Gabriel Garcia Marquez

GYVENK, KAD TURĖTUM KĄ PAPASAKOTI

Mūsų šeima laikėsi sunkmečio įpročių, ir man atrodė, jog mes tam tyčia anksti valgome

vakarienę, kad visam gyvenimui įsiminčiau, jog tai mano gimtieji namai. Geroji naujiena prie stalo - sesuo Lichija laimėjo loterijoje.

Viskas, jos žodžiais tariant, prasidėjo tada, kai mama papasakojo sapnavusi, jog senelis iššovęs į orą, gąsdindamas vagį, kurį užklupo nusikaltimo vietoje, mūsų senuose namuose Arakatakoje.

Mama papasakojo sapną per pusryčius, kaip mūsų šeimoje įprasta, ir patarė nusipirkti bilietą su septyniuke, nes šitas skaičius esąs panašus į senelio revolverį.

Deja, nieko neišėjo, nors mama ir nusipirko bilietą skolon, tikėdamasi susimokėti išlošusi. Tačiau Lichija, kuri tuo metu buvo vienuolikos, išprašė iš tėčio trisdešimt sentavų, nusipirko bilietą, nieko neišlošė, o kitą savaitę iškaulijo dar trisdešimt ir užrašė tą patį keistą numerį: 0207.

Norėdamas išgąsdinti Lichiją, brolis Luisas Enrikė paslėpė bilietą, bet ir pats išsigando, kai kitą pirmadienį išgirdo, kaip ji įlėkė į vidų šaukdama, jog išlošė. Mat išdykaudamas brolis pamiršo, kur užkišo bilietą, tad teko išnaršyti visas spintas ir skrynias, aukštyn kojomis apversti namus nuo svetainės iki tualeto. Šiaip ar taip, keisčiausia, kad išlošis irgi atrodė kabalistinis: 770 pesų.

Blogoji naujiena - tėvai galiausiai įgyvendino savo svajonę: išsiuntė Luisą Enrikę į Medeljiną, Fontiduenjo pataisos namus, įsitikinę, jog tai neklusnių vaikų mokykla, o ne tai, kas yra iš tikrųjų - itin pavojingų mažamečių nusikaltėlių kalėjimas.

Tėtis galutinai apsisprendė tą dieną, kai nusiuntė Luisą Enrikę į vaistinę atsiimti skolos, ir jis, užuot parnešęs namo aštuonis gautus pesus, nusipirko puikią gitarą, kuria mokėjo meistriškai skambinti. Tėtis nepasakė nė žodžio, aptikęs gitarą namuose, ir pareikalavo aštuonių pesų, bet Luisas Enrikė atsakė, jog vaistininkė neturėjusi pinigų ir negrąžinusi skolos. Taip praslinko dar du mėnesiai, ir vieną dieną tėtis išgirdo, kaip, pritardamas gitara, Luisas Enrikė dainuoja improvizuotą dainelę: "Aštuonis pesus man kainavo gitara".

Išsiųsti vaiką į pataisos namus buvo galima tik gavus mažamečių nusikaltėlių teisėjo nutarimą, tačiau tėtis kreipėsi pagalbos į įtakingus draugus, gavo Medeljino arkivyskupo monsinjoro Garsijos Beniteso rekomendacinį laišką. Luisas Enrikė, savo ruožtu, nesipriešino ir gera valia iškeliavo į pataisos namus kaip į šventę.

Atostogos be brolio pasikeitė iš pagrindų. Įsimiklinęs brunzginti gitara kaip tikras profesionalas, pritapau prie Filadelfo Veliljos, nagingo siuvėjo ir pasakiško gitaristo, ir, žinoma, prie maestro Valdeso. Smagumėlis! Būdavo, išeiname iš pobūvio, pagroję turčiams, ir tamsiame parke patykojusios iš visų pusių mus apspinta gerbėjos, visaip bandydamos sugundyti. Įsižiūrėjęs į vieną tokią, pasisiūliau užeiti pas ją, bet pasirodė, kad apsirikau, - ji buvo ne iš tų gerbėjų būrelio. Vis dėlto ji labai logiškai atsakė, jog negalima, nes vyras esąs namie. Šiaip ar taip, po poros dienų pasakė, jog paliksianti neužkištas duris triskart per savaitę, kad galėčiau įeiti nesibelsdamas, kai vyro nebūsią namie.

