TURINYSKaro lakūnas, pirmasis profesionalus sklandytojas kpt. Gregorius Radvenis.II dalis 2Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių 1-ojo ir 2-ojo laipsnių medalių„Buvome, esame, būsime“ istorija 12Sovietų siena: po septyniais užraktais 14Lietuva tarptautinėj arenoje 1918–1928 m. 22Laiškas iš 2118-ųjų 34

Žurnalą rengia Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Karinės periodikos redakcija • Adresas: Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius; tel. (8 5) 210 3897; el. p. Darius.Varanavicius@mil.lt • Leidėja – Krašto apsaugos ministerija. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone. Nuotraukos, rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami • Tiražas 2 500 egz., ISSN 1392-9437, GL-376 • Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT-54359 Kauno r. • I ir IV viršeliuose – Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Žurnalas KARDAS įsteigtas Lietuvoje 1925 m. Leistas iki 1940 m. Atkurtas 1989 m. 2015 m. Nr. 3 (467)

KARO LAKŪNAS, PIRMASIS PROFESIONALUS

SKLANDYTOJAS

KPT. GREGORIUS RADVENIS

I I DALISM I N D A U G A S S E R E I Č I K A S

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 3 ( 4 6 7 ) 2

T E M A

Tarpukariu Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje tar-navo daug iškilių, pareigai atsidavusių asmenybių, dau-guma jų savanoriais atėjo į kariuomenės gretas dar Ne-priklausomybės kovų metais. Ypatingu ryžtu, kartais netgi fanatišku polėkiu savo tarny-bai pasižymėjo tuometinių Karinių oro pajėgų kariškiai. Šiame KARDO numeryje – an-troji pasakojimo apie kpt. Gre-gorių Radvenį dalis.

P I R M A S I S L I E T U VO S S K L A N DY T O J A S , P I R M A S I S S K L A N DY M O I N ST R U K T O -R I U S , P I R M A S I S S K L A N DY -M O R E KO R D I N I N K A S !Kaip ir daugelis aviacijos iniciatyvų,

taip ir sklandymo iniciatyva Lietuvo-je yra Antano Gustaičio. A. Gustaičiui pasiūlius, 1931 m. Lietuvos aeroklubas suorganizavo ekskursiją į vokiško-je Kuršių pusiasalio pusėje įsikūrusią Rasytės sklandymo mokyklą. Siekiant Lietuvoje populiarinti sklandymą buvo nutarta siųsti į Rasytės sklandymo mo-kyklą keletą gabių lakūnų, kurie, išmokę sklandymo technikos, galėtų savo įgytas žinias perduoti kitiems Lietuvos aero-klubo nariams. Trūkstant patyrusių ci-vilių lakūnų, nutarta galimų kandidatų ieškoti Karo aviacijoje.

Sklandytuvo sparnų remontas Nidos sklandymo mokykloje. Apie 1933–1934 m.

3

Tinkamiausiu kandidatu buvo 3-iosios eska-drilės karo lakūnas j. ltn. G. Radvenis. Į Rasytės sklandymo mokyklą j. ltn. G. Radvenis išvy-ko spalio 2 dieną. Nors jis turėjo daugiau kaip 8 metų lakūno patirtį, tačiau sklandymo mokyk-los instruktoriai jam neleido pirmuoju skrydžiu įvykdyti A ir B kategorijų sklandytojo normaty-vų. Spalio 20 d. sulaukęs palankaus vėjo iš rytų j. ltn. G. Radvenis su vokiečių bendrovės RRG sklandytuvu Falke įvykdė C kategorijos sklandy-tojo normatyvus ir tapo pirmuoju Lietuvos pro-fesionaliu lakūnu sklandytoju.

J. ltn. G. Radvenis buvo sklandymo sporto globėjas ir rūpinosi šio sporto plėtojimu. 1931 m. pabaigoje Kauno aukštesniojoje technikos mo-kykloje įsikūrė Lietuvos aeroklubo globojamas aviacijos būrelis. Šio būrelio nariams 1931–1932 m. žiemą aviacijos teorijos kursus vedė j. ltn. G. Ra-dvenis ir V. Adomavičius. Kursų klausytojams instruktoriai dėstė sklandytuvų statybos teoriją ir sklandymo metodiką.

Lietuvos aeroklubas Kauno aukštesniosios technikos mokyklos aviacijos būreliui pado-vanojo vokiško mokomojo sklandytuvo RRG „Zögling“ brėžinių komplektą. Brėžinius išstu-dijavęs būrelio narys Bronius Oškinis pasiūlė keletą patobulinimų, buvo pradėta sklandytuvo statyba. Čia pravertė j. ltn. G. Radvenio sukaup-tos aviacinės technikos žinios ir nauji lakūno sklandytojo įgūdžiai – jis paskirtas instrukto-riumi, prižiūrinčiu sklandytuvo statybos dar-bus. Pasinaudodamas turimomis galimybėmis j. ltn. G. Radvenis iš Karo aviacijos dirbtuvių pa-rūpino sklandytuvo statybai reikalingų sutvirti-nimo ir vairų kai kurių varžtelių, tenderių, pintų plieninių atotampų.

Kauno aukštesniosios technikos mokyklos aviacijos būrelio narių konstrukcijos pastatytą sklandytuvą 1932 m. rugpjūčio 14 d. pievoje už Petrašiūnų (Kamaldulių smiltynuose) ore išban-dė pirmasis profesionalus Lietuvos sklandytojas j. ltn. G. Radvenis. Rugpjūčio 15 d. savo veiklą

Nidos sklandymo mokyklos viršininkas ir instruktorius ltn. Gregorius Radvenis su pirmaisiais Nidos sklandymo mokyklos mokiniais (iš dešinės į kairę: Bronius Oškinis, Alfredas Gysas, Viktoras Ašmenskas, Gregorius Radvenis, Antanas Paknys, Vladas Butkevičius, Leonas Kinaitis). Nida, 1933 m. vasara.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 3 ( 4 6 7 ) 4

T E M A

pradėjo Petrašiūnų sklandymo mo-kykla – pirmoji tokia mokykla Lietu-voje. Jos viršininku ir instruktoriumi paskirtas j. ltn. G. Radvenis. Mokyklo-je jis mokė sklandyti pirmuosius Kau-no aukštesniosios technikos mokyklos aviacijos būrelio narius.

Tarpukario Lietuvoje sklandymas siejamas su Nida ir joje nuo 1933 m. veikusia sklandymo mokykla. 1933 m. Lietuvos aeroklubo vadovybė nutarė Nidoje steigti sklandymo mokyklą. Tuo rūpinosi Kauno aukštesniosios technikos mokyklos aviacijos būre-lio nariai (Bronius Oškinis, Viktoras Ašmenskas, Alfredas Gysas, Leonas Kinaitis, Antanas Paknys, Jonas Dovy-daitis Jurgis Steikūnas ir kiti). Mokyk-los statybai vadovavo ltn. G. Radvenis (1933 03 17 jam suteiktas aukštesnis – leitenanto – laipsnis). Iš Kauno aviaci-jos būrelio nariai, pasikrovę sklandy-tuvus ir mokyklos statybai reikalingas medžiagas, barža išplaukė į Nidą. Ten jų laukė instruktorius ltn. G. Radvenis, kuris ne vien rūpinosi mokyklos stei-gimo darbais, bet ir instruktavo pir-muosius 13 sklandytojų. Mokykla buvo oficialiai atidaryta rugsėjo 4 dieną. Jos pirmuoju viršininku ir instruktoriumi paskirtas ltn. G. Radvenis. Instruk-tuojant ir mokant ltn. G. Radveniui, parengti vieni žinomiausių Lietuvos sklandytojų, būsimieji sklandytuvų konstruktoriai B. Oškinis, A. Gysas, A. Paknys ir kiti. Nidos sklandymo mokyklos viršininko ir instruktoriaus pareigas ltn. G. Radvenis ėjo iki 1934 m. liepos mėnesio. Liepos 11 d. į Nidos sklandymo mokyklą atvyko mjr. Jonas Pyragius, kuris po nepavykusio per-versmo prieš Prezidentą A. Smetoną buvo pažemintas į eilinius ir išleistas į atsargą. Atvykęs J. Pyragius perėmė va-dovavimą Nidos sklandymo mokyklai, o ltn. G. Radvenis išvyko į Šiaulius.

3-iosios eskadrilės vado pavaduotojas karo lakūnas

kpt. Gregorius Radvenis. Šiauliai, apie 1938–1940 m.

Karo lakūno kpt. Gregoriaus Radvenio apdovanojimai (iš dešinės į kairę: Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis; Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 10 metų jubiliejaus medalis, Lietuvos karo aviacijos „Plieno sparnų“ garbės ženklas).

5

Nidoje dėl gerų gamtos sąlygų, esant palan-kiam vėjui iš rytų, susiformuodavo antvėjis, dėl to sklandytuvai galėdavo ilgai išsilaikyti ore. 1933 m. rugpjūčio 16 d. ltn. G. Radvenis su sklandytuvu „Sakalas“ pasiekė pirmąjį išsilaikymo ore rekor-dą Lietuvos mastu – be nesileidimo išbuvo ore 3 val. 10 minučių. Sklandytuvą „Sakalas“ Lietu-vos aeroklubo užsakymu 1933 m. pavasarį Avia-cijos dirbtuvėse pastatė dirbtuvių meistrai. „Sa-kalas“ – tai pagal iš Vokietijos bendrovės RRG įsigytus brėžinius pastatytas strėliškos sparnų formos medinės konstrukcijos sklandytuvas Falke, toks pats, kokiu ltn. G. Radvenis mokėsi Rasytės sklandymo mokykloje. Savo pasiektą iš-silaikymo ore rekordą ltn. G. Radvenis pagerino 1934 m. birželio 26 d. su sklandytuvu „Sakalas“ ore išsilaikydamas 5 val. 14 minučių.

Lietuvos aeroklubo pirmininko prof. Zigmo Žemaičio pasirašytas įgaliojimas ltn. Gregoriui Radveniui atstovauti Lietuvos aeroklubui steigiant Nidos sklandymo mokyklą.

T O L I M E S N Ė TA R N Y B A L I E T U VO S K A R O AV I A C I J O J E Plk. inž. Antanui Gustaičiui tapus Lietuvos

karo aviacijos viršininku, 1935 m. rugsėjo mėnesį Karo aviacijoje buvo pradėta įgyvendinti struk-tūrinė reforma – eskadrilės suskirstytos į grupes: I (žvalgybos), II (naikintuvų), III (bombonešių), IV (mokomoji), taip pat buvo plečiamas aero-dromų tinklas, reorganizuotos Meteorologi-jos ir Fotolaboratorijos tarnybos. Patvirtinus naujus taikos meto etatus, 1935 m. rugsėjo 2 d. ltn. G. Radvenis paskirtas eiti 3-iosios eskadri-lės technikos karininko pareigas. Šios pareigos ltn. G. Radveniui nebuvo naujos – jau kele-tą kartų laikinai eitos anksčiau. Tarnaudamas technikos karininku ltn. G. Radvenis, be karo

lakūnams privalomos skrai-dymo programos, taip pat turėjo rūpintis lėktuvais, išbandyti juos po remonto. Įvairiais pavedimais ltn. G. Radvenis vykdavo į kitus Lietuvos aerodromus, per-skraidindavo lėktuvus po kapitalinio remonto iš Avia-cijos dirbtuvių, įsikūrusių Kaune, Aleksote.

Įvykus lėktuvo avarijai, ltn. G. Radvenis vykdavo į įvykio vietą apžiūrėti lėk-tuvo ir išsiaiškinti įvykio aplinkybių. Vien per 1937 m. technikos karininkas ltn. G. Radvenis tris kartus vyko apžiūrėti avarijas patyrusių lėktuvų. 1937 m. sausio 13–14 d. buvo išvykęs į Telšių aps. Žarėnų vlsč. Kliokų k. apžiūrėti ir pargabenti pa-laužto lėktuvo, liepos 24– 26 d. Palangoje apklausė iš atsargos pašauktą lakūną, kuris šaudymo į oro taiki-nius metu sudaužė 1-osios eskadrilės naikintuvą Fiat

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 3 ( 4 6 7 ) 6

T E M A

CR.20, ir metų pabaigoje, spalio 26–27 d., spe-cialiu įsakymu buvo išvykęs į Klaipėdą apžiūrėti Lietuvos teritorijoje priverstinai nutūpusio vo-kiečių lėktuvo.

Kadangi ltn. G. Radvenis buvo patyręs lakū-nas ir mokėjo užsienio kalbų, 1935 m. kovo 1 d. jis buvo paskirtas Karo aviacijos Zoknių įgulos Technikos skyriaus bibliotekininku. Šias neetati-nes pareigas ėjo iki buvo išleistas į atsargą.

Švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės 18 me-tus, Lietuvos Respublikos Prezidento A. Sme-tonos 1936 m. vasario 16 d. aktu Nr. 401 ltn. G. Radvenis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V-ojo laipsnio ordinu. Šiuo ordinu tarpukario Lietuvoje buvo apdova-nojami valstybės tarnautojai, diplomatai, moky-tojai, taip pat Lietuvos kariuomenės karininkai už nepriekaištingai ištarnautus metus. Laikantis Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino or-dino statuto nuostatų, ltn. G. Radveniui, ištar-navusiam penkerius metus aviacijos karininku, įteiktas 5-ojo (žemiausio) laipsnio ordinas.

Tais pačiais metais ltn. G. Radvenis išlaikė eg-zaminus, kad įgytų kapitono laipsnį. Karo avia-cijos viršininkas plk. inž. A. Gustaitis 1936 m. liepos 14 d. pakėlimo į kapitono laipsnį lape rašė: „Tinka būti pakeltas į kapitono laipsnį“. Tarpinin-kaujant Karo aviacijos viršininkui, Lietuvos Res-publikos Prezidento A. Smetonos 1936 m. liepos 23 d. aktu Nr. 973 ltn. G. Radveniui suteiktas aviacijos kapitono laipsnis.

Lietuvos karo aviacija XX a. 4 deš. antrojo-je pusėje buvo aktyviai perginkluojama įsigy-jant ir Karo aviacijos dirbtuvėse statant naujus lėktuvus. 1936 m. Jungtinėje Karalystėje „De Havilland Ltd.“ aviacijos koncerne Lietuvos karo aviacija užsakė du lėktuvus De Havilland DH-89A Dragon Rapide. Tai mišrios konstrukci-jos dvisparnis, dvimotoris treniruočių lėktuvas. 1937 m. balandžio 7 d. kpt. G. Radvenis koman-diruotas į Kauną, iš kurio balandžio 10 d. išvyko į „De Havilland Ltd.“ aviacijos koncerną priimti ir į Lietuvą parskraidinti Lietuvos karo aviacijai pastatytų De Havilland DH-89A Dragon Rapide

Mokomųjų sklandytuvų paruošimas skrydžiui. Nida, 1933 m. vasara.

