bendrieji gaminiŲ kokybĖs nustatymo klausimai ir inzineriniu sistemu... · charakteristikŲ...
TRANSCRIPT
K T U
Statybinių konstrukcijų katedra
ANTANAS JANICKAS
STATINIŲ IR INŽINERINIŲ SISTEMŲ
CHARAKTERISTIKŲ DINAMIKA
Mokomoji knyga
l - ji dalis
Statinių charakteristikų dinamika
Kaunas 2000
2
3
PRATARMĖ
Nekilnojamojo turto vertintojas privalo ne tik ţinoti įvairius
turto vertinimo metodus, bet taip pat statinių sudėtinių dalių bei jų
konstrukcijų darbo specifiką visumoje ir kiekvienos jų atskirai.
Būtina sugebėti įvertinti statinio techninę būklę, defektų, paţeidų ir
gedimų atsiradimo prieţastis, jų charakteristikų kitimo pobūdį
laike. Vertintojas, neturėdamas objektyvios informacijos apie
statinių techninės būklės pokyčius laike, susidurs su dideliais
sunkumais objektyviai įvertinant statino vertę.
Knygoje dėstoma medţiaga pagrįsta pagrindinių statybos
inţinerijos studijų programos dalykų: architektūros, statybos
medţiagų ir konstrukcijų, statybos mechanikos, medţiagų
mechanikos, statybos technologijos ir ekonomikos ţiniomis.
Statinių naudojimo patirtis rodo, kad įvertinant jų, o taip pat
konstrukcijų techninę būklę kaţkuriuo tai laiko tarpu būtina ţinoti
statybos konstrukcijų, gaminių, detalių pradinius kokybės
charakteristikų parametrus, patikimumo sudėtines charakteristikas.
Šių charakteristikų pokyčiai padeda išryškinti statinio
gyvybingumą naudojimo metu. Statinio vertės maţėjimą įtakoja jo
sudedamųjų dalių nusidėvėjimas atsirandantis įvykus gedimams,
paţeidoms ir t.t. Objektyvią informaciją apie statinių būklę bet
kuriame naudojimo etape galima gauti tik naudojant šiuolaikinę
matavimo techniką ir metodus. Statinių detali apţiūra, atliekama
šiuolaikiniais metodais, leidţia ne tik pagerinti statomų objektų
kokybę, bet laiku pastebėti defektus bei paţeidas, atsirandančius
statinio naudojimo laikotarpiu ir leidţia tiksliau nustatyti statinio
vertę.
Į pastato ar ţemės vertę [22] paprastai įtraukiamos
komunikacijos (inţinerinės sistemos), kurias savininkas įrengia
(suteikia) uţimančiajai įmonei, sudarydamas kuo geresnes sąlygas
4
naudotis pastatu ir visa šiam turtui priklausančia ţeme.Tokia įranga
visiškai skiriasi nuo įrengimų, mašinų ir įrangos, naudojamos tik
uţimančiosios įmonės vykdomiems technologiniams arba
komerciniams procesams atlikti, kuri turi būti vertinama atskirai,
kaip gamybiniai arba technologiniai įrenginiai, mašinos ir įranga.
Pagrindinės pastatų komunikacijos:
- elektros instaliacija – pagrindiniai įvadiniai kabeliai,
transformatoriai, elektros skydinės, atsargos generatorius
ir laidinė instaliacija, įrengta ne technologinėms -
gamybinėms reikmėms;
- dujotiekis – magistraliniai vamzdynai iki apskaitos stočių
ir jose, dujų paskirstymo/vietiniai vamzdynai, įrengti ne
technologinėms – gamybinėms reikmėms;
- vandentiekis – rezervuarai, šuliniai ir gręţiniai, siurbliai,
vandens valymo talpos, vandentiekio tinklų vamzdynai,
paviršinio vandens ir lietaus kanalizacijos drenos, nuotekų
šalinimo įrenginiai ir kt., neskirti technologiniam
vandeniui ir gamybinėms nuotekoms;
- šildymo ir oro kondicionavimo sistemos – šildytuvai ir su
jais susijusi įranga, kuro talpos, radiatoriai, ventiliatoriai
– šildytuvai, oro kondicionavimo įranga, magistralinės
linijos, ventiliatoriai ir kt., naudojami ne technologinėms
– negamybinėms reikmėms;
- liftai ir keltuvai – keleivių ir krovinių liftai, eskalatoriai,
travoliatoriai (judantys šaligatviai), keltuvai ir atramos,
įjungtos į pastato konstrukciją ir naudojamos ne
technologinėms – gamybinėms reikmėms;
- konstrukcijos, kurios yra dalis technologinio įrenginio,
mašinos ar įrangos arba yra jos pagalbinės konstrukcijos,
vertinamos atskirai.
Atsiţvelgiant į tai, kad šiuo metu nėra panašios literatūros
lietuvių kalba ir vadovaujantis aukščiau pateiktais samprotavimais
5
ir parašyta ši knyga. Joje medţiaga išdėstyta trijuose skyriuose ,
kuriuose magrinėjami klausimai, atspindintys mokymo programos
temas. Pirmame skyriuje pateiktos ţinios apie bendrąsias statybos
gaminių, konstrukcijų ir statinių kokybės, patikimumo ir
ilgalaikiškumo problemas. Pateikti šių nagrinėjamųjų problemų
charakteristikos ir atitinkami rodikliai. Antrame skyriuje
nagrinėjamos nusidėvėjimo problemos. Aptariamos nusidėvėjimo
prieţastys bei jų pokyčiai laike. Trečiasis skyrius skirtas suirimų
įvertinimo problemoms. Dėl knygoje nagrinėjamų problemų
sudėtingumo ir apimties kai kurie klausimai aptarti glaustai.
Literatūros sąraše nurodyti šaltiniai, kuriais remtasi rengiant
vadovėlį ir kurie rekomenduojami skaitytojui, norinčiam plačiau
susipaţinti su atskirais klausimais.
Autorius dėkoja dr. A.Gluosniui ir inţ. L.A.Milketui uţ
vertingas pastabas ir pasiūlymus, duotus recenzuojant vadovėlį.
6
ĮVADAS
Statinių laikančiosioms konstrukcijoms ir inţinerinėms
sistemoms tenka 50 – 55% viso statinio vertės. Ţema projektų,
naudojamų statybos medţiagų kokybė, paţeidimai statybos
technologijoje galutiniame rezultate neleistinai padidina statybos
išlaidas. Produkcijos kokybės, patikimumo ir ilgalaikiškumo
problema tampa svarbiausia ūkio problema. Ši problema
daugiaplanė: joje derinami socialiniai ir ekonominiai, estetikos ir
architektūros, inţineriniai ir panaudojimo, filosofiniai, teisiniai ir
kiti aspektai.
Produkcijos (konstrukcijų, gaminių) kokybė – produkcijos
savybių, įtakojančių jos tinkamumą, tenkinant atitinkamus
poreikius, atsiţvelgiant į jos paskirtį, visuma. Gyvenamojo fondo
kokybė priklauso nuo naujos statybos, naudojimo ir remonto
kokybės bei gyvenamųjų pastatų modernizavimo. Gyvenamųjų
pastatų svarbiausiomis kokybės charakteristikomis yra: butų tipų
santykis, gyvenamojo ir bendrojo (naudingojo) ploto matmenys,
gyvenamųjų patalpų funkcionalusis ryšys ir geometrijos rodikliai,
techninių įrengimų nomenklatūra ir kokybė, fasadų sprendimai ir
pan.
Statybos konstrukcijų, naudojamų statant gyvenamuosius
pastatus, esminės savybės, nustatančios jų kokybę gali būti: stipris,
tūrio masė, matmenų tikslumas, atsparumas šalčiui, šilumos
laidumas, garsą izoliuojančiosios savybės, bioatsparumas,
atsparumas drėgmei ir kt. Šie aukšti sistemos pradiniai parametrai
yra tik būtinos, bet dar nepakankamos aukštos kokybės sąlygos,
kadangi šie parametrai netenka savo praktinės reikšmės, jeigu
neišsaugojami uţsiduotu laikotarpiu. Sistemos aukšta kokybė
uţtikrina ne tik aukštas pradines technines charakteristikas, bet
būtinai ir aukštą jų patikimumo lygį.
7
Yra viena bendra savybė, kuri charakterizuoja visų kitų
kokybės savybių atsiradimą naudojant bet kurį statinį, tai jo
patikimumas. Patikimumas charakterizuoja gaminio kokybės
pastovumo išsaugojimą, atsiţvelgiant į visus poveikius, kurie
atsiranda laike ir gali veikti projektuojant, gaminant, saugojant ir
transportuojant, montuojant bei naudingai funkcionuojant uţbaigtai
sistemai.
Statinių ilgalaikio naudojimo sąlyga – jo sudedamųjų dalių
charakteristikų, įtakojančių naudojimo funkcijų lygio nustatymą –
funkcionalumą, estetinę išvaizdą, ilgalaikiškumą, patikimumą,
kurie privalo tenkinti vartotojo reikalavimus atitinkančius gaminio
paskirtį
I. KOKYBĖS, PATIKIMUMO IR ILGALAI-
KIŠKUMO PROBLEMOS
1.1. BENDRIEJI GAMINIŲ KOKYBĖS NUSTATYMO
KLAUSIMAI
Europos kokybės kontrolės organizacija (EKKO) nustatė, kad
gaminio kokybė yra vartotojo reikalavimų įvykdymas gaminyje.
Pramonės gaminių kokybė yra projekto ir gamybos kokybės
suderinamumas. Tačiau toks apibrėţimas neapima gaminio
naudojimo kokybės, todėl gaminio kokybę būtina nagrinėti kaip
gamybos ir naudojimo kokybę. Įsigydami kokį nors gaminį mes
išreiškiame savo subjektyvų įvertinimą, nustatydami, kiek jis
tenkina mūsų poreikius ir įvykdo savo panaudojimo funkcijas.
Įvertindami gaminį, mes tokiu būdu išreiškiame savo nuomonę apie
jo skirtingus charakteringus bruoţus.
8
Tikimybių ir aibių teorijose produkcijos kokybė
interpretuojama kaip baigtinė erdvė,
K = { a1, a2, …an }, (1)
kurioje bet kuriam elementui aI K gali atitikti viena iš esminių
savybių1.
1 Įvykių erdve, tenkančią kai kuriam eksperimentui, vadiname
tokią elementų aibę, kad bet kokie atlikti eksperimentai leidžia
daryti išvadą, atitinkančią vieno iš aibės elemento tikslumui.
Baigtinėje įvykių erdvėje, kiekviena elementarių įvykių aibė
vadinama įvykiu. Mūsų atveju įvykio savoka atitinka vienai
esminei kokybės savybei. Elementarių įvykių kiekis priklauso nuo
eksperimento – produkcijos išrankos apimties, skirtos jos kokybės
kontrolei ir esminių savybių, įeinančių į kokybės sudėtį, skaičiui.
Įvykis – apibendrinta sąvoka, tai faktas, kuris bandymo rezultate
gali įvykti arba neįvykti. Svarstant patikimumo problemas kalbama
ne tik apie kokybės erdvę, bet ir apie apkrovų bei poveikių erdvę, o
taip pat apie konstrukcijos sistemos erdvę.
Į kokybės sudėtį tokiu būdu įeina ne visos produkcijos
savybės, o tik tos iš jų, kurios yra apibrėţiamos, esminės. Statybos
konstrukcijoms, tokiomis savybėmis gali būti stiprumas, tankis,
matmenų tikslumas, atsparumas šalčiui šilumos laidumas, garso
izoliacija, biologinis atsparumas, atsparumas drėgmei ir kt. Tuo
pačiu daugelis esminių savybių, sudarančių kokybės poţymius, bus
baigtiniais. Maţai yra statybos gaminių, kurių kokybę būtų galima
smulkiai apibūdinti vienu ar dviem esminėmis savybėmis. Tipine
bus ne vienmatė ar dvimatė, o n – matė (daugiamatė, baigtinėmatė)
diskretinė išrankinė kokybės erdvė.
Tačiau yra viena bendra savybė, kuri charakterizuoja visų
kitų, bet kokio techninio gaminio, tame skaičiuje pastato ar statinio,
kokybės savybių atsiradimą vartojimo procese – tai jo
9
patikimumas. Tuo patikimumas esminiai skiriasi nuo visų kitų
gaminio savybių.
Kokybės erdvės savoka bendroje išraiškoje formaliai
išreiškiama:
K = { a1 , a2 ,…., an , H } (2)
Čia H = { c1 , c2 , c3 , c4}, arba H K.
Statybos elementų ir inţinerinių sistemų naudojimo sąlygos ir
darbo reţimai, vienai ir tai pačiai funkcinei paskirčiai yra labai
skirtingi. Ir ne tik gamtinių – klimatinių sąlygų duomenyse, bet ir
tame pačiame statinyje. Pvz. išorės sienų darbo reţimas ir
nusidėvėjimo intensyvumas skiriasi šiaurės ir pietų orientacijose,
grindys 1 – mame aukšte ir tarpaukštiniuose perdenginiuose,
grindys virtuvėje, gyvenamąjame kambaryje, miegamuosiuose ir
pan. Todėl gaminiai su vienoda savybių visuma bus skirtingai
vertinami naudojimo tarnybose, t.y. turės skirtingą kokybę ir
patikimumą. Statybos gaminius, neribojant naudojimo sąlygomis ir
darbo reţimais, neapibrėšime nei kokybe, nei patikimumu.
Kokybės ir patikimumo kontrolė yra nevienoda pagal savo
prigimtį ir taikymą. Statybos gaminių daugelio kokybės savybių
kontrolei pakanka tikrinti baigtines technines charakteristikas ir jų
nuokrypius. Jeigu gaminio charakteristikos atitinka numatytiems
reikalavimams, kurie reglamentuoja ţinomas tolerancijas vykdant
projektą, tai gaminys laikomas tinkamu išleisti iš gamyklos ir
nuveţti į statybos aikštelę arba į naudojimo sferą (remontui ir
techniniam aptarnavimui).
Tačiau patikimumo kontrolei nepakanka tikrinti šias
charakteristikas, kurios realiai apibūdina tuos ar kitus, maţus
atsitiktinius nuokrypius gamybos technologijoje ir kt. Kad įvertinti
gaminio (konstrukcijos, sistemos) kokybę, būtina patikrinti ir laiką,
kurio bėgyje gaminys arba konstrukcija išsaugos reikalingas
charakteristikas tolesnio naudojimo procese.
10
Gaminio arba objekto kokybę galima nustatyti vienu iš būdų:
- nustatant charakteringųjų gaminio bruoţų, reikalingų
įvykdyti laukiamas funkcijas,visumą;
- nustatant gaminio savybių, įvertinančių jo naudojimo
funkcijas:- funkcionalumą, estetiką, ilgalaikiškumą,
patikimumo lygį ir, kurios turi tenkinti vartotojo
reikalavimus, atitinkančius gaminio paskirtį.
Gaminio kokybės nustatymas yra nustatymas skirtingų
bruoţų, charakterizuojančių gaminį, bei šių bruoţų parametrinius
dydţius (skaitmeninius arba tikimybinius). Įvertinant kokybę
galima vartoti įvairų klasifikavimą.
Konstrukcijos kokybė priklauso nuo jos paskirties ir
klasifikuojama taip:
1. kritinėmis charakteristikomis, įvertinančioms
grėsmę naudotojų gyvybei arba sveikatai, suirimo grėsmę kartu
veikiančiose sistemos konstrukcijose arba visišku konstrukcijos
vertės netekimu ją naudojant.
2. svarbiosiomis charakteristikomis, turinčioms esminę
reikšmę įvertinant konstrukcijos tinkamumą, tačiau jų reikšmė ir
keliami joms reikalavimai gali būti skirtingi, atsiţvelgiant į
konkrečią gaminio paskirtį.
3. antraeilėmis charakteristikomis, pateikiančioms
papildomus duomenis apie konstrukcijos tinkamumą.
Įvertinimo metodų parinkimui išskiriama:
- matuojamosios charakteristikos, kurios įvertinamos
skaitmeniniu būdu, nustatant nominaliąsias ir
leistinąsias jų pokyčių ribas arba patikimumo
koeficientus keliamiems reikalavimams, atskiroms
charakteristikoms;
- nematuojamosios charakteristikos, kurios įvertinamos,
atsiţvelgiant į nustatytus ir suderintus kiekybinio
įvertinimo kriterijus.
11
Kritinės, svarbiausiosios ir antraeilės charakteristikos viena
su kita gali keistis vietomis, atsiţvelgiant į gaminio paskirtį ir
numatytas panaudojimo sąlygas.
Tai įrodo, kad gaminio kokybės lygis formuojamas,
atsiţvelgiant į kokybės charakteristikų, apibūdinančių tą ar kitą
struktūrą, visumą, esant atitinkamoms atskirų charakteristikų
reikšmėms. Kalbant apie gaminio kokybę negalima pamiršti, kad ji
paklūsta bendriesiems tyrimo principams, rezultatų analizei,
programavimui, prognozavimui, valdymui, kiekybiniam ir
kokybiniam įvertinimui. Tačiau gaminio kokybė lieka problema,
kurią, atsiţvelgiant į numatomą gaminio naudojimo laiką,
apibūdina visų charakteristikų kompleksine analize ir įvairiausiais
pataisymais kokybės valdymo programoje. (ISSO 9000, statybinių
medţiagų ir konstrukcijų mokslo laboratorijos kokybės vadovas).
Tinkamam kokybės valdymui būtina ţinoti tikslų visų
reiškinių, susietų su nagrinėjamuoju objektu, vyksmą. Labai
svarbią reikšmę įgyja visų skirtingų faktorių įtakos duomenų
surinkimas ir analizė. Tačiau ne visi jie vienodai svarbūs: kai kurie
iš jų kinta lėtai ir nereikalauja daţno tikrinimo, ir tereikia ţinoti kai
kuriuos nukrypimus nuo normos.Tačiau kiti faktoriai skirtinguose
perioduose gali turėti vyraujančiąją reikšmę, o kitu metu jų įtaka
(poveikis) gali staigiai sumaţėti. Greta to, iš ţymaus faktorių kiekio
būtina atrinkti ir analizuoti pačius svarbiausiuosius, kurie tinkamai
nustato tolesnę kokybės kontrolės kryptį. Čia ypatingai svarbu
surinkti, apdoroti ir įvertinti duomenis, apibūdinančius reiškinių
vyksmą, kurių pagrindu priimamas tolesniojo progreso sprendimas
ir detalus nagrinėjamojo reiškinio tyrimas, kurio pagrindu galima
priimti sprendimą tolesniam proceso valdymui.
Vartojant nematuojamąsias charakteristikas, tyrinėjant
kokybę, galima gauti prieštaringas išvadas, neţiūrint, kad
pradiniame etape buvo parinkti ir suderinti įvertinimo metodai bei
12
kriterijai ir kiekvienas vertintojas gali būti giliai įsitikinęs savo
išvadų teisingumu ir rekomendacijų pagrįstumu.
Analizuojant statybos kokybę, tenka prisiminti, kad
vizualinės apţiūros pagrindu, kartais galima susidaryti
nevienareikšmę nuomonę, kurios negalima apibendrinti. Tačiau tai
nereiškia, kad toks įvertinimo metodas neturi būti vartojamas.
Atsiranda būtinumas atlikti mokslo tyrimo darbus, sudarant
objektyvesnius ir tikslesnius kokybės kompleksinio įvertinimo
metodus.
1.2. STATYBOS KOKYBĖS BENDRIEJI KLAUSIMAI
Teisingo vertinimo kriterijų parinkimas yra vienas
svarbiausiųjų ir sunkiausiųjų uţdavinių analizuojant kokybę.
Kriterijais galima imti įvairias savybes ir charakteristikas, kurios
leidţia apibūdinti nurodyto objekto būvį. Kokybės kriterijumi
patogiausia imti reikalavimus, keliamus nagrinėjamąjam objektui.
Gyvenamojoje statyboje vienareikšmis šių reikalavimų
patikslinimas yra ypatingai sudėtingas. Nauji statiniai skirti
skirtingų socialinių grupių ţmonėms, kurios keičiasi statinio
naudojimo metu. Todėl gyvenamoji statyba yra tokia gamybos
šaka, kuri privalo uţtikrinti statinio kokybę viso naudojimo periodo
metu t.y. 70 ar 100 metų.
Greitas technikos progresas, civilizacijos vystymasis,
visuomenės gyvenimo lygio kilimas sąlygoja tai, kad gyventojų
reikalavimai buičiai sistemingai auga. Nesenos statybos
gyvenamieji statiniai turi ţymiai aukštesnę kokybę, didesnį
gyvenamąjį plotą bei šiuolaikinius įrengimus. Iš čia išplaukia
pastovus funkcinio naudojamojo statinio nusidėvėjimo reiškinys.
Skiriami trys pagrindiniai, įtakojantys gyvenamosios statybos
kokybės formavimasi, faktoriai:
13
1.socialinis – ekonominis, kuris įvertina socialines –
ekonomines kokybės gerinimo galimybes;
2.funkcinis – funkcionaliai įvertina būsto kokybę;
3.techninis – techniškai nustatantis priimtų techninių
sprendimų, panaudotų medţiagų, gaminių gamybos technologijas,
o taip pat ilgalaikiškumą, patikimumą, statinio inţinerinio
aprūpinimo lygį ir t.t.
Naujai statomuose rajonuose sutvarkoma teritorija, statomi
pagalbiniai statiniai, gerinamas susisiekimas su kitais miesto
rajonais. Tuo formuojamas poţiūris į gyvenamojo ploto kokybės
gerinimą. Skirtingi gyventojai, atsiţvelgiant į jų materialines
galimybes, poreikius ir stovį, savo butuose įrengia modernius
įrengimus, stato pertvaras, keičia funkcionalinę sistemą, gerina
sienų apdailą. Tai vertinama kaip statinio kokybės gerinimo
reiškinį, vykdomą gyventojų asmenine iniciatyva.
Kiekvienas produktas gamyboje praeina apdirbimo stadijas,
kurių tarpe ypatingą vietą uţima galutinis gamybos procesas –
paruošto produkto pateikimas vartotojui. Gyvenamieji ir
visuomeniniai statiniai yra labai ilgo vartojimo produktas.
Nagrinėjant statinių statybos stadijas, lengvai išskiriamos
projektavimo, detalių gamybos ir statinio statybos, statinio
paruošimo kaip produkto vartotojui (statinio naudojimui) stadijos.
1 pav. pateiktoje schematinėje priklausomybėje, įvertinama
statinio vertė nurodytose stadijose. Iš schemos matyti, kad
neilgame laiko tarpe Ot1 - Ot2 projektavimo ir statybos periode
statinys įgyja savo vartojimo vertę C1, C2. Po to palyginti ilgame
laiko tarpe [(Ot3 – (Ot2)], jo vartojamoji vertė dalimis atitenka
vartotojui:
C2 – C3 / [(Ot3) – (Ot2)] (3)
Statinio kokybė formuojasi visose trijose stadijose. Matosi,
kad kokybei ilgą laiką turi įtakos naudojimo laikas. Reikia atkreipti
14
dėmesį į tai, kad naudojimo laiku gali atsirasti paţeidos ir statinio
statybos klaidos, kurios ţenkliai įtakoja jo kokybę.
Gyvenamųjų ir visuomeninių statinių kokybę apibūdina
daugelis faktorių (technologinių procesų paskirstymo ir
organizavimo sąlygos, teisingas statinio inţinerinių sistemų ir
elementų darbas, komfortinių aplinkos sąlygų sudarymas ir t.t.).
Pirmasis ypatumas tas, kad naudojimo procesų poveikis
statiniui vyksta ilgą laiką ir pagrindinai įtakoja jo kokybę.
Panaudojimo antrasis ypatumas yra tas, kad tokio tipo statiniuose
ţmonės išbūna ilgą laiką, todėl naudojimo procesų organizavimas
labai įtakoja ţmonių nuotaiką.. Pastato pradiniame naudojimo
laikotarpyje, atsiranda ir negatyvūs veiksniai – defektai, paţeidos ir
gedimai, ţymiai sumaţinantys gyv. statinių naudojimo
charakteristikas. Daţniausiai pasitaiko išorės sienų peršalimas,
atmosferinės drėgmės įsiskverbimas, vandens prasiskverbimas per
langų ir durų medines dalis, vandens prasisunkimas viršutiniuose
aukštuose per stogą, plyšių atsivėrimas patalpų sienose, ţiemos
metu ţema temperatūra atskirose patalpose, daţni liftų gedimai ir
pan.
15
1 pav. Statinio vertės schematinė priklausomybė
skirtinguose naudojimo etapuose
Daugelis defektų ir paţeidų, atsirandančių naudojant gyv.
patalpas, tampriai susieti su jų statybos specifika. Tai įrodo, kad
atsirado naujos problemos, kurios anksčiau, projektuojant bei
statant statinius, nebuvo įvertinamos. Pradiniame statinio
naudojimo etape, defektų ir paţeidų kiekis yra labai ţymus, tačiau
garantiniu laikotarpiu jie ištaisomi. Statinio naudojimo metu atskiri
elementai nusidėvi ir vienoje ar kitokioje formoje pasireiškia jų
senėjimas. Tai pavaizduota 2 pav.
Iš priklausomybės analizės matyti (2 pav.), kad intervale nuo
t1 iki t2 statinio defektai atsiranda dėl ţemos projektų ir pačios
statybos kokybės. Iki laiko momento t3 defektų kiekis maţėja, o
nuo t3 vėl pradeda didėti dėl statinio elementų ir medţiagų
senėjimo bei natūralaus nusidėvėjimo. Intervale nuo t2 iki t3 yra
minimalus defektų skaičius, tačiau ir šiame laikotarpyje būtina
16
įvertinti ţymių defektų arba net ir avarijų atsiradimo galimybę,
neatliekant arba neteisingai atliekant remontus.
2 pav. Paţeidimų atsiradimo daţnio priklausomybė nuo
gyv. statinių naudojimo trukmės
p1 – paţeidų atsiradimo daţnis, atsiţvelgiant į
projektavimo klaidas ir nekokybišką statybą;
p2 – paţeidų atsiradimo daţnis, atsiţvelgiant į statinių
senėjimą ir techninį nusidėvėjimą
Defektai, gedimai ir paţeidos, atsirandantys
gyvenamuosiuose statiniuose, gali turėti skirtingą charakterį (3
pav.).
17
1.3. PATIKIMUMO KLAUSIMAI
Vienu iš svarbiausių inţinerinių-ekonominių uţdavinių
projektuojant, gaminant medţiagas, gaminius ir detales, o taip pat
statant statinius yra konstrukcijų darbo patikimumo uţtikrinimas
numatomame naudojimo laikotarpyje. Kiekvienas pokytis
skaičiavimo metodikoje yra statinio konstrukcijų patikimo darbo
tikslas. Tačiau paţeidos ir avarijos vistik vyksta, kai dėl įvairių
prieţasčių patikimumo koeficientas turi ţemesnę reikšmę uţ
vienetą. Prieţastys yra šios:
skaičiuojamojo modelio neatitikimas tikrosioms
konstrukcijos darbo sąlygoms arba klaidos projektuojant;
technologinių procesų nesilaikymas ir kaip pasekmė, darbų
kokybės sumaţėjimas ţemiau reikalaujamojo lygio, o kartais net
ţymios, principinės darbų vykdymo klaidos;
numatytų naudojimo principų paţeidimas;
nenumatytų poveikių atsiradimas.
Patikimumo koeficientų reikšmių didinimas nepateisinamai
padidins medţiagų išeigą bei darbo sąnaudas, bet neuţtikrins 100%
konstrukcijų stiprumo garantijos.
Bendruoju atveju patikimumas yra tikimybė to, kad uţsiduoto
naudojimo laikotarpiu (esant vidutinėms naudojimo sąlygoms)
neatsiras nei vienas neleistinas visos konstrukcijos, jos elementų,
mazgų ir sujungimų ribinis būvis.
18
3 pav. Defektų ir paţeidų atsiradimo tikimybė statybos ir
naudojimo laikotarpiu.
1 – vienetinis visos konstrukcijos suirimo atvejis statybos
metu;
2 – vienetinis konstrukcijos dalies suirimo atvejis statybos
metu (suradus prieţastį, paţeida pašalinama);
3 – idealiai kintantis konstrukcijos būvis, tiktai senėjant
konstrukcijai (laikotarpis gali būti prailgintas teisingai naudojant);
4 – visos konstrukcijos avarija naudojimo metu;
5 – konstrukcijos dalies suirimas naudojimo metu (suradus
prieţastį paţeida pašalinama);
6 – paţeida kaupiasi lėtai naudojimo metu ir stabilizuojasi
atsitiktiniu naudojimo laikotarpiu;
7 – paţeida atsiranda naudojimo metu, jo intensyvumas,
atsitiktiniu naudojimo laikotarpiu, turi ciklišką charakterį.
Kadangi patikimumas yra kompleksinė savybė, tai ją sudaro
keturių savybių, kaip negendamumas c1, tinkamumas remontui c2,
išliekamumas c3 ir ilgalaikiškumas c4, suma. Šios savybės skirtingai
vartojamos įvertinant patikimumo rodiklius, atsiţvelgiant į
19
produkcijos grupes – produkcijos, suvartojamos ją kam nors
panaudojant ir produkcijos, suvartojančios savo išteklių. (techninis
išteklius – objekto darbo laikas nuo jo naudojimo pradţios arba jo
atnaujinimo po atitinkamos rūšies remonto iki perėjimo į ribinį
būvį).
