KF-62-04-276-LT-C

B E N D R O J I Ž E M Ė S ŪK I O P O L I T I K A – A P Ž VA L G A

Europos Komisija

Parengė Eugène Leguen de Lacroix,

Europos Komisijos Žemės ūkio

generalinis direktoratas

Projekto koordinatorė: Isobel Maltby

Šiame leidinyje pateikta nuomonė nebūtinai

sutampa su oficialia Europos Komisijos nuomone.

ISBN 92-894-9231-7

© Europos Bendrijos, 2005

Atkurti leidžiama, nurodžius šaltinį.

Printed in Belgium

SPAUSDINTA BALTAME POPIERIUJE,

BLUKINTAME NENAUDOJANT CHLORO

Nuotraukų autoriaus teisės priklauso Europos

Komisijai, jeigu nenurodyta kitaip.

Europe Direct – tai tarnyba,

kuri padės Jums rasti atsakymus į klausimus apie

Europos Sąjungą.

Naujas nemokamas telefono numeris:

00 800 67 89 10 11.

Daug papildomos informacijos apie Europos

Sąjungą yra internete.

Ji pasiekiama per EUROPA serverį

(http://europa.eu.int).

1

Per pastaruosius dešimt metų pokyčiai veikiausiai

palietė visas įmanomas ES bendrosios žemės ūkio

politikos (BŽŪP) sritis.

Iki dešimtojo dešimtmečio buvo keli pagrindiniai

BŽŪP uždaviniai, svarbiausią iš jų – siekį užtikrinti

apsirūpinimą pagrindiniais maisto produktais – lėmė

maisto stygius pokario laikotarpiu. Taip susiformavo

nelanksti, į gamybą orientuota subsidijavimo politika,

gyvavusi dar ir dešimtajame dešimtmetyje, kai BŽŪP

išties tapo savo pačios sėkmės auka. Pasiekus pradinį

tikslą gaminti kuo daugiau maisto produktų, pasirodė,

kad lazda turi galus, pavyzdžiui, susikaupė pasakiški

jautienos ir grūdų kalnai, prekyba smarkiai iškreipė

pasaulinę rinką, ypač pakenkdama besivystančiosioms

šalims. Kartu augo nerimas dėl BŽŪP poveikio aplinkai

ir daugėjo nuogąstavimų dėl jo netiesioginių padarinių

sveikatai, kaip antai dėl smegenų kempinligės

(GSE). Vartotojai ir mokesčių mokėtojai ėmė prarasti

pasitikėjimą BŽŪP.

Taip daugiau nei prieš dešimtmetį prasidėjo ilgas kelias

nuo perprodukcijos rėmimo link į rinką orientuotos,

aplinką tausojančios BŽŪP, palankios taupiam ir su-

balansuotam ūkininkavimui. Po dabartinės finansinės

perspektyvos Agenda 2000 reformų 2003 m. atliktas

esminis ir nuodugnus BŽŪP persvarstymas viso labo

tebuvo tolesnis logiškas žingsnis į politiką, kuri remia

ne tik ūkininkavimą, bet ir teikia pragyvenimo mūsų

kaimo vietovėse perspektyvų apskritai.

Šiandienė žemės ūkio politika vargiai beatpažįstama.

Sujungus daugybę skirtingų tiesioginių išmokų

schemų ir pakeitus jas bendrąja išmoka ūkiui, BŽŪP

ne tik labai supaprastėjo – ji tapo veiksmingesniu

mechanizmu, leidžiančiu mažesnėmis sąnaudomis

pasiekti daugiau tikslų. Politikai, kuri anksčiau „sury-

davo“ net du trečdalius viso ES biudžeto, dabar

pakanka mažiau nei jo pusės, o po dešimties metų

reikės tik trečdalio. BŽŪP sąnaudos gali būti mažesnės,

tačiau įdiegus visapusę kaimo plėtros politiką, Euro-

pos Sąjungoje remiančią kaimo vietovių ir verslo

įvairinimą, struktūrinį pertvarkymą ir raidą, jos taikymo

sritis tolydžio plečiasi.

Dabar parama ūkiui taip pat ypač priderinama prie

vartotojų poreikių ir visuomenės prioritetų. BŽŪP para-

ma nė iš tolo neprimena tos politikos, kai subsidijos

būdavo mokamos už pagamintą produkcijos kiekį, ir

dabar priklauso nuo atitikties kokybės, aplinkos ir mais-

to saugos reikalavimams bei teikiama atsižvelgiant

į Europos visuomenės prioritetus – mūsų ūkininkai

pagaliau atgavo laisvę gaminti tiek, kiek reikia rinkai.

Pašalinę paskatas perprodukcijai, reformomis siekėme

padaryti taip, kad BŽŪP mažiau iškreiptų prekybą ir

leistų geriau atsižvelgti į besivystančių šalių poreikius.

Per pastarąjį dešimtmetį įvyko jei ne žemės ūkio poli-

tikos revoliucija aplinkosaugos požiūriu, tai bent jau

jos evoliucija aplinkosaugos link. Vartotojų ir mokesčių

mokėtojų poreikiai šiandien labai skiriasi nuo tų, kurių

jie turėjo pradedant įgyvendinti BŽŪP. 91 % ES piliečių

mano, kad pagrindinis bendrosios žemės ūkio politi-

kos uždavinys – užtikrinti maisto saugą. 89 % laikosi

nuomonės, kad kita svarbi jos funkcija turėtų būti

aplinkos apsauga.

Naujoji, reformuota bendroji žemės ūkio politika nea-

bejotinai atkreipė dėmesį į pasikeitusius vartotojų

reikalavimus, ir dabar mes turime tvirtą pagrindą,

leidžiantį išsaugoti savo kaimiškąjį paveldą, gamin-

ti reikiamus žemės ūkio produktus ir tuo pat metu

užsitikrinti vietą pasaulinėje prekybos rinkoje.

P r a t a r m ė

22

Tu r i n y s

Pratarmė 1

Įžanga 3

1. Ūkininko vaidmuo 4

2. Sėkmingų permainų istorija 6

3. Laimėjimai, kuriais galime didžiuotis 8

4. Kokybė – raktas į sėkmę 12

5. Rūpintis kraštovaizdžiu 16

6. Išsaugoti vartotojų pasitikėjimą maisto sauga 18

7. Pagalba kaimo bendruomenėms 20

8. Naujos valstybės narės, nauji išbandymai 22

9. ES – pagrindinė pasaulio prekiautoja žemės ūkio produktais 24

10. Kiek kainuoja BŽŪP 28

11. Atsižvelgti į žmonių interesus 30

12. BŽŪP – tausojančios žemdirbystės skatinimas pasaulinėje aplinkoje 32

Kur galima daugiau sužinoti apie BŽŪP? 33

3

Europos Sąjungoje (ES) dominuoja kaimiškos vietovės, o jų šiandienę išvaizdą sufor-mavo žmogaus darbas ir veikla. Kaimo vietovės smarkiai pasikeitė, kai jų natūralią aplinką ėmė formuoti įvairiausi ūkininkavimo ir miškininkystės būdai bei su ja susiję amatai ir pramonės šakos.

Į ž a n g a

Šis informacinis leidinys supažindins skaitytojus su

bendrąja žemės ūkio politika (BŽŪP), paaiškins, kodėl

ji egzistuoja, kiek ji kainuoja ir kaip laikui bėgant ji

keitėsi. Bet svarbiausia – paaiškins, kaip dabartinė

BŽŪP tenkina ūkininkų ir visuomenės poreikius.

EUROPOS ŽEMĖS ŪKIO YPATUMAI

Didžiausius žemės plotus naudojantys žemės ūkis ir

miškininkystė vaidina lemiamą vaidmenį gerinant

kaimo ekonomikos ir kraštovaizdžio būklę. Nors žemės

ūkis šiandien jau nėra toks svarbus kaimo vietovių

ekonomikai kaip anksčiau, jis vis dar teigiamai veikia

jų ūkio augimą ir padeda puoselėti aplinką. Europos

Sąjungos žemės ūkis nėra siaura sritis, kaip daugelis

mano. Iš tikrųjų ūkininkų veikla yra labai įvairi, prade-

dant maisto produktų ir pluošto gamyba ir baigiant

kraštovaizdžio vadyba, gamtos saugojimu ir turizmu.

Todėl ūkininkavimą galėtume pavadinti daugiafunk-

cine veikla.

• Europoje gyvuoja modernus ir pajėgus konkuruoti

ūkio sektorius, kuris pasaulinėje rinkoje užima lyde-

rio poziciją ir kaip pagrindinis eksportuotojas, ir kaip

didžiausias pasaulyje maisto produktų importuoto-

jas, daugiausia iš besivystančių šalių.

• Ji turi subalansuotą ir našų ūkio sektorių, kuriame

naudojami saugūs, švarūs ir aplinką tausojantys

gamybos metodai, leidžiantys pagaminti kokybiškų

produktų, atitinkančių vartotojų poreikius.

• ES žemės ūkio sektorius tarnauja kaimo bendruo-

menėms ir atspindi jų turtingas tradicijas bei įvairovę;

jo funkcija yra ne tik gaminti maisto produktus, bet

ir išsaugoti kaimą kaip tinkamą vietą gyventi, dirbti

ir ilsėtis.