7

lėktuvų. Nuvykę į koncerną priėmimo komisi-jos nariai, vadovaujami komisijos pirmininko plk. ltn. Česlovo Januškevičiaus, apžiūrėjo lėk-tuvus ir stebėjo, kaip jie surenkami. Lakūnai plk. ltn. Č. Januškevičius ir kpt. G. Radvenis, kurie Lietuvos karo aviacijos viršininko buvo paskirti parskraidinti lėktuvus, „De Havilland Ltd.“ aviacijos koncerne baigė 7 val. trukmės lėktuvų De Havilland DH-89A Dragon Rapide pilotavimo mokymus. Antrąjį lėktuvą De Havil-land DH-89A Dragon Rapide (borto Nr. 702) ge-gužės 15 d. į Lietuvą parskraidino kpt. G. Radve-nis. Lėktuvo įgulą, be kpt. Radvenio, dar sudarė karo lakūnas (oro žvalgas) kpt. Kazys Šimkus ir mechanikas Čajus. Parskraidinti lėktuvai dislo-kuoti Zoknių aerodrome 3-iojoje eskadrilėje ir buvo naudojami ryšio, transporto ir fotografavi-mo iš oro užduotims atlikti.

P A A U K Š T I N I M A I I R N E P A S I T I K Ė J I M A S Iš pažiūros kpt. G. Radvenis nuosekliai kilo

tarnybos laiptais – 1938 m. sausio 1 d. buvo pa-skirtas eiti 3-iosios eskadrilės vado pavaduoto-jo pareigas. Vis dėlto paskyrimas buvo lydimas nepasitikėjimo. Atestuodamas eskadrilės vadas mjr. Jonas Liorentas dar 1935 m. gruodžio 27 d. galutinėje atestacijos išvadoje rašė: „Tinka es-kadrilės vado vietai.“ Karo aviacijos viršininkas plk. inž. A. Gustaitis, tvirtindamas atestaciją, galutinę išvadą pakeitė užrašydamas rezoliuciją: „Tinka aukštesnei vietai (eskadrilės vado padė-jėjo).“ Ir atestuojant už 1936 m. bei 1937 m. es-kadrilės vadas mjr. Jonas Namikas nurodydavo, kad kpt. G. Radvenis tinka eiti eskadrilės vado pareigas. Atestacinė komisija rekomenduodavo skirti į aukštesnę vietą, tačiau paaukštinimo vis teko laukti.

Broniaus Oškinio konstrukcijos mokomojo sklandytuvo T-1 startas virš Nidos kopų, 1933 m. vasara.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 3 ( 4 6 7 ) 8

T E M A

Visose ankstesnėse atestacijose kpt. G. Ra-dvenis giriamas už daromą pažangą, domėji-mąsi aviacijos naujovėmis, stiprų atsakomybės jausmą ir gerą vadovavimą bei sukauptą lakūno patirtį. Nė vienoje atestacijoje iki 1938 m. neuž-simenama apie galimą tautinį nelojalumą jam.

Nuo 1934 iki 1940 m. kpt. G. Radvenis 24 kartus laikinai ėjo eskadrilės vado pareigas, ke-letą kartų pavadavo III (bombonešių) grupės ir Zoknių įgulos viršininką. Artėjant paskyrimui į eskadrilės vado pareigas, vertindama 1938 m. kpt. G. Radvenio tarnybą, Atestacijų taryba, vadovaujama 3-iosios eskadrilės vado mjr. J. Namiko, rašė: „Nekalbant apie tautiškumą, vals-tybės reikalams atsidavimas ir patikimumas abe-jotinas. <...> Tarnybos pareigas (eskadrilės vado padėjėjo) nepilnai supranta. Jas atlieka gerai tik iš techninės pusės. Moralės atžvilgiu kartais sukelia priešiškų momentų valdininkų tarpe.“ Galutinėje išvadoje eskadrilės vadas mjr. J. Namikas įrašė: „Užimamai / eskadrilės vado padėjėjo / vietai ne-tinka.“ Buvusio savo pavaldinio stojo ginti buvęs 3-iosios eskadrilės vadas, nuo 1935 m. rugsėjo

mėn. einantis III (bombonešių) grupės vado ir Zoknių įgulos viršininko pareigas plk. ltn. Jonas Liorentas, kuris, nepalaikydamas Atestacijų ta-rybos išvados, užrašė rezoliuciją: „Tinka aukštes-nei (eskadrilės vado) vietai. Darbą žinantis ir ge-rai atliekantis karininkas. <...> Atestacijų tarybos nariai teigia, kad atestuojamo (kpt. Radvenio) kilminė šeima (tėviškė) esanti vokiška ir todėl jis pats, nors save vadina lietuviu, bet esąs vokietis ir kaipo toks negali būti gerai atestuojamas, kad ne-turėtų galimybių kilti tarnyboje, nes esąs priešin-gas mūsų valstybinėms tautinėms aspiracijoms. Teiginiai, kad kapt. Radvenis vokietys ir kad jis esąs vokiškų aspiracijų ir neištikimas, man atro-do nepatikimi, nes: a) savo ilgametėje tarnyboje mūsų valstybinėms ir tautinėms aspiracijoms ne-lojalumas reiškiant nepastebėtas, b) kitokių argu-mentų, kaip tik jo vokiška kilmė – tarybos nariai savo nusistatymams paremti nepareiškė, c) jis pats vadina save lietuviu ir turi sukūręs lietuvišką šeimą.“

Vis dėlto, nepaisant plk. ltn. J. Liorento pa-stangų, kpt. G. Radvenis nebuvo paskirtas į

Ltn. Gregorius Radvenis sklandytuvo „Sakalas“ kabinoje. Šiuo sklandytuvu jis pasiekė pirmuosius sklandymo rekordus Lietuvoje. Nida 1933–1934 m.

9

aukštesnes – eskadrilės vado – pareigas. Kilmės argumentas skiriant į aukštesnes pareigas buvo svaresnis nei sukaupta patirtis ir gebėjimai.

Tarnaudamas eskadrilės technikos karinin-ku, vėliau – ir eskadrilės vado pavaduotoju, kpt. G. Radvenis toliau aktyviai skraidė. Tarny-bos lapuose pažymima, kad iki 1940 m. vasaros kpt. G. Radvenis įvykdė visus skraidymo prati-mus ir visą tą laiką buvo aviacijos rikiuotės tar-nyboje. Su eskadrilės lakūnais kiekvienos vasa-ros metu kpt. G. Radvenis dalyvaudavo Palango-je organizuotuose šaudymo į oro taikinius praty-bose. Šių pratybų metu virš jūros buvo velkama lakūnų vadinoji rankovė, į kurią buvo šaudoma nudažytais šoviniais. 1936 m. birželio 9–23 d. kpt. G. Radvenis buvo komandiruotas į Karo aviacijos mokyklą, kurioje mokėsi aklojo pilo-tavimo. Šiuos mokymus baigė 1937 m. vasario 15 dieną. Per visą tarnybą Lietuvos karo aviaci-joje kpt. G. Radvenis įvairių tipų lėktuvais ore išbuvo 1 438 val. 5 min., Sovietų Sąjungai oku-

puojant Lietuvą, buvo penktasis Lietuvos karo aviacijoje pagal ore išbūtą laiką.

P A S K U T I N I E J I TA R N Y B O S M E TA I1938 m. lapkričio mėn. Prancūzijoje, Paryžiu-

je, vyko XVI pasaulio aviacijos paroda, į kurią, Lietuvos karo aviacijos ir kariuomenės vado-vybės sprendimu, lapkričio 19 d. išvyko kpt. G. Radvenis. Šioje parodoje buvo pristatomos avia-cijos naujienos – nauji įvairių konstruktorių lėk-tuvai, aviacijos varikliai ir kita aviacinė technika. Iš komandiruotės į tarnybos vietą Zokniuose kpt. G. Radvenis grįžo gruodžio 5 dieną.

Didžiulę patirtį sukaupęs lakūnas, puikiai išmanantis aviacinę techniką, galėjo būti geras eskadrilės vadas. 1939 m. sausio 27 d. iš mjr. An-tano Ulpos jis perėmė Zoknių dirbtuvių virši-ninko pareigas bei atsakomybę už dirbtuvių tur-tą ir nuo tos dienos pradėjo laikinai eiti Zoknių dirbtuvių viršininko pareigas, toliau eidamas

Zokniuose dislokuotų 3-iosios ir 4-osios eskadrilių lakūnai. Iš kairės trečias stovi ltn. Gregorius Radvenis. Zokniai, apie 1934–1936 m.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 3 ( 4 6 7 ) 10

T E M A

savo tiesiogines – 3-iosios eskadrilės vado pava-duotojo pareigas. Vadovaudamas Zoknių dirb-tuvėms, kuriose buvo taisomi bazėje dislokuo-tų eskadrilių lėktuvai, pavaduodavo ir Zoknių automobilių garažo viršininką, o nuo 1940 m. gegužės 15 d. paskirtas eiti neetatines Zoknių įgulos ugniagesių vado pareigas.

Sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo „reakcingų karininkų“ ir „nepatikimų“ Lietuvos kariuomenės karininkų atleidimai iš tarnybos. Jau birželio 25 d., vos po 10 dienų nuo okupa-cijos pradžios, į atsargą išleista 18 aukšto rango karininkų. Liepos pradžioje šis kariuomenės valymas pasiekė ir Lietuvos karo aviaciją, iš ku-rios į atsargą išleisti 9 vadovaujamas pareigas ėję karininkai, tarp jų ir kpt. G. Radvenis. Mo-tyvuodamas ištarnautu laiku, liepos 2 d. kpt. G. Radvenis pateikė prašymą išleisti jį į aviacijos karininkų atsargą. Jau kitą dieną po šio prašymo pateikimo Zoknių dirbtuvėse įvyko dirbtuvių darbininkų susirinkimas, kurio metu priimto-je rezoliucijoje rašoma: „Karo aviacijos Zoknių dirbtuvių tarnautojai 1940 liepos mėn. 3 d. padarė susirinkimą ir vienbalsiai nutarė prašyti Lietuvos Liaudies Kariuomenės Vadovybę palikti kapitoną

Gregorių Radvenį jo buvusiose pareigose, nes per visą savo tarnybos laiką buvusiems savo pavaldi-niams materialiai padėdavo ir pasižymėjo kaipo didelis darbininkijos draugas gindamas jų tei-ses.“ Liaudies kariuomenės vadui įteikta 1940 m. vasaros dvasią ir naujų vadovų įgeidžius atitin-kančią rezoliuciją pasirašė Zoknių dirbtuvių 25 darbininkai. Vis dėlto darbininkų užtarimas nepadėjo. Liepos 29 d., perdavęs visas pareigas, kpt. G. Radvenis buvo išleistas į atsargą ir apsi-gyveno Marijampolėje.

1941 m. jis repatrijavo į Vokietiją. Kilus Vo-kietijos ir SSRS karui, G. Radvenis tarnavo Vo-kietijos kariuomenėje, kovojo Rytų fronte. Karui pasibaigus, gyveno Hanau pabėgėlių stovykloje, dirbo UNRRA transporto viršininku. 1949 m. persikėlė į Ludvigsburgą prie Štutgarto, dirbo Kanados konsulate pereinamosios stovyklos vedėju. 1952 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, gyveno Los Andžele, iki 1970 m. dir-bo lėktuvų detalių gamykloje „Stamping Co.“. Aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos organizacijų veikloje. Mirė 1989 m. gruodžio 26 d. Los An-džele, Kalifornijos valstijoje.

Karo lakūno kpt. Gregoriaus Radvenio iš Jungtinės Karalystės skraidinamas lėktuvas De Havilland DH-89A Dragon Rapide Amsterdamo aerodrome ruošiamas tolimesniam skrydžiui į Lietuvą.

E. Radvenio šeimos archyvo, Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr. 11

LIETUVOS KARIUOMENĖS KŪRĖJŲ SAVANORIŲ 1-OJO

IR 2-OJO LAIPSNIŲ MEDALIŲ

„BUVOME, ESAME, BŪSIME“ ISTORIJA

Z I G F R I D A S J A N K A U S K A SL K KS S VA S N A R YSDaugelis visuomeninių organizacijų, remian-

čių krašto apsaugą, yra įsteigusios savo apdova-nojimų, tačiau apie juos mažai rašyta. Gal dar iš-likę steigimo aktai, dailininko eskizai, projektai, bandomieji egzemplioriai. Prisiminkime Lie-tuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) 1-ojo ir 2-ojo laipsnių medalių „Buvo-me, esame, būsime“ istoriją.

Mūsų organizacijos nariai už nuopelnus ku-riant krašto apsaugą apdovanojami Lietuvos ka-riuomenės kūrėjų savanorių medaliu (jis buvo valstybinis). 2001 m. gruodžio 20 d. buvo oficia-

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 3 ( 4 6 7 ) 12

K R A Š T O G Y N Y B AK R A Š T O G Y N Y B A

liai paskelbta, kad apdovanojimas minėtu meda-liu stabdomas. Aiškinamajame rašte argumen-tuota, kad „<...> atkurtai Lietuvai nusipelnę as-menys, verti šių apdovanojimų, juos jau yra gavę“.

Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. birželio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės ap-dovanojimų įstatymą, kurio 42 str. nustatyta, kad „Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių meda-liu <...> apdovanoja krašto apsaugos ministras“. Šis įstatymas įsigaliojo 2003 m. sausio 16 dieną.

Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1966 „Dėl apdovanojimo Lietuvos kariuo-menės kūrėjų savanorių medaliu“ 2002 m. lap-kričio 4 dieną paskutinį kartą buvo apdovanoti 126 Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, o 2004 m. vasario 11 d. buvo apdovanotas pirmas asmuo krašto apsaugos ministro įsakymu. Ap-dovanojimai visiškai atnaujinti 2005 m. kovo 22 dieną. Tuomet buvo apdovanota 120 asmenų, o iš viso ministro įsakymu įvairiomis progomis buvo apdovanoti 489 asmenys (aštuonių įsaky-mų pagrindu). Taigi stabdyti apdovanojimą me-daliu, ko gero, buvo paskubėta...

