KTU Statybos ir architektūros fakulteto istorija
1. LIETUVOS (VYTAUTO DIDŽIOJO) UNIVERSITETO TECHNIKOS FAKULTETO STATYBOS SKYRIUS (1920-1940)
Kuriantis Lietuvos Respublikai, stigo inteligentijos, reikėjo įvairių sričių specialistų. To meto vyriausybei atsisakius steigti
valstybinį universitetą, buvo suorganizuota Aukštųjų mokslų draugija, kuri 1920 m. sausio 27 d. visuomeniniais
pagrindais Kaune įkūrė Aukštuosius kursus. Aukštuosiuose kursuose greta kitų buvo ir Technikos skyrius. Kaip
prisimena buvęs šio skyriaus vedėjas J.Šimoliūnas, Technikos skyrius turėjo tris poskyrius: statybos, mechanikos ir
technologijos. Pirmaisiais ir antraisiais mokslo metais visiems trims poskyriams mokslo dalykai buvo bendri, skirtis jie
turėjo trečiaisiais metais. Aukštieji kursai pradėjo rengti inžinierius statybininkus, tačiau neišleido nė vienos jų laidos, nes
veikė vos dvejus metus. Aukštuosiuose kursuose dėstė ir pirmieji statybinių disciplinų dėstytojai: Kazimieras
Vasiliauskas, Pranas Jodelė, Stasys Dirmantas, Mykolas Songaila, Jonas Simoliūnas ir Valerijus Verbickis, kurie vėliau
sudarė Universiteto Technikos fakulteto Statybos skyriaus profesūros branduolį.
1.1. KATEDROS IR DĖSTYTOJAI
Seime užsitęsus debatams dėl Universiteto Kaune statuto, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1922 m. vasario 13 d.
nutarė įsteigti Lietuvos universitetą, remdamasi Valstybės tarybos 1918 m. gruodžio 5 d. priimtu Vilniaus universiteto
statutu (faktiškai tuo metu Vilniaus universitetas buvo atkurtas). Lietuvos universitete buvo numatytas ir Technikos
fakultetas, nors Vilniaus universiteto statute jo nebuvo. 1922 m. vasario 25 d. buvo sudarytas penkių asmenų mokomojo
personalo branduolys Technikos fakultetui organizuoti. Jame buvo ir trys statybinių disciplinų dėstytojai - Pranas Jodelė,
Jonas Šimoliūnas ir Kazimieras Vasiliauskas.
prof. Jonas Šimoliūnas prof. Kazimieras Vasiliauskas
Pirmosios žinios apie steigiamas katedras randamos švietimo ministro aplinkraštyje, kuriuo nuo Universiteto įsteigimo
dienos P.Jodelė tvirtinamas Statybos medžiagų technologijos katedrai, J.Šimoliūnas - Statybos katedrai, K.Vasiliauskas -
Statybos mechanikos katedrai organizuoti ir valdyti. Dviem dienom anksčiau datuotame rašte Mykolas Songaila
skiriamas einančiu profesoriaus pareigas Architektūros katedroje, Stasys Dirmantas - docentu Geodezijos katedroje.
Pirmajame Lietuvos universiteto statute, kurį Seimas priėmė 1922 m. balandžio 12 d.,Technikos fakultete greta kitų trijų
buvo įkurtas Statybos skyrius ir 7 statybinio profilio katedros: Statybos ir statybos medžiagų technologijos, Architektūros,
Geodezijos, Statybos mechanikos, Hidrotechnikos, Kelių ir Tiltų. Tačiau po 1926 m. sumanyta ne tik susiaurinti
Universiteto ir fakultetų autonomiją, bet ir sumažinti skyrių ir katedrų skaičių. Technikos fakulteto taryba paskelbė, kad
ryžtingai priešinasi pernelyg dideliam fakulteto mažinimui ir nepagrįstam katedrų sujungimui. Tarybos nuomone, katedros
turėtų apimti tik artimas disciplinas. Todėl taryba argumentuotai prieštaravo prieš Statybos ir statybos medžiagų
technologijos ir Architektūros katedrų jungimą į vieną. Ji taip pat įrodinėjo, kad į vieną katedrą negalima jungti geodezijos,
sauskelių ir gatvių, geležinkelių, geležinių konstrukcijų, tiltų ir gelžbetonio disciplinų.
Fakulteto vadovybei ryžtingai pasipriešinus, Statybos skyriuje pavyko išvengti didelių pakeitimų. 1930 m. birželio 7 d.
statute Statybos skyriuje vietoj septynių katedrų buvo paliktos šešios, nes buvo sujungtos Geodezijos ir Kelių katedros.
Be to, pasikeitė kai kurių katedrų pavadinimai. Nuo tol skyriuje buvo šios katedros: Statybos, Architektūros, Statybinės
statikos, Hidrotechnikos, Geodezijos ir kelių, Tiltų. Kadangi Technikos fakultete buvo vienas Statybos skyrius, tad buvo ir
viena statybos specialybė. Vėliau buvo siūloma steigti daugiau statybinio profilio skyrių, taigi ir specialybių. Štai šalia
Statybos skyriaus buvo siūloma organizuoti ir Architektūros skyrių. Prof. V.Mošinskis, tam pritardamas rašė: "Mūsų
kraštas pirmą didžiausią reikalą - restauruoti sugriautus per karą pastatus - šiek tiek patenkino ir dabar jau reikalauja ne
tik statybininkų, bet ir architektų, kurie patenkintų ne tik stiprumo, racionalumo, bet ir meno bei estetikos reikalavimus".
Technikos fakultetas 1936 m. paskyrė komisiją naujos fakulteto struktūros ir mokslo planų projektui sudaryti. Komisija,
atsižvelgdama į Švietimo ministerijos ir specialistų pastabas, kelis kartus keitė savo projektą, kol po dviejų metų pateikė
fakulteto tarybai galutinį variantą. Jame buvo numatyti trys statybinio profilio skyriai (Architektūros, Geodezijos ir
Statybos), taigi ir to paties pavadinimo specialybės. Statybos skyriuje buvo siūlomos dvi šakos (specializacijos): statybos
ir hidrotechnikos-melioracijos. Šis projektas buvo pristatytas Švietimo ministerijai su prašymu tuos pakeitimus padaryti
nuo 1938/1939 m.m. Tačiau tai nebuvo padaryta iki Statybos skyriaus veikimo pabaigos.
Ne visos katedros, įsteigtos pirmuoju Universiteto statutu, pradėjo veikti nuo patvirtinimo dienos. Viskas priklausė nuo
tinkamų katedrų vedėjų suradimo. Iš karto savo veiklą pradėjo Statybos ir statybos medžiagų technologijos, Kelių,
Statybos mechanikos, Architektūros ir Geodezijos katedros.
Statybos ir statybos medžiagų technologijos katedros vedėju buvo paskirtas P.Jodelė (1881-1955). Jis baigė Charkovo
veterinarijos institutą (1896) ir Kijevo politechnikos institutą (1904). Įgijęs patyrimo statybos medžiagų ir metalurgijos
įmonėse, pradėjo dėstyti Kijevo politechnikos institute, ten išleido kelis vadovėlius rusų kalba. 1927-1930 m. Technikos
fakultete taip pat ėjo antraeiles Neorganinės chemijos technologijos katedros vedėjo pareigas. Nuo 1930 m. buvo
Statybos katedros vedėjas. Dėstė statybos medžiagų technologiją ir petrografiją su mineralogija ir geologija, o pasikeitus
šios disciplinos pavadinimui - taikomąją geologiją. Pasižymėjęs pirmaisiais Lietuvoje statybos medžiagų moksliniais
tyrinėjimais ir pirmojo cemento fabriko organizavimu (1914), jis buvo ir aktyvus aukštojo mokslo organizatorius - pirmasis
Technikos fakulteto dekanas, dirbo Universiteto prorektoriumi ir rektoriumi. Parašė pirmuosius lietuvių kalba vadovėlius
"Geologijos tyrinėjimai" (1922) ir "Statybos medžiagų technologija" (1923).
Technikos fakulteto taryba su pirmaisiais 1925 m. laidos absolventais inžinieriais. (Viduryje (sėdi) prof. P. Jodelė)
Kelių katedros vedėjas buvo J.Šimoliūnas (1878-1965), baigęs Rygos politechnikos institutą (1909). Pedagoginį darbą
pradėjo Aukštuosiuose kursuose Kaune, kuriuose dar vadovavo ir technikos skyriui. Dėstė sauskelių ir gatvių, statybos,
vėliau ir hidrotechninių įrengimų bei vandens disciplinas. Išleido knygas: "Šventosios uostas" (1933), "Klaipėdos uostas"
(1 d. 1933), dviejų tomų paskaitų kursą "Statyba" (1932 ir 1939).
Statybos mechanikos, vėliau Statybinės statikos katedrai vadovavo K.Vasiliauskas (1879-1957). Jis 1907 m. baigė
Rygos politechnikos institutą. Dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune ir skaitė medžiagų atsparumo discipliną. Be to,
Technikos fakultete dėstė ir statybos statiką. Tai vienas intensyviausiai mokslinį darbą dirbusių fakulteto personalo narių.
Paskelbė originalių mokslinių darbų, už kuriuos fakulteto taryba 1939 m. jam suteikė inžinerijos daktaro laipsnį. Išleido
monografiją "Apskritimo būdas statybos statikoje" (1929), vadovėlį "Elementarinis medžiagų atsparumo kursas" (1935) ir
kt. 1927-1933 m. ir 1938-1940 m. buvo Technikos fakulteto dekanas.
Architektūros katedros vedėjas M.Songaila (1871-1941) 1903 m. baigė Peterburgo dailės akademiją. Vėliau dėstė
Petrogrado politechnikos ir žemės ūkio institutuose. Rusijoje buvo pastatyta jo projektuotų visuomeninių pastatų,
gyvenamųjų namų, vilų. Vadovaudamas katedrai, dėstė architektūrą. Jis buvo vienas žymiausių Lietuvos neoklasikinio
laikotarpio architektų. Jo darbams būdingi neoklasicizmo bruožai, funkcinis tikslingumas. Jis daugiausia suprojektavo
bankų pastatų, iš kurių žymiausi yra banko rūmai Kaune.
Geodezijos katedros vedėju buvo paskirtas karininkas, vėliau tapęs generolu, S.Dirmantas (g. 1887). 1914 m. jis baigė
Maskvos matavimo institutą. Pedagoginį darbą pradėjo dirbti Aukštuosiuose kursuose Kaune. Ten ir vėliau Universitete
dėstė geodeziją. Nuo 1930 m. vadovavo Geodezijos ir kelių katedrai. Dėstydamas Universitete, kartu dirbo ir karinėse
mokyklose bei kitose kariuomenės įstaigose. Išleido knygas: "Topografija" (1923), "Nivelyrų konstrukcijos" (1932),
"Topometrijos kursas" (1940).
1923 m. sausio 18 d. Tiltų katedros vedėju buvo paskirtas Silvestras Grinkevičius (1871-1942). Jis baigė Peterburgo
technologijos institutą (1899). 1919-1922 m. buvo Lietuvos susisiekimo ministro pavaduotojas ir geležinkelių valdybos
viršininkas. 1934-1937 m. buvo Technikos fakulteto dekanas. Dėstė tiltų ir geležinių konstrukcijų disciplinas. Paruošė
leidinius: "Mediniai tiltai" (1929), "Pastatams skaičiuoti daviniai" (1932), ir "Geležinės konstrukcijos" (1933).
Hidrotechnikos katedra pradėjo veikti 1923 m. vasario 1 d., kai jos vedėju buvo paskirtas Povilas Čechavičius (1858-
1935), kuris 1881 m. baigė Peterburgo susisiekimo institutą. P.Čechavičius turėjo didelį hidrotechninės statybos
patyrimą, vadovavo Petrogrado, Talino, Helsinkio ir Tukano uostų plėtimo ir tvarkymo darbams. Profesoriavo Kijevo
politechnikos institute, ten parašė du veikalus, vėliau išleido knygas "Gamtos ratas" (1924) ir "Bendrosios žinios apie
vandentiekius" (1925). Dėstė hidrotechninių įtvarų ir vandens kelių kursą. Vienerius metus skaitė vandentiekio ir
kanalizacijos discipliną.
B.Čechavičiui išėjus į pensiją, Hidrotechnikos katedros vedėju nuo 1933 m. tapo Steponas Kolupaila (1892-1984). Jis
1915 m. baigė Maskvos matavimo institutą ir vėliau jame dėstė. Technikos fakultete pradėjo dirbti 1922 m. rudenį, 1925
m. suorganizavo hidrotechnikos kabinetą, o po metų ir hidrometrijos laboratoriją Botanikos sodo tvenkinyje. Dėstė
hidrauliką ir hidrologiją su hidrometrija ir melioracija, vėliau atskiras hidrologijos ir melioracijos disciplinas. S.Kolupaila
buvo produktyvus mokslininkas, Lietuvos upių hidrologijos pradininkas. Parašė monografijas apie Nevėžį (1936) ir
Nemuną (1940), dviejų dalių vadovėlį "Hidrometrija" (1939-1940).
Iš kitų personalo narių pažymėtini Pranas Morkūnas ir Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. P.Morkūnas (1873-1964) baigė
Peterburgo institutą, 1922-1941 m. Statybos skyriuje, būdamas privatdocentas, dėstė gelžbetonį ir tiltus. Jis buvo
pirmasis mūsų krašte gelžbetonio specialistas, tuo metu suprojektavo ir pastatė keliolika tiltų ir kelias maisto pramonės
įmones. V.Landsbergis-Zemkalnis (1893-1993) baigė Romos aukštąją architektūros mokyklą, 1927-1929 m. dirbo
architektūros katedros jaunesniuoju asistentu. Vėliau pasižymėjo kaip gabus ir produktyvus architektas, buvo
funkcionalizmo Lietuvoje pradininkas. Pagal jo projektus Kaune pastatyti Kūno kultūros rūmai (dabar LKKA),
"Pienocentro" rūmai (dabar KTU Ekonomikos ir vadybos fakulteto rūmai), Tyrimų laboratorijos kompleksai (dabar KTU
Cheminės technologijos fakulteto senieji rūmai), Pramonės, prekybos ir amatų rūmai (dabar Viešosios bibliotekos senieji
rūmai) ir kt.
Kaip matyti iš pavyzdžių, statybinio profilio katedros buvo sukomplektuotos iš kompetentingų dėstytojų. Visi jie, išskyrus
V.Landsbergį-Žemkalnį, buvo baigę Rusijos imperijos aukštąsias mokyklas. Daugelis jų turėjo darbo aukštosiose
mokyklose patirtį, buvo dėstę ir net profesoriavę aukštosiose Rusijos ir Ukrainos mokyklose, Aukštuosiuose kursuose
Kaune. Vėliau jų gretas papildė jaunesni darbuotojai, Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto absolventai. Iš jų
paminėtini Juozas Gabrys (Geodezijos ir kelių katedra), Juozas Indriūnas (Statybinės statikos katedra) ir Juozas Kuodis
(Statybos katedra). Jie intensyviai dirbo mokslinį darbą ir dar prieš Statybos skyriaus reorganizavimą apgynė daktarines
disertacijas.
Katedros buvo negausios, vos po kelis personalo narius. Didžiausios paskutiniaisiais Statybos skyriaus veikimo metais
buvo Statybos bei Geodezijos ir kelių katedros. Abi jos turėjo po penkis darbuotojus, įskaitant ir laborantus. Statybinio
profilio katedrose 1923 m. dirbo 8 dėstytojai. Pamažu dėstytojų skaičius padidėjo daugiau nei dvigubai: 1927 m. šiose
katedrose dirbo 17 dėstytojų, 1932 m. -19 dėstytojų, 1937 m. - taip pat 19 dėstytojų. 1940 m. jose buvo 11 vyresniojo
mokslo personalo (profesorių ir docentų) ir 12 jaunesniojo mokslo personalo narių (asistentai ir laborantai).
Statybos skyriaus katedros iš pradžių buvo įsikūrusios I Universiteto rūmuose (dabartiniuose KTU I rūmuose), kur buvo
išsidėsčiusios labai ankštai, kai kurios net neturėjo atskirų patalpų. Nuo 1924-1927 m. kai kurios katedros su savo
laboratorijomis ir kabinetais persikėlė į II Universiteto rūmus (dabartinius KTU II rūmus). Geriausiai įsikūrusios buvo
Statybos ir statybos medžiagų technologijos ir Statybos mechanikos katedros, kurios čia pat turėjo po tris patalpas. 1931
metų pradžioje Didžiuosiuose rūmuose (dabartiniuose KTU II rūmuose) be Technikos fakulteto dekanato buvo dar
hidraulikos kabinetas, statybos ir architektūros kabinetas, paišybos salė, I rūmuose - tiltų kabinetas, II rūmuose - statybos
medžiagų technologijos ir mechaninio medžiagų atsparumo laboratorijos.
Dabartinai KTU pirmieji rūmai, kuriuose po įkūrimo dirbo
Technikos fakultetas
Dabartinai KTU antrieji rūmai, kuriuose po įkūrimo
dirbo Technikos fakultetas
Sąlygos pagerėjo 1931 m., kai į naujai pastatytus Fizikos ir chemijos instituto rūmus persikėlė Technikos fakultetas. Čia
Statybos skyrius turėjo 15 patalpų, kuriose buvo įrengtos laboratorijos ir kabinetai. Skyriaus katedrų laboratorijos ir
kabinetai kūrėsi palengva. Statybos medžiagų technologijos laboratorijos ir geodezijos kabineto užuomazgos atsirado
dar Aukštuosiuose kursuose. Universitete įkurti ir kiti mokymo objektai: paišybos salė (1922), mechaninė medžiagų
atsparumo laboratorija (1923), hidrotechnikos kabinetas (1925), hidrometrinė laboratorija Botanikos sode (1926),
architektūros kabinetas (1929), statybinės statikos, kelių, statybos kabinetai (1931).
1.2. MOKYMO PROCESAS
Statybos skyriaus mokymo planai keitėsi kelis kartus. Pirmieji planai sudaryti 1922 m., po dviejų metų jie buvo truputį
pakoreguoti. Nauji planai įdiegti 1927 m., juos pakeitė 1932 m. Greta fizikos ir neorganinės chemijos pirmuosiuose
planuose buvo ir matematikos disciplinos: geometrija, diferencialinė skaičiuotė ir integralinė skaičiuotė. Iš bendrųjų
techninių disciplinų buvo dėstoma: braižomoji geometrija, mechanika, hidraulika, medžiagų atsparumas, bendroji
elektrotechnika, kuro ir vandens technologija, mechanizmų kinematika ir kliūčių teorija, mašinų elementai, technikinė
braižyba, mašinžinystė. Specialybės disciplinos buvo tokios: statybos statika, geodezija, statyba, architektūra, šildymas ir
vėdinimas, petrografija su mineralogija ir geologija, paišyba, statybos medžiagų technologija, melioracija ir hidrologija su
hidrometrija, hidrotechnikos įtaisai ir vandens keliai, vandentiekiai ir kanalizacija, sauskeliai ir gatvės, geležinkeliai,
gelžbetonis, tiltai. Iš ekonominių disciplinų statybininkams buvo privaloma tik viena - buhalterija ir sąmatos. Šie mokymo
planai buvo labai universalūs, mažai specializuoti. Matematika ir fizika buvo kartu dėstoma ne tik Technikos fakulteto
skyrių studentams, bet ir matematikams ir fizikams. Statybininkai turėjo mokytis daug mechaninių disciplinų. Apskritai,
studentai statybininkai didžiąją dalį disciplinų turėjo klausyti kartu su visų kitų fakulteto skyrių studentais. Iš 39
privalomųjų dalykų tokių bendrųjų disciplinų buvo net 27. Savo ruožtu kitų specialybių studentai mokėsi daugelio
statybinių disciplinų: statybos statikos, geodezijos, statybos, architektūros, petrografijos su mineralogija ir geologija,
paišybos, statybos medžiagų technologijos.
