1 TemaVIEŠŲJŲ FINANSŲ SAMPRATA

Finansai–tai visuma ekonominių (piniginių) santykių, susijusių su nacionalinio ir bendro vidaus produkto paskirstymu, perskirstymu sudarant, paskirstant ir panaudojant piniginių lėšų fondus, reikalingus visuomenės poreikiams tenkinti.

Finansų teisės doktrinoje išskiriamos šios finansų funkcijos:

Pinigų fondų sudarymo (kaupimo); Pinigų fondų naudojimo;

Pinigų fondų sudarymo ir naudojimo kontrolė.

Taip pat išskiriamos ir tokios finansų funkcijos:

Reguliacinė; Stabilumo.

Reguliacinė funkcija – susijusi su neišvengiamu valstybės ir jos kompetentingų institucijų įsikišimu į valstybės finansinę veiklą. Valstybė per savo įgaliotas institucijas daro įtaką finansinės veiklos procesui (reguliuojamos valstybės pajamos ir išlaidos, vykdoma mokesčių politika ir t.t.).

Stabilumo funkcija – tai stabilių (nuolatinių) ekonominių ir socialinių sąlygų užtikrinimas visiems ūkio subjektams ir piliečiams.

Teisiniu požiūriu finansai skiriami į:

I. Privatiniai (biznio arba verslo, įmonių finansai), t.y.1. bankai;2. pinigų rinka;3. investicijų rinka su vertybių birža ir naujo kapitalo emisijomis;4. devizų rinka, kur prekiaujama įvairių kraštų mokėjimo priemonėmis;5. draudimo bendrovių operacijos.II. ViešiejiViešieji finansai – tai valstybės ir savivaldybių finansai. Tai ekonominiai (piniginiai) santykiai, atsirandantys sudarant, paskirstant ir panaudojant bendrus valstybinius piniginius fondus, siekiant vykdyti valstybės funkcijas.

Išskiriami tokie viešųjų finansų ypatumai:

Bent vienas iš subjektų priskiriamas viešajai valdžiai; Finansai tiesiogiai susiję su viešojo intereso realizavimu; Ekonominės veiklos rūšis, susijusi su piniginių fondų kaupimu ir naudojimu; Administracinės arba ekonominės veiklos rūšis, kuri sąlygoja finansų teisės

atsiradimą ir būtinumą; Būdingas imperatyvus metodas; Būdinga tiek centralizacija, tiek decentralizacija; Aukštas teisinės reglamentacijos lygis.

Finansų politika – tai tikslinis finansų panaudojimas valstybės reikalams, juos tvarkant ir panaudojant pagal paskirtį. Finansų politika yra glaudžiai susieta su pinigų ir kredito politika, kuri vykdoma valstybei reguliuojant pinigų apyvartos ir kredito rinką. Taip pat susieta su biudžeto (iždo, fiskaline) politika.

Finansų politiką sudaro:

1. Finansų strategija (Ji apima prognozuojamų koncepcijų procesą, numatantį, kaip geriau panaudoti pinigų fondus);2. Finansų taktika (tai konkretaus etapo finansinių problemų sprendimas, kuris apima finansinių santykių tobulinimą).

Pagrindinis finansų politikos tikslas – tai visiškas finansinių atsargų (išteklių) telkimas visuomenės poreikiams tenkinti.

Valstybės finansinės veiklos metodai:

1) Lėšų kaupimo;2) Lėšų paskirstymo bei panaudojimo metodas.

Lėšų kaupimo metodas: Tai įstatymais nustatyti būdai, kurių pagalba yra surenkamos piniginės lėšos į valstybės finansinius fondus. Išskiriamos dvi šio metodo grupės:

1. Privalomų įmokų metodas – tai mokesčiai, valstybės rinkliavos, baudos. Už tokių įmokų nemokėjimą kalti asmenys traukiami atsakomybėn.2. Laisvanoriškas lėšų perdavimo valstybei metodas, kuomet asmenys savanoriškai perduoda lėšas valstybei (valstybės skolinimasis, labdara, parama, dovanos).

Lėšų paskirstymo bei panaudojimo metodas: Tai įstatymais nustatyti būdai, per kuriuos valstybė paskirsto savo lėšas tarp subjektų, įgyvendinančių valstybės funkcijas. Išskiriamos trys šio metodo grupės:

1. Finansavimo arba biudžetinis metodas – tai negrąžintinas ir neatlygintinas valstybės lėšų teikimas įstaigoms ir įmonėms, kurios realizuoja valstybės f-jas.

2. Kreditavimo metodas – tai lėšų teikimas juridiniams asmenims atlygintinumo, grąžintinumo ir teminuotumo pagrindais. Šis būdas taikomas tik tuo atveju, jei paskolos teikiamos iš Lietuvos Banko lėšų arba jei kreditams naudojamos valstybės pasiskolintos lėšos.3. Finansavimosi metodas. Visos ūkio subjekto lėšos yra padengiamos iš jo gaunamų pajamų. Šis metodas taikomas tik valstybės įmonėms, valstybės kontroliuojamoms įmonėms, taip pat biudžetinėms įstaigoms, kai jos šalia biudžetinių lėšų, savo veiklai naudoja nebiudžetines lėšas.

Lietuvos Respublikos finansų sistemą sudaro:

1. Biudžetai (valstybės, savivaldybių);2. Nebiudžetiniai fondai (privalomojo sveikatos draudimo fondas, Valstybinio socialinio draudimo fondas ir kiti.);3. Valstybinis kreditas;4. Valstybės įmonių lėšos.

2 tema FINANSŲ TEISĖ IR FINANSINIAI TEISINIAI SANTYKIAI

Finansų teisęgalima būtų suprasti kaip visumą teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, kylančius kaupiant, paskirstant, panaudojant bei kontroliuojant valstybės pinigines lėšas, būtinas valstybės uždaviniams ir funkcijoms vykdyti konkrečiame laiko etape.

Finansų teisės dalykas - tai visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda valstybei įgyvendinant finansinę veiklą arba visuma finansinių santykių, atsirandančių valstybei kaupiant ir naudojant savo finansinius išteklius.

Tačiau kad tam tikrus visuomeninius santykius galima būtų priskirti finansų teisės dalykui, jie turi atitikti tam tikrus požymius:

1. Paskirstomasis pobūdis - per finansinius santykius paskirstomos nacionalinės pajamos tarp valstybės, ūkio subjektų ir gyventojų;2. Finansinius santykius vienija vienas tikslas - siekiama gauti valstybės pajamas, reguliuojama valstybės finansinė politika ir sudaromos prielaidos valstybės funkcijų įgyvendinimui.3. Organizacinis pobūdis - finansiniai santykiai atsiranda ir egzistuoja būtinai dalyvaujant valstybei, kuri organizuoja finansinę veiklą.4. Ekonominis pagrįstumas - finansinių santykių atsiradimą sąlygoja valstybės poreikiai gauti pajamas, kurios sudaro valstybės veiklos finansinį pagrindą;5. Piniginis pobūdis - per finansinius santykius surenkamos piniginės lėšos į valstybės fondus ir naudojamos valstybės reikmėms;6. Valdingas pobūdis - finansiniuose santykiuose būtinai dalyvauja valstybės ar savivaldybių institucijos, turinčios valdingus įgalinimus kitų subjektų atžvilgiu.

Atsižvelgdami į paminėtus požymius, galime išskirti keturias finansinių santykių grupes, kurios sudaro finansų teisės dalyką:

finansiniai santykiai, kurie atsiranda kaupiant valstybės lėšas į valstybės nustatytus biudžetus ir piniginius fondus.

finansiniai santykiai, kurie atsiranda paskirstant valstybės lėšas tarp subjektų, įgyvendinančių valstybės funkcijas.

finansiniai santykiai, kurie atsiranda naudojant valstybės lėšas.

finansiniai santykiai, kurie kyla kontroliuojant valstybės lėšų surinkimą, paskirstymą, panaudojimą.

Teisės teorijoje išskiriami du pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai: imperatyvusis (direktyvusis) ir dispozityvusis (autonominis). Imperatyviojo metodo esmė yra ta, kad tai, kas yra nurodyta teisės normose, tą ir reikia daryti. Santykio dalyviams neleidžiama jokia elgesio saviveikla ir nukrypimai nuo teisinių imperatyvų. Dispozityvusis metodas leidžia reguliuojamo santykio dalyviams parodyti iniciatyvą, savarankiškumą, pasirenkant vieną ar kitą elgesio variantą.

Seimas tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas; nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus. Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą.

Teisės sistema- tai teisės normų visumos egzistavimo ir veikimo būdas, kur visos teisės normos suorganizuotos į teisės institutus, pošakius, šakas, susijusias tarpusavio priklausomybe ir veikia garantuodamos viena kitos veiksmingumą.

Pirmasis teisės normų sisteminimo lygmuo yra teisės institutas. Tai teisės normų grupė, jungianti teisės normas, reguliuojančias tam tikrą visuomeninių santykių rūšį jai būdingu metodu ir sudaranti teisės pošakio ar teisės šakos dalį. Teisės institutai gali būti ne vienodos apimties: nuo kelių normų iki apimančių subinstitutus.