LKKSS ištisus ketverius metus negalėjo savo narių teikti apdovanojimui. Šių eilučių autoriui, tuometiniam LKKSS Vilniaus apskrities skyriaus (VAS) pirmininkui, kilo idėja įkurti savo organi-zacijos apdovanojimą, nes daugelis LKKSS na-rių yra garbingo amžiaus, o ir informacijos apie LKKSS medalio įteikimo atnaujinimą nebuvo. Idėją įkurti apdovanojimą aptarėme su tuome-tiniu LKKSS pirmininku dm. kpt. Algirdu Pe-trusevičiumi ir pavaduotoju dm. mjr. Antanu Buroku. Idėjai jie pritarė. Visi projektavimo, ga-mybos, apskaitos darbai buvo pavesti man. Jau pristatydamas idėją kurti LKKSS medalį, turėjau dailininko Liudo Gedmino darbinį eskizą, dar be muaro juostelės. Eskizui taip pat buvo pritarta. Dailininkas L. Gedminas po kelių derinimų per trumpą laiką 2004 m. rugpjūčio 6 d. pateikė galu-tinį apdovanojimo variantą, o rugsėjo 10 d. mes, trys steigėjai, apdovanojimo projektą patvirtino-me. Reikėjo kurti LKKSS apdovanojimo statutą, rūpintis su apdovanojimu susijusiais reikalais. Jau 2004 m. lapkričio mėnesį buvo patvirtintas apdovanojimo statutas, pritarta apdovanojimo pristatymo ir liudijimo variantams. Esminis

klausimas – kas finansuos šį projektą. LKKSS pirmininkas 2005 m. vasario 1 d. raštu „Dėl me-dalio gamybos paramos“ kreipėsi į tuometinį krašto apsaugos ministrą Gediminą Kirkilą. Pa-ramos negauta. Idėja strigo. Jau buvo pasirink-tas gamintojas – UAB „Alpera“. Reikėjo gaminti matricas, štampus, užsakyti pagal patvirtintą etaloną muaro juostelę. Nieko neliko daugiau, kaip apdovanojimą daryti išperkamu (šiuo metu daugelis organizacijų vadovaujasi šiuo principu). Į gamybą buvo investuotos privačios lėšos ir už-sakyta pagaminti pirmuosius 100 medalių. Per tą laikotarpį paruošti aplankai su LKKSS ženklu ir užrašu „Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga“, sutarta su sąjungos nariu Gediminu Ruzgiu, kad jis spausdins apdovanojimų liudiji-mus. Taip pat buvo pasirūpinta registracijos žur-nalu, kuriame pagal apskritis būtų registruojami visi apdovanotieji. Palaikyti ryšius su gamintoju teko šio straipsnio autoriui. Pirmasis apdovanoji-mas buvo įteiktas 2004 m. spalio 28 dieną. Iš viso buvo apdovanoti 642 LKKSS ir visuomeninių organizacijų, remiančių krašto apsaugą, nariai. 1-ojo laipsnio medaliu „Buvome, esame, būsime“ apdovanoti 88, 2-ojo laipsnio – 554 asmenys. Tarp apdovanotųjų – Lietuvos Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Lietuvos Ne-priklausomybės Akto signataras, buvęs Europos Parlamento narys, LKKSS narys prof. Vytautas Landsbergis, buvę Lietuvos kariuomenės vadai gen. mjr. Jonas Kronkaitis, gen. ltn. Arvydas Po-cius ir dabartinis vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas, vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės or-ganizatorių brg. gen. Česlovas Jezerskas, Lietuvos didvyriai: Loreta Asanavičiūtė (po mirties), Gin-taras Žagunis (po mirties), Artūras Sakalauskas (po mirties). Paskutinis LKKSS 1-ojo laipsnio medalis „Buvome, esame, būsime“ įteiktas Nepri-klausomybės Akto signatarui Algirdui Patackui. 2013 m. liepos 4 d. steigėjai nutarė apdovanojimą LKKSS 1-ojo ir 2-ojo laipsnių medaliais „Buvo-me, esame, būsime“ nutraukti.

Tokia šio garbingo apdovanojimo istorija. Malonu juos buvo matyti Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje „Kovo 11-oji. Atkurtos ne-priklausomos Lietuvos apdovanojimai“ (paro-dos autorė Rūta Kuodytė).

LKKSS nuotr. 13

SOVIETŲ SIENA:

PO SEPTYNIAIS UŽRAKTAIS

D A R I U S S U T K U S

1918 m. gegužės 28 d. specialiu dekretu buvo įsteigta sovietų Ru-sijos pasienio apsauga. Jos darbo principus suformulavo ne kas kitas, o „pirmosios pasaulyje socialistinės valstybės čekistas Nr. 1“ – Feliksas Dzeržinskis. Jis pažymėjo, kad „siena yra politinės reikšmės linija ir saugoti ją privalo politinis organas“. Milijoninėmis represijomis spėjusio pasižymėti Geležinio Felikso dėme-sys šiai sričiai nežadėjo nieko gero. Iš tikrųjų 1920 metais sienos apsaugą visiškai perėmė Visos Rusijos ypatin-gosios komisijos (rus. Всероссийская чрезвычайная комиссия, BЧК;

liet. – VČK) Ypatingasis skyrius. Sieną patikėta saugoti ne pasienio apsaugos tarny-bai, o Vidaus reikalų liaudies komisariato (rus. Народный комиссариат внутренних дел, НКВД; liet. – NKVD) vidaus kariuomenei – represinei struktūrai, kuri de facto buvo skirta kovai prieš savus piliečius.

P O L I T I N Ė S R E I K Š M Ė S L I N I J ANuo to laiko represinių struktūrų

šleifas tęsėsi per visą sovietmetį, kei-tėsi tik pavadinimai. Nuo 1946 m. pa-sienis tapo pavaldus Sovietų Sąjungos (SSRS) Valstybės saugumo ministerijai (rus. Министерство государственнoй безопасностu, MГБ; liet. – MGB), o po J. Stalino mirties – Vidaus reikalų minis-terijai (rus. Министерство внутренних дел, МВД; liet. – MVD). 1957 m. buvo suformuota nauja tarnyba – Vyriausioji pasienio kariuomenės valdyba, pavaldi KGB (rus. Комитет государственной безопасности, КГБ; liet. – KGB; Valsty-bės saugumo komitetas). Šis pavaldumas išsilaikė iki pat 1992 metų rugsėjo pučo. Tačiau ir negrįžtamai subyrėjus SSRS, pa-sienio kontrolę Rusijos Federacijoje tebe-vykdo tiesioginė KGB teisių paveldėtoja –

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 3 ( 4 6 7 ) 14

G R Ė S M Ė S A N A T O M I J A

Federalinė saugumo tarnyba (rus. Федеральная служба безопасности, ФСБ; liet. – FSB).

Sovietinė sienos apsaugos sistema buvo dar vienas totalitarinės kontrolės pavyzdys. Propa-ganda kalė į galvas, kad siena – tai faktinė fron-to linija, o pasieniečiai gina „pačią taikiausią pasaulio valstybę“ nuo „nedraugiškų kaimynų“ užpuolimo ir diversijų. Iš esmės pagrindinė sie-nos apsaugos funkcija buvo maksimaliai apribo-ti savo piliečių kontaktus su užsieniu. Pasienio zonų dydžiai ir kontrolės režimo griežtumas šių dienų požiūriu yra tiesiog neįsivaizduojami.

Būtų naivu manyti, kad sovietinis pasienis – tai viso labo spygliuotos vielos tvora su kontroli-ne pėdsakų juosta ir kartkartėmis šalia jos praei-nančiu patruliu. Anaiptol. Geriau susipažinus su specifika, paaiškėtų, kad fizinė sienos apsauga – tai tik nežymi viso kompleksiškai organizuoto mechanizmo dalelė. Galima sakyti, kad geleži-nė uždanga socialistinio bloko šalyse buvo ne „vertikali“, o „horizontali“ – kontrolė, apribojanti piliečių judėjimo laisvę, buvo visaapimanti. Gali-ma paminėti keletą aspektų, kurie fiziškai varžė, o psichologiškai – neleido netgi pagalvoti apie galimybę patekti už „socialistinio rojaus“ ribų.

S O V I E T I N Ė P R O P A G A N D ASovietinei visuomenei nuo pat mažens buvo

kalama, esą ji gyvenanti geriausioje pasaulio valstybėje, o už sienos klesti neteisybė, nusikal-timai ir skurdas. O jei ir esama prabangos – tai ji skirta tik išnaudotojams. Bėgti anapus esą galėjo tik pavieniai kvailiai, nusikaltėliai arba išdavikai.

Buvo skiepijama mintis, jog sieną reikia bud-riai saugoti nuo daugybės šnipų ir diversantų, kuriuos siunčia nedraugiškų kapitalistinių šalių žvalgybos. Rytų Vokietijoje Berlyno siena ofi-cialiai netgi buvo įvardyta kaip antifašistinė ap-sauginė siena, nors, ko gero, aukų daugiau būta tarp Rytų Vokietijos piliečių, nukautų bandant pabėgti iš „socialistinio rojaus“, nei bandžiusių įsiskverbti pro ją iš Vakarų.

Visoms šioms propagandinėms klišėms įtvir-tinti pasitelkta įvairiausių priemonių: literatūra, kinas, minėjimai ir pan.

Buvo taikomos smegenų plovimo technikos,

paviešinant „autentiškus“ pabėgėlių ar emigran-tų laiškus iš užsienio, kuriuose buvo aprašomas kapitalistinio pasaulio nežmoniškumas.

Vaizdinė agitacija buvo naudojama ir pačiuo-se pasienio punktuose. Sovietiniai ideologai ir čia stengdavosi rodyti savo pranašumą bei skie-pyti baimę. Emigracijoje išleistoje T. Solonevič knygoje „Sovietinės vertėjos užrašai“ galime rasti tokį epizodą:

„1931 metų pavasarį slegiama nepaprastai sunkaus jausmo pervažiavau atgal per sovietinę sieną. Baisus pojūtis apima žmogų, kai traukinys pravažiuoja paskutiniąją Lenkijos stotelę Stolbcus ir ima lėtai judėti per pasienio zoną link bolševi-kų pastatytos arkos su užrašu „Visų šalių proleta-rai, vienykitės!“. Širdį suspaudžia, ir žmogus savo noru eina į narvą, iš kurio jam visiškai atsitikti-nai pavyko kuriam laikui ištrūkti...“

Šioje ištraukoje minimas vienas iš nedaugelio susisiekimo su „kapitalistiniais Vakarais“ punktų – geležinkelio stotis Negorelojė dabartinės Baltaru-sijos teritorijoje, esanti apie 50 km į vakarus nuo Minsko. Virš geležinkelio buvo iš rąstų suręsta arka, kurios abu šonus puošė lozungai. Įvažiuojan-čiuosius į SSRS teritoriją pasitikdavo šūkis „Sveiki-nimai Vakarų darbo žmonėms!“, o sovietinėje pu-sėje puikavosi lyg grėsmingas įspėjimas ateičiai – „Komunizmas nugriaus sienas tarp valstybių!“

1939 metai parodė, kad komunistai savo žo-džiais nesišvaistė: imperijos sienos pasislinko toliau į Vakarus, ir pasienio transporto punktu jau tapo Brestas.

„Darbo žmonių tėvynės“ piliečių kelionės į už-sienį, be abejo, nebuvo naudingos sovietinei val-džiai tuo požiūriu, kad, realiai pamatęs gyvenimą užsienyje, „laimingiausios šalies pilietis“ galėjo pradėti kritiškai vertinti sovietinę tikrovę. Ši ri-zika grėsė netgi ir labai „politiškai užgrūdintiems kadrams“. Pavyzdžiui, į užsienį pabėgęs KGB pareigūnas O. Gordijevskis, duodamas interviu, savo apsisprendimą grindė tokiu motyvu: „So-vietų Sąjunga – nenormali valstybė. Mums nuolat kalė į galvas, jog sovietiniai žmonės – patys laimin-giausi, nes geriausiai gyvena, o pabuvęs Danijoje aš labai greitai supratau, jog mes, SSRS piliečiai, – patys nelaimingiausi, patys skurdžiausi. Sovietų Sąjungoje – totalus skurdas, milžiniška neteisybė,

15

jokių laisvių.“ Todėl vien smegenų plovimo nepa-kako, reikėjo ir kitų varžančių galios svertų.

A D M I N I ST R A C I N Ė S I ST E M A Pirmas sovietų valdžios bandymas adminis-

truoti gyventojų judėjimą į užsienį buvo akivaiz-dus iškart po 1917 m. perversmo. Jau gruodžio mėnesį pasirodė instrukcija „Dėl įvažiavimo ir išvažiavimo iš Rusijos“, skirta pasienio punktų komisarams. Buvo įvesti du apribojimai – pre-cedento neturintis užsienio pasas, kurį privalėjo turėti norintis išvažiuoti pilietis, bei būtinybė gauti specialų Vidaus reikalų komiteto Užsienio skyriaus leidimą.

Vėliau ši praktika tapo norma, reglamentuo-jama dar daugiau apribojimų, o nuo 1925 m., išleidus „Nuostatus dėl įvažiavimo ir išvažiavi-mo iš SSRS“, tapo tokia griežta, kad palikti dar-bo žmonių tėvynę tapo praktiškai neįmanoma. Meno ir kultūros veikėjai turėjo sulaukti pačios politinės viršūnės – Komunistų partijos Centro komiteto Politinio biuro – leidimo. Nieko keisto: netgi SSRS Konstitucijoje nebuvo numatyta lais-vo judėjimo ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė. Pavyzdžiui, kolūkiečiai iki XX a. 6-ojo deš. iš viso neturėjo SSRS piliečio pasų! Taigi jie legaliai negalėjo palikti netgi savo kolūkio ribų, nekalbant jau apie kelionę į užsienį.

Netgi miesto gyventojai, turėdami pasą, be atskiro leidimo negalėjo lankytis ne tik užsienyje, bet netgi pasienio ruože. Be leidimo jiems nebu-vo įmanoma įsigyti čia kursuojančio autobuso ar traukinio bilieto. Važiuojančius nuosavu automo-biliu tikrindavo patruliai. O nuolat gyvenantys pa-sienio zonos teritorijoje piliečiai savo pasuose pri-valėjo turėti specialų prirašymo spaudą, pažymėtą didelėmis raidėmis „ZP“ (rus. зона пограничная), galiojantį tik konkrečiame pasienio ruože.

Norintieji patekti į socialistinės sandraugos šalį, susidurdavo su labai ilga procedūra. Pir-miausia reikėjo gauti charakteristiką-rekomen-daciją iš vietinės profesinės organizacijos. Tada ji turėjo būti patvirtinta miesto arba rajono SSKP komiteto. Galiausiai sprendimą priimda-vo komisija, kurios nariu būdavo ir srities KGB valdybos viršininkas, – pretendentą į „inturistą“

jis tikrindavo savais kanalais. Jei leidimas buvo duotas, laukė dar įvairių dokumentų ir anketų pildymas, susipažinimas su specialiu aplinkraš-čiu, instruktažai, kaip sovietiniam žmogui dera elgtis užsienyje (nevaikščioti po vieną, vengti kontaktų su užsieniečiais ir pan.). Griežtai regla-mentuotas ir išsivežti leidžiamos valiutos kiekis: pavyzdžiui, XX a. 6-ojo deš. viduryje keturioli-kai dienų į Čekiją vykstantis turistas galėjo išsi-keisti 30 rublių (apie 20 proc. vidutinės algos), devynioms dienoms į Suomiją – tik 12 rublių. Tai buvo daroma ir tam, kad pabėgti sumanęs turis-tas neturėtų lėšų pragyvenimui. Dėl šios priežas-ties buvo griežtai apribotas ir turisto bagažas – buvo nurodyta, kiek ir kokių daiktų pasiimti, o iš asmeninių papuošalų nurodoma pasiimti tik vieną auksinį žiedą, sagę arba apyrankę ir ne daugiau kaip 400 g sidabrinių juvelyrinių dirbi-nių. Bandantys parduoti vertingesnius daiktus (pavyzdžiui, papuošalus ar fotoaparatą) papras-tai būdavo negatyviai įvertinami grupės vadovo ataskaitoje, kaip „morališkai nepastovūs“, ir to-kių asmenų „inturistinės kelionės“ baigdavosi visam laikui. Toks pat likimas laukė tų, kurie būdavo pastebėti „atsiskyrę nuo grupės“ ar „ne-pateisindavo sovietinio piliečio vardo žemu el-gesiu“.

