valiutos kurso kilimo,

ekonomiškai naudinga valiutą įsigyti dabar arba ateityje bet dabartinėmis kainomis. Priešingu atveju

teks mokėti brangiau.

Išankstinio sandorio esmė yra apsidraudimas nuo valiuotos kurso rizikos svyravimo.Klientui

užfiksavus kainą, jos svyravimai jam tampa mažiau aktualūs. Tampa lengviau tvarkyti ūkio finansus.

Kitas sandoris, naudojamas mūsų šalyje, kur taip pat fiksuojama kaina yra apsikeitimo

sandoris. Jis sudaromas tuomet, kai ūkininkas turi vienos valiutos perteklių, o kitos valiutos trūksta. Jis

bankui parduoda jai tuo metu nereikalingą valiutą, įsipareigodama ateityje ją atpirkti. Vienu metu

perkamas ir parduodamas tas pats valiutos kiekis, tik skirtingais įvykdymo terminais, siekiant išvengti

valiutos kainos rizikos. Įprasta apsikeitimo sandorio schema:

Pirkti neatidėliotinu sandoriu ---- parduoti išankstiniusandoriu ---- arba parduoti

neatidėliotinu sandoriu ---- o pirkti išankstinio sandorio kaina.

Apsikeitimo sandorio kursas nustatomas prie dabartinio kurso nepridedant maržos, o tik šio

sandorio punktus (premiją ir diskontą). Valiuta dažniausiai perkama dabartine pirkimo/pardavimo

kaina, o parduodama išankstinio sandorio kaina arba parduodama dabartine pirkimo/pardavimo kaina,

o perkama išankstinio sandorio kaina.

Išankstinio bei apsikeitimo sandoriai yra privalomi, t.y. bankas privalo pirkti (parduoti) sandoryje

nurodytą valiutos sumą, o ūkininkas privalo parduoti (pirkti). Šio sandorio atsisakyti negalima.

43

Vis labiau plinta pasirinkimo sandoriai. Tai sandoriai, suteikiantys teisę, bet ne įsipareigojimą,

pirkti arba parduoti valiutą, prekes ir pan. už sutartą kainą sutartą dieną arba iki jos.

Jie privalomi vykdyti tik sandorio pardavėjui. Pirkėjas gali rinktis – vykdyti sandorį ar ne. Tuo

atveju, jei rinkoje kursas yra palankesnis nei numatytas sutartyje, šio sandorio pirkėjas gali atsisakyti

sandorio. Už pasirinkimo galimybę tenka mokėti.Sandorio pardavėjas gauna premiją, kuri yra didelė

(2-3 proc. nuo sandorio sumos). Premija priklauso nuo sandorio trukmės, valiutos judrumo ir nuo

kainos skirtumo tarp dabartinės ir sutartyje fiksuotos kainos.

Prieš pradedant naudoti pasirinkimo sandorius reikia suprasti jų kainodarą bei nustatyti kada

verta jais pasinaudoti. Išskiriami trys skirtingi pasirinkimo sandorių kainos elementai:

1) sandorio kaina – tai kursas, kuriuo bus parduodama ar perkama;

2) premija – pasirinkimo sandorio kaina;

3) esamakaina rinkoje;

Premijos dydis priklauso nuo:

Tikros pasirinkimo sandorio vertės. Tai pelnas, kuris būtų gaunamas, jei sandoris būtų

pirktas ar parduotas nedelsiant.

Galiojimo termino. Kuo ilgesnis šis terminas, tuo didesnė tikimybė, kad sandoriovertė

pasikeis savininko naudai. Dažniausiai ilgesnio periodo premijos yra didesnės.

Rinkos jautrumo, nepastovumo. Kuo nepastovesnis kursas, tuo didesnė tikimybė, kad

sandorio vertė pasikeis sandorio savininko naudai. Dažniausiai ilgesnio periodo premijos

yra didesnės.

Išlaidų palūkanų dydžio. Kai palūkanos norma kyla didėja alternatyvios išlaidos sandorio

pirkėjui, nes pinigai, sumokėti už sandorį, galėtų duoti palūkanų. Todėl didėjančios

palūkanos mažina pasirinkimo sandorių premijas.

Esamo pasirinkimo sandorio ir kainos ryšys. Kuo mažesnis skirtumas tarp pasirinkimo

sandorio ir esamoskainos, tuo didesnė tikimybė, kad įsigijęs pirkėjo pasirinkimo sandorį

asmuo gaus pelną, nes esama kaina gali greit viršyti sandorio kainą. Kuo mažesnis

skirtumas tarp esamo ir pasirinkimo sandoriokainos, tuo didesnė bus premija. Šis skirtumas

dar vadinamas esmine verte.

Ūkininkams taip pat labai svarbu žinoti, kad verta pasinaudoti pasirinkimo sandoriais. Jei

esama kaina yra didesnė už sandorio ir premijos kainą, pirkimo pasirinkimo sandorio pirkėjas

pasinaudos sandorio suteikta teise ir gaus pelną iš šios operacijos. Jei ji mažesnė – pirkimo sandorio

pirkėjas nevykdys jo, o nusipirks norimą valiutą ar prekes rinkoje ir praras sumokėtą premiją už

44

sandorį. Iš kitos pusės, jei sandorio kaina yra didesnė už esamą kursą ir premiją, tai pardavimo

sandorio pirkėjas pasinaudos jo suteikta teise ir parduos valiutą ar prekes su pelnu, ir atvirkščiai –

esant didesniam esamam kursui nei sandorio kaina, pardavimo sandorio pirkėjas nevykdys sandorio.

Vienas iš didžiausių šio sandorio privalumų yra tai, kad yra suteikiama pasirinkimo galimybė,

t.y. pirkti (parduoti) ar ne valiutą, prekes nustatyta kaina. Tačiau už šią galimybę reikia mokėti.

Sandorio pirkėjas moka premiją, kuri yra gana didelė (2 – 3 proc. nuo sandorio sumos). Todėl vienas

šio sandorio trūkumas yra tai, jog jis palyginti brangus.

Be anksčiau minėtų yra dar viena išorinė rizikos mažinimo priemonė. Tai ateities sandoriai. Jis

apibūdinamas taip: tai standartizuoti sandoriai, sudaromi organizuotose biržose pirkti ar parduoti

sandorio objektu esantį turtą už sandorio metu sutartą kainą. Jie labai panašūs į išankstinius sandorius

ir skiriasi tik tuo kad yra standartizuoti. Bankas sudarant šį sandorį veikia kaip tarpininkas. Tikrasis

ateities sandorio kliento partneris „kliringo namai“. Kiekvienos dienos pabaigoje kliringo namai keičia

sutarties kainą atsižvelgiant į kurso pokyčius per dieną. Jei sutarties kaina kyla, pelno dydžiu yra

kredituojama sutarties savininko sąskaita. Ir atvirkščiai, jei šioje sąskaitoje lėšų sumažėja žemiau

nustatyto lygio „kliringo namai“ reikalauja iš kliento papildyti sąskaitą iki reikalaujamo lygio.

Skiriami tokie ateities sandorio pranašumai:

Šių sandorių vykdymas yra pigesnis nei išankstinių.

Einamoji ateities sandorių vertė yra automatiškai apskaičiuojamas kasdien, pelnas ir

nuostoliai – matomi iškart .

Tačiau šie sandoriai turi gana nemažai ir trūkumų:

Jei ateities sandorio terminas neatitinka reikiamo ūkio subjektui, šis patiria „bazinę“ (t.y.

skirtumo tarp esamos ir išankstinėskainos, arba skirtumo tarp dviejų skirtingų datų ateities

kainų riziką, kadangi dviejų datų ateities sandorių kainos gali pasikeisti skirtingai;

Ateities sandoriai susieja palyginti stambias lėšas ar kredito linijas, kurios galėtų būti

panaudojamos kitiems tikslams.

Atlikus rizikos valdymo priemonių analizę, identifikuotos pagrindinės rizikos valdymo

priemonės:

apsidrausti nuo gamybinės rizikos taikytinos turto, verslo ir kitos draudimo rūšys.

apsidrausti nuo finansinės ir ekonominės rizikos taikytinos draudimo, išvestinės finansinės

priemonės. Kai kuriais atvejais ūkininkai gali taikyti vidines apsidraudimo priemones.

rizikos mažinimo priemonių taikymas priklauso nuo ūkininko pasirinktos apsidraudimo politikos:

visiško apsidraudimo, pasirinktinio apsidraudimo arba nesidraudimo.

45

5. ŪKIŲ EFEKTYVUMO VERTINIMO RIZIKOS-PELNINGUMO POŽIŪRIU METODIKOS

PARENGIMAS IR TESTAVIMAS

5.1. Ūkių efektyvumo vertinimo rizikos-pelningumo požiūriu metodikos parengimas

Ūkiai, vykdydami žemės ūkio veiklą, susiduria su įvairiomis rizikos rūšimis, kurios veikia jų

rezultatus tuo pačiu metu. Įprastai pagal kilmę rizika skirstoma į gamybinę, ekonominę, politinę,

finansinę ir žmogiškąją. Siekiant ją suvaldyti, reikia parinkti tinkamas priemones. Jų parinkimas

įmanomas tik nustačius, kuri rizika kelia didžiausią grėsmę ūkio veiklos rezultatams. Mokslinių tyrimų

rezultatas yra ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas, suteikiantis galimybę ne tik nustatyti rizikos

mastą, jos pokytį laike, bet ir rizikos kilmę.

Ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas kinta intervale -1 ≤ I ≤ 1. Indekso reikšmei kintant

nuo 1 iki -1 rizika mažėja, ir atvirkščiai. Į indekso skaičiavimą yra įtraukti tokie kintamieji:

augalininkystės ir gyvulininkystės pardavimo pajamos, augalininkystės ir gyvulininkystės kintamosios

išlaidos, pastoviosios išlaidos (iš jų išskiriant ilgalaikio turto nusidėvėjimo išlaidas), palūkanų išlaidos,

subsidijos gamybai ir mokesčiai. Augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos pajamos yra

atitinkamai dekomponuojamos į augalų derlingumą ir plotą, gyvulių produktyvumą ir skaičių,

pagamintą ir parduotą kiekį, pardavimo kainą.