1.1 lentelė. Patikimumo rodiklių taikymas
Patiki-
mumo
rodik-liai
Produkcija
Sunaudojama vartojant Sunaudojanti savo
išteklių
Gamti-
niai
ištekliai
ir kuras
Medţia-
gos ir
produk-tai
Vartoja-
mieji
gaminiai
Nere-
montuo-
jamieji
gaminiai
Remon-
tuoja-mieji
gaminiai
Negen-
damu-
mas
-
-
-
+
+
Ilga-
laikiš-
kumas
-
-
-
+
+
Tinka-
mumas
remon-
tui
-
+
+
-
+
Išlieka-
mumas
+ + + + +
Vietoje tinkamumo remontui rodiklių medţiagoms ir
sunaudojamiems gaminiams, vartojami atkūrimo rodikliai
( vidutinis atkūrimo laikas ir atkūrimo koeficientas)
Paţeidos, defektai ir avarijos gali įvykti gaminant elementus,
montuojant konstrukcijas, pradiniame naudojimo periode arba ir
tolesnėse jos stadijose. Jie gali būti nepalankių nenumatytų faktorių
poveikių prieţastimi ir iš antros pusės sisteminiu elementų arba
20
konstrukcijos mazgų nusidėvėjimu, kartu veikiant nuosavoms ir
naudojimo apkrovoms.
Patikimumo charakteristikomis laikomos:
Pradinis negendamumas – elementų, detalių arba
konstrukcijų gebėjimas uţtikrinti reikalaujamą stiprumą ir
pastovumą uţsiduotu pradiniu periodu, t.y. statybos ir pradiniu
(trumpu) naudojimo periodu;
Ilgalaikiškumas – negendančių elementų, detalių arba
konstrukcijų darbo trukmė atitinkamose naudojimo sąlygose (su
galimomis pertraukomis remontams) nuo pastatymo iki pilno
naudojimo savybių netekimo arba tarp dviejų remontų;
Tinkamumas remontui – elementų, detalių arba konstrukcijų
prisitaikomumas išsaugojimui, periodinėms ar profilaktinėms
apţiūroms arba paţeistų dalių pakeitimui.
Praktiniam patikimumo analizavimui tikslinga nagrinėti du
jos etapus – pradinį negendamumą ir ilgalaikiškumą, atsiţvelgiant į
tinkamumą remontui.
Konstrukcijos kokybės įvertinimui būtina atlikti tikslesnį ir
kompleksinį faktorių, įtakojančių patikimumą projektuojant,
gaminant elementus, montuojant ir bendrastatybiniuose darbuose.
Sistemos patikimumas priklauso nuo ją sudarančių elementų
patikimumo.
Projektuojant įvertinami šie, įtakojantys konstrukcijos
patikimumą, faktoriai:
panaudojamų elementų kiekis ir kokybė;
elementų ir detalių darbo režimas;
standartizacija ir unifikacija;
detalių, mazgų ir blokų apžiūros ir remonto galimybė.
Konstrukcijų ir statinių patikimumui neigiamą įtaką turi tai,
kad:
nėra tinkamos medţiagų ir komplektuojančiųjų detalių
kontrolės;
21
paţeistas medţiagų rūšingumas ir kokybiškumas;
elementų, kurie ilgą laiką buvo laikomi nepalankiose
sąlygose, montavimas;
nepakankama atliekamųjų operacijų kontrolė;
montavimo technologijos pažeidimai.
Naudojimo metu statinių patikimumą įtakoja vidiniai
įtempimai, atsirandantieji konstrukcijose, neatitinkančiose
konstrukciniams sprendimams, išorės poveikiai (numatytais arba
kitokiais reţimais), techninio aptarnavimo ir remonto sistema,
aptarnaujančiojo ir remontuojančiojo personalo techninė
kvalifikacija.
Šie faktoriai išryškinami:
- ruošiant ar parenkant medžiagas, atsiţvelgiant į
funkcinius reikalavimus, taikomus konstrukcijoms,
parenkant pagrindinę konstrukcinę schemą;
- sprendžiant konstrukcinių elementų, ir mazgų sujungimą;
- priimtos skaičiuojamosios schemos nukrypimas nuo
tikrųjų konstrukcijos darbo sąlygų;
- priimtų skaičiuojamųjų patikimumo koeficientų reikšmės;
- kruopštus statybos technologinių procesų įvykdymas;
- išorės (atmosferos) faktorių poveikio įvertinimas;
- priimamų apsauginių priemonių kokybė (pvz, prieš
koroziją arba nusidėvėjimą) numatytam tarnavimo laikui;
- techninės naudojimo sąlygos.
Bendruoju atveju elemento patikimumas Ne1 , veikiant
įvairiems faktoriams, aprašomas funkcija:
Ne1 = f ( Nep* Net* Nee* Te ) (4)
Čia Nep – elemento patikimumo skaičiuojamoji
charakteristika, priklausanti nuo skaičiavimo metodų ir
konstrukcinių sprendimų tobulumo, technologiškumo laipsnio,
22
standartizavimo, unifikavimo, tinkamumo remontui ir apsauginių
priemonių kokybės;
Net – elemento patikimumo technologinė
charakteristika, priklausanti nuo gamybos procesų tobulumo; ją
galima įvertinti pvz. atitinkamų stiprumo rodiklių pagalba,
deformatyvumo ir elemento geometrijos matmenų tikslumu,
nustatomu lyginant projektinius pasiūlymus su elemento savybių
statistiniais kokybės kontrolės duomenimis;
Nee – elemento patikimumo naudojimo
charakteristika, priklausanti nuo klimatinių ir naudojimo faktorių,
išorės aplinkos poveikio veikimo apsauginių priemonių kokybės,
remonto periodiškumo ir techninio naudojimo sąlygų;
Te –elemento naudojimo laikas, kuris gali skirtis nuo
viso statinio ilgalaikiškumo ribos.
Analogiškai visos konstrukcijos patikimumas
apskaičiuojamas funkcijos pagalba:
Nk = f ( Nkp* Nkt* Nke*Te ) (5)
Kiekvieną iš šių charakteristikų įtakoja didelis, kartais
atsitiktinių faktorių skaičius, kurie tačiau negali būti nustatyti
paprastais apskaičiavimais. Juos tenka apskaičiuoti statistinių
eksperimentinių duomenų, parenkamų pagal atitinkamus analogus
su artimais konstrukciniais sprendimais, pagrindu.
Faktorius, įtakojančius surenkamojo statinio konstrukcijų
patikimumą, galima skirti į penkias pagrindines grupes:
1 – bendrojo charakterio faktoriai, apimantys bendrąsias
projektavimo problemas ir bendruosius projektavimo normų
principus;
2 ir 3 – faktoriai, priklausantys atitinkamai nuo elementų
gamybos ir montavimo technologijos;
4 ir 5 – faktoriai, keičiantys atitinkamai projektavimo ir
konstrukcijų skaičiavimo principus.
23
Gana ţymią įtaką patikimumui turi elementų gamybos
technologija. Pagamintoje konstrukcijoje beveik neįmanoma
įvertinti faktinę atskirų jo elementų laikymo galią.
Statinių montavimo kokybė taip pat turi labai svarbią reikšmę
įvertinant konstrukcijų patikimumą. Bendrieji montavimo defektai
kvalifikuojami atsiţvelgiant į jų poveikio konstrukcijoms
charakterį.
Naujos statybos ir esamų gyvenamųjų statinių būsimų
remontų situacijos vertinimas rodo aiškų dėsningumą – absoliutus
ir sąntykinis kaštų remontui augimas, didėjant gyvenamajam
fondui. Netolimoje perspektyvoje kaštų dalis, tenkanti naujo būsto
statybai bendrojoje statybos ir remonto produkcijos vertėje maţės,
o būtina išlaidų ir resursų dalis būsto remontui ir naudojimui didės.
Numatoma, kad artimiausiu dešimtmečiu gyv. fondo remonto
išlaidos susilygins su kapitalinių. įdėjimų dydţiu, o darbo sąnaudos
2 ir daugiau kartų viršys naujos statybos darbo sąnaudas. Tokiu
būdu gyv. statinių remonto problema tampa neatskiriama techninės
politikos dalimi ir bendrosios naujos statybos ir esamų statinių
sudedamąja dalimi su jos ekonomine ir socialine reikšme.
Tokia situacija įtakoja pateikti rekomendacijas gyvenamųjų
statinių patikimumo optimizavimo uţdaviniuose:
- didinti būsto standarto reikšmę ir išplėsti naudojamų
techninių įrenginių nomenklatūrą;
- būtinybė laikytis remonto darbų periodiškumo;
- energetinių resursų problemos augimas pateisina naujo tipo
ilgalaikių, negendamų ir remontui tinkamų, techniškai tobulų
atitvarinių konstrukcijų ir inţinerinių sistemų panaudojimą,
kadangi jų remontui ir naudojimui reikalingos maţesnės darbo,
medţiagų, finansų ir gamtinių resursų sąnaudos.
24
1.4. PATIKIMUMO PROBLEMŲ SPRENDIMAS
Pilnai patikimumo problemas galima išspręsti tik
kompleksiškai, taikant kokybės reikalavimus visose statybos ir
statinių panaudojimo stadijose:
- projektuojama atsiţvelgiant į patikimumo charakteristikas;
- projekte numatytų technologinių priemonių, kokybės ir
patikimumo charakteristikų įvykdymas;
- tinkamo statinio kokybės lygio palaikymas visą jo
naudojimo laiką.
Objekto patikimumo užtikrinimas – organizacinių –
techninių ir mokslinių – metodinių priemonių, reikalavimų ir
taisyklių, kurios privalo būti vykdomos projektuojant, gaminant
(statant) ir naudojant objektą, visuma, tikslu pasiekti uţsiduotą
patikimumo lygį visose objekto egzistavimo stadijose.
Objekto patikimumo lygis – nustatytų patikimumo rodiklių
leidţiamos ribinės reikšmės (laukiama gedimo tikimybė, gedimų
intensyvumas ir t.t.), kurios nagrinėjamos pritaikant naudojamojo
statinio paskirčiai, sąlygoms ir reţimams (rajonuose su
normaliomis inţinerinėmis – geologijos sąlygomis, kasinėjamose
teritorijose ir t.t.)
Reikalingas patikimumo lygis (maksimalus kaip norimas
pasiekti, taip ir minimalus priimtinas) įjungiamas į technines
sąlygas projektuojant, gaminant ir naudojant objektą ir, galų gale
turi būti nustatytas sprendţiant optimizavimo uţdavinį.
Optimalusis patikimumo lygis – objekto patikimumo lygis,
atitinkantis priimto patikimumo optimizavimo optimumui ir
uţsiduotiems apribojimams. Pritaikymo plane – tai patikimumo
lygis, atitinkantis redukuotų kaštų, kaip uţsiduotų apribojimų
optimumo, minimumui.
Projektavimo etape patikimumas uţtikrinamas įvertinant:
25
- reikalavimus gaminio patikimumo lygiui, maksimalius ir
optimalius, kaip geidţiamus pasiekti, taip ir minimalius,
kaip priimtinus;
- analogiškus reikalavimus gaminio elemento patikimumo
lygiui;
- gedimų kriterijus ir ribinius gaminio būvius;
- patikimumo pradinių duomenų tikimybę;
- gaminio, kaip atstatomojo arba neatstatomojo objekto
konstrukcinius sprendimus;
- periodinę patikimumo analizę,
- visuose projektavimo etapuose pasiektų rezultatų
įvertinimą (gaminio konstravimas ir palyginimas su
atitinkamais reikalavimais);
- masės, vertės, darbo imlumo, energijos imlumo ir kitų
rodiklių bei sąlygų ribojimą;
- ypatingąsias sąlygas – inţinerinės – geologijos, gamtos –
klimatinių sąlygų, kelių ir kt., o taip pat specifinius
reikalavimus, uţtikrinant reikalingą patikimumo lygį
gamybos ir statybos etapuose;
- priežasčių, dėl kurių elementai negali pasiekti reikalingą
patikimumo lygį, analizę.
Kritiniams elementams (mazgams ir kitoms konstrukcijų
sudėtinėms dalims ar įrengimų sistemoms) turi būti nustatyti
kritiškumo išaiškinimo kriterijai. Kritiškumo poţymiais gali būti:
gedimų įtaka gaminio saugiam panaudojimui; negeba atlikti
uţduoties dėl gaminio gedimo arba dėl sukuriamos aplinkos –
būsto mikroklimatas; aukšta vertė, deficitiškumas; dėl gedimų
tampa sudėtingi remonto darbai ir kt.; priimtini matematiniai
modeliai gaminių patikimumui įvertinti; bandymų ir gaminio
kontroliuojamojo naudojimo plano sudarymas.
Norminiai – techniniai dokumentai nurodo laikančiųjų ir
atitvarinių konstrukcijų pradinių charakteristikų skaičiavimo
26
metodus, įvairios rūšies skaičiuojamųjų koeficientų reikšmės;
norminiai ir skaičiuojamieji medţiagų stiprumai, nustatomi
mechaninių savybių bandymo rezultatų pagrindu, juose taip pat
nurodomi atitinkami konstrukciniai ir kiti reikalavimai.
Tačiau tai pilnai nenormuoja patikimumo (naudojimo laiko,
išteklio, darbo negendant tikimybės ir kt.). Gyvenamųjų statinių
konstrukcijų ir inţinerinių sistemų patikimumo skaičiavimas yra
specifinis, tačiau SNirT dokumentais neraglamentuojamas.
Pradinių charakteristikų atitikimas norminėms reikšmėms
negarantuoja konstrukcijos (sistemos) negendamumo uţduotame
naudojimo arba darbo laikotarpyje.
Skaičiuojant konstrukcijas ribinių būvių metodu iškyla
klausimas kokia naudojimo laiko reikšmė, paimta iš leistinos šių
atsitiktinių reikšmių srities, atitinka konkrečios konstrukcijos
ribiniams būviams. Tačiau konkretaus atsakymo nėra. Neţinojimas
įtakoja tai, kad skaičiavimuose vartojami normines apkrovas
didinantieji įvairių rūšių koeficientai taikomi visai konstrukcijos
skerspjūvių aibei. Tai nepateisinamai padidėja projektuojamos
konstrukcijos tūris bei materialiniai ir kitokių resursų kaštai jai
pagaminti, transportuoti, montuoti ir daugeliu atvejų – naudoti.
Šitaip atsitinka todėl, kad pavojingiausias skerspjūvis, nustatomas
derinyje su nepalankiomis išorės apkrovomis ir poveikiais yra
vienas, bet neaišku kuris. Sprendimo optimizavimui ir gedimo
išvengimui reikalingas ne bendras, bet lokalinis konstrukcijos
charakteristikų kiekis, randamas technologiniais, konstrukciniais ir
kitokiais metodais. Tuo pačiu konstrukcijų skaičiavimas ribinių
būvių metodu nesprendţia pagrindinio konstrukcijų skaičiavimo
uţdavinio – jis neleidţia įvertinti projektuojamosios konstrukcijos
patikimumo šiuolaikiniu poţiūriu, kadangi nenumato patikimumo
charakteristikų, skiriamų jos darbo laikui.
Patikimumo savoka ţymiai platesnė, nei stiprumo,
standumo ir pastovumo savokos. Toks poţiūris ir determinuotųjų
27
metodų pervertinimas sudaro sąlygas atsirasti grubioms klaidoms.
Tai, kas stipru su pradinėmis (projektinėmis ir tikrosiomis)
charakteristikomis, nereiškia, kad yra patikima uţsiduotą arba visą
naudojimo laiką. Kai kurios konstrukcijos per gana trumpą laiką
deformuojasi, o šių defektų likvidavimui reikalingos ţymios lėšos.
Tai rodo, kad stiprumas ir patikimumas nėra tapatūs, stiprumas yra
tik vienas iš patikimumo aspektų.
Statiniai, šilumos – techniniai, akustiniai ir kitokie
skaičiavimai neįvertina ilgalaikiškumo, negendamumo ir
išsilaikymo rodiklių, priklausančių nuo daugybės atsitiktinių
faktorių, nors neatmetama normų (stiprumas, apkrovos ir kt.), o
taip pat ir apskaičiavimo rezultatų aiškinimo, tam tikra dalimi
paliečiant ir tikimybių teorijos nuostatas. Gedimų pasekmės – kai
laikančiosios ir atitvarinės konstrukcijos bei inţinerinės sistemos
pasiekia ribinį būvį, pasireiškia įvairios rūšies nuostoliais,
charakterizuojamais kokybinėmis ir kiekybinėmis
charakteristikomis – materialiniu, moraliniu ir socialiniu aspektu.
Skiriami ekonominis objekto atsakingumas ir neekonominis
atsakingumas, kuris susietas su saugiu objekto naudojimu ţmonių
sveikatai ir gyvybei.
Sistemų konstrukcinių gedimų prieţastimi yra nustatytų
taisyklių ir projektavimo (konstravimo) normų nesilaikymas,
konstruktorių klaidos, susietos su neteisingu medţiagų ir detalių
parinkimu, taikomų netinkamose naudojimo sąlygose ir darbo
reţimuose.
Aukščiau nurodytos problemos liečia tik tris iš keturių
savybių, nustatančių patikimumą, kaip kompleksinę konstrukcijų ir
inţinerinių sistemų charakteristiką – ilgalaikiškumą, negendamumą
ir išliekamumą. Ketvirtąja savybe yra tinkamumas remontui, t.y.
konstrukcijų ir inţinerinių sistemų prisitaikymas gedimų, paţeidų
atsiradimo prieţasčių suradimui bei apsisaugojimui ir jų rezultatų
likvidavimui, atliekant remontus bei techninį aptarnavimą. Tačiau
28
tinkamumo remontui klausimai projektuojamose konstrukcijose ir
inţinerinėse sistemose nenormuojami, techniškai neaprūpinami ir
ekonomiškai nepagrindţiami.
1.5. PATIKIMUMO UŢTIKRINIMAS GAMYBOS
ETAPE
Projektuojant sudaromas patikimumo teorinis lygis, artimas
norminiam. Gamybos ir statybos procese sudaromas kiekvieno
konstrukcijos (inţinerinės sistemos) egzemplioriaus fizinis
patikimumas visumoje ir kiekvienam jos elementui atskirai.
Gamybos etape patikimumo uţtikrinimo programa turi įvertinti
šiuos pagrindinius faktorius, neigiamai įtakojančius gaminio
patikimumą:
- nepakankama ţaliavų, medţiagų, pusfabrikačių ir
komplektuojančiųjų detalių, gaunamų iš kitų įmonių ar tos pačios
įmonės cechų pradinė, operacinė ir priėmimo kokybės kontrolė;
- rūšingumo nesilaikymas (paţeidimas) ir nekokybiškas
ţaliavos ir medţiagų pakeitimas gaminant konstrukcijas
(elementus, sistemas);
- nustatyto gamybos proceso ar remonto pažeidimas
(formavimas, šutinimas it kt.), kadangi pradiniai defektai pagreitina
fizinius – cheminius ardymo veiksmus ir gedimo atsiradimą;
- medţiagų ir detalių, ilgalaikiai saugojant nepalankiose
sąlygose arba sugadintus pervežant ir saugojant, panaudojimas;
- technologinių sąlygų ir konstrukcijos (sistemos)
montavimo bei statybos darbų vykdymo taisyklių pažeidimas;
- nepakankamas dėmesys priemonėms, numatančioms
papildomą įmonės asmeninės sudėties kvalifikacijos kėlimą
patikimumo teorijos ir praktikos srityje, o taip pat priemonėms,
didinant asmeninę atsakomybę atliekamų darbų kokybei, kad jų
29
ţinios ir įgūdţiai atitiktų mokslo ir technikos progresą taikomą
šiam gaminiui.
Gamybos etapo programoje turi būti nurodyti:
- tinkami statistiniai ir analitiniai analizės ir patikimumo
kontrolės lygiai;
- kontrolės gamybos procesų valdymo metodų įdiegimo
reikalavimai, kurie uţtikrintų patikimumo lygio gamyboje
palaikymą, pasiektą ruošiant gaminį;
- priemonių, leidţiančių analizuoti ir įvertinti poveikio lygį
gaminio patikimumui saugojant, transportuojant ir remontuojant,
sąrašą;
- svarbiausiosios ir kritinės charakteristikos, kurios
paveikiamos ardančiaisiais pokyčiais veikiant išorės aplinkai,
senėjimui ir t.t..
Programoje būtina numatyti duomenų apie gedimus
surinkimo sistemą, kurioje numatoma:
- uţdara surinkimo, analizės ir visų gedimų registravimo
sistema gaminio bandymo etapuose, tame tarpe ir gamykliniai bei
naudojimo bandymai;
- ataskaitų apie gedimus, būtinas analizuojant gedimus ir
nustatančias konstrukcijų elementų trūkumus, sąrašą.
Projektinis ir faktinis patikimumas neturi būti ţemesnis uţ
norminį. Šių programos reikalavimų vykdymas privalomas
projektuotojams, konstruktoriams ir gamybininkams, kuriant
realias konstrukcijas ir inţinerines sistemas.
30
1.6. PATIKIMUMO PALAIKYMAS NAUDOJIMO
ETAPE
Aukštas konstrukcinis ir gamybinis gyvenamųjų statinių
patikimumas gali ţymiai sumaţėti naudojant, jeigu neįvertintos
naudojimo sąlygos ir konstrukcijos bei inţinerinių sistemų darbo
reţimas.
Patikimumo uţtikrinimo programa gyvenamųjų statinių
naudojimo etape turi įvertinti šiuos pagrindinius naudojimo
faktorius:
- apkrovas ir poveikius, tame tarpe ir temperatūros, klimato,
o taip pat biologinius (pelėsiai, vabzdţiai, grauţikai);
- nepalankiųjų poveikių, susietų su stiprumo ir deformacinių
savybių sumaţėjimu statinio pagrinduose ir statiniuose (slugių
gruntų sudrėkimas ir kt.);
- inžinerinių sistemų darbo sezoniškumas arba cikliškumas
( šildymas ir kt.);
- gaminių saugojimo ir transportavimo sąlygos;
- gyvenamųjų statinių, jų elementų ir inţinerinių sistemų
amžius;
- techninio aptarnavimo ir remonto sistema;
- remonto ir materialinio – techninio aprūpinimo
subalansuotų planų sistema;
- inţinerinio – techninio personalo ir darbininkų
kvalifikacija.
Klaidų ir kaštų sumaţinimui programoje turi būti atkreiptas
dėmesys į techninio aptarnavimo mechanizuotas priemones, o taip
pat į gaminio techninio būvio konrtrolės automatizuotas priemones.
Programoje turi būti numatytas organizacinis ir techninis
aptarnaujančiojo personalo paruošimas, kuriuo:
- nagrinėjamos techninio aptarnavimo taisyklės;
31
- naudojimo techninio lygio kėlimui specialiųjų materialinių
fondų, priemonių ir instrumentų su detaliais brėţiniais, schemomis,
grafikais ir kt. sukūrimas;
- aptarnaujančiojo personalo paruošimui kvalifikuotų
specialistų pakvietimas.
Programa turi nustatyti naudojimo informacijos surinkimo
ir apdorojimo sistemą, stebėjimų planavimą, o taip pat
gyvenamųjų statinių konstrukcijų ir inţinerinių sistemų
patikimumo rodiklių apskaičiavimą pagal stebėjimo rezultatus, jų
naudojimo sąlygomis.
Naudojimo informacija apie gaminio patikimumą, tame
tarpe gauta kontroliuojamojo naudojimo išdavoje turi turėti šiuos
duomenis:
- apie gedimų kiekį gaminyje ir jo naudojimo laiką ( įdirbį,
išteklių);
- nepatikimiausių elementų sąrašą;
- tipiškų gedimų kiekį ir elemento gedimų rodiklių srautą
(intensyvumą);
- tinkamumo remontui charakteristikas;
- duomenis apie gaminio ribines galimybes ir jo
negediminio vartojimo sąlygas.
Surenkant informaciją turi būti atliekama gedimų
atsiradimo priţasčių poţymių ir pasekmių analizė. Apie
konstrukcinius ir technologinius gedimus pranešama gaminio
projektuotojui ir gamintojui. Naudojimo gedimų prieţastys
išnagrinėjamos, sudarant priemonių planą šalinant galimybes ir jų
atsiradimą. Trūkstant sistematizuotų ir reprezentatyvių duomenų
nėra galimybės pateikti duomenis apie gedimų pasiskirstymo pagal
konstrukcinių, gamybinių ir naudojimo gedimų lyginamąjį svorį, o
taip pat įvairių faktorių įtakos pasiskirstymą įvairių rūšių
konstrukcijų ir inţinerinių sistemų patikimumui.
32
1.7.GYVENAMŲJŲ PASTATŲ PATIKIMUMO
TEORIJOS YPATUMAI
Pastatų ir statinių patikimumo teorija yra konkretus
mokslas, kuriai matematinis aparatas vaidina patarnavimo rolę. Šio
mokslo konkretumas apsprendţiamas jo specifika, kadangi
nagrinėjamas objektas – pastatai ir statiniai.
Gyvenamųjų statinių patikimumo teorijos ypatumai skiriasi
nuo mašinų, aparatų ir kitos panašios technikos patikimumo
teorijos:
1. Gyvenamųjų pastatų laikančiosios ir atitvarinės
konstrukcijos ir jų elementai, inţinerinės sistemos
visumoje naudojamos ilgą laiką, dešimtmečius, dėl ko
ypatingai sunku surinkti patikimą techninę ir ekonominę
informaciją apie konstrukcijų ir inţinerinių sistemų
elgesį visame naudojimo laikotarpyje esant fiksuotoms
naudojimo sąlygoms ir reţimams (apie gedimų srautą,
jų atsiradimo prieţastis ir pasekmes, nuostolių
likvidavimo kaštus ir kt.).
2. Pirmame punkte nurodytose sąlygose skirtingai nuo
kitų, aktualią reikšmę įgyja daiktinė ergodinės hipotezės
interpretacija, ir tai susieta su jos kaip teorinės bazės
panaudojimo efektyvumu, organizuojant ir planuojant
naudojamuosius stebėjimus:
a) tikslinės informacijos surinkimas ir gyvenamųjų statinių
konstrukcijų (inţinerinių sistemų) patikimumo
taikomųjų optimizavimo uţdavinių pagreitinti
sprendimai;
b) vienos rūšies konstrukcijų (inţinerinių sistemų)
visumos, kurie naudojami praktiškai vienodose sąlygose
ir reţimuose, bet turinčių skirtingą amţių, techninio
būvio įvertinimo vienu laiko momentu tyrimas. Tai
33
leidţia objekto funkcionavimo atsitiktinį procesą
praėjusiame laiko periode T atkurti atsitiktinių dydţių,
apskaičiuotų, kaip atsitiktinės funkcijos aibės
realizacijas, fiksuotiems laiko momentams baigtiniame
intervale T, sistemos pagalba. Tokia ergodinės hipotezės
interpretacija ţinomu būdu pašalina sunkumus, susietus
su informacijos surinkimu ir nurodytus 1 punkte.
3. Ţymus konstrukcijų ir inţinerinių sistemų skaičius
(sienos, perdangos, liftai kt.) su skirtingu atsakingumu,
nustatomu ne tik ekonominiais ir moraliniais nuostoliais
esant gedimams, bet ir negatyvios įtakos tikimybe
ţmonių sveikatai, o taip pat tikimybe būti traumuotiems
ir net netekti gyvybės.
4. Išskirtinis ribotas struktūrinio rezervavimo
panaudojimas, kaip efektyvaus sistemų su patikimumu
sukūrimas, viršijantis patį patikimiausią iš naudojamųjų
elementų arba sistemų.
5. Labai sudėtingas funkcinio nusidėvėjimo antrosios
formos problemų sprendimas, objekto modernizavimo
arba pakeitimo momento nustatymas, lyginant su
mašinų, įrengimų ir kitos technikos sritimi su jų neilgu
tarnavimo laiku (5 – 10 metų), palengvinančių
mokslinio – techninio progreso ir jo ekonominio
efektyvumo prognozę šiose ūkio šakose.
6. Daugelio statybos konstrukcijų ir inţinerinių sistemų
ribotas tinkamumas remontui, sąlygojamas jų nuosekliu
sujungimu, standţiu tarpusavio ryšiu su gretimais
elementais, sistemomis, paslėptomis sanitarinės
technikos vamzdţių ir elektros laidų tarpinėmis, sienų ir
perdenginių sluoksniuotomis konstrukcijomis ir pan.
Tai neleidţia greitai atstatyti ir pakeisti atskiras
konstrukcijas, inţinerines sistemas pakeičiamomis
34
dalimis arba ištisais blokais pagamintais gamykloje,
kaip kad daroma ryšių, automatikos ir kitų technikos
sričių aparatūroje.
7. Didţiulis išliekamumo poveikis konstrukcijų ir
inţinerinių sistemų ilgalaikiškumui ir negendamumui,
esant eilės statybos medţiagų ir gaminių destrukcinių
pokyčių tikimybei sąlyginai ilgu saugojimo,
transportavimo ir montavimo periodu, atvirame ore iki
tiesioginio panaudojimo, uţbaigus statinio statybą.
8. Ypatinga nemechaninės kilmės gedimų reikšmė,
tiesiogiai nesusieta su paţeidomis, - aplinkos,
sudaromos atitvarinėmis konstrukcijomis ir
inţinerinėmis sistemomis – būsto mikroklimatas su jo
higieninėmis charakteristikomis (temperatūra, santykinė
drėgmė, vidaus oro vandens garų tamprumas ir kt.).
Negendamumas – objekto savybė nepertraukiamai išlaikyti
darbingumą kai kuriuo laikotarpiu arba kai kuriuo išdirbiu.
Ilgalaikiškumas – objekto savybė išlaikyti darbinį būvį iki
bus pasiektas ribinis būvis esant nustatytai techninio aptarnavimo ir
remontų sistemai t.y. su galimomis darbo pertraukomis.
Tinkamumas remontui – objekto savybė , leidţianti įspėti ir
surasti gedimų, paţeidų atsiradimo prieţastis bei palaikyti ir
atstatyti darbinį būvį, atliekant techninį aptarnavimą ir remontus.
Išliekamumas – objekto savybė išlaikyti negendamumo,
ilgalaikiškumo ir tinkamumo remontui rodiklių reikšmes saugojimo
ir transportavimo metu bei po to.
Darbingumas – objekto būvis, kurio visų rodiklių reikšmės,
duodančios galimybę įvykdyti numatytas funkcijas, atitinka
normatyvinių dokumentų ir techninės dokumentacijos
reikalavimams.
Išdirbis iki gedimo – objekto išdirbis nuo jo naudojimo
pradţios iki pirmojo gedimo atsiradimo.