• Žemės ūkio politikos tikslus nustato valstybių narių

vyriausybės ES lygmeniu, o įgyvendina valstybės

narės. Ši politika užtikrina, kad ūkininkai gautų nuo-

latines pajamas ir kartu skatina juos gaminti rinkos

poreikius atitinkančius aukštos kokybės produktus

bei ieškoti alternatyvių verslo tobulinimo būdų

išsaugant harmoniją su aplinka.

44

1. Be jau minėtų funkcijų įvairovės, nederėtų pamiršti ir to,

kad ūkininkai yra verslininkai ir kad, skirtingai nei dau-

gelis mano, ūkininkaujant pinigais nelyja. Ūkių pelnin-

gumas yra mažas. Ūkininkai sunkiai dirba už palyginti

mažą atlygį ir daugeliui šis darbas trunka 24 valandas

per parą, septynias dienas per savaitę. Jei ūkininkavimas

neneštų jokio pelno, dabartiniai ūkininkai liautųsi dirbę,

o jaunimas nenorėtų likti žemės ūkyje. Tai lemtų ilgalaikį

pramonės ir kaimo vietovių nuosmukį.

Pagrindinė ūkininkų veikla yra maisto produktų gamy-

ba. Kad pagamintų kokybiškų maisto produktų už pri-

einamą kainą, ūkininkai naudojasi laiko patikrintomis

tradicijomis ir pasitelkia į pagalbą modernųjį mokslą

bei technologijas. Jie derina tradicinius įgūdžius ir žinias

(pavyzdžiui: gamtos mokslo, gyvulių auginimo, mašinų

pritaikymo) su technikos išmanymu ir rinkodaros talen-

tais. Ūkininkai vis dažniau naudojasi informacinėmis

technologijomis, kurios palengvina gamybos ir rinko-

Ū k i n i n k o v a i d m u o

Žemės ūkis – tai ne vien tik javų ir gyvulių auginimas maistui. Dėl savo profesijos ūkininkams tenka imtis įvairiausių darbų. Daugeliui ūkininkų tai yra ir gyvenimo būdas.

55

3 000

2 500

2 000

1 500

1 000

500

02002200120001995 1996 1997 1998 1999

daros procesus. Be to, vis dažniau ūkininkams tenka

imtis žemės valdymo ir aplinkos vertinimo darbų. O

neseniai šiame darbų sąraše šalia jau anksčiau čia įrašytų

gyvulių sveikatingumo ir gerovės atsidūrė ir maisto

sauga. Vargu ar koks kitas darbas reikalauja tiek daug

įvairiausių sugebėjimų.

Dauguma ūkių yra nedidelės įmonės, kuriose dirba visa

šeima. Neretai kaimo gyvenvietėse jie yra pagrindiniai

vietos darbdaviai, todėl jų vaidmuo žemės ūkyje yra

labai didelis.

Dirbdami už saugią savo ir savo šeimos narių ateitį,

ūkininkai labai prisideda prie kaimo ir aplinkos

išsaugojimo.

Ūkininkai dirba ne vieni. Jie yra pirmoji grandis maisto

gamybos grandinėje. Kartais jie patys perdirba pro-

duktus savo ūkyje, tačiau daug dažniau parduoda juos

kitiems, kurie perdirba juos į maisto produktus, pirkėjų

galiausiai randamus parduotuvėse.

Bendro vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio šalies ūkyje ir bendrų mėnesinių žemės ūkio pajamų žemės ūkyje raida

žemės ūkis

kiti sektoriai

EUR/mėnesiui

ŪKININKŲ PA JAMOS YRA MAŽESNĖS UŽ ŠALIES VIDURKĮ

Šaltinis: Ūkių apskaitos duomenų tinklas (FADN); Eurostatas

6

2.PIRMOSIOS BŽŪP ATSIRADIMAS

Bendroji žemės ūkio politika susiformavo šeštajame

dešimtmetyje Vakarų Europoje, kur ne vienerius

metus trukęs karas nualino šalis, sugriovė žemės ūkį

ir sutrikdė aprūpinimą maisto produktais. Anksty-

voji BŽŪP visą dėmesį skyrė produktyvumo didini-

mui maisto produktų grandinėje, kad vartotojai už

prieinamą kainą nuolat galėtų įsigyti maisto produktų,

o Europos Sąjungoje būtų sukurtas gyvybingas žemės

ūkio sektorius. BŽŪP mokėjo ūkininkams subsidijas

ir garantavo kainų stabilumą, taip skatindama juos

daugiau gaminti. Finansinė parama buvo teikiama už

ūkių pertvarkymą, pavyzdžiui, finansuojamos investi-

cijos, skirtos padidinti ūkio apimtis, pagerinti valdymą

ir technologinius įgūdžius, kurie leistų ūkininkams

prisitaikyti prie modernių ekonomikos ir socialinės

aplinkos sąlygų.

Nors BŽŪP buvo labai sėkminga ir padėjo ES apsirūpinti

maisto produktais, devintojo dešimtmečio pradžioje

ES susidūrė su nuolatiniu pagrindinių žemės ūkio

produktų pertekliumi. Dalis šio pertekliaus buvo

eksportuojama (už tai mokant subsidijas), kita dalis

S ė k m i n g ų p e r m a i n ų i s t o r i j a

Plačiai paplitusi nuomonė, kad BŽŪP yra monolitinė, nekintanti politika, kurios tikslas atimti pinigus iš mokesčių mokėtojų ir paremti nedidelę žmonių grupę, kurie jau ir šiaip yra pakankamai privilegijuoti, nes gyvena užmiestyje. Bet iš tiesų BŽŪP visada turėjo ir dabar turi svarių argumentų gyvuoti. Be to, ji nuolat keitėsi prisitaikydama prie kintančių visuomenės poreikių, o ne siekdama patenkinti žemdirbių lobistinių grupių reikalavimus. Dabartinė BŽŪP smarkiai skiriasi nuo septintojo dešimtmečio BŽŪP.

7

Kitaip nei anksčiau, kai kuo daugiau jie gamindavo,

tuo daugiau subsidijų gaudavo. Pagal naują sistemą

ūkininkai vis dar gaus tiesiogines pajamų išmokas,

garantuosiančias jiems stabilias pajamas, tačiau tie-

sioginio ryšio tarp pajamų ir gamybos apimčių jau

nebebus. Be to, ūkininkai privalės laikytis aplinko-

saugos, maisto saugos ir gyvūnų gerovės standartų.

Tiems, kurie to nedarys, bus sumažintos tiesioginės

išmokos (kryžminio atitikimo taisyklė). Panaikinus ryšį

tarp subsidijų ir gamybos (paramos atsiejimas nuo

gamybos), ES ūkininkai galės lengviau konkuruoti ir

orientuotis į rinką. Jie atgaus laisvę gaminti tai, kas

jiems pelningiausia, bet ir toliau galės išsaugoti norimą

pajamų stabilumą.

Šios viena po kitos ėjusios reformos nubrėžė aiškesnę

BŽŪP ateities viziją ir atskleidė jos teigiamą poveikį

visai visuomenei.

sandėliuojama arba sunaikinama ES viduje. Šios

priemonės buvo brangios, iškraipė pasaulinę rinką,

ne visada sutapo su ūkininkų interesais ir neteko

vartotojų bei mokesčių mokėtojų pritarimo. Dešimtojo

dešimtmečio pradžioje reikšmingu įvykiu tapo Rio de

Žaneire įvykęs viršūnių susitikimas aplinkosaugos

klausimais¹, o kartu su juo ėmė augti ir visuomenės

susirūpinimas žemės ūkio poveikiu aplinkai.

BŽŪP turėjo pasikeisti ... ir ji pasikeitė!

DABARTINĖ BŽŪP

Nuo 1990 metų BŽŪP patyrė daug esminių pokyčių.

Ribojant gamybos apimtis sumažėjo perteklius, ir

nauju dėmesio centru tapo ekologinis ūkininkavimas.

Ūkininkai, gaudami tiesioginių pajamų paramą,

privalėjo atsižvelgti į rinkos poreikius ir kintančius

visuomenės prioritetus.

Prioritetų perskirstymo procese susiformavo dar vienas

svarbus elementas – kaimo plėtros politika. Jos tiks-

las – skatinti kaimo gyventojų iniciatyvumą ir padėti

ūkininkams įvairinti gamybą, tobulinti produktų

rinkodarą ar kitaip pertvarkyti savo verslą. Kad mokesčių

mokėtojai nesibaimintų, jog BŽŪP išlaidos nebus kon-

troliuojamos, nustatyta maksimali skiriamo biudžeto

riba. 2003 m. susitarta dėl dar vienos BŽŪP reformos.

Pinigai ūkininkams jau nemokami vien už produktų

gamybą. Dabartinė BŽŪP yra orientuota į poreikius. Ji

atsižvelgia į vartotojų ir mokesčių mokėtojų interesus

ir suteikia ES ūkininkams laisvę gaminti tai, ko reikia

rinkai. Ateityje didžioji dalis paramos ūkininkams bus

mokama nepriklausomai nuo to, ką ir kiek jie gamina. 1 Jungtinių tautų (JT) aplinkos ir vystymosi konferencija

Rio de Žaneire 1992 m. birželio 3–14 d.

