Ilgalaikė negalia šeimos

gydytojo praktikoje

Vytautas Kasiulevičius

Vilniaus Universitetas

Medicinos fakultetas

Neįgalumas

Neįgalumas – dėl asmens kūno

sandaros ir funkcijų sutrikimo bei

nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos

atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės

pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės

gyvenime ir veiklos galimybių

sumažėjimas.

LIETUVOS RESPUBLIKOS NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖS INTEGRACIJOS ĮSTATYMAS

Neįgalusis

Neįgalusis – asmuo, kuriam šio

Įstatymo nustatyta tvarka pripažintas

neįgalumo lygis arba mažesnis negu 55

procentų darbingumo lygis ir (ar)

nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo

reikmė.

LIETUVOS RESPUBLIKOS NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖS INTEGRACIJOS ĮSTATYMAS

Neįgaliųjų socialinės integracijos

sistema

Neįgaliųjų socialinės integracijos sistemą sudaro: medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos paslaugų teikimas, specialiųjų poreikių tenkinimas specialiosios pagalbos priemonėmis, neįgaliųjų užimtumo rėmimas, socialinės paramos teikimas, Valstybinio socialinio draudimo fondo pensijų ir išmokų skyrimas ir mokėjimas, Privalomojo sveikatos draudimo fondo išmokų skyrimas ir mokėjimas, ugdymo paslaugų teikimas, lygių galimybių dalyvauti kultūros, sporto ir kitose visuomenės gyvenimo srityse užtikrinimas.

Neįgaliųjų socialinės integracijos sistema finansuojama iš valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo, Užimtumo fondo, Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitų teisėtai įgytų lėšų.

Ilgalaikė negalios ištiktų pacientų

priežiūra

Ilgalaikė negalios ištiktų pacientų priežiūra – tai įvairios medicininės ir socialinės paslaugos asmenims, kuriems dėl lėtinių fizinės arba protinės negalios problemų reikia pagalbos būtiniausiems kasdienio gyvenimo veiksmams atlikti.

Ilgalaikę negalią gali sąlygoti daugelis susirgimų: galvos smegenų insultas, širdies ir kvėpavimo nepakankamumas, įvairios sąnarių ir kitos paciento mobilumą apribojančios ligos.

Ilgalaikės priežiūros paslaugų gavėjai:

vaikas iki 18 metų, dėl neįgalumo iš dalies ar visiškai neįgijęs jo amžių atitinkančio savarankiškumo, kurio galimybės ugdytis bei dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribotos ir kuriam reikalingos ilgalaikės priežiūros paslaugos namuose;

darbingo amžiaus asmuo, dėl neįgalumo iš dalies ar visiškai netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime, kuriam reikalingos ilgalaikės priežiūros paslaugos namuose;

senyvo amžiaus asmuo dėl amžiaus iš dalies ar visiškai netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis savo asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime bei sergantis lėtinėmis ligomis, kuriam reikalingos ilgalaikės priežiūros paslaugos;

asmuo, kuriam būtinos paliatyviosios pagalbos paslaugos.

Standartinis aktyvaus vizito metu vykdomas paciento, persirgusio

galvos smegenų insultą, sveikatos būklės įvertinimas

Paciento funkcinis savarankiškumas (Barthelio indeksas)**,

Pažintinė funkcija (Protinės būklės mini tyrimas*, laikrodžio piešimo užduotis**),

Kalbos sutrikimai*,

Depresiškumas (Geriatrinė depresijos skalė**),

Regėjimo sutrikimai*,

Rijimo funkcija*,

Skausmas (Vizualinė analoginė skausmo skalė**),

Tuštinimosi ir šlapinimosi funkcija**,

Traukuliai*,

Giliųjų venų trombozės rizika*,

Pragulos ir jų atsiradimo rizika (Nortono pragulų skalė**),

Spastiškumas*,

Gretutinės patologijos kontrolė (pvz. EKG sergant prieširdžių virpėjimu, gliukozės koncentracija kraujyje sergant cukriniu diabetu)*,

Kardiovaskulinė rizika (AKS matavimas**),

Taikomo gydymo efektyvumas*

(*) – šiuos sutrikimus įvertina tik šeimos gydytojas.