Gamybinė rizika pirmiausiai siejama su augalų derlingumo ir plotų bei gyvulių produktyvumo

ir jų skaičiaus pokyčiais. Šie rodikliai nulemia pagamintą produkcijos kiekį ir jo pokyčius. Ūkiuose

pastaruoju metu didėja pastoviųjų ir kintamųjų veiklos išlaidų santykis, nes didėja parama, skirta ūkių

įsigyjamam ilgalaikiam turtui finansuoti. Šio veiksnio atžvilgiu rizika didėja, nes žemės ūkio verslas

tampa vis labiau imlus kapitalui. Pasikeitus gamybos apimtims ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos

nesikeičia, todėl didina pelno kintamumą, t.y. verslo sisteminę riziką. Dėl šios priežasties ilgalaikio

turto nusidėvėjimo išlaidos yra išskiriamos iš pastoviųjų išlaidų kaip atskiras elementas.

Ekonominę riziką sukelia makroekonominiai veiksniai. Ši rizika sudaro didžiąją dalį sisteminės

rizikos ir siejama su žemės ūkio (augalininkystės ir gyvulininkystės) produkcijos pardavimo apimtimis

ir kainomis, kurios yra pardavimo pajamų komponentės ūkių rizikos integruoto vertinimo indekse.

Neretai, mažėjant pasiūlai (parduodamos produkcijos apimtims), didėja rinkos kaina, ir atvirkščiai.

Nepaisant to, didėjant konkurencijai, gamtinių sąlygų apribota pasiūla kompensuojama kitų rinkos

dalyvių pasiūla.

Politinė rizika sudarytame indekse apima tik vyriausybės sukeliamą riziką. Ją sukelia subsidijų

gamybai ir mokesčių pokyčiai. Skirtingai nei gamybinė ir ekonominė rizika, politinė rizika negali būti

46

sumažinta konkrečiomis rizikos mažinimo priemonėmis, išskyrus tai, kad ūkis gali diversifikuoti savo

veiklą derindamas žemės ūkio produkcijos gamybą su kitais verslais, pavyzdžiui, netradiciniais, amatų

ir pan.

Finansinę riziką, kuri savo prigimtimi yra tik sisteminė, sukelia pastoviųjų finansavimo išlaidų

dalis bendrosiose finansavimo išlaidose. Pastoviosios finansavimo išlaidos priklauso nuo finansinių

skolų dalies kapitalo struktūroje ir kreditoriaus nustatytos palūkanų normos ūkininko ūkiui. Ūkių

rizikos integruoto vertinimo indekse finansinę riziką parodo palūkanų išlaidų pokyčiai.

Integruoti žmogiškąją riziką į sudarytą ūkių rizikos vertinimo indeksą negalima, nes šią riziką

išmatuoti eurais yra sudėtinga, o ieškant įrankio, kuriuo būtų galima integruotai išmatuoti skirtingą

riziką kiekybiniais nepiniginiais mato vienetais pažeidžiamas gamybinės, ekonominės, politinės ir

finansinės rizikos išmatavimo operacionalumas ir tikslumas.

Sudarytas ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas: 1) suteikia galimybę palyginti atskiro

ūkio riziką su vidutine, didžiausia ar mažiausia rizika to paties ūkininkavimo tipo ar dydžio ūkiuose; 2)

nustatyti rizikos pokytį laike; 3) nustatyti atskirų rizikos rūšių poveikio bendrai rizikai kryptį ir mastą;

4) pagal poveikio kryptį ir mastą parinkti tinkamas rizikos mažinimo priemones.

Sudaryto indekso prielaidos. Ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas sudarytas naudojant

pirminius ūkių duomenis, kaupiamus Lietuvos žemės ūko konsultavimo tarnyboje. Pagrindinė indekso

sudarymo prielaida yra ta, kad augalininkystės ir gyvulininkystės kintamosios bei pastoviosios išlaidos

yra įtrauktos visos: tiek tenkančios parduotai produkcijai, tiek ir augalininkystės ir gyvulininkystės

produkcijos likučių bei gyvulių likučio pokyčiams bei augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos

suvartojimui ūkio reikmėms, kadangi šių išlaidų pagal turimus duomenis atskirti neįmanoma.

Ūkininkai, turėdami savo asmeninių ūkių duomenis, į indeksą turi įtraukti tik sąnaudas, tenkančias

parduotai produkcijai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ateityje planuojamus diegti verslo

apskaitos standartus pelno (nuostolių) ataskaitoje bus pateikiamos tik ūkio sąnaudos, tenkančios

parduotai produkcijai, sudarytas indeksas bus skaičiuojamas greičiau ir nepraras savo ekonominės

prasmės.

Apskaičiavus rizikos ūkininko ūkyje vertinimo indeksą, nustačius jo pokyčio priežastis ir

konkrečios rizikos reikšmingumą ilguoju laikotarpiu yra parenkamos rizikos mažinimo priemonės. Bet

kuri rizikos mažinimo priemonė apsidraudimas, draudimas, savidrauda ar veiklos diversifikavimas

turi kainą, kuri išreiškiama prarasta nauda arba padidėjusiomis išlaidomis. Iš šių rizikos mažinimo

priemonių pagal kainą išsiskiria draudimas, kadangi, parduodant riziką, už ją sumokama

nepriklausomai nuo rizikos pasireiškimo, ir tada ūkis patiria tiesioginių draudimo išlaidų. Naudodamas

47

savidraudą, ūkininkas turi laikyti didesnę neinvestuotų pinigų sumą, taip patirdamas alternatyviąsias

išlaidas. Apsidrausdamas nuo rizikos prekybinių sandorių būdu, ūkininkas praranda potencialų pelną,

kai rinkoje yra palankesnė situacija nei buvo tikėtasi. Diversifikuodamas ūkio veiklą, ūkininkas

praranda specializacijos patirtį, labai reikalingą konkurencingumui užtikrinti. Taigi, tik draudimo

atveju ūkininkas patiria tiesioginių išlaidų. Visais kitais rizikos mažinimo priemonių pasirinkimo

atvejais yra patiriamos alternatyviosios išlaidos.

Naudojamos rizikos mažinimo priemonės mažina pelną ir pelningumą, bet tuo pačiu ir riziką,

todėl jų naudojimo tikslingumas gali būti pagrindžiamas tik per pelno ir rizikos arba per pelningumo ir

rizikos santykį. Tiek naudojant pelno ir rizikos, tiek naudojant pelningumo ir rizikos santykįrizikos

mažinimo priemonių tikslingumui pagrįsti reikalingi ūkio retrospektyviniai duomenys, t.y. tam tikra

duomenų laiko eilutė. Ją naudojant tikslinga retrospektyviai modeliuoti didžiausią grėsmę keliančios

rizikos mažinimo priemones ir stebėti, kaip keičiasi laike ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas,

bei šį pokytį įvertinti su faktiniaisūkių rizikos integruoto vertinimo indeksais. Kitas būdas pagrįsti

rizikos mažinimo priemonių tikslingumą yra apskaičiuoti pelningumo ir rizikos santykį, t.y. vertinti

efektyvumą rizikos-pelningumo požiūriu.

Rizika ir pelningumas yra neatsiejami ekonominiai reiškiniai, nors dažnai, priimant

ekonominius ir politinius sprendimus, šis ryšys yra ignoruojamas. Pirmasis Europos Sąjungos (toliau

ES) 2014–2020 m. Bendrosios žemės ūkio politikos (toliau BŽŪP) tikslas yra remti ūkių pajamas ir

mažinti jų svyravimus, nes kainų ir pajamų nepastovumas, taip pat gamtiniai pavojai šiame sektoriuje

yra labiau pastebimi nei daugelyje kitų sektorių ir pelningumas yra mažesnis nei kituose ekonomikos

sektoriuose (Jurkėnaitė ir kiti, 2011). Rizikos vengimo svarba žemės ūkyje akcentuojama Hardaker

(2005). Mokslininkas pateikia keletą principų, siejamų su rizikos vengimu. Vienas jų teigia, kad

„politinių sprendimų priėmėjams įprastai yra paranku būti indiferentiškais rizikos atžvilgiu, nes

visuomenė yra potencialiai pajėgi pasidalinti blogas pasekmes tarp didelio gyventojų skaičiaus“. Visa

tai grindžia mokslinių tyrimų aktualumą: rizika ir pelningumas turi būti susiejami, kad priimami

politiniai sprendimai būtų efektyvūs. Šie ekonominiai reiškiniai siejami per perteklinio pelningumo

santykį su patiriama rizika ir išmatuojami tokiais rodikliais kaip Sharpe, Treynor, Sortino ir Jensen.

Nepaisant to, išvardinti rodikliai yra tik vienas iš įrankių sprendimams priimti. Viena vertus, riziką

sukeliančius veiksnius siejant su jos mažinimo priemonėmis ir jų taikymo galimybėmis ūkiuose galima

pagrįsti BŽŪP priemones. Antra vertus, rizikos-pelningumo požiūris ne mažiau svarbus ir priimant

ekonominius sprendimus. Ūkiai šiuo požiūriu turi grįsti investavimo sprendimus, nes esant didelei

nesisteminei rizikai svarbu diversifikuoti investicijas ir taikyti kitas rizikos mažinimo priemones.

