J O H N G R E E N

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

Zita M arienė

A lm a litteraV 11. N I r S / 2 0 13

UDK 821.111(73) 93 Versta iš:Gr204 John Green

THE FAULT IN OUR STARS Dutton Books, an Imprint of Penguin Group (USA) Inc., New York, 2012

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autoriaus vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 978-609-01-0812-3

Copyright © 2012 by John GreenAll rights reserved including the right of reproduction in whole or in part in any form.This edition published by arrangement with Dutton Children’s Books, a division of Penguin Readers Group, a member of Penguin Group (USA) Inc.© Viršelyje panaudotos nuotraukos, Dragos Iliescu, „Shutterstock"© Vertimas į lietuvių kalbą, Zita Marienė, 2013 © Leidykla „Alma littera“, 2013

SKIRIU ESTHERAI EARL

Olandas Tulpininkas žvelgė į vandenyne prasidedantį potvynį.

- Jungėjas, skyrėjas, nuodytojas, slėpėjas, atskleidėjas. Žiūrėk,

kaip jis kyla ir slūgsta viską nusinešdamas.

- Kas toks? - paklausė Ana.

- Vanduo, - atsakė olandas. - Na, ir laikas.

P e t e r i s v a n H a u t e n a s . Dievo rykštė

A U TO R IA U S PASTABA

Tai ne tiek autoriaus pastaba, kiek priminimas,

kas smulkiomis raidytėmis išspausdinta prieš porą puslapių:

ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Viską sugalvojau aš.

Nei romanams, nei skaitytojams jokios naudos spėlioti, ar

pasakojime neslypi kokių nors tikrų faktų. Tokie bandymai

paneigia pačią mintį, kad pramanytos istorijos gali būti mums

svarbios, - bene pamatinę žmonių rūšies būvio prielaidą.

Dėkoju jums už supratingumą šiuo klausimu.

1 SKYRIUS

Artėjant septynioliktų mano gyvenimo metų žiemos pabaigai,

mama nutarė, jog man depresija: turbūt todėl, kad retai einu iš

namų, daug tysau lovoje, skaitau ir skaitau tą pačią knygą, retai

valgau ir didelę savo beribio laisvalaikio dalį galvoju apie mirtį.

Skaitydamas apie vėžį skirtą brošiūrą ar interneto tinklalapį,

šalutinio poveikio reiškinių sąraše visada rasi įrašytą depresiją.

Iš tikrųjų depresija nėra šalutinis vėžio poveikis. Depresija yra

šalutinis mirimo poveikis. (Ir vėžys yra šalutinis mirimo povei­

kis. Tiesą sakant, beveik viskas yra.) Bet mama, įsitikinusi, kad

mane reikia gydyti, nuvežė pas Šeimos Daktarą Džimą, o tas pri­

tarė: girdi, aš tiesiog grimztu į juodą klinikinę depresiją, todėl

reikia keisti vaistus, be to, turiu lankyti savaitinę Savitarpio pa­

ramos grupę.

Paramos grupės veikėjų, kenčiančių nuo įvairaus sunkumo

auglių, sudėtis nuolat keitėsi. Kodėl? Šalutinis mirimo poveikis.

Savitarpio paramos grupė, be abejo, kėlė depresiją. Kiekvie­

ną trečiadienį ji rinkdavosi iš akmenų suręstos kryžiaus formos

episkopalinės bažnyčios pusrūsyje. Mes sėdėdavom rate per pa­

čią kryžmų sankirtą, kur būtų buvusi Jėzaus širdis.

11

John Green

Aš tai pastebėjau, nes Patrikas, Savitarpio paramos grupės va­

dovas ir vienintelis asmuo pusrūsyje, turintis aštuoniolika metų,

kiekvieną sumautą susirinkimą kalbėdavo apie Jėzaus širdį, apie

tai, kaip mes, vėžį išgyvenęs jaunimas, sėdime pačioje šventojoje

Jėzaus širdyje, ir panašiai.

Štai kas vykdavo Viešpaties širdyje: šeši, septyni ar dešimt

mūsų įeina / įvažiuoja vežimėliais, pakramsnoja prie skurdaus

sausainių ir limonado stalo, susėda Tikėjimo Ratu ir klausosi

Patriko, tūkstantąjį kartą porinančio liūdną, tragišką savo gy­

venimo istoriją, - kaip jam į sėklides įsimetė vėžys, visi manė,

kad jau mirs, bet nemirė ir štai dabar jis, suaugęs žmogus, sėdi

bažnyčios pusrūsyje šimtas trisdešimt septintame pagal gra­

žumą Amerikos mieste, išsiskyręs kompiuterinių žaidimų mė­

gėjas, beveik neturintis draugų, šiaip taip gyvaliojantis iš savo

vėžinės praeities, pamažėle siekiantis magistro laipsnio, kuris

jam nė kiek nepagerins karjeros perspektyvų, laukiantis, kaip

ir mes visi, kada Damoklo kardas suteiks palengvėjimą, kurio

jis išvengė oho prieš kiek metų, kai vėžys pasiėmė abu kiaušius,

bet paliko tai, ką tik lakiausios vaizduotės žmogus pavadintų

gyvenimu.

IR TAU GALI NUSIŠYPSOTI TOKIA LAIMĖ!

Tada prisistatome: vardas, amžius, diagnozė. Ir kaip jaučia­

mės šiandien. Aš Heizelė, sakau atėjus mano eilei. Šešiolikos

metų. Pirminis skydliaukės vėžys, bet jau turintis įspūdingą ir

seną palydovų koloniją plaučiuose. Jaučiuosi gerai.

Užbaigus ratą, Patrikas visada klausia, ar kas nenori pasipa­

sakoti. Ir tada pajuda trūkčiojanti paramos grandinė: visi giria­

si, kaip kovoja, grumiasi, laimi, kaip auglys mažėja ir kokia gera

skenografija. Reikia pripažinti, Patrikas leidžia pakalbėt ir apie

12

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

mirtį. Tačiau dauguma jų nemiršta. Dauguma sulauks pilname­

tystės, kaip sulaukė ir Patrikas.

(Vadinasi, neapsieinama be konkurencijos, visi nori įveikti

ne tik vėžį, bet ir kitus sėdinčiuosius kambaryje. Na, suprantu,

neprotinga, bet kai tau sakoma, kad turi dvidešimties procen­

tų galimybę išgyventi penkerius metus, pasitelkęs matematiką

sumeti, jog vienas iš penkių... Taigi apsidairęs pamanai, kaip

pamanytų kiekvienas sveikas žmogus: privalau pergyventi tuos

keturis nenaudėlius.)

Savitarpio paramos grupės egzistavimą pateisino tik vaikis,

vardu Aizekas, pailgaveidis, liesas, ant vienos akies užkritusiais

šviesiais plaukais.

Akys ir buvo jo bėda. Jis sirgo neįmanomai fantastišku akių

vėžiu. Viena akis buvo išimta dar vaikystėje, dabar jis nešiojo

tokius storus akinius, tad abi akys (ir savoji, ir stiklinė) atrodė

nenormaliai didžiulės, tarsi visa galva tebūtų vien šita dirbtinė

ir savoji akys, spoksančios į tave. Kiek supratau iš retų Aizeko

pasipasakojimų grupėje, vėžiui atkritus savajai akiai iškilo mir­

tinas pavojus.

Mudu su Aizeku bendraudavome daugiausia atodūsiais. Vos

tik kas prabildavo apie antivėžinę mitybą, maltų ryklio pelekų

šniaukštimą ar dar ką nors, jis dirstelėdavo į mane ir tyliai atsi­

dusdavo. Aš vos įžiūrimai pakraipydavau galvą ir taip pat atsi-

dusdavau.

Taigi Savitarpio paramos grupė vos alsavo, ir man nuo viso šito

reikalo norėjosi spardytis ir rėkti. Tiesą sakant, trečiadienį, kurį

susipažinau su Ogastu Votersu, kai sėdėjau ant sofos šalia ma­

mos ir žiūrėjau praėjusio sezono šou „Renkame geriausią Ame-

13

John Green

rikos modelį", trečią iš dvylikos dalių, nors jau matytą, bet vis

tiek, pabandžiau sprukti.

Aš: Atsisakau lankyti Paramos grupę.

Mama: Nesidomėjimas jokia veikla - vienas depresijos po­

žymių.

Aš: Prašau, leisk man žiūrėti „Renkame geriausią Amerikos

modelį". Čia irgi veikla.

Mama: Televizija - pasyvus laisvalaikis.

Aš: Oi, mama, būk gera.

Mama: Heizele, esi paauglė. Jau ne mergytė. Tau reikia drau­

gų, išeiti iš namų, gyventi savo gyvenimą.

Aš: Jeigu nori, kad elgčiausi kaip tikra paauglė, nevaryk ma­

nęs į tą grupę. Nupirk man padirbtą asmens liudijimą, kad galė­

čiau vaikščioti į klubus, gerti degtinę ir vartoti žolę.

Mama: Pirmiausia, žolė yra rūkoma.

Aš: Matai, tokius dalykus išsiaiškinčiau, jeigu nupirktum man

padirbtą asmens liudijimą.

Mama: Tu lankysi Savitarpio paramos grupę.

Aš: Ūūūūūūū...

Mama: Heizele, tu nusipelnei gyventi.

Aš užsičiaupiau, nors niekaip nesupratau, kokiu būdu Para­

mos grupės lankymas suderinamas su gyvenimu. Vis dėlto suti­

kau ją lankyti - išsiderėjusi, kad mama įrašys RGAM šou dalis,

kurias praleisiu būdama užsiėmime.

Į Savitarpio paramos grupę vaikščiojau dėl tos pačios prie­

žasties, dėl kurios leidau, kad vos pusantrų metų pasimokiusios

slaugytojos nuodytų mane egzotiškų pavadinimų chemikalais:

norėjau pradžiuginti tėvus. Pasaulyje tik vienas dalykas bjaures­

14

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR 2VAI6ŽDĖS KALTOS

nis už mirtį nuo vėžio, kai tau šešiolika, - ogi turėti vaiką, kuris

miršta nuo vėžio.

4. 56 mama įsuko į apskritą aikštelę už bažnyčios. Norėdama už­

vilkinti nors kiek laiko apsimečiau besikrapštanti su savo deguo­

nies balionu.

- Nori, kad įneščiau?

- Ne, nereikia, - tariau. Žalias cilindrinis deguonies balionė­

lis sveria tik kelis svarus, jam vežti turiu traukiamą plieninį ve­

žimėlį. Iš baliono per kaniulę, permatomą žarnelę, ties sprandu

atsišakojančią, užkišamą už ausų ir įkišamą į šnerves, kas minu­

tę gaunu du litrus deguonies. Be šio įtaiso nė iš vietos, nes mano

plaučiai nesutinka dirbti plaučiais.

- Aš tave myliu, - tarė ji, kai išlipau.

- Ir aš tave, mama. Susitiksime šeštą.

- Draugauk! - man nueinant prisakė ji per uždarytą langą.

Leistis liftu nenorėjau, nes Paramos grupėje važiuoti liftu -

Paskutinės Dienos užsiėmimas, todėl nulipau laiptais. Čiupau

sausainį, įsipyliau į plastikinį indelį limonado ir atsisukau.

Į mane spoksojo berniukas.

Neabejojau matanti jį pirmą kartą. Aukštas ir dailiai raume­

ningas, jis vos tilpo ant plastikinės pradinuko kėdutės. Tiesūs

trumpi kaštoniniai plaukai. Lyg ir mano amžiaus, gal kokiais

metais vyresnis, sėdėjo apkėtęs visą kėdutę, piktai nelaiminga

poza, vieną ranką įsikišęs į tamsių džinsų kišenę.

Nusukau akis staiga susigėdusi baisybės savo trūkumų. Mū­

vėjau senus džinsus, kadaise aptemptus, dabar keisčiausiose vie­

tose nukarusius, geltoni marškinėliai reklamavo man jau nepa­

tinkančią grupę. O dar plaukai: apkirpti pažo kirpimu ir niekada

15

John Green

nešukuojami. Plius juokingai putlūs lyg burunduko žandai - ša­

lutinis gydymo poveikis. Atrodžiau kaip normalių kūno propor­

cijų žmogus su balionu galvos vietoj. Jau nekalbu apie sutinusias

čiurnas. Tačiau - dirsteliu į jį, o jis tebežiūri.

Lyg ir supratau, ką reiškia posakis „akių ryšys".

Įžengiau į ratą, atsisėdau šalia Aizeko, per dvi kėdes nuo to

berniuko. Vėl žvilgtelėjau. Jis tebežiūrėjo į mane.

Klausykit, turiu pasakyti, jis buvo žavingas. Jei nuo tavęs ne­

nuleidžia akių nežavingas berniukas, geriausiu atveju nesmagu,

blogiausiu - savotiškas įžeidimas. Bet kai spokso žavingas ber­

niukas... hm.

Išsitraukiau telefoną, paspaudžiau, kad rodytų laiką. 4.59.

Ratą užpildė nelaimėliai nuo dvylikos iki aštuoniolikos metų,

tada Patrikas pradėjo susirinkimą stiprybės malda: Dieve, su­

teik man stiprybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos

pakeisti tam, ką galiu pakeisti, ir išminties suvokti skirtumą tarp

šių dviejų dalykų. Vaikinukas tebežiūrėjo į mane. Atrodo, ėmiau

rausti.

Pagaliau nutariau, jog tinkamiausia strategija - spoksoti pa­

čiai. Juk berniukai neturi Spoksojimo Reikalų monopolio. Tai­

gi kol Patrikas tūkstantąjį kartą prisipažino likęs be kiaušių ir t.

t., aš jį nužiūrinėjau, ir netrukus prasidėjo spoksojimo dvikova.

Po kiek laiko berniukas nusišypsojo ir pagaliau jo mėlynos akys

nukrypo šalin. Kai vėl pažvelgė į mane, aš kilstelėjau antakius

parodydama, jog laimiu.

Jis gūžtelėjo. Patrikas varė savo prakalbą, galų gale atėjo lai­

kas prisistatyti.

- Aizekai, gal šiandien norėtum pirmas. Žinau, tavęs laukia

išbandymų metas.

16

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

- Aha, - burbtelėjo Aizekas. - Aš Aizekas. Septyniolikos

metų. Po dviejų savaičių man bus daroma operacija ir aš liksiu

aklas. Nesiskundžiu ar panašiai, nes žinau, kad daugeliui iš mūsų

dar blogiau, bet, aišku, būti aklam nekas. Tačiau mane palaiko

mano mergaitė. Ir draugai kaip Ogastas. - Jis linktelėjo rodyda­

mas į spoksotoją, taigi šis jau turi vardą. - Tai va, - toliau kalbė­

jo Aizekas, sunerdamas stačius pirštus, - bet niekur nedingsi.

- Aizekai, mes čia tam, kad tave palaikytume, - pareiškė Pa­

trikas. - Bičiuliai, tegul Aizekas tai išgirsta.

Ir mes choru monotoniškai išdainavome:

- Aizekai, mes tave palaikome.

Toliau kalbėjo Maiklas. Jam dvylika. Serga leukemija. Nuo

pat gimimo. Jaučiasi gerai. (Ar bent taip sakė. Atvažiavo liftu.)

Laidai septyniolika, ji tikrai galėjo krist j akį gražuoliui ber­

niukui. Grupėje buvo nuolatinė, nes jai tebesitęsė seniai prasidė­

jusi kirmėlinės ataugos vėžio, apie kurį kaip gyva nebuvau girdė­

jusi, remisija. Ji pasakė, - kaip ir kiekvieną kartą, kai ateidavau į

grupę, - kad jaučiasi stipri, nors man, kuriai nosį kuteno deguo­

nį leidžiančios kaniulės strypeliai, tai atrodė pagyrūniška.

Prieš tą berniuką atšnekėjo penki kiti. Atėjus eilei, jis šyptelė­

jo. Jo balsas buvo žemas, kimokas ir velniškai seksualus.

- Aš esu Ogastas Votersas. Man septyniolika. Prieš pusantrų

metų buvo nustatyta osteosarkoma, bet šiandien čia atėjau tik

Aizeko prašymu.

- Ir kaip jautiesi? - paklausė Patrikas.

- O, puikiai. - Ogastas Votersas šyptelėjo vienu lūpų kampu­

čiu. - Važinėju amerikietiškais kalneliais, kurie neša tik į viršų,

drauguži.

Kai atėjo mano eilė, prabilau:

17

John Green

- Aš vardu Heizelė. Man šešiolika. Skydliaukės vėžys su me­

tastazėmis plaučiuose. Jaučiuosi gerai.

Valanda greit prabėgo: suminėta grumtynės ir laimėti neabe­

jotinai pralaimėsimų karų mūšiai; kabintasi į viltį; vienos šeimos

išaukštintos, kitos pasmerktos; nutarta, jog draugai tiesiog nega­

li mūsų suprasti; lieta ašaros; siūlyta paguoda. Nei Ogastas, nei

aš daugiau nekalbėjome, kol Patrikas nepasiūlė:

- Ogastai, gal norėtum grupei pasisakyti savo baimes?

- Baimes?

- Taip.

- Aš bijau užmaršties, - patylėjęs atsakė jis. - Bijau jos taip,

kaip anas patarlės aklys bijo tamsos.

- Per anksti, - vyptelėjęs tarė Aizekas.

- Ar ką ne taip pasakiau? - paklausė Ogastas. - Kartais būnu

gan aklas kitų žmonių jausmams.

Aizekas ėmė juoktis, bet Patrikas sudrausdamas iškėlė pirštą.

- Ogastai, prašau... Grįžkime prie tavęs ir tavo sunkumų. Sa­

kei, kad bijai užmaršties?

- Sakiau, - sutiko Ogastas.

Patrikas lyg ir sutriko.

- Gal kas norėtų... hm... apie tai pasisakyti?

Trejus metus nelankiau normalios mokyklos. Tėvai - mano

geriausi draugai. Trečias geriausias draugas buvo rašytojas, kuris

nežinojo, kad aš apskritai esu. Buvau drovi, ne iš tų, kurios kelia

ranką.

Tačiau šį kartą nutariau šnekėti. Kilstelėjau ranką, ir Patrikas,

aiškiai nudžiugęs, pakvietė:

- Heizele!

18

DEL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

Jis, be abejo, nusprendė, kad aš pradedu atsiverti. Įsilieti į

grupę.

Pažvelgiau į Ogastą Votersą, jis pažiūrėjo j mane. Jo akys

buvo tokios mėlynos, beveik peršviečiamos.

- Ateis laikas, - prabilau, - kai visi mirsime. Visi visi. Ateis

laikas, kai neliks žmonių, prisimenančių kitus gyvenusius žmo­

nes ar jų nuveiktus darbus. Niekas nebeprisimins Aristotelio ar

Kleopatros, ką jau kalbėt apie jus. Viskas, ką darėme, statėme,

rašėme, mąstėme ir atradome, bus pamiršta, o visa tai... - Aš pla­

čiai mostelėjau. - ...bus visiškas nulis. Gal tas laikas jau tuoj ateis,

o gal po milijonų metų, tačiau net jei ir išgyvensime savo saulės

užgesimą, amžinai negyvensime. Buvo laikas prieš atsirandant

sąmoningiems gyviams, bus laikas ir jiems išnykus. O jeigu tau

neduoda ramybės tai, kad žmogiškoji užmarštis neišvengiama,

patariu tau tiesiog apie ją negalvoti. Dievaži, visi taip ir daro.

Aš tai sužinojau iš minėtojo trečio geriausio draugo, Peterio

van Hauteno, atsiskyrėlio, parašiusio knygą „Dievo rykštė", kuri

man tapo beveik kaip Biblija. Peteris van Hautenas buvo vienin­

telis man žinomas žmogus, kuris, atrodo, a) supranta, ką reiškia

mirti, bet b) nėra miręs.

Man baigus kalbėti, visi ilgokai tylėjo, o aš žiūrėjau, kaip

Ogastas ima šypsotis lig ausų - ne ta pašaipia šypsenėle, su ku­

ria, žiūrėdamas į mane, stengėsi atrodyti seksualus, o tikra šyp­

sena, per plačia jo veidui.

- Velniai griebtų, čia tai bent... - tyliai tarė Ogastas.

Iki pat susirinkimo pabaigos daugiau niekas nieko nesakė.

Pabaigoje visi turėjome susikibti rankomis, ir Patrikas ėmė kal­

bėti maldą, mes kartojome paskui jį:

19

John Green

- Viešpatie Jėzau Kristau, mes, išgyvenusieji vėžį, susirinkome

čia, Tavo širdyje, Tavo širdyje tiesiogine prasme. Tik Tu vienas

pažįsti mus ne blogiau už mus pačius. Išbandymų metu vesk mus

į gyvenimą ir savąją Šviesą. Mes meldžiamės už Aizeko akis, Mai­

klo ir Džeimio kraują, Ogasto kaulus, Heizelės plaučius, Džeimso

gerklę. Meldžiamės, kad Tu mus pagydytum ir kad galėtume pa­

justi Tavo meilę ir Tavo ramybę, pranokstančią didžiausią protą.

Širdyje mes prisimename tuos, kuriuos pažinojome ir mylėjome

ir kurie iškeliavo namo pas Tave: Mariją ir Keidę, Džozefą ir Hei-

lę, Abigailę ir Andželiną, Teilor ir Gabrielę, ir...

Sąrašas buvo ilgas. Pasaulis pilnas mirusių žmonių. Ir kol Pa­

trikas dudeno skaitydamas sąrašą iš popieriaus lapo, nes buvo

per ilgas prisiminti, aš sėdėjau užsimerkusi, stengiausi mąstyti

dievobaimingai, bet daugiausia įsivaizdavau dieną, kai šiame są­

raše atsiras ir mano vardas, pačiame gale, kai jau niekas nebesi­

klauso.

Patrikui baigus skaityti, mes ištarėme tą kvailą mantrą, -

ŠIANDIEN GERIAUSIA MŪSŲ GYVENIMO DIENA, - ir susi­

rinkimas baigėsi. Ogastas Votersas sunkiai atsikėlė nuo kėdutės

ir priėjo prie manęs. Jo eisena buvo kreiva kaip ir šypsena. At­

sistojo aukštas it stulpas, bet šiek tiek atokiau, kad žiūrint jam į

akis man nereikėtų užriesti galvos.

- Kuo tu vardu?

- Heizelė.

- Ne, ir pavarde.

- Hm, Heizelė Greisė Lankaster. - Jis norėjo dar kažką sakyti,

bet prisiartino Aizekas. - Pala, - tarė Ogastas, kilstelėdamas pirš­

tą, ir kreipėsi į Aizeką: - Atrodė netgi blogiau, negu pasakojai.

- Sakiau, gūdus reikalas.

2 0

DEL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

- Kurių galų čia vaikštai?

- Nežinau. Gal kiek padeda?

Ogastas palinko prie jo ir paklausė manydamas, kad negir­

dėsiu:

- Ji nuolatinė? - Aizeko atsakymo neišgirdau, bet Ogastas

tarė: - Tada aš pasakysiu. - Suėmęs Aizekui pečius žengtelėjo

atgal. - Pasakyk Heizelei apie kliniką.

Aizekas atsirėmė į užkandžių stalą ir įbedė į mane savo di­

džiulę akį.

- Gerai, šį rytą nuvažiavau į kliniką ir chirurgui sakau, kad

verčiau būsiu kurčias negu aklas. O tas sako: „Nieko neišeis",

tada aš jam sakau: „Cha, suprantu, kad nieko neišeis, bet noriu

paaiškinti, jog mieliau būčiau kurčias, o ne aklas, jei turėčiau ga­

limybę rinktis, bet, kaip suprantu, neturiu", tada jis sako: „Ką gi,

gera žinia tai, jog nebūsi kurčias", aš jam į tai: „Dėkui už paaiš­

kinimą, kad nuo akies vėžio neapkursiu. Man labai pasisekė, jog

mane teiksis operuoti toks proto bokštas kaip jūs."

- Jis panašus į nugalėtoją, - tariau. - Bandysiu susirgti kokiu

nors akies vėžiu, kad galėčiau su juo susipažinti.

- Linkiu sėkmės. Na, gerai, turiu eiti. Monika laukia. Kol ga­

liu, reikia į ją žiūrėti ir žiūrėti.

- Rytoj baudžiamoji operacija? - paklausė Ogastas.

- Žinoma, - atsakė Aizekas ir užbėgo laiptais šokinėdamas

per dvi pakopas.

Ogastas Votersas atsigręžė į mane.

- Tiesiogine prasme.

- Tiesiogine prasme? - sumurmėjau.

- Esame Jėzaus širdyje tiesiogine prasme, - paaiškino jis. - Ma­

niau, pusrūsyje, bet iš tikrųjų - Jėzaus širdyje tiesiogine prasme.

2 1

John Green

- Kas nors turėtų Jėzų įspėti, - pasakiau. - Juk pavojinga lai­

kyti savo širdyje šitiek vaikų vėžininkų.

- Pats Jį įspėčiau, - tarė Ogastas, - deja, esu tiesiogine pras­

me įstrigęs Jo širdyje, taigi Jis manęs neišgirstų.

Aš nusijuokiau. Jis papurtė galvą žiūrėdamas į mane.

- Kas yra? - paklausiau.

- Nieko.

- Ko taip žiūri?

Ogastas šyptelėjo.

- Todėl, kad esi gražuolė. Man patinka žiūrėti į gražius žmo­

nes, todėl neseniai nutariau nedrausti sau kuklių gyvenimo ma­

lonumų. - Aš tylėjau, Ogastas varė toliau: - Ypač kai prisimenu,

ką taip maloniai pabrėžei: kad visa tai baigsis užmarštimi, ir taip

toliau.

Lyg ir prunkštelėjau, o gal tik kostelėdama atsidusau ir pa­

sakiau:

- Aš nesu gražuo...

- Tu kaip pirmo dešimtmečio Natali Portman - kaip Natali

Portman iš „V reiškia vendetą41.

- Nesu mačiusi.

- Nejaugi? - nustebo jis. - Raudonais kaip laumės plaukais

mergina, nepripažįstanti autoritetų, nesusilaiko ir įsimyli vai­

kiną, su kuriuo, ji žino, bus gyvas vargas. Kiek suprantu, tavo

biografija.

Jis flirtavo kiekvienu skiemeniu. Dievaži, mane jaudino. Net

nežinojau, kad berniukai gali mane jaudinti, - na, tik ne realia­

me gyvenime.

Pro mus praėjo jaunesnė mergaitė.

22

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Kaip laikaisi, Alisa? - paklausė jis. Nusišypsojusi ji sumur­

mėjo:

- Labas, Ogastai.

- Ligoniai iš Memorialinės, - paaiškino jis. Memorialinė

buvo didžiulė universitetinė ligoninė. - Kur tu gydaisi?

- Vaikų ligoninėje, - atsakiau plonesnių balsu, negu tikėjausi.

Jis linktelėjo. Pokalbis lyg ir išseko. - Ką gi, - burbtelėjau ne­

aiškiai linktelėdama laiptų, vedančių iš Jėzaus širdies tiesiogine

prasme, link. Pastačiau savo vežimėlį ant ratukų ir ėmiau eiti. Jis

šlubčiojo šalia. - Na, gal susitiksime kitą kartą? - paklausiau.

- Būtinai pažiūrėk, - tarė jis. - Turiu galvoje „V reiškia ven­

detą*.

- Gerai, pasižiūrėsiu, - pažadėjau.

- Ne. Su manimi. Mano namuose, - pasakė jis. - Dabar.

Aš sustojau.

- Ogastai Votersai, aš tavęs beveik nepažįstu. Gal tu koks ma­

niakas su kirviu.

- Logiška, Heizele Greise, - linktelėjo jis.

Jis praėjo pro mane: pečiai aptempti žaliais megztais polo

marškinėliais, nugara tiesi, žingsniai trupučiuką neša į dešinę,

nors eina tvirtai ir drąsiai statydamas, kaip nutariau, kojos pro­

tezą. Kartais sarkoma, norėdama tave išbandyti, pasiima kokią

galūnę. Paskui, jeigu patikai, pasiima ir visa kita.

Nusekiau paskui jį laiptais aukštyn, bet klupinėdama, mat

mano plaučiai nebuvo pratę prie laiptų.

Ir štai iš Jėzaus širdies pagaliau išlindome į automobilių aikš­

telę, pavasario oras tobulai gaivus, pavakario šviesa nuostabi, net

akyse raibsta.

2 3

John Green

Mamos dar nebuvo - keistas daiktas, nes šiaip ji visada ma­

nęs laukdavo. Apsidairiusi pamačiau, kad, primygusi prie akme­

ninės bažnyčios sienos, aukšta gundančios figūros brunetė gana

plėšriai bučiuoja Aizeką. Jie buvo taip arti, kad girdėjau keistus

garsus, kuriuos skleidė sulipusios jų burnos, ir abiejų kartojamą

žodį „amžinai41.

Staiga šalimais stovintis Ogastas pašnibždėjo:

- Juodu šventai tiki delninukais.

- O kaip dėl „amžinai"?

Šliurpsėjimas darėsi garsesnis.

- „Amžinai" - jų arkliukas. Jie amžinai vienas kitą mylės ir

panašiai. Labai kukliais mano skaičiavimais, pernai žodį amži­

nai jie vienas kitam pasiuntė keturis milijonus kartų.

Privažiavo dar pora automobilių, paėmė Maiklą ir Alisą. Li­

kome tik mes su Ogastu. Žiopsojom į Aizeką su Monika, įsijau­

tusius taip, lyg nebūtų ramstę šventyklos sienos. Jo ranka suėmė

per marškinėlius jos papą ir ėmė niurkyti: delnas gulėjo neju­

drus, pirštai judėjo ratu. Įdomu, ar malonu? Žiūrint taip neat­

rodė, bet nutariau Aizekui atleisti, nes tuoj bus visai aklas. Tegul

pojūčiai puotauja, kol žmogus jaučia alkį, ir taip toliau.

- Įsivaizduok paskutinį važiavimą į ligoninę, - tyliai tariau. -

Kai paskutinį kartą vairuoji.

Nepasukdamas galvos, Ogastas pasakė:

- Heizele Greise, tu man užmuši visus sielos virpulius. Aš

stengiuosi nepražiopsoti viso nepakartojamo jaunos meilės ne­

rangumo.

- Man atrodo, jis per skaudžiai maigo tą papą, - sumur­

mėjau.

- Taip, sunku pasakyti, nori ją sujaudinti ar palpuoja krūtį.

2 4

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Staiga Ogastas Votersas įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė... pa­

kelį cigarečių. Įsidėjo vieną į burną.

- Tu rimtai? - paklausiau. - Manai, baisiai šaunu? O Dieve,

ėmei ir viską sugadinai.

- Ką viską? - paklausė jis, atsigręždamas į mane. Nesišypsan-

čiose lūpose karojo neuždegta cigaretė.

- Visą istoriją, kurioje nepasakysi, kad nepatrauklus, ne­

protingas ar kitais atžvilgiais nepriimtinas berniukas spokso į

mane, nurodo netinkamai vartojamą pažodiškumą, mane lygi­

na su aktorėmis ir kviečia namo pasižiūrėti filmo. Bet, aišku, vi­

sada išlenda kokia nors hamartija, o tavo šita. Dieve, nors susir­

gai PRAKEIKTU VĖŽIU, atiduodi pinigus kompanijai mainais

už VĖŽIO ATSINAUJINIMĄ.. O Dieve... Leisk pasakyti, kad

nepajėgti pačiam kvėpuoti yra SIAUBINGA. Tu mane nuvylei.

Visiškai.

- Hamartija? - pakartojo jis, įsikandęs tą cigaretę. Deja, jo

žandikaulio linija buvo žvėriškai graži.

- Tragiška raidos klaida, - paaiškinau nusisukdama nuo jo.

Palikusi Ogastą Votersą žengiau prie šaligatvio. Ir išgirdau atva­

žiuojant mašiną. Mama. Ji laukė, kol aš susidraugausiu su juo,

ar ką.

Jaučiau, kaip širdyje kunkuliuoja keistas nusivylimas ir pyk­

tis. Net nesupratau, koks tai jausmas, bet jo buvo daug, norėjau

Ogastui Votersui skelt į ausį ir kartu - pakeisti savo plaučius to­

kiais, kurie sutiktų dirbti plaučiais. Aš stovėjau apsiavusi „Chuck

Taylors'* sportbačiais, lyg grandine prirakinta prie savo vežimė­

lio su deguonies balionu. Mamai privažiavus kažkas sugriebė

mano ranką.

Aš ją ištraukiau, bet atsisukau.

25

John Green

- Neuždegtos cigaretės nežudo, - pasakė jis, sustojus mamos

automobiliui. - O aš nė vienos nesu užsidegęs. Supranti, tokia

lyg ir metafora: įsikandi žudantį daiktą, bet neleidi jam tavęs

žudyti.

- Sakai, metafora? - suabejojau. Mama kažko delsė.

- Metafora, - patvirtino jis.

- Elgiesi atsižvelgdamas į metaforinę veiksmų vertę...

- O taip, - išsišiepė jis. Plati, paika, tikra šypsena. - Aš šven­

tai tikiu metaforomis, Heizele Greise.

Atsisukau į mašiną. Pabarbenau į langą. Langas nusileido.

- Su Ogastu Votersu važiuoju žiūrėti filmo, - pranešiau. -

Būk gera, įrašyk man kelias tolesnes RGAM maratono dalis.

2 SKYRIUS

Ogastas Votersas vairavo klaikiai. Kiekvienas stabdymas ar va­

žiavimas iš vietos prasidėdavo baisingu krestelėjimu. Jam pa­

spaudus stabdžius, kas kartą atsitrenkdavau į „Toyota SUV“ sau­

gos diržą, o kai tik jis nuspausdavo akceleratorių, mano sprandas

trakštelėdamas loštelėdavo atgal. Gal ir būčiau nervinusis, - vis

dėlto važiavau į nepažįstamo berniuko namus kartu su juo, aiš­

kiai suvokdama, kad mano sumauti plaučiai labai apsunkintų

pastangas atremti nepageidaujamą meilinimąsi, - tačiau jis vai­

ravo taip prastai, kad daugiau apie nieką nepajėgiau galvoti.

Nuvažiavus gal mylią, tvyrant nejaukiai tylai, Ogastas tarė:

- Tris kartus neišlaikiau vairavimo egzamino.

- Ką tu sakai...

Jis linktelėjo ir nusijuokė.

- Na, per proteziuką nejaučiu spaudimo, o naudotis kaire

pėda neišmokau. Daktarai sako, dauguma bekojų vairuoja be

jokio vargo, bet... Tik ne aš. Tada laikau egzaminą ketvirtą kar­

tą, važiuoju nė kiek ne geriau kaip dabar. - Prieš akis dar pusė

mylios, raudonas šviesoforas. Ogastas trinktelėjo per stabdžių

pedalą nublokšdamas mane į trikampį saugos diržo glėbį. - At­

27

John Green

siprašau. Prisiekiu Dievu, stengiuosi stabdyti švelniai. Taigi po

egzamino maniau ir vėl neišlaikęs, bet instruktorius sako: „Va­

žiuoji bjauriai, bet techniškai nekeli pavojaus."

- Abejoju, - sakau. - Įtariu Vėžininko Privilegiją.

Vėžininkų Privilegijos yra visokie mažmožiai, kurių gauna

vėžiu sergantys vaikai, bet negauna sveikieji: kamuoliai su krep­

šinio žvaigždžių autografais, leidimas vėliau atnešti namų dar­

bus, nepelnytai išduotas vairuotojo pažymėjimas ir 1.1.

- Aha, - patvirtino jis. Užsidegė žalia šviesa. Sukandau dan­

tis. Ogastas nuspaudė akceleratorių.

- Žinok, yra mašinų su rankiniu valdymu - žmonėms be

kojų, - priminiau jam.

- Aha, gal kada nors.

Jis atsiduso taip, kad suabejojau, ar tiki būsiant kada nors. Ži­

nojau, osteosarkoma pasiduoda gydoma, bet vis tiek...

Yra keletas būdų, kaip tiesiogiai neklausiant nustatyti apy­

tikslę išgyvenimo perspektyvą. Aš pasinaudojau tradiciniu:

- Mokyklą lankai?

Paprastai tėvai pasiima vaiką iš mokyklos, jeigu mano, kad jis

tuoj mirs.

- Taip, - atsakė jis. - Šiaurės Centrinę. Bet metais atsilikau,

esu vienuoliktokas. O tu?

Norėjau pameluoti, juk niekam nepatinka mirėsis. Bet vis

dėlto pasakiau tiesą:

- Ne, tėvai mane pasiėmė prieš trejus metus.

- Prieš trejus metus? - apstulbo jis.

Ir aš plačiai papasakojau Ogastui savo stebuklo istoriją. Kai

buvau trylikos, man nustatytas ketvirtos stadijos skydliau­

kės vėžys. (Bet nepasakiau, kad diagnozė nuskambėjo praėjus

2 8

DEL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

trims mėnesiams po pirmų mėnesinių. Taip sakant, sveikina­

me, tapai moterimi, o dabar mirk.) Mums buvo pasakyta, kad

nepagydomas.

Buvo daryta operacija, vadinama radikalia kaklo disekcija,

kaip skamba, toks ir malonumas. Paskui radioterapija. Paskui

daktarai bandė kažkokia chemija nugalabyti auglius plaučiuo­

se. Augliai susitraukė, vėliau ataugo. Man jau buvo keturiolika.

Plaučiuose ėmė kauptis vanduo. Atrodžiau kaip gyvas lavonas:

rankos ir kojos lyg balionai, oda suskilusi, lūpos amžinai mėly­

nos. Tada atsirado vaistas, kuris sumažina siaubą, kad neįstengi

kvėpuoti, jo man kaži kiek privarvino per lašinę, taip pat kelio­

lika kitokių vaistų. Ir vis tiek skęsti bjauru, ypač kai skendimas

kartojasi jau kelis mėnesius. Pagaliau su plaučių uždegimu at­

sidūriau intensyviosios slaugos skyriuje, klūpodama prie lovos,

mama klausė: „Nejau išeini, vaikeli?", aš atsakiau: „Taip", o tėtis

ne tiek lūžtančiu, kiek jau nulūžusiu balsu vis kartojo, kaip mane

myli, aš jam kartojau, kad irgi myliu, tada visi susitverėme ran­

komis, bet aš vis nepajėgiau įkvėpti, plaučiai beviltiškai švokštė,

tempė mane iš lovos ieškoti padėties, kuri jiems padėtų įtraukti

oro, man buvo gėda dėl tos tėvų nevilties, šlykštu, kad jie pa­

prasčiausiai manęs nepaleidžia, ir aš prisimenu, kaip mama kal­

bėjo, jog bus gerai, aš pasveiksiu, o tėtis taip stengėsi nekūkčioti,

kad, kai sukūkčiodavo, žemė sudrebėdavo. Dar prisimenu, kaip

troškau nepabusti.

Visi manė, man jau galas, bet mano Vėžio Daktarė Marija su­

gebėjo ištraukti iš plaučių dalį skysčių, ir netrukus pradėjo veikti

antibiotikai nuo plaučių uždegimo.

Atsigavusi buvau įtraukta į vaistų bandymus, Kancervanijos

Respublikoje garsėjančius nesėkmėmis. Tie vaistai buvo falank-

2 9

John Green

siforas - molekulė, turinti prisikabinti prie vėžio ląstelės ir stab­

dyti jos augimą. Septyniasdešimčiai procentų ligonių ji nepadė­

jo. Bet man padėjo. Augliai susitraukė.

Ir liko tokie. Tegyvuoja falanksiforas! Per pusantrų metų me­

tastazės beveik nepadidėjo, plaučiai liko niekam tikę, bet, atro­

do, padedami kaniulės ir kasdienės falanksiforo dozės, gali atsi­

laikyti dar nežinia kiek laiko. Žinoma, manasis Vėžio Stebuklas

tik davė šiek tiek laiko. (Kiek, dar nežinojau.) Bet pasakodama

Ogastui Votersui piešiau paveikslą itin rožinėmis spalvomis, pa­

gražindama stebuklo stebuklingumą.

- Taigi dabar turėsi grįžt į mokyklą, - pasakė jis.

- Visai ne, - paaiškinau, - nes atestatą jau turiu. Dabar lan­

kau paskaitas koledže.

- Koledžo studentė, - linktelėjo jis. - Tai paaiškina intelektu­

alumo aurą.

Jis kvailai išsišiepė. Aš juokais niūktelėjau jam į žastą. Nuste­

bau pajutusi po oda kietus raumenis.

Žvygindami ratus įsukome į kvartalą, aptvertą aukšta tinkuo­

ta siena. Jo namas buvo pirmas iš kairės. Kolonijinio stiliaus dvi­

aukštis. Staigiai sustojome keliuke.

Paskui jį nusekiau į vidų. Prieškambaryje kabėjo medinė

lentelė, joje kursyvu buvo išraižyti žodžiai: Kur mano širdis,

ten ir namai. Paaiškėjo, kad visos sienos nukabinėtos tokiomis

sentencijomis. Gerų draugų sunku rasti ir jų neįmanoma pa­

miršti, - skelbė pamokymas virš kabyklos. Tikroji meilė gimsta

iš sunkumų, - žadėjo per kanvą siuvinėta pagalvėlė senoviškais

baldais apstatytoje svetainėje. Pastebėjęs mane skaitant užrašus,

Ogastas tarė:

- Tėvai juos vadina Paskatinimais. Jų visur pilna.

30

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

* * *

Mama ir tėtis jį vadino Gasu. Virtuvėje jie darė enčiladas (vitražiu-

kas virš kriauklės iškilomis raidėmis bylojo: Šeima amžina). Mama

dėjo į tortilijas vištienos įdarą, tėtis juos vyniojo ir guldė į stikli­

nį keptuvą. Mano pasirodymas jų labai nenustebino: šalia Ogasto

jaučiausi ypatinga, bet tai nereiškė, jog ir esu ypatinga. Gal jis kas

vakarą parsiveža vis kitą mergaitę - rodyti jai filmų ir pagrabinėti.

- Čia Heizelė Greisė, - pristatė jis mane.

- Tiesiog Heizelė, - pataisiau.

- Kaip sekasi, Heizele? - paklausė Gaso tėtis. Beveik toks pat

aukštas kaip Gasas ir liesas, paprastai tėvų amžiaus žmonės tokie

nebūna.

- Gerai, - atsakiau.

- Kaip patiko Aizeko Savitarpio paramos grupė?

- Fantastiška, - tarė Gasas.

- Nebūk Debė Dauner, - pasakė mama. - Heizele, o tau pa­

tinka?

Truputį pagalvojau bandydama nuspręsti, kam turiu įtikti

savo atsakymu: Ogastui ar jo tėvams.

- Dauguma dalyvių tikrai draugiški, - pagaliau pareiškiau.

- Kaip tik tokios šeimos ir pasitaikė Memorialinėje ligoninė­

je, kai Gasas ten gulėjo, - prabilo tėtis. - Visi buvo tokie geri. Ir

stiprūs. Juodžiausiomis dienomis Viešpats tau pasiunčia geriau­

sius žmones.

- Mikliai duokit pagalvėlę ir siūlų, reikia įamžinti šitą Paska­

tinimą, - nusijuokė Gasas, jo tėtis lyg ir pyktelėjo, bet Gasas ilga

ranka apkabino jam kaklą ir tarė: - Tėti, aš tik juokauju. Man

patinka tie keistuoliški jūsų Paskatinimai. Tikrai patinka. Tačiau

negaliu prisipažinti, nes esu paauglys.

31

John Green

Tėtis atsiduso.

- Tikiuosi, pasiliksi vakarienės? - paklausė jo mama, tyli

smulkutė brunetė.

- Turbūt, - atsakiau. - Bet dešimtą turiu būti namie. Ir aš...

hm... nevalgau mėsos.

- Ne bėda. Keletą padarysim vegetariškų.

- Gyvuliai per gražūs žudyti? - paklausė Gasas.

- Noriu kiek galima sumažinti mirčių, dėl kurių būčiau kal­

ta, - paaiškinau.

Gasas žiojosi kažko sakyti, bet susilaikė. Tylą nutraukė jo

mama:

- Ką gi, manau, puiki mintis.

Ir jie man ėmė pasakoti apie savo garsiąsias Votersų enčila-

das, kurių nevalia neparagauti, ir kad Gasas taip pat privalo grįž­

ti namo dešimtą, ir kaip jie savaime nepasitiki žmonėmis, kurie

vaikams leidžia grįžti vėliau; paklausė, ar aš mokausi, - Ogastas

įsiterpė pasakydamas, kad studijuoju koledže, - pasidžiaugė, kad

šilta visiškai ne kaip kovo mėnesį ir kad pavasarį viskas atgimsta,

bet nė kartelio nepaklausė manęs nei apie deguonį, nei apie dia­

gnozę, o tai buvo neįprasta ir nuostabu, tada Ogastas tarė:

- Mudu su Heizele pasižiūrėsime „V reiškia vendetą*', tegul

pamato savo antrininkę Natali Portman.

- Galite sau žiūrėti svetainėje, - patenkintas leido tėtis.

- Manau, žiūrėsime pusrūsyje.

Tėtis nusijuokė.

- Šaunus bandymas. Ne, svetainėje.

- Bet aš noriu Heizelei Greisei parodyti savo pusrūsį, - nepa­

sidavė Ogastas.

- Tiesiog Heizelei, - pataisiau.

32

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Tai parodyk Tiesiog Heizelei pusrūsį, o filmą žiūrėkite sve­

tainėje, - lenkė tėtis.

Ogastas išpūtė žandus, atsistojo ant vienos kojos, kryptelėjo

klubais išmesdamas protezą į priekį.

- Gerai jau, - burbtelėjo.

Kiliminiu taku ištiestais laiptais nulipau paskui jį į didžiu­

lį miegamąjį pusrūsyje. Visą kambarį juosė lentyna mano akių

aukštyje, apkrauta krepšinio suvenyrais: dešimtimis trofėjų -

auksinio plastiko figūromis, metančiomis kamuolį iš tritaškių

zonos, varančiomis jį ar bandančiomis įdėt į nematomą krepšį.

Dar buvo daugybė kamuolių ir sportbačių su autografais.

- Aš žaidžiau krepšinį, - paaiškino jis.

- Tikriausiai buvai geras krepšininkas.

- Neblogas, bet visi tie kamuoliai ir batai yra Vėžininko Pri­

vilegijos. - Jis priėjo prie televizoriaus, kur kūpsojo DVD ir vaiz­

do žaidimų diskelių šūsnis, primenanti netaisyklingą piramidę.

Pasilenkęs ištraukė „V reiškia vendetą". - Buvau tipiškas baltųjų

vaikas, tvirtas, sportiškas. Užsikepiau atgaivinti pamirštą vidurio

puolėjo meistriškumą, bet vieną dieną mėčiau baudas - Šiaurės

Centrinės mokyklos sporto salėje stovėjau prie baudų linijos ir

mėčiau kamuolį po kamuolio imdamas juos iš pintinės. Staiga

apėmė jausmas, kad nesuprantu, kurių galų čia kažkokį apvalų

daiktą svaidau į toroidinę figūrą. Ėmė atrodyti, jog kvailesnio

užsiėmimo negalėčiau rasti. Pradėjau galvoti, kaip maži vaikai,

išmokę įkišti į skylę kuolelį, kartoja tai mėnesių mėnesius, o

krepšinis tėra judresnis to paties pratimo variantas. Juk ir aš kaži

kiek laiko tik mėčiau baudas. Iš eilės pavyko įmesti aštuoniasde­

šimt, mano geriausias rezultatas, bet paskui vis labiau jaučiausi

33

John Green

kaip dvejų metukų kūdikis. Ir tada kažkodėl atėjo į galvą barjeri­

nis bėgimas. Viskas gerai?

Aš atsisėdau ant nepaklotos jo lovos kampučio. Nieko ne­

norėjau tuo pasakyti, paprasčiausiai ilgai stovėdama pavargstu.

Stovėjau svetainėje, paskui lipau laiptais, vėl stovėjau, man jau

per daug stovėjimo, o aš nenorėjau nualpti ar šiaip. Buvau tru­

putį panaši į Viktorijos laikų damas, linkusias alpti.

- Puikiai, - atsakiau. - Tik klausausi. Taigi barjerinis bėgimas?

- Aha, barjerinis bėgimas. Nežinau kodėl. Vis galvojau, kaip

sportininkai bėga šokinėdami per kažkokius sutartinius daiktus,

sustatytus jų kelyje. Ir man dingtelėjo, ar bėgikai kada nors pa­

galvoja: Galėtume bėgti greičiau, jeigu išmestume šitas kliūtis.

- Tai buvo prieš diagnozę? - paklausiau.

- Na, ji irgi prisidėjo. - Jis šyptelėjo puse burnos. - Egzisten­

ciniams pamąstymams pastūmėjusių baudos metimų diena lyg

tyčia buvo paskutinė dvikojystės diena. Paskyrus amputacijos

datą, dar turėjau savaitgalį. Galėjau savo kailiu patirti, ką dabar

jaučia Aizekas.

Aš linktelėjau. Ogastas Votersas man patiko. Labai labai labai

patiko. Patiko, kad jo pasakojimas baigėsi kitu žmogumi. Patiko

balsas. Patiko, kad jis mėtė egzistenciniams pamąstymams pastū­

mėjusias baudas. Patiko, kad buvo etatinis profesorius Pašaipių

Šypsenų fakultete ir dirbo dviem etatais Balso, Nuo Kurio Mano

Oda Jaučiasi Kaip Tikra Oda, fakultete. Ir man patiko, kad jis

turi du vardus. Visada mėgau žmones dviem vardais, nes nuolat

reikia nutarti, katruo šaukti: Gasu ar Ogastu. Aš pati visada bu­

vau tiesiog Heizelė, vienvalentė Heizelė.

- Brolių ar seserų turi? - paklausiau.

- Ką? - tarstelėjo jis, kažko išsiblaškęs.

34

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Kalbėjai, kaip žiūrėdavai j žaidžiančius vaikiukus.

- Aaa, dėl to... Ne. Turiu antros eilės sūnėnų, tai pusseserių

vaikai. Bet jos vyresnės. Joms... TĖTI, KIEK METŲ Džulijai ir

Martai?

- Dvidešimt aštuoneri!

- Taigi dvidešimt aštuoneri. Gyvena Čikagoje. Abi ištekėju­

sios už baisiai madingų advokatų. Ar bankininkų. Neprisimenu.

O tu turi brolių ar seserų?

Aš papurčiau galvą.

- Tai ką gali papasakot apie save? - paklausė jis, saugiu atstu­

mu atsisėsdamas šalia manęs.

- Jau pasakojau. Man buvo nustatyta...

- Ne, ne vėžio istoriją. Savo pačios istoriją. Kuo domiesi, ko­

kie pomėgiai, aistros, keisti fetišai ir taip toliau.

- Hm, - murmtelėjau.

- Tik nesakyk, kad esi viena tų, kurie susitapatina su savo

liga. Pažįstu daug tokių žmonių. Liūdnas vaizdas. Juk vėžys yra

augantis daiktas, tiesa? Jis žmogų užkariauja. Tačiau tu tikriau­

siai nepasidavei jam pirma laiko.

Man dingtelėjo, kad, ko gera, pasidaviau. Sukau galvą, kaip

čia prilygus Ogastui Votersui, ką pateikus kaip karšto domėji­

mosi objektą, tačiau po jo žodžių stojusioje tyloje ėmiau ir pa­

maniau, jog nesu labai įdomi.

- Kad aš visiškai niekuo neišsiskiriu.

- Iš karto atmetu. Prisimink, ką mėgsti. Pirmą dalyką, kuris

šaus į galvą.

- Hm... Skaityti?

- Ką tu skaitai?

35

John Green

- Viską. Nuo, tarkim, klaikių meilės romanų iki pretenzingos

grožinės literatūros ir poezijos. Kas papuola.

- Gal ir pati rašai poeziją?

- Ne, nerašau.

- Štai! - kone šūktelėjo Ogastas. - Heizele Greise, esi vienin­

telė Amerikoje paauglė, kuri labiau mėgsta skaityti poeziją, o ne

ją rašyti. Man tai labai daug sako. Turbūt skaitai daug Vertingų

didžiąja raide knygų?

- Turbūt...

- Kokia mėgstamiausia?

- Hm...

Mano pati mėgstamiausia knyga buvo „Dievo rykštė", bet

aš nemėgau apie ją kalbėti. Būna, perskaitai kokią knygą, ir ji

tave pripildo keisto evangeliško užsidegimo, pradedi tikėti, kad

sudužusio pasaulio niekada nesudėsi, jeigu visi žmonės neper-

skaitys šitos knygos. Tačiau yra knygų kaip „Dievo rykštė", tokių

nepaprastų ir retų, ir priklausančių tik tau, kad reklamuoti savo

meilę atrodo išdavystė.

Ir ne todėl, kad knyga tokia gera ar ką, tiesiog jos autorius

Peteris van Hautenas, atrodo, keistu ir neįmanomu būdu mane

supranta. „Dievo rykštė" buvo mano knyga, kaip kad mano kū­

nas yra mano kūnas ir mano mintys yra mano mintys.

Vis dėlto Ogastui atsakiau:

- Mano mėgstamiausia knyga turbūt yra „Dievo rykštė".

- Joje vaizduojami zombiai? - paklausė jis.

- Ne, - atsakiau.

- Nacių smogikai?

Papurčiau galvą.

- Ši knyga ne tokia.

36

DĖL MOSI) LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Jis nusišypsojo.

- Būtinai paskaitysiu šitą baisią knygą tokiu nuobodžiu pava­

dinimu, kurioje nėra nacių smogikų, - pažadėjo jis, ir aš iškart

pasigailėjau pasakiusi apie savo knygą. Ogastas atsisuko į kny­

gų krūvelę po staleliu šalia lovos. Pastvėrė kažkokią minkštais

viršeliais ir tušinuką. Tituliniame puslapyje kažką rašydamas

tarė: - Mainais prašau vieno - kad perskaitytum šitą nuostabų,

nepamirštamą romaną pagal mano mėgstamą vaizdo žaidimą. -

Jis atkišo knygą, pavadintą „Aušros kaina“. Juokdamasi paėmiau.

Perduodant knygą mūsų pirštai kažkaip susipynė, ir staiga ma­

tau, kad jis jau laiko mano ranką. - Šalta, - tarstelėjo spustelėda­

mas mano blyškų riešą.

- Ne tiek šalta, kiek deguonies badas, - sakau.

- Man patinka, kai kalbi medicinos terminais.

Jis atsistojo pakeldamas ir mane, o rankos nepaleido iki pat

laiptų.

Žiūrint filmą mudu skyrė vos keli coliai sofos. Aš pasinaudojau

grynai moksleivišku triuku: padėjau delną per vidurį, tegul žino,

kad leidžiu paimti, bet jis nebandė. Po valandos atėjo Ogasto tė­

vai, atnešė enčiladų, jas valgėme ant sofos, buvo labai skanios.

Filmas pasakojo apie vieną tokį narsų kaukėtą vyruką, kuris

didvyriškai mirė dėl Natali Portman - tikros nenaudėlės, nors

baisiai gražios ir nė trupučio neprimenančios mano išpurtusio

nuo steroidų veido.

Slenkant titrams, jis tarė:

- Šaunus filmas, ar ne?

- Šaunus, - pritariau, nors toks nebuvo. Vyriškas filmas. Ne­

žinau, kodėl berniukai tikisi, kad mums patinka vyriški filmai.

37

John Green

Mes juk nesitikime, kad jiems patiks moteriški filmai. - Reikia

namo. Rytą paskaita.

Kol Ogastas ieškojo mašinos raktelių, sėdėjau ant sofos. Atsi­

sėdusi šalia, jo mama prašneko:

- Be galo patinka šitas, o tau?

Matyt, žiūrėjau į Paskatinimą virš televizoriaus - angelą su

užrašu: Be skausmo kaip pažintume džiaugsmą?

(Tai senas argumentas Kančios Apmąstymo srityje, jo kvai­

lumą ir primityvumą galima nagrinėti per amžius, bet pakan­

ka pasakyti, kad brokolių buvimas niekaip negadina šokolado

skonio.)

- Taip, - sakau. - Puiki mintis.

Ogasto automobiliu parvažiavau namo budriai jo stebima.

Jis man paleido porą grupės „The Hectic Glow“ dainų, gerų, bet

man nebuvo girdėtos, todėl ne taip patiko kaip jam. Vis dirs­

čiojau į jo koją, tikriau - ten, kur seniau jos būta, bandydama

įsivaizduoti, kaip atrodo dirbtinė koja. Nenorėjau kreipti į tai

dėmesio, bet vis tiek kreipiau. Turbūt ir jis dirsčiojo į mano de­

guonies balioną. Liga atstumia. Aš tai sužinojau seniai, įtariu,

kad ir Ogastas žino.

Kai sustojau prie savo namų, jis išjungė muziką. Oras sutirš-

tėjo nuo įtampos. Jis, ko gera, galvojo, kad reikėtų mane pabu­

čiuoti, aš - tikrai galvojau. Bet ar norėjau? Esu bučiavusi berniu­

kus, bet senokai. Prieš Stebuklą.

Įsukau į aikštelę ir pažvelgiau į jį. Tikras gražuolis. Žinau,

berniukams grožis nebūtinas, tačiau jis buvo gražus.

- Heizele Greise, buvo labai malonu su tavimi susipažinti, -

prabilo jis. Jo balso tariamas mano vardas skambėjo naujai ir

gražiau.

38

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Ir man - su tavimi, pone Votersai, - sumurmėjau. Pažvelgti

neišdrįsau. Nepajėgiau atlaikyti vandens žydrumo jo akių.

- Ar galėsiu vėl su tavim susitikti? - paklausė jis žaviai jaudi­

nančiu balsu.

Aš nusišypsojau.

- Žinoma.

- Rytoj? - paklausė jis.

- Kantrybės, žioge, - daviau patarimą. - Nereikia rodyti per

didelio įkarščio.

- Teisybė, todėl ir pasakiau „rytoj", nors noriu tave matyti jau

šiąnakt. Bet esu pasirengęs laukti visą naktį ir truputį rytojaus. -

Aš užverčiau akis. - Nejuokauju.

- Tu manęs net nepažįsti, - tariau paimdama knygą. - Gal

man paskambinti, kai perskaitysiu šitą?

- Tu net neturi mano telefono numerio.

- Labai įtariu, kad jį užrašei knygoje.

Jis vėl išsišiepė ta savo paika šypsena.

- O dar sakai, kad nepažįstame vienas kito.

3 SKYRIUS

Tą vakarą ilgai skaičiau „Aušros kainą“. (Viršelis sufleruoja:

aušros kaina - kraujas.) Nėra ko lyginti su „Dievo rykšte", bet

pagrindinis veikėjas, štabo seržantas Maksas Meihemas, gan

simpatiškas, nors suskaičiavau, kad per 284 puslapius nukepė ne

mažiau kaip 118 žmonių.

Taigi ketvirtadienio rytą atsikėliau vėlai. Mamos politika

buvo niekada manęs nežadinti, nes vienas reikalavimų Profesio­

naliam Ligoniui yra daug miegoti, todėl gerokai suglumau staiga

pabudinta jos rankų.

- Tuoj dešimta.

- Miegas padeda kovoti su vėžiu, - pasakiau. - Aš ilgai

skaičiau.

- Matyt, gera knyga, - tarė ji ir atsiklaupusi prie lovos atjun­

gė mane nuo didžiojo keturkampio deguonies koncentratoriaus,

kurį vadinau Filipu, nes jis tiesiog buvo baisiai panašus į kokį

nors Filipą.

Pritaisiusi vežiojamąjį balionėlį priminė, kad man paskaita.

- Ar iš to berniuko gavai? - nei iš šio, nei iš to paklausė ji.

- Ką gavau - pūslelinę?

4 0

DEL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Na, žinai... Knygą, Heizele. Klausiu apie knygą.

- Taip, davė.

- Matau, jis tau patinka, - pasakė mama, pakėlusi antakius,

lyg tokia įžvalga būtų reikalavusi nepaprasto motinystės instink­

to. Aš gūžtelėjau. - Sakiau, verta vaikščiot į Savitarpio paramos

grupę.

- Ar tu visą laiką laukei mašinoje?

- Taip, pasiėmiau paskaityt tokių popierių. Na, gana, laikas

pasitikti dieną, panele.

- Mama, miegas padeda kovoti su vėžiu.

- Žinau, brangioji, bet tau reikia į paskaitą. Be to, šiandien...

Mamos balse nuskambėjo akivaizdus džiaugsmas.

- Ketvirtadienis?

- Nejau iš tikrųjų pamiršai?

- Gal...

- Ketvirtadienis, kovo dvidešimt devintoji! - beveik suriko ji,

išsišiepusi kaip beprotė.

- Būta ko džiūgauti! - surikau ir aš.

-HEIZELE, ŠIANDIEN TAVO TRISDEŠIMT TREČIAS

PUSGIMTADIENIS!

- Ooo... - atsidūsėjau. Niekas nemokėjo taip išpūsti švenčių,

kaip mama. ŠIANDIEN MEDŽIŲ SODINIMO ŠVENTĖ! AP­

KABINKIME MEDĮ IR VALGYKIME PYRAGĄ! KOLUMBAS

ČIABUVIAMS UŽNEŠĖ RAUPUS; PAMINĖSIME ŠIĄ PROGĄ

IŠKYLA, ir 1.1. - Ką gi, sveikinu save sulaukus trisdešimt trečio

pusgimtadienio.

