Šiame numeryje · pažintis su tiesos angelu tęsiame papa-56 pradėtą rubriką – dva- sinių...

Tai pataikydamas, tai mėtyda-mas pro šalį oranžinį kamuolį nustraksėjo rugsėjis. Visas pilnas aistrų, lūkesčių, vilčių ir ištikimo palaikymo. „Mūsų specialus ko-respondentas aplankė žaliųjų žmogeliukų planetą ir grįžo į Že-mę pasisėmęs kitos planetos ži-nių“, – taip rusų žurnalistas Aleksandras Zilbertas pradėjo savo straipsnį rusų dienraštyje „Sovetskij Sport“, su nuostaba ir susižavėjimu rašydamas apie Lie-

tuvoje pasibaigusį Europos vyrų krepšinio čempionatą.

Nurimusios aistros leido pajusti didžią Tiesą – esame maža, bet kovo-tojų dvasią per kartų kartas savyje įšaknijusi tauta. Tų kovotojų, kurie gebėjo išsaugoti kalbą, sukurti aukštą kultūrą, puoselėti papročius ir dirbti savo žemes. Ši dvasia ypač reikalinga šiuo metu, kai gyvenimo realybės rėtis smarkiai „sijoja“ Lietuvos vaikus: vieni – į Europą, kiti – į Ameriką, treti, atspariausi, tvirčiausiai „įsiki-bę“ – lieka gimtinėje. Kas juos sulai-ko nepasekti kaimyno, giminaičio ar draugo pėdomis? Atsakymas galėtų būti ir toks: Meilė savo šaliai, kalbai, kultūrinei apsupčiai, šeimai... O kas tą Meilę galėtų diegti jauno vaiko dvasioje? Atsakymas vienas: Tėvai ir Mokytojai. Artėjant Tarptautinei mokytojų dienai visiems prigimtiniams ir pašauktiniams MOKYTOJAMS norėtume skirti šiuos sveikinimo žo-džius:

Sveikinimas

ŠIAME NUMERYJE:

Atminimui Vienybė

2 3

Dvasiniai pašnekesiai „Po angelo sparnu“:

Pažintis su Tiesos an-gelu

4

„Veidrodžio šukės“ 5

Giesmėms Angelų kal-voje nuskambėjus

6

Praktikumas Laiškų kraitelė

10 13

Rekomenduojame 14

2011/2012 M. M. – Ne tik mokykime, bet ir mokinkimės patys!

PEDAGOGINĖS AKTUALIJOS PILIČIAUSKŲ AKIMIS

2011 M. SPALIS NR. 62

Keliauja įvairiais keliais, takeliais ir jau daugel amžių, Pasaulio milijardai vis ieškodami savęs.

Širdim ir kojom kelią tą matuodami nuo pradžių, Bandydami, gal kelias tas tiesesne kryptimi nuves?

Tačiau, kaip tamsoje žibinto kelrodinio reik, kad nepaklystum,

Kaip daigas siekia tvirtos sienos atramos, Jauna dvasia, kad stiebtųs saulėn ir šešėliuose nevystų, Jai reikia tiesaus žodžio, tyro žvilgsnio, širdies šilumos.

Tad AČIŪ JUMS, kad buvote VEDLIU kelyj manajam,

Kad grumstelius nuo tako numetėt visus šalin, Ir, kad sparnus padėjot užauginti skrydžio svajai,

Kad dvasios giesmę man padėjot subrandint!

Su profesine švente, brangūs Mokytojai, Jus sveikina Lolita ir Solėja

Bendrauti yra gerai, bet bendradarbiauti – geriau.

Tad laukiame Jūsų minčių, gerosios praktikos pavyz-džių ir kitų pastebėjimų!

Atminimui...

Tėti,

Išėjai gegužį, sužydėjus sodams. Išėjai... „Taip manot? Negili tiesa...“

Iš Dausų kalnelio Tu minčių aruodams Pažeri: „Vaikeliai, aš čia, kur šviesa...“

Sapnuose vediesi kalvomis, šilojais, Kur kadaise būta, o ten – pasakai: „Mano jūs mokinti soduos vasarojant,

Tad dabar jau patys žinot, kas gerai...“

Noris pasiklausti, prisiglausti noris, Apkabint, nurimti, kaip senais laikais...

„Aš šalia kaip niekad...“– nuolatos kartoji, „Vėjeliu priglusiu, mokysiu sapnais...“

Kaip toliau gyventi? „Džiaugtis, tiesti kelią,

Kad juo eiti būtų jums, kitiems lengviau. Lietuvą mylėkit, maldai skirkit dalį,

Nuo šventųjų žodžių sieloje šviesiau...“

Debesų atoluos veidas išryškėja, „Aš šalia, vaikeliai. Čia, kur daug šviesiau...“

Nusilenkti norim. „Geriau padirbėkit, Kad pradėtas kelias tęstųsi toliau...“

Šių metų spalio 9 dieną Albertui Piličiauskui būtų suėję 75-eri.

2 PEDAGOGINĖS AKTUALIJOS PILIČIAUSKŲ AKIMIS

3 NR. 62

Tauta – istoriškai susiformavusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, bendrą kalbą, istoriją, papročius. Tikiu, jog Jūs pa-siūlytumėte ir kitus kriterijus, pavyzdžiui, religija, teritorija ir pan. Tačiau, mano nuo-mone, Tauta turėtų būti identifikuojama pa-gal... jos vienybę. Sutinku, gal kam tai primi-nė pasenusią sąjūdinę sąvoką, ar šmėkštelėjo ironiška mintis: „- Mhm, o kur elitas ir „runkeliai“?! Elitas ir pensininkai, mokyto-jai ir kiti varguoliai?!“. Neneigsiu, jog sunku eliminuoti visuomenės susiskaldymą, kurį dažnai sąlygoja priešiškumas vienas kitam, ar dėl visko reiškiamas nuolatinis nepasiten-kinimas ir pasipiktinimas... Ir vis dėlto...

Vis dėlto prieš kelis dešimtmečius susikabi-nome rankomis ir nutiesėme Baltijos kelią, vėliau beginkliai stovėjome prie Seimo, Televi-zijos bokšto ir kitų nuo okupantų saugomų objektų... Sakysite mus siejo kilnus tikslas – Tautos laisvė ir Lietuvos nepriklausomybė... Sutinku. Tačiau kodėl dabar, kai niekas net nesikėsino į šias saugomas vertybes, mes ir vėl sugebėjom susivienyti? (Tikiu, jog Jums teko skaityti kaimyninės šalies žurnalisto straipsnį apie žalių žmogeliukų planetą, t.y. Lietuvą.) Gal noras pasipuikuoti, jog mes esame visa galva pranašesni? O gal būt tiesiog noras pirmauti visur ir visada? (Tai iš dalies pat-virtintų ir ne tokie linksmi „laimėjimai“: pasaulyje pirmaujame pagal savižudžių skai-čių (1500–1800 gyvybių/metus); per metus Anapilin savo noru iškeliaujančių nepilname-čių skaičių (maždaug dvi mokinių klasės); nužudymus (1-2 žmonės/dieną); policininkų 10 000 gyventojų skaičių (Lietuvoje tenka apie 60 policininkų, vidutiniškai Europoje - apie 36); kalinių kalėjimuose skaičių; vyrų gyvenimo trukmę, kuri, deja, yra trumpiau-sia... Taip pat pasaulyje pirmaujame ir pagal vaikų priekabiavimą: pravardžiavimą, erzi-nimą, tyčiojimąsi (kas ketvirtas vaikas mo-kykloje patiria patyčias); mūsų mergaitės paauglės žiaurumu Europoje priklauso pir-maujančių grupei (paauglės samdo klasiokus, kad šie išprievartautų jas įžeidusią jų draugę; organizuoja visuotines egzekucijas,- visa tai filmuojama ir talpinama internete, o jei tai

neleidžia pajusti pasitenkinimo jos kraupiai žudo bendraamžes...); pirmaujame emigrantų skaičiumi; alkoholio vartojimu; mokyklose mažiausiai jaunų mokytojų; ant šventovės durų nebesistebime pamatę užrašą – „Saugokitės kišenvagių!“ ...). Nepaisant to, aš vis dar tikiu, jog esame pakankamai pro-tingi, jog atskirtumėm pelus nuo grudų, kitais žodžiais tariant, kad esame pajėgūs vieningai siekti tik tų laimėjimų, kurie leistų didžiuotis esant lietuviu ir būtų sektini pavyzdžiai ki-toms Tautoms. Tik štai iš dainos žodžių neišmesi:

Nors gyvenam šalia, viens nuo kito mes toli, Kiekvienam savi vargai ir sava teisybė. Vieniši minioje, neprisimeni tu kaimynų vardų, Tai iš kur gi čia bus vienybė.