1927 m. mokymo planai nedaug tepakito. Diferencialinė skaičiuotė ir integralinė skaičiuotė sujungtos į vieną
diferencialinės ir integralinės skaičiuotės discipliną, įtraukta nauja geležinių konstrukcijų disciplina. Sumažėjo
matematikos ir fizikos, padidėjo kai kurių specialybės disciplinų (geodezijos, statybos, architektūros, tiltų) apimtys.
Iki 1932 m. studijos Technikos fakultete trukdavo ketverius metus. Vėliau įsigaliojusiuose mokymo planuose buvo pridėti
dar vieneri - penkti metai. Šie mokymo planai žymiai skyrėsi nuo ankstesniųjų, bendrasis akademinis krūvis padidėjo
tūkstančiu valandų. Nepaisant to, sumažėjo bendrųjų techninių disciplinų apimtys, nes Statybos skyriuje atsisakyta kai
kurių dalykų (kuro ir vandens technologijos, mechanizmų kinematikos ir kliūčių teorijos, mašinų elementų), nereikalingų
būsimiesiems inžinieriams statybininkams. Labai padidėjo specialybės dalykams skirtas valandų skaičius. Atsirado naujų
disciplinų (miestų planavimas, architektūrinė braižyba), kai kurios disciplinos skilo. Vietoj melioracijos ir hidrologijos su
hidrometrija disciplinų buvo sudarytos dvi: hidrologijos bei hidrometrijos ir melioracijos. Petrografijos su mineralogija ir
geologija disciplina buvo pavadinta taikomąja geologija. Labai sustiprėjo dėmesys praktiniam studentų parengimui. Be iki
tol buvusių architektūros projektų papildomai įtraukti gelžbetoninių konstrukcijų, geležinkelių, tiltų ir hidrotechnikos
projektai. Vietoj anksčiau buvusių geodezijos lauko darbų, kuriems buvo skirtos vos 66 vai., po II kurso įdiegta 1 mėnesio
trukmės geodezijos lauko praktika. Be to, po III kurso atsirado tiek pat trunkanti hidrometrijos lauko praktika. Du vasaros
sezonai buvo skirti statybinei ir specialiajai praktikai. Beje, praktikos vietas studentai turėdavo susirasti patys.
Studijų tvarka labai skyrėsi nuo dabartinės. Egzaminų sesijų nebuvo. Pasiruošęs egzaminui, studentas užsirašydavo pas
profesorių ar docentą. Į sekantį kursą studentai buvo keliami, atlikę tam tikrą minimumą. Į trečią semestrą buvo keliami
studentai, atlikę I kurso pratimus, iš jų paišybą ir techninę braižybą, ir išlaikę diferencinės skaičiuotės, analitinės
geometrijos, mechanikos (statikos ir kinematikos) ir fizikos ar chemijos egzaminus. Į penktą semestrą buvo registruojami
studentai, baigę visus I kurso dalykus, o iš II kurso nebaigę tik trijų dalykų. Į septintą semestrą buvo registruojami
studentai, baigę visus II kurso dalykus. Į devintą semestrą (diplominiam projektui ruošti) buvo įtraukiami studentai, atlikę
visus aštuonių semestrų pratimus bei projektus ir nebaigę tik trijų dalykų. Diplominiai projektai buvo ginami fakulteto
tarybos posėdyje.
1.3. STUDENTAI IR ABSOLVENTAI
Pirmą kartą duomenys apie Statybos skyriaus studentų skaičių VDU statistikos knygoje įrašyti 1926 m. Tada jame
mokėsi 159 studentai ir laisvieji klausytojai. Vėliau jų skaičius su kai kuriais nukrypimais gana sparčiai augo ir
maksimumą pasiekė 1932 m. Po to studentų skaičius Statybos skyriuje, kaip ir visame Universitete, pradėjo mažėti ir
nukrito iki 289 (1936). Tam įtakos turėjo prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė, kuri pasiekė ir Lietuvą. Pradėjus taisytis
ekonominei padėčiai, studentų skaičius augo, tačiau buvusiojo maksimumo iki pat Statybos skyriaus perorganizavimo į
fakultetą nepasiekė. Šalia tikrųjų studentų skyriuje mokėsi nuo kelių iki trisdešimties laisvųjų klausytojų. Jie nuo studentų
skyrėsi tuo, kad neturėjo vidurinio mokslo brandos atestato. Daugiausia jų buvo 1938 m. rudenį. Tais metais skyriuje
mokėsi ir 1 hospitantas, kuris studijavo tik kai kurias disciplinas.
Statybos specialybė Technikos fakultete visada buvo populiariausia, o nuo 1931 m. ją studijavo daugiau nei pusė
fakulteto studentų. Matyt, tam įtakos turėjo ir tai, kad inžinieriai statybininkai galėjo verstis ir privačia praktika, o ne tik
dirbti įmonėse ir įstaigose.
Norėdami išsiaiškinti, kas studijavo Statybos skyriuje, palyginkime dviejų metų (1930 ir 1940) statistikos duomenis. 1930
m. pasirinkti, nes tada pirmą kartą atlikta smulki Statybos skyriaus studentų statistika apie jų lytį, tėvų užsiėmimą,
pragyvenimo šaltinį ir kt, o 1940 m. pavasarį buvo paskutinis Statybos skyriaus veiklos semestras. Statybos skyrius buvo
perdėm vyriškas: iš pradžių nebuvo nė vienos moters, o 1940 m. jų buvo vos keturios (1,13% visų studentų). Statybą
studijavo daugiausia pasiturinčių tėvų vaikai. Daugiausia studentų tėvų vertėsi žemės ūkiu (44,44% ir 32,34%), buvo
tarnautojai (21,05% ir 21,16%), prekybininkai (14,62% ir 12,17%), vertėsi laisva profesija (9,36% ir 12,35%). 1930 m.
skyriuje nebuvo nė vieno darbininko vaiko, o 1940 m. studijavo 19 (5,64%) darbininkų ir 3 (0,89%) bedarbių vaikai.
Svarbiausieji skyriaus studentų pragyvenimo šaltiniai buvo tėvai (40,35% ir 73,29%), tarnyba (29,24% ir 9,79%), laisvas
uždarbis (18,71% ir 10,09%). Kaip rodo statistikos duomenys, 1940 m. labai padidėjo tėvų išlaikytinių ir sumažėjo
tarnaujančių ir uždarbiaujančių studentų. Stipendininkų buvo keli procentai -1930 m. vos 14 (8,19%). Studijavimo sąlygas
sunkino ir tai, kad studijos buvo mokamos, kiekvieną semestrą reikėdavo mokėti po 100 litų (tiesa, beveik 20% studentų
buvo atleidžiami nuo šio mokesčio). Todėl nenuostabu, kad dėl sunkių studijų ir materialinių sąlygų atsirado vadinamųjų
"amžinų" studentų kategorija, kurie studijavo dešimt ir daugiau metų, tačiau mokslų taip ir nebaigė. Statybos skyriaus
studentai daugiausia buvo lietuviai (71,35% ir 77,15%) ir jų skaičius rodo tendenciją didėti. Didelę studentų dalį sudarė
žydai (21,54% ir 16,62%), kitų tautų atstovų (lenkų, rusų, vokiečių, latvių ir kt.) mokėsi vos po keletą.
Pavieniai studentai statybininkai priklausė įvairioms bendrosioms Universiteto organizacijoms ir korporacijoms, tačiau
populiariausios buvo Technikos fakulteto organizacijos, kurioms galėjo priklausyti tik to fakulteto studentai. Seniausia ir
didžiausia iš jų buvo studentų technikų draugija, kuri iš esmės rūpinosi savo narių profesiniais ir ekonominiais reikalais.
Įtakingiausia buvo "Plieno" vyrija, kuri labiausiai rūpinosi lietuviškumu. Studentų ateitininkų korporacija "Grandis"
orientavosi į krikščioniškąsias vertybes.
Statybos skyrius paruošė 190 inžinierių, o tai sudarė 63,37% visų Technikos fakulteto išleistų specialistų. Pirmieji
statybos inžinieriai skyrių baigė 1925 m. Tai A.Račiukaitis, V.Snarskis ir V.Vileišis. Pirmoji ir vienintelė moteris -
S.Mitkovskaitė skyrių baigė 1930 m. Daugiausia inžinierių statybininkų (32) paruošta 1935 m.
Skyriuje studijavo nemažai studentų, kurie vėliau pasireiškė praktinėje, mokslinėje ir pedagoginėje veikloje. Tai
inžinerijos daktarai profesoriai: J.Gabrys, J.Kuodis, prof. Rumšaitis, doc. mokslų kandidatai: S.Sčesnulevičius, J.Peras,
F.Bielinskis, K.Kaušinis, P.Viliūnas, B.Žintelis, K.Kondratas, B.Ziberkas, V.Kriščiūnas, A.Citas ir kt. Daugelis jų vėliau
patys ruošė inžinierius Universitete ir Kauno politechnikos institute.
2. VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO STATYBOS IR ARCHITEKTŪROS FAKULTETAI (1940-1950)
2.1. STATYBOS FAKULTETAS
FAKULTETO STRUKTŪRA IR VADOVAI
1940 m. buvo įvykdyta Technikos fakulteto reforma. Vietoj jo suorganizuoti du techniškieji fakultetai.
Statybos skyrius nuo 1940 m. liepos 29 d. buvo perorganizuotas į Statybos fakultetą. Fakultete pradėjo veikti
Architektūros, Geodezijos skyriai ir Statybos skyrius su statybos ir hidrotechnikos-melioracijos šakomis. Vietoj buvusių 6
statybinio profilio katedrų fakultete nuo 1940 m. rugpjūčio 15 d. patvirtinta 12 katedrų: Topometrijos, Statybinės statikos,
Kelių, Tiltų ir geležinių konstrukcijų, Hidrologijos ir melioracijos, Hidrotechnikos, Geodezijos ir žemėtvarkos, Architektūros
ir meno istorijos, Architektūros enciklopedijos, Architektūros kompozicijos ir paišybos, Miestų sanitarijos ir Statybos.
Prasidėjus naujiems mokslo metams, katedrų dar pagausėjo. Nuo spalio 1 d. veikė 15 katedrų, nes buvo įkurta
Inžinerinės geologijos katedra, o dvi katedros suskilo. Vietoj Hidrologijos ir melioracijos katedros buvo sudarytos
Hidrologijos ir hidraulikos bei Melioracijos katedros, o vietoj Geodezijos ir žemėtvarkos katedros - Geodezijos ir
astronomijos bei Žemėtvarkos katedros (2 pav.). Karo metu pasikeitė 3 katedrų pavadinimai: Architektūros enciklopedijos
katedra pavadinta Architektūros tipologijos katedra, Tiltų ir geležinių konstrukcijų katedra - Tiltų ir konstrukcijų, Statybos
katedra - Trobesių konstrukcijų katedra. Statybos skyriaus statybos šakai (vedėjas K.Vasiliauskas) priklausė Statybinės
statikos, Konstrukcijų, Kelių, Tiltų ir konstrukcijų, Inžinerinės geologijos katedros, o hidrotechnikos-melioracijos šakai
(vedėjas S.Kolupaila) - Hidraulikos ir hidrologijos, Hidrotechnikos, Miestų sanitarijos, Melioracijos katedros. Architektūros
skyriuje (vedėjas S.Kudokas) buvo Architektūros ir meno istorijos, Architektūros tipologijos, Architektūros kompozicijos ir
paišybos katedros. Geodezijos skyrius (vedėjas S.Dirmantas) turėjo Geodezijos ir astronomijos, Topometrijos,
Žemėtvarkos katedras. Nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. Statybos skyriaus šakos pertvarkytos į tų pačių pavadinimų skyrius.
Vokiečių valdžiai 1943 m. uždarius Lietuvos aukštąsias mokyklas, grupė Statybos ir Technologijos fakultetų dėstytojų
(tarp jų statybininkai S.Dirmantas ir J.Šimoliūnas) prie tuo metu veikusios nekarinės mokyklos - Suaugusiųjų instituto
įsteigė Aukštesnįjį technikos skyrių, kuriame veikė ir Statybos poskyris. Čia faktiškai buvo dėstomos techniškųjų fakultetų
I kurso disciplinos. Tokiu būdu buvo sudarytos sąlygos mūsų jaunimui siekti aukštojo mokslo.
Baigiantis karui, LTSR Liaudies Komisarų Tarybos 1944 m. lapkričio 13 d. nutarimu " Dėl Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų
veikimo atnaujinimo" Kauno valstybiniame Vytauto Didžiojo universitete buvo atkurtas ir Statybos fakultetas su
Architektūros, Statybos, Geodezijos, Melioracijos, Hidrotechnikos, Kelių skyriais. Naujas buvo tik Kelių skyrius, nes
faktiškai ir toliau veikė jungtinis Hidrotechnikos-melioracijos skyrius, kuris vėliau buvo vadinamas tiesiog Hidrotechnikos,
nes melioratorius pradėjo ruošti Lietuvos žemės ūkio akademija. Kelių skyriui priklausė Kelių ir inžinerinės geologijos
katedros, kurios buvo perkeltos iš Statybos skyriaus. Statybos skyriaus pirmininko pareigas ėjo P.Konkulevičius, vėliau -
A.Bistrickas, Architektūros - S.Stulginskis, vėliau S.Sčesnulevičius, Kelių - J.Kiškinas, Hidrotechnikos - S.Vabalevičius,
Geodezijos - J.Deksnys. Iš 1944 m. Universiteto paso galima spręsti, kad tų metų rudenį fakultete buvo visos vokiečių
okupacijos metais veikusios katedros su kai kuriais skirtumais: vietoj Architektūros kompozicijos ir Tiltų konstrukcijų
atsirado po dvi atskiras - Architektūros kompozicijos, Piešimo katedros bei Gelžbetoninių konstrukcijų ir tiltų, Metalinių ir
medinių konstrukcijų ir tiltų katedros. Architektūros tipologijos katedra pavadinta Miestų planavimo, Trobesių konstrukcijų
katedra - Architektūrinių konstrukcijų, Miestų sanitarijos katedra - Sanitarinės technikos katedra. Pase įrašyta ir nauja
Grafinių darbų katedra.
Statybos fakulteto vadovybė nuolat keitėsi. Per beveik vienuolika metų fakultetui vadovavo dešimt dekanų. Pirmasis
dekanas buvo S.Kolupaila, kuris iš tų pareigų kaip ir visi Universiteto vadovai buvo vokiečių valdžios atleistas pirmomis
karo dienomis. Iki 1942 m. lapkričio mėn. dekanu buvo S.Kairys, vėliau S.Dirmantas. Po karo keletą mėnesių fakultetui
vadovavo J.Kiškinas. 1944/45 m.m. dekanu buvo A.Bistrickas, kurį paskyrus Universiteto prorektoriumi administracijos ir
finansų reikalams, dekano pareigas kitais mokslo metais ėjo S.Vabalevičius. 1946 m. balandžio mėn. jį paskyrus
Universiteto prorektoriumi administracijos ir finansų reikalams, dekanu tapo S.Stulginskis. Tačiau šiame poste jis dirbo
vos kelis mėnesius, nes buvo paskirtas naujai įkurto Architektūros fakulteto dekanu. Statybos fakulteto dekanu tapo
M.Stonkus, kuris tose pareigose dirbo nuo 1946 m. rugsėjo iki 1947 m. balandžio. Po to į dekano pareigas grįžo
S.Vabalevičius. Universitete didėjant techniškųjų fakultetų reikšmei ir lyginamajam svoriui, į jo vadovybę reikėjo įtraukti
techniškųjų mokslų atstovų. Todėl S.Vabalevičius nuo 1949 m. spalio mėn. buvo paskirtas Universiteto prorektoriumi
mokymo reikalams. Nuo to laiko iki Universiteto perorganizavimo fakulteto dekanu dirbo B.Petrulis.
Besikuriančiam Statybos fakultetui buvo paskirtos patalpos Universiteto Didžiuosiuose rūmuose (dabartiniuose KTU II
rūmuose), nes į Vilnių buvo iškeltas humanitarinių mokslų fakultetas ir uždarytas Teologijos-filosofijos fakultetas. Be to,
Statybos fakultetui buvo perduotas ir vienas tyrimų laboratorijos pastatas (dabartinis KTU Cheminės technologijos
fakulteto B korpusas), kuriame veikė gerai įrengta medžiagų atsparumo laboratorija. Karo metais daugelis fakulteto
katedrų buvo perkeltos į Medicinos fakulteto rūmus, Trobesių konstrukcijų katedra, pabuvojusi ir I rūmuose, pagaliau
įsikūrė katedros vedėjo bute. Uždarius Universitetą, dėstytojams patiems tekdavo susirasti patalpas Aukštesniųjų kursų
studentų užsiėmimams, kurie vykdavo įvairiose įstaigose, mokyklose ir net privačiuose butuose. Po karo atkūrus
Universitetą, fakultetas vėl pradėjo dirbti Didžiuosiuose rūmuose, į kuriuos buvo atkelta ir medžiagų atsparumo
laboratorija. 1946 m. fakultetui buvo perduoti buvusios Rotušės rūmai.
DĖSTYTOJAI IR MOKSLINIS DARBAS
1940 m. įsteigus Statybos fakultetą, statybinio profilio katedrose gerokai pagausėjo dėstytojų. 1941 m. balandžio 4 d.
jame dirbo 41 dėstytojas, iš jų 9 profesoriai ir 2 docentai. Vyresniojo mokslo personalo nariai aukštuosius mokslus buvo
baigę įvairiose valstybėse: Rusijoje - 6, Lietuvoje - 4, Prancūzijoje -1, jaunesniojo mokslo personalo nariai: Lietuvoje -19,
Rusijoje - 5, Čekoslovakijoje - 4, Vokietijoje - 3, Italijoje - 2, JAV - 1. Iš šešių inžinerijos daktarų trys tuos mokslo laipsnius
buvo įgiję Lietuvoje, du - Austrijoje ir vienas - Latvijoje. Nors dėstytojų skaičius ir pagausėjo, tačiau katedros liko
nedidelės, nes jų padaugėjo. Stambiausios buvo: Statybinės statikos (vedėjas prof. K.Vasiliauskas), Tiltų ir geležinių
konstrukcijų (vedėjas prof. dr. J.Kuodis), jose buvo po 5 dėstytojus. Geodezijos ir astronomijos (vedėjas vyr. dėst.
M.Ratautas) ir Architektūros kompozicijos (vedėjas prof. M.Songaila) katedrose buvo po 4 dėstytojus. Topometrijos
(vedėjas prof. S.Dirmantas), Architektūros ir meno istorijos (vedėjas doc. J.Kovalskis), Architektūros enciklopedijos
(vedėjas vyr. dėst. K.Krikščiukaitis), Inžinerinės geologijos (vedėjas prof. dr. J.Dalinkevičius) katedrose buvo po 3
dėstytojus. Statybos (vedėjas prof. J.Šimoliūnas), Kelių (vedėjas prof. dr. J.Gabrys), Miestų sanitarijos (vedėjas prof. dr.
S.Kairys) katedros turėjo po 2 dėstytojus.
