new „paŽangiŲ technologijŲ ir gerosios praktikos ŽemĖs … · 2015. 8. 13. · 3 turinys...
Post on 24-Oct-2020
2 Views
Preview:
TRANSCRIPT
-
1
ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS
TVIRTINU: .....................................
ASU prorektorė L.Taparauskienė
2013 m. lapkričio mėn. 8 d.
Registracijos Nr.
Sutarties Nr. Nr. MT/12-6
ŽEMĖS ŪKIO, MAISTO ŪKIO IR ŽUVININKYSTĖS MOKSLINIAI TYRIMAI
IR TAIKOMOJI VEIKLA
„PAŽANGIŲ TECHNOLOGIJŲ IR GEROSIOS PRAKTIKOS
ŽEMĖS ŪKYJE TAIKYMAS BEI SKATINIMO LIETUVOJE,
SIEKIANT IŠVENGTI APLINKOS TARŠOS IŠ ŽEMĖS ŪKIO
ŠALTINIŲ, STUDIJA“
Baigiamoji ataskaita
Projekto vadovas Viktoras Pranckietis
Akademija
2013 m.
-
2
Projekto vadovas: doc. dr. Viktoras Pranckietis (ASU Agronomijos fakultetas)
Projekto vykdytojai 2013 m.
habil. dr. Liudmila Tripolskaja (LAMMC, LŽI Vokės filialas);
dr. Remigijus Juška (LSMU Gyvulininkystės institutas)
dr. Valerijus Gasiūnas (ASU Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakultetas)
doc. dr. Darija Jodaugienė (ASU Agronomijos fakultetas)
doc. dr. Irena Pranckietienė (ASU Agronomijos fakultetas)
doc. dr. Rimantas Vaisvalavičius (ASU Agronomijos fakultetas)
doc. dr. Sonata Kazlauskaitė (ASU Agronomijos fakultetas)
Projekto pradžia: 2012 m. balandžio 12 d.
Projekto pabaiga: 2013 m. gruodžio 1 d.
-
3
TURINYS
ĮVADAS 5
1. Rekomendacijos aplinkos taršos mažinimui iš žemės ūkio šaltinių užtikrinant
dirvožemio kokybės išsaugojimą
8
1.1. Lietuvos dirvožemių vertinimas pagal organinės anglies (humuso), judriojo
fosforo ir mineralinio azoto kiekius
8
1.2. Gyvulininkystės ūkių laukų, tręšiamų mėšlu ir papildomai mineralinėmis
medžiagomis, dirvožemių vertinimas pagal mineralinį azotą, organinę
anglį/humusą ir judrųjį fosforą
17
1.2.1. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimo metodika 17
1.2.2. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimas pagal mineralinį azotą 19
1.2.3. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimas pagal humusą 27
1.2.4. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimas pagal judrųjį fosforą 28
1.3. Tręšimo technologijų poveikio dirvožemio ir vandens telkinių taršai azoto ir
fosforo junginiais vertinimas (studija)
43
1.3.1. Azoto ir fosforo išplovimas iš dirvožemio žemės ūkio naudmenose 43
1.3.2. Azoto išplovimo iš dirvožemio tyrimai Lietuvoje 44
1.3.3. Fosforo išplovimo iš dirvožemio tyrimai Lietuvoje 54
1.4. Tręšiamų laukų dirvožemių organinės anglies, mineralinio azoto, fosforo
kiekiai ir drenažo bei gruntinių vandenų kokybė
64
1.4.1. Mokslinių tyrimų literatūros apžvalga 64
1.4.2. Mėšlo tvarkymo fermose aplinkosaugos normatyvinių reikalavimų
kitimas nuo 2000 iki 2013 m.
68
1.4.3. Gyvulininkystės ir paukštininkystės fermų teritorijų požeminio
vandens kokybės vertinimo kriterijų kaita
87
1.4.4. Paviršinių vandenų cheminės būklės vertinimo kriterijai 96
1.4.5. Ūkio subjektų poveikio drenažo ir požeminio vandens monitoringas 98
1.4.6. Drenažo, paviršinio ir gruntinio vandens kokybė mėšlu tręšiamuose
laukuose Lietuvoje
100
1.4.7. Drenažo vandens užterštumo tyrimai mėšlu tręšiamuose laukuose 103
1.4.8. Paviršinio vandens kokybės tyrimai 105
-
4
1.4.9. Požeminio vandens kokybės tyrimai 109
1.5. Maisto medžiagų balanso skaičiavimo rekomendacijos subalansuotam augalų
tręšimui organinėmis ir mineralinėmis trąšomis
112
1.5.1. Žemės ūkio laukų maisto medžiagų balansas (MMB) 112
1.5.2. Žemės ūkio augalų tręšimo plano sudarymo metodika 126
2. Augalų apsaugos priemonių taikymo rekomendacijos aplinkos taršos
mažinimo užtikrinimui iš žemės ūkio šaltinių
147
3. Žemės dirbimo ir sėjomainų taikymo rekomendacijos aplinkos taršos
mažinimo užtikrinimui iš žemės ūkio šaltinių
157
3.1. Priešerozinis augalų vaidmuo 163
3.2. Priešerozinės sėjomainos 165
3.3. Žemės dirbimas 174
3.4. Žemės dirbimo įtaka maisto medžiagų išsiplovimui 176
3.5. Pagrindinio žemės dirbimo įtaka azoto ir fosforo pasiskirstymui dirvožemyje 181
3.6. Žemdirbystės sistemų poveikis azoto ir fosforo migracijai 192
4. Mėšlo ir srutų tvarkymo rekomendacijos aplinkos taršos mažinimo
užtikrinimui iš žemės ūkio šaltinių
198
4.1. Įvadas 198
4.2. Su pašaru gaunamų medžiagų apykaita organizme 199
4.3. Maisto medžiagų nuostoliai iš tvartų 200
4.4. Maisto medžiagų nuostoliai mėšlidėse 207
4.5. Gyvulininkystės objektų aplinkos tarša 210
4.6. Išvados 213
APLINKOS TARŠOS MAŽINIMO REKOMENDACIJOS PAŽANGIAM
ŪKININKAVIMUI
215
LITERATŪRA 218
Priedas – Fosforo išsiplovimo indeksas 231
-
5
ĮVADAS
Lietuvos Respublikos Ž E M Ė S Įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620) IV skyriaus „Žemės
naudojimo sąlygos“ 21 straipsnis „ Žemės savininkų ir kitų naudotojų pareigos“ skelbia, kad
žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo: 3) racionaliai naudoti ir tausoti žemę, mišką,
vandenį...; 4) įgyvendinti teisės aktų nustatytas žemės, miško ir vandenų apsaugos nuo
užteršimo, dirvožemio apsaugos nuo erozijos ir nualinimo, aplinkos apsaugos priemones, kad
neblogėtų aplinkos ekologinė būklė.
ES Bendrosios vandens politikos direktyva 2000/60/EB, nustatanti vandentvarkos
pagrindus Europos Sąjungoje, reikalauja, kad iki 2015 m. būtų pasiekta gera visų vandens
telkinių būklė. Gera būkle laikoma būklė, artima natūraliai, žmogaus veiklos nedaug paveiktai
būklei. Vandens kokybę veikia įvairios žmogaus veiklos rūšys ir vandens telkinių būklė labiausiai
priklauso nuo jų baseine vykdomos veiklos. Įgyvendinant įvairias aplinkosaugines priemones
siekiama sumažinti maistinių medžiagų patekimą į Baltijos jūrą, taip stabdant Baltijos jūros
eutrofikaciją, kurią HELCOM įvardija kaip pagrindinę Baltijos jūros ekologinę problemą.
Dirvožemis yra itin svarbus, beveik neatsinaujinantis ir labai sudėtingas gamtos išteklius.
Mokslininkų nuomone, dirvožemis turi būti vertinamas, kaip „unikalus gyvosios gamtos kūnas,
svarbiausias ekosistemos komponentas ir pagrindinis Lietuvos gamtos išteklius, nuo kurio
būklės priklauso oro, vandens, maisto kokybė...“ (Mokslinės diskusijos Rezoliucija, Kaunas,
2011 01 28). Naudojant dirvožemį pagaminamas maistas, pašarai, energetinės ir kitokios
žaliavos; jis yra žmonijos veiklos pagrindas ir atlieka labai svarbias gamtinės buveinės bei
genofondo funkcijas. Jame kaupiamos, filtruojamos bei transformuojamos tokios medžiagos kaip
vanduo, maistinės medžiagos ir anglis. Intensyvėjant augalininkystės šakai, išryškėja dirvožemio
degradacijos procesai. Iš dalies tai galima laikyti natūraliu reiškiniu, tačiau, kai kuriuos
dirvožemio degradacijos procesus sustiprina įvairus netausus jo naudojimas žmogaus poreikiams
tenkinti. Netinkamas ūkininkavimas paspartina vėjo bei vandens eroziją ir organinių medžiagų
mažėjimą, dėl to prastėja dirvožemio derlingumas (Europos komisija, 2007). Todėl būtina
nuolatinė dirvožemio stebėsena. Dirvožemio stebėsenos svarbą įvardina aplinkosaugą
reglamentuojantys ES dokumentai: „Vandens direktyva“ (2000/60/EC), „Nitratų direktyva“
(91/676/EEC), žemės ūkio produkcijos gamintojams skirtus kryžminės atitikties reikalavimus
apibrėžiantys dokumentai (Tarybos reglamentas (EC) Nr. 1782/2003).
Siekiant gauti gerą, stabilų įvairių žemės ūkio augalų derlių būtina, kad dirvožemyje ne tik
būtų pakankamas maisto medžiagų kiekis, bet ir būtų siekiama jo visapusiškos kokybės. Keletą
metų netręštuose dirvožemiuose 0 – 60 cm sluoksnyje mineralinio azoto (N min.) yra tik apie 20 –
http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?a=5787&b=
-
6
40 kg ha-1
, 0 – 20 cm sluoksnyje judriųjų fosforo (P2O5) ir kalio (K2O) – iki 100 mg kg-1
(Mažvila
ir kt.,2004 b; 2008).
Tręšiant optimaliomis normomis NPK trąšų (balansuojant mineralines ir organines trąšas),
didėja derlingumas, užtikrinamos palankios augalų augimo sąlygos, didėjant humuso kiekiui
dirvožemyje daugiau sukaupiama ir išsaugoma maisto medžiagų, todėl mažiau jų pasklinda į
aplinką, kurioje jos vertinamos kaip tarša. Lietuvos dirvožemiai labai skiriasi pagal humuso,
mineralinio azoto, judriųjų fosforo ir kalio bei mikroelementų kiekius, todėl optimalios tręšimo
normos turi būti skaičiuojamos kiekvienam ūkiui ir kiekvienam laukui individualiai. Šalies
klimato sąlygomis humuso kiekis labiausiai priklauso nuo dirvožemio genetinio tipo,
granuliometrinės sudėties, sukultūrinimo lygio (Mažvila ir kt., 2006). Prastėjant dirvožemio
kokybei, mažėja ne tik humuso kiekis, bet ir maisto medžiagų lygis, nes didėja perteklinio azoto
ir fosforo išsiplovimas, o tuo pačiu skatinama vandens telkinių eutrofikaciją. Siekiant apsaugoti
vandenis nuo mineralinių mitybos elementų taršos, atsirandančios dėl intensyvios žemdirbystės,
būtina dirvožemio kokybės pokyčių stebėsena.
Didžiausi dirvožemio maisto medžiagų (humuso, mineralinio azoto, fosforo ir kalio)
pokyčiai tikėtini ūkiuose, kuriuose intensyviai tręšiama organinėmis ir mineralinėmis trąšomis.
Organinės trąšos didina dirvožemio derlingumą, humuso kiekį, tačiau neteisingai ir netinkamu
laiku jas naudojant, būna didesnė azoto ir dalinai fosforo išsiplovimo tikimybė. Tai įrodo ir
daugelio šalių mokslininkų tyrimai.
Projekto tikslas – išanalizuoti taršos iš žemės ūkio šaltinių priežastingumą ir
naujausiais tyrimais pagrįsti taršos mažinimo galimybes ir rekomendacijas Lietuvoje.