(Egidijus Sipavičius ir Quorum - Pagaminta Lietuvoje )

Tad verta susimąstyti, kad šalia dalijamų

žinių mokiniams, sūnums ir dukroms, ar suteikiamų patarimų draugams ir kolegoms, mes patys turime mokintis. Mokintis būti vieningais pradžioje bent jau savo šeimoje, giminėje, klasės, laiptinės ar gyvenamojo kvartalo bendruomenėje. Tikiu, jog sparčiai plintant šiam vienybės virusui netruksim įsiti-kinti, kaip lengva siekti užsibrėžtų tikslų, įgyvendinti savo teises, o iš jų kylančių pareigų vykdymas neignoruojamas, nes asmeninės atsakomybės prisiėmimas – tai pilietiškos asmenybės skiriamasis bruožas.

Todėl minėdami Tarptautinę mokytojų dieną ir suvokdami, kad vienybės ugdymas yra labai svarbus Tautos išlikimui, linkime kasdieniniuose savo, kaip prigimtinių (Tėvų) ir pašauktinių (Mokytojų) ugdytojų, darbuose vadovautis pedagoginiu dvasingumu, sutei-kiančiu galimybę dovanojant Meilę ugdytiniui iš jo išmintingai reikalauti būti pilietišku. Juk mes patys ir mūsų visų vaikai, tai – Tautos atspindys ir ateitis...

Sutinku, kad lengviausia dalinti patarimus ir pamokymus aplinkiniams, todėl dar kartą mintyse nuskambėjus neseniai cituotos dainos žodžiams, ir tikėdama, jog nesu vieniša mi-nioje, o turiu bendraminčių, kviečiu susipa-žinti ir siekti bendrų tikslų: - Aš, Solėja Piličiauskaitė Karalienė, o kuo tu vadu?...

Vienybė...

http://www.youtube.com/watch?v=H_SZdVBFUSU�

Pažintis su Tiesos angelu Tęsiame PAPA-56 pradėtą rubriką – dva-sinių pašnekesių temą „Po angelo spar-nu“. Spalis siejamas su Tarptautine moky-tojų diena, o mokymas neatsiejamas nuo Tie-sos vertybės, tad leiskite pristatyti Tiesą sergė-jantį angelą. Skulptūros fundatoriai – Kurų-Kurauskų šeima, gyvenanti Kanadoje. Juos surasti padėjo žymi Amerikos lietuvių veikėja a.a. Birutė Bublienė. Apsilankiusi kalvoje ir likusi ja sužavėta, ji paragino gerą draugę p. Joaną Kuras dalyvauti Angelų kalvos projek-te. Tačiau daugiausia Tiesos angelo statymo darbais rūpinosi p. Joana Kuras, Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkė, teisininkė, aktyvi, pilietiška ir patriotinė asmenybė. „-Mano tėveliai mane visą gyvenimą mokė sakyti tiesą, daug prisidėjo, kad aš čia, Kana-doje, įgyčiau gerą išsilavinimą ir žinočiau tiesos vertę, todėl Tiesos vertybė – man ir ma-no šeimai yra labai svarbi“,- dalinosi savo mintimis p. Joana.

Eskizo ir skulptūros autorius – Jonas Bugailiškis (Vilnius), skulptorius, tautodai-lininkas (plačiau apie jį rašyta PAPA-61). Metalinėje plokštelėje fundatoriaus sukurtos mintys: „Tavo širdyje glūdi tiesa“ . Skulptūroje esantys simboliai Svarbiausios Tiesos yra skaitomos širdimi. Jei tai pavyksta, pasaulio paslaptys prasiveria prieš mus tarsi gėlės žiedas. Neveltui virš Tiesos angelo gėlė ir žydi. Tiesos angelas žvelgia į rankose laikomą knygą, tarsi sakydamas, kad čia glūdi Tiesa, kad visi atsakymai į kylančius klausimus yra jau surašyti, tik reikia norėti jų ieškoti. Ar tai būtų Šv. Raštas, ar tų mokyklos ele-


Kęstučio Kurieniaus nuotrauka.

5 NR. 62

...Tiesa yra

širdyse, tik

norint ją išgirsti

– reikia

nuraminti protą.

Lolita Piličiauskaitė Navickienė

„Veidrodžio šukė“

Keliems žmonėms yra kažkada tekę matyti Tiesą. Visiems įdomu – kokia ji? Graži mergelė? Gal sena ir išmintinga žynė, o gal mažas ir nekaltas vaikas? Tie kurie matė Tiesą – visi kalbėjo skirtin-gai: vieniems ji buvusi neišpasakyto grožio, kitiems – šalta ir bejausmė, tretiems – baisi ir paklaikusi. Tad keistenybė akivaizdi: Tiesa turėjo daug veidų ir visada rankose laikydavusi jai Dievo įduotą knygą – išminties, žinių ir atradimų simbolį.

„- Tačiau kaip su tais Tiesos veidais?“ – jūs paklausite. Ji tarsi kaukes jas nešiodavusi. Užsidė-jusi paprastos mergelės veidą ji primindavo, kad šiandien sekmadienis ir reikia ilsėtis, pažvelgusi mįslingai ir kiaurai veriančiu žvilgsniu, žmogaus lūpomis prabildavo apie slaptus dalykus, pavyz-džiui, kad šeimos lobis guli ežero dugne. Kai jos veidas tapdavo šaltas tarsi ledas, tuomet ji kalbėda-vo skaudžiai ir tiesiai: tai žmona vyrui neištikima, tai vaikas serga nepagydoma liga, tai visų ligų ir nesėkmių priežastis yra žmonių puikybė arba ne-meilė sau, tai šių metų žiemkenčiai iššals, tai kaž-kas mirs... Žinojo Tiesa ir daugybę ypatingų Tiesų: kad Dievas mus myli ir saugo, tik reikia savo bai-mėmis jam nemaišyti, kad Jėzus yra Dievo sūnus, atėjęs parodyti žmonėms Dievo meilės begalybę, kad jei nori sustabdyti pyktį – reikia šypsokis, o jei nori būti turtingas – dalintis geru su kitais...

Žmonėms Tiesa buvo labai svarbi, ir nors kartais jie bijodavo jos pasirodymo, tačiau giliai viduje vis vien norėjo pažvelgti jai į akis. Neveltui pasaulio tvėrimo laikais Dievas Tiesai į rankas buvo įdavęs knygą. Tai buvo ženklas, kad žmonės turėjo patys Tiesą atrasti, Šventuose raštuose, knygose išminties semtis ir taip pažinti gyvenimą.