8

3. L a i m ė j i m a i , k u r i a i s g a l i m e d i d ž i u o t i s

AUGINOME BEVEIK VISKĄ

Europos geografija ir klimatas leidžia gaminti beveik

visus žemės ūkio produktus. Kai kurių produktų,

pavyzdžiui: alyvų aliejaus, mėsos, vyno, viskio ir kitų

alkoholinių gėrimų, rinkoje Europa yra laikoma pasau-

lio lydere. Be to, ES taip pat yra pagrindinė įvairiausių

produktų importuotoja.

Šie natūraliai susiklostę privalumai kartu su BŽŪP

išmokomis lėmė greitą našumo augimą, gamybos

apimčių didėjimą, daugelio produktų maisto saugą ir

galiausiai daugelio žemės ūkio produktų perteklių.

1960 m. prasidėjęs ūkio našumo augimas ir BŽŪP pasiūlytos skatinamosios priemonės leido smarkiai padidinti maisto produktų gamybą. Gamybos sektorius sparčiai vystėsi, augo ekonominis savarankiškumas. Tuo pat metu augo ir ūkininkų pajamos, daugeliu atvejų tai buvo tiesiogiai susiję su pačių ūkių augimu, kai, vieniems ūkininkams pasitrau-kus iš šio verslo, ūkiai susijungė. Šaltinis: Europos Komisija

Pagrindiniai ES žemės ūkio produktai (produkcijos dalis % pagal vertę – 2002)

grūdai

aliejinių augalų sėklos

alyvuogių aliejus

švieži vaisiai

šviežios daržovės

bulvės

vynas

pieno produktai

galvijai, kiaulės ir avys,

ožkos

kiaušiniai ir naminiai paukščiai

kita

20 %

5.8 %

20.5 % 14 %

5 %

2.2 %

8.1%

6.3 %

2.2 %1.6 %14.3 %

9

180

160

140

120

100

80

60

19741975

19761977

19781979

19801981

19821983

19841985

19861987

19881989

19901991

19921993

19941995

19961997

19981999

20002001

20022003

grūdai

aliejinių augalų sėklos

alyvuogių aliejus

švieži vaisiai

šviežios daržovės

bulvės

vynas

pieno produktai

galvijai, kiaulės ir avys,

ožkos

kiaušiniai ir naminiai paukščiai

kita

APSIRŪPINIMO GRŪDAIS, CUKRUMI, SVIESTU IR JAUTIENA EUROPOS SĄ JUNGOJE RAIDA

apsirūpinimo procentas (%)

grūdai

cukrus

sviestas

jautiena

Šaltinis: Europos Komisija; Eurostatas

Kad perteklius nesužlugdytų supirkimo kainų, reikėjo

jį patraukti iš rinkos. Tai buvo padaryta subsidijuojant

produktų sandėliavimą (viešoji intervencinė siste-

ma) arba subsidijų pagalba už produktų eksportą į

trečiąsias šalis.

10

35 000

30 000

25 000

20 000

15 000

10 000

5 000

0

68/69

72/73

74/75

70/71

76/77

78/79

82/83

84/85

80/81

86/87

90/91

92/93

88/89

94/95

98/99

00/01

02/03

96/97

1 400

1 200

1 000

800

600

400

200

0

19741975

19761977

19781979

1980

1981

1982

1983

1984

1985

1986

1987

1988

1989

1990

1991

1992

1993

1994

1995

1996

1997

1998

1999

20002001

20022003

Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose Euro-

pos Sąjunga ėmėsi priemonių, siekdama apriboti

perteklinių produktų gamybą. Buvo taikomos įvai-

riausios priemonės (iš pradžių neprivalomas, vėliau

priverstinis pūdymas, kada ūkininkai dalį savo žemės

privalėjo palikti nedirbamą); nustatytos fiksuotos

kvotos pieno produktams ir baudos už jų viršijimą;

ribojamas javų kiekis bei gyvulių skaičius, už kuriuos

mokamos subsidijos. Laipsniškai šios priemonės

pasiteisino ir perprodukcija sumažėjo. Dešimtajame

dešimtmetyje įdiegtos BŽŪP reformos, kurias iš dalies

lėmė 1995 metais su Pasaulinės prekybos organizacija

(PPO) pasirašyta sutartis, apribojo ES galimybes nau-

doti eksporto subsidijas (t. y. mokėti kompensacijas

ūkininkams už eksportuojamus produktus pasaulinės

rinkos kainomis, kurios yra žemesnės už ES kainas).

Šios politikos rezultatas – Europos Sąjunga sumažino

eksporto subsidijų naudojimą ir tuo pat metu išsaugojo

ir net padidino žemės ūkio produktų eksporto apimtis.

Viešųjų grūdų atsargų raida (Intervencinės atsargos)

prekybos

meta

i

kviečiai

rugiai

miežiai

kietieji kviečiai

kukurūzai

sorgai sviesto intervencinės atsargos jautienos intervencinės atsargos

Viešojo sektoriaus jautienos ir sviesto atsargų raida(Intervencinės atsargos)

tūkst. tonų tūkst. tonų

„MAISTO K ALNŲ“ DAUGIAU NEBĖR A

Šaltinis: Europos Komisija

11

12 000

10 000

8 000

6 000

4 000

2 000

0

1988

1989

1990

1991

1992

1993

1994

1995

1996

1997

1998

1999

20002001

20022003

70 000

60 000

50 000

40 000

30 000

20 000

10 000

0

1988

1989

1990

1991

1992

1993

1994

1995

1996

1997

1998

1999

20002001

20022003

© PhotoDisc

Biudžeto išlaidos eksporto subsidijoms*

mln. EUR

Žemės ūkio produktų eksportas*

mln. EUR

Šaltinis: Europos Komisija

* (12 ES 1988–1994 / 15 ES 1995)

Šaltinis: Eurostatas

PARAMA EKSPORTUI MAŽĖ JA, TAČIAU EKSPORTO VERTĖ NUOLAT AUGA

12

4. KAIP ES SKATINA GERIAUSIOS KOKYBĖS

MAISTO PRODUKTŲ GAMYBĄ?

Europoje gausu skirtingų regionų. Sąlygos žemės

ūkio produktų gamybai juose labai įvairuoja. Atskiri

regionai turi specifinių gamybos metodų ir kulinarinių

tradicijų. Europos ir pasaulio vartotojus vis labiau

traukia šių produktų kokybė. ES vaidmuo užtikrinant

aukštą jų kokybę yra labai svarbus.

ES įvairiais būdais garantuoja maisto produktų

kokybę, pavyzdžiui, taikydama priemones maisto

saugai ir higienai gerinti, aiškias prekių žymėjimo tai-

sykles, reglamentuodama gyvūnų ir augalų sveikatą

bei gyvūnų gerovę, kontroliuodama pesticidų ir mais-

to priedų kiekį bei reikalaudama skelbti informaciją

apie maistą. ES sukūrė griežtus stebėjimo ir kontrolės

mechanizmus, ir taip užtikrina veiksmingą ES ben-

drosios rinkos funkcionavimą.

K o k y b ė – r a k t a s į s ė k m ę

Europa garsėja didele ūkių įvairove ir žemės ūkio produktais, kurie užauginami natūralioje aplinkoje pritaikant per šimtmečius ištobulintus ūkininkavimo būdus. Europos maistas ir gėrimai, kaip ir puiki jos virtuvė, turi daug reikšmės jos žmonių ir regionų kultūriniam identitetui. Aukšta kokybė yra ES žemės ūkio pagrindinis pranašumas.

13

NUOLATINIS SIEKIS GERINTI

Vis daugiau vartotojų yra pasirengę mokėti už kokybę

su sąlyga, jog mainais už tai jie gaus papildomą

vertę. 454 milijonus vartotojų turinčioje ES bendro-

joje rinkoje BŽŪP rūpinasi, kad vartotojai lengvai

atpažintų autentiškus produktus ir nebūtų klaidi-

nami padirbinėtojų. Valstybės narės turi galimybę

taikyti BŽŪP numatytas priemones, tame tarpe ir

skatinamąsias išmokas, ragindamos ūkininkus

savanoriškai dalyvauti ES ar nacionalinėse schemose,

sukurtose siekiant gerinti ir užtikrinti žemės ūkio

produktų kokybę.

BŽŪP nuolat buvo stengiamasi gerinti maisto kokybę

ir dar devintajame dešimtmetyje buvo įdiegta

vyno kokybės ženklinimo sistema, vėliau pritaikyta

alyvuogių aliejaus, vaisių ir daržovių sektoriui. Dabar

šie produktai žemės ūkio politikoje vaidina kone

pagrindinį vaidmenį. Visuose BŽŪP sektoriuose buvo

įdėta daug pastangų gerinant maisto kokybę. Štai

keletas tokių priemonių pavyzdžių:

• mėsinių galvijų registravimo ir identifikavimo sis-

tema bei mėsos gaminių ženklinimo taisyklės,

leidžiančios nesunkiai atkurti mėsos gaminių kelią nuo

mažmeninės rinkos iki ūkio, kuriame ji buvo pagaminta;

• finansinės paskatos pagal kaimo plėtros programą,

padedančios ūkininkams gerinti maisto kokybę;

• specialios skatinamosios priemonės pereinantiems

prie ekologinės žemdirbystės.

