TURINYS

ÁVADAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6

GEOKULTŪRINIS NEVĖŽIO SUBREGIONO KRAŠTOVAIZDIS

GEOTOPONIMINË APIBRËÞTIS (Nijolë Taluntytë) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 10

SODYBØ TIPAI IR STATYBOS TRADICIJOS (Rasa Bertašiûtë) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 16

SMULKIOJI SAKRALINË VIDURIO LIETUVOS ARCHITEKTÛRA (Ilona Burinskaitë) . . . . . . . . 42

ŠETENIØ (ŠATEINIØ) TARMË IR TEKSTAI (Janina Švambarytë-Valuþienë, Aušra Kaikarytë) . . . . 60

KËDAINIAI IR APYLINKËS: TAUTINIAI IR KONFESINIAI POKYÈIAI ANTROJOJE XX AMÞIAUS PUSËJE IR XXI AMÞIAUS PRADÞIOJE (Irena Miklaševiè) . . . . . . . . . . . . . . . . 78

APYTALAUKIS: ISTORINĖ KULTŪRINIO TAPATUMO KAITA

APYTALAUKIO PARAPIJOS ISTORIJA (Vaida Kamuntavièienë) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 86

ŠETENIØ KAIMYNINËS DVARØ SODYBOS: ISTORIJOS IR ARCHITEKTÛROS BRUOÞAI (Vytautas Levandauskas, Vaiva Mockutë) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 106

SAKRALIŠKUMO MATMUOSAKRALINIØ PASTATØ KOMPLEKSAI: PROFESIONALIOSIOS IR ETNINËS

ARCHITEKTÛROS SINTEZË (Marija Rupeikienë) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 132

ŠVENTYBRASÈIO KRISTAUS ATSIMAINYMO BAÞNYÈIOS SAKRALINËS DAILËS PAVELDAS (Laima Šinkûnaitë) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152

ASMENINĖS TAPATYBĖS SANDAI

ISOS SLËNIO KULTÛRINIS PIRMAVAIZDIS (Nijolë Taluntytë) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 200

SAVIIDENTIFIKACIJOS IR SAVIVOKOS PROBLEMA È. MILOŠO ESEISTIKOJE (Asija Kovtun) . . 212

Dël unikaliø istoriniø, socialiniø, mentaliteto aplinkybiø formuojasi savita estetiniø santy-kiø kultûra. Kai kada nedidelis lokalios kul-tûros fragmentas dël laimingo atsitiktinumo patenka á meno ir filosofiniø apmàstymø erd-væ, tampa iškilios asmenybës egzistenciniø, epochiniø ávykiø apmàstymø, ištisiems konti-nentams aktualiø þmonijos sugyvenimo bûdø paieškos vieta. Monografijoje atsigræþiama á unikalià vietinæ kultûrà ir tradicijas, savitai in-terpretuojamas kultûros ir meno formas.

Kultûros modeliø atpaþinimas ir apibûdi-nimas leidþia áþvelgti identiteto (tapatumo) reikšmes ir jomis pasinaudoti sprendþiant ta-patumo klausimus globalioje aplinkoje.

Identiteto tyrimai sudëtingëja dël to, kad šis fenomenas neámanomas analizuoti tradici-nio mokslinio tyrimo metodais. Nors tuo gana išsamiai uþsiiminëjo filosofija, ávairios psicho-logijos, antropologijos, sociologijos bei kitø mokslø šakos, jo esmës išraiška nëra vienareikš-më. Yra dvi pagrindinës prieþastys – moksli-niø tyrimø išsklaidytumas ir terminø vartoji-mo nenuoseklumas. Be to, akivaizdu, kad tai nëra savaime logiškai grieþtas terminas, taèiau gana abstraktus konceptas su kompleksiniu socialiniu-psichologiniu turiniu bei giliomis kultûrinëmis-istorinëmis šaknimis. Jis atspin-di þmogaus siekimà pasaulio paveiksle išvysti savo atvaizdà, o istorinës formos bei identiteto

tipai fiksuoja adaptacijos galimybes bei isto-rinio þmogaus savivokos pasaulyje metodus. Identitetà iš esmës galima nagrinëti dviem kultûriniais lygmenimis. Iš vienos pusës tyrë-jus domina asmenybës visumos bei tapatumo problema individualiame psichologiniame lygmenyje; tai – introvertinis identiteto aspek-tas. Ekstrovertinis identitetas, kurá galima sieti su socialiniais-kultûriniais fenomenais, yra susijæs su individo savivoka socialiniø procesø bei þmoniø tarpusavio santykiø kontekste.

Šiuolaikinis postindustrinis pasaulis yra su-vokiamas kaip marga unikaliø kultûrø mozai-ka, kurioje egzistuoja ávairiø gyvenimo stra-tegijø galimybë „susikertanèiø“ suverenitetø erdvëje: þmogus yra ne tik valstybës pilietis, bet ir ekonominiø, religiniø, laisvalaikio leidi-mo bei kitø grupuoèiø narys. Postmodernistai teigia, kad gyvename polifonijos ir konfliktuo-janèiø nelygybiø pasaulyje. Šis pliuralizmas gali bûti atspindëtas nacionaliniø identitetø reiškinio.

Svarbu apibûdinti ir regionalizmo sàvo-kà. Galima teigti, kad regionas – tai istoriškai evoliucionuojanti kompaktiška teritorinë ben-druomenë, kurioje egzistuoja fizinë aplinka, socioekonominë, politinë ir kultûrinë terpë bei erdvës struktûra, skirtinga nuo kitø regionø ir teritoriniø vienetø, tokiø, kaip miestas ar nacija.1 Regionø tipologijos hierarchija yra tik

1 Markusen A. Regions: Economics and Politics of Territory. Economic Geography. Vol. 64. No. 2, 1988, p. 188–190. Markusen, Isseman, Giddens, Cosgrove, Fellmann, Cetis referuojama pagal Малыгина И. В. В лабиринтах самоопределения: Опыт рефлексии на тему этнокультурной идентичности. Москва, 2005, 282 c.

ĮVADAS

mokslinë-teorinë problema. Tam tikra prasme regionas kaip toks išnyksta, jei apsiribojama tik teoriniu erdvës nagrinëjimu.2

Jei regionalizmui neskiriamas dëmesys ofi-cialiu lygiu, jo egzistencija išlieka áproèiø, pa-proèiø, mentaliteto tipø, kultûriniø ypatybiø ir kt. apraiškose. Bet kuriuo atveju teritoriškai apibrëþta struktûra negali bûti visiškai viena-lytë, nes teritorinës ribos daþnai nesutampa su lingvistinëmis ar religinëmis. Postmodernistai mano, kad teritoriškumà gali nusverti tokie svarbesni faktoriai kaip solidarumas su religi-ja etc., o šalutinio faktoriaus átaka tokiu bûdu nusveria nacionaliniø ribø svarbà.3

Kitas poþiûris á šià situacijà – geokultûri-nës erdvës strategija. Geokultûrinë erdvë yra struktûrinis geografinës erdvës komponentas, tai yra þmogiškosios veiklos sfera ir produk-tas, atspindintis sàveikaujanèiø geokultûriniø sistemø visumà. Jos sluoksniai atsispindi ávai-riø moksliniø disciplinø tyrimuose ir apima geografiná komponentà.

