ar galima mediacija administraciniame procese … · administracinį ginčą administraciniuose...

ISSN 2029-4239 (online)

Teisės apžvalga Law review

No.1 (12), 2015, p. 130-158

AR GALIMA MEDIACIJA ADMINISTRACINIAME

PROCESE LIETUVOS RESPUBLIKOJE?

Linas Meškys1

Vytauto Didžiojo universitetas

Mažvydas Gerdvila2

Vytauto Didžiojo universitetas

Pateikta 2014 m. spalio mėn. 27 d.

DOI: http://dx.doi.org/10.7220/2029-4239.12.1.5

SANTRAUKA

Straipsnyje siekiama atskleisti, ar teisės aktai, reglamentuojantys administracinį

procesą bei institucijų nagrinėjančių administracinius ginčus veiklą Lietuvos Respublikoje,

sukuria prielaidas administracinio ginčo šalims kilusį konfliktą spręsti taikiai, naudojant

mediaciją ar pasitelkiant kitą alternatyvią ginčo sureguliavimo priemonę.

Pirmiausiai straipsnyje gilinamasi į bendrąją mediacijos sampratą bei jos santykį su

administraciniu procesu, vėliau siekiama nustatyti, ar mediacija gali būti naudojama

rengiant norminio administracinio akto projektą bei ginče dėl individualaus

administracinio akto. Šioje straipsnio dalyje pateikiami bendri ribojimai ir problemos, su

kuriomis gali būti susiduriama organizuojant mediacijos procedūrą. Straipsnyje toliau

gilinamasi į Viešojo administravimo, Mokesčių administravimo bei Administracinių bylų

teisenos įstatymus. Nagrinėjant Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, įsigilinama į

administracinę procedūrą bei galimybes pasitelkti mediaciją, rengiant norminio

administracinio akto projektą. Analizuojant Administracinių bylų teisenos įstatymą,

įsigilinama į taikos sutarties instituto bruožus bei nustatoma, ar taikos sutarties

reglamentavimas prilygsta teisminės mediacijos įdiegimui administraciniuose teismuose.

Nagrinėjant Mokesčių administravimo įstatymą, gilinamasi į mokestinės paskolos bei

susitarimo dėl mokesčio dydžio sąlygas, trūkumus bei mediacijos naudojimo perspektyvas.

Galiausiai straipsnyje įsigilinama į Vyriausios administracinių ginčų komisijos, Mokestinės

ginčų komisijos bei Seimo kontrolieriaus veiklą. Šioje straipsnio dalyje nagrinėjami teisės

1 Linas Meškys - Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto docentas, socialinių mokslų (teisės)

daktaras, Advokatų profesinės bendrijos „Kaušinis, Meškys, Matekonytė“ advokatas. 2 Mažvydas Gerdvila -Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto absolventas.

http://dx.doi.org/10.7220/2029-4239.12.1.5

Linas Meškys, Mažvydas Gerdvila „Ar galima mediacija administraciniame procese Lietuvos Respublikoje?“

ISSN 2029-4239 (online) Teisės apžvalga

Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

131

aktai, reglamentuojantys šių institucijų veiklą, bei nustatoma, ar šios institucijos yra

įpareigojamos tarpininkauti tarp ginčo šalių, ar kitaip siekti jų sutaikymo.

REIKŠMINIAI ŽODŽIAI

Mediacija, administracinis procesas, administraciniai ginčai.

ĮVADAS

Temos aktualumas. Administracinio proceso metu tarp viešojo administravimo

subjekto ir privataus asmens kylantis ginčas sprendžiamas atliekant vidinę priimto

sprendimo teisėtumo kontrolę. Dažniausiai kilusio konflikto nesugebama sureguliuoti, dėl

ko ginčas toliau nagrinėjamas ikiteisminėse administracinių ginčų nagrinėjimo institucijose

ar specializuotuose teismuose. Ginčų nagrinėjimas šiose institucijose ir teismuose neretai

neekonomiškas, formalus, dažniausiai užtikrinantis tik teisinės taikos atkūrimą. Manytina,

kad tai vieni didžiausių tradicinės administracinių ginčų nagrinėjimo procedūros trūkumų,

kurie sąlygoja visuomenės nepasitikėjimą viešojo administravimo subjektais bei

administracinius ginčus nagrinėjančių institucijų veikla. Šios priežastys suponuoja būtinybę

ieškoti naujų priemonių, kurios pakeistų tradicinę administracinių ginčų nagrinėjimo

tvarką.

Vienas šios problemos sprendimo būdų galėtų būti mediacija, kurios esminiais

bruožais bei privalumais galima laikyti procedūros lankstumą, ekonomiškumą,

konfidencialumą, galimybę atkurti ar išsaugoti teisinę bei socialinę taiką. Mediacija,

sprendžiant administracinius ginčus, gana aktyviai naudojama Jungtinėse Amerikos

Valstijose, tačiau kontinentinėje Europoje į šią procedūrą žiūrima gana atsargiai. Manytina,

kad tai lemia visiškai skirtingos teisės tradicijos. Tačiau nepaisant šių skirtumų, įtakojamų

globalizacijos veiksnių, sprendžiant administracinius ginčus Europos valstybėse, mediacija

vis populiarėja.

Analizuojant situaciją Lietuvoje pastebima, kad teisininkų bendruomenėje bei

mokslininkų darbuose vis dažniau minimi mediacijos privalumai bei nauda sprendžiant bet

kokio pobūdžio konfliktą. Tačiau apie galimybę pasitelkti šį alternatyvų ginčų sprendimo

būdą administraciniame procese kalbėta nedaug. Mokslinių darbų šia tematika, palyginus

su mediacija civilinėje teisėje, taip pat nėra daug. Plačiau šią temą nagrinėjo Ugnius

Trumpulis 3 ir Aurimas Banys 4 . Atsižvelgiant į šią mokslo darbų spragą, būtina atlikti

nuoseklų mokslinį tyrimą bei nustatyti, ar šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas

suteikia prielaidas mediacijos taikymui Lietuvos Respublikos administraciniame procese.

3 U. TRUMPULIS, „Teorinės ir praktinės mediacijos taikymo prielaidos sprendžiant administracinius

ginčus Lietuvoje“, Jurisprudencija (2012, Nr. 19 (4)). 4 A. BANYS, „Mediacija administracinėje teisėje“, skyrius knygoje: N. KAMINSKIENĖ IR KT., Mediacija

(Vilnius: MRU, 2013), p. 284 – 304.



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

132

Temos problematika. Viešojo administravimo subjektai priima individualius

administracinius teisės aktus, kurie skiriami konkrečiais požymiais apibrėžtam asmeniui ar

jų grupei bei norminius administracinius teisės aktus, kurie priešingai nei ankstesni,

skiriami nustatyti individualiais požymiais neapibrėžtų subjektų elgsenos modelį. Visi šie

aktai asmenims sukelia teisines pasekmes, dėl ko kilę ginčai nagrinėjami

administraciniuose teismuose ar kitose administracinius ginčus nagrinėjančiose

institucijose. Tačiau kyla klausimas, ar būtų galima mediaciją pasitelkti kaip prevencinę

priemonę ginčų kilimui ar kaip būdą kilusiam konfliktui sureguliuoti?

Viešojo administravimo5, Administracinių bylų teisenos6, Mokesčių administravimo7

įstatymai yra tik maža dalis teisės aktų, reglamentuojančių administracinį procesą Lietuvos

Respublikoje. Viešojo administravimo įstatyme nustatytos administracinės procedūros

nuostatomis remiamasi sprendžiant daugumą administracinių ginčų. Administracinių bylų

teisenos įstatymas nustato ginčo šalių ir teismo teises bei pareigas nagrinėjant

administracinį ginčą administraciniuose teismuose. Tuo tarpu mokestiniai ginčai yra

neatskiriama administracinio proceso dalis, kurių sprendimą iš dalies nustato Mokesčių

administravimo įstatymas. Taigi vėl kyla klausimas, šių įstatymų nuostatos gali suteikti

šalims galimybę ginčą spręsti taikiai, pasitelkiant mediaciją ar kitą alternatyvią ginčo

sureguliavimo priemonę?

Straipsnyje keliamas tikslas atskleisti, ar teisės aktai, reglamentuojantys

administracinį procesą bei administracinius ginčus nagrinėjančių institucijų veiklą Lietuvos

Respublikoje, suteikia prielaidas administracinio ginčo šalims kilusį konfliktą spręsti

taikiai, tarpininkaujant neutraliam asmeniui ar pasitelkiant kitą alternatyvią ginčo

sureguliavimo priemonę.

Siekiant išsikelto tikslo, straipsnyje buvo suformuoti tokie uždaviniai: (1) įvertinti

mediacijos ir administracinio proceso santykį; (2) išanalizuoti galimybes taikyti mediaciją,

nagrinėjant ginčus dėl norminių ir individualių administracinių aktų; (3) ištirti

Administracinių bylų teisenos, Mokesčių administravimo, Viešojo administravimo įstatymų

nuostatas bei nustatyti, ar šių teisės aktų nuostatuose pastebimos mediacijos ar kitos taikaus

susitarimo galimybės; (4) išanalizuoti administracinius ginčus nagrinėjančių institucijų

veiklą bei nustatyti, ar šioms institucijoms suteikiama teisė tarpininkauti, ar kitaip siekti

šalių sutaikymo.

Siekiant darbo tikslo, buvo pasitelkti šie moksliniai tyrimo metodai: teleologinis,

dokumentų analizės, lyginamasis, kiekybinės analizės metodas, analitinis – kritinis

metodas.

Tyrimo objektas. Dėl didelio administraciniame procese galinčių dalyvauti subjektų

rato, viešojo administravimo institucijų funkcijų įvairovės, straipsnyje analizuojamos

mediacijos naudojimo galimybės kilusiems ginčams spręsti tarp privataus asmens ir

valstybės institucijos. Straipsnyje nebus analizuojami ginčai, susiję su valstybės

tarnautojais, viešąsias paslaugas teikiančiais asmenimis, ginčais tarp viešojo

5 Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (1999 06 17, Nr. VIII-1234). 6 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (1999 01 14, Nr. VIII-1029). 7 Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (2004 04 13, Nr. IX-2112).



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

133

administravimo subjektų ir kt. Taip pat bus įsigilinta tik į dalį teisės aktų bei svarbiausias

ikiteismines administracinių ginčų institucijas.

1. MEDIACIJOS IR ADMINISTRACINIO

PROCESO SANTYKIS

1.1 MEDIACIJOS SAMPRATA IR PRINCIPAI

Mediacija arba tarpininkavimas8 yra vienas iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų,

kuris naudojamas kaip priemonė ginčų prevencijai ar kilusiems konfliktams spręsti.

Mokslininkų darbuose mediacija apibrėžiama gana panašiai. Mediacija gali būti

apibūdinama kaip procesas, kurio metu ginčo šalys, tarpininkaujant neutraliam asmeniui,

pačios sprendžia bei priima sprendimą dėl kilusio ginčo.9 Tarpininkavimas, kaip konfliktų

sprendimo būdas, pradėtas naudoti daugiau kaip prieš 2 tūkstančius metų senovės Kinijoje

ir Japonijoje, nuo to laiko evoliucionavo, atsirado įvairūs stiliai ir modeliai, tačiau šios

procedūros pagrindinė idėja nepasikeitė, o būtent siekis sutaikyti ginčo šalis bei išlaikyti

gerus tarpusavio santykius, nenustačius ginče kaltininko.10 Šiuo metu mediacija gali būti

suvokiama, kaip visiška priešingybė teismui, tai lemia principai, kuriais remiamasi šioje

alternatyvioje ginčų nagrinėjimo procedūroje. Pagrindiniai mediacijos principai yra:

• Savanoriškumas; reiškia, kad ginčo šalys ir mediatorius laisva valia

pasirenka dalyvauti tokio pobūdžio procedūroje bei ją palikti pastebėjus, kad

kompromiso pasiekti neįmanoma.

• Galutinis sprendimas priklauso nuo ginčo šalių valios; reiškia, kad

galutinį sprendimą priima pačios ginčo šalys, o ne mediatorius ar kitas asmuo.

• Šalių lygiateisiškumas; reiškia, kad procedūros metu šalys turi tokias pat

procesines teises teikti paaiškinimus dėl ginčo dalyko ir kitų su mediacija susijusių

formalumų.

• Mediatoriaus neutralumas; reiškia, kad mediatorius neturi būti susijęs su

ginčo šalimis jokiais ryšiais ar turėti naudos dėl ginčo baigties.

• Mediatoriaus nešališkumas; suprantamas, kaip vienodas mediatoriaus

elgesys ginčo šalių atžvilgiu, laikantis objektyvumo ir teisingumo standartų.

• Konfidencialumas; reiškia, kad ginčo šalims ir mediatoriui draudžiama

viešinti mediacijos metu sužinotą informaciją.

• Procedūros lankstumas; reiškia, kad mediacijos metu ginčo šalys gali

nustatyti ir keisti proceso taisykles, kad būtų priimtas šalių lūkesčius tenkintinas

sprendimas.