14

Kai kurių produktų išskirtinė prigimtis ir kokybė pri-

klauso nuo jų pagaminimo vietos ir jiems pagaminti

taikomų gamybos būdų. Vartotojai ir prekybininkai vis

labiau domisi produktų geografine kilme ir kitomis jų

savybėmis. Pripažindama tai ES sukūrė tris „kokybės

ženklus“.

Ženklais Saugoma kilmės vietos nuoroda ir Saugoma

geografinė nuoroda (SKVN ir SGN) ženklinami žemės

ūkio ir maisto produktai, kurie glaudžiai susiję su tam

tikru regionu ar kilmės vieta. SGN paženklintas pro-

duktas pasižymi ypatingomis savybėmis arba jo vardas

yra siejamas su konkrečia vietove, taip pat mažiausiai

vienas gamybos proceso etapas yra atliktas šiame regi-

one. Štai keletas pavyzdžių: lašiša „Clare Island Salmon“,

apelsinai „Arancia Rossa di Sicilia“ ir alus „Dortmunder

Bier“. Vieninteliai maisto produktai, kurie gali šitaip

vadintis ir būti taip ženklinami, yra lašiša iš Klero

salos Airijoje, raudonieji apelsinai iš Sicilijos ir alus iš

mi naudojant tradicinius produktus arba taikant tra-

dicinius gamybos būdus. Tokiais produktais galime

vadinti suomišką „Kalakukko“ duoną, ispanišką „Jamón

Serrano“ kumpį ir belgišką „Kriek“ alų. Jie registruoti

atitinkamai Suomijoje, Ispanijoje ir Belgijoje.

Šių kokybės nuorodų saugojimas teikia privalumų, nes:

• suteikiamos garantijos vartotojams dėl produkto

kilmės ir gamybos būdų;

• suteikiama informacija rinkos dalyviams apie aukštos

pridėtinės vertės produktus;

• remiami kaimo verslininkai, gaminantys kokybiškus

produktus, ir saugomas ženklas nuo nesąžiningų

klastočių.

Iki 2004 m. liepos mėn. ES užregistravo beveik 700

produktų, turinčių geografinę nuorodą, kilmės vie-

tos nuorodą arba tradicinio specifiškumo garantijos

Dortmundo apskrities Vokietijoje, nes jie turi tam tikrų

kokybės požymių.

SKVN paženklintas produktas pasižymi tam tikromis

pripažintomis savybėmis, kurioms reikšmingos įtakos

turi tam tikras regionas ir gamybos metodai, naudojami

tame regione, su kuriuo siejamas produkto pavadini-

mas. Todėl visas SKVN paženklintų produktų gamybos

procesas turi būti atliktas šiame regione. Pavyzdžiui:

alyvuogių aliejus „Huile d’olive de Nyons“, sūris „Queijo

Serra da Estrella“ ir aviena „Shetland lamb“. Kitaip

tariant, šie pavadinimai ir ženklai gali būti naudojami

tik alyvuogių aliejui, pagamintam Prancūzijos Niono

regione, sūriui iš nurodyto Serra da Estrella regiono

Portugalijoje ir avienai iš Šetlando salų Jungtinėje

Karalystėje, nes tik jie tiksliai atitinka reikalavimus,

leidžiančius naudoti šį vardą ir ženklą.

Saugoma nuoroda Tradicinis specifiškumas garan-

tuotas (TSG) ženklinami produktai, pasižymintys tam

tikromis tik jiems būdingomis savybėmis ir gamina-

YPATINGI PRODUKTAI TURI YPATINGŲ SAVYBIŲ

15

ženklą. Be to, ES rinka gina maždaug 2 000 geografinių

nuorodų, priskirtų vynams ir kitiems ES arba trečiosiose

šalyse pagamintiems spiritiniams gėrimams.

EKOLOGINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Ekologinė žemdirbystė – tai gamybos būdas, kai palai-

koma dirvožemio struktūra ir derlingumas, aukšti

gyvūnų gerovės standartai ir nenaudojami sintetiniai

pesticidai, herbicidai, cheminės trąšos, augimą skati-

nantys hormonai ir antibiotikai arba genetiškai modi-

fikuoti organizmai. Ūkininkai naudojasi technologi-

jomis, padedančiomis saugoti ekosistemą ir mažinti

taršą. Ekologinio maisto gamybos procese galima

naudoti tik labai nedaug maisto priedų ir pagalbinių

perdirbimo priemonių.

ES taisyklės garantuoja ekologinės žemdirbystės būdu

pagamintų produktų autentiškumą nepriklausomai

nuo to, kur jie buvo pagaminti, ir užtikrina ekologinių

produktų ženklinimo teisingumą. Įstatymas žodį

„ekologinis“ ir jo ekvivalentus kitose kalbose maisto

produktų žymėjimui leidžia naudoti tik ekologinės

žemdirbystės būdu pagamintiems produktams. Taip

vartotojams garantuojama perkamų ekologinių

produktų kokybė ir patikimumas.

ES ekologinė žemdirbystė yra vienas iš dinamiš-

kiausių sektorių, kuriam 2002 m. apytikriai atiteko

4,4 mln. hektarų (3,3 % visų žemės ūkio paskir-

ties plotų) ir 150 000 ūkių. Daugelis ūkininkų, daly-

vaudami projektuose pagal ES kaimo plėtros pro-

gramas, ryžosi pertvarkyti savo ūkį ir pritaikyti jį

ekologinei gamybai.

Išaugęs vartotojų sąmoningumas maisto produktų

gamybos atžvilgiu ir rūpestis aplinkos apsauga pas-

partino ekologinės žemdirbystės augimą.

ES ekologinis ženklas nėra privalomas, tačiau jį

gali naudoti visi ekologine žemdirbyste užsiimantys

ūkininkai. Jis patvirtina, kad:

• mažiausiai 95 % produkto sudėtinių dalių yra paga-

minta ekologiniu būdu;

• produktas atitinka visus oficialios kontrolės schemų

reikalavimus;

• ant produkto yra nurodytas gamintojo, perdirbėjo

arba prekybininko vardas bei kontrolės tarnybos

pavadinimas arba kodas.

�����

��������������������

16

5.

Turtinga gamtinė aplinka ir ūkininkavimo veikla yra

susijusios sudėtingais saitais. Nors taikant ekstensyvųjį

ūkininkavimą Europoje yra išlaikoma daugelis vertingų

buveinių ir išsaugoma daugybė laukinių rūšių,

žemdirbystės veikla gamtiniams ištekliams gali turėti

ir neigiamo poveikio. Netinkamos žemdirbystės veik-

los ir žemės panaudojimo padarinys gali būti užteršti

dirvožemiai, vanduo ir oras, suardytos buveinės ir

išnykusi gyvūnija bei augmenija. Todėl ES politika, ir

ypač BŽŪP, vis labiau stengiamasi užkirsti kelią aplinkos

blogėjimo pavojui, kartu ūkininkai skatinami ir toliau

prisidėti prie kraštovaizdžio bei aplinkos puoselėjimo.

Aplinkosaugos tikslus į žemės ūkio politiką pradėta

integruoti devintajame dešimtmetyje. Nuo to laiko

BŽŪP vis labiau keliami tausojamieji tikslai. Vienas

iš BŽŪP tikslų yra padėti pasiekti, kad žemės ūkiui

visuomenėje tektų įvairiopas vaidmuo: gaminti saugų ir

sveiką maistą, prisidėti prie kaimo vietoves tausojančios

plėtros, saugoti ir gerinti ūkininkavimo aplinkos būklę

bei jos biologinę įvairovę. Taip pat svarbu, kad ES

būtų sukurtos bendros taisyklės, reglamentuojančios

genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) naudojimą

žemės ūkyje.

R ū p i n t i s k r a š t o v a i z d ž i u

Pusė ES žemių yra dirbamos. Vien jau šis faktas pabrėžia ūkininkavimo svarbą ES gamtinei aplinkai. Ūkininkavimas ir gamta vienas kitam turi didžiulės įtakos. Ūkininkavimas šimtus metų padėjo kurti ir išlaikyti vertingų pusiau natūralių buveinių įvairovę. Šiandien visoje ES jos formuoja daugelį kraštovaizdžių ir teikia prieglobstį didžiulei gyvūnijos bei auga-lijos įvairovei.

17

ŽEMĖS ŪKIO APLINKOSAUGOS PRIEMONĖS

Žemės ūkio aplinkosaugos schemas ES remia nuo

pat jų sukūrimo 1992 m. Jomis ūkininkai skatinami

teikti aplinkos paslaugas, kurios neapsiriboja vien gera

žemės ūkio praktika ir pagrindiniais teisiniais standar-

tais. Ūkininkams, kurie mažiausiai penkerių metų laiko-

tarpiui savanoriškai prisiima žemės ūkio aplinkosaugos

įsipareigojimus, gali būti mokamos piniginės išmokos.