Artima šiai sistemai yra kultûrinio landšaf-to koncepcija. Šiuolaikinë kultûrinë geografija akcentuoja vizualinio (peizaþinio) kultûrinio akcento funkcijà, pabrëþia, kad jis yra išorinis (fizinis) þmogiškosios kultûros atspindys pla-netos paviršiuje.4

Nusakant geokultûrinæ erdvæ tenka remtis rajonais, zonomis ir arealais, išskiriamais de-rinant geografinius ir kultûrinius kriterijus. Taip suformuojamas struktûrinis-morfologinis (scientistinis), fenomenologinis (egzistencialis-tinis), percepcinis (landšaftinis) ir meninës erd-vës tyrimo poþiûriai, kurie galimi kryþmiškai gretinant tokias kultûrines erdves kaip etninë, konfesinë, politinë-istorinë, lingvistinë, meninë profesionaliojo meno prasmë, liaudies menas, buitinë kultûra, politinë kultûra ir filosofija.

Etnokultûrinë identifikacija sàlygota þmo-gaus psichologinio poreikio „sutvarkyti“ su-vokimà apie save, rasti savo vietà pasaulio

paveiksle. Kartu þmogaus pasàmonë siekia at-mesti pirmapradá sinkretizmà ir pasiekti tapa-tybæ su supanèiu pasauliu, kuris pasiekiamas kalbine, religine, politine ir kitomis formomis per integracijà á geokultûriniø formacijø kultû-rinæ-simbolinæ erdvæ.

Akivaizdu, kad kultûrinio identiteto evoliu-cija apibrëþiama tokiais kultûrinio identiteto tipais, kuriuose naujos kultûrinës formos, sà-lygojanèios identiteto suvokimà, ne tiesiogiai pakeièia senàsias, taèiau egzistuoja paraleliai, sàveikauja ir sudaro vis sudëtingesnes hierar-chines sistemas.

Šiandien svarbu suvokti, kokioje aplinkoje išaugo Nobelio premijos laureatas Èeslavas Milošas (Czesùaw Miùosz). Rašytojas gimë Še-teniuose netoli Këdainiø, dvare ant Nevëþio kranto. Jis yra išreiškæs nuoskaudà, jog lietu-viai já priskyrë prie lenkø poetø, nes jis rašë lenkø kalba, jog kalbiniu pagrindu reiškiama tautybës samprata jam sutrukdë bûti Lietuvos poetu. Taigi, tam tikru momentu lietuviai pa-tys atsiribojo nuo Milošo ir atkirto já nuo savo tautos kamieno. Atgimimo laikotarpiu, gráþ-tant á Lietuvà daugeliui pamirštø ar tik slapta puoselëtø vertybiø, savo gimtinëje Šeteniuose apsilankë ir È. Milošas. Buvo ákurtas È. Milo-šo fondas, atstatytas išlikæs dvaro svirnas, ku-riame ákurtas modernus konferencijø centras. Vytauto Didþiojo universitetas È. Milošui su-teikë garbës daktaro vardà.

Bendraudami su uþsienio mokslininkais su-vokëme, jog Lietuva ir tai, kaip ji susijusi su È. Milošu, domina pasaulio visuomenæ. Nesu-vokus È. Milošo gimtinës aplinkos, kuri suda-rë þymià jo tapatybës dalá, negalima iki galo suvokti rašytojo kûrybos gelmiø. Todël svarbu tyrinëti È. Milošo gimtinæ, kuri mums patiems dar maþai paþástama ir praktiškai visiškai ne-þinoma pasauliui.

Šios išorinës pastangos teliudija mûsø norà susigràþinti tai, ko lengva ranka atsisakëme.

2 Isseman A. M. Lost in Space? On the History, Status and Future of Regional Science. The Review of Regional Studies. Vol. 23. N. 1, Summer 1993, p. 5–6.

3 Giddens A. The Consequences of Modernity. Polity Press. 1990, p. 70–77.4 Cosgrove D.E. Social Formation and Symbolic Landscape. Cromm Helm. London-Sydney, 1985. Fellmann J., Cetis A.,

Cetis J. Human Geography. Landscapes of Human Activities. Third edition. 1992.

Susigràþinti Milošà, já geriau suvokti padës È. Milošo gimtojo krašto, metaforiškai pava-dinto Česlovo Milošo žeme, tyrimas.

Daþno Lietuvos gyventojo sàmonëje yra ási-tvirtinusi gimtinës þemës metafora, tikriausiai paplitusi iš groþinës literatûros, aptinkama ne tik lietuviø, bet ir kaimynø slavø frazeologijo-je. Nëra išsamiø šios metaforos tyrimø lietuviø filologijoje. Intuicija kuþda, kad šia metafora pasikliaujama, kai norima pavadinti sudëtin-gà realijø kompleksà – ne tik geografiná vietos pavadinimà, bet ir dvasiná tapatumà, emociná ryšá, ypatingus, savitus, daþnai asmeniškus gimtinës atpaþinimo akcentus.

Milošas save vadino paskutiniuoju Lietuvos Didþiosios kunigaikštijos pilieèiu, siejo savo kultûriná tapatumà su iškiliaisiais LDK meni-ninkais, pirmiausia – su Adomu Mickevièiu-mi. Knygoje „Maištingas Czesùawo Miùoszo autoportretas“ lenkø literatûrologas Aleksan-dras Fiutas klausë: „[...] Jûs priklausote dar tai formacijai, kuri baigia išnykti, kuri išaugo dvaruose ir, tiesà sakant, devynioliktam šimt-meèiui. Iš bajorø kilusiai inteligentijai.“ Á tai Milošas atsakë: „Netiesa, kad esu kilæs iš de-vyniolikto amþiaus. Esu kilæs iš septyniolikto amþiaus.“5

Rašytojo identitetiná konstrukstà sudaro ávai-rios pasaulio erdvinës ir laikinës struktûros, kultûros simboliai, giminës ir kilmës reflek-sijos. Tai labai primena šiuolaikinio þmogaus tapatumo konfigûracijas, kurios daþnai su-komponuotos itin savitai, tik mentaliniu bûdu susietos su kokia nors lokalia teritorija, praei-ties vaizdiniais ir perdëm lakoniškais tradicijø punktyrais. Milošo savojo tapatumo paieškø rezultatas – beveik visiškai á sàmonës ir reflek-sijos sferà perkeltas identitetinis konstruktas, išskleistas kûryboje – poezijoje, prozoje, eseisti-koje. Ši tapatumo talpykla yra glaudþiai susieta su Lietuvos istorinëmis peripetijomis, lokali-zuota tikriniais vardais.

