europos sąjungos pilietybė

8/3/2019 Europos Sąjungos pilietybė

http://slidepdf.com/reader/full/europos-sajungos-pilietybe 1/3

Pilietybės instituto Europoje susiformavimas

ES pilietybė

ES pilietybė - ES (Mastrichto) sutarties įvesta sąvoka, reiškianti, jog kiekvienas bet kurios ES valstybės

narės pilietis kartu yra ir ES pilietis.

Būtina sąlyga būti ES piliečiu yra turėti vienos iš šalių narių pilietybę. Tai nėra „klasikinė“ dvigubos

pilietybės samprata. ES pilietybė yra kaip tam tikra viršnacionalinė pilietybė, papildanti valstybių narių

pilietybę. ES pilietis turi pagrindines teises, neatsižvelgiant į tai, kurioje Europos Sąjungos šalyje narėje jis

nuolat gyvena. Trečiųjų šalių piliečiams ES pilietybė yra prieinama tik gavus vienos ES valstybių pilietybę.

Istorija

Pirmaisiais Bendrijų egzistavimo metais bendros pilietybės kūrimo galimybė nebuvo svarstoma. Romos

sutartyje (pasira šyta 1957 m. kovo 25 d., o įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d.) minimi Europos žmonės.

Sąjungos pilietybė buvo įvesta 1992 m. Mastrichto sutartimi. Ji yra įtraukta į EB sutarties antrąją dalį(17 –22 straipsniai). ES pilietybė nepakeičia valstybių narių nacionalinės pilietybės, o ją papildo.

Kiekvienas asmuo, turintis ES valstybės narės pilietybę, yra ES pilietis. Ši pilietybė suteikia pilietinių ir

politinių teisių. Tai pilietybė, kuri remiasi ne asmens etnine kilme, o tik jo teisiniu statusu.

Po Mastrichto sutarties vykusiuose Europos viršūnių susitikimuose buvo svarstomos galimybės stiprinti

ES pilietybę, nepanaikinant nacionalinės pilietybės ir atsižvelgiant į nacionalinį identitetą, šalių narių

tradicijas, bei suteikti platesnes ES pilietybės teises.

1997 m. pasirašytoje Amsterdamo sutartyje ES pilietybės sąvoka buvo praplėsta. Pabrėžtos pagrindinės

piliečio teisės, būtinybė glaudžiau susieti piliečius su Europos Sąjunga ir padaryti Europos Sąjungą

atviresnę. Buvo susitarta, kad kiekvienas bet kurios šalies narės gyventojas turi turėti teisę susipažinti su

Europos Sąjungoje, Taryboje ir Komisijoje saugomais dokumentais. Tačiau šioje sutartyje nebuvo

atsakyta į klausimus, kaip Sąjunga bus valdoma ateityje ir kokius įgaliojimus tiesiogiai daryti įtaką

Sąjungai turės piliečiai.

2000 m. gruodžio mėn. ES šalių narių vyriausybių konferencijoje, kuri vyko Nicoje, buvo paskelbta

Europos Sąjungos piliečių pagrindinių teisių Nicos chartija. Šešiuose jos skyriuose patvirtintos ES piliečių

teisės: žmogiškasis orumas, laisvė, lygybė, bendra atsakomybė, pilietinės teisės ir teisių įgyvendinimas.

Pagrindinių teisių chartija yra pagrįsta Europos žmogaus teisių chartija bei ES šalių narių konstituciniu

paveldu.

Lisabonos sutartyje (pasirašyta 2007 m., įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d.) taip pat įvesta ES pilietybės

sąvoką.

ES piliečių teisės

Europos Sąjungos pilietybė, kuriai skirtas EB sutarties 17 straipsnis – pirmasis žingsnis formuojant

Europos identitetą. Kaip ir valstybės pilietybė, Europos Sąjungos pilietybė turi nustatyti piliečio ir

Europos Sąjungos tarpusavio santykius, kuriuos apibrėžia piliečio teisės, pareigos ir politinis aktyvumas.