- Ką nori veikti savo šventės dieną?

- Grįžus po paskaitos pagerinti pasaulio rekordą be pertrau­

kos žiūrint „Geriausio virėjo" šou.

41

John Green

Nuo lentynos man virš galvos mama nukėlė Žydrūną, mels­

vą pliušinį meškiuką, kurį turėjau gal nuo vienų metukų - nuo

tada, kai galėjai, nieko nepiktindamas, savo draugams duoti var­

dus pagal jų spalvą.

- Nenori su Keitlina, Metu ar dar kuo nueit į kiną? - Tai buvo

mano draugai.

Gera mintis.

- Žinoma, - sakau. - Parašysiu Keitlinai, gal po pamokų no­

rės į prekybos centrą ar kur.

Mama šypsodamasi prispaudė prie krūtinės meškiuką.

- Ar eiti į prekybos centrą tebėra šaunu? - paklausė ji.

- Aš didžiuojuosi nežinodama, kas dabar šaunu, - atšoviau.

Parašiau Keitlinai, nusimaudžiau po dušu, apsirengiau, tada

mama nuvežė mane į koledžą. Man buvo Amerikos literatūros

paskaita, tema - Frederikas Dagias; auditorija pustuštė, vos iš­

silaikiau neužmigusi. Keturiasdešimtą pusantros valandos tru­

kmės paskaitos minutę Keitlina atrašė:

Superpuper. Linksmo pusgimtadienio. Kasltone 3.32?

Keitlina būdavo taip užimta, kad turėjo skaičiuoti minutes. Aš

atsakiau:

Visai puiku. Būsiu maisto skyriuje.

Mama iš koledžo mane nuvežė tiesiai į knygyną šalia pre­

kybos centro, ten nusipirkau „Vidurnakčio aušras" ir „Rekviem

4 2

DEL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Meihemui“, du „Aušros kainos11 tęsinius, tada nuėjau j milžiniš­

ką maisto skyrių ir pasiėmiau dietinės kokakolos. Buvo 3. 21.

Skaitydama žvilgčiojau į vaikus, dūkstančius žaidimų aikšte­

lėje, įrengtoje kaip piratų laivas. Ten buvo toks tunelis, juo šliau­

žė ir šliaužė du berniukai, atrodo, niekaip nepavargdami, ir aš

prisiminiau Ogastą Votersą su jo egzistenciniams pamąstymams

pastūmėjusiais baudos metimais.

Mama irgi buvo maisto skyriuje, viena sėdėjo kertėje many­

dama, jog ten jos nematysiu, kramsnojo sūrainį ir kažką skaiti­

nėjo. Turbūt ką nors mediciniška. Amžinai atsirasdavo kokios

nors informacijos.

Lygiai 3. 32 Keitlina tvirtu žingsniu pradrožė pro „Wok Hou­

se" kinų restoraną. Pamačiusi mane mojant, ji žybtelėjo baltutė­

liais ištiesintais dantimis ir priėjo.

Vilkėjo nuostabiai tinkantį juodą iki kelių paltą, užsidėjusi

akinius nuo saulės, dengiančius pusę veido. Pastūmusi juos ant

viršugalvio pasilenkė apkabinti manęs.

- Brangioji, kaip jautiesi? - prabilo šiek tiek angliška tartimi.

Jos tartis nieko nestebino ir netrikdė. Mat Keitlina buvo

nepaprastai išprususi dvidešimt penkerių metų populiari bri­

tų aukštuomenės atstovė, Indianapolyje įgrūsta į šešiolikmetės

kūną. Visi su tuo susitaikė.

- Gerai. O tu?

- Net nebežinau. Ar čia dietinė? - Linktelėjusi padaviau jai

skardinėlę. Ji ėmė siurbti pro šiaudelį. - Tikrai gaila, kad neini į

mokyklą. Kai kurie berniukai pasidarė tiesiog valgomi.

- Eik sau? Pavyzdžiui? - paklausiau.

Ji išvardijo penkis berniukus, su kuriais lankėme mokyklą iki

dešimtos klasės, bet nepajėgiau jų įsivaizduoti.

43

John Green

- Šiuo metu vaikštau į pasimatymus su Deriku Velingtonu,

bet nemanau, kad šitai ilgai truks. Jis toks vaikas. Tačiau gana

apie mane. Kas naujo Heizelės pasaulyje?

- Kad nieko.

- Sveikata gera?

- Turbūt tokia pati.

- Falanksiforas! - džiugiai šūktelėjo ji. - Taigi galėtum gy­

venti amžinai, tiesa?

- Vargu ar amžinai.

- Bet iš principo, - tarė ji. - Kas dar naujo?

Rūpėjo pasisakyti, kad ir aš matausi su berniuku, bent jau

žiūrėjau su juo filmą; žinojau, kaip ji nustebtų, jog tokia nu­

smurgusi, nedrąsi ir neįgali kaip aš gali nors akimirką patraukti

berniuko dėmesį. Bet kad nelabai turėjau kuo pasigirti, tai tik

gūžtelėjau.

- Kas čia dabar? - paklausė Keitlina, rodydama į knygą.

- Ai, mokslinė fantastika. Kažkaip ėmė traukti. Romanų ciklas.

- Baisu. Gal einam apsipirkti?

Nuėjome į avalynės krautuvę. Keitlina vis kaišiojo man atvirano-

ses baletes sakydama:

- Tau labai tiks.

Prisiminiau, kad pati Keitlina atviranosių batelių niekad

neavi, nes nekenčia savo pėdų, kam per ilgi didieji pirštai, tar­

si didysis kojos pirštas būtų langas į sielą ar panašiai. Taigi, kai

parodžiau jai basutes, tinkančias prie jos odos spalvos, ji tik nu­

mykė:

- Taip, beeet...

Atseit žmonės matys mano šlykščius pirštus, tada aš pasakiau:

44

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Keitlina, nepažįstu kito žmogaus, kuris turėtų su kojų pirš­

tais susijusią dismorfiją.

- Ką taip? - išsižiojo ji.

- Na, kai veidrodyje ką nors matai ne taip, kaip yra iš tikrųjų.

- Aaa... O šitie tau patinka? - Ji iškėlė visai dailius, bet neįdo­

mius plokščiapadžius „Mary Janes" batelius, aš linktelėjau; susi­

radusi savo numerį, ji apsiavė ir ėmė vaikštinėti žiūrėdama į ko­

jas, iki kelių atsispindinčias įkypuose veidrodžiuose. Tada stvėrė

kekšiškas aukštakulnes basutes su raišteliais, apvyniojamais iki

kelių, ir paklausė; - Ar su jomis įmanoma vaikščioti? Supranti,

verčiau mirti... - Ji nutilo žiūrėdama į mane, žvilgsniu atsiprašy­

dama, lyg mirštančiam žmogui užsiminti apie mirtį būtų nusi­

kaltimas. - Galėtum pasimatuoti, - pasiūlė Keitlina, bandydama

nuslėpti nesmagumą.

- Verčiau mirti, - pritariau jai.

Galų gale pasiėmiau kažkokias pliažines šlepetes, kad tik

būtų pirkta, ir, atsisėdusi ant suolo priešais avalynės karaliją, žiū­

rėjau, kaip Keitlina nardo eilėmis, renkasi apavą susikaupusi ir

įsitempusi it profesionali šachmatininkė. Lyg ir norėjau išsiimti

„Vidurnakčio aušras", paskaityti, bet supratau, jog būtų neman­

dagu, todėl tik žiopsojau į Keitliną. Kartais apsukusi ratą pri­

eidavo prie manęs spausdama kokį uždaranosį grobį, tardavo:

„Tiks?" - aš stengdavausi pasakyti ką nors protinga apie batelį,

pagaliau ji nusipirko tris poras, aš sumokėjau už savo šlepetes.

Išeinant ji paklausė:

- Važiuosi į antropologiją?

- Kad ne, trauksiu namo, šiek tiek pavargau.

- Na, žinoma. Reikės dažniau su tavim susitikti, brangioji.

45

John Green

Ji uždėjo rankas man ant pečių, pabučiavo j abu skruostus ir

nudrožė švytruodama siauručiais klubais.

Namo aš nevažiavau. Mamai buvau pasakiusi atvažiuoti ma­

nęs šeštą; nutarusi, kad ji bus arba prekybos centre, arba auto­

mobilių aikštelėje, panorau dvi valandas pabūti viena.

Mama man patinka, bet nuolatinis jos buvimas šalia kartais

ima keistai nervinti. Patinka ir Keitlina. Tikrai. Bet, trejus me­

tus atskirta nuo kasdienio mokyklinio bendravimo su bendra­

amžiais, jaučiau, jog mus skiria neperžengiama praraja. Manau,

klasės draugai norėjo man padėti įveikt vėžį, bet galų gale supra­

to negalintys. Visų pirma nebuvo kaip jo įveikti.

Taigi per tuos metus, sutikusi Keitliną ar kokią kitą draugę,

dažnai pasiteisindavau skausmu ar nuovargiu. Prisipažinsiu,

būdavo skaudu. Skaudu nekvėpuoti kaip normaliam žmogui,

nuolat priminti plaučiams, kad jie plaučiai, prisiversti susitai­

kyti, kad niekur nedings krūtinę raižantys, draskantys deguo­

nies bado diegliai. Taigi aš nemelavau. Tik pasirinkau vieną

tiesų.

Susiradau suolą, apsuptą airiškos dovanų krautuvės, firminių

automatinių plunksnakočių parduotuvės, beisbolo kepurių sky­

riaus, - prekybos centro kampelį, kur net Keitlina niekada nieko

nepirktų, ir ėmiau skaityti „Vidurnakčio aušras".

Sakinių ir lavonų santykis buvo beveik 1:1, ir aš variau ne­

pakeldama akių. Man patiko štabo seržantas Maksas Meihemas,

nors nebuvo kažin kokia asmenybė, - patiko, kad jam niekaip

nesibaigė nuotykiai. Vis iš kažkur ėmėsi blogieji vyrukai, kuriuos

reikėjo galabyti, ir gerieji, kuriuos reikėjo gelbėti. Nespėjus lai­

mėti senųjų karų prasidėdavo nauji. Nuo pat mažų dienų nebu­

46

OĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KAITOS

vau skaičiusi tikro nuotykių romanų ciklo, todėl buvo smagu vėl

atsidurti grynų gryniausioje išmonėje.

Iki „Vidurnakčio aušrų* pabaigos likus dvidešimt puslapių,

Meihemui pasidarė visai riesta: bandydamas išplėšti iš Priešo

nagų įkaitę (šviesiaplaukę amerikietę) gavo septyniolika kulkų.

Bet, kaip skaitytoja, aš nepraradau vilties. Karo veiksmai vyks

toliau ir be jo. Galės būti - ir bus - tęsiniai, kuriuose sužibės

jo bendražygiai: jaunesnysis puskarininkis Menis Lokas, eilinis

Džesperis Džeksas ir kiti.

Buvau jau bebaigianti knygą, kai priešais išdygo mergytė su

kasytėmis ir berete. Ji paklausė:

- Kas čia tavo nosyje?

- Hm, šitas daikčiukas vadinasi kaniulė. Ja eina deguonis,

kad galėčiau kvėpuoti.

Mamytė pripuolusi subarė:

- Džeke!

- Ką jūs, nieko baisaus, - pasakiau, nes iš tikrųjų nieko bai­

saus neįvyko, tada Džeke paklausė:

- Ar ir man padėtų kvėpuoti?

- Nežinau, pabandykime.

Ištraukusi strypelius leidau Džekei kaniulę įsikišti į nosytę ir

pakvėpuoti.

- Kutena.

- Manai, nežinau?

- Atrodo, lengviau kvėpuoti, - pareiškė mergytė.

- Sakai?

- Aha.

- Na, norėčiau atiduoti tau savo kaniulę, bet, matai, man la­

bai reikia jos pagalbos.

47

John Green

Jau pajutau deguonies stygių. Stengdamasi lygiai kvėpuoti at­

siėmiau iš Džekės kaniulę. Greit perbraukusi strypelius marški­

nėliais, užsikišau lankelį už ausų ir įleidau strypelius į šnerves.

- Ačiū, kad davėte pabandyti, - padėkojo mergytė.

- Nėr už ką.

- Džeke... - pakartojo mama, ir aš mergytę paleidau.

Grįžau prie knygos, kurioje štabo seržantas Maksas Meihe-

mas gailėjosi turįs tik vieną gyvybę, kurią gali paaukoti tėvy­

nės labui, bet galvojau apie šitą mažą mergytę ir kaip ji man

patinka.

Kitas keblumas dėl Keitlinos, ko gera, buvo tai, kad su ja ne­

begalėjau laisvai kalbėtis. Bet kokios pastangos vaidinti normalų

bendravimą tik slėgė, nes buvo daugiau negu akivaizdu, kad, su

kuo besikalbėčiau iki gyvenimo galo, žmogus jausis nesmagiai ir

nedrąsiai, išskyrus gal vaikus kaip Džeke, nes jie kitaip nemoka.

Šiaip ar taip, buvo gera pasėdėti vienai. Pabūti vienai su štabo

seržantu Maksu Meihemu, kuris... Pala, nejaugi liks gyvas net ir

su septyniolika šautinių žaizdų?

(Viršelis sufleravo: liks gyvas.)

4 SKYRIUS

Tą vakarą atsiguliau ankstokai; persimovusi palaidomis berniu­

kiškomis kelnaitėmis ir marškinėliais susirangiau po antklodė­

mis savo lovoje - plačioje, didelėje, prikrautoje pagalvių, vienoje

mėgstamiausių pasaulio vietų. Ir nežinia kelintą kartą pradėjau

skaityti „Dievo rykštę".

„Dievo rykštėje" pasakojama apie mergaitę, vardu Ana (ji ir

yra pasakotoja), ir jos vienakę mamą, profesionalią sodininkę,

pasimaišiusią dėl tulpių, jiedvi gyvena normalų žemesniosios vi­

durinės klasės gyvenimą, kol Ana suserga retu kraujo vėžiu.

Tačiau tai nėra knyga apie vėžį, nes nuo tokių knygų bloga.

Mat knygose apie vėžį vėžininkai steigia labdaros fondą, kuris

renka pinigus kovai su vėžiu, tiesa? Ir šis atsidavimas labdarai

vėžininkui primena, kad pasaulis iš esmės geras, jis jaučiasi my­

limas ir skatinamas, nes paliks vėžiui gydyti skirtą fondą. Bet

Ana nutaria, kad vėžiu sergančiam žmogui užsiimti labdara ko­

vai su vėžiu truputį savimyliška, todėl ji įsteigia fondą, kuriam

aukoti gali vėžininkai, susirūpinę choleros gydymu.

Be to, Ana dėl visko atvira kaip niekas kitas: per visą kny­

gą ji kalba apie save kaip apie šalutinį poveikį, o tai gryniausia

49

John Green

tiesa. Vėžiu sergantys vaikai iš esmės ir yra šalutinis nepaliauja­

mų mutacijų, užtikrinančių gyvybės įvairovę Žemėje, poveikis.

Pasakojimui rutuliojantis, ji serga vis sunkiau, gydymo būdai ir

liga varžosi, kas greičiau ją numarins, o mama įsimyli tokį olan­

dą, tulpių prekeivį, kurį Ana vadina Olandu Tulpininku. Olan­

das Tulpininkas turi baisybę pinigų ir keisčiausių idėjų, kaip

gydyti vėžį, bet Ana įtaria, kad jis gali būti apgavikas, gal net

ne olandas, ir tada, kai galimas olandas ir jos mama jau ketina

susituokti, o Ana - pradėti beprotišką naują gydymą varpučiais

ir mažytėmis aršeniko dozėmis, knyga baigiasi tiesiai per pusę

Suprantu, labai literatūriškas sprendimas ir visa kita, galbūt

todėl šią knygą taip ir dievinu, bet vis dėlto geriau istorija su pa­

baiga. O jeigu ji negali pasibaigti, turėtų bent jau amžinai tęstis

kaip štabo seržanto Makso Meihemo būrio nuotykiai.

Supratau, kad istorija baigėsi, nes Ana mirė arba pasijuto taip

blogai, jog nebegalėjo rašyti, ir šis per pusę nutrūkęs sakinys tu­

rėjo atspindėti, kaip gyvenimas iš tikrųjų baigiasi, bet knygoje

buvo ir daugiau veikėjų, ne tik Ana, atrodė nesąžininga, jog aš

taip ir nesužinosiu, kas jiems nusitiko. Aš parašiau, adresavusi

leidėjui, keletą laiškų Peteriui van Hautenui, kiekviename pra­

šiau atsakyti, kas nutinka romano gale: ar Olandas Tulpinin­

kas sukčius, ar Anos mama galų gale už jo ištekėjo, kas nutinka

kvailajam Anos burundukui (kurio jos mama nekentė), ar Anos

draugės baigė vidurinę, ir taip toliau. Bet jis neatsakė nė į vieną

mano laišką.

„Dievo rykštė11 buvo vienintelė Peterio van Hauteno knyga,

visi žinojo apie jį tik tiek, kad knygai išėjus jis išvyko iš Jung­

tinių Valstijų į Nyderlandus ir gyvena atsiskyręs nuo pasaulio.

Aš fantazavau, kaip jis rašo tęsinį, kurio veiksmas vyksta Nyder­

50

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR 2VAIGŽOĖS KALTOS

landuose, - galbūt Anos mama su Olandu Tulpininku galų gale

ten persikėlė ir bando pradėti naują gyvenimą. Bet nuo „Dievo

rykštės1' pasirodymo praėjo dešimt metų, o van Hautenas nepa­

rašė net kelių eilučių tinklaraštyje. Aš negalėjau laukti amžinai.

Tą vakarą vėl skaitydama knygą, kur buvus, kur nebuvus, įsi­

vaizduodavau, kaip tuos pačius žodžius skaito Ogastas Votersas.

Man buvo įdomu, ar jie jam patinka, o gal laiko juos preten­

zingais. Tada prisiminiau savo pažadą paskambinti jam, kai per­

skaitysiu „Aušros kainą", tad susiradau tituliniame puslapyje jo

telefono numerį ir parašiau žinutę:

Aušros kainos įvertinimas: per daug lavonų. Per mažai

būdvardžių. Kaip tau DR?

Jis atsakė po minutės:

Kiek prisimenu, žadėjai baigusi knygą PASKAMBINTI, o

ne parašyti.

Taigi paskambinau.

- Heizele Greise, - atsiliepė jis.

- Na, ar perskaitei?

- Žinok, dar nebaigiau. Šeši šimtai penkiasdešimt vienas pus­

lapis, o aš turėjau vieną parą.

- Kiek jau perskaitei?

- Keturis šimtus penkiasdešimt tris.

- I r?

- Pasakysiu nuomonę, kai baigsiu. Tačiau, žinai, man truputį

gėda, kad tau daviau „Aušros kainą".

51

John Green

- Be reikalo. Aš jau skaitau „Rekviem Meihemui“.

- Nepaprastas ciklo tęsinys. Na, gerai, ar tas tulpininkas suk­

čius? Nuo jo sklinda blogi fluidai.

- Nėra jokių užuominų, - pasakiau.

- Jeigu jis nebus tikras džentelmenas, aš jam išdraskysiu

akis.

- Vadinasi, užkibai.

- Kol kas susilaikau! Kada pasimatysime?

- Tik tada, kai baigsi „Dievo rykštę".

Man patiko koketuoti.

- Taigi reikia pradėt skaityti.

- Pradėk, - tariau, ir linija išsijungė be jokio žodelio.

Flirtavimas man buvo naujiena, bet patiko.

Rytą koledže buvo paskaita apie dvidešimto amžiaus Amerikos

poeziją. Senikė dėstytoja įsigudrino pusantros valandos prakal­

bėti apie Silviją Plat nė sykio jos taip ir nepacitavusi.

Po paskaitos mamą radau vaikštinėjančią šaligatviu.

- Nejau visą laiką čia laukei? - paklausiau, kai ji atskubėjo

padėti man įkelt į mašiną baliono ir vežimėlio.

- Ne, paėmiau iš valyklos drabužius ir buvau pašte.

- O daugiau?

- Skaitau vieną knygą.

- Kažkodėl aš esu ta, kuriai reikia gyventi savo gyvenimą. -

Aš nusišypsojau, ji irgi bandė atsiliepti šypsena, bet nelabai pa­

vyko. Ir aš paklausiau: - Nori į kiną?

- Aišku. Ar sugalvojai, į kokį filmą?

- Ogi einam ir žiūrėsim tą, kuris bus artimiausiu laiku.

52

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Uždariusi mano dureles nuėjo į vairuotojo vietą. Nuvažiavom

j Kasltono prekybos centro kiną ir pažiūrėjome 3-D filmą apie

kalbančius burundukus. Visai juokingas.

Išėjusi iš kino radau keturias žinutes nuo Ogasto.

Sakyk, ar mano knygoj netrūksta maždaug dvidešimties

paskutinių puslapių.

Heizele Greise, pasakyk, kad knyga dar nesibaigė.

O DIEVE JIE SUSITUOKS AR NE DIEVE KAS ČIA

DABAR

Turbūt Ana mirė, todėl viskas ir nutrūksta? ŽIAURU. Pa­

skambink, kai galėsi. Tikiuosi, viskas gerai.

Taigi parvažiavusi namo išėjau į užpakalinį kiemelį ir atsisėdusi

į aprūdijusią pintos geležies sodo kėdę paskambinau jam. Diena

buvo debesuota, tipiška Indiana: tokiu oru nesinori niekur eiti.

Pusę kiemelio užėmė mano vaikystės sūpuoklės, prisigėrusios

vandens ir apgailėtinos.

Ogastas atsiliepė į trečią skambutį.

- Heizele Greise.

- Sveikinu užbaigus saldžią kankynę - perskaičius „Dievo... -

Išgirdusi garsiai kūkčiojant nutilau. - Tau bloga? - paklausiau.

- Man liuks, - atsakė Ogastas. - Bet pas mane Aizekas, jam,

atrodo, dekompensacija. - Vėl verksmas. Tarsi galuotųsi sužeis­

tas žvėris. Gasas ėmė maldyti Aizeką: - Žmogau... Žmogau... Ge-

53

John Green

riau ar blogiau, jeigu ateis Heizelė iš Paramos grupės? Aizekai,

klausyk, ką tau sakau. - Po valandėlės Gasas man tarė: - Ar gali

po kokių dvidešimties minučių mus aplankyti mano namuose?

- Žinoma, - atsakiau ir baigiau pokalbį.

Jei galėtum važiuoti tiesia linija, nuo mano namų iki Ogasto

būtų penkios minutės kelio, bet važiuoti tiesia linija negali, nes

tarp mūsų įsiterpęs Poilsio parkas.

Nors ir pridaro geografinių nepatogumų, Poilsio parkas man

patinka. Kai buvau maža, su tėčiu braidydavau Baltojoje upėje,

ir kas kartą ateidavo nuostabi akimirka, kai jis sviesdavo mane į

orą, aš lėkdavau aukštyn ištiesusi rankytes, o jis išskėsdavo glėbį,

bet abu pamatydavom, kad mūsų rankos nesusilies, niekas ma­

nęs nesugaus, ir mudu laimingi baisiausiai persigąsdavom, tada

mataruodama kojomis tėkšdavausi į vandenį ir sveikutėlė išnir­

davau, srovė jam parnešdavo mane prašančią: „Dar, tėti, dar!“

Įsukau ir sustojau šalia seno juodo „Toyota** sedano, turbūt

Aizeko. Veždamasi balioną priėjau prie durų. Pasibeldžiau. Du­

ris atidarė Gaso tėtis.

- Tiesiog Heizelė. Malonu matyti.

- Ogastas sakė, kad galiu atvažiuoti.

- Taip, abu su Aizeku pusrūsyje. - Iš apačios vėl atsklido rau­

dojimas. - Čia jau Aizekas, - tarė Gaso tėtis, lėtai linguodamas

galvą. - Sindė net turėjo išvažiuot pasivažinėti. Šitas verksmas... -

Jis nutilo. - Na, atrodo, apačioje esi laukiama. Ar tau padėti?

- Ne, pati nusinešiu. Bet ačiū, pone Votersai.

- Markai, - pataisė jis.

Buvo baisoka lipt į apačią. Klausytis, kaip žmonės iš sielvarto

žliumbia, nėra vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų. Bet ėjau.

54

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Heizele Greise, - tarė Ogastas, išgirdęs mano žingsnius. -

Aizekai, ateina Heizelė iš Savitarpio paramos grupės. Heizele,

turiu įspėti: Aizekui psichozės priepuolis.

Ogastas ir Aizekas sėdėjo ant grindų ergonominiuose vaiz­

do žaidimų krėsluose, išlenktuose tingiai atsilošusios L forma,

ir spoksojo į milžinišką televizorių. Ekranas buvo perkirstas

į Aizeko pusę kairėje ir Ogasto dešinėje. Juodu buvo kareiviai,

kariaujantys subombarduotame dabarties mieste. Pažinau vietą

iš „Aušros kainos11. Artindamasi nemačiau nieko neįprasto: du

vaikinukai sėdi sau didžiulio televizoriaus šviesoje ir apsimeta

žudantys žmones.

Tik atsidūrusi šalia išvydau Aizeko veidą. Raudonais skruos­

tais nepaliaujamu upeliu tekėjo ašaros, veidas - iškreipta skaus­

mo kaukė. Įbedęs akis į ekraną, mano pusėn nė nedirstelėjo ir

raudojo piktai spaudydamas valdiklį.

- Kaip laikaisi, Heizele? - paklausė Ogastas.

- Gerai, - atsakiau. - Aizekai?

Jokio atsako. Nė ženklo, kad būtų pastebėjęs mane esant. Tik

ant juodų jo marškinėlių bėgo ašaros.

Ogastas akimirką atplėšė žvilgsnį nuo ekrano.

- Gražiai atrodai, - pasakė. Buvau apsivilkusi tokią suknelę,

vos dengiančią kelius, ją turėjau nuo neatmenamų laikų. - Mer­

gaitės mano, kad sukneles galima vilkėti tik iškilmingomis pro­

gomis, bet man patinka mergina, sakanti: „Aš einu aplankyti

vaikino, kuriam pakriko nervai, vaikino, kurio ryšys su regėjimo

pojūčiu visai silpnas, bet bala jo nematė, vis tiek dėl jo apsireng­

siu suknelę."

- Tačiau, - sakau aš, - Aizekas į mane nė nepažvelgė. Turbūt

beprotiškai įsimylėjęs Moniką.

55

John Green

Po mano žodžių rauda tapo uraganiška.

- Gan opi tema, - paaiškino Ogastas. - Aizekai, nežinau,

kaip tu, bet man atrodo, kad priešas mus apeina iš sparno. -

Tada kreipėsi j mane: - Aizekas ir Monika jau nebėra pelningai

veikianti įmonė. Jis tik nori verkti ir žaisti „Baudžiamąją opera­

ciją 2: Aušros kaina".

- Logiška, - burbtelėjau.

- Aizekai, man vis labiau neramu dėl mūsų pozicijos. Jei su­

tinki, mauk į tą elektrinę, aš tave pridengsiu.

Aizekas pasileido prie neišvaizdaus pastato, Ogastas, bėgda­

mas iš paskos, papliūpomis šaudė iš kulkosvaidžio.

- Beje, - tarė man Ogastas, - ne pro šalį jam ką nors pasaky­

ti. Jei turi kokį išmintingą moterišką patarimą.

- Manau, jo reakcija visai tinkama, - tariau, ir Aizeko paleis­

tas šūvis nukovė priešo kareivį, iškišusį galvą iš už sudegusio pi­

kapo griaučių.

Ogastas linktelėjo į ekraną.

- Skausmą reikia iškentėti, - pacitavo jis „Dievo rykštę". -

Tikrai žinai, kad už mūsų nieko nėra? - paklausė jis Aizeką. Po

kelių akimirkų jiems virš galvų ėmė zvimbti trasuojančios kul­

kos. - Velniai rautų, Aizekai. Nenoriu tavęs peikti tavo baisaus

silpnumo valandą, bet tu leidai priešui mus apeiti ir dabar tarp

teroristų ir mokyklos nieko nėra.

Aizeko veikėjas zigzagais nukurnėjo siauru skersgatviu, ten,

kur aidėjo šūviai.

- Galėtum pereiti tiltą ir grįžti ratu, - patariau taktiką, apie

kurią žinojau iš „Aušros kainos".

Ogastas atsiduso.

56

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Gaila, tačiau dėl abejotinos mano nusiminusio bendražygio

strategijos tiltą jau užėmė maištininkų pajėgos.

- Ar aš kaltas? - susniaukrojo Aizekas. - Pats pasiūlei, kad

įsitvirtintume toje idiotiškoje elektrinėje.

Gasas nusisuko nuo ekrano ir nusišypsojo Aizekui.

- Žinojau, drauguži, kad moki kalbėti. O dabar varom gelbėti

kažkokių moksleivių.

Drauge jie nulėkė skersgatviu šaudydami, kada reikia slėp­

damiesi, kol pasiekė vienaukštį mokyklos namuką. Užlindę už

mūro tvoros kitapus gatvės priešus nugnaibė po vieną.

- Ko jiems reikia toje mokykloje? - paklausiau.

- Jie nori vaikus paimti įkaitais, - atsakė Ogastas. Užsikniau­

bęs ant valdiklio spaudė mygtukus, net gyslos iššoko; Aizekas

palinko prie ekrano, pultas šokinėjo plonuose jo pirštuose. - Še­

kit, šekit, šekit, - bambėjo Ogastas.

Teroristai puolė be atvangos, o juodu kapojo visus iš eilės,

šaudė stebėtinai taikliai, kaip ir turėjo būti ginant mokyklą.

- Granata! Granata! - sušuko Ogastas, kai kažkas lanku nu­

skriejo per ekraną, nukrito priešais mokyklos duris ir nusirito

prie jų.

Aizekas piktai numetė valdiklį.

- Jeigu tie šunsnukiai neįstengia paimti įkaitų, juos nužudo,

o kaltę suverčia mums.

- Pridenk mane! - riktelėjo Ogastas, puldamas iš už tvoros, ir

nudūmė mokyklos link. Sugraibęs valdiklį, Aizekas ėmė šaudyti,

bet į Ogastą jau pasipylė kulkų kruša, jį kliudė viena, kita, bet

jis bėgo šaukdamas: „MAKSAS MEIHEMAS NEMARUS!" ir,

paskutinį kartą virtuoziškai suspaudęs kažkokią mygtukų kom­

binaciją, griuvo ant granatos, ir ši sprogo po juo. Sudraskytas jo

57

John Green

kūnas ištiško j viršų it geizeris, ir ekraną užliejo raudona spalva.

Kimus balsas pranešė: „Karinė misija nepavyko*1, bet Ogastas,

žiūrėdamas į savo draiskanas ekrane, regis, manė kitaip. Įsikan­

do iš kišenės išsitrauktą cigaretę ir pasakė:

- Vaikus juk išgelbėjome.

- Laikinai, - leptelėjau.

- Kiekvienas išgelbėjimas laikinas, - atšovė Ogastas. -

Jiems laimėjau minutę. Galbūt ši minutė laimės jiems valandą,

o toji valanda laimės metus. Niekas nelaimės jiems amžinybės,

Heizele Greise, bet mano gyvybė laimėjo jiems minutę. O tai

nėra nulis.

- Oi, gana, mes kalbame viso labo apie pikselius.

Jis gūžtelėjo lyg tikėdamas, kad šis žaidimas vyksta tikrovėje.

Aizekas vėl žliumbė. Ogastas kryptelėjo galvą j jį.

- Dar pabandom žygį, kaprale?

Aizekas papurtė galvą - ne. Persilenkęs per Ogastą pažvelgė į

mane ir baisiausiai įtempęs balso stygas ištarė:

- Ji nenorėjo to daryti vėliau.

- Ji nenorėjo pamesti aklio, - pasakiau. Jis linktelėjo, jo aša­

ros buvo ne kaip ašaros, o kaip begarsis metronomas - krito vie­

nodai ir nepaliaujamai.

- Ji sakė, kad jai būtų nepakeliama, - prisipažino jis. - Aš

neteksiu regėjimo, ir jai tat nepakeliama.

Galvojau apie žodį nepakeliama ir visus dalykus, kurių ran­

komis nekeli.

- Užjaučiu.

Rankove jis nusišluostė užverktą veidą. Aizeko akys atrodė

tokios didelės, kad visa kita jo veide tarsi išnyko, liko tik šios

58

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

atskirtos plūduriuojančios akys, žiūrinčios į mane, viena tikra,

kita stiklinė.

- Neįmanoma. Visiškai neįmanoma.

- Na, tiesą sakant, jai turbūt iš tikrųjų nepakeliama. Tau taip

pat, bet ji neprivalo vargti su tavimi, o tu privalai.

- Šiandien vis kartojau jai „amžinai", „amžinai amžinai am­

žinai", o ji tik kažką šnekėjo ir nė karto neištarė šio žodžio. Toks

jausmas, lyg manęs jau nėra, supranti? „Amžinai" buvo pažadas!

Kaipgi galima sulaužyti pažadą?

- Kai kada žmonės nesupranta, ką pasižada, - tariau.

Aizekas pažiūrėjo į mane.

- Žinoma, kad taip. Bet vis tiek pažadą reikia tesėti. Tai ir

yra meilė. Meilė - tesėti pažadą bet kokia kaina. Nejau tu netiki

tikrąja meile?

Aš neatsakiau. Nežinojau, ką atsakyti. Tik pamaniau: jeigu

esama tikrosios meilės, geresnio apibrėžimo nesugalvosi.

- O aš tikiu tikrąja meile, - pareiškė Aizekas. - Ir Moniką

myliu. Ji pažadėjo man - amžinai.

Jis atsistojo, žengė prie manęs. Sunkiai pakilau pamaniusi, gal

jis nori, kad jį apkabinčiau ar ką, bet jis tik apsisuko, lyg nepa­

jėgdamas prisiminti, ko apskritai stojosi, tada abu su Ogastu pa­

matėme, kaip jo veidą užplūsta įniršis.

- Aizekai, - tarė Gasas.

-K o?

- Tu atrodai truputį... Atleisk, bičiuli, už dviprasmišką frazę,

bet man nepatinka tavo akys.

Staiga Aizekas puolė spardyti žaidimo krėslo, šis nusirito prie

Gaso lovos.

59

John Green

- Pagaliau, - pagyrė Ogastas. Aizekas nusivijo krėslą, vėl pa­

spyrė. - Taip ir reikia, duok jam garo!

Aizekas vėl paspyrė krėslą, tas atsitrenkė į Gaso lovą, tada jis

čiupo pagalvę ir ėmė ją daužyti į sieną virš lovos ir po trofėjų

lentyna.

Ogastas pažvelgė į mane tebelaikydamas tarp dantų cigaretę

ir šyptelėjo.

- Niekaip neišeina iš galvos ta knyga.

- Jau supratau.

- Jis taip ir neužsiminė, kas nutiko kitiems veikėjams?

- Ne, - atsakiau. Aizekas tebetvatijo pagalve sieną. - Jis išsi­

kėlė į Amsterdamą, gal, sakau, rašo tęsinį apie Olandą Tulpinin-

ką, bet daugiau neišleido jokios knygos. Nedavė jokio interviu.

Atrodo, niekad nebūna prisijungęs. Parašiau jam krūvą laiškų,

klausiau, kas visiems nutinka, bet jis neatsako. Taigi...

Nutilau, nes Ogastas manęs lyg ir nesiklausė. Prisimerkęs

žiūrėjo į Aizeką.

- Pala, - sumurmėjo jis. Priėjęs prie Aizeko stvėrė už peties.

- Žioply, pagalvės nedūžta. Išmėgink ką nors dūžtamo.

Aizekas paėmė nuo lentynos krepšinio trofėjų ir iškėlė virš

galvos tarsi klausdamas leidimo.

- Taip, - pasakė Ogastas. - Taip! - Trofėjus trinktelėjo į grin­

dis, plastikinė krepšininko ranka, tebelaikanti kamuolį, nuskilo.

Aizekas trofėjų užmynė. - Taip! - pagyrė Ogastas. - Kitą! - Man

jis pasakė: - Vis ieškojau būdo, kaip tėvui parodyti, kad iš tikrų­

jų lyg ir nekenčiu krepšinio, ir, atrodo, radau.

Trofėjai keliavo nuo lentynos vienas paskui kitą, Aizekas rėk­

damas juos trypė, o mudu su Ogastu stovėjom už kelių žingsnių

stebėdami šitą beprotybę. Vargšai suniokoti plastikiniai krepši­

60

DEL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

ninkai nuklojo kiliminę dangą: štai ranka, laikanti kamuolį, to­

liau - pašokusios bekūnės kojos. Aizekas tebenaikino trofėjus,

trypė pasišokinėdamas abiem kojomis, stūgaudamas, uždusęs,

suprakaitavęs ir pagaliau susmuko ant aštrių lūženų.

Ogastas priėjęs pasižiūrėjo.

- Ar geriau? - paklausė.

- Ne, - burbtelėjo Aizekas. Jo krūtinė kilnojosi.

- Toks jau tas skausmas, - tarė Ogastas, grįžtelėdamas į

mane. - Jį reikia iškentėti.

5 SKYRIUS

M aždaug savaitę nesikalbėjau su Ogastu. Aš jam paskambinau

Sutrupintų Trofėjų Vakarą, taigi tradiciškai buvo jo eilė. Bet ne­

skambino. Nepasakysi, kad būčiau visą dieną gniaužusi telefoną

prakaituotam delne ir, nenuleisdama nuo jo akių, su Šventine

Geltonąja Suknele kantriai laukusi, kol mano džentelmenas pa­

teisins šią savo pravardę. Aš gyvenau savo gyvenimą: vieną pava­

karę gėriau kavą su Keitlina ir jos draugu (dailiu, bet iki Ogasto

toli šaukia); rijau dienines falanksiforo dozes; tą savaitę tris rytus

vykau j paskaitas koledže; ir kas vakarą sėsdavausi vakarieniauti

su mama ir tėčiu.

Sekmadienį vakarienės valgėme picą su žaliomis paprikomis

ir brokoliais. Sėdėjome aplink mažąjį apskritą staliuką virtuvėje,

kai uždainavo mano telefonas, bet man nebuvo leista pažiūrėti,

kas skambina, nes griežtai laikomės taisyklės: per vakarienę -

jokių telefonų.

Taigi aš valgiau, o mama su tėčiu kalbėjosi apie žemės dre­

bėjimą, ką tik įvykusį Papua Naujojoje Gvinėjoje. Jie susipažino

dirbdami Taikos korpuse šioje šalyje, todėl, kad ir kas ten atsi­

tikdavo, kad ir kokia baisybė, juodu staiga pasijusdavo ne sės­

62

DEL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

liais storuliais, bet jaunais, savarankiškais ir energingais idealis­

tais, kokie kadaise buvo, ir jie kalbėjosi taip įsijautę, jog nė karto

nežvilgtelėjo į mane, o aš valgiau greičiau nei kada nors, šlaviau

kąsnius iš lėkštės į burną tokiu spartumu ir su tokiu pašėlimu,

kad net pristigau kvapo, todėl susirūpinau, ar tik mano plaučių

vėl nesemia kylantis skystis. Kaip įmanydama stūmiau šalin to­

kią mintį. Po poros savaičių manęs laukia PET, pozitronų emi­

sijos tomografija. Jei kas negerai, greit sužinosiu. Jokios naudos

nerimauti pirma laiko.

Bet vis tiek nerimavau. Man patiko būti žmogumi. Norėjau

juo ir likti. Nerimas - dar vienas šalutinis mirimo poveikis.

Pagaliau baigusi paklausiau, ar galima eiti nuo stalo, bet jie

net nenutraukė pokalbio apie Naujosios Gvinėjos infrastruk­

tūros stipriąsias ir silpnąsias puses. Ištraukusi telefoną iš del-

ninukės ant virtuvės stalo pažiūrėjau praleistus ryšius. Ogastas

Votersas.

Pro užpakalines duris išėjau į sutemas. Pamaniau, gal atsisės­

ti į sūpuokles ir suptis kalbantis su juo, bet jos atrodė per toli, kai

net valgydama pavargau.

Todėl atsiguliau žolėje terasos pakrašty ir žiūrėdama į Šien­

pjovių žvaigždyną, vienintelį pažįstamą, paskambinau jam.

- Heizele Greise, - atsiliepė jis.

- Labas, - sakau. - Kaip laikaisi?

- Puikiai. Norėjau tau skambinti beveik kas minutę, bet lau­

kiau, kol pajėgsiu suregzti kokią sklandžią mintį iri re „Dievo

rykštė1*. (Jis taip ir pasakė - in re. Tikrai. Štai koks berniukas.)

- I r?

- Na, manau taip. Skaitydamas tiesiog jaučiau, lyg, lyg...

- Lyg kas? - paerzinau jį.

63

John Green

- Lyg tai būtų dovana? - klausiamai atsakė jis. - Lyg būtum

dovanojusi man kažką brangaus.

- Ooo... - tyliai numykiau.

- Banalu, - tarė jis. - Atsiprašau.

- Ne, neatsiprašyk.

- Bet niekas nesibaigia.

- Taip, - sakau.

- Kankynė. Na, suprantu, ji mirė ar kaip.

- Ir aš taip manau.

- Gerai, tebūnie, bet tarp autoriaus ir skaitytojo esama nera­

šytos sutarties, todėl man atrodo, kad nebaigdamas knygos jis tą

sutartį sulaužo.

- Nežinau, - bandžiau ginti Peterį van Hauteną. - Iš dalies

ši knyga man kaip tik tuo ir patinka. Ji tikroviškai pavaizduoja

mirtį. Žmogus miršta per vidurį gyvenimo, per vidurį sakinio.

Bet man įdomu... Dieve, baisiausiai noriu sužinoti, kas nutinka

visiems kitiems veikėjams. To ir klausiau laiškuose. Deja, jis

neatrašo.

- Aišku. Sakei, atsiskyrėlis?

- Teisybė.

- Neįmanoma jo rasti.

- Teisybė.

- Jis visiškai nepasiekiamas, - toliau vardijo Ogastas.

- Deja, taip, - sakau.

- „Mielas pone Votersai, - prašneko jis, - rašau jums norė­

damas padėkoti už elektroninį laišką, kurį per ponią Vligenthart

balandžio šeštą gavau iš Jungtinių Amerikos Valstijų, jei mūsų

pergalingai suskaitmenintame moderniajame pasaulyje dar eg­

zistuoja geografinės sąvokos."

64

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Ogastai, ką čia paistai?

- Jis turi padėjėją, - paaiškino Ogastas. - Lidevei Vligent-

hart. Aš ją suradau. Parašiau elektroninį laišką. Ji perdavė jam.

Jis atsakė per jos elektroninį paštą.

- Gerai, gerai, skaityk.

- „Aš atsakymą rašau rašalu popieriuje - tęsdamas šlovingą

protėvių tradiciją, paskui ponia Vligenthart jį perrašo vienetais

ir nuliais, kad galėtų keliauti tuo negyvu tinklu, kuris pastaruo­

ju metu apraizgė žmonių padermę, todėl atsiprašau už galimas

klaidas ar praleidimus, atsiradusius dėl tos priežasties.

Jūsų kartos jaunuolių ir merginų paslaugoms - visa pramogų

bakchanalija, todėl esu dėkingas kiekvienam, kuris suranda lai­

ko, reikalingo mano knygelei perskaityti. Bet ypač esu dėkingas

jums, sere, - ir už gerus žodžius apie „Dievo rykštę41, ir už tai,

kad nepatingėjote man pranešti, jog jums ši knyga, cituoju jūsų

žodžius, „labai daug reiškia".

Tačiau ši frazė man kelia klausimą: ką norite pasakyti žodžiu

reiškia? Turint omenyje, kad amžinybės požiūriu visos mūsų pa­

stangos bergždžios, ar akimirką atsivėrusi prasmė, kurią suteikia

menas, yra vertinga? O gal vienintelė jo vertė - kuo maloniau

praleistas laikas? Ką turėtų mėgdžioti rašytojo pasakojimas,

Ogastai? Pavojaus sireną? Raginimą griebtis ginklo? Morfino la­

šinę? Žinoma, kaip ir bet kokios pretenzijos pasauliui, toks klau­

simas neišvengiamai priverčia mus klausti, ką reiškia būti žmo­

gumi ir ar - pasiskolinu frazę iš nerimo apniktų šešiolikmečių,

kuriuos neabejotinai koneveikiate, - išvis esama kokios prasmės.

Bijau, bičiuli, kad nėra ir kad tolesnė pažintis su mano raštais

vargu ar jus padrąsintų. Bet atsakau į jūsų klausimą: ne, daugiau

nieko nesu parašęs ir neparašysiu. Nemanau, jog toliau dalytis

65

John Green

mintimis su skaitytojais būtų naudinga jiems ar man. Dar kartą

dėkui už jūsų kilnų elektroninį laišką.

Nuoširdžiai jūsų - Peteris van Hautenas per Lidevei Vli-

genthart.“

- Oho, - sakau. - Ar ne pats viską sukūrei?

- Heizele Greise, nejau aš su savo menkais protiniais gabu­

mais įstengčiau sukurti laišką nuo Peterio van Hauteno, pri­

kaišioto tokių frazių kaip „mūsų pergalingai suskaitmenintame

moderniajame pasaulyje"?

- Neįstengtum, - sutikau aš. - Ar galėčiau gauti jo elektroni­

nio pašto adresą?

- Žinoma, - burbtelėjo Ogastas, tarsi tai nebūtų buvusi ge­

riausia visų laikų dovana.

Dvi valandas rašiau laišką Peteriui van Hautenui. Su kiekvienu

perrašymu man jis atrodė vis prastesnis, bet nerašyti negalėjau.

Gerbiamas pone Peteri van Hautenai,

(per Lidevei Vligenthart)

aš vardu Heizelė Greisė Lankaster. Mano draugas Ogastas

Votersas, kuris mano patartas perskaitė „Dievo rykštę", ką

tik gavo jūsų laišką. Tikiuosi, neprieštaraujate, kad Ogas­

tas jūsų elektroninio pašto adresą perdavė man.

Pone van Hautenai, iš jūsų laiško Ogastui suprantu, jog

daugiau knygų neplanuojate. Iš dalies nusivyliau, bet ir

palengvėjo: niekada nereikės jaudintis, ar nauja jūsų kny­

ga prilygs fantastiškam pirmosios tobulumui. Kaip trejus

metus išgyvenusi ketvirtos stadijos vėžininkė, galiu pa-

6 6

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

sakyti, jog „Dievo rykštėje11 viską pavaizdavote teisingai.

Bent jau mane. Jūsų knyga kažkokiu būdu man pasako, ką

jaučiu, net nespėjus to pajusti, ir aš ją perskaičiau kelias­

dešimt kartų.

Vis dėlto man rūpi, ar nemalonėtumėte atsakyti į keletą

klausimų apie tai, kas vyko romanui nutrūkus. Suprantu,

knyga baigiasi, nes Ana miršta arba nebeturi sveikatos rašyti

toliau, bet aš tikrai labai norėčiau sužinoti, kas nutinka Anos

mamai: ar ji išteka už Olando Tulpininko, ar susilaukia kito

vaiko ir ar lieka gyventi senojoje vietoje, be to, ar Olandas

Tulpininkas nėra sukčius, tikrai jas myli? Kaip toliau sekasi

Anos draugams, ypač Kler ir Džeikui? Ar jie neišsiskiria? Ir

pagaliau (suprantu, visada laukėte, kad skaitytojai užduotų

tokį turiningą klausimą) - kas nutinka burundukui Sizifui?

Šie klausimai man neduoda ramybės ne vienus metus, bet

aš nežinau, kiek man jų liko atsakymams gauti.

Suprantu, tai nėra svarbūs literatūriniai klausimai, o

jūsų knyga pilna svarbių literatūrinių klausimų, bet aš vis

tiek labai noriu sužinoti.

Ir, be abejo, jei kada nors nuspręstumėte dar ką parašy­

ti, net jei nenorėtumėte išleisti, aš be galo norėčiau paskai­

tyti. Dievaži, skaityčiau net jūsų pirkinių sąrašus.

Su didžiausiu susižavėjimu jūsų

Heizelė Greisė Lankaster

(16 metų)

Išsiuntusi laišką vėl paskambinau Ogastui, ir mes iki vėlumos

šnekėjomės apie „Dievo rykštę", aš jam perskaičiau Emili Dikin-

67

John 6reen

son eilėraštį, kurio vieną eilutę van Hautenas panaudojo pava­

dinimui, ir jis mane pagyrė, atseit balsas labai tinkamas skaityti,

be to, tarp eilučių ne per ilgai tyliu, paskui pasakė, kad šeštoji

„Aušros kainos" knyga, „Kraujas pateisina", prasideda kažkokio

eilėraščio citata. Jis ieškojo knygos visą minutę, bet pagaliau per­

skaitė citatą: „Sakyk, kad gyvenimas žlugo. Paskutinis geras bu­

činys / buvo prieš kaži kiek metų."

- Neblogai, - sakau. - Truputį pretenzinga. Manau, Maksas

Meihemas pavadintų „šlamštu lepūnėliams".

- Taip, tikriausiai grieždamas dantimis. Dieve, šitose knygose

Meihemas baisiai dažnai griežia dantimis. Jeigu liks gyvas per šitą

karą, tikrai įsivarys kokį žandikaulio sąnario sutrikimą. - Patylė­

jęs Gasas paklausė: - O kada tau buvo paskutinis geras bučinys?

Susimąsčiau. Mano bučiniai - visi iki diagnozės - buvo ne­

rangus seilėjimasis, visada atrodydavo, lyg vaikai žaidžia suau­

gusiuosius. Taip, praėjo nemažai laiko.

- Prieš kelerius metus, - pagaliau prisipažinau. - O tau?

- Man teko neblogai bučiuotis su buvusia drauge Kerolaina

Meiters.

- Prieš kelerius metus?

- Paskutinį kartą mažiau nei prieš metus.

- Ir kas atsitiko?

- Bučiuojantis?

- Ne, tarp tavęs ir Kerolainos.

- Ooo... - nutęsė jis. Ir po akimirkos pridūrė: - Kerolainos

daugiau nebevargina jos individualybė.

- Ooo... - nutęsiau ir aš. Be abejo, pažinojau daugybę jau mi­

rusių žmonių. Bet nė su vienu jų neteko vaikščioti į pasimaty­

mus. Net nepajėgiau to įsivaizduoti.

6 8

DĖL MOSV LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KAITOS

- Tu nekalta, Heizele Greise. Mes visi tesame šalutiniai po­

veikiai, ar ne?

- „Polipai, prilipę prie sąmonės laivo", - pacitavau „Dievo

rykštę".

- Okei, - tarė jis. - Man reikia gultis. Jau tuoj pirma.

- Okei, - tariau.

- Okei, - pakartojo jis.

Nusijuokusi ir aš pakartojau:

- Okei.

Ryšio linijoje stojo tyla, bet jis nenutrūko. Jaučiausi, lyg Ogas­

tas būtų mano kambaryje, su manimi, tačiau netgi geriau: tarsi

aš nebūčiau savo kambaryje ir jis nebūtų savo, o abudu būtume

kartu kažkokioje nematomoje išretėjusioje trečioje erdvėje, ku­

rioje apsilankyti galima tik telefonu.

- Okei, - tarė jis, praėjus amžinybei. - Galbūt okei taps mūsų

amžinai.

- Okei.

Pagaliau Ogastas išjungė telefoną.

Peteris van Hautenas j Ogasto laišką atsakė po keturių valandų,

bet praėjo dvi dienos, o man jis taip ir neatrašė. Ogastas mane

ramino, kad mano laiškas buvo geresnis, norint atsakyti reikia

daugiau pagalvoti, van Hautenas užtruko atsakydamas j visus

mano klausimus, be to, puiki proza suryja daug laiko. Tačiau aš

vis tiek jaudinausi.

Trečiadienį per paskaitą apie „Amerikos poeziją neišmanė­

liams, 101 eilėraštis", gavau žinutę nuo Ogasto:

Aizeką operavo. Pavyko. Oficialiai JVP.

69

John Green

JVP reiškia „jokių vėžio požymių". Po kelių sekundžių atėjo

kita žinutė:

Taigi jis aklas. O tai jau blogai.

Pavakary mama sutiko paskolinti man mašiną, kad galėčiau nu­

važiuot į Memorialinę ligoninę pažiūrėti Aizeko.

Susiradau jo palatą penktame aukšte, pasibeldžiau, nors du­

rys buvo atviros, ir moters balsas pakvietė:

- Prašom. - Tai buvo slaugytoja, besikrapštanti su tvarsčiais

ant Aizeko akies.

- Labas, Aizekai, - tariau.

- Mona? - paklausė jis.

- Oi ne, atleisk. Ne, čia... hm... Heizelė. Heizelė iš Paramos

grupės. Sutrupintų Trofėjų Vakaro Heizelė.

- Aaa... Žmonės sako, kad aklumą kompensuos sustiprėję

kiti pojūčiai, bet jie AIŠKIAI DAR NESTIPRĖJA. Labas, Heizele

Iš Paramos Grupės. Prieik arčiau, kad galėčiau pirštais apčiuopti

tavo veidą ir pažvelgt į tavo sielą giliau, negu įstengtų regintis

žmogus.

- Jis juokauja, - pasakė slaugytoja.

- Taip, suprantu.

Žengiau prie lovos. Prisitraukusi kėdę atsisėdau, paėmiau

jam už rankos.

- Ei, - tarstelėjau.

- Ei, - atsiliepė jis. Ir kurį laiką abu tylėjome.

- Kaip jautiesi? - paklausiau.

- Gerai. Nežinau.

- Ko nežinai? - paklausiau.

70

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Žiūrėjau į jo ranką, nes nenorėjau žiūrėt į veidą aklinai ap­

tvarstytomis akimis. Pamačiau, kad Aizekas iki kraujo nusi-

kramtė porą nagų.

- Ji net neatėjo, - ėmė skųstis jis. - Juk draugavom keturiolika

mėnesių. Keturiolika mėnesių - daug laiko. Dieve, kaip skaudu.

Aizekas paleido mano ranką, sugraibė nuskausminimo pompą,

kurią spaudi norėdamas, kad į tave plūstelėtų narkotikų banga.

Pakeitusi tvarsčius, slaugytoja atsitraukė.

- Praėjo dar tik diena, Aizekai, - atlaidžiai tarė ji. - Gyti rei­

kia kantrybės. O keturiolika mėnesių nėra tiek jau daug, palygin­

ti su visu gyvenimu. Viskas dar tik prasideda, drauguži. Matysi.

Slaugytoja išėjo.

- Ar jau išėjo?

Linktelėjau, bet susizgribau, jog jis to nematė.

- Aha, - atsakiau.

- Aš matysiu? Tikrai? Nejau ji rimtai sakė?

- Geros slaugytojos savybės. Pradėk, - paraginau.

- Pirma, nešmaikštauja apie tavo negalią, - ėmė vardyti Ai­

zekas.

- Antra, paima kraujo pirmu dūriu, - pasakiau.

- Tikrai didelis pliusas. Vis dėlto čia mano ranka ar smiginio

lenta? Trečia, nekalba gailestingu balsu.

- Kaip jautiesi, vaikeli? - tariau mėgdžiodama gailestingąją

seselę. - Dabar tau įdursiu adata. Trupučiuką skaudės.

- Nejau serga mano pimpaliukas? - suinkštė jis. Ir pridūrė: -

Iš tikrųjų beveik visos geros. Aš tik noriu greičiau dingti.

- Iš ligoninės?

- Ir iš jos. - Jis sučiaupė lūpas. Mačiau, kaip jam skaudu. -

Patikėk, apie Moniką galvoju daug daugiau negu apie akį. Argi

ne beprotiška? Beprotiška.

71

John Green

- Šiek tiek beprotiška, - sutikau.

- Bet aš tikiu tikrąja meile, supranti? Netikiu, kad kiekvienas

gali išsaugoti akis, nesusirgti ar dar ką, bet kiekvienas turi patirti

tikrąją meilę, kuri trunka bent jau tiek, kiek tavo gyvenimas.

- Taigi.

- Kartais tik norisi, kad viso to nebūtų buvę. Viso to vėžio.

Jis kalbėjo vis lėčiau. Ėmė veikti vaistai.

- Užjaučiu.

- Buvo atėjęs Gasas. Kai pabudau, sėdėjo čia. Nusiplovė iš mo­

kyklos. Jis... - Aizekas truputį nusisuko. - Jau mažiau, - tyliai tarė.

- Mažiau skauda? - paklausiau. Jis vos pastebimai linktelėjo.

- Gerai. - Bet, kad buvau tikra ragana, leptelėjau: - Kažką

sakei apie Gasą?

Tačiau jis jau užmigo.

Nulipusi apačion, į mažytę belangę dovanų krautuvėlę, pa­

klausiau nukaršusią savanorę, kiurksančią ant taburetės už kasos

aparato, kokios gėlės stipriausiai kvepia.

- Visos kvepia vienodai. Jos apipurškiamos „Superkvapu1.

- Nejaugi?

- Taip, net rasa stovi.

Atidariau vėsintuvą jai iš kairės ir pauosčiau rožių puokštę,

paskui pasilenkiau prie gvazdikų. Tas pats kvapas, net nosį rie­

čia. Gvazdikai buvo pigesni, todėl paėmiau tuziną geltonų. Kai­

navo keturiolika dolerių. Grįžau į palatą; prie lovos sėdėjo Aize­

ko mama, laikė už rankos. Jauna ir labai graži.

- Ar tu draugė? - paklausė ji. Man jos klausimas pasirodė

netyčia pernelyg platus ir neįmanomas atsakyti.

- Na, taip, - patvirtinau. - Aš iš Savitarpio paramos grupės.

Čia jam.

72

DEL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

Ji paėmė gėles, pasidėjo ant kelių.

- Ar tu pažįsti Moniką? - paklausė.

Aš papurčiau galvą.

- Ką gi, jis miega, - tarė ji.

- Aha. Pirma su juo kalbėjau, kai slaugytoja jį perrišo ar ką

darė.

- Baisiai nenorėjau jo palikti, bet reikėjo Grehemą paimti iš

mokyklos.

- Jis gerai laikėsi, - pasakiau. Ji linktelėjo. - Tegul miega.

Ji vėl linktelėjo, ir aš išėjau.

Pabudusi anksti rytą pirmiausia patikrinau elektroninį paštą.

lidevei.vligenthart@gmail.com pagaliau atsiliepė.

Gerb. panele Lankaster,

bijau, jog apvyliau jūsų pasitikėjimą, bet pasitikėjimas pa­

prastai apviliamas. Negaliu atsakyti į jūsų klausimus, bent

jau raštu, nes tai jau būtų „Dievo rykštės" tęsinys, o jūs jį

galėtumėt išspausdinti ar kaip kitaip paskleisti tame savo

tinkle, kuris jūsų kartai atstoja smegenis. Yra telefonas, bet

jūs galite įrašyti pašnekesį. Ne dėl to, kad jumis nepasi­

tikėčiau, bet vis dėlto nepasitikiu. Deja, miela Heizele, į

tokius klausimus galėčiau atsakyti tik asmeniškai, tačiau

jūs esate ten, o aš čia.

Šitai nurodęs turiu prisipažinti, kad netikėti jūsų laiš­

kai per ponią Vligenthart mane pradžiugino: kaip nuos­

tabu žinoti, jog šiuo tuo jums pasitarnavau, - net jei ta

knyga man jau tokia svetima, lyg ją būtų parašęs visai ki-

73

John Green

toks žmogus. (Tos knygos autorius buvo toks liesas, toks

gležnas, palyginti toks optimistas!)

Jei kartais atsidurtumėte Amsterdame, prašom laisvu

laiku atsilankyti. Paprastai esu namie. Aš netgi leisčiau už-

mest akį į mano pirkinių sąrašus.

Pagarbiai

Peteris van Hautenas

per Lidevei Vligenthart

- KĄ.?! - surikau. - IR KAS PER GYVENIMAS?

Įbėgo mama.

- Kas atsitiko?

- Nieko, - patikinau ją.

Vis dar susinervinusi mama atsiklaupė patikrinti Filipo, ar

šis reikiamai kondensuoja deguonį. Ėmiau svajoti, kaip sėdžiu

saulės užlietoje kavinukėje su Peteriu van Hautenu, o jis, pasirė­

męs alkūnėmis, pusbalsiu, kad niekas daugiau negirdėtų, pasa­

koja, kas toliau nutiko veikėjams, apie kuriuos galvojau kelerius

metus. Jis rašė galįs papasakoti tik asmeniškai ir pakvietė mane į

Amsterdamą. Paaiškinau mamai ir pasakiau:

- Turiu važiuoti.

- Heizele, aš tave myliu ir tu žinai, jog viską dėl tavęs padary­

čiau, bet mes ne... mes neturime pinigų kelionei į užsienį, o kur

dar išlaidos įrangai gabenti... Vaikeli, tai tiesiog...

- Aišku, - pertraukiau ją. Supratau, kad buvo kvaila net gal­

voti apie tai. - Nesijaudink. - Bet ji jaudinosi.

- Tau baisiai svarbu, ar ne? - paklausė ji, glostydama man

blauzdą.

74

DĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAI6ŽOĖS KALTOS

- Būtų nepaprasta, - tariau, - jei, be jo, aš vienintelė žino­

čiau, kas įvyko toliau.

- Būtų nepaprasta, - pritarė ji. - Pašnekėsiu su tavo tėvu.