Rašytojo gimtinë – Nevëþio slënis ir apylin-kës yra unikalûs ne tik tuo, kad per já Nevë-

þio upe eina senoji þemaièiø ir aukštaièiø ta-koskyra. Derlinga upë skatino èia kurtis, todël Nevëþio krantai iš abiejø pusiø aplipæ bajorø dvarais ir dvareliais. Šeteniai – tik vienas iš jø. Daugelio dvarø nebeliko, be šeimininkø likæ Sirutiškis, Lanèiûnava, o Apytalaukyje ilgà laikà veikë psichoneurologinë ligoninë. Kaip paveiks globalizacijos vëjai šiø dvarø likimà? Ar ámanoma atgaivinti senosios bajorø kultû-ros reliktus, juos pritaikant prie dabarties sà-lygø? Monografijoje pasakojama apie Šeteniø dvarus – kaimynus, atskleidþiama jø istorija, giminiø genealogija ir architektûros ypatumai, bandant rekonstruoti bajorø gyvenimo bruo-þus XVI a.–XX a. pirmojoje pusëje. Ši informa-cija galëtø sudominti potencialius naujuosius šiø dvarø šeimininkus, skatintø investuoti ir išsaugoti unikalø paveldà.

Monografijoje pateikiama Apytalaukio pa-rapijos (kuriai iš pradþiø priklausë Apytalau-kio, Šventybrasèio, Lanèiûnavos baþnyèios) is-torija, pirmà kartà analizuojama šiø apylinkiø šnekta ir pateikiama autentiškø tekstø. Lenkø kalbos átaka visuomeniniame gyvenime stip-riausiai juntama XVIII–XIX amþiø istoriniuose šaltiniuose, iki XX a. pr. ji buvo sulenkëjusios bajorijos ir namø kalba. Dël ávairiø politiniø prieþasèiø lenkø kalba sunyko. Lenkiškumo nykimo procesas atsiskleidþia analizuojant XX a. antrosios pusës sovietinës Lietuvos val-dþios konfesijø politikà.

Tyrinëjamas mikroregionas pasiþymi di-dþiule ávairove. Šiuo metu blunka regioninë kultûra, niveliuojasi, todël svarbu identifikuo-ti, atpaþinti, charakterizuoti teritorijos kultûri-næ specifikà tradicijø kilmës poþiûriu.

Siekiant identifikuoti lietuviškàjá (baltiš-kàjá) etninio tapatumo sluoksná teritorijoje, patyrusioje lenkø kalbos átakà, visiškai á nau-jà koncepcijà pretenduoja etninës pastatø ir smulkiosios sakralinës architektûros tyrimø (etniniø ir vëlesniø kultûriniø tradicijø sankir-ta) gretinimas, kuris, kartu su sakralinës dai-lës, baþnyèiø ir dvarø architektûros tyrimais,

5 Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas: Pokalbiai su Aleksandru Fiutu / iš lenkø kalbos vertë Birutë Jonuškaitë. Vilnius: Alma litera, 1997, p. 143.

padeda ávertinti paribá ne tik etnine prasme, bet ir dviejø baþnytiniø provincijø sankirtoje esanèio regiono sakralinio meno ir architektû-ros savitumus.

Këdainiø apylinkës priklauso vakarø aukš-taièiø šiauliškiø patarmei. Kaip matyti iš ,,Lie-tuviø kalbos tarmiø chrestomatijos“ (2005), šios apylinkës yra beveik visai netyrinëtos: nëra nei patarmës tekstø, nei kokiø aprašø. Taigi verta pasidomëti, kodël dialektologai aplenkë šià vietà. Iš èia ir plaukia aktualumas – nëra tyrimø. Tyrimais bus uþpildyta spraga. Vienas iš svarbiausiø kalbinio paveldo klodø, kuriuose sudëtingiausiomis konfigûracijomis persipynë Këdainiø krašto kalbø ir tarmiø lek-sikos paveldas, yra vietovardþiai.

Kalbinius tyrimus papildo istoriniai tyrinë-jimai, kuriuose atskleidþiama, kiek lietuviø kalba buvo vartojama regiono viešajame gy-venime. Kadangi viešasis, ypaè kaimiškasis, gyvenimas daugiausia koncentravosi parapi-jos ribose, remiantis archyviniais duomenis, bandoma nustatyti, kiek lietuviškumo buvo È. Milošo gimtojoje senojoje Apytalaukio parapi-joje ir jos filijose. Daþnai yra teigiama, jog Ka-talikø Baþnyèia, liturgijà turëjusi lotynø kalba, baþnytinëms reikmëms nuo XVII a. pabaigos

paprastai vartodavo lenkø kalbà. Todël siekia-ma išryškinti, kokios buvo lietuviø kalbos gali-mybës senojoje Lietuvos parapijoje XVII–XX a. pradþioje, pateikti lietuvybës apraiškas Apyta-laukio baþnyèioje – kiek turëta lietuviškø kny-gø, kiek þinota lietuviškø maldø, kokios buvo Apytalaukio klebonø ir jo pagalbininkø Šven-tybrasèio, Lanèiûnavos filialistø nuostatos ir veikla dël lietuviškumo.

Galiausiai, itin savitas ir intriguojantis fe-nomenas – È. Milošo „Isos slënio“ kultûrinio landšafto identifikacija, gretinant romano meniná naratyvà su Nevëþio slënio, Vidurio Lietuvos XVIII–XX a. pr. kultûrine autentika. Rašytojo kultûrinës savimonës gelmæ atsklei-dþia romano kultûrinio landšafto lokalizaci-ja – juk Isos slënis reprezentuoja geografinæ, kultûrinæ ir net archeologiškai savità Lietu-vos mikroregionà. Vienas iš svarbiausiø šiuo-laikinës civilizacijos reiškiniø yra raštiškoji ir þodinë komunikacija. Èia yra kuriamos nau-jos realybës ir plëtojama kultûra. Subtili kûrë-jo intelektinë klausa ir nuovoka atrenka savo tapatumo paieškose tuos kultûrinio landšafto akcentus, kurie išties yra nepaprastai reikš-mingi identifikuojant Nevëþio slënio kultûri-næ autentikà.

Nijolė Taluntytė

niai konstruktai, įsivaizduojamos bendruomenės. Konstruktyvistinës ir intrumentalistinës teo-rijos nesigilina á nacionalinio identiteto onto-loginius ir tæstinumo aspektus. Etniškumo sàvoka naudojama etninio identiteto prasme bûtent kaip sociokultûrinio identiteto situaci-në (sinchroninë) apraiška. Konstruktyvistinë-se ir instrumentalistinëse teorijose etniškumas pirmiausia suvokiamas kaip grupinis iden-tiškumas, t. y. daugelio þmoniø organizacija, sudaranti tam tikrà grupæ, kuriai bûdinga so-lidarumas ir individuali narystë. Grupiškumo ir individualumo jungtis etninio identiteto sà-vokoje postuluoja dviejø lygmenø identišku-mà: egzistencialistiná ir socialiná identiškumà. Þmogaus asmeniška savivoka kaip priklausy-mas tam tikram socialiniam vieniui atskleidþia vidiná subjektyvø psichologiná identiškumo aspektà, kurio patvirtinimas yra bûtinas adek-vaèiø kultûriniø reprezentacijø formomis. Bûtent kultûrinës reprezentacijos formos gali bûti tiriamos kaip tam tikro etniškumo repre-zentantai.

