Download - 100 Legendinių ginklų
Iš prancūzų kalbos vertėnomeda berkuvIenė
100
ginklųlegendinių
Nuo parako iki šautuvo
Š aunamojo ginklo, o kartu ir šautuvo istorija prasidėjo išradus juodąjį paraką. Bemaž nė kiek neabejotina,
kad medžio anglį, sierą ir salietrą maišyti pradėta Kinijoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pradžioje, gaminant „ugnines ietis“, kurias tam tikru požiūriu galima sutapatinti su fejerverkais. Po keleto amžių Europoje atrastas tinkamiausias šių me
džiagų derinys. Kas tikrasis šio atradimo autorius – Rodžeris Beikonas ar Bertoldas Švarcas – taip ir lieka mįslė. Tradiciškai kur kas patikimesne laikoma pirmojo šaunamojo ginklo atsiradimo Europos kautynių laukuose data. 1346 m. Šimtamečio karo metu mūšyje prie Kresi anglai panaudojo tris bombardas, nulėmusias greitą mūšio baigtį.
Tačiau kai kurių istorikų teigimu, į žemyną šios bombardos bu vo atvežtos tik kitais metais, po Kalė ap gulties. Šiaip ar taip, naujasis veiksnys – „šaunamoji galia“ – visiems laikams pakeitė ginkluotų konfliktų pobūdį.
Palaipsniui ėmė bręsti mintis aprūpinti kareivius asmeniniais lengvaisiais šaunamaisiais ginklais. Atsiradus arkebuzai, lankui ir strėlėms nuskambėjo laidotuvių maršas, nors šis ginklas, vėliau virtęs šautuvu, iš pradžių nepasižymėjo itin dideliu
efektyvumu. Paraką reikėdavo berti per vamzdį. Tobulėjant titnaginiams šautuvams, pradėta gaminti iš anksto atseikėtus užtaisus, kulką bei reikiamą parako kiekį įvyniojant į popierių. Taip gimė šovinys. Tuo metu prancūziškas žodis fusil (šautuvas) reiškė ne ginklą, o plieninę plokštelę, į kurią atsitrenkęs titnagas įskeldavo paraką padegančią kibirkštį. Atsiradus metalinei tūtai ir ginklui su spyna, šautuvas įžengė į naują epochą ir tapo šiuolaikiniu koviniu ginklu, turinčiu vieną graižtvuotą vamzdį, arba ginklu, skirtu medžioklei, gynybai ar sportiniam šaudymui, su vienu ar keliais lygiais vamzdžiais. Dėl revoliucinių techninių patobulinimų šautuvas tapo daugkartinio naudojimo ginklu, automatiniu, pusiau automatiniu, padaugėjo vamzdžių, jie būdavo išdėstomi greta vienas kito arba statmenai... Šaudymo nuotolis ir tikslumas vis labiau gniaužė kvapą.
Medžioklei, pramogai ar karo tikslams skirtas ginklas kelia susižavėjimą ir baimę. Šimtas šioje knygoje pristatomų šautuvų bemaž laikomi meno kūriniais, įkūnijusiais tikslumą, nulėmusiais istorinę bei geopolitinę raidą, tapusiais žmonijos civilizacijos dalimi. Jie siejami su nepaliaujamomis galios ir tobulybės paieškomis. Nesvarbu, žavi buožė ar gėlėmis išpuoštas vamzdis, šie ginklai – legendos dalis... Tarsi patvirtinantys posakį: „Įstatymai neretai rašomi ne plunksna, o šautuvu“, šie šimtas šautuvų išties virto legenda...
4
Karabinas Mauser 8 x 68S, skirtas stambiems Afrikos
žvėrims medžioti. Mauser 98 spyna tebenaudojama didžiajai
medžioklei gaminamuose ginkluose. Garsiausi ginklų
meistrai pasikliauja jau daugiau nei šimtmetį
visuose žemynuose patikimai tarnaujančiu mechanizmu. Prabangieji egzemplioriai. Ginklas gali
būti tikru meno kūriniu.