Prisimenu jos vardą ir pavardę, bet man smagiau ją vadinti kaip kitados: Nekromante. Per Kalėdas jai turėjo sueiti dvidešimt, iš profilio ji panėšėjo į abisinę, o kūnas buvo kakavos spalvos. Mėgdavo dūkti lovoje, skausmingai gardžiuotis trūksmingais orgazmais ir turėjo tokį polinkį mylėtis, koks pritiktų ne moteriai, bet veikiau šėlstančiai upei. Vos įvirtę į lovą, mudu stačiai pasiusdavome. Jos vyras - kaip Chuanas Breva - ūgiu buvo milžinas, o

kalbėjo švelniu vaikišku balsu. Kadaise tarnavo policininku šalies pietuose ir liūdnai pagarsėjo tuo, jog šaudė liberalus stačiai miklindamas ranką. Jiedu gyveno kartonine pertvara perskirtame kambarėlyje, vienos durys vėrėsi į gatvę, kitos - į kapines. Kaimynai skųsdavosi, jog ji trikdo mirusiųjų ramybę stūgaudama kaip rujojanti kalė, bet kuo garsiau ji staugdavo, tuo labiau džiaugdavosi mirusieji, kad ji drumsčia jiems atilsį.

Pirmąją savaitę man teko nešti kudašių ketvirtą valandą ryto, nes mudu neapsižiūrėjome, kad jau seniai metas skirtis, kiekvieną akimirką galėjo pasirodyti vyras. Šoviau pro duris į kapines ir nukūriau pro žaltvyksles, stūgaujant nekrofilams šunims. Iš tolo pamačiau ateinant didelį pavidalą. Pažinau tik tada, kai susidūrėme akis į akį: tai buvo pats seržantas. Jei būčiau dar užgaišęs penkias minutes, jis būtų mane užklupęs lovoje.

- Sveikas, bičiuli, - draugiškai tarė jis. - Padėk Dieve, seržante, - atsakiau neryžtingai. Stabtelėjęs jis paprašė ugnies. Atsistojau greta, kad rytmečio vėjelis neužpūstų degtuko.

Prisidegęs jis atšlijo ir geraširdiškai tarė: "Velnioniškai dvoki kekše". Baimė išgaravo greičiau, nei tikėjausi, nes kitą trečiadienį vėl įmigau ir atsimerkiau

pajutęs įdėmų žvilgsnį: kojūgalyje, netardamas nė žodžio, stovėjo įžeistas varžovas. Taip išsigandau, jog vos galėjau atgauti žadą. Ji pašoko nuoga ir puolė tarp mudviejų, bet jis revolveriu nustūmė ją į šalį.

- Nesikišk, - tarė. - Lovos reikalai sprendžiami švinu. Padėjo revolverį ant stalo, atkimšo butelį romo, pastatė šalia revolverio, ir mudu

tylėdami atsisėdome vienas priešais kitą. Galva nenešė, ką jis ketina daryti, bet pagalvojau, kad jeigu būtų norėjęs mane nušauti, būtų nupylęs be jokių ceremonijų. Netrukus pasirodė Nekromantė, apsisiautusi paklode, ir jis vėl nukreipė į ją revolverį.

- Čia vyrų reikalas, - tarė. Ji atšoko ir dingo už pertvaros. Kai buvome bebaigią pirmąjį butelį, pliūptelėjo liūtis. Jis atkimšo antrą, įrėmė revolverį

sau į smilkinį ir įsmeigė į mane ledinį žvilgsnį. Tuomet paspaudė gaiduką, bet jis tik trakštelėjo, ir tiek. Drebančia ranka jis padavė man revolverį.

- Dabar tavo eilė, - tarė. Pirmą kartą rankoje laikiau revolverį. Nustebau, kad jis toks sunkus ir šiltas. Nežinojau,

ką daryti. Kūnu sruvo ledinis prakaitas, viduriai degte degė. Buvau beprasižiojąs kažką sakyti, bet negalėjau išdaužti nė žodžio. Nė neketinau šauti, tad grąžinau revolverį, suvokdamas, jog neturiu kitos išeities.

- Kelnes prileidai, ką? - niekinamai paklausė džiūgaudamas. - Reikėjo galvoti prieš ateinant čionai.

Galėjau pasakyti, kad ir tikri vyrai kartais prileidžia kelnes, bet suvokiau, jog man trūksta drąsos taip pragaištingai juokauti. Tuomet jis atplėšė revolverio būgnelį, ištraukė vienintelį šovinį ir numetė ant stalo: buvo tuščias. Pajutau anaiptol ne palengvėjimą, bet baisią gėdą.

Liūtis apstojo apie ketvirtą ryto. Sėdėjome abu įsitempę, neprisimenu, kada jis man liepė apsirengti, ir tik vėl atsisėdęs prie stalo susivokiau, kad jis verkia. Verkė kruvinomis ašaromis, nėmaž nesigėdydamas ir beveik mėgaudamasis. Galop atgalia ranka nusišluostė akis, nusišnypštė pirštais suspaudęs nosį ir atsistojo.

- Ar žinai, kodėl esi gyvas? - paklausė. Ir pats atsakė: - Todėl, kad tavo tėvas man išgydė bjaurią gonorėją, kurios ištisus trejus metus niekas negalėjo įveikti.