8 Mediacijos termino lietuviškas atitikmuo yra „tarpininkavimas“. Atsižvelgiant į tai šiame darbe šie

terminai bus vartojami lygiagrečiai. 9 T. WHATLING, “Mediation Skills and Strategies: a practical guide”, (London: Jessica Kingsley

publishers, 2012), p. 22. 10 T. MILAŠIUS, „Mediacija kaip alternatyvus ginčų sprendimo būdas“, Teisė (2007, t. 63), p. 45.



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

134

• Sąžiningumas ir tarpusavio pasitikėjimas suprantamas kaip glaudus

tarpusavio bendradarbiavimas, siekiant galutinio tikslo – ginčo sprendimo. 11

Tarpininkavimas skiriasi nuo teisminio ginčo nagrinėjimo savo lankstumu. Ginčo

šalys nėra varžomos formalių procedūrinių taisyklių. Kilusio nesutarimo, sprendimo

kontrolė priklauso nuo jų valios, todėl šalims suteikiama teisė pačioms nustatyti derybų

planą ir ribas. Mediatoriaus veiksmai dažniausiai12 apsiriboja derybų eigos priežiūra bei

šalių tarpusavio bendradarbiavimo užtikrinimu. Tarpininkavimo metu mediatorius stengiasi

atskleisti tikruosius šalių lūkesčius bei vesti derybas tokia linkme, kad kilęs konfliktas būtų

sureguliuotas. Galiausiai, šalys laisva valia, darydamos abipusius kompromisus, gali priimti

sprendimą. 13 Kadangi, sprendimas priimamas abipusio kompromiso dėka, pralaimėjusių

šalių nėra, dėl to egzistuoja galimybė pasiekti ne tik teisinę, bet ir socialinę taiką.14

Atsižvelgiant, į tai galima teigti, kad mediacija yra savanoriška ir konfidenciali ginčų

sprendimo procedūra, kurios metu neutralus ir nešališkas mediatorius, užtikrindamas šalių

lygiateisiškumą bei bendradarbiavimą, lankstaus proceso dėka padeda ginčo šalims

atskleisti šalių lūkesčius ir interesus, dėl ko šalys, darydamos abipuses nuolaidas dėl ginčo

dalyko, pačios priima sprendimą. Pagrindiniais mediacijos principais laikomi:

savanoriškumas, konfidencialumas, lygiateisiškumas, mediatoriaus neutralumas ir

nešališkumas, lankstumas, sąžiningumas ir tarpusavio pasitikėjimas.

1.2 MEDIACIJOS GENEZĖ LIETUVOS

RESPUBLIKOJE

Lietuva negali būti apibūdinama kaip šalis, kurioje mediacija yra populiari, ar kuri turi

išskirtinius šios procedūros bruožus. Pastebima priešinga tendencija, kadangi šis

alternatyvus ginčų sprendimo būdas Lietuvoje pradėtas naudoti neseniai. Šiuo metu

Lietuvoje veikia teisminiai ir neteisminiai tarpininkavimo modeliai. Šie modeliai yra

įtvirtinti Civilinių ginčų tarpininkavimo įstatyme, 15 kuris reglamentuoja bendrąsias

procedūros sąlygas bei teisinės pasekmes. Tačiau ir iki šio įstatymo įsigaliojimo mediacija

buvo naudojama kaip viena iš ginčo šalių sutaikinimo priemonių. Teisminis

tarpininkavimas Lietuvoje pradėtas diegti 2005 metais, Vilniaus miesto antrajame

apylinkės teisme, kuriame pradėtas naudoti teisminės mediacijos projektas. Nuo 2008 metų

projektas išplito ir dabar jame dalyvauja 14 bendrosios kompetencijos teismų.16 Kaip ir

11 G. DE PALAO IR KT. RED., “EU Mediation Law and Practice” (Oxford: Oxford University Press,

2012), p. 564-567. 12 Praktikoje vyraujantys mediacijos modeliai gali suteikti mediatoriui daugiau įgaliojimų, tačiau tai

priklauso nuo ginčo šalių valios. 13 D. NICHOLSON, “Environmental Disputes Resoliution in Indonesia” (Leiden: KITLV, 2009), p. 21-

23. 14 Žr. išnašą 8: T. MILAŠIUS, p. 57. 15 Lietuvos Respublikos civilinių ginčų ir tarpininkavimo įstatymas (2008 07 15, Nr. X-1702). 16 Bendrosios kompetencijos teismai dalyvaujantys teisminės mediacijos projekte, Lietuvos

Respublikoje; <http://www.teismai.lt/lt/mediacija/visuomenei/teismu-sarasas/> [aplankyta 2014 03

05].

http://www.teismai.lt/lt/mediacija/visuomenei/teismu-sarasas/



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

135

daugumoje šalių, šis mediacijos modelis siūlo šalims spręsti civilinį ginčą teisme, taikiai

tarpininkaujant teisėjui - mediatoriui ar kitam asmeniui, įtrauktam į teismo mediatorių

sąrašą. Procedūroje vadovaujamasi įprastais mediacijos principais, todėl ji pasižymi

konfidencialumu bei savanoriškumu: šalys nėra saistomos pareigos dalyvauti tokioje

procedūroje ar pasiekti susitarimą. Ginčą išsprendus, sudaroma taikos sutartis, tuo tarpu

nepasiekus kompromiso, bylos nagrinėjimas tęsiamas toliau. Teisminės mediacijos projekte

dalyvauja 14 bendrosios kompetencijos teismų, tačiau šis alternatyvus ginčų sprendimo

būdas Lietuvos Respublikoje vis dėlto nėra populiarus. Remiantis Natalijos Kaminskienės

atliktu tyrimu, pasitelkus teisminę mediaciją laikotarpiu nuo 2005 gegužės 20 d. iki 2007

m. gruodžio 31 d., buvo sprendžiami 2 civiliniai ginčai. Tuo tarpu nuo 2008 m. sausio 1 d.

iki 2009 gruodžio 31 d., teisminė mediacija faktiškai vyko Vilniaus apylinkės antrajame ir

trečiajame teismuose, kurių metu buvo sprendžiami tik 6 civiliniai ginčai.17

Neteisminės mediacijos modelio pradininkėmis Lietuvoje galima laikyti praėjusio

amžiaus dešimtajame dešimtmetyje atsiradusias nevyriausybines organizacijas. Pasitelkus

teisminės mediacijos modelį, sprendžiami civiliniai ginčai, tačiau priešingai nei teisminėje

mediacijoje, procedūra naudojama iki ginčo nagrinėjimo teisme. Mediatoriaus paslaugas

gali teikti įvairūs subjektai, kaip pavyzdžiui: teisines paslaugas teikianti įmonė, tam tikros

srities specialistas. Nors tiksli statistika apie neteisminės mediacijos populiarumą nėra

pateikiama, tačiau lyginant su ankstesnio modelio populiarumu, galima daryti išvadą, kad

tokia pat tendencija pastebima naudojant ir šį modelį.

Lietuvoje naudojant teisminę ar neteisminę mediaciją, sprendžiami tik civiliniai

ginčai. Šios procedūros taikymas sprendžiant administracinius ginčus, nėra reglamentuotas.

Tačiau tarpininkavimo galimybės pastebimos ir tokio pobūdžio ginčuose, kurios bus

aptartos kitose šio straipsnio dalyse.

1.3 PRIEŽASTYS, LEMIANČIOS MEDIACIJOS

POREIKĮ ADMINISTRACINIAME PROCESE

Dalis teoretikų, vertindami šiuolaikinę administracinę teisę, pastebi, kad tradicinis

administracinių ginčų nagrinėjimo modelis nesusidoroja su pasikeitusiu gyvenimo ritmu bei

socialiniais pokyčiais, dėl ko administracinių teismų darbo krūvis tampa didele problema.

Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi procesas yra ilgas ir neekonomiškas, todėl valstybės

biudžetas patiria papildomas išlaidas. 18 Problema, susijusi su teismų darbo krūviu,

pastebima ir Lietuvoje veikiančiuose apygardos administraciniuose teismuose. Remiantis

2013 teismų veiklos apžvalga gaunamų etaloninių bylų skaičius, lyginant su 2012 metais,

per mėnesį išsaugo nuo 33,97 iki 49,47.19

17 N. KAMINSKIENĖ, „Teisminė mediacija Lietuvoje. Qua Vadis?“, Socialinis darbas (2010, Nr. 9 (1)),

p. 58. 18 S. BOYRON, „Mediation in Administrative Law: The Identification of Conflicting Paradigms“,

European Public Law (2007, Vol. 13, Issue 2), p. 266, 267. 19 Nacionalinė teismų administracija, 2013 metų teismų veiklos apžvalga (2014), p. 51;

<http://www.teismai.lt/dokumentai/teismu%20ataskaita_2013_galutine.pdf> [aplankyta 2014 04 03].

http://heinonline.org.ezproxy.vdu.lt/HOL/Page?handle=hein.kluwer/epl0013&div=19&collection=journals&set_as_cursor=1&men_tab=srchresults&terms=The%2520Identification%2520of%2520Conflicting%2520Paradigms&type=matchall

http://www.teismai.lt/dokumentai/teismu%2520ataskaita_2013_galutine.pdf



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

136

Kita priežastimi, lemiančia mediacijos poreikį administraciniame procese, galima

laikyti visuomenės susidomėjimą viešuoju administravimu. Pastebima tendencija, kad

asmenys įgauna vis daugiau žinių apie valstybės institucijų veiklą, savo interesų apsaugą

bei dalyvavimą viešajame administravime. Atsižvelgiant į tai, valstybė turi ieškoti naujų

priemonių, kurios patenkintų visuomenės lūkesčius. Mokslininkų nuomone, pasiekus šį

rezultatą, valstybė bendradarbiautų su visuomene, dėl ko padidėtų pasitikėjimas viešojo

administravimo subjektais. 20 Manytina, kad tai yra labai aktualu Lietuvai, kadangi,

remiantis 2012 metų Vidaus reikalų ministerijos organizuotos apklausos rezultatais,

pasitikėjimas svarbiausiais viešojo administravimo subjektais yra gana mažas: 68%

gyventojų nepasitiki Vyriausybe, 55% - ministerijomis, 41% - savivaldybėmis ir joms

pavaldžiomis įstaigomis.21

Taip pat pastebimas gana svarus Europos Tarybos indėlis, kuri nuolat teikia siūlymus

bei rekomendacijas dėl alternatyvių ginčų sprendimo procedūrų diegimo įvairiose teisės

šakose. Ne išimtis ir administracinis procesas. Geriausias pavyzdys yra 2001 metais išleista

Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija dėl alternatyvių ginčų sprendimo tarp

viešojo administravimo institucijų ir privačių asmenų (toliau - Europos Ministrų Tarybos

Komiteto Rekomendacija), kurioje nurodoma, kad alternatyvių ginčų sprendimo būdų

įdiegimas gali suteikti tokius privalumus kaip proceso lankstumas, paprastumas,

ekonomiškumas, spartumas bei socialinės ir teisinės taikos atkūrimas. 22

Apibendrinant galima teigti, kad mediacijos poreikis, sprendžiant administracinius

ginčus, įtakojamas socialinių pokyčių bei visuomenės susidomėjimo viešuoju

administravimu; administracinių teismų darbo krūviu bei išaugusiais bylinėjimosi kaštais;

tarptautinių organizacijų veikla ir mediacijos privalumais.

1.4 MEDIACIJOS IR ADMINISTRACINIO

PROCESO PRINCIPŲ SĄVEIKA

Viešojo administravimo subjektai, vykdydami jiems pavestas funkcijas, vadovaujasi

administracinės teisės bei viešojo administravimo principais. Dauguma jų sąveikauja su

mediacijos principais. Tačiau dalis šių principų įtakoja mediacijos procedūrą, dėl ko šis

alternatyvus ginčo sprendimo būdas gali prarasti savo privalumus.

Visų pirma, pastebimi mediacijai būdingo konfidencialumo principo suvaržymai.

Šiuos suvaržymus lemia viešojo administravimo institucijų pareiga laikytis viešumo bei

atskaitingumo principų. Viešumo principas įpareigoja visuomenei pateikti informaciją,

susijusią su jų atliekamomis funkcijomis bei priimamais sprendimais. Tuo tarpu

atskaitingumo principas yra gana panašus į viešumo, kadangi panašaus pobūdžio, tik

20 Žr. išnašą 16: S. BOYRON. 21 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Pasitikėjimo valstybės ir savivaldybių

institucijomis ir įstaigomis ir aptarnavimo kokybės vertinimas (Vilnius: Baltijos tyrimai, 2012), p. 36;

<http://vakokybe.vrm.lt/get.php?f.654> [aplankyta 2014 02 08]. 22 Council of Europe Committe of Ministers, Recommendation Rec (2001)9 of the Committee of

Ministers to member states on alternatives to litigation betweenadministrative authorities and private

parties; <https://wcd.coe.int/ViewDoc.jsp?id=220409&Back> [aplankyta 2014 02 22].

https://wcd.coe.int/ViewDoc.jsp?id=220409&Back



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

137

išsamesnė informacija pateikiama aukštesnio lygmens institucijai, kuri tikrina, ar pavaldus

viešojo administravimo subjektas tinkamai atlieka šiam pavestas užduotis. Manytina, kad

sąveikaujant atskaitingumo bei konfidencialumo principams, pastarojo neįmanoma

išsaugoti, kadangi aukštesnio lygmens viešojo administravimo subjektui suteikiama teisė

gauti visą informaciją, susijusią su šiai pavaldžios institucijos vykdoma veikla.