35
Išdirbis tarp gedimų – objekto išdirbis nuo jo darbinio
būvio atstatymo pabaigos iki kito gedimo atsiradimo, arba išdirbis
tarp gretimųjų gedimų.
Techninis išteklius – objekto išdirbis nuo jo naudojimo
pradţios arba jo atstatymo po tam tikros remonto rūšies iki
perėjimo į ribinį būvį.
Naudojimo trukmė – kalendorinė trukmė nuo objekto
naudojimo pradţios arba jos atsinaujinimo po atitinkamos remonto
rūšies iki perėjimo į ribinį būvį.
Išliekamumo trukmė – objekto saugojimo ir (arba)
transportavimo kalendorinė trukmė, kurių metu ir po jų
išsaugojamos negendamumo, ilgalaikiškumo ir tinkamumo
remontui rodiklių reikšmės nustatytose (leistinose) ribose.
1.8. ILGALAIKIŠKUMO RODIKLIAI
Vidutinis išteklius – ištekliaus matematinė viltis.
Gama – procentinis išteklius – išdirbis, kurio laikotarpiu
objektas nepasiekia ribinio stovio su uţsiduota tikimybe , išreikšta
procentais.
Paskirtasis išteklius – objekto suminis išdirbis, kurį
pasiekus naudojimas pagal paskirtį turi būti nutrauktas.
Paskiriamojo ištekliaus ir paskiriamojo naudojimo laiko nustatymo tikslas – užtikrinti priverstinį priešlaikinio objekto
naudojimo pagal paskirtį nutraukimą, atsižvelgiant į saugos
reikalavimus arba ekonomiškai analizuojant. Tai gali atsitikti prieš
atsirandant objekte ribiniam būviui.
Objektui pasiekus paskiriamąjį išteklių (paskirtąjį
naudojimo laiką), atsižvelgiant į jo paskirtį, naudojimo ypatumus,
techninę būklę ir kitus faktorius objektas gali būti: išimtas iš
naudojimo (nurašytas), numatomas remontuoti, perduotas naudoti
36
ne pagal paskirtį, perkonservuotas (saugojant) arba
nusprendžiama toliau naudoti.
Vidutinis išteklius tarp remontų – vidutinis išteklius tarp
gretimų objekto remontų.
Vidutinis išteklius iki remonto – vidutinis išteklius nuo
objekto naudojimo pradţios iki jo pirmojo remonto
Pilnasis vidutinis išteklius – vidutinis objekto išteklius nuo
naudojimo pradţios iki nenaudojimo, įtakojamo ribiniais būviais.
Pilnasis paskirtasis išteklius – suminis objekto išteklius nuo
jo naudojimo pradţios iki nenaudojimo, įtakojamo ribiniais būviais.
Gama – procentinis išteklius iki remonto – išdirbis iki
remonto, kurio laikotarpiu objektas nepasiekia ribinių būvių su
uţsiduota tikimybe , išreikšta procentais.
Gama – procentinis išteklius tarp remontų – išdirbis tarp
remontų, kurio laikotarpiu objektas nepasiekia ribinių būvių su
uţsiduota tikimybe , išreikšta procentais.
Vidutinis naudojimo laikas - naudojimo laiko matematinė
viltis.
Vidutinis naudojimo laikas tarp remontų – vidutinis
naudojimo laikas tarp gretimųjų remontų.
Vidutinis naudojimo laikas iki remonto – vidutinis
naudojimo laikas nuo objekto naudojimo pradţios iki jo pirmojo
remonto.
Pilnasis vidutinis naudojimo laikas – vidutinis naudojimo
laikas nuo jo naudojimo pradţios iki nenaudojimo, įtakoto ribiniais
būviais. Į pilnąjį tarnavimo laiką įskaitoma visų rūšių objekto
remontų trukmė. Paskirtasis naudojimo laikas – kalendorinė
objekto naudojimo trukmė, kurią pasiekus vartojimas pagal paskirtį
privalo būti nutrauktas.
Pilnasis paskirtasis naudojimo laikas – suminė kalendorinė
objekto naudojimo trukmė nuo jo pradţios iki nenaudojimo, įtakota
ribiniais būviais.
37
1.2 lentelė. FAKTORIAI APIBŪDINANTYS
PASTATO PATIKIMUMĄ
Bendro-
jo
charak-
terio
faktoriai
Fakto-
riai
priklau-
santys
nuo
elemen-
tų gamy-
bos
techno-
logijos
Faktoriai
priklau-
santys nuo
montavi-
mo
technolo-
gijos
Faktoriai
apibūdi-
nantys
apkrovas ir
deformaci-
jas,
įvertinami
parenkant
skaičiavimo
metodus
Faktoriai
apibūdinami
įvertinant
konstrukcijų
mazgų ir
sujungimų
stiprumo
charakteringus
dydţius
Kons-
trukcijų
ribinių
būvių
nustaty-
mas
Betono
vidutinis
ir viena-
rūšis
stipris
elemen-
tuose
Laikan-
čiųjų
elementų
ašies
nuokrypis
nuo
projekti-
nės
padėties
Statinio
erdvinis
darbas
Elementų
sandūrų
stiprumo
nustatymo
metodas
Kons-
trukcijų
ribinio
būvio
kriterijų
įvertini-
mas
Laiky-
mo
galios
nustaty-
tame
laike
nepas-
tovumas
bandy-
mų
serijoje ir
statinyje
Paţeidos
monta-
vimo metu
ir jų rūšys
Nuo jėgų
nepriklau-
somo darbo
principai
Uţmonoliti-
nimas perdengi-
niuose, sienose
ir stoguose
Apkro-
vų
schemų
Elementų
ilgalai-
kiškumo
Montavi-
mo
kokybės
Elementų
sandūrų
netiesinės
Perdenginių
uţmonoliti-
nimas sienose
38
įverti-
nimas ir
jų tarpu-
savio
įtaka
kontro-
lės
metodai
ir jų
įvyk-
dymas
kontrolės
metodai ir
jos įvykdy-
mas
deformaci-
jos
Skaičia-
vimo
metodo
parinki-
mas
Toleranci
jos ir jų
įtaka
monta-
vimo
kokybei
Gniuţdo-
mųjų
elementų
plastinės
savybės
Sandūrų
stiprumo šlyčiai
apskaičiavimo
metodas
Realiosios
konstruk-
cijos ir jos
skaičiuo-
jamosios
schemos
atitikimas
Konstrukcijų
ilgalaikiškumas
laike
Deforma-
cijų
ilgalaikis
procesas
įvertinant
medţiagų ir
sandūrų
valkšnumą
Sienų
pastovumas
laike
Konstruk-
cijų pastovu-
mas atsiţvel-
giant į
išlinkius
Gama – procentinis naudojimo laikas – kalendorinė trukmė
nuo objekto naudojimo pradţios, kurio laikotarpiu jis nepasiekia
ribinių būvių su uţsiduota tikimybe , išreikšta procentais.
39
Gama – procentinis naudojimo laikas iki remonto –
kalendorinė trukmė nuo objekto naudojimo pradţios iki jo pirmojo
remonto, kurio bėgyje jis nepasiekia ribinio būvio su uţsiduota
tikimybe , išreikšta procentais.
Gama – procentinis naudojimo laikas tarp – kalendorinė
trukmė nuo objekto naudojimo pradţios tarp gretimųjų remontų,
kurios bėgyje jis nepasiekia ribinio būvio su uţsiduota tikimybe ,
išreikšta procentais.
Gama – procentinio naudojimo laiko (ištekliaus) sąvoka
vartojama stebėjimo trukmei sumažinti, vertinant gaminio
ilgalaikiškumą. Šio rodiklio fizinė esmė yra tame, kad gaminiai
stebimi iki ribinių būvių, esant sąlyginai nedideliam gaminių
skaičiui (10 – 20%).
1.9. PASTATO, JO ELEMENTŲ NAUDOJIMO
LAIKAS IR PARAMETRAI
Pastato techninio naudojimo uţdavinys yra įvykdyti
nustatytas technines priemones, kurios uţtikrina norminį pastato
naudojimo laiką su minimaliu jo elementų gedimu. Nustatant
optimalius tokių priemonių įvykdymo metodus ir terminus, būtina
ţinoti pastato naudojimo laiką, kuris priklauso nuo atskirų jo
elementų naudojimo laiko. Pastato elemento naudojimo laikas, tai
laikas nuo jo naudojimo pradţios iki gedimo momento t.y. iki
momento, kada atsiranda vienas iš ribinių būvių (neatsiţvelgiant į
vykdomas naudojimo priemones), kada konstrukcijos naudoti
negalima arba ekonomiškai netikslinga.
Pastato elemento naudojimo laikas priklauso nuo
projektavimo kokybės, montavimo ir naudojimo metodų, detalių
gamybos, o taip pat nuo sandėliavimo, transportavimo į statybvietę
sąlygų, aplinkos faktorių. Nurodyti faktoriai yra atsitiktinio
charakterio. Visais atvejais daugumoje vyksta atsitiktiniai procesai.
40
Projektavimo stadijoje, apskaičiuojant apkrovas, šilumos,
radiacijos ir kitų faktorių poveikius, projektuotojas įvertina kaip
vidutines normines reikšmes. Realiose sąlygose faktinės apkrovos
ir poveikiai įvertina faktorių nuokrypius nuo priimtųjų projekte į
didesniąją ar maţesniąją pusę. Gaminant gaminius neįmanoma
pasiekti, kad kiekviena sekanti gaminių partija pilnai sutaptų su
prieš tai buvusia. Brigada negali uţtikrinti montavimo sąlygų dėl
skirtingos brigadų kvalifikacijos ir patyrimo. Montavimo sąlygos
priklauso nuo klimato sąlygų, paros laiko ir kitų faktorių,
apibūdinančių statinio elementų naudojimo savybių atsitiktinį
charakterį.
Daugelis faktorių, įtakojančių konstrukcijų egzistavimo
laiką, gali būti neįvertinama projektuojant, kadangi tai atsiranda
keičiantis aplinkai, keičiantis inţ. geologinėms sąlygoms ir t.t.
1.10. PASTATŲ IR KONSTRUKCIJŲ ILGALAIKIŠKUMO
ĮVERTINIMAS
Statyboje nagrinėjamas ilgas pastatų, konstrukcijų ir
inţinerinių sistemų naudojimo periodas. Bedefektinis konkretaus
statinio būvis, atitinkantis reikalavimus, vartojamus skaičiuojant
stiprumą ir deformatyvumą, nėra pastovus ir naudojimo metu gali
kisti kaip teigiama, taip ir neigiama kryptimi.
Kaip ţinoma, betono stiprumas laike didėja, tačiau metalo
virintų sujungimų stiprumas, koroduojant metalui, palaipsniui
maţėja. Dirbtinės medţiagos laikui bėgant sensta, o mediena yra
ardoma vabzdţių, grybelio bei puvimo. Todėl pradinio
negendamumo charakteristikos naudojimo metu priklauso nuo
atmosferos ir aplinkos naudojimo faktorių, išskyrus apkrovų
poveikį, kuriuos galima numatyti ir parinkti jau projektuojant, bei
reguliuoti naudojimo stadijoje. Projektuojant konstrukcijas teigiami
ir neigiami išoriniai faktoriai, įtakojantieji ribinio būvio skirtingas
41
stadijas, įvertinami norminiu darbo sąlygų koeficientu. Šis
koeficientas nepakankamai pagrįstas bandymų rezultatais ir jo
dydis turi būti priimamas diferencijuotai, atsiţvelgiant į konkrečias
projektuojamosios konstrukcijos darbo sąlygas.
Elementų ir konstrukcijų ilgalaikiškumas nustatomas,
nedefektiniu darbo laiku (su galimomis pertraukomis remontui)
tam tikrose naudojimo sąlygose nuo statybos darbų uţbaigimo
momento iki pilno naudojimo savybių netekimo (ilgalaikiškumo
riba). Reikalingas statinio arba konstrukcijos egzistavimo terminas
uţduodamas projektavimo stadijoje, atsiţvelgiant į objekto paskirtį
ir kitus faktorius. Jeigu statinys pastatytas iš skirtingo
ilgalaikiškumo elementų, tai pirmasis ilgalaikiškumo etapas
priimamas iki remonto. Jo metu keičiami paţeistieji elementai, o
sekantys etapai nustatomi periodais tarp dviejų remontų. Paskutinis
etapas priimamas nuo paskutiniojo remonto iki pilno konstrukcijų
nusidėvėjimo.
Kai pastatas pastatytas iš elementų su vienodu
ilgalaikiškumu, tai remontas nenumatomas, kadangi vyksta tolygus
techninis visų elementų ir sujungimų nusidėvėjimas. Reguliarūs
remontai prailgina tokių pastatų ilgalaikiškumo ribą.
Gyvenamiesiems pastatams priimtos tokios kapitalumo grupės, nuo
kurio priklauso pastato ilgalaikiškumo riba.
Pastatų ilgalaikiškumu laikomas toks jo tarnavimo laikas,
kurio metu nuo gamtinių faktorių poveikio konstrukciniai
elementai įgyja tokį būvį, kai toliau jų naudoti nagalima, o
atstatymas -–ekonomiškai netikslingas. Į tą laikotarpį įeina ir laikas
anksčiau atliktiems remontams. Laikoma, kad pastatų
ilgalaikiškumas, nustatomas nekeičiamųjų remonto metu
konstrukcijų– pamatų, karkaso, sienų, naudojimo laiku.
42
1.3.lentelė. Gyvenamųjų namų kapitalumo grupės
Pastatų
kapitalu-
mo grupė
Gyvenamieji pastatai: pamatų, sienų
ir perdenginių medţiagos
Pastatų
naudojimo
laikas metai
I
Mūro, ypatingai kapitalūs; pamatai –
mūro (plytų) ir betono; sienos – mūro
(plytų) ir smulkiablokės; perdenginiai
- gelţbetonio
150
II
Paprastojo mūro: pamatai – mūro;
sienos – mūro (plytų); stambiablokės
ir stambiaplokštės; perdenginiai –
gelţbetonio arba mišrūs (medienos ir
gelţbetonio), o taip pat mūro skliautai
su metalo sijomis
125
III
Palengvinto mūro: pamatai – mūro ir
betono; sienos – palengvinto mūro
(plytų), šlako blokų ir kriauklainių;
perdenginiai – medienos, gelţbetonio
arba plytų skliautai su metalo sijomis
100
IV
Medienos: rentiniai, tąšiniai, mišrūs,
iš pusgaminių detalių; pamatai –
juostiniai akmenų; sienos –
rentininės, tąšų, mišrios (mūro ir
medienos), iš pusgaminių; perdangos
- medienos
50
V
Surenkamųjų plokščių: karkasinės,
plūkto molio plaušiamolio (sąmanų)
ir fachverkinės; pamatai – medienos
trinkelių arba akmenų stulpų; sienos
– karkasinės, plūkto molio ir kitos;
perdenginiai - medienos
30
VI Karkasiniai – medienos ir kitokie,
palengvintųjų konstrukcijų
15
43
Kai kurie autoriai fiziniu ilgalaikiškumu siūlo laikyti tokį
naudojimo laiką, kurio metu pagrindinių konstrukcijų laikymo galia
sumaţėja du kartus, lyginant su pirmine.
Vienas iš faktorių, reguliuojančiu objekto ilgalaikiškumą yra
jo tinkamumas remontui t.y. visų elementų, detalių ir sujungimų
tinkamumas profilaktinėms apţiūroms, remontams ir nusidėvėjusių
elementų pakeitimui. Numatomo ilgalaikiškumo ribą galima siekti
šiais būdais:
- parenkant racionalų konstrukcinį sprendimą ir medţiagas,
atsiţvelgiant į reikalingą elementų ir sujungimų ilgalaikiškumą, o
taip pat tenkinant tinkamumo remontui reikalavimus;
- užtikrinant reikalingą statybos – montavimo darbų kokybę;
- teisingu naudojimu, pagrįstu dalinai reguliariomis vidaus
elementų, išorės sienų ir stogų apţiūromis;
- atliekant profilaktinius remontus racionaliai priimtais
naudojimo periodais.
Visumoje statinių konstrukcijų elementų ir sujungimų
ilgalaikiškumą įtakoja:
- vidiniai fiziniai – mechaniniai procesai, vykstantys
medţiagoje ir sąlygojantys stiprumo charakteristikų naudojimo
metu pokytį;
- išorės ir vidaus aplinkos agresyvumas bei jo poveikio
laipsnis elementų medţiagoms ir sujungimams naudojimo metu.
Trumpalaikių šilumos smūgių (dienos ir nakties metu pavasario
metu) atveju įvyksta vandens garų kondensacija bei jo uţšalimas
sienoje ir sujungimuose. Drėgmės didėjimui ir nuosekliam
elemento irimui papildomai įtakoja smulkūs lietūs ir atlydţiai;
- konstrukcijos geometrijos pokytis, netolygių grunto sėdimų,
neįvertintų projektuojant, temperatūros poveikių ir pan. įtakoje;
- objekto arba konstrukcijų techninės naudojimo sąlygos.
Šių klausimų sprendimui būtina rasti skirtingų faktorių įtaką
konstrukcijų ilgalaikiškumui:
44
- nusidėvėjimą nuovargiu, valkšnumu ir metalų korozija
(atsiradusiu nusidėvėjimu);
- dūlėjimo (erozija) ir gamtinių medţiagų korozija;
- fizinių ir stiprumo charakteristikų kitimą mūre,
kiaurymėtuose blokuose ir pan.;
- medienos ir medienos gaminių irimą, puvimo, pelėsių,
grybelių ir vabzdţių poveikyje;
- dirbtinių medţiagų gaminių senėjimą;
- statinių ir konstrukcijų deformacijas tikrose konstrukcijų
darbo sąlygose, atsiţvelgiant į erdvinį jų darbą, temperatūros
pokyčio įtaką, netolygius sėdimus ir t.t.
Statybos objektų ilgalaikiškumui ţymų poveikį turi aplinkos
įtaka t.y. sėdimų, atodrėkių intensyvumas, vėjo slėgis ir čiulpimas,
agresyvių junginių atmosferoje buvimas. Labai reikšmingas išorės
oro temperatūros kitimas nuo neigiamos iki teigiamos arba
priešingai.
Projektuojant gyv. namus yra toks optimalus sprendimas, kai
visi elementai (detalės, įrengimai) turi vienodą ilgalaikiškumą,
atitinkantį priimtą projekte visam objektui. Tai reikštų, kad visi
nurodyti elementai pastate išlaiko ilgalaikiškumą 70 arba 100 metų
laikotarpyje. Tačiau praktiškai tai neįmanoma. Iš tikrųjų,
gyvenamuose pastatuose naudojamos medţiagos, elementai ir
detalės, charakterizuojamos skirtingu ilgalaikiškumu. Vidinės
statinio laikančiosios konstrukcijos (sienos ir perdangos) yra
ilgalaikiškiausios ir beveik lygios statinio ilgalaikiškumui, o pav.
išorės sienos (laikančiosios ir nelaikančiosios) įvairiuose
sprendimuose charakterizuojzmos ţymiai maţesniu ilgalaikiškumu,
nei uţplanuotas. Kompleksiškai analizuojant pastato patikimumą,
svarbu nagrinėti, įvairiapusiškai įvertinant reiškinius, padedančius
ilgalaikiam objekto naudojimui t.y. visų konstrukcinių sprendimų
ilgalaikiškumus, jų tinkamumus periodinėms apţiūroms, remontui
ir esant būtinybei, elementų pakeitimui, kai jie techniškai ar
45
funkciškai nusidėvi (būtina modernizacija). Šiuo tikslu siūlyti
pastatą padalinti į sudėtines dalis, kurios analizuojant nagrinėjamos
pradţioje atskirai, o po to visumoje.
Gyvenamąjį namą, statomą industriniu metodu, galima
suskirstyti į šias sudėtines dalis (kurios vadinsis sustambintais
elementais):
1. rūsio sienos (su pamatais);
2. perdenginiai (su grindimis, jų pagrindu ir tinku);
3. vidaus laikančiosios sienos (tinkuotos arba su apmušais);
4. išorės sienos su balkonais ir lodţijomis (įvertinant
sujungimus, fasadų apdailą, langų ir durų stalių gaminius);
5. vidaus vertikaliųjų (laiptų narveliai, liftų šachtos ir kartu
įrengti šiukšlių šalintuvai bei sanitariniai – techniniai įrenginiai) ir
horizontaliųjų (koridorių, galerijų) komunikacijų elementai;
6. pastoginės ir sutapdintieji stogai;
7. sanitarinės – techninės kabinos, ventiliacijos kanalai ir
dūmtraukiai;
8. vidaus nelaikančiosios pertvaros;
9. techninės patalpos (siurblinės, boilerinės, katilinės,
transformatorinės pastotės, skalbyklos);
10. elektros įrenginiai, radio, televizijos ir telefonų įrenginiai;
11. vandentiekio ir kanalizacijos sistemos, centrinis
apšildymas, karšto vandentiekio sistema ir kt.
1.11. OPTIMALUSIS GYVENAMŲJŲ PASTATŲ
NAUDOJIMO LAIKAS
Gyvenamųjų pastatų naudojimo laiko padidinimas turi
dvigubą ekonominę reikšmę. Iš vienos pusės ji teigiama, kadangi
produkcijos ar paslaugų bendroji suma, gaunama pagrindinių fondų
dėka yra proporcinga jų naudojimo laikui. Iš kitos pusės, funkcinio
(moralinio) nusidėvėjimo, įtakojamu mokslo-techniniu,
46
ekonominiu ir socialiniu progresu, dėka, anksčiau pastatytų objektų
naudojimas tampa maţiau efektyvus ir, objekto amţiaus didėjimas
susietas su naudojimo išlaidų augimu. Šiuo atveju funkcinis
nusidėvėjimas pakol kas negali būti įvertintas praktiniuose
skaičiavimuose, parenkant gyvenamųjų pastatų ilgaamţiškumą.
Ryšium su tuo, jų optimalus naudojimo laikas nustatomas fiziniu
nusidėvėjimu, suprasdami tai, kaip ekonomiškai pagrįstą
naudojimo laiką, neįvertinant funkcinio nusidėvėjimo įtakos. Vienu
metu fizinio ir funkcinio nusidėvėjimo įvertinimas sumaţins
optimalųjį būsto naudojimo laiką.
4 pav. parodyta eksploatacinių išlaidų sudedamųjų kitimo
charakterį laiko funkcijoje T.
Laikas Tn , kurio metu einamosios išlaidos remontui ir
techniniam aptarnavimui, lieka sąlyginai pastovios, vadinamas
normaliuoju naudojimo laiku. Sekančiame uţ jo periode naudojimo
kaštai aiškiai išauga, o tai liūdyja apie pastatų senėjimą. Todėl
gyvenamųjų pastatų optimalus naudojimo laikas Dopt , jeigu jis
apskaičiuojamas tik iš minimaliųjų naudojimo kaštų sąlygos,
grafiškai gali būti nustatytas, kaip parodyta 4 pav. (3 kreivė).
Toks poţiūris gali būti vartojamas apytikriam esamo
gyvenamojo pastato ekonomiškai tikslingo naudojimo laiko
nustatymui, po kurio pateisinamas jo nugriovimas. Taip pat esamo
gyvenamojo pastato atskirų konstrukcijų ir sistemų optimalųjį
naudojimo laiką galima nagrinėti kaip laiko ribą, uţ kurios taip
padidėja išlaidos remontui ir techniniam aptarnavimui, kad
neatliekant remonto, tikslinga naudoti konstrukciją (sistemą) iki
nusidėvėjimo, jeigu tai nesusieta su gyvenimo saugos reikalavimais
ir būsto higiena.
Tuo tarpu naujai statybai nurodytų kriterijų nepakanka,
kadangi pradinė įvairaus ilgalaikiškumo gyvenamųjų pastatų vertė
bei jos sudėtinės dalys turi ţymią įtaką, be ko negalima nustatyti
kapitalinių įdėjimų efektyvumo.
47
5 pav. pateikti duomenys apie penkių markių linoleumus,
kurie skiriasi vidutiniu naudojimo laiku (8, 11, 15, 17 ir 20 metų).
Matosi, kad pagal redukuotąsias išlaidas optimaliausia yra
trečiosios markės danga, kurios naudojimo laikas iki 15 metų.
Tolesnis dangos naudojimo laiko ilginimas iki 20 metų
ekonomiškai netikslingas, kadangi didinant gamybos savikainą, o
taip pat kainą, didėja ir sąlyginės išlaidos. Jos gali ţymiai padidėti,
jeigu bus didinami kapitaliniai įdėjimai ilgaamţio linoleumo
gamybos organizavimui. Tokiu būdu ne visada ilgalaikiškumo
didinimas ekonomiškai pasiteisina. Kiekvienai gaminių rūšiai ir jų
naudojimo sąlygoms yra savas optimalusis ilgalaikiškumo ir
patikimumo charakteristikų lygis, kurio siekti ir būtina. Esant
vienodam ilgalaikiškumo lygiui išlaidos remontui ir techniniam
aptarnavimui kinta, atsiţvelgiant į tinkamumą remontui ir
konstrukcijos negendamumą.
4 pav. Naudojimo išlaidų kitimas laiko funkcijoje
1-renovacijos amortizaciniai kaštai;
2–remontų ir techninio aptarnavimo kaštai;
48
3–renovacijos remontų ir techninio aptarnavimo
kaštai.
Optimaliu gyvenamojo pastato naudojimo laiku dėl fizinio
nusidėvėjimo sąlyginai laikomas ekonomiškai tikslingas jo
naudojimo laikas, kurio metu suminės redukuotosios išlaidos,
sukauptos jo naudojimo metu, atsiţvelgiant į einamųjų (naudojimo)
išlaidų pokyčius laike, bus minimalios. Redukuotomis išlaidomis
bus įvertinamos ne tik gyvenamojo pastato ilgalaikiškumo, bet ir
tinkamumo remontui, negendamumo savybės ir net konstrukcijų
bei sistemų išliekamumas.
Konstrukcijų ir techninių sistemų, o taip pat gyvenamųjų
namų visumoje ilgalaikiškumo optimizavimo ekonominis efektas
pasiekiamas sumaţinant:
- lyginamąjį gaminių, gyvenamuosiuose pastatuose priimant
naudojimui, ilgai juos naudojant, kiekį;
- laikančiųjų ir atitvarinių konstrukcijų, gaminamų iš
stipresnių ir patvaresnių medţiagų, kiekį;
- techninio aptarnavimo ir remonto darbų lyginamąjį kiekį ir
kainą;
- lyginamųjų kapitalinių įdėjimų remonto bazei bei
apyvartinių lėšų kiekį.
Gyvenamųjų pastatų atitvarinių konstrukcijų ir sistemų
patikimumo uţtikrinimui ir didinimui techniniuose planuose
nepakanka rasti sprendimą, pilnai atitinkantį jų naudojimo ir
remonto paskirtį, sąlygoms ir reţimams. Taip pat nepakanka
parinkti patvarias apkrovoms ir poveikiams medţiagas bei nustatyti
priemones jų apsaugai nuo atmosferos ir kitokių poveikių. Labai
svarbu dar nustatyti techninio aptarnavimo ir remontų optimaliąją
sistemą, skiriamą lyginamąjam suminiam darbo sąnaudų ir
lyginamąjai suminei techninio aptarnavimo ir remontų vertei, o kai
reikia ir nusidėvėjimo gedimams išvengti.
49
-
1.4. lentelė. FAKTORIAI ĮVERTINANTYS PASTATO
ELEMENTŲ NAUDOJIMO LAIKĄ
Projektiniai Medţiagų ir
gaminių
gamybos
Pastato
statybos
Naudojimo
1.Skaičiuo-
jamosios
schemos
parinkimas
2. Galimų
apkrovų ir
naudojimo
sąlygų
įvertinimas
1. Ţaliavų
kokybė
2. Gamybos
tech-
nologija
3. Gamybos
kultūra ir
lygis
1.Statybos
klimato
sąlygos
2.Darbininkų
kvalifikacija
3.Gamybos
technologija
4.Gaminių
transporta-
vimo,
sandėliavimo
ir saugojimo
sąlygos
1.Faktinės
apkrovų
schemos
atitikimas
skaičiuo-
jamąjai
2. Techninės
naudojimo ir
statinio
elementų
aptarnavimo
sąlygų
įvykdymas
Paţymima, kad būtinos išlaidos remontui, atstatant ir
palaikant konstrukcijų bei techninių sistemų tinkamumą ir
darbingumą visu jų normalaus naudojimo laikotarpiu naudojimo
stadijoje, ţymiai ilgalaikiškesnių, negendančių ir tinkamesnių
remontui konstrukcijų efekto įtaka atsiranda jų naudojimo
pailgėjusiame laikotarpyje (bet ne gale) redukuotųjų pagrindinių ir
apyvartinių fondų, panaudotų remonto darbams, vertės maţėjimu.
Praktikoje remonto efektyvumas nagrinėjamas, kaip atskirų
konstrukcijų pakeitimas jų norminio naudojimo laiko gale. Tačiau
galutiniame rezultate iškraipomas palyginamasis skirtingo
ilgalaikiškumo efektyvumo vertinimas, ir tuo labiau, kuo
ilgalaikiškesnė konstrukcija. Pagaliau, negalima nevertinti ir to, kad
esant dabartinei finansavimo sistemai, gyvenamųjų pastatų remonto
50
finansavimas grindţiamas pastoviais, kiekvienų metų
amortizaciniais atskaitymais remontui.
Tokių atskaitymų normatyvai turi būti nustatyti atsiţvelgiant į
naudingą jų panaudojimą visu tarpremontiniu laikotarpiu TR,
pakeičiant Tc į TR, apskaičiuojamu iš:
`A = E / (1+E)Tc
– 1 (6)
Čia A – amortizaciniai atskaitymai (metų dalys);
(1+E)Tc
– bedimensinis dydis;
E – redukcijos normatyvas ;
Tc – gaminio egzistavimo laikas.