- Ne, nešnekėk. Aš rimtai, prašau, nereikia leisti pinigų. Ką

nors sugalvosiu.

Man atėjo į galvą, kad tėvai neturi pinigų tik per mane. Aš iš­

sunkiau šeimos santaupas priemokomis už falanksiforą, o mama

negali dirbti, nes visu etatu pluša pagal kitą profesiją - Tupinėti

Aplink Mane. Nenorėjau jų dar labiau klampinti į skolas.

Pasakiau mamai norinti paskambint Ogastui, kad tik ji išeitų

iš kambario, nes negalėjau žiūrėt į jos liūdną veidą, bylojantį: aš

negaliu įgyvendinti dukters svajonių.

Ogasto Voterso stiliumi, užuot pasisveikinusi, perskaičiau

laišką.

- Tai bent, - tarė jis.

- Pati žinau. Kaip man nuvykt į Amsterdamą?

- Ar turi kokį Norą? - paklausė jis, turėdamas galvoje Džino

fondą, organizaciją, kurios veikla - sergančiam vaikui išpildyti

vieną jo norą.

- Ne, - atsakiau. - Aš jį išnaudojau prieš Stebuklą.

- Ką nuveikei?

Garsiai atsidusau.

- Man buvo trylika, - pasiteisinau.

- Tik ne Disneilandas, - tarė jis.

Aš tylėjau.

- Nesakyk, kad važiavai į Disneilandą.

Aš ir nesakiau.

- Heizele GREISE! - sušuko jis. - Ir tu vienintelį priešmirtinį

norą paleidai tam, kad su tėvais nuvažiuotum į Disneilandą?

75

John Green

- Ir į Epkoto centrą, - suniurnėjau.

- Dieve, - sudejavo Ogastas. - Negaliu patikėti, kad įsimylė­

jau mergaitę, turinčią tokių banalių norų.

- Man buvo trylika, - pakartojau, nors galvoje sukosi tik vie­

nas žodis: įsimylėjau, įsimylėjau, įsimylėjau... Buvau laiminga,

bet pakeičiau temą: - Ar tau nereikia būti mokykloje, ką?

- Pabėgau iš pamokų, kad pabūčiau su Aizeku, bet jis miega,

tai aš vestibiulyje darau geometriją.

- Kaip jam? - paklausiau.

- Nežinau, gal jis dar nepasirengęs suvokti savo negalios sun­

kumo, o gal iš tikrųjų jam svarbiau, kad jį pametė Monika, bet

jis apie nieką daugiau nešneka.

- Aišku. Kiek išbus ligoninėje?

- Dar kelias dienas. Paskui kurį laiką lankys reabilitaciją ar

ką, bet manau, kad nakvos namie.

- Šakės, - burbtelėjau.

- Ateina jo mama. Reikia maut.

- Okei, - pasakiau.

- Okei, - pasakė ir jis. Pajutau pašaipią jo šypseną.

Šeštadienį su tėvais važiavom į ūkininkų turgų Brod Riplyje.

Buvo saulėta, Indianoje reta šventė balandžio mėnesį, ir turguje

visi vaikščiojo trumpomis rankovėmis, nors oro temperatūra to

nepateisino. Mes, Indianos gyventojai, be galo pasitikime vasa­

ra. Mudvi su mama sėdėjome ant suolelio priešais ožkų muilo

gamintoją, vyriškį su kombinezonu, kuris kiekvienam praeinan­

čiajam turėjo paaiškinti, jog taip, ožkos jo paties, bet ne, ožkų

muilas ožiu neatsiduoda.

Suskambo mano telefonas.

76

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Kas skambina? - paklausė mama, nespėjus man net pasi­

žiūrėti.

- Nežinau, - murmtelėjau. O skambino Gasas.

- Ar dabar esi namie? - paklausė jis.

- Hm, ne, - atsakiau.

- Juokais paklausiau. Atsakymą žinojau, nes dabar esu tavo

namuose.

- Ooo... Hm... Na, mes jau turbūt važiuosime.

- Puiku. Iki greito.

Kai įvažiavom į kiemą, Ogastas Votersas sėdėjo ant apatinio laip­

telio. Rankose laikė puokštę vos išsiskleidusių oranžinių tulpių ir

po vilnoniu megztuku vilkėjo „Indiana Pacers“ marškinėlius -

apranga visai ne jo stiliaus, nors jam tiko. Sunkiai pakilęs nuo

laiptelio įteikė man tulpes ir paklausė:

- Nori iškylos?

Paimdama gėles linktelėjau. Priėjęs tėtis paspaudė Gasui

ranką.

- Ar čia Riko Smitso marškinėliai? - paklausė tėtis.

- O taip.

- Aš jį dievinau, - tarė tėtis, ir abu užsišnekėjo krepšinio

tema; negalėdama (ir nenorėdama) dalyvauti jų pokalbyje įne­

šiau į vidų tulpes.

- Ar pamerkti į vazą? - paklausė mama, išsišiepusi lig ausų.

- Ne, nereikia, - pasakiau. Pamerktos į vazą svetainėje, gėlės

priklausytų visiems. Aš norėjau, kad būtų tik mano.

Nuėjau į savo kambarį, bet nepersirengiau. Susišukavau, iš­

sivaliau dantis, pasitepiau lūpas blizgiu ir vos vos pasikvepinau.

Vis žiūrėjau į gėles. Jos buvo nuožmiai oranžinės, beveik per

77

John Green

daug oranžinės, kad būtų gražios. Neturėjau nei vazos, nei nie­

ko, todėl išėmiau dantų šepetuką iš indelio, pripyliau iki pusės

vandens ir palikau gėles vonioje.

Grįžusi į kambarį išgirdau kalbantis, todėl atsisėdau ant lovos

krašto ir ėmiau klausytis per plonas miegamojo duris.

Tėtis: Taigi su Heizele susipažinote Savitarpio paramos gru­

pėje.

Ogastas: Taip, sere. Jūsų tokie gražūs namai. Man patinka

puošyba.

Mama: Dėkui, Ogastai.

Tėtis: Tai ir tu iš išgyvenusiųjų, tiesa?

Ogastas: Taip. Šitą daiktą nusipjoviau ne dėl gryno malonu­

mo, nors ir puiki svorio metimo priemonė. Kojos juk sunkios!

Tėtis: O kaip dabar sveikata?

Ogastas: Keturiolika mėnesių JVP.

Mama: Nuostabu. Gydymo galimybės šiuo metu tiesiog ste­

buklingos.

Ogastas: Žinau. Man pasisekė.

Tėtis: Turi suprasti, kad Heizelė tebeserga ir sirgs iki gyveni­

mo galo. Ji norėtų spėti su tavimi, bet plaučiai...

Sulig tais žodžiais pasirodžiau aš, ir jis nutilo.

- Tai kur išsiruošėte? - paklausė mama. Ogastas pasilenkęs

pakuždėjo jai atsakymą ir pridėjo pirštą prie lūpų.

- Paslaptis.

Mama nusišypsojo.

- Telefoną turi? - paklausė mane. Iškėliau parodydama, jog

turiu, pakreipiau deguonies vežimėlį ant priekinių ratukų ir

ėmiau eiti. Ogastas pripuolęs pasiūlė ranką, aš įsikibau į ją. Pirš­

tai apėmė kietus raumenis.

78

OĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

Deja, jis užsispyrė važiuoti, taigi tiek ir malonumo iš staigme­

nos. Kratydamasi į kelionės tikslą tariau:

- Mano mamą tu tiesiog pakerėjai.

- Aha, o tavo tėtis yra Smitso gerbėjas, irgi pravers. Manai, aš

jiems patikau?

- Garantuotai. O kas iš to? Jie tik tėvai.

- Tavo tėvai, - pasakė jis, žvilgtelėdamas į mane. - Be to, man

patinka, kai patinku kitiems. Nejau taip kvaila?

- Na, kad man patiktum, nebūtina paknopstom atidarinėti

man durų ar žarstyti komplimentų.

Jis trinktelėjo per stabdžius, ir taip plojaus į saugos diržą, kad

kvėpavimas pasidarė nei šioks, nei toks. Prisiminiau apie artė­

jančią tomografiją. Nesijaudink. Jaudintis beprasmiška. Vis tiek

susijaudinau.

Palikdami degančios gumos smarvę nuriaumojome nuo

stop ženklo ir pasukome į kairę, j netiksliai pavadintą Įspūdin­

go vaizdo gatvę (vaizdas, atrodo, golfo aikštelės, bet nieko įspū­

dingo). Vienintelė man žinoma vieta toje pusėje buvo kapinės.

Ogastas įkišo ranką į vidurinį skyrelį, atidarė pakelį cigarečių,

vieną išsitraukė.

- Ar jas kada nors išmeti? - paklausiau.

- Vienas nerūkymo pranašumų tai, kad pakelio užtenka iki

begalybės, - atsakė jis. - Šitą turiu jau beveik metus. Nulūžo keli

filtrai, bet manau su šituo pakeliu lengvai ištempti iki aštuonio­

likto gimtadienio. - Suėmęs filtrą įsikišo cigaretę į burną. - Tai­

gi okei. Okei. Išvardyk keletą dalykų, kurių niekada nepamatysi

Indianapolyje.

- Hm. Liesų suaugusiųjų.

Jis nusijuokė.

79

John Green

- Gerai. Toliau.

- Hmm, paplūdimių. Šeimoms priklausančių restoranų.

- Vis tai puikūs pavyzdžiai, ko mums stinga. Taip pat kul­

tūros.

- Aha, kultūros trupučiuką stinga, - tariau galų gale suvoku­

si, kur jis mane veža. - Mes važiuojam j muziejų?

- Iš dalies.

- O, važiuojam į tą parką ar ką?

Gasas nukabino nosį.

- Taip, mes važiuojam į tą parką ar ką. Jau susigaudei, tiesa?

- Hm, ką susigaudžiau?

- Nieko.

Už muziejaus buvo parkas, kuriame menininkų grupė pridarė

didelių skulptūrų. Buvau girdėjusi, bet nė karto jame nesilan­

kiau. Pravažiavę muziejų sustojome šalia tokios krepšinio aikš­

tės, užstatytos didžiulėmis mėlynomis ir raudonomis plieno ar­

komis, atseit vaizduojančiomis šokinėjančio kamuolio kelią.

Nuo aukštumėlės, kuri Indianapolyje atstoja kalną, nulipome

į tokią pievelę, kur ant milžiniškų griaučių formos suolų karstėsi

vaikai. Kaulai buvo ilgumo sulig puse žmogaus, o šlaunikaulis -

ilgesnis už mane. Atrodė kaip vaikiškas griaučių piešinys, it gry­

bai išdygęs iš žemės.

Man skaudėjo petį. Išsigandau, ar vėžys iš plaučių nepersime-

tė kitur. Įsivaizdavau, kaip auglys plinta į mano pačios kaulus,

skverbiasi į mano griaučius - slidus klastingų užmačių turintis

ungurys.

- „Naujoviški kaulai", - pasakė Ogastas. - Skulptorius Jupas

van Lishautas.

80

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

- Atrodo, olandas.

- Olandas, - patvirtino Gasas. - Kaip ir Rikas Smitsas. Kaip

ir tulpės iš Olandijos.

Gasas sustojo vidury pievelės, tiesiai prieš griaučius, nu­

sismaukė vieną kuprinės diržą, paskui kitą. Atidaręs ją išėmė

oranžinį pledą, paką apelsinų sulčių ir keletą sumuštinių nu­

pjautomis plutelėmis, aptrauktų plastiko plėvele.

- Kam visa ta oranžinė spalva? - paklausiau vis dar nenorė­

dama paleisti vaizduotės ir patikėti, jog visa tai kaip nors nuves

į Amsterdamą.

- Nyderlandų tautinė spalva, štai kam. Turbūt prisimeni Vil­

helmą Oranietį ir visa kita?

- Per egzaminus jo nebuvo. - Nusišypsojau slėpdama jau­

dulį.

- Sumuštinio? - pasiūlė jis.

- Leisk atspėti, koks.

- Olandiško sūrio. Su pomidorais. Pomidorai iš Meksikos.

Atsiprašau.

- Su tavim gyvas vargas, Ogastai. Ar negalėjai bent jau gauti

oranžinių pomidorų?

Jis nusijuokė, ir mes tylomis, žiūrėdami, kaip vaikai žaidžia

ant skulptūros, valgėme sumuštinius. Nesiryžau tiesiai jo pa­

klausti, todėl sėdėjau apsupta olandiškų atributų, jausdamasi ne­

smagiai ir viltingai.

Priešais, užlieti nesuteptos saulės šviesos, tokios retos ir bran­

gios mūsų gimtajame mieste, vaikų tuntas griaučius pavertė žai­

dimų aikštele: šokinėjo per dirbtinius kaulus.

- Šita skulptūra man patinka dėl dviejų dalykų, - prabilo

Ogastas. - Pirma, kaulai taip toli vienas nuo kito, kad, jei esi vai­

81

John Green

kas, negali susilaikyti nešokinėjęs per juos. Tiesiog privalai stryk­

telėti nuo krūtinės ląstos ant kaukolės. Vadinasi, antra, skulptūra

iš tikrųjų skatina vaikus žaisti kaulais. Simbolika neišsemiama,

Heizele Greise.

- Tu taip mėgsti simbolius, - tariau vildamasi nukreipti po­

kalbį prie Nyderlandų simbolių gausumo mūsų iškyloje.

- Gerai, dabar apie tai. Tikriausiai spėlioji, kam čia valgai

tuos prastus sūrio sumuštinius, geri oranžines apelsinų sultis ir

kodėl aš vilkiu marškinėliais, priklausiusiais olandui, žaidusiam

krepšinį, žaidimą, kurio pradėjau nekęsti.

- Pagalvojau.

- Heizele Greise, kaip ir daugybė vaikų prieš tave, - sakau tai

su didele meile, - savo Norą tu išnaudojai paskubomis, negalvo­

dama apie pasekmes. Giltinė žvelgė tau į akis, ir bijodama mirti

su savo nepatenkintu Noru kaip koziriu rankovėje, griebei patį

pirmą, koks atėjo į galvą, taigi tu, kaip ir daugybė kitų, pasirin­

kai šaltus sintetinius teminio parko malonumus.

- Iš tikrųjų kelionė buvo labai smagi. Susipažinau su Gufiu

ir Mine...

- Aš dar tik įpusėjau savo monologą! Aš jį pasirašiau, išmo­

kau atmintinai, ir jeigu mane pertraukinėsi, visiškai susipainio­

siu, - pats mane pertraukė Ogastas. - Prašau valgyti sumuštinį

ir klausytis. (Sumuštinis buvo nenuryjamai sausas, bet aš su šyp­

sena vis tiek jo atsikandau.) Taigi kuo baigiau?

- Sintetiniais malonumais.

Jis grąžino į pakelį cigaretę.

- Gerai, pasirinkai šaltus sintetinius teminio parko malonu­

mus. Tačiau leisk pranešti, kad tikrieji Norų Fabriko didvyriai

yra jaunuoliai ir merginos, kurie laukia, kaip Vladimiras ir Es-

82

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽOtS KALTOS

tragonas laukia Godo, kaip geros krikščionės mergaitės laukia

santuokos. Šie jaunieji didvyriai atkakliai ir nesiskųsdami laukia

ateinant vienintelio tikrojo Noro. Taip, jis gali niekada neatei­

ti, tačiau jie bent galės ilsėtis ramybėje žinodami, jog įnešė savo

kuklų indėlį puoselėjant Noro, kaip idėjos, vientisumą.

Kita vertus, Noras vis dėlto gali ateiti: gal imsi ir suprasi, jog

tavo vienintelis tikrasis Noras yra aplankyti neprilygstamąjį Pe­

terį van Hauteną Amsterdamo tremtyje, ir baisiai apsidžiaugsi,

kad turėjai sutaupęs Norą.

Ogastas nutilo ir tylėjo tiek, kad pamaniau, jog monologas

baigtas.

- Bet aš savo Noro nesutaupiau, - sumurmėjau.

- O, - tarstelėjo jis. Ir po aiškiai surepetuotos pauzės pareiš­

kė: - Tačiau aš sutaupiau savąjį.

- Nejaugi?

Nustebau, kad Ogastas turėjo teisę pareikšti Norą, juk tebe-

lanko mokyklą ir jau metai, kai jam remisija. Reikia būti labai

sunkiam ligoniui, kad Džinai teiktųsi patenkinti tavo Norą.

- Aš jį gavau už koją, - paaiškino Ogastas. Į veidą jam plies­

kė saulė, norėdamas žiūrėti į mane turėjo prisimerkti žavingai

suraukdamas nosį. - Klausyk, neketinu tau atiduoti savo Noro,

nieko panašaus. Bet man irgi įdomu susipažinti su Peteriu van

Hautenu, o su juo susipažinti būtų beprasmiška be mergaitės,

kuri man įsiūlė jo knygą.

- Tikrai taip, - sutikau.

- Taigi pasikalbėjau su Džinais, jie visiškai pritaria. Sako,

Amsterdamas nuostabus gegužės pradžioje. Pasiūlė išvykti gegu­

žės trečią ir grįžti septintą.

- Ogastai, tikrai?

83

John Green

Pasilenkęs jis palietė man skruostą, ir jau tikėjausi, kad pa­

bučiuos. Mano kūnas įsitempė, jis turbūt pastebėjo, nes skubiai

atitraukė ranką.

- Ogastai, tikrai, tu neprivalai to daryti.

- Net labai privalau. Aš radau savo Norą.

- Dieve, tu tikrai geriausias pasaulyje.

- Garantuoju, šitaip sakai visiems berniukams, kurie tau ap­

moka kelionę į užsienį.

6 SKYRIUS

Kai grįžau, mama lankstė mano skalbinius žiūrėdama televizi­

jos šou „Nuomonė". Pasigyriau, kad tulpės, olandų skulptorius ir

visa kita buvo todėl, kad Ogastas, pasinaudodamas savo Noru,

mane vešis į Amsterdamą.

- To jau per daug, - papurtė ji galvą. - Negalime priimti to­

kios dovanos faktiškai iš svetimo žmogaus.

- Jis ne svetimas. Beveik antras geriausias mano draugas.

- Po Keitlinos?

- Po tavęs, - atsakiau. Tai buvo tiesa, bet aš norėjau pasige­

rinti dėl Amsterdamo.

- Pasitarsiu su daktare Marija, - patylėjusi tarė ji.

Daktarė Marija pasakė, kad negaliu vykti į Amsterdamą be su­

augusiojo, gerai susipažinusio su mano ligos eiga, vadinasi, be

mamos arba be pačios daktarės Marijos. (Tėtis mano vėžį supra­

to kaip ir aš: miglotai ir paviršutiniškai, šitaip žmonės supranta

elektros grandinę ir vandenyno potvynius bei atoslūgius. Tačiau

mano mama apie paauglių diferencijuotą skydliaukės karcinomą

išmanė daugiau už onkologus.)

85

John Green

- Vadinasi, tu važiuosi, - pasakiau. - Džinai apmokės. Apte­

kę pinigais.

- O kaip tėvas? Jis mūsų pasiilgs. Negražu jį palikti, o atsipra­

šyti iš darbo jis negali.

- Gal juokauji? Manai, tėčiui nepatiks kelias dienas žiūrėti te­

levizijos šou ne apie karjerą darančius modelius, kas vakarą už­

sisakyti picą ir valgyti iš popierinių rankšluosčių, kad nereikėtų

plauti indų?

Mama nusijuokė. Galų gale ją apėmė kelionės jaudulys, ji

puolė žymėtis telefone užduočių: paskambinti Gaso tėvams, pa­

kalbėti su Džinais apie mano medicininius poreikius, paklausti,

ar jau užsakytas viešbutis ir kokie geriausi kelionių vadovai, pa­

sirinkti lankytinas vietas, jei teturime tris dienas, ir taip toliau.

Man lyg ir įsiskaudo galvą, tad nugurgusi porą advilio nutariau

numigti.

Baigėsi tuo, kad gulėdama mintimis perbėgau visą iškylą su

Ogastu. Nėjo iš galvos akimirka, kai įsitempiau jo paliesta. Kaž­

kodėl šis švelnus familiarumas atrodė nederamas. Pamaniau, gal

todėl, kad viskas buvo taip surežisuota: Ogastas nepakartojamas,

bet iškyloje visiškai perlenkė lazdą, iki pat metaforiškai iškalbin­

gų, bet baisaus skonio sumuštinių ir iškalto monologo, neleidu-

sio kalbėtis. Sugalvota Romantiškai, tačiau be romantikos.

Iš tikrųjų niekada nenorėjau, kad jis mane pabučiuotų, tik ne

taip, kaip reikėtų norėti tokių dalykų. O taip, jis žavingas. Mane

traukia. Galvoju apie jį ta linkme (pasiskolinsiu frazę iš vidurinės

mokyklos žodyno). Tačiau prisilietimas tikrovėje, konkretus pri­

silietimas... Viskas buvo ne taip.

Staiga susigriebiau nerimaujanti, ar tik man nereikės su juo

bučiuotis norint išvažiuot į Amsterdamą, o tokios mintys garbės

8 6

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDYS KALTOS

nedaro, nes a) neturėjo net kilti klausimo, ar noriu jį bučiuoti, b)

bučiuoti žmogų, kad gautum nemokamą kelionę, pavojingai pa­

našu į atvirą kekšystę, o aš turiu prisipažinti: nors savęs nelaikau

itin dorybinga persona, niekada nesitikėjau, kad mano pirmas

tikrai seksualus veiksmas bus prostitucinis.

Kita vertus, jis nė nebandė manęs bučiuoti, tik palietė veidą,

o tai netgi neseksualu.

Tuo prisilietimu nesistengta sujaudinti, bet judesys tikrai

buvo tyčinis, nes Ogastas Votersas nemoka improvizuoti. Taigi

koks buvo to prisilietimo tikslas? Ir kodėl aš jam pasipriešinau?

Pagaliau suvokusi, kad visą mudviejų pasimatymą lukštenu

Keitlinos stiliumi, nutariau jai parašyti ir paklausti patarimo. Ji

kaipmat paskambino.

- Turiu problemų dėl berniuko, - pasakiau.

- NUOSTABU, - atsiliepė Keitlina. Aš jai viską išklojau ne­

praleisdama nė nevikraus prisilietimo, nutylėdama tik Amster­

damą ir Ogasto pavardę. - Ar jis tikrai toks gražus? - paklausė

ji, man baigus pasakoti.

- Tikrai.

- Sportiškas?

- Aha, žaidė Šiaurės Centrinės krepšinio rinktinėje.

- Oho. Kaip su juo susipažinai?

- Toje bjaurioje Savitarpio paramos grupėje.

- Ooo... - nutęsė Keitlina. - Tiesiog smalsu - kiek kojų turi

šis vyrukas?

- Na, vieną su ketvirčiu, - atsakiau šyptelėdama. Indianoje

krepšininkai garsūs, ir nors Keitlina lankė ne Šiaurės Centrinę

mokyklą, jos pažintys buvo beribės.

- Ogastas Votersas, - nustatė ji.

87

John Green

- O jeigu?

- Dieve, esu mačiusi jj vakarėliuose. Ko tik aš nepadaryčiau

šitam berniukui... Na, ne, ne dabar, kai žinau, jog tu juo domiesi.

Bet, Dievuliau, apjočiau šituo vienakojų poniu visą aptvarą.

- Keitlina...

- Atsiprašau. Kaip manai, ar tau reikės būti viršuje?

- Keitlina!

- Apie ką mes kalbėjome? Aha, tu ir Ogastas Votersas. Gal tu

kartais... lesbietė?

- Vargu. Žinok, man jis labai patinka.

- Gal jo bjaurios rankos? Kartais gražūs žmonės turi bjaurias

rankas.

- Ne, jo rankos kaip tik nuostabios.

- Hm, - burbtelėjo ji.

- Hm, - pakartojau.

Netrukus Keitlina tarė:

- Prisimeni Deriką? Aną savaitę jis mane metė, mat nu­

sprendė, kad kažkur giliai mes esame visiškai nesuderinami

žmonės, todėl tik vis labiau vienas kitą skaudintume. Jis tai pa­

vadino prevenciniu pametimu. Tai gal ir tave kamuoja nuojauta,

kad esate visiškai nesuderinami, todėl nori prevenciškai pames­

ti jį pirma laiko.

- Hm...

- Aš tik garsiai galvoju.

- Užjaučiu dėl Deriko.

- Oi, brangioji, jau nusiraminau. Nusiraminti dėl šito bernu­

žėlio užteko „Giri Scout Thin Mints'1 sausainių pakelio ir ketu­

riasdešimties minučių.

Nusijuokiau.

8 8

d£l m ū s ų LIKIMO IR 2VAI620£S k alto s

- Ką gi, ačiū, Keitlina.

- Jei kartais su juo susikukuotum, lauksiu pikantiškų smul­

kmenų.

- Na, žinoma, - pasakiau, tada Keitlina pasiuntė man telefo­

nu bučkį, aš tarstelėjau „atia“ ir baigiau pokalbį.

Klausydamasi Keitlinos supratau, jog mane kankino ne išanksti­

nė nuojauta, kad jį įskaudinsiu. Nuojauta buvo post factum.

Išsitraukusi nešiojamąjį kompą susiradau Kerolainą Meiters.

Fizinis panašumas buvo stulbinantis: toks pats apskritas nuo ste­

roidų veidas, tokia pati nosis, maždaug tokia pati figūra. Bet jos

akys buvo tamsiai rudos (mano žalios), oda daug tamsesnė - gal

italė ar kokia.

Tūkstančiai žmonių, dievaži, tūkstančiai, paliko užuojautos laiš­

kelius. Slinko ir slinko begalinė juosta jos gedinčių žmonių, tokia

daugybė, jog turėjau spragsėti pele visą valandą, kol praėjau lentą

su „Kaip gaila, kad tu mirei" žinutėmis ir pasiekiau „Meldžiuosi

už tave" lentą. Ji mirė prieš metus nuo smegenų vėžio. Man pavy­

ko prisispragsėti prie jos nuotraukų. Ogastas buvo seniau įdėtose:

iškėlęs nykščius rodo į dantytą randą nuskustoje jos galvoje; susi­

kabinę rankomis ir fotoaparatui atsukę nugaras, jie stovi Memori­

alinės ligoninės žaidimų aikštelėje; jis bučiuojasi su Kerolaina, o ji

laiko aparatą, todėl matyti tik jų nosys ir užmerktos akys.

Šviežiausios nuotraukos buvo darytos seniau, kai ji dar buvo

sveika, jas sudėjo draugai jau po jos mirties: gražuolė plačiais

klubais ir gundančia figūra, veidą apklėtusiais ilgais tiesiais juo­

dais plaukais. Aš sveika buvau beveik nepanaši į sveiką ją. Bet

sergančias vėžiu galėjai palaikyti seserimis. Nekeista, kad, pirmą

kartą mane pamatęs, Ogastas taip spoksojo.

89

John Green

Aš vis grįždavau prie vieno laiškelio, kurį prieš du mėnesius,

praėjus devyniems mėnesiams nuo jos mirties, parašė viena

draugė. Mes visi taip tavęs pasigendame. Ir jokios pabaigos. Toks

jausmas, lyg visi būtume sužeisti tavo mūšyje, Kerolaina. Aš tavęs

pasiilgau. Myliu tave.

Po kiek laiko mama su tėčiu pranešė, jog laikas vakarieniauti.

Uždariusi kompą atsistojau, bet man nėjo iš galvos šitie laiškai,

kažkodėl jie mane nervino ir atėmė apetitą.

Vis galvojau apie savo petį, nes jį tebeskaudėjo, dar ir galvą

sopa, bet gal tik todėl, kad galvojau apie mergaitę, kuri mirė

smegenų vėžiu. Bandžiau sau aiškinti, jog viską reikia sudėlioti

atskirai, būti čia ir dabar prie apskrito stalo (tikriausiai per dide­

lio trims žmonėms, o dviem - juo labiau) su šitais pažliugusiais

brokoliais ir juodųjų pupelių kotletais, kurių nesuvilgytų viso

pasaulio pomidorų padažas. Įtikinėjau save, kad įsivaizduodama

metastazę smegenyse ar petyje niekaip nepaveiksiu organizme

besirutuliojančios neregimos tikrovės, todėl visos tokios mintys

tėra beprasmės akimirkos gyvenime, kurį ir sudaro aiškiai ribota

tokių akimirkų aibė. Aš net mėginau įsikalbėti, kad šiandien ge­

riausia mano gyvenimo diena.

Ilgai negalėjau suprasti, kodėl laiškelis, kurį internete kaž­

koks svetimas žmogus parašė kitam (ir jau mirusiam) svetimam

žmogui, man šitaip neduoda ramybės ir verčia įtarti, kad man

kažkas darosi smegenyse, - o jas tikrai skaudėjo, nors turėdama

kelerių metų patirtį žinojau, jog skausmas yra bukas ir netikslus

diagnostikos instrumentas.

Kadangi tą dieną Papua Naujojoje Gvinėjoje žemė nedrebėjo,

tėvai visą dėmesį sutelkė į mane, taigi neįstengiau nuslėpti staiga

užplūdusio nerimo.

90

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR 2VAIG2d £S KALTOS

- Ar viskas gerai? - paklausė mama, kai ėmiau valgyti.

- Aha. - Atsikandau kotleto. Nurijau. Bandžiau pasakyti, ką

pasakytų normalus žmogus, kurio smegenų neužliejo panika. -

Ar į kotletus dėta brokolių?

- Truputis, - atsakė tėtis. - Nuostabu, kad galbūt vyksi į

Amsterdamą.

- Aha, - tariau stengdamasi negalvoti apie žodį sužeisti, tad

aišku, kad apie jį ir galvojau.

- Heizele, - prabilo mama, - kur tu klajoji?

- Turbūt galvoju, ir tiek.

- Visai nusitviterinai, - šyptelėjo tėtis.

- Aš ne triušis ir nesu įsimylėjusi nei Ogasto Voterso, nei ko

kito, - per daug paskubom išpoškinau. Sužeisti. Sakytum Kero­

laina Meiters būtų buvusi bomba, kuriai sprogus visiems aplin­

kiniams kliuvo po skeveldrą.

Tėtis paklausė, ar turiu ką nors ruoštis koledžui.

- Man užduotas labai sunkus algebros uždavinys, - atsa­

kiau. - Toks sunkus, kad ne specialistui niekaip nepaaiškinčiau.

- O kaip tavo draugas Aizekas?

- Aklas, - mečiau.

- Šiandien tu labai paaugliška, - pasakė mama. Nelabai pa­

tenkinta.

- Argi ne šito norėjai, mama? Kad būčiau paauglė?

- Na, nebūtinai tokia paauglė, bet, aišku, mudu su tėčiu

džiaugiamės, kad tu suaugi, susirandi draugų, vaikščioji į pasi­

matymus.

- Į jokius pasimatymus nevaikštau, - atkirtau. - Ir su niekuo

nenoriu turėti pasimatymų. Baisi mintis ir laiko švaistymas, ir...

- Vaikeli, kas yra? - subruzdo mama.

91

John Green

- Aš esu. Esu kaip. Esu kaip granata, mama. Esu granata ir

kada nors sprogsiu, todėl norėčiau, kad būtų kuo mažiau aukų,

aišku?

Tėtis pakreipė galvą lyg subartas šunytis.

- Aš granata, - pakartojau. - Noriu tik pasitraukti nuo žmo­

nių, skaityti knygas, mąstyti ir būti su jumis, nes nieko negaliu

padaryti, kad nesužeisčiau jūsų, jūs per daug arti, todėl leiskite

man tai daryti, gerai? Man nėra depresijos. Man nereikia daugiau

bendrauti. Ir aš negaliu būti normalia paaugle, nes esu granata.

- Heizele... - prašneko tėtis, bet užsikirto. Jau tiek prisiverkęs

tas mano tėtis...

- Dabar eisiu į savo kambarį paskaityti, gerai? Man nieko

nėra. Tikrai nieko. Aš tik noriu paskaityti.

Pradėjau skaityti man paskirtą romaną, bet mes gyvenome tra­

giškai plonasieniame name, todėl girdėjau kone visą pokalbį man

išėjus. Tėtį sakant: „Tai mane žudo“, - mamą sakant: „Kaip tik šito

jai ir nereikia girdėti", - tėtį sakant: „Adeisk, bet..." - ir mamą sa­

kant: „Argi tu nesi dėkingas?" - tėtį atsakant: „Dieve, aišku, kad esu

dėkingas." Bandžiau gilintis į romaną, bet negalėjau jų negirdėti.

Taigi įsijungiau kompą pasiklausyti muzikos ir, pasileidusi

Ogasto mėgstamą grupę „The Hectic Glow" kaip garso takelį,

grįžau į puslapius, skirtus Kerolainos Meiters atminimui pagerb­

ti: skaičiau, kaip didvyriškai ji kovojo, kaip jos pasigendama ir

kad dabar ji geresniame pasaulyje, ir kaip amžinai liks gyva jų

atmintyje, ir kaip visus, kurie ją pažinojo, visus aliai vieno, pri­

slėgė jos mirtis.

Gal turėjau Kerolainos Meiters nekęsti ar ką, nes ji drauga­

vo su Ogastu, bet aš jai nejaučiau jokios neapykantos. Tarp visų

tų pagarbos pareiškimų ją sunkiai teįžiūrėjau, bet nemačiau, kad

92

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

būtų labai ko nekęsti, - ji atrodė tiesiog profesionali ligonė kaip ir

aš, ir man pasidarė neramu, kad, kai mirsiu, draugai neturės apie

mane ko pasakyti, išskyrus tai, jog didvyriškai kovojau, sakytum

visą gyvenimą nebūčiau nieko daugiau veikusi, tik Sirgusi Vėžiu.

Pagaliau pradėjau skaityti Kerolainos Meiters laiškelius, dau­

giausia rašytus jos tėvų, nes, manau, jos smegenų vėžys buvo

toks, kuris iš tavęs atima tave dar neatėmęs gyvybės.

Taigi ėjo tokie tekstai: Kerolainai tęsiasi elgesio sutrikimai. Ji

atkakliai grumiasi su pykčiu ir neviltimi, kad negali kalbėti (mes,

aišku, irgi apimti nevilties, bet turime visuomeniškai priimtines­

nių būdų pykčiui įveikti). Gasas Kerolainą ėmė vadinti SUDUŽU­

SIU LAIVU, gydytojams patinka. Niekam iš mūsų nėra lengva,

bet žmogus ieškai humoro kur tik galėdamas. Tikimės ketvirtadie­

nį važiuoti namo. Mes jums parašysime...

Nereikia nė sakyti, kad ketvirtadienį namo ji neparvažiavo.

Taigi suprantama, kad jam prisilietus įsitempiau. Būti su juo, va­

dinasi, jį įskaudinti - neišvengiamai. Tai ir pajutau, kai jis siekė

manęs: pasijutau, lyg būčiau griebusis prieš jį smurto, iš tikrųjų

taip ir buvo.

Nusprendžiau parašyti jam. Norėjau išvengti pokalbio apie tai.

Labas, tiek to, nežinau, ar tu suprasi, bet aš negaliu tavęs

bučiuoti ar dar ko. Aišku, nebūtinai šito norėsi, bet aš ne­

galiu.

Kai bandau ta prasme žiūrėti į tave, matau tik tai, ką

per mane iškentėsi. Gal visa tai tau atrodo absurdas.

Vis tiek atleisk.

Jis atsakė po kelių minučių:

93

John Green

Okei.

Aš nurašiau jam:

Okei.

Jis atsakė:

Dieve mano, nustok su manim flirtuoti!

Aš tik pasakiau:

Okei.

Po kiek laiko suskambo telefonas.

Aš juokavau, Heizele Greise. Viską suprantu. (Bet mes abu

žinome, kad „okei“ - labai koketiškas žodis. „Okei“ tiesiog

SPROGSTA nuo geidulingumo.)

Baisiai knietėjo vėl pamėtėti „okei“, bet įsivaizdavau jį savo lai­

dotuvėse, ir ši mintis padėjo parašyti reikiamą žodį:

Atleisk.

Mėginau užmigti su ausinėmis, bet po kurio laiko atėjo mama

su tėčiu, mama stvėrė nuo lentynos Žydrūną, prisispaudė prie

krūtinės, tėtis atsisėdo ant kėdės prie rašomojo stalo ir neverk­

damas pasakė:

94

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

- Tu nesi granata, tik ne mums. Heizele, mums liūdna galvoti

apie tavo mirtį, tačiau tu nesi granata. Esi stebuklas. Negali to

suprasti, brangioji, nes nesi turėjusi vaiko, kuris užaugo nuosta­

bia skaitytoja, turinčia papildomą hobį - žiūrėti siaubingus te­

levizijos šou, bet džiaugsmas, kurį mums teiki, yra nepalyginti

didesnis už skausmą dėl tavo ligos.

- Okei, - pasakiau.

- Aš rimtai, - tarė tėtis. - Tokia tema nemeluočiau. Jeigu dėl

tavęs reikėtų vargti daugiau, negu esi verta, išmestume tave į ga­

tvę, ir tiek.

- Mes nesame sentimentalūs, - šaltu veidu pridūrė mama. -

Paliktume tave prieglaudoje prisegę raštelį prie pižamos.

Aš nusijuokiau.

- Tu neprivalai važinėti į Savitarpio paramos grupę, - dar pa­

sakė mama. - Nieko neprivalai daryti. Tik lankyti koledžą.

Ji padavė man meškiuką.

- Manau, Žydrūnas šiąnakt gali pamiegoti ant lentynos, - ta­

riau. - Leiskite jums priminti, kad man daugiau negu trisdešimt

trys metų pusės.

- Paturėk jį šią naktį, - paprašė mama.

- Mama...

- Jam liūdna vienam, - nenusileido ji.

- O Dieve mano, mamą!

Vis dėlto paėmiau kvaišą Žydrūną ir užmigau neva jį apsika­

binusi.

Tiesą sakant, viena ranka tebelaikiau Žydrūną, kai truputį po

ketvirtos ryto pabudau nuo beprotiško skausmo, smeigiančio

pirštu iš nepasiekiamo galvos centro.

7 SKYRIUS

Klykdama prikėliau tėvus, jie įlėkė į kambarį, bet niekaip ne­

galėjo numalšinti mano smegenyse sprogstančios supernovos,

kaukolės viduje nepaliaujamai plyksinčių fejerverkų, nuo kurių

man jau atrodė, jog turiu tuojau pat atsijungti, ir aš save rami­

nau, - kaip jau esu raminusi ne kartą, - kad kūnas užsiveria, jei

skausmas pasidaro nepakeliamas, kad sąmonė laikina, kad visa

tai praeis. Bet, kaip visada, aš nenualpau. Likau ant kranto talžo­

ma bangų, bet jos manęs nepaskandino.

Vairavo tėtis, kelyje telefonu kalbėdamasis su ligonine, o aš gu­

lėjau padėjusi galvą mamai ant kelių. Nebuvo ko daryti: nuo rėki­

mo tik blogiau darėsi. Iš tikrųjų blogiau darėsi nuo visų dirgiklių.

Vienintelė išeitis buvo pabandyt nustumti pasaulį į nebūtį,

padaryti jį juodą, tylų ir vėl negyvenamą, grįžt į akimirką prieš

Didįjį sprogimą, į pačią pradžią, kurioje tebuvo Žodis, ir gyventi

toje dar nesukurtoje tuštumoje vienai su Žodžiu.

Žmonės kalba apie vėžininkų narsą, ir aš tos narsos neneigiu.

Kelerius metus esu zonduojama, badoma ir nuodijama, bet vis

dar paeinu. Tačiau neapsigaukite: tą valandėlę mirtis būtų buvu­

si didžiulė laimė.

96

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

* * *

Atsipeikėjau intensyviosios slaugos skyriuje. Supratau, kad ISS,

nes gulėjau ne atskiroje palatoje, nes aplink visur pypsėjo ir bu­

vau viena: Vaikų ligoninės ISS dėl infekcijos pavojaus artimie­

siems neleidžiama būti prie ligonio visą parą. Koridoriuje kaž­

kas raudojo. Mirė kažkieno vaikas. Aš buvau viena. Paspaudžiau

raudoną iškvietimo mygtuką.

Po kelių sekundžių įėjo slaugytoja.

- Labas, - tariau.

- Sveika, Heizele. Aš - Elison, tavo slaugytoja, - prisistatė ji.

- Labas, Elison, mano slaugytoja, - pasisveikinau dar kartą.

Ir iškart pasijutau pervargusi. Šiek tiek atkutau, kai atėjo tėvai,

puolė verkdami bučiuoti mane, aš juos apkabinau ir bandžiau

suspausti glėbyje, bet paspaudus visiškai viską suskausdavo, ir

mama su tėčiu mane ramino, kad man nėra smegenų auglio, gal­

vos skausmą sukėlė deguonies badas, o šį sukėlė plaučiai, skęstan­

tys skystyje, kurio pusantro litro (!!!) sėkmingai pavyko išsiurbti

iš krūtinės, todėl man gali mausti šoną, kur, tu tik pažiūrėk, stirk­

so vamzdelis, einantis į plastikinę pūslę, iki pusės pilną skysčio,

dievaži, panašaus į tėčio mėgstamiausią šviesųjį alų. Mama sakė,

aš važiuosiu namo, tikrai važiuosiu, tik reikės retkarčiais vis iš­

traukti susikaupusį skystį ir vėl jungtis prie „BiPAP“, naktinio

aparato, stumiančio orą į mano sumautus plaučius ir traukiančio

jį atgal. Tačiau pirmą naktį ligoninėje man buvo padaryta viso

kūno pozitronų emisijos tomografija, sakė jie, ir naujienos geros:

auglys neauga. Naujų darinių nėra. Petį skaudėjo vėlgi dėl deguo­

nies bado. Širdį alinančiu deguonies stygiaus skausmu.

- Šįryt daktarė Marija sakė, jog ji ir toliau nusiteikusi opti­

mistiškai, - pareiškė tėtis.

97

John Green

Daktarė Marija man patiko, ji tau nepučia miglos, taigi buvo

smagu girdėti.

- Heizele, tai tik smulkmena, - pasakė mama. - Smulkmena,

su kuria galime gyventi.

Aš linktelėjau, ir Elison, Mano Slaugytoja, gan mandagiai

juos išprašė. Paklausė, ar nenorėčiau ledo, aš linktelėjau, tada ji

atsisėdo ant lovos ir ėmė šaukšteliu kišti man į burną ledukus.

- Taigi porą dienų buvai be sąmonės, - prabilo Elison. - Hm,

ir ką gi praradai?.. Kažkokia garsenybė vartojo narkotikus. Po­

litikai pešėsi. Kita garsenybė vilkėjo bikinį, kuris parodė visus

kūno trūkumus. Kažkokia komanda laimėjo kažkokias rungty­

nes, o kita komanda pralaimėjo. - Aš nusišypsojau. - Negalima

taip išnykti, Heizele. Per daug visko pražiopsai.

- Dar? - paklausiau kryptelėdama galvą į baltą polistirolo in­

delį jos rankoje.

- Neturėčiau duoti, bet esu nedrausminga. - Ji man davė dar

vieną šaukštelį sutrupinto ledo. Sumurmėjau ačiū. Garbė Dievui

už geras slaugytojas. - Pavargai? - paklausė ji. Aš linktelėjau. -

Pamiegok, - liepė ji. - Pasistengsiu, kad bent porą valandų tau

niekas netrukdytų, kol ateis gydytoja tikrinti gyvybinės veiklos. -

Aš vėl padėkojau. Ligoninėje išvien dėkojama. Pamėginau pato­

giau atsigulti. - Apie savo berniuką neklausi? - tarė slaugytoja.

- Aš tokio neturiu, - atsakiau.

- Na, kai tu čia patekai, vienas bernužėlis beveik neišeina iš

laukiamojo.

- Tikiuosi, jis manęs tokios nematė?

- Ne. Tik tėvai.

Linktelėjusi panirau į vandeningą miegą.

98

DEL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

* * *

Praėjo šešios dienos, kol grįžau namo, šešios spoksojimo į

garsą izoliuojančias lubas, televizoriaus žiūrėjimo, miego, skaus­

mo, bandymų greičiau varyti laiką. Be tėvų, daugiau nieko ne­

mačiau, net Ogasto. Plaukai pasidarė kaip varnos lizdas, kojas

vilkau lyg silpnaprotyste sergantis ligonis. Vis dėlto kasdien jau­

čiausi geriau: po kiekvieno miego atrodydavau vis panašesnė į

save. Miegas padeda kovoti su vėžiu, tūkstantąjį kartą pakartojo

Šeimos Daktaras Džimas, vieną rytą sustojęs prie manęs su me­

dicinos studentų svita.

- Taigi esu kovos su vėžiu mašina, - tariau jam.

- Tikrai esi, Heizele. Pasistenk ilsėtis, o mes pasistengsime

greičiau tave išleisti namo.

Antradienį buvo pranešta, kad trečiadienį važiuosiu namo. Tre­

čiadienį du beveik nekontroliuojami studentai ištraukė man iš

krūtinės vamzdelį - atrodė, lyg iš vidaus būtų smeigę peiliu į iš­

orę, ir apskritai pasijutau nekaip, todėl nutarta, kad liksiu iki ke­

tvirtadienio. Jau pradėjau manyti, jog su manim daromas koks

nors psichologinis bandymas nuolat atitolinant noro patenkini­

mą, bet penktadienio rytą pasirodė daktarė Marija, pasižiūrėjo,

patraukė nosimi ir pasakė, kad galiu keliauti.

Tada mama atidarė savo bedugnę rankinę, ir pamačiau, jog

joje visą laiką gulėjo mano Grįžimo Namo Drabužiai. Atėjusi

slaugytoja atjungė lašinę. Jaučiausi niekuo nebesuvaržyta, nors

reikėjo tampytis deguonies balioną. Nuėjusi į vonią pirmą kartą

per savaitę palindau po dušu, apsirengiau, o išėjus apėmė toks

nuovargis, jog turėjau atsigulti ir atgauti kvapą. Mama paklausė:

- Nori pamatyti Ogastą?

99

John Green

- Turbūt, - pagalvojusi atsakiau. Atsistojusi nuslinkau prie

ergonominio plastiko krėslo pasienyje, balioną užkišau už jo. Ir

vėl likau be jėgų.

Po kelių minučių grįžo tėtis su Ogastu. Jo plaukai buvo susi­

taršę, sukritę ant kaktos. Išvydęs mane išsišiepė firmine kvailoka

Ogasto Voterso šypsena, ir aš nesusilaikiusi irgi nusišypsojau. Jis

atsisėdo į mėlyną dirbtinės odos šezlongą šalia mano krėslo. Pa­

linko prie manęs aiškiai negalėdamas nesišypsoti.

Mama su tėčiu paliko mudu vienus, todėl pasijutau nejaukiai.

Stengiausi žiūrėti jam į akis, nors jos buvo tokios gražios, kad

ilgai negalėjai atlaikyti jų žvilgsnio.

- Aš tavęs pasiilgau, - pasakė Ogastas.

- Ačiū, kad nesiveržei pas mane, kai atrodžiau siaubingai.

Mano balsas nuskambėjo daug ploniau, negu norėjosi.

- Tiesą sakant, ir dabar atrodai baisiai.

Nusijuokiau.

- Ir aš tavęs pasiilgau. Tik nenoriu, kad matytum... visa tai.

Aš tik noriu, na... nesvarbu. Ne visada gauni, ko nori.

- Nejaugi? - paklausė jis. - Visada maniau, kad pasaulis yra

norų tenkinimo fabrikas.

- Paaiškėjo, kad taip nėra, - atšoviau. Jis buvo toks gražus.

Siekė mano rankos, bet aš papurčiau galvą. - Ne, - tyliai pasa­

kiau. - Jeigu norime draugauti, turi būti, na... be šito.

- Ką gi, - tarė jis, - iš norų tenkinimo fronto turiu dvi nau­

jienas, gerą ir blogą.

- Rėžk.

- Bloga naujiena tokia, kad, kol nesustiprėsi, nė už ką negali­

me skrist į Amsterdamą. Tačiau Džinai parodys savo nepapras­

tąją magiją, kai sustiprėsi.

100

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

- Čia jau geroji naujiena?

- Ne, geroji tai, kad tau miegant Peteris van Hautenas su mu­

mis vėl pasidalijo savo genialiomis mintimis.

Jis vėl siekė mano rankos, tačiau tik tam, kad paduotų kietai

sulankstytą laiškinio popieriaus lapą su spausdintu antrašu: Pe­

teris van Hautenas, romanistas emeritas.

Perskaičiau jį tik parsiradusi namo, įsitaisiusi savo plačioje tuš­

čioje lovoje, negresiant pavojui, kad įsikiš medicina. Visą amži­

nybę šifravau pakrypusį, keverzišką van Hauteno raštą.

Gerb. p. Votersai,

gavau jūsų elektroninį laišką, datuotą balandžio 14 d. data,

ir esu deramai sujaudintas šekspyriško judviejų tragedijos

sudėtingumo. Šioje istorijoje jus abu persekioja lemtinga

hamartija: ją, nes ji taip sunkiai serga, jus, nes esate toks

sveikas. Jeigu ji būtų sveikesnė arba jūs ligotesnis, žvaigž­

džių keliai nebūtų taip baisiai susikirtę, tačiau tokia jau

žvaigždžių prigimtis - trukdyti, ir Šekspyras niekada taip

neklydo, kaip Kasijaus žodžiais tardamas: „Ne žvaigždės

kaltos, mielas Brutai, o mes patys." Lengva pasakyti, kai

esi Romos didikas (arba Šekspyras), bet mūsų žvaigždės

dažnai esti kaltos.

Kol dar šnekučiuojamės apie senojo Vilio paklydi­

mus, jūsų žodžiai apie Heizelę man primena Bardo pen­

kiasdešimt penktąjį sonetą, prasidedantį, aišku: „Nei

marmuras, nei sarkofagų auksas / Nepergyvens didingų

šių eilių, / Bet tu jose spindėsi amžinai / Nesuteptas to

101

John Green

nevaleikos laiko.“ (Ne j temą, tačiau: koks nevala tas lai­

kas - viską suteršia.) Eilėraštis puikus, bet apgaulingas:

mes tikrai prisimename didingas Šekspyro eiles, tačiau

ką prisimename apie asmenį, kurį jos įamžina? Ničnie­

ko. Neabejojame, kad tas asmuo buvo vyriškis, visa

kita - vien tik spėlionės. Šekspyras bemaž nieko nepa­

sako apie žmogų, kurį jis palaidojo savo lingvistiniame

sarkofage. (Dar atkreipkite dėmesį, kad kalbėdami apie

literatūrą visada vartojame esamąjį laiką. Kalbėdami apie

mirusiuosius nesame tokie maloningi.) Rašydamas apie

išėjusius amžinybėn jų nepadarai nemirtingų. Kalba pa­

laidoja, bet neprikelia. (Visiškas demaskavimas: aš nesu

pirmas, užsiminęs apie tai, plg. Arčibaldo Maklyšo ei­

lėraštį, irgi prasidedantį: „Nei marmuras, nei sarkofagų

auksas...", bet jame yra narsūs žodžiai: „Sakau tau - mir­

si, ir nieks tavęs neprisimins.")

Nukrypau, bet štai kur šuo pakastas: mirusiuosius regi

tik šiurpi, bevokė atminties akis. Gyvieji, ačiū Dievui, iš­

saugo gebėjimą stebinti ir nuvilti. Jūsų Heizelė gyva, Vo-

tersai, todėl neturite teisės primesti savo valios kito žmo­

gaus sprendimui, ypač kai tas sprendimas padarytas taip

apgalvotai. Ji nori apsaugoti jus nuo skausmo, privalote

leisti tai daryti. Galbūt jums Heizelės logika neatrodo įti­

kinama, bet aš šiuo ašarų kloniu keliauju ilgiau už jus ir iš

ten, kur dabar esu, ji neatrodo pamišėlė.

Pagarbiai

Peteris van Hautenas

102

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Laiškas tikrai buvo parašytas jo. Lyžtelėjusi pirštą pridėjau

prie popieriaus, ir rašalas truputį išsiliejo, taigi supratau, jog

tikras.

- Mama, - pašaukiau. Negarsiai, bet to ir nereikėjo. Ji visada

laukia. Įkišo galvą pro duris.

- Viskas gerai, vaikeli?

- Gal galima paskambinti daktarei Marijai ir paklausti, ar ke­

lionė į užsienį mane pribaigtų?

8 SKYRIUS

Po poros dienų įvyko Vėžio Komandos Pasitarimas. Retkarčiais

grupelė gydytojų, socialinių darbuotojų, fizioterapeutų ir dar

kokių susėsdavo apie didįjį stalą posėdžių kambaryje ir aptarda­

vo mano padėtį. (Ne dėl Ogasto Voterso ar Amsterdamo, o dėl

vėžio.)

Pirmininkavo daktarė Marija. Kai įėjau, mane apkabino. Mė­

gėja apkabinti žmones.

Aš turbūt jaučiausi geriau. Naktimis miegant su prijungtu

„BiPAP“ plaučiai jautėsi beveik normaliai, nors, kita vertus, ge­

rai neprisiminiau normalių plaučių.

Susirinkusieji demonstratyviai išjungė pranešimų gaviklius

ir visa kita, kad visas dėmesys būtų skirtas tik man, ir daktarė

Marija prabilo:

- Didžioji naujiena tai, kad falanksiforas tebestabdo tavo na­

viko augimą, bet akivaizdžiai turime didelių problemų dėl skys­

čio kaupimosi. Taigi klausimas, ką daryti toliau?

Ir pažiūrėjo į mane tarsi laukdama iš manęs atsakymo.

- Na, jaučiu, kad nesu kvalifikuočiausias žmogus šiame kam­

baryje, galintis atsakyti į tokį klausimą.

104

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Ji nusišypsojo.

- Teisybė, aš laukiau, ką sakys daktaras Saimonsas. Daktare?

Jis buvo dar kažkokios rūšies onkologas.

- Ką gi, iš kitų ligonių gydymo žinome, kad augliai galų gale

vis tiek randa būdą augti nepaisant falanksiforo, tačiau tai rody­

tų tomografija, o dabar nerodo. Vadinasi, auglys kol kas neauga.

Kol kas, pamaniau.

Daktaras Saimonsas smiliumi pabarbeno į stalą.

- Kai kurie iš čia esančiųjų manote, jog falanksiforas galbūt

skatina plaučių edemą, bet, jeigu nutrauktume gydymą juo, pa­

sekmės būtų daug sunkesnės.

- Mes gerai nesuprantame, koks ilgalaikis falanksiforo povei­

kis, - pridūrė daktarė Marija. - Vos keletas žmonių jį vartoja

taip ilgai kaip tu.

- Vadinasi, nieko nedarysime?

- Laikysimės to paties kurso, - pasakė daktarė Marija, - bet

reikės labiau stengtis, kad nesunkėtų edema. - Man kažkodėl

pasidarė negera, atrodė, tuoj susivemsiu. Aš apskritai nekenčiau

Vėžio Komandos Pasitarimų, bet šiandien ypač. - Heizele, tavo

vėžys niekur nedingo. Bet esame matę žmonių, turinčių tokio

išplitimo vėžį, kurie gyveno ilgai. - (Aš neklausiau, kiek laiko

truko tas „ilgai". Vieną kartą jau padariau tokią klaidą.) - Žinau,

kad išėjus iš intensyviosios slaugos skyriaus taip neatrodo, bet

skysčio rinkimasis, bent kol kas, yra valdomas dalykas.

- Ar nėra galimybės, kad man būtų persodinti plaučiai, ar

ką? - paklausiau.

Daktarė Marija sučiaupė lūpas.

- Deja, nebūtum laikoma stipria kandidate organo persodi­

nimui, - atsakė ji.

105

John Green

Supratau: beprasmiška dėl beviltiško ligonio gadinti gerus

plaučius. Linktelėjau stengdamasi neparodyti, kad šie žodžiai

mane užgavo. Tėtis ėmė verkti. Į jį nežiūrėjau, bet ilgai niekas

nieko nesakė, todėl jo kniuksėjimas buvo vienintelis garsas kam­

baryje.

Baisiai nenorėjau jo skaudinti. Dažniausiai tai pamiršdavau,

bet negailestinga tiesa buvo tokia: jie gal ir džiaugiasi tebeturė­

dami mane, bet aš esu pagrindinė tėvų kančių priežastis.

Prieš pat Stebuklą, kai gulėjau ISS ir atrodė, jog jau mirsiu, o

mama kartojo, kad pasiduoti ne gėda, ir aš stengiausi pasiduo­

ti, bet plaučiai vis gaudė orą, tada mama, kūkčiodama tėčiui į

krūtinę, pasakė kai ką, ko verčiau nebūčiau išgirdusi; tikiuosi,

mama niekada nesužinos, kad išgirdau. Ji pasakė: „Daugiau ne­

bebūsiu mama.“ Tie žodžiai man buvo kaip peilis.

Per visą Vėžio Komandos Pasitarimą nesilioviau apie tai gal­

vojusi. Negalėjau pamiršti, kokiu balsu ji tai ištarė: tarsi jau nie­

kada nebegalėtų jaustis gerai, gal taip ir būtų...

Galų gale nutarėme nieko nekeisti, tik dažniau išsiurbti skystį.

Pabaigoje paklausiau, ar man galima keliaut į Amsterdamą; dak­

taras Saimonsas nuoširdžiai nusikvatojo, tačiau daktarė Marija

tarė:

- Kodėl gi ne?

Tada ir Saimonsas netvirtai pakartojo:

- Kodėl gi ne?

Daktarė Marija pasakė:

- Nematau priežasties, kodėl nebūtų galima. Šiaip ar taip,

lėktuvai turi deguonies balionų.

106

DĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Daktaras Saimonsas paklausė:

- Ar jie vešis ir deguonies kondensatorių?

- Žinoma, arba aparatas ten jos lauks.

- Paleisti ligonę, beje, vieną sėkmingiausių gydymo falanksi-

foru atvejų, skristi aštuonias valandas be gydytojų, gerai susipa­

žinusių su jos ligos istorija? Garantuotas nelaimės receptas.

Daktarė Marija gūžtelėjo.

- Pavojus šiek tiek padidės, - pripažino ji, bet atsisukusi į

mane tarė: - Tačiau tai tavo gyvenimas.

Pasirodo, nė iš tolo. Važiuojant namo tėvai sutarė: į Amsterdamą

nevyksiu, kol medikai negarantuos, jog nepavojinga.

Tą dieną po vakarienės paskambino Ogastas. Aš jau buvau lo­

voje - kol kas turėdavau keliaut į lovą iškart po vakarienės - ap­

kamšyta kalnais pagalvių, su Žydrūnu ir kompu sterblėje.

- Prastos naujienos, - atsiliepiau.

- Velnias, kokios? - paklausė jis.

- Negaliu vykt j Amsterdamą. Vienas mano gydytojų įsitiki­

nęs, kad sumanymas niekam tikęs.

Jis patylėjo.

- Dieve, - pagaliau tarė. - Reikėjo imti ir pačiam nupirkti

bilietus. Reikėjo nuo „Naujoviškų kaulų" tave gabenti tiesiai į

Amsterdamą.

- Tačiau tada Amsterdame tikriausiai mane būtų ištikęs mir­

tinas deguonies bado priepuolis ir mano kūnas būtų parkeliavęs

namo lėktuvo bagažo skyriuje, - pasakiau.

- Na, taip. Bet prieš tai mano didingas romantiškas mostas

būtų buvęs įvertintas lovoje.

107

John Green

Aš ėmiau juoktis ir taip juokiausi, kad ėmė durti tą vietą, kur

buvo jstatytas vamzdelis skysčiui ištraukti.

- Juokiesi, nes tiesa, - tarė jis.

Aš vėl prajukau.

- Tiesa, ar ne?

- Turbūt ne, - atsakiau, bet iškart pridūriau: - Nors niekada

negali žinoti.

Jis gailiai sudejavo.

- Taip ir mirsiu nekaltas.

- O tu nekaltas? - nustebusi paklausiau.

- Heizele Greise, - tarė jis, - ar turi tušinuką ir popieriaus

lapą? - Atsakiau turinti. - Gerai, prašau nubrėžti apskritimą. -

Nubrėžiau. - Dabar jame nubrėžk mažesnį. - Nubrėžiau. - Di­

desnysis skritulys yra skaistuoliai. Mažesnysis - vienakojai sep­

tyniolikmečiai.

Aš vėl nusijuokiau ir pasakiau jam, kad bendravimas, apsiri­

bojantis beveik vien tik vaikų ligonine, neskatina palaido elge­

sio, tada aptarėme genialią Peterio van Hauteno frazę apie laiko

nevalyvumą, ir, nors aš buvau savo lovoje, o jis - savo pusrūsyje,

jausmas buvo toks, lyg mes vėl būtume atsidūrę toje dar nesu­

kurtoje trečioje erdvėje, vietoje, kur man labiausiai patiko lanky­

tis kartu su juo.

Paskui baigiau pokalbį, atėjo mama su tėčiu; nors lovoje buvo

sunku tilpti trise, jie atsigulė man iš šonų, ir per mano televi­

zoriuką visi žiūrėjome „Renkame geriausią Amerikos modelį".

Buvo išspirta Selina, merga, kuri man nepatiko, ir aš kažkodėl

labai apsidžiaugiau. Tada mama prijungė mane prie plaučių ven­

tiliatoriaus „BiPAP" ir apkamšė, tėtis pabučiavo į kaktą bakstelė­

damas smakro šeriais, ir aš užsimerkiau.