Antrasis teisės normų sisteminimo lygmuo yra teisės pošakis, kuris jungia kelis teisės institutus ir sudaro santykinai savarankišką teisės šakos dalį.

Trečiasis teisės normų sisteminimo rezultatas- teisės šaka. Tai plačiausios apimties teisės normų grupė, apimanti teisės institutus, teisės pošakius ir reguliuojanti vienos rūšies visuomeninius santykius jai būdingu metodu.

Bendrąją finansų teisės dalį sudaro normos, kurios įtvirtina pagrindinius teisės principus, finansinės veiklos teisines formas ir metodus, nustato institucijų, dalyvaujančių finansinėje veikloje ratą ir kompetenciją, taip pat nustato finansų kontrolės teisinius pagrindus, jos formas ir metodus bei kitos panašios finansinės- teisinės normos, kurios taikomos visose finansų teisės sferose ir turi visuotinę reikšmę visai valstybės finansinei veiklai.

Finansų teisės bendrąją dalį sudaro du platūs institutai:

Finansinės atsakomybės institutas, kuris įtvirtina teisinių sankcijų sistemą bei jų taikymo tvarką. Sankcija- tai teisinio poveikio priemonė, kuria sukuriamos teisės pažeidėjo teisės už reguliacinės normos reikalavimo nevykdymą.

Finansų kontrolės institutas. Šis institutas apima teisės normas, kurios įtvirtina kontrolės metodus, formas, realizavimo tvarką bei normas, kurios įtvirtina finansų kontrolės organų sistemą, tų organų kompetenciją

Finansų teisies ypatingoji dalis sudaryta iš daugybės institutų:

Biudžeto sistemos institutas. Tai visuma finansinių- teisinių normų, įtvirtinančių biudžeto sandarą, biudžeto pajamas- išlaidas, reguliuojančių valstybės biudžeto vykdymo procesą. Pagrindinis teisės šaltinis, reglamentuojantis šiuos santykius yra Biudžetinės sandaros įstatymas.

Mokesčių institutas. Tai finansiniai santykiai, susiję su mokesčių nustatymu, surinkimu, jų paskirstymu, panaudojimu bei administravimu. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis šiuos santykius yra Mokesčių administravimo įstatymas.

Valstybės kredito institutas. Tai finansinės- teisinės normos, reguliuojančiuos paskolų suteikimą ir grąžinimą valstybei, taip pat jų administravimą. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis šiuos santykius- Valstybės skolos įstatymas.

Valstybės išlaidų institutas. Šis institutas reguliuoja ir reglamentuoja valstybės biudžeto pajamų panaudojimo tvarką.

Valstybės pajamų institutas. Tai institutas, reguliuojantis ir reglamentuojantis valstybės pajamų surinkimo procesą.

Valstybės ir savivaldybės tikslinių fondų institutas. Šis institutas įtvirtina valstybės ir savivaldybių tikslinių fondų sistemą, jų sudarymo ir naudojimo tvarką.

Valstybės įmonių finansų institutas. Šis institutas reglamentuoja ūkio subjektų pelno paskirstymo tvarką ir jų finansinę veiklą.

Bankininkystės santykių reguliavimo institutas. Tai institutas, nustatantis kredito įstaigų sistemą, jų veiklos licencijavimą ir priežiūrą, reglamentuojantis paskolų kreditavimą per Lietuvos banką.

Atsiskaitymo institutas. Tai institutas, reglamentuojantis atsiskaitymą negrynais pinigais per bankus.

Draudimo santykių reguliavimo institutas. Tai institutas, reglamentuojantis santykius, susijusius su draudimo įmonių veiklos licencijavimu ir priežiūra bei santykius, atsirandančius įgyvendinant privalomąjį ar įstatyminį draudimą.

Pinigų apyvartos ir valiutinio reguliavimo institutas. Tai institutas, nustatantis valstybės pinigų sistemą, užsienio valiutos rėžimą, reguliuojantis- reglamentuojantis pinigų emisiją (paleidimą į apyvartą ir išėmimą iš jos).

Tikslinių fondų institutas. Tai institutas, reglamentuojantis nebiudžetinių fondų sudarymą ir panaudojimą.Finansų teisės šaltinis suprantamas kaip kompetentingos valstybės institucijos nustatyta tvarka priimtas teisės norminis aktas, kuris įtvirtina teisės normomis reguliuojančius santykius, susijusius su valstybės lėšų gavimu ir naudojimu.

Šaltinių rūšys:

1.Pagal juridinę galią: įstatymai ir poįstatyminiai aktai.2.Pagal reguliavimo apimtį: bendrieji (be finansinių santykių reguliuoja ir kitus) ir specialieji (tai teisės aktai, reguliuojantys išimtinai finansinius santykius).3.Pagal galiojimo terminą: nuolatiniai ir laikinieji (jų ypatinga vieta, skirtingai negu kitose teisės šakose).

Norma – valstybės nustatyta ir saugoma finansinio santykio dalyvių elgesio reguliavimo taisyklė. Normoms būdingi bendripožymiai:

1.Normos išreiškia įstatymo leidėjo valią.2.Jas priima, keičia ir naikina tik įgaliotos institucijos.3.Normos yra privalomos jų adresatams.4.Tinkamas jų realizavimas užtikrinamas valstybės prievarta.

Normoms būdingi specialūs arba šakiniai požymiai:

1.Normos turi ribotą taikymo sritį.2.Normos turi specifinius tikslus.3.Normos suteikia valdingus įgalinimus tik valstybę atstovaujančiai institucijai.4.Pažeidus finansų teisės normas, taikomos poveikio priemonės, numatytos finansų

įstatymuose. Jos vadinamos ekonominėmis sankcijomis, o jų tikslas ne nubausti pažeidėjus, kiek užtikrinti valstybės lėšų gavimą.

Normos skirstomos:

Pagal funkcijas:

1.Specializuotos. Jų pagrindinė f-ja – apibrėžti pagrindines finansų teisės kategorijas ir įtvirtinti pagrindinius principus;2.Reguliatyvinės. Jų paskirtis –nustatyti finansinių – teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas valstybės lėšų surinkimo ir panaudojimo procese.3.Apsauginės. Jos užtikrina savalaikį valstybės lėšų surinkimą ir tikslingą jų panaudojimą.

Finansiniai - teisiniai santykiai (FTS)– finansų teisės normomis normų sureguliuoti santykiai, atsirandantys sukuriant ir panaudojant valstybės finansinius išteklius

FTS-iųturinį sudaro iš vienos pusės valstybės teisė gauti lėšas, iš kt. pusės - juridinių ir fizinių asmenų pareiga vykdyti pinigines prievoles valstybei.

FTS požymiai (ypatumai):

1. Visada dalyvauja privalomas subjektas-valstybė, ar ją atstovaujantys organai.2. Valdingus įgalinimus FTS visada turi tik privalomas subjektas, kita pusė (šalis) privalo pasyviai vykdyti valstybės duodamus nurodymus.3. Tinkamas FTS-ių dalyvių pareigų vykdymas užtikrinamas poveikio priemonėmis, pagr. vieta tarp kurių priklauso ekonominėms sankcijoms.4. Ginčai, kylantys iš šių santykių sprendžiami administracine tvarka, teisme tik tuo atveju, jei buvo praeitos visos fin. ginčų nagrinėjimo administr. tvarka procedūros.

Finansinių - teisinių santykių rūšys

Pagal finansų teisės institutus

1. Finansų kontrolės2. Mokestinius3. Biudžetinius4. Atsiskaitymo ir kt.

Asmuo realiai įgyvendinantis finansų teises ir pareigas yra FTS-ių subjektu.

Pagal savo finansinių teisių ir pareigų apimtį subjektai skirstomi:

1.Visuomeniniai - teritoriniai junginiai2.Kolektyviniai subjektai3.Individualūs subjektai

LR Seimo finansiniai įgalinimai:

Formuoja valstybės finansų politiką. Priima finansinius įstatymus.

Tvirtina valstybės biudžetą.

Formuoja institucijas atsakingas už finansinės politikos įgyvendinimą.

Ratifikuoja finansines tarptautines sutartis.

Vykdo parlamentinę finansų kontrolę.

Vyriausybės finansiniai įgalinimai:

priima nutarimus dėl finansinių įstatymų įgyvendinimo; organizuoja valstybės biudžeto projekto rengimą;

teikia Seimui pasiūlymus dėl finansų valdymo institucijų steigimo;

steigia sau pavaldžias finansų institucijas ir įstaigas prie Finansų ministerijos;

priima sprendimus dėl valstybės skolinių įsipareigojimų (garantijų).

