j 10 jsugrizus.lt/wp-content/uploads/2017/06/2017-06-22...„sugrįžus“ laukia atsakymai...

1
5 4 2017 | 06 | 22 2017 | 06 | 28 Nr. 25 (91) Savaitės interviu Savaitės interviu džiojo universitete. Bestu- dijuodamas pradėjau galvo- ti apie išvažiavimą. Galimy- bių išvykti pirmąjį dešimt- metį atkūrus nepriklauso- mybę buvo mažiau negu da- bar, tačiau vis tiek ieškojau šanso. Mokantis universitete norėjosi daugiau pinigų, pa- matyti pasaulio, išplėsti aki- ratį, sužinoti, kaip kitur žmo- nės gyvena. Smalsumas, kaip yra kitur, pastūmėjo mane iš- važiuoti. Studijuodamas po pirmo ar antro kurso buvau vasarai iš- važiavęs padirbėti į Norvegi- ją. Į JAV išsiruošiau po trečio kurso. Planas buvo išvažiuo- ti vasarai per „Work and Tra- vel“ programą. Bet nuvažia- vęs ten ne vasaros pradžioje, o liepos pabaigoje, supratau, kad galimybių užsidirbti ne- bus daug. Ir... pasilikau kiek ilgiau. Buvo 1999-ieji. Kadan- gi veikė tarptautinė sistema, studijos VDU nenuėjo vel- tui: man įskaičiavo Lietuvoje įgyto mokslo kreditus. Pradė- Diplomatas Tadas Kubilius žavi kaunietišku patriotizmu Nuo emigranto – iki Lietuvos di- plomato. Iš Kau- no – į Čikagą. Svaiginanti karje- ra, apie kokią pa- prastas išvykėlis galėtų tik pasva- joti. Tačiau sėk- mingą kortą iš- traukęs kaunie- tis Tadas Kubilius nepamiršo vieno dalyko – savo tė- vynės. „Sugrįžus“ laukia atsakymai T.Kubilius yra organizacijos „Sugrįžus“ valdybos narys. Tai bendrija, vienijanti lietuvius, gyvenusius užsienyje ir sugrįžu- sius atgal į Lietuvą. Šiemet ji mini įkūrimo dešimtmetį. JAV gyvenę ir mokęsi lietuviai pirmą kartą susitiko 2006 m. rugpjūčio mėnesį. Kilus idėjai visus suburti į organizaciją ar- ba klubą, 2007 m. vasarį pasirašyta steigimo sutartis ir įvyko steigiamasis susirinkimas. 2009 m. organizacija tapo visus lietuvius, gyvenusius užsienyje, vienijančia bendrija. Vienas organizacijos įkūrėjų, JAV gyvenęs biochemijos profe- sorius Daumantas Matulis sakė, kad su bendraminčiais „Su- grįžus“ kūrė visų pirma siekdami padėti atsakyti į įvairius grįžtančiųjų klausimus. „Kai daug ko nežinai, baugina, priver- čia atidėti sprendimą grįžti į Lietuvą“, – teigė profesorius. „Sugrįžus“ nuolat rengia kultūrinius, visuomeninius ir saviš- vietos projektus, dalyvauja bendruose projektuose su kitomis visuomeninėmis, valstybinėmis ir tarptautinėmis organizaci- jomis, organizuoja įvairias labdaros ir paramos akcijas, švari- nimosi talkas ir pan. Pernai dėl emigracijos į Vakarų Europą Lietuva neteko apie 30 tūkst. gyventojų, o šių metų pradžioje užfiksuotas dar di- desnis deklaruotos emigracijos pagreitis – sausį ir vasarį apie emigraciją pranešė maždaug po 7 tūkst. žmonių. INGRIDA ŽIRLIENĖ Jau daugiau kaip dešimtme- tį T.Kubilius dirba diploma- tinėje tarnyboje. Jo pareigos skamba įspūdingai: Užsienio reikalų ministerijos Transa- tlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos depar- tamento NATO, JAV ir Kana- dos skyriaus antrasis sekreto- rius. „Rašykit paprastai – tie- siog LR diplomatas“, – pasi- kuklina pašnekovas. Tačiau šiam 39-erių kauniečiui nėra ko dangstytis kuklumu. Gi- męs ir augęs Kaune, jis į JAV išvyko vienai vasarai, tačiau pasiliko ten ilgesniam laikui. Po penkerių metų T.Kubilius tapo Lietuvos generalinio konsulo Čikagoje asistentu. Ir galėjo toliau dirbti. Tačiau šir- dis nerimo. „Visą laiką galvo- jau apie grįžimą. Vienas skel- bimas apie konkursą Lietuvo- je tapo mano sugrįžimo pra- džia“, – prisiminė Tadas. Kodėl neliko valstybėje, kurią po šiolei ne vienas emi- grantas vadina svajonių ša- limi? Kas išugdė jo patrio- tizmą? Kaip sustabdyti emi- graciją, kurios realaus