5 pav. Grindų linoleumo dangos tarnavimo laiko
optimizavimas
Bendruomenė pralošia nuo nesaikingo, o taip pat ir nuo
nepakankamo objekto patikimumo. Dėsningumas toks: laikančiųjų
51
ir atitvarinių konstrukcijų ilgalaikiškumo ir negendamumo perviršis
naujuose pastatuose, o taip pat remontuojant ir modernizuojant
esamus gyvenamuosius pastatus susietas su statybos ir naudojimo
pabrangimu (6 ir 7 pav.). Ilgalaikėms atitvarinėms konstrukcijoms
ir inţinerinėms sistemoms (50-80 metų) vidutinio naudojimo laiko
skaičiuojamųjų ir faktinių reikšmių galimi svyravimai neţymiai
įtakoja optimizavimo kriterijų pokyčiams – redukuotiesiems
kaštams, o taip pat ekvivalentinių kapitalinių įdėjimų lygiui.
Neilgalaikėms konstrukcijoms (3-5-7 metai) labai efektyvu
prailginti tarnavimo laiką, jeigu tai nesusieta su kapitalinių įdėjimų
augimu. Praktiška išvada yra ta, kad techniniu ir ekonominiu
poţiūriu svarbu ir būtina didinti faktinį norminį vidutinį naudojimo
laiką ir vienalytiškumą visai eilei gaminių, naudojamų namų
statyboje (linoleumui, sanitarinei – techninei armatūrai, karšto
vandens sistemos vamzdţiams, garsą izoliuojančioms ir
hermetizuojančioms medţiagoms, vandens ir aliejiniams daţymo
mišiniams, ruloninėms ir mastikos stogo dangų medţiagoms ir kt.),
o tai ilgina normalųjį fizinį būsto naudojimo laiką.
52
6 pav. Redukuotųjų išlaidų lygio kitimas atsiţvelgiant į
medienos pastatų naudojimo laiką
7 pav. Redukuotųjų išlaidų lygio kitimas atsiţvelgiant į
mūro pastatų naudojimo laiką
53
Pastatams su 40-50 metų ir ilgesniu naudojimo laiku bei
nustatant atskaitymų dydį renovacijai, įvertinant laiko faktorių,
bendrasis amortizacijos atskaitymų normatyvas praktiškai
nustatomas atskaitymų remontui dydţiu. Didėjant mūro namo
tarnavimo laikui nuo 80 iki 100 – 150 metų, atskaitymų
normatyvas kapitaliniam remontui padidėja 15 – 18%. Tuo pačiu,
amortizacijos atskaitymų mūro (mūro, stambiablokių ir kt.)
gyvenamiesiems pastatams naudojimo laikas, veikiančiomis
normomis priimtas 120 ir 150 metų nėra optimalus pagal fizinį
nusidėvėjimą, o pats toks skirstymas neturi mokslinio pagrindo ir
yra nereikalingas. Panašiai ilgalaikiškumo įtaka pastatų
kapitališkumui pastebima ir uţsienio šalyse. Tai įpareigoja neleisti
projektuoti masinėje statyboje perviršinį išorės ir vidaus mūro sienų
storį, nes tai susieta su deficitinių sienos medţiagų ir atitinkamų
kapitalinių įdėjimų įšaldymu, o taip pat sudarant prielaidas ateityje
vystyti neekonomiškus būsto atnaujinimo, atstatymo darbus.
Gyvenamųjų pastatų su mūro sienomis bei laikančiomis
konstrukcijomis iš betono, natūralaus akmens, keraminių medţiagų
ekonomiška naudojimo trukmė, gali būti priimta lygia 80 metų,
nepriklausomai nuo to, kad gali būti praktiškai naudojami ţymiai
ilgesnį laiką. 120 – 150 metų naudojimo laikotarpiu, beveik vienu
metu atsiras, didesnei daliai atitvarinių konnstrukcijų ir inţinerinių
sistemų bei kitų gyvenamųjų pastatų įrangos, ribinis būvis
ypatingai pastatams su medinėmis perdangomis ir pertvaromis.
Tokio ribinio būvio, kurio atsiradimas pagreitina antrosios formos
funkcinį nusidėvėjimą, pašalinimui atliekami senųjų mūro
gyvenamųjų pastatų kapitaliniai perstatymai. Iš tikrųjų tai liūdija,
kad tokių pastatų normalusis tarnavimo laikas fiziškai baigėsi, o
pratęsimui iki 120 – 150 metų ir daugiau, būtini atstatomieji darbai.
Šie darbai kainuoja ţymiai brangiau nei nauja statyba, o jų gamybai
būtini medţiagų, energetiniai darbo ir piniginiai resursai. Jeigu būtų
numatomi masiniai atstatomieji darbai, tai greta naujosios statybos
54
materialinės – techninės bazės reikėtų sukurti ir atstatomųjų darbų
bazę.
Ilgalaikiškumo (patikimumo) rodiklių techninio sprendimo
optimalaus varianto parinkimas paprastai susietas ne su vieninteliu
gyvenamuoju pastatu (objektu), bet su vienatipių pastatų (objektų)
visuma. Tuo pačiu paprastai optimizuojama ne gyvenamojo pastato
techninis sprendimas, o dalis statybos programos, skirtos
nagrinėjamojo tipo gyvenamiesiems pastatams, o taip pat jų
ekonomiškai tikslingo naudojimo laikotarpio sfera.
Nustatyti ir įvertinti reikia ne tik patikimumą ir atskiros
konstrukcijos (sistemos) efektyvumą, bet ir patikimumo ir
efektyvumo pokyčių dėsningumus laike, vystantis konstrukcijų ir
sistemų, naudojančių nekintamus techninius principus, aibei.
1.12. GYVENAMŲJŲ PASTATŲ ILGALAIKIŠKUMO
NUSTATYMAS UŢSIENIO ŠALYSE.
Uţsienio šalyse vartojami kiti statinių konstrukcijų ir
skirtingo ilgalaikiškumo gyvenamųjų pastatų lyginamojo
ekonominio įvertinimo metodai [8]. Amortizacijos atskaitymų
normos visiškam atstatymui (renovacijai), arba, kaip juos vadina
finansinės amortizacijos normos, nustatomos ne pastato
ilgalaikiškumu, bet finansine politika, kapitalo rinkos konjunktūra
ir retai socialine politika. Amortizacijos laikotarpio trukmė
nesutampa su numatomu pastato naudojimo laikotarpiu;
ekonominis pastato naudojimo laikotarpis viršija paskolos terminą
ir todėl visiškai neįtakoja paskutiniojo.
Greta to, įvertinant ţemės sklypo vertės dydį, kapitalo
procentinio tarifo dydis įtakoja gyvenamųjų pastatų ilgalaikiškumą
55
ir yra vienas iš lemiančiųjų faktorių, įvertinančių būsimas remontų
ir būsto išlaikymo išlaidas. Šiuo atveju būsimųjų naudojimo išlaidų
lygis siejamas su butų nuomos dydţiu.
1.13. PALANKIAUSIOJO GYVENAMŲJŲ
PASTATŲ.NAUDOJIMO LAIKOTARPIO
NUSTATYMO YPATUMAI UŢSIENIO ŠALYSE
Palankiausiojo gyvenamųjų pastatų naudojimo laiko
nustatymas uţsienyje turi savo ypatumus. Pagrindinis jų tikslas
gauti maksimalius pelnus, kaip statant taip ir naudojant būstą.
Gaunamų arba laukiamųjų pajamų lygis, yra tai kas nustato
naudingąjį būsto naudojimo laikotarpį.
Kai namo, kurio konstrukcijos nors ir yra pakankamame
stovyje, tampa nerentabiliu, jis nuverčiamas. Nuverčiamas ne
paprastai senas namas, neduodantis pakankamo pelno, pakeičiant jį
nauju gyvenamuoju pastatu, turinčiu ţymiai kokybiškesnius butus,
o daţnai – prekybos arba administraciniais pastatais, duodančiais
ţymiai aukštesnes pajamas. Tačiau kiti tokio pat amţiaus pastatai,
jeigu jie yra rentabilūs, išlaiko savo naudingajį naudojimo laiką, net
esant stambioms naudojimo ir remonto išlaidoms.
Naudingas naudojimo laikas visur ilginamas, kad gautume
pelną. Po Antrojo pasaulinio karo, Prancūzijoje buvo pastatyta
daug laikinųjų ir gerai įrengtų gyvenamųjų pastatų, pagamintų
JAV. Šių pastatų norminis naudojimo laikas (10 – 15 metų),
faktiškai buvo prailgintas dėl aštrios gyvenamojo ploto krizės, o
taip pat dėl administracinių pastatų trūkumo, kas konjunktūriškai
pakėlė rinkos vertę, t.y. laikinųjų patalpų kainą, lyginant su jų
pirmine verte.
Landynės, namai su labai dideliu gyventojų skaičiumi arba
labai blogo stovio sukuria rentabilų verslą, kadangi uţtikrintas
56
jiems poreikis, šeimomis turinčioms maţas pajamas, kurių
nepakanka būstui su sąlyginai neaukštu nuomos mokesčiu.
Uţsienyje, gyvenamojo pastato naudojimo laiko parinkimui,
gali turėti įtakos grynai finansiniai veiksniai. Kaip jau buvo
parodyta, aukšti procentiniai kapitalo tarifai arba ribotos kreditų
gavimo galimybės, sudaro sąlygas tapti naudingesne trumpesnio
ilgalaikiškumo gyvenamųjų pastatų statybą, leidţiančią sumaţinti
kapitalinius įdėjimus arba padidinti būsimas metines išlaidas
remontui ir išlaikymui.
Gyvenamojo pastato ekonominis naudojimo laikas gali būti
prailgintas pritaikant pastatą naujoms sąlygoms, suderinant
remonto darbus su perplanavimu ir padidinant esamų pastatų
vidaus gerbūvio lygį, leidţiantį uţtikrinti komfortą ir
ilgalaikiškumą.
Kai kurių statinių konstrukcijų ir techninių įrengimų
naudojimo laiko skirtumai leidţia, o kartais ir pateisinama vietoje
jų pakeitimo dėl nusidėvėjimo, atliekant butų ir pastatų
perplanavimą visumoje, numatant patalpų paskirtį, jau nekalbant
apie apdailos kokybę. Panašiai įvykdomi gyvenamųjų pastatų
modernizavimo ir atnaujinimo darbai šiuolaikiniu techniniu
pagrindu, skirtu funkcinio nusidėvėjimo likvidavimui, nors remiasi
pagrindinių konstrukcijų techniniu būviu. Tačiau galų gale šios
priemonės grindţiamos ekonominiais rezultatais, o daugelyje
atvejų ir šių rezultatų ekonomine (kultūrine – istorine ir
architektūrine) verte.
Tokiu būdu, gyvenamojo pastato amţius yra vienas iš fizinio
būvio faktorių, bet ne visada yra pagrindiniu faktoriumi arba
kriterijumi, nustatant ekonominę ir socialinę pastato vertę.
Sudėtingi techniniai, ekonominiai ir socialiniai faktoriai įtakoja
gyvenamųjų pastatų nusidėvėjimą, o taip pat ir jų tarnavimo
laikotarpį.
57
Šiuo atţvilgiu būtina pabrėţti, kad neteisinga gyvenamojo
pastato naudojimo laiką vertinti, tik fizine prasme, nes tai
nepakanka. Tikslingiau nagrinėti, kaip naudingą arba ekonominį
naudojimo laiką, kurio metu visos medţiagos, detalės,
konstrukcijos ir techninė įraga, iš kurių pastatytas pastatas,
neatsiţvelgiant į tai, buvo jie gerame stovyje ar ne, pilnai ar dalinai
pakeisti, išlaiko ţinomą ekonominę ir socialinę vertę ir turi
vartojamąją vertę. Šis ekonominis naudojimo laikas gali sutapti su
fiziniu naudojimo laikotarpiu, būti ilgesniu ar trumpesniu.
1.14. GYVENAMŲJŲ PASTATŲ ILGALAIKIŠKUMO
EKONOMINIO ĮVERTINIMO METODAI UŢSIENYJE
Švedijoje, Anglijoje, Šiaurės airijoje, JAV ir kitose uţsienio
šalyse vartojami analogiški metodai [8], nustatant bendrus statybos
ir būsto naudojimo kaštus, nors vartojami skirtingi terminai, iš
kurių labiausiai vartojami: “bendroji pastato vertė”, “baigtinė
vertė”, “ribinė vertė” ir “vertė susieta su panaudojimu”.
Skiriami trys skirtingi metodai nustatant pastato vertę.t.y.
bendruosius statybos ir būsto naudojimo kaštus: 1) bendrosios
metinės vertės metodas; 2) bendrosios iš anksto paskaičiuotosios
vertės metodas; 3) visuminės vertės metodas.
Bendrosios metinės vertės apskaičiavimo metodo ypatumai
yra tie, kad vienkartiniai statybos kaštai, o taip pat ir būsimosios
išlaidos remontui ir jo naudojimui visu skaičiuojamuoju laikotarpiu
virsta vidutinėmis metinėmis išlaidomis.
Bendrosios iš anksto paskaičiuotosios vertės apskaičiavimo
metodo ypatumai yra tie, kad būsimieji (skaičiuojamieji) kaštai
pastato remontui ir naudojimui, visu numatomu jo naudojimo laiku
virsta anksčiau apskaičiuota suma, faktiškosios statybos pabaigos
metais ir sudedama su pirmine pastato verte.
58
Skirtingai nuo šio metodo, visuminės vertės apskaičiavimo
metodo ypatumai yra tie, kad visi statybos kaštai ir išlaidos
gyvenamojo pastato remontui ir naudojimui, visu numatomu jo
naudojimo laiku virsta skaičiuojamąja suma, pastato nugriovimo
laukiamaisiais metais (taip vadinamosios sukauptosios išlaidos).
Pateikiama matematinė nurodytų trijų skaičiavimo metodų
formuluotė, kurių išvedimas grindţiamas vartojant skubių
mokėjimų ir skubių įnašų formules.
1. Bendrosios metinės vertės skaičiavimo metodas
M = [o Tc
K / 100(Tc-1)] + I K / 100 (7)
2. Bendrosios iš anksto paskaičiuotosios vertės skaičiavimo
metodas
A = K + [I(Tc – 1)] K / o
Tc (8)
3. Visuminės vertės skaičiavimo metodas
W = Tc K + I K(Tc
– 1) / o (9)
Čia K – gyvenamojo pastato pradinė vertė, piniginiai
vienetai;
o – procentinė norma kapitalui (sudėtingi
procentai);
= 1+0.01 o;
I – vidutinės metinės išlaidos gyvenamojo pastato
remontui ir naudojimui, įvertinant
amortizacinius atskaitymus, procentais nuo
pradinės vertės, renovacijai;
Tc – gyvenamojo pastato naudojimo laikas, metai;
M – bendrosios vidutinės metinės išlaidos,
susidedančios iš kapitalizuotos, pirminės
statybos vertės, redukuotos metiniam
59
gyvenamojo pastato naudojimo laikui ir,
vidutinių metinių remonto ir naudojimo išlaidų;
A – paskaičiuojamoji vertė arba bendrosios išlaidos
statybos uţbaigimo laikui, susidedančios iš
nekapitalizuotos pirminės statybos vertės ir
kapitalizuotųjų išlaidų gyvenamojo pastato
remontui ir naudojimui visam jo naudojimo
laikui;
W – visuminė vertė arba bendrosios gyvenamojo
pastato išlaidos, sukauptos jo nuvertimo laikui ir
susidedančios iš kapitalizuotosios pirminės
statybos vertės ir kapitalizuotųjų išlaidų
remontui ir naudojimui pilnam pastato
naudojimo laikui.
Pirmame ir trečiame atvejuose pirmasis formulės narys
išreiškia kapitalizuotąsias išlaidas, o antrąjame – nekapitalizuotąją
pirminę statybos vertę; formulių antrasis narys – kapitalizuotąsias
išlaidas remontui bei naudojimui antrąjame ir trečiąjame atvejuose
ir nekapitalizuotąsias išlaidas pirmąjame atvejyje.
Pavyzdys. Duota: K = 1000000 (piniginių vienetų); o= 5%;
= 1+0.01*5 = 1.05; I = 1%;
Tc = 50 metų. Įstatydami pradinius duomenis į (7) gauname:
1) M = [1000000*5*1.0550
/ 100 (1.0550
-1)] + (1 / 100)
1000000 = 54771 / 84.56% + 10000/15.44% =
= 64771/100%;
2) A = 1000000+[1 (1.0550
– 1) 1000000 / 5*1.0550
=
1000000.84 / 56% + 182600 / 15.44% =
= 1182600 / 100%;
60
3) W = 1.0550
*1000000 + [1 (1.0550
– 1) 1000000 / 5 =
11480000.84 / 84.56% + 209600 / 15.44% = 13586000 /
100%.
Iš pateiktų skaičių matosi, kad nepriklausomai nuo panaudoto
metodo, apskaičiuojant bendrąsias gyvenamojo pastato statybos,
remonto ir naudojimo išlaidas uţduotoms pradinėms sąlygoms,
gyvenamojo pastato išlaidos remontui ir naudojimui (antrasis
formulių narys) sudaro vienodą statybos, remonto ir naudojimo
išlaidų dalį. Tokia pati padėtis ir su vienalaikėmis išlaidomis
(pirmasis formulės narys).
Neţiūrint į vienodą galutinį rezultatą, kiekvieno, bendrųjų
išlaidų skaičiavimo metodo pranašumas apibrėţiamas tikslu, kuris
yra nurodomas.
Bendrosios metinės vertės skaičiavimo metodas
daţniausiai naudojamas, kada priekin apskaičiuojamos metinės,
gyvenamojo pastato naudojimo išlaidos, kuriomis labiausiai domisi
pastato savininkas. Santykinai ţemas bendrosios metinės vertės
lygis gali būti pasiektas vartojant statybai nebrangias statybos
medţiagas ir gaminius, atitinkamai sumaţinant pradinius
kapitalinius įdėjimus, kas bus susieta su ţymiai brangesniu remontu
ir naudojimu visą naudojimo laiką.
Būtina paţymėti ţinomą šio metodo visapusišką pritaikymą,
kadangi skaičiavimai gali būti lengvai pritaikomi kintančioms
konjunktūrinėms sąlygoms, skirtinguose pastato naudojimo laiko
perioduose, kaip jo remontų ir naudojims išlaidų dalyje, taip ir
kapitalo procentinio tarifo ir pradinės statybos vertės dalyje.
Anksčiau apskaitytos bendrosios vertės skaičiavimo metodas
arba, kaip jį daţnai vadina, vertės šiuo metu skaičiavimo metodas,
labiausiai domina kapitalo indėlininką arba projektuotoją, kadangi
jis leidţia parinkti ekonomiškiausią gyvenamojo pastato sprendimą
visumoje, t.y. pasiekti maţiausias bendrąsias statybos, remonto ir
naudojimo išlaidas.
61
Šio metodo naudai paprastai išreiškiami tokie samprotavimai.
Išlaidos, kurios atsiranda visą gyvenamojo pastato naudojimo laiką,
nustatomos jo neišvengiamu nusidėvėjimu ir būtinomis naudojimo
išlaidomis. Šios išlaidos, priskiriamos ateičiai, yra sąlyginai
nereikšmingos, kadangi jų dalis šiuometinėje vertėje sąlyginai
nedidelė (ţr. pavyzdį).Todėl gyvenamojo pastato naudojimo ir
remontų išlaidų kitimas dėl įvairių prieţasčių ateityje, taip pat
neturės didelės reikšmės.
Tuo pačiu lyginamasis vertės skaičiavimo metodų įvertinimas
šiuo metu pagrindiniu rodikliu laiko pradinę statybos vertę arba
kapitalinius įdėjimus ir maţiau svarbų rodiklį – remonto ir
naudojimo išlaidų lygį nagrinėjamame baigtosios statybos periode.
Panaši padėtis ir skaičiuojant redukuotųjų kaštų metodu.
Numatoma, kad ateityje, aptarnaujančiojo personalo darbo
uţmokestis ir visos gerai įrengto būsto naudojimo išlaidos,
neţiūrint pastatų remonto ir naudojimo darbų mechanizavimo ir
automatizavimo vystymosi, didės. Manoma, kad ţymiai didės
šilumos ir kitų energijos rūšių kaštai. Todėl laikoma, kad dabar
ţymiai naudingiau statyti tokius pastatus, kurie pareikalaus ţymiai
maţesnių remonto ir naudojimo išlaidų ateityje. Šiuo poţiūriu
tinkamiausias galėtų būti visuminės vertės skaičiavimo metodas,
grindţiamas bendrųjų išlaidų, susidedančių iš vienlaikinių
kapitalinių įdėjimų statybai ir gyvenamųjų pastatų einamųjų
remonto ir naudojimo išlaidų, sukauptų jo nuvertimo metais.
Tačiau, atsiţvelgiant į neapibrėţtumus būsimoms remonto ir
naudojimo išlaidoms, bei ypatingai kapitalo procentiniam tarifui,
pirmumą skiria vertės dabartiniu laiku apskaičiavimo metodui,
kuriame pakankamoje apimtyje įvertinamas išlaidų remontui ir
naudojimui lygis, ne tik dabartiniu laiku, bet ir numatoma suteikti
ţymią reikšmę netolimoje ateityje. Todėl visuminės vertės
skaičiavimo metodas paprastai vartojamas rekonstrukcijos arba
esamų pastatų nuvertimo skaičiavimuose.
62
2. NUSIDĖVĖJIMO PROBLEMOS
2.1 PASTATŲ IR INŢINERINIŲ SISTEMŲ NUSIDĖVĖJIMAS
Nusidėvėjimas – tai statinio vertės sumaţėjimas veikiant
skirtingiems faktoriams [21].
Objektyviam gyvenamojo fondo techninės būklės,
nusidėvėjimo charakterio, dydţio, greičio, vystymosi dėsningumų
ir pokyčių laike supratimui, būtina ištirti, surinkti, išanalizuoti ir
apdoroti atitinkamą statistinę informaciją (techninės
inventorizacijos tarnybų statistinius duomenis) iš didelio skaičiaus
gyvenamojo fondo objektų. Gyvenamojo fondo nusidėvėjimo
dėsningumo išaiškinimui būtinas sukauptos patirties, mokslo
teorinių ir praktinių tyrimų apibendrinimas.
Nusidėvėjimo dėsningumų vystymosi laike ir jo pokyčių,
atsiţvelgiant į pastatų amţių, jį sudarančių konstrukcinių elementų
techninę būklę, kitų faktorių poveikio nustatymui būtina išaiškinti
nusidėvėjimo esmę ir prigimtį.
Dabartiniu metu literatūroje vartojamos fizinio ir funkcinio
nusidėvėjimo savokos. Patvirtintuose Europos turto vertinimo
standartuose [22] skiriamos keturios nusidėvėjimo rūšys:
1) ekonominis (fizinis) nusidėvėjimas. Jis atspindi amţių,
būklę, degeneraciją arba atrofiją, atsirandančią dėl laiko
tekmės ar ankstesniojo naudojimo aspektų galima
naudojimo ateityje kaštų suma, kliūtys naudojimui,
lyginant su moderniu kitu įrenginiu, mašina arba įranga.
2) funkcinis nusidėvėjimas – tai tinkamumas naudoti esant
paskirčiai ir šio naudojimo tęstinumo perspektyva arba
tinkamumas kuriai kitai paskirčiai tame pačiame versle.
3) strateginis nusidėvėjimas – strateginio verslo
sprendimas gali bet kuriuo metu nutraukti tam tikro
63
proceso funkcionavimą (versle) ir tuo pačiu paversti
nenaudojamais pastatus, kurie tam tikslui buvo skirti.
Toks sprendimas gali paveikti visą kompleksą arba jo
dalį, net jeigu įrengimai, mašinos arba įranga galėtų
turėti vertės kitai įmonei arba tai pačiai įmonei, jeigu
toks sprendimas nebūtų priimtas.
4) ekologinis nusidėvėjimas – apsprendţia būtinybę
įvertinti esamą panaudojimą ir šiuolaikines
technologijas pagal faktines ir pagrįstai laukiamas
nacionalines bei tarptautines normas, įstatymus,
direktyvas ir/ar planavimo, aplinkosaugos ir taršos
kontrolės bei atliekų tvarkymo taisykles (strategijas).
Fizinis nusidėvėjimas yra vienas iš rimčiausių gyvenamųjų
statinių ilgalaikiškumo problemų, kurios reikšmė ir svarba
nustatoma didţiuliais kasmetiniais gyvenamojo fondo remonto ir
išlaikymo kaštais.
Atsiţvelgiant į tai, kad naudojant gyvenamieji pastatai
fiziškai nusidėvi, kai nusidėvėjimo vertė atspindi pagrindinių
negamybinių fondų vertę, aukščiau nurodyti tyrimai ir patirties
apibendrinimas turi svarbią teorinę ir praktinę reikšmę, visai ūkio
sistemai.
Fizinis gyvenamųjų pastatų ir jų konstrukcinių elementų
nusidėvėjimas pasireiškia tuo, kad konstrukcijos, įrengimai ir
pastatas visumoje netenka savo pirmykščių savybių ir kokybės jam
funkcionuojant. Tai suprantama, kai pastatų konstrukciniai
elementai netenka stiprumo, standumo, atsparumo (atsparumo
drėgmei šalčiui, biologiniam poveikiui, antikorozinio atsparumo ir
t.t.), aplinkos ardančiųjų poveikių išdavoje (kritulių, vėjo,
temperatūros svyravimų seisminių, cheminių, fizinių ir biologinių
faktorių), šilumos ir garso izoliacinių savybių, oro nelaidumo ir
pan. Taip pat išorės išvaizdos pablogėjimas (sieninių plokščių
apdailinio sluoksnio atšokimas, plyšių atsiradimas, dalies plytų
64
iškritimas ir t.t.). Šių savybių netekimo išdavoje statinys sensta ir
yra. Greta ardančiųjų faktorių, gyvenamieji pastatai ir jų
konstrukciniai elementai sensta ir nusidėvi nuo įvairių vietinių
sąlygų, naudojimo ir pastatų išlaikymo lygio, periodinių pakeitimų
ir skirtingų konstrukcinių ir įrangos elementų remonto sistemos.
Ardantieji ir kiti faktoriai skirtingai įtakoja medţiagų ir
konstrukcinių elementų nusidėvėjimą. pastato naudojimo laikas
visumoje priklauso nuo statinį sudarančių konstrukcinių elementų
ir įrangos ilgalaikiškumo. Kadangi statinių medţiagos,
konstrukcijos ir elementai nevienodo stiprumo, tai ir jų naudojimo
laikas skirtingas.
Atsiţvelgiant į konstrukcijų tipą bei vartojamas pagrindines
medţiagas, nustatomas joms vidutinis norminis naudojimo laikas.
Tačiau šios normos nėra ribinės ir praktikoje gali keistis (maţėti
arba didėti). Medţiagų, konstrukcijų, įrangos ir įvairiausios rūšies
apdailos vidutinis naudojimo laikas imamas uţ skaičiuojamajį,
skaičiuojant ekonominius rodiklius.
Tačiau normos nustatomos neįvertinus galimus defektus ir
paţeidas, atsiradusius gaminant konstrukcijas, detales ir gaminius,
o taip pat statant pastatus. Praktikoje atskirų konstrukcijų ir
įrengimų naudojimo laikas gali skirtis nuo norminio dėl
nepatenkinamos statinių ir įrengimų techninio naudojimo,
nepakankamos remonto apimties, priimant naujus pastatus su
paţeidomis, o taip pat esant defektams priimtose statybai
statybinėse konstrukcijose. Daţnai nauji pastatai, ypatingai
stambiaplokščiai, dėl šių prieţasčių pirmaisiais naudojimo metais
turi būti remontuojami. Vyksta priešlaikinis pastato fizinis
nusidėvėjimas, pasiekdamas pirmaisiais naudojimo metais 3 – 5%.
Fizinio nusidėvėjimo išdavoje gyvenamųjų pastatų
konstrukciniai elementai laikui bėgant įgyja kokybinius pokyčius ir
palaipsniui irsta (pamatų sėdimas, sienų deformacijos, plyšių
atsiradimas, metalinių konstrukcijų korozija, medinių konstrukcijų
65
puvimas ir t.t.). Statybos normos numato vartoti tokias medţiagas ir
konstrukcijas, kurios turi apytikriai vienodą naudojimo laiką.
Tačiau praktikoje išaiškėjo daugelio elementų ţymūs naudojimo
trukmės skirtumai. Palyginti trumpu naudojimo laikotarpiu
pasiţymi ne tik apdailinės medţiagos (3...5 metai), bet ir kai kurios
laikančiosios konstrukcijos. Laikančiųjų konstrukcijų
ilgalaikiškumą sumaţina tokie defektai: plyšiai įvairiose plokščių
zonose, vandens ir oro nelaidumas, išorės sienų peršalimas,
neleistini plokščių įlinkiai ir t.t. Atsiradus plyšiams sienų plokštėse
ir perdenginiuose atsiranda grėsmė koroduoti armatūrai, pablogėja
patalpų išorės vaizdas ir padidėja garso laidumas.
Buvo paruoštas naudojamųjų konstrukcijų parametrų ribinių
leistinųjų reikšmių nustatymo metodas, kuris grindţiamas ribinių
reikšmių, gautų iš laikymo galios, atsparumo pleišėjimui ir
deformatyvumo palyginimo su reikšmėmis, nustatančiomis
konstrukcijų naudojimo ekonominį tikslingumą.
Pagrindinių negamybinių fondų (gyvenamojo fondo)
nusidėvėjimas yra sudėtingas procesas, kurio negalima
matematiškai modeliuoti. Nuo gyvenamojo fondo išlaikymo
sąlygų, konstrukcinių elementų ir įrangos, pastoviai veikiamų,
kuriuo tai laipsniu, senėjimo ir irimo, pakeitimų organizavimo ir
remontų atlikimo sistemos, priklauso pastato techninė būklė ir
naudojimo laikas visumoje. Tačiau nepaisant visų atsargumo
priemonių, natūralus senėjimas vyksta ir jo sustabdyti neįmanoma
(taip pat, kaip negalima atstatyti jų nusidėvėjusių konstrukcijų ir
elementų iki pirmykščio stovio). Tam tikroje naudojimo stadijoje,
pastato konstrukcinių elementų ir įrangos nusidėvėjimas pasiekia
kritinį būvį. Nuo šio momento atskirų konstrukcijų ir elementų
pakeitimas, o taip pat pertvarkymas ir pastato atstatymas visumoje
yra techniškai ir ekonomiškai netikslingas. Norminis pastato
naudojimo laikas nustatomas, įvertinant visas technines priemones
66
(remontai), kadangi nesavalaikis jų atlikimas sutrumpina norminį
pastato elementų naudojimo laiką. Svarbu laiku atlikti remontus.