Lietuvos banko funkcijos:

turi išimtinę teisę išleisti ir išimti iš apyvartos nacionalinius pinigus; turi teisę aptarnauti valstybės iždo sąskaitą;

organizuoja LRV vertybinių popierių pardavimą ir išpirkimą;

įgyvendina Lietuvos pinigų politiką;

konsultuoja LRV pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų klausimais;

kontroliuoja užsienio valiutos režimo laikymąsi;

valdo ir saugo valstybės užsienio valiutos ir tauriųjų metalų ir brangakmenių atsargas;

išduoda licencijas ir nustato sąlygas komerciniams bankams;

sudaro Lietuvos mokėjimų balansą.

3 tema.BIUDŽETO TEISĖ IR BIUDŽETINIS PROCESAS

Biudžetas:

ekonomineprasme– visuma ekonominių santykių, kurių atsiradimas susijęs su biudžetinių fondų sudarymu ir naudojimu;

teisine prasme – teisės aktas, kuris įtvirtina valstybės pajamų išlaidų planą atitinkamam laikotarpiui.

Biudžetą teisine prasme apibūdina 3 požymiai:

universalus finansinis planas, kurio rodikliai apima visas valstybės socialinės ekonominės veiklos sritis;

tai pagrindinis finansinis planinis aktas, kurio pagrindu yra rengiami ir tvirtinami visi kiti finansiniai planai ;

biudžetas prilyginamas įstatymui ar kitam teisės aktui ir todėl jo vykdymas užtikrinamas valstybės prievarta.

Nacionalinis biudžetas - tai pagrindinis valstybės ir savivaldybių centralizuoto pinigų fondo sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo finansinis planas, kurį tvirtina atitinkamos valdžios institucijos.

Biudžeto politika - tai vyriausybės rengiamas bei realizuojamas priemonių planas, kuriuo siekiama per biudžeto pajamų ir išlaidų santykį reguliuoti makroekonominius procesus bei užtikrinti valstybės iždo balansą, t.y. biudžeto pajamos turi atitikti biudžeto išlaidas

Biudžeto politika išskiriama į:

Biudžeto strategiją (tai ilgalaikė biudžeto politikos kryptis, besiorientuojanti į tolimesnę perspektyvą ir numatanti stambių, sudėtingų biudžetinių problemų, atitinkančių nustatytą visuomenės ir valstybės ekonominio bei socialinio vystymosi strategiją, sprendimą.)

Biudžeto taktiką (tai konkretus visuomenės ir valstybės vystymosi etapo konkrečių biudžeto uždavinių nusistatymas ir sprendimas, keičiant biudžetinių santykių organizavimo būdus bei metodus.)

Biudžeto strategijos ruošimo procese yra prognozuojamos pagrindinės biudžeto vystymosi tendencijos, formuojamos jo panaudojimo kryptys, numatomi biudžetinių santykių organizavimo principai. Ilgalaikių tikslų parinkimas ir tikslinių programų sudarymas taip pat yra neatskiriama biudžeto strategijos dalis, leidžianti sukoncentruoti reikalingus finansinius išteklius svarbiausiems valstybės socialiniams ir ekonominiams uždaviniams spręsti.

Biudžeto sandara:

savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas; savarankiški vietos savivaldybių biudžetai.

Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų visuma sudaro LR nacionalinį biudžetą.

Biudžeto projektą rengia Vyriausybė, o svarsto ir įstatymus priima Seimas.

Įvairių valdžių (biudžetinių teisinių santykių subjektų) funkcinį pasiskirstymą biudžetiniame procese galima apibūdinti taip:

Vyriausybė - sudaro biudžeto projektą, teikia Seimui, vykdo patvirtintą biudžetą ir pateikia biudžeto vykdymo apyskaitą Seimui.

Seimas – nagrinėja biudžeto projektą, tvirtina biudžeto įstatymą ir biudžeto vykdymo apyskaitą.

Teismų sistema – vaidmuo neapibrėžtas, dažniausiai nagrinėja, ar biudžeto įstatymas neprieštarauja Konstitucijai (Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas).

Savivaldybės – įstatymų nustatyta tvarka sudaro ir vykdo savivaldybių biudžetus.

Asignavimų valdytojai.

LRVtaip pat teikia Seimui Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymų projektus bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo vykdymo ataskaitas.

Pagrindiniai modernaus biudžeto sudarymo principai:

1. Biudžeto tikrumas arba realumas.2. Biudžeto pilnumo principas. 3. Biudžeto vientisumo principas.4. Biudžeto specializacijos ir detalizacijosprincipas. 5. Biudžeto viešumo principas.

Lietuvos biudžetiniam procesui būdingi principai:

1. Biudžeto sudarymas pagal bazinius duomenis.2. Programinio metodo, sudarant biudžetus, taikymo principas:3. Kompetencijos padalijimo principas. 4. Biudžeto patvirtinimo terminų nustatymo principas (pagal Biudžeto sandaros įstatymą – ne vėliau kaip 14 dienų iki biudžetinių metų pradžios. Savivaldybių biudžetai turi būti patvirtinti per 2 mėnesius nuo valstybės biudžeto patvirtinimo)5. Biudžeto rodiklių klasifikacijos principas.6. Biudžeto tvirtinimo formos nustatymo principas.7. Teisės aktų, kurie turi įtakos biudžetui, priėmimo ribojimo principas.

Biudžeto deficitą galima finansuoti keturiais būdais:

skolintis iš centrinio banko - deficito monetarizacija; skolintis iš vietinių bankų;

skolintis iš nebankinių privačiųjų institucijų/įmonių ir

skolintis iš užsienio kreditorių arba naudoti šalies užsienio atsargas.

Biudžetinis procesas – tai teisės normomis reglamentuota valstybinės valdžios institucijų veikla sudarant ir peržiūrint biudžetų projektus, tvirtinant ir vykdant biudžetus bei kontroliuojant jų vykdymą.

Biudžetinis procesas susideda iš:

1. Biudžeto projekto sudarymas.2. Biudžeto projekto svarstymas ir priėmimas.3. Biudžeto vykdymas ir kontrolė.4. Atsiskaitymas už biudžeto vykdymą.

Valstybės iždo bendrosios sistemos funkcijos:

valdo valstybės biudžeto piniginius išteklius; kaupia valstybės biudžeto lėšas valstybės iždo sąskaitoje;

išduoda valstybės lėšas iš valstybės iždo sąskaitų;

valstybės turtinių įsipareigojimų ir valstybės skolos valdymas;

valstybės vardu sudaromų finansinių sandorių apskaita;

informacijos ir atskaitomybės apie valstybės piniginius išteklius sukaupimas ir išdavimų rengimas bei teikimas nustatyta tvarka;

valstybės piniginių išteklių srautų prognozavimas;

laikinai laisvų valstybės piniginių išteklių investavimas.

Valstybės iždas - tai yra institucija, atsakinga už Vyriausybės finansinių reikalų tvarkymą. Valstybės iždo paskirtis yra užtikrinti racionalų piniginių išteklių, kuriais disponuoja Vyriausybė, valdymą bei šių išteklių naudojimą įstatymų nustatytiems reikalams finansuoti.

Valstybės iždas gali būti apibūdinamas kaip valstybės finansinių išteklių visuma. Valstybė per iždą juridiškai veikia kaip tam tikrų nuosavybės teisių ir interesų subjektas.Visos valstybės pajamos, kurios yra surenkamos į biudžetą yra pervedamos į valstybės iždo sąskaitą iš kurios vėliau yra paskirstomos įvairioms valstybės funkcijoms finansuoti.

Valstybės rezervas - piniginės lėšos (nacionaline bei užsienio valiuta) ir valstybės lėšomis įsigytos materialinių išteklių atsargos bei privalomosios materialinių išteklių atsargos mobilizaciniams poreikiams, ūkio ir civilinės saugos sistemos funkcionavimo poreikiams patenkinti mobilizacijos, ekstremalių situacijų bei ekonominės grėsmės sąlygomis ar kitais šio įstatymo nustatytais atvejais.

Valstybės rezervo sudarymas, piniginių lėšų kaupimas ir tvarkymas bei valstybei nuosavybės teise priklausančių materialinių išteklių atsargų kaupimas ir tvarkymas finansuojamas:

1) valstybės biudžeto asignavimais;2) lėšomis, gautomis realizavus valstybei nuosavybės teise priklausančias valstybės rezervo materialinių išteklių atsargas;3) lėšomis, gautomis pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis; 4) kitomis teisėtai gautomis lėšomis.

Biudžetinė įstaiga yra valstybės arba savivaldybės institucija, steigiama įstatymų nustatyta tvarka, visiškai arba iš dalies išlaikoma iš biudžeto ir taip įvardyta steigimo akte bei nuostatuose. Esminis šios įstaigos bruožas, jog ji yra išlaikoma iš biudžeto, nors ir yra numatyta papildomo nebiudžetinio finansavimo galimybė.

Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai skiriami šioms valstybės reikmėms:

1. švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto programoms įgyvendinti,2. socialinės apsaugos paramos programoms finansuoti,3. mokslui ir techninei pažangai 4. gamtos apsaugai,5. ūkio plėtojimui reguliuoti,6. krašto apsaugai,7. valstybės valdžios ir valdymo institucijoms bei teisėtvarkos įstaigoms išlaikyti,8. dotacijoms savivaldybių biudžetams,9. viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai,10. išoriniams valstybės ryšiams,11. valstybės skolos aptarnavimo išlaidoms,12. valstybės biudžeto kasos apyvartos lėšoms padidinti.13. išlaidoms, patirtoms dėl važiavimo keleiviniu transportu lengvatų taikymo, kompensuoti,14. valstybės skoloms grąžinti,15. kitoms priemonėms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus įgyvendinti.

Betarpiškai biudžeto asignavimais disponuoja asignavimų valdytojai - valstybės institucijų ir įstaigų, nurodytų Seimo patvirtintame valstybės biudžete, arba institucijos, kurių asignavimus Seimo pavedimu patvirtino Vyriausybė arba kita tam Seimo įgaliota valstybės institucija, vadovai. Asignavimo valdytojų pareigos išdėstytos Lietuvos

Respublikos Biudžeto sandaros įstatymo 5 str. T.y. Biudžeto asignavimų valdytojai privalo:

1) naudoti skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį savo vadovaujamos biudžetinės įstaigos programoms vykdyti, paskirstyti jiems skirtas biudžeto lėšas pavaldžioms biudžetinėms įstaigoms ir kitiems subjektams programoms vykdyti;2) organizuoti iš biudžeto finansuojamų programų rengimą ir vykdymą;3) nustatyti ir tvirtinti vadovaujamos biudžetinės įstaigos ar pavaldžių įstaigų ir kitų subjektų programas, jų sąmatas, neviršijant šioms programoms patvirtintų bendrųjų asignavimų, tarp jų - išlaidoms, iš jų - darbo užmokesčiui, ir turtui įsigyti, sumų;4) Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir terminais teikti finansinę ir kitą atskaitomybę;5) kontroliuoti ir vykdyti savo vadovaujamų biudžetinių įstaigų įsipareigojimus, atlikti pavaldžių biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų finansinės atskaitomybės analizę;6) užtikrinti finansinių ir statistinių ataskaitų teisingumą ir pateikimą laiku;7) užtikrinti programų vykdymo ir paskirtų asignavimų naudojimo teisėtumą, ekonomiškumą, efektyvumą ir rezultatyvumą.

Kiekvienais metais Valstybės biudžete sudaromas Vyriausybės rezervas. Jis turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų sumos. Konkretų Vyriausybės rezervo dydį kasmet nustato Seimas.

Biudžeto projektą rengia Vyriausybės įgaliota institucija - Finansų ministerija.

Projektas svarstomas Vyriausybės posėdyje dalyvaujant suinteresuotiems asmenims. Procedūra:

išklausomas pranešimas apie biudžeto projektą (Finansų ministras); svarstomas pranešimas ir projektas;

priimamas sprendimas dėl projekto (teigiamas, neigiamas, grąžinti taisyti).

Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą svarsto ir tvirtina LR Seimas. LR Vyriausybė biudžeto projektą pateikia LR Seimui ne vėliau kaip prieš 75 dienas iki biudžetinių metų pabaigos.

Biudžeto vykdymas – tai biudžete numatytų pajamų gavimas ir patvirtintų išlaidų apmokėjimas.

Asignavimai – biudžeto numatytų išlaidų apimtys. Šie skaičiai rodo, kiek išlaidų yra numatoma skirti per metus tam tikroms institucijoms arba priemonėms. Asignavimų pavertimas pinigais vyksta per biudžetinius kreditus.

Biudžetiniai kreditai – teisė asignavimų valdytojams paimti iš biudžeto tam tikrą sumą pinigų tam tikriems biudžete numatytiems reikalams.

Asignavimų valdytojai – įstaigų ir ūkio subjektų valdytojai, turintys teisę gautų kreditų ribose panaudoti biudžeto lėšas.

Skiriami tokie asignavimų valdytojai:

Vyriausi (tai finansų ministras); pirmos eilės (tai ministrai ir kitų žinybų vadovai);

antros eilės (antros eilės valdytojams kreditus atidaro vyriausi ir pirmos eilės asignavimų valdytojai. Jie atidaro kreditus trečios eilės asignavimų valdytojams);

trečios eilės (jie gali tik naudotis kredito lėšomis).

Biudžeto kontrolę vykdančios institucijos:

Valstybės biudžeto vykdymo bendrąją nuolatinę priežiūrą atlieka Seimo Biudžeto ir finansų komitetas.

Valstybės biudžeto vykdymo auditą atlieka Valstybės kontrolė.

Valstybės pajamų plano vykdymą – Valstybinė mokesčių inspekcija ir kiti mokesčių administratoriai.

Biudžeto asignavimų valdytojų ir jiems pavaldžių biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų programų vykdymą vertina vidaus audito tarnybos.

4 tema. VALSTYBĖS PAJAMŲ IR IŠLAIDŲ TEISINIS REGULIAVIMAS

Valstybės pajamos - finansiniai ištekliai, kurie paskirstant visuomenės nacionalines pajamas pereina valstybės ar savivaldybių žinion, yra kaupiami atitinkamuose fonduose ir naudojami valstybės ar savivaldybių poreikiams. Taigi bendras valstybės pajamų šaltinis - visuomenės nacionalinės pajamos.

Pagal gavimo būdą valstybės pajamos yra skirstomos mokestines, nemokestines, dotacijas ( kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų piniginė parama).

Mokesčių politika plačiąja prasme – valstybės valdžios bei vietos savivaldos institucijų veikla kuriant mokesčių teisės aktus bei juos įgyvendinant.

Mokesčiai – tai privalomojo pobūdžio mokėjimai valstybei, pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas. Jų pagalba surenkamos lėšos valstybės institucijoms išlaikyti, valstybės funkcijų įgyvendinimui finansuoti.

Mokestinės prievolės turinį sudaro – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga:

1) teisingai apskaičiuoti mokestį,2) laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą,3) vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu.

Pagrindiniai mokesčių požymiai:

Privalomumas Individualus neatlygintinumas

Piniginė prievolė.

Mokesčių reikšmę atskleidžia jų pagrindinės funkcijos: fiskalinė,perskirstomoji ir reguliavimo

Mokesčiai pagal įskaitymo tvarką:

1) Vietiniai (savivaldybių) – (GPM, žemės mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, žyminis mokestis, paveldimo turto mokestis).2) Valstybės – (pelno mokestis, PVM, akcizai, konsulinis mokestis, mokestis už valstybinius gamtos išteklius, naftos ir dujų išteklių mokestis, mokestis už gamtos teršimą ir kt.)

Pagal mokesčių objektus:

Pajamų ir pelno: gyventojų pajamų mokestis, pelno mokestis, Turto: žemės mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, paveldimo turto

mokestis,

Vidaus prekių ir paslaugų: pridėtinės vertės mokestis, akcizai,

Prekybos ir prekybos sandorių: muitai,

Valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo: valstybinis socialinis draudimas, privalomasis sveikatos draudimas, įmokos į garantinį fondą,

Už naudojimąsi šalies ištekliais ir valstybės teikiamomis paslaugomis: konsulinis mokestis, žyminis mokestis, mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą, naftos ir dujų išteklių mokestis, už aplinkos teršimą ir kt.

Pagal mokesčių tarifus (mokesčių apskaičiavimo būdą):

Mišrūs: akcizai. Progresiniai: mokesčių tarifai didėja augant objekto apimčiai (mokestis už

aplinkos teršimą).

Proporciniai: mokesčių tarifai skaičiuojami pagal vienodą procentą nuo bendros apmokestinamo objekto apimties (pelno mokestis, gyventojų pajamų mokestis, žemės mokestis ir kt.).

Vienetiniai: konkreti suma apmokestinimo vienetui, pavyzdžiui rinkliavos, konsulinis mokestis už valstybinius gamtos išteklius, baltojo cukraus virškvočio mokestis ir kt.

Regresiniai – augant pajamoms mokesčio tarifas mažėja.

Tiesioginiai mokesčiai – nustatomi tiesiogiai mokesčių subjektų pajamoms ir turtui (žemės, pajamų, turto mokesčiai).

Netiesioginiai mokesčiai – sumokami per kainas, kainų priedus, įtraukiami į tarifus (PVM, akcizai, muitai).

Valstybės išlaidos gali būti apibrėžiamos kaip tam tikrų prekių ir paslaugų, skirtų bendriems visuomenės narių poreikiams tenkinti, pirkimas arba transferiniai mokėjimai. Valstybės išlaidos - tai sukauptos piniginės lėšos, kurias valstybė panaudoja savo funkcijoms atlikti.

Valstybės biudžeto išlaidos gali būti suskirstytos į tris grupes:

Valstybės vartojimo išlaidos apima valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokestį bei valstybės perkamų prekių išlaidas (pvz., valstybiniai žemės ūkio produktų supirkimai, karinės technikos pirkimas ir kt.)

Valstybės investicijos – tai įvairios kapitalinės išlaidos (pvz., kelių tiesimo, uostų statybos išlaidos ir kt.)

