LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinika

Auksė Janina Čaraitė

VI kursas, 5 grupė

Šunų gastritų diferencinė diagnostika

Differential Diagnostics of Gastritis in Dogs

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas : Doc. Dr. Gintaras Zamokas

Kaunas, 2016

2

DARBAS ATLIKTAS DR. LEONO KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ

KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų gastritų diferencinė diagnostika“.

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) (parašas)

vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1) ____________________________________________________________________

2)____________________________________________________________________

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

3

Turinys

SANTRUMPOS ....................................................................................................................................... 4

SANTRAUKA ......................................................................................................................................... 5

SUMMARY ............................................................................................................................................. 6

ĮVADAS .................................................................................................................................................. 7

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI .................................................................................................... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA ...................................................................................................... 9

1.1 Etiologija ir klasifikacija .......................................................................................................... 9

1.2 Ūmus gastritas ........................................................................................................................ 10

1.3 Helicobacter spp. sukeltas gastritas ........................................................................................ 10

1.4 Lėtinis gastritas ...................................................................................................................... 10

1.5 Diagnostiniai tyrimai .............................................................................................................. 13

1.6 Gydymas................................................................................................................................. 17

2. TYRIMAI IR METODIKOS ....................................................................................................... 21

3. TYRIMO REZULTATAI ............................................................................................................ 23

3.1 Amžiaus įtaka šunų gastrito pasireiškimui ............................................................................. 23

3.2 Veislės įtaka šunų gastrito pasireiškimui ............................................................................... 24

3.3 Gastritą sukeliančios priežastys .............................................................................................. 25

3.4 Dažniausiai naudojamos diagnostinės priemonės .................................................................. 26

3.5 Lyties įtaka šunų gastrito pasireiškimui ................................................................................. 27

3.6 Dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai simptomai ................................................................. 28

3.7 Dažniausi šunų gastrito gydymui naudojami vaistai .............................................................. 32

3.8 Šunų kraujo morfologiniai rodikliai sergant gastritu............................................................. 33

3.9 Šunų kraujo biocheminiai rodikliai sergant gastritu ............................................................... 35

4. REZULTATŲ APTARIMAS ...................................................................................................... 36

IŠVADOS..................................................................................................................................... 38

LITERATŪROS SĄRAŠAS ........................................................................................................ 39

4

SANTRUMPOS

NVNU – nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai

IBD- uždegiminė žarnų liga

GI- virškinimo traktas

GHG- gigantiškas hipertrofinis gastritas

MCT- skrandžio gastrinoma

RBC-eritrocitai

HCT- hematokritas

HGB- hemoglobinas

PLT- trombocitai

WBC- leukocitai

NEU- neutrofilai

LYM- limfocitai

MONO- monocitai

EOS- eozinofilai

BUN-kraujo šlapalo azotas

CREA- kreatininas

GPT- alanintransaminazė

AST- asparagintransaminazė

ALP- šarminė fosfatazė

5

SANTRAUKA

Šunų gastritų diferencinė diagnostika

Auksė Janina Čaraitė

Magistro baigiamasis darbas

Pagrindinis darbo tikslas buvo nustatyti ir įvertinti šunų gastrito priklausomybę pagal lytį,

amžių ir veislę, nustatyti dažniausiai pasireiškiančius klinikinius simptomus, naudojamas

diagnostines priemones, gydymui naudojamus medikamentus. Statistiškai išanalizavus būdingus

kraujo morfologinių ir biocheminių rodiklių pakitimus, nustatyta, kad dažniausiai gastritu sirgo iki 1

metų amžiaus šunys (44,4 %). Gastritu dažniau sirgo jorkšyrų veislės atstovai (24,1%) ir patelės sirgo

dažniau nei patinėliai, jos sudarė 59,3 %. Labiausiai išreikšti gastrito klinikiniai simptomai buvo

vėmimas (95,4 % pacientų) ir pilvo sienos įtempimas (35,2 % pacientų). Gastrito priežastys, kurios

pasireiškė dažniausiai buvo alimentinės kilmės (38,8 %) ir antrinės kilmės (34,3 %). Išanalizavus

kraujo morgfologinius tyrimus buvo nustatyta eritrocitozė, eritrocitopenija, trombocitozė,

hemoglobino ir hematokrito pokyčiai. Dažniausiai leukocitinėje formulėje pasireiškė limfocitopenija

ir monocitozė. Išanalizavus kraujo biocheminius tyrimus 14 šunų buvo nustatyti GPT pokyčiai, 19 -

BUN pokyčiai ir 17 - GOT rodiklio pakitimai. Dažniausiai buvo atliekami kraujo tyrimai (100 proc.),

rečiau rentgeninis tyrimas (49 proc.). Gydymui dažniausiai buvo naudojami prokinetikai (73,1 proc.),

spazmolitikai (58,3 proc.) ir dieta (57,4 proc.).

Raktiniai žodžiai: šuo, gastritas, gydymas, diagnostika, priežastys

6

SUMMARY

Differential diagnostics of gastritis in dogs

Auksė Janina Čaraitė

Master‘s Thesis

The main purpose of the work was to determine and estimate dog gastritis predisposition by

gender, age and breed. Determine clinical signs, diagnostics and the most frequently used medical

treatments. Blood morphological and biochemical indexes were statistically analyzed. Gastritis were

found most frequently in younger dogs at one years old and younger (44,4 %). The most common

breed to contract gastritis was the Yorkshire terrier (24,1 %) breed of dog and females seemed to have

a higher disposition (59,3 %) than males. The most frequent clinical gastritis symptom was vomiting

(95.4 %) and abdominal wall tension (35.2 %). Gastritis were found to be caused by aliment (38,8 %)

and secondary causes (34.3 %). Analyzis of blood samples showed changes in eritrocitosis,

eritrocitopenia, trombocitosis, hemoglobin and hematocrit. The most frequent changes in leukogram

were limfocitopenia and monocitosis. In blood biochemistry changes were found in GPT for 14 dogs,

BUN for 19 dogs and GOT for 17 dogs. The most frequently used diagnostic method was blood tests

(100 %), with x-rays (49 %) being rarer. The most frequent treatment given was prokinetics (73.1 %),

spasmolytics (58.3 %) and diet (57.4 %).

Keywords: dog, gastritis, treatment, diagnostic, causes.

7

ĮVADAS

Gastritas yra apibrėžiamas kaip skrandžio uždegimas. Patologiniu požiūriu šio susirgimo metu

dažniausiai paveikiama skrandžio gleivinė. (1) Skrandžio sutrikimai yra labai dažnas šunų susirgimas

dėl kurio gyvūnų šeimininkai ateina pasikonsultuoti pas veterinarijos gydytoją. Gastritai sudaro 52 %

visų virškinimo sistemos ligų (1). Įprastai skrandžio ligos yra uždegimo, obstrukcijos ar neoplazijos

sukelta pasekmė. (2)

Gastritas dažniausiai kliniškai pasireiškia vėmimu su krauju arba be, melena, žiaugčiojimu,

padidėjusiu seilėtekiu, pilvo pūtimu, pilvo skausmu ir svorio netekimu. Daugelis nesusijusių su

skrandžiu sutrikimų gali turėti panašius klinikinius požymius, todėl labai svarbus sisteminis požiūris,

norint nustatyti, ar skrandžio liga yra to priežastis. Dažniausiai pas gastritu sergančius pacientus

pasireiškia vėmimas, todėl svarbu susirinkti detalią informaciją apie tai. Susidaryti aiškų vaizdą apie

vėmimo trukmę, dažnumą, kiekį, spalvą, progresavimą, ryšį su mityba. Taip pat svarbu atskirti

vėmimą nuo atpylimo, kurio metu matomos aktyvūs pilvo susitraukimai ir ar turinyje yra tulžies. Kai

vėmimo negalime atskirti nuo regurgitacijos, labai svarbu stebėti „vėmimo epizodus“ ir gyvūno

valgymą.

Vėliau didelis dėmesys skiriamas anamnezės surinkimui ir fiziniam tyrimui. Amžius ir lytis yra

svarbūs rodikliai diagnozuojant skrandžio susirgimus. Taip pat reiktų išsiaiškinti, ar yra prieiga prie

svetimkūnių, toksinų, vaistų ar gyvūnas buvo skiepytas. Turėtų būti aiškios gyvūnų laikymo sąlygos:

lauko, vidaus voljeras, gyvena vienas ar su kitais augintiniais. Pastebėti ar nepasireiškia kiti požymiai:

poliurija, svorio netekimas, troškulys, viduriavimas, čiaudulys, kosulys, fizinio krūvio netoleravimas.

Vėliau atliekami klinikiniai tyrimai ir kiti diagnostiniai tyrimai. (2). Krūtinės ląstos

rentgenograma padeda aptikti ir paneigti stemplės išsiplėtimą arba obstrukciją. Matant išvemtame

turinyje šviežio arba suvirškinto kraujo likučius ir esant arba nesant melenai, galime įtarti skrandžio

erozijas arba opaligę. Pilvo srities ultragarsas arba rentgenograma ir patologinė medžiaga imami esant

ypač ūmiems atvejams. Ūmaus gastrito sukelti pakitimai ir simptomai panašūs į daugelį kitų ligų,

todėl pasireiškus klinikinės būklės pablogėjimui arba nesant pagerėjimo 1-3 dienų laikotarpyje

pageidaujama atlikti ultragarso tyrimą (efektyviausias), pilną kraujo tyrimą ir serumo biocheminius

tyrimus (1). Esant chroniškam gastritui patologiniai duomenys neturi diagnostinės vertės, kartais

ultragarso tyrimas parodo gleivinės sustorėjimą. Norint diagnozuoti reiktų ištirti biopsijos mėginį.

Endoskopija yra geriausias būdas paimti tokius mėginius. Siūloma paimti keletą mėginių, nes

gastritas gali būti generalizuotas arba lokalizuotas tik tam tikroje vietoje.

Žiaugčiojimas, neišvėmimas jokio turinio, pilvo pūtimas didelių veislių šunims siejamas su

GD/GDV, kuris reikalauja greitos diagnozės ir gydymo. Maisto vėmimas 8-10 valandų po pavalgymo

rodo uždelstą skrandžio ištuštėjimą ir reikalingi tyrimai norint atskirti skrandžio obstrukciją nuo

8

skrandžio judesių defektų. Retai svorio netekimas yra siejamas su skrandžio liga, bet gali pasireikšti

kartu su vėžiniais susirgimais, grybeline infekcija, obstrukcija ir gastropatija, kas yra labiau

apibendrintas ligos procesas. Blogai diagnozavus visas šias ligas ir dalį kitų virškinimo sistemos ligų,

bei greitai nesuteikus reikiamo gydymo pacientas gali išsekti ir nugaišti. (2)

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas

Nustatyti ir įvertinti šunų gastrito priežastis, priklausomybę pagal amžių, lytį, veislę, klinikinių

simptomų pasireiškimą, efektyviausius gydymo metodus ir diagnostikos ypatumus.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti, kokio amžiaus gyvūnai gastritu serga dažniausiai.

2. Nustatyti, ar susirgimas dažniau diagnozuojamas kurios nors veislės šunims.

3. Nustatyti, ar lytis turi įtakos gastrito pasireiškimui.

4. Nustatyti, būdingiausius gastrito klinikinius simptomus.

5. Nustatyti, kokios dažniausios gastrito priežastys.

6. Nustatyti, kokie diagnostiniai tyrimai dažniausiai atliekami diagnozuojant gastritą

7. Nustatyti, kaip kinta kraujo morfologinių ir biocheminių tyrimų rodikliai pasireiškus

gastritui.

8. Nustatyti, kokie medikamentai dažniausiai vartojami gastrito gydymui.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Etiologija ir klasifikacija

Manoma, kad daugeliui pacientų, kuriems pasireiškia toks klinikinis simptomas kaip vėmimas

turi tam tikrą gleivinės sužeidimą. Priežastys, sukeliančios gastritą, gali būti labai įvairios.