48

Žemės ūkyje efektyvumas rizikos-pelningumo požiūriu pradėtas vertinti palyginti vėlai. Pirmieji

fragmentiški tyrimai aptinkami tik 21-ojo amžiaus pradžioje. Dažniausiai vertinamas ž. ū. bendrovių

akcijų ir jų indeksų bei ž. ū. prekių ir jų biržos indeksų efektyvumas. Mokslinius tyrimus šioje srityje

atliko Georgiev (2001), Erb ir Harvey (2006), Eves ir Newell (2006), Mou (2010), Eves (2011), Clark

ir kt. (2012), Koerten (2013) ir kt. Kita grupė mokslinių tyrimų siejama su ž. ū. sektoriaus

ūkininkavimo sistemų efektyvumu ir ūkių rizikos valdymo strategijų formavimu. Nydene ir kt. (1999)

vertino įvairių ūkio rizikos valdymo strategijų efektyvumą. Neal (2005), Beukes ir kt. (2005) vertino

pienininkystės sektoriaus ūkininkavimo sistemų efektyvumą. Roe (2005) tyrinėjo horizontalios ir

vertikalios ūkio plėtros efektyvumą rizikos-pelningumo požiūriu. Wauters ir kt. (2011) rizikos-

pelningumo požiūrį taikė skirtingų ūkių tipų, rizikos valdymo priemonių ir gamybos sistemų

efektyvumui vertinti ir jam maksimizuoti; Fleege ir kt. (2004) – naudojo oro derivatyvų, skirtų pasėlių

rizikai valdyti, efektyvumui vertinti; Henderson (2002), Leblois ir Quirion (2013) – taikė vertinant

rizikos kaštus pasėlių draudime.

Lietuvoje panašių tyrimų kol kas neatlikta, išskyrus Aleknevičienę (2010). Ji nustatė ir palygino

ž. ū. ir kitų ekonominės veiklos rūšių efektyvumą perteklinio pelningumo požiūriu (2010a, 2010b).

Žemės ūkio rizikos identifikavimo ir vertinimo tyrimus vykdė Girdžiūtė ir Slavickienė (2010-2014),

Kozlovskaja (2013, 2014), BŽŪP klausimais – Jurkėnaitė (2011).

Ūkių efektyvumui vertinti rizikos-pelningumo požiūriu siūlomas Sharpe efektyvumo rodiklis,

kuris įvardijamas kaip pelningumo ir jo kintamumo santykis, apskaičiuojamas pagal formulę

(Aleknevičienė, 2009):

i

frirRVAR

(5.1)

čia ir – vidutinis ūkio pelningumas;

fr – vidutinis nerizikingas pelningumas;

σi – ūkio pelningumo standartinis nuokrypis.

Vidutinis ūkio pelningumas, vidutinis nerizikingas pelningumas ir ūkio pelningumo

standartinis nuokrypis yra procentiniai dydžiai, o Sharpe rodiklis yra santykinis dydis. Sharpe rodiklis

parodo, kiek perteklinio pelningumo tenka ūkio patiriamos rizikos vienetui. Kuo didesnis RVAR, tuo

didesnis ūkio efektyvumas rizikos-pelningumo požiūriu. Neigiama Sharpe rodiklio reikšmė parodo,

kad ūkis neuždirbo pelno patiriamos rizikos vienetui ir pinigus geriau būtų investavęs į nerizikingą

turtą (Tojo ir Damayanti, 2014). Didėjant pertekliniam pelningumui, o standartiniam nuokrypiui

49

mažėjant, Sharpe rodiklio reikšmė didėja, ir atvirkščiai, didėjant standartiniam nuokrypiui, o

pertekliniam pelningumui mažėjant, Sharpe rodiklio reikšmė mažėja.

Ūkio pelningumas apskaičiuojamas grynąjį pelną dalinant iš ūkio nuosavo kapitalo.

Nerizikingas pelningumas – pelningumas, uždirbtas investavus į vyriausybės vertybinius popierius.

Lietuvos valstybės skolos kredito reitingas Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenimis

pagal Moody‘s agentūros vertinimą per paskutinius 10 metų kito nuo A2 iki Baa1 (vyravo Baa1). Tai

rodo vidutinę įsipareigojimų nevykdymo riziką. Dėl šios priežasties, vertinat ūkių efektyvumą rizikos-

pelningumo požiūriu rekomenduojama nerizikingą pelningumą apskaičiuoti naudojant Vokietijos

Vyriausybės vertybinių popierių vidutinius pelningumus. Pirma, ši valstybė turi aukščiausią ir

pastoviausią kredito reitingą Europos Sąjungoje (Credit Rating, 2016). Antra, esant bendrai ES finansų

rinkai, ūkiai gali pasirinkti investuoti nerizikingai į bet kurios valstybės vyriausybės obligacijas, tame

tarpe ir Vokietijos.

Bendra ūkio rizika išmatuojama variacija ir standartiniu nuokrypiu. Variacija (dispersija) yra

visų reikšmių išsibarstymas apie vidutinę reikšmę, apskaičiuojama pagal formulę (Suryani ir Herianti,

2015; Tojo ir Damayanti, 2014; Aleknevičienė, 2009):

n

i i rr1

22 )( (5.2)

čia ri – faktiškai uždirbti ūkio pelningumai;

– vidutinis uždirbtas ūkio pelningumas.

Standartinis nuokrypis yra kvadratinė šaknis iš d+ispersijos (Suryani ir Herianti, 2015; Tojo ir

Damayanti, 2014; Aleknevičienė, 2009):

n

i i rr1

2)( (5.3)

Standartinio nuokrypio reikšmė parodo, kiek procentų uždirbtas pelningumas gali nukrypti nuo

vidutinio.

5.2. Ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso verifikacija ir jo matavimo kokybės tikrinimo

metodika

Sudarant ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksą esminis tikslas buvo sukurti metodą,

leidžiantį integruotai vertinti gamybinę, ekonominę, politinę bei finansinę rizikas ir kartu įgalinantį šias

rizikas vertinti ūkio lygmenyje. Ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas (žr.: 1 ir 2 f-lės) sukurtas

taip, kad ūkininkui nereikėtų rinkti jokių papildomų duomenų, apart kaupiamus ūkyje įprasta tvarka.

Sudarant šį indeksą buvo ištirti ūkio gamybiniai, ekonominiai ir finansiniai rodikliai, kurie renkami

50

vedant įprastinę ūkio apskaitą ir identifikuoti rodikliai, indikuojantys gamybinę, ekonominę, finansinę

ir politinę rizikas. Tokiu būdu pavyko sukurti kompleksinį žemės ūkio rizikos vertinimo metodą

integruojantį keturias esmines rizikos rūšis ir leidžiantį stebėti ūkio veiklos rizikingumą (žr.: 1 ir 2 f-

lės).

, (1)

P.paj - pardavimo pajamos [Augalininkystės + gyvulininkystės pardavimo pajamos – ekonominės ir gamybinės rizikos indikatorius (mažinantis

riziką)], Sub - dotacijos, susijusios su pajamomis [Subsidijos gamybai – politinės rizikos indikatorius (mažinantis riziką)],

Sąn - kintamosios ūkio sąnaudos + pastoviosios ūkio sąnaudos [Augalininkystės ir gyvulininkystės kintamosios išlaidos + Pastoviosios išlaidos

(iš jų išskiriant ilgalaikio turto nusidėvėjimo išlaidas) - ekonominės ir gamybinės rizikos indikatorius (didinantis riziką)]

Mok – įvairūs tiesioginiai mokesčiai, išskyrus gyventojų pajamų mokestį [Mokesčiai – politinės rizikos indikatorius (didinantis riziką)],

PalSąn – palūkanų sąnaudos [Palūkanų išlaidos – finansinės rizikos indikatorius (didinantis riziką)].

, (2) kur

, (3)

. (4)

Ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas kurtas taip, kad suteiktų galimybę ne tik nustatyti

rizikos mastą, bet kartu leistų stebėti jos pokytį laike ir suteiktų galimybę identifikuoti rizikos kilmę.

Tokiu būdu sudarytos formulės (žr.: 1 ir 2 f-lės), leidžiančios vertinti gamybinės, ekonominės,

finansinės ir politinės rizikos santykinę apimtį intervale -1 ≤ 0 ≤ 1, kur indekso reikšmei kintant nuo 1

iki -1, minus vienas indikuoja absoliutų rizikos nebuvimą, o plius vienas – maksimalią riziką. Šioje

formulėje nulis turi ir kur kas absoliutesnę reikšmę nei vien indikuojamą matematinį ekvilibriumą tarp

teorinės rizikos ir rizikos nebuvimo. Šiose lygtyse nulis reiškia ir lygybę tarp ūkio visų įplaukų ir visų

patirtų sąnaudų, kurios apibrėžtos formulės skaičiavimo metodikoje. Tokiu būdu neigiamos reikšmės

yra santykinai aukštesnių nei patirtos išlaidos įplaukų rezultatas, o teigiamos reikšmės – santykinai

aukštesnių už įplaukas išlaidų rezultatas.

Tokiu būdu sudaryta formulė rodo ir ūkio veiklos rezultato ekonominę proporciją. Pasirinktas

skaičiavimo metodas suteikia galimybę palyginti atskiro ūkio riziką su vidutine, didžiausia ar

mažiausia rizika to paties ūkininkavimo tipo ar dydžio ūkiuose. Tokiu būdu metodas gali būti

naudojamas tiek individualaus ūkio rizikos įsivertinimo tikslais, tiek valstybiniu ir Europiniu lygmeniu

siekiant viso ūkio rizikos tipologinių modelių identifikavimo ir ūkių klasifikavimo. Šis teiginys

grindžiamas toliau pateiktu ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso metodinių charakteristikų

įvertinimu.

51

5.3. Metodinės ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso charakteristikos

Ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas patikrintas naudojant realius ūkių duomenis. Jį

sudarant buvo siekiama nustatyti, ar jis yra pajėgus fiksuoti rizikos kitimą laike ir ar pasiduoda

klasifikaciniams veiksmams, būtiniems ūkių diversifikavimui pagal jų rizikos charakteristikų

skirtybes. Be to, buvo siekiama ištirti, kurios iš rizikų gali būti traktuojamos kaip potencialiai

dominuojančios eksperimentinėje imtyje.

