vardas JosRūta Mataitytė

Rūta

Mataitytė

RŪTA MATAITYTĖ (g. 1972 m.) – architektė, vertėja, poetė ir rašytoja.

Vilniaus universitete studijavo lietuvių filo-logiją ir norvegų kalbą. Nuo 1996 m. gyve-na Norvegijoje. Oslo universitete studijavo norvegų filologiją, vėliau baigė Oslo aukštąją architektūros ir dizaino mokyklą, o 2010 m.

Oslo aukštojoje mokykloje įgijo vertėjos specialybę ir nuo tada dirba nor-vegų–lietuvių kalbų vertėja. Verčia grožinę bei dalykinę literatūrą, publi-cistiką ir pati rašo straipsnius įvairiems leidiniams.

„Jos vardas Magija“ – ketvirtasis Rūtos Mataitytės romanas (pirmieji – „Svajonė apie sniegą“, 2013; „Laiškai“, 2013; „Gunda“, 2015).

Šiame romane ištikimi skaitytojai atpažins pirmosios knygos atgarsius, o tie, kurie tik dabar atras savito braižo ir lengvos plunksnos autorę, skaitys Magijos istoriją kaip visai naują, savarankišką, stiprius personažus ir atski-rą vertybių sistemą atskleidžiantį kūrinį.

Tai istorija apie šeimą, net jei ta šeima visai mažytė. Knyga patraukia tuo, kuo žavi ir visa autorės kūryba, – nesumeluotu žmogiškumu. Romano vei-kėjai – abejojantys, klystantys, „nenušlifuoti“ ir parodomi su visais savo trūkumais. Tačiau, nors ir klupdami, jie renkasi patirti, jausti ir gyventi.

...Kenis Ravnas, likęs vienas su dukra Magija, atsisako darbo didelėje Oslo ligoninėje ir persikelia į Svalbardą – atokios salos ramybė, atšiaurus klima-tas, savitas žmonių gyvenimo būdas padeda jam užsimiršti. Kažkada ne-įstengęs išgelbėti žmonos, jis atsiduoda Magijai ir nuošaliame miestelyje kuria naujus santykius, kovoja su stereotipais, žmonių abejingumu. Kny-gos veikėjai vis iš naujo ieško savęs ir dažnai per skausmingus išgyvenimus pamažu atsiskleidžia tolesnė jų gyvenimo kryptis.

Jos vardas Magija

Magija

Magija

Rūta Mataitytė

Jos vardas

R O M A N A S

VILNIUS 2016

UDK 821.172(481)-31Ma607

© Rūta Mataitytė, 2016© „Tyto alba“, 2016

ISBN 978-609-466-166-2

Verčiu dar vieną lapą. Norėčiau palikti jį tuščią, neliestą, baltą

kaip sniegas. Bet negaliu, privalau suklijuoti kiekvieną dieną, kiekvieną

akimirką. Tai tavo gyvenimas – toks, koks buvo duotas.

I

R ū t a M a t a i t y t ė ■ J o s v a r d a s M a g i j a

9

Skardžiai kaukšėdama kulniukais moteris žingsniuoja palei išdėliotus pavyzdžius. Stabtelėjusi paliečia sau ant viršugalvio didžiulį kuodą, apčiupinėja tankiai susmaigstytus segtukus, vėl pajuda pirmyn. Pasitikėjimo kupini žingsniai spinduliuoja ne-slepiamą viršenybę: matai – čia aš valdau ir tavo liūdesį, ir ilgesį, o tu, kad ir kas būtum, praradimo akivaizdoje esi menkas; man nerūpi tavo pasaulis – nei esamas, nei tas, kurio nebeturi, tik pasistengsiu kuo tinkamiau šią akimirką įpakuoti, kad ji tau pačiam atrodytų gražesnė. Ir kai atsigavęs pagaliau išdrįsi at-sigręžti, nė pats nesuvoksi, kad geriausiai prisimeni ne tai, ką praradai, o tą dieną, kai apsikaišęs gedulo atributais stovėjai ir skelbei pasauliui savo netektį.

– Ir dar, – tarsteli sustojusi. – Gėlės. Gal tos?Pasisukęs jis bėginėja žvilgsniu po primerktas vazas.– Siūlyčiau šitas. Neblogai atrodo, ilgai nevysta, – pataria

darbuotoja, rodydama pirštu į gelsvas puokštes. – Daugiau nei savaitę išbūna šviežios. O tokiu oru, kaip dabar, ir dar ilgiau.

