axel munthe - knyga apie san mikele 2000 lt

8/10/2019 Axel Munthe - Knyga Apie San Mikele 2000 Lt

http://slidepdf.com/reader/full/axel-munthe-knyga-apie-san-mikele-2000-lt 1/417



A X E L M U N T H E

SanMikelę

Iš anglų kalbos vertė

Valentina Churginaitė

V I L N I U S



UDK 839.7-3 Mu59

ISBN 9986-16466-5

Axel MUNTHE THE STORY OF SAN MICHELE

3-asis pataisytas leidimas

1-asis leidimas 1972 m.

O Valentina Churginaitė,vertimas į lietuvių kalbą, 2000

© Ilona Kukenytė, dizainas, 2000 © „Tyto alba“, 2000



Ce n’est rien don ner aux homm es

que de ne pas se donn er soi-même.

Neatiduodamas žmogui savęs, neduodi jam nieko.



AUTORIAUS PRATARMĖ

Kritikams, atrodo, buvo nelengva nustatyti, kokiam žanrui priskirti „Knygą

apie San Mikelę", ir aš nesistebiu. Vieni ją vadino autobiografija, kiti -

gydytojo prisiminimais. Kiek pats galiu spręsti, čia nei tas, nei tas. Savo

gyvenimo istorijai papasakoti man tikriausiai nebūtų prireikę penkių šimtų

puslapių, net jeigu nebūčiau praleidęs liūdniausių ir nuotykingiausių skyrių.

Galiu tik pasakyti, kad niekuomet nesirengiau rašyti knygos apie save;

priešingai - nuolat stengiausi pabėgti nuo tos neaiškios asmenybės. Jei vis

dėlto pasirodė, kad ši knyga - autobiografija, tai spręsdamas iš to, kokio ji susilaukė pasisekimo, turiu pripažinti, kad norint parašyti knygą apie save,

paprasčiausiai tereikia visomis išgalėmis stengtis galvoti apie kitus. Užtenka

tyliai sėdėti vienui vienam krėsle ir akla akimi žvelgti į praėjusį gyvenimą. O

dar geriau - atsigulti ant žolės ir visai nieko negalvoti, tiktai klausyti. Tada

tolimas pasaulio gausmas nutyla, girios ir laukai suskardi nuo tyros paukščių

giesmės, ir patiklūs gyvuliai prieina prie tavęs išpasakot savo džiaugsmų ir

sielvarto suprantamais tau garsais ir žodžiais, o kai įsiviešpatauja visiška tyla, net nebylūs šalia esantys daiktai ima tau kuždėti pro miegus.

Dar labiau n etinka, mano manymu, vadinti šią knygą „Gydytojo pri'

siminimais‘\ kaip siūlo kai kurie kritikai. Tokia pretenzinga paantraštė

niekaip nesiderina su trykštančiu pasakojimo paprastumu, beatodairišku

atvirumu ir svarbiausia - su jo vaiskumu. Žinoma, gydytojas, kaip ir kiek-

vienas žmogus, turi teisę retkarčiais pasijuokt iš savęs nuotaikai pataisyti,

galbūt net pasijuokt iš savo kolegų, jei nesibijo pasekmių. Bet jis neturi teisės juoktis iš savo pacientų. Dar blogiau, kai jis ima lieti drauge su jais

ašaras: verkšlenantis daktaras - blogas daktaras. Senas gydytojas išvis

turi gerai pagalvoti, prieš sėsdamasis rašyti memuarų. Tegul jis verčiau

niekam neatskleidžia to, ką matė ir ką sužinojo apie Gyvenimą ir Mirtį.

Geriau visai nerašyti memuarų, nedrumsti mirusiesiems ramybės, o gy-

viesiems - jų iliuzijų.

Kažkas pavadino „Knygą apie San M ikelę“ knyga apie Mirtį. Galbūt



8 A x e l M unthe

tai tiesa, nes Mirtis retai teapleidžia mano sąmonę. „Non nasce in me

pensier che non vi sia dentro scolpita la Morte"1, - rašė Mikelandželas

Vazariui. A š taip ilgai grūmiausi su niūria savo kolege ir visuom et pralak

medavau: mačiau, kaip ji vieną po kito žudo visus, kuriuos stengiausi

išgelbėti. Kai kuriuos jų aš turėjau galvoje, rašydamas šią knygą, - tokius,

kokius mačiau juos gyvus, kokius mačiau juos kenčiančius, mačiau juos

mirštančius. Tik tiek aš tegalėjau jiems padaryti. Tai buvo kuklūs žmonės -

ant jų kapų nėra marmurinių paminklų, ir daugelis jų buvo užmiršti daug

anksčiau, negu mirė. Dabar jiems gerai. Senoji Marija Laiškininkė, kuri

trisdešimt metų nešiojo man laiškus, skaičiuodama basomis kojomis

septynis šimtus septyniasdešimt septynias finikietiškas pakopas, dabar

nešioja paštą danguje, kur gerasis Pakjalė sėdi taikiai rūkydamas pypkę ir

žiūri į beribę jūrą, kaip kadaise žiūrėdavo į ją nuo San Mikelės galerijos, ir

kur mano bičiulis Arkandželas Fuskas, Monpam aso gatvių šlavėjas, šluoja

nu o aukso grindų žvaigždžių dulkes. Po didinga lazurito kolonada oriai

vaikštinėja smagus ponas Alfonsas, „Vargdienių seselių* prieglaudos

seniūnas, su naujutėliu Pitsburgo milijonieriaus surdutu ir prieš kiekvieną

šventąjį kiloja savo mėgstamą cilindrą, kaip kadaise sve ikindavo visus mano bičiulius, važinėdamas po Korsą mano ekipažu.

Džonas, mažas mėlynakis berniukas, kuris niekuomet nesišypsodavo,

dabar linksmai žaidžia su daugybe kitų laimingų vaikų senajame Bambino

lopšelyje. Pagaliau jis išmoko šypsotis. Kambarys pilnas gėlių, čiulbėdami

paukščiai skraido ten ir atgal pro atdarus langus. Kartkarčiais dirsteli

vidun madona pažiūrėti, ar vaikams nieko netrūksta. Džono motina, taip

švelniai jį slaugiusi Viljė aveniu, vis dar čia, su mumis. A nądien buvau ją sutikęs. Vargšė Flopetė, paleistuvė, atrodo dešimčia m etų jaunesnė negu

tada, kai mačiau ją naktį bulvare, kavinėj; dabar ji - antroji Marijos

Magdalenos kambarinė ir vilki kuklia tvarkinga balta suknele.

Nuošaliame Eliziejaus laukų kampelyje yra šunų kapinės. Ten visi

mano mirę draugai, jų palaikai tebeguli po kiparisais prie senojo bokšto,

ten, kur aš juos palaidojau, bet ištikimos jų širdys jau paim tos į dangų.

Šventas Rokas, maloningasis šunų globėjas, sergi jų kapines, o geraširdė senoji panelė Hol dažnai jas lanko. Net nenaudėliui Biliui, girtuokliui

pavianui, padegusiam kanauninko dono Džačinto karstą, buvo leista

bent jau bandomajam laikotarpiui atsigulti paskutinėje eilėje gretimose

beždžionių kapinėse, nors prieš tai šventas Petras, užuodęs viskio kvapą ir

iš pradžių palaikęs Bilį žmogumi, be galo atidžiai jį apžiūrėjo. Patsai donas

1Man nekyla jokios minties, kurios nebūtų paženklinusi Mirtis (it.).



K n yg a apie San Mike lę 9

Džačintas, turtingiausias Kaprio dvasininkas, niekuomet nedavęs

vargšams nė skatiko, tebespirga savo karste; o buvusiam Anakaprio

mėsininkui, kuris įkaitinta adata badė putpelėms akis, Šėtonas, profesinio

pavydo pagautas, pats savo rankomis išdūrė akis.

Kažkoks kritikas pažymėjo, kad „Knyga apie San Mikelę" gali aprūpinti

romantinių apsakymų autorius siužetais visam gyvenimui. Jei iš tiesų taip

yra, tegul jie naudojasi šia medžiaga, kiek tik jų širdis geidžia. Man jos

nereikia. Aš visą savo amžių uoliai rašiau receptus ir po šitokių literatūrinių

pastangų gyvenimo saulėlydyje vargu ar bandysiu jėgas romantinių

apsakymų srityje. Gaila, kad nepagalvojau apie tai anksčiau - nebūčiau

atsidūręs tokioje padėtyje. Tikriausiai kur kas ramiau sėdėti krėsle ir rašyti

romantinius apsakymus, negu visą gyvenimą rinkti jiems medžiagą,

lengviau aprašinėti ligas ir Mirtį, negu kovoti su jomis, ir maloniau kurti

Šiurpias intrigas, negu patirti jas pačiam savo kailiu. O kodėl šie profesionalai

rašytojai negalėtų patys rinkti medžiagos? Bet taip retai būna. Romanistai,

atkakliai vedantys savo skaitytojus į lūšnas, retai aplanko jas patys. Ligų ir

Mirties specialistus retai teprikalbinsi nueiti į ligoninę, kur jie ką tik numarino

savo heroję. Poetai ir filosofai, skambiomis eilėmis ir proza šlovinantys Išlaisvintoją Mirtį, dažnai išbąla, vien paminėjus geriausios jų bičiulės vardą.

Tai sena istorija. Leopardis, žymiausias šių dienų Italijos poetas, savo

nuostabiuose eilėraščiuose nuo pat vaikystės ilgėjęsis Mirties, pirmasis,

niekingo siaubo apimtas, pabėgo iš Neapolio, kai jame ėm ė siausti cholera.

Net didysis Montenis, kurio ramių apmąstymų apie Mirtį užtenka tam,

kad jis taptų nemirtingas, spruko kaip zuikis, vos tik Bordo kilo maras.

Niūrusis Šopenhaueris, garsiausias šių laikų filosofas, gyvenimo neigimą padaręs savo mokymo kertiniu akmeniu, nesileisdavo į jokias kalbas apie

Mirtį. Kraupiausias knygas apie karą, mano manymu, parašė taikūs žmonės,

net negirdėję, kaip sprogsta toliašaudžių vokiškų pabūklų sviediniai.

Rašytojai, su didžiausiu malonumu peršantys skaitytojams seksualinių orgijų

aprašymus, patys paprastai nenusikalsta dorovei. Man yra žinoma tik viena

išimtis - Gi de Mopasanas, ir aš mačiau, kaip jis nuo to mirė.

Suprantu, kad kai kurie šios knygos epizodai vyksta aiškių ribų neturinčioje teritorijoje, tarp realybės ir nerealybės, pavojingoje „niekieno

žemėje" tarp tikrovės ir fantazijos, kurioje suklupo ne vienas

memuarininkas ir kurioje neretai pasiklysdavo net patsai Gėtė savo

„Dichtung und Wahrheit"1. Griebęsis seniai žinomų gudrybių, aš iš

paskutiniųjų stengiausi bent kai kuriems iš šių epizodų suteikti romantinių

1„Poezija ir tik ro vė44 (vok.).



10 A x e l M u n th e

apsakymų regimybę. Juk tai galų gale tik formos klausimas. Jei man tas

pavyko, būsiu labai patenkintas - tegul tik manimi netiki, nieko daugiau

man nereikia. Ir taip viskas pakankam ai bjauru ir liūdna. Dievas mato,

kad man ir be to tenka už labai daug ką atsakyti. Antra vertus, aš tai

netgi laikysiu kom plimentu, nes žinau, jog didžiausias romantinių ap-

sakymų rašytojas - patsai Gyvenimas. Bet ar visada Gyvenimas ištikimas

tikrovei?

Gyvenimas tebėra toks kaip visuom et: nejautrus įvykiams, abejingas

žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas. Bet kad

nebūtų monotoniškumo, scena, kurioje vyksta ši amžina tragedija, be

paliovos keičiasi. Pasaulis, kuriame gyvenome vakar, - ne tas pasaulis,

kuriame gyvename šiandien; jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai

skrieja per begalybę pasitikti savo likimo. Žmogus negali dukart

nusimaudyti toje pačioje upėje, pasakė Herakleitas. Vieni šliaužioja keliais,

kiti jodinėja ir važinėja automobiliais, dar kiti lenktyniauja su pašto

balandžiais, skraidydami lėktuvais. Kam skubėti? Visi mes neišvengiamai

prieisime kelio galą.

Ne, pasaulis, kuriame gyvenau būdamas jaunas, ne tas pasaulis, kuriame gyven u dabar, - bent jau m an taip atrodo. M anau, kad su manim

sutiks ir tie, kurie perskaitys šią knygą apie praeities klajones, ieškant

nuotykių. Banditas, kurio sąžinė sutepta aštuonių žmonių krauju,

nebeužleis jums savo gulto žemės drebėjimo sugriautoje Mesinoje. Po Nero-

no vilos griuvėsiais Kalabrijoje nebėra glūdančio granitinio sfinkso. Paklai

kusios žiurkės, mirtinai mane išgąsdinusios Neapolio lūšnose, kai ten siautė

cholera, jau seniai kuo ramiausiai grįžo į Romos kloakas. Dabar į Anakaprį galima nusigauti automobiliu, Jungfrau viršūnę pasiekti traukiniu, o į

Materhom ą įkopti virvinėmis kopėčiomis.

Lapių krašte paskui jūsų roges jau nebebėgs per užšalusį ežerą ruja

vilkų, kurių akys dega tamsoje kaip žarijos. Galantiškas senas lokys, pastojęs

man kelią nykiame Suvlos tarpeklyje, jau seniai iškeliavo į Laimingosios

medžioklės laukus.

Per putojantį srautą, kurį aš perplaukiau drauge su jauna lapaite Ristina, nutiestas geležinkelio tiltas. Paskutinę siaubingojo Stab tvirtovę, Trolį,

pervėrė tunelis. Maži žmogeliukai, kurių trepsėjimą girdėjau po lapių

čiumais, neb eneša maisto irštvose miegantiems lokiams; štai kodėl dabar

Švedijoje taip mažai lokių. Netikite? Prašau, juokitės iš tų žmogiukų,

kiek tik jums patinka, - jeigu nebijot! Bet aš tvirtai įsitikinęs, kad jokiam

žmogui, perskaičiusiam šią knygą, neužteks įžūlumo tvirtinti, kad gnomas,

kurį mačiau Forstugane sėdintį ant stalo ir atsargiai čiupinėjantį mano



K nyga apie San M ikelę 11

laikrodžio grandinėlę, nebuvo tikras gnomas. Taip, tai buvo tikras gnomas!

Kas gi daugiau ten galėjo būti, jei ne jis? Sakau jums, kad aiškių aiškiausiai

mačiau jį abiem akim, kai atsisėdau lovoje, o lajinė žvakė sumirgėjo ir

užgeso. Labai nustebau sužinojęs, kad esama žmonių, niekuomet nema

čiusių gnomų. Tokių žmonių galima tik gailėtis. Tikriausiai jų regėjimas

sutrikęs. Tėvukas Larsas Andersas iš Forstugano, milžinas su avikailiu ir

medinėmis klumpėmis, jau seniai miręs, kaip ir mieloji tetulė Kerstina, jo

žmona. Bet mažasis gnomas, kuris sėdėjo sukryžiavęs kojas ant stalo

pakraigėje virš karvidės, dar gyvas. Juk mirštame tik mes, žmonės.

1930



P i r m a s s k y r i u s

JAUNYSTĖ

Iššokau iš Sorento burlaivio ant nedidelio paplūdimėlio. Spiečiai

berniukų žaidė tarp apverstų valčių ir maudėsi jūroje - žvilgantys bronziniai kūnai mirguliavo bangų mūšoje, o seni žve

jai raudonomis frigiškomis kepurėmis sėdėjo prie valčių pašiūriųir taisė tinklus. Netoli prieplaukos stovėjo šešetas pabalnotųasiliukų, jų kamanos buvo apkaišytos gėlių puokštelėmis, ošalia čiauškėjo ir dainavo šešetas merginų su sidabriniais smeig

tukais juodose garbanose ir raudonomis skaromis ant pečių.Asilaitė, kuri turėjo mane pristatyti į Kaprį, vadinosi Rozina,o mergina - Džoja. Juodos spindinčios jos akys žėrėjo ugninga

jaunyste, lūpos buvo raudonos kaip koralų vėrinys ant kaklo,o stiprūs balti dantys tviskėjo kaip perlai tarp džiaugsmingaišypsančių lūpų. Ji pasakė esanti penkiolikos metų, o aš pasa

kiau, kad dar niekuomet nebuvau toks jaunas. Bet Rozinabuvo sena, è antica \ paaiškino Džoja. Todėl aš nušokau nuobalno ir ėmiau neskubėdamas kopti vingiuotu taku į kaimą.Pirma manęs kaip jauna bakchantė straksėjo basakojė Džojasu vainiku ant galvos, iš paskos nuleidusi galvą kiūtino nulėpausė senoji Rozina ir kažką mąstė, kaukšėdama dailiom juo

dom kurpaitėm. O aš neturėjau kada mąstyti - mano galvabuvo pilna susižavėjimo ir nuostabos, širdis kupina gyvenimodžiaugsmo, pasaulis atrodė puikus, ir man buvo aštuoniolikametų.

Kelias vingiavo tarp prožimių krūmų ir žydinčių mirtų; šenbei ten mažos gėlytės, kurių niekuomet nebuvau matęs Linė

1Ji nukaršusi (it.).



14 A x e l M un the

jaus šalyje, stiepėsi iš kvapios žolės, keldamos grakščias gaUveles, kad galėtų į mus pasižiūrėti.

- Kaip vadinasi ši gėlė? - paklausiau Džoją.

Ji paėmė gėlę iš mano rankos, švelniai į ją pažvelgė ir tarė:- Fiore.1- O šita?Ji vėl įdėmiai ir meiliai apžiūrėjo gėlę ir tarė:- Fiore.- O ši?- Fiore. Bello! Bello!2Ji priskynė puokštę kvepiančių mirtų, bet nenorėjo man jos

duoti. Tos gėlės, pasakė ji, šventam Kostancui, Kaprio patronui, kuris esąs visas išlietas iš sidabro ir tiek padaręs stebuklų, šventas Kostancas, bello, bello!

Merginos, nešančios ant galvų tufo gabalus, ilga virtinepamažu artėjo į mus, didingai tartum Erechtejono kariatidės.

Viena, draugiškai nusišypsojusi, padavė man apelsiną. Tai buvoDžojos sesuo, ir, man rodos, dar gražesnė. Taip, jų aštuonetasseserų ir brolių, o dar du in Paradiso3. Jų tėvas išvykęs žvejotikoralų į Berberiją4, pažiūrėkit į puikų koralų vėrinį, kurį jisneseniai jai atsiuntęs, che bella collana!5 Bella! Bella!

- Ir tu pati graži. Džoja, bella, bella!

- Taip, - tarė ji.Mano koja užkliudė sudužusią marmurinę koloną.- Roba di Timberio6, - paaiškino Džoja, - Timberio cattivo,

Timberio malocchio, Timberio camorrista7, - ir nusispjovė antmarmuro.

'Gėlė (it.).

2Graži (it.).

3Rojuje (it.).

4 Siaurės A frik os pakrantė.

5Koks gražus vėrinys (it.).

6Tiberijaus daiktas (it.). Senasis imperatorius, vienuolika paskutiniųjų savo

gyvenimo metų praleidęs Kapryje, ir dabar nuolat minimas salos gyventojų,

kurie visuomet vadina jį „Timberio“.

7Tiberijus piktas, Tiberijaus bloga akis, Tiberijus galvažudys (it.).



K nyg a apie San M ike lę 15

- Taip, - atsakiau, nes Tacitas ir Svetonijus tebebuvo gyvimano atmintyje, - Timberio cattivo!

Priėjome vieškelį ir netrukus atsidūrėme aikštėje, kur du

jūrininkai stovėjo prie parapeto virš jūros, keli apsnūdę kap-riečiai sėdėjo prieš dono Antonijaus osteriją, o šeši kunigai,klaikiai mostaguodami rankomis, kažką gyvai svarstė antbažnyčios laiptų.

- Moneta! Moneta! Molta moneta; niente moneta!1Džoja nubėgo pabučiuoti rankos donui Džačintui, savo nuo-

dėmklausiui ir un vero santo2, nors jis visai toks neatrodė. Jieinanti išpažinties dukart per mėnesį, o kiek sykių aš?

- Nė vieno.Cattivo! Cattivo!O ji ar pasisakysianti donui Džačintui, kad aš po citrin-

medžiais pabučiavau ją į skruostą?Žinoma, ne!

Perėję kaimą, sustojom prie Puntos Tragaros.- Tuoj pat įkopsiu į šios uolos viršūnę, - tariau, rodydamas

į stačiausią iš trijų uolų, kurios žėrėjo prie mūsų kojų kaipametistai. Bet Džoja buvo įsitikinusi, kad man nepavyks. Vie-nas žvejys, užsimanęs surasti žuvėdrų kiaušinių, kažkada bandęs kopti, bet jį nusivedusi jūron piktoji dvasia, kuri, pasiver

tusi žydru driežu - tokiu žydru kaip Žydroji grota, - gyvenantiten ir sauganti aukso lobį, paslėptą paties Tiberijaus.

Vakarų horizonte virš jaukaus kaimelio dunksojo niūrusrūstaus ir neprieinamo Monte Solaro siluetas.

- Tučtuojau įkopsiu į šį kalną, - pasakiau.Bet Džojai visai nepatiko mano sumanymas. Į kalną reikią

lipti laiptais - septynis šimtus septyniasdešimt septynias pakopas, paties Tiberijaus iškaltas stačios uolos šlaite, o pusiaukelėj, tamsiame urve, gyvenąs žiaurus vilkolakis, kuris jau surijęs kelis cristiani3. Užlipęs šiais laiptais, atsiduri Anakapryje,

1Pinigai! Pinigai! Daug pinigų; nėra pinigų! (It.)

2Tikras šven tasis (it.).

] Žmonės (krikščionys) (it.).



16 A x e l M unthe

bet ten gyveną tik gente di montagna1- visi labai žiaurūs žmo-nés; ten nėra buvęs joks forestiere2, ir ji pati niekuomet tenneinanti. Kur kas geriau palypėti iki Tiberijaus vilos, iki Arko

Naturale ar Grotta Matromania.- Ne, aš neturiu laiko, man tučtuojau reikia kopti į tąkalną.

Ir mes grįžom į aikštę, kai surūdiję senos campanile3varpaiskambino dvyliktą, pranešdami, kad makaronai jau gatavi.Gal vis dėlto aš pirmiau užkąsiąs po didžiąja Albergo4 „Paga-no“ palme? Tre piatti, vino a volontà, prezzo una lira.5

Ne, aš neturįs laiko, man reikią tučtuojau kopti į kalną.- Addio6 , Gioia bella! Addio, Rosina!- Addio, addio, e presto ritorno!7 Ak, tasai presto ritorno!- E un pazzo inglese8, - išgirdau paskiausiai iš raudonų

Džojos lūpų, kai paklusęs savo likimo šauksmui, leidausi bėg

ti finikietiškais laiptais į Anakaprį.Pusiaukelėj pasivijau seną moterį, nešančią ant galvos

didžiulę pintinę apelsinų.- Buon giorno, signorino.9Ji pasidėjo pintinę ant pakopos ir padavė man apelsiną. Ant

vaisių gulėjo laikraščių ir laiškų ryšelis, suvyniotas į raudoną

nosinę. Tai buvo senoji Marija Porta-Lettere, Laiškininkė, kuri dukart per savaitę nešdavo paštą į Anakaprį. Vėliau mudususidraugavome visam gyvenimui, ir aš mačiau, kaip ji mirė,sulaukusi devyniasdešimt penkerių metų. Ji pasirausė tarplaiškų, ištraukė didžiausią voką ir paprašė mane pasakyti, ar

‘Kalniečiai (it.).

2Svetimšalis (it.).

3Varpinė (it.).

4Smuklė (it.).

5Trys patiekalai, v yno kiek nori, kaina - vien a lira (it.).

6Sudie (it.).

7Greitai sugrįžk (it.).

8Pamišėlis anglas (it.).

9Laba diena, ponaiti (it.).



Knyg a apie San Mike lę 17

jis nesąs Naninai la Caprara\ kuri nekantriai laukianti la lettera2 iš savo vyro Amerikoje. Ne, jis adresuotas ne jai. Taigalbūt šitas? Ne, tai poniai Dezdemonai Vakai.

- Poniai Dezdemonai Vakai? - netikėdama pakartojo senoji Marija. - Turbūt tai la moglie dello Scarteluzzo \ - tarė jisusimąsčiusi.

Kitas laiškas buvo ponui Ulisui Deziderijui.- Tikriausiai tai CapolimoneĄy - tarė senoji Marija, - prieš

mėnesį jis gavo visai tokį pat laišką.Kitas laiškas buvo kilniausiajai panelei Rozinai Macareli.

Susigaudyti, kas ji per viena, matyt, buvo kur kas sunkiau.Cacciacavallara?5Tapparella?6 O gal Capatosta7ar Femmina Antica?8 O gal Rozinela Pane Asciutto?9

- O gal tai Fesseria?10 - bandė atspėti kita, ką tik mus pasivijusi moteriškė su didžiule pintine žuvų ant galvos. Taip, galimas daiktas, kad jis Feserijai, jeigu ne la moglie di Pane e

Cipolla,11Bet nejaugi nesą jokio laiško nei Pepinelai ncoppo u cam-

posantouy nei Maručelai Caparossal\ nei Džovaninai Ammaz' zacane{Ą} kurios visos laukiančios la lettera iš Amerikos?

Ne, deja, joms laiškų nebuvo.Vienas laikraštis buvo II reverendo parroco15 donui Antoni-

1Ožkininkė (it.).

2Laiškas (it.).

3Kupriaus žmona (it.).

4Citrininė Makau lė (it.).

5Sūrininkė (it.).

6Šlubė (it.).

' Užsispyrėlė (it.).

HNukaršėlė (it.).

9Sužiedėjusi D uo na (it.).

10Žodis, užgaun antis padorią ausį. (Aut. past .)

11Du ono s su Svo gūn u žmona (it.).

12Virš kapinių (it.).

MRudgalvė (it.).

u Šunlupė (it.).

^Garbusis klebonas (it.).



18 A x e l M unthe

j ui di Džuzepei, o kitas II canonico1donui Natalei di Tomasui.Taip, ji pati tai žinanti, nes juodu vieni visame kaime teužsi-saką laikraščius.

Donas Antonijus esąs labai mokytas, ir ne kas kitas, kaip jis, visuomet išaiškinąs, kam adresuoti laiškai, bet šiandien jis išvykęs į Sorentą aplankyti arkivyskupo, todėl ji mane irpaprašiusi perskaityti pavardes ant vokų.

Senoji Marija nežinojo savo amžiaus, bet žinojo pradėjusinešioti paštą nuo penkiolikos metų, kai teko užvaduoti motiną, kuri nebepajėgė dirbti. Skaityti, aišku, ji nemokėjo.

Kai aš jai papasakojau, kad atplaukiau rytą iš Sorento paštolaivu, ir kad nieko burnoj neturėjau, ji man davė dar vienąapelsiną, kurį surijau nenuluptą, o antroji moteris tučtuojauišėmė iš pintinės ir pavaišino mane keliais frutta di mare2, kuriuos suvalgęs pajutau baisiausią troškulį.

Ar esama Anakapryje viešbučio? Ne, bet Anarela, la mog

lie del sagrestano3, galinti man pasiūlyti puikaus ožkos sūrio irstiklą puikaus vyno iš paterio dono Dionizijaus, savo dėdės,vynuogyno, un vino meraviglioso4. Be to, dar esanti La Bella

Margherita, apie kurią aš, aišku, girdėjęs, kaip ir apie tai, kad jos teta ištekėjusi už un lord inglese5.

Ne, to aš nežinojęs, bet nepaprastai norįs susipažinti su

Gražiąja Margerita.Pagaliau užlipome paskutiniąją septyni šimtai septynias

dešimt septintąją pakopą ir praėjome pro skliautinius vartus,kur iš uolos tebekyšojo didžiuliai geležiniai įtvarai, likę nuopakeliamojo tilto. Atsidūrėme Anakapryje. Po mūsų kojomisplytėjo visa Neapolio įlanka, apjuosta Iskijos, Pročidos, pinijų

prižėlusio Pozilipo, - balta juosta tviskėjo Neapolis, iš Vezuvi jaus kilo rausvas dūmelis, Sorento lygumą gaubė Sant Andželo

'Kanauninkas (it.).

2Jūros vaisiai (it.) - valgomieji jūros gyviai.

3 Zakristijono žmona (it.).

4 Nu ostab us vynas (it.).

5A ng lų lordas (it.).




kalno šešėlis, o toliau bolavo vis dar snieguoti Apeninai. Tiesiai virš mūsų galvų, prigludusi prie stačios uolos kaip ereliolizdas, stūksojo apirusi koplytėlė. Skliautinis stogas buvo įg

riuvęs, bet didžiuliai mūro luistai, sudėti pagal keistą simetrišką tinklinį raštą, tebelaikė erdinčias sienas.- Roba di Timberio, - paaiškino senoji Marija.- Kaip vadinasi ši koplytėlė? - paklausiau, degdamas smal

sumu.- San MicheleK „San Mikelė, San Mikelėu, - kaip aidas atsiliepė mano šir

dyje.Vynuogyne žemiau koplytėlės senis kasė gilias vagas jau

niems vynmedžiams.- Buon giorno, Mastro Vincenzo!Vynuogynas esąs jo, kaip ir štai tas namukas, - jis pats jį

pasistatęs iš likusių nuo Roba di Timberio akmenų ir plytų,

kurios mėtėsi jo sode.Marija Laiškininkė papasakojo jam viską, ką žinojo apie

mane, ir meistras Vinčencas pakvietė mane pasėdėti jo sodeir išgerti stiklą vyno. Pažvelgiau į namuką ir koplytėlę, ir mano širdis ėmė taip smarkiai plakti, jog vos begalėjau kalbėti.

- Turiu tučtuojau ten įkopti, - tariau Marijai Laiškininkei.

Bet senoji Marija pasakė, kad aš geriau padaryčiau, jei pirmiau nueičiau su ja ir pavalgyčiau, kitaip nieko nerasiu; alkio ir troškulio verčiamas, kad ir nenoromis, turėjau paklausyti jos patarimo. Pamojau ranka meistrui Vinčencui irpasakiau, jog netrukus grįšiu.

Perėjom keletą tuščių gatvelių ir sustojom nedidelėje

aikštėje.- Ecco La Bella Margherita!2Gražioji Margerita pastatė sodelyje ant stalo butelį rausvo

vyno ir puokštę gėlių ir pranešė, kad makaronai bus gatavi po

1Šventas Mykolas (it.).

Stai Gražioji Margerita! (It.)



20 A x e l M u nth e

penkių minučių. Jos plaukai buvo šviesūs kaip Ticiano „Floros", veido bruožai - nuostabūs, profilis - kaip tikros graikės.

Ji padėjo prieš mane didžiulę lėkštę makaronų, atsisėdo šalia

ir šypsodama ėmė smalsiai mane apžiūrinėti.- Vino del parroco1, - su pasididžiavimu kartojo jinai, pildama vyną į mano stiklą. Išgėriau į parroco sveikatą, į jos sveikatą ir į sveikatą jos juodaakės sesers, gražiosios Džulijos, - jiprisėdo prie mūsų, atnešusi apelsinų, kuriuos mačiau jąraškant sode. Jų tėvai mirę, o brolis Andrea esąs jūrininkas -Dievas žino, kur jis dabar! - bet jos teta gyvenanti savo vilojeKapryje - aš, aišku, žinąs, kad ji ištekėjusi už un lord ingleseì Taip, aišku, tik aš užmiršęs jos pavardę.

- Ledi G., - išdidžiai tarė Gražioji Margerita.Laiku susigriebiau išgerti į tetos sveikatą, nes paskui jau

nieko nebesuvokiau - pamenu tik, kad dangus buvo žydraskaip safyras, klebono vynas - raudonas kaip rubinas, o šalia

sėdėjo auksaplaukė besišypsanti Gražioji Margerita.„San Mikelė!" - staiga suskambo man ausyse. „San Mike

lė! “ - kaip aidas atsiliepė širdies gelmėse.- Addio, Bella Margherita!- Addio e presto ritorno!Ak, tasai presto ritorno!

Pasukau atgal tuščiomis gatvelėmis, stengdamasis eiti kaipgalima tiesiau į savo tikslą. Buvo šventa siestos valanda -visas kaimas miegojo. Saulės nutviekstoje aikštėje nebuvo nėgyvos dvasios. Bažnyčia buvo uždaryta, tik už pravirų municipalinės mokyklos durų mieguistai ir monotoniškai gaudė tyloje galingas kanauninko dono Natalės balsas.

- lo mi ammazzo, tu ti ammazzi egli si ammazza, noi ci am -mazziamo, voi vi ammazzate, loro si ammazzano2, - ritmingaichoru kartojo pulkelis basų berniūkščių, susėdusių ratu antžemės prie mokytojo kojų.

1Kleb ono vynas (it.).

2Aš žudau save, tu žudai save, jis žudo save ir 1.1. (it.).



K nyga apie San Mikelę 21

O žemėliau gatvelėje stovėjo didinga romėnų matrona. Taibuvo pati Anarela, ir ji draugiškai pamojo man ranka, kvies-dama užeiti. Kodėl aš nuėjęs pas Gražiąją Margeritą, o ne pas

ją? Argi aš nežinąs, kad visame kaime nesą geresnio sūrio kaip jos c a c c ia c a v a l l o Kai dėl vyno, tai visi žiną, kad parroco vynasnė iš tolo negalįs lygintis su paterio dono Dionizijaus vynu.

- Altro che il vino del parroco2, - pridūrė ji, reikšmingai gūžtelėjusi galingais pečiais.

Sėdėjau jos pavėsinėje, gurkšnodamas dono Dionizijaus vino bianco \ ir nejučiom pagalvojau, kad galbūt ir jos tiesa,tačiau norėjau būti nešališkas ir nusprendžiau išgerti iki dugno visą butelį, prieš darydamas galutinę išvadą. Bet kaiDžokonda, besišypsanti šeimininkės duktė, įpylė man antrąstiklą iš naujo butelio, nebeliko jokių abejonių. Taip, donoDionizijaus vino bianco buvo visų geriausias! Jis gražus kaipsodri saulės šviesa, skanus kaip dievų nektaras, o Džokonda,

pilanti vyną į tuščią mano stiklą, panaši į jaunąją Hebę.- Altro che il vino del parroco! Argi aš jums nesakiau? -

nusijuokė Anarela. - E un vino miracoloso!Ą Taip, iš tikrųjų vynas buvo stebuklingas, nes staiga ėmiau

taip laisvai ir taip nuostabiai sklandžiai kalbėti itališkai, jogmotina su dukterimi leipo juokais.

Pajutau didelę simpatiją donui Dionizijui; man patiko jovardas, patiko jo vynas, mielai būčiau su juo susipažinęs.

Nieko nesą lengvesnio! Šį vakarą jis turįs sakyti bažnyčiojepamokslą alle Figlie di Maria5.

- Tai labai mokytas žmogus, - pasakė Anarela.Jis atmintinai žinąs visų kankinių ir visų šventųjų vardus ir

net buvęs Romoje pabučiuoti popiežiui rankos. O ji ar buvusiRomoje? Ne. O Neapolyje? Ne. Tik vieną kartą, savo vestu

1 Sūrio rūšis.

Čia jums ne k lebon o vynas (it.).

} Baltas vynas (it.).

5Stebuklingas vynas (it.).

Marijos dukterims (it.).



22 A x e l M unthe

vių dieną, buvusi Kapryje, o Džokonda niekuomet ten nebuvusi. Kapryje esą pilna di gente malamente1.

Pasakiau Anarelai viską žinąs apie Kaprio šventąjį patroną:

ir kiek jis padaręs stebuklų, ir koks jis puikus - visas išlietasiš sidabro. Stojo nejauki tyla.- Taip, jie sako, kad jų šventas Kostancas išlietas iš sidab

ro, - sušvokštė Anarela , su pan ieka gūžtelėjusi plačiaispečiais. - Bet kas gali žinoti, chi b sa?

O kai dėl stebuklų, tai juos galima suskaičiuoti ant pirštų,tuo tarpu šventas Antonijus, Anakaprio patronas, padaręs jųdaugiau kaip šimtą.

Altro che San Costanzo!2 Aš tuoj pat perėjau į švento Antonijaus pusę, karštai vilda

masis, kad jis padarys naują stebuklą, kuris kaip galint greičiaumane sugrąžins į žavųjį jo kaimelį. Geroji Anarela taip tvirtaitikėjo stebuklingąja švento Antonijaus galia, jog griežčiau

siai atsisakė paimti iš manęs pinigų.- Pagherete uri altra volta, užmokėsite kitą kartą.- Addio Annarella, addio Gioconda!- Arrivederla, presto ritorno, Sant ’ Antonio vi benedica! La

Madonna vi accompagni!3Senasis meistras Vinčencas tebeplušėjo vynuogyne, - kasė

kvapioje žemėje gilias vagas jauniems vynmedžiams. Kartkarčiais jis pakeldavo spalvoto marmuro nuolaužą ar gabaląraudono tinko ir mesdavo per mūrinę tvorą.

- Roba di TimberiOy - sakydavo jis.Atsisėdau ant sudužusios raudono granito kolonos šalia nau

jojo savo bičiulio.

- Era molto duroĄ> ją buvo labai sunku suskaldyti, - tarėmeistras Vinčencas.

1Piktų žm onių (it.).

2Tai n e š ven tas Kostancas! (It.)

3Iki pasim atym o, greitai sugrįžkit. Telaimina jus šve nta s A nton ijus! Telydi jus

Madona! (It.)

4Ji labai kieta (it.).



K nyg a apie San Mike lę 23

Prie mano kojų višta kapstė žemę, ieškodama sliekų, ir staigapriešais išvydau monetą. Pakėliau ir iš karto pažinau tauriąAugusto galvą. „Divus Augustus Pater“l. Meistras Vinčencas

pasakė, kad ji nesanti verta nė skatiko. Tebeturiu tą monetąir dabar. Meistras Vinčencas pats vienas užveisęs sodą ir patssavo rankomis pasodinęs kiekvieną vynuogienoją ir figmedį.Sunkus darbas, pasakė jis, rodydamas dideles pūslėtas rankas. Visa žemė čia esanti pilna roba di Timberio, visokių kolonų, kapitelių, statulų nuolaužų ir teste di cristiani2, ir jis turėjęsvisą tą šlamštą iškasti ir išvežti, prieš sodindamas vynmedžius.Kolonas jis suskaldęs ir pasidaręs sodo laiptus, o marmuro gabalai, aišku, pravertę namo statybai, bet visa kita jis išmetęs įprarają.

Ir vis dėlto jam nusišypsojusi laimė: po pat savo namu iš netyčių aptikęs didelę požeminę menę raudonomis sienomis -kaip anas štai gabalas po persiku. Ant jų buvę pripiešta dau

gybė cristiani, tutti spogliati, ballando come dei pazzi3 su gėlėmisir vynuogių kekėmis rankose. Jis keletą dienų dirbęs, kol nu-grandęs tuos paveikslus ir ištinkavęs sienas, bet dar ne tiekbūtų triūsęs, jei būtų reikėję susprogdinti uolą ir pasidarytinaują cisterną, gudriai šyptelėjęs, pasakė meistras Vinčencas.Jis jau senstąs ir nebegalįs tinkamai prižiūrėti vynuogyno, o jo

sūnus, gyvenantis žemyne su dvylika vaikų ir trimis karvėmis,kalbinąs jį parduoti namą ir persikelti pas jį. Mano širdis vėlpradėjo smarkiau plakti. O koplyčia irgi esanti jo? Ne, ji niekam nepriklausanti, ir sklindančios kalbos, kad joje vaidenasi. Jis pats vaikystėje matęs aukštą vienuolį, persisvėrusį perparapetą, o kažkokie jūrininkai, lipdami vėlai vakare laiptais,

girdėję skambinant koplyčios varpus. Taip esą dėl to, paaiškino meistras Vinčencas, kad Tiberijus, kai čia stovėję jo rūmai, fatto ammazzare Gesù Cristo, liepęs nužudyti Jėzų Kristų,ir nuo to laiko prakeikta Tiberijaus vėlė retkarčiais grįžtanti

1Dieviškasis tėvas Augustas (bt.).Žmon ių (krikščionių) galvos (it.).

1Visiškai nuogi žmonės (krikščionys), šokantys kaip bepročiai (it.).




ir maldaujanti vienuolius, palaidotus po koplyčia, atleidimo.Taip pat sklindančios kalbos, kad jis dažnai pasiverčia didele

juoda gyvate. Vienuoliai buvę nužudyti plėšiko, vardu Barba-

rosa, kuris užpuolęs salą ir išsivežęs savo laivais vergijon visasmoteris, pasislėpusias anoje štai pilyje ant kalno, todėl ją irvadina Castello Barbarossal.

Jam visa tai papasakojęs tėvas Anselmas, atsiskyrėlis, mokytas žmogus ir, be to, jo giminaitis; ir dar jis pasakojęs apieanglus, kurie pavertę koplyčią tvirtove ir savo ruožtu buvęnužudyti prancūzų.

- Žiūrėkit, - tarė meistras Vinčencas, rodydamas į krūvąpatrankų sviedinių prie sodo sienos. - Žiūrėkit, - pridūrė jis,pakeldamas nuo žemės varinę anglų kareivio milinės sagą.

Prancūzai, toliau kalbėjo jis, pastatę prie koplyčios didelępatranką ir apšaudę Kaprio kaimą, kuris buvęs užimtas anglų.

- Ir gerai darė, - nusišaipė jis, - visi kapriečiai bjaurūs

žmonės.Po to prancūzai pavertę koplyčią parako sandėliu - štai ko

dėl žmonės ją tebevadiną La Polveriera2. Dabar, aišku, belikęvien griuvėsiai, bet jam tat labai pravertę: jis iš ten pasiėmęsbemaž visus akmenis sodo sienai.

Perlipau per sieną ir siauru takeliu užkopiau prie koplyčios.

Visas vidus sulig žmogaus ūgiu buvo užverstas įgriuvusio skliautodruzgais, sienos apraizgytos gebenių ir laukinių sausmedžių, tarpiškerojusių mirtų ir rozmarinų linksmai žaidė šimtai driežų -kartkarčiais jie sustodavo ir sunkiai kvėpuodami žiūrėdavo įmane žvilgančiomis akimis. Iš tamsaus kampo, nesudrumstusitylos, pakilo pelėda; didelė gyvatė, miegojusi saulės atokaitoje

ant mozaikinių terasos grindų, iš lėto ištiesė juodus rangus ir,grėsmingai šnypšdama įsibrovėliui, įšliaužė į koplyčią. Galbūtišties niūraus seno imperatoriaus dvasia tebegyveno griuvėsiuosetoje vietoje, kur kadaise stovėjo didinga jo vila?

1Barbarosos pilis (it.).

2Parakinė (it.).




Pažvelgiau į puikiąją salą po savo kojomis. „Kaip jis, gyvendamas tokioje vietoje, galėjo būti šitoks žiaurus? - pagalvo jau. - Kaip jo siela galėjo būti tokia rūškana čia, kur dangų ir

žemę gaubia šis nuostabus spindesys? Kaip jis galėjo apleistišią vietą ir pasitraukti į kitą, dar neprieinamesnę vilą tarprytinių uolų, kuri ir dabar tebeturi jo vardą ir kurioje jis praleido trejus paskutiniuosius savo gyvenimo metus?"

Gyventi tokioje vietoje ir numirti - jei tik mirtis gali įveikti amžiną tokio gyvenimo džiaugsmą! Kokia drąsi svajonė privertė taip smarkiai plakti mano širdį, kai prieš valandėlę meistras Vinčencas pasakė, jog sensta ir jau pailso ir kad jo sūnusprašąs parduoti namą? Kokia klaiki, pašėlusi mintis šmėstelėjoman galvoje, kai jis atsakė, kad koplyčia niekam nepriklauso? O kodėl ne man? Kodėl aš negalėčiau nusipirkti meistroVinčenco namo, kodėl negalėčiau sujungti koplyčios su namu vynuogienojų girliandomis, kiparisų alėjomis ir kolona

domis, ant kurių rymotų baltos lodžos su marmurinėmis dievųstatulomis ir bronziniais imperatoriais ir...

Aš užsimerkiau, kad nedingtų puikioji vizija, ir pamažu tikrovė išsklido svajonių prieblandoj.

Salia manęs stovėjo aukšta figūra, apsisiautusi prabangiamantija.

- Visa tai bus tavo, - tarė melodingas balsas, ir rankanubrėžė lanką dangaus skliaute. - Koplyčia, sodas, namas irkalnas su pilimi - viskas bus tavo, jei tu pasiryžęs už taisumokėti!

- Kas tu, slaptingosios šalies vaiduokli?- Aš nemirtinga šios vietos dvasia. Laikas man nieko n e

reiškia. Prieš du tūkstančius metų aš stovėjau čia pat, kurmudu stovim dabar, šalia kito žmogaus, kurį čia buvo atvedęs jo likimas, kaip tave atvedė tavo likimas. Jis neprašė laimėskaip tu, jis prašė ramybės ir užsimiršimo ir vylėsi rasiąs juosčia, nuošalioje saloje. Aš pasakiau kainą, kurią jam teks sumokėti: amžių amžiams gėdos dėme paženklinti nesuteptą savo vardą. Jis sutiko ir sumokėjo. Vienuolika metų gyveno jis




čia su keliais ištikimais draugais, didžiai garbingais ir tauriaisvyrais. Dukart bandė grįžti į savo rūmus Palatino kalne. Dukart jam neužteko drąsos, niekuomet daugiau jo nebeišvydo

Roma. Jis mirė, grįždamas namo, savo bičiulio Lukulo viloje,aname štai iškyšulyje. O prieš mirtį paliepė, kad jį nugabentųneštuvais į galerą, kuri turėjo nuvežti jį atgal į jo salą.

- O kokio užmokesčio tu reikalauji iš manęs?- Išsižadėk troškimo tapti garsiu specialistu, paaukok savo

ateitį.- Tai kas aš tuomet būsiu?- Žmogus, nepasiekęs tikslo. Nevykėlis.- Tu atimi iš manęs visa, dėl ko verta gyventi.- Klysti, aš tau suteikiu visa, dėl ko verta gyventi.- Ar bent paliksi man gailesčio jausmą? Aš negalėsiu gy

venti, neturėdamas gailesčio, jei man lemta tapti gydytoju.- Taip, aš paliksiu tau gailestį, bet tau klotųsi kur kas ge

riau be jo.- Ar dar ko nors reikalauji?- Prieš mirdamas turėsi sumokėti dar vieną kainą - didelę

kainą. Bet kol ateis tas laikas, ilgus metus matysi iš čia, kaipleisis saulė, palydėdama giedras laimės dienas, ir kaip tekėsmėnulis kiekvieną žvaigždėtą svajonių naktį.

- Ar aš čia mirsiu?- Nesistenk ieškoti atsako į šį klausimą: žmogus negalėtų

pakelti gyvenimo, jei žinotų savo mirties valandą.Jis uždėjo ranką man ant peties, ir lengvas šiurpas perėjo

per mano kūną.- Rytoj, nusileidus saulei, aš vėl pasirodysiu tau šioje vie

toje; iki to laiko gali kaip reikiant pagalvoti.- Ko čia galvoti! Mano atostogos pasibaigė, šį vakarą turiugrįžti ir imtis savo kasdienio darbo toli nuo šios puikios šalies.Be to, aš nemoku galvoti. Sutinku. Sumokėsiu bet kokią kainą. Bet kaip aš nusipirksiu šį namą, juk mano rankos tuščios?

- Tavo rankos tuščios, bet stiprios, tavo protas pašėlęs, bet

šviesus, tavo valia sveika - tau pavyks.



K nyg a apie San Mikelę 27

- Kaipgi man statyt savo namą? Aš nieko neišmanau apiearch i t ektūrą .

- Aš tau padėsiu. Kokį norėtum pasirinkti stilių? Kodėl ne

gotišką? Man patinka gotika, jos blandžios šviesos, šiurpus slėpiningumas.- Aš sukursiu savitą stilių, kuriam nė tu negalėsi sugalvot

pavadinimo. Nereikia man viduramžių prieblandos! Mano namas turės būti atviras saulei ir vėjui, ir jūros balsui - kaipgraikų šventovė. Ir visur daug šviesos, šviesos, šviesos!

- Saugokis šviesos! Saugokis šviesos! Per didelė šviesa ken

kia mirtingųjų akims!- Aš noriu, kad neįkainojamo marmuro kolonos remtų

lodžas ir arkadas, kad mano sodas būtų pilnas įstabių praeities skeveldrų, kad koplyčia virstų ramia biblioteka, kur pasieniais stovėtų vienuolyno suolai, o kiekvienos laimingos dienos vakarą melodingi varpai skambintų Ave Maria.

- Nemėgstu varpų.- O čia, kur mes stovime, kur po mūsų kojomis kaip sfink

sas stūkso jūroje ši puikioji sala, čia turi būti granitinis sfinksas iš faraonų šalies. Bet kur aš visa tai rasiu?

- Tu stovi toje vietoje, kur buvo Tiberijaus vila. Neįkaino jami tolimų amžių lobiai užkasti po vynmedžiais, po koplyčiair po namu. Senojo imperatoriaus kojos kadaise žengė spalvoto marmuro plytomis, kurias senas sodietis tavo akivaizdoj mėtėper sodo sieną. Sunaikinta freska su šokančiais faunais ir bak-chantėmis, apsikaišiusiomis gėlių vainikais, kažkada puošė jorūmų sienas. Žiūrėk, - jis parodė pirštu į skaidrias jūros gelmes tolimoje bedugnėje. - Argi tavo Tacitas nepasakojo taumokykloje, kad pasklidus saloje žiniai apie imperatoriaus mirtį,

jo rūmai buvo nuversti į jūrą?Norėjau tučtuojau šokti nuo skardingos uolos į jūros gel

mes ir ieškoti savo kolonų.- Nėra reikalo taip skubėti, - tarė jis juokdamasis, - jau du

tūkstančius metų koralai raizgo jas savo voratinkliais, o bangos vis giliau ir giliau rausia į smėlį - jos palauks, iki ateis

tavo valanda.



28 A x e l M u n the

- O sfinksas? Kur aš rasiu sfinksą?

- Plynoj lygumoj, toli nuo šiuolaikinio gyvenimo triukšmo,kadaise stovėjo ištaigi kito imperatoriaus vila. Jis atsivežė tą

sfinksą nuo Nilo krantų savo sodui papuošti. Iš rūmų belikokrūva akmenų, bet žemės gelmėse tebemiega sfinksas. Ieškok,ir tu jį surasi. Tik per plauką išvengsi mirties, kol jį atsigabensi, bet vis tiek pasieksi savo tikslą.

- Atrodo, tu žinai ateitį ne blogiau už praeitį.- Man vis tiek - ar praeitis, ar ateitis. Aš žinau viską.- Nepavydžiu to žinojimo.- Tavo žodžiai brandesni už tavo metus. Iš kur tu šitai žinai?- Iš to, ką patyriau šioje saloje šiandien. Nes aš sužinojau,

kad čionykščiai draugiški žmonės, nemokantys nei skaityti,nei rašyti, yra daug laimingesni už mane, nors aš iš pat vaikystės gadinu akis, siekdamas žinių. Kaip ir tu, sprendžiant iš to,ką pasakei. Tu didis eruditas, tu atmintinai moki Tacitą.

- Aš - filosofas.- Tu gerai moki lotyniškai?- Aš Jenos universiteto teologijos daktaras.- A, štai kodėl tariausi girdįs tavo kalboje lengvą vokišką

akcentą. Tu pažįsti Vokietiją?- Ir dar kaip! - šyptelėjo jis.

Atidžiau į jį įsižiūrėjau. Jo laikysena ir elgesys buvo tikroaristokrato, ir tik dabar pastebėjau kardą po raudonu apsiaustu, o šaižus jo balso skambesys man pasirodė jau kažkurgirdėtas.

- Atleiskite, meldžiamasis, man regis, mudu jau kartą buvome susitikę Auerbacho rūsyje Leipcige. Juk jūsų pavardė...

Sulig tais mano žodžiais Kaprio bažnyčios varpai ėmė skambinti Ave Maria. Pasisukau į jį - jis buvo dingęs.



A n t r a s s k y r i u s

LOTYNŲ KVARTALAS

Lotynų kvartalas. Studento kambarys Avenir viešbutyje, viskas užversta knygomis - stalai, kėdės ir grindys, o ant sienos -išblukusi Kaprio fotografija.

Rytais Salpetrijero, Otel Djė ir La Pitjė palatose vaikštaunuo lovos prie lovos, skaitau vieną po kito žmogaus kančiųknygos skyrius, parašytus krauju ir ašaromis. Popiečiais sek

cijinėse salėse, Medicinos mokyklos auditorijose ar Pasteroinstituto laboratorijose nustebusiomis akimis tiriu pro mikroskopą nematomo pasaulio paslaptis, tuos mažyčius padarus, kurie nulemia žmogaus gyvenimą ir mirtį. O paskui bemiegės naktys Avenir viešbutyje, neįkainojamos darbo naktys,besistengiant įveikti atkaklius faktus, pažinti būdingus sutrikimų ir ligų požymius, visa tai, ką sukaupė ir atrinko visųpasaulio šalių stebėtojai, - kaip tai būtina ir kaip to maža,

jei nori tapti gydytoju. Darbas! Darbas! Darbas! Vasaros atostogos - Šen Mišelio bulvaro kavinės ištuštėjusios, Medicinos mokykla uždaryta, auditorijos ir laboratorijos dykos, klinikos apytuštės. Bet nėra atostogų žmonių kančioms ligoniųpalatose, nėra jų ir Mirčiai. Nėra atostogų ir Avenir viešbu

tyje; jokių pramogų, nebent retkarčiais pasivaikščiojimas poLiuksemburgo sodo liepomis ar atokvėpio valanda, kupinanepasotinamo džiaugsmo, Luvro muziejuje. Be draugų. Bešuns. Net be meilužės.

Anri Miuržė „Bohema" jau buvo išnykusi, tačiau jo Mimitebebuvo gyva kaip niekad - kai visi gerdavo aperityvą, ji

šypsodama vaikštinėjo Šen Mišelio bulvaru, susikibusi kone



3 0 A x e l M u nth e

su kiekvienu studentu, lopė jam švarką ar skalbė jo mansardoje baltinius, kol jis ruošėsi egzaminui.

O aš - be jokios Mimi! Taip, laimingi mano draugai galėjo

gyventi savo malonumui - vakarais sėdėti kavinėse ir tuščiaiplepėti, juoktis, mylėti. Jų guvus lotyniškas protas dirbo kurkas greičiau negu mano, jų mansardoje ant sienos nekabėjoišblukusi Kaprio nuotrauka, kuri juos akstintų, jų nelaukėbrangaus marmuro kolonos po Palazzo di Mare1smėliu.

Dažnai ilgomis nemigos naktimis, kai sėdėdavau Avenir viešbutyje, palinkęs prie Sarko „Nervų sistemos ligųwar Truso„Otel Djė klinikos", baisi mintis ūmiai perverdavo man sme-genis: meistras Vinčencas senas - o jeigu jis mirs, kol aš čiasėdžiu, ar parduos kam kitam namuką ant uolos, saugantį būsimos mano buveinės raktą! Saitas prakaitas išmušdavo kak-tą, širdis kone apmirdavo iš baimės. Įsmeigęs akis į nublukusią Kaprio nuotrauką ant sienos, tariausi matąs, kaip ji vis

labiau ir labiau blanksta, nyksta slėpiningoje ir mįslingoje migloje, kol nebelikdavo nieko, tik vos įžiūrimas sarkofagas, pokuriuo palaidota svajonė...

Tada pasitrindavau įskaudusias akis ir vėl įnikdavau skaityti, genamas pašėlusio įniršio, tarsi prie tikslo lekiantis lenktynių žirgas, pajutęs pentinų dūrius į kruvinus šonus. Taip,

tai buvo lenktynės, lenktynės dėl prizų ir trofėjų. Draugai pradė jo statyti už mane kaip už favoritą, net pats Metras Cezariogalva ir erelio žvilgsniu sakė matąs manyje kylančią žvaigždę -kiek žinau, tai buvo vienintelis kartas, kai profesorius Sarkoapsiriko, nustatydamas diagnozę, o aš juk daugelį metų įdėmiai stebėjau to neklystančio žmogaus sprendimus Salpetri-

jero palatose ir jo priimamajame Šen Zermeno bulvare, kursuplaukdavo pacientai iš viso pasaulio. Toji klaida man brangiai atsiėjo. Ji atėmė iš manęs miegą ir beveik - regėjimą. Ogal, tiesą pasakius, ir ne beveik, kol kas dar neaišku. Tokstvirtas buvo mano tikėjimas Sarko neklaidumu, - juk jis žinojo

‘Jūros rūmai (it.).




apie žmogaus smegenis daugiau negu bet kas kitas, - jog kurįlaiką tikėjau, kad jo tiesa. Genamas troškimo pateisinti pranašavimą, nepaisydamas nuovargio, miego ir net alkio, iš pas

kutiniųjų įtempdavau visas proto ir kūno fibras, stengdamasis bet kuria kaina nugalėti. Nebevaikštinėjau daugiau poLiuksemburgo sodo liepomis, nebedykinėjau Luvre. Nuo rytoligi vakaro kvėpavau ligoninės palatų ir auditorijų tvaiku, nuovakaro ligi ryto - nesuskaitomų papirosų dūmais tvankiame

Avenir viešbučio kambaryje. Egzaminas ėjo po egzamino, - de ja, taip greitai, kad iš jų nebuvo jokios naudos, - sėkmė lydė jo sėkmę. Darbas, darbas, darbas! Pavasarį turėjau gauti diplomą. Laimė visur, ką tik paliesdavo mano ranka, pastovi,stulbinanti, kone kraupi laimė. Jau buvau išstudijavęs žmogaus kūno, to nuostabaus mechanizmo, sandarą, damų jo ratukų darbą, kai jis esti sveikas, sutrikimus susirgus ir tą galutinį suirimą, kuris vadinamas mirtimi. Jau buvau susipažinęs

kone su visomis ligomis, kurios prirakina sergančiuosius priepatalo ligoninių palatose. Jau buvau išmokęs valdyti aštriuschirurginius instrumentus, kad galėčiau vienodu ginklu kovoti su negailestingąja priešininke, kuri su dalgiu rankoje visąlaik - bet kurią dienos ir nakties valandą - klaidžiojo popalatas, kiekvieną akimirką pasiruošusi kirsti. Išties, atrodė,

kad Ji galutinai įsikūrė čia, niūrioje senoje ligoninėje, kuritiek šimtmečių buvo kančių ir skausmo prieglobstis. Kartais,aklo įniršio pagauta, Ji kaip beprotė įsiverždavo palaton, smogdavo į dešinę ir į kairę, jauniems ir seniems, iš lėto pasmaugdavo vieną auką, nuplėšdavo tvarstį nuo atviros žaizdos kitai,ir kraujas išbėgdavo iki paskutinio lašo. Kartais aprimusi ir

tyli Ji prisėlindavo pirštų galais ir kone švelniu rankos prisilietimu užspausdavo akis kitam nelaimingajam, ir jo veidąnuskaidrindavo šypsena, kai Ji nueidavo. Mano pareiga buvoneleisti Jai prisiartinti, bet aš dažnai nė nepajusdavau, kaip JiPritykindavo. Tik maži vaikai prie motinos krūtinės pajusdavo Jos artumą ir krūptelėję nubusdavo, šaukdami veriamuskausmo balsu, Jai praeinant pro šalį. Ir dažnai senos vienuo



32 A x e l M unth e

lės, visą gyvenimą praleidusios palatose, laiku pastebėdavo Jąsėlinant ir suskubdavo prinešti prie lovos kryžių.

Pradžioje, kai Ji pergalingai stovėdavo iš vienos lovos pu-

sės, o aš bejėgiškai - iš kitos, mažai Jos tepaisydavau. Tuometman rūpėdavo tik gyvybė; žinojau, kad mano paskirtis baigiasi, kai Ji imasi darbo, ir tik nugręždavau veidą nuo nelemtossavo kolegės, nesitverdamas apmaudu dėl pralaimėjimo. Bet,labiau su Ja suartėjęs, ėmiau vis atidžiau Ją stebėti ir, juodažniau Ją matydavau, juo labiau trokšdavau Ją pažinti ir suprasti. Pradėjau suvokti, kad Ji turi savo darbo paskirtį lygiaikaip ir aš, kaip ir aš turi atlikti savo užduotį, kad mes, šiaip artaip, draugai, - kuomet kova dėl žmogaus gyvybės pasibaigiair Ji nugali, geriau be baimės pažvelgti kits kitam į akis ir liktibičiuliais. Vėliau atėjo net toks laikas, kai ėmiau manyti, kadJi vienintelis mano draugas, kai ilgėjausi Jos ir kone mylėjau,nors atrodė, kad Ji manęs nė nepastebi. O, jei būčiau mokėjęs

skaityti niaurų Jos veidą! Ko tik nebūčiau iš Jos sužinojęs!Kiek Ji būtų užpildžiusi spragų mano menkame žmonių kentėjimų pažinime! Juk tik ji viena buvo perskaičiusi paskutinįskyrių, kurio trūko visuose mano medicinos vadovėliuose, -skyrių, kuriame viskas išaiškinama, kuriame būna įspėtos visos mįslės ir atsakyta į visus klausimus!

Bet kodėl Ji buvo tokia žiauri. Ji, galėjusi būti tokia švelni?Kaip Ji galėjo viena ranka atimti tiek jaunų gyvybių, o antrą

ja suteikti tiek ramybės ir laimės? Kodėl Ji taip iš lėto smaugiavieną auką, o kitą parmuša tokiu greitu smūgiu? Kodėl taipilgai kovoja su kūdikio gyvybe, o senio gyvybei mielaširdingaileidžia užgesti per miegą? Ar jos paskirtis ir bausti, ne tik žudy

ti? Ar Ji ne tik budelis, bet ir teisėjas? Ką Ji daro su tais, kuriuos nužudo? Ar jie nustoja gyvenę, ar tik užmiega? Kur Jinai juos deda? Ar Ji yra Visagalė Mirties Karalystės Valdovė, artik vasalas, paprastas įrankis kur kas galingesnio Valdovo,Gyvybės Valdovo, rankose? Šiandien Ji laimi, bet ar Jos pergalė galutinė? Kas bus tikrasis nugalėtojas - Ji ar Gyvybė?

Bet ar išties mano misija pasibaigia, kai prasideda Josios?




j \ r paskutinėje nelygioje kovoje aš turiu būti pasyvus stebėto- jas, bejėgiškai ir abejingai žiūrintis į pragaištingą Jos darbą?Ąr man reikia nusigręžti nuo akių, kurios maldauja mane

padėti, kai jau seniai užkąstas žadas? Ar aš turiu paleisti tuosvirpančius pirštus, įsikibusius į mano ranką kaip skenduolis įšiaudą? Aš buvau nugalėtas, bet ne nuginkluotas, mano rankose tebebuvo galinga smogiamoji jėga. Ji turėjo amžinojo miego taurę, bet ir aš turėjau savo taurę, kurią man patikėjo maloningoji Motina Gamta. Ar tuomet, kai Ji pamažu varvinasavo gėralą, negalėčiau įpilti savojo, mielaširdingai paverčiančio kančią ramybe, agoniją - miegu? Argi ne manopareiga palengvinti mirtį tiems, kuriems negalėjau išsaugotigyvybės?

Senoji vienuolė man buvo sakiusi, kad tai baisi nuodėmė,kad tokia buvusi valia visagalio Viešpačio, kurio išmintis mumsnesuvokiama, kad juo daugiau skausmo jis kam teikiąs mir

ties valandą, juo daugiau jis tam atleisiąs paskutiniojo teismodieną. Net švelnioji sesuo Filomena priekaištingai žiūrėdavo įmane, kai aš, vienintelis iš savo kolegų, prieidavau su morfi

jaus švirkštu prie lovos, kai nuo jos pasitraukdavo senasis kapelionas, suteikęs paskutinį patepimą.

Tuomet dar visose Paryžiaus ligoninėse galėjai matyti jas,

geraširdes, pasiaukojančias Šen Vensen de Polio vienuolynoseseris su dideliais baltais gobtuvais. Kryžius tebekabėjo antsienos kiekvienoje palatoje, o kapelionas kas rytą tebelaikėmišias prie nedidelio altoriaus Šventos Klaros palatoje. Vyresnioji, ma mère1, kaip visi ją vadindavo, dar kas vakarą,varpams skambinant Ave Maria, aplankydavo visus ligonius.

Tuomet dar nebuvo įsiliepsnoję ginčai dėl ligoninių supa-saulietinimo, ir paklaikęs balsas dar nebuvo pradėjęs šaukti:«Salin kunigus! Šalin kryžių! Lauk vienuoles!" Deja! Kad irkaip gaila, netrukus jos turėjo apleisti ligonines. Be abejo,vienuolės turėjo trūkumų. Be abejo, jų rankos buvo labiau

Mano motina (pranc.).



3 4 Axel Munthe

pripratusios prie rožinio negu prie nagų šepetėlio, jos mieliauvilgydavo pirštus švęstu vandeniu negu karbolio rūgštimi, visagale to meto mūsų operacinių panacėja, kurią veikiai pa

keitė kita. Tačiau jų mintys buvo taurios, o širdys tyros, josaukodavo visą savo gyvenimą darbui, nereikalaudamos už tainieko - tik kad joms būtų leista melstis už savo globotinius.Net pikčiausi priešai niekuomet nedrįso menkinti jų pasiaukojimo ir neišsenkamos kantrybės. Tuomet buvo kalbama, kadvienuolių slaugytojų liūdni, niūrūs veidai, kad joms daugiaurūpi gelbėti sielas, o ne kūnus, kad jų lūpoms labiau įprastinuolankumo, o ne vilties žodžiai. Bet tai buvo perdėm klaidinga nuomonė. Priešingai, tos vienuolės, ir senos, ir jaunos,visuomet būdavo nuotaikingos ir patenkintos, kone linksmos,mėgo pokštauti ir juoktis kaip vaikai ir, kas nuostabiausia,mokėjo užkrėsti savo linksmumu kitus. Joms buvo svetima betkokia nepakanta. Tikintieji ar netikintieji - visi joms buvo

lygūs. Atrodė, kad iš gailesčio pastariesiems jos net labiaurūpinasi jiems padėti ir niekuomet neįsižeidžia, girdėdamos

jų keiksmus ir burnojimą prieš Dievą. Man jos visos buvo nepaprastai geros ir malonios. Jos puikiai žinojo, kad aš ne jųtikėjimo, kad nevaikštau išpažinties ir nesižegnoju, praeidamas pro mažąjį altorių. Pradžioje vyresnioji lyg ir bandė at

versti mane į tikėjimą, kuris ją paskatino paaukoti savo gyvenimą kitiems, bet veikiai paliko ramybėje, gailiaširdiškaipalingavusi seną galvą. Net mielas senasis kapelionas netekobet kokios vilties mane išganyti, kai pasakiau, jog mielai su

juo pasiginčyčiau, ar esama skaistyklos, bet kad griežtai atsisakau tikėti pragarą ir kad kiekvienu atveju esu pasiryžęs duoti

visą dozę morfijaus mirštantiesiems, jeigu jų agonija pernelygžiauri ir ilga. Senasis klebonas buvo šventas žmogus, bet sugebėjimu ginčytis nepasižymėjo, ir veikiai mudu visam laikuiatsisakėme diskutuoti šiuo klausimu. Jis žinojo visų šventųjųgyvenimus ir pirmasis man papasakojo gražiąją legendą apiešventą Klarą, kurios vardu pavadinta viena palata. Taip pat

jis pirmasis atskleidė man nuostabius bruožus švento Pran




ciškaus Asyžiečio, visų dangaus ir žemės paniekintųjų ir apleistųjų bičiulio, kurį jisai taip mylėjo ir kuris ilgainiui tapo irmano bičiuliu visam gyvenimui. Bet daugiausia mane išmokė

sesuo Filomena, tokia jauna ir graži su baltais augustinų vienuolės naujokės rūbais, nes ji išmokė mane mylėti Dievo Motiną, į kurią pati buvo panaši. Šventoji sesuo Filomena! Podvejų metų mačiau, kaip ji Neapolyje mirė cholera. Net Mirtis nedrįso jos subjauroti. Ji nuėjo į dangų tokia, kokia buvo.

Brolis Antuanas, kiekvieną sekmadienį ateidavęs į ligoninęgroti vargonais mažojoje koplyčioje, buvo ypač artimas manobičiulis. Tuo metu man tai buvo vienintelė proga pasiklausytimuzikos, todėl retai ją tepraleisdavau - juk aš taip mėgau muziką! Kad ir nematydamas seserų, kurios giedodavo, susėdusiosprie altoriaus, lengvai atskirdavau skaidrų ir tyrą sesers Filomenos balsą. Kūčių dieną brolis Antuanas smarkiai peršalo, ir

Šventos Klaros palatoje ligoniai pašnabždomis pasakojo kits kitam didžią paslaptį, kad vyresnioji ilgai tarėsi su senuoju kapelionu ir, gelbėdama padėtį, leido man vargonuoti vietoj jo.

O daugiau tais laikais negirdėdavau jokios muzikos, tikdukart per savaitę vargšas senasis donas Gaetanas ateidavopagroti išklerusia savo ryla po mano balkonu prie Avenir

viešbučio. Miserere iš „Trubadūro" buvo geriausias jo numeris,ir toji sena graudi melodija labai tiko ir jam, ir sužvarbusiai jobeždžionėlei su raudona palaidinuke, tupinčiai ant rylos:

Ah che la morte ognora E tarda nel venir !1

Ji tiko ir vargšui ponui Alfredui, kuris vaikštinėjo apsnigtomis gatvėmis su apsitrynusiu surdutu, pasikišęs po pažastimipaskutinės savo tragedijos rankraštį. Taip pat ir mano bičiuliams vargingame Italų kvartale, kurie spietėsi aplink blės-

Ak, kaip mirtis vis delsia

Priglobti sielą alsią! (It.)




tančią braciero1, neturėdami pinigų nusipirkti nors trupučiuianglių, kad galėtų apšilti. Atėjo diena, kada toji liūdna melodija tapo tinkamu akompanimentu ir mano paties mintims,

kai sėdėdavau, įnikęs į knygas Avenir viešbutyje, neturėdamas drąsos pažvelgti į akis naujai dienai, kai viskas atrodydavo niūru ir beviltiška, o Kapris išblukusioje nuotraukoje - begalo tolimas. Tuomet krisdavau ant lovos, užmerkdavau skaudančias akis, ir netrukus šventas Antonijus padarydavo nau

ją stebuklą. Užmiršęs rūpesčius, skriedavau į žavingąją savosvajonių salą. Besišypsanti Džokonda paduodavo stiklą donoDionizijaus vyno, ir kraujas galinga versme vėl suplūsdavo įišvargusias mano smegenis. Pasaulis buvo puikus, aš buvau

jaunas, pasiruošęs kovoti, įsitikinęs, kad nugalėsiu. MeistrasVinčencas, vis dar plušantis savo vynuogyne, modavo manranka, kai kopdavau taku anapus jo sodo į koplytėlę.

Pasėdėdavau valandžiukę terasoje, apkerėtas nuostabaus

grožio, žvelgdamas į salą, nusidriekusią man po kojomis, klausdamas save, kaip, po galais, man pavyks užkelti į uolos viršūnęraudono granito sfinksą. Darbas išties sunkus. Bet aš, žinoma,viską lengvai įveiksiu - ir pats vienas!

„Addio, bella Gioconda! Addio e presto ritomo /“ Taip, aišku,aš greitai grįšiu, labai greitai - artimiausiame savo sapne!

Išaušdavo nauja diena, rūsčiai žvelgdama pro langą į sva jotoją. Atmerkdavau akis, šokdavau iš lovos, su šypsena pasveikindavau atėjūnę ir, griebęs knygą, vėl sėsdavau prie stalo. Paskui atėjo pavasaris ir numetė į mano balkoną pirmąbulvaro kaštonų žiedelį. Tai buvo ženklas. Išlaikiau egzaminą ir išvažiavau iš Avenir viešbučio su taip sunkiai įsigytu

diplomu kišenėje - jauniausias Prancūzijoje medicinos daktaras.

1Žarijų k rosne lė (it.).



T r e č i a s s k y r i u s

VILJĖ AVENIU

Viljė aveniu. Dr. Miuntė. Priima nuo 2 iki 3.

Dieną naktį nesiliovė skambėjęs durų varpelis - skubūs iškvietimai, laiškai, vizitai. Telefonas, tas baisus ginklas dykinėjančiųmoterų rankose, dar nebuvo pradėjęs pragaištingo puolimo,kėsindamasis į kiekvieną pelnyto poilsio valandą. Į priimamą

jį veikiai prisirinkdavo visokio plauko pacientų, daugiausiasergančių nervais; dominavo gražioji lytis. Nemažai buvo ligonių, tikrų ligonių. Aš įdėmiai klausydavau jų pasakojimų irbe galo kruopščiai juos apžiūrėdavau, nes tikėjau galįs betkuriuo atveju jiems padėti. Apie tuos ligonius man nesinoričia kalbėti. Galbūt ateis diena, kai teks ir apie juos kai ką

papasakoti. Daugelis buvo visai sveiki ir nebūtų susirgę, jeinebūtų į mane kreipęsi. Daugelis tik buvo įsikalbėję sau ligą.Jų istorijos visuomet būdavo ilgiausios - jie pasakodavo apiesavo seneles, tetas ir uošves arba išsitraukdavo iš kišenės popierėlį ir imdavo skaityti nepabaigiamą simptomų ir negalavimų sąrašą, Le malade au petit papier \ - kaip sakydavo Sarko.Visa tai man buvo nauja, nes, be ligoninės, neturėjau jokiopatyrimo, o ten tokiems niekams nėra laiko, ir aš pridarydavau aibę klaidų. Vėliau, geriau pažinęs žmogaus prigimtį, išmokau teisingiau elgtis su tokiais pacientais, bet mes nelabaitesutardavome. Jie baisiai nusimindavo, kai pasakydavau, kadatrodo sveikai, veido spalva gera, bet tučtuojau vėl atsigau-

Ligonis su popierėliu (pranc.).



38 A x e l M u nthe

davo, kai pridurdavau, jog man nelabai patinka jų liežuvis, -paprastai taip ir būdavo. Tokiais atvejais mano diagnozėdažniausiai būdavo tokia: besaikis pyragaičių ir saldumynų

valgymas dieną ir per sunkūs pietūs vakare. Turbūt tai buvoteisingiausia diagnozė iš ano meto mano praktikos, bet ji neturėjo jokio pasisekimo. Niekas nenorėjo apie tai girdėti, niekam ji nepatiko. Visi žavėjosi apendicitu. Apendicitas tuomet turėjo didelę paklausą tarp pasiturinčių žmonių, ieškančiųsau ligos. Visos nervingos damos sirgo apendic itu - jei netikru, tai bent įsikalbėtu, ir jis labai joms pravertė, taip pat ir

jas gydantiems daktarams. Todėl ir aš pamažu tapau apendicito žinovu ir dažnai nuo jo gydydavau, nors ne visuomet sėkmingai. Bet kai pasklido gandas, kad Amerikos chirurgai pradėjo kampaniją už apskritai visų apendiksų pašalinimąJungtinėse Valstijose, mano pacientų, sergančių apendicitu,ėmė grėsmingai mažėti. Siaubas! „Pašalinti apendiksą! Mano

apendiksą! - šaukdavo elegantiškos damos, beviltiškai, lygmotinos į kūdikį, įsikibusios į savo processus vermicularis. - Kąaš be jo darysiu?!" „Pašalinti jų apendiksus, mūsų apendiksus! - sakydavo gydytojai, niūriai tikrindami savo pacientųsąrašus. - Kokia nesąmonė! Bet jų apendiksai visai sveiki. Aštai puikiai žinau, nes dukart per savaitę juos apžiūrinėju. Ne,

aš kategoriškai atsisakau!"Veikiai paaiškėjo, kad apendicitas baigia savo dienas ir kad

reikia sukurti naują ligą, kuri patenkintų visuotinį reikalavimą. Specialistai neapvylė - į rinką buvo paleista nauja liga,nukaltas naujas žodis, tikra aukso moneta - KOLITAS! Taibuvo maloni liga - apsaugota nuo chirurgo peilio, patenkinan

ti visų skonį ir pasireiškianti bet kurią akimirką - tereikėdavo jos užsigeisti. Niekas nežinojo, nei kada ji prasideda, nei kadabaigiasi. Aš žinojau, kad kai kurie įžvalgūs mano kolegos jaubuvo išbandę kolitą, gydydami savo pacientus, ir, beje, labaisėkmingai, bet man laimė dar nebuvo nusišypsojusi.

Viena iš paskutiniųjų mano pacienčių, kurias gydžiau nuoapendicito, buvo, jei neklystu, grafienė X, pasiųsta pas mane



K nyg a apie San Mikelę 3 9

Sarko - bent taip ji pasisakė. Jis tikrai kartais atsiųsdavo manpacientų, ir aš, aišku, būčiau visomis išgalėmis stengęsis taidamai padėti, net jeigu ji ir nebūtų buvusi tokia graži. Ji pažvel-

gė didelėmis ilgesingomis akimis į naują orakulą ir, negalėdama nuslėpti nusivylimo, pasakė norinti pasikalbėti su Monsieur le D octeur lui'tneme\ o ne su jo asistentu; aš jau buvau pripratęs prie šitokio pasisveikinimo, nes girdėdavau jį iš visų naujųpacientų. Iš pradžių ji nežinojo, ar serga apendicitu, nežinojoto ir Monsieur le Docteur lui-même, bet netrukus jinai jau buvo įsitikinusi, kad tai tikrai apendicitas, o aš - kad tikrai ne.Kai neapdairiai ėmiau taip tiesiai jai ir pasakiau, ji labai susi

jaudino. Profesorius Sarko sakęs, kad aš būtinai nustatysiąs,kas jai yra, ir padėsiąs, o dabar štai... Ji ėmė raudoti, ir manlabai jos pagailo.

- Tai kas man yra? - kūkčiojo ji, beviltiškai tiesdama įmane rankas.

- Aš jums pasakysiu, jei prižadate nusiraminti.Ji tučtuojau liovėsi verkusi. Šluostydamasi dideles akis, drą

siai tarė:- Aš galiu viską pakelti, aš tiek daug esu iškentėjusi. N e

bijokite, aš neverksiu. Kas man yra?- Kolitas.

Jos akys, nors tai atrodė neįmanoma, pasidarė dar didesnės.- Kolitas! Aš visuomet maniau, kad tai ne kas kita, kaip

kolitas! Nė kiek neabejoju, kad jūsų tiesa! Kolitas! Sakykit,o kas yra kolitas?

Aš, aišku, iš apdairumo į šį klausimą neatsakiau, nes irpats, kaip, beje, ir visi tais laikais, šito nežinojau. Bet pasa

kiau, kad kolitas ilga ir sunkiai pagydoma liga. Tai buvo tiesa. Grafienė meiliai man nusišypsojo. O jos vyras tvirtinąs, jogtai tik nervai! Ji pasakė, kad negalima gaišti, ir norėjo tuojpat pradėti gydytis, tad mudu susitarėme, kad ji lankysis Viljėaveniu dukart per savaitę. Ji atvyko rytojaus dieną, ir net aš,

Pačiu pon u daktaru (pranc.).



4 0 A x e l M un th e

jau pripratęs prie staigių savo pacientų permainų, taip apstui-bau, pamatęs džiaugsmingą jos išvaizdą ir švytintį veidą, jogpaklausiau, kiek jai metų.

Jai ką tik sukakę dvidešimt penkeri. O atėjusi ji vien tam,kad sužinotų, ar kolitas užkrečiamas.Taip, labai.Vos tik ištariau tą žodį, bematant supratau, kad ši jauna

būtybė kur kas protingesnė už mane.Gal aš galįs pasakyti grafui, kad jiems nederėtų miegoti

viename kambaryje?Patikinau ją, kad tai anaiptol nebūtina, kad aš, nors ir netu

riu garbės pažinti grafo, esu tikras, jog jis neužsikrės. Apsikrėstigali tik tokie pernelyg jautrūs ir nervingi žmonės kaip ji.

Bet aš juk, aišku, nelaikąs jos nervinga, užprotestavo grafienė, neramiai nužvelgusi didelėmis akimis kambarį.

Neabejotinai.

O aš galįs ją išgydyti?Ne.

„Brangioji Ana! Įsivaizduok, brangioji, aš sergu kolitu! Aš taip džiaugiuosi... taip džiaugiuosi, kad Tu man rekomendavai tą švedą... O gal jį reko

mendavo Sarko? Šiaip ar taip, jam pasakiau, jog mane atsiuntė Sarko, bent būsiu tikra, kad jis man skirs daugiau laiko ir dėmesio. Tavo tiesa, jis labai protingas, nors toks ir neatrodo. Aš jau rekomendavau jį visoms savo bičiulėms, neabejoju, kad jis padės mano brolienei, kuri vis dar guli po to, kai pargriuvo ir taip smarkiai susitrenkė pas Tave, šokdama kotiljoną. Esu tikra, kad jai

kolitas! Gaila, brangioji, kad nepasimatysime rytoj pas Zozefiną, bet aš jau parašiau jai, kad sergu kolitu ir jokiu būdu negalėsiu atvažiuoti pietų. Ak, jeigu ji galėtų juos atidėti iki poryt!

Tave mylinti Ziuįjeta.P S. Man ką tik dingtelėjo mintis, kad švedui reikėtų dirstelėti į Tavo uošvę, kuri taip kenčia dėl savo kurtumo. Aš puikiai žinau, kad markizė nebenori matyti gydytojų - kas gi to nori? - bet ar




nebūtų galima taip sutvarkyti, kad jis lyg ir atsitiktinai ją pamatytų? Né kiek nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad tikroji jos negando

priežastis - kolitas.

P P S. Mielai pasikviesčiau daktarą kurią dieną pietų, jei Tau pavyktų įkalbėti markizę papietauti pas mus, suprantama, enp e t i t c o m i t é 1. Zinai, jis nustatė, kad man kolitas, tik pažvelgęs į mane pro akinius. Be to, aš noriu, kad su juo susipažintų mano vyras, nors jis, kaip ir tavo uošvė, nemėgsta daktarų. Bet

šitas jam tikrai patiks

Kitą savaitę turėjau garbę būti netikėtai pakviestas pietųpas grafienę įjos rūmus Fobur Šen Zermene, sėdėti šalia našlau

jančios markizės ir pagarbiai stebėti erelio akimis, kaip ji, kupina abejingo didingumo, šveičia milžinišką porciją pâté de

foie gras2. Ji nepasakė man nė žodžio, o mano nedrąsios pastangos ją prašnekinti buvo visiškai bergždžios, nes pastebė

jau, kad ji absoliučiai kurčia. Po pietų grafas nusivedė maneį rūkomąjį. Tai buvo nedidukas, be galo mandagus storulis,romaus, kone baikštaus veido, mažiausiai dvigubai vyresnisuž savo žmoną, džentelmenas tikra to žodžio prasme. Pasiūlęsman papirosą, jis pasakė su nuoširdžiu užsidegimu:

- Nežinau, kaip jums atsidėkoti už tai, kad išgydėte mano

žmoną nuo apendicito, - nekenčiu net to žodžio. Atvirai prisipažinsiu, kad labai nemėgstu gydytojų. Aš tiek jų prisižiūrė

jau, ir kol kas nė vienam nepavyko padėti mano žmonai, norsreikia pasakyti, kad ir ji, vos pradėjusi gydytis pas vieną, jauieškodavo kito. Manau, reikėtų jus perspėti, kad, be abejo,tas pat laukia ir jūsų.

- O aš abejoju.- Juo geriau. Ji, matyt, labai jumis pasitiki, o tai dideliskoziris jūsų rankose.

- Tas viską nulemia.

1Šeimos ratelyje (pranc.).

Žąsies kepen ų p aštetas (pranc.).



4 2 A x e l M u n th e

- Aš pats tai, atvirai jums prisipažinsiu, iš pradžių buvaunelabai draugiškai nusiteikęs jūsų atžvilgiu, bet dabar, kaisusipažinome, džiaugiuosi, galėdamas pakeisti savo nuomo

nę, ir man rodos, - mandagiai pridūrė jis, - mes en bonne voie1. A propos2, kas yra kolitas?Jis pats mane išgelbėjo iš keblios padėties, geraširdiškai pri

dūręs:- Šiaip ar taip, jis vis tiek nebus baisesnis už apendicitą, ir,

patikėkite, netrukus aš žinosiu apie kolitą ne mažiau kaip ir jūs.

Ne toks jau didelis noras.Man taip patiko mandagi ir laisva jo laikysena, jog ir aš

išdrįsau jį kai ko paklausti.- Ne, - atsakė jis kiek sumišusiu balsu. - Ak, kad Dievas

duotų mums įpėdinį! Stai jau penkeri metai, kai mes vedę, iriki šiol jokių požymių. Ak, kad Dievas duotų! Matot, aš esu

gimęs šiame sename name, ir mano tėvas taip pat čia gimė, odvaras Turene jau trys šimtai metų mūsų šeimos nuosavybė,bet aš - paskutinis mūsų giminės atstovas, ir tai be galo skaudu... Nejaugi nieko neįmanoma padaryti su tais prakeiktaisnervais? Ar negalit ko nors patarti?

- Aš įsitikinęs, kad glebinantis Paryžiaus oras kenkia gra

fienei. Kodėl jums nepakeitus aplinkos ir nenuvažiavus į savopilį Turene?

Jo veidas nušvito.- Jūs man patinkat! - tarė grafas, tiesdamas man rankas. -

Man nieko geresnio nereikia. Aš ten medžioju, be to, ir dvarui reikia priežiūros. Man ten taip gera, bet grafienė klaikiai

nuobodžiauja; aišku, ji dvare jaučiasi truputį vieniša - juk jimėgsta kasdien vaikščioti į svečius pas drauges, kas vakarąvažinėti į pobūvius ar į teatrą. Niekaip nesuprantu, kaip jaiužtenka jėgų ištisus mėnesius šitaip gyventi, juk ji nuolat tvir

1Einame te isingu keliu (pranc.).

2Beje (pranc.).



K nyga apie San Mikelę 4 3

tina esanti pavargusi. Aš tuoj pat galą gaučiau. Dabar ji sakonegalinti išvažiuoti iš Paryžiaus dėl to, kad reikia gydytis nuoto kolito. O anksčiau buvo apendicitas. Tik nelaikykite jos

egoiste - priešingai, ji nuolat rūpinasi manimi ir net nori, kadvažiuočiau į Šato Ramo vienas - ji žino, koks aš ten būnulaimingas. Bet kaip aš galiu ją palikti vieną Paryžiuje? Ji tokia

jauna ir neprityrusi.- O kiek grafienei metų?- Tik dvidešimt devyneri. O atrodo dar jaunesnė.- Taip, ji atrodo kaip jauna mergina.Valandėlę patylėjęs, grafas paklausė:- A propos, kada jūs ketinate atostogauti?- Jau trejus metus neturėjau atostogų.- Vadinasi, turite visišką teisę pailsėti šiemet. Ar jūs gerai

šaudote?- Aš nežudau gyvulių be reikalo. O kodėl jūs klausiate?

- Nes Šato Ramo - puiki vieta medžioklei, o savaitė visiško poilsio, be abejonės, jums labai praverstų. Taip bent sako mano žmona; ji tvirtina, kad jūs baisiai persidirbate, be to,ir atrodote išvargęs.

-Jūs be galo malonus, ponas grafe, bet aš labai gerai jaučiuosi ir esu visai sveikas, tik dažnai kamuoja nemiga.

- Nemiga? Kaip gaila, kad negaliu jums perleisti daliessavo miego! Aš neturiu kur jo dėti. Žinot, vos tik atsigulu,tučtuojau taip kietai užmiegu, jog niekas negali prižadinti.Mano žmona anksti keliasi, bet aš niekada jos negirdžiu, otarnas, devyniomis atnešęs kavą, turi mane papurtyti, kad nu-busčiau. Išties man jūsų gaila. A propos, ar nežinot kokių

vaistų nuo knarkimo?Atvejis buvo aiškus.Grįžome pas damas į saloną. Mane pasodino šalia garbin

gosios markizės neoficialiai konsultacijai, kurią taip sumaniaisurengė grafienė. Pabandęs dar sykį prašnekinti senąją damą,surikau jai į klausomąjį ragelį, kad nors ji ir neserga kolitu,be abejonės, susirgs, jei nesiliaus valgiusi pâté de foie gras.




- Ar aš nesakiau? - sušnabždėjo grafienė. - Matot, koks jisprotingas!

Markizė tučtuojau panoro sužinoti visus kolito simptomus

ir linksmai man šypsojosi, kol aš lašinau jai į ragelį klastingusnuodus. Kai pakilau atsisveikinti, buvau netekęs balso, betįsigijęs naują pacientę.

Po savaitės Viljė aveniu sustojo elegantiška karieta, ir liokajus, bėgte užbėgęs laiptais, įteikė man grafienės paskubomis brūkštelėtą raštelį, kuriame ji prašė nedelsiant atvykti pasmarkizę, susirgusią naktį, sprendžiant iš visko, kolitu.

Taip aš įžengiau į aukštąją Paryžiaus visuomenę.Kolitas plito Paryžiuje žaibo greitumu. Mano laukiamasis

būdavo taip perpildytas, jog turėjau valgomąjį paversti darvienu laukiamuoju. Niekaip neįstengiau suprasti, kaip tiemsžmonėms užtenka laiko ir kantrybės sėdėti ir taip ilgai, dažnaiištisas valandas, laukti.

Grafienė lankydavosi reguliariai dukart per savaitę, bet kartais pasijusdavo taip prastai, jog atvykdavo dar kurią dieną.Nebuvo jokios abejonės, jog kolitas jai kur kas geriau tinkanegu apendicitas: jos veide nebeliko ilgesingo blyškumo, odidelės akys žėrėjo jaunatve.

Kartą, išeidamas iš markizės rūmų - ji ketino važiuoti į

kaimą, ir aš buvau užsukęs atsisveikinti, - pamačiau, kadprie mano ekipažo stovi grafienė ir draugiškai šnekučiuojasisu Tomu, tupinčiu ant didelio ryšulio, pridengto kilimėliu.Grafienė buvo išsiruošusi į „Luvro" parduotuvę nupirkti dovanėlės markizei, kuri kitą dieną šventė savo gimtadienį, betniekaip negalėjo sugalvoti, ką jai parinkus. Aš pasiūliau nu

pirkti šunį.- Šunį! Kokia nuostabi mintis!Kai ją, dar mažą mergaitę, nuvesdavę pas markizę, ant jos

kelių visuomet gulėdavęs mopsas; jis buvęs toks storas, jogvos bepaeidavęs, ir taip baisiai šnarpšdavęs, kad būdavę girdėti visame name. Teta daug savaičių liejusi ašaras, kai jisnugaišęs. Išties nuostabi mintis!




Nuėjome iki Kambono gatvės kampo, kur buvo žinoma šunųpirklio parduotuvė. Ten tarp šešeto įvairiausio plauko negry-naveislių šunų tupėjo tas, kurio aš ieškojau: nedidelis aris

tokratiškas mopsas, ėmęs baisiausiai šnarpšti, kad atkreiptume dėmesį į liūdną jo likimą; krauju pasruvusios jo akysmaldavo išlaisvinti iš tos niekingos draugijos, kurion jis patekęs grynai iš netyčių, o ne per savo kaltę. Jis vos neužduso išsusijaudinimo, supratęs savo laimę, kai buvo patupdytas į fiakrąir išsiųstas į rūmus Fobur Šen Zermene.

Grafienė vis dėlto panoro užeiti į „Luvro" parduotuvę prisimatuoti naujos skrybėlaitės. Ji pasakė eisianti pėsčia. Paskuipareiškė vykstanti fiakru, ir aš pasisiūliau nuvežti ją savo ekipažu. Valandėlę ji dvejojo, - ką pasakys žmonės, pamatę mane jo karietoje? - paskui maloniai sutiko. Bet ar man nebūsiąiš kelio nuvežti ją į „Luvrą"? Anaiptol, aš dabar kaip tik neturįs ką veikti.

- O kas šitame ryšulyje? - su moterišku smalsumu paklausė grafienė.

Norėjau dar kartą jai sumeluoti, bet tą akimirksnį Tomas,nusprendęs, kad jau nebereikia saugoti jam patikėto brangaus ryšulio, užšoko įpraston savo vieton šalia manęs. Ryšulyspraplyšo, ir iš jo išlindo lėlės galva.

- Kuriems galams jūs vežiojatės lėles? Kam jos?- Vaikams.Ji nežinojusi, jog aš turįs vaikų, ir atrodė beveik įsižeidusi,

kad slepiu savo asmeninį gyvenimą.Tai kiekgi aš turįs vaikų? Visą krūvą. Supratau, kad ne-

beišsisuksiu ir kad reikės atskleisti jai savo paslaptį.

- Važiuojame su manim, - įsidrąsinęs pasiūliau jai. - Ogrįždami užsuksime į Jardin des Plaintes \ kur supažindinsiu jussu savo bičiuliu gorila Žaku. Mes kaip tik važiuosim pro šalį.

Matyt, tą dieną grafienė buvo puikiai nusiteikusi ir pasiruošusi bet kokioms eskapadoms; ji džiaugsmingai sutiko su

Botanikos sodas (pranc.).




mano pasiūlymu. Pravažiavę Monpamaso stotį, atsidūrėme nepažįstamame jai rajone, ir netrukus ji visai nebegalėjo susiorientuoti, kur esanti. Dabar važiavome pro tamsias dvokiančias

lūšnas. Būreliai apskarusių vaikų žaidė grioviuose, pilnuosenešvarumų ir visokiausių atmatų, beveik prie kiekvienų durų sėdėjo moteris ir žindė kūdikį, o šalimais, susispietę priežarijų krosnelės, šildėsi vyresni vaikai.

- Nejau tai Paryžius? - paklausė grafienė kone su išgąsčiuakyse.

Taip, tai buvo Paryžius, la Ville Lumière1!- O štai Ruselio aklavietė, - pridūriau aš, kai sustojome

prie skersgatvio, drėgno ir tamsaus kaip šulinio dugnas.Salvatorės žmona sėdėjo ant vienintelės jų kėdės, laikyda

ma ant kelių Petručą - savo skausmo kūdikį, ir maišė polenta2, nuo kurios dvi vyresnės Petručo seserys nenuleido godžiųakių; mažiausias vaikas ropinėjo po kambarį, gaudydamas

kačiuką. Pasakiau Salvatorės žmonai, kad su manim atvažiavo viena geraširdė ponia, kuri norėtų šį tą padovanoti vaikams. Grafienė pasidarė tokia drovi, jog supratau, kad ji pirmą kartą peržengė tikro skurdo slenkstį. Ji smarkiai paraudo,paduodama pirmąją lėlę Petručo motinai - sudžiūvusios vaikorankutės nieko negalėjo nulaikyti, kadangi jis buvo paralyžiuo

tas nuo pat gimimo. Petručas nerodė jokio džiaugsmo - josmegenys buvo tokios pat sustingusios kaip ir sąnariai, betmotina mums pasakė, kad lėlė jam labai patinkanti. Abi joseserys taip pat gavo po lėlę; jos džiaugsmingai nubėgo ir, pasislėpusios už lovos, pradėjo žaisti „mamas".

Kada, mano manymu, Salvatore išeisiąs iš ligoninės? Jau

beveik pusantro mėnesio, kai jis nukrito nuo pastolių ir nusilaužė koją.Taip, taip, aš ką tik jį aplankęs Laribuazjerės ligoninėje, jis

taisąsis ir tikriausiai netrukus grįšiąs namo. O kaip ji, ar suta

1Miestas Švyturys (pranc.).

2Kukurūzų košė (it.).




rianti su naujuoju šeimininku? O taip, puikiai, ačiū Dievui, jis esąs labai geras, net pažadėjęs iki žiemos pastatyti židinį. Irpasirūpinęs iškirsdinti lubose langelį - juk aš, aišku, prisime

nąs, koks tamsus anksčiau buvęs jų kambarys.- Pažiūrėkit, kaip dabar pas mus šviesu ir linksma, siamo in P a r a d i s o \ - tarė Salvatorės žmona.

Ar tiesa, ką jai pasakojęs Arkandželas Fuskas? Lyg aš pasakęs senajam jų šeimininkui, kai tas išmetė juos į gatvę ir pasigrobė visą jų mantą, jog ateis valanda ir Dievas jį nubaus užtai, kad jis toks žiaurus mums, vargšams žmonėms; kad aš jįtaip smarkiai išplūdęs, jog po dviejų valandų jis pasikoręs?Taip, tai tikra tiesa, ir aš nė kiek dėl to nesigailįs.

Mums išeinant, su didele šluota ant peties grįžo iš darbomano bičiulis Arkandželas Fuskas, Salvatorės kampininkas.Jo amatas buvo fare la scopa2 - tuo metu daugumas gatviųšlavėjų Paryžiuje buvo italai.

Apsidžiaugiau, galėdamas jį supažindinti su grafiene - bentšiek tiek atsidėkoti už tą neįvertinamą paslaugą, kurią jis manpadarė, nuėjęs drauge į policiją ir patvirtinęs mano parodymąapie senojo šeimininko mirtį. Jei ne Arkandželas Fuskas, kažinar būčiau išsinarpliojęs iš bėdos. Net jo padedamas, per plaukąišvengiau nemalonumų. Manęs vos nesuėmė už žmogžudystę.

Arkandželas Fuskas, itališku papratimu už ausies užsikišęsrožę, galantiškai, kaip tikras pietietis, įteikė gėlę grafienei,kurią, atrodė, labai sujaudino ši žavi duoklė jos jaunystei irgrožiui.

Buvo jau per vėlu važiuoti į Botanikos sodą, todėl pasukomtiesiai į grafienės rūmus. Ji visą laiką tylėjo, ir aš bandžiau ją

pralinksminti, pasakodamas juokingą istoriją, kaip viena geraširdė ponia, atsitiktinai perskaičiusi mano straipsniuką apielėles, išspausdintą Blackwood’s magazine pradėjo gaminti jasdešimtimis neturtingiems vaikams. Galbūt grafienė pastebė

1Esame rojuje (it.).

2Šluoti (it.).



4 8 A x e l M unth e

jusi, kokie puošnūs buvę kai kurių lėlių rūbai? Taip, ji pastebėjusi. Ar toji ponia graži? Labai. O ji dabar Paryžiuje? Ne.Galiausiai buvau priverstas užkirsti kelią lėlių gamybai, nes

jų jau turėjau daugiau negu ligonių, ir išsiunčiau tą ponią įŠen Moricą pakeisti aplinkos.1Atsisveikindamas su grafiene prie jos rūmų, išreiškiau ap

gailestavimą, kad mums neužteko laiko aplankyti gorilos Botanikos sode. Bet galbūt ji vis dėlto nesigaili važiavusi sumanimi?

- Nė kiek. Aš jums labai dėkinga, tik, tik... man taip gėda, - ji kūkčiodama greitai dingo už savo rūmų vartų.

1Šią k eistą istoriją esu pasakojęs kitur. (Aut. past .)



K e t v i r t a s s k y r i u s

MADINGAS GYDYTOJAS

Aš buvau visam laikui pakviestas kiekvieną sekmadienį pietauti Fobur Šen Zermeno rūmuose. Grafas, jau seniai užmiršęssavo neprielankumą gydytojams, buvo su manim itin malonus. Be šeimos narių, dalyvaudavo dar abatas ir kartkarčiaisgrafienės pusbrolis vikontas Morisas, kuris mane beveik įžūliaiignoravo. Vos tik jį pamačiau, iš karto pajutau, kad jis mannepatinka, ir, kaip veikiai pastebėjau, nemėgau jo ne tik ašvienas. Juodu su grafu aiškiai nerasdavo bendros kalbos. Abatas buvo senos mokyklos dvasininkas, prityręs žmogus, pažįstąs gyvenimą ir žmogaus prigimtį kur kas geriau negu aš. Išpradžių jis su manimi buvo labai santūrus, ir dažnai, jausdamas įsmeigtą į save veriamą jo žvilgsnį, pagalvodavau, kad,ko gero, ir apie kolitą jis žino daugiau už mane. Aš kone dro-vėdavausi to seno žmogaus ir mielai būčiau atvirai su juo pasišnekėjęs ir atvertęs savo kortas. Bet niekaip nesulaukiauprogos - man vis nepavykdavo pagauti jo vieno. Kartą, kai,prieš pradėdamas priiminėti ligonius, įėjau į valgomąjį greitosiomis užkąsti, nustebęs pamačiau ten laukiantį manęs abatą.Jis pasakė atvykęs pas mane savo iniciatyva kaip senas grafo

šeimos bičiulis ir pageidavo, kad apie šį apsilankymą niekamneprasitarčiau.

- Jūs nepaprastai padėjote grafienei, - pradėjo jis, - ir mesvisi jums labai dėkingi. Turiu jus taip pat pasveikinti ir dėlmarkizės. Ką tik buvau pas ją, aš jos nuodėmklausys ir dievažinegaliu atsistebėti, matydamas, kaip smarkiai ji pasitaisė vi

sais atžvilgiais. Bet šiandien atėjau pasikalbėti su jumis apie



5 0 A x e l M un the

grafą, aš dėl jo labai susirūpinęs, neabejoju, kad il file un mauvais coton1. Jis beveik niekur neišeina, kone visą dieną sėdisavo kambaryje ir be perstojo rūko storus cigarus, pavalgęs

ištisas valandas miega, ir aš dažnai užtinku jį miegantį krėslesu cigaru dantyse. Kaime jis visai kitas žmogus: kiekvienąrytą po mišių jodinėja, visuomet žvalus ir energingas, gyvaidomisi didelio savo ūkio tvarkymu. Ir dabar jo vienintelis no-ras - išvažiuoti į savo pilį Turene, bet jeigu grafienės nepavyksįkalbėti išvykti iš Paryžiaus, - deja, tikriausiai taip ir bus, -nenoromis tenka pripažinti, kad nieko kito neliks, kaipvažiuoti jam vienam. Jis labai jumis pasitiki, ir jeigu jūs pasakysit, kad jo sveikatos būklė reikalauja išvykti iš Paryžiaus, jispaklausys. To aš ir atėjau jūsų prašyti.

- Labai gaila, ponas abate, bet aš negaliu to padaryti.Jis pažvelgė į mane, neslėpdamas nustebimo, kone įtariai.- Ar nepaaiškintumėt, dėl ko jūs atsisakote?

- Grafienė kol kas negali išvykti iš Paryžiaus, o ji, suprantama, turi važiuoti drauge su grafu.

- Bet kodėl jos negalima gydyti nuo kolito kaime? Ten yrageras, patikimas daktaras, kuris dažnai ją gydydavo, kai jisirgo apendicitu.

- O kokie buvo rezultatai?

Jis neatsakė.- Leiskite man savo ruožtu paklausti jus vieno dalyko. Sa

kykime, grafienė staiga išgyja. Ar jūs galėtumėte ją įkalbėtiišvykti iš Paryžiaus?

- Atvirai kalbant, - ne. Bet kam be reikalo spėlioti? Juk,kiek suprantu, kolitas ilga ir sunkiai pagydoma liga.

- Aš galėčiau per vieną dieną išgydyti grafienę nuo kolito.Jis apstulbęs pažvelgė į mane.- Dėl Dievo meilės, kodėl gi jūs to nepadarote? Jūs prisii

mate didžiulę atsakomybę.- Jei bijočiau atsakomybės, nebūčiau daktaras. Pakalbėki

1Jis sun kiai serga (pranc.).




me atvirai. Taip, aš galėčiau išgydyti grafienę per vieną dieną,nes jai toks pat kolitas kaip ir man arba jums; nebuvo jai nėapendicito. Tai vis įsikalbėjimas ir nervai. Bet jei iš karto išgy-

dyčiau ją nuo kolito, ji, ko gero, visai netektų dvasinės pusiausvyros ar, dar baisiau, įjunktų į morfijų, ar susirastų meilužį. Ilgainiui paaiškės, ar aš galėsiu padėti grafienei. Įsakydamas jai dabar išvažiuoti iš Paryžiaus, padaryčiau psichologinęklaidą. Galimas daiktas, kad ji atsisakytų, o išdrįsusi vienąsykį nepaklausyti, visai netektų pasitikėjimo manimi. Duokite man dvi savaites, ir ji išvažiuos iš Paryžiaus savo noru - taipbent jai atrodys. Viskas priklauso nuo taktikos. Patarti grafuiišvykti vienam būtų kitos rūšies klaida, ir jūs, ponas abate,šitai žinote ne blogiau už mane.

Jis įdėmiai į mane pažiūrėjo, bet nieko nepasakė.- O dabar apie markizę. Jūs malonėjote pripažinti, kad jai

padėjau, ir aš priimu jūsų pagyrimą. Medicininiu požiūriu aš

ničnieko nepadariau, kaip ir niekas nebūtų padaręs. Kurtižmonės labai kenčia dėl to, kad yra priverstinai izoliuoti, ypačtie, kurių dvasinis gyvenimas skurdus, o tokių dauguma. Ir

jiems viena tegalima padaryti: nukreipti jų dėmesį nuo tosnelaimės. Dabar markizė galvoja apie kolitą, o ne apie kurtumą, ir pats matote, kaip tas ją paveikė. Bet man jau pradeda

atsibosti kolitas, ir kadangi markizė išvyksta į kaimą, jos negalavimą pakeičiau kambariniu šuniuku, o tai labiau tinkaprovincijoje.

Abatas atsisveikino, bet tarpduryje atsigręžė ir įdėmiai įmane pažiūrėjo.

- Kiek jums metų?

- Dvidešimt šešeri.- Vous irez loin, mon fils! Vous irez loin!1„Taip, - pagalvojau, - tikrai toli! Labai toli nuo šio žemi

nančio gyvenimo, kupino apgaulės ir mulkinimo, nuo tų dirbinių žmonių; grįšiu į stebuklingą salą pas senąją Mariją Laiški

Jūs toli nueisite, ma no sūnau! Jūs toli nueisite! (Pranc.)



52 A x e l M unth e

ninkę, pas meistrą Vinčencą ir Džokondą praskaidrinti savosielos baltame namelyje pačioje uolos viršūnėje. Ar dar ilgaiman reikės veltui leisti laiką šiame klaikiame mieste? Kada

šventas Antonijus padarys naują stebuklą?"Ant mano stalo gulėjo markizės atsisveikinimo laiškas -atsisveikinimas, aišku, buvo tik laikinas, - kupinas dėkingumo ir pagyrimų. Prie jo buvo pridėtas stambus banknotas.Pažvelgiau į išblukusią Kaprio nuotrauką kambario kampe irįsidėjau pinigus į kišenę.

Kur dingdavo visi pinigai, kuriuos uždirbdavau tais sėkmėsir klestėjimo metais? Lyg ir buvau numatęs juos atidėti, kadgalėčiau nusipirkti meistro Vinčenco namuką, bet faktas yrafaktas: man nelikdavo ko atidėti. Nedorai juos uždirbdavau?Galbūt. Bet kokiu atveju visi Paryžiaus gydytojai būtų turėjębankrutuoti, nes visų mūsų padėtis buvo vienoda - ir profesorių, ir mano kolegų - visi mes gydėme tokius pat pacientus.

Laimė, kad turėjau kitokių ligonių - ir nemažai, nes tik jųdėka netapau visišku šarlatanu. Tais laikais buvo daug mažiaugydytojų specialistų negu dabar. Aš turėjau viską mokėti, netchirurgiją. Praėjo dveji metai, kol įsitikinau, kad netinku būti chirurgu; manau, kad mano pacientai šitai suvokė kur kasgreičiau. Nors buvau laikomas neuropatologu, dariau viską,

ko galima reikalauti iš gydytojo, net teikiau pagalbą gimdant,o Dievas saugodavo motiną ir kūdikį. Tiesiog nuostabu, kaippuikiai dauguma ligonių pakeldavo mano gydymą. Kai Napoleonas erelio žvilgsniu permesdavo sąrašą karininkų, pristatytų pakelti į generolus, paraštėje šalia pavardės jis paprastai brūkšteldavo: „Ar jam sekasi?" Man sekėsi, nepaprastai,

kone klaikiai sekėsi visur - kad ir ką darydavau, ką gydydavau. Aš nebuvau geras daktaras - mano studijos buvo pernelyg skubotos, praktika ligoninėje per trumpa, tačiau, be jokios abejonės, turėjau laimę. Kur glūdi pasisekimo paslaptis?Mokėjime įkvėpti pasitikėjimo. O kas yra pasitikėjimas? Kur

jo šaltinis - galvoje ar širdy? Ar jis atsiranda aukštesniuosiuose mūsų sąmonės sluoksniuose, ar tai galingas gėrio ir blo



Knyga apie San Mikelę 53

gio pažinimo medis, kurio šaknys siekia pačias mūsų esybėsgelmes? Kokiu būdu persiduoda pasitikėjimas? Ar jį pastebiakys, ar pagauna ausis? Nežinau. Žinau tik tiek, kad jis neįgy

jamas nei iš knygų, nei prie ligonio lovos. Tai magiška dovana, kurią gimdamas vienas gauna, o kitas ne. Gydytojas, turįsšią dovaną, gali kone prikelti iš numirusiųjų. O tas, kuris josneturi, netgi dėl tymų būna priverstas kviestis kolegą į konsi

liumą.Netrukus supratau, kad gavau šią neįkainojamą dovaną visai

nepelnytai. Kaip tik laiku šitai pastebėjau, nes mažai betrūko, kad būčiau tapęs pasipūtusiu savimyla. Bet pamačiau, kokios menkos mano žinios, ir vis dažniau ėmiau kreiptis pagalbos ir patarimo į Motiną Gamtą, seną išmintingą slaugytoją.Ilgainiui gal net būčiau tapęs geru gydytoju, jei ir toliau būčiaudirbęs ligoninėje ir pasiaukojęs vargingiesiems pacientams.Bet aš praradau tą galimybę, nes pasidariau madingu gydyto

ju. Jei kada nors susidursite su madingu gydytoju, atidžiaistebėkite jį iš tolo, prieš juo pasikliaudami. Galbūt paaiškės,kad jis geras gydytojas, bet tai retas atvejis. Visų pirmadažniausiai jis būna per daug užsiėmęs, kad kantriai išklausytų ilgą jūsų istoriją. Be to, jeigu jis dar ne snobas, taineišvengiamai juo taps, o tuomet jus vers laukti, pirmiau

priims grafienę, grafo kepenis ištirs rūpestingiau negu jo kamerdinerio ir išvyks į pobūvį Anglijos pasiuntinybėje, užuotaplankęs jūsų mažylį, kuriam pasunkėjo kokliušas. Pagaliau

jeigu jo širdis nėra itin sveika, veikiai pasireikš neginčijamipirmalaikio šio organo surambėjimo simptomai: jis pasidarystoks pat abejingas ir nejautrus kitų kančioms kaip ir jį su

pantys malonumų ieškotojai. Be gailesčio negalima būti geru gydytoju.

Dažnai, pasibaigus ilgai darbo dienai, klausdavau save (matvisuomet domėjausi psichologija): kodėl visi tie kvailiai ištisas valandas sėdi mano laukiamajame? Kodėl jie visi klausomanęs, kodėl jiems dažnai palengvėja vien nuo mano rankosprisilietimo? Kodėl mirties valandą, kada jau užkąstas žadas,




0 akys pilnos siaubo, kodėl ir tuomet juos apgaubia rimtis, vostik uždedu ant kaktos ranką? Kodėl pamišėliai Šventos Anosprieglaudoje, kurie apsiputoję staugdavo kaip laukiniai žvė

rys, pasidarydavo ramūs ir klusnūs, kai jiems atsegdavau tramdomuosius marškinius ir paimdavau už rankos? Tai buvo įprastas mano metodas - šitai žinojo visi prižiūrėtojai ir daugelismano draugų, ir pats profesorius sakydavo apie mane: „Cegarçon - là a le diable au corps!"1

Visuomet jaučiau slaptą simpatiją pamišėliams ir ramiausiai vaikštinėdavau po siautingųjų skyrių, lyg būčiau apsuptas draugų. Ne kartą buvau įspėtas, kad tai liūdnai baigsis,bet aš, aišku, nieko nepaisiau. Ir štai vieną gražią dieną geriausias mano bičiulis, nežinia iš kur gavęs plaktuką, taip vožėman į pakaušį, jog buvau be sąmonės nuneštas į ligoninę. Smūgis buvo baisus, nes mano bičiulio būta kalvio, gerai mokėjusio savo amatą. Iš pradžių visi manė, kad trūko kiaušas. Tik

jau ne man! Tebuvo sutrenktos smegenys. O klinikos direktorius ta proga pasakė mano adresu šį pavydėtiną komplimentą: „Ce sacré Suédois a le crâne à!un ours, faut voir sii ria pas cassé le marteau!“ 2

„Gal vis dėlto tai pareina nuo galvos, o ne nuo rankos ?“ -tariau sau, kai po dviejų parų pertraukos mano mąstymo me

chanizmas vėl pradėjo veikti. Kol visą savaitę gulėjau ligoninėje su ledo pūsle ant savo „lokio galvos", paliktas pats sau -be lankytojų ir be knygų, - atkakliai svarsčiau šį klausimą, irnet kalvio plaktukas neįstengė pakeisti mano įsitikinimo, jogtatai pareina nuo rankos.

Kodėl Pezono žvėryne galėdavau įkišti ranką pro juodosios

panteros narvo virbus, ir didžiulė katė, jeigu tik jos neerzindavo lankytojai, atsiguldavo aukštielninka ir meiliai murkdavo, laikydama mano ranką tarp savo letenų, prašiepusididžiulius nasrus? Kodėl galėjau perpjauti votį ant Leoni lete-

1Tas vaikinas velniškai atkaklus (pranc.).

2To prak eikto šv ed o kiaušas kaip lokio, reikia pažiūrėti, ar nesu trūko plaktukas!

(Pranc.)




nos ir ištraukti rakštį, dėl kurios didžiulė liūtė visą savaitęklibčiojo ant trijų kojų, kamuojama klaikaus skausmo? Vieti"nė anestezija nepadėjo, ir vargšė Leoni aimanavo kaip kūdi-

kis kol spaudžiau iš letenos pūlius. Tik dezinfekuojant žaizdą ji neteko kantrybės, bet prislopintame jos urzgime nebuvopykčio, o tik nepasitenkinimas, kad jai neleido pačiai šiurkščiuliežuviu išsilaižyti skaudulio. Kai, baigęs operaciją, ėjau iš žvėryno, nešdamasis po pažastim jauną pavianuką, kurį Pezonaspadovanojo man už triūsą, garsus liūtų tramdytojas man tarė:

- Monsieur le Docteur ; vous avez manqué votre profession,vous auriez dû être dompteur d’animaux!1

O Ivanas, didžiulis Botanikos sodo baltasis lokys, ar neišlip-davo iš savo maudyklės, vos tik mane pastebėdavo, ir, atsisto-

jęs ant užpakalinių kojų prie savo kalėjimo virbų ir prikišęs juodą šnipą prie pat mano nosies, ar nepaimdavo draugiškaiman iš rankos žuvies? Sargas sakydavo, kad Ivanas taip elgia

si tik su manim, - tikriausiai laiko savo tėvynainiu. Nesakykit, kad jam rūpėjo žuvis, o ne mano ranka, - juk net tuomet, kai nieko neturėdavau, jis stovėdavo tokia pat poza,kol nueidavau, įsmeigęs į mane blizgančias juodas akis subaltomis blakstienomis, ir uostinėdavo man ranką. Aišku,mudu šnekėdavom švediškai su poliariniu akcentu, kurį iš

jo perėmiau. Neabejoju, kad jis suprasdavo kiekvieną manožodį, kai tyliu monotonišku balsu jam pasakodavau, kaipman jo gaila ir kaip sykį, dar vaikystėje, mačiau mudviejųtėvynėje du jo giminaičius, plaukiančius tarp ledo lyčių visai prie pat mūsų laivo.

O vargšas Žakas, garsioji Zoologijos sodo gorila, tuo metuvienintelis savo padermės atstovas, paimtas į nelaisvę ir atgabentas į nematančią saulės savo priešų šalį! Ar jis nepadėdavo patikliai kietos savo plaštakos man į delną, vos tik mane

Ponas daktare, jūs blogai pasirinkote profesiją, jums reikėjo būti žvėrių tramdys toju! (Prane.)



56 A x e l M u nthe

pamatydavo? Ar jam nepatikdavo, kai švelniai glostydavaunugarą? Jis ilgai sėdėdavo nekrutėdamas, spausdavo mano ranką ir nieko nekalbėdavo. Kartais įdėmiai apžiūrinėdavo mano

delną, lyg būtų ką išmanęs apie chiromantiją, lankstydavo vieną po kito pirštus, tarsi stebėdamas sąnarių darbą, po to paleisdavo ranką, taip pat įdėmiai apžiūrėdavo savąją ir imdavokikenti, tartum sakydamas, kad nemato beveik jokio skirtumo; ir jis nė kiek neklydo! Kone visą laiką jis tyliai sėdėdavonarvo kampe, kur lankytojai negalėdavo jo matyti, ir pešiodavo šiaudelį; jis retai teužlipdavo ant sūpuoklių, kurias jambuvo įtaisę, kvailai tikėdamiesi, kad jis neatskirs jų nuolanksčių figmedžių šakų, jo mėgstamos poilsio vietos laisvėsdienomis. Jis miegodavo žemame guolyje, padarytame iš bambuko, bet anksti keldavosi, ir aš pirmąkart užtikau jį gulinttik tada, kai susirgo. Sargas buvo jį išmokęs valgyti prie žemostaliuko, su servetėle po smakru. Jis net turėjo šakutę ir peilį,

išdrožtus iš kieto medžio, bet nemėgo šių įrankių ir daug mieliau valgė pirštais, kaip kad prieš kelis šimtus metų valgė mūsų senoliai ir kaip dabar tebevalgo dauguma žmonių. Bet sudideliu malonumu gerdavo pieną iš savo puoduko, taip pat irlabai saldžią rytinę kavą. Tiesa, jis šnypšdavosi pirštais, bet

juk taip pat šnypšdavosi ir Petrarkos Laura, ir Škotijos kara

lienė Marija Stiuart, ir Le Roi Soleil1.Vargšas Žakas! Mudu likome draugai iki galo. Nuo Kalėdų

jis pradėjo sirguliuoti, jo veidas pasidarė pilkas kaip pelenai,skruostai įdubo, akys pamažu visai įkrito. Jis tapo neramus irsuirzęs, vis labiau ir labiau lyso, o veikiai prisimetė nelemtassausas kosulys. Keliskart matavau jam temperatūrą, bet turė

jau būti labai akylas, nes Žakas kaip mažas vaikas taikėsi sudaužyti termometrą ir pasižiūrėti, kas ten viduje juda. Kartą,kai jis suspaudęs ranką sėdėjo man ant kelių, jam užėjo smarkus kosulio priepuolis, sukėlęs nedidelį plaučių kraujavimą.Pamačius kraują, jį apėmė siaubas; šitaip būna ir daugeliui

1Karalius Saulė (pranc.) - Prancūzijos karalius Liudvikas XIV.