Netgi 7-ajame deš. kelionės į kapitalistinį už-sienį buvo prieinamos tik patikimiausiems val-džios numylėtiniams. Istorikas Arvydas Anu-šauskas tvirtina, kad 1960–1970 m. kiek laisviau buvo galima keliauti tik po socialistines ar „drau-giškas“ valstybes (pvz., Indiją), o į „tikrą užsienį“ – t. y. laisvojo pasaulio šalis – būdavo išleidžiama mažiau nei po tūkstantį žmonių per metus.

T E I S I N Ė B A Z Ė Sovietiniuose įstatymuose buvo aiškiai api-

brėžta, ką galima laikyti SSRS sienos pažeidėjais: 1) asmenis, kurie kirto ar bandė kirsti SSRS

valstybinę sieną bet kokiu būdu ne praleidimo punktuose, arba praleidimo punktuose, nesilai-kant nustatytų praleidimo taisyklių;

2) asmenis, kurie pateko ar bandė patekti į užsienines ar sovietines transporto priemones, siekiant nelegaliai palikti SSRS teritoriją.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 3 ( 4 6 7 ) 16

G R Ė S M Ė S A N A T O M I J A

1935 metais buvo priimtas įstatymas, kuriame pabėgimas į užsienį buvo prilyginamas tėvynės išdavimui. Už tai numatyta mirties bausmė. Pa-bėgusiojo artimuosius taip pat numatyta repre-suoti. Jiems grėsė laisvės atėmimas nuo penkerių iki dešimties metų su turto konfiskavimu. Šį do-kumentą pasirašė Visos Rusijos centro vykdo-mojo komiteto pirmininkas M. Kalininas – vie-nas iš J. Stalino komandos narių.

Teisinė (baudžiamoji ar administracinė atsa-komybė) galiojo ir už bandymą nelegaliai per-duoti ar priimti krovinius ar dokumentus. Į už-sienį vykstančiųjų bagažas buvo kruopščiai tikri-namas tiek išvykstant, tiek sugrįžus. Būta atvejų, kai bandyta tikrinti net diplomatinius krovinius. Pavyzdžiui, vienoje ataskaitoje minima, jog pa-sienio praleidžiamojo punkto darbuotojai gavo agentūrinį pranešimą apie tai, kad japonų diplo-matinis darbuotojas savo lagaminuose bandys išvežti iš SSRS teritorijos dvi bėgles. Tikrinimo procedūra buvo tyčia vilkinama, dangstantis formalumais, lagaminai apžiūros metu vartomi, mėtomi ir netgi slapčia badomi yla, kol, anot ra-porto, „pažeidėjos demaskavo save pačios“.

J. Stalinui mirus, tuometinė valdžia, norėdama priešpriešinti savo „humaniškumą“ buvusiems

„asmenybės kulto“ metams, sušvelnino bausmę už pabėgimą ar bandymą pabėgti iš SSRS. Bran-daus socializmo epochos bėglys galėjo gauti „tik“ iki dešimties metų, bet nereikia pamiršti, kad jo galėjo laukti ir specialioji psichiatrijos ligoninė – juk sovietų ideologų teigimu, tik psichinis ligonis galėjo abejoti esamos santvarkos tobulumu!

S L A P T U M O R E Ž I M A S„Pažangiausia visuomenė“ gyveno parano-

jiško slaptumo sąlygomis. Informacinio apri-bojimo būta visose, netgi iš pirmo žvilgsnio ne-kalčiausiose, srityse. O ir paviešinta informacija dažniausiai būdavo iškraipoma, siekiant suklai-dinti „priešus“, arba tiesiog užtempiant ją ant ideologinio kurpalio.

Pirmiausia reikia paminėti tai, kuo nepatikės kartu su palydovine navigacija ir „Google maps“ išaugusi karta.

SSRS nebuvo nė vieno tikslaus civilinės pa-skirties žemėlapio ar turistinio atlaso. Tą, kas buvo vadinama „žemėlapiais“, dabar galima pa-vadinti tik apytikslėmis schemomis be jokių to-pografinių požymių. Dažnai jos specialiai spaus-dintos su iškraipytomis proporcijomis, ypač šalia

Ideologiniai simboliai pasitikdavo atvykstančiuosius jau pasienio punktuose.

17

pasienio ruožo ir įvairių strateginių objektų. Užslaptintų miestų ar karinių dalinių (tarp jų ir užkardų) teritorijos išvis nebuvo vaizduojamos. Absoliuti dauguma gyventojų net nenutuokė, kokiu būdu realiai yra saugomas pasienis ir kur jis tiksliai yra. Tikslūs kariniai topografiniai že-mėlapiai turėjo slaptumo grifą. Išnešti juos už padalinio ribų griežtai drausta. Žemėlapių lapų apskaitą kontroliavo dalinio Ypatingasis skyrius. Rūpintasi net tuo, kad klijuojant didesnį žemėla-pį, apkarpyti mažesnių lapų kraštai su pažymė-tomis koordinatėmis būtų sudeginti.

Kita vertus, net ir pasiryžusiam „balsuo-ti kojomis“ bėgliui, įveikusiam itin ešelonuotą pasienio ruožą, buvo paspęsta paskutinė – klas-tingiausia – kliūtis. Pamatęs kontrolinę pėdsakų juostą ir vielų užtvarą, potencialus „tėvynės išda-vikas“ dažniausiai pagalvodavo, jog anapus ir yra užsienis. Iš tikrųjų tvora, priklausomai nuo vie-tovės, neretai buvo atitraukiama net iki 1–2 km iki realios demarkacinės linijos. Tokiam atstu-mui įveikti reikėjo daugiau laiko, nei atvažiuo-davo kovinio aliarmo signalą gavusi pasieniečių pamaina su tarnybiniu šunimi. Tačiau net ir

kruopščiausią pabėgimo planą ruošęs pažeidė-jas tokių užslaptintų detalių tiesiog nežinojo ir į jas neatsižvelgdavo.

V I S U O T I N I S S E K I M A S Sekimo ir nepatiklumo pojūtis buvo sovie-

tinio gyvenimo kasdienybė. Saugumo organai turėjo užverbavę nemažai agentų, kurie savo kuratoriams pranešinėjo apie juos dominusius dalykus. SSRS buvo praktikuojama „kolektyvinė atsakomybė“, apie įvairius „antivalstybinius“ pla-nus saugumui pranešdavo ir eiliniai piliečiai. Te-lefono pokalbių buvo klausomasi, ypač disidentų ar šiaip „nepatikimų“ ir „įtartinų“ žmonių. Planai pabėgti į užsienį tokiomis sąlygomis nelikdavo nepastebėti. Artimiausia bėglio aplinka galėjo būti apkaltinta žinojusi ir nuslėpusi tokį „nusi-kaltimą“ arba net bendradarbiavusi jį rengiant.

Ypatingai intensyviai buvo sekama pačioje pa-sienio zonoje. Sovietinė propaganda garsino, jog „sieną saugo visa sovietinė liaudis“. Ką tai reiškė iš tikrųjų? Pasienio padalinių operatyvininkai tu-rėjo platų agentūrinį tinklą. Iš esmės kiekvienas

„Sieną saugo visa sovietų liaudis“. Propagandine kalba tai reikštų: „Pamatęs svetimą pasienio zonoje – įskųsk!“

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 3 ( 4 6 7 ) 18

G R Ė S M Ė S A N A T O M I J A

gyvenantysis pasienio zonoje privalėjo pranešti apie pastebėtus nepažįstamus žmones. Atsiras-davo kone etatinių seklių-mėgėjų, uoliai dirbu-sių ir dėl atlygio, ir iš idėjos. Koks buvo kai kurių jų „produktyvumas“, rodo pavyzdys: 1940 metais Berezinos užkardos būrys sulaikė 2 935 „pažeidė-jus“. Iš jų kas dvidešimtą (!) pasieniečiams įskun-dė vienas žmogus – tenykštis gyventojas.

P A S I E N I O ZO N AIr tik tuomet jau galima kalbėti apie patį

pasienio ruožą, kurį įveikti vis dėlto pasiryžęs žmogus rizikavo savo laisve ir gyvybe. Tipinis pasienio ruožas prasidėdavo tolokai nuo demar-kacinės linijos. SSRS Ministrų Tarybos nurody-mu „Dėl draudžiamos pasienio zonos ir kranto linijos“ nuo 1946 m. vakarinėje SSRS pusėje (įskaitant Lietuvą) nustatytas pasienio ruožo plotis buvo 2 kilometrai.

Stebino inžinerinių įrenginių gausa ir mas-tas. Išilgai tęsėsi kelias, kuriuo važiuodavo arba eidavo patruliai (paprastai trys kariai ir tarnybi-nis šuo). Vienoje kelio pusėje stovėjo stebėjimo bokšteliai, kitoje – palyginti neaukšta užtvara nuo gyvūnų. Už jos buvo suartas žemės ruo-

žas – kontrolinė pėdsakų juosta, kurią kasdien apžiūrėdavo dviejų pasieniečių patrulis. Šis „iš-radimas“ pradėtas taikyti maždaug nuo XX a. 3-iojo deš., o visuotine privaloma praktika tapo 1939 metais. Šiek tiek toliau buvo įrengiama kelių metrų aukščio spygliuotų vielų tvora su signaline užtvara, kurią užkliudžius, pasienio užkardoje nuskambėdavo aliarmo signalas. Atskirais atve-jais tvoros viršuje būdavo ir elektros linija. Tuo-met – vėl užtvara nuo gyvūnų. Iki pačios demar-kacinės linijos dar buvo pakankamai toli, kad pa-stebėtas ir persekiojamas pažeidėjas nepabėgtų. Pasienis buvo suskirstytas vidutiniškai dešimties kilometrų ilgio atkarpomis. Kiekvienai jų saugoti buvo skiriama užkarda su pasieniečių kuopa.

Svarbiausia tai, kad SSRS valstybinė siena buvo tik pusiaukelė į Vakarus. Netgi jei bėglys patekdavo į vieną iš socialistinės sandraugos šalių, jo laukė ilgas kelias iki dar vieno, dažnai dar labiau saugomo pasienio ruožo. Ši taisyklė negaliojo tik Baltijos pakrantėje (pakrantės te-ritoriniai vandenys, be atskirų išimčių, siekė 12 jūrmylių) ir pasienyje su Suomija, todėl dažnas bėglys planavo savo maršrutus būtent per ten.

Yra duomenų apie tai, kaip buvo įrengta siena, tiesiogiai besiribojanti su kapitalistiniu pasauliu.

Daugelis bėglių nežinojo, kad nuo užtvaros iki demarkacinės linijos yra gerokas atstumas. Pabėgti nuo pasieniečių patrulio, vedino tarnybiniu šunimi, buvo praktiškai neįmanoma.

19

Pavyzdžiui, tuometinės Čekoslovakijos pasie-nyje 1951 m., saugumo pareigūno L. Glavačkos nurodymu, pradėtos įrengti naujos inžinerinės kliūtys. Pačiuose kritiškiausiuose ruožuose buvo pastatyta vadinamoji EDZ užtvara su spygliuota viela, kuria tekėjo kelių kilovoltų galios elektros srovė. Kitur šalia paprastos tvoros buvo minų laukas. Ši praktika, atrodo, buvo visuotinė. Pa-vyzdžiui, Vokietijos Demokratinės Respublikos pasienyje buvo naudotos kryptinės minos SM-70. Užkliudžius atotampą, suveikdavo elektromecha-ninis detonatorius ir mina sprogdavo, išmesda-ma apie šimtą plieninių rutuliukų. Kaunamasis jų nuotolis siekė iki 120 metrų. Tokiomis minomis buvo užminuotas apie 440 km ilgio su Vokietijos Federacine Respublika besiribojantis sienos ruo-žas, išskyrus ribą su Vakarų Berlynu. Bendras jų kiekis galėjo siekti apie 60 tūkst. vienetų.

1956 m. geležinę uždangą nuspręsta moder-nizuoti. Atsirado nauja elektros užkarda EZOH, kuri buvo klastingesnė tuo, kad elektros linija ėjo tik tvoros viršuje. Dažnas bėglys galvodavo, kad tvora saugi, ir elektros smūgį gaudavo tik užlipęs ant užtvaros. Pradėta naudoti signalinė „U“ tipo užtvara, kuri leido nustatyti sienos pa-žeidimo vietą maždaug 100 m atstumu.

Nuo 1960-ųjų vėl atsirado pokyčių. Minas ir elektros užtvarą nutarta pašalinti – kartkartėmis dėl jų žūdavo net ir patys pasieniečiai (VDR mi-nos demontuotos tik apie 1984-uosius). Tvora buvo perkelta toliau nuo demarkacinės linijos, palikta signalinė sistema U-60, kontrolinė juos-ta ir neaukštos užtvaros abipus jų.

Sunku suvokti, kokių pastangų reikėjo vien

tik matomai geležinei užtvarai įrengti, kiek tai kainavo, kiek reikėjo pastatyti stulpų, kiek kilo-metrų spygliuotos vielos ištempti, jau nekalbant apie visus kitus inžinerinius įrengimus. Kitas dalykas – kiek gi lėšų buvo prarandama, visiš-kai uždraudus ūkinę veiklą nenatūraliai plačiose draudžiamose zonose? Juk 8-ojo deš. viduryje tokios dirvonuojančios zonos sudarė ne mažiau 3 640 kvadratinių kilometrų, t. y. 16,4 proc. SSRS teritorijos, kurioje tuo metu jau pradėjo trūkti maisto produktų. Tačiau partinei nomenklatūrai labiau rūpėjo apsidrausti, kad „siena būtų pati-kimai užrakinta“. Prie išlaidų dar reikėtų pridėti ir pasienio kariuomenės personalo išlaikymą, o gautą milžinišką hipotetinę sumą padalinti iš visų SSRS gyventojų skaičiaus – galima tik nu-manyti, kaip brangiai „partijai ir vyriausybei“ atsiėjo saugoti nuo pabėgimo sovietinį pilietį...

