1

TAURAS ANTANAS MEKAS

FARMACIJOS RAIDA IR PROFESINĖ ETIKA

Paskaitos vaistininko kvalifikacijos siekiantiems studentams

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

Kaunas, 2010

2

Recenzavo:

Doc. dr. Vytautas Siudikas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

Dr. Asta Lignugarienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

ISBN 978-9955-15-192-0

Tauras Mekas, 2010

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, 2010

3

Turinys

1. Įvadas. Profesinė etika farmacijos istorijos poţiūriu

2. Vaistas. Kilmės teorijos. Raida. Etinės problemos

3. Vaistas ir ţmogus lietuvių tautinėje vaistininkystėje

4. Vaistininkystės profesijos išskirtinumas ir klystkeliai

5. Konkurencija ir reklama vaistininkystėje. Istorija ir etiniai bruoţai

6. Vaistinės įrengimas, puošyba, pavadinimas

7. Farmacininkų profesinės organizacijos ir profesinė spauda

8. Etiniai bendravimo su gydytojais, pacientais ir vaistininkais aspektai

9. Tikėjimas ir farmacija

10. Universitetinis aukštasis farmacijos mokslas Lietuvoje – raida ir įtaka vaistininkų profesinei

savimonei

4

1. Įvadas. Profesinė etika farmacijos istorijos poţiūriu

Mielos kolegės, mieli kolegos!

Jūs pradedate skaityti discipliną „Farmacijos raida ir profesinė etika“. Turiu Jums pasakyti

(parašyti), kad apskritai paskaitų skaitymas informacinių technologijų pagalba lektoriui yra keistokas

ir netgi svetimas reikalas, bet daugelis vertintojų pateikia tai kaip paţangų ir studijuojantiems itin

patogų dalyką. Vardan patogumo daug ką galima paaukoti. Nors maestro Juozas Miltinis sakė, kad

teatro ir kino skirtumas yra toks pat, kaip švieţio maisto ir konservų, tačiau smetoninėje Lietuvoje

Kauno Radiofonas transliavo paskaitas apie ţemės ūkio darbus bei sodybų tvarkymą ir tai sodiečiai

su įdomumu klausė. Galbūt ir šios naujos pakraipos paskaitos pasitarnaus vaistininkystės paţangai

Lietuvoje, ir lektorius bus laimingas prie to prikišęs ir savo trigrašį.

Kaip visi ţmonės, farmacininkai yra linkę sureikšminti laikotarpį, kuriame gyvena. Atrodo bėdos ir

nemalonumai, ramiai sau snaudę šimtus ar tūkstančius metų, staiga uţgriuvo būtent mus. Deja, mes

nesame išimtis. Taip galvojo kolegos prieš šimtą, tūkstantį ar net kelis tūkstančius metų. Todėl

ţvilgsnis į farmacijos istoriją ir profesinės etikos bėdas leidţia mums suvokti problemos gylį ir

pajausti savo vertę istorijos versmėje.

Palankiai susiklosčiusios aplinkybės leido šių paskaitų autoriui klausyti šviesaus atminimo doc.

Alfonso Kaikario (1922–1997) farmacijos istorijos paskaitas. Gal buvau prastas studentas, tačiau iš

šių paskaitų didţiausią įspūdį paliko pastebėjimai ir pamokymai būtent apie profesinę etiką,

deontologiją. Visos Docento paskaitos būdavo nuspalvinamos gausybe pavyzdţių, surinktų iš visos

Lietuvos vaistinių. Ir tie vaizdeliai, nenuobodţiai ir neįkyriai kemšami galvon, paliko neišdildomą

įspūdį ne vienai farmacininkų kartai. Ir jeigu tai buvo svarbu tada, kai sovietinėj Lietuvoj viskas

buvo reglamentuota ir suvarţyta, tad laisvoje visuomenėje tai turėtų būti ne maţiau svarbu. Deja,

ekonominė priespauda kartais nėra lengvesnė nei politinė.

Nė viena profesija nėra tokia sena, kaip vaistininkystė. Net prostitucija, nes iš Rojaus išvarytus

Adomą ir Ievą pirmiausia uţgriuvo badas, šaltis ir ligos, o ne kiti troškimai, kaip mums kad bando

įteigti ţiniasklaida. O su ligomis kovoti reikėjo vaistų. Ir mūsų protėviai tuos vaistus ţinojo, nes

priešingu atveju mūsų čia nebūtų. Logiškai mąstant, paţinti vaistingąjį augalą ar gyvį galėjo ţmonės,

turėję kiek kitokį mąstymą ar asmenines savybes nei kiti to laiko medţiotojai ar ţemdirbiai. Mūsų

protėviai juos vadino ţiniuoniais. Pagarbą ir pasitikėjimą ţiniuoniu paveldėjo praėjusių amţių

vaistininkai, turėję didţiulį autoritetą bendruomenėje. Šios šlovingos praeities atšvaitų galime rasti

ir šiandien, ypač maţesniųjų miestelių vaistinėse. Bet būtume neteisūs, sakydami, kad senoji

vaistininkystė iš tolo švietė baltu šventumo rūbu. Kova tarp pašaukimo ir verslo, noro padėti

kenčiančiam ir pasipelnyti iš svetimo skausmo vyko visais laikais. Svarstyklių lėkštelė tamsiojon

pusėn nusvirdavo ir senovėje. Ir šios kovos pavyzdţiais galėsite susipaţinti skaitydami paskaitas.

Gal tada taip beviltiškai neatrodys ir šios dienos vaistininkystės būklė.

Profesinės etikos skauduliai kolegų labiausiai pastebimi šiuolaikinėje vaistinėje. Tačiau turime

nebūti abejingi ir savosios profesijos paveldui. Kaip romantiškas poţiūris į savąją istoriją padėjo

atgimti daugeliui vidurio Europos tautų, taip ir savosios profesijos paveldo puoselėjimas gali

atgaivinti ir šviesiąją vaistininkystės prigimtį. Retas kultūringas kraštas neturi savojo farmacijos

istorijos muziejaus. Vien Lenkijoje jų yra keturiolika. Lietuvoje turime Kauno medicinos

universiteto Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejų, Viekšnių vaistinę muziejų, bei dvi

farmacines kolekcijas – Rulinskų Šiauliuose ir T.Endriukaičio Vilniuje. Turime keletą senųjų

5

vaistinių, kurios taip pat laikytinos vaistininkystės paveldo paminklais. Deja, mūsų laikais apturėta ir

nemaţai nuostolių, kai puikiai išsilaikiusias senąsias vaistines, turėjusias ilgą ir įdomią istoriją,

naujieji savininkai sunaikino.

Vaistininkystės profesijos išskirtinumą greta garbingos istorijos ir tradicijų liudija ir kiti dalykai,

apie kuriuos mes net nesusimąstome – tai globėjas ir ţenklas.

Krikščioniškosios tautos farmacijos globėju laiko šventąjį Damijoną, trečiojo amţiaus kankinį,

gydţiusį pasiligojusius Viešpaties vardu ir vaistingosiomis ţolelėmis. Kartu su savo broliu Kosma

(gydytojų globėju) jie priklausė anargirikams - pirmųjų amţių krikščionims, gydţiusiems ne dėl

sidabro (anargyros). Šv. Damijono ir šv. Kosma paveikslai puošė ne vieną senąją Europos vaistinę,

jų altorius yra ir Vilniuje, šv. Jonų baţnyčioje. Diena, kai šv. broliai mirė kankinių mirtimi, rugsėjo

26-oji, Europoje yra farmacininkų profesinė šventė. Lietuvoje, deja, ši šventė dar nėra prigijusi.

Vaistininkystė turi ir savo ţenklą, kurį (gal kiek ir iškraipytą) matome kiekvienos vaistinės iškaboje.

Vaistinės ţenklas – ţaltys, apsivijęs apie taurę. Šis ţenklas kildinamas iš Asklepijaus (senosios

Graikijos medicinos dievo) ţalčio, kurį Asklepijaus dukra Higėja maitina iš dubenėlio. Ilgainiui

Higėja iš piešinių išnyko, dubenėlis virto taure. Kai kas šį ţenklą aiškina taip – tai nuodingoji angis

leidţia savo nuodus (kurie naudojami gydymui) į taurę. Deja, angies nuodai gydymo tikslams pradėti

naudoti tik XX a. viduryje, o farmacijos ţenklas yra daug senesnis.

Kiekvienas, besidomintis farmacijos istorija, nori ţinoti, iš kur tyrinėtojai gauna ţinių apie senąją

vaistininkystę. Ir čia vaisininkystei tenka yra išskirtinė vieta, palyginti su kitomis profesijomis. Ilgus

amţius vaistininkystė vystėsi nuosekliai, be jokių revoliucijų ir krizių, perduodant sukauptą patirtį.

Norint išvengti nepataisomų nuostolių, ţinios apie vaistingąsias medţiagas, jų rinkimą, pritaikymą,

vaistų paruošimą, buvo uţrašinėjamos. Nemaloni išimtis yra lietuvių tauta, kuri neturėjo savojo

rašto, tad ţinias apie vaistus perduodavo iš lūpų į lūpas. Raštingos tautos šias ţinias stengėsi

išlaikyti molio lentelėse, papiruse, pergamentuose ar popieriuje. Rašytinės ţinios apie vaistus

pasiekia mus iš Babilono, Egipto ir senosios Graikijos klestėjimo laikų. Ţmonijai išradus spaudą,

vaistingųjų augalų ir namų vaistinių aprašai savo populiarumu ne ką nusileisdavo religinio turinio

knygoms. Greta populiariosios literatūros atsiranda ir tik farmacininkų luomui skirti spaudiniai:

farmakopėjos, manualai, profesiniai periodiniai leidiniai. Jei pagal farmakopėjos senumą mes

nusileidţiame kitoms Europos tautoms (lietuviška farmakopėja pasirodė tik 1938 metais), tai

pirmasis spausdintas periodinis leidinys farmacininkams „Pamiętnik farmaceutyczny Wilenski“,

1820 m.) yra vienas pirmųjų tokio pobūdţio leidinių pasaulyje. Visos šios uţrašytos ir atspausdintos

ţinios teikia farmacijos istorikams neįkainojamų ţinių apie profesinį paveldą.

Šiuose šaltiniuose, greta vaistingųjų medţiagų sąrašų, vaistų gamybos aprašymų ir maldų, kurias

reikia kalbėti gaminant vaistus, puikių vaistingųjų augalų graviūrų, savo paţintine verte niekuo

nenusileidţiančių skaitmeninei fotografijai randame ir ne pačių maloniausių farmacininkams dalykų.

Ţymus antikinis Graikijos istorikas Polybijus (200–118 pr.Kr.) kai kuriuos rašytojus kaltino

atsakomybės stoka, apgavystėmis, palygindamas juos su vaistininkais, kurie dėl populiarumo ir

pelno stengiasi daryti tai, kas patinka ţmonėms. Epikūras priekaištavo vienam ţymiausių antikos

laikų filosofui Aristoteliui, kad šis nepritapęs karo tarnyboje, vienu metu buvo vaistininkas. Ne

maţiau nepalankių ţinių apie vaistininkus rasime ir vėlesniuose amţiuose. Kad ir Paracelsas, XVI a.

pradţioje tapęs vyriausiuoju Bazelio gydytoju, apkaltino miesto vaistininkus lupikavimu ir tvarkos

nesilaikymu. 1816 m. Vilniaus universiteto profesorius J.F.Volfgangas (1775–1859) viešame

universiteto posėdyje perskaitė pranešimą „Istorinės pastabos apie farmacijos būklę“, kur

nepagailėjo karčių ţodţių to meto Vilniaus vaistinėms. Anksčiau paminėtame, 1820 m. pradėtame

leisti periodiniame leidinyje farmacininkams „Pamiętnik farmaceutyczny Wilenski“ nėra retenybė

6

straipsniai, kuriuose aprašoma, kaip atpaţinti vaistingosios ţaliavos falsifikatą. Išvada peršasi viena

– to meto vaistininkystės praktikoje vaistų ir vaistinės ţaliavos padirbinėjimas nebuvo retas dalykas.

Tarpukario Lietuvos teismų kronikose mirga ţodţiai –„(...) nubausti uţ nelegalią vaistų prekybą“.

Šie pavyzdţiai rodo, kad noras pasipelnyti iš savo artimo skausmo nėra šių dienų išradimas. Kova

su šiomis apraiškomis galėjo būti dvejopa – valstybės prievarta ar pačių vaistininkų sukurtas etikos

kodeksas. Etikos kodekso viršenybę prieš valstybės įstatymus įrodo nusikaltėlių pasaulio pavyzdys,

kai ţmonės spjaunantys į visuomenės normas, skrupulingai laikosi savojo kodekso. Vien tik garbės

kodeksas valdo daugelį kalnuose gyvenančių tautelių. Afganistano ar Čečėnijos pavyzdys rodo, kad

prieš šias normas bejėgės yra didţiosios pasaulio galybės. Čia galėtumėm ieškoti sąsajų su savąja

padėtimi. Ne vienas kolega verkšlena, kad kas turi milijonus, tas ir uţsako muziką (arba įstatymus),

ir prieš vėją nepapūsi. Sunku būtų rasti čečėną, kuris netikėtų savosios tautos pergale. Matyt, grieţtas

tradicijų ir etikos kodekso laikymasis suteikia jėgų. Ir atvirkščiai – nusisukus nuo tradicijų ir etikos,

prasideda ţlugimas. Toliau rutuliojant šią mintį, galime sakyti – išskirtinė padėtis anuometinėje

Lietuvos farmacijoje buvo dėl to, kad farmacinėje spaudoje daţnai buvo gvildenamos profesinės

etikos bėdos. Šių problemų pro ausį nepraleisdavo nei profesinės organizacijos, nei Sveikatos

departamento Farmacijos skyrius. Šią visumą galėtume vadinti farmacininkų garbės teismu. Kai

luomas skrupulingai saugo savo tradicijas ir laikosi nerašyto etikos kodekso, jį gerbia ir visuomenė.

Dr. E.Šimkūnaitė viename savo rankraščių nagrinėjo farmacininko etikos ir liaudies medicinos ryšį.

Jame aprašytas ţiniuonio kelias – tarp taisyklių ką ir kaip jis turi daryti, ir draudimų – ko šiukštu

negali. Draudimai, uţgynimai ar tabu – daugelio senųjų tautų gyvavimo pagrindas. Mums,

šiuolaikiniams Vakarų ţmonėms, draudimai kelia alergiją. Pavyzdţiui, vienas teigiamiausių Vakarų

menininko bruoţų – ribų perţengimas. Uţribio kultūros skatinimas sutapatinamas su paţanga.

Paţvelkime kitomis akimis. Labiausiai draudimų besilaikančios valstybės – Japonija, Izraelis, Iranas

– nėra nei labiausiai atsilikusios, nei skurdţios šalys.

Taip ir su vaistininkyste. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, buvo du bandymai sutvarkyti

farmacinės etikos reikalus. 1997 m. XII Lietuvos farmacijos sąjungos suvaţiavime buvo patvirtintas

Lietuvos vaistininko kodeksas, turintis 49 straipsnius ir 7 dalis. Reiktų paţymėti elgesio su ligoniu

pagrindus, profesinio tobulėjimo priemones, profesijos tobulinimą, elgesio su bendradarbiais

normas, elgesio normas su kitais sveikatos apsaugos darbuotojais, elgesio su visuomene normas.

2004 m. Lietuvos vaistininkų sąjunga pateikė Vaistininko etikos kodekso projektą, kuriame yra 7

nuostatos su paaiškinimais. Nei vienas, nei kitas kodeksas netapo visų Lietuvos vaistininkų kelrode

ţvaigţde. Čia gali būti kaltas iš senovės laikų mus pasiekęs posakis „Skaldyk ir valdyk“. Ţinoma,

šiais laikais įmanoma ir kitokia išeitis. Pavyzdys galėtų būti neseniai priimtas Lietuvos aludarių

garbės kodeksas, kuriame viešai įsipareigojama negaminti stipresnio alaus nei 9,5 proc. alk.

Įdomiausia šiame kodekse yra tai, kad stipriausias alus, kurį galima išvirti, jeigu tikėsime

ketvirtosios kartos aludariais, yra 6 proc. alk. Tai geras pavyzdys, kokio kodekso reikia verslui, jeigu

apskritai jo reikia. Tai, kad Lietuvos vaistininkai neturi savojo etikos kodekso, puikiausiai atspindi

esamą farmacijos būklę Lietuvoje. Ir jos keliamą pavojų tautos sveikatai bei vaistininkų luomo

vertei. Ar nebus gėda mūsų vaikams savo autobiografijoje rašyti: „Mano motina (tėvas) buvo

vaistininkė (-as)?

Kad taip neatsitiktų, neturime ieškoti kaltų, o patys būti tokie, kokiais svajojome būti. Nes tik vergai

ir baudţiauninkai neturi teisių. Vaistininkas nėra nei vergas, nei šeimynykštis.

Šios paskaitos autorius tikisi, kad, skaitydami šios disciplinos paskaitas, Jūs pamatysite

vaistininkystės raidos gaires, profesinės etikos paţeidimų prieţastis ir pasekmes amţių tėkmėje.

7

Taip pat autorius tikisi, kad įgytos ţinios padės Jums išsaugoti bent dalį to, kas lėmė Jūsų profesijos

pasirinkimą.

1. Doc. A. Kaikaris (1922 – 1997)

2. Lietuvos vaistininko etikos kodeksas 1997

8

3. Vaistininko etikos kodeksas 2004

2. Vaistas. Kilmės teorijos. Raida. Etinės problemos

Vaistas šiuo metu tampa preke. Jam be jokio atsiprašymo taikomi rinkos dėsniai. Vadybininkai,

patekę į vaistininkystės pasaulį, ne prisitaiko prie jo tvarkos, o perša savąją, atsineštąją, sakykim, ir

iš prekybos batais. Ir vis dėlto tvarka vaisininkystėje yra kita. Vaistus ţmonės naudoja seniau nei

batus. Kai kurios pirmykštės tautos, gyvenančios pasaulio uţkampiuose, ramiai išsiverčia be batų,

tačiau vaistinguosius augalus paţįsta geriau nei mes rašto ţenklus. Vaistas yra, jei ne pati seniausia,

tai viena seniausių ţmonijos paţinimo sričių.

Su vaistininkystės ištakomis susijusios daugelis farmacijos istorijos hipotezių ir teorijų. Sunku

pasakyti, koks gi buvo pirmasis vaistas, kurį paţino ţmogus. Viena hipotezių teigia, kad pirmasis

ţmonijos vartotas vaistas galėjo būti aguonos. Ši hipotezė pagrįsta archeologinių tyrinėjimų

atradimais. Tačiau kas gali garantuoti, kad aguonos buvo vartojamos kaip vaistas, o ne kaip maistas.

Ir kodėl būtent jos pirmosios, o ne motinos pienas, kuris vaistu laikomas turbūt visose pasaulio

tautose. Istorijos priešaušris yra dengiamas rūkų, ir kiekvienas teiginys ar hipotezė yra labai migloti,

sunku juos įrodyti.

9

Į pirmykštę vaistininkystę šiandien galime ţvilgtelėti, tyrinėdami civilizacijos menkai paliestų tautų

naudojamas vaistingąsias medţiagas. Net pačios primityviausios tautos „vaistinės“ lentynėlėse

galime priskaičiuoti šimtus gyduolių rūšių. Stebintis jų gausa, norisi klausti: kaip ţmonės paţino

vaistus? Sprendţiant šį klausimą, galime remtis ir idealistinėmis, ir materialistinėmis teorijomis.

Materialistai remiasi dviem hipotezėmis.

I. Ţmogaus patirtis. Pirmykščiai ţmonės maitinosi randamais augalais ar jų dalimis. Ţmonės

pastebėjo skirtingą augalų poveikį ţmogui – vidurių laisvinamąjį, vimdantį, raminamąjį ir t.t. Taip

bandant augalinės kilmės medţiagas, matyt, atsirado ir pirmųjų farmacijos mokslo kankinių, nes

augalų pasaulyje nuodai nėra retas dalykas. Todėl prie šios hipotezės pridedama mintis, kad bandyti

vieną ar kitą augalą „įkalbėdavo“ instinktas. Šia hipoteze abejoti verčia augalų ir gyvūnijos pasaulio

įvairovė. Viską išbandyti gali neuţtekti ir tūkstantmečių. Kitą abejonę kelia įvairiose, net ir labai

viena nuo kitos nutolusiose tautose tam pačiam tikslui naudojami tie patys augalai. Tik ar tikrai visų

tautų bandymai vyko viena kryptimi? Stiprioji šios hipotezės pusė – ir šiandien nė vienas vaistas be

klinikinių bandymų į vaistinę nepatenka. Parenkant vaistingąsias medţiagas, bandymus su savimi

atliko ir homeopatijos tėvas S.Hanemanas (1755–1843). Matyt, be bandymų, sėkmių ir klaidų vaistų

pasaulis būtų likęs daug skurdesnis. Tačiau, remiantis vien šia hipoteze, į visus klausimus

neatsakysi.

II. Gyvūnų stebėjimas. Ţmonės gyveno šalia gyvūnų ir juos stebėjo. Stebėjo ir matė, kokio augalo

griebiasi sunegalavęs gyvūnas. Šios hipotezės naudai kalba mūsų dienų patirtis – prieš atliekant

klinikinius vaistų bandymus, atliekami eksperimentai su gyvūnais. Nors tam priešinasi gyvūnų

globos aktyvistai, tačiau tai gal maţesnė blogybė nei bandymai, vykdyti koncentracijos stovyklose.

Šią hipotezę patvirtina ir lietuvių liaudies medicinos medţiaga – prieškario „Farmacijos ţiniose“

aprašytas ţolininkas, gydęs angies įkąstus ţmones. Ţolininkas nenaudojo uţkalbėjimų, o vien tik

ţoles, apie kurias suţinojo stebėdamas angių „vestuves“. Jos, kaip ir ţmonių pokyliai, neapseidavo

be peštynių. Nukentėjusi angis skubiai šliauţdavo į šoną ieškoti tam tikros rūšies ţolelės, kurią

suėsdavo. Ta ţolė gelbėdavo nuo angies nuodų ne tik angis, bet ir ţmones. Ţinoma, tokiam

stebėjimui reikėjo daug laiko, kantrybės ir drąsos. Bet vaistininkystė ir yra mokslas, kur viršūnę

pasiekti nėra lengva. Šios gyvūnų stebėjimo hipotezės priešininkai ţolininkams pateikia du

neparankius klausimus: iš kur ţmogus ţinojo, kokia liga serga ţolelės beieškantis gyvis, ir iš kur šis

gyvis ţino apie vaistingąsias augalų savybes. Jei tai instinktas, tai kodėl ţmogus jo neturi?

