31

Dabar turiu laiko pagalvoti apie gyvenimą, apie pragy-ventas dienas, valandas.

Nuo pat piemenystės savo amatą žinojau – aš žemdirbys! Tai ne tik arti, sėti, pjauti, bet ypač vasarą turi kaip koks astro-nomas dairytis po aukštąjį dangų, reikia žinoti, kokia bus rytoj diena, turi stebėti saulės patekėjimą, nusileidimą, daug ką sako žvaigždės, mėnuo, vėjai, rytinė rasa. Žemdirbys labai susijęs su gamta. Nors sakoma, kad žmogus – šios žemės karalius, bet, deja, jis turi prie gamtos derintis, negali ant gamtos pykti, jei ji ne taip daro, kaip tu norėtum.

Pagal Vydūną – valgiau mažai, gulėjau kietai, dirbau po 17–18 valandų. Sveikas buvau, nieko neskaudėjo, tik nuo darbo rankos perštėjo, sąnarius gėlė, bet mano siela švytėjo. Buvau laimingas. Džiaugiausi saule, žeme, vieversių giesmėmis, girios šlamesiu, banguojančiais rugiais... Visur mačiau grožį, harmoni-ją, stebuklus žiede ir žvaigždyne, saulei tekant ir leidžiantis...

Mano protas viso to neapėmė... Laimės ieškojau per var-gą, kančią, meilę...

Didelę įtaką man darė brolio Juozo laiškai, kuriuos išlai-kiau iki šių dienų.

Svajojau sukurti tokį pasaulį, kuris gamtos prieglobstyje tarp arimų visuomet lyg saulė šviestų ir šildytų, kad kuo dau-giau būtų meilės... Vienuma buvo artima, su ja draugavau.

GIMTASIS KAIMAS

Pazūkų kaimas, kur gimiau, yra nuošalus ir toli ne tik nuo apskrities miesto Panevėžio, bet ir nuo valsčiaus – Pu-šaloto (9 km).

Per kaimą ėjo tik paprastas netaisomas ir nežvyruotas ke-lias. Važiuodamas į pietus, nuvažiuotum į Spirakių bažnytkaimį, į šiaurę – į Pušalotą. Nuo vidurio kaimo į rytus ėjo kelias, vadi-namas pylimu. Juo važiuodamas už trijų kilometrų privažiuotumei vieškelį; pasukęs į dešinę, už 17 km pasiektum Panevėžį, o į kairę – Pušalotą. Kol Pazūkuose nebuvo malūno, tuo keliu nuva-žiuodavom į Palėvenės vandeninį malūną, kurį valdė žydelis, arba į Voverinės vėjinį. Gale kaimo, ties dvaru, buvo keliukas į vakarus. Juo važiuodavo į Trakelio lauką ir į Kidžionių vėjo malūną.

Vakarų pusėje – Pazūkų giria, valdiškas miškas – kokių dvylikos kilometrų ilgio, beveik siekia Gustonių geležinkelio stotį. Medžiai mišrūs – eglės, uosiai, ąžuolai, epušės, beržai. Mums iki miško nėr net puskilometrio. Tai, kai uogos prisirpsta, kur buvę kur nebuvę žemuogiaujame, aviečiaujame, o rudenį – riešutaujame. Keletą kartų su tėveliu buvom išėję į girią grybau-ti. Baravykai daugiausiai dygo prie eigulio Ivanovo sodybos (ta vieta kiek aukštesnė, o miškas retesnis – ąžuolynas). Raudoni-kių, lepšių rasdavom Gailiūniečių pievų krūmokšniuose.

Mėgstamiausia pramoga būdavo riešutauti!Prieš Didįjį karą nuo mūsų palaukės ties pačiu kaimu ką

tik buvo iškirsta kilometro ilgio biržė. Po trejų ketverių metų ten atsirado daug žemuogių, aviečių, o vėliau ir riešutų. Laz-dynai nedideli – žmogaus ūgio, o riešutų ant jų būdavo labai daug – bežiūrint pilnos kišenės, pilnas užantis prikištas! Užanty

Jurgis Barisas

Pazūkai. Prisiminimų takaislaikyti riešutus nelabai malonu, jie šiurkštūs ir jauną kailį gerokai braižė, bet į tai dėmesio nekreipėme. Svarbiausia, kad iš kelnių neišsitrauktų marškiniai ir riešutai neišbyrėtų. Kai jau šitą biržę rasdavom nuriešutautą, eidavom į Liepinių pusę – ten lazdynai labai stori, aukšti ir nepalenkiami. Įlipsi ir skabysi, kol pasieki. Keletą kartų buvau iškritęs iš pat viršūnės. Sieki sieki didžiau-sios riešuto kekės, tik trakšt šaka, ant kurios stovi, keberiokšt – ir nepamatai, kad su visais riešutais jau ant žemės.

Buvome labai drąsūs ir vikrūs, po lazdynus kaip voverės lekiodavom ir šokinėdavom. Kai dar buvome piemenys, tai tik ir laukdavome, kada pasakys karves ganyti palei mišką Tieskiemėje.