Transferiniai išmokėjimai privačiam sektoriui. Šiai grupei priskiriami mokėjimai, už kuriuos valstybė betarpiškai negauna mainais prekių ar paslaugų (pvz. pensijų, nedarbo pašalpų išmokėjimai, subsidijos įmonėms).

Finansavimas – tai biudžeto lėšų skyrimas juridiniams asmenims, kurie įgyvendina valstybės funkcijas.

Principai: negrąžintinumas; neatlygintinumas; tikslingumas; lėšų limitavimas;

Investicijų finansavimas (Investicijų finansavimo tvarka apima ir programų finansavimą) – teisės aktų reglamentuota kompetetingų institucijų veikla formuojant, surenkant ir perskirstant valstybės lėšas ūkio struktūros plėtimui ir svarbiausiems valstybės socialinių programų finansavimui.

Valstybės skola – tai visų išleistų ir dar nepadengtų valstybės paskolų suma kartu su priskaičiuotomis už jas palūkanomis, kurios turi būti išmokėtos nustatytu laiku arba iki nustatyto termino.

Pagal LR skolos įstatymą valstybės skola yra vidaus ir užsienio skolos suma.

Tiesioginė skola – tai įsipareigojimai, prisiimti valstybės vardu. Valstybė yra skolininkas. Valstybė tokius įsipareigojimus prisiima, leisdama finansų rinkose VVP, skolindamasi iš bankų.

Netiesioginė skola –tai suteiktos valstybės garantijos dėl paskolų. Valstybė šiuo atveju yra garantas, vykdantis skolininko įsipareigojimus, kai šis turi finansinių sunkumų.

Vyriausybės vertybiniai popieriai – Lietuvos vardu išleisti Vyriausybės skoliniai įsipareigojimai, kurie įtvirtina investitoriaus teises į paskolos grąžinimą ir palūkanų išmokėjimą ir Vyriausybės pareigas tai padaryti. Vyriausybės vertybiniai popieriai yra:

Valstybės iždo vekseliai – LRV vertybiniai popieriai, kurių galiojimo trukmė ne daugiau kaip 1 metai;

Vyriausybės obligacijos – vertybiniai popieriai ilgesniam kaip 1 metų terminui;

Vyriausybės taupymo lakštai – ne aukciono būdu platinami vertybiniai popieriai, parduodami tik fiziniams asmenims.

Vyriausybės pavedimu vertybinius popierius išleidžia Finansų ministerija, o tokius popierius išperka arba Finansų ministerija, arba kita valstybės įgaliota institucija.

Teisiniu požiūriu “valstybinis kreditas – tai teisės normomis bei savanoriškumo, terminuotumo, atlygintinumo, grąžintinumo principais sureguliuoti santykiai, kuriais valstybė akumuliuoja laikinai laisvus fizinių ir juridinių asmenų piniginius resursus bei siekia padengti biudžeto deficitą ir reguliuoti pinigų cirkuliaciją.”

Išskiriami šiepagrindiniai specifiniai valstybės skolinimosi principai:

1. Valstybinės skolos limitavimo principas. 2. Laisvanoriškumo principas3. Atlygintinumo principas. 4. Grąžintinumo principas. 5. Terminuotumo principas. 6. Paskolų ėmimo ir naudojimo prioritetinių krypčių nustatymas. Valstybė skolinasi lėšas pagal patvirtintas prioritetines kryptis:a) valstybės rezervui sudaryti;b) valstybės investicijų programai finansuoti;c) smulkaus ir vidutinio verslo skatinimui, plėtojimui.

Valdant valstybės skolą dalyvauja Lietuvos bankas ir Valstybės kontrolė. Lietuvos Bankas yra Vyriausybės iždo agentas. Centrinis bankas dalyvauja

išleidžiant ir išperkant Vyriausybės vertybinius popierius, atliekant mokėjimus ir kt.

stebint privačiojo sektoriaus skolas

Valstybės kontrolei pavesta

teikti Seimui kasmetines išvadas apie valstybės skolos būklę ir kontroliuoti, kaip naudojamos skolintos lėšos.

5 tema. MOKESČIŲ TEISĖ IR SISTEMA

Mokesčių sistema– tai viena su kitu susijusių (teisiškai, ekonomiškai), įstatymais reglamentuojamų mokesčių visuma, privaloma mokėti į valstybės (savivaldybės) piniginius fondus.

Mokesčio subjektas (mokėtojas)- fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti mokesčius ar rinkliavas įstatymų nustatyta tvarka.

Mokesčio objektas yra įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Mokesčių objektų visuma sudaro mokesčių bazę.

Mokesčio šaltinis - tai subjektų pajamos, iš kurių mokami mokesčiai.

Apmokestinimo vienetas - ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčių tarifas.

Mokesčio tarifas yra mokesčių suma už apmokestinimo vienetą. Progresiniai - kai procentas didėja, didėjant mokesčių objektui;proporciniai - kai visam mokesčių objektui (kiekvienam jo apmokestinimo vienetui) taikomas vienodas procentas; regresiniai- analogiška progresinių tarifų schema, tik tarifai ne didėja, o mažėja.

PELNO MOKESTIS

Pelno mokestis yra tiesioginis mokestis, mokamas tik juridinių asmenų, gaunančių pelno (grynųjų pajamų) iš jų veiklos.

Pelno mokestį moka: Lietuvos vienetas (juridinis asmuo, įregistruotas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, pavyzdžiui uždarosios akcinės bendrovės, individualios įmonės);2) užsienio vienetas.

Pelno mokesčio nemoka:1) biudžetinės įstaigos;2) Lietuvos bankas;3) valstybė ir savivaldybės, išskyrus PMĮ VII skyriuje numatytus atvejus;4) valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos; 5) valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“; 6) Europos ekonominių interesų grupės.

Mokesčio tarifai: 15 procentųmokesčio tarifu apmokestinama:

Lietuvos vieneto, nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas (jeigu PMĮ nenustato ko kita);

pajamos iš paskirstytojo pelno;

gauta parama, panaudota ne pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paramos paskirtį,

1) jei dirba < 10 žmonių, pajamos ≤ 500 tūkst. litų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 13 procentųmokesčio tarifą2) jei dirba < 10 žmonių, pajamos ≤1 milijonas litų, apmokestinamojo pelno dalis, atitinkanti 25 tūkstančių litų sumą, apmokestinama taikant 0 procentųmokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15 procentųmokesčio tarifą, Ši taisyklė galioja individualioms (personalinėms) įmonėms, TŪB, KŪB.

Pelno nesiekiančių vienetų, kurių mokestinio laikotarpio pajamos iš ūkinės komercinės veiklos neviršija 1 milijono litų, apmokestinamojo pelno dalis, atitinkanti 25 tūkstančių litų sumą, apmokestinama taikant 0 procentųmokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15 procentųmokesčio tarifą.

Mokesčio mokestinis laikotarpis yra mokestiniai metai. Jie sutampa su kalendoriniais metais, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita.

GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESTIS

Pajamų mokesčio mokėtojaiyrapajamų gavę: nuolatiniai Lietuvos gyventojai, nenuolatiniai Lietuvos gyventojai, GPM mokantys nuo pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvoje.

Pajamų mokesčioobjektas yra gyventojo pajamos. Nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje.

Taikomas 15% tarifas

PVM

Pridėtinės vertės mokestis (PVM) yra bendras vartojimo mokestis. Šiuo mokesčiu nesudėtinga apmokestinti prekes ir paslaugas, jis turi plačią apmokestinimo bazę.

PVM objektasyra:

1) prekių tiekimas ir paslaugų teikimastenkinantis visas šias sąlygas:

prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal PVM nuostatas vyksta šalies

teritorijoje; prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas

savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks.2) PVM objektas taip pat yra prekių įsigijimas už atlygį šalies teritorijoje iš kitos valstybės narės, kai:

prekes iš apmokestinamojo asmens, kuris vykdo savo ekonominę veiklą, įsigyja apmokestinamasis asmuo, kuris sandorį sudaro vykdydamas savo ekonominę veiklą, arba juridinis asmuo, kuris nėra apmokestinamasis asmuo, jeigu šis prekių tiekimas nelaikomas įvykusiu šalies teritorijoje pagal PVM įstatymą;

naujas transporto priemones įsigyja bet kuris asmuo; akcizais apmokestinamas prekes, už kurias prievolė apskaičiuoti akcizus pagal

Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą atsiranda Lietuvos Respublikoje, įsigyja bet kuris asmuo, išskyrus fizinį asmenį, kuris nėra apmokestinamasis asmuo.

Importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal PVM įstatymą laikomos importuotomis šalies teritorijoje.

PVM objektas yra esančios šalies teritorijoje prekės, kurioms nustoja galioti aplinkybės, dėl kurių prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą

Mokesčio tarifai

Nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. standartinis PVM tarifas yra 21 procentas.Lengvatinis 9 procentų PVM tarifas taikomas knygoms ir neperiodiniams informaciniams leidiniams.

AKCIZAI

Mokesčio objektas: Etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai; Apdorotas tabakas; Energetiniai produktai; Kuras.