Idealistinė teorija suteikia mums labai svarbių asmenų statusą. Pagal šią

teoriją nėra neišgydomų ligų. Kiekvienai ligai gydyti Dievas yra sukūręs vaistą. Dėl kai kurių

ţmogaus savybių (tingumo, ţioplumo ir t.t.) vien vaistą sukurti buvo maţa. Kūrėjas jį dar paţymėjo

dieviškąja ţyme – signatūra. Signatūros gali būti skaitomos pagal formą (sakykim, lapų ar ţiedų

panašumas į vieną ar kitą ţmogaus organą), spalvą (geltona spalva – kepenų, tulţies ligoms gydyti,

raudona – kraujo), skleidţiamą garsą ir t.t. Signatūrų teorija materia medica sąrašą išplečia iki

Ajurvedos lygio, kur sakoma, kad nevaistingų medţiagų nėra, vien tik gydančiojo neišmanymas gali

riboti vienos ar kitos medţiagos panaudojimą gydymo tikslams. Signatūrų teorija gyva visose

religijose – ją pripaţįsta krikščionys, musulmonai, budistai ir t.t. Krikščioniškuose kraštuose

geriausias signatūrų teorijos klestėjimo laikas buvo Atgimimo amţius, o garsiausias šios teorijos

šalininkas – didysis medicinos mokslo reformatorius Paracelsas (1493–1541). Signatūrų teorijos

pasekėjas turėjo būti giliai tikintis, lakios vaizduotės ţmogus. Nes vienaip į gamtą ţiūri vartotojiškos

nuostatos ţmogus, kitaip tas, kuris ieško Kūrėjo pėdsakų. Atsiminimuose apie buvusį ilgametį

Kauno medicinos instituto rektorių akademiką Zigmą Januškevičių (1911–1984) jo broliai rašė: kai

Zigmas pradėdavo pasakoti apie mūsų išvyką į mišką, mes net suabejodavome, ar tame pačiame

10

miške buvome. Taip ir šios teorijos šalininkai ţolynus mato kitomis akimis.

Kiekviena teorija turi savo silpnas ir stiprias vietas. Bet kuriuo atveju vaisto paţinimo faktas yra

viena nuostabiausių paslapčių ţmonijos istorijoje. Ir ši paslaptis visada buvo susijusi su stebuklo –

panacėjos – laukimu.

Tūkstantmečius to stebuklo ţmonės ieškojo juos supančiame pasaulyje. Vaistininkystės pasaulyje

galiojo senolių išmintis – savam krašte pranašu nebūsi. Tada stebuklingiausių vaistų buvo tikimasi iš

svetur. Taip graikai tikėjo egiptietiškų vaistų neprilygstamomis galiomis, karavanai arabų kalifams

gabeno puikiausius vaistus iš Indijos ar Kinijos. Europa tikėjo arabiškosios vaistininkystės

legendomis, vėlesniais laikais europiečiai laukė iš Naujojo pasaulio grįţtančių laivų, kurių triumuose

buvo sukrautos amerikietiškosios vaistininkystės stebuklai.

Lietuva taip pat nebuvo šiuo poţiūriu išskirtinė. Turėdami savo ţiniuonius, kraujutus, lygiašonis,

ţolininkus, tikėjo, jog stebuklai yra tolėliau. Lenkijos karalius Jogaila iš Krokuvos į Vilnių siuntė

vaistus sergančiai Didţiojo kunigaikščio Vytauto ţmonai. Rygos magistratas 1471 m. į Trakus

karaliui Kazimierui siuntė įvairius vaistinguosius augalus ir prieskonius. 1506 m. Vilniuje susirgus

Didţiajam kunigaikščiui Aleksandrui, iš Krokuvos į Vilnių buvo iškviestas alchemikas Balinskis,

kuris atsiveţė dalį karališkosios vaistinės. Tiesa, Balinskio vaistai neišgelbėjo Didţiojo kunigaikščio,

o pats alchemikas atsidūrė belangėje.

Po XVIII–XIX a. po Lietuvos kaimus vaikščiojo „vengrai“ – atvykėliai, keliaujantys vaistų

pardavėjai, kurių vaistai nuo gumbo ir macicos buvo labai populiarūs. Nepriklausomoje Lietuvoje

gydytojai mieliau išrašinėdavo patentuotus uţsienių vaistus nei vietinės farmacijos pramonės

gaminius. Pokario metais liaudis šventai tikėjo stebuklinga prontozilio gydomąja galia, bėda, kad jis

buvo anapus geleţinės uţdangos, dėl to sunkiai pasiekiamas, tačiau stebuklingas ir labai geidţiamas.

Ne maţiau nei tolimųjų kraštų vaistininkystė ţmonijai vilčių teikė chemijos mokslo paţanga. Mūsų

sąmonėje alchemikai siejami su aukso gamyba. Tikrovėje ne maţiau svarbi filosofinio akmens

savybė buvo sveikatos grąţinimas. Paracelsas, 1520 m. lankęsis ir Lietuvoje, apskritai sumenkino

aukso reikšmę, sakydamas, kad aukso gamyba prieinama kiekvienam labiau išprususiam alchemikui,

o pagaminti tinkamą vaistą yra daug sunkiau nei krūvą aukso. Kiekvienas naujas ţmogaus sukurtas

vaistas, nuo Glauberio druskos iki genų inţinerijos kūrinių, buvo ir yra sutinkamas su dideliu

dţiaugsmu ir viltimi. XIX a. pabaigoje ţmonija šventai tikėjo, kad mokslas netrukus įveiks visas

ligas. XXI a. pradţioje vėl dairomės į tradicinę vaistininkystę, o nepagydomų ligų turime ne ką

maţiau nei prieš šimtmetį.

Ţiūrint į vaistininkystės priešaušrį, stebina ţmogaus paţintų vaistingųjų medţiagų gausa. Mūsų

akimis, primityvių Pietų Amerikos tautelių materia medica sąraše yra per porą tūkstančių vaistingųjų

augalų pavadinimų. Ţymus arabų gydytojas Avicena (980–1037), kurio Medicinos kanonas šimtus

metų buvo svarbiausias ţinių šaltinis Europos gydytojams, paprastų vaistų knygoje aprašo 810

vaistingųjų medţiagų rūšių. Aprašytas kiekvienos šių medţiagų ne tik gydomasis, bet ir

nepageidaujamas veikimas, savybės. Materia medica gausa mus stebina Tibeto medicina.

Ajurvedoje apskritai visos medţiagos laikomos vaistingomis. Kiek laiko, kantrybės ir netgi gyvybių

turėjo paaukoti ţmonija, norėdama šį turtą paţinti, galime tik spėlioti. Didţioji dalis ţmonijos

išradimų ir atradimų beviltiškai paseno. Vaistininkystės istorijos paminklai ir šiandien domina ne tik

farmacijos istorikus, bet ir farmacijos pramonininkus. Stebuklo laukimas ar bandymas jį rasti kaip

paslėptą lobį vaistininkystėje gyvas ir šiandien. Maisto papildų platintojai, „ţolininkai“,

nuostabiausių vaistų platintojai internetu ir televizijos „vaistininkai“ nėra šių dienų išradimas. Iš jų

protėvių šaipėsi Elados išminčiai, Paracelsas, S.Hanemanas, Vilniaus universiteto farmacijos

11

šviesulys prof. J.F.Volfgangas (1776–1859) ir kt. Tačiau pašaipų negirdėjo ţmonės, trokštantys

stebuklo ir pasiryţę uţ jį sumokėti bet kokią sumą. Tuos pinigus paslaugiai paimdavo ir paima

farmacijos verslo fronto pirmųjų linijų kovotojai. Liūdniausia, kad dėl šios amţius trunkančios

prekybos stebuklais kalti lieka vaistininkai, nes „visi jie tokie patys“.

Farmacininkas turėtų skirtis nuo farmacijos verslo atstovo savo poţiūriu į vaistą. Manau, kad tai ir

yra esminis poţymis, skiriantis vaistininkystę nuo verslo. Verslininko tikslas yra pelnas. Pelnas

atsiranda iš skirtumo tarp didmeninės ir maţmeninės prekės kainos. Vaistas – prekė. Tokia pat kaip

batai. Tad, nepavykus uţdirbti pelno iš vaistų, verslininkas gali imtis batų.

Vaistininko tikslas (bent jau pagal „senąjį stilių“) – ţmogaus sveikata. Vaistas – priemonė šiam

tikslui pasiekti. Vaistininko pragyvenimo šaltinis – taxa laborum (uţmokestis uţ darbą). Anksčiau

tai buvo suprantama, kaip uţmokestis uţ darbą, gaminant vaistą. Dabar – tai uţmokestis uţ darbą

išaiškinant, kaip vartoti vaistą, ko vengti jį vartojant, parenkant (nereceptinį) vaistą ar įspėjant apie

sąveiką su kitais vaistais. Jei vaistinėje yra pirmiausia siūlomų vaistų, vadinasi, čia iš vaistininko

atimtas darbas. Vaistas, jo parinkimas, informacija apie jį visada bus skiriamoji linija, skirianti

farmaciją nuo verslo. Ir čia ţmogaus pasirinkimo laisvė, kurioje pusėje stoti: verslo ar

vaistininkystės. Šią laisvę riboja objektyvūs dalykai – vaistininkas verslininku gali tapti lengvai.

Verslininkui tapti vaistininku noro neuţtenka. Čia reikia mokslo, laiko ir pasišventimo.

Dar viena ypatybė, verslo atnešta į vaistinę, kelia sumaištį tikėjimo dalykuose. Tūkstančius metų

vaistas padėdavo išsaugoti gyvybę ar jai atsirasti. Netgi nuodai ar stipriai veikiančios medţiagos,

uţrakintos vaistinės spintose, tarnavo šiam tikslui. Nes vaistą nuo nuodo skiria tik dozė. Jau porą

dešimtmečių į vaistinę skverbiasi „vaistai“, kurių tikslas – neleisti uţsimegzti gyvybei. Juos

farmacininkai priversti parduoti, nes jiems išrašomi gydytojo receptai. Tokių „vaistų“ pardavimas ar

išrašymas yra Hipokrato priesaikos lauţymas, ar, ţiūrint iš katalikiškos „varpinės“ – nuodėmė. O

vadinamųjų „kitos dienos“ piliulių pardavimas – mirtina nuodėmė. Apie tai kalbėsime vienoje iš šio

kurso paskaitų. Ir ši problema mus turėtų priversti paţiūrėti į vaistą kitaip.

Dar viena vaistų pasaulio bėda, susijusi su profesine etika, – tai naujo vaisto sureikšminimas. Čia

pavyzdţių galime parinkti ne vieną. Štai vienas iš jatrochemijos (gydomosios chemijos) pradininkų

Johanas Glauberis (1603–1668) savo atrastąją Sal mirabile, vėliau pavadintą Glauberio druska, laikė

universaliu vaistu – panacėja. Turbūt nėra vaistinėje senesnio ir labiau ţinomo ţmogaus sukurto

vaisto kaip aspirinas. Aspirino istorija prasidėjo 1897 m. Per šimtą su trupučiu metų plėtėsi ne tik

aspirino gydančiojo veikimo kryptys, bet ţmonija kas keleri metai išgirsdavo apie vis naujus

pavojus, susijusius su šio vaisto vartojimu.

Jei palygintume, kokius įspėjimus iš vaistininko turėjo išgirsti perkantysis aspiriną XX a. pradţios

vaistinėje, ir kokius galėtų išgirsti dabar, nustebtume. Taip pat, jeigu vaistininko akimis paţvelgtume

į thaledomido tragediją. Kovojant su nemiga, daug ţadantis vaistas XX a. viduryje dosniai buvo

skiriamas visiems. Jo pasekmes po devynių mėnesių patyrė jį vartojusios nėščiosios. Jų kūdikiai

gimė su neišsivysčiusiomis galūnėmis. Dar ir dabar Vakarų šalyse galima išvysti neįgaliųjų

veţimėliuose sėdinčias šio vaisto aukas. Mūsų kraštą nuo šios patirties apsaugojo geleţinė uţdanga.

Kiekviena (-as), skaitanti (-is) šį tekstą, gali rasti pavyzdţių, kai su didţiausiu reklaminiu šurmuliu į

vaistinę atkeliavę vaistai tyliai ir greitai iš jos pasitraukė.

Tiesa, turime pavyzdţių, kai didelės kompanijos juos iš apyvartos išimdavo su didţiausia „pompa“,

ţadėdamos grąţinti pinigus. Taip buvo siekiama įrodyti gamintojo rūpestį tais, kurie gydosi šiais

vaistais, bei pabrėţti savo solidumą. Deja, verslas skuba. Į tyrimus investuoti pinigai turi kuo

12

greičiau sugrįţti. Jei kas ne taip, kalti lieka tik farmacininkai.

O tie, kurie verčia farmacininką vaistą parinkti pagal gamintojo nuolaidų ar kyšio dydį, lieka uţ

širmos. Nes farmacija yra verslas. O pinigai nekvepia. Ir vaistininkui pritrūksta profesinės

savigarbos ištarti tinklo savininkui Hipokrato ţodţius: „Ţmogaus sveikata – svarbiausias įstatymas“.

Čia lektorius norėtų prisiminti patirtį iš vieno arabų krašto vaistinės. Kai ten lankiausi, buvau tik

pradėjęs plikti, ir tai tuo metu man atrodė pati didţiausia bėda pasaulyje. Uţėjau į vaistinę ir

parodţiau vaistininkui, apsimuturiavusiam galvą arabiška skara bei rankoje laikiusiam

musulmonišką roţančių, savo pradedančią šviesti plikę. Jis ištraukė du vaistus. Vieno jų dėţutė buvo

apkarstyta auksiniais drakonais ir perjuosta raudono šilko juosta. Kitas buvo supiltas į paprastą

buteliuką, tai buvo dilgėlės šaknų ištrauka su priedais. Pirmojo kaina buvo per pusantro šimto

dolerių, antrojo – penki doleriai. Paklausiau vaistininko, kuris vaistas veikia stipriau. Aš buvau

kitokio gymio, kito tikėjimo, kitos akių spalvos, ir vaistininkui buvo aišku, kad aš niekad negrįšiu

nei į tą miestą, nei į tą vaistinę. Jis ramiai paţiūrėjo į mane ir ištiesė indelį su dilgėlių ekstraktu. Ar

būtų taip pasielgęs Lietuvos vaistininkas, kurį darbo vietoje neretai stebi vaizdo kameros, klauso

mikrofonai ir tikrina samdyti „pirkėjai“? Ar kas nors iš mūsų, vaistininkų, atėmė iš kitų išsilavinimo

ir prigimties jiems suteiktą teisę padėti ţmogui? O gal mes ją patys atidavėme?

Vaistininko parinktas vaistas daug pasako ir apie vaistininką, ir apie vaistinę. Jei vaistinėje (vaistų

krautuvėje) dirba pardavėjas, tai jo darbas yra parduoti „pirmosios rankos vaistą“ arba padėti ţmogui

prisiminti, kokį vaistą jam liepė vartoti daktarėlis iš ţydrojo ekrano. Pardavėjas tobulinasi –

išmoksta, kurioje pusėje ar kokiame aukštyje padėti vaistą, kad jį pastebėtų. Jis primins apie

vykdomas akcijas, nuolaidų korteles ir kitą ligoniui „būtiną“ informaciją.

Vaistininko darbas kitoks. Ir nors reklamoje skambantys ţodţiai – pasitarti su gydytoju ar

vaistininku – kasdien ţmogui primena, kad vaistininkas yra lygiavertės sveikatinimo sistemos dalies

atstovas, to ţmonės neprisimena. Į gydytoją pagarbiai kreipiasi – „daktare“. Į vaistininką –

„pardavėjau“, nors istoriškai Lietuvoje vaistininkas visada buvo vienoje gretoje su klebonu ir ponu

mokytoju. Matyt, kad poţiūris į vaistą ir buvo svertas, apvertęs mūsų profesijos veţimą ratais

aukštyn. Įdomiausia šiame virsme yra tai, kad greta neįtikėtinų nuolaidų vaistinėse (nuo 100 proc. iki

125 proc.). Po Saule vietos randa stebuklingų vaistų platintojai, sugebantys įrodyti pasakišką savojo

vaisto veiksmingumą. Ir visos pensininko santaupos keliauja apsišaukėlio piniginėn. Taip vėl

patvirtinama senolių išmintis: pigus daiktas geras nebūna. O dėl to, kad vaistas ir jo reikšmė

nuvertinta iki nuolaidų dydţio, matyt, nemaţai yra ir mūsų luomo kaltės.

Vokietijoje dėl netinkamo vaistų vartojimo miršta tiek pat ţmonių, kiek ţūsta autoįvykiuose.

Turėtume pripaţinti, kad vokiečiai turėjo daugiau laiko įgyti imunitetą reklamai nei mes. Deja,

Lietuvoje neturime tokių tyrimų rezultatų. Bet didţiulis vaistų vartojimo skatinimas tikrai renka savo

liūdnąjį derlių mūsų krašte. Čia mes turime savęs paklausti: „Vaistininke, ar tu, turėdamas daug

ţinių ir patyrimo, padarei tai, ką privalėjai, kad vaistas būtų naudojamas ţmogaus sveikatos labui?“.

Nuotolinė paskaita riboja galimybes išgirsti atsakymą į tokį klausimą.

13

1. Caput mortuum (mirusiųjų galvos). Štanglazas. XIX a. pradţia

14

2. Alchemijos laboratorija. Vokietija XVI a.

15

3. Vaistų gamybos laboratorija. XX a. pradţia

16

4. Aspirinas, skirtas parduoti Lietuvoje. XX a. pirma pusė.

17

3. Vaistas ir ţmogus lietuvių tautinėje vaistininkystėje

Pradėjus kalbėti apie tautinę vaistininkystę, ne visada aišku, kas tai yra. „Tautinė vaistininkystė“ - dr.

J.Basanavičiaus sukurtas terminas. Mums labiau girdėtas – liaudies medicina. Tautinė vaistininkystė,

matyt, yra tikslesnis ir labiau priimtinas pavadinimas, nors daugeliui dar neįprastas. Lietuvių tautinė

vaistininkystė mūsų sąmonėje susiejama su prastuomenės, neapsiskaičiusių ţmonių gydymusi. Tuo

pat metu tibetiečių, indų ar kinų tautinė vaistininkystė mums nušvinta romantikos ir galimų atradimų

spalvomis. Savam krašte pranašu nebūsi – skelbia senolių išmintis. Taip yra ir su lietuviškąja tautine

vaistininkyste. XX a. pradţioje išleistame austrų farmakognosto prof. Aleksandro Tšircho

fundamentaliame veikale „Bendroji farmakognozija“ lietuviškoji tautinė vaistininkystė pateikiama

kaip unikalus ir gyvas vaistininkystės paveldas. Didţiausia mūsų senosios vaistininkystės bėda – tai

savojo rašto neturėjimas. Ilgus amţius ţinios apie gydymo būdus bei vaistus buvo perduodamos iš

lūpų į lūpas. Uţrašinėti šias ţinias pradėta tik XIX a. pabaigoje, tautinio atgimimo pradţioje. Vėlgi,

įamţinant tautinės vaistininkystės ţinias pasiţymėjo ne lietuvis, o kitatautis – Vilniaus Stepono

Batoro universiteto profesorius Janas Mušynskis. Jis aprašė 125 rūšių vaistinguosius augalus,

kuriuos siūlė ţolininkai šv. Jono turguje Vilniuje. Tie turgūs vyko iki sovietinės okupacijos ir juose

buvo prekiaujama tik vaistingaisiais augalais ir gyviais. Prof. J.Mušynskio dėka ţinios apie lietuvių

tautinę vaistininkystę pasiekė Europos profesinę farmacininkų spaudą. Iš lietuvių – mūsų tautinės

vaistininkystės tyrinėtojų - reiktų paţymėti G.Petkevičaitės 1911 m. Peterburge dviem kalbomis

(lietuvių ir rusų) išleistą „Lietuvių liaudies medicinos medţiagą“. Nors pradţia buvo daug ţadanti –

1899 m. dr. J.Basanavičius JAV išleido knygelę „Medega musu tautiszkai vaistinykystai“, tačiau

paskiri tyrinėjimai iki šių dienų nevirto mūsų tautos tautinės vaistininkystės paveldo susisteminimu

ir apibendrinimu. O gaila, nes paveldo sukaupta daug. Dar ir šiandien atokesniuose Lietuvos

kampeliuose galime aptikti ţolininkų ir ţiniuonių. Kaip ir komercinėse televizijos laidose bei

ţurnaluose moterims galime aptikti ţolininkų (-ių) – apsišaukėlių, kas rodo esant susidomėjimą ir

paklausą.

Tautinė vaistininkystė (liaudies medicina) – tai gydymas ţolelėmis. Tokia klišė taip yra prilipusi,

kad net sunku jos atsikratyti. Gi tautinė vaistininkystė apima daugelį gydymo būdų ir priemonių.

Čia jas trumpai ir apţvelkime.

1. Šventieji šaltiniai, medţiai, akmenys. Pagoniškas, matyt vienas seniausių mūsų tautinės

vaistininkystės klodų. Apsiplovimas, gėrimas, lietimas ar aukojimas teikdavo sveikatos dovanas. Šv.

šaltinių gydomųjų galių ţinojimas gyvas dar ir šiandien. Įdomiausia, kad gydomieji šv. šaltiniai turi

savo „specializaciją“, tai yra padeda sergant tam tikromis ligomis. Prieš pradedant gydytis šiomis

priemonėmis, prie jų ligonis turėdavo ateiti „švarus“ – tai yra atidavęs skolas, ištesėjęs paţadus ir

atsiprašęs tų, kuriuos uţgavo. Čia buvo duodami įţadai – ką ligonis pasiţada atlikti pasveikęs. Šis

tautinės vaistininkystės skyrius atveria daugeliui senųjų tautų ţinomų dalykų – tai ligos sąryšį su

piktosiomis dvasiomis (sakykim, Tibeto medicinoje demonai yra ketvirtadalio ligų prieţastis), ligos

prieţasties ieškojimą ţmogaus poelgiuose (pyktis, pavydas, negraţintos skolos ir t.t.), bei šviesiųjų

antgamtinių jėgų įtaką atsikratant ligos. Šis gydymo būdas išsiskiria dar viena savybe – norint

pasveikti niekam uţ tai nereikia mokėti. Net duoti įţadai šelpti vargšus tiesioginės naudos šaltiniui ar

ţemės, kurioje jis yra, savininkui jokios materialinės naudos neduodavo.

2. Šventieji paveikslai. Daugelyje senųjų Lietuvos baţnyčių aptiksime šventųjų paveikslų,

apkabinėtų votais – padėkos ţenklais. Didţiausią gausybę votų galime pamatyti Aušros vartuose,

nors jų gausu ir kitose šventovėse. Ir gausiausiai sveikatos malonėmis spinduliuoja Šiluvos Dievo

Motinos atvaizdas, turintis vienas seniausių šios srities tradicijas krikščioniškame pasaulyje.