Tam tikro pobūdžio įsipareigojimams priklausomai

nuo jų poveikio aplinkai gali būti nustatytas ilgesnis lai-

kotarpis. Valstybės narės privalo supažindinti ūkininkus

su šiomis žemės ūkio aplinkosaugos schemomis. Tai

rodo, kokie politiniai prioritetai teikiami šioms sche-

moms.

Švaresnė apl ink a

ES stengiasi padėti aplinkai:

• siūlydama finansinę paramą pokyčiams skatinti, pavyzdžiui, sumažinti gyvūnų, tenkančių vienam žemės

hektarui, skaičių, palikti neįdirbtus laukų rėžius, iškasti kūdras ar sukurti kitus reljefo elementus, arba

sodinti medžius, gyvatvores ir pan., taigi neapsiriboti vien įprastais gero ūkininkavimo metodais;

• skirdama lėšų gamtos apsaugai;

• reikalaudama, kad ūkininkai gerbtų aplinkos teisę (ir visuomenės, gyvūnų bei augalų sveikatos teisę) ir

tinkamai prižiūrėtų savo žemes, jeigu jie nori įgyti teisę į tiesioginę pajamų paramą.

G enetišk ai modif ikuoti organizmai i r ES žemės ūk is

ES genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) įstatymai buvo priimti dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir

nuo tada vis plečiami bei tobulinami. ES buvo priimti specialūs įstatymai, skirti apsaugoti piliečių sveikatą

ir aplinką (taip pat sukurti bendrą biotechnologijų rinką). Prieš išleidžiant į aplinką ar pateikiant į rinką bet

kokį GMO, iš GMO susidedantį arba jo turintį produktą (pavyzdžiui, kukurūzus, aliejinius rapsus ar mikro-

organizmus), atliekamas jų atitikties patvirtinimas, kurio metu atskirai įvertinama rizika tiek žmogaus

sveikatai, tiek aplinkai.

18

6.privertė nuodugniai patikrinti šią sritį. Iškeltas tikslas

užtikrinti, kad ES maisto saugos įstatymai būtų kuo

išsamesni ir kad vartotojai gautų kuo daugiau infor-

macijos apie galimą riziką ir apie tai, kas yra daroma

jai sumažinti.

Maisto sauga prasideda nuo ūkio. ES reglamentuoja ją

„nuo lauko iki stalo“ nepriklausomai nuo to, ar maisto

produktai buvo pagaminti ES, ar įvežti iš kitų pasaulio

šalių.

Keturi svarbiausi ES maisto saugos strategijos elementai:

• taisyklės, reguliuojančios maisto saugą ir gyvulių

pašarus;

• nepriklausoma ir visiems prieinama specialisto kon-

sultacija;

• priemonės, kurios užtikrina taisyklių laikymąsi ir pade-

da kontroliuoti gamybos procesus;

• vartotojo teisės rinktis pripažinimas, informuojant jį

apie produkto pagaminimo vietą ir jo sudėtį.

I š s a u g o t i v a r t o t o j ų p a s i t i k ė j i m ą m a i s t o s a u g a

MAISTO SAUGA

Europos vartotojai nori, kad jų maistas būtų saugus ir

visavertis. Todėl ES rūpestis yra užtikrinti, kad maistas,

kurį valgome, visiems piliečiams būtų vienodai aukštos

kokybės. Maisto sauga yra nuolat gerinama, tačiau dėl

dešimtajame dešimtmetyje prasidėjusio kempinligės

(BSE) protrūkio ir dioksinu užkrėsto pašaro kilęs išgąstis

BŽŪP buvo plėtojama ne tik dėl pokyčių žemės ūkyje, bet ir siekiant patenkinti visuomenės poreikius apskritai. Tie porei-kiai kilo iš vis didėjančio susirūpinimo maisto higiena ir sauga bei gyvūnų gero-ve. Kaip tik dėl to dešimtojo dešimtmečio pradžioje BŽŪP ir kitos ES politikos buvo smarkiai sugriežtintos.

19

Maisto sauga – tai nėra maisto suvienodinimas.

Nors maisto saugą užtikrinanti sistema yra vienoda

visoms ES valstybėms, ji nedraudžia gamybos būdų ir

nacionalinių pomėgių įvairovės.

GYVŪNŲ SVEIKATA IR GEROVĖ

Kad maistas būtų saugus, gyvūnai, iš kurių jis gami-

namas, turi būti sveiki. Todėl vienas iš ES prioritetų

yra rūpintis gyvūnų sveikata, garantuoti tinkamą

jų veterinarinę priežiūrą ir užkirsti kelią gyvūnų

užkrečiamųjų ligų, kaip antai snukio ir nagų ligos,

kiaulių raudonligės ar paukščių gripo, protrūkiui.

Jei liga vis dėlto išplinta, ji atidžiai kontroliuojama ir

taikomos priemonės ligos plitimui sustabdyti. Tam,

kad sergantys gyvūnai nepatektų į maisto grandinę,

visi gyvūnai ir jų produktai pirmiausia privalo atitikti

griežtus sveikatos apsaugos reikalavimus, ir tik tada

juos galima įvežti į ES arba parduoti jos viduje.

Vis daugiau vartotojų Europoje rūpinasi gyvūnų, kurių

mėsą, kiaušinius ir pieno produktus jie valgo, gero-

ve. ES politika laikosi principo, kad gyvūnai neturi

kęsti skausmo ar kankinimų. Visa tai atsispindi ES

taisyklėse, kurios reglamentuoja, kokiomis sąlygomis

turi būti auginamos vištos, kiaulės ir veršeliai bei ku-

riuose ūkiuose gyvūnai gali būti transportuojami ir

skerdžiami. Šios taisyklės yra nuolat atnaujinamos

atsižvelgiant į naujausią mokslinę informaciją ir yra

vienos griežčiausių visame pasaulyje.

Tyrimai rodo, kad ūkiuose laikomi gyvūnai yra svei-

kesni, iš jų pagaminti maisto produktai – geresni,

jeigu su gyvūnais gerai elgiamasi ir jie patys gali elgtis

natūraliai. Fizinis stresas (pavyzdžiui, laikymas, trans-

portavimas ar skerdimas netinkamomis sąlygomis)

gali neigiamai atsiliepti ne tik gyvūno sveikatai, bet ir

mėsos kokybei.

BŽŪP INDĖLIS

Maisto saugos ir aukštų gerovės standartų užtikrini-

mas – tai ne vien reglamentų nuopelnas. BŽŪP taip pat

teikia ūkininkams stimulą gerinti jų darbą šioje srityje.

Kadangi standartų taikymas, kuris yra naudingas visai

visuomenei, ūkininkams gali brangiai kainuoti, jiems

suteikiama finansinė parama, kuria naudodamiesi jie

gali gerinti šios srities padėtį.

20

7.

Kadangi daugiau kaip pusė 25 ES valstybių narių gyventojų gyvena kaimo vietovėse, užimančiose 90 % teritori-jos, kaimo plėtra yra gyvybiškai svar-bi politikos sritis. Ūkininkavimas ir miškininkystė yra pagrindinės žemės panaudojimo sritys kaimo vietovėse, todėl kaimo bendruomenėse jiems tenka svarbus vaidmuo – jie sudaro tvirtos socialinės struktūros, gyvybingos eko-nomikos, gamtinių išteklių tvarkymo ir kraštovaizdžio pagrindą.

Daugybė nuomonių apklausų, atliktų 15 senųjų val-

stybių narių ir naujosiose ES valstybėse narėse, aiškiai

parodė, kad Europos piliečiams svarbu gyvybingas ir

tausojamas kraštovaizdis.

Kraštovaizdžiai ir kaimai – tai vietos, kur žmonės

gyvena, dirba, keliauja ir randa būtinųjų išteklių,

pavyzdžiui, vandens ir dirvožemių javams auginti ir

gyvuliams ganyti. Kraštovaizdžiai taip pat atspindi

juose gyvenančių žmonių veiklą. Žmonės visada pri-

taikydavo kraštovaizdį savo reikmėms tiesdami ke-

lius, statydami tiltus, namus ar kurdami darbo vietas.

Skirtinga žemės ūkio veikla lemia, kad kraštovaizdžiai

yra skirtingi, pavyzdžiui: ganyklos galvijams ganyti,

ariamosios žemės laukai javams auginti, vaismedžių

sodai, alyvmedžių giraitės ar vynuogynai.

DAUGIAU LĖŠŲ KAIMO PLĖTRAI

2003 m. vykdant BŽŪP reformą buvo iš esmės sustip-

rinta kaimo plėtros politika: sumažintos tiesioginės

išmokos didesniems ūkiams ir tos lėšos skirtos kaimo

plėtros priemonėms.

