Iš Lore Dardanello Tosi knygos

100 maldų nemokantiems melstis”

Šį rūškaną vakarą, kuriame taip stinga lapijos , mane perveria graudus liūdesys.

Apmastymas

Dėl tų, kuriuos mylėjau ir kurių jau nebėra.

Mintyse regiu jų veidus, vieną po kito, ir garsiai tariu jų vardus.

Kiekvienas vardas -atskiras paveikslas. Kiekvienas paveikslas – prisiminimas.

Vakaro sutemos iš lėto leidžiasi ant žemės ir apgaubia mano sielą.

Kur jūs dabar mano bičiuliai?

Pasakykite man ar tikrai ten, aukštai, viskas yra meilė?

Ar tikrai ten atrasiu visa, ką gavau ir tą, kas iš manęs buvo išplėšta?

Ar atrasiu visuotinę meilę – tyrą, karštą, tvirtą – kurios troškau šiame gyvenime?

Viešpatie, duok man ženklą, kad niekas, čia ir dabar, nėra svarbu, lyginant su tuo, kas manęs laukia, kai nukaksiu pas juos.

Duok man žeklą, kad ten, kur manęs lūkuriuoja išėjusieji, patirsiu gyvenimo pilnatvę ir suvoksiu visa ko prasmę.

Duok man ženklą, kad meilė iš tikrųjų yra amžina ir mane pranoksta.

Žinau, kad ne šis gyvenimas

yra svarbiausias.

Žinau, kad jokie daiktai man nepriklauso, o tik laikinai jais naudojuosi.

Žinau, kad joks asmuo nėra mano nuosavybė, o tik šiuo metu palaiko man draugiją.

Žinau, kad išeisiu nuoga, kaip ir atėjau.

Žinau, kad kiekvienas rūpestis, nuogastavimas ar būkštavimas yra laikini.

Nes viskas turi išeitį, viskas įveikiama, viskas baigiasi.

Žinau, kad tikrasis gyvenimas yra anapus.

O šis tęsiasi tik akimirksnį.

Visa tai aš žinau.

Tad kodėl, Viešpatie, nesusitaikau su mylimų žmonių praradimu?

Kodėl vien mintis apie tai, jog vieną dieną teks su jais išsiskirti, man stingdo širdį?

Juk puikiai žinau, kad vėl juos pamatysiu.

Nes meilė šiapus nesibaigia, ji stipresnė už mirtį.

Puikiai žinau, kad ten, kur nueisiu, laikas neturi jokios reikšmės.

Ir mes visi susitiksime užlieti tokios stiprios meilės, apie kokią šiame pasaulyje nė nesvajojome.

Kokį žingsnį turiu žengti, kad visiškai įsisąmoninčiau gyvenimo netvarumą?

Gal šis žingsnis vadinasi tikėjimas?

I.K.