– Gerai. Tos bus gerai, – linksi jis abejingai. – Ne, palaukite, – ištiesęs ranką nusitaiko į smulkių gėlyčių debesį. – Šitos... –

R ū t a M a t a i t y t ė ■ J o s v a r d a s M a g i j a

10

pirštų galiukai virpėdami prisiliečia prie baltų žiedelių. – Šitos kaip sniegas... – ištaria ir valandėlę užsimerkia. – Tegul būna šitos. Ji mylėjo sniegą.

Darbuotoja grįžta prie lakuoto, auksiniais apvadais puošto stalo ir prisėdusi ima pildyti popierius, tuščiu balsu atkarto-dama kiekvieną eilutę:

– Vardas... Pavardė... Gimimo data... Vaje, dar visai jaunutė buvo.

– Taip, Linai buvo tik keturiasdešimt ketveri.– Aš turėjau omeny – dukteriai.– Dukteriai? – sutrinka jis.– Taip, mirusiajai, – darbuotoja kilsteli akis į klientą, bet ne-

trukus vėl palinksta prie lapo ir žvilgčiodama į dokumentus to-liau pildo langelius.

– Mirusiai dukrai? Apie ką jūs čia kalbate? Mirė mano žmona. O dukrai dar tik penkeri.

– Ne, jūsų dukrai buvo septyniolika.Jis suglumęs įsistebeilija į atverstą savo delną, tarytum

ieškotų ten nematomo atsakymo. „Buvo septyniolika, buvo septyniolika... – kartoja mintyse. – Ar šitai moteriškei protas pasimaišė?“ Vėpso į lapą: raidės, raidės, skaičiai – viskas susi-lieja akyse. Motinos nėra, dukters nėra... Neištaręs nė žodžio sužiūra į juodą stalo paviršių, kuriame visiškai tiksliai, tarytum veidrodyje, atsispindi kambarys. Staiga topteli, kad jame niekas nepasikeitė nuo tos dienos, kai stovėjo čia pirmą kartą, po mo-tinos mirties. Ak, pasaulis vis tobulėja, visi mes judame į priekį, esama vietų, kurių po dešimties metų net nebeįstengtume atpa-žinti, bet mūsų tarpinės stotys lieka kaip buvusios, jos nesiveja šiuolaikinio gyvenimo. Galbūt jau seniai, prieš šimtmečius, žmonės buvo tokie tobuli, kad sugalvojo, kaip tinkamiausia

R ū t a M a t a i t y t ė ■ J o s v a r d a s M a g i j a

11

žmones laidoti, ir nieko čia nebepakeisi, nieko gudresnio ne-išgalvosi.

Rašiklio krebždenimas liaujasi, patalpą užgula tyla, kurią ga-liausiai nutraukia į grindis kaukštelėjęs bato kulniukas. Garsas, atsimušęs į sienas, prikelia iš minčių.

– O čia reikės parašo, – aštrus balsas vėl skaudžiai perrėžia tylą. Moteris nagu pabaksnoja lapo apačią.

– Pirmiausia reikia pataisyti, – klientas liežuvio galiuku su-vilgo suskerdėjusią lūpą. – Jūs neteisingai surašėte. Duokite, – ištiesia ranką, siekdamas rašiklio.

– Viskas gerai. Aš patikrinau, – pertaria jį darbuotoja bruk-dama rašiklį į ranką ir vėl pirštu pabaksnoja vienintelį tuščią langelį, kur reikia pasirašyti.

Jis panarina galvą. Pasijunta, lyg būtų verčiamas patvirtinti dukters mirtį. Suvokia, kad darbuotoja kažką supainiojo, reikia išsiaiškinti – juk mirė Lina, ne Magija. Bet, regis, liežuvis bur-noje neapsiverčia, nebėra jėgų nei ginčytis, nei pykti, knieti tik kuo greičiau viską baigti ir nešdintis iš šios niūrios įstaigos. O gal tikrai geriau būtų atvirkščiai? Ši baisi mintis nudiegia kūną. Jis užspaudžia delnu sau burną.

Darbuotoja tiriamai nužvelgia stovintįjį ir staiga sušvel-nėja:

– Nurimkite, atsisėskite. Gal nusivilkite. Karšta čia. Tikrai, – paliečia kliento drabužį. – Jūsų paltas toks... paltas toks storas, žieminis... o lauke jau pavasaris...

