chris ryan „vienintelis išsigelbėjęs“

Pamačius mane antram vyrui iš siaubo akys iššoko ant kaktos ir jis leidosi bėgti. Mano gyslomis plūstelėjo adrenalinas; nulėkiau paskui jį, užšokau

ant kupros, apsivijau kojomis klubus ir pargrioviau. Dziudo veiksmu apglėbiau jam kaklą viena ranka ir kilstelėjau smakrą į viršų.

Pasigirdo duslus trekštelėjimas, ir arabas akimirksniu mirė.

CHRIS RYAN (Krisas Rajanas, g. 1961 m.) – buvęs britų Specialiosios aviacijos tarnybos (SAS) karys. Daugelio pratybų ir antiteroristinių operacijų visame pasauly-je dalyvis, SAS 22-ojo būrio narys, snaiperių grupės vadas. Už ištrūkimą iš irakiečių apsupties 1991 m. jis buvo apdovanotas medaliu. 1994 m. paliko tarnybą SAS, rašo populiarias knygas apie savo patirtį ir išgy-

venimą XX a. kare, yra parengęs ar konsultavęs daugelį TV laidų apie išgy-venimą ekstremaliomis sąlygomis.

SAS misija Irako kariuomenės užnugaryje – viena garsiausių istorijų apie narsą ir išgyvenimą šiuolaikiniame kare. Iš aštuonių pulko karių, išvykusių į misiją, tik vienas išvengė suėmimo. Jis ir papasakojo šią istoriją.

Vėlų 1991 m. sausio 24-osios vakarą aštuonių žmonių grupė buvo slapta išlaipinta giliai priešo užnugaryje Irake. Per nuožmų susišaudymą visi aš-tuoni liko sveiki, bet buvo priversti bėgti, kad išgelbėtų savo gyvybę. Jų tikslas buvo pasiekti Sirijos sieną, esančią už 120 km, bet pirmąją naktį grupė netyčia suskilo. Su Krisu liko dar du kariai. Neturėdami priemonių apsiginti nuo žiemiško dykumos šalčio, jie patyrė hipotermiją. Naktį vie-nas karys pasiklydo pūgoje. Likusius du kitą dieną aptiko ožkų piemuo. Kriso partneris nuėjo su piemeniu, tikėdamasis gauti maisto, ir negrįžo. Likęs vienas, Krisas dar atmušė vieną irakiečių antpuolį ir patraukė link tikslo. Tačiau tai buvo tik jo didžiojo nuotykio pradžia...

„Vienintelis išsigelbėjęs“ – negailestingas vyriškas pasakojimas apie šiuolaikinį karą, žiaurumą ir ištvermę.

ISBN 978-9986-16-942-0

9 789986 169420

2

V i e n i n t e l i s i š s i g e l b ė j ę s

3

VILNIUS 2013

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis

CHRIS RYANVIENINTELISISSIGELBEJES

4


Chris RYAntHe One tHAt gOt AWAYbCA, 2004

UDK 355.48(410)(093.3) Ri-07

Copyright © Chris Ryan © Vytautas Petrukaitis, vertimas į lietuvių kalbą, 2013 © Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2013 © „tyto alba“, 2013isbn 978-9986-16-942-0

5

Skiriu Sarah

6


KUVEITAS

SA

UD

O A

RA

BIJ

A

SIR

IJA

IR

AK

AS

JORDANIJAI

RA

NA

S

Eufr

atas

Pers

ijo

s įl

an

ka

Patr

ulio

iš

laip

inim

o vi

eta

Al D

žauf

as

Rija

das

Ara

ras

Basr

a

Am

anas

Bagd

adas

Dam

aska

sKa

rabi

laAl K

aim

asAna

Abu

Kam

alis

7

P A D ė K A

norėčiau padėkoti:Duffui Hartui-Davisui už padrąsinimą, kantrybę ir brangų lai-ką, skirtą šiai knygai.

Visiems savo artimiesiems ir draugams už kantrybę ir supra-timą, parodytus rašant šią knygą.

savo redaktoriui Markui boothui ir jo komandai iš leidyklos Random House už pagalbą ir sunkų triūsą.

jeffui Pope’ui ir Paului greengrassui iš lWt už pradinę infor-maciją.

galiausiai ‒ nors tikrai ne mažiausiai nusipelniusiai ‒ savo literatūrinei agentei barbarai levy už tai, kad nukreipė mane reikiama linkme.

9

t U R i n Y s

1. Užimt pozicijas... Pasiruošt... Pradėt! 15 2. sąlytis! 55 3. liekame dviese 88 4. lieku vienas 113 5. gudriai apeinu 153 6. Afrikos aidai 178 7. Kertu sieną 187 8. Rizika 214 9. Vyriausybės svečias 233 10. grįžus į bazę 258 11. Patirti nuostoliai 291 12. Palūžtu 308

11

i š P R A D ž i ų

tikėjau, bet laiko abejot radau.Viešpats nė žodžio netarė,tik šėtoną klykiant išgirdau.

norėjau taikos, šlovės man nereikėjo.Visą pragarą apėjauir dabar pasakoju, ką regėjau.

graudi daina liejos iš krūtinės,bet melodija ne mano. tik liūdni jos žodžiaiglūdėjo galvoje nuo seno.

Dariau, kas liepta,nes rinktis negalėjau.turėjau rankoj ginklą,bet šaudyt nenorėjau.

Kad ir kaip vadinsi tai, likimu ar lemtimi, Vis tiek išliko didis nerimas širdy.

O dabar...jei į akis man pažiūrėsi,be galo liūdną sielą pamatysi.ji vis dar graudžiai ašaroja,tik širdies laikyt nelaisvėj nebedrįsta.

ir jeigu įdėmiau pažvelgęssužinosi mano mintis,suprasi: širdis tebesrūva dėl poelgių, Kuriuos seniai ištrynė užmarštis. bet jeigu pamatysi ten erelį,Atmink: dabar, kai šūviai nutilo,tupi ten ir balandė,nes meilė ‒ viskas, kas liko.

j. Miles

12


KARYbOs teRMinų žODYnėlis

319 patrulio radijo stotis A-10 pėstininkų artimos oro paramos platforma, skirta antže-

miniams, kartais ir antvandeniniams taikiniams naikintiAK-47 sovietų gamybos Kalašnikovo automatas (kalibras 7,62 ×