Rudenį dažniausiai pūtė vakarų vėjai. Kadangi miškas iš vakarų pusės, tai ten ganydami ir tų vėjų nejusdavom. Klausaisi paslaptingos miško kalbos ir nesupranti, ką jis šneka…

Prie sukurto laužo negali per ilgai užsižiopsoti – nepama-tysi, kaip žalosios įšliauš į dėlenką. O tada turėsi bėdos, kol surasi tokioje tankynėje. Matyti neužmatysi, tik klausydamas gali išgirsti: kur šlama – ten ir eik. Jau saulė leidžiasi, reikia ginti į namus, ogi žiūri, kad nėr riestaragės, palšvos, – ir bėgi ieškoti. Kitą kartą užtiksi gana toli nuėjusias. Užbėgęs už akių pradėsi čaižyti botagu per šoną, nugarą. Bet kiek joms ten kliūva, jos greitesnės. Kitą rytą, kerštą užmiršusios, eis kaip ėjusios… Ne visos karvės eidavo į dėlenką pasmaguriauti, tik tos, kurios buvo paragavusios skanios girios žolės ant takų, kelelių, aikštelėse.

Ir mes ne visi vienodai buvome linkę grybauti ar riešutauti. Ne visi vienodai ir miške jusdavome širdies nusiraminimą…

Pazūkiečiai, eigulio Ivanovo paprašę, gaudavo iš girios pa-sikirsti lazdynų linams užmerkti. Parvežam didžiausią vežimą ir išverčiame prie linmarkės, kur jau linai sumerkti ar bus merkiami. Ant sumerktų linų lazdynai sudedami viens prie kito, o paskui ant jų kraunami akmenys – linams suspausti, kad, pradėjus linams rūgti, neišsikeltų. Bekraudami po vieną lazdyną, randam pribren-dusių riešutų. Koks pasigardžiavimas – užmiršti ir vargus!

Labai gerai, kai gyveni netoli miško, – turi ne tik malo-numo, bet ir naudos: reikia šakėms ar kastuvams, grėbliams kotų – pasiimi kirvelį ir iki pusryčių prisikerti pačių tinkamiausių, tiesiausių. Grėbliams – lazdynų, o šakėms, kastuvams – jaunų uosiukų. O! Kokie jie stiprūs! Apdeginus – slidūs!

Vasarą pazūkiečiai, lipiniečiai mėgdavo kartu pasilinks-minti. Susirinks ties Liekneliais ant kalnelio praretėjusių medžių aikštelėje ir užgros Lipinių Linkauskas trieile armonika. Jos gar-sai nuskambės per girią iki Eimuliškio, nunešdami kartu visos savaitės vargą, sąnarių skausmą, nuovargį. Iš tikrųjų žemės vaikai jusdavo rankų perštėjimą, sąnarių skausmus – jie būdavo kasdieniai palydovai.

Pašokę sustos ratu į būrį, kad uždainuos „O giria gi-rele…“ Dainuoti pamiškėj labai lengva – lyg giria padėtų, lyg ji pritartų…

Baigdamas pasakojimą apie girią, dar noriu priminti, kad giria ne tik nuo priešų saugojo, vaišino savo gardumynais, bet ir teikė džiaugsmą širdžiai – davė dvasinio peno. Išgirdę vakarais ar rytais

32

lakštingalų, tetervinų, gegučių šnekos, iš girios sklindančios, pazū-kiečiai pralinksmės, susikrimtę – atsipeikės ir pamirš visus vargus. Argi ne paslaptingas ir gražus tas Dievo kūrinys – miškas?..

Pazūkų kaimo laukas – keturkampis ir stačiakampis, visur linijos tiesios – 3,5 km ilgio, 1 km pločio. Dirbama žemė eina per visą lauko vidurį, tik nuo Pabervalkių kaimo ribos – Amatos upeliu – pieva. Toji pieva siaura. Ji priklausė mums. Aš nega-lėjau išsiaiškinti, kodėl šitas paskutinis kaimo rėžis priklausė mums, mes gi gyvenome ne kaimo gale.

Amata prasideda nuo Grikpėdžių (Smilgių valsčiaus) ir baigiasi Dikoniuose, įtekėdama į Lėvenį. Amatos upelis po šlapiųjų 1928 metų pagal paruoštą projektą buvo gilinamas ir tiesinamas. Kai iškasė kanalą, upelis jau buvo 20 km ilgio.

Man teko nuo Ožkyčių kaimo perimti iš Nastopkos dešimti-ninko pareigas, nes Nastopka buvo studentas, kažkur turėjo reika-lų (spėju, kad jis buvo rašytojos Helenos Korsakienės brolis, nes buvo sakęs, kad kilęs iš Biržų, o ir amžius atitiktų – 1930 m.).

Pazūkų kaimo laukai, kaip ir visur iki vienkiemių, buvo su-skirstyti į tris laukus: pūdymą, rugius ir vasarojų. Kiekviename lauke kiekvienas ūkininkas turėjo po 5–6 rėžius. Kad atskirtų juos vieną nuo kito, kiekvienas turėjo savo pavadinimą: Lazdinė, Menkeliškis, Žvyrinė, Siaurelis, Plačioji, Stukai, Trakelis, Lieknelis, Šilalė, Kumštai ir t. t. Pievos taip pat turėjo savo vardus. Nuola-tinė kaimo ganykla, kurioje karves ganydavome iki šienapjūtės, vadinosi Juodymu. Tiko pavadinimas, nes karvės tą durpynuotą pievą išmindydavo iki juodumo. Tai buvo labai prasta ganykla.

Su Juodymu ribojosi Vilkduobė, o ši – jau su pakluonėmis. Vilkduobėj tikriausiai vilkas buvo įkritęs, o gal juos gaudė – kaipgi kitaip tokį vardą duosi? Ten buvo ir mūsų marka. Ir nemaža. Toje markoje mirkyti linai turėdavo pilkšvą spalvą. Kaip tėvelis tvirtino, kad čia mirkyti linai švelnesni ir sunkesni, užtat kiekvienais metais pirmiausia linus pamerkdavę Vilkduobėje, o kas likdavę – veždavę į Lieknelio markas. Čia visuomet būdavo vandens, kad ir sausiausiais metais.

