NEGYVENAMI MIESTAI

ALINA MEILŪNAITĖ

ALINA MEILŪNAITĖ (g. 1975) – komunikacijos ir infor- macijos mokslų daktarė, reklamos ir medijų kritikė. Baigė VU Žurnalistikos institutą, dirbo spaudoje. „Negyvenami miestai“ – pirmas jos romanas.

Kodėl jauna mergina apsigyvena atominėje slėptuvėje?

Ko ji tikisi iš gražuolių vyrų reklaminiuose plakatuose?

Kokį pėdsaką motina palieka dukters gyvenime?

Ar įmanoma keisti praeitį ir kurti naujus prisiminimus?

Kaip nepaliaujamame šių dienų informacijos sraute išgirsti vienam kitą?

Kada mes atsiduriame negyvenamuose miestuose?

Negyvenami miestai – tai miestai praeityje. Miestai, kuriuose augome.Tai miestai reklamose – gražių, bet neįgyvendinamų svajonių pasaulyje.Miestai, kuriuos paliekame, persikėlę į kitas šalis ar į kitą realybę.Miestai internete, kuriuos statome nežinodami, ar kada nors pastatysime.

9 786094 660313

ISBN 978-609-466-031-3

2

N e g y v e N a m i m i e s t a i

3

Romanas

NEGYVENAMI MIESTAI

ALINA MEILŪNAITĖ

VILNIUS 2014

4

N e g y v e N a m i m i e s t a i

UDK 821.172-31

Me81

ISBN 978-609-466-031-3

© Alina Meilūnaitė, 2014

© Asta Puikienė, dizainas, 2014

© „Tyto alba“, 2014

5

Skiriu savo šeimai

7

i . m Ą s t a U , v a D i N a s i , e s U

i. m Ą s ta U, va D i N a s i , e s U

Pro nuauksintą vakaro orą šviečia dar vienas popieriaus lapas. Kavos tirščiai, likę nuo pusryčių, smilkstanti cigaretė, už lango nuo vėjo traškanti prieblanda, automobilio šviesų tvyksnis – šykštūs rimties instrumentai. Galva pilna minčių ir dūmų.

Brendu saldžiais prisiminimais, tiksliau jų nuotrupomis, bū-tais nebūtais gamtovaizdžiais, virpuliu, įsismelkusiu į formas, todėl tai jokia įžanga, jokia pradžia – kartono kortelių dėlionė, pigus paveikslas. Taip dažnai pradedu eiti, leidžiuosi į naują kelionę po šešėlių ir prisiminimų pasaulį, mėginu įsiminti vie-toves, gražias, blankias, nuobodžias, spalvingas – kam nors jas atiduosiu. Vis kartoju sau, vaidinu situacijas, bandau prisiminti žodžius, tokius, kokie buvo pasakyti, – bet atmintis nebe ta. Lie-ka tik balsai, intonacija, nuotaika – žodžius pamirštu. Rodos, su manimi žaidžia, tiesiog akyse mainosi vaizdai. Tai laiko žaidi-mas – daiktai jį moka žaisti geriau negu žmonės, nesisielodami dėl pralaimėjimo.

Už lango – ta pati tuščia kiemo aikštelė, prisisprogusi anks-tyvo pavasario purvo. Pirkinių maišelis plūduriuoja baloje it popierinė valtelė – čia sukiojasi be tikslo, čia gaudo sidabrinius šviesos blyksnius, langų, žibintų atspindžius, pranyksta juose. Pakrašty dunkso pavėsinė. Seni daugiabučiai, sustingę, ištuštėję, vienodi. Kas dabar beprisimena, prieš kiek metų jie iškilo vir-šum tų pačių medžių, atsirėmė į debesis? Nenustebčiau, jei pa-aiškėtų, kad jų ir nėra. Kartu šmėsteli abejonė – ar aš esu? Jeigu

8

N e g y v e N a m i m i e s t a i

neturėčiau žodžių, neturėčiau ekranų, į kuriuos žiūriu diena iš dienos, – mobilaus telefono, kompiuterio, televizoriaus, knygų skaityklės, – ar tada būčiau? Mano mintys, veiksmai, troškimai atsispindi juose – įrodymas, kad gyvenu. SIM kortelė prirašy-ta vardų, kompiuteris – neperžiūrėtų filmų, nebaigtų žaidimų, nuotraukų (žinoma, kai reikia, negaliu nieko rasti). Knygų skai-tyklė prikimšta nebereikalingų dokumentų, lietuviškų knygų nėra. Televizorius tai rodo, tai nerodo, senas jau.

