lietuviŲ kalbos ir literatŪros dĖstymo aktualijos - leu.lt · stiliaus, o literatūrinis...
Post on 12-Oct-2019
4 Views
Preview:
TRANSCRIPT
1
LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETO
HUMANITARINIO UGDYMO FAKULTETO
LIETUVIŲ KALBOTYROS IR DIDAKTIKOS KATEDRA
JONIŠKĖLIO GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS GIMNAZIJA
Mokslinė metodinė konferencija
2018 metų kovo 8 d.
LIETUVIŲ KALBOS IR LITERATŪROS DĖSTYMO AKTUALIJOS
TEZĖS
2
TURINYS
Laimutė Bučienė (Lietuvos edukologijos universitetas). Būdingiausios skyrybos klaidos
abiturientų rašiniuose......................................................................................................................3
Vilija Janušauksienė (Lietuvos edukologijos universitetas).Šiuolaikinio lituanistinio raštingumo
turnyrai ir / ar didaktiniai mokymo(si) mokyti(s) orientyrai?.........................................................5
Rasa Kurkauskienė (Lietuvos edukologijos universitetas). Šiaurės panevėžiškiai: naujausi
tyrimai (nuo ekspedicijos iki disertacijos).......................................................................................9
Ona Petrėnienė (Lietuvos edukologijos universitetas). Keletas pastabų apie rašinių stiliaus
vertinimo sunkumus.......................................................................................................................10
Regina Rinkauskienė (Lietuvos edukologijos universitetas). Lietuvių kalbos tarmės XXI
amžiuje: išliks ar išnyks?...............................................................................................................12
Gitana Vanagaitė (Lietuvos edukologijos universitetas). Užmarštis ir gyvybė, arba apie
Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ............................................................................................................14
Dainius Vaitiekūnas (Lietuvos edukologijos universitetas). Pasakojimo analizė mokykloje:
Kazio Sajos „Po to, kai jie pavirto medžiais“...............................................................................16
3
Laimutė BUČIENĖ
Lietuvos edukologijos universitetas
BŪDINGIAUSIOS SKYRYBOS KLAIDOS ABITURIENTŲ RAŠINIUOSE
Pastaraisiais metais daug kalbama, rašoma ir diskutuojama apie pablogėjusį mokinių
raštingumą. Randasi vis daugiau tyrimų, kuriuose analizuojami lietuvių kalbos ir literatūros
valstybinio brandos egzamino darbai, ieškoma didėjančio mokinių neraštingumo priežasčių,
bandoma nustatyti, kur kyla didžiausių neraštingumo problemų – rašybos ir skyrybos, kalbos
kultūros ar stilistikos srityse.
Pranešimo tikslas – panagrinėti 2016 m. lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos
egzamino rašinius skyrybos aspektu, iškelti dėsningas skyrybos klaidas ir aptarti būdus, kaip
tokių skyrybos klaidų būtų galima išvengti. Atliekant tyrimą, peržiūrėta 150 abiturientų, kurie
mokėsi mokyklose lietuvių mokomąja kalba, rašinių. Nedidelis tyrimas nepretenduoja atskleisti
visapusiško nagrinėjamo dalyko vaizdo, o gali rodyti tik bendriausius skyrybos dėsningumus ir
problemas mokinių rašiniuose.
Iš skyrybos dalykų pirmiausia minėtinos šalutinių dėmenų skyrybos spragos. Dažniausiai
skyrybos ženklą mokiniai pamiršta parašyti prieš šalutinius dėmenis, kurie jungiami santykiniais
įvardžiais (kas, koks, kieno ir pan.), prieveiksmiais (kada, kol, kaip, kur, kiek ir pan.) ir
dalelytėmis (ar, negu, tarsi, lyg ir pan.). Klystama ir tais atvejais, kai šalutiniai dėmenys būna
gana trumpi ir įsiterpę į pagrindinį ar kitą šalutinį dėmenį. Nepastebimas šalutinis dėmuo, esantis
prieš pagrindinį dėmenį, vienas nuo kito atskiriami du vienarūšiai šalutiniai dėmenys, sujungti
jungtukais ir, ar.
Krinta į akis pažyminių, išplėstinių aplinkybių ir įterpinių skyrybos klaidos. Neišskiriami
išplėstiniai pažyminiai ir keli pažyminiai, iš įprastos vietos nukelti po pažymimojo žodžio. Iš
vienos pusės teskiriama išplėstinė aplinkybė, esanti sakinio viduryje ar einanti po jungtuko,
siejančio vienarūšes sakinio dalis ar sakinio dėmenis. Neretai neskiriami įterpiniai (deja, beje, be
to, ko gero, žinoma, pavyzdžiui ir pan.), o išskiriami žodžiai, kurie nelaikomi įterpiniais.
