demokratijos kryŽkelĖapzvalga.eu/images/apzvalga-nr81.pdf201 dtŪu _1 2016 m. gegužė. nr. 5 (81)...

_12016 GEGUŽĖ | Apžvalga

2016

m. g

eguž

ė. N

r. 5

(81)

(561

). Le

idži

ama

nuo

1889

m. A

tkur

ta 1

989

m.,

2009

m.

DEMOKRATIJOS KRYŽKELĖ

BREXIT – KAIP IŠŠŪKIS EUROPAI

KODĖL DEMOKRATINĖS ŠALYS RENKASI POLITINIUS RADIKALUS?

>> 4 p.

>> 9 p.

2_ Apžvalga | GEGUŽĖ 2016

Turinys

I viršelis • Džojos Barysaitės nuotraukaIII viršelis • Vaidoto Okulič-Kazarino, Pauliaus Saudargo, Godos Karazijaitės nuotraukosIV viršelis • Justino Urbanavičiaus nuotrauka

Redaktorė: Romena ČIŪTIENĖ

Rašykite mums adresu: [email protected]ėjas - VšĮ Lietuvos socialios rinkos plėtros institutas, Teatro g. 8-17a, LT-03107 Vilnius. Leidinį remia ELP frakcijawww.apzvalga.euTiražas 8000 egz. Spausdino UAB „Petro ofsetas“2016 m.ISSN 1392-6721 Leidinys nemokamas © Visos teisės saugomos

APIE ŽODĮ, KULTŪRĄ IR TĖVYNĘ

NIEKADA NEUŽMIRŠIM...

IŠSIKVĖPUSI LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA

DEMOKRATIJOS TAKOSKYRA POKARIO EUROPOJE: NUO ATLANTO IKI URALO

11

22

17

20

SESĖ TŪKSTANČIAMS ARBA KUR VEDA MEILĖ ARTIMUI IR TĖVYNEI

25

LAOSAS – TARP SOCIALIZMO IR RINKOS EKONOMIKOSSKIRTINGOS AZIJOS DIKTATŪROS

7REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

3 | Piknikas be tarybinių dešrelių

APŽVALGOS TEMA

4-6 | „Brexit“ – kaip iššūkis Europai

7-9 | Laosas – tarp socializmo ir rinkos ekonomikos. Skirtingos Azijos diktatūros

9-11 | Kodėl demokratinės šalys renkasi politinius radikalus?

11-13 | Demokratijos takoskyra pokario Europoje: nuo Atlanto iki Uralo

13 | Vis daugiau argumentų prieš „Nord Stream 2“: ar Europa išgirs?

14-16 | Mintys apie demokratiją

ISTORIJOS PĖDOMIS

17-18 | Niekada neužmiršim...

APŽVALGOS AIKŠTELĖ

18-19 | Ar įmanoma: geriausios kokybės išsilavinimas – kiekvienam besimokančiam?

20-21 | Išsikvėpusi Lietuvos užsienio politika

22-23 | Apie žodį, kultūrą ir tėvynę

23-24 | Pensija – ne pašalpa, o viso gyvenimo uždarbis

25-26 | Sesė tūkstančiams arba kur veda meilė artimui ir tėvynei

_32016 GEGUŽĖ | Apžvalga REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

Europa egzaminą išlaikė – Eurovizi-joje nugalėjo Ukraina. Kažkas sako, kad kultūra – nėra politika, tačiau tas kažkas savo strateginiuose valstybės dokumentuo-se stropiai įsirašo, kad būtent ekonomika, energetika ir ta pati kultūra yra priemonės tvarkytis svetimose valstybėse. O tai jau kvepia politika. Ir būtų visai negražu, kad apie tų pačių budelių ankstesnes skriau-das raudanti ukrainietė „prakištų“ dainų konkursą dar vienam Dimos Bilano „copy paste‘ui“ iš tos pačios politiškai nekultū-ringos šalies. Ar tai savotiškas brandos požymis? Visuomenių nuomonė einanti pirma sankcijų politikos?

O ar subrendo Lietuva per tuos 26-erius laisvės metus? „Zadanijų“ ministro triumfas Seimo tribūnoje nepavykus apkaltai, Premjero viešojo kalbėjimo (ir mąstymo?) nenumaldomas dreifas link Vėsaitės pasaulio, sužymėto sveiko proto fiasko ir pokerio virtuozo nepavykęs „all in‘as“ scenoje, kai į ją buvo nukreiptos visų rinkėjų akys. Oi, tu, ašarų pakalne... Bet kažkas vis tik dirba gerai. Pavyzdžiui, STT. O kaip gerai – parodys laikas. Gerai dirba

ir kai kurie Lietuvos žurnalistai, pavyz-džiui, tie, kurie traukia į dienos šviesą visus raudonus ir geltonus voratinklius. Korupci-jos voratinklis gi pas mus kaip velėna – tik pradėk kasti... Tereikia drąsių kasėjų ir bent kažkokio kastuvėlio, pavyzdžiui, Delfi žur-nalistės Birutės Davidonytės drono, kuris lyg laisvės paukštis filmuoja nelegalius, pusiau legalius ar ne visai legalius dvarus kur nors draustinyje. Mūsų pašonėje, ten, kur mes vakar vedėm savo vaikus miškan pasivaikščioti ar prie ežero maudytis, o pas-kui nebevedėm, nes kažkas užstatė, aptvėrė ar nukasė... Mes manėm, kad taip turi būti, ir gyvenom toliau.

Dar mes manėm, kad jei esi rajono meras, tai svečių sąrašą savo rajono įstaigo-se tvirtini asmeniškai, lyg pas save namie, bet Andrius Tapinas taip nemanė. Laisvės piknikas – tai, ko mums seniai reikėjo. Iš tiesų piknikas, iš tiesų laisvas, dar neaptver-toje valstybinėje žemėje. Tai buvo šventė visiems ir kiekvienam laisvam Lietuvos piliečiui, kiekvienam, kurio balsas dažnai negirdimas arba skamba tik labai tyliai. Ši šventė buvo įrodymas, kad viskas šiame

gyvenime baigiasi – ir valdžia, ir mada. Tai buvo ženklas, kad laisvoje Lietuvoje visi turi teisę kalbėti, ką galvoja. O juk tai ir yra demokratijos esmė ir jos pagrindas. Tai yra nuoroda kiekvienam iš mūsų, kurią kelio kryptį pasirinkti, atsidūrus demokratijos kryžkelėje. Kaip kadais sakė Kazys Grinius: „Kalbėti apie demokratiją, kovoti už demo-kratiją gali būti tiktai per vėlu, bet niekada ne per anksti!“.

Jūs manėte, kad ši Apžvalga – apie demokratiją, o aš apie korupciją... Bet ne-bus valstybėje patriotizmo be visokeriopos visuomenės brandos. O jei nebus patrio-tizmo, tai nebus ir kas ginklą paima ir eina Tėvynės ginti. Gink laisvę ir švęsi laisvę. Tai įrodė ir tik ką iš rusų nelaisvės išgelbėta Ukrainos herojė Nadya Savčenko.

Ši karininkė savo kovoje nepripažino kompromisų – nei krauju laistomuose savo šalies rytuose, nei ilgose kalėjimo kameros bei teisminių procesų akimirkose.

Jos pavyzdys šiandien įkvepia visą ukrainiečių tautą, todėl galima drąsiai teigti, jog pasiryžęs ginti laisvę, ją švęsi ne vienas, švęsi su milijonais! ■

PIKNIKAS BE TARYBINIŲ DEŠRELIŲPaulius SAUDARGAS


Jau po mažiau nei mėnesio Jungtinėje Karalystėje vyks referendumas dėl šalies likimo Europos Sąjungoje (ES). Jungti-nės Karalystės piliečiai turės atsakyti į klausimą: „Ar Jungtinė Karalystė turėtų likti Europos Sąjungos valstybė narė?“. Vasario mėnesį ES valstybės narės pasie-kė susitarimą dėl Jungtinės Karalystės siūlomų ES reformų dėl konkurencin-gumo didinimo, biurokratinės naštos mažinimo, papildomų garantijų ne euro zonos šalims, nacionalinių parlamentų vaidmens stiprinimo ES teisėkūroje bei kai kurių narystės ES sąlygų, susijusių su socialinėmis išmokomis imigrantams, ku-rių nebuvimas kėlė britų nepasitenkinimą naryste Bendrijoje, ir dėl to šalies prem-jeras Davidas Cameronas buvo pažadėjęs po rinkimų surengti minėtą referendumą. Todėl tikimasi, kad pasiektas susitarimas prisidės prie Jungtinės Karalystės apsis-prendimo likti Bendrijos sudėtyje.

Visgi atsižvelgiant į visa tai, refe-rendumo rezultatą prognozuoti kol kas sudėtinga: naujausios apklausos rodo, kad 44 proc. pasisako už Jungtinę Karalystę Bendrijoje; o 40 proc. norėtų, kad šalis

išstotų iš ES; 12 proc. yra neapsisprendę. Kaip matyti, pasisakantys už tolesnę ša-lies narystę ES kol kas nesudaro absoliu-čios daugumos. Tiesą sakant, pastarųjų procentinė dalis pastaruosius metus iš-lieka daugmaž tokia pati, ir anksčiau kurį laiką pirmavo prieš Britanijos išstojimo iš ES – vadinamojo „Brexit“ – šalininkus. Tačiau pastaruoju metu pastebimas su-mažėjęs atotrūkis tarp šių dviejų stovyklų. Tam įtakos turėti gali ir metus Europą krečianti pabėgėlių krizė, su kuria sunkiai sekasi tvarkytis ES. O visa tai stiprina neapibrėžtumą dėl planuojamo referen-dumo baigties. Todėl pagrįstai galima klausti, kokį poveikį galimas Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Bendrijos turėtų tiek jai pačiai, tiek ES, tiek Lietu-vai, kurios per 95 tūkst. piliečių gyvena ir dirba šioje šalyje. Ar tai gali sugriauti ES ir sukelti grandininę reakciją?

Galutiniam žmonių apsisprendimui, neabejotina, įtakos turės tai, kaip politikai, verslo atstovai, palaikantys vieną ar kitą poziciją, pristatys savo argumentus. Pats D. Cameronas minėtą susitarimą su ES pristato kaip svarbų laimėjimą, teigdamas, jog šalis turi praktiškai išskirtinį statusą,

ir agituoja už tolesnę Britanijos narystę ES. Jam pritaria didžioji dalis vyriausybės narių, opozicinė Leiboristų partija, liberal-demokratai, Škotijos nacionalistų partija ir kitos politinės jėgos, taip pat daugelis šalies verslo atstovų. Kampaniją yra pradė-jusios ir Britanijos narystę ES palaikančios iniciatyvos. Iš viso jų jau 21.

„Brexit“ palaiko šešios iniciatyvos. Šią stovyklą remia ir buvęs Londono meras Borisas Johnsonas, kuris kaip ir D. Came-ronas, atstovauja tai pačiai Konservatorių partijai. B. Johnsonas teigia, jog narystė ES brangiai kainuoja ir kėsinasi į demokratiją, o pasitraukimas iš Bendrijos leistų šalies verslui nusimesti didžiulę naštą. Todėl D. Cameronui tenka nelengvas uždavinys ne tik įtikinti šalies žmones narystės ES nauda, bet ir vienyti pačią partiją.

Tarp narystės ES priešininkų ryš-kiausi nuolatiniai euroskeptikai, tokie kaip Jungtinės Karalystės nepriklau-somybės partija, kurios lyderis Nigelis Farage‘as, teigiantis, jog D. Camerono pasiektas susitarimas yra „apgailėtinas“, todėl vienintelis kelias išstoti iš ES, kontroliuoti sienas, patiems valdyti savo šalį ir kasdien nemokėti 70 mln. eurų į Bendrijos biudžetą. Taip pat, anot euros-keptikų, tai esą leistų griežčiau apkarpyti išmokas imigrantams.

„BREXIT“ NEBŪTŲ NAUDINGAS ABIEM PUSĖMS

Visgi į tokį scenarijų reikėtų pa-žvelgti plačiau. Jungtinė Karalystė yra trečia didžiausia ES ekonomika, grynoji mokėtoja į ES biudžetą, kurios įnašai sudaro apie 12 proc. viso biudžeto. Taigi, pasitraukus Didžiajai Britanijai, ES taptų neturtingesnė, mažėtų jos biudžetas, o nuo to priklausytų ir valstybėms narėms tenkančios paramos dydis. Tai nebūtų palanku toms valstybėms, ypač iš Vidurio ir Rytų Europos, kurios daugiau gauna iš

APŽVALGOS TEMAw

ww

.flic

r.co

m J

eff D

jevd

et n

uotr

auka

„BREXIT“ – KAIP IŠŠŪKIS EUROPAISimonas KLIMANSKIS

_52016 GEGUŽĖ | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

ES biudžeto, negu sumoka į jį.Nors Britanija ir daugiau sumoka į

ES biudžetą, negu gauna iš jo, narystė Bendrijoje suteikia ekonominį saugumą, teisę dalyvauti priimant svarbius Europos sprendimus, susijusius su prekyba ir fi-nansais. Tai reikšminga aplinkybė, nes ES yra viena pagrindinių Jungtinės Karalys-tės prekybos partnerių – maždaug pusė šalies užsienio prekybos vykdoma su ES. Nepaisant to, kad Didžioji Britanija, iš-stojusi iš ES, galėtų vykdyti savarankišką prekybos politiką, tačiau pats išstojimas, sutarčių perrašymas, derybos dėl naujų sąlygų būtų ilgas procesas, todėl padidėtų neapibrėžtumas ir rizika, susijusi su pre-kyba ir užsienio investicijomis į šią šalį, kuri yra patraukli ne tik dėl palankios investicinės aplinkos, bet ir dėl laisvos prieigos prie bendrosios ES rinkos. Dėl to investuotojai turėtų persvarstyti savo investicijų planus. Tai reiškia, kad gali sumažėti investicijos ir sulėtėti britų ekonomikos augimas. Apie tokią riziką įspėjo ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF), sumažinęs Jungtinės Karalystės šių BVP augimo prognozę nuo 2,2 iki 1,9 proc. Be to, tyrimų centro „Open Eu-rope“ analitikai skaičiuoja, kad Jungtinė Karalystė, nebūdama ES valstybe nare, iki 2030 m. netektų 2,2 proc. BVP.

Didžioji Britanija taip pat yra viena

iš tų šalių, kurios bene geriausiai suvokia transatlantinių ryšių svarbą Europai, ir yra svarbi varomoji jėga derybose dėl ES ir JAV laisvosios prekybos ir investicijų partnerystės susitarimo. Derybas, tikimasi, užbaigti iki šių metų pabaigos. Toks su-sitarimas ne tik sustiprintų transatlantinį ekonominį bendradarbiavimą ir paskatin-tų Europos ekonomikos augimą, bet turi ir geopolitinę reikšmę, tai yra ypač svarbu siekiant atremti Rusijos keliamus iššūkius dėl ekonominės padėties, energetikos nau-dojimo kaip politinio spaudimo priemo-nės. Bet jeigu britai pasitrauktų iš ES, tai gali paralyžiuoti derybas, įnešti netikrumo dėl naujų ES ir Britanijos santykių. Tačiau, jei Britanija, išstojusi iš ES, nuspręstų ats-kirai derėtis dėl tokio susitarimo, kuris jai pačiai, neabejotina, yra svarbus, kaip sakė Londone viešėdamas JAV prezidentas Barackas Obama, jai tektų stoti į eilės galą.

Jungtinės Karalystės pasitraukimas susilpnintų ES galią pasaulyje. Tai nebūtų naudinga valstybėms narėms, tarp jų ir Lietuvai, kurių ekonomika yra santyki-nai atvira ir kurioms aktualūs saugumo, konkurencingumo klausimai, nes suma-žėtų galimybės išnaudoti narystę ES savo interesų gynimui. O Jungtinė Karalystė iš didžiųjų valstybių narių visada tvirčiausiai pasisako už rinkos liberalizavimą, konku-rencingumo didinimą, energetinio sava-rankiškumo stiprinimą. Todėl šios šalies balsas ES institucijose yra svarbi parama.