Eksperimentinėje imtyje ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso elgsenos ir matavimo

savybių analizei iš viso panaudotas 731 realus žemės ūkio atvejis. Žemės ūkio rizikos raidos analizei

panaudoti 77-ių ūkių 9-ių metų duomenys. Tyrimo laikotarpis apėmė 2004 – 2013 metus, kur 2004 –

2013 panaudoti žemės ūkio rizikos analizei Lietuvos žemės ūkio lygmeniu (naudojant ūkių agreguotus

vidutinius svertinius rodiklius), o 2005 – 2013 žemės ūkio rizikos testavimui individualių ūkių

lygmeniu.

Atlikti šie kokybės ir tikslumo testai bei vertinimai:

Raidos charakteristikų analizė skirta nustatyti, ar indeksas iš esmės gali identifikuoti

struktūrinius pokyčius, sąlygotus žemės ūkių rizikos raidos skirtybių specifinėse ūkių grupėse. Kaip

rezultatas sudarytas ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso kaitos pagal ūkio dydį modelis,

iliustruojantis rizikos raidą Lietuvos ūkiuose bei kartu įgalinantį vizualiai diversifikuoti žemės ūkio

rizikos priklausomybę nuo ūkio dydžio.

Hierarchinių klasterių analizė – skirta raidos analizės klasifikaciniam pajėgumui

įvertinti. Sudarytas 4 klasterių modelis. Jis parodė, kad ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso

pagalba galima atlikti ūkių grupavimą pagal ilgalaikės žemės ūkio rizikos raidos profilius.

CATREG analizė – skirta ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso jautrumo rizikos

rūšims identifikavimui bei charakterizavimui. Sudarytas indekso priklausomybės nuo 5 faktorių (Ppaj.,

Sub., Mok, PalSąn, Sąn.) įvertinimui. Ši analizė leido identifikuoti rizikos rūšis, istoriškai labiausiai

paveikusias žemės ūkio riziką Lietuvos ūkiuose.

Kruskal-Wallis Test’as – skirtas į indeksą įtrauktų įplaukų (Įpl.) ir išlaidų (Išl.) savybių

diferenciniam vertinimui. Atliktas vienas neparametrinės priklausomybės testas, kurio paskirtis buvo

atsakyti į klausimą, ar ūkio rizikos tipas pasižymi būtinosiomis diferencinėmis savybėmis būtinomis

vertinant veiksnių, tokių kaip įplaukos ir išlaidos, kitimą.

Raidos charakteristikos

52

Ūkio rizikos raidos charakteristikos buvo tiriamos grupuojant žemės ūkius atsižvelgiant į dvi

pagrindines savybes: žemės ūkio riziką (žr. 5.1 pav. y ašis) ir ūkio dydžio (hektarais) kaita 2004 –

2013-ųjų laikotarpiu.

5.1. pav. Ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso kaitos pagal ūkio dydį (hektarais) modelis

Atliktas tyrimas parodė, kad net tyrimo eksperimentinėje imtyje yra vizualiai ryškūs žemės

ūkio rizikos skirtumai vertinant pagal ūkio dydį. Iš pirmo paveikslo matosi, kad visu 2004 – 2013 metų

laikotarpiu rizikingiausi buvo nuo 20 iki 100 hektarų ploto eksperimentinės imties ūkiai. Be to, iš to

paties grafiko matosi, kad 2004 – 2009 metų laikotarpiu buvo du trijų metų trukmės žemės ūkio rizikos

augimo ciklai, kai tuo tarpu 2010 – 2013 metų laikotarpiu žemės ūkio rizikos ciklų ilgis sutrumpėja iki

dviejų metų. Čia pažymėtina, kad šio tyrimo tikslas nebuvo įvardinti ir patikrinti kokios galimos tokio

kitimo priežastys, tačiau iš bendrosios patirties galima teigti, kad eksperimentinės imties dydis leidžia

teigti, kad tokią rodiklio elgseną galėjo nulemti ne pačių ūkių, o makroekonominių ir/arba gamtinių

sąlygų kitimas. Kokios jos yra konkrečiai, gali atsakyti tik papildomas tyrimas.

Be jau minėtų rezultatų galima įvardinti ir trečią. Tai yra, požymis rodantis, kad nors žemės

ūkio rizikos reikšmė ir išlieka visu tiriamu laikotarpiu mažesnė nei nulis, visgi, gana akivaizdžiai

matosi, kad eksperimentinės imties ūkiuose žemės ūkio rizika auga. Iš vienos pusės šis rezultatas

leidžia daryti išvadą, kad sudarytas žemės ūkio rizikos indeksas pakankamai ryškiai indikuoja rizikos

kitimą, iš kitos pusės, stebėtas ryškis leidžia daryti prielaidą, kad būtinas žemės ūkio rizikos tyrimas

šalies mastu, vien tam, kad patikrinti ar ši tendencija yra būdinga ir likusiems šalies ūkiams. Jeigu

ištyrus atsakymas būtų taip, tuomet jau dabar laikas spręsti kokių rizikos mažinimo priemonių bus

būtina imtis ateityje siekiant išlaikyti Lietuvos žemės ūkius gyvybingus ir konkurencingus.

Kruskal-Wallis Test’as

Neparametrinis Kruskal-Wallis Test’as taikytas siekiant patikrinti kaip žemės ūkio rizika

hipotetiškai yra veikiama įplaukų ir išlaidų. Nustatyta, kad tiek įplaukos, tiek ir išlaidos statistiškai

reikšmingai sąveikauja su žemės ūkio rizika (žr. 5.1 lentelė).

5.1 lentelė. Testo statistikaa,b

53

Tyrimo rezultate identifikuota, kad pasitvirtino savybė, kad eksperimentiniuose ūkiuose

įplaukoms didėjant mažėja žemės ūkio rizika, o išlaidoms didėjant žemės ūkio rizika didėja (žr. 5.2

lentelė). Tai leidžia pagrįstai teigti, kad maža rizika sietina su santykinai didelėmis įplaukomis ir

santykinai mažomis išlaidomis.

5.2 lentelė. Ūkių rizikos rangų reikšmių pasiskirstymas

Čia žinoma galima diskutuoti dėl pastarojo metodo taikymo pagrįstumo kuomet matematinis

veiksmas nulemia interpretacinę logiką, tačiau šiuo metu nebuvo siekiama atrasti statistinio

dėsningumo kaipo tokio, o kaip tik buvo pasižiūrėta ar esant pasirinktam eksperimentinės imties tūriui

žemės ūkio rizikos koeficiento konstruktyvas leidžia stebėti statistinį procesą. Šio teiginio

patvirtinimas tai tik dar vienas įrodymas, kad empirinės žemės ūkio rizikos konstrukto savybės

sistemingai atliepia teorines.

CATREG

Kategorinės regresijos taikymas tokiais atvejais kaip šis taip pat yra lydimas disputo mokslinėje

literatūroje, kur vieni mokslininkai palaiko, o kiti neigia CATREG taikymą tokiomis aplinkybėmis,

kuomet rezultatas ir jo veiksniai susieti matematine seka. Visgi, šiuo atveju CATREG taikytas ne kaip

įrodymas, kad ryšys tarp nepriklausomų kintamųjų ir priklausomojo kintamojo egzistuoja, o tik kaip

papildomas indikatorius bylojantis apie veiksnių įtakos statistinį pagrįstumą. Be to, čia verta paminėti

ir tai, kad būtent šiuo atveju, kuomet į procesą įsitraukia išoriniai veiksniai, tokie kaip subsidijos,

mokesčiai ir pan., kuriuos kontroliuoja ne pats ūkininkas, galima teigti, kad tai nėra vien matematinė

54

priklausomybė, o greičiau jau kauzalinis modelis. Būtent dėl pastarosios savybės ir susidaro sąlygos

kauzalinio priežastinio ryšio tyrimui, galinčiam parodyti kaip keičiasi matuojamų savybių visuma 2005

– 2013 metų laikotarpiu.

Ūkių rizikos veiksnių poveikio modelio kokybės rodiklių analizė (žr. 5.3 lentelė) parodė, kad

sudarytas modelis yra statistiškai reikšmingas (SSR>SSE), o duomenų statistinei išvadai taip pat

pakanka (p<0,001).

5.3 lentelė. Ūkių rizikos veiksnių poveikio modelio

kokybės rodikliai

5.4 lentelė. Ūkių rizikos ir jos veiksnių

sąveika

Koeficientų analizė parodė, kad apie 70 proc. visos žemės ūkio rizikos kitimo paaiškina

ekonominė, gamybinė, politinė ir finansinės rizikos (žr. 5.4 lentelė). Iš jų reikšmingai eksperimentinės

imties ūkius veikia ekonominė ir gamybinė rizikos (žr. 5.5 lentelė), kur pardavimo pajamos riziką

mažina, o sąnaudos ją didina.

5.5 lentelė. Ūkių rizikos veiksnių poveikio rizikai statistiniai rodikliai

Čia pažymėtina, kad ekonominės ir gamybinės rizikos esminės įtakos ūkių rizikai dėsningumas

logiškas Lietuvos žemės ūkiams gali būti kur kas mažesnis tam tikruose regionuose, kuriuose

skatinamas negaminimas. Tokiu būdu, teoriškai, tuose regionuose galimas ir politinės rizikos

55

dominavimas kas ir paaiškina šio regresinio modelio kauzališkumą nepriklausomai nuo to, kad

skaičiuojamas išvestinis ekonominis rodiklis.

Mokesčiai šiame modelyje nėra statistiškai reikšmingi, tačiau tai galima paaiškinti tuo, kad

lyginant su pardavimo pajamomis ir sąnaudomis ūkiuose jie yra labai maži. Jiems didėjant, o kartu

didėjant ir politinei rizikai) jų reikšmingumas keisis. Todėl ateityje rizikos skaičiavimo formulėje,

nepriklausomai nuo dabartinės mažos reikšmės mokesčiai, kaip politinės rizikos veiksnys, turi išlikti.