Hidrologijos ir hidraulikos (vedėjas prof. dr. S.Kolupaila), Hidrotechnikos (vedėjas vyr. dėst. J.Daniliauskas), Žemėtvarkos
katedrose buvo vos po vieną dėstytoją (pastarojoje tik asistentas), o Melioracijos katedroje nebuvo nė vieno dėstytojo, jai
priklausė vos vienas laborantas. Be to, fakultetui priklausė 5 kalbų dėstytojai ir Universiteto choro vedėjas, kurie nebuvo
priskirti jokioms katedroms. Iš senų katedrų vedėjų liko tik keturi, nes prof. P.Jodelė perėjo į Technologijos fakultetą, o
prof. S.Grinkevičius išėjo į pensiją. Iš naujų katedrų vedėjų savo moksline ir praktine veikla pasižymėjo Jonas Kuodis,
Juozas Dalinkevičius, Juozas Gabrys, Steponas Kairys ir Medardas Ratautas. J.Kuodis buvo Technikos fakulteto
absolventas.
Prasidėjus karui Laikinosios vyriausybės Švietimo ministras ir Ministro Pirmininko p. J.Ambrazevičius atleido prof.
S.Kolupailą ir visus kitus 1940/1941 m. laikotarpio Universiteto vadovus iš užimamų pareigų. Nuo 1941 m. rudens
fakultete buvo paliktas 31 dėstytojas, iš jų 2 ordinariniai profesoriai, 5 ekstraordinatoriai profesoriai (profesorių titulai
nebuvo pripažinti J.Kuodžiui ir J.Gabriui), 7 docentai, 7 adjunktai (tai asmenys, baigę aukštąjį mokslą ir fakulteto tarybos
pripažinti savo srities specialistais), 5 vyr. asistentai, 4 jaun. asistentai ir 1 lektorius. Katedrų vedėjais buvo išrinkti ir nuo
1941 m. rugpjūčio 1 d. paskirti tie patys asmenys, kurie joms vadovavo ir 1940/1941 mokslo metais. Pasikeitus kai kurių
katedrų pavadinimams, prof. J.Šimoliūnas tapo Trobesių konstrukcijų katedros, doc. J.Kuodis - Tiltų ir konstrukcijų
katedros, adjunktas J.Kovalskis - Architektūros tipologijos katedros vedėjais, o Melioracijos ir Žemėtvarkos katedrų
vedėjų etatus laikinai užėmė adjunktas J.Čeičys ir doc. M.Ratautas. Mirus prof. M.Songailai, Architektūros kompozicijos
ir paišybos katedros vedėju nuo 1942 m. kovo 1 d. tapo doc. S.Rudokas. Kitais metais buvo patvirtinti 44 dėstytojų etatai,
be to, dar buvo 9 laborantai ir meistrai. Paskutiniųjų karo metų duomenys apie dėstytojus (1943 m. balandžio 1 d.) yra
tokie: 47 dėstytojai, iš jų 4 ord. profesoriai, 6 ekstraord. profesoriai, 9 docentai, 7 adjunktai, 12 vyr. asistentų ir 9 jaun.
asistentai. Be to, fakultetui buvo paskirta 10 laborantų ir meistrų.
margin-right: .95pt;>Dėstytojai, siekiantys būti atleisti nuo darbų Vokietijoje, turėjo dirbti mokslinį darbą, apie kurio
aktualumą sprendė vokiečių administracija. Visi moksliniai darbai buvo suskirstyti į keturias grupes: A - svarbūs karui, B -
svarbūs atstatymui, C - svarbūs pagrindiniai tyrimai ir D - neskubūs. A grupei buvo priskirtos šios temos: "Ekonomiškoji
greitoji statyba pagal vietą ir sąlygas", "Statybinės priemonės epidemijos vengti", "Būstiniai laiknamiai (gyvenamieji
barakai) nuolatinių butų trūkumui pašalinti", "Geležies taupymas masyvinė je statyboje", "Lietuvos gręžinių geologinis ir
hidrologinis apdirbimas", "Geodezinės topometrinės medžiagos panaudojimas stambaus mastelio žemėlapiams",
"Nuotakio balansas Nemuno baseine", "Aktualūs hidrografiniai darbai kariuomenės reikalams", "Rusijos upių nuotakis" ir
kt. Iš B grupės darbų paminėtini: "Lietuvos miestų ir miestelių išplanavimo darbai", "Metalinių susprogdintų tiltų Lietuvoje
ištyrimas ir atstatymui duomenų rinkimas", "Kauno geležinkelio stoties praplėtimo tyrimas", "Neries baseino nuotakis",
"Nusausinimo kanalų deformacija ir jų priežastys", "Nemuno kilpos vandens jėgos panaudojimas" ir kt. C grupei buvo
priskirti darbai: "Ūkininko sodybos padėtis Lietuvoje po karo", "Lietuvos miestų planavimo pagrindai", "Clapeyrono lygčių
konfigūracijos narių taikymas statybinėje statikoje", "Susisiekimo su periferijomis ir tranzito pro Kauną pagerinimas". "
;Kauno miesto tiltų per Nemuną projektavimo sąlygų sprendimas ir tiltų eskizinis projektavimas" ir kt. Buvo pagriežtinti
reikalavimai mokslo laipsnių įgijimui. Švietimo generalinio tarėjo reikalavimu į Universiteto reguliaminą buvo įtrauktas
papildymas, pagal kurį Statybos ir Technologijos fakultetų asistentai turi įgyti daktaro laipsnį per 5 metus (Medicinos fak.
- per 6 metus, kituose fakultetuose - per 4 metus). Tačiau Statybos fakultete okupacijos laikotarpiu nebuvo apginta nė
viena disertacija.
Artėjant frontui, didelė dalis Statybos fakulteto dėstytojų pasitraukė į Vakarus. Lietuvoje liko tik trys katedrų vedėjai:
Statybinės statikos - K.Vasiliauskas, Inžinerinės geologijos - J.Dalinkevičius, Geodezijos ir astronomijos - M.Ratautas.
Daugelio katedrų vedėjais nuo 1944 m. rugsėjo 13 d. buvo išrinkti kiti fakulteto dėstytojai: Architektūros kompozicijos -
S.Sčesnulevičius, Piešimo - V.Verbickas, Trobesių konstrukcijų - J.Mikuckas, Gelžbetoninių konstrukcijų ir tiltų -
A.Rozenbliumas, Metalinių ir medinių konstrukcijų ir tiltų - A.Bistrickas, Kelių - J.Kiškinas, Hidrologijos ir hidraulikos -
K.Pilkauskas, Hidrotechnikos - R.Dačinskas, Miestų sanitarijos - S.Vabalevičius, Melioracijos - B.Petrulis, Geodezijos ir
astronomijos - K.Sleževičius. Kadangi trūko specialistų, kai kuriems dėstytojams teko vadovauti dviems katedroms.
Topometrijos ir Žemėtvarkos katedrų vedėju buvo išrinktas J.Deksnys, Miestų planavimo ir Architektūros ir meno istorijos
katedrų vedėju - S.Stulginskis. Po kelių savaičių į Geodezijos ir astronomijos katedros vedėjo postą grįžo M.Ratautas, o
Architektūros ir meno istorijos katedros vedėju buvo paskirtas K.Dušanskas-Duž. Nedatuotame 1944 m. Universiteto
pase dar minima Grafinių darbų katedra ir jos vedėjas R.Pesys, Hidraulikos ir hidrologijos katedros vedėju įrašytas
J.Macevičius. Daugelis katedrų vedėjų neturėjo nei mokslinių laipsnių, nei mokslinių vardų. Jungtinei Architektūros
katedrai vadovavo S.Stulginskis. Hidraulikos katedros vedėju nuo 1947 m. sausio 16 d. buvo M.Stonys, o prie jos
prijungus Hidrologijos ir hidraulikos katedrą - J.Macevičius. Jungtinei Statybinių konstrukcijų katedrai vadovavo
A.Rozenbliumas. 1948 m. J.Dalinkevičiui visiškai perėjus dirbti į Vilniaus universitetą, Inžinerinės geologijos katedros
vedėju antraeilėms pareigoms buvo paskirtas prof. Mykolas Kaveckis (1889 -1968).
Statybinių konstrukcijų, Inžinierinių konstrukcijų, Gelžbetoninių konstrukcijų katedrų vedėjas prof. A. Rozenbliumas su
savo mokiniais konstrukcijų bandymų salėje
Statybos fakulteto dėstytojų skaičius nuo 42 (1945 metais) išaugo iki 55 (1950 metais), nepaisant to, kad nuo jo atsiskyrė
Architektūros fakultetas. Iš pradžių Statybos fakulteto katedros buvo negausios. 1946 metais iš šešiolikos katedrų
septyniose buvo vos po 2 dėstytojus, trijose po 3 dėstytojus. Tik keturiose buvo 5 ir daugiau dėstytojų. Tuo metu
stambiausia buvo Architektūrinių konstrukcijų katedra, kuriai priklausė 9 dėstytojai. Katedros padidėjo ne tik dėl išaugusio
akademinio krūvio, bet ir todėl, kad kai kurios smulkios katedros buvo sujungtos, pavyzdžiui, Gelžbetoninių konstrukcijų ir
tiltų bei Metalinių ir medinių konstrukcijų ir tiltų - į Statybinių konstrukcijų katedrą, Hidrologijos ir hidraulikos bei
Melioracijos katedros buvo prijungtos prie Hidrotechnikos katedros.
Fakultete nuo pat pirmųjų pokario metų pasidarė labai aktualios mokslinės ir pedagoginės kvalifikacijos, kurias
atsispindėjo moksliniai laipsniai ir vardai. Jau 1945 m. pradžioje buvo įteisinti dėstytojų prieš karą ir karo metu įgyti
moksliniai vardai ir laipsniai. Aukščiausioji atestacinė komisija Maskvoje pripažino K.Vasiliauskui profesoriaus vardą ir
geologijos-mineralogijos mokslų daktaro laipsnį, K.Sleževičiui - profesoriaus vardą (jis netrukus persikėlė į Vilniaus
universitetą), A.Bistrickui, J.Kiškinui, M.Ratautui ir S.Stulginskiui - docentų vardus. 1946 m. Universitetui ir jo suvienytajai
techniškųjų fakultetų mokslinei tarybai buvo suteikta teisė priimti gynimui daktarines ir kandidatines disertacijas iš statinių
statikos, inžinerinės geologijos ir kitų nestatybinio profilio specialybių. Jau sekančiais metais techniškųjų fakultetų
taryboje pirmasis iš fakulteto darbuotojų technikos mokslų kandidato laipsnį įgijo J.Kiškinas, kuris apgynė disertaciją
"Gelžbetonio konstrukcijų tinkamumo geležinkelių viršutinei daliai tyrimas". 1948 m. technikos m. kandidatų laipsnius
gavo J.Čeičys už disertaciją "Nusausinimo kanalų deformacija", A.Rozenbliumas už darbą "Sunkieji betonai", J.Mikuckas
už darbą "Molio trobesių statyba", 1950 m. - R.Pesys už disertaciją "Sijyno (daugiaeilės bikonstrukcijos su tampriais
skersiniais ryšiais) skaičiavimo ir konstravimo klausimu". Kitur kandidatine disertaciją "Netiesioginis linijų matavimas"
apgynė ir gavo geodezijos mokslų kandidato laipsnį M.Kosčiauskas. Visiems šiems asmenims netrukus buvo suteikti ir
docentų vardai. Be to, patyrusiems dėstytojams S.Vabalevičiui ir S.Sčesnulevičiui buvo pripažinti docentų vardai, nors jie
ir neturėjo mokslinių laipsnių.
Disertacijų gynimas buvo stiprėjančio mokslinio darbo rezultatas. Pirmaisiais mokslo metais mokslinis darbas buvo labai
ribotas ne vien dėl to, kad trūko aparatūros, kuro ir elektros energijos, bet ir todėl, kad daugelis dėstytojų dėl specialistų
stokos ir materialinių sunkumų turėjo net po kelias antraeiles pareigas. Vis dėlto buvo baigti moksliniai darbai:
K.Vasiliausko "Sijos ant svyruojančių atramų", J.Macevičiaus "Nemuno vidurio maksimalus nuotakis" ir "Šventosios upės
nuotakis", S.Sčesnulevičiaus "Aparatai termoizoliacinių medžiagų šilumos laidumui matuoti". Nors buvo stengiamasi
mokslinius darbus padaryti labiau kompleksinius, kad juos atliktų didesni kolektyvai, tačiau vis tiek vyravo individualūs
moksliniai darbai, nes daugeliui dėstytojų rūpėjo mokslinių kvalifikacijų kėlimas ir disertacijų ruošimas. Iš pradžių
fakulteto dėstytojų mokslinius darbus apėmė dvi pagrindinės mokslinės problemos (iš aštuonių buvusių visame institute):
vietinių žaliavų tyrimas ir panaudojimas (tai buvo tarpfakultetinė problema) ir tautos monumentaliosios architektūros
tyrimas. Vėliau prisidėjo dar dvi pagrindinės problemos: Lietuvos TSR kolūkių statyba ir geriamo vandens tiekimo
klausimai.
Palengva mezgėsi katedrų ryšiai su gamyba. Daugiausia buvo teikiamos konsultacijos, projektuojama ir atliekamos
įvairios analizės. Štai 1945/50 m.m. Architektūrinių konstrukcijų katedros dėstytojai paruošė optimalių betono sudėčių
parinkimo lenteles, dalyvavo projektuojant Vilniaus filharmonijos ir kelių gyvenamųjų namų rekonstrukcijas, sudarant
Kauno klinikų plėtimo genplaną. Statybinės mechanikos katedros medžiagų atsparumo laboratorija įvairioms įmonėms
atliko per 500 analizių. Grafinių darbų katedros darbuotojai sukūrė Ukmergės pradžios mokyklos, Švenčionių mokytojų
seminarijos ir kitų visuomeninių pastatų projektus. Inžinerinės geologijos katedros bendradarbis J.Šimkus tyrė molio
telkinius kolūkių plytinėms. Pagal V.Ražaičio projektus buvo statomi "Trinyčių" ir "Gulbės" fabrikai. Geodezijos katedros
darbuotojai dalyvavo atliekant dešimties kolūkių topometrines nuotraukas. Pradėti diegti gamyboje ir atskirų baigtų
mokslinių darbų rezultatai. M.Ratauto darbu "Vietinės trianguliacijos tyrimai", M.Kosčiausko "Netiesioginis linijų
matavimas vandens tyrinėjimuose" ir kitais fakulteto darbais savo praktinėje veikloje naudojosi projektavimo įsta igos.
V.Kriščiūno darbo "Esamųjų Lietuvoje sauskelių važiuojamosios dalies konstrukcijų apžvalga" duomenys naudoti
gerinant kelių remontą ir tiesimą. A.Rozenbliumo darbai "Granuliometrinio sąstato reikšmė betono tvirtumui", "Sunkieji
betonai gelžbetonio darbams", "Vietinės rišamosios medžiagos ir jų pritaikymas statybose" leido racionaliai naudoti
rišamąsias medžiagas statybose . J.Dalinkevičiaus "Kauno m. inžineriniai geologiniai tyrinėjimai" ir R.Dačinsko
"Medžiaga Kauno m. geologiniam žemėlapiui" sudarė pagrindą Kauno generaliniam planui. S.Vabalevičiaus darbas
"Lietaus intensyvumo kreivoji LTSR teritorijoje" panaudotas sudarant kanalizacijos projektus.
Svarbią vietą aukštųjų mokyklų mokslinėje veikloje užima monografijų ir vadovėlių leidimas. Tuo metu fakultete išleistais
veikalais pasižymėjo tik K.Vasiliauskas, išleidęs monografijas "Lekalinės kreivės", "Svyruojančių atramų sijos" (abi 1948)
ir vadovėlį "Medžiagų atsparumo pagrindai" (1949).
Mokslinių darbų rezultatai buvo aptariami Universiteto konferencijose. 1946 m. pradžioje Statybos fakulteto taryba
nusprendė organizuoti ne rečiau kaip kartą per semestrą konferencijas su vienu ar dviem pranešimais, kurie būtų įdomūs
mokslo personalui, aukštesniųjų kursų studentams ir gamybininkams. Tose konferencijose, o tiksliau, seminaruose,
pranešimus skaitė J.Dalinkevičius apie leistinas gruntų apkrovimo normas, K.Dušanskas-Duž apie koklinių krosnių
paviršiaus nustatymą, A.Rozenbliumas betono gamybos klausimais ir kt.
Mokslinį darbą intensyvinti ir mokymo procesą tobulinti padėjo fakulteto ryšiai su kitomis aukštosiomis mokyklomis ir
mokslo įstaigomis. Katedros pradėjo bendradarbiauti su Maskvos geodezijos, aerofotografijos ir kartografijos inžinierių,
inžinerinių statybos, geležinkelio, transporto institutais, Leningrado hidrometeorologijos, politechnikos, inžineriniu
statybos institutais.
MOKYMO PROCESAS
1940 m. įkūrus Statybos fakultetą, tuoj pat buvo įvesti nauji, tobulesni du Technikos fakulteto tarybos sudaryti mokymo
planai. Šiems mokymo planams būdinga daug gilesnė specializacija. Greta Statybos skyriaus (specialybės), kuriame
atsirado dvi - statybos ir hidrotechnikos-melioracijos šakos (specializacijos) buvo suformuoti dar du - Architektūros ir
Geodezijos skyriai. Skyrių mokymo planai jau skyrėsi nuo pirmo kurso. Skirtinga buvo ir skyrių studijų trukmė.
Geodezijos skyriuje studijos trukdavo ketverius metus, visuose kituose - pusmečiu daugiau. Beveik 700 valandų
sumažėjo bendrasis akademinis krūvis, nes pusmečiu sutrumpėjo studijos. Sumažėjo valandų skaičius, skirtas aukštajai
matematikai, fizikai, chemijai, paišybai, mašinžinystei, statybos medžiagų technologijai, geležinkeliams, hidrologijai ir
hidrometrijai, kai kurioms kitoms disciplinoms. Padidėjo valandų skaičius, skirtas braižomajai geometrijai, sauskeliams,
geležinėms konstrukcijoms ir kt. Atsirado naujų disciplinų: automobilizmas, žemės darbai, rėmai, statybos įstatymai.
Kai kurių disciplinų (architektūros braižybos, melioracijos, visuomenės ūkio pagrindų, įmonių organizavimo ir kt.)
atsisakyta. Pasikeitė kai kurių disciplinų pavadinimai: neorganinė chemija virto bendrąja chemija, geodezija - topometrija,
architektūra - architektūros enciklopedija, buhalterija -sąmatomis ir atskaitomybe. Tai turėjo pakeisti ir tų disciplinų turinį.
Visos matematinės disciplinos sujungtos į vieną - aukštąją matematiką. Tiltų disciplina skilo net į tris: masyvinius tiltus,
medinius tiltus ir plieninius tiltus. Vietoj privalomosios hidrotechnikos įrengimų disciplinos atsirado rekomenduojamoji
hidrotechnikos konstrukcijų disciplina (buvo ir kitų rekomenduojamųjų dalykų). Atsirado dvi pasirinktinos disciplinos -
geležinkelių centralizacija ir signalizacija bei žemės ūkio architektūra, iš kurių studentas turėjo pasirinkti vieną. Įvesta
rusų kalba vietoj užsienio kalbos, kuri perėjo į rekomenduojamųjų disciplinų grupę.