mas- to turbūt nežino niekas? Su T.Kubiliumi kalbėjomės ilgai, nes netrukus kartu su žmona ir penkiamečiu sūnumi jis vėl pakels sparnus, šįkart – į Va- šingtoną. Tačiau išskris ne visam laikui. „Mano atspir- ties taškas buvo ir bus Lietu- va. Čia aš noriu gyventi. No- riu, kad ir mano sūnus čia gy- ventų“, – tvirtai ištarė diplo- matas. J Pradėkime nuo pra- džių. Nuo vietos, kurią lai- kote savo vaikystės erdve. Mano vaikystė ir jaunystė praėjo Kaune. Gimiau Žalia- kalnyje, ten ir gyvenau. Bai- giau Kauno „Versmės“ vidu- rinę mokyklą (dab. Bernardo Brazdžionio mokykla-dau- giafunkcis centras). Kaunas man – labai artimas mies- tas, toks jaunatviškas, pilnas energijos ir gyvybės. Jis tie- siog buvo mano miestas, kur savos gatvės ir savi draugai. Mano vaikystės pabaiga su- tapo su Lietuvos nepriklau- somybės pradžia. Nors bu- vau vis dar vaikas, tačiau ker- tiniai istoriniai šalies įvykiai visam gyvenimui įsirėžė į at- mintį. Baltijos kelias... Iki da- bar atsimenu, kaip su tėčiu ir seneliu vykome senu automo- biliu, kiek daug buvo žmonių, ir aš, galima sakyti, pirmą kar- tą gyvenime patyriau, kas yra transporto spūstys. Sausio 13-osios įvykiai... Naktį praleidau Kaune su tė- vais, bet nuo pat ryto ėjome saugoti laisvės. Ta bendrystė, kuri buvo visus apėmusi, ma- no šeima, tėvai, visi šie įvy- kiai ir suformavo mane kaip lietuvį. J Kaip toliau klostėsi jū- gyvenimas? Baigėte mokyklą ir? Baigęs mokyklą likau stu- dijuoti Kaune, pasirinkau te- ologijos studijas Vytauto Di- jau lankyti katalikišką „De- Paul“ universitetą Čikagoje ir studijuoti politikos moks- lus. JAV įgijau politologijos mokslų bakalaurą. O magis- tro studijas baigiau jau Vil- niuje, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. J Kaip į sprendimą likti už Atlanto ilgiau reagavo jūsų tėvai? Tokią žinią gavę tėvai, aiš- ku, nesidžiaugė. Europoje esi netoli, o Amerika jiems atro- dė labai tolimas kraštas. Se- neliams išvis tai sunkiai su- vokiamas atstumas. Pirmą kartą atskridau į Niujorką, bet apsigyvenau Čikagoje. Realiai iš pradžių buvau vie- nas, ištiko lengvas kultūrinis šokas. Gerąja prasme. Baigęs universitetą, gavau leidimą pasilikti Amerikoje dar metus ir turėjau praktiš- kai įgyvendinti tai, ką išmo- kau. Dar bestudijuodamas atlikau praktiką JAV senato- riaus Richardo Durbino biu- re. Paskui ieškojau darbo pa- gal specialybę. Sulaukiau ma- lonaus ir netikėto siurprizo – darbą pasiūlė Lietuvos gene- ralinis konsulatas Čikago- je. Nuo mano atvykimo į JAV dienos buvo praėję penkeri metai. Tačiau šis pasiūlymas tapo mano grįžimo į Lietuvą pradžia. Buvau tuomečio generali- nio konsulo Arvydo Dauno- ravičiaus asistentas. Konsu- late išdirbau trejus metus. J Kada emigracijoje jus užklupo tėvynės ilgesys? Jį jaučiau visą laiką. Nuolat palaikiau artimą ryšį su šei- ma – laiškais, telefonu, inter- netu. Ilgesys ilgainiui perau- go į aktyvią išeivijos lietuvių bendruomenės veiklą, dar vė- liau – į stiprų norą grįžti na- mo. Būdamas JAV natūra- liai pagaudavau teigiamas ži- nias iš Lietuvos. Susiformavo įspūdis, kad tėvynėje vyksta progresas. J Kaip grįžote į Lietuvą? Norėjau grįžti, tačiau aiškaus plano neturėjau. 2007 m. sužinojęs, kad vyks- ta konkursas į diplomati- nę tarnybą Lietuvoje, pama- niau, jog tai yra mano šansas. Turėjau galimybę pasirink- ti karjerą, kuri patenkintų mano, kaip Lietuvos piliečio, kaip patrioto, lūkesčius. Kita vertus, jaučiau, kad šis darbas patenkintų ir mano, kaip pa- saulio piliečio, kaip žmogaus, norinčio keliauti, lūkesčius. Tais metais pateikiau doku- mentus į konkursą. Ruošiau- si jam, net atostogas buvo pasiėmęs. Konkurse dalyva- vau rudenį, patekau į rezervo sąrašą, tada sugrįžau į JAV, bet netrukus gavau pasiūly- mą užimti pareigas. 