Pirm
ieji š
autu
vai
Pirmieji šautuvai „Ugninė lazda“
Pirmas žingsnis šautuvo link
io šaunamojo ginklo pavadinimas tebėra
ne itin aiškus. Jis vadintas rankine patranka, nešiojamąja bombarda, eskopeta arba akebuta. Nepaisant to, koks buvo pirmasis jos pavadinimas, „ugninė lazda“ yra šiuolaikinio šautuvo promotė. Nedaugelį tos epochos daiktų pavyko išsaugoti iki mūsų laikų, tačiau du tokių ginklų eg zemp lioriai išliko, vienas Švedijoje – 1390 m. datuojama Morko akebuta, kitas Vokietijoje – to paties laikmečio Tanebergo akebuta. Tai du bronziniai 20 ir 30 centimetrų pabūklai. Pradėjus gaminti „šaudančias lazdas“ dėl akivaizdžių priežasčių XV a. antrojoje pusėje pamažu išnyko arbaletai. Nepaisant rimtų trūkumų, naujasis asmeninis ginklas pasižymėjo ypatingu pigumu. 1396 m. angliškame dokumente kalbama apie 3 šilingus kainuojančią „šaudančią lazdą“, kai tuo
metu arbaletas kainavo 66 šilingus. Abu ginklai atliko tą pačią funkciją. Tačiau ilgą, pamažu rusenančią dagtį turintis šaulys galėdavo pradėti šaudyti bet kurią akimirką, o arbaletininkas neišvengiamai sugaišdavo keletą sekundžių, kol įstatydavo strėlę ir įtempdavo templę. Be to, tapo nesudėtinga ir nebrangu kulkas gamintis tiesiog lauko sąlygomis. Šis primityvus asmeninis šaunamasis
ginklas pasirodė besąs itin patogus ginant įtvirtinimus arba rengiant pasalą.
Svarbiausia problema buvo taikytis ir tuo pat metu įžiebti ugnį. Todėl pirmaisiais ginklais tekdavo šaudyti pasitelkus nuolat smilkstančią dagtį.
XV a. pradžioje „ugninių lazdų“ šaudymo nuotolis tesiekė keliasdešimt metrų, pirmiausia todėl, kad ginklai nebuvo pritaikyti šaudyti kryptingai, į taikinį.
8
Š„Ugnine lazda“ apsiginklavęs
kavaleristas. Iliustracija iš Mariano Takolo „Karo meno“,
XV a. manuskripto; Prancūzijos
nacionalinė biblioteka.
Pirmieji šautuvai Bombarda
Be taikinio
ermino „bombarda“, reiškiančio „šaudančios žiotys“, nederėtų painioti su tradiciniu bretonų to paties pavadinimo vienu seniau
sių artilerijos pabūklu. Šis ne visai tikslus terminas vartotas tik kalbant apie pabūklus, neturinčius nuimamos spynos, kurią galima pridėti prie įvairiausio kalibro pabūklų, nuo rankinės bombardos iki keletą tonų sveriančio monstro. 1453 m. Konstantinopolio apgulties metu turkai panaudojo bombardą, šaudžiusią 590 kg sviediniais.
Pirmųjų asmeninių bombardų vamzdžiai buvo labai trumpi, turint omenyje kalibrą; jį pratęsdavo geležinis strypas, kurį šaulys atremdavo į kirasą. Kartais jis būdavo tvirtinamas prie medinės rankenos, kurią iš pradžių dažniausiai atstodavo medinė šaulio po pažastimi spaudžiama lazda: atatranka tada turbūt rimtų problemų dar nekėlė.
Bombardos buvo gaminamos ne iš ketaus, kaip kiti artilerijos pabūklai, o bemaž visada iš geležies arba plieno. Bombardos trūkumai – mažas šaudymo greitis ir menkas tikslumas. Būdavo išties sunkoka vienu metu nenuleisti akių nuo ginklo ir nuo taikinio, kuris dažniausiai dar ir judėdavo.
Be to, įtakos turėdavo ir oro sąlygos, kadangi per lietų šaudyti iš bombardos būdavo praktiškai neįmanoma.