Tyrinėtojai, nedraugiškai ţiūrintys į krikščionybės tradicijas Lietuvoje, sako, kad šie paveikslai buvo

reikalingi kaip atsvara pagoniškosioms tradicijoms. Kaip ten būtų, šis gydymo ir gydymosi būdas

18

gyvas iki šiol – štai Vilniuje, neseniai duris atvėrusioje Viešpaties gailestingumo šventovėje, jau

kabo šimtai votų – ţenklų apie suteiktas sveikatos malones. Sveikatos malonei gauti čia taip pat

reikalinga atgaila ir įţadai. Tiesa, nebūtinai to turi prašyti pats sergantis – tai gali išmelsti ir trečias

asmuo. Nebūtina net ir melstis prie sveikatos malonėmis garsėjančio atvaizdo – uţtenka kreiptis į jį

net iš tolimiausio pasaulio kampelio.

3. Uţkalbėjimai. Vienas labiausiai prieštaringų tautinės vaistininkystės puslapių. Nepaisant visiško

mokslinės medicinos pasmerkimo, gyvas po šiai dienai. Ir kaip sunkiai suvokiamas šio metodo

sėkmės pavyzdys gali būti roţės gydymas, taip sunkiai susilaukiantis sėkmės gydant moderniausiais

vaistais. Uţkalbėjimuose (daţniausiai uţkalbama duona, sviestas, taukai) galime rasti sąsajas su

senąja vaistų gamybos tradicija – ir senovės Egipte, ir Tibete, ir senuose krikščioniškos Europos

vienuolynuose gaminant vaistus buvo kalbamos maldos, turėjusios sustiprinti jų veikimą. Ar tai turi

reikšmės vaisto veiksmingumui, galėtų įrodyti nebent klinikiniai tyrimai.

4. Ligos perdavimas. Dar vienas tautinėje vaistininkystėje paplitęs gydymo būdas ţinomas visose

tautose ir niekaip negalintis sutilpti XXI a. civilizuoto ţmogaus galvon. Mums dabar yra aišku – jei

sergi uţkrečiama liga, tai ja gali uţkrėsti kitus, tačiau tau pačiam vis tiek reikės persirgti. Mūsų

protėviai ligą įsivaizdavo kitaip – tarsi dvasią ar kokią kitą esybę, kurią galima atiduoti kitam, ir

tada atidavęs pasveiksta, gavęs suserga. Šia teorija buvo susiţavėjęs ir renesanso medicinos

šviesulys Paracelsas. Ji gyvavo ir Lietuvoje. Labiausiai ţinomas ir, matyt, ne vienam girdėtas

pavyzdys – tai karpų gydymas šiuo būdu: ant arklio ašuto uţmezgama tiek mazgų, kiek turima

karpų, kiekvienas mazgas įtrinamas į kitą karpą, ašutas susukamas į kamuoliuką, šis aplipinamas

duonos minkštimu ir sušeriamas šuniui. Ne vienas liudininkas teigia, kad karpos išnyksta

negrįţtamai. Nemaţai ligų buvo gydoma prie skaudamos vietos priglaudţiant gyvą varlę. Galėtume

stebėtis šiuo gydymo būdu, bet kiekvienas, skaitęs Naująjį testamentą, skaitė eilutes apie demonų

išvarymą į kiaules – vadinasi, būdas daugeliui yra ţinomas, tik pamirštas.

5. Braukymai. Maţiau egzotiškas gydymo būdas, dabar populiarus ir labiau ţinomas masaţo vardu.

Daţniausiai tai buvo daroma pirtyse. Pirtis – senovės lietuvių sveikatos apsaugoje uţėmė ypač garbią

vietą – čia buvo gimdoma, tvarstomos ţaizdos, taisomi kaulų lūţiai.

6. Kraujo nuleidimas. Blogojo, ligos kraujo nuleidimas buvo ţinomas visame pasaulyje. Europos

miestuose tuo vertėsi barzdaskučiai (cirulninkai). Lietuvoje šį darbą dirbo kraujutai (XVI a. Kauno

magistrato knygose aptiktas terminas). Turime XX a. pradţioje uţrašytą pasakojimą apie šią

procedūrą: „Uţdėjo medijoną (įrankį kraujui nuleisti), dauţė su peilio kriauna. Kuomet prakirto

gyslą, kraują suleido į bliūdą. Ţaizdą uţpylė su cukrum. Patį kraują su bliūdu nunešė į rūtų darţelį ir

ten papylė. Ţmogaus kraujas buvo didelėj pagarboj“. Kraują nuleisdavo ir naudojant gyvūnus. Dėles

„statydavo“ sopant galvai, dantims, esant kitoms bėdoms. Su kraujo nuleidimu susijęs ir taurių

statymas. Senovinės taurės – tai jaučio ar karvės ragas. Rago viršus nuskobtas ir uţkimštas. Pro šią

angą kai kada pradurdavo įsiurbtą odą ir nuleisdavo kraują.

7. Šildymai (mūsų supratimu – kompresai) taip pat buvo gerai ţinomi ir naudojami pagelbėjant

sergantiesiems.

Nors šie gydymo būdai yra įdomūs ir suteikia daug ţinių apie mūsų sentėvių poţiūrį į ligas, mums,

farmacininkams, svarbiausia tautinėje vaistininkystėje - materia medica, gydomosios medţiagos.

Taip jau susiklostė, kad visi ţinome: senovės ţmonės gydėsi ţolelėmis. Iš tiesų tautinės

vaistininkystės materia medica sudarė daugiau sudėtinių dalių – augalai, grybai, mineralai,

gyvūninės kilmės medţiagos. Augalai, naudoti tautinėje lietuvių vaistininkystėje, dar nėra

19

susisteminti. Čia viena bėda, kad tas pats augalas net gretimose parapijose galėjo būti vadinamas

skirtingais vardais. Nustatyti šiuolaikinį seniau vartoto augalo pavadinimą nėra lengva. Kol kas

galime remtis tik prof. J.Mušynskio aprašytais augalais, kuriuos ţolininkai parduodavo šv. Jono

turguje Vilniuje. Profesorius aprašė 125 augalų rūšis. Lietuviškoje vaistininkystėje grybų šeima, kaip

ir mineralų, negausi: raudonoji musmirė, poniabudė, laumriešutis, baravykai, kukurdvelkis, kelios

kerpių rūšys. Maţiausiai kalbame apie gyvūnus, naudotus senojoje medicinoje. Lyg tokių ir

neţinome. Tačiau pirmasis liaudiškas vaistas, kurį paminėtume – karštas pienas su medumi. Kaip

ţinia, nei pienas, nei medus nėra augalai.

Šiuo metu yra aprašytos 79 gyvūnų rūšys, naudotos gydymo tikslams Lietuvoje. Iš daugelio šių

gyvių gaunama ne viena vaistingoji medţiaga. Čia pirmauja karvutė – iš jos lietuviai gaudavo 20

rūšių vaistingųjų medţiagų. Karvės pieno produktų, naudojamų gydymo tikslams, gausumu mes

lenkiame net išgirtąją Tibeto mediciną – Lietuvoje vaistams naudota pienas, pieno putos, grietinėlė,

grietinė, rūgpienis, išrūgos, pasukos, sviestas, sviesto rasalas, varškė, sūris.

Šioje paskaitoje matyt nepavyks aptarti visos tautiškoje vaistinėje naudotų medţiagų gausybės.

Tačiau gyvendami vartotojiškoje visuomenėje ir netgi dirbdami vaistų vartojimą skatinančiose

vaistinėse, turime paţvelgti ir į kitą tautinės vaistininkystės pusę – tai yra nerašytos taisyklės, kurių

laikėsi ţiniuoniai, ţolininkai, bobutės ir kiti sveikatinimo ţinovai visame krašte – ir Ţemaitijoj, ir

Aukštaitijoj, ir Dzūkijoj, ir Suvalkijoje.

Tai poţiūris į vaistą, ligą ir ligonį. Kiek teko matyti kitų ţmonių surinktos medţiagos ar pačiam

kalbėtis, nė vienas tikras ţolininkas neimdavo pinigų uţ suteiktą pagalbą. Nebent pasveikęs ţmogus

atnešdavo kokį sūrį ar lašinių paltį. Nė vienas neprasigyveno padėdamas kitiems. Į klausimą kodėl

veltui, atsako panašiai – Dievulis supyks ir dovaną pasiims, kaip aš tada ţmonėms padėsiu. Tuo

Lietuvos ţiniuoniai panašūs į pirmuosius krikščionis gydytojus anargirikus, gydţiusius be

uţmokesčio, kurių šūkis buvo „veltui gavote, veltui ir atiduokite“. Ţaliavos rinkti eidavo švariai

apsirengę ir tik geros nuotaikos. Jei esi piktas ar blogai nusiteikęs – prie gyduolių geriau nesiartink –

vaistas bus netinkamas. Vaistus saugodavo ne ilgiau kaip dvejus metus. Vėliau neišmesdavo, o

sudegindavo – vaistas šventas daiktas ir nėra ko čia juo taškytis. Stebina ir vaistų formų įvairovė –

distiliatai, inhaliacijos, lašai akims, lašai ausims, nuovirai, milteliai, pelenai, pleistrai, smilkalai,

tepalai, antpilai, vonios. Ši formų įvairovė ir gaminti daugiakomponenčiai vaistai liudija, kad čia

darbavosi išmanantys ţmonės. Išskirtinis lietuviškų daugiakomponentinių vaistų pavyzdys galėtų

būti „Trejos devynerios“, vaistas, kuriame dera svarbiausios senųjų vaistų savybės – vaistingųjų

medţiagų įvairovė, uţkalbėjimas ir tikėjimo atšvaitai. Pavadinimas „Trejos devynerios“ yra senas,

pagonybės laikų ţodţių junginys, reiškęs stiprybę, galybę, daugumą. Šis ţodţių junginys turėjo

stebuklingos galios, todėl ne kartą minimas uţkalbėjimuose, pasakose, patarlėse, dainose. Vien tik

ištarus vaisto pavadinimą „Trejos devynerios, aš jas visas paţįstu“, vaisto veikimas sustiprėdavo.

Vaistas yra daugiakomponentis, sudarytas ne maţiau kaip iš 27 vaistingųjų medţiagų (gali būti ir

daugiau). Tokie sudėtiniai vaistai taip pat nėra naujovė pasaulyje. Sakykime, Tibeto brangenybių

piliulės gali turėti daugiau nei šimtą sudėtinių dalių. Viduramţių vaistinėse karaliavęs priešnuodis

terijakas turėjo 64 sudėtines dalis. Trejų devynerių reikšmę savajam kraštui atskleidė prof.

J.Mušynskis. Čia ţmonės valgo labai sunkų ir riebų maistą – uţtenka paminėti vien tik lietuviškus

rūkytos mėsos gaminius, todėl virškinimo bėdos yra labai daţnos... Kiekvienas ţiniuonis turi savąjį

trejų devynerių receptą. Ir kiekvienas receptas yra „pats geriausias“. Ir ne tik ţiniuoniai turėjo savitos

sudėties trejas devynerias. Tarpukario Lietuvoje savąsias „Trejas devynerias“ turėjo Palangos

vaistinė, Švambario vaistinė Vilkijoje, AB „Vaistija“. „Trejos devynerios“ buvo ţolininko

meistriškumo išbandymas ir įrodymas. Šį vaistininkystės meno kūrinį tauta vertino. Kaip rašė doc.

A.Kaikaris, XIX a. pab. – XX a. pradţ. nebuvo lietuviškos trobos, kurioje ant stalo nebūtų stovėjęs

20

butelis su uţpiltomis trejų devynerių ţolėmis.

Sąsajų su kitų kraštų vaistininkyste galime išvysti ir tautinės vaistininkystės astronominėse ţiniose.

Vaistas, skirtas ką nors sunaikinti ar sumaţinti, buvo pradedamas naudoti esant delčiai, o ką nors

sustiprinti – per jaunatį. Ypatingą galią turėjo vaistaţolės, surinktos Joninių metu. Matyt dėl to ir

Vilniaus šv. Jono turguje parduodamos vaistaţolės buvo švieţios – taip uţtikrinant, kad jos

surinktos tada, kai jų gydomosios savybės stipriausios.

Nuo kitų tautų lietuvių tautinę vaistininkystę skiria vienas, galbūt kitose tautose dėl gilesnių

krikščioniškų tradicijų neišlikęs bruoţas: dalis ţaliavų (skėtinė marianikė, angis, rupūţė ir kt.)

renkama ar gaudoma dar gegutei neuţkukavus ar perkūnui nesugriaudus. Čia, matyt, vėl „išlenda“

pagoniškasis pradas.

Kaip būtų svarstoma, tačiau lietuviškoji tautinė vaistininkysė yra puikiausias įvairovės atspindys,

kuriame matyti pagoniški ir krikščioniški atšvaitai, senųjų vaistinių ir mokslinės medicinos įtaka,

Rytų ir Vakarų pėdsakų. Lietuviškoji tautinė vaistininkystė savo verte niekuo nenusileidţia senajai

medinei architektūrai, tautinėms juostoms ar dainoms. Tai yra mūsų profesijos paveldas, kurį turime

gerbti ir saugoti. Ir šis paveldas yra gyvas. XXI a. pradţioje nedideliame Ţemaitijos miestelyje buvo

galima suskaičiuoti porą dešimčių ţolininkių, gydančių be uţmokesčio ir savo „naminėje vaistinėje“

turėjusių keliasdešimt vaistingųjų medţiagų.

Tuo, kuo Lietuva stebindavo svečius iš Vakarų XIX a. pabaigoje, esame įdomūs ir šiandien. Gal

ţmonės dabar jau nebevirsta lokiais, tačiau sveikatos apsaugos sistemos dalies buvimas ţolininkų,

gydančių veltui, rankose Europos mastu ganėtinai archaiškas, tuo pačiu – ir ţavus reiškinys. Ţinoma,

XXI a. daro savo: kaip grybai po lietaus dygsta „ţolininkės“, „ţiniuoniai“, „raganos“, uţ kelias

kiaulpienės šaknis ar šaukštelį medaus nesibodinčių paimti didelius pinigus. Čia taip pat nieko nauja,

naujos tik informacijos priemonės, kuriomis šie ţmonės gali pasinaudoti (ir naudojasi). Tautinėje

vaistininkystėje kaip ir oficialiojoje taip pat vyksta kova tarp verslo ir pašaukimo. Tautinėje

vaistininkystėje pašaukimas šiuo metu dar tebėra stipresnis, o bobutės palėpė – slėpingesnė nei

savitarnos vaistinė.

21

1. Vaistaţolių turgus Vilniuje XX a. pradţia

22

2. Ţolininkė Vilniuje XX a. pradţia

23

3. Ţolininkai Vilniuje XX a. pradţia

24

4. Prof. J.Mušynskio straipsnis „Vilnijos liaudies vaistaţolės“

25

5. Trejos devynerios

26

4. Vaistininkystės profesijos išskirtinumas ir klystkeliai

Ţmogus, mylintis savo profesiją, visada randa joje romantiškų „perliukų“, nors tai, mūsų akimis,

būtų paprasčiausias darbas. Tas, kuris savo darbe neranda dvasinio malonumo, yra juodadarbis,

kuriam per mėnesį darbe būna du kartus gera – kai gauna avansą ir kai gauna atlyginimą.

Farmaciją Lietuvos ţiniasklaida vadina verslu. Tarptautiniai ekspertai sako, kad Lietuvoje spaudos

laisvė pastaraisiais metais maţėja. Tad į nelaisvos spaudos vertinimus lyg ir nereikėtų kreipti

dėmesio. Kitaip jautiesi, kai verslu farmaciją pradeda vadinti patys vaistininkai. Gali būti, kad tai

vaikiška liga. Atgavus nepriklausomybę, daugelis taip pat norėjo būti verslininkais, dėvėti raudoną

švarką ir vaţinėti „importiniu“ automobiliu. Matyt, nuo tų laikų „verslininkas“ yra kaţkas graţaus ir

solidaus, galintis patekti į spalvotus ţurnalus. Galbūt, dalis vaistininkų tapo verslininkais, bet tai nėra

būdingiausias profesijos bruoţas.

Labiau į Vakarus nutolusiuose kraštuose farmacinėje visuomenėje verda diskusija: kas yra

vaistininkystė – verslas ar pašaukimas? Tokio pasidalijimo lietuviškoje vaistininkų bendruomenėje

nėra: ar kas girdėjote, kad vaistininkas viešai protestuotų, pavadintas verslininku? Čia kaip reta

esame vieningi. Gi mūsų protėviai buvo jautresni ir saugojo savo profesinę garbę. XVIII a. pabaigoje

Vilniaus miesto vaistininkai kreipėsi į miesto valdţią, skųsdamiesi miesto iţdininkų bandymais

įtraukti juos į pirklių grupę: „Vaistingosios ţolės ir medţiagos negali būti laikomos prekybos

prekėmis, nes jos tik ţmogui gelbėti yra skirtos. Visoje Rusijos imperijoje vaistininkai laikomi ne

prekyba besiverčiančiais asmenimis, o menininkais, kurių profesija yra mokslo menas“. Tuo metu

palanki valdţios reakcija padėjo vaistininkams atsispirti mėginimams priskirti juos pirkliams.

Norint apginti savo garbę, reikia turėti argumentų. Todėl kiekvienas vaistininkas turėtų ţinoti, kuo jo

profesija yra išskirtinė. Išskirtinumas gimdo pasididţiavimą. Išdidus ţmogus niekada nesileis

ţeminamas. Ir tai nėra vien skambūs ţodţiai.

Taigi paţvelkime, kuo farmacija yra išskirtinė.

1. Vaistininkystė yra dieviška profesija. Lyg ir per skambiai pasakyta, tačiau nebijokime to

skambumo. Viduramţių, Atgimimo amţiaus tapyboje nėra retas siuţetas Kristus - vaistininkas.

Tokie paveikslai puošė ne tik vaistines, juos buvo galima aptikti ir baţnyčiose, vienuolynuose,

rūmuose. Kitokį siuţetą – Kristus prekybininkas, būtų sunkoka įsivaizduoti, ypač turint omenyje

Naujajame testamente aprašytus Dievo Sūnaus išpuolius prieš prekeivius.

Krikščionybė čia nėra išimtis. Kiniečių Saulės dievas Jan-di (Šen–nungas) taip pat buvo vaistininkas

ir, per dieną išbandydavo daugybę įvairiausių ţolelių, ieškodamas jų vaistingųjų savybių ir, 70 kartų

apsinuodydavo.

2. Vaistininkystė yra dvasinis pašaukimas. Kai tave per dieną dešimtis kartų apšaukia pardavėja(u),

sunku tai skaityti be šypsenos. Paţvelkime į vaistininkystės istoriją. Senajame Egipte vaistai buvo

gaminami šventyklose ir juos gamino ţyniai, taip pat ir Eladoje – Asklepijui skirtose šventyklose,

kuriose buvo gydomi ligoniai. Vaistus ir šiandien budistų vienuolynuose gamina vienuoliai.

Viduramţiais išgarsėjo benediktinų ordinas, teikęs sveikatinimo pagalbą vienuolyno apylinkėse. Čia

taip pat vaistus gamino, ţoleles rinko ir augino vienuoliai. To pėdsaku galėtume laikyti iš ţolelių

pagamintą „Benediktiną“ (kaip ir „Trejos devynerios“, „Juodasis Rygos balzamas“, „Unikumas“ ir

kiti vaistai, patekę į alkoholiu prekiaujančių parduotuvių lentynas). Vaistingųjų augalų paţinimu bei

įvairių nuovirų, ištraukų, tepalų gamyba garsėjo ir Sibiro ar Amerikos šamanai, Lietuvos ţiniuoniai.

27

3. Vaistininkystė yra mokslas. Vaistininkystės mokslo knygos parašytos dar tuomet, kai daugelio

šiuolaikinių mokslo sričių nebuvo nė kvapo. Apie vaistus, jų veikimą, paruošimą rašė Hipokratas,

Dioskoridas, Galenas, Avicena, Paracelsas. XVIII a. antrojoje pusėje Europos universitetuose

atsirado farmacijos katedros, greta jų kūrėsi farmacininkų mokslinės draugijos, mokslinė profesinė

periodinė spauda. Vaistininkai savuoju mokslu didţiavosi. Šį teiginį iliustruoti galima būtų tokiu

linksmu pavyzdţiu: prieš pirmąjį pasaulinį karą į Šakių vaistinę sodietis atnešė Graecum album,

baltojo šuns mėšlo, farmakopėjinio XIX a. preparato, skirto peršalimo ligoms gydyti. Vaistininkas

M.Damskis iš ant grindų išbertos krūvos atrinko keletą gabalėlių tinkamos ţaliavos. Uţ ją

sumokėjęs, kitką liepė neštis namo, nes tie ne šuns, o kalės mėšlas, tad vaistams netinka. Ţmogus,

bučiuodamas vaistininkui ranką, prašė pamokyti, kaip atskirti tinkamą vaistą. Damskis atsakęs:

„Mano mielas, norint tai ţinoti, reikia būti aptiekoriumi – išeiti daug mokslo“.

4. Vaistininko klaidos kaina. Vadybininkai daţnai palygina prekybą vaistais ir prekybą batais. Batų

pardavėjo klaidos pasekmė blogiausiu atveju gali būti pritrinta nuospauda. Vaistininko klaidos kaina

gali būti ţmogaus gyvybė. Vaistininkas suteikia paskutinę galimybę ištaisyti gydytojo klaidą.

Senosios kartos vaistininkai tvirtina: gydytojas gali suklysti, nes jo klaidą ištaisys vaistininkas.

Vaistininko klaidas ištaisyti neretai gali tik šv. Petras. Kas yra dirbęs prie pirmojo stalo, pasakys, kad

gydytojo klaidos nėra labai retas dalykas.

5. Ţmonių pagarba ir dėkingumas. Galime sakyti, kad tai - senai praėjusių laikų atšvaitai, kai,

miestelyje sutikę vaistininką, ţmonės nukeldavo kepurę. Tačiau kolegos, dirbantys maţesniuose

miesteliuose, dar jaučia šią pagarbą. O jei per metus, išdirbtus vaistinėje niekas neatėjo ir

nepadėkojo Jums uţ sugrąţintą sveikatą, turėtumėt labai rimtai susirūpinti, ar tikrai gerai atliekat

savo pareigą.

6. Vaistininkystės ţenklas. Kilmingi ţmonės didţiuojasi savo šeimos herbu. Neţinia, ar daug

Lietuvos bajorų galėtų pasigirti pusės tūkstančio metų senumo herbu. Ţalčiui, apsivijusiam apie

taurę, daugiau nei pora tūkstančių metų. Sovietmečiu dėl neţinojimo šis ţenklas buvo ir medicinos

simbolis. Dabar ţinome: gydytojo ţenklas – ţaltys, apsivijęs apie lazdą, vaistininkų – apie taurę.