Gana dažnos lyginamųjų konstrukcijų skyrybos klaidos. Iš mokymo programų žinoma,
kad mokiniai tik epizodiškai supažindinami su šio sintaksinio reiškinio skyrybos dalykais.
4
Sintaksės ir skyrybos mokymo kursas sėkmingas tik tada, kai nuosekliai ir sistemingai
formuojami įgūdžiai ir mokėjimai.
Kaip matyti iš empirinės medžiagos, abiturientų rašiniuose gausu nemotyvuotos skyrybos –
ne vietoje parašytų skyrybos ženklų (atskiriamos viena nuo kitos greta esančios laiko ir vietos
aplinkybės, išreikštos žodžių junginiais; kablelis dedamas tarp veiksnio ir tarinio, tarp tarinio ir
papildinio ir pan.). Minėtina tai, kad sudėtingesnės sandaros sakiniuose vengiama rašyti daugiau
skyrybos ženklų.
Analizuojant lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzaminų darbus formuojasi
išvada, kad baigia išnykti įvairesni skyrybos ženklai (dvitaškis, brūkšnys, kabliataškis), lieka tik
kableliai. Mokykloje pravartu nuodugniau analizuoti kiekvieno skyrybos ženklo vartosenos
specifiką ir pažinti stilistiškai našesnę skirtukų paskirtį.
Reikia atkreipti mokinių dėmesį ir į tai, kad pasirenkamosios skyrybos variantų įvairovė
naudinga tik labai gerai skyrybą išmanantiems, suvokiantiems, kurios taisyklės yra elementarios,
visiems privalomos, padedančios suvokti mintį, o kurios – tik perteikia minties niuansus,
skirtingą intonaciją.
Tyrimo duomenys patvirtina prielaidą, kad mokiniams stinga sintaksinio ir skyrybinio
nagrinėjimo įgūdžių. Mokant skyrybos negalima atsiriboti nuo visos lietuvių kalbos sintaksės
sistemos, itin svarbu suvokti vidinę sakinio sandarą, ryšius tarp žodžių sakinyje ir sakinio
prasmę.
5
Vilija JANUŠAUSKIENĖ
Lietuvos edukologijos universitetas
ŠIUOLAIKINIO LITUANISTINIO RAŠTINGUMO TURNYRAI IR / AR DIDAKTINIAI
MOKYMO(SI) MOKYTI(S) ORIENTYRAI?
Mokykla yra tam, kad jaunimas įgytų brangiausius pasauly turtus, išlavintų protą, jautrią širdį ir
pasiruošimą žmonių naudai. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
1. Analizuojant Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklos mokinių lituanistinio raštingumo ugdymo
dabartinę sistemą, kaip viena iš pagrindinių problemų galėtų būti įvardijama moderniai formalių
oficialiųjų rašto darbų vertinimo diktatūra, disonuojanti postmodernioje šiuolaikinio žmogaus
lankstaus mokymo(si) galimybių erdvėje. Lietuvoje vykstančius mokinių lituanistinio
raštingumo patikros procesus galima palyginti su tam tikrais mokymosi sporto etapiniais
turnyrais – standartizuoti testai, PUPP-as, mokykliniai ir / ar valstybiniai lietuvių kalbos ir
literatūros egzaminai. Jiems pasibaigus skelbiami formalūs laimėjimai arba konstatuojamos
formaliosios nesėkmės, nedetalizuojant šių pasiekimų ir / ar nesėkmių kokybiniais aspektiniais
(neformaliais aiškinamaisiais) parametrais. Po šių čempionatų mokinių konkrečios individualios
lituanistinės kompetencijos lieka nepažinios nei mokiniams, nei jų tėveliams / globėjams, net ir
patiems mokytojams lituanistams. Adekvataus dalykiško bendradarbiavimo ir aktualaus
grįžtamojo atsako stoka suponuoja tyrimo objektą – tai Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklos
mokinių lituanistinis raštingumas standartinių ir individualių mokymo(si) siekių (Janušauskienė,
2001, 2004, 2013) bei pasaulinių edukacinių didaktikos tendencijų (McIntire, Miller, 2007; Hug,
2007; Bronzo, 2011) kontekste. Šiame pranešime bus siekiama apžvelgti ir sujungti tarptautines
ir lietuviškas didaktikos idėjas dairantis naujų bendrojo ir individualaus lituanistinio raštingumo
ugdymo(si) krypčių.