Vyriškai paplojo man per petį ir išstūmė į gatvę. Lietus pylė kaip pylęs, visas miestelis skendėjo vandenyje, tad aš bridau lyg per sraunią upę, negalėdamas atsistebėti, jog vis dar esu gyvas.

Galvoj netelpa, kaip mama sužinojo apie tą dalyką, bet nuo tos dienos stengdavosi vakare žūtbūt neišleisti manęs iš namų. Ėmėsi tos pačios taktikos, kokią naudojo sekdama tėtį. Žiūrėdavo, ar nėra kokių nors žymių, kad buvau nusirengęs mieste, uosdavo, ar neatsiduodu svetimu kvapu, gamindavo man sunkiai virškinamus patiekalus, tikėdama senu prietaru, jog nei vyras, nei sūnūs nedrįs mylėtis užkietėjusiais viduriais. Pagaliau vieną

vakarą, nebeišmanydama, kaip mane galėtų sulaikyti, atsisėdo priešais ir tarė man: "Sklinda gandai, kad susidėjai su policininko žmona ir kad jis prisiekė tave nušauti".

Vargais negalais įtikinau ją, jog tai netiesa, bet gandai netilo. Nekromantė stengėsi mane prisivilioti sakydama, jog esanti viena, jog vyras išvykęs į komandiruotę, jog jau seniai dingęs. Bandydavau nepakliūti jam į akis, bet, susitikęs gatvėje, jis paskubomis iš tolo pasisveikindavo su manim, lyg taikiai, lyg grėsmingai pamodamas ranka. Kitais metais per atostogas mačiau jį paskutinį kartą fandango šventėje - jis pasiūlė man gurkštelėti stipraus romo, ir aš nedrįsau atsisakyti.

Nežinau, kas atsitiko, kad penktoje klasėje mokytojai ir mokslo draugai, visada žiūrėję į mane kaip į atsilikėlį, pradėjo mane garbinti kaip "prakeiktą" poetą. Galbūt tik norėdamas pateisinti tą įvaizdį ėmiau rūkyti penkiolikos metų? Nuo pirmos cigaretės ko negavau galo. Beveik visą naktį kankinausi tualete ant aslos vemdamas. Ryto sulaukiau visai išsekęs, bet tabakas, užuot atgrasęs, tolyn labyn kėlė nenumaldomą norą rūkyti. Taip prasidėjo mano, kaip užkietėjusio rūkoriaus, gyvenimas, kai galiausiai priėjau iki to, jog, neužsitraukęs dūmo, nebegalėdavau parašyti sakinio. Licėjuje būdavo leidžiama rūkyti tik per pertraukas, tačiau aš neištverdavau - išsiprašydavau du ir net tris kartus per pamoką "į tualetą". Taip prisigyvenau iki trijų pakelių per dieną ir - nelygu naktis - kartais prisidurdavau ketvirtą. Vienu tarpu, jau baigęs koledžą, maniau, kad išprotėsiu - taip peršėdavo gerklę ir mausdavo kaulus. Kartais ryždavausi mesti, bet ilgiau kaip dvi dienas neištverdavau.

Mane pjaudavo visi dėstomi dalykai, išskyrus literatūrą, kurią išmokdavau atmintinai. Kai nusibosdavo mokytis, leisdavausi ant laimės. Instinktyviai nujausdavau kiekvieno dalyko esmę ir beveik įspėdavau, ko pageidauja mokytojai, kad nereikėtų mokytis visko. Tiesą pasakius, nesuvokiau, kodėl privalau aukoti laiką ir protinius sugebėjimus tokiems dalykams, kurie manęs nejaudina ir gyvenime niekad nepravers.

Galiausiai taip suįžūlėjau, jog įsikaliau į galvą, kad mokytojai mane vertina ne tiek pagal egzaminų rezultatus, kiek pagal mano išmonę. Gelbėdavausi iš keblios padėties išradingais atsakymais, originaliomis mintimis, protui nesuvokiamais prasimanymais. Šiaip ar taip, nuotykingai ir per atsitiktinumą baigęs penkias gimnazijos klases, suvokiau, kad viskam yra ribos. Brandos atestatą gavau per stebuklą, bet širdis man sakė, jog toliau nenužengsiu nė žingsnio - prieš mane neįveikiama siena. Nieko negražindamas, galiu prisipažinti, jog man stigo valios, pašaukimo, drausmingumo, pinigų ir rašybos žinių, kad galėčiau studijuoti toliau. Bėgo metai, ir aš neturėjau nė menkiausio išmanymo, kokį kelią man derėtų pasirinkti. Praslinko dar daug laiko, kol galiausiai susivokiau, jog rašytojui praverčia viskas, ką jis patiria viename ar kitame gyvenime.

Iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas