I l i u s t r a v o

ST E L L A E A ST

KALĖDŲ PASLAPTIS

JOSTEIN GAARDER

Iš norvegų kalbos vertėJustė Nepaitė

UDK 821.113.5-93 Ga-01

ISBN 978-609-466-059-7

© 1992, H. Aschehoug & Co. (W. Nygaard) AS© Justė Nepaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2014© Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2014© Stella East, iliustracijos© „Tyto alba“, 2014

This translation has been published with the financial support of NORLA

Jostein GAARDERJULEMYSTERIETH. Aschehoug & Co. (W. Nygaard), Oslo, 2010

TURINYS

GRUODŽIO 1-OJI ...................................5

GRUODŽIO 2-OJI ................................ 17

GRUODŽIO 3-IOJI .............................. 27

GRUODŽIO 4-OJI ................................ 38

GRUODŽIO 5-OJI ................................ 49

GRUODŽIO 6-OJI ................................ 60

GRUODŽIO 7-OJI ................................ 71

GRUODŽIO 8-OJI ................................ 83

GRUODŽIO 9-OJI ................................ 94

GRUODŽIO 10-OJI ........................... 104

GRUODŽIO 11-OJI ........................... 116

GRUODŽIO 12-OJI ........................... 127

GRUODŽIO 13-OJI ........................... 139

GRUODŽIO 14-OJI ........................... 149

GRUODŽIO 15-OJI ........................... 159

GRUODŽIO 16-OJI ........................... 169

GRUODŽIO 17-OJI ........................... 182

GRUODŽIO 18-OJI ........................... 193

GRUODŽIO 19-OJI ........................... 205

GRUODŽIO 20-OJI ........................... 216

GRUODŽIO 21-OJI ........................... 226

GRUODŽIO 22-OJI ........................... 237

GRUODŽIO 23-IOJI ......................... 247

GRUODŽIO 24-OJI ........................... 264

5

GRUODŽIO 1-OJI

...galbūt rodyklėms pabodo metai iš metų eiti tuo pačiu keliu,

kad jos netikėtai pradėjo eiti kitu...

Leidosi sutemos. Kalėdiškai išpuoštose gatvėse degė žibintai, purios snaigės šoko jų šviesoje. Gatvėse knibždėjo žmonių.

Tarp visų tų skubančių žmonių ėjo Joakimas su tėčiu. Jie at-važiavo į miestą pirkti advento kalendoriaus paskutinę akimirką, nes rytoj jau gruodžio pirmoji. Ir „Narveseno“ kioske, ir didžia-jame knygyne turgaus aikštėje kalendoriai jau buvo išparduoti.

Joakimas stipriai trūktelėjo tėčio ranką ir mostelėjo į mažą parduotuvės langelį. Priešais knygų krūvelę buvo įkištas ryš-kiaspalvis advento kalendorius.

– Štai! – šūktelėjo jis.Tėtis atsisuko:– Pasisekė.Juodu įėjo į mažutėlytį knygyną. Joakimui pasirodė, kad jo

vidus šiek tiek senas ir aptriušęs. Palei visas sienas nuo grindų lig

6

K A L Ė D Ų P A S L A P T I S

lubų stovėjo knygų lentynos ir visos jos buvo prikimštos knygų. Beveik nepasitaikė vienodų.

Ant prekystalio gulėjo visa šūsnis advento kalendorių. Jų buvo dviejų rūšių. Ant vienų nupieštas nykštukas su elniu ir rogėmis. Ant kitų – paveikslėlis su tvartu ir mažučiu nykštuku, valgančiu košę iš didelio dubens.

Tėtis laikė pakėlęs abu kalendorius.– Viename jų šokoladiniai sausainiai, – tarė jis. – Bet tai tikrai

nedžiugina dantų gydytojų. Antrame – nedidelės plastikinės fi-gūrėlės.

Joakimas stoviniavo, tyrinėdamas abu kalendorius. Nežinojo, kurio norėjo.

– Kai buvau mažas, viskas buvo kitaip, – tęsė tėtis.– Kaip kitaip?– Atidarę kiekvieną langelį, rasdavome tik nedidutį paveiks-

liuką, po vieną kiekvieną dieną. Bet mes lygiai taip pat nekan-traudavome kiekvieną rytą. Mėgindavome spėti, ką paveiksliu-kas vaizduos. Tuomet atverdavome... taip, atverdavome, supran-ti. Tai buvo tarsi durys į kitą pasaulį.

Joakimas kai ką pastebėjo. Jis mostelėjo į vieną knygomis nu-krautą sieną:

– Ten irgi stovi advento kalendorius. Jis puolė prie jo ir paėmęs padavė tėčiui. Ant to kalendoriaus

buvo pavaizduoti Juozapas ir Marija, pasilenkę prie mažojo Jė-zaus ėdžiose. Fone buvo regėti priklaupę trys Rytų išminčiai. Ša-

7

G R U O D Ž I O 1-o j i

lia tvarto buvo susirinkę piemenėliai su avimis, o žemyn iš dan-gaus leidosi angelai. Vienas jų pūtė trimitą.

Kalendoriaus spalvos buvo blankios, tarsi jis būtų gulėjęs sau-lėje visą vasarą. Tačiau paveikslėlis buvo toks gražus, kad Joaki-mas vos nenusiminė.

– Aš jo noriu, – pasakė jis.Tėtis nusišypsojo:– Žinai, greičiausiai jis neparduodamas. Manau, kad jis labai

senas. Galbūt tokio pat amžiaus kaip aš.Joakimas nepasidavė:– Nei vienas iš langelių neatvertas.– Bet jis čia padėtas tik pažiūrėti.Joakimas neatitraukė akių nuo senojo advento kalendoriaus.– Noriu jo, – pakartojo jis. – Noriu tokio, kokio antro niekur

nerasi.Pasirodė pardavėjas. Tai buvo vyras žilais plaukais. Jo akys išsi-

plėtė pamačius advento kalendorių, kurį Joakimas laikė rankoje. – Gražus, – prabilo jis. – Ir tikras... mm, originalas. Atrodo

kaip rankų darbo. – Jis nori jį nusipirkti, – paaiškino tėtis ir mostelėjo į Joaki-

mą. – O aš jam aiškinu, kad jis neparduodamas. Žilaplaukis vyras pakėlė antakius:– Jūs radote jį... čia? Pats tokio nesu matęs jau daugel, daugel

metų.– Jis stovėjo priešais visas knygas, – paaiškino Joakimas ir pa-

rodė pirštu.

8

K A L Ė D Ų P A S L A P T I S

Knygyno pardavėjas linktelėjo:– Kaip ir senasis Johanas, kuris vėl patraukė kelionėn.Tėtis tyrinėjo baltaplaukį vyrą:– Johanas?– Taip, jis tikras keistuolis... Jis pardavinėja rožes turguje, bet

iš kur jų gauna, niekas nežino. Pasitaiko, kad jis užsuka čia ir paprašo stiklinės vandens. Kai ateina vasara ir būna šilta, kartais jis užsipila visą stiklinę iki paskutinio lašelio sau ant galvos, prieš vėl išeidamas į lauką. Porą sykių jis užpylė keletą lašelių ir ant manęs.

Tėtis linktelėjo, ir baltaplaukis vyras tęsė:– Atsidėkodamas už vandenį jis retkarčiais palikdavo rožę ar

dvi ant prekystalio... arba seną knygą lentynoje. Sykį jis paliko jaunos moters nuotrauką lange. Moters iš tolimos šalies. Galbūt iš tos, iš kur jis pats kilęs. Ant nuotraukos buvo parašyta „Elisa-bet“.

Tėtis pažvelgė knygyno pardavėjui į akis.– O dabar jis paliko advento kalendorių?– Taip, žinoma.– Kažkas ant kalendoriaus parašyta, – tarė Joakimas ir garsiai

perskaitė: – „Stebuklingas advento kalendorius. Kaina – 75 erės.“Pardavėjas linktelėjo:– Jis labai senas, taip.– Ar galiu jį nusipirkti už 75 eres? – paklausė Joakimas. Žilaplaukis vyras nusijuokė:

9

G R U O D Ž I O 1-o j i

– Tu gali jį pasiimti visiškai nemokamai. Pamatysi, tai tave senasis Johanas turėjo galvoje.

– Be galo ačiū! – nudžiugo Joakimas, eidamas iš parduotuvės.Tėtis paspaudė knygyno pardavėjui ranką ir taip pat netrukus

atsidūrė ant šaligatvio. Joakimas smarkiai prispaudė kalendorių prie savęs.– Atversiu jį rytoj, – pasakė jis.