(**) – šiuos sutrikimus įvertina šeimos gydytojas ar bendruomenės slaugytoja diagnostinių skalių ar nesudėtingų matavimų pagalba.

Pragulos

Pragula yra spaudimo, trynimosi,

šliejimosi arba šių veiksnių derinio

vietiškai pažeistas odos ir po ja

esančių audinių plotas.

Pragulos

Iš pradžių įvertinama pragulos vieta, jos laipsnis (2 lentelė), dydis, žaizdos dugnas, eksudacija, infekcijos požymiai, skausmingumas ir aplinkinės odos būklė. Reikia siekti nustatyti, ar nėra atsiradę gilesnio audinių pažeidimo, ertmių.

Būtina įvertinti gydomų namie ligonių priežiūros galimybes (pvz., ar yra slaugančių asmenų, ar jie patyrę, kokios gyvenimo sąlygos, namų įranga). Pragulos būklę, jei tik įmanoma, reikia vertinti kasdien, rečiausiai – kartą per savaitę.

Pragulų klasifikacija remiantis Europos konsultacinės pragulų gydymo grupės

rekomendacijomis

I laipsnis: nepažeistos odos neblykštanti eritema. Pakitusi odos spalva, padidėjusi temperatūra, tinimas, induracija arba sukietėjimas irgi gali būti pragulos požymiais, ypač asmenims, kurių odos spalva tamsi.

II laipsnis: dalinis odos suplonėjimas, apimantis epidermį, dermą arba ir epidermį, ir dermą. Opa yra paviršinė, kliniškai atrodo kaip nubrozdinimas arba pūslė.

III laipsnis: odos nebelieka, pažeidžiamas poodis arba atsiranda poodžio nekrozė, pažeidimas arba nekrozė gali plisti gilyn, tačiau neapima po poodžiu esančios fascijos.

IV laipsnis: žymus audinių irimas, nekrozė arba raumenų, kaulų, atraminių struktūrų pažeidimas, odos sluoksnis gali būti išlikęs arba suiręs.

Pragulų gydymas

Svarbiausias pragulų gydymo tikslas – žaizdos išvalymas t.y apmirusių audinių pašalinimas iš žaizdos.

Apmirusius audinius iš žaizdos reikia šalinti, nes taip pašalinama infekcijos terpė, skatinamas gijimas, pašalinus audinius, galima nustatyti žaizdos gylį. Jeigu skubiai reikia atlikti išvalymą, pavyzdžiui, vystantis celiulitui arba sepsiui, išvalymas atliekamas chirurginiu būdu.

Nekrektomiją atlieka slaugytoja arba gydytojas naudodamasis žirklėmis ir skalpeliu. Bet kokiu atveju chirurginį išvalymą turi atlikti kompetentingas asmuo. Būtina vengti skausmo, kurį gali sukelti išvalymas ir jį tinkamai slopinti. Atliekant apmirusių audinių šalinimą, turi būti naudojami sterilūs instrumentai.

Jeigu kliniškai nėra būtina skubiai drenuoti arba pašalinti apmirusius audinius, išvalymo būdai yra šie: chirurginis, fermentinis, autolitinis, audinių pašalinimas, naudojant lervas; galima taikyti šių būdų derinius.

Jei nėra tinimo, paraudimo, fliuktuacijos, jei pragula nėra drenuota sausų šašų šalinti nereikia. Kitais atvejais sausus šašus galima pašalinti, naudojant autolizę skatinančius tvarsčius, po kuriais žaizda sudrėksta.

Tokie yra hidrokoloidiniai, hidrogeliniai tvarsčiai. Prieš uždedant pasirinktą tvarstį žaizdos plaunamos vandentiekio, geriamuoju vandeniu arba druskos tirpalu. Plaudami arba valydami opą, privalome stengtis kuo mažiau ją veikti mechaniškai. Plaunant žaizdas, galima naudoti dušą.