7. Vaistininkystės globėjas. Šv. Damijonas, III a. krikščionis kankinys, šv. Kosma (gydytojų

globėjo) brolis. Tai, kad gydytojus ir vaistininkus globoja šv. broliai, dar kartą patvirtina visuotinai

ţinomą, tačiau pamirštą tiesą – vaistininkystė ir gydymas yra to paties sveikatinimo medţio šakos.

Nė viena jų nėra maţiau svarbi ar menkesnė nei kita. Vaistininkystėje kryţiuojasi

įvairios mokslo šakos. Tai sudarė sąlygas įţvalgiems farmacininkams nustebinti pasaulį daugeliu

išradimų ar atradimų. Ne vienu iš jų mes naudojamės, net negalvodami, kad čia rankas bus pridėjęs

vaistininkas. Prisiminkime nors kelis:

John Jacob Abel (1857–1938) – vienas iš dirbtinio inksto kūrėjų, JAV vaistininkas, biochemikas.

Karl Auer von Welsbach (1858–1929) austras vaistininkas, chemikas – sukūrė metalinį tinklelį,

stiprinantį dujinių ţibintų šviesą. Vadinamieji Auerio marškinėliai ir šiandien naudojami

turistiniuose dujiniuose ţibintuose. Taip pat išrado ţiebtuvėlio akmenėlį.

Antoine Jerome Balard (1802–1876), Prancūzijos vaistininkas, Sorbonos universiteto profesorius,

bromo atradėjas.

Antoine Baume (1728–1804) vaistininkas ir chemikas (Prancūzija) – išrado aerometrą, sukūrė

laikrodţių paauksavimo technologiją.

28

Johann Friedrich Potger (1682–1719) vaistininko padėjėjas (farmakotechnikas), alchemikas

(Vokietija), europietiško baltojo ir raudonojo porceliano kūrėjas.

Bernard Courtois (1777–1838) vaistininkas, chemikas (Prancūzija), jodo atradėjas.

Fritz Hofmann (1866 - ?) vaistininkas (Vokietija) - sintetinio kaučiuko išradėjas.

Martin Heinrich Klaproth (1743–1817) - vaistininkas, chemikas (Vokietija) – atrado uraną, cezį ir

stroncį.

Wilhelm Lampadius (1772–1844) - vokiečių vaistininkas, dujinių ţibintų išradėjas.

Stanislas Limousin (1831–1887) - vaistininkas (Prancūzija) – stiklinės ampulės išradėjas.

Andreas Sigismund Marggratf (1709–1782) - gydytojas, vaistininkas, chemikas (Vokietija). Pirmasis

išskyrė cukrų iš runkelių. Šis atradimas sumaţino Europos priklausomybę nuo kolonijose auginamų

cukrašvendrių.

Carl Friedrich Mohr (1806–1879) - vaistininkas, chemikas (Vokietija). Moro svarstyklių kūrėjas ir

konstruktorius.

Henri Moissan (1852–1907) - vaistininkas, chemikas (Prancūzija), pirmasis išskyręs laisvą fluorą.

Henri Nestle (1814–1890) – vaistininkas, chemikas (Šveicarija). Jo įkurtos šokolado ir pieno

miltelių gamyklos, kurios buvo Nestle koncerno pradininkės.

Albert Niemann (1834–1861) - vaistininkas (Vokietija). Garstyčių dujų (iprito) išradėjas. Šios

nuodingos dujos buvo naudojamos I- jo pasaulinio karo metu.

John Pemberton – vaistininkas (JAV). 1886 m. kovo 8 d. vaistinės kieme variniame katile išvirė

sirupą, kurį pradėjo pardavinėti po 5 ct uţ stiklinę. Naujasis sirupas buvo pavadintas „Coca–cola“.

Pavadinimo ir jo grafinio sprendimo autorius buvo Frank Robinson, Pemberton„o buhalteris.

Antoine Quinquet (1745–1803) – vaistininkas (Prancūzija), patobulinęs aliejinę lempą stikliniu

kaminėliu (gaubtu), kuris sustiprino jos skleidţiamą šviesą.

Stefan Remez (1788–1844) – vaistininkas (Austrija). Šiuolaikinių degtukų išradėjas. Autorines teises

pasisavino jo liokajus

Friedlieb Ferdinand Runge (1794–1867) – vaistininkas, chemikas (Vokietija). Išskyrė fenolį ir

aniliną. Anilininių daţų gamybos pradininkas.

Carl Wilhelm Scheele (1742–1786) - vaistininkas, chemikas (Švedija). Pirmasis sukūrė gliceriną,

atrado vyno, citrinos, pieno rūgštis. Visi atradimai padaryti vaistinės labarotorijoje.

Herman Thoms (1859–1931) - vaistininkas, Berlyno universiteto farmacinės chemijos profesorius

(Vokietija). Atrado sachariną.

Theodor Torosiewicz (1789–1876) – vaistininkas (Ukraina). Įrodė, kad rudojo stiklo indai geriausiai

29

tinka vaistams laikyti.

Jon„ Walker (1817–1859) – vaistininkas (Anglija). Degtukų išradėjas.

Lonis Nikolas Vauquelin (1763–1829) – vaistininkas, chemikas (Prancūzija). Chromo, berilio

atradėjas.

Lietuvoje labiausiai ţinomo vaistininko, rašytojo Antano Ţukausko–Vienuolio kūryboje farmacija

paliko neišdildomą pėdsaką, nors gyvenimo saulėlydyje vaistinę rašytojas ir vadino baubu. Greta

garsaus Vienuolio švietė ne ką menkesnės ţvaigţdės: Garliavos vaistininkas Kazimieras Aglinskas,

knygnešys ir tautos ţadintojas; senojo Vilniaus universiteto profesoriai Andrius Sniadeckis ir

Johanas Frydrichas Volfgangas, kurių pastangomis farmacijos dėstymas Vilniaus universitete XIX

a. pradţioje pasiekė Vakarų Europos lygį. Antrą kartą vėl reikėjo siekti europietiškų aukštumų XX a.

pirmojoje pusėje, ką padarė Kauno universiteto profesoriai Petras Raudonikis, Benediktas Šiaulis,

Kazimieras Grybauskas. Farmacininkai, buvę carinės armijos karininkai, dalyvavo savanoriais

Nepriklausomybės kovose. Vaistininko padėjėjas Antanas Juozapavičius buvo pirmasis Lietuvos

karininkas, 1919 m. vasario 13 d. ţuvęs Nepriklausomybės kovose, gindamas bolševikų puolamą

Alytų. Provizorius Zenonas Kuzavas talkino organizuojant savanorius, materialiai rėmė kariuomenę.

Giedraičių vaistininkas M.Valeika subūrė miliciją ir 52 savanorių būrį. Valsčių, milicijos būriams,

kovojusiems su plėšikais, vadovavo Skuodo, Gruzdţių, Girkalnio, Raseinių vaistininkai.

Šlovinga praeitis kelia pasididţiavimą, tačiau neturėtų uţliūliuoti. Nes greta pasišventusių savo

profesijai ir ţmonių gerovei vaistininkų visada buvo ir tokių, kurie norėjo iš vaistininkystės tik vieno

– pinigų.

Dar senosios Graikijos komedijų rašytojai šaipėsi iš vaistininkų, kurie jiems buvo apgaviko ir

gobšuolio sinonimas. Galime apkaltinti ţymiausią antikos komedijų autorių Aristofaną, nuplėšus

garbę vaistininkystei, tačiau ar veidrodis kaltas, jei veidas prastokai atrodo? Kova tarp verslo ir

pašaukimo vaistininkystėje tęsiasi amţius. XVI a. eliksyrų pardavėjai, kuriuos lydėjo samdyti

aktoriai, savo pardavimų apimtimis ir gautu pelnu tikrai niekuo nenusileidţia šių dienų „sveikatos“

laidelių „daktarėliams“ ir „vaistininkams“. Skirtumas vienintelis – pastariesiems nebereikia turgaus

aikštėje lipti ant bačkos ir plėšyti savo gerkles. Naujosios technologijos talkina ne tik

mokslininkams, bet ir apsišaukėliams. Gerai paţiūrėjus, galima rasti dar vieną skirtumą – XVII-

XVIII a. apsišaukėliai eliksyrų pardavėjai, jeigu pirkėjas mirdavo, būdavo nukirsdinami. Dabartiniai

jų pasekėjai tampa TV ţvaigţdėmis ir aukštuomene. Tarsi viduramţiais, ir mūsų dienomis Lietuvoje

daugėja raganų, burtininkų, stebuklingų ţolininkų, kurie susirenka likučius nuo „farmacijos rinkos“

stalo. Panašius nuopuolius vaistininkystė yra išgyvenusi ţlugus Romos imperijai, Arabų kalifatui,

baigiantis viduramţiams. Kiekvienas toks nuosmukis buvo atgimimo pradţia, iškeldavęs

vaistininkystę iš purvo ir išgryninęs jos esmę. Lieka tikėtis, kad specialistų trūkumas leis

vaistininkui vėl tapti jei ne vaistinės, tai bent jau tvarkos joje šeimininku. Tai, jei tikėsime istorija,

turi padaryti svarstyklių pašaukimo lėkštelę svaresne.

30

1. Kristus – vaistininkas. Šveicarija, 1701 m.

31

2. Farmacijos studijos. Vokietija, 1496 m.

32

3. Keliaujantis vaistų pardavėjas. XVIII a. pradţia

33

4. Porcelianinis „Coca–cola“ indas. JAV, 1900 m.

34

5. Konkurencija ir reklama vaistininkystėje. Istorija ir etiniai bruoţai

Šiuo metu konkurencija ir reklama vaistinėje yra kasdieniai reiškiniai. Prieš dešimtį metų jie mums

draskė akis. Dabar mes jų tarsi nepastebime, nebent jie tiesiogiai paliestų mūsų gerovę. O tą jie daro

nuolat ir nebūtinai vien draugiška išraiška. Mes jų nepastebime, o tai reiškia, kad mes daromės

maţiau pastabūs ir jautrūs, ir tai nėra geriausia, kas gali atsitikti vaistininkui. Daţnas pagalvoja, kad

šie reiškiniai yra naujųjų laikų ţymė, ir jiems priešintis taip pat prasminga, kaip ir kovoti su interneto

plėtra. Jei paţvelgsime į vaistininkystės istoriją, suţinosime, kad šie dalykai seni kaip mūsų

profesija.

Konkurenciją Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertai panacėja laiko visoms ekonomikos

ligoms gydyti. Farmacininkai yra labiau konservatyvaus mąstymo ir konkurencijos visuotinu gėriu

nelaiko. Konkurencijos rūšis kasdieniniame gyvenime mes linkę suplakti į viena. Tikrovėje

konkurencijos rūšių galėtume išskirti bent dvi – tai juodoji (nesąţininga) ir baltoji (garbinga)

konkurencija. Nors juodoji konkurencija Lietuvoje yra lyg ir draudţiama, tačiau jokiais įstatymais ar

poįstatyminiais aktais nėra įvardinta, kas ji tokia. Sunku kovoti su tuo, ko nepaţįsti. Geriausiai šios

konkurencijos rūšis galima atskirti remiantis istoriniais pavyzdţiais. Istorija byloja, kad nuo

seniausių laikų juodoji konkurencija buvo smerkiama, o baltoji – aukštinama. Tačiau yra ir kita

patirtis – svarbiausieji dalykai pasaulyje buvo (ir turbūt tebėra) išsprendţami juodosios

konkurencijos būdu. Baltąją ir juodąją konkurencijas vaizdţiausiai įkūnija apeigos, vykusios

senaisiais laikais – tai dvikova ir nuodijimas. Ir nors dvikova buvo laikoma įtin garbingu veiksmu,

tačiau retas skyrius to meto vaistinėje buvo toks gausus, kaip priešnuodţių. Taip ir konkurencija

vaistininkystėje: nepaisant ilgus amţius trukusio baltosios konkurencijos garbinimo, skausmingiausi

lūţiai farmacijos istorijoje vyko dėl juodosios konkurencijos įtakos.

Juodosios konkurencijos poţymiai senaisiais laikais buvo šie:

1. Neteisingų ţinių apie konkurentą skleidimas. Garsiausias vaistininkas, nukentėjęs nuo tokios

kolegų veiklos, buvo Romos imperijos vaistininkas ir gydytojas Galenas, turėjęs vaistinę Romoje –

pačioje imperijos širdyje. Galenas garsėjo savo ţiniomis ir kokybiškais vaistais. Pats imperatorius

Markas Aurelijus terijaką (sudėtingą 64 komponentų priešnuodį) uţsisakydavo ne rūmų, o Galeno

vaistinėje. Ţinoma, tokia šlovė negalėjo patikti daugeliui kitų vaistininkų. Dėl apkalbų ir

skleidţiamų gandų Galenas netgi turėjo palikti Romą, kur grįţo tik asmeniškai pakvietus

imperatoriui. Lietuvišku pavyzdţiu galėtų būti dviejų vaistinių konkurencija Anykščiuose

tarpukariu. Čia Anykščių gydytojas H.Šumacheris ligoniams patardavo vaistus pirkti krikščioniškoje

K.Hoppeno vaistinėje, o ne ţydiškoje A.Ţukausko–Vienuolio vaistinėje.

2. Kainų „mušimas“. 1933 m. šį reiškinį taip komentavo provizorius J.Makauskis: “(...) atsiranda

tokių gobšų, kurie pradeda pavydėti savo kolegai kaimynui ir tokį sau planą susidaro: paleisiu

vaistus ir kitus reikmenis 10–15% pigiau, ateis daugiau ėmėjų, uţdirbsiu, padidinęs apyvartą.

Kiekvienas, kuris nuleidţia iki 40 proc. nuo ţinomų kainų, atsigriebia ant tokių dalykų, kurių kainos

plačiai nėra ţinomos, arba duoda vaistų ţemesnės vertės. Prieinama iki šelmystės. Vietoje brangių

patentuotų preparatų, pvz., aspirino, duoda pigesnį erzatsą - ac.acet.salic, kainą gi paima pigesnę uţ

pirmąjį, bet brangesnę uţ antrąjį. Yra vaistininkų, kurie laiko ir išdavinėja net neleistus įveţti

Lietuvon kontrabandinius preparatus, uţ kuriuos ima 200-300 proc. uţdarbio ir apgaudinėja

valstybės iţdą. Tai jau kriminalas...“.

3. Vaistininkų ir gydytojų papirkinėjimas. Tarptautinės kovos su korupcija organizacijos šiuo metu šį

reiškinį pasaulyje įvertina milijardais dolerių. Reiškinys išplito XIX a. antrojoje pusėje, kartu su

farmacijos pramone. Iki tol buvo ţinomi pavieniai atvejai, kai gydytojui vaistininkas atsilygindavo

35

uţ ligoniui išrašytą receptą. XX a. pirmosios pusės farmacinėje spaudoje aprašyti keli gydytojų

mėginimai ligoniui „patarti“, kurioje vaistinėje gaminti vaistus.

Juodosios konkurencijos pasekmės

1. Vaistininko autoriteto visuomenėje griovimas. Skleidţiami gandai apie vieną ar kitą kolegą

griauna ne tik jo, bet ir viso luomo autoritetą. Praradus visuomenės pagarbą, dingsta ir pasitikėjimas.

Ţmogui, kuris nepasitiki vaistininku, sunkiau padėti pasirinkti nereceptinį vaistą ar išaiškinti vaisto

vartojimo vingrybes. O tai gali būti grėsminga pačiam ligoniui.

2. Menkinamas vaistinės kaip sveikatos prieţiūros įstaigos įvaizdis, į pirmą planą ištempiant

komercinį interesą. Vaistinė visuomenės akyse tampa vaistų krautuve.

3. Nuolaidos ir akcijos skatina vaistų kaupimą ir vartojimą. Praktika, kai perkant vieną vaistą dovanų

duodamas kitas, apskritai netgi neverta kritikos, o turėtų būti persekiojama kaip pavojinga

visuomenei. Vaisto tapimas preke tautai kelia ne maţesnį pavojų, nei vaistininkui.

4. Nuolaidos sudaro prielaidas profesionalius (tuo pačiu brangiau apmokamus) darbuotojus pakeisti

pigesne (tuo pačiu maţiau kvalifikuota darbo jėga). Tai visuomenės dėmesio, esant visuotiniam

nuolaidų kultui, nesulaukia.

5. Praregėjimas, kad pacientas pats tampa preke, kurią parduoda vaistininkai ir gydytojai, o perka

farmacinės firmos, ţmones gali stumtelėti į platų šarlatanų glėbį.

Tačiau visos skaitlingos konkurencijos keliamos blogybės negali priversti apskritai uţdrausti

konkurencijos. Nebūtų konkurencijos – vaistininkai apkerpėtų. Net viduramţiais, kai vaistinių

steigimas buvo ribojamas privilegijomis, didikai prastuomenės skundus dėl brangių vaistų ir

atsainaus darbo spręsdavo paprastai – išduodami privilegiją mieste steigti antrąją vaistinę.

Naujaisiais amţiais, išnykus privilegijoms, iškeliama baltosios konkurencijos idėja. Baltoji

konkurencija – tai konkuravimas tinkamai įrengtomis vaistinėmis, tobulomis farmacijos mokslo

ţiniomis, vaistais, pagamintais lege artis, ar šių dienų kalba - tinkama farmacine rūpyba. Baltoji

konkurencija galėtų likti nepasiekiama, tačiau ţmonės pasąmonėje jaučia jos teikiamus privalumus ir

net, „pigiai“ įsigiję vaistą akcijos metu, informacijos apie jį eina pas „tikrą“ vaistininką – „ pigiai

nusipirkau vaistų, būkit geras, paaiškinkit, nuo ko ir kaip vartoti“.

Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, vos tik paminėjus baltąją konkurenciją, buvo prisimenama

Fereino vaistinė Maskvoje, kurioje, studijuodamas farmaciją ar bandydamas įsitvirtinti imperijos

didmiesčiuose, dirbo ne vienas lietuvis farmacininkas. Sakoma, kad lietuvius Fereinas didţiai gerbė

– matyt, dėl jų darbštumo ir tvarkingumo. Šios milţiniškos vaistinės Maskvos centre šeimininkui

lietuviška kilmė buvo geriausia rekomendacija. Kita vertus, lietuviai, padirbėję Fereino vaistinėje, į

atgimstančią Lietuvą parsiveţė tvarkingos ir solidţios vaistinės įvaizdį. „Farmacijos ţiniose“ ne

kartą rašyta: „Uţtenka prisiminti visiems farmaceutams ţinomą Fereiną ir tuoj bus aišku, kad

didţioji klientų simpatija įgyjama ne šlykščiomis intrigomis, ne kainų mušimu, o švariu, mandagiu

aptarnavimu ir geriausia prekių kokybe“.

Stebint juodąją ir baltąją konkurencijas šiandien, galime padaryti išvadą: visi juodosios

konkurencijos ginklai yra vadybininkų rankose, t.y. ţmonių, kurie su farmacija nieko bendra neturi.

Tačiau jų sukeltos audros bangos talţo būtent mūsų profesijos veidą. Baltoji konkurencija yra

vaistininkų rankose, ją į priekį turėtų stumti noras tobulėti ir padėti kenčiančiam. Tai skamba labai

36

pompastiškai, bet, deja, mūsų profesija ir yra tokia išskirtinė. Galime dejuoti, kad muziką uţsako

savininkas. Kita vertus, profesionalų trūksta, ir geras specialistas gali pasirinkti, kurioje komandoje

jam pavyks labiausiai atskleisti savo talentą. Ir jei tautos atstovams pavyks taip pataisyti LR

Konkurencijos įstatymą, kad juodoji konkurencija būtų uţdrausta ne tik teoriškai, baltosios

konkurencijos meistrų vertė dar labiau išaugs.

Reklamą visuomenė labiau mato, nei konkurenciją. Ir nors reklama didţiąja dalimi yra

konkurencijos kūdikis, viešųjų ryšių specialistai ją pateikia kaip ţmogaus laisvę rinktis ir gauti

informaciją. Reklama, kaip ir konkurencija, vaistininkystėje vaidina dvejopą vaidmenį – nelygu, kas

reklamuojama: vaistinės patikimumas ir specialistų gebėjimai, ar stebuklingi vaistai uţ prieinamą

kainą.

Vaistinės patikimumo reklamos pavyzdţiais mirga istoriniai šaltiniai. Senosios antikinio pasaulio ar

viduramţių Europos vaistinės patikimumą įrodydavo oficinoje iškabintais retais, tačiau savo

gydomosiomis savybėmis ţinomais daiktais – dţiovintais krokodilais, vienaragio ragais, vėţlių

kiautais, mandragoros šaknimis – jei turėta tokių retenybių, tokioje vaistinėje tikrai yra visos

vaistingosios medţiagos, kurių tik gali prireikti gaminant vaistus.

Nuo Renesanso iki XX a. pradţios didţiausias vaistinės patikimumo patvirtinimas – prašmatniai

įrengta oficina. Puikiais raiţiniais papuošti baldai, geriausių manufaktūrų meistrų ištapyti štanglazai,

meno kūriniais tapusios svarstyklės – visa tai lankytojui turėjo sakyti: vaistinė čia įrengta amţiams,

dėl to ir vaistai joje gaminami patikimi. XX a. pirmoje pusėje, daugėjant vaistinių ir joms smulkėjant

bei prastėjant išvaizdai, ne vienas senosios kartos vaistininkas atsidusdavo, prisiminęs puošnias

Fereino vaistinės sales su mandagiu durininku, krištoliniais sietynais, veidrodţiais ir minkštasuoliais.

Nieko nauja, pasakysite. Ir dabar senosios kartos vaistininkai dūsauja prisiminę, kaip atrodė

sovietinės Lietuvos vaistinės, savo groţiu stebinusios visos sovietinės imperijos gyventojus. Jų

išvaizdą taip pat galima laikyti vaistinės, solidţios sveikatinimo įstaigos, reklama. Tiesa, tuo metu uţ

puošnių durelių slėpėsi tuštokos lentynos. Ir formos bei turinio neatitikimas uţkliūdavo

drąsiausiems sovietmečio satyrikams.

Vaistinės patikimumo įvaizdį stiprino ir viešos akcijos. Vėlyvaisiais viduramţiais ir atgimimo

amţiuje Europos didmiesčiuose gausų ţiūrovų būrį surinkdavo vieša terijako gamyba. Terijakas –

vaistas, kurio istorija siekė Antikos laikus, buvo gaminamas iš 64 sudėtinių dalių, nemaţa dalis kurių

buvo egzotiškos ir sunkiai gaunamos medţiagos. Pagamintas vaistas turėjo būti brandinamas ne

maţiau nei dešimtį metų. Šis vaistas buvo ţinomas ir vertinamas kaip priešnuodis, jis buvo laikomas

panacėja. Vaistas buvo ne tik geras, bet ir brangus, tad netruko atsirasti apsukruolių, padirbinėjančių

šią vertybę. Kovai su falsifikatais ir buvo pasitelkta vieša terijako gamyba. Paskelbtą dieną, stebint

miesto ir baţnyčios galvoms, vaistininko pagalbininkai į rotušės aikštę išnešdavo 64 štanglazus,

svarstykles, grūstuves, farmakopėją. Viešai pagamintas vaistas būdavo sudedamas į indą,

uţkemšamas ir uţantspauduojamas vaistinės, miesto ir baţnyčios spaudais, po to iškilmingai

nešamas į vaistinės rūsį brandinti. Po tokių apeigų visas miestas ţinodavo, kur yra gaminami

patikimi vaistai.