Tačiau Tiesa, matydama nuolatinį žmonių dėme-sį, lankstymąsi ir jos troškimą, pradėjo galvoti: „Aš esu tokia svarbi, nes visos pasaulio paslaptys man atviros! Net kažkada Adomas ir Ieva nuo Pažini-mo medžio nuskynė vaisių tam, kad man, Tiesai, į akis galėtų pažvelgti...“

Paėmė Tiesa gražų, dar priešistorėje jai Grožio dovanotą veidrodį ir pradėjo savimi gėrėtis: „Kokios nuostabios mano akys! Jose tokia gelmė spindi, kad mano žvilgsnio jėgos niekas neatlaikys! O jau tie plaukai aukso spalvos! Kitaip ir būti negali! Juk aš tokia brangi! Žmonės dėl manęs ir kaunasi, ir į mirtį eina, ir už jūrų marių keliauja, viską praran-da...“

Pabodo Tiesai per dienas į knygą žvelgti. Kartą ji ėmė ir įsidėjo į ją... veidrodį. „Dievui atrodys, kad aš į knygą žiūriu ir nepastebės ten įdėto veidrodžio, o aš bent savimi pasigrožėsiu...“

Kiek laiko Tiesa taip savimi gėrėjosi – niekas pasakyti negali, tik kartą netikėtai knygoje gulintis veidrodis ėmė aižėti ir skilinėti lyg ledo lytis orui atšilus, kol tapo padalintas į daugybę mažų dalelių. Ir kaip nustėro Tiesa, kai pažvelgus į veidrodį ji kiekvienoje dalelėje pamatė ne savo, bet kažkieno kito akis. Po akimirkos (juk neveltui ji buvo Tiesa, tad ir tiesą sužinojo greitai) suprato, kad į ją žiūri ne kieno nors kito, bet... Dievo akys! Išsigando Tiesa ir apstulbusi žiūrėjo į daugybę Sutvėrėjo akių, žvelgiančių į ją iš kiekvienos veidrodžio šukės.

Kiek ji taip sustingusi stovėjo – nežinia. Gal tol, kol suprato: „Jei kiekvienoje veidrodžio dalelėje atsispindi Dievo žvilgsnis, tai ir aš turiu kalbėti žmonėms, liudydama Dievą, nes tik Jis žino abso-liučią Tiesą, kurioje telpa visa, kas yra, buvo ir bus...“

- Žmogus turi žinoti, kad visos tiesos išeina ne iš tavęs, bet iš Manęs, ir norint tas tiesas pažinti – reikia išmokti Mane girdėti, - švelnus balsas pleveno kažkur visai šalia. - O kaip tave girdėti?- pralemeno susigėdusi Tiesa. - Miško tyloj, vėjo šlamesy, žolės šiurenime, susi-

žavėjimo atodūsyje, vaiko juoke ir širdies tvinksnyje. - Tačiau, jei žmonės panorės sužinoti atsakymą į

jiems rūpimą klausimą? Ką aš tuomet turėsiu jiems atsakyti?

- Kad Tiesa yra jų širdyse, tik norint ją išgirsti – reikia nuraminti protą.

- Tai reiškia, kad žmonėms nereikia manęs, nes jie patys turi savo tiesas?

- Tai reiškia, kad realybės tiesa glūdi knygose, asmeninė tiesa – prote, o Mano tiesa – ji kaip šis tavo knygoje gulintis veidrodis: kiekvienoje šukėje atsispindi Mano akis ir į jas galima žvelgti tik širdimi.

Diskusija 1. Apie kokias tiesos rūšis kalbama šiame pasakoji-me? (objektyvią, asmeninę, absoliučią). 2. Kodėl žmonės linkę asmeninę tiesą pateikti kaip absoliučią – neginčijamą ir neabejotinai tikrą? 3. Kas jums yra Tiesa? Ar pateisinate šventą melą? 4. Ko melstumėte Tiesos angelą? 5. Kodėl žmonės turi kovoti dėl Tiesos? Gal būtų geriau, jei viską savaime žinotumėme? Ar jums teko kovoti dėl savo tiesos? 6. Vienas iš dešimties Dievo įsakymų skelbia „Nesakyk netiesos“. Kodėl neretai taip sunku gyveni-me to laikytis? Ar galėtumėte sudrausminti meluojantį draugą? Jei taip, kaip tai padarytumėte? 7. Kaip išmokti nekalbėti netiesos? O gal žmogus turi karts nuo karto pameluoti?

Tęsiame dvasinių pašnekesių ciklą „Po angelo sparnu“,

kuriame pristatoma tema, nagrinėjanti krikščioniškąsias

vertybes Jei žmogaus valioj būtų leisti Tiesai prabilti, tai toji greit taptų nebyli.

Giesmėms Angelų kalvoje nuaidėjus Šių metų rugsėjo 11 d. netoli Užutrakio įsikūrusi Angelų kalva šventė II-ąsias įkūri-mo metines. Su mielais „PAPA“ žurnalo skaitytojais norėčiau pasidalinti vykusių renginių įspūdžiais, nes per praėjusius metus ši sakrali erdvė pasipildė dar penkiomis ąžuolinėmis skulptūromis. Dabar jau 29 angelų būrys klauso atvykusių į šią kalvą maldų.

Minėtų šventinių renginių organizatorė Jungtinė kaimų bendruomenė „Užugiriai“ visiems trakiečiams ir miesto svečiams pasiūlė plačią šventinę programą, kuri prasidėjo Šv. Mišių auka Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje. Mišioms pasibaigus po Trakų bažnyčios skliautais jau antrą kartą buvo paskelbta Sakralinės muzikos festivalio „Skamba giesmės Angelų kalvoje 2011“ pradžia. Į festivalį sugužėjo chorinės muzikos kolek-

tyvai iš visos Lietuvos. Renginį iškilmingai pradėjo Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsi-lankymo bažnyčios šeimininkai - Bažnyčios kvartetas, kuriame gieda Justina Orlovskytė (sopranas), Rima Giedrienė (mecosopranas), Mantas Karpovičius (tenoras), Juozas Ruda-levičius (bosas) (nuotrauka kairėje).

Iš Kuršių Nerijos atvykę giesmininkai su-jaudino ne vieno festivalio žiūrovo širdį. Ni-dos kultūros ir turizmo informacijos cent-

ro ,,Agila“ folkloro ansamblis ,,Giedru-žė“ (vadovė Audronė Buržinskienė) žengė link altoriaus skambant autentiškai pamario krašto giesmei. Iš Juodkrantės atvykęs Liud-viko Rėzos kultūros centro moterų vokalinis ansamblis ,,Neringa“ (vadovė Rita Rušins-kienė) – daugelio konkursų dalyvis ir prizi-ninkas – padovanojo klausytojams autorines religinio pobūdžio dainas. Po Trakų bažny-čios skliautais nuoširdžiai skambėjo Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos choro „Andante“ (vadovė Auksė Stankevičie-nė) ir LRT vaikų choro (vadovė Regina Ma-leckaitė) atliekami jaunųjų giesmininkų kūri-niai. Vokalinis-instrumentinis senosios sak-ralinės muzikos ansamblis „Giesmių tar-nai“ (vadovas Valdemaras Dadėla) žavėjo klausytojus Renesanso epochos muzikos kūri-niais, o Juodkrantės Liudviko Rėzos kultū-ros centro ansamblis „Aušrinė“ (vadovė Ra-munė Pečiukonytė), pasipuošęs autentiškais pamario krašto rankų darbo kostiumais, stebino subtilia atliekamų senovinių giesmių interpretacija, aukšta dainavimo kultūra (nuotrauka dešinėje). Džiugu, kad sakralinės muzikos festivalį savo apsilankymu pagerbė Lietuvos Respublikos kultūros ministras Arūnas Gelūnas, pastebėjęs, kad antrąjį gimtadienį švenčianti Angelų kalva prisideda prie gėrio ir šviesos gausinimo Lietuvoje .