Projekto tikslo įgyvendinimo uždaviniai:
- pateikti žemės dirbimo ir sėjomainų taikymo rekomendacijas aplinkos taršos mažinimo
užtikrinimui iš žemės ūkio šaltinių;
- išanalizuoti ir apibendrinti Lietuvos dirvožemius pagal organinės anglies, judriojo fosforo,
mineralinio azoto kiekius, pasinaudojant atliktų tyrimų medžiaga;
- įvertinti gyvulininkystės ūkių laukų, tręšiamų mėšlu ir papildomai mineralinėmis medžiagomis,
dirvožemius pagal organinės anglies ir fosforo kiekius, pasinaudojant ūkiuose vykdomų
monitoringų duomenimis;
- pasinaudojant atliktų tyrimų medžiaga, įvertinti tręšimo technologijų poveikio dirvožemio ir
vandens telkinių taršai azoto ir fosforo junginiais vertinimą;
-
7
- pasinaudojant atliktų tyrimų medžiaga, įvertinti tręšiamų laukų dirvožemių organinės anglies,
mineralinio azoto, fosforo kiekius ir drenažo bei gruntinių vandenų kokybę (azoto ir fosforo
koncentracija ir jų santykis);
- parengti rekomendacijas subalansuotam augalų tręšimui organinėmis ir mineralinėmis trąšomis
bei maisto medžiagų balanso skaičiavimui.
- pasinaudojant atliktų tyrimų medžiaga, įvertinti augalų apsaugos produktų naudojimą ir poveikį
aplinkai, pateikti augalų apsaugos priemonių taikymo rekomendacijas;
- pateikti mėšlo ir srutų tvarkymo rekomendacijas ūkininkams aplinkos taršos mažinimo
užtikrinimui iš žemės ūkio šaltinių;
- parengti moksliškai pagrįstų rekomendacijų sąvadą ūkininkams, pažangiam ūkininkavimui ir
aplinkos taršos mažinimo užtikrinimui iš žemės ūkio šaltinių.
-
8
1. Rekomendacijos aplinkos taršos mažinimui iš žemės ūkio šaltinių
užtikrinant dirvožemio kokybės išsaugojimą
1.1. Lietuvos dirvožemių vertinimas pagal organinės anglies (humuso), judriojo
fosforo ir mineralinio azoto kiekius
Europos Parlamento dirvožemių apsaugos ir gerinimo direktyvoje 2004/35/EC pažymima,
kad siekiant žemės ir miškų ūkio tvarios plėtros viena pagrindinių dirvožemio išsaugojimo bei
pagerinimo priemonių yra dirvožemio organinės anglies sankaupų didinimas, biomasės
kaupimas ir biologinės įvairovės išsaugojimas. Pastaraisiais metais Lietuvoje dirvožemio
tyrimuose taip pat vis daugiau dėmesio yra skiriama organinės anglies sankaupoms vertinti,
tačiau šie duomenys yra gan fragmentiški ir iš jų susidaryti pilną vaizdą apie dirvožemio
organinės anglies kiekį (proc., g kg-1
) bei jos atsargas gana sudėtinga. Daugiausia tokių duomenų
surinkta įvairiuose aplinkos tyrimuose, nustatant anglies kompleksodarą (angl. carbon
sequestration) medžiagų apykaitoje. Pavyzdžiui, nustatyta, kad Lietuvoje žemės ūkio paskirties
dirvožemiuose, dėl dabar sparčiai plintančių specializuotų javų ar kitų augalų sėjomainų, juose
nebeauginant daugiamečių žolių bei intensyviau vykdant žemių tręšimą šiaudais nei mėšlu,
suaktyvėjo organinės medžiagos mineralizacija. Be to, padidėjo dirvožemio azoto biologinė
imobilizacija, kas neigiamai įtakoja organinės medžiagos akumuliacijos procesus. Išaiškinta, kad
organinės medžiagos ir jos mineralizacijos savybes artimas ariamoms žemėms po 10 metų išlaiko
ir renatūralizuoti, pavyzdžiui, dirvono bei pievos nederlingi dirvožemiai. Tačiau, buvusiose
ariamose žemėse, apželdintose mišku, yra priešingai čia organinės medžiagos sankaupos
organiniuose ir mineraliniuose dirvožemio horizontuose padidėja dėl medžių nuokritų ir jų šaknų
biomasės prieaugio. Tai aiškinama tuo, kad žemės ūkio naudmenose fitomasės prieaugį
daugiausia sudaro čia vyraujančių vienmečių augalų fitomasė, o miškų ekosistemose - fitomasė
kaupiasi dešimtmečiais. Be to, dėl sunkiau skaidomų komponentų antžeminėje biomasėje bei
dirvožemio organinėje medžiagoje, miško ekosistemose organinių medžiagų skaidymas yra
lėtesnis, dėl ko sulėtėja ir organinės C mineralizacijos intensyvumas. Todėl manoma, kad,
apželdinus mišku nederlingas ir apleistas žemės ūkio naudmenas, dirvožemio organinės
medžiagos irimas turėtų sulėtėti. Ekologiniu požiūriu, tai užtikrintų organinės anglies sankaupų
stabilumą dirvožemyje.
Vis tik, Lietuvai tapus Europos sąjungos nare, iškilo būtinybė turėti pripažintais metodais
gautus kiekybinius organinės anglies duomenis dirvožemiuose, reprezentatyviai atrinktose šalies
-
9
vietovėse (t.y., atspindinčiose šalies dirvožemio dangą), kad būtų galima pateikti tam tikrą
statistiką platesniu mastu ir palyginti ją kitų šalių kontekste. Šiuo požiūriu labai naudinga
medžiaga yra pateikta Europos geocheminiame atlase (Geochemical Atlas of Europe), kuriam,
tarp kitų 26 šalių geologinių institucijų, organinės anglies tyrimų duomenis pateikė ir Lietuvos
geologijos tarnyba. Šiuose tyrimuose dirvožemio ėminiai organinei angliai nustatyti buvo surinkti
iš viršutinių A ar Ap (daugiausia 0-20 cm) sluoksnių, stengiantis tolygiai padengti visą Lietuvos
teritoriją, atsižvelgiant į vyraujančių dirvožemių ar jų grupių išsidėstymą. Nustatyta, kad pagal
organinės anglies atsargas Lietuvos dirvožemiai yra labai skirtingi: mažiausi jos kiekiai (0,51-
0,98 proc.) yra Rytų ir Pietryčių Lietuvos, o didžiausi Vidurio ir Vakarų Lietuvos
dirvožemiuose (2,32 – 2,56 proc.). Tokį organinės anglies pasiskirstymą šalies klimato sąlygomis
galima paaiškinti skirtinga kiekvienos vietovės dirvožemio danga, pasižyminčia dar ir
granuliometrinės sudėties, įmirkimo ir sukultūrinimo laipsnio įvairove.
Verta pastebėti, kad šie duomenys gana gerai koreliuoja su daugiamečiais ir tikrai
išsamiais šalies dirvožemių humusingumo stebėsenos (monitoringo) duomenimis: mažiausiai
(0,5–1,5%) humuso yra sausuose smėlių, daugiausia (> 4%) – sunkesnės granuliometrinės
sudėties labai įmirkusiuose dirvožemiuose, kai kuriuose salpžemiuose. Kituose, dažniausiai
glėjiškuose dirvožemiuose, humuso yra apie 2–4%, jo mažiau – tų pačių sistematinių vienetų
granuliometrinės sudėties automorfiniuose dirvožemiuose. LAMMC ATL atliktais ankstesniais
(1982–1987) metais šalies ūkiuose, taip pat įvairių bandymų plotuose ir pastarųjų metų humuso
tyrimų apibendrintais duomenimis, įvairiuose šalies dirvožemiuose nustatyta, kad šalyje labai
mažo humusingumo dirvožemių yra 1,3%, mažo humusingumo – 32,9%, vidutinio humusingumo
– 40,9%, humusingų – 17,7 ir labai humusingų – 7,2%. Lietuvos vakarinėje dalyje pagal kilmę ir
granuliometrinę sudėtį panašių dirvožemių humusingumas dėl nevienodų klimato sąlygų,
dirvodarinių uolienų sudėties, skirtingo reljefo dažnai yra didesnis, palyginti su Baltijos
aukštumų dirvožemiais, tačiau juose yra kiek daugiau nesuirusios organinės medžiagos, o pats
humusas kiek prastesnės kokybės. Nemažai ir ženkliai geresnės kokybės humuso yra Vidurio
Lietuvos dirvožemiuose. Mažiausiu humuso kiekiu pasižymi lengvesnės granuliometrinės
sudėties Rytų Lietuvos žemės ūkio naudmenos, esančios Pietryčių Lietuvos lygumos, Baltijos
aukštumų, Ašmenos aukštumos ir Lydos plynaukštės dirvožemių rajonuose.
Labai svarbus tiek moksliniu, tiek ir praktiniu požiūriu yra šalies mokslininkų nustatytas
dėsningumas, kad Lietuvos sąlygomis dirvožemiuose organinės anglies santykinis kiekis (proc.)
yra apie 1,61,7 karto mažesnis už dirvožemio humusingumą. Ne mažiau svarbus ir tas faktas,
kad šis mokslinių tyrimų ir skaičiavimų pagrindu patvirtintas dėsningumas yra visuotinai
-
10
pripažįstamas, todėl, turint dirvožemio humusingumo duomenis, galima nesunkiai juos
perskaičiuoti ir, esant poreikiui, pateikti organinės anglies išraiška.
Fosforas (P2O5) yra vienas pagrindinių augalų mitybos elementų dirvožemyje. Nors
augaluose jo yra mažiau nei azoto, kalio ar kalcio, tačiau kaip derlių lemiantis veiksnys jis yra
svarbesnis nei kalcis ar net kalis. Fosforo kiekis dirvožemyje yra palyginti pastovus ir jo kiekis
taip greitai ir lengvai (kaip, pavyzdžiui, azoto) nekinta. Tačiau, dėl didelio pastovumo ir mažo
tirpstamumo fosforas augalams dažnai tampa trūkstamu elementu.
Žemės ūkio augalai geriausiai ir lengviausiai pasisavina fosforą, esantį dirvožemio tirpale,
o fosfatus, absorbuotus kietosios dirvožemio dalies dalelių paviršiuje ir vadinamus judriuoju
fosforu, gali naudoti ilgą laiką. Pakankamai fosforingais vadinami mineraliniai dirvožemiai,
judriojo fosforo turintys daugiau nei 150 mg kg-1
, o organiniai (pelkiniai) dirvožemiai daugiau
nei 200 mg kg-1
. 1995–2007 m. dirvožemio agrocheminių tyrimų duomenimis, Lietuvoje vyrauja
mažo (32,8 %) ir vidutinio (26,4 %) fosforingumo dirvožemiai (1 lentelė).
1 lentelė. Judriojo fosforo (P2O5) kaita Lietuvos dirvožemiuose (1985–1994 ir 1995–2007 m.)
Zonos Tyrimų
metai
Tirtas
plotas
ha
Dirvožemio fosforingumas (judriojo P2O5 mg kg-1
)
labai
mažas
200
%
Rytų Lietuvoje 1985–1994 274327 17,6 36,7 23,2 12,4 10,1
1996–2006 269451 10,2 32,9 26,2 14,6 16,1
Vidurio
Lietuvoje
1985–1991 225548 8,5 41,1 28,3 12,6 9,5
1996–2007 223223 2,8 27,1 33,1 17,5 19,5
Vakarų Lietuvoje 1986–1991 170515 26,0 43,5 18,1 7,8 4,6
1995–2007 168668 25,5 40,0 18,1 7,8 8,6
Lietuvoje 1985–1994 670390 16,7 39,9 23,6 11,3 8,5
1995–2007 661342 11,6 32,8 26,4 13,8 15,4
Pakankamai fosforingų (>150 mg kg-1
) dirvožemių yra 29,2 %, labai mažo fosforingumo
(iki 50 mg kg-1
) – 11,6 %. Labai mažo fosforingumo dirvožemių daugiausiai yra Vakarų (25,5
%), mažiau Rytų (10,2 %), daug mažiau (2,8 %)– Vidurio Lietuvoje. Pakankamo fosforingumo
dirvožemių Vakarų (16,4 %) ir Rytų (30,7 %) Lietuvoje yra truputį mažiau nei Vidurio (37,0 %).