Hidrotechnikos-melioracijos šakos mokymo planai nuo statybos šakos planų I kurse beveik nesiskyrė, tik bendrajai
chemijai buvo pridėtos 33 valandos pratyboms, o paišyba priskirta prie rekomenduojamųjų disciplinų. Aukštesniuose
kursuose buvo gana didelių skirtumų. Hidrotechnikos-melioracijos šakoje buvo sumažintos aukštosios matematikos ir
sauskelių apimtys, nebeliko dinamikos, architektūros enciklopedijos, geležinių konstrukcijų, geležinkelių enciklopedijos,
šildymo ir vėdinimo, rėmų, privalomojo miestų planavimo kurso. Vietoj jų patvirtintos specifinės šios šakos disciplinos:
meteorologija ir klimatologija, dirvožemio mokslas ir bendroji žemdirbystė, teisės pagrindai, melioracija, vandens ūkio
įstatymai, žemės ūkio ekonomika ir taksacija, hidrotechninės konstrukcijos, uostai, speciali hidraulika, vandens jėgos
naudojimas, pievų ir pelkių kultūros, žemėtvarkos pagrindai. Vietoj trijų tiltų disciplinų buvo palikta viena mažesnės
apimties tiltų disciplina.
Architektūros skyriaus mokymo planai labai skyrėsi jau nuo pirmo kurso. Juose nebebuvo kai kurių disciplinų:
pritaikomosios geologijos, dinamikos, hidraulikos, mašinžinystės, automobilizmo, žemės darbų, hidrologijos ir
hidrometrijos, geležinkelių, tiltų, vandens kelių, inžinerinės geologijos ir kt. Mažiau valandų buvo skirta aukštajai
matematikai, fizikai, topometrijai, statikai ir kinematikai, sauskeliams. Architektams buvo dėstomos daug didesnės
apimties braižybos, paišybos, miestų planavimo, architektūros kompozicijos disciplinos. Tik architektams buvo dėstomi
tokie dalykai: architektūros formos, meno istorija, architektūros tipai ir normos architektūros istorijoje, perspektyva ir
šešėlių teorija, akvarelė, vidaus architektūra, inžinerinė enciklopedija, lipdyba ir modeliavimas, lietuviškojo meno motyvai
statyboje.
Labai specifiniai buvo Geodezijos skyriaus mokymo planai. Su statybos šakos studentais geodezininkai turėjo vienuolika
bendrų disciplinų: aukštąją matematiką, fiziką, statiką ir kinematiką, braižomąją geometriją, topometriją, braižybą, rusų
kalbą, dinamiką, mašinžinystę, miestų planavimą, statybos įstatymus. Geodezininkams, kaip ir architektams, buvo
privaloma užsienio kalba. Su hidrotechnikos-melioracijos šakos studentais jie turėjo bendras skaičiavimo technikos
(kitoms specialybėms ji buvo neprivaloma), teisės pagrindų, žemės ūkio ekonomikos ir taksacijos, kadastro ir ipotekos
disciplinas. Visos kitos disciplinos buvo dėstomos tik geodezininkams. Tai sferinė trigonometrija, dirvožemio mokslas,
geodezinė astronomija, topometrija II, instrumentų mokslas, matavimų derinimas, topologija, fotografija, geodezija,
geofizika, tikimybių teorija, statyba (spec. kursas), kartografija, fotogeometrija, žemėtvarka, melioracijos pagrindai,
žemėlapių gamyba, matavimų istorija, žemėtvarkos procesas.
Šie mokymo planai galiojo ir II-ojo pasaulinio karo metais, tik rusų kalba buvo pakeista į vokiečių, o visuomenės mokslų
disciplinos buvo panaikintos. Pagal tuos pačius mokymo planus buvo dirbama ir pirmaisiais pokario metais, atstačius
rusų kalbos ir visuomenės mokslų dėstymą, įtraukus karinį parengimą, fizinį lavinimą ir kai kurias kitas disciplinas.
Žinoma, kad nauji mokymo planai buvo patvirtinti 1946/47 ir 1948/49 m.m., tačiau jų rasti nepavyko. 1945 m. buvo
sudarytas Universiteto naujo statuto projektas, kuriame pateiktos visos disciplinos, numatytos dėstyti kiekviename
fakultete ir skyriuje. Palyginus šį Statybos fakulteto sąrašą su ankstesniais mokymo planais, pastebimas tam tikras
skirtumas. Architektūros skyriaus disciplinų sąraše atsirado apdaila, statybinių darbų organizavimas, sodų ir parkų
architektūra, tačiau neliko statybos, sauskelių, šildymo ir vėdinimo, sąmatų ir atskaitomybės, rėmų, vandentiekio, miestų
kanalizacijos disciplinų. Statybos skyriuje vietoj mašinžinystės, miestų planavimo, sąmatų ir atskaitomybės, rėmų,
hidrotechninių konstrukcijų, vandens kelių ir kai kurių kitų dalykų atsirado statybinių mašinų, medinių konstrukcijų,
tamprumo teorijos, statybos darbų organizavimo disciplinos. Hidrotechnikos skyriaus disciplinų sąraše neliko
mašinžinystės, sąmatų ir atskaitomybės, miestų planavimo, kadastro ir ipotekos, pievų ir pelkių kultūrų, o atsirado
statybinės mašinos, pamatai ir pagrindai, statybos darbų organizavimas, hidrogeologija, vandens tyrimas, hidraulinės
mašinos. Beveik visai nepasikeitė geodezijos skyriaus disciplinų sąrašas. Naujo Kelių skyriaus disciplinų sąraše greta
bendrųjų visam fakultetui patvirtinti tokie specialieji dalykai: statybinių medžiagų technologija, inžinerinė geologija,
petrografija, dirvotyra ir gruntotyra, hidraulika, hidrologija ir hidrometrija, kelių statybinės medžiagos, žemės darbai,
autokelių pagrindai, autokelių tyrinėjimai ir projektavimas, autokelių tiesimas ir eksploatacija, autotransportas,
automobilizmas, kelių statybos mašinos, geležinkeliai, geležinkelių signalizacija ir centralizacija, geležinkelių
eksploatacija, gelžbetonis, medinės ir plieninės konstrukcijos, pagrindai ir pamatai, mediniai tiltai, plieniniai tiltai,
masyviniai tiltai, vandens keliai ir uostai, architektūros enciklopedija, statybos darbų organizavimas. Reikia manyti, kad
šie disciplinų sąrašai ir sudarė 1946/47 m.m. patvirtintų mokymo planų pagrindą.
Kadangi po karo atsirado daug naujų disciplinų, savaitinis akademinis krūvis buvo labai didelis, jis viršydavo 40 valandų.
Vėliau studijų trukmė buvo pailginta iki 5 metų, tačiau ir tai nepadėjo visiškai sunormuoti savaitinio krūvio. Mat kiekviena
katedra siekė, kad jos disciplinoms būtų skiriama daugiau valandų, nes nuo to priklausė dėstytojų skaičius.
Jau 1940/1941 mokslo metais buvo siekiama laikytis pagrindinių Tarybos Sąjungos aukštųjų mokyklų veiklos principų -
buvo bandyta pamažu pereiti iš dalykinės sistemos į kursinę, įvesti privalomąjį užsiėmimų lankymą, egzaminų sesijas.
Nors aukštesniuosiuose kursuose buvo palikta senoji dalykinė sistema, pirmajame kurse jau buvo stengiamasi dirbti
pagal kursinę sistemą. Iš pirmakursių buvo reikalaujama pavasarį išlaikyti visus to kurso egzaminus ir įskaitas, išimties
keliu rudeniui buvo galima perkelti tik du dalykus. Pavasarį jau buvo nustatyta egzaminų sesija, sudarytas egzaminų
tvarkaraštis. Aukštesniųjų kursų studentams buvo taikomas tam tikras minimumas. II kurso studentai turėjo baigti visus I
kurso dalykus, gauti visas savo kurso įskaitas ir išlaikyti bent šių dalykų egzaminus: Statybos skyriuje - aukštosios
matematikos, dinamikos, medžiagų atsparumo ir statybos; Architektūros skyriuje - medžiagų atsparumo, statybos,
architektūrinių tipų ir normų, architektūros istorijos; Hidrotechnikos skyriuje - medžiagų atsparumo, statybos, žemės
darbų, hidraulikos. Neatlikę šio minimumo, studentai turėjo būti palikti I kurse ir toliau tęsti studijas pagal kursinę sistemą.
Antramečiams studentams buvo žadama įskaityti atliktus pratimus ir tik labai gerai išlaikytus egzaminus. Trečiakursiai
turėjo baigti visus I ir II kursų dalykus, gauti visas II kurso įskaitas ir išlaikyti bent statybinės statikos, geležinių
konstrukcijų, gelžbetonio ir sauskelių egzaminus. Ketvirtakursiai turėjo baigti visus I, II ir III kursų egzaminus, gauti visas
savo kurso įskaitas ir išlaikyti bent jau masyvinių tiltų, medinių tiltų, plieninių tiltų ir hidrotechnikos konstrukcijų
egzaminus. Diplominio projekto temą studentas galėjo gauti, jeigu jam trūko tik vieno egzamino. Aukštesniuose kursuose
egzaminų tvarkaraščio nebuvo, dėl kiekvieno egzamino studentas turėjo susitarti su to dalyko dėstytoju. Kursinė sistema
tada praktiškai nebuvo įgyvendinta, nes 1941 m. birželio mėn. karas palietė Lietuvą.
Karo metais visuose kursuose buvo sugrįžta prie dalykinės sistemos. Pagal fakulteto reguliaminą, priimtą 1942 m.
rugpjūčio 17 d., buvo nustatytas tam tikras minimumas: studentai privalėjo turėti visus žemesniųjų kursų egzaminus ir
įskaitas, visas savo kurso įskaitas ir išlaikyti to kurso egzaminus, kurie mokymo planuose buvo pažymėti žvaigždutėmis.
Tos disciplinos mažai kuo skyrėsi nuo anksčiau buvusio minimumo. Egzaminams numatyta skirti laiką rudens semestro
pradžioje ir gale bei pavasario semestro gale. Tai ne kas kita, kaip egzaminų sesijos. Be to, dėstytojas savo nuožiūra
turėjo skirti dar bent po vieną datą egzaminui. Iš pradžių mokymo procesas vyko sklandžiai, nepaisant karo sukeltų
sunkumų. Vėliau kariniams tikslams užėmus dalį patalpų, pradėjus mobilizuoti jaunimą į pagalbinius vokiečių
kariuomenės dalinius, reicho darbų tarnybą ir pagaliau į SS korpusą, mokymo procesas labai sutriko. Uždarius
Universitetą, fakulteto dėstytojai studentams sudarė tam tikras sąlygas tęsti studijas. Užsiėmimai, daugiausia
konsultacijų forma, buvo vedami įvairiose įstaigose ir net dėstytojų butuose.
Po karo, atkūrus Universitetą, jame prasidėjo naujas etapas - perėjimas prie Tarybų Sąjungos aukštojo mokslo sistemos,
kuriai būdingi šie elementai: kursinė sistema su egzaminų sesijomis, privalomieji mokymo planai ir specialybinės bei
materialistinės pasaulėžiūros ugdymas, privalomasis užsiėmimų lankymas. Pirmieji pokario laikotarpio mokslo metai
buvo labai sunkūs, nes dėl vakarų Lietuvoje įstrigusio fronto studentai rudens semestre buvo registruojami net iki
lapkričio 15 d., trūko kuro, elektros energijos, baldų, bendrabučių, mokomosios literatūros ir kitų mokymo priemonių,
studentai patys turėjo ruošti kurą. Pasibaigus karui, padėtis pamažu gerėjo. Gana sunkiai vyko perėjimas prie kursinės
sistemos, nes aukštesniųjų kursų studentai buvo pripratę prie kitokios tvarkos. Dėl to ir dėl silpno žemesniųjų kursų
studentų kontingento atsirado didelis akademinis nepažangumas. Po egzaminų sesijų likdavo daug skolininkų, o
akademinių skolų likvidavimas užtrukdavo gana ilgai, tuo trukdydamas tinkamai pasiruošti kitai sesijai. Tačiau per
1945/46 m.m. studentų akademiniai įsiskolinimai sumažėjo dvigubai.
Fakultetui pereiti prie tipinių Tarybų Sąjungos specialybių nebuvo taip sunku, kaip kitiems fakultetams, nes jo specialybių
pavadinimai mažai kuo skyrėsi nuo tipinių. 1947/48 m.m. fakultete jau buvo šios tipinės specialybės: pramoninė ir civilinė
statyba, kelių statyba, hidrotechninė statyba. Kiek kebliau buvo su geodezijos specialybe, kurios tipiniame sąraše
nebuvo, o buvo katedros specialybių grupė, pavadinta geodezijos vardu. Nepaisant to, ir toliau fakultete liko netipinė
geodezijos specialybė. Vėliau kai kurių specialybių pavadinimai keitėsi, nes buvo padaryta pataisų tipiniame sąraše,
tačiau tai esmės nekeitė. 1949 m. rudenį buvo patvirtinta nauja vandentiekio ir kanalizacijos specialybė.
Pagrindinė disciplina, kuri turėjo studentams diegti taip vadinamąją materialistinę pasaulėžiūrą, buvo marksizmas-
leninizmas, kuris pradėtas dėstyti tik 1945/46 mokslo metais, nes prieš tai nebuvo nei dėstytojų, nei atitinkamos
katedros. Jis buvo dėstomas visuose kursuose. Šios disciplinos studijas apsunkino tai, kad ji iš pradžių buvo dėstoma
rusų kalba, o daugelis studentų tą kalbą prastai mokėjo. Be to, dalis studentų buvo priešiškai nusiteikę naujosios
santvarkos atžvilgiu. Mokslo personalas buvo įpareigotas paskaitų metu daryti ideologinius ekskursus, neigti partizaninio
pasipriešinimo prasmingumą. Taip buvo pradėtas vykdyti vienas iš pagrindinių sovietinės aukštosios mokyklos principų
dėl mokymo ir auklėjimo vienovės. Norint auklėti studentus sovietine dvasia, visų pirma reikėjo patiems dėstytojams
gerai susipažinti su marksizmo-leninizmo pagrindais. Todėl daugelis jų privalėjo studijuoti vakariniame Marksizmo-
leninizmo universitete. Rektoratas dėstytojams organizavo konferencijas ideologiniais ir metodologiniais klausimais.
Atskiros konferencijos buvo skiriamos išryškinti rusų ir sovietinių mokslininkų indėlį į pasaulinį mokslą. Nepaisant visų
pastangų, dalis dėstytojų buvo kritikuojami už apolitiškumą, keliaklupsčiavimą prieš Vakarų mokslą ir techniką,
nepakankamą rusų ir sovietinio mokslo iškėlimą. Be to, dėstytojai buvo raginami daugiau bendrauti su studentais ir po
užsiėmimų. Dalis jų kartu su aktyviausiais, patriotiškai nusiteikusiais studentais neprisitaikė prie naujų reikalavimų ir
apleido fakultetą.
Iš pagrindų pasikeitė praktikų organizavimas. Iš beveik privataus studentų darbo baro tatai pasidarė svarbia katedrų
veiklos sritimi. Katedros ieškojo praktikos bazių, sudarydavo praktikų programas, per savo dėstytojus vadovavo
praktikams. Jei iš pradžių praktikos dažniausiai buvo atliekamos pagal susitarimą su įmonių ir įstaigų vadovais Lietuvos
statybinėse, eksploatacinėse ir projektavimo organizacijose, tai vėliau atsirado nustatyta tvarka patvirtintų praktikos bazių
ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Tarybų Sąjungos respublikose. Iš jų paminėtinos Talino, Leningrado, Maskvos,
Kaliningrado, Staliningrado statybinės organizacijos, Kogalymo statyba, Maskvos mokomasis-parodomasis geležinkelis,
Pabaltijo baseino kelių valdyba ir kt. Praktikos tose bazėse padėjo studentams ne tik susipažinti su stambesnėmis
statybomis, bet ir praplėsti savo akiratį.
Tuo metu atsirado dar viena naujovė - jaunųjų specialistų skirstymas į darbovietes. Iki tol absolvento įsidarbinimas buvo
privatus jo paties reikalas.
STUDENTAI IR ABSOLVENTAI
Karo metu studentų skaičius iš pradžių sumažėjo iki trijų šimtų, bet frontui nusiritus tolyn nuo Lietuvos, studentų vėl
pagausėjo. 1942 m. rudens semestre buvo 506 studentų, 34 laisvi klausytojai ir 6 hospitantai. Statybos skyriuje studijavo
311, Architektūros skyriuje -153, Hidrotechnikos-melioracijos skyriuje - 40 ir Geodezijos skyriuje - 42 asmenys. Pirmame
kurse buvo 238, antrame -173, trečiame - 85 ir ketvirtame - 44 klausytojai. Vėlesnių vokiečių okupacijos metų statistinių
duomenų nerasta. Po karo 1944/1945 mokslo metais fakultete studijavo 175 studentai. Kadangi krašto atstatymas
reikalavo daug specialistų statybininkų, studentų skaičius tolydžiai augo ir paskutiniaisiais Universiteto metais beveik
pasiekė pradinį Statybos fakulteto lygį.
Šiuo laikotarpiu labai keitėsi fakulteto studentų sudėtis. 1940/41 mokslo metais, kai ypač buvo akcentuojama moterų ir
vyrų lygybė, beveik šešeriopai pagausėjo statybą studijuojančių merginų - jų buvo 23 arba 4,23% visų studentų.
Prasidėjus karui, merginų sumažėjo iki 4 (1,28%). Po karo jų vėl pagausėjo. 1945/46 m.m. studijavo 26 studentės
(8,20%). Paskutiniaisiais universiteto veikimo metais merginų sumažėjo iki 20 (4,13%), nes nuo Statybos fakulteto buvo
atskirtas moteriškiausias Architektūros skyrius.
Nors pirmaisiais pokario metais lietuvių tautybės studentų pagausėjo (88), tačiau jų lyginamasis svoris sumažėjo iki
63,97%, nes padidėjo bendrasis kitataučių studentų skaičius. Ypač pagausėjo žydų - iki 155 (31,25%). Karo metais iš
aukštųjų mokyklų pašalinus visus žydus, lietuvių lyginamasis svoris buvo padidėjęs iki 96,17%, nors absoliutus jų
skaičius buvo šiek tiek sumažėjęs. Iš kitataučių daugiausia buvo rusų - 5 (1,60%). Po karo studentų lietuvių skaičius
svyravo nuo 92,74 iki 96,69%. Kitų tautybių buvo vos po kelis studentus, išskyrus 1945/46 m.m., kai studijavo 11 lenkų.
Pagal socialinę kilmę 1940/41 mokslo metais, kaip ir anksčiau, dominavo valstiečių (33,46%) ir tarnautojų (26,10%)
vaikai. Žymiai pagausėjo bedarbių vaikų, kurie sudarė 7,17%, pusantro karto padidėjo darbininkų vaikų (5,51%).
Sumažėjo prekybininkų (6,43%) ir laisvom profesijom besiverčiančių tėvų (4,96%) vaikų lyginamasis svoris. Apie
studentų socialinę kilmę, prasidėjus karui, sunku spręsti, nes 29,71% studentų nepateikė apie tai žinių. Tačiau iš turimų
duomenų galima spręsti, kad pagausėjo valstiečių vaikų ir sumažėjo tarnautojų, laisvomis profesijomis besiverčiančių ir
prekybininkų vaikų lyginamasis svoris. Pirmaisiais pokario metais pagausėjo valstiečių (53,31%), darbininkų (12,62%) ir
amatininkų (4,10%) vaikų, o sumažėjo tarnautojų vaikų, beveik išnyko prekybininkų vaikų kategorija. Prasidėjus žemė
ūkio kolektyvizacijai, 1950 m. rudenį šalia individualių valstiečių (25,83%) studijavo ir kolūkiečių vaikai (32,85%). Gerokai
pagausėjo studentų, kilusių iš darbininkų (20,45%) ir tarnautojų (18,39%).