Pakluonėje augo beržai, ievos, šaltekšniai, karklai, vienas kitas juodalksnis. Iš visų pakluonių beržynų mūsų beržynas buvo gražiausias ir tankiausias. Jį vadinome beržynėliu. Pakluonėse pieva prasta, maža naudos. Kur ten augs žolė, jei durpių daugiau kaip 50 cm, o niekas jos netręšė. O dabar sukultūrino, patręšė ir pjauna du tris kartus. Štai kaip yra. Kas galėjo anuomet pasakyti, kad galimas toks derlius?! Pakluonėse kartais rasdavom lepšelių ir labai apsidžiaugdavom – kur nesidžiaugsi, tokį radinį radęs!

Kai pakluonėje sužydėdavo ašarėlės – nekaltos, šviesiai mė-lynos gėlytės, toji nyki aplinka įgaudavo gyvybingumo, norėjosi čia pabūti ilgiau, prisiskinti ašarėlių. Mūsų mamytė labai jas mėgo – visuomet pasirūpindavo, kad per gegužės pamaldas ašarėlėmis ir beržynėlio berželiais būtų papuoštas Marijos paveikslas.

Baigėsi kaimas, baigėsi ir pakluonės. Kuo skyrėsi kluonas nuo pakluonės – gal ne visiems aišku. Kluonu vadindavo tą pievą, kuri būdavo tarp daržinės ir klojimo, žodžiu, – sodyboje. Už kluono dar būdavo aptvaras veršiams – „telėtnikas”; o toliau, jei žemė nedirbama, kaip Pazūkuose, – pakluonėmis.

Iš rytų pusės nuo kaimo tęsėsi pieva, neariama žemė – tai Skynimai. Nuo Skynimų iki Amatos – jau ariama, ji driekėsi iki pat Užubalio dvaro ribos.

Iš vakarų, ties kaimu iki miško, žemė nebuvo dirbama – apie porą šimtų metrų buvo pieva – juodalksnynas. Tą pievą vadindavo Tieskieme, tai reiškia ji yra ties kiemais. Teisingas pavadinimas.

Padirvėje buvo žema vieta, o palei mišką – kalnelis, ant kurio augo ir keli ąžuolai. Kai skirstė kaimą į vienkiemius, tuos

ąžuolus nupjovė. Ant to kalniuko ir ant miško griovio, kurį iška-sė, kad rodytų ribą, krašto augo labai saldžios žemuogės.

Kaimas dar turėjo visą plotą pjaunamos pievos, pava-dintos Piktabale. Jai užteko drėgmės, kurią vis gaudavo iš Eimuliškio miško. Visur buvo šlapia, drėgna, tik padirviuose sausiau. Pagilinus, ištiesinus Amatą, vanduo nuslūgo, sausesnė paliko. Ir vardas jau turėtų būti duotas kitas.

Piktabalėje mūsų pieva buvo penkiose vietose. Kiek rėžių ant kalno, tiek buvo ir pakalnėje. Piktabalėje pradėjau šienpjo-viauti. Tai buvo 1920 metais, kai turėjau 14 metų. Išsivedė tėve-lis mane šieno pjauti. Įdavė dalgį, pustyklę, parodė, kaip reikia pustyti dalgį, kad pustydamas neįsipjautum, kaip pjaunant sukti dalgį, kiek užkabinti... Tėvelis pjauna pirmas, o aš iš paskos. Išvarę pradalgę, einame nuo galo ir vėl švytuojame… Matau, kad vis labiau atsilieku, noriu paskubėti, pasivyti, o nesiseka. Mano pradalgė ne tik siauresnė, bet ir blogai nupjauta, kartais mano dalgis per plačiai paima ir palieka žolę – reikia perkirsti antrą kartą, o tai jau dvigubas darbas. Apie pietus, kai saulė įkaitino, nė dvasios nebeatgaunu, kvėpuoju kaip ta avis, o vis nenoriu tėveliui pasiduoti. Prakaitas iš visur sunkiasi, net akis ėmė ėsti, o po krūtine pradėjo skaudėt, širdis drebėt. Šiaip taip sulaukiau pietų, neduok, Dieve, paaugliui tiek išvargti!...

Pavalgęs tėvelis pasižiūrėjo į mano dalgį ir nustebo: „Kaip tu, vaikeli, galėjai pjauti, kad visas dalgis užgaląstytas, ašme-nys blizga?“

Tiesa, skubėdamas pavyti tėvelį, nežiūrėjau, kaip toji braukiama gudė gula prie dalgio. Tik – brūkšt pabrūkšt, kad tik man skamba dalgis, o kaip jis pagalanda – negalvojau… O varge, vargeli, kada aš tave išvargsiu?! Čia buvo tik pra-džia, bet aš vis dėlto apsisprendžiau – kai užaugsiu visas vyras, niekada nepjausiu kartu su jaunesniu už save. Brolis Kęstutis už mane stambesnis, bet kad ketveriais metais jau-nesnis, mes pievą pjaudavom atskirai, ne viens po kito. Tas sprendimas galiojo visą gyvenimą. Kai atskirai dirbama, tai kiek kas išgali – tiek ir dirba; kaip matėte, man ir liežuvis ištįso, o tėveliui net prakaito lašelis neiškrito…

Mūsų kaimo žemė ribojosi su Lipinių, Dragonių, Stačiū-nų, Pabervalkių, Migonių kaimais; iš rytų – su Užubalio dvaru, o vakaruose – giria. Kaime gyveno keturių luomų gyventojai: dvarponis, ūkininkas, mažažemis ir bežemis – grytelninkas.