Hierarchiniai klasteriai

Hierarchiniai klasteriai pasirinkti tam, kad būtų galima įvertinti ar yra statistinio dėsningumo

reiškinys ūkio raidos scenarijuose atsižvelgiant į juose pasireiškiančią žemės ūkio riziką.

Hierarchinė klasterinė analizė atlikta Ward’o metodu distancijos matavimui pritaikius Euklidinį

kvadratinį nuotolį bei atlikus pirminių požymių z standartizaciją įgalinusią interpretuoti klasterius

kokybiškai pagal identifikuotą raidos profilį.

Analizės eigoje sukurti prasmingi keturi klasteriai (žr. 5.2, 5.3, .4, .5, 5.6 pav.).

Vienas jų yra augančios rizikos ūkio tipas, kurį sudaro 35 iš 77 tirtų eksperimentinės imties

ūkių (žr. 3 pav.).

Antrasis yra mažėjančios rizikos ūkio tipas (žr. 5.4 pav.). Ūkių turinčių šį požymį imtyje buvo

septyni. Eksperimentinė 77 ūkių imtis neleidžia daryti išvados apie realų žemės ūkių rizikos

pasiskirstymą generalinėje imtyje, tačiau stebėtas sąlyginis dominavimas ūkių turinčių didėjančią

riziką, skatina rekomenduoti išsamiau ištirti šalies ūkių rizikingumo dinamiką. Tai leistų iš anksto

įvertinti kokią įtaką turės subsidijų panaikinimas ūkių rizikingumui bei padės nustatyti kokia dalis ūkių

jau dabar yra ribinio rizikingumo.

Trečias identifikuotas ūkio tipas yra nerizikingas ūkis su laikinais rizikos tarpsniais.

Eksperimentinėje imtyje stebėti 22 tokie ūkiai (žr. 5.5 pav.).

56

5.2 pav. Tirtų ūkių pasiskirstymas pagal ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso

raidos modelį

Nerizikingi ūkiai su laikinais rizikos tarpsniais yra tie, kurie lyginant su populiacijos vidurkiu

įgyja vidutines arba žemesnes rizikos reikšmes didesniąją dalį stebėto raidos laiko. Tirtu atveju 22

ūkiai turėjo tik vieną periodą, kuris nukrypo daugiau nei per vieną standartinį nuokrypį nuo empirinio

tirtos imties vidurkio. Todėl galima teigti, kad dėl aštuonių periodų apibūdinančių trivialų rizikos

vidurkį

Šie ūkiai interpretuotini kaip nerizikingi turintys vieną laikiną rizikos padidėjimo tarpsnį 2009

metais (žr. 5.5 pav.).

5.3 pav. Augančios rizikos ūkio tipo modelis

5.4 pav. Mažėjančios rizikos ūkio tipo modelis

5.5 pav. Nerizikingo ūkio su laikinais rizikos

tarpsniais tipo modelis

5.6 pav. Varijuojančios rizikos ūkio tipo modelis

Varijuojančios rizikos ūkiai (žr. 5.6 pav.) yra tie, kuriuose bent tris periodus iš eilės išlieka ta

pati rizikos tendencija, kuri keičiama atvirkštine panašios trukmės rizikos tendencija. Toks kitimas,

jeigu jis kaip šiuo atveju neperžengia kritinės rizikos ribos dažniausiai būdingas brandos ciklo stadiją

pasiekusiems ūkiams veikiamiems natūralių gamtinio ir ekonominio raidos ciklų koreguojančių riziką

konkrečiu vystymosi laikotarpiu. Todėl ateityje toks kitimas gali būti naudojamas kaip gamtinių ir

ekonominių ciklų identifikavimo indikatorius parodantis veiksnio poveikį rizikai ir jo poveikio trukmę.

Apibendrinant ūkių rizikos verifikacijos rezultatus galima teigti, kad sudarytas indeksas geba:

identifikuoti ūkio tipus pagal jų rizikos raidos profilius,

leidžia nustatyti esminę (-es) ūkį veikiančią (-es) riziką (-as) istoriniu laikotarpiu,

gali būti naudojamas makro analizėje (valstybės ir Europos Sąjungos lygmeniu) ir mikro

analizėje (pavienio ūkio lygmeniu.

58

6. INTEGRUOTO RIZIKOS ŽEMĖS ŪKYJE VERTINIMO IR VALDYMO

PRAKTINIS MODELIS

Atlikus išsamę mokslinės literatūros analizę ir atlikus empirinius tyrimus buvo nustatyta, kad

ūkiai, vykdydami žemės ūkio veiklą, susiduria su šiomis rizikos rūšimis: gamybine, ekonomine,

politine, finansine ir žmogiškąja. Tyrimo metu buvo sukonstuotas ūkių rizikos integruoto vertinimo

indeksas, suteikiantis galimybę ne tik nustatyti rizikos mastą, jos pokytį laike, bet ir rizikos kilmę.

Minėtasis indeksas integruotai vertina gamybinę, ekonominę, finansinę ir politinę rizikos rūšis.

Integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo ir valdymo praktinis modelis patekiamas 6.1. pav.

6.1 pav. Integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo ir valdymo praktinis modelis

1. Rizikos žemės ūkyje identifikavimas

Gamybinė

rizika

Ekonominė

rizika Politinė

rizika

Finansinė

rizika

2. Integruotas rizikos žemės ūkyje vertinimas

3. Rizikos žemės ūkyje valdymas

Apsidraudimo politikos pasirinkimas

Nedraudimo Pasirinkto

apsidraudimo

Visiško

apsidraudimo

Pinigų srautų, kuriuos reikia drausti, nustatymas

Apsidraudimo priemonių pasirinkimas ir

naudojimas

Vidinės:

kompensavimas,

mokėjimo greičio

reguliavimas ir kt.

Išorinės:

išvestiniai sandoriai,

turto ir verslo draudimas

ir kt.

59

1 etapas apima rizikos žemės ūkyje identifikavimą. Atsižvelgiant į atlikto tyrimo rezultatus,

buvo nustatyta, kad ūkiai siekdami integruotai vertinti riziką žemės ūkyje turi atsižvelgti į gamybinės

ekonominės, politinės ir finansinės rizikos pasireiškimą.

2 etapas apima rizikos žemės ūkyje integruotą vertinimą. Šiame etape yra pritaikomas tyrimo

metu sukonstruotas ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas. Indekso reikšmė kinta intervale

-1 ≤ I ≤ 1. Indekso reikšmei kintant nuo 1 iki -1 rizika mažėja, ir atvirkščiai.

3 etapas apima rizikos valdymą. Rizikos valdymo sprendimai ir neatsiejami nuo sprendimo

priėmėjo požiūrio į riziką. Kiekvienas sprendimo priėmėjas pagal savo rizikos tolerancijos lygį,

individualiai spręs, koks rizikos lygis yra priimtinas ir nereikalauja draudimo, o koks nepriimtinas.

Rekomenduotina, ūkių rizikos integruoto vertinimo indekso reikšmei didėjant, taikyti pasirinkto

apsidraudimo arba visiško apsidraudimo priemones.

Apibendrinant atlikto tyrimo rezultatus, galima teigti, kad sukurtas integruoto rizikos žemės

ūkyje vertinimo ir valdymo praktinis modelis, leidžia ne tik identifikuoti ūkių rizikos šaltinius,

integruotai įvertinti ūkių riziką, nustatyti rizikos pokytį laike, nustatyti atskirų rizikos rizikos rūšių

poveikio bendrai rizikai kryptį ir mastą, bet ir pagal poveikio kryptį ir mastą parinkti tinkamas rizikos

mažinimo priemones. Ko pasekoje ūkiams yra suteikiama galimybė didinti efektyvumą rizikos-

pelningumo atžvilgiu.

60

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

1. Apibendrinant atliktą rizikos veiksnių ir rizikos rūšių analizę nustatyta:

- rizikos veiksniai žemės ūkyje gali būti klasifikuojami pagal įvairius kriterijus: pagal

susidarymo šaltinius, reiškimosi vietą, būdingumą verslo subjektams ir kt. Tačiau iš esmės juos galima

skirstyti į dvi grupes; nekontroliuojami, kurie būdingi visiems žemės ūkio verslo subjektmas ir

kontroliuojamus, kurie priklauso nuo konkretaus verslo subjekto specifikos, valdymo struktūros ir jame

priimamų sprendimų.

- pagrindinės rizikos rūšys žemės ūkyje yra gamybinė, žmogiškoji, ekonominė, politinė,

finansinė. Skirtingos rizikos rūšys žemės ūkyje yra susijusios ir sąveikauja tarpusavyje per jas

veikiančius veiksnius, atskiri rizikos veiksniai sukelia įvairias rizikos rūšis, o tai lemia integruoto

rizikos vertinimo ir valdymo modelio parengimo tikslą.

2. Integruoto rizikos vertinimo žemės ūkyje metodikos pagrindas yra rizikos vertinimo indekso

parengimas. Rizikos vertinimo metodika apima rizikos rūšių ir jas lemiančių veiksnių sąsajų

nustatymo, veiksnius apibūdinančių rodiklių atrankos bei jų svorių nustatymo irintegruoto rizikos

indekso konstravimą. Parengta metodika leidžia integruotai įvertinti gamybinę, ekonominę, finansinę

rizikas.

3. Integruoto rizikos vertinimo indeksas susideda iš subindeksų. Gamybinę riziką žemės ūkyje

apibūdina šies subindeksai: neproduktyvumo rizikos indeksas, REK biologinio ir aplinkos poveikio

rizikos indeksas Lietuvos ūkiuose, REK klimato rizikos indeksas, švelnaus klimato rizikos indeksas.