Tačiau priešinga situacija pastebima sąveikaujant viešumo bei konfidencialumo

principams. Aplinkybę, kad šie principai gali sąveikauti tarpusavyje, patvirtina Europos

Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijoje dėl alternatyvių ginčų sprendimų tarp viešojo

administravimo institucijų ir privačių asmenų išaiškinime (toliau – Europos Tarybos

Ministrų Komiteto Rekomendacijos išaiškinimas) pateikiama pozicija. Europos Tarybos

Ministrų Komiteto Rekomendacijos išaiškinime nurodoma, kad konfidencialumas yra

vienas esminių mediacijos privalumų, skatinančių šio alternatyvaus ginčų sprendimo būdo

pasirinkimą, tačiau dėl asmenims suteikiamos teisės domėtis viešojo administravimo

subjektų veikla, šio principo turėtų būti laikomasi tiek kiek tai yra būtina23. Atsižvelgiant į

tai, galima teigti, kad sprendžiant administracinius ginčus, konfidencialumo ir viešumo

principai gali sąveikauti tarpusavyje, tačiau viešumo principas vis vien turėtų dominuoti.

Tokios praktikos pavyzdžiu galima laikyti Jungtinę Karalystę. Šioje valstybėje prieš

pradedant derybas šalys sudaro konfidencialumo sutartį, kurioje nustatomos viešumo ribos,

susijusios su derybų eigoje atskleista informacija bei pasiekto kompromiso turiniu. Prieš

sudarant tokį susitarimą, atsižvelgiama į ginčo dalyką bei į visuomenės suinteresuotumą

ginčo baigtimi. Jeigu ginčo baigtimi suinteresuota didesnė dalis visuomenės,

konfidencialumo principo laikomasi mažesne apimtimi. Esant priešingai situacijai,

konfidencialumo ribos išplečiamos. Šioje šalyje šis principas ribojamas dėl siekio užtikrinti

institucijų veiklos skaidrumą bei teisėtumą.24

Daugelis autorių nurodo, kad mediacijos metu viešojo administravimo institucija

negali veikti ultra vires jai suteiktų įgaliojimų25. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad kyla

problema, susijusi su savanoriškumo bei įstatymo viršenybės principų sąveika. Remiantis

savanoriškumo principu, ginčo šalys pačios nusprendžia dalyvauti mediacijos procedūroje.

Tačiau administraciniame procese ši pasirinkimo teisė yra suvaržoma. Tai lemia įstatymo

viršenybės principas bei imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas. Remiantis įstatymo

viršenybės principu, viešojo administravimo subjektų kompetencija yra išsamiai

apibrėžiama teisės aktuose, o jų priimami sprendimai negali prieštarauti teisės aktų

imperatyvams. Tuo tarpu imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, nors ir sąveikauja su

dispozityviu teisinio reguliavimo metodu, draudžia viešojo administravimo subjektams

23 Council of Europe Committe of Ministers, Explanatory memorandum on the recommendation Rec

(2001) XX on alternatives to litigation between administrative authorities and private parties, punktas

75;

<https://wcd.coe.int/ViewDoc.jsp?Ref=CM%282001%29121&Language=lanEnglish&Ver=add1&Sit

e=COE&BackColorInternet=eff2fa&BackColorIntranet=eff2fa&BackColorLogged=c1cbe6>

[aplankyta 2014 02 22]. 24 V. BONDY, M. DOYLE, “Mediation in Judicial review: a practical handbook for lawyers”, (The

Public Law Project, 2011), p. 14, 45-47. 25 M. SUPERSTONE, D. STILITZ, C. SHELDON, “ADR and public law” (2006), p. 8.

https://wcd.coe.int/ViewDoc.jsp?Ref=CM%25282001%2529121&Language=lanEnglish&Ver=add1&Site=COE&BackColorInternet=eff2fa&BackColorIntranet=eff2fa&BackColorLogged=c1cbe6




Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

138

imtis bet kokios saviveiklos vykdant šiems pavestas funkcijas. Taigi daroma išvada, kad

nors ir esant privataus asmens siūlymui kilusį konfliktą spręsti taikiai, viešojo

administravimo institucija turi atsižvelgti į teisės aktus, kurie reglamentuoja jos veiklą, bei

įvertinti, ar dalyvavimas tokiose derybose neviršys jai suteiktos kompetencijos. Todėl

galima teigti, kad savanoriškumo principas yra ribojamas.

Kita problema pastebima, siekiant išsaugoti šalių lygiateisiškumą. Abejones skatina

skirtingas administracinio proceso metu dalyvaujančių šalių statusas. Sprendžiant

administracinį ginčą, viena iš proceso šalių visada bus viešojo administravimo subjektas,

kurį atstovaus institucijos darbuotojai. Šie darbuotojai yra sukaupę pakankamai žinių,

susijusių su viešojo administravimo institucijos administruojama sritimi. Taip pat institucija

gali pasitelkti papildomas priemones idant būtų pasiektas šiai naudingas sprendimas. Tuo

tarpu privataus asmens galimybės yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, daugelis autorių mano,

kad tokia nelygi jėgų pusiausvyra gali paveikti ginčo eigą bei įtakoti tik vienai ginčo šaliai

naudingo sprendimo priėmimą.26

Mokslininkų darbuose pasigendama detalesnės šios problemos analizės. Dalis autorių

nurodo, kad ši problema būtų išspręsta, jeigu privatus asmuo tokio pobūdžio derybose

dalyvautų kartu su atstovu.27 Galima sutikti su šia mintimi, kadangi šis asmuo pateiktų

poziciją dėl tokio susitarimo naudingumo bei kylančių teisinių pasekmių. Kiti autoriai

nurodo, kad šis principas būtų išsaugojamas, jei mediacijos procedūroje dalyvautų patyręs

ir profesionalus mediatorius, kuris išlaikytų pusiausvyrą tarp ginčo šalių, stengdamasis

saugoti privatų asmenį nuo pernelyg didelio viešojo administravimo institucijos

spaudimo.28 Manytina, kad šią problemą iš dalies pašalina procedūros savanoriškumas,

kadangi asmuo, pastebėjęs viešojo administravimo institucijos spaudimą bet kada gali

palikti šią procedūrą bei kreiptis su skundu į teismą ar ikiteisminę ginčų nagrinėjimo

instituciją. Tuo tarpu viešojo administravimo institucija nėra suinteresuota tokia procedūros

baigtimi, kadangi, ginčą nagrinėjant įprastine tvarka, yra tikimybė, kad bus pastebėti

institucijos darbo trūkumai, o teismui patenkinus pareiškėjo skundą iš institucijos

(atsakovo) gali būti priteistos bylinėjimosi išlaidos. Todėl institucija turėtų būti

suinteresuota kilusį ginčą spręsti taikiai, todėl tikimybė, kaip nors įtakoti privataus asmens

sprendimą, sumažėja.

Apibendrinant galima teigti, kad dalis mediacijos principų, sprendžiant

administracinius ginčus, praranda savo esmę. Tokia tendencija pastebima sąveikaujant

konfidencialumo bei viešumo principams, dėl ko konfidencialumo principas negalioja visa

apimtimi. Taip pat pastebimos problemos, susijusios su šalių lygiateisiškumo išsaugojimu,

kurioms prielaidas sukuria nelygiavertė ginčo šalių padėtis, o būtent viešojo

administravimo subjekto, galinčio pasitelkti pavaldžius resursus, ir privataus asmens, kurio

galimybės yra ribotos. Taip pat abejojama dėl įstatymo viršenybės ir savanoriškumo

principų sąveikos, kadangi viešojo administravimo institucijos negali veikti ar priimti

26 Ten pat. 27 Žr. išnašą 22: V. BONDY, p. 19. 28 Žr. išnašą 23: M. SUPERSTONE, D. STILITZ, C. SHELDON.



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

139

sprendimų, jei tokia kompetencija nėra tinkamai apibrėžta teisės aktuose

reglamentuojančiuose jų veiklą.

2. ADMINISTRACINIAI GINČAI, KURIUOS

(NE)REKOMENDUOTINA SPRĘSTI PASITELKUS

MEDIACIJĄ

2.1 GINČAI DĖL NORMINIO ADMINISTRACINIO

AKTO

Teisės teoretikų manymu, didžiausias trūkumas, neleidžiantis efektyviai naudoti

mediacijos administracinių ginčų sprendimui yra ginčo šalių neapibrėžtumas, dėl ko

neįmanoma į ginčo nagrinėjimo procesą įtraukti visų ginčo baigtimi suinteresuotų šalių.

Atsižvelgiant į tai, jų teigimu, tarpininkavimas turėtų būti pasitelkiamas dar iki ginčo

kilimo, o būtent rengiant norminį administracinį aktą29. Tokios išvados laikosi ir Lietuvos

autoriai. Štai Aurimas Banys nurodo, kad pasitelkus mediaciją šioje teisės akto rengimo

stadijoje, viešojo administravimo subjektai sugebėtų rasti viešąjį interesą atitinkantį

kompromisą, kuriuo remiantis, ateities ginčų kilimo tikimybė stipriai sumažėtų arba

išnyktų.30 Panašią poziciją, neišskirdamas teisės akto rūšies, pateikia ir Ugnius Trumpulis,

nurodydamas, kad mediacija galėtų būti pritaikoma „susikirtus visuomenės narių ar jų

grupių pozicijoms tam tikrais rūpimais visai visuomenei ar konkrečiai bendruomenei

klausimais.“ 31 Anot Ugniaus Trumpulio, surengus tarpininkavimo procedūrą tarp

nesutariančių visuomenės grupių, viešojo administravimo institucija galėtų atsižvelgti į

procedūros eigą ir rezultatus, kurie įtakotų institucijos priimamus sprendimus.32 Galima

sutikti su mokslininkų mintimis, kad ši procedūra galėtų būti naudojama rengiant teisės

akto projektą. Manytina, kad mediacija galėtų veikti kartu su priemonėmis, kurios

pasitelkiamos vertinant būsimo sprendimo tikslingumą bei ekonomiškumą. Nagrinėjant kitų

šalių praktiką pastebima, kad mediacija naudojama, sprendžiant klausimus, susijusius su

teritorijų bendraisiais ar detaliaisiais planais. Kaip pavyzdį galima nurodyti JAV, kurioje,

siekiant suderinti viešąjį ir privatų interesą, vedamos derybos, susijusios su valstybinės

svarbos objektų statybomis.33

Tačiau net ir pasitelkus tarpininkavimą dėl tokio pobūdžio akto, gali būti susiduriama

su tam tikromis problemomis bei ribojimais, kurių viešojo administravimo subjektas negali

pakeisti ar kitaip įtakoti.

29 N. ALEXADER, “Global Trends in Mediation”, (Rijn: Kluwer law international, 2006), p. 300. 30 Žr. išnašą 2: N. KAMINSKIENĖ IR KT., p. 293. 31 Žr. išnašą 1: U. TRUMPULIS, p. 1428. 32 Ten pat. 33 Plačiau žr. B. A. PHILLIPS, A. C. PIAZZA, „Role of Mediation in Public Interest Disputes“, 34

Hastings L.J. (1982-1983), p.1231-1245.



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

140

Visų pirma, įstatymo leidėjas centriniams bei vietos savivaldos, viešojo

administravimo subjektams suteikia kompetenciją detalizuoti bei sukonkretinti teisės aktus.

Atlikdamos šias funkcijas institucijos turi vadovautis įstatymuose numatytais bendraisiais

imperatyvais. Todėl tarpininkavimo metu viešojo administravimo institucija negali viršyti

jai suteiktos kompetencijos ar kitaip sudaryti prielaidas įstatymo ir norminio

administracinio akto konkurencijai.

Antra, nors vietos savivaldai suteikiamas savarankiškumas reguliuoti tam tikras sritis,

tačiau tai nereiškia, kad jos tampa savarankiškais subjektais, galinčiais tam tikroje

teritorijoje apibrėžti visiškai skirtingą visiems privalomą elgesio modelį. Atvirkščiai, jos

yra saistomos šalyje galiojančių įstatymų bei vyriausybės priimamų nutarimų, dėl ko galimi

dar didesni kompetencijos suvaržymai.

Trečia, mediacijos procedūrą dėl tokio akto būtų galima palyginti su advokatų-

mediatorių, išsakyta pozicija, kuri buvo pateikta, lyginant tarptautinį ginčą su

bendruomenės, nurodant, kad, organizuojant procedūrą, šalių skaičius yra didelis, dėl ko

sunku nustatyti tikruosius šalių interesus bei lūkesčius. Taip pat kiekvieno susitikimo metu

tenka iš naujo supažindinti su derybų taisyklėmis bei derybų tikslu. Be to, dėl didelio

asmenų skaičiaus susiduriama su problemomis palaikant taikią atmosferą. Pagaliau

pasiekus kompromisą, gali iškilti problema, susijusi su diskrecija priimti sprendimą 34 .