1940 m. pagerėjo studentų materialinės sąlygos, nes buvo panaikintas mokestis už mokslą (tiesa, 1941 m. pavasarį jis
buvo grąžintas kai kurių kategorijų studentams), įkurti valdiški bendrabučiai. Labai padidėjo stipendininkų skaičius, jų
fakultete tada buvo 271 (49,82% visų studentų). Karo metu sąlygos pablogėjo, nes studentai vėl turėjo mokėti mokestį už
mokslą, stipendininkų sumažėjo iki 14,38%, buvo sunku susisiekti su kitose vietovėse gyvenančiais namiškiais, kurie
buvo pagrindinis studentų pragyvenimo šaltinis. Nelengvi buvo ir pirmieji pokario metai, nes reikėjo mokėti už mokslą,
maisto ir pramonės prekes galima buvo įsigyti tik pagal korteles ar brangiai pas spekuliantus. Tačiau tolydžio taisantis
krašto ekonominei padėčiai, gerėjo ir studentų studijų sąlygos.
1940/41 mokslo metais buvo uždarytos visos iki tol veikusios studentų organizacijos. Buvo legalizuota komjaunimo
organizacija, į kurią stojo pavieniai studentai, ir įkurta profsąjunginė organizacija, kuriai priklausė dauguma studentų. Į
Universiteto ir fakultetų tarybas buvo įtraukti studentų atstovai. Statybos fakulteto taryboje studentų atstovu buvo
paskirtas K.Sešelgis. Karo metais fakulteto, kaip ir viso Universiteto, studentų visuomeninis gyvenimas buvo neaktyvus,
visas jų dėmesys buvo sukauptas į tai, kaip išvengti vokiečių valdžios dažnai skelbtų mobilizacijų. Pokario metais buvo
atkurtos jaunimo ir profsąjungų organizacijos, kurių gretos gana sparčiai augo. Profsąjungai, kuri daugiausia rūpinosi
studentų buitiniais ir kultūriniais reikalais, priklausė beveik visi studentai. Kūrėsi sporto, saviveiklos kolektyvai, studentų
moksliniai būreliai. 1946/47 m.m. fakultete buvo įsteigtos muzikos, meninio žodžio ir liaudies šokių sekcijos, kuriose
dalyvavo 35 studentai (19,02% visų studentų). Tų pačių mokslo metų pabaigoje vykusioje pirmojoje Universiteto sporto ir
saviveiklos olimpiadoje studentai statybininkai meninėse ir vyrų sporto varžybose užėmė pirmąsias vietas. Naujiena tuo
metu buvo studentų traukimas į mokslinį darbą. 1945/46 m.m. jau veikė statybos, architektūros ir hidrotechnikos
moksliniai būreliai. Jų nariai atlikdavo eksperimentinius tyrimus, rašė referatus, dalyvaudavo metinėse studentų mokslinių
darbų konferencijose. Tada statybos būrelyje dalyvavo 120 studentų, kurie konferencijose perskaitė 11 referatų, kelių
būrelyje dalyvavo 37 studentai, perskaitę 22 referatus, hidrotechnikos būrelis turėjo 31 studentą, 15 iš jų skaitė referatus,
geodezijos būrelis turėjo 14 narių, skaitė 6 referatus. Pirmasis universiteto studentų mokslinės draugijos primininkas
buvo studentas statybininkas A.Ferensas.
Universiteto Statybos fakultetas per 10 metų išleido 297 inžinierius arba pusantro karto daugiau, negu jų parengė iki tol
veikęs Statybos skyrius per 18 metų. Fakulteto absolventai sudarė 44,66% visu tuo laikotarpiu Universitete parengtų
inžinierių. 1940/41 mokslo metais fakultetas išleido 14, karo metais -129, pokario metais -154 inžinierius. Pirmieji
inžinieriai hidrotechnikai-melioratoriai, architektai ir geodezininkai diplomus gavo 1943 m., o pirmasis kelininkas -1949 m.
Statybos skyrius tuo laikotarpiu išleido 213 (71,72% visų fakulteto absolventų), Architektūros skyrius -17 (5,71%),
Hidrotechnikos-melioracijos skyrius - 37 (12,41%), Geodezijos skyrius -19 (6,40%), Kelių skyrius -11 (3,71%) inžinierių.
Tik 27 (21%) karo metais gavę diplomus absolventai juos įteisino pokario metais. Iš jų 15 statybininkų, 8 hidrotechnikai-
melioratoriai ir 4 geodezininkai. Sunkų patikėti, kad likę Lietuvoje tų metų absolventai būtų nenorėję susitvarkyti savo
dokumentų, todėl tenka manyti, kad dauguma jų per karo suirutę atsidūrė kitose šalyse.
Iš to laikotarpio fakulteto absolventų paminėtini žinomi gamybininkai, projektuotojai, mokslininkai: Mokslų Akademijos
akademikai A.Čyras ir A.Kudzys, tos pačios akademijos nariai korespondentai M.Lasinskas ir J.Burneikis, profesoriai
mokslo daktarai E.Budreika, J.Macevičius, A.Spelskis, K.Šešelgis, V.Balčiūnas, B.Kasperavičiūtė, profesoriai
M.Kosčiauskas, B.Petrulis ir kt.
2.2. ARCHITEKTŪROS FAKULTETAS
KATEDROS IR DĖSTYTOJAI
Pokario metais reikėjo atstatyti sugriautus miestus ir kaimus, statyti daug gyvenamųjų namų, socialinės ir kultūrinės
paskirties pastatų bei įmonių, vyko krašto urbanizavimas. Tad tarp stojančiųjų į Universitetą gana populiari pasidarė
architektūros specialybė, kuri priklausė Statybos fakultetui ir kurios mokymo planai labai skyrėsi nuo kitų to fakulteto
skyrių mokymo planų. Kai žymiai išaugo šio skyriaus studentų skaičius, TSRS Aukštojo mokslo ministro įsakymu
Architektūros skyrius nuo 1945/46 mokslo metų pradžios buvo perorganizuotas į Architektūros fakultetą ir įkurtas
Architektūros kompozicijos (vedėjai S.Sčesnulevičius, F.Bielinskis ir A.Lukošaitis), Miestų planavimo ir architektūros
istorijos (vedėjai S.Stulginskis, K.Šešelgis), Tapybos ir skulptūros (vedėjai V.Verbickis ir A.Janulis), Inžinerinių ir
architektūrinių konstrukcijų katedros. Pastaroji katedra tada nepradėjo veikti, o panašaus pavadinimo Architektūrinių
konstrukcijų katedra ir toliau liko Statybos fakultete. Užtat Architektūros fakultete nuo 1947 m. rugsėjo 11 d. buvo įsteigta
Statybos technikos katedra (vedėjas V.Grincevičius). 1949 m. rugsėjo 1 d. Architektūros kompozicijos katedra buvo
suskaldyta į Architektūros įvado (vedėjas S.Sčesnulevičius) ir Architektūrinio projektavimo katedras (vedėjas
A.Lukošaitis). Paskutiniaisiais metais fakultete buvo 5 katedros: Architektūros projektavimo, Architektūros įvado, Miestų
planavimo ir architektūros istorijos, Tapybos ir skulptūros, Statybos technikos. Architektūros fakultetas veikė vos
puspenktų metų, iki Universiteto perorganizavimo į Kauno politechnikos ir Medicinos institutą, nes jau buvo pradėtas
mažinti studentų priėmimas į architektūros specialybę. Nuo Kauno politechnikos instituto įkūrimo ši specialybė ir
architektūrinės katedros vėl sugrįžo į Statybos fakultetą. Fakultetui vadovavo dekanai S.Stulginskis (iki 1949 m. rugsėjo)
ir S.Sčesnulevičius. Architektūros fakultetas gana dažnai keitė savo patalpas. Iš pradžiųjis buvo įsikūręs Didžiuosiuose
rūmuose, 1948 m. rudenį buvo perkeltas į buvusius Draudimo rūmus (dabartinius KMA rūmus), o 1950 m. - į buvusios
vyskupijos rūmus. Fakultetui kraustytis buvo palyginti nesunku, nes laboratorijų neturėjo, buvo tik kabinetai, braižyklos,
paišykla ir auditorijos.
Fakultetas buvo nedidelis ir kompaktiškas, nes jame veikė tik viena - architektūros specialybė. Fakultetas savo veiklą
pradėjo su 3 katedromis ir 16 dėstytojų, o baigė - su 5 katedromis ir 26 dėstytojais. Katedros buvo nedidelės. Didžiausia
iš pradžių buvo Architektūros kompozicijos, kuri turėjo 9 dėstytojus - daugiau negu dvi kitos katedros, kartu paėmus.
Prieš Universiteto reorganizavimą didžiausios buvo Architektūrinio projektavimo (9 dėstytojai) ir Statybos technikos (8
dėstytojai) katedros. Kitose katedrose buvo vos po tris dėstytojus. Dėstytojai dažniausiai buvo jauni, nedidelį mokslinio ir
pedagoginio darbo patyrimą turintys žmonės. Nebuvo nė vieno su moksliniu laipsniu. Per visą fakulteto veiklos laikotarpį
nebuvo apginta nė viena disertacija. Iš pradžių fakultete dirbo vos vienas docentas - S.Stulginskis. Jis 1933 m. baigė
Prahos politechnikos institutą, vėliau dirbo Telšių apskrities ir Šiaulių miesto inžinieriumi. Tuo metu pagal jo projektus
buvo pastatyta Telšių gimnazija, "Alkos" muziejus, gyvenamųjų namų. S.Stulginskis 1940-1949 m. dirbo Kauno
universitete, vėliau - projektavimo organizacijose. Ilgainiui docentų pagausėjo iki penkių. Tai S.Sčesnulevičius,
A.Lukošaitis, F.Bielinskis, A.Janulis ir V.Verbickis. S.Sčesnulevičius pasižymėjo kaip aukštojo mokslo organizatorius,
vadovavo katedroms, Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Dekoratyvinės architektūros fakultetui,
Universiteto Architektūros ir Statybos fakultetams. Prieš pradėdami dirbti universitete, A.Lukošaitis ir F.Bielinskis buvo
žinomi kaip kūrybingi ir produktyvūs projektuotojai. Pagal A.Lukošaičio projektus buvo pastatyta: Alytaus kurhauzas,
Marijampolės ligoninė, Raseinių gimnazija, jis vienas iš Darbo rūmų (dabar Profsąjungos rūmai) ir Taupomųjų kasų rūmų
(dabar miesto Savivaldybė) Kaune projektų autorių. Pagal F.Bielinskio projektus pastatytos mokyklos Ukmergėje,
Šventojoje, Vievyje, Kaune, stadionai Ukmergėje, Kaune, Alytuje. 1940-1941 m.m. ir pokario metais jis buvo Kauno m.
vyriausiasis architektas. Visi šie trys docentai -Vytauto Didžiojo universiteto absolventai.
Pagrindinė fakulteto sprendžiama mokslinė problema buvo tautos monumentaliosios architektūros tyrimas. Tam tikslui
kiekvieną vasarą buvo organizuojamos ekspedicijos, kuriose dalyvavo ne tik dėstytojai, bet ir studentai. Kai kurie
dėstytojai, ypač iš Statybos technikos katedros, nagrinėjo vietinių rišamųjų medžiagų, šildymo-vėdinimo ir kt. klausimus.
Fakulteto dėstytojai teikė tam tikrą paramą ūkiui. F.Bielinskis, A.Lukošaitis ir kt. projektavo gyvenamuosius namus,
dalyvavo ekspertizėse. K.Šešelgis sudarė detalų Akmenės cemento fabriko darbininkų kolonijos projektą. K.Bučas
suprojektavo Biržų ir Panevėžio ligonines, Akmenės polikliniką. A.Spelskis suprojektavo dabartinius Lietuvos
Vyriausybės rūmus ir jų interjerą, sukūrė "Siūlo" fabriko generalinio plano, 100 vietų darželio-lopšelio projektus.
V.Zubovas sukūrė tipinio apylinkės vykdomojo komiteto pastato projektą. S.Stulginskis teikė konsultacijas ir dalyvavo
įvairiose ekspertizėse. Dėstytojai mokslinius pranešimus skaitydavo ne tik Universiteto konferencijose, bet ir kitose
aukštosiose mokyklose, pavyzdžiui, J.Peras - Leningrade, F.Bielinskis ir K.Šešelgis - Rygoje. Fakultetas mokslinėje ir
metodinėje srityse bendradarbiavo su Maskvos architektūros institutu, Talino politechnikos institutu, Latvijos universiteto
Architektūros fakultetu. Fakultetas nepajėgė išleisti originalių mokslo veikalų ir vadovėlių, bet S.Sčesnulevičius išvertė
Michailovskio vadovėlį " Klasikinių architektūrinių formų teorija" (1949).
MOKYMO PROCESAS
Yra duomenų, kad Architektūros fakultete, kaip ir visame universitete, mokymo planai buvo keičiami 1946 ir 1948 m.
Studijų trukmė iš pradžių buvo pailginta iki 5, o vėliau net iki 6 metų, nes, norint paruošti gerą architektą, reikia daug la iko
skirti kūrybiniam darbui - projektavimui. Mokymo turinys dažnai buvo svarstomas katedrose. Buvo kritikuojamas ir
objektyvistinis dėstymo metodas, kurio esmė - paprastas atskirų formų ir stilių mene bei architektūroje išvardijimas,
nepateikiant jų įvertinimo. Kai kurios planuose numatytos disciplinos iš viso nebuvo dėstomos. Taip 1949/50 m.m.
nedėstyta statybinės technikos istorija ir inžinerinių statinių architektūra, nes nebuvo dėstytojų, galėjusių jas skaityti.
Fakultete daug vietos buvo skiriama projektams, nagrinėjantiems statinių ir kvartalų architektūrinę kompoziciją.
Architektūrinius projektus sudarė du pagrindiniai elementai - funkcionalumas ir kompozicija, kurie būdavo neblogai
sprendžiami. Tačiau jose mažai dėmesio buvo skiriama konstrukciniams skaičiavimams, darbų ekonomikai ir
organizavimui. Mokymo procese fakultetas vadovavosi Maskvos architektūros instituto programomis, tačiau įtraukdavo į
jas tam tikrų nežymių pakeitimų.
STUDENTAI IR ABSOLVENTAI
Studentų skaičius Architektūros fakultete išaugo nuo 154 (1946 m. rudenį) iki 202 (1950 m. rudenį). Fakulteto studentų
sudėtį gali apibūdinti tokie tų metų duomenys: fakultete studijavo palyginti daug moterų, daugiau negu Statybos fakultete
- 28 (18,18%) ir 49 (24,26%); lietuvių studentų buvo 145 (94,16%) ir 187 (92,57%); kitų tautybių studentų buvo vos po
kelis; kuriantis fakultetui jame studijavo 36,36% valstiečių, 31,17% tarnautojų, 18,83% darbininkų ir 7,79% amatininkų
vaikų; paskutiniaisiais fakulteto veikimo metais studentų socialinė kilmė labai pakito - atsirado kolūkiečių vaikų (21,78%),
pagausėjo darbininkų vaikų (14,85%) ir amatininkų vaikų (5,94%); tik tarnautojų vaikų kiekis liko pastovus (31,19%).
Fakulteto saviveiklai jau pirmaisiais jo veikimo metais priklausė trys sekcijos (muzikos, liaudies šokių ir teatrinė), joje
dalyvavo 29 studentai. Be to, fakulteto studentai dalyvavo ir centriniuose Universiteto meno saviveiklos kolektyvuose.
Veikė šeši studentų moksliniai būreliai: architektūros ir meno istorijos, liaudies meno, architektūros kompozicijos,
skulptūros ir tapybos, vidaus architektūros, miestų planavimo. Po I Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų mokslinės
konferencijos 1949 m. TSRS Aukštojo mokslo ministerijos premija ir pagyrimo raštu buvo apdovanotas studentų
architektų A.Grigaitės ir J.Putros darbas. Fakulteto studentai pasižymėjo dideliu aktyvumu ir Universiteto mastu. Vienas
iš Universiteto studentų mokslinės draugijos vadovų buvo S.Abramauskas.
Architektūros fakultetą baigė 46 inžinieriai architektai, be to, buvo įteisinti 3 karo metų diplomai (iš 17). Architektų laidos
buvo nedidelės, per metus buvo išleidžiama vos po kelis specialistus, tik 1945 m. - 16 ir 1950 m. - 20. Iš fakulteto
absolventų pažymėtini: profesorius V.Bujauskas, Architektų sąjungos pirmininkas A.Rasteika, docentai ir mokslų
kandidatai M.Matuškaitė, A.Keturka, S.Abramauskas ir kt.
3. KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO STATYBOS, STATYBOS IR SANTECHNIKOS FAKULTETAI
3.1. STATYBOS FAKULTETAS
FAKULTETO REORGANIZAVIMAS IR TOLESNIS STRUKTŪROS KITIMAS
1950 m. spalio 31 d. Kauno valstybinis universitetas buvo reorganizuotas į Kauno politechnikos ir Kauno medicinos
institutus. 1950 m. gruodžio 15 d. patvirtinta Kauno politechnikos instituto struktūra. Pagal Kauno politechnikos instituto
struktūrą Kauno universiteto Statybos ir Architektūros fakultetai buvo perorganizuoti į Statybos ir Hidrotechnikos
fakultetus. 1962 m. kovo 16 d. Hidrotechnikos fakultetas buvo pavadintas Santechnikos fakultetu.
Statybos fakultetui priskirtos šios katedros: Architektūrinio projektavimo, Architektūrinių konstrukcijų, Architektūros
pagrindų, Grafinių darbų ir piešimo, Inžinerinių konstrukcijų, Miestų statybos, Statybos technologijos ir darbų
organizavimo. 1956 m. liepos 19 d. Architektūrinio projektavimo katedrą prijungus prie Architektūros pagrindų katedros,
jungtinė katedra buvo pavadinta Architektūros ir architektūrinio projektavimo, o nuo 1962 m. rugpjūčio 1 d. ji vadinosi
Architektūros katedra.
1962 m. rugpjūčio 1 d. Architektūrinių konstrukcijų katedra pavadinta Pastatų konstrukcijų katedra. Grafinių darbų ir
piešimo katedra 1962 m. liepos 1 d. pavadinta Grafinių darbų katedra. Inžinerinių konstrukcijų katedra 1961 m. rugsėjo 1
d. reorganizuota į Gelžbetoninių konstrukcijų ir Metalinių konstrukcijų katedras. Miestų statybos katedra 1956 m. liepos
19 d. pavadinta Žemės ūkio statybos katedra, o 1962 m. liepos 1 d. - Gyvenviečių planavimo ir tvarkymo katedra.
Statybos technologijos ir darbų organizavimo katedra 1954 m. vasario 12 d. pavadinta Statybos organizavimo katedra.
1956 m. liepos mėn. įsteigta Statybinių medžiagų katedra. 1961 m. įsteigta Statybinių ir termoizoliacinių medžiagų
probleminė laboratorija. 1962 m. liepos 1 d. Statybinės mechanikos katedra iš Hidrotechnikos fakulteto perkelta į
Statybos fakultetą.
1962 m. susiformavo Statybos fakultetas su tokiomis katedromis: Architektūros, Gelžbetoninių konstrukcijų, Gyvenviečių
planavimo ir tvarkymo, Grafinių darbų, Metalinių konstrukcijų, Pastatų konstrukcijų, Statybinės mechanikos, Statybos
organizavimo ir Statybinių medžiagų.
Statybos fakultetui buvo paskirti Kauno arkivyskupijos kurijos rūmai (Rotušės a. 14a.) ir Kauno Rotušė. Jų patalpos
nepritaikytos aukštajai mokyklai. Laboratorijų praktiškai nebuvo. Reikėjo kurti naują laboratorinę bazę, patalpas pritaikyti
mokomajam darbui.