39 mm)b-52 strateginis bombonešisChinook (visas pavadinimas Boeing Cargo Helicopter-47 Chi nook)

transportinis sraigtasparnisF-15 (visas pavadinimas McDonnell Douglas F-15 Eagle) tak-

tinis naikintuvasF-16 (visas pavadinimas General Dynamics F-16 Fighting Fal-

con) universalus reaktyvinis naikintuvasHercules (visas pavadinimas Lockheed Cargo-130 Hercules) ketu-

rių variklių karinis transportinis lėktuvasM16 203 5,56 mm kalibro automatas (viršutinis vamzdis) su po-

vamzdiniu 40 mm granatsvaidžiuM72 lAW nešiojamasis vienkartinis prieštankinis 66 mm granat-

svaidisMH-53 (visas pavadinimas Sikorsky Multifunction Helicopter-53

Pave Low) jAV karinių oro pajėgų tolimojo nuotolio ko-vinė paieškos ir gelbėjimo, karių įskverbimo į operacijos rajoną ir ištraukimo iš jos platforma, aprūpinta naktinio matymo ir šiluminiais prietaisais

Minimi 5,56 mm kalibro belgiškas lengvasis kulkosvaidis

13

MP5 9 mm kalibro pistoletas kulkosvaidisPgs paieškos ir gelbėjimo stotelė Puma (visas pavadinimas Puma HC1) Didžiosios britanijos

karinių oro pajėgų sraigtasparnis, naudojamas tiek ko-vinėms operacijoms, tiek kariams ir kroviniams gabenti

sA 60 sovietų gamybos automatinė zenitinė 57 mm kalibro pa-tranka

sA 80 5,56 mm kalibro automatassAs (angl. Special Air Service) pulko dydžio Didžiosios bri-

tanijos kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgų dalis, kitaip dar vadinama Pulku

Sea King Didžiosios britanijos karinių oro pajėgų pa ieškos ir gel-bėjimo pajėgų sraigtasparnis

Unimog universalus sunkvežimis keturiais varančiaisiais ratais, gaminamas Mercedes-Benz

15

U ž i m t p o z i c i j a s . . . P a s i r u o š t . . . P r a d ė t !

P i R M A s s K Y R i U s

Užimt pozicijas... Pasiruošt... Pradėt!

Mūsų taikinys buvo nebeveikianti psichiatrijos ligoninė ‒ dide-lis karalienės Viktorijos laikų stiliaus raudonų plytų pastatas, kadaise gražus, bet dabar apleistas, dunksantis ne mažiau ap-leistoje erdvioje teritorijoje. Pagal pratybų scenarijų, pastate pa-sislėpę penki Artimųjų Rytų teroristai laiko devynis įkaitus. Po trijų parų apgulties įvykiai sparčiai artėja prie kulminacijos.

Aš, snaiperių komandos vadas, turėjau savo žinioje aštuonis šautuvais ginkluotus vyrus, įsitaisiusius stebėjimo taškuose ‒ pagalbiniuose pastatuose, medžiuose ir ant žemės. Du vyrai su šalmofonais stebėjo ligoninę iš kiekvienos pusės ir be perstojo siuntinėjo pranešimus per radijo stotis į vadavietę, įkurtą at-skirame pastate maždaug už dviejų šimtų metrų nuo gydyklos pagrindinių lauko durų. Kiekviena ligoninės pastato pusė buvo pavadinta specialiu kodu, kad būtų galima bemat suprasti, apie kurią kalbama.

Policijos derybininkas iš vadavietės kalbėjosi su teroristų va-deiva; šis iš pažiūros buvo beprarandąs kantrybę. jis reikalavo leisti jam ir bendrininkams saugiai nusigauti į Hitrou oro uostą ir grasino: jeigu tuoj pat nebus atsiųsta transporto priemonė, jis nušaus vieną įkaitą. tuo tarpu antiteroristiniam būriui vado-vaujantis karininkas be paliovos gludino savąjį pastato puolimo planą.

16


Vos vienas snaiperis pranešė: „teroristas priėjo prie tokio ir tokio lango“, ligoninėje driokstelėjo šūvis. Derybininkas nu-sprendė, kad nušautas įkaitas. teroristai pareikalavo sanitarų su neštuvais lavonui išnešti. lauko durys trumpai prasivėrė ir pro jas buvo išgrūsta žmogysta be gyvybės ženklų. jos pasiimti atbėgo keturi vyrai. tada teroristų vadeiva pagrasino: jeigu jo reikalavimai nebus įvykdyti, po pusvalandžio nužudysiąs dar vieną įkaitą.

Atėjo laikas policijai perduoti operaciją kariškiams. Polici-ninkų vadas pasirašė raštišką įsakymą, kuriuo perdavė vado-vavimą b kuopos* vadui ‒ sAs vyresniajam karininkui. tuomet puolimo grupės bemat užėmė pozicijas prie taškų, pro kuriuos veršis į pastatą.

Dabar reikėjo laukti, kol mano snaiperiai nukaus kuo dau-giau jų taikikliuose pasirodžiusių teroristų. Klausydamasis jų pranešimų per radijo siųstuvus, b kuopos vadas staiga sušuko įsakymą, kurio visi laukėme: „imu vadovauti. Užimt pozicijas... Pasiruošt... Pradėt!“

Pastarąsias dvi paras aplink senąją ligoninę tvyrojo šiurpi tyla. Dabar pasigirdo šūvių papliūpa ir užvirė veiksmas. Du automobiliai atlėkė prie pastato ir iš jų iššoko būrys juodai ap-sirengusių šturmuotojų. sprogstamaisiais užtaisais jie išdaužė langus. Vos po kelių akimirkų virš ligoninės stogo pakibo sraig-tasparnis Chinook ir iš jo lynu nusileido daugiau juodai apsiren-gusių vyrų; jie įsiveržė į pastatą pro langus ar stoglangius. ėmė sproginėti granatos, pakilo dūmų kamuoliai. Ausinėse girdėjosi šūviai pramaišiui su riksmais, sprogimais ir įsakymais.

Vos per kelias minutes pastatas buvo išvalytas, teroristai neva nukauti, įkaitai išlaisvinti. šturmuotojų vadas raportavo valdąs

* Didžiosios britanijos daliniams suteikiami pavadinimai pagal nAtO fonetinę abė-cėlę: A (alfa), b (bravo) ir t. t. (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.)

17


padėtį, ir vadovavimas oficialiai vėl buvo perduotas policijai. tada b kuopos vadas ėmė priiminėti raportus, ir pratybos baigė-si. Vyrai po juodais apdarais buvo permirkę prakaitu, bet pakilios nuotaikos: viskas pasisekė. Kaip visada šturmas buvo tikroviškas iki menkiausių smulkmenų, tad vyrai gavo puikios praktikos.

‒ Visi šaunuoliai, ‒ pagyrė operacijos vadas, išklausęs rapor-tus. ‒ Veikėte visai neblogai.

trys dienos iš eilės mums buvo sunkios, o dabar laukė penkių valandų kelionė atgal į bazę, tad, užuot leidęsis į smulkmenas, jis tik paskyrė laiką pagrindiniam operacijos aptarimui kuopos raštinėje ‒ penktadienį 11.00.