Tikėtina, kad su panašiomis problemomis būtų susiduriama ir organizuojant mediacijos

procedūrą dėl norminio administracinio akto. Tačiau šių problemų galima ir išvengti,

kadangi tai priklauso nuo daugelio šalutinių aplinkybių, kaip pvz. mediatoriaus patirties,

pasirinktos mediacijos strategijos, asmenų noro bendradarbiauti ir kt. Manytina, kad prieš

organizuojant procedūrą, turėtų būti atsižvelgiama į šiuos ribojimus bei galimas problemas,

kadangi esant gyventojų priešiškumui bei nenorui bendradarbiauti, tokia procedūra būtų

laiko bei valstybės biudžeto švaistymas.

Vertinant mediacijos galimybes jau priėmus norminį aktą, aiškios pozicijos teisės

doktrinoje nepavyko aptikti. Tačiau Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos

išaiškinime nurodoma, kad kilęs ginčas dėl norminio administracinio akto teisėtumo

priklauso išimtinei teismo kompetencijai. 35 Tokia pat tendencija pastebima ir Lietuvos

Respublikoje, kurioje draudžiama spręsti ginčus dėl tokio akto teisėtumo, sudarant taikos

sutartį ar ginčą nagrinėjant kitoje institucijoje išskyrus administracinį teismą.36 Tačiau tai

nedraudžia gyventojams teikti siūlymus dėl tokio akto pakeitimo37. Institucija, atsižvelgusi į

pateiktas pretenzijas bei į teisės aktą, kurio normas siekiama detalizuoti, gali persvarstyti

priimto sprendimo tikslingumą bei panaikinti priimtą norminį administracinį aktą, tačiau šie

veiksmai negali suteikti pagrindo abejonėms, susijusioms su pakeisto norminio

34 L. SUSSKIND, D. MADIGAN, „New approaces to resolving disputes in the public sector“, Justice

System Journal (1984, Vol. 9), p. 8. 35 Žr. išnašą 21: Council of Europe Committe of Ministers, Explanatory memorandum on the

recommendation Rec (2001) XX, punktas 67. 36 Žr išnašą 4: Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, 18 str. 2 d. 1 p., 20 str. 1

d. 3 p. 37 Pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 str. įtvirtinta peticijos teisė, (Skelbta: Lietuvos Aidas,

1992, Nr. 220 (1992-11-10); Žin. 1992, Nr. 33-1014 (1992-11-30).



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

141

administracinio akto prieštaravimu aukštesnės galios teisės aktams ar institucijos

kompetencijos viršijimu.

Atsižvelgiant į tai, galima teikti, kad mediacija gali būti naudojama kaip papildoma

priemonė siekiant sužinoti visuomenės poziciją rengiant norminio administracinio akto

projektą, tačiau tokios procedūros sėkmė bei naudingumas gali priklausyti nuo daugelio

aplinkybių, susijusių su teisės aktu, kurį siekiama detalizuoti, institucijos kompetencija bei

visuomenės aktyvumu dalyvaujant tokioje procedūroje. Tuo tarpu ginčas dėl jau priimto

norminio administracinio akto teisėtumo priklauso išimtinei administracinio teismo

kompetencijai.

2.2 Ginčai dėl individualaus administracinio akto

Remiantis Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija, kilęs ginčas dėl

individualaus administracinio akto galėtų būti sprendžiamas pasitelkus alternatyvius ginčų

sprendimo būdus.38 Manytina, kad tai lemia individualaus administracinio akto pobūdis.

Tokio pobūdžio teisės aktai savo paskirtimi ir bruožais yra priešingybė norminiams

administraciniams aktams. Individualiais administraciniais aktais siekiama įgyvendinti bei

pritaikyti teisės normas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibrėžtai

subjektų grupei. Todėl dažniausiai teisinės pasekmės patiriančius asmenis galima

identifikuoti, dėl ko nesusiduriama su asmenų neapibrėžtumo problema bei problemomis,

susijusiomis su procedūros organizavimu ar ginčo šalių lūkesčių nustatymu. Tačiau

apibrėžti ginčus, kurių sprendimas alternatyviais būdais būtų rekomenduotinas ar

nerekomenduotinas, yra gana sudėtina. Tai lemia administracinio proceso metu priimamų

sprendimų įvairovė.

Manytina, kad mediacija galėtų būti pasitelkiama sprendžiant įvairius ginčus, kuriuose

viešojo administravimo subjektams suteikiama diskrecijos teisė peržiūrėti priimtą

sprendimą bei kilusį ginčą spręsti savo nuožiūra39. Suteikus tokią galimybę, institucija

galėtų atsižvelgti į susiklosčiusią situaciją bei remdamasi proporcingumo principu įvertinti,

ar naudotos priemonės atitiko tikslą, kurį norėtą pasiekti. Tačiau net ir pasiekus

kompromisą, viešojo administravimo subjektas, prieš priimdamas sprendimą, turi atsižvelgi

į bendruosius reikalavimus, kurie būdingi sudarant taikos sutartį, o būtent nustatyti, ar

sudaromas susitarimas atitinką viešąjį interesą, imperatyviąsias įstatymo normas,

nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Vertėtų plačiau įsigilinti į šiuos

ribojimus.

Visų pirma, tarpininkavimo metu draudžiama priimti sprendimą, kuris prieštarautų

viešajam interesui. Manytina, kad šiuos ribojimus lėmė šio intereso svarba, kadangi jame

atsispindi visuomenės vertybės, bendri lūkesčiai tam tikru klausimu, kuriuos „įtvirtina,

38 Žr. Išnašą 20: Council of Europe Committe of Ministers, Recommendation Rec(2001)9, punktas 2. 39 Tokios praktikos pavyzdžiu galima laikyti JAV, kurioje įstatymo leidėjas, institucijoms suteikia

kompetenciją, pasitelkus alternatyvius ginčų sprendimo būdus, spręsti, bet kokio pobūdžio konfliktą,

nustatant rekomendacinius ribojimus į kuriuos instituciją turėtų atsižvelgti.



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

142

saugo ir gina Konstitucija.“40 Remiantis Polanca Kovač „administracinių ginčų nagrinėjimo

metu turi būti įvertinama, kad viešasis interesas nebūtų pernelyg saugomas, o privatus

interesas neturėtų viršenybės prieš ankstesnį.“ 41 Teigtina, kad šiuo principu turėtų būti

vadovaujamasi ir mediacijos metu. Viešojo administravimo subjektas turėtų atsižvelgti į

visas aplinkybes, kurios patenkintų viešąjį ir privatų interesą. Tačiau esant kolizijai tarp šių

interesų, viešojo intereso turi būti paisoma.

Antra, mediacijos metu priimtas sprendimas turi neprieštarauti imperatyvioms

įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatoms. Nors proporcingumo principas įgalina atsižvelgti į

priemonių mąstą ir tikslingumą, tačiau galutinis sprendimas, kurį priima viešojo

administravimo subjektas, neturi prieštarauti įsakmioms ir kategoriškoms teisės aktų

formuluotėms.

Trečia, pasiektas kompromisas neturi pažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ir

teisėtų interesų. Šis draudimas reiškia, kad mediacijos metu negali būti pasiektas

sprendimas, kuris įtakotų ar kitaip paveiktų ginčo baigtimi suinteresuotų asmenų

subjektinių teisių turinį. Esant tokiai tikimybei, šie asmenys turėtų būti įtraukiami į šią

procedūrą.

Taigi galima teigti, kad mediacija dėl individualaus administracinio akto taip pat yra

ribota. Šiuos ribojimus lemia ginčo dalykas, viešojo intereso ribos, trečiųjų suinteresuotų

asmenų teisių apsauga bei institucijos pareiga siekiant kompromiso nepažeisti jai patikėtos

kompetencijos bei įstatymuose nurodytų imperatyvų.

40 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. 3 d. (2000 m. rugsėjo 19 d. red.), 139 str.

2, 3 d. (2000 m. rugsėjo 19 d. red.), Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 306 str.

(2004 m. liepos 8 d. red.), 308 str. (2006 m. birželio 1 d. red.) 2 d. (2002 m. kovo 14 d. red.), 324 str.

12, 13 d. (2002 m. kovo 14 d. red.), 377 str. (2004 m. liepos 8 d.red.) 9 d. (2002 m. kovo 14 d. red.),

448 str. 7 d. (2002 m. kovo 14 d. red.), 454 str. 5, 6 d. (2002 m. kovo 14 d. red.), 460 str. 4, 5 d.

(2002 m. kovo 14 d. red.), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 str. 3 d. (2002 m.

vasario 28 d. red.), 285 str. 2, 5 d. (2002 m. vasario 28 d. red.), 286 str. 1 d. (2002 m. vasario 28 d.

red.), 288 str. 4 d. (2002 m. vasario 28 d. red.), 289 str. 2 d. (2002 m. vasario 28 d. red.), 303 str. 2 d.

(2002 m. vasario 28 d. red.), 320 str. 2 d. (2002 m. vasario 28 d. red.), 325 str. 2, 3 d. (2002 m.

vasario 28 d. red.), 358 str. 2, 3 d. (2002 m. vasario 28 d. red.) atitikties Lietuvos Respublikos

Konstitucijai, taip pat dėl pareiškėjo - Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos

teismų įstatymo 119 str. 2 d. 1 p. (2002 m. sausio 24 d. red.), 119 str. 5 d. (2002 m. sausio 24 d. red.),

120 str. (2003 m. sausio 21 d. red.) 1 p. (2002 m. sausio 24 d. red.), Lietuvos Respublikos prezidento

2003 m. vasario 19 d. dekretas nr. 2067 „dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“, Lietuvos

Respublikos prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas nr. 128 „dėl apygardų teismų skyrių

pirmininkų skyrimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas

Ramelis skiriamas šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijai. 41 Autoriaus versta iš P. KOVAČ, „Mediation and Setllement in administratve matters in Slovenia“,

Hrvatska Javna Uprava (2010), p. 749.



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

143

3. MEDIACIJOS UŽUOMAZGOS TEISĖS AKTUOSE,

REGLAMENTUOJANČIUOSE ADMINISTRACINĮ

PROCESĄ LIETUVOS RESPUBLIKOJE

3.1 MEDIACIJOS UŽUOMAZGOS VIEŠOJO

ADMINISTRAVIMO ĮSTATYME

Viešojo administravimo įstatyme reglamentuota administracinė procedūra nustato

bendrą tvarką, susijusią su skundo ar pranešimo nagrinėjimu dėl viešojo administravimo

subjektų veikimo ar neveikimo, priimant sprendimus ar kitaip pažeidžiant asmenų

interesus. Šiame įstatyme nurodytą administracinę procedūrą galima įvardinti kaip

institucijų veiklą, atliekant vidinę priimto sprendimo teisėtumo kontrolę. Tokią išvadą

suponuoja viešojo administravimo subjektų atliekami veiksmai, o būtent gavus skundą,

įstaigos vadovas paskiria viešojo administravimo institucijos darbuotoją, kuris atlieka

tyrimą bei pateikia teikimą, kuriame nurodomas kilusio ginčo pagrįstumas, nustatytos

faktinės aplinkybės bei rekomenduotinas sprendimo projektas. 42 Analizuojant šios

procedūros nuostatas, tarpininkavimo užuomazgų nepastebėta, tačiau, parengus

administracinių ginčų tarpininkavimo įstatymą, šis įstatymas galėtų būti pagrindu, diegiant

institucinį mediacijos modelį Lietuvos Respublikoje.43

Viešojo administravimo įstatymo 33 straipsnyje nurodoma, kad administracinę

procedūrą atlikęs pareigūnas teikia rekomendacijas dėl galutinio sprendimo. Viena tokių

rekomendacijų galėtų būti siūlymas pradėti mediacijos procedūrą. Pareigūnas, atlikdamas

tyrimą, galėtų įvertinti ginčo dalyko tinkamumą, asmens poziciją, galimas derybų ribas bei

norą bendradarbiauti. Visa ši informacija turėtų atsispindėti siūlomame teikime, dėl kurio

viešojo administravimo institucijos pareigūnas, priimantis galutinį sprendimą, galėtų siūlyti

asmeniui ginčą spręsti taikiai, padedant mediatoriui. Išsprendžiant konfliktą, šioje stadijoje

būtų pasiekiamas naudingiausias rezultatas, dėl ko būtų sumažinamas kitų, administracinius

ginčus nagrinėjančių institucijų darbo krūvis. Aišku, šis teisės aktas apibrėžia tik bendrą

tvarką, todėl kiekvienoje institucijoje, priklausomai nuo jų atliekamų funkcijų, ginčų

nagrinėjimas pasižymi savitais bruožais. Tačiau, dažniausiai nagrinėjant interesantų

skundus, vadovaujamasi būtent šiame įstatyme, numatytomis administracinės procedūros

nuostatomis. Todėl reglamentavus tokios procedūros galimybes šiame teisės akte,

mediacija būtų įdiegta daugumoje viešojo administravimo subjektų veikloje.

