"Jei buvote vaikas 70-ais, 80-ais ar 90-ais, žvelgiant atgal, sunku patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių

laikų. Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir

pagalvių. Šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pakinkytu

vežimu buvo neapsakomas malonumas.

Mūsų lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį.

Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o spintos neužsirakindavo

niekada. Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant kampo, o ne iš

plastikinių butelių. Niekam negalėjo šauti į galvą dviračiu važinėti su šalmu.

Siaubas.

Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavom, kad

užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus, mes

išspręsdavome šią problemą. Mes išeidavom iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų,

ten, kur jie buvo.

Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo! Sunku įsivaizduoti?

Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai

nepaduodavo į teismą. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Visko buvo.

Atsimenate? Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, nekreipdami į tai dėmesio.

Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo.

Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė.

Mes neturėjom žaidimų priedėlių, kompiuterių, 165 palydovinės televizijos kanalų, kompaktinių diskų, mobilių

telefonų, interneto... Žiūrėti multiko visu būriu lėkdavome į artimiausius namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo!

Bet mes turėjom draugų! Išėję iš namų mes juos rasdavom,važinėjom dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavom

ant suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po

langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio ar SMS!

Mes žaisdavome su pagaliais ir konservų dėžutėmis, soduose vogdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo. Kiekvienas nors kartą buvo užsirašęs į krepšinį ar gimnastiką, bet labai mažai kas papuolė į komandą.

Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus.Per pertraukas mes liedavom vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Bet visi buvom laimingi!

Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko. Praktiškai neturėjome supratimo apie tai, kad galima išsipirkti nuo milicijos ar išvengti armijos. Tais metais tėvai paprastai stodavo įstatymo pusėn, galite sau įsivaizduoti!? Ta karta davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo.

Mes turėjome pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės teisę, atsakomybę, ir mes kažkaip išmokom tuo visu naudotis.

Jei jūs vienas iš šios kartos, aš Jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė iki tol, kol kažkas nupirko jaunimo laisvę už riedučius, mobilius telefonus, žvaigždžių fabriką ir klasiškus čipsus. Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui...

Iš tikro pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau, tiesiog mes prie jų pripratom ir kartais

nebepastebim. Na, argi ne stebuklas – pirma tarybinė priemonė vyrams po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą, kaip automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate: kapeikos, priklijuotos viso priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavarų lazdelės galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje.

Pyragėlis su uogiene – argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogienė!

O nuostabus mamos išvedžiojimas – „Aš tau dabar perku, bet tai tau - gimtadienio dovana"?!

Arba močiutės frazė – „Tik stiklainius grąžinkit!"

O šaldytuvą ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas! Trauki už rankenos, byra stiklainiai. O tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidorų padažas. Durelių šone guli...vaistai! Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės dvi – viena su talonais, kita – užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia – „aš tik paklausiu!"

Kiek jų dar buvo, tų pasaulio stebuklų: Avalynės šaukštas – arkliukas... Dantų milteliai – valo ir dantis, ir sidabrą... Sysiojantis berniukas ant tualeto durų...Televizorius „Rubin" – imi reples ir bim-bim-bim! Glaudės su inkariuku... atsimenat?Pienas trikampiuose paketuose! O jūs sakote – „Septyni pasaulio stebuklai!“...

Mes anksčiau darėme tai, ko dabar niekada ir nedrįstume padaryti.Dar daugiau – jei šiandien nors kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat – tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų.

Gazuoto vandens automatus atsimenat? Juose stovėdavo stiklinė – visiems viena. Šiandien niekam ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklinės! O anksčiau juk visi juk gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio. O juk vandens fontanėlis kartais neveikdavo... Vis tiek gerdavo!

Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę. Netikit?

Tačiau tada tai buvo įprasta! Būdavo – namuose dūmai, visame bute aitrus

kvapas. Lentelė tokia, su juodomis linijomis. Ką jūs sau įsivaizduojat? Sekta?

Ne, tai iš-de-gi-ni-mas. Milijonai vaikų degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga. „Mamyte, sveikinu tave Moters dienos proga..."

Mergaitės, o jūs atsimenat šokdynes ir gumytes? Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežino šio

žaidimo taisyklių! Įprasta...

"

Daug buvo tokių įprastų dalykų – talkos pavasarį, darbas kolūkyje rudenį, skiestas alus aludėje. Tai buvo įprastų dalykų neįprasti laikai... Ar pamenat juos?

Nevadinkim Jų sovietmečiu... Vadinkim MŪSŲ jaunystės laikais... Ir pajuskit nostalgiją – ne santvarkai, o MŪSŲ metams...Sėkmės Jums, 40mečiai ir truputį vyresni!