Ekonominę riziką apibūdina darbo jėgos rizikos indeksas. Finansinę situaciją ūkyje apibūdina

subindeksai: Mokumo rizikos indeksas, Turto panaudojimo rizikos indeksas, Įsipareigojimų vykdymo

rizikos indeksas. Konstruojant rizikos indeksą Lietuvoms ūkiams, analizei buvo naudojami tik

kiekybiniai rodikliai, todėl į indeksą nebuvo įtraukti žmogiškosios ir politinės rizikos aspektai.

4. Atlikus rizikos valdymo priemonių analizę, identifikuotos pagrindinės rizikos valdymo

priemonės:

- apsidraudimui nuo gamybinės rizikos taikytinos turto, verslo ir kitos draudimo rūšys.

- apsidraudimui nuo finansinės ir ekonominės rizikos taikytinos draudimo, išvestinės finansinės

priemonės. Kai kuriais atvejais ūkininkai gali taikyti vidines apsidraudimo priemones.

- rizikos mažinimo priemonių taikymas priklauso nuo ūkininko pasirinktos apsidraudimo

politikos: visiško apsidraudimo, pasirinktinio apsidraudimo arba nesidraudimo.

61

5. Tyrime parengta ūkių efektyvumo rizikos-pelningumo požiūriu vertinimo metodika, kurios

pagrindas - sudarytas ūkių rizikos integruoto vertinimo indeksas. Šis indeksas suteikia galimybę

palyginti atskiro ūkio riziką su vidutine, didžiausia ar mažiausia rizika to paties ūkininkavimo tipo ar

dydžio ūkiuose; nustatyti rizikos pokytį laike; nustatyti atskirų rizikos rūšių poveikio bendrai rizikai

kryptį ir mastą; pagal poveikio kryptį ir mastą parinkti tinkamas rizikos mažinimo priemones.

6. Sudarytas žemės ūkio rizikos indeksas rekomenduojamas naudoti:

identifikuojant ūkio tipus pagal jų rizikos raidos profilius,

nustatant esminę (-es) ūkį veikiančią (-es) riziką (-as) istoriniu laikotarpiu,

makro analizėje (valstybės ir Europos Sąjungos lygmeniu) ir mikro analizėje (pavienio

ūkio) lygmeniu.

7. Apjungiant integruoto rizikos vertinimo metodiką, rizikos valdymo modelį, ūkių efektyvumo

rizikos-pelningumo požiūriu vertinimo metodiką parengtas integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo ir

valdymo praktinis modelis. Šis modelis leidžia ne tik identifikuoti ūkių rizikos šaltinius, integruotai

įvertinti ūkių riziką, nustatyti rizikos pokytį laike, nustatyti atskirų rizikos rizikos rūšių poveikio

bendrai rizikai kryptį ir mastą, bet ir pagal poveikio kryptį ir mastą parinkti tinkamas rizikos mažinimo

priemones. Ko pasekoje ūkiams yra rekomenduojamas naudoti siekiant didinti efektyvumą rizikos-

pelningumo atžvilgiu.

62

LITERATŪRA

1. AAMIR, M; QAYYUM, A; NASIR, A; HUSSAIN, S; KHAN, K; BUTT, S. 2011.Determinants

of Tax Revenue: A Comparative Study of Direct taxes and Indirect taxes of Pakistan and

India.International Journal of Business & Social Science, vol. 2 iss. 19, p. 173-178.

2. ALDERSHOFF, D. E. 1985. Final Food Consumption Level Based On Expenditure And

Household Production.Advances in Consumer Research, vol. 12, Iss. 1, p. 209-214.

3. ALEKNEVIČIENĖ, V. 2009.Įmonės finansų valdymas. Spalvų kraitė. Kaunas.

4. ALEKNEVIČIENĖ, V.; ALEKNEVIČIŪTĖ, E. 2010. Ūkių finansinių rodiklių lyginamoji

analizė Europos Sąjungos šalyse // Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos.

Septintosios tarptautinės mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys. Nr. 1(7), p. 13–19.

5. ASHOKE, M; DILIP, R. 2013. Financial Indicators of Sorporate Sickness: A study of Indian

Steel Industry. South Asian Journal of Management, vol. 20, issue 2, p. 85-101

6. ASHRA, S; CHAKRAVARTY, M. 2007.Input Subsidies To Agriculture: Case Of Subsidies To

Fertiliser Industry Across Countries. Vision, vol. 11, p.35-58.

7. BAGELLA, M; BECCHETTI, L; HASAN, I 2006. Real effective exchange rate volatility and

growth: A framework to measure advantages of flexibility vs. costs of volatility. Journal of Banking &

Finance, vol. 30, iss. 4, p. 1149-1169.

8. BALDWIN R.E. 2005. Who Finances the Queen’s CAP Payments? CEPS Policy Briefs,

Brussels, Centre for European Policy Studies, no. 88.

9. BALTUSSEN, W.H.M; VAN ASSELDONK, M.A.P.M; BUC, A.J. 2006. Risicobeheer in de

land- entuinbouw. Een visie op de rol van de overheid. Rapport 2.06.12, LEI, Den Haag.

10. BAQUET, A; Hambleton, R; Jose, D. 1997. Introduction to risk management.Washington:

USDA.

11. BARD, K; BARRY, P.J. 2001. Assessing Farmers' Attitudes toward Risk Using the "Closing-in"

Method. Journal of Agricultural and Resource Economics, vol. 26(1), p.248-260.

12. BARNETT, B. J.; COBLE, K.H. 2009. Are Our Agricultural Risk Management Tools Adequate

for a New Era? Choices, no. 24, p. 36-39.

13. BECHMANN, M. 2009. Integrated tool for risk assessment in agricultural management of soil

erosion and losses of phosphorus and nitrogen. Science of the Total Environment, Vol. 407, Issue 2, p.

749-759.

14. BISHOP, G.J. 2003. Farm Subsidies Are Harm Subsidies. American Enterprise, vol. 14, iss.7, p.

48-49.

15. BITINAS, B.1998. Ugdymo tyrimu metodologija. Vilnius: Jošara

16. BONFIM, D. 2009. Credit Risk Drivers: Evaluating the Contribution on Firm Level Information

and of Macroeconomic dynamics. Journal of Banking & Finance, vol. 33, p. 281-299.

17. BOUMA, J.J; D. FRANCOIS, D; TROCH, P. 2005. Risk assessment and water management.

Environmental Modelling and Software, no. 20, p. 141–151.

18. BOWERS, C; HEATON, CH. 2013. What does high-dimensional factor analysis tell us about

risk factors in the Australian stock market. Applied Economics, vol. 45, issue, 11, p. 1395-1404.

19. BRADŪNAS, V.; KOZLOVSKAJA, A. 2014. Rizika Lietuvos žemės ūkyje: mokslo studija.

Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 64 p.

20. CABEDO, D.J; TIRADO, J.M. 2004. The disclosure of risk in finance statements. Accounting

forum, vol. 2, p.181-200.

63

21. CATHER, D.A. 2010. A Gentle Introduction to Risk Aversion and Utility Theory. Risk

Management and Insurance Review, Vol. 13, No. 1, p. 127-145.

22. CHAILOM, P; KAIWINIT, S. 2010. The Effects of International Experience, Organizational

Learning For export Activities, and Global Competitive Force on Export Marketing Strategy, Export

Advantage, And Performance of Export Firms in Thailand. International Journal of Business Strategy,

vol. 10, no. 4, p.157-166.

23. CHERCHILL, G. A. 2000. Маркетинговые исследования. Санкт-Петербург : Питер, с. 380.

24. CHETTY, R. 2004.Interest rates and backward-bending investment, NBER Working no.10354

25. CHICHILINSKY, G. 2000. An axiomatic approach to choice under uncertainty with

catastrophicrisks. Resource and Energy Economics, no. 22, p. 221-231.

26. CHRASTINOVÁ, Z; BURIÁNOVÁ, V. 2009. Economic development in Slovak agriculture.

AgriculturalEconomics, vol. 55, no. 2, p. 67–76.

27. CHUANQI, L; WANG, SH; WANG, W. 2012. Reliability Analysis of Free Jet Scour Below

Dams. Entropy, no. 14, p. 2578-2588

28. CRISTEA, M; DRACEA, R; 2008. Is there a common model for agricultural risks management?

Countries experiences. Horticulture, vol. 65 (2)

29. CROSS. P. 2002. Cyclical Implications of the Rising Import Content in Exports. Canadian

Economic Observer, vol. 15, iss. 12, p. 31-39.

30. DAMASIO, A. R. 1995. Descartes’ error. New York: Avon Books.

31. De, A; BANDYOPADHYAY, G; CHAKRABORTY, B.N. 2011. Application of the Factor

Analysis on the Financial Ratios and Validations of the Results by the Cluster Analysis: An Empirical

Study on the Indian Cement Industry. Journal of Business Studies Quarterly, vol.2, no. 3, p. 13-31

32. DEMO, G; NEIVA, E. R; NUMES, I., ROZZETT, K. 2012. Human Resources Management

Policies and Practices Scale (HRMPPS): Exploratory and Confirmatory Factor Analysis. Brazilian

Administration Review, vol. 9, no. 4, p. 395-420.

33. DEUTSCHE BANK RESEARCH. 2010. Risk Management in Agriculture: Towords Market

Solution in the EU, september 17.

34. EHINOMEN, CH; OGUNTONA OLALEKAN, D. 2012. Export and Economic Growth Nexus

in Nigeria. Management Science and Engineering, vol. 6, no. 4, p. 132-141.

35. EIDMAN, V.R. 1985. Planning an Integrated Approach to Farm Risk Management. Journal of

Agribusiness, no. 3, p. 11-16.

36. ELLIS, C.S; SHOCKLEY, J. HENRY, R.M.2008. A Multi-Theoretical Model of Supply Risk

and an Empirical Analysis. Academy of Management Annual Meeting Proceedings, p1-6.