2. Tyrinėjant mokyklinės lituanistikos oficialių turnyrų programas, krinta į akis neaiškūs
kokybiniu požiūriu atrankos kriterijai – kas tikrinama, kodėl tikrinama? kaip tikrinami dalykai
siejasi su pagrindiniais lituanistinio raštingumo aspektais – kokie jie yra / galėtų būti? Ar
formalusis tikrinimas ir formalūs įverčiai – pakankama paskata ir prasmingas motyvacinis
svertas siekiant sėkmingo mokinių lituanistinio mokymosi ir jo gyvenimiškos tąsos? Pasitelkus
pasaulio edukacinės psichologijos patirtį (McIntire, Miller, 2007), aptariama testų, kurie padėtų
6
kelti Lietuvos mokinių mokymosi motyvaciją, mokymosi kokybę, savivertę ir pagelbėtų siekti
mokomosios veiklos efektyvumo, stokos problema, jos priežastys ir galimybės šią situaciją
keisti. Sistemiškai parengtais kokybinės diagnostikos testais, orientuotais ne tik į mokinių
dalykinių nuostatų, žinių ir gebėjimų, bet ir į mokėjimo mokytis kompetencijų, savęs – kaip
individualių asmenybių ir / ar Lietuvos kultūros dalyvių – grįžtamąjį pažinimą bei analizę,
Lietuvos besimokančiųjų bendruomenė galėtų naudotis periodiškai mokymosi metų eigoje pagal
jiems iškylančius poreikius ir pačių pasirinktą ritmą. Tokia būtų viena iš formalaus standartinio
vertinimo diktatūros įveikimo galimybių – tai psichologinių edukacinių diagnostinių testų
profesionalus parengimas ir neformaliai lankstus taikymas siekiant visų lituanistinio ugdymo(si)
proceso dalyvių sąmoningo bendradarbiavimo, asmeninio suinteresuotumo ir individualios
atsakomybės.
3. Išsiaiškinus ir kokybiškai aprašius besimokančiųjų lituanistinės kompetencijos lygmenis ir /
ar problemas (ar kyla problema? jei taip, tai kokia?), keltini klausimai: kodėl jos (problemos)
kyla? kaip ir kokiais keliais jas galima spręsti? kokią veiklos programą galima pasiūlyti
kiekvienam besimokančiajam? Lietuviškoje praktikoje gali būti siūlomi lanksčios taikomosios
lituanistikos (Janušauskienė, 2001, 2004), modulinio mokymosi (Janušauskienė, 2013)
individualaus pasirinkimo ir pozityvaus bendradarbiavimo keliai. Dairantis pavyzdžių
pasaulinėje praktikoje vertėtų atkreipti dėmesį į JAV populiarų RTI (Response to Intervention /
atliepiantysis įtraukimas) mokymo(si) modelį, kuris parengtas siekiant pagelbėti įvairių
mokymosi sunkumų (preciziškai diagnozuojamų) patiriantiems mokiniams. RTI prieiga
aiškinama kaip daugiapakopis prevencinis požiūris siekiant išsiaiškinti mokinių mokymosi
poreikius – tai progreso stebėjimo ir atliepiamosios intervencijos sistema, skirta vidurinės
mokyklos mokinių poreikiams nustatyti ir suteikianti atliepiamojo raštingumo instrukcijas visų
lygių mokiniams (Bronzo, 2011). Tokių / panašių programų kūrimo ir įgyvendinimo darbai – dar
vienas konkrečios veiklos kelias siekiant sudaryti lankstesnes lituanistinio ugdymo(si) sąlygas
Lietuvos mokyklose.
4. Trečioji aptariamos problemos – mokyklinės lituanistikos standartinių rėmų diktato
priešpriešos pasaulinėms edukacinio lankstumo tendencijoms – analizės kryptis gali būti siejama
su šiuolaikine mikromokymosi didaktika (Hugo, 2007). Šiuolaikinių mokslo sąvokų reikšmėms
plečiantis begalybės link, edukologai daugybę mokymo(si) aspektų išskaido į mikro-, mezo- ir
makro- lygmenis, iš kurių šiuolaikiniams žmonėms aktualiausiu esąs mikro- lygmuo.