Be to, ši šalis priskiriama grupei šalių,

griežtai smerkiančių Rusijos agresiją Ukrainoje bei remiančių ES sankcijas. Todėl svarstant klausimus, pavyzdžiui, dėl sankcijų pratęsimo, Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys, kurios labai gerai suvokia Rusijos karinių veiksmų grėsmę Europos saugumui, gali tikėtis svarios britų paramos, įtikinant kitas ES valsty-bes nares, kurios prioritetą būtų linkusios teikti pragmatiškiems ryšiams.

Kitas Lietuvai svarbus klausimas – pasekmės Britanijoje gyvenantiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Koks būtų jų ir kitų ES valstybių narių ten gyvenančių piliečių statusas ir kokios socialinės garantijos jiems būtų tai-komos, nėra aišku, tačiau patekti į šią šalį būtų sunkiau, nes tai jau reguliuo-tų nacionaliniai Jungtinės Karalystės migracijos ir kiti įstatymai. Sugriežtinta sienos kontrolė reikštų, kad į šalį patekę migrantai privalėtų įrodyti turintys darbą, gaunantys pajamų ir galintys grįžti namo, jei taptų bedarbiais. Be to, studentai turėtų atsisakyti galimybės gauti paskolų ir mokėtų visą studijų kainą, nes jie būtų traktuojami kaip užsienio piliečiai.

Galiausiai dar vienas dalykas – Jungtinės Karalystės išstojimas iš ES gali kelti pavojų jos pačios vienybei. Škotija aiškiai pasisako už šalies narystę ES ir, neabejotina, kad škotai referendume balsuos už pasilikimą Bendrijoje. Tačiau, jeigu bendras rezultatas būtų priešingas, būtų nubalsuota už pasitraukimą, tai

D. Cameronui tenka nelengvas uždavinys ne tik įtikinti šalies žmones narystės ES nauda, bet ir vienyti pačią partiją.

ww

w.w

ikip

edia

.org

DFI

D -

UK

Dep

artm

ent

for

Inte

rnat

iona

l D

evel

opm

ent

nuot

rauk

a

„Mes konstruktyviai vadovausime

Europos Sąjungos ir Jungtinės Kara-

lystės deryboms, nes norime teigiamo

rezultato. Ateinančias kelias savaites

reikalinga glaudi partnerystė tarp Par-

lamento ir Tarybos tam, kad sprendi-

mai būtaų naudingi visai Europai.“

EPP narys Manfredas Weberis

HTT

P:/

/WW

W.E

PP

GR

OU

P.EU

/MEP

/M

AN

FRED

-WEB

ER

6_ Apžvalga | GEGUŽĖ 2016APŽVALGOS TEMA

Jungtinės Karalystės pasitraukimas susilpnintų ES galią pasaulyje.

dvišalės derybos. Tai gana gremėzdiškas modelis. Be to, jis neapima paslaugų sektoriaus, išskyrus vieną susitarimą dėl gyvybės draudimo. O tai Londonui, kaip finansinių paslaugų centrui, nebūtų itin palanku.

ES yra suinteresuota efektyviu ir abi-pusiai naudingu bendradarbiavimu, todėl su Šveicarija nuo 2014 m. gegužės veda derybas dėl geresnio tarpusavio santykių institucionalizavimo, numatančio vidaus rinkos taisyklių ir jų pakeitimų dinamiš-kesnio inkorporavimo į Šveicarijos teisę. Tad net jei „šveicariškas“ modelis britams pasirodytų priimtinas, mėginant tartis ir dėl paslaugų teikimo, būtų vedamos ilgos ir sudėtingos derybos, nes kiekvienas sektorius turėtų būti aptartas atskirai. Klausimas, ar su dar vienu tokių santykių modeliu sutiktų ES be didesnio institu-cionalizavimo? Kita vertus, net ir institu-cionalizuotas modelis, lyginant su EEE, gali būti patrauklus dėl to, kad santykiai plėtojami dvišaliu pagrindu, o ne daugia-šaliu – per EFTA.

Dar vienas iš plačiai aptariamų galimų modelių – „kanadietiškas“. 2014 m. ES ir Kanada suderėjo dėl išsamaus ekono-mikos ir laisvosios prekybos susitarimo, kuris turėtų įsigalioti 2017 m. Manoma, kad analogiškas susitarimas galėtų būti ir tarp ES ir Jungtinės Karalystės, jeigu ši nuspręstų išstoti iš Bendrijos. Tačiau toks susitarimas neapima finansinių paslaugų

sektoriaus. Kanados atveju tai reiškia, kad finansinių paslaugų teikėjai, norintys ES teikti paslaugas, čia turės įkurti savo filia-lus. Be to, Kanada neturės teisės paveikti ES, kai ši svarstys vidaus rinkos taisyklių pakeitimus. Vėlgi klausimas, ar tai būtų palanku Jungtinei Karalystei?

Tad akivaizdu, kad Jungtinės Ka-ralystės pasitraukimas iš ES būtų tikrai rizikingas žingsnis ir to linkėti tikrai nereikėtų, nes tai nebūtų naudinga nei jai pačiai, nei visai ES – nei politiškai, nei ekonomiškai. Europa bus stipresnė ir saugesnė, jeigu bus vieninga ir integruota, t. y. su Jungtine Karalyste Bendrijoje. ■

http

://w

ww

.pub

licdo

mai

npic

ture

s.ne

t Pe

tr K

rato

chvi

l nuo

trau

ka

gali būti pretekstas Škotijai surengti dar vieną referendumą dėl atsiskyrimo nuo Jungtinės Karalystės. Ir šio referendumo rezultatas gali būti teigiamas. O tai gali sukelti grandininę reakciją Ispanijos Katalonijoje, Italijos Veneto regione, Belgijos Flandrijoje. Neatmestina ir tai, kad, Britanijai pasitraukus iš ES, gali suaktyvėti euroskeptiškos nuotaikos ir Graikijoje, kuri, sutarusi dėl Europos Komisijos, Europos centrinio banko ir TVF finansinės pagalbos paketo sąlygų, turi laikytis fiskalinės drausmės ir vykdyti nepopuliarias reformas. Turbūt nestebin-tų, jeigu Graikijos populistinės partijos pradėtų svarstyti šalies išstojimo iš ES scenarijų ir jo priežastis.

GERIAUSIA BŪTŲ ESDaugelis politikos analitikų teigia,

kad jeigu Jungtinė Karalystė išstotų iš ES, pasirinktų Europos ekonominės erdvės (EEE) santykių su ES modelį. Tai yra pakankamai institucionalizuota laisvosios prekybos zona, apimanti ES ir tris EFTA šalis (Norvegiją, Islandiją ir Lichtenšteiną)1. EEE neapima muitų sąjungos, bendrosios žemės ūkio politi-kos, žuvininkystės politikos, bendrosios užsienio ir saugumo politikos, ekono-minės ir pinigų sąjungos, teisingumo ir vidaus reikalų (nors EFTA šalys yra Šengeno zonos narės). Pasirinkę tokį modelį, britai įsipareigotų laikytis ES taisyklių ir standartų, tačiau nedalyvautų priimant su tuo susijusius sprendimus ir perskirstomojoje politikoje. Tiesa, galėtų dalyvauti formuojant politiką, teikiant pastabas ir siūlymus pradinėje ES spren-dimų priėmimo stadijoje, bet tai didelės įtakos neturėtų – į šias pastabas gali būti atsižvelgta daugiau, gali ir mažiau. Taip pat Britanija įsipareigotų mokėti tam tikrą įnašą į ES biudžetą ir priimti migrantus iš kitų šalių. Tad klausimas, ar toks modelis būtų priimtinas šaliai, turinčiai savitą suvereniteto tradiciją.

Kitas variantas – „šveicariškas“ mo-delis, paremtas įvairiais dvišaliais susita-rimais, kurių yra per 120. Dėl bet kokių susitarimų pataisų, kylančių, pavyzdžiui, iš pasikeitusių ES taisyklių, yra vedamos

1EFTA – Europos laisvosios prekybos asociaci-ja, 1960 m. sukurta kaip alternatyva Europos šalims, kurios nenorėjo stoti į Europos Eko-nominę Bendriją (dabar – ES). Trys EFTA narės (Norvegija, Islandija ir Lichtenšteinas), išskyrus Šveicariją, su ES 1994 m. sukūrė EEE. Tiesa, Šveicarija ir Norvegija mėgino pradėti derybas dėl stojimo į Bendriją (pastaroji – du kartus), tačiau jos nutrūko, referendumuose šių šalių piliečiams nepritarus stojimui. Islandija 2009 m. po finansų ir ekonomikos krizės įteikė oficialų prašymą įstoti į ES. Prasidėjusių derybų metu daugiausia nesutarimų buvo dėl žvejybos kvotų. Tačiau 2013 m., po rinkimų į valdžią atėjus euroskeptiškoms partijoms, derybos buvo sustabdytos neribotam laikui. Taip pat to meto viešosios nuomonės apklausos rodė, kad dauguma Islandijos gyventojų nepritarė šalies narystei ES.


Kone žiauriausią pasaulio istorijoje „Raudonųjų khmerų“ režimą išgyvenusi Kambodža pamažu transformavosi į konstitucinę monarchiją.

ww

w.w

ikip

edia

.org

sam

gar

za n

uotr

auka

XX a. pabaigoje demokratizacija įvyko daugelyje autoritarinių režimų valdytų šalių. Demokratiškai išrinkta valdžia įsitvirtino daugelyje Lotynų Amerikos šalių, Vidurio ir dalis Rytų Europos šalių iš autoritarinių socialistinių respublikų sėkmingai transformavosi į europietiš-kas demokratijas. XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje nemažai pokyčių įvyko ir daugelyje Azijos šalių. Pavyzdžiui, kone žiauriausią pasaulio istorijoje „Raudo-nųjų khmerų“ režimą išgyvenusi Kam-bodža pamažu transformavosi į kons-titucinę monarchiją. Pernai Mianmare surengti pirmieji demokratiniai rinkimai po daugiau nei 40 metų trukusio ka-rinio valdymo, kuriuos laimėjo opozi-cijos lyderės, Nobelio Taikos premijos laureatės Aung San Su Či vadovaujama Nacionalinės demokratijos lyga.

Vis dėlto Azijoje, kaip ir Afrikoje, iš-lieka nemažai autoritarinių režimų. Dau-gumą galima skirstyti į tris pagrindines

kategorijas. Pirmoji jų – absoliutinės monarchijos, labiausiai būdingos musul-moniškoms Azijos šalims, pavyzdžiui, Katarui, Brunėjui, Saudo Arabijai ir kitoms. Tokiose šalyse beveik visa valdžia sutelkta karališkųjų šeimų rankose, o įstatymų leidybai didelę įtaką turi Ko-ranas (pavyzdžiui, jis yra oficiali Saudo Arabijos konstitucija). Pažymėtina, kad daugelis šių šalių turtingos gamtos išteklių ir savo gyventojams užtikrina gana aukštą pragyvenimo lygį. Todėl jose, skirtingai nei kituose musulmonų kraš-tuose, nevyksta masiniai pasipriešinimai valdantiesiems režimams.

Antroji kategorija – buvusios Sovie-tų Sąjungos šalys, t. y. Centrinė Azija bei Azerbaidžanas. Šiose šalyse po nepri-klausomybės atkūrimo įsitvirtino buvę įtakingi Komunistų partijos veikėjai, jau ketvirtį amžiaus vienvaldiškai domi-nuojantys savo šalyse. Išskyrus Kirgiziją, nė vienoje šių šalių nebuvo surengti demokratiniai rinkimai.

Šio regiono perspektyvą vertinti sudėtinga, nes skiriasi įvairių šalių situ-acijos. Tarkime, Kazachstane bei Azer-baidžane, nepaisant didelės korupcijos, naftos ir gamtinių dujų ištekliai užtikrina ekonomikos, o tuo pačiu ir šiokį tokį pragyvenimo lygio augimą. Tai leidžia šių šalių lyderiams nukreipti gyventojų dė-mesį nuo valdžioje įsigalėjusios korupci-jos ir žmogaus teisių pažeidimų bei tokiu būdu išlaikyti savo valdžią.

Kita vertus, tokios šalys kaip Uz-bekistanas ir Tadžikistanas išgyvena ekonomiškai itin sunkus laikus, todėl gyventojų pasipriešinimas, kilęs dėl žemo pragyvenimo lygio, atrodo gerokai labiau tikėtinas nei Kazachstane ar Azerbaidža-ne. Kita vertus, šių šalių lyderiai griežtai kovoja su bet kokiu pasipriešinimu. Prieš daugiau nei dešimtmetį Uzbekis-tane buvo kilę protestai prieš ilgamečio prezidento Islamo Karimovo valdžią, tačiau jie buvo numalšinti. Tuomet šalies valdžia savo veiksmus argumentavo kova

LAOSAS – TARP SOCIALIZMO IR RINKOS EKONOMIKOSSKIRTINGOS AZIJOS DIKTATŪROSJonas Kazimieras ŠVAGŽLYS


Laoso vėliava

Demokratine Respublika, o Laoso Liau-dies revoliucinė partija tapo vienintele šalyje legaliai veikiančia politine jėga. Šalyje įvykdyta žemės ūkio kolektyviza-cija ir nacionalizuota ekonomika.

Šioje šalyje nuo pat perversmo įsitvirtinęs autoritarinis režimas. Buvo uždaryti visi nekomunistinės pakrai-pos leidiniai ir uždraustos opozicinės partijos. Tačiau žiaurumai Laose nebuvo pasiekę tokio masto kaip kaimyninėje Kambodžoje, kurioje „Raudonieji khme-rai“ išžudė maždaug ketvirtadalį šalies gyventojų. Po komunistinio perversmo Laosą paliko maždaug dešimtadalis jo gyventojų, įskaitant didelę dalį išsilavi-nusių ir pasiturinčių laosiečių.

Laoso Liaudies revoliucinė partija iki šiol yra vienvaldė šalyje – 128 iš 132 Nacionalinės Asamblėjos narių priklau-so šiai partijai (likę keturi išrinkti kaip nepriklausomi kandidatai). Nuo pat susikūrimo 1955 m. ši partija remia-si marksistine-leninistine idelogija. Vis dėlto, nuo Gorbačiovo inicijuotos „perestroikos“ Sovietų Sąjungoje laikų šios partijos ideologinėje linijoje įvyko nemažai pokyčių, pavyzdžiui, pradėta pozityviau vertinti privačią nuosavybę. Partija taip pat mėgina kopijuoti Kinijos komunistų partiją ir jos vykdomą politi-nę bei ekonominę politiką.

Atkreiptinas dėmesys, kad šalies režimas mažiau linkęs reguliuoti su po-litika mažiau susijusias gyvenimo sferas. Pavyzdžiui, šalyje galioja tikėjimo laisvė. Dauguma laosiečių budistai, kai tuo tarpu kituose socialistiniuose režimuo-se aktyviai propaguojamas ateizmas ir draudžiama praktikuoti bet kokią religiją. Šalyje plinta internetas, ir dauguma gyventojų turi galimybę žiūrėti Tailando televizijos programas bei klausytis šios

šalies radijo stočių, nors Laoso žiniasklai-da kontroliuojama valstybės. Internetas šalyje cenzūruojamas, bet ne itin griežtai.

Tačiau už valdžios kritiką šalyje gali-ma susilaukti griežtų bausmių. Tarptauti-nės žmogaus teisių organizacijos ne sykį nustatė, kad valdžios oponentai šalyje dėl savo įsitikinimų kankinami bei sodinami į kalėjimus. 2001 m. keletas europiečių, įskaitant vieną EP narį, buvo sulaikyti ir nuteisti keleriems metams kalėjimo už dalyvavimą prieš valdžią nukreiptuose protestuose, tačiau vėliau buvo paleisti.