K nyga apie San Mike lę 57

žmonių. Dažnai pastebėdavau karo metu, kai narsiausi kareiviai, galėdavę ramiai žiūrėti į atviras savo žaizdas, išbaldavo,pamatę kelis lašus šviežio kraujo. Pamažu Žakas visai neteko

apetito ir tik po ilgiausių įkalbinėjimų šiaip taip suvalgydavobananą ar figą. Atėjęs vieną rytą, pamačiau, kad jis guli, užsitraukęs ant galvos apklotą, nelyginant koks mano ligonis Šventos Klaros palatoje, mirtinai išvargęs ir viskuo pasibodėjęs.Tikriausiai jis išgirdo mano žingsnius, nes iškišo iš po apklotoranką ir paėmė manąją. Nenorėjau jam trukdyti ir ilgai sėdė

jau šalimais, laikydamas jo ranką, klausydamas sunkaustrūkčiojančio alsavimo ir karkimo gerklėje. Ūmiai smarkuskosulys supurtė visą jo kūną. Jis atsisėdo lovoje ir beviltiškumostu susiėmė rankomis smilkinius. Jo veido išraiška pasikeitė. Jis nusimetė gyvulio kaukę - tai buvo mirštantis žmogus.Ir, tapęs veik tokia pat būtybe kaip aš, jis neteko to vienintelio pranašumo, kurį visagalis Dievas kaip atpildą davė gyvu

liams už žmonių jiems teikiamas kančias - lengvos mirties.Žako agonija buvo baisi: jis ilgai merdėjo, smaugiamas to paties budelio, kurį taip dažnai matydavau darbuojantis Šventos Klaros palatoje. Lengvai jį pažinau iš lėto rankos gniaužto.

O paskui? Koks buvo tolesnis mano vargšo bičiulio Žakolikimas? Žinau, kad sulysęs jo kūnas atsidūrė Anatomijos ins

titute ir kad jo griaučiai su dideliu kiaušu ir dabar tebestoviDiupiuitreno muziejuje. Bet ar tai viskas?



P e n k t a s s k y r i u s

PACIENTAI

Aš labai pasigesdavau sekmadieninių pietų Fobur Šen Žer-mene. Praėjus maždaug dviem savaitėm po mano pokalbio suabatu, grafienė, impulsyvios prigimties moteris, staiga nuspren-dė, kad jai reikia pakeisti aplinką, ir pasakė važiuosianti sugrafu į jų pilį Turene. Visiems tai buvo staigmena, tik abataslyg ir kažką nujautė - aną sekmadienį, pietaudamas pas juos,pastebėjau, kaip linksmai žybčioja senos protingos jo akys.

Grafienė buvo tokia maloni, jog kas savaitę man pranešinėjo,kaip jaučiasi, be to, kartais parašydavo ir abatas. Viskas esąklojasi gerai. Grafas kas rytą jodinėjąs, dieną niekad nebe-miegąs ir rūkąs daug mažiau. Grafienė vėl ėmėsi muzikos,nuoširdžiai rūpinasi kaimo neturtingaisiais ir nebesiskundžiakolitu. Abatas pranešė gerų naujienų ir apie markizę, kuriosdvaras buvo nuo pilies valandėlė kelio karieta. Jinai jaučiantis labai gerai, užuot per dienų dienas sėdėjusi krėsle, nusiminusi ir vieniša, ir sielvartavusi dėl savo kurtumo, ji dukart perdieną išvedanti pasivaikščioti brangiausią savo Lulu ir dauglaiko praleidžianti su juo sode, kad šuo gautų daugiau pajudėti, nes esąs labai nusipenėjęs.

„Tas šlykštus padaras, - rašė abatas, - tupi jai ant kelių, vostik ką pamatęs, šiepia dantis ir urzgia, jau dukart įkando kambarinei. Visi jo nekenčia, bet markizė dievina savo Lulu irkiauras dienas nesiliauja apie jį šnekėjusi. Vakar, man beklausant markizės išpažinties, jis staiga apvėmė puikią savoponios popietinę suknelę, ir ji taip dėl to susijaudino, jog teko

nutraukti išpažintį. Beje, markizė prašė jus paklausti, ar tai,



Knyga apie San M ikelę 5 9

ko gero, ne kolito simptomas; tad gal malonėtumėte išrašyti jam kokių vaistų, ji tvirtai įsitikinusi, kad niekas kitas taipgerai neišmano apie šunų ligas kaip jūs.“

Šiuo atveju markizė beveik neklydo, nes aš jau buvau pradėjęs garsėti kaip geras šunų gydytojas, nors dar nebuvau įkopęsį tas aukštumas, kurių pasiekiau vėliau, tapęs įžymiu šunųligų konsultantu, visų mano pacientų šunų mylėtojų autoritetu. Žinojau, kad nuomonė apie mane, kaip žmonių gydyto

ją, anaiptol nebuvo vienoda, bet drįstu tvirtinti, jog reputaci ja, kurią susidariau kaip patikimas šunų daktaras, niekamnekėlė abejonių. Nesu toks išpuikęs, kad imčiau neigti, jog išdalies tai priklausė nuo to, kad šioje mano praktikos srityjenebuvo jalousie de métier l, kurio, patikėkite, apsčiai patirdavau kitose srityse.

Norint tapti geru šunų gydytoju, reikia šunis mylėti, be to, juos suprasti - tas pat tinka ir žmonėms, tik šunį suprasti ir

pamilti lengviau negu žmogų. Niekuomet nepamirškite, kadkiekvieno šuns galvosena skirtinga. Pavyzdžiui, guvus protas,žibantis mitriose foksterjero akyse, atspindi visai kitokį mąstymo procesą, negu nedrumsčiama išmintis, šviečianti ramiose senbernaro ar seno aviganio akyse. Šuns gudrumas minimas net priežodžiuose, bet būna visokių gudrumo laipsnių, ir

vos tik šunytis praplėšia akis, jau galima apie tai spręsti. Pasitaiko net ir kvailų šunų, bet kur kas rečiau negu žmonių.Apskritai suprasti šunį ir išmokti skaityti jo mintis visai nesunku. Suo negali apsimesti, negali apgauti ir pameluoti, nesnemoka kalbėti. Suo yra šventas. Jis atviros ir taurios prigimties. Jei išimtiniais atvejais ir pasireiškia kokia nuodėmė, pa

veldėta dar iš laukinių protėvių, tai jos požymiai tuoj išnyksta, kai tik šuo pajunta, kad gali pasikliauti mūsų teisingumuir nuoširdumu. Bet jeigu šuo, matydamas, kad su juo geraielgiamasi, vis dėlto nepasitaiso, - o tai būna be galo retai, -vadinasi, jis nenormalus, moralinis išsigimėlis, kurį reikia ne

1Profesinis pavydas (pranc.).




skausmingu būdu likviduoti. Šuo su džiaugsmu pripažįsta savo šeimininko pranašumą, aklai tiki jo autoritetu, bet, priešingai daugumos šunų mylėtojų nuomonei, jo ištikimybėje nėra

vergiškumo. Jis paklūsta savo noru ir viliasi, kad mes irgi pripažinsime kuklias jo teises. Jis mato savo šeimininko asmeny je valdovą, kone dievą, ir supranta, kad jei reikia, dievas galibūti rūstus, bet žino, kad jis teisingas. Jis žino, jog dievas galiskaityti mintis ir dėl to neverta jų nė slėpti. O jis ar gali skaityti savo dievo mintis? Be abejonės. Tegul sau Psichikos tyrinėjimų draugija tvirtina ką nori, tačiau telepatinis minčiųperdavimas žmogaus žmogui dar nėra aiškus, tuo tarpu žmogaus minčių perdavimas šuniui jau ne kartą buvo įrodytas.Suo moka skaityti savo šeimininko mintis, jaučia jo nuotaikos pasikeitimus, numato jo sprendimus. Jis instinktyviai

jaučia, kada yra nepageidaujamas, ir ištisas valandas guli nekrutėdamas, kol jo valdovas uoliai dirba, kaip valdovai dažnai

daro ar bent turėtų daryti. Bet kai valdovas liūdnas ir susirūpinęs, jis žino, kad atėjo valanda, ir prisliūkinęs padeda jamant kelių galvą: „Nesisielok! Tai kas, kad visi tave apleido,

juk aš su tavim, aš tau atstosiu visus draugus ir apginsiu nuovisų priešų! Eime pasivaikščioti ir užmirškime tai!“

Kaip keistai ir jaudinamai elgiasi šuo, kai jo šeimininkas

serga. Neklystantis instinktas išmokė šunį bijoti ligos ir mirties. Šuo, daugelį metų pratęs miegoti savo šeimininko lovo

je, nebenori tenai gulėti, kai šis apserga. Jei retkarčiais pasitaiko išimčių, tai ir tokie šunys palieka savo šeimininką,artėjant mirčiai, ir gailiai inkšdami pasislepia kambario kampe. Ne kartą ir mane patį ligonio šuns elgesys yra įspėjęs apie

besiartinančią mirtį. Ką jis žino apie mirtį? Bent jau ne mažiaukaip mes, o gal ir kur kas daugiau. Rašydamas šias eilutes,prisiminiau vieną iš kažkur atvykusią į Anakaprį vargšę moteriškę, lėtai mirštančią džiova, - taip lėtai, jog kelios ją lankiusios comari1galiausiai pavargo ir paliko ją likimo valiai.

1Kūmutės (it.).




Vienintelis jos draugas sarginis šuo - kaip tik toji išimtis, kurią ką tik minėjau, - niekuomet nesitraukdavo iš savo vietosligonės kojūgalyje. Beje, skurdžioje landynėje su plūkta asla,

kur gyveno ir mirė ši vargšė moteris, tik toje vietoje ir buvosausa. Kartą, eidamas pro šalį, sutikau doną Salvatorę, vienintelį iš dvylikos kaimo kunigų, kuris bent kiek rūpinosivargšais ir ligoniais. Donas Salvatore paklausė mane, ar nelaikas senutei suteikti paskutinį patepimą. Moteriškė atrodėkaip ir visuomet, pulsas nebuvo pablogėjęs; ji net pasakė mums,kad pastarąsias dienas jaučiasi truputį geriau - la miglioria della morte \ paaiškino donas Salvatore. Dažnai stebėdavausi,su kokiu nepaprastu atkaklumu ji laikosi įsikibusi į gyvenimą, ir pasakiau kunigui, kad ji, ko gero, dar gali pratrauktisavaitę kitą. Todėl paskutinį patepimą nusprendėme atidėti.Mums išeinant iš kambario, šuo staiga ėmė sielvartingai kaukti,nušoko nuo lovos ir gailiai inkšdamas įlindo į kambario ker

tę. Moteriškės veidas nė kiek nepasikeitė, bet nustebęs pamačiau, kad pulso beveik neužčiuopiu. Sukaupusi visas jėgas, ji beviltiškai bandė kažką pasakyti, bet iš pradžių niekonegalėjau suprasti. Tuomet, žiūrėdama į mane plačiai atmerktomis akimis, ji pakėlė išdžiūvusią ranką ir keliskart parodė įšunį. Dabar supratau, ir, man rodos, ji taip pat suprato, kai

pasilenkęs pasakiau, kad rūpinsiuos jos šunimi. Ji patenkintalinktelėjo, akys užsimerkė, ir mirties ramybė užliejo veidą. Darvienas gilus atodūsis, keli lašai kraujo prasisunkė pro lūpas, irviskas buvo baigta. Tiesioginė mirties priežastis, matyt, buvovidinis kraujo išsiliejimas. Bet kaip šuo galėjo apie tai sužinoti anksčiau už mane? Vakare, kai mirusiąją išnešė į camposan-

to2, ją lydėjo tiktai jos šuo. Rytojaus dieną senasis Pakjalė,duobkasys, su kuriuo mudu jau buvome labai susibičiuliavę,man pasakė, kad šuo tebeguli ant kapo. Visą dieną ir kitąnaktį be perstojo žliaugė lietus, bet ryte šuo tebebuvo tenai.

1Priešmirtinis pagerėjimas (it.).

2Kapinės (it.).



62 A x e l M unth e

Vakare daviau Pakjalei pasaitą ir paprašiau, kad jis pasistengtų gražumu atvesti jį į San Mikelę, bet šuo jį sutikoklaikiai urgzdamas ir nė nepajudėjo iš vietos. Trečią dieną

pats nuėjau į kapines ir tik vargais negalais jį parsivedžiau,o juk jis jau gerai mane pažino. Tuo metu San Mikelėje gyveno aštuonetas šunų, ir man buvo labai neramu, kaip jiesutiks atėjūną. Bet viskas gerai susiklostė: mat pavianas Bilis kažkodėl iš pirmo žvilgsnio pajuto nepažįstamajam didelęsimpatiją, o kai šis atsipeikėjo, juodu tapo neperskiriami draugai. Visi mano šunys nekentė ir bijojo didžiulės beždžionės,despotiško San Mikelės sodo valdovo. Todėl veikiai net Bar-barosa, piktas Maremos šuo, liovėsi šnairavęs į atėjūną. Laimingai išgyvenęs dar dvejus metus, jis buvo palaidotas pogebene, šalia kitų mano šunų.

Šunį galima beveik visko išmokyti, švelniai ir kantriai par-drąsinant ir palepinant kokiu skanėstu, kai jis uoliai išmoksta

pamoką. Niekuomet nereikia pykti ir griebtis prievartos. Muštiprotingą šunį - gėda šeimininkui. Be to, tai psichologinė klaida. Bet antra vertus, reikia pridurti, kad nepaklusniam šuniukui, kaip ir mažam vaikui, kol jis dar neturi nuovokos - tikne vėliau, - kartais sveika įkrėsti, jeigu jis ožiuojasi ir nenoripripažinti pagrindinių gero elgesio taisyklių.

Aš pats niekuomet savo šunų nemokiau jokių triukų, norsir žinau, kad daugelis jų, išmokę kokios gudrybės, su dideliumalonumu demonstruoja savo sugebėjimus. Pasirodymai cirke - visai kitas dalykas, žeminantis protingą šunį. Tačiau dresuoti šunys dažniausiai gerai prižiūrimi, nes duoda šeimininkui pelno, ir yra nepalyginti laimingesni už apgailėtinus savo

draugus, laukinius žvėrynų įnamius.Sergantis šuo pasiruošęs viską iškęsti, net skausmingą operaciją, jeigu jam švelniai, bet tvirtu balsu paaiškini, kad tasyra būtina ir kodėl būtina. Niekuomet neverskite sergančiošuns ėsti - jeigu jis ir paklausys, tai dažniausiai tik norėdamas

jums įtikti, nes instinktas jam pataria kiek laiko pabadauti, odažnai tik tas ir tegali jį išgelbėti. Ir nesirūpinkit - šunys,



Knyga apie San Mikelę 6 3

kaip ir kūdikiai, gali kelias dienas išbūti be maisto, ir tas jiemsnė kiek nekenkia. Suo drąsiai pakelia skausmą, bet, aišku,

jam malonu, jeigu jo gailitės. Gal kai kuriems šunų mylėto

jams nuraminsiu širdį, pasakęs, kad, mano įsitikinimu, šunysne tokie jautrūs skausmui, kaip yra manoma. Niekuomet nedrumskite sergančiam šuniui ramybės, jei nėra būtino reikalo. Ne laiku įsikišę, dažniausiai tik sutrukdysite gamtai, kuripati jam padės pasveikti. Sirgdami ar merdėdami visi gyvuliainori vienumos. Deja! Šuns gyvenimas trumpas, ir visi mes esame gedėję, netekę draugo. Palaidoję jį sode po medžiu, pirmiausia impulsyviai prisieksite, kad niekuomet, niekuometdaugiau nelaikysite šuns, nes joks kitas šuo negalės atstotišito, joks kitas šuo negalės jums būti tuo, kuo buvo šitas. Bet

jūs klystate. Mes mylime ne šunį, o šunis. Visi jie, apskritaiimant, panašūs, visi pasirengę jus mylėti ir laukia jūsų meilės.Iš visų padarų jie yra mieliausi ir etiniu požiūriu tobuliausi

Dievo kūriniai.Jeigu jūs tikrai mylėjote mirusį savo draugą, tai negalėsit

apsieiti be kito. Deja! Netrukus reikės išsiskirti ir su tuo, nesdievų numylėtiniai miršta jauni. Bet kai ateis jo valanda, prisiminkite, ką dabar pasakysiu. Neveskite jo į „mirties kamerą4ir neprašykite geraširdžio savo daktaro, kad be skausmo jį

likviduotų anestezijos priemonėmis. Tokia mirtis anaiptol nebeskausmė - tai kankinama mirtis. Dažnai šunys su širdį veriančiu atkaklumu priešinasi mirštamam nuodingų dujų arnarkotikų veikimui. Gavęs dozę, kuri užmuštų suaugusį žmogų, šuo dažnai gyvena dar kelias ilgas minutes, kamuojamasfizinių ir dvasinių kančių. Ne kartą esu stebėjęs šitokias egze

kucijas „mirties kamerose44, pats daug šunų esu pribaigęs narkotikais ir žinau, ką tai reiškia. Niekuomet daugiau to nedarysiu. Geriausia paprašykite kokį nors patikimą žmogų, kurismyli šunis - ši sąlyga būtina, - kad jis nusivestų seną jūsųšunį į sodą, duotų jam kaulą ir, kol jis jį grauš, iššautų jam išrevolverio į ausį. Tokia mirtis greita ir beskausmė, gyvybė užgęsta kaip užpūsta žvakė. Daug pasenusių šunų pats savo ranka




esu šitaip pribaigęs. Jie visi palaidoti po Materità kiparisais, irant jų kapo stovi antikinio marmuro kolona. Ten ilsisi ir kitasšuo, dvylika metų ištikimai tarnavęs maloningajai Dam ai1,

kuriai buvo skirta būti viso krašto, mano gimtinės, valdove;vis dėlto ji turėjo tokią jautrią širdį, jog kiekvieną kartą, atvy-kusi į Kaprį, padėdavo ant savo draugo kapo puokštę gėlių.

Likimas lėmė, kad patys mieliausi iš visų gyvulių būtų baisiausios ligos - pasiutimo nešiotojai. Pastero institute stebė

jau pirmuosius ilgos mokslo kovos su tuo baisiu priešu etapus ir buvau galutinės pergalės liudininkas. Bet už ją buvobrangiai sumokėta. Vardan jos buvo paaukotos hekatombosšunų, o gal ir kelių žmonių gyvybės. Pradžioje lankydavaupasmerktus šunis, kad bent kiek palengvinčiau jų likimą,bet vaizdas buvo toks slegiantis, jog kiek laiko visai nebėjauį Pastero institutą. Tačiau niekuomet neabejojau, kad tenatliekamas išganingas darbas ir kad kitokios išeities nėra.

Aš buvau liudininkas daugelio nesėkmių, mačiau nemažailigonių mirštant ir prieš, ir po naujojo gydymo. Pasteras buvo aršiai puolamas ne tik visokių tamsuolių ir geraširdžiųšunų mylėtojų, bet taip pat daugelio savo kolegų; jis netbuvo kaltinamas savo serumu nužudęs keletą ligonių. Nepaisydamas nesėkmių, Pasteras drąsiai žengė savo keliu, bet

žmonės, tuomet jį matę, puikiai žino, kaip jis sielojosi dėl to,kad turėjo taip kankinti šunis. Juk jis labai juos mylėjo. Taibuvo nepaprastai geros širdies žmogus. Girdėjau jį kartą sakant, kad jam niekuomet neužtektų drąsos nušauti paukštį.Buvo imtasi visų priemonių kaip nors sumažinti bandomųjųšunų kančias; net Vilnev de l’Etano šunidės sargą, buvusį

žandarą, pavarde Pernjė, parinko pats Pasteras dėl to, kad jis buvo žinomas kaip didelis šunų mylėtojas. Tuose narvuose buvo šešiasdešimt serumu paskiepytų šunų. Nustatytomisdienomis juos gabendavo į senąjį Roleno licėjų, kad aprietųpasiutę šunys, kurių ten buvo keturiasdešimt. Dirbti su tais

1Švedijos karalienė.




padūkusiais apsiputojusiais šunimis buvo labai pavojinga, iraš dažnai stebėdavausi tarnautojų drąsa. Pats Pasteras visainepažino baimės. Kartą mačiau, kaip, norėdamas paimti sei-

lių mėginį tiesiai iš pasiutusio šuns nasrų, jis įsidėjo į burnąstiklinį vamzdelį ir įtraukė kelis lašus mirštamo skysčio,pražiodęs pasiutusį buldogą, kurį laikė ant stalo du asistentai, apsimovę odines pirštines. Beveik visi bandomieji šunysbuvo benamiai bastūnai, policijos sugaudyti Paryžiaus gatvėse, bet daugelis jų, atrodo, buvo matę geresnių dienų. Čia

jie kentėjo ir mirė, niekam nežinomi bevardžiai kariai, kritožmogaus proto kovoje su liga ir mirtimi. O netoliese, La Ba-gatelėje, prašmatniose šunų kapinėse, įsteigtose sero Ričardo Voleso, gulėjo šimtai visokiausių kambarinių šunų; antmarmurinių kryžių mylinčios rankos buvo įamžinusios ištaigingo ir tuščio jų gyvenimo datas.

Tuo metu įvyko šiurpi šešių rusų mužikų tragedija; jie buvo

aprieti rujos pasiutusių vilkų ir atgabenti į Pastero institutącaro lėšomis. Jų veidai ir rankos buvo klaikiai sukandžiotos,ir iš pat pradžių buvo aišku, kad juos išgelbėti beveik nėravilties. Be to, jau tada buvo žinoma, kad pasiutusio vilko įkandimas daug pavojingesnis negu šuns, o jei sužalotas veidas,mirtis beveik neišvengiama. Pasteras, aišku, puikiai tatai žino

jo, ir tik šitoks žmogus kaip jis galėjo imtis juos gydyti. Jiegulėjo atskiroje Otel Djė ligoninės palatoje, prižiūrimi profesoriaus Tijo, įžymiausio ir humaniškiausio to meto Paryžiauschirurgo, kuris buvo taip pat ištikimas Pastero šalininkas irgeras jo bičiulis. Kiekvieną rytą Pasteras pats ateidavo su Tijoskiepyti ligonių ir, didžiai susirūpinęs, diena iš dienos stebėjo

jų būklę. Niekas nesuprato jų kalbos. Vieną popietę - jaubuvo praėjusi savaitė - pabandžiau vienam mužikui, žaliūkuisu baisiai apdraskytu veidu, pro žaizdą kakle įpilti į gerklękelis lašus pieno. Staiga jo akys klaikiai sužaižaravo, žandikaulių raumenys mėšlungiškai susitraukė ir vėl atsileido, jiskaukštelėjo dantimis, ir iš apsiputojusių lūpų išsiveržė kraupus šauksmas - niekuomet nebuvau girdėjęs taip staugiančio



6 6 A x e l M u nthe

žmogaus ar žvėries. Įtempęs visas jėgas, jis stengėsi iššokti išlovos ir vos nepartrenkė manęs ant grindų, kai bandžiau jįsulaikyti. Jo rankos, stiprios kaip lokio letenos, suspaudė ma

ne lyg varžtai. Pajutau bjaurų dvoką iš apsiputojusios burnos,nuodingos seilės tiško man į veidą. Griebiau jį už gerklės, tvarstis nuslydo nuo baisios žaizdos, o kai atitraukiau rankas nuokaukšinčių žandikaulių, jos buvo visos kruvinos. Žmogaus kūnas konvulsiškai sudrebėjo, rankų raumenys atsileido, ir josbejėgiškai nusviro. Išsverdėjau iš palatos, ieškodamas kuo stipriausios dezinfekuojančios priemonės. Koridoriuje sėdėjo sesuo Marta ir gėrė kavą. Ji pažvelgė į mane pasibaisėjusi, kai,griebęs puodelį, vienu gurkšniu išgėriau kavą - kitaip būčiautuoj apalpęs. Su seserimi Marta mudu buvome geri draugai.Jinai ištesėjo žodį - kiek žinau, niekam neišdavė paslapties.O man buvo itin svarbu, kad niekas to nesužinotų, nes buvogriežtai draudžiama prieiti prie šių ligonių - nebent būtinu

atveju, ir tik užsimovus storas pirštines. Vėliau viską papasakojau profesoriui, ir jis, suprantama, baisiai supyko, bet kadangi jautė man slaptą simpatiją, veikiai atleido, kaip jau nekartą buvo atleidęs už ankstesnius nusižengimus.

- Sacré Suédois, - murmtelėjo jis, - tu es aussi enragé que le moujik !1

Vakare tą mužiką pririštomis prie geležinių lovos virbų rankomis ir kojomis išnešė į atskirą, izoliuotą pastatą. Kitą rytąnuėjau su seserimi Marta jo pažiūrėti. Kambarys buvo apytamsis. Visas ligonio veidas buvo aptvarstytas, mačiau tik akis.Niekuomet neužmiršiu tų akių, jos mane persekiojo daugelįmetų. Jo kvėpavimas buvo tankus ir trūkuojantis, kartais pa

našus į Cein-Stoukso alsavimą, neabejotiną artimos mirtiessimptomą. Jis kalbėjo kimiu balsu neapsakomai greitai, kartais pasigirsdavo klaikus sielvartingas šauksmas ar kaukiantis vaitojimas, nuo kurio aš visas pašiurpdavau. Valandėlę klausiau nesuprantamų žodžių srauto, prislopinto plūstančių seilių,

1Prakeiktas švede, tu toks pat pasiutęs kaip ir tas mužikas! (Pranc.)




įr tariausi galįs atskirti vieną žodį, be paliovos kartojamą kone beviltišku tonu:

- Krestitsa! Krestitsa! Krestitsa!

Įsižiūrėjau į jo akis, malonias, nuolankias, maldaujančias akis.

_ Jis turi sąmonę, - sušnabždėjau seseriai Martai. - Kažkoprašo. Kas tai galėtų būti? Klausykit!

- Krestitsa! Krestitsa! Krestitsa! - nesiliovė šaukęs jis.- Bėkit ir atneškit kryžių, - tariau vienuolei.Padėjom jam ant lovos kryžių. Žodžių srautas bematant nu

tilo. Žmogus gulėjo nurimęs ir tylus, įsmeigęs akis į kryžių.Alsavimas vis silpnėjo. Staiga didžiulio kūno raumenys pastiro, surakinti paskutinio baisaus spazmo, ir širdis sustojo.

Rytojaus dieną antram mužikui ėmė reikštis neabejotini pasiutimo simptomai, veikiai dar vienam, o po trijų dienų irkitiems. Jų šauksmai ir kauksmas buvo girdėti visoje Otel Djė

ir net, kaip tvirtino kai kurie žmonės, Notr Dam aikštėje. Visa ligoninė buvo sukrėsta. Niekas nenorėjo eiti prie tos palatos, net drąsiausios seserys išlakstė, apimtos siaubo. Ir šiandien matau išbalusį Pastero veidą, kai jis, netardamas nė žodžio,ėjo nuo lovos prie lovos, su begaline užuojauta žvelgdamas įpasmerktuosius. Paskui susmuko kėdėje, susiėmęs rankomis

galvą. Aš jį matydavau kasdien, bet tik dabar pastebėjau, koks jis liguistas ir išsekęs, nors iš vos pagaunamo kalbos sutrikimoir nežymaus rankos gniaužto netikrumo žinojau, kad jau pasireiškė pirmieji požymiai to likimo, kuris jį netrukus turėjo ištikti. Įbėgo pakviestas Tijo, nebaigęs operacijos, krauju aptaškyta prijuoste. Jis priėjo prie Pastero ir uždėjo jam ant peties

ranką. Tylėdami juodu pažiūrėjo į kits kitą. Geraširdės mėlynos didžio chirurgo akys, mačiusios tiek siaubo ir kančių,apžvelgė palatą, ir veidas išbalo kaip drobė.

~ Nebegaliu daugiau, - tarė jis trūkčiojamu balsu ir išskubėjo iš palatos.

Tą patį vakarą juodu ilgai tarėsi. Mažai kas žino, kokią jiePadarė išvadą, bet tai buvo vienintelė teisinga išeitis, teikian-




ti jiems abiem tik garbės. Kitą rytą palatoje buvo tylu. Naktįpasmerktiesiems buvo palengvintos kančios, jų mirtis buvobeskausmė.

Tai sukėlė Paryžiuje tikrą sensaciją. Visi laikraščiai buvopilni šiurpiausių straipsnių apie rusų mužikų mirtį, ir dar ilgąlaiką žmonės tik apie tai ir tekalbėjo.

Kartą, vėlai vakare, pas mane į Viljė aveniu atbėgo baisiausiai susijaudinęs žinomas norvegų tapytojas animalistas.Jam buvo įkandęs į ranką jo mylimas šuo, didžiulis buldogas, nors ir labai atšiaurios išvaizdos, bet nepaprastai lipšnusgyvulys, geras mano draugas - jo portretas, šeimininko nutapytas, anais metais buvo eksponuojamas Salone. Mudu tuojpat nuvažiavome į jo studiją Terno aveniu. Šuo buvo užrakintas miegamajame, ir norvegas mane paprašė tučtuojau jįnušauti - jam pačiam neužtekę drąsos. Buldogas čia lakstėpo kambarį, čia, klaikiai urgzdamas, palįsdavo po lova. Kam

baryje buvo taip tamsu, jog nusprendžiau palaukti iki ryto irįsidėjau raktą į kišenę. Išdezinfekavęs ir aptvarstęs žaizdą,daviau dailininkui migdomųjų. Kitą rytą ilgai stebėjau šunįir nusprendžiau dar jo nežudyti, nes, kad ir turėdamas daugakivaizdžių įrodymų, vis dėlto nebuvau įsitikinęs, jog jis pasiutęs. Pasiutimą pradinėj stadijoj ne taip lengva diagno

zuoti. Net klasikinis simptomas, davęs šiai baisiai ligai pavadinimą - hidrofob ija1 reiškia vand ens baimę, - nėraneabejotinas įrodymas. Pasiutęs šuo ne visuomet bijo vandens. Ne kartą esu matęs, kaip šuo godžiai lakdavo vandenįiš dubens, kurį įkišdavau į narvą. Šis simptomas būtinai pasitvirtina tik tuo atveju, kai pasiutimo liga suserga žmogus.

Daugybė šunų, pribaigtų dėl to, kad buvo tariamai pasiutę,iš tikrųjų sirgo kitomis, palyginti nepavojingomis ligomis.Bet tuo įtikinti apkandžiotą žmogų nepaprastai sunku, net

jeigu tyrimas patv irtina, kad tas šuo nebuvo pasiutęs, - o juk iš dešimties eilinių gydytojų ar veterinarų kažin ar bent

1Pasiutimo liga.



Knyga apie San M ikelę 6 9

vienas sugebės padaryti tokį tyrimą. Ir lieka tos baisios ligosbaimė, o pasiutimo baimė, persekiojanti žmogų, ne mažiaupavojinga kaip pati liga. Tokiu atveju geriausia įtariamą šunį

užrakinti, kad jis negalėtų pabėgti, duoti jam ėsti ir lakti.Jei po dešimties dienų jis bus gyvas, vadinasi, viskas gerai - jis tikrai nepasiutęs.

Kitos dienos rytą, kai, pravėręs duris, ėmiau stebėti buldogą, jis pavinksnojo stimburį ir labai draugiškai pažvelgė į mane krauju pasruvusiomis akimis. Bet vos tik ištiesiau ranką jįpaglostyti, jis urgzdamas palindo po lova. Nežinojau nė ką galvoti. Šiaip ar taip, pasakiau šeimininkui, kad, mano nuomone, šuo nėra pasiutęs. Bet jis nieko nenorėjo girdėti ir vėl paprašė, kad tučtuojau nušaučiau šunį. Aš atsisakiau, paaiškinęs,kad reikia palaukti dar vieną dieną.

Dailininkas visą naktį pravaikščiojo po savo studiją; antstalo gulėjo medicinos vadovėlis, kuriame žmogaus ir šuns

pasiutimo ligos simptomai buvo pabraukti pieštuku. Įmečiauknygą į degantį židinį. Dailininko kaimynas, rusų skulptorius, prižadėjęs man visą dieną nuo jo nesitraukti, tą vakarąpapasakojo, kad jis atsisakė valgyti ir gerti, nuolat šluostosinuo lūpų seiles ir kalba tik apie pasiutimą. Prispyriau jį išgertipuodelį kavos. Jis beviltiškai pažvelgė į mane ir pasakė ne

galįs ryti. Kai padaviau jam puodelį, pasibaisėjęs pamačiau,kad žandikaulių raumenys mėšlungiškai susitraukė, jis visasėmė drebėti ir sielvartingai šaukdamas susmuko kėdėje.Įšvirkščiau jam didelę dozę morfijaus ir patikinau, kad šuniuinieko blogo nėra ir kad tuoj vėl nueisiu jo pažiūrėti - norsnemanau, kad man būtų užtekę drąsos. Morfijus pradėjo veik

ti, ir aš palikau jį snūduriuojantį krėsle. Kai sugrįžau vėlaivakare, rusų skulptorius man pasakė, kad visas namas esąssusijaudinęs, savininkas atsiuntęs sargą, reikalaudamas tučtuojau užmušti šunį, ir kad jis ką tik jį nušovęs pro langą.Suo prišliaužęs prie durų, kur jis pribaigęs jį antru šūviu.Suo tebegulįs ten kraujo klane. Norvegas sėdėjo krėsle, įs-meigęs akis į vieną tašką, netardamas nė žodžio. Jo žvilgsnis




man nepatiko, aš paėmiau nuo stalo revolverį, kuriame buvo likusi dar viena kulka, ir įsidėjau į kišenę. Uždegiau žvakęir paprašiau skulptorių padėti man nunešti negyvą šunį į eki

pažą - noriu, kad tuojau pat jį ištirtų Pastero institutas. Priedurų pamačiau didelį kraujo klaną, bet šuns nebuvo.- Uždarykite duris! - sušuko man už nugaros skulptorius,

ir buldogas, išlindęs iš palovio, baisiai urgzdamas šoko antmanęs. Iš pražiotų nasrų varvėjo kraujas. Žvakidė iškrito maniš rankų, šoviau be nuovokos į tamsą, ir šuo krito negyvasprie pat mano kojų. Nunešėm jį į ekipažą, ir aš nuvažiavau įPastero institutą. Daktaras Ru, dešinioji Pastero ranka, vėliau tapęs jo įpėdiniu, pasakė, kad atvejis labai rimtas, pažadė

jo nedelsdamas padaryti tyrimą ir tuojau pat pranešti manrezultatus. Kai kitą dieną atvažiavau į Terno aveniu, pamačiau skulptorių bestovintį prie studijos durų. Jis visą naktį praleidęs su savo bičiuliu, kuris, apimtas baisaus susijau

dinimo, be perstogės vaikštinėjęs po kambarį ir tik priešvalandą užmigęs krėsle. Tuomet rusas išėjęs į savo kambarįnusiprausti, o kai prieš minutę sugrįžęs, radęs studijos durisužrakintas iš vidaus.

- Klausykit, - tarė jis, lyg atsiprašydamas, kad neįvykdėmano įsakymo nė akimirkos nepalikti bičiulio vieno. - Viskas

gerai, jis tebemiega. Girdit, kaip knarkia?- Padėkit išlaužti duris, - surikau, - tai ne knarkimas, o

stertorinis kvėpavimas!Durys pasidavė, ir mudu įpuolėm į studiją. Dailininkas gu

lėjo ant sofos, sunkiai alsuodamas; rankoje jis tebelaikė suspaudęs revolverį, kuriuo buvo šovęs sau į akį. Nunešėme li

gonį į mano ekipažą, ir aš kuo skubiausiai nuvežiau jį į Božonoligoninę, kur jį nedelsiant operavo profesorius Labė. Revolveris, kuriuo dailininkas šovėsi, buvo mažesnio kalibro negutas, kurį buvau iš jo atėmęs, ir kulką pavyko pašalinti. Manišeinant, jis dar buvo be sąmonės. Tą patį vakarą gavau išdaktaro Ru laišką, kuriame jis pranešė, kad tyrimo rezultatasneigiamas - šuo nebuvo pasiutęs. Tučtuojau nuvažiavau į



K nyg a ap ie San M ike lę 71

Božono ligoninę. Norvegas kliedėjo. Prognosis pessima \ - pasakė garsusis chirurgas. Trečią dieną prasidėjo smegenų uždegimas. Bet jis nemirė - po mėnesio išėjo iš ligoninės aklas.

Paskiausiomis žiniomis, jis buvo vienuose pamišėlių namuoseNorvegijoje.Mano paties vaidmuo šioje liūdnoje istorijoje anaiptol ne

teikia man garbės. Padariau, ką galėjau, bet to buvo per maža.Jeigu tai būtų atsitikę dviem metais vėliau, tas žmogus nebūtų žudęsis. Būčiau mokėjęs pažaboti jo baimę, būčiau buvęsstipresnis už jį, kaip ne kartą tai įrodžiau vėliau, sustabdyda-mas ranką, kurią gyvenimo baimė pastūmėdavo griebtis revolverio.

Kada gi vivisekcijos priešininkai supras, kad jų reikalavimas visiškai uždrausti bandymus su gyvuliais neįgyvendinamas? Pastero vakcina nuo pasiutimo iki minimumo sumažinosergančiųjų šia baisia liga mirtingumą, o Beringo antidifteri-

nė vakcina kasmet išgelbsti gyvybę daugiau kaip šimtui tūkstančių vaikų.

Nejaugi vien šių pavyzdžių neužtenka, kad geraširdžiai gyvulių mylėtojai suprastų, jog naujų pasaulių kūrėjai, kaip Pasteras, ar tokie vaistų nuo lig tol nepagydomų ligų išradėjai,kaip Kochas, Erlichas ir Beringas, privalo turėti visas galimy

bes tęsti savo tyrinėjimus, nevaržomi jokių ribojimų ir niekieno iš šalies netrukdomi? Be to, tokių žmonių, kuriems turėtųbūti suteikta visiška laisvė, taip mažai, jog juos galima suskaičiuoti ant pirštų. O kitiems, be abejo, reikia taikytigriežčiausius ribojimus, galbūt net visiškai uždrausti tokiusbandymus, bet aš pasakosiu toliau. Vienas svarbiausių argu

mentų prieš kai kuriuos bandymus, atliekamus su gyvuliais,yra tas, kad jų praktinę vertę labai sumenkinąs tas faktas, jogpatologiniu ir fiziologiniu požiūriu žmogaus ir gyvulio organizmai iš esmės skiriasi. Bet kodėl tie bandymai turėtų apsiribotigyvuliais, kodėl jų nebūtų galima daryti ir su gyvais žmonė-

Prognozė pati blogiausia (lot.).




mis? Kodėl nepasiūlius apsigimusiems nusikaltėliams, užkietėjusiems piktadariams, pasmerktiems likusius savo gyvenimo metus tuščiai leisti kalėjime, kodėl tiems nepataisomiems

įstatymų laužytojams, kurie ne tik yra nenaudingi, bet darsudaro pavojų kitiems ir sau, nepasiūlius sumažinti bausmės laiką, jeigu jie sutiktų pasiaukoti žmonijos labui ir leistų, kad su jais, atlikus nuskausminimą, būtų daromi kai kurie bandymai?

Jei teisėjui, prieš užsidedant juodą beretę, būtų leista pasiūlyti žmogžudžiams alternatyvą - kartuves ar sunkiųjų darbų kalėjimą, neabejoju, jog kandidatų netrūktų.

Kodėl neleidus daktarui Voronovui - nesvarbu, kokia būtųpraktinė jo išradimo vertė, - atidaryti kalėjimuose verbavimo biuro, kur galėtų užsirašyti norintys pavaduoti vargšesbeždžiones?

Kodėl geraširdžiams gyvulių mylėtojams nesutelkus savo pa

stangų kovai prieš laukinių gyvulių rodymą cirkuose ir žvėrynuose? Kol mūsų įstatymai toleruos šį gėdingą reiškinį, varguar galima tikėtis, kad busimosios kartos laikys mus civilizuotais žmonėmis. Pakanka užeiti į klajojantį žvėryną, kad suprastume, kokie mes barbarai. Nuožmus laukinis žvėris ne tas,kuris uždarytas narve, o tas, kuris stovi prie jo.

Beje, kalbant apie beždžiones ir žvėrynus, norėčiau pasigirti, nepamiršdamas prideramo kuklumo, kad pačiame savoamžiaus tvirtume buvau taip pat geras beždžionių gydytojas.Tai nepaprastai sunki specialybė, nes darbą trukdo visokiosnenumatytos komplikacijos ir spąstai, o sėkmę iš esmės nulemia sugebėjimas žaibo greitumu protauti ir gilus žmogaus pri

gimties pažinimas. Visiška nesąmonė manyti, kad čia, kaip irgydant mažus vaikus, svarbiausias sunkumas tas, kad pacientas nemoka kalbėti. Beždžionės puikiai kalba, kai nori. Svarbiausias sunkumas tas, kad jos per gudrios mūsų lėtam mąstymui. Sergantį žmogų galima apgauti - deja, apgaulė būtinamūsų profesijoje, nes tiesa dažnai esti per daug skaudi, kad jąsakytume ligoniui.



Knyga ap ie San Mikelę 73

Galima apgauti šunį, kuris aklai jumis tiki, bet jokiu būduneapgausit beždžionės, nes ji kiaurai jus mato. O beždžionėgali jus bet kada apgauti ir labai mėgsta iš jūsų pasijuokti,

dažniausiai vien malonumo dėlei.Mano draugas Žiulis, senas Botanikos sodo pavianas, susiima rankomis pilvą ir, nutaisęs skausmingą miną, rodo manliežuvį (beždžionę daug lengviau negu mažą vaiką priverstiparodyti liežuvį), sakydamas, kad visai neteko apetito ir mano obuolį suvalgė tik iš mandagumo. Bet kol aš spėjau išsižioti, norėdamas išreikšti jam užuojautą, jis jau pačiupo paskutinį mano bananą, suėdė ir, užsikoręs į narvo viršų, sviedė į manežievę.

- Malonėk pažiūrėti į tą raudoną spuogelį man ant nugaros, - sako Eduardas. - Iš pradžių maniau, kad įkando blusa,bet dabar taip degina, taip svilina, jog nebegaliu daugiau kentėti. Ne, ne čia, truputį aukščiau; prieik artėliau, juk žinau,

kad neprimatai. Leisk, aš tau parodysiu kur.Ir štai jis jau tupi ant savo trapecijos ir gudriai šypsosi, žiū

rėdamas pro mano akinius, o po valandėlės sudaužo juos iršukes išdalina kaip suvenyrus susižavėjusiems savo draugams.Beždžionės mėgsta iš mūsų šaipytis, bet baisiausiai siunta, jeitik nors kiek įtaria, kad ir mes norime iš jų pasityčioti. Nie

kuomet nesijuokite iš beždžionių, jos negali to pakęsti. Jų nervų sistema nepaprastai jautri. Staigi baimė gali joms sukeltibeveik isteriją, dažnai joms būna nerviniai traukuliai, aš netesu gydęs beždžionę, sergančią epilepsija. Nuo netikėtotriukšmo jos gali išblykšti. Jos labai greitai rausta, bet tik ne išdrovumo - beždžionės anaiptol ne drovios, - o iš piktumo.

Tačiau, jei norit stebėti šį reiškinį* žiūrėkite ne tik į beždžionės veidą - joms dažnai rausta kita, visai neįprasta vieta. Kokiais sumetimais jų kūrėjas parinko būtent tą vietą tokiai at-mainingai ir gausiai spalvų gamai, tokiam įvairiausių ryškiųspalvų žaismui - avietinės, melsvos ir oranžinės, - tebėra paslaptis nemokšiškoms mūsų akims. Daugelis apstulbusių žiūrovų nedvejodami skuba pareikšti, jog tai labai šlykštu. Bet



74 A x e l M u nthe

nereikia užmiršti, kad grožio supratimas įvairiuose kraštuoseir įvairiais laikais buvo labai skirtingas. Graikai, lyg ir visųpripažinti grožio arbitrai, savo Afroditės plaukus dažydavo mė

lynai. O kaip jums patiktų mėlyni plaukai?Beždžionėms tas nuostabus spalvingumas, kuriam negali atsispirti damos, yra neabejotino grožio atributas, ir dažnai galima matyti, kaip laimingas tokios ryškiaspalvės grožybės savininkas, norėdamas ja pasipuikuoti, pakėlęs uodegą, atsukažiūrovams nugarą. Beždžionės - puikios motinos, bet niekugyvu nebandykite domėtis jų vaikais, nes, kaip arabės ar netneapolietės, jos tiki, kad galite juos nužiūrėti. Stiprioji lytisšiek tiek linkusi į flirtą. Dideliuose zoologijos sodo beždžioniųnarvuose nuolat vyksta baisios drames passionnels \ ir mažuliukas uistitis virsta įsiutusiu Otelu, pasiryžusiu kautis su didžiausiu pavianu. Damos stebi šiuos turnyrus, meiliai žvilgčiodamos į savo riterius, ir aršiai pešasi tarpusavyje.

Beždžionių gyvenimas nelaisvėje, jeigu jų visas būrys, apskritai pakenčiamas. Joms taip rūpi žinoti viską, kas darosi

jų narve ir už jo, jos taip mėgsta intrigas ir liežuvavimą, jogbeveik neturi kada liūdėti. Didelių beždžionių - gorilų, šimpanzių ar orangutangų - gyvenimas nelaisvėje yra neabejotina kankynė tikra to žodžio prasme. Jas apima baisi melan

cholija, o galiausiai pribaigia tuberkuliozė. Kaip žinoma,nelaisvėje dauguma beždžionių, ir didelių, ir mažų, mirštadžiova. Šios ligos simptomai, eiga ir galas visai tokie patyskaip ir mums. O sukelia džiovą visai ne šaltas oras, bet orotrūkumas. Apskritai beždžionės nuostabiai pakelia šaltį, jeituri pakankamai vietos pasimankštinti ir jaukų guolį, kurį

naktį sušildo drauge su jomis miegantis triušis.Kai ateina ruduo, Motina Gamta, niekuomet nenusto janti budrumo, pasirūpina beždžionėmis taip pat kaip ir mumis ir pridengia drebančius jų kūnelius šiltesniais, šiaurėsžiemai pritaikytais kailiniais. Taip apsisaugo nuo šalčio dau

1Meilės dramos (pranc.).



Knyga apie San Mike lę 75

gelis tropin ių gyvūnų nelaisvėje šiaurės klimate - visi jiegyventų kur kas ilgiau, jei būtų laikomi atvirame ore. Betdaugelis zoologijos sodų, matyt, nenori šito pripažinti. Gal

būt taip geriau. Ar verta ilginti šių nelaimingų gyvulių amžių?Pagalvokite patys. Mano manymu - ne. Mirtis ne tokia žiaurikaip mes.



Š e š t a s s k y r i u s

CHÂTEAU RAMEAUX1

Paryžius vasarą - labai maloni vieta tiems, kurie linksminasi,bet tik ne tiems, kurie dirba. Ypač jei tenka kovoti su šiltinėsepidemija tarp šimtų skandinavų darbininkų Viletėje ir sudifterijos epidemija Monparnaso kvartale, kur gyvena tavobičiuliai italai su nesuskaičiuojamais savo vaikais. Tiesą pa-sakius, skandinavams Viletėje taip pat netrūko vaikų, o ke-lios šeimos, kurios jų neturėjo, atrodė, lyg tyčia pasirinko kaiptik tą laiką jais apsirūpinti, dažniausiai nesikviesdamos į pagalbą net akušerės, o tik mane. Dauguma mažiukų, kuriemsdar negrėsė šiltinė, susirgdavo skarlatina, kiti - kokliušu. Žinoma, niekas neturėjo pinigų mokėti prancūzų daktarui, todėl

juos gydyti, kiek leido jėgos, reikėdavo man. O tai buvo ne juokas - vien tik Viletėje šiltine sirgo daugiau kaip trisdešimt

skandinavų darbininkų. Ir vis dėlto dar rasdavau laiko kiekvieną sekmadienį nueiti į švedų bažnyčią Ornano bulvare,kad padaryčiau malonumą savo bičiuliui švedų pastoriui, kuris sakydavo, jog aš esąs geras pavyzdys kitiems. Jo parapi

jiečių buvo likus tik pusė - kita pusė arba sirgo, arba slaugėsergančiuosius. Pastorius nuo ryto ligi vakaro lankė ligonius

ir vargšus, visaip jiems padėjo - niekuomet nebuvau matęstokio geraširdžio žmogaus, o juk jis pats amžinai neturėdavonė skatiko. Ir vienintelis atpildas už tai buvo ligos, jo patiesatneštos į namus: iš aštuonių jo vaikų du vyresnieji susirgošiltine, penki apsikrėtė skarlatina, o naujagimis, prarijęs dviejų

1Ramo pilis (pranc.).




frankų pinigą, vos nenumirė nuo žarnyno nepraeinamumo. Paskui vieną dieną Švedijos konsulas, nepaprastai taikus ir tylusžmogelis, ūmiai pamišo ir ėmė taip siautėti, jog vos manęs

neužmušė. Bet apie tai papasakosiu kitą kartą.Monparnaso kvartale padėtis buvo kur kas blogesnė, norsdirbti tenai kai kuriais atžvilgiais man buvo lengviau. Gėdaprisipažinti, bet su tais vargšais italais sutardavau daug geriau negu su savo tautiečiais, kurie neretai būdavo nesukalbami, niūrūs, viskuo nepatenkinti, be to, gana reiklūs irsavanaudiški. O italai, nieko neatsivežę iš savo tėvynės, išskyrus skurdžias santaupas, neišsenkamą kantrybę, linksmumąir žavias manieras, būdavo visuomet patenkinti, dėkingi irkits kitam nepaprastai paslaugūs. Kai į Salvatorės šeimą įsimetė difterija, Arkandželas Fuskas, gatvių šlavėjas, tučtuo

jau metė darbą ir ėmėsi juos slaugyti. Visos trys mergytėsapsirgo difterija, vyresnioji mirė, o kitą dieną baisi liga par

bloškė ir nusikamavusią motiną. Tik skausmo kūdikis Pet-ručas, bejėgis idiotas, nesuvokiama visagalio Dievo valiaišvengė šios ligos.

Difterija siautė visame Ruselio akligatvyje, kur kiekvieno je šeimoje buvo keletas mažų vaikų. Abi vaikų ligoninės buvoperpildytos. Bet jei ir būtų atsiradusi laisva lova, šie svetim

taučių vaikai beveik neturėjo vilties patekti į tokią ligoninę.Todėl jais reikėjo rūpintis Arkandželui Fuskui ir man, o tie,kuriems pritrūkdavo laiko - tokių, beje, buvo daug, - galėjosavo nuožiūra gyventi ar mirti.

Nė vienas gydytojas, kad ir koks beširdis, kuris pats vienaskovojo su difterijos epidemija skurdžiausiame rajone, neturė

damas dezinfekcinių priemonių nei sau, nei kitiems, negalibe pasibaisėjimo prisiminti šio negando. Aš praleisdavau teništisas valandas, tepdamas ir grandydamas gerkles vienam vaikui po kito - tais laikais nebuvo beveik jokio kitokio gydymo.O paskui, kai nebegalėdavau nuimti nuodingų plėvelių, uždarančių kvėpavimo takus, kai vaikas pamėlynuodavo ir jau imdavo dusti, reikėdavo žaibo greitumu ryžtis tracheotomijai.




Nejaugi aš tučtuojau privalau operuoti, net ne ant stalo, oant šios žemos lovos ar ant motinos kelių vos spingsinčios žibalinės lempos šviesoje, neturėdamas jokio kito asistento, kaip

tik gatvių šlavėją? O gal palaukti iki rytdienos ir pabandytisurasti geresnį chirurgą negu aš? Bet ar galima laukti? Arišdrįsiu laukti? Aiman, laukdavau iki rytdienos, o tada jaubūdavo per vėlu, ir pats matydavau vaiką mirštant. Bet neretai tučtuojau operuodavau ir, be abejonės, išgelbėdavau vaikui gyvybę, tačiau būdavo ir taip, kad matydavau vaiką mirštantnuo mano peilio. Vienu atžvilgiu man buvo netgi sunkiaunegu daugeliui kitų gydytojų, patekusių į tokią pat klaikiąpadėtį: aš pats mirtinai bijojau difterijos ir niekaip neįstengiau nugalėti šios baimės. Bet Arkandželas Fuskas nė kieknebijojo. Jis ne blogiau už mane žinojo, koks jam gresia pavo

jus, nes pats savo akimis matė, kokia tai užkrečiama liga, betnet nepagalvodavo apie save, jis galvodavo vien apie kitus.

Kai epidemija pasibaigė, mane iš visų pusių sveikino, susilaukiau padėkos net iš Assistance Publique\ bet niekas nė žodžionepasakė Arkandželui Fuskui, kuris pardavė savo išeiginį kostiumą, kad turėtų kuo sumokėti karstadirbiui, išsinešusiammažosios mergaitės kūną.

Taip, atėjo diena, kai viskas pasibaigė, kai Arkandželas Fus

kas vėl ėmė šluoti gatves, o aš - gydyti prašmatnius pacientus.Kol leidau dienas Viletėje ir Monpamaso kvartale, paryžiečiaikarštligiškai krovėsi lagaminus ir skubėjo išvykti į savo pilis armėgstamus pajūrio kurortus. Bulvarus užplūdo pramogųieškantys užsieniečiai, suplaukę į Paryžių iš visų civilizuotopasaulio kraštų išleisti atliekamų pinigų. Jie sėdėdavo mano

laukiamajame, nekantriai skaitydavo bedekerius, reikalaudavo, kad kuo greičiau juos priimčiau, ir dažniausiai prašydavokokių nors „tonizuojamųjų4iš žmogaus, kuriam tokių vaistųreikėjo kur kas labiau negu jiems. Damos su prašmatniais po

1Administraciniai organai, tvarkantys ligonines ir prieglaudas Paryžiuje ir Mar-

selyje (pranc.).




pietiniais tualetais, naujausiais Vorto šedevrais, patogiai išsitiesusios šezlonguose, kviesdavosi mane į savo ištaigingusviešbučius neįprasčiausiu dienos ir nakties metu vien tam,

kad „pastatyčiau jas ant kojų4kitos dienos maskaradui Operoje. Antrą kartą jos manęs nebekviesdavo, ir aš nė kiek nesistebėjau.

Koks nereikalingas laiko gaišinimas, galvodavau, kai vospavilkdamas kojas, išvargęs žingsniuodavau namo įkaitusiubulvaro asfaltu po dulkėtais kaštonais, kurių nulėpę lapai ilgėjosi gaivaus vėjelio.

- Aš žinau, ko mums reikia, ir jums, ir man, - sakydavaukaštonams. - Mums reikia pakeisti aplinką, ištrūkti iš didmiesčio atmosferos. Bet kaip išsigaut iš to pragaro, jeigu jūsųgeliančios šaknys įmūrytos į asfaltą, kojos surakintos geležiniaisžiedais, o manęs laukia priimamajame turtuoliai amerikiečiaiir aibė kitų ligonių, gulinčių savo namuose? O jeigu aš

išvažiuočiau, kas rūpintųsi Botanikos sodo beždžionėmis? Kaspadrąsintų dūstantį nuo karščio baltąjį lokį, kai jam ateis patssunkiausias metas? Jei ir atsirastų gerų žmonių, kurie norėtų

jį paguosti, jis nesuprastų nė vieno jų žodžio, nes moka tikšvediškai. O kas bus Monparnase?

Monparnasas! Vos tik šis žodis šmėsteldavo galvoje, mane

nupurtydavo šiurpas, ir aš vėl išvysdavau mirtinai išblyškusįvaiko veidelį blausioje žibalinės lempos šviesoje, išvysdavaukraują, besisunkiantį iš vaiko gerklės ten, kur buvau ją prapjovęs, išgirsdavau klaikų šauksmą, išsiveržusį iš motinos krūtinės. Ką pasakytų grafienė?.. Grafienė! Ne, matyt, man tikraikažkas yra; pats laikas, užuot gydžius kitų nervus, susirūpinti

savaisiais, jeigu jau Malzerbo bulvare pradedu matyti tokiusdalykus. Ir kas man, po velnių, ta grafienė! Sprendžiant išpaskutinio abato laiško, ji puikiai jaučiasi savo Tureno pilyje,0 aš puikiai jaučiuosi Paryžiuje, gražiausiame pasaulio mieste.Man tik reikia truputį pamiegoti. O vis dėlto ką pasakytųgrafas, jei šįvakar imčiau ir parašyčiau jam laišką, jog mielai

Priimu malonų jo kvietimą ir rytoj atvažiuoju? Kad tik ga



8 0 A x e l M unthe

lėčiau šiąnakt užmigti! Kodėl man pačiam neišgėrus tų nuo-stabių migdomųjų, kuriais aprūpinu savo pacientus, stipriųvaistų, kurie užmigdytų mane dvidešimt keturioms valandoms

ir padėtų viską užmiršti - ir Monparnasą, ir Tureno pilį, irgrafienę, ir kitką? Kritau į lovą nenusirengęs - toks buvaupavargęs. Bet migdomųjų negėriau - les cuisiniers riont pas

faim1y kaip sako Paryžiuje. Kitą rytą pamačiau ant stalo abatolaišką. Gale buvo grafo prierašas: „Jūs sakėte, kad nepapras-tai mėgstate vyturio giesmę. Kol kas jie dar čiulba, bet greitainutils, todėl skubiai atvažiuokit".

Vyturėlis! O aš jau dvejus metus nebuvau girdėjęs jokiųpaukščių, kaip tik žvirblių čirškesį Tiuilri sode.

* * *

Arkliai, kurias važiavau iš stoties, buvo gražūs. Rišeljė laikųpilis didžiuliame šimtamečių liepų parke buvo graži, Liudvi

ko XVI stiliaus baldai ištaigingame mano kambaryje buvogražūs, milžiniškas senbernaras, palydėjęs mane į viršutinįaukštą, buvo gražus - viskas buvo gražu, kaip ir pati grafienėsu paprastute balta suknele, prisisegusi prie juostos vienui vienąrožę. Man pasirodė, kad jos akys dar didesnės. Grafas buvovisai kitas žmogus - skruostai parausvėję, akys žvalios. Jis su

tiko mane taip nuoširdžiai, jog mano drovumas bematantišsisklaidė: juk aš vis dar buvau barbaras iš Ultima Thule2, niekuomet negyvenęs tokioj prabangoj. Abatas pasisveikino sumanim kaip su senu bičiuliu. Grafas pasakė, kad prieš arbatądar yra laiko pavaikštinėti po sodą, bet gal man būtų maloniau dirstelėti į arklides? Gavau pintinę morkų, kad turėčiau

kuo pavaišinti dvylika nuostabių, gerai prižiūrimų arklių, kurie stovėjo poliruoto ąžuolo garduose.- O šitam duokite viena morka daugiau, kad iškart susi-

draugautumėt, - tarė grafas. - Tas arklys jūsų, kol viešite čia.

1Virėjai neisalksta (pranc.).

2Pasaulio kraštas (lot.).




0 tai jūsų grumas, - pridūrė jis, rodydamas į jauną anglą,kuris pasisveikino, pridėjęs prie kepurės ranką.

- Taip, grafienė puikiai jaučiasi, - pasakė grafas, kai mudu

grįžome sodu atgal. - Ji beveik nekalba apie kolitą, kas rytąeina į kaimą lankyti vargšų ir tariasi su kaimo gydytoju, kaipiš senos fermos trobesio padaryti vaikų ligoninę. Per savo gimtadienį ji sukvietė visus kaimo vaikus į pilį, pavaišino kava irpyragaičiais, o atsisveikindama kiekvienam padovanojo po lėlę.Kaip puikiai sugalvota, tiesa? Jeigu ji užsimins tamstai apielėles, neužmirškite pasakyti jai ką nors malonaus.

- Būtinai pasakysiu, je ne demande pas mieux1.Arbata buvo paduota prieš namą, po didele liepa.- Stai jūsų bičiulis, brangioji Ana, - tarė grafienė šalia sė

dinčiai damai, kai mes priėjome prie stalo. - Labai gaila, bet jam, matyt, maloniau bendrauti su arkliais negu su mumis.Iki šiol jis dar nerado progos pasakyti man nė vieno žodžio, o

su arkliais praplepėjo tvarte visą pusvalandį.- Ir atrodo, kad arkliams tas pokalbis nepaprastai patiko, -

nusijuokė grafas. - Net senasis mano hunteris, - o jūs gi žinot,kaip atšiauriai jis sutinka nepažįstamus, - prikišo nosį priepat daktaro veido ir labai bičiuliškai jį apuostė.

Baronienė Ana pasakė, kad džiaugiasi mane matydama ir

kad jos uošvė, našlaujanti markizė, kuo puikiausiai jaučiasi.- Ji net tariasi geriau girdinti, bet aš nelinkusi tuo tikėti,

nes ji negirdi Lulu šnarpštimo ir baisiai pyksta, kai mano vyras sako, kad girdi jį šnarpščiant net apačioj, rūkomajame.Šiaip ar taip, jos brangusis Lulu mums visiems tikras išganymas. Anksčiau ją slėgė vienatvė, o šnekėti su ja, kai reikia

visą laiką rėkti į ragelį, tikra kankynė. Dabar ji ištisas valandas sėdi viena, pasidėjusi ant kelių Lulu, o kad pamatytumėt,kaip ji mitriai bėgioja kas rytą po parką, kad Lulu gautų pasimankštinti! Nepatikėtumėt savo akimis. O juk dar neseniai

ji net iš krėslo nepasikeldavo. Prisimenu, kaip patarėt jai kas-

1Mielai (pranc.).




dien po truputį vaikštinėti ir koks piktas buvo jūsų veidas,kai ji atsakė neturinti jėgų. Stebuklinga permaina! Jūs, žinoma, pasakysit, kad padėjo tie jūsų šlykštūs vaistai, kuriuos jai

davėt, bet aš sakau, kad tai Lulu nuopelnas, - tegul jis saugyvena sveikas ir šnarpščia, kiek tik jam patinka!- Pažiūrėkit į Leo, - tarė grafas, pakeisdamas temą. - Padė

jo galvą daktarui ant kelių kaip senas pažįstamas. Užmiršonet paprašyti sausainio.

- Kas tau, Leo? - paklausė grafienė. - Būk atsargesnis, drauguži, nes daktaras tave užhipnotizuos. Jis dirbo su Sarko Sal-petrijere ir vien savo žvilgsniu gali priversti žmogų bet ką padaryti. Gal jūs palieptumėt Leo pasikalbėti su jumis švediškai?

- Nieku gyvu. Jokia kalba nėra tokia maloni mano ausimskaip jo tylėjimas. Aš joks hipnotizuotojas, aš tik labai myliugyvulius, o visi gyvuliai tučtuojau tai pajunta ir atsilygina mantuo pačiu.

- Ar tik nebandote užkerėti voverės, kuri tupi ant šakosvirš jūsų galvos? - tarė baronienė. - Jūs visą laiką nenuleidžiate nuo jos akių, o į mus nekreipiate jokio dėmesio.Kodėl neliepiat jai nušokti nuo medžio ir atsipūsti jums antkelių šalia Leo?

- Jei duosit man riešutų ir visi nueisit į šalį, manau, kad

prikalbinsiu ją nulipti ir paimti jį iš mano rankos.- Jūs labai mandagus, Monsieur le Suédois\ - sušuko juok

damasi grafienė. - Eime, brangioji Ana, jis nori, kad mes paliktume jį vieną su ta vovere.

- Nesijuokite iš manęs. Aš anaiptol nenoriu, kad jūs išeitumėt. Aš taip džiaugiuosi vėl jus pamatęs.

- Vous êtes très galant. Monsieur le Docteur2. Tai pirmas komplimentas, kurį jūs teikėtės man pasakyti, o man patinka komplimentai.

- Čia aš ne daktaras, o jūsų svečias.

1Ponas šve de (pranc.).

2Jūs labai galan tiškas, pon as daktare (pranc.).




- O daktaras ar negali pasakyti savo pacientei komplimento?

- Ne, kad ir kaip to norėtų, - jei pacientė panaši į jus, o

daktaras jaunesnis negu jos tėvas.- Na, reikia pripažinti, kad jūs sėkmingai atsispyrėte pagundai, jeigu ji ir buvo kilusi. Jūs visuomet šiurkščiai su manimi elgdavotės. Kai pirmą kartą pas jus atėjau, buvote toksgrubus, jog aš vos nepabėgau, prisimenat? Brangioji Ana, žinot,ką jis man pasakė? Jis rūsčiai pažvelgė į mane ir pasakė su tuosiaubingu švedišku akcentu: „Madame la Comtesse \ jums labiau reikalinga drausmė negu vaistai". Drausmė! Argi pritinka švedų gydytojui šitaip kalbėti su jauna dama, kuri pirmąkartą kreipiasi į jį patarimo?

- Aš nesu švedų gydytojas. Aš apsigyniau disertaciją Paryžiuje.

- Aš perėjau ne vieną dešimtį Paryžiaus gydytojų, bet nė

vienas nedrįso kalbėti su manimi apie drausmę.- Todėl ir turėjote kreiptis į tiek daug gydytojų.- Ar žinot, ką jis pasakė mano uošvei? - įsiterpė baronienė. -

Jis labai piktu balsu išdrožė, kad jeigu jinai jo neklausys, jisišeis ir nebegrįš, net jeigu ji susirgtų kolitu! Aš pati tai girdė

jau iš salono ir, kai įbėgau į kambarį, maniau, kad markizę

ištiks smūgis. Žinot, aš jus rekomenduoju visoms savo draugėms, bet neįsižeiskite, jei pasakysiu, kad jūs, švedai, atrodote mums, romanams, pernelyg grubūs. Ne vienas jūsų pacientas yra man sakęs, kad nepakenčiamai elgiatės su ligoniais.Mes nepratę, kad mums įsakinėtų kaip mokinukams.

- Kodėl jūs nesistengiate būti lipšnesnis? - tarė šypsodama

si grafienė, kuriai labai patiko šis .žaismingas pokalbis.- Pasistengsiu.

- Papasakokit mums ką nors, - paprašė baronienė, kai papietavę sėdėjome salone. - Juk jūs, gydytojai, dažnai susidu-

1Ponia grafiene (pranc.).




riate su savotiškais žmonėmis ir patenkate į keisčiausias situacijas. Niekas geriau už jus nepažįsta gyvenimo, ir aš neabe

joju, kad galėtumėt daug ką papasakoti, jei panorėtumėt.

- Gal ir jūsų tiesa, bet mums nedera kalbėti apie savo pacientus, o apie gyvenimą tai nedaug težinau, nes, deja, esuper jaunas.

- Pasakykit bent tai, ką žinote, - nesiliovė baronienė.- Žinau, kad gyvenimas puikus, bet taip pat žinau, kad

mes dažnai jį subjaurojame ir paverčiame kvailu farsu arbašiurpia tragedija, arba abiem iš karto; ir galiausiai žmogus nebežino, ką daryti - ar verkti, ar juoktis. Verkti lengviau, bet

juoktis kur kas geriau - tik ne garsiai!- Papasakokit ką nors apie gyvulius, - tarė grafienė, gelbė

dama mane iš keblios padėties. - Sako, jūsų tėvynėje galybėlokių, papasakokit ką nors apie juos.

Toli šiaurėje, sename dvaro name didelės girios pakraštyje,

gyveno kartą ponia. Ji turėjo prijaukintą lokį, kurį labai mylė jo. Jį buvo radę girioje leisgyvį iš bado, tokį mažą ir silpną, jogponia ir sena jos virėja gavo jį penėti iš buteliuko. Praėjo keleri metai, ir lokys taip išaugo ir sustiprėjo, jog būtų galėjęsnudobti karvę ir nusinešti, suėmęs dviem letenom, jei tik būtų norėjęs. Bet jis visai nenorėjo skriausti nei žmonių, nei gy

vulių - tai buvo labai mielas lokys. Paprastai jis sėdėdavo priesavo gurbo ir geraširdiškai žiūrėdavo gudriomis akutėmis į gretimam lauke besiganančius galvijus. Trys gauruoti kalnų poniai buvo geri jo pažįstami ir nė kiek nenusigąsdavo, pamatę

jį atkrypuojantį į arklidę drauge su šeimininke. Vaikai jodinėjo, užsikorę jam ant nugaros, ir neretai užmigdavo gurbe

tarp jo letenų. Trys lapių šuniukai labai mėgo su juo žaisti:tampydavo už ausų ir už striukos uodegos, visaip erzindavo,bet jis nė kiek nepyko. Lokys nė karto nebuvo ragavęs mėsosir ėsdavo tą patį maistą kaip ir šunys, dažnai net iš to patiesdubens - duoną, avižinę košę, bulves, kopūstus ir ropes. Jisturėjo puikų apetitą, bet jo bičiulė virėja pasirūpindavo, kadvisuomet būtų sotus. Lokiai pagal galimybes yra vegetarai ir




ypač mėgsta vaisius. Rudenį jis tupėdavo sode ir varvindamasseilę žiūrėdavo į nokstančius obuolius, o kai buvo mažas, kartais neatsispirdavo pagundai ir, įsiropštęs į medį, jais pasivaišin

davo. Lokiai atrodo nerangūs ir nepaslankūs, bet pažiūrėkite,kaip vikriai lokys darbuojasi, įsikoręs į obelį, ir įsitikinsite,kad joks vaikėzas negali su juo lygintis. Ilgainiui jis suprato,kad tai draudžiama. Bet mažos jo akutės nepražiopsodavo nėvieno obuolio, nukritusio nuo medžio. Buvo šiokių tokių nesusipratimų dėl avilių. Bausmei jis kruvina nosim dvi dienastupėjo pririštas prie grandinės ir po to niekuomet daugiau bičiųnelietė. Šiaip jį rišdavo tik nak tį - ir visai teisingai, nes lokiai, kaip ir šunys, ima niršti, jei ilgesnį laiką būna pririšti, irčia nėra nieko nuostabaus.

Prie grandinės jį rišdavo ir sekmadienį, kai ponia eidavo įsvečius pas ištekėjusią seserį, gyvenančią nuošaliame namely

je anapus kalnų ežero, gera valanda kelio per tankią girią.

Moteriškės nuomone, lokiui nederėjo bastytis po girią, kurtiek daug negandų, ir ji nerizikuodavo jo vestis. Be to, jis ištolo bijojo vandens ir kartą taip išsigando staigaus vėjo gūsio,

jog apvertė valtį, ir jie turėjo abu su šeimininke plaukte plauktiį krantą. Dabar jis puikiai žinojo, kodėl sekmadienį šeimininkė pririša jį prie grandinės, meiliai paplekšnoja per galvą ir

prižada sugrįžusi pavaišinti obuoliu, jeigu jis per tą laiką gražiaielgsis. Lokys liūdėdavo, bet nesipriešino - kaip ir geras šuo,kai šeimininkė nesiveda jo pasivaikščioti. Vieną sekmadienį,pririšusi, kaip paprastai, jį prie grandinės, ponia išėjo ir, kai

jau buvo beveik miško vidury, staiga išgirdo, tarsi už nugarosbūtų trakštelėjusi šaka. Ji atsigręžė ir pasibaisėjusi pamatė vin

giuotu taku įkandin atidumiantį lokį. Taip tik atrodo, kadlokys negreitas - iš tikrųjų jis gali pralenkti net risčia bėgantįarklį. Jis bematant šniokšdamas ir pūškuodamas ją pasivijo ir,kaip buvo pratęs, nukiūtino iš paskos tarsi šuo. Ponia labaisupyko. Ji ir taip jau vėlavo pusryčių, nebebuvo kada jo vestinamo, bet ir imti drauge nenorėjo, tuo labiau kad jis išdrįsonepaklausyti ir nutraukė grandinę. Griežčiausiu tonu jinai



86 A x e l M u nthe

įsakė jam tučtuojau grįžti ir pagrūmojo skėčiu. Jis stabtelėjovalandėlę, pažvelgė į ją gudriom akutėm, bet atgal nepasukoir tebepūškavo toliau. O ponia, pastebėjusi, kad jis net pame-

tė naują antkaklį, dar labiau įniršo ir taip smarkiai tvojo jamper nosį skėčiu, jog šis sulūžo. Lokys vėl sustojo, papurtė galvąir keliskart pražiojo didžiulius nasrus, lyg norėdamas ką pasakyti. Paskui apsisuko ir nupėdino tuo pačiu taku atgal, protarpiais stabteldamas pasižiūrėti į ponią, kol galiausiai dingomiško tankmėj. Kai ponia grįžo vakare namo, lokys, labai nusiminęs, tupėjo įprastoj vietoj prie gurbo. Ponia, vis dar supykusi, priėjo prie jo ir ėmė smarkiai barti: jis negausiąs nei obuolio, nei vakarienės ir, be to, dvi dienas tupėsiąs pririštas priegrandinės. Senoji virėja, kuri mylėjo lokį kaip savo sūnų, atbėgo įniršusi iš virtuvės.

- Už ką jūs jį barate, ponia? - sušuko virėja. - Juk jis buvogeras kaip avinėlis. Telaimina jį Dievas! Visą dieną ramiai

tupėjo, nuolankus lyg angelas, nenuleisdamas akių nuo vartų, kad pamatytų jus pareinančią.

Ten būta kito lokio.

Bokšto laikrodis išmušė vienuolika.- Metas gulti, - tarė grafas. - Įsakiau septintai valandai

ryto pabalnoti mums arklius.- Saldaus miego ir malonių sapnų! - palinkėjo grafienė,

man lipant į savo kambarį.Miegojau mažai, užtat daug svajojau.

Šeštą valandą ryto Leo pakrebždeno į mano duris, o lygiai

septintą mudu su grafu jojome nuostabia senų liepų alėja irveikiai atsidūrėme tikrame miške. Šen bei ten tarp guobų irbukų stiepėsi galiūnas ąžuolas. Miške buvo tylu, tik retkarčiaisritmingai tukseno genys, burkavo laukiniai balandžiai, šaižiaispygčiojo vilkutis ar pasigirsdavo žemas altas juodojo strazdo,giedančio paskutines savo baladės treles. Veikiai išjojome išmiško į saulės nutviekstus plačius laukus ir pievas. Ir ten išgir




dau savo mylimą vyturį - jis pleveno nematomais sparneliaisžydroje aukštybėje, liedamas dangui ir žemei širdy netelpantįdžiaugsmą. Žiūrėjau į mažą paukštelį ir vėl laiminau jį kaip

kadaise speiguotoje šiaurėje, kai dar būdamas vaikas dėkingomis akimis stebėdavau pilkąjį pavasario pranašą, skelbiantį, kad ilga žiema pagaliau praėjo.

- Tai paskutinis jo koncertas, - tarė grafas. - Baigiasi jolaisvės dienos: netrukus pradės maitinti savo paukštyčius -nebebus jam kada čiulbėti ir linksmintis. Jūsų tiesa! Taididžiausias artistas, nes jo giesmė plaukia iš pačios širdies.

- Sunku net įsivaizduoti, kad esama žmonių, galinčių žudytišiuos nekaltus giesmininkus. Tik nueikit Paryžiuj į turgų -pamatysit, kaip juos šimtais pardavinėja tiems, kurie ryžtasi

juos valgyti. Jų balsai džiaugsmu užpildo dangaus skliautą, ovargšai negyvi kūneliai tokie maži, jog telpa vaiko saujoje, irvis dėlto mes godžiai juos ryjame, lyg nieko kito neturėtume

valgyti. Šiurpas nukrečia vien išgirdus žodį „žmogėdra", ir meskariame laukinius, negalinčius atsikratyti šio protėvių įpročio,o tų, kurie žudo ir valgo mažus paukštelius, niekas nebaudžia.

- Jūs idealistas, mano mielas daktare!- Ne, žmonės iš to šaiposi ir vadina sentimentalumu. Te

gul sau šaiposi, kiek jiems patinka, man tas pats. Bet atsi

minkite mano žodžius - ateis laikas, kai jie liausis šaipęsi,nes supras, kad gyvulių pasaulį kūrėjas patikėjo mūsų globai, o ne mūsų malonei, kad gyvuliai turi tokią pat teisęgyventi kaip ir mes ir kad mūsų teisė atimti jiems gyvybęgriežtai apribota mūsų savigynos ir egzistencijos teisės. Ateislaikas, kai žmogus nebejaus malonumo žudydamas. Bet kol

dar taip nėra, žmogus negali vadintis civilizuotu, jis paprasčiausias barbaras, trūkstamoji grandis tarp laukinių joprotėvių, kurie žudydavo kits kitą akmeniniais kirvukais dėlžalios mėsos gabalo, ir ateities žmogaus. Būtinumas žudytilaukinius žvėris neginčytinas, bet jo vykdytojai, išdidūs šiųdienų medžiotojai, taip nusmuks, jog taps paprasčiausiaisnaminių gyvulių skerdikais...



8 8 A x e l M u n the

- Galbūt jūsų tiesa, - tarė grafas ir dar kartą pažvelgė įdangų, kai, apsukę arklius, nujojome atgal į pilį.

Per pusryčius tarnas atnešė grafienei telegramą, kurią ji pa

davė grafui; tas perskaitė, netaręs nė žodžio.- Rodos, jūs jau pažįstate mano pusbrolį Morisą, - tarė grafienė. - Jis šiandien pietaus pas mus, jei suspės į ketvirtosvalandos traukinį. Jis tarnauja įguloje Ture.

O taip, vikontas Morisas tikrai su mumis pietavo. Tai buvoaukštas gražus vyrukas siaura nuolaidžia kakta, didžiulėmisausimis, grėsmingu smakru ir ūsais à la général Gallifet1.

- Quel plaisir inattendu, Monsieur le Suédois2, jus čia matyti! -Šį kartą jis teikėsi paduoti man ranką, mažą, suglebusią ranką, kurios paspaudimas buvo itin nemalonus ir iš karto padėjoman nustatyti, kas tai per žmogus. Beliko išgirsti jį juokiantis,ir to man neilgai reikėjo laukti. Garsus monotoniškas jo ki

kenimas netilo per visus pietus. Jis tučtuojau pradėjo pasakoti grafienei nešvankią istoriją apie nelaimę, ištikusią vieną jodraugą, kuris užklupo savo meilužę tarno lovoje. Abatas visaisuglumo, bet įsikišo grafas, ėmęs pasakoti kitapus stalo sėdinčiai žmonai apie mūsų rytinį pasijodinėjimą: kviečiai puikiai sužėlę, dobilai vešlūs, be to, mes girdėję paskutinę vėlyvo

vyturėlio giesmę.- Nesąmonė! - tarė vikontas. - Dar aibės jų skrajoja. Tik

vakar vieną nušoviau - nuostabiai taiklus šūvis, - ta mažabestija atrodė ne didesnė už peteliškę.

Aš paraudau kaip vėžys, bet abatas laiku mane sudraudė,uždėjęs ant kelio ranką.

- Koks jūs žiaurus, Morisai! Kaip galima nušauti vyturėlį? -tarė grafienė.- Ir kas čia tokio! Jų devynios galybės, be to, nėra puikes

nio už juos taikinio šaudymo pratyboms, nebent kregždės. Žinot,

1Kaip gen ero lo G alifė (pranc.).

2Koks netikėtas m alonumas, po nas švede (pranc.).



K nyga apie San M ike lę 8 9

brangioji Žiuljeta, aš geriausias pulko šaulys. Bet reikia nuolat treniruotis, kitaip bematant surambėsiu. Laimė, aplink mūsųkareivines visuomet skraido pulkai kregždžių, šimtai jų lipdo

lizdus po arklidžių stogais, o dabar jos peni savo vaikus ir beperstojo siuva prieš pat mano langą. Tad aš kas rytą miklinuo-si ne t neišeidamas iš kambario - koks malonumas! Vakarsusilažinau su Gastonu iš tūkstančio frankų, kad iš dešimties nudėsiu šešias, ir, įsivaizduojat, nudėjau aštuonias!Kregždės nuostabiai tinka kasdienėms pratyboms. Aš visuomet sakau, kad tokios pratybos turėtų būti privalomos visose šaudymo mokyklose. - Jis valandėlę tylėjo ir, įdėmiaiskaičiuodamas lašus, įsivarvino į vyno stiklą kažkokių vaistų. - Nebūkit kvailutė, brangioji Žiuljeta, - važiuojam rytojdrauge į Paryžių, jums reikia truputį išsiblaškyti, šitiek savaičių ištūnojus vienai tokiame užkampyje. Išvysite nuostabų reginį - tokias varžybas, kokių dar niekad nebuvo Pran

cūzijoje; dalyvaus geriausi mūsų krašto šauliai, ir ne aš būsiu, jei nepamatysit, kaip respublikos prezidentas įteiks jūsų pusbroliui Morisui aukso medalį. Paskui smagiai papietausimAnglų kavinėj, o po to nuvešiu jus į Palė Rojalį pasižiūrėtiUne nuit de noces1. Žavus spektaklis, nepaprastai juokingas,mačiau jau keturis kartus, bet mielai pažiūrėsiu dar sykį su

jumis. Vidury scenos stovi lova, po ja pasislėpęs meilužis, o jaunikis, senas...

Neslėpdamas susierzinimo, grafas davė žmonai ženklą, ir mespakilom nuo stalo.

- Niekados negalėčiau nušauti vyturio, - sausai tarė grafas.- Aišku, negalėtum, mano mielas Roberai! - nusikvatojo

vikontas. - Nes nepataikytum!Lipau į savo kambarį kone verkdamas iš užgniaužto pykčioir iš gėdos, kad užgniaužiau savy tą pyktį. Kol kroviausi lagaminą, įėjo abatas. Paprašiau jį perduoti grafui, kad buvauiškviestas į Paryžių ir turėjau išvykti naktiniu traukiniu.

Vestuvių naktis (pranc.).




- Jei dar kartą pamatysiu tą prakeiktą nenaudėlį, sutraiškysiu jo įžūlų monoklį į tuščią makaulę!

- Verčiau su juo neprasidėkite, nes jis dievaži jus nušaus.

Tai tikrai puikus šaulys; nežinau, kiek jau yra turėjęs dvikovų: amžinai su visais kivirčijasi ir užgaulioja. Prašau jus tikvieno - nepraraskit savitvardos dar trisdešimt šešias valandas. Rytoj vakare jis išvažiuoja Paryžiun į varžybas, ir, entre nous1y aš džiaugsiuosi nė kiek ne mažiau už jus, matydamas jįišvykstant.

- Kodėl?Abatas tylėjo.- Tai aš jums pasakysiu kodėl, ponas abate. Todėl, kad jis

įsimylėjęs savo pusseserę, o jūs jo nekenčiate ir nepasitikite.- Kadangi jūs kažkokiu stebuklingu būdu atspėjote tiesą,

pasakysiu jums, kad vikontas norėjo ją vesti, bet ji atsisakė.Laimė, jis jai nepatinka.

- Bet jinai jo bijo, o tai, ko gero, dar blogiau.- Grafui labai nepatinka vikonto bičiulystė su grafiene, dėl

to ir nenorėjo palikti žmonos vienos Paryžiuje, kur jis nuolatvežiojasi ją į pobūvius ir teatrus.

- Nemanau, kad jis rytoj išvyktų.- Būtinai išvyks - juk jis baisiausiai trokšta to aukso me

dalio ir tikriausiai jį gaus, nes išties puikus šaulys.- Gaila, kad negaliu to pasakyti apie save. Mielai nudėčiau

tą galviją ir atkeršyčiau už kregždes. Ar jūs ką žinote apie jotėvus? Man rodos, jų šeimoj buvo kažkas negerai.

- Jo motina buvo vokietė grafaitė, labai graži moteris - matyt, sūnus į ją atsigimęs, - tačiau santuoka, rodos, buvo labai

nelaiminga. Jo tėvas buvo didelis girtuoklis, irzlus ir ekscentriškas žmogus. Į gyvenimo galą beveik išprotėjo. Kai kas sako, kad jis nusižudė.

- Iš visos širdies tikiuosi, kad sūnus paseks tėvo pavyzdžiu,ir juo anksčiau, juo geriau. Jau dabar jis netoli beprotybės.

1Tarp mūsų ka lba nt (pranc.).



K nyga apie San M ike lę 91

- Jūsų tiesa - vikontas daugeliu atžvilgių didelis keistuolis. Kaip pats matėte, jis yra tvirtas it arklys, bet nuolat susirūpinęs savo sveikata ir amžinai dreba, kad kuo nors neapsi-

krėstų. Kai jis čia viešėjo praeitą kartą, sodininko sūnus apsirgošiltine, ir vikontas tučtuojau išvažiavo. Jis visą laiką geria vaistus, net per pietus įsipylė kažkokių lašų, gal pastebėjote?

- Taip, tai buvo vienintelis akimirksnis, kai jis liovėsi malęs liežuviu.

- Jis nuolat kreipiasi vis į naujus gydytojus. Gaila, kad jūs jam nepatinkate, kitaip neabejotinai įsigytumėt dar vieną pacientą... Bet ko jūs juokiatės?

- Man šovė į galvą labai juokinga mintis. Kai apima pyktis, geriausia nuoširdžiai pasijuokti. Jūs matėt, kaip aš buvau nusiteikęs, kai įėjot į kambarį. Turbūt jums bus malonuišgirsti, kad dabar visai nurimau ir mano nuotaika kuo puikiausia. Aš apsigalvojau ir šį vakarą niekur nevažiuosiu. Ei

me į rūkomąjį pas kitus. Prižadu jums, kad elgsiuosi nepriekaištingai.

Vikontas, visas išraudęs, stovėjo prieš didelį veidrodį ir nervingai pešiojo ūsus à la général Gallifet. Grafas sėdėjo prie lango ir skaitė „Figaro".

- Quel plaisir inattendu, Monsieur le Suédois, jus čia matyti! -

nusišaipė vikontas ir įsistatė į akį monoklį, lyg norėdamas geriau matyti, kiek aš ištversiu. - Tikiuosi, atvažiavote ne dėlto, kad čia vėl kas nors apsirgo kolitu?

- Ne, kol kas dar niekas nesusirgo, bet ką gali žinoti, kasbus toliau.

- Girdėjau, jūs kolito specialistas. Kaip gaila, kad niekas

nieko nežino apie tą nepaprastą ligą. Matyt, jūs visai ją monopolizavote. Būkite toks malonus ir paaiškinkite man, kas taskolitas. Ar jis užkrečiamas?

~ Ne. Įprasta to žodžio prasme.~ Pavojingas?~~ Ne, tik reikia tučtuojau pradėti teisingai gydytis.- Žinoma, pas jus?




- Aš čia atvykau ne kaip gydytojas; grafas buvo toks malonus, jog pakvietė mane paviešėti, ir aš tik jo svečias.

- Stai kaip! O kas bus visiems jūsų pacientams Paryžiuje,

kol jūs svečiuositės?- Manau, jie pasveiks.- Nė kiek neabejoju! - nusikvatojo vikontas.Turėjau atsisėsti šalia abato ir pasiimti laikraštį, kad susi-

tvardyčiau. Vikontas nervingai dirstelėjo į laikrodį ant židinio atbrailos.

- Einu pas Ziuljetą, reikia ištempti ją pasivaikščioti poparką. Nuodėmė sėdėti kambaryje, kai taip nuostabiai šviečiasaulė.

- Mano žmona nuėjo gulti, - sausai tarė grafas. - Ji nekaip jaučiasi.

- Tai kodėl, po velnių, tu man nepasakei? - piktai atrėžėvikontas ir įsipylė dar konjako su sodos vandeniu.

Abatas skaitė Journal de débat ; aš pastebėjau, kad gudriossenos jo akys be paliovos mus stebi.

- Kas naujo, ponas abate?- Kaip tik skaičiau apie Prancūzijos šaulių draugijos ren

giamas varžybas. Jos įvyks poryt, ir prezidentas įteiks nugalėtojui aukso medalį.

- Kertu lažybų iš tūkstančio frankų, kad jis teks man! -sušuko vikontas, trenkęs į plačią savo krūtinę. - Nebent naktinis Paryžiaus ekspresas rytoj nuvirstų nuo bėgių arba... arbasusirgčiau kolitu, - pridūrė jis, pašaipiai žvilgtelėjęs į mane.

- Užteks gerti konjaką, Morisai, - tarė iš kampo grafas. -Jau ir taip išgėrei daugiau, negu reikia. Tu es saoul comme un

Polonais!1- Nenusiminkit, daktare Kolite! - sukikeno vikontas. - Irnebūkite toks prislėgtas. Išmeskit taurelę konjako su sodosvandeniu, gal dar jums nusišypsos laimė. Labai gaila, kad negaliu jums būti naudingas, bet kodėl jums nepristvėrus abato -

1Tu girtas kaip dūmas (pranc.).



K nyga apie San M ike lę 9 3

juk jis amžinai skundžiasi kepenimis ir skrandžiu? Ponas abate, pasigailėkite daktaro - argi nematot, kad jis dega norupatikrinti jūsų liežuvį?

Abatas tylėdamas tebeskaitė Journal de débat .- Vadinasi, nenorit? O kaip tu, Roberai? Per pietus buvai

toks surūgęs. Kodėl neparodei švedui liežuvio? Tikriausiai taukolitas! Padarykit daktarui malonumą. Nenori? Ką gi, dakta-re Kolite, jums nesiseka. Tiek to, aš jus pralinksminsiu ir parodysiu savo liežuvį - žiūrėkite, kiek tik patinka.

Prasišiepęs kaip šėtonas, jis iškišo liežuvį - tikra N otr Damkatedros chimera.Atsistojau ir įdėmiai apžiūrėjau jo liežuvį.- Jūsų labai bjaurus liežuvis, - tariau jam rimtai po valan

dėlės, - labai bjaurus!Jis tučtuojau pasisuko į veidrodį ir ėmė apžiūrinėti liežuvį -

šlykštų, apsivėlusį seno rūkoriaus liežuvį. Paėmiau jį už rankos ir užčiuopiau pulsą, gerokai patankėjusį nuo butelio šampano ir trijų stiklų konjako su sodos vandeniu.

- Jūsų pulsas labai pasmarkėjęs, - tariau aš.Uždėjau ranką ant nuolaidžios jo kaktos.- Galvą skauda?

- Ne.- Bet kai rytoj pabusit, tikrai skaudės.Abatas numetė laikraštį.- Atsisekite kelnes, - pasakiau griežtai, ir vikontas ne

svarstydamas pakluso, nuolankus kaip avinėlis.Staigiu judesiu sudaviau jam per diafragmą, ir jis žagtelėjo.

- A! - tariau ir, įdėmiai žiūrėdamas jam į akis, iš lėto pridūriau: - Dėkoju, man to pakanka.

Grafas numetė „Figaro".Abatas, plačiai išsižiojęs, pakėlė į dangų rankas.

Vikontas stovėjo prieš mane, netekęs žado.

~ Užsisekite kelnes, - įsakiau, - ir išgerkit konjako - jums tai pravers.




Jis automatiškai užsisagstę kelnes ir vienu mauku išgėrėkonjaką, kurį jam padaviau.

- Į jūsų sveikatą, Monsieur le Vicomte, - tariau, keldamas

prie lūpų stiklą. - Į jūsų sveikatą.Jis nusišluostė nuo kaktos prakaitą, vėl pasisuko į veidrodį,apžiūrėjo savo liežuvį, ir, sukaupęs visas jėgas, pabandė nusi

juokti, bet pastangos buvo bergždžios.- Jūs norit pasakyti... ar jūs manot... jūs norit pasakyti,

kad...- Aš nieko nenoriu pasakyti ir nieko nepasakiau. Aš nesu

jūsų gydytojas.- Bet ką man daryti? - prašvebeldžiavo jis.- Kiek galima greičiau atsigulti į lovą, kad nereikėtų jūsų

nešte nešti.Priėjau prie židinio ir paskambinau.- Palydėkit vikontą į jo kambarį, - tariau liokajui. - Ir

tegul jo tarnas tučtuojau paguldo jį į lovą.Sunkiai remdamasis į liokajaus ranką, vikontas nusvirdu

liavo prie durų.

Kitą rytą puikiai pasijodinėjau vienas. Vėl girdėjau, kaipaukštai danguje vyturėlis giedojo savo rytinį himną saulei.

- Jau atkeršijau už tavo brolių mirtį, - tariau vyturėliui. -O už kregždes atsiskaitysim vėliau.

Sėdėjau savo kambaryje ir pusryčiavau su Leo, kai, pasibeldęs į duris, įėjo nedidukas baikštus žmogelis. Jis labai mandagiai pasisveikino. Tai buvo kaimo gydytojas, atėjęs, pasak jo,

pareikšti pagarbos savo Paryžiaus kolegai. Smarkiai sujaudintas paprašiau jį sėstis ir pasiūliau papirosą. Jis man papasakojokelis įdomius atvejus iš savo praktikos, bet ši tema netrukusišseko, ir jis atsistojo, ketindamas eiti.

- Beje, naktį mane buvo pakvietę pas vikontą Morisą, irdabar vėl jį aplankiau.

Pasakiau, kad užjaučiu vikontą ir tikiuosi, jog liga nėra



Knyga apie San Mikelę 9 5

sunki, kadangi vakar turėjau malonumą pats jį matyti per pietus visiškai sveiką ir puikiai nusiteikusį.

- Nežinau, - tarė daktaras. - Simptomai neaiškūs, ir, ma

no manymu, reikia kiek palūkėti, prieš nustatant galutinędiagnozę.- Jūs protingas žmogus, mom cher confrèrel. Be abejo, liepė

te jam nesikelti?- Aišku. Gaila, nes vikontui reikėjo šiandien važiuoti į Pa

ryžių; bet apie tai, žinoma, negali būti jokios kalbos.- Žinoma. O kaip jo protas?- Lyg ir nieko.- Kažin ko negalima ir tikėtis iš jo, ar ne?- Tiesą pasakius, iš pradžių maniau, kad jam paprasčiau

siai sutriko virškinimas, bet jis pabudo nuo baisaus galvos skaudėjimo, o dabar be perstojo žagsi. Ir labai prastai atrodo. Jisįsitikinęs, jog tai kolitas. Prisipažįstu, dar niekuomet nesu gy

dęs kolito; norėjau duoti ricinos - jo liežuvis labai apsivėlęs,bet jei kolitas panašus į apendicitą, tai ricinos, man regis,reikia vengti. Kaip jūs manote? Jis visą laiką tikrina savo pulsą ir apžiūrinėja liežuvį. Bet, keistas dalykas, labai nori valgyti; be galo įsiuto, kai neleidau jam pusryčiauti.

- Ir gerai padarėte. Verčiau būkite tvirtas ir be reikalo ne

rizikuokite. Dvi paras neduokite jam nieko, tik vandens.- Suprantama.- Nesijaučiu galįs jums patarinėti, matau, kad jūs pats

išmanus gydytojas, bet, mano nuomone, visai be reikalo bi jote ricinos. Jumis dėtas, duočiau jam didelę dozę - nereikia to gero gailėti! - trys valgomieji šaukštai jam tikrai ne

pakenktų.- Trys pilni valgomieji šaukštai?~ Taip, mažų mažiausia; ir nepamirškit - jokio maisto! Tik

vandens.

~ Suprantama.

Ma no brangus kolega (pranc.).




Kaimo gydytojas man labai patiko, ir mudu atsisveikinomekaip geri bičiuliai.

Dieną grafienė mane nusivežė pareikšti pagarbos našlau jančiai markizei. Smagu buvo važiuoti ūksmingais keliais, čiulbant paukščiams ir dūzgiant vabzdžiams. Grafienei nusibodomane erzinti, ji buvo puikiai nusiteikusi ir dėl staigios pusbrolio ligos, matyt, nė kiek nesisielojo. Markizė, anot jos, nuostabiai jaučiasi, bet prieš savaitę, netikėtai dingus Lulu, baisiai susijaudino; visas namas buvo sukeltas ant kojų; kiaurąnaktį visi jo ieškojo. Markizė nesudėjo akių ir tebegulėjo paslika lovoje, kai dieną Lulu parsirado su perplėšta ausim irsužalota akim. Jo ponia tučtuojau iškvietė telegrama iš Turoveterinarą, ir dabar Lulu jau vėl sveikas.

Markizė iškilmingai supažindino mane su Lulu. Ar aš kadamatęs tokį gražų šunį? Ne, niekuomet.

- Nejaugi? - priekaištingai sušvokštė Lulu. - Sakai, kadmyli šunis, o manęs nepažįsti? Ar pamiršai, kaip išvadavai maneiš tos baisios šunų parduotuvės...

Norėdamas nukreipti kalbą, pasiūliau Lulu pauostyti manoranką, ir nutilęs jis ėmė atsidėjęs uostinėti kiekvieną pirštą.

- Taip, žinoma, aiškiai užuodžiu savotišką tavo kvapą. Pui

kiai atsimenu jį nuo tos dienos, kai tave apuosčiau šunų parduotuvėje; dievaži jis man labai patinka. Ak! - Jis godžiaiuostė. - Prisiekiu šventu Roku, visų šunų globėju, aš užuodžiukaulą, didelį kaulą. Kur tasai kaulas? Kodėl man jo nedavei?Tie kvailiai neduoda man kaulų, girdi, kaulai kenkiamažiems šuneliams. Kokie mulkiai! Kam tu atidavei kaulą? -

Jis kaipmat užšoko man ant kelių, nirtulingai mane tebeuos-tydamas. - Pamanykit! Kitas šuo! Tiktai šuns galva! Didelisšuo! Milžiniškas šuo, kuriam iš nasrų varva seilės! Ar tik nesenbernaras? Aš mažas šunelis, ir mane dusina astma, betmano norai geri, aš nieko nebijau, ir gali pasakyti tam savodrambliui, kad jis nekištų nosies kur nereikia ir nesiartintų neiprie manęs, nei prie mano ponios, kitaip aš jį gyvą suėsiu. - Jis



K nyga apie San M ikelę 9 7

niekinamai prunkštelėjo. - Šunų tešlainiai! Štai ką tu vakar ėdei, niekingas žvėrie. Mane pykina jau vien kvapas tųkietų šlykščių džiūvėsių, kuriais mane šerdavo šunų parduo

tuvėje! Ačiū, užteko man tų tešlainių. Geriau sausainiukai,meduoliai arba gabalas ano štai migdolinio torto. Šunų tešlai

niai!Ir, nulapnojęs trumpom storom kojytėm pas savo ponią, Lu

lu vėl užsirangė jai ant kelių.- Aplankykite mane dar kartą, prieš grįždamas į Paryžių, -

maloniai tarė markizė.- Taip, užeik dar kartą, - sušvokštė Lulu, - ne toks jau tu

blogas! Klausyk, - šūktelėjo man Lulu, kai atsistojau eiti, -rytoj pilnatis, man taip neramu - kaip būtų gerai truputį pasilakstyti. - Jis gudriai man mirktelėjo. - Gal kartais žinainetoliese kokią mažutę mano veislės damą? Tik nieko nesakyk mano poniai, ji to nesupras... Pagaliau dydis ne taip jau

svarbu, bus gerai bet kokia.

Taip, Lulu neapsiriko, buvo mėnulio pilnatis. Man nepatinka mėnulis. Šis paslaptingas nakties klajūnas pernelygdažnai kuždėdavo man į ausį svajones. Saulės negaubia paslaptingumas, - spinduliuojanti dienos deivė, kuri skleidžia

gyvybę ir šviesą tamsiam mūsų pasauliui, ir dabar tebesergstimus žėrinčia akimi, nors visi kiti dievai, viešpatavę kadaiseNilo pakrantėse, Olimpe ir Valhaloje, seniai nugrimzdo nebūties glūdumon. Bet niekas nieko nežino apie žvaigždynuose klajojantį blyškiaveidį mėnulį, kurio budrios ledinės spindinčios akys pašaipiai šypsosi ir nenuilstamai stebi mus iš

aukštybių.Grafą mažai tejaudino mėnulis; jam rūpėjo ramiai pasėdėtipo pietų rūkomajame su cigaru dantyse ir paskaityti „Figaro".Grafienė mėgo mėnulį, mėgo slėpiningą blausią jo šviesą, mėgo gūdžias jo svajas. Jai patiko ramiai gulėti valtyje ir žiūrėti įžvaigždes, kai aš iš lėto ją irsčiau po tviskantį ežerą. Jai patiko

klaidžioti po senomis parko liepomis, kurias čia nutvieksdavo




sidabro šviesa, čia apgaubdavo juodi šešėliai, tokie gūdūs, jog ji turėdavo paimti mane už rankos, kad surastų kelią. Jai patiko sėdėti ant nuošalaus suolelio, įsmeigus dideles akis į ne

bylią naktį. Kartais ji pasakydavo vieną kitą žodį, bet retai, oman jos tylėjimas patiko ne mažiau kaip jos balsas.- Kodėl jums nepatinka mėnulis?- Nežinau. Turbūt aš jo bijau.- Bet ko gi jūs bijote?- Nežinau. Dabar taip šviesu, jog matau jūsų akis lyg dvi

spindinčias žvaigždes, ir vis dėlto taip tamsu, jog bijau pasiklysti. Aš jaučiuosi svetimas šioje svajonių šalyje.

- Duokit man savo ranką, ir aš jums parodysiu kelią. Jūsųranka man atrodo tokia tvirta, kodėl gi ji dreba? Taip, tiesa,tai tik svajonė; nekalbėkite, nes ji išsisklaidys. Tyliau! Girdit -lakštingala.

- Ne, tai devynbalsė.

- Tikrų tikriausia lakštingala. Nekalbėkit, klausykit, klausykit!

Ziuljeta uždainavo švelniu balsu, kuris glamonėjo kaip nakties vėjelis, šiurenantis medžių lapus:

Non, non, ce nešt pas le jour ;

Ce nest pas l’alouette, Dont les chants ont frappé ton

oreille inquiète.C'est le rossignol

Messager de lamour.1

- Nekalbėkit! Nekalbėkit!Medyje virš mūsų galvų suūkė pelėda - kraupiai, įspėja

mai. Suklikusi iš baimės, grafienė pašoko. Tylėdami pasukome atgal.

1Dien a dar neišaušo. / Baimingą klausą tavąją užgavo / N e vyturys - lakštingalos

giesmė. (Šekspyras, Romeo ir Dįuljeta, III veiksmas, V scena. A . Churgino vertimas)




- Labanakt, - tarė grafienė, palikdama mane prieškambaryje. - Rytoj pilnatis. A demain.1

Leo miegodavo mano kambaryje. Tai buvo didelė paslaptis,ir mudviejų sąžinė dėl to buvo nerami.- Kur tu buvai ir kodėl toks išbalęs? - paklausė Leo, kai

mes vogčia sliūkinom į viršų. - Visos šviesos pilyje užgesintos,visi kaimo šunys seniai nutilo. Tikriausiai jau labai vėlu.

- Aš buvau toli, toli, slėpiningoj svajonių šaly, ir vos nepa-klydau.

- Aš jau buvau pradėjęs snausti savo būdoje, bet manelaiku prižadino pelėda, ir spėjau įsmukt paskui tave pro duris.

- Ji ir mane laiku prižadino, mielas Leo. Ar tau patinkapelėdos?

- Ne, - tarė Leo. - Man daug labiau patinka jauni fazanai.Anądien vienas šmurkštelėjo šviesoje man prieš pat nosį, ir aš

jį sudorojau. Žinau, kad draudžiama, bet negalėjau atsispirtipagundai. Juk tu manęs neišduosi eiguliui, tiesa?

- Žinoma, ne.- Leo, ar tu bent gailiesi nudžiovęs fazaną?- Stengiuosi gailėtis.- Bet tai nėra lengva, - tariau aš.

- Taip, - murmtelėjo apsilaižydamas Leo.- Leo, tu vagis, bet ne tu vienas čia toks, be to, ir blogas

sargas. Tave laiko tam, kad vytum šalin vagis, tai kodėl tudabar griausmingu lojimu nepažadini savo pono, o tupi ir žiūri į mane meiliom akim?

- Negaliu kitaip. Tu man patinki.

- Leo, bičiuli mano, viskuo kaltas mieguistas naktinis sargas ten, dangaus aukštybėse. Užuot apšvietęs savo žibintu tamsų parko kampelį, kur po sena liepa stovi suoliukas, jis užsimaukšlino ant plikės iš debesų nuaustą naktinę kepuraitę irramiausiai užsnūdo, patikėjęs savo pareigas bičiulei pelėdai!

1Iki pasimatymo rytoj (pranc.).




O gal jis tik dėjosi miegąs, o iš tiesų visą laiką dėbčiojo į musakies krašteliu, tas senas sukčius ir nusidėjėlis, sukriošęsdonžuanas, oriai vaikštinėjantis tarp žvaigždžių, nelyginant

senas bulvarų dykūnas, per daug išsikvėpęs, kad pats galėtųmylėti, bet su malonumu stebįs, kaip kvailioja kiti.- Kai kas mano, kad pilnatis - tai jauna gražuolė, - tarė Leo.- Netikėk, mano mielas! Pilnatis - tai sudžiūvusi senmer

gė, klastingomis akimis stebinti iš aukštybių mirtingos meilėsnemirtingą tragediją.

- Mėnulis - tai šmėkla, - tarė Leo.- Šmėkla? Kas tau sakė?- Vienas mano protėvis senų senovėj sužinojo tai iš seno

lokio Šen Bernaro perėjoje. O tas sužinojo iš Ata Trolio, kuriam šitai pasakė pats Didysis lokys, visų lokių valdovas. Danguje visi bijo mėnulio. Nieko nuostabaus, kad mes, šunys, jobijome ir lojame, jį pamatę - juk net spindulingasis Sirijus,

Šunų žvaigždė, visų šunų valdovė, pabąla, vos tik mėnulis išsliūkina iš savo kapo ir iš tamsos išnyra kraupus jo veidas. Manai,tik tu vienas žemėje negali miegoti, kai pateka mėnulis? Visilaukiniai žvėrys, visi šliaužiojantys ir ropojantys padarai giriose ir laukuose, - visi išlenda iš urvų ir guolių ir klaidžioja,įbauginti grėsmingų jo spindulių. Matyt, šį vakarą parke tu

visą laiką į kažką spoksojai, nes tikrai būtum pastebėjęs, kadtave be perstojo seka vaiduoklis. Jam patinka slapstytis užliepų sename parke, tūnoti pilių ir bažnyčių griuvėsiuose,klaidžioti po senas kapines ir, pasilenkus prie kiekvienokryžiaus, skaityti, kas ant jo parašyta. Jis mėgsta ištisas valandas pilkomis kaip plienas akimis stebėti nykius sniego plotus,

lyg įkapės dengiančius negyvą žemę, mėgsta žvilgčiot pro langus ir gąsdinti miegančiuosius klaikiais sapnais.

- Gana, Leo, nekalbėkim daugiau apie mėnulį, nes visąnaktį nesudėsim akių. Mane ir taip jau šiurpas krato. Labanakt, mano mielas, pabučiuok mane, ir eikim gulti.

- Bet tu juk užsidarysi langines, tiesa? - paklausė Leo.

- Taip, aš visuomet jas užsidarau, kai šviečia mėnulis.




Rytą, kai mudu su Leo pusryčiavome, pasakiau jam, kadturiu tučtuojau grįžti į Paryžių - taip bus saugiau: juk šiandien pilnatis, man dvidešimt šešeri, jo poniai dvidešimt pen

keri - o gal dvidešimt devyneri? Leo matė, kaip aš susikroviau lagaminą, o kiekvienas šuo žino, ką tai reiškia. Užėjaupas abatą ir griebiausi įprasto melo: mane iškvietę į svarbųkonsiliumą ir aš turįs išvažiuoti rytiniu traukiniu. Jis išreiškėapgailestavimą. Grafas, kuris jau sėdo į balną, susiruošęs pasi

jodinėti, taip pat išreiškė apgailestavimą, na, o grafienės, žino

ma, niekas nė nepamanė trukdyti tokią ankstyvą valandą. Beto, aš pažadėjau greitai grįžti.

Važiuodamas į stotį, sutikau savo bičiulį, kaimo gydytoją,grįžtant brikele namo po rytinio vizito pas vikontą. Ligonislabai nusilpęs ir vis reikalaująs valgyti, bet daktaras griežtaiatsisakęs imtis atsakomybės ir neleidęs jam duoti nieko, tik

vandens. Per visą naktį dėję ant pilvo karštus kompresus, oant galvos - ledo pūslę, ir tai labai trukdę ligoniui miegoti.Gal aš galįs duoti kokį patarimą?

O ne, jis patikimose rankose, aš nė kiek tuo neabejojąs.Aišku, jei būklė nepasikeistų, galima įvairumo dėlei karštuskompresus dėti ant galvos, o ledo pūslę ant pilvo.

O kiek laiko, mano manymu, ligonis turėtų gulėti, jei, aišku,nebus komplikacijų?- Mažiausiai dar savaitę, iki jaunaties.Diena man prailgo. Džiaugiausi sugrįžęs į Viljė aveniu. Tuč

tuojau atsiguliau. Mano savijauta buvo prasta, gal net turė jau karščio, bet gydytojai niekuomet nežino, ar turi karščio,

ar ne. Toks buvau išvargęs, jog bematant užmigau. Nežinau,ar ilgai miegojau, tik staiga pajutau, kad kambaryje esu nevienas. Atsimerkęs išvydau lange melsvai blyškų veidą ir baltas tuščias akis, įsmeigtas į mane - šį kartą buvau pamiršęsužsidaryti langines. Nepastebimai ir tyliai kažkas įsėlino į kambarį ir ištiesė per grindis iki lovos ilgą baltą ranką, nelyginant

milžiniško aštuonkojo čiuptuvą.




- Tai, vadinasi, nori grįžti į pilį? - šaipėsi bedantė burna subekraujėmis lūpomis. - Kaip jauku ir miela buvo vakar poliepomis, kai aplinkui aidėjo lakštingalų chorai, o aš buvau

jūsų pajaunys! Lakštingalos rugpjūtį! Matyt, judu tikrai buvote nuskridę kažkur be galo toli. O į vakarą vėl norėtumtenai atsidurti, ar ne? Na ką gi, renkis, lipk ant šito baltospindulio, kurį teikeisi pavadinti aštuonkojo čiuptuvu, ir poakimirkos vėl sėdėsi po liepomis, nes mano šviesa skrieja tokiu pat greičiu kaip ir tavo sapnai.

- Aš nesapnuoju, aš visai nemiegu ir nenoriu ten grįžti,Mefistofelio šmėkla!

- Vadinasi, tu sapnuoji, kad jau nebemiegi? Ir tavo kvailųkeiksmažodžių atsargos dar neišseko? Mefistofelio šmėkla! Tu

jau išvadinai mane senu dykūnu, donžuanu, šnipinėjančia senmerge! Taip, aš tikrai šnipinėjau jus vakar parke, ir kažin katrasiš mudviejų dėjosi donžuanu, - o gal norėtum, kad tave pava

dinčiau Romeo? Bet dievaži tu visai į jį nepanašus. Aklasmulkis - štai kas tu toks. Mulkis, neįstengiantis suprasti netto, kas buvo aišku tavo šuniui - kad aš neturiu nei amžiaus,nei lyties, nei gyvybės, kad aš - šmėkla.

- Kieno šmėkla?- Mirusio pasaulio. Saugokis šmėklų! Ir liaukis mane plū-

dęs, kitaip aš tave apakinsiu šaltos šviesos spinduliu, kurisdaug pavojingesnis žmogaus akims, negu paties saulės dievoauksinės strėlės. Tai paskutinis mano žodis tau, burnojantissvajotojau! Rytuose jau brėkšta diena, reikia grįžti į kapą, antraip nerasiu kelio. Aš senas ir pavargau. Manai, lengvaklaidžioti nuo vakaro ligi ryto, kai visi ilsisi? Tu vadini mane

kraupiu paniurėliu, bet, manai, lengva būti linksmam, kaireikia gyventi kape - tik jūs, mirtingieji, tai vadinat gyvenimu. Ir tu kada nors atsigulsi į kapą, ir žemė, po kurią vaikštai,taip pat kaip ir tu, pasmerkta mirti.

Pažvelgiau į vaiduoklį ir tik dabar pamačiau, koks jis senasir nusikamavęs, bet kylantį gailestį nustelbė pyktis, kai išgir

dau grasinimą mane apakint.



Knyg a ap ie San Mike lę 103

- Lauk iš čia, senas duobkasy! - sušukau. - Tau nėra ko

Čia veikti! Aš pilnas gyvybės!- Ar tu žinai, - sukikeno jis, susirangęs ant lovos ir uždėjęs

man ant peties ilgą baltą ranką, - ar tu žinai, kodėl liepei tamkvailiui vikontui gulėti su ledo pūsle ant pilvo? Kad atkeršytum

už kregždes? Nieko panašaus. Tu apgavikas. Otelas! Tu nenorėjai, kad jis vaikščiotų po parką mėnesienoje su...

- Nuimk savo leteną, nuodingasis vore, nes iššoksiu iš lovos ir sutraiškysiu tave.

Sukaupęs visas jėgas, bandžiau pajudinti sustingusius sąnarius ir nubudau, apsipylęs prakaitu.

Kambarys skendėjo švelnioj sidabrinėj šviesoj. Ūmiai šydasnukrito nuo apkerėtų mano akių, ir pro atdarą langą pamačiaumėnulio pilnatį, nuostabią ir ramią, žvelgiančią į mane iš giedrodangaus.

O Luna1f skaisčioji deive! Ar tu girdi mane nakties tyloje?Tu atrodai tokia švelni, bet tokia liūdna. Ar tu gali suprastisielvartą? Ar tu gali atleisti? Ar gali užgydyti žaizdas savo tyros šviesos balzamu? Ar gali išmokyti užmaršties? Ateik, mieloji sese, pabūk su manimi, aš toks nusikamavęs. Uždėk savovėsią ranką ant degančios mano kaktos, suvaldyk nepaklus

nias mano mintis! Pakuždėk man į ausį, ką turiu daryti ir kurturiu eiti, kad užmirščiau sirenų dainą!Ilgai stovėjau prie lango ir stebėjau nakties valdovę, plau

kiančią tarp žvaigždžių. Aš buvau gerai su jomis susipažinęsper bemieges naktis ir pradėjau vardinti visas iš eilės: liepsningasis Sirijus, Kastoras ir Poluksas, kuriuos taip vertino se

novės jūrininkai, Arktūras, Aldębaranas, Kapela, Vega, Kasiopėja!

O kuo vardu žvaigždė, spindinti ten, aukštai, ir masinanti mane neblėstančia patikima šviesa? O, aš ją gerai pažįstu!Dažnai, plaukiant naktį šėlstančia jūra, ji buvo vienintelė

1Mėnulis (lot.).



104 A x e l M unthe

mano kelrodė, dažnai tik ji viena vesdavo mane snieguotaistėvynės laukais ir giriomis - Stella Polaris, Siaurės žvaigždė!

Stai tavo kelias! Sek paskui mano šviesą ir būsi išgelbėtas!

* * *

Le docteur sera absent pendant un mois.Priere s'adresser au Dr. Norstrom. Boulevard Haussmann, 66l.

1Daktaras išvykęs vienam mėnesiui. Prašom kreiptis į daktarą Norstremą, Os^

ma no bulvaras, 66 (pranc.).



S e p t i n t a s s k y r i u s

LAPIŲ KRAŠTAS

Saulė jau buvo nusileidusi už Vasojarvio, bet nuo liepsningosžaros, kuri palengva tirštėjo, virsdama aukso ir rubino atspindžiais, vis dar buvo šviesu. Rausvos miglos leidosi ant mėlynų kalnų, tviskančių purpurinio sniego lopais ir skaisčiaigeltonais, pirmojo šerkšno pasidabruotais beržais.

Darbo diena pasibaigė. Vyrai grįžo į stovyklą su arkanaisant pečių, moterys nešėsi dideles beržines milžtuves šviežiopieno. Tūkstantinė elnių banda susispietė aplink stovyklą,apsupta budrių šunų, saugančių ją per naktį nuo vilkų irlūšių. Pamažu nutilo elniukų bliovimas ir įkyrus kanopųkaukšėjimas. Visur buvo tylu, tik kartkarčiais sulodavo šuo,šaižiai suklikdavo lėlys arba toli kalnuose garsiai ūkteldavoapuokas.

Sėdėjau garbingoje vietoje šalia paties Tūrio prirūkusiame jo čiume. Elekarė, jo žmona, įmetė gabalą elnio sūrio į kabantį virš ugnies puodą ir padavė mums iš eilės - pirma vyrams,paskui moterims ir vaikams, - po lėkštę tirštos sriubos, kuriąmes suvalgėm tylėdami. Likučius išdalino šunims, nesaugan-tiems bandos, - vienas po kito jie įšliauždavo į čiumą ir atsi

guldavo prie ugnies. Paskui išgėrėme iš eilės po puoduką - jųtebuvo du - puikios kavos, o po to visi išsitraukė iš odiniųmaišelių trumpas pypkeles ir su dideliu malonumu užsirūkė.Vyrai nusiavė elnio odos batus ir išdėliojo viksvų įklotus prieugnies džiūti - lapiai neavi kojinių. Vėl gėrėjausi tobula mažų

jų kojų forma, lanksčia keltimi ir tvirtais, išsišovusiais kul

nais. Kelios moterys išsiėmė miegančius kūdikius iš beržo tošies




lopšių, kurie buvo iškloti minkštomis samanomis ir prikabintiprie palapinės karčių, ir ėmė juos žindyti. Kitos, pasiguldžiusiosant kelių paūgėjusius vaikus, pradėjo ieškoti jiems galvas.