Pragulų gydymas

Kai infekcijos klinikinių požymių gydymas yra neveiksmingas, reikia atlikti radiologinį tyrimą, siekiant išsiaiškinti, ar neišsivystė osteomielitas arba sąnarių infekcija.

Ligoniams, kuriems nustatyta bakteriemija, sepsis, progresuojantis celiulitas arba osteomielitas, taikomas sisteminis gydymas antibiotikais.

Sisteminio gydymo antibiotikais nereikia skirti ligoniams, kuriems yra tik vietiniai pragulos infekcijos požymiai.

Pragulų profilaktika

Pagrindinis tikslas siekiant išvengti

pragulų bei prižiūrint jau susidariusias

pragulas yra spaudimo sumažinimas.

Norint išvengti pragulų siekiama, kad

visas 24 valandas, neatsižvelgiant į tai,

ar pacientas sėdi kėdėje ar guli lovoje,

audiniai būtų tinkamai ir tolygiai apkrauti.

Spastiškumas

Spastiškumas - tai motorinis

sutrikimas, apibūdinamas nuo judesio

greičio priklausomu tempimo reflekso

(raumens tonuso) sustiprėjimu su

sustiprėjusiais sausgyslių refleksais,

yra vienas viršutinio motorinio

neurono pažeidimo simptomų.

Spastiškumo diagnostika ir gydymas

Diagnozuojant spastiškumą būtina nustatyti:

spastiškumo laipsnį (dydį), raumenų

sutrumpėjimą (pasyvių ir aktyvių judesių

amplitudę).

Gydant spastiškumą svarbu: pagerinti

paciento mobilumą, sumažinti skausmą ir

spazmų skaičių, padidinti judesių amplitudę,

pagerinti padėties kontrolę, atidėti ar išvengti

chirurginio gydymo.

Disfagija - sutrikęs maisto slinkimas nuo burnos iki skrandžio

Pagrindiniai disfagijos klinikiniai požymiai

– tai aspiracija ir liekamasis maistas

ryklėje.

Diagnozuojant sutrikusį rijimą svarbu

nustatyti: disfagijos kilmę (kaklinė,

krūtininė), disfagijos trukmę (pvz.,

aspiracinė pneumonija rodo įsisenėjusią

disfagiją), disfagijos priežastį.

Disfagijos gydymas

Konservatyvaus gydymo metu aspiracijos ir liekamojo maisto sumažinimui kompensuoti: keičiama kūno ir galvos padėtis, stiprinamas rijimo refleksas, valingai keičiamas rijimo procesas aktyviais pratimais.

Chirurginiu būdu gydomi ligoniai, kuriems konservatyvus gydymas neveiksmingas, nustatoma grėsminga gyvybei aspiracija. Norint apsaugoti nuo aspiracijos, pirmiausia atliekama tracheostomija.

Skausmas – tai nemalonus sensorinis ir emocinis patyrimas, susijęs su

esamu ar galimu audinio pažeidimu, ar nusakomas kaip toks pažeidimas

Alodinija - skausmas, atsirandantis kaip atsakas į dirgiklį, kuris įprastai skausmo nesukelia.

Hiperpatija – skausmo sindromas, pasireiškiantis stiprėjančiu atsaku į pasikartojantį dirgiklį.

Parestezija – spontaniniai jutimai, apibūdinami kaip tirpimas, adatėlių badymas, pasireiškiantys ramybėje ar kaip atsakas į neskausmingus dirgiklius.

Hiperalgezija - perdėtas skausminis atsakas į skausminį dirgiklį.

Šlapimo takų infekcija

Šlapimo takų infekcijai būdinga

karščiavimas (>38°C temperatūra),

dažnas šlapinimasis, dizurija,

skausmingumas palpuojant virš

gaktos ir šlapimo tyrime nustatoma

leukocitų esterazė ir (ar) nitratai ar

piurija (>10 leukocitų/mm3)

Šlapimo takų infekcija

Siekiant išvengti šlapimo takų infekcijų rekomenduojama vengti šlapimo pūslės kateterizacijos ir mažinti jos trukmę, o esant būtinybei stebėti diurezę, naudoti intermituojančią kateterizaciją bei šlapimo rinkiklius ar taikyti suprapubinę kateterizaciją (epicistostomiją).