Paviršiai, glostomi pirmosios tamsos, čia išnyra, čia slepiasi. Lašai slidinėja stiklu. Žodžiai veja vienas kitą, blankūs, pasikar-tojantys, beprasmiai, sakiniai lyg tie vėjo šuorai sukasi juostelėje, maišosi su pašaliniu garsu, sklindančiu gal iš diktofono, gal iš už sienos (negirdžiu taip gerai, kaip norėčiau, pavargau ir vėl spen-gia ausyse). Mintis, kurios laukiu, budri ir skvarbi, dilgčioja pa-sąmonėje, tvaksi pirštuose. Veltui mėginu ją užčiuopti. Neturiu net signalinio pavadinimo, nebežinau, apie ką toliau rašyti. Nors pagaliau nutilo telefonai, vis dar kaukia signalizacijos – šėlsta skardinės, kurių niekas ir nenorėtų vogti, vaidindamos geresnes, brangesnes, nei iš tiesų yra.

Negaliu susikaupti. Kaip šokiruoti skaitytoją, kaip valdyti jo dėmesį? Turiu provo-

kuoti, stebinti, kaip nors prasiskverbti pro užgrūstus medijų plo-tus, prasibrauti iki protų, užkabinti ir vėl – provokuoti, stebinti... Nors niekas, rodos, nebenustemba. Ir stebėtis nebėra dėl ko.

Gyvenimas yra kova. Bet laimi tie, kurie nekovoja, – kurie pa-klūsta ir gyvena iš skolintų pinigų, iš svetimų idealų, išleisdami ir mainydami juos it savus.

Išgyvena tie, kurie prisitaiko prie vis didesnės apgaulės.Laimi savininkai, nesidalijantys tuo, ką patys veltui yra gavę.Laimi viešieji ryšiai, vis gražesnės, įtaigesnės istorijos apie

faktus. Istorijos, pritaikytos šiuolaikiniam pasauliui, papasako-tos, taip lyg būtų išgyventos...

9

i . m Ą s t a U , v a D i N a s i , e s U

Taigi dabar mes gyvename patirtis, kuriose nebėra mūsų pa-čių patirties. Gyvename viešuosius ryšius...

Perverčiu kelis interneto portalus: „Lietuviai įspėjami neliesti įkaitusio palydovo nuolaužų“, „Virš Baltijos jūros pakilo Rusijos bombonešiai“, – geltonoji spauda, po velnių.

Nerašau nei apie politiką, nei apie kosmosą. Rašau apie pa-prastus, eilinius žmones, kurių gyvenime nėra jokių naujienų. Ką jie veikia šią dieną, savaitę, mėnesį? Tūžta dėl spūsčių gat-vėse. Grįžta namo sausakimšais troleibusais. Ne anksčiau kaip pusę šešių. Arba atkakliai pypsi vieni kitiems savo mašinose, lyg vėluotų į gyvenimą, kuris praeina. Nebesukrapšto pinigų nei ge-ram vynui, nei cigaretėms. Sėdi eilėse prie gydytojų kabinetų ir vis niekaip nepasveiksta, o kai poliklinikos budėtoja atveria du-ris į rūbinę, padvelkia aitrus skudurynų kvapas – taip prabangi, išreklamuota įgeidžių tikrovė staiga ima ir parodo kitą, nedažy-tą, veidą. Moka mokesčius ir už juos tikisi gauti daugiau, nei yra įmokėję, – o ko trūksta, tegul prideda valdžia. Vis dar drausmina saulėgrąžas lukštenančius paauglius ir po langais triukšmaujantį jaunimą. Palauk, vis dar drausmina? Ir vis dar tikisi sudrausmin-ti? Ir gal dar klausosi pamokslų? Net ne per didžiąsias šventes? Bažnyčioje vis rečiau juos pamatysi. Nors gal taip tik atrodo. Gal jie ilgai neužtruks, budėdami prie prekystalių, graibstydami pre-kes už mažesnę kainą. O gal ir prekybos centrai, nauji mūsų kul-tūrnamiai, pagaliau ims ir įrengs savo patalpose koplyčias, kad būtų galima čia pat apgailėti neteisingai išleistus pinigus, tuščiai iššvaistytą laiką, atleisti prekybininkams už per didelius antkai-nius, gamintojams – už netikusias prekes. Ir suvokti, kad tai ne brokas, ne – daiktai vis silpnesni ir vis trumpiau mums tarnauja... Tai Europa sensta, žmonių pasaulyje daugėja, tai brangsta laikas, darbo jėga. Kiek dar visokių minčių kiltų, kiek atrastų priežas-čių, dėl ko taip greitai plyšta kelnės ir ištęžta makaronai... O ką jie veiks sugrįžę iš prekybos centro? Neįkyriai stebės kaimynų

10

N e g y v e N a m i m i e s t a i

žmonas, kai jų vyrai bus išvykę. Balsuos ir lauks kol valdžia atsi-tokės. Vis mažiau skaitys, vis mažiau tikės nesąmonėmis. Ir tai netinka. Gyvens priemiesčio pilaitėse? Ne. Nerimaus dėl to, kaip jų gyvenimą vertins ateinančios kartos? Irgi ne.