Keičiant ar remontuojant atskirus elementus, jų patikimumas
padidėja, bet nepasiekiamas pradinis, kadangi konstrukcijos ir
sistemos visada įgyja liekamąjį nusidėvėjimą tuose elementuose,
kurie neremontuojami. Planinių remontų metu rekomenduojama
pakeisti arba rekonstruoti (renovuoti) visas nusidėvėjusias
konstrukcijas. Tačiau negalima panaikinti visišką fizinį
nusidėvėjimą, kurio naudojimo laikotarpis nekeičiamas ir pilnai
atstatyti pirmykštį būvį neįmanoma. Tai statinio normalaus
nusidėvėjimo dėsningumo prieţastis.
Pastatų konstrukcinių elementų ir sistemų naudojimo laikas
yra gana sąlyginis – jis skirtingas net vienodo tipo pastatuose.
Industriniai namai dar nepasiekė savo naudojimo laiko ribos:
daugiaaukščiams namams tai 120…150 metų. Tai laikoma pastato
egzistavimo garantiniu laiku. Kadangi gelţbetonio gaminiai laikui
bėgant įgyja didesnį stiprumą, tikrieji egzistavimo laikotarpiai gali
būti ilgesni uţ skaičiuojamuosius.
Konstrukcijų ir įrangos nusidėvėjime skiriami trys
laikotarpiai:
1-sis laikotarpis – įdirbio ir deformacijų, padidėjusio
nusidėvėjimo periodas. Šis periodas trumpas ir jam tinka
statybininkų duota 5 metų garantija. Šiuo laikotarpiu atliekamas
taip vadinamas ponusėdiminis remontas.
2–sis laikotarpis – normalaus egzistavimo periodas: dėl lėto
nusidėvėjimo, šiuo metu kaupiasi liekamosios deformacijos,
iššaukiančios medţiagos struktūrinius pokyčius ir lėtą jos irimą.
3-sis laikotarpis – pagreitinto nusidėvėjimo periodas. Kai jis
pasiekia kritinę reikšmę, tai iškyla remonto būtinumas arba statinio
nugriovimas arba įrangos išardymas.
Ribinis konstrukcijos ar įrangos nusidėvėjimas be remonto
gali būti apskaičiuojamas taip:
67
Qnatūr. = Tnatūr. (10)
Čia - kasmetinis nusidėvėjimas %
Tnatūr. – egzistavimo laikotarpis iki ribinio
nusidėvėjimo be remonto , metais.
Kokybiškam pastatų elementų bei inţinerinių sistemų
išlaikymui ir jų remontui būtina ţinoti nusidėvėjimo ir senėjimo
dėsningumus. Nurodytų procesų intensyvumas nustatomas
dvejomis faktorių grupėmis: konstrukcijos medžiagos
mikrostruktūra – mikrodefektų joje buvimu ir netobulumu
pradiniame naudojimo periode bei mikro ir makro aplinkos ir
apkrovų poveikiams.
Pirmoji faktorių grupė sąlygojama gaminių gamybos
technologijos ypatumais ir pastatų montaţu, kuris taip pat vyksta
išorės aplinkos poveikio sąlygomis. Išorės poveikis būna tikslingas
arba valdomas ir nevaldomas arba atsitiktinis. Tikslingas poveikis
turi dvejopą charakterį. Kiekvienas statinys naudojamas tam tikram
tikslui, o tai susieta su eile technologinių procesų, kurie vyksta
lydimi statinių ir dinaminių apkrovų, gamybos atliekų išskyrimu į
aplinką ir kitokių nepageidaujamų procesų. Išvardytų faktorių
poveikio dydis nustatomas ir todėl pastato naudojimo procese yra
valdomas. Tai leidţia prognozuoti pastatų elementų apsaugos
priemones, parinkti reikalingus konstrukcinių elementų matmenis,
atitinkamas jiems medţiagas ir izoliacijos būdus, apsaugojančius
nuo technologinių faktorių, uţtikrinančių pastato ir jo elementų
normalų naudojimą, netrumpesniam kaip skaičiuojamąjam
laikotarpiui.
Visai kitaip nusidėvi statinių konstrukcijos, kai kontaktuoja
su išorės aplinka. Jos poveikio lygis (dydis) nusidėvėjimo procese
nustatomas pastato geografine padėtimi ir kaip taisyklė yra
atsitiktinio, nevaldomo charakterio. Todėl konstrukcijų apsaugos
priemonės nuo išorės aplinkos poveikio faktorių skaičiuojamos ir
68
konstruojamos remiantis statistiniais aplinkos parametrų
įvertinimais prie tam tikro tikimybės laipsnio. Ţinant technologinės
ir gamtos aplinkos įtakos ypatumus konstrukcijų nusidėvėjimui, o
taip pat nusidėvėjimo priklausomybę nuo medţiagos
mikrostruktūros, galima pagrįsti ir įvykdyti efektyviausius pastatų
techninio naudojimo metodus, kurių pagrindas – planinių
perspėjamųjų remontų sistema.
Konstrukcijų savybių kitimas vyksta veikiant daugeliui
fizinių-mechaninių faktorių: medţiagų nevienodumu ir įtempimų
padididėjimu, dėl kurio atsiranda mikroplyšiai medţiagoje,
drėkinimo ir išdţiūvimo pasikartojimas, periodinis uţšalimas ir
atšilimas, staigus temperatūrų perkritis, druskų ir rūgščių poveikis,
druskų išplovimas, metalo korozija, medienos puvimas,
konstrukcijų nudilimas ir t.t..
Šie poveikiai skiriami į:
1. cheminius - fizinius procesus: korozija-paviršutinė,
parinktinė (selektyvi), taškinė (opinė), stresinė
(nutrūkstanti), erozija, erozinė korozija;
2. biologinius procesus: puvimas, paţeidimas grybeliais ir
vabalais.
Poveikiai gali būti natūralūs ar ţmonių technogeninės veiklos
išdavoje. Konstrukcijų fizinis nusidėvėjimas pasireiškia:
- techninio būvio pablogėjimu, naudojimo stiprumo ir
kitų savybių netekimu;
- fizinio nusidėvėjimo laipsniu – kiekybinis techninio
būvio įvertinimu, nurodant paţeidimo laipsnį, techninių
ir naudojimo savybių sumaţėjimu, lyginant su pirminiu
būviu per naudojimo periodą. Ši ţala gali būti išreikšta
konstrukcijos arba statinio pirminės vertės sumaţėjimu.
Fizinis pastatų nusidėvėjimas metų bėgyje didėja vis labiau ir
labiau. Tačiau remontai maţina fizinio nusidėvėjimo augimo
69
tempus. Tiriant namus nustatyta, kad nusidėvėjimas intensyviausiai
vyksta 20…30 naudojimo metais ir po 90…100 metų.
Pastatų nusidėvėjimas gali būti fizinis ir funkcinis. Pvz. mūro
sienoje gali atsirasti plyšiai, dėl ko padidėja šalčio ir triukšmo
prasiskverbimo galimybės, o taip pat suprastėja namo išorės
vaizdas. Perdenginių įlinkiai arba išlinkimas maţina stiprumą ir
patikimumą, nekalbant apie pastato išvaizdos pablogėjimą. Fizinis
nusidėvėjimas yra vienas iš svarbiausiųjų gyvenamųjų pastatų
ilgalaikiškumo problemos klausimų, kurio reikšmė ir svarba
nustatoma didţiuliais kiekvienų metų kaštais remontui ir
naudojamo gyvenamojo fondo nusidėvėjimui.
Fizinis pagrindinių negamybinių fondų nusidėvėjimas
atsiranda kaip senėjimo procese, taip ir veikiant gamtinėms
sąlygoms. Fizinio gyvenamųjų pastatų ir jo konstrukcinių elementų
nusidėvėjimas yra tame, kad pastatai, konstrukcijos ir įrengimai
funkcionuodami netenka savo pirminių savybių ir kokybės. Tai
suprantama, kad pastatų konstrukcinių elementų techninės ir
naudojimo kokybės netekimas yra stiprumo, standumo, pastovumo
(atsparumo drėgmei, atsparumo šalčiui, biologiniam pastovumui,
antikoroziniam pastovumui ir t.t.) aplinkos irimo poveikių rezultate
(atmosferos, vėjo, kritulių, temperatūros svyravimų, seismiškumo,
cheminių, fizinių ir biologinių faktorių, šilumą ir garsą
izoliuojančių savybių, atsparumo oro skvarbai ir t.t., o taip pat ir
išorės išvaizdos blogėjimas, laikančiųjų konstrukcijų apdailos
išorės sluoksnio atšokimas, plyšių atsiradimas, atskirų plytų
iškritimas ir t.t.). Šių kokybės savybių netekimo išdavoje pastatai
laike senėja ir suyra. Greta daugelio ardančiųjų faktorių, senėjimas
ir nusidėvėjimas gyvenamuose pastatuose ir jų konstrukcijose
priklauso ir nuo skirtingų vietinių sąlygų, pastatų naudojimo ir
išlaikymo lygio, periodinių operacijų pakeičiant ir remontuojant
įvairius konstrukcinius elementus ir įrangą. Fizinis nusidėvėjimas
matuojamas procentais nuo pastato vertės, nustatant atskirų
70
konstrukcijų techninę būklę ir apskaičiuojant bendrą nusidėvėjimo
dydį.
Pirmąjai nusidėvėjimo grupei priskiriamas mechaninis
nusidėvėjimas (grindų nusidėvėjimas), nuovarginis metalų ir
medienos nusidėvėjimas, metalų nusidėvėjimas dėl korozijos,
medienos puvimas ir irimas nuo vabzdţių poveikio, o taip pat
deformacijos ir plyšių atsiradimas konstrukcijose.
Antrąjai nusidėvėjimo grupei priskiriama oro drėgnio ir
temperatūros svyravimai, grunto sėdimas, seisminiai poveikiai ir
grunto sėdimai dirbamose terotorijose.
Fizinio nusidėvėjimo laipsnis – tai kiekybinis techninės
būklės įvertinimas, nurodantis paţeidimo laipsnį, techninių ir
naudojimo konstrukcijų savybių sumaţėjimą per naudojimo
periodą, lyginant su pirminiu būviu. Ši ţala gali būti išreikšta
konstrukcijos arba pastato pirminės vertės sumaţėjimu.
Konstrukcijų ir pastatų fizinis nusidėvėjimas susietas su
medţiagų senėjimu. Tokio senėjimo intensyvumas skirtingas ir bet
kuriuo momentu apibūdinamas:
1. Vizualiai apţiūrint konstrukcinius elementus ir nustatant
naudojimo savybių netekimo dydį procentais, fizinio
nusidėvėjimo išdavoje (specialiųjų lentelių pagalba).
2. Ekspertiniu būdu, įvertinant likusį tarnavimo laiką.
3. Pastato ištyrimo pagrindu, nustatant darbų, būtinų
konstrukcijos naudojimo savybių atstatymui, vertę.
Pastato fizinis nusidėvėjimas nustatomas kaip vidutinis
aritmetinis, atskirų devynių rūšių konstrukcinių elementų
nusidėvėjimo reikšmė t.y. pamatų, sienų, perdangų, stogo ir
dangos, grindų, langų ir durų, apdailos darbų, vidaus santechnikos
ir elektrotechninių įrengimų ir kitų elementų (laiptų, balkonų ir kt.).
Viso pastato fizinis nusidėvėjimas, pagal jo atskirus
konstrukcinius elemenetus, apskaičiuojamas taip:
71
1001
n
i
iild (12)
Čia dI – lyginamasis konstrukcinio elemento arba
inţinerinės sistemos vertės tūris (svoris)
bendroje pastato atstatomojoje vertėje %.
lI – konstrukcinio elemento nusidėvėjimas,
nustatytas techninės apţiūros metu %.
Konstrukcijų lyginamasis svoris bendroje pastato vertėje,
šiuo metu nustatomas analogiškai, kaip nurodyta 2.1 lentelėje.
Jeigu pastatas ištarnavo jam skirtą norminį laiką arba dėl
kokių nors prieţasčių jo negalima detaliai ištirti, fizinis
nusidėvėjimas apskaičiuojamas apytiksliai pagal liekamąjį
naudojimo laiką, nustatomą ekspertiniu būdu:
QI = ( t /T) 100 – 25 (13)
QI = 100 – (25 – 100 tlik /T ) (14)
Čia QI – elemento nusidėvėjimas %;
t – elemento faktinis egzistavimo laikas (jeigu
paskutinio remonto metu konstrukcinį elementą
pakeitė, tai jo egzistavimo laikas
apskaičiuojamas nuo pakeitimo momento),
metai mėnuo;
tlik – likęs egzistavimo laikas;
T – normatyvinis egzistavimo laikas, metai, mėnuo.
Toks vertinimas nėra tikslus, kadangi neatitinka medţiagos
senėjimo dėsningumams. Gaunama tiesialinijinė priklausomybė.
Kai statinys egzistavo jam skirtą laiką, tai:
Qf = 100 T / (T + tlik) – 25 (15)
Čia T – norminis egzistavimo laikas, metai;
72
tlik – galimas likęs egzistavimo laikas, metais (nustatomas
ekspertiniu būdu, instrumentinio ištyrimo metodais);
25 – skaičiaus minusavimas reiškia, kad normalus
egzistavimo terminas atitinka fiziniam nusidėvėjimui
ne daugiau 75%.
Kai nėra matomų nusidėvėjimo poţymių, naudojamos šios
formulės:
Qf = 100 n / (16)
Čia n = dtk 5036.1
(17)
n - statinio remonto vertė Lt;
- atstatomoji statinio vertė Lt;
k – koeficientas, įvertinantis pastato remonto vertę
(priklausomai nuo kapitalumo grupės).
t – naudojimo laikas, kuriam apskaičiuojama
remonto reikšmė.
Funkcinis nusidėvėjimas nustatomas, įvertinant pastatų
buitinių patogumų rūšį (inţineriniai įrengimai), o taip pat patalpų
aukštį, kuris įtakoja pastato tūrį, tenkantį ploto vienetui, taip pat
įvertina butų matmenis, kas įrodo būsto atitikimą šiuolaikiniams
reikalavimams.
Funkcinis nusidėvėjimas skiriamas į keletą formų:
Pirmoji funkcinio nusidėvėjimo forma – pastato vertės
sumaţėjimas, atsiţvelgiant į mokslo – technikos progresą ir
statybos atpiginimą arba skirtumą tarp pastato vertės statybos ir
dabartiniu metu. Pastato vertės sumaţėjimas paaiškinamas
visuomeniškai reikalingo darbo sąnaudų sumaţėjimu statant tokius
pastatus dabartinėmis sąlygomis. Tai gamybos produktyvumo
73
augimas statyboje ir statybinių medţiagų pramonėje, skaičiavimo ir
projektavimo metodų tobulinimas.
Antroji forma – funkcinis pastato ar jo elementų senėjimas,
lyginant su esamais įvertinimo metu norminiais reikalavimais.
2.1 lentelė. Pastato fizinio nusidėvėjimo rodikliai
Konstrukcijos ir
inţ. sistemos
Konstrukcijų lyginamasis svoris bendroje
pastato vertėje
%
Nusidėvėji-
mas
Fizinis
nusidė-
vėjimas
%
Pamatai 7 12 0.84
Sienos ir
pertvaros
42 15 6.3
Perdenginiai 12 15 1.8
Danga 3 30 0.9
Grindys 6 20 1.2
Langai ir durys 4 20 0.8
Apdaila 8 40 3.2
Sanitariniai ir
elektrotechniniai
įrenginiai
12
25
3
Kiti elementai 6 10 0.6
100 18.64
Funkcinio nusidėvėjimo antrosios formos poţymiai
klasifikuojami taip:
74
a) trūksta kai kurių gerbūvio elementų: dujų, kanalizacijos,
centrinio šildymo, vonių, šiūkšlių surinkėjų, sieninių
spintų ir kitų įrengimų, ţiniasklaidos įrengimų, liftų, o
taip pat pasenusių inţinerinių techninių sistemų ir
įrangos buvimas,
b) pastatų tūrinių-planinių sprendimų trūkumai ir defektai:
butai pirmame aukšte ar pusrūsyje, pereinamieji
kambariai, nėra virtuvių ir vonių, neoptimaliai
išplanuoti kambariai, netinkamai išdėstyti langai ir
durys, kurie trukdo išdėstyti baldus, yra tamsūs
kambariai ir virtuvės, sutabdinti sanitariniai mazgai,
patalpų aukštis ţemesnis uţ 2.8 m, nepatogiai išdėstyti
dujų, elektros, sanitariniai ir kitokie įrengimai.
c) konstrukciniai trūkumai ir defektai: nepilnavertės sienų,
perdenginių, pertvarų konstrukcijos, langai ir durys
neuţtikrina pakankamos šilumos, garso ir hidro
izoliacijos, nepakankami langų gabaritai, dėl ko trūksta
apšviestumo ir insoliacijos gyvenamosiose patalpose,
triukšmo skvarba per langus ir durų blokus, grindų
svyravimas.
Funkcinis nusidėvėjimas apskaičiuojamas iš:
M = MM 5.0–100100 (11)
Čia M – funkcinis nusidėvėjimas % nuo atstatomosios
vertės;
M – funkcinio nusidėvėjimo rodiklis % nuo
pirminio vertinimo vertės.
Antrosios formos funkcinis nusidėvėjimas atsiranda veikiant
kaip vidaus, taip ir išorės veiksniams. Išorės aplinkos faktoriai
pagrindinai įtakoja būsto funkcinį nusidėvėjimą, patogumą,
ištaikingumą, daugelyje atvejų nustatantys būsto vartojamąją vertę.
75
Tačiau tai įvertinti procentais nuo pastato vertės sunku arba net
kartais neįmanoma, nes nėra pilnai ištyrinėta įvertinimo metodika.
Senų pastatų nuvertėjimas apskaičiuojamas:
M1 = (1 - ) K = P1 K (18)
Čia - naujų statinių vertės Kn sąntykis su analogiškų
senų pastatų verte K;
P1 – pirmosios funkcinio nusidėvėjimo formos
rodiklis.
t – naudojimo laikas, kuriam apskaičiuojama
remonto vertė; t 1 metai (kadangi remonto
būtinumas atsiranda tik naudojant po 1 metų. Iki to
laiko, gedimai statinyje šalinami statybinių
organizacijų kaip garantinis įsipareigojimas).
Antroji funkcinio nusidėvėjimo forma – technologinis
senėjimas – papildomos kapitalinės išlaidos, likviduojant šį
senėjimą ir padedantį pirminės vertės padidėjimui. Poreikis gerinti
buitį ir inţinerinius įrenginius – pastato remontas, nors fizinis
nusidėvėjimas nėra ribinis:
M2 = Rt (19)
Čia Rt – piniginiai kaštai modernizuojant pastatus,
apibūdinamus funkciniu senėjimu.
M = K+Kn+Rt (20)
Naudojimo išlaidos ir būtinumas šiuolaikiškai modernizuoti
pastatus turi būti apskaičiuojamas ne nuo pirminės statinio vertės,
bet nuo jo atkuriamosios vertės.
76
2.2 lentelė. Atskaitymo norma remontams
Kapitalumo grupė
Remontui atskaitymo norma % nuo
atkuriamosios vertės
Maţas remontas Stambus remontas
I 0.75 1.1
II 0.85 1.2
III 1.0 1.3
IV 1.15 2.3
V 1.3 3.3
VI 1.5 2.2
.
2.2. STATINIŲ DEFEKTAI, PAŢEIDOS IR GEDIMAI
Statinių statybos ir naudojimo stadijose atsiranda nuokrypos
nuo normų ir projekto reikalavimų, kurios ţymiai įtakoja
naudojimo savybes bei patikimumą ir viso statinio normalųjį
naudojimą. Todėl svarbu kruopščiai ir laiku išaiškinti atsiradusius
defektus, paţeidas ir gedimus, tiksliai įvertinti jų poveikį statinio
techninei būklei.
Veikiančiame standarte LST 1280 – 93 nurodoma:
Defektas – objekto neatiktis nustatytiems reikalavimams, tai
konstrukcijų arba statybos medţiagų kokybės rodiklių parametrų
nuokrypiai nuo normų reikalavimų, projekto, atsirandantys jas
gaminant, transportuojant, vykdant statybos ir montavimo darbus,
bei naudojant.
Pažeida – tai įvykis, dėl kurio objektas tampa netvarkingas
(neatitinka bent vieno keliamo reikalavimo). Pavyzdţiui, padidintas
mūro siūlių storis laikomas defektu, o mūro deformacijos ir plyšiai
77
– pažeidos dėl siūlių defektų, bet ne visada dėl to. Pažeidą kai
kuriais atvejais galima vadinti defektu.
Gedimas – tai tokia statinio ar jo elemento būklė, kai jis iš
dalies arba visiškai praranda darbingumą. Todėl svarbu skirti
statinio elemento gedimą nuo viso statinio, kaip sistemos, gedimo.
Vienos ar kelių statinio plokščių gedimas nereiškia viso statinio,
kaip sistemos gedimo, nors tai gali sumaţinti jo naudojimo
efektyvumą, neperţengiant leistinų ribų.
Statybos objektų kokybės tikimybinio vertinimo sąvokos
tvarkinga būklė, netvarkinga būklė, darbinga būklė, nedarbinga
būklė, ribinė būklė apima pagrindinius jų techninės būklės atvejus.
Kiekviena jų apibūdinama parametrų, vertinančių objekto būklę
kiekybiškai ir kokybiškai, reikšmių aibę.
Defektų ir jų atsiradimo prieţasčių sąrašas labai platus.
Pavojingiausi pagrindinių konstrukcijų defektai, kadangi jie gali
sukelti viso statinio deformacijas ir irimą. Statybos konstrukcijų
defektai yra labai įvairūs. Jie skiriami pagal atsiradimo laiką į
pirminius defektus, atsiradusius iki konstrukcijos naudojimo
pradţios ir į antrinius defektus, atsiradusius konstrukcijos
naudojimo metu.
Konstrukcijos defektai gali atsirasti dėl tokių poveikių [9]: 1.
konstrukcijų gamyba ir statyba; 2. korozija; 3. perkrovos; 4.
mechaniniai ir fiziniai poveikiai (smūgiai, temperatūra, jos
svyravimai, susitraukimas, drėgmė ir pan.); 5. pagrindų
deformacijos; 6. kiti poveikiai.
Šie poveikiai pasireiškia, o kartu ir konstrukcijų defektai
atsiranda daţniausiai dėl tokių prieţasčių: 1. projektavimo klaidos
2. bloga gamybos ir statybos darbų kokybė; 3. blogas pastatų
naudojimas; 4. kitos prieţastys. Konkrečių defektų ir paţeidų
aprašymai ir jų atsiradimo prieţastys pateikiamos prieduose.
78
Statinių defektai klasifikuojami pagal įvairius poţymius,
kurių svarbiausi – pavojingumo laipsnis, būdas juos aptikti ir
pašalinti:
kritiniai, vis labiau didėjantys ir tiesiogiai maţinantys
konstrukcijos laikomąją galią, bloginantys kitas charakteristikas,
dėl ko objekto naudoti negalima; juos reikia šalinti;
pavojingieji, tyrinėjimų metu negresiantys griūtimi, bet
silpninantys konstrukcijas arba bloginantys kitas statinio naudojimo
savybių charakteristikas; jie turi būti šalinami;
mažai pavojingieji, nereikšmingi ir neturintys įtakos
konstrukcijų stiprumui, bet menkinantys jų ir statinių naudojimo
savybių charakteristikas.
Pagal suradimo būdą statybos objektų defektai būna:
aiškieji, kuriems išaiškinti norminiuose dokumentuose yra
numatyti atitinkami metodai ir priemonės; jie daţnai pastebimi
paprasta akimi;
paslėptieji, kurie aptinkami pagal šalutinius poţymius arba
specialiosiomis priemonėmis; juos sunkiau pašalinti negu
aiškiuosius.
Pagal pašalinimo galimybę defektai būna:
pašalinamieji, kurių pašalinimas techniškai įmanomas ir
ekonomiškai naudingas;
nepašalinamieji, kurių pašalinimas techniškai neįmanomas
arba ekonomiškai nenaudingas.
Pagal pavojingumą konstrukcijų defektus galima skirti į
keturias kategorijas [9]. Pirmosios kategorijos defektai yra nedideli,
laikui bėgant nesiplėtoja ir neturi reikšmės konstrukcijos ir jos
elementų laikymo galiai, standumui, pleišėjimui ir ilgalaikiškumui.
Šios kategorijos defektus tenka panaikinti arba paslėpti tenkinant
higienos reikalavimus.
Antrosios kategorijos defektai turi neigiamos įtakos
konstrukcijų laikymo galiai, standumui ir ilgalaikiškumui. Laikui
79
bėgant šie defektai ir jų neigiama įtaka gali dar padidėti, o
konstrukcijų deformacijų dydţiai, plyšių charakteristikos gali
viršyti leistinas ribas. Tokius defektus rekomenduojama pašalinti.
Trečiosios kategorijos defektai yra pavojingi, nes dėl jų
sumaţėja statinio, konstrkcijos arba jos elementų laikymo galia,
atsiranda neleistino didumo įlinkiai, plyšių pločiai ir kitos
deformacijos. Normalus statinio ar jo konstrukcijos naudojimas su
šios kategorijos defektais yra negalimas ir statinį ar konstrukciją
reikia remontuoti.
Ketvirtosios kategorijos defektai labai sumaţina
konstrukcijos laikymo galią ir jos būklė yra avarinė. Būtina
apsaugoti, kad nuo avarijos nenukentėtų ţmonės, nebūtų sugadinti
įrengimai, pašalinti konstrukcijos avarinę būklę ir ją sukėlusias
prieţastis, sustiprinti, atstatyti arba pakeisti naujomis sugadintas
konstrukcijas arba jų elementus.
Svarbu ne tik laiku išaiškinti įvairias statinių paţeidas, bet ir
nustatyti jų atsiradimo prieţastis, charakterį, pavojingumą ir tiksliai
suklasifikuoti. Paţeidos klasifikuojamos pagal šiuos poţymius:
jas sukeliančiąsias prieţastis;
konstrukcinių elementų irimo procesų charakterį;
suirimo laipsnį arba pasekmių pavojingumą ir remonto darbų
sąnaudas.
Paţeidų atsiradimo prieţastys skiriamos į keturias grupes:
1-oji – išorės gamtos ir dirbtinių veiksnių poveikis;
2-oji – vidaus veiksnių (technologinių procesų) poveikis;
3-oji – defektų, atsiradusių tyrinėjant, projektuojant ir statant
statinius, poveikis;
4-oji – statinių naudojimo taisyklių trūkumai ir jų nepaisymo,
poveikis.
Pagal procesų, lemiančių statinių suirimą, charakterį galimas
dviejų rūšių suirimas:
80
mechaninis suirimas dėl pridėtų apkrovų poveikio, pagrindo
grunto deformacijos ir kt.;
fizinis ir cheminis suirimas, vykstantis dėl šių pagrindinių
korozijos rūšių: cheminės, elektrocheminės, fizinės ir fizinės –
cheminės.
Pagal statinio suirimo laipsnį ir jo pasekmių pavojingumą
paţeidos gali būti skiriamos į tris kategorijas:
1-oji – griūties pobūdžio pažeidos, atsiradusios dėl
projektavimo ir statybos klaidų, stichinių reiškinių bei netinkamos
statinio prieţiūros. Nusidėvėjusios konstrukcijos keičiamos iš
dalies arba visiškai;
2-oji – laikančiųjų konstrukcijų pažeidos, nekeliančios
griūties grėsmės ir pašalinamos remonto metu;
3-oji – antraeilių elementų pažeidos, pašalinamos remonto
metu.
Paţeidos, kaip ir defektai, skirstomos į reikšmingąsias ir
nereikšmingąsias. Pirmosios apibūdina statinio tvarkingumo
paţeidimą (išlaikant darbingumą), o antrosios – statinio gedimus.
Ilgainiui kai kurios nereikšmingosios paţeidos gali kauptis ir pereiti
į reikšmingųjų paţeidų kategoriją, sukelti statinio gedimus.
Pavyzdţiui, dėl sieninių plokščių pralaidumo, sandūrų tarp jų
nesandarumo genda plokštės ir visa sistema – pastatas, gyventi arba
dirbti jame darosi nesaugu ir nepatogu.
Statinių ir jų elementų gedimai, kaip ir paţeidos bei defektai,
klasifikuojami:
pagal technologinį požymį – mechaninių savybių
charakteristikų pablogėjimas, per didelės deformacijos ir neleistini
naudojimo charakteristikų nuokrypiai;
pagal priežastis – vidiniai gedimai dėl konstrukcinių
trūkumų, išorės prieţasčių (perkrovų, skaičiuojamosios schemos
pokyčio ir t.t.);
81
pagal pasekmių pavojingumą – nepavojingieji gedimai,
nebloginantys naudojimo savybių charakteristikų, pavojingieji
gedimai, kritiškieji gedimai;
pagal objekto tolesnio panaudojimo galimybę po įvykusio
gedimo – daliniai ir visiški gedimai;
pagal išorės požymius – aiškieji bei paslėptieji gedimai.