‒ skirstykitės, vyrai, ‒ paliepė vyresnysis seržantas. ‒ šiauš kit!taigi sudėjome savo daiktus į automobilius ir išvažiavome į

Herefordą. tačiau tuo metu įvykiai pasisuko netikėta linkme. buvo 1990 metų rugpjūčio 2-oji, ir mes per žinias išgirdome, kad sadamas Huseinas įsakė irako armijai įsiveržti į Kuveitą.

‒ na ir kas? ‒ niekinamai paklausė vienas iš vyrų. ‒ jis šiknius, ir tiek.

‒ nebūk toks įsitikinęs, ‒ paprieštaravo kitas. ‒ Užvirs didžiu-lė košė, ir mes greičiausiai atsidursime ten. gal kai kurie vyrai jau išvyko.

spėlionės apie iraką ir karo Persijos įlankoje tikimybė pa-spartino kelionę į bazę, bet nemanau, kad bent vienas iš mūsų suvokėme, kaip sadamo Huseino agresija prieš šalį kaimynę pa-keis mūsų gyvenimą.

O jame iki pat metų galo vyravo nežinia. Dvi kuopos ‒ A ir D ‒ netrukus išvyko prie Persijos įlankos į parengiamąsias pra-tybas, bet iki paskutinės akimirkos mūsų b kuopa buvo tikina-ma, kad mes ten nevyksime, mat atėjo mūsų eilė perimti tai, kas sAs vadinama komandinėmis užduotimis ‒ tokias, kurioms

18


reikalingi nedideli karių būriai įvairiose pasaulio dalyse. Paskli-do įvairių gandų. Karo tikimybei išaugus, pasigirdo kalbų, neva g kuopa vyks į Artimuosius Rytus pakeisti žuvusiųjų mūšiuo-se. Kadangi Pulko štabo vadas kadaise pats tarnavo g kuopoje, mažai kas tuo abejojo.

Dažnai buvo aptariamos ir kitokios galimybės, viena jų ‒ kad mes galime tapti civilinių lėktuvų skrydžių į Artimuosius Rytus „palydovais“. Keliausime iš pažiūros kaip paprasti bilietus nu-sipirkę keleiviai, bet iš tikrųjų turėsime ginklus ‒ kad galėtume susidoroti su teroristais, jei šie mėgintų užgrobti lėktuvus. šito-kia galimybė atrodė visai tikėtina: mes, kaip antiteroristinio bū-rio nariai, daugybę kartų treniravomės šturmuoti lėktuvą, tad puikiai žinojome viską, kas gali jame nutikti. tačiau po kurio laiko šie gandai liovėsi.

Visą lapkritį ir gruodį vyrai buvo atrenkami komandinėms užduotims. Man pasisekė: mano draugas Haris teiloras pasirin-ko mane į savo planuojamą everesto ekspediciją. Kai prieš še-šerius metus įstojau į Pulką, mudu atsidūrėme viename būryje. tapome porininkais ir tarp mudviejų susiklostė geri santykiai. 1986-aisiais jis išstojo iš sAs ir 1990 metų rudenį rengėsi antram mėginimui įkopti į everestą. Per pirmąjį jis mėgino pasiekti vir-šūnę keliu, kurio ligi tol niekam nepavyko įveikti, ‒ šiaurrytiniu šlaitu, bet dėl prasto oro buvo priverstas bandymą nutraukti. šį-syk jis vėl turėjo tikslą užkopti į viršūnę šiaurrytiniu šlaitu kartu su partneriu Raselu braisu vieninteliu žygiu iš bazinės stovyk-los, nešinas visa įranga ant pečių. Aš su šerpais šį kartą turėjau kopti šiaurine ketera; lipsime nešini lengvais parašiutais.

Pagal planą turėjau susitikti su teiloru ir braisu perėjoje, jun-giančioje everestą su Čangdzės kalnu. tada mes kartu pasieksi-me viršūnę, šoksime su parašiutais ir nusklęsime atgal į bazinę stovyklą. buvome nusitaikę į rekordus: jeigu pasieksiu viršūnę

19


be deguonies balionų, man tai bus asmeninis laimėjimas; jeigu mano bendražygiai įkops į viršūnę šiaurrytiniu šlaitu, jie irgi taps pirmieji ‒ kaip ir pirmi parašiutais nusileis nuo viršūnės. šitai užduočiai tikau kuo puikiausiai: buvau daugybę kartų šo-kęs su parašiutu, be to, pusantrų metų praleidau Alpėse Vokie-tijos armijos kalnų vedlių kursuose. juose gerai išmokau kopti sniegu ir ledu padengtais kalnais.

spalį štabo adjutantas leido man prisidėti prie komandos, kopsiančios į aukščiausią žemėje kalną. Anot jo, baigęs su anti-teroristiniu būriu užduotį, galėsiu paimti tris mėnesius atosto-gų. Apsilankiau Harogite surengtoje parodoje. ten alpinizmo įrangos firma Berghaus aprūpino mane reikiamais įnagiais. Vi-sos mano mintys jau buvo Himalajuose, todėl planavau pradėti rengtis tuoj po naujųjų – kopinėti po sudėtingus brekon bikon-so kalnus Pietų Velse.

Pasirengimas išvykti į Persijos įlanką sujaukė kasmetes reg-bio varžybas tarp šešių kuopos komandų. gal tai buvo tik į gera, nes per rungtynes užverda baisios aistros: žaidėjai įtūžta ir kar-tais taip traumuoja vienas kitą, kad nukentėjusieji negali grįžti į aikštelę kartais net visą pusmetį.

Vienas žaidėjas, geras Anglijos rinktinės kapitono Vilo Kar-lingo draugas, prikalbino jį atsivežti treniruotis savo komandą. girdi, žaidėjai galės gyventi karininkų ar seržantų patalpose; taip jie išvengs įkyrių gerbėjų, paprastai kaulijančių autografų, vos tik rinktinės nariai iškiša nosį pro duris. jis dar pasiūlė An-glijos rinktinei sužaisti draugiškas rungtynes su Pulko koman-da. Karlingas su pora rinktinės narių atvažiavo apsidairyti, bet jiems užteko vos žvilgtelėti į rungtynes tarp kuopų.

‒ su šitais vyrais nieku gyvu nežaisime! ‒ pareiškė jie. ‒ Po visą aikštelę voliosis suluošinti žaidėjai.

taigi šis kuklus sumanymas taip ir nevirto tikrove.