7
Mikromokymo(si) konceptas gali būti taikomas įvairiose pedagogikos kryptyse, pavyzdžiui,
analizuojant refleksyvaus, pragmatinio, konceptualaus, konstruktyvaus, konjuktyvinio,
bihevioristinio arba į veiklą, užduotis, pratybas, tikslus, problemų sprendimą orientuoto
mokymo(si) teorijas ir praktiką. Yra daugybė būdų, kaip galima mikromokymosi aspektus
konceptualizuoti ir sujungti į tam tikrus modelius, pvz.: multikomponentų modelis (turinio
mikroaspektai jungiami daugiau ar mažiau sistemingai į hierarchines ar lygiavertes sistemas iš
giminiškų, bet drauge ir atskirų komponentų); agregatinis modelis (iš esmės lygiaverčiai
mikromokymosi elementai yra suvokiami homogeninių sudėtinių dalių talpoje);
konglomeracinis modelis (mikromokymosi elementai yra pateikiami kaip tam tikrų mokymosi
procesų ir produktų pasiūlos „puokštė“, iš kurios galima rinktis); sinergijos efekto modelis (nauji
fenomenai, susijusios struktūros, kokybiniai sprendiniai susidaro iš arba tarp pačių
mikroelementų tam tikruose procesuose savaime); skirtybių sankaupos modelis (mokymosi
rezultatai gali būti suprantami kaip laisvai susijungusių elementų sankaupa); pavyzdžių modelis
(mokymosi mikroaspektai traktuojami kaip prototipų pavyzdžiai, iš kurių gali būti kuriamos
kompleksinės struktūros, jungtys ar junginiai) ir kt. (Hug, Friesen, 2007). Mąstant apie
mikromokymąsi švietimo politikos rakursu, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į institucinio ir
individualaus požiūrių priešpriešą. Šiuolaikinio asmens individualių mokymosi interesų analizė
dažniausiai atskleidžia individo autonomiją ir paties individualiai pasirinktas veiklos kryptis.
Taigi šis žvalgos rakursas patvirtina šiuolaikinės didaktikos sudėtingumą ir paprastumą vienu
metu, nes kiekvienam individui stengiamasi sudaryti tokias palankias (profesionaliai parengtas
sisteminio dalykinio ir edukacinio pasirinkimo) sąlygas, kad jis savo mokymosi kryptis galėtų
rinktis laisvai ir sąmoningai – priklausomai nuo tam tikro etapo ar akimirkos poreikių, siekių ir
galimybių. Tokius lanksčius mokymo(si) kelius, galbūt tik nežinodami jų didaktinių
pavadinimų, renkasi ir šiuolaikiniai Lietuvos žmonės – siekdami įvairių, ne tik lituanistinių,
kompetencijų. Į tokių kelių poreikį turėtų atsižvelgti ir Lietuvos mokykla, analizuodama
konkrečias edukacines problemas, kurdama profesionalią šiuolaikinių edukacinių sprendinių
pasiūlos bazę ir skatindama lanksčius individualius sprendinius..
5. Kas gi nutinka (ne)paprasta šiuolaikiniame ugdyme(si)? Reziumuojant galima prisiminti, jog
mokymosi – kaip žmogaus tapsmo žmogumi būtinos priežasties, sąlygos ir veiklos – esmė vis
dar išlieka ta pati: žmogus, deja (o gal laimei?), negimsta žmogumi, bet turi juo tapti
mokydamasis. Taigi turi mokytis ir lietuvybės, ir lituanistikos, net jei širdyje – įgimtosios
8
dvasinės paskatos – jas irgi reikia išmokti pajusti, puoselėti, auginti, dalintis. Kaip mokytis?
Postmodernioji didaktika siūlo daugybę galimybių, bet rinktis vėlgi reikias avo galva. Taip,
šiuolaikinėje didaktikoje gyvos visos iš senovės paveldėtos sąvokos ir priimtinos įvairiausios
įvairių laikų koncepcijos. Negana to, plečiasi ir paties mokymo(si) samprata: pavyzdžiui,
„mikromokymuisi gali būti priskiriama ne tik žinios, elgesys, nuostatos, vertybės, protiniai
gebėjimai ir pažinimo struktūros, bet ir emocinė raiška, veiklos būdai ir socialinių kompetencijų
formos“ (Hugas ir kiti, 2006). Todėl vėl populiarėja iš mitinių laikų paveldėti, tačiau regimi lyg
naujai atgimę didaktiniai orientyrai, kviečiantys kiekvieną individą pačiam prisiimti atsakomybę
už pasirinktas savojo gyvenimo – kaip mokymo(si) kelionės – gaires.
9
Rasa KURKAUSKIENĖ
Lietuvos edukologijos universitetas
ŠIAURĖS PANEVĖŽIŠKIAI: NAUJAUSI TYRIMAI (NUO EKSPEDICIJOS IKI
DISERTACIJOS)
Prieš dešimtmetį buvo įprasta skirti du šiaurės panevėžiškių patarmės tyrimo
istorijos periodus: XIX amžiaus pabaiga – XX amžiaus vidurys (ankstyvojo periodo darbuose
nustatomi pagrindiniai tarmės skiriamieji požymiai, kaupiama pirminė empirinė medžiaga) ir XX
amžiaus vidurys – XX amžiaus pabaiga (antrojo periodo darbuose pradėti taikyti fonologiniai
tarmių tyrimo metodai (akustinis, audicinis, spektrografinis), atliekami įvairūs eksperimentai).