O J I E V I S B Ė G O. . .Laisvė – pirmiausia suvokimas, o tik po to

fizinis būvis. Kad ir kaip stipriai buvo indok-trinuojami totalitarinės visuomenės piliečiai, bandant orveliškai įtikinti, kad laisvė yra vergija, dalis jų vis viena suvokė, kad SSRS – tai vienas didelis tautų kalėjimas. Be to, kalbant apie Lie-tuvą, čia dar buvo išlikusi ta žmonių karta, kuri prieš okupaciją pati gyveno demokratinėje šaly-je, lankėsi užsienio valstybėse ir galėjo palyginti tai su sovietine tikrove. Ankstyvuoju pokariu ne visi ryšiai su laisvuoju užsieniu buvo nutrūkę. Pavyzdžiui, Lietuvos laisvės kovotojų grupėms pavyko kelis kartus kirsti geležinę uždangą. Le-galiai gyvenantiems tą padaryti, žinoma, buvo daug sunkiau. Kartkartėmis kaip išimtys atsiras-davo retos progos emigruoti – trumpam laikui siena buvo atsivėrusi lenkais save laikiusiems as-menims, pareiškusiems norą persikelti į Lenkiją, vėliau repatrijuoti bandė dalis žydų.

Nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą ir nepa-vykus atkovoti Lietuvos valstybės nepriklauso-mybės, kai kurie nesutinkantys su sovietinėmis realijomis arba persekiojami dėl tokių pažiūrų asmenys ir toliau bandydavo pabėgti į demokra-tinį pasaulį. Kai kas veikė gana spontaniškai, kiti kūrė pakankamai pagrįstus ir toli į ateitį numa-

Kryptinės atotampinės minos Vokietijos pasienyje buvo išmontuotos tik prieš trisdešimt metų.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 3 ( 4 6 7 ) 20

G R Ė S M Ė S A N A T O M I J A

tytus pabėgimo planus. Kirsti sausumos pasienio ruožą Lietuvoje

buvo gana pavojinga – pirma, jis buvo gerai sau-gomas, antra, laukė ilgas kelionės etapas per so-cialistines šalis iki dar geriau saugomos tikrosios geležinės uždangos. Šiuo atveju estams buvo len-gviau – nemažai jų bandė pabėgti į Suomiją tiek sausuma, tiek vandeniu. Dalis bandymų buvo pavykę. Lietuviams buvo sunkiau – buvo atvejis, kai Suomiją pėsčiomis pasiekė vienas bėglys, bet ryžtis pabėgti jūra savomis jėgomis buvo sunku – artimiausias punktas buvo Gotlando sala. Vie-nintelis užfiksuotas bandymas baidare (!) buvo, deja, nesėkmingas.

Labiau populiarūs buvo pusiau legalūs pabė-gimai, bandant pasinaudoti prieinamais būdais ir priemonėmis. XX a. 6-ojo deš. pradžioje daž-niausias ir bene vienintelis būdas pabėgti iš SSRS buvo pasinaudoti jūros keliu. Prekybos ar žvejy-bos laivais išplaukę už SSRS ribų jūreiviai bėgda-vo iš jų užsienio šalių uostuose, bandydavo per-šokti į užsienio laivus ar slapčia pasiekti krantą laivo gelbėjimosi valtimi ar plaukte. Pasprukti pavykdavo ne vien jūreiviams: KGB dokumen-tuose užfiksuotas atvejis, kai 1962 m. spalio 29 d. dvidešimtmečiui J. Bružui Klaipėdoje pavyko susitarti su užsieniečiais jūrininkais, patekti į

švedų laivą ir pabėgti į Olandiją.Kitas būdas – pasitelkti „inturizmą“. Turisti-

nių kelionių metu iškeliavusieji prašydavo poli-tinio prieglobsčio užsienio šalyse.

XX a. 7-ajame deš. SSRS atsirado tendencija bėgti į užsienį nuvarant lėktuvus. Žinoma, tai desperatiškas ir dažnai nepateisinamas žingsnis, tačiau bėgusiųjų pasirinkti metodai buvo ne ką „žmogiškesni“, nei represiniai totalitarinės siste-mos metodai kontroliuoti savo piliečius.

Atskirų pabėgimo atvejų būta tokių įdomių, jog verta juos apžvelgti atskiroje tam skirtoje publikacijoje.

Vis dėlto svarbiausia – LAISVĖS kriterijus – pagrindas atsijoti daugelį propagandinių melų, kuriais mums bandoma įteigti, jog neva „anksčiau niekas nebėgdavo į užsienį, nes visi buvo laimingi“. Kartai, kuri yra primiršusi brandaus sovietmečio aktualijas, kartai, kuri užaugusi jau Nepriklauso-mybės metais, daugelis straipsnyje išvardintų min-ties, raiškos ir judėjimo laisvių apribojimų gali pa-sirodyti nerealūs ar net absurdiški. Deja, taip buvo.

Pabaigai geriausiai tiktų Džono Fidžeraldo Kenedžio žodžiai: „Laisvė turi daug sunkumų, demokratija nėra tobula, tačiau mes niekada ne-statėme sienos, kad išlaikytume savo žmones ša-lies viduje.“

Socialistinės sandraugos pasienio fortifikacijos skirtos daugiau sulaikyti pabėgėliams, o ne apsaugoti nuo „imperializmo grėsmės“.

History.army.mil, photoarmy.org, en.wikipedia.org, etsy.com nuotr. 21

LIETUVA TARPTAUTINĖJ

ARENOJE 1918–1928 M.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 3 ( 4 6 7 ) 22

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

Pasaulinis karas (1914–1918 m.) Lietuvos žemę pa-vertė karo operacijų laukais. 1915 m. rugsėjo mėn. pa-baigoje vokiečių kariuomenė jau buvo užėmusi visą Lietuvos kraštą. Tuo pat metu Lietuvoje buvo įvesta vokiečių karinė okupacija (Militarverwaltung), kuri visuomenės gyvenimą apkaustė geležiniu kariškos val-džios lanku.

Po dviejų žiaurios vokiečių okupacijos metų, 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje susirinko Lietuvių Konferen-cija (214 atstovų), kuri iš savo tarpo išrinko 20 asmenų Lietuvių Tautos Tarybą.

Pirmoji lietuvių užsieniečių konferencija susirinko daug anksčiau – 1915 m. rugpjūčio 3–4 d. Šveicarijoje, Berne, antroji – 1916 m. kovo 5 d. – ten pat, 1917 m. ge-gužės 27 – birželio 3 d. – Rusijos Lietuvių seimas. 1918 m. Voroneže Tautos Taryba Rusijoje vasario 14 d. išleido atsišaukimą į viso pasaulio tautas, reikalaudama pripa-žinti Lietuvos Nepriklausomybę. Tai buvo daroma dėl prasidėjusių bolševikų derybų su vokiečiais.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tautos Taryba Vilniu-je paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Vokie-tijos kaizeris Vilhelmas II Lietuvos Nepriklausomybę pripažino kovo 23 d. Spalio 20 d. Vokietijos kancleris Max von Baden pripažino Tarybai ir jos sudarytai vy-riausybei visišką laisvę tvarkyti Lietuvos kraštą. 1918 m. lapkričio 5 d. Taryba pavedė sudaryti pirmą Ministrų Kabinetą, ir XI. 11. prof. A. Voldemaras sudarė valdžią. 1918 m. lapkričio 23 d. išleistas pirmas įsakymas Lietu-vos kariuomenei organizuoti.

Lapkričio pabaigoje įsteigta pirma Lietuvos atsto-vybė užsienyje, Berlyne.

1919 m. sausio 5 d. bolševikai užėmė Vilnių; Lietu-vos vyriausybė persikėlė iš Vilniaus į Kauną. 1919 m. kovo 1 d. Lietuva sudarė pirmą tarpvalstybinę sutartį su Latvija dėl paskolos latviams.

1919 m. balandžio 6 d. Tarybos pirmininkas A. Smetona išrinktas Valstybės Prezidentu.

Kovo 19 d. į Lietuvą atvyko pirma prancūzų karo mi-sija, o balandžio 6 d.– Anglijos atstovas p. Uatsonas.

1920 m. sausio 15 d. įsteigta pirma vokiečių atstovybė Kaune. Kovo 20 d. (1920 m.) Lietuvos Taryba kooptavo Mažosios Lietuvos atstovus. Derybos su rusais prasi-dėjo gegužės 7 d., o 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta taika su rusais. Vilnius pripažintas Lietuvai.

1920 m. gegužės 11 d. Prancūzija pripažino Lietuvą de facto. 1920 m. gegužės 15 d. susirinko Steigiamasis Seimas. Liepos 4 d. Lenkija pripažino Lietuvą de facto.

Vėl kviečiame minti-mis sugrįžti į pirmuo-sius Nepriklausomy-bės metus, į tolimąjį tarpukarį. Tai pada-ryti mums padės dvi skirtingos „Kardo“ publikacijos: 1928 m. Nr. 4–5 (100–101) ir 1935 m. Nr. 23. Pirmo-ji – glausta pirmojo dešimtmečio įvykių kronika, antroji – so-vietų lageryje mirusio Lietuvos karininko straipsnis apie mūsų kariuomenės kūrimą-si. Tikimės, kad spaus-dinamuose fragmen-tuose minimi faktai padės geriau suprasti ne tik tuometinę si-tuaciją, bet ir žūtbū-tines visą dešimtmetį priešų puldinėjamų mūsų protėvių pa-stangas atkurti savo Valstybę.

23

Liepos 14 d. lenkai apleido Vilnių ir jį užėmė bolševikai. Rugpjūčio 28 d. Lietuvos kariuome-nė įžengė į Vilnių. Rugsėjo 20 d. Tautų Sąjunga nustatė Kurzono demarkacijos liniją su lenkais. Rugsėjo 30 d. Suvalkuose prasidėjo derybos su lenkais, o spalio 7 d. su lenkais buvo pasirašyta sutartis, kuria Vilnius pripažintas Lietuvai.

1920 m. spalio 9 d. lenkai sulaužė Suvalkų su-tartį ir užėmė Vilnių. Spalio 14 d. Tautų Sąjungos pirmininkas Leonas Buržua pasmerkė lenkus už Suvalkų sutarties sulaužymą ir pareikalavo ati-traukti Želigovskio kariuomenę iš Vilniaus.

Nuo spalio 12 d. Maskvoje įsteigta Lietuvos atstovybė. 1920 m. lapkričio mėn. su latviais pa-sirašyta arbitražo sutartis sienai nustatyti, pirmi-ninkaujant p. Simpsonui.

Gruodžio 13–27 d. Tautų Sąjunga siūlo su-rengti plebiscitą Vilniaus klausimui spręsti.

1920 m. gruodžio 16 d. Lietuva su Tautų Są-junga pasirašė sutartį dėl Lietuvos įstojimo į tarptautinį Hagos tribunolą.

1921 m. įsteigta pirma Lietuvos atstovybė prie Kvirinalo (kvirinãlas – pagal Kvirinalo [it. Quiri-nale] kalvos Romoje pavadinimą, kur nuo 1947

yra Italijos Respublikos prezidento rezidencija, kartais vartojamas kaip Italijos vyriausybės pa-vadinimas – red.). Kovo 3 d. T. Sąjunga pasiūlė tiesiogines derybas su lenkais Briuselyje, Hy-mansui pirmininkaujant.

Kovo 14 d. Argentina, o rugsėjo 4 d. ir Norve-gija pripažino Lietuvą de jure.

Rugsėjo 22 d. Tautų Sąjunga priėmė Lietuvą Sąjungos nare.

Rugsėjo 28 d. Švedija pripažino Lietuvą de jure; IX. 30. – Danija; spalio 6 d. – Olandija; spalio 14 d. – Suomija. Spalio 22 d. pirmas Suomių atsto-vas, p. Sylvanderis įteikė savo įgaliojimų raštus.

Lapkričio 1 d. Kaune įsteigtas pirmas Čekos-lovakijos konsulatas, o lapkričio 19 d. – Jung-tinių Amerikos Valstybių konsulas įteikė savo paskyrimo raštus.

Gruodžio 15 d. Lietuva užprotestavo T. Sąjun-goje rinkimus i Vilniaus Seimą.

Gruodžio–sausio mėn. vyko taikos derybos su Ukraina. Gruodžio 22 d. Lietuvos vyriausybė galutinai atsisakė derėtis dėl Vilniaus su lenkais pagal Hymanso projektą.

1922 m. sausio 5 d. Čekoslovakija pripažino

Nepriklausomybės kovos su bolševikais. Lietuvos kariuomenės II pėstininkų brigados kariai su mažamečiu globotiniu – jauniausiu kareiviu štabe. 1919 m. rugpjūtis.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 3 ( 4 6 7 ) 24

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

Lietuvą de jure.Vasario 20 d. Lietuva pasiūlė Lenkijai atiduoti

Vilniaus bylą į Hagos Tribunolą. Kovo 15 d. Len-kija atmetė šitą pasiūlymą.

Balandžio 10 d. Lietuva dalyvauja tarptauti-nėje Genujos Konferencijoje; išdėsto politinei subkomisijai savo samprotavimus dėl: 1) Lietu-vos de jure pripažinimo, 2) Klaipėdos uosto ir 3) Vilniaus klausimais.

Gegužės 8 d. Rygoje Lietuva pasirašo preky-bos sutartį su Anglija.

V. 12. Lietuva pasirašo Tautų Sąjungoje mažu-mų teisių deklaraciją Birželio 9 d. Švedija pasky-rė Lietuvai savo atstovą p. Undeną. Birželio 21 d. Lietuvos atstovu Rusijoje paskirtas p. Baltrušaitis.

1922 m. liepos 13 d. Ambasadorių Konferenci-ja pripažino Lietuvą de jure.

Liepos 27 d. Ispanija ir liepos 28 d. Jungtinės Amerikos Valstybės pripažino Lietuvą de jure be jokių sąlygų.

Rugpjūčio 10 d. įsteigtas Kaune pirmas Pran-cūzijos konsulatas. Spalio 11 d. įsteigta mūsų at-stovybė Vašingtone.

Spalio 28 d. buvo pasirašyta sutartis su Švei-carija dėl piliečių tarpusavio teisių apsaugojimo.

1922 m. lapkričio 10 d. Vatikanas pripažino Lietuvą de jure.

Gruodžio 5 d. Jungtinės Amerikos Valstybės

ir Vokietija paskyrė Lietuvai savo atstovus-mi-nisterius.

1923 m. sausio 10 d. įvyko Klaipėdos krašto gyventojų sukilimas prieš okupantus; sausio 15 d. sukilėliai užima Klaipėdos miestą; 19 d. Klaipė-dos krašto atstovai nutarė sujungti Klaipėdos kraštą su Lietuvos Respublika. Vasario 16 d. Ambasadorių Konferencija išsprendė Klaipėdos klausimą Lietuvos naudai. Vasario 20 d. paskir-tas Klaipėdos kraštui pirmas Lietuvos Įgaliotinis buvęs prezidentas p. A. Smetona.

1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių Konferencija pripažino Vilnių Lenkijai.

Rugsėjo 15 d. paskirtas mūsų atstovas Italijoje p. P. Klimas.