Taip siekiama pašalinti atotrūkį tarp Bendrijos veiksmų poveikio piliečiams ir jų teisių, pareigų bei

dalyvavimo demokratiniuose procesuose užtikrinimo, nes kol kas tai beveik išimtinai nacionalinisklausimas. Taip siekiama sustiprinti žmonių, kaip ES piliečių, savimonę, paskatinti Europos visuomenės



nuomonės raišką, politinį sąmoningumą ir Europos identiteto suvokimą. Be to, ES pilietybė padeda

geriau apsaugoti valstybių narių piliečių teises ir interesus.

Remiantis šiuo metu galiojančios Lisabonos sutarties 17 straipsnio 2 dalimi, ES piliečiams yra suteiktos

šios pagrindinės teisės, kurios jau buvo įtvirtintos ir ankstesnėse sutartyse:

a.) teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; b.) teisę balsuoti ir būti kandidataisEuropos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, tomis pačiomis

sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai: c.) Būdami trečiosios šalies, kurioje valstybė narė, kurios piliečiai

jie yra, neturi atstovybės, teritorijoje, teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių ir konsulinių

įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai; d.) Teisę pateikti

peticijas Europos parlamentui, kreiptis į Europos ombudsmeną, taip pat kreiptis į Sąjungos institucijas ir

patariamuosius organus bet kuria Sutarčių kalba bei ta pačia kalbą gauti atsakymą.

EB sutarties 22 straipsnio antrąja pastraipa ir ES sutarties 48 straipsniu suteikiama galimybė Europos

Sąjungos pilietybę plėtoti palaipsniui ir taip suteikti Europos Sąjungos piliečiams platesnį teisinį statusą

Europos lygiu. Lisabonos sutartimi 8b straipsniu Europos Sąjungos piliečiams yra suteikta naujainiciatyvos teisė – ne mažiau kaip 1 milijonas reikšmingos valstybių narių dalies piliečių, manydami, kad

Sutartims įgyvendinti reikalingas Sąjungos aktas, gali imtis iniciatyvos raginti Europos Komisiją, kad ji,

neviršydama savo įgaliojimų, pateiktų tuo klausimu atitinkamą pasiūlymą.

Europos Parlamento vaidmuo

Rinkdami Europos Parlamentą tiesioginiu balsavimu, ES piliečiai įgyvendina vieną pagrindinių savo teisių

ES – demokratinio dalyvavimo Europos politinių sprendimų priėmimo procese teisę.

Parlamentas nuo pat pradžių norėjo, kad Europos Sąjungos pilietybės sąvoka būtų siejama su

visapusiškomis teisėmis. Jis pritarė tam, kad Europos Sąjungos pilietybė būtų apibrėžta autonomiškaipagal Bendrijos nuostatas, kad ES piliečiai turėtų nepriklausomą statusą. Be to, nuo pat pradžių jis laikėsi

nuomonės, kad pagrindinės žmogaus teisės būtų įtvirtintos pirminėje teisėje, ir ragino suteikti ES

piliečiams teisę kreiptis į Teisingumo Teismą, jeigu ES institucijos arba valstybė narė tas teises pažeistų

(1991 m. lapkričio 21 d. rezoliucija).

Derybose dėl Amsterdamo sutarties Parlamentas vėl paragino išplėsti su ES pilietybe siejamas teises ir

kritikavo tai, kad Sutartyje nepažengta į priekį sprendžiant ES pilietybės turinio klausimą, susijusį su

asmeninėmis arba kolektyvinėmis teisėmis. Vienas iš Parlamento reikalavimų (dar neįgyvendintas) – kad

kvalifikuotąja dauguma būtų priimtos priemonės lygių galimybių principui įgyvendinti ir diskriminacijai

uždrausti (1997 m. birželio 11 d. rezoliucija). Tačiau reikėtų pažymėti, kad nuo to laiko, kai Amsterdamosutartyje įtvirtinta bendro sprendimo procedūra, kuri taikoma toms priemonėms, tapo lengviau

įgyvendinti su ES pilietybe susijusias teises (18 straipsnio 2 dalis).