2008 m. pavasarį pradėjau dirbti ir iki šiol tebedirbu. Dabar ku- ruoju dvišalius santykius su JAV. Bet šią vasarą vėl grįšiu ten, kur viskas prasidėjo. Nuo rugpjūčio dirbsiu Vašingtone ir gali būti, kad ten užtruksiu trejus metus. Šis išvykimas yra kitoks, negu buvo prieš 18 metų. Tada vykau į neži- nomybę, palikęs šeimą, studi- jas. Dabar vyksiu į Vašingtoną kartu su šeima ir žinau, kokį darbą dirbsiu, kokios bus ma- no pareigos. Tada buvau stu- dentas, ieškantis laimės kaž- kur už Atlanto, o dabar esu Lietuvos diplomatas. J Prabilote apie šeimą. Kuriuo gyvenimo etapu susipažinote su žmona? Su būsima žmona susi- pažinau jau grįžęs į Lietu- vą, 2008-aisiais. Tąkart vy- kau į rinkimų stebėjimo mi- siją Gruzijoje, Tbilisyje su- sipažinau su Sigita. Žmona šiuo metu dirba valstybės tarnyboje. Auginame pen- kerių metų sūnų. Esu įsitiki- nęs, kad šeima turi būti kar- tu, todėl į Vašingtoną vyksta- me visi. J Negaliu nepaklausti vi- są laiką kirbančio klausi- mo – ar jūs turite gimi- nystės ryšių su garsiau- siu Lietuvos Kubiliumi? Ne jūs pirma šito klausia- te. Bet tikrai nesame gimi- nės. Darbiniuose susitiki- muose yra tekę su Andriumi kalbėtis apie tai, tačiau esa- me kilę iš skirtingų Lietuvos vietovių, todėl mes – tik ben- drapavardžiai, ne giminės. J Ar galite dabar pasaky- ti sau, kad esate laimin- gas žmogus? Kad jums pa- sisekė? Esu labai laimingas žmo- gus ar sėkmės lydimas – ne man spręsti. Aš tikrai sten- giuosi daug kuo pasidžiaug- ti. Manau, būtų net negra- žu kuo nors skųstis. Katali- kų teologijos, filosofijos stu- dijos man, kaip žmogui, da- vė labai daug. Aš viską iš jų pritaikau ir diplomatiniame darbe. Bet taip, mano gyveni- mą pakeitė ir Amerika. J Visi pastaraisiais me- tais kalba apie tą patį: kad emigracijos srautas didėja, kad lietuviai ne- bemyli Lietuvos, kad ren- kasi ne tėvynę, o svetimą kraštą. Ir nuolat klausia- ma: kaip stabdyti emigra- ciją? Ką jūs apie tai ma- note? Manau, nereikia bandyti su tuo kovoti. Geriau pada- ryti viską, kad Lietuva taptų patrauklesnė ir atlyginimais, ir socialinėmis garantijomis, ir gyvenimo sąlygomis. Nereikia sureikšminti emigracijos ir atlyginimai tikrai neturi susilyginti su uždarbiu stipriai pažengu- siose šalyse. Tačiau jie turi sparčiai didėti. Mes negalime pamiršti, kad Lietuva yra mūsų na- mai, kad čia yra nuostabių vietų, kad tai yra mūsų gim- tinė. Svarbiausia – mums patiems pasijusti savo namų šeimininkais: savo miesto, miestelio, gatvės ar daugia- bučio. Reikia būti aktyves- niems savo bendruomenėse. Stambių investicijų pri- traukimas irgi išspręstų emi- gracijos problemą. Tačiau tam, kad būtume konkuren- cingi, turime paruošti spe- cialistų, reikalinga švietimo ir mokslo reforma. J Kur jūs norėtumėte pasenti? Noriu Lietuvoje nugyven- ti visą savo gyvenimą, noriu, kad mano sūnus augtų ir gy- ventų Lietuvoje. Visiems ats- pirties taškas turi būti Lietu- va. Noriu, kad visi lietuviai taip jaustųsi. Jeigu pasiren- kame kažkur gyventi, tai yra mūsų teisė. Bet jeigu daugiau žmonių sugrįš čia, visiems bus geriau. Vietos viskam ir visiems užteks – ir investici- joms, ir mums patiems. LAISVALAIKIS. Su žmona Sigita T.Kubilius dalyvau- ja bėgimo marato- nuose. Tado Kubiliaus asmeninio archyvo nuotraukos Tada buvau studentas, ieškantis laimės kažkur už Atlanto, o dabar esu Lietuvos diplomatas. T.Kubilius PAREIGOS. T.Kubilius netrukus vėl skris į JAV, bet šįkart jau kaip Lietuvos diplomatas. 10 Daugiau nei tiek metų T.Kubilius dirba diplomatinėje tarnyboje.