Gruodžio 17 d. Tautų Sąjunga paskyrė komi-siją Klaipėdos statutui paruošti.

1924 m. vasario 14 d. atvyko Kaunan Tautų Sąjungos Komisija Klaipėdos statutui sudaryti.

1924 m. gegužės 8 d. pasirašyta Paryžiuje Klai-pėdos konvencija su Ambasadorių Konferencija.

Liepos 16 d. padarė pirmą vizitą Lietuvai Amerikos karo laivai, aplankydami Klaipėdos uostą. Rugpjūčio 6 d. įteikė savo įgaliojimus Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentui pir-mas Lietuvos atstovas. Rugpjūčio 25 d. Anglijos ir 31 d. Italijos pasiuntiniai įteikė savo įgalioji-mus Lietuvos Prezidentui.

Sunkvežimių vora Seirijų miestelyje 1920 m.

25

Gruodžio 10 d. mūsų atstovas p. Galvanauskas įteikė Anglijos karaliui savo įgaliojimų raštus.

1925 m. sausio 30 d. prasidėjo derybos su Va-tikanu dėl Konkordato sudarymo.

Kovo 1 d. atvyko Kaunan Tautų Sąjungos generalinis sekretorius Sr. Erik Drumondas ir T. Sąjungos politikos departamento direktorius p. Mantu.

Kovo 14 d. T. Sąjungos taryba svarstė Lietu-vos dvarininkų skundą prieš Lietuvą dėl žemės nusavinimo.

Birželio 10 d. Tautų Sąjungos Taryba svarstė lenkų mokyklų Lietuvoje klausimą.

Birželio 25 d. į Klaipėdą atvyko Anglijos laivų eskadra, vizituojanti Pabaltijo uostus.

Rugsėjo 3–15 d. vyko lietuvių derybos su len-kais Kopenhagoje dėl miško plukdymo Nemunu.

1925 m. lapkričio 16 d. prasidėjo derybos su rusais prekybos sutarčiai sudaryti.

Gruodžio 23 d. į Kauną atvyko Rusijos užsie-nio reikalų komisaras p. Čičerinas tartis su Lie-tuvos vyriausybe.

1926 m. vasario 17 d. lenkai užėmė Pagojaus miško sklypą, esantį Lietuvos teritorijoje.

Kovo 9 d. Tautų Sąjungos pirmininkas parei-kalavo iš lenkų paleisti lietuvius policininkus ir atsitraukti iš užimtų vietų šiapus demarkacijos linijos ties Kernava.

Kovo 17 d. Lietuvos atstovas įteikė Tautų Są-jungai protestą prieš Lenkijos priėmimą Tary-bos nare, kol bus lenkų atkurta Suvalkų sutartis.

Kovo 29 d. Respublikos Prezidentui savo įga-liojimų raštus įteikė pirmas Prancūzijos atstovas.

Balandžio 8 d. Kaune lankėsi prancūzų sena-torius Reynaldas.

Įsteigta Lietuvos Bažnytinė provincija.Gegužės 5 d. pasikeista prekybos sutarties su

Vokietija dokumentais.Rugsėjo 3 d. Tautų Sąjunga svarstė Klaipėdos

seimelio skundą prieš Lietuvos vyriausybę.Rugsėjo 9 d. pasirašytas protokolas susitari-

mo su Klaipėdos seimeliu.Rugsėjo 21 d. Lietuvos vyriausybė per savo at-

stovus užsienyje įteikė kitų kraštų vyriausybėms memorandumą dėl lenkų agresyvumo ir gre-siančio Rytų Europai karo iš lenkų pusės.

Rugsėjo 27 d. pasirašyta preliminarinė ne-

puolimo sutartis su Rusija, o lapkričio 5 d. Sei-mas patvirtino tą sutartį.

Gruodžio 17 d. atsistatydino Ministrų Kabi-netas; Respublikos Prezidentas d-ras Grinius patvirtino naują kabinetą su prof. A. Voldemaru priešaky.

Gruodžio 18 d. atsistatydino Respublikos pre-zidentas dr. Grinius; gruodžio 19 d. Seimas išrin-ko Prezidentu p. A. Smetoną.

1927 m. sausio 22 d. Klaipėdos gubernatorius paleido Klaipėdos seimelį.

1927 m. vasario 16 d. Vilniuje mirė Lietuvos atgimimo patriarchas d-ras Jonas Basanavičius.

1927 m. balandžio 3 d. Lietuva įteikė svetimų valstybių atstovams Lietuvoje notą dėl lietuvių-lenkų konflikto.

Balandžio 5 d. Vatikano atstovas, Internun-cijus Laurynas Štoppa įteikė Respublikos Prezi-dentui savo paskyrimo raštus.

Gegužės 13 d. Italijos ministeris p. Amadori įteikė savo įgaliojimų raštus Respublikos Prezi-dentui.

Gegužės 14 d. lenkai per Santarvės atstovus atsiuntė memorandumą dėl mūsų balandžio 3 d. notos.

Birželio 22 d. Lietuvos atstovas įteikė savo įga-liojimus šv. Tėvui.

Liepos 24–30 d. – amerikiečių savaitė.Rugpjūčio 6 d. iš Paryžiaus į Kauną atlėkė

pirmą sykį prancūzų lakūnai broliai de Vitroliai.Rugpjūčio 27 d. atvyko į Kauną Tarptautinio

Darbo Biuro direktorius p. Albertas Tomas.Rugsėjo 16 d. mirė inž. Tomas Naruševičius.Rugsėjo 17 d. prof. Voldemaras lankėsi pas

Italijos karalių; 22 d. – pas šv. Tėvą.Rugsėjo 17 d. pasirašytos prekybos, laivinin-

kystės ir arbitražo sutartys su Italija. Rugsėjo 27 d. – Konkordatas su šv. Sostu.

Spalio 5 d. lenkai uždarė Vilniuje lietuvių mo-kytojų seminariją. Spalio 9 d. Vilniuje įvyko de-monstracijos, nukreiptos prieš Lietuvos Nepri-klausomybę. Spalio 15 d. Lietuva įteikė Tautų Są-jungai skundą dėl lenkų grasinimo pulti Lietuvą.

Spalio 20 d. Respublikos Prezidentas patvirti-no Konkordatą su šv. Sostu.

Spalio 26 d. Lietuva įteikė skundą Tautų Sąjun-gai dėl 11 lietuvių ištrėmimo iš Vilniaus krašto.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 3 ( 4 6 7 ) 26

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

Spalio 28 d. įteiktas didžiosioms valstybėms Lietuvos memorandumas lietuvių-lenkų ginčo klausimu.

Lapkričio 5–7 d. Rygoje įvyko „emigrantų“ kongresas su Plečkaičiu priešaky.

Gruodžio 8 d. Vatikanas patvirtino Konkor-datą su Lietuvos Respublika.

1927 m. gruodžio 10 d. Tautų Sąjunga pasiūlė Lietuvai panaikinti karo stovį su lenkais; lenkų vy-riausybės vardu p. Pilsudskis iškilmingai pareiškė, kad gerbs Lietuvos teritorijos neliečiamybę.

Gruodžio 20 d. įvyko Lietuvos, Vokietijos ir Lenkijos socialdemokratų konferencija Berlyne.

1928 m. sausio 29 d. prof. A. Voldemaras pa-sirašė Berlyne su Vokietija: 1) sienai tvarkyti, 2) žuvininkystės, 30 vandens ūkio, 4) Klaipėdos pensininkų ir 5) trečiųjų teismo ir susitaikymo sutartis.

◆ ◆ ◆<...> Reikia tikėtis, kad ir šios santraukos

„sausos datos“ daugeliui šį tą pasakys ir nurodys.

Ne paslaptis, kad dabar daugelis eina kasdienes savo pareigas ne nuo 1918 m., todėl pravartu ži-noti, kaip mūsų valstybė kūrėsi tarptautinių san-tykių užmezgimo keliais. <...>

Garbė Lietuvos Kariuomenei!Kažkoks mokslo vyras pasakė, kad „tik tai

tautai lemta gyventi, kuri savo praeitį moka tin-kamai pagerbti“. Tad ir mes, patiekdami skaityto-jams šią santrauką, norėtume tikėti, kad Lietuva amžiams nepamirš savo pirmųjų laisvės kovoto-jų. Čia turim galvoj ne vien tuos, kurie gyvi te-bėra ir bendru džiaugsmu šiandien gyvena, bet ypač žuvusius už Lietuvos Laisvę. Šių pasiryžėlių darbai ir vardai turi būti įamžinti. Visos tautos savo žygiams įamžinti statydavo paminklus. Tik reikia šiuos paminklus statyti tokius, kad ainių ainiams galėtų priminti Lietuvių Tautos garbę. Kol tokių paminklų neturime, sukurkime širdyse laužus amžinos ugnies dėkingumo tiems, kurie pasiaukojo Lietuvai.

P. M.

Nepriklausomybės kovos su bolševikais Alūkstos fronte. Lietuvos kariuomenės pėstininkai gynybos pozicijoje, ginkluoti sunkiuoju rusišku kulkosvaidžiu „Maxim“ (1910 m. modelio) ir šautuvais „Mosin-Nagant“ (1891 m. modelio). 1919–1920 m.

27

B E N D R O J I M Ū S Ų K A R I U O M E N Ė S 1919 M . K Ū R I M O S I I R K A R O V E I KS M Ų E I G AŠio straipsnio autorius – pulkininkas Vaclovas

Žadeika, gimęs 1889 m. birželio 30 d. Daugirdų kaime Krokialaukio valsčiuje (Alytaus r.), daly-vavęs I pasaulinio karo kovose ir 1919–1920 m. kovose dėl Lietuvos Laisvės, 1920–1921 m. dirbęs Krašto apsaugos ministro kanceliarijoje, 1921–1925 m. – Generaliniame štabe, 1926–1928 m. studijavęs Prahos karo akademijoje, o paskui vadovavęs 4-ajam pėstininkų pulkui Panevėžyje ir 3-iajam pėstininkų pulkui Kėdainiuose, ben-dradarbiavęs „Karde“, „Karyje“, išleidęs knygas „Chemijos ginklo vartojimas kautynėse“ (1930) ir „1920 metų lenkų-rusų karo apžvalga“ (1939), ap-dovanotas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio (1923), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio (1929) ir 3-iojo laipsnio (1934), Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio (1937), Šaulių žvaigž-dės (1938) ordinais, Lietuvos nepriklausomybės

(1928) ir Savanorių (1940) medaliais. 1941 m. bir-želio 14 d. buvo suimtas Varėnoje ir išvežtas į la-gerį Norilske (Krasnojarsko kr., Rusija), 1943 m. perkeltas į lagerį Taišete (Irkutsko sr., Rusija), kur mirė 1943 m. liepos 25 d.

Straipsnio tekstas šiek tiek sutrumpintas. Jo kalba taisyta tik tiek, kad būtų suprantamesnė dabartiniams skaitytojams.

◆ ◆ ◆<...> Vėlų 1918 metų rudenį pabudusios lietu-

vių tautos garbingų vyrų pastangomis etnografi-nėje Lietuvoje imta kurti ginkluotos Lietuvos pa-jėgos, kai tik, galingai rusų carų imperijai žlugus ir santarvės valstybėms laimėjus karą, okupacinis vokiečių režimas po tų metų lapkričio mėnesio 11 dieną pasirašytų taikos paliaubų sušvelnėjo, ir imperialistiniams Vokietijos siekimams, kaip dabar aiškėja, tik laikinai buvo padarytas galas. Vienam kitam mėnesiui praslinkus nuo kariuo-menės kū rimosi pradžios, dar bemaž pačioje kūrimosi užuomazgoje, kariuomenei jau teko kautis. 1919 metų pradžioje negausingiems ir la-bai silpnai ginkluotiems kariuomenės būriams ir atskiriems gynėjams teko susiremti su priešais, su kruvinomis kautynių krikšto pasekmėmis. 1919 metai – tai ištisa mūsų kariuomenės susi-rėmimų ir kautynių virtinė, tai mūsų atgijusios tėvynės pirmieji karo veiksmų, karo operacijų ir kautynių krikšto metai. Tų pirmųjų karo opera-cijų metų laimingos ir sėkmingos kautynės pasi-baigė irgi lapkričio mėnesio dvidešimtomis die-nomis. Taigi, minėdami <...> mūsų kariuomenės susikūrimo sukaktuves, turime <...> įamžinti ir pagerbti kuklius, visai visuomenei nežinomus, neišgarsėjusius savo pavardėmis, tačiau tautai mieliausius ir garbingiausius karžygius, kurie, negeisdami malonių ir garbės, paguldė galvas tė-vynės garbei. Jeigu tokių pilkų, kuklių karžygių nebūtų, negalėtų tauta išsilaikyti, viešpataujant tik egoizmui, bailumui, vergiškumui. <...>

Taigi, norėdami pažinti savo tautą ir numaty-ti bei nustatyti jos ateities gaires, turime tirti jos istoriją. Šis dėsnis dar labiau ir greičiau turi būti taikomas kariuomenei. Norėdami pažinti pačią kariuomenę, jos dvasią, jos gerąsias savybes ir, deja, pasitaikančius negalavimus, turime ištir-ti jos genezę, pastudijuoti istoriją. Antra vertus,

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 3 ( 4 6 7 ) 28

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

pats karo menas žymia dalimi remiasi (o kitų ma-nymu – net visiškai) kariuomenės karo veiksmų studijomis, kurios žymia dalimi gali atstoti neį-manomą taikos meto aplinkybėmis kautynių pa-tyrimą. Technikai tobulėjant, kai kurių kautynių patyrimų vertė ilgainiui mažėja, tačiau prigijusios geros ar blogos tautos ir kariuomenės tradicijos neturi tendencijos greitai kisti, nes apskritai žmo-gaus apercepcijos (lot. – savo būsenos suvokimo) gabumai labai riboti; dažnai pasireiškiąs žmogaus revoliucingumas yra kartais tik regreso požymis.

<...> Ypač įdomu pažinti pirmuosius mūsų kariuomenės žingsnius, nes in statu nascendi (lot.– gimstant) ryškiau pasireiškia visos gerosios ir blogoios kūrinio pusės, kurios veikia tolimesnę jo raidą. Todėl mes neturime būti panašūs į tuos vaikus, kurie gerbia, myli, bet drovisi tyrinėti savo tėvų praeitį, juo labiau neturime būti pana-šūs į tuos, kurie nemyli, negerbia savo tėvų ir jų praeities; tokiems istorija duoda žinomą negražų vardą. Tėvų, senolių gerbimas yra tikros aukštos kultūros požymis; ne mažesnė pagarba tenka garbingiems kariuomenės karo žygiams. Tuo la-biau turime pažinti mūsų tautos ir kariuomenės istoriją, nes ji turi daug nenatūralių šuolių.