LEADER+

Dar viena svarbi priemonė yra visuomeninės / privačios

partnerystės iniciatyvos, vadinamos LEADER+, princi-

pas „iš apačios į viršų“, numatantis, kad vietos kaimo

plėtros projektus finansuoja ES ir nacionalinės

vyriausybės bei privačios organizacijos. Užvis svar-

biausia, kad vietos bendruomenėms buvo suteikta

galimybė pasirinkti ir finansuoti tuos projektus, kurie

tinka vietos aplinkai ir gali duoti ilgalaikės naudos. Be

to, LEADER+ metodai skatina ieškoti naujų būdų, kaip

užtikrinti tausojančią kaimo plėtrą, kuri, vykdoma viso-

je likusioje ES, gali gerokai pranokti pirminį sumanymą,

daryti poveikį kaimo plėtros politikai ir ją sustiprinti.

Šiandien, kitaip nei anksčiau, ūkininkų sumažėjo ir jie

nedirba vieni: tam, kad paruoštų, perdirbtų ir parduotų

savo produkciją, jiems reikalingos paslaugos visose

verslo srityse. Papildomų pajamų šaltiniu dažnai tampa

atostogos kaime (apgyvendinimas ūkio nameliuose ar

nakvynės ir pusryčių paslaugų teikimas) arba žemės

ūkio produktų parduotuvės. Ši veikla pasiteisina tik

tais atvejais, jeigu ūkininkai sugeba paversti apylin-

kes patraukliomis išsaugodami ir gerbdami aplinką.

Ūkininkaujančios šeimos ir žmonės, gyvenantys bei

P a g a l b a k a i m o b e n d r u o m e n ė m s

21

dirbantys kaime, taip pat yra vartotojai ir iš kaimo aplin-

kos jie nori tokios pat naudos kaip ir likusi visuomenė.

Dėl šių priežasčių kaimo plėtros politikos taikymo sritis

yra gerokai platesnė negu vien tradicinė „žemės ūkio“

veikla ir apima priemones aplinkai saugoti ir gerinti,

paramos kaimo bendruomenėms bei kaimo ekonomi-

kos plėtros schemas.

KAIMO PLĖTRA

Ūkininkams ir kitiems kaimo vietovių gyventojams teikiama parama šiai veiklai:

• Mokytis naujų ūkininkavimo būdų ir kaimo amatų

• Padėti jauniems ūkininkams įkurti ūkius

• Padėti vyresnio amžiaus ūkininkams pasitraukti iš veiklos

• Konsultavimo tarnyboms

• Investicijoms į ūkį / miškininkystę

• Ūkio pastatams ir mašinoms modernizuoti

• Padėti ūkininkams pasiekti reikalaujamus ES standartus, pavyzdžiui, aplinkos, gyvūnų gerovės

ir visuomenės sveikatos

• Padėti įkurti maisto perdirbimo įmones ūkyje, kad ūkininkai galėtų padidinti ūkyje išaugintų

produktų vertę ir uždirbti iš jų daugiau pajamų

• Padėti prekiauti ūkyje išaugintais produktais

• Pagerinti produktų kokybę ir prekybą kokybiškais produktais

• Gamintojų grupėms naujosiose valstybėse narėse steigti

• Remti ūkininkavimą kalnuotose vietovėse ir vietovėse, kur yra gamtinių kliūčių

• Pažeistam žemės ūkio ir miškininkystės gamybos potencialui atkurti

• Gyvūnų gerovės sąlygoms papildomai gerinti

• Kaimams ir kaimo infrastruktūrai atnaujinti

• Turizmui skatinti

• Gerinti kaimo gyventojų galimybes naudotis pagrindinėmis paslaugomis

• Žemės ūkio aplinkos priemonėms, skirtoms aplinkai gerinti

• Kompensacijoms ūkininkams, dirbantiems NATURA 2000* teritorijose

• Miškams želdinti

• Priemonėms miškų ūkio tvarkymui gerinti

* NATURA 2000 – vientisas ES ekologinis tinklas, galiojantis visose valstybėse narėse ir įsteigtas pagal Direktyvą dėl natūralių buveinių ir laukinės floros bei faunos apsaugos.

22

8.

Pastarasis ES plėtros etapas 2004 m. gegužės 1 d., kai įstojo dešimt naujų valstybių narių (Čekijos Respublika, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Malta, Vengrija, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija), tapo istoriniu pamatu atkuriant Europą po šimtmečius užsitęsusio destruktyvaus susiskaldymo, kurio pagrindinė priežastis buvo karas ir ideologinė nesantaika. Visos Europos piliečiai galės naudotis privalumais, kuriuos suteiks ne tik politinis stabilumas ir saugumas, bet ir nuo 380 iki 454 milijonų gyventojų išaugusi ES vidaus rinka. Daug naujų galimybių naujoji rinka atvers ir Europos žemės ūkio plėtrai bei ES bendrajai žemės ūkio politikai (BŽŪP).

Skaičiais plėtros įtaka ES žemės ūkiui yra stulbinanti.

Anksčiau 7 milijonus ūkininkų turėjusi ES dabar jų turės

net 4 milijonais daugiau. Žemės ūkio paskirties plotai,

kurių 15 valstybių ES buvo 130 mln. hektarų, įstojus

naujoms narėms išaugo beveik trečdaliu – 38 mln.

hektarų, nors daugelio produktų gamyba 25 valstybių

ES augo tik 10–20%. Tai tik patvirtina, kad didelis

naujųjų valstybių narių žemės ūkio produkcijos poten-

cialas toli gražu nėra iki galo išnaudojamas.

Naujųjų valstybių narių ūkininkai priklauso ES ben-

drajai rinkai ir gali naudotis jos privalumais, kurių

teikia pakankamai stabili kaina, tiesioginės išmokos

(įvedamos laipsniškai lygiuojantis į bendrą ES lygį) ir

kaimo plėtros priemonės.

Nors pastaraisiais metais naujosios valstybės narės (dau-

guma iš jų – buvusios sovietinės valstybės) ir padarė

pažangą modernizuodamos ir restruktūrizuodamos

žemės ūkio sektorių, kone sunkiausiu uždaviniu tapo

siekis pakelti žemės ūkio ir kaimo bendruomenių

N a u j o s v a l s t y b ė s n a r ė s , n a u j i i š b a n d y m a i

23

gerovę. Skirtumai tarp 15 valstybių ES ir naujųjų narių

(2001 m. – 45 % 15 ES lygio²) kaimo vietovėse yra dar

ryškesni, nes čia, lyginant su miesto regionais, yra

mažesnės pajamos ir didesnis nedarbo lygis (šie skir-

tumai naujosiose valstybėse narėse yra didesni nei

ankstesnėje 15 valstybių ES).

ES jau ėmėsi spręsti šią problemą ir sukūrė naujų

kaimo plėtros priemonių, specialiai pritaikytų naujųjų

valstybių narių situacijai. Pavyzdžiui, šiose šalyse yra

daug smulkių pusiau natūrinių ūkių, kurie dalį produktų

gamina savo reikmėms, o kitą dalį parduoda. Kad

ūkininkaujančiai šeimai būtų lengviau įveikti grynųjų

pinigų stygių, kol ūkis bus restruktūrizuojamas siekiant

padaryti jį komerciškai pelningą, ji penkerius metus

gali gauti pajamų paramą. Taip pat subsidijuojamos

ūkių konsultacinės paslaugos, siekiant užtikrinti, kad

ūkininkai gautų profesionalią pagalbą, kuri padėtų

jiems pereiti prie tolygaus ekologiško ūkininkavimo,

įvairinti ūkinę veiklą ir tobulinti savo gebėjimus. Be to,

yra numatyta speciali investicijų parama, padėsianti

naujųjų valstybių narių ūkininkams įgyvendinti ES

standartus, susijusius su visuomenės sveikata ir higie-

na, gyvūnų gerove ir darbo sauga.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad kartu su narys-

te ES atėję įsipareigojimai naujųjų narių ūkininkams

buvo nedelsiant perkelti. Vienas ryškiausių pavyzdžių –

maisto sauga, tokia svarbi ES vartotojams, kad net

ir menkiausias nukrypimas nuo standartų čia nėra

leistinas.

² BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą (PGP).

24

9.

© PhotoDisc

ES palaiko plačius ryšius ir prekybinius santykius su trečiosiomis šalimis bei prekybiniais

blokais. ES, būdama didžiausia importuotoja ir antroji pagal dydį maisto produktų ekspor-

tuotoja, yra pagrindinė pasaulinės žemės ūkio prekybos dalyvė. ES tenka pagrindinis vaid-

muo sudarant pasaulinės prekybos sutartis Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO). Taip pat

ji yra sudariusi ir derasi dėl dvišalių prekybos susitarimų su atskiromis trečiosiomis šalimis,

dėl laisvosios prekybos susitarimų su artimiausiomis kaimynėmis, dėl specialių priemonių –

su besivystančiomis šalimis, kurioms sudaro lengvatines sąlygas įeiti į ES rinką, ir plėtoja

santykius su regioninėmis grupėmis, pavyzdžiui, Pietų Amerikos bendrosios rinkos grupės³

(MERCOSUR) šalimis. Tarp turtingųjų šalių ES yra vienintelė didelė prekybos grupė, kuri ne

tik sudaro lengvatines sąlygas patekti į jos rinką iš besivystančių šalių importuojamoms

prekėms, bet iš esmės ir pati iš tų šalių dideliais kiekiais įsiveža prekių.