Tą naktį Joakimas nubudo daugybę kartų. Jis galvojo apie ži-laplaukį knygyno pardavėją ir Johaną su rožėmis turguje. Buvo nuėjęs į vonios kambarį atsigerti vandens iš čiaupo. Tuomet pa-galvojo apie Johaną, kuris užsipildavo vandens sau ant galvos.

Bet daugiausia jis galvojo apie stebuklingą advento kalendo-rių, kuris buvo tokio pat amžiaus kaip tėtis. Ir, nepaisant to, nei vienas iš jo langelių nebuvo atvertas. Prieš atsiguldamas miegoti, jis daug kartų peržvelgė langelius nuo pirmo iki dvidešimt ke-tvirto. Dvidešimt ketvirtasis buvo Kūčių langelis ir buvo ketu-riskart didesnis nei kiti. Jis užstojo beveik visas ėdžias tvartelyje.

Kur buvo šis stebuklingas advento kalendorius daugiau nei keturiasdešimt metų? Ir kas nutiks, kai jis jau greitai pravers pir-mąjį langelį? Tėvai pakabino kalendorių virš Joakimo lovos.

Nubudęs septintą valandą, jis pakilo ir pamėgino atverti pir-mąjį langelį. Jis taip nekantravo ir jaudinosi, kad jo maži piršte-liai vos tai pajėgė. Galiausiai Joakimas atkrapštė nedidelį kampe-lį, ir langelis atsivėrė.

10

K A L Ė D Ų P A S L A P T I S

Joakimas spoksojo į žaislų parduotuvės paveikslėlį. Tarp visų žaislų ir žmonių buvo nedidelis ėriukas ir mergytė, bet jis nesu-spėjo atidžiai ištyrinėti paveiksliuko, nes vos tik pravėrus langelį kažkas nukrito į lovą. Jis pasilenkė ir pakėlė.

Ten buvo plonas popieriaus lapelis, daug kartų sulenktas. Kai Joakimas išvyniojo lapelį, pamatė, kad ant abiejų jo pusių kažkas užrašyta. Jis ėmė skaityti:

11

G R U O D Ž I O 1-o j i

12

K A L Ė D Ų P A S L A P T I S

Ėriukas su varpeliu– Elisabet! – pašaukė mama. – Sugrįžk, Elisabet!Elisabet Hansen stovėjo ir žiūrėjo į didžiulę pliušinių meškiukų

ir kitų gyvūnėlių krūvą, kol jos mama pirko Kalėdų dovanų pus-seserei, gyvenančiai Totene. Staiga iš tos krūvos iššoko nedidelis ėriukas. Jis nušoko ant grindų ir apsidairė. Aplink jo kaklą buvo apjuostas varpelis ir jis ėmė skambėti, lenktyniaudamas su kasos aparatų skimbčiojimu.

Žaislinių gyvūnėlių su varpeliais ant kaklo Elisabet buvo ma-čiusi anksčiau. Bet kaip toks pliušinis gyvūnėlis staiga galėjo atgy-ti? Elisabet buvo tokia nustebusi, kad patraukė iš paskos ėriukui, kuris pasileido per didžiąją parduotuvę eskalatoriaus link.

– Bure, bure, bure, – ėmė ji vilioti ėriuką.Netrukus ėriukas su varpeliu jau leidosi eskalatoriumi žemyn.

Eskalatorius leidosi gana greitai, bet avinėlis bėgo greičiau. Todėl Elisabet turėjo bėgti dar greičiau nei eskalatorius ir avinėlis drauge sudėjus, kad galėtų prisivyti gyvūnėlį.

– Ateik čia, Elisabet! – pakartojo mama, jos balsas buvo jau griežtesnis.

Bet Elisabet jau buvo ant eskalatoriaus. Ji matė, kaip ėriukas brovėsi per pirmą aukštą, kur buvo pardavinėjami apatiniai ir ka-klaraiščiai.

Netrukus ji jau stovėjo ant tvirtos žemės ir pasileido tuo pačiu keliu kaip ėriukas. Šis jau buvo atsidūręs gatvėje, kur snaigės su-kosi kalėdinių žibintų, kabančių siauromis juostomis virš gatvės, šviesoje.