Dažniausios priežastys, sukeliančios ūminį gastritą, yra padidėjęs jautrumas maistui ir neapdairus jo

parinkimas. Dažnai tai būna priežastis suvalgyto nevirškinamo maisto (sugedusio ar toksiško maisto)

arba pašalinių medžiagų (akmenys, kaulai, mediena ir pan.). Kitos priežastys gali būti apsinuodijimas

chemikalais (herbicidai, trąšos) sunkiaisiais metalais (litis, cinkas ir kt.), infekcinės (parvovirusinis

enteritas, maro virusas, infekcinis hepatitas) arba parazitinės (Physaloptera spp., Ollulanus spp.)

kilmės. (3) Taip pat dažnas NVNU naudojimas. (4) Gastritą gali sukelti ir Helicobacter spp, bei

metaboliniai sutrikimai (uremija, hepatopatija). Nemažai atvejų chroniškas gastritas yra idiopatinė ir

imuniteto sukelta būklė, kuri atsakinga už uždegiminių ląstelių infiltraciją skrandžio gleivinėje. (5)

Eksprementuojant yra įmanoma sukelti chronišką gastritą, naudojant gleivinės dirgiklius, sistemiškai

vartojant skrandžio sultis arba atlikus priešgimdyvinę timektomiją. Chroniškas idiopatinis gastritas

yra dalis uždegiminės žarnyno ligos (IBD) sindromo ir gali kilti kaip neigiama reakcija į maistą ar

bakterinius antigenus. (3)

1.2 Ūmus gastritas

Šunims staiga prasidėjęs vėmimas, kuris įtariama gali būti susijęs su skrandžio gleivinės trauma

arba uždegimu dažnai yra vadinamas „ūmiu gastritu“. Ūmus gastritas neturi amžiaus predispozicijos,

gali sirgti tiek šunys, tiek katės. Tačiau šunys yra labiau linkę sirgti dėl ėdimo įpročių. Pasireiškus

ūmiam gastritui pastebimas staiga prasidėjęs vėmimas, paprastai išvemiamas maistas ir tulžis, nors

gali būti ir mažas kiekis kraujo. Gyvūnai, kuriems pasireiškė gastritas paprastai nesidomi maistu, juos

gali pykinti. Karščiavimas ir pilvo skausmai pasireiškia rečiau. (3) Renkant anamnezės duomenis gali

išaiškėti, jog buvo suėstas sugedęs maistas, toksinės medžiagos, svetimkūniai, vaistai ar gyvūnui

neįprastas maistas. Esant apsinuodijimui toksinėmis medžiagomis išryškėja tam tikri simptomai

pavyzdžiui, apsinuodijus cinku pastebima gelta ir gleivinių balkšvumas. Prarijus cheminių medžiagų

pastebimas padidėjęs gyvūno seilėtekis ir burnoje atsiranda opos. Dažniausiai, ūmus gastritas

diagnozuojamas tik atsižvelgiant į anamnezės ir klinikinio tyrimo metu gautus duomenis.

Diagnostiniai tyrimai atliekami jei gyvūnas nereaguoja į jam paskirtą simptominį gydymą arba per

keletą dienų gyvūno būklė nepagerėja arba blogėja. Paprastai ūmaus gastrito prognozė yra gera ir

gyvūnai greitai pasveiksta laiku suteikus tinkamą gydymą. (2)

10

1.3 Helicobacter spp. sukeltas gastritas

Keletas tyrimų parodė, kad skrandžio infekcija su Helicobacter spp. yra paplitusi tarp šunų.

Paplitimas svyruoja nuo 67-100 % tarp sveikų šunų ir 74-100 % tarp sergančių šunų, kuriems

pasireiškė vėmimas. (6) Helicobacter pylori yra spirocheta, kuri randama žmonių skrandžio

gleivinėje, o Helicobacter felis, Helicobacter heilmannii, Helicobacter bizzozeronii, Helicobacter

salmonis gali būti pagrindinės šunų ir kačių skrandyje esančios spirochetos. (3). Helicobacter spp.

buvo rasta ir pas kliniškai sveikus šunis ir pas šunis, kuriems kliniškai pasireiškė chroniškas gastritas

ir histologiškai buvo patvirtinta gastrito diagnozė. Tyrimų metu buvo pastebėta, kad 50 % šunų ir

kačių, kuriems pasireiškė vėmimas ir buvo daryta gastroskopija, buvo infekuoti Helicobacter.

Nepaisant didelės infekcijų tikimybės, daugelis infekuotų šunų ir kačių neparodo gastrito simptomų.

Žinoma, dalis gyvūnų būna su klinikiniais gastrito simptomais, gali pykinti, būdinga anoreksija ir

vėmimas susijęs su limfocitų ir neutrofilų infiltracija. Todėl kyla klausimas, ar Helicobacter sukelia

ligą? Atlikti tyrimai įrodo, kad dažniau sukelia infekciją, bet ne ligą ( gastritą) (7). Kadangi daug

gyvūnų yra besimptomiai Helicobacter nešiotojai yra sunku nustatyti priežastis ir gydymo

efektyvumą tarp Helicobacter spp. ir simptominio skrandžio uždegimo. Yra duomenų kurie rodo, jog

kai kurie simptomai išnyksta, kai iš organizmo eliminuojama Helicobacter spp. Žinoma, dar

diskutuojama ar galima „išgydyti“ pašalinus Helicobacter, tačiau yra aišku, kad kai kuriems

gyvūnams ji gali sukelti infekciją. (3)

1.4 Lėtinis gastritas

Lėtinis gastritas apibūdinams kaip vėmimas su pertraukomis daugiau nei 1-2 savaites. Šunų

lėtinis gastritas yra skirstomas pagal ląsteles, esančias uždegiminėje gleivinėje ( eozinofilinins,

limfoplazmocitinis, granuliominis arba limfinio audinio folikulinis). Taip pat skirstomi pagal

struktūros pakitimus ( atrofinis, hipertrofinis, pasireiškiantis kartu su edema, metaplazija, erozijomis)

(1)

Daugelio pacientų, kurie serga lėtiniu gastritu skrandžio gleivinė būna infiltruota limfocitais

arba plazmos ląstelėmis. Dažnai limfoplazmocitinė gastrito forma yra dalis IBD komplekso ir turi

panašią etiopatogenezę. Netipiškas arba padidėjęs netoleruojamo maisto antigenų kiekis, žarnų

bakterijų antigenai arba abu kartu ir/arba nenormali ar labai stipri šeimininko tolerancija gali būti

neatsiejama dalis sukelianti šį susirgimą. Esant chroniškam gastritui pastebima hiporeksija ( apetito

sumažėjimas) ir vėmimas. Tai dažniausi klinikiniai požymiai, kurie pasireiškia šunims ir katėms.

Vėmimų dažnumas gali varijuoti nuo vieno karto per savaitę iki kelių kartų per dieną. Daliai gyvūnų

pasireiškia tik hiporeksija, tariamai dėl mažesnio pykinimo. (3) Nėra tipiškų ir tiksliai apibrėžtų

klinikinių, laboratorinių, diagnostinių duomenų, kurie tiksliai apibūdintų gyvūną, kuris serga gastritu.

(8) Šia chroniško gastrito forma labiau linkę sirgti vidutinio ir senesnio amžiaus šunys, tačiau jauni

11

taip pat gali sirgti. Šis susirgimas gali pasireikšti kartu su enteritu arba kolitu, kaip dalis IBD

sindromo. (1)

Chroniškas hipertrofinis gastritas yra retas susirgimas, kuris pasireiškia kaip išplitusi,

generalizuota gleivinės hipertrofija. Arba dažniau pasireiškia kaip lokalizuota prievarčio urvo

gleivinės hipertrofija, kuri gali sukelti nutrūkstančią arba lėtinę piliorinę obstrukciją. Faktoriai, kurie

lemia skrandžio gleivinės hipertrofija yra chroniški uždegimai, svetimkūniai, ilgas naudojimas

protonų siurblio inhibitorių grupės vaistų. Hipergastrinemija gali turėti trofinį poveikį gleivinei, tai

galima pastebėti esant chroniškiems inkstų pažeidimams, chroniškam skrandžio pūtimui, gastrina

sekretuojantiems augliams (gastrinomai ) ir idiopatinei prievarčio G ląstelių hipertrofijai. Bokserių ir

basendži veislės šunys turi predispoziciją išplitusiai hipertrofuoto gastrito formai. Lokalizuota forma

linkę sirgti miniatiūrinių ir mažų šunų veislių atstovai (Maltos bišonai, pekinai, Ši-Cu, Lasos apsai).

Hipertrofuota gleivinė yra uždegimiška ir tai gali sukelti chronišką gyvūno vėmimą, pavėluotą

skrandžio ištuštėjimą ir maisto užsilaikymą, anoreksiją ir letargiją.

Granuliomatozinis gastritas gali pasireikšti šunų skrandžio gleivinėje dėl įvairių infekcinių

priežasčių ir kaip reakcija į endogenines medžiagas ir svetimkūnius. Histologiškai, granuliominiai

pažeidimai sudaro mazgines apibrėžtas makrofagų sankaupas, susimaišiusias su įvairiu skaičiumi

limfocitų, eozinofilų, neutrofilų ir daugiabranduolių gigantiškų ląstelių, su arba be centrinės nekrozės

ir periferinio limfoidinių ląstelių išsidėstymo. Parazitinės infekcijos, kurios gali sukelti tokio tipo

pažeidimus, yra nedažnos. Nematodas Spirocerca lupi įsiskverbia į skrandžio gleivinę ir sukelia

sunkų mišraus tipo uždegiminį - neoplazminį atsaką. Susidaro mazginiai židiniai, vadinami

granuliomomis. Tačiau, dalis autorių su šia nuomone nesutinka. Gnasthostoma spinigerum infekcija

grupėmis iki 10 suaugėlių gali būti lokalizuota pogleivinėje mazgelių pavidalu. Šie mazgeliai gali

išsikišti į skrandžio spindį. Taip pat buvo ištirta, kad parazitas Heterobilharzia americana yra susijęs

su granuliomatoziniu uždegimu. (8) Skrandžio uždegimas, susijęs su Ollulanus tricuspis, daugiausia

užfiksuotas katėms. Tačiau, neseniai buvo aprašytas atvejis apie du suaugusius šunis. Abu šunys

gyveno Tokijuje ir jiems pasireiškė chroniškas vėmimas ir nustatytas granuliomatozinis gastritas. (1)

Atrofinis gastritas yra retas sutrikimas, kai atrofuojasi skrandžio gleivinė ir ji praranda

sekrecijos funkciją. Atrofinis gastritas buvo užfiksuotas Norvegijos lundehundų veislės šunims. Šios

ligos priežastys nežinomos. Tik pastebėta, kad dažniau pasireiškia senyvo amžiaus šunims ir gali būti

susijęs su imuninės sistemos problemomis. Taip pat šunų atrofinis gastritas gali būti pasekmė

chroniško refliukso gastrito. Vyraujantis simptomas yra chroniškas vėmimas su petraukomis.

Manoma, kad gleivinės degeneracija gali sukelti achlorhidriją, kuri gali sąlygoti išaugusį bakterinį

užterštumą proksimalinėje plonųjų žarnų dalyje. Tai gali sukelti absorbcijos sutrikimus, lėtinį

viduriavimą, kūno svorio sumažėjimą ir bendros organizmo būklės pablogėjimą. (8)

12

Eozinofilinis gastritas yra retas susirgimas, kurio etiologija nėra aiški, bet apibrėžiama kaip

difuzinė eozinofilų infiltracija distalinėje skrandžio dalyje. Dažnai tai būna susiję su eozinofilų

iniltracija visame žarnyne arba gaubtinėse žarnose. Infiltracija paprastai būna lokalizuota gleivinėje,

bet kai kuriems pacientams gali išplisti į raumeninį sluoksnį arba serozą. Gleivinės dalyvavimas

uždegiminiame procese sukelia skrandžio vidinės sienelės raukšlių išdidėjimą. Pažeista gleivinė gali

pasidaryti išopėjusi, o to pasėkoje gali pasireikšti kraujavimas arba plazmos baltymų nutekėjimas į

skrandžio spindį. Pagrindinis tyrimų rezultatas yra periferinė eozinofilija, tačiau ligos sunkumas gali

skirtis ženkliai. (8)

Parazitinį gastritą šunims ir katėms sukelia skrandžio parazitai. Diagnozės nereguliarumas gali

būti paaiškinamas sudėtingu kiaušinėlio arba suaugusio parazito radimu. (7) Physaloptera spp. yra

nematodai su netiesioginiu vystymosi ciklu, tarpinis šeimininkas reikalingas vystytis infekciniai

stadijai. Tinkami tarpiniai šeimininkai (tarakonai, laukiniai svirpliai, miltvabaliai) nuryja

kiaušinėlius, kurie gali būti išmetami vėliau ant galutinio šeimininko (katės, šuns). Nėra išaiškinta, ar

Physaloptera visada yra patogeniška ir kiek skrandžio kirminų turi būti, kad pasireikštų klinika.