7 NR. 62

Skambanti erdvė Nuskambėjus paskutiniams sakralinės

muzikos festivalio „Skamba giesmės Angelų kalvoje 2011“ garsams, šventės dalyviai pat-raukė Angelų kalvos link, kur vyko naujų skulptūrų pašventinimo ceremonija. Naujus angelus tarnystei pašaukė Rygos kunigų semi-narijos profesorius kunigas Andris Priedė. Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas, Trakų bažnyčios klebonas Jonas Varaneckas ir Trakų stačiatikių Šv. Dievo Motinos gimimo parapijos ganytojas Alek-sandras Šmailovas.

Smagu, kad į kalvoje vykstančią ceremoniją atvyko pirmasis po Nepriklausomybės pa-skelbimo Latvijos ambasadorius Lietuvoje Albertas Sarkanis, dabartinis Latvijos am-basadorius Lietuvoje Martinis Virsis, Latvi-jos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovė Elita Gavelė, Trakų miesto valdžios atstovai.

Nauji angelai Angelų kalvos ant-

rųjų metinių proga: Lietuvos vienybės angelas Kasmet didėjantys išvykstančių žmonių iš

Lietuvos mąstai Angelų kalvos įkūrėjas Do-minyką Dubauskaitę Kairevičienę ir Lolitą

Piličiauskaitę Navickienę pastū-mėjo inicijuoti Lietuvos vienybės angelo gimimą. VšĮ „Geros va-lios projektai“ ir Pilietinės Atsa-komybės Fondo sutelkti Lietuvos žmonės, paaukoję po dalelę savo lėšų, sudarė sąlygas Angelų kal-voje įkurdinti didingą angelo skulptūrą su rankose laikomu duonos kepalu.

„Šis angelas meldžiasi, kad duonos Lietuvoje užtektų visiems šalies vaikams“, – pasakojo projekto vadovės. Lietuvos vieny-bės angelo eskizo ir skulptūros autorius – žymus Lietuvos skulptorius, tautodailinin-kas, kryždirbystės puoselėtojas, VšĮ „Medžio drožyba“ direktorius Algimantas Sakalaus-kas.

Baltijos kelio angelai 2010 metais Angelų kalvoje apsilankiu-

siam ilgamečiam Latvijos ambasadoriui Lie-tuvoje Albertui Krenevskiui gimė kilni mintis – sakralioje erdvėje įkurdinti Baltijos kelio angelus, saugojančius šio svarbaus įvykio at-minimą. Sumanymui realizuoti Laisvalaikio ir verslo centre „Kempingas Slėnyje“ šių metų rugpjūčio 16-26 dienomis surengta tarptauti-nė medžio drožėjų stovykla „Po angelo spar-nu 2011“, kurioje iš Latvijos atvy-kę meistrai – broliai dvyniai Aiga-ras ir Yvaras Rūranai – sukūrė didingą medžio kompoziciją „Baltijos kelią saugojantys ange-lai“.

„Visoms Baltijos šalims reikia saugoti vienybę ir jos simbolio – „Baltijos kelio“ - atminimą“, – sakė Baltijos kelio angelų idėjos autorius ir fundatorius Latvijos diplomatas Albertas Krenevskis. Šią skulptūrą taip pat lėšomis pa-rėmė Lietuvos Respublikos kultū-ros ministerija ir Latvijos Respubli-kos kultūros ministerija.

Arūno Mažinto nuotrauka.



Slėnio angelas Minėtoje tarptautinėje medžio drožėjų sto-

vykloje „Po angelo sparnu 2011“ drauge su iš Latvijos atvykusiais skulptoriais dirbo ir žymūs prieniškiai kūrėjai – Algimantas Sa-kalauskas bei Aidas Andriekus. Jų ranko-mis išdrožtas jau ne vienas Angelų kalvą puošiantis angelas. Šiais metais gimė skulpto-riaus Aido Andriekaus „pažadintas“ Gam-tos ir Slėnio grožį sergėjantis Slėnio angelas, kurį fundavo Laisvalaikio ir verslo centras „Kempingas Slėnyje“.

Šviesių minčių ir Gyvenimo džiaugsmo angelai

2010 metais, prieš pat Šv. Kalėdas Angelų kalvoje buvo įkurdintas „Gyvenimo džiaugs-mo angelas“, kurį Trakams ir visiems kalvos svečiams sumanė padovanoti penkios draugės: Eglė Pumputytė, Jelena Samarokova, Vilma Tartilaitė, Jūratė Smalskytė, Edita Dransei-kaitė ir Rūta Voverytė. Gausiais gėlių žie-dais pasipuošusį angelą sukūrė skulptorius Algimantas Sakalauskas.

Šių metų pavasarį Angelų kalvoje buvo įkurdintas Šviesių minčių angelas, besimel-džiantis ir už žymios Amerikos lietuvių išei-vių bendruomenės veikėjos Birutės Bublienės atminimą. Saulės elementų šviesa spindintį angelą Anapilin išėjusios žmonos atminimui skyrė žymus lietuvių išeivių architektas Algi-mantas Bublys. Skulptūros kūrėjas – garsus Lietuvos medžio drožėjas vilnietis Jonas Bu-gailiškis.





9 NR. 62

Dar ilgai saulės spinduliais nutviekstoje Angelų kalvoje skambėjo iš Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro atvykusio folkloro ansamblio „Aušrinė“, nidiškių folkloro ansamb-lio ,,Giedružė“ ir LRT vaikų choro atliekamos giesmės bei liaudies dainos. Spindintis žydras dangus, trumpam sugrįžusi vasariška šiluma, muzikos garsai, pagausėjęs angelų skulptūrų bū-rys, vaikštinėjantys besišypsantys ir džiugiai nusiteikę žmonės, ilga mašinų virtine nusidriekęs kelias – tokį vaizdą galėjo išvysti kiekvienas, praėjusį sekmadienį apsilankęs antrąjį gimtadienį švenčiančioje Angelų kalvoje.

Tarptautinis medžio drožėjų pleneras „Po angelo sparnu‘2011“, vykęs „Kempinge Slėnyje“ š. m. rugpjūčio 16-26 dienomis.


Lolita Piličiauskaitė Navickienė

2.2.2. Klasės, grupės, kurso susitikimai – žmogaus dvasinės raidos ataskaitiniai susirinkimai

Praktikumas Tęsiame publikacijų ciklą

„Praktikumas“, kuriame talpinamos auklėjamosios

temos iš Klasės auklėtojo knygos „Grožio ir Gėrio link“

Pasakyki man, žmogau, kaip Tu šventes šventi, pasakysiu aš pačiam, kas Tu esi.

Integracija: apsakymas ,,Po de-šimties metų“, muzika pjesė ,,Im-presijos“ (CD nr. 16)

Įvadinė informacija Dvyliktieji mokymosi mokykloje metai –

ypatingas laikas, slegiantis ne tik artėjančių egzaminų sunkumo nuojauta, bet ir nuolat užplūstančia keista nostalgija: prabėgs nepa-stebimai keli mėnesiai ir jau būtuoju laiku sakysi, jog čia buvo mano klasė, suolas, kla-sės draugai, pirmoji meilė, brangiausias mo-kytojas, triukšmingi ir šurmuliuojantys kori-doriai, skaniosios valgyklos bandelės, sporto salė, kurioje žaidei mėgstamą tinklinį...

Paskutinis skambutis net didžiausius pra-muštgalvius paverčia suaugusiais ir priverčia pajusti permainų laiką. Tad neatsitiktinai dvyliktokai dažnai lyginami su paukščiais: užaugo, sustiprėjo, tad metas leistis į ateities skrydį. Kiekvienas klasės auklėtojas ar mo-kytojas per paskutiniąją klasės valandėlę ar savo dalyko pamoką bando tarsi sustabdyti ar fiksuoti ateityje išliekamąją vertę bei pra-smę turinčias akimirkas. Vieni prašo moki-nių parašyti sau laišką, kuriame, atsakius į kelis klausimus, išaiškėtų dabartinės dvylik-tokų viltys, norai, svajos, lūkesčiai, planai, kad susitikus po kelerių metų ir pabandžius pažvelgti atgal, išryškėtų nueito kelio pasieki-mai, darbai ir būtų svajų realumas.

