tyla yra pripažinimas, kad mano rūpesčiai nedaug tegali

Tyla yra pripažinimas, kad mano rūpesčiai nedaug tegali.

Tyla reiškia palikti Dievui tai, kas yra ne mano jėgoms ir gebėjimams.

“VIEŠPATIES žodis atėjo jam, tardamas: "Ką čia

veiki, Elijau?" Jis atsakė: "Aš degu uolumu

VIEŠPAČIUI, Galybių Dievui, nes izraeliečiai atmetė tavo Sandorą,

nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas

likau, ir jie nori man gyvastį atimti".

"Išeik laukan, - jis pašaukė, - ir stovėk ant kalno prieš VIEŠPATĮ, nes

VIEŠPATS praeis".

Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš VIEŠPATĮ, bet

VIEŠPATIES nebuvo vėjyje.

Po vėjo - žemės drebėjimas, bet VIEŠPATIES nebuvo žemės drebėjime.

Po žemės drebėjimo - ugnis, bet VIEŠPATIES nebuvo ugnyje. O po

ugnies - švelnios tylos balsas.

O po ugnies - švelnios

tylos balsas.

Jį išgirdęs, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos

angos” (1 Kar 19,9-13).

Tyla paruošia mus naujam susitikimui su Dievu.

Tyloje Dievo žodis gali pasiekti slapčiausias mūsų širdies kerteles.

Tyloje jis pasirodo esantis „aštresnis už bet kokį dviašmenį

kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios

atšakos“ (Žyd 4, 12)

Tyloje mes nustojame slėpęsi nuo

Dievo, ir Kristaus

šviesa gali pasiekti, išgydyti ir

perkeisti net tai, ko

gėdijamės.

“Kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, tavo visagalis

žodis žengė iš dangaus, nuo karališkojo sosto” (Išm 18,14-15).

Kai žodžiai ir mintys išsenka, Dievas garbinamas tylia nuostaba ir gėrėjimusi.

“Mokiniams irkluojant, Jėzus užmigo.

Ežere pakilo viesulas.

Bangos ėmė semti valtį, ir visi atsidūrė pavojuje.

Tuomet pripuolę mokiniai ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: „Mokytojau,

Mokytojau, žūvame!“

Atsikėlęs jis sudraudė vėtrą ir bangas.

Jos nurimo, ir stojo tyla”

(Lk 8,23-24).

Jis gali nuraminti ir mūsų širdis, kai jas sujaukia baimės ir rūpesčiai.

Išlikdami tylūs, mes pasitikime ir viliamės Dievu.

“Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, - burnos nepravėrė.

Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama,

taip jis nepratarė nė žodžio” (Iz 53,7)

Tyla yra nuolankus, tačiau saugus kelias į meilę.