Vidutinio fosforingumo dirvožemių daugiau yra Vidurio Lietuvoje (33,1 %) nei Rytų (26,2 %) ir
-
11
Vakarų (18,1 %). Per pastaruosius 10–15 metų sumažėjo labai mažo (5,1 %) ir mažo (7,1 %)
fosforingumo, padidėjo pakankamo (9,4 %) ir vidutinio fosforingumo (2,8 %) dirvožemių.
Daugiausia mažo fosforingumo dirvožemių sumažėjo Vidurio (14,0 %), žymiai mažiau – Rytų
(3,8 %) ir Vakarų (3,5 %) Lietuvoje. Vidurio Lietuvoje labiausiai pagausėjo pakankamo (14,9 %)
fosforingumo dirvožemių.
Azotas yra pagrindinis augalų mitybos elementas. Didžiausia dirvožemio azoto dalis yra
organinės formos ir jo daugiausia (0,07–0,37 %) yra humusingajame horizonte, kur yra daugiau
organinių medžiagų. VŽI duomenimis, Lietuvos dirvožemiuose organinio azoto kiekis yra gana
įvairus (Dirvožemio tyrimo medžiaga, 1950–1997). Dažniausiai jo kiekis priklauso nuo
dirvožemio tipo, granuliometrinės sudėties, humusingumo sukultūrinimo laipsnio. Daugiausia
azoto yra durpžemiuose, o iš mineralinių dirvožemių – šlynžemiuose, kai kuriuose salpžemiuose,
mažiau – glėjiškuose rudžemiuose, išplautžemiuose ir balkšvažemiuose, mažiausiai –
eroduotuose bei mažai sukultūrintuose lengvos granuliometrinės sudėties smėlžemiuose. Didžioji
dalis organinio azoto sukaupta sudėtingame organiniame junginyje – humuse. Tačiau augalai
azotą gali panaudoti tik tada, kai vegetacijos laikotarpiu dirvožemio mikroorganizmai suskaido
organinę medžiagą ir joje esantį azotą, iš organinio jį pakeisdami mineraliniu (Nmin) –
amoniakiniu bei nitratiniu, tai yra NH+
4 bei NO-3 jonais.
1987–1989 m. ištyrus mineralinio azoto kiekį augintų žiemkenčių plotuose 0–40 cm
sluoksnyje nustatyta, kad ketvirtadalyje (25,4 %) plotų mineralinio azoto buvo labai mažai (iki 30
kg ha-1
, 61,1 % ploto – mažai (31–60 kg ha-1
), 12,2 % – vidutiniškai (61–90 kg ha-1
), 1 % – daug
(91–120 kg ha-1
) ir 0,3 % – labai daug (daugiau 120 kg ha-1
). Labai mažo azotingumo dirvožemių
daugiausia buvo Rytų (39,8 %) ir Vakarų (25,4 %) Lietuvoje, o Vidurio Lietuvoje jų tebuvo 13,9
%.
Pastaruoju metu (nuo 2005 metų) mineralinio azoto kiekio šalies dirvožemiuose tyrimai
Žemės ūkio ministerijos užsakymu yra atliekami įvairiuose šalies regionuose reguliariai du kartus
per metus – pavasarį ir rudenį. Šiam tikslui buvo parinkta 220 agromonitoringo aikštelių,
išsidėsčiusių ūkininkauti palankiose vietovėse (išskyrus aukšto našumo žemės plotus intensyvaus
karsto zonoje Biržų ir Pasvalio rajonuose, LR vyriausybės nutarimu priskirtus mažiau palankioms
ūkininkauti vietovėms iš viso per 29,4 tūkst. ha). Tyrimų metu gauti duomenys – svarbus
orientyras žemdirbiams, parodantis kokios mineralinio azoto ir sieros atsargos yra dirvožemyje ir
kokiomis šių elementų normomis kasmet pavasarį teks tręšti augalus.
2005–2009 m. vidutiniais tyrimų duomenimis, dirvožemio 0–60 cm sluoksnyje Nmin
pavasarį buvo vidutiniškai 55,1 kg ha-1
(kai kuriais metais jo kiekis svyravo 62,6–50,3 kg ha-1
).
-
12
Didžiausias jo kiekis nustatytas Vidurio (64,9–56,4 kg ha-1
), mažesnis – Vakarų (64,5–41,2 kg
ha-1
) ir Rytų (54,2–44,9 kg ha-1
) Lietuvos dirvožemiuose. Nmin pavasarį buvo daugiau tuose
dirvožemiuose, kur jo daugiau susikaupė iš rudens. Tačiau rudenį jo likus per daug, perteklius yra
išplaunamas į gilesnius dirvožemio sluoksnius arba gruntinius vandenis. Nmin pokyčiai per žiemą
priklauso nuo jo rudenį dirvožemyje buvusio kiekio, meteorologinių sąlygų vėlyvo rudens–
žiemos laikotarpiu, dirvožemio granuliometrinės sudėties. Labiausiai jo sumažėja per žiemą, kai
vienpusiškai (be fosforo ir kalio) tręšiama dideliu kiekiu azoto trąšų. Azoto labiausiai sumažėja
smėlio, mažiau – sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose.
2012 m. pavasario vidutiniais tyrimų duomenimis, dirvožemio 0–60 cm sluoksnyje
mineralinio azoto rasta vidutiniškai 60,3 kg ha-1
, ir tai buvo 2,5 kg ha-1
daugiau nei 2011 m. arba
net 9,6 kg/ha daugiau nei 2010 m. 2012 m. pavasarį mineralinio azoto daugiausia nustatyta
Vidurio Lietuvoje – 71,6 kg ha-1
, gerokai mažiau – Vakarų ir Rytų Lietuvoje, atitinkamai 52,7 ir
49,8 kg ha-1
. Vakarų Lietuvoje mineralinio azoto buvo 4 kg/ha mažiau nei 2010 m., o Rytų
Lietuvoje – kiek daugiau nei 2010 ir 2011 m. 2012 m. pavasario ir ankstesnių metų mineralinio
azoto kiekis Lietuvos dirvožemio rajonuose pateiktas 1 ir 2 paveiksluose.
Vertinant atskirus regionus, 2012 m. pavasarį dideliu kiekiu – 80–95 kg ha-1
– mineralinio
azoto išsiskyrė Vidurio Lietuvos žemuma, apimanti Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų,
Panevėžio, Kėdainių ir dalį Akmenės, Radviliškio, Kauno rajonų. Kiek mažiau mineralinio azoto
– 60–70 kg ha-1
– nustatyta Pajūrio ir Nemuno deltos lygumoje, apimančioje dalį Šilutės,
Klaipėdos rajonų bei Kretingos rajono vakarinę dalį ir Suvalkijoje – Nemuno žemupio pietinėje
dalyje, apimančioje dalį Šakių, Vilkaviškio ir Marijampolės rajonų.
Vidutinis kiekis – 50–60 kg ha-1
– mineralinio azoto nustatytas Žemaitijos Rytų
plynaukštės dirvožemiuose, apimančiuose dalį Akmenės, Šiaulių, Kelmės, Radviliškio, Raseinių
rajonų. Tiek mineralinio azoto rasta ir Nemuno vidurio ir Neries žemupio plynaukštėje, esančioje
dalyje Prienų, Kauno, Kaišiadorių, Širvintų, Jonavos, Ukmergės, Anykščių, Kupiškio, Rokiškio
rajonų.
Mažiau nei 50 kg ha-1
mineralinio azoto nustatyta didelėje dalyje Žemaitijos – Mažeikių,
Telšių, Skuodo, Plungės, Šilalės, Tauragės, Jurbarko rajonuose ir dalyje Kretingos, Klaipėdos,
Šilutės, Kelmės rajonų. Taip pat mažai mineralinio azoto rasta didelėje dalyje Rytų Lietuvos –
Anykščių, Rokiškio rajonų. Šiuose Rytų Lietuvos dirvožemiuose mineralinio azoto daug kur
buvo mažiau nei 40 kg ha-1
, o smėlinguose Švenčionių dirvožemiuose – mažiau nei 30 kg ha-1
.
-
13
1 pav. Mineralinio azoto (Nmin) kiekis Lietuvos dirvožemiuose (2012 metų pavasarį)
2 pav. Mineralinio azoto (Nmin) kiekis Lietuvos dirvožemiuose (2006-2011 metais)
Lazdijų, Alytaus, Varėnos, Šalčininkų, Trakų, Vilniaus, Švenčionių, Molėtų, Utenos,
Ignalinos, Zarasų rajonuose, dalyje Vilkaviškio, Marijampolės, Prienų, Kaišiadorių, Ukmergės,
-
14
Lietuvoje dirvožemio 0–60 cm sluoksnyje mineralinio azoto iki 36 kg ha-1
nustatyta 20,1
proc., tirtų plotų, 36–70 kg ha-1
– 51,4 proc., 71–105 kg ha-1
– 16,7 proc., daugiau 105 kg ha-1
–
11,8 proc. (2 lentelė). Daug ir labai daug mineralinio azoto nustatyta ūkiuose, kuriuose tręšiama
gyvulininkystės kompleksuose sukauptu mėšlu, taip pat intensyvios gamybos ūkiuose po
kaupiamųjų ar kitų praėjusiais metais gausiai azotu treštų augalų, puveninguose dirvožemiuose.
2 lentelė. 2012 m. pavasarį tirtuose plotuose mineralinio azoto kiekio pasiskirstymas
dirvožemyje
Lietuvos zona
Mineralinio azoto kiekis dirvožemio 0-60 cm sluoksnyje kg ha-1
105
(daug)
pasiskirstymas %
Rytų 18,6 61,0 15,3 5,1
Vakarų 14,4 44,5 21,1 20,0
Vidurio 30,9 52,7 10,9 5,5
Vidutiniškai
Lietuvoje 20,1 51,4 16,7 11,8
Vertinant šalies mineralinio azoto kiekį dirvožemyje pagal augintus priešsėlius, daugiau
jo rasta po kaupiamųjų augalų ir rapsų – 81,9 kg ha-1
, mažiau po žiemkenčių – 70,3, mažiausiai
po vasarojaus – 53,1 kg ha-1
. Šių metų žiemkenčių plotuose mineralinio azoto nustatyta
vidutiniškai 69,8 kg/ha, daugiamečių žolių, pievų ir ganyklų plotuose – 43,2 kg ha-1
. Pagal
granuliometrinę sudėtį šalyje mineralinis azotas dirvožemio 0–60 cm sluoksnyje buvo
pasiskirstęs taip: smėliuose – 51,8 kg ha-1
, priesmėliuose ir lengvuose priemoliuose – 61,2 kg ha-
1, vidutinio sunkumo ir sunkiuose priemoliuose bei moliuose – 68,7 kg/ha. Tai labai svarbūs
veiksniai, todėl žemdirbiai, skaičiuodami azoto trąšų normas, į tai turi atsižvelgti.
Mineralinis azoto nevienodai pasiskirstęs ir atskiruose dirvožemio sluoksniuose.
Vidutiniškai šalyje 50 proc. mineralinio azoto sukaupta 0–30 cm sluoksnyje, 28,6 proc. – 30–60
cm ir 21,4 proc. – 60–90 cm sluoksniuose. Vakarų ir Rytų Lietuvoje dirvožemio 0–30 cm
sluoksnyje mineralinio azoto rasta apie 33 kg ha-1
, Vidurio Lietuvoje – 44,8 kg ha-1
, 30–60 cm
sluoksnyje – atitinkamai 16,4, 19,7 ir 26,8 kg/ha, 60–90 cm sluoksnyje – 13,9, 15,4 ir 18,7 kg/ha.
Tai rodo, jog Vidurio Lietuvoje nemažas kiekis mineralinio azoto yra susikaupęs gilesniuose
dirvožemio sluoksniuose.