SILPNAI IŠSIVYSČIUSI, BET EKONOMINIO POTENCIALO TURINTI ŠALIS

Lyginant su kaimyninėmis šalimis, Laosas yra menkai išsivysčiusi valstybė. 2013 m. vidutinė gyvenimo trukmė šalyje siekė 66 metus. Kartu su Mianmaru, Laosas pagal šį rodiklį buvo paskutinė valstybė Pietryčių Azijoje. Raštingumas šalyje siekia 80 proc., ir pagal šį rodiklį Laosas taip pat nusileidžia Vietnamui, Tailandui ir kitoms regiono šalims. Pagal bendrąjį vidaus produktą vienam gyven-tojui bei gyvenimo kokybės indeksą Lao-sas šiek tiek lenkia Kambodžą ir Mian-marą, bet gerokai atsilieka nuo Vietnamo ar juolab kitų Pietryčių Azijos šalių, tokių kaip Malaizija bei Tailandas.

Laosas yra viena mažiausiai urba-nizuotų pasaulio šalių. 2011 m. tik šiek tiek daugiau nei trečdalis šalies gyvento-jų miestiečiai. Tačiau tai atrodo palyginti nemažai, nes pirmaisiais nepriklau-somybės metais miestuose gyveno tik dešimtadalis laosiečių.

Nors ekonomiškai Laosas išlie-ka priklausomas nuo žemės ūkio bei medienos eksporto, šalis turi potencialo pramonės bei turizmo augimui. Nuo praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio šalyje pradėtas ekonomikos liberaliza-vimas, šalis stengiasi pritraukti užsienio investicijų. Atsižvelgiant į Rytų Azijos šalių ekonominės raidos tendencijas, La-osas turi nemažai potencialo pritraukti kitų šalių kompanijas.

Pavyzdžiui, dar praėjusio amžiaus aštuntajame-devintajame dešimtmečiais

su augančiu islamiškuoju ekstremizmu, nors tiek šalies opozicija, tiek užsienio ekspertai įsitikinę, kad noras užkirsti ke-lią religiniam ekstremizmui iš tiesų tėra priedanga, siekiant padėti dabartiniam šalies režimui išlaikyti valdžią šalyje.

Dar įdomesnė situacija yra Tadži-kistane, kuriame po Sovietų Sąjungos griūties ėmė stiprėti įvairios islamistų grupuotės. Viena vertus šalies valdžia teigia kovojanti su tokiomis grupuotėmis ir siekianti užkirsti kelią šalies islami-zacijai. Pavyzdžiu, šiemet valdžia įsakė nuskusti barzdas keliolikai tūkstančių musulmonų, nes tokios barzdos būdin-gos islamistams. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad Emomalio Rachmono re-žimas kovoja ir su vakarietiškos kultūros įtaka šalyje. Pavyzdžiui, Tadžikistanas pernai uždraudė švietimo įstaigose švęsti Kalėdas bei Naujuosius metus.

Trečioji autoritarinių šalių grupė – il-gamečiai socialistiniai režimai, t. y. Kinija, Šiaurės Korėja, Vietnamas ir Laosas. Šių šalių atvejai – skirtingi. Nors pamažu li-beralizuojanti ekonomiką, Šiaurės Korėja išlieka totalitarine ir viena labiausiai izo-liuotų pasaulio šalių. Kinija ir Vietnamas, nors ir ribojančios opoziciją valdžiai, vis labiau pereina prie vakarietiškos rinkos ekonomikos ir pasižymi sparčiu ekono-mikos augimu. Mažiausiai pažįstamas yra Laoso atvejis, kurį mėginsiu trumpai apžvelgti šiame straipsnyje.

VALDŽIA – VIENOS PARTIJOS RANKOSE

Laoso istorija siekia XV a., kai buvo įkurta La Sango karalystė, gyvavusi iki XVIII a. pradžios. Karalystė buvo padalinta į tris kunigaikštystes, kurios XIX a. atsidūrė Prancūzijos Indokini-jos sudėtyje. 1949 m. Laosas paskelbė nepriklausomybę.

Daugiau nei du dešimtmečius šalis buvo valdoma konstitucinės monarchi-jos, tačiau 1975 m. Sovietų Sąjungos ir Šiaurės Vietnamo remiamas komu-nistinis judėjimas po perversmo atėjo į valdžią. Monarchija buvo nuversta, o paskutinis šalies karalius netrukus mirė nelaisvėje. Šalis tapo Laoso Liaudies

ww

w.fl

icr.

com

jcjo

hn.s

esec

unet

a nu

otra

uka


daugelis Vakarų šalių bei Japonijos kompanijų dėl jų šalyse didelių darbo užmokesčių ėmė steigti gamybinius filialus mažiau išsivysčiusiose Azijos šalyse. Kinijai bei Vietnamui atvėrus du-ris užsienio investuotojams, pasaulinio garso kompanijos jose ėmė steigti savo filialus. Kita vertus, pastarąjį dešimtmetį Kinijoje sparčiai brangsta darbo jėga, to-dėl investuotojai ima dairytis kitų šalių, kuriose galėtų steigti gamyklas.

Pastaruoju metu dėl šios priežasties nemažai investicijų sulaukia Kambodža, į kurią dėl pigesnės darbo jėgos gamybą perkelia kai kurios kaimyninio Tailan-do kompanijos. Tokį potencialą turi ir Laosas, kuriame darbo jėga pigesnė nei kitose Pietryčių Azijos šalyse.

Dar didesnį potencialą Laosas turi turizmo srityje. Pastaraisiais metais šalyje turistų skaičius auga po keliolika procentų kasmet. 2014 m. šalyje apsilan-kė per 4 milijonus žmonių. Nors į Laosą daugiausia atvyksta žmonių iš kaimy-ninių Tailando bei Vietnamo, pamažu auga ir turistų iš Vakarų šalių skaičius. 1992–2000 m. įgyvendintas projektas „Aplankyk Laosą“, kurio tikslas – plė-toti turizmo infrastruktūrą ir pritraukti daugiau turistų iš užsienio šalių.

Nors iš pirmo žvilgsnio Laosas turi mažiau visame pasaulyje garsių turistinių vietų nei kitos regiono šalys (pavyzdžiui, Kambodžoje esantis Ankor Vatas laikomas viena įspūdingiausių vietų visame pasaulyje), tačiau šalyje gausu budistų šventyklų bei architek-tūros paminklų, kai kurie iš jų įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą. Vakariečių tarpe įprasti turistiniai maršrutai, tokie kaip Vietnamas–La-osas–Kambodža, kai vienos kelionės metu turistai aplanko kelias Pietryčių Azijos šalis. Tokie maršrutai tampa vis populiaresni, ir tai prisideda prie turistų skaičiaus šalyje augimo.

Apibendrintai, Laosas kol kas yra skurdi, bet ekonominio potencialo tu-rinti valstybė. Tačiau politiniu požiūriu nėra aiškių indikacijų, kad artimiausiu metu turėtų įvykti reikšmingos politinės permainos. ■

Kodėl Donaldas Trumpas skina pergales Jungtinių Amerikos Valstijų Respubli-konų partijos pirminiuose rinkimuose į prezidento postą? Kas lemia faktą, kad kone visoje Euro-poje – pradedant Austrija ir baigiant Skandinavijos šalimis – stiprėja kraštu-tinės politinės jėgos? Kokia ateitis laukia tradicinių centro dešinės ir centro kairės politinių partijų, kurioms vis sunkiau įgyti rinkėjų pasiti-kėjimą?Tai sudėtingi ir daug aspektų aprėpian-tys klausimai, tačiau atsakymai į juos labai svarbūs, žvelgiant į jau kurį laiką vykstantį demokratinių valstybių politi-nių arenų radikalėjimą.

„GLOBALIZACIJOS PRALAIMĖTOJAI“Vienas iš veiksnių, neabejotinai ska-

tinančių pokyčius visuomenėje ir naujų „politikų-gelbėtojų“ paieškas, yra globa-lizacija ir šio proceso sukeliami spartūs

ww

w.w

ikip

edia

.org

Gag

e Sk

idm

ore

nuot

rauk

a

ekonomikos pokyčiai, atsiveriančios naujos galimybės, o kartu – ir iššūkiai.

Dešimtys Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų miestų jau ne vie-nus metus balansuoja ties ekonominio sąstingio riba. Juose veikusios gamyklos ir įmonės dėl išaugusios konkurencijos perkelia gamybą į Kiniją ar kitas mažiau sąnaudų reikalaujančias šalis. Žinoma, tai atveria galimybę pigesnėms prekėms: pavyzdžiui, neseniai atlikta amerikie-čių apklausa parodė, kad jie rinktųsi pigesnius importinius džinsus, o ne tokios pačios kokybės brangesnę prekę, pagamintą vietos įmonių. Tačiau kartu tai Vakarų valstybėse atveria regionus, virstančius „ekonominėmis dykumomis“.

Štai Belgijos Genko mieste neseniai užsidarė „Ford“ automobilių gamykla, kuri tiesiogiai ir netiesiogiai buvo sukū-rusi apie 10 tūkst. darbo vietų. Didžioji dalis darbuotojų – 40–50 metų žmonės, visą savo gyvenimą dirbę šioje įmonėje ir nesitikėję, kad bus priversti kada nors ją palikti. Natūralu, kad užsidarius gamy-klai jų galimybės atrasti naują nišą darbo rinkoje yra labai ribotos. Nepadės ir pro-testai: verslui tiesiog neapsimoka išlaikyti gamyklą ir tiek darbuotojų, kuriems, be kita ko, būtina užtikrinti europietišką so-cialinę gerovę, kai yra galimybė sumažinti gamybos kaštus užjūryje. Ir visa tai vyksta jau ne pirmi metai.

Čia ir susiduriame su globalizaci-jos dilema. Akivaizdu, kad tarptautinė prekyba atveria galimybes pigesnei pro-dukcijai – iš to kylanti nauda universali, vartotojai mielai tuo naudojasi ir įpranta prie žemesnių kainų. Tačiau žlugusi didelė gamykla ir dešimtys tūkstančių bedarbių tampa šoku, sunkiai pakeliamu aiškiai apibrėžtiems miestams ar net regionams. Nepasitenkinimas suvienija gausybę žmonių ir tampa paskata politi-niam veikimui.

Linas KOJALA

KODĖL DEMOKRATINĖS ŠALYS RENKASI POLITINIUS RADIKALUS?

Donaldas Trumpas skina pergales JAV Respublikonų partijos pirminiuose rinkimuose į prezidento postą.


Vienas iš veiksnių, neabejotinai skatinančių pokyčius visuomenėje ir naujų „politikų-gelbėtojų“ paieškas, yra globalizacija ir šio proceso sukeliami spartūs ekonomikos pokyčiai.

iš esmės pasikartojo po pastarosios glo-balios finansų griūties. Tarkime, Švedijos demokratai 2010 metais surinko dvigubai daugiau balsų nei prieš ketverius metus; Austrijos laisvės partijos rezultatas per tą patį laikotarpį padidėjo beveik triskart, o Prancūzijos nacionalinis frontas gavo 10 proc. balsų daugiau.

Tiesa, dabartiniame kontekste nerei-kėtų kalbėti apie radikalizaciją tik dešinėje pusėje. Priešingai. Europa įrodo, kad kraš-tutinumai gali būti įvairūs. Jeigu Šiaurės ir Vakarų Europoje vyrauja būtent dešinieji, tai pietuose – Portugalijoje, Graikijoje, Ispanijoje – sustiprėjo radikalios kairio-sios politinės jėgos. Tuo metu Vidurio ir Rytų Europoje pastebimas antisisteminių partijų, kurias sunku priskirti kuriai nors ideologinio spektro pusei, augimas.

POLITINĖ FRAGMENTACIJAKaip ir minėta, ekonominiai sunku-

mai reikalauja greitų sprendimų, tačiau praktikoje skatina atvirkštinį procesą – nestabilių, tarpusavyje susitarti negeban-čių valdančiųjų koalicijų parlamentuose formavimąsi. Pastebėta, kad jeigu anksčiau tradicinės didžiosios centro kairės ir centro dešinės partijos galėjo tikėtis apie 40 proc. balsų, tai dabar šis skaičius smuko iki 20–25 proc. Kitaip tariant, jos po rinkimų neturi pakankamai mandatų, kad galėtų imtis iniciatyvos ir užtikrinti stabilumą.

Pavyzdžiui, kovo mėnesį Slovakijoje vykę rinkimai atvėrė duris į parlamentą net aštuonioms partijoms, o nauja koali-cija, sudaryta iš keturių viena su kita aršiai priešrinkiminėje kovoje besivaržiusių partijų, anaiptol nežada stabilumo. Dar blogesnė padėtis Ispanijoje – šalyje, kurioje iš esmės veikė dvipartinė sistema. Visgi centro dešinieji gavo tik 29 proc. balsų (16 proc. mažiau nei prieš penkerius metus),

tuo metu centro kairė – 22 proc., palikda-mi didžiulę terpę liberalams reformistams ir kitoms politinėms jėgoms. Kadangi nė viena iš tradicinių partijų nebuvo pajė-gi suformuoti vyriausybės, teko skelbti pirminius rinkimus, kurie planuojami birželio mėnesį.

Panaši situacija ir Portugalijoje. Šve-dijoje ir Danijoje sudarytos mažumos vy-riausybės, o Belgijoje politinio konsensuso paieškos truko 138 dienas, kol galiausiai buvo suformuota „kamikadzių koalicija“, kurios pavadinimas nežada nieko gero ilgalaikėje perspektyvoje.

Tokia politinė fragmentacija taip pat prisideda prie piliečių nepasitenkinimo, o kartu – kraštutinių alternatyvų paieškos. Esamų problemų kontekste visuome-nėms reikalaujant efektyvių priemonių susidariusioms krizėms spręsti, tradicinės mišrios koalicijos, kurios darosi vis labiau „išplautos“, yra praktiškai nepajėgios funk-cionuoti. Tokiu atveju stiprėja kraštutinių jėgų patrauklumas, nes jos siūlo ne tik greitą sprendimų priėmimą, bet ir apipina tai populistiniais šūkiais.

KRITIKA EUROPOS SĄJUNGAIEuropos atveju populizmas yra

kraštutinės pozicijos, dažniausia neatsieja-mos nuo kritikos ES, kuri esą nepateisina paprastų gyventojų lūkesčių, yra pernelyg biurokratiška bei nedemokratiška. Tokia retorika būdinga tiek kairiųjų, tiek deši-niųjų partijų atstovams.

Daugiausia kritikos strėlių Briuseliui krenta dėl bandymų spręsti pabėgėlių krizę, dėl kurios į Senąjį žemyną 2015 metais atvyko per milijonas žmonių. ES lygiu buvo susitarta dėl 160 tūkst. pabėgėlių perskirs-tymo pagal kvotas kiekvienai valstybei, bet akivaizdu, jog sprendimas neveikia, – iki gegužės mėnesio tokiu būdu perkelta tik apie 2 proc. žmonių. Tai tampa diskusi-jų objektu, kuriame kraštutinių pažiūrų politikai ima siūlyti greitus sprendimus: pavyzdžiui, uždaryti sienas ir išstoti iš Šen-geno erdvės, nors tokiu būdu ignoruojamas faktas, kad šimtai tūkstančių žmonių jau yra atvykę į Europą ir koncentruojasi keliose valstybėse, ypač Graikijoje bei Italijoje.

Be to, ES kritikuojama ir apskritai

ww

w.p

ixab

ay.c

om g

eral

t nu

otra

uka

Geriausias pavyzdys – Respubliko-nų partijos prezidento rinkimų lyderis Donaldas Trumpas. Jis teigia, kad iš Kinijos į Ameriką sugrąžins didžiąsias įmones, sukurs darbo vietas ir deportuos nelegalius imigrantus, kurie esą tik užima „tikrų amerikiečių“ pozicijas. Nenuostabu, kad tipinis Trumpo rinkėjas – viduti-nio amžiaus ir vidutinių arba žemesnių pajamų gyventojas, turintis gamybinio darbo patirties, tačiau jaučiantis pajamų nuosmukį arba apskritai netekęs darbo. Toks rinkėjas nebūtinai tiki, kad Trumpas padarys revoliuciją; bet jis džiaugiasi, kad kažkas iš politinių lyderių pagaliau ryžosi apie tai kalbėti. Europoje taip pat paste-bimos panašios tendencijos: pavyzdžiui, Austrijos prezidento rinkimuose tik per plauką rinkimų nelaimėjęs kraštutinių dešiniųjų atstovas Norbertas Hoferis tarp darbininkų klasės atstovų surinko per 90 proc. balsų.