Uždaros šlapimo surinkimo sistemos paprastai pasižymi didesniu saugumu. Į šlapimo pūslę kateteris kišamas tik aseptinėmis sąlygomis, tinkamai paruošus rankas ir mūvint sterilias pirštines.

Hospitalinė infekcija

Hospitaline (ar nozokomialine) infekcija

laikomas bet koks mikrobinės kilmės

susirgimas, kuris kliniškai ir/ar

mikrobiologiškai nustatomas ligoniams ar

personalui ir yra susijęs su ligonio paguldymu

ar gydymu ligoninėje ar bet kurioje kitoje

asmens sveikatos įstaigoje, taip pat su personalo

darbu jose, nepriklausomai nuo to, ar

simptomai pasireiškia jiems tebeesant minėtose

įstaigose ar ne.

Slaugos paslaugos namuose

Slaugos paslaugos namuose –

sveikatos priežiūros paslaugos

teikiamos pacientų namuose, siekiant

užtikrinti slaugos paslaugų

prieinamumą, tęstinumą ir skatinti

paciento savirūpą.

Slaugos paslaugos namuose

Injekcijos (į veną, raumenis, paodį, odą) (I)

Lašinės sistemos prijungimas ir priežiūra (infuzija) (I)

Lašinė infuzija kateteriu ir kateterio priežiūra (I)

Diagnostinės procedūros (I)

Žaizdų priežiūra (I)

Pragulų profilaktika (III)

Pragulų priežiūra (I)

Dirbtinių kūno angų priežiūra (stomų priežiūra) (I)

Drenų priežiūra (I)

Šlapimo pūslės kateterizavimas ir priežiūra (I)

Šlapinimosi reflekso skatinimas (III)

Rektalinių žvakučių įdėjimas (I)

Pakišamųjų indų naudojimas (antelės, basono) (III)

Žarnyno valymas klizmomis (I)

Enterinis maitinimas (I)

Zondų įvedimas (gleivių atsiurbimas) (I)

Vaistų vartojimo administravimas (valdymas ir stebėsena) (I)

Asmens higienos paslaugos (III)

Ledo pūslės uždėjimas , gydomoji vonelė, šildyklės uždėjimas , pavilgų dėjimas, kompreso uždėjimas, kepalų naudojimas

Arterinio kraujo spaudimo matavimas (III)

Pulso skaičiavimas (III)

Kūno temperatūros matavimas (III)

I – savarankiškai atlieka slaugytojas, paskyrus gydytojui;

II – savarankiškai atlieka slaugytojas, kontroliuojant gydytojui;

III – savarankiškai atlieka slaugytojas;

IV – atlieka slaugytojas padedant kartu socialiniam darbuotojui ar jo padėjėjui ar paciento artimiesiems.

Socialinės paslaugos

Socialinės paslaugos yra paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.

Socialinės paslaugos

Bendrosioms socialinėms paslaugoms priskiriamos informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo, sociokultūrinės paslaugos, transporto organizavimo, maitinimo organizavimo, aprūpinimo būtiniausiais drabužiais ir avalyne bei kitos paslaugos.

Specialiosios socialinės paslaugos teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Specialiosioms paslaugoms priskiriama: socialinė priežiūra ir socialinė globa.

Socialinės paslaugos

Socialinė priežiūra yra visuma paslaugų,

kuriomis asmeniui (šeimai) teikiama

kompleksinė pagalba, kuriai nereikia

nuolatinės specialistų priežiūros. Socialinei

priežiūrai priskiriamos pagalbos į namus,

socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo, laikino

apnakvindinimo bei kitos paslaugos. Socialinė

globa yra visuma paslaugų, kuriomis asmeniui

teikiama kompleksinė pagalba, kuriai reikia

nuolatinės specialistų priežiūros.