-
15
2012 metų spalio pabaigoje Vidurio Lietuvoje kai kuriuose laukuose daug mineralinio
azoto dirvožemyje liko po derliaus nuėmimo, o iš rudens žiemkenčiai daugelyje ūkių buvo per
gausiai patręšti azotu. Akmenės, Šiaulių, Radviliškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Panevėžio,
Kėdainių, Jurbarko, Šakių, Marijampolės, Kauno rajonų stebėjimo aikštelėse dirvožemio 0-60 cm
sluoksnyje mineralinio azoto rasta net 80-90 kg/ha, o tai didžiausias jo kiekis per visą 9 metų
stebėsenos laikotarpį. Lemiamą įtaką mineralinio azoto pokyčiams dirvožemyje turėjo lapkričio
mėnesį iškritęs gausus kritulių kiekis. Jis Vakarų ir Vidurio Lietuvoje išplovė nitratus į gilesnius
dirvožemio sluoksnius ir į gruntinius vandenis. Stebėjimai parodė, jog per žiemą viršutiniuose
dirvožemio sluoksniuose labai didelė mineralinio azoto netektis nustatyta per gausiai 2012 metų
pavasarį mineralinėmis azoto trąšomis tręštuose ir be dengiamųjų augalų paliktuose žiemojimui
javų, rapsų, kaupiamųjų plotuose, o taip pat rudenį azotu pertręštuose žiemkenčių, rapsų
laukuose.
Naujausiais tyrimų duomenimis (2013 m. pavasarį), šalies 0-60 cm dirvožemio sluoksnyje
mineralinio azoto vidutiniškai rasta 57,7 kg ha-1
. Vidurio Lietuvoje jo nustatyta – 61,4 kg ha-1
,
Vakarų Lietuvoje – 58,8 kg ha-1
, Rytų Lietuvoje – 56,8 kg ha-1
. Palyginus su 2012 m. pavasario
duomenimis, mažiau mineralinio azoto rasta tik Vidurio Lietuvoje, tačiau šis pokytis gan ženklus
net 10,2 kg ha-1
.
Vertinant atskirus regionus, 2013 m. pavasarį dideliu mineralinio azoto kiekiu – 70-80 kg
ha-1
– išsiskyrė Nemuno žemupio šiaurinė dalis, apimanti Jurbarko ir dalį Raseinių bei mažesnę
dalį Kauno rajonų. 60–70 kg ha-1
rasta Nemuno žemupio pietinėje dalyje, Vakarų Žemaitijos
plynaukštėje ir Vidurio Lietuvos žemumoje išdėstytose aikštelėse, apimančiose Joniškio,
Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Panevėžio, Kėdainių, Šakių rajonus, didesnę dalį Skuodo, Kretingos,
Klaipėdos, Tauragės, Jonavos, bei rytinę dalį Akmenės, Šiaulių, Radviliškio ir lyguminę dalį
Vilkaviškio ir Marijampolės rajonų.
2013 m. pavasarį didelėje šalies dalyje mineralinio azoto nustatyta 50–60 kg ha-1
. Toks jo
kiekis rastas net 7 dirvožemio rajonuose: Pajūrio ir Nemuno deltos lygumoje, Žemaitijos-Vakarų
Kuršo aukštumoje, Nemuno vidurio ir Neries žemupio plynaukštėje, Baltijos aukštumos
vakarinėje dalyje, Pietryčių Lietuvos lygumos šiaurinėje dalyje, Kazlų Rūdos ir Korsakiškio
senųjų deltų lygumose. Minėtas mineralinio azoto kiekis nustatytas Prienų, Kaišiadorių,
Anykščių, Ukmergės, Rokiškio, Širvintų, Telšių, didesnėje dalyje Molėtų, Alytaus, Lazdijų,
Kauno, Kelmės, Mažeikių, Plungės, Šilalės, Šilutės rajonų.
-
16
3 pav. Mineralinio azoto (Nmin) kiekis Lietuvos dirvožemiuose (2013 metų pavasarį)
Mažesnis mineralinio azoto kiekis – 40-50 kg ha-1
– 2013 m. pavasarį nustatytas
pietrytinėje Lietuvos dalyje: Dysnos lygumoje, Ašmenos aukštumoje ir Lydos plynaukštėje,
Baltijos aukštumos rytinėje dalyje, Pietryčių Lietuvos lygumos pietinėje dalyje, o taip pat Vakarų
Lietuvoje: Žemaitijos rytų plynaukštėje ir Smalininkų senųjų deltų lygumoje, apimančiuose
Varėnos, Šalčininkų, Ignalinos bei dalį Lazdijų, Trakų, Vilniaus, Zarasų, Kelmės, Radviliškio,
Šiaulių, Akmenės, Tauragės rajonus.
Mažai mineralinio azoto – 30-40 kg ha-1
– 2013 m. pavasarį rasta tik Pietryčių Lietuvos
lygumos vidurinėje dalyje, apimančioje Švenčionių ir dalį Molėtų rajonų. Labai mažai
mineralinio azoto – mažiau 30 kg ha-1
– aptikta tik kai kuriose pavienėse tyrimų aikštelėse. 2013
n. pavasarį, skirtingai nei 2007, 2008, 2009 ir 2010 tyrimo metais, dirvožemyje mažiau negu 40
kg/ha mineralinio azoto rasta labai nedaug.
2013 m. pavasarį vertinant šalies mineralinio azoto kiekį dirvožemyje pagal augintus
priešsėlius, daugiau jo 0-60 cm sluoksnyje rasta po kaupiamųjų ir rapsų – 75,6 kg ha-1
, mažiau po
žiemkenčių – 63,6, o mažiausiai po vasarojaus – 52,2 kg/ha. Žiemkenčių plotuose mineralinio
azoto vidutiniškai nustatyta 64,7 kg ha-1
, o daugiamečių žolių, pievų ir ganyklų plotuose – 49,9
kg ha-1
.
-
17
Išvados:
Apibendrinant pastarųjų devynerių metų (2005-2013 m.) mineralinio azoto
dirvožemyje stebėsenos duomenis galima teigti, kad jo kiekis dirvožemyje atskirais metais
ir atskiruose šalies regionuose buvo labai nevienodas, priklausomai nuo vietos dirvožemio
savybių, klimato veiksnių (temperatūros, kritulių), tręšimo bei naudojamos agrotechnikos.
Mineralinio azoto kiekis pastebimai kinta ir kiekvienų metų eigoje, todėl įvertinti visus
vienu metu vykstančius ir mineralinio azoto kiekiui dirvožemyje įtakos turinčius veiksnius
yra gana sudėtinga. Dėl šios priežasties 2005 metais Žemės ūkio ministerija ir inicijavo
mineralinio azoto stebėsenos šalies dirvožemiuose programą. Remiantis gautais tyrimų
duomenimis, kiekvienais metais šalies žemdirbiams, konsultantams ir specialistams teikiama
informacija apie pavasarį dirvožemyje esamas mineralinio azoto atsargas ir žemės ūkio
augalams reikiamas azoto trąšų normas. Verta pažymėti, kad vykdomi mineralinio azoto tyrimai
taip pat yra svarbūs įgyvendinant Europos Sąjungos „Nitratų direktyvą“ (91/676/EEB).
1.2. Gyvulininkystės ūkių laukų, tręšiamų mėšlu ir papildomai mineralinėmis
medžiagomis, dirvožemių vertinimas pagal mineralinį azotą, organinę anglį/humusą
ir judrųjį fosforą
1.2.1. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimo metodika
Ataskaitoje išanalizuota Biržų, Ignalinos, Jonavos, Joniškio, Kauno, Kaišiadorių, Kėdainių,
Kretingos, Kupiškio, Marijampolės Panevėžio, Pakruojo, Pasvalio, Plungės, Radviliškio,
Raseinių, Skuodo, Šakių, Širvintų, Švenčionių, Šalčininkų, Trakų, Telšių, Tauragės ir Ukmergės
dalies gyvulininkystės ūkių dirvožemių mineralinio azoto (Nmin.), humuso kiekio ir judriojo
fosforo (P2O5) 2012 m. duomenys. Įvertinta 37 ūkininkų ūkių dirvožemiai ir 41 ŽŪB, kurios
pagal „Ūkio subjektų aplinkos monitoringo nuostatus“ privalo vykdyti ūkio subjektų aplinkos
monitoringą. Dirvožemio ėminiams parinkti plotai, kurie geriausiai atstovauja tipines vietovės
sąlygas pagal reljefą, dirvožemio tipą, granuliometrinę sudėtį ir žemėnaudą. Dirvožemio ėminiai
judriojo fosforo, organinės anglies/humuso nustatymui paimti iš 0 – 30 cm sluoksnio.
Mineralinio azoto kiekio nustatymui paimti dirvožemio ėminiai iš 0 – 30 ir 31 – 60 cm
dirvožemio sluoksnių.
Dirvožemių vertinimui pagal mineralinio azoto kiekį naudota Europos šalyse, taip pat ir
Lietuvoje taikoma mineralinio (nitratinio ir amoniakinio) azoto kiekio dirvožemyje vertinimo
skalė pateikta 8 lentelėje.
-
18
Mineralinio azoto tyrimo metodas. Nustatant nitratinį ir amoniakinį azotą, dirvožemis
ekstrahuojamas 1M KCl tirpalu. Dirvožemio ir KCl tirpalo santykis 1:2,5. Plakama 1 val. ir
filtruojama. Filtrate nitratinis azotas nustatomas kolorimetriškai, naudojant spalvinantį tirpalą, į
kurio sudėtį įeina ortofosforo rūgštis, sulfanilamidas £-naftil-etilendiamindichloridas.
Amoniakinis azotas nustatomas kolorimetriškai, naudojant natrio fenoliatą, natrio hipodioritą ir
tartaratą. Mineralinio azoto kiekis mg kg-1
apskaičiuotas sumuojant nitratinio ir amoniakinio
azoto koncentracijas.
Dirvožemio humusingumo vertinimui naudota Lietuvoje taikoma humuso kiekio
dirvožemyje vertinimo skalė, kuri pateikta 3 lentelėje. Humuso koncentracija (kiekis)
apskaičiuota padauginus organinės anglies koncentraciją iš koeficiento 1,724. Organinės anglies
koncentracija nustatyta pagal ISO 10694:1995.
3 lentelė. Dirvožemio vertinimas pagal mineralinio azoto (Nmin) kiekį
4 lentelė. Dirvožemio vertinimas pagal humuso kiekį
Gyvulininkystės ūkių dirvožemiai suskirstyti į 6 grupes pagal fosforo kiekį dirvožemyje (5
lentelė). Judrusis fosforas įvertintas Egnerio –Rimo – Domingo (A - L) metodu – LVP D –
07:2011, 4 leidimas.
Dirvožemio turtingumo
min. azotu grupės
Mineralinio azoto (Nmin)
kiekio vertinimas
Nmin kiekis dirvožemio 0-60 cm
sluoksnyje kg ha-1
I Labai mažo azotingumo 120
Dirvožemio turtingumo
humusu grupės
Humuso kiekio vertinimas Humuso kiekis dirvožemio
0-20 cm sluoksnyje %
I Labai mažo humusingumo < 1,0
II Mažo humusingumo 1,1 – 2,0
III Vidutinio humusingumo 2,1 – 3,0
IV Humusingi 3,1 – 4,0
V Labai humusingi > 4,0
-
19
5 lentelė. Dirvožemio vertinimas pagal judriojo fosforo (P2O5) kiekį
1.2.2. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimas pagal mineralinį azotą
1991 m. nitratų direktyva (91/676EEC) įpareigoja visas šalis apsaugoti vandenis nuo
teršimo nitratais iš žemės ūkio šaltinių. Todėl azoto tyrimams skiriama vis daugiau dėmesio.
Lietuvoje vis daugiau ūkininkų, siekdami gausaus žemės ūkio augalų derliaus, išberia dideles
azoto trąšų normas, kurios ne visuomet atitinka augalų poreikius ir šio elemento išteklius
dirvožemyje. Neekonomiškai naudojant trąšas, kyla aplinkos teršimo pavojus. Azoto
panaudojimo efektyvumas žemės ūkio gamyboje dažnai vertinamas pagal dirvožemyje
susikaupusį likutinį azotą. Tai augalų vegetacijos metu dirvožemyje susikaupęs mineralinis
azotas, kurio nemaža dalis gali išsiplauti į gruntinius vandenis rudens – žiemos – pavasario metu.
Neišplautą likutinį azotą pavasarį gali panaudoti einamųjų metų augalai.