Atsižvelgiant į tai, kad ir kitiems Kauno politechnikos instituto fakultetams trūko patalpų, buvo numatyta pastatyti Kauno
politechnikos instituto studentų miestelį su mokomaisiais korpusais ir studentų bendrabučiais. Buvo išskirtas žemės
plotas Slėnio gatvės rajone. Sudarytas teritorijos generalinis planas.
Blogiausia padėtis su patalpomis ir laboratorijomis buvo Statybos fakultete, todėl pirmiausia numatyta pastatyti Statybos
fakulteto mokomąjį korpusą su laboratorijomis.
1965 m. gegužės mėn. buvo iškilmingai atidaryti Statybos fakulteto rūmai su laboratorijomis. Prie rūmų projektavimo
darbų daug prisidėjo Statybos fakulteto dėstytojai ir studentai. Į naujuosius rūmus laikinai perkeltas ir Santechnikos
fakultetas.
Perkėlus Statybos fakultetą į naujuosius rūmus, prasidėjo kūrybiškai naujas etapas rengiant architektus, statybos
inžinierius, taip pat pedagoginius ir mokslinius kadrus.
Laboratorijos buvo aprūpintos naujais įrengimais ir prietaisais. Susiformavo kūrybingas dėstytojų kolektyvas. Pakilo
rengiamų architektų ir inžinierių statybininkų profesinis lygis. Fakultetas tapo pajėgus patenkinti tuometinius ūkio
poreikius aukštos kvalifikacijos architektais ir statybos inžinieriais.
Nepaisant to, dėl kai kurių tuometinės Vyriausybės narių subjektyvių pozicijų buvo nutarta Vilniuje vietoj KPI filialo steigti
aukštąją mokyklą. Taip 1969 m. rugpjūčio 1 d. buvo įsteigtas Vilniaus inžinerinis statybos institutas.
Į Vilniaus inžinerinį statybos institutą palengva pradėta iškelti katedras ir studentus. Sumažėjus dėstytojų ir studentų
skaičiui, kai kurios katedros buvo jungiamos. 1970 m. gegužės 27 d. Gelžbetoninių konstrukcijų katedra sujungta su
Metalinių konstrukcijų katedra ir pavadinta Statybinių konstrukcijų katedra. 1970 m. liepos 13 d. Statybos darbų
organizavimo katedra sujungta su Pastatų konstrukcijų katedra ir pavadinta Statybos katedra.
1971 m. Architektūros, Gyvenviečių planavimo ir tvarkymo katedros iškeltos į Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Kauno
politechnikos instituto Statybos fakultete buvo palikta stacionare rengti tik statybos gaminių ir konstrukcijų technologijos
specialybės inžinierius ir vakariniame skyriuje - pramoninės ir civilinės statybos specialybės inžinierius.
Sumažėjo dėstytojų ir studentų Santechnikos fakultete, nes į VISI buvo iškelta Kelių ir Geodezijos katedros su
automobilinių kelių ir inžinerinės geodezijos specialybėmis. Todėl 1970 m. gruodžio mėn. 22 d. Statybos ir Santechnikos
fakultetai buvo sujungti į vieną fakultetą, kuris pavadintas Statybos ir santechnikos fakultetu.
FAKULTETO VADOVAI, KATEDROS IR DĖSTYTOJAI
Kauno politechnikos instituto Statybos fakulteto pirmuoju dekanu buvo paskirtas doc. Stasys Sčesnulevičius (1905-
1979). 1939 m. jis baigė Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto Statybos skyrių. Dirbo Universitete. 1944-1947
metais buvo Architektūros kompozicijos, 1949-1950 metais Architektūros įvado katedros vedėjas, 1949-1950 metais
Architektūros fakulteto dekanas. Kauno politechnikos institute 1951-1956 m. buvo Architektūros pagrindų, 1951-1969 m.
Statybinių medžiagų katedros vedėjas. Daug pasidarbavo kuriant 1961 metais Statybinių ir termoizoliacinių medžiagų
probleminę laboratoriją, kurios bazėje atlikti reikšmingi statybinių medžiagų ir statybinių konstrukcijų tyrimo moksliniai
darbai. 1965 m. jam suteiktas nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas. S. Sčesnulevičius sukonstravo aparatą statybinių
medžiagų šilumos laidumui tirti, parašė vadovėlį "Statybinės medžiagos" (1966). Daug dėmesio skyrė pedagoginiam
darbui.
1962 m. kovo 1 d. Statybos fakulteto dekanu paskirtas t. m. kand. doc. Ričardas Pesys (1908-1969). 1944 m. jis baigė
Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą. Baigęs Universitetą, jame dirbo pedagoginį darbą. 1945-1950 m.
Grafinių darbų katedros vedėjas. Nuo 1951 m. dėstė Kauno politechnikos institute. 1961 m. jam suteiktas nusipelniusio
statybininko garbės vardas. 1961-1969 m. vadovavo Metalinių konstrukcijų katedrai. Paskelbė mokslinių straipsnių apie
metalinių konstrukcijų skaičiavimą ir projektavimą.
1965 m. balandžio 1 d. dekanu buvo išrinktas t. m. kand., doc. Juozas Valikonis (1918-1996). 1949 m. baigė Kauno
universiteto Statybos fakultetą ir dirbo Inžinerinių konstrukcijų, Gelžbetoninių konstrukcijų katedrose. 1969-1970 metais
Gelžbetoninių konstrukcijų, 1970-1984 metais Statybinių konstrukcijų katedros vedėjas. 1966 m. jam paskirta valstybinė
premija (kartu su kitais), 1968 m. suteiktas nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas. Paskelbė mokslinių darbų apie
įtemptų gelžbetoninių konstrukcijų skaičiavimą ir projektavimą, taip pat parašė metodinių nurodymų ir mokymo
priemonių. Vadovaudamas fakultetui, daug dėmesio skyrė moksliniam darbui, (tuo metu fakultete apginta daugiausia
disertacijų), taip pat rūpinosi mokomuoju darbu, jo kokybe.
Statybos fakultete tuo laikotarpiu buvo virš 1000 studentų, todėl fakultetui buvo patvirtinti prodekanų etatai. Statybos
fakulteto prodekanu 1945-1955 metais buvo V.Grincevičius (1919-1971), (1940 m. jis baigė Vytauto Didžiojo
universitetą), 1955-1958 metais - A.Rasteika (g.1924,1949 m. jis buvo baigęs Kauno universiteto architektūros fakultetą,
nusipelnęs statybininkas), 1957-1961 metais -t. m. kand. doc. E.Borkauskas (1908-1994,1936 metais jis buvo baigęs
Čekijos Brno aukštąją technikos mokyklą), 1958-1962 metais -1. m. kand. doc. J.Kivilša (g.1920,1948 metais jis buvo
baigęs Kauno universiteto Statybos fakultetą), 1960-1961 metais - K.Vitkus (g. 1929,1954 m. jis buvo baigęs Kauno
politechnikos instituto Statybos fakultetą, nusipelnęs architektas), 1961-1967 metais - doc. J.Kapčius (1913-1967,1950
metais jis buvo baigęs Kauno universiteto Architektūros fakultetą), 1961-1962 metais -1. m. kand. R.Pesys (1908-1969,
1944 m. jis buvo baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą, nusipelnęs statybininkas), 1962-1965 metais -1.
m. kand. doc. J. Valikonis, (1949 m. jis buvo baigęs Kauno universiteto Statybos fakultetą, nusipelnęs inžinierius), 1965-
1969 t. m. kand. doc. G.Marčiukaitis (g.1932, 1957 m. jis buvo baigęs Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą,
nusipelnęs mokslo ir technikos veikėjas), 1967-1974 -1. m. kand. doc. M.Malakauskas (g. 1932,1956 m. jis buvo baigęs
Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą, nusipelnęs dėstytojas).
Statybos fakultete 1950-1960 m. buvo septynios, 1961 m. - aštuonios, 1962-1969 m. - devynios ir 1970 m. - septynios
katedros. Architektūros katedra Kaune egzistavo nuo 1922 m. iki 1971 metų. 1971 m. sausio 1 d. ji buvo perkelta į
Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Pirmasis katedros vedėjas buvo prof. M.Songaila (1878-1941). 1903 metais jis baigė
Peterburgo dailės akademiją, pagal jo projektus pastatyti Lietuvos banko rūmai Kaune (kartu su kitais), Vytauto Didžiojo
universiteto Fizikos-chemijos fakulteto rūmai. Jis vadovavo (kartu su kitais) Panevėžio, Biržų, Mažeikių, Kretingos,
Raseinių, Tauragės valstybinių bankų projektavimui ir statybai, suprojektavo daug gyvenamųjų namų. Suprojektuoti ir
pastatyti pastatai reprezentatyvūs, funkcionalūs, taisyklingų proporcijų.
Architektūros katedros pavadinimai keitėsi. Statybos fakulteto Architektūros katedrai vadovavo architektūros kand. doc.
A.Lukošaitis (1906-1993). 1934 metais jis baigė Vytauto Didžiojo universitetą, nusipelnęs statybininkas. Pagal jo
projektus pastatytas kurhauzas (dabar kultūros namai) Alytuje, ligoninė Marijampolėje, gimnazija Raseiniuose. Su kitais
suprojektavo ir pastatė Darbo (dabar Profsąjungų) rūmus Kaune, Taupomųjų kasų rūmus (dabar Kauno m. savivaldybė)
ir daug individualių gyvenamųjų namų.
Iškeliant katedrą į VISI, joje dirbo 6 dėstytojai, tarp jų trys architektūros kandidatai. Architektūros katedros bendradarbiai
išleido knygas: J.Peras "Daugiabutis gyvenamasis namas" (1958), J.Baršauskas "Lietuviškos kolūkiečio sodybos
architektūra" (1956), "Lietuvių liaudies gyvenviečių ir medinių bei mūrinių trobesių architektūra" (1964).
Gyvenviečių planavimo ir tvarkymo katedra išaugo iš Miestų statybos ir Žemės ūkio statybos katedrų. Joms vadovavo
architektūros dr. prof. K.Šešelgis (1915-1998), nusipelnęs mokslo veikėjas, liaudies architektas, 1943 metais baigė
Vytauto Didžiojo universitetą. Prof. K. Šešelgis sukūrė Lietuvos teritorijos vieningos apgyvendinimo sistemos modelį,
pagal kurį 1967 metais sudarė (kartu su kitais) rajoninio planavimo schemą. Už darbą autoriams paskirta valstybinė
premija. Kartu su kitais sudarė Panevėžio, N.Akmenės ir Kėdainių miestų generalinius planus, Kauno senamiesčio
rekonstrukciją, suprojektavo daug visuomeninių pastatų ir gyvenamųjų namų. Kartu su kitais parengė albumus "Lietuvių
liaudies menas", "Architektūra" 1-2 kn., (1957-1965), "Mažoji architektūra" (1970), "Lietuvių liaudies architektūra", 1-2 d.
(1965-68), "Lietuvių liaudies architektūros paminklai". 1-21. (1974-1980). Parašė knygas: "Kolūkių gyvenviečių
planavimas" (su kitais, 1951), "Rajoninis planavimas ir urbanistikos pagrindai" (1975).
Išsikeliant į VISI katedroje dirbo penki dėstytojai, iš jų vienas architektūros daktaras, vienas technikos m. kandidatas ir du
architektūros kandidatai.
Grafinių darbų katedra įkurta 1945 m. Iš pradžių vadinta Grafinių darbų ir piešimo katedra. Statybos fakultete katedra i
vadovavo doc. A.Janulis (g.1909). Jis 1945 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, yra nusipelnęs
kultūros veikėjas, dailininkas ir skulptorius, sukūrė bareljefų, portretų (T.Ivanausko, V.Vitkausko), biustų (K.Baršausko ir
kt.). Nuo 1970 m. katedrai vadovavo t. m. kand. A.Degutis (1949 m. jis buvo baigęs Kauno universiteto Statybos
fakultetą). Nuo 1953 m. katedroje dirbo liaudies dailininkas prof. A.Žmuidzinavičius (1876-1966) ir nusipelnęs meno
veikėjas prof. St.Ušinskis (1905-1974). Tuo metu katedroje dirbo dvidešimt dėstytojų, tarp jų trys mokslų kandidatai.
Dailininkas, Grafinių darbų katedros prof. A. Žmuidzinavičius
Statybos katedra įkurta 1970 m., sujungus Pastatų konstrukcijų ir Statybos organizavimo katedras. Statybos
organizavimo katedrai nuo 1951 m. iki 1956 m. vadovavo vyr. dėst. V. Grincevičius (1915-1971,1940 m. jis buvo baigęs
Vytauto Didžiojo universitetą). 1957-1962 m. katedrai vadovavo t. m. kand. prof. P.Viliūnas (1902-1979,1933 metais jis
buvo baigęs Vytauto Didžiojo universitetą). 1963-1970 m. katedrai vadovavo t. m. kand. doc. E.Borkauskas (1936 metais
jis buvo baigęs Brno (Čekoslovakija) aukštąją technikos mokyklą). Pastatų konstrukcijų katedrai iki 1965 m. vadovavo t.
m. kand. doc. J.Mikuckas (1912-1978,1944 metais jis buvo baigęs Vytauto Didžiojo universitetą). Nuo 1965 m. iki 1970
m. katedrai vadovavo t. m. kand. prof. K.Ilginis (g.1924, 1951 metais jis baigė Kauno politechnikos institutą, nusipelnęs
statybininkas).
1970 m. sujungus Statybos organizavimo ir Pastatų konstrukcijų katedras į Statybos katedrą, jai vadovavo prof. K.Ilginis.
1949 m., sujungus Gelžbetoninių ir Metalinių konstrukcijų katedras, įkurta Statybinių konstrukcijų katedra, kuri po metų
pavadinta Inžinerinių konstrukcijų katedra. Jos bazėje 1961 m. susikūrė Gelžbetoninių ir Metalinių konstrukcijų katedros.
Inžinerinių konstrukcijų ir Gelžbetoninių konstrukcijų katedroms nuo 1950 iki 1969 m. vadovavo t. m. dr. prof.
A.Rozenbliumas (1902-1973), 1927 m. jis baigė Keteno (Halės apyg.) aukštąją pramonės mokyklą, 1945 m. baigė Kauno
universitetą, nusipelnęs mokslo veikėjas. Suprojektavo ir pastatė gelžbetoninį tiltą per Nemuną Alytuje, sporto halę
Kaune, "Limos" fabriką, Radviliškio stiklo fabriką ir kitus objektus.
Metalinių konstrukcijų katedrai nuo 1961 m. iki 1969 m. vadovavo t. m. kand. doc.R. Pesys (1908-1969,1944 m. buvo
baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, nusipelnęs statybininkas). Nuo 1969 m. iki 1970 m. Metalinių konstrukcijų katedrai
vadovavo t. m. kand. doc. J.Paulauskas (1910-1990, 1942 m. buvo baigęs Vytauto Didžiojo universitetą).
Nuo 1969 m. Gelžbetoninių konstrukcijų katedrai ir toliau Statybinių konstrukcijų katedrai iki 1984 m. vadovavo t. m.
kand. prof. J.Valikonis, (1949 m. buvo baigęs Kauno universitetą, nusipelnęs inžinierius).
1970 m. Statybinių konstrukcijų katedroje dirbo dešimt dėstytojų, iš jų aštuoni su moksliniais laipsniais ir vardais.
Statybinių medžiagų katedra įkurta 1956 m. profiliuoti naują specialybę - statybinių gaminių ir konstrukcijų gamyba.
Pirmuoju katedros vedėju buvo t. m. kand. doc. S.Sčesnulevičius (1905-1979), nusipelnęs inžinierius. Nuo 1969 m.
katedrai vadovavo t. m. kand. doc. J.Deltuva.
Statybinės mechanikos katedra buvo įkurta 1922 m. ir veikė iki 1974 m. Į Statybos fakultetą katedra buvo perkelta iš
Santechnikos fakulteto 1962 m. Katedrai ilgą laiką vadovavo t. m. dr. prof. K.Vasiliauskas (1879-1957), Lietuvos MA
narys - korespondentas, TSRS Statybos ir architektūros akademijos akademikas (1957), nusipelnęs mokslo veikėjas.
1907 m. jis buvo baigęs Rygos politechnikos institutą, nuo 1922 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, 1922 m. įkūrė
Medžiagų atsparumo laboratoriją ir Statybinės mechanikos katedrą. Parašė pirmuosius vadovėlius lietuvių kalba:
"Elementarinis medžiagų atsparumo kursas" (1935), "Medžiagų atsparumas" (1941), "Medžiagų atsparumo pagrindai"
(1949), "Statybinės statikos pagrindai" (1953), "Medžiagų atsparumas" (su kitais, 1959). Nuo 1956 m. katedrai vadovavo
t. m. kand. doc. V.Klimavičius (1910-1982). 1935 m. jis buvo baigęs Vytauto Didžiojo universitetą ir jame dėstė, 1954-
1960 m. buvo Hidrotechnikos fakulteto dekanas.
Fakultete, sukūrus gerą materialinę bazę, 1950-1970 m. buvo paruoštos ir apgintos dvi daktarinės ir 42 kandidatinės
disertacijos. Pakilo dėstytojų kvalifikacija, susikūrė stiprus mokslinis kolektyvas, visa tai turėjo teigiamos įtakos rengiant
būsimuosius specialistus.
Statybos fakultete dirbo liaudies dailininkas A.Žmuidzinavičius, nusipelnę inžinieriai: V.Ražaitis, S.Sčesnulevičius,
K.Šešelgis, J.Valikonis, nusipelnę statybininkai: A.Lukošaitis, R.Pesys, K.Ilginis. Nusipelnę meno veikėjai: St.Ušinskis,
J.Vaitys, valstybinių premijų laureatai: A.Rozenbliumas, H.Lazarevičius, G.Lakiūnas, G.Marčiukaitis, P.Pūkelis,
J.Valikonis, K.Šešelgis, M.Kleinas, V.Saunoris. Kėlė klasifikaciją ir stažavosi užsienio aukštosiose mokyklose: JAV -
G.Marčiukaitis, Anglijoje - P.Pukelis, Čekoslovakijoje - V.Jurkštas, K.Ilginis. Padėjo rengti nacionalinius kadrus
besivystančiose šalyse: Afganistane - F.Norkus, Alžyre - A.Degutis.
MOKYMO PROCESAS
Statybos fakultete buvo rengiami šių specialybių inžinieriai: pramoninės ir civilinės statybos, žemės ūkio statybos,
architektūros, statybinių gaminių ir konstrukcijų gamybos. Pramoninės ir civilinės statybos specialybės inžinieriai buvo
rengiami stacionare, vakariniame ir neakivaizdiniame skyriuose. Žemės ūkio statybos specialybės inžinieriai buvo
rengiami tik stacionare, pirmasis priėmimas įvyko 1951 m.
Inžinieriai architektai buvo rengiami stacionare ir vakariniame skyriuje. Vakarinis inžinierių architektų mokymas
nepasiteisino. Vakariniame skyriuje auditorinių užsiėmimų buvo daug mažiau kaip stacionare. Rengiant inžinierius
architektus, mokymo procese didelę įtaką turėjo individualus dėstytojų darbas su studentais auditorijoje, o tam laiko
nebuvo. Iš viso vakariniame skyriuje buvo parengti 45 inžinieriai architektai.
Statybinių gaminių ir konstrukcijų gamybos inžinieriai technologai buvo pradėti rengti 1959 m., pirmoji laida išleista 1964
m. Šios specialybės inžinierių poreikis padidėjo vystant surenkamųjų gelžbetoninių konstrukcijų gamybą respublikoje.