<...> Mūsų kariuomenės kūrimosi istorija turi senesnę genealogija. Senoji Lietuva neteko nepriklausomybės ne dėl nepasisekimų karo laukuose, bet dėl nesusitvarkymo, nesugyveni-mo ir vidaus kivirčų.

Netekusi politinės nepriklausomybės, lietu-vių tauta ne kartą dėjo pastangų iškovoti ir at-gauti prarastą laisvę. Kiekvieną kartą, kai šios pastangos įgydavo realesnių formų, kova dėl tautos laisvės pasireikšdavo ne tik ideologiniais šūkiais, bet ne kartą ideologinius siekius mėginta paremti ginkluota pajėga. Užtekdavo kam nors iš idėjinių vadų paleisti šūkį, kai susirinkdavo tūkstančiai ginkluotų ir neginkluotų vyrų tėvy-nės vaduoti. <...> Kas akylai sekė didžiojo karo pradžios įvykius Lietuvoje, tas galėjo pastebėti, kad vos tik sugriaudus patrankoms plačiuose Europos plotuose ir užgriuvus, atūžus didžiojo karo audrai su visu pasibaisėjimu ir žiaurumu, atrodė, lyg ir mūsų tautinės aspiracijos būtų am-žiams palaidotos, ypač turint galvoje pavojingą geografinę Lietuvos padėtį. <...> Kiek apsipratus

su karo pavojais ir susvyravus kautynių laimei, tuojau kilo viltis, gal kaip tik dėl karo įvykių pa-vyks greičiau realizuoti tautines aspiracijas. Imta galvoti apie lietuviškų ginkluotų pajėgų kūrimą rusų kariuomenės eilėse, numatant eventualų jų panaudojimą ir vaidmenį sprendžiant savo tautines aspiracijas. <...> Mėginta kurti atski-ras divizijas, tačiau prie bolševikų režimo šito negalima buvo įvykdyti. Nors pastarosioms, organizuotoms ir ginkluotoms, nežiūrint įdėtų pastangų, nepavyko sugrįžti nepriklausomon Lietuvon, tačiau jos sužadino tautinį lietuvių karių susipratimą Rusijoje, kėlė lietuvių vardą rusuose, davė pragyvenimą ir priglaudė daugelį lietuvių, pakliuvusių į vargingą materialinę būk-lę, suvedė į pažintį lietuvius karininkus, kurie, sugrįžę į nepriklausomą Lietuvą, dažnai sudarė stiprų branduolį kuriamoms kariuomenės da-lims. <...> Vos tik pradėjus kariuomenei kurtis, kai Vilniuje, Lietuvių Tautos Tarybos valdžioje, buvo vos kelios dešimtys karininkų ir apie 100 su viršum neaprengtų ir beveik neapginkluotų kareivių, iš rytų ėmė veržtis į vakarus rusų rau-donosios kariuomenės dalys – senu išmėgin-tu keliu pro Smolensko vartus. Jau 1918 metais (Įsak. Kar. Nr. 10) 1-ojo pėstininkų pulko vadas karininkas Galvydis-Bykauskas paskirtas visų veikiančių Vilniaus apygardos kariuomenės da-lių vadu, jam įsakyta ginti Vilnių ir rytų Lietuvos sienas nuo einančios rusų kariuomenės.

Besikuriančiai kariuomenei teko susidurti ne tik su besiveržiančiomis rusų raudonosios armi-jos dalimis, bet ir su besikuriančia, jau agresyvia lenkų kariuomene, kuri Lietuvos rytuose sten-gėsi paimti svarbesnius punktus, išstumdama silpnus lietuvių dalinius.

Tuo tarpu raudonoji rusų armija energingai spraudėsi į vakarus. Gomelio – Polocko linijoje stovėję vokiečiai pamažu ėmė trauktis į vaka-rus, užleisdami teritoriją rusams. Rusams vasa-rio 13 dieną pavyko suduoti smūgį 1-ajam mūsų pėstininkų pulkui Alytuje, veik visai dar negin-kluotam. Raudonosios armijos dalys, vis toliau į vakarus slinkdamos, pagaliau ėmė kelti pavo-jų Rytprūsiams. Vokiečiai, norėdami sustabdyti rusų slinkimą ir apsaugoti Rytprūsius, sukūrė specialias savanorių dalis savo evakuacijai iš rytų

29

palengvinti ir rusams atremti. Didelę šių savano-rių vokiečių kariuomenės dalį sudarė saksai.

Tuo tarpu Lietuvos ginkluotos pajėgos kūrėsi sparčiau, kai buvo gauti ginklai iš vokiečių ir iš dalies surinkti iš piliečių. Minėtas smūgis 1-ajam pėst. pulkui, be abejonės, irgi vertė paskubėti formuoti kariuomenės dalis.

Dar 1918 metais, be reguliarios kariuomenės dalių, įvairiose Lietuvos vietose gaivalingai ėmė kurtis vietos apsaugos ar savanorių partizanų bū-riai. Daugeliui lietuvių, nuo jaunuolių iki pagy-venusių vyrų, atgimė senovės karinga dvasia. Jau seniai lietuvio rankose nebuvo vartomas kalavi-jas savo tėvynės reikalams ginti: jis seniai gulėjo aprūdijęs muziejuose, liudydamas apie senovinę drąsą, narsumą ir pasiaukojimą ginant tautos reikalus. Štai šiems, daugiausia nežinomiems, pilkiems, bet ne mažiau už kitus garbės vertiems karžygiams žybterėjo tėvynės meilės ugnis.

Žodis „Lietuva“ juos žavi, o tėvynės Lietuvos laisvė juos viliote vilioja. Idėjos žmogus daug gali. Jis nugali didžiausias kliūtis, – vargą, alkį, kautynių siaubą; jis nugali ir lengvai nugali tokias dideles kliūtis, kur kitas, neturėdamas pasiryži-mo dvasios, seniai sukluptų. Šie savanoriai turi daug sentimentalumo ir romantizmo, be kurio gyvenimas būtų tuščias ir skurdus. Klystų ma-nantys, kad šie pradai kariui turėtų būti svetimi. Ne, ir dar kartą ne; be šių pradų karys sunkiomis, žiauriomis kautynių aplinkybėmis ir sunkiomis kariško gyvenimo sąlygomis galėtų pamišti.

Savanorių pasiryžimas darė stebuklus. Jie dažnai mažais būreliais savo iniciatyva puldavo Lietuvos teritorijon besiveržiančias priešo dalis arba žiauriai šeimininkaujančius okupacinės ka-riuomenės dalinius. Sunku suskaityti visus šiuos pavienius puolimus įvairiose Lietuvos teritorijos vietose. Reikia pabrėžti vieną faktą, kad savano-rių plaukimas į jau susikūrusias mūsų kariuome-nės dalis be galo pagausėjo, kai prasidėjo tikri kautynių veiksmai, kai pavojus tėvynei ėmė vis labiau ryškėti. Nepaprastą vaidmenį suvaidino lietuviai karininkai, sugrįžę iš Rusijos Lietuvon ir aktyviai prisidėję prie kariuomenės kūrimo. <...>

Nereikia pamiršti, kad Lietuvos kariuomenės kūrimasis ir karo veiksmai dėl mūsų pavojingos geografinės padėties tarp stipresniųjų kaimynų,

buvo daug sunkesni, negu kitų po didžiojo karo atsikuriančių valstybių. Reikia stebėtis lietuvių tautos pasiryžimu ir atkaklumu. Būdama maža jau 1919 metais drįsta su ginklu priešintis ir tu-rėti kautynėse pasisekimą su keliais daug galin-gesniais už save kaimynais. Be abejo, tik tauta, kovojanti su panašiu pasiryžimu, verta, kad būtų sukurta ir išlaikyta savarankiška valstybė. <...>

1918 m. balandžio mėn. Vilniuje įvyko slaptas pasitarimas kariuomenės kūrimo reikalu. 1918 m. lapkričio 23 d. išleidžiamas pirmas įsakymas kariuomenei. 1918 m. gruodžio 29 d. Lietuvos valdžia išleidžia atsišaukimą į tautą, kviesdama savanorius. 1919 m. sausio 1 d. Lietuvos valdžia persikelia iš Vilniaus į Kauną ir energingai ima kurti karines pajėgas, sausio 15 d. paskelbiama karininkų ir puskarininkių mobilizacija, o vasa-rio 13 d. – naujokų šaukimas. Per trumpą 1919 m. laiką sunkiomis aplinkybėmis sukuriama kariuo-menės vadovybė, kariuomenės dalys, įstaigos.

Turime priminti, kad paskelbtosios mobili-zacijos ir šaukimai, iš pradžių Sūduvoje, o vėliau ir kitose Lietuvos vietose, davė vyrų, nė kiek ne prastesnių už savanorius. Pašauktųjų eilėse netru-kus sutirpo palyginti negausūs savanorių būriai. <...> Reikia pabrėžti, kad pasiryžimas vaduoti tė-vynę buvo apėmęs visą tautą. Kariuomenės dalys buvo sutinkamos su gėlėmis, entuziazmu, daž-nai su džiaugsmo ašaromis. Kas pats negalėjo su ginklu kovoti, dažnai niekieno neraginamas vežė kariuomenei aprūpinti savo išteklius – grūdus, šieną, kartais, žiūrėk, mažai pasiturintis ir karo bei okupantų išvargintas žmogus atveža kariuomenės reikalams dešimtį kiaušinių ar puodelį uogų, pra-šydamas tik atminimui duoti jam pažymėjimą, būtinai su karišku antspaudu. Nesunku suprasti, kad prie tokio piliečių nusistatymo lengviau buvo kurti kariuomenę ir vykdyti karo operacijas. <...>

1919 m. sausio 11 d. susirėmime su okupan-tais, žuvo du 2-ojo pėstininkų pulko kareiviai – Juozas Kalasiūnas ir Antanas Zambacevičius. Vasario 8–9 d. įvyko jau, galima sakyti, pirmo-sios mūsų kau tynės su bolševikais ties Kėdai-niais, kur žuvo kareivis Povilas Lukšys. Vasario 11 d. įvyko antras sėkmingas susirėmimams su priešu ties Šėta. Vasario 13 d. mūsų kariuomenę ištiko nemažas smūgis ties Alytumi, kur žuvo

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 3 ( 4 6 7 ) 30

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

laikinai pulko vado pareigas ėjęs karininkas An-tanas Juozapavičius ir karo valdininkas Petras Ruzgas. Netrukus tėvynės vadavimas pareikala-vo dar daugiau aukų. Mus čia nuvargintų visos žuvusiųjų mortirologijos skaitymas. Mums įstri-go galvon ir liko atmintyje tik pirmųjų žuvusių karžygių pavardės. Visų kitų žuvusių karžygių pavardės (o jų buvo tūkstančiai) mums lieka ne-žinomos, tačiau nė kiek ne mažiau brangios.

Besiveržiančius rusus atremti vienoje kitoje vietoje padėjo vokiečių dalys (vasario mėn. an-troje pusėje) – ties Sėda, Mažeikiais, Kėdainiais, Žiežmariais, Jieznu, Alytumi. Tačiau, jau nedaug tepadedant vokiečiams, kovo 2 d. mūsų Panevėžio srities dalims pavyko išvyti rusus iš Šeduvos, Rad-viliškio ir Šiaulių, o kovo 27 d. toms pačioms da-lims jau visiškai savarankiškai pavyko paimti Pa-nevėžį <...> Taip pat balandžio mėnesį mūsų dalys puolė Vievio, Žiežmarių ir Varėnos kryptimis, veikdamos gana izoliuotai ir neturėdamos bendro vadovavimo. Šiaurės Lietuvoje kovėsi partizanai.

Jau mūsų pirmieji karo veiksmai iki 1919 m. pavasario sukėlė pasitikėjimą savo ginkluoto-mis jėgomis, pakėlė valdžios autoritetą, kuri, turėdama didesnį laisvą teritorijos plotą, galėjo sėkmingiau toliau kurti kariuomenę. Valstybės ir jos ginkluotųjų pajėgų plėtimasis neabejotinai

sparčiais žingsniais žengė pirmyn. Mūsų kariuo-menės operacijų tikslas, susitvarkius ir sustiprė-jus, buvo veržtis rytų kryptimi ir atvaduoti rusų užimtus plotus, vienas svarbiausių objektų buvo Vilniaus paėmimas. Tačiau jau balandžio 16–25 d. lenkai, be abejonės, būdami gerai informuoti apie mūsų siekimus, sutelkė žymesnes jėgas Lydos plote, puldami šiaurės kryptimi, užbėgo mums už akių ir pirmieji užėmė Vilnių, išvydami rusus. Skaitydamasi su šiuo įvykusiu faktu, mūsų ka-riuomenės vadovybė Varėnos–Vievio bare, kur pirmiau buvo sutelktos stambiausios kariuome-nės jėgos, paliko tik labai silpnus dalinius, o visas pagrindines jėgas iš pietų nukreipė į šiaurę, kad pirmiausia pasiektų Ukmergės–Panevėžio liniją, o vėliau pultų rytų link svarbiausiomis Zarasų ir Daugpilio kryptimis, laikant kontaktą dešinėje su lenkais, o kairėje su latviais <...>

Šitaip pergrupavus mūsų kariuomenės jė-gas, buvo vilties paimti bent šiaurės Lietuvą, nes vienu metu puolimas Vilniaus kryptimi prieš lenkus ir Ukmergės bei Panevėžio kryptimis prieš rusus dėl susidėjusių aplinkybių buvo lai-komas neįvykdomu. Nėra abejonės, jei pietų ir viduriniame bare būtume turėję žymesnių jėgų, jau 1919 metais susirėmimas su lenkais būtų buvęs neišvengiamas. Pasinaudodami tuo, kad

Karo grobis, atimtas iš bermontininkų. 1919 m.

31

minimuose baruose buvo mūsų paliktos labai silpnos jėgos, lenkai pamažu, gana klastingai vienur kitur pasistūmėdavo į mūsų valdomą te-ritorijos plotą, matyt, norėdami parengti jau iš anksto numatytus agresyvius siekius Lietuvos atžvilgiu.

Tuo tarpu šiaurėje balandžio pabaigoje ir ge-gužės pradžioje sėkmingai vyko karo veiksmai, dar nė neatvykus ten mūsų dalims iš pietų ir vi-durio baro. Kėdainių grupė, sėkmingai veikda-ma, balandžio 27 d. paėmė Pagirius, o dar toliau šiaurėje Lavėnos ir Mūšos upių linijoje sėkmin-gai kovėsi rytų partizanai. Gegužės 3 d. Panevė-žio atskirasis batalionas, vokiečiams padedant, paėmė Ukmergę ir netrukus, jau be vokiečių paramos, paėmė Širvintas ir Giedraičius.