FINANSINIAI SUKRĖTIMAI – GALIMYBĖ KRAŠTUTINĖMS JĖGOMS

Svarbus ne tik globalizacijos procesas, bet ir „šokai“. Radikalios ir populistinės partijos, ypač dešinėje ideologinio spektro pusėje, tradiciškai išgyvena pakilimą po didelių ekonominių sukrėtimų – tokių kaip 2008–2009 metų ekonomikos krizė. Tą rodo Vokietijos IFO Ekonominių ty-rimų instituto analizė, nagrinėjusi daugiau kaip 800 rinkimų atvejų dvidešimtyje šalių per daugiau kaip šimtmetį – nuo 1870 iki 2014 metų.

Dairytis pavyzdžių toli nereikia: štai trečiajame ir ketvirtajame dešimtme-tyje, po Didžiosios ekonomikos krizės, Italijoje valdžią perėmė fašistai, Vokietijoje – nacionalsocialistai. Panašios tendencijos pastebėtos ir kitose valstybėse: Belgijoje, Ispanijoje, Suomijoje ir kitose. Scenarijus


kaip nepasiteisinęs politinis projektas. Tą iš dalies lemia dvilypė sprendimų priėmi-mo sistema, kuri yra itin sudėtinga: dalis ES teisės aktų priimami viršnacionaliniu lygmeniu (Europos Komisijoje, taip pat iš dalies Europos Parlamente), bet didžioji dauguma vis dar yra lemiama tarpvalsty-binių susitarimų Vadovų arba Ministrų Tarybose. Tokioje painioje struktūroje sudėtinga tikėtis didelio efektyvumo arba greitos reakcijos į iškilusias problemas. Visgi kol kas sunku tikėtis, kad ES galėtų judėti federacinės valstybės kūrimo link, suteikiant daugiau galių viršnacionalinėms institucijoms; sudėtinga įsivaizduoti ir atvirkštinį, dezintegracijos procesą, kai ES taptų dar labiau priklausoma nuo kiekvie-nos valstybės nuomonės. Toks dvilypumas išliks kritikos objektu tiems, kurie teigia turį alternatyvą ES.

Tiesa, tenka konstatuoti ir kitą faktą: nepaisant grėsmingos daugelio kraštutinių jėgų retorikos priešrinkiminiame etape, patekusios į valdžią, šios politinės jėgos yra linkusios ieškoti konsensusų tam, kad iš-liktų. Dar daugiau, dalis jų adaptuoja savo laikyseną dar rinkimų kampanijos metu, atsisiedami nuo sąsajų su nacionalsocialis-tinėmis ar komunistinėmis idėjomis, nes tai tampa vienintele galimybe pritraukti pakankamai balsų. Be to, istorinė perspek-tyva rodo, kad kraštutinių jėgų stiprėjimas turėtų būti laikinas; tikėtina, kad pasibai-gus finansų krizei jis tęsis apie dešimtmetį, o po to rinkėjų elgesys stabilizuosis. Pagal šią logiką Europoje kraštutinių partijų „aukso amžius“ turėtų pasibaigti iki 2020 metų. ■

Europos atveju populizmas yra kraštutinės pozicijos, dažniausia neatsiejamos nuo kritikos ES, kuri esą nepateisina paprastų gyventojų lūkesčių, yra pernelyg biurokratiška bei nedemokratiška.

ww

w.p

ixab

ay.c

om g

eral

t nu

otra

uka

Dar mokykliniame vadovėlyje (tik ne mano kartos) galime rasti demokrati-jos apibrėžimą, bet niekada neprošal pakartoti. Demokratija (iš graikų kalbos δήμος - liaudis ir κρατώ - valdau) reiškia valdymo formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme.Tiesa, vieno tikslaus, visuotinai priimtino demokratijos apibrėžimo nėra, tačiau lygybė ir laisvė nuo seniausių laikų išskiriamos kaip kone svarbiausios demokratijos savybės. Šie principai re-alizuojami per visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir vienodas politines teises, dalyvaujant rinkimuose, būti renkamam, reiškiant savo nuomonę ir pažiūras.

DEMOKRATIJOS ESMĖ IR PRIELAIDOS

Leidinėlyje pedagogams „Metodinė pagalba mokytojui“ analizuojama, kaip demokratija vystėsi amžiams bėgant. Antai, XIX a. demokratija tapo įtakinga politine idėja, XX a. pradžioje ji virto politine, XX a. viduryje tapo geopolitine realybe, o XX a. pabaigoje – tai uni-versalus politinės sanklodos principas. Didelę reikšmę demokratijos sampratos raidai turėjo prigimtinių teisių idėja arba paprasčiau - žmogaus teisės ir laisvės. Šią idėją pirmas apibrėžė XVII a. gyvenęs anglų filosofas Johnas Locke‘as, ir ji darė didelę įtaką britų parlamentinei demo-kratijai, o XVIII a. prancūzų mastytojas Jean-Jacques Rousseau socialinės sutar-ties teorija padėjo filosofiškai pagrįsti Amerikos ir Prancūzijos revoliucijas.

Bet visais laikais buvo visokių demokratijos apribojimų ir suvaržy-mų, Vakarų sistemose jie egzistavo iki XX a. antros pusės. Antai, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu sukur-tas principas, jog „visa politinė valdžia ateina iš liaudies“, nebuvo taikomas visai liaudžiai. Taip atsirasdavo ir mirdavo

kraštutinė antidemokratinė valdymo forma – diktatūra, totalitarizmas.

Amerikoje gyvenančios lenkų kilmės žurnalistės Anne Applebaum knygo-je „Geležinė uždanga: Rytų Europos sugniuždymas 1944–1956“ (Vilnius, 2013) cituojamas Benito Mussolinis, filosofiškai pasakęs: „Viskas valstybėje, nieko už valstybės, nieko prieš valstybę“. Taip „dučė“ gynė nacistinės Vokietijos ir stalininės SSRS sistemas. Išsireiškus aiškiau, totalitarinis režimas turi vieną politinę partiją, vieną švietimo sistemą, vieną meninį credo, vieną centralizuotą planinę ekonomiką, vieningą žiniasklai-dą ir vieną moralinį kodą. Totalitarinėje valstybėje nėra nepriklausomų, privačių mokyklų, privačių įmonių ir niekas ne-mąsto kritiškai.

KARAS IŠRYŠKINO DEMOKRATIJOS TROŠKULĮ

Bet atidėkime teorinius išvedžiojimus, kurie būdingi nebent politologijai.

G. W. Bushas: „Antrasis pasaulinis karas mažų mažiausiai išmokė, kad tik dėl demokratijos plėtros Europa tapo laisva“.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Er

ic D

rape

r nu

otra

uka

DEMOKRATIJOS TAKOSKYRA POKARIO EUROPOJE: NUO ATLANTO IKI URALO

Česlovas IŠKAUSKAS


V. Putino agresyvūs veiksmai Gruzijoje, Ukrainoje, Krymo aneksija, nepaliaujamas informacinis karas prieš Vakarus neleidžia kalbėti nei apie demokratiją, nei apie taikų sambūvį.

Berlyno siena tapo šių dviejų sistemų takoskyra. Ji pradėta griauti tik 1989 m. lapkričio 9 d., ir šis metas laikomas Šalto-jo karo pabaiga. Bet tai vėlgi tik teorija. Demokratijos plėtrai tai neturėjo lemia-mos įtakos. Jeigu Vakarų šalys nuo seno buvo pasirinkusios savo demokratijos modelį, tai Rytų ir Vidurio Europa, ne-išskiriant nė Baltijos šalių, jį teko atkurti tik subyrėjus SSRS – 1991 m. gruodį.

KAS RENGIA DEMOKRATIJOS ŠERMENIS?

Ar iki šiol mes esame atkūrę de-mokratiją? Jei ją suvoksime tik kaip valdymo formą, – taip, nes tik kai kuriose posovietinėse ir sovietinio bloko šalyse vyrauja autokratija. Kitur rinkimai vyksta demokratiškai. Tačiau ar visur realizuo-jama piliečių lygybė prieš įstatymą, ar visur užtikrinamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, ar tenkinami socialiniai ir ekonominiai piliečių poreikiai? Jeigu de-mokratijos lygį grįsime vien tik valstybių turtingumu, pavyzdžiui, vienam gyvento-jui tenkančiu BVP, tai ar galėsime sakyti, jog tose šalyse viešpatauja demokratija? Pagal šį kriterijų demokratija yra ir išlieka stabili daugelyje Europos šalių ir JAV, bet sunkiai įsitvirtina kitose pasaulio valsty-bėse. Jei vyriausybė nesugeba užtikrinti pagrindinių ekonominių šalies gyven-tojų poreikių, politinis nestabilumas yra neišvengiamas.

Vokietiją, bet ir primetant savo valią didžiuliam regionui – nuo Atlanto ir Baltijos iki pietų. Po karo JAV ir SSRS imta vadinti supervalstybėmis. Bet Eu-ropoje SSRS turėjo didesnę karinę galią ir įtaką. Sovietų armija stovėjo Vokietijos ir Austrijos rytinėse dalyse, Lenkijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje, taip pat Mandžiūrijoje ir Šiaurės Korėjoje. Nepaisant sunkios ūkio padėties, SSRS negailėjo lėšų atominiam ginklui kurti ir jau 1949 m. išbandė pir-mąją atominę bombą.

Tiesa, JAV tai padarė dar 1945 m. Jos kitas šalis pokario metais dar labiau pranoko technikos lygiu. 1946 m. buvo sukurtas pirmasis kompiuteris, o 1948 m. – tranzistorius. Didelė buvo JAV karinė galia. Nors amerikiečiai ka-riuomenę iš Europos pradėjo išvesti ir demobilizuoti jau 1945 m. vasarą, ir jų armija žemyne labai sumažėjo, tačiau jie turėjo galingiausią pasaulyje aviaciją bei jūrų laivyną su daugybe karinių bazių įvairiuose žemynuose ir ketverius metus vieninteliai - atominį ginklą. Taigi, JAV ekonomiškai ir techniškai buvo kur kas pajėgesnė už SSRS.

Ši konfrontacija nepaliko erdvės demokratijos plėtrai. Prasidėjo Šaltasis karas. 1961 m. rugpjūčio 13 d. pastatyta

ww

w.fl

icr.

com

Don

keyH

otey

nuo

trau

ka

Po karo Europa tarsi prabudo kurti naują bendruomenę, kuri atmestų ne-demokratiškus, totalitarinius režimus, tokius kaip B. Mussolinio Italija, A. Hit lerio Vokietija ir J. Stalino Sovietų Sąjunga. JAV prezidentas G. W. Bushas, lygiai prieš 11 metų viešėdamas Nyder-landuose, sakė, kad Antrasis pasaulinis karas įrodė, jog taiką gali atnešti tik demokratija. „Antrasis pasaulinis karas mažų mažiausiai išmokė, kad tik dėl demokratijos plėtros Europa tapo laisva. Žmonės turi įsisąmoninti šią pastarųjų 60 metų pamoką“, – nacizmo sutriuški-nimo ir Europos dienos proga kalbėjo tuometinis Amerikos vadovas.

Karas iš tiesų buvo baisi pamoka demokratijai. Jis atnešė žmonijai didžiulių nelaimių – 54 mln. žmonių žuvo, 35 mln. liko invalidai. Koncentracijos stovyklose buvo sunaikinta daugiau kaip 8 mln. taikių gyventojų. Tremtyje mirė 4–5 mln. žmo-nių. Okupuotose šalyse išžudyta beveik 6 mln. žydų t. y. 72 proc. gyvenusių Euro-poje iki 1939 m. rugsėjo mėn. Milžiniški buvo ir materialiniai nuostoliai – visiškai nuniokoti didžiuliai Europos plotai. Di-džiausi žmonių ir materialiniai nuostoliai teko SSRS kontroliuojamai daliai.

Bet Sovietų Sąjunga pasijuto nu-galėtoja – ir ne tik triuškinant nacistinę

„Tradicinis atstovaujamosios demo-

kratijos modelis prarado aktualumą.

Žmonės, ypač jaunoji karta, politikos

srityje jaučia realios įtakos sprendimų

priėmimui poreikį.“

Epp narys Michał Boni.

http

://w

ww

.epp

grou

p.eu

/mep

/M

icha

%C

5%

82

-BO

NI


O politinis nestabilumas gimdo autokratiją. Dauguma Rusijos gyvento-jų reikalauja „kietos rankos“, liaupsina J. Staliną ir V. Putiną ir taip skatina jį revanšizmui. Agresyvus Maskvos elgesys naikina bet kokios demokratijos užuo-mazgas, kurias galima buvo pastebėti kad ir demokratiniuose rusų opozicijos surengtuose mitinguose ir protesto akcijose, pavyzdžiui, Bolotnaja aikštėje 2012-ųjų gegužę. Iki šiol jų organizato-riai ir oratoriai yra teisiami.

V. Putino agresyvūs veiksmai Gruzi-joje, Ukrainoje, Krymo aneksija, nepa-liaujamas informacinis karas prieš Vaka-rus neleidžia kalbėti nei apie demokratiją, nei apie taikų sambūvį. Pakibusi grėsmė virš Europos, padidėjusi konfrontacija vėl mus grąžina į Šaltąjį, o kai kas mano – veda į Trečiąjį pasaulinį karą.

Suomių diplomatas, tarptautinių santykių ir istorijos ekspertas Alpo Rusi (jis yra buvęs Suomijos ambasadorius Šveicarijoje, Lichtenšteine, prie Šventojo Sosto ir prie Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos; ilgamečio darbo patirtį Suo-mijos užsienio reikalų ministerijoje sukau-pęs profesorius anksčiau dirbo Harvardo, Hamburgo ir Laplandijos universitetuose, balandžio pabaigoje skaitė paskaitas Vy-tauto Didžiojo universiteto studentams) teigė, kad dabartinė padėtis Ukrainoje yra labai pavojinga – tokios grėsmingos padė-ties nebuvo nuo Šaltojo karo laikų. Kaip ir tuomet, judame link konfrontacijos, o Europoje ir vėl atsirado atskirtis.

„Tai yra pati pavojingiausia padėtis nuo Šaltojo karo pabaigos. 2014 metų įvykiai ir vėl padalino Europą į dvi dalis. Panašią skiriamąją liniją matėme Šaltojo karo metu, tik dabar ji – tarp Eurazi-jos ir Europos sąjungų. Deja, judame link panašios konfrontacijos, kaip tada. Šaltajame kare turėjome vadinamąjį Vo-kietijos klausimą, o šiandien – Rusijos“, - kalbėjo suomių profesorius Kaune.

Štai ta demokratijos takoskyra, kuri tebedalina Rytų ir Vakarų Europą ir kurios linija vėl eina per Baltijos šalis. Ar daug trūksta, kad ši kol kas taiki dviejų sistemų konfrontacija virs karštąja fronto linija? ■

Gegužės mėnesį Europos Parlamente vyko diskusijos dėl Vokietijos ir Rusijos energetiniu suokalbiu jau pramintos an-trosios „Nord Stream“ dujotiekio atšakos plėtros. Nors atsiranda vis daugiau svarių argumentų prieš šį projektą, tačiau kol kas Europos Sąjungos institucijos tik ieško rakto, kaip sustabdyti pajudėjusį traukinį.

Atlikta jau dešimtys tyrimų apie Europos poreikį diversifikuoti energetinių išteklių tiekėjus dėl savo pačios saugumo. Trečiojo energetikos paketo įgyvendini-mas iš esmės pakeitė Lietuvos situaciją – dar prieš kelerius metus buvome 100 proc. priklausomi nuo „Gazprom“ dujų, o šian-dien kalbame apie realius planus visiškai jų atsisakyti. Galimybė rinktis, o ne priimti vis agresyvesnę užsienio politiką vykdan-čios Rusijos sąlygas, yra Vidurio ir Rytų Europos valstybių siekiamybė. Europos Komisija, siekdama Energetinės sąjungos sukūrimo, žengė teisingus žingsnius.