108

O t l MOŠŲ LIKIMO IR 2VAI620CS KALTOS

Ventiliatorius praktiškai atėmė iš manęs kvėpavimo kontrolę,

kas baisiausiai erzino, bet geras daiktas, jog jis veikė triukšmin­

gai: įkvepiant sugurgdavo, iškvepiant sušvilpdavo. Aš vis galvo­

davau, kad garsas toks, lyg kartu alsuotų slibinas, lyg prie manęs

būtų susirangęs jaukus naminis slibinas, besistengiantis unisonu

kvėpuoti su manimi. Ausdama tokią mintį ir užmigau.

Kitą rytą atsikėliau vėlai. Lovoje žiūrėjau televizorių, patikrinau

elektroninį paštą ir po kiek laiko pradėjau kurpti laišką Peteriui

van Hautenui apie tai, kaip negaliu nuvykti į Amsterdamą, bet

prisiekiu motinos gyvybe, kad niekada niekam ničnieko nepasa­

kosiu apie knygos veikėjus, net nenoriu pasakoti, nes esu didelė

savanaudė, todėl gal jis galėtų man parašyti, ar Olandas Tulpi-

ninkas tikrai olandas ir ar Anos mama už jo išteka, taip pat apie

burunduką Sizifą.

Bet laiško neišsiunčiau. Net man pačiai atrodė pernelyg be­

viltiškas.

Apie trečią, kai Ogastas jau turėjo grįžti iš mokyklos, išėjau

į užpakalinį kiemą ir jam paskambinau. Telefonui skambant at­

sisėdau į žolę, aukštą ir geltonuojančią pienėmis. Sūpynės tebe­

stovėjo, griovelyje, kurį maža išduobiau norėdama stipriau at­

sispirti ir iškilti kuo aukščiau, augo piktžolės. Prisiminiau, kaip

tėtis parnešė sūpuoklių rinkinį iš „Toys „R“ Us“ parduotuvės ir

su kaimynu įtaisė jas užpakaliniame kieme. Jis užsispyrė pirmas

išmėginti sūpynes, ir tas sumautas daiktas vos nesulūžo.

Dangus buvo pilkas, pritvinkęs lietaus, tačiau dar nelijo. Iš­

girdusi Ogasto balso paštą išjungiau telefoną ir padėjau ant že­

mės šalia savęs nenuleisdama akių nuo sūpynių, galvodama, jog

už kelias sveikas dienas atiduočiau visas man likusias nesveikas.

109

John Green

Bandžiau save įtikinėti, kad galėtų būti ir blogiau, kad pasau­

lis nėra norų tenkinimo fabrikas, kad aš gyvenu su vėžiu, o ne

mirštu nuo jo, kad nevalia jam leisti manęs nužudyti anksčiau,

negu iš tikrųjų nužudys, paskui staiga pradėjau murmėti: kvaiša

kvaiša kvaiša kvaiša, kartojau ir kartojau, kol žodžio garsas at­

plyšo nuo prasmės. Tebekartojau jį, kai paskambino jis.

- Labas, - atsiliepiau.

- Heizele Greise, - pasakė jis.

- Labas, - pakartojau.

- Heizele Greise, tu verki?

- Lyg ir.

- Kodėl? - paklausė jis.

- Todėl, kad... Aš noriu į Amsterdamą, noriu, kad jis papasa­

kotų, kas vyko pasibaigus knygai, ir nenoriu šito savo gyvenimo,

ir dangus kelia depresiją, be to, kieme teberiogso senos sūpynės,

kurias tėtis pastatė, kai buvau mažutė.

- Turiu skubiai pamatyti šitas senas ašarų sūpynes, - tarė

jis. - Būsiu po dvidešimties minučių.

Likau užpakaliniame kieme, nes man pravirkus mama visada

imdavo dusinti savo rūpesčiu, mat verkdavau retai, todėl žino­

jau, kad ji norės pasikalbėti ir pasitarti, ar man nereikėtų pakeisti

gydymo, o nuo minties apie tokį pokalbį norėjosi vemt.

Nepasakysi, kad būčiau aiškiai prisiminusi kokią skaudžiai

malonią sceną, kaip sveikas tėvas supa sveiką vaikelį, o vaikelis

prašo aukščiau aukščiau aukščiau ar kokią kitą metaforiškai sva­

rią akimirką. Tačiau sūpynės stovėjo, ir tiek, apleistos, dvi riestos

papilkusio medžio lentutės liūdnai karojo nejudrios, jų kontūrai

priminė vaiko nupieštą šypseną.

110

DEL MŪSŲ LIKIMO IR 2 V A I6 2 0 fS KALTOS

Išgirdau už nugaros atsiveriant slankiąsias stiklo duris. Atsi­

gręžiau. Tai buvo Ogastas chaki kelnėmis ir languotais aklinai

susegiotais marškiniais trumpomis rankovėmis. Rankove nusi­

šluosčiusi veidą šyptelėjau.

- Labas, - tariau.

Jis greit atsisėdo į žolę šalia manęs - susiraukė negražiai šlep­

telėjęs ant užpakalio.

- Labas, - pagaliau pasisveikino. Pažiūrėjau į jį. Jis žvelgė to­

lyn, į kiemo gilumą. - Dabar suprantu, - pasakė apkabindamas

man pečius. - Velniškai liūdnos sūpynės.

Aš bakstelėjau galva jam į petį.

- Ačiū, kad pasisiūlei ateiti.

- Suprask, manęs šalindamasi nesumažinsi mano meilės tau.

- Sakai?

- Visos pastangos išgelbėti mane nuo tavęs bus bergždžios.

- Kodėl? Kodėl aš tau apskritai patinku? Nejau tau negana

viso to? - paklausiau turėdama galvoje Kerolainą Meiters.

Gasas neatsakė. Tik laikė ranką man ant peties, pirštais spaus­

damas mano kairį žastą.

- Reikia ką nors daryti dėl šitų prakeiktų sūpynių, - tarė jis. -

Sakau tau, devyniasdešimt procentų visų bėdų dėl jų.

Kai atgavau savitvardą, įėjome į vidų ir susėdome ant sofos be­

veik susiglaudę, kompą pasidėjom per vidurį, ant jo (dirbtinio)

kelio ir ant manojo.

- Karštas, - pasakiau apie kompo apačią.

- Nejaugi? - nusišypsojo jis. Gasas atsivarė tinklalapį, skir­

tą atiduodamiems daiktams, pavadintą „Viskas už dyką“, ir mes

kartu ėmėme kurti skelbimą.

111

John Green

- Antraštė? - paklausė jis.

- „Sūpuoklės ieško namų“, - pasiūliau.

- „Beviltiškai vienišoms sūpynėms reikia mylinčių namų", -

savo ruožtu tarė jis.

- „Vienišos šiek tiek pedofiliškos sūpynės laukia vaikų užpa-

kaliukų“, - tariau.

Jis nusijuokė.

- Štai kodėl.

-Kas?

- Štai kodėl tu man patinki. Ar supranti, kaip reta sutikti

gražią mergaitę, mokančią sudaryti būdvardį iš daiktavardžio

pedofilas? Tu taip nuoširdžiai esi savimi, kad nė nesuvoki, kokia

nepakartojama.

Aš giliai įkvėpiau pro nosį. Pasaulyje visada stigo oro, bet šią

akimirką jo trūkumas buvo ypač juntamas.

Skelbimą rašėme kartu, vienas kitą redaguodami. Pagaliau

pasirinkome tokį tekstą:

Beviltiškai vienišoms sūpynėms reikia mylinčių namų

Senos, bet sveikos sūpynės ieško naujų namų. Kaupkite

prisiminimus su savo vaiku ar vaikais, kad kada nors jis ar

ji, ar jie, žvelgdami į užpakalinį kiemą pajustų sentimen­

talų skausmą, tokį aštrų, kokį šiandien pajutau aš. Viskas

trapu ir bemat pralekia, mielas skaitytojau, bet šios sūpy­

nės jūsų vaiką (vaikus) švelniai ir saugiai supažindins su

gyvenimo pakilimais ir nuopuoliais, o galbūt duos ir pačią

svarbiausią pamoką: kad ir kaip atsispirtum, kad ir kaip

aukštai išlėktum, ratu vis tiek neapsisuksi.

112

DĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

Šiuo metu sūpynės gyvena netoli Aštuoniasdešimt tre­

čiosios gatvės ir valstijos Spring Milo parko.

Tada įsijungėme televizorių, bet nebuvo ko žiūrėti, todėl čiupau

nuo staliuko prie lovos „Dievo rykštę" ir nusinešiau į svetainę;

Ogastas Votersas man skaitė, o mama klausėsi gamindama pietus.

- „Stiklinė motinos akis nukrypo į vidų“, - pradėjo skaityti

Ogastas. Jam skaitant aš įsimylėjau taip, kaip žmogus užmiega:

pamažu, paskui staigiai - ir viskas.

Kai po valandos peržiūrėjau elektroninį paštą, pamačiau, kad

galime rinktis iš daugybės pretendentų į sūpuokles. Galų gale

pasirinkome vyruką, vardu Danielis Alvaresas; jis įdėjo nuotrau­

ką, kurioje trys jo vaikai žaidė vaizdo žaidimus, su užrašu: Aš tik

noriu, kad jie išeitų į lauką. Nurašiau jam pranešdama, kad gali

pasiimti sūpynes jam tinkamu laiku.

Ogastas paklausė, ar nenoriu su juo važiuot į Paramos grupės

užsiėmimą, bet mane labai išvargino sunki Vėžininkės diena, to­

dėl atsisakiau. Mudu sėdėjome ant sofos, jis ėmė keltis, bet neiš­

silaikęs klestelėjo atgal ir skubiai pakštelėjo man į skruostą.

- Ogastai! - pasipiktinau.

- Tik draugiškai, - pasiteisino jis. Vėl atsispyręs rankomis pa­

galiau atsistojo, žengė prie mamos ir tarė: - Visada malonu jus

matyti. - Mama apkabino jį, Ogastas pasilenkęs pabučiavo jai į

skruostą. Atsigręžęs tarstelėjo: - Matai?

Iškart po vakarienės nuėjau gulti, ir pasaulis už kambario sie­

nų paskendo „BiPAP" garsuose.

Daugiau tų sūpuoklių nebemačiau.

113

John Green

* * *

Miegojau ilgai, dešimt valandų, gal kad pamažėle sveikau, gal kad

miegas padeda kovoti su vėžiu, o gal paprasčiausiai todėl, jog bu­

vau paauglė, taigi nepratusi pabusti vienodu laiku. Dar neturėjau

sveikatos eit j paskaitas. Kai pagaliau pasijutau galinti keltis, iš­

traukiau iš nosies ventiliatoriaus snapelį, užsidėjau kaniulę ir iš

palovio, kur vakar buvau jį nugrūdusi, išsitraukiau kompą.

Radau laišką iš Lidevei Vligenthart.

Miela Heizele,

Džinai man pranešė, kad gegužės ketvirtą tu mus aplan­

kysi su Ogastu Votersu ir mama. Jau po savaitės! Mes su

Peteriu labai džiaugiamės ir nekantraujame greičiau susi­

pažinti. Jūsų viešbutis, „Filosoof “, vos per vieną gatvę nuo

Peterio namų. Turbūt jums reikia duoti dieną apsiprasti

su laiko skirtumu? Taigi, jei patogu, gegužės penktosios

rytą, gal dešimtą, mes jus kviečiame puodelio kavos Pe­

terio namuose, kur galėsi išgirsti atsakymus į savo klausi­

mus apie knygą. Vėliau galbūt aplankysime muziejų arba

Anos Frank namus?

Su geriausiais linkėjimais

Lidevei Vligenthart,

p. Peterio van Hauteno, „Dievo rykštės" autoriaus,

padėjėja

- Mama, - tariau. Ji neatsiliepė. - Mama! - riktelėjau. Nieko.

Tada garsiau: - MAMA!

114

DEL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Ji įpuolė iki pažastų apsivyniojusi palaikiu rausvu vonios

rankšluosčiu, varvanti, išsigandusi.

- Kas atsitiko?

- Nieko. Atsiprašau, nežinojau, kad maudaisi po dušu.

- Vonioje, - patikslino ji. - Aš tik... - Ji užsimerkė. - Tik no­

rėjau truputį pagulėti vonioje. Atleisk. Kas yra?

- Ar gali paskambinti Džinams ir pasakyti, kad kelionė at­

šaukiama? Ką tik gavau laišką iš Peterio van Hauteno padėjėjos.

Ji mano, kad mes atvykstame.

Mama sučiaupė lūpas ir įsmeigė akis kažkur už manęs.

- Kas? - paklausiau.

- Neturiu tau sakyti, kol negrįš tėvas.

- Kas? - pakartojau.

- Kelionė įvyks, - pagaliau pasakė ji. - Vakar vakare mums

paskambino daktarė Marija ir išaiškino, jog tu turi gyventi

savo...

- MAMA, AŠ TAVE TAIP MYLIU! - sušukau, ji prišoko prie

lovos, ir aš ją apkabinau.

Parašiau Ogastui žinutę, nes žinojau, kad yra mokykloje:

Ar tebesi laisvas gegužės 3? ©

Jis iškart atsakė:

Viskas aukštumoj Votersas.

Jeigu tik išgyvenčiau dar savaitę, sužinočiau neparašytas Anos

mamos ir Olando Tulpininko paslaptis. Pažvelgiau į krūtinę.

- Prilaikykit savo bjaurastį, - sušnibždėjau plaučiams.

9 SKYRIUS

Kelionės į Amsterdamą išvakarėse nuvažiavau į Paramos gru­

pės užsiėmimą, pirmą kartą nuo tos dienos, kai susipažinau su

Ogastu. Veikėjų, susirenkančių j Jėzaus Širdį Tiesiogine Prasme,

sudėtis šiek tiek pasikeitė, sąrašas patrumpėjo. Atėjau anksti,

todėl amžinai stipri kirmėlinės ataugos vėžiu serganti Laida tu­

rėjo užtektinai laiko išpasakoti visoms grupės naujienoms, kol

aš, atsišliejusi į deserto stalą, kramsnojau krautuvinį sausainį su

šokolado gabalėliais.

Mirė dvylikametis Maiklas, leukemijos atvejis. Jis kovojo iš

paskutiniųjų, pasakė Laida, tarsi būtų galima kovoti kitaip. Visi

kiti dar gyvi. Po radioterapijos Kenui nerasta vėžio požymių.

Lukas atkrito, pranešė ji liūdnai šyptelėdama ir gūžtelėdama,

taip galima pranešti, kad alkoholikas vėl ėmė gerti.

Prie stalo priėjo gražutė putli mergaitė, pasilabino su Laida

ir man prisistatė kaip Sjuzen. Nežinojau, kas jai yra, bet nuo

nosies krašto iki lūpų ir toliau per skruostą ėjo randas. Randą

ji nupudravo, tačiau jis tik dar labiau išryškėjo. Nuo viso to

stypsojimo šiek tiek uždusau, todėl pasakiau, kad einu sėstis,

ir tada atsidarė lifto kabina, iš jos išėjo Aizekas su motina. Už­

116

DEL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

sidėjęs juodus akinius, viena ranka įsikibęs mamai į parankę,

kitoje lazdelė.

- Heizelė Iš Paramos Grupės, ne Monika, - tariau jam prisi­

artinus, jis nusišypsojo.

- Labas, Heizele, kaip laikaisi?

- Gerai. Nuo tada, kai tu apakai, aš labai išgražėjau.

- Neabejoju, - tarė jis. Jo mama nuvedė jį prie kėdės, pabučia­

vo į viršugalvį ir nušlepsėjo atgal prie lifto. Pagraibęs kėdės apa­

čią, jis atsisėdo, aš irgi atsisėdau šalia jo. - Taigi kaip laikaisi?

- Gerai. Turbūt džiaugiuosi, kad esu namie.

- Gasas sakė, gulėjai ISS.

- Aha, - patvirtinau.

- Liūdnas reikalas, - pasakė jis.

- Dabar man daug geriau, - pasigyriau. - Rytoj su Gasu

skrendu į Amsterdamą.

- Žinau. Puikiai susipažinęs su visomis tavo gyvenimo nau­

jienomis, nes Gasas daugiau apie nieką nekalba.

Nusišypsojau. Patrikas kostelėjęs kreipėsi į publiką:

- Gal jau visi susėstume? - Pastebėjęs mane tarė: - Heizele,

džiaugiuosi tave matydamas!

Visi susėdo, Patrikas ėmė porinti apie savo prarastąsias sėkli­

des, o aš įsitraukiau į Paramos grupės rutiną: atodūsiais bendra­

vau su Aizeku, gailėjau kiekvieno, esančio šiame kambaryje, ir

kiekvieno, esančio už jo sienų, atsijungusi nuo pokalbio įsiklau­

sydavau į savo dusulį ir skausmą. Pasaulis kaip ir iki tol užsiėmė

savais reikalais man nedalyvaujant, o aš atitokau iš susimąstymo

tik išgirdusi savo vardą.

Jį paminėjo Stipruolė Laida. Laida, kuriai remisija. Šviesia­

plaukė stamboka Laida, priklausiusi savo vidurinės mokyklos

H7

John 6reen

plaukymo komandai. Laida, netekusi tik kirmėlinės ataugos,

kalbėjo minėdama mano vardą:

- Heizelė mane taip įkvepia, tikrai. Ji juk grumiasi ir nepa­

siduoda, kas rytą pabudusi nesiskųsdama stoja į kovą. Ji tokia

stipri. Daug stipresnė už mane. Norėčiau būti tokia pat stipri.

- Heizele, - tarė Patrikas, - kaip jautiesi tai girdėdama?

Gūžtelėjusi pažvelgiau į Laidą.

- Perleisiu tau savo stiprybę, jeigu man perleisi savo remisiją.

Ir iškart pasigailėjau šitų žodžių.

- Manau, Laida, ji ne tai norėjo pasakyti, - įsiterpė Patri­

kas. - Manau...

Bet aš jau nesiklausiau.

Pasimeldę už gyvuosius ir begalinį mirusiųjų sąrašą (kurio

gale buvo prisegtas Maiklas) susiėmėm už rankų ir išdainavom:

- Šiandien geriausia mūsų gyvenimo diena!

Laida puolė prie manęs norėdama pasiaiškinti ir atsiprašyti,

bet aš ją pertraukiau numodama ranka:

- Ne, ne, viskas gerai. - Aizekui tariau: - Gal kylam kartu į

viršų?

Jis įsikibo man į ranką, ir aš nupėdinau su juo prie lifto pa­

tenkinta, kad radau dingstį išvengti laiptų. Beveik priėjusi prie

kabinos pamačiau jo mamą, stovinčią Širdies Tiesiogine Prasme

kertėje.

- Aš čia, - tarė ji Aizekui, ir jis persimetė prie jos, tik tada

paklausė:

- Gal nori užsukti pas mane?

- Žinoma, - atsakiau. Kad ir kaip nekenčiau kitų užuojautos

man, negalėjau jos nejausti jam.

118

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Aizekas gyveno vienaukščiame name Meridiano kalvose, šalia

vienos madingos privačios mokyklos. Mes atsisėdome svetainė­

je, mama išėjo į virtuvę taisyti vakarienės, o jis paklausė, ar ne­

norėčiau su juo pažaisti.

- Kodėl gi ne, - atsakiau.

Jis paprašė paduoti pultelį. Padaviau, jis įjungė televizorių ir

prie jo prijungtą kompiuterį. Ekranas liko juodas, bet po kelių

sekundžių iš jo prabilo žemas balsas.

- „Deception", - pranešė žaidimą balsas. - Vienas ar du žai­

dėjai?

- Du, - atsakė Aizekas. - Pauzė. - Jis atsisuko į mane. - Visą

laiką žaidžiu šitą žaidimą su Gasu, bet mane siutas ima, kad jis

toks savižudiškas žaidėjas. Supranti, per daug aršiai gina viso­

kius civilius ir taip toliau.

- Aha, - murmtelėjau prisiminusi Sutrupintų Trofėjų Vakarą.

- Pauzė baigta, - pasakė Aizekas.

- Prisistato pirmas žaidėjas.

- Čia baisiai seksualus pirmo žaidėjo balsas, - tarė Aizekas.

- Prisistato antras žaidėjas.

- Turbūt aš būsiu antras žaidėjas, - pasakiau.

Štabo seržantas Maksas Meihemas ir eilinis Džesperis Džeksas

pabunda tamsioje tuščioje maždaug dvylikos kvadratinių, pėdų

patalpoje.

Aizekas parodė pirštu į televizorių, atseit turiu jam ką nors

sakyti ar panašiai.

- Hm, ar kambaryje yra jungiklis?

Ne.

- O durys yra?

119

John Green

Eilinis Džeksas patikrina duris. Jos užrakintos.

- Ant staktos guli raktas, - įsiterpia Aizekas.

Taip, guli.

- Meihemas atidaro duris.

Vis tiek juoda tamsa.

- Išsitraukiu peilį, - sako Aizekas.

- Išsitraukiu peilį, - priduriu aš.

Iš virtuvės iššoka vaikas, matyt, Aizeko broliukas. Kokių de­

šimties metų, liesas, bet raumeningas ir nenustygstantis, jis tie­

siog liuokteli per kambarį ir puikiai pamėgdžiodamas Aizeko

balsą sušunka:

- NUSIDURIU!

Seržantas Meihemas prideda peilį prie gerklės. Ar jūs tikrai...

- Ne, - atsakė Aizekas. - Pauzė. Grehemai, nenorėk, kad

suspardyčiau šikną.

Grehemas maniakiškai nusikvatojo ir nuliuoksėjo korido­

riumi.

Meihemas su Džeksu, tai yra mudu su Aizeku, apgraibomis

slinko tuo tamsiu urvu, kol atsitrenkė į kažkokį vyruką; mes jį

nudūrėme, bet pirma privertėme pasakyti, kur esame, - ogi vie­

name Ukrainos kalėjime daugiau negu mylia po žeme. Toliau

slenkant urvu, lydėjo garso efektai: požeminės upės šniokštimas,

balsai, kalbantys ukrainietiškai ir angliškai su akcentu, bet įžiū­

rėti nieko negalėjai. Po valandos išgirdome gailiai šaukiant kaž­

kokį kalinį:

- Dieve, padėk man, Dieve, padėk man!..

- Pauzė, - tarė Aizekas. - Šitoj vietoj Gasas visada reikalauja

surasti kalinį, nors tai trukdo laimėti žaidimą, o vienintelis bū­

das iš tikrųjų išlaisvinti kalinį yra laimėti žaidimą.

120

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Taip, jis per daug rimtai žiūri į žaidimus, - pasakiau. - Per

daug įsimylėjęs metaforas.

- Jis tau patinka? - paklausė Aizekas.

- Žinoma, patinka. Nuostabus.

- Tačiau nenori, kad būtų tavo berniukas?

- Sudėtingas klausimas, - gūžtelėjau aš.

- Žinau, koks tavo tikslas. Tu nenori duoti jam to, ko jis ne­

galėtų pakelti. Nenori, kad pasielgtų su tavimi kaip Monika.

- Gal. - Buvo visai ne taip. Iš tiesų pati nenorėjau tapti jam

Aizeku. - Moniką galima suprasti, - pasakiau. - Tu irgi nelabai

gražiai su ja pasielgei.

- O ką aš jai padariau? - pasišiaušė jis.

- Na, apakai ir taip toliau.

- Bet aš nekaltas, - atšovė Aizekas.

- Aš ir nesakau, kad kaltas. Aš tik sakau, kad negražiai išėjo.

10 SKYRIUS

Galėjome imti tik vieną lagaminą. Aš nieko neįstengiau nešti, o

mama pareiškė nenešianti dviejų, todėl reikėjo įsigudrinti, kaip

viską sudėti į tą juodą lagaminą, kurį prieš milijoną metų tėvai

gavo dovanų per vestuves, lagaminą, kuris turėjo nugyventi savo

gyvenimėlį egzotiškose vietose, tačiau turėjo tenkintis kelionė­

mis į Deitoną, kur tėtis dažnai lankydavosi „Morris Property,

Inc." filiale.

Mamai įrodinėjau, kad man priklauso šiek tiek daugiau negu

pusė lagamino, juk be manęs ir mano vėžio mes apskritai nie­

kada nebūtume keliavę į Amsterdamą. Mama atrėmė, jog ji du

kartus didesnė už mane, todėl jai reikia daugiau drabužių kūnui

pridengti, taigi nusipelniusi mažiausiai dviejų trečdalių lagami­

no talpos.

Galų gale abi pralaimėjome. Taip jau esti.

Mūsų lėktuvas turėjo pakilti vidurdienį, bet mama pažadino

mane pusę šešių - įjungė šviesą ir riktelėjo:

- AMSTERDAMAS!

Ji visą rytą blaškėsi: tikrino, ar įsidėjome universalius kištu­

kinio lizdo adapterius, keturis kartus įsitikino, jog turime tiek

122

DĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

deguonies balionų, kiek reikia skrydžiui, ir visi jie pilni ir t. t.,

o aš tik išsiritau iš lovos ir apsivilkau Kelionės Į Amsterdamą

Drabužiais (džinsais, rausva palaidinuke su petnešėlėmis ir juo­

du megztiniu, jei lėktuve būtų šalta).

Šeštą penkiolika daiktai buvo sukrauti j automobilio bagaži­

nę, tada mama užsimanė, kad papusryčiautume kartu su tėčiu,

nors man įsitikinimai neleido valgyti vos išaušus, juk nesu de­

vyniolikto amžiaus rusų valstietis, privalantis pasistiprinti prieš

dienos darbus laukuose. Vis dėlto pabandžiau nuryti keletą kąs­

nių kiaušinienės, kol mama su tėčiu kirto savo mėgstamą pačių

darytą, o ne makdonalde pirktą pusryčių sumuštinį su keptu

kiaušiniu.

- Kodėl pusryčių valgomi tik pusryčių valgiai? - paklau­

siau. - Pavyzdžiui, kodėl per pusryčius nevalgome aštraus dar­

žovių troškinio?

- Heizele, valgyk.

- Bet kodėl? - neatstojau. - Rimtai klausiu: kaip atsitiko, kad

omletas tapo išskirtinai pusryčių patiekalu? Ant bandelės su

sviestu ir šiaip galima uždėti kumpio riekelę, niekas nė nemirk­

telės. Bet jeigu užsidedi ir kiaušinio, jau pusryčių sumuštinis.

- Kai grįši, vakarienės valgysime pusryčių patiekalus, - paža­

dėjo tėtis pilna burna. - Sutarta?

- Aš nenoriu pusryčių per vakarienę, - pasakiau sukryžiuo­

dama peilį ir šakutę beveik pilnoje savo lėkštėje. - Noriu vaka­

rienei omleto be juokingo išsigalvojimo, kad sumuštinis su kep­

tu kiaušiniu yra pusryčiai, nors valgomas per vakarienę.

- Šiame pasaulyje reikia rinktis, dėl ko kovoti, Heizele, - tarė

mama. - Bet jeigu tu nori ginti šį reikalą, mes pasitrauksime.

- Tolokai pasitrauksime, - pridūrė tėtis, ir mama nusijuokė.

123

John Green

Aišku, žinojau, kad kvaila, bet man kažkodėl pagailo kiauši­

nienės.

Kai juodu pavalgė, tėtis suplovė indus ir palydėjo mus prie

automobilio. Be abejo, apsiverkė ir pabučiavo man skruostą pri­

glusdamas drėgnu dygiu smakru. Prispaudęs nosį prie skruosti­

kaulio sušnibždėjo:

- Aš tave myliu. Ir taip tavimi didžiuojuosi. - (Įdomu, dėl ko,

pamaniau.)

- Ačiū, tėti.

- Pamatysiu tave po kelių dienų, tiesa, brangioji? Aš taip tave

myliu.

- Ir aš tave myliu, tėti. - Nusišypsojau. - Manęs nebus tik tris

dienas.

Kol atbulai važiavome iš kiemo, visą laiką jam mojau. Jis

verkdamas irgi mojavo. Man toptelėjo, jog jis tikriausiai mano,

kad galbūt niekada daugiau manęs nebematys, galimas daiktas,

šitaip manydavo visą savaitę, kiekvieną rytą išvažiuodamas į

darbą, ir tai turbūt varė iš proto.

Su mama privažiavome prie Ogasto namų, ji norėjo, kad pasi­

likčiau mašinoje, nesivarginčiau, bet aš vis tiek nuėjau kartu. Ar­

tindamasi prie namo viduje išgirdau verksmą. Iš pradžių netikėjau,

kad verkia Gasas, nes garsas nė kiek nepriminė jo įprasto žemo

tembro kalbant, bet paskui išgirdau balsą, aiškiai iškreiptą ašarų:

- TODĖL, MAMA, KAD TAI MANO GYVENIMAS. JIS

PRIKLAUSO MAN.

Mama staigiai uždėjo ranką man ant pečių ir skubiai nuvedė

mane atgal prie mašinos.

- Mama, kas atsitiko?

- Heizele, neturime teisės slapčia klausytis, - atsakė ji.

124

DEL MOŠŲ LIKIMO IR 2VAIG2DĖS KALTOS

Sulipome j vidų, aš pasiunčiau Ogastui žinutę, kad jau atva­

žiavome ir lauksime, kol jis susiruoš.

Kurį laiką žiūrėjome į namą. Keistas daiktas tie namai, beveik

visada atrodo taip, lyg viduje nieko nevyktų, nors juose praeina

kone visas mūsų gyvenimas. Gal, sakau, tokia ir yra architektū­

ros paskirtis...

- Ką gi, matyt, per anksti atvažiavome, - pagaliau tarė

mama.

- Ko gera, be reikalo atsikėliau pusę šešių, - burbtelėjau.

Mama stvėrė kavos indelį iš tarpo tarp sėdynių ir gurkštelėjo.

Zvimbtelėjo telefonas. Žinutė nuo Ogasto.

Niekaip NEAPSISPRENDŽIU, ką rengtis. Koks aš tau la­

biau patinku, su polo marškinėliais ar marškiniais ilgomis

rankovėmis su sagutėmis apykaklės kampuose?

Atsakiau:

Su marškiniais.

Po trisdešimties sekundžių pro duris išėjo šypsantis Ogas­

tas, traukdamas krepšį su ratukais. Apsivilkęs į džinsus sukištais

dangaus žydrumo stropiai išlygintais marškiniais. Lūpose styro­

jo „Camel Light". Mama išlipo pasisveikinti. Jis iškart išsiėmė ci­

garetę ir prabilo tvirtu balsu, prie kurio buvau įpratusi:

- Visada malonu jus matyti, ponia.

Stebėjau juos užpakalinio vaizdo veidrodėlyje, kol mama ati­

darė bagažinę. Po valandėlės Ogastas atvėrė dureles už manęs ir

su viena koja ėmė sunkiai keberiotis ant užpakalinės sėdynės.

125

John Green

- Gal pastumti? - paklausiau.

- Ne, nereikia. Ir labas, Heizele Greise.

- Labas, - sakau. - Okei? - paklausiau.

- Okei, - atsakė jis.

- Okei, - patvirtinau ir aš.

Mama įlipusi užtrenkė dureles.

- Kita stotelė Amsterdamas, - pranešė.

Ne visai taip. Kita stotelė buvo oro uosto automobilių aikštelė,

paskui autobusas nuvežė mus į terminalą, tada atviras elektro­

mobilis nugabeno prie saugumo kontrolės. Eilės priekyje sto­

vintis darbuotojas įspėdamas šūkavo, kad bagaže neturėtume

sprogstamųjų medžiagų, šaunamųjų ginklų ar daugiau negu tris

uncijas skysčių, ir aš Ogastui pasakiau:

- Pastaba - stovėti eilėje yra priespaudos forma.

- Rimtai, - pritarė jis.

Nenorėdama, kad būčiau apieškota rankomis, pasirinkau

pereiti metalo ieškiklį be savo vežimėlio, be deguonies baliono ir

netgi be plastikinių kaniulės kištukų nosyje. Žygis per rentgeno

aparatą buvo pirmas žingsnis be deguonies pastaraisiais mėne­

siais, todėl buvo keistoka eiti kaip niekur nieko, peržengti Rubi­

koną, o aparato tylėjimas liudijo, kad aš, nors ir labai trumpai,

esu būtybė be metalo.

Jaučiau fizinį savarankiškumą, kurio net nemoku apibūdin­

ti, galiu tik pasakyti, kad maža turėjau tokią didelę kuprinę, į ją

sukraudavau visas savo knygas ir visur nešiodavau, todėl, kai ją

pagaliau nusiimdavau, atrodydavo, jog plaukiu oru.

Maždaug po dešimties sekundžių plaučiai ėmė susiverti it

gėlės temstant. Klestelėjau ant pilko suolo už aparato ir ėmiau

126

DĖL MOŠŲ ŪKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

žiopčiodama, kosėdama gaudyti orą. Kol kaniulė atsidūrė savo

vietoj, jaučiausi baisiai.

Net ir tada skaudėjo. Skausmas niekur nesidėjo, traukė mane

į savo vidų, reikalavo, kad jį jausčiau. Kai kas nors pasaulyje gre­

ta manęs staiga pareikalaudavo mano pasisakymo ar dėmesio,

visada lyg pabusdavau iš skausmo. Mama žvelgė susirūpinusi. Ji

ką tik kažką pasakė. Ką gi? Tada prisiminiau. Ji klausė, gal man

kas negerai.

- Nieko, - atsakiau.

- Amsterdamas! - beveik riktelėjo ji.

Aš nusišypsojau.

- Amsterdamas, - pakartojau. Viena ranka ji padėjo man at­

sistoti.

Mes atsidūrėme prie išvykimo vartų likus valandai iki skrydžio

laiko.

- Ponia Lankaster, jūs stebėtinai punktualus žmogus, - tarė

Ogastas, sėsdamasis šalia manęs beveik tuščioje laukimo salėje.

- Na, turbūt todėl, kad techniškai nesu labai užsiėmusi, - pa­

sakė ji.

- Netgi labai užsiėmusi, - pareiškiau, nors man dingtelėjo,

kad pagrindinis mamos užsiėmimas esu aš. O dar santuoka su

mano tėčiu, - jis nelabai mokėjo tvarkyti piniginių reikalų, sam­

dyti santechnikų, gaminti valgio ir daryti kitų dalykų, nesusiju­

sių su darbu „Morris Property, Inc.“, - bet pirmaeilis jos rūpes­

tis buvau aš. Svarbiausia jos gyvenimo priežastis ir svarbiausia

mano gyvenimo priežastis buvo baisiai susipynusios.

Pildantis krėslams aplink išėjimą, Ogastas tarė:

- Prieš išskrendant noriu suvalgyti mėsainį. Gal ko atnešti?

127

John 6reen

- Ne, - atsakiau, - bet man tikrai patinka, jog nepasiduodi

pusrytinėms visuomenės normoms.

Jis suglumęs pakreipė galvą.

- Heizelė piktinasi, kad kiaušinienė tarsi uždaryta pusryčių

gete, - paaiškino mama.

- Nesmagu, kad visi aklai einame per gyvenimą susitaikę, jog

kiaušinienė neatskiriama nuo pusryčių.

- Noriu apie tai plačiau pasikalbėti, - tarė Ogastas. - Bet aš

alkanas kaip vilkas. Tuoj grįšiu.

Kai po dvidešimties minučių Ogastas negrįžo, paklausiau mamą,

ar jai neatrodo, kad kas nors negerai, bet ji vos teikėsi pakelti

akis nuo savo klaikaus žurnalo ir atsakė:

- Tikriausiai nuėjo į tualetą ar ką.

Laukimo salės darbuotoja priėjusi manąjį deguonies balioną

pakeitė kitu, priklausančiu oro uostui. Man buvo gėda, kad ši

moteris klūpo prieš mane ir visi spokso, todėl jai krapštantis pa­

rašiau Ogastui.

Jis neatsakė. Mama neatrodė susirūpinusi, bet man lindo į

galvą visokios baisybės, galinčios sužlugdyti kelionę į Amster­

damą (suėmimas, susižeidimas, nervinis priepuolis) ir vaideno­

si, kad tiksint minutėms krūtinėje darosi kažkas negera, nors ir

nevėžiška.

Pagaliau, kai moteris už bilietų stalo pranešė pradėsianti leisti

keleivius, kuriems reikia daugiau laiko, ir visi sutartinai atsisuko

į mane, pamačiau skubiai atšlubčiojant Ogastą su makdonaldo

maišeliu vienoj rankoj ir kuprine per petį.

- Kur buvai prapuolęs? - paklausiau.

128

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Atsiprašau, buvo siaubinga eilė, - tarė jis, siūlydamas man

ranką. Aš atsistojau įsikibusi į ją, ir mes nuėjome prie paankstin­

to išėjimo durų.

Taip ir jaučiau, kaip visi mus stebi, svarsto, kas mums yra ir

ar nuo to mirsime, ir kokia didvyrė mano mama, ir taip toliau.

Sergant vėžiu kai kada tai ir yra blogiausias dalykas: fiziniai ligos

požymiai tave išskiria iš kitų žmonių. Mes buvome nesutaikomai

kitokie, ir šitai niekada nebuvo taip akivaizdu, kaip mūsų triju­

lei žengiant tuščiu lėktuvu, stiuardesei užjaučiamai linkčiojant ir

rodant eiti į salono galą. Aš atsisėdau per vidurį, Ogastas prie

lango, mama - šalia tako. Man pasirodė, kad mama per plačiai

sėdi, ir pasislinkau prie Ogasto. Mes sėdėjome tiesiai už lėktuvo

sparno. Atidaręs maišelį, jis išvyniojo mėsainį.

- Apie kiaušinienę štai ką manau, - prabilo. - Priskyrimas

tik pusryčiams kiaušinienei suteikia tam tikro apeigiškumo, ar

ne? Šoninės ar čederio, nuo paplotėlių su įdaru iki pusrytinių

sumuštinių ir ant grotelių kepinto sūrio, gali gauti bet kur ir bet

kada, bet kiaušinienė - išskirtinis daiktas.

- Absurdas, - pasakiau. Žmonės pradėjo lipt į lėktuvą. Neno­

rėjau į juos spoksoti, todėl ėmiau žiūrėti kitur, vadinasi, į Ogastą.

- Aš tik sakau: gal kiaušinienė ir uždaryta pusryčių gete, bet

ji vis tiek ypatinga. Turi savo vietą ir laiką, visai kaip pamaldos.

- Tu žiauriai klysti, - pasakiau. - Pasidavei sentimentams,

kryželiu siuvinėtiems ant tėvų pagalvėlių. Įrodinėji, kad gležnas

ir retas daiktas yra nuostabiai gražus vien todėl, kad gležnas ir

retas. Tačiau tai melas, pats žinai.

- Tave sunku paguosti, - burbtelėjo Ogastas.

- Iš lengvos paguodos maža naudos, - tariau. - Kadaise pats

buvai reta ir gležna gėlė. Prisimink.

129

John Green

Valandėlę jis tylėjo.

- Tikrai moki mane užčiaupti, Heizele Greise.

- Mano privilegija ir atsakomybė, - atšoviau.

Nespėjau nusukti nuo jo akių, kai jis pasakė:

- Klausyk, atsiprašau, kad išėjau iš laukimo salės. Eilė mak-

donalde nebuvo tokia jau ilga. Aš tik... Tik nenorėjau sėdėti, kai

visi spokso į mus.

- Daugiausia į mane, - patikslinau. Pažiūrėjęs į Gasą niekada

nepasakysi, kad jis seniai serga, bet aš savo ligą nešiojuosi išo­

rėje, iš dalies todėl ir tapau namisėda. - Ogastas Votersas, kaip

pastebėjo charizmos žinovas, gėdijasi sėdėti šalia mergaitės su

deguonies balionu.

- Ne, nesigėdiju. Tiesiog kai kada žmonės mane užknisa.

O šiandien to nenoriu.

Netrukus jis išsitraukė iš kišenės ir atsidarė savo pakelį rū­

kalų. Po kelių sekundžių prie mūsų eilės pripuolė šviesiaplaukė

stiuardesė.

- Sere, šiame lėktuve negalima rūkyti. Jokiame lėktuve.

- Aš nerūkau, - paaiškino jis, įsikandęs cigaretę.

- Bet...

- Tai metafora, - paaiškinau. - Šitą žudikišką daiktą jis deda­

si į burną, bet nesuteikia jam galios žudyti.

Stiuardesė sutriko vos akimirką.

- Na, šios dienos skrydžio metu ši metafora draudžiama, -

nukirto ji. Gasas linktelėjęs įkišo cigaretę atgal į pakelį.

Pagaliau nuriedėjome pakilimo juosta, pilotas kreipėsi:

- Skrydžio palydovės, pasirenkite išvykti.

Sukriokė du milžiniški reaktyviniai varikliai, lėktuvas ėmė

įsibėgėti.

130

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Šitaip jaučiuosi su tavimi važiuodama mašina, - pasakiau,

jis nusišypsojo, bet sukandęs dantis, aš paklausiau:

- Okei?

Mes važiavome vis greičiau, staiga Gaso pirštai mėšlungiškai

suspaudė krėslo ranktūrį, jis išplėtė akis, aš uždėjau delną jam

ant rankos.

- Okei? - Jis nieko neatsakė, tik žiūrėjo paklaikusiomis aki­

mis, ir aš paklausiau: - Tu bijai skristi?

- Tuoj atsakysiu, - sumurmėjo jis. Lėktuvo nosis pakilo, ir

mes pakibom ore. Gasas žiūrėjo pro langą, kaip po mumis trau­

kiasi planeta, ir pagaliau pajutau, kad jo ranka po mano delnu

atsipalaidavo. Dirstelėjęs į mane vėl nusisuko į langą. - Mes

skrendame! - paskelbė jis.

- Niekada nesi skridęs lėktuvu?

Jis linktelėjo.

- ŽIŪRĖK! - beveik šūktelėjo rodydamas į langą.

- Aha, - suniurnėjau, - matau. Toks jausmas, jog esame lėk­

tuve.

- NIEKAS TAIP NEATRODĖ PER VISĄ ŽMONIJOS ISTO­

RIJĄ, - pareiškė jis. Jo entuziazmas buvo žavingas. Nesusilaikiu­

si pasilenkiau ir pakštelėjau jam į skruostą.

- Žinok, aš esu čia, - sušneko mama. - Sėdžiu šalia tavęs.

Tavo motina. Kuri laikė tave už rankytės, kai žengei pirmuosius

žingsnius.

- Aš tik draugiškai, - priminiau jai ir atsisukusi pabučiavau ir ją.

- Nepasakyčiau, jog taip jau draugiškai, - sumurmėjo Gasas,

kad girdėčiau. Kai po mano Didingo Mosto nustebęs, susijaudi­

nęs ir vis dar nekaltas Gasas išniro iš Metaforiškai Nusiteikusio

Ogasto, neatsispyriau tiesiogine prasme.

131

John Green

* * *

Detroitą pasiekėme greitai, ten mūsų laukęs elektromobilis

nuvežė mus prie skrydžio j Amsterdamą vartų. Tame lėktuve

ant visų krėslų nugarėlių buvo įtaisyti televizoriai, ir, pakilus

virš debesų, mudu su Ogastu taip juos nustatėme, kad savo

ekranuose kartu žiūrėtume tą pačią romantinę komediją. Bet,

nors labai stengėmės įjungti pradžią tą pačią akimirką, jo filmas

prasidėjo keliomis sekundėmis pirmiau už manąjį, todėl, kai tik

būdavo juokinga, jis jau kvatodavo, o aš dar tik išgirsdavau, iš

ko juoktis.

Mama turėjo grandiozinį planą: paskutines keletą skrydžio va­

landų miegosime, tada, nusileidę aštuntą valandą ryto, miestą

pasieksime pasirengę džiaugtis gyvenimu. Taigi filmui pasibai­

gus mama, Ogastas ir aš išgėrėme migdomųjų. Mama nulūžo po

kelių sekundžių, bet mes su Ogastu kurį laiką dar žiūrėjome pro

langą. Diena buvo giedra, ir, nors paties saulėlydžio negalėjome

matyti, matėme, kaip rausta dangus.

- Dieve, kaip gražu, - tariau lyg ir pati sau.

- „Patekėjusi saulė nepakeliamai plieskė į jos gęstančias

akis“, - pacitavo jis eilutę iš „Dievo rykštės11.

- Tačiau dabar saulė leidžiasi, o ne teka, - pasakiau.

- Kur nors teka, - atrėmė jis ir netrukus pridūrė: - Pastaba:

būtų fantastiška skristi supergreitu lėktuvu, galinčiu vytis saulė­

tekį aplink pasaulį.

- Ir aš tada ilgiau gyvenčiau. - Jis pašnairavo į mane. - Na,

žinai, dėl reliatyvumo ar dar ko. - Jis vis tiek žiūrėjo sutrikęs. -

Greitai judėdami senstame lėčiau negu stovėdami vietoj. Taigi

dabar mums laikas bėga lėčiau negu žmonėms žemėje.

132

DĖL MŪSŲ LIKIMO IR 2VAIG20ĖS KALTOS

- Koledžo panelės, - atsiduso jis. - Jau tokios mokytos...

Aš užverčiau akis. Jis dunkstelėjo keliu (tikruoju) man į kelį,

tada aš savo keliu irgi dunkstelėjau į jo kelį.

- Ima miegas? - paklausiau.

- Nė trupučio neima, - atsakė jis.

- Ir manęs neima.

Migdomieji ir vaistai manęs neveikė taip kaip normalių

žmonių.

- Nori pažiūrėti dar vieną filmą? - paklausė jis. - Yra filmas

su Heizelės eros Portman.

- Noriu žiūrėti tai, ko tu dar nematęs.

Galų gale pradėjome žiūrėti „300“, karišką filmą apie tris

šimtus spartiečių, kurie gynė Spartą gal nuo milijardo puolan­

čių persų. Ir vėl Ogasto filmas prasidėjo pirma manojo, todėl po

kelių minučių, išgirdusi: „Velnias!" ar: „Kaip nesiseka!*4, kai kas

nors būdavo žiauriai nukaunamas, aš pasilenkdavau per ranktū­

rį ir padėdavau galvą jam ant peties, kad matyčiau jo ekraną ir

filmą galėtume žiūrėti kartu.

„300“ pasakojo apie būrį iki pusės nuogų ir kūnus aliejumi

išsitepusių žaliūkų, tačiau jie mosavo kardais be jokios apčiuo­

piamos naudos. Persų ir spartiečių lavonų krūvos augo, bet aš

taip ir nesupratau, kodėl persai tokie blogi, o spartiečiai tokie

šaunuoliai. „Dabarties pasaulio specializacija, - buvo rašoma

„Dievo rykštėje11, - yra mūšiai, kuriuose niekas nepraranda nie­

ko vertingo, išskyrus, be abejonės, gyvybę." Šitie žodžiai tiko ir

filmo titanams.

Filmui baigiantis beveik visi jau negyvi, ir ateina beprotiška

akimirka, kai spartiečiai ima krauti iš žuvusiųjų sieną. Negy­

vėliai tampa milžiniška kliūtimi persų kelyje į Spartą. Man šis

133

John Green

baisus vaizdas pasirodė perdėtas, todėl nusukusi akis paklau­

siau Ogastą:

- Kaip manai, kiek yra mirusiųjų?

Jis tik mostelėjo mane tildydamas.

- Ša, pats įdomumas.

Puolantys persai turėjo lipti per mirties sieną, o spartiečiai

įstengė įsitvirtinti kalvoje virš lavonų kalno; lavonai tebebuvo

kraunami, kankinių siena vis augo, buvo vis sunkiau ją įveikti,

todėl visi tik švaistėsi kardais/laidė strėles, o nuo Mirties kalno

tekėjo kraujo upės, ir 1.1.

Pakėlusi galvą nuo jo peties valandėlę pamiršau kruviną

veiksmą ir žiūrėjau, kaip Ogastas žiūri filmą. Visą laiką šypso­

damas savo klouniška šypsena. Aš prisimerkusi žvelgiau į savo

ekraną, kuriame persų ir spartiečių lavonų kalnas tebeaugo.

Kai persai pagaliau įveikė spartiečius, vėl žvilgtelėjau į Ogastą.

Nors gerieji vyrukai ką tik pralaimėjo, Ogastas, atrodo, džiau­

gėsi. Vėl prisiglaudžiau prie jo peties, bet neatsimerkiau, kol

nesibaigė mūšis.

Slenkant titrams, jis nusiėmė ausines ir tarė:

- Atsiprašau, buvau įsijautęs į aukos taurumą. Ką tu sakei?

- Kaip manai, kiek yra mirusiųjų?

- Atseit kiek išgalvotų žmonių žuvo tame išgalvotame mūšy­

je? Per mažai, - pajuokavo jis.

- Ne, aš turiu galvoje iš viso pasaulyje. Kaip manai, kiek iš

viso yra Žemėje mirusių žmonių?

- Lyg tyčia žinau atsakymą į tavo klausimą, - tarė jis. - Že­

mėje gyvena septyni milijardai, o mirusiųjų apie devyniasdešimt

aštuonis milijardus.

134

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR 2VAIfi20£S KALTOS

- Ooo... - numykiau. Maniau, kad, gyventojų skaičiui taip

sparčiai daugėjant, gyvųjų galbūt yra daugiau negu visais laikais

mirusių.

- Kiekvienam gyvam žmogui tenka apie keturiolika mirusių­

jų, - pridūrė jis. Titrai tebesirito. Turbūt visiems tiems lavonams

atpažinti reikėjo baisybės laiko. Mano galva tebegulėjo ant jo

peties. - Prieš porą metų gilinausi į šią temą, - kalbėjo Ogas­

tas. - Man pasidarė įdomu, ar gali būti prisimenamas kiekvienas

mirusysis. Tarkime, jei susiorganizuotume ir kiekvienam gyva­

jam priskirtume tam tikrą negyvėlių skaičių, ar pakaktų gyvųjų

visiems mirusiesiems prisiminti?

- Tai ar pakaktų?

- Žinoma, juk kiekvienas gali išvardyti keturiolika mirusių

žmonių. Bet mes esame neorganizuoti gedėtojai, todėl daugybė

žmonių prisimena tik Šekspyrą, bet niekas neprisimena žmo­

gaus, apie kurį jis rašė penkiasdešimt penktame sonete.

- Taigi... - burbtelėjau.

Valandėlę tylėjome, paskui jis paklausė:

- Gal nori ką paskaityti?

Aš patvirtinau. Poezijos seminarui skaitinėjau tokią ilgą Ale­

no Ginsbergo poemą „Riksmas*1, o Gasas iš naujo skaitė „Dievo

rykštę**.

- Ar gera? - po valandėlės paklausė jis.

- Poema? - pasitikslinau.

- Aha.

- Taip, puiki. Šios poemos veikėjai vartoja dar daugiau nar­

kotikų negu aš. O kaip „Dievo rykštė**?

- Tebėra nuostabi, - atsakė jis. - Paskaityk man.

135

John Green

- Tokia poema nelabai tinka skaityti sėdint šalia miegančios

motinos. Matai, joje kalbama apie pederastiją ir „angelų dul­

kes", - paaiškinau.

- Ką tik pasakei du mano mėgstamiausius užsiėmimus. Ge­

rai, paskaityk man ką nors kita.

- Hm, aš nieko kito neturiu.

- Labai blogai. Aš taip nusiteikęs poezijai. Gal ką nors moki

atmintinai?

- „Gal jau eikime pagaliau, - nervingai pradėjau Elioto poe­

mą, - / Vakaras danguj alsuoja vis lėčiau, / Tarsi eteriu užmig­

domas ligonis.'*

- Neskubėk, - paprašė jis.

Mane suėmė drovumas kaip ir tada, kai jam pirmą kartą pa­

sakiau apie „Dievo rykštę".

- Na, gerai. Gerai. „Eikime per ištuštėjusias gatves, / Pro šur­

muliuojančias landas, / Palei pigias vienos nakties užeigėles / Ir

alines austrių geldelėm apkreiktom grindim; / Eikime gatvėmis,

pabodusiomis tarsi begalinis ginčas, / Klastingai stumiantis už­

duoti triuškinantį klausimą... / Oi, tik neklauskite: „Kas bus?“ /

Greičiau jau einam į svečius."

- Aš tave myliu, - tyliai tarė jis.

- Ogastai, - sudraudžiau jį.

- Myliu, - pakartojo jis. Žiūrėjo į mane, mačiau, kaip jo akių

kertelėse susimetė raukšlikės. - Aš tave myliu ir neketinu atsi­

sakyti paprasto malonumo sakyti tiesą. Aš tave myliu ir žinau,

jog meilė yra tik šauksmas tyruose, o užmarštis neišvengiama

ir visi esame pasmerkti, ir ateis diena, kai visi mūsų darbai virs

dulkėmis, žinau, jog saulė praris vienintelę mūsų turimą žemę, ir

vis tiek tave myliu.

136

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Ogastai, - sumurmėjau neįsivaizduodama, ką dar pasaky­

ti. Jaučiausi, lyg manyje viskas kiltų į viršų, lyg skęsčiau keistai

skausmingame džiaugsme, bet neįstengiau ištarti jam to paties.

Nieko neįstengiau ištarti. Tik žiūrėjau į jį leisdama jam žiūrėt į

mane, pagaliau jis linktelėjo, papūtė lūpas ir nusisukęs atrėmė

galvą į langą.

11 SKYRIUS

M anau, jis užmigo. Galų gale užmigau ir aš, o pabudau lėktu­

vui leidžiantis. Burnoje buvo baisus skonis, stengiausi neprasi­

žioti, kad neapnuodyčiau keleivių.

Pažvelgiau j Ogastą, žiūrintį pro langą, ir, kai panirome po

žemai karančiais debesimis, atsisėdau tiesiai norėdama pama­

tyti Nyderlandus. Žemė atrodė skendinti vandenyne, mažus ža­

lumos stačiakampius iš visų pusių supo kanalai. Mes nutūpėme

irgi lygiagrečiai su kanalu, tarsi būtų buvę du kilimo ir leidimo­

si takai: vienas mums, o kitas - vandens paukščiams.

Atsiėmę bagažą ir perėję muitinę sulipome į taksi, vairuoja­

mą tokio papurtusio plikio, tobulai kalbančio angliškai - netgi

geriau už mane.

- „Filosoof“ viešbutis, - pasakiau.

- Jūs amerikiečiai? - paklausė jis.

- Taip, - atsakė mama. - Mes iš Indianos.

- Indiana, - tarė jis. - Pavagiama iš indėnų žemė, bet palie­

kamas jų vardas, taip?

- Panašiai, - tarė mama.

Taksi įsiliejo į eismą, ir mes įsukome į plentą su daugybe

138

DEL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

mėlynų rodyklių, kuriose į akis krito daugybė dvigubų balsių:

Oosthuizen, Haarlem. Palei plentą mylių mylias driekėsi tuščios

lygumos, retkarčiais paįvairinamos didžiuliais korporacijų cen­

trais. Žodžiu, Olandija buvo panaši į Indianapolį, tik automobi­

liai mažesni.

- Čia Amsterdamas? - paklausiau vairuotoją.

- Taip ir ne, - atsakė jis. - Amsterdamas kaip medžio rievės:

kuo arčiau šerdies, tuo senesnės.

Miestas išniro staigiai: plentas baigėsi, ir štai jau stovi mano

vaizduotės namų eilės, palinkusios prie kanalų, visur zuja dvi­

račiai, kavinės skelbia: DIDELIS RŪKOMASIS. Važiuojant per

kanalą, nuo tilto viršaus vandenyje mačiau dešimtis gyvenamųjų

valčių. Nė iš tolo nepanašu į Ameriką. Panašu į seną paveikslą,

tačiau tikra, - ryto šviesoje viskas skausmingai idiliška, - ir aš

pamaniau, kaip būtų nuostabiai keista gyventi mieste, kur be­

maž viskas pastatyta jau mirusių žmonių.

- Ar šie pastatai labai seni? - paklausė mama.

- Daugelis namų palei kanalus pastatyti Aukso amžiuje, sep­

tynioliktame šimtmetyje. Mūsų miesto turtinga istorija, nors

daugumai turistų rūpi tik raudonųjų žibintų kvartalas. - Jis pa­

tylėjo. - Kai kurie jų Amsterdamą laiko nuodėmės miestu, bet

iš tikrųjų tai laisvės miestas. O kur laisvė, ten dauguma žmonių

randa nuodėmę.

Visi „Filosoof “ viešbučio kambariai buvo pavadinti filosofų gar­

bei: mudvi su mama apsistojome pirmame aukšte, Kirkegoro

kambaryje, Ogastas - virš mūsų, Heidegerio kambaryje. Mūsų

numeris buvo mažas: dvigulė lova, pristumta prie sienos, su

mano deguonies koncentratoriumi, prie lovos galo - keliolika

139

John Green

pripildomų deguonies balionų. Be šios įrangos, dar stovėjo dul­

kių prisigėręs senas, išmargintas turkiškais raštais krėslas įdubu­

sia sėdyne, rašomasis stalas, ant sienos šalia lovos kabėjo lentyna

su Sioreno Kirkegoro raštais. Ant stalo radome pintinę, prikrau­

tą Džinų dovanų: klumpių, oranžinių marškinėlių, šokoladukų

ir kitokių gėrybių.

„Filosoof“ buvo visai šalia Vondelparko, garsiausio Amster­

dame. Mama norėjo pasivaikščioti, bet aš buvau nežmoniškai

išvargusi, tad ji įjungė „BiPAP“ ir uždėjo man deguonies kaukę.

Nekenčiau kalbėti su šituo daiktu, bet pasakiau:

- Eik sau į parką, aš pabudusi pašauksiu.

- Gerai. Saldžių sapnų, vaikeli.

Bet kai po kelių valandų pabudau, ji sėdėjo tame senutėliame

krėsle ir skaitė kelionių vadovą.

- Rytas, - tariau.

- Kad ne, vakaras, - pasakė ji ir atsidusdama pakilo iš krėslo.

Priėjusi prie lovos įdėjo į vežimėlį balioną ir prijungė jį prie ka-

niulės, aš nusiėmiau kaukę ir įsikišau į nosį kaniulės kaištelius. Ji

nustatė pustrečio litro per minutę, taigi balioną reikės keisti po

šešių valandų, tada atsikėliau. - Kaip jautiesi? - paklausė ji.

- Gerai, - atsakiau. - Puikiai. Ar patiko Vondelparkas?

- Nebuvau, - atsakė ji. - Bet viską apie jį perskaičiau vadove

po Amsterdamą.

- Mama, nebuvo reikalo čia sėdėti.

Ji gūžtelėjo.

- Žinau. Bet norėjau. Man patinka žiūrėti, kaip tu miegi.

- Pasakė iškrypėlis. - Ji nusijuokė, bet man tebebuvo nege­

ra. - Aš tik noriu, kad tu smagiai leistum laiką, aišku?

140

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Gerai, šįvakar smagiai praleisiu laiką. Būsiu paikiojančia

mama, kol judu su Ogastu vakarieniausite restorane.

- Be tavęs? - paklausiau.

- Taip, be manęs. Matai, jums rezervuotas staliukas kažko­

kiame „Oranjee“ restorane, - atsakė ji. - Suorganizavo pono van

Hauteno padėjėja. Vadove rašoma, kad labai prašmatnus. Čia

pat už kampo yra tramvajų stotelė. Ogastas žino, kur važiuoti.

Galėsite lauke pavalgyti, pažiūrėti, kaip plaukia valtys. Bus pui­

ku. Labai romantiška.

- Mama...

- Tik taip sakau. Kuo apsirengsi? Gal paplūdimio suknele?

Kam nors gal atrodytų beprotybė: svetimame mieste, garsė-

jančiame palaidumu, motina šešiolikmetę dukterį išleidžia vie­

ną su septyniolikmečiu vaikinu. Tačiau tai irgi šalutinis mirimo

poveikis: aš negaliu nei bėgti, nei šokti ar valgyti azoto turtingų

valgių, bet laisvės mieste esu viena laisviausių jo gyventojų.

Ant timpių tikrai apsivilkau paplūdimio suknelę - su gėly­

tėmis mėlyname dugne, plevenančią iki kelių, pirktą „Forever

21“, apsiaviau bateliais be užkulnių, nes man patiko būti daug

žemesnei už jį. Absurdiškai mažytėje vonioje kurį laiką kariavau

su plaukais, susivėlusiais po miego, kol pagaliau viskas daugmaž

atitiko Natali Portman įvaizdį pirmame naujojo amžiaus dešimt­

metyje. Lygiai šeštą (namie vidurdienis) į duris pasibeldė.

- Kas ten? - paklausiau. Viešbutyje „Filosoof“ durys neturė­

jo akučių.

- Okei, - atsiliepė Ogastas. Iš balso supratau, kad burnoje

cigaretė. Pažvelgiau į save. Suknelė atidengė raktikaulius ir šiek

tiek žemiau, ko Ogastas dar nebuvo matęs. Jokiu būdu nepasa­

kysi, kad nepadoru ar ką, bet aš niekada nesu atidengusi tiek

141

John Green

odos. (Mama šiame fronte laikėsi moto, kuriam pritariu: „Lan-

kasterių moterys neapnuogina pilvo.11)

Atidariau duris. Ogastas vilkėjo juodą kostiumą siaurais atla­

pais, puikiai pasiūtą, su melsvais išeiginiais marškiniais ir siauru

juodu kaklaraiščiu. Nešypsančių lūpų kertelėje karojo cigaretė.

- Heizele Greise, atrodai fantastiškai.