Tokiu bûdu, tirdami sinchroniškai kultûri-nius darinius, galime nustatyti istoriškai ne-vienalaikius etninio identiteto struktûrinius elementus ir bandyti juos stratifikuoti. Atskai-tos tašku pasirinkta teritorija identifikuojama ir lokalizuojama kaip individuali etniškumo manifestacija È. Milošo kûryboje, išprovokuo-ta asmenybës egzistencinio etninës savivokos

Gilindamiesi á kultûrinio identiškumo ap-raiškas, turime apibrëþti kultûrinio ir etninio identiškumo sàvokø santykius. Viena vertus, kultûra visada gyvuoja etninëse formose, kai kada kultûros ir etninës formos sutampa. To-dël sàvoka etnokultûrinis identitetas traktuo-tina kaip tokia socialinio identiteto forma, kuri formuojasi etniniu pagrindu.

Etninis identitetas turi nemenkà tyrimø isto-rijà, grindþiamà etnoso sàvoka. Etnoso teorijoje pripaþástamas etniniø dariniø ontologiškumas, istoriškumas ir kontinualumas. Ontologiškai etnosas suvokiamas kaip socialinë bendrija, kuriai bûdingi specifiniai kultûriniai modeliai, nulemiantys ilgalaiká ir unikalø kultûriniø san-tykiø modeliø išlikimà bendruomenës viduje net ir paèiø svarbiausiø sociokultûriniø per-sitvarkymø periodais. A. D. Smitas analizavo šiuolaikiniø nacijø genezæ, rekonstruodamas jø etnines ištakas.1 Smitho nuomone, šiuolaiki-niø nacijø pagrindà sudaro senø seniausiai gy-vuojanèios tautybës, kuriø istorija nusidriekia per amþius ir net tûkstantmeèius. Smitho tau-tybiø sàvoka yra labai artima etnoso sàvokai. Tokiu bûdu, etnosas pripaþástamas kaip realus ir istoriškas etnonacionalinis darinys, turintis stabilø kultûriniø elementø ir savivokos bran-duolá.

Kita vertus, šiuolaikinëje antropologijoje etnonacionaliniai dariniai traktuojami kaip šiuolaikiniai moksliniai, politiniai ir ideologi-

GEOKULTŪRINIS NEVĖŽIO SUBREGIONO KRAŠTOVAIZDIS

GEOTOPONIMINĖ APIBRĖŽTIS

1 Smith A. D. The Etnic Origins of Nations. Oxford, New York: Basil Blackwell, 1986; referuojama pagal: Малыгина И. В. В лабиринтах самоопределения: Опыт рефлексии на тему этнокультурной идентичности. Москва, 2005, c. 282.

Këdainiø rajono etninë architektûra priskirti-na Vidurio Lietuvos kultûros regionui, kuris nuo aukštaitiško ir þemaitiško skiriasi specifi-ne multikultûrine visuomenës sankloda ir ryš-kesne socialine diferenciacija, lëmusia savità šio krašto etnokultûrà bei statybà.

Remiantis sodybø architektûros studija bei kitø mokslininkø atliktais tyrimais, šiuo darbu bandyta identifikuoti daugiasluoksnæ Nevëþio slënio kultûrà. Natûrinës ir archyvinës me-dþiagos tyrimu siekta susipaþinti su Vidurio Lietuvos statybos tradicijos savitumais, atrink-ti bûdingus šiam regionui pastatus, ávertinti sodybos pastatø raidà ir ávairovæ. Medþia-ga rinkta Lietuvos liaudies buities muziejaus (LLBM), Daugyvenës kultûros istorijos mu-ziejaus (DKIM), Nacionalinio M. K. Èiurlio-nio dailës muziejaus Liaudies meno skyriaus (ÈDM), Šiauliø „Aušros“ muziejaus Liaudies meno skyriaus (ŠAM), Lietuvos istorijos ins-tituto Etnologijos skyriaus (LII) fonduose, Ar-chitektûros ir statybos instituto Architektûros istorijos ir paveldo sektoriaus archyve (ASI).

Ankstesniø šio regiono etninës architek-tûros tyrimø bei archyvinës medþiagos rasta nedaug, todël svarbu buvo atlikti natûrinius pastatø tyrimus ir senøjø gyventojø apklau-sà, kuriø dëka nustatyti vyraujantys XIX a. II pusës–XX a. I pusës gyvenamojo namo tipai, išaiškinta vëlesnë, tarpukario sodybø raidos tendencija, planiniai struktûriniai pastatø po-kyèiai, puošybos pobûdis.

Sodybø struktûra, gyvenamøjø ir ûkiniø trobesiø architektûros formos, konstrukcijos, medþiagos, statybos technologijos ir puošyba leidþia atskleisti Vidurio Lietuvos statybos tra-dicijos savitumus (Lietuvos etninës architek-tûros kontekste), atrinkti bûdingus šiam regio-nui bruoþus, ávertinti etnokultûrinio paveldo bûklæ ir numatyti galimas raidos tendencijas ar išsaugojimo galimybes. Architektûrai ver-tinti pasitelktas istorinis kontekstas ir ávairiais aspektais šá kraštà tyrinëjusiø mokslininkø darbai.

Iki šiol nëra vieningos nuomonës, kuriam et-niniam regionui, Þemaitijai ar Aukštaitijai, priskirti Nevëþio upës baseino gyventojus. Skirtingos archeologø, istorikø ir kalbininkø nuomonës leidþia suvokti, kokia sena, sudë-tinga ir paini yra šio krašto istorija ir kultûra.

Dësninga, kad krašto gyvenimà sàlygojo upës, ir pirmosios gyvenvietës kûrësi pakran-tëse. Nevëþis nuo seniausiø laikø buvo svarbi susisiekimo ir prekybos arterija, prie kurios formavosi ûkine veikla išsiskirianèios atskiros nedidelës teritorijos, kûrësi sodybos ir kaimai. Jø pagrindu formavosi gentinë teritorija, ágy-janti teritorinæ struktûrà ir bendrus paproèius.1

SODYBŲ TIPAI IR STATYBOS TRADICIJOS

1 Bertašius M. Vidurio Lietuva VIII–XII a. Kaunas, 2002, p. 65.

minklai tapo bûdinga šio krašto peizaþo dali-mi. Jo darbø kopijos ir dabar suteikia dvasin-gumo kaimø ir miesteliø aplinkai (1, 2 pav.). Neabejotinas V. Svirskio kûriniø unikalumas sulaukë pripaþinimo ir atitinkamo ávertinimo, nuošalyje palikdamas ne maþiau ávairø ir sa-vità, deja, neretai neávardintø autoriø sukurtà, fonà, todël tyrimo objektu pasirinkti bûtent šie mediniai kryþiai, stogastulpiai, koplytstulpiai ir koplytëlës bei jø dvasinis turinys. Tyrimo

XIX a. II pusës–XX a. pradþios Vidurio Lietu-vos kryþdirbystës panorama neretai siejama su Vinco Svirskio vardu. Šio dievdirbio kûrybos arealas prasideda Labûnavos apylinkëse, pro Këdainius pasiekia Gudþiûnus, Krekenavà ir driekiasi beveik iki pat Panevëþio.1 Svarbiausi kûriniø þidiniai telkësi dabartiniame Këdainiø rajone – Kaèergiuose, Plaktiniuose, Survilišky-je, Bakainiuose, Paruostëje ir driekësi Nevëþio upës slëniu. Dievdirbio sukurti mediniai pa-