Tačiau tai, kad Rusijos lobistinės grupės itin intensyviai dirba Europoje, pajutau dar praėjusiais metais intensy-viai ruošdamas pranešimą dėl Europos energetinės strategijos. Jame buvo įtvir-tinta ir nuostata, kad Rusija negali būti laikoma patikima partnere, todėl būtina kuo labiau diversifikuoti dujų tiekimą į Europą, panaikinti „Gazprom“ monopolį. Šis pranešimas buvo atmestas daugiausia Vokietijos atstovų iniciatyva, o po savaitės „Gazprom“ ir kelios Europos bendrovės pasirašė ketinimų memorandumą dėl „Nord Stream“ antrosios atšakos tiesimo. Tada išaiškėjo, kad, nepaisant Europos Komisijos pastangų kurti Energetinę sąjungą, leidžiančią panaikinti Europos priklausomybę nuo Rusijos išteklių, ats-kiros ES valstybės narės turi kiek kitokią energetikos politikos viziją. Be to, ir stam-baus verslo interesai nustelbė Europos solidarumo idėją energetikos srityje.

Suprantama, didžiausia ES ekonomi-ka siekia maksimizuoti savo efektyvumą, todėl teigiama, kad susitarimas leis tai pa daryti. Komercinės naudos argumentai vyrauja tarp „Nord Stream“ šalininkų. Visgi Vokietijos parlamente – Bundestage – neseniai užvirusios diskusijos verčia abejoti ir tuo. Pirminiais skaičiavimais, kiek šis „komerciniu“ įvardijamas projektas kainuos Vokietijai, kuriai reikės pritaikyti vidaus dujų tinklus naujam srautui, tai siekia apie 500 mln. eurų. Akivaizdu, kad projekto įgy-vendinimas daug kainuos ir kitoms šalis – Europa už dar didesnę priklausomybę nuo Rusijos dujų susimokės milžinišką sumą.

Pirmoji „Nord Stream“ atšaka buvo nutiesta nepaisant didelio Lietuvos ir kitų Baltijos jūros regiono valstybių pasiprie-šinimo tada, kai ne tik Vokietija, bet ir didžioji Europos dalis tikėjo taikios ir bendradarbiaujančios Rusijos idėja. Tada savo pasipriešinimą grindėme ekologinės katastrofos baime, tačiau šiandien turi-me gerokai daugiau argumentų nei tada, nes juos papildė geopolitiniai veiksniai. Pirmiausia, projektas meta rimtą iššūkį Europos vienybei energetikos srityje – Energetinės sąjungos įgyvendinimas pakimba ant plauko. Tačiau įgyvendinus projektą, Rusija pasieks savo ilgai puose-lėtą tikslą – Ukraina praras pagrindinės dujų tranzito valstybės į Europą statusą ir taip ne tik neteks didžiulių pajamų, bet ir praras svertus prieš Maskvą, šiai pagrasi-nus nutraukti dujų tiekimą į Ukrainą.

Antra, pirminiai Bundestage pristatyti skaičiavimai rodo, kad apie „Nord Stream 2“ žalą galima kalbėti ne tik ekologiniu, geopolitiniu ar energetinio saugumo, bet ir ekonominio naudingumo požiūriu. Juo labiau, netrukus atsiversianti galimybė im-portuoti dujas iš JAV gali iš esmės pakeisti Europos dujų rinką. Prekyba su šia stra-tegine partnere, o ne agresyvia kaimyne, turėtų būti kryptis, kuria einama. ■

VIS DAUGIAU ARGUMENTŲ PRIEŠ „NORD STREAM 2“: AR EUROPA IŠGIRS?Algirdas SAUDARGAS


ww

w.w

ikim

edia

.org

J. R

usse

ll &

Son

s nu

otra

uka

Rugsėjo 15-oji – Tarptautinė demo-kratijos diena. Apie šią valdymo formą pasauliui reikėtų prisiminti dažniau. Visi žinome, kad Lietuvos valstybė – ne-priklausoma demokratinė respublika, Konstitucijoje tai įtvirtinta 1992 m. spalio 25 d. referendumu. Demokra-tijos paskelbimas valstybėje nėra ją sukuriantis veiksmas. Demokratija – kasdienis visų piliečių darbas kuriant valstybės ūkį ir visuomenės santykius, ugdant stiprią, pasitikinčią savo jėgo-mis ir gebėjimais, patriotišką ir sutelktą pilietinę bendruomenę.

Tai nelengvas darbas. Per 50 sovietų okupacijos metų užaugo dvi žmonių kartos. Komunistinės diktatūros ilgame-tis poveikis šiems žmonėms apsunkino demokratijos kūrimo Lietuvoje procesą po Nepriklausomybės atkūrimo. Įtaką turėjo ir psichologiniai veiksniai (juos savo tyrimuose atskleidė profesorė Da-nutė Gailienė), ir politiniai – valstybės valdymo struktūrose ilgai veikė daug asmenų, susijusių su sovietine partine nomenklatūra.

Sunkiai, darydami klaidas ir jas tai-sydami, pykdamiesi ir taikydamiesi, jau dvidešimt šeštus metus kuriame demo-kratiją Lietuvoje.

Ir džiaugsmo, ir apmaudo nuotaikos apimti, galėtume tęsti rašinį ir toliau, bet to nedarysime. Norime atitrūkti nuo beveik kasdienių politinių skandalų ir pateikti pasaulyje garsių žmonių mintis apie demokratiją.

Skaitytojų prašome – neskubėkite perskaityti šio rašinio vienu ypu. Jame pateikiamos įžymių žmonių mintys apie demokratiją taip pat ne vienu ypu sukurtos – jie jas parašė po ilgų stebė-jimų, svarstymų ir apmąstymų. Parašė labai koncentruota ir įtikinančia forma, beveik kiekvienos minties išsamesniam

paaiškinimui prireiktų parašyti ne vieną lapą. Tie garsūs žmonės gyveno įvairiose valstybinėse santvarkose, juos veikė skir-tinga socialinė ir politinė aplinka, tačiau daugelis minčių ir pasakymų išliko aktualūs ir šiandien. Demokratija nėra nekintantis plieno ar granito monolitas, o nuolat tobulinama valstybės politinio valdymo principų visuma, todėl anksčiau gyvenusių žmonių mintys mums parodo ir klaidas, ir siūlymus jas taisyti.

Skaitytojui mintis pateikiame pabandę sujungti jas pagal aplinkybes, kuriomis tos mintys buvo pasakytos. Vieną mintį apie demokratiją pateikia-me pirmąja, nes ji dažniausiai vartojama ir tekstuose, ir ginčuose. Tai Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) mintis, pasakyta 1947 metais kalboje Bendruo-menių rūmuose:

„Demokratija yra blogas valstybės valdymo būdas, tačiau visi kiti būdai, kuriuos išbandė žmonija, dar blogesni“.

MINTYS APIE DEMOKRATIJĄ

Parengė Aleksandras GRAŽELIS

Vinstonas Čerčilis: „Demokratija yra blogas valstybės valdymo būdas, tačiau visi kiti būdai, kuriuos išbandė žmonija, dar blogesni“.

MINTYS, SVAJOJANT (IR SIEKIANT) SUKURTI VALSTYBĖSE DEMOKRATINĮ VALDYMĄ

Šiame skyrelyje pateikiame Švieti-mo amžiaus (XVII–XVIII a.) mąstytojų mintis apie žmogaus teises, siekius keisti valstybių valdymo formas. Tai turėjo didelę įtaką demokratijos sampratos raidai. Čia taip pat perskaitysite Di-džiosios prancūzų revoliucijos veikėjų ir kitų asmenų, kovojusių su absoliutine monarchija, mintis.

Tas, kuris nori būti laisvas, iš tikro yra laisvas.

Žanas Žakas Ruso (Jean Jacques Rousseau)

Papirkti liaudies neįmanoma, bet kartais pavyksta ją apgauti.

Žanas Žakas Ruso (Jean Jacques Rousseau)

Tas, kuris nemyli laisvės ir tiesos, gali būti galingu žmogumi, bet niekada nebus didžiu žmogumi.

Volteras (Voltaire)Liesa laisvė geriau už riebią vergiją.

Tomas Fuleris (Thomas Fuller)

Laisvė reiškia vien priklausomybę nuo įstatymų.

Volteras (Voltaire)

Laisvė yra gėrybė, kuri leidžia nau-dotis kitomis gėrybėmis.

Šarlis Monteskjė (Charles Montesquieu)

Būčiau pats laimingiausias iš visų mirtingųjų, jeigu galėčiau padaryti taip, kad tie, kurie mums įsakinėja, įgytų kuo daugiau žinių apie jiems leistinas galias, o tie, kurie paklūsta, nejaustų diskomforto dėl to, kad turi paklusti.

Šarlis Monteskjė (Charles Montesquieu)

APŽVALGOS TEMA


ww

w.w

ikip

edia

.org

Mos

es P

arke

r R

ice

nuot

rauk

a

Kai vyriausybė bijo žmonių, tai – laisvė. Kai žmonės bijo vyriausybės, tai – tironija.

Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson)

Tu negali išvengti rytojaus atsako-mybės, išsisukdamas nuo jos šiandien.

Abraomas Linkolnas (Abraham Lincoln)

Rinkimų biuletenis stipresnis už kulką.


Demokratija – tai liaudies vyriausy-bė, išrinkta liaudies, dirbanti liaudžiai.


Visas valdymo menas slypi mene būti sąžiningam.


Lygias teises – visiems, ypatingų privilegijų – niekam.


Niekas negali būti visiškai laisvas, kol nėra laisvi visi.

Herbertas Spenseris (Herbert Spencer)

Nepriklausomybės deklaracijos dar nė vieno nepadarė tikrai nepriklau-somo.

Džordžas Santajana (George Santayana)

Demokratija tiems, kurie žiūri į ją rimtai, kelia beveik neišsprendžiamas užduotis, o tiems, kurie jos nekenčia, atveria beveik neribotas galimybes.

Vaclavas Havelas (Václav Havel)

DEMOKRATIJOS PRIVALUMŲ „IŠPAIKINTŲ“ AUTORIŲ MINTYS

Šiame skyrelyje perskaitysite ir demokratiją giriančias mintis, ir pajuo-kavimus demokratijos tema.

Per didelis skaičius žmonių laukia stebuklų iš demokratijos, kai nuosta-biausias dalykas yra turėti ją.

Valteris Vinčelis (Walter Winchell)

Demokratija negarantuoja lygių sąlygų, ji garantuoja lygias galimybes.

Irvingas Kristolas (Irving Kristol)

Demokratijos kriterijus toks: esant demokratijai liaudis vyriausybę gali pakeisti be kraujo praliejimo.

Karlas Raimundas Poperis (Karl Raimund Popper)

Demokratijos institutai netampa savaime geresni – jų gerėjimas priklauso nuo mūsų.


Žmonės gauna tokią vyriausybę, kokios vertas jų elgesys. Patys žmonės verti ir geresnės.

Ričardas Stalmanas (Richard Stallman)

Bet kurios valdymo formos trūkumų kritika būtina ir naudinga kiekvienai vyriausybei, tačiau ji galima tik esant demokratijai.


Kai bus teisingi įstatymai, bus tei-singi ir žmonės.

Anatolis Fransas (Anatole France)Laisvė reiškia atsakomybę. Štai

kodėl dažnas jos bijo. Bernardas Šo (Bernard Shaw)

Ne nelygybė gniuždo, o priklauso-mybė.

Volteras (Voltaire)Respublika labiausiai priartina žmo-

nes prie lygybės.Volteras (Voltaire)

Nieko nėra malonesnio trokštan-čiam laisvės, kaip liaudies susirinkimo triukšmas ir šūksniai.

Lui Antuanas de Sen Žiustas (Louis Antoine de Saint-Just)

Kada visi žmonės bus laisvi, jie bus lygūs; kai jie bus lygūs, jie bus teisingi.

Lui Antuanas de Sen Žiustas (Louis Antoine de Saint-Just)

Nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę tai sakyti.

Volteras (Voltaire)Išdrįsk būti protingas, turėk drąsos

remtis savo protu.Imanuelis Kantas (Immanuel Kant)

Lygiateisiškumas – šventas žmonijos įstatymas.

Frydrichas Šileris (Friedrich Schiller)

Ateitis priklauso demokratijai.Lajošas Košutas (Lajos Kossuth)

DEMOKRATINIŲ VALSTYBIŲ KŪRĖJŲ MINTYS

1787 metais paskelbta Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija įteisi-no demokratinę santvarką ir JAV tapo pirmąja naujųjų laikų valstybe – demo-kratijos pavyzdžiu kitoms šalims.

Didžiąją dalį čia pateikiamų minčių pasakė JAV prezidentai, kurių valdymo metais buvo įgyvendinami demokratijos principai.

Aš nenoriu būti nei šeimininkas, nei vergas. Šitaip suprantu demokratiją.


Galima kvailinti dalį liaudies visą laiką, galima kvailinti visą liaudį tam tikrą laiką, tačiau negalima kvailinti visą laiką visos liaudies.


Abraomas Linkolnas: „Aš nenoriu būti nei šeimininkas, nei vergas. Šitaip suprantu demokratiją“.

APŽVALGOS TEMA


Pats blogiausias vergijos pavidalas – būti savo baimės vergu.

Bernardas Šo (Bernard Shaw)

Geriausi vaistai demokratijos ligoms – daugiau demokratijos.

Alfredas E. Smitas (Alfred E. Smith)

Demokratija – tai vienų žmonių prievarta kitiems visos žmonijos labui.

Oskaras Vaildas (Oscar Wilde)

Politika yra pernelyg svarbus daly-kas, kad ją patikėti politikams.

Šarlis de Golis (Charles de Gaulle)

Geriausia ta vyriausybė, kuri valdo mažiausiai.

Henris Deividas Toro (Henry David Thoreau)

Valdžia nieko negadina. Gadina baimė... Baimė prarasti valdžią.

Džonas Steinbekas ( John Steinbeck)

Esant demokratijai kiekvienas pilietis turi ne tik absoliučią valdžią, bet ir absoliučią atsakomybę.

Normanas Kazinsas (Norman Cousins)

Demokratijoje valdo dauguma, o ma-žuma nuolat nurodinėja, kur sukti vairą.

Lorensas J. Piteris (Laurence J. Peter)

Didžiausias demokratijos trūkumas yra tai, kad tik partija, praradusi valdžią, žino, kaip šalį valdyti.

Lorensas J. Piteris (Laurence J. Peter)

Politikai ir vystyklai turi būti keičia-mi dažnai ir dėl tos pačios priežasties.

Agata Kristi (Agatha Christie)Demokratija – tai ne daugumos

valdžia, o mažumos apsauga. Alberas Kamiu (Albert Camus)

Demokratija... tai sistema, kai nu-sprendi savarankiškai. Tai teisė klaidin-gai pasirinkti.

Džonas Patrikas ( John Patrick)Jei nuo rinkimų kas nors priklausytų,

tai mums juose neleistų dalyvauti. Markas Tvenas (Mark Twain)

Demokratijos esmė yra pavergti tautos valią.

Aliaksandras LukašenkaMums nereikalinga automatizuota

balsų falsifikavimo sistema. Mes sukur-sime valstybinę.

Aliaksandras LukašenkaDemokratija – tai dviejų krypčių

eismo gatvė. Vladimiras Putinas

Mes labai dažnai apgaudinėjame gyventojus. Na, ne mes, bet valstybė.

Vladimiras PutinasRinkimais aš netikiu.