- Gaila, kad taip greitai mus palieki, - tarė senasis Turis. -Tavo apsilankymas buvo malonus, tu man patinki.Turis gerai kalbėjo švediškai, jis kažkada buvo nuvykęs į

Luleą visų lapių vardu pasiskųsti naujakuriais provincijos gubernatoriui, kuris buvo atkaklus beviltiškos jų padėties gynė

jas ir, be kita ko, mano dėdė. Turis buvo galingas žmogus,visagalis valdovas penkių čiumų stovyklos, kurioje gyveno penki vedę jo sūnūs su žmonomis ir vaikais: visi jie nuo ryto ligivakaro plušo prie tūkstantinės Tūrio elnių bandos.

- Veikiai turėsime perkelti stovyklą kitur, - toliau šnekėjoTuris. - Atrodo, žiema tikrai bus ankstyva. Sniegas po beržaisnetrukus sukietės, ir elniai negalės prisikasti prie samanų, tadiki mėnesio pabaigos reikės nusileisti į pušynus. Iš šunų lojimo

sprendžiu, kad jie užuodė vilką. O tu juk irgi sakei, kad vakar Sulmės tarpeklyje matei senojo lokio pėdsakus, tiesa? -paklausė jis jauną lapį, kuris, ką tik įėjęs į palapinę, susigūžėprie ugnies.

Taip, jis tikrai juos matęs, taip pat ir daugybę vilkų pėdsa-kų.

Pasakiau, jog be galo džiaugiuosi, kad čia dar esama lokių -aš mat girdėjęs, kad šiose apylinkėse jų beveik visai nelikę.Turis patvirtino mano žodžius. Tai esąs senas lokys, čia gyvenantis jau daugelį metų - daug kas jį mato krypuojantį pertarpeklį. Žiemą jo irštvą tris kartus buvo apsupę medžiotojai,bet jam vis pavykdavę pasprukti - jis labai senas ir gudrus.

Turis sykį net šovęs į jį, bet lokys tik papurtė galvą ir dėbtelėjogudriomis akutėmis, nes puikiai žinojo, kad paprasta kulkanegali jo užmušti. Jį gali užmušti tik sidabrinė kulka, nulietašeštadienio naktį netoli kapinių. Mat jį globoja uldrai.

- Uldrai?Taip! Argi aš nežinąs uldrų, mažų, po žeme gyvenančių žmo

giukų? Kai lokys žiemą miega, uldrai atneša jam naktį maisto -




negi gali gyvulys išbūti per visą žiemą neėdęs? Turis nusijuokė. Lokių įstatymai draudžia žudyti žmones. Jei lokys nusikalsta šiam įstatymui, uldrai nebeneša jam maisto, ir jis nega

li žiemą miegoti. Lokys nėra toks gudrus ir klastingas kaipvilkas. Lokys mėgsta garbingą kovą. Jei žmogus, jį pamatęs,prieina ir sako: „Na, susigrumkim, aš tavęs nebijau!" - lokys

jį parverčia'ant žemės ir nurepečkoja, nepadaręs jam niekoblogo. Lokys niekuomet nepuola moters - tik ji turi jam parodyti esanti moteris, o ne vyras.

Paklausiau Turį, ar jis yra kada matęs uldrų.Jis pats ne, bet jo žmona ir vaikai dažnai juos matą. Bet ir

jis girdėjęs juos trepsenant po žeme. Uldrai vaikšto tik naktį,o dieną miega, nes dienos šviesoje nieko nemato. Jei kartaislapiai pasistato čiumus toje vietoje, kur gyvena uldrai, šieįspėja juos persikelti kitur. Uldrai nedaro nieko pikto, tik nereikia drumsti jiems ramybės. Jei uldrus užkabini, jie pribars

to ant samanų miltelių, nuo kurių elniai gaišta dešimtimis.Yra net buvę atsitikimų, kad jie pagrobdavo iš lopšio lapiųkūdikį ir paguldydavo į jo vietą savo. Jų kūdikių veidai visiapžėlę juodais plaukais, o iš bumų kyšo ilgi aštrūs dantys. Kaikas sako, kad tokiu atveju jų vaiką reikia perti degančiomberžo rykštėm, ir motina uldra, nebegalėdama klausyti jo klyks

mo, grąžina žmogaus kūdikį ir atsiima savo. Kiti sako, kad su jų kūdikiu reikia elgtis taip pat kaip su savo, tada motinauldra iš dėkingumo grąžins tavo kūdikį.

Kol Turis man visa tai pasakojo, sunerimusios moterys, glausdamos prie krūtinės vaikus, ėmė karštai ginčytis, kaip geriautokiu atveju elgtis.

Pikčiausias lapių priešas - vilkas. Jis nedrįsta pulti elniųbandos, o stovi tyliai, kad jie su vėju užuostų jo kvapą. Pajutęvilką, elniai išsigandę pakrinka, o tada jis ima juos pjauti vieną po kito, dažnai sudoroja po dešimt per naktį. Dievas sukūrė visus gyvulius, tik vilkas yra velnio išpera. Kai žmogaussąžinė sutepta kito žmogaus krauju ir jis neatgailauja, velniasdažnai jį paverčia vilku.



108 A x e l M unth e

Vilkas galįs lapius užmigdyti, kai jie naktį saugo bandą - jam tereikia pažiūrėti į juos iš tamsos žaižaruojančiomis akimis.Paprasta kulka vilko neima - prieš tai ją reikia du sekmadie-

nius nusinešti kišenėje į bažnyčią. Bet geriausia - pasivyti vilkąslidėmis per minkštą sniegą ir trenkti lazda į pačią nosį. Tuomet jis apsiverčia aukštielninkas ir tuojau nugaišta. Pats Turis tokiu būdu nudobęs kelias dešimtis vilkų, tik vienam nepataikė,ir vilkas įkando jam į koją - Turis parodė man baisų randą.Praeitą žiemą vieną lapį apkandžiojo jau gaištantis apvirtęs vilkas. Žmogus neteko tiek daug kraujo, jog užmigo sniege, irkitą dieną jį rado sušalusį šalia negyvo vilko. Yra dar rosoma-cha, kuri įsikimba elniui į kaklą prie pat didžiosios venos irkabo, kol šis, nubėgęs keletą mylių, galiausiai netenka tiek krau

jo, jog griūva negyvas. Paskui erelis, kuris nusineša naguose kątik gimusius elniukus, jei motina bent akimirksnį nuo jų pasitraukia. Ir dar lūšis - jei tik elnias atsiskiria nuo bandos ir

pasiklysta, ji prisėlina tykiai kaip katė, puola ant jo ir papjauna.Turis pasakė negalįs suprasti, kaip lapiai išsaugodavo savo

bandas tais laikais, kai dar nebuvo sudarę sąjungos su šunimis. Anksčiau šunys puldavo elnius drauge su vilkais. Betšunys protingesni už visus kitus gyvulius ir suprato, kad jiemsparankiau dirbti su lapiais, o ne su vilkais. Ir šuo pasisiūlė

tarnauti lapiams su sąlyga, kad kol jis bus gyvas, su juo buselgiamasi kaip su draugu, o kai jam artinsis galas, šeimininkas jį pakars. Štai kodėl lapiai dar ir dabar karia pasenusius,nebepajėgiančius dirbti šunis ir ką tik gimusius šunyčius, kuriuos tenka naikinti dėl maisto stokos. Šuo neteko kalbos dovanos, kai ją gavo žmogus, bet jis supranta viską, kas jam sa

koma. Seniau visi gyvuliai galėjo kalbėti, taip pat gėlės,medžiai, akmenys ir visi negyvi daiktai, nes visus juos sukūrėtas pats Dievas, kuris sukūrė žmogų. Todėl žmonės turi būtigeri gyvuliams, o su negyvais daiktais reikia elgtis taip, lyg jievis dar girdėtų ir suprastų. Paskutinio teismo dieną Dievaspirmiau pašauks gyvulius, idant jie liudytų apie mirusįjį. Tik

po to, kai tars žodį gyvuliai, Dievas išklausys žmones.




Paklausiau Turį, ar yra jų apylinkėse stalo - aš tiek apie juos girdėjau vaikystėje, jog kažin ką duočiau, kad pamatyčiautokį milžiną žmogėdrą.

- Apsaugok Viešpatie! - baimingai pasakė Turis. - Tojiupė, kurią tau rytoj reikės perbristi, tebesivadina Stalo, nesten kadaise gyveno senas žmogėdra su savo žmona ragana.Juodu abu turėjo tik vieną akį, todėl nuolat pešdavosi ir ginčydavosi, katram ji priklauso ir katras turi matyti. Jie visuometėsdavo savo vaikus, o progai pasitaikius, ir lapių vaikus. Stab sakydavo, kad lapiukai skanesni - jo paties vaikai per daugdvokią siera. Kartą, važiuodami per ežerą rogėmis, kurias traukėdvylika vilkų, juodu kaip paprastai ėmė ginčytis dėl tos akies,ir stalo taip įdūko, jog išmušė ežero dugne skylę, ir pro ją išsprūdo visos žuvys ir daugiau nebegrįžo. Stai kodėl tas ežeras visdar vadinasi Siva. Rytoj tu plauksi per jį valtimi ir pats įsitikinsi, kad jame nėra nė vienos žuvies.

Paklausiau Turį, kas būna, kai lapiai suserga, ir kaip jieišsiverčia be daktaro. Jis pasakė, kad jie išvis retai serga, otuo labiau žiemą - nebent būna didelis speigas ir sušąla koksnaujagimis. Dukart per metus karaliaus įsakymu pas juos atvyksta daktaras, ir, Tūrio manymu, to visiškai pakanka. Daktarui reikia dvi dienas joti ant arklio per pelkes, paskui dar

vieną dieną eiti pėsčiam per kalną; o paskutinį kartą, keldamasis per upę, jis vos neprigėrė. Laimė, tarp lapių yra nemažaižiniuonių, kurie daugumą ligų gydo kur kas geriau negu karaliaus daktaras. Žiniuonius globoja uldrai, kurie ir išmokė

juos išminties. Kai kurie žiniuoniai nuslopina skausmą, vostik ranka paliečia sopamą vietą. Daugelį ligų išgydo kraujo

nuleidimas ir įtrynimai. Labai padeda gyvsidabris ir siera, taippat arbatinis šaukštukas šniaukiamojo tabako, įberto į puodelį kavos. Dvi varlės, porą valandų virintos piene, labai gerai gydo kosulį - žinoma, didelė rupūžė dar geriau, tik jų sunkiau rasti. Rupūžių prikrinta iš debesų - kai debesys nusileidžiaprie žemės, šimtai rupūžių pribyra ant sniego. Kaipgi kitaip jų

galėtų atsirasti sniego tyrlaukiuose, kur nėra jokių gyvybės




pėdsakų? Norint išgydyti geltą, kuria lapiai labai dažnai sergapavasarį, reikia išvirti piene dešimt utėlių, įbėrus gerą žiupsnįdruskos, ir išgerti ant tuščios. Įkandus šuniui, žaizdą reikia

patepti to paties šuns krauju, tada ji greit užgyja. Geliančiąvietą užtenka patrinti ėriuko vilna, ir skausmas bematant praeina - ne veltui Jėzus Kristus dažnai minėdavo ėriuką. Apiežmogaus mirtį visuomet iš anksto įspėja varnas, atsitūpęs antčiumo stiebo. Tuomet negalima nei kalbėti, nei triukšmauti,kad nenubaidytum gyvybės ir kad mirštančiajam nereikėtųvisą savaitę gyventi tarp dviejų pasaulių. Jei tau į šnerves pateks numirėlio kvapo, gali pats numirti.

Paklausiau Turį, ar negyvena kaimynystėje koks nors žiniuonis - labai norėčiau su juo pasikalbėti.

Ne. Arčiausia - ir tai anapus kalno - gyvena senas lapisMirkąs; jis labai senas, Turis jį prisimena nuo pat vaikystės.Tai stebuklingas žiniuonis, labai mylimas uldrų. Gyvuliai vi

sai jo nebijo, prieina prie jo ir niekuomet jam nieko blogonedaro, nes gyvuliai tučtuojau atpažįsta tuos, kuriuos globojauldrai. Jis gali numalšinti skausmą, vos prisilietęs ranka.Žiniuonį visuomet pažinsi iš rankos formos. Jei ant žiniuoniodelno patupdysi pašautą paukštį, paukštis nesukrutės, nes jis

jaučia, kad tai žiniuonis.

Atkišau ranką Turiui, kuris, aišku, nežinojo, kad aš gydytojas. Netardamas nė žodžio, jis atidžiai ją apžiūrėjo, palanks-tė vieną po kito visus pirštus, išmatavo tarpą tarp nykščio irsmiliaus ir kažką murmtelėjo žmonai, toji savo ruožtu paėmėmano ranką į savo mažutę rudą it paukščio letenėlę, nerimastingai dirsčiodama pailgomis kaip migdoliukai akimis.

- Ar motina tau sakė, kad gimei po laiminga žvaigžde?Kodėl ji nedavė tau krūties? Kas tave žindė? Kaip kalbėjotavo žindyvė? Ar ji neįmaišė tau į pieną varno kraujo? Ar jinebuvo užkabinusi tau ant kaklo vilko nago? Ar ji tau nedavė pačiupinėti kaukolės, kai buvai dar vaikas? O tu esimatęs uldrų? Girdėjai kada nors miško gilumoje jų baltųjų

elnių skambalėlius?




- Jis žiniuonis, jis žiniuonis, - sušuko Tūrio žmona, dirstelėjusi į mane nerimastingomis akimis.

- Jį globoja uldrai, - pakartojo visi, kone išgąstingai žiūrė

dami į mane.Aš pats vos neišsigandau ir atitraukiau ranką.Turis pasakė, kad metas miegoti - diena buvo ilga, o auštant

aš jau turįs iškeliauti. Sugulėm aplink rusenančią ugnį. Netrukus prirūkusį čiumą apgaubė tamsa, kurioje temačiau Siaurės žvaigždę, žvelgiančią į mane pro dūmtraukį. Per miegus

jaučiau, kaip slegia krūtinę šiltas šuns kūnas ir kaip švelniaikutena ranką jo nosis.

Švintant jau buvom ant kojų, visa stovykla subruzdo, visiruošėsi išlydėti mane. Apdalijau savo draugus kukliomis, betlabai jų vertinamomis dovanėlėmis - tabaku ir saldumynais, o

jie man palinkėjo laimingos kelionės. Jei viskas sėkmingai klo-tųsi, kitą dieną turėjau pasiekti Forstuganą, artimiausią gy

venvietę tarp nykių pelkių, krioklių, ežerų ir girių, kurioseranda prieglobstį benamiai lapiai. Ristina, šešiolikmetė Tūriodukraitė, turėjo būti mano vadovė. Ji mokėjo kelis žodžiusšvediškai, kartą jau buvo lankiusis Forstugane, o iš ten turėjokeliauti toliau, iki artimiausio bažnytkaimio, kur buvo lapiųmokykla.

Ristina ėjo pirma manęs, apsivilkusi ilga baltojo elnio odostunika, su raudona vilnone kepuraite. Liemenį ji buvo susi

juosusį plačiu odiniu diržu, išsiuvinėtu mėlynais ir geltonaissiūlais ir papuoštu masyvaus sidabro sagtimi ir plokštelėmis.Prie diržo buvo prikabintas peilis, tabako maišelis ir ąsotėlis.Už diržo Ristina turėjo užsikišusi mažą kirvuką malkoms pra-

sikirsti. Minkštučiai baltojo elnio odos getrai buvo prisegtiprie plačių odinių kelnių. Jos mažos kojytės buvo apautosgrakščiomis baltojo elnio odos kurpaitėmis, dailiai apsiūtomismėlynais siūlais. Ant nugaros ji nešėsi laukos, beržo tošies kuprinę, kurioje buvo sukrauta visa jos manta ir mudviejų maistas. Jos laukos buvo dvigubai didesnis už mano kelionmaišį,bet, atrodė, nė kiek jos nevargino. Ji straksėjo nuo stačių šiai-




tų greitai ir tyliai tarsi žvėriukas, vikriai it triušis šokinėjo perišvartas ir balutes. Kartais mitriai kaip ožkaitė stryktelėdavoant stačios uolos ir apsidairydavo į visas puses. Kalvos papė

dėje priėjome platų upokšnį. Bet kol spėjau pagalvoti, kaipper jį persikelsime, jinai jau buvo iki juosmens vandenyje, irman beliko tik lįsti paskui ją į ledinį vandenį. Kitoje pusėjepradėjome visu smarkumu kopti į statų šlaitą, ir bematantapšilau. Ristina beveik nekalbėjo, bet aš dėl to nenusiminiau,nes man buvo labai sunku suprasti, ką ji sako. Ji kalbėjo švediškai taip pat blogai kaip aš lapiškai. Netrukus mudu jausėdėjome ant minkštų samanų ir valgėm nuostabius pusryčius:ruginius sausainius, šviežią sviestą, sūrį ir rūkytą elnio liežuvį,užsigerdami iš Ristinos ąsotėlio puikiu šaltu kalnų upokšniovandeniu. Paskui užsirūkėm pypkes ir dar sykį pabandėm pasikalbėti.

- Ar žinai, kaip vadinasi šitas paukštis? - paklausiau aš.

- Laholy - šyptelėjo Ristina, tučtuojau pažinusi švelniai itfleita švilpiniuojantį lapių numylėtąjį vingirą, kuris nuskaidrina jų vienatvę.

Iš karklyno pasigirdo stebuklinga mėlyngurklės giesmė.- Jilow! Jibw! - nusijuokė Ristina.Lapiai sako, jog mėlyngurklė turinti gerklėj varpelį ir mo

kanti šimtą įvairių giesmių. Aukštai viršum mūsų galvų, tarsiprikaltas prie mėlyno dangaus skliauto, kabojo juodas kryžius.Tai buvo karališkasis erelis, kuris, išskėtęs nejudančius sparnus, žvalgė nykias savo valdas. Nuo kalnų ežero pasigirdo savotiškas rudės šauksmas.

- Ro ro raik! - tiksliai pakartojo Ristina.

Ji paaiškino, jog tai reiškia: „Šiandien geras oras, šiandiengeras oras!“ Kai rudė sako „var /u/c, var luk luk“>tai reiškia:„Dar lis, dar lis, lis, lisw, - apšvietė mane Ristina.

Gulėjau išsitiesęs ant minkštų samanų, rūkiau pypkę ir stebėjau, kaip rūpestingai Ristina dėlioja kuprinėje savo mantą.Nedidelė mėlyna vilnonė skara, atsarginė pora dailių elnio

odos kurpaičių, pora gražiai išsiuvinėtų raudonų pirštinių, kad



K n yg a apie San Mikelę 11 3

būtų kuo pasipuošti, einant į bažnyčią, ir Biblija. Mane vėlnustebino grakšti mažų rankučių forma, būdinga visiems la-piams. Paklausiau, kas yra toje dėžutėje, išpjautoje iš beržo

šaknies. Negalėdamas suprasti nė žodžio iš jos ilgo aiškinimomaišyta švedų, suomių ir lapių kalba, atsisėdau ir pats atidariau dėžutę. Ten buvo saujelė žemių. Kam jai prireikę tų žemių?

Ir vėl ji kaip mokėdama stengėsi man paaiškinti, ir vėl ašnieko nesupratau. Netekusi kantrybės, ji papurtė galvą ir, beabejo, pagalvojo, kad aš visiškas mulkis. Paskui staiga išsitiesė ant samanų, užsimerkė ir valandėlę gulėjo nejudėdama irsustingusi. Tada atsisėdo, prakrapštę samanas, paėmė saująžemių ir, nutaisiusi labai rimtą miną, padavė jas man. Dabarsupratau, kas buvo beržo šaknies dėžutėje. Truputis žemės nuokapo tyrlaukyje, kur praeitą žiemą po sniegu buvo palaidotasvienas lapis. Ristina nešė jas kunigui, kad šis, sukalbėjęsAmžiną atilsį, išbarstytų jas po kapines.

Užsidėjom ant pečių kuprines ir nužingsniavom toliau.Leidžiantis atkalne, gamtovaizdis vis labiau ir labiau keitėsi.Pirma bridom per bekraštę tundrą, apaugusią viksvomis, tarpkurių šen bei ten mirguliavo tekšių kuokštai; eidami skynėmir valgėm ryškiai geltonas uogas. Paskui vietoj vienišų žemaūgių berželių, aukštumų betula nanay išvydom sidabrinių beržų

giraites, kur maišėsi ir drebulės, uosiai, tai čia, tai ten matėsitankiai sužėlę karklai, laukinės vyšnios ir serbentai. Netrukus įžengėm į tankų didingą eglyną, o po kelių valandų jauslinkom giliu tarpekliu tarp stačių apsamanojusių uolų. Dangus viršum mūsų galvų dar buvo apšviestas vakaro saulės, betdaubą jau gaubė sutemos. Ristina nerimastingai dairėsi į šalis:

aišku, ji nenorėjo, kad tarpeklyje mus užkluptų naktis. Ūmiai ji sustojo kaip nudiegta. Išgirdau, kaip sutraškėjo nulaužtašaka, ir už kokių penkiasdešimt žingsnių pamačiau stūksančiątamsią masę.

- Bėk, - sušnabždėjo perbalusi Ristina, ir jos rankutė griebė už diržo užkištą kirvuką.

Mielai būčiau bėgęs, jei tik būčiau galėjęs, bet kojas man




surakino baisus mėšlungis, ir aš stovėjau tarsi prikaltas priežemės. Dabar aiškiai jį pamačiau. Jis stovėjo iki kelių įbridęs įmėlynyną, iš didžiulių nasrų kyšojo jo mėgstamų uogų šakutė -

matyt, mes jam sutrukdėm vakarieniauti. Jis buvo nepaprastai didelis ir, sprendžiant iš apsišėrusio kailio, labai senas, beabejo, tas pats lokys, apie kurį man buvo pasakojęs Turis.

- Bėk, - sušnabždėjau savo ruožtu Ristinai, pasiryžęs riteriškai ją ginti ir pridengti. Tačiau kas iš to mano pasiryžimo,

jei vis dar negalėjau pasijudinti iš vietos. Ristina nenubėgo.O scena, kurią jos dėka išvydau po to, niekuomet neišdils išatminties; jau vien dėl jos vertėjo atvažiuoti iš Paryžiaus į lapių kraštą. Galite netikėti tuo, ką papasakosiu - man vis tiek.Vieną ranką uždėjusi ant kirvuko, Ristina žengė kelis žingsnius lokio pusėn. Kita ranka pakėlė tuniką ir parodė lokiuiplačias odines kelnes, kuriomis dėvi lapių moterys. Lokys paleido iš nasrų mėlynių šakelę, keletą kartų garsiai prunkštelė

jo ir nukrypavo į eglių tankmę.- Mėlynės jam patinka labiau negu aš, - tarė Ristina, kai

mudu sparčiai leidomės toliau.Ristina man papasakojo, kad pavasarį, kai motina atsiėmė

ją iš lapių mokyklos, eidamos pro šį tarpeklį, juodvi taip patbeveik toj pačioj vietoj sutiko senąjį lokį ir kad jis nuspūdino,

vos tik jos motina parodė esanti moteris.Netrukus išėjom iš tarpeklio ir, įžengę į padūmavusią girią,

nužingsniavom minkštu kaip aksomas pilkšvai sidabriniu samanų kilimu, išmargintu linėjų ir kriaušlapių žiedais. Nebuvo nei šviesu, nei tamsu, mus gaubė nuostabi šiaurės vasarosvakaro prieblanda. Mano bukos smegenys niekaip neįstengė

suprasti, kokiu būdu Ristina galėjo atsekti kelią neįžengiamoj girioj. Staiga mudu vėl sutikom savo bičiulį upokšnį, tačiauvos spėjau pasilenkti ir prisiliest lūpomis prie vėsaus jo veido,

jis jau prašniokštė pro mus. Ristina pareiškė, kad metas vakarieniauti. Žaibo greitumu ji prikapojo savo kirvuku malkų irtarp dviejų riedulių užkūrė laužą. Mudu pavalgėm, parūkėm

ir, pasidėję po galvomis kuprines, netrukus kietai sumigom.




Mane pažadino Ristina, padavusi raudoną savo kepuraitę, pii-ną mėlynių. Nėra ko stebėtis, kad senasis lokys taip mėgo šiasuogas - dar niekuomet nebuvau taip skaniai pusryčiavęs. Ir

vėl į kelią. Aha! Štai vėl mūsų bičiulis upokšnis - linksmaistraksėdamas per kalveles ir akmenis, jis ošia mums į ausį,kad drauge su juo leistumėmės į kalnų ežerą. Mes taip ir padarėme, bijodami, kad jis vienas nepaklystų prietemoje. Kartais jo nematydavom, bet visą laiką girdėjom, kaip jis čiurlenanetoliese. Tarpais jis lūkuriuodavo mūsų, sustojęs prie stačiosuolos ar išvartos, bet paskui dar labiau skubėjo, atsigriebdamas už sugaištą laiką. Veikiai jam jau nebebuvo pavojaus paklysti prietemoje: naktis septynmyliais žingsniais nurūko miškogilumon. Virpanti auksinė šviesa nutvieskė medžių viršūnes.

- Piavi! - tarė Ristina. - Saulė teka!Pro slėnio rūką mums po kojomis kalnų ežeras atmerkė akį.

Ėjau prie ežero, slegiamas neramaus nujautimo, kad vėlreikės išsimaudyti lediniame vandenyje. Laimė, šį kartą apsirikau. Ristina sustojo prie nedidelės eka, plokščiadugnės valties, kuri buvo paslėpta po išvirtusią egle. Ši eka niekam nepriklausė arba, tikriau sakant, priklausė visiems. Lapiai jaretkarčiais keldavosi į artimiausią bažnytkaimį, kur mainyda

vo elnių kailius į kavą, cukrų ir tabaką - vienintelius savogyvenimo prabangos dalykus. Vanduo ežere buvo kobalto mėlynumo, gražesnis už Kaprio Žydrosios grotos safyro mėlį. Jisbuvo toks skaidrus, jog beveik tariausi matąs skylę, baisiojostalo išmuštą dugne. Vidury ežero sutikom du didingus keliautojus, kurie plaukė greta kits kito, iškėlę aukštai virš van

dens nuostabius ragus. Laimė, jie mane palaikė lapių ir taiparti mus prisileido, jog gerai įsižiūrėjau į romias gražias akis,žvelgiančias į mus be jokios baimės. Briedžių, kaip ir šiaurėselnių, akys turi labai keistą savybę: jos visuomet atrodo įsmeigtos tiesiai į tave, vis tiek kokiu kampu į jas žiūrėtum.

Greitai užkopėm stačiu krantu ir vėl nubridom per bekraštę

pelkėtą lygumą, orientuodamiesi tik pagal saulę. Visos mano




vėjas, o rūko uždanga greitai pakilo. Pačioj slėnio gilumoj,žemai po mūsų kojomis, tartum kardas žvilgėjo saulėje didelėupė. Kitame jos krante, kiek užmatė akis, juodavo pušynas.

Ristina parodė ranka į siaurą dūmelį, rūkstantį virš medžiųviršūnių.- Forstuganas! - tarė Ristina.Ji nustraksėjo atkalne ir net nesudvejojusi pasinėrė iki kaklo

upėje. Aš šokau jai iš paskos. Veikiai nebesiekėm dugno irnuplaukėm per upę kaip tie briedžiai per kalnų ežerą. Išlipęant kranto, įsukom į mišką ir po pusvalandžio priėjom proskyną, kurią neabejotinai buvo iškirtusi žmogaus ranka. Nirtulingai lodamas ant mūsų šoko didžiulis lapių šuo. Nuodugniaimus apuostęs, jis nepaprastai apsidžiaugė ir, draugiškai vizgindamas uodegą, nubėgo pirma mūsų, rodydamas kelią.

* * *

Prieš raudoną savo namą stovėjo Larsas Andersas su ilgais avieskailiniais ir medinėmis klumpėmis - tikras Forstugano milžinas.

- Sveikas atvykęs į mūsų mišką! - tarė Larsas Andersas. -Iš kur ateini? Kodėl neleidai tai lapiukei vienai plaukti perupę - ji būtų atgabenusi mano valtį. įmesk į ugnį dar pliauską, Kerstina, - šūktelėjo jis pro duris žmonai. - Jis perplaukė

su lapiuke per upę, jiems reikia išsidžiovinti rūbus.Mudu su Ristina atsisėdom ant žemo suoliuko prie ugnies.- Jis šlapias kaip ūdra, - tarė tetulė Kerstina, padėdama man

nusiauti kojines ir kelnes, nusimauti permirkusį megztinį beiflanelinius marškinius ir džiaudama juos palubėje ant virvės.

Ristina jau buvo nusivilkusi elnio odos švarką ir vilnonę

liemenę, nusiavusi getrus ir odines kelnes - marškinių ji neturėjo. O paskui mudu susėdom šalimais ant medinio suolelioprieš liepsnojančią ugnį nuogut nuogutėliai, kokius mus sukūrė Dievas. Senukai nematė čia nieko blogo, nieko blogo irnebuvo.

Po valandos, apsivilkęs ilgu juodu dėdės Larso išeiginiu švar

ku, pasiūtu iš naminio audeklo, įsistojęs į medines jo klum-



11 8 A x e l M unth e

peš, aš jau apžiūrinėjau naują savo buveinę, o Ristina sėdėjoprie krosnies virtuvėje, kur triūsė tetulė Kerstina - kepė mumsduoną. Svetimšalis, užklydęs pas juos vakar su vienu Suomi

jos lapių, suvalgė visą duoną. Larso sūnus buvo išvykęs kirstimedžių anapus ežero, todėl buvo nuspręsta, kad aš miegosiu jo kamarėlėje ant karvidės. Bet gal man būsią nemalonus karvių kvapas? Anaiptol, man jis net patinkąs. Dėdė Larsas pasakė nueisiąs į sandėlį, herbre, atnešti man avikailio, kad būtųšilčiau miegoti - juk naktys jau šaltos. Herbre buvo pastatytaant keturių tvirtų maždaug žmogaus aukščio stulpų, kad ne-prilįstų keturkojų svečių ir nepripustytų sniego. Joje buvo daugybė rūbų ir kailių, tvarkingai sukabintų ant elnio ragų: dėdės Larso vilkenos, jo žmonos žieminiai kailiniai ir pustuziniskitų vilkenų. A nt grindų gulėjo rogių užklotas - nuostabuslokio kailis. Ant kito vagio kabojo vestuviniai tetulės Kersti-nos rūbai: ryškiaspalvis šilkinis kiklikas, nuostabiai išsiuvinė

tas sidabru, ilgas žalias vilnonis sijonas, voverių kailiukų pa-lantinas, kykas, papuoštas senoviškais nėriniais, raudonasodinis diržas su gryno sidabro sagtimis. Kai lipom sandėlio kopėčiomis žemyn, priminiau dėdei Larsui, kad jis pamiršo užrakinti duris. Bet jis atsakė, kad nėra reikalo rakinti - vilkams,lapėms ir žebenkštims jų rūbai nereikalingi, o valgomo ten

nieko nėra.Pavaikštinėjęs po mišką, atsisėdau prie virtuvės durų po di

dele egle, kur manęs laukė puiki vakarienė: lapių upėtakiai,geriausi pasaulyje, dar šilta naminė duona, šviežias sūris ir naminis alus. Maniau, kad vakarieniausiu drauge su Ristina, betto, matyt, neleido etiketas - ji vakarieniavo virtuvėje su vaikai

čiais. Abu senukai sėdėjo šalia manęs ir žiūrėjo, kaip aš valgau.- Ar tu matei karalių?Ne, karaliaus aš nemačiau, nes atvykau ne per Stokholmą,

o tiesiai iš kitos šalies, iš kito miesto, daug kartų didesnio užStokholmą.

Dėdė Larsas nežinojęs, kad esama miesto, didesnio už Stok

holmą.




Pasakiau tetulei Kerstinai, kad susižavėjau nuostabiais josvestuviniais rūbais. Ji šyptelėjo ir paaiškino, kad jos motina

jais vilkėjusi per savo pačios vestuves prieš kažin kiek metų.

- Nejaugi jūs paliekate herbre naktį nerakintą? - paklausiau.- O kas čia tokio? - tarė dėdė Larsas. - Aš jau tau sakiau,

kad ten nieko valgomo nėra, o vilkai ir lapės tikrai neimsmūsų rūbų.

- Bet juos gali paimti kas kitas. Herbre stovi nuošaliojevietoje miške, tolokai nuo jūsų namo. Viena lokena vertadaug pinigo, ir kiekvienas Stokholmo antikvaras mielai sumokės kelis šimtus riksdalerių už jūsų žmonos vestuviniusrūbus.

Senukai žiūrėjo į mane didžiai nustebę.- Bet ar tu negirdėjai, kaip sakiau, kad ir lokį, ir vilkus aš

pats nušoviau? Nejaugi nesupranti, kad tai mano žmonos ves

tuviniai rūbai ir kad jinai juos gavo iš savo motinos? Nejauginesupranti, kad visa tai priklauso mudviem, kol esam gyvi, okai numirsim, atiteks mūsų sūnui? Tai kas juos gali paimti?Apie ką tu kalbi?

Dėdė Larsas ir tetulė Kerstina pažvelgė į mane tokiomis akimis, lyg būčiau juos įžeidęs klausimu. Staiga dėdė Larsas pasi

kasė pakaušį, ir senose jo akyse blykstelėjo gudri šypsenėlė.- A! Dabar žinau, apie ką jis kalba, - šypsodamas tarė jis

žmonai. - Apie tuos žmones, kuriuos jie vadina vagimis.Paklausiau dėdę Larsą apie Sivos ežerą. Ar tiesa, ką man

pasakojęs Turis - kad milžinas stalo išmušęs jo dugne skylę irvisos žuvys turėjusios pasprukti? Taip, tai tikra tiesa, ežere

nėra nė vienos žuvies, nors visi kiti kalnų ežerai jų knibždėteknibžda. Bet ar dėl to kaltas stalo, jis negalįs pasakyti. Lapiaiprietaringi ir tamsūs žmonės. Jie net ne krikščionys, ir niekasnežino, iš kur jie atklydo, o jų šnekta nepanaši į jokią pasaulio kalbą.

O šioj upės pusėj ar esama milžinų ir trolių?

- Seniau tikrai buvo, - tarė dėdė Larsas.




Vaikystėj jis daug girdėjęs apie didįjį trolį, kuris gyvenęsgretimame kalne. Tasai trolis buvęs labai turtingas ir turėjęsšimtus bjaurių nykštukų, saugojusių jo auksą, paslėptą po kal

nu, ir tūkstančius baltų kaip sniegas galvijų su sidabriniaisskambalėliais po kaklu. Bet nuo to laiko, kai karalius pradė jęs sprogdinti uolas, ieškodamas geležies rūdos, ir tiesti čiageležinkelį, apie trolius nieko negirdėti. Bet skogsra, miškoragana, aišku, tebėra gyva ir vis dar stengiasi įvilioti žmones įgirios tankmę ir ten paklaidinti. Kartais ji klykianti kaippaukštis, o kartais šaukianti švelniu moters balsu. Daug kassako, kad ji tikra moteris, labai pikta ir labai graži. Sutikęs jągirioje, tučtuojau spruk šalin - jei bent sykį atsigręši į ją pasižiūrėti, žūsi. Niekuomet nesėdėk miške po medžiu, kai šviečiapilnatis. Ji prieina, atsisėda šalia ir apkabina kaip moteris,geidžianti vyro meilės. Bet ji nori tik vieno - iščiulpti iš tavoširdies kraują.

- O jos akys labai didelės ir tamsios? - paklausiau sunerimęs.

To dėdė Larsas nežinojo - jis pats niekuomet nebuvo josmatęs, bet jo svainis kartą sutikęs ją naktį miške, kai švietėmėnulis. Nuo to laiko jis netekęs miego ir taip pat proto.

O gnomų ar esama jų apylinkėse?

Taip, prieblandoje čia šmižinėja galybė mažų žmogiukų. Karvidėje gyvena mažas gnomas, vaikaičiai daug sykių yra jį matę. Jis nieko pikto nedaro, jeigu jam neįkyri ir įprastoje vieto

je padedi dubenėlį avižienės. O šaipytis iš jo negalima. Kartągeležinkelio inžinierius, turėjęs statyti per upę tiltą, nakvojoForstugane. Jis nusigėrė, prispjovė į avižinės košės dubenėlį ir

pasakė: „Tegu aš skradžiai žemę prasmegsiu, jei pasaulyje esama gnomų!" Kai vakare jis važiavo atgal per užšalusį ežerą,arklys paslydo, pargriuvo ant ledo ir buvo rujos vilkų sudraskytas. Kitą rytą žmonės, grįždami iš bažnyčios, rado inžinieriųmirtinai sušalusį rogėse. Du vilkus jis buvo nušovęs. Jei nešautuvas, ir jį patį būtų vilkai suėdę.

Ar toli nuo Forstugano iki artimiausios gyvenvietės?




galvą klausėsi, kaip jis tiksi. Jis buvo taip susidomėjęs, jognepastebėjo, kad atsisėdau lovoje ir į jį žiūriu. Staiga jis manepamatė, metė grandinėlę, vikriai kaip jūrininkas nušliuožė sta-

lo koja ir spruko, kiek tik įkabino jo mažutės kojos, prie durų.- Nebijok, gnomeli, - pasakiau. - Juk tai aš. Nebėk nuomanęs, aš tau parodysiu, kas yra auksinėj dėžutėj, kuria buvaitaip susidomėjęs. Joje yra varpelis, galintis skambinti taip pat,kaip skambina sekmadienį bažnyčioje.

Jis ūmiai sustojo ir pažvelgė į mane geromis akutėmis.- Nieko nesuprantu! - tarė gnomas. - Lyg ir užuodžiau šioj

kamarėlėj vaiką, kitaip nė nebūčiau ėjęs, bet tu atrodai suaugęs vyras. Se tau kad nori... - sušuko jis ir užsiropštė ant kėdės, kuri stovėjo prie lovos. - Na ir pasisekė gi man! Kas galė

jo pamanyti, kad sutiksiu tave čia, kitam pasaulio krašte! Otu tebesi toks pat kūdikis kaip ir tąsyk, kai paskutinį kartąmačiau tave vaikų kambaryje, jūsų senajame name - kitaip

nebūtum manęs pamatęs šį vakarą, kai sėdėjau ant stalo. Argi manęs nepažįsti? Juk tai aš kas naktį, kai visi namai sumigdavo, ateidavau į tavo kambarį, pašalindavau nesklandumusir išsklaidydavau dienos rūpesčius. O tu per savo gimtadienįvisuomet atnešdavai man gabalėlį torto, per Kalėdas - riešutų,razinų ir saldainių ir niekuomet nepamiršdavai pastatyti man

dubenėlį avižienės. Kodėl tu apleidai senuosius namus, apsuptus didelių girių? Tada tu nuolat šypsodavais. Kodėl dabaratrodai toks liūdnas?

- Nes mano mintys neduoda man ramybės, aš niekur negaliu ilgai pabūti, nieko negaliu užmiršti, negaliu miegoti.

- Visai kaip tavo tėvas. Kieksyk matydavau jį kiaurą naktį

vaikštant iš kampo į kampą po savo kambarį.- Papasakok ką nors apie tėvą, aš jo beveik neprisimenu.- Tavo tėvas buvo keistas žmogus, paniuręs ir tylus. Jis bu

vo geras vargšams ir gyvuliams, bet su savo artimiausiais dažnaielgdavosi žiauriai. Tave jis vis mušdavo, bet tu buvau abuojasvaikas. Nieko neklausydavai, atrodė, kad tu nieko nemyli -

nei tėvo, nei motinos, nei brolio, nei sesers. Tiesa, man regis,



K nyg a ap ie San Mike lę 123

mylėjai savo žindyvę. Ar dar atsimeni Leną? Visi jos nemėgo, visi bijojo. Ją buvo paėmę tik dėl to, kad neturėjo kitosišeities - motina negalėjo tavęs maitinti. Niekas nežinojo, iš

kur ji. Ji buvo tamsaus gymio kaip ir ta lapiukė, kuri vakartave čia atvedė, tik labai aukšta. Žindydama ji dainuodavokažkokia nesuprantama kalba, o žindė ji tave, iki sulaukeidvejų metų. Niekas, net tavo motina, nedrįsdavo arčiau prie

jos prieiti, nes ji urgzdavo kaip įpykusi vilkė, jei kas norėdavopaimti tave iš jos rankų. Galiausiai ją atleido, bet ji grįžo naktį ir bandė tave pavogti. Tavo motina taip išsigando, jog vėl jąpriėmė. Tau žaisti ji prinešdavo visokiausių gyvūnų: šikšnosparnių, ežių, voverių, žiurkių, žalčių, pelėdų ir varnų. Sykįpats savo akimis mačiau, kaip ji perpjovė varnui gerklę ir įmaišėtau į pieną kelis lašus jo kraujo. Kartą, kai tau buvo ketverimetai, atėjo šerifas su dviem policininkais ir ją išsivedė, surakinę riešus antrankiais. Žmonės pasakojo, kad ji buvo kažką

padariusi savo vaikui. Visi namiškiai džiūgavo, o tu keliasdienas buvai kaip nesavas. Daugiausia tau kliūdavo už tuosgyvūnus. Tavo kambarys knibždėte knibždėjo visokiausių gyvių, tu net miegodavai su jais. Ar neatsimeni, kaip smarkiaigavai į kailį už tai, kad perėjai kiaušinius? Nučiupęs kokiopaukščio kiaušinį, bandydavai pats jį perėti lovoje. Bet mažas

vaikas, žinoma, neištvers neužmigęs, ir kiekvieną rytą tavopatalynė būdavo ištepliota sukultais kiaušiniais, ir kiekvienąrytą tave lupdavo, tačiau niekas negelbėjo. Atsimeni tą vakarą, kai tėvai, grįžę vėlai iš svečių, rado tavo seserį, sėdinčią sunaktiniais marškiniais po skėčiu ant stalo ir klykiančią iš siaubo? Visi gyviai buvo išbėgę iš tavo kambario, šikšnosparnis

įsivėlęs tavo seseriai į plaukus, žalčiai, rupūžės ir žiurkės šmirinėjo po visus kampus, o tavo lovoje aptiko pilną lizdą peliukų. Tėvas žiauriai tave prilupo, o tu šokai ant jo ir įkandaitikram savo tėvui į ranką. Tą naktį tu įsilaužei į kamarą, pri-sidėjai į kuprinę visokiausio maisto, sudaužei sesers taupyklęir pavogei visas jos santaupas, nes pats niekuomet netaupy

davai, o švintant pabėgai iš namų. Visą dieną ir visą naktį




veltui tavęs ieškojo tarnai. Galiausiai tave rado tėvas, jodą-mas į kaimą pranešti policijai; tu ramiai miegojai šalikelėj,sniege, bet tavo šuo, pamatęs tėvą, pradėjo loti. Aš nugirdau,

kaip jo hunteris pasakojo tvarte kitiems arkliams, kad tėvas,netaręs nė žodžio, įkėlė tave į balną, grįžo su tavim namo iružrakino tamsiame kambaryje, kur išbuvai dvi paras, tegau-damas sausos duonos ir vandens. Trečią dieną tave nuvedė įtėvo kambarį, ir jis paklausė, kodėl pabėgai iš namų. Tu atsakei, kad niekas namuose tavęs nesupranta ir kad norėjaiišvažiuot į Ameriką. Jis paklausė, ar gailiesi įkandęs jam įranką. Tu atsakei, kad ne. Kitą dieną tave išsiuntė mokyklonį miestą, o namo tau buvo leista grįžti tik Kalėdų atostogų.Per Kalėdas, ketvirtą valandą ryto, visi nuvažiavome į bažnyčiąrytmetinių pamaldų. Važiuojant per užšalusį ežerą, įkandinrogių bėgo ruja vilkų - žiema buvo labai žvarbi, ir vilkai buvolabai išbadėję. Bažnyčia skendėjo šviesų jūroje - dvi didelės

Kalėdų eglės žėrėjo prie didžiojo altoriaus. Visi parapijiečiaisustoję giedojo „Būk pasveikinta, aušra šviesioji14. Kai giesmėnutilo, tu atsiprašei tėvą, kad įkandai jam į ranką, ir jis paglostė tau galvą. Važiuojant per ežerą namo, bandei iššokti išrogių, paaiškinęs, jog nori sekti vilkų pėdomis ir pasižiūrėti,kur jie pasislėpė. Pavakare vėl dingai, veltui visą naktį tavęs

visur ieškojo. Rytą eigulys rado tave miegantį po didele egle.Aplink buvo daugybė vilkų pėdų, ir eigulys pasakė, kad tikper stebuklą jie tavęs nesudraskė. Bet viskas nublanksta prieštai, kas įvyko per vasaros atostogas, kai kambarinė rado potavo lova žmogaus kaukolę su rudų plaukų kuokštu ant pakaušio. Visas namas buvo sukrėstas. Motina apalpo, o tėvas

taip tau išpėrė kailį, kaip dar niekuomet nebuvo pėręs, ir vėluždarė į tamsų kambarį, davęs tik duonos ir vandens. Paaiškėjo,kad naktį buvai nujojęs ant savo ponio į kaimo kapines, įlindęs į rūsį ir pavogęs kaukolę, kuri gulėjo ant kaulų krūvos.Klebonas, buvęs berniukų mokyklos direktorius, pasakė tavotėvui, jog tai negirdėtas dalykas, kad dešimties metų berniukas galėtų taip baisiai nusidėti Dievui ir žmonėms. Tavo moti



K n yga apie San Mike lę 125

na, labai dievota moteris, taip ir neatsigavo po šitokio smū-gįo. Atrodė, kad ji tavęs bijo, ir ne tik ji viena. Ji sakė neįstengianti suprasti, kaip galėjo pagimdyti šitokią pabaisą. Tavo

tėvas pasakė, kad tu ne jo sūnus, o tikras velnio vaikas. Senosios šeimininkės manymu, viskuo buvusi kalta žindyvė, kuri tave pakerėjo, kažko uždavusi su pienu ir užkabinusi antkaklo vilko nagą.

- Nejaugi viskas, ką papasakojai apie mano vaikystę, tiesa? Taip, matyt, aš tikrai buvau keistas vaikas!

- Viskas, ką tau papasakojau, nuo pradžios iki galo gryniausia tiesa, - tarė gnomas. - Už tai, ką pats pasakoji kitiems, aš neatsakau. Tu, kaip ir visi vaikai, niekuomet neski-ri tikrovės nuo sapnų.

- Bet aš nebe vaikas, kitą mėnesį man sukaks dvidešimtseptyneri.

- Ne, tu didelis vaikas, kitaip nebūtum manęs pamatęs.

Mus, gnomus, mato tik vaikai.- O kiek tau metų, žmogiuk?- Šeši šimtai. O žinau dėl to, kad esu gimęs tais pačiais

metais kaip ir senoji eglė po tavo kambario langais, kuriojebuvo susisukusi lizdą didelė pelėda. Tavo tėvas visuomet sakydavo, kad tai seniausias medis visoje girioje. Argi neatsi

meni didelės pelėdos, neatsimeni, kaip ji tupėdavo palei langą ir spoksodavo į tave apskritomis akimis?

- Ar tu vedęs?- Ne. Aš viengungis, - atsakė gnomas. - O tu?- Kol kas ne, bet...- Ir nevesk! Mano tėvas nuolat kartodavo, kad vedybos -

labai rizikingas dalykas ir kad ne veltui sakoma: būk akylas,rinkdamasis uošvę.- Šeši šimtai metų! Nejaugi? Tu visai neatrodai toks senas.

Niekuomet nebūčiau patikėjęs - juk taip vikriai nusliuogei stalok°ja ir nubėgai per aslą, pastebėjęs, kad aš sėdžiu lovoje.

- Mano kojos, ačiū Dievui, eiklios, tik akys truputį pavargsta, ir dieną beveik nieko nematau. Ir ausyse kažkaip keis




tai spengia nuo to laiko, kai jūs, dideli žmonės, pradėjote sprogdinti tas baisias minas aplinkiniuose kalnuose. Vieni gnomaisako, kad jūs užsimanėt atimti iš trolių auksą ir geležį, kiti -

kad darot urvą tai didžiulei geltonai gyvatei su dviem juodaiskryžiais ant nugaros, kuri rangydamasi šliaužia per laukus,miškus ir vandenis ir spjaudosi ugnimi bei dūmais. Mes visi

jos bijome, visi girių ir laukų žvėrys, visi dangaus paukščiai,visos upių ir ežerų žuvys ir net troliai kalnų gilumoje, jaibesiartinant, siaubo apimti sprunka į šiaurę. Ką darysimemes, vargšai gnomai? Ką darys vaikai, kai mūsų nebebus?Kas juos užmigdys pasakomis, kas saugos jų sapnus? Kas žiūrės arklius tvartuose, kas sergės, kad jie nepargriūtų ant slidaus ledo ir nenusilaužtų kojų? Kas žadins karves ir padės

joms auginti jaunučius veršiukus? Sunkūs atėjo laikai, kažkassugedo jūsų pasaulyje, niekur nėra ramybės. Tas nuolatinistriukšmas ir bildesys erzina mane. Bet aš negaliu ilgiau su

tavim būti. Pelėdos netrukus užmigs, visi girių ropliai sulindo į savo urvus, voverės jau graužia eglių kankorėžius, veikiai užgiedos gaidys, o anapus ežero vėl ims griaudėti baisūssprogimai. Nebegaliu ilgiau kentėti. Tai mano paskutinė naktis čia, laikas atsisveikinti. Kol saulė patekės, turiu nusigauti iki Kebnekaizės.

- Kebnekaizės? Juk Kebnekaizė toli šiaurėje, kaipgi tu, pošimts pypkių, įveiksi trumpom kojelėm kelis šimtus mylių?

- Gal kokia gervė ar laukinė žąsis nuskraidins ant savosparnų. Jos dabar ten būriuojasi, prieš išlėkdamos į tolimą šalį,kur nėra žiemos. Blogiausiu atveju dalį kelio panėšės ant kuproslokys ar vilkas - mes, gnomai, su visais jais gražiai sugyve-

nam. Na, man reikia eiti.- Neik! Pabūk su manim dar valandėlę, aš tau parodysiu,kas yra toj auksinėj dėžutėj, kuria buvai taip susidomėjęs.

- Ką tu laikai toj auksinėj dėžutėj? Kokį nors gyvulėlį? Manpasigirdo, kad ten plaka kažkieno širdis.

- Tu girdėjai, kaip plaka Laiko širdis.

- O kas yra Laikas? - paklausė gnomas.




- To aš negaliu paaiškinti, ir niekas tau nepasakys, kas yraLaikas. Sako, kad Laikas susideda iš trijų skirtingų dalykų:praeities, dabarties ir ateities.

- Ir tu jį visuomet nešiojiesi šioj auksinėj dėžutėj?- Taip, jis niekados nesiilsi, niekados nemiega ir niekadosnesiliauja man kartojęs tą patį žodį.

- Ir tu supranti, ką jis sako?- Deja, labai gerai suprantu! Kiekvieną sekundę, kiekvie

ną minutę, kiekvieną valandą ir dieną, ir naktį jis man karto ja, kad aš senas, kad netrukus mirsiu. Pasakyk man, žmoguti,kol dar neišėjai, ar tu bijai mirties?

-Ko?- Tos dienos, kai nustos plakusi tavo širdis, kai subyrės viso

mechanizmo varžteliai ir ratukai, mintys sustings, o gyvybėužges kaip tos lajinės žvakės blausi šviesa.

- Kas tau pripūtė į galvą tokių nesąmonių? Neklausyk, ką

kalba balsas iš auksinės dėžutės. Praeitis, dabartis, ateitis - kokia kvailystė! Nejau nesupranti, kad tai tas pats? Nejau nesupranti, kad toj auksinėj dėžutėj kažkas šaiposi iš tavęs? Tavimdėtas, išmesčiau tą bjaurią dėžutę į upę, tegul prigeria joje tupinti piktoji dvasia. Netikėk tuo, ką ji sako. Tai perdėm melas!Tu visada būsi vaikas, tu niekuomet nepasensi, niekuomet ne

mirsi. Atsigulk ir pamiegok valandėlę. O paskui viršum egliųviršūnių patekės saulė, nauja diena pažvelgs pro langą, ir tuviską pamatysi daug aiškiau negu lajinės žvakės šviesoje. Na,man reikia eiti. Lik sveikas, svajotojau. Malonu buvo susitikti.

- Ir man malonu, gnomeli.Jis nusliuogė nuo kėdės šalia mano lovos ir nukaukšėjo me

dinėmis klumpaitėmis prie durų. Ieškodamas kišenėje visrakčio, ūmiai taip prapliupo juoktis, jog turėjo susiimti rankomis galvą.

- Mirtis! - kvatojo jis. - Kaip kažin ką, nieko kvailesnionebuvau girdėjęs! Kokie trumparegiai mulkiai tos didelėsbeždžionės, palyginus su mumis, mažais gnomais. Mirtis! Na irnesąmonė, prisiekiu gnomų valdovu!




Kai nubudęs pažiūrėjau pro langą, žemę dengė baltutėlissniegas. Aukštai danguje gageno plasnodamos laukinės žąsys.Laimingos kelionės, gnomeli!

Kol valgiau avižienę su ką tik pamelžtu pienu ir gėriaunuostabią kavą, dėdė Larsas man pasakė, jog naktį buvo dukart atsikėlęs - šuo visą laiką neramiai urzgė, lyg bū tų kągirdėjęs ar matęs. Jam ir pačiam pasirodė, kad aplink namąslampinėja kažkoks tamsus siluetas, panašus į vilką. Kartąlyg ir pasigirdo balsai iš karvidės, bet jis suprato, kad tai aškalbu per miegus, ir nurimo. Vištos visą naktį purpsėjo irkudakavo.

- Matai? - tarė dėdė Larsas, rodydamas šviežiame sniegepėdsakus prie mano lango. - Jų buvo mažiausiai trys. Gyvenučia daugiau kaip trisdešimt metų ir nė karto nesu matęs vilkopėdų taip arti namų. O ten matai? - tarė jis, rodydamas įkitus pėdsakus sniege, ne mažesnius kaip žmogaus kojų. - Iš

pradžių netikėjau savo akimis. Galvą guldau, kad šiąnakt pasmus buvo atklydęs lokys. O šitos pėdos lokiuko. Paskutinį kartąnušoviau šioj girioj lokį prieš dešimt metų. Girdi bruzdesį didelėj eglėj prie karvidės? Jų ten tikriausiai visas būrys. Niekados nesu matęs tiek voverių viename medyje. Ar girdėjai,kaip kiaurą naktį girioje ūkavo pelėda, o ežere šaukė rudė? Ir

kaip švintant apie namą suko lėlys? Nieko nesuprantu - paprastai sutemus girioje tylu kaip kape. Kodėl šiąnakt čia buvosubėgę visi tie žvėrys? Mudu su Kerstina akių nesudėjom. Kerstina mano, kad lapiukė apkerėjo namus, nors mergaitė tvirtina, kad praeitą vasarą Ruknėje buvus pakrikštyta. Bet ką galižinoti - lapių reikia saugotis, visi jie pilni raganysčių ir viso

kiausių burtų. Šiaip ar taip, auštant aš ją išprašiau. Ji greitakojė, kol saulė nusileis, jau bus lapių mokykloje Ruknėje. Otu kada iškeliauji?

Pasakiau, kad niekur neskubu ir mielai pabūsiu dar keliasdienas, man Forstugane labai patinka.

Dėdė Larsas pasakė, kad vakare turi grįžti jo sūnus, kuriskerta medžius anapus ežero, todėl man nebus kur miegoti.




Pasakiau, kad galiu pergulėti daržinėje - man patinka šienokvapas.

Nei dėdės Larso, nei tetulės Kerstinos mano pasiūlymas ne

sužavėjo. Negalėjau nepajusti, kad jie nori manęs atsikratyti: jie su manim beveik nesišnekėjo, atrodė, net manęs bijo.Paklausiau dėdę Larsą apie svetimšalį, kuris buvo atvykęs į

Forstuganą prieš dvi dienas ir suvalgęs visą duoną. Jis nemokėjo nė žodžio švediškai, pasakė Larsas Andersas, o Suomijoslapis, nešęs jo žūklės reikmenis, paaiškino, kad jie paklydo. Abudu buvo mirtinai išbadėję ir suvalgė viską, kas buvo namuose.Dėdė Larsas parodė man pinigą, kurį nepažįstamasis brukte įbrukęs jo vaikaičiams - nejaugi jis iš tikrųjų auksinis?

Tai buvo anglų soverenas. Ant grindų palei langą gulėjoThe Times numeris, adresuotas serui Džonui Skotui. Atverčiaulaikraštį ir perskaičiau antraštę didžiulėmis raidėmis: „BAISICHOLEROS EPIDEMIJA NEAPOLYJE. KASDIEN

SUSERGA DAUGIAU KAIP TŪKSTANTIS ŽMONIŲ".Po valandos prie mano durų stovėjo Pelė, dėdės Larso vai

kaitis, su gauruotu norvegišku poniu. Dėdė Larsas apstulbo irpasakė, kad tai negirdėtas dalykas, kai pasiūliau sumokėtibent už maistą, kurio jis prikrovė man į kuprinę. Man nesą kobūgštauti: Pelė labai gerai žinąs kelią. Tokiu metų laiku ke

lionė būsianti lengva ir maloni. Aštuonios valandos raitomisper girią iki Ruknės, trys valandos pasroviui upe Liso Jokumovaltimi, šešios valandos pėsčiom per kalną iki bažnytkaimio,dvi valandos per ežerą į Loso Jarvį, o iš ten per aštuonias valandas lengvai pasieksiu naująją geležinkelio stotį. Keleiviniai traukiniai kol kas dar neina, bet mašinistas man tikriau

siai leis pastovėti garvežyje tuos du šimtus mylių, o tuometgalėsiu įlipti į prekinį traukinį.Dėdė Larsas sakė tiesą: kelionė buvo lengva ir maloni -

bent tąsyk man taip atrodė. Kažin, kaip atrodytų dabar? Tokia pat lengva ir maloni buvo kelionė per Vidurio Europą bjauriais tų laikų traukiniais, beveik nesumerkus akių. Iš lapiųkrašto į Neapolį - pažvelkit į žemėlapį!



A š t u n t a s s k y r i u s

NEAPOLIS

Jei kas norėtų daugiau sužinoti apie mano buvimą Neapolyje,tepasiskaito „Laiškus iš gedinčio miesto" - tik kažin ar pavyks šią knygelę gauti, nes ji seniai išparduota ir visų užmiršta.Aš pats ką tik su dideliu susidomėjimu perskaičiau „Laiškusiš Neapolio" - taip vadinosi švediškas originalas. Dabar jokiubūdu negalėčiau parašyti tokios knygos, net jei nuo to priklausytų mano gyvybė. Tuose laiškuose daug jaunatviško užsidegimo ir dar daugiau savimeilės, gal net pasipūtimo. Aš neabejotinai didžiavausi tuo, kad atskubėjau iš lapių krašto įNeapolį tokiu metu, kai visi iš jo bėgo. Aš pagyrūniškai pasakojau, kaip, apniktas utėlių, dieną naktį laksčiau po apkrėstus varguomenės kvartalus, maitindamasis supuvusiais vaisiais ir nakvodamas purviname viešbutyje. Visa tai gryniausiatiesa, nieko negaliu paneigti - aš aprašiau Neapolį cholerosmetu, kaip mačiau jį entuziasto akimis.

Bet save pavaizdavau toli gražu ne taip teisingai. Man užtekoįžūlumo rašyti, kad nebijojau choleros, nebijojau mirties. Ašmelavau. Nuo pat pradžios iki galo klaikiai jų bijojau. Pirmame laiške aprašiau, kaip, dusdamas nuo karbolio smarvės, vė

lai vakare išlipau iš tuščio traukinio į aikštę, kurioje nebuvonė gyvos dvasios, kaip gatvėse pamačiau ilgas gurguoles vežimųir omnibusų, vežančių krūvas lavonų į choleros kapines, kaipvisą naktį praleidau tarp mirštančiųjų skurdžiose varguomenės lūšnose. Bet ten nėra aprašyta, kaip, išbuvęs Neapolyjedvi valandas, grįžau į stotį ir ėmiau nekantriai teirautis, kada

eis pirmas traukinys į Romą, Kalabriją, Abrucus, bet kur, -




juo toliau, juo geriau, - kad tik ištrūkus iš to pragaro! Jei būtųbuvęs koks traukinys, „Laiškai iš gedinčio miesto" nebūtų pasirodę. Tačiau iki vidurdienio nebuvo jokio traukinio - susisie

kimas su apkrėstu miestu buvo beveik nutrauktas. Beliko nusimaudyti brėkštant prie Santa Liucijos ir grįžti į lūšnas - norsmano galva ir atvėso, vis dar drebėjau iš baimės. Tą dieną pasisiūliau dirbti Santa Magdalenos choleros ligoninėje, ir manoprašymas buvo patenkintas. Po dviejų parų, supratęs, kad tikroji mano vieta ne tarp mirštančiųjų ligoninėje, o tarpmirštančiųjų lūšnose, pasprukau iš ligoninės.

Juk būtų kur kas lengviau ir jiems, ir man, galvojau sau, jeigu jų agonija nebūtų tokia ilga, tokia baisi! Ištisas valandas, ištisas dienas jie gulėjo algidinėje stadijoje, atšalę kaiplavonai, plačiai atmerktomis akimis, plačiai išsižioję - visaikaip mirę, o vis dėlto gyvi. Ar jie ką jausdavo, ar ką suprasdavo? Laimingi buvo tie - bet jų, deja, buvo nedaug, - kurie

dar įstengė nuryti šaukštelį laudanumo, paskubomis įpilto jiemsį burną kokio nors Croce Bianca1savanorio. Jie dar galėjo tikėtis užmigti amžinu miegu prieš atvykstant naktį kareiviamsir pusgirčiams beccamorti2, kurie versdavo juos krūvomis įdidžiulę duobę Camposanto dei Colerosi3. O kiek ten sumesdavo dar gyvų? Manau, šimtus. Jie visi atrodė vienodi, aš pats

dažnai negalėdavau atskirti gyvų nuo mirusių. Laikas buvobrangus, kiekvienoje lūšnoje gulėjo dešimtys lavonų, ir buvogriežčiausiai įsakyta juos laidoti tą pačią naktį.

Kai epidemija pasiekė kulminaciją, nebegalėjau skųstis, kadmerdinčiųjų agonija per ilga. Netrukus žmonės pradėjo kristigatvėse kaip žaibo nutrenkti; policija juos rinkdavo ir gaben

davo į choleros ligoninę, kur po kelių valandų jie mirdavo.Vežikas, kuris vieną rytą, smagiai nusiteikęs, nugabeno maneį Granatelo sunkiųjų darbų kalėjimą netoli Portico ir turėjo

^Baltasis Kryžius (it.)."Laidotojai (it.).

Choleros kapinės (it.).




parvežti atgal į Neapolį, vakare jau gulėjo negyvas savo fiak-re. Niekas Portiče nenorėjo su juo terliotis, niekas man nepadėjo išnešti jo iš fiakro. Gavau pats sėsti ant pasostės ir par

vežti jį į Neapolį. Ten vėl niekas nenorėjo su juo terliotis, irgaliausiai, neįstengdamas kitaip jo atsikratyti, turėjau patsnugabenti į choleros kapines.

Dažnai grįždavau vakare toks pavargęs, jog krisdavau antlovos nenusirengęs, net nenusiprausęs. Argi vertėjo praustistuo purvinu vandeniu, argi vertėjo dezinfekuotis, jei visi irviskas aplinkui buvo apkrėsta: maistas, kurį valgiau, vanduo,kurį gėriau, lova, kurioje miegojau, oras, kuriuo kvėpavau!Dažnai net bijodavau atsigulti į lovą, bijodavau likti vienas.Tada išbėgdavau į gatvę ir likusią nakties dalį pratūnodavaukokioj nors bažnyčioj. Mėgstamiausias mano naktinis prieglobstis buvo sena Santa Marijos del Karmine bažnyčia, irniekur nesu taip puikiai miegojęs, kaip kairiojoje jos navoje

ant suolo. Kai bijodavau grįžti namo, galėdavau pasirinkti nakvynei bet kurią bažnyčią. Šimtuose Neapolio bažnyčių ir koplyčių per visą naktį degdavo įžadinės žvakės, per visą naktį

jose melsdavosi minios žmonių. Šimtai madonų ir šventųjųdieną naktį dirbo išsijuosę, lankydami savo parapijųmirštančiuosius. Bet tiems, kurie išdrįsdavo pasirodyti sveti

moje parapijoje, būdavo riesta. Net garbingoji Madonna della Colèra, išgelbėjusi miestą nuo baisios choleros epidemijos tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt ketvirtaisiais metais, prieš keletą dienų buvo nušvilpta Bjanki Nuovyje.

Bet aš bijojau ne tik choleros. Nuo pradžios iki galo mankėlė siaubą žiurkės. Lūšnų fondaci, bassi ir sotterranei - rūsiuo

se ir požemiuose žiurkės jautėsi taip pat laisvai kaip ir vargdieniai, kurie ten gyveno ir mirė. Vis dėlto reikia pripažinti,kad apskritai tos žiurkės buvo nepiktos ir neįkyrios - bent jaugyviesiems; jos uoliai ėjo valytojų pareigas, kurios buvo patikėtos išimtinai joms nuo Romos imperijos laikų; tai buvo vieninteliai visu kuo aprūpinti bendruomenės nariai. Jos buvo

jaukios kaip katės ir beveik tokio pat dydžio.




Kartą, užėjęs į rūsį - tamsų požeminį urvą, ant supuvusiošiaudų čiužinio pamačiau pusnuogę seną moteriškę, kuriosbuvo belikę vieni kaulai ir oda. Man pranešė, jog tai esanti

vavamūy senelė. Paralyžiuota, visiškai akla, ji ten gulėjo jaukeletą metų. Purvino rūsio asloje, sutūpusios ratu, šešiosmilžiniškos žiurkės ėdė šlykščias atmatas. Jos nė nekrustelėjusios ramiai pažiūrėjo į mane ir pusryčiavo toliau. Senė ištiesėkaulėtą ranką ir kimiu balsu sušuko: „Pane/ Pane!"1

Tačiau kai sanitarinė tarnyba ėmėsi bergždžio darbo dezinfekuoti kloakas, padėtis pasikeitė - mano baimė virto siaubu.Milijonai žiurkių, kurios nuo romėnų laikų ramiai gyveno kloakose, užplūdo žemutinę miesto dalį. Apkvaitusios nuo sierosgarų ir karbolio rūgšties, jos siautėjo lūšnose kaip pasiutęšunys. Niekuomet nebuvau matęs tokių žiurkių: visai plikos,uodegos raudonos ir nepaprastai ilgos, baisios krauju pasruvusios akys, smailūs juodi dantys, ilgi kaip šeško. Jei tokiai

žiurkei smogdavai lazda, ji atsigręžusi įsikibdavo į ją dantimiskaip buldogas. Per visą gyvenimą aš jokio gyvulio taip nebijo

jau kaip šitų pasiutusių žiurkių - esu tikras, kad jos buvopasiutusios. Visas Baso Portas buvo apimtas siaubo. Pačią pirmąją jų užplūdimo dieną į Pelegrinio ligoninę buvo atgabentadaugiau kaip šimtas smarkiai apkandžiotų vyrų, moterų ir vai

kų. Keli kūdikiai buvo tikra to žodžio prasme suėsti. Niekuomet neužmiršiu nakties vienoje Vikolo dela Dukesos lūšnoje.Kambaryje, tikriau sakant, rūsyje, buvo beveik tamsu, tik priešmadoną spingsėjo mažutė lempelė. Šeimos tėvas buvo miręsprieš dvi dienas, bet lavonas tebegulėjo pridengtas skarmalais - artimiesiems, kaip tai dažnai buvo daroma lūšnose, pa

vyko jį nuslėpti nuo policijos, kuri ieškodavo lavonų ir gabendavo juos į kapines. Sėdėjau ant grindų šalia dukters, lazdavaikydamas žiurkes. Mergaitė buvo jau atšalusi, bet dar turė

jo sąmonę. Visą laiką girdėjau, kaip žiurkės graužia tėvo lavo-ną« Tas mane taip veikė, jog galiausiai pastačiau lavoną stačią

duonos! Duonos! (It.).




vardą, o jo sūnaus vardas išvis nebuvo minimas. Kartą išdrįsau pasakyti senam vargingam Frate1, ypač geram savo bičiuliui, jog stebiuosi, kodėl jų ginčuose neminimas Kristaus var

das. Senukas mielai man paaiškino, jog jis yra tos nuomonės,kad Kristaus mes visai ir negarbintumėm, jei jis nebūtų madonos sūnus. Kiek jam žinoma, Kristus nieko nėra išgelbėjęsnuo choleros. Šventoji motina dėl jo akis išverkusi. O kuo jisatsilyginęs? „Kas tau darbo, moteriške?", pasakė jis.

- Perciò ha finito male, štai kodėl jis susilaukė tokio liūdnogalo!

Artėjant šeštadieniui, jų kalbose vis rečiau ir rečiau skambėdavo šventųjų ir madonos vardai. Penktadienį vakare gausūs vaistinės lankytojai, pasiutusiai mostaguodami rankomis,karštai svarstydavo savo šansus kitos dienos Banco di Lotto2.

Trentaquattro, sessantanove, quarantatre, diciasette!3Donas Antonijus sapnavęs, kad staiga mirė teta ir paliko

jam penkis tūkstančius lirų; staigi mirtis - 49, pinigai - 70!Donas Onoratas pasitaręs su Via Forčelos kuprium ir tvirtaižinąs savo temo4 - 9, 39, 20! Dono Bartoko katė atsivedusi naktį septynis kačiukus - skaičiai 7, 16, 64! Donas Dionizijus kątik perskaitęs laikraštyje, kad vienas camorrista prie Imakola-telos nudūrė barzdaskutį. Barzdaskutys - 21, peilis - 41! Donas

Paskualė savo laimingą skaičių sužinojęs iš kapinių sargo, kuriam jį aiškiai pasakęs balsas iš kapo - il morto che parla5- 48!

Su daktaru Vilariu taip pat susipažinau San Dženaro vaistinėje. Donas Bartolas man jau buvo pasakojęs, kad jis atvyko į Neapolį prieš dvejus metus ir buvo padėjėjas seno daktaro Rispu, garsaus gydytojo, kurį gerai žinojo visi tos miesto

dalies vienuolynai ir kongregacijos. Mirdamas gausią savopraktiką jis paliko jaunam padėjėjui.

1Brolis (it.).

2 Loterija (it.).

1Trisdešimt keturi, šešiasd ešimt d evyni, keturiasdešimt trys, septyniolika (it.).

4 Trejetas (it.).

' Numirėlis, kuris kalba (it.).




lo, kai pradėjo siausti cholera - viename buvo madonos delKarmine atvaizdas, kitame - šventos Liucijos, jo žmonos globėjos, mat jos vardas buvo Liucija. Žmona nešiojusi tą meda-

likėlį nuo pat vaikystės. Pasakiau gerai žinąs šventą Liuciją,žinąs, kad ji - akių šviesos globėja. Aš ne kartą ketinęs uždegtižvakę prieš jos relikvinę, nes jau seniai bijąs apakti. Jis pasakėpaprašysiąs žmoną pasimelsti už mane šventai Liucijai, kuripati buvo netekusi regėjimo, bet daugeliui žmonių jį grąžinusi. Jo žmona, kaip jis man papasakojo, visą dieną sėdi prielango ir laukia jo pareinant. Jinai tik jį vieną teturi pasaulyje,nes ištekėjo už jo prieš tėvų valią. Jis norėjo išsiųsti žmoną išapkrėsto miesto, bet jinai nesutiko jo palikti. Paklausiau, ar

jis nebijo mirties. Dėl savęs ne, atsakė jis, tik dėl žmonos. Kadnors mirtis nuo choleros nebūtų tokia šlykšti! Jau geriau tegul iš karto kūną išveža į kapines, kad jo nepamatytų mylinčios akys.

- Jums nėra ko bijoti, - tariau. - Jūs bent turit, kas už jusmeldžiasi, o aš nieko neturiu.

Gražus jo veidas apsiniaukė.- Prižadėkite man, jei...- Nekalbėkim apie mirtį, - pertraukiau jį krūptelėjęs.Nedidelė osterija „Del Alegrija“ už Merkato aikštės buvo

mano mėgstama poilsio vieta. Maitino ten bjauriai, bet vynasbuvo puikus, šeši soldai litras, ir aš jo nemažai išgerdavau.Dažnai, nedrįsdamas eiti namo, sėdėdavau ten kone iki patryto. Cezare, naktinis oficiantas, veikiai tapo artimas manobičiulis, o kai viešbutyje trečias žmogus susirgo cholera, per-sikrausčiau į tuščią kambarį tame name, kur jis gyveno. Nau

jasis mano butas buvo toks pat nešvarus kaip ir viešbutis, betCezare neapsiriko, pasakęs, kad gyventi in compagnia1kur kasgeriau. Jo žmona buvo mirusi, bet duktė Mariuča gyva - irdar kokia gyva! Ji tvirtino esanti penkiolikos metų, bet buvo

jau visiškai pražydusi - juodaakė, raudonomis lūpomis, ji bu-

1Draugėje (it.).



138 A x e l M u nthe

vo panaši į mažutę Venerą Kapitolijaus muziejuje. Ji skalbdavo man baltinius, virdavo makaronus ir, kai nepamiršdavo,klodavo lovą. Mariuča dar nebuvo mačiusi forestiere. Ji nuo

lat ateidavo į mano kambarį čia su vynuogių keke, čia suarbūzo gabalu ar lėkšte figų. O neturėdama kuo manęs pavaišinti, išsitraukdavo iš juodų garbanų raudoną rožę ir sužavia sirenos šypsena paduodavo man, šelmiškom akim klausdama, ar ne labiau man patiktų jos raudonos lūpos. Visą dieną ji dainuodavo virtuvėje stipriu šaižiu balsu:

- Amore! Amore!1Naktį girdėdavau, kaip už pertvaros ji vartosi lovoje. Ji sa

kydavo negalinti užmigti, bijanti naktį būti viena, bijanti dormire sola1. O aš ar nebijąs dormire solo?

- Dormite, signorinoV - pakuždom klausdavo ji iš anapuspertvaros.

Ne, aš nemiegodavau, net nesumerkdavau akių - kaip ir

jai, man nepatikdavo dormire solo.Kokia nauja baimė vertė taip pašėlusiai plakti mano širdį ir

tokiu pasiutusiu greičiu varinėjo gyslomis kraują? Kodėl, snausdamas Santa Marijos del Karmine bažnyčios navoje, anksčiaunepastebėdavau tiek gražių merginų su juodomis mantilijo-mis, kurios, klūpodamos šalia manęs ant marmurinių grindų,

meldėsi ir giedojo, ir slapčiomis man šypsojosi? Kaip aš galė jau šitiek savaičių kasdien vaikščioti pro fruttivendolo!' priegatvės kampo ir nesustoti paplepėti su Nanina, gražiąja josdukterimi, kurios žandukai buvo kaip jos pardavinėjami persikai? Kodėl aš anksčiau nepastebėdavau, kad fioraia5 Merka-to aikštėje šypsosi taip pat žaviai kaip Botičelio „Pavasaris"?

Kaip aš galėjau praleisti tiek vakarų osterijoje „Del Alegrija"ir nesuvokti, jog man svaigo galva ne nuo Granjano vyno, bet

1Meilė (it.).

2Miegoti viena (it.).

0Ar jūs mie gate, ponaiti? (It.)

4 Vaisių p ardavėja (it.).

5Gėlininkė (it.).




barį. Ten ant čiužinio, padėto ant grindų, gulėjo daktaras Vi-laris. Vos jį pažinau. Tėvas Anselmas suteikė jam paskutinįpatepimą. Jis jau buvo algidinėje stadijoje - kūnas buvo visai

atšalęs, bet iš akių mačiau, kad jis dar turi sąmonę. Pažvelgiau jam į veidą ir nušiurpau - tai buvo ne mano bičiulis, opati mirtis, kraupi, pasibaisėtina mirtis. Keliskart jis pakėlėrankas, rodydamas į mane, ir beviltiškos pastangos kažką pasakyti iškreipė klaikų jo veidą. Trūkčiojančios lūpos galiausiai aiškiai ištarė specchio1. Palūkėjus vienuolė atnešė veidrodį, ir aš palaikiau jį prieš primerktas ligonio akis. Jis keliskartpapurtė galvą, ir tai buvo paskutinis gyvybės pasireiškimas; povalandos jo širdis nustojo plakusi.

Prie vartų stovėjo vežimas, turėjęs išgabenti dvi tą dienąmirusias vienuoles. Žinojau, kad nuo manęs pareina, ar jisbus išgabentas drauge su jomis, ar paliks iki kitos dienos vakaro. Jei būčiau pasakęs, kad jis dar gyvas, būtų patikėję - jis

atrodė lygiai toks pat, koks buvo man atėjus. Aš nieko nepasakiau. Po dviejų valandų jo kūnas drauge su šimtais kitųkūnų buvo įmestas į bendrą duobę choleros kapinėse. Supratau, kodėl jis parodė ranka į mane ir kodėl papurtė galvą, kaipridėjau prie akių veidrodėlį. Žmona neturinti matyti to, ką

jis pats pamatė veidrodyje. Jis norėjo, kad nueičiau pas ją, kai

viskas bus baigta, ir praneščiau.Sustojęs prie jo namo, pamačiau lange išblyškusį moters,

kone vaiko, veidą. Kai atidariau duris, ji siaubo kupinu žvilgsniu, sverdėdama pasitraukė atgal.

- Jūs esate tas svetimšalis daktaras, apie kurį jis man tiekdaug pasakojo? Jis negrįžo namo, aš visą naktį išstovėjau prie

lango. Kur jis?Užsimetusi ant pečių skarą, ji puolė prie durų.- Tučtuojau nuveskit mane pas jį, aš tučtuojau noriu jį

pamatyti.Sulaikiau ją, paaiškinęs, kad pirma turiu su ja pasikalbėti.

1Veidrodis (it.).




Pasakiau, kad jis apsirgo Sepolte Viv vienuolyne, kad visaspastatas apkrėstas ir ji negali ten eiti; ji privalo pagalvoti apiekūdikį, kuriam netrukus suteiks gyvybę.

- Padėkit man nulipti laiptais, padėkit man nulipti! Turiutuoj pat eiti pas jį. Kodėl man nepadedat? - raudojo jinai.Staiga ji sukliko veriamu balsu ir, beveik netekusi sąmo

nės, susmuko kėdėje.- Tai netiesa, jis nemirė! Kodėl jūs tylit? Jūs melagis! Jis

negalėjo mirti, kol aš jo nepamačiau!Ji vėl šoko prie durų.- Aš turiu jį pamatyti! Turiu jį pamatyti!Ir vėl ją sulaikiau.- Jūs negalit jo pamatyti, jo ten nebėra, jis...Ji šoko ant manęs kaip sužeistas žvėris.- Jūs neturėjote leisti jo išvežti, kol aš nepamačiau, - kaip

paklaikusi šaukė ji nirtulingu balsu. - Jis buvo mano akių

šviesa, jūs atėmėt man akių šviesą! Melagis! Žmogžudys! Šventoji Liucija, atimk jam akių šviesą, kaip jis atėmė man! Išdurk

jam akis, kaip išsidūrei savąsias!į kambarį įpuolė kažkokia senė ir šoko ant manęs, atstačiusi

rankas, lyg norėdama apdraskyti man veidą.- Šventoji Liucija, atimk jam regėjimą! Apakink jį! - spie

gė moteris.- Potess essere ciecato! Potess' essere ciecato!l - tebešaukė ji

nuo laiptų aikštelės, kol sverdėdamas bėgau prie durų.Baisus prakeikimas - niekas nebūtų galėjęs baisiau manęs

prakeikti - visą naktį skambėjo man ausyse. Namo nesiryžaueiti - bijojau tamsos. Likusią nakties dalį praleidau Santa

Marijos del Karmine bažnyčioje; maniau, kad niekuometneišauš diena.Kai rytą senu papratimu nusvirduliavau į Švento Dženaro

vaistinę gurkštelėti gyvybės eliksyro - dar vienų nepaprastaiefektyvių dono Bartolo vaistų, - sužinojau, jog ką tik ten bu-

1Kad tu apaktum, kad tu apaktum! (It.)




vo užsukęs tėvas Anselmas ir prašęs man perduoti, kad tuč-tuojau užeičiau į vienuolyną.

Visas vienuolynas buvo sukrėstas: dar trys seserys susirgo

cholera. Tėvas Anselmas man pranešė, kad juodu su vyresniąja ilgai tarėsi ir galiausiai nusprendė prašyti mane užimtimirusio kolegos vietą - jokio kito gydytojo nebuvo galima rasti.Siaubo apimtos seserys vienos lakstė koridoriais, kitos meldėsi ir giedojo koplyčioje. Trys vienuolės gulėjo ant šiaudiniųčiužinių savo celėse. Viena jų vakare mirė. Ryte liga parbloškėsenąją vienuolę, mano pagalbininkę. Ją pakeitė jauna sesuo,kurią jau buvau pastebėjęs, kai pirmą kartą lankiausi vienuolyne - tiesą pasakius, jos nebuvo galima nepastebėti: ji buvolabai jauna ir nuostabiai graži. Su manim ji visai nesikalbėjo,paklausta net neatsakė, kuo vardu. Bet iš tėvo Anseimo sužino

jau, kad tai Suora1Uršulė. Pavakare, kai pasakiau norįs pašnekėti su vyresniąja, sesuo Uršulė nuvedė mane į jos celę. Vy

resnioji nužvelgė mane šaltomis veriančiomis akimis, rūsčiaiir tiriamai kaip teisėjas. Senas jos veidas buvo sustingęs irnegyvas, lyg iškaltas iš marmuro; plonų lūpų, rodės, niekuomet nebuvo suvirpinusi šypsena. Paaiškinau, kad visas vienuolynas apkrėstas, sanitarinės sąlygos klaikios, sodo šuliniovanduo užterštas - jos turinčios persikelti kitur, kitaip visos

įnirsiančios cholera.Vyresnioji atsakė, jog tai neįmanoma, nes prieštarauja jų

ordino įstatams - dar nė viena sesuo nėra išėjusi iš jų vienuolyno gyva. Jos visos turinčios pasilikti ten, kur joms priderabūti, ir pasikliauti madona bei šventu Dženaru.

Kelias neužmirštamas siaubo dienas niekur nebuvau išėjęs

iš vienuolyno, tik užbėgdavau į vaistinę pasistiprinti kaskartdidesnėmis dono Bartolo stebuklingojo gyvybės eliksyro dozėmis. Pasisakiau tėvui Anselmui, kad man reikia vyno, ir netrukus turėjau jo apsčiai, gal net per daug. Miegoti beveikvisai nemiegojau, atrodė, miegas man nereikalingas. Nema

1Sesuo (it.).




nau, kad būčiau galėjęs užmigti, - nuo baimės ir juodos kavos, kurią be perstojo gerdavau, man buvo taip sudirgę nervai, jog nejaučiau jokio nuovargio. Įtempimas atslūgdavo tik

tada, kai pavykdavo išsprukti į vienuolyno sodą, kur, atsisėdęs ant seno marmurinio suolo po kiparisais, rūkydavau vienąpapirosą po kito. Antikinių statulų nuolaužos mėtėsi visamesode, net šulinio rentiniui buvo panaudotas buvęs cippo, romėnų aukuras. Dabar jis stovi San Mikelės kieme. Prie patmano kojų gulėjo apdaužytas rosso antico1 faunas, iš už kiparisų žvelgė nedidelis Erotas, tebestovintis ant africano2 marmuro kolonos. Keletą kartų užtikau ant suolo seserį Uršulę. Jipaaiškino išeinanti pakvėpuoti tyru oru, kad neapalptų nuosmarvės, kurios prisisunkęs visas pastatas. Sykį ji man atnešėpuodelį kavos ir stovėjo laukdama, kol baigsiu gerti, o aš gėriau kiek galėdamas lėčiau, kad ji ilgiau pabūtų su manim.Atrodė, lyg ji mažiau drovisi ir net nepyksta, kad neskubu

grąžinti tuščio puodelio. Pavargusios mano akys ilsėjosi, žiūrėdamos į ją. O veikiai šitai tapo džiaugsmu, nes ji buvo labaigraži. Ar ji suprato, ką jai sakė mano akys, bet ko nedrįsoištarti lūpos: „Aš jaunas, o tu graži!" Buvo akimirkų, kai manbeveik atrodydavo, jog ji viską supranta.

Paklausiau, kodėl ji nusprendė palaidoti savo jaunystę šia

me vienuolyne. Nejaugi ji nežinanti, kad už šių sienų, tarpkurių viešpatauja siaubas ir mirtis, pasaulis tebėra toks patgražus kaip kadaise, gyvenimas kupinas džiaugsmo, ne vientik sielvarto?

- Ar žinot, kas šis berniukas? - paklausiau, rodydamas įnedidelį Erotą po kiparisais.

Ji maniusi, kad tai angelo3.O ne, tai dievas, didžiausias iš visų dievų ir galbūt pats

seniausias. Jis valdė Olimpą ir tebevaldo mūsų pasaulį.

' Senovinis rausvas marmuras (it.).

~Afrikietiškas (it.).

i Angelas (it.).




- Jūsų vienuolynas pastatytas ant senos šventovės griuvę-šių. Net jos sienos subyrėjo į dulkes, o tas berniukas tebestovikur stovėjęs su pilna strėline rankoje, pasiruošęs įtempti lan

ką. Jis nesunaikinamas, nes yra nemirtingas. Senovėje jį vadino Erotu, jis - Meilės dievas.Vos tik ištariau šį šventvagišką žodį, koplyčios varpas pašau

kė vienuoles vakarinei maldai. Sesuo Uršulė persižegnojo irskubiai išėjo iš sodo.

Po valandėlės atbėgo kita vienuolė ir nusivedė mane pasvyresniąją: ji apalpusi koplyčioje, jos ką tik ją nunešusios įcelę. Vyresnioji pažvelgė į mane baisiomis akimis. Po to, pakėlusi ranką, parodė į kryžių, kabantį ant sienos, ir jai buvosuteiktas paskutinis patepimas. Ji nebeatsigavo ir neištarė nėžodžio, širdis plakė vis silpniau ir silpniau, gyvybė greitai geso.Visą dieną ji gulėjo užmerkusi akis su kryžiumi ant krūtinės ir

rožiniu rankose, kol kūnas pamažu visai sustingo. Keliskartdar tariausi girdįs silpną širdies plakimą, bet veikiai ir jis nutilo. Žiūrėjau į šaltą ir rūstų senos vyresniosios veidą, kurionet mirtis neįstengė sušvelninti. Beveik lengviau atsikvėpiau,kai jos akys amžinai užsimerkė: kažkokios bauginančios buvotos akys. Pažvelgiau į greta stovinčią jaunąją vienuolę.

- Negaliu daugiau pasilikti, - tariau jai, - nuo to laiko,kai čia atėjau, aš nekart nemiegojau, man svaigsta galva, aškaip nesavas, pats nebežinau, ką darau, bijau savęs, bijau jūsų, bijau...

Aš nespėjau užbaigti sakinio, ji nespėjo atsitraukti, manorankos apglėbė ją, ir pajutau, kaip smarkiai plaka jos širdis

prie mano širdies.- Pietà!1 - sušnibždėjo ji.Staiga ji parodė ranka į lovą ir, suklikusi iš siaubo, spruko

pro duris. Vyresniosios akys žiūrėjo tiesiai į mane - plačiaiatmerktos, baisios, grėsmingos. Pasilenkęs prie jos, lyg ir išgir-

1Pasigailėkite (it.).




dau silpną širdies plazdenimą. Ar ji buvo mirusi, ar vis dargyva? Ar galėjo tos baisios akys matyti? Ar jos matė? Ar toslūpos prabils kada nors? Nebedrįsau žiūrėti į tas akis, priden

giau veidą paklode, išbėgau iš celės ir iš Sepolte Viv, kad niekuomet tenai nebegrįžčiau.Kitą dieną apalpau Piljero kelyje. Atgavęs sąmonę, pasiju

tau begulįs fiakre; priešais sėdėjo nusigandęs policininkas. Mesvažiavome į Šventos Magdalenos ligoninę.

Jau kitur esu pasakojęs, kaip pasibaigė šis pasivažinėjimas,kaip, tris savaites išbuvęs Neapolyje, nuostabiai paplaukiojaugeriausiu Sorento burlaiviu dvylikos Kaprio žvejų kompani

joje, kaip, persikėlę per įlanką, neužmirštamas dvidešimt keturias valandas stovėjome reide ties Kaprio Marina, dėl karantino negalėdami išlipti į krantą.

Savo „Laiškuose iš gedinčio miesto", aišku, pasistengiau nutylėti apie tai, kas įvyko Sepolte Viv vienuolyne. Niekam ne

drįsau to pasakoti, net ištikimam savo bičiuliui daktarui Norst-remui, daugumos mano jaunystės nuodėmių metraštininkui. Šitogėdingo poelgio prisiminimas persekiojo mane daugelį metų.Juo daugiau apie jį galvojau, juo labiau jis man atrodė nesuvokiamas. Kas man tuomet pasidarė? Kokia nežinoma jėga taipmane paveikė, jog nebegalėjau suvaldyti savo jausmų, nors ir

stiprių, bet paprastai paklūstančių protui? Jau ne kartą anksčiaubuvau lankęsis Neapolyje, plepėjęs ir juokavęs su ugningomispietų merginomis. Dažnai vasaros vakarais šokdavau su jomisKapryje tarantelą. Kas be ko, gal ir pavogdavau iš jų vieną kitąbučinį, bet visuomet likdavau laivo kapitonu, kuris lengvai numalšina bet kokį įgulos nepaklusnumą. Kai, būdamas studen

tas, gyvenau Lotynų kvartale, vos. neįsimylėjau sesers Filomenos, gražutės jaunos vienuolės Šventos Klaros palatoje, betišvykdamas iš ligoninės visam laikui, teišdrįsau baikščiai ištiesti jai ranką, kurios ji net nepaspaudė. O tuomet Neapolyje mannorėjosi apkabinti kiekvieną sutiktą merginą, ir, be abejo, būčiautaiP ir padaręs, jei nebūčiau apalpęs Piljero kelyje tą dieną, kaiPabučiavau vienuolę prie vyresniosios mirties patalo.




Ir dabar, kai po šitiek metų žvelgiu mintimis į dienas, pra-leistas Neapolyje, mano poelgis atrodo toks pat nederamas,tik galbūt galėčiau iš dalies jį paaiškinti.

Tiek metų stebėjęs kovą tarp Gyvenimo ir Mirties, vis dėltošį tą sužinojau apie abu priešininkus. Kai pirmą kartą išvydauMirtį, besidarbuojančią ligoninės palatose, tai buvo paprasčiausias jų susirėmimas, vaikų žaidimas, palyginus su tuo, ką pamačiau vėliau. Neapolyje mano akyse Mirtis nusinešdavo daugiau kaip po tūkstantį aukų per dieną. Mesinoje mačiau, kaip

ji per vieną akimirksnį po namų griuvėsiais palaidojo daugiaukaip šimtą tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų. Vėliau prie Ver-deno mačiau, kaip kruvinomis iki alkūnių rankomis jinaiišžudė kelis šimtus tūkstančių vyrų, kaip nuskynė visos armi

jos žiedą Flandrijos lygumose ir prie Somos. Ir tik pamatęs,kaip Mirtis darbuojasi šitokiais užmojais, pradėjau suprasti jostaktiką. Tai nuostabus tyrinėjimas, kupinas paslapčių ir priešta

ravimų. Iš pradžių viskas atrodo lyg klaikus chaosas, akiplo-tiškos, beprasmės skerdynės, kažkokia kupina atsitiktinumųpainiava. Vos tik Gyvenimas, mojuodamas nauju ginklu, pergalingai žengia žingsnį pirmyn, jį vėl bematant nubloškia atgal triumfuojanti Mirtis. Bet taip tik atrodo. Šią kovą ikimažiausių smulkmenų reguliuoja nekintamas pusiausvyros tarp

Gyvenimo ir Mirties dėsnis. Visur, kur kokia nors atsitiktinėpriežastis - epidemija, žemės drebėjimas ar karas - sutrikdošią pusiausvyrą, budrioji Gamta tučtuojau imasi lyginti svarstykles, kurti naujas būtybes vietoj žuvusiųjų.

Paklusdami nenugalimai jėgai - Gamtos dėsniui, vyrai irmoterys, geismo apakinti, puola vieni kitiems į glėbį, net ne

nujausdami, kad šalia jų stovi Mirtis, vienoje rankoje laikanti meilės gėrimą, o kitoje - amžinojo miego taurę. Mirtis -Gyvybės teikėja, Gyvybės naikintoja, pradžia ir galas.




mirti. Parašiau jo sūnėnui į Stokholmą, prašydamas atvykti irišsivežti dėdę, kad šis galėtų numirti savo tėvynėje. Vargaisnegalais man pavyko įtikinti senąjį džentelmeną važiuoti - jis

jokiu būdu nenorėjo su manim skirtis, tvirtindamas, jog ašvienintelis gydytojas, supratęs jo ligą. Po kelių mėnesių sūnėnas man pranešė, jog jo dėdė testamentu paliko man labaivertingą auksinį laikrodį su repetyru kaip atminimą už viską,ką jam buvau padaręs. Dažnai paspaudžiu repetyro mygtuką,kad laikrodžio mušimas man primintų, iš ko susidaro gydytojoreputacija.

Pastaruoju metu santykiai tarp Norstremo ir manęs kiekpasikeitė. Jo pacientai vis dažniau ir dažniau ėmė kreiptis įmane - pernelyg dažnai! Tą dieną, apie kurią bus kalbama,vienas jų netikėtai mirė mano akivaizdoje. Norstremui šis įvykis buvo itin nemalonus, nes ligonis buvo vienas žinomiausiųšvedų kolonijos žmonių. Norstremas labai susijaudino, ir aš,

norėdamas jį kiek išblaškyti, nusivedžiau papietauti į „Režans“kavinę.

- Bent jau atskleistum man savo pasisekimo ir mano n esėkmių paslaptį, - tarė Norstremas, niūriai žiūrėdamas į maneviršum Šen Ziuljeno butelio.

- Visų pirma tai laimės dalykas, - tariau aš. - Be to, mud

viejų skirtingi temperamentai: aš čiumpu fortūną už plaukų,o tu, susibrukęs rankas į kišenes, ramiai žiūri, kaip ji lekia prošalį. Aš įsitikinęs, kad tu geriau už mane išmanai apie žmogaus organizmo savybes ir ligas, bet aš, nors ir dvigubai užtave jaunesnis, matyt, geriau pažįstu žmogaus sielą. Kam tupasakei tam rusų profesoriui, kurį pas tave pasiunčiau, kad

jis serga angina pectoris, ir išvardijai visus tos nepagydomosligos simptomus?- Jis būtinai norėjo žinoti tiesą, ir aš norom nenorom turė

jau jam pasakyti, kitaip jis nebūtų manęs klausęs.- O aš jam nieko panašaus nebuvau sakęs, ir vis dėlto jis

manęs klausė. Jis melavo, sakydamas, kad nori viską žinoti irnebijo mirties. Niekas nenori žinoti, kad sunkiai serga, kiek




vienas žmogus bijo mirti, ir tai visai suprantama. Dabar jis jaučiasi daug blogiau. Jo gyvenimas sukaustytas baimės, ir dėlto kaltas tu!

- Tu nuolat kalbi apie nervus ir psichiką, lyg vien tik jie irsudaro mūsų organizmą. Angina pectoris sukelia koronariniųkraujagyslių aterosklerozė.

- Paklausk profesorių Jušarą, kas atsitiko praeitą savaitę joklinikoje, kai jis mums demonstravo angina pectoris atvejį. Ligonę staiga ištiko baisus priepuolis - pats profesorius manė,

jog ji mirs. Paprašiau, kad jis man leistų pabandyt sustabdytipriepuolį įtaigos būdu. Jis pasakė, jog tai negelbės, bet sutiko.Uždėjau ligonei ant kaktos ranką, pasakiau, jog viskas tučtuojau praeis, ir siaubinga jos akių išraiška netrukus išnyko,

ji giliai atsikvėpė ir tarė, kad visai gerai jaučiasi. Žinoma, tupasakysi, jog tai buvo pseudoanginos atvejis, bet aš tau galiuįrodyti, kad tai netiesa. Po keturių dienų ją vėl ištiko visai

toks pat priepuolis, ir, nepraėjus nė penkioms minutėms, jimirė. Tu nuolat stengiesi paaiškint savo pacientams tai, konegali paaiškint net pačiam sau. Užmiršti, kad čia, kaip irreligijoje, viską nulemia tikėjimas, o ne žinios. Katalikų bažnyčianiekuomet nieko neaiškina - ir tebėra galingiausia pasaulio

jėga; protestantų bažnyčia stengiasi viską paaiškinti - ir baigia

galutinai subyrėti. Juo mažiau tiesos žino tavo pacientai, juogeriau jiems patiems. Smegenys nekontroliuoja mūsų kūnoorganų darbo, todėl, skatindamas pacientus galvoti apie savoligas, tu prieštarauji gamtos dėsniams. Pasakyk, kad jie turi tąir tą daryti, gerti vienokius ar kitokius vaistus, kad išgytų, o

jeigu jie nelinkę tavęs klausyti, tegul kreipiasi į kitą daktarą.

Nelankyk jų, jei nėra būtino reikalo, ir per daug nekalbėk,kad jie tavęs neperprastų ir nepamatytų, kokios menkos mūsų žinios. Gydytojai, panašiai kaip kilmingosios personos, neturėtų per arti prisileisti kitų žmonių - priešingu atveju nukenčia jų prestižas; mes visi kur kas geriau atrodomePritemdytoje šviesoje. Atsimink, ir daktaro šeimos nariai visuomet mieliau kreipiasi į kitą gydytoją. Ir dabar aš slapta




gydau vieno garsiausių Paryžiaus daktarų žmoną - kaip tikšiandien ji man parodė paskutinį jo receptą, ir paklausė, ar jaigali padėti tie vaistai.

- Tu visuomet apsuptas moterų. Ak, jeigu aš joms taip pa-tikčiau kaip tu! Net mano senoji virėja, ir ta įsimylėjo tave,kai išgydei ją nuo pūslėtojo išbėrimo.

- O Dieve, kaip aš norėčiau mažiau joms patikti! Mielaitau perleisčiau visas tas nervingas damas. Žinau, kad už vadinamo „madingo gydytojo" reputaciją visų pirma turiu būtidėkingas joms, bet, patikėk, jas gydyti tikra kankynė, kartaissusijusi net su pavojumi. Tu minėjai, kad norėtum patikti moterims - tokiu atveju niekuomet joms to nesakyk, nešokinėkapie jas, nesileisk jų komanduojamas. Moterys, nors jos, matyt, to ir nežino, kur kas labiau mėgsta pačios klausyti, negukad jų klausytų. Jos įsivaizduoja esančios mums lygios, tačiaupuikiai žino, kad iš tikrųjų taip nėra - ir tai didžiausia jų

laimė, nes jeigu jos būtų mums lygios, mes daug mažiau jasmylėtumėm. Apskritai aš apie moteris esu kur kas geresnėsnuomonės negu apie vyrus, bet joms to nesakau. Jos daugdrąsesnės, ligas ir mirtį sutinka kur kas tvirčiau negu mes. Josgailestingesnės ir ne tokios tuščiagarbės. Apskritai moters gyvenime jos instinktas yra patikimesnis valdovas negu mūsų

protas, ir jos ne taip dažnai daro kvailystes kaip mes. Meilėmoteriai reiškia daug daugiau negu vyrui, meilė jai - viskas.O jausmingumas vaidina kur kas mažesnį vaidmenį, negu vyrai paprastai mano. Moteris gali įsimylėti baidyklę, net senį,

jeigu jam pavyks sužadinti jos vaizduotę. Vyras gali įsimylėtitik tokią moterį, kuri sužadina jo lytinį instinktą, o jis šiais

laikais išlieka ilgiau už lytinį pajėgumą - priešingai, negu buvo gamtos numatyta. Štai kodėl įsimylėjimas nepaiso amžiaus.Rišeljė, sulaukęs aštuoniasdešimties metų, kai vos besilaikėant kojų, vis dar buvo nepaprastai patrauklus, o Gėtei buvoseptyniasdešimt, kai jis neteko proto dėl Ulrikės fon Levec.

Pačios meilės, kaip ir gėlės, amžius neilgas. Vyro meilė mirštanatūralia mirtimi santuokoje, o moters meilė dažnai tveria iki




pat galo, virtusi grynai motinišku švelnumu nuvainikuotamsavo svajonių didvyriui. Moterys nesugeba suprasti, kad vyrasiš prigimties linkęs į poligamiją. Jį galima pažaboti šiuolaiki

niu visuomenės moralės kodeksu, tačiau nenugalimas jo instinktas tik užsnūsta. Vyras lieka toks pat gyvulys, kokį jį sukūrė Dievas, pasiruošęs kaip visuomet vykdyti savo funkcijasir nepaisyti jokių varžtų.

Moterys ne mažiau protingos už vyrus, dažnai gal net protingesnės. Bet jų visai kitoks protingumas. Negalima paneigtifakto, kad vyro smegenys sveria daugiau negu moters. Netnaujagimių smegenų vingiai gerokai skiriasi, priklausomai nuolyties. Anatominiai skirtumai dar akivaizdesni, lyginant abiejųlyčių okcipitalines smegenų skiltis: kaip tik dėl to, kad ši skiltismoters smegenyse yra tariamai atrofavusis, Hušė pabrėžia tokią didelę jos reikšmę psichikai. Lyčių diferenciacijos dėsnisyra nekintamas gamtos dėsnis, kurį patvirtina visas gyvasis

pasaulis; ir juo aukštesnė biologinė rūšis - juo aiškiau jisišryškėja. Daug kas sako, jog visa tai paaiškinama tuo, kadvyrai visas kultūros sritis padarė savo monopolija, o moterysniekuomet neturėjo progos pasireikšti kaip lygios su vyrais.Ar tikrai taip? Jau Atėnuose moters padėtis nebuvo žemesnėuž vyro, ir jai buvo prieinamos visos kultūros sritys. Jonėnų ir

dorėnų gentys visuomet pripažino moters laisvę, o Lakedemo-nijoje ji buvo net per daug didelė. Romos imperijos laikais -per keturis šimtus aukštos kultūros metų - moterys turėjo didelę laisvę. Užtenka prisiminti, kad jos galėjo kaip tinkamosdisponuoti savo nuosavybe. Viduramžiais moterys buvo labiauišsimokslinusios negu vyrai. Riteriai geriau valdė kalaviją ne

gu plunksną, mokyti buvo vienuoliai, bet juk buvo taip patdaug moterų vienuolynų, ir jos turėjo lygiai tokias pačias galimybes mokytis. Imkime kad ir mūsų profesiją, kurioje moterys anaiptol ne naujokės. Jau Salemo mokykloje dėstė moterys. Luiza Buržua, Henriko IV žmonos Marijos Mediči gydytoja,parašė menkavertę akušerijos knygą. Margerita La Marš tūks

tantis šeši šimtai septyniasdešimt septintaisiais metais buvo




vyriausioji Otel Djė ligoninės pribuvėja, ponia La Šapel ir ponia Buaven parašė daugybę niekam tikusių knygų apie moterų ligas. Septynioliktame ir aštuonioliktame šimtmetyje gar

siuose Italijos universitetuose Bolonijoje, Pavijoje, Feraroje irNeapolyje buvo daug moterų profesorių. Bet nė viena jų nepraturtino savo mokslo šakos. Būtent dėl to, kad akušerija irginekologija taip ilgai buvo moterų rankose, jas buvo sukausčiusi beviltiška stagnacija. Pažanga prasidėjo tik tada,kai jas paėmė į savo rankas vyrai. Net šiandien jokia moteris,

jausdama, kad jos pačios ar jos vaiko gyvybei gresia pavojus,nesikreipia į savo lyties daktarą.

O muzikoje! Visos Renesanso damos grojo liutnia, o vėliauklavikordu, arfa ir klavesinu. Ištisą šimtmetį visos aukštesniųluomų merginos uoliai barbino klavišus, bet kol kas nežinau nėvieno aukštos klasės muzikos veikalo, kurį būtų sukūrusi moteris, taip pat nežinau moters, kuri sugebėtų kaip reikiant pa

skambinti Bethoveno opus 106 Adagio Sostenuto. Kone visos jaunos merginos po truputį piešia, bet kiek man yra žinoma, jokiojeEuropos galerijoje nėra nė vieno vertingo paveikslo, nutapytomoters, gal tik Rozos Bonar, kuri skutosi ir rengėsi kaip vyras.

Vienas didžiausių senovės dainių buvo moteris. Iš gėlių vainiko, puošusio šios burtininkės kaktą, beliko vos keli rožių

žiedlapiai, tebedvelkiantys amžinu pavasariu. Koks nemirtingas džiaugsmas, koks nemirtingas liūdesys skamba šioje sirenos giesmėje, atplaukusioje nuo tolimų Elados krantų! Žavingoji Sapfo, ar išgirsiu kada tavo balsą? Kas žino, gal tu tebegiedinesurastame antologijos fragmente, kurį vis dar saugo Her-kulanumo lava!

- Nusibodo jau man klausyt apie tavo Sapfo, - suniurnėjoNorstremas. - Man visiškai pakanka to, ką žinau apie ją ir josgerbėjas. Nenoriu nieko daugiau girdėti apie moteris. Tau nuovyno apsvaigo galva, ir prišnekėjai visokių nesąmonių. Eimenamo!

Kai žingsniavome bulvaru, mano bičiulis užsimanė išgertialaus, todėl atsisėdom prie staliuko vienos kavinės terasoj.




- Bonsoir ; chéri!1- šūktelėjo Norstremui moteris, sėdintiprie gretimo staliuko. - Ar nepavaišintumėt alum, aš dar bevakarienės.

Norstremas piktai atrėžė palikti jį ramybėje.- Bonsoir, Chloe, - tariau aš. - Kaip laikosi Flopetė?- Darbuojasi nuošaliose gatvėse. Bulvaruose iki vidurnakčio

jai nėra ko veikti.Jai bekalbant, pasirodė Flopetė ir atsisėdo šalia savo ben-

dražygės.- Ir vėl jūs gėrėt, Flopete, - tariau aš. - Norit visai atsisvei

kinti su šiuo pasauliu?- Taip, - atsakė ji kimiu balsu, - ir pragare nebus blogiau

kaip čia.- Tu nelabai renkiesi pažįstamus, - suniurnėjo Norstremas

ir pasibaisėjęs pažvelgė į abi prostitutes.- Esu turėjęs dar ne tokių pažįstamų, - tariau aš. - Be to,

aš jų gydytojas. Abi serga sifiliu, visa kita padarys absentas.Jiedvi veikiai baigs savo dienas Šen Lazaro ligoninėj arba tiesiog griovyje. Jos bent neslepia, kas jos tokios. Ir nepamiršk -tokias jas padarė vyras, o kitas vyras stovi už kampo ir atima iš

jų pinigus, kuriuos joms duodame. Bet šios prostitutės nėratokios blogos, kaip tu manai: jos iki galo lieka moterys su

visomis joms būdingomis ydomis ir su kai kuriomis dorybėmis,kurios išlieka, kad ir kaip žemai moteris pultų. Keista, bet josnet sugeba tyrai mylėti, ir tatai išties be galo jaudinantis reginys. Kartą mane buvo įsimylėjusi prostitutė; ji pasidarė droviir baikšti kaip jauna mergaitė ir net rausdavo po dažų sluoksniu. Net ši apgailėtina būtybė tenai, prie staliuko, būtų galė

jusi tapti puikia moterim, jei būtų kitaip susiklosčiusios aplinkybės. Paklausyk, aš tau papasakosiu jos istoriją.- Pameni, - pradėjau aš, kai mudu, susikibę už parankių,

nužingsniavom bulvaru, - mergaičių mokyklą Pasi, priklausančią Šventos Teresės ordino seserims, į kurią pernai buvai

1Labas vakaras, brangusis! (Pranc.)




mane nusivežęs apžiūrėti jaunos švedukės, mirštančios šiltine? Netrukus toj pačioj mokykloj apsirgo dar viena mergaitė,kurią aš gydžiau, - labai graži penkiolikmetė prancūzaitė. Vieną

vakarą, kai išėjau iš mokyklos, mane užkabino moteris, vaikštinėjanti šaligatviu kitoj gatvės pusėj. Kai grubiai pasakiau at-stot nuo manęs, ji ėmė nuolankiai maldauti, kad leisčiau pasakyti keletą žodžių. Jinai jau visą savaitę kasdien sekusi, kaipaš išeinu iš mokyklos, bet vis neturėjusi drąsos užkalbinti, nesbūdavę šviesu. Ji mane vadino „monsieur le Docteur “ ir drebančiu balsu klausinėjo, kaip jaučiasi mergytė, serganti šiltine, - ar jai gresia pavojus? „Aš turiu ją pamatyti dar gyvą, -raudojo jinai, ir ašaros riedėjo dažytais jos skruostais. - Ašturiu ją pamatyti, aš jos motina!" Vienuolės nieko apie tainežinančios. Mergaitė buvo atiduota joms auklėti, kai jai buvo treji metukai, pinigai mokami per banką. Ji nuo tos dienosnemačiusi savo vaiko, tik kiekvieną ketvirtadienį, kai mer

gaites veda po pietų pasivaikščioti, stovėdama prie gatvės kampo, iš tolo stebinti dukrą. Pasakiau, kad aš labai susirūpinęsdėl vaiko ir pranešiu, jeigu jai bus blogiau. Ji nepanoro duotiman savo adreso ir paprašė, kad leisčiau kiekvieną vakarąlaukti manęs gatvėje. Visą savaitę sutikdavau ją toje pat vietoje, drebančią ir susisielojusią. Turėjau jai pranešti, kad mer

gaitei vis blogiau, bet, aišku, jokiu būdu negalėjau leisti šiamapgailėtinam padarui aplankyti savo mirštančio vaiko. Tikprižadėjau ją įspėti, kai artės galas, ir tuomet ji vis dėlto sutiko duoti man savo adresą. Kitą dieną, vėlai vakare, nuvažiavęs nurodytu adresu, atsidūriau nekokio vardo gatvelėje užOpéra Comique. Vežėjas reikšmingai man šyptelėjo ir pasisiū

lė po valandos vėl mane paimti. Pasakiau, kad man užtekspenkiolikos minučių. Įstaigos savininkė greitai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir nuvedė į salę, kur buvo kokių dešimtpusnuogių merginų trumpomis raudono, geltono ir žalio muslino tunikomis. Kurią aš pasirinksiąs? Atsakiau, kad jau pasirinkau - norėčiau panelės Flopetės. Ponia labai nusiminė: panelė Flopetė dar neatėjusi, pastaruoju metu ji labai apsileidusi




darbe. Ji dar tebesirengianti savo kambaryje. Paprašiau tučtuojau nuvesti mane į viršų. Tokiu atveju aš turįs iš ankstosumokėti dvidešimt frankų, neskaitant dovanėlės à discrétion1

pačiai Flopetei, jei būsiu ja patenkintas, o ji nė kiek dėl toneabejojanti, nes tai une fille charmante, prête à tout et très rigolote2. Ar aš nepageidaučiau, kad į jos kambarį būtų paduota šampano?

Flopetė sėdėjo prieš veidrodį ir atsidėjusi dažėsi. Ji pašoko,griebė skarą pridengti klaikiai savo nuogybei - įprastam šiųnamų tualetui, - ir atsuko į mane klouno veidą: ant skruostųraudonos dėmės, viena akis paryškinta anglimi, kita paraudus nuo ašarų.

- Ne, ji dar nenumirė, bet labai silpna. Vienuolė, budintiper naktį, labai pavargo, ir aš jai prižadėjau atvesti nakčiaisavo slaugę. Nusigrandykit nuo veido tuos šlykščius dažus,priglotninkit plaukus alyva, vazelinu ar kuo tik norit, mes

kit šalin šitą baisų musliną ir apsivilkit gailestingosios sesersrūbais - jie šitam ryšuly. Aš ką tik juos pasiskolinau iš vienossavo slaugės. Manau, kad turėtų jums tikti, nes judvimaždaug vienodo ūgio. Po pusvalandžio atvažiuosiu jūsų paimti.

Netekusi žado, ji žiūrėjo į mane, kol leidausi laiptais.

- Jau? - paklausė labai nustebusi ponia.Pasakiau, kad noriu išsivežti panelę Flopetę visai nakčiai

ir kad tuoj grįšiu jos pasiimti. Kai po pusvalandžio privažiavau prie kampo, Flopetė pasirodė tarpduryje su ilgu gailestingosios sesers apsiaustu, apsupta pusplikių merginų su muslinotunikomis.

- Na ir pasisekė gi tau, brangioji! - kikeno visos choru. -Paskutinę Užgavėnių dieną pateksi į kaukių balių. O kaipprašmatniai tu atrodai! Visai kaip padori dama. Gaila, kadtavo Monsieur nepakvietė ir mūsų!

1Savo nuožiūra (pranc.).

“Žavinga merg ina, visk am pasiruošusi ir labai nuotaik inga (pranc.).




- Amusez-vous, mes enfantsl, - nusišypsojo ponia, lydėdamaFlopetę prie mano fiakro. - Paprašysiu jus penkiasdešimt frankų - mokama iš anksto.

Slaugės nelabai tereikėjo. Mergaitė vadavosi mirtimi. Ji neturėjo sąmonės, gyvybė vos vos ruseno. Motina visą naktį išsėdėjo prie lovos, pro ašaras žiūrėdama į mirštantį savo vaiką.

- Pabučiuokite ją paskutinį kartą, - tariau jai, kai prasidė jo agonija. - Nebijokite, ji be sąmonės.

Flopetė pasilenkė prie mergaitės, bet tuoj pat atšoko.- Nedrįstu jos bučiuoti, - tarė ji raudodama. - Juk jūs

žinot, kaip žemai aš puolusi.

- Kai vėl pamačiau Flopetę, ji buvo girtutėlė. Po savaitės jišoko į Seną. Ją ištraukė gyvą; bandžiau paguldyti į Šen Lazaroligoninę, bet ten nebuvo laisvų lovų. Po mėnesio jinai išgėrė

buteliuką laudanumo ir, kai atėjau, buvo jau leisgyvė. Negaliu sau dovanoti, kad išploviau jai iš skrandžio nuodus. Rankoj ji laikė suspaudusi vaiko batelį, kuriame buvo garbanėlėplaukų. Tuomet ji įniko į absentą, taip pat patikimus nuodus,tik, deja, ne tokius efektyvius. Šiaip ar taip, netrukus ji atsidurs griovyje, kur greičiau galima nuskęsti negu Senoje.

Sustojom prie Norstremo namo Pigalio gatvėje.- Labanakt, - tarė mano bičiulis. - Ačiū už maloniai pra

leistą vakarą.- Ir tau ačiū, - tariau aš.

1Linksminkitės, vaikučiai (pranc.).




negalėjo būti jokios kalbos. Pasakiau jam, kad palauksim čiakeletą dienų, kol atvyks jo motina. Jis baisiausiai nenorėjoatidėti kelionės nė vienai dienai. Vakare uoliai studijavo trau-

kinių tvarkaraščius. Kai po vidurnakčio užėjau į jo kambarį, jis ramiai miegojo. Rytą radau jį lovoje negyvą - mirties priežas-tis, be abejo, buvo vidinis kraujavimas. Telegrafavau savo kolegai į Bazelį, prašydamas perduoti žinią apie jaunuolio mirtįmotinai ir pranešti man jos nurodymus. Profesorius atsakė nedrįstąs jai nieko sakyti - jos būklė esanti labai sunki. Aš buvau tikras, kad ji norėtų palaidoti sūnų Švedijoje, bet nežinojauformalumų, tad kreipiausi į laidotuvių biurą. Man pranešė, jogpagal įstatymą kūnas turįs būti balzamuotas; kaina - du tūkstančiai markių. Žinojau, kad šeima nėra turtinga, ir nusprendžiau balzamuoti pats. Reikėjo skubėti - buvo liepos pabaiga, pats karštis. Anatomikumo tarnautojo padedamas, tąpačią naktį greitosiomis įbalzamavau kūną; tas atsiėjo apie du

šimtus markių. Tai buvo pirmas mano bandymas, ir, reikia prisipažinti, labai nevykęs. Švininį karstą mano akivaizdoje užlita-vo, įdėjo į kitą, ąžuolinį, o tą pagal geležinkelio taisykles - įpaprastą dėžę ir užkalė. Kitkuo turėjo pasirūpinti biuras - jisapsiėmė nugabenti palaikus traukiniu iki Liubeko, o iš ten laivu į Stokholmą. Pinigų, kuriuos buvau gavęs iš motinos kelio

nei, vos užteko viešbučio sąskaitai apmokėti. Kad ir kaip protestavau, vis tiek teko sumokėti nežmonišką sumą už patalynęir kilimą tame kambaryje, kur mirė jaunuolis. Viską sutvarkius,liko tokia suma, kurios vargu ar būtų užtekę man vienam grįžtiį Paryžių. Nuo pat atvykimo į Heidelbergą nė karto nebuvauišėjęs į miestą ir nieko nemačiau, išskyrus „Europos" viešbučio

sodą po savo langais. Pagalvojau, kad prieš paliekant Heidelbergą, į kurį turėjau vilties daugiau nebegrįžti, reikėtų bentapžiūrėti garsiuosius senosios pilies griuvėsius. Kol stovėjau priepilies terasos parapeto ir žiūrėjau į po kojomis nusidriekusį Ne-karo slėnį, į mane pasileido, kiek tik įkabino kreivos kojytės,nešančios ilgą laibą kūną, jaunutis taksas. Prišokęs jis ėmė laižytiman visą veidą. Gudrios šuns akys bematant atskleidė mano




paslaptį, kad aš jau seniai svajoju įsigyti tokį mažutį valdma-ną - taip šiuos nuostabius šunis vadina jų gimtinėje. Nors mansu pinigais buvo labai striuka, nedvejodamas nusipirkau vald-

maną už penkiasdešimt markių, ir mudu džiūgaudami grįžom į„Viktorijos" viešbutį. Valdmanas bėgo iš paskos be jokio sakelio, tvirtai žinodamas, kad jo ponas ne kas kitas, o aš. Rytojausdieną gavau papildomą sąskaitą už kažkokią bėdą, atsitikusiąmano kambario kilimui. Mano kantrybė išseko - ir taip jaubuvau sumokėjęs „Viktorijos" viešbučiui aštuonis šimtus markių už kilimus. Po dviejų dienų kilimą iš jaunuolio kambariopadovanojau senam kurpiui, kurį buvau matęs taisant batusprie savo vargingo buto, pilno apskarusių vaikų. Viešbučio direktorius iš pasiutimo neteko žado, bet kilimas vis dėlto atitekokurpiui. Visi mano reikalai Heidelberge buvo sutvarkyti, todėlnusprendžiau rytiniu traukiniu grįžti į Paryžių. Per naktį apsigalvojau ir nusprendžiau važiuoti į Švediją. Juk Paryžiuje ma

nęs niekas nelaukė grįžtant anksčiau kaip po dviejų savaičių;savo ligonius buvau pavedęs Norstremui ir jau išsiunčiau telegramą broliui, kad žadu dvi dienas paviešėti senajame mūsųname - tikriausiai panaši proga aplankyti Švediją daugiau nepasitaikys. Dabar man rūpėjo kuo greičiau ištrūkti iš viešbučio,bet į keleivinį Berlyno traukinį jau nebegalėjau suspėti, todėl

nusprendžiau išvykti vakare prekiniu traukiniu, tuo pačiu, kuriuo turėjo būti vežamas jaunuolio karstas iki Liubeko, o paskui tuo pačiu švedų garlaiviu plaukti į Stokholmą. Kai atsisėdau stoties bufete pavakarieniauti, oficiantas mane įspėjo, jogvestis šunis į restoraną verboten1. Daviau jam penkias markes, otaksą pakišau po staliuku, bet kai tik pradėjau valgyt, nuo du

rų pasigirdo griausmingas balsas:- Der Leichenbegleiter!Visi pakėlė nuo lėkščių galvas, dairydamiesi į kaimynus,

tačiau niekas neatsistojo.- Der Leichenbegleiter!