20


savaitė prieš Kalėdas buvome nutempti į Herefordo instruk-tažo kambarį. ten išgirdome, kad pusė b kuopos vis dėlto bus dislokuota Artimuosiuose Rytuose. g kuopa perims antitero-ri s tinio būrio pareigas. Visi, paskirti išvykti, ėmė juokdamiesi sakyti: „Puiku!“

Vyrai, ir toliau turintys vykdyti komandines užduotis, be galo nusiminė – jie taikėsi prisidėti prie vykstančiųjų prie Persijos įlankos. Vis dėlto manau, kad slapčia dauguma vyrų baiminosi, jog konfliktas gali išvirsti į rimtą, šlykštų karą. Mąstėme taip: jei į konfliktą įsitrauks izraelis, į sadamo Huseino pusę gali stoti sirija ir jordanija. Padėtis lengvai gali tapti nevaldoma, ir pusė Artimųjų Rytų paskęs liepsnose. būta ir grėsmės, kad sadamas panaudos cheminį ar branduolinį ginklą.

Karo perspektyva mane jaudino, bet tikėjausi, kad jeigu būsi-me ten dislokuoti, tai tik trumpam, ir galėsiu grįžti į komandą, besirengiančią everesto šturmui.

išgirdęs naujieną grįžau namo ir pasakiau žmonai Džanetai:‒ Klausyk, mes išvykstam.Džaneta, rami, santūri moteris, reagavo gerai. Paprastai sAs

tarnaujantys vyrai savo žmonoms ir artimiesiems nepasakoja, ką veikia, bet šiuo atveju buvo akivaizdu, kur esame siunčiami: sadamo įsiveržimą į Kuveitą plačiai nušvietė televizija ir spau-da, tad vykti galėjome tik į Persijos įlanką.

Kalėdos nebuvo labai linksmos. Pulke visą šventinį laikotarpį buvo paskelbta kovinė parengtis, ir mes krovėmės vadinamąjį žaliąjį rinkinį. (sAs žargonu, „žaliosiomis“ vadinamos įprastos karinės operacijos; „juodosiomis“ vadinamos užduotys, tokios kaip antiteroristinio būrio, per kurias nuo galvos iki kojų apsi-taisai juodai.) jei kurį laiką negauni karinių užduočių, tavo rin-kinys tampa ne toks, koks turėtų būti, ir reikia poros savaičių, kol jį vėl sutvarkai.

21


lankydamas kalnų vedlių kursus Prancūzijoje, italijoje ir Vo-kietijoje, išmokau vokiečių kalbos, slidinėti, kopti į kalnus, gel-bėti žmones kalnuose, prognozuoti orą, sprogmenimis sukelti sniego griūtis, bet tikrų karybos dalykų nesimokiau. Prieš tai devynis mėnesius tarnavau antiteroristiniame būryje šturmuo-toju ‒ taigi ir tuomet tikrų karo dalykų neragavau. Po Vokie-tijos dar devynis mėnesius tarnavau antiteroristiniame būryje, šįsyk snaiperių padalinio vadu. Apskritai paėmus, „juodąsias“ užduotis vykdžiau mažiausiai trejus metus, taigi man nereikėjo per daug nerimauti, kad po ranka visada būtų reikiama įranga, tvarkingai sudėliota į vietas.

Dabar parsinešiau namo prie diržų tvirtinamą ekipuotės krepšelių rinkinį ir didelę kuprinę nudažyti dykumai tinkan-čiomis maskuojamosiomis spalvomis. Mes statydinomės namo priestatą ir darbininkas, vardu Džonas, kasė duobę pamatams. Pamatęs mane dirbant lauke priėjo ir paklausė, ką darau.

‒ Dažau ekipuotės krepšelių rinkinį.‒ tos spalvos gan šviesios, ar ne?‒ nustebsi, ‒ atsakiau mandagiai. ‒ jos visiškai pasiteisina.tiesą sakant, jis buvo teisus. Vėliau savo kailiu patyriau, kad

spalvos buvo per šviesios, per daug panašios į smėlio.Viena iš Pulko taisyklių ‒ visi vedę vyrai privalo turėti gyvy-

bės draudimą. Mudu su Džaneta draudimą jau turėjome, bet vos tik buvo pranešta apie dislokavimą, iki tol neapsidraudusie-ji turėjo paskubėti tai padaryti. nėra ko nė sakyti, sužinojusios, kur išvykstame, draudimo bendrovės nenorėjo jų drausti, o tie, kuriems vis dėlto pavyko draudimą gauti, turėjo sumokėti už jį dideles sumas. Dėl to kilo šiokia tokia panika. Kitokiu metu vyrai stengdavosi išsisukti nesumokėję bendrovėms, bet dabar, kilus karo grėsmei, nerizikavo, nes ateitis ėmė atrodyti visai ki-taip.

22


naujųjų metų išvakarėse, kai mudu su Džan jau žinojome, kad tikrai išvyksiu, paprašėme draugės prižiūrėti mūsų dukrą sarą ‒ jai visai neseniai buvo sukakę dveji ‒ ir nuėjome į barą mieste. tačiau išgėrę po taurelę susižvalgėme, grįžome namo, atsisėdome prie stalo valgomajame ir ėmėme svarstyti skaus-mingus klausimus: „Kas bus, jeigu aš negrįšiu? Ar jai ištekėti antrą kartą? Kur sara lankys mokyklą?“ ‒ ir panašiai. sėdėjome iki trijų ar keturių ryto ir pokalbis tapo be galo jausmingas. ne-sijaudinau dėl savęs ar Džan, žinodamas, kad ji sugebės pasirū-pinti savimi. nerimavau dėl saros ‒ koks gyvenimas jos laukia man išvykus?

jeigu konfliktas Persijos įlankoje peraugs į karą, sAs taps mažu didelio mechanizmo sraigteliu. iki tol ‒ bent jau mano tarnybos laikotarpiu ‒ mes visada diktuodavome sąlygas ir do-rodavomės su iškilusiomis grėsmėmis. net šiaurės Airijoje mes tam tikru mastu galėjome elgtis kaip tinkami. Kitas pranašumas buvo tas, kad išvaizda buvome panašūs į vietos gyventojus. ira-ke veiksime tarp arabų; mus bemat atpažins kaip svetimšalius, ir jokios draugiškos jėgos ar civiliai mūsų nepalaikys. be šitų nerimą keliančių dalykų, buvo dar ir cheminio karo grėsmė. negalėjai nuspėti, kokia pavojinga gali tapti padėtis, bet vien tos nežinios pakako, kad net šilto ir šalto matę kariai drebintų kinkas.