Akcizų apskaičiavimas. Už akcizais apmokestinamas prekes, mokėtina akcizų suma apskaičiuojama taikant akcizų tarifus, galiojančius prievolės atsiradimo dieną.

Mokesčio sumokėjimas. Ne vėliau kaip iki akcizų deklaracijos pateikimo termino pabaigos į vietos mokesčio administratoriaus, kurio teritorijoje yra sandėlis,

surenkamąją sąskaitą, o jeigu mokėtojas nėra sandėlio savininkas - į to, kurio teritorijoje jis įregistruotas mokesčio mokėtoju.

6 tema. MOKESČIŲ ADMINISTRAVIMO PAGRINDAI

Mokesčių administravimas tai – „Įvairių valstybės (savivaldybių) institucijų ir jų taikomų priemonių siekiant nustatyti ir surinkti mokesčius sistema“. Mokesčio administravimas – mokesčio administratoriaus teisių ir pareigų bei mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų įgyvendinimas, mokesčio apskaičiavimas, sumokėjimas ir išieškojimas, atsakomybės už netinkamą mokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą taikymas, mokesčio paskirstymas ir informacijos mokesčio mokėtojams teikimas.

Administravimo principai:

1.Mokesčių mokėtojų lygybės principas.2. Teisingumo ir visuotinio privalomumo.3. Apmokestinimo aiškumo.4. Turinio viršenybės prieš formą principas.5. Tarptautinių sutarčių viršenybės principas

Pagrindinės mokesčių administravimo kryptys: mokesčio apskaičiavimas, sumokėjimas ir išieškojimas, atsakomybės už netinkamą mokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą taikymas, mokesčio paskirstymas ir informacijos mokesčio mokėtojams teikimas.

Mokesčių administratorius – už mokesčių administravimą atsakinga valstybės įstaiga ar institucija, turinti įstatymų suteiktus įgaliojimus veikti mokesčių administravimo srityje.

Mokesčių administratorius galima skirstyti į dvi grupes:

Institucijos, kurioms mokesčių administravimas yra pagrindinė darbo sritis (VMI, LR Muitinė);

Institucijos, kurioms mokesčių administravimas nėra pagrindinė veiklos sritis (valstybės institucijos ir įstaigos, įgaliotos atlikti tam tikrus mokesčių administravimo veiksmus)

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ir Muitinės departamentas – centrinis mokesčių administratorius; Teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos ir teritorinės muitinės – vietos mokesčių administratoriai.

Pagrindiniai VMI prie FM uždaviniai yra: 1. padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas; 2. įgyvendinti mokesčių įstatymus; 3. užtikrinti, kad mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti.

Muitinę sudaro: Muitinės departamentas – centrinis mokesčių administratorius ir teritorinė muitinė – vietos mokesčių administratorius.

Mokesčių mokėtojas– asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį.

Mokesčio deklaracija– mokesčių mokėtojo pateikiamas mokesčių administratoriui dokumentas, kuriame nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys.

Mokestinis tyrimas– tai pareigūno atliekama mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti:

mokėtojo pateiktų mokesčių deklaracijų (ataskaitų, apyskaitų), dokumentų bei kitos apie mokėtoją turimos informacijos analizę ir vertinimą,

mokėtojo vizitavimą,

mokėtojo veiklos kontrolę, kiek tai susiję su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu,siekiantnustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje

Atliekant mokėtojo veiklos analizę, apie atliekamą mokestinį tyrimą mokėtojas neinformuojamas, išskyrus atvejus, kai jo paprašoma pateikti papildomą informaciją, duomenų ir/ar dokumentų.

Mokestinis patikrinimas– mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse.

Mokestinio patikrinimo rūšys:

Kompleksinis patikrinimas; Teminis patikrinimas;

Operatyvus patikrinimas.

Kompleksinis patikrinimas– mokestinės prievolės įvykdymo patikrinimas, kuris apima visų mokesčių mokėtojo mokamų mokesčių, administruojamų atitinkamo mokesčių

administratoriaus, per tam tikrą laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą (ne dažniau kaip vieną kartą per metus);

Teminis patikrinimas– mokestinės prievolės įvykdymo patikrinimas, kuris apima mokesčių mokėtojo mokamo tam tikro mokesčio, administruojamo atitinkamo mokesčių administratoriaus, per tam tikrą laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą (ne dažniau kaip kartą per pusę metų).

Operatyvus patikrinimas– įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose numatytų atskirų mokesčių mokėtojų pareigų apskaitos, mokesčių deklaravimo, sumokėjimo, registravimosi mokesčių mokėtoju ir kitose srityse vykdymo patikrinimas. Operatyvus patikrinimas atliekamas vadovaujantis MAĮ, taip pat Administracinių teisės pažeidimų kodeksu ir kitais įstatymais.

Pranešimas apie mokestinį patikrinimą.Mokesčių administratorius, prieš pradėdamas mokėtojo mokestinį patikrinimą privalo įteikti mokėtojui pranešimą apie pavedimo atlikti patikrinimą išrašymą (kuris yra pasirašomas mokesčių administratoriaus viršininko ar jo įgalioto asmens).Ši nuostata netaikoma operatyvaus patikrinimo atveju.

Mokestinis patikrinimas nuvykus pas mokėtoją negali trukti ilgiau kaip 90 dienų. Mokėtojo, turinčio struktūrinių padalinių, patikrinimui gali būti papildomai skiriama po 30 dienų kiekvienam struktūriniam padaliniui.

Mokestinio patikrinimo atlikimo terminai gali būti pratęsti.Vietos mokesčių administratoriaus prašymu pas mokėtoją atliekamo patikrinimo trukmė centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu gali būti pratęsta, bet ne ilgiau kaip dar 180 dienų ir (arba) 30 dienų kiekvienam struktūriniam padaliniui.

Mokestinio patikrinimo (kompleksinio ir teminio) rezultatai įforminami patikrinimo aktu.Patikrinimo aktu įforminti mokestinio patikrinimo rezultatai patvirtinami: sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimoarba patikrinimo pažyma(tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nenustatė mokesčių įstatymų pažeidimų).

Mokesčio nepriemoka– mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto įstatymo lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėta mokesčio suma.

Mokesčio mokėtojo turto areštas–vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų

šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą

Delspinigiai yra vieni iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų.Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis turėjo būti sumokėtas į biudžetą. 2. delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo akto surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo. 3. Delspinigiams už nesumokėtus muitus šio straipsnio nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams.

Delspinigiai skaičiuojami kiekvieną dieną ir baigiami skaičiuoti:

1) mokesčio sumokėjimo (sugrąžinimo) į biudžetą dieną (įskaitytinai) arba2) tą dieną, kai mokestinė prievolė pasibaigia tokiais nustatytais pagrindais:

įvykdoma mokestinė prievolė; mokesčių administratorius priverstinai išieško mokesčių mokėtojo mokestinę

nepriemoką;

įstatymų nustatytais atvejais mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas susitaria;

įstatymų nustatytais atvejais mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo mokestinės prievolės vykdymo;

skolininkas ir kreditorius sutampa;

juridinis asmuo likviduotas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys;

fizinis asmuo mirė ir nėra galimybės padengti mokestinės nepriemokos iš mirusio asmens palikimo.

Delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino.

7 tema. ATSAKOMYBĖ UŽ MOKESČIŲ ĮSTATYMŲ PAŽEIDIMUS

Teisinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimusyra mokesčių bei kitų įstatymų nustatytų valstybės prievartos priemonių taikymas pažeidėjams, siekiant nubausti juos ir pašalinti atsiradusias neigiamas pasekmes.

Baudžiamoji atsakomybėyra taikoma už tokius mokesčių įstatymų pažeidimus, kurie pasižymi dideliu pavojingumu ir yra nukreipti prieš valstybės finansų politiką, daro didelę žalą valstybės finansiniams interesams. Ji taikoma teismo nuosprendžiu ar baudžiamuoju įsakymu, skiriant tokias sankcijas kaip laisvės atėmimas, turto konfiskavimas, bauda, teisės eiti tam tikras pareigas atėmimas ir t.t.

Administraciniu teisės pažeidimu(nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę”.

Ekonominės (finansinės) sankcijos - tai mokesčio įstatyme numatyta pinigų suma, kurią mokesčių administratoriaus sprendimu privalo sumokėti mokesčio mokėtojas, laiku neįvykdęs mokestinės prievolės.

Drausminęatsakomybętaiko įmonės ar įstaigos administracija savo pavaldiems darbuotojams už darbo drausmės pažeidimus. Skiriamos šios drausminės sankcijos: pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, laikinas pervedimas į mažiau atlyginamą darbą, pareigų pažeminimas, atleidimas iš darbo ir kt.

Civilinė atsakomybė – tai teisės pažeidėjui kito asmens interesais taikoma įstatymo numatyta poveikio priemonė, sukelianti jam nenaudingų turtinių padarinių: atlyginti žalą, nuostolius, sumokėti netesybas.