- Aš... - žioptelėjau. Maniau, tolesni žodžiai patys išplauks su

oru, einančiu per balso stygas, ir sudarys sakinį, tačiau to neįvy­

ko. Pagaliau pasakiau: - Jaučiuosi netinkamai apsirengusi.

- A, dėl šitos suknytės? - šypsodamas paklausė jis.

- Ogastai, - man už nugaros prabilo mama, - atrodai nepa­

prastai gražus.

- Dėkui, ponia.

Jis pasiūlė man ranką. Įsikibau dirstelėdama į mamą.

- Lauksiu vienuoliktą, - įspėjo ji.

Plačioje judrioje gatvėje laukdama pirmo tramvajaus Ogastą pa­

klausiau:

- Turbūt su šituo švarku eini į laidotuves?

- Kad ne. Tas kostiumas ne toks gražus.

Privažiavo mėlynas baltas tramvajus, Ogastas padavė vairuo­

tojui mūsų korteles, tas paaiškino, kad turime jas prikišti prie

štai to apskrito jutiklio. Mums einant per prisigrūdusį tramvajų,

atsistojęs senukas pasisiūlė užleisti mums vietą, kad galėtume at­

sisėsti kartu, bandžiau jam pasakyti, jog nereikia, bet jis atkakliai

rodė į sėdynę. Važiavome tris stoteles, aš sėdėjau persilenkusi

per Gasą, kad galėtume drauge žiūrėti pro langą.

Rodydamas į medžius, Ogastas paklausė:

- Matai?

142

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

Mačiau. Palei kanalus visur augo guobos, nuo jų skriejo

sėklos. Bet jos neatrodė kaip sėklos. Atrodė kaip išblukę mi­

niatiūriniai rožių žiedlapiai. Šie blyškūs žiedlapiai lėkė nešami

vėjo lyg paukščių būriai - tūkstančių tūkstančiai jų, tikra pava­

sario pūga.

Mums užleidęs vietą senukas pastebėjo, kaip mes žiūrime, ir

tarė:

- Amsterdamo pavasarinis sniegas. Sveikindamos pavasarį,

iepen žarsto konfeti.

Mes persėdome į kitą tramvajų ir dar po keturių stotelių pri­

važiavome gatvę, kurią kirto nuostabiai gražus kanalas: vande­

nyje ribėjo senovinio tilto ir vaizdingų pastatų atspindžiai.

„Oranjee“ buvo už kelių žingsnių nuo stotelės: restoranas vie­

noje gatvės pusėje, staliukai lauke - kitoje, ant betono iškyšos

prie pat kanalo krašto. Mudviem su Ogastu artinantis, adminis­

tratorės akys nušvito.

- Ponas ir ponia Votersai?

- Turbūt, - sumurmėjau.

- Jūsų vietos ten, - tarė ji, rodydama į siaurą staliuką kitoje

gatvės pusėje, stovintį vos keli coliai nuo kanalo. - Šampanas -

mūsų dovana.

Šypsodami susižvelgėme. Perėjus gatvę, Gasas ištraukė man

kėdę ir atsisėdus padėjo ją pristumti. Ant baltai užtiesto mūsų

staliuko tikrai stovėjo dvi šampano taurės. Lengvą oro žvarbu­

mą puikiai atsvėrė saulė; iš vienos pusės pro šalį važiavo dvirati­

ninkai - gerai apsirengę vyriškiai ir moterys, grįžtantys iš darbo,

nepaprastai patrauklios šviesiaplaukės mergaitės, šonu sėdinčios

ant draugų dviračių bagažinių, mažučiai vaikiukai be jokių šal­

mų, besikratantys plastikinėse kėdutėse tėvams už nugarų. Iš kito

143

John Green

šono kanalo vandenį klojo milijonai sėklų konfeti. Pririšti prie

mūrinių krantų sūpavosi laiveliai, iki pusės pilni lietaus vandens,

kai kurie beveik panirę. Toliau kanale mačiau ant pontonų siū­

buojant gyvenamąsias valtis, o viduriu mūsų link tingiai plaukė

plokščiadugnis laivelis, pristatytas šezlongų ir su muzikiniu cen­

tru. Ogastas paėmė taurę, pakėlė. Aš irgi paėmiau, nors niekada

nesu nieko gėrusi, tik kartais siurbtelėdavau tėčio alaus.

- Okei, - tarė jis.

- Okei, - tariau, ir mes susidaužėme. Aš gurkštelėjau. Smul­

kučiai burbuliukai ištirpo burnoje ir nukeliavo šiaurės kryptimi,

į smegenis. Saldu. Gaivu. Gardu. - Tikrai skanu. - Niekada ne­

buvau gėrusi šampano.

Priėjo petingas jaunas padavėjas garbanotais šviesiais plau­

kais. Gal aukštesnis net už Ogastą.

- Ar žinote, - paklausė žavingu akcentu, - ką Domas Perin-

jonas pasakė išradęs šampaną?

- Ne, - atsakiau.

- Jis susišaukė kitus vienuolius. „Greičiau ateikite, aš ragau­

ju žvaigždes." Sveiki atvykę į Amsterdamą. Norite susipažinti su

valgiaraščiu ar užsisakysite firminį patiekalą?

Pasižiūrėjau į Ogastą, jis į mane.

- Firminis būtų puiku, bet Heizelė vegetarė.

Ogastui apie tai užsiminiau vos kartelį, tą dieną, kai susipa­

žinome.

- Ne kliūtis, - pasakė padavėjas.

- Tada nuostabu. O ar galima daugiau šito paties? - paklausė

Gasas apie šampaną.

- Žinoma, - atsakė padavėjas. - Šį vakarą, jaunieji bičiuliai,

uždarėme į butelius visas žvaigždes. Oi, konfeti! - tarė jis, nuo

144

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

mano nuogo peties lengvai nubraukdamas sėkliukę. - Daug

metų nebuvo tokios gausybės. Visur jų pilna. Labai nemalonu.

Padavėjas dingo. Mes žiūrėjome, kaip konfeti atlekia iš dan­

gaus, su vėju skrenda pažeme ir sukrinta j kanalą.

- Sunku patikėti, kad kam nors gali atrodyti nemalonu, - po

kurio laiko pasakė Ogastas.

- Žmonės visada apsipranta su grožiu ir jo nebepastebi.

- Aš su tavim dar neapsipratau, - šypsodamas tarė jis. Paju­

tau, jog raustu. - Ačiū, kad skridai su manim į Amsterdamą.

- Ačiū, kad leidai pagrobti savo norą, - pasakiau.

- Ačiū, kad apsivilkai tokią iš koto verčiančią suknelę, - tarė

jis. Aš papurčiau galvą stengdamasi nesišypsoti. Nenorėjau būti

granata. Kita vertus, juk jis supranta, ką daro, ar ne? Jis irgi gali

pasirinkti. - Ei, kaip baigiasi ta poema? - paklausė jis.

- Kokia?

- Kurią man deklamavai lėktuve.

- Aa, „Prafrokas“? Baigiasi taip: „Mes užsibuvom vandenyno

menėse, / Svečiuos pas sirenas, raudonais dumbliais vainikuotas,

/ Bet mus išbudino žmonių balsai - ir mes paskendome.“

Ogastas išsitraukė cigaretę, pastukseno filtru j stalą.

- Kvaili žmonių balsai visada viską sugadina.

Priėjo padavėjas, atnešė dar dvi taures šampano ir tai, ką jis

pavadino „belgiškais baltais šparagais su levandų užpilu*.

- Ir aš iki tol nesu gėręs šampano, - pasakė Gasas jam nuė­

jus. - Jeigu kartais ką pamanei. Taip pat nesu valgęs baltų špa-

ragų.

Paragavau pirmą kąsnelį.

- Nepaprasta, - patikinau jį.

Jis atsikando, nurijo.

145

John Green

- Dieve... Jeigu šparagai visada būtų tokio skonio, ir aš tap­

čiau vegetaru.

Prie mūsų lakuota medine valtimi priplaukė keletas žmonių.

Vienas jų, moteris šviesiais garbanotais plaukais, kokių trisde­

šimties metų, gurkštelėjo savo alaus, tada kilstelėjo bokalą mūsų

pusėn ir kažką sušuko.

- Mes nekalbam olandiškai! - šūktelėjo jai Gasas.

Vienas jų išvertė jos žodžius:

- Kokia graži gražuolių pora!

Valgis buvo toks skanus, kad su kiekvienu nauju patiekalu mūsų

pašnekesys vis labiau virto padrikais to gardumo pašlovinimais:

- Noriu, kad šitas rizotas su violetinėmis morkomis taptų

žmogumi, tada galėčiau nusivežt jį j Las Vegasą ir už jo ištekėti.

- Kvapiųjų pelėžirnių šerbete, esi neįsivaizduojamai puikus.

Gaila, kad neatėjau alkanesnė.

Po koldūnų su jaunučių česnakų laiškais, pagardintais rudųjų

garstyčių lapeliais, padavėjas pranešė:

- Toliau desertas. Gal pirma dar žvaigždžių?

Aš papurčiau galvą. Man pakako dviejų taurių. Buvau ne­

paprastai atspari antidepresantams ir nuskausminamiesiems;

šampanas nebuvo išimtis - jaučiausi užkaitusi, bet nė kiek ne-

apsvaigusi. Aš ir nenorėjau apgirsti. Tokių vakarų kaip šis retai

pasitaiko, norėjau jį aiškiai prisiminti.

- Hmmm... - sumurkiau padavėjui nuėjus; Ogastas, pašai­

piai šypsodamas, žiūrėjo į vieną kanalo galą, aš - į kitą. Žiūrėti

buvo į ką, todėl tyla neslėgė, bet norėjau, kad viskas būtų tobu­

la. Gal ir buvo tobula, bet neapleido jausmas, jog kažkas stengė­

si inscenizuoti mano įsivaizduotą Amsterdamą, todėl neįsten­

146

DEL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

giau pamiršti, kad ši vakarienė, kaip ir pati kelionė, - vėžininkų

privilegija. Norėjau, kad mudu jaukiai šnekėtumės ir juoktumės

taip pat kaip namie, sėdėdami ant sofos, bet po viskuo slypėjo

įtampa.

- Šituo kostiumu nevaikštau į laidotuves, - pagaliau prabilo

jis. - Kai sužinojau diagnozę... Supranti, buvo pasakyta, jog tiki­

mybė pagyti - aštuoniasdešimt penki procentai. Žinau, tikimybė

didžiulė, bet vis tiek man atrodė kaip rusiška ruletė. Įsivaizduok,

turėjau pusmetį ar metus kęsti pragarą, netekti kojos ir galų gale

vis tiek galėjo nepadėti, supranti?

- Suprantu, - atsakiau, nors iš tikrųjų nesupratau. Aš visada

buvau mirtina ligonė, viso gydymo tikslas tebuvo pratęsti gy­

venimą, o ne išgydyti. Falanksiforas mano ligos istorijai suteikė

dviprasmiškumo, bet aš skyriausi nuo Ogasto: paskutinis mano

gyvenimo skyrius jau buvo aiškiai įrašytas diagnozėje. Gasas,

kaip ir daugelis išgyvenusiųjų, visą laiką jautė netikrumą.

- Tai va, - kalbėjo jis, - aš perėjau visą tą dalyką, kuris va­

dinasi būti pasirengusiam. Kraun Hile įsigijome sklypą, vieną

dieną su tėčiu nuvažiavę išrinkome vietą kapui. Suplanavome

visas laidotuves, viską, paskui prieš pat operaciją paklausiau

tėvų, ar negalėčiau nusipirkti kostiumo, tikrai gražaus, jei kar­

tais nepavyktų. Na, bet taip ir nebuvo progos juo pasipuošti. Iki

šio vakaro.

- Vadinasi, čia tavo įkapių kostiumas.

- Tikrai taip. O tu neturi įkapių?

- Turiu, - atsakiau. - Suknelę, kurią nusipirkau penkiolikto

gimtadienio šventei. Bet aš jos nesivelku eidama į pasimatymus.

Jo akys sužibo.

- Taigi šįvakar mūsų pasimatymas? - paklausė jis.

147

John Green

Aš susigėdusi nuleidau akis.

- Nespausk manęs.

Abu jau buvome prisivalgę, tačiau desertas - purus kremo kal­

nelis, aplink apdėtas pasiflorų vaisiais, - pernelyg viliojo bent

paragauti, todėl valandėlę knebinėjome desertą bandydami vėl

prisišaukti alkį. Saulė kaip mažas vaikas spyriojosi ir nė už ką

nėjo gultis: pusė devynių, o dar šviesu.

Nei iš šio, nei iš to Ogastas paklausė:

- Ar tu tiki amžinuoju gyvenimu?

- Manau, „amžinas" yra netiksli sąvoka, - atsakiau.

Jis vyptelėjo.

- Taigi ir tu esi netiksli sąvoka.

- Žinau. Todėl ir esu pašalinama iš eilės.

- Nejuokinga, - tarė jis, žiūrėdamas į gatvę. Pravažiavo dvi

merginos, viena sėdėjo ant bagažinės.

- Liaukis, aš tik pajuokavau.

- Mintis, kad tu pašalinama iš eilės, man nekelia juoko. Bet

rimtai - ar tiki pomirtiniu gyvenimu?

- Ne, - atsakiau, bet pasitaisiau: - Na, gal taip griežtai nesa­

kyčiau „ne“. O tu?

- Taip, tikiu, - tvirtai atsakė jis. - Neabejotinai. Ne, ne tokiu

dangumi, kuriame visi jodinėja vienaragiais, skambina arfomis

ir gyvena debesų pilyse. Tačiau taip. Aš tikiu Kažkuo didžiąja

raide. Visada tikėjau.

- Nejaugi? - nustebau. Tikėjimą dangumi, atvirai kalbant, vi­

sada siejau su protiniu atsilikimu. Tačiau Gasas nebuvo kvailas.

- Taigi, - tyliai tarė jis. - Aš tikiu eilute iš „Dievo rykštės":

„Patekėjusi saulė nepakeliamai plieskė į jos gęstančias akis." Ma­

148

DEL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

nau, ši patekėjusi saulė - tai Dievas, jo šviesa nepakeliamai ryški

ir jos akys gęsta, tačiau dar neužgesusios. Netikiu, kad grįžtu­

me vaidentis, guosti gyvųjų ar dar kokiu tikslu, bet, manau, kuo

nors vis tiek virsime.

- Tačiau tu bijai užmaršties.

- Žinoma, bijau žemiškosios užmaršties. Bet, nors nenoriu

kalbėti kaip mano tėvai, tikiu, kad žmonės turi sielą, ir tikiu sielų

išlikimu. Užmaršties baimė kas kita, tai baimė, kad neįstengsiu

nieko atiduoti mainais už gyvenimą. Jeigu tavo gyvenimas nėra

tarnystė kokiam nors didesniam gėriui, turi bent jau mirti tokia

mirtimi, kuri pasitarnautų tam didesniam gėriui, aišku? Bet bi­

jau, kad mano ir gyvenimas, ir mirtis galbūt nieko neverti.

Aš tik papurčiau galvą.

- Ką? - paklausė jis.

- Ta tavo manija... na, kad reikia mirti dėl kokio nors tikslo

ar paliekant kokį didį savo didvyriškumo ženklą arba dar ką...

Tiesiog keista.

- Kiekvienas nori nepaprasto gyvenimo.

- Ne kiekvienas, - atšoviau nepajėgdama paslėpti susierzinimo.

- Tu pyksti?

- Aš tik... - tariau, bet taip ir neužbaigiau sakinio. - Tik, -

pakartojau. Tarp mudviejų mirkčiojo žvakė. - Žema sakyti, jog

šio to vertas tik tas gyvenimas, kuris gyvenamas dėl kokio nors

tikslo arba jeigu jį užbaigia mirtis dėl ko nors. Tikrai žema taip

sakyti man.

Kažkodėl jaučiausi lyg mažas vaikas ir, norėdama parodyti,

jog man tai nelabai svarbu, pakabinau deserto.

- Atleisk, - tarė jis. - Aš taip nenorėjau. Kalbėjau tik apie

save.

149

John Green

- Kurgi ne, - burbtelėjau.

Daugiau deserto nelindo. Bijojau, kad nesusivemčiau, dieva­

ži, nes pavalgiusi dažnai vemdavau. (Ne nuo bulimijos, nuo vė­

žio.) Pastūmiau lėkštę Gasui, bet jis papurtė galvą.

- Atleisk, - pakartojo siekdamas per staliuką mano rankos.

Aš leidau. - Žinok, galiu būti dar blogesnis.

- Kaip? - paerzinau jį.

- Žinok, Heizele, mano tualete virš klozeto kabo kaligrafiškai

išrašytas šūkis: „Kasdien maudykis Dievo žodžių paguodoje."

Taigi galiu būti daug blogesnis.

- Skamba nehigieniškai, - pasakiau.

- Galėčiau būti blogesnis.

- Galėtum būti blogesnis.

Nusišypsojau. Tikrai jam patinku. Gal aš save įsimylėjusi ar

ką, tačiau tai suvokus, tą akimirką „Oranjee" restorane, jis man

ėmė dar labiau patikti.

Atėjęs nunešti deserto, padavėjas pasakė:

- Jūsų vakarienę apmokėjo ponas Peteris van Hautenas.

Ogastas nusišypsojo.

- Šitas Peteris van Hautenas - visai neblogas vyrukas.

Temstant ėjome kanalo krantu. Per kvartalą nuo „Oranjee" su­

stojome prie suoliuko, apsupto prirakintais ir vienas su kitu su­

rakintais dviračiais. Susėdome susiglaudę, žvelgdami į kanalą, jis

apkabino man pečius.

Mačiau šviesos pašvaistę virš raudonųjų žibintų kvartalo.

Nors kvartalas raudonųjų žibintų, pašvaistė keistai žalsva. Įsi­

vaizdavau, kaip siauromis jo gatvelėmis šlitinėja tūkstančiai tu­

ristų, girtų ir apsvaigusių nuo narkotikų.

150

DEL MŪSŲ LIKIMO IR 2VAIG2DES KALTOS

- Negaliu patikėti, kad rytoj jis mums viską pasakys, - ta­

riau. - Peteris van Hautenas papasakos garsiąją neparašytą ge­

riausios pasaulyje knygos pabaigą.

- Be to, apmokėjo mūsų vakarienę, - pridūrė Ogastas.

- Man vis atrodo, kad prieš pasakodamas jis mus apieškos, ar

neturime kokio magnetofono. Tada svetainėje atsisės tarp mūsų

ant sofos ir pašnibždės, ar Anos mama ištekėjo už Olando Tul-

pininko.

- Nepamiršk burunduko Sizifo, - priminė Ogastas.

- Žinoma, ir kokio likimo sulaukė burundukas Sizifas. - Pa­

silenkusi pažvelgiau j vandenį. Net juokinga, kiek kanaluose

guobų žiedlapių. - Tęsinys tik mudviem, - pasakiau.

- Pabandysi spėti? - paklausė jis.

- Tikrai nežinau. Gal tūkstantį kartų viską pergalvojau. Kas

kartą skaitant atrodydavo vis kitaip. Supranti? - Jis linktelėjo. -

Gal turi kokią teoriją?

- Aha. Nemanau, kad Olandas Tulpininkas būtų apgavikas,

bet vis dėlto nėra toks turtingas, koks apsimeta. Dar manau,

kad Anai mirus jos mama išvyksta su juo į Olandiją tikėdamasi

visam laikui ten įsikurti, bet nepavyksta, mat ją traukia gyventi

kuo arčiau tos vietos, kur buvo jos duktė.

Nežinojau, kad jis tiek daug galvojo apie knygą, kad „Dievo

rykštė" Gasui buvo svarbi savaime, šalia to, kad aš jam patinku.

Apačioj į akmenines kanalo sienas tyliai pliuškeno vanduo;

dviračiais pralėkė būrelis draugų, greitakalbe šūkalodami gomu-

rine olandiška tartimi; nedaug ilgesnės už mane valtelės, pusiau

nugrimzdusios į vandenį; užsistovėjusio vandens kvapas; mane

apkabinusi jo ranka; tikroji jo koja, visu ilgumu prigludusi prie

mano kojos. Aš akimirką prisišliejau prie jo. Jis susiraukė.

151

John Green

- Atsiprašau, tau viskas gerai?

Jis iškvėpė „taip“ aiškiai tramdydamas skausmą.

- Atleisk, smailus petys.

- Nieko, - sumurmėjo jis. - Vis tiek gražus.

Ilgai sėdėjome. Galų gale jo ranka pakilo nuo mano peties

ir nusileido ant suolo atramos. Beveik visą laiką tik žiūrėjome j

kanalą. Aš vis galvojau, kaip olandai išlaiko šį miestą, nors jis tu­

rėjo atsidurti po vandeniu, ir kad daktarei Marijai esu tarsi koks

Amsterdamas, pusiau nugrimzdusi anomalija, ir į galvą ėmė lįsti

mintys apie mirtį.

- Ar galima paklausti apie Kerolainą Meiters?

- O dar sakai, nėra pomirtinio gyvenimo, - atsakė jis, nežiū­

rėdamas į mane. - Bet, žinoma, klausk. Ką nori sužinoti?

Norėjau sužinoti, ar jam nebus labai sunku man mirus. Ne­

norėjau būti granata, pikta jėga mylimų žmonių gyvenime.

- Na, kaip viskas buvo.

Jis atsiduso taip ilgai iškvėpdamas, kad mano subliūškusiems

plaučiams tai atrodė įžūlus gyrimasis. Gasas įsikando šviežią ci­

garetę.

- Juk žinai, kad niekur nėra tokių tuščių žaidimo aikštelių,

kaip šalia ligoninių? - Aš linktelėjau. - Taigi, kai man nuėmė

koją ir taip toliau, Memorialinėje išbuvau dvi savaites. Gulėjau

penktame aukšte, todėl matydavau aikštelę, ji, aišku, visad būda­

vo tuščia. Mane priplojo, kokia metaforiška tuščia ligoninės žai­

dimų aikštelė. Bet paskui į ją pradėjo ateidinėti viena tokia mer­

gaitė, kasdien ateidavo ir vienut viena supdavosi, kaip kokiame

filme ar kur. Taigi vieną geresniųjų slaugytojų iškamantinėjau

apie tą mergaitę, ji man ją atvedė, tai ir buvo Kerolaina. Pasinau­

dodamas savo milžiniška charizma laimėjau jos simpatijas.

152

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR 2VAIG 20tS KAITOS

Jis nutilo, todėl nutariau kai ką pasakyti.

- Nesi jau toks charizmatiškas. - Gasas nepatikliai prunkšte­

lėjo. - Tik šiaip labai gražus, - paaiškinau.

Jis atlaidžiai nusijuokė.

- Taip jau yra su mirusiaisiais... - prabilo jis ir užsikirto. -

Taip jau yra, kad, jeigu jų neromantizuoji, atrodai šunsnukis,

tačiau tiesa... sakyčiau, sudėtinga. Na, tau juk pažįstamas meni­

nis vaizdas, kai stojiška ir atkakli vėžio auka didvyriškai kovoja

rodydama nežmonišką stiprybę, niekada nesiskundžia ir iki pas­

kutiniosios nesiliauja šypsotis, ir taip toliau?

- Tikrai taip. Šie ligoniai - geraširdės ir taurios sielos, kiek­

vienas jų kvėptelėjimas yra Įkvėpimas Mums Visiems. Jie tokie

stiprūs! Mes jais taip žavimės!

- Taigi, bet iš tikrųjų - aš nekalbu apie mudu - statistiškai

neįrodyta, kad vėžiu sergantys vaikai yra nuostabesni, jautres­

ni ar ištvermingesni. Kerolaina visada būdavo paniurusi ir ne­

laiminga, bet man tai patiko. Patiko jausti, kad ji galbūt iš viso

pasaulio išsirinko mane vieną, kurio nėra reikalo nekęsti, ir mes

visą tą laiką būdami kartu iš visų juokdavomės, aišku? Juokda-

vomės iš slaugytojų ir kitų vaikų, ir savo šeimų, iš ko tik nori.

Bet aš nežinau, toks buvo jos būdas ar auglys kaltas. Matai, viena

jos slaugytoja kartą man sakė, kad auglys, kuriuo sirgo Kerolai­

na, medikų vadinamas Bjaurybiniu Naviku, nes žmogų paverčia

pabaisa. Taigi štai tau mergaitė, netekusi penktadalio smegenų,

kuriai ką tik atsinaujino Bjaurybinis Navikas, todėl, suprask, ji

nebuvo didvyriško vaikelio vėžininko įsikūnijimas. Ji buvo...

Tiesą sakant, buvo tikra ragana. Bet šito negalima sakyti, nes jai

buvo toks auglys, be to, ji jau negyva. Ir turėjo daugybę priežas­

čių būti bjauri, aišku?

153

John Green

Aišku.

- Žinai tą „Dievo rykštės11 vietą, kai Ana eina per futbolo

aikštę į fizinio pamoką ar kur ir kniūbsčia plojasi į žolę, tada ir

supranta, kad vėžys grįžo į jos nervų sistemą, todėl ji negali pa­

sikelti; veidas vos per colį nuo stadiono vejos, o ji guli ir tik žiū­

ri iš arti į žolę, kaip ant jos krinta saulės spinduliai ir... Tiksliai

neprisimenu, bet Aną tarsi aplanko vitmeniškas nušvitimas, kad

žmogiškumo esmė - tai galimybė žavėtis kūrinijos didingumu

ar panašiai. Žinai tą vietą?

- Žinau tą vietą, - atsakiau.

- Taigi vėliau, galabijamas chemoterapijos, kažkodėl nutariau

jokiu būdu neprarasti vilties. Nebūtinai išgyventi, bet aš, kaip ir

Ana šitoje knygoje, jaučiau jaudulį ir dėkingumą vien už tai, kad

galiu visu tuo žavėtis.

Tačiau Kerolaina kasdien ėjo blogyn. Po kiek laiko išvažia­

vo namo, ir kai kada manydavau, kad su ja galėtume, na, rimtai

draugauti, bet negalėjome, tikrai, nes nebuvo jokio filtro tarp

jos minčių ir kalbų, liūdnų, nemalonių, kartais užgaulių. Bet,

manau, negalima pamesti mergaitės, turinčios smegenų auglį.

Patikau ir jos tėvams, be to, ji turi broliuką, labai šaunų vaiką.

Maniau, kaip galima ją pamesti? Juk ji miršta.

Tai truko amžinybę. Truko beveik metus, per tuos metus kas­

dien lankiau mergaitę, kuri imdavo nežinia ko kvatotis, rodyti

pirštu į mano protezą ir vadinti mane Strampu.

- Ne, - ištariau.

- Taip. Na, auglys kaltas. Ėdė jos smegenis, aišku? O gal ir

ne auglys kaltas. Pats nežinau, nes juodu buvo neatskiriami, ji ir

auglys. Bet ligai sunkėjant ji vis kartodavo tas pačias nesąmones

ir pati iš jų juokdavosi, net jei tą dieną būdavo šimtą kartų tą

154

D U MOŠŲ LIKIMO IR 2VAIG20ĖS KALTOS

patį šnekėjusi. Pavyzdžiui, kelias savaites kasdien šitaip juokauja:

„Gaso gražios kojos. Tai yra koja.“ Ir kvatoja kaip maniakė.

- Ak, Gasai, tiesiog...

Nesugalvojau, ką sakyti. Jis į mane nežiūrėjo, o man atrodė

negražu pačiai spoksoti. Pajutau, kaip jis staigiai palinko į prie­

kį. Išsiėmęs iš burnos cigaretę pasižiūrėjo, pasukiojo nykščiu ir

smiliumi, vėl įsikando.

- Ką gi, - prabilo jis, - mano koja iš tikrųjų graži.

- Atleisk, tikrai atleisk.

- Viskas gerai, Heizele Greise. Bet noriu pabrėžti - Savitarpio

paramos grupėje išvydęs Kerolainos Meiters šmėklą nelabai ap­

sidžiaugiau. Neatitraukiau akių, bet jos netroškau, jei supranti,

ką turiu galvoje.

- Atleisk, - pakartojau.

- Ir man atleisk, - tarė jis.

- Aš niekada nenorėsiu su tavim taip pasielgti, - pažadėjau.

- O, Heizele Greise, būtų didelė garbė, jei tu sudaužytum

man širdį.

12 SKYRIUS

Pabudau ketvirtą olandiško ryto valandą pasirengusi sutikti

dieną. Vėl užmigti niekaip nepavyko, taigi gulėjau „BiPAP“ siur­

biant orą ir stumdant jį atgal, džiaugdamasi slibino skleidžiamais

garsais, bet svajodama, jog pati pasirenku, kada įkvėpti.

Dar kartą skaičiau „Dievo rykštę4, kol šeštą valandą pabudusi

mama atsirito prie manęs. Pasitrynė galvą man į petį, šis judesys

pasirodė nemalonus ir kažkuo priminė Ogastą.

Viešbutis atsiuntė pusryčius į kambarį: mano džiaugsmui,

tarp daugybės kitų valgių, prieštaraujančių amerikietiškų pus­

ryčių tradicijoms, buvo ir mėsų iš kulinarijos. Suknelė, kurią

ketinau apsivilkti viešnagei pas Peterį van Hauteną, buvo pa­

aukštinta ir pakliuvo į vakarienę „Oranjee" restorane, todėl, iš­

simaudžiusi po dušu ir pusėtinai priplojusi plaukus, su mama

pusvalandį aptarinėjau turimų drabužių pliusus ir minusus; galų

gale nusprendėme, kad apsirengsiu kuo panašiau į Aną iš „Die­

vo rykštės": „Chuck Taylorsu sportbačiai, tamsūs džinsai, kokiais

visada dėvėdavo, ir melsvi teniso marškinėliai.

Ant marškinėlių buvo atspaustas garsusis siurrealistinis Renė

Magrito kūrinys: jis nupiešė pypkę ir po ja kursyvu užrašė: Ceci

nešt pas une pipe. („Čia ne pypkė.M)

156

DĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KAITOS

- Nesuprantu šitų marškinėlių, - pasakė mama.

- Patikėk, Peteris van Hautenas supras. „Dievo rykštėje" Ma-

gritas minimas gal septynis tūkstančius kartų.

- Betgi čia pypkė.

- Ne, ne pypkė, o pypkės piešinys. Supratai? Kiekvienas daikto

pavaizdavimas iš esmės yra abstrakcija. Labai protinga mintis.

- Kaipgi tu taip išaugai, kad supranti dalykus, prieš kuriuos

tavo senutė motina bejėgė? - paklausė mama. - Rodos, dar tik

vakar septynmetei Heizelei aiškinau, kodėl dangus mėlynas.

Tada mane laikei genijumi.

- O kodėl dangus mėlynas? - paklausiau.

- Todėl, - atsakė ji. Aš nusijuokiau.

Artėjant dešimtai valandai, vis labiau jaudinausi: jaudinausi,

kad pamatysiu Ogastą; jaudinausi, kad susipažinsiu su Peteriu

van Hautenu; jaudinausi, kad nevykusiai apsirengusi; jaudinau­

si, kad nerasime jo namų, nes Amsterdame visi namai labai pa­

našūs; jaudinausi, kad paskui pasiklysime ir nerasime kelio atgal

į „Filosoof"; jaudinausi, jaudinausi, jaudinausi. Mama bandė

mane kalbinti, bet neįstengiau jos klausytis. Jau norėjau papra­

šyti, kad nueitų į viršų ir pažiūrėtų, ar Ogastas atsikėlė, kai jis

pasibeldė.

Duris atidariau aš. Pasižiūrėjęs į mano marškinėlius, jis nu­

sišypsojo.

- Juokinga, - tarė.

- Nevadink mano papų juokingais, - atkirtau.

- Štai ir jis, - tarė mama, išdygusi už mudviejų. Bet aš jau

priverčiau Ogastą parausti ir išmušiau iš vėžių tiek, kad pagaliau

išdrįsau pažvelgti jam į veidą.

- Ar tikrai nenori eiti su mumis? - paklausiau mamą.

157

John Green

- Šiandien eisiu į Nacionalinį muziejų ir Vondelparką. Be to,

nesuprantu šios knygos. Neįsižeiskite. Padėkokite už mus visus

jam ir Lidevei, gerai?

- Gerai, - pažadėjau. Apkabinau mamą, ji pabučiavo man

kažkur virš ausies.

Baltas Peterio van Hauteno namas buvo už kampo, taigi šalia

viešbučio, Vondelstraat gatvėje, priešais parką. 158-tas numeris.

Ogastas paėmė man už rankos, kita čiupo deguonies vežimėlį, ir

mes, užlipę laipteliais, sustojome priešais laku blizgančias juodos

ir mėlynos spalvų duris. Man daužėsi širdis. Vos vienos uždary­

tos durys mane skiria nuo atsakymų, apie kuriuos visą laiką sva­

jojau pirmą kartą perskaičiusi tą neužbaigtą paskutinį puslapį.

Viduje bosinės gitaros bitas griaudėjo taip, kad drebėjo lan­

gų stiklai. Gal, pamaniau, Peteris van Hautenas turi vaiką, kuris

mėgsta repą.

Čiupusi liūto galvos formos belstuką atsargiai pasibeldžiau.

Bitas nenutilo.

- Gal jis per muziką negirdi? - paklausė Ogastas. Pagriebęs

liūto galvą pabeldė daug smarkiau.

Muzika dingo, išgirdome šlepsėjimą. Atitraukiamą velkę. Pas­

kui kitą. Girgždėdamos prasivėrė durys. Priešais mus markstėsi

nuo saulės pilvotas vyriškis retais plaukais ir apdribusiais žan­

dais. Apsivilkęs vaikiškai žydra pižama kaip senuose filmuose.

Veidas ir pilvas tokie apvalūs, o rankos tokios sudžiūvusios, jog

atrodė kaip spurga, į kurią įsmeigti keturi šakaliukai.

- Ponas van Hautenas? - spigoku balsu paklausė Ogastas.

Durys užsitrenkė. Už jų mikčiojantis kimus balsas sušuko:

- LIII-DE-VEIII!

158

DĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Iki tol jo padėjėjos vardą tardavau „Lidevidž".

Per duris viską girdėjome.

- Ar čia jie atėjo, Peteri? - paklausė moteris.

- Atėjo... Lidevei, už šitų durų stovi dvi paauglių šmėklos.

- Šmėklos? - pakartojo ji malonia olandiška intonacija.

- Fantomai, pamėklės, zombiai, dvasios, ateiviai iš ano pasau­

lio, vaiduokliai, Lidevei. Kaip gali žmogus, siekiantis amerikiečių

literatūros magistranto laipsnio, šitaip neišmanyti anglų kalbos?

- Peteri, jie ne ateiviai iš ano pasaulio. Tai Ogastas ir Heizelė,

jaunieji gerbėjai, su kuriais susirašinėjai.

- Jie... kas tokie? Jie... maniau, jie Amerikoje!

- Taip, bet prisimink, kad tu juos pakvietei atvykti.

- Lidevei, ar žinai, kodėl išvažiavau iš Amerikos? Kad dau­

giau nereikėtų susitikti su amerikiečiais.

- Pats esi amerikietis.

- Atrodo, tai nepagydoma. Bet šitiems amerikiečiams liepk

tučtuojau eiti savo keliu, įvyko siaubinga klaida, nenaudėlis van

Hautenas pasiūlė susipažinti tik retoriškai, ne iš tikrųjų, tokius

kvietimus reikia suprasti simboliškai.

Pamaniau, kad apsivemsiu. Pažvelgiau į Ogastą, įbedus}

žvilgsnį į duris, ir pamačiau, kaip jam pakumpo pečiai.

- Šito nedarysiu, Peteri, - pasakė Lidevei. - Privalai juos pri­

imti. Privalai. Tau reikia juos pamatyti. Reikia įsitikinti, koks

svarbus tavo kūrinys.

- Lidevei, tu tyčia mane apgavai ir viską suorganizavai?

Stojo ilga tyla, pagaliau durys vėl atsidarė. Vis taip pat prisi­

merkęs, jis ėmė sukioti galvą į Ogastą, į mane.

- Katras esate Ogast Voters? - Ogastas nedrąsiai kilstelėjo

ranką. Van Hautenas linktelėjęs paklausė: - Ar tai tu susimokei

su ta mergužėle?

159

John Green

Pirmą ir paskutinį kartą pamačiau, kaip Ogastas neteko

žado.

- Aš... - prašneko jis. - Aaa... aš, Heizelė, aaa... Na...

- Atrodo, šis berniukas - suvėlintos raidos auka, - tarė Lide­

vei Peteris van Hautenas.

- Peteri! - subarė jį Lidevei.

- Ką gi, - tarė Peteris van Hautenas, atkišdamas man ran­

ką, - šiaip ar taip, malonu susipažinti su tokiomis ontologiškai

neįmanomomis būtybėmis.

Paspaudžiau išpampusią jo ranką, tada jis pasisveikino su

Ogastu. Įdomu, ką reiškia „ontologiškai". Nesvarbu, žodis man

patiko. Mudu su Ogastu atsidūrėme Neįmanomų Būtybių Klu­

be, kartu su ančiasnapiais.

Žinoma, tikėjausi, kad Peteris van Hautenas bus sveiko proto,

tačiau pasaulis nėra norų tenkinimo fabrikas. Svarbiausia, durys

atviros ir aš įžengiu pro jas sužinoti, kas nutiko pasibaigus „Die­

vo rykštei". Ir gana. Paskui jį ir Lidevei patekome į butą, pro mil­

žinišką valgomąjį stalą tik su dviem kėdėmis nuėjome į šiurpiai

sterilią svetainę. Panašią į muziejų, bet ant sienų nebuvo jokio

meno kūrinio. Be vienos sofos ir vieno šezlongo iš metalo ir juo­

dos odos, daugiau kambaryje lyg ir nieko nebuvo. Paskui už sofos

pastebėjau du didelius juodus šiukšlių maišus, pilnus ir užrištus.

- Šiukšlės? - sumurmėjau Ogastui, regis, taip tyliai, kad nie­

kas neturėjo išgirsti.

- Gerbėjų paštas, - atsakė van Hautenas, sėsdamasis į šez­

longą. - Susikaupęs per aštuoniolika metų. Nedrįstu judinti.

Jūsų laiškučiai pirmieji, į kuriuos atsakiau, ir pažiūrėkite, kaip

įklimpau. Atvirai pasakysiu, skaitytojų buvimas manęs nė kiek

nežavi.

160

DĖL MOSI) LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Štai ir paaiškėjo, kodėl jis niekada neatsakė j mano laiškus, -

tiesiog jų neskaitė. Tada kam juos laikė, ir dar taip oficialiai at­

rodančioje svetainėje? Van Hautenas užsikėlė kojas ant sofos,

sukryžiavo šlepetes. Tada mostu pakvietė sėstis ir mus. Mudu su

Ogastu susėdome greta, bet ne per arti vienas kito.

- Ar norėtumėte pusryčių? - paklausė Lidevei.

Žiojausi sakyti, kad jau pusryčiavome, bet Peteris mane pra­

lenkė:

- Lidevei, pusryčiauti per anksti.

- Peteri, jie iš Amerikos, taigi jų organizmams jau po vidur­

dienio.

- Tada pusryčiauti jau per vėlu, - atkirto jis. - Tačiau, jeigu

organizmui ar dar kam jau po vidurdienio, būtų malonu išgerti

kokteilį. Ar geri škotišką viskį? - paklausė jis mane.

- Ar aš... Aaa, ne, ačiū, - sumurmėjau.

- Ogast Voters? - paklausė van Hautenas, linktelėdamas Gasui.

- Hm, dėkui.

- Tada man vienam, Lidevei. Prašau viskio su vandeniu. -

Atsisukęs į Ogastą paklausė: - Ar žinai, kaip šiuose namuose ge­

riamas škotiškas viskis?

- Ne, sere, - atsakė Gasas.

- Įsipilame į stiklinę viskio, tada galvojame apie vandenį,

paskui gryną viskį atskiedžiame abstrakčia vandens sąvoka.

- Peteri, gal pirma užvalgytum, - pasiūlė Lidevei.

Palinkęs prie mūsų, jis susimokėliškai sušnibždėjo:

- Ji mano, kad aš turiu problemų dėl alkoholio.

- O aš manau, kad saulė patekėjo, - atšovė Lidevei. Vis dėlto

ji nusisuko į barą, paėmė butelį škotiško viskio, pripylė pusę sti­

klinės. Peteris van Hautenas gurkštelėjęs atsisėdo tiesiai.

161

John Green

- Toks geras gėrimas reikalauja gražiausios pozos.

Susizgribau, kad sėdžiu nelabai gražiai, ir šiek tiek atsitie-

siau. Pasitaisiau kaniulę. Tėtis visada sakydavo, kad apie žmogų

galima spręsti iš to, kaip jis elgiasi su padavėjais ir padėjėjais.

Išeitų, jog Peteris van Hautenas, ko gera, didžiausias idiotas

pasaulyje.

- Taigi tau patinka mano knyga, - vėl gurkštelėjęs tarė jis

Ogastui.

- Taip, - atsakiau už Ogastą. - Ir taip, mes... na, Ogastas jus

įkalbino patenkinti jo Norą, kad galėtume čia atvykti, o jūs galė­

tumėte mums papasakoti, kas vyksta pasibaigus „Dievo rykštei".

Van Hautenas nieko nesakė, tik maktelėjo didelį gurkšnį savo

gėrimo. Po kurio laiko Ogastas tarė:

- Tiesą sakant, jūsų knyga mus ir suvedė.

- Bet jūs nesate pora, - pasakė jis, net nežvilgtelėjęs į mane.

- Beveik suvedė į porą, - patikslinau.

Dabar jis atsisuko į mane.

- Ar tyčia apsirengei kaip ji?

- Kaip Ana? - paklausiau.

Jis tebespoksojo.

- Galima sakyti, taip, - atsakiau.

Jis vėl patraukė viskio, susiraukė.

- Aš neturiu jokių problemų dėl alkoholio, - pareiškė be rei­

kalo garsiai. - Mano santykiai su alkoholiu kaip Čerčilio: galiu

juokauti, valdyti Angliją ir daryti ką tik panorėjęs. Tik negaliu

negerti. - Pažvelgęs į Lidevei maktelėjo galva rodydamas į stikli­

nę. Ji paėmė, pasuko prie baro. - Vandens tik abstrakčiai, Lide­

vei, - liepė jis.

- Aha, supratau, - tarė ji beveik amerikietišku akcentu.

162

DĖL MOSI) LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Atkeliavo antra stiklinė. Van Hauteno nugara vėl pagarbiai

atsitiesė. Jis nusispyrė šlepetes. Pėdos buvo tikrai baisios. Man jis

baigė sugadinti visą autoriaus genialumo įspūdį. Tačiau jis žino­

jo atsakymus.

- Ką gi, - tariau, - pirmiausia noriu padėkoti už vakarykštę

vakarienę ir...

- Mes jiems vakar apmokėjome vakarienę? - paklausė van

Hautenas Lidevei.

- Taip, „Oranjee“ restorane.

- A, tegu. Na, patikėkite, kai sakau, jog turite dėkoti ne man,

o Lidevei, kuri apdovanota retu talentu švaistyti mano pinigus.

- Nėr už ką dėkoti, - pasakė Lidevei.

- Vis tiek dėkui, - tarė Ogastas. Jo balse išgirdau susierzinimą.

- Taigi aš čia, - patylėjęs prabilo van Hautenas. - Kokie jūsų

klausimai?

- Aaa... - numykė Ogastas.

- Laiškuose jis atrodė toks protingas, - sumurmėjo van Hau­

tenas Lidevei. - Galbūt vėžys persimetė į smegenis?

- Peteri! - pagrįstai pasibaisėjo Lidevei.

Aš taip pat baisėjausi, bet žmogus, toks niekingas, kad net

nesiteikė su mumis elgtis pagarbiai, buvo kažkuo simpatiškas.

- Iš tikrųjų turime keletą klausimų, - tariau. - Juos minėjau

elektroniniame laiške. Nežinau, ar prisimenate.

- Neprisimenu.

- Jo atmintis linkusi į kompromisus, - paaiškino Lidevei.

- O, jeigu ji tokia būtų, - atsiliepė van Hautenas.

- Taigi mūsų klausimai, - pakartojau.

- Ji sako kaip karalius - „mes“, - į nieką nesikreipdamas

burbtelėjo van Hautenas. Vėl gurkšnis. Nežinojau, koks viskio

163

John Green

skonis, bet jeigu panašus į šampano, neįsivaizduoju, kaip jis gali

gerti taip daug, taip greitai ir taip anksti. - Ar jums žinomas Ze­

nono vėžlio paradoksas? - paklausė jis mane.

- Mes norime paklausti, kas veikėjams atsitinka knygai pasi­

baigus, pirmiausia Anos...

- Be reikalo manai, kad, norėdamas atsakyti, turiu išgirsti

tavo klausimą. Tai ar žinai filosofą Zenoną? - Aš papurčiau gal­

vą. - Zenonas buvo filosofas dar prieš Sokratą, kuris, manoma,

surado keturiasdešimt paradoksų Parmenido pasaulėžiūroje.

Parmenidą gal jau žinai, - pridūrė jis, aš linktelėjau, atseit žinau

Parmenidą, nors nežinojau. - Ačiū Dievui, - tarė jis. - Zeno­

nas profesionaliai parodė Parmenido netikslumus ir per didelius

supaprastinimus; nebuvo sunku, nes Parmenidas visur ir visa­

da įspūdingai klysdavo. Parmenidas naudingas lygiai taip, kaip

naudingas pažįstamas žmogus, kuris, kai tik jį nusivedi į hipo­

dromą, garantuotai pasirenka ne tą žirgą. Bet Zenonas svarbiau­

sias... Pala, noriu sužinoti, ar esate susipažinę su švedų hiphopu.

Nesupratau, ar jis juokauja. Po valandėlės Ogastas atsakė už

mane:

- Menkai.

- Gerai, bet gal vis tiek žinote „Afasi och Filthy" originalų

albumą „Flacken*.

- Nežinome, - atsakiau už abu.

- Lidevei, tuoj pat paleisk „Bomfalleralla".

Lidevei priėjo prie MP3 grotuvo, suktelėjo ratą ir paspaudė

mygtuką. Iš visų šonų sugriaudėjo repas. Repas kaip repas, tik

žodžiai švediški.

Dainai pasibaigus, Peteris van Hautenas nekantriai įsmeigė į

mus išplėstas akutes, kiek jas iš viso buvo galima išplėsti.

164

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

- Na? - paklausė. - Na?

- Atleiskite, bet mes nekalbame švediškai.

- Žinoma, nekalbate. Ir aš ne. Kas, po velnių, kalba švediš­

kai? Svarbu, ne kokias nesąmones balsai sako, o ką jie jaučia.

Be abejo, žinote, kad yra tik dvi emocijos, meilė ir baimė, ir kad

„Afasi och Filthy" nardo tarp jų tokiu miklumu, kurio niekur

kitur nerasi, tik švedų muzikoje. Gal dar kartą paleisti?

- Juokaujate? - leptelėjo Gasas.

- Atsiprašau?

- Ar čia toks spektaklis? - Pakėlęs akis į Lidevei pakartojo: -

Spektaklis?

- Bijau, kad ne, - atsakė Lidevei. - Jis ne visada... šiandien

neįprastai...

- Oi, nutilk, Lidevei. Rudolfas Otas sakė, jeigu nesate susidū­

rę su mistika, jei nesate patyrę protu nepaaiškinamos mysterium

tremendum - šventybės kaip siaubą keliančios galios, jo kūry­

ba ne jums. O aš sakau jums, jaunieji bičiuliai, - jeigu negirdite

bravūriško „Afasi och Filthy" atsako į baimę, mano kūrinys ne

jums.

Noriu dar kartą pabrėžti: tai buvo paprasčiausia repo daina,

tik švediška.

- Na... Taigi apie „Dievo rykštę". Knygai baigiantis, Anos

mama ketina...

Van Hautenas mane pertraukė ir kalbėdamas kaukšėjo stikli­

ne į stalą tol, kol Lidevei vėl ją pripylė.

- Tai va, Zenonas labiausiai išgarsėjo vėžlio paradoksu. Įsi­

vaizduokime, kad lenktyniaujate su vėžliu. Vėžlys pradeda judėti

turėdamas dešimties jardų pranašumą. Kol jūs nubėgate tuos de­

šimt jardų, vėžlys įveiks gal vieną jardą. Tada, kol jūs nubėgsite

165

John Green

tą atstumą, vėžlys vėl šiek tiek pasistūmės, ir taip iki begalybės.

Esate greitesni už vėžlį, bet niekada jo nepralenksite; galite tik

sumažinti jo pranašumą.

Žinoma, galite prabėgti pro vėžlį nė nesusimąstydami apie

šio veiksmo mechaniką, bet kaip tai padarote, yra be galo sudė­

tingas klausimas, ir niekas jo neišsprendė, kol Georgas Kantoras

mums neįrodė, kad kai kurios begalybės yra didesnės už kitas.

- Hmm... - murmtelėjau.

- Manau, tai atsako į tavo klausimą, - nukirto jis ir gerai pa­

traukė iš stiklinės.

- Visai ne, - tariau. - Pasibaigus „Dievo rykštei" mums liko

neaišku...

- Aš atsisakau visko tame šlykščiame romane, - pertraukė

mane van Hautenas.

-N e.

- Atsiprašau?

- Ne, mums nepriimtina. Suprantu, jog istorija nutrūksta per

vidurį, nes Ana miršta arba taip sunkiai serga, kad nebeįstengia

toliau pasakoti, bet jūs žadėjote pasakyti, kas visiems nutinka,

štai kodėl mes čia. Mums, man reikia, kad pasakytumėte.

Van Hautenas atsiduso. Dar trūktelėjęs iš stiklinės paklausė:

- Gerai jau. Kieno likimas jus domina?

- Anos mamos, Olando Tulpininko, burunduko Sizifo, na...

norime žinoti, kas visiems atsitinka.

Van Hautenas užsimerkė, iškvėpė išpūsdamas žandus, pakėlė

akis į išsikišusias kryžmas sijas.

- Burundukas... - prabilo jis. - Burunduką pasiima Kristi­

na. - Ji buvo viena Anos draugių dar prieš ligą. Logiška. Keliose

scenose Kristina ir Ana žaidė su Sizifu. - Jį pasiima Kristina, ro­

166

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KAITOS

manui pasibaigus jis dar pagyvena porą metų ir ramiai nugaišta

užmigęs burunduko miegu.

Pagaliau pajudėjome iš mirties taško.

- Puiku, - sakau. - Puiku. Gerai, dabar Olandas Tulpininkas.

Ar jis apgavikas? Ar jis veda Anos mamą?

Van Hautenas tebespoksojo j lubų sijas. Paėmė stiklinę. Vėl

beveik tuščią.

- Lidevei, aš negaliu. Negaliu. Negaliu. - Jis pažiūrėjo į

mane. - Olandui Tulpininkui nieko nenutinka. Jis nėra nei apga­

vikas, nei ne apgavikas, jis yra Dievas. Akivaizdus ir nedvipras­

miškas metaforinis Dievo paveikslas, ir klausti, kas jam atsitinka,

intelektiniu atžvilgiu tolygu klausimui, kas „Gętsbyje“ atsitinka

atskirtoms nuo viso kūno daktaro Eklebergo akims. Ar jis veda

Anos mamą? Mielas vaike, mes kalbame apie romaną, ne kokį

istorinį įvykį.

- Tebūnie, bet jūs tikriausiai galvojote, kas jiems atsitinka,

na, kaip veikėjams, turiu galvoje, nepaisant jų metaforinių pras­

mių ar dar ko.

- Jie išgalvoti, - pasakė jis, vėl stuksendamas stikline. - Jiems

nieko neatsitinka.

- Žadėjote man pasakyti, - neatstojau. Priminiau sau būti

užsispyrusiai. Turiu išlaikyti jo dėmesį.

- Galbūt, bet man susidarė klaidingas įspūdis, jog tu nega­

li perskristi vandenyno. Aš mėginau... turbūt suteikti tau šiek

tiek paguodos, nors nevertėjo to daryti. Bet, pasakysiu atvirai, ši

vaikiška mintis, kad romano autorius kiaurai permato romano

veikėjus... yra juokinga. Tas romanas gimė iš raidžių popieriaus

lape. Jo veikėjai jokio savo gyvenimo neturi, egzistuoja tik tose

raidėse. Kas jiems atsitiko? Jie visi išnyko romanui pasibaigus.

167

John Green

- Ne, - tariau. Pasiremdama pakilau nuo sofos. - Suprantu,

bet neįmanoma neįsivaizduoti jų ateities. Ir jūs geriausiai gali­

te ją įsivaizduoti. Anos mamai kas nors atsitiko. Ji arba ištekėjo,

arba ne. Arba išvyko į Olandiją su Olandu Tulpininku, arba ne.

Arba susilaukė daugiau vaikų, arba ne. Man reikia žinoti, kas jai

atsitiko.

Van Hautenas papūtė lūpas.

- Gaila, kad negaliu patenkinti tavo vaikiškų užgaidų, bet aš

atsisakau gailėtis tavęs taip, kaip esi įpratusi.

- Aš neprašau jūsų gailesčio, - atšoviau.

- Kaip ir visi ligoti vaikai, - abejingai kalbėjo jis, - sakai ne­

prašanti gailesčio, tačiau nuo jo priklauso visas tavo gyvenimas.

- Peteri, - įsiterpė Lidevei, bet jis atsilošęs postringavo toliau.

Žodžiai jau vėlėsi burnoje.

- Sergantys vaikai neišvengiamai atsilieka: tau lemta nugy­

venti savo dienas išlikus tokiam pačiam vaikui, koks buvai nu­

stačius ligą, vaikui, tikinčiam, kad romanui pasibaigus jo veikėjai

gyvena toliau. O mes, suaugusieji, gailime šito vaiko, todėl mo­

kame už tavo vaistus, už deguonies aparatą. Valgydiname tave ir

girdome, nors neatrodo, kad išgyventum tiek, jog...

- PETERI! - riktelėjo Lidevei.

- Tu esi evoliucijos, kuriai nerūpi pavieniai gyvenimai, šalu­

tinis poveikis, - varė van Hautenas. - Esi nepavykusi mutacija.

- ATSISTATYDINU! - sušuko Lidevei. Jos akys buvo pilnos

ašarų. Bet aš nepykau. Jis ieškojo skaudžiausio būdo, kaip pa­

sakyti tiesą, bet aš ją jau žinojau. Ne vienus metus žiūrėdama

į lubas savo miegamajame ir intensyviosios slaugos skyriuje la­

bai seniai radau skaudžiausius būdus, kaip įsivaizduoti savo ligą.

Žengtelėjau prie jo.

168

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Paklausyk, prietranka, nieko naujo apie mano ligą nepasa­

kysi, aš jau viską žinau. Prieš visam laikui išeinant iš tavo gyve­

nimo man reikia vienui vieno dalyko - sužinoti, KAS ATSITIN­

KA ANOS MAMAI.

Jis kilstelėjo nukarusį pagurklį ir gūžtelėjo pečiais.

- Nieko daugiau negaliu apie ją pasakyti, kaip negaliu pasa­

kyti, kas atsitinka Prusto pasakotojui arba Holdeno Kolfildo se­

sutei, arba Heklberiui Finui, kai jis pasiekia laisvąsias valstijas.

- Šūdas! Pliurpalai! Pasakyk man! Ką nors sugalvok!

- Ne, ir paprašysiu mano namuose nesikeikti. Mergaitei ne­

tinka.

Aš vis dar nepykau, tikrai, bet užsispyriau gauti tai, kas man

buvo pažadėta. Manyje kažkas užvirė, ir aš pasilenkusi tvojau per

išpurtusią ranką, laikančią stiklinę viskio. Gėrimo likučiai aptaš­

kė jo platų veidą, stiklinė, atšokusi nuo nosies ir grakščiai apsi­

sukusi ore, skardžiai kaukštelėjo į senovines kietmedžio grindis.

- Lidevei, - ramiai tarė van Hautenas, - jei galima, išgersiu

martinio. Vermuto tik lašelį.

- Aš atsistatydinau, - patylėjusi pasakė Lidevei.

- Nebūk juokinga.

Nežinojau, ką daryti. Mandagumas nepadėjo. Storžievišku­

mas nepadėjo. Man reikėjo atsakymo. Atvykau tokį kelią, pasisa­

vinau Ogasto Norą. Turiu sužinoti.

- Ar tau niekad neatėjo į galvą susimąstyti, kodėl taip užsike-

pei dėl tų kvailų klausimų? - paklausė jis, sunkiai apversdamas

liežuvį.

- JŪS PAŽADĖJOTE! - riktelėjau, ir galvoje aidu atsiliepė

bejėgis Aizeko šauksmas Sutrupintų Trofėjų Vakarą. Van Hau­

tenas neatsiliepė.

169

John Green

Tebestovėjau priešais jį laukdama kokio nors atsako, kai pa­

jutau ant rankos Ogasto pirštus. Jis nutempė mane durų link, aš

klusniai nusekiau paskui jį van Hautenui burbuliuojant apie da­

bartinių paauglių nedėkingumą ir mandagios visuomenės mirtį;

Lidevei beveik isteriškai baisiu greitumu kažką šaukė jam olan­

diškai.

- Turėsite atleisti mano buvusiai padėjėjai, - tarė jis. - Olan­

dų kalba - ne tiek kalba, kiek gerklės liga.

Ogastas ištempė mane iš kambario į vėlyvo pavasario rytą ir

guobų konfeti lietų.

Ne mano jėgoms vikriai išnykti, bet, Ogastui prilaikant vežimė­

lį, pagaliau nulipau laipteliais, ir mes pasukome atgal į viešbutį

dardėdami per nelygų visaip supintų stačiakampių trinkelių šali­

gatvį. Pirmą kartą po sūpuoklių pravirkau.

- Ei, neimk į širdį, - pasakė jis, paliesdamas delnu man lie­

menį. Linktelėjusi nusibraukiau ašaras. - Jis bjaurybė. - Vėl

linktelėjau. - Aš tau parašysiu epilogą, - pažadėjo Gasas. Vėl ap-

sižliumbiau. - Būtinai, - tarė jis. - Būtinai. Geresnį už tą šlamš­

tą, kurį parašytų šitas girtuoklis. Jo smegenys korėtos kaip švei­

cariškas sūris. Jis net neprisimena parašęs šitą knygą. Aš galiu

sukurti dešimt kartų geresnę istoriją. Joje bus baisybė kraujo,

drąsos ir pasiaukojimo. „Dievo rykštės1' ir „Aušros kainos" miši­

nys. Pamatysi, kaip patiks. - Aš vis linksėjau stengdamasi šypso­

tis, tada jis apkabino mane, stiprios, raumeningos jo rankos pri­

spaudė mane prie vyriškos krūtinės; ašaromis truputį sušlapinau

jo marškinius, bet paskui susitvardžiusi pasakiau:

- Praganiau tavo Norą dėl šito idioto, - sumurmėjau jam į

krūtinę.

170

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Heizele Greise, ne. Sutinku, kad praganei mano vienintelį

Norą, tačiau ne dėl jo, o dėl mūsų abiejų.

Už nugaros išgirdau aukštų kulniukų caksėjimą. Atsigręžiau.

Tai buvo Lidevei; nuvarvėjusiu blakstienų tušu, visa paklaikusi,

ji mus vijosi.

- Gal aplankytume Anos Frank namą, - pasiūlė.

- Aš niekur neisiu su tuo pabaisa, - pasakė Ogastas.

- Jo niekas ir nekviečia, - tarė Lidevei.

Ogastas tebelaikė mane apkabinęs, tarsi gindamas.

- Nemanau... - prabilo, bet aš jį pertraukiau:

- Reikia aplankyti.

Aš vis dar norėjau gauti atsakymus iš van Hauteno, tačiau no­

rėjau ir ko kito. Man liko vos dvi dienos Amsterdame su Ogastu

Votersu. Neleisiu, kad jas sugadintų kažkoks baisus senis.

Lidevei vairavo barškantį pilką „Fiatą“, kurio variklis purkštavo

kaip supykusi keturmetė mergytė. Mums važiuojant Amsterda­

mo gatvėmis, ji nesiliovė karštai atsiprašinėti:

- Baisiai atsiprašau. Jokio pateisinimo. Jis nesveikas. Maniau,

pažintis su jumis jam pagelbės, kai pamatys, kad jo kūrinys daro

įtaką realiems gyvenimams, bet... Labai atsiprašau. Baisiausiai

nemalonu. - Nei Ogastas, nei aš nieko nesakėme. Aš sėdėjau už

jo. Įkišau delną tarp automobilio šono ir sėdynės, bet jo rankos

nepasiekiau. Lidevei kalbėjo toliau: - Dirbu šį darbą, nes laikau

jį genijumi ir dėl puikaus atlyginimo, bet jis pasidarė pabaisa.

- Turbūt iš tos knygos praturtėjo, - po valandėlės tariau.

- O ne, jis iš van Hautenų giminės. Septynioliktame amžiuje

jo protėvis išrado, kaip kakavą maišyti su vandeniu. Kai kurie

van Hautenai persikėlė į Ameriką, Peteris kilęs iš jų, bet parašęs

romaną grįžo į Olandiją. Jis daro gėdą garbingai šeimai.

171

John Green

Variklis suspiegė. Lidevei pakeitė pavarą, ir mes užlėkėme ant

tilto per kanalą.

- Aplinkybės, - pasakė ji. - Aplinkybės padarė jį tokį žiaurų.

Šiaip jis nėra blogas žmogus. Tačiau šiandien aš nesitikėjau... Kai

kalbėjo tas baisybes, negalėjau patikėti. Labai apgailestauju. La­

bai labai.