Upload: others

Post on 28-Feb-2020

0 views

Category:

Documents


0 download

TRANSCRIPT

Page 1: J 10 Jsugrizus.lt/wp-content/uploads/2017/06/2017-06-22...„Sugrįžus“ laukia atsakymai T.Kubilius yra organizacijos „Sugrįžus“ valdybos narys. Tai bendrija, vienijanti lietuvius,

54 2017 | 06 | 22 2017 | 06 | 28 Nr. 25 (91)Savaitės interviu Savaitės interviu

džiojo universitete. Bestu­dijuodamas pradėjau galvo­ti apie išvažiavimą. Galimy­bių išvykti pirmąjį dešimt­metį atkūrus nepriklauso­mybę buvo mažiau negu da­bar, tačiau vis tiek ieškojau šanso. Mokantis universitete norėjosi daugiau pinigų, pa­matyti pasaulio, išplėsti aki­ratį, sužinoti, kaip kitur žmo­nės gyvena. Smalsumas, kaip yra kitur, pastūmėjo mane iš­važiuoti.

Studijuodamas po pirmo ar antro kurso buvau vasarai iš­važiavęs padirbėti į Norvegi­ją. Į JAV išsiruošiau po trečio kurso. Planas buvo išvažiuo­ti vasarai per „Work and Tra­vel“ programą. Bet nuvažia­vęs ten ne vasaros pradžioje, o liepos pabaigoje, supratau, kad galimybių užsidirbti ne­bus daug. Ir... pasilikau kiek ilgiau. Buvo 1999­ieji. Kadan­gi veikė tarptautinė sistema, studijos VDU nenuėjo vel­tui: man įskaičiavo Lietuvoje įgyto mokslo kreditus. Pradė­

Diplomatas Tadas Kubilius žavi kaunietišku patriotizmu

Nuo emigranto – iki Lietuvos di-plomato. Iš Kau-no – į Čikagą. Svaiginanti karje-ra, apie kokią pa-prastas išvykėlis galėtų tik pasva-joti. Tačiau sėk-mingą kortą iš-traukęs kaunie-tis Tadas Kubilius nepamiršo vieno dalyko – savo tė-vynės.