ES pilietybė tarptautinėje teisėje

Europos Sąjungos pilietybė buvo sukurta siekiant eiti link politiškesnės sąjungos. Ji įteisino piliečių

teisininį statusą, susijusį su politiniu šalių bendradarbiavimu ir bendra Europos tapatybe. Europos

Sąjungos pilietybė buvo sumanyta kaip dinamiška ir galinti plėstis, netgi pakeisti nacionalinę pilietybę.

Tačiau Amsterdamo sutartyje ES pilietybė apibūdinta kaip „papildanti, bet ne pakeičianti“ nacionalinę

pilietybę. Tai reiškia, jog ši pilietybė suteikia papildomų teisių ir pareigų, tačiau jokiu būdu neišstumianacionalinės pilietybės.



Europos Sąjungos pilietybė, suteikdama papildomas teises, įveda ir papildomų įsipareigojimų. ES

piliečiams gali būti išduodamas Europos arešto orderis, pagal kurį nusikaltęs asmuo perduodamas orderį

išdavusiai valstybei. Taip, remiantis Europos Sąjungos pilietybe, sumažinamos nacionalinės pilietybės

teikiamos garantijos, t. y. teisė nebūti išduotam užsienio valstybei.

Europos Teisingumo Teismas Europos Sąjungos pilietybe remiasi kaip instrumentu, sulyginančiu

ekonomiškai aktyvius ir neaktyvius piliečius. Remiantis šia samprata ir diskriminacijos draudimu Europos

Sąjungos piliečiai įgauna tam tikras socialines teises (pvz., teisę į socialines pašalpas) ir į lygybę prieš

įstatymus, nepriklausomai nuo jų nacionalinės pilietybės. Tačiau toks Europos Sąjungos pilietybės

taikymas nėra absoliutus - valstybėms narėms paliekama galimybė socialines teises riboti priklausomai

nuo asmens ryšio su valstybe stiprumo.

Teisingumo Teismas taip pat nustatė, jog valstybės narės, įgyvendindamos savo galias pilietybės srityje

turi atsižvelgti į Europos Sąjungos pilietybę. Taigi, pavyzdžiui, valstybės narės sprendimas atimti pilietybę,

dėl kurio asmuo neteks drauge ir Europos Sąjungos pilietybės, turi būti priimamas atsižvelgiant ir įEuropos Sąjungos teisėje galiojantį proporcingumo pricipą.

ES pilietybės nauda

Kadangi ES pilietybė nepakeičia nacionalinės pilietybės, o ją tik papildo, dažnai yra diskutuojama dėl jos

reikšmės.

ES pilietybė suteikia Europos piliečiams konkrečias teises ir pareigas. Be to, ji leidžia suvienyti Europos

gyventojus, skatina gilesnę integraciją, padeda palaikyti taiką ir bendrą suvokimą Europoje; valstybių

narių piliečiams laisvai judėti, studijuoti ir dirbti Europoje.

Kritika

Pilietybė tradiciškai yra siejama su nacionaliniu identitetu ir priklausymu konkrečiai valstybei, kurioje

gyvename;

ES pilietybė yra gana miglota - nors yra daug identiteto panašumų tarp skirtingų šalių piliečių, tačiau dar

daugiau skirtumų;

ES pilietybė kelia iššūkį nacionaliniam identitetui.

Šaltiniai

1. Taljūnaitė M., Pilietybė ir socialinė Europos integracija, Mykolo Romerio universitetas, Vilnius,

2005.

2. Europos Parlamentas, ES piliečiai ir jų teisės

3. Lisabonos sutartis, iš dalies keičianti Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo

sutartį

4. 4,0 4,1 4,2 K. Hailbronner, Nationality in public international law and european law.

5. Civitas, European Union Citizenship

europos sąjungos pilietybė

Documents