Diagnozuoti gali būti sunku ir diagnozė gali būti klaidinga dėl išmatų tirtų floatacijos metodu mėginių

klaidingo neigiamo rezultato, kurio priežastis gali būti mažas kiekis suaugėlių išskiriamų kiaušinėlių,

taip pat vienalyčių kirmėlių negesubėjimas išskirti kiaušinėlių ir faktas, jog išmatų floatacijos tyrimu

gauto mėginio tankis yra panašus į kiaušinėlių tankį ir nevisi kiaušinėliai gali iškilti ir būti matomi

paviršiuje. Ollulanus tricuspis yra pagrindinis nematodas, kuris vystosi pas kates ir retais atvejais pas

šunis. Prarijus trečio lygio lerva vystymosi ciklas baigiasi galutinio šeimininko skrandyje, kur

parazitas prisitvirtina prie skrandžio gleivinės. Infekcinė lerva yra išvemiama ir aplinkoje gali

išgyventi ir infekuoti kitą gyvūną. Paprastai parazitus galima diagnozuoti mikroskopuojant išvemtą

skrandžio turinį. (8)

Gigantiškas hipertrofinis gastritas (GHG) yra retas šunų sutrikimas. Jis apibūdinamas kaip

žymus skrandžio sienelės suplonėjimas ir skrandžio gleivinės hipertrofija, dėl kurios vidinės

skrandžio sienelės raukšlės išsikiša į skrandžio spindį. (9) Gali būti paveikiama tiek skrandžio dugnas,

tiek skrandžio kūnas, bet dažniausiai - skrandžio kūnas ir plinta į prievarčio zoną. Dauguma šunų,

kuriems pasireiškė GHG buvo Drentės kurapkinių ir basendži veislių, be to liga buvo diagnozuota ir

7 metų bokserių veislės patelei, 11 metų bobteilų veislės patelei, trims 10-11 metų kernterjerams ir 4

metų amžiaus Džeko Raselo terjero veislės patelei. Taip pat polypinis variantas buvo rastas ir

užfiksuotas 7 metų Vakarų Škotijos terjerų veislės patelei. Pas basendži veislės šunis liga

pasireikšdavo kartu su plonųjų žarnų limfoplazmocitiniu enteritu ir nuolatine hipoalbuminemija bei

hiperglobulinemija. Taip pat papildomai GHG buvo aprašytas pas Drentės kurapkinių veislės šunis

ir vadinamos paveldimu stomatocitoziniu- hipertrofiniu gastritu. Šiuo atveju liga pasireiškia kartu su

stomatocitoze, kepenų ciroze, inkstų cistitu, polineuropatija.

13

1.5 Diagnostiniai tyrimai

Skrandžio ligų diagnostika pradedama nuo anamnezės surinkimo ir fizinės apžiūros. Vėmimas

yra požymis, kuris dažniausiai parodo, kad gyvūnas turi skrandžio susirgimų, tačiau taip pat yra

pastebėta, jog nevisi pacientai turintys skrandžio sutrikimų vemia. Dažniausiai klinikiniai pakitimai

pas gyvūnus su pirminiu skrandžio sutrikimu yra nespecifiški. Pasireiškia vėmimas, hematezė,

hematemezė (vėmimas su krauju), melena, anoreksija, pilvo srities skausmingumas ir pilvo pūtimas,

kuris yra dominuojantis požymis. Labai retai gali pasireikšti diarėja ir svorio netekimas. Deja,

daugelis gyvūnų savininkų negali atskirti vėmimo nuo regurgitacijos, užspringimo, disfagijos ar

kosulio.

Įprastai hematezė ir melena pasireiškia dėl skrandžio kraujavimo iš erozinių ar išopėjusių

skrandžio dalių, bet taip pat gali būti dėl kraujavimo iš stemplės arba plonųjų žarnų. Suvirškintas

kraujas yra tipiškas ženklas esant kraujavimui iš skrandžio. Kai pastebimas šviežias kraujas, jis

parodo kraujavimą iš burnos ar stemplės. Juodos išmatos gali susidaryti esant kraujavimui bet kurioje

viršutinio virškinamojo trakto dalyje. Tačiau kraujavimas iš skrandžio yra pagrindinė melenos

priežastis. (7)

Laboratoriniai tyrimai padeda atskirti pirmines vėmimo priežastis dėl gastrito ar dėl medžiagų

apykaitos problemų ir padeda įvertinti bendrą organizmo būklę. Dažniausiai morfologinio kraujo

tyrimo rodikliai yra normos ribose ir beveik nepakitę. Žinoma, gali pakisti keletas rodiklių vėmimo

pasekoje. Lėtinio gastrito pasekoje atsiradęs kraujavimas gali įtakoti neregeneruojančios anemijos

pasireiškimą (dažnai pasireiškia kartu su geležies trūkumu), priklausomai nuo kraujavimo stiprumo

ir trukmės. Parvovirusinis enteritas paprastai sukelia didelę neutropeniją, kai kiti žarnyno virusai

nesukelia jokių specifinių pakitimų morfologiniuose kraujo tyrimuose. Pas šunis, kurie vemia,

eozinofilija gali pasireikšti dėl parazitizmo, eozinofilinio gastroenterito, antinksčių žievės

nepakankamumo. (7) Neregeneruojanti mikrocitinė anemija gali išsivystyti esant kraujuojančiam

skrandžio augliui. Atliekant kraujo biocheminius tyrimus ypač reiktų atkreipti dėmesį į kreatinino,

urėjos, kalcio, kalio, gliukozės, kepenų fermentų, bilirubino, cholesterolio, trigliceridų ir glonulinų

padidėjimą ir natrio, kalcio, urėjos arba albuminų sumažėjimą. Tai reiškia, jog esant tokiems

pakitimams, vėmimas nėra susijęs su GI. Taip pat gali pasireikšti metabolinė acidozė arba alkalozė.

Bandant atrasti vėmimo priežastį galima susieti, jog metabolitinė alkalozė kartu su hipochloremija,

hipokalemija ir padidėjusiu šlapimo rūgšties kiekiu yra labai susiję su skrandžio pratekėjimu arba

viršutinių virškinimo takų obstrukcija. (8)

Atliekant šlapimo tyrimus reiktų išmatuoti pH, specifinį tankį, gliukozės kiekį, uždegiminių

ląstelių kiekį. Atlikti tyrimus dėl kristalų buvimo ir bakterijų jautrumo. Rasti leukocitai rodo, jog

vėmimą sukėlė pielonefritas.

14

Papildomi patologiniai tyrimai gali būti reikalingi norint nustatyti hidroadrekorticizmą

(adrenokortikotropinio hormono stimuliacija), kepenų nepakankamumą (prieš valgį ir po jo

matuojamas tulžies rūgščių kiekis), pankreatitą (lipazė, amilazė), tripsino imuninę reakciją ir žarnyno

ligas (serume vitaminas B12 ir folatai). Kai vėmimas pasireiškia kartu su hemameteze ir melena,

reiktų atlikti koaguliacijos testą norint išsiaiškinti, ar buvo nuryti kumadino dariniai.

Pasireiškus vėmimui, susijusiam su infekcinėmis ligomis, reiktų atlikti išmatų tyrimus

(Giardia, helmintozės, Salmonella, Campylobacter), imunofermentinius tyrimus (pvz. parvoviruso)

arba serologinius testus (pvz. kačių leukemijos ). Tai padėtų diagnozuoti ligą. (2)

Rentgeninis tyrimas su kontrastine medžiaga ar be jos yra naudingas vertinant skrandžio ligas.

Rentgeninis tyrimas nenaudojant kontrastinės medžiagos padeda identifikuoti svetimkūnius,

skrandžio išpūtimą, užsisukimą arba padėties pakitimą. Tačiau yra labai sunku nustatyti skrandžio

opas, sienelės suplonėjimą, pastebėti skrandžio viduje esančią nenormalią masę.

Pneumoperoteneumas atrodo kaip organo plyšimas ir gali būti sumaišytas su penetruojančia

skrandžio arba žarnyno opa, pilvo infekcija, kurią sukelia dujas išskiriančios bakterijos arba vaginos

ar gimdos perforacija. Skrandžio užpildymas oru norint sudaryti neigiamą kontrastą gali pagelbėti

identifuojant svetimkūnius, skrandžio sienelės apaugimą nenormalia ląstelių mase arba identifikuoti

gilias opas. Teigiama kontrastinė rentgenograma atliekama naudojant bario sulfatą. Baris turi būti

duodamas per burnos ertmę neėdusiam pacientui. Rekomenduojamos dozės yra 4-6 mililitrai

kilogramui svorio mažos veilės šunims ir katėms, bei 2-4 ml/kg didelių veislių šunims.

Ventrodorsalinė, dešinė lateralinė ir kairė lateralinė radiografijos turi būti atliekamos per 5 minutes

nuo bario sudavimo ir pakartojamos po 20-30 minučių. Bario skystis turi būti pastebimas ties

dvylikapiršte žarna po 5-20 minučių nuo sudavimo ir skrandis turi būti beveik tuščias per 3 valandas.

Jei baris nepasiekia dvylikapirštės žarnos per 30 minučių arba skrandis atrodo pilnas skysto bario ir

nėra jokių peristaltikos ženklų, skrandžio veiklos problemos arba skrandžio obstrukcija gali būti

įtariama. Esant siauram bario srautui skrandžio prievarčio dalyje galime įtarti prievarčio obstrukciją

dėl hipertrofijos, neoplaziją arba uždegimines ligas.

Kontrastinė rentgenograma su bariu yra labiausiai naudojama norint aptikti bendrus skrandžio

gleivinės pakitimus. BIPS yra komercinis pasiūlymas rentgenokontrastiškų markerių. Jie suduodami

oraliai kiekybiškai pamatuoti skrandžio ištuštėjimo lygį ir maisto praėjimo žarnomis laiką. (7)

Skrandžio ištuštėjimas naudojant barį yra kompleksinis reiškinys, kuris ne visada yra tikslus. Šuns

skrandis ištuštėja per 1-4 valandas. Greitas ištuštėjimas neturi jokios diagnostinės reikšmės, tačiau

lėtas turi. Jei buvo duota tinkama dozė, sulėtėjęs skrandžio ištuštėjimas gali būti susijęs su

psichologinėmis problemomis arba prievarčio ligomis. Taip pat stresas, skausmas, baimė, nerimas ir

garsai gali įtakoti skrandžio ištuštėjimo procesus. Skrandžio sienelės sustorėjimas gali būti

asocijuojamas su neoplazija, gleivinės ar raumeninio audinio hipertrofija, infiltraciniu gastritu.

15

Sienelės suplonėjimas gali išsivystyti pasekoje chroniško, eozinofilinio gastrito, limfomos,

gastrinomos. Taip pat rentgeninio tyrimo metu gali būti matoma sienelės mineralizacija. (10)

Ultragarso tyrimas yra papildomas tyrimas vertinant skrandžio ir žarnų rentgenogramas.

Sienelės storis ir struktūra ir kiek mažesniu mastu skrandžio turinys gali būti įvertinamas

sonografiškai. Be to, ultragarsinis tyrimas atliekamas greitai ir yra pakankamai jautrus, kad būtų

galima diferencijuoti skrandžio ligas. Norint gerai atlikti tyrimą jis turėtų būti atliekamas 12 valandų

neėdusiam gyvūnui ir prieš bario vartojimą. Jei reikia skrandžio dujos gali būti pašalinamos naudojant

specialų vamzdį ir skrandis išplečiamas prigirdant skysčių (skysčiai veikia kaip akustinis langas).

(11) Reiktų naudoti 5-8 MHz homogenizatorių vidutiniams ir dideliems šunims, o 7-10 MHz mažų

veislių šunims. (12) Turėtų būti vertinamas skrandžio ir žarnyno sienelių storis, sienelės sluoksnių

išsidėstymas ir išvaizda, peristaltinė veikla, skrandžio viduje esantis turinys ir diametras. Greta

esantys limfiniai mazgai vertinami ir atsižvelgiama, jei jie išdidėję. Turėtume atkreipti dėmesį į dujų

ar skysčių atsiradimą. Normali skrandžio sienelė turėtų būti 3-5 mm. Tačiau, dažniausiai esant

gastritui ir enteritui atliekant ultragarsinį tyrimą nerandami pakitimai. Bet rezultatai susiję su

virškinimo trakto infekcija apima difuzinį arba daugiažidininį lengvą sienelės sustorėjimą (t. y. 5-9

mm.). Taip pat ultragarsu sunkiai matomi ir atskiriami sienelės sluoksniai. (13) Kitos autorės teigimu,

buvo pastebėtas sienelės sustorėjimas ir mažas echogeniškumo laipsnis. Taip pat ištirta, jog esant

prievarčio hipertrofijai sienelės storis buvo 17 mm, buvo sunkiai matomi ir atskiriami sienelės

sluoksniai, sustorėjęs raumeninis sluoksnis ir padidėjęs jo echogeniškumas. (14)

Dažniausiai visas skrandžio gleivinės anomalijas padeda identifikuoti gastroskopija.