Mao DzedongasJūs laimėjote rinkimus, o aš – balsų

skaičiavimą. Anastasijus Somosa Debailė (Anastasio Somoza Debayle)

PABAIGAI „ĮŽYMIOS“ MINTYS IŠ LIETUVOS

Per 26 metus dar nesukaupėme, „neišgryninome“ intelektualių minčių apie demokratiją, kurios būtų suprantamos ir cituojamos kitose šalyse. Tačiau turime daug įvairių posakių, kurie „nei į tvorą, nei į mietą“ apie mūsų valstybės politinį gyvenimą. Jų autoriai, dažniausiai politikai, tapo interneto ir socialinių tinklų humoro taikiniu. Politikos tema minčių „klasika“ tapo Algirdo Mykolo Brazausko, kai jis buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto veikėjas, pasakymai Nepriklau-somybės atkūrimo laikotarpiu:

„Kol kabės šitas skuduras, aš ne-kalbėsiu“, – taip apie Lietuvos Respu-blikos trispalvę 1988-aisiais sakė A. M. Brazauskas, išlydėdamas delegatus XIX KPSS konferenciją Sąjūdžio mitinge Katedros aikštėje (dienraštis „Komjau-nimo tiesa“, nuo 1990-01-01 „Lietuvos rytas“).

„Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam, kuris tai padarys, aš No-belio premiją duosiu.“ (dienraštis „Kom-jaunimo tiesa“).

„Vsio zakonno!“ (rus. viskas pagal įstatymą) – taip pat A. M. Brazauskui priskiriamas posakis. Juo dabar mėgsta-ma pasišaipyti korupcinių skandalų bei „švogerių politikos“ atvejais. ■

Kiekvienas pilietis turi teisę klysti, o tos teisės pasinaudojimui rengiami rinkimai.

Nežinomas autorius

SENOVĖS GRAIKŲ – DEMOKRATIJOS KŪRĖJŲ MINTYS

Jas pateikiame po šiuolaikinių minčių. Ne todėl, kad jos neaktualios – atvirkščiai, vien tai, kad jos per daugelį amžių išliko ir pasiekė mūsų laikus, rodo, kokios jos buvo svarbios ankstes-nėms kartoms. Jos svarbios ir mums.

Demokratija yra neturtingos daugu-mos valdžia dėl savo gerovės.

AristotelisNiekas geriau neužtikrina žmo-

nių gerovės, kaip įstatymai ir valstybės pagrindai.

PlatonasValstybė žūsta tada, kai negali at-

skirti gerų žmonių nuo blogų. Antisfenas iš Atėnų

Laisvu aš pripažįstu tą, kuris nieko nesitiki ir nieko nebijo.

DemokritasBūti teisingu mintyse nereiškia būti

teisingu darbuose. Aristotelis

Nenorintys dalyvauti politikoje nu-baudžiami tuo, kad juos valdo žmonės, kvailesni už juos.

PlatonasMaži pažeidimai išrodo dideliais, jei

juos padaro valdžios asmenys. Plutarchas

Nėra žiauresnio žvėries, kaip žmogus, kurį apėmė kvailos aistros ir turima valdžia.

Plutarchas

DIKTATORIŲ MINTYS APIE DEMOKRATIJĄ

Būtume nedemokratiški, jeigu nepa-minėtume tai, ką apie demokratiją galvoja jos nemėgstantys diktatoriai ir autokratai.

Demokratija yra pūvantis lavonas. Benitas Musolinis

Socialistai klausia, kokia mūsų programa? Mūsų programa yra nukirsti socialistų galvas.

Benitas Musolinis

APŽVALGOS TEMA


Artėjant Okupacijos ir Tremčių dienai, verta prisiminti, kad Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių istorinė atmintis vis dar neranda sau deramos vietos visos Europos istorinėje atmintyje.

Gegužės 9-ąją Rusija minėjo Perga-lės prieš nacistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare dieną. Kaip visada, šventė buvo pompastiška, militarizuota ir peršanti nostalgišką sovietinės impe-rijos, kurios griūties šiandien gailisi 56 proc. Rusijos gyventojų, ilgesį.

Ne veltui Rusija triumfuoja gegužės 9-ąją, o ne dieną anksčiau, kai aukas pagerbia visa Europa. Tai susiję ne tik su noru išskirti savo indėlį pergalėje prieš nacizmą – kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų žinant, jog būtent sovietai buvo pagrindiniai nacių sąjungininkai karo pra-džioje. Kremlius Pergalės dienos parade skelbia, kad išvadavo Senąjį žemyną nuo nacionalsocialistinės šmėklos, bet nutyli, kad pusei amžiaus pasmerkė Vidurio ir Rytų Europą komunistinei tironijai.

ww

w.w

ikim

edia

.org

Geo

rg P

ik n

uotr

auka

NIEKADA NEUŽMIRŠIM...

Laurynas KASČIŪNAS

Komunistinė geležinė uždanga žy-mėjo ne tik teritorinę aneksiją; tai buvo Antrojo pasaulinio karo baisybių tęsinys, šimtus tūkstančių gyvybių nusinešusi diktatūra, kurios šleifas vis dar persekio-ja okupuotas valstybes ir jų gyventojus. Vien partizaninio pasipriešinimo metu žuvo daugiau kaip pusė iš maždaug 30 tūkst. rezistentų, o per okupacijos laikotarpį iš Lietuvos į Sibirą buvo išvežta beveik 300 tūkst. žmonių. Be to, 1944–1947 m. iš Lietuvos priverstinai pabėgo apie 500 tūkst. žmonių – atkūrus Nepriklausomybę, iš jų į Lietuvą sugrįžo nedaugelis. Todėl skaičiuojama, kad karo ir okupacijų nenualintoje Lietuvoje šiandien būtų galėję gyventi ne 3 mln., o apie 5 mln. žmonių – maždaug tiek, kiek Airijoje, Danijoje ar Suomijoje.

Todėl Lietuva elgiasi principin-gai, nesiųsdama savo atstovų „švęsti“ Pergalės dienos į Maskvą. Mes neturime dėl ko džiaugtis, nes Lietuvai Antrojo pasaulinio karo pabaiga atnešė Sovietų Sąjungos okupaciją, skausmą ir tremtis,

Lietuva elgiasi principingai nesiųsdama savo atstovų „švęsti“ Pergalės dienos Maskvoje.

Britų istorikas Anthony Beevoras, remdamasis sovietų ir vokiečių archyvais, teigia, kad vien Berlyne sovietų kariai išprievartavo 130 tūkst. moterų, iš kurių 10 tūkst. po to nusižudė.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Bjø

rn E

rik

Pede

rsen

nuo

trau

ka

ISTORIJOS PĖDOMIS


o dabartinis Kremliaus režimas – isto-rijos nutylėjimą bei grasinimą atstatyti tai, kas sugriuvo esą „didžiausios XX a. geopolitinės katastrofos“ metu.

Sovietų Sąjungos pergalė neturėtų nustumti į istorijos užmarštį ir kitų tragiškų faktų, kurie liudija, jog rau-donarmiečiai sėjo baimę ne tik Rytų Europoje, bet ir visame žemyne. Pavyz-džiui, britų istorikas Anthony Beevoras, remdamasis sovietų ir vokiečių archy-vais, teigia, kad vien Berlyne sovietų kariai išprievartavo 130 tūkst. moterų, iš kurių 10 tūkst. po to nusižudė. Skai-čiuojama, kad iš viso Sovietų Sąjungos kariai Vokietijoje išprievartavo apie 2 mln. Vokietijos moterų. Be to, anot A. Beevoro, kariai prievartavo ne tik vokietes, bet ir iš nacistinių konclagerių išgelbėtas sovietų moteris.

Deja, bet nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos vaidmuo daugelio Va-karų Europos šalių istorinėje sąmonėje išlieka labai skirtingas. Nepaisant abiejų totalitarinių režimų žiaurumų, nacizmo ir stalinizmo nusikaltimai nėra sulygina-mi – priešingai, neretai priimama Krem-liaus versija, esą sovietai iš tiesų buvo išvaduotojai. Esant tokiems fundamen-taliems istorinės atminties skirtumams, yra sunku kalbėti ir apie galimybę kurti Europos Sąjungą kaip faktinę politinę bendruomenę, kuri galėtų judėti gilesnės politinės integracijos keliu. Kol nebus vertybinės sąjungos, nebus ir politinės. Todėl Lietuvos Vyriausybė ir toliau turi dėti pastangas, kad komunistinės diktatūros aukos nebūtų diskriminuoja-mos ir Vidurio Europos atmintis rastų deramą vietą visos Europos istorinėje atmintyje.■

ww

w.y

outu

be.c

om

Ketverių metų sąstingis. Pastaruosius socialdemokratų, darbiečių ir tvarkie-čių valdymo metus švietimo politikoje dominavo stagnacija: pradėtos praei-toje kadencijoje struktūrinės reformos įšaldytos ir neplėtojamos, nuosekliai buvo siekiama išlaikyti esamą padėtį, pasitenkinant parodomosiomis švieti-mo gerinimo priemonėmis (kuriai nors pedagogų grupei simboliškai padidina-mi atlyginimai, patvirtinama daugiau tikslinio studijų finansavimo vietų, pakeičiama švietimo įstaigų vadovų atrankos sistema ir pan.). Daugeliu atve-jų buvo siekiama „užvaldyti“ švietimo politikos įgyvendinimo institucijas, ten įdarbinant savus žmones, arba tenden-cingai paskirstant valstybės lėšas, ypač investicijoms. Beveik nebuvo kreipia-mas dėmesys besikaupiančioms ir vis gilėjančioms švietimo problemoms: prastėjančiai bendrojo ugdymo pasieki-mų kokybei, profesinių mokyklų veiklos efektyvumui, aukštojo mokslo institucijų sistemos kaitai, katastrofiškai prastė-jančiai sistemoje dirbančiųjų pedago-gų ir dėstytojų padėčiai, finansavimo mažėjimui ir jo neadekvatumui, studijų, mokslo ir verslo sinergijai. Per pastaruo-sius ketverius metus valdžia negebėjo nei formuluoti, nei įgyvendinti kokių nors reikšmingų strateginių siekių, vangiai

reagavo į nuolat kartojamus tarptautinių organizacijų mūsų valstybės švietimo ar inovacijų politikos vertinimus, pabrė-žiančius pažangos nebuvimą.

Kaitos iššūkiai ir nepasitenkinimas švietimu. Globalizacija, sparti ekonomi-nė, socialinė, demografinė, technologinė kaita, vertybių pokyčiai ir mūsų siekis būti sėkmės, pažangos ir kūrybos šalimi reikalauja naujo požiūrio į švietimą ir jo vaidmenį, aiškios ir nuoseklios valstybės strategijos. Sparti įvairiakryptė kaita- didžiausias šiuolaikinio atviro pasaulio iššūkis ir žmogui, ir valstybei, siekiančiai visavertės konkurencijos ir sėkmingos ateities, ambicingų tikslų ir savo tautinės tapatybės stiprinimo.Švietimas, jo kokybė ir žmogaus geras išsilavinimas yra patys svarbiausi prana-šumai toje konkurencijoje. Pastaraisiais metais daug kas kritikuoja švietimo sis-temos veikimą kaip neatitinkantį sparčių pokyčių ir visuomenės lūkesčių. Tačiau dažnu atveju tik skelbiamas nepasiten-kinimas švietimo rezultatais, abejojama tai standartizuotais testais, tai mokyklų reitingavimais, skelbiamos miglotos vizijos ar aptariami kitų valstybių sėkmės atvejai. Galiausia kaltė dėl nesėkmių suverčiama mokytojui, kad jis nemoka šiuolaikiškai dirbti, kad sustabarėję darbo

AR ĮMANOMA: GERIAUSIOS KOKYBĖS IŠSILAVINIMAS – KIEKVIENAM BESIMOKANČIAM?

Valentinas STUNDYS, LR Seimo narys, šešėlinis ŠMM ministras



formos ir metodikos. Ir tai nėra teisinga, nes vienpusiška. Pamirštos idėjos naujai atrandamos. Paradoksalu tai, kad kritikai pamiršta: jau nuo pirmosios švietimo koncepcijos, nuo 1992 metų, neabejojama, kad visas ben-drasis ugdymas turi būti orientuotas į vai-ką, jo poreikius ir gebėjimus, kad mokykla turi padėti asmeniui maksimaliai išskleisti individualias kūrybos galias ir gebėjimus, patenkindama jo prigimtines reikmes (saviraiškos, meilės ir pagarbos, prasmės, kūrybos, tvarkos ir darnos ir t.t.), kad mokykla turi padėti vaikui suprasti save, tautos ir visuomenės gyvenimą, pasaulį. Taigi nuo pat švietimo reformos pradžios deklaruota aiški kryptis – nuo švietimo visiems prie švietimo kiekvienam. Pametė ir pamiršo – pasirinktas lengvesnis kelias. Esminė problema, kuri nebuvo pastaruosius dešimtmečius sprendžiama, kaip, kokiais būdais ir ins-trumentais šis tikslas siekiamas, kokiais ištekliais aprūpinamas jo įgyvendinimas. Todėl politiką jos formuotojai pasuko kita linkme – unifikacijos, akademinių pasiekimų matavimo, testavimo, lyginimo linkme. Praktikoje ėmė dominuoti ne dė-mesys ugdymo proceso veiksmingumui, o jo biurokratiniam sutvarkymui – visko reglamentavimui, aprašymui, tvarkoms ir taisyklėms. Ne politika, o tvarkyba. Čia esminis švietimo politikos klystkelis, dar pagardintas įvairiais konkurenciniais priedais, susietais su finansavimu ir nuo-lat adoruojamais reitingavimais. Šiandien tebeveikia perdėm unifikuota sistema, siekianti visus pamatuoti, palyginti pagal vienodą standartą. Į tokį vienodumą orientuotos ir ugdymo programos, ir pa-siekimų vertinimai, ir egzaminų turinys. Turime nedelsti. Tenka pripažinti, kad tokia deformuota mūsų švietimo sąranga, jo filosofija ir politika jau nedera su XXI amžiui būdinga kaita ir pasikei-tusia gyvensena. Šiandien būtina drąsiai keisti ne tik švietimo politikos retoriką, dėmesį sutelkiant sistemos pamatiniams pokyčiams ir tikslams, bet ir ryžtingai nacionaliniu mastu nuosekliai įgyven-dinti jos modernizavimo strategiją, o jos pamatinė kryptis – aukščiausio ugdymo

kokybė kiekvienam kiekvienoje švietimo įstaigoje. Toks tikslas skamba paprastai, nerevoliucingai, tačiau jo įgyvendinimas reikalauja ilgalaikių pastangų ir dera-mų išteklių, veiksmingo finansavimo. Užtikrinti ugdymo individualumą – tai pirmiausia sudaryti tinkamas sąlygas mokytojui taip dirbti, tai būtinybė keisti ugdymo turinio formavimą ir proceso organizavimą, pasiekimų vertinimą, mokytojo statusą, mokyklos vadybą ir valstybinį švietimo sistemos valdymą. Privalome sutartinai veikti. Pirmiausia būtina susitarti ir įtvirtinti, kas valstybė-je pripažįstama kaip bendrojo ugdymo siekiama branda. Šiandien praktikoje ją pakeičia mokinio sėkmingas įstojimas į aukštąją mokyklą. Daug metų kartoja-ma, kad tai ne tik akademiniai pasieki-mai, žinių bagažas, bet įvairios asmens kompetencijos. Joms įvertinti nepakanka standartizuotų testų, o būtinos vertinimo formos, atskleidžiančios asmens mąstymo kultūrą, kūrybiškumą, verslumo ir kito-kius gebėjimus. Taigi projektiniai darbai, integruotas, kaupiamasis vertinimas, pasakojimas ir teksto kūrimas ir t.t. Todėl būtina labiau pasitikėti mokytoju ir jo pastangomis, būtina ne tik investuoti į jo kvalifikaciją, bet ir pirmiausia į ugdymo proceso aprūpinimą, kad mokytojas galė-tų iš įvairaus didaktinio instrumentarijaus pasirinkti tai, kas jo ugdytiniams nau-dinga ir atitinka jų poreikius ir tikslus: taigi įvairi didaktinė medžiaga, mokytojų knygos, kūrybinės užduotys, ugdymo technologijos, įvairios IT platformos,

laboratorijos, net kanceliarinių prekių garantuotas finansavimas. Individualaus ugdymo galimybių plat-formoje turi darbuotis nacionalinio ly-gmens institucijos, turi būti centralizuotai skleidžiama inovatyvių mokyklų ir moky-tojų patirtis, finansuojami tokio pobūdžio projektai. Turi darniai veikti pagalbos mokytojui ir mokiniui institutai – padė-jėjai, konsultantai, karjeros specialistai, psichologai ir t.t., kompleksinės pagalbos mokiniams programos. Taigi pirmiau-sia – reali talka mokytojui ir mokyklai, kad čia būtų sąlygos individualizuotam ugdymui. Galime reikalauti iš mokyklų kokybės ir efektyvumo, jei pakankamai valstybė finansuotų jų veiklą – šiandien, nepatikėsite, finansuojama tik bene du trečdaliai ugdymo plano, mokytojai savo lėšomis pasirūpina įvairiomis mokymo priemonėmis, ir ne tik, o reikalaujama maksimalaus rezultato. Ir niekuo čia dėtos mažos klasės, per didelis mokytojų skaičius. Konvejerinė ugdymo samprata yra pokyčius stabdanti atgyvena. Ji dar gaji politikų, ministrų, biurokratų, direk-torių ir kt. galvose. Taigi būsimos kadencijos valdžiai teks atidirbti ir už šios kadencijos neveiklumą, jos nepadarytus darbus, ir kartu įgyven-dinti būtinas švietimo modernizavimo idėjas, kad mūsų ateitis būtų tvari ir saugi. Įmanoma, jei valdžios dėmesys švieti-mui bus prioritetinis, jei šis požiūris bus realus- ne tik rinkimų pompastika. Mes esame šiam pokyčiui pasiruošę, o ir kito pasirinkimo tiesiog nėra. ■

ww

w.fl

icr.