Tai nuskamba pernelyg įžūliai. Nusivilkti paltą? Ar negana, kad čia atėjęs žmogus priverstas išrengti savo netektį?

Jis trukteli lapą ir paskubom suraito parašą nurodytame lan-gelyje, o tada, nelaukęs atsakymo, išskuba pro duris.

Lauke klesteli ant šlapių laiptų, atvertęs galvą užsimerkia.

R ū t a M a t a i t y t ė ■ J o s v a r d a s M a g i j a

12

Oras savo drėgna plaštaka paliečia veidą, lašai nusėja odą, nuo drėgmės išpampęs dangus skaudžiai užgula pečius.

Už nugaros sucypia durys. Vėl toji pamišėlė – ko jai dar reikia? Ar negana, užsimanė dar pasiginčyti dėl to, kas mirė?

– Atleiskite! – šūkteli balsas. – Gal turite savo dokumentą? Aš tikrai kažką supainiojau. Nes jūs gi ne... Jūs ne...

Klientas neatsisukdamas kyšteli ranką į užantį ir sugraba-liojęs iš vidinės kišenės ištraukia kortelę.

– Čia, – atkiša per petį.Durys cypdamos užsiveria. Jis vėl lieka vienas šalia tamsiais

tujų bokštais apsodinto fasado. Apsižvalgo. Pro šalį bėgiais sun-kiai dunksi tramvajus, pro aprasojusius langus į jį flegmatiškai žvelgia balti keleivių veidai. Susigūžusios po raštuotais skėčiais šaligatviu krypuoja dvi pilkos senutės. Tolumoje lyg užsikirtęs geltonai mirkčioja šviesoforas, šviesa atsispindi drėgname as-falte, akluose automobilių stikluose, aplytose parduotuvių vi-trinose, tarytum gatvės pulsas, jungiantis visus čia esančius į bendrą paveikslą ir varantis laiką pirmyn. Tik jis vienas sėdi liūdnai sustingęs, kaip iš bendro pasaulio iškritusi ir nemokanti į savo vietą sugrįžti būtybė.

Panarinęs galvą nuleidžia akis į rankas. Lašai varva nuo plaukų, teka per skruostus, neskubėdami kapsi žemyn. Ar jis verkia? Ne, tai tikrai ne ašaros, tik lietus.

– Atleiskite, – išpoškina darbuotoja, vėl kaip stulpas išdygusi ant laiptų. – Ar čia tikrai jūs?

Atkišusi dokumentą nutaiko akis į kliento veidą. Tamsi švarko rankovė žybčioja nuo smulkių lietaus perliukų.

Ji irgi netinka prie šio pasaulio – ne moteris, ne žmogus, tik įrankis, reikalingas tam, kad įrėmintų kito nelaimę ir prisegtų užrašą „gedulas“, – ne skausmas, ne praradimas, ne liūdesys, tik

R ū t a M a t a i t y t ė ■ J o s v a r d a s M a g i j a

13

gedulas, kurį privalėsi iškęsti, nes tai iškenčia visi. Raitykis lyg kirminas, kauk vilko balsu, draskykis, bet išsisukti nepavyks.

– Ar jūs Kenis Ravnas? – baksteli į pavardę. – Tas Ravnas? Gydytojas?

Vyras nužvelgia aplytą kortelę ir neatitraukdamas akių me-lancholiškai palinksi.

– Vaje, atleiskite, – darbuotoja puola šluostyti sudrėkusio dokumento. – Juk tiek kalbėjo per televiziją, ir laikraščiai rašė. O dabar nepažinau. Atleiskite...

Išklausęs ilgą pasiteisinimų maldą Kenis šniurkšteli, paima kortelę ir sugrūda sau į užantį.

– Jūs visai neseniai gavote Šiaurės šalių tarybos premiją?– Taip, inovacinės medicinos, – patvirtina.– Vadinasi, mūsų popieriuose viskas teisinga.Kenis pakyla, plaštaka perbraukia šlapią veidą.– Teisinga, – patvirtina vos girdimai.Tai pasakęs suvokia, kad moteris buvo teisi, – mirė jo Ma-

gija. Tik neaišku, kodėl. Jis nežino, kas nutiko, net nepamena, kaip dukra atrodė.