Draudžiama (vok.).



160 A x e l M un th e

Žmogus trenkė durimis, bet tuoj vėl pasirodė su kitu tipu -atpažinau laidotuvių biuro tarnautoją. Griausmingo balso sa-vininkas priėjo prie pat manęs ir suriaumojo:

- Der Leichenbegleiter!Visi smalsiai sužiuro į mane. Pasakiau žmogui, kad paliktųmane ramybėj ir netrukdytų vakarieniauti. Ne, aš turįs tuč-tuojau eiti pas stoties viršininką, kuris nori su manim pasikal-bėti labai svarbiu reikalu. Milžinas pasišiaušusiais dygliakiaulės ūsais, pažvelgęs į mane pro auksinius akinius, atkišo visąglėbį popierių ir ėmė rėkti į ausį, kad aš turiu tučtuojau lipti įvagoną, nes jau laikas jį užplombuoti. Kaip sugebėdamas jampaaiškinau vokiškai, kad jau turiu nusipirkęs antros klasėsbilietą. Jis atsakė, kad tai verboten - mane tuoj pat uždarysbagažo vagone su karstu.

- Ką jūs čia šnekat, velniai griebtų?- Argi jūs nesat Leichenbegleiter? Nejau nežinot, kad Vo

kietijoje verboten gabenti numirėlį be Leichenbegleiter ir kad juos užrakina viename vagone?

Parodžiau jam antros klasės bilietą į Liubeką ir pasakiau,kad esu paprastas keleivis - vykstu atostogų į Švediją ir neturiu nieko bendro su karstu.

- Tai pagaliau ar jūs Leichenbegleiter , ar ne? - piktai suriau

mojo jis.- Žinoma, ne. Mielai sutinku imtis bet kokio darbo, bet

griežtai atsisakau būti Leichenbegleiter. Man nepatinka šis žodis.Stoties viršininkas suglumęs pažvelgė į šūsnį popierių ir pa

reiškė, kad jei per penkias minutes neatsiras Leichenbegleiter ,tai Liubeko vagonas su karstu bus atkabintas ir liks Heidel

berge, atsarginiame kelyje. Vos tik jis ištarė šiuos žodžius, prie jo prišoko nedidukas kuprius raupuotu veidu ir neramiomisakutėmis su visu glėbiu dokumentų.

- Ich bin der Leichenbegleiter\ - su neginčijamu orumu pra^nešė jis.

1Aš esu palydova s (vok.).



162 A x e l M unthe

ti du karstus, be abejonės, verboten. Jis turįs atsiklausti Kai-serliche Oberliche Eisenbahn Amt Direktion Bureau\ ir atsakymas ateis ne anksčiau kaip po savaitės.

Padėtį išgelbėjo valdmanas. Per tas mūsų derybas keliskartpastebėjau, kad stoties viršininkas meiliai žvilgtelėjo pro auksinius akinius į mano šuniuką ir, ištiesęs milžinišką ranką, keliskart švelniai paglostė ilgas šilkines valdmano ausis. Iš nevilties ryžaus paskutinį kartą pabandyt suminkštinti viršininkuiširdį - netaręs nė žodžio, užkėliau valdmaną jam ant kelių.Aplaižęs jam veidą, taksas ėmė pešioti dygliuotus ūsus, ir griežtąstoties viršininko veidą pamažu nuskaidrino plati geraširdiškašypsena, sušvelninusi beviltišką mudviejų padėtį.

Po penkių minučių kuprius pasirašė dešimt dokumentų kaipabiejų karstų Leichenbegleiter , o aš su valdmanu ir sakvojažubuvau įgrūstas į perpildytą antros klasės vagoną, kai traukinys jau pajudėjo. Valdmanas bandė kibinti šalia mūsų sėdinčią

storą ponią, bet ji rūsčiai dėbtelėjo į mane ir pasakė, kad antros klasės kupė vežtis šunis verboten, ar jis bent stubenrein2? Okaipgi! Jis nepaprastai valyvas nuo pat gimimo. Bet štai valdmanas susidomėjo pintine, kurią storoji ponia laikė ant kelių,godžiai ją apuostė ir ėmė pasiutusiai loti. Jis vis dar lojo, kaitraukinys sustojo artimiausioje stotyje. Konduktorius pasakė,

kad vežiotis šunis be antsnukio verboten. Veltui, pražiodęs valdmaną, rodžiau konduktoriui, kad jam dar tik kalasi dantys,veltui įbrukau jam į ranką paskutines penkiasdešimt penkiasmarkes - jis buvo nepermaldaujamas: valdmaną reikią tučtuojau nuvesti į šunų skyrių. Degdamas kerštu, parodžiau įstorosios ponios pintinę ir paklausiau konduktorių, ar kates

vežioti be bilieto ne verboten? Aišku, verboten. Storoji poniatebesiginčijo su konduktoriumi, kai išlipau į peroną. Šunųskyriai tais laikais buvo gėdingai baisūs - tamsus narvas tiesiog ant ratų, prirūkęs garvežio dūmų. Negi aš galėjau palikti

1Vyriausioji imperatoriškoji geležinkelių valdyba (vok.).

2Valyvas (vok.).




ten valdmaną? Pribėgęs prie bagažo vagono, ėmiau maldautikonduktorių pagloboti mano šuniuką. Jis atsakė, kad tai verboten. Bet štai atsargiai prasivėrė gretimo vagono stumiamo-

sios durys, ir pro plyšį išlindo kupriaus galva su ilga pypkedantyse. Vikriai kaip katė šmurkštelėjau į jo vagoną su sakvojažu ir valdmanu rankose.

Penkiasdešimt markių grynais, kai tik atvyksim į Liubeką, jeigu jis paslėps savo vagone valdmaną! Nespėjus jam atsakyti, durys iš lauko buvo užšautos, garvežys šaižiai sušvilpė, irtraukinys pajudėjo. Dideliam vagone stovėjo tik dvi dėžės sukarstais. Buvo žvėriškai karšta, bet vietos kojoms ištiesti pakako. Šuniukas tučtuojau užmigo ant mano palto, Leichenbegleiter išsitraukė iš maisto pintinės butelį šalto alaus, muduužsirūkėm pypkes ir, atsisėdę ant grindų, ėmėm svarstyti padėtį. Mums negrėsė jokie nemalonumai - niekas nematė, kaipaš įšokau su šunim į vagoną, o konduktoriai niekuomet į vidų

neužeiną, patikino mane kuprius. Kai po valandos, artindamasis prie kitos stoties, traukinys sulėtino greitį, pareiškiaukupriui, jog niekur iki pat Liubeko iš čia neišeisiu, nebentmane varu išvarytų. Valandos bėgo maloniai šnekučiuojant -kalbėjo daugiausia Leichenbegleiter , nes vokiškai prastai temoku, nors beveik viską suprantu. Naujasis mano bičiulis pa

sisakė jau daug sykių važiavęs tuo maršrutu, žinąs net kiekvienos stotelės pavadinimą, nors iš savo vagono-kalėjimo mesvisai nematėm išorinio pasaulio. Jis jau daugiau kaip dešimtmetų esąs Leichenbegleiter , darbas ramus ir malonus, be to, jismėgstąs keliauti, matyti vis naujas šalis. Jau šešiskart buvęsRusijoje, ir rusai jam patinka, jie visada nori, kad juos palai

dotų gimtinėje. Į Heidelbergą atvažiuoja daug rusų pasitartisu garsiais profesoriais, kurių ten netrūksta. Jie geriausi joklientai. Jo žmona esanti Leichenwàscherin1. Be jųdviejų pagalbos neapsieina beveik joks svarbesnis balzamavimas. Rodydamas į antrąją dėžę, jis pridūrė, kad labai įsižeidė, kai tam

1Numirėlių mazgotoja (vok.).




švedų ponui nepakvietė nei jo, nei jo žmonos. Ar tik jis nebustapęs kokios nors intrigos auka: jų profesijoj nemaža konku-rencija, ir du kolegos labai pavydūs. Išvis čia glūdi kažkokia

paslaptis: jam taip ir nepavykę sužinoti, koks daktaras balzamavo kūną. Balzamavimas - labai kruopštus ir sudėtingas darbas. Visko gali būti ilgos kelionės metu, tuo labiau kad irkarštis nepakenčiamas. O aš ar daug sykių padėjęs balzamuoti?

- Tik vieną, - atsakiau nukrėstas šiurpo.- Gaila, kad negali pamatyti rusų generolo, - entuziastin

gai tarė Leichenbegleiter, rodydamas pypke į kitą dėžę. - Šį kartą nuostabiai pavyko, sunku patikėti, kad tai lavonas - netakys atmerktos. Nesuprantu, kodėl prie jūsų taip prikibo stoties viršininkas? - toliau šnekėjo jis. - Jūs, tiesą pasakius, galkiek per jaunas būti Leichenbegleiterf bet, man regis, visai padoriai atrodot. Tik reikia nusiskusti ir nusivalyti - jūs visasapsivėlęs šuns plaukais; aišku, su šitokiu apžėlusiu smakru jo

kiu būdu negalim rytoj prisistatyti Švedijos konsului - tikriausiai jau visą savaitę nesiskutot, esat labiau panašus įplėšiką negu į padorų Leichenbegleiter. Kaip gaila, nepasiėmiauskustuvo - galėčiau, sustojus traukiniui, jus nuskusti.

Atsidariau sakvojažą ir pasakiau, kad būsiu labai dėkingas, jeigu jis mane nuskus, nes baisiausiai nekenčiu tos kankynės

ir stengiuosi niekuomet pats nesiskųsti. Jis žinovo akimis apžiūrėjo mano skustuvą ir pareiškė, kad švedų skustuvai geriausipasaulyje, jis pats niekuomet kitokiais nesinaudojąs. Jo rankaesanti labai lengva, jis nuskutęs šimtus žmonių, ir niekas niekuomet nesiskundęs.

Iš tikrųjų manęs dar niekas nebuvo taip puikiai nuskutęs -

taip jam ir pasakiau, nešykštėdamas pagyrimų, kai traukinysvėl pajudėjo.- Niekas negali prilygti kelionėms po svetimus kraštus, -

tariau jam, plaudamasi nuo veido muilą. - Kasdien sužinai kąnors naujo ir įdomaus. Juo daugiau stebiu šį kraštą, juo labiauįsitikinu, kaip smarkiai vokiečiai skiriasi nuo kitų tautų. Romanai ir anglosaksai niekuomet kitaip nesiskuta, kaip tik sė




minga žvaigžde - kitaip nesėdėtum dabar šalia manęs. Nau-dokis proga, nes tokios progos daugiau neturėsi! Nugabenksavo karstą į Švediją, kol aš suvažinėsiu į Rusiją, ir grįžk

pirmuoju traukiniu į Heidelbergą. Būsi mano kompanionas.Kol gyvas profesorius Fridreichas, darbo pakaks ir dviem -Zacharijas Šveinfusas žino, ką kalba. Švedijoj tau nėra ko veikti - ten nėra garsių gydytojų, o Heidelberge jų pilna. Geresnės vietos už Heidelbergą nerasi.

Nuoširdžiai padėkojau naujajam bičiuliui ir pasakiau, joggalutinį atsakymą duosiu iš ryto, kai mūsų galvos kiek pra-blaivės. Po kelių minučių jau kietai miegojom ant vagono grindų. Aš puikiai praleidau naktį, valdmanas kiek blogiau. Kaitraukinys įvažiavo į Liubeko stotį, buvo visai šviesu. Perone

jau laukė Švedijos konsulato tarnautojas, kuriam buvo pavesta sutvarkyti karsto pergabenimą į švedų garlaivį. Nuoširdžiai atsisveikinęs su kuprium, nuvažiavau į Švedijos kon

sulatą. Vos tik pamatęs šuniuką, konsulas mane įspėjo, jogvežti šunis į Švediją draudžiama, kadangi šiaurės Vokietijojepastaruoju metu užregistruoti keli šunų pasiutimo atvejai.Aišku, aš galįs pasikalbėti su kapitonu, bet jis įsitikinęs, kadvaldmano nepriims į laivą. Kapitonas buvo labai blogai nusiteikęs - jūrininkas nemėgsta vežioti numirėlių. Veltui aš jį

maldavau. Prisiminęs, kaip man pasisekė suminkštinti širdįHeidelbergo stoties viršininkui, nusprendžiau dar sykį pabandyti laimę. Valdmanas aplaižė kapitonui visą veidą, bet ir tasnegelbėjo. Tuomet nusprendžiau paveikti jį kitaip ir užsiminiau apie savo brolį. Taip, aišku, jis labai gerai pažįstąs komodorą Miuntę, jie kartu plaukioję „Vanadisu44, būdami garde-

marinai, ir esą geri bičiuliai.Nejaugi jis bus toks žiaurus ir paliks mylimą mano broliošuniuką Liubeke, pas svetimus žmones?

Ne! Toks žiaurus jis vis dėlto nebuvo. Po penkių minučiųvaldmanas buvo užrakintas mano kajutėje, bet su sąlyga, kad,atvykus į Stokholmą, pats turėsiu kaip nors slapčia pernešti jįį krantą. Aš myliu jūrą, laivas buvo patogus, pietavau prie




kapitono stalo, ir visi keleiviai buvo su manim labai mandagūs. Tiesa, kambarinė susiraukė, kai rytą atėjo tvarkyti manokajutės, bet vos tik kaltininkas aplaižė jai veidą, ji tapo mūsų

bendrininke - ji niekuomet nebuvo mačiusi tokio žavaus šunelio! Kai valdmanas, pasprukęs iš kajutės, atsidūrė denyje, visi jūrininkai ėmė su juo žaisti, o kapitonas stengėsi žiūrėti į kitąpusę. Buvo jau vėlus vakaras, kaip priplaukėm prie Stokholmo krantinės ir aš iššokau iš laivo pirmgalio, laikydamas rankose valdmaną. Kitą rytą užėjau pas profesorių Brucelijų, ir jisman parodė telegramą iš Bazelio: mirusio jaunuolio motina

jau taisosi, ir laidotuvės atidedamos maždaug dviem savaitėm, kol ji grįš namo. Jis turįs vilties, kad aš tebebusiu Švedi

joje - motina, be abejo, norės sužinoti visas smulkmenas apiepaskutines sūnaus gyvenimo akimirkas, ir, aišku, aš privalaudalyvauti laidotuvėse. Pasakiau, kad ketinu aplankyti brolį irlabai skubu grįžti į Paryžių pas savo ligonius.

Niekaip negalėjau atleisti broliui, kad jis man užkrovėbaisų palikimą - panelę Agatą. Tuomet buvau jam parašęsrūstų laišką. Laimė, jis atrodė visa tai pamiršęs. Pasakė, joglabai džiaugiasi, mane matydamas - juodu su žmona tikisi,kad aš paviešėsiu senajame name bent dvi savaites. Po dviejųdienų jis nusistebėjo, kaip aš, toks užsiėmęs gydytojas, pa

lieku taip ilgai savo ligonius be priežiūros - kada gi aš manąs išvažiuoti? Mano brolienė tapo šalta kaip ledas. Ką padarysi, jei žmogus nekenčia šunų! Belieka tik jo gailėtis ir,užsidėjus ant pečių kuprinę, leistis su šuniuku pėsčiomis įkelionę. Suniukai labai mėgsta iškylauti, miegoti po atvirudangumi prie švelnios pušelės ant minkšto samanų patalo,

malonesnio už turkišką kilimą. Tą rytą, kai susiruošiau važiuoti, mano brolienei skaudėjo galvą, ir ji neatėjo pusryčių. Norėjau pats nueiti į jos kambarį atsisveikinti, bet brolis patarėto nedaryti. Aš ir nesispyriau, tuo labiau kad jis pasakė, jogkambarinė ką tik rado po mano lova naują ponios išeiginęskrybėlaitę, išsiuvinėtas šlepetes, plunksnų boa, du tomus»Britų enciklopedijos", sudraskytus į skutelius, triušio Ii-




kučius ir dingusį kačiuką beveik nukąsta galva. O turkiškaskilimas salone, gėlių lysvės sode ir šeši ančiukai kūdroje...Pažvelgiau į laikrodį ir pasakiau broliui, jog nemėgstu lėkti į

stotį kaip akis išdegęs.- Ole! - sušuko brolis senam tėvo vežikui, kai atsisėdauį brikelę. - Dėl Dievo meilės, kad daktaras nepavėluotų įtraukinį!

Po dviejų savaičių vėl atvykau į Stokholmą. Profesorius Bru-celijus man pranešė, kad tą rytą iš žemyno sugrįžo jaunuoliomotina ir kad laidotuvės įvyks kitą dieną - aš, žinoma, privalau jose dalyvauti. Pasibaisėjęs išgirdau, jog vargšė moterisžūtbūt nori dar kartą pamatyti sūnų, todėl nuspręsta ankstirytą atidaryti karstą. Aš, aišku, jokiu būdu nebūčiau pats balzamavęs kūno, jei būčiau pagalvojęs apie tokią galimybę. Žino

jau, kad mano norai buvo geri, bet pasielgiau blogai, ir jeikarstas bus atvožtas, motina gali pamatyti klaikų vaizdą. Pir

moji mano mintis buvo sprukti naktiniu traukiniu į Paryžių.Bet pagalvojęs nusprendžiau, kad tai būtų negarbinga, ir pasilikau. Nebuvo kada delsti. Tokio įtakingo asmens, kaip profesorius Brucelijus, padedamas, šiaip taip išsirūpinau leidimąatidengti karstą, kad esant reikalui - o aš tuo nė kiek neabe

jojau - galėčiau kuo greičiausiai išdezinfekuoti palaikus. Tuoj

po vidurnakčio, lydimas kapinių sargo ir darbininko, kuristurėjo atidaryti karstus, nusileidau į rūsį po bažnyčia. Kai buvo nuimtas vidinio karsto švininis antvožas, šiurpios mirtiesakivaizdoje juodu tylėdami pagarbiai pasitraukė į šalį. Paėmiausargo žibintą ir atidengiau mirusiojo veidą. Žibintas nukritoant žemės, o aš susverdėjęs atšokau nuo karsto, lyg nemato

mos rankos nublokštas.Dažnai stebėdavausi, kaip tą naktį nepraradau šaltakrau jiškumo, tikriausiai mano nervai tada buvo plieniniai.

- Viskas gerai, - tariau, skubiai uždengdamas numirėlioveidą. - Prisukit antvožą - nėra jokio reikalo dezinfekuoti,kūnas puikiai išsilaikęs.

Anksti rytą užėjau pas profesorių Brucelijų ir pasakiau, kad




čia. Kas gi kitas, jei ne Mefistofelis, tas amžinas pašaipūnas,būtų galėjęs iškrėsti tokį klaikų farsą? Net šventose giesmėsetariausi girdįs jo kupiną patyčių juoką ir, teatleidžia man Die

vas, pats vos nepradėjau juoktis, kai tavo karstą nuleido į šiąduobę. Bet ar tau ne vis tiek, kieno šis kapas? Juk tu negaliperskaityti vardo marmuriniame kryžiuje - ar tau ne vis tiek,kieno tai vardas? Tu negirdi gyvųjų balsų viršum savo galvos,ir negi tau ne vis tiek, kuria kalba jie šneka? Tu ilsies ne tarpsvetimų, o tarp brolių. Kaip ir tas jaunas švedas, palaidotasRusijos širdyje, senojo tavo pulko trimitininkams sutrimitavus prie jo kapo „Į paskutinį žygįw. Mirties karalystė neturisienų, kapas neturi tautybės. Dabar jūs priklausot tai pačiaitautai ir netrukus visai supanašėsit. Kad ir kur miegotumėtamžinu miegu, visur laukia tas pats likimas - visi jūs būsiteužmiršti ir visi pavirsite dulkėmis. Toks jau gyvenimo dėsnis.Ilsėkis ramybėje, kova jau baigta!



V i e n u o l i k t a s s k y r i u s

PONIA REKEN

Netoli Viljė aveniu gyveno svetimšalis gydytojas, kiek manbuvo žinoma, akušerijos ir ginekologijos specialistas.Tai buvo grubus ir ciniškas žmogus; keletą kartų jis buvo

kvietęs mane į konsiliumą, bet norėdavo ne tiek pasinaudotipranašesnėmis mano žiniomis, kiek užkrauti man ant pečiųdalį atsakomybės. Paskutinį kartą jis buvo pasikvietęs mane

dėl jaunos merginos, mirštančios peritonitu - aplinkybės buvo tokios įtartinos, jog tik po ilgų svyravimų sutikau pasirašyti šalia jo pavardės mirties liudijime. Sykį, grįžęs vėlai vakare namo, pamačiau prie durų laukiantį fiakrą; vežėjaspadavė man laiškelį, kuriuo šis tipas primygtinai prašė nedelsiant atvykti į privačią jo kliniką Grane gatvėje. Buvau nusprendęs nebeturėti su juo jokių reikalų, bet jis taip primygtinai prašė, jog pagalvojau, kad vis dėlto reikia nuvažiuoti. Durisman atidarė stora nemalonios išvaizdos moteris, kuri pasisakėesanti ponia Reken, pirmos klasės akušerė; ji mane nuvedė įkambarį viršutiniame aukšte, kuriame tada mirė mergina. Tenbuvo primėtyta kruvinų rankšluosčių, paklodžių ir apklotų,kraujas grėsmingai žlagsėjo iš permirkusio čiužinio. Daktaras

man karštai padėkojo, kad neatsisakiau jam padėti, - jis atrodė nepaprastai susijaudinęs ir pasakė, jog negalima gaištinė minutės. Ir iš tikrųjų moteris, kuri gulėjo be sąmonės au lit de travail \ atrodė veikiau mirusi negu gyva. Greitai ją apžiūrėjęs, piktai paklausiau, kodėl jis, žinodamas, kad mudu ne

1Gimdymo lovoje (pranc.).




šame tos srities specialistai, nekvietė chirurgo ar ginekolo-go, o pasiuntė manęs. Po kelių kamparo ir eterio injekcijųmoteris truputį atsigavo. Kad ir dvejodamas, liepiau duoti

jai chloroformo, o pats ėmiausi darbo. Kaip visuomet, manelydėjo sėkmė, ir viskas klojosi gana gerai; didžiai nustebępamatėm, kad net pridusęs kūdikis atsipeikėjo, energingaipadarius jam dirbtinį kvėpavimą. Tačiau ir motina, ir kūdi-kis tik per plauką išvengė mirties. Nebeliko nei vatos, neidrobės, nei jokios tvarstomosios medžiagos kraujavimui su-stabdyti, bet, laimė, aptikom pravirą sakvojažą, pilną puikiųbaltinių ir moteriškų apatinių rūbų, iš kurių nieko nelaukdami pasidarėm tamponus.

- Kokie nuostabūs baltiniai! - tarė mano kolega, pakėlęsbatisto marškinius. - Žiūrėkit, - sušuko jis, rodydamas į raudoną karūnėlę, išsiuvinėtą viršum raidės M. - Ma foi, mon cher confrère\ mes patekom į diduomenės sluoksnius! Be to,

galiu jus patikinti, tai labai daili mergina, nors dabar to nepasakytum, nepaprastai daili mergina; jei viskas laimingai baigsis, mielai atnaujinčiau su ja pažintį.

- Ah, la jolie brochel2 - sušuko jis, paimdamas deimantinęsegę, kuri, matyt, nukrito ant grindų, kai mes rausėmės sakvojaže. - Ma foi! Blogiausiu atveju galėsiu ją pasilaikyti kaip

atpildą už savo triūsą. Visko galima laukti iš tų užsieniečių,nežinia, kas šaus jai į galvą. Ims ir dings vieną gražią dienątaip pat paslaptingai, kaip ir atsirado nežinia iš kur!

- Na, kol kas nėra ko bijoti, - tariau ir, ištraukęs iš kruvinų jo pirštų segę, įsidėjau į kišenę. - Pagal prancūzų įstatymuslaidotuvių biuro sąskaita apmokama anksčiau negu gydytojo, o

mes dar nežinom, katra bus pateikta pirmoji. Kai dėl kūdikio...- Dėl to nesijaudinkit, - nusijuokė jis. - Naujagimių čia

netrūksta, blogiausiu atveju jį visuomet galima pakeisti kitu.Ponia Reken kas savaitę išsiunčia iš Orleano stoties „žindy

1Kaip kažin ką, mano brangusis kolega (pranc.).

2Ak, kokia graži segė (pranc.).




vių traukiniu" pustuzinį kūdikių. Bet motiną žūtbūt turiu išgelbėti - ir taip jau per dvi savaites pasirašiau čia du mirtiesliudijimus, reikia susirūpinti statistika.

Kai švintant susiruošiau eiti, moteris dar nebuvo visiškaiatgavusi sąmonės, bet pulsas atrodė tvirtesnis; pasakiau daktarui, kad, mano nuomone, ji turi pasitaisyti. Matyt, kadasverdėdamas lipau laiptais, ir aš pats labai nekaip jaučiausi,

jei sutikau išgerti puoduką juodos kavos, kuria ponia Rekenmane pavaišino niūriame savo priėmimo kambaryje.

- Ah, la jolie broche, - tarė ponia Reken, kai padaviau jaisaugoti segę. - Kaip jūs manot, ar akmenys tikri? - pasiteiravo ji, prikišusi segę prie dujų ragelio.

Tai buvo puiki deimantinė segė su rubinų karūnėle viršumraidės M. Akmenukai suspindo tyra šviesa, bet ugnelės, blykstelėjusios godžiose ponios Reken akyse, buvo įtartinos.

- Ne, - tariau aš, kad vėl nepakartočiau kvailystės, kurią

padariau, atidavęs jai segę. - Aišku, dirbtiniai.Ponia Reken išreiškė viltį, kad aš klystu; dama nespėjusi

sumokėti iš anksto, kaip reikalauja klinikos taisyklės - ji atvykusi paskutinę akimirką beveik be sąmonės. Ant jos bagažonebuvę jokios pavardės, tik kortelėje parašyta „Londonas".

- To visiškai užtenka. Nesirūpinkit, jums tikrai bus sumo

kėta.Ponia Reken pasakė, jog tikisi netrukus vėl mane pamaty

ti, ir aš išėjau, šiurpo nukrėstas.Po dviejų savaičių gavau iš savo kolegos laišką: viskas ge

rai pasibaigę, dama išvykusi nežinoma kryptimi, vos tik truputį sustiprėjo; visas sąskaitas ji apmokėjo, o akušerei poniai

Reken paliko didelę pinigų sumą, .kad vaikas būtų įsūnytaspadorioje šeimoje.Grąžinau jam banknotą su trumpu laiškeliu, kuriame paprašiau

nesikviesti manęs daugiau, kai vėl bus kas nors galabijamas. Tikėjausi niekuomet nebesusitikti nei su juo, nei su ponia Reken.

Dėl daktaro, tai mano noras išsipildė, o apie ponią Rekendar turėsiu šį tą jums papasakoti.




mi. Pats aukščiausias ir pats neturtingiausias buvo mano bičiulisskulptorius - Milžinas, kaip mes jį vadinom, - su banguo

jančia gelsva vikingo barzdele; žydros jo akys buvo atviros

kaip vaiko. Jis retai rodydavosi „Ermitažo" kavinėje, kur leisdavo vakarus dauguma jo draugų. Kaip jam pavykdavo palaikyti savo milžiniško kūno jėgas, visiems buvo mįslė. Jis gyvenoMonparnase, didžiulėj, šaltoj kaip ledainė daržinėj, iš kuriosbuvo pasidaręs ateljė; ten jis dirbo, virėsi valgį, skalbėsi palaidinę ir svajojo apie būsimą šlovę. Jam reikėjo daug erdvės irsau pačiam, ir savo statuloms, visuomet nežmoniškai didelėms ir nebaigtoms dėl molio stokos. Kartą jis atvažiavo į Viljėaveniu ir paprašė mane būti jo pajauniu - vestuvės įvyksiančios kitą sekmadienį švedų bažnyčioje, o priėmimas - nau

jame jo bute pour pendre la crémaillèrel. Jo išrinktoji pasirodėesanti gležna švedukė miniatiūrininkė, kone dvigubai už jįmažesnė. Žinoma, aš mielai sutikau. Baigęs apeigas, švedų

pastorius pasakė jaunavedžiams, sėdintiems šalia kits kitopriešais altorių, trumpą nuoširdžią kalbą. Žiūrėdamas į juos,prisiminiau didžiulę statulą Luksoro šventovėje - Ramzis IIsėdi šalia mažutės savo žmonos, nesiekiančios jam net juosmens. Po valandos, degdami smalsumu, pasibeldėm į ateljėduris. Mus įleido pats Milžinas ir be galo atsargiai nusivedė

per miniatiūrinį kartoninį prieškambarį į savo saloną, kurnuoširdžiai pasiūlė vaišintis ir iš eilės pasėdėti ant vienintelės

jo kėdės. Jo bičiulis Skombergas (gal matėte tais metais Salone jo natūralaus dydžio portretą - atsiminti jį buvo labai nesunku, nes tokio mažo kupriuko man niekad neteko matyti)pasiūlė tostą į šeimininko sveikatą. Entuziastišku mostu kel

damas bokalą, jis išvertė pertvarą, ir nustebusios mūsų akysišvydo jaunavedžių kambarį su vestuviniu guoliu, sumaniai padarytu iš Bechšteino koncertinio pianino dėžės. Kol Skombergas be tolesnių nuotykių baigė kalbą, Milžinas dviem „Figaro"numeriais greitai užtaisė pertvarą. Po to pakėlė užuolaidą ir,

1įkurtuvėms atšvęsti (pranc.).



176 A x e l M unthe

šelmiškai žvilgtelėjęs į raustančią jaunąją, parodė mums darvieną patalpą, sulipintą iš Petit journal - vaikų kambarį.

Po valandos išėjom iš popierinio namo, susitarę drauge pa-

vakarieniauti viename Monmartro restoranėlyje. Man dar rei-kėjo aplankyti keletą pacientų, tad prie kompanijos prisidė- jau tik apie pusiaunaktį. Vidury didelės salės sėdėjo manodraugai įkaitusiais veidais ir visa gerkle traukė nacionalinįšvedų himną - tame kurtinančiame chore buvo galima išskir-ti griausmingą galiūno Milžino bosą ir spygaujantį kupriukofalcetą. Kol skverbiausi pro sausakimšą salę, kažkas suriko:„A la porte les Prussiens! A la porte les Prussiens!“l - ir alausbokalas, pralėkęs viršum mano galvos, pataikė Milžinui tiesiai į veidą. Apsipylęs krauju, jis pašoko, griebė už pakarposkažkokį prancūzą, žinoma, niekuo dėtą, ir sviedė jį kaip teniso kamuoliuką per bufetą tiesiai ant kelių šeimininkui, kurisėmė visa gerkle šaukti: „La police! La police!"2 Antras bokalas

pataikė man į nosį ir sudaužė akinius, o trečias nutrenkė įpastalę Skornbergą. „Lauk juos! Lauk!“ - staugė publika,spausdama mus iš visų pusių. Milžinas, laikydamas kiekvienoje rankoje po kėdę, kirto priešininkus lyg nunokusius javus; kupriukas, išlindęs iš po stalo, ėmė kandžiotis ir spiegtikaip pasiutusi beždžionė, kol kitas bokalas partiesė jį leisgyvį

ant grindų. Milžinas pakėlė geriausią savo bičiulį, meiliai paplekšnojo jam per kuprelę ir tvirtai laikydamas po pažastim,kiek galėdamas dengė priverstinį mūsų atsitraukimą iki patdurų, kur šešetas policininkų mus tučtuojau suėmė ir nusivedė į komisariatą Duė gatvėje. Ten užsirašė mūsų pavardes iradresus ir užrakino kambaryje su grotiniais langais - au vio-

lon3. Dvi valandas leidę pamąstyti, nuvedė pas policijos seržantą, kuris grubiu balsu paklausė mane, ar aš iš tikrųjų daktarasMiuntė iš Viljė aveniu. Atsakiau „taip“. Pažiūrėjęs į mano su

1Lauk prūsus! (Pranc.)

2Policija! (Pranc.)

3Šaltojoje (pranc.).




tinusią nosį, kuri pasidarė dvigubai didesnė, į sudraskytus kruvinus rūbus, jis pasakė, kad aš anaiptol nepanašus į daktarą.Po to paklausė, ar galiu ką papasakoti, nes iš šios laukinių

vokiečių gaujos, atrodo, esu mažiausiai girtas ir, be to, vienintelis, mokąs prancūziškai. Paaiškinau, jog mes švedai, rami vestuvių kompanija, kurią žiauriai užpuolė restoranėlyje,turbūt dėl to, kad palaikė vokiečiais. Apklausinėjimas dar nesibaigė, bet seržanto balsas kiek sušvelnėjo, ir jis kone gėrėdamasis tolydžio dirsčiojo į Milžiną, kuris kaip vaiką laikė antkelių dar ne visai atsipeikėjusį Skombergą. Pagaliau jis galantiškai, kaip tikras prancūzas, pareiškė, jog išties nedera versti

jaunąją visą naktį laukti tokio nuostabaus vyro, todėl iki tardymo mus paleisiąs. Padėkoję jam kaip įmanydami, atsistojom eiti. Bet didžiausiam mano siaubui jis kreipėsi į mane:

- O tamstą prašau pasilikti, mums reikia pasikalbėti.Jis vėl pažiūrėjo į savo popierius, atsivertė rejestrą ir griežtai

tarė:- Jūs pasivadinote svetimu vardu. Įspėju, jog tai labai rim

tas nusižengimas. Iš palankumo jums suteiksiu galimybę atsiimti parodymus, duotus policijai. Kas jūs esat?

Pasakiau, kad aš daktaras Miuntė.- O aš galiu įrodyt, kad ne, - rūsčiai tarė jis. - Štai, žiūrė

kit, - pridūrė jis, pakišęs rejestrą. - Daktaras Miuntė, gyvenantis Viljė aveniu, yra Garbės legiono kavalierius. Ant jūsųšvarko daug raudonų dėmių, tačiau raudono kaspinėlio kažkodėl nematyti.

Atsakiau retai jį nešiojąs. Pažiūrėjęs į tuščią savo atlapą, jistarė, nuoširdžiai juokdamasis, kad niekuomet nepatikės, jog

Prancūzijoje atsirastų žmogus, kuris, turėdamas ordino kaspinėlį, jo nenešiotų. Pasiūliau pakviesti konsjeržę, kad ji paliudytų mano tapatybę, bet seržantas atsisakė, - apie tokį atvejįreikia pranešti iš ryto pačiam komisarui. Po to jis paskambino.

- Iškratykit, - įsakė dviem policininkams.Pasipiktinęs ėmiau protestuoti ir pareiškiau, kad jis neturi

teisės manęs kratyti. Jis atsakė, kad tai ne tik jo teisė, bet,




pagal policijos nuostatus, ir pareiga - tai daroma mano patieslabui. Kamerose pilna visokio plauko piktadarių, ir jis negalįsgarantuoti, kad manęs neapvogs, jei turiu vertingų daiktų.

Pasakiau neturįs kišenėse jokių vertingų daiktų, tik kelis frankus, kuriuos čia pat jam padaviau.- Iškratykit, - pakartojo jis.Tais laikais aš buvau labai stiprus, ir du policininkai turė

jo laikyti, kol trečias kratė. Jis rado mano kišenėse du auksinius repetyrus, du senoviškus bregetus ir anglišką medžioklinį laikrodį.

Nepasakę nė žodžio, mane tučtuojau užrakino dvokiančiojkameroj. Parkritau ant čiužinio, galvodamas, kas bus toliau.Žinoma, teisingiausia būtų buvę reikalauti, kad man leistųsusižinoti su Švedijos pasiuntinybe. Bet nusprendžiau palaukti iki ryto. Durys atsidarė, ir į kamerą įžengė grėsmingos išvaizdos subjektas - lyg apašas, lyg suteneris. Metęs į jį žvilgsnį,

iškart įsitikinau kalėjimo nuostatų išmintingumu - ne veltuibuvo liepta mane iškratyti.

- Nenusimink, Čarli! - tarė atėjūnas. - On t!a pincé, eh?l Nebūk toks surūgęs ir neimk į galvą. Po metų tave vėl atgausvisuomenė, jei tau sekasi gyvenime, o aš nė kiek neabejoju,kad sekasi - kitaip nebūtum per vieną dieną nudžiovęs pen

kių laikrodžių. Penki laikrodžiai! Velniai rautų! Lenkiuosi prieštave - niekas nesusilygins su jumis, anglais!

Pasakiau esąs laikrodžių kolekcininkas ir visai ne anglas.- Ir aš tuo verčiuosi, - tarė jis.Jis parkrito ant kito čiužinio, palinkėjo man labos nakties

ir saldžių sapnų ir tuoj pat užknarkė. Už pertvaros girta mote

ris pradėjo kimiu balsu dainuoti. Jis piktai užbliovė.- Užsičiaupk, Fifina, ou je te casse la queule2!Dainininkė tučtuojau nutilo ir sušnabždėjo:- Alfonsai, aš tau turiu kai ką svarbaus pasakyti. Tu vienas?

1Sučiupo tave, ką? (Pranc.)

2Arba gausi į snuk į (pranc.) .




Jis atsakė esąs su jaunu žaviu bičiuliu, kuris labai norėtųsužinoti, kiek dabar laiko, nes, deja, užmiršo prisukti penkislaikrodžius, kuriuos nuolat nešiojasi kišenėse. Veikiai jis vėl

užmigo, moterų klegesys pamažu nurimo, j r stojo tyla, trikdo-ma tik prižiūrėtojo, ateinančio kas valandą dirstelti į mus prolangelį. Kai Švento Augustino bažnyčios laikrodis išmušė septynias, mane nuvedė į komisaro kabinetą. Kol pasakojau savonuotykį, komisaras įdėmiai klausė, nenuleisdamas nuo manęs skvarbių protingų akių. Kai užsiminiau apie savo manijąkolekcionuoti laikrodžius ir pasakiau, kad visą dieną rengiausieiti pas Lerua ir atiduoti tuos penkis laikrodžius pataisyti, oper kratą buvau visai juos pamiršęs, jis garsiai nusikvatojo irpareiškė nuostabesnės istorijos nesąs girdėjęs - visai balzakiška.Paskui atidarė stalčių ir padavė man tuos penkis laikrodžius.

- Ne veltui išsėdėjau prie šito stalo dvidešimt metų - per tąlaiką išmokau pažinti žmones ir matau, kad jūs sakote tiesą.

Po to jis pasišaukė seržantą, kuris buvo mane uždaręs nakčiaiį kamerą.

- Jūs atleidžiamas savaitei iš pareigų už tai, kad nesilaikėtnuostatų ir nesusižinojot su Švedijos konsulu. Vous êtes un imbécile.1

'Jūs avigalvis (pranc.).




- Pauvre monsieur \ - tarė Rozali, kai paprašiau ją nuneštimano rūbus panelei Agatai. - Ar jums niekur neskauda?

- Ne, - atsakiau. - Man tik baisu!

Rozali ir aš nieko nuo kits kito neslėpėm apie panelę Agatą:mudu mirtinai jos bijojom ir buvom ginklo draugai kasdienėjnelygioj kovoj už būvį. Rozali, kuri iš tikrųjų buvo valytoja,išgelbėjo mane, pabėgus virėjai, o dabar, kai likau ir be kambarinės, ji pasidarė une bonne à tout faire2. Labai nusiminiau, netekęs virėjos, bet kai panelė Agata pasiglemžė virtuvę, turėjaupripažinti, kad tokių skanių pietų kaip jos dar nebuvau valgęs.Ne mažiau apgailestavau, pabėgus kambarinei, tvirtai breto-nei, kuri skrupulingai vykdė mūsų susitarimą niekuomet nesiartinti prie mano rašomojo stalo ir neliesti senoviškų baldų.Kai atsikraustė panelė Agata, kambarinės sveikata po savaitėsvisai pašlijo, rankos pradėjo virpėti, ji sudaužė geriausią manofajansinę vazą ir netrukus pabėgo, per skubėjimą net užmiršusi

pasiimti savo prijuostes. Tą pačią dieną panelė Agata ėmė šveistiir trinti šepečiu dailias Liudviko XVI laikų kėdes, negailestingai daužyti lazda brangius persiškus kilimus, plauti muilu irvandeniu blyškų marmurinį florentietiškos madonos veidą, irnet Gubijos vaza ant rašomojo stalo per ją neteko nuostabausblizgesio. Jei panelė Agata būtų gimusi prieš keturis šimtus metų,

viduramžių meno nebūtų likę nė ženklo. Bet kada gi ji buvogimusi? Atrodė ji lygiai taip pat kaip tada, kai dar vaikystėjmatydavau ją tėvų namuose, Švedijoje. Vyresnysis mano brolis

ją paveldėjo, iširus senajam šeimos židiniui. Jis buvo neapsakomai drąsus žmogus ir sugebėjo jos atsikratyti, užkoręs man. Panelė Agata kaip tik man tinkanti, rašė jis, - geresnės šeiminin

kės aš niekur nerasiąs. Jis sakė tiesą. Nuo to laiko aš savo ruožtudariau viską, ką galėjau, stengdamasis jos atsikratyti. Ėmiaukviestis pusryčių nevedusius bičiulius ir atsitiktinius pažįstamus; jie visi sakydavo, kad aš tikrai laimingas, turėdamas to-

1Vargšas ponas (pranc.).

“Tarnaitė, atliekanti visokiausią darbą (pranc.).




kią nuostabią virėją. Tuomet jiems pranešdavau, jog netrukusžadu vesti ir panelė Agata, kuri mėgstanti tik viengungius,ieškanti vietos. Jie labai susidomėdavo ir užsigeisdavo ją pama

tyti; bet tuo viskas ir baigdavosi - antrąkart niekas nenorėdavo jos matyti. Aprašyti jums, kaip ji atrodė, man neužtenka sugebėjimų. Reti gelsvi plaukai buvo sudėti garbanėlėmis pagal ankstyvąją Viktorijos epochos madą - Rozali tvirtino, jog tai perukas, bet aš tikrai nežinau. Nepaprastai aukšta ir siaura kakta,mažos balzganos akys be jokių antakių, o veido, galima sakyti,išvis nebuvo - tik ilga kumpa nosis, nukarusi kone iki pat siauro plyšio, kuriam atsivėrus - tai atsitikdavo retai - išlįsdavoeilė ilgų, smailių kaip šeško dantų. Jos veidas ir rankos buvopamėlusios it numirėlio, pirštai glitūs ir šalti kaip lavono. Ošypsena... Ne, geriau apie ją nepasakosiu - tos šypsenos mudusu Rozali labiausiai ir bijodavom. Panelė Agata kalbėjo tikšvediškai, bet laisvai plūdosi prancūziškai ir angliškai. Matyt,

ilgainiui ji vis dėlto šiek tiek pramoko prancūziškai, nes iškurgi būtų prisigaudžiusi tiek žinių apie mano pacientus?Dažnai užklupdavau ją besiklausančią už priimamojo durų,ypač kai viduj būdavo moteris. Jinai jautė didelę simpatijąnumirėliams - kai kuris mano ligonis gulėdavo mirties patale,panelė Agata tuoj pat pralinksmėdavo, o kai į Viljė aveniu įsuk

davo laidotuvių procesija, ji visuomet išeidavo į balkoną. Ji nekentė vaikų ir niekaip negalėjo atleisti Rozali, kam ši davė kons-

jeržės vaikams gabalą kalėdinio pyrago. Ji nekentė mano šuns irnuolat barstydavo kilimus milteliais nuo blusų, o pamačiusi mane, protesto ženklan tučtuojau imdavo kasytis. Suo irgi ėmė josnekęsti iš pat pirmos dienos - galbūt dėl to, kad nuo jos sklido

nepaprastai keistas kvapas - kaip Balzako „Pusbrolio Ponsowodeur de souris \ tik dar savotiškesnis. Dar kartą gyvenime, jaupo daugelio metų, jį užuodžiau, nusileidęs į apleistą kapą Karalių slėnyje Tebuose, kur nuo sienų juodomis kekėmis kabojošimtai didžiulių šikšnosparnių.

1Pelės kvapas (pranc.).




Panelė Agata išeidavo iš namų tik sekmadieniais - pasimelsti rūstybės dievui švedų bažnyčioj Ornano bulvare. Ji visuomet sėdėdavo ant suolo vienui viena - niekas nedrįsdavo

prie jos prisigretinti, o mano bičiulis, švedų pastorius, pasakojo, kad kai pirmą kartą dėjo jai į burną komuniją, ji taippiktai į jį dėbtelėjo, jog jis išsigando, kad nenukąstų jam piršto.

Rozali, šiaip jau linksma, visai nusiminė, sulyso ir vis rengėsi išvažiuoti pas savo ištekėjusią seserį į Turenę. Man, žinoma, buvo lengviau, nes visą dieną nebūdavau namie. Bet vostik pareidavau, mano jėgos bematant išsekdavo, o mintis lygkoks rūkas užgoždavo pilkas mirštamas nuovargis. O kaisužinojau, kad panelė Agata lunatikė, ir naktį neturėdavauramybės. Man dažnai atrodydavo, kad net savo miegamajameužuodžiu jos kvapą. Galiausiai atvėriau širdį švedų pastoriuiFligarui, kuris dažnai pas mane užeidavo ir, man rodos, iš dalies nujautė baisią tiesą.

- Kodėl gi jos neatleidžiate? - kartą paklausė Fligaras. -Šitaip ilgiau negali būti. Išties aš pradedu tikėti, kad jūs josbijot. Jeigu jums neužtenka drąsos ją atleisti, aš padarysiu taiuž jus.

Prižadėjau paaukoti jo bažnyčiai tūkstantį frankų, jeigu jisman padės atsikratyti panelės Agatos.

- Šiandien pat pranešiu panelei Agatai, kad ji atleidžiama. Būkit ramus. Rytoj po pamaldų užeikit į zakristiją - išgirsit malonią žinią.

Kitą dieną švedų bažnyčioj nebuvo pamaldų - pastorius išvakaro staiga susirgo, o pavaduotojo taip greit nepavyko rasti. Tučtuojau nuvažiavau pas jį į Temo aikštę. Jo žmona pasa

kė kaip tik ketinusi mane kviesti. Iš vakaro pastorius grįžęsnamo beveik be žado - jis atrodęs taip baisiai, lyg būtų matęsvaiduoklį, pranešė žmona.

O gal ir matė, pagalvojau, eidamas į jo kambarį. Jis pasakė,kad, pradėjęs dėstyti panelei Agatai reikalą, tikėjosi, jog ji labai supyks, o ji tik nusišypsojusi. Staiga kambaryje kažkuo keistai pakvipę, ir jam pasidarę bloga. Tikriausiai nuo to kvapo.




- Ne, - tariau aš, - nuo šypsenos!Liepiau jam nesikelti iš lovos, kol vėl užeisiu, o kai jis pa

klausė, kas gi jam, po galais, yra, atsakiau, jog dar neaišku,

bet tai buvo netiesa - visi simptomai man buvo gerai žinomi.- Beje, - tariau išeidamas. - Ar negalėtumėt man papasakot apie Lozorių? Juk jūs pastorius ir tikriausiai žinot apie jįdaugiau negu aš. Rodos, yra sena legenda...

- Lozorius, - silpnu balsu tarė pastorius, - buvo žmogus, kuris, išgulėjęs tris dienas ir tris naktis kape, prisikėlė iš mirusiųjųir grįžo gyvas namo. Tas stebuklas nekelia jokių abejonių -Lozorių matė Marija, Morta ir daug buvusiųjų jo bičiulių.

- Įdomu, kaip jis atrodė?- Pasak legendos, ne t įvykus stebuklui an t jo kūno liko

naikinančios mirties žymės - veidas buvo pamėlęs kaip lavono, ilgi pirštai šalti kaip mirties palytėjimas, tamsūs nagai nepaprastai ilgi, o rūbai trenkė kapu. Kai Lozorius ėjo per minią,

susirinkusią pasveikinti prisikėlusio iš mirusiųjų, džiaugsmožodžiai stingo žmonių lūpose, slogus šešėlis nelyginant dulkėskaustė jų mintis. Ir jie bėgo vienas po kito, nustėrę iš siaubo.

Juo toliau pastorius pasakojo šią seną legendą, juo labiausilpnėjo jo balsas, jis neramiai blaškėsi lovoje, o veidas pasidarė baltesnis už priegalvį.

- Ar jūs tikrai žinot, kad Lozorius buvo vienintelis, prisikėlęs iš kapo? - paklausiau. - O gal jis turėjo seserį?

Suklykęs iš siaubo, pastorius užsidengė rankomis veidą.Ant laiptų sutikau pulkininką Stafą, švedų karo atašė, užsu

kusį pasiteirauti, kaip jaučiasi pastorius. Pulkininkas pakvietė mane važiuoti pas jį - jis norįs pasikalbėti su manim labai

svarbiu reikalu. Per tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimtųjų metų karą pulkininkas labai pasižymėjo, tarnaudamasprancūzų kariuomenėje, ir buvo sužeistas prie Gravelotės. Jisvedė prancūzę ir buvo Paryžiaus aukštuomenės numylėtinis.

- Tu gi žinai, - tarė pulkininkas, kai mudu sėdėjom ir gėrėm arbatą, - tu gi žinai, kad aš tavo bičiulis ir daugiau kaipdvigubai už tave vyresnis, todėl neįsižeisk dėl to, ką pasakysiu -



Knyga apie San M ike lę 185

tai tavo labui. Mudu su žmona pastaruoju laiku dažnai girdim nusiskundimų, kad tu tironiškai elgiesi su savo pacientais. Niekam nepatinka, kad tu taip griežtai reikalauji dis

ciplinos ir paklusnumo. Moterys, ypač prancūzės, nepratusios,kad su jomis taip grubiai elgtųsi, tuo labiau toks jaunikliskaip tu. Jos jau tave praminė Tiberijum. Bet blogiausia, kadtau, matyt, atrodo visai natūralu įsakinėti, kaip kitiems, anottavęs, natūralu klausyti. Klysti, mano jaunasis bičiuli! Niekas nemėgsta klausyti, visiems patinka įsakinėti.

- Nesutinku, daugumas žmonių, o ypač moterys, mėgstaklausyti.

- Palauk, kol vesi, - tarė šaunusis mano bičiulis, žvilgtelė jęs į svetainės duris. - O dabar pakalbėkim kitu, daug svarbesniu, reikalu, - toliau šnekėjo pulkininkas. - Sklinda gandai, kad savo asmeniniame gyvenime tu nepaisai jokiųpadorumo normų, kad su tavim gyvena kažkokia paslaptinga

moteris, tariama šeimininkė. Net Anglijos konsulo žmona užsiminė apie tai mano žmonai, kuri, žinoma, energingai tave gynė. Ką pasakys Švedijos pasiuntinys ir jo žmona, kuriems tuesi kaip sūnus, kai ir juos pasieks tas gandas, o juk anksčiauar vėliau tai vis tiek įvyks? Paklausyk, mano mielas, tai neleistina daktarui, užimančiam tokią padėtį kaip tu, gydančiam

tiek kilmingų prancūzių ir anglių. Dar kartą sakau - neleistina! Jei tau reikia meilužės - prašau, tavo valia! Bet dėl Dievomeilės, iškraustyk ją iš savo namų - net prancūzai nepakęstokio skandalo!

Padėkojau pulkininkui ir pasakiau, kad jo tiesa, bet aš daugsykių bandžiau iškraustyti ją iš namų, ir vis neužtekdavo jėgų.

- Žinau, tai nėra lengva, - sutiko pulkininkas. - Ir aš buvau jaunas. Jeigu tau trūksta drąsos ją iškraustyti, aš padėsiu.Gali manim pasikliauti, aš nebijau nei vyrų, nei moterų, ašpuoliau prūsus prie Gravelotės, šešeriose stambiose kautynėsežiūrėjau mirčiai į akis...

- Palauk, kol pažiūrėsi į akis panelei Agatai Svenson, -

tariau aš.




- Vadinasi, ji švedė? Tuo geriau - blogiausiu atveju pasirū-pinsiu per pasiuntinybę, kad ją ištremtų iš Prancūzijos. Užei-siu pas tave į Viljė aveniu dešimtą valandą ryto, žiūrėk, kad

būtum namie.- Ne, ačiū, tikrai nebūsiu! Aš niekuomet nelieku su ja, jeigaliu to išvengti.

- Et pourtant tu couches avec elle!1- sušuko pulkininkas irapstulbęs pažvelgė į mane.

Gerai, kad jis laiku man padavė stipraus konjako su sodosvandeniu, nes būčiau apvėmęs jo kilimą; sutikęs rytoj pas jįpapietauti - atšvęsti pergalę, - sverdėdamas išėjau.

Kitą dieną pietavom dviese su ponia Staf. Pulkininkas nekaip jautėsi ir prašė po pietų užeiti pas jį. Žmonos nuomone,vis dar atsiliepianti sena žaizda, gauta prie Gravelotės. Šaunusis pulkininkas gulėjo lovoje su šaltu kompresu ant galvos.

Jis atrodė labai susenęs ir sunykęs, akys buvo įsmeigtos į tuščiąerdvę, ko anksčiau niekuomet nebūdavo.

- Ar ji nusišypsojo? - paklausiau.Jis sudrebėjo visu kūnu ir ištiesė ranką, siekdamas konjako

su sodos vandeniu.- Ar pastebėjai jos nykščio kablį, ilgą ir juodą kaip šikšnos

parnio?Jis išblyško ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą.- Ką man daryti? - paklausiau nusiminęs ir susiėmiau ran

komis galvą.- Yra tik viena išeitis, - silpnu balsu atsakė pulkininkas. -

Tau reikia vesti - kitaip prasigersi.

10 vis dėlto su ja guli! (Pranc.)



K e t u r i o l i k t a s s k y r i u s

VIKONTAS MORISAS

Aš nevedžiau ir neprasigėriau. Suradau kitą išeitį - pradėjauvengti Viljė aveniu. Septintą valandą ryto Rozali atnešdavoman į miegamąjį arbatos ir „Figaro", o po pusvalandžio išnykdavau ir grįždavau tik antrą priiminėti ligonių. Drauge su paskutiniu pacientu vėl išnykdavau, o parėjęs vėlai vakare patyliukais kaip vagis įsėlindavau į savo miegamąjį. Rozali algąpadvigubinau. Ji drąsiai laikėsi savo poste, tik skundėsi neturinti ko veikti - nebent atidarinėti duris. Visu kitu rūpinosipanelė Agata - dulkino kilimus, taisė mano rūbus, valė batus, skalbė baltinius ir virė valgyt. Suprasdama, jog būtinapalaikyti ryšį su išoriniu pasauliu ir turėti šalimais žmogų, sukuriuo būtų galima pasibarti, panelė Agata su niūria rezignacija pakentė Rozali. O kartą net jai nusišypsojo, drebančiubalsu pasakė Rozali. Veikiai ir Tomas, pabūgęs panelės Agatos, ėmė vengti Viljė aveniu. Visą dieną jis važinėdavo su manim, drauge lankydamas pacientus, namie beveik neėsdavoir niekuomet nelįsdavo virtuvėn, ką taip mėgo visi šunys.Grįžęs po darbo dienos namo, jis tučtuojau sliūkindavo į mano miegamąjį ir ten, įlindęs į savo pintinę, jausdavosi paly

ginti saugiai. Mano praktika augo, ir man darėsi vis sunkiauir sunkiau rasti laisvą valandėlę įprastoms mūsų išvykoms sekmadienio popiečiais į Bulonės mišką. Šunims, kaip ir žmonėms, būtina retkarčiais žvalumo dėlei įkvėpti Motinos Žemėskvapo. Kas gali būti maloniau, kaip smagiai palakstyti tarpdraugiškų medžių, kad ir tarp prijaukintų Bulonės miško

medžių, retkarčiais pažaisti krūmuose skiniuką su atsitikti-




niu pažįstamu! Kartą, kai mudu vaikštinėjom nuošalioj alėjoj,džiaugdamiesi, jog esam kartu, staiga išgirdom, kaip kažkasbaisiai pūškuoja ir švankščia, protarpiais užsikosėdamas ir dus-

damas. Pamaniau, kad ką nors ištiko astmos priepuolis, betTomas bematant diagnozavo, jog mus švokšdamas visu smar-kurnu vejasi mažas buldogas ar mopsas ir iš paskutiniųjų maldauja palaukti. Po akimirkos prie mano kojų susmuko pusgyvis Lulu - jis buvo toks nutukęs, jog nebegalėjo kvėpuoti, irtoks pavargęs, jog nebepajėgė kalbėti; juodas liežuvis karojoiš burnos, o krauju pasruvusios akys iš džiaugsmo ir susijaudinimo lipo ant kaktos.

- Lulu! Lulu! - beviltiškai klykė balsas iš karietos, važiuo jančios didžiąja alėja.

- Lulu! Lulu! - šaukė liokajus, bėgdamas į mus pro krūmokšnius.

Liokajus paaiškino lydėjęs markizę ir Lulu, kai jie kaip pa

prastai išlipo pavaikštinėti penkias minutes šalia karietos; staiga Lulu ėmė kaip pasiutęs uostinėti iš visų pusių orą, o paskuilyg kulka nėrė į krūmus ir bematant dingo jiems iš akių. Kambarinė padėjusi alpstančiai markizei įlipti į karietą, ir štai jaupusvalandis jis ieško Lulu, o vežikas važinėja pirmyn ir atgalalėja, klausinėdamas kiekvieną praeivį, ar nematė pražuvėlio.

Markizė apsipylė džiaugsmo ašaromis, kai pasodinau jai antkelių Lulu, vis dar negalintį atgauti kvapo nei žado. Jį ištiksiąsapopleksijos smūgis, raudojo markizė. Surikau jai į ragelį, kad

jis tik susijaudinęs. Bet iš tikrųjų labai nedaug tetrūko, kadtokį riebų seną mopsą būtų ištikęs smūgis. Kadangi aš buvaunetiesioginis viso to kaltininkas, markizės pakviestas sutikau ją

aplankyti ir drauge išgerti arbatos. Kai Tomas užšoko man antkelių, Lulu taip įsiuto, jog vos neužduso. Iki pat namų jis gulėjonekrutėdamas ant savo ponios kelių paslikas ir tik piktai dėbčiojoviena akim į Tomą, o kita meiliai mirksėjo man.

„Daug ką esu uostęs savo gyvenime, - sakė toji akis, - bettavo ypatingo kvapo nepamiršau, jis man daug malonesnis už

visus kitus. Kaip aš džiaugiuos, kad vėl tave suradau. Prašau,




laikinio mokslo. Tai buvo anaiptol ne hipnozės, o įsivaizdavimoatvejis. Šitas kvailys įsivaizduoja, kad aš jį užhipnotizavau, betvisai ne aš jam įkaliau į galvą tą absurdišką mintį, o jis pats -

mes tai vadinam savitaiga. Man juo geriau. Dabar jis nedrįsman kenkti - bent jau mano akivaizdoj.- Bet ar panorėjęs galėtumėt jį užhipnotizuoti?- O taip, lengvai. Jis puikiai pasiduoda įtaigai. Šarko be

galo džiaugtųsi, galėdamas pademonstruoti jį antradieniaisper savo paskaitas Salpetrijere.

- Jei, anot jūsų, nesama jokios hipnozės galios, vadinasi, iraš, pavyzdžiui, galėčiau priversti jį klausyti manęs, kaip kad

jis klausė jūsų?- Taip, jeigu jis tikėtų, kad turit tokią galią, bet tikriausiai

jis tuo netiki.- O kodėl?- Čia ir yra visas sunkumas, kad kol kas negalima išsamiai

atsakyti į jūsų klausimą. Tai palyginti jaunas mokslas, žengiantis tik pirmuosius žingsnius.

- Ar galėtumėt jį priversti padaryti nusikaltimą?- Nebent jis sugebėtų tai padaryti be jokio skatinimo. Ka

dangi aš įsitikinęs, jog šis žmogus turi nusikalstamų polinkių,į jūsų klausimą reiktų atsakyti teigiamai.

- Ar galėtumėt jį priversti atsisakyti grafienės?- Nebent jis pats to norėtų ir leistųsi metodiškai veikiamas

hipnozės įtaigos. Bet netgi tada tas pareikalautų daug laiko,nes lytinis instinktas žmoguje yra stipriausias.

- Prižadėkite man jo vengti, nes jis grasina pirmai progaipasitaikius apčaižyti jus vytimi.

- Tegul pabando. Žinau, kaip tokiu atveju elgtis. Nesirūpinkit, aš puikiai sugebu apsiginti.- Laimė, jis dabar savo pulke Ture ir tikriausiai negreit

pasirodys Paryžiuj.- Brangusis abate, jūs daug naivesnis, negu maniau, - jis

dabar Monte Karle su grafiene ir grįš į Paryžių drauge su ja,kai tik jai atsibos aplinkos pakeitimas.




Jau kitą dieną buvau pakviestas pas grafą kaip gydytojas.Abatas sakė tiesą - grafo būklė, tiek fizinė, tiek moralinė,buvo labai nekokia. Bet kuo galima padėti senyvam žmogui,

jeigu jis kiaurą dieną sėdi krėsle ir rūko vieną cigarą po kito,galvodamas tik apie savo jauną gražią žmoną, kuri išvažiavo įMonte Karlą pakeisti aplinkos? Nedaug jau tepadėsi ir tuomet, kai ji grįš ir vėl taps viena žavingiausių ir labiausiaigeidžiamų Paryžiaus aukštuomenės moterų, vėl per dienas ma-tuosis pas Vortą naujas sukneles, o vakarais, palinkėjusi vyruilabos nakties ir šaltai pabučiavusi į skruostą, linksminsis pobūviuose arba leis laiką teatre. Juo daugiau mačiau grafą, juolabiau jis man patiko - tai buvo tobuliausias seno režimo prancūzų aristokrato tipas. Bet tikroji priežastis, dėl ko jis mantaip patiko, buvo, be abejo, ta, kad aš jo gailėjausi. Tuometdar nesuvokiau, jog tikrai myliu tik tuos žmones, kurių gailiuosi. Turbūt kaip tik dėl to man ir nepatiko grafienė, kai vėl

ją pamačiau - pirmą kartą po mūsų susitikimo po liepa Ramopilies parke, kai švietė pilnatis ir pelėda mane įspėjo per daug

jos nemylėti. Taip, ji man visai nepatiko, kai, sėdėdamas šaliaabato, stebėjau per stalą, kaip ji linksmai juokėsi iš kvailųvikonto Moriso pokštų - kai kurie, sprendžiant iš įžūlių jožvilgsnių mano pusėn, buvo taikomi man. Nei vienas, nei antras

nepasakė man nė žodžio. Grafienė atsainiai paspaudė man ranką prieš pietus ir daugiau nekreipė į mane dėmesio. Vikontasišvis mane ignoravo. Grafienė, vis tokia pat graži kaip iranksčiau, buvo smarkiai pasikeitusi. Ji atrodė žydinti ir nuotaikinga, didelėse akyse nebeliko ilgesingos išraiškos. Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad Monte Karlo parke švietė pilnatis,

o liepoje nebuvo budrios pelėdos. Vikontas Morisas atrodėnepaprastai savim patenkintas, ir visa jo triumfuojanti nugalėtojo povyza mane itin erzino.

-Ç a y est\ - tariau abatui, kai po pietų sėdėjom rūkomajame. - Meilė tikrai akla, jeigu tai reikia vadinti meile. Ji nusi-

1Taip ir yra (pranc.).




pelnė geresnio likimo, negu pakliūti į rankas tokiam išsigimusiam bukapročiui.

- Ar žinot, kad tik prieš mėnesį grafas apmokėjo jo skolas,

kurių jis prisidarė bekortuodamas, kitaip jam būtų reikėję atsisveikinti su savo pulku. Be to, sklinda gandai apie suklastotą čekį. Sako, jis leidžia pasakiškus pinigus vienai garsiaikokotei. Tik pamanykit - šitoks žmogus šį vakarą lydės grafienę į kaukių balių!

- Gaila, kad nemoku šaudyt!- Dėl Dievo meilės, nekalbėkit šitaip! Ir išvis būtų geriau,

kad išeitumėt. Jis tikrai čia ateis išgerti konjako.- O konjako jam reikėtų pasisaugot - ar pastebėjot, kaip

drebėjo jo ranka, kai jis lašinosi vaistus į vyno taurę? Šiaip artaip, tai geras ženklas kregždutėms ir vieversiams! Ir be reikalo taip nerimastingai žiūrite į duris - jam kur kas maloniaumeilintis grafienei svetainėje. Be to, aš jau išeinu, mano ka

rieta laukia prie durų.Užlipau valandėlei į viršų, norėdamas dar sykį dirstelėti į

grafą - jis jau rengėsi gulti ir pasakė labai norįs miego. Laimingas žmogus! Palinkėjęs jam labos nakties, išgirdau apačiojklaikų šuns kauksmą. Žinojau, jog Tomas laukia manęsprieškambary įprastame kamputyje - grafas, labai mylintis

šunis, ne tik jam paskyrė nuolatinę vietą, bet, kad būtų patogiau, liepė dar patiesti atskirą kilimėlį. Galvotrūkčiais nubėgau laiptais. Tomas gulėjo prisiglaudęs prie paradinių durų irtyliai inkštė, o iš nasrų jam bėgo kraujas. Vikontas Morisaspasilenkęs nirtulingai jį spardė. Aš taip netikėtai puoliau antto niekšo, jog jis neteko pusiausvyros ir pargriuvo ant žemės.

Kitas taiklus smūgis vėl jį parvertė, bebandantį atsistoti. Laikydamas ant rankų šunį, griebiau skrybėlę ir apsiaustą ir, įšokęsį savo karietą, liepiau greičiau važiuoti į Viljė aveniu. Iš kartosupratau, kad vargšui Tomui smarkiai sužaloti vidaus organai. Visą naktį nesitraukiau nuo jo, bet jis vis sunkiau ir sunkiau alsavo, kraujavimas nesiliovė. Iš ryto pats nušoviau ištikimą savo draugą, kad jam nereikėtų ilgiau kankintis.



K nyg a apie San M ikelę 193

Man pasidarė tik šiek tiek lengviau, kai po pietų gavau išdviejų vikonto Moriso pulko draugų raštelį, kuriame jie prašėnurodyti savo sekundantus, nes vikontas, nepaisydamas kai kurių

dvejonių, vis dėlto nusprendė suteikti man garbę ir t. t., ir t. t.Vargais negalais prisiprašiau švedų karo atašė pulkininkąStafą padėti man šiame reikale. Antruoju sekundantu sutikobūti mano bičiulis Edelfeldas, žinomas suomių dailininkas.Norstremas turėjo mane lydėti kaip gydytojas.

- Dar niekad gyvenime man taip nesisekė kaip per pastarąsias dvidešimt keturias valandas, - tariau Norstremui, kaisėdėdami prie nuolatinio savo staliuko „Režanswkavinėje valgėme pietus. - Teisybę sakant, aš baisiai bijojau, kad imsiubijoti. Tačiau taip knietėjo sužinoti, kaip išsikapstysiu iš tosistorijos, jog apie nieką kitą negalėjau galvoti. Juk tu žinai,kaip aš domiuosi psichologija.

Norstremo tą vakarą, matyt, nė kiek nedomino psichologija -

beje, ne tik tą vakarą. Jis buvo ypač tylus ir rimtas, ir blausiose joakyse pastebėjau tokį švelnumą, jog kone susigėdau.

- Nežiūrėk taip į mane, o svarbiausia - nebūk sentimentalus - tau tas netinka. Pasikasyk kvailą pakaušį ir pasistenksuprasti padėtį. Nejaugi manai, jog aš toks mulkis ir ryžčiausirytoj kautis su tuo laukiniu Šen Klu miške, jei nebūčiau tik

ras, kad jis manęs neužmuš? Ta mintis per daug absurdiška,kad į ją būtų galima rimtai žiūrėti. Be to, prancūzų dvikovosišvis tikra komedija, kaip pats žinai ne blogiau už mane. Jukabu ne kartą esame dalyvavę šiuose spektakliuose kaip gydytojai; aktoriai kartais pataiko į medį, bet niekuomet į kitskitą. Išgerkim butelį šamberteno ir eikim tuoj pat gulti - bur

gundiškas mane visuomet lenkia į miegą, o nuo to laiko, kaimirė vargšas Tomas, beveik akių nesudėjau; bet šiąnakt žūtbūt turiu išsimiegoti.

Rytas buvo šaltas ir ūkanotas. Mano pulsas buvo normalus,bet jaučiau, kad keistai tirta blauzdos ir pinasi liežuvis; norsir kaip stengiausi, jokiu būdu negalėjau nuryti konjako iš




Norstremo gertuvės, kurią jis man padavė, kai išlipome iš karietos. Nesibaigiantys parengtiniai formalumai juo labiau mane erzino, kad nesupratau nė žodžio, apie ką buvo kalbama. Kaip visa

tai kvaila, koks nereikalingas laiko gaišinimas, galvojau aš. Arnebūtų paprasčiau išvanojus jam kailį à l’anglaise1- ir baigtaskriukis. Kažkas pasakė, kad rūkas jau išsisklaidė ir matomumasgeras. Nustebau tai išgirdęs, nes man atrodė, kad, priešingai,migla dar labiau sutirštėjo. Vis dėlto puikiai mačiau vikontąMorisą - jis stovėjo priešais mane kaip visuomet įžūliai atsainiapoza, su papirosu dantyse, matyt, visiškai ramus. Krūmuose manuž nugaros sučiulbo liepsnelė; jau buvau bepradedąs spėlioti, kąši mažoji giesmininkė veikia tokiu metų laiku Šen Klu miške,bet pulkininkas Stafas įbruko man į ranką ilgą pistoletą.

- Taikyk žemiau! - sušnibždėjo jis.- Saut! - sušuko šaižus balsas.Išgirdau šūvį. Pamačiau, kaip vikontui iškrito iš dantų pa

pirosas ir kaip prie jo pribėgo profesorius Labė. Po valandėlėspasijutau besėdįs pulkininko Stafo karietoje; priešais, plačiaišypsodamas, sėdėjo Norstremas. Pulkininkas paplekšnojo manper petį, bet nė vienas nieko nepasakė.

- Kas atsitiko? Kodėl jis nešovė? Aš nenoriu jokios malonėsiš to galvijo, aš pats jį iškviesiu dvikovon, aš...

- Nieko tu jau nepadarysi. Dėkok Dievui, kad per stebuklą išsigelbėjai, - pertraukė mane pulkininkas. - Jis iš paskutiniųjų stengėsi tave užmušti ir, aišku, būtų nudėjęs, jei būtųsuspėjęs antrą kartą iššauti. Laimė, abu iššovėt vienu metu.Jei būtum bent dalį sekundės uždelsęs, nesėdėtum dabar šaliamanęs. Ar negirdėjai, kaip kulka prazvimbė virš tavo galvos?

Štai, žiūrėk!Pasižiūrėjau į savo skrybėlę, ir uždanga bemat nusileido -

aš lioviausi vaizdavęs didvyrį. Nevykęs narsuolio grimas nusitrynė, ir pasirodė tikro žmogaus veidas - žmogaus, bijančiomirties. Drebėdamas iš baimės, įlindau į karietos kamputį.

‘Angliškai (pranc.).




galėjau suprasti, ką sapalioji; ir pats tikriausiai nesuvokei kąšnekąs, nes visą laiką kažką malei apie liepsnelę.

Važiuojant pro Majo vartus, jau buvau visiškai suvaldęs pa-

trakusius savo nervus ir jaučiausi labai savim patenkintas. Kaiprisiartinom prie Viljė aveniu, iš ryto miglos išniro medūziškapanelės Agatos galva - balzganos akys grėsmingai spoksojo įmane. Pažvelgiau į laikrodį ir atkutau - buvo pusė aštuonių.

„Dabar ji šveičia valgomajame bronzą, - pagalvojau sau, -ir, jei laimė manęs ir toliau neapleis, įsmuksiu nepastebėtas įsavo miegamąjį, davęs Rozali ženklą atnešti arbatos."

Nešina pusryčiais ir „Figaro", įstypseno Rozali.- Rozali! Jūs nuostabi! Dėl Dievo meilės, žiūrėkit, kad ji

neįlįstų į prieškambarį: aš noriu pusvalandžio išsprukti. Geroji Rozali, prieš išeidama, pavalykit mane truputėlį, šepetysman labai praverstų.

- Bet Monsieur negali važiuoti pas savo pacientus su šia sena

skrybėle! Žiūrėkit - iš priekio apskrita skylutė ir tokia pat iškitos pusės! Kaip keista! Kandys negalėjo taip išvarpyti, nesvisas namas dvokia naftalinu nuo to laiko, kai čia atsirado panelė Agata. Gal, sakau, žiurkė? Panelės Agatos kambarysknibždėte knibžda žiurkių, panelei Agatai patinka žiurkės.

- Ne, Rozali, tai mirties kirmėlė - jos dantys kieti kaip

plienas, ji gali pragraužti tokią skylutę ne tik skrybėlėj, bet iržmogaus kaktoj, jeigu nuo jo nusigręžia laimė.

- Kodėl Monsieur nepadovanoja tos skrybėlės senajam ryli-ninkui, donui Gaetanui? Šiandien kaip tik jo diena, jis ateispagroti po jūsų balkonu.

- Galit jam dovanoti bet kurią mano skrybėlę, tik ne šitą -

aš noriu ją pasilaikyti. Man malonu žiūrėti į šias dvi skylutes,primenančias, kad manęs neapleido laimė.- O kodėl Monsieur nenešioja cilindro, kaip kiti daktarai,

juk tai daug prašmatniau?- Svarbu ne skrybėlė, o galva. O aš savo galva visai paten

kintas, ypač kai jūsų padedamas pasprunku nuo panelės Agatos.



P e n k i o l i k t a s s k y r i u s

DŽONAS

Sėdėjau ir valgiau pusryčius, skaitydamas „Figaro". Nieko ypačįdomaus. Staiga man krito į akis žinutė stambia antrašte:

ŠLYKŠTI AFERA Įtartinomis aplinkybėmis mirus jaunai merginai, suimta ponia Reken, pirmos klasės akušerė, praktikavusi Granė gatvėje. Taip pat

išduotas orderis suimti vieną svetimšalį gydytoją, kuris, bijomasi, jau spėjo pabėgti iš Prancūzijos. Ponia Reken taip pat kaltinama praįudįiusi daug jos globai patikėtų naujagimių.

Laikraštis iškrito man iš rankų. Ponia Reken, pirmos klasės akušerė, Granė gatvė! Per pastaruosius metus buvau matęs tiek kančių, prieš mano akis įvyko tiek tragedijų, jogbuvau visai užmiršęs tą istoriją. Bet dabar, kai sėdėjau, negalėdamas atplėšti akių nuo laikraščio žinutės, viskas vėl kuoryškiausiai atgijo atminty - rodės, tik vakar, o ne prieš trejusmetus, buvo toji baisioji naktis, kai susipažinau su ponia Reken. Siurbčiodamas arbatą, daug kartų skaičiau žinutę, labai patenkintas, kad toji šlykšti moteris pagaliau įkliuvo.

Jaučiausi taip pat patenkintas, prisiminęs, jog tą neužmirštamą naktį man buvo lemta išgelbėti dvi gyvybes - motinos irkūdikio, kuriuos ji su niekšingu savo bendrininku tikrai būtųnumarinusi. Staiga mano galvoj šmėstelėjo kita mintis: o kuoaš padėjau tiems, kuriuos tada išgelbėjau? Kuo padėjau motinai, kurią jau buvo metęs kitas vyras tokią valandą, kai

buvo jai reikalingiausias?




„Džonai, Džonai! - beviltiškai šaukė ji, įkvėpdama chloroformą. - Džonai, Džonai!"

O aš ar geriau pasielgiau negu jis? Juk ir aš ją apleidau

tokią valandą, kai buvau jai reikalingiausias. Kiek siaubo jiturėjo iškęsti, prieš pakliūdama į rankas tai baisiai moteriaiir beširdžiui mano kolegai, kurie būtų ją numarinę, jei neaš! O kokį siaubą iškentėjo, kai atgijusi sąmonė vėl grąžino

ją šiurpion tikrovėn! O pusiau užtroškęs kūdikis, pažvelgęs įmane žydromis akutėmis, kai pirmą kartą kvėptelėjo gaivinančio oro, kurį jam pūčiau į plaučius, prikišęs lūpas priepat jo lūpų? Kuo padėjau jam? Išplėšiau iš gailestingos mirties rankų ir atidaviau į ponios Reken nagus. Kiek naujagimių jau mirė, pažindę didžiulę jos krūtį? Ką ji padarė tamžydraakiui berniukui? Ar jis buvo vienas iš bejėgių „žindyvių traukinio" keleivių, kurie sudaro aštuoniasdešimt procentų ir pagal oficialią statistiką nusibaigia pirmaisiais gy

venimo metais, ar iš tų likusiųjų, kurių laukia galbūt darbaisesnis likimas?

Po valandos kreipiausi į kalėjimo viršininką ir gavau leidimą aplankyti ponią Reken. Ji mane tučtuojau pažino ir taipdžiaugsmingai pasisveikino, jog man pasidarė net nepatoguprieš prižiūrėtoją, atlydėjusį mane į jos kamerą.

Berniukas gyvenąs Normandijoj; jis labai laimingas ir puikiai jaučiąsis, taip visai neseniai pranešę jo įtėviai, kurienuoširdžiai jį myli. Deja, ji negalinti duoti jų adreso - jossąrašai nelabai tikslūs. Gal kartais jos vyras - bet vargu -atsimenąs adresą.

Neabejojau, jog berniukas jau miręs, bet nenorėdamas nieko

palikti neišbandęs, prigrasinau įskųsiąs ją už vaiko nužudymą,taip pat už pasisavinimą vertingos deimantinės segės, kuriąbuvau palikęs jai saugoti, jei per keturiasdešimt aštuonias valandas negausiu berniuko įtėvių adreso. Ji šiaip taip išspaudėkelias ašaras iš šaltai blizgančių akių ir prisiekė nepasisavinusi segės, o pasilikusi ją kaip atminimą nuostabios jaunos ponios, kurią slaugiusi lyg tikrą savo dukterį.




- Duodu jums keturiasdešimt aštuonias valandas, - tariau,palikdamas ponią Reken apmąstymams.

Antros dienos rytą mane aplankė gerbiamasis ponios Re

ken vyras; jis atnešė užstatytos segės kvitą ir pasakė tris Normandijos kaimus, į kuriuos ponia Reken tais metais siuntinė jo kūdikius. Tučtuojau parašiau nurodytų kaim ų meramslaiškus, prašydamas sužinoti, ar nėra tarp tenykščių įsūnytųvaikų žydraakio maždaug trejų metų berniuko. Ilgai laukęs,iš dviejų merų gavau neigiamus atsakymus, o trečias išvis neatsakė. Tuomet parašiau tų trijų kaimų klebonams, ir po kelių mėnesių Vilma klebonas man pranešė, jog batsiuvio žmona auginanti berniuką, kuris maždaug ati t inka manonurodytus požymius. Jis atsiųstas iš Paryžiaus prieš trejetą metų, jo akys neabejotinai žydros.

Dar niekuomet nebuvau matęs Normandijos; artinosi Kalėdos, ir nusprendžiau, jog galiu truputį paatostogauti. Per

pačias Kalėdas pasibeldžiau į batsiuvio duris. Nesulaukęs atsakymo, įėjau į tamsų kambarį; prie lango stovėjo žemas darbo stalas, ant grindų mėtėsi purvini suplyšę visokio dydžio batai, o palubėj kabojo sudžiaustyti ką tik išskalbti marškiniai irapatiniai sijonai. Lova buvo sujaukta, paklodės ir užklotai baisiausiai purvini. Dvokiančioj virtuvėj ant akmeninių grindų

sėdėjo pusnuogis berniukas ir graužė žalią bulvę. Jis išgąstingai žvilgtelėjo į mane žydromis akutėmis, numetė bulvę, instinktyviai pakėlė sudžiūvusią ranką, lyg gindamasis nuo smūgio, ir greitai nurepečkojo į kitą kambarį. Sugriebiau jį jaubelendantį į palovį ir atsisėdau prie batsiuvio stalo arčiau lango, norėdamas apžiūrėti jo dantis. Taip, berniukas, tikriau sa

kant, griaučiai sudžiūvusiom kojpm ir rankom, siaura krūtine ir išsipūtusiu pilvu, buvo maždaug pusketvirtų metų. Jissėdėjo nekrutėdamas ant mano kelių ir neištarė nė vieno žodžio,net kai jį pražiodinau, apžiūrinėdamas dantis. Pavargusių liūdnų jo akių spalva nekėlė jokių abejonių - jos buvo tokios patžydros kaip ir mano akys. Durys plačiai atsidarė, ir, plūsdama-sis paskutiniais žodžiais, į kambarį įvirto girtutėlis batsiuvys.




Už jo tarpdury stovėjo moteris su kūdikiu prie krūtinės ir ap-stulbusi spoksojo į mane; į jos sijoną buvo įsikibę dar du bambliai. Batsiuvys pasakė, kad velniškai džiaugsis, atsikratęs ber

niūkščio, - tik tegul jam pirmiau sumoka priklausančius pinigus.Jis keletą kartų rašęs poniai Reken, tačiau negavęs atsakymo.Gal ji mananti, kad jis šers tą apgailėtiną marmot1už savo kruvinu prakaitu uždirbtus pinigus? Jo žmona pasakė, kad dabar,kai pati susilaukė kūdikio ir dar du pasiėmė auginti, labai džiaugtųsi, atsikračiusi berniūkščio. Ji kažką sušnabždėjo batsiuviui,ir juodu atidžiai apžiūrėjo mano veidą, o po to berniuko. Vos tik

jie įėjo į kambarį, vaiko akyse vėl pasirodė išgąstis, ir rankutė,kurią laikiau suspaudęs, ėmė drebėti. Laimė, laiku prisiminiau,kad šiandien Kalėdos, ir ištraukiau iš kišenės medinį arkliuką.Berniukas paėmė jį tylėdamas su tokiu nevaikišku abejingumu, lyg jam tas visai nebūtų įdomu.

- Žiūrėk, - tarė batsiuvio žmona, - kokį gražų arkliuką tau

atvežė iš Paryžiaus tėtis. Matai, Žiuli?- Jis vardu Džonas, - tariau aš.- C est un triste enfant 2, - tarė batsiuvio žmona, - jis nieko

nekalba. Net nepasako „mama" ir niekuomet nesišypso.Apvyniojau jį savo pledu ir nuėjau pas kleboną, kuris buvo

labai malonus ir pasiuntė savo šeimininkę nupirkti mums ke

lionei vilnonių marškinių ir šiltos skaros.Klebonas atidžiai pažiūrėjo į mane ir tarė:- Mano, kunigo, pareiga smerkti nuodėmę bei ydas ir bausti

už jas, bet negaliu nepasakyti jums, jaunasis mano bičiuli, joggerbiu jus už tai, kad bent stengiatės išpirkti savo kaltę, kuriitin baisi, nes bausmė ištinka nekaltus kūdikius. Pats laikas jį

išsigabenti, esu palaidojęs ne vieną dešimtį šių vargšų pamestinukų, o netrukus būčiau palaidojęs ir jūsų vaikelį. Teisingai pasielgėt, aš jums dėkoju! - tarė senasis klebonas, tapšnodamas man per petį.

'Vaikiūkštis (pranc.).

2Liūdnas vaikas (pranc.).




Mes ir taip jau vėlavom į naktinį Paryžiaus ekspresą, tadaiškintis nebuvo kada. Džonas, suvyniotas į šiltą skarą, ramiaimiegojo visą naktį, o aš sėdėjau šalimais ir sukau galvą, ką gi

man, po šimts pypkių, toliau su juo daryti? Jei ne panelė Agata, tikriausiai būčiau iš stoties parsigabenęs jį tiesiai į Viljėaveniu. Bet užuot važiavęs namo, nuvykau į Švento Juozapoprieglaudą Senos gatvėje pas gerai pažįstamas vienuoles. Josprižadėjo palaikyti berniuką vieną dieną, kol pavyks surasti

jam tinkamus namus. Jos žinojo vieną padorią šeimą - vyrasdirbo norvegų margarino fabrike Pantene, jiems neseniai buvo miręs vienturtis vaikas. Sis pasiūlymas man patiko - tučtuojau nuvažiavau pas juos, ir kitą dieną berniukas jau buvoįkurdintas pas naujuosius tėvus. Moteriškė atrodė protinga irsumani, tik, sprendžiant iš akių, truputį ūmi; tačiau vienuolės mane patikino, kad ji savo vaikui buvo labai atsidavusimotina. Palikau jai pinigų berniuko poreikiams ir sumokėjau

už tris mėnesius pirmyn - beje, mažiau, negu išleisdavau papirosams. Nusprendžiau neduoti savo adreso - Dievas žino,kas būtų galėję atsitikti, jei panelė Agata būtų ką nors sužino

jusi apie Džoną. Jei įvyktų kokia nelaimė ar vaikas apsirgtų,Zozefina turėjo pranešti vienuolėms. Deja, neilgai teko laukti. Berniukas susirgo skarlatina ir vos nemirė. Skarlatina siautė

Panteno kvartale tarp skandinavų vaikų, ir aš nuolat juoslankydavau. Vaikams, sergantiems skarlatina, reikalingi nevaistai, o tik rūpestinga priežiūra ir žaislai, nes tokie ligoniaisveiksta ilgai. Džonui netrūko nei vieno, nei antro - naujojiįmotė neabejotinai buvo jam labai gera, o mano farmakopėjo-

je jau seniai figūravo lėlės ir mediniai arkliukai.

- Jis keistas vaikas, - sakydavo Zozefina. - Nieko nekalba,net nepasako „mama“, niekuomet nesišypso, net kai atsiuntėt jam Kalėdų senelį, ir tuomet nenusišypsojo.

Vėl buvo Kalėdos - berniukas išgyveno pas naująją įmotę jau visus metus, kurie man buvo kupini rūpesčių ir darbo, o jam palyginti laimingi. Zozefina tikrai buvo ūmaus būdo ir dažnaiįžūliai man atsikirsdavo, kai pabardavau, kam ji apleido vaiką




ir niekuomet neatidaro lango. Bet nė karto negirdėjau josšiurkščiai kalbantis su berniuku; nors jis tikriausiai nebuvo prieįmotės prisirišęs, iš akių mačiau, kad jos nebijo. Keista, bet jis

tebebuvo abejingas viskam ir visiems. Pamažu vis labiau ir labiau pradėjau dėl jo nerimauti, o jo įmotė vis labiau man nepatiko. Berniuko akyse vėl atsirado išgąstis, aiškiai mačiau, kadZozefina vis mažiau juo rūpinasi. Mudu su ja ne kartą buvomesusivaidiję - visi ginčai paprastai baigdavosi tuo, kad ji piktaipareikalaudavo atsiimti vaiką, jei esu nepatenkintas - jis irtaip jai įkyrėjęs iki gyvo kaulo. Priežastį buvo nesunku atspėti: ji pati laukėsi. O gimus kūdikiui, padėtis pasidarė dar blogesnė. Galiausiai jai pasakiau, jog, radęs tinkamą vietą, tučtuojau berniuką paimsiu. Patyrimo pamokytas, nusprendžiaubūti apdairesnis, kad dar sykį nepadaryčiau klaidos.

Po kelių dienų, kai parėjau namo priiminėti ligonių, atida

rydamas duris, išgirdau laukiamajame piktą moters balsą. Kambarys buvo pilnas žmonių, kurie, kaip paprastai, sėdėjo, kantriai laukdami manęs. Sofos kampe, susigūžęs šalia anglųpastoriaus žmonos, kiurksojo Džonas. Vidury kambario, šaukdama visa gerkle ir klaikiai mostaguodama rankomis, stovėjoZozefina. Pamačius mane tarpduryje, ji tuoj pat prišoko prie

sofos, stvėrė Džoną ir svieste sviedė jį į mane - vos spėjaupagauti.

- Žinoma, aš per prasta auginti tokį ponaitį kaip jūs, misteri Džonai! - šaukė Žozefina. - Pagyvenk dabar pas daktarą,o man jau atsibodo jo priekaištai ir melas! Našlaitis! Užtenkapažiūrėt į tavo akis - iškart matyti, kas tėvas!

Ji atitraukė portjerą, sprukdama pro duris, ir vos neužšokoant panelės Agatos, kuri taip dėbtelėjo į mane balzganom akim, jog vos nenugarmėjau skradžiai žemės. Pastoriaus žmona pakilo nuo sofos ir, pasikaišiusi sijonus, kad, gink Dieve, neprisiliestų prie manęs, išėjo iš kambario.

- Malonėkit nusivesti berniuką į valgomąjį ir pabūti su juo,kol aš ateisiu, - tariau panelei Agatai.




Ji pasipiktinusi atkišo rankas, lyg gindamasi nuo kokiosšlykštybės, - plyšį po kumpa nosimi pravėrė klaiki šypsena, -ir dingo įkandin pastoriaus žmonos.

Atsisėdau pusryčių, padaviau Džonui obuolį ir paskambinau Rozali.- Rozali, - tariau jai, - imkit šiuos pinigus, nusipirkit

medvilninę suknelę, dvi baltas prijuostes ir apskritai viską,kas reikalinga, kad oriai atrodytumėt. Nuo šios dienos jūspaaukštinama - būsit šio berniuko auklė. Šiąnakt jis miegosmano kambary, o nuo rytdienos jūs miegosit su juo panelėsAgatos kambary.

- O panelė Agata? - paklausė siaubo apimta Rozali.- Panelę Agatą atleisiu, kai tik baigsiu pusryčiauti.Pacientams pranešiau, kad šiandien nepriiminėsiu, o pats

nuėjau pasibelsti į panelės Agatos kambario duris. Dukartpakėliau ranką ir dukart nuleidau, taip ir nepasibeldęs. Nu

sprendžiau, kad pasielgsiu protingiau, atidėjęs pasikalbėjimą iki vakaro, kai nervai bus kiek nurimę. Panelės Agatosniekur nebuvo matyti. Rozali paruošė pietų puikios pot-au-

feu1 ir pieno pudingo, kuriuos suvalgėm drauge su Džonu, -visos jos luomo prancūzės geros virėjos. Išgėręs kelias papildomas taures vyno nervams nuraminti, nuėjau pasibelsti į

panelės Agatos kambario duris, vis dar drebėdamas iš įtūžio.Ir vis dėlto nepasibeldžiau. Staiga man dingtelėjo, jog dabarsu ja susivaidijęs, tikrai nemiegosiu visą naktį, o man žūtbūt reikėjo išsimiegoti. Tad kodėl, pamaniau, neatidėjus pokalbio iki ryto?

Pusryčiaudamas padariau išvadą, kad geriausia būtų pranešti jai apie savo nusistatymą raštu. Atsisėdau, pasiryžęs parašyti triuškinamą laišką, bet vos paėmiau į ranką plunksną,Rozali man atnešė raštelį, išmargintą smulkiu smailiu panelėsAgatos braižu; raštelyje buvo sakoma, kad jokia padori mote-

1Troškinta mėsa su daržovėmis (pranc.).




ris negali daugiau nė dienos pasilikti mano namuose, kad jišiandien pat išvažiuoja ir niekuomet nebegrįš, nes nenori manęs daugiau matyt - lygiai tie patys žodžiai, kuriuos pats ke

tinau jai parašyti.Nematomas panelės Agatos buvimas tebeslogino namus, kainuvažiavau į „Pavasarį"1pirkti Džonui lovutės ir supamojo arkliuko, kurių jis tikrai nusipelnė už tokią paslaugą. Kitą dieną, laiminga ir patenkinta, grįžo virėja. Rozali švytėjo iš džiaugsmo, net Džonas atrodė patenkintas nauja aplinka, kada vakareužėjau pasižiūrėti, kaip jis guli jaukioj lovelėj. Ir pats jaučiausi laimingas lyg mokinys, sulaukęs atostogų.

Bet jokių atostogų aš neturėjau. Kasdien nuo ryto ligi vakaro priiminėjau savo pacientus, o neretai važiuodavau ir paskai kurių kolegų pacientus, nes jie pradėjo vis dažniau kviestis mane į konsiliumus, kad galėtų užkrauti man dalį atsakomybės; tai gerokai mane stebino - matyt, jau tada nebijojau

atsakomybės. Ilgainiui supratau, jog tai buvo svarbiausias manopasisekimo laidas. Kitas mano pasisekimo laidas, žinoma, buvo nuolat mane lydinti laimė - tokia stulbinama, jog ėmiaugalvoti, ar tik mano namuose nėra kokio talismano. Net pradėjau geriau miegoti nuo to laiko, kai, eidamas gulti, įprataužvilgtelėt į lovelėje miegantį berniuką.

Anglų pastoriaus žmona nepanoro daugiau pas mane gydytis, bet jos vieta neliko tuščia - į mano laukiamąjį prigužėjodaugybė jos tautiečių. Profesoriaus Sarko vardą gaubė tokiaspindinti šlovė, jog jos atspindžiai krisdavo net ant mažiausiųšviesulių, supančių šią pažibą. Anglai, matyt, buvo tos nuo

monės, kad jų gydytojai mažiau išmano apie nervų ligas negu jų kolegos prancūzai. Gal taip ir buvo iš tikrųjų, gal ir ne, betman tas visada buvo itin paranku. Kaip tik tuo metu buvaupakviestas į konsiliumą net į Londoną. Žinoma, labai apsidžiaugiau ir pasiryžau padaryti viską, kas įmanoma. Ligonės ne-

1Universa linės parduotuvės p avadinimas.




pažinojau, bet buvau nepaprastai sėkmingai gydęs vieną josgiminaitę; be abejo, tas ir paskatino ją kreiptis į mane. Anotdviejų mano kolegų anglų, kurie paniurusiais veidais stovėjo

prie lovos ir stebėjo mane, kol apžiūrinėjau ligonę, jos būklėbuvo bloga, tiesiog beviltiška. Jie apkrėtė savo pesimizmu visus namiškius, ligonės ryžtą pasveikti buvo palaužęs nusiminimas ir mirties baimė. Labai galimas daiktas, kad abu kolegos buvo kur kas geresni patologai negu aš. Bet aš žinojauvieną dalyką, kurio jie, matyt, tikrai nežinojo, - kad nėra galingesnio vaisto už viltį ir kad už vieną pesimistišką gydytojo žvilgsnįar žodį ligonis dažnai sumoka gyvybe. Nesigilindamas į medicinos smulkmenas pasakysiu, jog, apžiūrėjęs ligonę, įsitikinau,kad patys rimčiausi simptomai rodo nervų sutrikimą ir dvasinęapatiją. Abu kolegos stebėjo mane gūžčiodami plačiais pečiais,kai, uždėjęs ligonei ant kaktos ranką, ramiu balsu pasakiau,kad naktį jai nebereikės morfijaus - ji gerai miegos ir be jo, rytą

bus daug sveikesnė, ir kai aš kitą dieną paliksiu Londoną, jai jau nebegrės joks pavojus. Po kelių minučių ji kietai miegojo,per naktį temperatūra nukrito - taip staigiai, jog man net nepatiko, - pulsas pasidarė taisyklingas, o rytą, šyptelėjusi man, jipasakė, kad jaučiasi daug geriau.

Ligonės motina maldavo mane pabūti Londone dar vieną

dieną ir apžiūrėti jos brolienę, dėl kurios jie visi labai susirūpinę. Pastarosios vyras, pulkininkas, norįs, kad ji kreiptųsi į nervų specialistą, ji pati veltui ją įkalbinėjanti pasitarti su daktaru Filipsu - ji mat neabejojanti, kad brolienė tikrai pasveiktų,

jei susilauktų kūdikio. Deja, ji kažkodėl nusistačiusi prieš daktarus ir, žinoma, atsisakys pas mane gydytis, bet galima būtų

taip sutvarkyti, kad aš per pietus, sėdėčiau šalia jos ir benttokiu būdu susidaryčiau nuomonę apie jos būklę. Gal jai galėtų padėti Šarko? Vyras ją dievina, ji turi viską, ko tik širdisgali geisti - puikų namą Grouvnerio aikštėje, nuostabų senovišką dvarą Kente. Jie ką tik grįžo iš ilgos kelionės nuosava

jachta į Indiją. Ji visą laiką kažko nerimsta ir nuolat keliauja!s vienos vietos į kitą, lyg ko ieškodama. Jos akyse sustingęs




begalinis liūdesys. Anksčiau ji domėjosi daile, pati puikiaitapė ir vieną žiemą net mokėsi Paryžiuje, Ziuljeno ateljė. Dabar jai niekas nemiela, ji niekuo nesidomi, tik rūpinasi vaikų

gerove, aukoja dideles sumas vasaros stovykloms ir našlaičiųprieglaudoms.Sutikau pasilikti labai nenoromis; man rūpėjo grįžti į Pa

ryžių - nerimavau dėl Džono, nes jis vis kosėjo. Seimininkėbuvo užmiršusi mane perspėti, kad brolienė, šalia kurios sėdė

jau per pietus, nepaprastai graži. Mane pritrenkė ne tik jos grožis,bet ir liūdna nuostabių tamsių akių išraiška. Jos veidas atrodėtartum be gyvybės. Matyt, ji nuobodžiavo, turėdama tokį kaimyną kaip aš, ir nesistengė to slėpti. Pasakiau jai, jog šiais metais Salone buvo eksponuoti keli geri paveikslai - jos brolienėminėjusi, kad ji mokėsi tapybos Ziuljeno ateljė. Ar ji nesutikdavusi ten Marijos Baškircevos? Ne, bet girdėjusi apie ją.

Kas apie ją nebuvo girdėjęs! „Musiawatkakliai save rekla

mavo. Aš ją labai gerai pažinojau ir laikiau viena protingiausių jaunų moterų, su kuriom buvau kada nors susitikęs, bet jineturėjo širdies - visų pirma tai buvo pasipūtėlė, negalintimylėti nieko, tik save.

Mano kaimynė, rodės, ėmė dar labiau nuobodžiauti, ir ašpakeičiau temą, tikėdamasis, kad galbūt dabar pavyks ją su

dominti - pasakiau, jog šiandien visą popietę praleidau vaikųligoninėj Celsyje ir buvau maloniai nustebintas, palyginęs jąsu Paryžiaus pamestinukų ligonine, kurioj dažnai lankausi.

O ji maniusi, kad mūsų vaikų ligoninės esančios labai geros.Atsakiau, jog priešingai, Prancūzijoje vaikų mirtingumas

ligoninėse ir ne ligoninėse siaubingas. Papasakojau apie tūks

tančius pamestinukų, masiškai siunčiamų į provinciją par le train des nourricesl.Pirmą kartą jos liūdnos akys pažvelgė į mane, stingulys,

kaustęs veidą, išnyko, ir aš pagalvojau, kad galbūt ji ir gerosširdies.

1Žindyvių traukiniu (pranc).




Atsisveikindamas su namų šeimininke, pasakiau, kad neiman, nei pačiam Sarko nepavyktų jai padėti - reikia kreiptisį daktarą Filipsą; jos brolienė bus visai sveika, kai susilauks

kūdikio.Džonas, pamatęs mane, lyg ir apsidžiaugė, bet atrodėišblyškęs ir sulysęs, kai sėdėjo šalia per pusryčius. Rozali pasakė, kad naktį jis smarkiai kosėjo. Vakare truputį pakilo temperatūra, ir kelias dienas neleidome jam keltis iš lovos. Veikiai jo gyvenimėlis vėl grįžo į savo įprastą vagą: rytais, rimtasir tylus, jis valgydavo su manim pusryčius, o dieną eidavo suRozali pasivaikščioti į Monso parką.

Kartą, praėjus porai savaičių po mano kelionės į Londoną,nustebęs pamačiau savo laukiamajame pulkininką. Jo žmonaužsigeidusi atvažiuoti į Paryžių apsipirkti, tad jie atidėję kelionę jachta po Viduržemio jūrą ir išvyksią iš Marselio kitąsavaitę. Jis mane pakvietė kitai dienai į „Reino" viešbutį pus

ryčių; jo žmona būsianti labai patenkinta, jei po to nuvežčiau jąį kurią nors vaikų ligoninę. Kadangi pusryčiauti pas juos negalėjau, susitarėm, kad pasibaigus priėmimo valandoms, ji atvažiuos manęs pasiimti į Viljė aveniu. Mano laukiamasis tebebuvo pilnas žmonių, kai elegantiškas jos lando sustojo prie durų.Pasiunčiau Rozali paprašyti, kad ji truputį pasivažinėtų ir grįžtų

po pusvalandžio arba, jeigu jai patogu, palauktų valgomajame,kol baigsiu priiminėti ligonius. Po pusvalandžio radau ją besėdinčią valgomajame - ji laikė ant kelių Džoną ir su didžiausiususidomėjimu apžiūrinėjo jo rodomus žaislus.

- Jo akys visai kaip jūsų, - tarė ji, nukreipdama žvilgsnįnuo Džono į mane. - Nežinojau, kad jūs vedęs.

Pasakiau, kad aš nevedęs. Ji truputį paraudo ir vėl ėmėįnikusi sklaidyti naują Džono knygą su paveiksliukais. Paskuiįsidrąsino ir, atkaklaus, moterims būdingo smalsumo paskatinta, pasiteiravo, ar Džono motina švedė - juk jo tokie šviesūs plaukai ir tokios žydros akys.

Puikiai supratau jos užuominą. Juk ir Rozali, ir konsjeržė, ir

pienininkas, ir kepėjas buvo įsitikinę, kad aš Džono tėvas.



2 0 8 A x e l M unth e

Pats girdėjau, kaip mano vežėjas pavadino jį le fils de Monsieur1. Žinojau, jog neverta aiškinti - vis tiek nebūčiau jųįtikinęs. O galiausiai ir pats beveik patikėjau, kad Džonas

mano sūnus. Bet ši miela moteris, pagalvojau sau, turi teisęžinoti tiesą. Pasakiau juokdamasis, kad aš toks pat jo tėvas,kaip ji - motina, kad jis našlaitis ir jo istorija labai liūdna.Tegul ji verčiau manęs neklausinėja ir negraudina sau širdies. Atraitojau Džonui rankovę ir parodžiau virš alkūnės bjaurų randą. Dabar jam gera su manim ir su Rozali, bet aš tiktuomet patikėsiu, kad jis užmiršo praeitį, kai pamatysiu jį šypsantis. Jis niekuomet nesišypso.

- Tikrai, - maloniai tarė ji, - jis nė karto nenusišypsojo,kaip visuomet šypsosi vaikai, rodydami savo žaislus.

Paaiškinau, kad mes beveik nieko nežinom apie mažų vaikų mąstyseną, mes jų pasaulyje jaučiamės svetimi. Tik motinos instinktas kartais randa kelią į jų mintis.

Ji nieko neatsakė, tik palenkusi galvą švelniai pabučiavoDžoną. Berniukas pakėlė į ją nustebusias žydras akis.

- Tikriausiai jo dar niekas nebuvo bučiavęs, - tariau aš.Įėjo Rozali, pasiruošusi, kaip paprastai, vestis Džoną pasi

vaikščioti į Monso parką, bet naujoji bičiulė pasiūlė pavažinėti jį savo lando. Aš be galo apsidžiaugiau, kad nereikės jai

rodyt ligoninės, ir mielai sutikau.Nuo tos dienos Džonui prasidėjo naujas gyvenimas, ir, man

rodos, ne tik jam vienam. Kiekvieną rytą ji ateidavo į berniuko kambarį su nauju žaislu, kiekvieną dieną veždavosi jį savolando į Bulonės mišką, o Rozali, apsivilkusi gražiausia išeigine suknele, sėdėdavo priešais. Dažnai jis jodinėdavo, rimtas

kaip visuomet, ant kupranugario Aklimatizacijos sode, apsuptas pulko besijuokiančių vaikų.- Neneškit jam tiek brangių žaislų, - sakydavau aš. - Vai

kams nė kiek ne mažiau patinka ir pigūs žaislai, o kiek daugvaikų išvis jų negauna. Ne kartą esu pastebėjęs, kad kukli

1Pono sūnus (pranc.).



K nyga apie San Mikelę 2 0 9

lėlytė už trylika su turi didžiulį pasisekimą net ištaigingiausiuose vaikų kambariuose. Suvokę piniginę žaislų vertę, vaikai praranda savo rojų ir netenka vaikiškumo. Be to, Džonas

ir taip jau turi per daug žaislų, ir laikas jį išmokyt dalytis žaislais su tais, kurie visai jų neturi. Daugeliui vaikų tai sunkusišmėginimas, ir pagal tai, kaip jiems pavyksta jį įveikti, galima neklystant pasakyti, kokie iš jų išaugs žmonės.

Rozali man papasakojo, kad, grįžus iš pasivaikščiojimo,gražioji ponia būtinai pati nuneša Džoną į viršų. Netrukus

jinai jau padėdavo jį maudyti, o paskui ėmė maudyti pati -Rozali nebeliko ką veikti, nebent padavinėti rankšluosčius.Rozali papasakojo vieną smulkmeną, kuri mane labai sujaudino: nušluosčiusi liesą berniuko kūnelį, prieš apvilkdama jįmarškinėliais, ponia visuomet pabučiuojanti tą bjaurų randąant rankos. Veikiai ji ėmė guldyti vaiką į lovelę ir sėdėdavošalia, kol jis užmigdavo. Aš pats jos beveik nematydavau, nes

retai būdavau namie, bet kažin ar dažniau ją matydavo irvargšas pulkininkas - ji ištisas dienas praleisdavo su berniuku. Pulkininkas man pasakė, kad jie nebeplauks į Viduržemio

jūrą, o pasiliks tuo tarpu Paryžiuj; ar ilgam - jis ir pats nežino,ir nelabai jam tas rūpi, svarbu, kad jo žmona jaustųsi laiminga, o jis dar niekuomet jos nematęs taip gerai nusiteikusios

kaip dabar. Pulkininkas sakė tiesą: jos veido išraiška visai pasikeitė, tamsiose akyse švietė begalinis švelnumas.

Berniukas prastai miegojo; dažnai, užsukęs į jo kambarįprieš eidamas gulti, pastebėdavau, kad jo veidas nesveikaiparaudęs; Rozali sakydavo, jog naktį jis smarkiai kosti. Ir štaivieną rytą dešiniojo plaučio viršūnėje išgirdau nelemtą kar-

kesį. Puikiai žinojau, ką tai reiškia. Turėjau apie tai praneštinaujajai jo bičiulei, bet ji pasakė jau žinanti - galbūt ji viskąsuprato anksčiau už mane. Norėjau pasamdyti slaugę, kadRozali būtų lengviau, bet toji neleido apie tai net užsiminti.Ji maldavo, kad leisčiau jai slaugyti ligonį, ir galiausiai sutikau. Tiesą pasakius, kitos išeities ir nebuvo - berniukas netmiegodamas sunerimdavo, vos tik ji išeidavo iš kambario. Ro-




žali perėjo į palėpę ir miegojo kartu su virėja, o kunigaikščioduktė dabar miegojo valytojos lovoje Džono kambary. Po dviejųdienų prasidėjo nedidelis kraujavimas, vakare pakilo tempe

ratūra, ir aš aiškiai supratau, kad liga sparčiai progresuoja.- Neilgai jam beliko gyventi, - tarė Rozali, šluostydamasiašaras. - Jis jau dabar panašus į angelą.

Džonas mėgdavo sėdėti ant švelnios slaugytojos kelių, kolRozali jam klodavo nakčiai lovelę. Aš visuomet laikiau Džonąprotingu ir patraukliu vaiku, bet niekados nebūčiau pavadinęs jo gražiu. O dabar, žiūrint į jį, atrodė, kad net jo veidobruožai pasikeitė, akys pasidarė didesnės ir tamsesnės. Dabar

jis buvo gražus, gražus kaip Meilės genijus, kaip Mirties geni jus. Pažvelgiau į abu veidus, skruostas prie skruosto, ir nusistebėjau. Nejau begalinė meilė mirštančiam kūdikiui, srovenanti iš šios moters širdies, galėjo taip pakeisti švelnius joveidelio bruožus, kad abu net truputį supanašėjo? Nejau ma

no akims atsivėrė nauja, iki šiol nežinoma Gyvenimo paslaptis? O gal Mirtis, ši didžioji skulptorė, jau ėmėsi darbo ir sumania ranka patobulino ir sukilnino šio kūdikio veidelį, priešužmerkdama jam akis? Tokia pat tyra kakta, toks pat nuostabus antakių išlenkimas, tokios pat ilgos blakstienos. Ir netžavi lūpų forma - jei būčiau galėjęs matyti jį šypsantis, kaip

mačiau vieną naktį šypsantis ją, kai berniukas per miegus pirmą kartą sušnabždėjo žodį, kurį kiekvienas vaikas mėgsta kartoti, o kiekviena moteris - klausyti: „Mama! Mama!u

Ji paguldė Džoną į lovelę, jis visą naktį blaškėsi, o ji nėakimirksnio nuo jo nesitraukė. Paryčiu jis ėmė lyg ir lengviaualsuoti ir užsnūdo. Priminiau, kad ji prižadėjo manęs klausyti,

ir vargais negalais prikalbinau bent valandą pagulėti - Rozali ją pašauksianti, kai tik vaikas pabus. Kai švintant vėl atėjau įDžono kambarį, Rozali, pridėjusi prie lūpų pirštą, sušnabždė

jo, kad abudu miega.- Žiūrėkite, - tarė ji patyliukais, - žiūrėkite, jis sapnuoja!Džono veidas atrodė ramus ir giedras, lūpas buvo pravėrusi

nuostabi šypsena. Uždėjau jam ant širdies ranką. Jis buvo ne




gyvas. Nuo besišypsančio vaiko veidelio mano žvilgsnis nukrypo į moterį, miegančią ant Rozali lovos. Abu veidai buvokaip vienas.

Ji nuprausė vaiką, aprengė paskutinį kartą ir neleido Roza-Ii net padėti paguldyti į karstą. O paskui dukart ją siuntėpakeisti priegalvio - jai vis atrodė, kad jam nepatogu gulėti.

Ji maldavo mane neuždaryti karsto iki rytojaus. Pasakiau,kad ji pažįsta Gyvenimo kartėlį, bet mažai težino apie Mirtieskartėlį, o aš esu gydytojas, todėl pažįstu ir vieną, ir kitą. Pasakiau jai, kad mirtis turi du veidus - vieną gražų ir tyrą, oantrą šlykštų ir baisų. Berniukas išėjo iš gyvenimo su šypsenalūpose, bet mirtis neilgam ją ten paliks. Karstą būtinai reikiauždaryti vakare. Ji nunarino galvą ir neištarė nė žodžio. Kaipakėliau antvožą, ji raudodama pasakė, kad negali su berniuku skirtis ir palikti vieną svetimose kapinėse.

- O kam skirtis? - tariau aš. - Kodėl nepasiėmus jo su sa

vim? Jis taip mažai sveria! Kodėl negalėtumėt nusivežti jo jachtaį Angliją ir palaidoti prie savo gražiosios parapinės bažnyčiosKente?

Ji nusišypsojo pro ašaras - tai buvo ta pati šypsena, kaip irberniuko - ir pašoko.

- Ar tai įmanoma? - sušuko ji kone džiaugsmingai.

- Tai galima padaryti ir bus padaryta, jei leisit man dabarprisukti antvožą. Negalima gaišti nė valandėlės, kitaip rytoj išpat ryto jį išveš į Pasi kapines.

Kai pakėliau antvožą, ji padėjo prie berniuko skruosto nedidelę puokštę žibuoklių.

- Neturiu ko daugiau jam duoti, - raudodama tarė ji. - O

taip norėčiau, kad jis pasiimtų su savim ką nors nuo manęs.- Manau, kad šitą daiktelį jis tikrai mielai pasiimtų, - tariau aš ir, išėmęs iš kišenės deimantinę segę, prisegiau priepagalvėlio. - Tai jo motinos segė.

Ji nepasakė nė žodžio, tik ištiesė rankas į savo kūdikį irsusmuko be žado ant grindų. Pakėliau ją ir paguldžiau antRozali lovos, paskui prisukau karsto antvožą, nuvažiavau į lai




dotuvių biurą Madlenos aikštėje ir pasikalbėjau konfidencialiai su savininku - deja, mudu jau buvom pažįstami. Įgaliojau

jį išleisti bet kokią sumą, kad tik kitos dienos vakare karstas

būtų nugabentas į anglų jachtą Kalė uoste. Jis pasakė galėsiąstai padaryti, jei prižadėsiu netikrinti sąskaitos. Atsakiau, kadniekas sąskaitos netikrins. Paskui nuvažiavau į „Reino" viešbutį, prikėliau pulkininką ir pranešiau jo žmonos pageidavimą,kad per dvylika valandų jachta būtų Kalė. Kol pulkininkasrašė kapitonui telegramą, greitosiomis brūkštelėjau jo žmonailaiškelį, pranešdamas, jog karstas kitos dienos vakare bus jų

jachtoje Kalė. Prieraše pridūriau, kad anksti rytą turiu išvykti iš Paryžiaus, todėl noriu tuo pačiu su ja atsisveikinti.

Mačiau Džono kapą - jis ilsisi vienos gražiausių Kento parapinių bažnyčių kapinėse. Ant jo kapo auga raktažolės iržibuoklės, virš galvos čiulba strazdai. Jo motinos niekuometdaugiau nemačiau. Ir gerai.



Š e š i o l i k t a s s k y r i u s

KELIONĖ \ ŠVEDIJĄ

Rodos, jau buvau užsiminęs apie Švedijos konsulo ligą; taiįvyko maždaug tuo pačiu laiku. Štai kaip buvo. Konsulas, ramus ir mielas žmogelis, buvo vedęs amerikietę ir turėjo dumažus vaikus. Tą dieną buvau pas juos užėjęs - vienas vaikasbuvo peršalęs ir karščiavo, bet užsispyrė vakare atsikelti ir suvisais atšvęsti tėvo sugrįžimą. Namuose buvo pilna gėlių, ir

vaikams tokio įvykio proga buvo leista pasilikti kartu su visais pietauti. Jų motina be galo džiaugdamasi parodė man dvinepaprastai meilias vyro telegramas - vieną iš Berlyno, kitą išKelno, - pranešančias apie jo grįžimą. Man jos pasirodė ilgokos. Vidurnaktį konsulo žmona atsiuntė man raštelį, primygtinai prašydama tuojau pas juos atvažiuoti. Duris atidarė patskonsulas, apsivilkęs naktiniais marškiniais. Jis pasakė, kadpietūs atidedami, nes reikia palaukti, kol atvyks Švedijos karalius ir Prancūzijos prezidentas, kuris ką tik jį apdovanojęsdidžiuoju Garbės legiono kryžiumi. Jis ką tik nupirkęs MažąjįTrianoną, kur šeima praleisianti vasarą. Jis niršo ant žmonos,kam ji nesegi Marijos Antuanetės perlų vėrinio, kurį jis jaipadovanojo, mažąjį savo sūnų vadino dofinu, o save Robesp-

jeru - folie de grandeur1! Siaubo apimti vaikai klykė savo kambaryje, žmona buvo parblokšta sielvarto, o ištikimas jo šuogulėjo po stalu, urgzdamas iš baimės. Staiga vargšas manobičiulis ėmė siautėti; turėjau užrakinti jį miegamajame, kur

jis viską sudaužė ir vos neišlėkė kartu su manim pro langą.

1Didybės manija (pranc.).