Tačiau dabar galime įterpti dar ir trečiąjį periodą, t. y. XX amžiaus pabaiga – XXI amžiaus
pradžia (trečiojo periodo darbuose pradėta remtis statistiniais, oscilografiniais, psichoakustiniais
tyrimų metodais, pradėti vykdyti įvairūs projektai).
Pranešimo tikslas – remiantis asmenine patirtimi pristatyti dialektologijos darbų
rašymo subtilybes. Per keturiolika studijų ir dialektologijos darbų rašymo metų nesudėtinga
išskirti svarbiausius etapus: 1) galimų pateikėjų / informantų atranka; 2) tarminės medžiagos
rinkimo būdai; 3) tekstų transkribavimas; 4) duomenų analizė.
Pažymėtina, kad pirmieji trys anksčiau paminėti darbų rašymo etapai yra
įdomiausi, bet kartu ir sudėtingiausi. Pranešimo metu sužinosite, kokių sunkumų kyla tarmių
ekspedicijų metu; kokie nedrąsūs yra regionų gyventojai; koks sudėtingas dalykas yra
transkribavimas ir kaip gera prisidėti prie savo krašto kalbos puoselėjimo.
10
Ona PETRĖNIENĖ
Lietuvos edukologijos universitetas
KELETAS PASTABŲ
APIE RAŠINIŲ STILIAUS VERTINIMO SUNKUMUS
Rašinių stiliaus vertinimas vis dar yra viena iš aktualesnių problemų šiandienos
mokykloje. Ši problema ypač aktualizuojama artėjant Lietuvių kalbos ir literatūros valstybiniam
brandos egzaminui. Viešojoje erdvėje daugėja diskusijų, ar brandos egzamino rašiniai atitinka tų
funkcinių stilių (postilių), kuriems jie priskiriami, reikalavimus ir kokiam funkciniam stiliui jie
turėtų būti skiriami, ar visuomet pagrįstas rašinio stiliaus kultūros vertinimas. Šio pranešimo
tikslas – remiantis pastarųjų metų Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino
darbų analize aptarti svarbesnius klausimus, kurių kyla vertinant rašinių stilių.
Tenka pripažinti, kad Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rašinio
samprata šiandien dar nėra iki galo apgalvota ir aiški. Galima teigti, kad egzistuojantis
susitarimas, jog valstybinio brandos egzamino samprotaujamasis rašinys yra publicistinio
stiliaus, o literatūrinis rašinys – mokslo populiarinamojo postilio, rodo teorinį problemos
neišbaigtumą ir sisteminio požiūrio stygių (plg. vienas rašinys priskiriamas stiliui (nors jį sudaro
trys postiliai ir daugybė žanrų su savo specifika), o kitas – konkrečiam postiliui (kalbine raiška
taip pat artimesniam publicistiniam, o ne moksliniam stiliui)). Atspirties tašku laikant
formaliuosius funkcinių stilių reikalavimus, tampa sunku vertinti galimas mokinio strategijas, jo
gebėjimą pasinaudoti retorikos teikiamomis galimybėmis.
Ne mažiau sunkumų kyla ir vertinant rašinio stiliaus kultūrą. Akivaizdu, kad iki šiol
esama neišspręstų stiliaus kultūros klausimų, justi atotrūkis tarp mokymo proceso ir vertinimo.
Esama įvairių stiliaus trūkumų klasifikacijų (Župerka, 1985, 2012), tačiau, kalbant apie
mokinių rašomųjų darbų klaidų grupavimą, laikomasi tendencijos tipinius, būdingiausius stiliaus
trūkumus skirti atsižvelgiant į pagrindinius stilingos kalbos reikalavimus (Pikčilingis, 1971,
1985, Župerka, 1985). Atkreiptinas dėmesys, kad naujausiuose stilistikos darbuose (Župerka,
2005, 2012) nebėra kalbama apie anksčiau stilistikai skirtus gramatinius (darybinius,
morfologinius) pažeidimus, nes pastarieji dažniausiai sutampa su kalbos klaidomis. Kaip
vertinamieji sintaksės reiškiniai šiandien aptariami (žr. KP2(3), 2009) ir anksčiau kalbos
11
aiškumo klaidomis laikyti kai kurie žodžių tvarkos ar šalutinio pažyminio sakinio vartojimo
atvejai.
Taigi reikėtų griežčiau apsibrėžti, kas, vertinant rašinius, laikytina kalbos (gramatikos,
žodyno), o kas stiliaus klaida. Ne mažiau svarbu atsižvelgti ir į mokinių darbuose motyvuotai
vartojamas ekspresyviąsias raiškos priemones, padedančias kurti savitą stilių, kartais net
pažeidžiant nustatytas kalbos normas.