Ugdomosios veiklos nuostata Tarkim, jog nuaidėjus paskutinio skambu-čio šventei jau daug metų mokykloje dirbanti mokytoja atsiverčia savo auklėjamosios klasės nuotraukų albumą ...

Mano klasė Laikau rankose storais odiniais viršeliais ap-

trauktą nuotraukų albumą. Tokie – ilgaamžiai. Pagalvojau, kad tai svarbu, nes šie viršeliai apglė-bia visą mano gyvenimą. Ir nuotraukos jame akivaizdžiai liudija foto technikos progresą: ka-dais pilkos, vėliau – nenatūralių spalvų, dabar tapo tokios aiškios ir ryškios, tarsi iškirptas gyve-nimo paveikslėlis.

Mano klasės nuotraukų albumas. Atverčiu. Rugsėjo pirmąją mokyklos fone susiglaudusi visa 5c klasė. Glostau žvilgsniu savo vaikų veidus, o jie tokie tyri, geri ir nuoširdūs. Mano Rokas, Vilius, Ramunė ir Milda... Jau nuo penktos klasės šie vaikai išsiskyrė išugdytu pareigos jaus-mu. Nebuvo pasižymėję pirmūnai, bet šildydavo kitų labui atliekamais darbais. Rokas po vaka-rėlių visada pasilikdavo stalų tvarkyti. ,,Mano tėtis su mama darbus abu dirba. Jie sako, jog nei vyriškų, nei moteriškų darbų nėra, yra tik noras padėti, todėl ir ruošiant valgį, ir remontuojant mašiną jie abu greta sukasi“.

Mano Elena. Didžioji organizatorė ir pramušt-galvė. Kiek mes su ja po pamokų abi apsikabinu-sios laiko esam praleidę. Ir verkėm, ir barėmės, ir taikėmės... Iš pradžių kaltini, kad pabėgo, kad kažką apkumščiavo (kiek sakyta, kad mergaitei nedera muštis, bet ji – dziudo atskyrininkė, tai temperamento genama dažnokai kumščius į dar-bą paleisdavo), kad su kokia mokytoja susibarė... Tada paverkia, atsiprašo, prižada daugiau taip nesielgti, kokį padėkos laišką paslapčiom į ran-kinę įdeda... ir po kelių savaičių (gerai, kad po tiek), žiūrėk ir vėl rūsčiai tekdavo: ,,Elenut, marš į mano kabinetą!“

Jau trylika metų praėjo, o į savo Ramunę vis negaliu ramia širdimi žiūrėti. Štai šioje nuotrau-koje – ji tikra gražuolė: didelės žalios akys, ban-guoti kaštoniniai plaukai, pati laiba, kaip nendrė ir tokia nuoširdi šypsena... Jai tada buvo tik

11 NR. 62

šešiolika. Pamenu dailės mokytoja, man pasku-bom einant pro šalį, sustabdė: ,,Jau praėjusią savaitę norėjau parodyti, ką tavo Ramunė po suolu pasidėjusi piešia. Kažkas čia negerai. Gal tu žinai?“ Štai kitame albumo puslapyje įdėtas anuomet gautas, ant išplėšto languoto lapo nupieš-tas toks tikroviškas kaimo kapinaičių vaizdas, su ką tik nuskintomis gėlėmis nubarstytu į jas keleliu. Kai paklausiau, ką tai reiškia, Ramunė labai paprastai atsakė: ,,Nupiešiau, ką sapna-vau“. Štai ir netikėk sapnais... Po savaitės tarsi varpo dūžis perskrodė žinia: ,,Nelaimingas atsiti-kimas, Ramunė žuvo autoavarijoje“. Tada mano vaikai akimirksniu tapo suaugusiais.

O šita nuotrauka man labai nuotaikinga. Čia jie karnavale vaidino romantikus, tai merginos sukneles net iš teatro skolinosi... O čia – paskuti-nis skambutis ir jie eina per vienuoliktokų laiko-mą juostų arką... Visi tokie rimti, nors šypsosi, bet akys liūdnos. Tada paskutinės pamokos metu mano Živilei kilo idėja: kas penkeri metai pasku-tinio skambučio šventės dienomis rengti klasės susitikimus. Ši mintis iš karto buvo audringai palaikyta, ir štai čia – mano brangieji po penke-rių metų. Gražūs, jauni žmonės, tiesa? Vaikinai jau vyrais tapo, o mano Rūta pirmoji iš klasės pavertė mane ,,močiute“. Su savo dviejų metukų Jokūbėliu atėjo.

Tiesa, tas klasės susitikimas praėjo kitaip nei tikėjausi. Kiek nusivyliau, juk jie buvo tokie kūrybingi! Įdomu buvo gal pirmą pusvalandį, kol visi rinkosi, apie save pasakojo, o vėliau viskas vyko tradiciškai, kaip ,,storame“ lietuviškame baliuje: daug maisto, daug gėrimų ir anekdotų... Išėjau pati pirmoji, o prieš tai – palikau Elenai laiškelį su mintimis, apie mano siūlomą kito susitikimo scenarijų. Galvojau, - sutiks, nesutiks, tegu mąsto...

Na, o ši nuotrauka – pati paskutinė. Taip mano klasės ,,vaikai“ stovėjo išsirikiavę praėjusį savaitgalį. Nuo mokyklos baigimo praėjo dešimt metų! Palyginkite mane, stovinčią 5c viduryje ir dabar. Gyvenimas įveda savo korekcijas, ir Jūs pasakykite, ar reikia man dėl to nervintis?

Ugdomosios veiklos nuostatos

tęsinys Pasiklausykite netrukus skambėsiančio

muzikos kūrinio intonacijų ir pasakykite, ką jautė auklėtoja, prisiminus paskutinį, po dešimties metų įvykusį klasės susitikimą? Ar jis buvo sėkmingas, įdomus ir prasmingas? O gal jis buvo toks pats, kaip ir prieš penkerius metus?

Muzikos klausymas: pjesė ,,Im-presijos“ (CD nr. 16)

Dorinis disputas Pritariu Jūsų nuomonei, kad iš ką tik nu-

skambėjusių šventiškų, pakilios ir džiugios nuostabos kupinų muzikinių intonacijų gali-ma spręsti: po dešimties metų įvykęs klasės susitikimas auklėtojai paliko gražų įspūdį. Tikriausiai norėtumėte sužinoti, kaip viskas vyko? Pasiklausykite pasakojimo ,,Po dešim-ties metų“, kuris natūraliai pratęsia mokyto-jos prisiminimus apie „Mano klasę“.

... Kas tos raukšlės akių ar lūpų kampučiuose,

palyginti su dvasios šiluma ir sukaupta gerąja patirtimi?! Vis tik teisingai pasielgiau per pirmą-jį klasės susitikimą, palikdama Elenai laišką apie tai, kaip aš įsivaizduoju klasės susitikimus ir suvokiu jų prasmę. Tada, pamenu, jame aiški-nau, kad šio pobūdžio sambūriai – tai ne tik proga susitikti, pasivaišinti ir triukšmingai pra-leisti laiką. Paklausite, o kas gi tuomet? Tai proga atsiskaityti! Už ką, kam ir kodėl? Atsa-kau – sau, klasės draugams ir man, mylėjusiai ir mylinčiai auklėtojai, ką per tuos praėjusius 5,10, 15... metų gero pasiekėte ir nuveikėte?