Kitą vakarą saros krikštatėvis Džonas, mano draugas iš A kuopos, per mūsų vestuves buvęs vyriausiuoju pabroliu, atėjo pas mus į namus ir surašė neoficialų testamentą. jame parašė, kad jeigu žus, aš ar Džaneta turime parduoti jo namą; iš gautų pinigų 10 000 svarų atiteks sarai, kiti ‒ jo motinai, muzikinis centras broliui ir taip toliau.

nemažai sugaišome, kol susikrovėme savo rinkinius. Visi sudėti į daiktą ginklai buvo išgabenti be mūsų brezentiniuose

23


dėkluose. Kai paklausiau intendanto, ar paėmė pistoletų, jis at-sakė:

‒ taip ‒ dvidešimt.Atsakymas mane nuramino, nes pistoletas ‒ būtinas pagalbi-

nis ginklas, kurio mums prireiktų, jeigu sugestų kiti arba būtu-me užklupti ribotoje erdvėje, tarkim, automobilyje ar sekykloje. Dauguma būsime ginkluoti M16 203, kuriuos sudaro 5,56 mm kalibro automatas (viršutinis vamzdis) ir 40 mm granatsvaidis (apatinis) – arba kulkosvaidžiais Minimi. Abu yra daugiau negu metro ilgio, iš jų sunku šaudyti artimoje kovoje, keblu ir juos paslėpti.

Asmeninė įranga buvo mūsų pačių reikalas. tvarkydamasis daiktus paklausiau intendanto, ar galiu pasiimti alpinisto ap-rangos, skirtos šaltiems orams.

‒ ne, ‒ atsakė jis. ‒ Velniai rautų, vyksti į dykumą, kvaily tu nelaimingas! ten nebus šalta.

jis nusijuokė iš mano prašymo, tarsi būtų Pulko ekspertas karo dykumose klausimais. jis nenumanė, kokia bus žiema ira-ke. nors jis šitaip mane sudirbo, vis galvojau, kad galime atsi-durti aukštuose irako kalnuose palei sieną su turkija ‒ jie gali būti padengti sniegu. galima sakyti, mane apėmė bloga nuojau-ta, bet nieko nedariau, tad, kaip ir dauguma mūsų, nepasiėmiau jokios šiltos aprangos.

sausio pradžioje per instruktažą kuopos vadas pareiškė: jei-gu prasidėtų karas, mes galime atsidurti irako gilumoje, beveik 500 kilometrų nuo sienos, turėdami užduotį išvesti iš rikiuo-tės įvairius objektus. Manėme, kad tai galėtų būti kažkur neto-li bagdado. grįžęs namo žemėlapyje nubrėžiau 500 kilometrų apskritimą nuo Kuveito ir irako sienos. Paskui mudu su Džan kalbėjomės apie eufratą. Atplaukęs iš sirijos, jis srūva beveik per visą iraką ir prie basros įteka į tigrą. žmona iš mokyklos

24


laikų prisiminė, kad senovės civilizacijos klestėjo derlingose že-mėse prie tų didžiulių upių. tuo metu tai buvo vieni svarbiausių vandens kelių, o kraštas tarp jų, žinomas kaip Mesopotamija, buvo vadinamas civilizacijos lopšiu. Man kilo klausimas, kaip eufratas atrodys dabar.

tą vakarą, kaip visada kur nors išvykdamas, paskambinau tė-vams. Paprastai sakydavau: „Aš išvykstu“, jie atsakydavo: „ge-rai. iki pasimatymo. būk atsargus.“

šįsyk pokalbis buvo kitoks. nujautėme, kad karas gali užsi-tęsti ir kad jis bus baisus. Mama ir tėtis kiek įmanydami stengėsi neišsiduoti nerimaują, bet ragelį paėmęs mano jaunesnysis bro-lis Kitas apsiverkė, o jau tada palūžo visi.

‒ nagi, liaukitės, ‒ sudraudžiau. ‒ Viskas bus gerai.bet po šio pokalbio suvokiau, kad čia jau nebe žaidimai.galiausiai sužinojome, kad išskrendame sausio 5-osios, šeš-

tadienio, vakare. Kadangi buvau vienas iš vyresnių komandos narių, nuėjau į stovyklą įsitikinti, kad viskas parengta.

Kažkuris vaikinas tarė:‒ bobas ir Ričas klube, girti kaip pėdai.‒ O varge! Kur jų manta?‒ jie dar jos nesusikrovė.liepiau vienam vyrui nueiti į bobo kambarį, kitam į Ričo,

sukrauti viską, ką pamatys, ir nunešti į sargybinę. tada su kitu vyruku nuėjome į klubą ir ištempėme tuos du girtuoklius lauk. Abu vyrai buvo labai žemi; visiškai nusitašę, jie ramstėsi į barą ir kikeno kaip kokios mokinukės. Mes iš lėto nusivedėme juos į autobusą, juokdamiesi ir laidydami sąmojus, kad jie nutiltų. Kai pasodinome autobuso gale, juodu patenkinti tauškė vienas ki-tam nesąmones. taip išvažiavome į braiz nortono Karališkųjų karinių oro pajėgų bazę. Visi kiti sėdėjo labai tyliai arba šneku-čiavosi vienas su kitu apie visokius niekus.

25


trijų variklių reaktyvinis Tristar nusileido Kipre pasipildy-ti degalų, paskui nuskrido toliau į Persijos įlanką. nusileidęs privažiavo prie kažkokio angaro. išlipę į šiltą naktį pamatėme kuopos vadą, Pulko vado pavaduotoją ir intendantą, sustojusius viena greta laiptų apačioje ir laukiančius mūsų. Visi vilkėjo dy-kumų gyventojų apdarais, kaklus kaip šalikais buvo apsivynioję šemagais ‒ arabiškais vyrų galvos apdangalais. Pirmą kartą ma-tėme šitaip apsitaisiusius žmones ir dabar jau tikrai supratome, kur atsidūrėme.

Karinis lėktuvas Hercules laukė netoliese. sušokome į jo galą. Paprastai Karališkųjų karinių oro pajėgų lakūnai skrupulingai laikosi taisyklių, todėl kaskart įlipus į lėktuvą priverčia atsisėsti ir užsisegti saugos diržus. bet dabar, vykstant karinėms opera-cijoms, lėktuve nebuvo nei sėdynių, nei diržų, tad susėdome ant metalinių grindų. Mūsų laukė trumpa kelionė į Viktoro prieša-kinę desantavimo bazę. Įgulos vadas įspėjo:

‒ tvirtai įsikibkite, nes kilsime staigiai. lakūnas padidino variklių sūkius, kol pasigirdo kauksmas,

o visas lėktuvas ėmė purtytis, tada atleido stabdžius. Mus visus sviedė į priekį, kai lėktuvas šovė į orą. Po penkiolikos minučių jis nėrė žemyn ir nusileido. lėktuvas porą kartų stipriai atsi-trenkė į žemę ir staigiai sumažino greitį.