13

G R U O D Ž I O 1-o j i

Lauke, gatvės šurmulyje, ji tik girdėjo, kad kažkur prie Kirke-veieno skamba varpelis. Bet Elisabet nepasidavė. Ji buvo tvirtai nusprendusi paglostyti švelnų ėriuko kailį.

– Bure, bure, bure!Ėriukas su varpeliu perbėgo kelią degant raudonai šviesai. Gal-

būt jis manė, kad raudona reiškia „eiti“, o žalia „laukti“. Elisabet, atrodė, buvo girdėjusi, kad visos avys neskiria spalvų. Bent jau šis ėriukas nesustojo, pamatęs raudoną žmogeliuką, ir Elisabet taip pat negalėjo sustoti. Jai reikėjo pasivyti ėriuką, todėl turėjo sekti paskui jį nors iki pasaulio krašto.

Automobiliai pypsėjo, ir motociklas turėjo užvažiuoti ant šali-gatvio, kad nesusidurtų su Elisabet arba mažuoju ėriuku su var-peliu. Žmonės, kurie buvo išėję pirkti Kalėdų dovanų, išsprogino akis. Ne kasdien galėjai pamatyti mažą mergaitę, bėgančią per Kirkeveieną degant raudonai šviesai paskui ėriuką, pasprukusį iš didelės miesto parduotuvės. Nepaisant visko, nebuvo įprasta pasi-leisti paskui avinėlį vidury žiemos.

Bebėgdama Elisabet girdėjo bažnyčios varpą mušant tris kar-tus. Ji atkreipė į tai dėmesį, nes prisiminė, jog į miestą išvažiavo penktos valandos autobusu. Galbūt rodyklėms pabodo metai iš metų eiti tuo pačiu keliu, kad jos netikėtai pradėjo eiti kitu. Eli-sabet pamanė, kad net ir rodyklės galėjo imti nuobodžiauti, visą amžinybę darydamos tą patį.

Bet buvo dar šis tas. Kai Elisabet įėjo į didžiąją parduotuvę, buvo beveik sutemę. Dabar staiga vėl buvo pasidarę šviesu, ir tai buvo ypač keista, nes naktis vis dar neskubėjo ateiti.

14

K A L Ė D Ų P A S L A P T I S

Vos tik ėriukui atsirado proga, jis pasuko takeliu iš miesto ir nutrepsėjo miško link. Ten jis nustriksėjo takeliu tarp aukštų pušų. Ėriukui teko sulėtinti tempą, nes takelį dengė sniegas, kritęs iš dan-gaus pastarąsias dienas.

Elisabet sekė iš paskos. Bet jai buvo sunku bėgti. Tačiau ėriukas turėjo keturias kojas, klimpstančias į sniegą, o ji tik dvi. Galbūt šis privalumas padės jai prisivyti ėriuką.

Mamos šauksmas jau seniai nuslopo gatvės šurmulyje. Netru-kus ir pats gatvės triukšmas pasiliko Elisabet už nugaros. Tik vis tiek kažkas dainavo jai ausyse:

– Pirksime šitą ar šitą? Kaip manai, Elisabet? O gal pirksime abu?

Galbūt ėriukas atgijo ir pabėgo iš didžiosios parduotuvės, nes daugiau nebeįstengė klausytis kasos aparatų ir visų tų apsipirkinė-jimo kalbų. Galbūt dėl to ir Elisabet pasileido iš paskos. Jai niekad pernelyg nepatiko vaikščioti po parduotuves.

JOAKIMAS PAKĖLĖ AKIS NUO plonojo popieriuko, kuris iš-krito iš stebuklingo advento kalendoriaus. Tai, ką jis skaitė, buvo taip neįtikėtina, kad skaitydamas jis sėdėjo pusiau pravira burna.

Jį visuomet masino paslaptys. Dabar Joakimas išsitraukė ne-didelę skrynelę su rakteliu, kurią močiutė jam nupirko Lenkijo-je. Mama su tėčiu sykį jam iškilmingai pažadėjo, kad niekuomet

15

G R U O D Ž I O 1-o j i

neieškos rakto ir neatrakins skrynelės, kai Joakimas miegos ar bus mokykloje. Tai būtų taip pat negražu, kaip atplėšti svetimą laišką, pasakė jie.