12
Regina RINKAUSKIENĖ
Lietuvos edukologijos universitetas
LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS XXI AMŽIUJE: IŠLIKS AR IŠNYKS?
Kas yra tarmė? Kas yra kalba? Kuo tarmė skiriasi nuo kalbos? Tai yra susitarimo
dalykas, nes tiek kalbos, tiek tarmės funkcija yra ta pati – būti žmonių bendravimo priemone,
atlikti komunikacinę funkciją.
Gimtoji kalba – ta, kurią gauname iš motinos. Vadinasi, gimtoji Romualdo Granausko
kalba – šiaurės žemaičių telšiškių tarmė, Antano Baranausko – rytų aukštaičių anykštėnų,
Reginos Katinaitės-Lumpickienės – rytų aukštaičių uteniškių ir t. t.
Tarmės terminą sukūrė poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas (plg. veiksmažodį
tarti, taria, tarė). Iki to laiko tarmė buvo vadinama kalba, o kalba – liežuviu. Tai galime matyti iš
Jono Juškos knygelės pavadinimo „Kalbos lietuviško liežuvio1 ir lietuviškas statrašymas, arba
ortografija“ (1861).
Tarmės, kaip ir kalbos, labai viena nuo kitos skiriasi. Skiriasi visi kalbiniai klodai:
fonetika (žemaičiai nuo aukštaičių atsiskiria pagal kirčiuotų negalūninių dvibalsių ie, uo tarimą),
morfologija (skiriasi asmeninių įvardžių, būtojo dažninio laiko, būdvardžių bevardės giminės
raiška), žodžių daryba (skirtingos netekėjusių merginų ir vaikinų pavardės), sintaksė (skirtingas
prielinsnių vartojimas, sakinio struktūra), leksika (tie patys daiktai ar reiškiai įvardijami
skirtingais žodžiais).
Ar XXI amžiuje, kai visi tarmių atstovai yra dvikalbiai, t. y. gali kalbėti ir bendrine kalba
ir gimtąja tarme, tarmės turi ateitį. Kas laukia tarmių, kai, kaip sako Tauragnų (Utenos raj.)
seniūnas, „Tarmiuojančių daug, bet švariai tarmiškai kalbančių nedaug.“ Ar tarmės išliks ar
išnyks?
Atlikta moksleivių apklausa parodė, kad žemaičiai didesni savo tarmės patriotai nei
aukštaičiai: jie nesigėdija savo tarmės, ja kalba visada namuose ir viešojoje erdvėje. Miesto
vaikų atsakymus lėmė vienas faktorius – ar jie turi sąsajų su tarmėmis, t. y. ar jų tėvai, seneliai
turi tarmę, ja kalba.
1 Pabraukta R. R.
13
Kaip rodo naujausi tyrimai, tarmės keičiasi, bet nenyksta. Tam įtakos turi keletas
veiksnių: visuomenės raštingumas, tarmių maišymasis, traukos centrai (pavyzdžiui, Pakruojo
gyventojas, kuris pagal tarmę yra šiaurės panevėžiškis, važiuoja į Šiaulius, nes tai artimiausias
jam didelis miestas, ir prisirenka šiauliškių kalbos ypatybių) ir pan. Formuojasi naujas tarmių
žemėlapis, kuriame ryškėja nauji tarmių dariniai – geolektai2 ir regiolektai3. Apie tai išsamiai
pateikta knygoje „XXI amžiaus pradžios tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas“
(2014).
2 Geolektas – nevienalytis regioninis kalbos variantas, neturintis aiškių geografinių ribų arealo. Kalbiniu požiūriu jis
yra tradicinės tarmės tęsinys, išlaikęs tam tikrą tarminių ypatybių pluoštą. 3 Regiolektas – regioninės kalbos atmaina, patyrusi tam tikrą bendrinės kalbos poveikį arba susiformavusi kaip
tarpinis variantas tarp geolekto ir bendrinės kalbos.