com

Luc

élia

Rib

eiro

nuo

trau

ka



Lietuvos užsienio politika – viena iš tų sričių, kurioje, nepaisant politikų kaitos, visada būdavo siekiama išlaikyti nuoseklumą ir aiškią darbų kryptį. Per šią kadenciją iš pirmo žvilgsnio taip pat niekas nepasikeitė. Girdime labai daug gražių užsienio reikalų ministro pareiškimų apie Ukrainą, taiką pasau-lyje ir Lietuvos vienybę bei solidarumą su Europos Sąjungos valstybėmis. Virte verda „twitterinė“ diplomatija, sklidina susirūpinimais, užuojautomis arba pozityviais ketinimais gerinti santykius su visais kaimynais, įskai-tant Baltarusiją. Praktiškai atsisakyta klasikinės dvišalės diplomatijos, kuriai vykdyti, pripažinkime, reikia gerokai daugiau pastangų ir įdirbio, tačiau sėkmės atveju rezultatai būna daug svaresni, nei Briuselio koridoriuose susibėgus ir prabėgomis šnektelėjus su vienu ar kitu kolega.

Tačiau pradėjus analizuoti

konkrečius Vyriausybės užsienio poli-tikos darbus per pastaruosius kelerius matus, ryškėja vaizdas, jog per kadenciją neįgyvendintas nė vienas socialdemo-kratų duotas rinkimų pažadas. Apie žadėtąjį santykių perkrovimą su Rusija šiandien jau ir kalbėti nereikia. Jau kitais metais po rinkimų, prasidėjus Krymo okupacijai, visi įsitikino, kad tai tebuvo su realybe nieko bendro neturintis anti-valstybinis socialdemokratų populizmas. Populizmas, kurio ir toliau neatsižada tokie aukšti pareigūnai kaip socialde-mokratų deleguotas Europos Komisijos narys V. P. Andriukaitis, ES lygmeniu šiandien raginantis atšaukti sankcijas Rusijai.

Ne ką daugiau pasiekta ir su Lenki-ja. Ši Vyriausybė neatliko nė vieno rea-laus veiksmo, kad santykiai su Lenkija būtų išlaikomi strateginiame lygmenyje. Labai nerimtai atrodė niekieno neįga-lioto užsienio reikalų ministro atsipra-šymas už Lietuvos Seimą (!) Lenkijoje.

Vėlesnis valdančiųjų atsisakymas Seime paremti rezoliucijos projektą dėl strate-ginės partnerystės su pietiniu kaimynu tik patvirtino valdančiųjų veidmainystę. Užsienio reikalų ministerijos reakci-ja į Seimo Užsienio reikalų komiteto paklausimą, ar tokia rezoliucija pras-minga, buvo nuspėjamai biurokratiška: ministerijos atsakymas buvo apie viską, bet ne apie rezoliuciją. Dar daugiau, nors rezoliucijoje dėl strateginės par-tnerystės su Lenkija daugiausia kalbėta apie strateginius saugumo klausimus, Lietuvos užsienio reikalų ministerija savo komentare pagrindiniu dvišalių santykių objektu ir vėl pavertė neesmi-nius asmenvardžių rašymo klausimus. Nejaugi tokia oficiali Lietuvos pozicija santykiuose su Lenkija?

Kai kurie ekspertai juokauja, jog vienintelės šalys, su kuriomis Lietuvai šią kadenciją beveik pavyko „perkrauti“ santykius, buvo pagrindiniai ligšioliniai Lietuvos saugumo partneriai – JAV ir Japonija.

Pirmuoju atveju daug ką pasakantis buvo Seimo Pirmininko pavaduotojo V. Gedvilo viešas pareiškimas, jog „JAV yra per toli nuo Lietuvos, todėl reikia draugauti su Rusija“. Maža to, Lietuvos užsienio reikalų ministerija užmezgė diplomatinius santykius su diktatūrine Kuba. Toks gestas gal ir atitinka neprin-cipingumu pasižyminčią B. Obamos „reseto“ politinę liniją, tačiau stipriai kertasi su pačių didžiausių Lietuvos draugų ir interesų gynėjų JAV Senate ir Kongrese nuostatomis.

Antruoju atveju daug kas įsimins B. Vėsaitės susitikimus su japonų delega-cija, de facto atšaukiant Visagino atomi-nės jėgainės statybas bei stabdant kitus tarptautinius energetikos projektus.

Dar viena šalis, su kuria „ne į tą pusę“ Lietuva perkrauna santykius

ww

w.w

ikip

edia

.org

Ted

fro

m W

ashi

ngto

n, D

C, U

SA n

uotr

auka

IŠSIKVĖPUSI LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA Audronius AŽUBALIS – LR Seimo narys TS-LKD šešėlinis užsienio reikalų ministras



– Baltarusija. Nepaisant to, kad Mins-kas, pažeisdamas visas geros kaimynys-tės, saugios energetikos bei aplinkosau-gos normas, neatsisako branduolinės Astravo elektrinės šalia Lietuvos sienų ir iš esmės vykdo Rusijos geostrateginį projektą, nei mūsų užsienio reikalų ministras, nei kiti valdantieji nesiėmė realių veiksmų pagrindinei nacionalinio saugumo grėsmei sustabdyti. O svertų turėta. Kodėl Lietuva pritarė ir palaikė ES sankcijų atšaukimą „avansu“ Luka-šenkos režimui, net neiškeldama sąlygų atsisakyti naujojo Černobylio?

Deja, kai kuriais atvejais valdančiųjų atstovai kaip tik advokatauja Astravo jėgainės statyboms. Pavyzdžiui, euro-komisaras V. P. Andriukaitis, Lietuvos radijui komentuodamas Minsko požiūrį į jėgainės saugumą, pareiškė, kad „mes neturime duomenų, kurie galėtų patvir-tinti, kad Baltarusijai šis klausimas nerū-pi – vyksta bendradarbiavimas, į visas rekomendacijas Baltarusija atsižvelgia.“ Tai, ką kalba V. P. Andriukaitis, yra melas. Ir šiuo metu vienintelis politinis barjeras, kuris skiria Lietuvą nuo šito melo pasekmių – nuo atominio kracho Astrave – yra renkami Lietuvos gyven-tojų parašai dėl mūsų parengto įstatymo projekto, kuris uždraustų Astravo AE pagamintos elektros pardavimą Lietu-voje bei naudojimąsi Lietuvos elektros sistema.

Komiškai atrodo ir premjero bei kai

kurių Seimo narių parašyti straipsneliai apie tai, kad Lietuvą nuo kažkokios krizės gelbėja socdemų neva „atrastos“ rinkos į Kiniją, Braziliją, Tunisą. Faktas tas, kad šių valstybių Lietuvos eksporto dešimtukuose iki šiol nematome. Dar daugiau, pats Lietuvos eksportas, kaip pripažįstama ES ataskaitoje apie Lietu-vos ekonominę situaciją, sustojo 2012 m. ir nuo to laiko mažėja. Tam, kad būtų išlaikomos tradicinės eksporto rinkos, ne kartą raginau atkurti Lie-tuvos diplomatų ekonomistų korpusą. Vietoj to buvo pasirinkta ekstensyvi diplomatinių atstovybių plėtra (čia pavyzdys galėtų būti ambasada „strate-ginėje“ Lietuvai Pietų Afrikos Respu-blikoje).

Galima konstatuoti, kad per visą praeitą kadenciją Lietuvos diplomatinė tarnyba plaukė palengva, pasroviui ir tik iš praeitą kadenciją jai suteikto pagrei-čio. Ne paslaptis, jog Lietuvos Vyriau-sybė užsienio politikoje simptomiškai vengia viešų politinių diskusijų, nes į minėtus klausimus neturėtų ką atsakyti. Kalbama apie europines procedūras ir techninius dalykus, tarytum esminiais politiniais klausimais už mūsų valstybę

viskas jau nebylomis nuspręsta. Daugeliu atvejų (pavyzdžiui,

sprendžiant pabėgėlių krizę) Vyriausy-bė nenutuokia, neklausia ir net nenori žinoti, kur Lietuvą neša tarptautinės politikos verpetai. Premjeras, užuot prisidėjęs prie nacionalinių interesų tarptautinėje politikoje artikuliavimo ir gynimo, mieliau (ir ne visada sėkmingai) ėmėsi reporterio ar vertėjo iš Briuse-lio vaidmens, tik perduodamas, kokie sprendimai buvo priimti ir ką privalės įgyvendinti Lietuva. Taip kuriamas fatalizmo jausmas, visuomenės atskirties nuo politinio proceso jausmas ir nuojau-ta, kad savarankiškos Lietuvos užsienio politikos laikai jau kaip ir pasibaigė: nuo šiol užteksią „laikytis procedūrų“ ir laiku publikuoti su visais iš anksto suderintas Twitterio žinutes...

Ar tikrai tik tokia turi būti Lietuvos užsienio politikos ambicija?

Jeigu nenorime dreifuoti vietoje, privalu grąžinti į diplomatijos darbo-tvarkę aiškesniais nacionaliniais pri-oritetais paremtą dvišalę ir regioninę diplomatiją, o į užsienio politiką – tikrą politiką, kurios pamatas – idėjos ir vertybės. ■

Lietuvos užsienio politika – viena iš tų sričių, kurioje visuomet būdavo siekiama išlaikyti nuoseklumą ir aiškią darbų kryptį.

ww

w.w

ikip

edia

.org

Mar

cin

Bia

łek

nuot

rauk

a

Galima konstatuoti, kad per visą praeitą kadenciją Lietuvos diplomatinė tarnyba plaukė palengva, pasroviui ir tik iš praeitą kadenciją jai suteikto pagreičio.


22_ Apžvalga | GEGUŽĖ 2016APŽVALGOS AIKŠTELĖ

Pradžioje buvo žodis... Šią biblinę tiesą, ko gero, esame girdėję kiekvienas, netgi nepaisant to, kokį savo namuose saugome knygų skaičių, kurį prieš metus paviešino Lietuvos kultūros ministerijos organizuotas tyrimas apie gyventojų dalyvavimą kultūroje ir pasitenkinimą paslaugomis. Tačiau, ar tikrai išgirstą ir perskaitytą vieną ar kitą žodį suvokiame visi vienodai?Na, dėl tokių sąvokų kaip Motina, Tėvy-nė, Dievas prieštaravimų lyg ir neturėtų kilti, nes būtent šie trys raktiniai žodžiai atspindi žmogaus egzistencinės svarbos reikšmes – Meilę, Viltį ir Tikėjimą. Pa-prasta, suprantama ir gilu. Bet kas nu-tinka su žmogumi, kada jo lūpose gimsta ne mažiau sakralus ir vertas įsiklausymo žodis – Kultūra?

Kalbu ne apie tuos, kurie diena die-non tarnauja ir aukojasi tautos ir kiekvieno individo dvasinio turtinimo lauke, kuria-me ir formuojasi sąmoningos asmenybės,

Pilietiškumas, be su Motinos pienu įskiepytos meilės Tėvynei ir Dievo palaimos, apskritai nėra įmanomas.

Vytautas JUOZAPAITIS – Lietuvos Respublikos Seimo narys, TS-LKD Šešėlinės vyriausybės kultūros ministras, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

APIE ŽODĮ, KULTŪRĄ IR TĖVYNĘ

Kultūra – tai yra raktinis žodis, padėsiantis žengti lemiamą žingsnį į naujų galimybių Lietuvą.

kuriančios visuotinės gerovės valstybę. Liūdina kai kurių valdininkų ir politi-kų naudojama retorika, kurioje Kultūra prilyginama paslaugų kategorijai, kurios reikalingumą nustato patys tos paslaugos vartotojai, priklausomai nuo kiekvieno fi-ziologinio poreikio būti pasitenkinusiam...

Ir štai žodis Kultūra, ištartas ar užrašytas tokio vartotojo, juolab, einančio valstybines pareigas, kuriam ir meilės sąvoka taip pat asocijuosi su paslauga,

tampa banaliu raidžių rinkiniu, niekaip nesusijusiu su jo pilietiškumo samprata. O pilietiškumas, be su Motinos pienu įskiepytos meilės Tėvynei ir Dievo palai-mos, apskritai nėra įmanomas.

Todėl tas pats žodis, turintis ste-buklingą įtaigos galią, savyje nešdamas prasmę ir patį svarbiausią žmogiškojo orumo turinį, suderintas su paslaugos sąvoka, tampa beprasmiu daiktavardžiu. Panašiai kaip plaštakės: niekuo nenusi-kaltusių skraidančių padarėlių pavadini-mu kažkodėl pavadintos kūniškos meilės paslaugas teikiančios gražiosios lyties atstovės, kurių prie kultūros sektoriaus lyg ir nebūtų padoru priskirti.

Tad kyla klausimas, ar Kultūros sąvo-ką nuleidžiant iki paslaugų lygmens tiki-masi pakelti „masažų su laiminga pabaiga“ prestižą? Bet kuriuo atveju, šis viešas nesusipratimas, deja, tapęs savaime su-prantama norma, septynmyliais žingsniais tolina mus nuo orios ir taurios valstybės, kurios gyventojai svarbiausia savo pareiga laikytų tos valstybės nepriklausomybės gynimą, sampratos. Šia kryptimi judant, vargu bau ar ilgainiui bebus įmanoma įtikinti jaunuolius, kad Meilė, Viltis ir Tikėjimas, kurie šiandien klasifikuojami įvairiose kultūrinių paslaugų ir pasitenki-nimų registro lentelėse išskirtinai tik pagal refleksų suformuotų instinktų tenkinimą, ir sudaro dvasinį turinį – esminį žmogiš-kosios esmės atpažinimo ženklą.

Taigi, žodis... Nieko nereiškiantis ir tuo pat metu – visagalis. Lemiantis ištisų tautų ir valstybių likimus, ateitį ir saugantis istorinę atmintį. Tačiau viskas priklauso nuo tą žodį ištarusiojo sąmonės aiškumo ir sielos taurumo bei nuo tą žodį išgirdusiojo gebėjimo atpažinti jame už-koduotą prasmę. Kitaip tariant – visa tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų Kultūros sąvokos supratimo.