Gastroskopija yra labiausiai vertinama diagnsotikos priemonė, nes galima greitai įvertinti pirminius

skrandžio sutrikimus stebint skrandžio gleivinę. Šis tyrimas dažniausiai atliekamas gyvūnams,

kuriems pasireiškia ūmus vėmimas (be pertraukų), chroniškas vėmimas su pertraukomis ir vėmimas

su krauju. Gastroskopija neatliekama 12-24 valandos po bario sudavimo. Prieš pradedant tyrimą

atliekama bendroji anestezija. Pagrindinis reikalavimas norint sėkmingai atlikti gastroskopiją yra

tuščias skrandis. Negalima gyvūno šerti 12-18 valandų iki procedūros ir 3-4 valandas duoti lakti. (15)

Esant Helicobackter spp. sukeltam gastritui gali nebūti jokių matomų pakitimų arba gali pasireikšti

gleivinės hiperemija su matomomis margomis erozijomis. (16) Skrandžio tyrimų metų pirmiausia

galime aptikti svetimkūnius, maistą, skysčius, tulžį ar kraują. Tokie rasti rezultatai gali suteikti

svarbių duomenų, ieškant patologijų, bet gali ir trukdyti atliekant endoskopinį tyrimą. Maisto

buvimas paciento skrandyje, kuris tinkamą laiką badavo iki procedūros parodo, jog yra uždelstas

skrandžio išsituštinimas. Maistas trukdo visiškai ištirti skrandį. Skysčiai, esantys skrandyje, paprastai

gali būti pašalinami juos išsiurbiant ir tuomet toliau galima tęsti gastroskopiją. Šviesaus ar pakitusio

kraujo aptikimas nėra normalus ir endoskopuotojas turi ieškoti priežasties, pavyzdžiui opos ar naviko.

(2). Stebint prievarčio urvą, tai ši skrandžio dalis neturi raukšlių. Paprastai prievarčio urve galime

16

matyti iš dvylikapirštės žarnos pakilusią tulžį. Prievarčio urvo (antrum) ertmė turi būti atidžiai

įvertinama dėl gleivinės hipertrofijos pasireiškimo arba susidariusių raukšlių, kurios gali atsirasti dėl

lėtinio uždegimo arba chroniškos skrandžio hipertrofijos, polipų, erozijų ir nenormalios išaugusios

ląstelių masės. Dažniausiai skrandžio navikai pastebimi prievarčio urvo zonoje arba ties mažąja

skrandžio kreive. Vertindami prievartį galime pastebėti kintančio laipsnio skrandžio išsiplėtimą. (15)

Gastroskopija paprastai yra naudojama gauti biopsijos mėginius. Mėginiai turėtų būti imami

atsižvelgiant į matomus pakitimus. Endoskopijos biopsijos tikslas yra patvirtinti kokios rūšies yra

pažeidimas ir atmesti kitas ligas, kurios turi panašią endoskopu matomą išvaizdą. Daugelis pacientų,

kuriems histologiškai buvo diagnozuotas lengvo ar vidutinio sunkumo laipsnio gastritas neturėjo

sunkaus gleivinių pažeidimo, kadangi pacientai turintys skrandžio peristaltikos sutrikimų gali turėti

gleivinės eritemą, bet ne histologinius pakitimus.

Naudodami biopsijos žnyples su dantytomis briaunomis arba bajoneto tipo paprastai galime

gauti geros kokybės gleivinės biopsijos mėginius. Dažniausiai pogleivinė taip pat įeina mėginį. Norint

nustatyti ar skrandis yra normalus ir be pakitimų reikia imti atitinkamą skaičių mėginių. Geriausia

vieta imti mėginius yra raukšlės esančios skrandžio kūno dalyje. Šias išdidėjusias sritis yra lengva

sugriebti su žnyplėmis ir paprastai gaunami reikiamo dydžio mėginiai histologiniam tyrimui. Jei

skrandis bendrai pažiūrėjus atrodo normalus vis tiek reiktų paimti nuo šešių iki aštuonių mėginių iš

įvairių skrandžio kūno ir dugno vietų. Keli pavyzdžiai gali būti paimti iš prievarčio urvo. Kadangi

prievarčio urvas neturi raukšlių ir gleivinė negali laisvai atsiskirti yra sunku gauti tinkamus mėginius

šioje srityje. Biopsijos mėginiai esant opiniams ar eroziniams pažeidimams turėtų būti imami nuo

viršutininės sienelės, kur pažeidimas pereina į normalią gleivinės sienelę. Taip pat biopsijos mėginiai

turi būti imami esant paviršinėms erozijoms. (17) Esant nenormaliai masei biopsijos mėginys turi būti

imamas taip giliai kaip įmanoma. Limfosarkoma ir gerybiniai skrandžio polipai lengvai

diagnozuojami paėmus biopsijos mėginius, tačiau esant adenokarcinomai ir kitoms neoplazijoms, turi

būti imamas gilus mėginys norint gauti diagnostiniu požiūriu vertingą mėginį. Paprastai reikia paimti

10-20 mėginių ir kiekvieną stengtis imti vis giliau, jei norime gauti tikslų mėginį.

Kartais naudinga pasiimti citologinį mėginį, norint įvertinti paviršiaus ląsteles. Preliminari

diagnozė, patvirtinanti limfosarkomą, gali būti priimta atlikus citologinio mėginio analizę.

Histologiškai limfocitinis-plazmocitinis gastritas charakterizuojamas kaip šių ląstelių

infiltracija, įskaitant Mott ląsteles, kurios randamos gleivinės dangalo (lamina propria) sluoksnyje.

Taip pat pastebima epitelinių limfocitų išaugusi populiacija tarp abiejų paviršių ir gilesniuose

sluoksniuose. Ląstelių infiltracija gali būti plačiai paplitusi, skirtis pagal patologijos sunkumą ir

pereiti į atrofiją arba fibrozę ir rečiau į hiperplaziją (1) .Pavyzdžiui esant 10-50 arba daugiau limfocitų

ir plazmos ląstelių, daugiau arba 3 ir epitelio pakitimams paimtame mėginyje galime teigti, kad

gyvūnas serga sunkiu ūminiu gastritu. (18) Skiriamasis LP gastrito bruožas yra vietinių limfinių

17

mazgų hiperplazija. Be to, histologiškai LP sunkumas vertinamas pagal atrofiją, limfocitų ir

makrofagų infiltracija ir genų koduojančių IL-10 ir interferono gama pasireiškimą.

Mikroskopiškai atrofinis gastritas (CAG) apibūdinama kaip vienbranduolių ląstelių infiltracija,

liaukų atrofija, regeneruojančių liaukų susigrupavimas ir „lizdų“ sudarymas, gleivinės fibrozė.

Pastebimas ir gleivinės suplonėjimas, bei akivaizdus parietalinių ląstelių skaičiaus sumažėjimas ir

proporcingas padidėjimas gleives produkuojančių epitelio ląstelių liaukų viduje.

Esant granuliomatoziniam gastritui matomi granuliominiai pažeidimai. Jie atrodo kaip tipiški

mazgeliai, sudaryti iš makrofagų susimaišiusių su įvairiu kiekiu limfocitų, eozinofilų,

daugiabranduolių milžiniškų ląstelių ir neutrofilų. Ir iš išorės matoma centrinė nekrozės zona ir

periferinė limfoidinių ląstelių zona. Retais atvejais parazitai gali sukelti granuliomas skrandyje.

Granuliomos centre randami parazito kiaušinėliai įsitvirtinę tarp jungiamojo audinio.

Esant eozinofiliniam gastritui matoma ryški eozinofilų infiltracija. Matomos tankios fibrozinio

audinio juostos (granuliacinio audinio ir kalogeno) pakeitusios didelę raumeninio sluoksnio dalį ir

suplonėjusi gleivinė ir pogleivinis. Eozinofilai yra išsidėstę tarsi į išsisklaidžiusią liniją, dažnai

suformuoja perivaskulinius darinius, pirmiausia einančius per raumeninį sluoksnį ir serozą. Akivaizdi

yra skrandžio arterijų degeneracija, besivystanti nuo fibrinoidinės nekrozės iki panarterito. (2)

Neišsiaiškinus tikslios ligos diagnozės arba nepasiteisinus gydymui gali būti atliekama

diagnostinė laparotomija. (7)

1.6 Gydymas

Siekiant efektyvaus ūmaus gastrito gydymo reiktų pašalinti priežastis, kurios sukėlė ligą ir

taikyti simptominį - palaikomąjį gydymą, norint apsaugoti gleivinę. Skysčiai yra duodami esant arba

norint išvengti dehidratacijos ir išlaikyti gleivinės perfuziją. Vandens vartojimas per burną turi būti

sustabdytas, kol sustoja vėmimas. Parenterinis arba enterinis maitinimas turėtų būti skiriamas

pacientams, kurie negali maitintis arba blogai maitinasi. Taip pat atliekamas kraujo perpylimas

pacientams, kuriems pasireiškia sunki anemija ir kraujavimas iš virškinamojo trakto. Chirurginis

gydymas yra indikuotinas, kai įtariama perforacija arba nekontroliuojamas kraujavimas.

Vaistai naudojami norint gydyti ūminį gastritą yra H2 receptorių antagonistai, protonų siurlio

inhibitoriai, apsaugančios medžiagos, prostaglandino analogai ir vėmimą ir pykinimą stabdantys

vaistai. Skrandžio rūgšties išsiskyrimo slopinimas skatina pažeistos gleivinės gijimą ir mažina

skrandžio pepsino proteolitinį poveikį, kuris yra labiausiai aktyvus rūgštinėje aplinkoje.

Citoprotektoriai ir prostaglandino analogai sustiprina gleivinių apsaugą. Prokinetikai mažina ir

padeda kontroliuoti vėmimą ir refliukso pasireiškimą. Antiemetikai yra sukurti humoraliniu arba

neuroniniu keliu sumažinti vėmimą ir naudojami trumpalaikiam naudojimui norint pašalinti paciento

nepatogumo jausmą ir sumažinti skysčių ir elektrolitų nuostolius.

18

Antisekreciniai vaistai, tokie kaip H2 receptorių antagonistai sumažina skandžio sulčių

sekreciją, tačiau jos visiškai nepanaikina. Cimetidinas, ranitidinas, nizatidinas ir famotidinas yra

naudojami gastrito gydymui. Visi jie yra veiksmingi, tačiau skiriasi skrandžio rūgšties sulaikymo

stiprumu, dozavimo dažnumu ir prokinetiniu efektyvumu. Cimetidinas yra mažiausiai stiprus ir turėtų

būti duodamas nuo trijų iki keturių kartų per dieną, norint pasiekti tinkamą rūgšties slopinimą.

Ranitidinas ir nizatidinas duodami kartu turi 5 kartus stipresnį poveikį nei cimetidinas. Ranitidinas

turi būti skiriamas 2 kartus per dieną, o nizatidinas 1 kartą. Famotidinas yra efektyviausias H2

receptorių grupės vaistas, efektyvesnis apie 20 kartų nei cimetidinas ir reikalinga tik 1 dozė kas 24

valandas. (8) Famotidino rekomenduojama dozė yra 0,1 – 0,2 mg/kg i.v, i.m., s.c., p.o. (19) Buvo

atlikti tyrimai su lenktyniniais Aliaskos šunimis ir įrodyta, kad famotidino vartojimas dar

nepasireiškus ligai sumažina klinikinius požymius pasireiškus ligai, tačiau neveikia kaip prevencinė

priemonė. (20)

Protonų siurblio inhibitoriai naudojami apsaugoti gleivinę. Benzimidazolo grupės vaistai, tokie

kaip omeprazolis ir lansoprazolis, veikia kaip protonų siurblio blokatoriai ir todėl yra daug stipresni

nei H2 receptorių antagonistai. Protonų siurblio inhibitoriai kaupiasi parietalinėse ląstelėse ir jų kiekis

didėja su kiekviena doze. Taip pasiekiama, jog po penktos dozės sekrecija yra beveik visiškai

nuslopinta. Dėl šio skrandžio rūgšties sekrecijos slopinimo vėlavimo, pirmas 3-4 dienas turėtų būti

kartu skiriami H2 receptorių antagonistai ir protonų siurblio inhibitoriai, nes pirmomis dienomis

reikalingas greitas rūgšties slopinimas. Protonų siurblio inhibitorius rekomenduojama vartoti

pasireiškus skrandžio rūgšties hipersekrecijai, kuri išsivysto esant gastrinomai arba MCT.

Omeprazolas ir lansoprazolas yra panašaus veikimo ir vartojami 1 kartą kas 24 valandas. Jie yra

saugūs naudoti katėms, šunims ir nesukelia jokių klinikinių, kraujo ar biocheminių pakitimų. (8) Buvo

atlikti tyrimai ir ištirta, kad omeprazolas veikia kaip prevencinė priemonė prieš gastritą išsivystantį

dėl fizinio krūvio. Tyrimas atliktas su Aliaskos lenktyniniais šunimis duodant jiems omeprazolo prieš

lenktynes ir po lenktynių atliekami endoskopiniai tyrimai bei stebimi skrandžio gleivinės pakitimai.