Viktoro bazėje laikinais mūsų namais tapo angaras. Krūva kuprinių, ginklai, sukrauti didelėmis rietuvėmis, amerikietiškų sulankstomųjų lovų stirta, dėžės su radijo stotimis, medicinos reikmenimis, sprogmenimis ‒ viskas atrodė, lyg būtų atgaben-ta ne anksčiau kaip prieš minutę. Mes susirinkome išklausyti trumpo Pulko vado pavaduotojo instruktažo.

– nevaikščiokit vienais apatiniais karininkų akivaizdoje... Porai jūsų reikia apsikirpti. neikit į žvalgybos angarą, jeigu nesate kviečiami... Palaikykit angare tvarką, vyručiai... savo

26


rinkinius laikykite šalia lovos... noriu, kad angarą šluotumėte reguliariai...

Paskui intendantas prakalbo apie atsargas.‒ Atsargų užtenka, ‒ patikino jis. ‒ Maisto daviniai suruošti,

bet nenoriu, kad juos liestumėt. jeigu trūksta ko nors rinkinyje, kreipkitės į mane... šaudmenų sandėlis šalia valgyklos... Pusry-čiai ‒ nuo šešių iki septynių, pietūs ‒ nuo dvylikos iki pirmos, vakarienė ‒ nuo šešių iki septynių... susiraskit po lovą, pasida-rykit vietos... Mokymai prasidės ryt iš ryto.

Mus instruktavo ir kuopos vadas ‒ papasakojo, kaip, jo ma-nymu, vyksta pasirengimas karui. Anot jo, planai specialio-sioms pajėgoms vis dar neaiškūs. A ir D kuopos jau gerokai pasistūmėjo rengdamosi dislokacijai toli už irakiečių pozicijų. Dabar jos dykumoje dalyvauja kompleksinėse pratybose: puola naudodamos visus ginklus, tarp jų 12,7 mm kalibro Browning sunkiuosius kulkosvaidžius, minosvaidžius, reaktyvinių svie-dinių leidimo įtaisus lAW 90, valdomų prieštankinių raketų paleidimo įrenginius MilAn ir veiksmingiausius iš visų M19 ‒ 40 mm automatinius granatsvaidžius, galima sakyti, granato-mis šaudančius kulkosvaidžius.

na, o mums, b kuopai, vadas pasakė tikintis gausiąs kelis au-tomobilius ‒ juos turėsime pritaikyti operacijoms dykumoje. jis prižadėjo pranešti mums, jeigu bus kokių naujienų, ir liepė numigti prieš prasidedant rytojaus mokymams. Kiekvienas ra-dome po sulankstomąją lovą ir pasistatėme prie angaro sienos kartu su beveik dvimetriniu stalu lovūgalyje; iš viršaus ant kar-čių užtempėme tinklus nuo uodų. tokie bus mūsų namai atei-nančias dešimt dienų.

Ryte pamatėme atsidūrę giliai dykumoje, vienoje iš stovyklų, išsibarsčiusių aplink didžiulę mokymų aikštę. Didžiąją dyku-mos dalį sudarė lyguma, nuklota rusvai gelsvu smėliu; vietomis

27


tą monotonišką vaizdą paįvairindavo žemos kopos. Ant tų ko-kių dešimties metrų smėlio gūbrių augo reti žolės kuokštai ir vienas kitas medelis. smėlis buvo labai minkštas, tad automo-biliai dažnai klimpdavo. Vėjas suklostė smėlį bangomis, todėl kraštovaizdis atrodė visai patraukliai.

Privažiavęs prie Viktoro bazės atsidurdavai nedidelėje įkal-nėje. Didelius angarus bei kilimo ir tūpimo taką juosė kopas turinti sulaikyti vielos tinklo tvora. bazė buvo įkurta kaip para-šiutizmo mokykla. Angarai buvo skirti parašiutams ir kitiems reikmenims laikyti; ant aukštų bokštų parašiutai buvo kabinami džiovinti. naktį bazės perimetras būdavo ryškiai apšviečiamas.

Pradėjome parengiamuosius mokymus. Reikėjo organizuo-ti daugybę pratybų: naudojimosi radijo stotimis, palydovi-nio ryšio prietaisais ir gelbėjimo signalais, apsisaugojimo nuo branduolinio, biologinio ir cheminio ginklo. Kadangi turėjau medicinos žinių, mokiau vyrus tos srities dalykų: kaip prijung-ti lašelinę, kaip sustabdyti šautinių žaizdų kraujavimą ir kaip padėti ištiktam šiluminio smūgio. Rodydamas, kaip prijungti lašelinę, čiupdavau „savanorį“ iš priekinės eilės. Pasirinkdavau kokį liesesnį, nes jų venos ryškesnės. nors sAs vyrai apskritai kietuoliai, kai kurie jų ganėtinai lepūs ir pasitaiko, kad nualpsta, kai jiems turi leisti vaistus.

Daugiausia mokymų vykdavo mūsų angare, bet eidavome ir į šaudyklą įšaudyti ginklų, tarp kurių buvo 5,56 mm kalibro M16 203, to paties kalibro Minimi ir galingesni universalūs kulkosvaidžiai, šaudantys 7,62 mm kalibro šoviniais, turin-čiais didesnį veiksmingąjį šaudymo nuotolį ir didesnę naiki-namąją galią negu Minimi. Viena šaudykla buvo vos už poros šimtų metrų nuo bazės, o didesnis jų kompleksas ‒ dykumoje už trijų valandų kelio. iš savo ginklų jau šaudėme Hereforde, bet jie visi jau buvo keletą kartų supakuoti, pakrauti į trans-

28


porto priemones ir iš jų iškrauti ir išpakuoti, todėl turėjome iš naujo juos įšaudyti.

bėda ta, kad mums trūko šaudmenų. Per sąlyčio su priešu ju-dant pėsčiomis pratybas ‒ treniruojantis reaguoti, kai netikėtai susiduri su priešu, ‒ kiekvienas gaudavome vos po trisdešimt ar keturiasdešimt šovinių. Per rimtas vienintelio susidūrimo praty-bas ‒ esant sąlyčiui su priešu iš priekio, dešinės arba kairės ar iš už nugaros ‒ dažnai paleidi porą šimtų šūvių. Mokėmės būreliais po keturis ar šešis ‒ tarsi patruliuodami. Priekyje pasirodydavo kar-toniniai taikiniai, kas nors sušukdavo: „sąlytis ties 12 valanda!“, mes pasiskirstydavome į poras ir kaudamiesi traukdavomės atgal, viena pora pridengdama kitą. Pagal standartines veiksmų proce-dūras po sąlyčio buvo draudžiama pulti ‒ galėjome tik trauktis. Viena vertus, niekada negalėjai žinoti, su kokio dydžio pajėgomis susidūrei, o žvalgybos patrulių būrys buvo per menkas, kad galė-tų kautis su bent kiek stambesniu priešų daliniu. Kita vertus, ne-galėjome neštis šaudmenų, kurių užtektų ilgesniam susirėmimui. Kadangi veikėme mažomis grupelėmis, pirmutinis tikslas buvo atsišaudant pasprukti nuo pavojaus ‒ tuomet turėtume didesnių galimybių likti nesužeisti. bet dabar, per pratybas, turėdami labai nedaug šaudmenų, kam nors sušukus: „sąlytis!“, tegalėjome pulti ant žemės ir paleisti po vienintelį šūvį. netrukus šoviniai baigda-vosi, o treniruotis be jų ‒ menka nauda.