Rytą jį išgabeno į Pasi, daktaro Blanšo ligoninėn. Garsusis psi-chiatras iš karto įtarė progresuojantį paralyžių. Po dviejų mė-nesių diagnozė pasitvirtino, liga buvo neišgydoma. Kadangi

laikyti ligonį pas daktarą Blanšą buvo labai brangu, nusprendžiau jį perkelti į valstybinę psichiatrijos ligoninę Lunde, nedideliame miestelyje Švedijos pietuose. Daktaras Blan-šas bandė mane atkalbėti. Jo nuomone, tokia kelionė brangiaiatsieitų ir būtų labai rizikinga: laikinu ligonio sąmonės prablaivėjimu negalima pasikliauti, šiaip ar taip, jį turėtų lydėtidu patyrę prižiūrėtojai. Paaiškinau, kad kuklias jo santaupasreikia išsaugoti vaikams, todėl taupumo sumetimais pats vienas nugabensiu jį į Švediją. Kai, atsiimdamas ligonį, pasirašinė-

jau popierius, daktaras Blanšas dar sykį įspėjo mane raštu,bet, aišku, neperkalbėjo. Nuvežiau ligonį tiesiai į Viljė aveniu. Per pietus jis elgėsi ramiai ir protingai, tik bandė meilintis panelei Agatai, kuri tikriausiai dar niekad nebuvo patyru

si šitokios laimės. Po dviejų valandų mudu jau važiavomnaktiniu Kelno ekspresu, užsirakinę pirmos klasės kupė - vagonų su koridoriais tais laikais dar nebuvo. Vienas iš Rotšildų, kuriems priklausė Chemins de Fer du Nord1, buvo manopacientas, todėl buvo duotas įsakymas teikti mums visokeriopą pagalbą, konduktoriams liepta mūsų netrukdyti, kadangi

mano globotinis lengvai susierzina, pamatęs nepažįstamus žmones. Mano bičiulis buvo labai tylus ir paklusnus, ir mudu atsi-gulėm miegoti. Pabudau pajutęs, kaip pamišėlio pirštai griebėman už gerklės - dukart jis šoko ant manęs vikriai kaip pantera, dukart jį partrenkiau - mažai betrūko, kad būtų manepasmaugęs. Žinau tik tiek, kad smarkiai tvojau jam per galvą

ir, matyt, apsvaiginau, o kas buvo toliau - nebeprisimenu.Rytą, kai traukinys atvyko į Kelną, mudu rado gulinčius besąmonės kupė ant grindų ir nugabeno į „Šiaurės" viešbutį, kurišgulėjom lovose visą parą viename kambaryje. Turėjau pasakyti visą tiesą gydytojui, kuris užsiuvo man žaizdą - mano au

1Šiaurės geležinkel iai (pranc.).




sis buvo beveik nukąsta, - ir savininkas liepė man pranešti,kad jo viešbutyje pamišėliai nelaikomi. Nusprendžiau rytiniutraukiniu vykti toliau - į Hamburgą. Visą kelią iki Hamburgo

konsulas buvo labai malonus, o važiuojant per miestą į Kyliostotį, uždainavo „Marselietę". Mudu laimingai įlipom į Kor-sero garlaivį - tais laikais tai buvo trumpiausias kelias tarpžemyno ir Švedijos. Už kelių mylių nuo Danijos krantų mūsųgarlaivis įstrigo tarp ledo lyčių, kurias šėlstantis šiaurės vėjasbuvo suvaręs nuo Kategato - žvarbią žiemą tai gana dažnasreiškinys. Daugiau kaip mylią turėjom eiti pėsti per plaukiantį ižą, ir mano bičiulis buvo nepaprastai tuo sužavėtas. Paskuimus atviromis valtimis nuvežė į Korserą. Įplaukiant į uostą,mano bičiulis šoko į jūrą, o aš iš paskos. Ištraukti iš vandens,iki Kopenhagos važiavom neapšildomu traukiniu apledėjusiaisrūbais - tem peratūra buvo dvidešimt laipsnių šalčio. Toliauviskas klojosi nepaprastai sėkmingai - matyt, šalta maudynė

išėjo mano bičiuliui į gera. Atvykome į Malmę, ir po valandosLundo stotyje perdaviau jį dviem pamišėlių namų prižiūrėto

jams, o pats nuvykau į viešbutį - tais laikais Lunde buvo tikvienas viešbutis - ir paprašiau kambario ir pusryčių. Man buvo atsakyta, kad pusryčius gausiu, o kambario - ne, nes visikambariai rezervuoti aktorių trupei; vakare rotušės salėj turįs

įvykti jų spektaklis. Kol valgiau pusryčius, oficiantas didžiuodamasis įteikė man vakarinio spektaklio programą: „Hamletas" - Viljamo Šekspyro penkių veiksmų tragedija. „Hamletas" Lunde! Žvilgtelėjau į programą:

Hamletas, Danijos princas - p. Erikas Karolus Malmborgas.Žiūrėjau, išpūtęs akis, į programą - Erikas Karolus Malm

borgas! Nejaugi tai senas mano draugužis, su kuriuo studijavau Upsalos universitete? Tada Erikas Karolus Malmborgasrengėsi tapti pastorium. Aš grūsdavau jam į galvą žinias priešegzaminus, parašiau jo pirmą bandomąjį pamokslą, taip patyisą semestrą kūriau už jį meilės laiškus jo sužadėtinei. Kiekvieną vakarą jį apkuldavau, kai jis atsirioglindavo pas manegirtas pernakvoti laisvame kambaryje - mat už triukšmada-




rystę šeimininkai jį buvo išprašę iš buto. Kai išvažiavau iš Švedijos, mūsų ryšiai nutrūko. Nuo to laiko praėjo daug metų.Žinojau, kad jis buvo pašalintas iš universiteto, kad vis labiau

ir labiau smuko. Staiga prisiminiau kažkada girdėjęs, jog jistapo aktorium - vadinasi, šį vakarą Hamletą tikrai vaidinsnevykęs mano draugužis! Nusiunčiau į jo kambarį savo vizitinę kortelę, ir jis lėkte atlėkė pas mane, nesitverdamas džiaugsmu, kad po šitiek metų vėl susitikom. Jis man papasakojograudžią istoriją. Po eilės katastrofiškų spektaklių tuščiai salei Malmėje jų trupė, kurios beliko vos trečdalis, praeitą vakarą atvyko į Lundą paskutiniam žūtbūtiniam susirėmimui sulikimu. Beveik visi jų kostiumai ir rekvizitas - karalienės motinos brangenybės, karaliaus karūna, Hamleto kardas, kuriuo

jis perveria Polonijų, net Joriko kaukolė - sulaikyti Malmėjekreditorių. Karalių taip sukaustęs išijas, kad jis negalįs neipaeiti, nei pasėdėti soste. Ofelija turinti baisią slogą. Šmėkla

nusigėrusi per atsisveikinimo vakarienę Malmėje ir pavėlavusi į traukinį. Jis pats puikios formos; Hamletas - geriausias jovaidmuo, lyg specialiai jam parašytas. Bet negi jis vienas galiant savo pečių pavilkti milžinišką penkių veiksmų tragedijosnaštą? Visi bilietai vakariniam spektakliui išparduoti, ir jeigu

jiems reikės grąžinti pinigus, jų neišvengiamai laukia visiška

katastrofa. Ar aš negalėčiau vardan mūsų senos draugystėspaskolinti jam dviejų šimtų kronų?

Aš įrodžiau, ko esu vertas. Sukviečiau trupės pažibas, kelių švediško punšo butelių padedamas, įžiebiau prislėgtose jųširdyse drąsą, be jokio gailesčio išbraukiau visą aktorių scenąir duobkasių sceną, taip pat Polonijaus nužudymą ir pareiškiau,

kad su Šmėkla ar be Šmėklos, bet vaidinimas vis tiek įvyks!Tai buvo atmintinas vakaras, įėjęs į Lundo teatro analus.Lygiai aštuntą uždanga pakilo, atskleidusi karaliaus rūmusElsinore, į kurį iš Lundo galėjai nuvažiuoti tiesiu keliu pervieną valandą. Salė buvo sausakimša, bet publika, daugiausiatriukšmingi universiteto studentai, pasirodė esanti santūresnė, negu tikėjomės. Danijos princas liko beveik nepastebėtas,



Knyga apie San M ikelę 217

net garsusis jo „Būti ar nebūti" nepadarė ypatingo įspūdžio.Apšlubęs karalius nukepėstavo per sceną ir, garsiai vaitodamas, susmuko soste. Ofelijos sloga buvo klaiki. Polonijui ne

abejotinai viskas dvejinosi akyse. Padėtį išgelbėjo Šmėkla. Otoji Šmėkla buvau aš. Kai vaiduokliškai sėlinau mėnesienosužlietais Elsinoro pylimais, atsargiai žengdamas per didžiulesdėžes, iš kurių buvo padarytas pilies karkasas, visas statinysstaiga sugriuvo, ir aš iki pažastų įsmukau į vieną dėžę. Kątokiu atveju turi daryti šmėkla? Ar reikėjo įtraukti galvą irvisai pasislėpti dėžėje, ar pasilikti kaip buvus ir laukti, kas bustoliau? Malonus pasirinkimas! Trečią galimybę man pakuždė

jo pats Hamletas, kimiu balsu paklausęs, kodėl aš, po šimtspypkių, neišlendu iš tos prakeiktos dėžės? Bet kaip aš galėjauišlįsti, jei mano kojos buvo įsinarpliojusios į virves ir įstrigusios tarp visokiausių scenos rakandų? Nežinau, ar teisingai pasielgiau, ar ne, bet nusprendžiau likti dėžėje, pasiruošęs vis

kam. Netikėtą mano nugarmėjimą žiūrovai sutiko labaipalankiai, bet tai buvo niekai, palyginus su tuo pasisekimu,kurio susilaukiau, kai, iškišęs galvą, kraupiu balsu ėmiau toliau berti nutrauktą tiradą Hamletui. Plojimai buvo tokie audringi, jog turėjau padėkoti už juos bent draugiškai pamojavęsranka - tokioj keblioj padėty nusilenkti niekaip nebuvo įma

noma. Susižavėjusi publika visai paklaiko, plojimai nenutilo ikipat galo. Kai uždanga nusileido po paskutinio veiksmo, išėjaunusilenkti drauge su trupės pažibomis. Publika taip atkakliaitebešaukė: „Šmėklą! Šmėklą!", jog turėjau keletą kartų išeitivienas ir, pridėjęs prie širdies ranką, padėkoti už ovacijas.

Visi buvo sužavėti. Mano bičiulis Malmborgas pasakė, kad

sėkmingesnio spektaklio dar niekad nebuvo. Vidurnaktį linksmai pavakarieniavom. Ofelija man buvo nepaprastai meili, oHamletas pakėlė taurę į mano sveikatą ir visų vardu pasiūlėvadovauti jų trupei. Pasakiau, kad reikės pagalvoti. Visi palydėjo mane į stotį. Po dviejų parų jau buvau Paryžiuje ir vėlėmiausi darbo, nejausdamas nė mažiausio nuovargio. O jaunyste, jaunyste!



S e p t y n i o l i k t a s s k y r i u s

GYDYTOJAI

Tais laikais Paryžiuje praktikavo daugybė svetimšalių gydyto jų. Visi jie vienas kitam jautė didelį jalousie de métier\ kurį,savaime suprantama, gavau pajusti ir aš. Nelabai mus mėgo irmūsų kolegos prancūzai, kadangi buvome monopolizavę pasiturinčius svetimšalius, o tai neabejotinai buvo kur kas pelningesnė praktika negu jų pacientai. Galiausiai spauda pra

dėjo kampaniją prieš svetimšalius gydytojus Paryžiuje, kuriųvis daugėjo ir kurie, anot laikraščių, dažnai neturėdavo netatitinkamų diplomų, kuriuos būtų patvirtinę pripažinti universitetai. Dėl to policijos prefekto įsakymu visi svetimšaliaigydytojai iki mėnesio pabaigos turėjo pateikti patikrinimui savodiplomus. Man, turinčiam Paryžiaus universiteto diplomą,

žinoma, nebuvo ko bijoti, aš vos nepamiršau apie tą įsakymą irtik pačią paskutinę dieną nuvykau į savo kvartalo komisariatą. Komisaras, su kuriuo mes buvom truputį pažįstami, paklausė, ar aš žinau daktarą X., gyvenantį mano gatvėje. Atsakiau, jog žinau apie jį tik tiek, kad jis, be abejo, turi labaididelę praktiką - nuolat girdžiu minint jo pavardę ir dažnaigrožiuosi elegantiška jo karieta, laukiančia prie durų.

Komisaras atsakė, kad nebeilgai ja grožėsiuos: jos savininkas įtrauktas į juodąjį sąrašą, jis nepateikė diplomo, nes jokiodiplomo neturi; tai šarlatanas, ir galų gale bus galima jį patupdyti. Pasak žmonių, jis uždirba du šimtus tūkstančių frankų per metus - daugiau negu garsiausios Paryžiaus įžymybės.

1Profesinis pavydas (pranc.)




esanti tik viena: man reikia tvarkingai užsirašinėti pajamasbei išlaidas ir siuntinėti pacientams sąskaitas, kaip daro visigydytojai. Pasakiau, kad neverta nė bandyti užsirašinėti paja

mas ir išlaidas - vis tiek nieko iš to neišeis, o dėl sąskaitų, tainiekuomet jų nerašiau ir nesirengiu rašyti. Mūsų profesija -ne amatas, o menas, ir toks komercinis požiūris į žmogauskančias man atrodo žeminantis. Aš visuomet parausdavau kaipvėžys, kai pacientas padėdavo man ant stalo dvidešimties frankų monetą, o jeigu įsprausdavo ją į ranką, vos susivaidydavau

jam nesmogęs. Norstremas pasakė, kad tai ne kas kita, kaiptuštybė ir išdidumas, kad reikia griebti visus pinigus, kad ir iškur jie būtų, - nors ir iš laidotuvių biuro, kaip daro visi manokolegos. Pasakiau, jog mūsų profesija tokia pat šventa kaip irdvasininko pašaukimas, o gal net šventesnė, ir pasipelnymąturėtų drausti įstatymas. Gydytojo darbas turėtų būti apmokamas valstybės, ir gerai apmokamas, panašiai kaip Anglijoje

teisėjų. Tie, kuriems tokia tvarka nepatinka, tegul keičia profesiją - tegul eina į biržą ar atidaro krautuvę. Gydytojai turėtų būti nelyginant išminčiai, visų gerbiami ir saugomi. Tegul

jie lupa iš turtingų pacientų kiek tik nori, kad užtektų irnepasiturintiems ligoniams, ir jiems patiems, tačiau nederaimti pinigų už kiekvieną vizitą ir rašyti sąskaitų. Ar gali moti

na įvertinti pinigais savo kūdikio gyvybę, kurią jam išgelbė jai? Koks honoraras priklauso už tai, kad paguodos žodžiu arvien rankos prisilietimu nuvijai mirties baimę, žvelgiančią išpilnų siaubo akių? O po kiek frankų reikia imti už kiekvienąpriešmirtinės agonijos sekundę, palengvintą tavo morfijaus?Ar ilgai mes dar bruksime kenčiančiai žmonijai visus tuos

brangius patentuotus vaistus, kurių šaknys glūdi viduramžiųprietaruose, nors pavadinimai ir labai modernūs? Mes geraižinom, kad veiksmingus vaistus galima suskaičiuoti ant pirštųir kad geraširdė Motina Gamta mus aprūpina jais labai pigiakaina. Kodėl aš, madingas gydytojas, važinėju prašmatnia karieta, tuo tarpu mano kolega turi vaikščioti po lūšnų kvartaląpėsčias? Kodėl valstybė išleidžia tūkstantį kartų daugiau pini




kokios gali sulaukti žmogus, privilegiją, kuri dažniausiai kitiems nesuteikiama net už dorybes - greitą mirtį.

Norstremas man patarė liautis reformavus visuomenę - anot

jo, tai esanti ne mano sritis, - ir apsiriboti medicina. Juk kolkas aš neturėjęs pagrindo ja skųstis. Tačiau mano sumanymas jam kėlė rimtų abejonių; kažin ar viskas taip sklandžiai vyktų, jei, nelyginant senovės išminčius, vaikščiočiau tarp ligonių, imdamas už savo paslaugas natūra. Jis esąs tvirtai įsitikinęs, jog senoji sistema rašyti sąskaitas kur kas patikimesnė.Aš suabejojau. Tiesa, kai kurie mano pacientai, taip ir nesulaukę atsakymo į pakartotinius savo laiškus, kuriuose prašydavo atsiųsti jiems sąskaitą, galiausiai išvykdavo, nieko nesumokėję, - beje, tarp jų nebuvo nė vieno anglo, - bet kitidažniausiai atsiųsdavo gerokai didesnę sumą, negu būčiauišrašęs sąskaitoje. Nors dauguma mano pacientų mieliau atsi-teisdavo pinigais, o ne asmeniniais daiktais, vis dėlto keletą

kartų man pavyko sėkmingai pritaikyti savo sistemą. Vienaslabiausiai vertinamų mano daiktų yra senoviška pelerina, kuriąpaėmiau iš panelės S., jai išvykstant į Ameriką. Kai ji važinėjomano karieta po miestą, kad, negaišdama laiko, galėtų išreikštiman begalinį dėkingumą ir apgailestavimą, jog neturi kuo atsilyginti už mano gerumą, man į akis krito senoviška pelerina,

kuria ji buvo apsisiautusi. Kaip tik to man ir reikėjo. Pasidė jau peleriną ant kelių ir pasakiau, kad noriu ją pasilaikyti.Panelė S. pareiškė pirkusi ją prieš dešimt metų Zalcburge irlabai ją mėgstanti. Ir man ji patinka, atsakiau. Panelė S. pasiūlė tuoj pat nuvažiuoti į anglų parduotuvę - ji su didžiausiumalonumu padovanosianti man pačią brangiausią škotišką pe

leriną, kokią tik bus galima gauti. Pasakiau, kad man nereikia jokios škotiškos pelerinos. Beje, turiu pasakyti, kad panelė S. buvo gana irzli moteriškė, per keletą metų pridariusi mandaug rūpesčių. Ji taip supyko, jog iššoko iš karietos net neatsisveikinusi, o kitą dieną išplaukė į Ameriką. Daugiau jos nebemačiau.

Prisimenu taip pat ir epizodą su ledi Mode B., kuri užsuko




pas mane į Viljė aveniu, prieš išvažiuodama į Londoną. Ji pasakė triskart man rašiusi, prašydama atsiųsti sąskaitą, bet taip

jos ir negavusi. Aš statąs ją į labai keblią padėtį, ji tiesiog

nežinanti, ką daryti. Ji baisiausiai gyrė mano sugebėjimus irgerumą - juk aš išgelbėjau jai gyvybę; jos dėkingumo negalima išmatuoti pinigais, jam išreikšti neužtektų viso jos turto.Man buvo malonu girdėti tokius žodžius iš žavingos jaunosmoters. Kol ji kalbėjo, gėrėjausi jos nauja tamsiai raudona šilko suknele; ir ji vis dirsčiojo susižavėjusiom akim į savo atvaizdą venecijietiškame veidrodyje viršum židinio. Atidžiaižiūrėdamas į aukštą grakštų jos stuomenį, pasakiau, kad mielai paimčiau jos suknelę - man kaip tik tokios reikia. Ji linksmai nusikvatojo, tačiau juokas bematant virto suglumimu irpasibaisėjimu, kai pasakiau, jog septintą valandą Rozali ateisį jos viešbutį pasiimti suknelės. Ji pašoko, išbalusi iš pykčio, irpareiškė niekad kaip gyva negirdėjusi tokio dalyko. Labai ga

lima daiktas, pasakiau. Bet juk pati ką tik sakiusi, kad mielaiatiduotų man viską pasaulyje. Dėl kai kurių grynai asmeninių sumetimų aš pasirinkau jos suknelę. Ji apsiverkė ir išbėgoiš kambario. Po savaitės Švedijos pasiuntinybėje sutikau anglų ambasadoriaus žmoną. Si geraširdė ponia man pranešė ne-pamiršusi džiovininkės anglų guvernantės, kurią buvau jai re

komendavęs, ir net nusiuntusi jai kvietimą į pobūvį, jossurengtą anglų kolonijai.

- Taip, ji išties atrodo labai liguista, - tarė ambasadoriausžmona, - bet negali būti, kad ji neturtinga, kaip sakot, - juk

ji siūdinasi rūbus pas Vortą!

Mane skaudžiai užgavo Norstremo žodžiai, kad aš negaliurašyti sąskaitų ir raudonuoju, imdamas honorarą, tik dėl savoišdidumo ir tuštybės. Jei būtų Norstremo tiesa, tektų pripažinti,kad nė vienam mano kolegai negalima prikišti šių ydų. Nelyginant siuvėjai, jie siuntinėdavo sąskaitas ir kuo ramiausiaidėdavosi į kišenę luidorus, kuriuos pacientai sprausdavo jiemsį ranką. Daugelyje priimamųjų buvo nusistovėjusi net tokia




tvarka, kad pacientas turėdavo padėti ant stalo pinigus, darnepravėręs burnos savo negalavimams išpasakoti. Prieš ope-raciją pusė honoraro buvo paprastai mokama iš anksto. Žinau

vieną atsitikimą, kai ligonis, jau gavęs chloroformo, buvopažadintas, o operacija atidėta, kad būtų patikrinta, ar čekisnesuklastotas. Kai kuris nors iš mūsų, kylančių žvaigždžių,pasikviesdavo į konsiliumą garsenybę, didysis žmogus atiduo-davo dalį savo honoraro mažajam žmogeliui, ir tai buvo laiko-ma savaime suprantamu dalyku. Maža to. Pamenu, kaip apstulbau, kai pirmą kartą pasikviečiau balzamuotoją ir jis manpasiūlė penkis šimtus frankų iš savo honoraro. Už balzamavi-mą buvo mokama nežmoniškai brangiai.

Daugelis profesorių, į kuriuos kreipdavausi sunkiais atve jais, buvo pasaulinio garso žmonės, geriausi savo srities specialistai, nepaprastai tiksliai ir nuostabiai greitai nustatantysdiagnozę. Pavyzdžiui, Sarko sugebėjimas iškart įžvelgti negan

do šaknį buvo tiesiog antgamtinis - dažnai jam užtekdavožvilgtelėti į ligonį šaltomis erelio akimis. Galbūt į gyvenimopabaigą jis ėmė pernelyg pasikliauti savo akių neklaidingumuir dažnai per daug skubotai ir paviršutiniškai apžiūrėdavo ligonius. Savo klaidų jis niekuomet nepripažindavo, ir vargastam, kas ryždavosi suabejoti jo teisumu. Antra vertus, jis bū

davo nepaprastai santūrus kritišku atveju ir niekuomet nesiskubindavo daryti išvados, kad padėtis beviltiška, nors ligosbaigtis niekam nekeldavo jokių abejonių. Uimprévu est tou-

jours possiblel, mėgdavo sakyti.Sarko buvo garsiausias ano meto gydytojas. Į jo priimamąjį

Fobur Šen Žermene sugužėdavo pacientų iš viso pasaulio, ir

jie dažnai laukdavo ištisas savaites, kol patekdavo į jo šventovę - didžiulę biblioteką, kur jis sėdėdavo prie lango. Sarkobuvo žemo stoto, bet atletiška krūtinė ir buliaus sprandas darė jį labai įspūdingą. Išbalęs, lygiai nuskustas veidas, žemakakta, šaltos veriančios akys, ereliška nosis, goslios žiaurios

1Visuomet gali atsitikti kas nors nenumatyto (pranc.).




lūpos - tikra romėnų imperatoriaus kaukė. Kai jis supykdavo,akyse sužaižaruodavo įtūžio ugnelės, ir tie, kuriuos perverda-vo toks žvilgsnis, vargu ar jį kada užmiršdavo. Jo balsas buvo

valdingas, kietas, dažnai sarkastiškas. Mažos glebios rankospaspaudimas buvo nemalonus. Tarp savo kolegų jis mažai turėjo bičiulių, ligoniai jo bijodavo lygiai kaip ir asistentai, kuriuos jis retai tepadrąsindavo švelniu žodžiu, nors nežmoniškaiapkraudavo darbu. Jis buvo abejingas savo ligonių kančiomsir, nustatęs diagnozę, daugiau jais nesidomėdavo iki skrodimo dienos. Tarp asistentų jis turėjo numylėtinių, kuriems padėdavo iškilti, nors dažnai jie visai nebūdavo to verti. Vienasužtariamasis Sarko žodis nulemdavo bet kurio egzamino arkonkurso rezultatą; faktiškai jis buvo vienvaldis viso medicinos fakulteto viešpats.

Kaip ir visi nervų ligų specialistai, jis buvo apsuptas ištisosgvardijos gerbėjų - neurasteniškų moterų, dievinančių savo

idealą. Laimė, jis buvo visiškai abejingas dailiajai lyčiai. Vienintelis jo poilsis po nenutrūkstamo darbo buvo muzika. Ketvirtadieniais jis rengdavo muzikos vakarus, kuriuose buvodraudžiama net užsiminti apie mediciną. Labiausiai jis mėgoBethoveną. Jis labai mylėjo gyvulius ir kiekvieną rytą, nerangiai išlipęs iš savo lando vidiniame Salpetrijero kieme, išsit

raukdavo iš kišenės gabalą duonos dviem seniems savo rosi-nantams. Vos užsiminus apie sportą ar gyvulių žudymą, jisbematant nutraukdavo kalbą, o anglų nemėgo, man rodos,tik dėl to, kad nekentė lapių medžioklės.

Profesorius Potenas, kartu su Sarko, buvo laikomas garsiausiu to meto Paryžiaus gydytoju. Sunku būtų rasti tokius skir

tingus žmones kaip tuodu įžymūs daktarai. Didysis Nekerioligoninės klinicistas buvo labai paprastas, neįspūdingos išvaizdos žmogelis, kurio niekas nebūtų pastebėjęs minioje, tuo tarpu Sarko povyza ir tūkstantinėj minioj būtų kiekvienam kritusi į akis. Palyginus su įžymiuoju kolega, Potenas, vilkįs senuPrastai pasiūtu švarku, atrodė beveik nuskuręs. Jis buvo niūraus veido, kalbėjo mažai, sunkiai tardamas žodžius. Visi Ii-



2 2 6 A x e l M u n th e

goniai jį dievino, o jam ir turtuoliai, ir vargšai buvo absoliučiailygūs. Didžiulėj savo ligoninėj jis žinojo visų aliai vieno pacien-to pavardes, meiliai tapšnodavo per skruostus tiek jauniems,

tiek seniems, su begaliniu kantrumu klausydavo jų negalavimo istorijų ir dažnai iš savo kišenės mokėdavo už skanumynus,kuriais norėdavo juos palepinti. Neturtingiausius ligonius jisapžiūrėdavo lygiai taip pat kruopščiai ir atidžiai kaip ir kilmingiausias personas bei milijonierius. O jam nestigdavo nei vienų, nei antrų. Fenomenaliai jautri jo klausa, rodės, pagaudavomenkiausią plaučių ar širdies sutrikimo požymį. Mano manymu, niekas niekuomet nežinojo geriau už jį, kas dedasi kitožmogaus krūtinėj. Jei aš šį tą išmanau apie širdies ligas, tai tik

jo dėka. Profesorius Potenas ir Geno de Miusi buvo beveik vieninteliai daktarai konsultantai, į kuriuos drįsdavau kreiptis patarimo, gydydamas neturtingą ligonį.

Trečias buvo profesorius Tijo, garsusis chirurgas. Jo Otel Djė

klinika buvo tvarkoma taip pat kaip ir Poteno klinika Nekerioligoninėj; visiems savo pacientams jis buvo kaip tėvas, ir juoskurdesnė būdavo jų išvaizda, juo labiau jis jais rūpindavosi.Niekuomet nebuvau turėjęs geresnio už jį mokytojo, o jo „Topografinė anatomija" - geriausias veikalas, parašytas šia tema.Jis buvo nuostabus chirurgas ir visuomet visus tvarstymus atlik

davo pats. Tiesi paprasta laikysena ir žydros akys darė jį panašųį šiaurietį, bet iš tikrųjų jis buvo bretonas. Man jis buvo neapsakomai malonus ir kantriai pakęsdavo visas mano ydas, o jųman nestigo; anaiptol ne jo kaltė, kad netapau geru chirurgu.Bet ir taip už daug ką turiu būti jam dėkingas; esu įsitikinęs,net ir už tai, kad galiu vaikščioti abiem kojom. Manau, vertėtų

jums tarp kita ko papasakoti šią istoriją.

* * *

Tą ilgą karštą vasarą įtemptai dirbau be jokio poilsio, ir manevisai nukamavo nemiga ir neatskiriamas jos palydovas - nusiminimas. Pacientai mane erzino, visi nervino, o atėjus rude

niui, net flegmatiškas bičiulis Norstremas nebegalėjo manęs




pakęsti. Kartą, kai mudu pietavom, jis pareiškė, kad aš galutinai išeisiu iš rikiuotės, jei tučtuojau neišvažiuosiu bent trimsavaitėm pailsėti į kokią nors vėsią vietą. Kapryje per karšta,

geriausiai man tinkanti Šveicarija. Aš visuomet lenkdavaugalvą prieš didį savo bičiulio išmintingumą. Žinojau, kad jissako tiesą, nors ir laikosi klaidingos prielaidos. Ne nuo persi-dirbimo, o visai nuo ko kito jaučiausi taip apgailėtinai, betapie tai čia nekalbėsim. Po trijų dienų jau buvau Cermate irnedelsdamas pasiryžau įsitikinti, ar gyvenimas virš amžinųjųsniegynų linksmesnis negu jų papėdėj. Ledkirtis tapo manonaujuoju žaislu sename lemtingame žaidime tarp Gyvybės irMirties. Pradėjau nuo to, kuo dauguma alpinistų baigia - nuoMaterhorno. Prisirišęs virve prie ledkirčio, visą naktį per pūgą praleidau ant nuožulnios uolos, nedaug didesnės už manovalgomąjį stalą, po rūstaus kalno ketera. Susidomėjau, išgirdęs iš dviejų savo vadovų, kad mes tabaluojam, prisitvirtinę

prie tos pačios uolos, nuo kurios per pirmąjį Vimperio kopimąHedou, Hadzonas, lordas Frensis Daglesas ir Mišelis Kro nugarmėjo iš keturių tūkstančių pėdų aukščio ant Materhornoledyno. Švintant aptikome Burkhardą. Nukrapščiau šviežiąsniegą nuo jo veido, ramaus ir sustingusio, tartum miegančiožmogaus. Jis buvo negyvai sušalęs. Kalno papėdėj pasivijome

du jo vadovus - jie tempė apdujusį jo draugą Devisą, kurįbuvo išgelbėję, rizikuodami savo gyvybe.

Po kelių dienų paniuręs milžinas Šrekhomas pavaišino įsibrovėlius įprasta akmenų lavina. Mūsų ji nekliudė, bet vis dėlto tai buvo puikus metimas, turint galvoje tokį atstumą: uolosnuolauža, galinti sudaužyti į šipulius katedrą, nudardėjo per

kokius dvidešimt žingsnių nuo mūsų. O dar po kelių dienų,kai tolimą slėnį nudažė pirmieji aušros spinduliai, susižavėjusios mūsų akys išvydo Jungfrau, besirengiančią baltutėliais sniego rūbais. Po baltu šydu vos pastebimai švietė jos skaistūs rausviskruostai. Tučtuojau nusprendžiau įveikti burtininkę. Išpradžių atrodė, kad ji pasakys „taip“, bet kai panorau nusi

skinti nuo jos skraistės kraštelio kelis edelveisus, ji, ūmiai




nes žinojom, kad net nuo balso skambesio gali kilti griūtis.Staiga Buasonas atsigręžė ir parodė ledkirčiu į juodą ruožą,lyg kokio milžino ranka nubrėžtą baltame šlaite.

- Wir sind alle verloren\ - sušnabždėjo jis, ir tą pat akimirks-nį beribis sniego laukas trūko pusiau ir, baisiausiai dundėdamas, nugarmėjo žemyn, pasiutusiu greičiu nubloškęs mus at-kalnėn. Aš nieko nejaučiau, nieko nesupratau. Staiga tas patsrefleksinis impulsas, kuris garsiajame Spalancamo bandymeprivertė begalvę varlę pakreipti kojytę ton vieton, į kurią buvo duriama adata, tas pats impulsas paskatino didelį paslikągyvulį reaguoti į veriamą skausmą - aš pakėliau ranką ir prisidėjau prie sužeisto pakaušio. Rusenantis periferinis pojūtispažadino mano sąmonėje savisaugos instinktą, tveriantį ilgiausiai. Beviltiškai įtempęs visas jėgas, pradėjau kapstytis iš posniego dangos, po kuria buvau palaidotas. Aplink spindėjomelsvo ledo sienos, o virš galvos į prarają, kurion mane buvo

nubloškusi griūtis, pro plyšį skverbėsi dienos šviesa. Keista,bet pamenu, kad visai nejaučiau baimės ir neturėjau jokiosnuovokos apie praeitį, dabartį ir ateitį. Paskui pajutau, kaipatbukusiose smegenyse įsižiebė kažkoks neapčiuopiamas norasir, pamažu stiprėdamas, galiausiai pasiekė sąmonę. Tai buvoseniai pažįstamas noras, sena mano svajonė, nenumaldomas

smalsus troškimas sužinoti apie Mirtį viską, ką įmanoma apie ją žinoti. Pagaliau man pasitaikė proga - jei tik, aišku, pavyksneprarasti nuovokos ir nesudrebėjus pažvelgti jai tiesiai į akis.Žinojau, kad ji čia pat, beveik tariausi matąs, kaip artinasiprie manęs, apsigaubusi ledo drobule. Ką ji man pasakys? Ar

ji bus žiauri ir nepermaldaujama, ar pasigailėjusi paliks ra

iniai gulėti sniege, kol sušalsiu, užmigęs amžinu miegu? Norsir labai neįtikima, bet neabejoju, kad kaip tik ši paskutinėmano sąmonės prošvaistė, šis atkaklus noras pažinti Mirtį irišgelbėjo man gyvybę. Staiga pajutau, kaip pirštai spaudžialedkirtį, pajutau, kad liemenį juosia virvė. Virvė! O kur abu-

Mes visi žuvę (vok.).




du draugai? Visu smarkumu patraukiau į save virvę, kažkas ją timptelėjo, ir iš sniego išlindo juoda barzdota Buasono galva. Jis giliai atsikvėpė, tučtuojau griebė už juosiančios jį vir

vės ir ištraukė iš kapo apsvaigusį savo draugą.- Per kiek laiko žmogus negyvai sušąla? - paklausiau.Guvios Buasono akys apmetė mūsų kalėjimo sienas ir su

stojo ties siauru lediniu tilteliu, kuris nelyginant gotiškos katedros kontraforsai jungė nuožulnias plyšio sienas.

- Jei turėčiau ledkirtį ir galėčiau užsiropšti ant to tilto, -tarė jis, - tada, manau, pavyktų iškirsti angą.

Padaviau jam savo ledkirtį, į kurį mėšlungiškai buvo įsikibę mano pirštai.

- Dėl Dievo, nejudėkit! - kartojo Buasonas, atsistojęs kaipakrobatas man ant pečių, nuo kurių vienu šuoliu užšoko antledinio tilto virš mūsų galvų. Kabindamasis rankomis į nuožulnias sienas, jis pamažu išsikirto kelią į viršų, o paskui už virvės

ištraukė iš plyšio ir mane. Vargais negalais ištempėm ir kitąvadovą, kuris dar nebuvo atsipeikėjęs.

Griūtis buvo nušlavusi visus orientyrus, mes trise turėjom tikvieną ledkirtį, galintį apsaugoti nuo įgarmėjimo į kokį plyšį, apneštą šviežiu sniegu. Ir vis dėlto po vidurnakčio nusigavome ikilūšnos, o tai, anot Buasono, buvo dar didesnis stebuklas negu

išsigelbėjimas iš prarajos. Lūšna buvo beveik užversta sniegu, ir,norėdami patekti vidun, turėjom išmušti stoge skylę. Stačia galva suvirtome ant grindų. Aš iki paskutinio lašo išgėriau iš lemputės gaižią alyvą, o Buasonas, prapjovęs peiliu sunkius alpinistobatus, ėmė man trinti sniegu nušalusias kojas. Gelbėjimo grupė,išvykusi iš Samoni ir visą rytą veltui ieškojusi mūsų lavonų griū

ties kelyje, pagaliau rado mus lūšnoje, kietai miegančius antgrindų. Kitą dieną, paguldę mane į šieno vežimą, nugabeno įŽenevą ir ten įsodino į naktinį Paryžiaus ekspresą.

Kai kitą rytą įšlubavau į Otel Djė operacinę, profesoriusTijo, baigęs vieną operaciją, plovėsi rankas kitai. Nuėmęs mannuo kojų vatą, jis, kaip ir aš, apstulbęs įspyrė akis į mano pė

das - jos buvo juodos it negro.



A š t u o n i o l i k t a s s k y r i u s

SALPETRIJERAS

Retai tepraleisdavau garsiąsias profesoriaus Sarko Leçons du Mardi1 Salpe trijere, kurios tuo metu daugiausia buvo skiriamos jo grande hystérie2 ir hipnozei. Didžiulė auditorija būdavosausakimša įvairiausio plauko publikos iš viso Paryžiaus -rašytojų, žurnalistų, garsių aktorių - tiek vyrų, tiek moterų,elegantiškų demimondo damų; visi degė patologiniu smalsu

mu savo akimis pamatyti stulbinamus hipnozės stebuklus, beveik užmirštus nuo Mesmerio ir Breido laikų. Kaip tik pervieną tokią paskaitą susipažinau su Gi de Mopasanu, jau išgarsėjusiu savo „Pampuškau ir neužmirštamais „Teljė namais". Mudu ištisas valandas šnekėdavom apie hipnozę ir įvairias psichikos ligas, jis atkakliai stengėsi išgauti iš manęs viską, -

nors tai buvo labai nedaug, - ką apie jas žinojau. Taip patsmulkmeniškai klausinėjo apie pamišimą - tuo metu jis rinkomedžiagą šiurpiajai savo knygai „Oria", kurioje taip tikroviškaipavaizdavo tragišką savo ateitį. Kartą jis net buvo su manimnuvažiavęs į profesoriaus Bernheimo kliniką Nansi, kuri manpadėjo praregėti ir suprasti, kokia klaidinga Salpetrijero mokyklos pažiūra į hipnozę. Paskui, Mopasano pakviestas, dvi

dienas praleidau jo jachtoje. Puikiai prisimenu, kaip visą naktį,kol „Mielasis draugas" stovėjo išmetęs inkarą Antibų uoste,sėdėjom mažajame jachtos salone ir kalbėjomės apie mirtį. Mopasanas bijojo mirties ir sakė beveik nuolat apie ją galvojąs.

‘Antradieniopaskaitos (pranc.).

Didžioji isterija (pranc.).




Jis smulkmeniškai klausinėjo apie įvairius nuodus, apie tai, argreitas, ar skausmingas jų veikimas. Ypač primygtinai kamantinėjo mane apie mirtį jūroje. Pasakiau, kad, mano manymu,

tokia mirtis be gelbėjimo diržo palyginti lengva, bet su gelbėjimo diržu turbūt pati sunkiausia. Ir dabar matau, kaip niūrus jožvilgsnis nukrypo į gelbėjimo diržus, sukabintus prie kajutės durų, ir kaip jis pasakė iš ryto išmesiąs juos į jūrą. Paklausiau, artik jis nesirengia nugramzdinti mūsų į dugną, plaukiant, kaipbuvo sutarta, į Korsiką? Valandėlę jis sėdėjo tylėdamas.

- Ne, - galiausiai tarė jis ir pridūrė, kad vis dėlto norėtųnumirti moters glėbyje.

Pasakiau, jog gyvendamas taip kaip dabar, jis neabejotinaigali tikėtis, kad šis noras išsipildys.

Man bekalbant, pabudo pusiau apdujusi Ivona, paprašė darbokalo šampano ir vėl užmigo, padėjusi galvą jam ant kelių.Tai buvo aštuoniolikmetė baleto šokėja, subrandinta Didžiosios

Operos užkulisyje kokio nors seno lėbautojo glamonių, o dabar „Mielojo draugo" jachtoje, baisaus savo meilužio glėbyje,bejėgiškai riedanti į visišką pražūtį. Žinojau, kad jai nebegalipadėti joks gelbėjimo diržas ir kad ji nebūtų jo ėmusi, jei irbūčiau pasiūlęs. Žinojau, kad kartu su savo kūnu ji atidavė irširdį tam nepasotinamam patinui, kuriam tebuvo reikalingas

jos kūnas. Žinojau, koks jos laukia likimas, - ne ją pirmąmačiau šitaip miegančią, padėjusią galvą jam ant kelių. Kiek

jis atsakė už savo veiksmus - tai jau kitas klausimas. Baimė,dieną naktį kankinanti nerimstančias jo smegenis, jaušmėsčiojo akyse. Jau tuomet neabejojau, kad jis pasmerktasžmogus. Žinojau, jog subtilūs jo paties „Pampuškos" nuodai

jau buvo pradėję griauti nuostabias jo smegenis. O jis ar žino jo? Dažnai pagalvodavau, kad taip. Jo „Ant vandens" rankraštis gulėjo prieš mus ant stalo, jis ką tik buvo man paskaitęs keletą skyrių; mano manymu, tai buvo geriausia iš visų joknygų. Jis dar karštligiškai kūrė vieną šedevrą po kito, dirgindamas jautrias savo smegenis šampanu, eteriu ir kitais nar

kotikais. Nesibaigiantis srautas moterų, kurių jis rasdavo bet



Knyga apie San M ikelę 235

kur, pradedant Fobur Šen Žermenu ir baigiant bulvarais, -aktorės, šokėjos, midinetės, grizetės, paprasčiausios paleistu-vės - dar labiau pagreitino šio „Taureau triste1q, kaip jį vadino

bičiuliai, pražūtį. Jis nepaprastai didžiavosi savo pasisekimu irnuolat užsimindavo apie paslaptingas aukštosios visuomenėsdamas, kurias ištikimas tarnas Fransua įleidžia į jo butą Klo-zelio gatvėje. Tai buvo pirmas prasidedančios didybės manijossimptomas. Jis dažnai atvažiuodavo į Viljė aveniu, užbėgdavolaiptais ir, atsisėdęs kambario kampe, tylėdamas įsmeigdavo įmane liguistas, man taip gerai pažįstamas akis. Dažnai, atsistojęs prieš židinį, kelias minutes įdėmiai žiūrėdavo į veidrodį, lyg matydamas jame svetimą žmogų.

Kartą jis man pasakojo, kad vieną dieną, kai sėdėjo prierašomojo stalo, įnikęs į naująjį savo romaną, labai nustebo,pamatęs, jog nepaisydamas tarno griežto budrumo, į kabinetąįėjo kažkoks nepažįstamas žmogus. Nepažįstamasis atsisėdo

priešais kitoj stalo pusėj ir pradėjo jam diktuoti tai, ką jis patsketino rašyti. Jis jau buvo beskambinąs Fransua, kad šisišprašytų atėjūną, tik staiga pasibaisėjęs pamatė, jog tas nepažįstamasis - jis pats.

Po kelių dienų stovėjau šalia jo Didžiosios Operos užkulisyjeir žiūrėjau, kaip panelė Ivona šoka padekatrą, vogčiomis šypso

dama savo meilužiui, kuris nenuleido nuo jos spindinčių akių.Paskui, nors jau buvo vėlu, nuvažiavome į nedidelį elegantiškąbutuką, kurį Mopasanas neseniai buvo jai išnuomojęs, ir pavakarieniavome. Ivona nusiplovė nuo veido dažus, ir aš nusigandau, išvydęs, kaip ji išblyško ir sunyko nuo to laiko, kai pirmąkartą buvau matęs ją jachtoje. Ji pasakė šokdama visuomet uos

tanti eterį, - niekas taip puikiai nepakeliąs tonuso kaip jis -visi jų balete uostą eterį, net pats Monsieur le Directeur du Corps de Ballet2. (Iš tikrųjų, praėjus daugeliui metų, savo akimismačiau, kaip jis nuo to mirė savo viloj Kapryje.)

1Liūdnasis bulius (pranc.).

' Ponas kordebaleto direktorius (pranc.).



2 3 6 A x e l M u n the

Mopasanas pasiskundė, kad Ivona pernelyg sulysusi, be perstojo kosti ir trukdo jam naktį miegoti. Kitą rytą, jo prašomas,apžiūrėjau Ivoną— vieno plaučio viršūnė jau buvo smarkiai

pažeista. Pasakiau Mopasanui, kad jai reikalingas visiškas poilsis, ir patariau išsiųsti ją žiemai į Man toną. Jis atsakė mielaiviską dėl jos padarysiąs, tuo labiau kad liesos moterys jam nepatinkančios. Ji kategoriškai atsisakė važiuoti, pareiškusi, joggeriau mirs, negu išsiskirs su juo. Tą žiemą per ją nestokojaurūpesčių, taip pat ir naujų pacienčių. Viena po kitos Viljėaveniu ėmė lankytis jos draugės, kad slapta jas apžiūrėčiau, -į teatro gydytoją jos bijodavo kreiptis, nes jis būtų uždraudęs

joms šokti ir tuo pačiu perpus sumažinęs algą. Baleto užkulisiai man buvo visai naujas pasaulis ir gan pavojingas neprityrusiam tyrinėtojui, nes, deja, šios jaunos vaidilutės aukodavosavo jaunystės vainikėlius ne tik ant deivės Terpsichorės aukuro. Laimė, iš mano Olimpo jų Terpsichorė buvo išguita, nu

skambėjus paskutiniam Gliuko „Čakonos" ir Mocarto „Menueto" akordams, o tai, kas paliko, mano akimis žiūrint, buvone kas kita, kaip paprasta akrobatika. Bet to nebuvo galimapasakyti apie kitus užkulisių lankytojus. Tiesiog negalėdavauatsistebėti, kaip lengvai netenka pusiausvyros sukriošędonžuanai, žiūrėdami į pusnuoges merginas, kurios ją išlaiko

net šokdamos ant pirštų galų.Po pirmo kraujavimo Ivonos būklė pasidarė labai rimta. Kaip

visi rašytojai, vaizduojantys mirtį ir kančias, Mopasanas nemėgo matyti jų iš arti. Ivona be perstojo gėrė žuvies taukus,kad tik papilnėtų, nes žinojo, jog mylimajam nepatinka liesosmoterys. Bet viskas buvo veltui, ir netrukus iš jaunatviško jos

grožio beliko tik nuostabios akys, spindinčios nuo karščio ireterio. Mopasano piniginė tebebuvo jai atvira, bet rankos jauglamonėjo jos draugę. Ivona šliūkštelėjo varžovei į veidą sieros rūgšties, bet, laimė, beveik pro šalį. Jai pavyko atsipirktidviem mėnesiais kalėjimo: padėjo Mopasano pastangos (jis buvo labai įtakingas žmogus) ir mano pažymėjimas, kad jai beliko gyventi vos keli mėnesiai. Paleista iš kalėjimo, ji atsisakė




grįžti į savo butą, kad ir kaip Mopasanas prašė, ir dingo neištir-tose didžiulio miesto gelmėse kaip mirtinai sužeistas žvėris,kuris prieš nugaišdamas įlenda į kokį nors urvą, kad niekas jo

nematytų.Visai atsitiktinai pamačiau ją po mėnesio. Šen Lazare, kurbaigiasi visų puolusių ir bedalių Paryžiaus moterų kančių kelias. Pasakiau Ivonai, kad pranešiu Mopasanui ir jis, be abejo,tuoj pat ją aplankys. Aiškiai supratau, kad jai beliko gyventivos kelios dienos, todėl ilgai nelaukdamas tą pačią popietęnuvažiavau pas Mopasaną.

Kaip visuomet, Fransua ištikimai lyg Cerberis stovėjo sargyboje, saugodamas savo poną nuo atėjūnų. Veltui prašiauįleisti - jam buvo griežtai įsakyta jokiu būdu nieko neleisti. Irvėl paslaptinga dama, pagalvojau sau.

Beliko parašyti keletą žodžių apie Ivonos būklę, o Fransuapažadėjo tuoj pat perduoti laiškelį savo ponui. Nežinau, ar jis

gavo laiškelį, ar ne, greičiausiai ne, kaip ir aš pats esu linkęsmanyti, nes Fransua visuomet stengdavosi apsaugoti mylimąponą nuo nemalonumų, susijusių su moterimis. Kai kitą dienąatėjau į Šen Lazarą, Ivona jau buvo mirusi. Vienuolė manpasakojo, kad visą rytą ji gražinosi: pasidažė skruostus, susišukavo, net pasiskolino iš gretimoj lovoj gulinčios senos paleistu

vės raudoną šilkinę skarelę, paskutinį buvusios prabangos atminimą, ir prisidengė ja sulysusius pečius. Ji pasakė vienuolei,kad ateis jos Monsieur , ir visą dieną nekantriai jo laukė, bet

Monsieur neatėjo. Iš ryto ją rado lovoj negyvą - ji buvo išgėrusi visą buteliuką chloralio.

Po dviejų mėnesių, atvykęs į Pasi, pamačiau Gi de Mopasa

ną garsios daktaro Blanšo psichiatrijos ligoninės sode. Pasirėmęs ant ištikimojo Fransua rankos, jis svaidė Milė „Sėjėjo"mostu akmenukus į gėlių lysvę ir kalbėjo:

- Žiūrėk, žiūrėk, jei tik palis, pavasarį čia pridygs mažų

Mopasaniukų.




Nors tie iškilmingi vaidinimai, vykstantys kas antradienįauditorijoje, buvo nemoksliški ir neverti Salpetrijero, vis dėlto būtų neteisinga nepripažinti, jog ligoninės palatose buvo

atliekamas rimtas daugelio dar neišaiškintų hipnozės reiškinių tyrinėjimas. Tuo laiku ir aš pats, profesoriui leidus, dariauįdomius bandymus hipnozės sugestijos ir telepatijos srityje sumergina, kuri nuostabiai lengvai pasiduodavo įtaigai.

Jau tuomet smarkiai abejojau Sarko teorijų teisingumu,nors apakinti jo mokiniai ir publika priimdavo jas su tokiupatiklumu, jog tai galima paaiškinti tik savotiška masinehipnoze. Po paskutinio savo apsilankymo profesoriaus Bern-heimo klinikoje Nansi aš tapau, nors ir nežinomu, bet įsitikinusiu šalininku vadinamosios Nansi mokyklos, neigiančiosSarko teorijas. Salpetrijere kalbėti apie Nansi mokyklą taislaikais buvo kone toks pat nusikaltimas, kaip įžeisti didenybę. Pats Sarko baisiausiai tūždavo vos paminėjus profeso

riaus Bernheimo vardą. Vienas jo asistentas, aršiai manęsnekentęs, parodė profesoriui Gazette des Hôpitaux atspausdintą mano straipsnį, kurį buvau parašęs, paskatintas paskutinio savo apsilankymo Nansi. Keletą dienų Sarko atkakliai mane ignoravo. Kiek vėliau „Figaro" pasirodė nirtulingasvieno žymiausių Paryžiaus žurnalistų straipsnis, pasirašytas

pseudonimu „Ignotus". Tas straipsnis smerkė viešus hipnozės demonstravimus Salpetrijere, vadindamas juos pavojingais ir nevykusiais vaidinimais, kurie neturi jokios mokslinės vertės ir nedaro garbės didžiajam Salpetrijero Metrui.Kažkas parodė tą straipsnį Sarko per rytinę vizitaciją, ir mane apstulbino tulžinga pagieža, kurią jam sukėlė paprasčiau

sias laikraščio straipsnis: mano manymu, būtų buvę kur kasoriau visai į jį nereaguoti. Sarko mokiniai labai pavydėdavokits kitam, nelenkdami, aišku, ir manęs. Nežinau, kieno taibuvo prasimanymas, bet netrukus pasibaisėjęs sužinojau, jogsklinda gandas, kad kaltinamuosius faktus savo straipsniuiJgnotus" gavęs iš manęs. Sarko net neužsiminė man apie

tai, bet nuo tos dienos visai pasikeitė, ir aš netekau jo pa




lankumo. O paskui mane ištiko smūgis - vienas skaudžiausių smūgių mano gyvenime. Likimas paspendė man spąstus, oaš per kvailą impulsyvumą beregint į juos įkliuvau.

Vieną sekmadienį, išeidamas iš ligoninės, pamačiau vidiniam kieme ant suoliuko po platanais du senus valstiečius.Nuo jų padvelkė kaimo oru, sodo, laukų, karvidės kvapais, irman buvo malonu į juos žiūrėti. Paklausiau, iš kur jie atvykoir ką čia veikia. Senukas ilga mėlyna palaidine pridėjo rankąprie beretės, senutė dailiu baltu kyku meiliai man šyptelėjo irpadarė reveransą. Jie pasakė atvykę tą rytą iš savo kaimo Normandijoje aplankyti dukters, kuri jau treti metai dirbanti Sal-petrijero virtuvėje indų plovėja. Tai esanti labai gera vieta,kurią jai parūpinusi viena jų kaimo vienuolė, ligoninės virėjospadėjėja. Bet ir fermoje netrūkstą darbo - dabar jie laiką triskarves ir šešias kiaules, todėl ir nusprendė parsivežti dukrą

namo: ji labai stipri ir sveika mergina, o juodu jau sensta irnebegali vieni visų darbų nudirbti. Ištisą naktį juodu važiavętraukiniu ir taip pavargę, jog atsisėdę ant suoliuko pailsėti.Gal aš malonėčiau jiems parodyti, kur virtuvė? Atsakiau, kadreikia pereiti tris kiemus, o paskui per ilgiausius koridorius, irpasisiūliau juos palydėti ir padėti surasti dukterį. Vienas Die

vas težino, kiek indų plovėjų dirbo toj milžiniškoj virtuvėj,kur buvo gaminamas valgis kone trims tūkstančiams žmonių!Mes nuėjom sparčiu žingsniu į baraką, kur buvo virtuvė. Senutė nenutildama pasakojo man apie savo obelis, bulvių derlių, kiaules, karves ir nuostabų jos pačios spaudžiamą sūrį. Poto išsitraukė iš pintinės nedidelį fromage de crème1 - atvežusi

jį Zenevjevai, bet labai džiaugtųsi, jei neatsisakyčiau paimti.Kai ji davė man sūrį, atidžiai pažvelgiau jai į veidą.

O kiek Zenevjevai metų?Ką tik sukako dvidešimt.Ar ji šviesiaplaukė ir labai daili?

1Grietinini s sūris (pranc.).




- Tėvas sako, kad mes kaip du vandens lašai, - atviraširdiškai paaiškino senoji motina.

Senukas linktelėjo, patvirtindamas jos žodžius.

- O jūs tikrai žinot, kad ji dirba virtuvėje? - paklausiau,nejučiom sudrebėjęs, ir dar kartą įdėmiai pažiūrėjau į raukšlėtąsenos moters veidą.

Užuot atsakęs, senukas pasirausė didžiulėje palaidinėskišenėje ir išsitraukė paskutinį Zenevjevos laišką. Aš daugmetų labai domėjausi grafologija ir dabar vos metęs akį iškartatpažinau keistai vingrų ir naivų, bet nuostabiai raiškų braižą,kuris, atkakliai lavinant automatinio rašymo įgūdžius, pamažutobulėjo, kaip man pačiam teko stebėti.

- Čionai, - tariau ir nusivedžiau juos tiesiai į Šventos Agnietės palatą - „didžiosios isterijos" skyrių.

Zenevjeva sėdėjo ant ilgo stalo vidury palatos, nukorusi ko

jas, apmautas šilkinėm kojinėm, ir laikė ant kelių žurnalą Le rire su savo atvaizdu pirmame puslapyje. Šalia jos sėdėjo Lize-tė, kita Salpetrijero žvaigždė. Koketiškai sušukuotus Zenev

jevos plaukus puošė melsvas šilkinis kaspinas, ant kaklo žėrė jo dirbtinių perlų vėrinys. Išblyškę skruostai buvo parausvinti,lūpos nudažytos. Ji kur kas labiau panėšėjo į apsukrią midine-

tę, susiruošusią išeiti pavaikščioti po bulvarą, negu į ligonę.Zenevjeva buvo antradienio vaidinimų primadona, visų išlepinta ir išpaikinta, labai patenkinta savim ir savo padėtim.Abu senukai suglumę žiūrėjo į dukterį. Zenevjeva metė į juosabejingą ir paiką žvilgsnį, matyt, iš karto jų net nepažinusi.Staiga jos veidas ėmė trūkčioti ir, suspigusi veriamu balsu, ji

griuvo ant grindų, tampoma baisių konvulsijų. Lizetė bematant pasekė jos pavyzdžiu ir padarė klasišką „lanką". Paklususiospamėgdžiojimo dėsniui, kitos dvi isterikės, kurios gulėjo lovose, taip pat suvaidino priepuolius - viena pradėjo konvulsy-viai kvatoti, kita paplūdo ašaromis. Siaubo apimti senukaineteko žado, ir vienuolės skubiai išvedė juos iš palatos. Pasiejau tėvus ant laiptų ir palydėjau iki suoliuko po platanais.




Abudu buvo taip išsigandę, jog net negalėjo verkti. Paaiškin-ti tiems vargšams valstiečiams, kas atsitiko, buvo nelengva.Aš ir pats nežinojau, kaip jų duktė, dirbusi virtuvėje, atsidūrė

isterikių palatoje. Stengiausi kiek galėdamas juos nuramintiir pasakiau, kad jų duktė netrukus pasveiks. Motina apsiverkė, mažos mirksinčios tėvo akutės piktai sužaižaravo. Įtikinau

juos grįžti į savo kaimą ir pažadėjau, kad jų duktė, kai tik busgalima, parvažiuos namo. Tėvas norėjo tučtuojau ją pasiimti,bet motina pritarė man, pasakiusi, kad geriau tegul ji pabūnaligoninėje, kol pasveiks - tikriausiai ji čia rūpestingai gydoma. Dar kartą pažadėjau kuo greičiau sutvarkyti su profesoriumi ir klinikos direktoriumi reikiamus formalumus, kadŽenevjevą, lydima ligoninės slaugės, būtų išleista namo, ir manvargais negalais pavyko įkalbėti senukus sėsti į fiakrą ir važiuotiį Orleano stotį, o iš ten artimiausiu traukiniu į savo kaimą.Kiaurą naktį nesudėjau akių - vis galvojau apie senukus. Kaip

ištesėsiu savo pažadą? Puikiai žinojau, kad kam kam, bet mantai tikrai nedera kreiptis tuo reikalu į Sarko. Taip pat geraižinojau, jog savo noru Zenevjeva niekuomet nesutiks išvažiuoti iš Salpetrijero ir grįžti į kuklią tėvų fermą. Išeitis, manomanymu, buvo tik viena - nustelbti jos valią ir primesti jaisavąją. Žinojau, kad Ženevjevą nepaprastai lengva užhipnoti

zuoti. Daugybę kartų ir aš pats, ir kiti jai įteigdavome, ką jituri daryti pabudusi, ir ji visuomet vykdydavo mūsų įsakymustaip pat nenukrypstamai, kaip kad paleistas akmuo krintažemėn, ir kone su astronominiu tikslumu; be to, jai buvo būdinga visiška amnezija - pabudusi ji nieko neatsimindavo,kas jai buvo įteigta miegant. Paprašiau klinikos direktorių

leidimo tęsti su Ženevjevą pradėtus telepatinius bandymus,kurie tada buvo visuotinio dėmesio centre. Jis pats labai domėjosi ta problema, todėl leido man kasdien po valandą dirbtiniekieno netrukdomam jo kabinete ir palinkėjo sėkmės. Betaš jį apgavau. Pačią pirmąją dieną gilios hipnozės metu įteigiau Ženevjevai, kad kitą antradienį ji nesikeis iš lovos irneis į auditoriją, kad ji bjaurisi savo gyvenimu Salpetrijere ir




nori grįžti pas tėvus. Visą savaitę kasdien jai kartojau tą įtaigą, bet nemačiau rezultatų. Vis dėlto kitą antradienį ji nenuėjo į auditoriją, ir vaidinimas dėl to smarkiai nukentėjo.

Man buvo pranešta, kad ji peršalo ir guli lovoje. Po dviejųdienų užtikau ją vartančią traukinių tvarkaraštį; pamačiusimane, ji tučtuojau įsikišo jį į kišenę, o tai buvo neabejotinasvisiškos amnezijos požymis. Netrukus jai įteigiau, kad ketvirtadienį, kai nebus bandymų, ji nueis į parduotuvę ir nusipirks naują skrybėlaitę. Kitą rytą pamačiau, kaip ji didžiuodamasi rodo Lizetei savo pirkinį. Dar po dviejų dienų jai buvopasakyta kitą dieną, dvyliktą valandą, kol seserys nešios antruosius pusryčius, patyliukais išeiti iš Šventos Agnietės palatos, prasmukti pro vartininko būdelę, kai tas valgys, šokti įfiakrą ir važiuoti tiesiai į Viljė aveniu. Grįžęs namo priiminėtiligonių, radau ją sėdinčią laukiamajame. Paklausiau, kaip jičia atsidūrė, ir ji labai sumišusi murmtelėjo, kad norėtų pa

matyti mano šunis ir beždžionę, apie kuriuos jai buvau pasakojęs. Rozali valgomajame pavaišino ją kava, o paskui įsodino į fiakrą ir liepė važiuoti į ligoninę.

- Cest une belle fille, - tarė Rozali ir, baksnodama sau pirštuį smilkinį, pridūrė: - Mais je crois quelle a une araignée dans le

plafond . Elle m’a dit quelle ne savait pas du tout pourquoi elle était

venue ici1.S io parengiamojo bandymo sėkmė paskatino mane su įp

rastu impulsyvumu ryžtis nedelsiant vykdyti savo planą. Podviejų dienų Zenevjevai vėl buvo įsakyta tą pačią valandą irsu tokiu pat apdairumu atvykti į Viljė aveniu. Buvo pirmadienis, ir aš pasikviečiau pusryčių Norstremą, norėdamas tu

rėti liudininką, jei kartais atsirastų kokių nenumatytų keblu-nių. Kai papasakojau jam savo planą, jis mane įspėjo dėl galimųrimtų nemalonumų, nesvarbu, ar man pavyks, ar ne, nors jisPats neabejojo, kad Zenevjeva išvis neateis.

1Graži mergina. Bet aš mana u, kad jai ne visi namie. Ji ma n pasakė pati n e ž in a i

ti»ko čia atėjo (pranc.).




- O jeigu ji kam nors pasipasakojo?- Ji negali pasakyti to, ko pati nežino. O kol laikrodis neišmuš

dvylikos, ji nė nežinos, kad turi važiuoti į Viljė aveniu.

- O ar negalima iš jos to išgauti hipnozinio miego metu? -nenusileido jis.- Tik vienas žmogus sugebėtų ją iškvosti - patsai Sarko.

Bet kadangi jis prisimena ją tik per antradienio paskaitas,atmetu šią galimybę.

Be to, pridūriau, dabar per vėlu ginčytis. Zenevjeva jautikrai išėjo iš ligoninės ir po pusvalandžio bus Viljė aveniu.

Laikrodis prieškambaryje išmušė be penkiolikos pirmą, ir ašnusprendžiau, kad jis skuba; pirmą kartą mane suerzino melodingi jo dūžiai.

- Išmesk iš galvos tą kvailą hipnozę! - tarė Norstremas, užsidegdamas storą cigarą. - Ji taip tave apsėdo, jog galiausiai irpats išprotėsi, jei dar neišprotėjai. Aš netikiu hipnoze - kelissyk

bandžiau hipnotizuoti žmones, ir niekuomet nepavykdavo.- Jei tau būtų pavykę, ir aš ja nebetikėčiau , - atrėžiau

piktai.Pasigirdo skambutis. Šokau pats atidaryti durų. Atėjo pa

nelė Anderson, slaugė, mano pakviesta pirmai valandai. Jiturėjo lydėti Zenevjevą namo - naktiniu ekspresu važiuoti su

ja į Normandiją, paėmusi iš manęs kaimo klebonui laišką, kuriame viską paaiškinau ir prašiau žūtbūt sukliudyti Zenevje-vai grįžti į Paryžių.

Vėl atsisėdau prie valgomojo stalo, nirtulingai rūkydamasvieną papirosą po kito.

- Ką dėl viso to sako slaugė? - paklausė Norstremas.

- Nieko nesako. Ji anglė. Ji gerai mane pažįsta ir visiškaipasitiki mano sprendimais.- Gaila, kad aš negaliu to padaryti, - suniurnėjo Norstre

mas, išpūsdamas dūmą.Kromvelio laikrodis ant židinio išmušė pusę dviejų, ir šiur

pulingu tikslumu iš visų kambarių jam vieningai atsiliepė pustuzinis senoviškų laikrodžių.




- Nepavyko, - flegmatiškai tarė Norstremas. - Tuo geriaum u m s abiem - velniškai džiaugiuosi, kad nebūsiu įveltas į tąistoriją.

Tą naktį nesudėjau akių. Šįkart neužmigau ne dėl senukųvalstiečių, bet dėl pačios Zenevjevos. Aš buvau taip išlepintas pasisekimo, jog, patyręs pralaimėjimą, nebegalėjau suvaldyti nervų. Kas gi atsitiko?

Kai kitą rytą įėjau į Salpetrijero auditoriją, jaučiausi kaipnesavas. Sarko jau buvo pradėjęs eilinę antradienio paskaitąapie hipnozę, bet Zenevjevos nebuvo įprastoje vietoje ant pakylos. Patyliukais išsmukau iš salės ir nuėjau į budinčiojo kambarį. Vienas asistentas man papasakojo, kad išvakarėse perpusryčius jis buvo pakviestas į Šventos Agnietės palatą, kurrado Zenevjevą katalepsinės komos būklėje, protarpiais tampomą baisių konvulsijų - tokių jis dar niekad nebuvo matęs.Viena sesuo prieš pusvalandį buvo ją užklupusi prie ligoninės,

belipančią į fiakrą. Mergina buvo taip susijaudinusi, jog vienuolei vos pavyko nuvesti ją iki sargo būdelės, o į palatą jąteko nešte nunešti. Visą naktį ji beviltiškai daužėsi kaip laukinis žvėris, besistengiantis ištrūkti iš narvo, todėl ją turėjoapvilkti tramdomaisiais marškiniais. Dabar, davę didelę dozębromo ir uždėję ant galvos ledo pūslę, ją laiko užrakinę atski

roje palatoje. Niekas negalįs suprasti šios staigios permainos.Pas ją buvo nuėjęs pats Šarko ir galų gale šiaip taip užmigdęs.Mus pertraukė klinikos direktorius, kuris pasakė ieškojęs manęs po visą ligoninę. Šarko norįs su manim pasikalbėti, ir jampavesta nuvesti mane į profesoriaus kabinetą, pasibaigus paskaitai. Kol ėjom per gretimas laboratorijas, jis man nepasakė

nė žodžio. Paskui pasibeldė į duris, ir aš paskutinį kartą gyvenime įėjau į gerai pažįstamą nedidelę Metro šventovę. KaipPaprastai, Šarko sėdėjo savo krėsle prie stalo, palinkęs tiesmikroskopu. Jis pakėlė galvą ir dėbtelėjo į mane baisiomis akimis. Po to labai lėtai, drebančiu iš įniršio žemu balsu pasakė,kad aš bandžiau nusivilioti į savo butą jo klinikos ligonę, jau-ną pakrikusių nervų merginą, neatsakingą už savo veiksmus.



D e v y n i o l i k t a s s k y r i u s

HIPNOZĖ

Garsūs vaidinimai Salpetrijero paskaitų salėje, dėl kurių tąsyk patekau Sarko nemalonėn, jau seniai pasmerkti visų mokslininkų, rimtai tyrinėjančių hipnozinius reiškinius. Sarko autoritetas buvo toks didelis, kad jo sukurtomis hipnozėsteorijomis aklai vadovavosi visa gydytojų karta, ir nors dabar

jos atmestos, bet daugiau kaip dvidešimt metų trukdė pažintitų reiškinių esmę. Dabar kone visos Sarko hipnozės teorijosyra mokslo paneigtos. Hipnozė - anaiptol ne dirbtinai sukeltaneurozė, kaip jis tvirtino, būdinga tik isteriškiems, silpnavaliams, didesnio jautrumo ar pakrikusių nervų žmonėms.Priešingai. Isterikus paprastai sunkiau užhipnotizuoti negu susivaldančius ir psichiškai sveikus žmones. Protingus, stipriosvalios ir valdingus individus lengviau užhipnotizuoti negu kvai

lus, bukagalvius, silpnavalius ir lėkšto proto žmones. Idiotai irpamišėliai dažniausiai išvis nepasiduoda hipnozei. Žmones, kurie sako, jog netiki hipnoze, kurie juokiasi ir tvirtina, kad jųnegalima užhipnotizuoti, paprastai labai nesunku užmigdyti.Lengvai pasiduoda hipnozei vaikai. Vien mechaninės priemonės negali sukelti hipnozinio miego. Blizgantys stikliniai

rutuliukai, sukiojami paukštgaudžių veidrodžiai, magnetai,įdėmus žvilgsnis, įsmeigtas į hipnotizuojamojo akis, klasiškiMesmerio pasai - visa tai, kas buvo praktikuojama Salpetri-

jere ir Saritė, - gryniausia nesąmonė.Antra vertus, terapinė hipnozės reikšmė medicinai ir chi

rurgijai anaiptol nėra tokia menka, kaip tvirtino Sarko.

Priešingai, toji reikšmė milžiniška, jei hipnozę daro protingas,




doras gydytojas, gerai susipažinęs su jos technika. Tai neginčijamai patvirtina tūkstančiai gerai ištirtų atvejų. Aš pats,nors buvau neuropatologas ir anaiptol ne hipnotizuotojas,

aš pats ne kartą turėdavau griebtis šios priemonės, kai visoskitos negelbėdavo, ir dažnai pasiekdavau nuostabių rezultatų, pavartojęs šį vis dar nepripažintą gydymo metodą. Jisdažniausiai padeda gydant įvairius psichikos sutrikimus, tieksusijusius, tiek nesusijusius su bevališkumu, taip pat alkoholizmą, morfinizmą, kokainizmą ir nimfomaniją. Lytiniaiiškrypimai kur kas sudėtingesnis dalykas. Daugeliu, jei nevisais atvejais, tai ne liga, o įgimtas lytinio instinkto nukrypimas nuo normos, ir energingas įsikišimas dažnai gali tikpakenkti, o ne pagelbėti. Nesiimu spręsti, ar turėtų į tą reikalą kištis mūsų socialiniai įstatymai ir kokiu griežtumu reaguoti, nes tai labai keblus klausimas. Tačiau neabejotinaidabartinė įstatymo formuluotė visiškai neatsižvelgia į tai, kaip

nejaukiai tarp mūsų jaučiasi gausus šitokių žmonių būrys.Jie nėra nusikaltėliai, bet Motinos Gamtos neapdairumo aukos jų pradėjimo, o gal ir gimdymo metu. Kuo galima paaiškinti faktą, kad lytinių iškrypėlių taip padaugėjo? Ar šiųdienų vyriška mergina tiesiomis šlaunimis ir plokščia krūtine ir moteriškas vaikinas yra tik gamtos kerštas? O gal mes

esam apstulbę stebėtojai naujos vystymosi pakopos, kai duskirtingi padarai pamažu susilieja į naują, iki šiol nežinomąbūtybę, paskutinį žlungančios padermės atstovą atgyvenu-sioj planetoj, trūkstamą grandį tarp šių dienų Homo sapiens ir slėpiningo rytojaus antžmogio?

Dabar visi pripažįsta didelę hipnozinės anestezijos reikšmę

chirurginėms operacijoms ir gimdymui. Dar nuostabesnis yrašio išganingo metodo veikimas per pačią skausmingiausią iš visų operacijų, kurią dažniausiai tenka iškęsti be anestezijos -mirtį. Vien to, ką man pavyko padaryti daugeliui mirštančiųkareivių per pasaulinį karą, visiškai pakanka, kad galėčiaudėkoti Dievui už tą galingą ginklą, kurį turėjau savo rankose.Tūkstantis devyni šimtai penkioliktųjų metų rudenį dvi



K nyga apie San M ikelę 2 49

neužmirštamas paras išbuvau tarp kelių šimtų mirštančių prancūzų kareivių, kurie, apkloti kruvinomis milinėmis, gulėjo krūvoj ant grindų vienoje kaimo bažnyčioje. Neturėjom nei mor

fijaus, nei chloroformo, net jokių anestezuojančių vaistų jųkančioms palengvinti ir agonijai sutrumpinti. Ir vis dėlto daugelis jų mirė mano akivaizdoje ramiai, nesuvokdami, kas vyksta,dažnai ne t su šypsena lūpose - aš laikyd avau uždėjęsmirštančiajam ant kaktos ranką, ir jo ausyse skambėdavo paguodos ir vilties žodžiai, kuriuos iš lėto kartodavau, kol joakyse nebelikdavo mirties baimės.

Kas buvo toji paslaptinga jėga, sklindanti, rodės, iš manorankos? Kur buvo jos šaltinis? Ar jis tryško iš mano sąmonėsversmės, nors aš to ir nesuvokiau, ar tai buvo tie patys senųjųMesmerio sekėjų magnetiniai fluidai? Žinoma, šiuolaikinismokslas seniai atmetė fluidus ir pakeitė juos dešimčia naujųdaugiau ar mažiau išradingų teorijų. Visas jas žinau, bet kol

kas nė viena manęs nepatenkina. Vien tik įtaiga, dabar visųpripažintos hipnozės teorijos kertiniu akmeniu, negalima paaiškinti visų stulbinamų hipnozės reiškinių. Be to, pats žodis„įtaiga", kaip jį supranta pagrindiniai jo gynėjai, Nansi mokyklos šalininkai, iš esmės skiriasi tik pavadinimu nuo dabarišjuoktų Mesmerio fluidų. Norom nenorom reikia pripažinti,

kad svarbiausia - ne hipnotizuotojas, o hipnotizuojamojo pasąmonė. Bet kodėl vienam pavyksta užhipnotizuoti, o kitam -ne, kuo tai paaiškinti? Kodėl vieno hipnotizuotojo įtaiga prasiskverbia kaip įsakymas į paslaptingas hipnotizuojamojo pasąmonės gelmes ir išjudina ten slypinčias jėgas, tuo tarpu tapati įtaiga, daroma kito žmogaus, įstringa hipnotizuojamo žmo

gaus sąmonėje ir neduoda jokių rezultatų? Aš labiau už visusnorėčiau žinoti atsakymą į šiuos klausimus, nes iš pat vaikystės pastebėjau, kad manyje slypi ši neapsakomai stipri jėga,vadinkite ją kaip norit. Daugelis mano pacientų - ir jauni, irseni, ir vyrai, ir moterys - anksčiau ar vėliau pastebėdavo šiąmano savybę ir dažnai su manimi apie tai kalbėdavo. Žinojo jąir visi mano kolegos ligoninėje, žinojo ir pats Sarko ir dažnai




ja naudodavosi. Profesorius Vuazenas, garsusis Šventos Anosligoninės psichiatras, dažnai kviesdavosi mane padėti, kaipats nė didžiausiomis pastangomis nepajėgdavo užhipnoti

zuoti kokio nors pamišėlio. Mudu dirbdavom ištisas valandas, o vargšai bepročiai, apvilkti tramdomaisiais marškiniais,kaukdavo ir šėldavo, ir, bejėgiško įniršio pagauti, spjaudydavo mums į veidą. Dažniausiai mūsų triūsas būdavobergždžias, bet kartais man pavykdavo nuraminti vieną kitąligonį, kurių profesorius, nuostabiai kantrus žmogus, neįstengdavo paveikti.

Visi zoologijos sodo ir Pezono žvėryno sargai žinojo apie šįmano sugebėjimą. Dažnai juoko dėlei sukeldavau gyvatėms,driežams, vėžliams, papūgoms, pelėdoms, lokiams ir didžiosioms katėms letarginę būseną, mažai kuo tesiskiriančią nuopirmosios Sarko hipnozės stadijos. Neretai man netgi pavykdavo juos užmigdyti kietu miegu. Rodos, jau esu minėjęs, kaip

sykį Pezono žvėryne prapjoviau puikiajai liūtei Leoni ant letenos votį ir ištraukiau rakštį. Tai buvo ne kas kita, kaip vietinės anestezijos atvejis su silpna hipnoze. Beždžiones, nors

jos ir labai judrios, lengva užmigdyti, nes tai didelio proto ir jautrios nervų sistemos padarai. Gyvačių kerėjimas, žinoma,hipnozinis reiškinys. Aš pats Kamako šventykloj sukėliau kob

rai katalepsinę būseną. Laukinių dramblių tramdymas, manomanymu, taip pat susijęs su hipnoziniu poveikiu. Sykį zoologijos sode, klausydamas, kaip dramblių varovas kelias valandas šnekino suirzusį gyvulį, pagalvojau, kad tas metodas nėkiek nesiskiria nuo hipnozės įtaigos. Daugumas paukščių lengvai pasiduoda hipnozei - visi žino, kaip lengva hipnotizuoti

vištas. Kiekvienas gali nesunkiai įsitikinti, kaip raminamaiveikia gyvulius, tiek laukinius, tiek prijaukintus, monotoniškai iš lėto kartojami žodžiai; galiausiai ima atrodyti, kad

jie supranta, kas jiems sakoma. Kaip aš norėčiau suprasti, kągyvuliai man sako! Aišku, šis atvejis neturi nieko bendro supsichine įtaiga. Čia veikia kažkokia kita jėga, ir aš vėl

bergždžiai save klausiu - kas tai per jėga?




Tarp mano pacientų, kuriuos prieš išvažiuodamas į Švedijąbuvau perdavęs Norstremui, buvo viena atkakli morfiniste,

jau beveik pagydyta hipnozės įtaigos būdu. Nenorėdamas, kad

gydymas nutrūktų, į paskutinį seansą pasikviečiau kaip asistentą Norstremą. Jam pasirodė, kad tai labai lengva, pacientei jis lyg ir patiko. Grįžęs į Paryžių, sužinojau, kad ji vėl įnikoį morfijų, mes mano kolega nesugebėjo jos užhipnotizuoti.Prašiau, kad ji man paaiškintų priežastį, dėl ko jam nepasisekė, bet ji pati negalėjo to suprasti - ji iš visos širdies stengėsi,kaip ir Norstremas, kuris, pasak jos, esąs labai malonus, bet,deja, nieko neišėjo.

Kartą Šarko atsiuntė pas mane jauną svetimšalį diplomatą;tai buvo sunkus lytinio iškrypimo atvejis. Nei garsiam Vienosspecialistui, profesoriui Kraftui-Ebingui, nei pačiam Šarko nepavyko jo užhipnotizuoti. Jis pats be galo troško išsigydyti, nesgyveno nuolatinėj šantažo baimėj ir buvo labai nusiminęs dėl

abiejų profesorių nesėkmės. Jis tvirtai tikėjo, jog hipnozė -vienintelis jo išsigelbėjimas, ir neabejojo, kad išgytų, jeigukam nors pavyktų jį užmigdyti.

- Bet jūs jau miegate, - tariau, pirštų galais lengvai lytėdamas jam kaktą. Nereikėjo nei pasų, nei įdėmaus žvilgsnio,nei įtaigos. Vos tik ištariau tuos žodžius, jo vokai virptelėjo ir

užsimerkė, ir po minutės jis jau kietai miegojo hipnoziniu miegu. Iš pradžių viskas vyko sėkmingai, ir po mėnesio jis grįžo įsavo tėvynę, kupinas tikėjimo ateitimi, nors aš į tai žiūrėjaulabai skeptiškai. Jis sakė norįs pasipiršti jaunai merginai, kuri

jam labai patinkanti, - jis troško vesti ir turėti vaikų. Kieklaiko nieko apie jį negirdėjau. Po metų atsitiktinai sužinojau,

kad jis nusižudė. Jei šis nelaimingas žmogus būtų į mane kreipęsis keleriais metais vėliau, kai daugiau išmaniau apie lytinius iškrypimus, nebūčiau bandęs jo gydyti, nes tai beviltiškospastangos.

Trijų garsiųjų hipnozės stadijų, kurias Šarko taip vaizdžiaidemonstruodavo per savo antradienio paskaitas, niekur kitur, kaip Salpetrijere, beveik nebuvau pastebėjęs. Jis pats jas




sugalvojo ir įteigė isterikėms, su kuriomis darydavo bandymus, o Metro autoritetas buvo toks galingas, kad jo mokiniaiaklai jomis tikėjo. Tą patį galima pasakyti ir apie mėgstamiausią

jo temą - „didžiąją isteriją4, kuri tais laikais siautė Salpetrije-ro ligoninėje, persimesdama iš vienos palatos į kitą, bet šiuometu yra beveik išnykus. Kaip tik tuo faktu, kad visi Sarkohipnoziniai bandymai buvo daromi su isterikėmis, ir galimapaaiškinti jo nesugebėjimą suprasti šių reiškinių esmės. Jei Sai-petrijero mokyklos teiginys, kad užhipnotizuoti galima tik isteriškus subjektus, būtų teisingas, tai mažiausiai aštuoniasdešimt penki procentai visos žmonijos turėtų būti isterikai.

Tačiau, kad ir ką tvirtintų Nansi mokykla, Forelis, Molis irdaugelis kitų, vienas Sarko teiginys neabejotinai teisingas:hipnoziniai bandymai gali pakenkti ne tik hipnotizuojama

jam, bet ir žiūrovams. Aš pats esu tos nuomonės, kad viešus

hipnozės seansus turėtų uždrausti įstatymas. Nervų ir psichikos ligų specialistai taip pat negali apsieiti be hipnozės, kaipchirurgai - be chloroformo ir eterio. Tik prisiminkit, kiek tūkstančių beviltiškų nervinio šoko ir trauminės neurozės atvejųper pastarąjį karą pavyko išgydyti šiuo būdu, nelyginant stebuklingos lazdelės mostelėjimu. Daugeliu atvejų hipnozinis

miegas ir sąmonės slopinimas visai nereikalingi. Gydytojas,gerai įvaldęs sudėtingą to metodo techniką ir šiek tiek išmanantis apie psichologiją - tos dvi sąlygos yra būtinos sėkmei -dažniausiai pasiekia gerų, o kartais ir nuostabių rezultatų,naudodamasis tik vadinamąja suggestion à V état de veille1.

Nansi mokykla tvirtina, kad hipnozinis miegas niekuo ne

siskiria nuo natūralaus. Bet iš tikrųjų taip nėra. Kol kas mesdar nežinom, kas yra hipnozinis miegas, todėl juo gydyti ligonius reikia tik būtiniausiu atveju. Be kita ko, norėčiau pridurti, kad dauguma hipnozei keliamų kaltinimų yra smarkiaiperdėti. Kol kas nežinau nė vieno įtikinamo įrodymo, kad žmo

1įtaiga m iega nt (pranc.).




gus būtų padaręs nusikaltimą posthipnozinės įtaigos veikiamas. Nė karto nesu matęs, kad užhipnotizuotas žmogus būtųpadaręs tai, ko jokiu būdu nedarytų normalios būklės. Aš tvir

tinu, kad jeigu koks niekšas gilioje hipnozėje įteigs moteriai jam atsiduoti ir ji paklus tai įtaigai, išvada gali būti tik viena: ji būtų jam nusileidusi ir be jokios hipnozės. Aklo paklusnumo čia nėra. Užhipnotizuotas žmogus visą laiką puikiai supranta, kas dedasi, ką jis nori daryti ir ko nenori. Kamilė,garsioji Nansi profesoriaus Lježua somnambule, likdavo ramiir abejinga, kai jai suvarydavo į ranką visą smeigtuką ar padėdavo ant delno degančią žariją, bet vos tik profesorius prisiliesdavo prie jos rūbų, lyg norėdamas išrengti, ji parausdavo irtuoj pat nubusdavo. Tai tik vienas pavyzdys iš daugybės stulbinamų prieštaravimų, kurie žinomi visiems, rimtai tyrinėjusiems hipnozinius reiškinius, ir kurie labai sunkiai suprantami ne specialistams. Panikuojantieji turi atminti, kad jokio

žmogaus negalima užhipnotizuoti, jeigu jis to nenori. Tvirtinimas, kad žmogų neva galima užhipnotizuoti iš tolo ir prieš

jo norą - gryniausia nesąmonė. Kaip ir psichoanalizė.



D v i d e š i m t a s s k y r i u s

NEMIGA

Tą lemtingą dieną, kai buvau išvytas iš Salpetrijero, Norstremas, geraširdis ir rūpestingas kaip visuomet, pakvietė manevakare papietauti. Liūdni tai buvo pietūs - aš vis dar kankinausi dėl gėdingo savo pralaimėjimo, o Norstremas tylėdamaskrapštėsi pakaušį, neišmanydamas, kaip gauti tris tūkstančiusfrankų, kuriuos kitą dieną turėjo sumokėti šeimininkui. Norst

remas kategoriškai atmetė mano samprotavimus, kai pradė jau jam aiškinti, jog ištikusios mane katastrofos priežastis -nesėkmė ir atsitiktinumas, kurio, kad ir kaip kruopščiai apgalvodamas savo planą, negalėjau numatyti. Norstremas mannustatė visai kitokią diagnozę; donkichotiškas beprotiškumasir besaikė puikybė. Pasakiau, jog sutinku su diagnoze, jei Fortūna, mylimoji mano deivė, šiandien man neduos ženklo, kadgailisi mane apleidusi ir vėl paima į savo globą. Tai sakydamas, pajutau, kad mano žvilgsnis, įsmeigtas į stovintį tarp mūsųmedoko butelį, kažkaip stebuklingai nukrypo į didžiules Norst-remo rankas.

- Ar tu kada nors esi daręs masažą? - ūmiai paklausiau.Užuot atsakęs, Norstremas atkišo savo milžiniškus doro žmo

gaus delnus ir be galo didžiuodamasis parodė pūpsančius lygapelsinai nykščių minkštimus. Nebuvo abejonės, kad jis nemelavo, sakydamas, jog anksčiau Švedijoj buvo daug masažavęs.

Liepiau oficiantui atnešti butelį „Našlės Kliko“, geriausią,kokį tik turi, ir, pakėlęs bokalą, pasiūliau išgerti už mano šios

dienos pralaimėjimą ir už rytdienos pergalę.




- Man rodos, tu ką tik sakei, kad neturi nė skatiko, - tarėNorstremas, žiūrėdamas į šampano butelį.

- Niekai, - nusijuokiau aš. - Man šovė į galvą mintis, ver

ta šimto „Našlės Kliko“ butelių. Išgerk dar bokalą, kol aš viską aps varstysiu.Norstremas nuolat kartodavo, kad mano galvoje pakaito

mis dirba dvejopos skirtingos smegenys: gerai išsivysčiusioskvailio smegenys ir menkai išsivysčiusios genijaus smegenys.Jis suglumęs įbedė į mane akis, kai pasakiau, jog kitą dieną, jo priėmimo valandą, tarp dviejų ir trijų, užsuksiu pas jį į Pi-galio gatvę ir viską paaiškinsiu. Jis pareiškė, kad tai pats geriausias laikas ramiam pokalbiui - be abejonės, rasiu jį vieną.Išėjom iš „Režans“ kavinės, susikibę už parankių. Norstremasvis dar svarstė, katrose mano smegenyse gimė ta nuostabi mintis, o mane apėmė toks pašėlęs linksmumas, jog beveik pamiršau, kad rytą buvau išvytas iš Salpetrijero.

Kitą dieną, lygiai antrą valandą, įėjau į prabangų profesoriaus Geno de Miusi priimamąjį Cirko gatvėje. Tai buvo garsusis Orleanu leibmedikas, kartu su jais gyvenęs ištrėmime, odabar - vienas žymiausių Paryžiaus gydytojų. Profesorius, visuomet man būdavęs labai malonus, paklausė, kuo galėtų būti naudingas. Pasakiau, kad kai prieš savaitę buvau pas jį

užėjęs, jis malonėjo mane pristatyti jo didenybei Omalio kunigaikščiui, kada šis, prilaikomas tarno ir sunkiai remdamasis lazda, ėjo iš laukiamojo. Tuomet profesorius man pasakė,

jog kunigaikštis serga išiju, visai nevaldo kelių, beveik negalivaikščioti ir kad nė vienas iš geriausių Paryžiaus chirurgų nesugebėjo jam padėti. Pridūriau, jog šiandien išdrįsau ateiti

pas profesorių, norėdamas jam pranešti, kad, jei neklystu, kunigaikštį galėtų išgydyti masažas. Vienas mano tautietis, autoritetingas išijo ir masažo specialistas, dabar kaip tik esąsParyžiuje, ir, mano manymu, vertėtų jį pakviesti pas kunigaikštį. Geno de Miusi, kaip ir dauguma to meto prancūzųgydytojų, beveik nieko nežinojęs apie masažą, tučtuojau sutiko. Kadangi kitą dieną kunigaikštis ketino išvykti į savo pilį




Šantiji, sutarėme, kad aš su įžymiuoju savo tautiečiu tučtuo- jau nuvažiuosiu į jo rūmus Fobur Šen Zermene. Kai mudu suNorstremu atvykom pavakare pas kunigaikštį, mus ten suti-

ko profesorius Geno de Miusi. Pamokiau Norstremą, kad jis iškailio nertųsi, vaizduodamas garsų išijo specialistą, bet, ginkDieve, nesileistų ta tema į kalbas. Greitai apžiūrėję ligonį,abu įsitikinom, kad masažas ir pasyvus mankštinimas neabe-

jotinai gali jam padėti. Kitą dieną kunigaikštis, Norstremolydimas, išvažiavo į Šantiji. Po dviejų savaičių perskaičiau „Fi-garou, jog pasaulinio garso švedų specialistas daktaras Norst-rėmas buvo iškviestas į Šantiji gydyti Omalio kunigaikščio.Jo didenybę jau matę patį vieną, be niekieno pagalbos vaikštinėjantį po parką - išties stebuklingas išgijimas. Daktaras Norst-rėmas taip pat gydąs ir kunigaikštį Monpansjė, kuris daugelįmetų buvęs suluošintas, o dabar jau sparčiai taisąsis.

Paskui atėjo eilė princesei Matildai, po jos dar buvo donas

Pedras iš Brazilijos, du didieji Rusijos kunigaikščiai, Austri jos erchercogienė ir Ispanijos infantė Eulalija.

Grįžęs iš Šantiji, Norstremas aklai klausė kiekvieno manožodžio, o aš jam griežčiausiai įsakiau tuo tarpu negydyti jokiųkitų pacientų, tik kilmingąsias personas. Patikinau jį, kad taiišmintinga taktika, pagrįsta tvirtais psichologijos dėsniais.

Po dviejų mėnesių jis vėl įsikūrė madingame savo bute Osmano bulvare. Į jo priimamąjį plaukė minios pacientų iš visųkraštų, ir pirmiausia amerikiečiai. Tą rudenį Ašeto leidyklaParyžiuje išleido daktaro Gustavo Norstremo Manuel de Massage Suédois \ kurį mudu karštligišku greitumu sulipdėm išįvairių švediškų šaltinių. Tuo pat metu ši knyga pasirodė an

glų kalba Niujorke. Prasidėjus žiemai, Norstremas buvo pakviestas į Niujorką gydyti senojo pono Vanderbilto - honorarą turėjo nustatyti jis pats. Labai jį nuliūdinau, neleidęsvažiuoti; bet po mėnesio senasis milijonierius pats atplaukė įEuropą ir prisidėjo prie kitų Norstremo pacientų - gyva rekla-

1„Švediško masažo vadovas" (pranc.).



K n yg a apie San M ike lę 257

ma milžiniškomis raidėmis, matoma visose Jungtinėse Valsti- jose. Dabar Norstremas nuo ryto ligi vakaro mankė didžiuliais delnais pacientus, ir jo nykščių minkštimai pamažu išsi

pūtė kaip aguročiai. Veikiai jam teko paaukoti net šeštadieniovakarus Skandinavų klube, kur anksčiau, apsipylęs prakaitu, jis šuoliuodavo po visą salę, šokindamas iš eilės visas damas irtaip gydydamas savo kepenis. Anot jo, nieko nesą sveikiaukepenims, kaip šokiai ir prakaitavimas.

Nors tremo pasisekimas taip mane pradžiugino, jog kiek laikobuvau beveik pamiršęs savo pralaimėjimą. Deja! Netrukus mane vėl ėmė persekioti tas siaubingas negandas - iš pradžiųužnuodijo man sapnus, o paskui ir mintis. Dažnai prieš užmigdamas pro sumerktas blakstienas vėl išvysdavau gėdingą tragedijos pabaigą, ir mano ateitis likdavo anapus nusileidusiosuždangos. Tamsoj sužaižaruodavo baisios Sarko akys, ir aš vėl

pamatydavau save, paskutinį kartą išeinantį iš Salpetrijerotarp dviejų asistentų, kaip nusikaltėlį, varomą dviejų žandarų. Supratau savo kvailumą, jaučiau, kad Norstremo diagnozė - „donkichotiškas beprotiškumas ir besaikė puikybė" - visdėlto teisinga. Ir vėl don Kichotas!

Veikiai išvis nebegalėjau miegoti - prasidėjo tokia baisi ne

miga, jog vos neišprotėjau. Nuo nemigos žmogus nemiršta, jeipats nenusižudo, bet labai dažnai ji būna savižudybės priežastis. Nemiga užmuša joie de vivre1, pakerta jėgas, kaip vampyrasiščiulpia iš širdies ir smegenų kraują. Naktį ji verčia žmogųatsiminti tai, ką jis trokšta užmiršti palaimingame miege, odieną verčia užmiršti tai, ką jis privalo atsiminti. Pirmiausia

žūsta atmintis, paskui bangos nuplauna vieną po kitos bičiulystę, meilę, pareigos jausmą ir net gailestį. Tik neviltis tebesilaiko įsikibusi į pasmerktą laivą, stengdamasi nublokšti jįstačiai į uolas visiškai pražūčiai. Volteras sakė tiesą, lygindamas miegą su viltimi.

1Gyvenimo džiaugsmas (pranc.).




Bet aš neišprotėjau ir nenusižudžiau. Kiek galėdamas dirbau toliau, bet toks tai buvo ir darbas - pasidariau abejingas, nesirūpinau nei kas bus man, nei mano ligoniams. Sau

gokitės daktaro, kurį kamuoja nemiga! Mano pacientaipradėjo skųstis, kad esu nekantrus ir šiurkščiai su jais elgiuosi; daugelis nuo manęs pabėgo, daugelis liko ištikimi -deja, mažai jiems iš to buvo naudos. Tik kuriam nors mirštantlyg ir pabusdavau iš sustingimo - aš vis dar domėjausi Mirtimi, nors jau seniai buvau nustojęs domėtis Gyvenimu. Ašvis dar stebėjau, kaip artinasi niūri mano kolegė, lygiai taippat įdėmiai, kaip tada, kai dar studentas stebėdavau ją Šventos Klaros palatoje, tuščiai tikėdamasis išgauti iš jos baisiąjąpaslaptį. Vis dar galėjau kiaurą naktį išsėdėti prie mirštančioligonio lovos, nors tada, kai dar buvo vilties jį išgelbėti, juonesirūpindavau. Mane girdavo už tai, kad visą naktį, kaikiti gydytojai jau būdavo išėję, nesitraukdavau nuo mirš

tančiojo. Bet argi man buvo ne vis tiek - sėdėti ant kėdėsprie kieno nors lovos ar gulėti, nesumerkus akių, savo lovoj?Laimė, vis didėjantis nepasitikėjimas migdomaisiais ir narkotikais išgelbėjo mane nuo visiškos pražūties - aš pats beveik niekuomet nevartojau tų vaistų, kuriuos ištisą dienąišrašinėdavau kitiems. Mano gydytoja buvo Rozali. Paklus

niai gėriau įvairias arbatėles, kurias ji, kaip visos prancūzės,virdavo iš stebuklingųjų žolelių, o jos farmakopėjoje jų buvobegalės. Rozali labai sielojosi dėl mano savijautos. Aš netnežinojau, kad ji neretai savo nuožiūra neįleisdavo pacientų, kai aš, jos manymu, būdavau labai pavargęs. Bandžiausupykti, bet neturėjau jėgų jos net išbarti.

Ne mažiau sielojosi dėl manęs ir Norstremas. Mudviejų padėtis pasikeitė: jis lipo slidžiais sėkmės laiptais aukštyn, o aš -žemyn. Bet dėl to jis pasidarė dar geresnis, ir aš nuolat stebėdavausi, kaip jam užtenka su manim kantrybės. Jis dažnai ateidavo į Viljė aveniu pietų, kad nesijausčiau toks vienišas.Pastaruoju metu pietaudavau tik namie, nieko pas save nebe-

sikviesdavau ir vengiau žmonių, nors anksčiau labai mėgda




vau draugiją. Dabar man tai atrodė tuščias laiko gaišinimas;aš nieko daugiau netroškau, tik ramybės ir miego.

Norstremas mane įkalbinėjo porai mėnesių nuvažiuoti į Kaprį

ir kaip reikiant pailsėti - tuomet aš neabejotinai grįžčiau visaisveikas ir galėčiau vėl imtis darbo. Pasakiau, kad jei dabarišvažiuosiu, tai niekuomet daugiau nebegrįšiu į Paryžių, nes vislabiau ir labiau pradedu nekęsti dirbtinio didmiesčių gyvenimo. Nebenoriu daugiau beprasmiškai tūnoti toje liguistoje puvimo atmosferoje. Noriu išvažiuoti iš čia visam laikui. Man atsibodo būti madingu gydytoju. Juo daugiau turiu pacientų, juosunkiau mane slegia mano grandinės. Aš turiu daugybę kitųinteresų gyvenime, ne vien tik gydyti turtingus amerikiečius irnervingas kvaišes. Ir kam be reikalo kalbėti, kad aš griaunu„puikią savo karjerą"? Jis gerai žinąs, kad manyje nėra to, kasbūtina tikram gydytojui. Ir taip pat žinąs, kad nesugebu neiuždirbti pinigų, nei jų taupyti. Be to, aš visai netrokštu pinigų,

aš nežinočiau, ką su jais daryti, aš bijau pinigų, nekenčiu jų!Noriu kukliai gyventi tarp paprastų nesugadintų žmonių. Mažabėda, jeigu jie nemokės nei skaityti, nei rašyti. Man nieko nereikia - užteks baltinto kambario, kietos lovos, pušinio stalo,kelių kėdžių ir fortepijono. Už lango čiulbės paukščiai, tolumo

je oš jūra. Viskas, kas man tikrai patinka, kainuoja labai ne

daug, aš būčiau laimingas kukliausioje aplinkoje, jei nematyčiau šalia savęs nieko šlykštaus.

Norstremas iš lėto permetė akimis visą kambarį: primityvusauksiniame fone, kabančius ant sienų, florentietišką penkioliktojo šimtmečio madoną ant klaupto, flamandiškus gobelenus ant durų, spindinčias Kafajolio vazas ir grakščius veneci-

jietiškus bokalus bufete, persiškus kilimus ant grindų.- O tai, žinoma, nupirkta „Bon Marše"? - paklausė Norstremas, pašaipiai žiūrėdamas į neįkainojamą Bucharos kilimąpo stalu.

- Mielai tau jį atiduočiau, kad vieną vienintelę naktį galėčiau kaip reikiant išsimiegoti. Prašau, imk šią unikalią Urbino vazą su paties maestro Džordžo parašu, tik išmokyk ma-




ne vėl juoktis. Nebereikia man daugiau viso to šlamšto, jisnieko neduoda mano širdžiai, jis man įkyrėjo. Liaukis taipkandžiai šypsojęsis, aš žinau, ką sakau, ir tuoj tau įrodysiu.

Zinai, kas man atsitiko, kai praeitą savaitę buvau iškviestas įLondoną į konsiliumą pas tą moterį, sergančią stenokardija?Tad žinok - tą pačią dieną aš ten turėjau dar vieną konsiliu-mą, ir ligonis - šįkart vyriškis - buvo kur kas rimtesnis. Taibuvau aš pats, tikriau, mano antrininkas - Doppelgànger , kaip

jį pavadino Heinė. „Klausyk, mano mielas, - tariau aš antrininkui, kai mudu, susikibę už parankių, išėjom iš Sent Džeimsoklubo. - Aš noriu atsidėjęs ištirti tavo vidų. Nusiramink, irpavaikštinėkim Niubondo gatve nuo Pikadilio iki Oksfordogatvės. Dabar atidžiai klausyk, ką aš tau pasakysiu: užsidėkstipriausius akinius ir įdėmiai apžiūrinėk kiekvieną vitriną,atidžiai stebėk kiekvieną daiktą. Turėsi puikiausią progą pamatyti daug grožybių, - o tu jas taip mėgsti! - nes eisim pro

prašmatniausias Londono parduotuves. Viskas, ką galima nusipirkti už pinigus, bus išdėliota prieš tavo akis, ir viskas bustau prieinama. Ką tik panorėsi įsigyti, bus tavo, - tau tereikiapasakyti, ko nori. Bet tik su viena sąlyga: tuo, ką išsirinksi,turėsi pats naudotis ir džiaugtis, kitiems negalėsi atiduoti."

Įsukome į Pikadilį, ir bandymas prasidėjo. Akies krašteliu

atidžiai stebėjau savo antrininką, kol žingsniavome Bondo gatve, apžiūrinėdami kiekvieną vitriną. Valandėlę jis stabtelėjoprieš antikvarinę Enju parduotuvę, atidžiai apžiūrėjo senovinę madoną auksiniame fone, pasakė, jog tai puikus paveikslas - ankstyvosios Sienos mokyklos, gal net paties Simonės diMartyno nutapytas. Jis žengė prie vitrinos, lyg norėdamas grieb

ti senąjį paveikslą, bet tuojau nuliūdęs pakratė galvą, įsibruko ranką į kišenę ir nukiūtino toliau. Pasigėrėjo senoviškuKromvelio laikrodžiu Hanto ir Roskelo vitrinoje, bet gūžtelė

jęs pečiais pasakė, kad jam nerūpi laikas, be to, jį galima atspėti iš saulės. Prieš Asprio vitriną su begale įvairiausių niekučių, aukso, sidabro mažmožių ir brangakmenių jis pareiškė,kad jam koktu žiūrėti į visą tą prakeiktą šlamštą ir kad jis




- Ir aš nebegaliu, - piktai pertraukė mane Norstremas. -Būk geras; liaukis tauškęs nesąmones apie savo antrininką.Dvasinė vivisekcija - pavojingas žaidimas tam, kuris negali

miegoti. Jei ir toliau taip bus, tai tu kartu su savo antrininkunetrukus atsidursi Šventos Anos beprotnamyje. Aš nusiplaunu rankas. Jei nori išsižadėti karjeros, jei tau nerūpi nei reputacija, nei pinigai, jei išbaltintas kambarys Kapryje tau mielesnis už šį prab angų butą, tai prašom - važiuok, kuogreičiausiai važiuok į savo numylėtą salą ir būk ten laimingas,nes čia tikrai išprotėsi. O dėl tavo antrininko, tai malonėk

jam perduoti geriausius mano linkėjimus ir pasakyti, jog jisne kas kitas, kaip apgavikas. Kertu lažybų iš ko tik nori, kad

jis netrukus įsigis dar vieną Bucharos kilimą, kurį pasities potavo pušiniu stalu, dar vieną Sienos madoną ir flamandiškągobeleną, kuriuos pasikabins ant savo išbaltinto kambario sienų, taip pat penkioliktojo šimtmečio Gubijo lėkštę ir senovinį

venecijietišką bokalą, kad turėtum iš ko valgyti makaronus irgerti baltąjį Kaprio vyną!



D v i d e š i m t p i r m a s s k y r i u s

ŠVENTO ANTONIJAUS STEBUKLAS

Šventas Antonijus padarė dar vieną stebuklą; aš gyvenu išbaltintam švariam valstiečio namely Anakapryje, pro atdarus langus matau saulės nutviekstą pergolę, o aplink save - malonius paprastus žmones. Senoji Marija Laiškininkė, GražiojiMargerita, Anarela ir Džokonda - visos apsidžiaugė, kad sugrįžau pas jas. Baltas dono Dionizijaus vynas pasirodė dar ska

nesnis negu anksčiau, be to, po truputį įsitikinau, jog raudonas parapijos klebono vynas irgi nė kiek ne blogesnis.

Nuo aušros ligi sutemų plušėjau buvusiame meistro Vinčen-co sode - atkasinėjau prie būsimo savo namo didžiulių lodžosarkų pamatus. Salia manęs dirbo meistras Nikola ir trys josūnūs, o šešetas merginų besišypsančiom akim, siūbuodamos

šlaunimis, ant galvų nešiojo šalin didžiules pintines žemių.Vieno jardo gylyje aptikome kietas kaip granitas romėniškassienas, opus reticulatum: raudoname pompėjiškame glaiste šokonimfos ir bakchantės. Žemiau išvydome mozaikines grindis sunero antico1 vynuogių lapų frizu ir apdužusias nuostabaus pa-tombino2 plokštes, kuriomis dabar išklota centrinė grindų dalis didžiojoje lodžoje. Kaneliūrinė cipollino3 kolona, dabar lai

kanti mažąją lodžą vidiniam kieme, gulėjo skersai plokščiųlygiai kaip ir prieš du tūkstančius metų, kai virsdama sudaužėdidelę Paroso marmuro vazą, kurios ąsa, papuošta liūto galva,

‘Juodasismarmuras (it.).

2Pilkasis marmuras (it.).

} Marmuro rūšis.




ir šiandien tebeguli ant mano stalo. „ Roba di Timberio" , - tarėmeistras Nikola, pakeldamas pusiau perskilusią Augusto gal-vą, - dabar ją gali pamatyti lodžoje.

Kai klebono dono Antonijaus virtuvėje makaronai būdavogatavi, bažnyčios varpai skambindavo mezzogiorno1, ir mes visi, susėdę aplink didžiulį dubenį su insalata di pomidoro, minestrone2 arba makaronais, sočiai pavalgydavom, o netrukusvėl imdavomės darbo ir plušėdavom iki saulėlydžio. Kai apačioj,Kapryje, varpai skambindavo Ave Maria, mano draugai persižegnodavo ir, pasakę: „Buon riposo, Eccellenza, buona notte, s i g n o r i n o išeidavo. Šventas Antonijus išgirdo jų linkėjimusir padarė dar vieną stebuklą: aš kietai miegodavau visą naktį,kaip nebuvau miegojęs daugelį metų. Keldavausi su saule,skubėdavau žemyn prie švyturio nusimaudyti jūroje, ir manopagalbininkai, atėję penktą valandą po rytinių mišių, rasdavomane jau dirbantį sode.

Nė vienas jų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, nė vienas, bepaprasčiausių kaimo pirkių, kurios visos panašios, nieko kitonebuvo statęs. Bet meistras Nikola, kaip ir jo tėvas, senelis irvisi protėviai, kurių mokytojai buvo romėnai, mokėjo statytiskliautus. Mano pagalbininkai jau suprato, kad šis namas busvisai kitoks negu tie, kuriuos jie anksčiau buvo matę, ir visi

buvo nepaprastai susidomėję: niekas nežinojo, kaip jis atrodys, tuo labiau aš pats. Vienintelis mūsų planas buvo apytikslis eskizas, kurį nubraižiau anglimi ant baltos sodo sienos. Pieštiaš visai nemoku, ir atrodė, kad jis pakeverzotas vaiko ranka.

- Tai mano namas, - paaiškinau jiems. - Didžiulės romėniškos kolonos rems skliautuotas kambarių lubas, o visuoselanguose, žinoma, stovės nedidelės gotiškos kolonos. Stai čia

lodža su didžiulėmis arkomis; vėliau pamatysim, kiek turės būtiarkų. O štai pergole su šimtu kolonų, vedanti į koplyčią - nesvarbu, kad dabar mano pergolę kerta vieškelis: jį užversim.

'Vidudienis (it.).

2Pomidorų salotos, tiršta sriuba (it.).

*Gerai pailsėkite, jūsų didenybe, labanakt, pone (it.).




0 štai čia, iš kur atsiveria vaizdas į Barbarosos pilį, bus antralodža. Tiesą pasakius, gerai dar neįsivaizduoju, kaip ji atrodys,bet neabejoju, kad reikiamu momentu viskas gims mano galvo

je. Čia vidinis kiemukas, visas balto marmuro, lyg savotiškasatriumas; vidury vėsus fontanas, o aplinkui, sienų nišose - Romos imperatorių biustai. Sodo sieną už namo išgriausime ir pastatysime dengtą arkadą, panašiai kaip Romos Laterane. O tenbus didelė terasa, kur jūs, merginos, vasaros vakarais šoksitetarantelą. Aukštutinėj sodo daly susprogdinsime uolą ir pastatysime graikų teatrą, iš visų pusių prieinamą saulei ir vėjui. O štaikiparisų alėja, vedanti į koplyčią, kurią mes, žinoma, atnaujin-sim - pastatysim vienuolyno suolus ir padarysim vitražinius langus: tai bus mano biblioteka. Koplyčią sups įvijos gotiškos kolonos, o čia, iš kur atsiveria vaizdas į Neapolio įlanką, užkelsimdidžiulį egiptietišką raudono grafito sfinksą, senesnį net už Tiberijų. Tai pati geriausia vieta sfinksui. Kol kas nė pats nežinau,

iš kur jį paimsiu, bet esu tikras, kad prireikus jis vis tiek atsiras.Visi buvo sužavėti ir nekantravo kuo greičiau užbaigti na

mą. Meistras Nikola panoro žinoti, iš kur gausim vandensfontanui.

Žinoma, iš dangaus, iš kurgi kitur gausi saloje vandens? Beto, aš ketinu nupirkti visą Barbarosos kalną ir ten pastatyti

didžiulę cisterną lietaus vandeniui rinkti, kad galėčiau visąkaimą aprūpinti vandeniu, kurio jam dabar taip trūksta - tokiu būdu bent iš dalies atsilyginsiu už žmonių gerumą man.

Braižydamas lazda smėlyje dengtos kolonados eskizą, tučtuojau pamačiau ją lygiai tokią, kokia ji stovi šiandien:grakščios arkados juosia kiparisais apsodintą kiemuką su

šokančiu marmuriniu faunu.Kai radome molinę vazą, pilną romėniškų pinigų, jie baisiausiai susijaudino: jau du tūkstančius metų kiekvienas salos contadino1 ieško il tesoro di Timberio2. Tik vėliau, valyda-

1Sodietis (it.).

2Tiberijaus lobis (it.).




mas tuos pinigus, radau tarp jų vieną auksinę monetą, visainaują, lyg ką tik nukaltą, išties fleur de coin\ su geriausiu senojo imperatoriaus atvaizdu, kokį tik kada buvau matęs. Prie

pat vazos radome dvi bronzines raitelio statulos kanopas -vieną tebeturiu ir po šiai dienai, o antrą po dešimties metųpavogė kažkoks turistas.

Visame sode buvo tūkstančiai poliruotų spalvoto marmurogabalų: africano, pavonazetto, giallo antico, verde antico, cipollino, alabastro2, kuriais dabar išklotos didžiosios lodžos, koplyčios ir kai kurių terasų grindys. Mums bekasant, dienosšviesą išvydo nuostabios formos įskilusi agatinė taurė, keliossveikos ir suskilusios graikiškos vazos, daugybė ankstyvosiosepochos romėnų skulptūrų fragmentų, tarp jų ir la gamba di Timberio3, anot meistro Nikolos, taip pat dešimtys graikiškųir romėniškų užrašų. Sodindami koplyčios tako pakraščiaiskiparisus, užtikome kapą su vyro griaučiais - jam į burną bu

vo įdėta graikų moneta. Kaulai ir dabar tebėra ten, kur juosradom, o kaukolė guli ant mano rašomojo stalo.

Didžiosios lodžos masyvios arkos greitai kilo iš žemės, į dangųviena po kitos stiepėsi šimtas baltų pergolės kolonų. Buvusimeistro Vinčenco pirkelė ir staliaus dirbtuvė po truputį keitė

si, plėtėsi, virsdama būsimu mano namu. Kaip visa tai įvyko - jokiu būdu neįstengiau suprasti, kaip ir visi tie, kurie žinoSan Mikelės istoriją. Aš, kaip ir visi mano pagalbininkai, neturėjau nė menkiausio supratimo apie architektūrą, nė vienasraštingas žmogus piršto nepridėjo prie statybos, nebuvo kreiptasi į jokį architektą, neturėjom jokio žmoniško plano ar

brėžinio, niekuomet nebuvo atlikta jokių tikslių matavimų -viskas buvo daroma allocchio4, kaip sakė meistras Nikola.Vakarais, visiems išėjus, mėgdavau sėdėti vienas ant ap

1Gerai išsilaikiusi (pranc.).

2 Įvairios ma rmu ro rūšys.

3Tiberijaus koja (it .).

4 Iš akies (it.).




griuvusio parapeto prie mažos koplytėlės, toje vietoje, kuriąbuvau parinkęs sfinksui, ir dvasios akimis stebėti iš sutemųkylančią savo svajonių pilį. Dažnai, žvelgdamas į nebaigtus

lodžos skliautus, tariausi matąs, kaip tarp jų šmižinėja aukštassiluetas, apsisiautęs ilga mantija, apžiūrinėja, kas padaryta perdieną, tikrina naujų pastatų tvirtumą, pasilenkęs stebi apgai-lėtinus eskizus, kuriuos būdavau nubraižęs smėlyje. Kas buvotas paslaptingas prižiūrėtojas? Gal pats garbingasis šventas Antonijus, patyliukais nulipęs nuo savo relikvinės bažnyčioje iratėjęs padaryti naujo stebuklo? O gal mano jaunystės dienųgundytojas, kuris prieš dvylika metų stovėjo šalia manęs tojepat vietoje ir siūlė savo pagalbą mainais už mano ateitį? Prosutirštėjusias sutemas negalėjau įžiūrėti jo veido, bet tariausimatąs, kad po raudona mantija žvilga kardo ašmenys. Kai rytą imdavomės darbo, kurį iš vakaro būdavom nutraukę,neišmanydami, ką ir kaip toliau daryti, visi sunkumai per naktį

būdavo išsisklaidę. Nebelikdavo jokių dvejonių. Dvasios akimis viską mačiau taip aiškiai, lyg turėčiau planą, architektonubraižytą su mažiausiomis smulkmenomis.

Prieš porą dienų Marija Laiškininkė buvo man atnešusi laiškąiš Romos. Neatplėšęs įmečiau jį į savo pušinio stalo stalčių,kur jau gulėjo dešimt kitų neskaitytų laiškų. Pasauliui už Kap

rio ribų neturėjau laiko, o danguje pašto nėra. Paskui įvykonegirdėtas dalykas: į Anakaprį atėjo telegrama. Prieš dvi dienas su didžiausiu vargu ji buvo perduota semaforu iš MasaLubrenzės Kaprio semaforui prie Arko Naturalės. Donas Cičas,semaforininkas, veltui stengęsis telegramą iššifruoti, ėmė siūlyti ją iš eilės visiems Kaprio gyventojams. Niekas nesuprato

nė vieno žodžio, kas ten parašyta, visi jos kratėsi. Tuomet buvo nuspręsta nusiųsti ją į Anakaprį, ir telegrama atsidūrė Marijos Laiškininkės žuvų pintinėje. Marija Laiškininkė, dar niekad kaip gyva nemačiusi telegramos, baimingai įteikė jąklebonui. Garbusis donas Antonijus, nepratęs skaityti to, konemokėjo atmintinai, liepė Marijai Laiškininkei nunešti jąmokytojui, garbiajam donui Natalei, mokyčiausiam kaimo vy-




rui. Donas Natalė nedvejodamas pareiškė, kad ji parašytahebrajų kalba, bet taip nemokšiškai, jog jis negalįs išversti.Ir liepė Marijai Laiškininkei nunešti telegramą garbiajam

ponui Dionizijui, kuris buvo nuvažiavęs į Romą pabučiuotipopiežiui rankos - kas kas, bet jis tai tikrai perskaitys pa-slaptingąjį raštą. Donas Dionizijus, didžiausias visame kai-me senybių žinovas, tučtuojau atpažino paties Tiberijaus slaptaraštį - nėra ko stebėtis, kad niekas negali jo perskaityti.Jo nuomonę patvirtino il farmacista \ bet griežtai atmetė barzdaskutys, kuris tvirtino, kad čia parašyta angliškai. Jis išmintingai patarė nunešti telegramą Gražiajai Margeritai, kurios tetaištekėjusi už anglų lordo. Pamačiusi telegramą, Gražioji Margerita apsipylė ašaromis: ji kaip tik sapnavusi, kad jos teta susirgo, tad tikriausiai telegramą atsiuntė anglų lordas, pranešdamas apie tetos mirtį. Taip Marija Laiškininkė maklinėjo sutelegrama nuo vienų durų prie kitų, o nerimas kaime be palio

vos augo, ir netrukus sustojo visi darbai. Iš pradžių pasklidogandas, kad tarp Italijos ir Turkijos kilo karas, bet vidudienįbasakojis vaikėzas, atbėgęs iš Kaprio, atnešė kitą gandą - Romoje nužudytas karalius! Bematant susirinko municipalinė taryba, bet donas Dijegas, seniūnas, nusprendė nekabinti gedulovėliavos, kol šios liūdnos žinios nepatvirtins kita telegrama. Kai

saulė buvo arti laidos, Marija Laiškininkė, lydima viso būrioabiejų lyčių kaimo diduomenės, atnešė telegramą į San Mikelę. Pažvelgiau į telegramą ir pasakiau, kad ji ne man. Tai kam?Atsakiau, kad nežinau: niekuomet negirdėjęs, kad koks gyvasar miręs žmogus turėtų tokią subjaurotą pavardę, be to, gal taivisai ne pavardė, o kokios nors nežinomos kalbos abėcėlė. Gal

aš pabandyčiau perskaityti telegramą ir pasakyti, kas joje parašyta? Ne, aš to nedarysiąs, aš nekenčiąs telegramų. Aš niekonenorįs apie ją žinoti. „Ar tiesa, kad tarp Italijos ir Turkijoskilęs karas?u - šaukė minia prie sodo sienos.

Aš nieko nežinojau ir nenorėjau žinoti apie jokį karą, man

‘Vaistininkas (it.).



K nyga apie San M ik elę 269

rūpėjo tik viena - kad man niekas netrukdytų ramiai kapstytis sode.