SMULKIOJI SAKRALINĖ VIDURIO LIETUVOS

ARCHITEKTŪRA

1 Kostkevièiûtë I. Vincas Svirskis. Vilnius, 1966, p. 48.

$apkli%juodÀÛa mo,lš1 ® Z. ta.\dÀq.kti.5 //K. ta\vi.sa.5 // dÀqkti,s2 to,ks da.\îð\LÀntu, $pa-da%ri,tYs5 ¬ šþvo,ðtYs5 un(t)\tO, ¯ kala.dËs // î\tîna.i rë,mu.6 jOku,5 næbu,dÀÛa // kÀip ® rËi.kæ ËÑ.t mæ.du.4 ¬ sš\pËi.lš iðpja.unç5 ¬ ciela. aplËq.(k) ko,ri.5 //Z. bitæ.LOs pa.èOs5 $pasî%da.ra vîska, //K. pa.èOs5 vîsk(a,) abdi.rb // i.ðmšð5 ® vi.sa. ko,ri. pi.lna mædÅus //Z. be\rËme.le5 //K. be\jo,ke rËme.le5 // kÀi\daba i.ðne(ð) sš\$rËme%lš2 ¬ îssu.ka mæ.du.3 //Z. îr\vË,l5 [rËme.l(i.) i.sta.te //K. [(xxx) vË,l5 ta.\pa.t(i.) i.sta.te // À\pËr.mš6 ne.5 // i.ðËme4 ¬ î\ta.\ko,re nebË,5 kÀip\$i.sta%ti,t //Z. nš\nebË,5 ¬ sugle.þe.s5 //K. sugle.be.s5 èË ¬ i.ðèulpe5 ¬ îð-- ¯ sšva.lge5 //Z. tîgî\va.4 ¬ sš\kO,rš4\sa.ka ¬ !OjO.I\pî-- ¯ mæ-dÅu(s) sš\kO,rš pO\ga.bal(a.)7 atpja.unç4 ¬ vÀr.vç4 p¾(r)\rÀq.kYs kOkie //K. a(ð)\sakO ¬ t³\ka\Iis\Ài.dÀÛa èËnÀi4 ̄ [t³\to,ks *urpði,(s)4 ® sOdi,dÀÛ(a) agOr.kás5 //Z. [nš\tî\pa.sakOs3 //K. t³\tas6 ® *urpði,(s)5 skÀr.b(a.) agOr.ku. $prisi%rËN.ke.s6 ® unt\rÀq.kOs // !O.I ® sš\agOr.kÀi(s)4\sa.ka ¬ skana.us(Ø)5 i,ra mædšs (jk.) // t³\agOr.kØs pja.unç4 ¬ tæ.pç4 [ta.\mæ.du. (jk.) //Z. [i.\blu,da. da.þa2 (jk.) //K. [(jk.)

Kalba Kazys Sagatys (K), g. 1924 Gineitÿ k. ir jo þmona Zofija Zakaraitë-Sagatienë (Z), g. 1927 Repeñgiø k., ásiterpia anûkas, apie 10 m. (An). Zofija nevengia bendrinës kalbos formø.

Áraðyta 2005 m. rudená. Áraðë ir iððifravo Auðra Kaikarytë (A).

Áraðas pateikiamas pokalbio forma (þr. Ur-nëþiûtë R. 1998. Kodø kaita joniðkieèiø ðneka-mojoje kalboje // Kalbotyra. 47 (1). T. 131–142).

Tekstas uþraðytas kompiuterinio raðybos þenklø rinkinio Fontra raðmenimis. Jie sukurti remiantis J. Gerulio tarmëms pritaikyta kopen-hagine fonetine raðyba (plaèiau þr. Skirmantas P., Girdenis A. 1998. Naujesni tarmiø fonetinës transkripcijos raðmenys // Kalbotyra. T. 47 (1). P. 107–121). Þenklø reikðmës paaiðkintos sky-relyje „Transkripcijos þenklai“.

K

K. tOku. avilu, kÀib\daba4 næbu.Ûa5 // bu.Ûa $pa-da%ri,t(Ø) îð\kala.Du.3 ¬ $kalÀ%di.nË5 //Z. me.dîs4 //K. me.dîs\ið-- ® $îskaps%tuotYs4 //Z. vîdçs4 //K. vîdçs414 ® vi.sYs ¬ î\èË tOkO,(s) ® $usî%sta.ta ® LÀn.tOs2 ¬ $pada%ri,tO(s) ® ðOÐ.ni.s2 ¬ $paga%lu.kÀi $susi%smËi.gØ5 i.\tuos ka\nËkri.stu. // unt\þiemO,s4 ®

ŠETENIŲ TEKSTAI

1 Puikus nenuoseklø ðnektos kirèio atitraukimà iliustruojantis pavyzdys: þmona ið to paties þodþio kirèio neatitraukë, vyras – atitraukë. Tiesa, þmona apskritai labiau linkusi á bendrinës kalbos formas, taèiau tik bendrinës kalbos átaka aiðkinti neati-trauktinio kirèio atvejus bûtø nekorektiðka, nes pokalbio metu ne kartà ir vyras neatitraukë kirèio, o þmona – atitraukë.

2 ‚Dangtýs’. iIo kamieno vienaskaitos vardininko fleksija.

KĖDAINIAI IR APYLINKĖS: TAUTINIAI IR KONFESINIAI POKYČIAI

ANTROJOJE XX AMŽIAUS PUSĖJE IR XXI AMŽIAUS PRADŽIOJE

...Buvo 1911 metai. Parapijoje stovëjo dvi baþ-nyèios. Á artimesniàjà, medinæ, buvo vaþiuo-jama ar einama mišiø. Kitoje, mûrinëje, ba-roko stiliaus (barokas èia atëjo su jëzuitais) ir esanèioje uþ šešiø kilometrø, buvo rašomos civilinës bûklës knygos. Tos parapijos sosti-nës vardas sunkiai ištariamas, ir mano þiniø apie senus indoeuropietiškus pradus nepa-kanka áspëti, kà tiksliai jis reiškia. Ten bu-vau pakrikštytas ir priimtas Romos Katalikø Baþnyèios prieglobstin. Iškart po árašo á civili-nës bûklës knygas atsirado dar vienas Rusijos imperijos pavaldinys.

Kaimas kalbëjo lietuviškai ir iš dalies lenkiškai. Miestelis, á kurá buvo veþami parduoti þemës vaisiai, kasdienybëje vartojo lenkø ir jidiš kal-bas. Bet jau þandaras, pasikabinæs ilgà kardà, mokesèiø rinkëjas, traukinio konduktorius, importuoti administracijos tikslais, á èiabuvius kreipdavosi rusiškai, ásitikinæ, kad kiekvienas privalo suprasti valdþios kalbà. (...)

Lojalumo dëlei reikia pripaþinti, kad iš mano apylinkiø niekuomet nebuvo kilusi jokia as-menybë, kuri bûtø turëjusi átakos pasaulio likimui ar išgarsëjusi kokiu išradimu. Tik Reformacijos istorikai þino tos apskrities sos-tinës vardà: Këdainiai, kur spausdinta daug protestantiškø knygø...