Statybinių specialybių mokymo planai keitėsi kelis kartus. Mokymo planai vieni nuo kitų skyrėsi semestrų trukme,
atskiromis disciplinomis, jų apimtimi ir išdėstymu semestrais. Savaitinis akademinis krūvis stacionare - 36 savaitinės
valandos, tačiau dėl fakultatyvinių disciplinų jis būdavo didesnis. Vakariniame skyriuje savaitinis akademinis krūvis buvo
16 val.
Architektūros specialybės studentai per visą mokymo laikotarpį padarydavo 11 kursinių projektų, 13 kursinių darbų,
turėdavo gauti 43 įskaitas ir išlaikyti 39 egzaminus. Pramoninės ir civilinės statybos specialybės stacionare studentai
padarydavo 11 kursinių projektų, 9 kursinius darbus, turėdavo gauti 45 įskaitas ir išlaikyti 45 egzaminus. Statybinių
gaminių ir konstrukcijų gamybos specialybės studentai padarydavo 10 kursinių projektų, 7 kursinius darbus, turėdavo
gauti 47 įskaitas ir išlaikyti 43 egzaminus. Pramoninės ir civilinės statybos specialybės vakarinio skyriaus studentai
padarydavo 10 kursinių projektų, 3 kursinius darbus, turėdavo gauti 43 įskaitas ir išlaikyti 42 egzaminus.
Svarbų vaidmenį ruošiant inžinierius turi mokomosios, gamybinės ir diplominės praktikos. Praktikų metu studentai
susipažindavo su konkrečių darbų technologija, darbų organizavimu, darbo sauga ir kitais inžineriniais klausimais,
įgydavo pirmuosius bendravimo su žmonėmis įgūdžius, rinkdavo medžiagą kursiniams ir diplominiams projektams.
Gamybinės praktikos buvo atliekamos priskirtose fakultetui praktikų bazėse, jų buvo ir už Lietuvos ribų - Maskvoje,
Leningrade ir kitur.
Vakarinio skyriaus studentai atlikdavo tik vieno mėnesio trukmės diplominę praktiką, kurios metu rinkdavo reikalingus
duomenis diplominiam projektui.
Statybos fakulteto mokymo planuose visuomeniniai mokslai visose specialybėse sudarė beveik vienodą valandų skaičių.
Matematikos, fizikos ir chemijos disciplinų grupėje tik architektai turėjo mažiau valandų, o specialybės disciplinų grupėje
turėjo žymiai daugiau valandų. Nepakankamas valandų skaičius buvo ekonominėms disciplinoms ir skaičiavimo
technikai. Buvo rekomenduojama, kad ekonomikos klausimai būtų nagrinėjami visose specialybės disciplinose.
Studijos būdavo užbaigiamos diplominio projekto gynimu Valstybinėje egzaminų komisijoje. Fakultete veikė dvi komisijos
- viena architektūros specialybei, kita likusioms specialybėms.
Nepaisant kai kurių to meto mokymo planų trūkumų, Statybos fakultete paruošti architektai ir inžinieriai buvo vertinami
gerai. TSRS Architektų sąjungos valdybos organizuojamuose kasmetinėse architektų diplominių projektų apžiūrose
Statybos fakulteto architektų diplominiai projektai visada užimdavo prizines vietas. 1970 m. tokia apžiūra, prieš iškeliant
architektūros specialybę į VISI, įvyko Kauno politechnikos institute. Ji buvo gerai įvertinta už sumanų organizavimą ir
mūsų architektai diplomantai čia taip pat pelnė prizines vietas.
STUDENTAI IR ABSOLVENTAI
Populiariausia specialybė statybos fakultete buvo architektūra, čia būdavo didžiausias konkursas. Populiari buvo ir
pramoninės bei civilinės statybos specialybė. Įkūrus Vilniaus inžinerinį statybos institutą, Statybos fakulteto stacionare
buvo palikta rengti tik statybinių gaminių ir konstrukcijų gamybos inžinierius technologus, o vakariniame skyriuje -
pramoninės ir civilinės statybos inžinierius.
1951-1970 m. Statybos fakultetas išleido 3194 inžinierius., iš jų dieniniame skyriuje - 2465, vakariniame 690,
neakivaizdiniame - 39.
Fakulteto absolventai labai daug pasidarbavo Respublikos kapitalinės statybos baruose, jie dirbo ir eiliniais inžinieriais, ir
įstaigų bei įmonių vadovais.
Iš Statybos fakulteto absolventų, baigusių KPI 1950 -1970 m., yra Valstybinių premijų laureatai: A. Kleinotas,
E.Chlomauskas, K.Ilginis, H.Lazarevičius, P.Pūkelis, G.Marčiukatis, VI.Karpavičius, V.Zubrus, G.Daniulaitis, V.Stauskas,
A.Sipaila, J.Minkevičius, A.Jankevičienė, K.Jakovlevas-Mateckis, nusipelnę inžinieriai: P.Kvedaras, A.Kuodis,
S.Rožinskas, V.Šileika, J.Radzevičius, A.Kleinotas, H.Karvelis, J.Žemaitis, A.Grajauskas, V.Zubrus, J.Pilkauskas,
Č.Gurliakas, R.Urbonas, R.Toleikis, L.Survila, A.Stikleris, P.Puišys, E.Lazdauskas, A.Vilčinskas, B.Kantautas, A.Mažulis,
A.Poškus, Z.Sidabras, G.Zubas ir kt, liaudies architektas E.Chlomauskas, nusipelnę architektai: J.Vanagas, G.Girčys,
P.Lapė, V.Stauskas, J.Jaloveckas, A.Svabauskienė, R.Kaminskas, V.Staškus, J.Marcinkus, A.Jankevičienė ir kt.,
nusipelnę statybininkai: J.Sileika, Z. Sušinskas, A.Ribinskas, V.Kaušpėda, K.Grigaitis, K.Kalinauskas, A.Lesčiovas,
K.Ilginis, B.Lapukas, A.Čiurlys, V.Drupas, A.Baškys, V.Glinskis, A.Misevičius, V.Stašaitis, E.Žygas, V.Mankevičius ir kt.
MOKSLINIS DARBAS
Mokslinis darbas aukštojoje mokykloje neatskiriamas nuo mokomojo proceso. Tik tobulinant mokslinį darbą, galima kelti
dėstytojų kvalifikaciją ir rengti kūrybingus aukšto profesinio lygio inžinierius. Statybos fakultete moksliniam darbui buvo
skiriama daug dėmesio. Sukurta gera bazė, 1961 m. įsteigta Statybinių ir termoizoliacinių medžiagų probleminė
laboratorija. Mokslinis darbas buvo vystomas šiomis pagrindinėmis kryptimis:
1) Lietuvos rajoninis planavimas, miestų ir gyvenviečių išplanavimas ir architektūra;
2) statybinių konstrukcijų stiprumo ir deformatyvumo tyrimai, tokių konstrukcijų skaičiavimo ir projektavimo tobulinimas;
3) betonų technologinių procesų tyrimas, gerinant jų fizikines ir mechanines savybes.
Iš rajoninio planavimo, miestų ir gyvenviečių išplanavimo ir architektūros darbų pažymėtinas darbas "Lietuvos rajoninio
planavimo sistema", kuriam vadovavo prof. K.Šešelgis, už šį darbąjis kartu su doc. M.Kleinu, vyr. dėst. V.Saunoriu ir
kitais 1967 m. buvo apdovanotas valstybine premija. Šiame darbe paruošta originali metodika gyvenvietėms tipizuoti, jų
tinklui plėsti. Darbas panaudotas išdėstant respublikos gamybines jėgas ir formuojant mūsų miestus. 1950-1970 m. iš
architektūros srities apgintos aštuonios kandidatinės ir viena daktarinė disertacijos.
Statybinių konstrukcijų stiprumo ir deformatyvumo tyrimai buvo plačiausi, šią problemą nagrinėjo daug dėstytojų ir
aspirantų. Tyrimai buvo dviejų krypčių: pirma kryptis - gelžbetoninių ir metalinių konstrukcijų stiprumo ir pastovumo
klausimai, antra kryptis - gelžbetoninių konstrukcijų pleišėjimas ir jų deformacijos. Šių darbų rezultatai panaudoti
konstruojant gelžbetonines ir armosilikatines arkas (rėminė santvara) trobesių dengimui. 1966 m. G.Lakiūnui,
H.Lazarevičiui, G.Marčiukaičiui, P.Pukeliui ir J.Valikoniui paskirta Lietuvos valstybinė premija už darbą "Iš anksto įtemptų
gelžbetoninių konstrukcijų tyrimai". Iš statybinių konstrukcijų stiprumo ir deformatyvumo srities 1950-1970 m. apgintos
dvidešimt kandidatinių ir viena daktarinė disertacijos.
Iš betono technologinių procesų tyrimo, gerinant jų fizikines ir mechanines savybes, pažymėtini dujų betono
technologiniai tyrimai, autoklave kietinamų silikatinių medžiagų fazių susidarymo kinetika, tų fazių kitimas ir tarpusavio
sąveika. Sukurti ir įdiegti į gamybą ekspresiniai metodai drėgmei nustatyti. Parengti konstrukcinio ir konstrukcinio -
izoliacinio keramzitbetonio sudėties parinkimo būdai, pasiūlyta, kaip efektyviau naudoti stambų smėlį smulkiagrūdžiuose
betonuose. Paruošta 10 kandidatinių disertacijų.
3.2. STATYBOS IR SANTECHNIKOS FAKULTETAS
FAKULTETO STRUKTŪRA
Statybos ir santechnikos fakultetas įsteigtas 1971 m. vasario 1 d., sujungus Statybos ir Santechnikos fakultetus, kai
architektūros, pramoninės ir civilinės statybos, geodezijos bei kelių specialybės buvo perkeltos į Vilniaus inžinerinį
statybos institutą. Tokio pavadinimo fakultetas Kauno politechnikos institute buvo iki 1988 metų. Fakulteto struktūra
pateikta 1 paveiksle.
Iš pateiktos schemos matyti, kad tuo metu Statybos ir santechnikos fakultete buvo šešios katedros: Grafinių darbų,
Statybinių konstrukcijų, Statybinių medžiagų, Šildymo ir vėdinimo bei Vandentiekio ir kanalizacijos.
Statybos ir santechnikos fakulteto dekanu iki 1974 m. buvo doc. J.Valikonis, nuo 1974 m. iki 1992 m. doc. M.
Malakauskas, o nuo 1992 m. doc. H.Elzbutas. Fakulteto prodekanais dirbo prof. Z.Tamutis, docentai: A.Janickas,
Z.Mackevičius, A.Juodis, A.Sakalauskas, H.Elzbutas, vyr. dėst. V.Gakas. Organizuojant mokymo procesą, didelį darbą
atliko visuomeniniais pagrindais dirbę prodekanai, doc. V.Burbulys, doc. V.Minginienė, doc. R.Kazalupskienė, vyr.
dėstytojai V.Bauba, D.Gutauskaitė.
Statybos ir Santechnikos fakulteto struktūra
Katedros Grafinių darbų Statybinių konstrukcijų
Statybos Statybinių medžiagų
Šildymo ir vėdinimo
Vandentiekio ir kanalizacijos
Specialybės Pramoninės ir civilinės statybos Statybinių gaminių ir konstrukcijų
Šilumos, dujų tiekimo ir vėdinimo
Vandentiekio ir kanalizacijos
Laboratorijos Statybinių medžiagų
Pramonės nutekamųjų vandenų valymo žinybinė
Pramonės nutekamųjų vandenų valymo žinybinė
Grafinių darbų katedros darbuotojai dėstė braižomąją geometriją, braižybą, inžinerinę grafiką, piešimą. Katedra
naudojosi specializuotomis braižyklomis, gerai įrengta piešykla, loginės kontrolės kabinetu.
Katedros darbuotojai vykdė mokslinį - metodinį darbą, nagrinėdami inžinerinės grafikos teorijos struktūros optimizavimo
klausimus, tobulino grafinio vaizdavimo teoriją ir jos interpretavimą, ruošė studentams mokymo priemones ir dėstomųjų
disciplinų mokymosi metodiką, tyrė studentų galimybes įsisavinti teikiamąją informaciją užsiėmimų metu, vadovavo
studentų mokslinio tyrimo darbams.
Katedrai iki 1970 m. vadovavo doc. A. Janulis, 1970 - 1976 metais - doc. A. Degutis, 1976 -1985 metais - doc. J.
Sabaliauskas, 1985 -1991 metais - doc. B. Černius, o nuo 1991 metų katedrai vadovavo doc. P. Kumpikas.
Statybinių konstrukcijų katedra organizuota 1970 metų gegužės 27 d., kai dalis Gelžbetoninių ir Metalinių konstrukcijų
katedrų darbuotojų išvažiavo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą. 1974 m. prie Statybinių konstrukcijų katedros buvo
prijungta Statybinės mechanikos katedra.
Katedros darbuotojai fakulteto dieninio ir vakarinio skyrių studentams dėstė gelžbetonines, mūrines, metalines, medines,
plastmasines konstrukcijas, medžiagų atsparumą, statybinę mechaniką, pastatų ir konstrukcijų bandymą, tamprumo
teoriją, statybines konstrukcijas, vedė pastatų ir konstrukcijų bandymo laboratorinius darbus, vadovavo kursiniam ir
diplominiam projektavimui, praktikoms.
Katedros darbuotojai, vykdydami biudžeto finansuojamus ir ūkiskaitinius mokslinio tyrimo darbus, kūrė ir tobulino
statybinių konstrukcijų skaičiavimo ir projektavimo metodus, konsultuodami ir ekspertuodami padėjo projektuotojams ir
statybos darbus vykdančioms organizacijoms, spręsti sudėtingus techninius klausimus.
Statybinių konstrukcijų katedrai vadovavo doc. J. Valikonis (1970 -1981), doc. A. Janickas (1981 - 1992), nuo 1992 m. -
doc. R. Žilinskas.
Statybos katedra organizuota 1970 m. rugsėjo 1 d., kai Pastatų konstrukcijų ir Statybos organizavimo katedrų kai kurie
darbuotojai išvyko į VISI. Katedros dėstytojai fakulteto dieninio ir vakarinio skyrių studentams skaitė pramoninių ir civilinių
pastatų architektūrą, statybos darbų technologiją, statybos darbų organizavimą ir planavimą, statybos ekonomiką,
statybos mašinas, inžinerinę geodeziją, gruntų mechaniką, pamatus ir pagrindus ir kt. disciplinas, vadovavo kursiniam ir
diplominiam projektavimui, mokomosioms bei gamybinėms praktikoms. Mechanikos, Lengvosios pramonės ir Cheminės
technologijos fakultetų studentams katedros darbuotojai skaitė statybos pagrindų kursą.
Katedros darbuotojai prof. Z.Tamutis, doc. J.Vaičaitis, prof. J.Mikuckas, doc. K.Ilginis, doc. S.Lukošiūnas, doc. J.Burvys,
doc. V.Sederevičius, doc. J.Miniotas ir kt. paruošė metodinių nurodymų, paskaitų konspektų, laboratorinių darbų
aprašymų.
Statybos katedros mokslinis darbas, kurį finansavo biudžetas ir statybinės organizacijos pagal sutartis, buvo tokių
krypčių: sutapdintų stogo konstrukcijų sukūrimas ir tyrimai, optimalių inžinerinių geodezinių tinklų projektavimas, polių
laikančiosios galios nustatymo ir jų racionalių konstrukcijų tyrimas, kelio dangų stiprumo ir eksploatacinių savybių tyrimai.
Katedros mokslininkai skaitydavo pranešimus užsienio, šalies ir instituto konferencijose.
Statybos katedrai nuo 1970 iki 1974 metų vadovavo prof. Kilginis, nuo 1974 iki 1979 metų - doc. J.Vaičaitis, nuo 1979 iki
1992 metų - prof. Z.Tamutis, o nuo 1992 metų - doc. A. Juodis.
Statybinių medžiagų katedra. Katedra rengė statybinių gaminių ir konstrukcijų gamybos inžinierius - technologus. Tai
specialistai, dirbantys vadovaujantį darbą įmonėse, gaminančiose statybinius gaminius ir konstrukcijas surenkamajai
statybai. Katedros darbuotojai šios specialybės studentams dėstė betono ir gelžbetonio gaminių technologiją, įmonių
organizavimą ir planavimą, įmonių mechaninius įrengimus, statybinių medžiagų, detalių ir konstrukcijų bandymą,
surenkamųjų statybinių konstrukcijų montavimą, vedė laboratorinius darbus, vadovavo kursiniam ir diplominiam
projektavimui. Be to, visiems Statybos ir santechnikos fakulteto studentams katedros dėstytojai skaitė statybinių
medžiagų, gruntų mechanikos, pagrindų ir pamatų, inžinerinės geologijos paskaitas , vadovavo tų dalykų laboratoriniams
darbams, kursiniams projektams, mokomosioms ir gamybinėms praktikoms. Katedra mokomajam darbui turėjo gana
gerai įrengtas statybinių medžiagų, betono technologijos ir plastmasinių medžiagų fizinių - mechaninių savybių tyrimų
laboratorijas, statybinių medžiagų ir inžinerinės geologijos kabinetus.
Statybinių medžiagų katedros mokslininkai tyrė įvairios paskirties betonų struktūros susidarymo klausimus, jų savybes,
racionalaus vietinių žaliavų panaudojimo betonams gaminti problemas ir kitokius betono bei gelžbetonio gamybos
technologijos aktualius klausimus.
Statybos ir santechnikos fakulteto Statybinių medžiagų katedrai nuo 1969 iki 1979 metų vadovavo doc. J.Deltuva, nuo
1979 iki 1988 metų - doc. A.Gumuliauskas, nuo 1988 iki 1994 metų - doc. J.Deltuva, nuo 1994 metų - dr. G.Skripkiūnas.
Statybinių medžiagų katedra glaudžiai dirbo su Statybinių medžiagų problemine laboratorija. Laboratorija buvo aprūpinta
pakankamai aukšto techninio lygio įranga, skirta įvairių statybinių medžiagų ir konstrukcijų fiziniams - mechaniniams
tyrimams, galingomis konstrukcijų bandymo mašinomis, kitokia modernia to meto aparatūra.
Laboratorijos darbe dalyvavo Statybinių medžiagų, Statybinių konstrukcijų, Silikatų technologijos ir kitų katedrų
darbuotojai, tirdami sunkųjį ir akytos struktūros betoną, konstrukcijų iš tokio betono gamybos technologiją, savybes,
tankios ir akytos struktūros silikatinių medžiagų autoklavinio kietėjimo procesus ir kitokius aktualius klausimus.
Laboratorija bendradarbiavo su Maskvos Naujų Statybinių medžiagų, Betono ir gelžbetonio mokslinio tyrimo institutais,
"Termoizoliacija", Lietuvos Architektūros ir statybos mokslinio tyrimo institutu, Statybos ir Statybinių medžiagų ministerijų
įmonėmis.
Probleminėje laboratorijoje dirbo apie 20 darbuotojų, tarp jų trys technikos mokslų kandidatai. Laboratorijai vadovavo
doc. H.Elzbutas.
Šildymo ir vėdinimo katedra rengė šilumos, dujų tiekimo ir vėdinimo specialybės inžinierius. Statybos ir santechnikos
fakulteto stacionaro ir vakarinio skyriaus studentams katedros darbuotojai dėstė šias disciplinas: šildymą, vėdinimą ir oro
kondicionavimą, šilumos, dujų tiekimo ir vėdinimo sistemų konstravimą, termodinamiką, statybinę šiluminę fiziką,
katilines, sistemų montavimą, hidraulines mašinas ir šaldytuvus, santechnikos ekonomiką, šilumos, dujų tiekimo ir
vėdinimo automatizavimą ir kt., organizavo studentų laboratorinius darbus, vadovavo kursiniams projektams ir darbams,
diplominiam projektavimui, mokomosioms ir gamybinėms praktikoms. Katedra turėjo gerai įrengtas hidraulinių mašinų,
termodinamikos, termofikacijos, vėdinimo laboratorijas, dujotiekio ir šildymo - vėdinimo kabinetus.