Pamenu, tada laiške Elenutei surašiau temas: ,,Aš“, ,,Mano šeima“, ,,Darbas“, ,,Aš – savo miestui“, ,,Aš – Lietuvai“. Paklausit, ar rado jie laiko pagalvoti, ką per penkis metus turės kiek-vienas pasakyti? Pagalvojo ir dar kaip pasistengė! O tie, kurie suprato, kad neturės ką pasakyti – visai neatėjo. Tikiu, kad ateis po penkių metų. Juk pasiilgs. Gal tai taps stimulu nešvaistyti laiko vėjais, dirbti ir siekti, žinant, kaip gera buvo, pavyzdžiui, Tautvydui savo klasiokams apgalvotą kalbą rėžti:

,,-Apie save galiu pasakyti, kad verslo spau-džiamas surimtėjau, išmokau italų ir olandų kalbas, ne toks karštakošis pasidariau, vedžiau žmoną Ritą, turiu du sūnus, kuriuos nuo pat mažumės tvarkos mokinu, baigiu įsirenginėti savo namus, pats padariau gražią pavėsinę, aplinką įmantriais lauko rieduliais ir pušaitėm papuo-šiau, pasodinom su šeimyna didelį sodą. Darbe – sekasi. Savo miestelyje įkūrėm medelyną, tai da-bar jau pirkėjams galim kelis šimtus rūšių įvai-riausių vaismedžių ir dekoratyvinių augalų pasiū-lyti. Žmonės net iš kitų rajonų atvažiuoja mūsų obelaičių pirkti. Štai mokyklai noriu kelis kėnius padovanoti, tegu direktorė jiems vietos atranda. Šie medeliai ir orą grynins, ir aplinką papuoš. O Jums, auklėtoja, kad mane už pakarpos į kūno

(mat tuomet aš galvojau, kad jei žaidžiu fut-bolą rajono komandoje, tai atsiskaityti nor-matyvų nereikia) noriu įteikti savo skiepytą žemaūgę obelaitę. Neaukšta ji bus, nuo viršū-nės saldžius vaisius pasiekt galėsite. Skanau-sit obuolius ir mane prisiminsite.“

Tai štai kaip mano Tautvydas kalbėjo. Ir ne jis vienas! Sugalvojau direktorei vieną siū-lymą: reikėtų mokykloje pakabinti buvusių mūsų auklėtinių – dabar žinomų ir visuome-nei nusipelniusių žmonių garbės stendą! Tegu žino visi, kas šią mokyklą yra baigę! O jų vaikams kokia garbė būtų, tokius tėvus tu-rint! Iš mano klasės nemažai vertų atsirastų! Kai žinai, jog tavo buvę mokiniai savo ir kitų labui stengiasi, mokyklai garbę daro – tai aplink akis vien džiaugsmo ir juoko raukšlelės randasi. Tokios – ir tegu!

Dorinis disputo tęsinys 1. Koks Jūsų požiūris į apsakyme pavaiz-

duotą klasės susitikimo metu pateiktą nu-veiktų darbų atsiskaitymą? Gal gimusi nauja tradicija paskatintų žmones atsakingiau žiū-rėti į savo gyvenimą, susimąstyti, kur ir kaip jie tobulėja, yra naudingi kitiems?

2. Mūsų visuomenėje švenčiami gimtadie-niai, susitikimai neretai pavirsta karštų pa-tiekalų įmantrumo rungtynėmis ar stikliuko kilnojimo sambūriais. Gal vietoje nuolatinio raginimo vaišintis, solenizantas susirinku-siems giminaičiams, draugams galėtų pasakyti svarią kalbą – savotišką gerų darbų ataskai-tą, su visiems pristatomais asmeniniais pasie-kimais, nuveiktais šeimos, artimųjų, draugų ar visuomenės labui? Gal tai paskatintų vi-sus (o ypač – vaikus) susimąstyti, kurti ir dirbti, kad ateinančio gimtadienio ,,atas-kaita“ nebūtų menka, „tuščiavidurė“?

3. Kaip manote, ar būtų tikslinga organi-zuoti ne vien klasės, bet ir mokyklos laidų susitikimus, kuriuose buvę pirmūnai, sporto rekordininkai, laureatai papasakotų apie savo karjerą po mokyklos baigimo? Gal tai paskatintų savo miestui, miesteliui, kai-mui pelniusio daugiausia naudos Pilietiškiau-sio eks-Mokinio rinkimus?

Papildomai šią temą dar galima nagrinėti:

1. Šv. Agota, Duonos diena (02-05): Nuo seno lietuviai Vasario 5 dieną garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį savo maistą – duoną. Šią dieną buvo maišomi ir kepami kepaliukai, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbės nuo gaisro, saugos nuo blogos akies, gyvatės įkandimo, padės gydyti akių ligas, žaizdas. Kilus gaisrui, duo-nos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duo-nelė būdavo užkišama po trobos rąstais palu-bėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duo-nos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, šią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, įsiūdavo į rūbus duonos trupinį, tikėdamos, kad jų vai-ką kulka aplenks. Atėjus krikščionybei se-noji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis.

Kaip ir kuo prisidedate, kad Jūsų namuose būtų skalsa? Ar padedate savo tėvams kurti ir prižiūrėti namų gerbūvį, ar tik valgote jų uždirbamą duoną?

2. Motinos diena (05-02): Artėjant Moti-nos dienai prie gėlių parduotuvių nutįsta eilės. Visi perka, dovanoja, sveikina, linki. Tačiau pirmam gegužės savaitgaliui nušurmuliavus į praeitį, vėl viskas grįžta į savo vėžes: nurims-ta kalboje padažnėję dėkingumo žodžiai, išnyksta malonios staigmenos, prislopsta rody-tas dėmesys... Kuo prisidedate, kad Jūsų mo-tinai būtų lengviau gyventi, kad jaustųsi lai-mingesnė, daugiau šypsotųsi? Ar galėtų mūsų šeimose Motinos ir Tėvo diena tęstis ištisus metus? Gal ir šiose šventėse vaikai galėtų pateikti savo motinai ir tėčiui asmenines gerų darbų ataskaitas, tuo liudydami ne vienkarti-nę (pavyzdžiui, per Motinos dieną...), o „metinę“ – nuolatinę pagarbą ir meilę? Gal tai būtų pati geriausia dovana, kurią norėtų gauti nuoširdžiai savo vaikais besirūpinantys tėvai?


13 NR. 62

...Tuomet

Žmogus tampa

savo gyvenimo

Kūrėju...

Ramunė Želionienė, vaikopasaulis.blogspot.com

Kai norime, kad mokykla būtų malonesnė...

Rugsėjo pabaigoje vienoje mokykloje susiti-kome dėl prasmingo tikslo – sąmoninga ben-druomenė nori intensyviau kurti draugiškesnę atmosferą. Auditorija buvo didelė. Smagiau-sia buvo tai, kad seminare dalyvavo net de-šimt mokinių.

Dar kartą kalbėjomės apie patyčias. Sunki tema, bet verta dėmesio.

Teorijos galima surasti tiek knygose, tiek internete. Ją reikia išmanyti, nes dažnai apie patyčias turime per daug „buitišką“ suprati-mą. Supratimas daro įtakos mūsų elgesiui. Gyvenime su vaikais turime kelti sau didelius reikalavimus. Nes jie gyventi mokosi iš mūsų. O juk vaikai yra patys brangiausi šalies naci-onaliniai resursai. Nevalia su jais bet kaip.

Tariu ačiū visiems Mokytojams, kurie „suka galvas“ dėl vaikų. Kas, jei nei Jūs? Ačiū už Jūsų visas pastangas.

Atviros diskusijos man dar kartą patvirti-no, jog Mokytojai nėra nusivylę savo darbu. Mokytojai turi savyje ugnies, šviesos, tikėji-mo. Mokytojai kitų žmonių pasauliuose nori būti Žmonėmis. O ne visagaliais, visažinan-čiais robotais. Sunku nuolatos būti vertina-miems. Visi tik ir laukia rezultatų. Di-džiausias rezultatas – siekti kilnaus tikslo. Tai ir yra tinkamas kelias gyventi ir būti Mokytoju.