tuo metu neturėjome granatų savo M16 203, o jų mums la-bai reikėjo, kad galėtume sureguliuoti sekstono taikiklius ‒ pa-pildomus optinius įtaisus, kuriuos galima priveržti prie ginklo šono taiklumui pagerinti. Vadovybė šių taikiklių mums neišda-vė, bet aš pats daug metų tokį turėjau ir buvau jį pasiėmęs, tad dabar prisitvirtinau.

Rodės, mums trūksta visko, deja, tikrų dykumai tinkamų transporto priemonių taip pat. Mums reikėjo specialiai supro-

29


jektuotų ir pagamintų landroverių 110 ilga važiuoklės baze, pramintų rožinukais dar tada, kai aštuntajame dešimtmetyje buvo nudažyti rožine spalva Omano kampanijai. ir A kuopa, ir D kuopa „rožinukų“ čionai atsigabeno. šie visureigiai turėjo stovus sunkiesiems kulkosvaidžiams ir prieštankiniams rake-tų paleidimo įrenginiams MilAn. Mums tepavyko gauti lan-droverių 90 trumpa važiuoklės baze, be saugos diržų ir stovų kulkosvaidžiams. jie buvo pašaipiai vadinami mažuliukais. turėjome ir didesnį sunkvežimį ‒ Unimog mūsų šaudmenims gabenti.

Vadovaujami mobiliojo padalinio* seržanto, mes kibome į dar-bą: nuėmėme landroverių dureles, nuleidžiamuosius užpakali-nius bortus, šoninius veidrodėlius ir brezentinius viršus; žibin-tus ir veidrodėlius uždengėme maišiniu audeklu, kad tamsoje neatspindėtų šviesos, o prie šonų privirinome krepšius degalų kanistrams. Kažkas įspėjo, girdi, karui pasibaigus turėsime au-tomobilius vėl surinkti. Mes susižvalgėme galvodami: „Dar ko!“ Vis dėlto nuimtų dalių neišmetėme ‒ visas suvertėme į krūvą viename angaro kampe.

turėjome dar tris kroso motociklus, bet vos vienas kitas mo-kėjome jais važiuoti. namie buvome gerai įgudę vairuoti savo paprastus motociklus, tad dabar išsitraukėme armstrongus ir davėmės jais po dykumą.

Perdarinėdami visureigius, žiūrėjome į tuos „mažuliukus“ ir galvojome: „nesąmonė! šūdas, ne mašinos!“ Per orientavimosi pratybas važinėdami po kopas sugaišdavome baisiai daug laiko, kai užklimpdavome ir turėdavome kaste iškasti savo landrove-rius. Per sąlyčio su priešu pratybas viskas panėšėdavo į farsą:

* sAs padalinys, kuriame tarnauja transporto priemonių ir sunkiųjų ginklų specia-listai. jie aprūpina sAs transporto priemonėmis, reikalingomis mūšio lauke, ir patys sugeba netikėtai smogti skaudžius smūgius priešui.

30


mėgindavome šaudyti iš kulkosvaidžių nuo sukrautų ant vari-klio gaubto smėlio maišų ‒ beviltiškas reikalas, ‒ o vairuotojams staigiai apsukus automobilius atbulomis 180 laipsnių kampu, griūdavome žemėn. Visai kuopai stebint tokias šaudymo pra-tybas, milžinas australas stanas važiuojant dideliu greičiu buvo nublokštas nuo visureigio; jis su kabančiu ant krūtinės kulko-svaidžiu kūliais persirito per pusę dykumos ir nusidegino į karštą vamzdį.

tada mes juokėmės, bet širdies gilumoje nerimavome, kad galime būti išsiųsti kitapus sienos su tokiais automobiliais ir mums gali iš tikro tekti jais važiuoti. tai, kas dabar kėlė juoką, vėliau lengvai gali mus pražudyti. Darėme dar tokį bandymą: šešiese sustodavome Unimog kėbulo gale ir šaudydavome. iš ša-lies vaizdas turėjo panėšėti į vesterno sceną: geriukai iš furgono pyškina į indėnus. tačiau netrukus įsitikinome, kad neįmano-ma į nieką pataikyti, nes net lėčiausiai važiuodamas sunkveži-mis velnioniškai kratydavosi.

Apskritai paėmus, mėginimai veikti turint netinkamą įrangą buvo apgailėtini, tad iš visų pratybų naudos buvo menkai. Ki-toms dviem kuopoms buvo sudarytos kur kas geresnės sąlygos. Dėl paprastos priežasties: į iraką turėjo vykti jos, o mums tuo metu tebuvo skirta pakeisti žuvusiuosius mūšiuose. Vis dėlto mes ir toliau vylėmės, kad būsime išsiųsti į iraką.

Pasigirdo beprotiškų sumanymų. buvo kalbama, esą b kuo-pa bus parašiutais išmesta į irako kariuomenės užimtą Kuveito miestą. girdi, mes įsitaisysime dideliame daugiabutyje ir iš jo minosvaidžiais bei pabūklais šaudysime į irakiečių pozicijas. be to, mes, snaiperiai, galėsime iš to pastato nukauti priešus po vieną. nežinomas šio plano sumanytojas, matyt, nesuvokė, kad vos tik irakiečiai pamatys, kur mes, tiesiog susprogdins pastatą, o mes net neturėsime galimybės pasprukti. britanijos karinių

31


oro pajėgų planuotojai rimtai svarstė galimybę Hercules lėktu-vais išmesti mus iš 120–180 metrų aukščio (paprastai su para-šiutais šokama iš dvigubai didesnio) ir prisispyrė, kad mes tre-niruotumės iš tokio šokinėti.