„Sugrįžus“ laukia atsakymaiT.Kubilius yra organizacijos „Sugrįžus“ valdybos narys. Tai bendrija, vienijanti lietuvius, gyvenusius užsienyje ir sugrįžu-sius atgal į Lietuvą. Šiemet ji mini įkūrimo dešimtmetį. JAV gyvenę ir mokęsi lietuviai pirmą kartą susitiko 2006 m. rugpjūčio mėnesį. Kilus idėjai visus suburti į organizaciją ar-ba klubą, 2007 m. vasarį pasirašyta steigimo sutartis ir įvyko steigiamasis susirinkimas. 2009 m. organizacija tapo visus lietuvius, gyvenusius užsienyje, vienijančia bendrija.Vienas organizacijos įkūrėjų, JAV gyvenęs biochemijos profe-sorius Daumantas Matulis sakė, kad su bendraminčiais „Su-grįžus“ kūrė visų pirma siekdami padėti atsakyti į įvairius grįžtančiųjų klausimus. „Kai daug ko nežinai, baugina, priver-čia atidėti sprendimą grįžti į Lietuvą“, – teigė profesorius.„Sugrįžus“ nuolat rengia kultūrinius, visuomeninius ir saviš-vietos projektus, dalyvauja bendruose projektuose su kitomis visuomeninėmis, valstybinėmis ir tarptautinėmis organizaci-jomis, organizuoja įvairias labdaros ir paramos akcijas, švari-nimosi talkas ir pan. Pernai dėl emigracijos į Vakarų Europą Lietuva neteko apie 30 tūkst. gyventojų, o šių metų pradžioje užfiksuotas dar di-desnis deklaruotos emigracijos pagreitis – sausį ir vasarį apie emigraciją pranešė maždaug po 7 tūkst. žmonių.

INGRIDA ŽIRLIENĖ

Jau daugiau kaip dešimtme­tį T.Kubilius dirba diploma­tinėje tarnyboje. Jo pareigos skamba įspūdingai: Užsienio reikalų ministerijos Transa­tlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos depar­tamento NATO, JAV ir Kana­dos skyriaus antrasis sekreto­rius. „Rašykit paprastai – tie­siog LR diplomatas“,  – pasi­kuklina pašnekovas. Tačiau šiam 39­erių kauniečiui nėra ko dangstytis kuklumu. Gi­męs ir augęs Kaune, jis į JAV išvyko vienai vasarai, tačiau pasiliko ten ilgesniam laikui. Po penkerių metų T.Kubilius tapo Lietuvos generalinio konsulo Čikagoje asistentu. Ir galėjo toliau dirbti. Tačiau šir­dis nerimo. „Visą laiką galvo­jau apie grįžimą. Vienas skel­bimas apie konkursą Lietuvo­je tapo mano sugrįžimo pra­džia“, – prisiminė Tadas.

Kodėl neliko valstybėje, kurią po šiolei ne vienas emi­

grantas vadina svajonių ša­limi? Kas išugdė jo patrio­tizmą? Kaip sustabdyti emi­graciją, kurios realaus mas­to turbūt nežino niekas? Su T.Kubiliumi kalbėjomės ilgai, nes netrukus kartu su žmona ir penkiamečiu sūnumi jis vėl pakels sparnus, šįkart – į Va­šingtoną. Tačiau išskris ne visam laikui. „Mano atspir­ties taškas buvo ir bus Lietu­va. Čia aš noriu gyventi. No­riu, kad ir mano sūnus čia gy­ventų“, – tvirtai ištarė diplo­matas.

J Pradėkime nuo pra-džių. Nuo vietos, kurią lai-kote savo vaikystės erdve.

Mano vaikystė ir jaunystė praėjo Kaune. Gimiau Žalia­kalnyje, ten ir gyvenau. Bai­giau Kauno „Versmės“ vidu­rinę mokyklą (dab. Bernardo Brazdžionio mokykla­dau­giafunkcis centras). Kaunas man  – labai artimas mies­tas, toks jaunatviškas, pilnas energijos ir gyvybės. Jis tie­

siog buvo mano miestas, kur savos gatvės ir savi draugai. Mano vaikystės pabaiga su­tapo su Lietuvos nepriklau­somybės pradžia. Nors bu­vau vis dar vaikas, tačiau ker­tiniai istoriniai šalies įvykiai visam gyvenimui įsirėžė į at­mintį. Baltijos kelias... Iki da­bar atsimenu, kaip su tėčiu ir seneliu vykome senu automo­biliu, kiek daug buvo žmonių, ir aš, galima sakyti, pirmą kar­tą gyvenime patyriau, kas yra transporto spūstys.