9
T
Didelio kalibro bombarda apgulties metu. Vokiška antrosios XV a. pusės miniatiūra. Tebenaudojamas
senovinis medinis lafetas.
10
Pirmieji šautuvai Muškieta
uškieta atsirado 1521 m. Taikantis šiuo itin sunkiu ginklu tekdavo naudotis atraminiu stovu, kurį nešioti buvo viena iš muškietinin
kus lydinčių tarnų pareigų. Muškietos dagtinio degtuvo sistema pasižymėjo ypatingu lėtumu, nes norint iš naujo užtaisyti ginklą tekdavo atlikti per keturiasdešimt veiksmų. Muškieta naudotis buvo nepatogu, be to, ginklas demaskuodavo šaulį, ypač naktį. Iššauti veikiausiai pavykdavo kartą per minutę, o šaudymo nuotolis siekė 225 m, tačiau taiklaus šaudymo atstumas neviršijo 50 m.
M
Iš muškietos gimė šautuvas...
Ilgainiui muškieta tobulėjo ir darėsi vis efektyvesnė. Lėtąją
dagtį pakeitė naujas įrenginys – tit nagas, kuris, trinktelėjęs į metalinę
plokštelę, įskeldavo paraką padegančią kibirkštį. Muškieta virto šautuvu (pr. fusil
iš it. focile). Dėl šios transformacijos ginklas pasidarė patikimesnis ir patogesnis, kadangi
pakartotinis užtaisymas reikalavo „tik“ dvidešimt šešių veiksmų. Taigi teoriškai šaudymo greitis padi
dėjo dvigubai.Prancūzija neskubėjo pripažinti naujai atsiradusio
ginklo privalumų, pirmenybę teikdama senai gerai dagtinei muškietai, kurią kur kas lengviau sekėsi gaminti masiškai.
Kareiviai reikalavo aprūpinti juos šautuvais, kitaip būsią nelengva kovoti prieš galimus priešus. Jie nuolat laužydavo ietis ir neteisėtais būdais įsigydavo šautuvų. 1670 m. valdžia davė sutikimą naudoti šautuvus (iš pradžių vienas
karinis dalinys turėjo keturis, vėliau – šešis šaulius). 1699 m. muškieta galutinai išnyko.
Vokiška dagtinė muškieta 1570 m. apsodu, 1590 m. spyna ir 1600 m.
vamzdžiu.
11
Pirmieji šautuvai Kulevrina
lga ir plona it gyvatė kulevrina iš pradžių buvo mažo kalibro patranka. XV a. ji ėmė vystytis dviem priešingomis kryptimis.
Viena vertus, ginklas darėsi vis galingesnis, ilgiu ir kalib ru panašėjo į įprastas patrankas. Ją pernešti ir naudoti galėjo tik du žmonės, be to, statyti kulevriną būtinai reikėjo ant medinio lafeto. Šios rūšies kulevrinos buvo naudojamos apgulties metu arba ginant įtvirtinimus. Pavyzdžiui, Erenbraitšteino kulevrina, saugoma Paryžiaus Ginklų muziejuje, galėjo šaudyti 70 kg sveriančiais sviediniais.
I
Rudimentinis šaunamasis ginklas
Kita vertus, kulevrina tapo asmeniniu ginklu, iš kurio vėliau atsirado arkebuza. Jomis apsiginkluodavo kulevrineriai – Burgundijos hercogo sukurta naujo tipo kariauna. Jie šaudydavo ginklą pasistatę ant žemėn įremto laikik lio. Prancūzijos karalius Karolis VII suformavo raitųjų kavaleristų korpusą, kurie šaudydami irgi naudojosi laikikliu, tvirtinamu prie balno. Anot pasakojimo, Karolis VII, pramintas Nugalėtoju, kulevrinas vadino „ištikimaisiais žaliais šunimis“, mat ketus, iš kurio šios buvo liejamos, ilgainiui pažaliuodavo...