Panašių reklaminių akcijų metu išgarsėjo ir minėta Fereino vaistinė Maskvoje. Jos sėkmės pradţia

laikomas viešas pasenusių vaistų naikinimas. Maskvoje būdavo paskelbiama, kada bus šis renginys.

Atėjus laikui, atsiverdavo vaistinės vartai, per juos išbildėdavo porinis veţimas, prikrautas vaistų

dėţių ir malkų, o gale jo buvo pririšta meška. Paskui veţimą traukdavo miestiečių minia. Maskvos

priemiestyje būdavo uţkuriamas lauţas, į jį suverčiami pasenę vaistai, nuo kurių liepsna pradėdavo

keisti spalvą. Tuo metu pribaigdavo mešką ir išlydydavo jos taukus (Rusijoje meškos taukai yra

ţinomas ir vertinamas vaistas). Šie renginiai pagarsėjo, jie sutraukdavo minias ţiūrovų. Fereino

37

vaistinė išgarsėjo, tapo populiariausia Maskvoje.

Vaistinės patikimumo liudijimas, tuo pačiu ir reklama, buvo leidimas vaistinės iškaboje naudoti

imperijos herbą. Lietuvos vaistininkai šios reklamos kiek privengė, todėl ir dvigalviai ereliai mūsų

vaistinėse buvo menki. Vytį vaistinių iškabose buvo leista naudoti iki 1937 m. Spaudoje

pasirodydavo ţinutės, kurių autoriai apkaltino vaistininkus naudojant valstybės ţenklą netinkamai,

t.y. komercinės įstaigos, vaistinės, reklamai. Trisdešimtaisiais dvidešimtojo

amţiaus metais į vaistinės oficiną įsiverţė vaistų reklama. Lietuvos vaistininkų draugija priėmė

istorinį sprendimą: prašyti vaistininkus nereklamuoti ir nestatyti į vaistinės langus jokių reklaminių

plakatų – vaistinė negali būti vieta reklamai. Vaistų reklama iš vaistinių išnyko sovietmečiu, vietą

uţleisdama socialinei reklamai (kaip mes dabar ją pavadintume). Oficinoje sovietmečiu kabojo

plakatai, raginantys rinkti vaistaţoles ar laikytis asmens higienos taisyklių, superkamos vaistų taros

kainininkai. Šis laikotarpis iš ţmonių sąmonės ištrynė kritinį poţiūrį į vaistų reklamą – kadangi jos

nebuvo, neįgijome atsparumo. Ţmonės, įpratę prie vaistų trūkumo, šiandien lengvai pasiduoda

vilionėms. Kritinio poţiūrio nėra ir dėl to, kad visuomenės gerbiami gydytojai nesibodėjo patys

dalyvauti reklaminėse akcijose. Deja, farmacininkai taip pat. Čia kyla etinis konfliktas: ar medikas,

viešai turintis ryšių su vaistų gamintoju, turi teisę spręsti su kito ţmogaus sveikata ir gyvybe

susijusius klausimus. Vakarų šalyse sprendţiama grieţčiau – diskutuojama, ar aktorius, ţinomam

filme vaidinęs gydytoją, gali reklamuoti vaistus, nes ţmonės gali patikėti, kad šį vaistą

rekomenduoja būtent gydytojas. Ramiai stebėdami ar klausydami, kaip reklamuojamas vaistas,

susitaikome su šiais nepageidaujamais reklamos reiškiniais:

1. Vaistų reklama ţmonių sąmonėje vaistą verčia paprasta preke.

2. Dėl vaistų reklamos ir jos specialistų įtakos svarbiausiomis vaisto savybėmis tampa kaina,

lentynėlės, kurioje vaistas padėtas, aukštis, įpakavimas (netgi spalvingi paveikslėliai ant dėţučių).

3. Vaistų reklama skatina vaistų vartojimą ir kaupimą. Tai gali kelti grėsmę ţmogaus sveikatai ar net

gyvybei.

4. Vaistų reklama skatina savigydą, o dėl jos kilusios grėsmingos būklės gali išryškėti tik tada, kai

medicina ţmogui padėti bus bejėgė.

5. Vaistų reklama menkina gydytojo ir vaistininko autoritetą. Apsidraudėliška frazė „pasitarti su

gydytoju ar vaistininku“ lieka be atgarsio. Kita vertus, daliai ţmonių ši frazė gali veikti ir

atstumiamai: juk reklama suformuoja aiškią nuostatą, koks vaistas ar papildas jiems yra gyvybiškai

būtinas, ir vaistininko įspėjimai juos erzina, „nes viską jau paaiškino daktarėlis per televiziją“.

6. Liūto dalį vaistų reklamoje uţima simptominių vaistų reklama. Šių vaistų vartojimas kelia grėsmę

ligai pereiti į chronišką stadiją.

Ar gali vaistininkas pasipriešinti šiems reiškiniams? Jeigu jis vaistininkas vaistinėje, o ne

pardavėjas vaistų krautuvėje, jis turėtų pacientą supaţindinti su nepageidautinais ir šalutiniais vaisto

keliamais reiškiniais, bei ko reikia saugotis jį vartojant. Galite pasakyti, kad 19-ka iš 20-ies klientų

numos ranka į tokius aiškinimus ar pasakys, kad viską ţino. Bet jeigu Jūsų įspėjimai padės išsaugoti

sveikatą ar net gyvybę nors vienam iš tūkstančio? Ar tikrai vertėjo tą padaryti, juolab, kad tai daryti

vaistininkas privalo. Nes jo tokia profesija, toks pašaukimas.

38

1. Vaistinės oficina. Vokietija, XVII a.

39

2. Terijako gamyba. XVI a.

40

3. J.Vėlavičiaus vaistinės Plateliuose oficina. 1937 m.

4. Vaistinės Nr. 211 langas. Panevėţys, 1962 m.

41

6. Vaistinės įrengimas, puošyba, pavadinimas

Ar vaistinės puošyba ir įrengimas gali būti profesinės etikos klausimas? Juk puošyba – dizainerių ir

dailininkų, o įrengimas – architektų rūpestis.

Liberalus poţiūris, nors ir pasirodys netikėta, yra sovietinės vaistininkystės atgyvena. Taip,

sovietinėje Lietuvoje prasidėjus puošniųjų vaistinių laikotarpiui, farmacijos sistemos valdţia

ypatingą dėmesį skyrė estetiniams dalykams. To meto vaistinės stebindavo lankytojus, išnirusius iš

pilkos sovietinės buities. Ţmonės, gyvenę standartiniame bute, apstatytame tipiniais baldais, patekę į

freskomis išdabintas, originaliais šviestuvais apšviestas, vienetiniais baldais papuoštas vaistines,

nedrąsiai ţengdavo ant prašmatnių grindų. Tiesa, tų puikių vaistinių, stebinusių savo išvaizda, vaistų

lentynos buvo pustuštės. Bet deficitas buvo visuotinė sovietinės sistemos ţymė, tad ir vaistų

trūkumas lankytojų labai nestebino, juolab, kad stebėtis ar piktintis tuometinės sistemos trūkumais

buvo gana pavojingas uţsiėmimas. Garsios to meto humoristės Vytautės Ţilinskaitės 1984 m.

publikuotoje humoreskoje rašoma apie po remonto atnaujintos vaistinės prašmatnybes ir elementarių

vaistų trūkumą joje. Dar po keliasdešimties metų šis kontrastas skaitytojams bus sunkiai

suprantamas. Deja, dėmesio sutelkimas į puošybą ne visada buvo toks malonus vaistinėje dirbančiam

vaistininkui, nes sąvokos „graţu“ ir „patogu“ retai sutapdavo. Todėl vaistininkai, apţiūrėdami

ekspoziciją Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje, stebėdavosi, kad XIX a. vaistinės

baldai – ne tik graţūs, bet ir puikiai pritaikyti vaistininko darbui. Nepriklausomybės aušroje, Lietuvą

pasiekus naudotiems vokiškiems vaistinių baldams, kilo nauja susiţavėjimo banga. Dabartinis

naujųjų vaistinių įrengimas, nors ir patogesnis nei sovietinių, taip pat kaip ir sovietinė sistema

„stumia“ vaistininką į tolimesnį planą. Tik, jei XX a. 70–80 metais vaistininkas turėjo „susispausti“,

tenkindamas dailininkų ir architektų įgeidţius, tai dabar vaistininkas priverčiamas paklusti

psichologų ir rinkodaros specialistų rekomendacijoms: vieno ar kito vaisto padėjimo lentynoje vieta

daţnai jau nieko bendra neturi su vaistininko darbo patogumu ir ergonomika. Vaistas guli kairėje ar

dešinėje, aukščiau, ţemiau ar nosies aukštyje, ir tai svarbu jo pardavimo apimtims. Vadinasi,

vaistinės įrengimas, vaistų išdėstymas verslininkų rankose tampa ginklu. Senais laikais prieš dvikovą

kautis besiruošiantiems oponentams sekundantai išsamiai paaiškindavo kovos taisykles. Šiuo metu,

vadovaudamiesi Vokietijos ar JAV statistika, galime teigti, kad ţuvusių dėl netinkamo vaistų

vartojimo skaičius per metus gerokai viršija per visus amţius ţuvusiųjų dvikovose skaičių. Vaisto

anotacijoje pacientas įspėjamas apie grėsmę ir pavojus, kuriuos tas vaistas gali sukelti. Lygiai taip,

jei elgiamės garbingai, tinklų savininkai lankytojams turėtų bent jau maţomis raidelėmis šalia įėjimo

į vaistinę įspėti, kokios gudrybės, norint palenkti pirkėjo valią ar apdumti jam akis, naudojamos

vaistinėje.

Kita vertus, psichologų ir rinkodaros ţinovų ţaidimai skirti ne vien į vaistinės lankytojams. Čia

paţeidţiama ir vaistininko veiklos erdvė – sumenkinama vaistininko patarimo, kuris galėtų stabdyti

piktnaudţiavimą vaistais, reikšmė. Ţmogus kryptingai stumiamas į labirintą, kupiną akligatvių,

nenaudingų nei jam, nei vaistininkui. Ypač pavojinga pastarųjų metų naujovė – savitarnos skyriai

vaistinėse. Kai lektorius šį stebuklą pirmą kartą pamatė 1990 metais JAV, jis pasibaisėjo: kas gali

atsitikti su vaistine. Ir kartu pasidţiaugė: ačiū Dievui, Lietuvoje to nėra. Dabar jau yra, ir yra skirta

savininkų pelnui didinti. O tai, lektoriaus įsitikinimu, nei su vaistine, nei su vaistininkyste nieko

bendra neturi. Ypač tai pavojinga turint omenyje mūsų tautos charakterį, kuris susiklostė ne

pačiomis maloniausiomis istorijos aplinkybėmis. Kaip ţinia, daţnam tautiečiui ko nors paklausti –

tolygu prisipaţinti, kad esi visiškas neišmanėlis. Kita vertus, ţinoti viską ir bet kuriuo klausimu

turėti tvirtą, nepakeičiamą nuomonę, nesvarbu, ar tai būtų politika, ar technika, ar farmacija –

„kietumo“ ir šaunumo poţymis. Gal čia gyvas leninizmo reliktas – jei kiekviena virėja galėjo valdyti

valstybę, tai dabar kiekvienas kiemsargis gali gydyti visas ligas. Kad ir kaip tai atrodytų komiška,

nesunku įţvelgti ir tragedijos bruoţų; visų gatvės politikierių argumentai išdėstyti gausiai

42

apmokamuose geltonosios spaudos puslapiuose. Kiekvieną savigydos specialistą lydi meistriškai

suderintas vaistų reklamos choras: televizija, radijas, spauda – gydo visi ir viską. Vaistininkas čia

gali tik sugriauti tobulą planą praturtėti, tad jis ir paslepiamas uţ savitarnos lentynų. O savitarnos

salės gale sėdinti kasininkė puikiai skaičiuoja pinigus, bet ne dozes.

Esate vaistininkas, turite puikų išsilavinimą ir praktinės patirties. Apţiūrėkite savitarnos lentynas ir

paskaičiuokite, kiek mirtinų kokteilių čia galima suplakti ir suţinosite, kad Valstybės ginklų fondo

parduotuvė tėra smulkus mirties ruletės lošėjas.

Vaistininkystės istorija liudija, kad ilgus amţius ir vaistinės įrengimas, ir jos puošyba buvo skirta

vaistinės kaip solidţios mokslo ir sveikatinimo įstaigos įvaizdţiui stiprinti. Vaistinės reputacija

nekelė nė maţiausių abejonių, kad joje galima gauti patikimą ir profesionalią pagalbą, sveikatai

pablogėjus. LDK vaistininkams pavyzdys buvo Jėzuitų ordino šv. Jono vaistinė. „Tai dviejų aukštų

namas su erdviomis ir labai patogiomis patalpomis. Ten pat įrengtos vietos ţolėms garinti, vaistams

paruošti ir destiliuoti. Pastatytos sumaniai parinktos spintos, ţinomo menininko papuoštos šventųjų

patronų paveikslais, kurių šaukiamasi, sergant įvairiomis ligomis, idant vaistinė kvepėtų ne tik

sveikata ir ţolėmis, bet ir vienuolyno dievobaimingumu“. Ne maţesnį pėdsaką nepriklausomos

Lietuvos vaistininkams paliko Fereino vaistinė Maskvoje. Čia lietuviai vaistininkai buvo

pageidaujami ir gerbiami, o grįţusiųjų į Lietuvą pasakojimai apie šią vaistinę uţburdavo vaistininkų

palikuonis. Štai Akmenės vaistininko A.Rušino dukters Augustinos pasakojimas: „Tėvo

prašydavom papasakoti apie Maskvą, Fereino vaistinę. Mums, nemačiusioms, ji buvo tarsi pasaka. Į

vaistinę reikėjo palipti laiptais, tada stiklines duris atverdavo durininkas armėnas. Patekdavai į

didţiulę salę, kurios viename krašte buvo oda apmušti minkšti suolai, palmės kubiluose, ant staliukų

stovinčiuose akvariumuose plaukiojo auksinės ţuvelės. Aukštai pakabintose liustrose degė elektros

lempos, buvo labai šviesu. Receptus reikėjo paduoti per pertvarą, kur dirbo receptarai, viduryje

pertvaros buvo kasa, o kitame gale gaudavai pagamintus vaistus. Uţ pertvaros buvo daug stalų, ten

judėjo baltais chalatais apsirėdę vaistininkai. Kiekvienas dėvėjo jam siūtą chalatą – kad nebūtų

negraţus ar apdribęs. Prie vieno stalo dirbo po du asistentus, buvo spintelė, kurioje sudėti atskirai

kiekvienam skirti įrankiai. Receptus asistentui krepšelyje atnešdavo pasiuntinukai. Koktorijoje buvo

verdami nuovirai, atskirame skyriuje tam paskirtas vaistininkas pasverdavo nuodus. Milteliai buvo

fasuojami skyriuje, kur dirbo vien moterys. Buvo ir sterilizacijos skyrius. Pagamintus vaistus

atiduodavo ferbinderiui, kuris išklausydavo asistento ataskaitą, kaţką patikrindavo, buteliuką

aprišdavo, uţantspauduodavo, priklijuodavo signatūrą ir uţdėdavo ant signatūros savo antspaudą.

Tada pasiuntinukai pagamintus vaistus nunešdavo apleseriui, kuris, prieš tai uţdėjęs savo antspaudą,

vaistą atiduodavo jį uţsakiusiam. Pasiimdavai vaistus, pasaka baigdavosi, ir reikėdavo išeiti“. Šis

pasakojimas nėra vienintelis, įrodantis, kad praėjusių laikų vaistinė vaiko akyse buvo lyg pasakų

pilis.

Didţiajam kunigaikščiui Aleksandrui III leidus, nuo 1748 m. prie Lietuvos vaistinių durų buvo

tvirtinamas valstybės herbas – liudijimas, kad tai yra valstybinės reikšmės įstaiga. Ši tradicija išliko

ir Rusijos imperijos laikais, ir nepriklausomoje Lietuvoje – iki 1937 m., kai visuomenėje kilo

subruzdimas, ar neslepia vaistininkai savo finansinių interesų garbingo Vyčio šešėlyje.

Vienas iš argumentų puošti sovietinės Lietuvos vaistinių vidų – „kad ţmogus, atėjęs į vaistinę,

nusiimtų kepurę“ (prov. V.Sedelskis). Perfrazuoti šį posakį būtų galima taip: „šiuolaikinės savitarnos

vaistinės yra tam, kad į vaistinę atėjęs ţmogus plačiai atvertų piniginę“.

Gal netikėtai šioje paskaitoje nuskambės vaistinės pavadinimo tema. Senosios vaistinės vadintų

šventųjų, gyvūnų (gulbių, liūtų, erelių) ar savininkų vardais. Savininko vardas vaistinės iškaboje

buvo garantija, kad ţmogus uţ šios vaistinės veiklą atsako savo garbe, kas anais laikais buvo didelė

43

vertybė.

Sovietinėje Lietuvoje, vienintelėje visoje imperijoje, vaistinės greta numerių galėjo kabinti

pavadinimą. Ta nematyta negirdėta naujiena sukrėtė Sovietų Sąjungos farmacijos visuomenę. Kaip ir

dar vienas naujadaras – didelis uţrašas „Apotheca“. Kaip ţinia, tuo metu tautine ir rusų kalba rašomi

uţrašai turėjo būti daugmaţ vienodo dydţio. Gi uţrašas „Apotheca“ lotyniškomis raidėmis, ţinomas

kaip paveldo dalis, buvo daug didesnis ir „riebesnis“.

Kai vaistines supirko tinklai, jų pirminiai pavadinimai išnyko. Tai galima paaiškinti įvairiai. Viena,

pagal tinklo grafiką migruojantiems vaistininkams lengviau pereiti iš vienos tokios pat vaistinės į

kitą, maţiau reikia laiko prisitaikyti. Naudojant vieną vardą, lengviau „stumti“ vaistų vartojimą

skatinančias kampanijas, kas taip pat yra labai naudinga. Kita vertus, psichologai sako, kad vienoda

uniforma apvilkus visą būrį ţmonių, jie praranda asmeninės atsakomybės pojūtį. Niurnbergo

tribunole vienas svarbiausių argumentų buvo „aš vykdţiau įsakymus“.

Tenka bendrauti su kolegomis, kuriems būna gėda prisipaţinti, kad jie dirba didţiųjų tinklų

vaistinėse. Juk tinkle dirbti nėra nei gėda, nei amoralu. Gėda, amoralu ir nusikalstama yra sulauţyti

vaistininko pasiţadėjimą pelno siekį iškelti aukščiau nei ţmogaus sveikata ar gyvybė. Yra puikus,

nors ir ţiaurus istorinis pavyzdys, įrodantis, ką gali vienas vaistininkas pačioje šiurpiausioje

aplinkoje. Koncentracijos stovykloje Aušvitce–Birkenau veikė SS vaistinė. Jai vadovavo

vaistininkas esesininkas H.Storchas, kuris siuntė kalinius rinkti vaistaţolių, vadovavo vaistų

gamybai, rūpinosi ligų profilaktika. Nepaisant neţmoniškų lagerio sąlygų, kaliniai nekrito kaip

musės. Vadovybė pakeitė vaistinės vadovą, paskirdama juo esesininką vaistininką A.K., kuris vietoje

vaistaţolių pasirūpino Cyklono B dujomis ir kitomis ţmonių nuodijimo priemonėmis, vaistinę

paversdamas nuodų sandėliu. Jį pakeitęs esesininkas farmacijos daktaras V.C. vaistinėje pradėjo

mokslinius tyrimus, dėl to daug kalinių mirė. Po karo farmacijos daktaras V.C. turėjo savo vaistinę

Štutgarte ir joje dirbo, kol buvo atpaţintas, sučiuptas ir nuteistas.

Tad, kai savo sąţinei prieš miegą pasiteisiname („dirbu tinkle, esu maţas varţtelis, nieko

nepakeisiu“), pagalvokime: o kas būtų, jei man likimas būtų lėmęs dirbti vaistinėje nacių ar sovietų

konclageryje?

Atsakydami į šį klausimą, pagalvokime, ar tikrai tokie galingi ir visagaliai yra tie, kurie nurodo, ir ar

jūsų asmeninė ir profesinė laisvė yra maţesnė jėga.

Etika – disciplina, į kurios uţduodamus klausimus ne visada malonu atsakyti, bet visi jie zuja mūsų

kasdienėse mintyse.

44

1.Vaistinės oficina. Lietuva XX.a pabaiga.

45

2.Vaistinės oficina. Lietuva XX a.pabaiga.

46

3. Vaistinės oficina. Lietuva XXa.pabaiga.

47

7. Farmacininkų profesinės organizacijos ir profesinė spauda

Kiekvienas turime savų nuoskaudų dėl farmacijos būklės Lietuvoje. Jeigu esame vaistininkai „iš

pašaukimo“ ir dirbame „iš širdies“, negalime būti abejingi savo profesijos praeičiai, šiandienai ir

ateičiai. Taip jau susiklostė, kad į daugumą skaudulių ar abejonių ţiūrime asmeniškai, tarsi tai būtų

susiję vien su manimi vienu, o kiti tarsi to pastebėjimo ir nėra verti. Blogiausiu atveju šios

nuoskaudos gali „išsiversti viršun“ bendraujant su kolegomis prie kavos ar kito gėrimo puodelio. Ir

įdomiausias šių pokalbių patyrimas – farmacininkų poţiūris į daugelį mūsų specialybės nūdienos

bėdų yra bendras. Vargu, ar nors vienu kitu klausimu rastume tiek sąlyčio taškų, kaip kalbėdami apie

vaistininkystę. Dėl to turėtų kilti paprasčiausias klausimas – jei bėdos yra bendros visiems, o mes

bent jau kalbėdami apie jas esame pavydėtinai vieningi, tai kodėl jos vaistininkų nėra sprendţiamos

taip vieningai, kaip yra aptariamos? Jeigu vienos ar kitos profesijos ar pomėgio ţmones kamuoja tos

pačios bėdos, joms spręsti yra vienintelis priešnuodis – vienijimasis pagal profesines ar pomėgio

ţymes. Ţinia, yra ţvejų draugija, yra „Renault“ ar „Audi“ mėgėjų klubai, yra net Lietuvos gydytojų

sąjunga ir Odontologų rūmai. Sunku susigaudyti, kiek gali nuveikti susivieniję ţvejai, tačiau ne

vienas vaistininkas, išgirdęs kolegų gydytojų ar odontologų kartu nuveiktus darbus, geranoriškai

jiems pavydi. Susidoroti su šiuo pavydu tėra vienas kelias – stoti į savąją profesinę organizaciją ir

veikti. O kai visi vaistininkai veiks kartu – pasaulis sudrebės. Ir čia iškyla vienas klausimėlis: kokia

profesinė organizacija Lietuvoje vienija vaistininkus? Lietuvos farmacijos sąjunga, Lietuvos

vaistininkų sąjunga, Provincijos vaistinių asociacija ir t.t. Čia ir abiejų rankų pirštų neuţteks. O ar,

sprendţiant svarbiausius farmacininkų klausimus, šios draugijos vieningos? Deja, ne. O iš kur tų

vaistininkus vienijančių organizacijų gausybė? Gal tai vardan ambicijų? O gal nuo ţilos senovės

ţinoma taisyklė „Skaldyk ir valdyk“? O verslo interesas valdyti vaistininkystę Lietuvoje matomas

plika akimi. Galime paklausti, ar būta Lietuvoje farmacininkus vienijančių tradicijų, gal posakis

„trys lietuviai – penkios partijos“, gajus ir farmacijoje?