37. ERB, B.; HARVEY, R. 2006. The Tactical and Strategical Value of Commodity Futures. Prieiga

per internetą: http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=650923

38. ERDOS, E. 2010. Tax optimization, tax avoidance or taxe vasion? Contributions to the off Shore

Companies’ Legal Background. Juridical Current, vol. 13, 3, p. 54-67.

39. ERMOLIEV, Y.M; ERMOLIEVA, T.Y. MACDONALD, G.J; NORKIN, V.I. 2000. Stochastic

optimization of insurance portfolios for managing exposure to catastrophic risks. Annals of Operations

Research, no.99, p. 207–225.

40. FABOZZI, F. 2010. Fianancial risk Management. CFA, p. 16-38

41. FREEMAN, D.G. 2000. Regional tests of Okun’s Law. International advances in Economic

Research, no. 6(3), p. 557-570.

42. GEOLOGIJOS IR GEOGRAFIJOS INSTITUTAS. 2008. Daugų regioninio parko ir jo zonų ribų

planas bei tvarkymo programas: teritorijos taikomoji analize: Vilnius, p. 6.

43. GILL, A.; MATHUR, N. 2011. Factors that Influence Financial Leverage of Canadian Firms.

Journal of Applied Finance & Banking. Vol.1, No.2, p. 19–37.

44. GIRDŽIŪTĖ, L.2013. Integruotas rizikos žemės ūkyje vertinimas [Rankraštis]: daktaro

disertacija : socialiniai mokslai, ekonomika (04 S), žemės ūkio ekonomika (S 187) / /Aleksandro

Stulginskio universitetas. Akademija, (Kauno r.).

64

45. GREBLIAUSKAS, A; STONYS, M. 2012.Lietuvos pramonės eksporto konkurencingumo

vertinimas. Taikomoji ekonomika: sisteminiai tyrimai, nr. 6, p. 49-72.

46. GREIVING, S; FLEISCHHAUER, M; CKENKOTTER, J. 2006. A Methodology for an

Integrated Risk Assessment of Spatially Relevant Hazards. Journal of Environmental Planning and

Management, Vol. 49, No. 1,p.1 – 19.

47. HA-BROOKSHIRE, J. E.; DYER, B. 2009. The Impact of Firm Capabilities and Competitive

Advantages on Import Intermediary Performance. Journal of Global Marketing, vol. 22, iss.1, p 5-19.

48. HAGIGI, M; SIVAKUMAR, K. 2009. Managing diverse risks: An integrative

framework.Journal of International Management, vol. 15, Issue 3, p. 286-295.

49. HAPPE, K; KELLERMANN, K; BALMANN, A. 2006. Agent-Based Analysis of

50. HARDAKER, B.; LIEN, G. 2005. Towards Some Principles of Good Practice for Decision

Analysis in Agriculture. Working Paper. Norvegian Agricultural Economics Research Institute, p. 36.

51. HARDAKER, J. B., HUIRNE, R.B.M, ANDERSON, J.R; LIEN, G. 2004. Coping with risk in

agriculture. CABI Publishing, 2nd ed.

52. HARDAKER, J.B. 2006. Some issues in dealing with risk in agriculture. Working Paper Series

in Agricultural and Resource Economics. Armidale, NSW: University of New England.

53. HARRIS, R.; SILVERSTONE B. 2001. Testing for asymmetry in Okun’s law: A cross country

comparison. Economics Bulletin, no. 5(2), p. 1 - 13.

54. HEILMAN, R.M. 2006. The impact of Emotions and Individual Differences upon Economic

Decision Making: A Review of Experimental Literature.Cognition, Brain, Behavior, no. 10, p.439-459.

55. HERMALIN, B.E; ISEN, A.M. 2008. A model of the effect of affect on economic decision

making. Quantative Market Economics, vol. 6, p. 17-40.

56. HILLSON, D.; MURRAY-WEBSTER, R. 2004. Understanding And Managing Risk Attitude

2004. Prieiga per internetą:http://risk-doctor.com/pdf-files/umraNov04.pdf

57. YANETH, R.A. 2013. Integration of Latin American Stock Markets: anglysis of Common Risk

Factors. Revista Interacional Administracion & Finanzas, vol. 6, no. 6, p. 29-38

58. YUEN, K.S.L; LEE, T.M.C. 2003. Could mood state affect risk-taking decisions? Journal of

Affective Disorders, no. 75, p.11-18.

59. JAEGER, C.C.; RENN, O.; ROSA, E.A.; WEBLER, T. 2001. Risk, Uncertainty, and Rational

Action. Earthscan.

60. JAFEE, S; SEGEL, P. ANDREWS, C. 2008. Rapid Agricultural Supply Chain Risk Assessment.

ARD.

61. JASIENĖ, M; LAURINAVIČIUS, A. 2009. Kredito rizikos valdymo įmonėse problemos ir jų

sprendimo būdai. Verslas: teorija ir praktika, nr. 10 (1), p. 15-29.

62. JOHNSON-PAYTON, L.R; HAIMES, Y.Y; LAMBERT, J.H; 1999. Approximating the risk for

time-to-failure models through using statistics of extremes. Reliability Engineering and Safety System,

no. 65, p.77–81.

63. JOUMARD, I. 2002. Tax Systems in European Union Countries .OECD Economic Studies, no.

34, p.92-147.

64. JURKĖNAITĖ, N.; VOLKOV, A.; MARTIŠIŪNAITĖ, A. 2011. Bendrosios žemės ūkio

politikos 2014-2020 m. tobulinimo kryptys: mokslo studija. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas,

Vilnius, 104 p.

65. JUST, R.E. 2003. Risk Research in Agricultural Economics: Opportunities and Challenges for

next twenty-five years. Agricultural Systems, vol. 75, p. 123-159.

66. KAPUSTKA, L; FROESE, K; MCCORMIC, R. 2010. Revisiting the Rationale for Holistic,

Integrated Risk Assessments. Integrated Environmental Assessment and Management. Vol. 6, No. 4, p.

774–776.

67. KARDELIS, K. 2002. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: Judex, p. 181.

68. KAZLAUSKIENĖ, V; CHRISAUSKAS, V. 2007. Risk Reflection in Business Valuation

Methodology. Economics of Engineering Decisions, no. 1(51), p.7-15.

65

69. KHATTAB, A, A; ANCHOR, J; DAVIES. E. 2007. Managerial perceptions of political risk in

international projects.International Journal of Project Management, vol. 25, p. 734-743.

70. KNOTEK, E.S. 2007. How useful Okun‘s law? Economic Review, no. 92(4), p. 73-103.

71. KOTANE, I; KUZMINA-MERLINO, I. 2012. Assessment of financial indicators for evaluation

of business performance. European Integration Studies, issue 6, p. 216-224

72. KUMAR, R. 2007. Determinants of Firm‘s Financial Leverage: A Critical Review. Prieiga per

internetą: http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=1080883

73. LANGEVELD, J.W.A; VERHAGEN, A; VAN ASSELDONK, M.A.P.M.; METSELAAR, K.

2003. Coping with increasing extremes in agriculture: an exploration for the Netherlands. World

resource review, no. 15(4), p. 446-461.

74. LASKIENĖ, D. 2009. Nedarbo lygio ir gamybos augimo ryšys: Lietuvos atvejis. Ekonomika ir

vadyba, nr. 14, p. 857-862.

75. LAURENTIU, D. 2012. Financial Performance Anglysis Besek On The Financial Statement For

The Companies Located In The Bihor-Hajdu Bihar Euroregion. Economos Science Series, Vol. 21,

issue, 2, p. 464-470

76. LAZEAR, E.P. 1999. Performance pay and productivity. The American Economic Review, vol.

90, no. 5.

77. LUOMA, G.A.; SPILLER, E.A. 2002. Financial Accounting on Investment and Financial

Leverage. Journal of Accounting Education, Ed. 20, p. 131–138.

78. MACKEVIČIUS, J. 2006. Finansinių santykinių rodiklių skaičiavimas ir grupavimas.

Ekonomika, nr. 75, p. 20-31

79. MAJAUSKIENĖ, D. 2005. Įmonių kapitalo struktūros formavimo tyrimai: Magistratūros studijų

baigiamasis darbas. Lietuvos žemės ūkio universitetas.

80. MALHOTRA, N; PINKY. 2012. Growth, Structure and Instability of India’s Exports.Journal of

International Economics, vol. 3, iss. 2, p. 57-72.

81. MEDOVA, E.A; SMITH, R.G. 2005. A framework to measure integrated risk. Quantitative

Finance, Vol. 5, No. 1, p.105–121

82. MEILIENĖ, E; SNIEŠKA, V. 2010. Lietuvos pramonės konkurencingumo veiksniai eksporto

politikos nuostatose .Viešoji politika ir administravimas, vol. 31, p. 119-132.

83. MELNIK-MELNIKOV, P.G; DEKHTYARUK, E.S. 2000. Rare probabilities estimation by

“Russian Roulette and Splitting” simulation technique. Probabilistic Engineering Mechanics, no. 15,

p.125–129.

84. MEUWISSEN, M.P.M; HARDAKER, J.B. HUIRNE, R.B.M. 2001. Sharing Risk in Agriculture;

Principles and Empirical Results. Nethelands Journal of Agriculture Science, no. 49, p, 343-356.

85. MILLER, K. A. 1992. Framework for integrated risk management in international business.

Journal of international business studies, vol. 2, p. 311–331.

86. OECD. 2011. Risk Management in Agriculture in the Netherlands. Food, Agriculture and

Fisheries Working paper, no. 41.

87. OGURTSOV, V.A; ASSELDONK, M.P.A.M; HUIRNE, R.B.M. 2008. Assessing And

Modelling Catastrophic risk perceptions and Attitudes in Agriculture: a review. NJAS - Wageningen

Journal of Life Sciences, no. 56-1/2.

88. PALINKAS, P; SZÉKELY, C. 2008. “Farmers’ perception on risk and crisis management”.

Design and Economic Impact of Risk Management Tools. Wageningen: Academic Publishers.