Ūkininkai buvo šeši – Pazūkas, A. Blynkevičius, Barisas, Rutkauskas, Blynas ir Blynkevičius. Dvarą valdė Liparskienė. Barisai-Rutkauskai buvo vadinami karališkais. Kodėl?

Mažažemiai buvo penki – Stakelė, Mažeika, Gudas, Gru-kauskas, Stasys Blinkevičius. Grytelninkai – tie, kurie turėjo prie trobelės mažą gabalėlį žemės, – tai pamiškės Nemeikšienė, Barbora Nemeikšaitė, Kaziukas Kalendra, Drebulienė ir karče-ma, kur gyveno žydelis Benckis.

Dvaras buvo kaimo gale. Tokių dvarų, kad žemė būtų ne prie vienos vietos, o įsimaišiusi į kaimo žemes, nebuvau matęs. Gal tik tuo skyrėsi, kad dvaras žemės turėjo trimis gabalais, o ūkininkai po penkiolika rėžių. Nors dvaras neatsiskyręs nuo kaimo, bet matėsi, kad tie trobesiai dvariški, o ne ūkininko ar dubininko. Na-mas didelis, medinis, gontais dengtas. Tvartai pusiau akmeniniai. Klojimas akmeninis su dviem jaujomis. Sodas didelis. Įvažiuojant į kiemą, prie vartų augo gana storas ąžuolas. Beveik visa šiaurinė sodybos pusė buvo apsodinta lapuočių medžių eile.

Prieš dvarą, antroje ūlyčios pusėje, ant kalnelio, žvyrinėly-je, – kaimo kapeliai. Maro metais laidojo visus mirusius kaimo gyventojus, vėliau – tik mažus vaikus. 1890 metais ponia Vik-torija Leparskienė iš raudonų degtų plytų pamūrijo bažnytėlę.

33

Bažnytėlė nedidelė, tai lyg didelės bažnyčios maketas. Baž-nytėlėje buvo altorius, ant sienų stacijėlės. Du langai ir vienos stiklinės durys. Apačioje – rūsys. Rūsio gale – langelis, pro kurį matosi Leparskienės karstas su palaikais. Bažnytėlės priekis paaukštintas, ant jo – trys kryželiai. Niekur kitur kapinėse neteko matyti tokios gražios bažnytėlės. Pamūriję bažnytėlę, apmūrijo ir kapinaites. Mūrą apdengė molio šerpėmis. Įėjimas į kapi-naites pro geležinius suveriamus vartelius. Greitai bus šimtas metų, o bažnytėlė ir šventoriaus mūras gerai tebesilaiko.

Kapinėlių pakraščiais augo medžiai ir alyvų krūmai. O bažnytėlės dešinėje – labai gražus paminklas: apačioje kam-puotas akmuo, ant jo sunkiai įskaitomas užrašas (lenkiškas ar lotyniškas), iki marmuro apvalios kolonos yra keturi susiaurė-jimai. Viršuje – angelas.

Kiekvieną gegužės mėnesio vakarą prie kapelių suskam-bėdavo norago garsas, pranešdamas, kad laikas skubėti, jau reikia baigti ruošti darbus ir eiti į gegužines pamaldas. Visi pazūkiečiai bažnytėlėje nesutilpdavo. Kiti suklupdavo prie pra-vertų durų šventoriuje, prie ką tik pražydusių ar jau baigiančių žydėti alyvų. Altorėlis būdavo papuoštas iš šonų berželiais, o viduryje, kur stovėjo nepaprastai graži Marijos statula, – žy-dinčiomis purienomis ar ašarėlėmis iš pakluonių.

Pazūkiečiai labai mylėjo gegužės pamaldas, retai kada praleisdavo. Ir dabar pagalvoju: kaip jie surasdavo laiko, juk turėjo nudirbti tiek daug darbų? Be to, buvo ir išvargę, o ėjo… Nevaryti ėjo. Kas juos taip traukė?! Koks tikėjimas!

Vyrai daugiausia klūpodavo ant vieno kelio (gal taip truputį ir lengviau). Degdavo dvi žvakės. O kai pakeldavai akis į Mariją, rodos, kad ir ji į tave taip maloniai žiūrėdavo ir glostydavo… Nuo bažnytėlės sklisdavo pazūkiečių litanijos „Šventoji Marija, melskis už mus!… Karaliene angelų, melskis už mus!… garsai iki girios, iki Amatos…

Kada ponia V. Leparskienė mirė, neatmenu. Jeigu Le-parskienė, vadinasi, turėjo vyrą. O vaikų ar turėjo? Kas ten žino, gal ir buvo kur nors Lenkijoje. Žinau tik tai, kad, jai mirus, dvaras buvo tuoj išparduotas. Koks tas dvaras, palyginti su kitais, – tik dvarelis...

PIEMENYSTĖ

Užaugom penki broliai ir trys sesutės. Labiausiai mylėjau vyriausiąjį – Juozelį, kitaip jo ir nesame vadinę. Tai dabar ir bandysiu mintimis grįžti atgal į tas dienas, kai maži kartu bė-giojome, žaidėme, jauni – svajojome….

Nors tėvams naujagimis visada veikia jausmus, bet pir-masis – daugiausia. Tai nepaprasta, nekasdieniška. O mūsų tėveliams pirmasis kūdikis suteikė dvigubą džiaugsmą – gimė prieš pat Kalėdas – 1903 m. gruodžio 22 dieną. Džiaugėsi ne tik tėveliai, bet ir seneliai.

