literatŪrinis raŠinys. 2

RENGIMAS LITERATŪRINIAM IR SAMPROTAVIMO RAŠINIUI

TIKSLAS: Tobulinti lietuvių kalbos (gimtosios

ir valstybinės)mokytojų kompetenciją rengiant literatūriniam ir samprotavimo rašiniui ugdymo procese.

UŽDAVINIAI:

Suteikti mokytojams rašinio rašymo ir vertinimo žinių.

Ugdyti gebėjimą taikyti metodus, kurie skatintų mokinių kritinį mąstymą ir kūrybiškumą, plėtotų kultūrinę kompetenciją.

Ugdyti gebėjimą konstruktyviai bendrauti ir bendradarbiauti.

Ugdyti tolesnio tobulinimosi ir savarankiško mokymosi sampratą.

LITERATŪRINIS RAŠINYS

Literatūrinis rašinys – tai atsakymas į klausimą (temą):

Reikia vengti pasakoti viską, ką mokinys žino, ir susitelkti į klausimą;

Visi teiginiai turi būti aiškūs ir susiję su tema, t. y. su analizuojamais kūriniais.

Rašinio įžanga

Įžanga neturėtų būti per ilga; Joje privalu įvardyti autorius ir kūrinius, kurie

bus nagrinėjami rašinyje, jų kontekstą, pvz., „Trys garsūs renesanso rašytojai – J. Radvanas, M. Husovianas ir M. Daukša – kūriniuose kalba apie...“;

Įžanga turėtų parodyti, kad mokinys gerai supranta temą (klausimą), joje turi būti suformuluota tezė.

Dėstymo pastraipa

Pastraipa gali būti analitinė ir lyginamoji; Analitinė pastraipa, kai kalbama apie rašytojo

idėjas,vertybes, parodoma, kaip ir kodėl jis renkasi specifinę kalbą ir struktūrą;

Lyginamoji pastraipa, kai rašoma apie dviejų skirtingų autorių (kūrinių) panašumus ir skirtumus;

Kai rašoma iš dviejų autorių (kūrinių), gera pastraipa turėtų būti ir analitinė, ir lyginamoji.

Lyginamosios pastraipos struktūra

1.Pirmas pastraipos sakinys – teiginys, kuris turėtų aiškiai parodyti, į ką bus sutelktas dėmesys, tai mokinio požiūris.

Pavyzdžiui, pastraipa galėtų prasidėti taip:

Renesansinėje Lietuvoje buvo sukurta kūrinių, idealizuojančių lyderius, išskirtines asmenybes, - tai M. Husoviano „Giesmė apie stumbrą“ ir J. Radvano „Radviliada“.

2. Antras pastraipos sakinys

Tai pirmas teiginio įrodymas – mokinys turi pagrįsti savo požiūrį, remdamasis pirmu tekstu (kūriniu):

Mikalojaus Husoviano poemoje, parašytoje remiantis metraščiu „Vytauto pagyrimas“, išaukštinamas Vytautas Didysis.

3. Pirmos teiginio dalies įrodymas

Mokinys turi parašyti keletą analitinių sakinių;

Privalu vartoti literatūrologijos sąvokas, norint parodyti, kas vaizduojama, kaip ir kodėl autorius renkasi vienokią ar kitokią meninę meninę raišką ir struktūrą. Galima cituoti.

Vytautas – idealus valdovas, drąsus, garbingas, didingas, jo bijo „Trys milžinai, prieš kuriuos drebėdavo visas pasaulis“ – galingiausi pasaulio valdovai. Idealizuojančiais epitetais ,,taurus“, ,,šventas“ apibūdinamas valdovo teisingumas ir tvarka valstybėje.

4. Siejamasis sakinys

Parašius 1 pastraipos dalį, reikia ją susieti su kita dalimi, kurioje bus analizuojamas kitas kūrinys;

Dažniausiai vartojami siejamieji žodžiai, pvz., vis dėlto, tačiau, kita vertus, taip pat:

Taip pat idealų veikėją, Vilniaus vaivadą Mikalojų Radvilą Rudąjį, vaizduoja J. Radvanas herojiniame epe ,,Radviliada“.

5. Vienas ar keli analitiniai sakiniai

pristatomas kito autoriaus (kūrinio) požiūris:

Radvila – puikus karvedys, tėvynės gynėjas ir patriotas, kuriam svarbiausios vertybės – dora, atsakomybė ir garbė.

6. Keli analitiniai sakiniai

analizuojamas abiejų autorių (kūrinių) požiūris;

aptariami panašumai ir skirtumai.

.

Abu personažai – ir Vytautas Didysis, ir Mikalojus Radvila Rudasis – kuriami laikantis panegirikos reikalavimų: gerosios jų savybės (Vytauto teisingumas, Radvilos patriotizmas) hiperbolizuojamos, apie ydas nekalbama. Tačiau autoriai siekia skirtingų tikslų: M. Husovianas nori parodyti europiečiams, kad Lietuva – civilizuota šalis, o J. Radvanas – kelti tautinę dvasią,ypač sumenkusią po Liublino unijos.

7. Išvadinis sakinys

tinkamai užbaigiama pastraipa, grįžtama prie požiūrio, išsakyto 1 sakiniu;

Jei visoje pastraipoje visą laiką laikomasi požiūrio, tokio sakinio galėtų ir nebūti:

Taigi ir M. Husovianas, ir J. Radvanas, vaizduodami išskirtines asmenybes, išryškina jų nuopelnus tėvynei, pasiaukojamą darbą ,,tėvų ir istorijos labui“.

Išvados

Išvados – viena trumpa pastraipa, kurioje apibendrinami rašinio argumentai;

Reikia sugrįžti prie tezės ir parašyti pagrindinę rašinio mintį;

Išvadose neturi būti nieko nauja, bet būtina apibendrinti abu nagrinėtus kūrinius.

AČIŪ UŽ DĖMESĮ!