Nagrinėjant pastatų ir jų konstrukcijų suirimus (paţeidimus)
daroma išvada apie tai, kad jie paprastai susieti su tam tikromis
prieţastimis. Daugelyje atvejų vienareikšmiai nustatyti suirimo
prieţastį sunku, nes daţnai susideda keletas prieţasčių ir to
rezultate vyksta suirimas. Daugelyje šalių tyrinėjamos galimos
suirimo prieţastys, tačiau neturima pilnų ir patikimų duomenų apie
suirimų apimtį ir prieţastis. Detaliai išnagrinėti statybinių
konstrukcijų suirimo rūšį ir laipsnį, neįvertinus jų amţiaus ir
naudojimo laiko, o taip pat aplinkos poveikio trukmės yra gana
sudėtinga.
2.3.DEFEKTŲ IR PAŢEIDŲ ATSIRADIMO PRIEŢASTYS
Naudojamų pastatų nusidėvėjimas priklauso nuo jo
konstrukcijų ir medţiagų stiprumo įvairiems poveikiams.
Naudojimo metu atsiranda įvairių defektų, kurie laiku nepašalinti,
gali sudaryti būklę pirmalaikiam statinio ar jo konstrukcijos
suirimui, sukelti pavojų saugiam ţmonių darbui ir gamtai.
Dėl reguliarios savalaikės ir kvalifikuotos statinių prieţiūros
nesugebėjimo įvertinti naudojimo poveikių įtakos konstrukcijų
darbui, atsiranda avarinės situacijos, patiriami didţiuliai nuostoliai
Savalaikio ir kvalifikuoto statinių ir jų konstrukcijų būklės
įvertinimo naudą, jo efektyvumą nesunku apskaičiuoti. Ţinant, kas
pigiau: ar laiku nustatyti defektus, jų pavojingumo laipsnį ir juos
pašalinti, kad ir per trumpesnį naudojimo laiką, arba leisti šiems
defektams toliau vystytis, ilginant defektų pašalinimo periodus ir
82
vėliau atliekant didesnės apimties remonto darbus. Taip darant,
daţnai tenka ne tik šalinti padidėjusius defektus, bet ir stiprinti visą
konstrukciją, atstatyti jos laikymo galią arba ją visai pakeisti nauja.
Norint saugiai naudoti pastatą ir sumaţinti su tuo susijusias
išlaidas, būtina:
1. Stebėti ir įvertinti pastato bei jo konstrukcijų naudojimo
sąlygas ir būklės kitimą;
2. Techniškai aprūpinti pastato naudojimą;
3. Profilaktiškai atlikti remontą ir pašalinti pirminius bei
stambius defektus ir paţeidas.
Idealus pastato naudojimas, kad nevyktų jo nusidėvėjimas
praktiškai neįmanomas. Esant idealioms naudojimo sąlygoms,
vyksta medţiagų senėjimas ir tuo pačiu jų laikymo galios
maţėjimas. Pastato konstrukcijų tam tikrose vietose dėl įvairių
prieţasčių atsiranda matomi ir nematomi defektai, kurie įtakoja
konstrukcijos tolesnio naudojimo galimybę ir su tuo saistomas
prieţiūros išlaidas. Skaičiavimai ir tyrimai rodo, kad visos išlaidos
pastato naudojimui ir jo tolesniai prieţiūrai priklauso nuo
laikotarpio iki pirmųjų defektų atsiradimo ir jų likvidavimo [9].
Labai svarbūs šie naudojimo reikalavimai: visos konstrukcijos ir
atskiri jų mazgai turi būti patikimi, paprasta jų prieţiūra,
garantuotas kuo ilgesnis tarpremontinis (negendamumo) periodas,
konstrukcijoms parinktos medţiagos turi būti atsparios naudojimo
aplinkos poveikiams. Tokią ekspertizę gali atlikti tik atitinkamos
kvalifikacijos specialistai arba projekte turi būti pateiktos
atitinkamos garantijos, kad jei pastatas bus naudojamas
nepaţeidţiant projekte nurodytų naudojimo sąlygų, konstrukcijos
nenusidėvės pirma laiko.
Tik išanalizavus projektinius sprendimus ir panaudotų
medţiagų bei konstrukcijų stiprumą įvairiems poveikiams, jų
nusidėvėjimo laipsnį ir galimą naudojimo laiką, įmanoma spręsti
apie viso pastato nusidėvėjimo laipsnį ir faktiškąją jo vertę.
83
Dabartiniu metu gyvenamiesiems bei kitos paskirties
statiniams statyti vartojamos betono ir gelţbetonio bei mūro
konstrukcijos. Betonas nėra universali statybos medţiaga, kadangi
turi gana ţymių neigiamų charakteristikų: ţemą stiprumą tempiant
bei atsparumą pleišėjimui. Tai sudaromos sąlygos defektams bei
paţeidoms atsirasti betone. Statybos defektų ir paţeidų sąvokos
neturi tikslaus apibrėţimo nei standartizacijoje nei juridikcijoje.
Statybos defektai pastebimi tada, kai tai tampa statybos elemento
suirimo prieţastimi.
Statybos elementų suirimas – tai statybos objekto būklės
pasikeitimas, kai paţeidţiama naudojimo galimybė arba sumaţėja
jo patikimumas. Konstrukcijų suirimas yra arba statybos gedimas
arba konstrukcinių elementų ar statybos medţiagų perkrovimas.
Labai svarbu teisingai nustatyti šių defektų ir paţeidų atsiradimo
prieţastis, nes statinių projektuotojai, statybininkai ir naudotojai
jaučia ţinių apie statybos defektus trūkumą, kadangi nėra
populiarios ir praktine medţiaga pagrįstos informacijos. Vyrauja
nuomonė, kad statybos objektų suirimo prieţastimi yra tai, jog
pakanka tik suprojektuoti statinį atsiţvelgiant į projektavimo
normas, o apie jų naudojimo reikalavimus uţmirštama. Ţinoma,
kad betono konstrukcijų egzistavimo laikotarpiu jos patiria įvairaus
charakterio ir intensyvumo mechaninius, fizinius ir cheminius
poveikius, kurie gali neigiamai įtakoti jų stiprumo charakteristikas
bei galimybę priešintis korozijos poveikiui.
Gedimas – atsitiktinis reiškinys, tačiau prieţastys, dėl kurių
atsiranda gedimai, susietos su tam tikrais fiziniais ir fiziniais –
cheminiais procesais, vykstančiais konstrukcijos (sistemos)
medţiagose, įvairiuose jos darbo perioduose. Molekulinės ir
submolekulinės struktūros pokyčiai medţiagoje, vyksta laike
(senėjimas), o taip pat vystosi gamybos, saugojimo,
transportavimo, funkcionavimo periodo procesuose ir atstatant
gyvybingumą. Šių procesų vystymasis priklauso nuo darbo reţimo
84
(vidaus sąlygos) ir išorės sąlygų (apsupanti aplinka) – apkrovų,
temperatūros, drėgmės, saulės radiacijos ir kitų poveikių.
Mechaninėse sistemose ţymią reikšmę turi ne tik medţiagos
molekulinė sistema, bet ir mikroskopiniai plyšiai, kurie veikiant
mechaniniams, šilumos ir kitiems poveikiams vystosi ir iššaukia
defektus. Tyrimais nustatyta, kad labai svarbu nepaţeisti
gelţbetonio konstrukcijų, jas gaminant ir kietinant, kadangi
pradiniai defektai pagreitina jų fizinių savybių pakitimus ir defektų
atsiradimus. Medţiagų bei gaminių senėjimo ir nusidėvėjimo, irimo
dinamikos modelių sukūrimas – ateities mokslo uţdavinys. Ir kol
šie modeliai nesukurti, statistinės informacijos kaupimas yra būtina
sąlyga daugelio teorinių ir taikomųjų klausimų sprendimams
kokybės valdyme, pastatų bei jų elementų ir sistemų patikimumui.
Statybos objektų tyrimais nustatyta, kad rūsių sienose ir
perdenginiuose virš rūsių, greta neţymių paviršiaus defektų
atsiranda vidinės tuštumos, o atskirais atvejais betono sluoksnis yra
nepakankamo storio (vietomis matoma armatūra). Nagrinėjant
perdenginius pastebėta, kad jų paviršiuje, ypač apatiniame,
atsiranda aiškiai matomi plyšiai bei banguotas paviršius. Plyšiai
atsiranda dėl betono susitraukimo deformacijų, neteisingai
gaminant, priţiūrint, transportuojant, statybos medţiagų gamybos
bei konstrukcijų montavimo. Temperatūros ir susitraukimo plyšiai
paprastai atsiranda pradinėje stadijoje (plauko storio plyšiai
paviršiuje), vystosi gilyn dėl neteisingos betono prieţiūros,
atsiradus papildomiems įtempimams, kurie padidina plyšius ir
jungia juos vieną su kitu. Įvertinant liekamuosius plyšius ir maţą
apsauginio sluoksnio storį, rekomenduojama patalpose su padidintu
pavojumi korozijai (pvz. virtuvė, vonia, prausimosi kambarys ir
t.t.), numatyti apatinėje perdangos dalyje išlyginamąjį sluoksnį iš
sintetinės dervos arba analogiškos medţiagos, kad išvengti betono
sluoksnio atskilimo atsiradus plyšiams.
85
Labai blogai sprendţiami stambiaplokščių namų sienų
sujungimai. Jų darbas dėl temperatūros – drėgmės poveikių, ţymiai
skiriasi nuo mūro sienų. Priglaudţiamųju lodţijų darbo sąlygos, dėl
skirtingų temperatūros – drėgmės pokyčių, kuriuose yra šildomųjų
namų ir atskirų lodţijų konstrukcijos`labai greitai suardo perdangų
ir lodţijų sienų priglaudimo siūles. Susiformuoja plyšiai ir
atidengia juostinius ryšius, jų išlindimo iš sienų vietose. Tokie
plyšiai atsiranda jau po to, kai statiniai priimti naudojimui ir
ypatingai išryškėja horizontaliose lodţijų kontakto su sienomis
siūlėse. Lodţijų prijungimo su sienomis vietose sąlygojama
plyšinės opinės korozijos pradţia, kuri periodiškai drėkinama
atmosferine drėgme bus labai intensyvi.
Nuomonė, kad ryšiai koroduos 0.15….0.17mm / metus ir
nesuirs anksčiau kaip per 40…50 metų nėra patikima ir
pakankamai pagrįsta. Ryšių įtempimų būvis palaipsniui kinta ir
priklausomai nuo korozijos eigos intensifikuos ir labai staigiai
sumaţins ryšių egzistavimo laiką. Ryšių suvirinimo vietose t.y.
pačiame labiausiai paţeidţiamame mazge, blogai įvykdţius
antikorozinę dangą korozija gali intensyvėti.
Kai perdangų plokštės atremtos į skersines sienas, tai jų siūlė
su išorės siena labai greitai sutrūkinėja. Geriausia plokštes įleisti į
sieną. Tai labai svarbu, nes naudojimo laikotarpiu reikia gana
brangių priemonių defektų taisymui. Plokštė išlinksta, o siūlė
sutrūkinėja. Paprastai sujungtos plokštės (pastogės), kai yra ţymūs
temperatūros poveikiai, gali atsiskirti ir plokštės dirbs kaip atskira
konstrukcija. Šiuo atveju siūloma plokštes sujungti įdėtinėmis
detalėmis.
Dujų silikato armuotose plokštėse, kai armatūra pradeda
koroduoti, atsisluoksniuoja apsauginis betono sluoksnis.
Temperatūros – susitraukimo deformacijos ir įraţos paţeidţia
stambiaplokščias sienas. Daţniausiai galimi paţeidimai – sąraminių
juostų sutrūkimai ir tarpatramiuose įstriţųjų plyšių atsiradimas.
86
Stogo konstrukcijos daţniau veikiamos temperatūros
svyravimais ir tai sukelia stogo deformacijas. Šis neigiamas
reiškinys labiausiai nepalankus ištisiniuose stoguose, kuriuose
konstrukcijos nelabai storos, o šias konstrukcijas veikia vėjo ir
sniego apkrovos. Plonasienėse konstrukcijose susitraukimo plyšiai
matomi ryškiau, kadangi betonas greičiau išdţiūsta, Plyšių
atsiradimo galimybių sumaţinimui stoguose ir mūre, esant
neleistinoms lenkimo bei ypatingai šlyties apkrovoms
laikančiuosiuose elementuose, tam tikruose atstumuose reikia
įrengti temperatūros pjūvius (siūles). Atstumai tarp pjūvių
priklauso nuo temperatūros poveikių dydţio ir krypties,
nagrinėjamoje plokštumoje, nuo statybos konstrukcijų storio, jų
šiluminių savybių, o taip pat laukiamo išilginio pailgėjimo,
didesnio ar maţesnio medţiagos tamprumo laipsnio ir atstumo tarp
vidaus sienų.
Pastatų defektų įvertinimui reikalingas sisteminis poţiūris.
Pastatų defektų analizė turi būti grindţiama giliomis ţiniomis apie
pastatų statybą. Duomenys tradiciškai surenkami iš literatūros,
mokymo ir patirties. Neteisingas poţiūris yra tada, kai defektai
skiriami kuriai nors medţiagai, jos komponentams ar
konstrukciniams elementams. Teisingiausias poţiūris nagrinėjant
pastato būklę yra tada, kai pastatas suformuojamas kaip integralinė
sistema. Defektų analizės eksperimentinėje dalyje vartojamos
ankstesnės ţinios, gautos visapusiškai įvertinant pastato defektus.
Tai ypatinga analizuojamojo proceso dalis. Svarbu ir tai, kad būtų
aptartas pastato pagrindinis darbas, įvertinamas analizuojant
defektus.
Statybos technologijos tobulėjimas atsiliepia ir defektų
vystymuisi. Tokių defektų klasifikacija gali būti plačiose ribose,
kad būtų gaunama pilnesnė analizė, nes būtina visapusiškai
įsivaizduoti defektus, bei jų įtaką pastato būviui. Šiuo aspektu
defektai susisteminti ir tai pateikiama 6 lentelėje.
87
Pastatų statybos technologija jungia statybos sprendimus,
atsiţvelgiant į pastatų formas. Šioje srityje defektai gali priklausyti
nuo konstrukcijų, jų medţiagų netobulumo ir suminio išorės
klimatinių sąlygų poveikio įvertinimo.
2.4. PLYŠIŲ ATSIRADIMO PRIEŢASTYS MŪRE
Mūro sienose, kai ant jų remiasi gelţbetonio perdanga,
plyšiai atsiranda nuo neapsaugotų arba nepakankamai izoliuotų
gelţbetonio plokščių pailgėjimo, didėjant temperatūrai, šilumos
poveikiams ir ypatingai stipriai kaitinant saulei. Nepakankamas
šilumos izoliacijos sluoksnis neefektyvus ir neturi ţymios įtakos.
Vasarą šildant saulei stoge atsiranda
tmax = (ta+tu) / 2 (21)
Čia ta – paviršiaus temperatūra vasarą;
tu – temperatūra gyvenamosiose patalpose.
Ţiemos metu:
tmin = (ta+tI) / 2 (22)
Čia ta – vidutinė išorės temperatūra;
tI – temperatūra nešildomose patalpose ir
izoliuotame aukšte.
Absoliutus temperatūros perkritis konstrukcijoje tabs lygus
intervalui nuo tmax iki tmin. Betono linijinis plėtimosi koeficientas
(0.000014). plieno (0.000011) skiriasi apytikriai 27%, o t
koeficiento reikšmė priimama lygia 0.000014 t.y. kylant
temperatūrai 1C betono vienetas pailgėja 0.000014 savo dydţio.
Todėl pailgėjimas
t = t t tabs = 1 0.000014 tabs (23)
88
Atitinkamo storio šilumos izoliacijos sluoksnis sumaţina
temperatūros deformacijas ir atitnkamus pailgėjimus iki leistinų
ribų.
2.5.PASTATO SĖDIMO DEFORMACIJOS IR JŲ
PRIEŢASTYS
Skiriami du sėdimo būdai: tolygus ir netolygus. Netolygiai
sėdant statiniui atsiţvelgiama į netolygumo laipsnį ir rūšį, dėl ko
gali atsirasti plyšiai ir kitos paţeidos, o taip pat paţeidţiamas
statinio pastovumas.
Sėdimas gali būti: tampriai plastinė grunto deformacija
veikiant apkrovai, gruntinių vandenų judėjimas, surišto grunto
susitraukimas dţiūstant, grunto laikymo galios maţėjimas, susietas
su grunto drėgnumo didėjimu ir surištame grunte tirpstant ledo
linzėms, dumblo išspaudimas, perkrautos statinio dalies nusėdimas
dėl pagrindo suirimo. Ypatingai svarbūs suirimai, kai pagrindo
gruntas uţšaldomas ir atšildomas. Uţšaldymas vyksta ţemėjant
temperatūrai iki uţšalimo taško (00 c) ir pakeičia gruntinių vandenų
fizinį būvį.
2.6. KONSTRUKCINIAI PLYŠIAI
Daugelyje atvejų, atsirandantys plyšiai pagal išorinius
poţymius yra konstrukciniai, tačiau tikrumoje jie atsiranda visiškai
dėl kitų prieţasčių. Tokiems plyšiams priklauso:
- susitraukimo plyšiai dėl nepakankamo drėgmės kiekio esant
karštam orui,
- plyšiai nuo poslinkių dėl siūlių defektų,
- sėdimo plyšiai dėl netolygaus statybinio pagrindo sėdimo,
- įtempimų plyšiai dėl suvarţytų deformacijų, perkrovų ir kt.
89
2.3 lentelė. Technologijų vystymosi fazės
ir jų sritys
Fazė Sritys
Konstrukcijų
technologijos
Drėgminiai
šilumos
reikalavimai
Komforto ir
aplinkos pokyčiai
Pradi-
nė
Empirinės
ţinios
Atsparumas
klimatinių
sąlygų poveikiui
Vartotojo tikimybės
ribojimai
Natūralios
medţiagos
Paprasta
izoliacija
Daugelis statinių
sugedę
Tradicinės
formos
konstruk-cijos
Masės, storio
patikimumas
Pagrindinis
šildymas ir
ventiliacija
Plačios
projektavimo
ribos
Besi-
vys-
tanti
Evoliucinė
gamyba ir
statybos
tradicijos
Toleruojami sezoniniai pokyčiai
Vys-
tymas
is
Mokslo ţinių
kiekio didėjimas
Klimatinėse
sąlygose
išmėgintos
Vartotojo
pasitikėjimo
augimas
Naujos
medţiagos ir jų
formos
Dalinis
patvirtinimas
Kai kurie pastatai
nusidėvėję
Nuokrypų
maţėjimas
projektuojant
Lengvųjų
konstrukcijų
išryškinimas
Šildymo ir
ventiliacijos
sistemų gerinimas
Naujų statybos
formų įvedimas
Nenumatytos
izoliacijos;
reakcija į
energijos krizę
Neţinomos
vartotojui saugumo
problemos
90
Tik ypatingais atvejais galima tiksliai nustatyti plyšių tipą.
Konstrukcinių plyšių analizė rodo, kad daugelyje atvejų
nepakankamai skiriamas dėmesys šiems faktoriams:
- statybos medžiagos tūrio kitimas nepalankiose temperatūros
ir drėgmės sąlygose dėl valkšnumo ir susitraukimo;
- ilgio kitimas dėl išankstinio įtempimo įraţų poveikio;
- statybos medžiagos tampriųjų savybių arba temperatūros
poveikių (terminė deformacija);
- išsiplėtimo poslinkių ir slėgio statybiniame pagrinde
atsiradimas.
Ypatingas dėmesys skiriamas plyšiams, atsiradusiems dėl
temperatūros svyravimų. Tokie plyšiai daţnai išsivysto mūro
sienoje, išilgai perdangos atrėmimo linijos. Jų charakteringas
bruoţas tas, kad jie nevisada atsiranda, juos sunku atrasti ir jų
įtakoti paţeidimai išryškėja ne iš karto, o tik per nekurį laiką po
elemento pagaminimo (priėmimo).
2.7. STATIKOS ĮTAKA DEFEKTŲ ATSIRADIMUI
Pastatų ir konstrukcinių elementų suirimas, susietas su
neteisingu statiniu apskaičiavimu, neteisingu fizinių charakteristikų
įvertinimu, labai paplitęs ir atsiranda jo nelaukiant. Greta statybos
pagrindo bandymo, matmenų įvertinimo, mūro laikymo galios ir
stovio mūrijant ir rekonstruojant pastatus, labai didelę reikšmę turi
apkrovų dydţio nustatymas.
Turi būti atmosferos sąlygų: temperatūros, saulės radiacijos,
vėjo, sniego įvertinimo tinkamesni būdai, lyginant su priimamais
praktikoje. Plieno, betono ir mūro leistinųjų apkrovų (įtempimų)
padidėjimas ţymiai susiaurina galimų perkrovų sritį, lyginant su
reikalavimais, taikomais anksčiau. Jeigu vėjo apkrovas nesunku
91
įvertinti, tai sniego apkrovų įvertinimas, ypatingai statant kalnuose
ir snieginguose rajonuose, sukelia ţymius sunkumus.
Apkrovų klasifikacija:
1. savoji masė;
2. naudingosios apkrovos:
2.1 sniego apkrovos (masė, sniego dangos aukštis);
2.2 vėjas (štormas) paprastasis atvejis, ypatingasis;
3. grunto slėgis (aktyvusis atvejis, pasyvusis atvejas);
4. vandens slėgis (spaudimas):
4.1 gruntiniai vandenys (hidroizoliacija);
4.2 potvynio vandenys;
5. slėgis į gruntą (pagrindo suirimas).
Pamatų matmenys apskaičiuojami apkrovų nuo sienų ir
pamato savosios masės (orientaciniai), tenkančių 1m, atsiţvelgiant
į leistinąjį slėgį į pagrindą (iš grunto bandymo).
Toliau nagrinėjami įtempimai mūre (įpjovos, išėmos),
standumo briaunos, ugnies, šilumos ir garso izoliacijos įtaka,
apsauga nuo vibracijos.
Apskaičiuojant apkrovas, vartojamos tokios techninės
normos:
1. Apkrovų perdavimas pamatams,
2. Statybinės medžiagos ir detalės, grunto tipai ir užpiltieji
gruntai,
3. Savoji konstrukcinių elementų masė,
4. Laikinosios apkrovos (naudingosios apkrovos).
Standartinė apkrova gyvenamajam namui:
1. – vėjo ir sniego apkrova,
2. – stogo danga,
3. – laikinoji apkrova,
4. – apkrova nuo stogo,
5. – naudingoji apkrova,
6. – savoji masė,
92
7. – mūras,
8. – grunto slėgis,
9. – grunto slėgis ir galimas vandens (gruntinio ir
paviršiaus vandens) slėgis,
10. – vėjo apkrovos.
Normose neįvertinta:
1.- stogai su apželdinimu,
2.- laikinosios apkrovos terasoje,
3.- laikinosios apkrovos dengtose galerijose,
4.- laikinosios apkrovos mokyklų tualetuose,
5.- laikinosios apkrovos viešbučiuose, pensionatuose.
Vėjo apkrova priklauso nuo pastato formos ir susideda iš
slėgio bei šlaitinės sudedamosios; ji matuojama slėgio vienetais:
= c q sin (kg į 1m2 stogo paviršiaus) (24)
Čia c – koeficientas, priklausantis nuo formos,
q – slėgis, q =p v2/ 2
v – greitis (m/s)
Sniego apkrova.
Ji priimama 75 kg/m2 stogo ploto (duomenys literatūroje).
Veikiančiosios techninės sąlygos.
Ţymi defektų statyboje dalis susieta su techninių sąlygų
nevykdymu ir nepilnu įvertinimu, o taip pat su pastato skaičiavimo
klaidomis. Normos ir statybos taisyklės, nurodymai ir skaičiavimo
bei konstrukcijų tikrinimo formulės suteikia projektuotojams
neribotas galimybes. Tačiau šios taisyklės nevykdomos ar
vykdomos nepilnai, o kartais normų reikalavimų nepaisoma.
Tokiais atvejais klaidingai manoma, kad kai kurie išorės poveikiai
praktiškai neţymūs ir jie be didelio vargo perimami pastato
konstrukcijomis. Kai kuriais atvejais tai teisinga, bet daugybė
suirimų leidţia padaryti priešingą išvadą: neįvertinama poveikių
93
įtaka bei atsiradusios jėgos daţnai negali būti perimamos statybos
konstrukcijomis arba perimama tik dalis apkrovų. Praktikų
nurodymai gali būti klaidingi, nes jie remdamiesi tik turima
patirtimi ir konstrukcijų tyrimais, tiki jų paslėptu patikimumu,
neatsiţvelgiant į kiekvieno atvejo ypatybes ir medţiagų savybes.
2.8. BETONO IR ARMATŪROS KOROZIJA
Laikoma, kad betono stiprumas ir kitos charakteristikos, kai
jis naudojamas neagresyvioje aplinkoje (įprastose temperatūros –
drėgmės sąlygose) ilgą laiką ir tolygiai gerėja. Tačiau, kaip
taisyklė, naudojant konstrukcijas, pastatus, jų betono ir gelţbetonio
konstrukcijas, greta su apkrovų jėgomis veikia ir įvairūs koroziniai
faktoriai, kurie per tam tikrą laiką gali ţymiai sumaţinti jų
stiprumą, o taip pat ir visiškai suardyti.
Nagrinėjant fizinius – cheminius betono ir gelţbetonio
korozijos procesus nustatyta, kad greta grynųjų cheminių ir
elektrocheminių faktorių, ţymų vaidmenį vaidina fiziniai ir fiziniai-
cheminiai procesai.
Visi korozijos procesai skiriami į 3 rūšis.
Pirmąjai rūšiai gali būti priskiriami visi procesai, kurie
vyksta betone jam sąveikaujant su išorine vandeninga aplinka, kai
ištirpinamos ir išplaunamos cementinio akmens sudėtinės dalys.
Daugelyje atvejų tai atsitinka, kai betoną plauna greitai tekantys
vandenys arba per betoną filtruojantis vandenims su maţu laikinu
standumu. Vandenyje gali būti druskų (bet ne kalcio druskų),
tiesiogiai nereaguojančių su cementinio akmens sudedamosiomis
dalimis, bet paaukštinančių tirpalo joninę galią (jėgą), padidinančių
kalcio oksido hidrato tirpumą (tai labiausiai tirpstanti cementinio
akmens sudėtinė dalis), tuo pačiu ţymiai sustiprinančių ir
pagreitinančių 1 rūšies korozijos procesus.
94
Antrąjai korozijos rūšiai priskiriami tie procesai, kurie vyksta
betone, jam sąveikaujant su išorės agresyvia aplinka. Juose,
vykstant pasikeitimo reakcijoms tarp cementinio akmens
sudedamųjų dalių ir ištirpusių vandenyje medţiagų, atsiranda
lengvai tirpstančios druskos ir amorfiniai, maţai tirpūs reakcijos
produktai, kurie neturi rišimosi savybių. Tai korozijos procesai,
kada betoną veikia rūgštys, magnezinės druskos, amonio druskos ir
kt.
Trečiąjai korozijos rūšiai gali būti priskiriami tie procesai,
kurių rezultate, reakcijos produktai kaupiasi ir kristalizuojasi
betono porose ir kapiliaruose. Atitinkamoje šių procesų vystymosi
stadijoje, kristalų susidarymas padeda atsirasti didėjantiems
įtempimams ir deformacijoms gaubiančiose sienelėse, o po to
suardo struktūrą. Destrukciniai procesai gali atsirasti ne tik
tiesiogiai reakcijos metu, bet veikiant ir kitiems poveikiams
(jėgoms), veikiančiais išorėje – tirpalo pavidale ir betono
kristalizacijos procese. Tai korozija, veikiant sulfatams kaupiantis
ir augant hidrosulfoaliuminatų, gipso ir kt. kristalams.
Biologinei korozijai priskiriamos bakterijos, kurios pvz.
nutekamuose vandenyse sieros junginius parūgština pradţioje iki
sieros vandenilio, o po to iki sieros rūgšties. Tyrimais nustatyta,
kad suardytame betone SO3 atsirado 42.95% vietoje 1% pagal
normas. Be to bakterijos gali aktyviai ardyti ir armatūrą, o tai
vadinama bioelektrodinamine korozija. Kartu gali veikti visų trijų
rūšių korozija, tačiau viena iš jų yra vyraujanti.
Cementinis akmuo, skiediniai ir betonai, vartojant
portlandcementį neatsparūs gruntiniams vandenims, kuriuose
pakankamu laipsniu tirpsta visi junginiai, atsirandantys hidratuojant
cementui.
Armatūros korozija. Konstrukcijose vartojama armatūra
pagaminta iš tvirtų geleţies tirpalų su anglimi bei kitomis
priemaišomis: manganu, siliciu, fosforu, siera. Metalai, kaip ir jų
95
lydiniai jungia kristalines struktūras, sudarytas iš daugelio atskirų
netaisyklingos formos kristalitų,. Įvertinant ir šių dalelių cheminį
skirtumą, struktūroje esančių priemaišų ir priedų, galime teigti, kad
plieno paviršius visada nevienalytis. Plieno paviršiuje gali būti
plėvelės, oro burbuliukai ir mikroplyšiai. Po šiomis plėvelėmis
plieno potencialas tampa teigiamu, o tai padidina potencialų
skirtumą tarp katodo bei anodo ir tai ţymiai pagreitina koroziją
(katodas oksidinės plėvelės, anodas – feritas ir jo zonos, kur yra
struktūros defektai).
Armatūros plieno korozijos betone procesus stimuliuoja
rūdţių pėdsakai armatūros paviršiuje, atsiradę netinkamai
sandėliuojant armatūrą prieš panaudojimą, Gaminant gelţbetonį
šiuos faktorius reikia pašalinti arba kiek galima sumaţinti jų įtaką.