Rašyti apie juos – tarsi brautis per neįžengiamą girią. Praėjusi diena atrodo kupina spragų – niekaip nesusidėlioja, niekaip ne-dera visos tos nuomonės, svarios ir bereikšmės, įsuktos į mano vienintelę seną kaip pasaulis mikrokasetę. Žodžiai kasetėje lieja-si, pašnekovo balsas nutrūksta, pasigirsta senesni įrašai, kurių – nors užmušk – negaliu prisiminti. Iš lėto, po truputį vis dėlto at-pažįstu balsus, – tai duoda interviu elektrikai, kunigai, liberalai, ministrai, dizaineriai, žudikai, sodo vagys, rūkaliai, krepšininkai, akcininkai, aferistai, didžiasalininkai, Europos sąjungininkai… Visi jie kalba tarsi vienu metu. Tais pačiais, vienodais balsais, minios kakofonija. Kam jų klausausi? Juk paprastai neklausyda-vau – rašydavau iš atminties...

Seniai pamirštos temos primena apie save balsais iš praeities – pareigūnai, kurių pareigas užėmė kiti, nepatenkinti darbuotojai, jau išėję į pensiją arba jos nesulaukę, įsimylėjėliai, kurie šiandien nebemyli vienas kito, bet taip pat karštai ieško meilės, pasakoja savo istoriją džiugiai ir vis iš naujo, lyg staiga supratę, kad kaž-kas dar klauso, kad jų nepamiršo. Kalba karštai ir kategoriškai, konkrečiau, įtaigiau nei pirmąjį kartą, lyg dabar, po kurio laiko, mintys pačios susidėliojo tvarkingiau ir tekste tolygiai pasiskirs-tė akcentai. O gal pašnekovai prisiminė, kas dar nepasakyta, ir įsijautė, pagaliau gavę progą viską ištaisyti – dar sykį paaiškinti savo nuomonę, per tą patį laiką greitai greitai papasakoti, kas tada taip apmaudžiai iškrito iš galvos.

Klausausi nesuprantamos greitakalbės, nepaaiškinamų ūže-sių, cypimo, žodžiai prasmenga į praeitį, negaliu jų nutraukti – nemandagu. Seni įrašai nori būti perklausyti, tuo įsitikinau jau ne kartą, nori padaryti man įspūdį... Visi čia, vieną mintį suryja

11

i . m Ą s t a U , v a D i N a s i , e s U

kita mintis, didesnė, sunkesnė, vieną pašnekovą nemandagiai nutraukia kitas, kol pagaliau visus juos užpila milžiniška tru-pančios žemės banga – žemė prasižiojo, taip pat nori kažką pa-sakyti.

Arba tai pirmieji gripo požymiai, juk vakar susirgo fotografas.Neryškūs gyvi šešėliai kraustosi iš diktofono ant rašymo len-

tos, mėginu suprasti, ar man vaidenasi, gali būti, sustabdysiu juos nejudėdama, lipniu, sunkiu žvilgsniu (taip nustatau, kas nerimsta, – ar aplinka, ar mano nervai), – bet jų judesiai vis lais-vesni, grakštesni, – po galais, nuo manęs jie visai nepriklauso.

Tu žiūri į juos, jie – žiūri į tave. Nes kai ilgai spoksai į ekraną, anksčiau ar vėliau kas nors iš jo ima spoksoti į tave. Pavyzdžiui, kurį laiką galvoji, kad žaidimas – tai tik žaidimas ir nieko dau-giau, kad, nužudęs vieną kitą tipelį, tik išliejai agresiją, nukreipei pyktį nuo vieno pasaulio į kitą, užmušei laiką, kurio gal ir nesi susitaupęs, tik praskaidrinai nuotaiką, kuri kaip visada suknis-ta – tiksliau mėginai praskaidrinti. Tu galvoji, kad mamos, nete-kusios savo vaikų, verkia televizorių ekranuose, nes yra pamoky-tos verkti. Kad jas – verkti ar juoktis – samdo programų direkci-ja. Bet paskui imi įtarinėti ir klausti: o jeigu?.. O jeigu tu pats nesi tik žaidėjas, nesi tik žiūrovas? Jeigu gimei ne spoksoti, ne žaisti, o mąstyti ir jausti – tada, kai viskas jau, rodos, kitų išmąstyta, pajusta, parodyta, kai nieko tau pačiam nebelieka – tik vartoti mintis ir jausmus, tik kartoti kitų gyvenimus, tik dėti vaizdo kli-pus į „YouTube“, tokius vienodus, tokius apgailėtinus, tik stebėti, ką dar sugalvojo kiti… netgi tada… Jeigu turėtum gyventi, bet negali, neišeina, nes tuo metu dalyvauji masinės hipnozės se-anse? Arba ir pats esi žaislas, kuriam nejučia pasirodė, jog turi daugiau galimybių ir dar daugiau laisvės nei Si Džei, kuriam tik įdiegė tokią programą, tokį tikėjimą, kad labai panorėjus galima visko pasiekti, netgi išeiti iš žaidimo, išvykti toliau nei „San An-