Nuo senų laikų buvo priimta, kad pirmagimį sūnų krikš-tydavo tėvo vardu, o užaugusiam palikdavo ūkį. Mūsų tėve-liams taip neišėjo – senelis pareikalavo, kad vaiką krikštytų jo vardu – Juozu. Ką daryti? Prieš tėvą neisi – sutiko. Anais laikais tėvui paprieštarauti – tas pats, kaip užsitraukti nelaimę: nors vaikai suaugę ir gyveno savarankiškai, vis vien tėvo ištarti žodžiai buvo šventi ir vykdomi.

Kai po metų Juozukas pradėjo po gryčią šliaužinėti, o pas-kui jau ir įsikibęs į senelio didelės rankos pirštą paeiti, tarti žodį „seneli“, senelis pradėjo jį prie savęs vilioti: parvažiuodamas iš Pušaloto parveždavo saldainių, barankų. Abu pasidarė neperski-riami draugai – vienas senas, antras – mažas. Būdavo linksma į juos žiūrėti. Dažnai Juozuko ir pats senelis paklausdavo: „Kieno tu vaikas?“, o šis niekada neapsirikdavo, žinojo, kaip reikia seneliui atsakyti, – „senelio“. Džiaugdavosi senelis tokiu atsakymu. Tad ir pasakas sekdavo, pasiguldydavo į savo lovą ne tik dienai, bet ir nakčiai. Tai mamytei kėlė rūpestį, nes senelis rūko, kosti – pyp-kės dūmai skleidžiasi aplink vaiko galvelę. Vaikas, įtraukęs karčių dūmų, čiaudi. Mamytė suko galvą, kaip seneliui pasakyti, kad neguldytų prie savęs. Pasakytų, bet gali užgauti. Vis dėlto kartą, kai pamatė, kad senelis jau ruošia lovą vaikui paguldyti, išsitarė: „Tėveli, tamstai su tuo vaiku vienas vargas gulėti – juk kartais ir apšlapina. Kartais, tėveli, nepajuntate, kaip nuo vaiko sukdamasis nutraukiate antklodę, gali sušalti – jis dar toks mažas…“

Senelis išklausė mamytės kalbos nepravėręs lūpų, bet susi-mąstė: „Tiesa, kad sukdamasis galiu nutraukti nuo vaiko apklotą.“

Spirakiai: bažnyčia, koplyčia ir choristai. Dešinėje klebonas P. Ulickas. Pušaloto vls., Panevėžio aps. 1930. Nuotrauka iš Apolonijos Nistelienės rinkinio

34

Galvojo, galvojo ir sugalvojo – nieko nelaukęs atitraukė lovą nuo sienos, atsinešė vinių, plaktuką – pokšt pokšt – ir prikalė antklodę prie lovos krašto. Patenkintas tarė sau: „Nebenutrauksiu, vaiko ne-sušaldysiu, o rūkydamas, kosėdamas – nuo vaiko nusisuksiu.“

Mamytei taip ir nepasisekė išvilioti vaiko iš senelio…Šis vaizdelis rodo, kad senelis mylėjo Juozelį. Juk seni žmonės

vienumos nemėgsta – ieško draugo, kuriam galėtų išsisakyt…Kai buvome ne dviese, o jau keturiese – Juozelis, Nastutė,

Kęstutis ir aš – tas mūsų senelis susodindavo mus į lopšį ir supdavo. Mažesnieji lopšy sėdėdavo, o Juozelis ir aš – stovė-davome, įsitvėrę lopšio virvių. Kiek džiaugsmo! Kiek klyksmo! Juoko! O lopšį įsupdavo tiek, kad net į grindis atsitrenkdavo. Kartis, kur buvo pakabintas lopšys, buvo ilga, gerai spyruoklia-vo, turbūt iš uosio – kad net ir keturis supant nelūžo.

Mokėjo senelis su vaikais draugauti ir mus linksminti. Rods, ir dabar tebegirdžiu, kaip jis supdamas į taktą dainuodavo: „Bim bam, jaučia kula – pinigam. Kam tie pinigai? Dalgei pirkti. Kam ta dalgė? Šienui pjauti. Kam tas šienas? Karvei duoti. Kam ta karvė? Pienui duoti. O kam tas pienas? Mums, vaikams!“

Tai pačios laimingiausios kūdikystės prisiminimų valandos…Mamytė pasakojo, kad visų kaimynių, kurios ateidavo

pas mus su kokiu reikalu, dėmesį patraukdavo Juozukas: jis nekreipė dėmesio, nei kas atėjo, nei kas ką šneka, tik dirbo savo darbą – kaip grojo kaladėle, taip ir tebegrojo, šaukdamas plonu balseliu tir–lia–lia, tir–lia–lia…. Tad ir nenuostabu, kad sakydavo, jog tas vaikas bus muzikantas ar vargamistra.

Meilę muzikai paveldėjome iš tėvelio, jis labai gražiai grie-žė armonika. Viena jo polka dar ir dabar ausyse skamba.

Juozeliui, kaipo vyresniam, teko už mus metais anksčiau pradėti ganyti. Vos įpusėjo septintus metelius, ant jo menkų pe-telių buvo užkabintas krepšelis, o į rankas įduotas botagas.