Teisinės atsakomybės esmė ir paskirtis – valstybinės prievartos naudojimas teisės nustatytiems ir reguliuojamiems visuomeniniams santykiams saugoti ir ginti, teisės reikalavimams užtikrinti.

Jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas:

neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį)

ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio

arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą

ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentųminėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip.

Daugeliui mokesčių įstatymų pažeidimų būtinas požymis yra dalykas. Mokesčių įstatymų pažeidimų dalyku yra: įvairūs buhalterinės apskaitos dokumentai, deklaracijos, ataskaitos, specialūs apskaitos dokumentai.

Mokesčio įstatymo pažeidimas– tai priešinga teisei, kalta veika (veikimas arba neveikimas), kuri pasireiškia mokesčio mokėtojo netinkamu vykdymu mokestinių (finansinių) prievolių biudžetui, arba mokesčio administratoriaus mokesčio mokėtojų teisių ir interesų pažeidimai, už kuriuos numatyta teisinė atsakomybė.

Kiekvieną mokesčių įstatymų pažeidimą apibūdina pavojingumo visuomenei, priešingumo teisei, kaltumo ir baudžiamumo požymiai.

Mokestiniai ginčai - „ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo, dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą)“.

Mokestinius ginčus nagrinėja:centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija ir teismas (Vilniaus apygardos administracinės teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas).

Centrinis mokesčių administratorius nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus.

Mokestinių ginčų komisija nagrinėja:

1) mokestinius ginčus, kylančius tarp mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus;

2) mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų, priimtų išnagrinėjus mokesčių mokėtojų skundus dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimų;3) mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus, kai centrinis mokesčių administratorius per šio Įstatymo nustatytus terminus nepriėmė sprendimo dėl mokestinio ginčo.

Mokestinių ginčų procesas yra skirstomas į tokias dvi stadijas:

ikiteisminis mokestinių ginčų nagrinėjimas (atliekamas centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos);

teisminis mokestinių ginčų nagrinėjimas (Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme).

8 tema. FINANSŲ KONTROLĖ

Finansų kontrolė – finansinės veiklos patikrinimo operacijų ir veiksmų visuma, panaudojant specifines kontrolės organizavimo formas ir metodus. Teisininkai kontrolę dažniausiai sieja su įstatymų, poįstatyminių ir kitų teisės aktų vykdymo tikrinimu.

Viešųjų finansų kontrolė– tai kompetentingų institucijų valstybės ir vietos valdžios piniginių fondų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo teisėtumo ir tikslingumo kontrolė, siekiant efektyvaus ekonominio ir socialinio šalies vystymosi.

Finansų kontrolės funkcijos:

Informacinė. Prevencinė. Teisėtumo užtikrinimas.

Finansų kontrolės elementai: kontrolės aplinka, rizikos įvertinimas, kontrolės veikla ( procedūros), informacinė sistema, komunikacija (ryšiai), stebėsena (monitoringas).

Valstybės ir savivaldybių finansų kontrolės sistema– finansų kontrolės institucijų taikomų priemonių, metodų, atliekamų funkcijų visuma, užtikrinanti valstybės ir vietos valdžios piniginių fondų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo teisėtumą ir tikslingumą bei finansų valdymo principų (ekonomiškumo, efektyvumo, rezultatyvumo ir skaidrumo) laikymąsi.

Valstybės ir savivaldybių finansų kontrolės objektas – piniginiai santykiai, atsirandantys valstybės ir vietos valdžios piniginių fondų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo procese

Pagrindinės finansų kontrolės sritys (su konkrečiu objektų ir subjektų ratu):

Valstybės pajamų kontrolė ir auditas (Pvz. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos);

Valstybės išlaidų kontrolė (pvz. Valstybės kontrolė);

Savivaldybių finansų kontrolė ir auditas ( pvz. Savivaldybių kontrolieriai);

Vidaus auditas (pvz. centralizuotai vidaus audito tarnybai) ;

Auditas (Pvz. audito įmonės).

Vidaus kontrolė – viešojo juridinio asmens vadovo sukurta visų kontrolės rūšių sistema, kurios dėka siekiama užtikrinti viešojo juridinio asmens veiklos teisėtumą, ekonomiškumą, efektyvumą, rezultatyvumą ir skaidrumą, strateginių ir kitų veiklos planų įgyvendinimą, turto apsaugą, informacijos ir ataskaitų patikimumą ir išsamumą, sutartinių ir kitų įsipareigojimų tretiesiems asmenims laikymąsi bei su visa tuo susijusių rizikos veiksnių valdymą.

Išorės kontrolė – tokia kontrolės rūšis, kurią atlieka nepriklausomas nuo kontroliuojamo objekto kontrolės subjektas.

Valstybinį auditąatlieka aukščiausioji valstybinio audito institucija – Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė.

Valstybės kontrolė yra Seimui atskaitinga aukščiausioji valstybinio audito institucija.

Pagrindiniai Valstybės kontrolėsuždaviniai -prižiūrėti, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas, kaip vykdomas valstybės biudžetas; skatinti teigiamą ir veiksmingą valstybinio audito poveikį valstybės finansų valdymo ir kontrolės sistemai bei į rezultatus ir visuomenės poreikius orientuotam viešajam valdymui.

Valstybinio audito rūšys:Finansinis (teisėtumo) auditas ir veiklos auditas.

Finansinis (teisėtumo) auditas– audituojamo subjekto finansinės atskaitomybės ir (ar) kitų ataskaitų duomenų, taip pat valstybės lėšų ir turto valdymo, naudojimo, disponavimo jais teisėtumo ir jų naudojimo įstatymų nustatytiems tikslams vertinimas bei nepriklausomos nuomonės pareiškimas.

Veiklos auditas – audituojamo subjekto viešojo ir vidaus administravimo veiklos įvertinimas ekonomiškumo, efektyvumo ir rezultatyvumo požiūriu.

Valstybinio audito rezultatai ir jų įforminimas

Finansinis auditas baigiamas surašius audito ataskaitą ir audito išvadą.

Veiklos auditas baigiamas surašius audito ataskaitą.

Institucijos, vykdančios finansų kontrolę ir auditą:

1. Specializuotos (kurios pagrindiniai tikslai ir uždaviniai yra vykdyti viešųjų finansų kaupimo, paskirstymo ar naudojimo kontrolę)2. Nespecializuotos (kurios pagrindiniai tikslai ir uždaviniai nėra tiesiogiai susiję su kontroline funkcija, tačiau vienas ar keli keliami institucijos uždaviniai yra vykdyti kontrolinę veiklą įstatymų nustatytuose ribose)Specializuotos viešųjų finansų kontrolės ir audito institucijos:

Valstybės kontrolė; Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų

ministerijos; Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos; Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus

reikalų ministerijos.

Nespecializuotos viešųjų finansų kontrolės ir audito institucijos:

Lietuvos bankas; Žemės ūkio ministerija;

Aplinkos ministerija;

Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija;

Kitos nespecializuotos institucijos, kurios vykdo netiesioginę viešųjų finansų kontrolę ( Valstybinė lošimų priežiūros tarnyba, vertybinių popierių komisija ir kt.)

Muitinę sudaro:

Muitinės departamentas; teritorinės muitinės;

specialiosios muitinės įstaigos.

Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos tikslas-tobulinant veiklos metodus mažinti finansinių nusikaltimų neigiamą poveikį valstybės finansams.

Lietuvos Respublikos draudimo priežiūroskomisijos tikslas- užtikrinti draudimo sistemos patikimumą, veiksmingumą, saugumą ir stabilumą, draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų ir teisių apsaugą.

9 tema. PINIGŲ IR VERTYBINIŲ POPIERIŲ TEISĖ

“Pinigai yra viskas, kas funkcionuoja kaip mainų tarpininkas, kaip vertės matas, kaip būsimų mokėjimų priemonė arba kaip labai likvidi kaupimo priemonė”. Pinigų funkcijos:

1) mainų tarpininko,2) vertės mato,3) būsimu mokėjimų priemonės ir4) labai likvidžios kaupimo priemonės.

Pinigų sistema - yra valstybės įstatymų reguliuojama pinigų apyvartos organizavimo tvarka. Pinigų sistemos elementai:

1. piniginis vienetas;2. kainų mastas (piniginio vieneto pirkimo vertė);3. piniginių ženklų rūšys (monetos, popieriniai ženklai ir t.t.);4. pinigų emisija;5. pinigų apyvarta;6. valstybės institucijos, reguliuojančios pinigų apyvartą.

Oficialų nacionalinės valiutos kursą kitų valiutų atžvilgiu nustato Lietuvos Bankas, atsižvelgdamas į tarptautines valiutos rinkas. Lietuvos Bankas nustato sąrašą valiutų, kurios turi būti keičiamos į litus ir atvirkščiai.

Pinigų emisija - pinigų išleidimas į apyvartą įstatymo nustatyta tvarka. Pinigų emisija yra viena iš svarbiausių valstybės pinigų politikos priemonių, pasireiškianti kaip pinigų pasiūlos kontrolė, kurios pagalba gali būti reguliuojama valstybės ekonominis vystymasis ir stabilumas.