Dar prieš 1919 m. Velykas visos mūsų kariuo-menės dalys, kurios buvo išblaškytos įvairiose Lietuvos vietose, suvedamos į stambesnį jungi-nį, pavadintą „atskirąja brigada“ (1 pėstininkų pulkas, 2 pėstininkų pulkas, Panevėžio atskirasis batalionas). Gegužės mėn. pirmoje pusėje visa ši brigada sutelkiama puolamiesiems veiksmams Ukmergės–Kėdainių–Ramygalos linijoje, pada-linus ją į dvi savarankiškas operacines grupes – Ukmergės ir Panevėžio. Atskirosios brigados

vadu paskirtas karininkas Nastopka.Gegužės mėnesio pradžioje Vyriausiuoju

Kariuomenės vadu paskirtas gen. Silvestras Žu-kauskas.

Vyriausioji Lietuvos kariuomenės vadovybė savo operatyvinius sprendimus derino su lenkų operacijomis, laikydamasi bendro tikslo – su-mušti bolševikus. Ukmergės grupė laikė ryšius iš dešinės su lenkais visuose žygiuose iki pat Daug-pilio; kartkartėmis tarpusavyje apsilankydavo ryšių karininkai ir apsimainydavo informacijo-mis apie padėtį kautynių baruose prieš rusus.

1919 m. gegužės mėn. pusėje mūsų vyriausio-ji kariuomenės vadovybė, įvertindama padėtį Ukmergės–Ramygalos bare, įsakė Panevėžio grupei pulti Panevėžio kryptimi, o Ukmergės grupei savo jėgų dalimi padėti tą uždavinį vyk-dyti, puolant Raguvos linkui.

Gegužės 17–23 d. Panevėžio grupė puolė ir užėmė Panevėžį, paimdama apie 400 belais-vių, 2 pabūklus, 16 kulkosvaidžių, vieną karišką traukinį ir kito turto. Tai buvo pirmas didelis ir rimtas mūsų kariuomenės laimėjimas. Šis laimė-jimas pakėlė kariuomenės ir visuomenės ūpą ir paskatino naujiems žygiams. <...>

Liepos mėn. pradžioje mūsų kariuomenė jau

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 3 ( 4 6 7 ) 32

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

žymiai užaugo. Sukurtos naujos kariuomenės dalys. Atskiroji brigada, kuri iki šio laiko fak-tiškai veikė dviem, gana greit visai savarankiš-komis tapusiomis Panevėžio ir Ukmergės gru-pėmis, suvesta į dvi brigadas: 1 brigadą sudarė 1 pėstininkų pulkas, Ukmergės batalionas, 3 pės-tininkų pulkas, Kauno batalionas; o 2 brigadą – 2 pėstininkų pulkas, Panevėžio, Marijampolės, Šiaulių ir Joniškėlio batalionai.

Tačiau galutinis šių dviejų brigadų susiforma-vimas įvyko tik pasibaigus visoms karo operaci-joms bolševikų fronte.

Rugpiūtį abi mūsų kariuomenės grupės vėl pradėjo pulti ir po atkaklių kautynių, ypač ties pačiu Daugpiliu ir Kalkūnais, mūsų kariuomenė rugsėjo pradžioje sėkmingai pasiekė Dauguvą ir susitelkė palyginti siaurame bare prie pat Daug-pilio. Mėginimai užimti Gryvą ir Daugpilį nepa-vyko. Lenkai pasinaudojo mūsų pasiekimais ir be atvangos slinkdami įkandin bei stengdamiesi lygiuotis su dešiniuoju mūsų Ukmergės grupės sparnu, beveik vienu metu pasiekė Turmanto stoties liniją ir pasislinko iki Laukėsų ir Daug-pilio. Čia su lenkais įvyko keli nesusipratimai, kurie vos neprivedė prie ginkluoto susirėmimo.

Pasitraukus bolševikų kariuomenei už Daugu-vos, dviejų mūsų kariuomenės brigadų buvimas Daugpilio bare buvo nebereikalingas. Palikus nedideles mūsų kariuomenės dalis ties Dauguva, visos kitos pagrindinės jėgos buvo atitrauktos ir sutelktos Baisogalos apylinkėje. Kariuomenės ūpas po pasiektų laimėjimų buvo puikus. Tuo tar-pu su lenkais santykiai nebuvo aiškūs, o tuo metu paaiš kėjo rimtas pavojus iš kitos pusės, būtent – iš kolčakininkų, kurie, bene santarvės valstybių atstovams prašant, imti vadinti bermontininkais.

Jau liepos 26 d., dar vykstant kautynėms su bolševikų kariuomene, į Lietuvą ėmė veržtis mišrios vokiečių-rusų dalys, kurios buvo pana-šios į palaidas gaujas, plėšusias ir be galo var-ginusias žmones. Šio naujo priešo tikslas buvo pagrobti Lietuvą ir kolonizuoti ją vokiečiams. Bermontininkai pagrobė Radviliškį su Linkai-čiais ir kliudė mūsų susisiekimui geležinkeliu su veikiančia prieš bolševikus kariuomene.

Spalio 9 d. bermontininkai puolė ir paėmė Šiaulius, nuginkluodami ten buvusią mūsų dalį.

Iki spalio 13 d. bermontininkai pasiekė Biržus, Krekenavą, Troškūnus, Linkuvą ir kitas vietas, tačiau pagrindinis jų centras buvo Šiauliuose ir Radviliškyje, kur nuo didžiojo karo laikų dar buvo užsilikę ir neevakuoti dideli kariško tur-to ištekliai. Iki lapkričio 20 d. vyko tik smulkūs susirėmimai su bermontininkais. Spalio 20 d. bermontininkai, negalėdami geruoju susitarti su mūsų valdžia dėl laisvės jiems kurtis Lietuvos teritorijoje, patys ėmė pulti mūsų kariuomenę, kurios žymi dalis jau iki tol suspėta prieš juos su-telkti. Spalio 21 d. mūsų kariuomenės dalys savo ruožtu ėmė pulti bermontininkus. Po atkaklių kautynių, 1-jo pėstininkų pulko dalims paėmus Radviliškį, bermontininkai paskubomis traukėsi iš Lietuvos. Juos persekioti ir visiškai sunaikinti sukliudė santarvės valstybių komisijos interven-cija. Radviliškyje paimtas didelis karo grobis. 10 art. pabūklų, 50 000 artil. sviedinių, 30 lėk-tuvų, 100 sunk. kulk., 14 minosv., 50 000 lėkt. bombų, 75 000 šautuvų šovinių, 8 automobiliai ir kitas turtas. Gruodžio 5 d. Lietuvos kariuome-nės daliniai paėmė Šiaulius, o po gruodžio 15 d. nebeliko Lietuvoje nė vieno bermontininko.

Karo veiksmais su bermontininkais pasibaigė mūsų kariuomenės žygiai 1919 m.

Nors 1920 ir kitais metais vyko kautynės, ta-čiau, apskritai, teritorijos požiūriu, su mažomis išimtimis pasiliko tas pats, kas buvo ginklu atko-vota 1919 metais.

Karo veiksmai parodė, kad ištroškusi laisvės tauta yra pasiryžusi didelėms aukoms ginant savo laisvę ir pajėgia atlikti didelius žygius.

Dabar nuo aprašomųjų 1919 m. kautynių pra-ėjo 15 metų. Kariuomenės eilėse visiškai nedaug beliko senųjų laikų kovotojų. Pakito gyvenimo aplinkybės, žymiai pasikeitė ir žmonės, jų būdas. Ateina į gyvenimą naujos, jaunesnės pajėgos. Ta-čiau dabar, gyvendami Europoje pavojingą per-silaužimo ir nepastovumo periodą, stovėdami galbūt naujų išmėginimų ir įvykių išvakarėse, neprivalome pamiršti netolimos praeities. Ten mes galime rasti daug pamokymų, kaip reikia ginti tautos reikalus, kaip pasiaukoti, kaip prirei-kus net mirti už tėvynę. Iš 1919 metų praeities gali pasisemti daug naudos tiek senieji, tiek ir jaunieji.

PA R E N G Ė K A Z Y S J O N U Š A S

„Kario“, „Kardo“ archyvo, Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr. 33

Labas,šiandien noriu tau parašyti laišką. Kad netek-

tų rankiotis nuogirdų, dėlioti mozaikos ar naršy-ti po pasklidusius praeities šaltinius. Noriu, kad žinotum, aš didžiuojuosi savo protėviais, savo seneliais ir tėvais.

Tai, kad šiandien mes su tavimi kalbamės gimtąja kalba, nėra lemtingas atsitiktinumas. Bent jau ne didesnis, nei tavo pasirinkimas sal-dinti arbatą vienu ar dviem šaukšteliais cukraus. Tavo ir mano protėviai turėjo ryžto išsaugoti kal-bą, garsiai ja kalbėti. Ir tie žodžiai girdėjosi. Juos girdėjo kaimynai, dar tolimesnių kraštų žmonės. Tiesa, jei tai būtų buvę tik žodžiai, tik šnekos, kažin ar to būtų pakakę. Juk žinai – dažniausiai istorijoje už žodžius tenka atsakyti. Užrašyti juos dar kartą savo gyvenimu, savo krauju.

Ir jie užrašė, visi tavo ir mano tariami „mama“, „tėtis“, „vaikas“, „brolis“, „sesė“, „myliu“, „Dievas“, „grįšiu“, „gimė“, „išėjo“, „laimė“ ir dar daug kitų, visi šie žodžiai ištarti iki tavęs ir ma-nęs, visi parašyti, perskaityti. Išsaugoti knygose ir laiškuose...

Taigi, rašau tau šį laišką, nes džiaugiuosi tais mūsų kraujo žmonėmis, tiksliau, aš ir tu esame jų kraujo dalis. Baltas vytis raudoname fone ne šiaip sau... Raudos, raudojimai ir raudona ne šiaip gi-miningas sąskambis. Bet pakaks apie tai, lyg ir

LAIŠKAS IŠ 2118-ŲJŲ

A N TA N A S Š I M K U S

per pigu taip rašinėti, tarsi ant sienų teplioti.Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad jei tavo ir

mano protėviai būtų rinkęsi kitokį kelią, geriau-siu atveju šnekėtume kita kalba ir gyventume kitoje valstybėje. Mokytumėmės kitų istorijos, atsakinėtume į klausimus apie svetimą tikėjimą, ir mūsų vaikai net nežinotų šalies, kurioje gyve-name, pavadinimo.

Nespėliosiu, koks būtų buvęs nelaisvės lai-kas, kaip ir pagal kokį kalendorių jį skaičiuotų. Tačiau neabejoju, kad bent šį tą nujaučiantiems apie praleistas istorines progas, tas laikas pra-ilgtų. Kad ir koks nuostabus gyvenimas narve, tai yra gyvenimas narve. Jei turėjome galimybių jo išvengti, bet kažkodėl pabūgome, ir tada, kai reikėjo, nieko nedarėme ar kažką kita veikėme, tai koks tada tas gyvenimas, kaip išbūti su tokiu žinojimu, kokiems dievams melstis, kieno užta-rimo prašyti?

Šiandien rašau tau laišką, nes mane tiesiog nusmelkė mintis, kaip dažnai kartojame klaidas, kurias jau kažkas darė kadaise. Kaip dažnai išsi-sukinėjame, tikimės stebuklo, kai visas stebuklas tebūtų imti ir padaryti, kas nuo mūsų priklauso. Savo rankom, kojom, galva. Kaip lengvai užsi-liūliuojame mintimis ir tuščiais svarstymais – o gal kas nors kitas išlaisvins mane, o gal tai net ne

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 3 ( 4 6 7 ) 34

P U B L I C I S T I K A

35

nelaisvė, o gal bus blogiau, jei dabar ką nors ban-dysiu ginti? Ir taip visą gyvenimą, lyg stebėtum, kaip tavo likimą kažkas surišo ir veda per kiemą kažkur paniūkindamas...

Taip, nelaisvės vaizdų mūsų praeitis kupina, vos telpa į storiausius foliantus ir erdviausias duomenų saugyklas. Kiek sykių klaidingai elg-tasi ar visai nieko nedaryta, kiek kartų įsivelta į brolžudystes ir išdavystes už riebesnį kąsnį, pastogės pažadą ar tiesiog iš keršto. Kiek daug suteikta galimybių priešams tuo naudotis, ir kiek metų jie tuo naudojosi? Kas besuskaičiuos. Nors ir tai verta žinoti, nepamiršti.

Vis dėlto rašau šį laišką tau šiandien ne dėlto, kad norėčiau vien priminti, su kokiomis bėdo-mis ir rūpesčiais susidūrė tavo ir mano tauta, ji jau ir už tai atkentėjo, ir išsprendė viską, ką tuo metu galėjo išspręsti. Nelaisvės metai tęsėsi, ir niekas nežadėjo jų atšaukti.

Ir nebūtų atšaukę, jei vos atsiradus menkiau-siai properšai, mūsų protėviai nebūtų puolę jos plėsti, laisvinti užkardų, ieškoti visų įmanomų, visų galimų ir negalimų kelių pabėgimui iš nar-vo. Vos atsiradus progai, metė visas jėgas išsilais-vinimui. Neklausinėdami, o kas man iš to? Kas po to? Tai buvo savaime suprantama. O tada jau ir sėkmė šypsosi. Drąsiems šypsosi sėkmė. Juk taip sakoma. Taigi.

O bandančių žlugdyti ir ūdyti buvo daug. Ir užpulti. Iš pasalų. Ir tiesiogiai. Kartais sunku net suprasti, kaip, kokiu būdu tavo ir mano protė-viams pavyko išlaikyti, atlaikyti tą visą purvą, skausmą, tikėjimo išbandymus, šiandien tai sunku suprasti. O tada? Tada tai buvo savaime suprantama.

Bet jie nepasidavė. Susitelkė. Atlaikė. Už save. Už savo kraštą. Už tave. Už mane. Kažką atiduo-dami, paaukodami. Galbūt ir tai, ką jau minė-jom – jie prarado galimybę iš karto atsiliepti, kai juos pašaukia mama, tėtis ar vaikas, užtat tą gali-mybę turime mes. Jų dovanotą galimybę mums. Ar gali būti didesnė dovana šiandien?

Aš rašau tau laišką, nes atėjo laikas, kai esame pašaukti patys. Dovanoti savo laiką kitiems. Savo patirtį, jėgas, jausmus, tikėjimą – kad ir po mūsų ateinantys galės kalbėti ir rašyti gimtąja kalba, džiaugtis mūsų šalies vėliava ir su džiaugsmu tarti: „Aš didžiuojuosi savo protėviais, savo se-neliais ir tėvais.“

Nes kas mes būtume šiandien, jei prieš du šimtus metų visi būtų išsižadėję ir pasitraukę, gelbėdami kailį, į tuo metu šiltesnius, mielesnius už mūsų kraštą pasaulius? Kas ir kur mes būtu-me šiandien?

Būk. Iki pasimatymo.

Tavo draugas Antanas, 2118 m. lapkričio 23 diena

P. S. Ir, neduokdie, pamiršti, kodėl įrašytas šis mėnuo ir ši diena.

K A R D A S • 2 0 1 5 m . N r. 3 ( 4 6 7 ) 36

P U B L I C I S T I K A