Iki šios dienos Joakimas neturėjo tikrų paslapčių, kurias rei-kėtų slėpti skrynelėje. Bet dabar jis ten padėjo plonąjį popierėlį iš advento kalendoriaus, pasuko raktą ir paslėpė po pagalve. Kai mama ir tėtis pabudo ir norėjo pažiūrėti į advento kalendorių, jie sužinojo tik apie paveikslėlį, vaizduojantį ėriuką didžiojoje parduotuvėje.

– Pameni? – paklausė mama ir pažvelgė aukštyn į tėtį.– Lygiai taip pat, kai mes buvome maži.Tėtis linktelėjo:– Tuomet galėdavome svajoti apie mažąjį paveiksliuką ir li-

kusią istorijos dalį susikurti patys. Tai buvo daug geriau nei vo-kiškos plastikinės figūrėlės, kurias anksčiau ar vėliau prarydavo piktas dulkių siurblys.

Joakimas pats sau juokėsi. Nes tik jis žinojo, koks buvo tas paslaptingasis popieriaus lapelis kalendoriuje.

Jis mostelėjo į ėriuko su varpeliu paveikslėlį ir pasakė:– Ėriukas nusprendė pabėgti iš parduotuvės, nes daugiau ne-

beįstengė klausytis kasos aparatų ir visų tų apsipirkinėjimo šne-kų. Bet parduotuvėje buvo maža mergaitė, vardu Elisabet, kuri pasileido bėgti paskui jį, nes norėjo paglostyti jo švelnų kailį.

– Argi nesakiau, – linktelėjo tėtis. – Ką vaikas būtų veikęs su plastikine figūrėle?

16

K A L Ė D Ų P A S L A P T I S

Visą dieną Joakimas nepaliovė galvoti, ar Elisabet pavyks pa-vyti ėriuką ir paglostyti jo kailiuką. Ar jis tai sužinos rytoj?

Juk tai irgi bus aprašyta plonyčiame popieriaus lapuke?

17

GRUODŽIO 2-OJI

...žinau trumpesnį kelią, ir tai yra šis kelias,

kuriuo dabar einame...

Taip pat ir kitą rytą Joakimas nubudo anksčiau nei mama su tėčiu, bet taip nutikdavo beveik visada. Jis pasikėlė ir žvilgtelėjo į didįjį advento kalendorių, kuris kabėjo ant kabliuko virš lovos.

Tik dabar jis pastebėjo ėriuką, gulintį vienam piemeniui prie kojų. Ar ne keista? Jis žiūrėjo į šitą didelį piešinį – į angelus ir išminčius, piemenis ir avis daug, daug kartų. Bet mažojo ėriuko iki pat šios akimirkos nebuvo pastebėjęs.

Galbūt jis aptiko ėriuką didžiajame advento kalendoriaus pa-veikslėlyje, nes perskaitė apie jį lapelyje, kuris iškrito iš kalendo-riaus, kai atvėrė pirmąjį langelį.

Ar čia tas pats ėriukas, apie kurį jis skaitė? Bet tas ėriukas pa-spruko iš šiuolaikinės parduotuvės, o ėriukas ant advento kalen-doriaus gyveno Betliejuje labai labai seniai. Tais laikais nebuvo nei automobilių, nei šviesoforų. Gal parduotuvių ir buvo, bet jos

18

K A L Ė D Ų P A S L A P T I S

nebuvo tokios didelės, su eskalatoriais ir kasos aparatais. Be to, Elisabet girdėjo bažnyčios varpą mušant tris kartus, o juk prieš du tūkstančius metų nebuvo bažnyčios varpų? Joakimas žinojo, kad prieš tiek laiko gimė Kūdikėlis Jėzus.

Jis susirado langelį, ant kurio buvo parašytas dvejetas, ir at-sargiai jį atvėrė. Langeliui atsiveriant iš kalendoriaus iškrito su-lankstytas lapelis. Jis pažvelgė į miško paveikslėlį. Miške stovėjo angelas, viena ranka apkabinęs mažą mergaitę.