89. PAPPS, K. L. 2012. The Effects of Social Security Taxes and Minimum Wages on Employment:

Evidence from Turkey. Industrial & Labor Relations Review, vol. 65 Is. 3, p. 686-707.

90. PEDRO R. GIL-MONTE, R; FIGUEIREDO-FERRAZ, G; VALDEZ-BONILLA, H. 2013.

Factor Analysis of the Spanish Burnout Inventory Among Mexican Prison Employees. Canadian

Journal of Behavioural Science , vol. 45, no. 2, p. 96-104

91. PENNINGS, J.M.E; WANSINK, B; MEULENBERG, M.T.G.2002. A note on modeling

consumer reactions to acrisis: the case of the mad cow disease. International Journal of Research in

Marketing, no. 19, p. 91-100.

66

92. POLLOCK, A. C. 1989. A model of UK real effective exchange rate behaviour. Applied

Economics, vol. 21 Iss. 12, p. 1563-1587.

93. PRACHOWNY, M.F.J. 1993. Okun‘s law: theoretical foundations and revised estimates. The

Review of Economics and Statistics, no.75(2), p. 331-336.

94. PRADLWARTER, H.J; SCHUELLER, G.I. 1999. Assessment of low probability events of

dynamical systems by controlled Monte Carlo simulation. Probabilistic Engineering Mechanics, no.14,

p. 213–227.

95. PRITCHET, S.T; SCHMIT, J.T; DOERPINGHAUS, H.I; ATHEARN, J.L 1996. Risk

Management and Insurance. West Publishing Company, 7th ed.

96. RAINEY, R. 2002. Risk Management: Overview of CORE Analysis. University of Arkansas

Cooperative Extension Service Printing Services.

97. RAMALHO, J.J.S; SILVA, J.V. 2009. A Two-Part Fractional Regression Model for the

Financial Leverage Decisions of Micro, Small, Medium and Large Firms. Quantitative Finance.Vol. 9,

No. 5, p. 621–636.

98. RAMANAUSKAS, T. 2011. Analysis of Determinants of The Boom-And-Bust Cycle in

Lithuania Using a Macro econometric Model. Pinigų studijos, vol. 15, no.2, p.. 5-23.

99. REJDA, G. E. 2008. Principles of Risk Management and Insurance. 10thEdition. Boston:

Pearson. p. 748.

100. REZA. N; MALIHE, A ; HASSANZADEH, A. 2012. Economic Growth and Interest Rate

Relationship in Islamic Countries. International Research Journal of Finance &Economics,Iss. 91, p.

57-63.

101. RICHTER , C. H. 2015. Intensified food production and correlatedr isks to human health in the

Greater Mekong Subregion: a systematic review. EnvironmentalHealth: A Global Access Science

Source, vol. 14, p. 1-13.

102. RUDZKIS, R; KVEDARAS, V. 2003. Lietuvos eksporto tendencijos ir ekonometriniai modeliai.

Pinigų studijos, vol. 4, p. 29-51.

103. SENKONDO, E.M.M. 2000. Risk attitude and risk perception in agroforestry decisions: thecase

of Babati, Tanzania. Mansholt Institute, Wageningen, the Netherlands (Masnholt Studies17).

104. SHAFIK, N; JALALI, J.1991. Are high real interest rates bad for world economic growth? Policy

Research Working Paper,no. 669.

105. SLETTEBAK, R.T. 2013. Climate Change and Conflict: Avoiding Small Talk about the

Weather. International Studies Review, vol. 15, p. 185-203.

106. SMIDTS, A. 1990. Decision making under risk: a study of models and measurement procedures

with special reference to the farmer’s marketing behaviour. Wageningen: Pudoc (Wageningen

Economic Studies, no. 18).

107. SU, X; ZHAO, Z, ZHANG, H; LI, Z; DENG, Y. 2011.An Integrative Assessment of Risk in

Agriculture System. Journal of Computational Information Systems, no. 7, p. 9-16.

108. SUNITHA, V; VEEREREGAVAN, A; RINIVA K.K; MATHEW, S. 2013. Application of

Factor Analysis in Maintenance Management of Low Volume Roads. International Journal of

Pavement Research and Technology, vol.6, no.2, 130-135.

109. ŠAPOLAITĖ, V. 2012. Žemės ūkio veiklos pajamos ir produktyvumas, jų

pokyčiųveiksniai.Management theory and studies for rural business and infrastructure development,

nr. 3 (32), p. 140-150.

110. TAMOŠAITIENĖ, A; ANDRIKIENĖ, S. 2010. Lietuvos ūkių gamybos potencialo ir ekonominės

veiklos vertinimas. Mokslo studija. Agrarinės ekonomikos institutas: Vilnius

111. TAMOŠAITIENĖ, A; JUŠKEVIČIENĖ, D; KRIŠČIUKAITIENĖ, I; GALNAITYTĖ A. 2010.

Ūkininkų ūkių verslo stabilumo vertinimas naudojant finansnės analizės santykinius rodiklius.

Management theory and studies for rural busness and infrastructure development, no 5(24), p. 173-

185.

112. TANAKA, S; MUROMACHI, Y. 2003. An integrative risk evaluation model for market risk and

credit risk. Maastricht: International AFIR Colloquium.

67

113. TANENTZAP, A.J. et al. 2015. Resolving Conflicts between Agriculture and the Natural

Environment. Biology, vol 13, p. 13.

114. The International Bank for Reconstruction and Development. 2010. World Investment and

Political Risk. Work Bank Group: Multilateral Investment Guarantee Agency.

115. TICHOMIROVAS, A. 2011. Baltijos šalių ūkio ekonometrinis prognozavimas. Mokslas –

Lietuvos ateitis, no. 14, p.1-8.

116. TOLEDO, R; ANGLER, A; AHUMADA, V. 2011. Evaluation of Risk Factors in Agriculture:

An Application of the Analytical Hierarchica; process (AHP) Methodology.Chilean Journal of

Agricultural Research, no. 71 (1), p. 114-121.

117. TSEN, W.H. 2010. Exports, Domestic Demand, and Economic Growth in China: Granger

Causality Analysis. Review of Development Economics, vol. 14, iss.e 3, p 625-639.

118. TURVEY, C.G. 2001. Weather Derivatives for Specific Event Risks in Agriculture. Review of

Agricultural Economic, vol 23, no 2, p. 333-351.

119. UÇAK, A. 2013. The Sentiments of Adam Smith Relating To Economic Growth as an Inspirer

To Modern Growth Theories. Haziran, no. 15, p. 29-48.

120. Ungureanu, M.A; Frasineanu, C; Nedelut, M; Ionasm C. 2013. The use of the financial rates to

analize and interpret the financial statements. Metalurgia International, vol. 18, issue 5, p. 248-251.

121. UNKS, R.A; THOR, L. 2008. The Maricopa Integrated Risk Assessment Project: A New Way of

Looking at Risk. Community College Journal if Research and Practice, no. 32, p.904-906.

122. VAUGHAN, E. J. 1997. Risk Management. Chicago: John Willey & Sons.

123. VIDICKIENĖ, D; MELNIKIENĖ, R; GEDMINAITĖ-RAUDONĖ ,Ž. 2010. Galimybės ir

grėsmės, kylančios Lietuvos žemės ir miškų ūkiui dėl klimato kaitos. Management theory and studies

for rural business and infrastructure Development, Nr. 22 (3).

124. VOSE, D. 2001. Risk Analysis: a quantitative guide. John Wiley & Sons, Inc.

125. WAGNER, D. 2000. Political Risk. Prieiga per internetą: https://www.irmi.com/articles/expert-

commentary/defining-political-risk

126. WANG, W.; BOBOJONOV, I.; HÄRDLE, W.; ODENING, M. 2013. Testing for increasing

weather risk.Stochastic Environmental Research &Risk Assessment, vol. 27, iss. 7, p. 1565- 1574

127. XIA, Y; RAMACHANDRAN, K; GURNANI, H. 2011. Sharing demand and supply risk in a

supply chain.IIE Transactions, no. 43, p. 451–469.

128. ZHAO, X; YOU, X; SHI,CH; YANG,X., CHU, K; PENG, Z. 2013. Factor analysis of the

regulatory emotionalself-efficacy scale of chinese college students. Social behavior and personality,

no.41(5), p. 751-760

129. ZHONG, C; ZHANG, J; TURVEY, C; CHANGSHENG, X. 2011. Does taxation have real

effects on agricultural output? Theory and empirical evidence from China. Journal of Economic Policy

Reform, vol.14, no. 3, p. 227-242.

130. ŽAGER, K; SAČER, I. M; DEČMAN, N. 2012. International Journal of Management Cases, vol.

14, issue 4, p. 373-385

68

Projekto rezultatų sklaida:

Mokslinis straipsnis

Girdžiūtė, Laura; Miceikienė, Astrida. Human Resource Risk Management In Farmers' Farms //

Proceedings of Academics World 23rd International Conference, Zurich, Switzerland, 12th

February 2016. [Zurich], 2016, ISBN 9789385973277. p. 6-11.

Pranešimai

Human Resource Risk Management In Farmers' Farms. Tarptautinėje mokslinėje

konferencijoje Science, social science and economics, Šveicarija. 2016 m. vasario 12 d.

Ciurichas, Šveicarija.

Integruoto rizikos žemės ūkyje vertinimo metodika. Aleksandro Stulginskio universiteto

parodoje „Sprendimų ratas 2016“, 2016 m. spalio 7 d.

Mokslo populiarinimo straipsniai

Miceikienė, Astrida; Girdžiūtė, Laura. Rizika žemės ūkyje: grėsmės ir mažinimo galimybės //

Mano ūkis. ISSN 1392-3595. 2015, gruodis, p. 20-21

SUDERINTA:

Ekonomikos tyrimų priežiūros komisijos pirmininkas

(Data)