Geležimi armuota mažoji kulevrina nuimama spyna,
kurią laiko pleištas. Dėl hermetiškumo naudojant šią
konstrukciją šauliui neretai grėsdavo ne ką mažesnis
pavojus nei priešui.
12
Pirmieji šautuvai Arkebuza su serpantinu
rkebuza atsirado XIV a. pabaigoje. Tai pirmasis ginklas, skirtas šaudyti nuo peties, turintis buožę ir kur kas efektyvesnis
už senąją „šaudančią lazdą“... Dagtinė, o vėliau ratelinė spyna turėjo lemiamos reikšmės arkebuzai, tikrajam asmeniniam ginklui, leidusiam sukurti arkebuzininkų pulkus. Iš pradžių naudojant arkebuzą reikėjo specialios įrangos, pirmiausia – dvišakio
laikiklio, į kurį šaudant remdavosi
vamzdis. Visgi ginklas sparčiai tobulėjo, tapo
leng vesnis už stambaus kalibro muškietą.
Iki pat arkebuzos su serpantinu išradimo dagtį šauliui
tekdavo laikyti rankoje. Dėl serpantino – nedidelės gyvatukės
pavidalo svirtelės dagčiai laikyti, kai paspaudus vieną jos galą, kitas
paliesdavo užtaisą ir įžiebdavo jį – nau
„Laisvos rankos“ komplektas
Adoti arkebuzą tapo patogiau, o šauliui atsilaisvino viena ranka.
Nepaisant šio reikšmingo pasiekimo, arkebuza tebeturėjo rimtų trūkumų: serpantinas nepadėjo šauliui atsikratyti būtinybės nuolat reguliuoti dagtį, kuri, sykį uždegta, neišvengiamai degdavo toliau. Taigi šaudymo pradžia priklausė nuo atsitiktinumo. Degtuvo kiaurymė vamzdžio uokse neatsiverdavo automatiškai, o kautynių įkarščio pagauti kariai pamiršdavo ją atidaryti. Kiti atverdavo iš anksto ir netyčia palenkę ginklą išbarstydavo susmulkintą paraką. Vėjas galėjo išpūsti paraką, lietus – sudrėkinti. Arkebuza nebesusprogdavo kaip muškieta, tačiau jos pakartotinis užtaisymas trukdavo labai ilgai: patyręs šaulys sugaišdavo vidutiniškai tris minutes.
1660–1670 m. arkebuza rateline spyna iš Centrinės Vokietijos. Ši
sistema pakeitė smilkstančią dagtį ir itin paplito germaniškuose kraštuose.
13
Pirmieji šautuvai Dagtinis šautuvas
irmojoje XVI a. pusėje atsirado tam tikros rūšies muškieta, vadinama „dagtiniu šautuvu“.
Dagtinis šautuvas – pirmoji ištisus dešimtmečius modernizuotos arkebuzos patobulinta versija. Dagtinis šautuvas buvo užtaisomas taip: pro laibgalį apytiksliai iš parakinės beriamas parakas. Parako kiekis normalizavosi tobulėjant seikėjimo įtaisui. Parakas grūstuvu sugrūdamas iki galo ir užfiksuojamas vamzdyje medžiaginiu kamščiu ar pakulomis. Parakas būdavo talpinamas
uokse, jam skirtoje ertmėje. Šaulys specialiu rakčiuku galėjo pamažu priartinti degančią dagtį prie
parako, kuris užsiliepsnojęs išstumdavo
kulką. Išradus vadinamąjį „serpantiną“, nebereikėjo naudotis raktu ir tokiu būdu viena šaulio ranka tapo laisva. Laikiklis, į kurį anksčiau būdavo atremiamas ginklas, irgi pasidarė nebereikalingas, kadangi buvo galima šaudyti nuo peties. Atrodo, jau XV a. buvo pastebėta, kad pakanka vidinėje vamzdžio pusėje įrėžti
P
Bazinis šautuvas
spiralinę įrantą ir suteikus kulkai sukamąjį judesį stabilizuojasi trajektorija bei padidėja šaudymo tikslumas. Ilgą
laiką pagrindinės tokio pobūdžio ginklų gamintojos buvo Vokietijos im
perijos šalys.