Senoji Marija Laiškininkė nusiminusi susmuko ant mar

murinės kolonos ir pasakė nuo pat aušros lakstanti su ta telegrama ir per visą dieną nieko burnoje neturėjusi - daugiau ji nebepavelkanti kojų. Be to, jai reikia eiti šerti karvės. Galaš galėčiau iki kito ryto pasaugoti telegramą? Jai neapdairuneštis ją namo; kambaryje ne tik žaidžia vaikaičiai, bet kartuyra vištos ir kiaulės. Su senąja Marija Laiškininke mudu buvom geri bičiuliai. Man pagailo jos ir karvės, todėl įsikišautelegramą į kišenę. Kitą rytą ji vėl turėjo tęsti savo klajones.

Saulė grimzdo jūron ir varpai skambino Ave Maria, kai mesvisi nuėjom namo vakarienės. Sėdėjau po savo pergole, pasistatęs butelį geriausio dono Dionizijaus vyno, ir staiga mangalvoj šmėstelėjo klaiki mintis: o jei telegrama vis dėlto man?Pasistiprinęs dar vienu stiklu vyno, pasidėjau priešais save ant

stalo telegramą ir visaip bandžiau išversti slėpiningą jos prasmę į žmonių kalbą. Tik ištuštinęs ligi dugno visą butelį, galiausiai įsitikinau, kad ji tikrai ne man; taip ir užmigau, užsikniaubęs ant stalo, su telegrama rankoje.

Kitą rytą atsikėliau vėlai. Nebuvo ko skubėti - Didįjį penktadienį vis tiek niekas neateis dirbti: visi tikriausiai nuo pat

ankstyvųjų mišių bažnyčioj. Kai po dviejų valandų neskubėdamas užlipau takeliu prie San Mikelės, didžiai nustebęs pamačiau, kad sode kaip visuomet uoliai darbuojasi meistrasNikola su trim savo sūnumis ir visos merginos. Aišku, jie žinojo,kaip aš nekantrauju kuo greičiau užbaigti statybą, bet manniekuomet nebūtų atėję į galvą prašyti, kad jie dirbtų Didįjį

penktadienį. Mane sujaudino jų gerumas, ir aš jiems padėkojau. Meistras Nikola nustebęs išpūtė į mane akis ir pasakė,kad šiandien visai ne festa1.

Kaip ne šventė? Argi jis nežinąs, kad šiandien Didysis penktadienis, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus nukryžiavimo diena?

1Šventė (it.).




- Va bene\ - tarė meistras Nikola, - bet Jėzus Kristus visainebuvo šventasis.

- Kaipgi nebuvo! Jis didžiausias iš visų šventųjų.

- Bet ne toks didelis kaip šventas Antonijus, kuris padarėdaugiau kaip šimtą stebuklų. O kiek stebuklų padarė GesùCristo? - paklausė jis, pašaipiai žiūrėdamas į mane.

Kas kas, bet aš tikrai žinojau, kad šventas Antonijus neprilygstamas stebukladaris - juk jis susigrąžino mane į savo kaimą! Negi galima įsivaizduoti didesnį stebuklą? Vengdamasatsakyti į meistro Nikolos klausimą, paaiškinau, kad nors šventas Antonijus ir vertas didžiausios pagarbos, jis vis dėlto buvotik žmogus, o Jėzus Kristus - Viešpaties Dievo Sūnus, kuris,gelbėdamas mus nuo pragaro, kaip tik šią dieną mirė prikaltasprie kryžiaus.

- Non è vero} - tarė meistras Nikola ir vėl ėmė energingaikasti žemę. - Lhanno fatto morirre ieri per abbreviare le funzioni

nella chiesa. Netiesa. Jį numarino vakar, kad neužsitęstų pamaldos.

Vos spėjau atsikvošėti nuo tokios žinios, iš anapus sodo sienos gerai pažįstamas balsas pašaukė mane vardu. Tai buvomano bičiulis, naujai paskirtas Švedijos pasiuntinys Romoje.Jis buvo labai įtūžęs ir dar labiau įsižeidęs, kad neatsakiau į jo

laišką, kuriuo jis man pranešė ketinąs praleisti su manim Velykas; be to, aš užmiršęs paprasčiausią mandagumą ir net nesutikęs jo prieplaukoj su asiliuku, atplaukus pašto laivui, kaip

jis buvo savo telegramoje prašęs. Jis niekuomet nebūtų važiavęs į Anakaprį, jei būtų žinojęs, kad iki to nusususio kai-miūkščio reikės vienui vienam ropoti septyni šimtai septynias

dešimt septynias finikietiškas pakopas. Nejaugi man užteksįžūlumo tvirtinti, kad aš negavau telegramos?Žinoma, gavau, visi ją gavom, dėl jos vos nenusigėriau.Kai padaviau jam telegramą, jis kiek atlyžo ir pasakė nu-

sivešiąs ją į Romą ir parodysiąs al Ministero delle Poste e Teleg-

‘N a ir gerai (it.).



K n yg a apie San M ike lę 271

ra/i1. Išplėšiau telegramą jam iš rankų ir įspėjau, kad energingai priešinsiuos bet kokioms pastangoms pagerinti telegraforyšį tarp Kaprio ir žemyno.

Su didžiausiu malonumu vedžiojau savo bičiulį, vaizduodamas busimąsias San Mikelės grožybes, retkarčiais aiškumodėlei parodydamas į planą, nubraižytą ant sodo sienos, ir tai,

jo žodžiais tariant, jam labai pravertė. Bičiulis nesiliovė žavė jęsis, o kai užlipęs prie koplytėlės pamatė po savo kojomis visąnuostabią salą, pasakė, jog tai neabejotinai puikiausias pasaulyje vaizdas. Po to parodžiau jam vietą, kur turės stovėtididžiulis raudono granito egiptietiškas sfinksas, ir jis žvilgtelėjo į mane sunerimęs, o kai paaiškinau, kur susprogdinsiukalną ir pastatysiu graikų teatrą, jis pareiškė, jog jam truputįsukasi galva, ir paprašė nusivesti į savo vilą ir duoti stikląvyno - jis norįs ramiai su manim pasikalbėti.

Apmetęs akimis baltintas kambario sienas, jis pasiteiravo,

ar tai mano vila, ir aš atsakiau, kad dar niekur man nebuvotaip patogu gyventi kaip čia. Pastačiau ant pušinio stalo donoDionizijaus vyno butelį, pasiūliau svečiui atsisėsti ant kėdės,o pats kritau ant lovos, pasiruošęs klausyti, ką jis man pasakys. Bičiulis paklausė, ar aš kartais per pastaruosius metus neper daug laiko praleisdavau Salpetrijere tarp ne visai norma

lių žmonių, kuriems, taip sakant, ne visi namie?Atsakiau, kad jis beveik atspėjo, bet kad su Salpetrijeru aš

jau atsisveikinau amžinai.Jis labai apsidžiaugė tai išgirdęs - jo manymu, aš pačiu lai

ku susipratau iš ten pasitraukti, man būtų geriau pakeisti specialybę. Jis labai mane myli ir, tiesą sakant, atvažiavo tik no

rėdamas mane įtikinti tučtuojau grįžti į Paryžių, kur turėjautokią puikią padėtį, užuot veltui leidus laiką tarp šių Anakaprio valstiečių. Tačiau dabar, pamatęs mane, jis pakeitė nuomonę ir padarė išvadą, kad man reikalingas visiškas poilsis.

Man labai džiugu, pasakiau, kad jis pritaria mano pasi-

1Pašto ir telegrafo ministerijai (it.).




ryžimui: aš tikrai nebepajėgiau ilgiau ištverti tokio įtempimo,aš labai pervargau.

- Ypač protas? - užjausdamas paklausė jis.

Pasakiau, kad be reikalo jis mane prašo grįžti į Paryžių, likusias savo gyvenimo dienas aš nusprendžiau praleisti Anakapryje.

- Nejaugi tu nori pasakyti, kad pasiryžai visą gyvenimą tūnoti šiame nusususiame kaime, vienui vienas tarp šių valstiečių, nemokančių nei skaityti, nei rašyti? Tu - toks išsilavinęs žmogus! Su kuo gi čia bendrausi?

- Su pačiu savim, su savo šunimis, galbūt su beždžione.- Juk tu visuomet tvirtinai, kad negali gyventi be muzikos.

Kas tau čia dainuos, kas tau gros?- Paukščiai sode, jūra aplinkui. Įsiklausyk! Girdi tą nuo

stabų mecosopraną? Tai čiulba auksinė volungė. Argi jos balsas ne gražesnis už mūsų garsiosios tautietės Kristinos Nilson

ar net pačios Pati balsą? O girdi iškilmingą bangų andante - argi jis ne gražesnis už lėtą Bethoveno Devintosios simfonijosritmą?

Bičiulis ūmiai pakeitė temą ir paklausė, kas mano architektas ir kokio stiliaus bus namas.

Pasakiau, kad jokio architekto neturiu ir kol kas nežinau,

kokio stiliaus bus namas - viskas paaiškės statant.Jis vėl sunerimęs dirstelėjo į mane. Visa laimė, pasakė jis,

kad aš bent praturtėjau Paryžiuje - pasistatyti tokiai ištaigingai vilai, kaip aš jam nupasakojau, neabejotinai reikia didelio kapitalo.

Ištraukęs stalčių, parodžiau krūvelę banknotų, sukištų į koji

nę. Tai visas turtas, pasakiau jam, kurį man pavyko sukrauti perdvylika atkaklaus darbo metų Paryžiuje, - koks penkiolika tūkstančių frankų, gal kiek daugiau, gal mažiau, tikriausiai mažiau.

- Nepataisomas svajotojau, paklausyk bent savo bičiuliobalso! - tarė Švedijos pasiuntinys ir, pabaksnojęs pirštu sau įsmilkinį, pridūrė: - Tu samprotauji nė kiek ne gudriau kaiptavo buvę Salpetrijero pacientai - turbūt jų liga užkrečiama.




Pasistenk bent kartą pamatyti dalykus tokius, kokie jie yratikrovėje, o ne tavo svajonėse. Dirbant šitokiais tempais, pomėnesio tavo kojinė bus jau tuščia, o aš dar nemačiau nė vie

no kambario, kuriame galima būtų gyventi. Mačiau tik nebaigtas lodžas, terasas, galerijas ir pergoles. Kaip tu pasistaty-si namą?

- Savo rankomis.- O kuo būsi gyvas, kai įsikursi jame?- Makaronais.- Norint pasistatyti San Mikelę taip, kaip tu įsivaizduoji,

reikia turėti mažiausiai pusę milijono. Iš kur tu gausi tiekpinigų?

Aš apstulbau. Niekuomet nebuvau apie tai pagalvojęs. Taibuvo visai naujas požiūris.

- Tai ką, po šimts, man daryti? - tariau pagaliau, nenuleisdamas akių nuo bičiulio.

- Pasakysiu, ką tau daryti, - ryžtingu balsu tarė mano bičiulis. - Tučtuojau nutrauk visus tuos beprotiškus darbus, kraustykis iš savo kambario ir, kadangi atsisakai grįžti į Paryžių,važiuok į Romą ir pradėk praktikuoti ten. Roma - tinkamiausia tau vieta. Gyvensi ten tik žiemą, o visą ilgą vasarą galėsitoliau statyti savo namą. San Mikelė tau visai sumaišė protą,

bet tu ne kvailas, - taip bent kol kas atrodo daugumai žmonių. Be to, kad ir ką darytum, tau visur sekasi. Kiek žinau,Romoje praktikuoja keturiasdešimt keturi svetimšaliai gydytojai. Jei susiimsi ir rimtai kibsi į darbą, viena ranka visus juosnušluosi nuo kelio. Jei atkakliai dirbsi ir santaupas atidavinė-si man, kertu lažybų iš ko tik nori, nereikės nė penkerių me

tų, ir jau turėsi pakankamai pinigų užbaigti San Mikelei, otada iki amžiaus galo laimingai ten gyvensi kartu su savo šunimis ir beždžionėmis.

Bičiuliui išvažiavus, iki pat ryto blaškiausi kaip žvėris narve po savo kaimišką kambarėlį. Tai buvo baisi naktis. Nesiryžau net nueiti prie koplytėlės ir, kaip buvau įpratęs, palinkė

ti labos nakties savo svajonių sfinksui. Bijojau, kad prieblandoj




vėl nepamatyčiau šalimais gundytojo su raudona mantija. Patekėjus saulei, nubėgau prie švyturio ir šokau į jūrą. Kai plaukiau į krantą, mano mintys buvo skaidrios ir šaltos kaip įlan

kos vanduo.Po dviejų savaičių atidariau priimamąjį Kytso name Romoje.



D v i d e š i m t a n t r a s s k y r i u s

PIAZZA DI SPAGNA1

Pati pirmoji mano pacientė buvo ponia R, gerai žinomo visojeRomoje anglų bankininko žmona. Beveik trejus metus ji išgulėjo aukštielninka, prirakinta prie patalo po to, kai per vienąmedžioklę Kampanijoje nukrito nuo arklio. Ją gydė vienas pokito visi svetimšaliai Romos gydytojai, o prieš mėnesį ji netbuvo kreipusis patarimo į Sarko, kuris jai nurodė mane, -

niekaip negalėjau suprasti, iš kur jis sužinojo, kad aš įsikūriau Romoje. Vos tik ją apžiūrėjęs, įsitikinau, kad Švedijospasiuntinio pranašystė išsipildys. Supratau, kad šalia manęsvėl atsistojo Fortūna - niekam nematoma, tik man vienam. Ištikrųjų geresnės pradžios savo praktikai Romoje negalėjau nėtikėtis, tuo labiau kad ši dama buvo plačiai žinoma visoje svetimšalių kolonijoje. Supratau, kad paralyžiaus priežastis buvosukrėtimas, o ne nepagydomas stuburo sužalojimas, ir kad tikėjimas bei masažas po kelių mėnesių ją vėl pastatys ant kojų.Pasakiau jai, ko niekas nebuvo drįsęs sakyti, ir ištesėjau žodį.Ji pasijuto geriau dar man nepradėjus masažo. Netruko nėtrijų mėnesių, ir pusė aukštosios Romos visuomenės pamatė,kaip ji išlipo iš savo karietos prie Borgezės vilos ir, pasi

ramsčiuodama lazda, vaikštinėja po medžiais. Visi tai laikėstebuklu, nors iš tikrųjų toks atvejis labai paprastas ir lengvas, jei, žinoma, ligonis nepraranda tikėjimo, o gydytojas kantrybės. Dabar man atsivėrė visų namų durys gausioje Romosanglų kolonijoje, o netrukus jų pavyzdžiu pasekė ir italai. Ki

1Ispanijos aikš tė (it.).




tais metais tapau Anglijos pasiuntinybės gydytoju ir greit turėjau daugiau anglų pacientų, negu visi vienuolika anglų gydytojų drauge sudėjus - galit patys įsivaizduoti, kaip jie į ma

ne žiūrėjo. Vienas senas mano bičiulis iš Ecole des Beaux Arts1,dabar pensininkas, gyvenantis Medičių viloje, įvedė mane įprancūzų koloniją. Grafas Džuzepė Primolis, su kuriuo buvombičiuliai nuo pat jaunystės, giedojo man ditirambus Romosvisuomenėj, tolimas mano sėkmės Viljė aveniu atgarsis taippat traukte traukė į mano laukiamąjį pacientus. ProfesoriusVer-Mičelis, žymiausias Amerikos neuropatologas, su kuriuopalaikiau ryšius jau praktikuodamas Paryžiuje, tebesiuntė pasmane išgverusių milijonierių ir jų isteriškų žmonų perteklių.Įnoringos jų dukterys, sudėjusios savo tuštybės viltis į pirmą pasitaikiusį Romos kunigaikštį, irgi pradėjo mane kviestis į niūrius savo rūmus ir tartis dėl įvairių negalavimų, nors tai buvotik nusivylimo simptomai. Visi kiti amerikiečiai, - o jų buvo

didžiulė minia, - kaip avys pasekė jų pavyzdžiu. Netrukus dvylika amerikiečių gydytojų ištiko toks pat likimas kaip ir jųkolegas anglus. Šimtai pozuotojų, pasipuošusių spalvingaisMontekasino kalniečių rūbais, kurios sukiodavosi ant Trinitàdei Monti laiptų po mano langais, taip pat buvo mano pacientės; kai važiuodavau per Ispanijos aikštę, visos gėlininkės

mėtydavo man į karietą žibuoklių puokšteles, dėkodamos užvaistus nuo kosulio, kuriais aprūpindavau nesuskaičiuojamus

jų vaikus. Mano ambulatorija Trastevere išgarsino mane visuose Romos varguomenės kvartaluose.

Nuo ryto ligi vakaro būdavau ant kojų ir nuo vakaro ligiryto miegodavau kaip užmuštas, jei manęs nekviesdavo pas

ligonį naktį, o kviesdavo gana dažnai. Bet aš nė kiek dėl tonesijaudinau - tuomet nežinojau, kas yra nuovargis. Kadangi mylėjau arklius ir branginau kiekvieną minutę, netrukuspradėjau smagia ristele važinėti po Romą elegantišku ekipažusu raudonais ratais, pakinkytu pora puikių vengriškų arklių,

1Dailės mok ykla (pranc.).




o mano ištikimas lapių šuo Tapijas visuomet tupėdavo šaliamanęs. Dabar supratau, kad kai kas galėjo pamanyti, jog siekiu tuščio efekto ir reklamos, nors tuomet man jau nereikėjo

jokios reklamos. Šiaip ar taip, tas madingas ekipažas neabe jotinai apgadino nervus keturiasdešimt keturiems mano kolegoms. Kai kurie vis dar važinėjo niūriomis kaip katafalkaiPijaus IX laikų karietomis - atrodė, kad esant reikalui, jomispuikiausiai galima nugabenti į kapus mirusius jų pacientus.Kiti eidavo į liūdną savo darbą pėsti, su ilgais surdutais, užsismaukę ant kaktos aukštus cilindrus, tartum mąstydami, kądar reikėtų išbalzamuoti. Jie visi piktai šnairavo į mane, kaipravažiuodavau pro šalį, - visi mane pažinojo iš matymo. Veikiai norom nenorom jiems teko susipažinti su manim ir asmeniškai, nes mane pradėjo kviesti į konsiliumus pas mirštančius

jų pacientus. Kiek įmanydamas stengiausi griežtai laikytis mūsųprofesinio etiketo, įtikinėdamas ligonius, kad jie tikrai gali

džiaugtis, pakliuvę į tokias geras rankas, bet tai ne visuometbūdavo lengva. Visi mes buvom apgailėtini sudužusio laivokeleiviai, iš įvairių pasaulio kraštų srovės sunešti į Romą, kurdabar bandėm pritaikyti menkas savo žinias. Kadangi vis tiekreikėjo kur nors gyventi, tai kodėl nepasirinkus Romos - svarbu, kad netrukdytume gyventi savo pacientams.

Netrukus ėmiau lydėti į aną pasaulį visus Romos svetimšalius - nė vienas jų nenumirdavo, prieš tai neiškvietus manęs. Mirštantiems svetimšaliams aš tapau tuo, kuo mirštantiems romiečiams buvo garsusis profesorius Bačelis - paskutineir, deja, taip retai išsipildančia viltimi. Kitas žmogus, prisistatydavęs kiekviena gedulinga proga, buvo ponas Komakja, sve

timšalių kolonijos laidotojas ir protestantų kapinių prie PortaSan Paolo direktorius. Jo niekuomet nereikėdavo kviesti, jispats prisistatydavo reikiamu momentu, didele kumpa nosimiiš tolo užuosdamas mirtį, nelyginant peslys maistą. Be priekaištų apsirengęs ilgu surdutu, su cilindru, mažai tesiskiriantis nuo mano kolegų, jis slankiodavo po koridorių, laukda

mas tos minutės, kada jį pakvies. Man jis, matyt, jautė ypatingą




simpatiją ir sutikęs gatvėje visuomet nepaprastai maloniai pa-sisveikindavo, mojuodamas cilindru. Jis visuomet apgailestaudavo, kai pavasarį pirmas išvažiuodavau iš Romos, o kai

grįždavau rudenį, visuomet sutikdavo mane išskėstomis rankomis, nuoširdžiai šaukdamas: Ben tornato, Signor Dottore!1Tiesa, per Kalėdas įvyko šioks toks nesusipratimas, kai jis

man atsiuntė dvylika butelių vyno, išreiškęs viltį, jog ateinančiais metais dar glaudžiau bendradarbiausim. Jis labaiįsižeidė, kai atsisakiau juos priimti, ir pasakė, kad nė vienasmano kolegų niekuomet nebuvo atmetęs tos menkos dovanėlės, įrodančios jo palankumą. Toks pat nelemtas nesusipratimas kuriam laikui buvo atšaldęs nuoširdžius mano santykiussu abiem svetimšaliais vaistininkais.

Buvau labai nustebintas, kai vieną dieną mane aplankė senasis daktaras Pilkingtonas, kuris turėjo ypatingų priežasčiųmanęs nekęsti. Jis pats ir jo kolegos, pasakė jis, veltui laukė,

kad aš, kaip reikalauja nerašytos etiketo taisyklės, pirmas padaryčiau jiems vizitą. Bet kadangi kalnas neatėjo prie Mahometo, tai Mahometas atėjo prie kalno. Beje, į Mahometą jisniekuo nepanėšėjo, nebent kad buvo su ilga balta oria barzda -

jis veikiau atrodė kaip apsišaukėlis, o ne kaip pranašas. Pilkingtonas paaiškino atėjęs kaip Romoje gyvenančių sve

timšalių gydytojų seniūnas pakviesti mane įstoti į ką tik jųįsteigtą Savitarpio pagalbos draugiją, kurios tikslas - padarytigalą nesantaikai, iš seno viešpataujančiai tarp jų. Į Draugijąįstoję visi jo kolegos, išskyrus seną nenaudėlį daktarą Kemp-belą, su kuriuo nė vienas jų nesikalba. Opus honoraro klausimas jau išspręstas, ir visi esą patenkinti: bendrai nutarta lai

kytis dvidešimties lirų minimumo, o maksimumas paliekamaskiekvieno nario nuožiūrai, priklausomai nuo aplinkybių. Jokio balzamavimo - vis tiek, ar tai būtų vyras, moteris ar vaikas, - negalima daryti pigiau kaip už penkis tūkstančius lirų.Jam nemalonu man apie tai pranešti, bet Draugija neseniai

1Sveikas sugrįžęs, ponas daktare! (It.)




gavusi keletą skundų, kad aš labai nerūpestingai išreikalau jąs honorarus, o dažnai net visai jų neimąs. Dar tik vakarponas Kornakja, laidotojas, kone verkdamas jam pranešęs,

kad aš išbalzamavau švedų pastoriaus žmoną už šimtą lirų!Koks apgailėtinas solidarumo nepaisymas visų mano kolegųatžvilgiu! Jis esąs įsitikinęs, jog aš suprasiu, kiek naudos turėsiu iš Draugijos, ir be galo džiaugtųsi, jei rytoj galėtų manepasveikinti narių susirinkime.

Atsakiau, kad, deja, negaliu įžiūrėti jokios naudos nei sau,nei jiems iš tos Draugijos, tačiau esu pasiruošęs su jais apsvarstyti maksimalų - bet jokiu būdu ne minimalų - honorarą. O dėl sublimato įšvirkštimų, kuriuos jie vadina balzamavi-mu, tai tas atsieina ne brangiau kaip penkiasdešimt lirų; jeipridėsim dar penkiasdešimt už sugaištą laiką, tai suma, kuriąpaėmiau už pastoriaus žmonos balzamavimą, visai normali. Ašketinu užsidirbti iš gyvųjų, o ne iš mirusiųjų. Aš gydytojas, o

ne hiena.Sulig žodžiu „hienawjis pašoko nuo kėdės ir paprašė manęs

be reikalo nesivarginti, jei kada sugalvočiau kviestis jį į konsiliumą, - jis vis tiek neturės laiko ateiti.

Pasakiau, kad tai sunkus smūgis tiek man, tiek mano pacientams, bet mes pasistengsim kaip nors apsieiti be jo.

Gailėjausi, kad nesusivaldžiau, ir pasakiau jam tai, kai vėlsusitikom - šį kartą jo paties bute Kuatro Fontane gatvėje.Vargšą daktarą Pilkingtoną kitą dieną po mūsų pokalbio ištiko nedidelis smūgis, ir jis pasikvietė mane. Savitarpio pagalbos draugija, pranešė jis, iširusi, visi vėl susirieję, todėl jis manim pasikliaująs labiau negu kitais savo kolegomis. Laimė,

nebuvo jokio pagrindo nerimauti - priešingai, man net atrodė, jog dabar, ištikus smūgiui, jis pasidarė žvalesnis. Stengiausikaip mokėdamas jį padrąsinti, pasakiau, kad nieko baisausnėra ir kad tikriausiai jau anksčiau jam yra buvę nedideliųsmūgių. Netrukus jis vėl buvo ant kojų, net pasidarė veiklesnis; man išvažiuojant iš Romos, jis tebeklestėjo.




Neilgai trukus susipažinau su mirtinu jo priešu - daktaruKempbelu, kurį jis buvo pavadinęs senu nenaudėliu. Sprendžiant iš pirmo įspūdžio, atrodė, kad šį kartą Pilkingtono diag

nozė buvo teisinga. Kaip gyvas nebuvau matęs tokios šiurpiosišvaizdos senio - klaikios, krauju pasruvusios akys, žiaurioslūpos, raudonas girtuoklio veidas, visas apžėlęs plaukais kaipbeždžionė, ilga susivėlusi barzda. Buvo kalbama, kad jam peraštuoniasdešimt; senas, jau nebedirbantis anglas vaistininkasman pasakojo, kad prieš trisdešimt metų, ką tik atvykęs į Romą, Kempbelas atrodė lygiai taip pat kaip dabar. Niekas nežino

jo, iš kur jis atsirado; sklido gandai, kad per pilietinį karąAmerikoje jis buvęs chirurgu pietiečių kariuomenėje. Iš tikrųjų jo specialybė buvo chirurgija, ir nors Romoje jis buvovienintelis svetimšalis chirurgas, bet su savo kolegomis neturėjo nieko bendro. Kartą užtikau jį prie pat savo karietos be-glostantį Tapiją.

- Pavydžiu jums šito šuns, - grubiu balsu burbtelėjo jis. - Obeždžionės jums patinka?

Atsakiau, kad labai myliu beždžiones.Tokio žmogaus jam ir reikia, pasakė jis ir paprašė, kad nu

eičiau pas jį ir apžiūrėčiau beždžionę, kuri apvertusi verdantįpuodą ir baisiai nusiplikinusi.

Užlipom į jo butą kampinio namo Minjanelio aikštėjeviršutiniam aukšte. Jis paprašė mane luktelėti svetainėje irnetrukus pasirodė nešinas beždžione - didžiuliu nuo galvosiki kojų aptvarstytu pavianu.

- Manau, kad nieko iš jo nebus, - tarė senasis daktaras jauvisai kitu balsu, švelniai glostydamas sulysusį beždžionės vei

dą. - Nežinau, ką aš darysiu, jeigu jis mirs, - tai vienintelismano bičiulis. Pats jį užsiauginau, penėdamas iš buteliuko,nes jo brangioji motina mirė jį gimdydama. Ji buvo kone gorilos dydžio ir nepaprastai miela, mažai kuo tesiskyrė nuo žmogaus. Mėsinėti žmogų man vieni juokai, netgi patinka, betneužtenka drąsos tvarstyti šį vargšą nuplikusį kūnelį - jis taip

baisiai kenčia, kai imu dezinfekuoti žaizdas, jog nebegaliu




daugiau tverti. Matau, kad jūs mylit gyvulius, gal apsiimsit jįgydyt?

Nurišom kruvinus ir pūliuotus tvarsčius. Vaizdas buvo klai

kus - visas beždžionės kūnas buvo viena baisi žaizda.- Jis žino, kad esat jo draugas, kitaip nesėdėtų taip ramiai - juk jis niekam, be manęs, neleidžia nė prisiliesti. Jis viską supranta, jis turi daugiau proto, negu visi Romos svetimšaliaigydytojai drauge sudėjus. Keturias dienas nieko nevalgė, -toliau šnekėjo senis, ir jo krauju pasruvusiose akyse sužibošvelnumas, - Bili, sūneli, padaryk tėtukui malonumą, atsi-kąsk figos!

- Gaila, kad neturim bananų, - pasakiau, - beždžionėsbaisiai juos mėgsta.

Jis pasakė tučtuojau telegrafuosiąs į Londoną, kad jam atsiųstų kekę bananų. Nesvarbu, kiek tai kainuos.

Pasakiau, kad būtina kaip nors palaikyti Bilio jėgas. Įpylėm

jam į bumą truputį šilto pieno, bet jis tučtuojau išspjovė.- Jis nebegali ryti, - suvaitojo senasis daktaras. - Žinau, ką

tai reiškia - jis miršta!Iš zondo pasidarėm savotišką maitinamąjį vamzdelį, ir di

deliam daktaro džiaugsmui šį kartą Bilis pieno neišspjovė.Po truputį Bilis ėmė taisytis. Dvi savaites lankiau jį kiek

vieną dieną ir galiausiai labai prisirišau ir prie Bilio, ir prie jo šeimininko. Netrukus užtikau jį saulėtoj terasoj - jis sėdėjo šalia daktaro specialiai jam padarytame supamajamekrėsle, o ant stalo tarp jų stovėjo butelis viskio. Anot senojodaktaro, prieš darant operaciją reikia išgerti viskio, kad būtų tvirtesnė ranka. Sprendžiant iš krūvos tuščių viskio bu

telių, suverstų terasos kampe, j.o chirurginė praktika tikriausiai buvo labai didelė. Aiman! Juodu abu buvo stikliukomėgėjai. Dažnai užtikdavau Bilį besivaišinantį viskiu su sodos vandeniu iš savo pono stiklo. Daktaras man tvirtino,kad viskis - geriausi tonizuojamieji beždžionėms; ne kas kitas, o tik viskis išgelbėjo gyvybę brangiajai Bilio motinai, kaitoji sirgo plaučių uždegimu.




Vieną vakarą užtikau juodu terasoje girtutėlius. Bilis, užsiropštęs ant stalo, šoko aplink viskio butelį savotišką negrųšokį, o daktaras, atsilošęs krėsle, mušė rankomis į taktą ir užki

musiu balsu traukė:- Bili, sūnau mano, Bili, sūne-e-e-e-eli!Juodu negirdėjo ir nematė, kaip įėjau. Nustėręs žiūrėjau į

tą šeimos idilę. Girtos beždžionės veidas buvo visai kaip žmogaus, o seno girtuoklio veidas atrodė lygiai kaip milžiniškosgorilos. Panašumas buvo neabejotinas.

- Bili, sūnau mano, Bili, sūne-e-e-e-eli!Nejaugi? Ne, žinoma, tai buvo neįmanoma! Bet man vis

tiek šiurpas perėjo per visą kūną...

Po dviejų mėnesių kartą vėl pamačiau, kad senasis daktaras stovi prie mano ekipažo ir kalbina Tapiją. Ne, ačiū Dievui, Bilis sveikas, bet susirgo žmona - gal aš neatsisakyčiau

jos apžiūrėti?Mudu vėl užlipom stačiais laiptais į jo butą. Man net nebu

vo atėję į galvą, kad čia gyvena dar kažkas, ne tik Bilis ir joponas. Lovoj gulėjo mergina, kone vaikas, užmerktomis akimis, matyt, be sąmonės.

- Man rodos, sakėt, kad susirgo žmona, o juk tai jūsų duktė?

Ne, tai ketvirtoji jo žmona. Pirmoji nusižudžiusi, antroji irtrečioji mirusios plaučių uždegimu, jis esąs tikras, kad ir šioslaukia toks pat likimas.

Iš karto pamačiau, kad jis neklysta. Ligonei buvo abipusisplaučių uždegimas, tačiau didelio kiekio skysčio kairėje pleurosertmėje jis tikriausiai nebuvo pastebėjęs. Paėmęs suskretusį jo

švirkštą, padariau jai dvi kamparo ir eterio poodines injekci jas, o paskui ėmėm energingai trinti jai galūnes, bet tas mažaitegelbėjo.

- Pabandykite ją išjudinti, pašnekinkit! - tariau jam.Jis pasilenkė prie išblyškusio veidelio ir suriaumojo į ausį:- Sale, brangioji, pasistenk greičiau pasveikti, jei ne, aš

vėl vesiu!



K n yg a apie San M ikelę 283

Ji giliai atsikvėpė, krūptelėjo ir atsimerkė.Kitą dieną padarėm pleuros punkciją, o kitkuo pasirūpino

jaunystė - ligonė ėmė taisytis, bet pamažu, lyg nenoromis. Mano

spėjimas, ar tik jos plaučiai nėra pažeisti chroniškos ligos, ne-trukus pasitvirtino. Ji sirgo sunkia tuberkuliozės forma. Dvisavaites lankiau ją kasdien. Man buvo labai jos gaila. Aiškiaimačiau, kad ji nepaprastai bijo vyro - nieko nuostabaus, nes

jis, gal ir pats to nejausdamas, buvo jai nežmoniškai grubus.Jis man buvo sakęs, kad žmona kilusi iš Floridos, ir kai atėjoruduo, patariau kuo greičiausiai išvežti ją į tėvynę - Romoje

ji per žiemą neišgyvensianti. Jis lyg ir sutiko, bet netrukussužinojau, kad didžiausia jį sulaikanti kliūtis buvo Bilis. Ga-liausiai pasisiūliau palaikyti Bilį pas save, kol jis parvažiuos, -mano kiemelyje po Trinità dei Monti laiptais jau gyveno nemažai gyvulių. Jis turėjo grįžti po trijų mėnesių. Bet taip irnegrįžo. Nei aš, nei niekas kitas nesužinojom, kas jam atsiti

ko. Girdėjau žmones kalbant, kad jį nušovę per muštyneskažkokioj smuklėj, bet nežinau, ar tai tiesa.

Dažnai pagalvodavau, kas buvo tas žmogus, ar jis iš visobuvo gydytojas. Kartą mačiau, kaip jis nuostabiai vikriai amputavo ranką - apie anatomiją jis, be abejo, šiek tiek išmanė,tačiau apie tvarstymą ir žaizdų dezinfekavimą neturėjo nė

menkiausio supratimo; o jo instrumentai buvo neįtikimai primityvūs.

Anglas vaistininkas man buvo sakęs, kad Kempbelas visuomet rašydavo tuos pačius receptus, dažnai su gramatinėmklaidom, ir neteisingai nurodydavo dozes. Mano nuomone,

jis buvo ne gydytojas, o mėsininkas ar galbūt lauko ligoninės

sanitaras, dėl kokios nors svarbios priežasties turėjęs išvykti išgimtojo krašto.Bilis gyveno pas mane Ispanijos aikštėje iki pavasario, o

paskui pervežiau jį į San Mikelę, kur jis nesiliovė krėtęs šunybes ir gadinęs man kraują iki pat laimingo savo gyvenimo galo. Aš jį išgydžiau nuo alkoholizmo, ir jis pasidarė kone visaiPadori beždžionė. Bet apie jį dar išgirsit vėliau.



D v i d e š i m t t r e č i a s s k y r i u s

VĖL GYDYTOJAI

Kartą į mano priimamąjį įėjo itin korpulentiška ponia ir padavė man rekomendacinį laišką nuo anglų pastoriaus Romoje.Ji buvo nebe pirmos jaunystės, apsitaisiusi gedulo rūbais, pernelyg duksliais ir labai neįprasto kirpimo. Be galo atsargiaisėsdamasi ant sofos, ji pasakė esanti ne čionykštė. Mirus garbiajam pastoriui Džonatanui, neužmirštamam jos vyrui, ji li

kusi visai viena ir beglobė. Garbusis Džonatanas jai buvęs viskas: vyras, tėvas, draugas, mylimasis...Aš su užuojauta pažiūrėjau į jos apskritą be jokios išraiškos

veidą, į kvailas akis ir pasakiau, kad man jos labai gaila.- Garbusis Džonatanas...Pasakiau, kad, deja, turiu mažai laiko, laukiamasis pilnas

žmonių - kuo galėčiau jai padėti? Ji norinti, kad apsiimčiau jągloboti - mat laukianti kūdikio. Ji žino, kad garbusis Džonatanas sergi ją iš dangaus aukštybių, tačiau jai vis dėlto neramu -

juk tai pirmasis jos kūdikis. Ji daug apie mane girdėjo, o dabar,mane pamačiusi, nė kiek neabejoja, kad gali pasikliauti kaippačiu garbiuoju Džonatanu. Ji visuomet jautusi švedams simpatiją, kažkada net buvo susižiedavusi su švedų pastoriumi -

meilė iš pirmo žvilgsnio, bet, deja, neilgalaikė. Ji nustebusi, kadaš taip jaunai atrodau - visai tokio pat amžiaus kaip tas švedųpastorius, mudu net truputėlį panašūs. Keista, bet jai atrodo,lyg mes jau būtume anksčiau susitikę, lyg suprastumėm kitskitą be žodžių. Tai sakydama, ji žiūrėjo į mane tokiom meiliomakutėm, jog garbusis Džonatanas būtų tikrai labai nejaukiai

pasijutęs, jei tą akimirką būtų stebėjęs ją iš dangaus aukštybių.




Nedelsdamas pasakiau, kad aš ne akušeris, bet ji gali visiškai pasikliauti bet kuriuo mano kolega - kiek man žinoma,

jie visi geri šios srities specialistai. Pavyzdžiui, kad ir įžymusis

mano kolega daktaras Pilkingtonas...Ne, ji nenorėjo jokio kito daktaro, tik manęs. Nejaugi ašbūsiu beširdis ir paliksiu ją, vienišą ir beglobę, tarp svetimųžmonių, nejaugi nepasigailėsiu vargšo našlaičio! Be to, nėra kadagaišti, kūdikis gali gimti bet kurią dieną, bet kurį akimirksnį.Pašokęs nuo kėdės, pasisiūliau įsodinti ją į fiakrą, kad ji tučtuojau grįžtų į „Rusijos" viešbutį, kur buvo apsistojusi.

Garbusis Džonatanas būtų kažin ką atidavęs, kad jam būtųlemta išvysti kūdikį, kurio motiną jis taip karštai mylėjo! Jeidar būna idealių santuokų, tai tokia buvusi jų santuoka - dviejųliepsnojančių širdžių, dviejų harmoningų sielų susiliejimas! Jiėmė klaikiai raudoti, paskui visą jos kūną pradėjo tampyti baisios konvulsijos. Staiga ji išbalo, nuščiuvo ir sunėrė rankas ant

pilvo, lyg stengdamasi nuo kažko jį apsaugoti. Mano išgąstisvirto paniška baime. Džovanina ir Rozali buvo išvedusios šunisį Borgezės vilą. Ana taip pat buvo išėjus, namuose nebuvo nėvienos moters, o laukiamasis - pilnas žmonių. Pašokęs nuo kėdės, atidžiai į ją įsižiūrėjau. Ūmiai jos veidas man pasirodė gerai pažįstamas - ne veltui penkiolika savo gyvenimo metų

buvau praleidęs tarp visų šalių ir visokio amžiaus isterikių.Griežtai įsakiau jai nusišluostyti ašaras, susitvardyti, klausyti,ką pasakysiu, ir nepertraukinėti. Daviau keletą profesinių klausimų, ir painūs jos atsakymai paskatino mane susidomėti garbiuoju Džonatanu ir pirmalaike jo mirtimi. Išties pirmalaike,nes pasirodė, kad neužmirštamas josios vyras atsisveikino su

šiuo pasauliu praėjusiais metais labai nevykusiu - medicininiupožiūriu - laiku. Galų gale kiek tik įstengdamas švelniau pasakiau, kad ji neturės kūdikio. Paraudus iš įniršio, ji pašokonuo sofos ir išlėkė iš kambario, šaukdama visa gerkle, kad ašįžeidžiau garbiojo Džonatano atminimą.

Po kelių dienų sutikau aikštėje anglų pastorių ir padėko jęs, kad jis rekomendavo mane poniai Džonatan, išreiškiau




apgailestavimą, jog negalėjau apsiimti jos gydyti. Mane ap-stulbino santūri jo laikysena. Atsakęs, kad ją gydo daktarasDžonsas ir kad kūdikis gali gimti kiekvieną akimirksnį, jis

atsuko man nugarą ir nuėjo.Per dvidešimt keturias valandas ši istorija pasklido po visąmiestą. Ją pasigardžiuodami kartojo visi svetimšaliai gydyto

jai, ją žinojo visi jų pacientai, žinojo abu anglai vaistininkai,anglas kepėjas Babuino gatvėj, žinojo Kuko agentūra ir visipensionų gyventojai Sistinos gatvėje, visose anglų kavinėsetik apie tai ir tebuvo kalbama. Netrukus visi anglų kolonijosnariai sužinojo, kokią baisią aš padariau klaidą ir kaip įžeidžiaugarbiojo Džonatano atminimą. Visi žinojo, kad daktarasDžonsas budi „Rusijoswviešbutyje ir kad apie vidurnaktį buvo pakviesta akušerė. Kitą dieną Romos anglų kolonija suskilo į dvi priešiškas stovyklas. Ar bus kūdikis, ar nebus kūdikio? Visi anglai gydytojai, jų pacientai, dvasininkai ir ištikimi

jų parapijiečiai, taip pat ir Kondočio gatvės anglas vaistininkas - visi buvo įsitikinę, kad kūdikis bus. Visi mano pacientai, antrasis vaistininkas iš Minjanelio aikštės, ano konkurentas, visos Ispanijos aikštės gėlininkės, visos pozuotojosant Trinità dei Monti laiptų po mano langais, visi antikvarai,visi Margu tos gatvės scalpellini1 atkakliai tvirtino, kad jokio

kūdikio nebus. Anglas kepėjas svyravo. Mano bičiulis, Angli jos konsulas, kad ir labai nenoromis, vis dėlto patriotiniais sumetimais prisidėjo prie mano priešininkų. Pono Komakjos, laidotojo, padėtis buvo itin kebli, ir jam reikėjo didelio apdairumo.Viena vertus, jis tvirtai tikėjo mudviejų bendradarbiavimo vaisingumu. Tačiau vis dėlto nebuvo galima neigti to neginčijamo

fakto, kad jam, kaip laidotojui, būtų kur kas naudingiau, kadpasitvirtintų ne mano, o mano priešininkų spėjimas. Netrukuspasklido gandas, kad į „Rusijos4viešbutį į konsiliumą buvo pakviestas senis Pilkingtonas ir kad, jo manymu, bus ne vienas, odu kūdikiai. Tuomet ponas Komakja nusprendė, kad vienin

1Akmenskaldžiai (it.).




telė teisinga politika - palaukti ir pasižiūrėti, kas bus toliau.Bet kai paaiškėjo, jog anglų pastoriui pranešta bet kuriuo dienos ar nakties metu būti pasiruošusiam atlikti krikšto apeigas

in articulo mortis\ nes gimdymas būsiąs sunkus, visos abejonėsgalutinai išsisklaidė, ir ponas Kornakja atvirai perėjo į priešųstovyklą, palikęs mane likimo valiai. Ponas Kornakja, kaiptikras profesionalas, kūdikius vertino nė kiek ne mažiau kaipsuaugusiuosius. O jei, ko gero, bus dvyniai! O jeigu ir...

Kai į „Rusijos" viešbutį atvyko žindyvė spalvingais Sabinų kalnųgyventojos rūbais, tarp mano sąjungininkų pradėjo reikštis neabejotini nevilties požymiai. O kai viešbučio vestibiulyje atsirado iš Anglijos parsiųsdintas vaikiškas vežimėlis, mano padėtispasidarė kone kritiška. Visos turistės, gyvenančios viešbutyje,eidamos per vestibiulį švelniom akim žvilgčiojo į vežimėlį, visioficiantai kirto lažybų, statydami du prieš vieną, jog bus dvynu

kai - lažintis, kad išvis nebus kūdikio, niekas jau nebesiūlė. Perpriėmimą Anglijos pasiuntinybėje keli žmonės atsuko man nugaras, o aplink daktarą Pilkingtoną ir daktarą Džonsą - juodu vėlbuvo susitaikę - būriavosi smalsuoliai, laukdami paskutinių nau

jienų iš „Rusijos" viešbučio. Švedijos pasiuntinys pasivedė maneį šalį ir piktai pareiškė, kad nebenori su manim turėti nieko ben

dro - jam per akis užtekę mano, švelniai tariant, išsišokimų.Prieš savaitę jis sužinojo, kad seną garbingą anglų gydytoją ašišvadinau hiena. Vakar anglų pastoriaus žmona papasakojo jožmonai, jog įžeidžiau vieno škotų dvasininko atminimą. Jei aš irtoliau manau šitaip elgtis, tai būtų geriau, jei grįžčiau į Anakap-rį, kol dar nuo manęs nenusi^ęžė visa svetimšalių kolonija.

Praėjo dar viena įtempto laukimo savaitė, ir ėmė reikštisreakcijos požymiai. Oficiantai lažinosi jau tik lygiomis, o kaikas pradėjo nedrąsiai siūlyti lažintis iš penkių lirų, kad kūdikio išvis nebus. Kai pasklido žinia, kad abu gydytojai susikivirčijo ir kad ilgaskvernis daktaras Pilkingtonas pasitraukė

1Mirties patale (lot.).




drauge su savo antruoju kūdikiu, niekas daugiau nebesilažino, jog bus dvynukai. Diena iš dienos dezertyrų skaičius didėjo,nors anglų pastorius su savo parapijiečiais vis dar didvyriškai

būrėsi apie vaikišką vežimėlį. Daktaras Džonsas, akušerė iržindyvė tebenakvojo viešbutyje, bet ponas Kornakja, savo jautrios uoslės įspėtas, jau paspruko iš skęstančio laivo.

Atomazgos neilgai tereikėjo laukti - vieną gražią dieną įmano priimamąjį įėjo senas gudraus veido škotas ir atsisėdoant tos pačios sofos, kur buvo sėdėjusi jo sesuo. Jis pasakėturįs nelaimę būti ponios Džonatan brolis. Jis prieš dieną atvyko tiesiai iš Dandžio ir, matyt, neleido veltui laiko, kadangispėjo sumokėti honorarą daktarui Pilkingtonui - trečdalį sąskaitoje nurodytos sumos, - daktarą Džonsą išvijo lauk, o dabar atėjo pas mane paprašyti kokių nors pigių pamišėlių namųadreso. Daktarą Džonsą, anot jo, reikėtų patupdyti už grotų.

Pasakiau, jog, deja, jo sesers liga ne iš tų, kad ją galima

būtų uždaryti į pamišėlių namus. Jeigu jau jo sesers negalimauždaryti į pamišėlių namus, nusistebėjo jis, tai ką tuomet galima? Garbusis Džonatanas miręs daugiau kaip prieš metus nuosukriošimo ir smegenų suminkštėjimo, o kad kas nors būtųgalėjęs susigundyti ta sena kvaiša, sunku patikėti. Jinai jauapsijuokė prieš visą Dandį lygiai taip kaip dabar prieš visą

Romą. Jo kantrybė išseko, jis nenori daugiau turėti su ja nieko bendro. Pasakiau, kad lygiai toks pat ir mano noras - penkiolika metų praleidęs tarp isterikių, noriu nors trupučio ramybės. Vienintelė išeitis - išsivežti ją į Dandį.

O dėl ją gydžiusio daktaro, tai jis, be abejonės, padarė viską, ką galėjo. Kiek žinau, anksčiau jis buvo karo gydytojas,

tarnavo Indijoje ir nelabai teišmano apie isteriją - kažin argydydamas anglų kareivius jis gavo susidurti su vadinamuoju„pseudonėštumuw, kuris tarp isterikių yra gana dažnas.

Ar aš žinąs, kad jai užteko akiplėšiškumo užsakyti jo varduvaikišką vežimėlį? Jis turėjo sumokėti penkis svarus, nors Dan-dyje būtų galima nusipirkti puikų, kad ir nebenaują, vežimėlį

už du svarus. Ar aš jam nepadėčiau surasti, kas nupirktų




vežimėlį? Jis netrokšta pasipelnyti, bet norėtų atgauti savo pinigus.

Atsakiau, kad jeigu jis paliktų seserį Romoje, labai gali

mas daiktas, jog ji užsisakytų kitą vežimėlį. Sis argumentas,matyt, padarė jam didelį įspūdį. Paskolinau jam savo karietąnuvežti seserį į stotį. Daugiau niekuomet nemačiau nei ponios Džonatan, nei jos brolio.

* * sic

Kol kas Švedijos pasiuntinio pranašystė pildėsi - aš lengvai nukonkuruodavau visus savo kolegas. Tačiau netrukus teko susidurti su daug rimtesniu varžovu, neseniai pradėjusiu praktikuoti Romoje. Kai kas man pasakojo - ir aš linkęs manyti, jogtai tiesa, - kad jis įsikūrė sostinėje, palikęs pelningą praktiką Nmieste, paskatintas staigaus mano išgarsėjimo. Tarp savo tautiečių jis buvo žinomas kaip sumanus gydytojas ir nuostabus

žmogus. Netrukus jis tapo žymia figūra Romos visuomenėje,kurios aš, išsiaiškinęs tai, kas man rūpėjo, vis labiau ir labiauėmiau šalintis. Jis važinėjo tokia pat elegantiška karieta kaip iraš, priminėjo svečius prabangiame bute Korse ir kopė pasisekimo laiptais taip pat greitai kaip kadaise aš. Jis padarė man vizitą, mes nusprendėm, jog Romoje užteks vietos abiem, ir kai

susitikdavom, jis visuomet būdavo itin mandagus.Jo praktika neabejotinai buvo labai gausi - daugiausia tur

tingi amerikiečiai, kurie, kaip sužinojau, plūsdavo į Romą pas jį gydytis. Jis turėjo visą būrį slaugių ir savo privačią klinikąprie Porta Pia. Iš pradžių laikiau jį moterų gydytoju, bet vėliau sužinojau, kad jis širdies ligų specialistas. Matyt, jis turė

jo neįkainojamą dovaną įkvėpti savo pacientams pasitikėjimo, nes jo vardas visuomet buvo minimas su dėkingumu irliaupsinimu. Aš nė kiek dėl to nesistebėjau - juk palyginti sumumis visais, jis išties buvo ypatinga asmenybė: graži kakta,nepaprastai protingos akys, nuostabi iškalba, žavingos manieros. Savo kolegas jis visiškai ignoravo, bet mane keliskart bu

vo pasikvietęs į konsiliumą, daugiausia pas nervų ligonius.




Jis, matyt, gerai žinojo Sarko teorijas, be to, buvo aplankęs kelias vokiečių klinikas. Dėl diagnozės ir gydymo mūsų nuomonės beveik visuomet sutapdavo, ir aš netrukus priėjau išvadą,

kad jis savo dalyką išmano bent jau nė kiek ne blogiau negu aš.Kartą jis man atsiuntė skubomis brūkštelėtą raštelį, prašydamas tučtuojau atvykti į „Konstanci" viešbutį. Jis atrodė neįprastai susijaudinęs. Keliais žodžiais man paaiškino, jog gydo šįžmogų keletą savaičių; iš pradžių ligonis sparčiai taisėsi, betper pastarąsias dienas būklė vėl pablogėjo, širdies darbas esąsnepatenkinamas - jis norėtų išgirsti mano nuomonę. Bet aš

jokiu būdu neturįs gąsdinti nei ligonio, nei jo šeimos.Įsivaizduokite, kaip nustebau pažinęs, kad ligonis - tai Fre

derikas Majersas, knygos „Žmogaus asmenybė ir pomirtinis jos gyvenimas" autorius, kurį jau daug metų mėgau ir kuriuožavėjausi kaip ir visi, jį pažinoję. Jo alsavimas buvo paviršutiniškas ir labai sunkus, veidas sunykęs ir pamėlęs, tik nuosta

bios akys nepasikeitusios. Ištiesęs man ranką, jis pasakė labaidžiaugiąsis, kad pagaliau atėjau - jis labai manęs laukęs. Jisman priminė, kaip paskutinį kartą buvom susitikę Londoneper Psichikos tyrinėjimų draugijos surengtus pietus, kaip paskui visą naktį šnekučiavome apie mirtį ir apie tai, kas mūsųlaukia po to. Vos tik jam atsakiau, mano kolega įspėjo ligonį

nekalbėti, nes gali vėl prasidėti priepuolis, ir padavė man stetoskopą. Bet nuodugnaus apžiūrėjimo net nereikėjo - man iškarto viskas buvo aišku. Pasivedęs kolegą į šalį, paklausiau,ar jis įspėjo ligonio šeimą. Be galo nustebau pamatęs, kad jisvisai nesupranta padėties - ketina vėl daryti strichnino injekcijas, tik dar dažniau, o kitą rytą išbandyti naująjį savo seru

mą ir net nusiųsti ką nors į Grand Hôtel butelio kažkokio ypatingo burgundiško vyno. Pasakiau, kad esu priešingas betkokiems stimuliuojamiesiems - jie tik sužadins skausmo po

jūtį, kurį gailestingoji gamta jau nuslopino. Mes nieko nebe-galim padaryti ir turim stengtis kaip nors palengvinti jamkančias.

Mudviem besikalbant, į kambarį įėjo profesorius Viljamas




Džeimsas, garsus filosofas ir artimas ligonio bičiulis. Pranešiauir jam, kad reikia tučtuojau įspėti mirštančiojo šeimą, nes taiesąs valandų klausimas. Bet jie visi, matyt, buvo labiau linkę

tikėti mano kolega, ir aš primygtinai pareikalavau tučtuojaupakviesti į konsiliumą dar vieną gydytoją. Po dviejų valandųatvyko profesorius Bačelis, žymiausias Romos gydytojas konsultantas. Jis apžiūrėjo ligonį dar greičiau negu aš, ir jo išvadabuvo dar trumpesnė.

- Il va mourir aujourd'huil, - tarė jis žemu balsu.Viljamas Džeimsas man papasakojo, kad juodu su bičiuliu

iškilmingai prisiekė, jog tas, katras mirs pirmas, pereidamasnežinomybėn, praneš apie tai antrajam. Juodu tikėjo, kad tokssusižinojimas įmanomas. Džeimsas buvo taip susisielojęs, jognegalėjo įeiti į mirštančiojo kambarį; susmukęs krėsle prie atvirų durų, jis pasidėjo ant kelių užrašų knygelę, paėmė plunksnakotį ir pasiruošė, kaip visada, su pedantišku tikslumu

užrašyti, kas jam bus pranešta.Pavakare prasidėjo Cein-Stoukso alsavimas - šiurpulingas

artėjančios mirties simptomas. Mirštantysis panoro su manimpasikalbėti. Jo akys buvo ramios ir giedros.

- Žinau, kad aš greitai mirsiu, - tarė jis, - ir žinau, kad jūsman padėsit. Tai kada gi - šiandien ar rytoj?

- Šiandien.- Labai džiaugiuosi. Esu pasiruošęs ir visai nebijau. Paga

liau sužinosiu. Pasakykit Viljamui Džeimsui, pasakykit jam...Ūmiai jo krūtinė liovėsi kilnojusis - stojo baisi paskutinio

atodūsio minutė.- Ar girdit mane? - paklausiau, pasilenkęs prie mirštančio

jo. - Ar jums skauda?- Ne, - sušnabždėjo jis. - Aš labai pavargęs ir labai lai

mingas.Tai buvo paskutiniai jo žodžiai.Man išeinant, Viljamas Džeimsas tebesėdėjo atsilošęs krės-

1Jis šiand ien mirs (pranc.).




le, užsidengęs rankomis veidą, o ant jo kelių gulėjo atverstaužrašų knygutė. Puslapis buvo tuščias.

Tą žiemą dažnai matydavau savo kolegą, taip pat kai kuriuos jo pacientus. Jis nuolat pasakodavo apie stebuklingą savo serumo veikimą ir dar apie kažkokius naujus vaistus nuostenokardijos, kuriuos pastaruoju metu itin sėkmingai varto-

jąs klinikoje. Kai pasakiau, kad seniai domiuosi stenokardi ja, jis sutiko nusivesti mane į savo kliniką ir parodyti kelisligonius, išgydytus šiais naujais vaistais. Be galo nustebau, pamatęs ten vieną buvusią savo pacientę, turtingą amerikietę -tai buvo tipiška isterikė, kurią buvau priskyręs „tariamų ligonių" kategorijai. Kaip visuomet, ji atrodė puikiai. Ji gulėjoklinikoje jau daugiau kaip mėnesį, dieną naktį prie jos lovospasikeisdamos budėjo dvi slaugės, kas keturias valandas jaibuvo matuojama temperatūra, keliskart per dieną daromos

kažkokių nežinomų vaistų poodinės injekcijos, jos dieta buvonepaprastai kruopščiai nustatoma iki mažiausių smulkmenų,kas vakarą duodami migdomieji - žodžiu, jai buvo suteiktaviskas, ko ji troško. Ji buvo tokia pat širdininke kaip ir aš.Laimė, kad buvo tvirta kaip arklys ir galėjo atlaikyti bet kokįgydymą. Ji pranešė, jog mano kolega išgelbėjo jai gyvybę. Ne

trukus man atsivėrė akys: supratau, kad dauguma šios klinikos pacientų, kuriems buvo taikomas vienodai griežtas režimas,buvo daugmaž panašūs ligoniai, kamuojami tų pačių negalavimų: dykinėjimo, pinigų pertekliaus, troškimo sirgti ir būtigydytojo prižiūrimi. Tai, ką ten pamačiau, sudomino mane nemažiau kaip stenokardija. Kokiu būdu jis tai pasiekdavo? Koks

buvo jo metodas? Kiek galėjau spręsti, metodas buvo toks: jispriblokšdavo šias moteris baisia diagnoze ir tučtuojau paguldydavo į ligoninę, o paskui leisdavo iš lėto sveikti, pamažušalindamas baisią įtaigą, slegiančią sujauktą jų protą. Manokolegą buvo lengva charakterizuoti - tai buvo pavojingiausias gydytojas, kokį tik kada buvau sutikęs. Ir vis dėlto nesiryžau laikyti jo paprastu šarlatanu. Ne todėl, kad laikiau su




maniu gydytoju - talentas ir šarlataniškumas puikiai suderi-narni, dėl to šarlatanai ir yra itin pavojingi. Tačiau šarlatanasveikia vienas, kaip kišenvagis, o šis žmogus pats mane atsive

dė į savo kliniką ir be galo didžiuodamasis demonstravo kaiptik labiausiai jį diskredituojančius atvejus. Be abejo, jis buvošarlatanas, bet visai neįprasto tipo, ir todėl jį vertėjo atidžiaupatyrinėti. Juo dažniau jį mačiau, juo labiau man krito į akisliguistas jo mąstymo skubotumas, neramus žvilgsnis, ypač greita kalba. Bet tik pamatęs, kokiomis dozėmis jis skiria digitalį -galingiausią, bet drauge ir patį pavojingiausią ginklą kovojesu širdies ligomis, - ne juokais sunerimau. Kartą vakare vieno jo paciento duktė atsiuntė man raštelį, prašydama tučtuo

jau atvažiuoti - to primygtinai reikalaujanti slaugė. Slaugėpasivedė mane į šalį ir paaiškino, kodėl prašė atvykti: čia dedasi keisti dalykai, ir ji labai susirūpinusi, kad ko neatsitiktų.Ji nė kiek neklydo. Ligonio širdis buvo taip paveikta nuolat

duodamo digitalio, kad jo gyvybei grėsė mirtinas pavojus. Manokolega kaip tik rengėsi padaryti dar vieną injekciją, bet ašištraukiau jam iš rankų švirkštą ir paklaikusiose jo akyse įs-kaičiau baisią tiesą. Tai nebuvo šarlatanas - tai buvo beprotis.

Ką man reikėjo daryti? Įskųsti jį kaip šarlataną? Tas darlabiau padidintų jo pacientų, o galbūt ir aukų skaičių. Pra

nešti, kad jis pamišėlis? Tai reikštų nepataisomai sugriauti visą jo karjerą. O kokių aš galėjau pateikti įrodymų? Mirusiejinegali kalbėti, o gyvieji nepanorės. Jo pacientai, slaugės, bičiuliai - visi susitelktų prieš mane, nes kaip tik man būtų daugiausia naudos, jei sužlugtų jo karjera. Nieko nedaryti? Palikti jį ramybėj, leisti bepročiui disponuoti gyvenimu ir mirtimi?

Ilgai dvejojau, bet galiausiai nusprendžiau pasikalbėti su jo šalies pasiuntiniu, kuris, kaip žinojau, su juo gerai sugyveno. Pasiuntinys nepatikėjo. Jis jau daug metų pažinojo manokolegą ir visuomet jį laikė sumaniu ir patikimu specialistu -ir jis pats, ir jo šeima ne kartą gavo įsitikinti, koks tai puikusgydytojas. Tiesa, jis labai irzlus ir truputį ekscentriškas, bet jo

protiniai sugebėjimai nekelia jokių abejonių - jis toks pat nor




malus kaip ir mudu. Staiga pasiuntinys prapliupo jam būdingu garsiu juoku. Jis paaiškino nebegalįs susilaikyti - pernelygviskas komiška; aš, aišku, neturiu užsigauti - juk man nėra

svetimas humoro jausmas, jis tai žinąs. Ir papasakojo, kad tąpatį rytą pas jį buvo atėjęs mano kolega prašyti rekomendacinio laiško Švedijos pasiuntiniui, su kuriuo turįs pasikalbėtilabai rimtu reikalu - jis laikąs savo pareiga įspėti Švedijospasiuntinį atidžiau mane stebėti: jis įsitikinęs, kad aš psichiškainenormalus. Pasakiau pasiuntiniui, jog tai esąs svarbus įrodymas: kaip tik šitaip ir pasielgtų beprotis panašiomis aplinkybėmis - reikia turėti omenyje, kad pamišėliai nepaprastai gudrūs.

Grįžęs namo, radau savo kolegos raštelį, vos vos įskaitomą;šiaip taip supratau, kad jis mane kviečia rytojaus dieną pusryčių - jau anksčiau buvau atkreipęs dėmesį, kaip pasikeitė

jo rašysena. Atėjęs radau jį priimamajame stovintį prieš veid

rodį ir apžiūrinėjantį išsprogusiomis akimis nedidelį sutinimąkakle, padidėjusią skydliaukę, ką aš jau anksčiau buvau pastebėjęs. Nepaprastai greitas pulsas palengvino nustatyti diagnozę. Pasakiau, kad jis serga Bazedovo liga. Jis atsakė ir patsesąs tos nuomonės ir paprašė jį gydyti. Pasakiau, kad jis persidirbo ir patariau kiek laiko atsisakyti praktikos - geriausia

jam būtų grįžti į tėvynę ir kaip reikiant pailsėti. Man pavykoišlaikyti jį lovoje, kol atvyko jo brolis. Po savaitės jis išvažiavoiš Romos ir daugiau nebegrįžo. Kiek man žinoma, po metų jismirė pamišėlių namuose.



D v i d e š i m t k e t v i r t a s s k y r i u s

GRAND HÔTEL

Kai daktaras Pilkingtonas man prisistatė kaip svetimšalių gydytojų Romoje seniūnas, jis pasisavino titulą, kuris teisėtaipriklausė kitam žmogui, daug pranašesniam už visus čia praktikuojančius svetimšalius gydytojus. Norėčiau visą jo tikrąjįvardą parašyti tokį, koks jis tebėra įrašytas mano atmintyjeaukso raidėmis: senasis daktaras Erhartas, vienas geriausių

gydytojų ir kilniausios širdies žmonių, kokius esu kada norssutikęs. Jo šlovė, pergyvenusi išnykusią Pijaus IX Romą, atsilaikė prieš visas keturiasdešimtmetės praktikos Amžinajamemieste negandas ir audras. Jis jau ėjo aštuntą dešimtį, bettebeturėjo visas protines ir fizines jėgas ir bet kuriuo dienos arnakties metu buvo pasiruošęs padėti ir vargšui, ir turtuoliui.Tai buvo tobuliausias praeities laikų šeimos gydytojo tipas,kokį tik kada nors buvau matęs; dabar jų beveik nebeliko, irtai didelis nuostolis kenčiančiai žmonijai. Jis iš karto įkvėpdavo meilę ir pasitikėjimą. Esu tikras, kad per visą ilgą savogyvenimą jis neturėjo nė vieno priešo, išskyrus profesorių Bačelį.Jis buvo vokietis, ir jei tūkstantis devyni šimtai keturioliktaisiais metais jo tėvynėje būtų buvę daugiau tokių žmonių kaip

jis, niekuomet nebūtų kilę karo.Man visuomet liks paslaptis, kodėl tiek žmonių, net buvu

sių jo pacientų, plūsdavo į Kytso namus, ieškodami mano pagalbos, kai toje pat aikštėje gyveno toks žmogus, kaip senasisErhartas. Jis buvo vienintelis mano kolega, į kurį kreipda-vausi patarimo, atsidūręs keblioj padėty, ir dažniausiai jo nuo

monė pasitvirtindavo, o mano - ne, bet jis niekam apie tai




nepasakodavo ir visuomet, progai pasitaikius, mane gindavo,o tokių progų buvo nemažai.

Galimas daiktas, jis ne per geriausiai išmanė paskutinius

magiškus mūsų profesijos triukus ir nepasitikėjo naujais ste-buklingais įvairiausių šalių ir mokyklų patentuotais vaistais.Užtat meistriškai naudojosi sena išbandyta savo farmakopėja,skvarbus jo žvilgsnis aptikdavo bet kur slypinčią ligą. Vos tikpridėjęs seną savo ausį prie stetoskopo, jis žinodavo viską, kasdarosi ligonio plaučiuose ar širdyje. Nė vienas bent kiek svarbesnis šiuolaikinis atradimas nelikdavo jo nepastebėtas. Jisgyvai domėjosi bakteriologija ir seroterapija, tais laikais darpalyginti nauju mokslu, o su Pastero darbais buvo susipažinęsnė kiek ne blogiau kaip aš. Jis pirmasis Italijoje panaudojoBeringo antidifterinį serumą, kuris tuomet buvo dar eksperimentinėje stadijoje, todėl ne visiems prieinamas, nors dabarkasmet išgelbsti gyvybę šimtams tūkstančių vaikų.

Vargu ar kada užmiršiu tą pirmąjį bandymą. Kartą, vėlaivakare, mane skubiai pakvietė į Grand hôtel vienas amerikietis, atsiuntęs profesoriaus Ver-Mičelio rekomendacinį laišką.Vestibiulyje mane sutiko įtūžęs žmogelis, kuris baisiai jaudindamasis pasakė ką tik atvykęs prabangiu traukiniu iš Paryžiaus;čia visą jų šeimą sugrūdę į du mažus miegamuosius, be svetai

nės, net be vonios, nors jis buvo užsakęs geriausius apartamentus. Direktoriaus telegrama, kad viešbutis perpildytas,buvo per vėlai išsiųsta, ir jis nespėjo jos gauti. Jis ką tik telegrafavęs Ricui, protestuodamas dėl tokio elgesio.

Negana to, jo mažasis berniukas peršalo ir karščiuoja, irmotina visą naktį išbudėjo prie jo traukinyje - gal aš malo-

nėčiau tuoj pat jį apžiūrėti?Du maži vaikai miegojo vienoj lovoj, skruostas prie skruosto, kone suglaudę lūpas. Motina nerimastingai pažvelgė į mane ir pasakė, kad berniukas negalėjo nuryti pieno, matyt, jamskauda gerklę. Jis sunkiai alsavo, plačiai atvėręs burną, veidas buvo pamėlęs. Miegančią mergaitę paguldžiau ant motinos lovos ir pasakiau, kad berniukas serga difterija ir kad




tučtuojau pakviesiu slaugę. Motina pareiškė norinti pati slau-gyti berniuką. Visą naktį grandžiau vaikui iš gerklės jį smaugiančias difterines plėveles. Švintant pasikviečiau daktarą Er-

hartą ir paprašiau, kad jis man padėtų padaryti tracheotomiją -vaikas duste duso... Širdis buvo taip nusilpusi, jog nesiryžomduoti jam chloroformo; abudu svyravom, ar verta operuoti, arne - vaikas galėjo mirti operacijos metu. Pašaukiau tėvą, betišgirdęs žodį „difterija", jis išbėgo iš kambario ir toliau su manim kalbėjo vos pravėręs duris. Jis ir girdėti nenorėjo apie operaciją ir siūlė sukviesti į konsiliumą visus geriausius Romosgydytojus. Pasakiau, kad to visai nereikia, be to, jau per vėlu;tik mudu su Erhartu turim nuspręsti, ar daryti operaciją, arne. Susupau mergaitę į antklodę ir liepiau jam nusinešti įsavo kambarį. Jis pasakė nepagailėsiąs milijono dolerių, kadtik būtų išgelbėta sūnaus gyvybė. Atsakiau, kad ne pinigaisvarbu, ir užtrenkiau jam prieš pat nosį duris. Motina stovėjo

prie lovos, nenuleisdama nuo mūsų paklaikusių akių. Paaiškinau jai, jog kiekvieną minutę gali prireikti operuoti, o kadangi greičiau kaip per valandą slaugė neprisistatys, ji patiturės mums padėti. Ji linktelėjo nepasakius nė žodžio, tik veidas persikreipė, besistengiant sulaikyti ašaras - tai buvo drąsiir maloni moteris. Patiesiau ant stalo po lempa švarų rankšluostį

ir jau pradėjau ruošti instrumentus, kai Erhartas pasakė, jogkaip tik tą rytą per Vokietijos pasiuntinybę gavo iš Marburgolaboratorijos naujojo antidifterinio Beringo serumo pavyzdį,kurio buvo prašęs. Žinojau, kad keliose vokiečių klinikose šisserumas jau buvo labai sėkmingai vartojamas. Ar nepabandžius ir mums? Nebuvo kada svarstyti - vaiko gyvybė ges

te geso, ir mudu abu buvom tos nuomonės, kad beveik nėravilties jį išgelbėti. Motinai sutikus, nusprendėm įšvirkšti serumo. Bematant prasidėjo baisi reakcija. Vaiko kūnelis pa

juodo, temperatūra pašoko iki keturiasdešimt vieno laipsnioir vėl staiga nukrito žemiau normalios, jį pradėjo krėsti baisusdrebulys. Iš nosies ir vidurių pasipylė kraujas, širdis plakė la

bai netaisyklingai, atrodė, kad prasideda kolapsas. Visą dieną




nesitraukėm nuo ligonio, kiekvieną minutę laukdami galo.Pavakare nustebę pamatėm, kad berniukas ėmė lengviau kvėpuoti, gerklė truputį apsivalė, pulsas pasidarė taisyklingesnis.

Prašiau daktarą Erhartą eiti namo ir kelias valandas pamiegoti, bet jis atsakė esąs taip susidomėjęs ligos eiga, jog ne jaučiąs jokio nuovargio. Kai atėjo mūsų pakviesta sesuo Fili-pina iš anglų „Mėlynųjų seserų" draugijos, viena geriausiųslaugių, kokias buvau kada matęs, po visą perpildytą viešbutįžaibo greitumu pasklido žinia, kad viršutiniame aukšte kažkasapsirgo difterija. Direktorius liepė man pranešti, kad berniuką reikia tučtuojau išgabenti į ligoninę ar kliniką. Atsakiau,kad nei Erhartas, nei aš nesiimsime tokios atsakomybės, nesvaikas tikrai mirs kelyje. Antra vertus, mes net nežinojom,kur jį būtų galima vežti - tais laikais medicinos pagalba tokiusunkiu atveju buvo nepaprastai žemo lygio. Po valandėlės pravėręs duris, Pitsburgo milijonierius man pranešė liepęs direk

toriui jo sąskaita ištuštinti visą viršutinį aukštą - jis greičiausutiks nupirkti visą viešbutį, bet neleis sūnaus kažkur gabenti, jeigu jam tas pavojinga. Į vakarą paaiškėjo, kad užsikrėtėmotina. Kitą rytą visas viršutinio aukšto sparnas ištuštėjo -pabėgo net oficiantai ir kambarinės. Tik ponas Komakja, lai-dotojas, su cilindru rankoje iš lėto patruliavo tuščiu korido

rium. Kartkarčiais pro durų plyšį kyšteldavo galvą paklaikęsiš baimės tėvas. Motinai darėsi vis blogiau, ir mes ją pemešėmį gretimą kambarį, kur su ja liko Erhartas ir kita slaugė, omudu su seserim Filipina budėjom prie berniuko. Apie vidurdienį jis visai nusilpo ir mirė nuo širdies paralyžiaus. Motinosbūklė tuo metu buvo tokia kritiška, jog nedrįsome jai nieko

sakyti, nusprendę palaukti iki ryto. Kai pranešiau tėvui, kadberniuko kūną reikia tą patį vakarą išgabenti į protestantųkapinių lavoninę ir per dvidešimt keturias valandas palaidoti, jis susverdėjo ir vos nenukrito į glėbį ponui Komakjai, kuris, pagarbiai linkčiodamas, stovėjo šalia. Žmona jam niekuomet neatleistų, pasakė milijonierius, jeigu jis paliktų vaiką

svetimoj šaly - berniuką reikia palaidoti šeimos rūsyje Pit-



Knyga apie San Mikelę 2 9 9

sburge. Atsakiau, jog tai neįmanoma, nes įstatymas tokiu atveju draudžia bet kur vežti kūną. Po valandėlės Pitsburgo milijonierius pravėrė duris ir įteikė man tūkstančio svarų čekį,

leidęs panaudoti pinigus savo nuožiūra; jis buvo pasiruošęsišrašyti dar vieną čekį bet kokiai sumai, kad tik berniukokūnas būtų nugabentas į Ameriką. Užsidariau kitame kambaryje su ponu Kornakja ir paklausiau, kiek apytikriai atsieitų pirmos klasės laidotuvės ir amžino poilsio vieta protestantųkapinėse. Jis atsakė, kad laikai dabar sunkūs, karstai pastaruoju metu pabrangę, o klientų skaičius nenumatytai sumažėjo. Bet laidotuvės turi būti kaip reikiant, tai esąs jo garbės reikalas; dešimt tūkstančių lirų padengtų visas išlaidas,neskaitant arbatpinigių. Be to, reikės atsilyginti duobkasiui,kuris, kaip man yra žinoma, turi aštuonetą vaikų; gėlių, žinoma, jis taip pat nepriskaičiavo. Pailgi kaip katės pono Komak-

jos vyzdžiai pastebimai išsiplėtė, kai pasakiau, kad man pa

vesta sumokėti dvigubai, jeigu jam pavyktų nugabentiberniuko kūną į Neapolį, o iš ten pirmuoju garlaiviu į Ameriką. Jis turįs man atsakyti per dvi valandas - aš žinau, jog taineteisėta ir kad jam reikia pasitarti su savo sąžine. Aš su savosąžine jau pasitaręs; šiąnakt pats išbalzamuosiu kūną, ir švininis karstas bus užlituotas mano akivaizdoje. Tokiu būdu in

fekcijos pavojus bus pašalintas, o mirties liudijime parašysiu, jog berniukas mirė sepsine pneumonija, sukėlusią širdies paralyžių, ir visai neminėsiu žodžio „difterijaw. Ponas Kornakjatarėsi su savo sąžine trumpiau, negu buvo galima tikėtis, - povalandos jis grįžo ir pranešė, jog priima mano pasiūlymą, tiksu viena sąlyga: pusė sumos turi būti sumokėta iš anksto, ne

reikalaujant kvito. Padaviau jam pinigus. Po valandos mudusu Erhartu padarėme motinai tracheotomiją; tik operacijaišgelbėjo jai gyvybę.

Kada tik nueinu į gražias nedideles kapines prie Porta SanPaolo, bematant atgyja šiurpūs tos nakties prisiminimai.

Prie vartų, laikydamas rankoj blausų žibintą, manęs laukė




duobkasys Džovanis. Iš to, kaip jis pasisveikino, supratau, kad,stiprindamasis prieš nakties darbą, jis buvo išmetęs stikląviršaus. Jis turėjo būti vienintelis mano pagalbininkas - dėl

suprantamų priežasčių nieko daugiau nenorėjau kviestis. Naktis buvo audringa ir labai tamsi, žliaugė lietus. Staigus vėjogūsis užpūtė žiburį, ir mums teko apgraibomis ieškotis keliovisiškoje tamsoje. Pusiaukelėj užkliuvau už krūvos žemių irįkritau į nebaigtą kasti duobę - Džovanis paaiškino pradėjęs

ją kasti dieną, ponui Kornakjai įsakius; laimė, kad ji negili -mat laidos kažkokį vaiką.

Pasirodė, balzamuoti buvo sunku ir net pavojinga. Kūnas jau buvo pradėjęs smarkiai irti, žiburys vos švietė ir - o siaube! - įsipjoviau pirštą. Už Cestijaus piramidės be paliovos ūkavodidelė pelėda, aš tai gerai prisimenu, nes pirmą kartą jos šauksmas buvo man nemalonus - juk aš labai mėgstu pelėdas.

\ Grand hôtel grįžau anksti rytą. Motina visą naktį ramiaimiegojo, jos temperatūra buvo normali, ir, Erharto nuomone,pavojus buvo praėjęs. Ilgiau nebegalėjome atidėlioti - reikėjo

jai pranešti apie sūnaus mirtį. Nei tėvas, nei Erhartas nenorė jo jai to sakyti, ir teko ryžtis man. Sesuo Filipina pasakė, kad, jos manymu, motina jau viską žino. Kai ji sėdėjo prie ligonės,

toji staiga pabudo ir klaikiai šaukdama šoko iš lovos, bet čiapat neteko sąmonės ir vėl krito į patalą. Slaugė manė, kad jimirė, ir jau bėgo šaukti manęs, bet tą akimirką aš įėjau į kambarį ir pasakiau, kad berniukas ką tik užgeso. Slaugė neapsiriko. Motina pažvelgė man į akis ir, nespėjus man pravertiburnos, pasakė žinanti, kad sūnus mirė.

Erhartą smarkiai prislėgė vaiko mirtis, jis priekaištavo sau,kam patarė įšvirkšti serumo. Sis nuostabus senukas buvo tokskilnus ir sąžiningas, jog norėjo parašyti berniuko tėvui laišką,kone kaltindamas save nužudžius jo sūnų. Pasakiau, kad užviską esu atsakingas aš, nes aš buvau apsiėmęs jį gydyti, be to,nuo šitokio laiško tėvas, ir taip jau apkvaišęs iš sielvarto, gali

visai išprotėti.




Kitą rytą motiną, paguldę į mano karietą, nuvežė į „Mėlynųjų seserų" kliniką, kur man taip pat pavyko gauti kambarį

jos dukrelei ir vyrui. Jis taip bijojo difterijos, jog padovanojo

man visą savo garderobą - du didžiulius lagaminus rūbų, taippat apsiaustą ir cilindrą. Aš nepaprastai apsidžiaugiau - padėvėti rūbai dažnai reikalingesni už vaistus. Vos jį įtikinaupasilikti auksinį laikrodį su repetyru; kišeninį jo barometrątebeturiu po šiai dienai. Prieš išvykdamas iš viešbučio, Pit-sburgo milijonierius nė nemirktelėjęs apmokėjo milžinišką sąskaitą, nuo kurios man aptemo akys. Aš pats prižiūrėjau kambarių dezinfekavimą ir prisiminęs pokštą, kurį buvau iškrėtęs„Viktorijos" viešbučiui Heidelberge, visą valandą šliaužiojaukeliais po kambarį, kur mirė berniukas, kol nuėmiau prie grindų prikaltą Briuselio kilimą. Niekaip nesuprantu, kaip tokiulaiku man galėjo ateiti į galvą mintis apie „vargdienių seseles". Kaip dabar matau viešbučio personalo veidus, kai pa

prašiau nunešti kilimą į mano karietą ir nugabenti į komunalinę dezinfekavimo kamerą Aventine. Direktoriui paaiškinau,kad Pitsburgo milijonierius, sumokėjęs už tą kilimą trigubaibrangiau, negu jis vertas, padovanojo jį man atminimui.

Galų gale parvažiavau namo į Ispanijos aikštę. Prie paradinių durų prisegiau kortelę, kurioje angliškai ir prancūziškai

buvau parašęs: „Daktaras serga. Prašau kreiptis į Dr. Erhartą,Ispanijos aikštė 28". Įsišvirkščiau trigubą dozę morfijaus ir suketuriasdešimties laipsnių temperatūra ir sutinusia gerkle kritau priimamajame ant sofos. Ana baisiausiai išsigando ir būtinai norėjo pakviesti daktarą Erhartą, bet aš pasakiau, kadman tereikia išmiegoti dvidešimt keturias valandas, ir viskas

bus gerai, todėl jinai jokiu būdu neturi manęs trukdyti, nebent kiltų gaisras.Palaimingas narkotikas jau pradėjo migdyti išvargusias ma

no smegenis, skleisdamas ramybę ir užsimiršimą; net klaikussiaubas, persekiojęs mane nuo to laiko, kai įsipjoviau pirštą,nebeslėgė atbukusių minčių.

Staiga suskambo durų varpelis - pratisai, atkakliai, ir iš




prieškambario pasigirdo garsus balsas. Moteris, kurios tautybė nekėlė jokių abejonių, darkyta italų kalba ėmė ginčytis suAna.

- Daktaras serga, prašom kreiptis į daktarą Erhartą. Jis gyvena gretimam name.Ne, ji tučtuojau turinti labai svarbiu reikalu pasikalbėti su

daktaru Miunte.- Daktaras jau guli. Prašau jus išeiti.Ne, ji tučtuojau turinti jį pamatyti.- Nuneškit jam mano kortelę.- Daktaras miega... prašau jus...Bet kaip aš galėjau miegoti, kai prieškambaryje spiegė tas

baisus balsas?- Ko jums reikia?Ana nespėjo sulaikyti, ir ji praskleidė mano kambario port

jerą - sveikatos įkūnijimas, tvirta kaip arklys - Čarlzo V.

Vašingtono Longfelo Perkinso jaunesniojo žmona.- Ko jums reikia?Ji norėjo sužinoti, ar jai negresia pavojus apsikrėsti difterija

Grand hôtel. Ji gavusi kambarį viršutiniam aukšte - ar tiesa,kad berniukas miręs antrame aukšte? Ji negalinti rizikuoti.

- Koks jūsų kambario numeris?

- Trys šimtai trisdešimt penktas.- Jokiu būdu neikit kitur. Tai pats švariausias kambarys

visame viešbutyje. Aš pats jį dezinfekavau. Kaip tik jame irmirė vaikas.

Aš kritau į lovą, nugarmėjau į palovį, kaip man pasirodė, irvėl pradėjo veikti morfijus.

Dar kartą suskambo varpelis. Prieškambaryje vėl pasigirdotas pats negailestingas balsas: ponia Perkins aiškino Anai kątik prisiminusi dar vieną baisiai svarbų klausimą - dėl to, teisybę sakant, ji ir buvo atėjusi.

- Daktaras miega.- Nuleiskit ją nuo laiptų, - surikau Anai, kuri buvo dvigu

bai mažesnė už amerikietę.



Knyg a apie San Mikelę 303

Ne, ji neišeisianti, kol neatsakysiu į tą klausimą.- Ko gi jums reikia?- Aš nusilaužiau dantį, kažin ar nereikės jo ištraukti. Kas

geriausias Romoje dantų gydytojas?- Ponia Vašington Perkins, ar jūs mane girdit?Taip, ji mane puikiai girdinti.- Ponia Perkins, pirmą kartą gyvenime gailiuosi, kad nesu

dan tų gydytojas, - su didžiausiu malonumu jums išlupčiauvisus dantis!



D v i d e š i m t p e n k t a s s k y r i u s

„VARGDIENIŲ SESELĖS"

Aš buvau labai susibičiuliavęs su visomis „vargdienių seselėmis" San Pietro in Vinkoli - jų buvo apie penkiasdešimt, dauguma prancūzės, - taip pat kone su trim šimtais senučių irsenukų, radusių prieglobstį didžiuliame jų name. Italų gydytojas, turėjęs jais rūpintis, niekuomet man nerodė nė mažiausio profesinio pavydo - net tada, kai prideramai išdezinfe

kuotas Pitsburgo milijonieriaus kilimas iš Grand hôtel begaliniam seselių džiaugsmui buvo patiestas ant šaltų kaipledas akmeninių koplyčios grindų. Kokiu būdu tos seserys sugebėdavo parūpinti savo globotiniams maisto ir drabužių, manbuvo paslaptis. Visi, buvę tais laikais Romoje, gerai žinojoseną išklerusį jų vežimėlį, kuris iš lėto bildėdavo nuo vienoviešbučio prie kito, rinkdamas maisto liekanas. Dvidešimt seselių, vis po dvi, nuo ryto ligi vakaro vaikščiodavo po miestąsu didžiuliais krepšiais ir aukų skardinėlėmis. Dvi paprastai stovėdavo priėmimo valandomis mano prieškambario kampe - daugelis buvusių mano pacientų, be abejonės, jas atsimena. Kaipvisos vienuolės, jos buvo labai linksmos ir geros nuotaikos, oprogai pasitaikius, itin mėgo paplepėti. Abi buvo jaunos ir ga

na dailios. Vyresnioji kažkada man buvo sakiusi kaip paslaptį, kad senos negražios vienuolės netinka aukoms rinkti. Atsidėkodamas už atvirumą pasakiau, kad ir mano pacientai dauggeriau klauso jaunutės ir patrauklios slaugės negu bjaurios irkad surūgusi slaugė niekuomet nebus gera slaugė. Šios vienuolės, taip menkai tepažįstančios išorinį pasaulį, puikiai

pažino žmogaus prigimtį. Jos iš pirmo žvilgsnio suprasdavo, kas




įmes auką į jų skardinėlę, o kas ne. Jauni žmonės, pasak seselių, paprastai aukoja daugiau negu seni, vaikai - deja! - retai teįmeta pinigą, nebent paraginti savo anglių guvernančių.

Vyrai aukoja daugiau negu moterys, tie, kurie vaikšto pėsti -daugiau už važinėjančius karietomis. Dosniausi esą anglai, opaskui rusai. Prancūzų turistai retai teužklysta į Romą. Amerikiečiai ir vokiečiai šykštoki, aukštųjų klasių italai - daršykštesni, bet italų vargšai labai dosnūs. Visų šalių kilmingosios personos ir dvasininkai paprastai dosnumu nepasižymi.

Šimtas penkiasdešimt jų globotinių vyrų apskritai paklusnūs, bet suvaldyti šimtą penkiasdešimt moterų kur kas sunkiau - jos amžinai tarpusavy riejasi ir pešasi.

Tarp abiejų prieglaudos fligelių neretai įsiliepsnodavo baisios meilės dramos, ir seselės, kad ir menkai teišmanančiosapie tokius reikalus, stengdavosi kaip mokėdamos gesinti popelenais rusenančią ugnį.

Visos prieglaudos numylėtinis buvo ponas Alfonsas, nepaprastai mažo ūgio prancūzas, gyvenęs už dviejų mėlynų užuolaidų kampe didelės salės, kurioje stovėjo šešiasdešimt lovų.Prie jokios kitos lovos nebuvo užuolaidų - ta privilegija naudojosi tik ponas Alfonsas, vyriausias prieglaudos įnamis. Jispats tvirtino esąs septyniasdešimt penkerių metų, seselės spė

jo, kad jam per aštuoniasdešimt, o aš, spręsdamas iš jo arteri jų būklės, daviau jam kone visus devyniasdešimt. Nešinasmažu lagaminėliu, su nutrintu švarkeliu ir cilindru jis nežiniaiš kur atėjo į prieglaudą prieš keletą metų. Kiaurą dieną jistūnodavo už savo užuolaidos, visai atsiskyręs nuo kitų įnamių, ir pasirodydavo viešumoje tik sekmadieniais, kai laiky

damas rankoje cilindrą išdidžiai žingsniuodavo į koplyčią. Niekas nežinojo, ką jis per dienų dienas veikia už savo užuolaidų.Seserys, kurios atnešdavo jam lėkštę sriubos ar puodelį kavos, - dar viena pono Alfonso privilegija, - pasakodavo, kad

jis paprastai sėdi ant savo lovos, pasidėjęs seną lagaminėlį, irrausiasi popieriuose arba valosi cilindrą. Lankytojams ponasAlfonsas buvo nustatęs griežtą etiketą. Pirmiausia reikėdavo



3 0 6 A x e l M unthe

pasibelsti į šalia lovos stovintį staliuką. Tuomet jis rūpestingaisusikraudavo į lagaminėlį popierius, užrakindavo, plonu balseliu sušukdavo „Entrez, Monsieur!"1 ir lyg atsiprašydamas ran

kos mostu kviesdavo svečią sėstis šalia savęs ant lovos. Manoapsilankymai, matyt, jam buvo malonūs, ir netrukus mudulabai susibičiuliavom. Visos mano pastangos sužinoti ką norsapie jo praeitį nuėjo niekais; žinojau tik tiek, kad jis prancūzas, bet greičiausiai ne paryžietis. Jis nemokėjo nė žodžio itališkai ir neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip atrodo Roma. Jis net nė karto nebuvo Švento Petro katedroje, nors visrengėsi nueiti un de ces quatre matins2, kai tik turės laiko. Seselės tvirtino, kad jis niekuomet nenueis nei ten, nei kur kitur, nors ir pajėgia krutėti, kai nori. Tikroji priežastis, dėl kurios ketvirtadieniais, kai vyrams buvo leidžiama vaikštinėtipo miestą, jis likdavo namie, buvo ta, kad jo cilindras ir švarkas, nuolat brūžinami šepečiu, buvo visai nuzulinti.

Nuo tos atmintinos dienos, kai ponas Alfonsas prisimatavoPitsburgo milijonieriaus cilindrą ir naujutėlį, pagal paskutinęamerikiečių madą pasiūtą švarką, prasidėjo paskutinis ir galbūt laimingiausias pono Alfonso gyvenimo skyrius. Iš visų salių subėgo seserys, net vyresnioji stovėjo tarpdury, kai kitą ketvirtadienį jis lipo į elegantišką mano ekipažą, iškilmingai

nukėlęs naująjį cilindrą susižavėjusioms savo globėjoms.- Est-il chic! - juokėsi jos, kai ekipažas pajudėjo. - On dirait

un milord anglais !3Pasivažinėjom po Korsą, užsukom į Pinčą, o paskui sustojom

Ispanijos aikštėj - buvau pakvietęs poną Alfonsą pusryčių.Norėčiau pamatyti žmogų, kuris būtų atsispyręs pagundai

ir nepakvietęs jo pusryčiauti kiekvieną savaitę. Tą žiemą kiekvieną ketvirtadienį, lygiai pirmą valandą, ponas Alfonsas išlipdavo iš mano ekipažo Ispanijos aikštėje prie dvidešimt šešto

1įeikite, pone! (Pranc.)

2Kurią nors d ien ą (pranc.).

3Koks jis prašmatnus! Tikras anglų milordas! (Pranc.)




numerio. Po valandos, kai prasidėdavo ligonių priėmimas, Ana jį palydėdavo iki laukiančios karietos, ir jis paprastai važinėdavo po Pinčą. Paskui pusvalandžiui karieta sustodavo prie

„Aranjo“ kavinės, kur, atsisėdęs kampe prie jam palikto staliuko, ponas Alfonsas gerdavo kavą ir oriai lyg senas ambasadorius skaitydavo „Figaro44. Tas žavus gyvenimas trukdavo darpusvalandį, kol jis važinėdavo po Korsą, nekantriai žvalgydamasis pažįstamų iš Ispanijos aikštės, kad galėtų jiems nukeltinaująjį cilindrą. Po to jis vėl dingdavo už mėlynų užuolaidųiki kito ketvirtadienio, kada, pasak seselių, vos prašvitus jauimdavo valytis cilindrą.

Labai dažnai užeidavo kas nors iš mano bičiulių ir draugesu mumis pusryčiaudavo; tada ponas Alfonsas tiesiog nesitverdavo džiaugsmu. Daug kas iš jų tikriausiai dar jį atsimena. Niekam ir į galvą neateidavo, iš kur jis atvažiuodavo pasmane. Beje, ponas Alfonsas būdavo labai išsipustęs ir tvar

kingas su ilgu madingu švarku ir nauju cilindru, kurį be galonenoriai išleisdavo iš rankų net atsisėdęs prie stalo. Kadangiir pats nežinojau, kuo laikyti poną Alfonsą, tai galų gale paverčiau jį atsistatydinusiu diplomatu. Visi mano bičiuliai į jįkreipdavosi Monsieur le Ministre \ o Ana jį visuomet vadindavo Vostra Eccellenza2. Kad būtumėt matę tada jo veidą! Lai

mė, jis labai neprigirdėjo, ir pasikalbėjimas paprastai apsiribodavo keliom mandagiom frazėm apie popiežių ar scirocco3.Tačiau aš nė valandėlę neprarasdavau akylaus budrumo, idantlaiku suskubčiau pastumti į šalį grafiną ar apsaugoti jį nuopainių klausimų ir dar painesnių atsakymų, jeigu jis būdavoišgėręs antrą stiklą firaskačio. Ponas Alfonsas buvo karštas ro

jalistas, pasiruošęs bet kuria kaina nuversti prancūzų respubliką. Kiekvieną dieną jis laukdavo iš labai konfidencialių šaltinių laiško, galinčio bet kurią minutę iškviesti jį į Paryžių.

1Ponas pasiuntiny (pranc.).

Jūsų ekscelencija (it.).

] Sirokas - karštas vėjas, pučian tis Vidu ržem io jūros šalyse.




Tai buvo nepavojinga tema - aš daug pažinojau prancūzų, pasirengusių nuversti respubliką, bet kai ponas Alfonsas imdavokalbėti apie savo šeimos reikalus, turėdavau atidžiai sekti, kad

jam neišsprūstų taip rūpestingai saugoma praeities paslaptis.Laimė, mane visuomet įspėdavo jo svainis - mon beau-frère le sous-préfetl. Mes su bičiuliais be žodžių buvom susitarę, kad vos jam paminėjus šią paslaptingą asmenybę, grafiną reikia pastatyti į šalį ir nebepilti į pono Alfonso stiklą daugiau nė lašo vyno.

Puikiai prisimenu tą ketvirtadienį, kai su mumis pusryčiavo Voldas Storis, garsus amerikiečių skulptorius ir nuoširduspono Alfonso bičiulis. Ponas Alfonsas buvo ypač pakilios nuotaikos ir nepaprastai kalbus. Dar neišgėręs ligi dugno pirmostiklo fraskačio, jis ėmė svarstyti su Voldu, kaip iš buvusiųgaribaldininkų sudarius naują kariuomenę, kuri nužygiuotų įPrancūziją ir nuverstų respubliką. Galų gale tai esąs tik pinigų klausimas - penkių milijonų visai pakaktų, o vieną milijo

ną jis ir pats iš bėdos galėtų parūpinti.Man pasirodė, kad jis per daug įkaitęs; neabejojau, kad

svainio neilgai reikės laukti. Daviau Voldui ženklą nebepilti jam daugiau vyno.

- Mon beau-frère le sous-préfet... - sumurmėjo ponas Alfonsas.Kai pastūmėjau į šalį grafiną, jis ūmiai nutilo ir įbedė akis į

lėkštę - kaip visuomet, kai dėl ko nors įsižeisdavo.- Na ką jūs! - tariau jam. - Išgerkime dar po stiklą į jūsų

sveikatą - aš visai nenorėjau jūsų įžeisti. Ir à bas la Républiquef2, jeigu to norit.

Nustebęs pamačiau, kad jis neištiesė rankos, siekdamas stiklo. Jis sėdėjo nekrutėdamas, įsmeigęs akis į lėkštę. Jis buvo

negyvas.Puikiai žinojau, ką būtų reiškę ir ponui Alfonsui, ir man, jei, kaip reikalauja įstatymas, būčiau pakvietęs policiją. Lavono apžiūrėti atvyktų policijos gydytojas, gal net pareikalau

1M ano sva inis, subprefektas (pranc.).

2Salin respubliką! (Pranc.)



Knyga apie San Mike lę 3 0 9

tų skrodimo, įsikištų prancūzų konsulatas - šiaip ar taip, išmirusiojo būtų atimtas vienintelis jo turtas - paslaptis, gaubianti jo praeitį. Nusiunčiau Aną pasakyti vežėjui, kad pa

keltų karietos viršų: ponas Alfonsas buvo apalpęs, ir aš patspalydėsiu jį namo. Po penkių minučių ponas Alfonsas sėdėjokarietoje įprastoj vietoj šalia manęs, pasistatęs Pitsburgo mili

jonieriaus švarko apykaklę ir, savo papratimu, užsimaukšlinęsant akių cilindrą. Jis atrodė lygiai taip pat kaip visuomet, tikgerokai mažesnis - kaip visi numirėliai.

- Per Korsą? - paklausė vežėjas.- Taip, žinoma, per Korsą! Tai mėgstamiausias pono Alfon

so kelias.Vyresnioji iš pradžių truputį sunerimo, bet mano pažymėji

mas, kad jis „mirė nuo širdies nusilpimo", išduotas prieglaudoje, atitiko visus policijos reikalavimus. Vakare ponas Alfonsas buvo pašarvotas, jo galva ilsėjosi ant seno lagaminėlio,

o ant kaklo tebebuvo kaspinukas su jo raktu. Seselės niekuomet neklausinėja nei gyvųjų, nei mirusiųjų. Jos pasitenkinatuo, kad žmogus, atėjęs pas jas ieškoti prieglobsčio, yra senasir alkanas. Visa kita neturi rūpėti nei joms, nei kitiems, tikvienam Dievui. Jos puikiai žino, kad daugelis jų globotiniųgyvena ir miršta svetimu vardu. Norėjau įdėti į karstą taip mėgs

tamą jo cilindrą, bet seselės mane sudraudė. Labai gaila - jistikrai būtų apsidžiaugęs.

* * *

Vieną naktį buvau skubiai pakviestas pas „vargdienių seseles4. Visas didžiulio pastato sales gaubė tamsa ir ramybė, tik

girdėjau, kaip koplyčioje meldžiasi seserys. Mane įvedė į mažącelę seselių pusėje, kurioje dar niekuomet nebuvau buvęs.Lovoj gulėjo jauna vienuolė baltu kaip drobulė veidu - josakys buvo užmerktos, pulsas vos užčiuopiamas. Tai buvo La Mère Generale des Petites Soeurs des Pauvres1, kuri, grįždama į

1Vargdienių seselių ordi no vyresnioji (pranc.).




Paryžių iš inspekcinės kelionės aplink pasaulį, tą vakarą atvyko į Neapolį. Sunkus širdies priepuolis kiekvieną akimirksnįgalėjo baigtis mirtimi. Ne kartą buvau stovėjęs prie karalių,

karalienių ir įžymių žmonių patalo tokią valandą, kai jų gyvybė kabojo ant plauko, gal net buvo mano rankose. Bet darniekuomet taip giliai nejaučiau savo atsakomybės, kaip tą naktį, kai ši moteris iš lėto atmerkė nuostabias akis ir pažvelgė įmane.

- Faites ce que vous pouvez, Monsieur le Docteur ; - sušnabždėjo ji, - car quarante mille pauvres, dépendent de moi.1

* * *

„Vargdienių seselės" pluša nuo ryto ligi vakaro, užsiėmusiosnaudingiausiu ir nedėkingiausiu iš visų man žinomų labdaringų darbų. Kad jas pamatytumėt, nereikia važiuoti į Romą -kur tik neturtas ir senatvė, ten ir „vargdienių seselės" su tuščio

mis pintinėmis ir tuščiomis aukų skardinėlėmis. Tad įdėkit į jų pintinę senus savo drabužius - nesvarbu kokio dydžio, seselėms viskas pravers. Cilindrai darosi nebemadingi - atiduokite joms ir cilindrą. Jų prieglaudoj visuomet atsiras koks norssenas ponas Alfonsas, kuris, pasislėpęs už mėlynų užuolaidų,rūpestingai valosi nuzulintą cilindrą, paskutinį buvusios ge

rovės atminimą. Suteikit jam džiaugsmą ir, kai jis laisvas, pa-važinėkit elegantiška savo karieta po Korsą. O jūsų kepenimsbus kur kas sveikiau, jei, pasiėmęs šunį, išeisite pėsčias į užmiestį. Ir būtinai pasikvieskit jį kitą ketvirtadienį pusryčių: pamatę, kaip alkanas žmogus gauna iki soties pavalgyti, niekuomet nesiskųsit, kad neturite apetito. Įpilkite jam stiklą

fraskačio, kad jam būtų lengviau užsimiršti, bet paslėpkit grafiną, kai jis ims pasakoti apie savo praeitį.Nepamirškit įmesti į „vargdienių seselių" skardinėlę kad ir

vieną pensą iš savo santaupų - užteks ir tiek, - ir, patikėkit,

1Padarykit, ką galite, ponas daktare, nes nuo manęs priklauso keturiasdešimt

tūkstančių vargšų (pranc.).




jūsų auka nenueis veltui. Prisiminkit, ką jau esu rašęs kitoješios knygos vietoje: kas nori prarasti pinigus - tepasilaiko juossau, kas nori išsaugoti juos amžiams - teatiduoda kitam. Be

to, jūs neturite teisės pasilikti sau tų pinigų - juk jie nepriklauso jums, pinigai išvis nepriklauso žmonėms. Visi pinigaivelnio nuosavybė, ir jis dieną naktį sėdi savo kontoroj antaukso maišų ir perka už juos žmonių sielas. Pasistenkit greičiauatsikratyti nešvaraus pinigo, kurį jis bruka jums į delną, nelaikykite jo, nes šis prakeiktas metalas nudegins jums pirštus,įsisiurbs į kraują, apakins, užnuodys mintis ir sukietins širdį.Paaukokite jį „vargdienių seselėms", meskit tuos nelemtus pinigus į griovį - ten jų tikroji vieta! Kuriam galui krauti pinigus, jei vis tiek reikės jų netekti? Mirtis turi antrą raktą nuo

jūsų pinigų skrynios.Dievai visas gėrybes parduoda tikrąja kaina, yra pasakęs

vienas senovės poetas. Jis būtų galėjęs pridurti, kad pačias

verčiausias jie parduoda pigiausiai. Viskas, kas mums tikrainaudinga - nebrangu; tik už tai, be ko galima apsieiti, mokam didelius pinigus. Kas tikrai gražu - išvis neparduodama;visa tai nemirtingieji dievai mums duoda veltui. Nemokamaigalima gėrėtis saulėtekiais ir saulėlydžiais, danguje plaukiančiais debesėliais, giriomis ir laukais, nuostabia jūra. Dy

kai mums čiulba paukščiai, veltui galim prisiskinti pakelėjlauko gėlių ir įeiti į žvaigždėtą Nakties menę. Vargšas miegageriau negu turtuolis. Paprastas maistas ilgainiui pasidaro skanesnis negu įmantrūs patiekalai Rico restorane. Pasitenkinimas ir sielos ramybė geriau mėgsta kaimo pirkelę negu ištaigingus miesto rūmus. Keletas bičiulių, nedaug, labai nedaug

knygų ir šuo - štai ir viskas, ko reikia žmogui, kol jis turi patssave. Bet gyventi reikia kaime. Pastatyti pirmą miestą sugalvojo velnias, todėl Dievas ir panoro sunaikinti Babelio bokštą.

Ar jūs kada matėte velnią? Aš mačiau. Jis stovėjo Notr Dambokšte, pasirėmęs ant parapeto. Jo sparnai buvo suglausti, galva rymojo ant rankų. Skruostai buvo įdubę, iš šlykščios burnos kyšojo liežuvis. Susimąstęs ir rimtas, jis žiūrėjo į plytintį po




kojomis Paryžių. Sustingęs ir atšiaurus, tartum iškaltas iš akmens, jis stovi ten jau daugelį amžių ir piktai džiaugiasi išrinktuoju savo miestu, negalėdamas atplėšti nuo jo akių. Nejaugi

tai tas pats Šėtonas, rūstusis piktybės gynėjas kovoje tarp gėrio ir blogio, kurio vien vardą paminėjus visas nustėrdavau išsiaubo, kai buvau dar vaikas?

Žiūrėjau į jį nustebęs. Jis man atrodė anaiptol ne toks piktas, kaip vaizdavausi - buvau matęs daug šlykštesnių veidų.Akmeninėse akyse nebuvo spindinčio džiugesio, jis atrodė senas ir išvargęs, atsibodėjęs lengvomis pergalėmis, atsibodėjęssavo pragaru.

Vargšas senasis Belzebube! Gal, teisybę sakant, visai ne tukaltas, kad mūsų pasauly kažkas netvarkoj. Juk, šiaip ar taip,ne tu suteikei gyvybę mūsų pasauliui, ne tu pasmerkei žmones kančioms ir mirčiai. Tu gimei su sparnais, o ne su ragais,tai Dievas tave pavertė velniu ir nutrenkė į pragarą, kad ten

saugotum jo prakeiktas sielas. Be abejo, tu nebūtum išstovė jęs tiek amžių Notr Dam bokšte per lietų ir vėtras, jei būtummėgęs savo darbą. Tikriausiai nelengva būti velniu tam, kursgimė sparnuotas.

Tamsybės kunigaikšti, kodėl neužgesini ugnies požeminėjsavo karalystėj ir neapsigyveni tarp mūsų didmiestyje - tikėk

manim, kaimas tau visai netinka, - pasivertęs turtingu rentininku, neturinčiu jokio kito užsiėmimo, kaip tik valgyt, gertir kraut pinigus? Na, o jeigu žūtbūt nori didinti savo kapitalą,tai kodėl tau nepabandžius sugebėjimų kokioj nors naujoj giminingoj srity ir neatidarius dar vienos lošyklos Monte Karlear viešųjų namų, kodėl tau nepasidarius palūkininku ar kla

jojančio žvėryno savininku, marinančiu badu vargšus gyvulius, uždarytus geležiniuose narvuose? O jeigu tau norisi pakeisti aplinką, galėtum nuvažiuoti į Vokietiją ir atidaryti tendar vieną nuodingųjų dujų fabriką. Kas, jei ne tu, būtų galė

jęs nukreipti jų aklą skridimą į Neapolį ir numesti padegamą ją bombą į „vargdienių seselių" prieglaudą su trim šimtais senukų ir senučių!



Knyga apie San Mikelę 3 1 3

Bet, atsidėkodamas už patarimus, kuriuos tau daviau, galmalonėtum atsakyti į vieną mano klausimą? Kodėl tu laikaiiškišęs liežuvį? Nežinau, kaip į tai žiūrima pragare, bet -

prašom neįsižeisti, - pas mus, žemėje, tai laikoma paniekos irnepagarbos ženklu. Atleiskit, jūsų didenybe, bet kam jūs visąlaiką rodot liežuvį?



D v i d e š i m t š e š t a s s k y r i u s

PANELĖ HOL

Daugelis mano tų laikų pacientų tikriausiai prisimena pane-lę Hol - teisybę sakant, kas bent kartą ją pamatydavo, varguar kada užmiršdavo. Tik Didžioji Britanija didžiausio įkvėpimo akimirką galėjo sukurti šį unikalų ankstyvosios Viktorijosepochos senmergės tipą - šešių pėdų trijų colių aukščio, sausąir stangrią kaip lazda, mažiausia dviejų negimusių škotų kar

tų arida nutrix1. Per penkiolika mūsų pažinties metų panelėHol išvaizda nė kiek nepasikeitė - nuolat tas pats švytintisveidas tų pačių nublukusių aukso garbanų rėmuose, ta patimargaspalvė suknelė, ta pati skrybėlaitė su rožynu. Nežinau,kiek monotoniško savo gyvenimo metų panelė Hol buvo praleidusi įvairiuose antrarūšiuose Romos pensionuose, veltuilaukdama nuotykių. Bet žinau, kad sulig ta diena, kai sutikomane ir Tapiją prie Borgezės vilos, ji rado tikrąjį savo pašaukimą, rado save. Nuo to laiko ji kas rytą šukuodavo ir valydavošepečiu mano šunis šaltame kaip ledainė kambaryje po Trinità dei Monti laiptais ir į savo pensioną pareidavo tik antrųjųpusryčių. Trečią valandą visa Ispanijos aikštė vėl matydavo jąišeinant iš Kytso namo ir plaukiant per aikštę: jai iš kairės ir

dešinės, apsigaubusios raudonomis skarelėmis, medinėm klumpėm kaukšėdavo Rozina su Džovanina, kone dvigubai už jąmažesnės, apsuptos visų mano šunų, kurie džiaugsmingai lodavo, nujausdami, kad gaus palakstyti po Borgezės vilą. Džovanina ir Rozina priklausė San Mikelės personalui, ir aš nie

1Bergždžia pe nėt oja (bt.).




kuomet nebuvau turėjęs geresnių tarnaičių: šmaikščios, apsukrios, jos visą dieną dirbdavo ir dainuodavo. Žinoma, niekam kitam nebūtų atėję į galvą atsivežti tas Anakaprio lauki-

nukes į Romą. Nieko gero iš to ir nebūtų išėję, jei ne panelėHol, kuri joms tapo lyg įmote, - rūpestinga kaip sena perekšlė, nenuleidžianti akių nuo savo viščiukų. Panelė Hol niekaip negalėjo suprasti, kodėl aš draudžiu merginoms vienomsvaikštinėti po Borgezės vilą - ji daugelį metų vaikščiojanti povisą Romą vienui viena, ir niekuomet niekas nekreipia į jądėmesio ir neužkalbina. Ištikima savo būdui panelė Hol taipir neišmoko žmoniškai ištarti nė vieno itališko žodžio, bet merginos puikiai ją suprasdavo ir labai mylėjo, nors, manau, širdies gilumoj žiūrėjo į ją su tokia pat šypsena kaip ir aš. Manepanelė Hol matydavo labai retai, o aš ją dar rečiau, nes visuomet stengdavausi į ją nežiūrėti, jei tas būdavo įmanoma. Taisretais atvejais, kai panelė Hol būdavo pakviesta pusryčių, ant

stalo tarp mudviejų visuomet stovėdavo didžiulė gėlių vaza.Nors panelei Hol buvo griežtai uždrausta į mane žiūrėti, visdėlto retkarčiais jai pavykdavo kilstelėti galvą virš gėlių irpažvelgti į mane akies krašteliu. Panelė Hol turbūt neįstengėsuprasti, kokiu baisiu egoizmu ir nedėkingumu atsilygindavau jai už visą jos gerumą. Kad ir kokie riboti buvo jos žinių

šaltiniai - jai nebuvo leidžiama mane klausinėti, - vis dėlto jai kažkaip pavykdavo sužinoti kone viską, kas dėdavosi namuose ir su kokiais žmonėmis susitikdavau. Budria akimi jisekdavo mano pacientus ir ištisas valandas patruliuodavo poaikštę, stebėdama, kas pas mane įeina ir išeina. Atidaręs Grand hôtel, Ricas sudavė mirtiną smūgį nykstančiam Romos gyve

nimo paprastumui. Prasidėjo paskutinis barbarų antplūdis -Amžinasis miestas tapo madingas. Didžiulį viešbutį užplūdoParyžiaus ir Londono grietinėlė. Amerikos milijonieriai, kilmingi Rivjeros avantiūristai. Visų tų žmonių pavardės buvožinomos panelei Hol, jau daugelį metų ji sekė visus jų gyvenimo įvykius, aprašytus Moming Post aukštuomenės gyvenimokronikoje. O dėl anglų aristokratų, tai panelė Hol buvo tobu-




la enciklopedija. Ji atmintinai žinojo, kada gimė ir tapo pilnamečiais jų sūnūs ir įpėdiniai, žinojo, kada susižiedavo irištekėjo jų dukterys, kokiomis suknelėmis jos vilkėjo, kai bu

vo pristatytos rūmuose, su kuo šoko per puotas, kokius rengdavo priėmimus ir kada buvo išvykusios į užsienį. Neapsakomam panelės Hol džiaugsmui, daugelis tų garsenybių galiausiaitapo mano pacientais. Kiti, neįstengdami nė minutės pabūtivieni, kviesdavosi mane pusryčių ar pietų. Dar kiti atvykdavo į Ispanijos aikštę pasižiūrėti kambario, kuriame buvo miręsKytsas, ar, sustabdę karietas prie Borgezės vilos, glostydavomano šunis, negailėdami komplimentų panelei Hol už puikią

jų priežiūrą. Pamažu mudu su panele Hol ranka rankon pakilome iš nežinomybės į aukščiausius visuomenės sluoksnius. Tąžiemą dažnai būdavau draugijose. Dar daug ką turėjau sužinotiiš tų nerūpestingų dykūnų, kurių sugebėjimas nieko neveikti, gera nuotaika ir sveikas miegas visuomet mane stulbinda

vo. Panelė Hol pradėjo rašyti dienoraštį ir registruoti visusmano visuomeninio gyvenimo įvykius. Švytėdama iš pasididžiavimo, apsivilkusi gražiausia suknele, ji nešiojo po visą miestąmano vizitines korteles. Kylanti mūsų žvaigždė spindėjo visryškiau ir ryškiau, mes kopėm vis aukštyn ir aukštyn, niekasnebegalėjo mūsų sustabdyti. Kartą, kai panelė Hol vaikščiojo

su šunimis Borgezės viloje, ponia, laikanti ant kelių juodą pudelį, mostelėjo jai, kviesdama prieiti prie karietos. Ponia paglostė Tapiją ir pasakė padovanojusi jį visai dar mažą daktarui. Panelei Hol pakirto kojas - juk tai buvo jos karališkojididenybė Švedijos princesė. Gražus ponas, sėdintis šalia šiosgarsios asmenybės, žaviai šypsodamas ištiesė jai ranką ir tarė:

- Laba diena, panele Hol, daktaras man daug apie jus pasakojo.Tai buvo jo karališkoji didenybė Badeno princas Maksas -

tik pamanykit! - jos mylimosios karalienės Aleksandros dukterėčios vyras!

Nuo tos atmintinos dienos panelė Hol išsižadėjo prašmatnios Grand hôtel publikos ir visą savo laisvalaikį paskyrė kara




liškosioms personoms, kurių tą žiemą Romoje buvo koks šešetas.Ištisas valandas jinai išstovėdavo prie jų viešbučių, vildamasipamatyti, kaip jos įlipa ar išlipa iš karietos. Palenkusi galvą

stebėdavo, kaip jos važinėja po Pinčą ar Borgezės vilą, lyg sek-lys slankiodavo paskui jas į bažnyčias ir į muziejus. Sekmadieniais anglų bažnyčioj Babuino gatvėje ji atsisėsdavo kiekgalima arčiau Anglijos pasiuntinio suolo ir, viena akim žiūrėdama į maldaknygę, o kita į kokią nors karališkąją didenybę,įtempusi senas ausis, stengdavosi bendrame chore išskirti ypatingą karališkojo balso skambesį ir su pirmųjų krikščionių užsidegimu melsdavosi už karališkąją šeimą ir jos gimines visosepasaulio šalyse.

Netrukus panelė Hol pradėjo rašyti naują dienoraštį, skirtąišimtinai mūsų susitikimams su kilmingosiomis personomis.Aną pirmadienį ji turėjusi garbę nunešti daktaro laišką į „Kvi-rinalo“ viešbutį jos karališkajai didenybei didžiajai Veimaro

kunigaikštienei. Atsakymas, kurį jai įteikė portjė, buvo papuoštas Sakso ir Veimaro kunigaikštystės karūna. Daktaras

jai maloningai padovanojęs voką - kaip brangų atminimą.Trečiadienį jai buvo patikėtas laiškas jos karališkajai didenybei Ispanijos infantei Eulalijai, apsistojusiai Grand hôtel. De

ja, šįkart atsakymo nebuvo.

Sykį, atėjusi su šunimis į Borgezės vilą, panelė Hol pastebė jo aukštą juodai apsirengusią ponią, kuri sparčiu žingsniuvaikščiojo nuošalia alėja. Ji tučtuojau pažino, kad tai ta patiponia, kurią ji buvo mačiusi San Mikelės sode - tuomet jistovėjo nekrutėdama prie sfinkso, o jos nuostabios liūdnos akysbuvo įsmeigtos į jūrą. Praeidama pro šalį, ponia kažką pasakė

savo palydovei ir, ištiesusi ranką, paglostė kurtą Džalą. Galitįsivaizduoti, kaip nustėro panelė Hol, kai prie jos priėjo seklysir liepė kuo greičiau pasišalinti su savo šunimis - tai buvoAustrijos imperatorienė ir jos sesuo grafienė Trani! Kaip žiauriai pasielgė daktaras, nieko jai nepasakęs vasarą! Tik atsitiktinai daug vėliau ji sužinojo, kad praėjus savaitei po šios ponios apsilankymo San Mikelėje daktaras gavo iš Austrijos




pasiuntinybės Romoje laišką, kuriame buvo siūloma parduotiSan Mikelę - jos pageidavusi pati Austrijos imperatorienė.Laimė, daktaras atsisakė - tikrai būtų buvę gaila parduoti

tokią vietą kaip San Mikelė ir kartu netekti retos galimybėsmatyti kilmingąsias personas! Juk praeitą vasarą ji ištisas savaites iš pagarbaus atstumo stebėjo, kaip jos mylimosios karalienės Viktorijos dukraitė sėdėjo pergolėje ir tapė! O patiescaro seserėčia, kuri visą mėnesį gyveno San Mikelėje! O kartą, stovėdama už virtuvės durų, ji turėjo garbę visai iš artimatyti praeinant imperatorienę Eugeniją, pirmąsyk atvykusiąį San Mikelę. Ir pati savo ausimis girdėjo, kaip jos karališkojididenybė imperatorienė sakė daktarui, kad Augusto galva,kurią daktaras buvo atkasęs savo sode, nuostabiai panaši įdidįjį Napoleoną. O po kelerių metų jai buvo lemta išgirstipatį kaizerį, valdingu balsu pasakojantį savo palydai apie įvairias senienas ir meno kūrinius, kai jie vaikščiojo po sodą, ly

dimi daktaro, kuris beveik nepravėrė burnos. Prie pat kiparisų, kur ji buvo pasislėpusi, jo imperatoriškoji didenybė parodėmoters statulą, apraizgytą gebenių, ir pranešė savo palydai,kad jie mato prieš save šedevrą, kuris turėtų užimti garbingąvietą jo muziejuje Berlyne, - ko gero, tai net paties Fidijonežinomas kūrinys. Pasibaisėjusi panelė Hol išgirdo, kaip dak

taras pasakė, jog tai vienintelė niekam tikusi statula San Mikelėje. Jinai jam brukte įbrukta vieno dėkingo paciento, kuris ją nupirko Neapolyje; tai Kanova, be to, klaikiai nevykęs.Didžiam panelės Hol apgailestavimui, kilmingieji svečiai beveik tučtuojau išvyko iš San Mikelės ir, įlipę į greitaeigį savolaivą „Sleipneris“, išplaukė į Neapolį.