Czesùaw Miùosz, Gimtoji Europa, skyrius

„Gimimo vieta“1

Galima teigti, kad šis gimtinës aprašymas Èes-lavo Milošo kûrinyje su nedideliais pataisy-mais bûtø tikæs ir tarpukario dvidešimtmeèiui aprašyti, tik valstybinë kalba bûtø pakeista á lietuviø, ir pakitusi tautinë administracijos at-stovø struktûra. Antrasis pasaulinis karas ir jos lemtas Europos padalijimas ánešë aiškes-niø pokyèiø: Këdainiuose jau nebekalbëta ji-diš, lenkø kalba taip pat girdëjosi vis reèiau, o á administracijà vël gráþo rusø kalba. Kitokie pokyèiai ávyko tik XX a. pabaigoje, kai Lietuva atgavo nepriklausomybæ.

Tyrimo tikslas – remiantis šiuolaikinëmis ko-lektyvinës tapatybës teorijomis parodyti tauti-nius ir konfesinius pokyèius Këdainiuose ir jø apylinkëse.

Šiandien visuomeniniuose moksluose gali-me pastebëti perëjimà nuo susidomëjimo in-dividualia tapatybe prie kolektyviniø tapaty-biø tyrimø, kur etninë, tautinë tapatybë uþima ypaè svarbià vietà.2 Tà sàlygojo iškilusi etniniø grupiø kaip reakcijos á modernizacijà ir jo vyk-domus pokyèius priemonës ar árankio reikš-më; didëjantis valstybës, kuriai keliami dau-gelio visuomeniniø grupiø (o šiø kolektyvø tarpe etninës grupës tampa vis labiau organi-zuotos) reikalavimai, pretenzijos ir postulatai, vaidmuo; sutvirtëjusi demokratija, išaugusios individo ir kolektyvinës laisvës. Visa tai lëmë, kad „pradëta atvirai rodyti etnines „šaknis“, o

1 Iš lenkø kalbos vertë Juozas Tumelis. Vilnius, 2003.2 Þr.: Bokszañski Z. Tożsamości zbiorowe. PWN, Warszawa, 2005.

Apytalaukis – maþas kaimelis šalia dvaro, 5 km á šiauræ nuo Këdainiø, prie Nevëþio ir jo intako Alkupio (seniau – Talaukio) upelio. Ka-daise šis kaimelis bandë išaugti á miestà, nes per já ëjo prekybos kelias iš Kauno per Këdai-nius, Panevëþá á Rygà. Taèiau per arti buvo Kë-dainiai – stambus prekybos ir amatø centras, todël išliko maþu kaimeliu, kuriame šiandien, be baþnyèios ir kapiniø, yra tik trys sodybos. Nuo XVII a. Apytalaukyje veikë parapinë Šv. Petro ir Pauliaus katalikø baþnyèia. Ji turëjo dvi filijas, nutolusias maþdaug per 10 km nuo Apytalaukio, – Šventybrasèio ir Lanèiûnavos baþnyèias. Šiame skyriuje tirsime šiø baþnyèiø susikûrimo ir raidos aplinkybes, parodysime baþnyèios poveiká visuomenei pasirinktame mikroregione.

Moksliniø tyrimø apie tiriamo mikroregiono baþnyèias negausu. Išlikusi bendro pobûdþio informacija, truputis grybštelëta architektûros istorikø, kartais baþnyèios raida iškyla dvarø istorijos kontekste, taèiau archyvai kompleksiš-kai neištyrinëti, medþiagos gausu. Rašant dar-bà buvo pasinaudota ávairiø Lietuvos archyvø ir rankraštynø medþiaga. Tarp šiø šaltiniø iš-skirtinës reikšmës turëjo baþnyèiø vizitacijø ir inventoriø medþiaga, leidusi susidaryti išsa-mø vaizdà apie baþnyèios ir jos bendruome-nës bûklæ. Teismø bylos išryškino parapijoje kilusius konfliktus ir kitas negeroves. Svarbûs

APYTALAUKIS: ISTORINĖ KULTŪRINIO TAPATUMO KAITAAPYTALAUKIO PARAPIJOS

ISTORIJA

buvo ir ávairiø asmenø, susijusiø su baþnyèia, ypaè jos dvasininkø, laiškai, testamentai ir kita asmeninio pobûdþio informacija, parapijos kunigø raportai baþnytinei vyresnybei ir pa-našaus pobûdþio dokumentai, metrikai ir kitos parapinës knygos.

1587 metais Apytalaukio dvarà nupirko Pet-ras Šiukšta.1 Šis bajoras visuomeninæ-politinæ karjerà pradëjo Þemaièiø þemës teisme nuo þemiausios raštininko vietos, kildamas karje-ros laiptais tapo pateisëju, vëliau – teisëju.2 P. Šiukšta buvo svarbiausias bajorø teisëjas Þe-maitijoje, priklausë Þemaièiø bajorijos elitui. Be šiø pareigø, jis ëjo Ariogalos tijûno parei-gas, turëjo Kauno pastalininkio titulà ir buvo karališkasis sekretorius. 1632 m. P. Šiukšta buvo deleguotas á seimà, pasirašë ant kara-liaus Vladislovo Vazos išrinkimo akto.3 Visuo-menine-politine veikla bajoras perþengë savo pavieto ribas ir ëmë atstovauti pavieto bajo-rams sprendþiant svarbiausius LDK bei visos Lenkijos–Lietuvos valstybës reikalus.

P. Šiukšta kartu su þmona Kristina Katalikø Baþnyèià aktyviai pradëjo remti 1632 m. rug-

1 Juodenienë G. Apytalaukio dvaro istorija. Këdainiø Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka. L. 5.2 P. Šiukštos testamentas. Apytalaukis, 1635 02 07. Lietuvos mokslø akademijos bibliotekos Rankrašèiø skyrius (toliau – MAB).

F. 207–19. L. 3.3 Volumina legum. T. 3. Petersburg, 1859, p. 366.

ŠETENIŲ KAIMYNINĖS DVARŲ SODYBOS:

ISTORIJOS IR ARCHITEKTŪROS BRUOŽAI

Nobelio premijos laureatas rašytojas Èeslavas Milošas, gimæs Šeteniø dvare (Këdainiø raj.), rašë, kad jo gimtinë yra „prie Nevëþio, toje Këdainiø apskrityje, <...> kur viskas èia yra kaimynystëje: namas, kur aš gimiau, uþ poros kilometrø stovintys dvarai þinomais nuo pat vaikystës pavadinimais <...>“.1

Èeslavo Milošo gimtieji Šeteniai yra Vidurio Lietuvos regione, kuriame daugiausia išlikæ dvarø paveldo. 1982–1987 m. Respublikiniam þemëtvarkos projektavimo institutui atlikus informacijos rinkimo, apklausos, registravimo darbus, sudarytas visø Lietuvos rajonø vardy-nas, kuriame árašyti 3 342 dvarø sodybiniai an-sambliai, jø fragmentai ar vietos.2 Daugiausia jø – 1 599 – uþregistruota bûtent Vidurio Lie-tuvoje. Šiuo poþiûriu Këdainiø rajonas – vie-nas turtingiausiø Lietuvoje. Jame uþfiksuoti net 137 objektai, taèiau tik septyni išlikæ kaip sàlyginai vientisi sodybiniai ansambliai. Trys iš jø – Apytalaukio, Lanèiûnavos, Sirutiškio – yra artimoje Milošo gimtinës kaimynystëje, në vienas nenutolæs nuo Šeteniø daugiau kaip 10 km. Artimiausi kaimynai buvo Stolypinai, po 1863 m. sukilimo ásikûræ Kalnaberþës dva-

re, kitapus Nevëþio. Su jais bendravo Milošo seneliai ir tëvai, specialiai árengta valtimi kel-davosi per upæ.3 Minëtieji dvarai artimi ne tik dël geografinës vietos, bet ir dël ûkiniø, kultû-riniø ar giminystës ryšiø.