Tad nenustebkime, kad teikdami


vieni kitiems įvairaus pobūdžio kultū-rines paslaugas, įskaitant ir „smegenų masažą“, dar kitaip vadinamą „plovimu“, nebūtinai sulauksime laimingos pabai-gos, o veikiau sugrįšime į žmogaus ir visuomenės evoliucijos raidos natūrinio ūkio stadiją, arba dar blogiau – vieną rytą pabusime kailyje pirmykščio homo erectus (stačias žmogus), kurio svarbiau-sias tikslas – numalšinti alkio jausmą ir patenkinti kitokius fiziologinius porei-kius. O nuo šio klaikaus sapno mus skiria tik žodis... Vienas žodis – Kultūra.

Žodis, kuriame slypi mūsų valstybės ir kiekvieno mūsų atskirai turinys, be kurio gyvenimas tampa primityviausia egzistavimo forma. Žodis, kuriame gyva daina ir tautos atmintis, tikėjimas ir pa-žinimas, pasididžiavimas ir viltis. Žodis, kuris savyje talpina ne tik pačius tauriau-sius jausmus, bet nuolat primena apie patirtus dvasinius išgyvenimus, kančią ir pažeminimą, tuo pačiu keldamas mūsų orumą ir pagarbą šalia esančiajam.

Taip, retsykiais pasigirsta šiandien už kultūros politiką atsakingo ministro frazė, kad valstybė prasideda nuo kultūros. Tačiau už kiekvieno žodžio privalo būti ir veiksmai, be kurių tie žodžiai tik suvirpi-na orą... Nes kažkodėl pamirštama, kad ta pati valstybė ir pasibaigia su kultūra. Nepakanka tik pradėti: jeigu nebus tąsos – pabaiga ištiks netrukus… Tai lyg mūsų žemelė maitintoja – ilgai puoselėjama kultūros dirva, kurią reikia laiku suarti, iša-kėti… Po to reikia laiku pasėti, sudaiginti, užauginti ir tik tuomet džiaugtis vaisiais. Ir tas procesas privalo vykti nenutrūkstamai, nepaisant metų laikų ar politinių sezonų kaitos. Ir daryti tai reikia ne pripuolamai, kada norisi rieškučiomis pasisemti naujų paramos balsų, o dirbant kantrų rituali-nį darbą, be kurio sulaukti sunokusių ir sveikų vaisių yra neįmanoma.

Šiandien dar nevėlu. Išgirskime ir pasidalykime tuo žodžiu, kuris lyg raktas atrakins užrūdijusią abejingumo ir nusivylimo spyną ir leis atverti duris, už kurių gyvena toji svajonių Lietuva, kurios taip troškome ilgus metus. Kultūra – tai raktinis žodis, padėsiantis žengti lemiamą žingsnį į naujų galimybių Lietuvą. ■


PENSIJA – NE PAŠALPA, O VISO GYVENIMO UŽDARBISGintarė SKAISTĖ

Pastaruoju metu girdimi streikuojan-čių mokytojų, mažu atlyginimu besi-skundžiančių medikų balsai užgožė nuolat skurde gyvenančių pensininkų raginimus didinti jų pajamas. Politi-nėje darbotvarkėje tai tapo antraeile problema, juk pensininkai neemigruos. Tačiau jaunimui reikia kažką pasiūlyti, kad pasirinktų gyventi Lietuvoje.

Valdančioji koalicija vyresnius piliečius tarsi pamiršo. Senatvės pensiją gaunančių asmenų (65 metų ir vyres-nių) skurdo ir socialinės atskirties lygis siekia 32 proc. ir yra beveik dvigubai didesnis už ES vidurkį. Vidutinės pen-sijos dydis per pastaruosius trejus metus kilo vos 12 eurų, šiandien siekdamas varganus 247 eurus per mėnesį.

Seime pristatytame socialinio modelio projekte išdidžiai kalbama apie pensijų indeksavimą, kada šių augimas

ateityje priklausytų nuo ekonomikos būklės, o ne nuo politikų malonės. Tačiau kur, mielieji, jūs buvote trejus metus? Ekonomika augo, vidutinis atlyginimas didėjo, tačiau pensijų dydis kilo triskart lėčiau nei pašalpos ar atly-ginimai, nuo kurių mokamas socialinis draudimas.

Čia jau šios Vyriausybės prioritetų problema – ar mūsų valstybėje pašalpų gavėjai yra labiau remiami, negu savo per gyvenimą jau atidirbę vyresnio amžiaus piliečiai? Tai elementarus pa-garbos vyresniam amžiui ir darbštumui klausimas.

Jau beveik girdžiu nervingus balsus, kad pensijų padidinti buvo neįmano-ma, nes reikėjo grąžinti A. Kubiliaus nusavintas pensijas, atstatyti konserva-torių nustekentą kariuomenę, padidinti mokytojams algas ir dar ką nors. Tik pamirštamos kelios detalės. Net krizių

Vidutinės pensijos dydis Lietuvoje per pastaruosius trejus metus kilo vos 12 eurų, šiandien siekdamas varganus 247 Eur/mėn.

ww

w.fl

icr.

com

Ped

ro R

ibei

ro S

imõe

s nu

otra

uka


Pensijų sistemos reformos poreikį lemia augantis sąlyginis pensininkų skaičius ir mažėjanti dirbančiųjų dalis.

metais vidutinė pensija sudarė 48–49 proc. grynojo vidutinio darbo užmokes-čio (VDU). Šiandien, kylant ekonomi-kai, vidutinė pensija sudaro vos 43 proc. VDU, nors vienintelis pensijų šaltinis ir objektyvus didinimo ar mažinimo kriterijus yra surenkamų mokesčių nuo darbo užmokesčio lygis.

Žvelgiant į pačią pensijų mokėjimo sistemą Lietuvoje, matosi akivaizdžios ydos. Lietuva yra antra šalis ES pagal mažiausią BVP dalį, skiriamą pensijoms mokėti. Tad siekdama įvykdyti politikų nustatytas prievoles, „Sodra“ turi augin-ti skolų kuprą, jų aptarnavimo kaštus perkeldama ant pensininkų pečių. Akivaizdu, kad subalansuoti šios siste-mos biudžetą dabartinėmis sąlygomis yra neįmanoma. Tačiau net ir šiandien niekas nekalba apie sisteminę pensijų mokėjimo pertvarką, kuri užtikrintų orią senatvę garantuojančias pajamas.

„Sodros“ skola pasiekė 3,7 mlrd. eurų. Tai daugiau negu metinės

„Sodros“ pajamos, ir tokios skolos ji niekada nepajėgs grąžinti. Taip sufor-muojama amžina nepritekliaus būsena, kada ekonomikos augimu grindžiamas prašymas didinti pensijas sutinkamas su pašaipa. Taip iškreipiamas pats pensijos, kaip draudiminės išmokos, supratimas. Senatvės pensija tampa pašalpa, o ne sunkiu viso gyvenimo darbu užtarnautu gėriu.

Galbūt manytume, kad „Sodros“ skola ne mūsų rūpestis, bet vien palū-kanos ir skolų aptarnavimas per 2015 metus „suvalgė“ 150 mln. eurų. Visi šie pinigai vietoj to, kad pasiektų pensijų gavėjus, nuteka į finansų institucijas.

Akivaizdu, kad skolų aptarnavimas, pašalpos ir darbo rinkos politikos prie-monės, sumestos į vieną krūvą, „Sodro-je“ duoda keistoką rezultatą. Nors darbo pajamos Lietuvoje yra apmokestinamos ženkliausiai regione (Lietuvoje – 40 proc., Latvijoje – 34 proc., Estijoje – 33 proc.), tačiau pensijas turime mažiausias

(Lietuvoje – 247 Eur, Latvijoje – 273 Eur, Estijoje – 348 Eur).

Pensijų sistemos reformos poreikį lemia augantis santykinis pensininkų skaičius ir mažėjanti dirbančiųjų dalis. Šioje srityje Lietuvos perspektyvos laikomos prasčiausiomis. Europos pro-fesinio mokymo plėtros centro (CE-DEFOP) atlikto tyrimo duomenimis, mūsų šalyje darbo jėga per ateinantį dešimtmetį sumažės beveik 20 proc., labiausiai visoje ES.

Tam turi įtakos ne tik mažėjantis gimstamumas, bet ir auganti emigracija. Iš dalies, tai uždaras ratas. Nuolatinis pensininkų nuvertinimas, pensijų augi-mo nelaikymas prioritetu skiepija mūsų visuomenėje nepagarbą vyresniesiems. Todėl ir vidutinio amžiaus žmonės ima suvokti, kad po 10–20 metų jie taip pat bus negerbiami, gaunantys pašalpą vie-toj uždirbtos pensijos. Ir tai juos verčia galvoti apie radikalius pokyčius, visų pirma – emigraciją.

Suvokimas, kad dabartinė pensi-jų sistema yra supuvusi, o dėl naujo modelio vis neapsisprendžiama, sukelia nežinią darbingo amžiaus žmonėms dėl savo ateities ir nepasitikėjimą savo vals-tybe. Nes jie supranta, kad jiems tapus pensininkais, su jais bus lygiai taip pat nepagarbiai elgiamasi.

Apskritai, ES valstybės plačiai analizuoja galimybes pereiti nuo vy-raujančio perskirstymo prie sąlyginai apibrėžtų įmokų pensijų modelio. Tai yra sistema, kai virtualiose asmeninėse sąskaitose kaupiamos lėšos su sąlygi-ne palūkanų norma, susieta su visos sistemos grąža. Kuo ilgiau dirbi ir kuo daugiau uždirbi, tuo didesnė bus tavo gaunama pensija. Tai skatina žmones likti darbo rinkoje kuo ilgiau.

Tokia sistema yra skaidresnė, teisingesnė, sunkiau manipuliuojama politikų, taip pat lengviau reaguoja į de-mografinius ar ekonominius pokyčius. Šį kelią jau pasirinko Švedija, Italija, Lenkija, Latvija, modifikuota sistema taip pat taikoma Vokietijoje. Daugu-mos šių šalių pensijų sistemos tvarumas vertinamas geriau negu Lietuvoje. ■


ww

w.fl

icr.

com

Ed

Your

don

nuot

rauk

a


Goda KARAZIJAITĖ

SESĖ TŪKSTANČIAMS, ARBA KUR VEDA MEILĖ ARTIMUI IR TĖVYNEI

Netyla kalbos, jog visai tuoj pat minėsi-me Lietuvos Nepriklausomybės šim-tmetį. Kiekvienam iš mūsų giliai širdyje įrašyta data – Vasario 16-oji, kuomet Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Lygiai po aš-tuonių mėnesių ir vienos dienos – 1918 m. spalio 17 d. Lietuvos kariuomenės kareivinėse Vilniuje pirmą kartą buvo sugiedota Tautiška giesmė. Simboliš-ka – 2015 m. spalio 17 d. – Lietuvos himną giedojo ir į Lietuvos šaulių sąjungos gretas įsijungė dar kelios dešimtys ryžtingai nusiteikusių žmonių dirbti „Tavo naudai/ Ir žmonių gėrybei“. Nuolat didėjant savanoriškam visuo-menės įsitraukimui į šalies gynybinių pajėgumų stiprinimą, akivaizdu, jog ne

tik kalbomis, bet ir kasmet vis stipriau sužydinčia vienybe pasitinkame mūsų valstybingumo šimtmetį.

Tą pačią simbolišką spalio 17-ąją Šaulio priesaiką priėmiau ir aš. Įsipar-eigojau, jog: „Aš, Goda Karazijaitė, tapdama šaule, Jūsų akivaizdoje pri-siekiu būti ištikima Lietuvos valstybei, negailėdama jėgų ir gyvybės ginti ir saugoti jos nepriklausomybę, teritorinį vientisumą ir konstitucinę santvarką. Pasižadu laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos šaulių sąjungos įstatymo, Lietuvos šaulių sąjungos statu-to ir Šaulių etikos kodekso, kitų įstaty-mų, sąžiningai vykdyti šaulio pareigas ir vadų įsakymus. Pasižadu gerbti žmogaus

teises, saugoti man patikėtas paslaptis ir turtą, rūpintis Lietuvos Respublikos ir jos Tautos gerove, visur elgtis, kaip dera doram, drausmingam ir narsiam šauliui. Tepadeda man Dievas.“ Šie žodžiai priminė kone tą patį vertybinį pamatą, įdiegtą šeimos bei suformuotą aplinkos, kurį kaskart kartodavau sau mintyse, – tarnauti Tėvynei visomis išgalėmis, jos neišduoti, ginti ir branginti. Tik šįkart šis pažadas buvo balsu ištartas drauge su dešimtimis, prisijungiant prie tūkstan-čių, kas dar labiau išryškino neaprėpia-mą mūsų visų bendrystę ir meilę savam kraštui, kuri „Dega mūsų širdyse“.

Ar tik bendrystės, o gal savo darbų užtarimo iš aplinkinių ieškodami mes jungiamės į tokias visuomenines

Bazinį šaulio kursą gegužės mėnesio paskutinį savaitgalį baigusių šaulių grupė.

?APŽVALGOS AIKŠTELĖ

26_ Apžvalga | GEGUŽĖ 2016APŽVALGOS AIKŠTELĖ

organizacijas, kaip Lietuvos šaulių sąjunga? Mano kol kas dar trumpa, bet kupina įsimintiniausių patirčių narystė LŠS parodė, jog čia galiu ne tik jaustis seserimi tūkstančiams kitų šaulių, bet ir tobulėti, įprasminti save ir pasiruošti netikėčiausioms situacijoms, kurių, greičiausiai, netrūksta kiekvieno kasdienybėje. Gyvename laikais, kai technologijos mūsų gyvenimą įrėmina taip, jog staiga nutrūkus telefono ryšiui, prieigai prie interneto, GPS signalui ir atsidūrus kryžkelėje, nesusigaudytume, kur link žengti, o gal suktis vietoje kaip žaisliniam vilkeliui, iki kol išsikasi sau duobę?... Išmintingi žodžiai: „Būdamas savo komforto zonoje, žmogus savo energijos perteklių, kuris galėtų būti skirtas išgyvenimui, skiria savidestruk-cijai“. Bent keletą kartų per savaitę skirdami šiek tiek laiko elementaraus orientavimosi savo aplinkoje (mieste, kuriame gyvename, gretimai esančia-me miške ar netolimose apylinkėse) įgūdžių gerinimui, stipriai patobulė-tume, o ir išsilaisvintume. To moko ir BŠK – Bazinio šaulio kurso – metu, kur dėmesys skiriamas tikrai ne „snaiperių“ paruošimui, bet naujai prisiekusių šaulių pasiruošimui išlikti tvirtiems bet kokio-mis sąlygomis ir gebėti padėti visiems mums, atėjus dienai X. Kiekvieno šaulio pareiga yra visomis išgalėmis stiprinti valstybės gynybinę galią, ugdyti pilietiš-kumą ir tautinį sąmoningumą, vykdyti valstybės gynybos švietėjišką veiklą bei teikti pagalbą įvairioms valstybės institucijoms.

Kaip teigė 1919 m. įkurtos Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas, ideologas ir vadas Vladas Putvinskis-Pūtvys, „šaulys yra tautos karys ir dvasios aristokratas“. Priklausymas šiai savanoriškai, pilietinės savigynos savaveiksmei visuomenės or-ganizacijai neapsiriboja vien tik karyba, čia kiekviena sesė ir kiekvienas brolis šaulys, įgijęs pagrindines organizacijos nariui privalomas žinias, gali pasirinkti sau artimą šauliškos veiklos sritį, kurių yra begalė pagal kiekvieno norus, pomė-gius ir polėkius. Čia tereikia žinoti vieną – teisingą – kryptį: Tėvynės labui! ■

Šauliai pratybų metu mokosi judėjimo mišku taktikos.

Greito puolimo ir atsitraukimo taktikos pratybos imitaciniame mūšio lauke.

Šauliai maskuojasi ir treniruojasi miško teritorijoje būti nepastebėtiems bei atpažinti užsimaskavusį priešą.

Paul

iaus

Sau

darg

o nu

otra

uka

Paul

iaus

Sau

darg

o nu

otra

uka

Nuo

trau

ka V

aido

to O

kulič

-Kaz

arin

o

demokratijos kryŽkelĖapzvalga.eu/images/apzvalga-nr81.pdf201 dtŪu _1 2016 m. gegužė. nr. 5 (81)...

Documents