Mašiną pastatėme per kvartalą nuo Anos Frank namų; kol Li­

devei stovėjo eilėje prie bilietų, aš sėdėjau atsišliejusi į medelį

ir žiopsojau į gyvenamąsias valtis, stovinčias Prinsengrachto

kanale. Ogastas stovėjo šalia tingiai sukiodamas ratu deguonies

baliono vežimėlį, šiaip sau žiūrėdamas, kaip sukasi ratukai. No­

rėjau, kad atsisėstų šalia, bet žinojau, kaip jam sunku sėstis ir dar

sunkiau stotis.

- Okei? - paklausė jis, žvelgdamas žemyn į mane. Gūžtelėjusi

apkabinau jo blauzdą. Netikrą, bet vis tiek nepaleidau.

- Aš norėjau...

- Žinau, - tarė jis. - Žinau. Matyt, pasaulis nėra norų tenki­

nimo fabrikas.

Nesusilaikiau nešyptelėjusi.

Lidevei grįžo su bilietais, bet nerimastingai suspaudusi savo

siauras lūpas.

- Ten nėra lifto, - pranešė ji. - Labai labai atsiprašau.

- Nieko baisaus, - pasakiau.

- Ne, ten daug laiptų. Stačių laiptų.

- Nieko baisaus, - pakartojau. Ogastas ėmė kažką sakyti, bet

aš jį pertraukiau: - Nepasiusiu, užlipsiu.

Ekskursiją pradėjome kambaryje, kur buvo rodoma vaiz­

dajuostė apie Olandijos žydus, nacių invaziją ir Frankų šeimą.

172

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Tada lipome aukštyn, į namą šalia kanalo, kur buvo Oto Franko

firma. Laiptai buvo per statūs, ir Ogastui, ir man, bet jaučiausi

stipri. Netrukus jau žiūrėjau j garsiąją knygų lentyną, už kurios

slėpėsi Ana su šeima ir dar keturi žmonės. Lentyna buvo atstum­

ta, už jos gilumoje mačiau dar vienus laiptus, netgi statesnius ir

siaurus, tik vienam žmogui praeiti. Aplink buvo daugybė kitų

ekskursantų ir aš nenorėjau užlaikyti eilės į viršų, bet Lidevei

kreipėsi:

- Gal malonėtumėte būti kantrūs ir palaukti?

Ir aš ėmiau lipti, Lidevei už manęs nešė vežimėlį, Gasas kopė

paskui ją.

Buvo keturiolika pakopų. Vis galvojau apie žmones, laukian­

čius eilės, daugiausia suaugusiuosius, kalbančius įvairiausiomis

kalbomis, ir jaučiausi nesmagiai, jaučiausi kaip šmėkla, kuri vai­

denasi norėdama ir paguosti, ir pagąsdinti, bet pagaliau užkopiau

ir atsidūrusi nejaukiai tuščiame kambaryje atsišliejau į sieną;

smegenys plaučius ramdė: nieko, nieko, nieko, nurimkite, o plau­

čiai skundėsi: Dieve, mes čia mirštame. Net nemačiau užlipant

Ogasto, bet jis priėjo braukdamas nuo kaktos prakaitą ir pagyrė:

- Tu šaunuolė.

Kelias minutes ramsčiusi sieną nuėjau į kitą kambarį, kuriame

Ana slapstėsi su dantistu Fricu Pfeferiu. Jis buvo mažas, be jokių

baldų. Net nežinotum, jog čia kas nors gyveno, jei ne nuotraukos

iš laikraščių ir žurnalų, kuriomis Ana buvo apklijavusi sieną.

Dar vieni laiptai kilo į kambarį, kur gyveno van Peisų šei­

ma, - dar statesni už anuos ir net aštuoniolikos pakopų, vos ne

kaip kopėčios. Priėjusi prie slenksčio pažvelgiau aukštyn ir nu­

tariau nepajėgsianti užlipti, bet ir supratau, jog vienintelis būdas

nugalėti - lipti.

173

John Green

- Grįžkime, - už nugaros pasiūlė Gasas.

- Viskas gerai, - tyliai tariau. Kvaila, bet nesilioviau manyti

esanti jai skolinga, - na, Anai Frank, - nes ji mirė, o aš ne, nes ji

tūnojo tyliai, laikė užtrauktas portjeras, viską darė kaip liepiama ir

vis tiek mirė, vadinasi, turiu užlipti šitais laiptais ir pamatyti visą

likusį pasaulį, kuriame ji gyveno iki ateinant gestapininkams.

Ėmiau lipti šliauždama kaip kūdikis, iš pradžių lėtai, kad

galėčiau kvėpuoti, paskui greičiau, nes žinojau vis tiek neiškvė­

puojanti, todėl norėjau pasiekti viršų, kol nesibaigė paskutinės

jėgos. Stumiantis aukštyn per aštuoniolika velniškai stačių pa­

kopų, viską aplinkui apgaubė juoduma. Pagaliau pasiekiau vir­

šų beveik nieko nematydama ir vos nevemdama, rankų ir kojų

raumenys rėkė deguonies. Susmukau pasienyje tampoma šlapio

kosulio. Virš manęs ant sienos buvo pritvirtinta tuščia stiklinė

vitrina, aš žiūrėjau per ją į lubas stengdamasi nenualpti.

Lidevei atsitūpė šalia ir tarė:

- Žinok, esi pačiame viršuje.

Aš linktelėjau. Neaiškiai jaučiau, kad suaugusieji aplinkui su­

sirūpinę žvilgčioja į mane, kad Lidevei tyliai kalbasi su įvairiais

lankytojais čia viena, čia kita, čia trečia kalba, kad Ogastas stovi

prie manęs ir glosto plaukų skyrimą.

Labai negreit Lidevei su Ogastu mane pastatė, ir aš pamačiau,

ką saugo stiklinė vitrina: pieštuko brūkšnius ant apmušalų, žy­

minčius tuo laiku šiame priestate gyvenusių vaikų ūgį, vis aukš­

čiau, kol jie amžinai nustojo augti.

Tada išėjome iš Frankų namų, tačiau tebebuvome muziejuje:

ilgas siauras koridorius buvo nukabintas visų aštuonių priestato

gyventojų nuotraukomis, aprašymais, kaip, kur ir kada kiekvie­

nas žuvo.

174

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Jis vienintelis iš visos šeimos liko gyvas per karą, - pasakė

Lidevei apie Otą Franką. Pašnibždomis, lyg būtume bažnyčioje.

- Bet jis išgyveno ne karą, o genocidą, - pasakė Ogastas.

- Teisybė, - pritarė Lidevei. - Nežinau, kaip galima gyventi

netekus šeimos. Nežinau.

Skaitydama apie kiekvieną septynių žuvusiųjų galvojau, kaip

Otas Frankas nustojo būti tėvu, vietoj žmonos ir dviejų dukte­

rų jam liko dienoraštis. Koridoriaus gale gulėjo didžiulė kny­

ga, storesnė už žodyną, joje buvo surašyti vardai visų 103 000

per Holokaustą Olandijoje žuvusių žydų. (Iš visų išvežtų Olan­

dijos žydų, skelbė užrašas ant sienos, tik 5000 liko gyvi. 5000

otų frankų.) Knygos atverstas puslapis su Anos Frank vardu,

bet mane labiausiai sukrėtė, jog tiesiai po ja buvo keturi Aro-

nai Frankai. Keturi. Keturi Aronai Frankai, neturintys muziejų,

neturintys istorinių aprašų, neturintys nė vieno žmogaus, kas

jų gedėtų. Be žodžių pasižadėjau nepamiršti ir melstis už visus

keturis Aronus Frankus, kol būsiu gyva. (Gal kai kurie žmo­

nės gali melstis tik tikėdami neabejotinu ir visagaliu Dievu, bet

man tai nebūtina.)

Koridoriaus gale Gasas sustojęs paklausė:

- Jau geriau?

Aš linktelėjau.

Jis mostelėjo rodydamas j Anos nuotrauką.

- Blogiausia, kad ji beveik išgyveno, supranti? Mirė likus ke­

lioms savaitėms iki išvadavimo.

Lidevei pasitraukė žiūrėti kažkokio filmo, aš stvėriau Ogas­

tui už rankos, ir mes įžengėme į gretimą kambarį. Trikampiame

kambarėlyje buvo rodomi laiškai, kuriuos Otas Frankas, mėne­

sių mėnesiais ieškodamas dukterų, parašė įvairiems žmonėms.

175

John Green

Ant sienelės per vidurį kambario buvo rodoma vaizdajuostė su

Otų Franku. Jis kalbėjo angliškai.

- Ar dar yra kokių užsilikusių nacių, kad aš galėčiau susekti

ir atiduoti teisingumui? - paklausė Ogastas, kai palinkę prie vi­

trinų skaitėme Oto laiškus ir žiaurius atsakymus - ne, po išvada­

vimo niekas nėra matęs jo vaikų.

- Manau, jie visi mirę. Tačiau naciams nepriklauso blogio

monopolis.

- Tai jau taip, - pritarė jis. - Štai ką turėtume padaryti, Hei­

zele Greise: susivienyti ir tapti neįgalių keršytojų duetu, skrajo­

jančiu po pasaulį, atitaisančiu skriaudas, ginančiu silpnuosius,

saugančiu visus, kuriems gresia pavojus.

Nors ši svajonė buvo jo, ne mano, nutariau jai papataikauti.

Juk jis manajai pataikavo.

- Mūsų bebaimiškumas bus mūsų slaptas ginklas, - tariau.

- Legendos apie mūsų žygius sklis tol, kol bus gyvas žmogaus

balsas, - pridūrė jis.

- Ir net vėliau, kai vien robotai minės absurdišką žmonių pa­

siaukojimą ir užuojautą, jie mus prisimins.

- Robotiškai juoksis iš mūsų narsaus kvailiojimo, - pasakė

jis. - Tačiau geležinės širdies gilumoje gailėsis, kad negyveno ir

nemirė kaip mes: atlikdami žygdarbį.

- Ogastai Votersai, - tariau galvodama, kad nedera bučiuotis

Anos Frank namuose, paskui pamaniau, jog Ana Frank vis dėlto

ką nors bučiavo Anos Frank namuose, jai tikriausiai labai patik­

tų, kad jos namai tapo vieta, kur jauni ir nepataisomai sugadin­

tos sveikatos žmogučiai pasidavė meilei.

- Turiu pasakyti, - olandišku akcentu vaizdajuostėje kalbėjo

Otas Frankas, - jog mane labai nustebino Anos minčių turtin­

gumas.

176

DEL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Ir tada mes ėmėme bučiuotis. Mano ranka paleido deguonies

vežimėlį, aš apsikabinau jam kaklą, jis suėmė man liemenį ir pa­

statė ant pirštų galų. Kai jo praviros lūpos prigludo prie mano,

man užėmė kvapą, bet kitaip, naujai ir žavingai. Erdvė aplinkui

išgaravo, ir vieną nežemišką akimirką man tikrai patiko mano

kūnas: šis vėžio suėstas daiktas, kurį tąsau kelerius metus, staiga

pasirodė esąs vertas kovos, vertas drenažo vamzdelių, kraujagys­

lių kateterių ir nepaliaujamai jį fiziškai išdavinėjančių auglių.

- Ši Ana buvo visiškai kitokia negu duktė, kurią pažinojau. Ji

tikrai niekada nerodė tokio vidinio jautrumo, - pasakojo Otas

Frankas.

Bučinys užtruko amžinybę, Otui Frankui kalbant man už nu­

garos.

- Ir štai kokią padariau išvadą, - pasakė jis. - Mudu su Ana

buvome labai artimi, bet ji vis tiek mane nustebino, todėl ma­

nau, jog dauguma tėvų visiškai nepažįsta savo vaikų.

Suvokiau, kad stoviu užsimerkusi, ir pravėriau akis. Ogastas

žiūrėjo į mane, jo mėlynos akys buvo kaip niekada arti, už jo

mudu supo minia. Jie supyko, pamaniau. Pasibaisėjo. Jau tie pa­

augliai su savo hormonais, glamžosi po ekranu, kuriame skamba

tragiškas buvusio tėvo balsas.

Aš atsitraukiau nuo Ogasto, jis pakštelėjo man į kaktą, aš

nudelbiau akis į savo sportukus. Ir tada jie ėmė ploti. Visi tie

žmonės, visi suaugusieji tiesiog ėmė ploti, vienas net europie-

tišku akcentu šūktelėjo „bravo". Ogastas šypsodamas nusilenkė.

Juokdamasi aš padariau lengvutį tūpsnį, ir visi dar labiau plojo.

Mes nulipome žemyn pirma praleidę visus suaugusiuosius ir,

prieš pat patekdami į kavinę (iš kur, laimė, liftas mus nuleido į

pirmą aukštą ir suvenyrų parduotuvę), pamatėme Anos dieno­

177

John Green

raščio puslapius, taip pat jos niekur nepublikuotą citatų knygelę.

Buvo atverstas Šekspyro citatų puslapis. Kas toks stiprus, kad ne­

galėtų būti suviliotas? - parašė ji.

Lidevei parvežė mus j viešbutį. Lauke lynojo, mudu su Ogastu

stovėjome ant trinkelių šaligatvio pamažėle šlapdami.

Ogastas: Tau turbūt reikia pailsėti.

Aš: Nereikia.

Ogastas: Gerai. (Pauzė.) Apie ką tu galvoji?

Aš: Apie tave.

Ogastas: Ką apie mane?

Aš: „Net nežinau, kas man gražiau, / ar tavo balso grožis, / ar

užuominų grožis, / švilpaujantis strazdas / ar akimirka po to.“

Ogastas: Bet tu ir seksuali!

Aš: Galėtume eiti į tavo kambarį.

Ogastas: Esu girdėjęs ir prastesnių pasiūlymų.

Kartu įsispraudėme į ankštą lifto kabiną. Visi paviršiai, net ir

grindys, buvo veidrodiniai. Turėjome patys užsistumti duris,

tada senas griozdas lėtai užgirgždėjo į antrą aukštą. Buvau nu­

vargusi, suprakaitavusi ir susijaudinusi, jog apskritai atrodau ir

kvepiu baisiai, bet vis tiek lifte jį pabučiavau, tada jis atsitraukęs

parodė į veidrodžius ir tarė:

- Žiūrėk, Heizelių begalybė.

- Kai kurios begalybės didesnės už kitas, - pamėgdžiojau van

Hauteną.

- Koks klounas, - tarė Ogastas, o mes tebekilome į antrą

aukštą. Pagaliau kabina krestelėdama sustojo, jis ėmė stumti

178

D t l MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

veidrodines duris. Atstūmęs iki pusės susiraukė iš skausmo ir

akimirką duris paleido.

- Tau negera? - paklausiau.

- Ne, ne, tiesiog durys per sunkios.

Jis vėl ėmė stumti ir pagaliau duris atidarė. Mane, aišku, pra­

leido pirma, bet aš nežinojau, į katrą koridoriaus galą eiti, todėl

stovėjau prie lifto ir laukiau, jis taip pat stovėjo, veidas tebebuvo

perkreiptas, ir aš vėl paklausiau:

- Tau negera?

- Viskas gerai, aš tik prastos formos, Heizele Greise.

Taip ir stovėjome koridoriuje, manęs jis niekur nevedė, o aš

nežinojau, kur jo kambarys; užsitęsus nejaukiai pauzei nutariau,

jog jis ieško būdo, kaip su manim nesusidėti, jog pirmiausia man

išvis nereikėjo siūlyti tokio dalyko, nepadoru, todėl Ogastas Vo­

tersas manimi pasibjaurėjo ir dabar stovi, žiūri į mane nemirk­

sėdamas, galvodamas, kaip mandagiai išsisukti iš keblios padė­

ties. Ir staiga po visos amžinybės sako:

- Jis siekia virš kelio, truputį smailėja, ir iškart oda. Yra bjau­

rus randas, bet atrodo kaip...

- Ką? - nesusigaudžiau.

- Protezas, - paaiškino jis. - Kad žinotum, jeigu kas, na, jei­

gu pamatytum ar ką...

- Oi, atsipeikėk, - pasakiau ir žengiau du žingsnius, kurie

mane skyrė nuo jo. Stipriai pabučiavau spausdama jį prie sienos

ir bučiavau, kol jis ieškojo raktų.

Mes įsirangėme į lovą. Mano laisvę šiek tiek varžė deguonis, bet

įstengiau užsiropšti ant jo, nuvilkti marškinius ir bučiuodama

prakaituotą odą žemiau raktikaulio kuždėti:

179

John Green

- Aš myliu tave, Ogastai Votersai.

Nuo tų žodžių jo kūnas po manimi atsipalaidavo. Jis norė­

jo nutraukti man marškinėlius, bet jie įsipainiojo tarp kaniulės

vamzdelių. Aš ėmiau juoktis.

- Kaip tu kasdien nusirengi? - paklausė jis, man narpliojant

marškinėlius. Toptelėjo kvaila mintis, kad rausvos kelnaitės ne­

tinka prie violetinės liemenėlės, tarsi berniukai pastebėtų tokius

niekus. Palindusi po užtiesalu nusispyriau džinsus ir puskojines,

tada žiūrėjau, kaip kilnojasi antklodė, kai Ogastas movėsi džin­

sus, paskui nusiėmė koją.

Mes gulėjome aukštielninki šalia vienas kito, viską slėpė antklo­

dė, po akimirkos ištiesiau ranką ir ėmiau braukti jam per šlaunį,

žemyn iki strampo, kur užčiuopiau storą surandėjusią odą. Pa­

laikiau delną. Jis krūptelėjo.

- Skauda? - paklausiau.

- Ne, - atsakė jis.

Pasisukęs ant šono pabučiavo mane.

- Tu toks gražus, - pasakiau nenuimdama rankos.

- Pradedu manyti, kad garbini bekojį, - tarė jis tebebučiuo-

damas. Aš nusijuokiau.

- Aš garbinu Ogastą Votersą, - paaiškinau.

Visas procesas buvo visiška priešingybė tam, ką įsivaizdavau:

lėtas, kantrus, nei labai skausmingas, nei itin ekstaziškas. Buvo

daug vargo su prezervatyvu, bet aš neįsižiūrėjau. Lovos galvū­

galis nelūžo. Jokių spygavimų. Dievaži, turbūt niekada būdami

dviese taip ilgai netylėjome.

180

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Vienas dalykas buvo tipiškas: po visko, kai padėjusi galvą

Ogastui ant krūtinės klausiausi jo širdies plakimo, Ogastas tarė:

- Heizele Greise, man merkiasi akys tiesiogine prasme.

- Netiksliai pavartojai „tiesiogine prasme11, - pasakiau.

- Ne, tiksliai, aš baisiai pavargęs.

jo veidas nusisuko, mano ausis, prispausta jam prie krūtinės,

klausėsi, kaip jo plaučiai pereina į miego ritmą. Po valandėlės

atsikėliau, apsirengiau, radau viešbučio blanką ir parašiau meilės

laišką:

Brangusis Ogastai,

Tavo

Heizelė Greisė

13 SKYRIUS

K m rytą, paskutinę mūsų dieną Amsterdame, mama, Ogastas

ir aš nuėjome pusę kvartalo nuo viešbučio - į Vondelparką, kur

Olandijos nacionalinio kino muziejaus šešėlyje radome kavinę.

Ažūrinėje didžiulio kaštono paunksnėje gurkšnodami latte, ku­

rią, paaiškino padavėjas, olandai vadina „netikra kava“, nes joje

daugiau pieno negu kavos, mamai nupasakojome savo viešnagę

pas didįjį Peterį van Hauteną. Pasistengėme, kad būtų juokinga.

Manau, šiame pasaulyje galima pasirinkti, kaip pasakoti liūdną

istoriją, ir mes pasirinkome juokingą variantą: Ogastas, išsidrė­

bęs ant kėdės, vaidino švebeldžiuojantį, liežuvio neapverčiantį

van Hauteną, beveik neįstengiantį atsistoti; aš atsistojusi vaidi­

nau smarkuolę, šaukiančią:

- Kelkis, bjaurus senas dručki!

- Ar tu jį pavadinai bjauriu? - paklausė tikrasis Ogastas.

- Varyk toliau, - paraginau.

- Aš ne bjaurus. Pati bjauriii, vamzdžianose mergiūkšte.

- Tu bailys! - suniurzgiau, ir Ogasto veikėjas nusikvatojo. Aš

atsisėdau. Praleisdami bučinio sceną, mamai papasakojome apie

Anos Frank namą.

182

DĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Ar po to grįžote pas van Hauteną? - paklausė mama.

Ogastas atsakė net nedavęs laiko man parausti:

- Ne, sėdėjome kavinėje. Heizelė mane juokino skritulinių

Veno diagramų humoru.

Jis žvilgtelėjo į mane. Dieve, koks seksualus.

- Atrodo, smagiai pasibuvote. Klausykit, aš eisiu pasivaikš­

čioti. Galėsite pasišnekėti dviese, - irzlokai tarė ji Gasui. - Vėliau

galbūt paplaukiosime kanalu.

- Hm, puiku, - sumurmėjau. Po savo lėkštele mama paliko

penkių eurų banknotą ir pabučiavo man j viršugalvį šnibždė­

dama:

- Myliu myliu myliu. - Dviem „myliu" daugiau negu visada.

Gasas mostelėjo į šakų šešėlius, susikertančius ir atsiskirian­

čius ant betono.

- Gražu, ar ne?

- Gražu.

- Kokia gera metafora, - sumurmėjo jis.

- Nejaugi? - paklausiau.

- Neigiamas vaizdas į krūvą subloškiamų ir paskui į šalis nu-

pučiamų daiktų, - paaiškino jis.

Priešais mus pro šalį judėjo šimtai žmonių, bėgiojančių, va­

žiuojančių dviračiais ir lekiančių ratukinėmis pačiūžomis. Ams­

terdamas skirtas judėjimui ir aktyvumui, miestas, nemėgstantis

automobilių, ir aš neišvengiamai jaučiausi išstumta iš to judėji­

mo. Tačiau, Dieve, koks grožis - aplink didžiulį medį vinguriuo­

jantis upeliukas, prie vandens sustingusi gervė, tykanti pusryčių

tarp plūduriuojančių vandenyje milijonų žiedlapių.

Bet Ogastas to nepastebėjo. Nenuleido akių nuo krutančių

šešėlių. Pagaliau tarė:

183

John Green

- Galėčiau žiūrėti visą dieną, bet reikia grįžt į viešbutį.

- Ar turime laiko? - paklausiau.

Jis liūdnai šyptelėjo.

- O, kad taip būtų, - atsakė.

- Kas negerai? - paklausiau.

Jis mostelėjo viešbučio pusėn.

Ėjome tylėdami, Ogastas puse žingsnio pirma manęs. Per daug

bijojau klausti, ar turiu priežastį bijoti.

Taigi esama tokio daikto kaip Maslou poreikių piramidė. Iš

esmės šitas vyrukas Abrahamas Maslou išgarsėjo savo teorija,

kad tam tikri poreikiai turi būti patenkinami dar prieš atsiran­

dant kitokiems poreikiams. Štai kaip tai atrodo:

Saviraiškos poreikiai

Saugumo poreikiai

įvertinimo poreikiai

Socialiniai poreikiai

Fiziologiniai poreikiai

MASLOU POREIKIŲ PIRAMIDĖ

184

DĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Kai maisto ir vandens poreikiai patenkinti, kyli į aukštesnę

pakopą - saugumo, tada vėl į aukštesnę ir vėl, bet svarbiausia,

pasak Maslou: kol fiziologiniai poreikiai nepatenkinti, tu net ne­

suki galvos dėl saugumo ar socialinių poreikių, ką jau kalbėt apie

„saviraišką", tai yra pakopą, kai pradedi, tarkime, kurti meną,

galvoti apie moralę, kvantinę fiziką ir kitką.

Pagal Maslou teoriją aš esu įstrigusi ant antros pakopos - dėl

sveikatos nesijaučiu saugi, todėl neįstengiu siekti meilės, pagar­

bos, meno ir viso kito, nors tai, žinoma, visiškas kliedesys: ser­

gant nepraeina poreikis kurti meną ar mąstyti apie filosofinius

dalykus. Tiesiog liga tuos poreikius pakeičia.

Maslou piramidė tarsi teigia, kad aš ne visai žmogus, ne toks

kaip kiti, ir dauguma žmonių, regis, tam pritaria. Tik ne Ogas­

tas. Visada maniau, jog jis gali mane mylėti, nes ir pats sirgo. Tik

dabar man toptelėjo, kad galbūt tebeserga.

Mes atėjome į mano kambarį, „Kirkegoro". Atsisėdau ant lovos

tikėdamasi, kad ir jis prisės prie manęs, bet jis įsitaisė apdulkėju­

siame margajame krėsle. Tai bent krėslas... Kiek jam metų? Ko­

kie penkiasdešimt?

Žiūrėdama, kaip jis išsitraukia iš pakelio cigaretę ir įsideda

tarp lūpų, pajutau gale gerklės kietėjant gumulą. Atsilošęs jis at­

siduso.

- Prieš pat tau atsiduriant ISS man pradėjo skaudėti klubą.

-N e!

Užplūdo panika ir apsėmė. Jis linktelėjo.

- Tada pasidariau pozitronų tomografiją.

Jis nutilo. Išsitraukęs cigaretę sukando dantis.

185

John Green

Didelį gyvenimo tarpsnį stengiausi neverkti matant mane my­

lintiems žmonėms, taigi supratau, ką Ogastas daro. Sukandi dan­

tis. Pakeli akis. Pasakai sau, kad, jeigu jie pamatys tave verkiant,

jiems bus skaudu, tu tapsi jų gyvenime nesibaigiančiu Liūdnu­

mu, o tau nevalia tapti vien tik liūdnumu, todėl pasižadi neverkti

ir visa tai galvoji žiūrėdamas į lubas, tada nuryji seilę, nors gerklė

nenori susiverti, žiūri į tave mylintį žmogų ir šypsaisi.

Švystelėjęs savo pašaipia šypsena, jis tarė:

- Heizele Greise, aš sužibau kaip Kalėdų eglutė. Krūtinės ląs­

tos sienelėje, kairiajame klube, kepenyse, visur pilna.

Visur. Tas žodis valandėlę tvyrojo ore. Abu žinojome, ką jis

reiškia. Atsikėliau, nuvilkau savo kūną ir vežimėlį per kilimą,

senesnį, negu Ogastas kada nors bus, atsiklaupiau prie krėslo,

padėjau galvą jam ant kelių ir apsikabinau liemenį.

Jis paglostė man plaukus.

- Atleisk, - sukuždėjau.

- Atleisk, kad nepasakiau, - tarė jis ramiu balsu. - Tavo

mama tikriausiai žino. Kaip ji į mane žiūrėjo... Turbūt mano

mama pasakė ar kaip. Reikėjo man pasisakyti. Kvailai pasielgiau.

Savanaudiškai.

Aš, aišku, žinojau, kodėl jis nieko nesakė: dėl tos pačios prie­

žasties, dėl kurios pati nenorėjau, kad jis mane matytų intensy­

viosios slaugos skyriuje. Negalėjau ant jo pykti nė akimirkos ir

tik dabar, mylėdama granatą, galų gale supratau, kokia kvailystė

bandyt apsaugoti kitus nuo artėjančio sprogimo: aš negalėjau

nustot mylėjusi Ogastą Votersą. Ir nenorėjau.

- Kokia neteisybė, - pasakiau. - Kokia baisi neteisybė.

- Pasaulis, - tarė jis, - nėra norų tenkinimo fabrikas. - Ir

tada neišlaikė, akimirką pratrūkusi rauda bejėgiškai sugrumėjo

186

D t l MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

it griaustinis be žaibo, su siaubingu nuožmumu, kurį kentėjimo

srities diletantai galbūt palaikytų silpnumu. Tada jis prisitraukė

mane ir prikišęs veidą pažadėjo: - Aš kovosiu. Kovosiu dėl tavęs.

Nebijok dėl manęs, Heizele Greise. Aš nepasiduosiu. Rasiu, kaip

pasilikti ir dar ilgai tave erzinti.

Aš verkiau. Bet ir tada jis išliko tvirtas, laikė apkabinęs taip

kietai, kad mačiau gyslotus mane apglėbusių rankų raumenis.

Kalbėjo:

- Atleisk. Tau bus gerai. Viskas bus gerai. Pažadu.

Ir šypsojosi savo pašaipia, kreiva šypsena.

Jis pabučiavo man į kaktą, ir pajutau, kaip truputį įdubo ga­

linga jo krūtinė.

- Manau, vis dėlto būta kokios nors hamartijos.

Po kurio laiko aš jį nutempiau prie lovos ir mudu gulėjome gre­

ta; jis man pasakojo, kad jam pradėta paliatyvi chemoterapija,

bet jis ją nutraukė dėl Amsterdamo, nors tėvai tūžo. Mėgino jį

sulaikyti iki pat kelionės ryto, kai išgirdau jį šaukiant, jog jo kū­

nas priklauso jam.

- Mes galėjome kelionę atidėti, - pasakiau.

- Ne, negalėjome. Be to, chemija neveikė. Mačiau, kad nevei­

kia, supranti?

Linktelėjau.

- Šūdas visas tas gydymas, - mečiau.

- Kai grįšiu, daktarai išmėgins ką nors nauja. Visada sugal­

voja ką nauja.

- Tai jau, - burbtelėjau, nes pati buvau bandomasis triušis.

- Tave lyg ir apgavau, įtikinau, jog įsimyli pasveikus} žmogų.

Aš gūžtelėjau.

187

John Green

- Ir aš būčiau taip pasielgusi.

- Ne, nebūtum, bet visi negalime būti tokie pavyzdingi kaip tu.

Jis mane pabučiavo ir susiraukė.

- Taip skauda? - paklausiau.

- Ne, truputį. - Ilgai žiūrėjęs į lubas pasakė: - Man patinka

šis pasaulis. Patinka gerti šampaną. Patinka nerūkyti. Patinka,

kaip olandai kalba olandiškai. O dabar... Pasiduoti be mūšio.

Be kovos.

- Su vėžiu reikia kariauti. Tavo mūšis prasideda. Ir tu kovo­

si, - tariau jam. Nekenčiau, kai žmonės bandydavo mane įkvėpti

kovai, tačiau dabar pati jam taip kalbėjau. - Tau... tau... šiandien

tau geriausia gyvenimo diena. Toks dabar tavo karas.

Niekinau save už pigų sentimentalumą, tačiau kas man liko?

- Irgi mat karas, - suniekino jis mane. - Su kuo gi kariau­

ju? Su vėžiu. O kas yra mano vėžys? Mano vėžys - tai aš pats.

Augliai susideda iš manęs. Susideda iš manęs, lygiai kaip mano

smegenys ir širdis susideda iš manęs. Šis karas pilietinis, Heizele

Greise, ir laimėtojas jau nulemtas.

- Gasai... - Daugiau nieko neįstengiau pasakyti. Jis buvo per

daug protingas tokiai paguodai, kurią aš galėjau suteikti.

- Gerai, - tarė jis. Nors nieko gero nesimatė. - Jeigu aplanky­

si Nacionalinį muziejų, ką tikrai norėjau padaryti... Bet ką tu čia

apgausi - nė vienas neturime jėgų muziejui apeiti. Tačiau prieš

kelionę peržiūrėjau kolekciją internete. Jeigu nueisi į šį muziejų,

o aš tikiuosi, jog kada nors nueisi, paveiksluose pamatysi dau­

gybę negyvėlių. Pamatysi nukryžiuotą Jėzų, pamatysi žmogelį,

kuriam į sprandą suvaromas durklas, pamatysi žmones, žūvan­

čius jūroje ir mūšyje ir kankinių paradą. Bet nė vieno vėžiu mi­

rusio vaiko. Nepamatysi mirštančio nuo maro, raupų, geltonojo

188

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

drugio ar dar ko, nes liga neturi nieko didingo. Neturi prasmės.

Jokia garbė mirti nuo ligos.

Abrahamai Maslou, pristatau jums Ogastą Votersą, kurio eg­

zistencinis smalsumas užgožia jo įmitusių, labai mylimų, svei­

kų brolių mąstymo poreikius. Kol dauguma vyriškos padermės,

ničnieko nesvarstydami, gyveno nežabotų vartotojų gyvenimą,

Ogastas Votersas per atstumą peržiūrėjo Olandijos nacionalinio

muziejaus kolekciją.

- Ką? - atitokęs paklausė Ogastas.

- Nieko. Aš tik... - Taip ir neužbaigiau sakinio, nemokėjau. -

Tu tik man labai labai patinki.

Jis pašaipiai vyptelėjo, jo nosis prie pat mano nosies.

- Ir tu man. Vargu ar tai pamirši ir elgsies su manimi ne kaip

su mirštančiuoju.

- Aš ir nelaikau tavęs mirštančiuoju. Tik manau, kad tau tru­

putį vėžys.

Jis nusišypsojo. Juodasis humoras.

- Važinėjuosi amerikietiškais kalneliais, kurie neša tik į vir­

šų, - pasakė jis.

- O man garbė ir atsakomybė važiuoti su tavimi iki galo.

- Ar būtų visiškas absurdas, jei pamėgintume pasimylėti?

- Jokių mėginimų. Darom.

14 SKYRIUS

Skrendant namo dvidešimt tūkstančių pėdų virš debesų, paki­

busių dešimt tūkstančių pėdų viršum žemės, Gasas tarė:

- Manydavau, kad būtų smagu gyventi ant debesies.

- Hm, turbūt jaustumeis kaip ant pripučiamo batuto.

- Tačiau per gamtos pamoką ponas Martinesas paklausė, kas

iš mūsų yra svajoję gyventi debesyse, ir visi pakėlė ranką. Tada

ponas Martinesas paaiškino, kad debesyse vėjo greitis - šimtas

penkiasdešimt mylių per valandą, temperatūra minus trisdešimt

laipsnių Celsijaus, nėra deguonies, todėl visi mirtume per kelias

sekundes.

- Atrodo, mielas vyrukas.

- Jo specializacija buvo žudyti svajones, Heizele Greise, štai

ką tau pasakysiu. Manai, ugnikalniai įspūdingi? Pasakyk tai de­

šimčiai tūkstančių nebyliai klykiančių Pompėjų lavonų. Slapčia

tebetiki, kad šis pasaulis turi krislelį magijos? Jį sudaro viso labo

padrikai susiduriančios besielės molekulės. Gal tu nerimauji, kas

tavimi pasirūpins, jeigu mirtų tėvai? Gerai darai, nes jie vis tiek,

išmušus jų valandai, taps kirminų maistu.

- Nežinojimas - palaima, - pasakiau.

190

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

Tarpu tarp eilių ėjo skrydžio palydovė, pusbalsiu kartojanti:

- Gėrimų? Gėrimų? Gėrimų?

Gasas, persilenkęs per mane, kilstelėjo ranką.

- Gal malonėtumėt šampano?

- Jau turite dvidešimt vienus metus? - abejodama paklausė

moteris. Aš demonstratyviai pasitaisiau kaniulės vamzdelių ant­

galius nosyje. Stiuardesė nusišypsojo, pažvelgė į mano miegančią

motiną. - Ji neprieštaraus? - paklausė stiuardesė apie mamą.

- Nee... - atsakiau.

Taigi ji pripylė šampano į du plastikinius indelius. Vėžininkų

privilegijos.

Mudu su Gasu susidaužėme.

- Už tave, - tarė jis.

- Už tave, - tariau.

Siurbtelėjome. Žvaigždės buvo blausesnės negu „Oranjee"

restorane, bet gerti galima.

- Žinai, ką? - prabilo Gasas. - Viskas, ką kalbėjo van Haute­

nas, yra tiesa.

- Galbūt, bet jam nebuvo reikalo taip idiotiškai elgtis.

Netikiu, kad jis numatė burunduko Sizifo ateitį, o Anos ma­

mos - ne.

Ogastas gūžtelėjo. Staiga tarsi atsiribojo.

- Viskas gerai? - paklausiau.

Jis vos pastebimai papurtė galvą.

- Skauda, - atsakė.

- Krūtinę?

Jis linktelėjo. Sugniaužė kumščius. Vėliau skausmą apibūdino

taip: tarsi aštriu smailiu kulnu ant krūtinės vidurio būtų atsisto­

jęs vienakojis storulis. Užlenkusi padėkliuką prie sėdynės atlo­

191

John Green

šo ir jį prispaudusi pasilenkiau prie jo kuprinės paimti tablečių.

Vieną jis nurijo su šampanu.

- Na kaip? - paklausiau.

Gasas sėdėjo gniaužydamas kumštį, laukdamas, kol vaistai

ims veikti, vaistai, kurie ne tiek numalšina skausmą, kiek Gasą

nutolina nuo jo (ir nuo manęs).

- Atrodė tarsi asmeniška, - tyliai tarė Gasas. - Tarsi jis būtų

ant mūsų kažko supykęs. Na, van Hautenas.

Greitais gurkšniais išgėręs likusį šampaną, jis tuoj užmigo.

Tėtis laukė bagažo atsiėmimo salėje stovėdamas tarp visų tų kos­

tiumuotų limuzinų šoferių, iškėlusių ženklus su savo keleivių

pavardėmis: DŽONSONAS, BARINGTONAS, KARMAIKLAS.

Tėtis irgi turėjo pasirašęs ženklą: MANO NUOSTABI ŠEIMA, o

apačioje - (IR GASAS).

Aš jį apkabinau, ir jis (aišku) apsiverkė. Važiuojant namo

mudu su Gasu pasakojome apie Amsterdamą, tačiau tik namie,

prijungta prie Filipo, su tėčiu žiūrėdama seną gerą amerikietišką

televiziją ir iš patiestos ant kelių servetėlės valgydama picą pasa­

kiau jam apie Gasą:

- Gasui atkrytis.

- Žinau, - tarė jis. Pasislinkęs prie manęs pridūrė: - Jo mama

pasakė prieš kelionę. Nepyk, kad jis nuslėpė. Man... man labai

gaila. - Ilgai nieko nesakiau. Mes žiūrėjome laidą apie žmones,

kurie rinkosi, kokį namą pirkti. - Taigi, kol jūsų nebuvo, per­

skaičiau „Dievo rykštę", - pasigyrė tėtis.

Pasukau į jį galvą.

- O, šaunu. Ir kaip patiko?

192

DĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

- Gera knyga. Truputį ne mano nosiai. Nepamiršk, aš studi­

javau biochemiją, ne literatūrą. Gaila, kad be pabaigos.

- Taigi, visi tuo nepatenkinti.

- Be to, trupučiuką beviltiška. Trupučiuką pesimistiška.

- Jeigu pesimizmu vadini sąžiningumą, sutinku.

- Nemanau, kad pesimizmas yra sąžiningumas, - pasakė tė­

tis. - Nesutinku.

- Vadinasi, nieko nevyksta be priežasties ir mes visi iškeliau­

sime į dausas, skambinsime arfomis ir gyvensime dangaus me­

nėse?

Tėtis nusišypsojo. Apkabinęs mane savo plačia plaštaka prisi­

traukė prie savęs, pabučiavo į smilkinį.

- Nežinau, Heizele, kuo tikiu. Maniau, būti suaugusiam, va­

dinasi - žinoti, kuo tiki, bet mano patirtis sako ką kita.

- Ką gi, - sumurmėjau.

Jis vėl patikino, kaip jam gaila Gaso, tada toliau žiūrėjome

šou, žmonės pagaliau nusipirko namą, o tėtis tebelaikė mane

apkabinęs, jau ėmiau snūduriuoti, bet gultis nenorėjau, kai tėtis

ėmė ir prašneko:

- Žinai, kuo tikiu? Prisimenu, koledže lankiau matematikos

paskaitas, tikrai nuostabias matematikos paskaitas, dėstytoja

buvo tokia smulki senutė. Aiškindama apie Furjė transforma­

ciją staiga nutilo per vidurį sakinio ir pasakė: „Kartais atrodo,

kad pasaulis nori mūsų dėmesio.** Štai kuo tikiu. Tikiu, kad pa­

saulis nori mūsų dėmesio. Manau, pasaulis nepaprastai palan­

kus sąmonei, iš dalies jis taip atsilygina protui, nes pasauliui

patinka, kai pastebimas jo grožis. Ir kas aš toks, gyvenantis lai­

kų vidury, kad aiškinčiau pasauliui, atseit jis - ar mano dėme­

sys jam - yra laikinas?

193

John Green

- O tu pasikaustęs, - tariau patylėjusi.

- O tu moki sakyti komplimentus, - atsilygino jis.

Kitą popietę nuvažiavau pas Gasą, tėvai mane vaišino sumušti­

niais su riešutų sviestu ir džemu, pasakojau jiems apie Amster­

damą, o Gasas svetainėje gulėjo pogulio ant sofos, ant kurios abu

žiūrėjome „V reiškia vendetą". Iš virtuvės jį mačiau ne visą. Gulė­

jo aukštielninkas, galvą nusukęs nuo manęs, jau buvo prijungta

lašinė. Gydytojai puolė vėžį nauju kokteiliu, dviejų chemotera­

pinių preparatų ir kažkokio baltymo receptoriaus, kuris, jie vy­

lėsi, įveiks Gaso vėžio onkogeną. Jam pasisekė, kad jis įtrauktas

į bandymus, sakė tėvai. Pasisekė. Vienas tų preparatų man buvo

pažįstamas. Išgirdusi jo pavadinimą vos nesusivėmiau.

Po kurio laiko motina atvežė Aizeką.

- Labas, Aizekai, čia Heizelė Iš Savitarpio Paramos Grupės, o

ne tavo nedora buvusi panelė.

Jo mama privedė jį prie manęs, aš pakilau nuo valgomojo kė­

dės ir jį apkabinau, jo kūnas ne iškart mane surado, o suradęs

irgi stipriai apkabino.

- Kaip Amsterdamas? - paklausė.

- Pasaka, - atsakiau.

- Votersai, - pašaukė jis, - kur esi, bra?

- Snūduriuoja, - atsakiau, balsas sudrebėjo. Aizekas pakraipė

galvą, visi tylėjo.

- Velniava, - po akimirkos ištarė Aizekas. Mama nuvedė jį

prie kėdės. Jis atsisėdo.

- Per antiteroristinę operaciją aš vis tiek tave pralenkčiau,

aklašikni, - neatsisukdamas į mus pasakė Ogastas. Nuo vaistų

šiek tiek sulėtėjusi šneka, bet tik palyginti su sveikais žmonėmis.

194

DĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Neabejoju, kad visos šiknos aklos, - atsiliepė Aizekas, be­

jėgiškai graibydamas orą, ieškodamas mamos. Ji puolė prie jo,

pakėlė, ir jie nuėjo prie sofos, Gasas su Aizeku nerangiai apsika­

bino. - Kaip jautiesi? - paklausė Aizekas.

- Viskas geležies skonio. Šiaip važinėjuos amerikietiškais kal­

neliais, kurie neša tik į viršų, berniuk, - atsakė Gasas. Aizekas

nusijuokė. - Kaip akys?

- O, puikiai. Noriu pasakyti, vienintelė bėda, kad jų nėra.

- Siaubas, tikrai, - tarė Gasas. - Nenoriu laimėti taško ar ką,

bet mano visas kūnas vien iš vėžio.

- Girdėjau, - burbtelėjo Aizekas, stengdamasis nesigraudinti.

Pagrabaliojo Gaso rankos, bet užčiuopė šlaunį.

- Aš pralaimėjau, - pasakė Gasas.

Aizeko mama atnešė iš valgomojo dvi kėdes, ir mudu atsisėdo­

me šalia Gaso. Paėmiau jo ranką ir ėmiau braukti ratukus tarp

nykščio ir smiliaus.

Palikę mus tris svetainėje, suaugusieji nulipo į pusrūsį už­

jausti vienas kito ar šiaip. Po valandėlės Ogastas, lėtai busdamas,

pakreipė į mus galvą.

- Kaip Monika? - paklausė.

- Iš jos nė žodžio, - atsakė Aizekas. - Nei atviruko, nei laiško.

Aš turiu tokį aparatą, kuris man perskaito elektroninius laiškus.

Stebuklas. Galiu pakeisti balso tembrą iš vyriško į moterišką, pa­

keisti tarseną ir ką tik nori.

- Vadinasi, galiu nusiųsti tau pornoanekdotą, ir tu gali pada­

ryti, kad jį tau perskaitytų senas vokietis?

- Puikiausiai, - atsakė Aizekas. - Nors kol kas mama man pa­

deda, todėl su porno ir senu vokiečiu gal palūkėk porą savaičių.

195

John Green

- Nejaugi net neatsiuntė žinutės, nepasidomėjo, kaip tau seka­

si? - paklausiau. Tai man pasirodė nesuvokiamas neteisingumas.

- Visiška eterio tyla, - atsakė Aizekas.

- Juokinga.

- Lioviausi apie tai galvoti. Aš neturiu laiko draugauti su

mergaite. Visą dieną dirbu savo darbą - Mokausi Būti Aklas.

Gasas vėl nusigręžė nuo mūsų, pro langą užsižiūrėjo į užpa­

kalinį kiemą. Jo akys užsimerkė.

Aizekas paklausė, kaip man sekasi, pasakiau, kad gerai, jis

man pranešė, kad Paramos grupėje atsirado nauja mergaitė, tu­

rinti labai gražų balsą, jis norįs, kad apsilankyčiau užsiėmime ir

pasakyčiau, ar ji ir pati tokia graži. Netikėtai prabilo Ogastas.

- Negalima nepalaikyti ryšio su buvusiu vaikinu, kai jam iš

makaulės išpjautos akys.

- Tik viena... - bandė tikslinti Aizekas.

- Heizele Greise, ar turi keturis dolerius? - pakiausė Gasas.

- Hm, o ką?

- Puiku. Mano koją rasi po kavos staliuku, - tarė jis.

Gasas atsisėdo, pasislinko prie sofos krašto. Padaviau jam

protezą. Jis lėtai jį pritvirtino.

Padėjau jam atsistoti, padaviau ranką Aizekui ir ėmiau jį

vesti pro baldus, staiga kas žingsnį kliūvančius, ir pirmą kartą

per kelerius metus suvokiau esanti sveikiausias žmogus šiame

kambaryje.

Aš vairavau. Ogastas sėdėjo įsitempęs. Aizekas kiūtojo ant

užpakalinės sėdynės. Mes sustojome prie gastronomo, Ogasto

liepta nupirkau dvylika kiaušinių. Aizekas laukė mašinoje. Tada

iš atminties nusakė mums kelią iki Monikos namų, atšiauriai ste­

rilaus dviaukščio mūriuko netoli koledžo. Keliuke stovėjo Moni­

196

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

kos storaratis ryškiai žalias paskutinio ano amžiaus dešimtmečio

„Pontiac Firebird1*.

- Ar yra? - paklausė Aizekas, pajutęs, kad stabdau.

- Yra, nebijok, - tarė Ogastas. - Žinai, Aizekai, kaip visa tai

man atrodo? Kaip visos viltys, kurių tiek turėjome per savo kvai­

lumą.

- Tai ji viduje?

Gasas lėtai pasisuko į Aizeką.

- Kam rūpi, kur ji? Mes tai darome ne dėl jos. Darome dėl tavęs.

Gasas griebė kiaušinių dėžutę, atidarė dureles ir iškišo laukan

kojas. Jis atidarė mašiną Aizekui, ir aš per veidrodėlį mačiau,

kaip Gasas padeda jam išlipti: abu parėmė vienas kitą pečiais at-

rodydami lyg maldai sudėti delnai praskėsta apačia.

Užsidariau langą ir žiūrėjau, laukan nekišau nosies, nes bijo­

jau bet kokio vandalizmo. Jie žengė kelis žingsnius automobilio

pusėn, Gasas atvožė kartoninę dėžutę ir padavė Aizekui kiauši­

nį. Aizekas jį sviedė, bet numetė kaži kur šonan.

- Gal kiek į kairę, - pasakė Gasas.

- Ar per daug į kairę mečiau, ar turiu taikyt labiau į kairę?

- Taikyk labiau į kairę. - Aizekas pasuko pečius. - Dar kai­

riau, - komandavo Gasas. Aizekas dar labiau pasuko pečius. -

Taip. Puiku. Mesk smarkiai. - Gasas padavė jam kitą kiaušinį,

Aizekas jį paleido, kiaušinis lanku praskriejo virš automobilio ir

ištiško į nuolaidų namo stogą. - Pataikei! - pranešė Gasas.

- Nejaugi? - susijaudinęs paklausė Aizekas.

- Ne, prametei gal dvidešimt pėdų virš mašinos. Klausyk,

sviesk smarkiai, bet žemai. Ir truputį dešiniau negu šį kartą. -

Aizekas atkišo ranką ir pats pasiėmė kiaušinį iš dėžutės, kurią

Gasas laikė priglaudęs prie krūtinės kaip kūdikį. Metė, kliudė

užpakalinį žibintą. - Valio! - šūktelėjo Gasas. - Valio! Žibintan!

197

John Green

Aizekas paėmė kiaušinį, sviedė per daug į dešinę, paskui dar

vieną, sviedė per žemai, dar vieną - ir pataikė į užpakalinį stiklą.

Paskui tris iš eilės sukalė į bagažinę.

- Heizele Greise, - sušuko man Gasas, - nutrauk šitą vaizdą,

kad Aizekas pamatytų, kai bus išrasti akių robotai.

Pasikėlusi atsisėdau ant atidaryto lango rėmo, pasidėjau alkū­

nes ant stogo ir telefonu padariau nuotrauką: Ogastas, įsikandęs

neuždegtą cigaretę, šypsodamas žavingąja pašaipia šypsena, sto­

vi iškėlęs virš galvos beveik tuščią rausvą kiaušinių dėžutę. Kita

ranka apkabinęs Aizekui pečius, o šio akiniai nuo saulės ne visai

atsukti į kamerą. Už jų nuo žaliojo „Firebird" stiklo ir bamperio

varva kiaušinių tryniai. Fone atsidaro durys.

- Kas čia dabar, dėl Dievo meilės!.. - paklausė moteriškė man

vos spėjus juos nutraukti. Ir nutilo.

- Ponia, - prabilo Ogastas, - jūsų dukters mašiną ką tik pel­

nytai apmėtė kiaušiniais aklas vaikinas. Prašom grįžti į vidų ir už­

daryti duris, antraip turėsime iškviesti policiją. - Akimirką dve­

jojusi, Monikos motina dingo už durų. Aizekas mikliai sumėtė

paskutinius tris kiaušinius, ir Gasas atvedė jį prie mašinos. - Ma­

tai, Aizekai, jeigu iš jų atimsi - atsargiai, šaligatvio briauna - tei­

sėtumo jausmą, jeigu viską apsuksi taip, kad jie pasijustų nusikal­

tėliais, nes stebi, kaip apmėtoma kiaušiniais jų mašina, - dar keli

žingsniai, - jie sutriks, išsigąs, susinervins ir grįš prie savo - durų

rankena tiesiai prieš tave - tykiai beviltiškų gyvenimų.

Gasas skubiai apėjo automobilio priekį ir atsisėdo į keleivio

sėdynę. Durelės užsitrenkė, ir aš roviau pirmyn, tik po kelių šim­

tų pėdų susigriebiau važiuojanti aklagatviu. Apsisukusi nulėkiau

atgal pro Monikos namus.

Daugiau jo neteko fotografuoti.

15 SKYRIUS

Po kelių dienų Gaso namuose jo tėvai, mano tėvai, Gasas ir aš,

susispaudę aplink stalą valgomajame, valgėme įdarytas paprikas;

stalas buvo užtiestas staltiese, kuri, pasak Gaso tėčio, paskutinį

kartą panaudota aname šimtmetyje.

Mano tėtis: Emili, šis ryžių įdaras...

Mano mama: Baisiai gardus.

Gaso mama: Oi, ačiū. Mielai duosiu receptą.

Gasas, nurijęs kąsnį: Žinote, pirmas įspūdis, kad vis dėlto ne

„Oranjee“.

Aš: Taikli pastaba, Gasai. Šis valgis, nors baisiai gardus, visai

kitoks negu „Oranjee“ restorane.

Mano mama: Heizele...

Gasas: Jo skonis kaip...

Aš: Valgio.

Gasas: Taip, tikrai. Skonis kaip puikiai paruošto valgio. Ta­

čiau ne toks... kaip čia švelniau pasakius...

Aš: Ne toks, tarsi pats Dievas būtų išviręs puodą dangaus ir iš

jo sutaisęs penkis patiekalus, kurie tau buvo patiekti kartu su ke­

liomis taurėmis žėrinčios, burbuliuojančios fermentuotos plaz­

199

John Green

mos, o aplink tavo staliuką plaukiojo patys tikriausi žiedlapiai

tiesiogine prasme.

Gasas: Gražiai pasakyta.

Gaso tėvas: Mūsų vaikai trenkti.

Mano tėtis: Gražiai pasakyta.

Praėjus savaitei po šitos vakarienės, Gasas dėl krūtinės skausmų

atsidūrė greitosios pagalbos skyriuje, tai atsitiko naktį, taigi rytą

nuvažiavau į Memorialinę ligoninę ir aplankiau jį, gulintį ketvir­

tame aukšte. Memorialinėje nebuvau nuo tada, kai lankiau Aize-

ką. Joje nėra šleikščiai ryškiomis pagrindinėmis spalvomis dažy­

tų sienų ar paveikslų, vaizduojančių šunis prie automobilio vairo,

bet, matydama visišką sterilumą, pasiilgau Vaikų ligoninės nesą­

monių apie laimingą vaikystę. Memorialinė buvo tokia praktiška.

Sandėliavimo paslaugų firma. Priešlaikinės mirties namai.

Lifto durims atsidarius ketvirtame aukšte, pamačiau Gaso

mamą, vaikštančią laukiamajame ir kalbančią mobiliuku. Sku­

biai nutraukusi pokalbį apkabino mane ir pasisiūlė pavežti ve­

žimėlį.

- Nereikia, - pasakiau. - Kaip Gasas?

- Jam buvo sunki naktis, Heizele. Per didelis krūvis širdžiai.

Reikia mažinti aktyvumą. Nuo dabar tik invalido vežimėlis. Jam

paskyrė kažkokių naujų vaistų, kurie geriau malšins skausmą.

Ką tik atvažiavo jo seserys.

- Aišku, - tariau. - Galima jį pamatyti?

Ji apkabino mane, spustelėjo petį. Keistas jausmas.

- Heizele, žinai, kaip mes tave mylime, tačiau šiuo metu no­

rime, kad prie jo būtų tik šeima. Gasas tam pritaria. Gerai?

- Gerai, - atsakiau.

200

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Aš jam pasakysiu, kad buvai aplankyti.

- Gerai. Aš gal čia truputį paskaitysiu.

Ji nuėjo koridoriumi ton pusėn, kur gulėjo jis. Supratau ją, bet

vis tiek norėjau pas jį, vis maniau, ar tik nepraleidžiu paskutinės

progos jį pamatyti, atsisveikinti ar ką. Laukiamasis buvo išklotas

ruda kilimine danga ir prigrūstas minkštų rudu audeklu apmuš­

tų krėslų. Aš atsisėdau ant dvivietės sofutės, deguonies vežimėlį

pasidėjau prie kojų. Buvau apsiavusi „Chuck Taylors“ sportba­

čiais, apsivilkusi Ceci nešt pas une pipe marškinėliais - lygiai

tokia pati apranga kaip prieš dvi savaites, kai piešiau skritulinę

diagramą, bet jis nepamatys. Pradėjau žiūrinėti telefone esančias

nuotraukas, varydama atgal kelių mėnesių kadrus; pradėjau nuo

jo su Aizeku prie Monikos namų ir baigiau pirma mano daryta

jo nuotrauka - alėjoje, vedančioje prie „Naujoviškų kaulų“. At­

rodė, lyg tai būtų vykę prieš amžinybę, lyg dar būtume turėję šitą

trumputę, bet vis tiek begalinę amžinybę. Kai kurios begalybės

yra didesnės už kitas.

Po dviejų savaičių aš stūmiau vežimėlį su Gasu per meno par­

ką, „Naujoviškų kaulų“ link; jo sterblėje gulėjo visas butelis labai

brangaus šampano ir mano deguonies balionas. Šampaną paau­

kojo vienas Gaso daktarų - Gasas buvo toks žmogus, kuris įkve­

pia daktarus geriausius gauto šampano butelius atiduoti vaikams.

Gasas sėdėjo vežimėlyje, aš - ant drėgnos žolės, kaip galima ar­

čiau skulptūrinės kompozicijos. Parodžiau į vaikiukus, kupinan­

čius vienas kitą šokti nuo šonkaulio ant petikaulio, ir Gasas pasa­

kė, gana garsiai, kad išgirsčiau per vaikų keliamą triukšmą:

- Aną kartą save įsivaizdavau vaiku, dabar - griaučiais.

Mes gėrėme iš popierinių „Mikės Pūkuotuko" indelių.

16 SKYRIUS

Tipiška paskutinės stadijos ligonio Gaso diena.

Nuvažiavau pas jį apie vidurdienį, kai jau buvo pavalgęs pusry­

čius ir juos išvėmęs. Jis pasitiko mane prie durų su savo vežimėliu,

jau ne raumeningas, žavus berniukas, spoksojęs į mane Savitarpio

paramos grupėje, bet vis dar pašaipiai besišypsantis, teberūkantis

savo neuždegtą cigaretę, gyvomis ir giedromis akimis.

Valgomajame su jo tėvais pietavome. Sumuštiniais su riešu­

tų sviestu ir džemu, vakarykščiais šparagais. Gasas nevalgė. Pa­

klausiau, kaip jaučiasi.

- Puikiai. O tu?

- Gerai. Ką veikei vakar vakare?

- Daug miegojau. Noriu parašyti tau romano tęsinį, Heizele

Greise, bet kad visą laiką esu taip velniškai pavargęs.

- Gali man paprasčiausiai papasakoti, - pasiūliau.

- Na, aš laikausi savo versijos dėl Olando Tulpininko, kurią

iškėliau dar prieš laiškus nuo van Hauteno. Ne aferistas, bet ir ne

toks turtingas, kokiu dedasi.

- O kaip dėl Anos mamos?

202

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Dar nesusidariau nuomonės. Kantrybės, Žioge. - Ogastas

nusišypsojo. Jo tėvai tylėdami žiūrėjo į jį nė sekundę neatitrauk­

dami akių, tarsi norėdami pasidžiaugti Gaso Voterso šou, kol jis

dar gastroliuoja jų mieste. - Kartais sapnuoju, kad rašau prisimi­

nimus. Prisiminimai būtų kaip tik tai, kuo galėčiau išlikti savo

dievinamos publikos širdyse ir atmintyse.

- Kam tau reikia dievinamos publikos, kai turi mane? - pa­

klausiau.

- Heizele Greise, kai esi toks žavingas ir fiziškai patrauklus

kaip aš, lengva patikti pažįstamiems. Bet padaryti, kad tave pa­

miltų nepažįstami... o, čia tai triukas.

Aš užverčiau akis.

Po pietų išėjome į užpakalinį kiemą. Jis dar turėjo jėgų, kad pats

išvažiuotų vežimėlį: traukdamas mažyčius ratukus privertė prie­

kinius ratus persiristi per slenkstį. Nepaisant visko, vis dar buvo

sportiškas, apdovanotas pusiausvyra ir greitais refleksais, kurių

negali įveikti net arklinės narkotikų dozės.

Jo tėvai liko viduje, bet, kai tik pažvelgdavau į valgomojo lan­

gą, jie vis žiūrėdavo į mus.

Valandėlę sėdėjome tylėdami, staiga Gasas tarė:

- Kai kada norisi, kad tebebūtų tos sūpuoklės.

- Mano užpakaliniame kieme?

- Aha. Jaučiu tokią baisią nostalgiją, kad pasiilgstu net sū­

puoklių, kurių nė nelietė mano užpakalis.

- Nostalgija - šalutinis vėžio poveikis, - pasakiau.

- Nee, nostalgija - šalutinis mirimo poveikis, - paprieštaravo

jis. Virš galvų pūtė vėjas, ir ant mūsų odos, keisdamiesi vietomis,

judėjo šakų šešėliai. - Gyvenimas gražus, Heizele Greise.

203

John Green

* * *

Kai atėjo vaistų laikas, grįžome į vidų; vaistus ir skystą maistą jis

gaudavo per plastikinį dirbtinio maitinimo vamzdelį, dingstantį

pilve. Kurį laiką jis buvo tylus, tarsi nutolęs. Jo mama norėjo,

kad jis pamiegotų, bet Gasas atkakliai purtė galvą, tada mes pa­

likome jį snūduriuoti vežimėlyje.

Jo tėvai ėmė žiūrėti seną vaizdajuostę, kur buvo Gasas su se­

serimis, - turbūt mano amžiaus, o Gasas - maždaug penkerių

metų. Kitų namų kieme jie žaidė krepšinį; nors Gasas buvo ma­

žutis, mokėjo varyti kamuolį ratais bėgdamas apie seseris, lyg

būtų gimęs tai darydamas, ir jos juokėsi. Pirmą kartą pamačiau

jį žaidžiant krepšinį.

- Gerai žaidė, - pasakiau.

- Kad būtum mačiusi vidurinėje, - atsiduso tėtis. - Žaidė

mokyklos komandoje.

- Ar galima į apačią? - sumurmėjo Gasas.