Šiame skyriuje siekta apþvelgti Apytalaukio, Lanèiûnavos, Sirutiškio dvarø sodybø istorinæ raidà, atskleisti pagrindinius kultûros, archi-tektûros, genealogijos bruoþus ir tarpusavio ryšius.

Pasirinkti objektai tyrinëti nedaug. Pub-likuota tik lakoniška informacija iš pastatø architektûros istorijos.4 Išsamesnës studijos apie dvarø sodybiniø ansambliø planavimà, architektûrinæ raidà nepaskelbta. Daugiausia vertingø þiniø esama Romano Aftanazio vei-kale apie rezidencijø istorijà.5 Šioje knygoje pateiktos visø trijø dvarø apybraiþos, nuro-doma savininkø kaita, statiniø istorija, netgi kai kurie architektai. Lakoniškai aprašytas re-zidencijø aplinkos suplanavimas, rûmø eks-terjeras ir interjeras, apibûdinti pertvarkymai, meno vertybiø kolekcijos, pateikta ikonogra-finës medþiagos. Vertingiausia R. Aftanazio veikale – duomenys, surinkti iš rezidencijø savininkø ar jø palikuoniø, pasitraukusiø á tolimus uþsienius. Ádomios informacijos iš

1 Miùosz Cz. Tėvynės ieškojimas. Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 7–8.2 Stulpinas R. Sodybinių ansamblių perspektyvinės pritaikymo schemos pirmojo etapo rezultatai. Architektûros paminklai. Nr. 13,

1993, p. 46.3 Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas. Pokalbiai su Aleksandru Fiutu. Vilnius: Alma litera, 1997, p. 150–151.4 Levandauskas V. Dvarų sodybos. Lietuvos architektūros istorija. T. 3. Vilnius: Savastis, 2000, p. 363, 366.5 Aftanazy R. Dzieje rezidencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej. T. 3. Wroclaw–Warszawa–Krakow, 1992.

tûroje yra minëta baþnyèia3 ir varpinë,4 taèiau apie jø architektûrà uþsimenama vos vienu dviem sakiniais. Neatlikta ir pastatø invento-rizacija; brëþiniø taip pat nebuvo sudaryta. At-liekant šá tyrimà, sudarytas baþnyèios ir kitø parapijai priklausanèiø pastatø situacijos pla-nas, baþnyèia ir varpinë apmatuotos, sudaryti jø planai, o varpinës – ir du pjûviai.

Lanèiûnavos baþnyèia tyrinëta prieš kelioli-ka metø, kai joje buvo sandëlis, todël jos planà taip pat reikëjo koreguoti: atsirado zakristija su prieangiu ir prienavis su pagalbinëmis pa-talpomis.

Apytalaukio šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažny-čios architektūros tyrimai. Baþnyèia stovi ant kalvos, kapinëse, Nevëþio slënio kairiajame krante; pagrindiniu fasadu ji atgræþta á vaka-rus. Šventoriø-kapines juosia tvora, sudaryta iš akmens mûro cokolio, raudonø plytø stulpø ir mediniø stulpeliø, sutvirtintø horizontaliomis lentjuostëmis. Didieji vartai – trijø atvirø angø, kurias riboja raudonø plytø stulpai. Vidurinie-ji stulpai aukšti, kvadratinio skerspjûvio, su kiek platesniu akmens mûro cokoliu; vidurinæ

Šiame skyriuje apibendrinti kompleksiniai Apytalaukio, Šventybrasèio ir Lanèiûnavos baþnyèiø ir joms priklausanèiø trobesiø (var-piniø, klebonijø, špitoliø bei ûkiniø statiniø) architektûros tyrimai. Aprašoma trumpa isto-rija, kompleksø ir atskirø statiniø pastatymo situacijos; aptariamos statybinës medþiagos ir konstrukcijos; apibûdinami pastatø tûriai, planai ir suplanavimas; nusakomos fasadø kompozicijos schemos; apibûdinamos angø formos bei dekoro detalës; išskiriami pasta-tø profesionaliosios ir etninës architektûros bruoþai, siekiama nustatyti amþiø bëgyje su-siformavusius kultûros sluoksniø klodus. Ty-rinëjant pastatø architektûrà norima parodyti regiono sakraliniø statiniø formø savitumà bei tipiškumà. Ieškoma sàsajø su kitais Këdainiø rajono sakraliniais pastatais; siekiama áþvelgti gretimø regionø sakraliniø pastatø architektû-ros tradicijø daromà átakà.

Apytalaukio baþnyèios istorijà tyrinëjo R. Lebedytë1 ir V. Kamuntavièienë, o architektûrà (gana fragmentiškai) – D. Puodþiukienë.2 Yra sudarytas netikslus baþnyèios planas ir situa-cijos schema. Atliekant šá tyrimà, Apytalaukio baþnyèia apmatuota ir sudarytas patikslintas jos planas.

Šventybrasèio baþnyèios komplekso ir kitø baþnyèiai priklausiusiø trobesiø architektûra kompleksiškai tyrinëjama pirmà kartà. Litera-

SAKRALIŠKUMO MATMUO

SAKRALINIŲ PASTATŲ KOMPLEKSAI: PROFESIONALIOSIOS IR ETNINĖS

ARCHITEKTŪROS SINTEZĖ

1 PRPI. F. 5. Ap. 7. B. 3.2 KTU ASI AIPS Ataskaita kultûros paminklø sàvadui.3 Misius K., Šinkûnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios. Vilnius: Pradai, 1993, p.154.4 Jankevièienë A. Lietuvos medinė sakralinė architektūra. Vilnius, 1998, p. 299.

Šventybrasèio Kristaus Atsimainymo baþny-èios dailës paveldas pirmiausia yra vietos, taip pat tautos, istorijos bei kultûros turtas, ypaè svarbus šios bendruomenës, jos tapatumo su-vokimui. Be to, kaip visetas èia esantys baþ-nytinës dailës kûriniai yra ir Dievo buvimo, ir tikëjimo þenklai. Apskritai sakralinës dailës kûriniai yra vienas svarbiausiø Lietuvos dva-sinës kultûros istorijos šaltiniø. Deja, iki šiol neþinomos sakralinës dailës paveldo apimtys, nes dar daug baþnyèiø neturi aprašø, be kuriø neámanoma paþinti pagrindinës meno kûriniø paskirties, istorijos, paveldo sandaros, tad tirti šá paveldà yra svarbu.