Kasdienybės rūpesčiai, greitas gyvenimo tem-pas uždeda ant Mokytojo pečių daug naštos – dažnai girdime žmones kalbant. Man labai džiugu, kad laikas, praleistas drauge, Moky-tojams praskaidrino realybę. Žmogus, kokios profesijos atstovas jis bebūtų, atsakingas yra už savo elgesį, už savo jausmus, už savikont-rolę, už savo mintis. Taip pat svarbu supras-ti, kur sumažėja asmeninė atsakomybė. Kai žmogus pripažįsta, kad tą naštą užsideda jis pats, ir niekas kitas nėra toks galingas, diri-gento lazdelė atsiduria jo rankose. Tuomet Žmogus tampa savo gyvenimo Kūrėju.

Štai kokias žinias išsinešė Mokytojai ir Mokiniai šį kartą, po mūsų visų bendro dar-bo. Šios žinios gali tapti ir Jūsų SOS žinutė-mis sau, kai bus sunku, jei bus sunku...

Keletas Jūsų minčių:

Jūs įrodėte, kaip svarbu smurto ir patyčių situacijas įveikti kartu su tėvais.

Patikėjau: situacija dėl smurto gali ir turi būti suvaldyta tik bendromis tėvų, vaikų, pedagogų ir kitų bendruomenės narių pastan-gomis.

Po seminaro drąsiau ir atkakliau kviesiu bendruomenės narius įvardinti realias bendra-būvio taisykles. Pradėsiu nuo savo auklėja-mosios klasės.

Kai kurias situacijas aš pamačiau kitaip. Pakeičiau požiūrį. Ačiū.

Aš sužinojau, kad yra ne vienintelis scena-rijus gyvenimui. Sprendžiant problemas verta ieškoti įvairių sprendimų.

Mane pastiprino tai, kad suvokdama situa-cijas realiai, man ne baisu kitų per dideli lūkesčiai. Mokytojas tikrai negali už viską atsakyti.

Supratau, kad nėra priežasties save kaltinti už viską, kas vyksta aplinkui.

Aš sužinojau, kaip galima efektyviau ben-drauti su patyčių „auka“.

Aš supratau, kad dirbdama su vaikais turiu elgtis labai apgalvotai. Turiu mylėti savo darbą.

Kaip gerai mane pastiprinote: gyvenimas per trumpas, kad kreiptumėm dėmesį į neesmi-nius dalykus.

Mes negalime demonstruoti abejingumo, kai šalia – neteisybė.

Iki kitų prasmingų susitikimų

Laiškų kraitelė


Humanistinės pedagogikos asociacija skelbia registraciją į Antruosius Lietuvos tarptautinius Humanistinės pedagogikos skaitymus „Mokytojau, įkvėpk mane kūrybai!“, kurie vyks 2011 m. spalio 27 d. Vilniaus pedagoginiame universitete. Išsamesnę informaciją ir registracijos sąly-gas rasite žemiau pateiktoje programoje.

Rekomenduojame

TARPTAUTINIS HUMANISTINĖS PEDAGOGIKOS CENTRAS VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

VILNIAUS SIMONO DAUKANTO PROGIMNAZIJA LIETUVOS TĖVŲ FORUMAS

HUMANISTINĖS PEDAGOGIKOS ASOCIACIJA

Antrieji Lietuvos tarptautiniai HUMANISTINĖS PEDAGOGIKOS

SKAITYMAI „Mokytojau, įkvėpk mane kūrybai!“

Vilnius, 2011 m. spalio 27 d.

KVIETIMAS Šalies bendrojo lavinimo mokyklų ir ikimokyklinio ugdymo pedagogus, akademinę pedagoginę bendruo-menę, studentus, švietimo įstaigų vadovus, švietimo politikus, pedagoginės spaudos darbuotojus, tėvus, vyresniųjų klasių moksleivius kviečiame dalyvauti antruose Lietuvos tarptautiniuose Humanisti-nės pedagogikos skaitymuose – „Mokytojau, įkvėpk mane kūrybai!“ Skaitymuose dalyvaus bei patirti-mi dalinsis Latvijos, Rusijos, Lietuvos pedagogai mokslininkai ir pedagogai praktikai.

Skaitymų Globėjas: Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius, prof. habil. dr. Algirdas Gaižutis. Skaitymų vieta: Vilniaus pedagoginis universitetas, Centriniai rūmai, Aktų salė. Studentų g. 39, Vilnius. Skaitymų leitmotyvas: „Mokytojau mano, įkvėpk mane šviesiai kūrybai! Įkvėpk draugystei ir ištikimybei, pareigai ir tarnystei, abipusiam supratimui ir vienybei. Įkvėpk teisingumui ir kilniaširdiškumui, sąmonės plėtimui ir pasaulio pažinimui. Įkvėpk tikėjimui ir savęs pažinimui, gyvenimo prasmės ir savojo paskyrimo ieškojimui. Įkvėpk drąsai ir ryžtui daryti kilnius darbus. Įkvėpk tauriai meilei ir gerumo kūrimui. <...> Mokytojau, įkvėpk mane, kad savyje kurčiau Dvasingą, Taurų ir Kilniaširdį Žmogų“. Šalva Amonašvilis Skaitymų tikslai. 1. Pedagogų sąmonės plėtimas ir turtinimas dvasinio humanizmo (Š.Amonašvilis) samprata. 2. Humanistinės pedagogikos filosofinių idėjų ir jų taikymo patirties sklaida Lietuvoje. 3. Vienyti bendradarbiavimui tuos žmones, kurie ieško naujų, dvasingų, žmoniškumu persmelktų ir laikmečio reikalavimus atitinkančių sprendimų švietimo sistemoje. Skaitymų uždaviniai: - žadinti pedagogų dvasinę energiją, be kurios neįmanoma pedagoginė tarnystė ir kūryba; - prisidėti prie pedagogų visuminės pasaulėžiūros formavimo; - stiprinti profesinę motyvaciją - stiprinti tikėjimą ypatinga mokytojo paskirtimi bei misija; - gilinti suvokimą, kad mokinio kūrybiškumą lemia mokytojo kūrybiškumas; kad mokinio savikūrą lemia mokytojo savikūra; kad tik tas pedagogas skaidrina vaikų dvasinį pasaulį, kuris ir pats stengiasi skaidrėti;

15 NR. 62

- padėti atsikratyti autoritarinio bendravimo apraiškų, rauti apsiribojimo ir aklo paklusnumo „popierinei pedagogikai“ piktžoles; - skatinti mokytojus ieškoti pedagoginio gyvenimo prasmės; - stiprinti mokytojų savigarbos, orumo ir atsakomybės jausmus, žadinti troškimą pasiaukojamai kurti kilnesnių piliečių Valstybę. Skaitymai – tai: - objektyvi jėga, ryškinanti neatidėliotiną būtinumą keisti švietimo sistemos vertybių skalės vektorių; - gilus jausmas, kad ieškančius pedagogus palaiko ir saugo kolektyvinė energija; - tvirta sinerginio veikimo platforma! Ruošiantis Skaitymams kviečiame susipažinti su „Humanistinės pedagogikos manifestu“, kurį galite rasti internete adresu www.humanistinepedagogika.lt