Minėjome, kad prieš reglamentuojant tokios procedūros galimybes Viešojo

administravimo įstatyme, įstatymo leidėjas turėtų parengti bendrą teisės aktą, kuris būtų

panašus į šiuo metu veikiantį tarpininkavimo įstatymą, tačiau skirtas administracinių ginčų

42 Žr. išnašą 3: Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, 3 skirsnis. 43 Tokio modelio pavyzdžiu galima laikyti JAV, kurioje galiojantis Administracinių ginčų

nagrinėjimo aktas (angl. Administrative Dispute Resoliution act, 1996) suteikia teisę viešojo

administravimo institucijoms, atliekant panašią administracinę procedūrą, kilusį ginčą spręsti

institucijos viduje, pasitelkiant vieną iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų.



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

144

sprendimui. Toks teisės aktas turėtų nustatyti tolimesnę ginčo eigą, procedūros teisines

pasekmes bei apibrėžti tvarką, susijusią su mediatoriaus pasirinkimu bei šio asmens

neutralumo ir nešališkumo užtikrinimu.

Mediatoriaus neutralumo ir nešališkumo užtikrinimas yra gana aktuali problema,

kadangi, gilinantis į kitų šalių praktiką, pastebėta, kad dažniausiai mediatoriaus funkcijas

atlieka viešojo administravimo institucijos darbuotojai.44 Tuo tarpu, nagrinėjant Europos

teisingumo efektyvumo priežiūros komisijos (angl. European Commission for efficiency of

justice) siūlymus dėl aktyvesnio mediacijos naudojimo, sprendžiant administracinius

ginčus, pastebėta, kad, siekiant užtikrinti lygiateisiškumo bei nešališkumo principų

išsaugojimą, mediatoriais neturėtų būti viešojo administravimo institucijų pareigūnai ar

laikini darbuotojai.45 Gilinantis į Lietuvos mokslininkų darbus, kategoriškos nuomonės, kad

viešojo administravimo institucijose dirbantys darbuotojai negalėtų tinkamai atlikti

mediatoriaus funkcijų neaptikta. Kaip pavyzdį galima pateikti Aurimo Banio mintį, kad

institucijos darbuotojas galėtų atlikti šias funkcijas, tačiau tik užtikrinus neutralumo bei

nešališkumo išsaugojimą. 46 Manytina, kad neutralumas ir nešališkumas gali būti

išsaugomas ir tuomet jei mediatoriaus funkcijas atlieka viešojo administravimo institucijos

darbuotojas. Tačiau norint pasiekti šį tikslą, būtina išsamiai reglamentuoti mediatoriaus

pasirinkimo procedūrą bei nustatyti galimas alternatyvas, jeigu būtų pastebėta, kad

mediatorius negali atlikti šiam pavestų funkcijų. Tokios praktikos pavyzdžiu galima

įvardinti JAV, kurioje alternatyvi administracinių ginčų sprendimo procedūra yra išsamiai

reglamentuota Administracinių ginčų sprendimo akte. Šioje šalyje siekiant užtikrinti

mediatoriaus neutralumą bei nešališkumą, ginčo šalims suteikiamos kelios alternatyvos.

Visų pirma tarpininko vaidmenį gali atlikti institucijos darbuotojas, kuris, prieš pradedant

mediacijos procedūrą, dalyviams įrodo savo nesuinteresuotumą ginčo baigtimi. Jeigu kyla

abejonės dėl mediatoriaus neutralumo ar nešališkumo - šis pats nusišalina arba nušalinimo

teisę patiki ginčo šalims, kurios nusprendžia, ar interesų konfliktas gali turėti įtakos proceso

eigai. Antra, kilus abejonėms dėl mediatoriaus kompetencijos, proceso dalyviams

suteikiama teisė pasinaudoti kitos viešojo administravimo institucijos tarpininko

paslaugomis. Abejojant ir šios institucijos specialisto kompetencija, mediatoriaus vaidmenį

gali atlikti privataus sektoriaus specialistas. 47 Galima teigti, kad tokia tvarka užtikrina

nešališko ir neutralaus mediatoriaus dalyvavimą bei suteikia prielaidas ginčo šalių

lygiateisiškumo išsaugojimui. Manytina, kad panaši tvarka galėtų būti reglamentuota ir

Lietuvoje.

Gilinantis į Lietuvos mokslininkų darbus, savo poziciją dėl šio įstatymo pateikė

minėtas Aurimas Banys. Tačiau atliktame tyrime jis nenagrinėjo pačios administracinės

44 Pvz. JAV, Jungtinė Karalystė. 45 European Commission for efficiency of justice, Better implementation of Mediation in the member

States of the council of Europe, concrete rules and provisions, p. 45;

<http://www.coe.int/t/dghl/cooperation/cepej/series/Etudes5Ameliorer_en.pdf> [aplankyta 2014 03

30]. 46 Žr. išnašą 2: N. KAMINSKIENĖ IR KT., p. 301. 47 M. J. BREGER, G. S.SHATZ, D. S. LAUFER IR KT. RED., „Federal Administrative Dispute Resoliution

Deskbook” (USA: ABA, 2001), p. 50, 51.

http://www.coe.int/t/dghl/cooperation/cepej/series/Etudes5Ameliorer_en.pdf



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

145

procedūros, o gilinosi į mediacijos galimybes ruošiantis išleisti norminį administracinį aktą.

Anot teoretiko, pagrindą tokioms deryboms tarp visuomenės ir viešojo administravimo

subjekto suteikia įstatymo 7 straipsnis, pagal kurį viešojo administravimo subjektas yra

saistomas pareigos iki priimant visuomenei svarbų sprendimą konsultuotis su gyventojais

ar jų interesus atstovaujančiomis organizacijomis. Toliau, nagrinėdamas galimybes įdiegti

mediaciją dėl tokio pobūdžio akto, mokslininkas nurodo, kad pagrindinė kliūtis,

neleidžianti įgyvendinti šios idėjos, yra tinkamo mediatoriaus nebuvimas. Tačiau,

remdamasis Vokietijos praktika, anot A. Balnio, tokį vaidmenį galėtų atlikti specialiai

įkurti komitetai, kurie teiktų rekomendacijas dėl teisės aktų turinio ir tikslingumo.48

Galima sutikti su šiuo autoriumi, kad nagrinėjamo įstatymo 7 straipsnis gali suteikti

prielaidas mediacijos dėl norminio administracinio akto egzistavimui. Tačiau mintis

Lietuvoje steigti papildomus komitetus, kurie atliktų mediatoriaus vaidmenį tarp

visuomenės ir viešojo administravimo subjekto, vertinama kritiškai, kadangi tokių komitetų

steigimas reikalautų papildomų asignavimų iš valstybės bei savivaldybių biudžetų.

Pastebėtina, kad šiuo metu miestų ir rajonų savivaldybėse 49 bei Vyriausybėje veikia

įvairaus pobūdžio komitetai ir komisijos 50 , kurie teikia atitinkamas rekomendacijas,

susijusias su viešojo administravimo institucijų darbo tobulinimu bei teisės aktų projektais.

Manytina, kad šias funkcijas galėtų atlikti šie subjektai.

Taip pat galima pasiūlyti dar vieną galimybę, kuri nereikalautų papildomų investicijų,

o būtent galimybę Lietuvoje steigti ad hoc komitetus51, kurie veiktų prie miestų ir rajonų

savivaldybių tarybų. Tokia praktika stebima JAV vietos savivaldos tarybose. Šioje šalyje

tokio pobūdžio komitetai formuojami dėl panašios priežasties, t.y. kai nagrinėjama

problema ar sprendžiamas klausimas, dėl kurio reikalinga visuomenės nuomonė. Komitetus

sudaro gyventojai, kurie, atstovaudami visuomenės interesus, siūlo savivaldos tarybai

rekomendacijas bei sprendimo projektus.52 Manytina, kad tokią galimybę būtų įmanoma

įgyvendinti ir Lietuvoje, kadangi tokių komitetų suformavimui tereikia aktyvios

visuomenės atstovų grupės bei sukurto teisinio pagrindo tokių komitetų formavimui.

Apibendrinant galima teigti, kad Viešojo administravimo įstatymas ateityje gali

suteikti plačias galimybes mediacijos naudojimui tiek rengiant norminio administracinį

akto projektą, tiek pasitelkiant tarpininkavimą kaip vieną iš papildomų priemonių viešojo

administravimo subjektams, atliekant vidinę teisės akto teisėtumo kontrolę. Tačiau siekiant

įgyvendinti šį tikslą, įstatymų leidėjas turėtų sukurti teisinį pagrindą bei mechanizmą tokios

procedūros įdiegimui bei pasiekto rezultato įforminimui.

48 Žr. išnašą 2: N. KAMINSKIENĖ IR KT., p. 292-295. 49 Pvz. Kauno miesto savivaldybės tarybos ir plėtros komiteto nuostatų 8.14. numatyta pareiga teikti

savivaldybės tarybai išvadas ir pasiūlymus dėl įstatymų ir Vyriausybės nutarimų projektų arba

galiojančių įstatymų ir nutarimų pakeitimo. 50 Pvz. Viešojo valdymo tobulinimo komisija, kurios pareiga teigti siūlymus dėl viešojo

administravimo tobulinimo. 51 Tai komitetas įkurtas dėl tam tikro tikslo, kurį pasiekus šis nutraukia veiklą ir yra išformuojamas. 52 B. MCADOO, L. A. BAKKEN, „Local Government Use of Mediation for Resolution of Public

Disputes“, Urban Lawyer (1990, Vol. 22), p. 181-183.



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

146

3.2 Mediacijos užuomazgos Administracinių bylų

teisenos įstatyme

Administracinių ginčų nagrinėjimas administraciniuose teismuose yra neatskiriama

administracinio proceso dalis. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis tokių ginčų

nagrinėjimo tvarką, yra Administracinių bylų teisenos įstatymas, kuriame išsamiai

nurodytos ginčo šalių bei teismo procesinės teisės bei pareigos53. Nagrinėjant šio įstatymo

nuostatas, pastebimos teisminio tarpininkavimo užuomazgos. Šią išvadą suponuoja

įstatymo 521 straipsnis, kuriuo ginčo šalims suteikiama teisė kilusį ginčą spręsti taikiai,

sudarant taikos sutartį. Šis straipsnis įstatymą papildė 2013 metais, iki tol teismai pagal

analogiją taikydavo Civilinio kodekso bei Civilinio proceso kodekso nuostatas. Daugelis

teoretikų šią spragą vertino kaip vieną didžiausią įstatymo trūkumų, apsunkinančių teisinės

bei socialinės taikos siekimą, sprendžiant administracinius ginčus Lietuvos Respublikoje.54

Vertėtų plačiau įsigilinti į šio instituto įstatyminį reglamentavimą bei pateikti

siūlymus dėl tolimesnio teisminės mediacijos plėtojimo šioje specializuotoje teismų

sistemoje.

Visų pirma, sprendimas sudaryti taikos sutartį priklauso nuo ginčo šalių valios. Šią

išvadą patvirtina 521 straipsnio pirmoje dalyje nurodyti teiginiai „šalys gali baigti bylą

taikos sutartimi“ bei „teismas imasi priemonių šalims sutaikyti tik tuo atveju, kai yra šalių

sutikimas pradėti derybas dėl taikos sutarties sudarymo.“55

Antra, remiantis aukščiau nurodyta įstatymo nuostata, esant šalių sutikimui derėtis,

teismas yra įpareigojamas imtis priemonių šalių sutaikinimui. Tačiau įstatymas nepateikia

tikslių priemonių pobūdžio bei jų taikymo ribų. Taip pat jų nepavyko aptikti ir nagrinėjant

administracinių teismų praktiką. Tačiau nagrinėjant teismų praktiką nustatyta, kad derybų

taktika bei sutarties sąlygų nustatymas priklauso nuo ginčo šalių valios56. Todėl galima

teigti, kad teismo priemonės, siekiant šalių sutaikinimo, apsiriboja siūlymais sudaryti taikos

sutartį, bylos nagrinėjimo atidėjimu (šalims sutikus derėtis)57 bei teismo išaiškinimais apie

tokios sutarties naudą.58

Trečia, taikos sutartis gali būti sudaryta bet kurioje proceso stadijoje nuo skundo

padavimo teismui iki administracinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Šią išvadą

patvirtina įstatymo 68 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyti teisėjo veiksmai pasirengimo

53 Žr. išnašą 4: Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas. 54 Pvz. U. TRUMPULIS, V. VALANČIUS, J. PAUŽAITĖ-KULVINSKIENĖ. 55 Žr. išnašą 4: Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, 52(1) str. 1 d. 56 ŽŪB„Nematekas“ p. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas (2014, Nr. A525-840). 57 Tokia priemonė nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 80 str. 1d.

„Teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu ... reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties

sudarymo ir kitais reikiamais atvejais.“ (Nr. VIII-1927, 2000.09.19, Žin., 2000, Nr.85-2566

(2000.10.11)). 58 Pvz. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 42 straipsnio 2 dalies

išaiškinimas, kurioje teigiama, kad pasirašius taikos sutartį bus gražinama 50 procentų sumokėto

žyminio mokesčio (Nr. VIII-1927, 2000.09.19, Žin., 2000, Nr.85-2566 (2000.10.11,).

http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=110332&Condition2=




Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

147

bylos nagrinėjimo stadijoje, o būtent „nustatęs, kad byloje galima sudaryti taikos sutartį,

pasiūlo šalims apsvarstyti taikos sutarties sudarymo galimybę ir nurodo, kad, šalims sutikus

sudaryti taikos sutartį, dėl esminių sutarties sąlygų turi būti susitarta iki teismo posėdžio

dienos.“ 59 Taip pat įstatymo 82 straipsnio 7 dalis, kurioje nurodoma, kad „teismas,

matydamas kad bylos nagrinėjimo teisme metu šalys linkusios abipusėmis nuolaidomis

išspręsti ginčą taikiai, pasiūlo šalims sudaryti taikos sutartį.“ 60Galiausiai teisė sudaryti

taikos sutartį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos reglamentuota įstatymo 521

straipsnio 4 dalyje, nurodant „Jeigu šalys taikos sutartį sudaro ir pateikia ją teismui tvirtinti

po sprendimo, priimto išnagrinėjus administracinę bylą ... bet nepasibaigus jo apskundimo

apeliacine tvarka terminui ... teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą

sprendimą ir bylą nutraukia.“61

Ketvirta, įstatymas nustato reikalavimus taikos sutarties teisėtumui, kurie nurodomi

521 straipsnio 1 dalyje, o būtent tokio susitarimo neprieštaravimas teisės aktų

imperatyvams, viešajam interesui, trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėms. Ten pat

nurodomas ribojimas sudaryti taikos sutartį dėl norminio teisės akto teisėtumo. Pareigos

tikrinti, ar sudaryta taikos sutartis neprieštarauja įstatymo reikalavimams, yra saistomas

taikos sutartį tvirtinantis teismas62.

Penkta, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalimi,

teismui suteikiama teisė vieną kartą atidėti bylos nagrinėjimą, idant šalys galėtų organizuoti

derybas, ar sutarti dėl taikos sutarties sąlygų. Anot Jurgitos Paužaitės-Kulvinskienės, toks

ribojimas bylos nagrinėjimą atidėti daugiau nei vieną kartą užtikrina asmenų

nepiktnaudžiavimą procesu.63 Galima sutikti su šia pozicija, taip pat galima papildyti, kad

šis ribojimas suteikia garantijas, kad ginčo šalys dės visas pastangas greitai ir efektyviai

spręsti kilusį konfliktą.

Šešta, būsimo susitarimo ribos yra ribojamas teismui paduoto skundo apimtimi, tačiau

šalims nėra uždrausta susitarti ir dėl dalies skunde nurodytų reikalavimų. Tai reglamentuota

įstatymo 521 straipsnio 1 dalyje, nurodant, kad „Taikos sutarties dalykas turi būti to paties

pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai“ bei „taikos sutartimi gali būti

išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai).“64

Septinta, pasirašyta bei teismo patvirtinta taikos sutartis prilygsta ginčo sprendimui.

Tai reiškia, kad ginčo šalys, prašydamos teismo patvirtinti taikos sutartį, pareiškia savo

valią dėl materialinių teisių apimties, dėl ko ją patvirtinus, šalių procesinės teisės

suvaržomos, atimant teisę bylinėtis dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.65 Šią išvadą

suponuoja įstatymo 521 straipsnio 2 dalyje nurodyti teismo veiksmai „patvirtina taikos

59 Žr. išnašą 4: Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, 68 str. 1 d. 6 p. (Nr.

VIII-1927, 2000.09.19, Žin., 2000, Nr.85-2566 (2000.10.11). 60 Ten pat, 82 str. 7 d. 61 Ten pat, 52(1) str. 4 d. 62 Ten pat, 52(1) str. 1, 2 d. 63 J. PAUŽAITĖ-KULVINSKIENĖ, „Kiti ginčo sprendimo būdai administracinių bylų teisenoje ir jų

praktinio taikymo problemos“, Teisė (2013, t. 86), p. 51. 64 Žr. išnašą 4: Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, 52 (1) str. 1d. 65 Panevėžio rajono savivaldybės administraciją p. UAB „Juntė“, Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas (2013, Nr. P602-213).




Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

148

sutartį ir nutraukia bylą“ 66 bei teisinės, bylos nutraukimo pasekmės, kurios nurodytos

įstatymo 102 straipsnio 3 dalyje, o būtent „Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo

tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.“67

Aštunta, šalys, pasirašydamos taikos sutartį, įsipareigoja ją vykdyti gera valia. Tačiau

jei viena iš šalių nevykdo savo įsipareigojimų, teismas gali užtikrinti sutarties sąlygų

laikymąsi. Ši nuostata įtvirtinta Įstatymo 97 straipsnio 3 dalyje, kurioje teigiama, kad

„neįvykdytos teismo patvirtintos taikos sutartys vykdomos Civilinio proceso kodekso

nustatyta tvarka.“68

Taigi Administracinių bylų teisenos įstatyme reglamentuota taikos sutartis pasižymi

šiais bruožais: (i) sprendimas dėl taikos sutarties sudarymo priklauso nuo ginčo šalių

valios; (ii) taikos sutartis negali būti sudaryta dėl norminio akto teisėtumo; (iii) taikos

sutartis gali būti sudaroma tik tuo atveju, jeigu sutarties neprieštarauja imperatyvioms teisės

normoms, viešajam interesui bei nepažeidžia trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar

interesų; (iv) taikos sutartis gali būti sudaryta tik dėl skunde nurodyto ginčo dalyko; (v)

ginčas sudarant sutartį gali būti sprendžiamas visas arba iš dalies; (vi) teismas

įpareigojamas informuoti šalis apie taikos sutarties sudarymo galimybes atsižvelgus į ginčo

dalyko tinkamumą; (vii) šalių pasirašyta taikos sutartis turi būti patvirtinama teismo, idant

įgytų juridinę galią; (viii) teismas gali užtikrinti taikos sutarties vykdymą; (ix) taikos

sutartis gali būti sudaroma, bet kurioje teismo proceso stadijoje.

Atsižvelgus į šiuos bruožus, verta sutikti su Jurgita Paužaite-Kulvinskiene, kad taikos

sutartis prilygsta sprendimui, kuriuo įforminamas rezultatas pasiektiems kompromisams

ginčą sprendžiant, pasitelkus tarpininkavimą ar kitą alternatyvią ginčų sprendimo

procedūrą 69 . Remiantis įstatymo nuostatomis, galima teigti, kad šio instituto

reglamentavimas suteikia pagrindą teisėjams pasirinkti nauja priemonę šalių sutaikymui.

Taip pat ginčo šalys gali siekti kompromiso, kuris pasižymi teisminei mediacijai būdingais

privalumais tokiais kaip lankstumas, savanoriškumas, ekonomiškumas, sprendimo

vykdymo užtikrintumas.

Tačiau kol kas taikos sutarties instituto reglamentavimo negalima apibrėžti kaip

teisminės mediacijos atsiradimo administraciniuose teismuose, kadangi tai paprasčiausios

ginčo šalių derybos, kurias gali paskatinti teismas. Teisminis tarpininkavimas suprantamas

kaip ginčo šalių derybos, prižiūrimos teisėjo ar kito neutralaus asmens, kuris padeda šalims

bendradarbiauti ar siekti jų susitaikymo. Tuo tarpu analizuojant šiuo metu galiojantį teisinį

reglamentavimą, galima teigti, kad teismo vaidmuo apsiriboja išaiškinimu apie tokios

sutarties naudingumą bei galimybę atidėti bylos nagrinėjimą, idant šalys mėgintų pačios

pasiekti kompromisą.

Pasyvaus administracinio teismo vaidmens įtvirtinimas siekiant šalių sutaikinimo

neužtikrina efektyvių bei rezultatyvių ginčo šalių derybų. Aišku, derybos ir noras pasiekti

kompromisą priklauso nuo ginčo šalių valios, tačiau be mediatoriaus įsikišimo tokia

66 Žr. išnašą 4: Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, 52(1) str. 2 d. 67 Ten pat, 103 str. 3 d. 68 Ten pat, 97 str. 3 d. 69 Žr. išnašą 61: J. PAUŽAITĖ-KULVINSKIENĖ , p. 37.



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

149

procedūra gali pakliūti į aklavietę, dėl ko nebūtų pasiekiamas pagrindinis šio instituto

įdiegimo tikslas, o būtent siekis sumažinti administracinių teismų darbo krūvį. Nepaisant

šio trūkumo galima teigti, kad taikos sutarties reglamentavimas, šiame įstatyme sukuria

prielaidas tolimesniam teisminės mediacijos vystymui. Manytina, kad siekiant paspartinti

šias permainas, viename iš didžiųjų apygardos administracinių teismų vertėtų įdiegti

bandomąjį teisminės mediacijos projektą. Vėliau, atsižvelgus į teisminio tarpininkavimo

rezultatus, įvertinti bei nuspręsti, ar tokia procedūra galėtų būti įgyvendinama kitose

administraciniuose teismuose. Nusprendus įdiegti šią procedūrą, įstatymų leidėjas turėtų

parengti teisės aktą, reglamentuojantį procedūros reikalavimus bei tvarką. Manytina, kad

teismai turėtų taikyti šiuo metu bendrosios kompetencijos teismuose naudojamą teisminės

mediacijos modelį. Panašus modelis buvo taikomas ir kituose užsienio šalių

administraciniuose teismuose. Kaip pavyzdį galima nurodyti Olandijos Zwolles apygardos

teismą. Šiame teisme administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas, įvertinęs ginčo dalyko

tinkamumą bei šalių norą bendradarbiauti, kaip vieną iš alternatyvų teismo procesui

siūlydavo dalyvauti teisminės mediacijos projekte. Šalims sutikus, bylos nagrinėjimas

būdavo sustabdomas, ir ginčas perduodamas su bylos nagrinėjimu nesusijusiam teisėjui

mediatoriui. Pasiekus susitarimą, byla būdavo nutraukiama, o ginčo neišsprendus, byla

grįždavo ankstesniam teisėjui, kur ginčo nagrinėjimas būdavo tęsiamas toliau. Pirmojoje

projekto stadijoje iš 34 ginčų, kurie buvo sprendžiami šioje procedūroje, 21 baigėsi taikos

sutarties sudarymu.70

Apibendrinant galima teigti, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme

reglamentuota taikos sutartis suteikia šalims galimybę administracinius ginčus spręsti

taikiai ir efektyviai. Tačiau kol kas šis susitarimas negali būti tapatinamas su teismine

mediacija, kadangi administracinio teismo vaidmuo apribojamas supažindinimu su taikos

sutarties sudarymo galimybėmis ir privalumais, suteikiant ginčo šalims, atidėjus teismo

posėdį pačioms organizuoti derybas, nedalyvaujant neutraliam mediatoriui.

3.3 MEDIACIJOS UŽUOMAZGOS MOKESČIŲ

ADMINISTRAVIMO ĮSTATYME

Teisės doktrinoje mokestinis ginčas apibrėžiamas „kaip reiškinys, kurį galima

apibūdinti kaip tam tikrų interesų tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčio administratoriaus

susikirtimą.“71 Arba kitaip tariant, tai ginčas tarp valstybės ir privataus asmens dėl tam

tikros mokestinės sumos, kuri turi būti sumokėta į valstybės biudžetą ar priešingai -

grąžinta mokesčių mokėtojui dėl atliktos mokesčių permokos. Mokestiniai ginčai yra

neatsiejama administracinio proceso dalis, kurie sprendžiami vadovaujantis Mokesčių

70 A. DE ROO, R. JAGTENBERG, “Mediation in the Netherlands: Past - Present – Future”, vol 6.4

ELECTRONIC JOURNAL OF COMPARATIVE LAW (December 2002);

<http://www.ejcl.org/64/art64-8.html >; [aplankyta 2014 04 13]. 71 A. MARCIJONAS, B. SUDAVIČIUS, „Mokesčių teisė“ (Vilnius: 2003, Teisinės informacijos centras),

p. 103.

http://www.ejcl.org/64/art64-8.html



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

150

administravimo įstatymo nuostatomis 72 . Šis įstatymas yra pagrindinis mokesčių teisės

šaltinis, kuris be bendrųjų reikalavimų, susijusių su mokestinių ginčų nagrinėjimu,

reglamentuoja ir kitas sritis, susijusias su mokesčių administravimu Lietuvos Respublikoje.

Tarpininkavimo galimybė, kaip viena iš ginčo sureguliavimo priemonių, šiame įstatyme

nėra numatyta. Tačiau pastebimos kitos alternatyvos įprastam ginčų sprendimui. Tiesa, jos

yra ribotos ir gali būti taikomos susiklosčius tik tam tikroms sąlygoms.

Viena tokių priemonių galima laikyti susitarimą dėl mokesčio su juo susijusių sumų

dydžio, kuri yra reglamentuota Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnyje.

Remiantis šio straipsnio bei Mokesčių įstatymo administravimo komentaro nuostatomis,

mokestinis susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje mokestinio ginčo, mokestinio tyrimo

ar patikrinimo stadijoje.73 Tai reiškia, kad šis susitarimas gali būti laikomas prevencine

priemone, užkertančia kelią ginčo kilimui arba prilyginama teisiniam mechanizmui, kuriuo

siekiama sureguliuoti kilusį konfliktą tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčio

administratoriaus, ginčą nagrinėjant neteismine ar teismine tvarka. Tačiau siekiant sudaryti

tokio pobūdžio susitarimą, turi būti įvykdytos visos įstatyme nurodytos sąlygos. Visų

pirma, mokesčio administratorius mokesčio mokėtojo atžvilgiu turi būti pradėjęs mokestinį

patikrinimą ar tyrimą. Antra, atliekant šį tyrimą, turi būti nustatyta, kad nei viena iš šalių

neturi duomenų patvirtinančių mokesčių sumos apskaičiavimą. Trečia, mokesčių

administratorius arba mokesčio mokėtojas turi pateikti siūlymą mokestinio susitarimo

sudarymui.74 Galima teigti, kad kvietimas sudaryti mokestinį susitarimą neįpareigoja nei

vieno iš mokestinio santykio dalyvio sutikti su kitos šalies siūlymu, jeigu šios manymu

duomenų mokesčio apskaičiavimui yra pakankamai.75

Asmenims, patvirtinus mokestinį susitarimą, patiriamos teisinės pasekmės, būdingos

sudarant taikos sutartį. Mokesčio mokėtojas praranda teisę ginčyti apskaičiuotos

mokestinės sumos teisėtumą bei įsipareigoja į valstybės biudžetą sumokėti sutartą

mokestinę sumą. Tuo tarpu mokesčių administratorius praranda teisę atlikti kitus

procesinius veiksmus, susijusius su mokestinės sumos dydžio perskaičiavimu.76

Kita alternatyva, kurią galima laikyti susitarimu tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių

administratoriaus, yra numatyta įstatymo 88 straipsnyje, o būtent teisė atidėti ar išdėstyti

mokestinės nepriemokos sumokėjimą sudarant mokestinės paskolos sutartį. Siekdamas

pasinaudoti šia teise, asmuo privalo išpildyti įstatyme numatytas sąlygas, kurios nurodomos

72 Žr. išnašą 5: Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. 73 Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo komentaras (aktuali redakcija 2013 04

29, Nr. IX-2112), p. 126. 74 Dėl Mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių

sumų dydžio pasirašymo taisyklių patvirtinimo, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų

ministerijos viršininko įsakymas (2004-12-30, Nr. VA-210), punktai 4, 5, 6, 9. 75 Teismų praktikoje nurodoma, kad duomenų pakankamumas priklauso nuo kiekvienos iš šalių

subjektyvaus vertinimo. Todėl esant mokesčių mokėtojo prašymu sudaryti tokio pobūdžio susitarimą

mokesčių administratorius nėra saistomas pareigos veltis į derybas jei jo manymu duomenų mokesčių

apskaičiavimui yra pakankamai (Vilniaus VMI p. UAB „Finiens“, Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas (2013, Nr. A-438-285). Manytina, kad mokesčių mokėtojas, taip pat nėra

saistomas pareigos sudaryti tokį susitarimą, kadangi jo sutikimas taip pat yra būtinas. 76 Žr. išnašą 72: Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo komentaras.



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

151

minėto straipsnio 2 bei 3 dalyje. 77 Visų pirma, pateikiant prašymą atidėti mokestinę

nepriemoką, turi būti įrodoma, kad šios sumokėjimas sukels sunkias finansines pasekmes,

dėl ko mokesčio mokėtojo „ finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų

didelių sunkumų, vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus“ 78 . Antra, šiame

prašyme turi būti pateikti įrodymai, kurie garantuotų, kad atidėjus ar išdėsčius mokesčio

nepriemoką, ši bus sumokėta per nustatytą laikotarpį ar vėliau pasibaigus nustatytam

terminui. Neįgyvendinus šių sąlygų, mokesčių administratorius neturi teisės tenkinti

mokesčio mokėtojo prašymo. Taip pat pateiktame prašyme turi būti nurodomas

pageidaujamos sąlygos, kuriomis mokestinė nepriemoka būtų išdėstyta ar atidėta. Priėmus

sprendimą su mokesčių mokėtoju sudaroma mokestinės paskolos sutartis, pagal kurią šis

įsipareigoja nustatytu terminu sumokėti mokestinę nepriemoką bei nustatyto dydžio

palūkanas.79

Taigi ši alternatyva gali būti prilyginta dar vienam taikiam susitarimui tarp valstybės

ir mokesčio mokėtojo. Tačiau nagrinėjant mokslininkų darbus, pastebimos problemos,

susijusios su derybomis dėl mokestinės paskolos sąlygų. Anot Lauros Paškevičienės

mokesčio mokėtojo teisė derėtis dėl sutarties sąlygų yra minimali, kadangi savo valią šis

gali išreikšti tik pateikdamas prašymą mokestinės nepriemokos atidėjimui ar išdėstymui.

Vėliau, ruošiant mokestinės paskolos projektą, mokesčių administratorius nėra saistomas

procedūrinių reikalavimų derėtis ar kitaip atsižvelgti į mokesčio mokėtojo valią, kadangi

tokia pareiga nenumatyta teisės aktuose. Parengus tokią mokestinės paskolos sutartį,

mokesčio mokėtojas turi dvi išeitis: arba sutikti su sutartyje nurodytomis sąlygomis, arba

kreiptis į administracinį teismą dėl mokesčio administratoriaus sprendimo panaikinimo.80

Identiška situacija pastebima ir dabar, kadangi esminių permainų teisės akte 81 ,

reglamentuojančiame tokio susitarimo sudarymo procedūrą, nepastebėta iki šiol. Manytina,

kad toks teisinis reglamentavimas yra ydingas. Mokesčio mokėtojui teisės normos,

reglamentuojančios tokios sutarties sudarymo procedūrą, turėtų suteikti teisę pateikti savo

poziciją, jei mokesčių administratorius dalinai tenkintų jo pateiktą prašymą.

Nepaisant šio trūkumo, galima teigti, kad, sudarius mokestinės paskolos sutartį,

laimėtojomis gali būti laikomas abi šalys. Valstybė nepatiria papildomų bylinėjimosi

išlaidų, sumažinamas mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų darbo krūvis, dėl ko

sutaupomos biudžeto išlaidos, susijusios su šių subjektų išlaikymu. Taip pat gaunamos

papildomos pajamos, kadangi asmuo, sudarydamas tokio pobūdžio sutartį, įsipareigoja

mokėti nustatyto dydžio palūkanas. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui be sutaupytų

bylinėjimosi išlaidų, suteikiama galimybė stabilizuoti savo finansinę būklę bei išsaugoti

nuolatinį pajamų šaltinį - verslą ar kitą turtą.

77Kauno AVMI p. UAB „Avelana“, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011, Nr. A438-

2139). 78 Žr. išnašą 5: Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, 88 str. 3d. 79 Žr. išnašą 72: Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo komentaras, p. 153-159. 80 L. PAŠKEVIČIENĖ, „Mokestinės sutarties reikšmė reguliuojant mokestinės nepriemokos išdėstymą ir

atidėjimą“, Teisė (2011, t. 80), p. 147-160. 81 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko įsakymas, Dėl Mokestinės

nepriemokos į biudžetą bei fondus mokėjimo atidėjimo tvarkos (1998 11 17, Nr. 268).



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

152

Nagrinėjant Europos šalių patirtį, nustatyta, kad alternatyvūs ginčų sprendimo būdai,

sprendžiant mokestinius ginčus, nėra populiarūs. Tačiau Jungtinėje Karalystėje šie būdai

pradedami naudoti. Šioje valstybėje vietos mokesčių administratorius ( angl. Her Majesty

Revenue Service) mediaciją, kaip vieną alternatyvų įprastam bylinėjimuisi teisme, pradėjo

naudoti 2011 metais. Ši procedūra pasitelkiama daugumoje mokestinių ginčų, kaip pvz.

ginčuose, kurių faktinės aplinkybės neaiškios; ginčuose, kurie gali užsitęsti ar baigtis

bylinėjimusi teisme; ginčuose, kuriose dvišalės derybos pateko į aklavietę; ginče, kuriame

siekiama išspręsti papildomus reikalavimus, susijusius su palūkanomis, baudomis ir kt. Tuo

tarpu mediacija nerekomenduotina ginčuose, kuriuose asmuo nėra linkęs bendradarbiauti;

ginčuose, kuriuose asmenims dėl nesąžiningo mokesčių mokėjimo gali grėsti baudžiamoji

atsakomybė; ginčuose, kuriuose būtinas teisinis precedentas ir kt. Tuo tarpu mediatoriaus

funkcijas šioje šalyje atlieka institucijos darbuotojas arba ginčo šalių pasirinktas neutralus

asmuo. 82 Manytina, kad Lietuva galėtų atsižvelgti į šios šalies praktiką bei naudoti

mediaciją ir tokio pobūdžio ginčų sprendimui. Tačiau, visų pirma, įstatymo leidėjas turėtų

išplėsti mokestinių ginčų kategorijas, kuriose mokesčių administratoriui ir mokesčio

mokėtojui būtų suteikta teisė derėtis.

Apibendrinant galima teigti, kad Mokesčių administravimo įstatyme mediacija, kaip

viena mokestinio ginčo sureguliavimo priemonių, nėra reglamentuota. Šiuo metu

galiojantis teisinis reglamentavimas asmenims suteikia teisę ginčą spręsti taikiai sudarant

susitarimą dėl mokesčio dydžio bei suteikiant teisę mokesčio mokėtojui sudaryti

mokestinės paskolos sutartį. Tačiau net ir sudarius tokias galimybes, asmenys turi išpildyti

įstatyme nurodytas būtinas sąlygas dėl ko pasinaudojimas šiomis alternatyvomis yra gana

ribotas.

IŠVADOS

1. Mediacija gali būti pasitelkiama, kaip prevencinė priemonė arba kaip

būdas, padedantis sureguliuoti administracinio proceso metu kylančius ginčus.

Tačiau dėl administracinio proceso principų bei skirtingo ginčo šalių statuso, dalis

mediacijos principų bei privalumų gali prarasti reikšmę. Tokia tendencija pastebima,

sąveikaujant konfidencialumo bei viešumo principams, dėl ko konfidencialumo

principas negalioja visa apimtimi. Taip pat pastebimos problemos, susijusios su

lygiateisiškumo principo išsaugojimu, kadangi ginče dalyvauja viešojo

administravimo subjektas, galintis pasitelkti šiam pavaldžius resursus, ir privatus

asmuo, kurio galimybės ribotos. Taip pat abejonės kyla dėl įstatymo viršenybės ir

savanoriškumo principų sąveikos, kadangi viešojo administravimo institucijos negali

veikti ar priimti sprendimų, jei tokia kompetencija nėra apibrėžta, teisės aktuose

reglamentuojančiuose jų veiklą.

82 Resolving Tax Disputes practical guidance for HMRC staff on the use of alternative dispute

resoliution in large or complex cases; <http://www.hmrc.gov.uk/complaints-appeals/how-to-

appeal/adr.htm> [aplankyta 2014 04 13].

http://www.hmrc.gov.uk/complaints-appeals/how-to-appeal/adr.htm




Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

153

2. Mediacija dėl norminio administracinio akto gali būti pasitelkiama,

rengiant teisės akto projektą. Tačiau procedūros sėkmė bei naudingumas gali

priklausyti nuo daugelio aplinkybių, susijusių su institucijos kompetencija; teisės

aktu, kurį siekiama detalizuoti; mediacijos taktikos pasirinkimo; visuomenės

aktyvumu bei siekiu bendradarbiauti. Tuo tarpu, ginčas dėl norminio administracinio

akto teisėtumo, priklauso išimtinei administracinio teismo kompetencijai.

Sprendžiant ginčus, dėl individualaus administracinio akto mediacija galima, tačiau

ribota. Šiuos ribojimus lemia ginčo dalykas, viešojo intereso ribos, trečiųjų

suinteresuotų asmenų teisių apsauga, institucijos pareiga, sudarant susitarimą

nepažeisti jai patikėtos kompetencijos bei įstatymuose nurodytų imperatyvų.

1.1. Lietuvos Respublikos Viešojo Administravimo įstatyme mediacija ar kitas

taikus administracinių ginčų sprendimo būdas nėra reglamentuotas. Ateityje,

parengus administracinių ginčų tarpininkavimo įstatymą, mediacija galėtų būti

naudojama kaip viena iš priemonių, padėsiančių taikiai baigti įstatyme minimą

administracinę procedūrą. Taip pat įstatymo 7 straipsnyje minima viešojo

administravimo subjekto pareiga tartis dėl norminio administracinio akto ateityje

gali būti pagrindu mediacijos dėl šių aktų įdiegimui. Mediatoriaus funkcijas šioj

procedūroje galėtų atlikti veikiantys savivaldybių bei ministerijų komitetai -

komisijos arba specialiai suformuoti ad hoc komitetai.

1.1. Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatyme pastebimos

teisminės mediacijos užuomazgos. Šią išvadą suponuoja įstatymo 521

reglamentuotas taikos sutarties institutas, kuris suteikia šalims galimybę

administracinį ginčą spręsti taikiai ir efektyviai, sudarant taikos sutartį. Tačiau, ši

galimybė negali būti tapatinama su teismine administracinių ginčų mediacija,

kadangi teismui nesuteikiama teisė dalyvauti derybose ar kitaip užtikrinti šalių

bendradarbiavimo.

1.2. Lietuvos Respublikos Mokesčių Administravimo įstatyme mediacija, kaip

viena mokestinio ginčo sureguliavimo priemonių, nėra reglamentuota. Šiuo metu

galiojantis teisinis reglamentavimas asmenims suteikia teisę ginčą spręsti taikiai,

sudarant susitarimą dėl mokesčio dydžio bei suteikiant teisę mokesčio mokėtojui

sudaryti mokestinės paskolos sutartį. Tačiau asmuo, siekiantis pasinaudoti šiomis

lengvatomis, turi išpildyti įstatyme nurodytas sąlygas dėl ko pasinaudojimas šiomis

alternatyvomis yra gana ribotas.

REKOMENDACIJOS

Lietuvos Respublikos Seimas turėtų parengti bendrąjį administracinių ginčų

tarpininkavimo įstatymą, kuris būtų taikomas teisminiam ir neteisminiam administracinių

ginčų sprendimui. Šiame akte turėtų būti apibrėžtos: administracinių ginčų kategorijos;

administracinius ginčus nagrinėjančių institucijų veiksmai bei jų ribos, skatinant ginčą

nagrinėti mediacijos procedūroje; taisyklės, susijusios su mediatoriaus pasirinkimu bei

nešališkumo ir neutralumo užtikrinimu; tarpininkavimo procedūros tvarka; teisinėmis

pasekmėmis, pasiekus kompromisą; tolimesne administracinio ginčo tvarka, nepavykus



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

154

konflikto išspręsti taikiai ir kt. Tokio akto parengimas būtinas siekiant plėtoti mediaciją

Lietuvos administraciniame procese, kadangi, nagrinėjant šiuo metu galiojančius teisės

aktus, pastebimas chaotiškumas bei teisinis neapibrėžtumas, lemiantis neefektyvų

alternatyvių ginčo sureguliavimo priemonių taikymą bei naudojimą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Teisės aktai ir dokumentai

1. Administrative Dispute Resoliution act (1996).

2. Council of Europe Committe of Ministers, Explanatory memorandum on the

recommendation Rec (2001) XX on alternatives to litigation between administrative

authorities and private parties;

<https://wcd.coe.int/ViewDoc.jsp?Ref=CM%282001%29121&Language=lanEnglish&

Ver=add1&Site=COE&BackColorInternet=eff2fa&BackColorIntranet=eff2fa&BackC

olorLogged=c1cbe6> [aplankyta 2014 02 22].

3. Council of Europe Committe of Ministers, Recommendation Rec(2001) 9 of the

Committee of Ministers to member states on alternatives to litigation between

administrative authorities and private parties; <

https://wcd.coe.int/ViewDoc.jsp?id=220409&Back> [aplankyta 2014 02 22].

4. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko įsakymas, Dėl

mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo susitarimo dėl mokesčio ir su juo

susijusių sumų dydžio (2004 12 30, Nr. VA-210).

5. European Commission for efficiency of justice, Better implementation of Mediation in

the member States of the council of Europe, concrete rules and provisions;

<http://www.coe.int/t/dghl/cooperation/cepej/series/Etudes5Ameliorer_en.pdf>

[aplankyta 2014 03 30].

6. Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymas (1999 01 14, Nr. VIII-

1029).

7. Lietuvos Respublikos Civilinių ginčų ir tarpininkavimo įstatymas (2008 07 15, Nr. X-

1702).

8. Lietuvos Respublikos Finansų ministro įsakymas dėl mokestinės nepriemokos į

biudžetą bei fondus mokėjimo atidėjimo tvarkos patvirtinimo (1998 11 17, Nr. 268).

9. Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992, Nr. 33-1014).

10. Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymas (2004 04 13, Nr. IX-2112).

11. Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo komentaras (aktuali

redakcija 2013 04 29, Nr. IX-2112).

12. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (1999 06 17, Nr. VIII-1234).

Specialioji literatūra

1. MARCIJONAS A., SUDAVIČIUS B., “Mokesčių teisė”, ( Vilnius: Teisinės informacijos

centras, 2003).




https://wcd.coe.int/ViewDoc.jsp?id=220409&Back

http://www.coe.int/t/dghl/cooperation/cepej/series/Etudes5Ameliorer_en.pdf

http://mic.vmi.lt/filedownload.do?id=1000045087

http://mic.vmi.lt/filedownload.do?id=1000045087



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

155

2. DE PALAO G., ir kt. red., “EU Mediation Law and Practice”, (Oxford: Oxford

University Press, 2012).

3. PHILLIPS B. A., PIAZZA A. C., „Role of Mediation in Public Interest Disputes“, 34

Hastings L.J. (1982-1983);

4. PAUŽAITĖ-KULVINSKIENĖ J., „Kiti ginčo sprendimo būdai administracinių bylų

teisenoje ir jų praktinio taikymo problemos“, Teisė (2013 t. 86).

5. PAŠKEVIČIENĖ L., „Mokestinės sutarties reikšmė reguliuojant mokestinės nepriemokos

išdėstymą ir atidėjimą“, Teisė (2011, t. 80).

6. BREGER M. J., SHATZ G. S., LAUFER D. S., red., „Federal Administrative Dispute

Resoliution Deskbook”, (USA: ABA, 2001).

7. SUSSKIND L., MADIGAN D., „New approaces to resolving disputes in the public

sector“, Justice System Journal (1984, Vol. 9).

8. ALEXADER N., “Global Trends in Mediation”, (Rijn: Kluwer law international, 2006).

9. KAMINSKIENĖ N., ir kt., “Mediacija”, (Vilnius: MRU, 2013).

10. KAMINSKIENĖ N., „Teisminė mediacija Lietuvoje. Qua Vadis?“, Socialinis darbas

(2010, Nr. 9 (1)).

11. McADOO, B. and B., LARRY A., „Local Government Use of Mediation for Resolution

of Public Disputes“, Urban Lawyer (1990, Vol. 22).

12. SUPERSTONE M., STILITZ D., SHELDON C., “ADR and public law” (2006).

13. BOYRON S., „Mediation in Administrative Law: The Identification of Conflicting

Paradigms“, European Public Law (2007, Vol. 13, Issue 2).

14. MILAŠIUS T., „Mediacija kaip alternatyvus ginčų sprendimo būdas“, Teisė (2007, t. 63).

15. WHATLING T., “Mediation Skills and Strategies: a practical guide”, (London: Jessica

Kingsley publishers, 2012).

16. TRUMPULIS U., „Teorinės ir praktinės mediacijos taikymo prielaidos sprendžiant

administracinius ginčus Lietuvoje“, Jurisprudencija (2012, Nr. 19 (4)).

17. VALANČIUS V., NORKUS R., „Nacionalinis teisinis diskursas dėl administracinio

proceso“, Jurisprudencija (2006, Nr. 3 (81)).

Teismų praktika

1. Kauno AVMI p. UAB „Avelana“, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011,

Nr. A438-2139).

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas „Dėl

Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. 3 d. (2000 m.

rugsėjo 19 d. red.), 139 str. 2, 3 d. (2000 m. rugsėjo 19 d. red.), Lietuvos

Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 306 str. (2004 m. liepos 8 d. red.),

308 str. (2006 m. birželio 1 d. red.) 2 d. (2002 m. kovo 14 d. red.), 324 str. 12, 13

d. (2002 m. kovo 14 d. red.), 377 str. (2004 m. liepos 8 d.red.) 9 d. (2002 m. kovo

14 d. red.), 448 str. 7 d. (2002 m. kovo 14 d. red.), 454 str. 5, 6 d. (2002 m. kovo

14 d. red.), 460 str. 4, 5 d. (2002 m. kovo 14 d. red.), Lietuvos Respublikos civilinio

http://heinonline.org.ezproxy.vdu.lt/HOL/Page?handle=hein.kluwer/epl0013&div=19&collection=journals&set_as_cursor=1&men_tab=srchresults&terms=The%2520Identification%2520of%2520Conflicting%2520Paradigms&type=matchall



Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

156

proceso kodekso 268 str. 3 d. (2002 m. vasario 28 d. red.), 285 str. 2, 5 d. (2002 m.

vasario 28 d. red.), 286 str. 1 d. (2002 m. vasario 28 d. red.), 288 str. 4 d. (2002 m.

vasario 28 d. red.), 289 str. 2 d. (2002 m. vasario 28 d. red.), 303 str. 2 d. (2002 m.

vasario 28 d. red.), 320 str. 2 d. (2002 m. vasario 28 d. red.), 325 str. 2, 3 d. (2002

m. vasario 28 d. red.), 358 str. 2, 3 d. (2002 m. vasario 28 d. red.) atitikties

Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl pareiškėjo - Seimo narių grupės

prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 str. 2 d. 1 p. (2002 m.

sausio 24 d. red.), 119 str. 5 d. (2002 m. sausio 24 d. red.), 120 str. (2003 m.

sausio 21 d. red.) 1 p.(2002 m. sausio 24 d. red.), Lietuvos Respublikos prezidento

2003 m. vasario 19 d. dekretas nr. 2067 "dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų

pratęsimo", Lietuvos Respublikos prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas nr.

128 „dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ ta apimtimi, kuria

nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ramelis skiriamas

šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijai”.

3. Panevėžio rajono savivaldybės administraciją p. UAB „Juntė“, Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas (2013, Nr. P602-213).

4. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba p. ŽŪB„Nematekas“, Lietuvos

vyriausiasis administracinis teismas (2014, Nr. A525-840).

5. Vilniaus VMI p. UAB „Finiens“, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2013,

Nr. A-438-285).

Internetiniai šaltiniai

1. DE ROO A., JAGTENBERG R., “Mediation in the Netherlands: Past - Present – Future”,

vol 6.4 Electronic journal of comparative law (december 2002);

<http://www.ejcl.org/64/art64-8.html > [aplankyta 2014 04 13].

2. Bendrosios kompetencijos teismai dalyvaujantys teisminės mediacijos projekte

Lietuvos Respublikoje; <http://www.teismai.lt/lt/mediacija/visuomenei/teismu-

sarasas/> [aplankyta 2014 03 05].

3. Nacionalinė teismų administracija, 2013 metų teismų veiklos apžvalga;

<http://www.teismai.lt/dokumentai/teismu%20ataskaita_2013_galutine.pdf>

[aplankyta 2014 04 03].

4. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Pasitikėjimo valstybės ir savivaldybių

institucijomis ir įstaigomis ir aptarnavimo kokybės vertinimas (Vilnius: Baltijos

tyrimai, 2012); <http://vakokybe.vrm.lt/get.php?f.654> [aplankyta 2014 02 08].

18. KOVAČ P., „Mediation and Setllement in administratve matters in Slovenia“, Hrvatska

Javna Uprava (2010).

19. Resolving Tax Disputes practical guidance for HMRC staff on the use of alternative

dispute resoliution in large or complex cases; <http://www.hmrc.gov.uk/complaints-

appeals/how-to-appeal/adr.htm> [aplankyta 2014 04 13].







Law review No. 1 (12), 2015, p. 130-158

157

20. BONDY V., DOYLE M., “Mediation in Judicial review: a practical handbook for

lawyers”, (The Public Law Project, 2011).

SUMMARY

WHETHER MEDIATION IS AVAILABLE IN

LITHUANIAN ADMINISTRATIVE PROCESS?

Administrative Disputes, which arises between public administration agencies and

private parties, is one of the areas which belong to administrative process. In most cases

procedure starts by conducting internal reviews. However practice shows that internal

reviews are just a beginning of long administrative procedure, which finally finishes in

administrative courts. Such a long procedure is one of the reasons why society distrusts

government agencies and court system. Therefore, in order to change current situation,

state have to search for the alternatives means to traditional administrative complaint

hearings. The solution of this problem, could be mediation, which main features such as

flexibility, cost-effective, confidentiality, restoration of social and legal peace, would

change current situation. Mediation in solving administrative disputes between private

parties and public administration agencies is popular in United States. However, in

continental Europe, mediation as an alternative to traditional administrative disputes

resolution, is viewed with caution. Lithuania is not exception to continental Europe

countries. However because of the changes in public needs and the caseloads in

administrative courts, ability of using mediation in Lithuanian Republic administrative

process, has to be analyzed by making comprehensive scientific research.

Mediation is popular in resolving civil law disputes, where the civil law principles

and mediation principles perfectly interact with each other. Meanwhile, when dispute

arises in administrative process, parties must use administrative law and process

principles. It is not clear, whether mediation principles or its advantages could prevail.

Also it is not clear, whether mediation could be used in disputes, which arises concerning

individual and general administrative acts. Finally, there are questions concerning,

whether legal acts which regulates administrative process and administrative disputes

institutions activities, in Lithuania, provide opportunity to administrative dispute parties, to

use mediation or other form of alternative means.

KEYWORDS

Mediation, administrative process, administrative disputes.

ar galima mediacija administraciniame procese … · administracinį ginčą administraciniuose...

Documents