Šio skyriaus tikslas – ištirti Šventybrasèio baþnyèioje esanèius sakralinës dailës kûri-nius, paþvelgti á juos kaip á visumà, t. y. nag-rinëti interjero kaità ir jo raidà laike.* Darbo aktualumà ir naujumà rodo monografijoje pirmà kartà aprašomas, tyrinëjamas ir atri-butuojamas šios baþnyèios dailës paveldas, apimantis visà jam bûdingà ávairovæ: altorius su paveikslais, skulptûromis ir droþiniais, sa-kyklà, vargonø choro prospektà, krikštyklà, pavienius paveikslus ir skulptûras, liturginius reikmenis ir liturginæ tekstilæ, varpus, indus švæstam vandeniui ir kita. Paveldo yra gausu, jam bûdinga skirtinga meninë vertë, plaèios chronologinës ribos (nuo XVIII a. vidurio iki XX a. pab. imtinai), taèiau já tyrinëti gerokai

trikdë Šventybrasèio baþnyèios archyviniø šaltiniø nebuvimas.

Tyrimo objektas – Šventybrasèio Kristaus Atsimainymo baþnyèios dailë. Pasirinktas ob-jektas atliepia dabarties baþnytinio meno tyri-mo poreikius sutelkti dëmesá ypaè á kilnojamà-sias dailës vertybes.

Pagrindiniai uždaviniai: istoriniø rašy-tiniø šaltiniø paieška Lietuvos archyvuose; ávairiarûšiø sakralinës dailës objektø natûros tyrimai; altoriø, sakyklos, vargonø prospekto, sienø tapybos, paveikslø, skulptûrø, liturginiø reikmenø ir kitokiø objektø meninës raiškos ir ikonografijos tyrimai; sakralinës dailës kûriniø tyrimo rezultatø apibendrinimas.

Ávertinant specifinæ baþnytinio meno pa-skirtá, svarbu atskirti religinës funkcijos ir me-ninio estetinio vertinimo kriterijus. Tyrimui pasirinktas retai naudojamas, bet religinio kûrinio tyrimui itin parankus objekto įtikri-nimo metodas. Jo pagrindà sudaro objekto fi-ziniø duomenø aprašymas, suskirstytas á tam tikrus etapus. Taip pat taikytas ypaè svarbus krikšèioniškai dailei nagrinëti ikonoteologinis metodas, kuris remiasi klasikine Erwino Pa-nowskio ikonologijos triada (ikiikonografinis, ikonografinis, ikonologinis lygmuo) ir negali bûti atsietas nuo tikëjimo. Pagal poreiká taikyti atribucinis, formalusis, istorinis, lyginamasis, analizës ir sintezës metodai.

ŠVENTYBRASČIO KRISTAUS ATSIMAINYMO BAŽNYČIOS

SAKRALINĖS DAILĖS PAVELDAS

* Šventybaršèio baþnyèios dailë istoriniame kontekste aptarta straipsnyje: Šinkûnaitë L. Šventybarščio Kristaus Atsimainymo bažnyčios dailės kaita ir ikonografija. Darbai ir dienos. 2006, nr. 46, p. 215–238.

vaizdais – gyvais laiko, vietos ir veiksmo þen-klais. Kûrybinæ vaizduotæ þadina gyva pilnak-kraujë sociokultûrinë aplinka, kurios pamatus rašytojas rekonstruoja, pasitelkdamas platø paþintiná tos sociokultûrinës aplinkos artefak-tø kompleksà.

Isos slėnį autorius apibrëþia savitai. Pirma-sis apibrëþimas – tai geografinis landšaftas. Milošas pabrëþia, kad tai – eþerø kraštas. Eþerø krašto gamta šiaurietiška, santûri, bet ne atšiauri. Šioje geografinëjë platumoje auga tankûs miškai. Jau pirmajame puslapyje augmenija antroponimizuojama: „Medþiø bendruomenës, kaip ir miestø gyventojai, turi nepakartojamø ypatybiø – buriasi á guotus, juostas, sakytum salynus”.2 Ši Europos sritis autoriaus vadinama Eþerø kraštu, nes „... vi-suomet nuo kokios nors kalvelës staiga išvysi þydrà eþero dubená”.3 Palaipsniui, tarsi roma-no gandras, rašytojas leidþiasi þemyn, kaskart pastebëdamas vis detalesnes vietos ypaty-bes. Pastebimi pelkynai, pavasario pelkynai, kuomet „aidi atsikartojantis perkûno oþeliø traškesys [...], tetervinø burbuliavimas [...] bei tûkstanèiø varliø kurkimas pievose”.4

Šiandien Lietuvos skaitytojà galëtø gluminti toks peizaþas. Eþerai – lyg ir Rytø Aukštaitijos landšafto skiriamasis bruoþas, bet ne Këdainiø krašto, kurio peizaþà galëjo atmintyje išlaikyti rašytojas. Pelkynø, kuriais charakterizuojamas

Michailas Bachtinas, aptardamas XX a. II pu-sës rusø literatûrologijà ir turëdamas omenyje to laiko þymiausius literatûros teorijos kûrëjus, tarp jø ir J. Lotmano mokyklà, stengësi išplësti struktûralistinës literatûrolgijos tyrimø laukà diachronine kultûrologija. M. Bachtinas matë susiaurintà vadinamosios literatûrinës ir kul-tûrinës epochos sampratà. Apskritai jis teigia-mai vertino struktûralistø darbuose bandymà sukurti literatûros kûrinio ir jo kultûrinës epo-chos sàsajø teoriná modelá, bet manë, kad toks literatûros kûrinio apribojimas betarpiškais sociokultûrinës aplinkos rëmais yra per siau-ras. M. Bachtinas rašë: „Jeigu neámanoma lite-ratûros tyrinëti atskirai nuo visos kultûrinës epochos, tai dar labiau þalinga uþdaryti lite-ratûriná reiškiná vienoje jo sukûrimo epochoje, kitaip sakant, jo tuolaikiškume. Mes paprastai stengiamës išaiškinti rašytojo kûrinius bûtent iš jo tuolaikiškumo ir artimiausios praeities. Tuo tarpu kûrinys savo šaknimis siekia gilià praeitá. Didþiøjø literatûros kûriniø gimimas ruošiamas amþiø, ir tik jø sukûrimo epochoje nuimamas subrendæs ilgo ir sudëtingo brendi-mo derlius. Bandydami suvokti ir paaiškinti kûriná tik epochos ir tik artimiausio laiko sàly-gomis, mes niekada neprasiskverbsim á jo su-vokimo gelmes“.1 È. Milošas save vadino pa-skutiniuoju LDK pilieèiu. Kodël? Atsakymas glûdi jo kûryboje. Juk rašytojas idëjas išsako

ASMENINĖS TAPATYBĖS SANDAI

ISOS SLĖNIO KULTŪRINIS PIRMAVAIZDIS

1 Бахтин М. М. Эстетика словесного творчества, с. 331.2 Miùosz Cz. Isos slėnis / vertë Algis Kalëda. Vilnius, 2001, p. 5.3 Ten pat.4 Ten pat, p. 6.