Sausio 13­osios įvykiai... Naktį praleidau Kaune su tė­vais, bet nuo pat ryto ėjome saugoti laisvės. Ta bendrystė, kuri buvo visus apėmusi, ma­no šeima, tėvai, visi šie įvy­kiai ir suformavo mane kaip lietuvį.

J Kaip toliau klostėsi jū-sų gyvenimas? Baigėte mokyklą ir?

Baigęs mokyklą likau stu­dijuoti Kaune, pasirinkau te­ologijos studijas Vytauto Di­

jau lankyti katalikišką „De­Paul“ universitetą Čikagoje ir studijuoti politikos moks­lus. JAV įgijau politologijos mokslų bakalaurą. O magis­tro studijas baigiau jau Vil­niuje, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

J Kaip į sprendimą likti už Atlanto ilgiau reagavo jūsų tėvai?

Tokią žinią gavę tėvai, aiš­ku, nesidžiaugė. Europoje esi netoli, o Amerika jiems atro­dė labai tolimas kraštas. Se­neliams išvis tai sunkiai su­vokiamas atstumas. Pirmą kartą atskridau į Niujorką, bet apsigyvenau Čikagoje. Realiai iš pradžių buvau vie­nas, ištiko lengvas kultūrinis šokas. Gerąja prasme.

Baigęs universitetą, gavau leidimą pasilikti Amerikoje dar metus ir turėjau praktiš­kai įgyvendinti tai, ką išmo­kau. Dar bestudijuodamas atlikau praktiką JAV senato­riaus Richardo Durbino biu­re. Paskui ieškojau darbo pa­gal specialybę. Sulaukiau ma­lonaus ir netikėto siurprizo – darbą pasiūlė Lietuvos gene­ralinis konsulatas Čikago­je. Nuo mano atvykimo į JAV dienos buvo praėję penkeri metai. Tačiau šis pasiūlymas tapo mano grįžimo į Lietuvą pradžia.

Buvau tuomečio generali­nio konsulo Arvydo Dauno­ravičiaus asistentas. Konsu­late išdirbau trejus metus.

J Kada emigracijoje jus užklupo tėvynės ilgesys?

Jį jaučiau visą laiką. Nuolat palaikiau artimą ryšį su šei­ma – laiškais, telefonu, inter­netu. Ilgesys ilgainiui perau­

go į aktyvią išeivijos lietuvių bendruomenės veiklą, dar vė­liau – į stiprų norą grįžti na­mo. Būdamas JAV natūra­liai pagaudavau teigiamas ži­nias iš Lietuvos. Susiformavo įspūdis, kad tėvynėje vyksta progresas.

J Kaip grįžote į Lietuvą?Norėjau grįžti, tačiau

aiškaus plano neturėjau. 2007 m. sužinojęs, kad vyks­ta konkursas į diplomati­nę tarnybą Lietuvoje, pama­niau, jog tai yra mano šansas. Turėjau galimybę pasirink­ti karjerą, kuri patenkintų mano, kaip Lietuvos piliečio, kaip patrioto, lūkesčius. Kita vertus, jaučiau, kad šis darbas patenkintų ir mano, kaip pa­saulio piliečio, kaip žmogaus, norinčio keliauti, lūkesčius. Tais metais pateikiau doku­mentus į konkursą. Ruošiau­si jam, net atostogas buvo pasiėmęs. Konkurse dalyva­vau rudenį, patekau į rezervo sąrašą, tada sugrįžau į JAV, bet netrukus gavau pasiūly­mą užimti pareigas. 2008 m. pavasarį pradėjau dirbti ir iki šiol tebedirbu. Dabar ku­ruoju dvišalius santykius su JAV. Bet šią vasarą vėl grįšiu ten, kur viskas prasidėjo. Nuo rugpjūčio dirbsiu Vašingtone ir gali būti, kad ten užtruksiu trejus metus. Šis išvykimas yra kitoks, negu buvo prieš 18  metų. Tada vykau į neži­nomybę, palikęs šeimą, studi­jas. Dabar vyksiu į Vašingtoną kartu su šeima ir žinau, kokį darbą dirbsiu, kokios bus ma­no pareigos. Tada buvau stu­dentas, ieškantis laimės kaž­kur už Atlanto, o dabar esu Lietuvos diplomatas.