(21)

Sukralfatas yra sulfatintinto disacharido - aliuminio hidroksido kompleksas, kuris pagreitina

skrandžio gleivinės gijimą. Sukralfatas inaktivuoja pepsiną ir absorbuoja skrandžiui kenkiančias

tulžies rūgštis. Taip pat stimuliuoja endogeninio prostaglandino sintezę skrandžio gleivinės ląstelėse,

todėl padidėja gleivių ir bikarbonato sekrecija ir pagreitėja opų gijimo procesas. Sukralfatas yra

efektyvus rūgštiniame arba žemesniame nei neutralus pH, todėl gali būti naudojamas kartu su

antisekreciniais vaistais pvz.: H2 receptorių antagonistai arba protonų siurblio inhibitoriais. Tačiau,

šis vaistas gali absorbuoti kitus oraliai duotus vaistus ir jo nereiktų duoti 2 valandas po kitų vaistų

sudavimo. Sukralfatas rekomenduojamas ezofagito, gastrito ir skrandžio opų atsiradusio dėl įvairių

19

priežasčių gydymui. (8)Atliktų tyrimų metu buvo įrodyta, kad sukralfatas ir rabeprazolas žymiai

sumažino epigastriumo skausmą, rėmenį, pilvo pūtimą ir halitozę. (22)

Sintetiniai prostaglandinų analogai (mizoprostolis) buvo sukurti, kad suteikti apsaugą skrandžio

gleivinei tokiu būdu, kokiu suteikia endogeniniai prostaglandinai. Mizoprostolis stimuliuoja

skrandžio gleivinės sekreciją, padidina bikarbonatų sekreciją, suintensyvina skrandžio gleivinės

kraujotaką ir slopina skrandžio rūgšties sekreciją. Kadangi dauguma NVNU slopina endogeninių

prostaglandinų gamybą, gydymas su mizoprostoliu padeda išvengti opų pacientams, kuriems NVNU

yra naudojami siekiant kontroliuoti uždegimą ir skausmą atsiradusį dėl sąnarių degeneracinės ligos.

Klinikiniai tyrimai atlikti su žmonėmis ir šunimis, kuriems buvo diagnozuotas artritas parodė, jog

mizoprostolis buvo veiksmingas užkertant kelią NVNU sukeliamam skrandžio kraujavimui,

erozijoms ar opoms. Vaistas duodamas oraliai 1-1,5 mikrogramo 1 kilogramui svorio, kas 12

valandų. (8) Atliktų tyrimų metu buvo įrodyta, kad toks pats efektyvumas pasiekiamas vartojant 3

mikrogramus vaisto kas 8 valandas per burną kaip ir vartojant tokią pačią dozę kas 12 h. (23)

Prokinetikai neturi tiesioginio gydomojo poveikio skrandžio uždegimui, erozijoms ar opoms.

Tačiau šie vaistai pagerina skrandžio išsituštinimą ir sumažina enterogastrinį refliuksą, taip padeda

apsaugoti nuo pažeidimų skrandžio gleivinę, kuri pažeidžiama grįžtant tulžies rūgščiai ir kasos

fermentams. Metoklopramidas yra ypač veiksmingas, nes turi dvigubą poveikį: centrinį antiemetinį

ir periferinį skrandžio prokinetinį efektą. Tai geriausia, ką galima naudoti esant nespecifiniam

gastritui, uremijai ir chemoterapijai. Metaklopramidas vartojamas parenteraliai ir skiriama 0,2- 0,5

mg/kg pagal kūno svorį kas 8 valandas. Pastovi intraveninė infuzija skiriama 1,0-2,0 mg/kg pagal

kūno svorį kas 24 valandų efektyviau veikia pacientams kurie dažnai vemia. Kai kurie pacientai labai

jautriai reaguoja į šio vaisto poveikį ir jiems pasireiškia padažnėjęs vėmimas. Šalutiniai poveikiai,

kuriuos gali sukelti metaklopramidas, yra elgsenos pokyčiai (letargija, hiperaktyvumas,

susijaudinimas). (7) 2007 metais atlikti tyrimai įrodė, kad maropitantas vartojamas 1 kartą per dieną

yra žymiai efektyvesnis nei metaklopramidas vartojamas 3 kartus per dieną. (24)

Limfocitinio-plazmocitinio gastrito ir eozinofilinio gastrito gydymo schema būtų maisto

keitimas. Šuns maistas turi būti sudarytas iš iki tol nevartotų produktų (pvz.: žuvis, elniena, triušiena,

varškė, sūris), tai gali padėti kontroliuoti ligą arba retai būna vienintelis veiksmingas gydymas. Taip

pat pašaro turinčio mažai riebalų ir skaidulų vartojimas. Daugumai pacientų reikalingas pradinis

gydymas kortikosteroidais ir kartais su azatioprinu, siekinat įgyti klinikinę remisiją. Šunims pradinis

gydymas pradedamas su prednizolonu, kurį reikia vartoti 0,5mg/kg, per burną, kas 12 valandų, 7-10

dienų. Vėliau, vartojama 0,5 mg/kg, kas 24 valandas ir tai paprastai nuslopina išryškėjusius

klinikinius požymius. Tada dozė turi būti mažinama ateinančias kelias savaites priklausomai nuo

klinikinių požymių. Prednizolono dozė mažinama 50 % iki tol buvusios dozes tol, kol jis gali būti

nutrauktas be galimo klinikinių požymių recidyvumo. Kartais pacientai nereaguoja tinkamai į

20

kortikosteroidus arba jiems reikia skirti labai dideles dozes, norint išlaikyti remisiją. Šiuo metu

azatioprinas yra gera alternatyva arba gali būti naudojamas kaip priedas prie kortikosteroidų. Šunims

azatioprinas gali būti duodamas nuo 1-2 mg/kg pagal kūno svorį, per burną, kas 24 valandas. Reiktų

taikyti 10-14 dienų gydymo kursą. Tuo pačiu metu duodama 50 % mažesnė kortikosteroidų dozė.

Azatioprinas ir prednizolonas yra kaitaliojami kasdien. Priklausomai nuo atsako kortikosteroido dozė

gali būti palaipsniui mažinama ir galų gale visai pašalinama. Atslūgus ligai gali toliau reikėti gydymo

azatioprinu. Labiausiai paplitęs azatioprino šalutinis poveikis atsiradęs vartojant jį nuo 2 iki 6 savaičių

yra kaulų čiulpų veiklos slopinimas. Morfologinis kraujo tyrimas turėtų būti atliekamas kas 14 dienų

per pirmus 2 gydymo mėnesius, o vėliau kas mėnesį. Jei pasireiškia trombocitopenija arba

neutropenija, vaisto vartojimas turi būti sustabdytas. Rečiau kaip šalutinis poveikis pasireiškia

vėmimas, hepatopatija ir retai pankreatitas. Prognozė daugumai pacientų, kurie serga limfocitiniu -

plazmocitiniu ir eozinofiliniu gastritu, yra gera. Retai pasitaiko, jog dalis pacientų turi dideles

eozinofilines granuliacines mases ir visų pirma jas reikia chirurgiškai pašalinti. Pacientai po

operacijos jaučiasi stebėtinai gerai, bet dar reikia paskirti specialią dietą ir imunosupresinius vaistus.

(7)

Dažniausiai atrofinį ir granuliomatozinį gastritą yra sunku sėkmingai gydyti. Dieta naudojant

mažai riebalų ir ląstelienos gali padėti kontroliuoti požymius. Atrofinis gastritas gali būti gydomas

naudojant priešuždegimius, rūgštingumą mažinančius vaistus ir prokinetinę terapiją. Pastaroji yra

atliekama kai skrandis būna tuščias, ypač naktį. (8) Dažnai atrofinio gastrito priežastis būna

Helicobacter spp. sukelta infekcija, kurią eliminavus išnyksta gastrito požymiai. (25)

Granuliomatozinis gastritas nėra dažnas katėms ir šunims ir nepasireiškia teigiamas poveikis taikant

specialią dietą arba kortikosteroidus.

21

2. TYRIMAI IR METODIKOS

Šunų sergančiu gastritu duomenys buvo renkami Kauno smulkiųjų gyvūnų X klinikoje nuo

2015-01-01 iki 2016-05-01. Iš viso buvo atrinkti 108 šunys, kuriems diagnozuotas gastritas.

Anamnezės surinkimas

Atvykus į kliniką, prieš apžiūrint gyvūną, buvo apklausiamas šeimininkas ir surenkami išsamūs

anamnezės duomenys. Šeimininko buvo prašoma pateikti duomenis apie gyvūno būklę,

pasireiškusius klinikinius simptomus, amžių, lytį, veislę, taip pat atliktus tyrimus ir naudotus gydymui

medikamentus. Taip pat suteikti informaciją apie gyvūno laikymo vietą, šeriamą maistą, šėrimo

dažnumą ir kitus duomenis.

Klinikinis tyrimas

Po anamnezės buvo atliekamas klinikinis tyrimas ir vertinama bendra gyvūno būklė. Buvo

matuojami tokie rodikliai, kaip kūno temperatūra, gleivinių spalva, kapiliarų prisipildymas,

kvėpavimo dažnumas, pilvo sienos įtemptumas, žarnyno prisipildymas, pilvo sienos skausmingumas.

Specialūs tyrimai:

Daugelis klinikinių simptomų yra panašūs į gastrito sukeliamus, todėl buvo atliekami papildomi

specialieji tyrimai.

Kraujo tyrimai

Buvo atliekama kraujo morfologinė ir biocheminė analizė. Gyvūnui paimamas kraujas ir

laboratorijoje atliekami tyrimai. Buvo analizuojami tokie morfologinio tyrimo rodikliai : eritrocitai

(RBC), hematokritas (HCT), hemoglobinas (HGB), trombocitai (PLT),leukocitai (WBC), neutrofilai

(NEU), limfocitai (LYM), monocitai (MONO), eozinofilai (EOS). Taip pat buvo matuojami tokie

biocheminio tyrimo rodikliai : kraujo šlapalo azotas (BUN), kreatininas (CREA), alanintransaminazė

(GPT), asparagintransaminazė (AST), šarminė fosfatazė (ALP).

Visiems pacientams kuriems pasireiškė į gastritą panašūs klinikiniai simptomai imamas kraujo

mėginys. Kraujas imtas iš v. brachialis superficialis į specialius mėgintuvėlius su EDTA koaguliantu

morfologiniam tyrimui ir su ličio heparino konservantu biocheminiam tyrimui. Kraujo imta po 1

mililitrą iš kiekvieno gyvūno. Kraujo morfologiniai tyrimai atlikti su Mindray BC2800 Vet kraujo

aparatu. Biocheminiai kraujo tyrimai daromi naudojant SPOTCHEM-EZ – biocheminių tyrimų

analizatorių.

Rentgeninis tyrimas

Norint įvertintinti skrandžio būklę ir patikslinti diagnozę buvo atliekamas rentgenologinis

tyrimas. Prieš tyrimą daliai gyvūnų buvo sugirdoma kontrastinė medžiaga – bario sulfatas. Jos

girdoma 2-3 ml/kg pagal gyvūno kūno svorį. Rentgenograma atliekama paguldžius gyvūną ant

dešinio šono praėjus 5 minutėms po bario sudavimo, vėliau po 20-30 minučių ir esant neaiškumams

22

po valandos. Daliai gyvūnų rentgenograma atlikta be kontrasto, norint įvertinti svetimkūnio buvimo

galimybę. Vėliau vertinami rentgenogramose matomi pakitimai.

Ultragarsinis tyrimas

Ultragarsinis tyrimas buvo atliekamas norint įvertinti organų pakitimus ir patikslinti diagnozę.

Gyvūnai buvo nemaitinti 12 valandų ir procedūra atliekama prieš sugirdant kontrastines medžiagas.

Naudojami linijiniai arba konvekciniai davikliai. Vertinant skrandžio sienelę naudojamas 7 MHz

dažnio jutiklis, o giliau esančios skrandžio struktūros vertinamos su 5 MHz dažnio jutikliu.Vertintas

skrandžio ir žarnyno sienelių storis, sienelės sluoksnių išsidėstymas ir išvaizda, skrandžio viduje

esantis turinys ir diametras. Taip pat vertinta ir analizuota kitų organų kaip inkstų, kepenų ir blužnies

struktūra, bei dydis. Pilvo organai tirti norint įvertinti ar gastritas nėra antrinės kilmės.

Gastroskopija

Gastroskopija buvo atliekama praėjus minimaliai 12-24 valandos po bario sudavimo. Gyvūnai

buvo nešerti 12-18 valandų iki procedūros ir 3-4 valandas neduota lakti, kad būtų užtikrinamas

skrandžio tuštumas ir geras matomumas endoskopuojančiam gydytojui. Prieš pradedant tyrimą

atliekama bendroji anestezija, premedikacijai naudojant butarfanolį. Gastroskopu buvo atidžiai

vertinama skrandžio gleivinė ir registruojami matomi pakitimai.

23

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1 Amžiaus įtaka šunų gastrito pasireiškimui

Tyrimo metu visi šunys buvo sugrupuoti į 4 grupes pagal amžių. Grupės buvo iki metų, tada

nuo 1 iki 3 (imtinai), nuo 3 iki 6 metų ir 6 metų ir vyresni. Jauniausias šuo buvo 4 mėn., o vyriausias

11 metų. Nustatyta, kad dažniausiai gastritu serga jauni šunys (48 tirti šunys buvo jaunesni nei 1 m.;

žr. pav. 1). 15 šunų, kuriems nustatytas gastritas buvo 1-3 m. amžiaus, tai sudarė 13,9 %. 3-6 m.

grupėje sirgo 23 šunys (21,3 %). Paskutinėje grupėje sirgo 22 gyvūnai, jie sudarė 20,4 % visų

tiriamųjų.