12

N e g y v e N a m i m i e s t a i

dreas“, toliau nei „Liberty City“, daryti, ką nori, – šokti nuo kalno ar nuo dangoraižio stogo ir nebijoti, nesusižeisti, nes pats esi tas, kuris laiko vairasvirtę, ir pats esi tas, kuris krenta.

Žaidime gali pasirinkti, ką jausti, gali pristabdyti įvykių tėkmę ir mėgautis procesu, detalėmis, eiga – ne taip, kaip pasaulyje, kuriame džiugina tik pasiekti rezultatai. Ten gali slampinėti be tikslo, nė kiek nesirūpindamas – net ir dėl to, kad gyvenimas baigsis taip beprasmiškai, kaip ir visi žaidimai – tik sugaištas lai-kas, dievaži.

Kai tokia šizofreniška tikrovė – viena šiapus, kita anapus ekra-nų, viena mažiau, kita daugiau reali – padalija jausmus ir įvykius, išmėto juos, kur pakliuvo, mane stebi nepažįstami žmonės, die-na iš dienos, stebi susprogdinti, sušaudyti arba nusižudę vaikai. Stebi taip įdėmiai, kad nuo jų žvilgsnių vartosi viduriai. Jie jau nieko nebegali pakeisti. Nebegali papasakoti. Per savaitę pase-nusios jų gyvenimo versijos jau nieko nebenustebintų.

Tada noriu dingti iš čia, tada toks gyvenimas – viena koja čia, kita ten – darosi nepakeliamai vienišas ir liūdnas, perpildytas šlamšto, pučiasi, traška per siūles. Per daug beasmenių veidų, greitosiomis perverstų puslapių, per daug visų sričių specialistų ir jų beverčių komentarų, per daug rėksnių ir jų giminaičių, per daug partijų ir politikų, per daug tekstų ir per daug juose klai-dų, prasimanytų, įsivaizduotų jausmų, kvailos meilės, sumaniai sukonstruotų, bet vienodų siužetų, dirbtinumo, simuliacijų, per daug visiškai vienodų žmonių, iš kurių net nėra ko pasirinkti, – vieni nenormaliai turtingi, kiti tipiški ubagai...

Kitą kartą ir vėl – galvoju, kad tik leidžiuosi mulkinama. Kad nėra tų įvykių ir veikėjų, tai tik aktoriai, kurie vaidina kino fil-me, puikiai apgalvotas šou – mūsų gyvenimas. Įsivaizduokite, visi žiaurumai yra kažkieno išgalvoti, kad neprarastume baimės jausmo ir budrumo, garsiausių banditų ir teroristų nėra, prezi-dentai neišduoda valstybės paslapčių, filmų pabaigoje išaiškėja,

13

i . m Ą s t a U , v a D i N a s i , e s U

kad nėra pagrindinių veikėjų, knygose tikrovė buvo tik tariama. Tai nulinė informacija žiūrovams, kurie nieko nepriima, nei skausmo, nei džiaugsmo, reginys publikai, kurios net nėra, – tai informacija, nebeturinti ryšio nei su vaizduote, nei su prisimi-nimais. Mes judame tos informacijos sraute kaip dalelės, kurios ją kuria, – sąveikaudami, susijungdami gaminame įvykius, kei-čiamės jausmais, įtarimais, kompromisais, maišome spalvas ir išgauname naujus atspalvius, vaidiname gyvenimo dramą, kol ateina laikas išeiti.

Net reginyje, iliuzijoje, pasaulyje, kuris, rodos, niekaip ne-persikelia į realiąją tikrovės dalį, kažkas ne taip, – aš uždaryta svetimuose gyvenimuose, juose sulaikyta ir negaliu išeiti, mane nuolat gaudo naujais filmais, naujais straipsniais, knygomis, idėjomis, nuolaidomis. Mane nuolat žavi tuo, kas paprasta, dėl ko nereikia stengtis. Argi ne tokia pagrindinė reklamos mintis? Nieko nereikia daryti, nes kažkas viską padarys už tave. Misteris Properis, „Cillit Bang“. Tobulas vyras tobulai sukirptu rudeniniu paltu pakvies tave į pasimatymą ir paklaidins reklamos labirin-tuose. Tu tik tikėk ir lauk. Tik kvepinkis.