Kiekvienu atskiru atveju , atsiţvelgiant į betono sąstatą ir
struktūrą, konstrukcijos rūšį, darbinių apkrovų charakterį ir dydį,
tarnavimo sąlygas, betoną gali suardyti:
1. sulfitinė korozija,
2.druskų išplovimo korozija,
3. bendrarūgštinė, o taip pat angliarūgštinė korozijos,
4. magnezinė korozija,
5. druskų kristalizacijos ir druskų įsiurbimo korozija,
6. biologinė korozija,
7. daugkartinis vandens betono porose užšalimas ir
atšilimas,
8. korozija veikiant organiniams junginiams,
9. drėgmės pokytyje susitraukimas ir išbrinkimas,
10. įvairių agresyvių garų ir dujų cheminis poveikis,
11. kontrakciniai (susispaudimo) reiškiniai, lydintys
cemento hidrataciją eksploatavimo sąlygose,
12. įvairūs mechaniniai poveikiai (judančio vandens ir
šlamo ištrynimo veiksmai),
13. osminis slėgis helio plėvelėse,
96
14. elektrocheminiai armatūros plieno korozijos procesai.
Apytikslių ir apriorinių, kai kurių inţinerinių uţdavinių
sprendimų tobulinimui būtina rasti koreliacines priklausomybes
tarp patikimumo rodiklių (pvz. naudojimo laikas) ir tokių gaminių,
naudojamų ribotose sąlygose ir reţimuose, charakteristikų, kaip
tankis, tūrio masė, atsparumas šalčiui, smūginis klampumas ir t.t.
Pastate yra didţiulis įvairaus stiprumo konstrukcijų ir
medţiagų su skirtingu egzistavimo laiku kiekis, todėl nerealu
prognozuoti visą jo egzistavimo laiką, visų statinio elementų
egzistavimo laiko deriniu.
Atlikti tyrimai leidţia sukaupti duomenis, kurie tikimybių
teorijos ir matematinės statistikos priemonėmis sujungia šiuos
pagrindinių duomenų apdorojimo etapus:
1. naudojimo laiko parinkimas, kurio metu atliekamas
statistinių duomenų surinkimas;
2. statistinių duomenų surinkimas apie elementų gedimų
srautą;
3. gedimų atsiradimo, pasiskirstymo tikimybės tankio
histogramų sudarymas;
4. gedimų tankio statistinių charakteristikų nustatymas;
5. išrankos reprezentatyvumo patikrinimas;
6. empyrinio pasiskirstymo atitikimo teoriniam
pasiskirstymui hipotezės tikrinimas.
Kai kurie autoriai laiko, kad nusidėvėjimo intensyvumas visą
egzistavimo laiką yra pastovus dydis. Esant tokiai prielaidai,
išsaugojimo laike (dydis atvirkštinis nusidėvėjimui) dėsnis mūro
statiniams gali būti išreikštas:
V = e – 0.0037t
(25)
Čia t – laikas, metai.
Ekonominis egzistavimo laikas – tai laikotarpis, kuriam
baigiantis reikalinga pilna pastato rekonstrukcija arba elementų
97
pakeitimas, t.y. remonto tikslingumas tampa abejotinu, kintant
visuomenės būsto poreikiams arba dėl nepakankamo konstrukcijų
stiprumo.
Literatūroje pateikiama medţiaga, kaip labai skiriasi
konstrukcijų egzistavimo laikas, dėl ko reikia grupuoti
konstrukcijas ir medţiagas su panašiu tarnavimo laiku į
ilgalaikiškumo modulių sistemą. Tai egzistavimo laiko (medţiagų
ir konstrukcijų) grupes. Jos skiriamos į 4 ilgalaikiškumo grupes:
1. mažo (apdailos medţiagos),
2. vidutinio (apdailos medţiagos, inţineriniai įrengimai,
gerbūvis),
3. didelio (inţineriniai įrengimai, stalių gaminiai),
4. ypatingai didelio (laikančiosios konstrukcijos, sienos,
pamatai, perdangos).
Nustatant optimalų patikimumo lygį ekonominiu poţiūriu,
bet kuriam gedimui turi būti nustatyta ţala arba nuostolis, padaromi
šiuo gedimu. Ţinodami gedimų atsiradimo tikimybę, galima
nustatyti bendrą laukiamą nuostolį (ţalą) ir derinant su statinio
pirmine verte, rasti optimalų patikimumo koeficientą.
Teisingam konstrukcijos būklės nustatymui būtina išaiškinti
poţymius, charakterizuojančius ţymiai aukštesnį nusidėvėjimo
laipsnį.
Pastato elementų vertė ir lyginamasis svoris, atsiţvelgiant į jų
kokybę, vertinami vartojant standartines lenteles.
2.9. NUSIDĖVĖJIMO LAIPSNIO NUSTATYMO
METODAI
2.9.1. ROSO metodas
Vartojamas Roso metodas [10], kurio pagrindą sudaro lygtys
ir lentelės. Jo pagrindu, priklausomai nuo gyvenamojo fondo
tvarkymo kokybės, galima nustatyti vidutinį nusidėvėjimą trijų
pagrindinių lygčių pagalba, įvairioms pastatų išlaikymo sąlygoms.
98
Pastatams, kurie naudojami nepatenkinamai (nepakankami
periodiniai remontai ir jų kokybė), nusidėvėjimas nustatomas iš
lygties:
Qn =( t / T) 100 (26)
Čia Qn – nusidėvėjimo laipsnis, kai nepakankama
pastato prieţiūra.
t – pastato amţius.
T – pastato skaičiuojamasis naudojimo laikas.
Qvid = 100 t (t+T) / 2T 2
(27)
Čia Qvid – vidutiniškos prieţiūros pastato nusidėvėjimo
procentas.
Qt = 100 t2 / T
2 (28)
Čia Qt – teisingai naudojamojo pastato nusidėvėjimo
procentas.
Šios išraiškos turi linijinį charakterį, todėl lengvai
apskaičiuojamas didţiausias nusidėvėjimo padidėjimas.
Q1
n = 1%; Q1
vid = 0.5%; Q1
t = 0.1% (29)
Q10
n = 10%; Q10
vid = 2%; Q10
t = 1% (30)
Q30
n = 30%; Q30
vid = 19.5%;Q30
t = 9%. (31)
Roso metodas prieinamas ir paprastas, kadangi pakanka
ţinoti tik pastato skaičiuojamąjį naudojimo laiką ir pastato amţių.
Jis vartotinas tik kaip priešlaikinis, apytikris nusidėvėjimo
įvertinimas. Jo negalima taikyti plačiai, kadangi jame neįvertinama
daugelio faktorių, turinčių sprendţiamąją reikšmę pastato
ilgalaikiškumui, tame tarpe konstrukcinių sprendimu procentinę
kokybę, medţiagų, elementų ir detalių gamybos kokybę,
99
montavimo ir apdailos darbų kokybę, eksploatavimo sąlygų
kokybę, atmosferos faktorių įtaką.
2.9.2. NUSIDĖVĖJIMO NUSTATYMAS PAGAL
PASTATO NAUDOJIMO IŠLAIDAS
Šiuo metodu fizinis nusidėvėjimas nustatomas pagal pastato
atkūrimo kaštų procentus. Nustatytas ryšys tarp nusidėvėjimo
laipsnio ir pastato išlaikymo kaštų:
Kiš = f (Znus) (32)
Čia Kiš – pastato išlaikymo išlaidos;
Qnus – techninis nusidėvėjimas (procentais nuo
atstatymo kaštų);
Praktiškai:
Kiš = Ko Qnus (33)
Čia K0 – atstatymo kaštai;
- atstatymo išlaidų didėjimo koeficientas ( 1).
Įvertinant remonto darbų pabrangimą siūloma = 1.3.
Pastato ar konstrukcijos techninis nusidėvėjimas, bet kuriuo
laikotarpiu gali būti apskaičiuojamas iš:
Qnus = Kiš / 1.3K0 (34)
Šis apskaičiavimo metodas tikslesnis nei Roso metodas,
tačiau gana sudėtingas praktiniam vartojimui, kadangi reikalauja
kruopščių pastato naudojimo išlaidų apskaitos. Jis vartojamas
lyginant nusidėvėjimo laipsnį su rezultatais, gautais vartojant kitus
metodus.
100
2.9.3. LAIKINASIS METODAS
Šis metodas (pasiūlytas V.Srokovskio) [10] tinkamas vartoti
masiniam gyvenamojo fondo inventorizavimui, kai nebūtinas
nusidėvėjimo laipsnio nustatymas atskiruose pastatuose. Kuo
senesnis pastatas, tuo didesnis nusidėvėjimas.
Laikinasis metodas pagrįstas linijine nusidėvėjimo ir pastato
amţiaus priklausomybe. Manoma, kad nusidėvėjimo laipsnis:
Q = 100 d / (d+p) (35)
Čia Q – pastato nusidėvėjimo laipsnis procentais nuo
atstatymo kaštų;
p – pastato amţius;
d – likęs pastato egzistavimo laikas.
Šis metodas vartojamas, kai nereikia nustatyti tikslaus
pastato nusidėvėjimo laipsnio. Metodo trūkumas tame, kad juo
gaunamas padidintas nusidėvėjimo laipsnis, ypatingai pradiniame
egzistavimo periode.
2.9.4 NUSIDĖVĖJIMO ĮVERTINIMAS, LYGINANT
PASTATO ATSKIRŲ ELEMETŲ NUSIDĖVĖJIMĄ
Pastato nusidėvėjimas yra visų jo elementų nusidėvėjimo
funkcija. Ilgalaikiškumo ir nusidėvėjimo procesas kiekvienam
elementui yra skirtingas.
Čekijoje statinio elementai skiriami į 3 grupes:
A grupė. Jai priklauso elementai, kurių ilgalaikiškumas
viršija skaičiuojamąjį ilgalaikiškumą. Ją sudaro pastato laikantieji
elementai – pamatai, sienos, perdenginiai;
B grupė. Jai priklauso elementai, kurių ilgalaikiškumas
maţesnis uţ skaičiuojamąjį pastato ilgalaikiškumą ir kurie pastato
eksploatavimo metu yra remontuotini, o taip pat dalinai arba pilnai
101
pakeičiant juos. Šią grupę sudaro medinės perdenginių
konstrukcijos ir mūro statinių stogai, įvairių tipų grindys, vidinis ir
išorinis tinkas, stalių dirbiniai, sanitariniai – techniniai ir
inţineriniai įrenginiai;
C grupė. Jai priklauso elementai, kurių ilgalaikiškumas
ţymiai maţesnis uţ elementų A ir B grupėse ilgalaikiškumą. Tokie
elementai pilnai pakeičiami, kai jie nustoja vykdyti savo funkcijas.
Šiai grupei priskiriami daţyti paviršiai, tapetai ir atskiros pastato
įrenginių rūšys.
Šis metodas grindţiamas vidutinio, parinkto iš atskirų
sudėtinių dalių nusidėvėjino dydţių išrinkimu (apskaičiavimu):
Qp= 100/1
ee
n
i
KQ
(36)
Čia Qp – pastato nusidėvėjimas;
Qe – bet kurio elemento
nusidėvėjimo %;
Ke – bet kurio elemento vertės dalis pastato
atstatymo vertėje (kaštuose);
n – tirtų elementų skaičius.
Elemeneto nusidėvėjimo laipsnį Q0 galima nustatyti
teoriškai, imant pagrindu taikomą ilgalaikiškumo ribą arba ištiriant
pastatą, atsiţvelgiant į techninę duoto elemento būklę. Faktiškai
elmento nusidėvėjimas nustatomas vizualiai pagal charakteringus
paţeidimus jo paviršiuje. Nusidėvėjimo procentas nagrinėjamam
elementui nustatomas lentelių pagalba, kuriose pateikiamos duoto
elemento techninis stovis ir atitinkamas nusidėvėjimo procentas, o
taip pat ryšių tarp atskirų elemenetų paţeidimų ir jų nusidėvėjimo
laipsnio lentelės.
Uţsienyje dabar vartojama techninio stovio klasifikacija ir
atitinkantys jiems įvairių pastato elementų nusidėvėjimo laipsniai
priimami tokių dydţių:
102
geras stovis nusidėvėjimas 0 – 10%;
patenkinamas stovis 11 – 20%;
nepatenkinamas stovis 21 – 30%;
blogas stovis 31 – 40%;
labai blogas stovis 41 – 50% ir t.t.
Greta šios klasifikacijos analitinės išraiškos vartojamos ir
lentelės.
3.SUIRIMO ĮVERTINIMO PROBLEMOS
3.1. PASTATŲ SUIRIMO LAIPSNIO ĮVERTINIMO
METODAS
Šiuo metodu gaunamas kriterijus, nustatantis gyvenamųjų
pastatų atskirų jo elementų suirimo dydţius. Naudojami keturi
suirimo stadijų kriterijai, bet ne septyni, kaip pas mus.
Laikantiesiems elementams:
patenkinamas stovis nusidėvėjimas 0 – 20%;
nepatenkinamas stovis 21 – 35%;
blogas stovis 36 – 50%;
labai blogas stovis «daugiau 50%.
Pateikiamos dar 20 pagalbinių lentelių visiems pastatų
elementams, kuriuose aprašoma suirimo tipai ir dydţiai bei
atitinkantys jiems nusidėvėjimo laipsniai. Vartojant šį metodą
galima nustatyti pastato nusidėvėjimo laipsnį, atsiţvelgiant į tokius
avarinius faktorius, kaip grunto poslinkius dirbamose teritorijose,
potvynius ir gaisrus.
Svarbiausi metodo teigiamu bruoţu yra paprastumas ir
greitis, įvertinant nusidėvėjimo laipsnį iš vizualinio pastato
techninės būklės tyrimo. Taip pat galima apytikriai nustatyti
remonto darbų kaštus:
103
Kr = 1.3 K0 Qnus (37)
Ţema statybos darbų kokybė, o taip pat statybos darbų
defektai atsiranda kai:
- trūksta kvalifikuoto techninio personalo, o taip pat jo
trūkumas;
- normatyvinių dokumentų, skirtų statybos darbams,
reikalavimų pažeidimas;
- nukrypimai nuo projektų ir nepakankamo stiprumo
medţiagų naudojimas;
- pastato montavimo eiliškumo nesilaikymas, ypatingai
karkasiniuose pastatuose;
- nepakankamai kontroliuojama patenkančių į statybos
aikštelę medžiagų ir gaminių kokybė;
- neteisingai įrengiamos laikančiųjų konstrukcijų
atramos;
- nesilaikoma statybos taisyklių karstiniuose pagrinduose;
- nepakankama atskirų konstrukcijų arba jų elementų
kokybė;
- netiksliai pastatuose nužymimos laikančiųjų
konstrukcijų ašys;
- keičiamos konstrukcijų arba jų dalių medžiagos,
neturint projektinių organizacijų sankcijos.
Mūsų respublikoje vartojama tokia fizinio nusidėvėjimo
įvertinimo metodika 3.1 lent..
Projektų ir projektinių sprendimų trūkumai:
- vartojami nepilnaverčiai konstrukciniai sprendimai;
- projektų keitimas statybos eigoje;
- neuţtikrinamas surenkamųjų elementų standumas ir
pastovumas statybos ir naudojimo metu;
- nepakankamas pastatų ir laikančiųjų konstrukcijų
atskirų mazgų brėţinių detalizavimas;
104
- neteisingai įvertintos konstrukcijas ar pastatus
veikiančios apkrovos;
- klaidos apskaičiuojant konstrukcijas;
- nebuvimas projektuose nurodymų, kaip uţtikrinti
konstrukcijų pastovumą statybos karstiniuose
pagrinduose metu.
Inţinerinių – geologinių tyrimų defektai:
- nepakankamai ištirtos geologinės ir hidrogeologinės
statybos aikštelės sąlygos;
- neteisinga pamatų konstrukcija;
- nepakankamas poţeminių komunikacijų, esančių šalia
statomų pastatų įtakos įvertinimas.
105
3.1 lentelė. Orientacinis pastatų fizinio nusidėvėjimo įvertinimas
Fizinio nusi-
dėvėjimo %
Nekeičiamųjų statinio
konstrukcijų būklė
(stovis)
Viduje esančių
konstrukcinių elementų
būklė
0 - 20 Paţeidimų ir deformacijų
nėra. Taip pat nėra ir
defektų pašalinimo
ţymių
Lubos ir grindys lygios,
horizontalios, nėra plyšių
perdenginiuose ir
apdailoje.
21 - 40 Paţeidimų ir deformacijų
t.sk. išsikreivinimų nėra.
Yra vietomis remonto
(įvairaus) pėdsakų.
Nedideli plyšiai
tarpatramiuose ir
sąramose.
Grindys ir lubos lygios.
Lubose galimi plaukų
storio plyšiai. Laiptų
pakopose nedidelis
kiekis paţeidimų. Langai
ir durys atidaromos su
kai kuriais sunkumais.
41 - 60 Yra daug pėdsakų plyšių
remonto ir išorės
apdailoje. Yra vietinių
horizontaliųjų plyšių.
Išsikreivinimas ir jų
likvidacijos ţymės. Sienų
mūro nusidėvėjimas
charakterizuojamas
plyšiais tarp blokų.
Grindys atskirose vietose
susiraukšlėję su
horizontaliomis
nuokrypomis. Lubose
daugybė plyšių, anksčiau
uţtaisytų ir atsiradusių
vėl. Vietomis atšokus
grindų danga (parketo,
kitokios plytelės. Daug
plyšių laiptų pakopose.
61 - 80 Yra skirtingos atsiradimo
prieţastys atviri plyšiai
t.s. nuo nusidėvėjimo ir
mūro perkrovos skersai
plytų. Ţymūs
horizontaliųjų linijų
iškrypimai ir vietomis
sienų nuokrypiai nuo
vertikalės.
Ţymūs nukrypimai nuo
horizontalios linijos.
Grindyse
susiraukšlėjimai ir
ţymios paţeidos, bei
nėra grindų dangos.
Lubose daugelyje vietų
atšokęs tinkas.
Persikreipę langai ir
durys. Ţymios paţeidos
laiptatakiuose,
persikreipę laiptų maršai,
106
plyšiai tarp pakopų.
81 - 100 Statinys pavojingame
būvyje. Suardyti sienų
ruoţai, deformuotos
angos. Plyšiai sąramose,
tarpangiuose ir sienų
paviršiuje. Galimi ţymūs
horizontaliųjų linijų
išsikraipymai ir sienų
išsipūtimas.
Ţymiai persikreipia
grindys ir turi
nuolydţius. Matomi lubų
įlinkiai. Langų ir durų
elementuose yra puvimo
ţidinių mazguose ir
tąšuose. Laiptų maršuose
trūksta pakopų ir
porankių. Vidaus apdaila
pilnai suardyta.
3.2 lentelė. Avarijų ir paţeidų pastatuose atvejai
1966 – 1970m.
Pagrindinės
prieţastys
Įvertintų atvejų šiame laikotarpyje skaičius %
Bulga-
rija
Vengri-
ja
Lenkija SSSR
Klaidos
statybos
darbuose
atsiţvelgiant ir
į gamyklines
klaidas
57
31
59
69
Projektavimo
klaidos
21 41 21 13
Naudojimo
klaidos,
atsiţvelgiant ir
į atsitiktines
prieţastis
(perkrovos,
dulkėtumas,
22
28
20
18
107
dujų
sprogimas,
grunto
išplovimas ir
kt.)
3.2. PASTATŲ GEDIMŲ PROCENTINIS SANTYKIS,
ATSIŢVELGIANT Į VIENODĄ JŲ KIEKĮ
1. Atsiţvelgiant į statinių paskirtį:
a) – gamybiniai 47;
b) – inţineriniai 17;
c) – visuomeniniai, buitiniai 16;
d) – gyvenamieji 14;
e) – ţemės ūkio 6.
2. Atsiţvelgiant į gamybinių pastatų konstrukcijų rūšį:
a) – sijos, ilginiai 29;
b) – perdenginiai 24;
c) – kolonos 21;
d) – pertvaros 12;
e) – santvaros 8;
f) – sienos 6.
Atsiţvelgiant į pramonės statinių konstrukcijų medţiagą:
a) – mūro 32;
b) – metalo 12.5;
c) – surenkamojo gelţbetonio 30;
d) – monolitinio gelţbetonio 17.5;
e) - stambiaplokštės, stambiablokės 6;
f) - kitos konstrukcijos 2.
108
Skiriami trys pagrindiniai rodikliai: statybos metu defektų
atsiradimo daţnis; materialinės medţiagų sąnaudos defektų
pašalinimui; darbo sąnaudos defektų pašalinimui.
3.3 lentelė. Defektai montuojant plokštes
Sienų ir perdangų sujungimo
mazguose
Sienų plokštėse
Viršijus
elementų
matmenų
toleranciją
Plokščių sujungimo
mazge, įvairaus
storio perdangose
Dėl neteisin-
go plokščių
montavimo
Ašies
pasislin-
kimas.
Ašies
pokrypis
Viršijus
toleranciją
montuojant
plokštes
Gretimų perdengi-
nio plokščių
išsiskyrimas mazge
Neteisingai
uţpildţius
siūles
skiediniu
Nepilnai uţpildţius
konstrukcijų
sandūras elementų
ilgyje ir storyje
Pakrypus
plokštėms
montavimo
metu.
Pakrypus
plokštėms jas
sumontavus
Sumaţėjus
skiedinio stiprumui
siūlėje
Padidėjus siūlių
storiui
Pasislinkus sienų
plokščių ašims
109
3.4. lentelė. Klaidos padarytos projektuojant,
statant ir naudojant:
Gamybiniai Gyvenamieji Uţsienio
duomenys
Projek-
tavimas
28 9 51
Gamyba 31 26 26
Monta-
vimas
31 26 14
Naudo-
jimas
10 39 9
3.3.GYVENAMOJO FONDO REKONSTRUKCIJOS
EKONOMINIS EFEKTYVUMAS
Pagal aukštingumą gyvenamieji statiniai skiriami į grupes:
a – mažaaukščiai (1…2a.),
b – vidutinio aukštingumo (3…5a. be liftų),
c – daugiaaukščiai (6…9a. su liftais),
d – aukštieji ( 9a. su liftais)
Butą sudaro gyvenamieji kambariai, virtuvė, san. mazgas
(vonia ir tualetas) ir prieškambaris (holas).
Gyvenamieji kambariai sudaro gyvenamąjį plotą; virtuvės,
san. mazgo, koridorių plotas skiriamas pagalbiniam plotui.
Gyvenamasis ir pagalbinis plotai sudaro bendrąjį (naudingąjį)
plotą. Į bendrąjį (naudingąjį) buto plotą įeina ir redukuotas vasaros
patalpų -– lodžijų ir balkonų plotas, kuris įvertinamas su
sumaţinimo koeficientu.
Gyvenamųjų pastatų naudojimo laikas visumoje priklauso
nuo juos sudarančių konstrukcinių elementų ir įrangos
ilgalaikiškumo. Kadangi medţiagos, konstrukcijos ir pastatų
110
elementai turi nelygiareikšmį stiprumą, tai ir naudojimo laikas yra
skirtingas. Atsiţvelgiant į konstrukcijos tipą ir vartojamų
pagrindinių medţiagų rūšį jiems nustatyti vidutiniai norminiai
naudojimo terminai.
Nuo 1975m. vartojamos gyvenamiesiems statiniams
amortizacijos atskaitymų normos. Jose įvertinama tik fizinio
nusidėvėjimo vertės atstatymas, bet neįvertinami kaštai
(atkuriamosios vertės ) atstatymui ir likvidacijai – funkciniam
nusidėvėjimui, o taip pat kaštai perplanuojant, gerinant gerbūvį,
įrengiant naujas inţinerinio gerbūvio sistemas ir pan., kurie sudaro
apie 30…40% visų remonto kaštų.
D.L.Broneris [1] laiko būtinu, skaičiuojant amortizacijos
atskaitymų normą gyvenamiesiems statiniams, imti ne pastatų
ilgalaikiškumą, bet jo konstrukcinių elementų ilgalaikiškumą.
Svarbiu trūkumu yra ypatinga gyvenamųjų pastatų sustambinta
klasifikacija, tačiau kuri neįvertina visų tipų namų ir jų
konstrukcijų, vartojamų statyboje daugiavaizdį ir ypatumus;
neįvertinamas remontų periodiškumas. Visi šie trūkumai neleidţia
nustatyti tikruosius būtinus kaštus pastatų remontui. Reikalinga
platesnė statinių tipų nomenklatūra ir ţymiai didesnė amortizacijos
atskaitymų normų diferenciacija namų tipams.
Amortizacija ir fizinis gyvenamojo fondo nusidėvėjimas
tampriai susieti ir parodo dvi vieningo proceso puses: jų
funkcionalumą ir nusidėvėjimą. Jeigu fizinis nusidėvėjimas
išreiškiamas natūrine daiktine pastatų funkcionavimo išraiška, tai
amortizacija apibūdina jų “ekonominį” nusidėvėjimą, išreiškia jo
vertę. Pilnas fizinio nusidėvėjimo ir amortizacijos sutapimas
niekada neįvyksta gyvenamųjų pastatų naudojimo laiku. Tai
paaiškinama tuo, kad fizinis nusidėvėjimas vyksta kaip taisyklė
netolygiai, kai tuo tarpu pastato nusidėvėjimas priimamas sąlyginai
(ekonominiuose skaičiavimuose) tolygiai. Todėl amortizacijos
atskaitymų normos, nustatančios kasmetinę įvairių kapitalumo
111
kategorijų gyvenamųjų pastatų nusidėvėjimą, subjektyviai išreiškia
vidutinių metinių “ekonominį” šių negamybinių fondų
nusidėvėjimą, nustatomą sąlyginai pagal atstatomąją vertę ir
vidutinį norminį naudojimo laiką.
Gyvenamiesiems pastatams amortizacijos atskaitymai
skiriami tik remontui. Amortizacijos atskaitymų norma renovacijai
numatoma įvertinant gyvenamųjų pastatų nusidėvėjimą.
112
LITERATŪRA
1. Бронер Д.Л. Крупицкий М.Л. Филатов Н.Л. Экономика и
статистика жилищного хозяйства. – М: «Высшая школа “,
1972. – 219c.
2. А.М.Прокопишин. Экономическая эффективность
реконструкции жилищного фонда. – Москва: Стройиздат,
1990. – 216с.
3. Конаков А.И., Махов А.П. Отказы и усиление
металлических конструкций - Обзорная инф. ВНИИС. Вып. 4,
1981.
4. Манфред Ю.Б., Хайруллин Р.М. Ранжировка дефектов
строительной продукции в системе управления качества.
Промышленное строительство. 1981 Nо 6.
5. Г.А.Порывай. Предупреждение преждевременного износа
зданий. – М: Стройиздат,1979. – 283с.
6. А.Г.Ройтман. Деформации и повреждениия зданий. – М.:
Стройиздат, 1987. – 158с.
7. Б.М.Колотилкин. Эксплуатация крупнопанельных жилых
зданий и их качество. – М.: Стройиздат, 1976. – 85с.
8. Б.М.Колотилкин. Надежность функционирования жилых
зданий. – М.: Стройиздат, 1989. – 372с.
9. Pastatų būklės įvertinimas ABC. – Vilnius, 1992. – 61p.
10.Е.Арендарский. Долговечность жилых зданий. – Москва:
Стройиздат, 1983. – 254с.
11. Р.Альбрехт. Дефекты и повреждения строительных
конструкций . – Москва: Стройиздат, 1979. – 205с.
12. А.Т.Ройтман. Деформации и повреждения зданий. – М.:
Стройиздат, 1987. – 159с.
13.Анализ причин аварий и повреждений строительных
конструкций. – М.Ж Стройиздат, 1987. – 287с.
113
14.А.Грасник, В.Хольцапель. Бездефектное строительство
многоэтажных зданий. Стройиздат,1985. – 250с.
15.А.Н.Шкинев. Аварии на строительных объектах их
причины и способы предупреждения. – Москва: Стройиздат,
1976. – 373с.
16.Правила оценки физического износа жилых зданий ВСН 53
– 86. – Москва: Стройиздат, 1988. – 71с.
17.Шишов К.А., Сабуров В.Ф. Техническая эксплуатация
строительных конструкциц промышленных зданий. Конспект
лекций. Челябинск., 1981.
18.Порывай Г.А. Техническая эксплуатация зданий. – М.:
Стройиздат, 1982. – 320с.
19.GEOFFREY K. COOK & DR.A.J. HINKS. APPRAISING
BUILDING DEFECTS. 1992
20.VOR H. SEELEY. BUILDING SURVEYS, REPORT AND
DILAPIDATIONS. 1989.
21.А.В.Черняк. Оценка городской недвижимости. – Москва:
Русская деловая литература, 1996. – 170с.
22.Peter Champnes. Patvirtinti Europos turto vertinimo standartai.
– The Estates Gazette: 151 Wardour Street, London WlV 4BN,
1997. – 102psl.
114
PRIEDAI 1 p r i e d a s. Duomenys gelţbetonio konstrukcijų
nusidėvėjimui įvertinti
Konstrukcijų
būklės
kategorija
Defektai, paţeidos ir kiti poţymiai
l. Tvarkinga –
tenkinami
normų ir
projekto
reikalavimai.
Matomų defektų
ir paţeidų nėra.
ll. Darbinga –
konstrukcija,
įvertinus
faktiškąsias
medţiagų
savybių
charakteristi-
kas, tenkina 1-
osios ribinių
būvių grupės
reikalavimus;
normų
reikalavimai
2-osios ribinių
būvių grupės
Betono paviršiuje matomų defektų ir paţeidų nėra arba
yra pavienės tuštumos, išmušos, plauko storumo plyšiai.
Įdėtinių tvirtinimo detalių antikorozinė apsauga
nepaţeista, armatūros paviršius, jį atidengus, švarus
betono neutralizacijos gylis neviršija pusės apsauginio
betono sluoksnio storio.
Apytikslis betono stipris ne maţesnis uţ projektinį.
Apsauginio betono sluoksnio storis maţesnis uţ
projektinį iki 20%, o betono laidumo vandeniui markė -
viena pakopa. Įlinkio dydis ir plyšių atsivėrimo plotis
neviršija norminių atsivėrimo reikšmių. Armatūros
faktinis stipris ne maţesnis kaip 0,95 projektinio dydţio.
Darbo armatūros skerspjūvio plotas nesumaţėjęs.
Konstrukcijų antikorozinė apsauga nepaţeista.
Gelţbetonio elementų antikorozinė apsauga yra iš dalies
paţeista, atskiruose ploteliuose matosi šlapios arba
tepaluotos dėmės.