Pav. 1. Tirtų šunų pasiskirstymas pagal amžių.

44,4%

13,9%

21,3%

20,4%

Gastritu sergančių šunų amžius

< 1 m. (n=48)

3 ≥ 1 m. (n=15)

6 > 3 m. (n=23)

≥ 6 (n=22)

24

3.2 Veislės įtaka šunų gastrito pasireiškimui

Tyrimų metu viso buvo užregistruoti 32 šunų veislių atstovai ir viena grupė mišrūnų. Iš veislinių

šunų dažniausiai gastritu sirgo jorkšyro terjerai 26 šunys (24,1). Rečiau liga pasireiškė Vokiečių

aviganiams, kurių sirgo 8 (7,4 %). Taip pat sirgo 6 mopsų veislės atstovai, kurie sudarė 5,6 % visų

šunų ir 5 Vakarų Škotijos terjerai (4,6 %). Nepaminėti kitų veislių šunys (pinčeriai, prancūzų

buldogai, laikos, haskiai, bigliai ir kt.) sirgo rečiau nei kiti ir buvo užregistruota po 1 arba 2 jų veislės

atstovus. Didelė dalis (23 pacientai; žr. pav. 2) tirtų gastritu sergančių šunų buvo mišrūnai, jie sudarė

21,3 % visų tiriamųjų.

Pav. 2. Tirtų šunų pasiskirstymas pagal veisles.

24,1%

7,4%4,6% 5,6%

37,0%

21,3%

Jorkšyro

terjeras (n=26)

Vokiečių

aviganis (n=8)

Vakarų

Škotijos

terjeras (n=5)

Mopsas (n=6) Kitos veislės

(n=40)

Mišrūnas

(n=23)

Gastritu sergančių šunų veislės

25

3.3 Gastritą sukeliančios priežastys

Atsižvelgiant į anamnezės metu surinktus duomenis ir specialiųjų tyrimų rezultatus, gyvūnai

buvo suskirstyti į 4 grupes pagal gastrito pasireiškimo priežastį. Tirtos priežastys buvo alimentinės

kilmės, svetimkūnio sukeltos, antrinės kilmės ir idiopatinės. Dažniausia gastrito priežastis tirtiems

šunims buvo alimentinė (nustatyta 42 gyvūnams; žr. pav. 3) tai sudarė 38,8 % visų tiriamųjų. Antrinės

kilmės gastritas diagnozuotas 37 šunims (34,3 %). Svetimkūnis buvo gastrito priežastimi 14 šunų,

kurie sudarė 13,0 % visų tiriamųjų. 15 šunų (13.9 %) nustatytas idiopatinis gastritas.

Pav. 3. Gastrito priežastys.

38,8%

13,0%

34,3%

13,9%

Gastrito priežastys

Alimentinis gastritas (n=42)

Svetimkūnis (n=14)

Antrinės kilmės (n=37)

Idiopatinis gastritas (n=15)

26

3.4 Dažniausiai naudojamos diagnostinės priemonės

Kiekvienam gyvūnui atsižvelgiant į klinikinius simptomus ir klinikinio tyrimo rezultatus buvo

atliekami vienas arba keletas specialiųjų tyrimų. Kraujo tyrimai atlikti norint įvertinti bendrą

organizmo būklę ir galimus kitų organų sutrikimus. Rentgeninis tyrimas atliekamas norint įvertinti

svetimkūnio buvimo galimybę, taip pat skrandžio topografijos pakitimo, obstrukcijos galimybę.

Ultragarsinis tyrimas atliktas dėl galimo svetimkūnio, skrandžio ar kitų organų pakitimų.

Gastroskopija atlikta įtariant opaligę, navikinius procesus arba kaip papildoma diagnostikos

priemonė. Visiems 108 šunims buvo atliktas kraujo tyrimas (žr. pav. 4). Rečiau 53 šunims atliktas

rentgeninis tyrimas, tai sudarė 49 % tiriamųjų. 9 šunims (12 %) atliktas ultragarsinis tyrimas.

Rečiausiai buvo atliekama gastroskopija - 4 tirtiems šunims, tai sudarė 3,7 % visų tiriamųjų.

4 pav. Specialieji tyrimai naudoti gastrito diagnostikai

100%

49%

12%

3,70%

Biocheminis ir

morfologinis kraujo

tyrimai (n=108)

rentgeninis tyrimas

(n=53)

ultragarsinis tyrimas

(n=9)

gastroskopija (n=4)

Naudotos diagnostinės priemonės įtarus gastritą

27

3.5 Lyties įtaka šunų gastrito pasireiškimui

Norint įvertinti lyties priklausomybę gastrito pasireiškimui gyvūnai buvo suskirstyti į dvi

grupes: patinus ir pateles. Tirtoje klinikoje dažniausiai gastritu sirgo patelės (64), jos sudarė 59,3 %

visų tiriamųjų (žr.pav. 5). Rečiau sirgo patinai (44), jie sudarė 40,7 % visų tirtų šunų.

Pav. 5 Tirtų šunų pasiskirstymas pagal lytį.

Papildomai buvo įvertinta, ar yra statistiškai reikšmingas ryšys tarp šunų gastritą sukėlusios

priežasties ir gyvūno lyties. Nors patelėms lyginant su patinais buvo dažnesnis alimentinis bei

svetimkūnio sukeltas gastritas (žr. lentelę A), o patinams – atvirkščiai, dažnesnis idiopatinis gastritas,

šios sąsajos tarp gyvūno lyties ir gastrito priežasties nėra statistiškai reikšmingos (Chi-kvadrato

kriterijaus statistika χ²=3,699, df=3, p=0,296).

Lentelė A. Gastrito priežasties ir šuns lyties sąsajos.

Gastrito priežastys Patelė (n,

proc.)

Patinas (n,

proc.)

Alimentinis gastritas 27 (42,2%) 15 (34,1%)

Svetimkūnis 10 (15,6%) 4 (9,1%)

Antrinės kilmės

gastritas

21 (32,8%) 16 (36,4%)

Idiopatinis gastritas 6 (9,4%) 9 (20,5%)

VISO: 64 (100,0%) 44 (100,0%)

59,3 %

40,7 %

Gastritu sergančių šunų lytys

Patelės (n=64 )

patinai (n=44)

28

3.6 Dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai simptomai

Analizuojant visus tyrime dalyvavusius gastritu sergančius šunis buvo nustatyti tokie klinikiniai

simptomai: vėmimas, apatija, melena, pilvo sienos įtempimas ir pilvo skausmas. Dažniausias

klinikinis simptomas, kuris pasireiškė 103 šunims buvo vėmimas, tai sudarė 95,4 % visų tiriamųjų

(žr. pav. 6). Rečiau, 38 šunims buvo būdingas pilvo sienos įtempimas, tai sudarė 35,2 %. Melena

pasireiškė 15 tirtų šunų, o pilvo skausmas pasireiškė 14 šunų ir jis sudarė 13,0 %. Rečiausiai sergant

gastritu šunims pasireiškė apatija, ji nustatyta 6 šunims ir tai sudarė 5,6 % visų tyrime dalyvavusių

šunų.

Pav. 6. Gastrito simptomai.

95,4%

5,6%13,9%

35,2%

13,0%

Vėmimas (n=103) Apatija (n=6) Melena (n=15) Pilvo sienos

įtempimas (n=38)

Pilvo skausmas

(n=14)

Šunų gastrito simptomai

29

Vertinant, ar sergant kažkuria gastrito forma dažniau pasireiškia konkretūs simptomai, naudotas

Chi-kvadrato statistinis kriterijus.

Nenustatyta statistiškai reikšmingo ryšio tarp vėmimo ir gastrito priežasties (χ²=4,572, df=3,

p=0,206; atvejų statistika pateikta lentelėje B) – daugumai šunų pasireiškė vėmimas, nepriklausomai

nuo gastrito pobūdžio.

Lentelė B. Gastrito priežasties ir vėmimo pasireiškimo sąsajos.

Gastrito priežastys (n, proc.)

Alimentinis

gastritas

Svetimkūnis Antrinės

kilmės gastritas

Idiopatinis

gastritas

Vėmimas

nepasireiškė

2 (4,8%) 1 (7,1%) 0 3 (1,3%)

Vėmimas

pasireiškė

40 (95,2%) 13 (92,9%) 37

(100,0%)

13 (86,7%)

Viso: 42

(100,0%)

14 (100,0%) 37

(100,0%)

15

(100,0%)

Stebima statistinė tendencija, kad yra ryšys tarp gastrito priežasties ir apatijos pasireiškimo

(χ²=7,413, df=3, p=0,060) – šunims, kuriems diagnozuotas idiopatinis gastritas, dažniau pasireiškė ir

apatija (20,0 proc. gyvūnų, žr. lentelę C), lyginant su dėl kitų priežasčių atsiradusio gastrito atvejais.

Lentelė C. Gastrito priežasties ir apatijos sąsajos.

Gastrito priežastys (n, proc.)

Alimentinis

gastritas

Svetimkūnis Antrinės

kilmės gastritas

Idiopatinis

gastritas

Apatija

nebūdinga

41 (97,6%) 13 (92,9%) 36 (97,3%) 12 (80,0%)

Apatija

būdinga

1 (2,4%) 1 (7,1%) 1 (2,7%) 3 (20,0%)

Viso: 42

(100,0%)

14 (100,0%) 37

(100,0%)

15

(100,0%)

30

Vertinant, ar sergant kažkuria gastrito forma dažniau pasireiškia konkretūs simptomai, naudotas

Chi-kvadrato statistinis kriterijus.

Nenustatyta statistiškai reikšmingo ryšio tarp vėmimo ir gastrito priežasties (χ²=4,572, df=3,

p=0,206; atvejų statistika pateikta lentelėje D) – daugumai šunų pasireiškė vėmimas, nepriklausomai

nuo gastrito pobūdžio.

Lentelė D. Gastrito priežasties ir vėmimo pasireiškimo sąsajos.

Gastrito priežastys (n, proc.)

Alimentinis

gastritas

Svetimkūnis Antrinės

kilmės gastritas

Idiopatinis

gastritas

Vėmimas

nepasireiškė

2 (4,8%) 1 (7,1%) 0 3 (1,3%)

Vėmimas

pasireiškė

40 (95,2%) 13 (92,9%) 37

(100,0%)

13 (86,7%)

Viso: 42

(100,0%)

14 (100,0%) 37

(100,0%)

15

(100,0%)

Stebima statistinė tendencija, kad yra ryšys tarp gastrito priežasties ir apatijos pasireiškimo

(χ²=7,413, df=3, p=0,060) – šunims, kuriems diagnozuotas idiopatinis gastritas, dažniau pasireiškė ir

apatija (20,0 proc. gyvūnų, žr. lentelę E), lyginant su dėl kitų priežasčių atsiradusio gastrito atvejais.

Lentelė E. Gastrito priežasties ir apatijos sąsajos.

Gastrito priežastys (n, proc.)

Alimentinis

gastritas

Svetimkūnis Antrinės

kilmės gastritas

Idiopatinis

gastritas

Apatija

nebūdinga

41 (97,6%) 13 (92,9%) 36 (97,3%) 12 (80,0%)

Apatija

būdinga

1 (2,4%) 1 (7,1%) 1 (2,7%) 3 (20,0%)

Viso: 42

(100,0%)

14 (100,0%) 37

(100,0%)

15

(100,0%)

31

Nėra statistiškai reikšmingo ryšio tarp gastrito pobūdžio ir melenos (χ²=1,506, df=3, p=0,681)

– didesniam skaičiui šunų melena nepasireiškė (žr. lentelę F), ir tai nesusiję su gastritą sukėlusia

priežastimi.

Lentelė F. Gastrito priežasties ir melenos sąsajos.

Gastrito priežastys (n, proc.)

Alimentinis

gastritas

Svetimkūnis Antrinės

kilmės gastritas

Idiopatinis

gastritas

Melena

nebūdinga

38 (90,5%) 11 (78,6%) 31 (83,8%) 13 (86,7%)

Melena

būdinga

4 (9,5%) 3 (21,4%) 6 (16,2%) 2 (13,3%)

Viso: 42

(100,0%)

14 (100,0%) 37

(100,0%)

15

(100,0%)

Rezultatai rodo, kad jaunesniems šunims dažniausiai pasireiškia alimentinis, idiopatinis ir

svetimkūnio sukeltas gastritai (47,6–53,4 proc. šunų, kuriems gastritas prasidėjo dėl minėtų

priežasčių, buvo vienerių metų amžiaus ir jaunesni; lentelė G), o infekcinės kilmės gastritas panašiai

paplitęs tarp įvairaus amžiaus šunų. Nepaisant šių tendencijų, ryšys tarp gastrito priežasties ir tirtų

šunų amžiaus nėra statistiškai reikšmingas (Chi-kvadrato kriterijaus statistika χ²=13,527, df=9,

p=0,140).