Dagtine arkebuza ginkluotas samdinys pėstininkas. Dovydo iš Neko graviūra, apytikriai 1520 m.
Prancūziška dagtinė arkebuza, XVI a.
14
Pirmieji šautuvai Šautuvas su titnagine rateline spyna
pie 1525 m. Vokietijoje buvo sukurta titnaginė ratelinė spyna, kurią veikiausiai sukonstravo nežinomas laikrodininkas, nors šio me
chanizmo užuomazgų rasta ir tarp Leonardo da Vinčio piešinių. Spyną sudarė tuščiaviduris plieninis ratelis arba skridinys, kurio kraštą juosė į uoksą įeinantys lygiagretūs grioveliai. Ši detalė tvirtinosi prie specialiu rakčiuku užvedamos spyruoklės – kaip laikrodžio. Gaidukas neteko dagties, tačiau savo „lūpelėmis“ spaudė pirito gabalėlį.
Nuspaudus gaiduko svirtelę, skridinys pasisukdavo, ir į plieną besitri
nantis akmuo
įskeldavo kibirkštis, kurios uždegdavo parako užtaisą. Ši sistema tiesiog imitavo skiltuvą, ir šauliui nebereikėdavo padeginėti dagties. Didelis tokio ginklo pranašumas buvo tas, kad jį galėjai nešiotis užtaisytą ir iškilus būtinybei akimoju pradėti šaudyti. Ginklas svėrė pakankamai nemažai (6 kg), o jo ilgis siekė apytikriai 1,3 m. Deja, nauja spyna buvo la
Sudėtingas mechanizmas
Abai trapi ir ganėtinai brangi: sudėtingo mechanizmo gamyba pareikalaudavo ilgų darbo valandų. Be to, šautuvas su rateline spyna paskatino sukruti miniarkebuzą, kuria buvo galima naudotis viena ranka.
Naująjį ginklą išrado italų meist ras Kamullo Vetelli, kuris gyveno ir dirbo Pistojos
mieste Italijoje, todėl jo išrastas ginklas buvo pavadintas
pistoletu.
Per užraktą užtaisomos arkebuzos ratelinės spynos detalė. Bavjeras, XVI a.
Vokiškas karabinas rateline spyna, 1595 m.
15
Pirmieji šautuvai Šautuvas su titnagine skiltuvine spyna
1550 m. buvo su kurta į metalą smogiančio titna
go sistema. Atsirado olandiška smūginė spyna, kuri dėl gaiduko atliekamo judesio dar buvo vadinama „snaphanu“ arba „lesančiu gaideliu“. Skiriamieji sistemos požymiai – „S“ raidės formos gaidukas, apskritas uokso dangtelis ir ilgas skiltuvo strypas. Uokso dangtis (varteliai), nuspaudus gaiduko svirtelę, automatiškai nuslysta atpalaiduodamas gaiduką ir skiltuvą, kurie pradeda judėti vienas link kito. Šis gana paprastas mechanizmas reiškė nemenką progresą lyginant su rateline spyna, juolab, kad tokio pobūdžio spynų gamyba tapo kur kas pigesnė.
O
Didelis žingsnis titnago plokštelės link
Tuo pat metu Ispanijoje buvo sukurta į skiltuvinę spyną panaši sistema: spyna su mikeletu. Šio ispaniško mechanizmo kūrėju laikomas Simonas Markatas, ginklininko sūnus, kurį Karolis V perkėlė į
Iberijos pusiasalį gaminti ratelinių spynų. Spynos su mikeletu paprastumas neabejotinai buvo svari priežastis, dėl kurios pastaroji taip ilgai išliko Ispanijoje, net atsiradus titnaginei spynai. Ir dar derėtų pastebėti, kad skandinaviška spyna (XVII a.) sujungė kai kurias skiltuvinės bei mikeleto spynos savybes ir tapo titnaginės normandiškos Mareno Le Buržua spynos prototipu.
Smūginė spyna. Umbrija, Italija.
Mauritaniško šautuvo spyna su mikeletu.