14
Gitana VANAGAITĖ
Lietuvos edukologijos universitetas
UŽMARŠTIS IR GYVYBĖ, ARBA APIE GABRIELĘ PETKEVIČAITĘ-BITĘ
Galvojant apie Lietuvos kultūrą pačia plačiausia prasme, prie Gabrielės Petkevičaitės-
Bitės vardo daug kartų būtų galima prirašyti pirmą kartą arba pirmoji moteris. Ji režisavo pirmą
lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“ 1899 m., 1907 m. buvo pirmojo lietuvių moterų
suvažiavimo pirmininkė, vėliau buvo viena iš pagrindinių Lietuvos moterų sąjungos steigėjų,
1912 m. dalyvavo Stokholme vykusiame šeštajame tarptautiniame moterų suvažiavime, 1920 m.
atstovavo Lietuvai Tarptautiniame moterų balsavimo sąjungos kongrese Ženevoje, 1922 m. kaip
vyriausia Seimo narė (po Simono Rozenbaumo, kuris nemokėjo lietuvių kalbos) pirmininkavo
laikinajam Steigiamojo Seimo prezidiumui, 1926 m. kartu su Felicija Bortkevičiene buvo
pirmosios moterys, kandidatavusios Prezidento rinkimuose.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimą simboliškai būtų galima suimti į du sakinius:
vieną pasakė jos mama: „Kaip gaila vaikel, kad tu nesi gimusi vyru...“, jai yra paantrinęs
Mintaujos gimnazijos matematikos mokytojas: „O! kad bent vieną tokį mokinį turėčiau savo
mokykloje – o dabar – kokia jums nauda iš jųsų gabumo? Juk esate mergaitė...“. Antrojo sakinio
autorė yra jau pati Bitė: „Sąmoningai paverčiau savo gyvenimą kietos pareigos kalve, kurioje
geležiniai darbo kūjai nesiliauja kalę.“ Šie du sakiniai parodo, kad žmogus, pasak Viktoro
Franklio, dažnai negali pasirinkti aplinkybių, bet visuomet gali pasirinkti savo elgesį tomis
aplinkybėmis, gali apsispręsti, leis ar ne, kad jį sąlygotų daiktai.
Todėl Bitė šiandienos kultūrai yra svarbi savo laikysena. Lietuvių kalbos žodynas
laikyseną apibrėžia kaip laikymosi būdą, elgseną. Pagrindinė Bitės pamoka mums, kad
svarbiausia išdrįsti ieškoti savųjų atsakymų į pagrindinį gyvenimo klausimą – prasmės klausimą,
o ne bandyti šiuos atsakymus perimti iš tradicijos. Tradicija daug ko nebūtų leidusi Bitei, todėl ji
tuose draudimo rėmuose brėžė savojo kelio kontūrus. Viktoras Franklis yra sakęs, kad žmogaus
egzistenciją iš esmės ženklina savęs transcendavimas, ne tas anapusinis transcendavimas, o
tiesiog gebėjimas čia ir dabar užmiršti save, nepaisyti savęs, „atsiduodant uždaviniui, reikalui ar
partneriui“, tai vienintelė sąlyga žmogui tapti žmogiškesniu, tapti labiau žmogumi.
15
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė daug ko negalėjo turėti, daug ko privalėjo atsisakyti. Nežinia, ar
paskutiniaisiais gyvenimo metais jautėsi laiminga. Tam tikri prasitarimai sakytų, kad,
greičiausiai, ne. Bet laimė, to paties Viktoro Franklio žodžiais, ir nėra gyvenimo tikslas. Tikslas
yra prasmė, kurios ieškoma kasdien ir tos konkrečios kasdien konkretybėje. Ir tik nuo mūsų
pastangų priklausys, ar išgirsime ir suprasime šią Gabrielės Petkevičaitės-Bitės laikysenos
pamoką.
16
Dainius VAITIEKŪNAS
Lietuvos edukologijos universitetas
PASAKOJIMO ANALIZĖ MOKYKLOJE: KAZIO SAJOS „PO TO, KAI JIE PAVIRTO
MEDŽIAIS“
Prancūzijos mokykliniuose vadovėliuose įprasta remtis semiotiko Algirdo Juliaus Greimo
aktantine schema analizuojant įvairaus pobūdžio pasakojimus ir kuriant naujus interpretacijos ir
kūrybinio rašymo užduotyse. Iš tikrųjų, ji paranki skatinant mokinius atidžiau įsiskaityti,
apsispręsti, kas yra svarbiausia skaitomame pasakojime, ir greičiau tarpusavyje susitarti dėl
interpretacijos niuansų, nes ja remiantis diskutuojama aiškiai apibrėžtomis sąvokomis. Vis dėlto
tik kūrybiškai naudojamas šis modelis atsiskleidžia kaip veiksmingas pasakojimo analizės
įrankis. Jis apibendrina pasakojimų tradiciją, todėl yra parankus atpažinti naujoves, nukrypimus
nuo tipiškos pasakojimo eigos, originalumą.