Joakimas pasilenkė ir pakėlė lapelį, kuris buvo nukritęs ant lovos. Išlankstė jį ir pamatė, kad ant abiejų lapo pusių kažkas už-rašyta mažutėlaitėmis raidėmis. Jis ėmė skaityti:

19

G R U O D Ž I O 2-o j i

20

K A L Ė D Ų P A S L A P T I S

Efirielis Elisabet Hansen nenutuokė, nei kaip toli, nei kaip ilgai ji vijosi

ėriuką su varpeliu, pabėgusį iš pliušinių žaislų skyriaus didžiojoje parduotuvėje, nes jam buvo pabodę klausytis visų tų kasos apa-ratų ir apsipirkinėjimo šnekų. Bet kai ji pasileido bėgti, smarkiai snigo. O dabar ne tik kad nesnigo. Elisabet labai nustebo suvokusi, kad ant takelio sniego nebebuvo likę. Tarp medžių ji regėjo tik ži-buokles, šalpusnius ir baltažiedes plukes, ir tai buvo neįprasta, nes iki Kalėdų tebuvo likusios kelios dienos.

Ji nuskynė žibuoklę ir ėmė atidžiai tyrinėti mėlynus žiedlapius. Tokiu metu nuskinti gėlę buvo lygiai taip pat paslaptinga kaip ir paleisti sniego gniūžtę vidury vasaros.

Elisabet pamanė, kad galbūt ji nubėgo taip toli, jog atsidūrė šalyje, kurioje visus metus trunka vasara. Jei ne, tikriausiai ji bėgo taip ilgai, kad suspėjo ateiti pavasaris ir oras sušilo. Tuomet ji gal- būt vis tebėra Norvegijoje, bet kur dingo Kalėdos?

Kai ji stovėdama taip mąstė, išgirdo tolimą varpelio skambesį. Elisabet vėl pasileido bėgti ir greitai pamatė ėriuką. Jis buvo sura-dęs nedidelę žalią kalvelę, nuo kurios dabar godžiai rupšnojo žolę.

Tuo nereikėjo stebėtis, nes gyvulėlis greičiausiai buvo labai iš-alkęs. Jis ne tik kad negavo žolės taip ilgai, bet ir buvo žiema. Jis taip pat nebuvo gavęs nei mažiausio ėdesio trupinėlio, kol buvo pliušinis žaisliukas, o tai galėjo trukti labai ilgai.

Elisabet ėmė sėlinti prie ėriuko, bet vos tik ji ketino šokti jo link paglostyti kailiuko, ėriukas vėl ėmė bėgti.

JOSTEIN GAARDER ( Josteinas Gorderis, g. 1952 m. Osle) – norvegų rašytojas, garsiojo romano apie filosofijos istoriją „Sofijos pasaulis“ autorius. „Kalėdų paslaptis“ – ypatinga knyga. Tokia, kurią reikia skaityti, belaukiant Kalėdų. Po vieną istoriją per dieną.

Viskas prasideda, kai Joakimui žūtbūt prireikia advento kalendoriaus. O lapkričio 30-ąją visi jie jau išpirkti… Joakimas su tėčiu jį randa pa-skutinę minutę – seną ir visiškai kitokį nei tie, įprastiniai. Jo kalendo-rius – magiškas. Atvėręs langelį, Joakimas randa ne žaisliuką, bet lapelį su pasakojimo pradžia. Tai istorija apie septynmetę mergaitę Elisabet Hansen, kuri, ieškodama pabėgusio avinėlio, iš XX a. Norvegijos pate-ko į praeitį – į Betliejų ir savo akimis matė Kūdikėlio Jėzaus gimimą. Kasdien Joakimas atveria vis naują langelį, ir Elisabet istorija ima dary-tis vis paslaptingesnė. Pasirodo, 1948 m. Norvegijoje iš tiesų pradingo maža mergaitė, kurios niekas iki šiol taip ir nesurado… Su kiekviena advento diena Joakimas vis daugiau sužino apie tikrąją Kalėdų istoriją ir Kalėdų paslaptį, o į Elisabet paieškas įsitraukia ir Joakimo tėvai.„Kalėdų paslaptis“ – knyga, kurią galima skaityti daugeliu būdų: visų pirma, tai ypatingas, nepaprastas advento kalendorius, su kiekviena diena atnešantis naują paslaptį. Tai ir stebuklingas pasakojimas apie tai, kaip atsirado Kalėdos. Galiausiai tai – ir detektyvas, leidžiantis keliauti per istorijos puslapius.

Tereikia gruodžio 1 dieną atsiversti „Kalėdų paslaptį“.

ISBN 978-609-466-059-7

9 786094 660597

nuo 10 metų