Ţmonės, neţinantys savo istorijos, visą gyvenimą išlieka vaikais. Taip ir savosios profesijos istorijos

neţinojimas verčia vis išradinėti ir išradinėti dviratį. Tad paţvelkime, kas vienijo ar skyrė Lietuvos

vaistininkus praėjusiais amţiais.

Apie pagoniškos Lietuvos vaistininkų luomą ţinome labai maţai. Tačiau gydančiojo ir vaistus

gaminančiojo vadinimas ţiniuoniu bei išlikę aprašymai, ko ţiniuonis negali daryti (uţgynimai)

leidţia kelti hipotezę, kad ţiniuoniai buvo pagoniškosios Lietuvos dvasininkų luomo dalis,

priklausomi ar bent jau priţiūrimi krivių. Krikščioniškoje Lietuvoje vaistininkus vienijanti jėga buvo

Jėzuitų ordinas, nuo XVI a. pabaigos – XVII a. pradţios turėjęs savo vaistines, kuriose buvo

ruošiami vaistininkai. 1758 m. Jėzuitai gavo Lietuvos Didţiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus

Augusto III privilegiją „amţiniems laikams laikyti vaistinę“, bei išlaisvinti ir skelbti laisvus savo

išmokytus ir išlavintus jaunuolius. Jėzuitų išlavinti ir išlaisvinti vaistininkai iš Vilniaus pasklido po

visą Didţiąją kunigaikštystę. Tai, kad vaistininkas buvo ne tik išlavintas, bet ir išlaisvintas, turėtų

būti sektinas pavyzdys nūdienos kolegoms. Išsilavinimo daţnai neuţtenka. Norėdamas padėti

ligoniui, turi būti laisvas pasirinkti. Deja, šiandien retas vaistininkas galėtų pasigirti laisvas esąs. O

gal tėvai jėzuitai, amţiniems laikams turintys karaliaus privilegiją, galėtų išlaisvinti Lietuvos

vaistininkus?

Medicinos ir farmacijos istorikai farmacininkų profesinės organizacijos atsiradimą nukelia į XIX a.

pradţią.

1805 m. buvo įkurta Vilniaus medicinos draugija, iš kurios 15 steigėjų trys buvo vaistininkai:

J.F.Volfgangas, J.Gutas ir K.Vagneris. Tačiau medicinos draugija negalėjo daug laiko skirti

farmacijos teorijos ir praktikos problemoms. Todėl J.F.Volfgango ir Vilniaus miesto vaistininkų

48

iniciatyva buvo nuspręsta organizuoti savarankišką Vilniaus medicinos draugijos farmacijos skyrių.

1819 m. geguţės mėn. 17 d. Vilniaus medicinos draugijos farmacijos skyrius buvo atidarytas. Jo

uţdaviniai buvo šie:

1. Padėti praturtinti farmakologinį kabinetą.

2. Gamtos produktų, įeinančių į vaistų sudėtį, ir mineralinių vandenų cheminis tyrimas.

3. Informacijos apie ypatingus laboratorijose atliktų tyrimų atvejus pateikimas.

4. Senų farmacinių preparatų gamybos metodų tobulinimas ir naujų metodų kūrimas.

5. Atrasti būdų, kaip gaminti vaistus ir vietinės ţaliavos, kad nereiktų įveţti iš uţsienio.

6. Stebėjimai, kur auga reti vaistingieji augalai, ir tyrimai, kokiais kitais vietiniais augalais jie

gali būti pakeisti.

7. Nustatyti, kuo privatūs asmenys, parduodantys vaistinguosius augalus, gali juos pakeisti ar

falsifikuoti. Tokia medţiaga su aprašymu turi būti perduota Farmacijos skyriui, siekiant

išvengti falsifikavimo.

8. Domėjimasis uţsienio periodine literatūra, ypač liečiančia naujus atradimus ir išradimus,

įrengimus, mašinas ar instrumentus, naudojamus farmacijos srityje.

J.F.Volfgangas išsiuntinėjo kvietimus vaistininkams dalyvauti skyriaus darbuose, vildamasis, kad

pabus tyrimų ir stebėjimų dvasia ir bus pasitarnauta kraštui. Šis kvietimas sulaukė gyvo atgarsio, nes

J.F. Volfgangas buvo ypač gerbiamas Lietuvos vaistininkų, kaip amţininkai rašė, “(...) būdamas iš

pagrindų išsilavinusiu ţmogumi ir net iki fanatizmo atsidavusiu savo specialybei, troško pakelti

farmaciją į atitinkamą lygį“.

Farmacijos skyrius 1820 m. išleido ţurnalą „Pamiętnik farmaceutyczny Wilenski“. Tai buvo

pirmasis periodinis farmacijos ţurnalas Rusijos imperijoje, pirmasis periodinis farmacijos ţurnalas

lenkų kalba, pirmasis farmacijos periodinis ţurnalas, leistas dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Savo

turiniu, kokybe ir darbų originalumu jis niekuo nenusileido to meto panašiems Europos ţurnalams.

Šio ţurnalo atsiradimas buvo puikus postūmis Lietuvos farmacijai. J.A. Lobenveinas rašė: “(...)

atsiveria nauji ir puikūs laikai šio krašto farmacininkams. Lietuvos farmacija pradeda naują ir

svarbią epochą (...) jau atėjo laikas, kada Lietuvos farmacininkai bendromis jėgomis ţengė pirmąjį

ţingsnį, pakeliant tėvynės farmaciją“.

Čia reikėtų paminėti, kokia Lietuvos farmacija tapo po trečiojo abiejų tautų Respublikos padalinimo.

Kaip apie ją 1816 m. rašė J.F.Volfgangas, Lietuvos vaistininkai neturėjo jokių teisių, kurias suteiktų

specialus išsilavinimas, taigi buvo laikomi eiliniais prekeiviais, o vaistinės niekuo nesiskyrė nuo

paprastų krautuvėlių. Kad padidėtų pelnas, gydytojams buvo teikiamos dovanėlės. Jei prekyba

vaistais nesisekdavo, prekiauta „stebuklingais“ eliksyrais, uogienėmis, sausainiais ir uostomuoju

tabaku. Vaistai buvo gaminami nesilaikant jokių reikalavimų, parduodami be signatūrų, todėl daţnai

vienam ligoniui skirtą vaistą paimdavo kitas. Jei ir atsirasdavo koks farmacininkas, baigęs mokslus

uţsienyje, tai aplinka jį greitai sugadindavo, ir, pamiršęs mokslą, jis pradėdavo galvoti apie lengvą

uţdarbį.

Vilniaus medicinos draugijos Farmacijos skyriaus darbai šią šiurpią padėtį pakeitė neatpaţįstamai. Ir

tai yra pavyzdys, ką gali profesinė organizacija, turinti savo ţurnalą. Deja, po 1831 m. sukilimo,

uţdarius Vilniaus universitetą, apmirė Vilniaus medicinos draugijos, tuo pačiu – ir Farmacijos

skyriaus veikla. Nors darbai buvo tęsiami, ankstesnės įtakos nebedarė.

Kitos farmacininkų profesinės organizacijos atsiradimo teko laukti iki XX a. pradţios.

1910 m. Lietuvių mokslo draugijoje buvo įsteigta Medicinos ir farmacijos sekcija, kurios tikslai –

49

rinkti medţiagą augalų ţodynui, tirti Lietuvos vaistinius augalus ir liaudies mediciną, istoriją,

tvarkyti medicinos ir farmacijos terminologiją.

1911 m. „Lietuvos ţinių“ priede „Aušrinė“ pasirodė kreipimasis „Į draugus farmaceutus“. 1911 m.

kovo 22 d. pasirodė priedas prie „Aušrinės“ – „Farmaceutų reikalai“. 1915 m. Maskvoje įkurta

Lietuvių farmaceutų sąjunga, kurios tikslas buvo organizuoti Rusijoje gyvenančius lietuvių

farmacininkus, ir, progai pasitaikius, organizuotai grįţti į Lietuvą.

1920 m. Kaune buvo sušauktas Lietuvos farmacininkų, savininkų ir tarnautojų kongresas. Jame

dalyvavo 133 asmenų. Kongrese buvo nuspręsta:

1. Pakelti farmacininkų išsilavinimo lygį (t.y. į vaistinės mokiniu ir į universitetą farmacijos

specialybės mokytis gali stoti tik baigusieji visą gimnazijos kursą).

2. Lietuvos vaistinės tipas – koncesija, kurią gauna specialistai farmacininkai. Vaistinių skaičius

normuojamas pagal gyventojų skaičių.

3. Vaistai gyventojams parduodami tik vaistinėse.

4. Farmacijos reikalams tvarkyti steigiama Direktorija, kuriai vadovauti turi specialistai

farmacininkai.

1920 m. įkurta Lietuvos farmaceutų sąjunga (LFS), vienijanti farmacininkus ir savininkus bei

tarnautojus.

1922 m. įsteigta Lietuvos vaistininkų draugija (LVD), vienijusi vaistinių savininkus.

1926 m. įsteigiama Studentų farmaceutų draugija.

1931 m. įsteigta Lietuvos chemikų vaistininkų draugija.

Nors draugijų buvo nemaţai, tačiau jos glaudţiai bendradarbiavo. Pavyzdţiui, LFS ir LVD kartu

leido „Farmacijos ţinias“, profesinį ţurnalą, ėjusį 1923–1940 m. Šiame ţurnale buvo gvildenamos

profesinės problemos, nenutylėta apie negerovės, ypač kandţiai uţpuolami kolegos, prasiţengę

profesinei etikai. Visa ši graţi ir prasminga veikla, kurios pasekmės buvo juntamos visą sovietmetį,

– tai pagarba vaistininkui ir vaistinei kaip institucijai, buvo nutraukta Lietuvai praradus

nepriklausomybę. Draugijos uţdraustos, ţurnalas uţdarytas.

Sovietinėje Lietuvoje veikė Respublikinė farmacininkų mokslinė draugija (Sąjunginės mokslinės

farmacijos draugijos dalis). Didelio spaudimo iš Maskvos ši draugija lyg ir nejuto. Jai priklausė 90

proc. provizorių ir 7 proc. farmakotechnikų. Šiai draugijai paraginus, Lietuvos vaistinėse buvo

rašomi vaistinės istorijos metraščiai, daroma daug svarbių ir naudingų darbų. 1990 m. V neeiliniame

Respublikinės farmacininkų mokslinės draugijos suvaţiavime buvo nuspręsta pakeisti organizacijos

pavadinimą. Taip atsirado Lietuvos farmacijos sąjunga.

Kalbėti apie naujosios Lietuvos farmacininkų profesines organizacijas šiuo metu dar per anksti. Kaip

ir apie garsius ţmones – objektyviausiai vertinti galima, kai miršta paskutinis garsenybę paţinojęs

ţmogus. Taip išvengiama asmeniškumų. Viena, kas jau dabar bado akis, – tai organizacijų gausa ir

nenoras vienoms kitas išklausyti. Šio nenoro išklausyti pasekmė – Lietuvos farmacininkai neturi

vieningo etikos kodekso. Jei toks būtų, turėtų atsirasti ir Vaistininkų Garbės teismas. Jei

licencijavimo darbas būtų patikėtas profesinei farmacininkų organizacijai (toli pavyzdţių ieškoti

nereikia, taip yra Latvijoje), tokios institucijos, kaip Garbės teismas buvimas būtų ypatingai

50

drausminantis veiksnys. O kodėl to nėra? Todėl, kad nėra vienybės. Trukt uţ vadţių ir vėl iš pradţių.

Vienybės stokos vaisius skina farmacininkai. Vadovaudamiesi istorijos pavyzdţiais, galime tvirtinti,

kad vieninga ir aiškius tikslus turinti organizacija gali iš esmės pakeisti farmacijos būklę.

Prisiminkime, kokia farmacija buvo Lietuvoje iki Vilniaus medicinos draugijos Farmacijos skyriaus

atsiradimo, ir kaip ji pakito dėl šio skyriaus veiklos. Galima abejoti, ar senieji metodai tinka šiems

laikams – juk pasaulis keičiasi. Tokiems skeptikams galime rasti šiuolaikinių pavyzdţių – uţtenka

prisiminti, kaip vienas lietuviškos kilmės vaistinių tinklas verţėsi į Lenkijos rinką. Broliai lenkai

buvo pritrenkti agresyvumo ir įţūlumo (vaistai uţ vieną grašių, išpardavimai, nuolaidos, akcijos).

Atrodė, kad po pusmečio visos Lenkijos vaistinės pasiduos šio nematyto ţaidimo taisyklėms.

Farmacininkų laimei, o tinklininkų nelaimei, taip neįvyko. Kaimyninės šalies kolegos buvo kaip reta

vieningi – atsisakė dirbti profesinį orumą ţeminantį darbą, vieningai prispaudė didmenininkus –

„mes arba jie“, daug bendravo su vietiniais ţmonėmis. Taigi dalgis, šienavęs mūsų krašto vaistines,

atsimušė į kietą, vieningą farmacininkų akmenį. Ne maţiau aršūs mūšiai virė ir Latvijoje, kur

pasiekta gal maţiau įspūdingų pergalių. Čia kolegų vienybė taip pat davė savo vaisių. Lietuvoje to

dar neatsitiko, bet niekada ne vėlu pasitaisyti. O kelias tam vienas – priklausyti vieningai

farmacininkų organizacijai, kuri, tikėkim, kada nors Lietuvoje bus.

Organizacijai būtina spauda. Bet tai turi būti profesiniam tobulėjimui ir kolegų vienijimui skirta

spauda. Tokio leidinio Lietuvoje, deja, neturime. „Paskutinis mohikanas“ – Lietuvos farmacijos

ţinios – buvo pasukęs komercijos linkme. Kiti leidiniai buvo atvirai komercinės pakraipos vos ne

nuo pirmojo numerio. Jei atsigręţtume į vieningesnius ir gal laimingesnius kolegas kaimyniniuose

kraštuose, pamatytumėm kitokią spaudą: ir lenkų „Farmacja Polska“, ir latvių „Materia medica“

pirmiausia dirba vaistininkų ir farmacijos, o ne komercinių struktūrų labui. Kodėl taip nėra

Lietuvoje? Vėl – vienybės stoka. Latvijoje vaistininkų daug maţiau, nei Lietuvoje. Bet savąjį ţurnalą

jie išlaiko. Mes – ne. Napoleonas yra pasakęs: „Kas nemaitina savo kariuomenės, tas maitins

svetimą.“ Vienybė – puikus ţodis, kuris skamba ir Tautinėje giesmėje. Matyt dėl to, kad mums

Lietuvoje labiausiai jos ir trūksta.

51

1. Lietuvos vaistininkų draugijos pasitarimas Kaune 1932 m.

52

2. Studentų farmacininkų draugijos valdyba. 1938 m.

53

3. Farmacijos ţinios. 1928 m.

54

8. Etiniai bendravimo su gydytojais, pacientais ir vaistininkais aspektai

Ligonis, gydytojas, vaistininkas – šis trikampis mums tapo įprastas, ir mes jo tarsi nebepastebime.

Tačiau trikampis yra „kieta“ geometrinė figūra; jei bandysi jį suspausti, įsidursi į kurią nors viršūnę.

Ir kiekviena šio trikampio viršūnė vaistinėje vertinama savaip. Čia lemia ir tradicijos, ir

psichologiniai dalykai, ir etika.

Ligonis ir vaistininkas

Svarbiausias įstatymas yra ligonio sveikata („Salus aegroti suprema lex esto“). Ligonis ar jo artimas

į vaistinę ateina jautrus, paţeidţiamas, kaprizingas. Neretai jis čia apsilanko dar nesikreipęs į

gydytoją. Tuo galėtume dţiaugtis – vaistininku pasitikima. Tačiau vaistininkui tenka didţiulė

atsakomybė – nenutylančios simptominių vaistų reklamos paveikti ţmonės net nebegalvoja apie

išgijimą – svarbu, kad neskaudėtų, nekamuotų kosulys ir t.t. Įspėjus ţmogų, kad reikia ieškoti

negalavimo prieţasčių, t.y. kreiptis į gydytoją, galime sulaukti (ir sulaukiame) priekaištų. Ypač pas

gydytojus nenori eiti vyrai. Jiems svarbu „rytoj eiti į darbą“. Tačiau jei vaistininkas nepatars ligoniui

apsilankyti pas gydytoją, jį uţgrius atsakomybė dėl uţdelstos pagalbos.

Ne visada vaistininko suteikta farmacinė paslauga sutampa su vaistų pardavimu. Tai, kad ligonis

gauna nemokamą sveikatos patarimą, priartina vaistininką prie „anargyros“ – pirmųjų krikščionių

gydytojų, atsisakiusiųjų uţmokesčio uţ pagalbą. Nors tradiciškai tokia pagalba siejama su maţomis,

uţkampiuose esančiomis vaistinėmis, tačiau tikrai niekas netrukdo tokią pagalbą teikti ir „farmacijos

verslo šventovėse“ – savitarnos vaistinėse, nes farmacininko darbas ir pareiga – padėti sergančiam, o

ne didinti apyvartą. Tai, kad ţmogus po gana ilgo pokalbio išeina neįsigijęs vaistų, tačiau pasako

nuoširdų „ačiū“ – vienas geriausių farmacininko darbo įvertinimų.

Yra ir kitokių aplinkybių, dėl kurių lankytojas išeina iš vaistinės be vaistų. Ir „ačiū“ čia tikrai

neišgirsime. Pirmasis toks atvejis – kai atsisakymas išduoti vaistų susijęs su formaliomis teisinėmis

prieţastimis. Vaistininkas privalo paaiškinti pacientui tas prieţastis ir nurodyti galimybes gauti

vaistą. Kiekvienas vaistininkas iš savo praktikos gali pateikti šimtus šios situacijos pavyzdţių, ir ne

visada jie yra patys maloniausi.

Daug nemalonesnė situacija – kai vaistininkas ligonio sveikatos naudai turi atsisakyti išduoti vaistus.

Atliekant šią priedermę, galime sulaukti ir grasinimų, ir plūdimosi. Čia retas pacientas pagalvos, kad

tai, kas įvyko, padaryta jo labui. Tačiau vaistininko pašaukimas – tarnauti ligoniui – įpareigoja

vykdyti šią nemalonią, tačiau būtiną procedūrą.

Nepaisant tarnystės ligoniui, vaistininkas, kaip sakoma, privalo turėti stuburą. Kiekvienas esame

girdėję kreipinį „pardavėjau“. Čia būtina ţmogų mandagiai pataisyti: „atsiprašau, esu vaistininkas,

pardavėjai dirba kitose įstaigose“. Niekada negalima leisti savęs menkinti ir ţeminti. Bandymų

prijungti vaistininkus prie pirklių gildijos istorijoje ţinomas ne vienas. Senųjų laikų vaistininkai

apsigynė nuo šių antpuolių. Nepasiduoti turime ir mes.

Tvirtumą reikia parodyti ir priešinantis eilės spaudimui. Aplinkybės ţinomos visiems – jūs

konsultuojate ligonį, uţ jo stovintys eilėje garsiai replikuoja: greičiau, čia ne poliklinika, aš jau

dešimt minučių laukiu, ko čia kuičiatės? Turime būti tvirti – svarbiausias šiuo metu yra tas

lankytojas, kuriam teikiama farmacinė paslauga. Jei mes nepaaiškinsime to, ką turime paaiškinti,

ţmogaus gyvybei ir sveikatai gali kilti pavojų. Eilėje laukiantieji gali daryti įtaką ir pacientui. Jis gali

ne viską pasakyti ar ne visko paklausti drovėdamasis greta stovinčiųjų. Matyt sovietmečiu bandyta

įdiegti atskirų receptarų kabinetų sistema turėjo teisingą pagrindą. Ateities vaistinių dalykas –

55

atstumo tarp aptarnaujamo lankytojo ir laukiančiųjų eilėje nustatymas.

Ir etiniu, ir medicininiu poţiūriu baisiausia, kas gali atsitikti bendraujant vaistininkui ir vaistinės

lankytojui, – vaistininko tapimas vaistų išdavimo automatu. Farmacinė paslauga – kiek šaltokas

terminas. Kiekvieną vaistą turi lydėti ţodis – ir patariamasis, ir įspėjimo. Ir sunku įvertintiti, kas turi

didesnį poveikį – ţodis ar vaistas. Ţodis be vaisto gali padėti. Vaistas be ţodţio gali pakenkti.

Vienas svarbiausių Hipokrato teiginių, patekęs į priesaikos tekstą, – svarbiausia nepakenkti.

Ne tik vaistininkas daro įtaką ligoniui; ligonis taip pat daro įtaką vaistininkui. Tas poveikis ne visada

malonus. Apsisaugoti nuo blogosios įtakos senosiose oficinose ant receptūrinio stalo buvo statoma

apsaugos arka, papuošta šventųjų figūrėlėmis ar apsaugos ţenklais. Tokią arką galime nusipiešti

savo vaizduotėje, kai bendraujame su „sunkiais“ lankytojais. Ligoniui vaistininkas turi atiduoti visą

savo širdį, tačiau įsileisti į savo širdį visų bėdų neprivalo. Netgi turi nuo jų atsitverti. Farmacinė

paslauga turi būti suteikta nuoširdţiai ir profesionaliai, bet jokiu būdu – ne asmeniškai, sugeriant

visas ateinančias bėdas.