Rytų Lietuvoje, kur dirvožemiai mažiau sukultūrinti ir yra lengvesnės granuliometrinės
sudėties, iš kurių mineralinis azotas greičiau išsiplauna, jo dažniausiai yra mažiau. Vidutiniais
2005–2008 m. duomenimis, mineralinio azoto kiekis siekė 49,7 kg ha-1
. Vidurio Lietuvos geriau
sukultūrintuose dirvožemiuose mineralinio azoto 0-60 cm sluoksnyje buvo vidutiniškai apie 61,4
kg ha-1
, Vakarų Lietuvoje mineralinio buvo 55,6 kg ha-1
. Mineralinio azoto kiekio pokyčiai tuose
pačiuose regionuose priklauso nuo kritulių kiekio rudens ir žiemos laikotarpiu (Mažvila, 2011).
Vykdant mineralinio azoto kiekio dirvožemyje stebėseną būtina turėti kiekvienų metų
meteorologinius duomenis apie kritulius, oro temperatūrą bei dirvožemio įšalą. Sukaupus daugiau
duomenų apie mineralinio azoto kiekius Lietuvos dirvožemiuose ir juos susiejus su atskirų
laikotarpių meteorologiniais duomenimis, galima būtų bandyti prognozuoti jo kiekius metų
bėgyje be papildomų tyrimų (Staugaitis, Mažvila, Arbačiauskas ir kt., 2009).
Dirvožemio
turtingumo min. azotu
grupės
Judriojo fosforo (P2O5) kiekio
vertinimas
P2O5 kiekis dirvožemio 0-20
cm sluoksnyje
kg ha-1
I Labai mažo fosforingumo 0 – 50
II Mažo fosforingumo 50,1 – 100
III Vidutinio fosforingumo 100,1 – 150
IV Fosforingi 150,1 – 200
V Didelio fosforingumo 200,1 – 300
VI Labai didelio fosforingumo ˃300
-
20
Atskirų rajonų gyvulininkystės ūkių dirvožemių charakteristika pagal mineralinio azoto
kiekį pateikta 3 - 12 paveiksluose ir 6 lentelėje.
Biržų rajone buvo įvertintas vieno gyvulininkystės ūkio 157 ha plotas. Gauti rezultatai
parodė, kad daugiausiai (76,43 proc.) šiame ūkyje yra mažo turtingumo mineraliniu azotu
dirvožemių (4 pav.). Dirvožemių, kurių 0-60 cm sluoksnyje yra daugiau kaip 120 mg kg-1
mineralinio azoto ir iš kurių tikėtina, intensyviau tręšiant, gali išsiplauti mineralinis azotas yra
apie 6,37 proc.
76,43
17,20
6,370,00 I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
4 pav. Biržų rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio azoto
kiekį
Jonavos rajone apibendrinus žemės ūkio bendrovių 56 kadastrinių vietovių dirvožemių
agrocheminio tyrimo duomenis nustatyta, kad 45,52 proc. dirvožemių yra mažai turtingi (II
turtingumo grupė) mineraliniu azotu. Apie ketvirtadalį tirto ploto (25,67 proc.) sudaro
vidutiniškai turtingi mineraliniu azotu dirvožemiai. Labai turtingų mineraliniu azotu dirvožemių
yra tik 12,81 proc. viso tirto ploto (5 pav.). Išanalizavus atskirų ūkių dirvožemius pagal
mineralinio azoto kiekį, jo pasiskirstymas pagal turtingumo grupes nepilnai atitiko bendrus
rajono dirvožemių mineralinio azoto dėsningumus (6 lentelė).
3,89
45,52
25,67
12,11
12,81 I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
5 pav. Jonavos rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio azoto
kiekį
-
21
Analizuotų Kauno rajono bendrovių ir ūkininkų ūkių dirvožemių didžioji dalis yra II (38,37
proc.), III (25,97 proc.) ir V (24,98 proc.) turtingumo grupių. Mažiausią dalį bendro ploto sudarė
I (5,38 proc.) ir IV (5,30 proc.) turtingumo grupių dirvožemiai (6 pav.). Viename Kauno rajono
ūkių 440 ha plote vyravo penktos turtingumo grupės dirvožemiai, kai kito ūkio atitinkamo
turtingumo dirvožemiai vyravo 30,7 ha plote.
5,38
38,37
25,97
5,30
24,98I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
6 pav. Kauno rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio azoto
kiekį
Kaišiadorių rajone išanalizuota vieno ūkio dirvožemiai, nes šiame rajone daugiau stambių
gyvulininkystės ūkių, kuriems priklausytų vykdyti vandens ir dirvožemio monitoringus,
nefiksuota (Kaišiadorių r. Aplinkos apsaugos agentūros informacija). Ūkyje buvo įvertinti 26
laukų dirvožemiai. Tyrimų duomenimis, 88,34 proc. dirvožemių buvo labai mažo ir mažo
azotingumo (7 pav.). Didelio ir labai didelio azotingumo dirvožemiai sudarė 11,66 proc. bendro
analizuotų dirvožemių ploto.
58,0630,28
6,49 5,17I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
7 pav. Kaišiadorių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio
azoto kiekį
-
22
Panevėžio rajone įvertinti 7 ūkių dirvožemiai. Vidutiniais duomenimis, daugiausiai šio
rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemiai pagal mineralinio azoto kiekį yra mažo (31,29 proc.) ir
vidutinio turtingumo (41,15 proc.). Didelio ir labai didelio turtingumo dirvožemiai užėmė 27,39
proc. analizuoto ploto, t.y. 3061,8 ha (8 pav.). Panevėžio rajono 3 iš 7 ūkių labai turtingi
dirvožemiai sudarė apie ketvirtadalį bendro ploto, kituose ūkiuose šios grupės dirvožemiai užėmė
tik apie kelis procentus tirto ploto (6 lentelė).
18,74
31,29
41,15
13,56
13,83I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
8 pav. Panevėžio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio azoto
kiekį
Pakruojo rajone išanalizuoti 26 kadastrinių vietovių dirvožemiai, viso 1067 ha plotas.
Įvertinus dirvožemius pagal mineralinio azoto kiekį nustatyta, kad apie 60 proc. viso ploto užima
neturtingi (30,52 proc.) ir vidutiniškai (33,36 proc.) turtingi mineraliniu azotu dirvožemiai. Labai
turtingų mineraliniu azotu dirvožemių yra apie ketvirtadalį (26,32 proc.) bendro ploto (9 pav.).
Atskirų bendrovių dirvožemių charakteristika neatitinka bendros rajono dirvožemių apžvalgos.
Vienoje iš žemės ūkio bendrovių labai turtingų mineraliniu azotu dirvožemių yra apie 50 proc. (6
lentelė).
0,00
30,52
33,36
9,81
26,32
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
9 pav. Pakruojo rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio azoto
kiekį
-
23
Daugiausiai mineralinio azoto yra Pasvalio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemiuose
(įvertintas 958,5 ha plotas). Labai gausus mineralinio azoto kiekis yra net 45,81 proc. tirto ploto,
t.y. 304,7 ha (10 pav.). Kitą dalį (52,52 proc.) sudaro mažai ir vidutiniškai turtingi mineraliniu
azotu laukai. Visų tirtų atskirų bendrovių dirvožemių būklė atitiko bendrąją rajono dirvožemių
turtingumo pagal mineralinį azotą charakteristiką (6 lentelė).
0
37,00
15,521,67
45,81
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
10 pav. Pasvalio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio azoto
kiekį
Plungės rajone įvertinti keturi gyvulininkystės ūkiai, kuriuose vyravo antros, trečios ir
ketvirtos turtingumo grupių dirvožemiai. Daugiausiai (85,91 proc.) nustatyta antros turtingumo
grupė dirvožemių, mažiausiai (0,56 proc.) buvo ketvirtos turtingumo grupės dirvožemių (11
pav.). Atskiruose ūkiuose dirvožemio pasiskirstymas pagal turtingumą mineraliniu azotu atitiko
bendrą ūkių charakteristiką.
85,91
18,220,000,56 I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
11 pav. Plungės rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio azoto
kiekį
Raseinių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemiai yra mažai ir vidutiniškai turtingi
mineraliniu azotu. Šių turtingumo grupių dirvožemių yra apie 99,6 proc. viso tirto ploto (12
pav.).
-
24
Šio rajono tirtų gyvulininkystės ūkių dirvožemiuose perteklinis mineralinio azoto kiekis
nenustatytas.
0
30,62
0,39 0
68,98
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
12 pav. Raseinių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio azoto
kiekį
Šakių rajone ištyrus 594,6 ha gyvulininkystės ūkių lauko ploto nustatyta, kad vyrauja
vidutinio turtingumo pagal mineralinį azotą dirvožemiai (13 pav.). Šeštadalyje (16,67 proc.) tirto
ploto vyravo labai turtingi mineraliniu azotu dirvožemiai. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad
vidutiniai duomenys nepilnai atspindi atskirų ūkių dirvožemių charakteristikas. Dviejuose
ūkiuose iš visų tirtų ūkių, vyravo labai neturtingi, neturtingi ir vidutinio turtingumo dirvožemiai,
kai kitame labai turtingi mineraliniu azotu dirvožemiai užėmė 50 proc. tirto ploto (6 lentelė).
12,77
10,47
49,46
10,62
16,67
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
13 pav. Šakių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio azoto
kiekį
Vidutiniais Lietuvos gyvulininkystės ūkių dirvožemių tyrimo duomenimis, vyrauja mažo
(30 iki 60 kg ha-1
) ir vidutinio (30 iki 60 kg ha-1
) azotingumo dirvožemiai. Nuo bendro tirto ploto
mažo azotingumo dirvožemiai sudarė 38,5 proc., o vidutinio azotingumo –31,74 proc. Mažiausiai
yra labai mažo azotingumo (0 - 30 kg ha-1
) ir daug azoto turinčių (90 - 120 kg ha-1
) dirvožemių,
tai 2,12 ir 8,24 proc. Didžiausi (>120 kg ha-1) mineralinio azoto kiekiai yra Pasvalio rajono
-
25
gyvulininkystės ūkiuose. Kauno ir Pakruojo rajonų ūkiuose labai turtingų mineraliniu azotu yra
apie 14 – 26 proc. bendro įvertinto ploto.
Apibendrinus duomenis galima teigti, kad labai nevienodi mineralinio azoto kiekiai
dirvožemyje būna ne tik tarp atskirų rajonų, bet ir tarp atskirų ūkių tuose pačiuose rajonuose ir
net tarp to paties ūkio laukų. Be to mineralinio azoto kiekis dirvožemyje yra nepastovus dydis, jis
priklauso nuo patręšimo intensyvumo ir meteorologinių sąlygų.