E S – p a g r i n d i n ė p a s a u l i o p r e k i a u t o j a ž e m ė s ū k i o p r o d u k t a i s

³ MERKOSUR 1991 m. kovo mėn. įkūrė Argentina, Brazilija, Paragvajus ir Urugvajus.

25

© PhotoDisc

ĮSIPAREIGOJIMAI LAIKYTIS DAUGIAŠALĖS

PREKYBOS TAISYKLIŲ

ES neabejoja, kad tarp visų, tiek išsivysčiusių, tiek

mažiau išsivysčiusių, šalių auganti prekyba visų

jų, ypač besivystančių šalių, labui turi vykti pagal

daugiašalės prekybos taisykles. Štai kodėl ES tvir-

tai remia PPO ir visuomet aktyviai dalyvauja PPO

diskusijose bei derybose dėl žemės ūkio prekybos.

ES laikosi „Dohos vystymosi darbotvarkės“ (DPD)⁴

įsipareigojimų – šiomis derybomis siekiama labiau

liberalizuoti prekybą ir kartu spartinti šalių vystymąsi.

Vertinant iš žemės ūkio pozicijų, 2004 m. rugpjūčio

mėn. pasiektas susitarimas padėjo pagrindus

tolesnėms deryboms, kuriose, kitaip nei ankstesnėse

prekybos derybose (Urugvajaus raundas), turėtų

būti sutarta kur kas labiau liberalizuoti žemės ūkio

prekybą. Šis susitarimas susijęs su ES BŽŪP reforma.

Juo turėtų būti smarkiai apribota laisvą prekybą

pažeidžianti parama žemės ūkiui, atsisakyta laisvą

prekybą pažeidžiančios eksporto konkurencijos ir

pakankamai atvertos žemės ūkio rinkos, tuo pat

metu leidžiant įvesti specialųjį režimą jautriosioms

prekėms. Specialusis režimas bus naudingas visoms

besivystančioms šalims ir leis joms per ilgesnį periodą

mažiau liberalizuotis.

ES indėl is į pasaul inę žemės ūk io prek ybą

ES importuoja gerokai daugiau žemės ūkio produktų nei eksportuoja ir tuo pat metu eksportuoja gerokai

daugiau perdirbtų maisto produktų nei jų importuoja.

ES pasistengė savo ūkininkavimo politiką perorientuoti į skaidresnes ir laisvos prekybos nevaržančias

priemones – iš esmės tai buvo padaryta du trečdalius išmokų ūkininkams atsiejant nuo gamybos lygio.

Šiuo metu ES taip pat yra didžiausia žemės ūkio produktų eksporto iš besivystančių šalių rinka ir

rodo pavyzdį turtingiausioms šalims, leisdama be muitų ir kvotų įvežti produktus, pagamintus mažai

išsivysčiusiose šalyse.

⁴ Priimta 2001 m. lapkričio mėn. Dohoje, Katare.

26

ANTRA PAGAL DYDĮ PASAULIO EKSPORTUOTOJA

IR DIDŽIAUSIA IMPORTUOTOJA

Europos žemės ūkis yra pagrindinis veikėjas pasaulio

žemės ūkio rinkose. ES žemės ūkio pajėgumai gaminti

žemės ūkio produktus dideliais kiekiais ir šių produktų

įvairovė bei kokybė lėmė, kad ES tapo pagrindine dau-

gelio maisto produktų eksportuotoja (antra pagal dydį

eksportuotoja pasaulyje: žemės ūkio eksporto apimtys

2002 m. sudarė 61 088 mlrd. EUR).

Tačiau judama ne tik viena kryptimi. ES taip pat yra

didžiausia žemės ūkio produktų importuotoja pasau-

lyje. 2002 m. ES žemės ūkio produktų importas sudarė

61 274 mlrd. EUR.

Nuo 1990 m. ES grynojo eksporto vertė kiekviename

sektoriuje mažėjo.

PAGRINDINIŲ ŽEMĖS ŪKIO PRODUKTŲ EKSPORTAS IR IMPORTAS

mėsa ir valgomieji mėsos subproduktai

pieno produktai

švieži vaisiai ir daržovės

vaisių ir daržovių produktai

gėlės ir augalai

grūdai, malybos produkcija ir

krakmolas

riebalai ir aliejus

nealkoholiniai ir alkoholiniai

gėrimai bei actas

cukrus ir konditerijos gaminiai

kita

mėsa ir valgomieji mėsos subproduktai

aliejinių augalų sėklos

valgomieji vaisiai

kava, arbata ir prieskoniai

grūdai, malybos produkcija ir

krakmolas

vaisių ir daržovių produktai

riebalai ir aliejus

nealkoholiniai ir alkoholiniai gėrimai

bei actas

kakava ir kakavos produktai

kita

Šaltinis: Europos Komisija

Pagrindinių ES žemės ūkio produktų importas (dalis % pagal 2002 m. vertę)

Pagrindinių ES žemės ūkio produktų eksportas (dalis % pagal 2002 m. vertę)

31.1 %

3.4 %

22.0 % 4.5 %

12.4 %

2.7 %

4.0 %

6.0 % 7.7 % 6.2 %

37.7 %

4.8 %

6.0 % 4.4 % 5.5 % 6.0 % 5.9 %

9.9 %

14.4 %

5.4 %

27

45 000

40 000

35 000

30 000

25 000

20 000

15 000

10 000

5 000

0EU-15

37 355

21 223

36 815

41 131

© PhotoDisc

PREKYBA SU BESIVYSTANČIOSIOMIS ŠALIMIS

ES žemės ūkio produktų importo iš besivystančiųjų

ir mažiau išsivysčiusių šalių apimtys jau dabar yra

įspūdingos ir didesnės nei JAV, Japonijos, Kanados,

Australijos ir Naujosios Zelandijos kartu sudėjus.

Taigi ES aiškiai parodo nesanti „tvirtovė“. Ji yra pasau-

lio lyderė, siekianti daugiašalėmis, regioninėmis ir

dvišalėmis priemonėmis laipsniškai liberalizuoti

prekybą.

D I D Ž I AU S I PA S AU L I O P R E K I AU TO J A I I R B E S I V YS TA N Č I O S Š A LYS

Šaltinis: Eurostatas; JT COMTRADE* CAN = Kanada, AUS = Australija, NZ = Naujoji Zelandija

bendras ŽŪ importas bendras ŽŪ eksportas

mėsa ir valgomieji mėsos subproduktai

pieno produktai

švieži vaisiai ir daržovės

vaisių ir daržovių produktai

gėlės ir augalai

grūdai, malybos produkcija ir

krakmolas

riebalai ir aliejus

nealkoholiniai ir alkoholiniai

gėrimai bei actas

cukrus ir konditerijos gaminiai

kita

mėsa ir valgomieji mėsos subproduktai

aliejinių augalų sėklos

valgomieji vaisiai

kava, arbata ir prieskoniai

grūdai, malybos produkcija ir

krakmolas

vaisių ir daržovių produktai

riebalai ir aliejus

nealkoholiniai ir alkoholiniai gėrimai

bei actas

kakava ir kakavos produktai

kita

mln. EUR

JAV + JAPONIJA + CAN + AUS + NZ *

(2000 –2002 m. vidurk is)

15 ES

28

10.

Daugiau nei 40 metų BŽŪP buvo viena iš svarbiausių visos Europos politikų. Tad nieko keista, kad BŽŪP biudžetui teko didžioji dalis bendrojo ES biudžeto ir išlaidų. Dabar, kai BŽŪP išlaidos riboja-mos ir plėtojamos kitos ES lygiu vykdo-mos politikos, ši padėtis pasikeitė. Tačiau apie tai, kokia BŽŪP kaina, tebesklando keli mitai, kuriuos reikėtų išsklaidyti.

dalis ES BVP yra ne tik maža ir dar labiau mažėja (nuo

0,54 % BVP dešimtojo dešimtmečio pradžioje iki 0,43%

2004 m., o 2013 m. turėtų sumažėti iki 0,33 %), bet

ji mažėja kur kas greičiau nei ES viešojo sektoriaus

išlaidos (1993–2003 m. mažėjo tris kartus greičiau).

PALYGINTI SU KITOMIS VIEŠOSIOMIS

IŠLAIDOMIS, JI YRA PRIIMTINA

BŽŪP kainą reikėtų vertinti atsižvelgiant į kontekstą.

Pavyzdžiui, ji sudaro mažiau nei pusę Vokietijos išlaidų

socialinei gerovei. Nuo kiekvieno piliečio BŽŪP finan-

savimui tenka vidutiniškai 2 EUR per savaitę, arba

maždaug tiek, kiek kainuoja kilogramas obuolių

arba vienas ar du duonos kepaliukai. Kažin ar tai

didelė kaina už sveiko maisto tiekimą ir gyvybingą

kraštovaizdį. Sritys, kurioms skiriami šie pinigai,

keičiasi. Mažiau tenka eksporto subsidijoms, rinkos

palaikymui (intervencinėms atsargoms ir panašiai),

daugiau – tiesioginei paramai gamintojams, kaimo

plėtrai ir kraštovaizdžiui.