J Prabilote apie šeimą. Kuriuo gyvenimo etapu susipažinote su žmona?

Su būsima žmona susi­pažinau jau grįžęs į Lietu­vą, 2008­aisiais. Tąkart vy­kau į rinkimų stebėjimo mi­siją Gruzijoje, Tbilisyje su­sipažinau su Sigita. Žmona šiuo metu dirba valstybės tarnyboje. Auginame pen­kerių metų sūnų. Esu įsitiki­nęs, kad šeima turi būti kar­tu, todėl į Vašingtoną vyksta­me visi.

J Negaliu nepaklausti vi-są laiką kirbančio klausi-mo  – ar jūs turite gimi-nystės ryšių su garsiau-siu Lietuvos Kubiliumi?

Ne jūs pirma šito klausia­te. Bet tikrai nesame gimi­nės. Darbiniuose susitiki­muose yra tekę su Andriumi kalbėtis apie tai, tačiau esa­me kilę iš skirtingų Lietuvos vietovių, todėl mes – tik ben­drapavardžiai, ne giminės.

J Ar galite dabar pasaky-ti sau, kad esate laimin-gas žmogus? Kad jums pa-sisekė?

Esu labai laimingas žmo­gus ar sėkmės lydimas  – ne man spręsti. Aš tikrai sten­giuosi daug kuo pasidžiaug­ti. Manau, būtų net negra­žu kuo nors skųstis. Katali­kų teologijos, filosofijos stu­dijos man, kaip žmogui, da­vė labai daug. Aš viską iš jų pritaikau ir diplomatiniame darbe. Bet taip, mano gyveni­mą pakeitė ir Amerika.

J Visi pastaraisiais me-tais kalba apie tą patį: kad emigracijos srautas didėja, kad lietuviai ne-

bemyli Lietuvos, kad ren-kasi ne tėvynę, o svetimą kraštą. Ir nuolat klausia-ma: kaip stabdyti emigra-ciją? Ką jūs apie tai ma-note?

Manau, nereikia bandyti su tuo kovoti. Geriau pada­ryti viską, kad Lietuva taptų patrauklesnė ir atlyginimais, ir socialinėmis garantijomis, ir gyvenimo sąlygomis.

Nereikia sureikšminti emigracijos ir atlyginimai tikrai neturi susilyginti su uždarbiu stipriai pažengu­siose šalyse. Tačiau jie turi sparčiai didėti.

Mes negalime pamiršti, kad Lietuva yra mūsų na­mai, kad čia yra nuostabių vietų, kad tai yra mūsų gim­tinė. Svarbiausia  – mums patiems pasijusti savo namų šeimininkais: savo miesto, miestelio, gatvės ar daugia­bučio. Reikia būti aktyves­niems savo bendruomenėse.

Stambių investicijų pri­traukimas irgi išspręstų emi­gracijos problemą. Tačiau tam, kad būtume konkuren­cingi, turime paruošti spe­cialistų, reikalinga švietimo ir mokslo reforma.

J Kur jūs norėtumėte pasenti?

Noriu Lietuvoje nugyven­ti visą savo gyvenimą, noriu, kad mano sūnus augtų ir gy­ventų Lietuvoje. Visiems ats­pirties taškas turi būti Lietu­va. Noriu, kad visi lietuviai taip jaustųsi. Jeigu pasiren­kame kažkur gyventi, tai yra mūsų teisė. Bet jeigu daugiau žmonių sugrįš čia, visiems bus geriau. Vietos viskam ir visiems užteks – ir investici­joms, ir mums patiems.

� LAISVALAIKIS. Su žmona Sigita T.Kubilius dalyvau-ja bėgimo marato-nuose. Tado Kubiliaus asmeninio archyvo nuotraukos

Tada buvau studentas, ieškantis laimės kažkur už Atlanto, o dabar esu Lietuvos diplomatas.

T.Kubilius

� PAREIGOS. T.Kubilius netrukus vėl skris į JAV, bet šįkart jau kaip Lietuvos diplomatas.

10Daugiau nei tiek metų T.Kubilius dirba diplomatinėje tarnyboje.