Per Folklando konfliktą b kuopai buvo paskirta viena savižu-diška užduotis, dabar ‒ kita. jau vien šokdami iš lėktuvo spran-dą nusisuktų pusė vyrų. tarnaudamas antiteroristiniame būryje dalyvavau mokomajame šuolyje, per kurį iš trisdešimties vyrų susižeidė šešiolika ‒ jie liko gyvi, bet buvo išvesti iš rikiuotės. šį kartą mes išsitraukėme parašiutus, užsidėjome ir buvome beiš-einą iš angaro atlikti mokomojo šuolio, bet tada mūsų kuopos vadas pratybas atšaukė.

netrukus pasigirdo dar beprotiškesnis gandas: mes nusileisi-me parašiutais į bagdadą ir išvesime iš rikiuotės svarbius objek-tus, tokius kaip elektrinės. tačiau netrukus paaiškėjo, kad toli-mojo nuotolio raketos gali tai padaryti iš kelių šimtų kilometrų atstumo.

Dykuma aplink bazę buvo visai tokia, kokios ir tikėjausi: smė-lėta, alsuojanti karščiu, su daugybe kopų ir nelygumų, kuriuo-se galėjai pasislėpti. nors įrangos stoka mus nemenkai varžė, mokytis čia buvo gerai. Mūsų darbo diena buvo ilga: kėlėmės šeštą, visą dieną praleisdavome pratybose, pavakarieniaudavo-me, porą valandų pailsėdavome, tada, visai sutemus, eidavome į naktines orientavimosi pratybas; guldavomės dešimtą ar vie-nuoliktą. Keli vyrai turėjo radijo imtuvus; šeštą vakaro, kai per BBC World Service būdavo transliuojamos žinios, visi apspisda-vo juos klausytis. ženevoje ir kitur vyko aukšto lygio diplomatų derybos: pasaulio lyderiai stengėsi išvengti konfrontacijos. Vie-ną dieną karo tikimybė padidėdavo, kitą sumažėdavo.

laisvalaikiu daug vyrų kortuodavo, kiti skaitydavo viską nuo šekspyro iki komiksų žurnalo Viz. turėjau pasiėmęs visą krūvą

32


tomo šarpo romanų ‒ jie man labai juokingi. Vis dėlto daž-niausiai būdavome per daug pavargę skaityti ar lošti kortomis, be to, ėmė kamuoti miego stygius.

tada netikėtai gavome kitą užduotį ‒ išsiųsti komandą susti-printi Didžiosios britanijos ambasados Abu Dabyje apsaugos prieš užsienio ir britanijos tautų sandraugos reikalų sekreto-riaus Daglaso Herdo vizitą. Vadovybė atrinko penkis iš mūsų, išėjusius asmens sargybinių kursus, ir nuskraidino ten. Abu Dabyje apžiūrėjome ambasadą ir įsitaisėme vienaukščiame na-melyje plokščiu stogu jos teritorijoje. ši buvo maždaug šimtas metrų iš šimto ir gražiai prižiūrima ‒ didžiulis sodas su drė-kinamomis vejomis, medžiais, krūmais ir gėlynais. Pagrindinis dviaukštis ambasados pastatas buvo ganėtinai didelis, aplink jį buvo pristatyta vienaukščių namelių darbuotojams. Vietos ap-saugininkai budėjo už komplekso sienų, mes turėjome eiti sar-gybą viduje.

Viktoro bazėje mums buvo draudžiama išeiti į miestą, bet čia niekas mūsų nestebėjo. Herdas turėjo atvykti tik šeštą vakaro, tad turėjome porą laisvų valandų. be to, vilkėjome į akis ne-krintančiais, paprastais civiliniais drabužiais ‒ trumparanko-viais marškiniais ir velvetinėmis kelnėmis, ‒ tad surizikavome ir išėjome į miestą apsidairyti.

Keistai jaučiausi vaikštinėdamas klestinčio, žvilgančio naujo miesto gatvėmis, matydamas, kad viskas atrodo normaliai ‒ nė ženklo, kad netrukus prasidės didžiulis karas. buvo gera pailsėti nuo pratybų, pamatyti kitokią kultūrą, ragauti kitokių valgių. Papietavę ėjome po parduotuves: nusipirkome nedidelių radi-jo imtuvų, miniatiūrinių žiūronų ir fotoaparatą. Aš dar įsigijau porą šemagų sau ir keturis ar penkis vyrams, likusiems Viktoro bazėje. tada įsprūdome atgal į ambasadą prieš pasirodant mūsų iškiliajam svečiui.

Pamačius mane antram vyrui iš siaubo akys iššoko ant kaktos ir jis leidosi bėgti. Mano gyslomis plūstelėjo adrenalinas; nulėkiau paskui jį, užšokau

ant kupros, apsivijau kojomis klubus ir pargrioviau. Dziudo veiksmu apglėbiau jam kaklą viena ranka ir kilstelėjau smakrą į viršų.

Pasigirdo duslus trekštelėjimas, ir arabas akimirksniu mirė.

CHRIS RYAN (Krisas Rajanas, g. 1961 m.) – buvęs britų Specialiosios aviacijos tarnybos (SAS) karys. Daugelio pratybų ir antiteroristinių operacijų visame pasauly-je dalyvis, SAS 22-ojo būrio narys, snaiperių grupės vadas. Už ištrūkimą iš irakiečių apsupties 1991 m. jis buvo apdovanotas medaliu. 1994 m. paliko tarnybą SAS, rašo populiarias knygas apie savo patirtį ir išgy-

venimą XX a. kare, yra parengęs ar konsultavęs daugelį TV laidų apie išgy-venimą ekstremaliomis sąlygomis.

SAS misija Irako kariuomenės užnugaryje – viena garsiausių istorijų apie narsą ir išgyvenimą šiuolaikiniame kare. Iš aštuonių pulko karių, išvykusių į misiją, tik vienas išvengė suėmimo. Jis ir papasakojo šią istoriją.

Vėlų 1991 m. sausio 24-osios vakarą aštuonių žmonių grupė buvo slapta išlaipinta giliai priešo užnugaryje Irake. Per nuožmų susišaudymą visi aš-tuoni liko sveiki, bet buvo priversti bėgti, kad išgelbėtų savo gyvybę. Jų tikslas buvo pasiekti Sirijos sieną, esančią už 120 km, bet pirmąją naktį grupė netyčia suskilo. Su Krisu liko dar du kariai. Neturėdami priemonių apsiginti nuo žiemiško dykumos šalčio, jie patyrė hipotermiją. Naktį vie-nas karys pasiklydo pūgoje. Likusius du kitą dieną aptiko ožkų piemuo. Kriso partneris nuėjo su piemeniu, tikėdamasis gauti maisto, ir negrįžo. Likęs vienas, Krisas dar atmušė vieną irakiečių antpuolį ir patraukė link tikslo. Tačiau tai buvo tik jo didžiojo nuotykio pradžia...

„Vienintelis išsigelbėjęs“ – negailestingas vyriškas pasakojimas apie šiuolaikinį karą, žiaurumą ir ištvermę.

ISBN 978-9986-16-942-0

9 789986 169420

chris ryan „vienintelis išsigelbėjęs“

Documents