Dėl per maţo apsauginio betono sluoksnio storio
atskirose zonose matosi paskirstomosios armatūros arba
sankabų korozijos pėdsakai, darbo armatūros korozijos
poţymiai taškų ir dėmių pavidalu; rūdţių ţaizdų ir
ţvynelių nėra. Dėl perdţiūvimo pakitusi betono spalva,
stuksenant, vietomis pastebimas betono atsiknojimas.
Šalčio paveiktų konstrukcijos briaunų ir plokštumų
betono aiţėjimas. Apytikslis betono stipris maţesnis uţ
projektinį ne daugiau kaip 10%.
Įdėtinių tvirtinimo detalių antikorozinė apsauga
nepaţeista.
Betono neutralizacijos gylis neviršija apsauginio betono
115
atţvilgiu gali
būti ir
netenkinami, bet
normalios
eksploatacijos
sąlygos yra
garantuotos.
Betono
apsauginės
savybės
armatūros
atţvilgiu
atskirose vietose
nepakankamos;
lll. Ribotai
darbinga –
netenkinami
normų
reikalavimai, bet
tyrimo metu
nėra griūties
pavojaus ir
grėsmės ţmonių
saugai.
sluoksnio storio.
Elemento pagrindinio skerspjūvio betono stipris ne
maţesnis uţ projektinį. Darbo armatūros faktinis stipris
ne maţesnis kaip 0,95 projektinės reikšmės, o armatūros
strypų skerspjūvio plotas sumaţėjęs ne daugiau kaip 5%
Ţvynelių pavidalo rūdys apnuogintos armatūros strypų
paviršiuje, išilginių plyšių ruoţuose arba įdėtinių
tvirtinimo detalių paviršiuje. Plyšiai temoiamojoje
betono zonoje, viršyjantys leistinąjį atsivėrimo plotį
(santvarų elementuose). Tempiamosios betono zonos
betonas per visą apsauginio sluoksnio gylį tarp darbo
armatūros strypų lengvai trupa. Pavienių paskirstomosios
armatūros strypų nukarimas, sankabų išsipūtimas, atskirų
sankabų trūkiai dėl plieno korozijos, išskyrus santvarų
gniuţdomųjų elementų sankabas (nesant tokiose zonose
plyšių). Surenkamųjų elementų atrėmimo plotas
neatitinka normų ir projekto reikalavimų.
Betono stiprio lenkiamųjų elementų gniuţdomojoje
zonoje sumaţėjimas iki 30%, likusiais atvejais – iki 20%.
Elemento pagrindinio skerspjūvio betono stipris
maţesnis uţ projektinį ne daugiau kaip 10%. Darbo
armatūros ir įdėtinių tvirtinimo detalių skerspjūvio plotas
dėl korozijos sumaţėjęs ne daugiau 5%. Plyšių,
atsiradusių dėl naudojimo apkrovų poveikio, atsivėrimo
plotis viršija ribines reikšmes. Plyšiai gniuţdomojoje
zonoje ir svarbiausiųjų tempimo įtempimų zonoje,
elementų įlinkiai, atsiradę dėl naudojimo poveikių,
viršija ribines reikšmes daugiau kaip 30%.
116
lV. Neleistina –
yra paţeidų,
rodančių
ţmonių buvimo
tiriamosios
konstrukcijos
zonoje pavojų.
V. Avarinė – yra
paţeidų,
rodančių
konstrukcijų
griūties
galimybę.
Defektai daugiaangių sijų ir plokščių viduriniuose
tarpatramiuose; sankabų trūkiai įstriţojo plyšio zonoje;
sluoksniuotosios rūdys arba ţaizdos, dėl kurių armatūros
skerspjūvio plotas sumaţėjęs daugiau kaip 15%;
armatūros išsipūtimas gniuţdomojoje zonoje;
gniuţdomosios zonos betono suardymas ir stambiojo
uţpildo sutrupinimas.
Surenkamųjų elementų atrėmimo plotas neatitinka
normų ir projekto reikalavimų.
Plyšiai, tarp jų ir kertantys tempiamosios darbo
armatūros atraminę zoną; “mirksintys” plyšiai
konstrukcijose, kurias veikia kintamojo ţenklo įraţos
(sukeliančios betono gniuţdymą ir kt.).
Inkarų atsiknojimai nuo įdėtinių tvirtinimo detalių
plokštelių dėl virinimo siūlių korozijos ir kitų prieţasčių;
surenkamųjų elementų sandūrų suirimas, įvykus ir pačių
elementų tarpusavio persislinkimui; atramų poslinkiai.
Dideli (didesni kaip 1/50 angos) lenkiamųjų elementų
įlinkiai esant plyšiams tempiamojoje zonoje, kurių
atsivėrimo plotis viršija 0,5 mm; santvarų gniuţdomųjų
elementų sankabų trūkiai; sankabų trūkiai įstriţojo plyšio
zonoje; atskirų tempiamosios darbo armatūros strypų
trūkiai tempiamojoje zonoje; gniuţdomosios zonos
armatūros išsipūtimas, Gniuţdomosios zonos betono
suardymas, stambiojo uţpildo sutrupinimas.
Surenkamųjų elementų atrėmimo plotas neatitinka
normų ir projekto reikalavimų.
117
2 p r i e d a s. Duomenys mūro konstrukcijų nusidėvėjimui įvertinti
Konstrukcijų
būklės
kategorija
Defektai, paţeidos ir kiti poţymiai
l. Defektų ir
paţeidų nėra.
Konstrukcija
atitinka
naudojimo
reikalavimus.
Konstrukcijų
būklė
patenkinama.
ll. Nedidelės
paţeidos.
Laikomoji galia
sumaţėjusi iki
15%. Reikia
patikrinti
konstrukcijos
laikomąją galią.
lll. Vidutinės
paţeidos.
Laikomosios
galios
sumaţėjimas iki
25%. Reikia
patikrinti
konstrukcijos
laikomąją galią.
Konstrukcijose nėra matomų defektų ir paţeidų.
Labiausiai įtemptieji elementai neturi vertikaliųjų
plyšių ir išlinkių, rodančių per didellius įtempimus ir
konstrukcijų pastovumo praradimą. Akmenų ir
skiedinio stiprio sumaţėjimas nepastebimas. Mūras
nesušlapęs. Horizontalioji hidroizoliacija nepaţeista.
Mūro peršalimas ir sudūlėjimas, apdaro atsikniojimas
gylyje iki 15 % konstrukcijos storio. Mūro sienų ir
stulpų paţeidos gaisro metu gylyje iki 15 mm
(nepaisant tinko). Vertikalieji ir įstriţieji plyšiai
(nepriklausomai nuo ilgio ir atsivėrimo dydţio),
kertantys ne daugiau kaip dvi plytų eiles.
Mūro peršalimas ir sudūlėjimas, atsikniojimas nuo
apdaro gylyje iki 25% konstrukcijos storio. Vertikalieji
ir įstriţieji plyšiai laikančiose sienose ir stulpuose,
kertantys ne daugiau kaip 4 plytų eiles. Sienų ir pamatų
pokrypiai ir išsipūtimai kiekviename aukkšte ne
didesni kaip 1/6 jų storio. Yra defektų, atsiradusių dėl
nevienodo pamatų nusėdimo. Vertikaliųjų plyšių tarp
išilginių ir skersinių sienų atsiradimas; pavienių plieno
ryšių ir sienų tvirtinimo prie kolonų ir perdangų inkarų
trūkiai arba ištraukimas.
Vietinė mūro paţeida (po santvarų, sijų, ilginių ir
sąramų atramomis) gylyje iki 20 mm plyšių ir
118
lV. Didelės
paţeidos.
Laikomosios
galios
sumaţėjimas iki
50%.
Konstrukcijose
pastebimos
deformacijos ir
defektai,
rodantys geroką
jų laikomosios
galios
sumaţėjimą, bet
nekeliantys
griūties
pavojaus.
skeveldrų pavidalu, vertikalieji plyšiai atramų galuose,
kertantys ne daugiau kaip 2 plytų eiles.
Perdangų plokščių persistūmimai atramose ne didesni
kaip 1/5 įleidimo gylio ir 20 mm.
Armuotojo ir nearmuotojo mūro sienų ir kolonų
paţeidos ugnimi gaisro metu gylyje iki 20 mm
(nepaisant tinko). Atskirųjų mūro vietų sudrėkimas dėl
horizontaliosios hidroizoliacijos paţeidimų ir kt.
Didelės sienų nuogriuvos. Mūro peršalimas ir
sudūlėjimas gylyje iki 40% konstrukcijos storio.
Vertikalieji, įstriţieji plyšiai (išskyrus temperatūros ir
sėdimo) laikančiosiose sienose ir stulpuose aukštyje,
kertantys ne daugiau kaip 8 plytų eiles. Sienų pokrypiai
ir išsipūtimai aukšto ribose ne maţesni kaip 1/3 jų
storio.
Plyšių atsivėrimo plotis mūre dėl nevienodo pastato
sėdimo siekia 20…30 mm. nuokrypis nuo vertikalės
lygus 1/100 konstrukcijos aukščio. Sienų, stulpų,
pamatų persislinkimai horizontaliosiose siūlėse arba
įstriţąjame pjūvyje, Pastebimas mūro konstrukcijos
akmenų ir skiedinio stiprio sumaţėjimas iki 30…50%
arba menko stiprumo medţiagų panaudojimas.
Išilginių sienų atitrūkimas nuo skersinių jų persikirtimo
vietose, plieno ryšių ir inkarų, tvirtinančių sienas prie
kolonų ir perdangų, trūkiai arba išsitraukimas.
Charakteringi plyšiai mūro skliautuose ir arkose,
rodantys per didelius jų įtempimus. Mūro paţeidos po
santvarų, sijų ir sąramų atramomis plyšių pavidalu,
akmenų suardymas arba plytų eilių persislinkimai
horizontaliosiose siūlėse didesni kaip 20 mm gylio.
Vertikaliųjų arba įstriţųjų plyšių, kertančių iki 4 plytų
eilių, atsiradimas.
Perdangų plokščių persislinkimai atramose didesni kaip
1/5 jų įleidimo gylio sienoje.
Sienų ir stulpų mūro paţeidimai ugnimi iki 50…60
mm. Mūre matomos ilgalaikio drėkimo zonos,
Pastebimos mūro peršalimo ir sudūlėjimo zonos gylyje
119
V. Ištisa
paţeida.
Laikomoji galia
sumaţėjusi
daugiau kaip
50%. Matomos
konstrukcijų
deformacijos ir
defektai,
rodantys jų
laikomosios
galios
praradimą.
Konstrukcijų
būklė avarinė.
iki 1/5 sienos storio ir daugiau.
Labiausiai įtemptosiose konstrukcijose ir plytų mūro
zonose (pvz., stulpuose, tarpangiuose) matomi ištisiniai
vertikalieji plyšiai. Vyksta mūro sluoksniavimasis
aukštyje į atskirus stulpelius. Pastebimas gniuţdomųjų
elementų vietinis išsipūtimas iki 1/80…1/50
konstrukcijos aukščio.
Plytų mūro skliautuose ir arkose aiškiai matomi plyšiai
ir deformacijos, rodančios jų avarinę būklę. Pastebima
ištisa metalo templių korozija ir jų inkaravimo
paţeidimas.
Plyšiai mūre dėl nevienodo pastato sėdimo siekia 50
mm ir didesnį gylį, pastebimi dideli konstrukcijų
nuokrypiai nuo vertikalės (ne maţesni kaip 1/50
konstrukcijos aukščio). Vyksta išorės sienų mūro
sluoksniavimasis aukštyje, išsipučiant ir yrant išorės
sluoksniui dėlų aukštos temperatūros ir drėgmės.
Horizontalioji hidroizoliacija ištisai paţeista. Tose
zonose mūras lauţtuvėliu lengvai ardomas. Jo akmenys
trupa, sluoksniuojasi. Girdisi duslus garsas, sudavus
plaktuku per plytą. Pastebimas mūro irimas dėl
glemţimo įtakos santvarų, sijų ir sąramų atrėmimo
zonose. Vyksta atskirųjų statinio dalių ir konstrukcijų
irimas.
120
3 p r i e d a s. Svarbiausieji pastatų laikančiųjų konstruk-
cijų defektai, jų atsiradimo prieţastys ir pavojingumo kategorijos
Defektų
Eil
Nr.
Aprašas
Atsiradimo Pa-
vo-
jin-
gu-
mo
kat.
poveikiai
prieţastys
1 2 3 4 5
1.
2.
3.
1. Pamatai ir sienos Atstumas nuo ţemės paviršiaus
iki pamato pado maţesnis uţ įšalo
gylį (nukastas ţemės pavioršius,
iškastos duobės ir pan.)
Siūlės plytų mūre storesnės kaip 2
cm., trumpainiai ir kitokie ryšiai
yra išdėstyti rečiau negu kas
penkios plytų eilės ir 40 cm.;
vertikaliosios siūlės neuţpildytos
skiediniu
Per didelė sienų drėgmė
mechani-
niai
poveikiai
mūro
darbai
vanduo,
drėgmė
blogas
pastato
naudo-
jimas
bloga mūro
darbų
kokybė
blogai
įrengta,
sugadinta
hidroizo-
liacija; į
sieną
patenka
drėgmė,
apeinama
hidroizo-
liaciją; per
maţa
sienos
šilumos
ll –
lll
ll
lll
121
4.
5.
6.
7.
Įstriţieji plyšiai mūro sienose,
einantys per visą arba didelę
pastato aukščio dalį, tik
vertikaliose mūro siūlėse,
išsidėstę retai, atsivėrę iki 0,3 mm
Toks pat, kaip ir 4 punkte
defektas, tik plyšiai atsivėrę
daugiau kaip 0,3 mm
Sienose išsidėstę vertikaliosios
orientacijos plyšiai, einantys per
mūro siūles, atsiveria iki 0,3 mm
Toks pat kaip ir 6 punkte
defektas, tik plyšiai atsiveria
daugiau kaip 0,3 mm
pagrindų
defor-
macijos
“-“
tem-
peratū-
ros
svyra-
vimai,
susi-
trauki-
mas
“-“
izoliacija;
klaidos
projek-
tuojant
statant,
naudojant
pamatus;
netei-
singai
parinkti,
įrengti,
naudojami
tempe-
ratūros-
sėdimo
pjūviai
sienose,
geolo-
giniai
tyrimai
neatitinka
tikrovės;
“-“
netin-
kamai
supro-
jektuo-ti,
įrengti,
naudo-jami
tempe-
ratūros-
susi-trauki-
mo pjūviai
sienose;
“-“
ll
lll
ll
ll
122
8
9.
10.
11.
12.
13.
Plyšiai sienose, einantys nuo angų
visomis kryptimis
Vertikalieji vos įţiūrimi plyšiai
mūre, einantys ne daugiau kaip
per dvi plytų eiles ir ne ilgesni
kaip 15 cm
Vertikalieji plyšiai mūre, einantys
daugiau negu per dvi plytų eiles ir
ilgesni negu 15 cm
Mūro atramos, laikančiosios sijos,
santvaros, sąramos, krašto nuo
angos pusės nuskėlimas,
supleišėjimas ne giliau kaip per 2
cm arba vertikalusis plyšys mūre
kitoje atramos pusėje ties
sąramos, sijos, santvaros galu
arba padėklo po jomis kraštu ne
ilgesnis kaip 15 cm
Toks pat kaip ir 11 punkte
defektas, bet nuskėlimas arba
supleišėjimas iš angos pusės
gilesnis kaip 2 cm, o vertikalusis
plyšys ties santvaros, sąramos,
sijos arba padėklo kraštu ilgesnis
kaip 15 cm
Plyšiai išilginių ir skersinių sienų
dinami-
nių
apkrovų
veikimas
per dideli
mūro
gniuţdy-
mo
įtempi-
mai
“-“
per dideli
glemţi-
mo
įtempi-
mai
atramos
mūre
“-“
perkro-
projek-
tavimo
arba
naudo-
jimo
klaidos;
perkrautas
mūras dėl
projek-
tavimo
klaidų arba
blogo
naudo-
jimo;
“-“
perkrautas
atramos
mūras dėl
projek-
tavimo
klaidų,
blogos
darbų
kokybės
arba netin-
kamo
naudo-
jimo;
“-“
perkrovos
lV
lll
lV
lll
lV
ll
123
14.
15.
16.
17.
sandūrose, atsivėrę iki 0,3 mm
Toks pat kaip ir 11 punkte
defektas, bet plyšiai atsivėrę
daugiau kaip 0,3 mm
Sienos išlinkis iki 1/20 sienos
storio ir iki 1/200 sienos aukščio
Sienos išlinkis daugiau kaip 1/20
sienos storio ir daugiau kaip 1/200
sienos aukščio
Plyšiai pertvarose
vos hori-
zonta-
liomis
apkro-
vomis;
tempe-
ratūros
pokyčiai,
susi-
trauki-
mas;
pagrindų
defor-
macijos
“-“
mūro
darbai
“-“
perkro-
naudojimo
metu;
projek-
tavimo
klaidos
“-“
bloga
darbų
kokybė;
skirtingos
sienos
sluoksnių
defor-
macijos dėl
drėg-mės,
tempe-
ratūros;
perkrovos
dėl projek-
tavimo
klaidų ar
netinkamo
naudo-
jimo;
“-“
per didelės
lll
ll
lll-
lV
lll
124
18.
19.
20.
21.
22
2. Perdangos ir kolonos Išilginiai plyšiai sijose, plokščių
briaunose ties tempiamąja išilgine
armatūra ne jos inkaravimo
zonoje, atsivėrę ne daugiau kaip 1
mm
Tokie patys plyšiai kaip 18
punkto defekte, bet atsivėrę
daugiau kaip 1 mm
Išilginiai plyšiai sijose, plokščių
briaunose ties tempiamąja
armatūrajos inkaravimo zonoje
(prie atramų ir kitur)
Vertikalieji ir įstriţieji plyšiai
sijose ir plokščių briaunose,
atsivėrę virš leistinųjų pločių, bet
ne daugiau kaip 0,5 mm
Toks pats defektas kaip ir 21
punkte, bet plyšiai atsivėrę
vos,
pagrin-
dų defor-
macijos
korozi-ja
“-“
korozija,
perkro-
vos
perkro-
vos
“-“
naudo-
jimo
apkrovos
ant perdan-
gos;
projek-
tavimo
klaidos;
nepa-
kankamas
betono
apsauginis
sluoksnis
armatūrai
dėl projek-
tavimo
klaidų
blogos
darbų
kokybės,
naudo-
jimo
“-“
“-“
projek-
tavimo
klaidos,
blogas
naudo-
jimas
“-“
lll
lV
lV
lll
lV
125
23.
24.
25.
daugiau kaip 0,5 mm
Išilginiai plyšiai plokštėje tarp
išilginių briaunų, sujungtų
skersiniais plyšiais
Išilginiai plyšiai kolonose ir sijų
gniuţdomojoje zonoje ties išilgine
darbo armatūra
Daug smulkių išilginių plyšių sijų
ir kolonų gniuţdomosios zonos
betone
perkro-
vimas
auto-
krautu-
vais ir
panašiu
trans-
portu
korozija,
perkro-
vos
perkrova,
korozija
projek-
tavimo
klaidos,
blogas
naudo-
jimas
nepa-
kankamas
betono
apsauginis
sluoksnis,
per dideli
gniuţ-
dymo
įtempi-
mai, nepa-
kankamai
suvarţyta
skersine
kryptimi
išilginė
gniuţdo-
moji
armatūra;
per silpna
betono
gniuţdo-
moji zona
dėl
projekta-
vimo
klaidų,
blogos
darbų
kokybės,
perkrovos
lV
lV
lV
126
26.
27.
28.
29.
30.
31.
Plokštės arba sijos įlinkis didesnis
uţ leistinąjį
Toks pat defektas kaip ir 26
punkte, bet įlinkio dydis yra 1/50
tarpatramio ilgio arba didesnis
Blogai sutankintas betonas prie
sijų, plokščiių atramų, išilginės
darbo armatūros inkaravimo
zonoje
Blogai sutankintas betonas
kolonose, sijų ir plokščių
gniuţdomose zonose
Blogai sutankintas betonas sijų ir
plokščių tempiamosiose zonose,
toliau nuo elementų atramų, ne
armatūros inkaravimo zonose
Numušti gelţbetonio kolonų
kampai prie grindų ir apie 1 m
aukščiau grindų. Numušimo
vietose, armatūra be apsauginio
betono sluoksnio
perkrova
perkrova
elementų
gamyba
“-“
“-“
smūgiai
transpor-
tuojant,
sandė-
liuojant
gaminius
naudojimo
metu arba
nepakan-
kama
armatūros
apsauga
nuo
agresyvios
aplinkos;
pagamintas
netiesus
elementas,
projekta-
vimo
klaidos,
perkrovos
naudojimo
metu;
“-“
bloga
elementų
gamybos
kokybė
“-“
bloga
gamybos –
statybos
kokybė
nėra
kolonas
apsaugan-
čių nuo
smūgio
apvalkalų
lll
lV
lV
lV
lll
ll
127
32.
33.
34
35.
36.
37.
38.
Atplėštas betonas nuo sijų,
plokščių išilginių briaunų
skersinės armatūros, nuo plokščių
lentynų, tinklų, strypų
Kolonų sandūrų aptinkavimas
atšokęs, sandūrų metalo detalės
surudijusios
Nedidelės kavernos, nedideli
plyšiai sijų aukščio viduryje ir
perdangos plokščių briaunose
tarpatramių viduriniame
trečdalyje
Toks pat defektas kaip ir 34
punkte, bet tarpatramių
ketvirtadaliuose prie atramų
Plyšiai tarp surenkamiosios ir
darbo vietoje betonuotos sijos
dalių tarpatramio viduriniame
trečdalyje
Toks pat defektas kaip ir 36
punkte, bet sijos tarpatramio
ketvirtadaliuose prie atramų
Per perdangą sunkiasi skysčiai,
armatūros korozijos poţymių nėra
ir pan.
elementų
gamyba,
korozija
statybos
darbai,
korozija
elementų
gamyba,
betono
susitrau-
kimas
kietėjant
“-“
elementų
gamyba,
perkrovo
s
“-“
skysčių
filtracija
nepakan-
kamas
betono
apsauginio
sluoksnio
storis arba
per didelis
betono
pralaidu-
mas
vandeniui;
metalo
detalės
aptinkuo-
tos
skiediniu,
kuriame
yra kalkių;
bloga
gamybos
kokybė
“-“
projekta-
vimo
klaidos,
bloga
darbų
kokybė;
“-“
nesutvar-
kyta
lll
ll
ll
ll-lll
lll
lV
ll
128
39.
40.
41.
42
43.
44.
45.
Toks pat defektas kaip ir 38
punkte, bet yra armatūros
korozijos poţymių (rudos dėmės,
plyšiai išilgai armatūros
Numuštas betonas plokščių
briaunų, sijų apačioje ir armatūra
be betono dangos tarpatramio
viduriniame trečdalyje
Toks pat defektas kaip ir 40
punkte, tik kraštiniuose
tarpatramio ketvirtadaliuose
3. Stogo konstrukcijos Ant daugiaangio pastato
susikaupęs vanduo
Ant stogo susikaupęs dulkių
sluoksnis
Pro stogo konstrukciją sunkiasi
drėgmė
Briaunotų stogo plokščių
armatūros briaunų betono
apsauginis sluoksnis atplėštas
arba visai nukritęs, armatūra
surūdijusi
per
perdangą
korozija,
skysčių
filtracija
mechani-
niai
poveikiai
“-“
fizinis
“-”
“-“
korozija
technologi-
nė įranga,
skysčius
praleidţia
grindys;
“-“
blogas
naudoji-
mas
“-“
uţkimšti
vidinio
vandens
nutekėjimo
vamzdţiai,
stogo
defermaci-
jos;
nepašalina
mos dulkės
nuo stogo;
sugedusi
arba
nepakan-
kama stogo
izoliacija;
nepakanka
mai
apsaugota
armatūra
nuo
lll
ll
lll-
lV
lll
ll
lll
lll
129
46
47.
48.
49.
50.
51.
Briaunotos stogo plokštės ruoţai
tarp briaunų labai įlinkę,
supleišėję, plyšių pločiai didesni
kaip 0,3 mm, armatūra šiuose
ruoţuose labai surūdijusi
Numuštas arba išdūlėjęs stogo
plokščių betonas išilginių,
skersinių briaunų apatinėse
dalyse, jų tarpatramių
viduriniuose ketvirtadaliuose
Toks pat defektas kaip ir 47
punkte, tik tarpatramių
kraštiniuose ketvirtadaliuose arba
atramose
Įstriţieji plyšiai iš anksto
įtemptojoje gelţbetonio sijoje prie
atramų perkerta siją iki apačios,
plyšių atsivėrimas maţesnis uţ
ribinį dydį
Toks pat defektas kaip ir 49
punkte, bet plyšiai atsivėrę
daugiau negu leistinas ribinis
dydis
Nėra iš anksto įtemptosios
korozija,
perkrova
elementų
gamyba,
betono
korozija
“-“
elementų
gamyba,
perkrova
“-“
gamyba,
agresyvios
aplinkos,
agresyvūs
skysčiai,
garai
veikia
konstruk-
ciją
“-“
blogai
sutankintas
betonas,
netinkamas
naudoji-
mas
“-“
per dideli
svarbiau-
sieji
tempimo
įtempimai,
per maţai
apgniuţdy-
tas betonas
arba
įtempta
armatūra
“-“
blogai
lV
lll
lV
lll
lV
lV
130
52.
53.
54.
armatūros apsauginio betono
sluoksnio
Išilginiai ir pasvirusieji plyšiai
gelţbetonio sijos atraminės dalies
apačioje iš anksto įtemptosios
armatūros inkaravimo zonoje
Medienos neklijuotųjų
konstrukcijų drėgmė didesnė kaip
25%, o klijuotųjų – didesnė kaip
15%
Konstrukcijų mediena
patamsėjusi, pastebimi puvimo ar
grybo paţeidimo poţymiai
mechani
niai
poveikiai
elementų
gamyba,
perkrova
drėgmė
“-“
sutankintas
betonas,
blogai
sudėta arba
klaidingai
suprojek-
tuota
skersinė
armatūra,
neteisingai
išformuo-
tas
gaminys ir
pan.
nekoky-
biškai
uţbetonuo-
ta,
suarmuota,
sukons-
truota
svarbi
elemento
zona;
per drėgna
konstrukci-
jų aplinka,
konstrukci-
ja
neapsaugo-
ta nuo
puvimo;
konstrukci-
ja
neapsaugo-
ta nuo
sudrėkimo,
puvimo ir
lV
lll
lV
131
55.
56.
Plyšiai medienoje elementų
sujungimo vietose
Įstriţieji plyšiai tempiamuosiuose
ir gniuţdomuosiuos medienos
santvarų elementuose
Pastaba: perdangų plokščių ir sijų
defektai taip pat yra būdingi stogų
plokštėms ir sijoms
perkro-
vos,
mecha-
niniai-
po-
veikiai,
susitrau-
kimas
netinka-
ma
mediena,
perkrova
pan.
nekoky-
biškas
gaminys,
netinka-
mos
naudojimo
sąlygos
medienos
sluoksniai
nelygiagre-
tūs
elementų
ašiai
lV
lV
132
TURINYS psl.
PRATARMĖ 3
ĮVADAS 6
l.KOKYBĖS , PATIKIMUMO IR ILGALAIKIŠKUMO
PROBLEMOS 7
1.1. Bendrieji gaminių kokybės nustatymo klausimai 7
1.2. .Statybos kokybės bendrieji klausim 12
1.3. Patikimumo klausimai 17
1.4. Patikimumo problemų sprendimas 24
1.5. Patikimumo uţtikrinimas gamybos etape 28
1.6. Patikimumo palaikymas naudojimo etape 30
1.7. Gyvenamųjų pastatų patikimumo teorijos ypatumai 32
1.8. Ilgalaikiškumo rodikliai 35
1.9. Pastato, jo elementų tarnavimo laikas ir parametrai 40
1.10. Pastatų ir konstrukcijų ilgalaikiškumo įvertinimas 41
1.11. Optimalusis gyvenamųjų pastatų tarnavimo laikas 46
1.12. Gyvenamųjų pastatų ilgalaikiškumo nustatymas uţsienio
šalyse 56
1.13. Palankiausiojo gyvenamųjų pastatų tarnavimo lai-
kotarpio nustatymo ypatumai uţsienio šalyse 56
1.14. Gyvenamųjų pastatų ilgalaikiškumo ekonominio
įvertinimo metodai 59
ll. NUSIDĖVĖJIMO PROBLEMOS 63
2.1. Pastatų ir inţinerinių sistemų nusidėvėjimas 63
2.2.Statinių defektai, paţeidos ir gedimai 78
2.3.Defektų ir paţeidų atsiradimo prieţastys 83
2.4. Plyšių atsiradimo prieţastys mūre 89
2.5. Pastato sėdimo deformacijos ir jo prieţastys 90
2.6. Konstrukciniai plyšiai 92
2.7. Statikos įtaka defektų atsiradimui 93
133
2.8. Betono ir armatūros korozija 95
2.9. Nusidėvėjimo laipsnio nustatymo metodai 100
2.9.1. Roso metodas 100
2.9.2 Nusidėvėjimo laipsnio nustatymas pagal pastato
naudojimo išlaidas 101
2.9.3. Laikinasis metodas 102
2.9.4. Nusidėvėjimo įvertinimas, lyginant su pastato
atskirų elementų nusidėvėjimu 103
lll. SUIRIMO ĮVERTINIMO PROBLEMOS 104
3.1.Pastatų suirimo laipsnio įvertinimo metodas 104
3.2. Duomenys apie pastatų gedimų procentinį sąntykį,
atsiţvelgiant į vienodą jų kiekį 110
3.3. Gyvenamojo fondo rekonstrukcijos ekonominis
efektyvumas 112
Literatūra 115
Priedai 117
1-sis priedas 117
2-sis priedas 120
3-sis priedas 123