Lentelė G. Gastrito priežasties ir šuns amžiaus sąsajos.

Gastrito

priežastys

Iki 1

m.(n,proc.)

1-3

m.(imtinai)

(n, proc.)

3-6

m.(n,proc.)

6 m.

Ir vyresni

(imtinai)

(n, proc.)

VISO:

Alimentinis

gastritas

20 (47,6%) 10

(23,8%)

6

(14,3%)

6

(14,3%)

42

(100,0%)

Svetimkūnis

7 (50,0%) 0 5

(37,5%)

2

(14,3%)

14

(100,0%)

Antrinės

kilmės gastritas

13 (35,1%) 3

(8,1%)

9

(24,3%)

12

(32,5%)

37

(100,0%)

Idiopatinis

gastritas

8 (53,4%) 2

(13,3%)

3

(20,0%)

2

(13,3%)

15

(100,0%)

32

3.7 Dažniausi šunų gastrito gydymui naudojami vaistai

Atsižvelgiant į klinikinius požymius ir klinikinio bei specialiųjų tyrimų rezultatus paskirtas

gydymas. Gydymui naudota skysčių terapija, pasireiškus dehidratacijai ar nusilpimui. Protonų

siurblio inhibitoriai (Omeprazolas) naudotas nustačius opaligę ir skrandžio rūgštingumui mažinti.

Spazmolitikai (Drotaverinas) naudotas pasireiškus pilvo įtempimui ir pilvo skausmui. Antibiotikai

(Tilozinas) paskirti pasireiškus leukocitinės formulės pokyčiams. H2 receptorių antagonistai

(Famotidinas) paskirti esant opaligei, o prokinetikai (Metaklopramidas) - sistemiškai skatinti

peristaltiką ir slopinti vėmimą. Gyvūnams paskirta speciali dieta: 1 dieną bado dieta arba specialūs

komerciniai subalansuoti pašarai, skirti pacientams turintiems skrandžio problemų. Apžvelgiant

gastritu sergančių gyvūnų gydymą nustatyta, kad daugumai šunų (79) paskirti prokinetikai, tai sudarė

73,1 % visų tiriamųjų. Rečiau 63 šunims paskirti spazmolitikai (58,3 %) ir 62 šunims paskirta speciali

dieta (57,4 %). 39 šunims gastritui gydyti paskirti antibiotikai, tai sudarė 36,1 % visų tiriamųjų. 19

šunų taikyta skysčių terapija (17,6 %) ir 14 šunų skirti H2 receptorių antagonistai (13.0 %).

Rečiausiai, tik 4 šunims vartoti protonų siurblio inhibitoriai, tai sudarė 3,7 % visų tiriamųjų.(žr. pav.

7)

Pav. 7. Gastrito gydymas.

73,1%

57,4%

13,0%

36,1%

58,3%

3,7%

17,6%

Prokinetikai (n=79)

Dieta (n=62)

H2 receptorių antagonistai (n=14)

Antibiotikai (n=39)

Spazmolitikai (n=63)

Protonų siurblio inhibitoriai (n=4)

Skysčių terapija (n=19)

Gastrito gydymui naudoti vaistai

33

3.8 Šunų morfologiniai kraujo rodikliai sergant gastritu

Pav. 8. Šunų kraujo morfologiniai parametrai sergant gastritu

Tiriamojo nr.

Kraujo rodikliai

RBC HGB HCT PLT

5,5- 8,5 * 10 12/L 110-190 g/L 39-56 % 175-500 * 10 9 /L

1 8,28 164 51,1 93

2 4,3 89 27,8 383

3 6,7 196 57,2 300

4 2,94 64 30 158

5 6,97 144 43 513

6 9,12 191 55 361

7 11,1 129 41 446

8 5,87 106 33 598

9 4,56 78 25 150

10 9,52 200,5 40,6 766

11 8,05 159 47 585

12 8,81 196 47 509

13 8,8 210 43 350

14 8,39 172 74 301

15 9,51 210,4 57,5 652

16 6,24 126 44,6 539

17 8,4 185 56 563

18 5,93 159 58 900

X ± sx 7,42 ± 4,2669 154,38 ± 46,4774 46,71 ± 11,9729 453,72 ± 214,3416

18 šunų pasireiškė morfologinių parametrų pakitimai. 3 pacientams pasireiškė erotrocitų (RBC)

kiekio sumažėjimas, jų rodikliai svyravo nuo 2,94 iki 4,56 * 1012 / L, policitemija nustatyta šešiems

pacientams – 8,8 – 11,1 * 1012 / L. Hematokrito (HCT) kiekio sumažėjimas nustatytas 4 šunims, kurių

rodikliai svyravo nuo 25 proc. iki 33 proc., padidėjimas pasireiškė keturiems šunims – 57,2- 74 proc.

Hemoglobino (HGB) kiekio sumažėjimas nustatytas 4 pacientams, kurių rodikliai svyruoja nuo 64

iki 104 g/L., padidėjimas pasireiškė 6 pacientams – nuo 191 iki 210,4 g/L. Trombocitų (PLT) kiekis

sumažėjęs 1 šuniui, rodiklis buvo 93, o padidėjimas 9 gyvūnams ir svyravo nuo 509 iki 900 * 10 9 /L

(žr. pav. 8).

34

Pav. 9. Šunų kraujo morfologiniai parametrai sergant gastritu

Tiriamojo nr.

Kraujo rodikliai

WBC LYM NEU MONO EOS

5,5-16,9 * 109 /L 12-32 % IKI 79 % 3-10 % IKI 6 %

1 11,09 19,2 68,2 10 2,2

2 19,44 12,7 68,3 15,4 2,8

3 22,8 6,2 3,8 3,8 4

4 13,8 9,3 64 25,6 0,9

5 16,2 10 84,7 5,3 4

6 11,3 20,7 67,5 11,8 4

7 5,2 20 65 8 3

8 14,1 7,7 87 5,3 3

9 25,5 7,9 87,3 4,8 4

10 5,3 13 65 9 3

11 5,7 9,5 85,2 8 3

12 6,03 22,7 54 17,7 4,5

13 15,5 1,2 66 24,8 0,4

14 8,59 9,1 80,5 8,2 1,6

15 9,36 8,1 88,7 2,6 0,4

16 8,82 15,6 71,7 10,2 2,1

18 13,1 4,4 84,4 9,3 0,2

19 10,89 17,2 67 13,3 0,26

X ± sx 12,19 ± 5,7696 12,17 ± 6,0299 69,88 ± 18,9554 10,71 ± 6,3806 2,43 ± 1,4305

Viso 19 pacientų iš 108 buvo pakitusi leukocitinė formulė. Didesnis neutrofilų kiekis kraujyje

buvo nustatytas 6 pacientams ir svyravo nuo 80,5 iki 88,7proc. Leukocitozė buvo nustatyta 3

pacientams, kurių rodikliai svyruoja nuo 19,44 iki 25,5 * 109 /L, leukopenija nustatyta 2 šunims.

Limfocitopenija pasireiškė 10 šunų, kurių rodikliai svyruoja nuo 1,2 proc. iki 10 proc. Monocitozė

pasireiškė 7 pacientams, jų rodikliai svyravo nuo 10,2 iki 24,8 proc. Visų tirtų pacientų eozinofilų

skaičius buvo fiziologinės normos ribose (žr. pav. 9).

35

3.9 Šunų biocheminiai kraujo rodikliai sergant gastritu

Pav. 10. Šunų sergančių gastritu kraujo biocheminiai rodikliai

Tiriamojo nr

Kraujo rodikliai

GPT(ALT) BUN CRE GOT

74-125 u/I 8,99-12,32 mmol/l <159mikrom/l 41,8-52,8 U/I

1 125 2,8 71 14

2 41 4,8 69 15

3 30 5,6 72 97

4 80 8,2 131 50

5 63 2,9 112 15

6 52 5 90 15

7 130 3,1 105 14

8 123 10,9 77 31

9 126 4,8 80 120

10 76 4,3 78 12

11 45 6,7 118 200

12 68 3,3 89 30

13 70 8,7 61 143

14 52 3,8 110 15

15 149 6 148 12

16 134 6,9 199 200

17 44 5,4 117 35

19 67 4,9 67 15

X± sx 79,00 ± 36,9642 5,51 ± 2,1362 99,67 ± 34,9588 83,63 ± 130,7870

Kraujo biocheminio tyrimo pakitimai buvo rasti pas 19 pacientų. Sumažėjęs GPT aptiktas pas

10 šunų ir svyravo nuo 30 iki 70 mmol/l, padidėjęs GPT buvo pas 4 šunis ir svyravo nuo 126 iki 149

mmol/l. Kreatinino kiekis buvo pakitęs tik 1 šuniui, jis buvo pakilęs iki 199 mikrom/l. BUN buvo

sumažėjęs 19 tiriamųjų ir svyravo nuo 2,8 iki 8,2 mmol/l. GOT buvo sumažėjęs 12 šunų ir svyravo

nuo 12 iki 35, šis rodiklis padidėjęs buvo 5 šunims ir svyravo nuo 97 iki 200 mmol/l. (žr. pav. 10)

36

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Atliktų tyrimų metu buvo nustatyta, kad X klinikoje dažniausiai gastritu sirgo jauni (iki 1 metų

amžiaus imtinai) šunys. Jie sudarė 44 procentus visų tiriamųjų. Rečiau sirgo 3-6 metų amžiaus šunys

(21,3 %). Tyrimų atliktų Kaire metu buvo įrodyta, kad žymiai dažniau virškinimo trakto ligomis serga

šuniukai nuo 1 iki 12 mėn. Sutrikimai išsivysto dėl blogo gyvūno šėrimo ir/arba dažno maisto keitimo

ir eksperimentavimo norint atrasti tinkamą pašarą (34,5 proc. tiriamųjų). Taip pat dažna priežastis yra

jaunų gyvūnų polinkis ėsti neėdamus ir nevirškinamus daiktus (18,5 %) (26)

Dažniausiai gastritu sirgo jorkšyro terjerai (24 %) ir mišrūnai, kurie sudarė 21,3 %. Literatūroje

teigiama, kad lėtiniu gastritu linkę sirgti yra basendži, Drentės kurapkinių ir Norvegų lundehundų

veislių atstovai. (8) Buvo atlikti tyrimai ir įrodyta, jog brachicefalikai yra linkę sirgti virškinimo trakto

ligomis. Net 63 šunims iš 73 pasireiškė pilorinės skrandžio dalies gleivinės hiperplazija. (27) Šiame

tyrime 12 šunų iš 108 buvo brachicefalikai.

Tyrimo metu nustatyta, kad dažniausiai gastritu sergantiems gyvūnams pasireiškė vėmimas

(95,4 %), rečiau pasireiškė pilvo sienos įtempimas (35,2 %). Tai aprašoma ir keliuose atliktuoe

tyrimuose, kai vėmimas esant gastritui aptinkamas pas 53,7 % pacientų. (28)

Tyrimo metu visiems pacientams (100 %) buvo atliktas morfologinis ir biocheminis kraujo

tyrimai. 49,1 % buvo atlikta rentgenograma. Tyrimai buvo atliekami atsižvelgiant į anamnezės ir

klinikinės apžiūros metu gautus duomenis. Rentgeninis tyrimas atliekamas norint įvertinti

svetimkūnio buvimo galimybę, skrandžio topografijos pakitimus, o ultragarsinis tyrimas atliekamas

norint įvertinti skrandžio gleivinę ir pilvo organų būklę. Gastroskopija naudojama įvertinti skrandžio

gleivinę ir skrandyje esančius pakitimus. Tačiau literatūroje aprašomi tyrimai įrodo, jog net 68 %

pacientų, kuriems pasireiškė vėmimas, atliktas ultragarsinis tyrimas buvo neinformatyvus. Juo

negalima diagnozuoti kai virškinimo trakte stebimi infekciniai procesai ir tam reikalinga atlikti

gastroskopija (29) Gastroskopija atliekama esant ypač sunkiai būklei ir atlikus kraujo tyrimus bei

rentgenogramą arba ultragarsinį tyrimą. (30)

Atlikus morfologinius kraujo tyrimus 19 pacientų nustatyti leukocitinės formulės pakitimai.

Dažniausiai, tai yra 10 pacientų, pasireiškė neutrofilinė limfocitopenija, o 8 šunims pasireiškė

monocitozė. 9 pacientams pasireiškė eritrocitų kiekio pokyčiai. Literatūroje, aprašoma gastrito

sutrikimams būdinga limfopenija, neutrofilija, leukocitozė, eozinopenija ir sumažėjęs eritrocitų

kiekis. (28) Atliktų tyrimu metu pastebėta, kad 7 šunims pasireiškė monocitozė. 2016 metais atliktų

tyrimų metu pastebėta, kad monocitozę kartu su limfopenija ir neutrofilija gali sukelti BVP. (31) X

klinikoje atlikto tyrimo metu 18 pacientų nustatyti eritrocitų, hemoglobino, hematokrito ir trombocitų

37

pokyčiai. Šių rodiklių skaičiaus padidėjimas gali būti asocijuojamas su hemoraginiu gastroenteritu.