Didžiausias sunkumas buvo ryte atsikelti. Oi, kaip ne-sinorėjo iš šilto guolio ritintis: rods, viską atiduotum, kad tik leistų dar nors trumpą valandėlę pagulėti. Bet esi tikras, kad to malonumo nesulauksi, nes nuolatinis kaimo kerdžius Kaziukas Kalendra jau triūbija savo tošine triūbele… Pusiau atmerktomis akimis apsirengia ir išeina į vėsų rytą…

Mūsų Juozukas iš visų piemenų jauniausias. Vyresnieji piemenys mokėjo iš jo išvilioti mamytės įdėtą gardesnį kąsnelį – sūrio griežinėlį, varškės vagonėlį ar mėsos gabalėlį…

• Juozuk! Jei tu tą sūrį atiduosi, aš tau parodysiu pem-pės kiaušinius.

• Juozuk! Jei tu man atiduosi sviestą ar varškę, tai aš parodysiu paukščiuko lizdą.

Juozukas viską atiduoda, kad tik galėtų pamatyti kiaušinėlį ar lizdelį: priėjęs prie lizdo, užsiima delnu burną, nebekvėpuoja, kad paukščiuko motinėlė neužuostų svetimo kvapo – gali jų nebemylėti, o karklo pagaliuku pasižymi lizdelio vietą, kad ir rytojaus dieną, atginęs bandą, galėtų dar ateiti pasidžiaugti. Jam gi įdomu, ar jau ritasi paukščiukas, ar jau paaugo...

Karves jam teko ganyti tris vasaras, taigi tiek ir rudenų. Oi kaip pabosdavo piemenims tos lietingos, vėjuotos ir ūkanotos rudens dienos! Laukdavo sniego – o jos vis dar nėr. Jau ir po Visų šventų – ir dar nesninga! Ką daryti? „Nieks nebus, – su-šukdavo kuris vienas iš mandragalvių, – kol ožkos nevesime aplink beržą – nesnigs! Veskime ožką!“ Piemenys tuoj sukrus-davo, tardavosi, kas paprašys Nemeikšienės ožkelės, kas laikys už barzdos, kas už uodegos, kas už ragų, kas skaičiuos, kiek kartų ožka apvesta aplink beržą, kas įlipęs į beržo viršūnę sakys pamokslą – šauks debesį su sniegu. Pats prasčiausias darbas iš šių apeigų buvo uodegos laikymas dantimis – reikėjo įsikandus ožkos uodegą eit jai iš paskos. Visi juokiasi, o šis negali – jei besijuokiant išslystų uodega – ceremonija vėl pradedama iš naujo, nes sniego galima sulaukti, kai visi sąžiningai atlieka savo uždavinį nuo pradžios iki galo. Visaip buvo daroma dėl tos uodegos – burtai traukiami arba vienbalsiai nutardavo. Daž-niausiai prikalbėdavo patį jauniausiąjį arba patį lėtąjį. Tad dvejus metus iš eilės šis „atsakingas“ darbas ir teko mūsų Juozeliui. Nors ožka ne per didelė, bet vis tiek Juozelis turėjo eiti susi-lenkęs, užpakalį atstatęs. Dar nepradėjus vesti, visi juokiasi lyg sublūdę, susijuokia ir Juozelis. Ir paleidžia tą nemalonų daiktą. Visi šaukia: „įsikąsk uodegą“, „ožka – ne arklys – neįspirs!“ Perbraukęs ranka uodegą (vadinasi – apvalė) – vėl įsikando. Iš naujo uždūrė virbą, kad žinotų rato galą, o čia ožka pradėjo

Pušaloto bažnyčia. Pasvalio r., Panevėžio aps. 2012. V. Didžpetrio nuotrauka. Iš „Žiemgalos leidyklos“ rinkinių

35

barstyti spirgus. Vėl triukšmas, juokas – „saldainiai byra, imk, paragauk“ – ir vėl paleido uodegą. Bet paskui Juozelis pasiryžo, kad ir kažin kas būtų, nebepaleis; argi svarbu, kas ką sako, kad tik ryt poryt pasnigtų ir nebereiktų ganyti karvių. Ištesėjo. Visi giria. Visi patenkinti. Juokiasi iš savęs ir Juozelis.

Trečius metus ganydamas, jis jau buvo visų piemenų vadas – organizatorius. Suorganizavo ir ožkos vedimo aplink beržą cere-moniją: užėmęs aukščiausią vaidmenį – įlipęs į beržo viršūnę sakė pamokslą. Kalbėjo aiškiai, raiškiai, vis mosikuodamas rankomis, o kai pasisuko į šiaurę, lyg traukdamas debesis į save, sušuko: „Sniego debesėliai, atskubėkite į mūsų ganyklą! Atskubėkite…!“

Ganydamas Juozelis labai išgarsėjo, kai jam tėvelis iš šv. Pe-tro atlaidų parvežė pučiamą armonikėlę, be jos neišgindavo kar-vių. Išgrodavo ne tik mamytės dainuojamas dainas, bet ir išgirstas iš vakaruškų polkas, valsus, krakoviakus. O kai neturėjo armo-nikėlės, grojo šukomis, grojo plona beržo žievele. Mokėjo mušti būgnus – eidavo per visą kaimą, kviesdamas giedoti mojavas, niekas kitas tokio takto nesugebėjo išmušti, kaip Juozelis.

Tikrai, kaimynių pranašavimai pildėsi, nors jis netapo muzikantu ar vargonininku, bet muziką mylėjo ir grojo iki se-natvės.

Tas mūsų brolelis nuo pat vaikystės ieškojo naujovių. Tai turbūt buvo įgimta.