Viešosios teisės požiūriu išskiriami tokie pagrindiniai pinigų požymiai:

1. Pinigai yra tik tai, ką pinigais yra pripažinusi valstybė.2. Pinigai gaminami tik pagal valstybės griežtai nustatytus pavyzdžius ir aprašymus.3. Pinigų nominali vertė yra nustatoma valstybės ir reiškiasi nacionaliniuose piniginiuose vienetuose.4. Pinigus privalo priimti visi šalies rezidentai pagal jų nominalią vertę.5. Pinigų išleidimas ar išėmimas iš apyvartos yra monopolinė valstybės teisė, todėl netikrų banknotų ar monetų gaminimas, laikymas, paleidimas į apyvartą yra baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka.

Pinigų masė – tai grynųjų ir negrynųjų pinigų kiekis esantis apyvartoje. Pinigų masė yra sąlygojama dviejų dalykų: pinigų poreikio ir pinigų pasiūlos.

Plačiąja prasme pinigų emisija –išleidimas į apyvartą pinigų, vertybinių popierių, mokėjimo atsiskaitymo dokumentų, mokėjimo ir kreditinių kortelių. Siaurąja prasme – išleidimas į apyvartą visų rūšių pinigų.

Išskiriamos šios pinigų emisijos rūšys:

Biudžetinė emisija - kai į apyvartą išleidžiami vertybiniai popieriai, pinigai, iždo vekseliai, kuri skirta biudžeto deficitui mažinti.

Kreditinė emisija – ją vykdo bankai, jos rezultatas – pilnaverčių pinigų išleidimas. Pagrindinis tikslas – pinigų poveikio užtikrinimas.

Bendrą išleistų į apyvartą litų kiekį sudaro:

1. Banknotai ir monetos, esantys apyvartoje;2. Lietuvos banke laikomų kitų bankų ir sąskaitų turėtojų litais nominuojamų sąskaitų kreditinių likučių suma;3. Lietuvos banko vertybinių popierių ir kitų skolinių įsipareigojimų litais suma.

Pinigų apyvarta - tai pinigų judėjimas grynųjų ir negrynųjų pinigų forma, aptarnaujantis atsiskaitymus ir mokėjimus šalies ūkyje.

Pinigų apyvartos stadijos:

1. Pinigų išleidimas į apyvartą;2. Pinigų judėjimas;3. Pinigų išėmimas iš apyvartos.

Pinigų apyvarta šalyje apima pinigų judėjimą tarp:

1. Centrinio banko ir komercinių bankų.2. Komercinių bankų. 3. Komercinių bankų ir jų klientų (juridinių asmenų, fizinių asmenų). 4. Juridinių asmenų, tarp jų ir fizinių asmenų. 5. Tarp fizinių asmenų.6. Tarp bankų ir kitų finansų įstaigų, o taip pat tarp pastarųjų ir fizinių bei juridinių asmenų.

Užsienio valiuta apibrėžiama kaip bet kurios užsienio valstybės ar užsienio valstybių bendrai naudojama valiuta.Vidaus ir užsienio valiutos santykiui charakterizuoti naudojamos šios sąvokos:

1) "nekeičiamoji (nekonvertuojama) valiuta";2) "keičiamoji (konvertuojama) valiuta;3) "dalinai keičiamoji (konvertuojama) valiuta“.

Valiutinis reguliavimas – tai valstybės institucijų veikla reglamentuojant valiutines operacijas. Apribodama užsienio valiutos ir valiutinių vertybių cirkuliaciją valstybė užtikrina savosios, nacionalinės valiutos prioritetą.

10 tema. PRIVALOMOJO DRAUDIMO TEISINIAI SANTYKIAI

Draudimas išreiškia specifinius perskirstomuosius santykius, kurių pagalba sudaromi ir naudojami tiksliniai pinigų fondai, siekiant apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus bei atlyginti materialiąją žalą įvykus draudiminiam įvykiui.

Draudimo formos: privalomasis ir savanoriškasis draudimas. Privalomojo draudimo teisiniai santykiai kyla dėl teisės normoje nustatytų juridinių faktų, nurodančių jų atsiradimo momentą ir trukmę, bei taikomi kaip visuotiniai ir vieningi atitinkamų objektų apsaugos būdai. Tuo tarpu savanoriškojo draudimo teisiniai santykiai kyla draudikui ir draudėjui susitarus ir sudarius draudimo sutartį, draudimo rūšies taisyklių nustatyta tvarka, šie santykiai remiasi laisvanoriška valia.

Draudimo klasifikavimas pagal draudimo riziką: 1. Asmens draudimas:

gyvybės draudimas (pensijinis draudimas); draudimas nuo nelaimingų atsitikimų bei ligų; sveikatos draudimas.

2. Turto draudimas: sausumos transporto priemonių draudimas; oro transporto priemonių draudimas; vandens transporto priemonių draudimas; krovinių draudimas; finansinių rizikų draudimas.

3. Atsakomybės draudimas: autotransporto savininkų civilinės atsakomybės draudimas; pervežėjo civilinės atsakomybės draudimas; didesnio gamybinės veiklos įmonės rizikingumo civilinės atsakomybės

draudimas; profesionalios atsakomybės draudimas; įsipareigojimų neįvykdymo atsakomybės draudimas.

Draudimo teisiniuose santykiuose dalyvauja draudėjas ir draudikas. Gali būti ir kiti subjektai (pvz.: apdraustasis, naudos gavėjas ir pan.).

Draudėjas - asmuo, kuris kreipėsi į draudiką dėl draudimo sutarties sudarymo ar kuriam draudikas pasiūlė sudaryti draudimo sutartį, arba kuris sudarė draudimo sutartį su draudiku.

Draudikas - juridinis asmuo, teises aktų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti draudimo veiklą.

Draudėjo ir draudimo įmonės (draudiko) santykiai įforminami draudimo sutartimi.

Atsižvelgiant į draudimo šakas, draudimo sutartys gali būti skirstomos į gyvybės ir ne gyvybės draudimo sutartis. Ne gyvybės draudimo sutartys apima turto draudimo, civilinės atsakomybės draudimo bei sveikatos draudimo sutartis.

Sumų draudimo sutartys yra gyvybės draudimo sutartys, taip pat ir sveikatos draudimo sutartys, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudiminiam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią draudimo sumai ar jos daliai.

Nuostoliu draudimo sutartys yra turto draudimo, civilinės atsakomybes draudimo, taip pat ir sveikatos draudimo sutartys, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudiminiam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią patirtiems nuostoliams.

Draudimo sutarties sudarymas įforminamas draudimo liudijimu (polisu).

Valstybinis socialinis draudimas (VSD) - valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų.

Lietuvoje yra tokios valstybinio socialinio draudimo rūšys:

pensijų draudimas; ligos ir motinystės draudimas;

draudimas nuo nedarbo;

draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe.

Fondo biudžeto išlaidas sudaro: pensijų socialinio draudimo, ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išlaidos bei draudimui nuo nedarbo pervedamos lėšos, įvertintos neatgautinos ir abejotinai atgautinos sumos bei Fondo biudžeto veiklos sąnaudos

Valstybinio socialinio draudimo biudžeto pagrindą sudaro privalomojo socialinio draudimo įmokos. Jas moka dirbantieji (3 % nuo gaunamo atlyginimo) ir darbdaviai (31 % nuo priskaičiuoto atlyginimo už darbą). Išviso socialinio draudimo įmokų tarifas sudaro 34%.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas sudaro:

draudėjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos; apdraustųjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos;

savarankiškai dirbančių ir jiems prilygintų asmenų valstybinio socialinio draudimo įmokos;

valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos;

baudos ir delspinigiai;

asignavimai iš valstybės biudžeto;

atgautos į ankstesnių metų išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos;

veiklos pajamos.

Privalomąjį sveikatos draudimą vykdo šios institucijos:

Privalomojo sveikatos draudimo taryba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - Privalomojo sveikatos draudimo taryba);

Valstybinė ligonių kasa (toliau - VLK);

teritorinės ligonių kasos (toliau - TLK).

Privalomojo sveikatos draudimo draudiminiai įvykiai yra įstatymo nustatyti ir gydytojo diagnozuoti privalomuoju sveikatos draudimu sveikatos sutrikimai ar

sveikatos būklė. Išlaidos už šias paslaugas nustatytomis sąlygomis apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.

„pensijų fondas – tai ne pelno siekianti organizacija, kuri veikia kaupimo principu, tačiau pagal taisykles, nustatytas valstybinės valdžios yra ekonominis vienetas.

Pensijų fondo valdymo įmonės – tai įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos išduotą licenciją ir galinčios verstis pensijų kaupimo veikla. Ši pakopa skirta tiems, kurie norėtų gauti senatvėje pajamų daugiau, nei numatyta pirmojoje ir antrojoje pakopose – nuo pastarųjų ji skiriasi tuo, kad šiuo atveju, žmogus gali pasirinkti, kokio dydžio įmokas ir kokiu dažnumu mokės.