(3) Su geležies trūkumu susijusi anemija gali išsivystyti pasekoje eozinofilinio gastrito. (32)

Atlikus biocheminius tyrimus pastebėti alaninaminotransferazės pakitimai 14 šunų.

Literatūroje aprašoma, kad GPT pakilimas laikomas reikšmingu, kai 2-3 kartus viršija normą. Taip

pat įtariant rimtus kepenų pažeidimus GOT turi žymiai padidėti kartu su GPT. (33) Atlikto tyrimo

metu, nebuvo užregistruoti šunys, kuriems GPT ir GOT būtų didesnis 2-3 kartus nei norma. X

klinikoje atlikto tyrimo metu buvo pastebėta, kad 19 šunų iš 108 buvo sumažėjęs BUN (kraujo šlapalo

azotas). Literatūroje aprašoma, kad tai gali išsivystyti dėl mažai baltymų turinčios dietos arba

badavimo. (33) Kraujo morfologinio ir biocheminio tyrimo rodikliai labai varijuoja, nes jie priklauso

nuo gastritą sukėlusios priežasties, gydymo, ligos trukmės, antrinių ligų pasireiškimo Atlikto tyrimo

metu gastritu sergantys šunys nebuvo suskirstyti į grupes pagal gastritą sukėlusią priežastį, gastrito

kilmę ar kitus požymius.

Atliktų tyrimu metu dažniausiai taikyti vaistai buvo prokinetikai (73.1 %) ir spazmolitikai (58.3

%), bei subalansuota dieta (57.4 %) pasireiškus idiopatinės kilmės gastritui ir nesant kraujo tyrimų

pakitimų. Esant kraujo tyrimų leukocitinės formulės pakitimams buvo taikyta antibiotikų terapija,

taip pat pasireiškus dehidratacijai - skysčių terapija. Tačiau, pasireiškus leukocitinės formulės

pokyčiams jie gali būti sukelti Helicobacter . Esant Helicobacter sukeltam gastritui siūloma naudoti

3 antibiotibakterinių medžiagų terapiją ( Amoksicilinas, metranidazolas, bismuto subalicilatas) ir

famotidiną (34) Esant vėmimui su krauju ir nustačius, kad skrandyje yra opų, paskirti protonų siurblio

inhibitoriai ir H2 receptorių antagonistai. Literatūroje rašoma, kad efektyviausias gydymas yra

pasiekiamas renkantis vaistus, atsižvelgiant į klinikinius simptomus ir suvokiant vaistų veikimą. (35)

Buvo nustatyta, jog X klinikoje patelės serga dažniau nei patinai. Tyrime dalyvavo 64 patelės

(53,9) % ir 44 patinai (40,7 %). Visuose mano tyrimų metu sudarytose amžiaus grupėse patinų ir

patelių dažnis panašus. Literatūroje aprašytas atvejis, kai patelės sirgo dažniau nei patinėliai. Patelės

sudarė 53,7 %, o patinėliai 46,3 %. (28). Tačiau galime rasti ir tyrimų, kuriuose teigima, jog lytis

neturi įtakos gastrito pasireiškimui. (1).

Dažniausiai pasitaikančios gastrito priežastys buvo alimentinės (38,8 %) ir antrinės kilmės

(34,3 %). Tai būtų galima susieti su didele dalimi jaunų pacientų (iki 1 m. amžiaus imtinai), kuriems

gastritas išsivysto dėl maisto netolerancijos, nevirškinamų daiktų suėdimo, žarnų nepraeinamumo ir

infekcinių procesų. (36) Antrinės kilmės gastritas remiantis anamnezės duomenis buvo diagnozuotas

šunims, kurie ilgą laiką vartojo nesteroidinius priešuždegiminius vaistus. Literatūroje aprašomi

keletas atvejų, kai nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai sukėlė opinį gastritą. (37) Taip pat

pasireiškus azotemijai ir vertinant ultragarso metu gautus rezultatus ir matomus inkstų pakitimus,

galime teigti, kad gastritas išsivystė pasekoje inkstų funkcijos nepakankamumo. Literatūroje teigima,

kad ureminis gastritas nėra dažnas susirgimas. (38)

38

IŠVADOS

1. Dažniausiai gastritu sirgo šunys iki 1 metų amžiaus (44,4 %).

2. Gastritas dažniausiai buvo diagnozuotas Jorkšyro terjerų veislės šunims (24,1%) ir mišrūnams

(21,3 %).

3. Gastritu dažniau sirgo patelės (53,9 %), nei patinai.

4. Dažniausiai pasireiškiantys gastrito simptomai buvo vėmimas (95,4 %) ir pilvo sienos

įtempimas (35,2 %).

5. Dažniausiai šunims pasireiškė alimentinės kilmės gastritas (38,8 %).

6. Šunims diagnozuojant gastritą dažniausiai buvo atliekami kraujo tyrimai (100 %) ir

rentgeninis tyrimas (49 %).

7. Sergant gastritu kraujo morfologiniai ir biocheminiai rodikliai labai varijuoja, tai priklauso

nuo gastritą sukėlusių priežasčių ir antrinių ligų.

8. Gastrito gydymui dažniausiai buvo naudojami prokinetikai (73,1 %) ir spazmolitikai (58.3

%).

39

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1 . I. Amorim et al. Canine Gastric Pathology : A review. Journal of Comperative Pathology.

2015;1-29

2. BSAVA. Manual of Canine and Feline Gastroenterology. In Manual of Canine and

Feline Gastroenterology. 2nd ed.: British Small Animal Veterinary Association; 2005. p.

153-156.

3. Richard W.Nelson GGC. In Small animal internal medicine.: Elsevier; 2014. p. 442-

445.

4. Kathleen A. Sennello and Michael S. Leib. Effects of Deracoxib or Buffered Aspirin

on the Gastric Mucosa of Healthy Dogs. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2008

Feb; 20(6).

5. Whittingham S., Mackay IR. Autoimmune gastritis: historical antecedents,

outstanding discoveries, and unresolved problems. International Reviews of Immunology.

2005 01-04; 24(1-2).

6. Wiinberg Boo., Anette Spohr, Hans Hendrik Dietz et al. Quantitative analysis of

inflammatory and immune responses in dogs with gastritis and their relationship to

Helicobacter spp. infection. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2005 01-02; 19(1).

7. Tams TR. In Handbook of small animal gastroenterology 2 edition.: Elsevier; 2003.

p. 177-178.

8. Steiner JM. In Small animal gastroenterology. Hannover: Schlutersche; 2008. p. 159-

169.

9. Rallis TS., Patsikas MN., Mylonakis ME. et al. Giant Hypertrophic Gastritis

(Ménétrier’slike Disease) in an Old English Sheepdog. JOURNAL of the American

Animal Hospital Association. 2007 03-04; 43(2).

10. Ruth Dennis. In Handbook of small animal radiology and ultrasound 2 edition.:

Elsevier; 2010. p. 272.

11. Thrall DE. In Texbook of veterinary diagnostic radiology 6 edition.: Elsevier; 2013.

p. 769-772.

12. BSAVA. Manual of canine and feline ultrasonography. In.: BSAVA; 2011. p. 125-

127.

40

13. Martha Moon Larson DSB. Ultrasound of gastrointestinal tract. Veterinary Clinics

of North America: Small Animal Practice. 2009 Jul; 39(4).

14. R. N. MĂLĂNCUŞ et al.The use of ultrasonography in the diagnosis of

gastrointestinal. Bulletin UASVM, Veterinary Medicine. 2010; 67(2).

15. Todd R. Tams . In Small animal endoskopy 3 edition.: Elsevier; 2011.p. 33-38.

16. John D. Bonagura . Kirk's current veterinary therapy XIV. In Bonagura JD, St.

Louis: Saunders; 2009. p. 500-502.

17. Schulman FY. Gastrointestinal tract. In Veterinarian's guide to maximizing biopsy

results.: Wiley Blackwell; 2016. p. 35-35.

18. GOMBAČ M ., Švara T., Černe M., Pogačnik M. Histological changes in stomachs

of apparently healthy dogs infected with Helicobacter. Acta Veterinaria Belgrade. 2010

Jan; 60(2-3).

19. Papich MG. In SAUNDERS HANDBOOK OF VETERINARY DRUGS: SMALL.

St.Louis: Elsevier; 2016. p. 311.

20. Katherine K. Williamson, Willard MD., Mckenzie EC et al . Efficacy of Famotidine

for the Prevention of Exercise-Induced. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2007 09-

10; 21(5).

21. M.S. Davis, M. D. Willard, S. L. Nelson et al. Efficacy of Omeprazole for the

Prevention of Exercise-Induced. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2003 03-04;

17(2).

22. Luca S., G. Maurizio, M. Candelli et al. Post-cholecystectomy alkaline reactive

gastritis: a randomized trial comparing sucralfate versus rabeprazole or no treatment.

European Journal of Gastroenterology & Hepatology. 2003 Sep; 15(9).

23. Deborah M. Ward, Michael S. Leib, Spencer A.Jonhston, M. Marini. The Effect of

Dosing Interval on the Efficacy of Misoprostol in the. Journal of Veterinary Internal

Medicine. 2003 Mar; 17(3).

24. DE LA PUENTE-REDONDO V.A., E.M. Siedek, N. Tilt et al. The anti-emetic

efficacy of maropitant ( Cerenia ) in the treatment of ongoing emesis cause by wide range

of underlying clinical aetiologies in canine patients in Europe. Journal of small animal

practise. 2007 Feb; 48(2).

25. PERTTU E. T. Arkkila, Kari Seppala, Martti A. Farkkila et al. Helicobacter pylori

eradication in the healing of atrophic gastritis. Scandinavian Journal of Gastroenterology.

2009 Aug; 41(7).

41

26. Gamal M. H. Rakha, Mounir M. Abdl-Haleem, Haithem A.M. Farghali, Hitham

Abdel- Saeed. Prevalence of common canine digestive problems compared with other

health problems in teaching veterinary hospital, Faculty of Veterinary Medicine, Cairo

University, Egypt. Veterinary world. 2015 Mar; 8(3).

27. C. M. Poncet, G.P. Dupre, M.M. Estrada et al. Prevalence of gastrointestinal tract

lesions in 73 brachycephalic dogs with upper respiratory syndrome. Journal of Small

Animal Practise. 2005 Jun; 46(6).

28. Lidbury J.A., Suchodolski J.S., Steiner J.M. Gastric histopathologic abnormalities in

dogs: 67 cases (2002–2007). Journal of the American Veterinary Medical Association.

2009 May; 234(9).

29. M.S. Leib, M.M. Larson, D.L. Pancieta et al. Diagnostic Utility of Abdominal

Ultrasonography in Dogs with Chronic Vomiting. Journal Of Veterinary Internal

Medicine. 2010 07-08; 24(4).

30. Willard M.D. Endoscopic Diagnosis of Diseases Causing Vomiting. Topics in

Companion Animal Medicine. 2008 Aug; 23(4).

31. Leah Ferguson . Bilious Vomiting Syndrome in Dogs: Retrospective Study of 20

Cases (2002–2012). Journal of the American Animal Hospital Association. 2016 05-06;

52(3).

32. Rothenberg M.E. Eosinophilic gastrointestinal disorders (EGID). Journal of Allergy

and Clinical Immunology. 2004 Jan; 113(1).

33. Shelly L. et all. In Blackwell's Five-Minute Veterinary Consult: Laboratory Tests

and Diagnostic Procedures: Canine and Feline.: Wiley-Blackwell; 2009. p. 32.

34. Michael S. Leib, R.B. Duncan, D.L. Ward. Triple Antimicrobial Therapy and Acid

Suppression in Dogs with Chronic Vomiting and Gastric Helicobacter spp. Journal of

Veterinary Internal Medicine. 2007 11-12; 21(6).

35. Craig Webb ,DCT. Canine gastritis. The Veterinary Clinics Small Animal Practise.

2003 Sep; 33(5).

36. C. Elwood, J.Elliott, V. Freitche et al. Emesis in dogs: a review. Journal of Small

Animal Practice. 2009 Dec; 51(4).

37. Stelio P. L. Luna, A.C. Basilio, P.V.M. Steagall et al. Evaluation of adverse effects

of long-term oral administration of carprofen, etodolac, flunixin meglumine, ketoprofen,

and meloxicam in dogs. American Journal of Veterinary Research. 2007 Mar; 68(3).

42

38. Rachel M. Peters, R.E. Goldstein, H.N. Erb, B.L. Njaa. Histopathologic Features of

Canine Uremic Gastropathy: A Retrospective Study. Journal of Veterinary Internal

Medicine. 2005 May; 19.