Ir dabar prisimenu, kai, dar būdami piemenys, Didįjį šeš-tadienį ėjome iš Pušaloto ugnies parsinešti. Ugnį nešėme įde-ginę kempinę. Tik išsukus iš vieškelio nuo Šedekonių kapelių, Juozelis man sako: „Matai medį?“ Aš vos jį užmačiau – toli toli. „Dabar eisime tiesiai, nenukrypsime nė žingsnio nuo linijos!“ Ir dar pakartojo, kad niekur nežiūrėčiau – tik į medį.

Juozelis galvą pakėlęs eina pirmas, o aš kicenu iš pa-skos. Kartais pasižiūriu į medį, bet man nėr ko žiūrėti, seku iš paskos. Ožkyčių lauke pasitaikė didelis akmuo. Juozelis nelenkia – perlipo per akmenį. Aš prie akmens sustojau. Tai pastebėjęs sako: „Lipk! Lipk! Kokia ta tavo linija išeis?“ Teko lipti – vos užsiritau ir vos nusiritau nuo to akmens. Priėjome Amatą. Nors vandens nedaug, bet vis tiek bristi, kojas sušlap-ti reikia. Bridome, nepaleisdami linijos. Priėjome griovį, pievų kemsynus, apartas dirvas, bet linijos nepaleidome. Nesupratau, kam eit ten, kur niekas neina – juk yra takas?…

Kartą atkeršijome Stačiūnų piemenims už tai, kad jie išar-dė žaidimo aikštelę. Pagrindinis organizatorius buvo Juozelis. Nepaskelbę karo, pazūkiečiai užpuolėme stačiūniečius. Užvirė kova. Akmenys į stačiūniečius lėkė viens po kito. Argi botagu atsiginsi, jei pro ausis prašvilpė akmuo iš virvinto (virvintas – tai 1,5 m ilgio virvelė; jos vidurys paplatinamas trimis virvutėmis, kad įdėtas akmenėlis laikytųsi; paimi į ranką abu galus, vieną galą užmauni ant piršto, o antrą laikai suspaudęs; įdėjus akmenėlį ir virvintą gerai įsukus, vieną galą paleidus, akmuo zvimbdamas lekia gana toli – apie 70–80 metrų). Žaidimas pavojingas: jeigu pataikysi – gali vietoj užmušti. Priešas turėjo bėgti. Kova laimėta! Koks pasididžiavimas! Garbė! Visi pazūkiečiai piemenys buvo pasipūtę kaip kalakutai, jautėsi didvyriai, tik apie tai ir tekalbėjo. Bet buvo ir atsargūs, kai ganė prie Stačiūnų. Priešo toli neužma-tysi, jei šalia krūmai. Juozelis pasiūlė aukštesniuose alksniuose statyti sekimo punktus: alksnių viršūnėje padaroma vieta atsisės-ti, panašiai, kaip gandralizdis, o aplink apipainiojama šakomis, paliekant stebėjimo langelius. Kai ten ganydavome, vienas visą laiką sėdėdavo sekimo punkte ir žiūrėdavo, ar „priešai“ neatgina karvių, ar nerenka nuo dirvų akmenų.

Prie ribos kertamos linijos taip pat buvo pagal Juozelio nurodymą.

Mėgdavom uogauti, žemuogiauti. Miškas – čia pat. Ar iškentėsi per pogulį nenuėjęs. Pusvalandis – ir prisiragauji, ir prisiuostai žemuogėlių kvapo. O žuvauti eidavom į Amatą, kuri vasarą išdžiūdavo, bepalikdavo vanduo tik duburėliuose. Įbrendi į vandenį, sudrumsti – žiūrėk, po kiek laiko lydekėlės ir iškiša galveles – karbą pakiši – ir yra – lengva pagaut. Nedidelės lydekėlės – 15–20 cm. Tai pačios skaniausios. Pri-sigaudydavom po puskibirį. Didelis malonumas!

Juozelis buvo ir bitininkas. Radus laukinių bitelių tarp sa-manėlių, jo nebeatitrauksi – tuoj lizdelį paženklindavo pagaliuku ir eidavo į alksnynę dirbti avilio: nulupa žievę, įstato kojeles, užtaiso galus, padaro laktelį – ir jau avilys. Bites semia tik vakare, saulei nusileidus. Nusivilks švarkelį, apsivynios galvą, kad neįkastų – ir dviem pagaliukais lizdelį įkels į avilį, o paskui namuose pastatys sode ant akių, prieš saulę. Žiūrėk, kur buvęs kur nebuvęs „bitininkas“ jau prie avilio, stebi, ar daug išskrido, skaičiuoja, kiek grįžo su medumi. Kiek gi jų ten buvo? Dešimt, gal penkiolika. Juozelis patenkintas – jo bitelės neša medų! Ir man duodavo paragauti: „Jurgeli, eikim, aš tau duosiu medaus, jos jau prinešė!“ Nueinam. Juozelis per avilio galą atidengia dangtelį, pagaliuku pabado korį ir duoda man palaižyti. Laižau, tikrai saldu, bet to medaus…kaip ir nėr.