Beje, kalbant apie Austrijos impera torienę, turiu pasakyti,kad panelė Hol buvo imperatoriškojo Švento Stepono ordinokavalierius. Teikiausi ją apdovanoti šiuo garbingu pasižymėjimo ženklu tą dieną, kai, pajutęs ypatingą sąžinės graužimą,matyt, nusprendžiau atlyginti jai už ištikimą tarnavimą man irmano šunims. Niekaip negalėjau suprasti, už ką aš buvau apdovanotas tuo ordinu. Panelė Hol priėmė jį iš mano rankų



K nyga ap ie San Mikelę 319

nulenkusi galvą, pilnomis ašarų akimis. Ir pareiškė nusinešianti jį su savim į kapą. Pasakiau, jog neprieštarauju, tuo labiaukad ji neabejotinai pateks į dangų. Bet kad jinai nusineš or

diną į Anglijos pasiuntinybę, to tikrai nebuvau numatęs. Manpavyko iš geraširdžio lordo Daferino gauti jai kvietimą dalyvauti priėmime, kurį pasiuntinybė rengė karalienės gimtadienio proga; buvo pakviesta visa Romos anglų kolonija, išskyrusvargšę panelę Hol. Pagauta džiaugsmingo laukimo, panelė Holėmė tvarkyti savo tualetą, ir kelias dienas mes jos nematėme.Įsivaizduokite, kaip apstulbau, kai pristatydamas panelę Hol

jos šalies pasiuntiniui pamačiau, kad lordas Daferinas įsistatomonoklį ir nustėręs žiūri į panelės Hol krūtinę. Laimė, lordasDaferinas ne veltui buvo airis. Jis tik pasivedėjo kvatodamasmane į šalį ir paprašė prižadėti, kad panelė Hol nesirodys į akis

jo kolegai Austrijos pasiuntiniui. Važiuojant namo, panelė Holpasakė, kad tai buvo nuostabiausia jos gyvenimo diena - lor

das Daferinas buvo jai nepaprastai malonus, visi jai šypsojosi, o jos tualetas neabejotinai turėjo didelį pasisekimą.

Žinoma, kodėl nepasijuokus iš panelės Hol? Bet man norėtųsi žinoti, ko bus vertos kilmingosios personos, kai tokios panelės Hol nustos rašiusios apie jas dienoraščius, nebežiūrės,nuleidusios galvą, drebančiais pakinkliais, kaip jos važinėja

po Pinčą ar Borgezės vilą, nesimels už jas anglų bažnyčioj Babuino gatvėje? Ko bus vertos jų žvaigždės ir kaspinėliai, kaižmonija tiek subręs, jog nustos domėjusis žaisliukais? Kodėl jųvisų neatidavus panelei Hol ir neužbaigus to farso? Bet Viktorijos kryžius liks visiems laikams - mes visi nukeliam kepures prieš drąsą mirties akivaizdoje. Žinot, kodėl Viktorijos

kryžius tokia retenybė anglų kariuomenėj? Todėl, kad didžiausias narsumo pasireiškimas - Napoleono courage de la nuit1- retai apdovanojamas Viktorijos kryžiumi, todėl, kad drąsa, jeigu jos nelydi sėkmė, žūsta pasruvusi krauju, negavusi jokioatpildo.

1Nepastebima drąsa (pranc.).




Po Viktorijos kryžiaus labiausiai trokštamas anglų pasižymė jimo ženklas yra Keliaraiščio ordinas - jeigu jį kada panaikintų, Anglijai tai būtų gedulo diena.

„Man patinka Keliaraiščio ordinas, - kartą pasakė lordasMelburnas, - jam gauti nereikia jokių nuopelnų!"Mano bičiulis, Švedijos pasiuntinys Romoje, parodė man

anądien nuorašą vieno mano laiško, rašyto beveik prieš dvidešimt metų. Jis pasakė nusiuntęs originalą Švedijos užsienioreikalų ministerijai, kad jį ten perskaitytų ir apsvarstytų. Taibuvo pavėluotas atsakymas į pakartotinį oficialų Švedijos pasiuntinybės prašymą, kad aš bent iš mandagumo padėkočiauItalijos vyriausybei, apdovanojusiai mane Mesinos medaliu užtariamus mano nuopelnus per žemės drebėjimą. Laiške buvosakoma:

„Ekscelencija,

Iki šiol aš priimdavau tik tokius apdovanojimus, kurių visai nebūdavau nusipelnęs, ir visuomet atkakliai stengdavausi vadovautis šiuo principu. Pažvelgęs į Oficialųjį registrą, galite įsitikinti, kokių tai davė nuostabių rezultatų per daugelį metų. Naujas principas, siūlomas Jūsų Ekscelencijos laiške, - siekti, kad menkas mano darbas, kurį galbūt man pavyko nuveikti, būtų viešai pripažintas,

yra, mano manymu, rizikingas ir labai abejotinos praktinės reikšmės sumanymas. Jis tik sudrumstų mano filosofiją ir, galimas daiktas, užrūstintų nemirtinguosius dievus. Nepastebėtas apleidau choleros nusiaubtas Neapolio lūšnas ir noriu taip pat išnykti iš Mesinos griuvėsių. O to, ką ten mačiau, neužmiršiu ir be jokio atminimo medalio.“

* * *

Beje, turiu prisipažinti, kad tas laiškas - gryna nesąmonė. Švedijos pasiuntiniui neteko grąžinti Mesinos medalio Italijos vyriausybei - jis tebeguli mano stalčiuje, nė kiek nedrumsda-mas mano sąžinės ir filosofijos. Tiesą sakant, man nebuvopagrindo atsisakyti to medalio: juk mano nuopelnai Mesinai




buvo visai menki, lyginant su tuo, ką nuveikė, rizikuodamigyvybe, šimtai nežinomų ir užmirštų žmonių. Man negrėsė jokspavojus, nebent galėjau tapti bado ar savo kvailumo auka.

Tiesa, dirbtiniu kvėpavimu grąžinau gyvybę daugeliui pusiauužtroškusių žmonių, bet kas iš gydytojų, seselių ar pakrantėssargybos nebūtų be jokio atpildo suteikęs tos pačios pagalbos?Taip, aš pats vienas ištraukiau iš virtuvės griuvėsių senę, tačiaupalikau ją sulaužytom kojom gulinčią gatvėje ir besišaukiančiąpagalbos. Bet ką aš turėjau daryti? Kol atplaukė pirmas medicinos pagalbos laivas, niekur nebuvo galima gauti nei tvarstomosios medžiagos, nei vaistų. Kartą, vėlai vakare, kažkokiam kieme radau nuogą kūdikį, jis ramiai miegojo visą naktį,retkarčiais pažįsdamas pro miegus mano nykštį. Rytą nunešiau

jį Šventos Teresės vienuolėms į jų pusiau apgriuvusią koplyčią, kur ant grindų jau gulėjo daugiau kaip dvylika verkiančių iš bado kūdikių - visą savaitę Mesinoje nebuvo gali

ma gauti nė lašo pieno. Dažnai stebėdavausi, kad tiek daugkūdikių buvo ištraukta iš griuvėsių ir rasta gatvėse visai sveikų ir nesužalotų; atrodė, jog visagalis Dievas jiems gailestingesnis negu suaugusiesiems. Kadangi vandentiekis buvo sugriautas, nebuvo nė vandens; keli dvokiantys šuliniai buvotaip pat užteršti - visame mieste tysojo tūkstančiai pūvančių

lavonų. Truputis makaronų, ir viskas. Nei duonos, nei mėsos,nei daržovių, nei žuvies, nes kone visas žvejų valtis užtvindėar sudaužė į šipulius didžiulė banga, užliejusi krantą ir nusinešusi jūron daugiau kaip tūkstantį žmonių, kurie čia buvosusispietę, ieškodami saugaus prieglobsčio. Šimtai lavonų buvo vėl išmesta ant smėlio, kur jie ir liko pūti saulėje. Drauge

su jais jūra išmetė pusgyvį didžiulį ryklį (tokio milžino darnebuvau matęs) - Mesinos sąsiauris knibždėte knibžda ryklių. Alkanomis akimis žiūrėjau, kaip jį darinėja, tikėdamasis,kad ir man teks koks gabalėlis. Ne kartą buvau girdėjęs, kadryklio mėsa labai skani. Jo viduriuose rado moters koją, apmautą raudona vilnone kojine ir storu batu, lyg amputuotą

chirurgo. Labai galimas daiktas, kad tomis dienomis ne tik




rykliai mito žmogiena, bet geriau apie tai nekalbėsiu. Tuo pačiumito ir tūkstančiai benamių kačių ir šunų, kurie naktimislandžiojo po griuvėsius, kol jų pačių nesugaudavo ir nesury

davo išsigelbėję žmonės. Aš pats ant spiritinės lempelės buvauišsikepęs katę. Laimė, soduose galėjai pasiraškyti kiek tinkamas apelsinų, citrinų ir mandarinų. Vyno buvo per akis; nuopat pirmos dienos prasidėjo vyno rūsių ir parduotuvių plėšimas,o jų buvo šimtai; vakarais beveik visi - aš taip pat - būdavodaugiau ar mažiau girti; girtumas buvo tikras išganymas: jisnuslopindavo kamuojantį bado jausmą, žmonės net užmigdavo, nors blaivūs vargu ar būtų drįsę miegoti. Beveik kas naktįkartojosi požeminiai smūgiai, lydimi griūvančių namų traškesioir siaubingo žmonių klyksmo gatvėse. Apskritai aš gana geraimiegojau Mesinoje, nors ir reikėdavo nuolat keisti nakvynę.Saugiausia vieta miegoti, žinoma, buvo rūsiai, bet čia tavepersekiodavo klaiki baimė, kad, užgriuvus sienai, neliktum

palaidotas gyvas. Geriausia buvo gulėti po medžiu apelsinųgiraitėje, bet po baisių liūčių, trukusių dvi dienas, naktys perdaug atvėso, kad žmogus, kurio visa manta tilpo kuprinėje,miegotų po atviru dangumi. Netekęs savo mėgstamos škotiškos pelerinos, kiek įmanydamas guodžiausi mintimi, kaddabar ji dengia labiau nuskarusius drabužius negu mano. Ir

vis dėlto, kad ir turėdamas galimybę, nebūčiau jų keitęs įgeresnius. Tik labai drąsus žmogus galėjo smagiai jaustis,vaikščiodamas padoriais rūbais tarp visų šių žmonių, išsigelbėjusių tik su naktiniais marškiniais, paklaikusių iš siaubo,alkio ir šalčio, - bet ir jis neilgai jais būtų džiaugęsis. Nereikia stebėtis, kad kol atvyko kariuomenė ir buvo paskelbta

karo padėtis, gyvųjų ir mirusiųjų apiplėšimai, užpuolimai irnet nužudymai buvo įprastas reiškinys. Bet ar yra šalis, kurio

je nebūtų šitaip buvę panašiomis neįsivaizduojamomis aplinkybėmis? Padėtį sunkino dar ir tai, kad lyg tyčia iš aštuoniųšimtų Koledžo Militere karabinierių išsigelbėjo tik keturiolika, tuo tarpu pats pirmas požeminis smūgis atidarė kamerų

duris keturiems šimtams nesužalotų profesionalių galvažudžių




ir vagių, kurie buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos - tikralikimo ironija! Savaime suprantama, tie niekšai, išplėšę ginklų sandėlius ir rūbų krautuves, apsirūpino apranga ir revol

veriais ir dabar smaginosi turtingo miesto griuvėsiuose. Jienet išlaužė Neapolio banko seifą, nužudę du panaktinius.Tačiau visus buvo apėmęs toks neapsakomas siaubas, jog daugelis tų banditų savo noru pasiduodavo ir tūnodavo uoste,užrakinti garlaivyje, kad tik nereikėtų likti pasmerktame mieste, nors galėjo ten plėšti kiek tik širdis geidė. Dėl manęs, taituriu pasakyti, kad niekas nė karto m anęs neužkabino -priešingai, visi buvo nepaprastai malonūs ir paslaugūs man,taip pat vieni kitiems. Tie, kuriems pavykdavo nudžiauti rūbų ir maisto, visuomet mielai dalindavosi su tais, kurie jųneturėjo. Kažkoks nepažįstamas tipas, matyt, vagis, padovanojo man puikų dygsniuotą moterišką chalatą - kažin ar esukada gavęs malonesnę dovaną. Vieną vakarą, eidamas pro

kažkokių rūmų griuvėsius, pastebėjau gerai apsirengusį žmogų,mėtantį duonos gabalėlius ir morkas dviem arkliam ir asiliukui, kurie buvo įstrigę požeminiam kalėjime - pro siaurą plyšįsienoje šiaip taip pamačiau vargšus gyvulius. Nepažįstamasispasakė man ateinąs čia dukart per dieną ir atnešąs maisto likučių, kurių jam pavyksta gauti - jam esą taip sunku žiūrėti į

tuos nelaimingus gyvulius, mirštančius badu ir troškuliu, kad jis nušautų juos revolveriu, tik jam neužtenka drąsos - jis negalįs užmušti jokio gyvulio, net putpelės1. Pažiūrėjau nustebęs įprotingą, gražų ir gana simpatingą jo veidą ir paklausiau, ar jissicilietis. Ne, atsakė jis, bet Sicilijoje gyvenęs keletą metų. Pradėjo smarkiai lyti, ir mudu nuėjom. Jis paklausė, kur aš gyvenu,

0 išgirdęs, kad namų kaip ir neturiu, pažvelgė į permirkusiusmano rūbus ir pasiūlė pernakvoti pas jį - jis gyvenąs čia pat sudviem bičiuliais. Apgraibomis prasispraudėm pro didžiulių ap

1Skaitytojams, mylintiems gyvulius, gal bus įdomu sužinoti, kad abu arklius ir

asiliuką, praėjus septyniolikai dienų po žemės drebėjimo, ištraukė gyvus iš jų

kalėjimo ir kad ilgain iui jie atsigavo. (Aut. pas t. )



3 24 A x e l M un th e

griuvusių sienų luitus ir krūvas įvairiausių sulūžusių baldų,nulipom laiptais ir atsidūrėm didelėje požeminėje virtuvėje,kur blausiai švietė lempelė, kabanti ant sienos po spalvota

madonos graviūra. Ant grindų gulėjo trys čiužiniai, ir ponasAmadėjas maloniai užleido man savo guolį - jis ir jo bičiuliaieisią ieškoti po savo namų griuvėsiais mantos ir negrįšią visąnaktį. Jis mane pavaišino puikia vakariene - antrą kartą nuoto laiko, kai atvykau į Mesiną, gavau žmoniškai pavalgyti. Pirmą kartą - prieš kelias dienas Amerikos konsulate, kai atsitiktinai pakliuvau į linksmą pikniką, kurį buvo surengęs senasmano bičiulis Vintropas Cenleris, atvykęs tą rytą savo jachta,prikrauta maisto produktų badaujančiam miestui. Puikiai išsimiegojau ant pono Amadėjo čiužinio ir pabudau tik rytą, kaimano šeimininkas ir jo bičiuliai laimingai grįžo iš pavojingosnaktinės ekspedicijos - tikrai pavojingos, nes žinojau, kad kariuomenei buvo duotas įsakymas be perspėjimo šauti į kiekvie

ną, kas bandys ką nors išsinešti kad ir iš savo paties namo griuvėsių. Jie numetė po stalu ryšulius, krito ant čiužinių ir, manišeinant, jau kietai miegojo. Nors malonusis mano šeimininkasgrįžo mirtinai išvargęs, vis dėlto neužmiršo man pasakyti, kadgaliu gyventi pas juos kiek tinkamas, o man, žinoma, tik to irreikėjo. Kitą dieną vakarieniavau su ponu Amadėju; abu jo

bičiuliai jau kietai miegojo ant savo čiužinių - visi trys vėl rengėsi po vidurnakčio eiti į darbą. Malonesnio žmogaus kaip mano šeimininkas dar nebuvau matęs. Sužinojęs, kad neturiu pinigų, jis tučtuojau pasisiūlė paskolinti penkis šimtus lirų - gėdaprisipažinti, bet aš jam taip ir negrąžinau tų pinigų. Negalėjaususilaikyti nepasakęs, kad labai stebiuosi, kaip lengvai jis sko

lina pinigus visai nepažįstamam žmogui. Jeigu jis manim nepasitikėtų, šypsodamas paaiškino šeimininkas, aš čia nesėdėčiau.Kitos dienos popietę, kai šliaužiojau po „Trinakrijos“ vieš

bučio griuvėsius, ieškodamas Švedijos konsulo lavono, staigapriešais išdygo kareivis, atstatęs į mane šautuvą. Buvau suimtas ir nuvestas į artimiausią sargybos postą. Vargais negalaisišsiaiškinęs nelabai žinomą mano tautybę, budintis karinin




kas kruopščiai išstudijavo leidimą, pasirašytą prefekto, ir pagaliau paleido, nes vienintelis mano corpus delieti1buvo apan-glėjęs Švedijos pasiuntinybės žurnalas. Tačiau iš posto išėjau

neramus, nes pastebėjau, kaip karininkas apstulbo, išgirdęs,kad negaliu nurodyti tikslaus savo adreso - aš net nežinojau,kaip vadinosi gatvė, kurioje gyvena malonusis mano šeimininkas. Buvo jau visai tamsu, ir netrukus pasileidau bėgti,nes tariausi girdįs iš paskos tylius žingsnius, lyg kas būtų mane sekęs: vis dėlto nusigavau iki savo būsto be jokių nuotykių. Ponas Amadėjas ir abu jo bičiuliai jau miegojo antčiužinių. Kaip visuomet, buvau alkanas ir atsisėdau valgytivakarienės, kurią malonusis šeimininkas man buvo palikęs antstalo. Nusprendžiau tą naktį negulti, o kai jie susiruoš eiti,pasisiūlyti ponui Amadėjui padėti ieškoti jų mantos. Vos tikspėjau pagalvoti, kad bent šitaip atsidėkosiu jam už svetingumą, pasigirdo šaižus švilpesys ir žingsniai - kažkas leidosi laip

tais. Bematant visi trys nubudo ir pašoko nuo čiužinių. Išgirdau šūvį, ir vienas karabinierius nusirito nuo laiptų prie patmano kojų. Greitai pasilenkiau, norėdamas pasižiūrėti, ar jismiręs, ir staiga aiškiai pamačiau, kad ponas Amadėjas, atkišęs revolverį, taiko į mane. Tą patį akimirksnį į kambarįsuvirto kareiviai, pasigirdo dar vienas šūvis, ir po atkaklios

kovos visi trys buvo sučiupti. Kai, surakintas antrankiais, tvirtavirve surištomis kojomis ir rankomis, mano šeimininkas ėjopro šalį, jis pakėlė galvą ir pažvelgė į mane - jo žvilgsnyje buvotiek klaikios neapykantos ir priekaišto, jog man sustingo gyslose kraujas. Po pusvalandžio buvau vėl nuvestas į tą patį postą, kur mane laikė užrakinę visą naktį. Iš ryto vėl tardė tas

pats karininkas. Turbūt tik jo išmintingumo bei gerumo dėkalikau gyvas. Jis pasakė, kad mano šeimininkas ir jo bičiuliaibuvo pabėgę iš kalėjimo prie Kapucinų nusikaltėliai, nuteistikalėti iki gyvos galvos, ir kad jie visi pericolosissimi2. Ama-

1Kaltės įrodymas (lot.).

1Patys pav ojingiausi (it.).



3 2 6 A x e l M un th e

dejas buvo garsus plėšikas, daug metų siautėjęs Džirdženčoapylinkėse ir įvykdęs aštuonias žmogžudystes. Tai jis su savogauja aną naktį apiplėšė Neapolio banką ir nužudė panakti

nius, kol aš ramiai miegojau ant jo čiužinio. Visi trys buvošvintant sušaudyti. Jie paprašė kunigo, išpažino nuodėmes irdrąsiai sutiko mirtį. Karininkas man padėkojo už tą svarbųvaidmenį, kurį suvaidinau juos suimant. Pažvelgiau jam į akisir pasakiau, kad visai nesididžiuoju savo nuopelnais. Jau seniai žinojau, jog netinku būti prokuroru, o tuo labiau budeliu. Tai ne mano pašaukimas: galbūt jo, o gal ir ne jo. KaiDievas nori smogti, jis žino, kaip smogti, jis duoda žmoguigyvybę, jis ir atima.

Deja, apie šį nuotykį sužinojo keli laikraščių korespondentai, kurie sukiojosi prie draudžiamos zonos - į miestą tuo metu joks korespondentas dėl suprantamų priežasčių negalėjopatekti. Visi jie troško sensacingų žinių ir ypač vertino pačias

neįtikimiausias; o mano istorija, be abejo, galėjo pasirodytilabai neįtikima tiems, kurie nebuvo Mesinoje pirmąją savaitępo žemės drebėjimo. Laimė, jie iškreipė mano pavardę, ir tasmane apsaugojo nuo išgarsėjimo. Bet kai kompetentingi asmenys man pranešė, kad tas manęs neapsaugos nuo mafijosilgos rankos, jei liksiu Mesinoje, kitą dieną su pakrantės sar

gybiniais išplaukiau per sąsiaurį į Redžą.Patį Redžą, kuriame nuo pirmo požeminio smūgio žuvo dvi

dešimt tūkstančių žmonių, sunku nupasakoti ir dar sunkiauužmiršti. Dar šiurpiau atrodė maži pakrantės miesčiukai, išsimėtę tarp apelsinų giraičių - Scila, Kanitelas, Vila San Džova-nis, Galikas, Arčis, San Gregorijus; kone pati gražiausia Ita

lijos sritis buvo virtusi didžiulėmis kapinėmis, kur tarpgriuvėsių gulėjo daugiau kaip trisdešimt tūkstančių mirusių

jų ir keli tūkstančiai sužeistųjų - dvi naktis jie nesulaukė jokios pagalbos, ant jų žliaugė lietus, paskui pakilo žvarbustramontano \ o čia pat gatvėmis lakstė tūkstančiai pusnuogių

1Šiaurės vėjas (it.).




paklaikusių žmonių, kaukiančių iš bado. Dar toliau į pietusžemės drebėjimas, matyt, buvo pasiekęs apogėjų. Pavyzdžiui,Pelare, kur iš penkių tūkstančių gyventojų išsigelbėjo tik keli

šimtai, net negalėjau atskirti, kur būta gatvių. Bažnyčia, kurioje buvo susispietę siaubo apimti žmonės, subyrėjo nuo antrosmūgio ir palaidojo visus po savo griuvėsiais. Kapinės buvonuklotos sudaužytais karstais, tikra to žodžio prasme išmestais iš duobių - aš jau buvau matęs tą klaikų vaizdą Mesinoskapinėse. Ant krūvos griuvėsių, kur kadaise buvo bažnyčia,sėdėjo dešimt apskarusių, nuo šalčio drebančių moterų. Josneverkė, nekalbėjo, tik sėdėjo nekrutėdamos, panarinusios galvas, primerkusios akis. Protarpiais viena kita pakeldavo galvąir įsmeigdavo nematančias akis į seną apdriskusį kunigą, kuris stovėjo netoliese, apsuptas būrelio vyrų, ir pašėlusiai mostagavo rankomis. Kartkarčiais metęs baisų prakeikimą, jis grūmodavo kumščiu ton pusėn, kur anapus sąsiaurio buvo Mesina;

Mesina - Šėtono miestas, toji Sodoma ir Gomora, drauge sudėjus, jų nelaimių kaltininkė! Argi jis nebuvo išpranašavęs,kad anksčiau ar vėliau šis nusidėjėlių miestas susilauks... -drebantys pakeltų į dangų rankų mostai aiškiai bylojo, kokiatai buvo pranašystė. Castigo di Dio! Castigo di Dio!1

Išsiėmiau iš kuprinės sudžiūvusios duonos kepalėlį ir pada

viau moteriškei, kuri sėdėjo šalimais su kūdikiu ant kelių.Netarusi nė žodžio, ji pagriebė kepalėlį, ištraukė iš kišenėsapelsiną ir atkišo man; po to atsikando gabalą, įdėjo į burnąkaimynei, kuri, matyt, tuoj turėjo tapti motina, o likusią duoną ėmė pati godžiai ryti kaip išbadėjęs žvėris. Paskui tyliu, monotonišku balsu pasakė pati nežinanti, kaip išsigelbėjo su kū

dikiu prie krūtinės, kai nuo pirmo smūgio sugriuvo jų namas,kaip ligi pat ryto kapstėsi tarp griuvėsių, gelbėdama kitus dusavo vaikus ir vyrą - jinai girdėjo jų dejavimus, kol visai prašvito; o paskui, po antro smūgio, viskas nutilo. Jos kakta buvobaisiai sužalota, bet creatura - jaudinamas vardas, kuriuo mo-

1Diev o bausmė (it.).




tinos čia vadina savo kūdikius, - grazie a Dio \ sveikas. Taisakydama, ji atkišo krūtį kūdikiui, nuostabiam berniūkščiui,kuris buvo stiprus kaip naujagimis Herkulis, net nepaliestas

nelaimės. Salia jos pintinėje po supuvusių šiaudų gniūžte miegojo kitas kūdikis - jinai rado jį gatvėje, ir niekas nežino, kas jo tėvai. Kai aš atsistojau, našlaitis ėmė spurdėti; išėmusi išpintinės, moteriškė jam atkišo antrąją krūtį. Žiūrėjau į šią paprastą Kalabrijos valstietę tvirtomis rankomis, plačia krūtine,į du puikius, energingai žindančius kūdikius ir staiga prisiminiau jos vardą. Tai buvo didžiosios Graikijos Demetra, Didžiojiromėnų Motina. Tai buvo Motina Gamta, ir virš šimtų tūkstančių mirusiųjų iš jos plačios krūtinės liejosi neišsenkamagyvybės versmė. O Mirtie, kur tavo geluonis? O Kape, kurtavo pergalė?

* * *

Bet grįžkime prie panelės Hol. Turėdama tiek rūpesčių su kilmingosiomis personomis, ji vis sunkiau galėjo stebėti manopacientes. Tikėjausi, kad, išvykęs iš Paryžiaus, pagaliau atsikratysiu nervingų moterų, bet lūkesčiai neišsipildė: jos plūsteplūdo į mano priimamąjį Ispanijos aikštėje. Be senųjų klaikiųpažįstamų iš Viljė aveniu, atsirasdavo vis daugiau ir daugiau

naujų pacienčių, kurias man užkraudavo kiti iškankinti neu-ropatologai, verčiami visai pateisinamos savigynos. Vien tikkaprizingų visokio amžiaus psichopačių, atsiųstų pas mane profesoriaus Ver-Mičelio, būtų užtekę bet kurio žmogaus smegenų pajėgumui ir kantrybei išbandyti. Vienos profesoriusKraftas-Ebingas, garsusis „Seksualinės psichopatijos4* autorius,

taip pat nuolatos siųsdavo pas mane abiejų lyčių ir visai belyčių pacientų, kurie viens už kitą buvo įnoringesni, ypač moterys. Dideliam mano nusistebėjimui ir pasitenkinimui, po kurio laiko į mane ėmė kreiptis daug pacientų su įvairiais nervųpakrikimais, kuriems, be abejo, mane rekomenduodavo Sal-

1Ačiū Dievui (it.).




petrijero Metras, nors jie niekuomet man neįteikdavo jokiolaiško. Daugelis jų buvo beveik psichikos ligoniai, kartais neatsakingi už savo veiksmus. Kai kurie buvo tiesiog užsimas

kavę pamišėliai, iš kurių visko galėjai laukti. Beje, su pamišėliais lengva būti kantriam - prisipažinsiu, širdies gilumojvisuomet jaučiau jiems simpatiją. Tik truputis švelnumo, ir su

jais nėra jokio vargo. Kas kita isterikės - su jomis neužtenkakantrybės, o dėl gerumo, tai joms jokiu būdu negalima rodytiširdies, nes jos tik to ir laukia. Dažniausiai jas sunku išgydyti,bent jau ne ligoninės sąlygomis. Raminamaisiais vaistais galima atbukinti jų nervų centrus, bet išgydyti neįmanoma. Joslieka kokios buvusios: klaikus dvasinių ir fizinių sutrikimųkamuolys, kančia ir sau, ir artimiesiems, Dievo rykštė gydyto

jams. Hipnozės poveikis daugeliui anksčiau buvusių neišgydomų psichikos ligų yra labai veiksmingas, bet isterikėms -nesvarbu, kokio amžiaus - hipnozė ne tik kad nepadeda, bet

paprastai tik kenkia. Kiekvienu atveju reikėtų apsiriboti Sarko įtaiga à V état de veille - nemiego būklėje. Beje, hipnozės čianė nereikia: tos vargšės moterys ir taip pernelyg linkusios klausyti gydytojo, juo pasikliauti, dievinti ir matyti jį kaip vienintelį sugebantį jas suprasti žmogų. Anksčiau ar vėliau neišvengiamai įteikiamos fotografijos - nieko nepadarysi, il faut passer

par là1y kaip kad niūriai šypsodamas sakydavo Sarko. Aš išseno nekenčiu nuotraukų, o pats nuo šešiolikos metų nesida-viau fotografuojamas - nebent kai tas būdavo neišvengiama,pavyzdžiui, kai turėjau gauti pasą karo metu, tarnaudamasRaudonajame Kryžiuje. Nebranginau net savo bičiulių fotografijų; juk aš visuomet galiu atkurti savo tinklainėje nere

tušuotus jų atvaizdus kur kas tiksliau negu geriausias fotografas. Tam, kas studijuoja psichologiją, paprasta žmogausveido nuotrauka neturi beveik jokios vertės. Bet senoji Anabaisiai mėgo fotografijas. Nuo tos atmintinos dienos, kai išapgailėtinos gėlininkės, prekiaujančios Ispanijos aikštėje, pa

1Reikia tai iškęsti (pranc.).



3 3 0 A x e l M u nthe

sidarė Kytso namų darbininke, ji ėmė aistringai kolekcionuoti fotografijas. Dažnai, pernelyg rūsčiai ją išbaręs už kokią norsydą, kurių jai netrūko, siųsdavau į jos rūsiuką po Trinità dei

Monti laiptais taikos balandį su fotografija snape. O kai galiausiai, iškamuotas nemigos, visam laikui palikau Kytso namą, Ana pasiglemžė visą mano stalčių, pilną įvairiausių rūšiųir dydžių fotografijų. Turiu atvirai prisipažinti, kad džiaugiausi jų atsikratęs. Ana čia niekuo dėta - dėl visko kaltas ašvienas. Kai kitais metais pavasarį trumpam nuvažiavau į Paryžių ir Londoną, nustebau pamatęs, kad kai kurie buvę mano pacientai ir jų artimieji sutiko mane labai santūriai, net,sakyčiau, šaltai. Grįždamas į Kaprį, važiavau pro Romą ir kaiptik turėjau laiko papietauti Švedijos pasiuntinybėje. Pasiuntinys atrodė niūrokas, net žavioji šeimininkė buvo neįprastaityli. Kai susiruošiau į stotį, ketindamas naktiniu traukiniuišvykti į Neapolį, senasis mano bičiulis pareiškė, kad man jau

seniai metas grįžti į San Mikelę ir likusias savo gyvenimo dienas praleisti šunų ir beždžionių kompanijoj. Padorioje draugi

joje man nėra ko veikti - tai, ką aš iškrėčiau išvažiuodamas išKytso namo, apvainikavo visus mano išsišokimus. Įniršusiu balsu jis man papasakojo, kaip Kūčių vakarą, eidamas per Ispanijos aikštę, kuri, kaip paprastai, tą dieną buvo užtvindyta

turistų, Kytso namo tarpduryje pastebėjo Aną - ji stovėjo priestaliuko, užversto fotografijomis, ir spiegiamu balsu šaukė praeiviams:

- Venite a vedere questa bellissima signorina coi cappelli ricci, ultimo prezzo due lire! - Ateikit ir pasižiūrėkit į šią gražią panelę garbanotais plaukais. -Paskutinė kaina - dvi liros!

- Guardate la Signora Americana, guardate che collana di perle, guardate che orecchini con brillanti, ve la do per due cinquanta, una vera combinazione! - Pažvelkit į ponią amerikietę, pažvelkit į jos perlų vėrinį, į briliantų auskarus. Tik pustrečios liros,naudokitės proga!

- Non vi fate scappare questa nobile marchesa, tutta in pellic

cia! - Nepraleiskite progos! Stai kilminga kailiniuota markizė!




- Guardate questa duchessa, tutta scollata, in veste di ballo e con la corona in testa, quattro lire, un vero regalo! - Pažvelkite įšią dekoltuotą kunigaikštienę iškilmių suknele, su karūna ant

galvos. Keturios liros! Tiesiog veltui!- Ecco la signora Bocca Aperta, prezzo ridotto una lira e mezzo. - O štai ponia Išsižiojėlė. Kaina sumažinta - pusantros liros.

- Ecco la Signora Mezza Pazza, rideva sempre, ultimo prezzo una lira! - O štai Kvanktelėjusi ponia, kuri visą laiką juokdavosi. Paskutinė kaina - viena lira!

- Ecco la Signora Capa Rossa che puzzava sempre di liquore, una lira e mezzo. - Stai Rudaplaukė ponia, kuri visuomet dvokdavo degtine - pusantros liros.

- Ecco la Signorina dell Albergo di Europa che era impazzita per il Signor Dottore due lire e mezzo. - O štai panelė iš „Europos" viešbučio, kuri buvo įsimylėjusi poną daktarą. Pus

trečios liros.- Vedete la Signora Francese che portava via il porta sigarette

sotto il mantello, povera signora, non era colpa sua, non aveva la testa apposto, prezzo ristretto una lira. - Pažvelkit į prancūzęponią, kuri po apsiaustu išsinešė portsigarą; ji, vargšelė, nekalta - jai buvo ne visi namie. Kaina sumažinta - viena lira.

- Ecco la Signora Russa che voleva ammazzare la civetta, due lire, ne anche un soldo di meno. - Stai rusė ponia, kuri norėjonugalabyti pelėdėlę, dvi liros, nė soldo mažiau.

- Ecco la Baronessa Mezzo Uomo Mezza Donna, mamma mia, non si cupisce niente, il Signor Dottore diceva che era nata cosi, due lire venti cinque, una vera occasione. - O štai baronie

nė - pusiau vyras, pusiau moteris. Dieve mano, net negaliusuprasti! Ponas daktaras sako, kad ji tokia gimė. Dvi lirosdvidešimt penki soldai - naudokitės proga.

- Ecco la Contessimi Bionda che il Signor Dottore voleva tanto bene, guardate, come carina, non meno di tre lire! - Stai geltonplaukė grafaitė, kuri taip patiko ponui daktarui. Žiūrėkit, ko

kia ji dailutė. Ne mažiau kaip trys liros!




- Ecco la... - O štai...Tarp visų damų puikavęsis jo paties didelis atvaizdas - su

paradine uniforma, ordinais ir trikampe skrybėle; iš šono bu

vo užrašyta: „A. M. nuo jo seno bičiulio K. B.“ Ana pasakėatiduosianti jį nebrangiai, už vieną lirą, nes visų pirma ji pardavinėjanti moterų fotografijas. Pasiuntinybė gavo krūvą laiškųiš buvusių mano pacienčių, jų tėvų, vyrų ir sužadėtinių - visibuvo pasipiktinę dėl tokio skandalo ir reiškė griežtą protestą.

Kažkoks prancūzas, atvykęs povestuvinės kelionės metu įRomą ir pamatęs savo jaunos žmonos fotografiją, išstatytą parduoti kirpėjo vitrinoje Kročės gatvėje, baisiausiai įtūžo ir pareikalavo mano adreso - jis norėjo iškviesti mane į dvikovą iršaudytis pistoletais pasienyje. Pasiuntinys išreiškė viltį, kadtas prancūzas geras šaulys, be to, jis pats visuomet pranašavęs,kad aš mirsiu ne savo mirtim.

Senoji Ana vis dar pardavinėja gėles Ispanijos aikštėje -

nupirkit iš jos puokštelę žibuoklių, jei nenorit padovanoti savo nuotraukos. Laikai dabar sunkūs, o senajai Anai abiejųakių katarakta.

Kiek žinau, nėra jokios galimybės atsikratyti šitokių pacienčių; būčiau labai dėkingas, jei kas mane pamokytų, kaiptai padaryti. Rašyti jų šeimoms ir prašyti, kad atsiim tų -

bergždžias darbas. Artimiesiems jos jau seniai įkyrėjo, ir jiepasiryžę viską paaukoti, kad jūs ir toliau vilktumėt tą naštą.

Gerai prisimenu nediduką prislėgtą žmogelį, kuris kartą atėjopas mane, pasibaigus priėmimui. Jis susmuko ant kėdės ir padavė savo vizitinę kortelę. Vien jo pavardė man buvo grasi:ponas Čarlzas Vašingtonas Longfelas Perkinsas jaunesnysis.

Atsiprašęs, kad neatsakė į du mano laiškus ir telegramą, jispaaiškino nusprendęs geriau pats atvykti ir maldauti manemalonės. Pakartojau savo prašymą ir pridūriau, kad nesąžiningaužkrauti man vienam tokią naštą kaip ponia Perkins, aš nebeturiu daugiau jėgų. „Ir aš taip patu, - atsakė jis. Jis esąs komersantas ir norėtų išspręsti tą klausimą komerciškai - jis pa

siryžęs atiduoti pusę savo metinių pajamų ir mokėti iš anksto.




Atsakiau, kad ne pinigai svarbu - man reikia ramybės. Ar jisžino, kad jinai jau ketvirtas mėnuo bombarduoja manelaiškais, kad aš gaunu kone kasdien po tris laiškus, o vaka

rais turiu išjungti telefoną? Ar jis žino, kad ji nusipirko eikliausius Romoje arklius ir vaikosi mane po visą miestą, kad ašnet buvau priverstas atsisakyti pasivaikščiojimų vakarais poPinčą? Ar jis žino, kad ji išsinuomojo visą aukštą Kondočiogatvės kampe priešais mano namą ir pro stiprų žiūroną stebivisus, kas pas mane ateina ir kas iš manęs išeina?

Taip, taip, tai esąs puikus žiūronas. Daktaras DženkinsasSent Lujise dėl to žiūrono turėjęs persikraustyti į kitą namą.

Ar jis žino, jog mane jau triskart kvietė naktį į Grand hôtel plauti jai skrandžio, kai ji prisigerdavo laudanumo?

Jis atsakė, kad, atakuodama daktarą Lipinkotą, ji visuomet vartodavo veronalį, ir patarė man, kai kitą kartą būsiukviečiamas, neskubėti ir palaukti ligi ryto - ji visuomet labai

kruopščiai apskaičiuoja dozes. O upė yra šiame mieste?Taip, mes ją vadiname Tibru. Praeitą mėnesį ponia Perkins

nušoko nuo Sant Andželo tilto. Kažkoks policininkas tuoj patpuolė į vandenį ir ją ištraukė. Visai be reikalo, pasakė ponasPerkinsas, ji puikiai moka plaukti ir sykį Niuporte daugiaukaip pusvalandį išsilaikė ant vandens. Jis labai nustebo sužino

jęs, kad jo žmona vis dar gyvena Grand hôtel, - paprastai jiniekur neišbūna ilgiau kaip savaitę.

Pasakiau, jog jai nieko kito nebeliko: tai vienintelis viešbutisRomoje, kuriame ji dar nebuvo apsistojusi. O Grand hôtel direktorius man ką tik pranešęs, kad nebeįmanoma jos ilgiaulaikyti - ji visą dieną vaidijasi su oficiantais ir kambarinėmis,

o visą naktį stumdo savo svetainėje baldus.Gal jis galėtų nebeduoti jai pinigų? Ją išgelbėtų tik būtinybė sunkiu darbu užsidirbti duoną.

Ji turinti per metus dešimt tūkstančių dolerių savo pačiospajamų ir dar gaunanti dešimt tūkstančių iš pirmojo vyro,kuriam pavyko labai pigiai jos atsikratyti.

Ar jis negalėtų jos uždaryti į pamišėlių namus Amerikoje?




Jis stengęsis, bet nieko iš to neišėję: jos nepripažįsta pakan-karnai pamišusia. Ir kokių jiems dar reikia įrodymų? O gal ašgalėčiau pabandyti Italijoje?..

Deja, atsakiau, turbūt ir čia neįmanoma.Mudu pažvelgėm į kits kitą su didėjančia simpatija.Jis pasakė, kad, pagal daktaro Dženkinso statistiką, ji nie

kuomet nebuvo įsimylėjusi to paties gydytojo ilgiau kaip mėnesį; dažniausiai užtekdavo dviejų savaičių. Tad mano laikasgreitai baigsis - ar negalėčiau jo pasigailėti ir pakentėti ligipavasario?

Deja, daktaro Dženkinso statistika nepasitvirtino - poniaPerkins nesiliovė manęs kankinusi visą laiką, kol gyvenau Romoje. Vasarą ji atsigrūdo į Kaprį ir bandė nusiskandinti Žydrojoje grotoje. Kai ji perlipo per San Mikelės sodo mūrinęsieną, aš taip įsiutau, jog vos nenutrenkiau jos į prarają. Turbūt būčiau taip ir padaręs, jeigu jos vyras atsisveikindamas

nebūtų manęs įspėjęs, kad nukristi nuo tūkstančio pėdųaukščio jai vieni niekai.

Visiškai galimas daiktas, nes vos prieš porą mėnesių vienakvanktelėjusi vokietaitė, nušokusi nuo garsiosios Pinčo sienos, tik susilaužė kulkšnį. Po to, kai Romoje nebeliko nė vieno vokiečio gydytojo, į kurį ji nebūtų kreipusis, jos auka ta

pau aš. Padėtis pasidarė itin klaiki dėl to, kad panelė Fridąpasižymėjo neįprastais sugebėjimais kurti eiles: jos produkcijasiekdavo maždaug dešimt puslapių per dieną, ir visa toji lyrika būdavo suverčiama man. Kentėjau visą žiemą, bet kai atė

jo pavasaris, - o pavasarį tokiems ligoniams visuomet prasideda pablogėjimas, - pasakiau jos kvaišai motinai, kad jeigu

jiedvi su panele Fridą negrįš ten, iš kur atsidangino, aš imsiuos visų priemonių, kad jos duktė būtų uždaryta į pamišėliųnamus. Galiausiai jos susiruošė kitą dieną važiuoti į Vokietiją.Naktį mane prikėlė ugniagesių komanda, atvykusi į Ispanijosaikštę - degė gretimo namo, „Europos" viešbučio, antrasaukštas. Panelė Fridą vien su naktiniais marškiniais ligi ryto

sėdėjo mano svetainėj ir, įkvėpimo pagauta, kūrė eiles. Ji pa




siekė, ko norėjo: jos išbuvo Romoje dar visą savaitę, kol policija ištyrė įvykį ir kol jos atlygino nuostolius - mat gaisras kilo

jų svetainėje. Panelė Fridą pamirkė žibale rankšluostį, įmetė

jį į fortepijoną ir padegė.Sykį, išeidamas iš namų, susidūriau tarpduryje su jaunadailia amerikiete. Mergina atrodė tiesiog žydinti, jos nervaitaip pat, ačiū Dievui, buvo sveiki. Pasakiau, kad labai skubu,o jai tikriausiai nieko neatsitiks, jei priimsiu ją ne šiandien, orytoj. Ji pasakė irgi skubanti, nes atvyko į Romą tik pamatytipopiežiaus ir daktaro Miuntės, kuriam pavyko visiems metams sutramdyti tetą Salę, ko nesugebėjo padaryti joks kitasgydytojas. Pažadėjau jai padovanoti nuostabią Botičelio „Pa-vasario“ spalvotą reprodukciją, jeigu ji išsivežtų tetą atgal įAmeriką. Bet ji atsakė, kad nesusigundytų net originalu. Oiš jos tetulės visko galėjai laukti. Nežinau, ar „Kytso draugi

ja 4, nupirkusi namą, kai aš išsikrausčiau, įstatė naujas duris

kambaryje, kur buvo miręs Kytsas ir kur galėjau mirti aš (bet,matyt, mano valanda dar nebuvo atėjusi). Jei durys tebėra tospačios, tai kairiajame kampe, maždaug mano galvos aukšty

je, turi būti nedidelė kulkos pramušta skylutė - aš užtaisiau ją tinku ir pats uždažiau.

Kita nuolatinė mano priimamojo lankytoja buvo drovi, bet

šiaip labai kultūringa ponia, kuri sykį, maloniai šypsodama,suvarė šalimais ant sofos sėdinčiam anglui į koją ilgą skrybėlaitės smeigtuką. Šitoj kompanijoj buvo dar kelios kleptomanes; didžiam mano tarnaičių pasipiktinimui, jos išsinešdavopasikišusios po apsiaustais viską, kas tik pakliūdavo po ranka.Kai kurių mano pacienčių išvis nebuvo galima leisti į laukia

mąjį, ir jos sėdėdavo bibliotekoj arba galiniame kambaryje kartusu Ana, kuri nenuleisdavo nuo jų budrios akies. Ana buvonuostabiai kantri, daug kantresnė negu aš. Taupydamas laiką, kai kurias įsivesdavau į valgomąjį ir pusryčiaudamas išklausydavau jų sielvartingas istorijas. Valgomojo langai žvelgė įnedidelį kiemuką po Trinità dei Monti laiptais, kurį buvau

pavertęs savo gyvulių ligonine ir prieglauda. Tarp jos įnamių




buvo žavi pelėdėlė, tikriausiai tiesioginė Minervos pelėdos pa-likuonė. Radau ją Kampanijoje su nulaužtu sparnu, pusgyvęiš bado. Po to, kai sparnas sugijo, du kartus buvau ją nuvežęs

ton pačion vieton ir paleidęs, bet ji nepanoro skirtis - abukartus atskrido atgal prie mano karietos ir atsitūpė man antpeties. Nuo to laiko pelėdėlė tupėdavo ant kartelės valgomojokampe, meiliai žiūrėdama į mane auksinėmis akutėmis. Ji netliovėsi miegojusi dieną, kad tik galėtų mane matyti. Kai glostydavau putlų jos kūnelį, jinai iš džiaugsmo prisimerkdavo irmažyčiu smailiu snapeliu švelniai baksnodavo man lūpas, pe-lėdiškai mane bučiuodama.

Tarp pacienčių, įleidžiamų į valgomąjį, buvo viena labaiirzli jauna rusė, su kuria turėjau daug vargo. Sunku patikėti,bet toji moteris taip pavyduliavo pelėdėlei ir tokiomis klaikiomis akimis žiūrėdavo į paukštelį, jog griežtai įsakiau Anainiekuomet nepalikti jų vienų kambaryje. Kai sykį parėjau pus

ryčių, Ana pasakė, kad rusė ponia ką tik atnešė į popieriųsuvyniotą pelę - jinai pagavusi ją savo kambaryje ir pagalvo

jusi, kad pelėdai bus skanūs pusryčiai. Tačiau pelėda buvokitos nuomonės: ji nutraukė jai galvą, kaip pratusios visos pelėdos, bet ėst neėdė. Nunešiau pelę anglų vaistininkui - jojebuvo tiek aršeniko, jog būtų nusinuodijusi net katė.

* * *

Norėdamas padaryti Rozinai ir Džovaninai džiaugsmo, pakviečiau jų seną tėvą praleisti drauge su mumis Romoje Velykas. Su senuoju Pakjalė mudu jau daug metų buvom artimibičiuliai. Kaip daugumas to meto kapriečių, jaunystėje jis bu

vo koralų žvejys. Po įvairių negandų galiausiai pasidarė Ana-kaprio duobkasiu - nekoks darbas tokioj vietoj, kur niekasnemiršta, kol neprireikia gydytojo. Net ir po to, kai pasiėmiau

jį ir jo dukteris į San Mikelę, jis jokiu būdu nenorėjo atsisakyti savo darbo. Jis jautė ypatingą simpatiją numirėliams -

jam buvo tikras džiaugsmas juos laidoti.

Senasis Pakjalė atvyko į Romą Didįjį ketvirtadienį visai




apdujęs - jis niekuomet nebuvo važiavęs geležinkeliu, n iekuomet nebuvo matęs miesto, niekuomet nebuvo sėdėjęs karietoj. Jis kas rytą keldavosi trečią valandą ir išėjęs į aikštę

prausdavosi prie Berninio fontano po mano langais. PanelėHol ir dukterys nusivedė jį pabučiuoti bronzinio švento Petrokojos piršto, jis užlipo keliais Skala Santa, o jo kolega Džovanis, protestantų duobkasys, jam aprodė visas Romos kapines;po to Pakjalė pareiškė niekur daugiau nenorįs eiti. Likusiassavo viešnagės dienas sėdėjo prie lango su frigiška žvejo kepure, kurios niekuomet nenusiimdavo, ir žiūrėjo į Ispanijosaikštę. Anot jo, tai gražiausias Romos reginys - niekas neprilygsta Ispanijos aikštei. Aš irgi buvau tos nuomonės, todėl paklausiau, kodėl jam taip patinka Ispanijos aikštė.

- Dėl to, kad pro čia visuomet lydi numirėlius, - paaiškinosenasis Pakjalė.



D v i d e š i m t s e p t i n t a s s k y r i u s

VASARA

Pavasaris atėjo ir praėjo, stojo Romos vasara. Paskutiniai svetimšaliai pamažu dingo iš tvankių gatvių. Tuščiuose muzie

juose marmurinės deivės džiaugėsi atostogomis - joms, prisidengusioms tik figos lapeliais, nebuvo baisūs jokie karščiai.Šventas Petras snūduriavo Vatikano sodų pavėsyje, Forumą irKoliziejų vėl apgaubė vaiduokliški sapnai. Džovanina ir Rozi

na atrodė išblyškusios ir pavargusios, rožės ant panelės Holskrybėlaitės visai nuvyto. Mano šunys duste duso, beždžionėspo Trinità dei Monti laiptais klykė, reikalaudamos pakeistiorą ir aplinką. Gražus mano kateriukas, išmetęs inkarą priePorto d’Ancio, laukė ženklo iškelti bures ir plaukti namo įsalą, kur meistras Nikola ir trys jo sūnūs, atsistoję prie koplyčios parapeto, žiūrėjo į tolį, laukdami manęs grįžtant. Paskutinė vieta, kurią aplankiau prieš išvažiuodamas iš Romos,buvo protestantų kapinės prie Porta San Paolo. Lakštingalostebesuokė mirusiesiems, kurie, atrodė, visai nesiguodė, kad

juos paliko amžiams tokioj nuostabioj vietoj tarp kvapių leli jų, rožių ir pražydusių mirtų. Visi aštuoni Džovanio vaikai sirgo maliarija - ši liga tuo metu smarkiai siautė Romos prie

miesčiuose, nors apie tai ir nutyli bedekeris. VyriausiąjąDžovanio dukterį Mariją taip nukamavo nuolatiniai drugiopriepuoliai, jog pasakiau tėvui, kad, likusi Romoje, ji neišgyvens vasaros. Paprašiau, kad jis leistų man pasiimti ją vasaraiį San Mikelę. Iš pradžių tėvas dvejojo - vargingi italai labainenoriai skiriasi su sergančiais savo vaikais ir veikiau leidžia

jiems mirti namie, negu sutinka guldyt į ligoninę. Galiausiai,




kai pasiūliau jam pačiam nugabenti dukterį į Kaprį ir įsitikinti, kaip gerai ją prižiūrės mano žmonės, jis sutiko.

Panelė Hol su Džovanina, Rozina ir visais šunimis kaip pa

prastai išvažiavo traukiniu pro Neapolį. O aš su pavianu Bi-liu, mangusta ir pelėdėle išplaukiau jachta. Tai buvo nuostabi kelionė. Saulei tekant, aplenkėm Monte Cirčeo, kurpagavom rytinį brizą, pučiantį iš Gaetos įlankos, pralėkėm visu greičiu pro Iskijos pilį ir išmetėm inkarą Kaprio prieplaukoje, kai varpai skambino mezzogiorno. Po dviejų valandų,beveik visai išsirengęs, jau dirbau San Mikelės sode.

Penkias ilgas vasaras nenuilstamai triūsėm nuo aušros ligisutemų ir San Mikelę jau buvom beveik užbaigę, bet dar daugką turėjau padaryti sode. Už namo reikėjo pastatyti naują terasą, o viršum dviejų romėniškų kambariukų, kuriuos aptikom praeitą rudenį, - dar vieną lodžą. Be to, pasakiau meistrui Nikolai, kad vidinį kiemuką sugriausim - jis man nepatinka.

Meistras Nikola maldavo palikti jį tokį, koks yra - mes jaudukart jį perdirbinėjom: jei, vos spėję užbaigti, tuoj pat viskągriausim, tai per amžius nepastatysim San Mikelės. Paaiškinau meistrui Nikolai, kad, norint tinkamai pastatyti namą,reikia griauti ir perdirbinėti tol, kol akis pasakys, kad dabar

jau viskas gerai. Architektūroje akys kur kas labiau praverčia

negu knygos. Akys neklysta, kol pasikliauji savo paties, o nekitų akimis.

Kai vėl pamačiau San Mikelę, ji man pasirodė gražesnė negu bet kada. Namas buvo mažas, kambarių nedaug, bet jįsupo lodžos, terasos ir pergolės, iš kurių galėjai žiūrėti į saulę,

jūrą ir debesis - sielai reikia daugiau erdvės negu kūnui. Kam

bariuose baldų buvo nedaug, bet; tokių nenupirksi vien užpinigus. Nieko nereikalingo, nieko bjauraus, jokių niekniekių, jokio šlamšto. A nt baltin tų sienų - keletas primityvų,Diūrerio graviūra ir graikų bareljefas. Ant mozaikinių grindųdu senoviški kilimai, ant stalų keletas knygų, ir visur gėlės žvilgančiose Faencos ir Urbino vazose. Kiparisai iš Estės vilos -

tauriausi pasaulyje medžiai, pasodinti koplyčios kelio pa-



3 4 0 A xel M un th e

kraščiais, jau buvo suaugę į didingą alėją. O pati koplyčia,davusi vardą mano buveinei, galų gale tapo mano nuosavybe.Ją turėjau paversti biblioteka. Palei baltas sienas buvo susta

tyti puikūs senoviški vienuolyno suolai, vidury - didelis refektoriaus stalas, apkrautas knygomis ir terakotos nuolaužomis.Ant kaneliūrinės giallo antico1 kolonos stovėjo milžiniškas ba-zaltinis Horas, didžiausias, kokį buvau kada nors matęs, atgabentas iš faraonų šalies kažkokio romėnų kolekcininko, galnet paties Tiberijaus. Nuo sienos virš rašomojo stalo žiūrėjomarmurinė Medūzos galva (ketvirtojo amžiaus prieš mūsų erą),kurią pats buvau radęs jūros dugne. Ant didžiulio šešioliktojoamžiaus florentietiško židinio stovėjo sparnuotoji Pergalė. Nuoafrikietiško marmuro kolonos sužalota Nerono galva žvelgėpro langą į įlanką, kurioje, jam įsakius, galeros irklininkaikadaise užmušė jo motiną. Virš paradinių durų spindėjo nuostabus šešioliktojo amžiaus spalvotas vitražas - Florencijos

miesto dovana Eleonorai Duzė, kurį ji man paliko atminimui,paskutinį kartą apsilankiusi San Mikelėje. Nedidelėj kriptojpenkių pėdų gylyje, po marmurinėmis romėniškomis grindimis, ilsėjosi ramybėje du vienuoliai, kuriuos visai netikėtaisuradome, dėdami židinio pagrindą. Jie gulėjo sukryžiuotomisrankomis, lygiai taip, kaip buvo palaidoti po savo koplyčia

beveik prieš penkis šimtus metų. Jų abitai buvo kone sutrūni ję, išdžiūvę kūnai lengvi kaip pergamentas, bet veido bruožaibeveik nepasikeitę; rankose jie tebeturėjo kryžius, o vienobatai buvo papuošti dailiomis sidabro sagtimis. Nenorėjau jiemsdrumsti ramybės, todėl atsargiai vėl paguldžiau į mažąją kriptą. Aukštas priekoplyčio skliautas su gotiškomis kolonomis buvo

visai toks, kokio norėjau. Kur dabar galima rasti tokių kolonų? Stovėdamas prie parapeto ir žvelgdamas į salą, pasakiaumeistrui Nikolai, kad reikia tučtuojau pastatyti pjedestaląsfinksui - ilgiau delsti nebegalima. Meistras Nikola nepaprastai apsidžiaugė ir paklausė, kodėl mes tuoj pat neatsigabena-

1Gel tona sis marmuras (it.).




me sfinkso - kur jis yra? Atsakiau, kad jis guli po užmirštosimperatoriaus vilos griuvėsiais kažkur žemyne. Jau du tūkstančius metų guli ten, laukdamas manęs. Vienas žmogus

raudonu apsiaustu papasakojo man apie jį, kai pirmą kartąpažvelgiau į jūrą kaip tik iš šios vietos, kur mudu stovimdabar. Iki šiol mačiau tą sfinksą tik vaizduotėje. Pažvelgiau įsavo nedidelę baltą jachtą, plūduriuojančią prieplaukoj pomano kojomis, ir patikinau jį, kad sfinksą būtinai surasiu,kai ateis laikas, bet kaip reikės jį atgabenti per jūras į Kaprį? Jis visas iš granito ir sveria kažin kiek tonų - į jachtą jonepakrausi.

Meistras Nikola pasikasė pakaušį ir pasiteiravo, kas užkelssfinksą į San Mikelę. Mudu, kas gi daugiau!

Abu romėniški kambarėliai po koplyčia tebebuvo užverstiįgriuvusių lubų druzgais, bet sienos sulig žmogaus ūgiu buvonesubraižytos - gėlių girliandos ir šokančios nimfos raudona

me intonaco1 atrodė kaip vakar nutapytos.- Roba di Timberio? - paklausė meistras Nikola.- Ne, - atsakiau, atidžiau apžiūrinėdamas dailų mozaiki

nių grindų raštą puošniais vynuogių lapų apvadais iš nero antico. - Šitos grindys senesnės, jos Augusto laikų. Juk tas senasimperatorius taip pat labai mėgo Kaprį ir net buvo pradėjęs

čia statydintis vilą - vienas Dievas težino, kurioje vietoje.Bet, grįždamas į Romą, jis mirė Noloje, ir vila liko nebaigta.Jis buvo didis žmogus ir didis imperatorius, bet, tikėk manim,Tiberijus buvo visų didžiausias.

Pergolę jau buvo apraizgę jauni vynuogienojai; rožės, sausmedis ir epomėja raitėsi aplink baltas kolonas. Tarp vidinio

kiemelio kiparisų ant cipollino kolonos šoko faunas, o vidurydidžiosios lodžos sėdėjo bronzinis Hermis iš Herkulanumo. Saulės nutviekstame marmuriniame kiemelyje priešais valgomąjįtupėjo pavianas Bilis ir uoliai gaudė Tapijui blusas, o aplinkgulėjo visi kiti šunys ir snūduriuodami laukė savo eilės šiuo

‘Tinkas (it.).




įprastu būdu užbaigti rytinį tualetą. Bilis nuostabiai vikriaigaudė blusas - budrios jo akys kaipmat pastebėdavo kiekvieną šokinėjantį ar ropojantį gyvį; šunys tai puikiai žinojo ir mė

go šį užsiėmimą ne mažiau už jį. Tai buvo vienintelė medžioklės rūšis, nedraudžiama San Mikelės įstatymų. Mirtis buvoūmi ir beveik neskausminga: Bilis prarydavo auką, šiai darnespėjus suvokti pavojaus. Bilis liovėsi girtavęs ir tapo padoria beždžione; jis buvo pačiam amžiaus gražume, stulbinamaipanašus į žmogų ir apskritai gerai išauklėtas, nors, man pasitraukus, mėgdavo pasiautėti ir paerzinti kitus gyvulius. Dažnaispėliodavau, ką iš tikrųjų apie jį mano šunys. Galimas daiktas, jie bijojo Bilio, nes, pajutę jo žvilgsnį, visuomet nusisukdavo. O Bilis nebijojo nieko - tik manęs. Aš visuomet iš akiųmatydavau, kada jo sąžinė nerami, o ji retai būdavo kitokia.Beje, jis, rodos, bijojo mangustos, kuri visąlaik šmižinėjo posodą - nenuilstanti, tyli ir landi.

Kaip jau sakiau, Bilis labai panėšėjo į žmogų - ką gi padarysi, kad tokį jį sukūrė Dievas. Bilis anaiptol nebuvo abejingas dailiosios lyties žavesiui - jis iš pirmo žvilgsnio pajuto didelę simpatiją Elizai, sodininko žmonai, kuri ištisas valandasgalėdavo žiūrėti į jį kaip užkerėta, kai jis tupėdavo pamėgtajamesavo figmedyje, čepsėdamas jai lūpomis. Eliza, kaip paprastai,

laukė kūdikio - kitokios aš jos niekuomet nebuvau matęs.Kažkodėl ši staigi jos draugystė su Biliu man nepatiko, aš jainet patariau žiūrėti į ką kita.

Senasis Pakjalė buvo nuėjęs į prieplauką pasitikti savo kolegos Džovanio, Romos duobkasio, kuris su savo dukterim turėjo vidurdienį atplaukti Sorento burlaiviu. Kitos dienos va

karą Džovanis jau privalėjo būti darbe, tad po pietų jam reikėjoaprodyti abejas salos kapines. Vakare mano žmonės ketinosurengti įžymaus svečio iš Romos garbei pietus sodo terasojesu vino a volontà1.

Koplyčios varpai skambino Ave Maria. Nuo penktos valan-

1Gausybė vyno (it.).




dos ryto dirbau išsijuosęs saulės atokaitoje. Nuvargęs ir alka-nas pavalgiau kuklius pietus viršutinėj lodžoj, dėkodamas likimui už dar vieną laimingą dieną. Apačioj, sodo terasoje,

mano išsipuošę svečiai sėdėjo aplink milžinišką dubenį makaronų ir didžiulį ąsotį geriausio San Mikelės vyno. Garbingoje vietoje, stalo priekyje, sėdėjo Romos duobkasys, jam išdešinės ir kairės - abu Kaprio duobkasiai, o paskui Baldasarė, mano sodininkas, Gaetanas, mano jachtos jūrininkas, irmeistras Nikola su trim sūnumis. Visi kalbėjo, rėkdami viensper kitą. Moterys Neapolio papročiu stovėjo aplink stalą irsusižavėjusios žiūrėjo į puotaujančiuosius. Saulė pamažėlegrimzdo jūron. Pirmą kartą gyvenime lengviau atsikvėpiau,kai ji pagaliau pasislėpė už Iskijos. Kodėl aš taip ilgėjaus sutemų ir žvaigždžių, aš, saulės garbintojas, iš pat vaikystėsbijojęs tamsos ir nakties? Kodėl man taip degdavo akys, žiūrint į spinduliuojantį saulės dievą? Ar jis buvo ant manęs

užsirūstinęs, ar norėjo nugręžti nuo manęs savo veidą ir palikti tamsybėj, nors aš klūpodamas stačiau jam naują šventovę? Vadinasi, gundytojas, apsisiautęs raudona mantija,man sakė tiesą prieš dvidešimt metų, kai pirmą kartą pažvelgiau į puikiąją salą, stovėdamas prie San Mikelės koplyčios?Vadinasi, teisybė, kad per didelė šviesa kenkia žmogaus

akims? „Saugokis šviesos! Saugokis šviesos!“ - skambėjo manausyse kraupus jo įspėjimas.

Aš sutikau su jo sąlygomis, sumokėjau paskirtą kainą: paaukojau savo ateitį už San Mikelę. Ko jam dar reikia? Kokiądar didžiulę kainą, anot jo, turėsiu sumokėti prieš mirdamas?

Tamsus debesis staiga apgaubė jūrą ir sodą po mano kojo

mis. Pasibaisėjęs užmerkiau degančius vokus...- Klausykit, bičiuliai! - sušuko Romos duobkasys iš tera

sos. - Klausykit, ką aš jums pasakysiu! Jūs, valstiečiai, jį matote tik vaikščiojantį po šį skurdų kaimą, basą ir pusplikį kaipir jūs patys; o jūs žinot, kad Romoj jis važinėja karieta, pakinkyta dviem arkliais? Šneka net, kad jį buvo pakvietę pas patį

popiežių, anam susirgus influença. Sakau jums, bičiuliai, jam




nėra lygių, jis geriausias Romos daktaras. Atvažiuokit ir apžiū-rėkit mano kapines, tada patys suprasit! Sempre lui! Sempre lui!1O aš su savo šeima - kas būtų atsitikę mums, jei ne jis -

jis mūsų geradarys! Kam mano žmona parduoda visus vainikus ir gėles, kaip jūs manot? Jo pacientų artimiesiems. O visitie svetimšaliai, kurie skambina prie vartų ir duoda mano vaikams po skatiką, kad juos įleistų, - ko jie ateina, kaip jūsmanot? Ko jiems reikia? Žinoma, vaikai nesupranta, ką tiežmonės šneka, ir anksčiau juos vedžiodavo po visas kapines,kol jie susirasdavo tai, ko reikia. Bet dabar, kai svetimšaliaipaskambina prie vartų, mano vaikai jau žino, ko jiems reikia,ir veda juos tiesiai prie jų kapų eilės, o svetimšaliai būna labaipatenkinti ir duoda vaikams skatiką viršaus. Sempre lui! Sem-

pre lui! Ir beveik kas mėnesį jis skrodžia kapinių lavoninėjmirusį savo ligonį, norėdamas sužinoti, kas jam buvo, o manduoda po penkiasdešimt lirų už kiekvieną, kad vėl paguldyčiau

į karstą. Sakau jums, bičiuliai, jam nėra lygaus! Sempre lui! Sempre lui!

Debesis jau buvo nuslinkęs, jūra vėl sužibo auksine šviesa,mano baimė išnyko. Nė pats velnias nieko negali padaryti žmogui, kol jis dar sugeba juoktis.

Pietūs pasibaigė. Džiaugdamiesi gyvenimu, apsvaigę nuo

vyno, mes išsiskirstėm ir netrukus jau miegojom teisuoliųmiegu.

* * *

Vos užmigau, pasijutau bestovįs nykioj lygumoj: aplinkui mėtėsi apgriuvusių sienų nuolaužos, didžiuliai travertino luitai

ir marmuro gabalai, apraizgyti gebenių, rozmarino, laukiniųsausmedžių ir čiobrelių. Ant apirusios opus reticulatum sienossėdėjo senas piemuo ir Pano dūdele kažką grojo savo ožkųbandai. Atšiaurus jo veidas su ilga barzda buvo nugairintasvėjo ir nudegintas saulės, akys žaižaravo iš po tankių kaip krū-

1Visuomet jis (it.).




mai antakių, liesas sunykęs kūnas drebėjo po ilgu mėlynu Kalabrijos piemenų apsiaustu. Aš jam pasiūliau tabako, jis mandavė gabalėlį šviežio ožkos sūrio ir svogūnų. Sunkiai supratau

jo kalbą.Kaip vadinasi ši keista vieta?Niekaip.O iš kur jis pats?Iš niekur. Jis visuomet čia gyveno. Tai jo gimtinė.Kur jis nakvoja?Ilga lazda jis man parodė laiptus po įgriuvusia arka. Nuli

pau uoloje iškirstais laiptais ir atsidūriau tamsiame skliautuotame kambaryje. Kampe buvo šiaudinis čiužinys, apklotasdviem avikailiais. Ant sienų ir lubų kabojo ryšeliai džiovintųsvogūnų ir pomidorų, ant grublėto stalo stovėjo molinis ąsotisvandens. Tai buvo jo namai ir jo manta. Čia jis gyveno visąsavo gyvenimą, čia jis vieną dieną atsiguls ir daugiau nebeat

sikels. Prieš mane atsivėrė tamsi požeminė perėja, pusiauužversta įgriuvusio skliauto nuolaužų. Kur ji vedanti?

Piemuo to nežinojo - jis niekuomet ten nebuvęs. Jis darvaikystėj girdėjęs, kad ji vedanti į olą, kurioje jau daug tūkstančių metų gyvenanti piktoji dvasia, pasivertusi didžiuliuvilkolakiu, suėdančiu visus, kas išdrįsta prieiti prie olos.

Užsidegiau fakelą ir apgraibom ėmiau leistis marmuriniaislaiptais. Perėja vis platėjo, man į veidą padvelkė ledinio orosrovė. Išgirdau klaikų dejavimą, ir kraujas sustingo man gyslose. Staiga atsidūriau didelėj salėj. Dvi milžiniškos afrikie-tiško marmuro kolonos tebelaikė dalį skliautuotų lubų, dvikitos, galingo požeminio smūgio nuverstos nuo cokolių, gulė

jo ant mozaikinių grindų. Šimtai didžiulių šikšnosparnių juodomis kekėmis buvo aplipę sienas, kiti kaip padūkę šmaikšteman aplink galvą, apakinti deglo šviesos. Vidury salės glūdo

jo didžiulis granitinis sfinksas, įsmeigęs į mane plačiai atmerktas akmenines akis.

Krūptelėjau pro miegus. Sapnas išsisklaidė. Atmerkiau akis -brėško diena.




Staiga išgirdau jūros šauksmą, griežtą ir valdingą kaip įsakymas. Šokau iš lovos, greitai apsirengiau ir, nubėgęs prie koplyčios parapeto, daviau ženklą paruošti jachtą kelionei. Po dvie

jų valandų mano laivas jau buvo prikrautas maisto atsargųvisai savaitei, storo lyno ritinių, kirtiklių ir kastuvų. Be to,pasiėmiau revolverį, visus kiek turėjau pinigus, ryšulį sakiniomedžio deglų, kokius naudoja žvejai, žūklaudami naktį. Povalandėlės iškėlėm burę ir leidomės į nuostabiausią mano gyvenime avantiūrą. Kitą naktį išmetėm inkarą nykioj įlankėlėj,kuri buvo žinoma tik nedaugeliui žvejų ir kontrabandininkų.Čia Gaetanas turėjo savaitę laukti manęs su jachta, o jeikiltų audra, ieškoti prieglobsčio artimiausiame uoste. Mesgerai žinojom šį pavojingą krantą, kur per šimtą mylių nebuvo tinkamos vietos inkarui išmesti. Žinojau ir visą šį puikųkraštą - heleninio meno ir kultūros aukso amžiaus DidžiąjąGraikiją, o dabar nykiausią Italijos provinciją, paliktą malia

rijai ir žemės drebėjimams.Po trijų dienų stovėjau toj pat nykioj lygumoj, kur mėtėsi

apgriuvusių sienų nuolaužos, didžiuliai travertino luitai ir marmuro gabalai, apraizgyti gebenių, rozmarino, laukinių sausmedžių ir čiobrelių. Ant apirusios opus reticulatum sienos sėdėjo senas piemuo ir dūdele kažką grojo savo ožkų bandai. Aš

jam pasiūliau tabako, jis man davė šviežio ožkos sūrio ir svogūną. Saulė jau buvo pasislėpusi už kalnų, mirtį nešantis maliarijos rūkas iš lėto gaubė vienišą slėnį. Pasakiau piemeniui,kad paklydau ir bijau vienas klaidžioti po šią dykynę - arnepriglaustų jis manęs nakčiai?

Jis mane nusivedė į požeminį būstą, kurį taip gerai žinojau

iš savo sapno. Atsiguliau ant jo avikailių ir užmigau.Visa tai pernelyg keista ir fantastiška, kad būtų galima at

skleisti rašytu žodžiu: be to, jei ir bandyčiau viską papasakoti,vis tiek nepatikėtumėt. Aš ir pats kaip reikiant nežinau, kurbaigėsi sapnas ir prasidėjo tikrovė. Kas nukreipė jachtą į tąvienišą pasislėpusią įlankėlę? Kas mane vedė per tą nepramin

tą dykynę prie nežinomų Nerono vilos griuvėsių? Ar tas pie-




muo buvo paprastas mirtingasis? O gal tai buvo pats Panas,grįžęs į pamėgtus savo laukus pagroti dūdele ožkoms?

Neklausinėkit manęs - aš negaliu, aš nedrįstu atsakyti. Pa

klauskit didžiulį granitinį sfinksą, kurs gludo ant San Mikelės koplyčios parapeto. Bet vis tiek nieko nesužinosit. Sfinksas penkis tūkstančius metų saugojo savo paslaptį. Sfinksasišsaugos ir manąją.

* * *

Grįžau iš nuotykingos kelionės sulysęs nuo bado ir nepriteklių,purtomas drugio. Kartą buvau patekęs į rankas plėšikams -tais laikais Kalabrijoje jų siautė begalės. Išgelbėjo tik manoskarmalai. Dusyk buvo suėmusi pakrantės sargyba kaip kontrabandininką. Keletą sykių buvo įkandę skorpionai, o kairėranka, į kurią įkirto gyvatė, tebebuvo aptvarstyta. Už Likozosiškyšulio, kur palaidota sirena Leukozija, Partenopės sesuo,

mus buvo užklupusi pietvakarių vėtra, ir būtumėm tikrai nugrimzdę į jūros dugną su tokiu sunkiu kroviniu, jei paskutinįakimirksnį pats šventas Antonijus nebūtų paėmęs vairo į savorankas. Įžadinės žvakės tebedegė prieš jo relikvinę Anakapriobažnyčioje, kai įžengiau į San Mikelę. Gandas, kad baisiojivėtra sudaužė mūsų laivą, buvo pasklidęs po visą salą. Pamatę

mane, visi mano žmonės neapsakomai džiaugėsi.San Mikelėje, ačiū Dievui, viskas klojosi gerai. Anakapry-

je irgi nieko neatsitiko ir niekas nenumirė. Klebonas buvoišsinarinęs kulkšnį - vieni tvirtino, kad jis paslydo, lipdamassekmadienį iš sakyklos, kitų nuomone, jį nužiūrėjo Kaprio klebonas - juk visi žino, kad Kaprio klebono bloga akis. O vakar

rytą Kaprio kanauninką doną Džačintą rado lovoje negyvą.Atsigulė jis visai sveikas ir mirė miegodamas. Per naktį jisgulėjo pašarvotas prieš didįjį altorių, ir šįryt įvyks iškilmingoslaidotuvės - vos tik prašvito, ėmė skambinti varpai.

Sode tebevyko įprastas darbas. Griaudamas mūro sieną,meistras Nikola vėl aptiko testa di cristiano - žmogaus galvą, o

Baldasarė, kasdamas jaunas bulves, rado dar vieną molinį ąsotį




su romėnų pinigais. Senasis Pakjalė, kuris kaupė Damekutojemano vynuogienojus, nutaisęs didžiai paslaptingą ir orią miną, nusivedė mane į šalį. Įsitikinęs, kad niekas mūsų neklau

so, jis išsitraukė iš kišenės sutrūkusią, nuo dūmų pajuodusiąmolinę pypkę - tikriausiai kokio nors Maltos pulko kareivio,kurie tūkstantis aštuoni šimtai aštuntais metais stovyklavoDamekutoje.

- La pipa di Timberio!l - tarė senasis Pakjalė.Sūnys kasdien buvo maudomi ir dukart per savaitę gauda

vo kaulų, kaip aš buvau liepęs. Pelėdėlė buvo gerai nusiteikusi. Mangusta dieną naktį šmižinėjo, kažko ieškodama. Vėžliai,nors ir flegmatiški, atrodė labai laimingi.

O Bilis ar gerai elgėsi?Taip, tučtuojau atsakė Eliza. Bilis labai gerai elgėsi - kaip

un vero angelo2.Matydamas, kaip jis šaiposi iš manęs, užsikoręs į savo fig

medžio viršūnę, pagalvojau, kad jis anaiptol nepanašus į angelą. Jis nenulipo, kaip buvo pratęs, nuo medžio ir nepasisveikino. Nė kiek neabejojau, kad jis buvo pridirbęs šunybių -man nepatiko jo išraiška.

Ar tikrai Bilis buvo toks geras?Pamažu išaiškėjo tiesa. Tą pačią dieną, kai aš išvažiavau,

Bilis paleido nuo sodo sienos vienam forestiere į galvą morką irsudaužė jam akinius. Forestiere labai supyko ir pasakė paduo-siąs Kapryje skundą. Dėl visko kaltas patsai forestiere, atkakliai tvirtino Eliza - kam jis sustojo ir juokėsi iš Bilio? Visi žino,kad Bilis pyksta, kai iš jo kas juokiasi.

Kitą dieną tarp Bilio ir foksterjero kilusios baisios pjauty

nės, kuriose dalyvavo visi šunys, - Bilis kovėsi kaip pats demonio3 ir net norėjo įkąsti Baldasarei, kai šis bandė perskirtipriešininkus. Pjautynės ūmiai pasibaigė, pasirodžius mangus-

1Tiberijaus pypkė (it.).

2Tikras angelas (it.).

3Velnias (it.).




tai. Bilis įsikorė į savo medį, o šunys išsilakstė, - pamatę mažąjąmangustą, jie visuomet sprukdavo šalin. Nuo to laiko Bilisgalutinai susiriejo su šunimis ir net nebegaudo jiems blusų.

Bilis po visą sodą vaikė Siamo kačiuką, o pagavęs nusitempė įfigmedžio viršūnę ir ėmė pešioti jam kailį. Bilis nuolat erzinovėžlius. Amanda, pati didžiausia iš jų, padėjo septynis kiaušinius, stambius lyg balandžio, ir, kaip pratę vėžliai, paliko juosperinti saulei, o Bilis kaipmat visus surijo.

Ar bent gerai buvo saugomas vynas? Stojo grėsminga tyla.Pakjalė, patikimiausias iš mano žmonių, pagaliau prisipažino,kad jie dukart matė, kaip Bilis išsėlino iš vyno rūsio, nešdamasis kiekvienoj rankoj po butelį. Prieš tris dienas buvo surasti dar du vyno buteliai, rūpestingai užkasti į smėlį beždžionių namelio kampe. Jie tučtuojau užrakino Bilį, kaip aš buvaunurodęs, beždžionių namelyje, kur jis turėjo sėdėti, iki aš sugrįšiu, tegaudamas duonos ir vandens. Kitą rytą beždžionių

namelis buvo tuščias: naktį kažkokiu nesuprantamu būdu Bilispaspruko - virbai buvo sveiki, o spynos raktas - Baldasarėskišenėj. Veltui žmonės šniukštinėjo po visą kaimą, ieškodamiBilio. Tik šįryt Baldasarė pagaliau jį rado Barbarosos kalnoviršūnėj - jis kietai miegojo, suspaudęs rankoj negyvą paukštį.

Kol vyko kvota, Bilis sėdėjo medžio viršūnėj ir įžūliai spok

sojo į mane - nė kiek neabejoju, kad jis suprato kiekvienąmūsų žodį. Jis buvo nusipelnęs griežčiausios bausmės. Beždžionės, kaip vaikai, pirma turi išmokti klausyti, o tik paskui įsakinėti. Bilis sunerimo. Jis žinojo, kad aš jo ponas, žinojo, kadgaliu jį sugauti su lasu, kaip jau ne kartą buvau sugavęs, iržinojo, kad rimbas mano rankoje skirtas jam. Puikiai šitai žinojo

ir šunys, kurie, sutūpę aplink medį, ramia sąžine džiaugsmingai vizgino uodegas - šunys mėgsta pasižiūrėti, kaip kam norsperiamas kailis. Staiga Eliza sukliko nesavu balsu ir griebėsiuž pilvo; mudu su Pakjalė vos spėjome nuvesti ją namo ir paguldyti į lovą, o Baldasarė išbėgo ieškoti akušerės. Kai grįžauprie figmedžio, Bilis jau buvo dingęs; taip buvo geriau ir jam,

ir man - man bjauru bausti gyvulius.




Be to, turėjau kitokių rūpesčių. Aš visuomet gyvai domė- jausi donų Džačintu ir labai norėjau smulkiau sužinoti, kaip jis mirė, - kaip jis gyveno, žinojau puikiai. Donas Džačintas

buvo laikomas turtingiausiu žmogum saloje, sklido kalbos, kad jo pajamos siekia dvidešimt penkias liras per valandą anche quando dorme - net kada miega! Daugelį metų stebėjau, kaip jis atiminėjo paskutinius skatikus iš vargšų savo nuomininkų,kaip išvarydavo iš namų, jei, neužderėjus alyvoms, jie negalėdavo sumokėti nuomos, kaip leisdavo mirti badu, kai pasenęnebepajėgdavo jam dirbti. Nei aš, nei kas kitas niekuometnegirdėjo, kad jis būtų kam davęs nors vieną skatiką. Jaučiau,kad nustosiu tikėjęs dieviškuoju teisingumu šioje žemėje, jeivisagalis suteikė tam senam kraugeriui didžiausią malonę, kokią tik gali suteikti žmogui - leido jam numirti miegant.

Nusprendžiau aplankyti savo bičiulį kleboną doną Antoni jų - jis tikriausiai galės pranešti, ką man rūpėjo sužinoti, -

juk kone penkiasdešimt metų donas Džačintas buvo mirtinas jo priešas.

Klebonas sėdėjo lovoj - jo koja buvo apvyniota didžiuliuapklotu, veidas švytėjo. Kambarys buvo pilnas dvasininkų, otarp jų stovėjo Marija Laiškininkė ir malė liežuviu, konespringdama iš susijaudinimo: naktį Švento Kostanco bažnyčioj,

kur pašarvotas donas Džačintas, kilęs gaisras, ir karstas visaisudegęs. Vieni saką, kad pats velnias apvertęs kandeliabrą suvaškinėmis žvakėmis ir padegęs katafalką, ant kurio stovėjęsdono Džačinto karstas. Kitų nuomone, tai plėšikų gaujos darbas - jie norėję pavogti sidabrinę švento Kostanco statulą.Tačiau donas Antonijus buvo tikras, kad žvakę apvertęs pats

velnias - jis visuomet tvirtinęs, kad donas Džačintas sudegsiąs pragaro liepsnoje.Marijos Laiškininkės pasakojimas apie dono Džačinto mir

tį atrodė labai įtikimas - velnias pasirodęs kanauninkui lange, kai šis kalbėjęs vakarines maldas. Donas Džačintas ėmęsšauktis pagalbos, ir jį kone apalpusį nunešę į lovą. Iš išgąsčio

jis netrukus ir miręs.




Labai susidomėjau šiuo įvykiu ir nusprendžiau pats nueiti įKaprį ir ištirti, kaip iš tikrųjų viskas buvo. Aikštėje grūdosižmonės, visi šaukė kaip paklaikę. Minios vidury stovėjo sinda

co1 ir municipaliniai tarėjai, nekantriai laukdami atvykstantiš Sorento karabinierių. Ant bažnyčios laiptų stovėjo koksdešimt dvasininkų ir klaikiai mostagavo rankomis. Ligi atvykstant valdžios atstovams, bažnyčia buvo uždaryta. Taip, patvirtino rimtu veidu sindaco, prieidamas prie manęs, visa taitiesa. Kai zakristijonas iš ryto atėjo atidaryti bažnyčios, ji buvo pilna dūmų. Katafalkas buvo pusiau apanglėjęs, karstastaip pat smarkiai apdegęs, o iš brangaus išsiuvinėto aksominio užtiesalo ir dešimties vainikų nuo kanauninko giminiųbeliko krūvelė rusenančių pelenų. Trys didžiuliai kandeliabrai prie karsto dar tebedegė, o ketvirtą, nuo kurio įsiliepsnojoužtiesalas, neabejotinai buvo apvertusi šventvagiška ranka.Kol kas dar negalima nustatyti, ar tai velnio, ar kokių pikta

darių darbas, tačiau, įžvalgiai pastebėjo sindaco, tas faktas, jog nedingo nė vienas švento Kostanco vėrinio brangakmenis, verčia jį parlando con rispetto2, tikėti pirmąja versija. Juolabiau gilinausi į šią istoriją, juo ji darėsi mįslingesnė.

Cum Hidigeigei kavinėj, vokiečių kolonijos štabe, ant grindų buvo priversta sudaužytų stiklinių, butelių ir visokiausių

puodų, o ant stalo stovėjo pradėtas viskio butelis. Vaistinėjedešimtys fajansinių indų su brangiais vaistais ir paslaptingaisgėrimais buvo nušluoti nuo lentynų ir plūduriavo ricinos alie

juje. Profesorius Rafaelis Parmidžanas man pats parodė, kaipbuvo nusiaubta jo naujoji parodų salė, visos aikštės puošmena. Jo „Vezuvijaus išsiveržimas", „Švento Kostanco procesija",

„Tiberijaus šuolis" ir „Gražioji Karmela" gulėjo suversti krūvon ant grindų sulaužytais rėmais, suplėšyta drobe. Jo „Tiberi

jus, plaukiojantis Žydrojoje grotoje" tebestovėjo ant molberto, nuo viršaus iki apačios klaikiai išterliotas ultramarino

1Miesto galva (it.).

2Jei taip galima pasakyti (it.).



352 A x e l M unthe

dažais. Sindaco man pranešė, kad vietos valdžios tyrinėjimaiiki šiol nedavė jokių rezultatų. Kadangi buvo tikrai nustaty-ta, kad joks vertingas daiktas nedingo, liberalų partija atme

tusi spėjimą, jog tai esąs plėšikų darbas. Net du pavojingi Neapolio nusikaltėliai, kurie jau antrus metus sėdėjo Kapriokalėjime, galėjo įrodyti savo alibi. Buvo nustatyta, kad dėlsmarkaus lietaus jie išbuvo naktį kalėjime, užuot, kaip paprastai, išėję po vidurnakčio šlaistytis po kaimą. Be to, jie buvo geri katalikai, visų labai mėgstami ir tikrai neužsiminėtųtokiais niekais.

Klerikalų partija iš pagarbos dono Džačinto atminimuiryžtingai atmetė spėjimą, jog tai esąs velnio darbas. Tai kas gitie niekšiški nusikaltėliai? Beliko vienintelis atsakymas: amžini

jų priešai, artimiausi kaimynai - Anakaprio gyventojai! Žinoma, tai anakapriečių darbas! Dabar buvo viskas aišku! Kanauninkas buvo mirtinas anakapriečių priešas, jie negalėjo

jam atleisti už tai, kad garsiajam savo pamoksle Švento Kos-tanco dieną jis išjuokė paskutinį švento Antonijaus stebuklą.Visi žinojo, kokia baisi nesantaika įsiliepsnojo tarp Cum Hidi-geigei ir naujosios Anakaprio kavinės. Cezario Bordžijos laikais donas Petručas, Kaprio vaistininkas, būtų gerai pagalvo

jęs, prieš priimdamas Anakaprio kolegos kvietimą ateiti pas jį

pavalgyti makaronų. Varžybos tarp Kaprio profesoriaus Rafa-elio Parmidžano ir Anakaprio profesoriaus Mikelandželo dėlišimtinės teisės į „Tiberijų, plaukiojantį Žydrojoje grotoje" pastaruoju metu buvo virtusios įnirtingu karu. Sala di Esposizio-ne1atidarymas profesoriui Mikelandželui buvo sunkus smūgis, nebeliko jokios vilties, kad jam pavyks parduoti savo

„Švento Antonijaus procesiją".Aišku, jog piktybės šaknis glūdi Anakapryje.

Abbasso Anacapri! Abbasso Anacapril2Aš ne juokais susijaudinau ir nusprendžiau, kad man ge-

1Parodų salė (it.).

2Šalin A nakaprį! (It.)



Knyga apie San M ike lę 353

riausia grįžti, iš kur buvau atėjęs. Pats nežinojau, kuo tikėti.Aršus karas, prasidėjęs tarp Kaprio ir Anakaprio nuo ispanųviešpatavimo Neapolyje laikų, tebebuvo toks pat įnirtingas ir

dabar. Abudu sindaci nesišnekėjo, valstiečiai nekentė vienikitų, įžymūs piliečiai nekentė vieni kitų, dvasininkai nekentė vieni kitų, abudu patronai - šventas Antonijus ir šventasKostancas - nekentė vienas kito. Aš pats savo akimis buvaumatęs, kaip prieš dvejus metus minia kapriečių šoko aplinkmažą Švento Antonijaus koplytėlę, kai didžiulis akmuo, nusiritęs nuo Barbarosos kalno, sudaužė altorių ir šventojo statulą.

San Mikelėje visi jau buvo metę darbą. Mano žmonės, apsirengę šventiniais rūbais, traukė į aikštę, kur šiam įvykiuipažymėti turėjo groti orkestras - fejerverkams jau buvo surinkta daugiau kaip šimtas lirų. Sindaco paprašė man perduoti, jogtikisi, kad dalyvausiu šventėje kaip cittadino onorario \ - man ištikrųjų prieš metus buvo suteiktas šis garbingas vardas.

Vidury pergolės, šalia didžiojo vėžlio, tupėjo Bilis - jis buvo taip įsitraukęs į mėgstamą savo žaidimą, jog nepastebėjomanęs ateinant. O žaidimas buvo toks: jis greitai pastuksendavo į užpakalines vėžlio namelio duris, pro kurių apačiąkyšojo uodega. Po kiekvieno stuktelėjimo vėžlys iškišdavopro priekines duris mieguistą galvą pasižiūrėti, kas atsitiko,

o Bilis žaibo greitumu tvodavo jam per nosį. Šį žaidimągriežtai draudė San Mikelės įstatymai. Bilis tai puikiai žino

jo ir suspigo kaip vaikas, kai aš, šį kartą pasirodęs vikresnis,sugriebiau jį už diržo.

- Bili, - tariau jam griežtai, - man reikia pasikalbėti sutavim akis į akį po tavo figmedžiu. Mes turime suvesti kai

kurias sąskaitas. Be reikalo čepsi! Pats žinai, kad nusipelneigeros pylos ir jos neišvengsi. Bili, tu vėl buvai nusigėręs! Dutušti vyno buteliai surasti beždžionių namelio kampe, be to,trūksta vieno butelio viskio. Tu elgeisi nepakenčiamai, kol ašbuvau išvykęs į Kalabriją. Tu sudaužei morka vienam forestie-

1Garbės pilietis (it.).



3 5 4 Axel Munthe

re akinius. Tu neklausei mano tarnų. Tu riejaisi ir pešeisi sušunimis ir net atsisakei gaudyti jiems blusas. Tu įžeidei man-gustą. Tu buvai nemandagus su pelėdėle. Tu nuolat skaldei

antausius vėžliui. Tu vos nepasmaugei Siamo kačiuko. Mažato - pagaliau tu girtas pabėgai iš namų. Tu iš prigimties žiaurus gyvuliams - kitaip nebūtum kandidatas į žmonių giminę,tačiau teisę girtauti turi tik pasaulio viešpačiai. Tu man atsi-bodai, išsiųsiu tave į Ameriką pas tavo poną, seną girtuoklįdaktarą Kempbelą. Tau ne vieta padorioj kompanijoj. Tu darai gėdą savo tėvams! Bili, tu šlykštus padaras, nepataisomasgirtuoklis ir...

Stojo kraupi tyla.Užsidėjęs akinius ir atidžiau apžiūrėjęs Bilio nagus, išter

liotus ultramarinu, bei apsvilusią uodegą, pagaliau tariau jam:- Bili, man tikrai patiko tavo nuretušuotas „Tiberijus, plau

kiojantis Žydrojoje grotoje", - paveikslas, mano manymu, tik

pagražėjo. Man jis primena kitą drobę, kurią praeitais metaismačiau Paryžiuje futuristų parodoje. Buvęs tavo ponas dažnaiman pasakodavo apie šviesaus atminimo tavo motiną, kuri,matyt, buvo nepaprasta beždžionė. Manau, jog tu iš jos paveldėjai meninius gabumus. Grožio ir humoro jausmu tave neabejotinai apdovanojo tėvas - paskutinieji įvykiai tikrai pa

tvirtino, kad jis - pats velnias. Pasakyk man, Bili, - aš klausiutik iš smalsumo, - kas apvertė kandeliabrą ir padegė karstą -tu ar tavo tėvas?



D v i d e š i m t a š t u n t a s s k y r i u s

PAUKŠČIŲ ŠVENTOVĖ

Tai, kad garbusis kanauninkas donas Džačintas taip ūmiaiapleido šį pasaulį liepsnos ir dūmų sūkuryje, nepaprastai teigiamai paveikė mūsų klebono dono Antonijaus bendrą sveikatos būklę ir nuotaiką. Išnarinta kulkšnis bematant sugijo,ir netrukus jis vėl senu papratimu kas rytą, kai pusryčiaudavau, ateidavo į San Mikelę. Kaip įprasta Neapolyje, kiekvie

ną kartą jį pakviesdavau mangiare con me\ bet jis, mandagiaipadėkojęs: „No, grazie, sto bene“2, - visuomet atsisakydavopasiūlyto puodelio arbatos. Jis ateidavo tik pasėdėti priešaismane prie pusryčių stalo ir pažiūrėti, kaip aš valgau. DonasAntonijus dar niekuomet nebuvo iš arti matęs jokio forestiere, ir viskas, ką aš darydavau ar sakydavau, jam kėlė neišsenkamą susidomėjimą. Jis žinojo, kad aš protestantas, bet po ke

lių nedrąsių mėginimų apsvarstyti šį klausimą mudu susitarėmnebeliesti teologijos ir palikti protestantus ramybėje. Iš jo pusės tai buvo didelė nuolaida, nes kartą per savaitę jis iš sakyklos baisiausiai plūsdavo visus gyvus ir mirusius protestantus,pasmerkdamas juos pragaro liepsnai. Protestantai buvo donoAntonijaus specialybė, vienintelė išganinga tema, kurios jis

griebdavosi, išsekus gražbylystei - dievaži nežinau, ką jis būtųdaręs be protestantų. Senuko atmintis buvo silpnoka, plonas

jo samprotavimų siūlas paprastai nutrūkdavo netinkamiausiąakimirksnį, ir staiga, įpusėjus pamokslui, stodavo kapų tyla.

1Pavalgyti su ma nim (it.).

2N e, ačiū, jauč iuosi gerai (it.).



35 6 A x e l M unthe

Ištikimi parapijiečiai seniai prie to priprato ir nė trupučio nesijaudindami ramiausiai galvodavo apie savo reikalus - alyvmedžius ir vynuogynus, karves ir kiaules. Jie puikiai žinojo,

kas bus toliau. Donas Antonijus griausmingai nusišnypšda-vo - rodės, bažnyčios skliautus sudrebindavo paskutiniojo teismo trimitai, - ir, vėl pajutęs po kojomis tvirtą pagrindą, kalbėdavo toliau:

- Ma questi maledetti protestanti, ma questo camorrista Lute-ro/1Tegul velnias jiems išrauna prakeiktus liežuvius, tegulsutraiško kaulus ir iškepa juos gyvus! In aetemitatem!2

Kartą, Velykų sekmadienį, atsitiktinai užėjau su bičiuliu įbažnyčią kaip tik tą akimirką, kai donas Antonijus užsikirto irstojo įprasta kraupi tyla. Pakuždėjau savo bičiuliui į ausį, kadtuojau mums klius.

- Ma questo camorrista Lutero, questi maledetti protestanti! Che il Demonio...3

Staiga donas Antonijus pastebėjo mane tarpduryje, ir iškeltas kumštis, kuriuo buvo pasiryžęs sutriuškinti prakeiktus eretikus, atsigniaužė, jis draugiškai man pamojo ir atsiprašydamas pridūrė: „Bet, žinoma, ne il Signor Dottore! Žinoma, ne ii Signor Dottore!“

Velykų sekmadienį aš visuomet stengdavausi nueiti į

bažnyčią; atsistojęs prie durų šalia seno neregio Cekatelo, oficialaus Anakaprio elgetos, tiesdavau drauge su juo rankasįeinantiems. Jis prašydavo išmaldos, o aš - paukščių, kuriuosvyrai atsinešdavo kišenėse, moterys - juodų mantilijų klostėse, o vaikai - saujose. Taip, tais laikais kaimo gyventojai mantikrai jautė ypatingą pagarbą, jie net neprieštaraudavo, kad

trukdau jiems švęsti Viešpaties prisikėlimą pagal seną paprotį, nusistovėjusį kone per du tūkstančius metų, kurio laikytisir dabar tebeskatina dvasininkai. Prasidėjus didžiajai savai-

'T ie prakeikti prote stantai, tasai piktadarys Liuteris! (It.)

2Per amžių am žius (lot.).

}Tegu ve lnias... (it.).



K n yg a apie San Mikelę 357

tei, kiekviename vynuogyne, po kiekvienu alyvmedžiuspendžiamos kilpos. Visi kaimo vaikėzai per dienas tampo gatvėmis daugybę paukščiukų, pririštų virvele už sparno. O per

Velykas tie sužaloti paukšteliai, šventojo balandžio simboliai,paleidžiami bažnyčioje, kad būtų iškilmingiau pažymėtas Kristaus grįžimas į dangų. Bet paukščiai nebegrįždavo į dangausaukštybes: apkvaitę iš baimės, valandėlę bejėgiškai paplazde-nę, jie nusidaužydavo į langus sparnelius ir krisdavo negyvi antbažnyčios grindų. Švintant paprastai užlipdavau ant bažnyčiosstogo, padedamas meistro Nikolos, kuris labai nenoriai laikydavo kopėčias, ir išmušdavau kelis stiklus, tačiau tik labai nedaugeliui vargšų paukštelių pavykdavo ištrūkti į laisvę.

Paukščiai! Paukščiai! Kaip laimingai aš būčiau gyvenęs puikioje saloje, jei nebūčiau jų taip mylėjęs. Pavasarį džiaugdavausi matydamas, kaip tūkstančiai paukščių atskrenda į Kaprį,ir susižavėjęs klausydavau, kaip jie čiulba San Mikelės sode.

Bet atėjo diena, kai beveik gailėdavausi, kam jie čia atskrenda, kai gailėdavausi, jog negaliu toli jūroje duoti jiems ženklo, kad jie nesustotų, o skristų toliau su laukinėmis žąsimis,kurios lekia padebesiais tiesiai į šiaurę, į mano tėvynę, kur jųtikrai neskriaustų žmonės. Mat sužinojau, kad gražioji sala,mano rojus, jiems buvo pragaras. Via Crucis\ kuris jų laukė ir

toliau, Heligolande. Jie atlėkdavo prieš pat saulėtekį. Vienintelis jų noras buvo truputį pailsėti po ilgo skrydžio per Viduržemio jūrą - juk jų laukė dar tolimas kelias iki šalies, kur

jie buvo gimę ir kur turėjo perėti jauniklius. Keršuliai, strazdai, purpleliai, tilvikai, putpelės, volungės, vieversėliai, lakštingalos, kielės, kikiliai, kregždės, devynbalsės, liepsnelės - tūks

tančiai mažų giesmininkų ilsėjosi čia kiekvieną pavasarį, priešskrisdami koncertuoti į tylias šiaurės girias ir laukus. O pokelių valandų jie bejėgiškai spurdėdavo tinkluose, kuriuosklastingi žmonės būdavo ištiesę visoje saloje - nuo pakrantėsuolų iki pat Solaro ir Barbarosos kalnų viršūnių. Vakarais su-

1Kryžiaus kelias (lot.).




kištus šimtais į medines dėžes, be maisto ir be vandens, juosgabendavo garlaiviais į Marselį, kad smaližiai galėtų jais pasmaguriauti prašmatniuose Paryžiaus restoranuose. Tai buvo

pelningas verslas. Keletą šimtmečių Kapris buvo vyskupo rezidencija, ir svarbiausias jo pajamų šaltinis buvo pelnas iš pagautų paukščių prekybos. „II vescovo delle quaglie" \ - vadindavo jį Romoje.

Ar žinot, kokiu būdu jie įviliojami į spąstus? Po tinklais krūmokšniuose paslepiami narveliai su paukščiais masintojais, kurie be paliovos monotoniškai šaukia. Jie negali sustoti, jie nesiliauja šaukę dieną naktį, kol miršta. Daug anksčiau, negumokslas šį tą sužinojo apie nervų centrų lokalizaciją smegenyse, velnias atskleidė uoliam savo mokiniui žmogui baisų savoatradimą: išdūrus įkaitinta adata paukščiui akis, jis automatiškai ims čiulbėti. Tai senas būdas, kurį žinojo jau graikai irromėnai; jis ir dabar tebetaikomas pietinėse Ispanijos, Prancū

zijos ir Graikijos pakrantėse2. Iš šimto paukščių tik keli ištveriatą operaciją, ir vis dėlto tai pelningas verslas: dabar Kapryjeapakinta putpelė kainuoja dvidešimt penkias liras.

Pusantro mėnesio pavasarį ir pusantro mėnesio rudenį visas Barbarosos kalno šlaitas nuo pilies griuvėsių viršūnėje ikiSan Mikelės sodo sienos papėdėj būdavo apdengtas tinklais.

Sis šlaitas buvo laikomas geriausia medžioklės vieta visoje saloje, ir neretai per vieną dieną ten pavykdavo sugauti daugiau kaip tūkstantį paukščių. Kalnas priklausė buvusiam Neapolio mėsininkui, garsiam paukščių apakinimo specialistui;

jis ir daktaras buvo vieninteliai mano priešai Anakapryje. Nuotos dienos, kai pradėjau statytis San Mikelę, mes be paliovos

kariavom. Bandžiau kreiptis į Neapolio prefektą, į vyriausybęRomoje ir iš visur gaudavau atsakymą, kad nieko negalimapadaryti - kalnas priklauso jam, vadinasi, teisė jo pusėje. Buvau išsirūpinęs audienciją pas pirmąją šalies Damą; ji nusišyp

1 Putpelių vyskupas (it.).

2 Dabar įstatymo uždraustas.




sojo man žavia šypsena, pavergusia visos Italijos širdis, ir tei-kėši pakviesti pusryčių. Pirmieji žodžiai, kuriuos perskaičiaumeniu, buvo Pâté d’alouettes farcies1. Buvau kreipęsis į popiežių,

ir storas kardinolas man pranešė, kad kaip tik tą rytą auštantšventasis tėvas išvykęs palankinu į Vatikano sodus pasižiūrėti,kaip gaudomi kilpomis paukščiai. Caccia2 buvusi sėkminga -pagavę daugiau kaip du šimtus paukščių.

Nušveičiau rūdis nuo dvisvarinės patrankėlės, kurią tūkstantis aštuoni šimtai aštuntais metais anglai paliko mano sode, ir pradėjau šaudyti kas penkias minutes nuo vidurnakčioiki saulėtekio, tikėdamasis nubaidyti paukščius nuo to nelemto kalno. Buvęs mėsininkas patraukė mane į teismą, kadtrukdau jo teisėtam verslui, ir man buvo paskirta dviejų šimtų lirų bauda nuostoliams atlyginti. Visiškai atsisakęs miego,pripratinau savo šunis kiaurą naktį loti. Po kelių dienų staiganugaišo mano didelis Maremos šuo - jo skrandyje radau

aršeniko. Kitą naktį nutykojau žudiką, pasislėpusį už sodo sienos, ir partrenkiau ant žemės. Mėsininkas vėl mane apskundė, ir turėjau sumokėti penkis šimtus lirų baudą už įžeidimąveiksmu. Pardaviau gražiąją graikišką vazą ir savo mėgstamąDeziderijaus di Setinjano Madoną, kad sudaryčiau milžiniškąsumą, kurios mėsininkas pareikalavo už savo kalną - kaina bu

vo šimtą kartų didesnė už tikrąją jo vertę. Kai nunešiau pinigus, jis griebėsi senos taktikos ir šaipydamasis pareiškė, jogper tą laiką kaina padvigubėjusi. Jis žinojo, kas aš per žmogus.Mano apmaudas pasiekė tokį mastą, jog būčiau galėjęs paaukoti visą savo turtą, kad tik tapčiau kalno savininku. Paukščiųžudymas tebesitęsė. Aš visai negalėjau miegoti ir apie nieką

kita negalvojau. Nevilties apimtas, pabėgau iš San Mikelės irišplaukiau į Monte Kristą, nusprendęs grįžti tik tada, kai visipaukščiai jau bus pralėkę pro salą.

Vos tik parvažiavau, sužinojau, jog mėsininkas guli mirties

1Vieversėlių p aštetas (pranc.).

: Medžioklė (it.).



3 60 A x e l M unthe

patale. Už jo išgijimą dukart per dieną buvo laikomos mišios,po trisdešimt lirų kiekvienos - jis buvo vienas turtingiausiųkaimo žmonių. Vakarop atėjo klebonas ir Kristaus vardu ėmė

maldauti, kad aplankyčiau mirštantįjį. Kaimo gydytojas spė jo, kad jam plaučių uždegimas, vaistininkas tvirtino, jog apopleksija, barzdaskučio manymu - kraujo išsiliejimas, o akušerėsnuomone - una paura1. Patsai klebonas, visur kur įtardavęsnužiūrėjimą, buvo linkęs manyti, jog tai malocchio2. Atsisakiau pas jį eiti. Paaiškinau, jog Kapryje nesiverčiu praktika -gydau tik vargšus, be to, visi kaimo daktarai puikiausiai pajėgia susidoroti su bet kuria iš tų ligų. Tik su viena sąlyga sutikčiau eiti: tegul jis prisiekia kryžiumi, kad jei liks gyvas,daugiau neapakins nė vieno paukščio ir parduos man kalnąuž tą milžinišką kainą, kurią buvo paskyręs prieš mėnesį. Mėsininkas atsisakė. Naktį jam suteikė paskutinį patepimą. Švintant vėl atėjo klebonas: mėsininkas sutiko su mano sąlygomis

ir prisiekė kryžiumi. Po dviejų valandų kaimo gydytojo siaubui ir kaimo šventojo garbei jam iš kairės pleuros ertmės ištraukiau pintą pūlių, ir, priešingai mano lūkesčiams, mėsininkaspasveiko. Miracolo! Miracolo!3

Dabar Barbarosos kalnas tapo paukščių šventove. Kiekvienąpavasarį ir rudenį tūkstančiai pavargusių sparnuotų keliau

ninkų ilsisi jo šlaituose, nesibijodami žmonių nei gyvulių. Kolten ilsisi paukščiai, San Mikelės šunims draudžiama loti. Katės išleidžiamos iš virtuvės tik su skambalėliu po kaklu, o padauža Bilis užrakinamas beždžionių namelyje - niekuom etnežinai, ką gali iškrėsti beždžionė ar vaikėzas.

* * *

Iki šiol nesu pasakęs nė vieno žodžio, kuris galėtų sumenkintipaskutinį švento Antonijaus stebuklą, - stebuklą, kuris kas-

1Išgąstis (it.).

2 Mago akis (it.).

3Stebuklas (it.).




met išgelbsti gyvybę mažiausiai penkiolikai tūkstančiųpaukščių. Bet kai iškeliausiu į aną pasaulį, priėjęs prie angelo, būtinai pašnabždėsiu, kad nors ir labai gerbiu šventą An

tonijų, vis dėlto ne jis, o aš ištraukiau mėsininkui iš kairėspleuros ertmės pūlius. Paskui paprašysiu angelą užtarti manebent žodeliu, jei niekas kitas neužtars. Tikriausiai ViešpatsDievas myli paukščius - kitaip nebūtų jiems davęs tokių patsparnų kaip savo angelams.



D v i d e š i m t d e v i n t a s s k y r i u s

KŪDIKĖLIS JĖZUS

Šventa Ona pakratė galvą - kažin ar verta išleisti tokį mažąkūdikį laukan tokią vėjuotą dieną? Ar bent į padorius namusbus nuneštas jos vaikaitis? Madona atsakė, kad jai nėra korūpintis: berniukas bus šiltai suvyniotas, ir nieko blogo jamneatsitiks, o San Mikelėje, kaip ji girdėjusi, vaikai visuometgerai priimami. Reikia berniuką išleisti, jeigu jis nori - argi ji

nežino, kad jis, nors ir toks mažytis, jau turi savo valią? Švento Juozapo niekas nė nesiklausė - teisybę sakant, namiškiaisu juo nelabai tesiskaitė. Donas Salvatore, jauniausias Anakaprio dvasininkas, paėmė lopšį iš prakartėlės, zakristijonasuždegė vaškines žvakes, ir eisena pajudėjo1. Priekyje žingsniavo klapčiukas, skambindamas varpeliu, paskui dvi Figlie di

Maria baltais rūbais ir mėlynais šydais, po to zakristijonas, švytuodamas smilkykle, ir pagaliau donas Salvatore su lopšiu.Jiems einant per kaimą, vyrai nusiimdavo kepures, moteryskeldavo aukščiau vaikus, kad šie geriau matytų dieviškąjįkūdikėlį su aukso karūna ant galvos ir sidabriniu barškučiu-sirena ant kaklo. Vaikėzai šaukdavo: „II Bambino! Il Bambino!" Visi San Mikelės gyventojai, sustoję prie durų, sutiko

svečią su rožėmis rankose. Jam buvo paskirtas geriausias kambarys, išpuoštas gėlėmis, rozmarino ir gebenių girliandomis.Ant stalo, užtiesto geriausia staltiese, degė dvi vaškinės žva

1Galbūt nesate girdėję apie šį keistą seną paprotį. Kai gyvenau San Mikelėje,

ma ne kasm et a plankyda vo „B ambino14 (Kūdikėlis Jėzus). Tai bu vo didžiausia

garbė mano namams. Paprastai jis išbūdavo San Mikelėje vieną savaitę.




kės, nes maži vaikai nemėgsta tamsos. Kambario kampe stovėjo mano florentietiška madona, priglaudusi prie krūtinėssavo kūdikį, o nuo sienų į lopšį žiūrėjo du Lukos dela Robijos

putti1 ir Mino da Fjezolės Švenčiausioji Panelė. Nuo lubų kabojo lemputė - vargas tiems namams, kuriuose liepsna imtųmirgėti ir užgestų - tai reikštų, kad jų šeimininkas tais metaismirs. Prie lopšio gulėjo keli paprastučiai kaimiški žaisliukai,kad kūdikėliui Jėzui nebūtų liūdna: nuplikusi lėlė, vienintelis žaislas, išlikęs nuo Džovaninos ir Rozinos vaikystės dienų,medinis asiliukas, kurį paskolino vyriausioji Elizos duktė, irrago pavidalo barškutis, saugantis nuo blogos akies. Pintinėjepo stalu miegojo Elizos katė su šešiais ką tik atsivestais kačiukais, atnešta čionai šios kilmingos šventės proga. Didžiuliamemoliniame ąsotyje ant grindų stovėjo visas krūmas žydinčiorozmarino. O žinot, kodėl rozmarino? Dėl to, kad madona,išskalbusi kūdikėlio Jėzaus marškinėlius, juos padžiovė ant roz

marino krūmo.Donas Salvatore atsargiai padėjo į prakartėlę ir paliko Bam

bino San Mikelės moterų globai, kuo smulkiausiai paaiškinęs,kaip jį reikia prižiūrėti, kad jam nieko netrūktų. Elizos vaikaivisą dieną žaidė čia pat ant grindų, kad jis nenuobodžiautų,o varpams skambinant Ave Maria, visi namiškiai suklaupė

prie lopšio ir ėmė melstis. Džovanina įpylė nakčiai į lempelędar truputį alyvos, visi palaukė, kol Bambino užmigo, o paskui tylutėliai išėjo. Kai namuose viskas nurimo, prieš eidamas miegoti, dar sykį užlipau į viršų pažvelgti į Bambino .Lempelės šviesa krito ant lopšio, ir aš pamačiau, kaip jis šypsosi pro miegus.

Vargšas kūdikėli, tu šypsais ir nenujauti, jog ateis diena,kai mes visi, klūpoję prie lopšio, tavęs išsižadėsim, kai visi,kurie tvirtino tave mylį, išduos tave, kai negailestingos rankos nuplėš tau nuo galvos aukso karūną ir, uždėjusios erškėčiųvainiką, prikals prie kryžiaus, apleistą visų, net paties Dievo.

'Angeliukai (it.).




Tą naktį, kai jis mirė, niūrus senis žingsniavo tom pačiommarmurinėm grindim, ant kurių dabar stoviu aš. Šiurpus sap-nas jį buvo prikėlęs iš miego. Jo veidas buvo rūškanas kaip ir

nakties dangus, akyse švietė baimė. Jis sušaukė savo astrolo-gus ir magus iš Rytų šalies ir liepė jiems išaiškinti sapną, bet, jiems dar nespėjus įsižiūrėti į aukso raides danguje, žvaigždėsviena po kitos ėmė mirgėti ir visai užgeso. Ko jis, pasaulioviešpats, galėjo bijoti? Ką reiškė viena gyvybė žmogui, kuriorankose buvo milijonų gyvenimas ir mirtis? Kas galėjo iš joreikalauti pasiaiškinimo, kad tą naktį vienas jo vietininkųRomos imperatoriaus vardu nuteisė mirti nekaltą žmogų? Otas vietininkas, kurio vardą su pasišlykštėjimu tebetaria mūsųlūpos, ar jis labiau nusikalto už imperatoriškąjį savo valdovą,pasirašęs mirties nuosprendį nekaltam žmogui? Be to, ar jam,griežtam romėnų įstatymų ir tradicijų gynėjui maištingoje provincijoje, ar jam tas nuteistasis tikrai atrodė nekaltas? O pra

keiktas žydas, kuris tebeklaidžioja po pasaulį, ieškodamas atleidimo, ar jis žinojo, ką daro? Arba tas kitas, didžiausias visųlaikų piktadarys, kuris pabučiavimu išdavė savo mokytoją, ar

jis galėjo kitaip pasielgti? Ar jis tai padarė savo valia? Tasturėjo įvykti, jis turėjo tą padaryti - paklusti valiai, stipresneiuž jo valią. Argi tą naktį Golgotoje tik vienas žmogus kentėjo

už svetimą nuodėmę?Pastovėjau dar valandžiukę, pasilenkęs prie miegančio kū

dikio, ir tyliai, ant pirštų galų, išėjau.



T r i s d e š i m t a s s k y r i u s

ŠVENTO ANTONIJAUS ŠVENTĖ

Švento Antonijaus šventė Anakapryje buvo iškilmingiausia metų diena. Ištisas savaites sujudęs kaimas ruošdavosi prideramaipaminėti savo šventąjį patroną. Gatvės būdavo švariai iššluotos,namai, pro kuriuos turėjo praeiti procesija, išbaltinti, bažnyčiapapuošta raudonais šilkais ir išsiuvinėtais kilimais; iš Neapolioparsisiųsdindavo fejerverkų, o svarbiausia - iš Tore Anunciatos

atvažiuodavo orkestras. Iškilmės ir linksmybės prasidėdavo atvykus orkestrui didžiosios dienos išvakarėse. Dar plaukdami perįlanką, muzikantai imdavo pūsti dūdas iš visų plaučių - tiesa,mes Anakapryje jų dar negirdėdavom, bet, esant palankiam vė

jui, muzikos garsai pasiekdavo neapkenčiamą žemutinį kaimą,erzindami kapriečiams ausis. Prieplaukoje muzikantai sumilžiniškais instrumentais sulipdavo į du didelius vežimus ir bil-dėdavo į kalną, kol baigdavosi vieškelis. Likusį kelią jie padrikaikopdavo stačiais finikietiškais laiptais, be paliovos dūduodami.Prie San Mikelės sienos juos pasitikdavo municipaliteto atstovai. Didingas kapelmeisteris prašmatnia uniforma, apsiuvinėtaaukso galionais, mosteldavo lazdele, ir paskui visą būrį kaimovaikėzų muzikantai iškilmingai įžygiuodavo į Anakaprį a tempo

di marcia1y pūsdami dūdas, klarnetus ir obojus, mušdami būgnusir cimbolus, džerškindami trikampius. Iškilmingas atidarymo koncertas aikštėje, išpuoštoje vėliavomis ir užtvindytoje žmonių, bepertraukos trukdavo iki vidurnakčio.

Pirmosios raketos, skelbiančios, jog išaušo didžiosios die-

1Maršo ritmu (it.).




nos rytas, prikeldavo muzikantus, miegančius kietu miegu senose kareivinėse, kur tūkstantis aštuoni šimtai šeštais metaisgyveno anglų kareiviai. Ketvirtą valandą, pučiant gaiviam ryt

mečio vėjeliui, visą kaimą išbudindavo linksmi trimito garsai.Penkiomis, kaip visuomet, klebonas laikydavo rytines mišias,kurioms šventės garbei pritardavo orkestras, nors muzikantamsir gurgėdavo pilvai. Septintą - merenda1: puodukas juodos kavos, puskilogramis duonos ir šviežio ožkos sūrio. Aštuoniomisbažnyčia būdavo jau sausakimša - vyrai vienoj pusėj, moteryssu miegančiais vaikais ant kelių - kitoj. Vidury bažnyčios, antspecialiai padaryto paaukštinimo - orkestras. Dvylika Anakapriodvasininkų, susėdę už didžiojo altoriaus, drąsiai užtraukdavoPergolezio „Iškilmingąsias mišias", tikėdamiesi Apvaizdos ir orkestro padedami įveikti visus sunkumus. Paskui eidavo muzikinis intermezzo - didžiam tikinčiųjų pasitenkinimui muzikantai trenkdavo bravūrinį galopą. Dešimtą valandą - Messa Cantata2

prie didžiojo altoriaus: apgailėtini vargšo senojo dono Antoni jaus solo, lydimi protestuojančių tremolo ir staigių neviltiesšauksmų, sklindančių iš nedidelių vargonų, gerokai išklerusiųper tris šimtus nenuilstamo darbo metų. Vienuoliktą - pamokslasiš sakyklos švento Antonijaus ir jo stebuklų garbei; kiekvienasstebuklas pailiustruojamas išraiškingu, specialiai tai progai pri

taikytu gestu. Pamokslininkas čia keldavo ekstazėje rankas įdangų, kreipdamasis į šventuosius, čia durdavo pirštu į grindis, požeminę prakeiktų sielų buveinę, čia krisdavo ant kelių,tyliai melsdamasis šventam Antonijui, čia vėl staiga pašokdavoir, partrenkęs kumščiu nematomą pašaipūną, vos nenusirisdavonuo sakyklos. Jis čia nuleisdavo galvą entuziastingoj tyloj, įsik

lausydamas į džiaugsmingas angelų giesmes, čia, perbalęs iš siaubo, užsikimšdavo ausis, kad negirdėtų, kaip griežia dantimisvelnias ir kaip kaukia katiluose nusidėjėliai. Pagaliau, apsipylęs prakaitu, nukamuotas dvi valandas trukusio ašarojimo, ai

1Pusryčiai (it.).