Sako, gyvenimas – tai kelias į priekį, visada pirmyn. Bet ko-dėl man atrodo, kad judu ratu? Visą laiką sprendžiu tuos pačius klausimus: ar mama mane mylėjo, kuo būsiu, kai užaugsiu, ir kuo būti, kai užaugau, kaip pataisyti ar išsikeisti viską, kas sugedo – automobilį, kompiuterį, telefoną, akinius, iš kur gauti pinigų – ir vėl iš pradžių... Tiesė, besidriekianti į begalybę, rodyklė, rodanti kelią pirmyn, rodos, pakeičia kryptį ir sugrįžta į pradžią.

Ko gero, ne šiaip sau. Kad suprasčiau, jog gyvenime pasieki-mai nebesvarbu.

Svarbiau visada būti pasiruošus sugrįžti į tą pačią vietą. Kad ir kiek brautumeisi į ateitį, kad ir kokiu greičiu lėktum

į priekį, taškydamas visas kliūtis, gerindamas rekordus, daužy-

14

N e g y v e N a m i m i e s t a i

damas tai, kas trukdo siekti naujų aukštumų, nori nenori būsi priverstas sugrįžti.

Jaučiu skersvėjį, šaltį, vidurnaktį. Mintys šėlsta, protas dirba kaip perkaitęs kietasis diskas. Nenoriu likti uždaryta šiame pa-saulyje, šioje kosminėje stotyje, priklausoma nuo kompiuterio programų, nuo interneto puslapių, nuo realių ir išgalvotų herojų, nuo apgaulingų, neišsprendžiamų problemų, apribota, sugriauta iš vidaus… Bet juos domina viskas.

Žvelgiu į save, gulinčią kambary, ir mano mieguistas kūnas nyksta, neriu tolyn – už tūkstančio mylių, į drėgnus spalvotus miegančius miestus, kuriuose niekada nebuvau, į žaibų nutvieks-tą dangų. Įsivaizduoju visą pasaulį, įsirangiusį vėsioje ūksmėje. Jam reikia mano pagalbos, bet aš jau toli.

Rytoj mane rasite darbo vietoje, bendradarbiai sakys: „Tu ir vėl miegojai prie stalo, susmukusi kėdėje.“ Pirmam atvykusiam į biurą tikrai nepavydžiu – rasti kolegą, praleidusį naktį darbe, beveik tas pats, kas spintoje aptikti susmirdusį drabužį. Jeigu vis dėlto ateisite pirmas, neskubėkite. Neikite artyn. Nesijaudinkite dėl signalizacijos, nespaudinėkite mygtukų be reikalo – ji nebu-vo įjungta. Kol kolega žiūrės į suveltą kuodą man ant pakaušio, mėginsiu pajuokauti. Bet neprižadu, kad pavyks... Nusisuksiu. Atidarysiu langą – išvėdinsiu patalpą, kaip visada...

Taigi, mane rasite darbo vietoje, jei neišeisiu. Bet, atrodo, išei-siu. Kartojuosi? Norėčiau išeiti.

* * *Silpna srovele liejasi pomidorų sultys. Degtinė lėtai, minkš-

tai, apgalvotai nušoka į šaukštelį, iš jo – žemyn ir plona plėve-le padengia raudonį. Degtinės vis daugėja, ir kūnas apsunks-ta, linguoju viršum sulčių kepurės. Matau rankas, maišančias „Kruvinąją Merę“, rankas, liečiančias taurę, kopiančius aukštyn stiklinės kraštu pirštus. Kas čia mane pakvietė, nežinau. Mėgau-

15

i . m Ą s t a U , v a D i N a s i , e s U

juosi „Mere“ srūvančia, „Mere“ sprogstančia, „Mere“ tekančia, slystančia oru lyg šliuožyne žemyn, „Mere“ permaininga – viena stiklinėje, kita gyslose. Čia, erdvėje ir laike, maišatis.

Mano eilė. Atsistoti nuo stalo buvo sunku, bet eiti lengva. Renkuosi. Šio, mėlyno, negalėsiu pakelti, išmėginsiu raudoną – pats tas. Ar ir man reikia rutulius valyti? Ei, drauguži, pamaka-luok ir virš manojo tuo skuduriuku, gerai? Ačiū, jau gana. Jeigu nuversiu visus, sutiksiu tikrą meilę. Labai greitai. Tuojau. Jeigu nekliudysiu nė vieno – vis tiek sutiksiu. Tik viskas arba nieko. Neprašau daugiau, neprašau per vidurį. Sukišu pirštus į rutulį. Vidutinio sunkumo, laimingas. Rieda kėglių link neskubėdamas, mėgaudamasis jam skiriamu dėmesiu. Penki iš dešimties. Na, ir nereikia, jei taip.