BIUDŽETO KONTROLĖ

BŽŪP vykdoma laikantis griežtų kriterijų. Siekiant kon-

troliuoti kiekvienų metų ir tam tikro laikotarpio išlaidas,

yra nustatytos biudžeto ribos. Senųjų 15 ES valstybių

narių išlaidų ribos koreguojamos atsižvelgiant į plėtros

sąnaudas per laikotarpį iki 2006 m. Tačiau ribos, numa-

tytos taikyti BŽŪP rinkos priemonėms ir tiesioginei

K i e k k a i n u o j a B Ž Ū P

IŠ PAŽIŪROS BŽŪP KAINA ATRODO DIDELĖ

Pirmaisiais ES gyvavimo metais BŽŪP tekdavo

didelė biudžeto išlaidų dalis – kartais daugiau kaip

du trečdaliai. Griežtesnė biudžeto drausmė, kito-

se politikos srityse auganti ES veikla ir virtinė BŽŪP

reformų lėmė, kad ši dalis sumažėjo. BŽŪP kaina siekia

apie 50 mlrd. EUR per metus. Tai sudaro mažiau nei

50 % viso ES biudžeto. 5,5 % gyventojų, besiverčiančių

ūkininkavimu (15 ES šalių iki 2004 m. plėtros), teko

mažiau kaip 1% bendrojo vidaus produkto (BVP). BŽŪP

29

50 %

40 %

30 %

20 %

10 %

0

50

40

30

20

10

01980 1982 1984 1986 1988 1990 1992 1994 1996 1998 2000 2002

paramai per 2007–2013 m. laikotarpį, leidžia nedidinti

realių kainų ir kiekvienais metais iš esmės vis griežtės,

kadangi tiesioginės paramos išmokos, mokamos 10

naujųjų valstybių narių, per šį laikotarpį laipsniškai

didinamos, kol pasieks didžiausią paramos lygį, jau

esantį kitose 15 valstybių narių. Tuo pat metu BŽŪP

pertvarkoma (tris kartus per 10 metų), iš dalies taip

siekiant tikslingiau paskirstyti ir geriau valdyti išlaidas.

BŽŪP išlaidos yra įšaldytos (realiomis kainomis) iki

2013 m. Išlaidos bus griežtai kontroliuojamos – siekiant

užtikrinti, kad nebūtų peržengtos viršutinės išlaidų

ribos, diegiamas naujas finansinės drausmės kontrolės

mechanizmas.

BŽŪP NUMATOMOS SĄNAUDOS

BŽŪP sąnaudos rodo aiškią tendenciją:

• mažėjanti ES BVP dalis

(nuo 0,54 % to 0,43 % iki 0,33 %)

• mažėjanti ES biudžeto dalis

• mažėjanti visų ES viešojo

sektoriaus išlaidų dalis

• iš esmės pasikeitusios paramos formos

BŽŪP numatomos sąnaudos

BVP dalis

BŽŪP sąnaudos (santykinė išraiška)

bendros viešosios išlaidos (ES ir nacionaliniai biudžetai)

BŽŪP išlaidoseksporto subsidijos tiesioginės išmokosrinkos palaikymas kaimo plėtra

BŽŪP išlaidų raida

mlrd. EUR

10 ES 12 ES 15 ES

Šaltinis: Europos Komisija

30

11.

© Comstock

© Comstock

Daugelis žmonių nesupranta, kodėl ūkininkams mokama už ūkininkavimą. Iš pradžių

taip siekta užtikrinti, kad visą laiką būtų maisto už stabilią kainą ir kad ūkininkai nepri-

klausomai nuo klimato išdaigų gautų normalias ir nuolatines pajamas. Išplėtojus BŽŪP,

dabar labiau nei bet kada atsižvelgiama į visos Europos visuomenės interesus. Be to, ES vis

labiau stengiamasi įtraukti piliečius į politikos kūrimo procesą ir palaikyti jų ryšį su BŽŪP.

A t s i ž v e l g t i į ž m o n i ų i n t e r e s u s

31

© Comstock © Comstock

jas, pilietinės visuomenės dialogus ir patariamuosius

komitetus;

• konsultacijos vaizdo ryšiu ir internetu;

• apklausos ir informacinės kampanijos;

• decentralizuotai regiono ir vietos lygmeniu priima-

mi sprendimai dėl žemės ūkio politikos sukūrimo ir

įgyvendinimo (ypač kaimo plėtros atveju). Be to, pagal

konvenciją Europos Parlamentui bus suteikta naujų galių

dalyvauti BŽŪP sprendimų priėmimo procese, ir taip

bus sukurtas dar vienas būdas šiam procesui paveikti.

Dabar visko turinčios Europos piliečiams nebereikia

nerimauti dėl nemalonumų, susijusių su nesaugio-

mis ar pavojingomis maisto atsargomis. Jiems savai-

me suprantama, kad bus galima gauti bet kokių jų

pageidaujamų produktų. Dabar kur kas labiau

rūpinamasi maisto gamybos metodais ir tuo, ar skiria-

ma pakankamai dėmesio rinkos reikalavimams, aplin-

kai, maisto saugai, maisto kokybei bei gyvūnų gerovei.

Piliečiai kur kas aktyviau dalyvauja priimant sprendi-

mus. Tam yra įvairių būdų:

• formalios ir neformalios konsultacijos per konferenci-

Piliečiams žinotina, kad BŽŪP sumanė ir vykdo

ne „Briuselis“. Ji buvo suformuota 25 ES valstybių

narių derybomis. Ją vykdo valstybės narės. Europos

Komisijos užduotis – užtikrinti, kad ji būtų vykdoma

veiksmingai ir sąžiningai.

Staigiai sumažėjus realioms BŽŪP sąnaudoms aiškiai

parodyta, kad BŽŪP sugeba patenkinti piliečių norus.

BŽŪP sudaryta taip, kad kuo geriau tiktų kiekvienai

valstybei narei ir tiksliai atitiktų visuomenės norus.

32

12.

ES vaidmuo žemės ūkio srityje visada buvo padėti:

• užtikrinti nuolatinį priimtino ir saugaus maisto tiekimą savo gyventojams;

• ES ūkininkams pasiekti priimtiną pragy-venimo lygį ir tuo pat metu leisti moder-nizuoti bei plėtoti žemės ūkio pramonę;

• užtikrinti, kad ūkininkauti būtų galima visuose ES regionuose.

BŽŪP išsirutuliojus ir tapus sudėtingesnei, atsižvelgiant į ES piliečių reikalavimus, imta teikti daugiau svarbos toliau išvardytiems veiksniams:

• paisoma kaimo bendruomenės gerovės;• gerinama Europos maisto produktų

kokybė;• garantuojama maisto sauga;• užtikrinama, kad aplinka bus išsaugota

ateities kartoms;• sudaromos geresnės sąlygos gyvūnų

sveikatai ir gerovei;• visa tai daroma mažiausiomis ES biudžeto

(kurį iš esmės finansuoja mokesčių mo- kėtojai, t. y. paprasti piliečiai) sąnaudomis.

B Ž Ū P – t a u s o j a n č i o s ž e m d i r b y s t ė s s k a t i n i m a s p a s a u l i n ė j e a p l i n k o j e

33

ES žemės ūkio modelis yra specifinis ir atitinka

pilietinės visuomenės reikalavimus – atsižvelgiama

į jų lūkesčius dėl maisto gamybos, maisto saugos,

aplinkos standartų ir kaimo aplinkos išsaugojimo,

santykių su besivystančiu pasauliu (žemės ūkio preky-

ba) ir mokesčiams tenkančių pinigų vertės. BŽŪP yra

priemonė, leidžianti tai padaryti. Kelias nuo paramos

perprodukcijai iki į rinką orientuotos, aplinkai tinkamos

sistemos buvo ilgas. Tačiau ši aplinkai palanki evoliuci-

ja vyks toliau.

Šiandienė BŽŪP yra politinis mūsų visuomenės pasi-

rinkimas. Sunku įsivaizduoti, kaip be jos atrodytų

ES kraštovaizdis ir kulinarinis paveldas. Kad būtų

užkirstas kelias žemės apleidimui, kaimo aplinkos

blogėjimui, darbo praradimui ir netgi daugelio mūsų

kaimo vietovių socialinės struktūros sunykimui, būtina

vartotojų, mokesčių mokėtojų ir visuomenės parama.

Be to, BŽŪP ir kita ES vykdoma politika leido ES sukurti

didžiulę bendrąją žemės ūkio produktų rinką ir žemės

ūkio bei maisto produktų gamybos požiūriu padėjo ES

tapti įtakinga pasaulinių procesų dalyve.

Kur gal ima daugiau sužinoti apie BŽŪP?

Europos Komisijos tinklavietė:

Žemės ūkio ir kaimo plėtra

http://europa.eu.int/comm/agriculture/index_en.htm

Pašto adresas:

European Commission

DG Agriculture and Rural Development

Internal and External Communication

200 Rue de la Loi

B-1049 Brussels

El. paštas:

agri-library@cec.eu.int