Gydytojas ir vaistininkas

Ankstyvaisiais amţiais gydytojas ir vaistininkas buvo tas pats asmuo: jis diagnozuodavo ligą,

skirdavo vaistų ir juos pagamindavo. Vaistų gamybai tampant vis labiau sudėtinga, šios profesijos

atsiskyrė. Istorikai turi įvairių hipotezių, kada tai atsitiko. Europos medicinos istorikai tokiu

atskirties tašku laiko XIII a. vidurį, kai Pietų Italijos karalius ir Vokietijos imperatorius Frydrichas II

paskelbė dekretą apie gydytojų ir farmacininkų teises ir pareigas. Šiuo dekretu gydytojams buvo

uţdrausta imti atlyginimą uţ ligoniui duodamus vaistus, o vaistininkui – gydyti. Sakoma, kad tai

buvo padaryta ne dėl ekonominių paskatų, o siekiant uţtikrinti ligonio saugumą – taip farmacininkas

įgijo teisę patikrinti, ar gydytojas recepte nepadarė klaidos, galinčios kainuoti paciento gyvybę.

Gydytojas ir vaistininkas – puikus duetas. Ir ne tik ligonio labui. Tarpukario metais didţiausia maţų

miestelių vaistininkų svajonė buvo sulaukti čia atsikraustančio gydytojo. Gydytojas – tai receptai,

padidėjusi apyvarta, sėkmė. Kita vertus, prieškariu prasidėjo tam tikra priešprieša tarp gydytojų ir

vaistininkų, kuri pasiekia ir mūsų laikus. Ne vieną priešišką ţodelį esame išgirdę iš gydytojų, ne

vieną tokį ir patys esam paleidę jų pusėn. Farmacininko etika bendradarbiavimą su gydytojais siūlo

grįsti partneryste bei vertinant jų darbą pagal rūpinimąsi ligoniu. Vaistininkas negali paciento

akivaizdoje diskredituoti gydytojo terapinio paskyrimo. Pastabas dėl pastebėtų klaidų jis turi

perduoti suinteresuotam gydytojui, o jei į tai nereaguojama ir klaidos kartojasi, – apie tai informuoti

Farmacijos departamentą. Taip teigiama etikos kodekse. Praktikoje viskas yra sudėtingiau.

Pavyzdţių iš savo praktikos turime kiekvienas. Štai farmakologas teigia, kad vaistą x negalima

vartoti ilgiau nei 20 dienų, o jūs matote, kad šis vaistas ligoniui skiriamas mėnesius. Kitas atvejis –

vienu metu ţmogus atneša receptų 8–10 vaistų, kuriuos kartu ir vartos. Kokia šių vaistų tarpusavio

sąveika, nedrįstų pasakyti nė akademikas. Kaip pasielgti šiais atvejais, kai negalima paţeminti

gydytojo autoriteto ligonio akyse, o ligonio sveikata yra svarbiausias įstatymas? Čia grieţtų taisyklių

nėra. Kiekvienas atvejis yra savitas ir nepakartojamas. Ţinoma, keletą kartų kakta atsimušus į sieną,

gali praeiti bet koks noras spręsti šias etikos problemas. Deja, turime pripaţinti, kad tai nėra vien

etinės bėdos – jos gali būti pavojingos ţmogaus sveikatai. Todėl atbukti ir numoti ranka negalima.

Dantė, pats dirbęs vaistinėje, rašė: „Abejingiesiems – pragaras“. Sėkmės, sprendţiant šį sunkų

klausimą garantai – geranoriškumas, pagarba ir bendro sprendimo paieška.

Ţinoma, galime paleisti lieţuvį, kokie tie gydytojai – kaip jie parsiduoda farmacinėms firmoms.

Kiekvienas esame matę receptų su lipdukais ar jau atspausdintų, kur telieka įrašyti ligonio pavardę ir

uţdėti spaudą. Kai apima toks pyktis, pagalvokim, ar mes, farmacininkai esame be nuodėmės. Nei

56

farmacija, nei medicina nėra pašaukta spręsti finansinių problemų. Ir vaistininko ir gydytojo rūpestis

– ligonio sveikata. Gydytojas yra saistomas Hipokrato priesaika, vaistininkas – vaistininko

pasiţadėjimu, o ligonis – noru pasveikti. Baigiant šią nelengvą temą reikia priminti, kad gydytojas ir

vaistininkas yra kilę iš to paties kamieno. Gydytojų ir vaistininkų globėjai šv. Kosma ir šv.

Damijonas – broliai. Šiais laikais gydytojas negali padėti ţmogui be vaistininko pagalbos, o

vaistininkas – be gydytojo. Ţinoma, kai sunku ką nors išspręsti, galime ir pasijuokti: gydytojui reikia

gyventi, dėl to jis rašo receptą; vaistininkui reikia gyventi, todėl jis parduoda vaistą; ligoniui reikia

gyventi, todėl jis tą vaistą išmeta.

Vaistininkas ir vaistininkas

Dėl keblumų bendraujant vaistininkui ir gydytojui ar vaistininkui ir pacientui, ţinia, kieno pusę

palaikome. Tai darome arba dėl profesinio solidarumo, arba dėl patiems gerai paţįstamų situacijų

vertinimo. O kaip turi bendrauti vaistininkas su vaistininku, retai pagalvojame. Lyg savaime būtų

viskas aišku. Jei paţvelgsime į kitų kraštų farmacininkų etikos kodeksus (deja, Lietuvos

farmacininkus vienijančio etikos kodekso neturime), matysime, kad santykiams su kolegomis skirta

didţioji kodeksų dalis.

Vaistininkų santykiai turi būti grindţiami tarpusavio pagarba, kolegiškumu ir solidarumu. Jie privalo

dalintis patirtimi, vienas kitam padėti. Tokia nuostata niekam nekelia abejonių ir yra neginčijama.

Kolegiškumo ir solidarumo vaistininkams (ţinia, jei nekalbėsime apie Lietuvos farmacininkų

visuomenines organizacijas) netrūksta. Tarpusavio pagarbos pritrūksta nebent didţiųjų tinklų

vaistinėse – čia aršiai taikomi rinkos dėsniai (procentas prie atlyginimo uţ apyvartą, vaizdo kameros

ir mikrofonai) palieka savo pėdsaką – neskatina solidarumo ir kolegiškumo. Savo kolegų pokalbiais

susidomėjusi administracija nesibodi mikrofono įkišti ir valgomajame, kur nuo seniausių laikų kaip

niekur kitur buvo gyva kolegiškumo ir solidarumo dvasia. Ţinia, šios savybės, kai klausosi „didysis

brolis“, sumenkėjo.

Didesnę profesinę patirtį turinčių vaistininkų pareiga – perduoti jaunesniems kolegoms ţinias ir

patirtį. Su šia nuostata asmeniškai esame susipaţinęs kiekvienas – ir kai atlikome vaistinėje praktiką,

ir pirmosiomis savarankiško darbo savaitėmis. Patys savo kailiu esame patyrę, kokia tomis dienomis

mums buvo svarbi geranoriška kolegų pagalba. Vienoks ar kitoks vyresniųjų kolegų poţiūris į darbą

jaunam specialistui gali turėti lemiamos įtakos formuojantis jo asmenybei. Ateina laikas, kai

patirtimi dalintis galime ir mes. Tada dalis jaunojo kolegos ateities yra mūsų rankose. Turime

pasistengti, kad šios rankos būtų geros.

Vaistininkas turi rodyti pagarbą profesijos senjorams, taip pat negalios ištiktiems kolegoms ir

kolegėms. Tai turbūt pati egoistiškiausia etikos kodeksų nuostata. Vykdydami šios nuostatos

reikalavimus, mes tikimės, kad ir su mumis taip bus elgiamasi. Kita vertus, pagarba veteranams ir

rūpinimasis pasiligojusiais kolegomis yra luomo poţymis.

Savo tarnybinių santykių srityje vaistininkai turėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp sąţiningos

konkurencijos ir profesinio solidarumo. Ši etikos kodeksų nuostata yra ypatinga, nes didţiąja dalimi

skirta vaistininkui – vaistinės savininkui. Tokių vaistinių Lietuvoje šiuo metu yra ne tiek daug.

„Tinkluose“ dirbantys vaistininkai konkurencijos jau nebevertina taip asmeniškai. Matyt, tai vienas

iš nedaugelio teigiamų bruoţų, kuriuos į mūsų vaistininkystę įbrėţė tinklai.

Vaistininkas turi vengti bendradarbiavimo, kuris yra neteisinis ir neturi gero vardo. Šis kodeksų

reikalavimas budi mūsų asmeninės garbės sargyboje. O gundymų jį paţeisti patiriame ne vienas – iš

firmų atstovų, vadybininkų, ţadančių aukso kalnelius uţ profesinės garbės jausmo supančiojimą.

57

Pasiteisinimas, pasidavus šiems gundymams, yra labai paprastas: valgyti juk norisi. Deja, šis

pasiteisinimas nevykęs. Sunku būtų rasti pasaulio istorijoje pavyzdį, kai farmacininkas būtų miręs

badu. Yra daugybė programų, kurios rūpinasi prostitucijos biznio aukomis. Kūno pardavinėjimas ir

jo pirkimas uţtraukia ne tik nuodėmę, bet ir kitas nemalonias pasekmes. Kūnas yra kūrinys. Kūną

turi ir ţmonės, ir ţvėrys. Protas taip pat yra kūrinys. Didţioji kūrinijos dalis protu nėra apdovanota.

Logiška išvada – kūnas yra menkesnė dovana nei protas. Jei ši išvada yra teisinga, tada proto

pardavimas yra didesnė nuodėmė negu kūno pardavimas. Norint pasiteisinti, galima rasti tūkstančius

prieţasčių, o atsisakyti parsiduoti uţtenka vienos. Vieną surasti lengviau nei vieną iš tūkstančio.

Daugelis mūsų farmaciją pasirinko kaip vaikystės svajonių profesiją. Deja, vaikystės svajonių

išsipildymas nėra lengvas dalykas. O vaistininkystėje pagundų uţversti svajonę kupiūromis nemaţai.

Dėl to profesinė etika yra bjaurus reiškinys, trukdantis ţmogui gyventi puoselėjant hedonistinę

dvasią, bet labai naudingas vaistas sąţinės rūgštingumui maţinti.

1.Vaistinė – baras. JAV, 1905 m.

58

2.Pirmoji pagalba vaistinėje XVIII a.

59

3. Vaistinės oficina .Lietuva XX a. antra pusė

4. Ligonis. 1902 m.

60

9. Tikėjimas ir farmacija

Šis paskaitos pavadinimas gali būti politiškai nekorektiškas. Tikėjimas yra asmeniškas dalykas ir

apie jį kalbėti viešai lyg ir nėra ko. Kita vertus, mus slegia sovietmečiu prievarta primestas tikėjimo

išsiţadėjimas – išsilavinusiam ţmogui prisipaţinti esant tikinčiuoju buvo tolygu sunaikinti save kaip

specialistą. Kaip ir daugelis sovietinių tradicijų, ši išliko gyva – jei kas viešai kalba apie tikėjimą, jis

arba įtariamas priklausantis kokiai sektai, arba patyrė sunkiai pakeliamą sukrėtimą. Šiaip gi viešas

tikėjimo išpaţinimas yra retas dalykas. Ir kiek keistokas. 2005 m. lektoriui teko skaityti viešą

paskaitą Vilniuje, garbingoje mokslo įstaigoje. Po paskaitos priėjusi ţurnalistė norėjo patikslinti

keletą frazių. Ji paklausė: „Paskaitos metu aš supratau, kad jūs – tikintis ţmogus“. Kai atsakiau, jog

ji suprato teisingai, moteriškė keistai paţiūrėjo ir paklausė, ar aš nebijau to pripaţinti, palinkėjo

laikytis ir ilgai spaudė ranką. Lektorius pasijuto lyg gyvenąs Lietuvos katalikų baţnyčios kronikos

platinimo laikais, o ne 15-ais nepriklausomybės metais. Tačiau, paskaičius didţiuosius laikraščius, ir

šiandien kartais galima pritarti gerbiamai seseriai Nijolei Sadūnaitei: maţai kas pasikeitė.

Kas sieja ir priešina tikėjimą ir mediciną, tikėjimą ir vaistininkystę? Sąsajų ir priešpriešų yra daug

daugiau nei galima įtarti esant. Pirmiausiai atmintyje išryškėjantys dalykai – tai inkvizicija ir

egzorcizmas. Šie egzotiški, mistikos kupini ir baimę keliantys dalykai lyg ir pranoksta kitus, ne

maţiau ţinomus ir svarbius. Inkvizicijai priskiriamas medicinos mokslo paţangos stabdţio vaidmuo

ir tai ypač akcentuota sovietiniuose medicinos istorijos vadovėliuose. Egzorcizmas dvelkia

viduramţiais ne maţiau nei inkvizicija, bet yra gyvas ir naudojamas po šiai dienai. Ir Lietuvoje taip

pat. Piktosios dvasios įtaka ţmonių sveikatai pripaţįstama visose religijose. Štai Tibeto medicinoje

nurodoma, kad 25 proc. ligų lemia demonai. Krikščionybės arsenale, kovojant su tamsos jėgomis

prie ligonio lovos, taikomas ne tik egzorcizmas. Maldos šv. globėjams, gelbstintiems nuo įvairių

ligų, ilgus amţius buvo labai populiarios. Šventieji globėjai turėjo „specializaciją“: šv. Agota –

motinų, praradusių pieną, globėja, šv. Ona globojo gimdyves, šv. Antanas Paduvietis – sergančius

vaikus, šv. Apolonija globojo kenčiančius dantų skausmą, šv. Fabijonas – raupsuotuosius ir maru

susirgusius. Šv. Liucija globojo sirgusius akių ligomis, šv. Rokas – maru, raupsais, cholera, šiuo

metu – AIDS; šv. Valentinas – epilepsija, šv. Kosma ir šv. Damijonas, šv. panelė Marija –

universalūs globėjai. Ypač turtingą globėjų sąrašą turi stačiatikiai. Šioje tradicijoje yra maldynai,

pritaikyti įvairioms ligoms gydyti. Lietuvoje gyva tradicija – sveikatos malonių melsti prie šiomis

malonėmis pagarsėjusių šventų paveikslų, uţ pasveikimą atsidėkojant votais – padėkos ţenklais.

Šventovėse rengiami atlaidai, kurių konkrečios dienos skiriamos melsti ligoniams sveikatos. Ţmonės

sveikatos intencija uţperka šv. mišias. Išgydymo šv. mišios taip pat aukojamos Lietuvos baţnyčiose

ir apie jų esančią atmosferą sunku papasakoti – tik jose dalyvavusieji gali paliudyti, kokių

išgyvenimų patyrė.

Aukščiau išvardinti dalykai labiausiai ţinomi ir krentantys į akis. Tikėjimas paliko ryškų pėdsaką

Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijoje – medicinos ir farmacijos aukštojo mokslo pradţia

siejama su Jėzuitų ordino veikla. Pirmosios ligoninės – špitolės – buvo steigiamos greta baţnyčių ir

vienuolynų.

Sunkius ligonius slaugantys vienuoliai ir vienuolės šiuo darbu savo pašaukimą liudijo ir senaisiais

laikais, ir sovietmečiu, ir dabar.

Šiuo metu medicinos ir tikėjimo keliai susikerta keliose kryţkelėse: tai eutanazija, abortai, dirbtinis

apvaisinimas ir kontracepcija.

Šiose kryţkelėse atsiduria ir farmacininkai. Sudėtingiausios mūsų profesijos ir aborto bei

61

kontracepcijos sankirtos.

Abortas ir farmacija iš pirmo ţvilgsnio lyg ir neturi nieko bendra. Tačiau prisiminkime A.Ţukausko-

Vienuolio „Paskenduolę“ ir Veronikos vizitą pas „bobutę“. Matyt tokios „paslaugos“ būdavo

teikiamos kai kurių ţolininkų, nors apribojimų gausa lietuviškoji liaudies medicina stipriai skyrėsi

nuo kaimynų. Dr. E.Šimkūnaitė rašė, kad persileidimą sukeliančių priemonių Lietuvoje ţinota

maţiau nei kaimynų kraštuose. Dr. E.Šimkūnaitė tai siejo su gausiais karais ir sukilimais –

kiekviena gyvybė buvo svarbi valstybei ir tautai. Abortatyvinių priemonių šešėlio būta ir vaistinėse.

Štai XX a. pradţioje Leipalingio vaistininkas buvo apkaltintas davęs tam skirtų miltelių vienai

graţaus kareivio apgautai panelei. Išgėrusi tų miltelių ji labai pasiligojo.

Cheminis abortas verţiasi ir į nūdienos vaistines. Štai Lietuvoje jau ne pirmą kartą bandoma

registruoti mifepristoną – Ru 486. Vaistu šio preparato pavadinti negalima, nes iki šios dienos nėra

įrodytų vartojimo būdų, kuriais būtų galima išgydyti ţmoniją nuo ligų. Ru 486 – abortą sukeliantis

preparatas. Jis blokuoja maitinamąjį hormoną progesteroną – embrionas miršta badu. Veiksmingas

preparatas nuo 5 iki 7 nėštumo savaitės, t.y. kūdikis nuţudomas, kai jau plaka jo širdelė. Katalikiškų

organizacijų ir grieţtos vyskupų pozicijos dėka šis preparatas mūsų šalyje neregistruotas. Tačiau

farmacininkų profesinėje spaudoje vėl pasirodančios ţinutės apie mokslinius šio preparato tyrimus

rodo, kad gamintojas ginklų nesudėjo, ir galima tikėtis, kad sulauksim šio neprašyto svečio

vaistinėje. Tada farmacininkas bus priverstas dalyvauti darant abortą, o katalikui tai – didţioji

nuodėmė. Bet pagal pateiktą receptą vaistą išduoti privalai. Čia ir kyla įsitikinimų ir darbo

konfliktas. Pačioje XXI a. pradţioje JAV nuskambėjo įvykis, kai vaistininkas katalikas vaistinėje

atsisakė pagal receptą parduoti merginai kontraceptikų. Vaistininkas buvo paduotas į teismą, o JAV

farmacijos visuomenė suskilo į dvi stovyklas: smerkiančiųjų ir palaikančiųjų. Ar tai būtų įmanoma

mūsuose? Mes niekada apie tai nesusimąstome, tačiau, jei be recepto parduodame kontraceptikus,

imamės visos atsakomybės, ir ne tik dėl nepageidaujamų bei šalutinių poveikių šleifo, bet ir

tikinčiojo, jei toks esame, atsakomybės. Kartais šioje srityje pasigirsta tragikomiškų gaidų, sakykim,

reklama: „Abortas ar piliulė ryte – pasirink“. Taip „kitos dienos“ piliulių gamintojai pasirodo esą

kovotojai prieš abortus. Deja, „kitos dienos“ piliulės vienas iš veikimo būdų – trukdymas apvaisintai

kiaušialąstei įsitvirtinti gimdos sienelėje. O apvaisinta kiaušialąstė, remiantis Katalikų baţnyčios

mokymu, yra gyvybė – toks pats ţmogus, kaip ir mes visi. O neleidimas jam gyventi...

Šioje paskaitoje neišsiversime be didţiausio šių laikų dvasinio autoriteto – popieţiaus Jono Pauliaus

II kalbos, pasakytos 1990 m. Tarptautinės farmacininkų katalikų federacijos atstovams. Šis etinis ir

dvasinis farmacininko profesijos įvertinimas, duotas šv. Petro įpėdinio, ţmogaus, jautusio ryšį su

mūsų Tėvyne, turėtų būti ţinomas farmacininkams:

„Baţnyčia, kaip ţinote, rūpinimąsi ligoniais laiko ypač svarbiu savo misijos aspektu.

Susikoncentruojant ties dvasiniais dalykais, negalima aplenkti klausimų, susijusių su kūno sveikata.

Argi nenaudojama terminija, perimta iš jūsų, kai kalbama apie „sveikatos malonę“, arba, kai

dvasinės dorybės ir vertybės vadinamos „gydančiomis priemonėmis“.

Spartus medicinos mokslo ir praktikos vystymas, visuomenės sveikatos prieţiūros ir profilaktinės

medicinos laimėjimai susiję ir su dideliais farmakologijos pasiekimais. Dėl to ypač išsiplečia

farmacininko tarpininkavimo vaidmuo, kuris visad buvo reikalingas gydytojui ir ligoniui. Jums

tenkančių pareigų supratimas lemia tai, kad vis daugiau dėmesio jūs skiriate kultūriniam, etiniam ir

dvasiniam jūsų misijos įvertinimui. Juk iš tiesų farmacininko santykis su ţmogumi, kuriam reikia

vaistų, viršija šio bendravimo komercinį aspektą ir reikalauja ţinių, norint suprasti besikreipiančio

ţmogaus asmenines problemas bei farmacinės tarnybos pagrindų aspektus, skirtus ţmogaus orumui

62

ir gyvenimui.

Esu ne kartą pabrėţęs, kad farmacininko veikla kartais gali būti panaudota neterapiniams tikslams,

kurie prieštarauja dėsniams ir įţeidţia ţmogaus garbę. Suprantama, parduodant vaistus, juos

gaminant ir vartojant, būtina tiksliai vadovautis etikos kodeksu. Pagarba šiam kodeksui teikia vilčių,

kad nebus paţeidţiamos pagrindinės ypatingai aktualios nuostatos, turint galvoje jūsų krikšto misiją

ir krikščioniško liudijimo įsipareigojimą.

Visa tai reikalauja iš farmacininkų nuolat atnaujinamų apmąstymų. Atsiranda vis naujų atakų prieš

ţmogaus gyvenimą ir jo garbę formų, netgi atvirai ar slaptai panaudojant vaistus, nors jie niekada

neturi būti nukreipti prieš gyvybę. Štai kodėl farmacininkas katalikas, besiremiantis nekintančiais

ţmogaus sąţinėje įrašytais etikos pagrindais, privalo būti įţvalgus vaistus perkančių ţmonių

patarėjas. Be to, jis turi būti moralinis ramstis visiems, perkantiems įvairias medicininės paskirties

priemones, visiems, kuriems reikia patarimo, vilties ţodţių ir nurodymų jų tolesniam gyvenimui.

Parduodamas vaistus farmacininkas negali paaukoti savo sąţinės nuostatų geleţinės rinkos teisės

labui arba pataikauti įstatymdavystei. Tikras ir galutinis pelnas turi būti gaunamas tik vadovaujantis

moralės teise ir pripaţįstant baţnyčios nuostatas. Farmacininkai katalikai visuomenės akyse turi

uţsitarnauti kompetentingų ir tikrų patarėjų įvaizdį, nes kitu atveju juos vienijančios organizacijos

prarastų jų egzistavimo prasmę. Farmacininkui katalikui baţnyčios mokymas apie pagarbą ţmogaus

gyvenimui ir jo asmenybei nuo pradėjimo iki mirties turi būti svarbiausia etikos ir moralės gija. Ji

yra nekintama ir negali būti pasirinktinai priderinama. Ţinodama mokslo ir technikos pasiektų

naujovių sukeltas problemas, baţnyčia vis daţniau kreipiasi su nurodymais į sveikatos apsaugos

darbuotojus, kurių tarpe yra ir farmacininkai. Šių nurodymų įgyvendinimas – tai gana sunki pareiga

jūsų kasdienėje veikloje, bet jis susijęs su pagrindiniais principais, kurių farmacininkas katalikas

negali atmesti.