– Neturėjau sirgalių, – priekaištauju grįžusi prie stalelio ir pa-galiau atsirėmusi į patogų atlošą.

– Mes kalbam apie tai, ką jie padarė, – sako Saulius, išplau-kusiomis akimis nužvelgdamas kėglių taką, bet jis per toli, kad galėtų ką nors matyti.

– Žiūrėk į ekraną, žioply, – parodau.– Paprasčiausius žodžius sunkiausia išgirsti, jais neįmanoma

patikėti, – aiškina Vilius, darydamas reikšmingas pauzes, tarsi jam būtų sunku kalbėti, bet iš tiesų mintis atsilieka.

– O aš pasakau tik dešimt procentų to, ką galvoju, gal ir ma-žiau. Visa kita pamirštu.

– Stebiuosi, kad tavo galvoje apskritai minčių randasi, – kaž-kas pajuokauja.

Negirdžiu jų, stebiu padavėjus, barą, neperžvelgiamą stiklą, galiu tik įsivaizduoti, kas už jo, bet šį kartą vaizduotės neužten-ka. Akys aprėpia visą salę. Stebėtoja, priskirta dar vienam stebė-jimo punktui. Gaunu tikslius ir patikimus duomenis apie tai, ką matau.

16

N e g y v e N a m i m i e s t a i

– Jie juos nuvalkiojo! – sukriokė Gytis, iškėlė ranką tarsi būtų pasiruošęs užtvoti.

– Kas tie jie? – nesupratau.– Tie, kurie tuos žodžius visą laiką kartojo ir įkalė mums į

galvą…– Kokie žodžiai mums įkalti?– O tu nežinai?– Nea...– Daugybė žodžių. All you need is love. Mokykis, jei nenori

likti durnas. Be smart. Be stupid. Gerbk savo tėvą. Mylėk savo artimą.

– Meilė trunka trejus metus, – pridėjo kažkas. Jei mėgintum užrašyti, ką kalba skirtingi žmonės vienu metu,

reikėtų gerokai pasistengti, juk negali rašyti žodžio ant žodžio, lipdyti mintį ant minties – būtų neįmanoma nei perskaityti, nei suprasti. Tekstai vis dar saugo tam tikrą nuoseklumą, tvarkos regimybę, nežinau, ar tikrą, ar tik imituojamą, – turbūt šis per-dėtas padorumas trukdo perteikti pasaulį tikroviškiau ir dėl to tikrovė iš knygų pamažu kraustosi į filmus. Tačiau, kai visi kartu pradedame kalbėti skirtingus dalykus, keletą minčių išgaudyti iš balsų ir šį tą suprasti vis dėlto įmanoma. Tiesa, kiek sunkiau susieti kalbą su konkrečiu žmogumi.

Taigi, jei kada sugalvosite rašyti, su kai kuriom problemom teks susitaikyti iš karto – ir su tuo, kad laikas atrodo visiems tas pats, bet kiekvienas iš mūsų kitaip jį jaučia, ir su tuo, kad dabar-tis vieniems jau praeityje, o kitiems dar tik ateina.

– Just do it, – nežinau, kas pasakė.– Čia Amerikoj toks posakis populiarus, ne pas mus... – irgi

nežinau kas.– Kilk arba traukis? Arba kažkas panašaus. – Laukas, pieva, kelias, upė... – kažkuris iš jų pradeda dekla-

muoti, čia pat susigriebia, kad antroji eilutė išsitrynė atmintyje,

17

i . m Ą s t a U , v a D i N a s i , e s U

ir griebiasi kito posmo, bet ir vėl atmintis nuvilia, šį kartą dar įžūliau, žino tik pavadinimą: – „Trakų pilis“.

– Baltijos jūra, išsisupus plačiai... plačiomis vilnimis... – Apšerkšniję mūsų žiemos...– Jeigu Dievas uždaro duris, atidaro langą.– Davė dantis, duos ir duonos.– Apie viską pagalvota.– Mergina didelėm akim.– O ne...– Ir sugalvok tu man taip...Staiga Martynas pakštelėjo man į ranką, tarsi norėdamas at-

siprašyti. Didelės akys, na ir kas? Prisiminiau Gyčio žmoną, ją anksčiau bučiuodavo.

Kai mudviem nusibosdavo dvasingos girtų vyrų kalbos, grįž-davome namo pėsčiomis. Tik dviese. Tada sužinojau apie kvapų pasaulį, bet jis, kaip ir visa kita, netapo mano aistra. Man neiš-eina prisirišti prie daiktų, idėjų, žmonių. Gal ir išeitų, bet, tiesą sakant, niekada nebandžiau.