1 Giedotinės mišios (it.).




manų ir prakeiksmų keturiasdešimties laipsnių karštyje, susmukdavo ant sakyklos grindų, negailestingai plūsdamas protestantus. Dvylikta valanda. Aikštėje didelis sambrūzdis. Esce la pro-

cessione! Esce la processione! Išeina procesija. Priekyje, susiėmęuž rankų, žingsniuodavo maži vaikučiai, kone kūdikiai, vienisu trumpais baltais marškinėliais ir Rafaelio angeliukų sparnais, kiti - visai nuogi, apkaišyti vynuogių lapų girliandomis,su rožių vainikais ant galvų, lyg nužengę nuo graikų bareljefo.Paskum eidavo Figlie di Maria - aukštos lieknos merginos baltais rūbais ir ilgais mėlynais šydais, pasikabinusios ant mėlynokaspino sidabrinius madonos medalikėlius. Po jų - bizzocche1

juodais rūbais ir juodais šydais - sudžiūvusios senmergės, ištikimos pirmajai savo meilei, Jėzui Kristui. Ir galiausiai Congrega di Carità2 su vėliavomis - seni vyrai rimtais veidais, apsisiautę savotiškomis juodomis su baltu Savonarolos laikų palaidinėmis.

La musica! La musica!

O štai orkestras su didingu kapelmeisteriu priešakyje - muzikantai aukso galionais apsiūtomis uniformomis, kokias nešiojoNeapolyje Burbonų valdymo laikais, iš visų plaučių trenkiapašėlusią polką; ją, kiek supratau, ypač mėgo šventasis Ana-kaprio patronas. Pagaliau, apsuptas viso būrio dvasininkų iškilmių rūbais, sprogstant šimtams petardų, pasirodo šventas An

tonijus - jis stovi soste, ištiesęs palaiminimui ranką. Jo rūbusdengia puošnūs nėriniai, apkabinėti brangakmeniais ir tikinčiųjų votais, puikaus senoviško brokato mantija susegtaant krūtinės safyrų ir rubinų sagtim. Ant kaklo - įvairiaspalvių stiklinių karoliukų vėrinys, prie kurio prikabintas didžiulis rago formos koralas, saugantis šventąjį nuo blogos akies.

Įkandin švento Antonijaus, greta sindaco, eidavau aš, vienplaukis, su vaškine žvake rankoje - ypatinga garbė, kuri manbuvo suteikta, leidus pačiam Sorento arkivyskupui. Paskumeidavo municipaliteto nariai, kurie tą dieną būdavo atleidžiami

1Šventuolės (it.).

2Labdarystės kongregacija (it.).




nuo sunkių savo pareigų. Po jų žengdavo Anakaprio grietinėlė:daktaras, notaras, vaistininkas, barzdaskutys, tabako krautuvėssavininkas, siuvėjas. Paskum traukdavo popob1: jūrininkai, žve

jai, contadini, už kurių pagarbiu atstumu sekdavo jų žmonos irvaikai. Procesijos gale kukliai trependavo šešetas šunų, keliosožkos su ožiukais ir dvi trys kiaulės, išbėgusios ieškoti savo šeimininkų. Specialiai išrinkti ceremonimeistrai su paauksuotomis lazdomis rankose, garbės tvarkdariai šventojo tarnyboje, zujo bepaliovos pirmyn ir atgal abipus procesijos, palaikydami tvarkągretose, reguliuodami greitį. Procesijai vingiuojant siauromis gatvelėmis, žmonės iš visų langų mesdavo glėbius saldžiai kvepiančiųprožimių - mėgstamų šventojo gėlių. Prožimis čia taip ir vadinamas - fiore de Sant'Antonio2. Kai kur skersai gatvės nuo vienolango ligi kito būdavo ištiesta virvė, kuria, prisiartinus šventa

jam, neapsakomam minios džiaugsmui pralėkdavo, plasnodamassparnais, kartoninis margaspalvis angelas. Prie San Mikelės pro

cesija sustodavo ir šventąjį pagarbiai pastatydavo ant specialiaipadaryto pastovo valandėlę pailsėti. Dvasininkai šluostydavosinuo kaktos prakaitą, orkestras tebegriaudėdavo fortissimo, kaip

jau dvi valandas, nuo pat išėjimo iš bažnyčios, buvo be perstojogriaudėjęs, šventas Antonijus nuo pastovo žvelgdavo maloningai į mano tarnaites, metančias pro langus puokštes rožių: sena

sis Pakjalė tuo tarpu skambindavo koplyčios varpais, o Baldasarėnuleisdavo ant stogo plevėsuojančią vėliavą. San Mikelei tai būdavo iškilminga diena, ir visi didžiuodavomės mums suteiktagarbe. Sūnys stebėdavo šią sceną nuo pergolės, kaip visuometorūs ir mandagūs, nors truputį sunerimę. Abejingi vėžliai sodetebesvarstydavo savo problemas, o mangusta būdavo pernelyg

užsiėmusi, kad imtų smalsauti. Pelėdėlė, mirkčiodama primerktom akutėm, tupėdavo ant laktos, kažką galvodama. Bilis, kurisbuvo netikintis, sėdėdavo užrakintas savo namelyje ir keldavopragarišką triukšmą: kaukdavo kaip pasiutęs, daužydavo bute

1Liaudis (it.).

2Šve nto A ntonijaus gėlė (it.).




liu į skardinį puodą, džerškindavo grandinę, purtydavo tinklą irplūsdavosi bjauriausiais žodžiais.

Po to šventas Antonijus grįždavo į aikštę ir, aidint griausmin

gai petardų salvei, būdavo pastatomas atgal į savo nišą bažnyčioje,o procesijos dalyviai išsiskirstydavo po namus valgyti makaronų.Muzikantai susėsdavo „Rojaus" viešbučio pergolėje prie vaišiųstalo: pusė kilogramo makaronų kiekvienam ir vino a volontà - viskas municipaliteto sąskaita. Keturiomis atsidarydavo San Mikelės vartai, ir po pusvalandžio visas kaimas suplaukdavo į manosodą: turtuoliai ir vargšai, vyrai ir moterys, vaikai ir kūdikiai,invalidai, silpnapročiai, neregiai ir šlubiai; kurie negalėdavo paeiti patys, tuos atnešdavo ant pečių kiti. Trūkdavo tik dvasininkų, bet anaiptol ne dėl jų kaltės. Nusikamavę po vaikščiojimų,dvasininkai sėdėdavo suoluose už didžiojo altoriaus, siųsdamišventam Antonijui karštas maldas, kurias pats šventasis savonišoje gal ir išgirsdavo, bet žmonės, atsitiktinai užėję į tuščią

bažnyčią, tikrai negirdėdavo.Per visą pergolę stovėdavo ilga eilė stalų, o ant jų - didžiu

liai ąsočiai geriausio San Mikelės vyno. Senasis Pakjalė, Bal-dasarė ir meistras Nikola vos spėdavo pripildyti stiklus, oDžovanina, Rozina ir Eliza vaišindavo vyrus cigarais, moteriskava, o vaikus pyragaičiais ir saldainiais. Orkestras, kuris su

sitarus su municipalitetu, popietei būdavo perleidžiamas man,be paliovos grodavo viršutinėj lodžoj. Visos namo durys būdavo atdaros, niekas nebūdavo užrakinta, visi vertingi namodaiktai kaip visuomet gulėdavo tariamoj netvarkoj ant stalų,kėdžių ir ant grindų. Daugiau kaip tūkstantis žmonių laisvaivaikščiodavo po visus kambarius, bet niekas niekuomet ne-

dingdavo, niekas nebūdavo paliesta.Kai varpas imdavo skambinti Ave Maria, priėmimas būdavo baigtas, ir, tvirtai paspaudę man ranką, visi išsiskirstydavo,smagiai nusiteikę. Juk tam ir yra vynas! Muzikantai, dar labiau pažvalėję, grįždavo į aikštę. Dvylika dvasininkų, atsipeikėjusių ir pailsėjusių per tą laiką, kol budėdavo prie šventoAntonijaus, jau laukdavo išsirikiavę prie bažnyčios durų. Sin-




dacOy municipaliniai tarėjai ir visuomenės grietinėlė susėsdavo rotušės terasoje. Pūškuojantys muzikantai užsirioglindavosu instrumentais ant specialiai pastatytos pakylos. Popolo grūs

davosi aikštėje, susispaudę kaip silkės statinėje. Didingasiskapelmeisteris pakeldavo lazdelę, ir prasidėdavo iškilmingaskoncertas: „Rigoletas", „Trubadūras", „Hugenotai", „Puritonai", „Kaukių balius", rinktinių neapolietiškų liaudies dainųpopuri, polkos, mazurkos, menuetai, tarantelos eidavo vienipo kitų be jokios pertraukos vis didėjančiu tempu iki pat vienuoliktos, kai švento Antonijaus garbei imdavo sproginėti raketos, bengališkos ugnys, ugniniai ratai ir petardos, kurių būdavo pripirkta už du tūkstančius lirų. Vidurnaktį oficialiojišventės programa jau būdavo išsekusi, bet anakapriečiai irmuzikantai anaiptol nebūdavo išsekę. Niekas neidavo gulti -visą naktį kaime skambėdavo dainos, juokas ir muzika. Evviva la gioia! Evviva il Santo! Evviva la musica!l

Orkestras turėdavo išplaukti laivu šeštą valandą ryto. Žygiuodami švintant į prieplauką, muzikantai sustodavo po San Mikelės langais ir visuomet pagrodavo mano garbei Serenata d1Addio2. Kaip dabar matau Henrį Džeimsą, stovintį su pižama priesavo miegamojo lango ir kvatojantį. Per naktį muzikantų gretos buvo apgailėtinai praretėjusios, o energija gerokai išblėsusi.

Kapelmeisteris kliedėjo, du pagrindiniai obojininkai spjaudėkraujais, fagotininkas gavo trūkį, storasis būgnininkas išsinarino dešinį petį, cimbolininkui sprogo ausų būgneliai. Dar duorkestrantus, visai nusilpusius nuo emocijų, reikėjo gabenti įprieplauką asiliukais. Tie, kurie dar pavilko kojas, sugulėaukštielninki po mano langais vidury kelio ir, sukaupę paskuti

nes jėgas, padūdavo graudžią Serenata dAddio. Atsigaivinę puoduku juodos kavos, jie šiaip taip atsistojo, netarę nė žodžio,draugiškai man pamojavo ir nusvirduliavo finikietiškais laiptais į prieplauką. Švento Antonijaus šventė pasibaigė.

‘Tegyvuoja džiaugsmas! Tegyvuoja šventasis! Tegyvuoja muzika! (It.)

2Atsisveikinimo serenada (it.).



T r i s d e š i m t p i r m a s s k y r i u s

REGATA

Buvo puiki saulėta spinduliuojančio vasarvidžio diena. Anglijos pasiuntinybė paliko Romą ir perkėlė savo štabą į Soren-tą. „Viktorijos" viešbučio balkone sėdėjo pasiuntinys su jūrininko kepure ir pro monoklį įdėmiai stebėjo akiratį,laukdamas, kada gi pagaliau padvelks mistralis ir paraibinsspindinčias it veidrodis įlankos platybes. Nedideliame uoste

po jo kojomis, nuleidusi inkarą, plūduriavo jo mėgstamoji „LediHermionaw, lygiai kaip ir jis nekantraudama išplaukti jūron.Jis pats su nuostabiu išradingumu ir techniniu sumanumu buvosukonstravęs ir aprykavęs šią vienvietę greitaeigę jachtą. Jismėgdavo kartoti, kad nedvejodamas plauktų ja per Atlantą,ir didžiavosi jachta labiau negu bet kuriuo iš savo puikių diplomatinių laimėjimų. Jis kiauras dienas plaukiodavo jūra, ir

jo veidas buvo taip pat įdegęs saulėje kaip ir Sorento žvejų.Visą pakrantę nuo Civita Vekjos iki Likozos iškyšulio jis žino jo ne blogiau už mane. Kartą jis buvo man pasiūlęs plauktilenktynių iki Mesinos, ir dideliam jo džiaugsmui aš gėdingaipralaimėjau, nors pūtė palankus vėjas ir jūra buvo audringa.

- Palaukit, įsigysiu naują topselį ir šilkinį spinakerį - tada

pažiūrėsim, - pasakiau aš.Jis mylėjo Kaprį, o San Mikelė, jo nuomone, buvo gražiau

sias kampelis iš visų bet kada matytų, o matęs jis buvo daug.Jis mažai žinojo apie ilgą salos istoriją, bet, nelyginant mokinukas, nekantriai troško kuo daugiau sužinoti.

Kaip tik tuo metu tyrinėjau Žydrąją grotą. Du kartus meist

ras Nikola buvo mane ištraukęs beveik be sąmonės iš garsio-




sios požeminės perėjos, kuri, anot padavimo, iš pačių žemėsgelmių kylanti šešis šimtus pėdų iki pat Tiberijaus vilos Da-mekutos lygumoje. (Damekuta, mano manymu, ne kas kita,

kaip sudarkytas Domus Augusta1.) Kiauras dienas praleisda-vau besidarbuodamas Grotoje, ir lordas Daferinas dažnai atplaukdavo savo luotu manęs aplankyti. Puikiai išsimaudę žydrame vandenyje, ištisas valandas sėdėdavom prie paslaptingotunelio angos, šnekučiuodami apie Tiberijų ir Kaprio orgijas.Paaiškinau pasiuntiniui, kad pasakojimas apie požeminį tunelį, kuriuo, pasak legendos, Tiberijus nusileisdavęs prie Žydrosios grotos ir ten linksmindavęsis su berniukais ir mergaitėmis, prieš juos pasmaugdamas, tokia pat nesąmonė, kaip irvisi kiti šlykštūs Svetonijaus prasimanymai. Tunelį oloje pramušę ne žmonės, o lėtai besisunkiantis jūros vanduo. Aš buvau juo nušliaužęs daugiau kaip aštuoniasdešimt jardų ir, rizikuodamas gyvybe, įsitikinau, kad jis niekur neveda. Grota

tikrai buvo žinoma romėnams - tai patvirtina gausios jų statinių liekanos. Nuo to laiko sala nugrimzdo maždaug šešiolikapėdų, ir didžiulė skliautuota anga, pro kurią tuomet buvovaikštoma į Grotą, dabar apsemta, bet skaidriame vandenyjeaiškiai matoma. Mažoji anga, pro kurią jis įplaukdavo savoluotu, tuomet buvo langas Grotai vėdinti, o pati Grota, žino

ma, buvo ne žydra, o tokia pat kaip ir daugybė kitų salos grotų. Bedekeris klysta, nurodydamas, kad Žydrąją grotą atradovokiečių dailininkas Kopišas tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt šeštaisiais metais. Grota buvo žinoma jau septynioliktajame šimtmetyje kaip „Grota Gradulau, o tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt antraisiais metais ją antrąkart atrado Kaprio

žvejys Andželas Feraras, kuriam už tą atradimą buvo paskirtapensija iki gyvos galvos. O dėl šiurpių legendų apie Tiberijų,kurias Tacitas paliko busimosioms kartoms savo „Analuose",paaiškinau lordui Daferinui, tai istorija niekuomet nėra padariusi baisesnės klaidos, kaip kad išniekindama šio didžio

1Imperatoriaus nam as (lot.).




imperatoriaus atminimą vien dėl to, kad pasikliovė liudijimuaršaus jo kaltintojo, „žmonijos šmeižiko", kaip jį pavadino Napoleonas. Tacitas buvo puikus rašytojas, bet jo „Analai" -

istorinės novelės, o ne istorija. Jis iš akies įterpė tas dvidešimteilučių apie Kaprio orgijas, vien norėdamas pabaigti tipiškątirono portretą pagal visas retorinės mokyklos, kuriai jis priklausė, taisykles. Susekti tuos pernelyg abejotinus šaltinius,iš kurių jis iškniso šiuos bjaurius gandus, anaiptol nesunku.Beje, savo „Psichologiniame Tiberijaus portrete" esu nurodęs, jog tie gandai neturi nieko bendro su imperatoriaus gyvenimu Kapryje. Tacitas ir pats netikėjo Kaprio orgijomis -tai aiškiai matyti iš jo aprašymo, liudijančio, kad jis tebėrageros nuomonės apie Tiberijų, ir vaizduojančio jį kaip didįimperatorių ir didį žmogų, jo paties žodžiais tariant, „nuostabaus būdo ir didžiai gerbiamą". Net jo sekėjas Svetonijus, kurkas menkesnio proto žmogus, prieš pateikdamas šlykščiausias

istorijas, pažymi, kad jas „kažin ar verta pasakoti, o juo labiau jomis neverta tikėti". Prieš pasirodant „Analams" (nuo Tiberi jaus mirties jau buvo praėję aštuoniasdešimt metų), Romos istorijoje nebuvo kito valstybės vyro, kurio gyvenimas būtų buvęs toks taurus ir tyras kaip senojo imperatoriaus. Nė vienas išdaugybės autorių, rašiusių apie Tiberijų, - o tarp jų buvo ne

mažai jo amžininkų, kurie, be abejo, turėjo puikiausias galimybes girdėti visus Romos piktus liežuvius ir paskalas, - neužsimena apie Kaprio orgijas. Pamaldus ir mokytas žydas Filonasaiškiai nurodo, jog viešėdamas pas savo senelį Kapryje, Kaligula buvo priverstas gyventi paprastai ir kukliai. Net šakalas Svetonijus, užmiršęs protingą Kvintiliano pamokymą, kad mela

giui reikia turėti gerą atmintį, prasitaria, jog Kaligula, užsigeidęsKapryje palėbauti, užsidėdavo peruką, idant jo neatpažintų rūstisenojo imperatoriaus akis. Seneka, negailestingas ydų plakė

jas, ir Plinijus - abu jo amžininkai - kalba apie asketišką Tiberijaus vienatvę Kapryje. Dionas Kasijus, tiesa, tarp kitko užsimena apie tuos bjaurius gandus, bet tučtuojau pats prisipažįsta

įklimpęs į neišaiškinamus prieštaravimus. Net paskalų mėgė-




jas Juvenalis kalba apie imperatoriaus „ramią senatvę" savo saloje, kur jis buvo apsuptas mokytų bičiulių ir astronomų. Griežtasmoralistas Plutarchas kalba apie orią senojo imperatoriaus vie

natvę per paskutiniuosius dešimt jo gyvenimo metų. Jau Volterui buvo aišku, jog Kaprio orgijų istorija psichologiniu požiūriuneįmanoma. Tiberijus buvo šešiasdešimt aštuonerių metų, kaipasitraukė į Kaprį, o kad jo gyvenimas iki to laiko buvo didžiaidorovingas, pripažįsta net pikčiausi jo priešai. Nepasitvirtina irnelemtos senatviškos silpnaprotystės versija - visi autoriai pripažįsta, jog imperatorius iki pat mirties (jis mirė septyniasdešimtdevynerių metų) buvo sveiko ir šviesaus proto. Be to, įgimtaspalinkimas į pamišimą pastebimas Julijų, o ne Klaudijų giminė

je. Kapryje senasis Tiberijus leido dienas kaip vienišas atsiskyrėlis, nuvargęs nedėkingo pasaulio valdovas, niūrus idealistas,prislėgtas sielvarto ir nusivylimo - šiandien galbūt jį pavadintųhipochondriku, - tačiau nuostabus jo protas ir neprilygstamas

humoro jausmas pergyveno jo tikėjimą žmonija. Jis nepasikliovė savo amžininkais ir niekino juos, bet čia nieko nėra nuostabaus: juk jį išdavė beveik visi, kuriais jis tikėjo. Tacitas pateikia Tiberijaus žodžius, pasakytus prieš pasitraukiant į Kaprį,kada jis atmetė peticiją, kuria buvo prašoma leidimo pastatydinti jo garbei šventovę, panašiai kaip Augustui. Niekam ki

tam, tik „Analų" autoriui, nuostabiam sarkazmų ir subtilių užuominų meistrui, nebūtų užtekę įžūlumo šaipytis iš rimtų senojoimperatoriaus žodžių, kuriais jis kreipėsi į palikuonis, atsiduodamas nešališkam jų sprendimui.

„Pareiškiu jums, patres conscript \ kad esu paprastas mirtingasis ir tiktai atlieku savo, kaip žmogaus, pareigas; man užtenka

to, kad garbingai užimu pirmą vietą tarp jūsų: norėčiau, kadto neužmirštų tie, kurie gyvens po manęs. Palikuonys suteiksman pelnytą ir daugiau negu pelnytą garbę, jei pripažins, jogbuvau vertas protėvių, rūpinausi jūsų reikalais, buvau tvirtaspavojuje, nepabūgau priešiškumo, tarnaudamas bendram la-

1Taip buvo vadin ami Rom os senatoriai.




bui. Štai kokią šventovę norėčiau pasistatydinti jūsų širdyse,štai kokios statulos yra pačios gražiausios ir patvariausios. Akmeninis monumentas pavirs išniekintu kapu, jei palikuonys

prakeiks tą, kuriam jis pastatytas. Meldžiu, kad dievai iki paskutinio mano atodūsio man išsaugotų tvirtą dvasią, jaučiančiąsavo pareigas jiems ir žmonijai. Tegul po mano mirties Romospiliečiai ir sąjungininkai su pagarba mini mano darbus ir sudžiaugsmu taria mano vardą."

Mudu įkopėm į Damekutą. Senasis imperatorius žinojo, kądaro, pasirinkęs šią vietą didžiausiai savo vilai: po San Mikelės, gražiausias Kaprio salos reginys atsiveria iš Damekutos.

Papasakojau pasiuntiniui, kad daugelis čia rastų fragmentų atiteko jo kolegai serui Viljamui Hamiltonui, kuris buvoAnglijos pasiuntinys Neapolyje Nelsono laikais, ir dabar eksponuojami Britų muziejuje. Bet tikriausiai dar daugybė jų tebeguli žemėje vynuogyne - paaiškinau jam, jog kitą vasarą

žadu rimtai pradėti kasinėjimus, nes vynuogynas dabar priklauso man. Lordas Daferinas pakėlė surūdijusią kareiviškosmilinės sagą, gulinčią tarp mozaikos ir spalvoto marmuro nuolaužų. Korsikos šauliai! Taip, tūkstantis aštuoni šimtai aštuntaisiais metais čia stovyklavo du šimtai Korsikos šaulių, bet,deja, didžiąją Anakaprio įgulos dalį sudarė Maltos daliniai,

kurie, prancūzams užpuolus jų stovyklą, pakriko ir pasitraukė. Pažvelgėm žemyn į Oriko uolas, ir aš parodžiau pasiuntiniui vietą, iš kurios išsilaipinę prancūzai užkopė į skardingąuolą - mudu abu sutikom, jog tai būta išties nuostabaus žygdarbio. Taip, anglai kaip visada kovėsi narsiai, bet naktiespriedangoj turėjo pasitraukti ton vieton, kur dabar stovi San

Mikelė, ir ten jų vadas, majoras Hamilis, airis, kaip ir jis pats,mirė nuo žaizdų. Jis palaidotas Anakaprio kapinėse. Dvisvari-nė patrankėlė, kurią jo kareiviai ten paliko, kai kitą dienąbuvo priversti trauktis finikietiškais laiptais į Kaprį, tebėramano sode. Švintant nuo Solaro kalno aukštybių prancūzaipradėjo apšaudyti Kaprį - tiesiog neįtikėtina, kaip jiems pa

vyko užvilkti tenai patranką. Anglų komendantui, kuris bu-




vo įsikūręs Casa Inglese1 Kapryje, nieko kito neliko, kaip tikpasirašyti kapituliacijos aktą. Nespėjus nudžiūti rašalui, pasirodė anglų laivynas, kurį štilis buvo sulaikęs prie Poncos salų.

Pasidavimo dokumentą buvo pasirašęs žmogus, kuriam ypačnesisekė gyvenime - seras Hadzonas Lou, busimasis kalėjimoprižiūrėtojas kitoj saloj, kur kalėjo sugautas erelis.

Kai mudu ėjom per kaimą į San Mikelę, parodžiau pasiuntiniui nediduką namelį sode ir pasakiau, kad jis priklausoGražiosios Margeritos, Anakaprio gražuolės, tetai. Toji tetabuvo ištekėjusi už anglų lordo, jei neklystu, jo giminaičio.Taip, jis gerai atsimena, kad vienas jo brolėnų šeimos pasibaisėjimui vedė kažkokią italę valstietę ir net buvo ją atsivežęs įAngliją, bet jis pats niekuomet jos nematė ir nežino, koksbuvo jos likimas po vyro mirties. Lordas Daferinas nepaprastai susidomėjo Gražiosios Margeritos teta ir paprašė papasakoti jam viską, ką apie ją žinau, pridūręs, jog to, ką jis žino

apie jos vyrą, jam visiškai pakanka. Atsakiau, kad visa taiįvyko daug anksčiau, negu aš atsikėliau į salą. Aš su ja susipažinau praėjus daugeliui metų po to, kai, netekusi vyro, jausena moteris, ji grįžo iš Anglijos. Aš jam galėjau papasakotitik tai, ką pats buvau girdėjęs iš senojo dono Krizostomo, josnuodėmklausio ir globėjo. Žinoma, ji nemokėjo nei skaityti,

nei rašyti, bet, pagauk kaip visi kapriečiai, veikiai neblogaipramoko angliškai. Donui Krizostomui, mokytam žmogui, buvo pavesta paruošti busimąją milordo žmoną gyvenimui Anglijoje, tai yra duoti jai keletą pamokų įvairiais klausimais irtuo būdu praplėsti jos akiratį. Grakštumas ir puikios manieros jai, kaip ir visoms Kaprio merginoms, buvo įgimtos. O dėl

grožio, tai, anot dono Krizostomo, ji buvusi dailiausia Anakaprio mergina, o aš seniai įsitikinau, kad jis didelis šios sritiesžinovas. Visos pastangos sudominti ją kuo nors daugiau, be savo gimtosios salos, nuėjo veltui, ir buvo nuspręsta apsiriboti Kaprio istorija, kad ji galėtų bent apie ką nors pasikalbėti su nau-

1Anglų b uvein ė (it.).




jais savo giminaičiais. Ji rimtai klausėsi baisių pasakojimų, kaipTiberijus svaidydavo savo aukas nuo Salto di Timberio\ kaipkrabo žnyplėmis apdraskė vienam žvejui veidą, kaip smaugda

vo Žydrojoje grotoje berniukus ir mergaites, kaip jo vaikaitisNeronas liepė irklininkams nužudyti netoli salos savo motiną,kaip jo sūnėnas Kaligula prigirdė prie Pocuolio tūkstančius žmonių. Galiausiai ji tarė savo nepakartojamu dialektu:

- Turbūt visi tie žmonės buvo labai blogi, tikri galvažudžiai?- O kaip tu manai? - tarė mokytojas. - Argi negirdėjai,

kaip pasakojau, kad Tiberijus smaugdavo Žydrojoje grotojeberniukus ir mergaites, kad...

- Ar jie visi mirę?- Na, žinoma! Nuo to laiko praėjo kone du tūkstančiai

metų.- Tai kam dar dėl jų kvaršinti sau galvą? Palikime juos

ramybėj, - tarė ji, žaviai šypsodama.

Tuo ir baigėsi jos mokslas.Mirus vyrui, ji parvažiavo į gimtąją salą, pamažu vėl grįžo į

seną vagą ir ėmė gyventi paprastai, kaip gyveno jos protėviai,kurių genealogijos medis buvo dviem tūkstančiais metų senesnis negu jos anglų milordo.

Radom ją sėdinčią saulėkaitoje mažoje pergolėje su rožiniu

rankoje ir kate ant kelių - ori romėnų matrona, didinga kaipGrakchų motina. Lordas Daferinas itin mandagiai, lyg kokssenas dvariškis, pabučiavo jai ranką. Anglų kalbą ji buvo beveik visai užmiršusi ir vėl šnekėjo savo vaikystės dienų dialektu; klasikinė italų kalba, kuria į ją kreipėsi pasiuntinys, jaibuvo taip pat nesuprantama kaip ir man.

- Pasakykite jai, - tarė lordas Daferinas, kai mudu susiruošėm eiti, - pasakykite jai nuo manęs, kad ji nė kiek nemažesnė ledi, kaip kad jos milordas buvo džentelmenas.

Ar nenorėtų pasiuntinys susipažinti su jos dukterėčia,Gražiąja Margerita? O kaipgi, žinoma, net labai norėtų!

1Tiberijaus šuolis (it.) , uolos pavadinimas.




Gražioji Margerita sutiko mus žaviai šypsodama ir pavaišinogeriausiu klebono vynu, o galantiškas pasiuntinys džiaugsmingai patvirtino jų giminystę, garsiai pakštelėjęs jai į rausvą

skruostuką.Seniai lauktoji regata turėjo įvykti kitą sekmadienį maršrutu, sudarančiu trikampį - Kapris, Pozilipas ir Sorentas, kurledi Daferin turėjo įteikti nugalėtojui taurę. Mano puikioji„Ledi Viktorija" buvo nuostabi jachta, pastatyta Škotijoje ištiko ir plieno, pasiruošusi bet kokiam išbandymui ir patikimabet kokiu oru, jeigu ją vairuos sumani ranka, o jau ką ką, betvairuoti laivą aš tikrai mokėjau. Abi jachtos buvo seserys, pavadintos dviejų lordo Daferino dukterų vardais. Mūsų šansaibuvo maždaug lygūs. Jei pūstų stiprus vėjas ir jūra būtų audringa, aš turbūt pralaimėčiau, bet jei vėjas būtų silpnas ir jūrarami, naujasis mano topselis ir šilkinis spinakeris neabejotinai turėjo garantuoti man pergalę. Naujosios burės buvo gau

tos iš Anglijos, man dar esant Romoje, ir kabojo sandėlyje,saugomos senojo Pakjalės, patikimiausio iš visų mano tarnų.Jis puikiai suprato, kokios svarbios jo pareigos, todėl nakčiasandėlio raktą pasidėdavo po pagalve ir nieko neleisdavo į tąšventovę. Nors pastaraisiais metais jis ir buvo pasidaręs entuziastu duobkasiu, vis dėlto jo širdis priklausė jūrai, kur jis nuo

pat vaikystės pelnėsi duoną sunkiu darbu kaip pescatore di coralli1. Tais laikais, kai Kaprio dar nebuvo užplūdę prakeiktiamerikiečiai, kone visi salos vyrai plaukdavo žvejoti koralų įBerberiją - prie Tuniso ir Tripolio krantų. Tai buvo baisusverslas, kupinas sunkių išmėginimų, nepriteklių, net pavojų,ir daugelis jo draugų nebegrįžo į gimtąją salą. Dvidešimt me

tų vargo Pakjalė jūroje, kol susitaupė tris šimtus lirų, be kuriųnegalima nė galvoti apie vedybas. Šimtas lirų laivams ir tinklams, du šimtai lovai, porai kėdžių ir išeiginei eilutei vestuvėms, o kitkuo pasirūpindavo madona. Mergina laukdavo daugelį metų verpdama ir ausdama drobę, busimąjį savo kraitį.

1Koralų žvejys (it.).



K n yg a apie San Mike lę 3 79

Kaip ir visi, Pakjalė buvo paveldėjęs iš tėvo sklypelį žemės, tiktas jo sklypelis buvo perdėm plikos uolos prie pat jūros, tūkstantis pėdų žemiau Damekutos. Daugelį metų jis vilko pinti

ne ant nugaros žemes, kol pagaliau prinešė tiek, jog buvo galima pasodinti kelis vynmedžius ir opuncijas. Bet jis niekuometneišspausdavo iš savo vynuogių nė lašo vyno, nes jaunos kekės tolydžio nunykdavo nuo sūrių purslų, kai imdavo pūstipietvakaris, tačiau kartais atsinešdavo ir labai didžiuodamasis man įteikdavo kelias šviežias bulves, ankstyviausias salo

je. Visą laisvalaikį jis praleisdavo savo sklype, zulindamas sunkiu kauptuku uolą arba sėdėdamas ant akmenų su molinepypke dantyse ir žiūrėdamas į jūrą. Kartais ir aš nusirangyda-vau nuo skardžio, tokio stataus, jog ir ožka būtų suabejojusi,kur statyti koją, ir aplankydavau Pakjalę, didžiai jį tuo pradžiugindamas. Po pat mūsų kojomis buvo grota, neprieinama iš

jūros ir po šiai dienai veik niekam nežinoma, - tamsi, pilna

didžiulių stalaktitų. Anot Pakjalės, senovėje čia gyvenęs lu-pomanaras - paslaptingas kraupus vilkolakis, kuris ir dabarpersekioja salos gyventojų vaizduotę ne mažiau kaip pats Tiberijus. Aš žinojau, kad suakmenėjęs dantis, kurį buvau radęs urvo smėlyje, buvo kažkokio stambaus žinduolio, atkly-dusio čionai nugaišti tais laikais, kai sala dar nebuvo

atsiskyrusi nuo žemyno, o titnago bei obsidiano nuolaužos -pirmykščių žmonių įrankiai. Galbūt grota buvo kokio nors dievo buveinė, nes ji žvelgė į rytus, o čia dažnai buvo garbinamasMitra, saulės dievas.

Bet dabar man nebuvo kada tyrinėti grotos - visos mintysbuvo nukreiptos į artėjančią regatą. Įspėjau Pakjalę, kad po

pusryčių ateisiu apžiūrėti naujųjų burių. Sandėlis buvo atdaras, tačiau veltui nustebęs dairiausi senojo Pakjalės. Vos ne-apalpau, išskleidęs vieną po kitos naująsias bures. Topselyjebuvo didžiulė skylė, šilkinis spinakeris, turėjęs man garantuoti pergalę, buvo veik per pusę perplėštas, kliveris žemėtas irsudraskytas į skutus. Atgavęs žadą, piktai pašaukiau Pakjalę.

Jis nesirodė. Išbėgau iš sandėlio ir pagaliau jį suradau - jis




stovėjo, prisiglaudęs prie sodo sienos. Nesitverdamas pykčiu,užsimojau jam smogti. Pakjalė nekrustelėjo, netarė nė vienožodžio, tik, panarinęs galvą, išskėtė palei sieną rankas. Mano

ranka nusviro - žinojau, ką reiškia šis mostas, ne sykį buvau jįmatęs: Pakjalė buvo pasiryžęs nekaltai kentėti - panarintagalva ir išskėstos rankos reiškė Kristaus nukryžiavimą. Užkalbinau jį kuo švelniausiu balsu, bet jis neištarė nė žodžio irtebestovėjo šia kankinio poza. Tuomet įsidėjau į kišenę sandėlio raktą ir sušaukiau visus namiškius. Niekas nebuvo užėjęsį sandėlį, niekas nieko negalėjo pasakyti, tik Džovanina pradėjo verkti, užsidengusi prijuoste veidą. Nusivedžiau ją į savokambarį ir vargais negalais priverčiau kalbėti. Gaila, kad negaliu žodis žodin aprašyti graudžios istorijos, kurią kūkčiodama man papasakojo Džovanina. Aš pats ko neapsiverkiau,pagalvojęs, kad vos nesumušiau vargšo Pakjalės. Viskas įvykoprieš du mėnesius, gegužės pirmąją, kai mes dar buvom Ro

moj. Gal atsimenat tą garsią gegužės pirmąją prieš daugelį metų,kai visose Europos šalyse buvo laukiama socialistinių perversmų, turtuolių ir prakeiktos jų nuosavybės sunaikinimo. Taipbent tvirtino laikraščiai, ir juo menkesnis buvo laikraštis, juodidesnę pranašavo katastrofą. Pats menkiausias laikraštukasbuvo Voce di San Genaro, kurį Marija Laiškininkė dukart per

savaitę atnešdavo savo žuvų pintinėj klebonui, o šis skolindavo visai kaimo inteligentijai, - štai kokiu būdu arkadišką Ana-kaprio ramybę pasiekdavo silpnas pasaulio įvykių atbalsis. Betšįkart tai buvo anaiptol ne silpnas atbalsis, o perkūnas iš giedrodangaus, sukrėtęs per Voce di San Genaro skiltis visą kaimointeligentiją. Gegužės pirmąją turėjo įvykti seniai išpranašau

ta pasaulio pabaiga. Šėtono suburtos laukinės Atilos gaujosturėjo niokoti turtuolių rūmus, deginti ir naikinti jų nuosavybę. Išties atrodė, kad sugrius pasaulis. Castigo di Dio! Castigo di Dio! Žaibo greitumu toji žinia apskriejo Anakaprį.Klebonas paslėpė po savo lova švento Antonijaus brangenybes ir šventus bažnytinius indus, diduomenė susinešė kilno

jamąjį turtą į vyno rūsius, prastuomenė suplūdo į aikštę,




šaukdama, kad šventąjį reikia išimti iš nišos ir nešioti gatvė-mis, idant jis juos apgintų. Lemtingos dienos išvakarėse Pak-

jalė nuėjo pas kleboną ir paprašė patarimo. Baldasarė taip

pat buvo užėjęs pas kleboną ir grįžo nurimęs - klebonas jįpatikino, kad plėšikai nelies sudužusių daktaro akmenų, molinių puodų ir robo antica Baldasarė galįs nė kiek nesirūpintidėl viso to šlamšto - tegul jis guli kur gulėjęs, o dėl Pakjalės,kuris atsakingas už bures, tai padėtis esanti kur kas liūdnesnė, paaiškino klebonas. Jei plėšikai užpuls salą, vadinasi, atplauks laivais, o burės jūrininkams - pats vertingiausias grobis. Paslėpti jas rūsyje pavojinga, nes jūrininkai taip patmėgsta ir gerą vyną. Verčiau tegul jis nuneša jas į nuošalųsavo sklypą po stačiais Dam ekutos skardžiais - tai tink amiausia vieta, nes plėšikai tikrai nelįs į tą prarają. Negi jierizikuos dėl burių nusisukti sprandą!

Sutemus Pakjalė, jo brolis ir du patikimi compagni2, apsi

ginklavę tvirtais vėzdais, nutempė naująsias mano bures į josklypą. Naktis buvo audringa, netrukus ėmė pliaupti lietus,žibintas užgeso. O jie, rizikuodami gyvybe, apgraibomis leidosi nuo slidžių uolų. Vidurnaktį nusigavo iki sklypo ir paslėpėnešulį lupomanaro grotoje. O gegužės pirmąją visą dieną išsėdėjo ant permirkusių burių ryšulio, iš eilės budėdami prie ur

vo angos. Saulei leidžiantis, Pakjalė nusprendė pasiųsti savobrolį, nors tas ir spyrėsi, į kaimą apsižvalgyti, tik patarė saugotis ir be reikalo nerizikuoti. Po trijų valandų jis grįžo ir pranešė, kad jokių plėšikų nė iš tolo nematyti, kaime ramu kaipvisuomet. Visi žmonės susirinkę aikštėje, prieš altorių degančios žvakės, o šventą Antonijų netrukus išnešią į aikštę, ir

visi jam padėkosią, kad jis dar kartą, išgelbėjo Anakaprį nuopražūties. Vidurnaktį vyrai išlindo iš grotos ir, vilkdami permirkusias bures, vėl užsiropštė stačiomis uolomis į kaimą.

Pamatęs, kas beliko iš mano burių, Pakjalė norėjo nusiskan-

1Senienos (it.).

2Bičiuliai (it.).




dinti; dukterys pasakojo, jog kelias dienas ir naktis bijojusiospalikti jį vieną. Nuo to laiko jis labai pasikeitęs ir visą laikątylįs. Aš pats buvau šitai pastebėjęs ir keletą kartų klausiau

Pakjalę, kas jam yra. Mano pyktis išblėso kur kas anksčiau,negu Džovanina baigė išpažintį; veltui vaikščiojau po visą kai-mą, ieškodamas Pakjalės, kad galėčiau jam tai pasakyti. Ga-liausiai radau jį apačioj, savo sklype - jis sėdėjo nuolatinėjvietoj, ant akmens, ir žiūrėjo į jūrą. Pasakiau, jog man gėda,kad buvau pakėlęs prieš jį ranką. Viskuo esąs kaltas klebonas. Ir kam, po galais, man tos naujos burės, bus geros ir senos! Kitą dieną žadu ilgam išplaukti jūron, jis vyks kartu sumanim, ir mes užmiršim visa, kas buvo. Jis žino, kaip mannepatinka, kad jis duobkasys, - tegul jis verčiau perleidžiašias pareigas broliui, o pats grįžta jūron. Nuo šios dienos aš jįskiriu savo jachtos jūrininku - Gaetanas dukart taip nusigėręs Kalabrijoj, jog mes vos nenugarmėjom į dugną, ir aš jau

seniai norėjau jį atleisti.Kai grįžom namo, priverčiau Pakjalę apsivilkti nauju, ką

tik iš Anglijos atsiųstu megztiniu. Per visą krūtinę raudonomis raidėmis buvo užrašyta „Ledi Viktorija" K. J. K. (Karališkasis Jachtklubas, Klaidas). Pakjalė niekuomet daugiau nenusivilko to megztinio - su juo gyveno, su juo ir mirė. Pakjalė

buvo jau senas, kai su juo susipažinau, bet nei jis pats, nei jodukterys, nei niekas kitas nežinojo, kiek jam metų. Veltuistengiausi surasti jo gimimo metus municipalinėj knygoj. Jisnuo pat pradžios buvo užmirštas, bet aš niekuomet jo nepamiršiu. Jis visada bus gyvas mano atmintyje - tokio doro, tyroir atviraširdžio žmogaus nebuvau sutikęs jokioj šaly, jokiam

visuomenės sluoksny. Jis buvo romus kaip kūdikis. Pakjalėsdukterys man pasakojo, kad jis niekuomet nei jų motinai, nei

joms nebuvo pasakęs nė vieno grubaus ar pikto žodžio. Jis buvo švelnus net gyvuliams. Jo kišenės visuomet būdavo pilnostrupinių, kuriais lesindavo savo vynuogyne paukščius. Tai buvo vienintelis žmogus visoje saloje, kuris niekuomet nebuvo

sugavęs nė vieno paukščio ar mušęs asilo. Senas ištikimas tar




nas nustoja buvęs tarnu. Pakjalė buvo mano bičiulis, ir aš laikiau tatai didele garbe, nes jis buvo daug geresnis už mane.Nors jis priklausė visai kitam, man beveik nepažįstamam pa

sauliui, mudu puikiai kits kitą suprasdavom. Per tas ilgas dienas ir naktis, kai vienu du būdavom jūroje, jis mane išmokėdaug tokių dalykų, apie kuriuos nebuvau skaitęs knygose irnebuvau girdėjęs iš jokio kito žmogaus. Jis buvo nekalbus -

jūra jį seniai buvo išmokius tylėti. Galvodavo jis mažai - tuogeriau jam pačiam. Bet jo kalba buvo kupina poezijos, o archa

jiškas palyginimų paprastumas - perdėm graikiškas. Net daugelis jo žodžių buvo graikiški, išlikę atmintyje iš tų dienų, kaiOdisėjo laivu plaukiojo palei tuos pačius krantus. Kai grįžda-vom namo, jis po senovei dirbdavo mano sode arba mėgstamamesavo sklypelyje prie jūros. Man nepatiko tas nuolatinis jo laipiojimas aukštyn ir žemyn stačiais skardžiais - jo arterijos buvo jau nebe tokios elastingos, jis dažnai grįždavo uždusęs. Šiaip

jis nė kiek nepasikeitė, niekuomet niekuo nesiskųsdavo, kaipvisada su apetitu valgydavo makaronus ir nuo pat aušros ligisutemų būdavo ant kojų. Staiga vieną dieną Pakjalė atsisakėvalgyti. Siūlėm jam visokių skanumynų, bet jis kartojo „ne“.Jis prisipažino, kad jaučiasi un poco stanco - truputį pavargęs,ir kelias dienas labai patenkintas sėdėjo pergolėje, žiūrėda

mas į jūrą. Paskui įsigeidė nueiti į savo sklypą, ir man tik vargais negalais pavyko jį atkalbėti. Turbūt ir pats nežinojo, kodėl jį taip traukia tenai, bet aš gerai žinojau. Tai pirmykščiožmogaus instinktas vertė jį pasislėpti nuo žmonių, atsigulti užuolos ar po krūmu, ar grotoje ir numirti ten, kur prieš daugelįtūkstančių metų mirė kiti pirmykščiai žmonės. Apie vidur

dienį jis pasakė norįs valandėlę pagulėti lovoje - jis, visą gyvenimą nė vienos dienos neišgulėjęs lovoje. Daug kartų teiravausi, kaip jis jaučiasi. Padėkojęs atsakydavo, kad gerai.Vakarop liepiau jo lovą pristumti prie lango, kad jis matytų,kaip leidžiasi jūron saulė. Kai po Ave Maria grįžau namo, visinamiškiai, Pakjalės brolis ir bičiuliai sėdėjo jo kambaryje. Nie

kas jų nebuvo kvietęs - aš nė pats nemaniau, kad viskas taip




greitai baigsis. Jie nekalbėjo, nesimeldė, tik sėdėjo visą naktįnekrutėdami. Niekas nesiartino prie lovos - toks jau čia paprotys. Senasis Pakjalė gulėjo ramiai ir tyliai, žiūrėdamas į jū

rą. Viskas buvo paprasta ir iškilminga, kaip ir turi būti, kaižmogui artinasi galas. Atėjo kunigas su paskutiniais sakramentais. Jis liepė Pakjalei išpažinti nuodėmes ir paprašyti jųatleidimo. Senis linktelėjo ir pabučiavo kryžių. Tada kunigasdavė jam išrišimą. Visagalis patvirtino tai šypsodamas ir pasakė mielai priimsiąs senąjį Pakjalę į dangų. Aš maniau, kad jis

jau tenai, bet staiga jis pakėlė ranką ir švelniai, kone baikščiaipaglostė man skruostą.

- Siete buono come il mare, - sušnabždėjo jis.Geras kaip jūra!Rašau tuos žodžius ne iš pasididžiavimo, o todėl, kad jie

mane apstulbino. Iš kur atklydo šie žodžiai? Tikriausiai taibuvo tolimas atbalsis seniai užmiršto aukso amžiaus, kai dar

buvo gyvas Panas, kai girios medžiai mokėjo kalbėti, jūros bangos dainuoti, o žmogus klausėsi jų ir viską suprato.



T r i s d e š i m t a n t r a s s k y r i u s

GALO PRADŽIA

Visus metus buvau toli nuo San Mikelės - kiek sugaišta laiko! Grįžau be vienos akies. Bet kam apie tai kalbėti - turbūtaš pradėjau gyvenimą su dviem akim, kad likimas vieną atimtų. Grįžau tarsi kitas žmogus. Man atrodo, kad dabar žiūriu įpasaulį ta viena likusia akimi visai iš kitokio matymo kamponegu kadaise. Nebematau viso to, kas šlykštu ir žema, sugebu

matyti tik tai, kas gražu, švelnu ir tyra. Net mane supantysžmonės atrodo visai kitokie negu anksčiau. Dėl keistos optinės iliuzijos dabar matau juos ne tokius, kokie jie yra iš tikrų

jų, o tokius, kokie galėtų būti, kokie jie norėtų būti, jeigu jiems leistų likimas. Akląja akimi dar matau daugybę pasipūtusių kvailių, bet jie manęs nebeerzina, jų plepalai man netrukdo - tegul sau šneka ką nori. Toliau kol kas dar nenužengiau - bijau, kad turėsiu netekti ir antrosios akies, kol išmoksiumylėti žmones. Negaliu jiems atleisti, kad jie tokie žiaurūsgyvuliams. Atrodo, mano sąmonėj vyksta kažkokia atbulinėevoliucija, kuri mane vis labiau atitolina nuo žmonių ir vislabiau priartina prie Motinos Gamtos ir gyvulių.

Visi vyrai ir moterys aplinkui dabar man atrodo anaiptol ne

tokie svarbūs pasauliui, kaip kadaise maniau. Jaučiu, lygbūčiau su jais gaišęs laiką. Puikiausiai galėčiau apsieiti be jų,kaip jie apsieina be manęs. Žinau, kad nesu jiems daugiaureikalingas. Geriau filer à I anglaise\ kol neišprašė lauk.

Turiu dar daug ką nuveikti, o laiko turbūt jau mažai beli-

1Išsmukti nep asteb ėtam (pranc.).




ko. Mano klajonės po pasaulį, beieškant laimės, baigtos, mano, kaip madingo gydytojo, gyvenimas baigtas, mano gyvenimas

jūroje baigtas. Visam laikui ketinu pasilikti čia, kur esu dabar, ir

stengiuosi tuo pasitenkinti. Bet ar man bus leista pasilikti kad irčia, San Mikelėje? Visa Neapolio įlanka plyti kaip spindintisveidrodis po mano kojomis, pergolės kolonos, lodžos ir koplyčianutviekstos saulės. Kas bus, jei negalėsiu pakelti to žėrėjimo?Lioviausi skaitęs ir rašęs ir ėmiau dainuoti. Kol viskas gerai klojosi,niekuomet nedainuodavau. Be to, mokausi rašyti mašinėle -sako, tai naudingas ir malonus užsiėmimas vienišam vienaakiuižmogui. Rašomosios mašinėlės kūjeliai smogia į popierių ir tuopat metu atsiliepia mano galvoj, nustelbdami bet kokią mintį,vos tik ši gimsta smegenyse. Beje, niekuomet nemokėjau galvotiir puikiausiai apsieidavau be to. Nuo smegenų iki plunksnosrankoje buvo pramintas tiesus kelias. Vos tik pramokau abėcėlę,mintys, kylančios galvoje, plaukdavo tuo keliu. Nieko nuosta

baus, jeigu dabar jos lengvai pasiklysta šiame amerikietiškamekrumplelių ir ratukų labirinte! Beje, turiu įspėti skaitytoją, jogatsakau tik už tai, kas parašyta mano paties ranka, bet ne už tai,kas sukurta bendradarbiaujant su rašomųjų mašinėlių firma Ko-rona. Įdomu žinoti, kas skaitytojui labiau patiks.

Bet jei kada išmoksiu suvaldyti šį nirtulingąjį Pegasą, padai

nuosiu kuklią dainelę savo mylimam Šubertui, didžiausiamvisų laikų dainiui, atsidėkodamas jam už tai, ką jis yra mandavęs. O jam turiu būti dėkingas už viską. Kai ištisas savaitesgulėjau tamsoj, mažai turėdamas vilties, kad ji kada nors išsisklaidys, niūniuodavau vieną po kitos Šuberto dainas, kaip mokinukas, kurs, eidamas per tamsų mišką, švilpauja, apsimes

damas, kad jam nebaisu. Šubertas buvo devyniolikos metų,kai sukūrė muziką Gėtės „Girių karaliui" ir nusiuntė autoriuisu nuolankia dedikacija. Niekaip negaliu atleisti didžiausiamnūdienos poetui, kad jis neatsakė į tą laišką ir nė vienu žodžiunepadėkojo žmogui, kurio dėka jo eilės tapo nemirtingos, nors

jam užtekdavo laiko rašyti padėkos laiškus Celteriui už jo la

bai vidutinišką muziką. Apie muziką Gėtė išmanė nė kiek ne




daugiau kaip apie meną. Jis išbuvo visus metus Italijoj, bet nieko taip ir nesuprato apie gotiką, rūstus primityvų grožis jam likosvetimas - jo idealas buvo Karlas Dolčis ir Gvidas Renis. Net

tyriausias graikų menas nejaudino Gėtės - jį žavėjo BelvederioApolonas. Šubertas niekuomet nebuvo matęs jūros, ir vis dėlto joks muzikas, joks dailininkas, joks poetas, išskyrus Homerą, nebuvo taip giliai atskleidęs ramios jūros puikybės, jos paslaptingumo ir jos rūstybės. Jis niekuomet nebuvo matęs Nilo, vis dėltopirmieji jo nuostabaus „Memnono“ taktai būtų galėję skambėtiLuksoro šventovėje. Apie graikų meną ir literatūrą jis žinojo tiktiek, kiek jam galėjo papasakoti jo bičiulis Majerhoferis, ir visdėlto jo „Graikijos dievaiu, „Prometėjas", „Ganimedas" ir „Fragmentai iš Eschilo" - tikri Elados aukso amžiaus šedevrai. Jo nebuvo mylėjusi nė viena moteris, o koks neprilygstamas širdį veriantis aistros šauksmas skamba jo „Gretchen prie ratelio". Arįmanomas graudesnis nuolankumas negu jo „Minjona", žavin

gesnė meilės daina negu „Serenada"? Jis buvo trisdešimt vienerių metų, kai mirė tokiam pat skurde, kokiam gyveno. Tas, kursparašė „Muzikai", net neturėjo savo fortepijono! Po mirties visa

jo manta - rūbai, kelios knygos, lova - buvo parduota iš varžytinių už šešiasdešimt tris florinus. Nušiurusiame lagamine po jolova buvo rasta apie dvidešimt kitų nemirtingų dainų, daug ver

tesnių už visą Rotšildų auksą toje Vienoje, kur jis gyveno ir mirė.

* * *

Vėl atėjo pavasaris. Jo sklidinas visas oras. Prožimiai žydi, mirtoskrauna pumpurus, vynuogienojai leidžia ūglius. Visur gėlės!Rožės ir sausmedis apraizgė kiparisų kamienus ir pergolės ko

lonas. Plukės, krokai, laukiniai hiacintai, žibuoklės, orchidė jos ir ciklamenai stiepiasi iš kvapios žolės. Katilėliai ir ryškiaižydri kietagrūdžiai, tokie žydri kaip Žydroji grota, smelkiasinet iš plikų uolų. Driežai vaiko kits kitą gebenėse. Vėžliairopinėja ir smagiai dainuoja - o jūs turbūt ir nežinojot, kadvėžliai moka dainuoti! Mangusta visai nenustygsta vietoje.

Mažoji Minervos pelėdėlė plasnoja sparnais, lyg ruošdamasi




skristi į Kampaniją aplankyti kokio nors savo bičiulio, Barba-rosa, didžiulis Maremos šuo, kažkur išsidangino, net nukaršęsTapijas, ir tas, atrodo, mielai sutiktų paišdykauti lapių krašte.

Bilis slampinėja po figmedžiu, šelmiškai blykčiodamas akimis,kaip tikras miesto dykūnas, išėjęs ieškoti nuotykių. Džovani-na be perstojo šnekučiuoja prie sodo sienos su įdegusiu saulė

je savo amoroso, bet čia nieko blogo - po Švento Antonijausšventės juodu susituoks. Šventasis kalnas viršum San Mikelės pilnas paukščių, grįžtančių į tėvynę sukti lizdų ir penėtimažiukų. Kaip aš džiaugiuosi, kad jie čia gali ramiai pailsėti!Vakar pakėliau vargšą vieversėlį, kuris buvo taip išvargęs poilgos kelionės per jūrą, jog net nebandė sprukti, o tupėjo ramutėlis mano delne, lyg suprasdamas, kad tai bičiulio, galnet tėvynainio ranka. Paklausiau, ar jis man nepačiulbėtų priešišskrisdamas - jo giesmė man mielesnė už bet kurio kitopaukščio, - bet jis atsakė neturįs laiko, jam reikia skubėti

namo, į Švediją, ir ten apreikšti pavasarį.Jau daugiau kaip savaitė mano sode skamba švelnus it flei

tos daina volungės balsas. Anądien mačiau jos mylimąjį, besislapstantį laurų krūme. O šiandien aptikau jų lizdą -paukščių architektūros stebuklą. Rozmarino tankmėj priekoplyčios be paliovos girdėti sparnų šnaresys ir švelnus čirpi

mas. Dėduosi nieko nepastebėjęs, bet aš įsitikinęs, kad tenvyksta flirtas. Koks tai galėtų būti paukštis? Vakar vakarepaslaptis išaiškėjo, nes, man einant gulti, lakštingala po langu ėmė suokti Šuberto „Serenadą":

Leise flehen meine Lieder Durch die Nacht zu dir ;

In den stillen Hain hemieder ; Liebchen, komm zu mir.1

„Kaip išgražėjo Pepinela, - pagalvojau užmigdamas, - kažinar Pepinela..."

1Dain os m ano sios plev ena / Pas tave nakčia, / Tu ateik, brangioji m ano, / Girion

paslapčia.



S E N A J A M E B O K Š T E



I

Čia San Mikelės istorija ūmiai nutrūksta kaip tik tada, kaibuvo beprasidedanti - beprasmis fragmentas! Ji baigiasi plas-nojant sparnams ir čiulbant paukščiams, kai ore dvelkia pavasaris. Ak, kad taip ir mano gyvenimo beprasmiška istorijabaigtųsi suokiant paukščiams po mano langu ir spindint danguje saulei! Nežinau kodėl, bet pastarąsias dienas be paliovos

galvoju apie mirtį. Sodas dar pilnas gėlių, tebeskrajoja bitės irpeteliškės, driežai šildosi saulėje tarp gebenių, žemėje knibždėte knibžda visokiausių gyvių. Dar vakar girdėjau po savo langu linksmai čiulbant vėlyvą devynbalsę. Tai kodėl aš galvojauapie mirtį? Dievas buvo toks mielaširdingas, jog padarė Mirtįnematomą žmogaus akims. Mes žinom, kad ji čia pat, sekaįkandin mūsų kaip šešėlis ir niekuomet nuo mūsų nesitraukia. Ir vis dėlto jos nematom ir veik visai apie ją užmirštam. Okeisčiausia tai, kad juo labiau artėjam prie kapo, juo mažiaugalvojam apie Mirtį. Iš tikrųjų tik Dievas galėjo padaryti tokįstebuklą!

Seni žmonės retai kalba apie mirtį, blausios jų akys tematopraeitį ir dabartį. Po truputį, silpnėjant atminčiai, net praeitis

nublanksta, ir jie gyvena tik dabartim. Stai kodėl seni žmonėsanaiptol nėra tokie nelaimingi, kaip mano jaunimas, - žinoma, tik tuo atveju, jeigu jų nekamuoja fizinės kančios.

Mes žinom, kad mirsim - tiesą sakant, vien tą ir težinomapie savo ateitį. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiainepasitvirtina. Kaip vaikai neįžengiamoj girioj kiūtinam ap-

graibom per gyvenimą, laimingi, kad nežinom, kas mums nu-




tiks rytoj, su kokiais susidursime negandais, kokie šiurpūs išmėginimai mūsų laukia prieš patį šiurpiausią išmėginimą - Mirtį.Kartkarčiais apstulbę ryžtamės baikščiai prašnekinti savo liki

mą, bet atsakymo į klausimą negauname, nes žvaigždės per toli.Juo greičiau suprasime, kad mūsų likimas pareina nuo mūsųpačių, o ne nuo žvaigždžių, juo mums bus geriau. Laimę galimerasti tik patys savyje, nesitikėkite jos sulaukti iš kitų - laimėstaip mažai, jog retas gali ja dalytis. Skausmą turime pakeltivieni - nesąžininga užkrauti jį kitam, vis tiek, ar tai būtų vyras,ar moteris. Kiekvienas iš mūsų turi pats savo jėgomis kvėpuotiir kirsti iš paskutiniųjų, kaip pridera kovotojams, nes mes tokieir esame gimę. Visi mes vieną dieną sulauksim taikos, - taikos,kuri bus garbinga net nugalėtajam, jeigu jis ištvėrė iki galo.

Mano kova jau baigta ir - pralaimėta. Aš išvytas iš SanMikelės, - o kūriau ją visą gyvenimą. Stačiau savo rankomis,dėjau akmenį prie akmens, laisčiau savo prakaitu, - stačiau

atsiklaupęs Saulės šventovę, idant pasisemčiau joje išmintiesir šviesos iš šlovingojo Dievo, kurį garbinau visą gyvenimą.Ne kartą man degė akys lyg ugnies svilinamos, bet aš nepaisiau įspėjimo, netikėjau, kad nesu vertas ten gyventi, kadmano vieta šešėlyje. Kaip arklys, kuris grįžta į degantį tvartąžūti liepsnoj, kiekvieną vasarą grįždavau akinamon San Mi

kelės švieson.Saugokis šviesos! Saugokis šviesos!Galiausiai apsipratau su savo likimu, aš per senas kovoti su

dievais. Pasitraukiau į senąjį bokštą, paskutinę savo tvirtovę,kur manau laikytis iki galo. Dantė dar buvo gyvas, kai vienuoliai pradėjo statyti bokštą Materità - pusiau vienuolyną,

pusiau tvirtovę, stiprų kaip uola, ant kurios jis stovi. Kiekkartų nuo to laiko, kai čia įsikūriau, tarp šių sienų aidėjograudūs jo žodžiai: „Nessun maggior dolore che ricordarsi del tempo felice nella miseria q. Bet ar tikrai aiškiaregys florentietis

1Nėr didesnės kankynės, / Negu džiaugsmų dienas minėti varguos. (Dantė,

Pragaras, V knyga. A . Churgino vertimas)




neklydo? Ar tiesa, kad nėra didesnio skausmo, kaip sielvartodienomis prisiminti prarastą laimę? Aš bent kitokios nuomonės. Kupinos džiaugsmo, o ne skausmo grįžta mano mintys į

San Mikelę, kur praleidau laimingiausius savo gyvenimo metus. Tiesa, pats nemėgstu tenai lankytis - atrodo, lyg braučiausiį nesugrąžinamos praeities šventovę, kai pasaulis buvo jaunas, o su saule buvom bičiuliai.

Gera klaidžioti švelnioj prietemoj po Materità alyvmedžiais.Gera sėdėti senajame bokšte ir svajoti - beveik nieko kitodabar neįstengiu daryti. Bokštas žvelgia į vakarus, ten, kurleidžiasi saulė. Netrukus saulė nugrims į jūrą, paskui bus prieblanda, paskui ateis naktis.

Diena buvo tikrai nuostabi.

II

Paskutinis aukso šviesos spindulys dirsteli pro gotišką langą irima klaidžioti po senąjį bokštą - palyti ornamentuotus brevi

jorius ir sidabrinį tryliktojo amžiaus kryžių ant sienos, sliuog-

teli dailiomis tanagromis, venecijietiškomis taurėmis ant refektoriaus stalo, nutvieskia nimfas su gėlių vainikais irbakchantes, šokančias grojant Pano fleitai graikiškame bareljefe, ir blyškius bruožus švento Pranciškaus, mano mylimoUmbrijos šventojo, nutapyto aukso fone šalia šventos Klarossu lelijomis rankose. Štai auksinė aureolė apgaubia ramų flo-

rentietiškos madonos veidą, štai iš tamsos išnyra Lafirijos Artemidė - rūsti marmurinė deivė su žaibiška mirties strėle kilpinyje. Spinduliuojantis saulės diskas vėl apvainikuojakarališkojo Nilo krantų svajotojo, saulės sūnaus Echnatonosužalotą galvą. Šalia jo stovi Oziris, žmogaus sielos teisėjas,Horas sakalo galva, paslaptingoji Izidė ir jos sesuo Neftidė, oprie jų kojų kiūto kapų sargas Anubis.




Šviesa išblėso tolyje, artinosi naktis.Dienos dieve, šviesos skleidėjau, ar negali dar valandėlę

pabūt su manim? Naktis taip prailgsta mintims, kurios nedrįs

ta svajoti apie rytmečio aušrą. Naktis tokia tamsi akims, kurios negali matyti žvaigždžių. Nejau negali man paaukoti darkeleto sekundžių spinduliuojančios amžinybės, kad galėčiaužvelgti į nuostabų tavo pasaulį, į mylimą jūrą, plaukiančiusdebesis, didingus kalnus, šniokščiančias versmes, mielusmedžius, gėles tarp žolių, gyvulius ir paukščius, mano broliusir seses padangėje, giriose ir pievose? Palik bent keletą laukinių gėlių mano rankoj, idant jos džiugintų man širdį, norskeletą žvaigždžių danguje, idant jos rodytų man kelią!

Jei man jau nelemta daugiau matyti šalia esančių žmoniųbruožų, tai gal bent suteiksi malonę ir leisi nors akimirką išvystikūdikio veidą, ištikimas gyvulio akis? Ilgai stebėjau žmoniųveidus ir gerai juos pažįstu, jie manęs nieko daugiau neišmo

kys. Be to, jie visi įkyriai vienodi, lyginant su tuo, ką manpavyko įskaityti paslaptingame Motinos Gamtos veide, patiesDievo šventajame rašte. Maloninga senoji aukle, tu, švelniuraukšlėtos rankos prisilietimu nuvydavusi tiek juodų minčiųnuo degančios mano kaktos, nepalik manęs vieno tamsoj! Ašbijau tamsos! Pabūk dar valandėlę su manim, pasek dar ke

lias nuostabias pasakas, prieš užmigdydama nerimstantį savokūdikį amžinos nakties miegu!

Pasaulio šviesuly! Deja, tu esi dievybė, ir mirtingųjų maldos nepasiekia tavo dangaus. Tad kaip gali toks kirminas kaipaš tikėtis tavo mielaširdystės, negailestingasai saulės dieve,

jei tu nusigręžei net nuo didžiojo faraono Echnatono, kurio

nemirtingas himnas saulei nuskambėjo virš Nilo slėnio penkišimtai metų prieš pragystant Homerui:

Tau patekėjus, žemė atbunda ir džiaugias, Ir žmonės sako: „Kas tave mato -

tas yra gyvas,

o kas nemato - jau miręs \




Tave šlovina ir vakarai, ir rytai.Visa, kas gyva, tau pasirodžius, atgyja - Ir miršta, tau nusileidus.

Ir vis dėlto tu be jokio gailesčio stebėjai žėrinčia savo akim,kaip senovės dievai nubloškė į Nilą didžiausio tavo garbintojošventovę ir nuplėšė jam nuo kaktos saulės diską, o nuo krūtinėskarališkąjį sakalą, kaip nutrynė nekenčiamą jo vardą nuo auksinių skraisčių, kuriomis buvo apdengtas trūnus jo kūnas, -nutrynė, idant bevardė jo siela per amžių amžius klajotųpožemio karalystėje.

Praėjus daugeliui amžių po to, kai Nilo dievai, Olimpo dievai ir Valhalos dievai jau seniai buvo sudūlėję, naujas tavo garbintojas, šventas Pranciškus Asyžietis, švelnusis „Saulės giesmės" dainius, pakėlė rankas į tavo dangų, nemirtingasai Saulėsdieve, su ta pačia malda lūpose, kuria aš šiandien kreipiuos į

tave. Jis prašė, kad neatimtum palaimingos savo šviesos iš skaudamų jo akių, pasmėlusių nuo ašarų ir budėjimo. Paklausęs brolių maldavimo, jis nuvyko į Rietį pasitarti su garsiuoju akiųgydytoju ir be baimės iškentė pasiūlytą operaciją. Kai chirurgasįkišo į ugnį geležinį virbą, kad šis įkaistų, šventas Pranciškuskreipėsi į ugnį kaip į bičiulę: „Ugnie, mano sese! Anksčiau už

viską Visagalis sukūrė tave, kupiną grožio ir galios, teikiančiątiek naudos. Būk man šią valandą mielaširdinga, neskriauskimanęs. Maldauju Viešpatį, kurs sukūrė tave, idant jis sušvelnintų tavo karštį ir aš kantriai galėčiau jį iškęsti!"

Baigęs savo maldą, kuria kreipėsi į įkaitusią geležį, jis persižegnojo ir nė nekrūptelėjęs tvirtai laikėsi, kol geležis šnypšda

ma smigo į gležną kūną, brėždama prideginimo liniją nuo ausies iki antakio.„Broli daktare, - tarė šventas Pranciškus gydytojui, - jei

nepakankamai prideginta, įsmeik virbą dar kartą."Ir gydytojas, regėdamas silpname kūne tokią nuostabią dva

sios stiprybę, susižavėjęs tarė: „Sakau jums, broliai, šiandien

išvydau įstabių dalykų!"



Knyg a apie San M ike lę 395

Deja, pats švenčiausias iš visų žmonių veltui meldėsi ir veltui kentėjo. Tu apleidai II Poverello\ kaip buvai apleidęs didį

jį faraoną. Kai, grįždami namo, ištikimi broliai padėjo neštu

vus su lengva našta po alyvmedžiais kalvos papėdėje, šventasPranciškus jau nebematė mylimo savo Asyžiaus, laimindamas jį paskutinį kartą.

Tai kaipgi aš, nusidėjėlis, menkiausias iš visų tavo garbintojų, galiu tikėtis tavo mielaširdystės, abejingasai gyvybės valdove! Kaip aš galiu drįsti prašyti tave dar vienos malonės,tave, kurs dosnia ranka man suteikei tiek brangių dovanų!Tu davei man akis, idant jose šviestų džiaugsmas ir spindėtųašaros, tu davei man širdį, idant ją virpintų geismas ir kamuotų gailestis, tu davei man miegą, davei man viltį!

Aš maniau, kad tai buvo dovanos. Bet klydau. Tu manviską buvai tik paskolinęs, o dabar reikalauji grąžinti, kadatiduotum kitam, kuris savo ruožtu ateis iš tos pačios amžiny

bės, kurion aš dabar grimztu. Šviesos valdove, tebūnie tavovalia! Viešpats duoda, Viešpats atima, teesie palaimintasViešpaties vardas!

III

Varpai skambino Ave Maria. Lengvas vėjelis šiureno už langokiparisus, kur prieš sumigdami čiulbėjo paukščiai. Jūros balsas vis tilo ir tilo, senąjį bokštą gaubė palaiminga nakties tyla.

Sėdėjau pavargęs savonaroliškame krėsle, trokšdamas poilsio. Vilkas miegojo prie mano kojų - jis dieną naktį beveiknesitraukdavo nuo manęs. Kartais atmerkdavo akis - josešvietė tokia meilė ir tokia širdgėla, jog vos įstengdavau sulaikyti ašaras. Kartais atsikeldavo ir padėdavo man ant kelių

1Elgetėlė (it.). Taip Italijoje vadinam as šve nta s Pranciškus Asyžietis.




didelę galvą. Ar jis žinojo tai, ką žinojau aš? Ar jis suprato, kąsupratau aš - kad artinasi išsiskyrimo valanda? Tylėdamasglosčiau jam galvą - pirmą kartą gyvenime nežinojau, ką jam

sakyti, kaip paaiškinti tą didžią paslaptį, kurios neįstengiauišaiškinti pats sau.„Vilke, aš išvykstu ilgon kelionėn į tolimą šalį. Sį kartą tu

negalėsi manęs lydėti, bičiuli. Tau reikės likti čia, kur mudutaip ilgai gyvenom drauge kits kito džiaugsmais ir sielvartais.Tu neturi manęs liūdėti, tu turi mane užmiršti, kaip ir visiužmirš, nes toks jau gyvenimo dėsnis. Nesirūpink, man busgerai, ir tau taip pat. Aš viską padariau, kad tu būtum laimingas. Tebegyvensi ten, kur visuomet gyvenai, ir geri žmonės žiūrės tave taip pat švelniai ir rūpestingai, kaip žiūrėjauaš. Kiekvieną dieną, kai varpai skambins vidurdienį, tu gausisočius pietus, o dukart per savaitę - skanių kaulų kaip ir ikišiol. Didžiulis sodas, kuriame mėgdavai siausti, tebėra tavo, ir

net jeigu, užmiršęs draudimą, imsi vaikyti po alyvmedžiais įsibrovėlę katę, aš ir iš ten, kur būsiu, atgręšiu į tave nematančiąakį, o sveikąją užmerksiu, kaip ir anksčiau darydavau vardanmūsų bičiulystės. O kai kojos nebenorės tavęs klausyti, o akyspadruš, tu rasi amžino poilsio vietą po antikine kolona kiparisų giraitėje, prie senojo bokšto, šalia savo draugų, kurie ap

leido šį pasaulį pirma tavęs. O pagaliau, kas žino, gal mudu irpasimatysim? Dideli mes ar maži - visų mūsų šansai vienodi."

„Neišeik, pasilik arba pasiimk ir mane kartu!" - maldavoištikimos akys.

„Aš išvykstu į šalį, apie kurią nieko nežinau. Nežinau, kastau nutiktų, jei pasiimčiau ir tave. Esu skaitęs apie tą šalį

keistų legendų, bet tai tėra legendos - niekas iš tų, kurie tenišvyko, negrįžo papasakot, ką matė. Tik vienas žmogus būtųgalėjęs mums apie tai pasakyti, bet jis buvo Dievo sūnus irgrįžo atgal pas savo tėvą, taip ir nepravėręs tylos sukaustytųlūpų.“

Glosčiau didelę šuns galvą, bet sustingusios rankos nebe

jautė minkšto kailio.




Kai atsisveikindamas pasilenkiau pabučiuoti šuns, jo akyse ūmiai blykstelėjo baimė, jis išsigandęs atšoko atatupstas irpalindo po refektoriaus stalu, kur buvo jo guolis. Pašaukiau,

bet jis nepriėjo. Žinojau, ką tai reiškia. Jau buvau šitai matęsanksčiau, bet maniau, kad man dar likus viena kita dienelė.Atsistojau ir bandžiau prieiti prie lango - norėjau įkvėpti oro,bet kojos atsisakė klausyti, ir vėl susmukau krėsle. Permečiauakimis senąjį bokštą. Aplinkui buvo tamsu ir tylu, bet aš tariausi girdįs, kaip rūsčioji deivė Artemidė išima žaibišką strėlę, ruošdamasi pakelti ranką. Nematoma ranka palietė manpetį. Šiurpas perėjo per visą kūną. Maniau, kad apalpsiu, betnejaučiau jokio skausmo, galva buvo šviesi.

„Sveika, valdove! Naktį girdėjau tavo juodo žirgo kanopųbildesį. Tu laimėjai lenktynes, nes aš matau tavo niūrų veidą,pasilenkusį prie manęs. Tu man nesi svetima - mudu dažnaisusitikdavom nuo to laiko, kai stovėjom šalimais prie tos pačios

lovos Šventos Klaros palatoje. Tuomet aš tave vadinau pikčiurna ir žiauruole, budeliu, kuriam smagu kuo ilgiau kankintisavo auką. Tuomet aš dar nepažinau Gyvenimo taip, kaip pažįstu dabar. Dabar aš žinau, kad tu mielaširdingesnė negu jis,nes ką viena ranka atimi, kita grąžini. Dabar aš žinau, kadGyvenimas, o ne tu įžiebdavo siaubą tose plačiai atmerktose

akyse ir įtempdavo sunkiai besikilnojančios krūtinės raumenis dar vienam atodūsiui, dar vienai kančių minutei. Aš šiandien su tavim nesigrumsiu. Jei būtum atėjus manęs, kai manokraujas buvo jaunas, tuomet būtų buvę kas kita. Tada buvaukupinas gyvybės ir būčiau atkakliai gynęsis, atsakydamas smūgiu į kiekvieną smūgį. Dabar aš pavargęs, mano akys pasmė

lusios, kūnas nusilpęs, o širdis nusikamavus; man liko tik protas, o jis sako, jog kovoti nėra prasmės! Todėl aš ramiai sėdėsiuSavonarolos krėsle ir netrukdysiu tau daryti tai, ką turi padaryti. Įdomu pasižiūrėti, kaip tu imsiesi darbo, - aš visuometdomėjausi fiziologija. Įspėju - aš nukaltas iš tvirtos medžiagos; smok stipriau, nes vėl nieko nepeši, kaip jau yra buvę nevieną kartą, jei neklystu. Tikiuosi, valdove, kad tu negrieži




ant manęs danties už praeitas dienas. Nors tuomet Viljė aveniu turėjai per mane nemažai rūpesčių. Bet aš nesu toks drąsuolis, kokį vaizduoju, ir būčiau tau labai dėkingas, jei prieš

imdamasi darbo, duotum man kelis lašus savo amžinojo miego gėrimo.u„Aš visuomet taip darau, ir jau tu tikrai turėtum tą žinoti -

juk taip dažnai mane matydavai besidarbuojančią. Gal noripasiųsti kunigo, kol dar yra laiko? Man artinantis, visuometkviečiamas kunigas.“

„O kam? Kunigas dabar man niekuo negali padėti. Manper vėlu atgailauti, jam per anksti mane smerkti, o tau tasturbūt neturi jokios reikšmės/4

„Man vis tiek. Geri ar blogi žmonės - man visi vienodi."„Kam kviestis kunigą, kuris pasakys man tik tiek, kad gi

miau nuodėmėj, kad mano mintys ir darbai sutepti nuodėmės,kad turiu atgailauti, visko išsižadėti. O aš mažai dėl ko atgai

lauju ir nieko neišsižadu. Gyvenau, vadovaudamasis instinktu, neabejotinai sveiku instinktu. Pridariau nemažai kvailysčių, kai bandžiau pasikliauti protu. Protas mane klaidino,ir buvau už tai nubaustas. Norėčiau padėkoti tiems, kurie manbuvo geri. Priešų turėjau mažai - daugiausia tai buvo gydyto

jai, ir jie nelabai man tepakenkė, aš vis tiek ėjau savo keliu.

Norėčiau atsiprašyti tų, kuriems suteikiau skausmo. Stai irviskas. O kitkas - tik Dievo ir mano reikalas, bet ne kunigo,kurio- aš nepripažįstu kaip savo teisėjo.44

„Man nepatinka jūsų kunigai. Tai jie išmokė žmones bijotimano prisiartinimo, prigąsdinę juos amžinybe ir pragaro ugnimi. Tai jie nuplėšė man nuo pečių sparnus, subjaurojo švelnų

veidą ir, pavertę šlykščia giltine, privertė tartum vagį sėlintinuo vieno namo prie kito su dalgiu rankoje ir šokti Danse

Macabre1 ant freskų vienuolynų sienose drauge su jų šventaisiais ir nusidėjėliais. Aš neturiu nieko bendro nei su jų dangum, nei su jų pragaru. Aš - gamtos dėsnis.44

1Mirties šokis (pranc.).




„Vakar girdėjau sode čiulbant volungę, o kai leidosi saulė,atskrido devynbalsė ir ėmė suokti po mano langu. Ar aš darkada ją išgirsiu?"

„Ten, kur yra angelų, yra ir paukščių."„Norėčiau, kad bičiulio balsas dar kartą man paskaitytų„Faidoną".

„Balsas buvo mirtingas, bet žodžiai nemirtingi. Tu juos darišgirsi."

„Ar aš dar išgirsiu Mocarto „Rekviem", mylimą savo Šubertą,titaniškus Bethoveno akordus?"

„Tai, ką girdėjai, buvo tik aidas, sklindantis iš dangaus."„Aš pasiruošęs. Smok, bičiule!"„Aš tau nesmogsiu. Aš tave užmigdysiu."„Ar aš sapnuosiu?"„Taip, viskas yra tik sapnas."„Ar aš pabusiu?"

Atsakymo nebuvo.

* * *

„Kas tu, gražusis jaunuoli? Ar tu Hipnas, Miego angelas?"Jis stovėjo šalia manęs apvainikuotomis garbanomis, sva

jingas ir susimąstęs, gražus kaip Meilės Genijus.

„Aš jo brolis, pagimdytas tos pačios Motinos Nakties. Mano vardas Tanatas. Aš Mirties angelas. Tai tavo gyvybė gęstakartu su deglu, kurį laikau pamynęs koja."

* * *

Sapnavau senelį, sunkiai kiūtinantį vienišu taku. Kartais jis

pakeldavo akis, lyg ieškodamas, kas jam parodytų kelią. Kartais suklupdavo, lyg netekęs jėgų toliau eiti. Laukai ir girios,upės ir jūros jau plytėjo po jo kojomis, o netrukus ir sniegukepurėti kalnai dingo nykstančios tolyje žemės migloj. Visaukštyn ir aukštyn kilo jo kelias. Audros genami debesys užsikėlė jį ant savo galingų pečių ir nusinešė svaiginamu greičiu

per begalybės tolius, mirgančios žvaigždės viliojo vis arčiau ir




arčiau tos salies, kur nėra nei nakties, nei mirties. Pagaliau jis atsidūrė prieš dangaus vartus, auksinėmis sąvaromis pri-tvirtintus prie deimantinės uolos. Vartai buvo uždaryti.

Amžinybę, dieną, o gal tik akimirksnį jis klūpojo ant slenksčio,kad ir neturėdamas vilties, bet vis tiek vildamasis patekti vidun. Staiga nematoma ranka plačiai atvėrė didžiulius vartusir įleido plevenančią ore būtybę su angelo sparnais ir ramiumiegančio kūdikio veidu. Keleivis pašoko ir, nevilties padrąsintas, įsmuko į vidų prieš pat užsitrenkiant vartams.

- Kas tu esi, įžūlus įsibrovėli? - pasigirdo rūstus balsas.Prieš mane stovėjo aukštas siluetas, apsisiautęs balta man

tija, su auksiniu raktu rankoje.- Dangaus vartų saugotojau, šventas Petrai, maldauju, leisk

man čia pasilikti!Šventas Petras dirstelėjo į mano popierius, apgailėtiną

žemiškojo mano gyvenimo ataskaitą.

- Blogai! - tarė šventas Petras. - Labai blogai. Kaip tu čiapatekai? Tikriausiai per klaidą...

Jis ūmiai nutilo, nes prieš mus nutūpė mažutis angelas šauklys. Suglaudęs purpurinius sparnelius, jis pasitaisė trumputętuniką, išaustą iš voratinklių ir rožių žiedlapių, žėrinčią rytorasa. Jo kojytės, rausvos kaip rožių žiedai, buvo apautos auksi

niais sandalais. Garbanotą galvelę puošė užsmaukta ant ausies kepuraitė, nupinta iš tulpių ir pakalnučių. Jo akys buvokupinos saulės spindesio, lūpos kupinos džiaugsmo. Mažutėserankose jis laikė ornamentuotą brevijorių, kurį, oriai šypsodamas, įteikė šventam Petrui.

- Jis visuomet kreipiasi į mane, kai pakliūva į bėdą, - su

niurnėjo šventas Petras, skaitydamas brevijorių. - Kol viskasgerai klojasi, nepaiso mano įspėjimų. Pasakyk jiems, - tarė jisangelui šaukliui, - pasakyk jiems, kad tuoj ateisiu. Tegul bemanęs nieko nesprendžia.

Angeliukas pridėjo rausvą pirštelį prie tulpių kepuraitės,išskleidė purpurinius sparnelius ir greitai nulėkė, čiulbėda

mas kaip paukštis.




Šventas Petras suglumęs nužvelgė mane tuščiomis akimis.Po to pasisuko į senyvą arkangelą, kuris, pasirėmęs ant nuogokalavijo, ėjo sargybą prie auksinės uždangos, ir tarė, rodyda

mas į mane:- Tegul jis čia palaukia, kol aš grįšiu. Jis drąsus, gudrus irturi šmaikštų liežuvį - žiūrėk, kad tavasis neatsirištų. Visiturim silpnybių, ir tavoji man žinoma. O ši dvasia keistoka -niekaip negaliu suprasti, kaip ji išvis čia pateko. Ką gali žinoti, gal jis iš tos padermės, kuri tave išviliojo iš rojaus, kadsektum paskui Liuciferį ir galiausiai pultum. Saugokis, tylėkir būk akylas!

Jis nuėjo. Pažvelgiau į senyvą arkangelą, o senyvas arkangelas į mane. Pagalvojau, kad nedera jo šnekinti, bet tebedirsčiojau į jį akies krašteliu. Po valandėlės jis nusisegė kalaviją, atsargiai atrėmė į lazurito koloną ir lengviau atsiduso.Senas jo veidas buvo toks geraširdis, o akys tokios romios, jog

man neliko jokių abejonių, kad jis nusiteikęs taip pat taikiaikaip ir aš.

- Garbingasai arkangele, - tariau baikščiai, - ar ilgai manreikės laukti švento Petro?

- Girdėjau trimitus gaudžiant teismo salėje, - tarė arkangelas. - Ten teisiami du kardinolai, kurie ką tik pasišaukė šven

tą Petrą, kad juos apgintų. Ne, manau, jog tau nereikės ilgailaukti, - pridūrė jis šyptelėjęs. - Paprastai net šventam Ignotui,sumaniausiam dangaus advokatui, nepavyksta ištraukti jų išbėdos. Prokuroras visa galva už jį pranašesnis. Jis buvęs vienuolis, vardu Savonarola, kurį sudegino gyvą ant laužo.

- Bet aukščiausias teisėjas - Dievas, o ne žmogus, - tariau

aš, - o Dievas gailestingas.- Taip, aukščiausias teisėjas - Dievas, ir Dievas gailestingas, - pakartojo arkangelas. - Bet Dievas valdo nesuskaičiuo

jamus pasaulius, kurie pranoksta savo grožiu ir turtais tą mažąbeveik užmirštą žvaigždę, iš kurios atvyko tuodu žmonės.

Arkangelas paėmė mane už rankos ir nusivedė prie atvirosarkos. Pasibaisėjęs išvydau tūkstančius spindinčių žvaigždžių




ir planetų, sklidinų gyvybės ir šviesos, kurios keliavo joms pa-skirtu keliu begalybėje.

- Ar matai tą mažytę dėmelę, blausią it baigiančios degti

žvakės šviesa? Tai pasaulis, iš kurio atvyko tuodu žmonės -skruzdės, rėpliojančios po žemės grumstą.- Dievas sukūrė jų pasaulį ir sukūrė juos pačius, - tariau.- Taip, Dievas sukūrė jų pasaulį. Jis įsakė saulei ištirpinti

sušalusias jų žemės gelmes, jis išraižė tą žemę upėm ir jūrom,apdengė šiurkštų jos paviršių giriom ir laukais, apgyvendinomielais žvėreliais. Pasaulis buvo puikus, ir viskas gerai klojosi.Paskum, paskutinę dieną, jis sukūrė žmogų. Gal būtų buvęgeriau, jeigu jis būtų ilsėjęsis ne po to, o prieš tai, kai sukūrėžmogų. Turbūt tu žinai, kaip viskas buvo. Kartą didžiulėbeždžionė, paklaikusi iš alkio, sugalvojo pasidaryti grublėto-mis rankomis ginklą kitiems gyvuliams žudyti. Ar galėjo šešia-colės machairodo iltys įveikti užaštrintą jos titnagą, aštresnį

už kardadančio tigro dantis? Ar galėjo lenkti urvinio lokionagai įveikti jos medžio šaką, apsmaigstytą dygliais, kuoleliais ir aštriabriauniais kiaukutais? Ar galėjo jų laukinė jėgaįveikti jos gudrumą, jos spąstus ir jos žabangas? Taip atsiradožiaurus protantropas, žudantis ir draugus, ir priešus, visų gyvūnų siaubas, šėtonas tarp žvėrių. Atsistojęs ant dviejų kojų,

jis iškėlė kruviną pergalės vėliavą virš savo aukų, virš gyvuliųpasaulio, ir pasiskelbė viso pasaulio viešpačiu. Natūrali atranka ištiesino jo veido nuolydį, praplėtė kaukolę. Gvergž-džiantis pykčio ir baimės riaumojimas virto ryškiais garsais iržodžiais. Jis išmoko prisijaukinti ugnį. Taip pamažu vystydamasis, jis tapo žmogumi. Jo jaunikliai čiulpdavo kraują iš dar

šiltos jo užmuštų gyvulių mėsos ir pešdavosi tarpusavy kaipalkani vilkiūkščiai dėl skanių kaulų, kuriuos jis būdavo sut-raiškinęs baisiais nasrais ir išmėtęs po visą urvą. Taip jie užaugdavo tokie pat stiprūs ir žiaurūs kaip ir jis, ištroškę grobio,pasiruošę užpulti ir suryti kiekvieną gyvą padarą, pasipainio

jusį jų kelyje, kad ir savo pieno brolį. Giria nuščiūdavo, jiemsartinantis, gyvuliai iš prigimties bijodavo žmonių. Netrukus,



K n yg a apie San Mikelę 4 0 3

paklaikę nuo kraujo godulio, žmonės ėmė žudyti vieni kitusakmeniniais kirviais. Prasidėjo aršus karas, kuris tebetrunkair dabar.

Pykčiu sužaižaravo Viešpaties akys - jis ėmė gailėtis sukūręs žmogų. Ir Viešpats tarė: „Sunaikinsiu žmones, idant jųneliktų žemėje, nes jie pilni nedorybių ir smurto". Ir jis įsakėtrykšti didžiosios prarajos šaltiniams, atsiverti dangaus langams, idant žūtų žmonės ir žemė, kurią jie išniekino kruvinaisnusikaltimais. Ak, jeigu jis būtų juos visus nuskandinęs! Betpaklausęs gailestingos savo širdies, jis leido jų pasauliui vėlatgimti, apsivalius tyruose tvano vandenyse. Tačiau prakeikimas tebeglūdėjo sėkloje tos saujelės žmonių, kuriuos jis išvisų pasmerktųjų išgelbėjo Nojaus arkoje. Vėl prasidėjo žudynės, vėl įsiliepsnojo nesibaigiantis karas.

Dievas žvelgė į visa tai su begaline kantrybe, nenorėdamasbausti, pasiruošęs viską atleisti. Jis net pasiuntė į jų žiaurų

pasaulį savo sūnų, kad šis išmokytų žmones švelnumo ir meilės. Jis meldėsi už juos, bet tu žinai, kaip žmonės jam atsilygino. Metę iššūkį dangui, jie netrukus pasmerkė visą savo pasaulį pragaro liepsnai. Šėtonišku gudrumu jie išrasdavo visnaujus ginklus, kad galėtų žudyti kits kitą. Blokšdavo mirtį išdangaus ant namų, nuodydavo gaivinantį orą pragaro dvo

kais. Griausmingas jų mūšių aidas drebino visą žemę. Kai dangaus skliautą gaubia nakties skraistė, mes iš čia matom, kadnet jų žvaigždės šviesa kruvinai raudona, ir girdim jų sužeistųjų aimanas. Vienas iš angelų, stovinčių prie Dievo sosto,man sakė, jog kiekvieną rytą madonos akys paraudusios nuoašarų, o jos sūnaus žaizda vėl atsivėrusi.

- Bet kaipgi Dievas, gailestingasis Dievas, leidžia tęstis tokioms kančioms? - paklausiau. - Kaip jis gali ramiai klausytissielvarto šauksmų?

Senyvas arkangelas baimingai apsidairė, kad kas neišgirstų jo atsakymo.

- Dievas senas ir išvargęs, - sušnibždėjo jis, lyg išsigandęssavo paties žodžių. - Jo širdis nukamuota skausmo. Jo arti




mieji kupini tokios begalinės meilės jam, jog nesiryžta jamdrumsti ramybės ir nieko nesako apie nuolatines baisybes irsielvartą. Dažnai jis nubunda iš slogaus miego ir klausia, ką

reiškia tas griaustinio trankymasis, kurį girdi jo ausys, ir grės-mingos šviesos blykčiojimai, skrodžiantys tamsą. O artimiejiatsako, kad griausmas - tai balsas jo paties vėtros genamųdebesų, o šviesa - jo paties žaibų blykčiojimai. Ir pavargę Dievovokai vėl užsimerkia.

- Taip geriau, garbingasai arkangele, taip geriau! Jeigu joakys išvystų, ką aš esu matęs, o ausys išgirstų, ką aš esu girdėjęs,Viešpats vėl imtų gailėtis sukūręs žmogų. Ir vėl lieptų ištrykštididžiosios prarajos šaltiniams ir sunaikinti žmones. Šį kartą jisvisus juos nuskandintų ir paliktų arkoje vien gyvulius.

- Saugokis Dievo rūstybės! Saugokis Dievo rūstybės!- Aš nebijau Dievo. Bet bijau tų, kurie kadaise buvo žmo-

nės: rūsčių pranašų, bažnyčios tėvų, švento Petro, kuris griežtu

balsu man įsakė laukti jo grįžtant.- Aš ir pats prisibijau švento Petro, - prisipažino senyvas

arkangelas. - Girdėjai, kad jis man prikišo, kad leidausi suklaidinamas Liuciferio? Pats Dievas man dovanojo ir priėmėatgal į dangų. Negi šventas Petras nežino, kad jei atleidai,vadinas, užmiršai? Tavo tiesa, pranašai rūstūs. Bet jie teisin

gi, jie apšviesti Dievo ir kalba jo balsu. O bažnyčios tėvai tegali skaityti kitų mintis blausioje mirtingųjų akių šviesoje,todėl jų balsai - žmonių balsai.

- Žmonės nepažįsta vieni kitų, kaip jie gali teisti už tai, konežino ir ko nesupranta? Norėčiau, kad tarp mano teisėjų būtų šventas Pranciškus. Aš jį mylėjau visą gyvenimą, jis žino ir

supranta mane.- Šventas Pranciškus niekuomet nėra nieko teisęs, jis tikatleisdavo kaip patsai Kristus, kuris jį laiko už rankos lyg savobrolį. Šventas Pranciškus retai pasirodo teismo salėje, kur tunetrukus stovėsi. Be to, jis nelabai ten mėgstamas. Daugeliskankinių ir šventųjų pavydi jo stigmų, ir tūlam dangaus didžiūnui, apsisiautusiam prašmatnia mantija, nusagstyta auksu ir




brangakmeniais, pasidaro nejauku, kai tarp jų pasirodo II Poverello su apsitrynusiu, nuo ilgo dėvėjimo nuskarusiu abitu.Madona stengiasi kiek galėdama jį lopyti ir adyti; jos many

mu, neverta jam dovanoti naujo - vis tiek kam nors atiduos!- Kaip aš norėčiau jį pamatyti! Man knieti jam užduotivieną klausimą, į kurį veltui ieškau atsako visą savo gyvenimą. Jei kas gali atsakyti į tą klausimą, tai tik jis. Gal tu manpaaiškinsi, išmintingasai senas arkangele? Kur yra mūsų bičiulių gyvulių sielos? Kur jų dangus? Labai norėčiau žinoti, nesaš... nes aš...

Daugiau nedrįsau sakyti.- „Mano tėvo buveinėje daug n am ų4, - yra pasakęs Kris

tus. Dievas, sukūręs gyvulius, pasirūpins ir jais. Dangus pakankamai erdvus, suras ten prieglobstį ir jie.

- Klausyk! - sušnabždėjo senasis arkangelas, rodydamaspirštu į atvirą arką. - Klausyk!

Švelni arfos stygų ir malonių vaikiškų balsų melodija sklido iš dangaus sodų, dvelkiančių nežemiškų gėlių aromatais.

- Pakelk akis ir žiūrėk, - tarė arkangelas, pagarbiai nulenkdamas galvą.

Mano širdis ją pažino greičiau, negu akys išvydo blyškiai auksinį nimbą aplink jos galvą. Vis dėlto koks neprilygstamas daili

ninkas buvo Sandras Botičelis! Ji žengė visai tokia, kokią jistiek sykių buvo ją nutapęs, - jauna, skaisti, nors akyse švietėšvelnus motiniškas rūpestingumas. Ją lydėjo gėlėmis vainikuotos mergelės besišypsančiomis lūpomis ir vaikiškomis akimis -amžinas pavasaris! Angeliukai, suglaudę aukso ir purpuro sparnelius, laikė jos mantijos kraštus, kiti jai po kojų tiesė rožių

kilimą. Šventa Klara, švento Pranciškaus mylimoji, kažkąpašnabždėjo madonai į ausį, ir man net pasirodė, kad, praeidama pro šalį, Dievo Motina malonėjo į mane pažvelgti.

- Nieko nebijok! - tyliai tarė arkangelas. - Nieko nebi jok - madona tave matė ir prisimins savo maldose. ŠventasPetras ilgai negrįžta, - pridūrė arkangelas. - Turbūt atkakliaikovoja su Savonarola, gelbėdamas savo kardinolus.




Pakėlęs auksinės uždangos kraštelį, jis žvilgtelėjo į peristilį.- Ar matai tą malonią vyro dvasią baltu apdaru su užkišta

už ausies gėle? Dažnai su juo pasišneku. Jį čia visi myli, nes jis

paprastas ir tyras kaip vaikas. Dažnai žiūriu į jį ir negaliu at-sistebėti: jis visuomet vaikštinėja vienas ir rankioja nuo grindų angelų plunksnas, iš kurių daro šluoteles. Kartais, manydamas, kad jo niekas nemato, pasilenkia ir ima šluoti nuoauksinių grindų lengvas žvaigždžių dulkeles. Atrodo, jis nėpats nežino, kam tai daro - tiesiog kitaip negali. Įdomu, kuo

jis buvo žemėj. Jis čia atsirado visai neseniai; gal jis tau galėtųpapasakoti apie paskutinį teismą?

Pažvelgiau į dvasią baltu apdaru - tai buvo mano bičiulisArkandželas Fuskas, gatvių šlavėjas Paryžiaus italų varguomenės kvartale. Tos pačios nuolankios naivios akys, ta patigėlė už ausies - rožė, kurią jis galantišku pietiečio gestu įteikėgrafienei tą dieną, kai buvau ją nusivežęs pas Salvatorę dova

noti jo vaikams lėlių.- Mielasis Arkandželai Fuskai! - tariau, tiesdamas savo

bičiuliui abi rankas. - Aš visuomet buvau tikras, kad tu čiapateksi.

Jis pakėlė į mane ramias abejingas akis, lyg visai nepažindamas.

- Arkandželai Fuskai, nejau tu manęs nepažįsti? Nejau neprisimeni? Neprisimeni, kaip švelniai slaugei dieną naktį Salvatorės vaikus, kada jie sirgo difterija, kaip pardavei išeiginius savo rūbus, kad sumokėtum už karstą, kai mirė vyriausiojimergaitė, kurią taip mylėjai?

Skausmo šešėlis perbėgo jo veidu.

- Neprisimenu.- O, mano bičiuli, kokią didžią paslaptį man atskleidei šiaisžodžiais! Koks sunkus akmuo nusirito man nuo širdies! Tuneprisimeni! Bet kodėl aš prisimenu?

- Gal tu dar nenumirei? Gal tik sapnuoji, kad esi miręs?- Aš visą gyvenimą nugyvenau sapnuodamas, ir jeigu tai

sapnas, tai jis nuostabiausias iš visų mano sapnų.



Knyg a apie San M ikelę 4 07

- Gal tavo atmintis stipresnė negu mano ir pergyveno kūną. Nežinau. Aš to nesuprantu, per daug tas sudėtinga. Ašneklausinėju.

- Dėl to čia ir esi, mano bičiuli! Bet pasakyk man, A rkandželai Fuskai, nejaugi čia niekas neatsimena žemiškojosavo gyvenimo?

- Sako, kad ne, sako, tik tie atsimena, kurie patenka įpragarą, dėl to jis ir vadinamas pragaru.

- Tai bent pasakyk, Arkandželai Fuskai, ar tave smarkiaitardė, ar teisėjai buvo griežti?

- Iš pradžių atrodė griežtoki, ir aš jau buvau pradėjęs drebėti, kad jie neimtų klausinėti apie tą neapolietį kurpių, kuris paveržė iš manęs žmoną ir kurį nudūriau jo paties peiliu.Bet, laimė, apie kurpių jie visai nesiteiravo. Tik paklausė, arbuvau kada lietęs auksą, ir aš atsakiau, kad mano rankosetėra buvę tik variokai. Paklausė, ar buvau susikrovęs kokio

turto ar gėrybių, o aš atsakiau, kad nieko neturėjau, tikmarškinius, su kuriais numiriau ligoninėj. Jie nieko daugiaunesiteiravo ir įleido mane čionai. Tada atėjo angelas su dideliu ryšuliu: „Nusivilk senus marškinius ir apsirenk išeiginiaisrūbais", - pasakė angelas. Ar patikėsi, tai buvo mano patiesišeiginė eilutė, kurią buvau pardavęs, kad sumokėčiau karsta

dirbiui, tik angelai buvo ją išsiuvinėję auksu ir perlais. Pamatysi mane ja apsivilkusį kitą sekmadienį, jei dar būsi čia. Paskum atėjo kitas angelas su didele taupykle ir tarė: „Atidaryk,tai tavo santaupos. Čia visi variokai, kuriuos buvai atidavęstokiems pat skurdžiams kaip tu. Viskas, ką žemėje atiduodate, saugoma jums danguje, o viskas, ką sau pasiliekate, žūs

ta". Ar patikėsi - taupyklėje nebuvo nė vieno varioko, visimano variokai buvo pavirtę auksu. Klausyk, - pridūrė jis patyliukais, kad neišgirstų arkangelas. - Aš nežinau, kas tu pervienas, bet atrodai nuskuręs; tad tu neužsigauk - imk iš mano taupyklės, kiek tau reikia, man bus labai malonu. Aš pasakiau angelui, kad nežinau, ką veikti su tais pinigais, o angelas man patarė juos atiduoti pirmam pasitaikiusiam elgetai.




- Jei aš būčiau sekęs tavo pavyzdžiu, Arkandželai Fuskai,nebūčiau dabar toks nuskuręs. Deja, niekam nesu dovanojęssavo išeiginių rūbų, todėl dabar mano kūną dengia skarmalai.

Bet man pasidarė daug ramiau, kai išgirdau iš tavo lūpų, kadtavęs nekamantinėjo apie neapolietį kurpių, kurį nudobei. Vie-nas Dievas težino, už kelių kurpių gyvybes reikėtų man atsakyti - juk aš daugiau kaip trisdešimt metų buvau gydytojas!

Nematomos rankos praskleidė auksinę uždangą, ir prieš musatsistojo angelas.

- Atėjo tavoji valanda stoti prieš teisėjus, - tarė senasisarkangelas. - Būk nuolankus ir tylėk. Svarbiausia - tylėk!Atsimink, mane pražudė tik žodžiai; tad prilaikyk liežuvį, nesir tau taip bus.

- Palauk! - sušnabždėjo Arkandželas Fuskas, gudriai manmirktelėjęs. - Kam be reikalo rizikuoti. Aš tavim dėtas nėneužsiminčiau apie tuos kurpius. Juk aš nieko nesakiau apie

savo kurpių, o jie manęs ir neklausė. O pagaliau gal jie tonežinojo! Chi lo sa.?1

Angelas paėmė mane už rankos ir nusivedė peristiliu į teismo salę, didžiulę kaip Ozirio salė. Jaspio ir opalo kolonos suauksiniais lotoso žiedų kapiteliais ir saulės spindulių stulpairėmė milžinišką skliautą, nužertą dangaus žvaigždžių.

Pakėliau galvą ir išvydau miriadus kankinių ir šventųjų baltais rūbais, atsiskyrėlių, anachoretų ir asketų laukiniais, Nu-bijos saulės nudegintais veidais, nuogų cenobitų, kurių sudžiūvę kūnai buvo apžėlę plaukais, rūsčių pranašų, kurių ilgosbarzdos dengė krūtinę, šventųjų apaštalų su palmių šakomisrankose, patriarchų ir dvasininkų, atstovaujančių visoms

šalims ir visoms bažnyčioms, kelis popiežius žėrinčiomis tiaromis ir vieną kitą kardinolą raudona mantija. Priešais pusračiusėdėjo mano teisėjai, rūstūs ir abejingi.

- Blogai, - tarė šventas Petras, paduodamas jiems manopopierius. - Labai blogai!

1Kas žino? (lt.)




Šventas Ignotas, didysis inkvizitorius, atsistojo ir prašneko:- Jo gyvenimas suteptas šlykščių nuodėmių, jo siela juoda, jo

širdis nešvari. Kaip krikščionis ir šventasis reikalauju jį nuteis

ti - tegul velniai per amžių amžius kankina jo kūną ir sielą.Visa salė sušnabždėjo pritardama. Pakėlęs akis, pažvelgiauį savo teisėjus. Jie savo ruožtu pažvelgė į mane, rūsčiai tylėdami. Nuleidau galvą ir nieko neatsakiau, prisiminęs senojo ar-kangelo įspėjimą tylėti; be to, nežinojau, ką ir sakyti. Staigasalės gilumoje pastebėjau nediduką šventąjį, kuris, baisiausiai susijaudinęs, linksėjo man galva. Paskum jis baikščiai prasiskyrė kelią pro garbingus šventuosius iki durų, prie kurių ašstovėjau.

- Aš tave gerai pažįstu, - tarė tasai nedidukas šventasis, iršvelnios jo akys draugiškai pažvelgė į mane. - Mačiau, kaiptu ėjai. - Pridėjęs prie lūpų pirštą, jis tyliai pridūrė: - Ir mačiau,kaip tau iš paskos bėgo ištikimas tavo draugas.

- Kas tu, gerasis tėve? - sušnabždėjau.- Aš šventas Rokas, visų šunų globėjas, - pareiškė šventa

sis. - Mielai tau padėčiau, bet aš menkas šventasis - jie manęs neklausys, - sušnabždėjo jis, dirstelėjęs vogčiomis į pranašus ir šventuosius tėvus.

- Jis buvo bedievis, - tęsė šventas Ignotas. - Piktžodžiau-

tojas, pašaipūnas, melagis, apgavikas, burtininkas, kerėtojas,ištvirkėlis...

Keli senieji pranašai pastatė ausis.- Jis buvo jaunas ir energingas, - užsistojo šventas Povilas. -

Geriau būtų...- Senatvė jo nepataisė, - sumurmėjo kažkoks atsiskyrėlis.

- Jis mylėjo vaikus, - tarė šventas Jonas.- Taip pat ir jų motinas, - burbtelėjo sau į barzdą kažkokspatriarchas.

- Jis buvo darbštus gydytojas, - tarė apaštalas Lukas, šventasis daktaras.

- Dangus pilnas jo pacientų, taip pat, kiek žinau, ir pragaras, - atkirto šventas Domininkas.




- Jis toks įžūlus, jog atsivedė ir šunį. Jis tupi, laukdamassavo pono, prie dangaus vartų, - pareiškė šventas Petras.

- Nebeilgai jam teks laukti savo pono, - sušvokštė šventas

Ignotas.- Suo prie dangaus vartų?! - įniršęs suriko kažkoks niūrussenas pranašas.

- Kas jis? - pašnabždom paklausiau šunų globėją.- Susimildamas, tylėk! Atsimink arkangelo įspėjimą! Man

rodos, tai Habakukas.- Jei Habakukas sėdi tarp mano teisėjų - aš žuvęs. Il est

capable de tout1, kaip pasakė Volteras.- Suo prie dangaus vartų! - užkriokė Habakukas. - Suo,

purvinas gyvulys!Aš nebeiškenčiau.- Suo visai ne purvinas gyvulys! - atšoviau, piktai dėbtelė

jęs į Habakuką. - Jį sukūrė tas pats Dievas, kurs sukūrė tave

ir mane. Jei mes turime dangų, tai ir gyvuliai privalo turėtidangų, nors jūs, rūstūs seni pranašai, sunuožmėję ir atbukęnuo savo šventumo, visai apie juos užmiršot. Beje, jūs irgiapie juos užmiršot, šventieji apaštalai, - šnekėjau toliau, vislabiau ir labiau netekdamas galvos. - Nes kodėl gi jūs nepaminėjote savo evangelijose nė vieno Viešpaties žodžio, pasa

kyto nebyliems mūsų broliams užtarti?- Šventoji bažnyčia, kuriai aš žemėje priklausiau, niekuo

met nesidomėjo gyvuliais, - pertraukė šventas Anastazijus, -todėl ir danguje mes nieko nenorim apie juos girdėti. Kvailaspiktžodžiautojau! Užuot rūpinęsis jų sielomis, verčiau pagalvotum apie savo nuodėmingą sielą, kuri netrukus nugarmės

tamsybėn, iš kur atklydo.- Mano siela atkeliavo iš dangaus, o ne iš to pragaro, kurį jūs padarėt žemėj. Aš netikiu jūsų pragaru!

- Greit patikėsi, - sušvokštė didysis inkvizitorius, ir jo akyse sužaižaravo nematomos liepsnos atšvaitai.

1Iš jo visko galim a laukti (pranc.).



Knyg a apie San Mikelę 411

- Ant jo krito Dievo rūstybė! Jis beprotis! Beprotis! - pasigirdo kažkieno balsas.

Teismo salėje sugaudė siaubo šauksmas:

- Liuciferis! Liuciferis! Šėtonas tarp mūsų!Mozė pakilo iš savo krėslo, milžiniškas ir užsirūstinęs. Gyslotos jo rankos laikė lentas su dešimčia Dievo įsakymų, o akyssvaidė žaibus.

- Koks jis atrodo piktas, - pasibaisėjęs sukuždėjau šventamšunų globėjui.

- Jis visuomet piktas, - tyliai atsakė nuščiuvęs šventasis.- Užteks kalbėti apie šią dvasią, - sugriaudė Mozė. - Bal

sas, kurį aš ką tik girdėjau, sklido iš rūkstančių šėtono nasrų. Kas tu būtum, žmogus ar velnias - lauk iš čia! Jehova,Izraelio Dieve, sunaikink jį savo ranka! Sudegink jo kūną,išsekink jo gyslose kraują! Sutraiškyk jam kaulus! Išvyk jį išdangaus ir iš žemės, nutrenk atgal pragaran, iš kurio jis atė

jo!- Pragaran! Pragaran! - nuskambėjo kaip aidas po visą teis

mo salę.Bandžiau kažką sakyti, bet negalėjau praverti lūpų. Širdis

suledėjo, jaučiausi apleistas Dievo ir žmonių.- Jei tau liūdnai baigsis, aš žiūrėsiu tavo šunį, - pašnabždė

jo man nedidukas šventasis.Staiga grėsmingoj tyloj lyg ir pasigirdo paukščių čiulbesys.

Mažytė devynbalsė nutūpė be jokios baimės man ant peties irėmė suokti į ausį:

- Tu išgelbėjai gyvybę mano senelei, o tetą, tris mano brolius ir seseris apsaugojai nuo kančių ir mirties, kurią jiems

buvo paspendus žmogaus ranka uolėtoje saloje. Būk pasveikintas! Būk pasveikintas!O vieversėlis gnibtelėjo man pirštą ir sučirpsėjo:- Lapių krašte sutikau musinukę, kuri man papasakojo,

kad tu, būdamas vaikas, išgydei sparną vienam jos protėviuiir atšildei prie savo krūtinės sužvarbusį jo kūnelį. O kai atgniaužei kumštį, prieš išleisdamas į laisvę, pabučiavai ir tarei:




„Laimingos kelionės, paukšteli! Laimingos kelionės!" Būk pa-sveikintas! Būk pasveikintas!

- Padėk man, paukšteli! Padėk!

- Pasistengsiu, pasistengsiu, - sučyravo vieversėlis, išskleisdamas sparnelius, ir nulėkė, linksmai čiulbėdamas. - Pasiste-eeeengsiu!

Nenuleidau nuo vieversėlio akių, kol jis skrido tolyn priežydrųjų kalvų, stūksančių gotiškos arkos gilumoje. Kaip geraiman buvo pažįstamos šitos kalvos iš Fra Andželiko paveikslų!Tie patys pilkšvai sidabriniai alyvmedžiai, tie patys niūrūs kiparisai, ryškėjantys švelnioje vakaro dangaus žydrynėje. Išgirdau Asyžiaus varpus skambinant Angelą Dievo ir išvydau jį,blyškiaveidį Umbrijos šventąjį, iš lėto besileidžiantį vingiuotukalno takeliu tarp brolio Leono ir brolio Leonardo. Aplink jįskraidė čiulbėdami greitasparniai paukščiai - vieni lesė iš jodelno trupinius, kiti be jokios baimės glaudėsi abito klostėse.

Šventas Pranciškus ramiai atsistojo šalia manęs ir pažvelgė įteisėjus nuostabiomis akimis, akimis, kurių žvilgsnis sutramdydavo ir Dievo, ir žmogaus, ir žvėries rūstybę.

Mozė sukniubo krėsle, jam iš rankų iškrito lentos su dešimčiaįsakymų.

- Amžinai jis! - apmaudžiai suniurnėjo Mozė. - Amžinai

jis, gležnas svajotojas, apsuptas paukščių, elgetų ir atstumtų jų. Toks gležnas ir vis dėlto pakankamai stiprus sulaikyti tavokeršto rankai, o Viešpatie! Argi tu ne Jehova, pavydulingasisDievas, kurs nužengei tarp liepsnos ir dūmų ant Sinajaus kalno ir privertei Izraelio tautą drebėti iš siaubo? Argi ne tavorūstybė paskatino mane grūmoti keršto vėzdu, naikinti lau

kuose žolę ir versti medžius, idant viskas žūtų - ir žmonės, irgyvuliai? Argi ne tavo balsas bylojo iš dešimties mano įsakymų? Kas gi dabar bijos tavo žaibų blykčiojimo, o Viešpatie, jeitavo rūstybės griausmą gali nutildyti paukščio čiulbėjimas?

Mano galva nusviro ant švento Pranciškaus peties.Aš buvau miręs ir pats to nežinojau.



T U R I N Y S

Autoriaus pratarmė.............................................................................................7

Pirmas skyrius. J A U N Y S T Ė ...........................................................................13

Antras skyrius. LOT YN Ų K V A R TA LA S .................................................29

Trečias skyrius. VILJĖ A V E N IU ................................................................... 37

Ketvirtas skyrius. M A D IN GA S G Y D Y T O JA S....................................... 49

Penktas skyrius. P A C IE N T A I....................................................................... 58Šeštas skyrius. C H Â TE A U R A M E A U X ..................................................76

Septintas skyrius. LAPIŲ K R A ŠT A S....................................................... 105

Aštuntas skyrius. NEAPOLIS......................................................................130

Devintas skyrius. VĖL PARYŽIUJE...........................................................147

Dešimtas skyrius. DER LEICHENBEGLEITER.....................................157

Vienuoliktas skyrius. PONIA R EK EN ......................................................171

Dvyliktas skyrius. M IL Ž IN A S.....................................................................174

Tryliktas skyrius. PANELĖ A G A T A .........................................................180

Keturioliktas skyrius. VIKONTAS M O R IS A S...................................... 187

Penkioliktas skyrius. D Ž O N A S .................................................................. 197

Šešioliktas skyrius. KELIONĖ \ ŠV E D IJĄ ...............................................213

Septynioliktas skyrius. GYDYTOJAI.........................................................218

Aštuonioliktas skyrius. SALPETRIJERAS:...............................................233

Devynioliktas skyrius. H IPN O ZĖ...............................................................247

Dvidešimtas skyrius. N EM IG A ....................................................................254

Dvidešimt pirmas skyrius. ŠVE NT O A NTO NIJA US STEBUKLAS .. 263

Dvidešimt antras skyrius. PIAZZA DI S P A G N A .................................275

Dvidešimt trečias skyrius. VĖL GYDYTOJAI......................................284

Dvidešimt ketvirtas skyrius. GRAND

HÔTEL......................................295



Dvidešimt penktas skyrius. .V AR GDIE NIŲ SESELĖS" .....................304

Dvidešim t šeštas skyrius. PANELĖ H O L .................................................314

Dvidešimt septintas skyrius. V A S A R A ................................................... 338

Dvidešimt aštuntas skyrius. PAU KŠČ IŲ ŠV E N T O V Ė...................... 355

Dvidešimt devintas skyrius. KŪDIKĖLIS JĖ ZU S ................................. 362

Trisdešimtas skyrius. ŠVE N TO A NT O N IJAU S Š V E N T Ė ...............365Trisdešimt pirmas skyrius. R E G A T A ..........................................................371

Trisdešimt antras skyrius. GA LO P R A D Ž IA ..........................................385

SENAJAME BOKŠTE.................................................................................389



Leidyklos „Tyto alba“ serija„Klasika"

^ Karen Blixen „Iš Afrikos*1 Z David Herbert Lawrence „Sūnūs ir meilužiai" Z Jane Austen „Ema“ Z Gabriele D’Annunzio „Geismų kūdikis"

Z Eyvind Johnson „Bangų mūša** Z David Herbert Lawrence

„Ledi Čaterli meilužis. Mergina ir čigonas" Z Nikoy Kazantzakh „Paskutinis gundymas*1 Z Miką Waltari „Sinuhė egiptietis**

Z Willy ir Colette „Klodina mokykloje** Z Robert Musil „Auklėtinio Terleso sumaištys** Z Eugene Ionesco „Vienišius** Z Karen Blixen „Iš Afrikos** (2-asis leid.) Z Jean Giono „Husaras ant stogo**

Z Miką Waltari „Turmsas nemirtingasis**•Z Stefan Zweig „Marija Stiuart** Z Marguerite Duras „Jūrininkas iš Gibraltaro** Z Ernst Jünger „Afrikietiški žaidimai** Z Lars Gustafsson „Bitininko mirtis**

S Miką Waltari „Mirties angelas**S Jaroslav Hašek „Šaunusis kareivis Sveikas**S Axel Munthe „Knyga apie San Mikelę**

Paul Komfeld „Blanša, arba Studija sode**



Munthe, AxelMu59 Knyga apie San Mikelę : romanas / A xel M unthe ; iš anglų k.

vertė V alentina Ch urginaitė. - 3-asis patais, leid. - V ilnius :

Tyto alba, 200 0. - 4 1 2 [4] p. (Klasika)

ISBN 9986-16-166-5Ax elis Mu nthe (1 85 7-1 94 9) - pasaulinio garso švedų gydytojas psi

chiatras ir rašytojas - autobiografiniame romane „Knyga apie San M ike lę4*

(išleistas 1929 m.) prisimena savo jaunystės dienas Švedijoje, studijas

Paryžiuje, darbą Italijoje, daugybę sutiktų garsių žmonių, tarp jų - Guy de

Maupassant’ą ir Louis Pasteurą. Knyga patraukia humaniškumu, nes

autorius visą gyvenim ą tikėjo pagrindinių žmogiškųjų vertybių amžinumu.

UDK 839.7-3

A X E L M U N T H E

KNYGA APIE SAN MIKELĘ Romanas

Iš anglų kalbos vertė Valentina Churginaitė Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė

SL 1686. 2000 05 30. 18,84 apsk. 1.1. Užsakymas 5.976

Išleido „Tyto alba“, J. Jasinskio 10, 2 00 Vilnius

Spausdino AB „Spindulys44, Gedimino 10, 3000 Kaunas

axel munthe - knyga apie san mikele 2000 lt

Documents