6 lentelė. Mineralinio azoto kiekis skirtingų rajonų ūkių dirvožemiuose
Rajonas/
bendrovė/ūkis
Ėminių skaičius Mineralinio azoto kiekis dirvožemyje
I grupė II grupė III grupė IV grupė V grupė
1 2 3 4 5 6 7
Jonavos r.
bendrovė/ūkis Nr. 1 21 7,78 79,65 9,73 0 2,83
Jonavos r.
bendrovė/ūkis Nr. 2 35 0,00 11,38 41,61 24,23 22,78
Joniškio r.
bendrovė/ūkis Nr. 1 8 0 36,59 63,41 0,00 0,00
Kauno r.
bendrovė/ūkis Nr. 1 33 10,76 40,15 29,96 9,33 9,81
Kauno r.
bendrovė/ūkis Nr. 2 25 0,00 36,59 21,99 1,28 40,15
Kaišiadorių r.
bendrovė/ūkis Nr.1 26 58,06 30,28 0,00 6,49 5,17
Kėdainių r.
bendrovė/ūkis Nr.1 22 0,00 84,29 0,00 15,71 0,00
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis Nr.1 11 0,00 56,46 0,00 19,03 24,51
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis Nr.2 14 0,00 48,54 9,85 36,86 4,74
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis Nr.3 27 1,20 26,07 36,96 15,18 20,58
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis Nr.4 11 0,00 7,55 76,57 11,18 4,71
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis Nr.5 4 0,00 0,00 100,00 0,00 0,00
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis Nr.6 14 0,00 9,94 64,67 0,00 25,39
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis Nr.7 4 0,00 70,48 0,00 12,65 16,87
Pakruojo r.
bendrovė/ūkis Nr.1 6 0,00 11,95 20,36 13,83 53,86
-
26
6 lentelės tęsinys
1 2 3 4 5 6 7
Pakruojo r.
bendrovė/ūkis Nr.2 26 0,00 4,01 62,25 12,48 21,26
Pakruojo r.
bendrovė/ūkis Nr.3 11 0,00 75,60 17,46 3,11 3,83
Pasvalio r.
bendrovė/ūkis Nr.1 13 0,00 29,93 31,04 3,35 35,69
Pasvalio r.
bendrovė/ūkis Nr.2 7 0,00 44,07 0,00 0,00 55,93
Plungės r.
bendrovė/ūkis Nr.2 14 0,00 74,36 23,95 1,68 0,00
Plungės r.
bendrovė/ūkis Nr.2 12 0,00 88,58 11,42 0,00 0,00
Plungės r.
bendrovė/ūkis Nr.2 15 0,00 80,71 19,29 0,00 0,00
Plungės r.
bendrovė/ūkis Nr.2 6 0,00 100,00 0,00 0,00 0,00
Radviškio r.
bendrovė/ūkis Nr.1 17 0,00 39,61 7,05 12,15 41,19
Raseinių r.
bendrovė/ūkis Nr.1 15 0,00 90,30 8,91 0,79 0,00
Raseinių
bendrovė/ūkis Nr.2 16 0,00 47,67 52,33 0,00 0,00
Šakių r.
bendrovė/ūkis Nr.1 5 38,32 17,89 43,79 0,00 0,00
Šakių r.
bendrovė/ūkis Nr.2 9 0,00 8,63 87,90 3,48 0,00
Šakių r.
bendrovė/ūkis Nr.3 47 0,00 4,90 16,70 28,40 50,01
-
27
1.2.3. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimas pagal humusą
Lietuvos dirvožemiai labai skiraisi pagal humuso kiekį. Šalies klimato sąlygomis humuso
kiekis labiausiai priklauso nuo dirvožemio genetinio tipo ir granuliometrinės sudėties.
Šio tyrimo duomenimis, gyvulininkystės ūkiuose daugiausiai buvo vidutiniškai turtingų (2,1
– 3,0 proc.) pagal humusą dirvožemių. Daugiausiai šių dirvožemių buvo Pakruojo (85,65 proc.),
Pasvalio (86,02 proc.), Radviliškio (78,01 proc.) ir Marijampolės (72,67 proc.) rajonuose.
Ignalinos, Kupiškio ir Tauragės rajonuose vyravo turtingi humusu dirvožemiai ir vidutiniškai
užėmė 63,45, 64,72 ir 50,59 proc. viso tirto ploto. Labai turtingi humusu dirvožemiai nustatyti tik
6 rajonuose, tai Kėdainių, Kaišiadorių, Panevėžio, Pakruojo, Skuodo ir Švenčionių (7 lentelė).
7 lentelė. Humuso kiekis skirtingų rajonų ūkių dirvožemiuose
Rajonas/
bendrovė/ūkis
Humuso kiekis dirvožemyje
I grupė II grupė III grupė IV grupė V grupė
Ignalinos r. 0,00 0,00 36,55 63,45 0,00
Joniškio r. 0,00 31,56 61,07 7,38 0,00
Kauno r. 0,00 28,19 65,73 6,08 0,00
Kėdainių r. 0,00 17,22 44,56 33,16 5,06
Kretingos r. 0,00 0,00 54,62 45,38 0,00
Kupiškio r. 0,00 31,51 3,77 64,73 0,00
Kaišiadorių r. 0,00 19,54 50,57 24,14 5,75
Marijampolės r. 0,00 27,33 72,67 0,00 0,00
Panevėžio r. 0,00 23,24 56,32 7,74 12,70
Pakruojo r. 0,00 0,00 85,65 11,96 2,39
Pasvalio r. 0,00 0,00 86,02 13,98 0,00
Radviliškio r. 0,00 12,36 78,01 9,63 0,00
Skuodo r. 0,00 5,78 63,25 22,71 8,26
Šakių r. 0,00 7,50 56,01 36,50 0,00
Širvintų r. 0,00 33,80 66,20 0,00 0,00
Švenčionių r. 0,00 17,40 54,97 6,01 21,62
Telšių r. 0,00 31,37 34,99 33,64 0,00
Tauragės r. 0,00 0,00 49,41 50,59 0,00
Ukmergės r. 0,00 32,46 67,54 0,00 0,00
-
28
1.2.4. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimas pagal judrųjį fosforą
Augalams prieinamas (P2O5) fosforas dirvožemyje yra mažiau judrus nei azotas ar kiti
cheminiai elementai, kaip kalcis, magnis, kalis, tačiau nedideli kiekiai vandenyje tirpaus fosforo
migruoja į gilesnius dirvožemio sluoksnius ir taip patenka į gruntinius vandenis. Nors fosforo,
lyginant su azotu, išsiplauna kelis šimtus ir daugiau kartų mažiau, tačiau ir šis fosforo kiekis
ežeruose, upėse ir kituose vandens telkiniuose gali iššaukti nepageidautiną eutrofikacijos procesą.
Dažniausiai vandenyje ištirpęs fosforas į vandens telkinius patenka dėl dirvožemyje vykstančių
erozijos procesų, dėl intensyvaus žemės ūkio augalų tręšimo mineralinėmis fosforo ir
organinėmis trąšomis, dėl didelio judriojo fosforo susikaupimo dirvožemyje (Adomaitis ir kt.,
2004). Todėl nuo judriojo fosforo kiekio dirvožemyje turi priklausyti augalams su trąšomis
ištręšiamas fosforo kiekis. Kai dirvožemyje yra vidutiniai judriojo fosforo kiekiai, tręšiama visa
augalų planuojamam derliui išauginti apskaičiuota fosforo trąšų norma, kai judriojo fosforo
dirvožemyje mažai – ji didinama ketvirtadaliu, kai daug - mažinama 40-50%, o kai labai daug –
tręšiama tik 25% paskaičiuotos normos arba fosforu iš vis netręšiama (Staugaitis, Timbare,
2008).
Dirvožemių agrocheminių tyrimų duomenimis, atskirų rajonų gyvulininkystės ūkiuose
vyravo skirtingo turtingumo pagal judrųjį fosforą dirvožemiai. Labai mažo fosforingumo
dirvožemiai vyravo Ignalinos, Kupiškio, Švenčionių ir dalyje Skuodo ūkių.
Ignalinos rajono gyvulininkystės ūkyje 100 proc. bendro tirto ploto sudarė tik I turtingumo
grupės dirvožemiai, kuriuose judriojo fosforo buvo 30 – 44,5 mg kg -1
(8 lentelė).
Vidutiniais duomenimis, Kupiškio rajono ūkiuose labai mažo fosforingumo (0 – 50 mg kg-
1) dirvožemiai sudarė 64,5 proc. nuo visų šiame rajone tirtų dirvožemių. Apie 20 proc. buvo mažo
fosforingumo (50,1 – 100 mg kg-1
) ir apie 11 proc. vidutinio fosforingumo (100,1 – 150 mg kg-1
)
dirvožemių. Didelio (200– 300 mg kg-1
) ir labai didelio fosforingumo (> 300 mg kg-1)
dirvožemių nenustatyta (14 pav.).
64,49
19,38
11,055,07
0,00
0,00I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
14 pav. Kupiškio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
-
29
Švenčionių rajono gyvulininkystės ūkiuose labai neturtingi fosforu dirvožemiai sudarė 35,7
proc., kiti dirvožemiai buvo neturtingi (13,5 proc.) ir vidutinio turtingumo (18 proc.). Vidutiniais
rajono duomenimis, apie 19,8 proc. buvo didelio fosforingumo dirvožemių, kurie vyravo Sarių ir
Švenčionėlių seniūnijose esančių ūkių plotuose (15 pav.). Kituose rajono ūkiuose didelio ir labai
didelio fosforingumo dirvožemių nenustatyta (8 lentelė).
35,70
13,4917,98
8,03
19,86
4,93
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
15 pav. Švenčionių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
Vidutiniais Skuodo rajono dirvožemių tyrimo duomenimis, rajono gyvulininkystės ūkiuose
vyrauja labai neturtingi (30,64 proc.) ir mažo turtingumo (44,71 proc.) judriuoju fosforo
dirvožemiai. Šio rajono ūkiuose labai turtingų judriuoju fosforu dirvožemių nenustatyta (16 pav.).
Skuodo rajone tirta trijų ūkių dirvožemiai, kurie pagal turtingumą fosforu pasiskirstė taip: 40 - 60
proc. sudarė labai neturtingi fosforu, 14 – 40 proc. neturtingi, 35 – 65 proc. vidutinio turtingumo
ir tik viename iš ūkių nustatyta 16,5 proc. turtingų judriuoju fosforu dirvožemių (8 lentelė).
30,64
44,71
8,62
10,845,19
0,00I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
16 pav. Skuodo rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
-
30
Daugiausiai neturtingų judriuoju fosforu (50,1 – 100 mg kg-1
) dirvožemių nustatyta
Kaišiadorių, Kretingos, Plungės, Skuodo, Širvintų, Telšių ir Ukmergės rajonų ūkiuose.
Vidutiniais duomenimis Kaišiadorių rajono ūkiuose neturtingi judriuoju fosforu
dirvožemiai užėmė 30,65 proc. viso tirto ploto, kitų grupių dirvožemiai sudarė 11,95 – 16,83
proc. (17 pav.). Šiuo atveju vidutiniai duomenys atitiko atskirų ūkių dirvožemių charakteristikas.
16,05
30,65
16,83
11,95
12,05
12,47
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
17 pav. Kaišiadorių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo
fosforo kiekį
Kretingos rajono gyvulininkystės ūkiuose labai neturtingi ir neturtingi judriuoju fosforu
dirvožemiai užėmė daugiau negu pusę tirto ploto – 69,35 proc., o turtingi judriuoju fosforu –
ketvirtį tirto ploto – 25,55 proc. (18 pav.). Viename iš tirtų ūkių visi dirvožemiai priklausė II
turtingumo grupei, kai kito ūkio 31,64 proc. laukų buvo turtingi judriuoju fosforu (8 lentelė).
16,70
52,65
0,00
25,550,00
5,09
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
18 pav. Kretingos rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
-
31
Vidutiniais duomenimis, Plungės rajono ūkiuose didžiąją tirto ploto dalį sudarė labai
neturtingi ir neturtingi judriuoju fosforu dirvožemiai, viso 75,73 proc. (19 pav.). Turtingi ir labai
turtingi šiuo elementu dirvožemiai užėmė tik 9,07 proc. Dirvožemių pasiskirstymą pagal judrųjį
fosforą atskiruose rajono ūkiuose dalinai atspindėjo vidutiniai rajono duomenys. Reiktų atkreipti
dėmesį į tai, kad labai turtingų fosforu dirvožemių buvo tik viename iš keturių ūkių ir jie užėmė
penktadalį to ūkio tirto ploto (8 lentelė).
39,46
36,27
13,19
2,01 7,281,79
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
19 pav. Plungės rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
Širvintų rajone išanalizuotas tik vieno ūkio 200 ha plotas, kurio dirvožemių charakteristika
pateikta 20 paveiksle. Kaip ir daugelyje šios grupės ūkių vyravo II ir III turtingumo grupių
dirvožemiai bei penktadalį sudarė labai turtingi fosforu dirvožemiai, t.y. apie 40 ha tirto ploto.
0,00
38,08
34,14
0,00
7,58
20,20
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
20 pav. Širvintų rajono gyvulininkystės ūkio dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
-
32
Telšių rajono gyvulininkystės ūkiuose vyravo I – III turtingumo grupių (0 -150 mg kg-1
)
dirvožemiai, kurie sudarė 77,63 proc. viso tirto ploto (21 pav.). Šio rajono viename iš ūkių
nustatyti du laukai (bendras plotas l7 ha plotas), kuriuose vyravo labai turtingi (>300 mg kg-1)
judriuoju fosforu dirvožemiai. Dirvožemių apsirūpinimas judriuoju fosforu siekė 335 – 380 mg
kg-1
. Kituose plotuose judriojo fosforo kiekiai siekė 23 – 124 mg kg-1
(8 lentelė).