– Kvepalai turi ką pasakyti, – kalbėdavo ji svajingu balsu. – „Opium“ ir „Poison“ – apie sutrikdytą gyvenimo ritmą, apie ryžtingą ir rizikuojančią moterį, apie neišvengiamą lemtį. „Eter-nity“ byloja apie meilės ilgaamžiškumą. „Poême“ – apie vidinio pasaulio gelmę ir kūrybiškumą... „L’Eau d’Issey Miyake“ tiesiog pabrėžia autoriaus vardą ir dėl to žavi paprastumu, kvapo tyru-mas ir lengvumas lyg gryno oro gurkšnis aplinkos užterštumo ir nedarbo laikais. „Allure“ sukrečia savo magija, skatina rūpintis savimi.

Apie tai ji skaitė prancūziškuose žurnaluose, labai seniai, kai keliavo po Prancūziją – kelionė buvo tėvų dovana, nepamenu kokia proga. Naujų kvepalų pavadinimus ji taip pat prisimintų, bet kvapų jau nebe – seniai nebegyvena su tėvais, į kosmetikos

18

N e g y v e N a m i m i e s t a i

parduotuves neužeina, nes bijo, kad labai malonios pardavėjos pasiūlys ką nors pirkti ir ji neatsispirs...

– O tu žinai, kad pavadinimą kvepalams kuria netgi dvejus metus, kad pavadinti kvapą sunkiau nei jį sukurti?

– Sunkiau?– Na, tiesiog ilgiau užtrunka... – A... – O tu žinai, kad einant į restoraną reikia pasikvepinti sijono

apačią ir nieko daugiau?– Kodėl?– Kad kvapas nesimaišytų su maisto kvapu.– Bet aš beveik nesegiu sijonų. – Eidama į restoraną?– Nu jo... – nuleidžiu akis. – Tada kelius pasikvepink. Į restoranus taip pat nevaikštau, bet tiek jau to. – O kai eini miegoti, žinai, kaip reikia pasikvepinti? – Žinau. Kur nežinosi. Tu kaip vonderbojus, pamišęs dėl laik-

rodžių. – O kas yra vonderbojus? – Nieko, knyga tokia. Ją skaitydama aplaksčiau visas laikro-

džių parduotuves Vilniuje, taip įkvėpė*. – A.... – Neskaitei? – Nea. Vyrai, kuriuos ji mylėjo, kvepėdavo vienu iš „Yves Saint Lau-

rent“, – pati padovanodavo. Tik po kurio laiko nedrąsiai atsklei-dė kokiu. Apsidairiusi, kad niekas neišgirstų. Kiek jų buvo? Viso labo du buteliukai. Jos gyvenime vyrai buvo pavirtę narkotikais.

* Kalbama apie Henriko H. Langelando romaną „Wonderboy’us“, lietuviškai išleis-tą 2007 metais (aut. past.).

19

i . m Ą s t a U , v a D i N a s i , e s U

„Opium“ iš tikrųjų išugdo moterų priklausomybę nuo vyrų. Vy-riškas „Opium“ yra narkotikas moterims.

– Štai ką jie daro – jie mus nuodija, – taip ji sakydavo ir juokda-vosi šaižiu, ryškiu, užkrečiamu juoku, jo pasiklausyti atsisukdavo kas antras praeivis. – Kad nors šį kartą viskas baigtųsi laimingai.

– O kaip kvepalai moterims tokiais ir panašiais pavadinimais? Ar jie taip pat veikia vyrus? – kartą pasmalsavau.

– Nea, mūsų vyrai šiems dalykams neimlūs, jie neskiria kve-palų nuo oro gaiviklio. Maniškiui oro gaiviklis netgi labiau pa-tinka – kvapas aštresnis, ryškesnis, kai išeinu iš tualeto, klausia, ar pasikvepinau. Tokį, manai, įmanoma kvapu paveikti?

Tuomet jai papasakojau, kad vyras, su kuriuo gyvenau, kve-pėjo „Versace blue jeans“. Ne taip stipru, ne taip brangu – buvo lengviau atprasti.

Galvojau apie kvapus ir apie tai, kur ji dabar, ar kvepia, ar mes dar susitiksim (o kam?), kol visas mintis pribaigė prakaito ir ci-garečių smarvė. Nors niekas nerūkė (kaipgi, vieša vieta!), tabako kvapas nedingo, buvo jau įsigėręs ir nesiruošė sklaidytis, – atro-do, jis nuolat vienodom dozėm išsiskiria iš vyrų kūnų. Bet gal vis dėlto, palauk, kažkur... smagus, gaivus dvelksmas, gal dezodoran-to, kažkoks likutis, kartais vis užneša, vis prasimuša iš po sunku-mos... Taip. Štai ir vėl... Gaiva prakaito ir cigarečių dugne. Kvapų žaismė. Malonus netikėtumas. Mėginu nuspėti, kas kvepia, kuris iš jų, kas žaidžia su manim šį kvapų žaidimą. Žalumynų, vaisių, unisekso, alyvos, vanilės, iriso... Ne, ne, ne. O gal citrusai? Man-darinas? Ne... Raudonieji pipirai. Kaip „Yves Saint Laurent Sa-harienne“ – mandarinai ir raudonieji pipirai. Apsidairau. Cha... Klientai už stalelio iš dešinės užsisakė picą... Ir šviežių apelsinų sulčių. Dabar suprantu, kas įkvepia kvepalų kūrėjus. Vakarienė.