INFORMACIJA Skaitymų kalbos: lietuvių, rusų. Pedagogai gaus VPU Profesinių kompetencijų tobulinimo instituto (PKTI) išduotą kvalifikacijos kėlimo pažymėjimą. Dalyvio mokestis: 25 Lt (įskaičius mokestį už pažymėjimą). Mokėjimo tvarka: iki spalio 24 d. (imtinai) išankstiniu pavedimu į Humanistinės pedagogikos asociacijos (HPA) sąskaitą sumokėti 25 Lt; HPA rekvizitai: įmonės pavadinimas – Humanistinės pedagogikos asociacija, įmonės kodas – 302432182, HPA sąskaitos numeris Nr. LT 40 7044 0600 0718 2713, HPA bankas - AB SEB, banko kodas – 70440, mokėjimo paskirtis – Antrųjų HP skaitymų dalyvio mokestis. Išankstinės registracijos tvarka: Jei už Skaitymus apmoka Jūsų darbovietė, tai registruojantis elektroniniu paštu būtina tiksliai nurodyti pilną (nesutrumpintą) įstaigos pavadinimą, įstaigos kodą ir adresą. Dalyvio anketą el. pašto adresu [email protected] siunčiate po to, kai sumokate. Svarbu žinoti: kadangi kvalifikacinius pažymėjimus išduoda VPU PKTI, tai dalyvių registracijos sąrašus reikia pateikti iš anksto. Todėl užsiregistravusieji po spalio 24 d. nebegalės gauti VPU PKTI pažymėjimo. Jie galės gauti Humanistinės peda-gogikos asociacijos pažymą apie dalyvavimą Skaitymuose. Raginame mokėti pavedimu ir re-gistruotis iš anksto. Taip sutaupysite Jums ir mums labai brangų laiką. Dalyvio anketa: 1) Vardas, pavardė .............. 2) apmokėjimo data ............. 3) švietimo įstaigos tikslus nesutrumpintas pavadinimas, kodas ir adresas .................. 4) Jūsų pareigos arba specialybė ....................... 5) Jūsų el. pašto adresas ................................ 6) pietūs (įrašykite, ar Jums reikės). Apytikslė pietų kaina 10 Lt. .................. Pietūs: VPU valgykloje. Veiks knygynėlis. Leidyklos „Andrena“ ir „Trys žvaigždutės“ prekiaus Š.Amonašvilio knygomis lietuvių kalba bei HP idėjoms artima, mokytojams tinkama, literatūra. Koordinatoriai: VPU - doc. dr. Asta Rauduvaitė, VPU MEI Muzikos katedros vedėja, tel. (8-5) 275 2197 HPA - Irena Stulpinienė, telefonai (8-46) 231 928, mob. 8 682 313 23, el. adresas: [email protected]

http://www.humanistinepedagogika.lt/�

mailto:[email protected]�


Rekomenduojame TARPTAUTINIS HUMANISTINĖS PEDAGOGIKOS CENTRAS

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS VILNIAUS SIMONO DAUKANTO PROGIMNAZIJA

LIETUVOS TĖVŲ FORUMAS HUMANISTINĖS PEDAGOGIKOS ASOCIACIJA

Antrieji Lietuvos tarptautiniai HUMANISTINĖS PEDAGOGIKOS

SKAITYMAI „Mokytojau, įkvėpk mane kūrybai!“

Vilnius, 2011 m. spalio 27 d.

SKAITYMŲ PROGRAMA 8.45 – 9.40 Registracija 9.45 – 10.15 Skaitymų atidarymas Muzikinis Vilniaus S.Daukanto progimnazijos moksleivių pasveikinimas. Skaitymų Globėjo - VPU rektoriaus, prof. habil. dr. Algirdo Gaižučio – kalba. Akademiko Š.Amonašvilio laiškas Skaitymų dalyviams. Informacija. 10.15 – 12.10 Pirmas bendras susitikimas Tylos minutė prof. habil. dr. A.Piličiausko atminimui. Pranešimai: Vaikai kaip Visatos kūryba. Jelena Černoziomova, filologijos m. dr., Maskvos

valstybinio pedagoginio universiteto Pasaulio literatūros katedros profesorė, Tarptauti-nio HP centro viceprezidentė, Humaniškos pedagogikos riteris, Rusija. (50 min.)

Savikūrą skatinanti pasaulėžiūra (pasaulėžiūros įtaka mokytojo kūrybiškumui). Ire-na Stulpinienė, Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijos fizikos mokytoja metodininkė, Tarptautinio HP centro viceprezidentė, HP asociacijos pirmininkė, Humaniškos peda-gogikos riteris. (50 min.)

12.10 – 12.30 Pertrauka 12.30 – 13.50 Meistriškumo pamokos ( 1 val. 20 min.) Mokytojo dienoraštis kaip kūrybinės saviugdos forma. Tatjana Pavlova, peda-

gogikos m. kandidatė, profesorė, Novosibirsko valstybinio pedagoginio universiteto Pedagogikos katedros vedėja, Tarptautinio HP centro Koordinacinės tarybos narė, Humaniškos pedagogikos riteris, Rusija.

Naujos sąmonės ženklai vaikų kūryboje. Vilija Žalienė, poetė, Kybartų pagrindi-nės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja.

Kūryba ir mąstymas gimsta iš sielos (smegenų veikla įrodo būtinybę mylėti bei pažinti pasaulį per gėrį ir grožį). Ilzė Šultė, Smiltenės krašto dūmos Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja, Humaniškos pedagogikos riteris, Latvija.

Susitikimai abipusio tobulejimo kelyje (kaip pakylėti į aukštesnį veiklos lygmenį ir paskatinti peržengti susikurtas ribas). Virginija Armanavičienė, dailės mokytoja eks-pertė, Vilkaviškio rajono Gižų Kazimiero Baršausko pagrindinė mokykla.

17 NR. 62

13.50 – 14.50 Pietūs 14.50 – 15.40 Antrasis bendras susitikimas Pranešimas. Įkvepiantis vadovavimas. Talis Jaunzemis, Smiltenės krašto dūmos Švietimo sky-

riaus vedėjas, Tarptautinio HP centro Koordinacinės tarybos narys, Latvijos HPA valdybos narys, Humaniškos pedagogikos riteris, Latvija. (50 min.)

15.40 – 15.50 Pertrauka 15.50 – 17.10 Meistriškumo pamokos (1 val. 20 min.) Mokytojau, būk žmogus! (Iš 27 metų pedagoginio darbo patirties: vaikų auklėjimas

privalo būti paties mokytojo saviaukla). Hulimat Sultanova, Čečėnijos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos inovacinės ir nacionalinės švietimo politikos skyriaus viršininkė, Čečėnijos Respublikos HP centro vadovė, Humaniškos pedagogikos rite-ris, Groznyj, Rusija.

Vaizduotė svarbiau už žinias (kūrybinės užduotys lietuvių kalbos vadovėlyje „Pupa“). Vilija Vyšniauskienė ir Jolanta Skridulienė - Šiaulių Gytarių progimnazi-jos pradinių klasių mokytojos ekspertės, gimtosios kalbos vadovėlių „Pupa“ autorės.

Kurti mylint (kaip mokomojoje medžiagoje rasti laiko ir galimybių kūrybai kartu su mokiniais). Valentina Voiciša, Priekulės krašto Liepos pagrindinės mokyklos direk-toriaus pavaduotoja auklėjimui, Humaniškos pedagogikos riteris, Latvija.

Kūrėjas ir kūrinys – nedaloma visuma (dailės terapija ikimokyklinukams). Rasuolė Petrauskienė, Klaipėdos nevalstybinės specialiosios mokyklos „Svetliačiok“ meninio ugdymo pedagogė.

17.10 – 17. 20 Pertrauka 17.20 – 18.00 Trečiasis bendras susitikimas Dalyvių refleksijų apibendrinimas. „Kokia kūryba yra šviesi?“. Marina Korinevs-kaja, Klaipėdos nevalstybinės specialiosios mokyklos „Svetliačiok“ direktoriaus pava-duotoja ugdymui, HPA valdybos narė, Humaniškos pedagogikos riteris, ir Ramunė Že-lionienė, šeimos psichologė, Lietuvos Tėvų forumo narė. Skaitymų uždarymas

Šiame numeryje · pažintis su tiesos angelu tęsiame papa-56 pradėtą rubriką – dva- sinių...

Documents