13,62
44,6619,35
0,0010,18
12,19
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
21 pav. Telšių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
Ukmergės rajone įvertintas vieno gyvulininkystės ūkio dirvožemis, kurio apsirūpinimas
judriuoju fosforu buvo labai mažas ir vidutinis. Viename 2,6 ha plote judriojo fosforo buvo tik 22
mg kg-1
. Didžiausias fosforo kiekis siekė 128 mg kg-1
(8 lentelė).
Daugiausiai vidutiniškai turtingų (100,1-150 mg kg-1
) judriuoju fosforu dirvožemių buvo
Biržų, Kauno, Marijampolės, Raseinių, dalinai Širvintų ir Ukmergės bei Trakų rajonų ūkiuose.
Biržų rajone įvertintas 200 ha plotas. Gautais duomenimis, vidutinio turtingumo augalams
prieinamu fosforu buvo 61,75 proc. tirto ploto, kitą dalį sudarė II ir IV turtingumo grupių
dirvožemiai. Didžiausias fiksuotas judriojo fosforo kiekis buvo 192 mg kg-1
(8 lentelė).
Kauno rajono gyvulininkystės ūkiuose mažiausiai buvo labai neturtingų judriuoju fosforu
dirvožemių (1,34 proc.). Didžiąją dalį sudarė vidutiniškai turtingi (37,01 proc.) ir turtingi (31,38
proc.) fosforu dirvožemiai (22 pav.). Nustatyta, kad dviejuose ūkiuose 98 ha plote buvo labai
turtingų šiuo elementu dirvožemių ir trijuose laukuose siekė 397 – 571 mg kg-1
. Esant tokiam
judriojo fosforo kiekiui dirvožemyje atsiranda reali galimybė fosforo išsiplovimui.
-
33
1,34 8,27
37,01
13,30
31,38
8,70
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
22 pav. Kauno rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
Marijampolės rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį pateiktas 23 paveiksle. Išanalizuoti keturių gyvulininkystės ūkių dirvožemiai, viso 101
ėminys. Nustatyta, kad ūkiuose vyravo III ir IV turtingumo grupių dirvožemiai, tačiau 6 laukuose
vyravo labai turtingi judriuoju fosforu dirvožemiai ir tai sudarė 9,38 proc. nuo viso tirto ploto.
Didžiausias fiksuotas kiekis – 566 mg kg-1
.
0,00 13,39
32,63
29,38
15,22
9,38
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
23 pav. Marijampolės rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo
fosforo kiekį
Raseinių rajone išnagrinėti dirvožemių fosforingumo duomenys dviejų stambių
gyvulininkystės kompleksų plotuose. Atlikti dirvožemių tyrimai parodė, kad 19 laukų
dirvožemiai iš 33 yra vidutinio fosforingumo (106 – 142 mg kg-1
). Tokie dirvožemiai sudarė
78,36 proc. viso tirto ploto. 16,29 proc. užėmė mažo fosforingumo dirvožemiai ir tik apie 6 proc.
užėmė turtingi ir labai turtingi judriuoju fosforu dirvožemiai (24 pav.). Didžiausias judriojo
fosforo kiekis nustatytas 16,3 ha plote ir siekė 269 mg kg-1
.
-
34
0,00 16,29
78,36
2,990,00
2,36I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
24 pav. Raseinių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
Trakų rajono gyvulininkystės ūkių plotai priklauso neturtingiems (22,88 proc.) ir
vidutiniškai turtingiems (77,12 proc.) judriuoju fosforu dirvožemiams Didžiąją dalį sudarė III
turtingumo grupės dirvožemiai, kuriuose buvo nuo 101 iki 142 mg kg-1
fosforo (25 pav.).
Atitinkamai II turtingumo grupės dirvožemiuose judriojo fosforo nustatyta nuo 69 iki 98 mg kg-1
.
0,0022,88
77,12
0,000,000,00
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
25 pav. Trakų rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo kiekį
Tauragės rajone įvertinto ūkio dirvožemis priklausė II – V turtingumo grupėms.
Daugiausiai (40,05 proc.) buvo laukų su vidutiniu fosforo kiekiu, o mažo ir didelio turtingumo
grupių dirvožemiai užėmė atitinkamai 22,5 ir 24,45 proc. tirto ploto (8 lentelė). Bendra rajono
gyvulininkystės ūkių dirvožemių charakteristika nepateikta, nes per maža išanalizuotų plotų
apimtis.
Jonavos rajono ūkiuose išanalizuoti 20 dirvožemio ėminių, kurių agrocheminiai rodikliai
charakterizuoja rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių būklę (26 pav.). Gyvulininkystės ūkiuose
vyrauja fosforingi (25,42 proc.), didelio fosforingumo (40,91 proc.) dirvožemiai. Tuo tarpu plotai
su mažu ir vidutiniu fosforo kiekiu dirvožemyje sudaro iš viso 20,84 proc. Tai dalinai priklauso
-
35
ne tik nuo intensyvios žemės ūkio veiklos, bet ir nuo teritorijos fizinių bei geografinių ypatumų.
Jonavos rajonas pagal žemės ūkio paskirties teritorijų zonavimą pagal gamtines sąlygas
priskiriamas derlingų žemių zonai (IIA).
0,00 6,7814,06
25,4240,91
12,83
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
26 pav. Jonavos rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
Panevėžio rajone išanalizuoti 9 ūkių 3113,9 ha ploto dirvožemių duomenys. Nustatyta, kad
vyravo trijų turtingumo grupių dirvožemiai. Labai panašus kiekis buvo fosforingų ir didelio
fosforingumo dirvožemių ir kiek mažesnis – vidutinio fosforingumo dirvožemių (27 pav.). Labai
turtingi fosforu dirvožemiai nustatyti tik dviejuose ūkiuose, jie užėmė tik 2,96 proc. bendro ploto
ir tai sudarė 92,17 ha.
8,56
24,51
32,15
31,24
2,96
0,58I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
27 pav. Panevėžio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
31,36 proc. Šakių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių fosforingi, apie 26,33 proc.
sudaro mažai fosforingi ir apie 19,72 proc. vidutinio fosforingumo dirvožemiai. Mažiausiai yra
labai neturtingų ir labai turtingų judriuoju fosforu dirvožemių (28 pav.).
-
36
0,6426,33
19,7231,36
15,39
6,57
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
28 pav. Šakių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo kiekį
Toliau aptariami rajonai, kurių gyvulininkystės ūkiuose vyrauja turtingi ir labai turtingi
judriuoju fosforu dirvožemiai. Fosforo tyrimai parodė, kad daug fosforo turinčių dirvožemių yra
Joniškio, Kėdainių, Pakruojo, Pasvalio ir Radviliškio rajonuose. yra daugiau nei mažai turinčių.
Išanalizavus dviejų Joniškio rajono gyvulininkystė ūkių 11 laukų nustatyta, kad vyrauja tik
didelio fosforingumo dirvožemiai (29 - 33 pav.). Panevėžio rajone tokie dirvožemiai sudarė 48,44
proc. tirto ploto, Kėdainių – atitinkamai 48,44 proc. Kėdainių rajone kita dalis dirvožemių buvo
vidutiniškai fosforingi (100,1 – 150 mg kg-1
) ir fosforingi (150,1 – 200 mg kg-1
).
Šie duomenys atkartoja duomenis LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos ir Latvijos
agrocheminių tyrimų centro bendro projekto „LIELASOIL“ (2008), kuriame teigiama, kad
daugiausiai stebėjimo aikštelių su dideliu ir labai dideliu fosforo kiekiu buvo Pakruojo,
Radviliškio ir Pasvalio rajonuose.
0,000,000,000,00
100,00
0,00
V grupė
29 pav. Joniškio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
-
37
0,000,00 18,58
32,98
48,44
0,00
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
30 pav. Kėdainių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
0,0015,21
40,62
39,62
2,112,44
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
31 pav. Pakruojo rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
0,000,000,00
37,50
62,50
0,00
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
32 pav. Pasvalio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
-
38
0,00 8,74
28,53
10,2435,27
17,21
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
33 pav. Radviliškio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo
fosforo kiekį
LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos duomenimis (2008), dėl intensyvios žemės
ūkio gamybos Vidurio Lietuvos Lielupės baseino teritorijoje (Pasvalio, Pakruojo, Joniškio)
daugėja dirvožemių, turinčių daug ir labai daug judriojo fosforo, ir priešingai – mažėja labai
mažai ir mažai turinčių. Nustatyta, kad, labiausiai judriojo fosforo kiekis dirvožemyje padidėjo
Joniškio, Pakruojo ir Pasvalio rajonuose. Tai gali įtakoti ir gamybos intensyvumas bei
naudojamos intensyvios žemės ūkio augalų auginimo technologijos.
8 lentelė. Judriojo fosforo kiekis skirtingų rajonų ūkių dirvožemiuose
Rajonas/
bendrovė/ūkis
Ėminių
skaičius
Judriojo fosforo kiekis dirvožemyje
I grupė II grupė III
grupė
IV
grupė
V
grupė
VI
grupė
1 2 3 4 5 6 7 8
Biržų r.
bendrovė/ūkis
Nr. 1
8 0,00 17,07 61,75 21,18 0,00 0,00
Ignalinos r.
bendrovė/ūkis
Nr. 1
5 12,50 87,50 0,00 0,00 0,00 0,00
Ignalinos r.
bendrovė/ūkis
Nr. 2
4 12,50 87,50 0,00 0,00 0,00 0,00
Jonavos r.
bendrovė/ūkis
Nr. 1
20 0,00 6,78 14,06 25,42 40,91 12,83
Joniškio r.
bendrovė/ūkis
Nr. 1
6 0,00 0,00 0,00 0,00 100,00 0,00
Joniškio r.
bendrovė/ūkis
Nr. 2
5 0,00 0,00 0,00 0,00 100,00 0,00
-
39
8 lentelės tęsinys
Kauno r.
bendrovė/ūkis
Nr. 1
25 0,00 10,52 35,79 25,30 11,09 17,31
Kauno r.
bendrovė/ūkis
Nr. 2
9 0,00 0,72 39,20 9,30 45,06 5,72
Kauno r.
bendrovė/ūkis
Nr. 3
317 16,73 58,82 24,45 0,00 0,00 0,00
Kaišiadorių r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
24 16,05 30,65 16,83 11,95 12,05 12,47
Kėdainių r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
6 0,00 0,00 11,58 22,98 48,44 0,00
Kėdainių r.
bendrovė/ūkis
Nr.2
7 0,00 0,00 7,20 18,30 0,00 0,00
Kretingos r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
43 0,00 100,00 0,00 0,00 0,00 0,00
Kretingos r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
6 20,68 41,37 0,00 6,30 31,64 0,00
Kupiškio r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
7 65,75 3,77 20,89 9,59 0,00 0,00
Marijampolės r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
8 0,00 23,04 34,65 24,11 8,10 10,11
Marijampolės r.
bendrovė/ūkis
Nr.2
21 0,00 0,00 25,52 45,10 29,38 0,00
Marijampolės r.
bendrovė/ūkis
Nr.3
16 0,00 0,00 31,60 33,21 23,33 11,85
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
16 0,00 0,00 29,24 8,95 61,81 0,00
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis
Nr.2
9 0,00 9,80 0,00 57,25 32,94 0,00
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis
Nr.3
25 1,85 0,00 25,10 33,23 31,58 8,23
Panevėžio r.
ūkis Nr.4 69 0,00 26,46 37,04 36,51 0,00 0,00
-
40
8 lentelės tęsinys
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis
Nr.5
4 0,00 0,00 46,15 53,85 0,00 0,00
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis
Nr.6
9 0,00 0,00 4,76 27,11 68,13 0,00
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis
Nr.7
6 0,00 0,00 18,67 81,33 0,00 0,00
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis
Nr.8
5 0,00 0,00 12,97 55,67 31,36 0,00
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis
Nr.9
30 0,00 60,32 0,00 8,00 26,52 5,15
Pakruojo r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
13 0,00 0,00 8,31 28,04 55,55 8,10
Pakruojo r.
bendrovė/ūkis
Nr.2
25 0,00 5,78 34,84 54,69 4,69 0,00
Pakruojo r.
bendrovė/ūkis
Nr.3
11 0,00 0,00 0,00 44,98 55,02 0,00
Pakruojo r.
bendrovė/ūkis
Nr.4
18 0,00 0,00 0,00 15,77 84,23 0,00
Pasvalio r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
10 0,00 0,00 0,00 37,5 62,5 0,00
Plungės r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
14 10,69 74,06 3,98 0,00 11,28 0,00
Plungės r.
bendrovė/ūkis
Nr.2
12 46,84 24,14 17,29 6,52 5,22 0,00
Plungės r.
bendrovė/ūkis
Nr.3
15 61,27 14,02 20,65 0,00 4,07 0,00
Plungės r.
bendrovė/ūkis
Nr.4
6 58,64 0,00 11,68 0,00 8,88 20,79
Radviškio r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
13 0,00 0,00 0,00 0,00 65,08 34,92
Radviškio r.
ūkis Nr.2 13 0,00 22,16 55,75 17,04 3,50 1,56
-
41
8 lentelės tęsinys
Radviškio r.
bendrovė/ūkis
Nr.3
10 0,00 0,00 12,59 0,00 64,62 22,79
Radviškio r.
bendrovė/ūkis
Nr.4
7 0,00 0,00 29,53 13,15 32,99 24,34
Radviškio r.
bendrovė/ūkis
Nr.5
7 0,00 0,00 37,36 29,78 32,87 0,00
Raseinių r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
16 0,00 7,15 92,06 0,00 0,79 0,00
Raseinių
bendrovė/ūkis
Nr.2
17 0,00 28,21 60,48 6,90 4,41 0,00
Skuodo r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
3 13,79 34,91 0,00 34,70 16,59 0,00
Skuodo r.
bendrovė/ūkis
Nr.2
6 40,00 38,84 21,16 0,00 0,00 0,00
Skuodo r.
bendrovė/ūkis
Nr.3
7 35,82 64,18 0,00 0,00 0,00 0,00
Šakių
bendrovė/ūkis
Nr.1
8 0,00 0,00 12,71 39,17 43,56 4,56
Šakių r.
bendrovė/ūkis
Nr.2
15 0,00 49,54 21,07 23,55 5,84 0,00
Šakių r.
bendrovė/ūkis
Nr.3
41 0,00 30,22 10,83 31,10 15,50 12,35
Šakių r.
bendrovė/ūkis
Nr.4
14 0,00 12,14 28,93 42,74 12,46 3,73
Šalčininkų r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
14 5,72 18,31 32,89 18,04 17,50 7,54
Širvintų r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
10 0,00 38,08 34,14 0,00 7,58 20,20
Švenčionių r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
6 0,00 0,00 31,40 0,00 68,60 0,00
Švenčionių r.
ūkis Nr.2 3 0,00 37,36 44,94 17,70 0,00 0,00
-
42
8 lentelės tęsinys
Švenčionių r.
bendrovė/ūkis
Nr.3
3 71,07 0,00 0,00 0,00 28,93 0,00
Švenčionių r.
bendrovė/ūkis
Nr.4
4 47,55 10,54 0,00 14,22 0,00 27,70
Trakų r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
7 0,00 22,88 77,12 0,00 0,00 0,00
Telšių r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
13 15,98 47,01 22,71 0,00 0,00 14,30
Telšių r.
bendrovė/ūkis
Nr.2
3 0,00 31,07 0,00 0,00 68,93 0,00
Tauragės r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
11 0,00 22,50 40,05 13,00 24,45 0,00
Ukmergės r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
5 27,24 37,31 35,45 0,00 0,00 0,00
Atlikus dalinį gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimą pagal judrųjį fosforą nustatyta,
kad Lietuvoje vyrauja vidutinio fosforingumo (100,1 – 150 mg kg-1
), fosforingi (150,1 –200 mg
kg-1
) ir didelio fosforingumo (200,1–300 mg kg-1
) dirvožemiai. Nuo bendro tirto ploto vidutinio
fosforingumo dirvožemiai sudarė 26,13 proc., o fosforingi –23,38 proc. ir didelio fosforingumo –
26,77 proc. Mažiausiai buvo labai neturtingų dirvožemių – 4,5 proc. ir labai turtingų judriuoju
fosforu dirvožemių – 5,04 proc. Daugiausiai vidutinio turtingumo fosforu gyvulininkystės
ūkių dirvožemių buvo Biržų, Raseinių, Kauno, Marijampolės, Širvintų, Trakų, Tauragės ir
Ukmergės rajonuose, fosforingų ir didelio fosforingumo – Kėdainių, Panevėžio, Pakruojo,
Pasvalio, Joniškio, Radviliškio rajonuose.
-
43
1.3. Tręšimo technologijų poveikio dirvožemio ir vandens telkinių taršai
azoto ir fosforo junginiais vertinimas (studija)
1.3.1. Azoto ir fosforo išplovimas iš dirvožemio žemės ūkio naudmenose
Cheminių elementų judrumas dirvožemyje yra skirtingas. Dideliu judrumu pasižymi azoto
mineraliniai junginiai, kalio katijonai, chloro, sieros anijonai. Mažiau judrūs yra fosforo
junginiai. Ilgalaikiuose lizimetriniuose tyrimuose (1972-1995 m.) nustatyta, kad Lietuvos
dirvožemiuose 90-98 % azoto išplaunama nitratų ir tik nedidelis kiekis – amonio jonų pavidalu
(Tyla ir kt., 1997). Skirtinguose pagal genezę ir granuliometrinę sudėtį dirvožemiuose azoto
junginių koncentracija lizimetriniuose vandenyse per tyrimų laikotarpį keitėsi labai plačiose
ribose – nuo 9,7 iki 256 mg L-1
NO3. Didesnis azoto išplovimas būdingas smėlio ir lengvo
priemolio dirvožemiams. Didelę įtaką nitratų koncentracijai vandenyse turi ir meteorologinės
sąlygos. Kaip ir nitratų koncentracija filtraciniame vandenyje, taip ir išplaunamo azoto kiekis
atskirais metais buvo nevienodas ir tyrimų laikotarpiu svyravo nuo 14,4 iki 126 kg ha-1
N.
Fosforo koncentracija lizimetriniuose vandenyse buvo nedidelė,o išplovimo nuostoliai sudarė 1-2
kg ha-1
P.
Cheminių elementų išplovimo nuostolius žemės ūkio naudmenose įtakoja daug
veiksnių: hidroterminis režimas, kritulių kiekis ir jų intensyvumas, tręšimo intensyvumas,
trąšų pavidalas, dirvožemio mikrobiologinis aktyvumas, augalinė danga, žemės dirbimas ir
kt.
Tręšiant laukus organinėmis trąšomis į dirvožemį patenka ne tik augalams reikalingi
mitybos elementai, taip pat jis praturtinamas organinėmis medžiagomis, mikroorganizmais,
fermentais ir kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis Tai suaktyvina organinių junginių
mineralizacijos procesus dirvožemyje, dėl ko jame didėja mineralio azoto atsargos. Esant
drėgmės pertekliui, susidarę mineralizacijos eigoje azoto ir kitų elementų junginiai išplaunami į
podirvį, drenažo bei gruntinius vandenis.
Esantis mėšle azotas yra įvairaus pavidalo: (i) neorganinis azotas, kuris iškart prieinamas
augalams, (ii) lengvai mineralizuojamas organinis azotas, kaip šlapalas ir šlapalo rūgštys, (iii)
organinis azotas, kuris mineralizuojasi pirmais metais po įterpimo, (iv) atsparus irimui organinis
azotas, lėtai mineralizuojantis ir tampantis prieinamu augalams sekančiais metais po mėšlo
įterpimo. Prieinamo augalams pirmais metais azoto ir sunkiau mineralizuojamo azoto proporcijos
mėšle priklauso nuo gyvulių rūšies, mėšlo drėgnumo ir mėšlo sudėties.
-
44
Labai greitai dirvožemyje mineralizuojasi paukščių mėšlas, nes jo sudėtyje yra daug šlapalo
rūgšties, kurį aerobinės bakterijos paverčia amonio formos azotu ( NH4-N) ir toliau iki nitratinio
azoto (NO3-N). Nustatyta, kad iki 40 % esančio paukščių mėšle organinio azoto gali
mineralizuotis per 56 dienas (Tyson, Cabrera, 1993). Tokia greita mineralizacija gali ženkliai
padidinti nitratinio azoto kiekį dirvožemyje ir turėti neigiamą poveikį paviršinių vandenų
kokybei. Kiaulių ir galvijų mėšlo mineralizacija vyksta lėčiau ir padidina maistingųjų elementų
kiekį dirvožemyje.
Fosforo junginiai mėšle taip pat yra organinėje ir mineralinėje formoje, bet
organiniai junginiai greitai hidrolizuojasi, todėl laikoma, kad gyvulių mėšlo fosforas yra
prieinamas augalams 90-100 %. Naudojant mėšlą tręšimui svarbu išlaikyti tinkamą azoto ir
fosforo santykį (N/P), kad nesukeltų perteklinės elementų koncentracijos dirvožemyje. Dažnai šis
santykis yra mažesnis, nei reikia augalams, todėl nepanaudotas mėšlo fosforas kaupiasi
dirvožemyje.
Reguliariai tręšiant mėšlu tuos pačius plotus, jo įterpimo normos turi būti
nustatomos atsižvelgiant į azoto ir fosforo koncentraciją. Būtina taip pat atsižvelgti į
dirvožemio fosforingumą, hidrologines savybes, kurios sąlygoja cheminių elementų
migraciją dirvožemyje.
Mėšlo poveikis azoto ir fosforo migracijai tirtas Lietuvos agrarininių ir miškų mokslų
centro (LŽI) įvairiuose padaliniuose, Aleksandro Stulginskio universiteto (LŽŪU) Vandens
tyrimų institute, mėšlu tręšiamų laukų monitoringą atliko Lietuvos hidrologijos tarnyba. Šių
įstaigų darbuotojų publikoti tyrimų rezultatai analizuojami šioje studijoje. Pradžioje pateikiami
autorių skelbti duomenys, jų komentarai, o pabaigoje apibendrinti atliktų tyrimų rezultatai dėl
mėšlo ir mineralinių trąšų poveikio azoto ir fosforo išplovimui.
1.3.2. Azoto išplovimo iš dirvožemiotyrimai Lietuvoje
Azoto išplovimo lizimetriniai tyrimai priesmėlio dirvožemyje (LAMMC Vokės
filialas) (1987-1998 m.). Tyrimų tikslas – nustatyti azoto ir kitų biogeninių elementų migraciją
priesmėlio dirvožemyje, sistemingai (kasmet ar kas antri metai) tręšiant įvairių galvijų mėšlu
(kraikiniu, bekraikiu).
Tręšimo schema: 1. Be trąšų; 2. Šiaudų mėšlas (N300) kasmet; 3. Bekraikis mėšlas (N300); 4.
Šiaudų mėšlas (N600) pramečiui su NPK.
Dirvožemyje azotas labiausiai migruoja nitratų pavidalu, nes amonio jonai yra teigiamo
krūvio ir juos dirvožemis sorbuoja. Dėl to jų kiekis infiltraciniuose vandenyse būna nedidelis.
-
45
Lizimetrinių tyrimų rezultatai patvirtino, kad amonio jonų N-NH4+, koncentracija intensyviai
tręštame mėšlu dirvožemyje buvo nedidelė ir vidutiniškai sudarė 0,68–0,76 mg l–1
,o azoto
išplovimo nuostoliai amonio pavidalu - 1,44–1,88 kg ha–1
. Dirvožemio sistemingas (kasmet ar
kas antri metai) tręšimas skirtingų rūšių mėšlu arba mėšlu pramečiui su mineralinėmis trąšomis,
esminės įtakos šios formos azoto migracijai neturėjo.
Pagrindiniai azoto išplovimo nuostoliai vyko nitratų pavidalu. Jų koncentracija lizimetrų
vandenyje labai priklausė nuo metų periodo, trąšų įterpimo laiko, jų kiekio, mikrobiologinių
procesų aktyvumo, hidroterminio režimo. Analizuojant nitratų (NO3–) koncentracijos pokyčius
pagal metų periodus pastebėta, kad didesnė jų koncentracija randama žiemą – 7
top related