– Šią savaitę ėjau į kiną, į šventę Vingio parke, vaikščiojau gat-vėmis, važiavau į Lenkiją, pagaliau atsidūriau čia. Mačiau tiek

20

N e g y v e N a m i m i e s t a i

daug vyrų, moterų, vaikų, bet tarp jų nebuvo nė vieno man arti-mo žmogaus, – Gytis nutraukė mintis apie kvapų kilmę.

– Na ir kas? – paklausė Saulius ir nusiraugėjo. – (Atsipra-šau.)

– Tiesiog aš visiems šypsojausi. Aš sveikinausi. Įsivaizduok, išsišiepęs einu svetimame mieste, viena iš centrinių gatvių...

– Nagi nagi... Jau įsivaizduoju... – vėl įsiterpia Saulius.– Ten vaikštinėja įvairaus plauko turistai, porelės, panelės,

valgo ledus, laižo šokoladinius skanėstus nuo pagaliukų.... Hm... Neragavau, – lyžteli orą, kad būtų lengviau įsivaizduoti. – Ten siūlomi pirkti pigūs paveiksliukai. Einu ir su visais sveikinuosi. O man niekas nieko. Manęs niekas nepastebi. Arba sveikinuo-si laukdamas eilėje prie keptų bulvyčių, kur nors čia, netoliese, šypsausi spūstyse prie stalų, kalbinu piliečius už stalo ir niekas niekaip nereaguoja, kemša savo šašlykus, ir tiek. Paduodu ser-vetėlę – ne jų servetėlę, savo, – nei ačiū, nei ką. Aš jiems lyg musė – nepanašus? Vienintelis klausimas, į kurį išgirstu atsa-kymą, yra „Kiek kainuoja?“ Tik tada mane pamato ir nusišyp-so pardavėjai. O kiek kainuoja dėmesys? Žodis? Kiek kainuoja jūsų meilė? Tik ši kaina mane domina, daugiau neperku nieko. Šypsena, jeigu teisingai supratau, buvo nemokama. Pardavėja susiraukia – suprask, šypsena – už įsipareigojimą pirkti. „Alaus dar atnešk, garson,“ – kreipiasi į padavėją, tokį žioplą, kad jam ant kaktos užrašyta „mokinys“, kas kortelėje, galima ir neskaity-ti. Kai to paties paklausiu praeivių, ne pardavėjų, jie nustemba, nežino, ką atsakyti. Trumpam sulaiko žvilgsnį ir bėga šalin... O kiek kainuoja viskas, ko man reikia?

– Man atrodo, kai turi pinigų, viskas kainuoja mažiau, – pa-aiškina Martynas. – Netgi tai, ko tau reikia.

– Sutinku. Kuo mažiau pinigų turi, tuo brangiau viskas atro-do... – Arūnas ką tik atbėgo prie stalelio nuo baro. – Bet kur tu grūdaisi panų ieškoti? Aš praleidau...

NEGYVENAMI MIESTAI

ALINA MEILŪNAITĖ

ALINA MEILŪNAITĖ (g. 1975) – komunikacijos ir infor- macijos mokslų daktarė, reklamos ir medijų kritikė. Baigė VU Žurnalistikos institutą, dirbo spaudoje. „Negyvenami miestai“ – pirmas jos romanas.

Kodėl jauna mergina apsigyvena atominėje slėptuvėje?

Ko ji tikisi iš gražuolių vyrų reklaminiuose plakatuose?

Kokį pėdsaką motina palieka dukters gyvenime?

Ar įmanoma keisti praeitį ir kurti naujus prisiminimus?

Kaip nepaliaujamame šių dienų informacijos sraute išgirsti vienam kitą?

Kada mes atsiduriame negyvenamuose miestuose?

Negyvenami miestai – tai miestai praeityje. Miestai, kuriuose augome.Tai miestai reklamose – gražių, bet neįgyvendinamų svajonių pasaulyje.Miestai, kuriuos paliekame, persikėlę į kitas šalis ar į kitą realybę.Miestai internete, kuriuos statome nežinodami, ar kada nors pastatysime.

9 786094 660313

ISBN 978-609-466-031-3