Pristatant A. J. Greimo modelio galimybes vertėtų atkreipti dėmesį į rašytojo Kazio
Sajos pasakojimą bei jo originalumą vienoje jo novelėje (kuri buvo publikuota jo 1976 metais
išleistoje smulkios prozos knygoje „Po to, kai jie pavirto medžiais“). Novelė pasižymi turtingu
pasakojimu, kuriame akivaizdžios sąsajos su didele pasakojimų tradicija: akivaizdus
tautosakinis, mitinis matmuo ir biblinė, parabolinė sąranga, folklorinė ir biblinė stilizacija.
A. J. Greimo kanoninė naratyvinė schema ypač svarbi „atrakinant“ sudėtingus
tekstus, nes padeda išryškinti pagrindinę būsenos transformacijos kryptį ir jos svarbiausius
dėmenis. Aktantinis pasakojimo modelio pagrindas – tai subjekto ir objekto, adresanto (lėmėjo)
ir adresato (subjekto), subjekto ir šalutinių pasakojimo aktantų (pagalbininko arba priešininko)
santykis. Taikant šį modelį siūlytina pirmiausia nustatyti subjekto ir objekto santykį įvardijant jo
tipą (sujungimas arba atskyrimas) ir išsiaiškinti, ar tas santykis pasikeičia: ar iš atskyrimo
pereinama į sujungimą (įprastas atvejis folklorinėse pasakose) arba iš sujungimo į atskyrimą.
Santykio pasikeitimas, arba būsenos transformacija, yra pasakojimo semantinis požymis.
Pasakojimo paviršinėse struktūrose jis dažnai pasireiškia kaip erdvių ribos pažeidimas (pagal
semiotiką Jurijų Lotmaną, pasakojimui toks pažeidimas yra būtinas). Anot A. J. Greimo, vietos
keitimas gali būti suvokiamas kaip geidimo pasireiškimas.
17
Pagal aktantinių santykių raidą skiriami keturi kanoniški pasakojimo etapai, kurie
tarpusavyje susieti loginiais ryšiais: manipuliacija, kompetencija, atliktis ir sankcija. Ši loginė
grandinė nebūtinai gali būti išlaikoma pasakojimo akto metu, ypač turint galvoje ne folklorinius,
o modernizuotus pasakojimus: galima pasakojimą pradėti nuo bet kurio etapo (nuo sankcijos
Jono Biliūno novelėje „Vagis“), galima praleisti vieną kurį nors etapą (kaip Naujojo Testamento
parabolėje apie vynuogyno darbininkus: kompetencijos ir atlikties etapai lieka tik numanomi),
galima pasakoti kelias istorijas, kurios tarpusavyje sąveikautų kaip hierarchinė struktūra (Antano
Škėmos romane „Balta drobulė“ viena iš svarbiausių programų galėtų būti eilėraščio rašymas su
tam tikrais jai būdingais etapais, o daugelis kitų su ja sąveikautų kaip šalutinės).
K. Sajos novelė yra mįslinga pasakos „Eglė žalčių karalienė“ literatūrinė
interpretacija, moderni literatūrinė pasaka, pratęsianti garsiąją tautosakinę pasaką (užfiksuoti
182 lietuvių, 87 latvių ir 35 estų šios pasakos variantai, tačiau žinomi jų variantai dar ne vienoje
kitoje kalboje). Peržvelgus mokyklinius vadovėlius, kuriuose yra pristatyta ši novelė, matyti, kad
nemažai su jos interpretacija susijusių dalykų yra palikta nuspręsti patiems skaitytojams
renkantis klausimų, o ne atsakymų kelią.
K. Sajos novelėje polemizuojama su kanonišku pasakojimu apie Eglę Žalčių
karalienę. Jos pasakojimas prasideda ten, kur dažniausiai pasibaigia mitinis pasakojimas – po
Eglės sankcijos (pavertimo medžiais). Iš novelei būdingų pasakojimo etapų sklaidos matyti, kad
žmogaus gyvenimas bendruomenėje aiškinamas kaip etinis išbandymas: mitinė struktūra
novelėje pasitelkiama paraboliškai baimės ir konformizmo kritikai, o ezopine kalba išsakoma
visuomeninė laikmečio kritika.
Pasakojimas gali būti suvokiamas kaip universalus komunikacijos, reikšmės
kūrimo principas, būdingas ne tik literatūrai, bet ir patiems įvairiausiems pranešimams: kino,
dailės, muzikos ir kt. Būtent todėl pasakojimo gramatikos išmanymas gali padėti pamokoje
svarstyti meninės vertės klausimus, išryškinti platesnį kultūrinį kontekstą, literatūros
intertekstualumo matmenį, aktualizuoti klasiką ją siejant su šiandieniniais literatūriniais ir
neliteratūriniais tekstais: pavyzdžiui, pritraukiant gerai mokiniams pažįstamą vizualinę kultūrą:
reklamas, „asmenukes“, vadinamą internetinį folklorą.
top related