Atlikdami savo pareigas jūs turite rodyti palankumą tiems, kurie perka vaistus; juk tai yra jūsų

artimieji ir, sekdami Gailestingojo Samariečio pavyzdţiu, privalote ne tik matyti jų tiesioginius

poreikius, bet ir laikyti juos broliais, ieškančiais daugiau nei materialinės paramos.

Evangelija kalba apie gydomąją galią, kuri spinduliavo iš Kristaus asmenybės; ligoniai ir neįgalieji

ateidavo prie Jo, nes Jis pagydydavo jų kūną ir sielą. Šia dvasia turite darbuotis ir jūs, atlikdami savo

profesines pareigas, būdami krikščionių tikybos išpaţinėjais“.

Štai kiek malonių ir įpareigojančių ţodţių mums, farmacininkams, skyrė ţmogus, kurio paskelbimo

šventuoju, manau, visi sulauksime. Perskaitę šią citatą, suprantame, kad greta profesinių

įsipareigojimų ir draudimų krikščionis farmacininkas turi ir kitų paskatų bei apribojimų. Ir prieţiūra

čia grieţtesnė – jei oficialios kontroliuojančios institucijos ko nors gali ir nepastebėti, tai

atsakomybės Paskutiniame teisme tikrai neišvengsime. Katalikiškoje Lietuvoje vaistinėje kabantį

Nukryţiuotąjį retai išvysi – ne visiems vaistinių savininkams tokia prieţiūra reikalinga. Tačiau ant

kaklo kabantis, o geriau – širdyje esantis, kryţelis ne vienam padėtų atsispirti gausioms vaistinėje

galimoms pagundoms. Čia reiktų prisiminti švento Pauliaus šūkį, viduramţiais puošusį ne vieno

kilmingo ţmogaus šarvus: „Broliai, jei Viešpats su mumis, tai kas prieš mus?“. Deja, šitas „kas“ yra

numanomas ir galingas. Gal dvarų uţ parduotą dūšią šiais laikais nebesiūlo, tačiau kelionei į šiltus

kraštus tikrai dar gali sukrapštyti. Ir kova tarp tamsos ir šviesos jėgų vaistinėje šiandien vyksta visu

aršumu.

Po šios paskaitos gali kilti natūralus sekuliarios visuomenės klausimas, ar tikrai tik tikintis ţmogus

gali būti geras vaistininkas. Ne, nebūtinai. Tačiau tikinčiam ţmogui būti geru vaistininku, o ne geru

63

vaistų pardavėju, yra daug lengviau.

1. Šventasis Rokas – sergančiųjų raupsais, maru, cholera ir AIDS globėjas

64

2. Šventasis Antanas Paduvietis – sergančių vaikų globėjas

65

3. Šventoji Liucija – sergančiųjų akių ligomis globėja

66

10. Universitetinis aukštasis farmacijos mokslas Lietuvoje – raida ir įtaka vaistininkų profesinei

savimonei

Viena kertinių profesinės etikos normų yra pagarba savo mokytojams. Jei savo gyvenimo kelyje

ţmogui pavyko pakliūti į gero mokytojo rankas, to pėdsakai jaučiami visą gyvenimą. Kai kada

vienas tokio mokytojo pasakytas ţodis lemia profesijos pasirinkimą. Tačiau tas mokytojas, nors ir

labai svarbus mūsų gyvenime, tėra tik ledkalnio viršūnė – jis turėjo savo mokytojus, šie – savo ir t.t.

Rytų šalyse laikomasi tradicijos – prieš pradedant pamoką ar paskaitą, padėkoti visiems, kurie yra

prisidėję prie to mokslo atsiradimo ar išvystymo. Taip besimokantis perima tradiciją bei suvokia visų

buvusių kartų indėlį į jo pasirinktą mokslą. Pagarba senoliams ir mokytojams yra visų senųjų

civilizacijų pamatas. Vakaruose tai nėra taip ryškiai pabrėţta. Postsovietinėje erdvėje vertybių

perkainavimas, naujųjų turčių atsiradimas iškreipė ar atmetė tradicijas. Ţiniasklaida toliau pučia

burbulą apie vieno „aš“ sėkmę. Visi šie reiškiniai yra sumaišties atspindţiai. Visuomenei

„nusistovėjus“, ji grįţta prie senųjų šaknų. Vaistininkystės šaknys Lietuvoje – ţiniuoniai ir

ţolininkai, klajojantys vaistų pardavėjai – vengrai, vienuoliai vaistininkai. Visas jų paveldas, kiek

sugebėjome išsaugoti, jų darbai ir pėdsakai yra mūsų profesijos pagrindas. Tai, kad Lietuvoje dar

gyva pagarba vaistininkui, yra didesnis nuopelnas tų ţmonių, kurių nebėra, nei mūsų kartos. Kita

vertus, pagarba išėjusiems drausmina mus ir suteikia paskatų geriems darbams.

Jūs siekiate universitetinio aukštojo mokslo. Jūsų gautas diplomas suteiktų Jums galimybę įsilieti į

kitą farmacinės bendruomenės sluoksnį, turintį savo tradicijas ir savo šviesulius. Aukštojo

farmacijos mokslo istorijos paţinimas – viena iš sąlygų priklausyti šiam sluoksniui.

Iki aukštojo farmacijos mokslo atsiradimo Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, vaistininkai

buvo ruošiami kaip amatininkai. Tik vaistinės mokiniai turėjo mokytis lotynų kalbos, chemijos,

botanikos, vaistų gamybos. Vaistinių mokiniai tapdavo vaistininkų padėjėjais, o vėliau –

vaistininkais. Vaistininkų rengimas Lietuvoje siejamas su Jėzuitų ordino veikla. 1662 m. šis ordinas

gavo Abiejų Tautų respublikos karaliaus privilegiją rengti vaistininkus. Vilniaus akademijos

vaistinėje buvo rengiami ne tik vienuoliai, bet ir pasauliečiai. Akademijos vaistinėse parengti

vaistininkai dirbo Lietuvos Didţiosios kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės vaistinėse ir čia

perteikė įgytas ţinias naujoms farmacininkų kartoms. Vilniaus Akademijos vaistinės reikšmė

rengiant farmacininkus iki Medicinos fakulteto atidarymo yra neginčytina.

1773 m., panaikinus Jėzuitų ordiną, Jėzuitų akademija buvo pertvarkyta į LDK Vyriausiąją mokyklą.

1781 m. joje pradeda veikti Medicinos fakultetas. 1784 m. į Vyriausiąją mokyklą atvyko profesorius

Juozapas Sartorijus iš Turino. 1785 m. rudenį prof. J.Sartorijus pradėjo skaityti farmacijos kursą.

Paskaitų metu klausytojams buvo pateikiami duomenys apie vaistinguosius augalus, vaistų gamybos

būdus, vaistingųjų medţiagų savybes, jų naudojimą gydymui. Šių paskaitų klausydavo ne tik

studentai, bet ir Vilniaus miesto vaistininkai. Prof. J.Sartorijus laikomas mokslinės farmacijos

Lietuvoje pradininku, 1785 m. – aukštojo farmacijos mokslo Lietuvoje pradţia. J.Sartorijui išvykus,

farmacijos kursą dėstė prof. Andrius Sniadeckis (1768-1838). Šv. Jono vaistinėje, naudotoje

mokymo proceso metu, prof. A.Sniadeckis atlikdavo įvairius tyrimus. A.Sniadeckis farmaciją dėstė

iki 1803 m., kol Vyriausioji mokykla buvo reorganizuota į Imperatoriškąjį universitetą. 1804 m.

universiteto vaistinės vedėju paskirtas Vyriausiosios mokyklos absolventas, farmacijos magistras

Jonas Frydrichas Volfgangas (1775-1859). 1807 m. jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis bei

pavesta skaityti farmakologijos ir farmacijos kursą. 1810 m. J.F.Volfgangas paskirtas

Farmakologijos ir farmacijos katedros profesoriumi. Jo pastangų dėka universiteto vaistinė buvo

perkelta į naujas patalpas, čia įrengta laboratorija ir farmakologijos kabinetas. Farmacijos dėstymas

Vilniuje pasiekė Vakarų Europos kraštų lygį. J.F.Volfgangas buvo vienas ir Vilniaus Medicinos

67

draugijos steigėjų, jo iniciatyva buvo įsteigtas šios draugijos farmacijos skyrius. Šio skyriaus nariai

1820–1822 m. leido periodinį ţurnalą „Pamiętnik Farmaceutyczny Wilenski“ („Vilniaus farmacijos

uţrašai“) – europinio lygio leidinį, pirmąjį farmacininkams skirtą periodinį leidinį Rusijos

imperijoje. Leidinys buvo kupinas patriotizmo Lietuvai ir farmacijai. J.F.Volfgango pastangų dėka

Lietuvos farmacija tapo niekuo ne blogesnė nei bet kurio kito kultūringo krašto farmacija. 1831 m.

pabaigoje, uţdarius Vilniaus universitetą, prof. J.F.Volfgangas išėjo į pensiją. Medicinos fakultetas

buvo pertvarkytas į Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademiją. Joje farmacijos mokslus, glaudţiai

juos siedamas su botanikos kursu, dėstė profesorius Stanislovas Batysas Gorskis (1802-1864). 1842

m. akademija buvo uţdaryta, universiteto vaistinė išnuomota, vėliau parduota.

Uţdarius akademiją, Lietuvos farmacininkai aukštojo išsilavinimo siekė Rusijos imperijos

universitetuose. Farmacijos mokslo neretai siekdavo tie, kurie neidavo tėvų parinktu dvasininko

keliu. Farmacijos studijos suteikdavo galimybę uţsidirbti studijoms imperijos didmiesčių vaistinėse.

Iš šių mokslų ir darbų Lietuvon kartu su nepriklausomybe sugrįţę vaistininkai parsiveţė didţiųjų

miestų ir universitetų dvasią į Lietuvos vaistines.

Atsikuriančiai Lietuvos valstybei praradus Vilnių, pradėta kurti aukštoji mokykla Kaune. 1920 m.

sausio 27 d. buvo įsteigti Aukštieji kursai, kurių medicinos skyriuje buvo organizuota Farmacijos

sekcija. 1922 m. vasario 16 d. buvo atidarytas Lietuvos universitetas Kaune. Jo medicinos fakultete

buvo farmacijos skyrius, jame – Farmacijos ir farmakognozijos katedra. Jai vadovavo prof. Petras

Raudonikis (1869-1950). P.Raudonikis savąją farmacininko karjerą pradėjo Kaune, dirbdamas

vaistinės mokiniu. Po trejų metų Maskvoje išlaikė provizoriaus padėjėjo egzaminus. Dirbdamas

garsiojoje Fereino vaistinėje, baigė Maskvos universitetą, išlaikė farmacijos magistro egzaminus,

apgynė disertaciją. Tobulinosi Vokietijoje, dirbo Maskvos universitete bei skaitė farmacijos kursą

Maskvos moterų medicinos institute 1912 m. P.Raudonikis įsteigė privatų Chemijos–bakteriologijos

institutą. 1919 m. grįţo į Lietuvą, buvo paskirtas Aukštųjų kursų lektoriumi.

1934 m. katedros patalpose buvo įsteigta Medicinos fakulteto vaistinė. Tais pačiais metais prie

katedros buvo įkurtas Analizių skyrius, kuris vykdė vaistų ir maisto produktų kokybės valstybinės

kontrolės funkcijas. Katedros, vaistinės ir Analizių skyriaus kompleksas buvo pavadintas Farmacijos

institutu. Per visą nepriklausomos Lietuvos respublikos laikotarpį Lietuvos universiteto Kaune

medicinos fakulteto farmacijos skyrių baigė ir chemiko-vaistininko diplomą gavo 158 asmenys.

Išskirtinių asmenybių – prof. P.Raudonikio, prof. B.Šiaulio ir prof. K.Grybausko dėka Lietuvoje

išsilavinimą gavę chemikai vaistininkai išlaikė pagarbą vaistinei ir vaistininkui miestuose ir

miesteliuose. Ilgą laiką miestelių ir baţnytkaimių inteligentijos ţiedą sudarė trys asmenys –

klebonas, mokytojas ir vaistininkas. Ir sovietmečiu didţiausias komplimentas farmacininkui buvo

„smetanskas aptiekorius“.

1919–1939 m. farmacija buvo dėstoma ir okupuotame Vilniaus krašte – Vilniaus Stepono Batoro

universitete Medicinos fakulteto Farmacijos skyriuje. Šį skyrių baigusiems buvo suteikiamas

farmacijos magistro vardas. Šiame skyriuje didţiausią įtaką studentų profesinės savimonės

formavimuisi turėjo prof. Janas Mušynskis – Lenkijos farmacijos legenda.

Nuo 1939 iki 1950 m. Lietuvoje farmacininkai buvo ruošiami Vilniaus ir Kauno universitetuose.

Tačiau Vilniaus farmacijos skyrius, repatrijavus lenkų kilmės profesūrai, nebeprilygo kauniškiam,

tad nuo 1950 m. farmacijos aukštasis mokslas buvo studijuojamas tik Kaune. Čia Farmacijos skyrius

buvo reorganizuotas į Farmacijos fakultetą (1948 m.), kuriame veikė trys katedros – Farmacijos

chemijos katedra (vedėjas prof. B.Šiaulis), Vaistų formų ir Galeno preparatų technologijos (prof.

P.Raudonikis), Botanikos ir farmakognozijos (prof. K.Grybauskas). Fakulteto dekanu iki 1956 m.

68

buvo prof. B.Šiaulis.

B.Šiaulis (1887–1957) dirbo vaistinės mokiniu Rietavo ir Švėkšnos vaistinėse. Maskvoje,

dirbdamas vaistinės mokiniu, ruošėsi vaistininko padėjėjo egzaminams. Išlaikęs šiuos egzaminus,

įstojo į Maskvos universitetą studijuoti farmacijos. Studijavo dirbdamas geriausioje Maskvoje

Fereino vaistinėje. 1913 m. baigė Maskvos universitetą su pagyrimu ir gavo provizoriaus diplomą.

Po to dar dvejus metus studijavo chemiją aukštojoje Maskvos technikos mokykloje. 1922 m. buvo

pakviestas dirbti Lietuvos universitete Kaune. Universitetui reikėjo kvalifikuotų specialistų, todėl

fakulteto dekano prof. Vl.Lašo ir prof. P.Raudonikio rūpesčiu B.Šiaulis kaip Rokfelerio fondo

stipendininkas buvo išsiųstas staţuotis į JAV. Ten dvejus metus universitetuose studijavo biologiją ir

farmakologiją. Grįţdamas į Lietuvą aplankė Insbruko ir Vienos universitetus, kur susipaţino su

farmakologijos dėstymu Europoje. 1936 m. apgynė farmacijos daktaro laipsnį „cum laude“. 1939 m.

išleistas jo parengtas farmakologijos vadovėlis. 1941 m. suteiktas profesoriaus vardas. Vokiečiams

uţdarius Kauno universitetą, rūpinosi fakulteto turto išsaugojimu. profesoriaus B. Šiaulio pastangų ir

išradingumo dėka buvo paslėpti ir nuo sunaikinimo išsaugoti Medicinos fakulteto koplyčioje buvę

transatlantinių lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno palaikai. Profesorius, nors buvo bohemiška asmenybė,

buvo labai kuklus – gyveno kabinete, uţ knygų spintos įsirengęs guolį, čia pat pasigamindavo valgį.

Prietaisus laboratoriniams tyrimams gamindavosi pats. Buvo rūpestingas studentų patarėjas ir

pagalbininkas.

K.Grybauskas (1886–1953). Dirbdamas vaistinės mokiniu Maskvoje 1914 m. gavo provizoriaus

padėjėjo diplomą. Dirbdamas Fereino vaistinėje, toliau mokėsi ir 1919 m. Maskvos universitete

baigė farmacijos aukštąjį mokslą. Dirbo Rusijos ir Ukrainos vaistinėse, laisvalaikiu studijavo

farmakognoziją. 1923 m. grįţo į Lietuvą. Organizavo Vytauto didţiojo universiteto (VDU)

Botanikos sodo Vaistinių augalų skyrių. Jo mokslinė veikla buvo sutelkta į vaistinių augalų

tyrinėjimą. Šešis kartus atstovavo Lietuvą tarptautinės vaistinių augalų federacijos kongresuose. Tik

profesoriaus pastangų dėka II pasaulinio karo metais buvo išsaugota VDU Botanikos sodo

oranţerija.

Profesorių P.Raudonikio, B.Šiaulio ir K.Grybausko pedagoginio darbo vaisiai – tai ir sovietmečiu

išsaugotas vaistinės ir vaistininko autoritetas, išugdyti Farmacijos fakulteto dėstytojai. Farmacijos

fakultetas aukštojoje Kauno medicinos mokykloje visada skyrėsi kolegišku dėstytojų poţiūriu į

studentus bei savo demokratiškumu.

Apie ţmones, pakeitusius šiuos profesorius, dar anksti kalbėti, nes daugelis jų dar yra gyvi, tad ir

vertinimas ne visada būtų objektyvus. Tačiau būtina paminėti doc. Alfonsą Kaikarį (1922–1997) –

Farmacijos muziejaus įkūrėją, pirmąjį sovietinėje Lietuvoje pradėjusį dėstyti profesinę deontologiją.

Jo asmenybės dėka ilgą laiką Farmacijos fakultete buvo išlaikyta Vytauto Didţiojo universiteto

dvasia, profesorių P.Raudonikio, B.Šiaulio ir K.Grybausko palikimas. Dėstydamas farmacijos darbo

organizavimą bei farmacijos istoriją jis didelį dėmesį skirdavo profesinei etikai ir deontologijai. Pats

gimęs ir uţaugęs vaistinėje, provizoriaus padėjėjo šeimoje, buvo visas persmelktas vaistininkystės

dvasios ir ja noriai dalijosi su kolegomis. Jo palikimas – Lietuvos farmacijos muziejus – yra vienas

geriausių Europos farmacijos muziejų.

Profesoriai, docentai, dėstytojai daug yra nuveikę Lietuvos farmacijos labui. Tačiau ţmonės apie

farmacijos būklę šalyje sprendţia ne pagal profesorių asmenybės ţavesį ar spausdintus mokslo

darbus. Farmaciją ţmonės mato vaistinėje, tad kiekvienas vaistininkas yra savosios valstybės

vaistininkystės atspindys.

Nepaprasto paprasto vaistininko pavyzdţiu galėtų būti Lietuvos Didţiosios kunigaikštystės

69

vaistininkas Jonas Amšingas, Karolio Chodkevičiaus kareivis, buvęs švedų nelaisvėje, kur davė

įţadus Jėzuitų ordinui. Prieš įstodamas į ordiną, įgijo vaistininko, staliaus, tekintojo, kalvio ir

ekonomo specialybes. Tobulai mokėjo latvių, lietuvių, lenkų ir lotynų kalbas, dėl ko lietuviai jį

bandė palenkti į kunigystę. Dėl kuklios ir labai darbščios prigimties buvo reikalingas visiems, net

karaliaus dvarui. Atleistas nuo šios tarnystės, daugiau laiko galėjo skirti Vilniaus Jėzuitų vaistinei.

Tris dešimtis metų buvo jos prefektu. J.Amšingas pasiţymėjo racionaliu taupumu ir įţvalgumu.

Visas lėšas skyrė vaistinės atnaujinimui, karo su Maskva metu išsaugojo vaistinės turtą, uţgriuvus

okupacijai ir epidemijai, visus – ir vilniškius, ir maskolius – globojo bei mylėjo. Sunkiai dirbdamas

prarado jėgas, o gesindamas gaisrus – regėjimą. Mirė sulaukęs 73 metų, vienodai apraudotas ir

katalikų, ir kitatikių. Visi jį vadino miesto tėvu ir gynėju.

Įspūdingas vaistininko gyvenimo kelias. Tačiau ir dabar ne vienas miestelio vaistininkas

bendruomenės narių minimas pačiu geriausiu ţodţiu.

Kalbėdami apie iškilias Lietuvos vaistininkystės asmenybes, priartėjome prie šio paskaitų ciklo

pabaigos. Etikos disciplina uţduoda daugiau klausimų nei duoda atsakymų. Tačiau be šių klausimų

ţmogus nėra laisvas pasirinkti. Laisvą ţmogų be galo sunku priversti ką nors padaryti prieš jo

įsitikinimus. Etinių normų lauţymas yra vergystės poţymis. Ir nesvarbu, kas yra šeimininkas –

savininkas ar pinigas.

Lektorius tikisi, kad šios paskaitos nors trupinėliu padės atsispirti tvanui, uţgriuvusiam šios dienos

vaistines. Nieko nėra amţina – pasaulinis tvanas atslūgo, Romos imperija, Trečiasis reichas ir

Sovietų Sąjunga ţlugo. Vaistininkystė yra daug senesnė nei visi šie reiškiniai ar dariniai. O

svarbiausia vaisininkystėje – pagalba kenčiančiam. Tad šiame šventame darbe lektorius ir linki Jums

sėkmės.

70

1. Prof. J.F.Volfgangas (1775–1859)

71

2. Prof. P.Raudonikis (1869–1950).

72

3. Prof. B.Šiaulis (1886–1957).

73

4. Prof. K.Grybauskas (1886–1953).

74

Santrauka

Disciplinos “Farmacijos raida ir profesinė etika“ paskaitų cikle analizuojama kaip kito profesinės

etikos nuostatos vystantis farmacijos mokslui. Čia sugretinami įvairiose kultūrose ir istorinėse

epochose farmacijai taikyti apribojimai , draudimai bei privilegijos. Paskaitose analizuojamas

farmacininko profesinės etikos sąsajos su religija, profesinėmis organizacijomis ir spauda,

nagrinėjamos vaistinės apipavidalinimo , vaistų reklamos , bei santykių su pacientais bei gydytojais

etinės problemos. Paskaitų ciklas skirtas vaistininko profesinės kvalifikacijos siekiantiems

asmenims

Summary

The cycle of lectures on the subject “The Development of Pharmacy and Occupational Ethics”

analyzes the changes that occurred in occupational ethical principles during the development of the

science of pharmacy. In addition to that, the lectures provide a comparison between limitations,

prohibitions, and privileges applied to the field of pharmacy in different cultures and historical

epochs. The lectures also tackle the associations between a pharmacist‟s occupational ethics and

religion, trade organizations, and the press, and provide the analysis of the ethical issues related to

designing the appearance of a pharmacy, drug advertisement, and relationships with physicians and

patients. This lecture cycle is oriented towards people seeking professional qualification of a

pharmacist.