Mama su tėčiu nuritino vežimėlį laiptais su visu Gasu, pašė­

lusiai besikratančiu, žemyn, - būtų buvę pavojinga, jeigu pavo­

jaus sąvoka būtų buvusi aktuali, - ir tada paliko mus dviese. Jis

įlipo į lovą, ir mes gulėjome kartu po antklode, aš ant šono, jis

aukštielninkas, mano galva ant kaulėto jo peties, jo kūno karštis

per marškinėlius skverbėsi į mano odą, mano kojos susipynė su

jo tikrąja koja, mano delnas gulėjo ant jo skruosto.

Kai atsukau jo veidą taip arti, kad beveik lietėmės nosimis ir

mačiau tik jo akis, neatrodė, kad serga. Kurį laiką bučiavomės,

paskui gulėjome klausydamiesi „The Hectic Glow“ grupės to pa­

ties pavadinimo albumo, pagaliau taip ir užmigome, vamzdelių

ir kūnų raizginys.

204

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

* * *

Vėliau pabudę sukrovėme ant grindų kalnus pagalvių, kad galė­

tume patogiai sėdėti atsišlieję į lovos kraštą, ir ėmėm žaisti „Bau­

džiamąją operaciją 2. Aušros kainą". Aš, aišku, žaidžiau prastai,

bet jam tai buvo j naudą: lengviau gražiai žūti pasitikus snaipe­

rio kulką, pasiaukojant dėl manęs, arba nukauti sargybinį, kuris

jau taikėsi į mane. Kaip jis džiaugėsi mane gelbėdamas... Šaukė:

- Šiandien tu nenušausi mano mergaitės, neaiškios tautybės

tarptautinis teroriste!

Man dingtelėjo apsimesti paspringusia ar ką, kad jis galėtų

išgelbėti mane Heimlicho metodu. Gal tada atsikratytų baimės,

kad nugyveno gyvenimą ir jo neteko ne dėl didesnio gėrio. Bet

paskui įsivaizdavau, kaip jis fiziškai nepajėgs atlikti Heimlicho,

aš turėsiu išsiduoti tik apsimetusi ir viskas baigsis abipusiu pa­

žeminimu.

Perkūniškai sunku išlaikyti orumą, kai patekėjusi saulė ne­

pakeliamai plieskia į tavo gęstančias akis - štai ką galvojau, kol

mudu gaudėme blogiukus niekur nesančio miesto griuvėsiuose.

Pagaliau jo tėtis atėjo ir užvilko Gasą aukštyn. Prieangyje, po

Paskatinimu, teigiančiu, kad „Draugai yra amžini", atsiklaupusi

pabučiavau jį labos nakties. Palikusi Gasą valgyti (ir išvemti) va­

karienės, parvažiavusi namo sėdau vakarieniauti su tėvais.

Pažiūrėjusi televizorių nuėjau miegoti.

Pabudau.

Apie vidurdienį vėl nuvažiavau pas juos.

17 SKYRIUS

Vieną rytą, praėjus mėnesiui, kai grįžome iš Amsterdamo, nu­

važiavau pas jį. Tėvai pasakė, kad jis tebemiega pusrūsyje, todėl

prieš įeidama garsiai pabeldžiau į duris ir šūktelėjau:

- Gasai?

Radau jį kažką murmantį savo susikurta kalba. Buvo prišlapi-

nęs lovą. Siaubinga. Negalėjau net žiūrėti, tikrai. Tik pašaukiau

jo tėvus, jie atėjo ir ėmė jį tvarkyti, o aš užlipau į viršų.

Kai vėl nulipau, jis pamažu budo iš narkotikų naujai nepake­

liamai dienai. Sudėjau pagalves taip, kad galėtume žaisti „Bau­

džiamąją operaciją" sėdėdami ant pliko, be paklodžių čiužinio,

bet jis buvo toks silpnas ir be nuovokos, jog žaidė beveik ne ge­

riau už mane, ir mes abu žūdavome neatsilaikę nė penkių minu­

čių. Ir ne didvyrio mirtimi, o per žioplumą.

Aš daugiausia tylėjau. Turbūt bemaž norėjau, kad jis pamirš­

tų mane esant, vyliausi, jog neprisimena, kaip berniuką, kurį

myliu, radau bejėgiškai gulintį šlapimo baloje. Lyg ir tikėjausi,

kad jis pažiūrės į mane ir paklaus:

- O, Heizelė Greisė! Kaip čia atsiradai?

Deja, prisiminė.

206

DĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Su kiekviena diena vis aiškiau suvokiu, ką reiškia žodis pa­

žemintas, - pagaliau prabilo jis.

- Patikėk, Gasai, ir man teko prišlapinti lovą. Didelio čia daikto.

- Iki tol, - tarė jis ir staigiai įkvėpė, - mane vadinai Ogastu.

- Žinai, vaikiška, - po valandėlės pasakė jis, - bet visada ma­

niau, kad nekrologas man pasirodys visuose laikraščiuose, kad

mano gyvenimas bus vertas aprašymo. Visada slapčia įtariau,

jog esu ypatingas.

- Ir esi.

- Juk supranti, ką turiu galvoje.

Supratau, ką jis turėjo galvoje, bet nepritariau.

- Man nusispjaut, ar „New York Times11 parašys man nekro­

logą. Aš tik noriu, kad tu parašytum, - pareiškiau. - Sakai, nesi

ypatingas, nes pasaulis apie tave nežino, tačiau tu įžeidi mane.

Aš juk apie tave žinau.

- Nesitikiu išgyventi tiek, kad parašyčiau tau nekrologą, -

užuot atsiprašęs, tarė jis.

Netekau kantrybės.

- Aš tik noriu, kad tau manęs pakaktų, bet niekada nepakaks.

Šito tau niekada nepakaks. Tačiau daugiau tu nieko neturi. Turi

mane, savo šeimą ir šį pasaulį. Tai tavo gyvenimas. Man gaila,

kad sumautas. Bet tu nebūsi pirmas žmogus, nuskridęs į Marsą,

nebūsi NBA žvaigždė ir nemedžiosi nacių. Tik pažiūrėk į save,

Gasai. - Jis tylėjo. - Aš nenoriu pasakyti...

- Ir dar kaip norėjai, - pertraukė jis mane. Ėmiau atsipraši­

nėti, bet jis tarė: - Ne, aš tave atsiprašau. Tu teisi. Verčiau tik

žaiskime.

Ir mes tik žaidėme.

18 SKYRIUS

M ane pažadino telefonas, dainuojantis „The Hectic Glow“ dai­

ną. Gaso mėgstamą. Vadinasi, jis skambina - ar kas nors kitas jo

telefonu. Dirstelėjau į laikrodį: 2.35. Jis mirė, pamaniau, ir mano

viduje viskas susmuko į kažkokią juodą bedugnę.

- Alio?.. - vos įstengiau gargtelėti.

Laukiau prislėgto katro nors tėvų balso.

- Heizele Greise, - vos girdimai ištarė Ogastas.

- Oi, ačiū Dievui, čia tu. Labas. Labas, aš tave myliu.

- Heizele Greise, esu degalinėje. Man kažkas darosi. Padėk.

- Ką? Kur tu?

- „The Speedway" degalinė, Aštuoniasdešimt šeštosios ir Ka­

nalo gatvės sankryža. Kažkaip sugadinau maitinimo vamzdelį,

niekaip negaliu susitvarkyti ir...

- Skambinu devyni vienuolika, - pasakiau.

- Ne ne ne ne, jie mane nuveš į ligoninę. Heizele, paklausyk.

Neskambink nei devyni vienuolika, nei mano tėvams, niekada

tau neatleisiu, nedaryk to, tik atvažiuok, atvažiuok ir pataisyk tą

prakeiktą vamzdelį. Aš tiktai... Dieve, kvailiausias daiktas. Neno­

208

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

riu, kad tėvai sužinotų apie mano dingimą. Prašau. Vaistų turiu

pasiėmęs, bet negaliu jų susileisti. Prašau.

Jis apsiverkė. Išskyrus tą kartą prieš kelionę į Amsterdamą,

daugiau nesu girdėjusi jo šitaip raudant.

- Gerai, važiuoju, - pasakiau.

Atsijungiau nuo plaučių ventiliatoriaus, prisijungiau prie de­

guonies baliono, įkėliau jį į vežimėlį, apsiaviau sportbačius, tin­

kančius prie rausvų pižaminių kelnių ir „Butler“ krepšinio marš­

kinėlių, kurie iš tikrųjų buvo Gaso. Čiupau raktelius iš stalčiaus

virtuvėje, kur mama visada juos laikydavo, ir parašiau raštelį, jei

kartais jie pabudę manęs nerastų.

Išvažiavau pažiūrėti Gaso. Būtinai reikia. Atleiskite.

Bučiuoju - H

Važiuodama tas porą mylių iki degalinės išsibudinau tiek, kad

ėmiau spėlioti, ko Gasas vidury nakties išvažiavo iš namų. Gal

jam kas pasivaideno arba jį įveikė kankinystės fantazijos.

Pralėkiau Kanalo gatve nepaisydama geltonai žybsinčių švie­

soforų, viršydama greitį ir dėl to, kad greičiau pas jį nuvažiuo­

čiau, ir slapčia tikėdamasi, kad koks nors policininkas mane

sustabdys ir aš gausiu dingstį pasakyti kitam žmogui, jog mirš­

tantis mano berniukas sėdi mašinoje šalia degalinės su nevei­

kiančiu dirbtinio maitinimo vamzdeliu. Bet joks policininkas

nepasirodė, turėjau pati manytis.

Aikštelėje stovėjo tik du automobiliai. Sustojau greta jo mašinos.

Atidariau dureles. Įsižiebė salono šviesos. Ogastas sėdėjo vairuo­

209

John Green

tojo pusėje visas apsivėmęs, delnais spausdamas vietą, iš kurios

kyšojo vamzdelis.

- Labas... - sušnibždėjo.

- O Dieve, Ogastai, tave reikia vežt j ligoninę.

- Prašau, tu tik pažiūrėk.

Žiauktelėjau nuo smarvės, bet pasilenkiau apžiūrėti vietos

virš bambos, kur buvo chirurgiškai įvestas vamzdelis. Oda ap­

linkui buvo karšta ir ryškiai raudona.

- Gasai, man atrodo, prasidėjo kažkoks užkrėtimas. Aš nie­

ko negaliu padaryti. Kodėl tu čia? Kodėl nesi namie? - Jis ėmė

vemti jau neturėdamas jėgų net pasukti burnos į šoną. - Oi,

vargšeli...

- Norėjau nusipirkti cigarečių, - sumurmėjo jis. - Pamečiau

savo pakelį. Arba tėvai paėmė. Nežinau. Žadėjo nupirkti naują,

bet aš norėjau... pats nusipirkti. Nors tokį nieką padaryti savo

jėgomis.

Jis žiūrėjo tiesiai prieš save. Aš tyliai išsitraukiau telefoną ke­

tindama surinkti 911.

- Atleisk, - tariau.

- Devyni vienuolika, kas atsitiko?

- Sveiki, aš esu prie degalinės Aštuoniasdešimt šeštosios ir

Kanalo gatvės sankryžoje, reikia greitosios. Didžiajai mano gy­

venimo meilei nebeveikia dirbtinio maitinimo vamzdelis.

Jis pažvelgė į mane. Siaubinga. Neturėjau jėgų į jį žiūrėti. Pašai­

piai šypsančio ir neuždegtas cigaretes čiulpiančio Ogasto Voter-

so nebėra, jo vietoj kiurkso šis beviltiškai pažemintas padaras.

- Na, štai. Jau net nebegaliu nerūkyti.

- Gasai, aš tave myliu.

210

DEL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

- Kur mano galimybė kam nors tapti Peteriu van Hautenu? -

Jis bejėgiškai ėmė daužyti vairą. Jam verkiant, automobilis pypsė­

jo. Jis atlošė galvą, pakėlė akis. - Nekenčiu savęs, nekenčiu savęs,

nekenčiu savęs, nekenčiu šito, nekenčiu šito, bjauriuosi savimi,

nekenčiu nekenčiu nekenčiu, duokit man, po galais, numirti.

Pagal žanro tradicijas Ogastas Votersas iki galo išlaikė humo­

ro jausmą, nė akimirką neprarado drąsos, tad siela pakilo skry­

džiui kaip laisvas erelis, ir pagaliau pasaulis nepajėgė sulaikyti

džiaugsmingos jo sielos.

Tačiau tiesa buvo tokia: vargšas berniukas, baisiausiai ne­

norintis būti apgailėtinas, verkė ir vaitojo apnuodytas užkrėstu

plastikiniu vamzdeliu, kuris palaikė jam gyvybę, bet palaikė per

menkai.

Nušluosčiau jam smakrą, suėmiau delnais veidą ir atsiklau­

piau šalia jo, kad matyčiau akis, vis dar gyvas.

- Atleisk. Norėčiau, kad būtų kaip tame filme apie persus ir

spartiečius.

- Ir aš.

- Tačiau taip nėra, - sakau.

- Žinau, - sako jis.

- Nėra ir blogiukų, - sakau.

- Aha.

- Net vėžys nėra blogiukas. Vėžys tik nori gyventi.

- Aha.

- Bus gerai, - pažadėjau jam. Jau artėjo sirenos.

- Gerai, - ištarė. Jam jau blausėsi sąmonė.

- Gasai, prižadėk daugiau taip nedaryti. Aš tau nupirksiu

cigarečių, gerai? - Jis pažiūrėjo j mane. Padėrusiomis akimis. -

Turi pažadėti.

211

John Green

Jis silpnai linktelėjo ir užsimerkė, galva nusviro.

- Gasai, paklausyk!

- Ką nors padeklamuok, - paprašė jis, kai nelemta greito­

ji prakaukė tiesiai pro mus. Taigi, laukdama, kol ji apsisuks ir

mudu ras, pasakiau jam vienintelį eilėraštį, kurį pajėgiau prisi­

minti, - Viljamo Karloso Viljamso „Raudonąjį vienratį“.

kiek daug priklauso nuo

raudonojo vienračio

kurį merkia lietus

žvilgindamas šonus

greta baltų vištų

pulko.

Viljamsas buvo gydytojas. Ir šis eilėraštis man atrodė kaip gy­

dytojo. Jis pasibaigė, bet greitoji tebevažiavo tolyn, tada eilėraštį

pratęsiau pati.

Ir kiek daug priklauso, kalbėjau Ogastui, nuo mėlyno dangaus,

pradrėksto medžių šakom. Kiek daug priklauso nuo peršvie­

čiamo vamzdelio, kyšančio iš pilvo šitam berniukui pamėlusio­

mis lūpomis. Kiek daug priklauso nuo to, kursai stebi iš aukštai

pasaulį.

Beveik be sąmonės, jis dirstelėjo į mane ir sumurmėjo:

- O dar sakei, kad nerašai poezijos.

19 SKYRIUS

Jis grįžo namo po kelių dienų, galutinai netekęs visų savo ambici­

jų. Skausmui numalšinti reikėjo dar daugiau vaistų. Jis visam lai­

kui persikėlė į viršų, į ligoninės išduotą lovą svetainėje prie lango.

Prasidėjo pižamų ir neskustos barzdos, murmėjimo ir prašy­

mų, ir nesibaigiančio dėkojimo kiekvienam už viską, kas buvo

daroma jo labui, dienos. Vieną popietę jis neaiškiai parodė į

skalbinių pintinę kambario kertėje ir paklausė:

- Kas ten?

- Toji skalbinių pintinė?

- Ne, šalia jos.

- Šalia jos aš nieko nematau.

- Ten paskutinė mano orumo kruopelė. Beveik neįžiūrima.

Rytojaus dieną atvažiavusi pati atsirakinau duris. Jo tėvai neno­

rėjo, kad skambinčiau, nes galiu jį prižadinti. Radau jo seseris

su vyrais bankininkais ir trimis vaikais, berniukais; pribėgę prie

manęs puolė klausti: kas tu, kas tu, kas tu, paskui pašėlo bėgioti

prieškambaryje ratais, tarsi plaučiai būtų koks pakeičiamas prie­

taisas. Seseris buvau mačiusi seniau, bet vaikų ir jų tėčių - ne.

213

John Green

- Aš Heizelė, - atsakiau jiems.

- Gasas turi draugę, - pranešė vienas vaikas.

- Žinau, kad Gasas turi draugę, - tariau.

- Ji su papais, - paaiškino kitas.

- Nejaugi?

- Kam tau reikia šito? - paklausė pirmasis, rodydamas į

mano deguonies vežimėlį.

- Jis man padeda kvėpuoti. Ar Gasas nemiega?

- Ne, miega.

- Miršta, - patikslino kitas.

- Miršta, - patvirtino trečiasis, staiga surimtėjęs.

Valandėlę buvo tylu, aš jau sukau galvą, ką man derėtų sakyti,

tačiau staiga vienas jų spyrė kitam, jie vėl pasileido lakstyti griū­

dami vienas ant kito ir stumdydamiesi nugarmėjo į virtuvę.

Svetainėje pasukau prie Gaso tėvų ir buvau supažindinta su

jo svainiais, Krisu ir Deivu.

Iš tikrųjų nebuvau pažįstama su netikromis jo seserimis, bet

jiedvi vis tiek mane apkabino. Džulija sėdėjo ant lovos krašto

ir šnekėjo miegančiam Gasui lygiai tokiu balsu, kokiu kūdikiui

čiulbama, koks jis gražutis:

- Oi, Gasi Gasi, mūsų Gasiuk...

Mūsų Gasis? Ar jis yra jų nuosavybė?

- Kaip laikaisi, Ogastai? - tariau bandydama parodyti tinka­

mo elgesio pavyzdį.

- Mūsų gražuolis Gasis, - surypavo Marta, palinkdama prie

jo. Įdomu, ar jis tikrai miega, o gal tik, gelbėdamasis nuo Gera-

noriškųjų Seserų Antpuolio, smarkiai spustelėjo nuskausmina­

mųjų pompos mygtuką?

214

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Po kiek laiko jis atsibudo ir pirmiausia ištarė:

- Heizelė...

Turiu prisipažinti, gerokai apsidžiaugiau, lyg ir pasijutau jo

šeimos nare.

- Į lauką, - tyliai pasakė jis. - Galime išeiti?

Išėjome - jo mama stūmė vežimėlį, iš paskos vorele sekėme

seserys, svainiai, tėtis, sūnėnai ir aš. Diena buvo debesuota, tyki

ir karšta - atėjo vasara. Jis buvo mėlynais ilgarankoviais marški­

nėliais ir flaneliniu treningu. Kažkodėl visą laiką šalo. Užsinorė­

jo gerti, tėtis iš namo atnešė vandens.

Marta, atsiklaupusi šalia, bandė jį kalbinti:

- Tavo akys visada buvo tokios gražios.

Jis vos pastebimai linktelėjo.

Vienas svainis uždėjo delną Gasui ant peties, paklausė:

- Kaip patinka gryname ore?

Gasas gūžtelėjo.

- Gal jau reikia vaistų? - paklausė motina, prisidėjusi prie

klūpančiųjų ratelio. Žengtelėjau atatupsta žiūrėdama, kaip jo sū­

nėnai per gėlių lysvę dumia į vejos lopinėlį Gaso kieme. Ir ima

žaisti žaidimą, kuriame svarbiausia parblokšti kitą ant žemės.

- Vaikai! - abstrakčiai sudraudė Džulija. - Galiu tik tikėtis, -

kreipėsi ji į Gasą, - kad jie užaugs tokie pat rūpestingi ir protingi

jaunuoliai, koks tu tapai.

Sunkiai suvaldžiau norą garsiai žiauktelėti.

- Ne toks jau jis protingas, - pasakiau Džulijai.

- Ji teisi. Bet, matai, dauguma gražuolių yra kvaili, todėl aš

pranokau viltis, - pasakė Gasas.

- Teisybė, jis pirmiausia gražus, - pritariau jam.

215

John Green

- Kartais tiesiog akinamai, - tarė jis.

- Mūsų draugas Aizekas net apako, - variau aš.

- Taigi, baisi tragedija. Bet ar galiu ką padaryti tam savo pra­

gaištingam grožiui?

- Nieko negali.

- Tikra našta toks gražus veidas.

- O kur dar kūnas...

- Ką tu, apie mano gražųjį kūną geriau nekalbėk. Nenorėk

pamatyti manęs nuogo, Deivai. Išvydus mane nuogą, Heizelei

Greisei kaip užėmė kvapą, taip ji jo ir neatgauna, - pasakė jis,

rodydamas į mano deguonies balioną.

- Gerai, užtenka, - nukirto Gaso tėtis, bet staiga, apkabinęs

mane, pabučiavo į skruostą ir pašnibždėjo:

- Vaike, kiekvieną dienelę dėkoju Dievui už tave.

Vis dėlto tai buvo paskutinė mano gera diena su Gasu - iki

Paskutinės Geros Dienos.

20 SKYRIUS

V iena iš ne tokių idiotiškų vaikų vėžininkų žanro tradicijų yra

Paskutinės Geros Dienos tradicija, kai vėžio aukai netikėtai

nušvinta kelios valandos, per kurias atrodo, kad nesulaikomas

sveikatos prastėjimas staiga sustoja, skausmas tampa paken­

čiamas. Visa bėda, negali žinoti, ar tavo paskutinė gera diena

jau ir yra Paskutinė Gera Diena. Tuo laiku tai tiesiog dar viena

gera diena.

Buvau pasiėmusi laisvadienį nuo Ogasto lankymo, nes pati ne

kažin kaip jaučiausi: nieko konkretaus, tiesiog nuovargis. Dieną

leidau tinginiaudama, ir, kai Ogastas paskambino tuoj po penk­

tos valandos, aš jau buvau prijungta prie „BiPAP“, atitempto į

svetainę, kad galėčiau su mama ir tėčiu žiūrėti televizorių.

- Labas, Ogastai.

Jis atsiliepė balsu, kurį buvau įsimylėjusi.

- Labas vakaras, Heizele Greise. Kaip manai, ar apie aštuntą

galėtum nukakti į Jėzaus Širdį Tiesiogine Prasme?

- Hm, taip.

- Puiku. Be to, jeigu ne per sunku, prašau paruošti mano lai­

dotuvių kalbą.

217

John Green

- Aha...

- Aš tave myliu.

- Ir aš tave, - pasakiau. Telefonas išsijungė.

- Hm, šįvakar aštuntą turiu būti Paramos grupėje. Skubus

susirinkimas.

Mama pritildė televizorių.

- Ar viskas gerai?

Akimirką žiūrėjau į ją pakėlusi antakius.

- Klausimas turbūt retorinis?

- Tačiau kodėl tada...

- Todėl, kad Gasui kažkam manęs prireikė. Puiku. Vairuoti

galiu.

Ėmiau knebinėti ventiliatorių laukdama, kad mama man pa­

dės jį atjungti, bet ji nepriėjo.

- Heizele, mudviem su tėčiu atrodo, kad mes tavęs beveik ne­

matome.

- Ypač tie, kurie visą savaitę būna darbe, - pridūrė tėtis.

- Aš jam reikalinga, - atkirtau pagaliau pati atsilaisvinusi

nuo aparato.

- Ir mums tu reikalinga, vaike, - pasakė tėtis. Paėmė man už

rankos ir suspaudė, tarsi būčiau dvejų metukų ir galėčiau pabėg­

ti į kiemą.

- Ką gi, susirk mirtina liga, tėti, tada daugiau būsiu namie.

- Heizele! - subarė mama.

- Pati labiausiai norėjai, kad netapčiau namisėda, - atšoviau

jai. Tėtis tebespaudė man riešą. - Dabar nori, kad jis imtų ir nu­

mirtų, o aš galėčiau sėdėti prirakinta prie šitų namų, duočiausi

popinama, kaip visada daviausi. Bet man šito nereikia, mama.

218

DĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Man tavęs taip nebereikia kaip pirma. Tau pačiai reikia gyventi

savo gyvenimą.

- Heizele! - subarė mane jau tėtis, dar kiečiau suspausdamas

riešą. - Atsiprašyk mamos.

Bandžiau ištraukti ranką, bet jis nepaleido, o viena ranka ne­

galėjau prisitaisyti kaniulės. Aš įtūžau. Norėjau vieno: senama­

diškai paskelbti Paauglės Streiką - išdidžiai išdrožti iš kambario,

užsitrenkti miegamojo duris ir, pasileidusi „The Hectic Glow",

įnirtingai rašyti laidotuvių kalbą. Bet nebuvo kaip, nes negalėjau

kvėpuoti.

- Man reikia kaniulės, - sucypiau. - Nebegaliu.

Tėtis iškart paleido ranką ir puolė prijungti manęs prie de­

guonies baliono. Jo akyse mačiau kaltę, bet jis tebepyko.

- Heizele, atsiprašyk mamos.

- Puiku, atsiprašau, bet leiskite man važiuoti.

Jie nieko nesakė. Mama tebesėdėjo susidėjusi rankas ir į mane

net nepažvelgė. Kiek palaukusi atsistojau ir išėjau į savo kambarį

rašyti apie Ogastą.

Ir mama, ir tėtis kelis kartus mėgino belstis į duris, bet aš

jiems pasakydavau, kad dirbu svarbų darbą. Visą amžinybę gal­

vojau, ką noriu pasakyti, tačiau ir sugalvojusi nelabai apsidžiau­

giau. Kol techniškai viską baigiau, pasidarė 7. 40, vadinasi, pavė­

luosiu net ir nepersirengdama, taigi galų gale nutariau važiuoti

medvilninėmis vaikiškai žydromis pižamos kelnėmis, su pliaži-

nėmis šlepetėmis ir Gaso „Butler“ marškinėliais.

Išėjusi iš kambario mėginau prasmukti pro tėvus, bet tėtis

pasakė:

- Be leidimo neišeisi iš namų.

219

John Green

- O Dieve, tėti, jis norėjo, kad parašyčiau jo laidotuvių kalbą,

supranti? Paskui būsiu namie kiekvieną suknistą vakarą. Prade­

dant nors ir nuo rytojaus, aišku?

Ir jie pagaliau užsičiaupė.

Visą kelią nervinausi dėl tėvų. Užvažiavusi už bažnyčios sustojau

keliuke prie Ogasto automobilio. Užpakalines duris laikė atviras

užkištas kumščio didumo akmuo. Viduje lyg ir ketinau lipti laip­

tais, paskui nutariau laukti senutėlio girgždančio lifto.

Lifto durims atsitraukus, atsidūriau Savitarpio paramos gru­

pės kambaryje, kur lygiai taip pat ratu stovėjo kėdės. Bet ma­

čiau tik Gasą invalido vežimėlyje, siaubingai sulysusį. Jis žiūrėjo

į mane iš rato vidurio. Laukė atsiveriant lifto durų.

- Heizele Greise, atrodai žavi.

- Pati žinau.

Tamsioje kertėje išgirdau šlepsint. Prie nedidelio medinio

pulto, įsikibęs į jį, stovėjo Aizekas.

- Tu nori atsisėsti? - paklausiau.

- Ne, aš tuoj sakysiu laidotuvių kalbą. Tu pavėlavai.

- Tu... aš... ką?

Gasas mostelėjo man sėstis. Aš patraukiau kėdę į rato vidurį,

kur sėdėjo jis, bet Gasas pasuko savo vežimėlį į Aizeką.

- Noriu dalyvauti savo laidotuvėse, - pasakė Gasas. - Beje, ar

kalbėsi per mano laidotuves?

- O taip, žinoma, - atsakiau nuleisdama galvą ant jo peties.

Per nugarą apkabinau jį kartu su vežimėliu. Jis susiraukė. Aš at­

sitraukiau.

- Nuostabu, - tarė jis. - Tikiuosi apsilankyti jose kaip dvasia,

tačiau dėl visa ko pamaniau... Na, nenorėjau tavęs pakišti, bet

220

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

šiandien ėmiau ir pamaniau, kad galėčiau surengti lyg ir laidotu­

vių repeticiją, tada nutariau, nes esu neblogai nusiteikęs, nelauk­

ti geresnės progos.

- O kaip čia patekai? - paklausiau.

- Ar patikėsi, kad šitos durys visą naktį būna atviros? - tarė

Gasas.

- Na, ne.

- Ir gerai darysi, - nusišypsojo Gasas. - Ką gi, žinau, kad toks

dalykas truputį dvelkia puikybe.

- Ei, tu pasisavini mano kalbą, - įsiterpė Aizekas. - Mano

kalbos pradžia apie tai, kad esi išpuikęs šunsnukis.

Nusijuokiau.

- Gerai jau, gerai, varyk, - liepė Gasas.

Aizekas kostelėjo.

- Ogastas Votersas buvo išpuikęs šunsnukis, bet mes jam at­

leidžiame. Ir atleidžiame ne todėl, kad jo širdis perkeltine pras­

me buvo tokia gera, kokia buvo išgverusi tiesiogine prasme, ar

kad jis mokėjo įsikąsti cigaretę geriau už bet kurį nerūkalių per

visą istoriją, ar kad gavo tik aštuoniolika metų gyvenimo, nors

turėjo gyventi daug ilgiau.

- Septyniolika, - pataisė Gasas.

- Tikiuosi, dar turi šiek tiek laiko, amžinai kitus pertrau-

kinėjantis nenaudėli. Pabrėžiu, - toliau kalbėjo Aizekas, - jog

Ogastas Votersas buvo toks plepys, kad galėjo žmogų pertraukti

net per savo laidotuves. Ir pasipūtęs: siaube, tas bernas negalė­

jo nusimyžt neapmąstęs didžios metaforinės žmogaus atmatų

prasmės. Ir sklidinas tuštybės: vargu ar esu sutikęs kitą fiziškai

tokį patrauklų žmogų, kuris taip aiškiai suvoktų savo fizinį pa­

trauklumą.

221

John Green

Bet štai ką pasakysiu: kai ateities mokslininkai atneš man į

namus akių robotus ir pasiūlys pasimatuoti, liepsiu jiems neš­

dintis, nes nenoriu matyti pasaulio, kuriame nėra jo.

Aš jau beveik verkiau.

- O tada, padaręs tokį retorinį pareiškimą, įsistatysiu akių ro­

botus, nes, žinokit, su akių robotais tikriausiai galima permatyti

mergaičių palaidinukes ir kitus drabužėlius. Ogastai, bičiuli, lai­

mingos kelionės.

Ogastas valandžiukę linksėjo papūtęs lūpas, tada girdamas

Aizeką iškėlė nykščius. Susitvardęs pridūrė:

- Išbraukčiau sakinį apie mergaičių drabužėlius.

Aizekas tebesilaikė įsitvėręs pulto. Jis ėmė verkti. Įbedė kaktą

į pulto briauną, bet mačiau, kaip krūpčioja pečiai. Pagaliau tarė:

- Velniai griebtų, Ogastai, tu dar redaguoji savo laidotuvių

kalbą!

- Nesikeik Jėzaus Širdyje Tiesiogine Prasme, - subarė jį Gasas.

- Velniai griebtų, - pakartojo Aizekas. Pakėlęs galvą nurijo

seilę. - Heizele, gal padėtum?

Buvau pamiršusi, kad jis vienas negali pasiekti savo vietos

kėdžių rate. Atsistojau, uždėjau jo delną ant savo rankos ir lė­

tai nuvedžiau jį prie kėdės šalia Gaso, kur pati iki tol sėdėjau.

Tada žengiau prie pulto ir išvyniojau popieriaus lapą, kuriame

atspausdinau savo kalbą, skirtą jo laidotuvėms.

- Aš vardu Heizelė. Ogastas Votersas buvo mano gyvenimo

meilė, gimusi po nelaiminga žvaigžde. Mūsų meilės istorija buvo

nepaprasta, ir aš neįstengsiu įterpti į ją nė vieno sakinio nepa-

skęsdama ašarų klane. Gasas suprato. Gasas supranta. Nepasa­

kosiu jums mudviejų meilės istorijos, nes - kaip ir visos tikros

meilės istorijos - ji mirs kartu su mumis, kaip ir turi būti. Ti­

222

DEL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAI620£S KALTOS

kėjausi, kad jis sakys kalbą per mano laidotuves, nes nieko kito

labiau nenorėčiau... - Aš pravirkau. - Gerai, tik neverkti. Kaip aš

tai... Gerai. Gerai.

Kelis kartus atsidususi vėl ėmiau skaityti iš savo lapo:

- Negaliu kalbėti apie mūsų meilės istoriją, todėl kalbėsiu

apie matematiką. Nesu matematikė, bet žinau: tarp 0 ir 1 yra be­

galė skaičių. 0,1 ir 0,12, ir 0,112, ir dar begalė kitų. Aišku, bega­

lybė tarp 0 ir 2 arba tarp 0 ir milijono dar didesnė. Kai kurios

begalybės didesnės už kitas. To mus išmokė rašytojas, kurį mė­

gome. Būna dienų, ir tokių daug, kai man pikta dėl mano bega­

lybės skaičių. Noriu daugiau skaičių, negu man lemta, ir, Dieve,

Ogastui Votersui taip pat noriu daugiau skaičių, negu jam lemta.

Tačiau, Gasai, brangusis, nemoku pasakyti, kokia aš tau dėkinga

už mūsų trumputę begalybę. Per suskaičiuotas jos dienas tu do­

vanojai man amžinybę, ir aš tau už tai dėkoju.

21 SKYRIUS

Ogastas Votersas mirė praėjus aštuonioms dienoms nuo savo

laidotuvių repeticijos - Memorialinėje ligoninėje, intensyviosios

slaugos skyriuje, kai vėžys, jo kūno dalis, sustabdė širdį, irgi jo

kūno dalį.

Prie jo buvo tėvai ir seserys. Jo mama paskambino man pusę

ketvirtos ryto. Aš, aišku, žinojau, kad jis miršta. Prieš miegą kal­

bėjausi su jo tėčiu, jis pasakė: „Gali ir šiąnakt", bet vis tiek, kai

pagriebusi nuo stalelio telefoną pamačiau užrašą Gaso mama,

manyje viskas apsivertė. Ji tiktai verkė ir kartojo, kaip baisu, aš

taip pat kartojau, kaip baisu, ji pasakė, kad kelias valandas prieš

mirtį jis buvo be sąmonės.

Įėję tėtis su mama klausiamai pažvelgė, aš tik linktelėjau, ir

jie puolė vienas kitam į glėbį, tikriausiai jausdami solidarų siau­

bą, kuris kada nors aplankys juos tiesiogiai.

Paskambinau Aizekui, šis ėmė keikti gyvenimą ir pasaulį, ir Patį

Dievą, paskui klausė: kur kokie prakeikti trofėjai, kai jų labiausiai

reikia, o tada susigriebiau daugiau neturinti kam skambinti, ir tai

buvo liūdniausia. Vienintelis žmogus, su kuriuo tikrai norėjau pa­

sikalbėt apie Ogasto Voterso mirtį, buvo pats Ogastas Votersas.

224

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Tėvai užsibuvo mano kambaryje visą amžinybę, pagaliau iš­

aušus tėtis paklausė:

- Ar nori likti viena?

Aš linktelėjau, mama pasakė:

- Mes būsime čia pat už durų.

Neabejoju, - pamaniau.

Buvo nepakeliama. Absoliučiai viskas. Kiekviena sekundė bai­

sesnė už praėjusią. Vis galvojau, kad reikia paskambinti jo nu­

meriu, ir spėliojau, kas bus, jei kas nors atsilieps. Pastarąsias

savaites būdami kartu jau nieko neveikdavome, tik prisimin­

davome, tačiau tai nebuvo tuščias užsiėmimas: dabar iš manęs

buvo atimtas tas malonumas, nes nebebuvo su kuo prisiminti.

Regis, netekęs prisiminimų bendrininko netenki pačių prisimi­

nimų, sakytum visi dalykai, kuriuos veikėme kartu, jau nebėra

tokie tikri ir svarbūs kaip prieš kelias valandas.

Greitosios pagalbos skyriaus priimamajame beveik pirmiausia

esi prašomas įvertinti savo skausmo lygį skale nuo vieno iki

dešimties, tada gydytojai nutaria, kokius nuskausminamuosius

vartoti ir kada pradėti. Per visus ligos metus šimtus kartų esu

girdėjusi tą patį klausimą; prisimenu, kaip pačioje pradžioje,

kai nepajėgiau įkvėpti ir atrodė, kad krūtinė dega, liepsnos lai­

žo šonkaulius iš vidaus ieškodamos kelio iš mano kūno, tėvai

mane nuvežė į greitosios pagalbos skyrių. Slaugytojai paklau­

sus apie skausmą, neįstengdama ištarti žodžio tik iškėliau de­

vynis pirštus.

Vėliau, kai jau išgėriau kažkokių vaistų, atėjo ta pati slaugy­

toja; matuodama kraujospūdį paglostė man ranką ir tarė: „Ži-

225

John Green

nai, iš ko supratau, kad esi kovotoja? Dešimties balų skausmą tu

įvertinai devyniais.11

Tai nebuvo visiška tiesa. Parodžiau devynis, nes dešimt no­

rėjau pataupyti. Ir štai pagaliau užplūdo baisusis dešimt balų,

daužė mane ir daužė, o aš gulėjau nejudėdama savo lovoje ir

spoksojau į lubas skausmo bangų bloškiama į uolas ir vėl nu­

nešama tolyn į jūrą, kad iš ten jos vėl galėtų tėkšt mane į aštrų

uolos šoną ir palikti plūduriuoti vandenyje aukštielninką, taip ir

nenuskendusią.

Pagaliau surinkau jo numerį. Penkis kartus nuskambėjo

skambutis, tada buvo permestas į balso paštą.

- Jūs paskambinote į Ogasto Voterso balso paštą, - atsiliepė

skardus balsas, kurį buvau įsimylėjusi. - Palikite žinutę.

Ir telefonas ėmė pypsėti. Negyvas linijos oras buvo toks klai­

kus. O aš taip norėjau grįžti su juo į tą slaptą nežemišką trečią­

ją erdvę, kurioje atsidurdavome kalbėdamiesi telefonu. Laukiau

ano jausmo, bet jis neatėjo. Negyvas linijos oras buvo menka pa­

guoda, ir aš skambutį pagaliau nutraukiau.

Paėmusi iš palovės kompą įjungiau ir įėjau į Gaso lentą, kur

jau plūdo užuojautos. Šviežiausia sakė:

Myliu tave, bra. Susitiksime anapus.

Parašė man negirdėtas žmogus. Iš tikrųjų visas žinutes, plaukian­

čias tokiu greitumu, jog vos spėjau skaityti, rašė žmonės, kurių

nė karto nebuvau sutikusi ir jis nė karto jų neminėjo, žmonės,

kurie dabar, kai jis miręs, kelia į padanges visokias jo dorybes,

nors gerai žinojau, kad jie nebuvo matę jo kelis mėnesius ir nė

nebandė aplankyti. Įdomu, ar ir mano lenta taip atrodys, jei mir­

226

DĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

siu, o gal išbuvau šalia gyvenimo ir mokyklos jau tiek laiko, kad

išvengsiu plataus įamžinimo.

Skaidau toliau.

Bra, jau tavęs pasiilgau.

Myliu tave, Ogastai. Telaimina tave Dievas ir saugo.

Drauguži, tu amžinai būsi gyvas mūsų širdyse.

(Ši žinutė mane labiausiai suerzino, mat ji teigė, kad likusieji

gedėti gyvens amžinai: tu amžinai būsi gyvas mano atminty­

je, nes aš gyvensiu amžinai! Dabar esu tavo Dievas, miręs ber­

niuk! Įsitikinimas, kad nemirsi, - dar vienas šalutinis mirimo

poveikis.)

Bra, tu visada buvai toks geras draugas, atleisk, kad, kai

išėjai iš mokyklos, dažniau su tavim nesusitikdavau. Dedu

galvą, jog tu danguje jau žaidi krepšinį.

Įsivaizdavau, kaip Ogastas Votersas nagrinėja šias eilutes: jeigu

aš danguje žaidžiu krepšinį, ar reiškia, kad dangus yra fiziškai

konkreti vietovė, kurioje esama fizinių krepšinio kamuolių? Kas

tuos kamuolius daro? Gal danguje gyvena ir ne tokių dalingų

sielų, kurios turi dirbti dangiškajame krepšinio kamuolių fabri­

ke, kad aš galėčiau žaisti? O gal visagalis Dievas kamuolius ku­

ria iš tuščios erdvės? Ar šis dangus įsikūręs kokiame nors mums

neregimame pasaulyje, kur neveikia fizikos dėsniai, o jeigu taip,

kurių velnių turėčiau žaisti krepšinį, jei galėčiau skraidyti, skai­

2 2 7

John Green

tyti, stebėti gražius žmones ar veikti dar ką nors, kas man patin­

ka? Atrodo, būdas, kuriuo įsivaizduoji mano mirusįjį „aš“, dau­

giau sako apie tave negu apie žmogų, koks buvau, ar esybę, kuria

tapau dabar.

Apie vidurdienį paskambino jo tėvai pranešti, kad laidotuvės

bus po penkių dienų, šeštadienį. Taip ir mačiau bažnyčią, prisi­

grūdusią žmonių, manančių, jog jis mėgo krepšinį, ir mane ėmė

pykinti, bet supratau turinti eiti, juk aš kalbėsiu ir visa kita. Pa­

dėjusi telefoną toliau skaičiau jo lentą.

Ką tik išgirdau, kad po ilgos kovos su vėžiu mirė Gasas

Votersas. Ilsėkis ramybėje, bičiuli.

Žinojau, kad šie žmonės nuoširdžiai liūdi, ir nepykau ant jų.

Pykau ant pasaulio. Ir vis tiek ėmė siutas: visi draugai atsiranda

tada, kai tau jų nebereikia. Aš parašiau atsakymą į šią žinutę:

Mes gyvename pasaulyje, kurio paskirtis - kurti ir nai­

kinti sąmonę. Ogastas Votersas mirė ne po ilgos kovos su

vėžiu. Jis mirė po ilgos kovos su žmogaus sąmone, tapo

auka - kaip ir tu tapsi - pasaulio poreikio kurti ir griauti

visa, kas įmanoma.

Išsiuntusi laukiau, kad kas atsilieptų, vis pakartodama siuntimą.

Nieko. Mano komentaras paskendo naujų laiškų jūroje. Visi jo

taip pasigenda. Visi meldžiasi už jo šeimą. Prisiminiau van Hau-

teno laišką: rašymas apie žmogų ne prikelia, o palaidoja.

228

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

* * *

Po kiek laiko nuėjau į svetainę žiūrėti su tėvais televizoriaus.

Negalėčiau pasakyti, kokia ėjo laida, bet kažkuriuo metu mama

paklausė:

- Heizele, ką galėtume dėl tavęs padaryti?

Aš tik papurčiau galvą. Ir vėl apsiverkiau.

- Kuo galime padėti? - vėl paklausė mama.

Gūžtelėjau pečiais.

Bet ji vis klausė, tarsi būtų galėjusi ką nors paveikti, ir paga­

liau aš prišliaužiau per sofą prie jos sterblės, priėjęs tėtis suspau­

dė mano kojas, aš apglėbiau mamai pusiaują, ir šitaip jie mane

laikė kelias valandas, kol ritosi ir ritosi skausmo bangos.

22 SKYRIUS

Kai pirmą kartą ten nuvažiavome, aš sėdėjau Jėzaus Širdies

Tiesiogine Prasme bažnyčios salytėje - kambaryje grynų akme­

nų sienomis šone nuo presbiterijos. Jame stovėjo gal aštuonias­

dešimt kėdžių, du trečdaliai užimtų, bet jas nusvėrė trečdalis

tuščių.

Kurį laiką aš tik stebėjau žmones, einančius prie karsto, padė­

to ant kažkokio vežimėlio, uždengto violetiniu užtiesalu. Visi tie

man iki tol nematyti žmonės klaupdavosi ar pastovėdavo žiūrė­

dami į jį, gal paverkdami, gal kažką sakydami, galiausiai kiekvie­

nas paliesdavo karsto kraštą, užuot lietę jį, nes niekam nesinori

lytėti lavono.

Gaso mama ir tėtis stovėjo prie karsto, jie apkabindavo kiek­

vieną praeinantįjį, bet pastebėję mane nusišypsojo ir priėjo. At­

sistojusi pirma apkabinau jo tėtį, tada mamą, ji mane kietai su­

spaudė glėbyje primygdama mentes, kaip darydavo Gasas. Abu

atrodė susenę - akys įdubusios, išvargusių veidų oda apdribusi.

Ir jie pasiekė barjerinio bėgimo finišą.

- Jis tave taip mylėjo, - tarė Gaso mama. - Tikrai. Ne vaikiš­

ka meile, ne, - pridūrė ji, tarsi nebūčiau to žinojusi.

230

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Ir jis jus be galo mylėjo, - tyliai pasakiau. Sunku paaiškinti,

bet kalbėdamasi su jais jaučiausi, lyg smeigčiau į juos durklą ir

pati būčiau juo persmeigiama. - Užjaučiu.

Tada jo tėvai ėmė šnekėti su mano tėvais - visas pokalbis

susidėjo beveik tik iš linkčiojimo sučiauptomis lūpomis. Pa­

žvelgusi į karstą pamačiau, kad prie jo nieko nėra, tad nutariau

prieiti. Ištraukiau iš nosies deguonies vamzdelio kištukus ir per

galvą atidaviau tėčiui. Norėjau, kad būtume tik jis ir aš, be jo­

kių pašalinių daiktų. Suspaudusi delninukę žengiau tarpu tarp

kėdžių eilių.

Kelias buvo netrumpas, bet kas žingsnį liepiau plaučiams

tylėti, atseit jie stiprūs, gali ištverti. Artindamasi jau mačiau jį:

plaukai dailiai sušukuoti, su skyrimu kairėje (jis būtų pakrau­

pęs), veidas plastifikuotas. Bet vis tiek tai tebebuvo Gasas. Mano

išstypęs gražuolis Gasas.

Norėjau apsivilkti trumpą juodą suknelę, pirktą penkiolik­

tam gimtadieniui, savo įkapių suknelę, bet neįlindau, todėl apsi­

vilkau paprastą juodą suknutę iki kelių. Ogastas buvo aprengtas

tuo pačiu kostiumu siaurais atlapais, kurį vilkėjo „Oranjee".

Klaupdamasi supratau, kad jam užmerktos akys, - na, žino­

ma, - taigi jau nepamatysiu jo mėlynų akių.

- Aš tave myliu esamuoju laiku, - sušnibždėjau ir uždėjau

delną ant krūtinės. - Okei, Gasai. Okei. Tikrai. Okei, ar girdi

mane? - Nė trupučio netikėjau, - ir netikiu, - kad jis mane girdi.

Pasilenkusi pabučiavau į skruostą. - Okei, - pakartojau. - Okei.

Staiga aiškiai pajutau, jog visi tie žmonės mus stebi, jog pa­

skutinis kartas, kai tiek daug žmonių matė mus bučiuojantis,

buvo Anos Frank namuose. Bet iš tikrųjų nebebuvo jokių „mus“.

Likau tik aš.

231

John Green

Atsegiau delninukę, įkišau ranką ir ištraukiau kietą „Camel

Lights" pakelį. Greitu judesiu, kurio, tikėjausi, niekas už manęs

nepastebėjo, pakelį įkišau į tarpą tarp jo šono ir karsto sidabri­

nio pliušo.

- Šitas gali rūkyti uždegtas, - sukuždėjau jam. - Aš nepyksiu.

Kol su juo kalbėjausi, mama ir tėtis atvežė mano vežimėlį į antrą

eilę, kad nereikėtų toli grįžti. Kai atsisėdau, tėtis padavė popie­

rinę nosinaitę. Išsišnypščiau nosį, užsinėriau per ausis kaniulę ir

įsikišau kištukus.

Maniau, tikrosios laidotuvių iškilmės vyks pačioje bažnyčio­

je, bet viskas buvo atlikta toje šoninėje salytėje - turbūt Jėzaus

Rankoje Tiesiogine Prasme, vienoje kryžiaus kryžmoje. Priėjęs

pastorius atsistojo už karsto lyg už kokios sakyklos ir pašnekėjo,

kaip narsiai Ogastas kovojęs ir kaip jo didvyriškumas ligos aki­

vaizdoje visus mus įkvėpęs, jau pradėjau ant pastoriaus niršti,

kai jis pareiškė:

- Danguje Ogastas pagaliau bus sveikas ir visavertis.

Atseit dėl to, kad neturėjo kojos, jis buvo prastesnis už kitus,

ir aš pasibjaurėjusi demonstratyviai atsidusau. Tėtis spustelėjo

man koją virš kelio ir piktai dėbtelėjo, bet už nugaros kažkas vos

girdimai sumurmėjo man prie ausies:

- Tai nusišneka, vaike, ar ne?

Atsisukau.

Peteris van Hautenas buvo baltu drobiniu kostiumu, sukirp­

tu taip, kad paslėptų storumą, melsvais išeiginiais marškiniais ir

žaliu kaklaraiščiu. Atrodė, lyg būtų pasirengęs užkariauti Pana­

mą, o ne dalyvauti laidotuvėse. Pastorius paragino:

- Pasimelskime.

232

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Visi nuleido galvas, bet aš tik įstengiau išsižiojusi spoksoti į

Peterį van Hauteną. Jis sumurmėjo:

- Turime apsimesti, kad meldžiamės. - Ir nuleido galvą.

Stengiausi pamiršti jį ir melstis už Ogastą. Nesigręžiodama

pabrėžtinai klausiausi pastoriaus.

Pastorius pakvietė kalbėti Aizeką. Jis buvo daug rimtesnis

negu per laidotuvių repeticiją.

- Ogastas Votersas buvo Slapto Kancervanijos miesto meras,

ir jis nepakeičiamas, - prabilo Aizekas. - Kiti jums papasakos

apie Gasą smagių istorijų, nes jis buvo smagus žmogus, bet leis­

kite man papasakoti rimtą dalyką. Kai man buvo išpjauta akis,

kitą dieną į ligoninę atėjo Gasas. Aš gulėjau aklas, paskendęs ne­

vilty ir nieko nenorėjau. Gasas įpuolė į palatą šaukdamas: „Tu­

riu nuostabią naujieną!" Aš nebuvau nusiteikęs klausytis jokių

nuostabių naujienų, bet Gasas pasakė: „Šitą nuostabią naujieną

tu norėsi išgirsti." Aš paklausiau: „Gerai, kokią gi?“ Ir jis atsakė:

„Tu nugyvensi gražų ir ilgą gyvenimą, pilną gerų ir baisių aki­

mirkų, kurių dabar net neįsivaizduoji!"

Aizekas daugiau nepajėgė kalbėti, o gal tik tiek buvo pasirašęs.

Po to, kai mokyklos draugas papasakojo apie Gaso krepšinio ta­

lentus ir komandinio žaidimo įgūdžius, pastorius pasakė:

- Dabar mums tars keletą žodžių Ogasto artima draugė

Heizelė.

Artima draugė? Vienur kitur išgirdau krizenant, todėl pagal­

vojau, kad nieko neprarasiu patikslindama pastoriaus žodžius:

- Aš buvau jo mylimoji.

Dabar jau daug kas ėmė juoktis. Bet aš pradėjau skaityti savo

pasirašytą kalbą:

233

John Green

- Gaso namuose kabo nuostabi citata, kuri mus labai paguos­

davo: Be skausmo kaip pažintume džiaugsmą?

Ir aš toliau pilsčiau iš tuščio į kiaurą paikais Gaso tėvų Paska­

tinimais, o jie susiėmę rankomis linksėjo pritardami kiekvienam

žodžiui. Buvau nusprendusi, kad laidotuvės skirtos gyviesiems.

Pakalbėjus seseriai Džulijai, ceremonija baigėsi malda, kad Ga­

sas nukeliautų pas Dievą, ir aš prisiminiau, kaip „Oranjee" res­

torane jis man sakė netikįs dangaus menėmis ir arfomis, tačiau

tikįs Kažkuo didžiąja raide, todėl visiems meldžiantis bandžiau

įsivaizduoti jį, esantį Kažkur didžiąja raide, bet vis tiek nepajė­

giau savęs įtikinti, jog mudu vėl būsime kartu. Jau per daug pa­

žinojau mirusių žmonių. Žinojau, kad nuo šiol man laikas eis ki­

taip negu jam, - kad aš, kaip ir visi šioje salytėje, gyvensiu toliau

kaupdama meiles ir netektis, o jis to jau nedarys. Man tai buvo

visiška ir tikrai nepakeliama tragedija: kaip ir visi nesuskaičiuo­

jami numirėliai, jis visam laikui buvo nustumtas į žemesnę vie­

tą - iš to, kuriam vaidenamasi, pats paverstas vaiduokliu.

Tada vienas Gaso svainių atnešė grotuvėlį ir nuskambėjo

Gaso parinkta daina - rami ir liūdna „The Hectic Glow“ grupės

daina „The New Partner". Dievaži, jau užsinorėjau namo. Be­

veik nieko nepažinojau iš šitų žmonių, be to, jaučiau, kaip Pe­

terio van Hauteno akutės varsto atsikišusias mano mentes, bet

dainai pasibaigus visi jautė pareigą prieiti prie manęs ir pasaky­

ti, kaip gražiai aš kalbėjusi ir kad apeigos buvusios labai gražios,

nors tai buvo melas: čia vyko laidotuvės. Panašios į bet kurias

kitas laidotuves.

Priėjo karsto nešėjai - pusbroliai, jo tėtis, dėdė, man nematy­

ti draugai - ir paėmę jį ėmė nešt į katafalką.

234

DĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Kai su mama ir tėčiu sulipom j mašiną, pasakiau:

- Nenoriu į kapines. Pavargau.

- Heizele... - tarė mama.

- Mama, ten nebus kur sėdėti, viskas užtruks iki begalybės,

o aš be jėgų.

- Heizele, turime dalyvauti dėl ponų Votersų, - nukirto

mama.

- Aš tik... - sumurmėjau. Sėdėdama ant užpakalinės sėdynės

kažkodėl pasijutau tokia maža. Ir, atrodo, norėjau būti maža.

Norėjau būti kokių šešerių metų ar panašiai. - Gerai jau.

Kurį laiką spoksojau pro langą. Iš tikrųjų nenorėjau važiuoti.

Nenorėjau matyti, kaip jis bus nuleistas j duobę vietoje, kurią

pats išsirinko su tėčiu, nenorėjau matyti, kaip jo tėvai suklumpa

į rasotą žolę ir ima raudoti, nenorėjau matyti Peterio van Hau-

teno alaus pilvo, ištempusio drobinį švarką, nenorėjau verkti

matant žmonių miniai, nenorėjau užberti ant jo žemių saujos

ir nenorėjau, kad mano tėvai turėtų stovėti po giedru mėlynu

dangumi apšviesti įkypai krintančios šviesos, galvodami apie jų

laukiančią dieną, jų vaiką, apie mano kapavietę, mano karstą ir

žemių saują, užberiamą ant jo.

Bet aš visa tai padariau. Visa tai ir dar blogiau, nes mama su

tėčiu jautė pareigą.

Po visko van Hautenas priėjęs uždėjo man ant peties savo putlią

ranką ir paklausė:

- Ar nepavėžintum? Išsinuomotą mašiną palikau pakalnėje.

Aš gūžtelėjau, ir, tėčiui atrakinus automobilį, jis atsisėdo už­

pakalyje. Pasilenkęs tarp priekinių sėdynių tarė:

235

John Green

- Peteris van Hautenas, romanistas emeritas ir pusiau profe­

sionalus apvilėjas.

Tėvai irgi prisistatė. Jis paspaudė jiems ranką. Buvau labai

nustebusi, kad Peteris van Hautenas dėl laidotuvių perskrido

pusę pasaulio.

- Kaip jums apskritai atėjo j...

Jis mane pertraukė:

- Jūsų velniškame internete aš sekiau Indianapolio nekrolo­

gus. - Iš drobinio švarko kišenės jis išsiėmė viskio buteliuką.

- Ir jūs paprasčiausiai nusipirkote bilietą...

Atsukdamas dangtelį, jis vėl mane pertraukė:

- Pirmos klasės bilietas kainavo penkiolika tūkstančių, bet

mano kapitalas man leidžia tenkinti tokias užgaidas. Be to, lėk­

tuve nekainuoja gėrimai. Jei labai nori, gali net nulūžti.

Van Hautenas, patraukęs viskio, pasilenkė ir pasiūlė gėrimo

tėčiui, šis atsisakė:

- Aaa, ne, dėkui.

Tada van Hautenas atkišo buteliuką man. Aš pagriebiau.

- Heizele! - pasibaisėjo mama, bet aš atsukau dangtelį ir

gurkštelėjau. Skrandis pasijuto ne geriau už plaučius. Atidaviau

buteliuką van Hautenui, nugėręs ilgą gurkšnį, jis tarė:

- Taigi. Omnis cellula e cellula.

-K ą?

- Aš truputį susirašinėjau su tavo berniuku Votersu, ir savo

paskutiniame laiške jis...

- Pala, jūs jau skaitote gerbėjų laiškus?

- Ne, jis atsiuntė man laišką namo, ne per leidėją. Be to, var­

gu ar jį pavadinčiau gerbėju. Jis mane niekino. Tačiau buvo pasi­

236

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

ryžęs atleisti man už bjaurų elgesį, jeigu atskrisiu į jo laidotuves

ir tau pasakysiu, kas atsitiko Anos motinai. Taigi esu čia, ir štai

tau atsakymas: omnis cellula e cellula.

- Ką? - vėl žioptelėjau.

- Omnis cellula e cellula, - pakartojo jis. - Visos ląstelės ran­

dasi iš ląstelių. Kiekviena ląstelė gimsta iš jau esančios ląstelės, ši

savo ruožtu radosi iš ankstesnės ląstelės. Gyvybė randasi iš gy­

vybės. Gyvybė kuria gyvybę, ši irgi kuria gyvybę, ši irgi kuria

gyvybę, ši irgi kuria gyvybę.

Pasiekėme pakalnę.

- Na, gerai, gana, - pasakiau. Nebuvau nusiteikusi tokioms

šnekoms. Peteris van Hautenas nepasisavins Gaso laidotuvių. Aš

neleisiu. - Ačiū, - tariau. - Ką gi, jau ir pakalnė.

- Tu nenori, kad paaiškinčiau? - paklausė jis.

- Ne, - atsakiau. - Aš gera. Laikau jus nusmurgusiu alkoho­

liku, kuris įmantriai filosofuoja norėdamas patraukti kitų dėme­

sį - kaip koks kaprizingas vienuolikmetis, ir man jūsų tikrai bai­

siai gaila. Tačiau ne, man jūs nebesate žmogus, parašęs „Dievo

rykštę11, todėl net norėdamas negalėtumėt sugalvoti tęsinio. Ir vis

tiek dėkui. Linkiu puikaus gyvenimo.

- Bet...

- Ačiū už gėrimą. O dabar išlipkite.

Jis, atrodo, įsižeidė. Tėtis sustabdė mašiną, mes truputį pasto­

vėjome prie kalno, kurio viršuje buvo Gaso kapas, kol van Hau­

tenas atidarė dureles ir pagaliau nutilęs išsiropštė.

Nuvažiuojant pro užpakalinį stiklą žiūrėjau, kaip jis siurbteli

viskio ir pakelia buteliuką tarsi mane užgerdamas. Jo akys buvo

tokios liūdnos. Dievaži, man jo pagailo.

237

John Green

* * *

Galų gale apie šeštą parsiradome namo. Norėjau tik miego, bet

mama privertė pavalgyti makaronų su sūriu, gerai, kad nors leido

valgyti lovoje. Porą valandų pamiegojau su „BiPAP". Pabudimas

buvo siaubingas, nes akimirką nesusigaudžiau, pasivaideno, kad

viskas gerai, o tada vėl užgriuvo visas baisumas. Mama atjungė

plaučių ventiliatorių, aš prisijungiau prie baliono ir nusvirdulia­

vau į vonią valytis dantų.

Žiūrėdama į save veidrodyje ir brūžindama dantis vis galvo­

jau, kad suaugusieji yra dvejopi: peteriai van hautenai, besibas­

tantys po pasaulį ir ieškantys, ką būtų galima įskaudinti, ir tokie

kaip mano tėvai, kurie vaikšto lyg zombiai ir daro viską, ką pri­

valo daryti, kad tik galėtų toliau taip vaikščioti.

Nė viena perspektyva manęs per daug neviliojo. Man atrodė,

jau esu mačiusi visa, kas tik yra pasaulyje tyro ir gero, ir pradė­

jau įtarti, kad, net jeigu nebūtų sukliudžiusi mirtis, tokia mei­

lė kaip mano ir Ogasto nebūtų ilgai tvėrusi. Aušrą sugers diena,

kaip rašė poetas. Aukso šviesa neamžina.

Kažkas pabeldė į vonios duris.

- Occupada, - pasakiau. Užimta.

- Heizele, galima užeiti? - paklausė tėtis. Neatsakiau, bet po

valandėlės atšoviau duris. Atsisėdau ant klozeto dangčio. Kodėl

kvėpuoti turi būti toks sunkus darbas? Tėtis atsiklaupė šalia ma­

nęs. Apglėbęs mano galvą priglaudė prie savęs. - Labai tave už­

jaučiu. - Įsikniaubus į tėčio marškinėlius man šiek tiek stigo oro,

bet buvo gera taip tvirtai apkabintai, įspaustai į jaukų tėčio kva­

pą. Jis net atrodė supykęs ar ką, ir man patiko, nes ir pačiai buvo

pikta. - Visiškas absurdas, - pasakė jis. - Visa ši istorija. Aštuo­

238

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

niasdešimties procentų tikimybė pasveikti, o jis atsiduria tarp

likusiųjų dvidešimties? Absurdas. Buvo toks protingas vaikas.

Absurdas. Nekenčiu. Bet tikriausiai buvo laimė jį mylėti, ką?