– Gal norite užsakymą peržiūrėti iš naujo? Gal ką nors... Gal ką nors kitaip... – mikčioja pašnekovė, siūlydama dar sykį per-pakuoti kliento nelaimę. – Galime padaryti jums ypatingą...

– Nereikia. Viskas ir taip pakankamai ypatinga. Juk viską surašėte. Ir pasirašiau, – palinksi.

– Taip taip. O taip taip, – paberia darbuotoja, tarsi vis dar atgailautų. – Viską teisingai surašėme.

Kenis prisimerkęs kilsteli akis į dangų.– Ar nežinote, kada snigs?– Snigs?– Sakė, kad snigs.

R ū t a M a t a i t y t ė ■ J o s v a r d a s M a g i j a

14

– Juk jau kovas.– Kovas? – liūdnai nusišypso. – Būna, kad ir kovą sninga.

Magijai patikdavo sniegas. O dabar nėra. Net sniego nebėra. Tiesa, tų gėlių... Noriu, kad jų būtų daug.

Neatsisveikinęs nusisuka ir pamažėle ima žingsniuoti šali-gatviu. Pamiršta automobilį. Nebejunta lietaus. Lašai siurbiasi į apykaklę, šliaužia per nugarą, šaltis surakina pečius. Jis susikū-prina, pasijunta per mažas pakelti šią dieną. Norėtų pasislėpti – nuo savo istorijos, nuo savęs. Kiek kartų kitiems įrodinėjo, kad nuo skausmo bėgti nepridera, o dabar pats to įsigeidė. Ne, teks prisijaukinti nelaimę, sutvarkyti išsibarsčiusias mintis, surū-šiuoti, kas buvo gyvenimas, o kas tik svajonės, suklijuoti į at-minties albumą visas nuotraukas.

O tas sniegas... Nebėra jau. Kur dingo sniegas? Argi dabar tikrai kovas? Ir metai – kelinti metai? Kada gi spėjo Magija už-augti?

vardas JosRūta Mataitytė

Rūta

Mataitytė

RŪTA MATAITYTĖ (g. 1972 m.) – architektė, vertėja, poetė ir rašytoja.

Vilniaus universitete studijavo lietuvių filo-logiją ir norvegų kalbą. Nuo 1996 m. gyve-na Norvegijoje. Oslo universitete studijavo norvegų filologiją, vėliau baigė Oslo aukštąją architektūros ir dizaino mokyklą, o 2010 m.

Oslo aukštojoje mokykloje įgijo vertėjos specialybę ir nuo tada dirba nor-vegų–lietuvių kalbų vertėja. Verčia grožinę bei dalykinę literatūrą, publi-cistiką ir pati rašo straipsnius įvairiems leidiniams.

„Jos vardas Magija“ – ketvirtasis Rūtos Mataitytės romanas (pirmieji – „Svajonė apie sniegą“, 2013; „Laiškai“, 2013; „Gunda“, 2015).

Šiame romane ištikimi skaitytojai atpažins pirmosios knygos atgarsius, o tie, kurie tik dabar atras savito braižo ir lengvos plunksnos autorę, skaitys Magijos istoriją kaip visai naują, savarankišką, stiprius personažus ir atski-rą vertybių sistemą atskleidžiantį kūrinį.

Tai istorija apie šeimą, net jei ta šeima visai mažytė. Knyga patraukia tuo, kuo žavi ir visa autorės kūryba, – nesumeluotu žmogiškumu. Romano vei-kėjai – abejojantys, klystantys, „nenušlifuoti“ ir parodomi su visais savo trūkumais. Tačiau, nors ir klupdami, jie renkasi patirti, jausti ir gyventi.

...Kenis Ravnas, likęs vienas su dukra Magija, atsisako darbo didelėje Oslo ligoninėje ir persikelia į Svalbardą – atokios salos ramybė, atšiaurus klima-tas, savitas žmonių gyvenimo būdas padeda jam užsimiršti. Kažkada ne-įstengęs išgelbėti žmonos, jis atsiduoda Magijai ir nuošaliame miestelyje kuria naujus santykius, kovoja su stereotipais, žmonių abejingumu. Kny-gos veikėjai vis iš naujo ieško savęs ir dažnai per skausmingus išgyvenimus pamažu atsiskleidžia tolesnė jų gyvenimo kryptis.

Jos vardas Magija

Magija