Katedros kolektyvas tyrė šilumos ir masės mainus, termofikacinių vandens tinklų pralaidumo didinimą, oro judėjimą
patalpose, efektyvesnio dujinio kuro panaudojimo gamybos sektoriuje bei buityje ir kt. aktualius klausimus. Katedra
vadovavo pramoninės ventiliacijos ir oro kondicionavimo žinybinei laboratorijai, KPI Projektavimo - konstravimo biuro
(PKB) šildymo - vėdinimo skyriui. Sis skyrius, kurio darbo kryptis buvo pramoninių pastatų šildymo ir vėdinimo sistemų,
šilumos tiekimo tinklų projektavimas ir rekonstravimas, labai padėjo rengiant specialistus, ugdant studentų kūrybiškumą,
savarankiškumą, projektavimo įgūdžius, gerinant ir tobulinant mokymo procesą. PKB šildymo - vėdinimo skyriuje dirbo
penki etatiniai darbuotojai, čia buvo sukaupta daug tipinių projektų, techninės ir normatyvinės literatūros ir pagal skyriaus
tematiką kasmet buvo atliekami 5 - 6 realūs diplominiai ir 25 - 30 kursinių projektų.
Pramoninės ventiliacijos ir oro kondicionavimo žinybinėje laboratorijoje, kurią finansavo Lietuvos Lengvosios pramonės
ministerija, buvo vykdomi gamybiniams kolektyvams aktualūs darbai. Laboratorija bendradarbiavo su Vyriausiąja
gazifikacijos valdyba, Vyriausiąja energetikos ir elektrifikavimo valdyba, Kauno šilumos tinklais ir kt. įmonėmis.
Laboratorijoje sukonstruotas ir ištirtas elevatorius su optimalia maišymo kamera - įdiegtas Kauno šilumos tinkluose,
sukurtas CO2 dujų generatorius papildomai augalams maitinti - įdiegtas Panerių ir Ginkūnų ūkiuose, Panevėžio ir
Kaišiadorių vaismedžių medelynuose, kontaktinis, automatiškai palaikantis aplinkos temperatūrą, drėgmę ir
CO2 koncentraciją, dujinio šiltnamių šildymo agregatas, buvo įdiegtas Kaišiadorių vaismedžių medelyne ir kt.
Katedra glaudžius ryšius palaikė su Kauno šilumos tinklais, Kauno gamybine gazifikacijos valdyba, Klaipėdos, Panevėžio
Šiaulių ir kt. miestų giminingomis įmonėmis ir organizacijomis, mokslo ir mokymo įstaigomis Kaune, Maskvoje,
Leningrade, Donecke, Odesoje, Lvove ir kt.
Iki 1974 m. katedros vedėjas buvo doc. M.Zališauskas, nuo 1974 iki 1984 metų -doc. J.Švedarauskas, o nuo 1984 metų
iki katedros perkėlimo į VISI - doc. B.Narbutis.
Vandentiekio ir kanalizacijos katedra rengė vandentiekio ir kanalizacijos specialybės inžinierius ir gamtinių bei
nutekamųjų vandenų valymo inžinierius - technologus. Katedros dėstytojai studentams dėstė vandentiekį, kanalizaciją,
vandens chemiją, mikrobiologiją, pastatų santechninius įrengimus, siurblius ir siurblines, vandentiekio ir kanalizacijos
įrenginių automatizavimą, melioracijos pagrindus ir drenažą, nutekamųjų vandenų valymo technologiją, gamtinių
vandenų valymo technologiją, mokslinio tiriamojo darbo pagrindus ir kt. dalykus, vadovavo kursiniam ir diplominiam
projektavimui, mokomosioms ir gamybinėms praktikoms. Prie katedros veikė vandentiekio bei kanalizacijos ir gamtos
apsaugos moksliniai būreliai, kuriuose aktyviai dalyvavo daug studentų. Jie SMD konferencijose padarydavo po 20-25
pranešimus.
Katedra vadovavo Maisto pramonės ministerijos globojamai Pramonės nutekamųjų vandenų valymo žinybinei
laboratorijai.
Katedros mokslininkai nagrinėjo pramoninių nuotekų biologinio valymo, požeminio vandens nugeležinimo, požeminių
vandenų papildymo paviršiniais ir filtraciniais vandenimis, vandens paruošimo ir aktualias kt. vandenruošos bei
vandenvalos problemas. Darbai buvo finansuojami biudžeto ir žinybų pagal ūkiskaitines sutartis ir įrašomi į Lietuvos MA
koordinavimo planus.
Katedra rengdama specialistus ir vykdydama mokslinius tyrimus, bendradarbiavo su Lietuvos Komunalinio ūkio
ministerija, Pieno ir mėsos pramonės ministerija, Žemės ūkio ministerija, Vilniaus, Leningrado, Maskvos, Kijevo, Bresto,
Odesos inžineriniais statybos institutais, Rygos, Talino, Minsko politechnikos institutais, mokslinio tyrimo institutu
VODGEO, TSRS Komunalinio ūkio akademija , žymiausiais mokslininkais. Katedroje dažnai lankydavosi profesoriai S.
Jakovlevas, J. Karelinas, N. Abramovas, G. Nikitinas ir kt., dalyvaudavo mokslinėse konferencijose, konsultuodavo
katedros ir žinybinės laboratorijos darbuotojus.
Statybos ir santechnikos fakulteto Vandentiekio ir kanalizacijos katedros vedėjai buvo: prof. S. Vabalevičius (1961-1975),
doc. G. Kutas (1975-1985), doc. A. Matuzevičius (1985-1987).
MOKYMO PROCESAS
Statybos ir santechnikos fakultetas dieniniame skyriuje rengė statybinių gaminių ir konstrukcijų gamybos specialybės
inžinierius technologus, šilumos, dujų tiekimo ir vėdinimo specialybės, vandentiekio ir kanalizacijos specialybės
inžinierius statybininkus. 1978 metais buvo pradėti rengti racionalaus vandens išteklių naudojimo ir pramonės vandenų
nukenksminimo specialybės inžinieriai technologai. Vienoje šios specialybės grupėje užsiėmimai vyko rusų kalba, joje
studijavo iš Estijos ir Gruzijos atvykę ir pagal tikslinį priėmimą priimti studentai. Vakariniame skyriuje buvo rengiami
pramoninės ir civilinės statybos specialybės, šilumos, dujų tiekimo ir vėdinimo specialybės, vandentiekio ir kanalizacijos
specialybės inžinieriai statybininkai.
Statybos ir santechnikos fakultetas nuo 1971 iki 1988 metų parengė 5050 specialistų, kurių didžioji dauguma (baigę
dieninį skyrių) Valstybinės jaunųjų specialistų skirstymo komisijos buvo paskirti dirbti Lietuvos statybinėse organizacijose,
projektavimo institutuose, šilumos, dujų tiekimo ir eksploatavimo, vandentvarkos įmonėse.
Fakulteto studentai nevengė visuomeninės veiklos, mėgstantys muziką, dainą, šokį buvo KPI meno saviveiklos kolektyvų
nariai, sportininkai treniravosi ir įvairaus lygio varžybose garsino fakulteto ir instituto vardą, gabiausi ir norintys įgyti
daugiau specialybės žinių dalyvavo Studentų mokslinės draugijos veikloje ir pan.
Statybos ir santechnikos fakultete dirbo 75 - 80 patyrusių, savo darbą mėgstančių dėstytojų, tarp kurių didžioji dauguma
turėjo mokslinius laipsnius ir vardus.
4. KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETO STATYBOS,
STATYBOS IR ARCHITEKTŪROS FAKULTETAI (1992-2000)
IŠ INSTITUTO Į UNIVERSITETĄ
Kauno politechnikos instituto pirmieji modernizavimo požymiai pradėjo ryškėti, liberalizavus gyvenimą Tarybų Sąjungoje
ir prasidėjus nepriklausomybės atkūrimo procesui Lietuvoje. Institutui būdingas siaurų specialybių ir specializacijų
inžinierių rengimas nebetenkino nei Lietuvos ūkio poreikių, nei studijuojančio jaunimo. Tuo laikotarpiu buvo gaji
universitetinio mokymo koncepcija. 1990 m. balandžio 4 d. Instituto taryboje buvo svarstyta ir pritarta, kad tikslinga keisti
Politechnikos instituto pavadinimą į Kauno technikos universiteto. 1990 m. spalio 31 d. Lietuvos Aukščiausios Tarybos
prezidiumo nutarimu Kauno politechnikos institutui suteiktas universiteto statusas ir jis pavadintas Kauno technologijos
universitetu. Kartu su universiteto įteisinimu vyko diskusijos naujojo Statuto klausimais. 1989 metų pavasarį pasirodė
pirmasis Statuto projektas, kitas Statuto projektas paskelbtas 1989 m. rugsėjo mėnesį. Statuto projektai buvo svarstyti
1990 m. birželio 13 d. Jie buvo svarstomi ir išplėstiniame instituto ir fakultetų tarybų posėdyje 1991 m. kovo 20 d. jau
Universiteto darbuotojų konferencijoje. 1991 m. kovo 27 d. darbuotojų konferencija priėmė universiteto Statutą ir numatė
tolesnę veiksmų eigą, reformuojant Universitetą. 1992 m. liepos 2 d. Lietuvos Aukščiausioje Taryboje Universiteto
Statutas buvo patvirtintas.
Diskusijos dėl studijų sistemos prasidėjo dar 1988 metais ir vyko kartu su instituto reorganizavimo į universitetą
diskusijomis. 1990 m. birželio 6 d. instituto tarybos ir 1990 m. gruodžio 12 d. Universiteto tarybos nutarimais įteisinta
dviejų pakopų specialistų rengimo sistema, nustatyti bakalauro, inžinieriaus ir magistro studijų baigimo reikalavimai,
paskirstytas studijų laikas socialinėms, humanitarinėms, bendrainžinerinėms specialybės ir specializacijos disciplinoms.
1991 m. gruodžio 18 d. darbuotojų konferencija nutarė Universiteto vidaus gyvenime vadovautis naujuoju Statutu.
Konferencijos nutarime numatyta iki 1992 m. kovo 1 d. perrinkti ne tik Senatą, bet ir fakultetų tarybas, skelbti rektoriaus,
fakultetų dekanų konkursus bei rinkimus. Reorganizuojant Universitetą, daugelio fakultetų dekanai jau pareiškė norą
atsistatydinti iš užimamų pareigų.
Fakulteto taryba buvo išrinkta 1992 m . balandžio mėn. Tarybos pirmininku išrinktas buvęs ilgametis fakulteto dekanas
doc. M.Malakauskas, pirmininko pavaduotoju - doc. I.Cypinas, sekretoriumi - doc. R.Vilkas. Kartu buvo išrinkti ir
Universiteto senato nuo fakulteto nariai: doc. A.Juodis, doc. M.Malakauskas, prof. Z.Tamutis. 1992 m. balandžio 14 d.
fakulteto darbuotojų su aukštuoju mokslu susirinkime iš trijų kandidatų fakulteto dekanu išrinktas doc. H.Elzbutas, kuris
1996 m. birželio 5 d. buvo perrinktas antrajai kadencijai. Vėlesniuose tarybos posėdžiuose patvirtinti prodekanai:
Statybos katedros vyr. asistentė D.Gutauskaitė ir Statybinių konstrukcijų katedros vyr. asistentas V.Gakas. 1996 metais
prodekanu buvo patvirtintas Statybinių medžiagų katedros doc. A.Navickas.
Statybos mokslo ir studijų kryptis buvo viena iš septynių 1992 metų spalio 7 d. Senato patvirtintų Universiteto prioritetinių
mokslo ir studijų krypčių.
Statybos inžinerijos mokslo kryptyje vykdomų mokslinių tyrimų koordinavimui, vertinimui, doktorantūros studijų įdiegimui
buvo sudaryta kvalifikacinė krypties komisija: pirmininkas prof. A.Tamutis, nariai doc. J.Deltuva, doc. A. Gumuliauskas.
Vėliau, nuo 1995 metų, šios kvalifikacinės komisijos pirmininku buvo paskirtas prof. V.Stankevičius, komisijoje dirbo doc.
R.Žilinskas, doc. A.Juodis, doc. H.Elzbutas, prof. K.Sasnauskas, prof. N.Ždankus, prof. A.Miškinis. Komisija daug
nuveikė koordinuodama katedrose vykdomų darbų tematiką, atlikdavo eksperto funkcijas, skirstant Universiteto mokslo
fondo lėšas. Komisija nagrinėdavo doktorantų disertacinių darbų temas, numatomų skirti jų vadovų ir doktorantūros
komiteto narių kompetencijas, doktorantūroje studijuojančių studijų ir tiriamųjų darbų eigą.
Tobulinant Statybos mokslo ir studijų kryptį, buvo sudaryta padalinių modernizavimo principams ruošti darbo grupė
(pirmininkas doc. A.Juodis, nariai: doc. J.Vaičaitis, doc. M.Malakauskas, prof. K.Sasnauskas, prof. V.Stauskas) ir
programų komitetas (pirmininkas vyr. dėst. V.Gakas, nariai: doc. G.Lakiūnas, doc. J.Deltuva, doc. A.Juodis, inž.
Z.Sušinskas, dr. J.Žukas). Vėliau, nuo 1996 metų, programų komiteto pirmininku buvo doc. A.Juodis. Be jų programų
komitete dirbo doc. V.Sederevičius, arch. V.Raginis, prof. V.Palys, prof. V.Stankevičius, fakulteto dekanato atstovai ir kiti.
FAKULTETO STRUKTŪRA IR DARBUOTOJAI
Reorganizavus Politechnikos institutą į Technologijos universitetą, Statybos fakultete buvo keturios katedros. Trys iš jų:
Statybinių konstrukcijų (tuometinis vedėjas doc. A.Janickas, dėstytojų skaičius 13), Statybinių medžiagų (vedėjas doc. A.
Gumuliauskas, dėstytojų skaičius 7), Statybos (vedėjas prof. Z.Tamutis, dėstytojų skaičius 10) buvo specialybinės ir
kuravo pramoninės ir civilinės statybos bei statybinių gaminių ir konstrukcijų gamybos specialybių inžinierių rengimą.
Ketvirtoji - Grafinių darbų katedra (vedėjas doc. B. Černius, dėstytojų skaičius 14) buvo universitetinė bendramokslinė,
dėstė braižomosios geometrijos ir braižybos disciplinas. 1991 m. fakultete dirbo 58 dėstytojai (iš jų 1 profesorius, 27
docentai). Mažėjant bendram studentų skaičiui 1991-1994 metais, dėstytojų skaičius buvo mažinamas. 1995 m. fakultete
dirbo 43 dėstytojai ir 20 mokymo personalo darbuotojai.
1993 metais, atkūrus architektūros specialistų rengimą, buvo sudarytos sąlygos ir prielaidos Architektūros katedros
atkūrimui Kaune. 1995 m. birželio 15 d. Universiteto Senatas, atsižvelgdamas į architektūros studijų programos
tendenciją, fakultete atkūrė šią katedrą, pavadindamas ją Architektūros ir kraštotvarkos katedra. Pirmuoju jos vedėju
buvo paskirtas doc. V.Sederevičius, kuris aktyviai dalyvavo organizuojant architektūros studijas ir rengiant jų programas.
Į naująją katedrą netrukus įsiliejo žinomi architektūros ir kraštotvarkos specialistai: prof. J.Bučas, prof. V.Stauskas, doc.
A.Lamauskas, vėliau prof. A. Miškinis, prof. J.Vanagas, prof. K. Jakovlevas-Mateckis, doc. L.Dringelis, doc. G. Daniulaitis
ir kiti. 1996 m. Architektūros ir kraštotvarkos katedros vedėju buvo išrinktas prof. J.Bučas.
Įvertinant fakulteto struktūros ir studijų proceso pokyčius, nuo 1995 m. gruodžio 6 d. Universiteto Senato sprendimu
fakultetas tampa Statybos ir architektūros fakultetu.
Atnaujinant ir plečiant fakulteto studijų ir mokslinių tyrimų kryptis, buvo tikslinga koncentruoti hidrotechnikos, hidraulinės
inžinerijos, geotechnikos, kraštotvarkos, aplinkos inžinerijos ir joms giminingose šakose dirbančių mokslininkų pajėgas.
1970 m. įkūrus Vilniaus inžinerinį statybos institutą, buvusi Hidrotechnikos katedra buvo perkelta į Mechanikos fakultetą ir
įkurta Hidraulikos katedra, kurios branduolį sudarė aktyviai dirbusių hidrotechnikų grupė (prof. J.Macevičius, prof.
N.Ždankus, doc. J.Žilevičius ir kt.). 1998 m. gruodžio 16 d. Senato nutarimu įsteigta Geoinžinerijos katedra, kuriai
pavedama dėstyti hidraulikos, hidromechanikos, hidrotechninių statinių, geodezijos, geologijos, gruntų mechanikos,
pastatų inžinerinių sistemų ir kitus modulius, kuruoti hidrotechninės statybos, pastatų šildymo ir vėdinimo sistemų
specializacijas. Geoinžinerijos katedros vedėju buvo paskirtas prof. N.Ždankus.
Geoinžinerijos katedros kūrimas palietė ir Statybos katedrą. Dalis modulių buvo perduota naujajai katedrai. Statybos
katedra tapo labiau specializuota, jos dėstomi statybos technologijos, valdymo, organizavimo, statybos ekonomikos ir
sąmatų, statybos procesų ekonominio matematinio modeliavimo ir optimizavimo bei kiti moduliai visiškai atitiko katedros
mokslinio darbo kryptį. Dėl to katedra buvo pertvarkyta į Statybos technologijų katedrą, jos vedėju paskirtas doc.
A.Juodis.
Lėtai, bet nuosekliai buvo atstatoma 1961 m. įsteigtos Statybinių ir termoizoliacinių medžiagų probleminės laboratorijos
veikla. Dabar ji - Statybinių medžiagų ir konstrukcijų mokslo laboratorija. Iki 1999 09 01 jos vedėjas buvo doc. J.Deltuva,
vėliau dr. V.Vaivaras, nuo 2000 09 01 - dr. Ž.Rudžionis. Laboratorijoje dirbo du vyr. moksliniai bendradarbiai ir referentė.
Laboratorijos veikloje numatyta sudaryti sąlygas doktorantų, dėstytojų moksliniams tyrimams, koordinuoti iš Universiteto
fondo finansuojamus mokslinius darbus. Kita laboratorijos veiklos sritis – statybinių medžiagų, gaminių ir konstrukcijų
tyrimai ir kokybės įvertinimai. Laboratorija šiems tyrimams akredituota Lietuvos Nacionalinio akreditacijos centro.
Siekiant plėtoti mokslo žinių taikymą praktiniame kraštotvarkos teritorijų planavimo ir architektūrinio projektavimo darbe,
2000 m. kovo 6 d. įkurtas Kraštotvarkos centras. Tarp jo veiklos uždavinių yra ir moksliniai darbai kraštovaizdžio bei
kultūros paveldo tyrimo, panaudos, tvarkymo ir apsaugos srityse. Kraštotvarkos centro direktoriumi paskirtas prof.
J.Bučas.
Nuo 2014 metų sausio mėnesio vykdant Universiteto pertvarką panaikinta Geoinžinerijos katedra, kurios darbuotojai
paskirstyti į kitas katedras, o Architektūros ir kraštotvarkos katedra pervadinta į Architektūros ir urbanistikos.