Aš linktelėjau į marškinėlių audinį.

- Dabar turbūt supranti, ką jaučiu tau.

Mano tėtukas. Visada žino, ką pasakyti.

23 SKYRIUS

R) poros dienų atsikėliau apie vidurdienį ir nuvažiavau pas Ai-

zeką. Duris atidarė jis pats.

- Mama nuvežė Grehemą į kiną, - paaiškino.

- Mums reikia kuo nors užsiimti, - tariau.

- Ar tas kas nors negali būti akliams pritaikytas vaizdo žaidi­

mas ant sofos?

- O, tai ir turėjau galvoje.

Taigi porą valandų sėdėjome drauge kalbėdami su ekranu,

klaidžiodami po neįžvelgiamą, be menkiausio spindulėlio pože­

minį labirintą. Žaidžiant buvo smagiausia šnekėti su kompiute­

riu visokias kvailystes.

Aš: Liečiu olos sieną.

Kompiuteris: Lieti olos sieną. Ji šlapia.

Aizekas: Laižau olos sieną.

Kompiuteris: Nesuprantu. Pakartok.

Aš: Krušu šlapią olos sieną.

Kompiuteris: Bandai pramušti. Susitrenki galvą.

Aizekas: Ne mušu, o KRUŠU.

Kompiuteris: Nesuprantu.

240

Aizekas: Žioply, kelias savaites ištūnojęs šitoje oloje noriu

prasiblaškyti. KRUŠU OLOS SIENĄ.

Kompiuteris: Bandai pramu...

Aš: Dubeniu trinuos į olos sieną.

Kompiuteris: Nesup...

Aizekas: Dulkinuosi su ola.

Kompiuteris: Nesupran...

Aš: PUIKU. Suku į kairę atšaką.

Kompiuteris: Suki j kairę atšaką. Landa siaurėja.

Aš: Ropoju.

Kompiuteris: Ropoji šimtą jardų. Landa dar labiau siaurėja.

Aš: Šliaužiu.

Kompiuteris: Šliauži trisdešimt jardų. Tavo kūnu sruvena

vanduo. Praėjimą užtveria akmenų krūva.

Aš: O dabar galima iškrušti olą?

Kompiuteris: Neatsistojęs neišmuši.

Aizekas: Nepatinka gyventi pasaulyje be Ogasto Voterso.

Kompiuteris: Nesuprantu.

Aizekas: Aš irgi nesuprantu. Pauzė.

Numetęs pultelį į tarpą tarp mudviejų paklausė:

- Nežinai, ar jam skaudėjo?

- Atrodo, jis duso, - atsakiau. - Galų gale neteko sąmonės,

bet, kiek girdėjau, jam nebuvo lengva. Mirti sunku.

- Taigi, - burbtelėjo Aizekas. Ilgai tylėjęs pridūrė: - Tiesiog

negaliu patikėti.

- Visą laiką kas nors miršta, - atšoviau.

- Tu, regis, pyksti, - pasakė jis.

- Taip.

DĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

241

John Green

Ilgai sėdėjome tylėdami, bet man patiko: prisiminiau pačią

pradžią Jėzaus Širdyje Tiesiogine Prasme, kai Gasas prisipažino,

kad bijosi užmaršties, aš jam pasakiau, jog jis bijosi visuotinio ir

neišvengiamo dalyko, iš tikrųjų baisu ne pats kentėjimas ar už­

marštis, o bjaurus šių dalykų beprasmiškumas, visiškai nežmo­

niškas kančios neigimas. Prisiminiau tėtj sakius, kad pasaulis

nori mūsų dėmesio. Tačiau mes patys norime pasaulio dėmesio,

kad pasaulis spjautų j mūsų likimus, - ne į kolektyvinę jutiminės

būties sąvoką, o atskirai į kiekvieną mūsų.

- Žinok, Gasas tikrai tave mylėjo, - pasakė jis.

- Žinau.

- Nenutildamas apie tai šnekėdavo.

- Žinau.

- Net perbosdavo.

- Man neperbosdavo, - pasakiau.

- Ar jis tau atidavė tai, ką rašė?

- Ką taip?

- Tos knygos, kuri tau patiko, tęsinį ar kažką panašaus.

Aš staigiai atsisukau į jį.

- Ką-ą?- Sakė, kažką rašo tau, bet nelabai sekasi, prastas rašytojas.

- Kada sakė?

- Nežinau. Atrodo, kažkada grįžęs iš Amsterdamo.

- Kada kažkada? - kamantinėjau. Gal jis nespėjo baigti?

O gal baigė ir paliko savo kompe, ar ką?

- Ai, - atsiduso Aizekas, - net nežinau. Vieną kartą šnekė­

jom apie tai čia. Jis buvo pas mane, žaidėme mano elektroninio

pašto aparatu, ir man atėjo laiškas nuo močiutės. Galiu pažiūrė­

ti, jeigu...

- Taip, taip, kur tas laiškas?

242

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

* * *

Vadinasi, jis apie tai užsiminė prieš mėnesį. Mėnesį. Ką gi, ne­

labai linksmą mėnesį, bet vis dėlto - prieš mėnesį. Turėjo spėti

nors ką parašyti. Taigi virtualioje erdvėje tebeplaukioja dalelė

jo - ar bent jo sukurta.

- Važiuoju į jo namus, - pasakiau.

Nuskubėjusi prie mašinos užkėliau deguonies balioną ant ke­

leivio sėdynės. Įjungiau variklį. Užbliovė hiphopas, o kai pasi­

lenkiau pakeisti radijo stoties, kažkas ėmė repuoti. Švediškai.

Atsigręžusi suspiegiau - užpakalyje sėdėjo Peteris van Hau­

tenas.

- Atsiprašau, kad išgąsdinau, - repuodamas įterpė jis. Praė­

jus beveik savaitei tebebuvo tuo pačiu laidotuvių kostiumu. Nuo

jo trenkė taip, lyg būtų prakaitavęs alkoholiu. - Diskelį gali pasi­

likti. Tai duetas „Snook“, jie vieni žymiausių švedų...

Aš išjungiau muzikinį centrą.

- Aaaaaa, LIPK IŠ MANO MAŠINOS!

- Kiek suprantu, mašina tavo motinos, - pasakė jis. - Ir buvo

neužrakinta.

- O Dieve! Išlipk arba paskambinsiu bendrajai pagalbai.

Žmogau, koks velnias tave apsėdo?

- Jeigu būtų tik vienas... - sušneko jis. - Norėjau atsiprašy­

ti. Aną kartą teisingai pastebėjai, kad esu nusmurgęs žmogelis,

priklausomas nuo alkoholio. Turėjau pažįstamą, kuri būdavo su

manimi tik todėl, kad jai mokėjau, - dar blogiau: ji jau išėjo iš

šito darbo palikusi mane nesugebantį net už pinigus susirasti

kompanijos. Tai tiesa, Heizele. Visa tai ir dar daugiau.

- Gerai jau, - burbtelėjau. Jo prakalba būtų buvusi labiau jau­

dinanti, jeigu jis nebūtų taip nukandžiojęs žodžių.

- Tu man primeni Aną.

243

John Green

- Daugeliui žmonių aš daug ką primenu, - atrėžiau. - Man

tikrai reikia važiuoti.

- Tai važiuok.

- Išlipk.

- Ne. Tu man primeni Aną, - pakartojo jis.

Aš pavariau mašiną atbulai ir išsukau iš kiemo. Jo išvaryti ne­

galėjau, bet ir nereikėjo. Nuvažiuosiu prie Gaso namų, ir Gaso

tėvai jį išlaipins.

- Tau tikriausiai žinoma tokia Antonieta Meo, - prabilo van

Hautenas.

- Kad ne, - tariau. Įjungiau muziką, vėl užbliovė švediškas

hiphopas, bet van Hautenas jį perrėkė:

- Ji tikriausiai bus jauniausia šventoji ne iš kankinių, kada

nors kanonizuota Katalikų bažnyčios. Ji sirgo tokiu pačiu vėžiu

kaip ir ponas Votersas - osteosarkoma. Jai buvo nuimta deši­

nė koja. Skausmas siaubingas. Brandaus šešerių metų amžiaus

mirdama nuo šito baisaus vėžio, Antonieta Meo tėvui pasakė:

„Skausmas kaip audinys: kuo stipresnis, tuo brangesnis.4* Ar tie­

sa, Heizele?

Žiūrėjau ne tiesiai į jį, o į jo veidą veidrodėlyje.

- Ne! - riktelėjau griaudint muzikai. - Kvailystė.

- Bet ar nenori, kad taip būtų? - šaukė jis man. Aš išjungiau

muziką. - Atsiprašau, kad sugadinau tau kelionę. Buvai per daug

jauna. Buvai... - Jis užsikirto. Lyg būtų turėjęs teisę apverkti

Gasą. Van Hautenas tebuvo dar vienas jo nepažįstantis gedėtojas

begalinėje jų eilėje, dar viena pavėluota užuojauta jo lentoje.

- Tu mums nesugadinai kelionės, pasipūtęs tipe. Mūsų kelio­

nė buvo nuostabi.

- As stengiuosi, - pasakė jis. - Prisiekiu, aš stengiuosi.

244

DEL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Maždaug tada susiprotėjau, kad van Hauteno šeimoje kažkas

buvo miręs. Pagalvojau apie sąžiningumą, su kuriuo jis aprašė

vaikus vėžininkus; apie tai, kad Amsterdame jis neįstengė su

manimi kalbėtis, tik paklausė, gal aš tyčia apsirengiau kaip Ana;

apie jo bjaurų elgesį su manimi ir Ogastu; jo opų klausimą apie

santykį tarp skausmo stiprumo ir jo vertės. Jis sėdėjo ir gėrė, kaži

kiek metų geriantis senas žmogus. Prisiminiau statistiką, kurios

verčiau būčiau nežinojusi: pusė santuokų išyra pirmaisiais me­

tais po vaiko mirties. Pažvelgiau į van Hauteną. Važiavau Kole­

džo gatve. Sustojusi už automobilių eilės paklausiau:

- Jūs turėjote vaiką ir jis mirė?

- Mano duktė, - atsakė jis. - Aštuonerių metų. Gražiai kentė­

jo. Bet taip ir nebus kanonizuota.

- Ji sirgo leukemija? - paklausiau. Jis linktelėjo. - Kaip Ana, -

pridūriau.

- Taip, visai kaip Ana.

- Jūs buvote vedęs?

- Ne. Kai ji mirė, jau ne. Buvau nepakenčiamas dar gerokai

prieš jos mirtį. Heizele, sielvartas žmogaus nepakeičia, tik paro­

do, koks esi.

- Ar gyvenote su ja?

- Ne, iš pradžių ne, nors į pabaigą atsivežėme ją į Niujorką,

kur aš gyvenau, visokiems bandomiesiems kankinimams, kurie

jos dienas pavertė dar didesne kančia, tačiau tų dienų skaičiaus

nepadidino.

- Taigi šia knyga jūs jai tarsi suteikėt antrą gyvenimą, kuria­

me ji sulaukė paauglystės, - tariau po valandėlės.

- Turbūt teisinga pastaba, - pasakė jis ir skubiai pridūrė: - Ti­

kiuosi, teko girdėti apie Filipos Fut moralinę tramvajaus dilemą?

245

John Green

- Ir tada pasirodau jūsų namuose apsirengusi kaip mergaitė,

kurios amžiaus, tikėjotės, ji sulauks, ir jus tai pribloškia.

- Bėgiais lekia nevaldomas tramvajus, - pasakė jis.

- Manęs nedomina jūsų kvaila moralinė dilema.

- Iš tikrųjų ji sugalvota Filipos Fut.

- Na, tada ir jos.

- Ji nesuprato, kodėl tai vyksta, - ėmė pasakoti jis. - Aš turė­

jau jai pasakyti, kad ji mirs. Jos socialinė darbuotoja liepė pasa­

kyti. Turėjau pasakyti, kad mirs, taigi aš pasakiau, jog ji nueis į

dangų. Ji paklausė, ar ir aš ten būsiu, atsakiau, kad ne, dar ne. Bet

kada nors vis tiek ten atsidursi, pasakė ji, ir aš pažadėjau - taip,

žinoma, tuoj tuoj. O kol kas, sakiau jai, danguje jos laukia graži

šeima, kuri ja rūpinsis. Ir ji paklausė, kada aš ten nukeliausiu,

atsakiau, jog netrukus. Tai buvo prieš dvidešimt dvejus metus.

- Man labai gaila.

- Ir man.

Patylėjusi paklausiau:

- Kas atsitiko jos mamai?

Jis nusišypsojo.

- Vis tiek ieškai savo tęsinio, šnipiuke.

Aš irgi šyptelėjau.

- Skriskite namo, - liepiau jam. - Išsiblaivykite. Parašykite

kitą romaną. Darykite tai, ką geriausiai sugebate. Nedaug žmo­

nių tokie laimingi, kad ką nors sugeba.

Jis ilgai žiūrėjo į mane veidrodėlyje.

- Gerai, - pagaliau tarė. - Ką gi, tu teisi. Teisi. - Tai tardamas

išsitraukė jau beveik tuščią dviejų šimtų gramų viskio buteliuką.

Gurkštelėjęs užsuko ir atidarė dureles. - Sudiev, Heizele.

- Sėkmės, van Hautenai.

246

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Jis atsisėdo ant šaligatvio krašto. Man bežiūrint, kaip jis ma­

žėja užpakalinio vaizdo veidrodėlyje, van Hautenas išsitraukė

buteliuką, jau atrodė, paliks jį stovėti, bet paėmė ir jį užsivertė.

Indianapolyje buvo karšta diena, oras tirštas ir tykus lyg debe­

sies viduje. Man toks oras buvo blogiausias, ir aš save įtikinėjau,

jog oras kaltas, kad kelias iki jo namo durų pasirodė begalinis.

Paskambinau, duris atidarė Gaso mama.

- O, Heizele... - tarė ji ir verkdama mane apkabino.

Ji prikalbino mane pavalgyti su jais baklažanų lazanijos - tur­

būt žmonės jiems prinešė visokių valgių ir šiaip.

- Kaip jautiesi?

- Pasiilgstu jo.

- Taigi.

Iš tikrųjų nežinojau, ką sakyti. Norėjau tik lipti į apačią ir su­

ieškoti, ką jis man parašė. Be to, nervino tyla kambaryje. Norė­

jau, kad juodu kalbėtųsi, guostų vienas kitą, susikabintų ranko­

mis ar dar ką. Tačiau jie tik sėdėjo ir mažyčiais kąsneliais valgė

lazaniją nė nepažvelgdami į kits kitą.

- Dangui reikėjo dar vieno angelo, - pagaliau tarė jo tėtis.

- Žinau, - murmtelėjau.

Tada į virtuvę sugužėjo seserys su vaikų šutve. Atsistojusi ap­

kabinau jas ir ėmiau žiūrėti, kaip vaikiūkščiai laksto po virtuvę

keldami taip reikalingą triukšmą ir šurmulį - išjudintos moleku­

lės, susiduriančios viena su kita ir šaukiančios:

- Tu, ne, ne tu, ne, aš, bet paskui aš tave paliečiau, tu manęs

nepalietei, nepavijai, dabar aš tave paliesiu, aš, ne, kvaiša, dabar

pertrauka, DANIELI, NEPRAVARDŽIUOK BROLIUKO KVAI-

247

John Green

ŠA, mama, jeigu man negalima sakyti šito žodžio, kodėl pati ką

tik sakei kvaiša, kvaiša, kvaiša?

Ir berniukai choru klykė kvaiša kvaiša kvaiša, o Gaso tėvai

prie stalo jau susiėmė rankomis, ir man pasidarė smagiau.

- Aizekas sakė, kad Gasas kažką rašė, kažką man, - prabilau.

Vaikiukai tebeplyšojo tą patį žodį.

- Galime patikrinti jo kompiuterį, - tarė mama.

- Paskutines savaites jis nelabai juo naudojosi, - pasakiau.

- Teisybė. Net nežinau, ar atnešėme jį į viršų. Ar tebėra apa­

čioj, Markai?

- Neįsivaizduoju.

- Ką gi, - sumurmėjau, - gal man galima... - Linktelėjau į

pusrūsio duris.

- Mes dar nepasirengę, - pasakė jo tėtis. - Tačiau tau, Heize­

le, aišku, galima.

Aš nulipau į apačią, praėjau pro nepaklotą lovą, pro žaidimų

krėslus priešais televizorių. Kompiuteris tebeveikė. Spragtelėjau

pele, kad jis pabustų, ir ėmiau ieškoti naujausių bylų. Pastarą­

jį mėnesį tuščia. Naujausias dokumentas buvo atsiliepimas apie

Toni Morison „Mėlyniausias akis".

Gal jis ką nors parašė ranka... Priėjusi prie knygų lentynos

paieškojau bloknoto ar sąsiuvinio. Nieko. Pasklaidžiau „Dievo

rykštę". Joje jis nepaliko jokio ženklo.

Tada priėjau prie staliuko šalia lovos. Prie stalinės lempos gu­

lėjo „Nemarusis Meihemas", devinta ciklo „Aušros kaina" knyga,

šimtas trisdešimt aštunto puslapio kamputis užlenktas.

- Viršelis sufleruoja - Meihemas liks gyvas, - dėl visa ko gar­

siai pasakiau jam - o gal girdi...

248

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

Tada įsirangiau į jo neklotą lovą, susisupau antklode kaip

kokonu paskęsdama jo kvape. Ištraukiau iš nosies kaniulės kiš­

tukus, kad geriau užuosčiau, ir kvėpavau kvėpavau, bet tasai

kvapas tolydžio silpnėjo, o krūtinė ėmė degti, kol per skausmus

nieko nebeužuodžiau.

Po kurio laiko atsisėdau lovoje, vėl įsikišau kaniulės kištukus

ir ramiai pakvėpavusi užlipau viršun. Į viltingus jo tėvų žvilgs­

nius atsakiau papurtydama galvą. Pro mane pradundėjo vaikai.

Viena Gaso seserų - aš jų neskyriau - paklausė:

- Mama, gal man juos išsivesti į parką ar šiaip kur?

- Ne ne, nekliudo.

- Ar yra kokia vieta, kur jis galėjo nukišti kokį sąsiuvinį? Pa­

vyzdžiui, prie ligoninės lovos ar kur?

Lovos nebebuvo, išsivežė ligoninė.

- Heizele, - prabilo jo tėtis, - tu buvai su mumis kiekvieną

dieną. Tu... Vaikeli, jis beveik nebūdavo vienas. Nebūtų turėjęs

laiko rašyti. Žinau, kad nori... Ir aš noriu. Bet visos žinutės, ku­

rias jis mums dabar siunčia, keliauja iš aukštybių, Heizele.

Ir jis parodė į lubas, tarsi Gasas būtų sklandęs virš namo. Gal

taip ir buvo. Nežinau. Bet aš nepajutau jo esant.

- Aha, - burbtelėjau ir pažadėjau vėl užsukti po kelių dienų.

Daugiau nebeužuodžiau jo kvapo.

24 SKYRIUS

R) trijų dienų rytą man paskambino Gaso tėtis. Tebebuvau pri­

jungta prie „BiPAP", todėl neatsiliepiau, bet išklausiau balso paštą.

- Labas, Heizele, čia Gaso tėtis. Ant žurnalų lentynėlės, kuri

stovėjo netoli jo lovos, radau... eee... sąsiuvinį juodo moleskino

viršeliais. Manau, lentyną jis dar galėjo pats pasiekti. Deja, są­

siuvinyje nieko neparašyta. Visi puslapiai tušti. Bet pirmi keli,

gal pora lapų, išplėšti. Apieškojome visus namus, bet niekur jų

neradome. Taigi nežinau, ką manyti. Tačiau gal tie puslapiai ir

yra tai, apie ką Aizekas kalbėjo? Na, šiaip ar taip, tikiuosi, laikaisi

gerai. Heizele, mes už tave kasdien meldžiamės. Gerai, iki.

Trijų ar keturių puslapių, išplėštų iš sąsiuvinio moleskino

viršeliais, jau nėra Ogasto Voterso namuose. Kur jis galėjo juos

man palikti? Priklijavo prie „Naujoviškų kaulų“? Ne, buvo per

silpnas ten nuvažiuoti.

Jėzaus Širdis Tiesiogine Prasme. Galbūt ten juos paliko savo

Paskutinę Gerą Dieną.

Taigi kitą dieną išvažiavau į Paramos grupę - dvidešimčia

minučių anksčiau negu visada. Užvažiavau ir pasiėmiau Aizeką,

tada pasukome į Jėzaus Širdį Tiesiogine Prasme, nuleidę langus

250

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

ir klausydamiesi internete įdėto naujo „The Hectic Glow“ albu­

mo, kurio Gasas jau niekada neišgirs.

Nusileidome liftu. Palydėjau Aizeką prie kėdės Tikėjimo Rate

ir lėtai ėmiau eiti aplink. Ieškojau visur: po kėdėmis, palei pultą,

kur skaičiau laidotuvių kalbą, po užkandžių stalu, skelbimų len­

toje, nukabintoje piešiniais, vaizduojančiais Dievo meilę, kurių

pripiešė sekmadieninės mokyklėlės vaikai. Nieko. Tomis pasku­

tinėmis dienomis, be jo namų, kartu buvome tik čia, taigi arba

lapų čia nėra, arba aš ką nors pražiopsojau. Galbūt paliko ligo­

ninėje, tačiau tokiu atveju po jo mirties lapai beveik garantuotai

buvo išmesti.

Atsisėdau ant kėdės šalia Aizeko tikrai uždususi ir per visą

Patriko poringę apie prarastus kiaušius įtikinėjau savo plaučius,

kad viskas gerai, jie gali kvėpuoti, deguonies užtenka. Buvo iš­

siurbti likus savaitei iki Gaso mirties, - žiūrėjau, kaip iš manęs

vamzdeliu varva gintaro spalvos vėžinis skystis, - bet jie ir vėl

atrodė pilni. Aš taip susikaupusi įsakinėjau sau kvėpuoti, jog net

neišgirdau, kai Patrikas ištarė mano vardą.

Staiga atsitokėjau.

- Ką? - paklausiau.

- Kaip jautiesi?

- Gerai, Patrikai. Truputį uždusau.

- Gal norėtum su grupe pasidalyti prisiminimais apie Ogastą?

- Patrikai, aš norėčiau mirti. Ar tau kada nors užeina noras

mirti?

- Taip, - atsakė Patrikas be būdingos pauzės. - Taip, žinoma.

Tai kodėl nemiršti?

Aš susimąsčiau. Senasis tradiciškas atsakymas - noriu gyven­

ti dėl tėvų, nes be manęs jie liktų sugniuždyti, bevaikiai, ir tai iš

dalies buvo tiesa, bet nevisiškai.

251

John Green

- Nežinau.

- Tikiesi pasveikti?

- Ne, - atsakiau. - Ne, ne dėl to. Tikrai nežinau. Aizekai? -

kreipiausi pagalbos j jį. Kalbėdama pavargau.

Aizekas ėmė šnekėti apie tikrąją meilę. Negalėjau jiems pa­

sakyti, ką galvoju, nes atrodė nei šis, nei tas, bet aš galvojau apie

tai, kaip pasaulis trokšta mūsų dėmesio ir kad aš turiu kuo dau­

giau jam skirti to dėmesio. Jaučiausi pasauliui skolinga, regis, tik

mano dėmesys gali atlyginti tą skolą, be to, buvau skolinga kiek­

vienam, kuris jau nepanašus j žmogų, ir kiekvienam, kuris dar

nespėjo tapti žmogumi. Iš esmės tą patį sakė tėtis.

Ištylėjau iki užsiėmimo pabaigos, o tada Patrikas sukalbėjo

ypatingą maldą už mane ir Gaso vardą prirašė prie ilgo miru­

siųjų sąrašo - kiekvienam gyvajam po keturiolika numirėlių, ir

mes pasižadėjome gyventi taip, lyg šiandien būtų geriausia mūsų

gyvenimo diena, po to įsodinau Aizeką į mašiną.

Kai parėjau namo, mama su tėčiu sėdėjo prie stalo valgomajame,

kiekvienas su savo nešiojamuoju kompu; man įžengus, mama

savąjį uždarė.

- Nieko, antioksidantiniai receptai. Pasirengusi jungtis prie

aparato ir žiūrėti „Amerikos modelį*1? - paklausė ji.

- Aš truputį prigulsiu.

- Negera?

- Aha, pavargau.

- Na, pirmiau reikia pavalgyti...

- Mama, aš žvėriškai nealkana.

Žengiau durų link, bet ji užtvėrė kelią.

- Heizele, reikia valgyti. Truputį sū...

252

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Ne, einu gulti.

- Ne, - nukirto mama. - Neisi.

Žvilgtelėjau į tėtį, jis patraukė pečiais.

- Mano gyvenimas, - pasakiau.

- Nemirsi badu tik todėl, kad mirė Ogastas. Valgysi vakarienę.

Kažkodėl tikrai įtūžau.

- Negaliu valgyti, mama. Negaliu. Aišku?

Bandžiau praeiti pro ją, bet ji sugriebė man už pečių.

- Heizele, tuoj pat vakarieniausi. Tau reikia būti stipriai.

- NE! - riktelėjau. - Nieko aš nevakarieniausiu. Negaliu būti

stipri, nes nesu stipri. Aš mirštu, mama. Aš mirsiu, paliksiu tave

vieną, ir tu jau neturėsi apie ką tupinėti, ir nebebūsi motina, at­

leisk, bet niekuo negaliu padėti, aišku?!

Tą pačią akimirką pasigailėjau savo žodžių.

- Tu girdėjai.

-Ką?

- Girdėjai, kaip aš sakiau tavo tėvui? - Ji apsiašarojo. - Girdė­

jai? - Aš linktelėjau. - O Dieve, Heizele. Atleisk. Aš klydau, vaike­

li. Sakiau netiesą. Nevilties akimirką. Aš netikiu tuo, ką sakiau.

Ji atsisėdo, ir aš kartu. Pamaniau, jog verčiau reikėjo prie jos

išvemti makaronus, bet nepasiduoti pykčiui.

- Tai kuo tada tiki? - paklausiau.

- Kol viena katra būsime gyva, tol būsiu tavo motina, - pasa­

kė ji. - Net jeigu mirsi, aš...

- Ne jeigu, o kai, - patikslinau.

Ji linktelėjo.

- Net kai mirsi, Heizele, aš tebebusiu tavo mama. Niekada

nesiliausiu buvusi tavo mama. Argi tu lioveisi mylėti Gasą? - Pa­

purčiau galvą. - Tai kaip aš galėčiau nebemylėti tavęs?

253

John Green

- Aišku, - sumurmėjau.

Tėtis jau verkė.

- Aš noriu, kad jūs abu turėtumėt savo gyvenimą. Man baisu,

kad jo neturėsite, kad, kai nebereikės manimi rūpintis, sėdėsite

čia kiaurą dieną ir žiūrėsite į sienas norėdami nusišaut.

Po valandėlės mama tarė:

- Aš mokausi. Internetu, Indianos universiteto magistrantū-

roje. Socialinio darbuotojo specialybė. Iš tikrųjų neieškojau jo­

kių antioksidantinių receptų, o rašiau magistro darbą.

- Rimtai?

- Nenoriu, jog tu manytum, kad aš neįsivaizduoju pasaulio be

tavęs. Bet jeigu baigsiu magistrantūrą, galėsiu patarti šeimoms,

išgyvenančioms krizę, arba vadovauti grupėms, susirinkusioms

iš šeimų, turinčių ligonį, arba...

- Pala, tai tu tapsi Patriku?

- Na, ne visai. Socialinio darbo esti visokio.

- Mums abiem neramu, kad tu nesijaustum apleista, - pra­

bilo tėtis. - Todėl žinok, kad mes visada čia būsime dėl tavęs,

Heizele. Tavo mama niekur nesidės.

- Ne, tikrai puiku. Fantastiška! - Aš net išsišiepiau. - Mama

taps Patriku. Ji bus nuostabus Patrikas! Ir jai daug geriau seksis

negu Patrikui.

- Ačiū, Heizele. Tavo žodžiai man viskas.

Aš linktelėjau. Verkdama. Nepajėgiau apsiprasti su mintimi,

kokia esu laiminga ir kad gal pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai

verkiu iš laimės įsivaizduodama mamą Patriko darbe. Tada prisi­

miniau Anos mamą. Ir ji būtų buvusi gera socialinė darbuotoja.

Netrukus įjungėme televizorių ir ėmėm žiūrėti „Renkame ge­

riausią Amerikos modelį", bet aš beveik iškart sustabdžiau įrašą,

nes turėjau daugybę klausimų mamai.

254

DEL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

- Tai kiek dar liko iki diplomo?

- Jeigu šią vasarą savaitę išvažiuosiu j Blumingtoną, gruodį

turėčiau baigti.

- Ir kiek jau laiko šitai slepi nuo manęs?

- Metus.

- Mama...

- Nenorėjau tavęs skaudinti, Heizele.

Neįtikėtina.

- Vadinasi, kai manęs lauki prie koledžo, Paramos grupės ar

dar kur, tu visada...

- Taip, rašau arba skaitau.

- Tiesiog nuostabu. Jeigu mirsiu, žinok, danguje kas kartą atsi-

dusiu išgirdusi, kaip tu ką nors prašai pasipasakoti savo jausmus.

Tėtis nusijuokė.

- Ir aš su tavim, vaike, - pažadėjo jis.

Pagaliau ėmėm žiūrėti šou. Tėtis baisiai stengėsi nemirti iš

nuobodulio ir visą laiką painiojo merginas klausdamas:

- Šita mums patinka?

- Ne ne. Anastasijos nepakenčiame. Mums patinka Antonija,

kita blondinė, - paaiškino mama.

- Jos visos kaip kartys ir siaubingos, - atšovė tėtis. - Nepyk,

kad neįžiūriu, kuo jos skiriasi.

Pasilenkęs per mane tėtis paėmė mamai už rankos.

- Kaip manot, ar liksite kartu, jeigu aš mirsiu? - paklausiau.

- Heizele, čia dabar kas? Vaikeli... - Sugraibiusi pultelį, ji vėl

sustabdė televizorių. - Kas atsitiko?

- Tik pasakykit, ar būsite kartu?

- Taip, žinoma. Žinoma, - atsakė tėtis. - Mudu su tavo mama

mylime vienas kitą ir, jeigu neteksime tavęs, kentėsime kartu.

255

John Green

- Prisiekite Dievu, - liepiau.

- Prisiekiu Dievu, - pasakė jis.

Pažvelgiau j mamą.

- Prisiekiu Dievu, - pasakė ir ji. - Iš kur tau imasi tokios

mintys?

- Aš tik nenoriu sugriauti jums gyvenimo.

Mama pasilenkusi įsikniaubė į pasišiaušusius mano plaukus

ir pabučiavo į patį viršugalvį. Tėčiui tariau:

- Nenoriu, kad taptum panašus į apgailėtiną bedarbį alkoho­

liką ar ką.

Mama šyptelėjo.

- Tavo tėvas - tai ne Peteris van Hautenas, Heizele. Kas jau

kas, o tu žinai, kad su skausmu įmanoma gyventi.

- Ką gi, gerai, - burbtelėjau. Mama apkabino mane, ir aš ne-

simuisčiau, nors visai nenorėjau būti apkabinta. - Gerai, gali

įjungti.

Anastasija iškrito. Ją ištiko isterija. Žavumėlis.

Nurijau kelis kąsnius vakarienės - varlikės formos makaronų

su pešto padažu - ir net įstengiau neišvemti.

25 SKYRIUS

Rytą pabudau persigandusi, nes sapnavau, kad esu viena ir be

valties didžiuliame ežere. Staigiai atsisėdau ištempdama aparato

vamzdelį, bet mane apkabino mamos ranka.

- Ar viskas gerai?

Širdis daužėsi, bet linktelėjau.

- Tau skambina Keitlina, - pasakė mama.

Aš parodžiau į „BiPAP“. Ji padėjo atsijungti ir prijungė prie

Filipo, pagaliau paėmiau iš jos savo mobiliuką ir atsiliepiau:

- Labas, Keitlina.

- Skambinu tik norėdama paklausti, kaip jautiesi.

- Ką gi, ačiū. Jaučiuosi gerai.

- Brangioji, tau šitaip baisiai nepasisekė. Protu nesuvokiama.

- Tai jau taip.

Aš nebegalvojau, kas man sekasi ar nesiseka. Dievaži, apie

nieką nenorėjau kalbėtis su Keitlina, bet ji vis tiek tempė po­

kalbį.

- Tai koks jausmas? - paklausė ji.

- Kai miršta tavo berniukas? Na, siaubingas.

- Ne, įsimylėjus.

257

John Green

- Aaa... Hm... Smagu draugauti su tokiu įdomiu žmogumi.

Mes buvome labai skirtingi, nesutarėme dėl daugelio dalykų, bet

jis visada buvo toks įdomus, supranti?

- Deja, ne. Vaikinai, su kuriais esu pažįstama, klaikiai neįdo­

mūs.

- Jis nebuvo nei tobulas, nei ką. Nebuvo pasakų Svajonių

princas ar dar koks. Kai kada bandydavo juo tapti, bet man la­

biausiai patiko be šitų nesąmonių.

- Gal turi jo nuotraukų ir laiškų albumą?

- Keletą nuotraukų turiu, bet laiškų jis man niekada nerašė.

Tiesa, iš vieno jo sąsiuvinio išplėšta pora lapų, kuriuose gal ir

buvo kas nors man, tačiau turbūt jis juos išmetė arba jie kur nors

prapuolė.

- Gal pasiuntė elektroniniu paštu.

- Nee, būtų atėję.

- Tada gal jie buvo skirti ne tau, - tarė Keitlina. - Galbūt...

Na, nenoriu tavęs liūdinti, bet galbūt jis juos parašė kam kitam ir

išsiuntė elektroniniu paštu...

- VAN HAUTENUI! - šūktelėjau.

- Kas tau? Tu taip kosėji?

- Keitlina, aš tave myliu. Esi genijus. Turiu eiti.

Baigusi pokalbį pasiėmiau kompą, įjungiau ir parašiau adre­

su lidevei.vligenthart.

Lidevei,

manau, jog Ogastas Votersas prieš mirtį (savo) Peteriui

van Hautenui pasiuntė porą sąsiuvinio lapų. Man labai

svarbu, kad juos kas nors perskaitytų. Ir pati noriu per-

258

DEL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

skaityti, tačiau gal jie buvo parašyti ne man. Tačiau turi

būti perskaityti. Būtinai. Ar galite padėti?

Jūsų draugė

Heizelė Greisė Lankaster

Ji atrašė vakare.

Miela Heizele,

nežinojau, kad Ogastas mirė. Man labai liūdna. Buvo toks

charizmatiškas vaikinas. Labai gaila jo ir liūdna.

Su Peteriu nesu kalbėjusi nuo tos dienos, kai mečiau jo

padėjėjos darbą. Jau labai vėlus vakaras, bet rytą pirmiau­

sia nueisiu pas jį ir priversiu perskaityti ką gavęs. Rytais jis

būdavo sukalbamiausias.

Tavo draugė

Lidevei Vligenthart

P. S. Pasiimsiu savo draugą, jei kartais reikėtų panaudoti

prieš Peterį fizinę jėgą.

Nesupratau, kodėl tomis paskutinėmis dienomis jis rašė van

Hautenui, o ne man, žadėjo jam atleisti, jeigu tas papasakos man

tęsinį. Gal tuose sąsiuvinio puslapiuose buvo tik pakartotas šis

prašymas van Hautenui. Atrodė logiška, kad Gasas atsvėrė artė­

jančią savo mirtį įgyvendindamas mano svajonę: lyg ir neverta

mirti dėl tokio nieko kaip romano tęsinys, tačiau nieko didesnio

jam nebuvo likę.

259

John Green

Tą vakarą nuolat junginėjau elektroninį paštą, pamiegojau

kelias valandas ir rytą nuo penkių vėl junginėjau. Bet nieko ne­

atėjo. Norėdama prasiblaškyti bandžiau žiūrėti televizorių, bet

mintys vis krypo į Amsterdamą: įsivaizdavau, kaip Lidevei Vli­

genthart su savo draugu dviračiais mina per miestą vykdydami

beprotišką užduotį - surasti mirusio berniuko laišką. Kaip būtų

smagu kratytis ant Lidevei dviračio bagažinės trinkelių gatvėmis,

vėjas pūstų man į veidą jos raudonas garbanas, kvepėtų kana­

lais ir cigarečių dūmais, žmonės lauko kavinukėse gurkšnotų alų

gargaliuodami savo r ir g taip, kaip aš per amžius neišmokčiau.

Pasidarė ilgu ateities. Be abejo, dar prieš jo atkrytį žinojau,

kad man nelemta pasenti su Ogastu Votersu šalia. Tačiau gal­

vodama apie Lidevei ir jos draugą jaučiausi apvogta. Tikriausiai

niekada daugiau nematysiu vandenyno iš trisdešimties tūkstan­

čių pėdų aukščio, iš taip aukštai, jog jau neskiri nei bangų, nei

laivų, visas vandenynas tampa milžinišku, begaliniu monolitu.

Galėjau jį įsivaizduoti. Galėjau prisiminti. Bet negalėjau vėl jo

išvysti, ir man toptelėjo, kad plėšrių žmogaus ambicijų išsipil­

džiusios svajonės niekada nepasotina, mat visada kirba mintis,

jog viską galima pakartoti ir pasiekti daugiau.

Turbūt taip yra, net jei sulauki devyniasdešimties, - nors ir

pavydžiu žmonėms, galintiems tuo įsitikinti. Kita vertus, aš jau

dvigubai pergyvenau van Hauteno dukterį. Ko tik jis nebūtų ati­

davęs, kad jo vaikas mirtų šešiolikos...

Staiga tarp manęs ir televizoriaus išdygo mama, susidėjusi už

nugaros rankas.

- Heizele...

Jos balsas buvo toks rimtas, jog išsigandau, ar ko neatsitiko.

-Kas?

260

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

- Ar žinai, kokia šiandien diena?

- Juk ne mano gimtadienis, ką?

Ji nusijuokė.

- Dar ne. Heizele, šiandien liepos keturiolikta.

- Gal tavo gimtadienis?

- Ne...

- Tai gal Hario Hudinio gimtadienis?

- Ne...

- Jau pavargau spėlioti.

- BASTILIJOS DIENA!

Ištraukusi rankas iš už nugaros, ji ėmė entuziastingai mojuoti

dviem plastikinėmis Prancūzijos vėliavėlėmis.

- Skamba kaip kažkas netikra. Kaip Žinių apie cholerą diena.

- Patikėk, Heizele, Bastilijos diena netgi labai tikra. Ar žino­

jai, kad prieš du šimtus dvidešimt trejus metus Prancūzijos liau­

dis, kovodama dėl savo laisvės, šturmavo Bastilijos kalėjimą?

- Oho! Turime atšvęsti šią svarbią datą.

- Lyg tyčia su tavo tėvu ką tik suplanavome iškylą į Poilsio

parką.

Oi ta mama, vis nesiliauja stengtis. Atsistojau pasiremdama

sofos. Kartu pritepėme šiokių tokių sumuštinių ir rakandų san­

dėliuke koridoriuje atkapstėme dulkiną iškylų pintinę.

Diena buvo labai graži, pagaliau tikra vasaros diena Indianapo-

lyje, šilta ir tvanki, - po ilgos žiemos toks oras primena, kad,

nors pasaulis nesukurtas žmonėms, mes esame sukurti pasau­

liui. Tėtis, apsivilkęs šviesiu kostiumu, mūsų laukė neįgaliųjų

aikštelėje - stovėdamas kažką spausdino savo delninuku. Mums

įvažiavus pamojo, paskui apkabino mane.

261

John Green

- Kokia diena! Jei gyventume Kalifornijoje, visos dienos būtų

tokios.

- Taip, bet tada jomis nesidžiaugtum, - pasakė mama. Ji kly­

do, bet aš nieko nesakiau.

Nuėję pasitiesėme pledą šalia griuvėsių, keistų keturkam­

pių romėniškų griuvėsių, padrėbtų vidury lauko Indianapolyje.

Griuvėsiai netikri: jie buvo sukurti prieš aštuoniasdešimt metų

ir taip apleisti, kad netyčia tapo tikrais griuvėsiais. Van Hautenui

jie patiktų. Gasui taip pat.

Taigi sėdėjome griuvėsių paunksnėje ir užkandžiavome.

- Gal reikia kremo nuo saulės? - paklausė mama.

- Nereikia.

Buvo girdėti, kaip ošia medžiuose vėjas, su tuo vėju atskriejo

tolėliau aikštelėje žaidžiančių vaikų šūksniai, mažų vaikų, besi­

mokančių gyventi, orientuotis pasaulyje, sukurtame ne jiems,

pratinantis orientuotis žaidimų aikštelėje, sukurtoje jiems. Pa­

matęs, kad stebiu vaikus, tėtis paklausė:

- Norėtum šitaip bėgioti?

- Kartais taip.

Bet galvojau ką kita. Tiesiog stengiausi viską pastebėti:

šviesą, krintančią ant sugriuvusių griuvėsių, vos pramokusį

vaikščioti vaikelį, žaidimų aikštelės kampe radusį šakaliuką,

nenuilstančią mamą, ant savo kalakutienos sumuštinio iš tū­

belės zigzagais spaudžiančią garstyčias, tėtį, kišenėje glostan­

tį delninuką ir tramdantį norą jį išsitraukti, vyruką, mėtantį

svaidomąją lėkštę, ir jo šunį, skuodžiantį po ja, sugaunantį ją ir

atnešantį šeimininkui.

Kas aš tokia, kad sakyčiau, jog visa tai neamžina? Kas yra Pe­

teris van Hautenas, kad kaip faktą tvirtintų spėlionę, jog mūsų

262

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

darbai laikini? Visa, ką žinau apie dangų, ir visa, ką žinau apie

mirtį, yra šiame parke: be paliovos judančiame aiškiame pasau­

lyje, kuriame pilna sugriuvusių griuvėsių ir klykaujančių vaikų.

Tėtis pamakalavo man panosėj ranka.

- Atsibusk, Heizele. Ar girdi?

- Atsiprašau, ką?

- Mama pasiūlė, kad važiuotume aplankyti Gaso.

- O taip, - tariau.

Taigi papietavę nuvažiavome į Kraun Hilo kapines, paskutinę ir

galutinę trijų viceprezidentų, vieno prezidento ir Ogasto Voterso

poilsio vietą. Sustojome užvažiavę ant kalno. Už mūsų Trisde­

šimt aštuntąja gatve kriokė mašinos. Jo kapą buvo lengva ras­

ti - šviežiausias. Žemė virš jo karsto dar neslūgo. Ir dar nebuvo

paminklo.

Nejaučiau, kad jis čia būtų ar ką, bet vis tiek paėmiau vieną

kvailą prancūzišką vėliavytę ir įsmeigiau kojūgalyje. Gal praeiviai

ims ir pamanys, jog jis tarnavo Prancūzijos svetimšalių legione

ar šiaip kokioje didvyriškoje misijoje.

Pagaliau truputis po šeštos, kai aš ant sofos žiūrėjau ir televizo­

rių, ir filmą savo kompiuteryje, atrašė Lidevei. Iškart pamačiau,

kad laiškas turi keturis priedus, norėjau pirma juos atidaryti, bet

įveikusi pagundą perskaičiau laišką.

Miela Heizele,

Peteris buvo baisiai girtas, kai rytą nuvažiavome pas jį, ta­

čiau tai net palengvino mūsų darbą. Basas (mano draugas)

atitraukė jo dėmesį, o aš ėmiau raustis šiukšlių maiše, ku-

263

John Green

riame Peteris laiko gerbėjų laiškus, bet paskui prisiminiau,

jog Ogastas žinojo jo namų adresą. Ant stalo valgoma­

jame kūpsojo kalnas pašto, ir aš kaipmat radau tą laišką.

Atplėšusi voką pamačiau, kad kreipiamasi į Peterį, todėl

paprašiau perskaityti.

Jis atsisakė.

Tada, Heizele, aš baisiai ant jo supykau, bet nešaukiau.

Ne, gražiai pasakiau, jog už skolą savo dukteriai jis turi

perskaityti mirusio berniuko laišką, padaviau ir jis, per­

skaitęs iki galo, tarė (pakartoju žodis į žodį): „Nusiųsk

mergaitei ir pasakyk, kad nieko neturiu pridurti.1*

Laiško aš neskaičiau, nors sklaidant lapus akys užkliu­

vo už kai kurių frazių. Pridedu juos ir siunčiu elektroniniu

paštu tavo namų adresu. Tikiuosi, nepasikeitęs?

Tegul Dievas tave laimina ir sergsti, Heizele.

Tavo draugė

Lidevei Vligenthart

Atsidariau visus keturis priedus. Rašysena padrika, eilutės

kreivuliuoja, raidės nevienodo didumo, tušinukas ne vienos

spalvos. Laišką jis rašė daug dienų, čia aiškesne, čia blausesne

sąmone.

Van Hautenai,

esu geras žmogus, bet netikęs rašytojas. Pats esi netikęs

žmogus, bet geras rašytojas. Iš mūsų būtų gera komanda.

Nenoriu prašyti jokios paslaugos, bet jeigu turi laiko, - o

aš mačiau, kad jo turi marias, - sakau, gal parašytum Hei-

264

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

želei nekrologą. Turiu užrašus ir visa kita, bet gal galėtum

juos sujungt į visumą ar kaip? Arba bent nurodyti, ką tu­

rėčiau rašyti kitaip.

Štai ką rašau apie Heizelę.

Kone kiekvienas trokšta palikti pasaulyje kokią žymę.

Užrašyti palikimą. Apgauti mirtj. Visi norime, kad mus

kiti prisimintų. Ir aš noriu. Labiausiai bijau tapti dar

viena neprisimenama auka sename ir negarbingame

kare su liga.

Aš noriu palikti žymę.

Bet, van Hautenai, žmonių paliekamos žymės dažnai esti

randai. Pastatydini klaikų prekybos centrą, padarai fir­

moje perversmą ar pabandai tapti roko žvaigžde ir jau

manai: „Dabar tai visi mane prisimins.11 Tačiau a) nepri­

simena, b) iš viso to lieka tik dar daugiau randų. Tavo

perversmas virsta diktatūra. Tavo prekybos centras dirba

nuostolingai.

(Gerai jau, gal ir nesu toks sumautas rašytojas, bet nemoku

suvaryt minčių į krūvą, van Hautenai. Mano mintys - tai

išsibarsčiusios žvaigždės, jų nesuvokiu kaip žvaigždynų.)

Mes lyg šunys, telžiantys ant hidrantų. Savo nuodin­

gais myžalais nuodijame gruntinius vandenis, juokingai

stengdamiesi nepasiduoti mirčiai, viską pažymime žodžiu

MANO. Niekaip negaliu susilaikyt nemyžęs ant hidrantų.

265

John Green

Žinau, kad kvaila ir beprasmiška, - ypač beprasmiška da­

bartinėje mano padėtyje, - bet esu toks pat gyvulys kaip

visi kiti.

Heizelė kitokia. Seni, ji vaikšto nerūpestingai. Ji vaikšto

žeme nerūpestingai. Mat Heizelė žino tiesą: pasaulį mes

galime ir nuskriausti, ne tik jam padėti, bet veikiausiai ne­

padarysime nei to, nei to.

Žmonės sakys, kaip liūdna, kad ji palieka mažesnį randą,

kad mažai kas ją prisimena, kad ji buvo mylima stipriai,

bet ne plačiai. Bet, van Hautenai, nė kiek ne liūdna. Tai

pergalė. Didvyriškumas. Argi tai nėra tikrasis didvyrišku­

mas? Kaip sako daktarai: svarbiausia nepakenkti.

Šiaip ar taip, tikrieji didvyriai nėra žmonės, kurie veikia;

tikrieji didvyriai - tai žmonės, kurie PASTEBI, kreipia

dėmesį. Vyrukas, išradęs raupų vakciną, iš tikrųjų nieko

neišrado. Jis tik pastebėjo, kad žmonės, užsikrėtę karvių

raupais, neužsikrečia žmonių raupais.

Po to, kai sužibau darant pozitronų emisijos tomografiją,

įsmukau pas ją į ISS. Ji gulėjo be sąmonės. Paprasčiausiai

įsekiau paskui slaugytoją ir išsėdėjau prie jos dešimt mi­

nučių, kol buvau išvarytas. Tikrai jau maniau, jog mirs

man nespėjus pasakyti, kad ir aš mirsiu. Žiaurus vaizdas

visa nuolatinė intensyviosios slaugos mechanizacija. Jai

iš krūtinės varvėjo tamsus vėžinis skystis. Akys užmerk­

tos. Kvėpavo pro vamzdelį. Tačiau jos ranka tebebuvo jos

266

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOS

ranka, šilta, nagai nudažyti tamsiai mėlyna, beveik juoda

spalva, aš tik laikiau jos ranką, stengdamasis įsivaizduoti

pasaulį be mudviejų, ir gal akimirką buvau toks geras, kad

tikėjausi ją numirsiant ir nesužinosiant, jog ir aš mirsiu.

Bet paskui užsinorėjau daugiau laiko, kad galėtume vienas

kitą pamilti. Manau, šis noras išsipildė. Aš palikau savo

randą.

Atėjęs slaugas liepė man išeiti, lankytojų neleidžiama, aš

paklausiau, kokia jos savijauta, ir vyrukas atsakė: „Jai te-

besirenka vanduo." Palaima dykumoje, prakeiksmas van­

denyne.

Kas dar? Ji tokia graži. Niekad nepavargsti į ją žiūrėti. Nie­

kad nesuki sau galvos, ar ji nėra protingesnė už tave: žinai,

kad protingesnė. Ji smagi, bet niekad neužgauna. Aš myliu

ją. Man taip pasisekė, kad myliu ją, van Hautenai. Nepasi­

rinksi, ar šiame pasaulyje būsi skaudinamas, seni, bet šiek

tiek gali pasirinkti, kas tai darys. Man patinka mano pasi­

rinkimas. Tikiuosi, jog ir jai patinka jos.

Man patinka, Ogastai.

Tikrai.

PADĖKA

Autorius norėtų prisipažinti: šiame romane ligos požymiai

ir jos gydymas išgalvoti. Pavyzdžiui, nėra tokio vaisto

kaip falanksiforas. Jį sugalvojau, nes norėčiau, kad tokie

vaistai egzistuotų. Visi, ką domina tikra vėžio istorija,

turėtų perskaityti Siddhartha Mukherjee „The Emperor of

All Maladies* („Visų ligų karalius4). Taip pat esu dėkingas

Roberto A. Weinbergo „The Biology of Cancer" („Vėžio

biologija4), Joshui Sundquistui, Marshallui Uristui ir

Jonnekei Hollanders, kurie dosniai aukojo man savo laiką

ir patirtį patardami medicinos klausimais, bet aš dažnai

lengvabūdiškai nekreipdavau dėmesio į tuos patarimus.

Dėkoju Estherai Earl, kurios gyvenimas buvo dovana man

ir daugeliui kitų. Taip pat dėkingas Earlų šeimai: Lori,

Wayne, Abby, Angie, Grantui ir Abe - už svetingumą ir

draugystę. Estheros įkvėpta, šeima jos atminimui įsteigė ne

pelno organizaciją „This Star Wont Go Out" („Ši žvaigždė

neužges4). Daugiau sužinoti galite tinklalapyje tswgo.org.

Nyderlandų literatūros fondui už galimybę du mėnesius

rašyti Amsterdame. Ypač dėkingas Fleur van Koppen, Jeanui

Cristophe Boele van Hensbroek, Janettai de With,

Carlijn van Ravenstein, Margje Scheepsma ir

Nyderlandų Nerdfighter community.

268

DĖL MOŠŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDES KALTOS

Savo redaktorei ir leidėjai Julie Strauss-Gabel, kuri ne vienus

permainingos sėkmės metus darbavosi prie šios knygos, kaip

ir nepaprasta „Penguin* leidyklos komanda.

Labiausiai dėkingas Rosanne Lauer, Deborah Kaplan, Lizai

Kaplan, Steve Meltzer, Nova Ren Suma ir Irene Vandervoort.

Ilene Cooper, mano mokytojai ir pasakų krikštamotei.

Savo agentei Jodi Reamer, kurios blaivūs patarimai mane

gelbėjo nuo nesuskaičiuojamų nemalonumų.

Nerdfighters už jų šaunumą.

Broliui Hankui, savo geriausiam draugui ir artimiausiam

bendradarbiui.

Žmonai Sarah, ne tik didžiausiai savo gyvenimo meilei, bet

ir pirmutinei bei patikimiausiai skaitytojai. Taip pat sūneliui

Henry, kurį ji pagimdė. Be to, savo tėvams, Mike ir

Sydney Green, ir uošviams, Connie ir Marshall Urist.

Savo draugams Chrisui ir Marinai Waters, padėjusiems

aprašyti sunkiausius šios istorijos epizodus, taip pat Joellen

Hosier, Shannon James, Vi Hart, Karen Kavett, Valerie Barr,

Rosianna Halse Rojas ir Johnui Darnielle.

Alessandro D’Avenia DALYKAI, KURIŲ NIEKAS NEŽINO

Mokslo metų pradžia Margaritai žada daug permainų - ji pradeda

lankyti licėjų. Laukia ne tik nauji draugai, nauji įspūdžiai, bet ir nauji pavojai - vaikystė lieka praeity ir vis arčiau nepažįstamas, kupinas išbandymų

suaugusiųjų pasaulis.Nepasiklysti paauglystėje padėtų tėvų meilė, tačiau likus kelioms

valandoms iki mokslo metų pradžios Margarita telefono atsakiklyje

išgirsta: tėtis išėjo ir namo nebegrįš. Dėl tėvo išėjimo mergina apkaltina

mamą ir užsisklendžia savyje. Tačiau, laimė, jos neapleidžia išmintingoji močiutė Tereza, entuziastingoji mokyklos draugė Marta, į knygų pasaulį įnikęs ir mokiniams jų išmintį iš visų jėgų besistengiantis perteikti, tik link

savo mylimosios Stelos žengti niekaip nedrįstantis mokytojas ir Julijus -

paslaptingas vaikinas ledinėmis akimis, neregėjęs ne tik savo tėvo, bet ir

motinos.Lyg netyčia klasėje gavusi skaityti tą „Odisėjos" vietą, kur Telemachas

išsiruošia į kelionę ieškoti tėvo, Margarita užsidega ir pati leistis į tokią

kelionę. Ją palaiko Julijus. Ir jaunuoliai, nugvelbę Margaritos mamos

automobilį, išvyksta į Genują, kur nuostabiame užutekyje su kita moterimi apsistojęs Margaritos tėvas.

Paslaptingose siaurose Genujos gatvelėse ir paplūdimiuose Margaritos ir

Julijaus laukia ne tik saulė ir nuotykiai, bet ir vienas įvykis, po kurio niekas

nebegalės likti kaip buvę. Margaritos tėvai ir mokytojas gaus progą naujai įvertinti savo gyvenimą, santykius ir jausmus, o Margarita su Julijumi -

išbandyti savo tik besikalančią meilę...Ar pavyks Margaritos tėvams, Margaritai ir Julijui bei jų mokytojui

susigrąžinti ir išsaugoti tai, kas jiems brangu?

Anderson Lauries Halse ŽIEMOS MERGAITĖS

- Numirėlė eina, - sako vaikinai koridoriuose.

- Pasakyk mums savo paslaptį, - tualetuose

šnibžda merginos.Aš esu ta mergina.A š tarpas tarp šlaunų, pro kurį šviečia saulė. A š bibliotekininkės padėjėja, besislepianti

fantazijos šalyje.Aš vaškinis išsigimėlių cirko eksponatas.Aš griaučiai ant porcelianinio karkaso, kokių jie norėtų.

Lija ir Kesė buvo geriausios draugės, žiemos mergaitės, sustingusios į šakaliukus panašiuose kūnuose. Bet dabar Kesė mirusi. Lijos mama gelbėja

kitų žmonių gyvybes, tėvas užsiėmęs savais reikalais, o pamotė nieko

neišmano. Balsas Lijos galvoje vis liepia toliau viską kontroliuoti, būti stipriai, liesėtigreičiau, sverti mažiau. Jei ji toliau eis šiuo keliu - liesa, liesesnė, liesiausia, - galbūt pradings iš viso.

Šioje emociškai sukrečiančioje, lyriškoje knygoje populiari rašytoja Laurie

Halse Anderson tyrinėja šiurpą keliantį merginos kritimą į nesulaikomą

anoreksijos verpetą.

„Būtina perskaityti... brutalu ir poetiška? Booklist„Anderson pasakoja šiurpią, mistika persmelktą istoriją. Sunku šią knygą

skaityti, bet dar sunkiau nuo jos atsiplėšti." Publishers Weekly

„Skaitytojai negalės atsitraukti nuo šio jaudinančio pasakojimo apie

širdgėlą, pyktį ir savęs kankinimą!* Bulletin ofthe Center o f Childrens Book

„Laužyta, simboliška ir už širdies griebiančia proza Lija pasakoja savo

beviltišką istoriją apie destruktyvų elgesį, kuris valdo visus jos veiksmus ir

mintis.** Kirkus Reviews

Green, JohnGr-204 Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos : [romanas] / John Green ; iš anglų

kalbos vertė Zita Marienė. - Vilnius : Alma littera, 2013. - 272 p.

ISBN 978-609-01-0812-3

Šešiolikmetės Heizelės ir septyniolikmečio Ogasto meilės istorija, papasakota pačios Heizelės. Jiedu susipažino sunkiomis ligomis sergančių vaikų Tarpusavio paramos grupėje. Jaunuoliai turi daug svajonių, tačiau liga (o gal žvaigždės) pa­tvarko savaip. Per trumpą kartu jiems skirtą laiką abu ieško ir randa atsakymus į begalę klausimų apie gyvenimą ir mirtį.

Šis pasakojimas - nepertraukiamas juoko pro ašaras pliūpsnis, persmelktas neįtikimai skaidrios ir guodžiančios šviesos.

Džonas Grinas (John Green) - premijomis apipiltas jaunas amerikiečių autorius, kuriantis paaugliams. „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" - ketvirtas jo romanas, visame pasaulyje sulaukęs milžiniškos sėkmės ir puikaus kritikų įvertinimo. Knygos veikėjos ir pasakotojos Heizelės Lankaster prototipas - Esthera Earl, šešiolikmetė amerikietė, turėjusi tiesioginį videodienoraštį YouTube.

Lietuvių skaitytojams rašytojas jau žinomas kaip knygos „Aliaskos beieškant" autorius.

UDK 821.111(73) 93

JOHN GREEN

DĖL MŪSŲ LIKIMO IR ŽVAIGŽDĖS KALTOSRomanas

Iš anglų kalbos vertė Zita Marienė

Redaktorė Bronė Balčienė Viršelio dailininkė Irma Gineikienė

Maketavo Zita Pikturnienė

Tiražas 1700 egz.Išleido leidykla „Alma littera", Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius

Interneto svetainė: www.almalittera.lt Spaudė UAB „Spindulio spaustuvė", Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184 Kaunas

Interneto svetainė: www.spindulys.

Van Hautenai,

esu geras žmogus, bet netikęs rašytojas. Pats esi netikęs žmogus,

bet geras rašytojas. Iš mūsų būtų gera komanda. Nenoriu prašyti

jokios paslaugos, bet jeigu turi laiko, - o aš mačiau, kad jo turi

marias, - sakau, gal parašytum Heizelei nekrologą. (...)

Štai ką rašau apie Heizelę.

Kone kiekvienas trokšta palikti pasaulyje kokią žymę. Užrašy­

ti palikimą. Apgauti mirtį. Visi norime, kad mus kiti prisimintų.

Ir aš noriu. Labiausiai bijau tapti dar viena neprisimenama

auka sename ir negarbingame kare su liga. Aš

noriu palikti žymę.

Bet, van Hautenai, žmonių paliekamos žymės

dažnai esti randai. (...)

Heizelė kitokia. Seni, ji vaikšto nerūpestingai.

Ji vaikšto žeme nerūpestingai. Mat Heizelė žino tiesą:

pasaulį mes galime ir nuskriausti, ne tik jam padėti, bet

veikiausiai nepadarysime nei to, nei to.

Žmonės sakys, kaip liūdną, kad j i palieka mažesnį randą, kad

mažai kas ją prisimena, kad j i buvo mylima stipriai, bet ne pla­

čiai. Bet, van Hautenai, nė kiek ne liūdna. Tai pergalė. (...)

Po to, kai sužibau darant pozitronų emisijos tomografiją,

įsmukau pas ją į ISS. Ji gulėjo be sąmonės. (...) Tačiau jos ranka

tebebuvo jos ranka, šilta, nagai nudažyti tamsiai mėlyna, beveik

juoda spalva, aš tik laikiau jos ranką, stengdamasis įsivaizduoti

pasaulį be mudviejų, ir gal akimirką buvau toks geras, kad tikė­

jausi ją numirsiant ir nesužinosiant, jog ir aš mirsiu. Bet paskui

užsinorėjau daugiau laiko, kad galėtume vienas kitą pamilti.

Manau, šis noras išsipildė. Aš palikau savo randą. (...)

Ogastas

. .knJ94klubasTapkite Knygų klubo nariu!

• N em okamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtj

• Naujausios ir populiariausios knygos

• Ypatingi pasiūlymai

• Knygų pristatymas j namus, darbovietę ar paštą

www.knyguklubas.lt