Didelį džiaugsmą pajusdavo, kai rasdavo vieversio, pempės, strazdo lizdus. Klausėsi paukščių šnekos: gandro kalenimo, gegutės kukavimo, tetervino burbuliavimo, vieversių čiurlenimo, lakštingalų čiulbesio…

Jaunas būdamas Juozelis laikė karvelius, turėjo visokių – kuoduotų, cukrinių, sparnais pliauškiančių. Taisė jiems lizdus, perino, padėjo tėvams auginti vaikus, net auklėti. Kiek stebėjausi ir juokiausi, žiūrėdamas, kaip Juozelis moko jau apsiplunksnavu-sius balandukus skristi: šie išlindę iš lizdų vaikšto pastogės lenta, o Juozelis rankomis plasnoja, rodo balandukams, kad išskėstų sparnus, pasispirtų kojomis ir suplasnoję skristų ant klėties sto-go. Per kelias dienas vis dėlto pasiseka patikrinti drąsesniojo balanduko sparnų galią – suplasnoja balandukas ir, nuskridęs ant klėties, patenkintas atsitupia: aišku, pavargo. Juozelis švyti džiaugsmu: „Jurgeli, ar matei, kaip skraido tas balandukas juoda galvele?“ – „Mačiau mačiau.“ Man atrodė, kas gi tokio, kad skrido, o jam suteikdavo didžiausią džiaugsmą.

O kiek Juozelį sugaišindavo per šienapjūtę laukiniai ančiu-kai, kurie plaukiodami šnarindavo vandenines žoles. Pamatęs ančiuką, Juozelis meta dalgį, atsiraito kelnes – ir prasideda gaudynės. Atrodo, ančiukas čia pat, prie jo kojų, čiumpa, bet šis, niurktelėjęs po vandeniu, atsiranda antroje balos pusėje. Šienpjovys bėga į kitą balos pusę, bet ančiukas jau pasislėpė tarp žolių. Nors kelnės ir buvo atraitytos, bet kas iš to – sušlapo ne tik kelnės, bet ir marškiniai – sauso siūlo nerasi! Juk ant ančiuko griūte griūdavo… O sugavęs yra gal tik porą.

Ir dar vienas prisiminimas iš piemenystės dienų.Po Pirmos Komunijos jau mokėjo patarnauti mišioms –

kunigui atsakinėjo lotyniškai. Jei kurį sekmadienį neganydavo, tai visuomet skubėdavo į Pušaloto bažnytėlę. Būdavo, kad ir aš už jį paganydavau karves.

Vieną šventadienį, išginęs karves, grįžo pavėluotai – tėve-liai jau buvo išvažiavę. Ką jis daro? Suradęs kampuotą dėžutę, uždėjo seklyčioje ant stalo, apklojo pagalvės užvalkalu, pastatė iš gryčios atsineštą kryželį, ištraukė iš komodos surištus spintos raktelius, pats užsidėjo ant pečių rankšluostį ir pasakė: „Aš dabar būsiu kunigas ir laikysiu mišias, o tu – patarnausi, tais rakteliais paskambinsi; kai aš klaupsiuos, klaupkis ir tu!“ Juozelis atsivertė maldaknygę, persižegnojo. Persižegnojau ir aš, per šoną mačiau

36

maldaknygės paveikslėlius. Kunigas nueina į vieną šoną, į kitą, klaupiasi, stojasi. Kelis kartus buvo visai atsisukęs į mane. Kelis kartus paprašė patyliukais: „Skambink”. Skambinu, bet rakteliai nelabai barška. Įsivaizdavau, kad esu ne seklyčioje, o bažnyčioje. Ką tai reiškia? Nuo pat kūdikystės Juozelis buvo dievotas, su Dangumi turėjo nenutrūkstamus ryšius. Mes esame visi vienos motinos ir tėvo vaikai, bet tokio pamaldumo neturėjome…

Iš kūdikystės visai mažai ką atsimenu, o iš piemenystės daugiau ir aiškiau. Piemenystės visus kursus esu išėjęs: žą-sis ganiau, turėdamas 7 metus, po metų ganiau kaimo kiau-les. Kiaules išvarydavome po pusryčių, pradėdami nuo kai-mo galo, šaukdami „Kiaules varykit!“ , parvarydami: „Kiaulės namo kurrrr!“ Ulyčia buvo užtverta statinių tvora, gale kaimo vartai, neatidaręs nei šeisi, nei išvažiuosi. Piemenys, kurie per atlaidus buvome laisvi, popiet išeidavome prie vartų iš atlaidų atvažiuojantiems vartų atkelti ir prašydavome kermošavo. Nuo vienų gaudavome saldainių, nuo kitų barankų, piernikų.

Pamenu, vieną dieną beganant netoli Pabervalkių ribos, pietų laiku pradėjo temti. Oras gražus, dangus be debesėlio, o temsta? Kiaulės sunerimo, pakilo bėgti, užbėgęs norėjau su-stabdyti, pargriuvau, kiaulės peršoko mane. Persigandau. Visai sutemo. Ir patikėjau girdėtais pasakojimais, kad prieš sūdną dieną saulė užtems. Visai sutemo lyg naktį. Kol į ūlyčią atbė-gome, pradėjo po truputį šviesėti. Buvau labai išsigandęs.

Rudenį po ganymo šėriau aveles, lesinau vištas, malkų vandens prinešdavo, dyko nelaikė.

MOKSLAS

Poterius iš maldaknygės, raides pažinti išmokė mūsų kai-mo babutė pamiškės Nemeikšienė. Ją turbūt išmokė vyskupo M. Valančiaus parapinė mokykla, kurią po sukilimo caras už-darė. Mūsų tėveliai nemokėjo nei skaityti, nei rašyti.

1913 metais po Visų šventų tėveliai mudu su Juozeliu nuvežė į Pušaloto sielskos mokyklą. Gyvenome pas giminaitį, mamytės tėvelio brolį Klemensą. Valsčių ir mokyklą caras pastatė miestelio krašte, prie Joniškėlio vieškelio. Kartu su mumis mokėsi dėdė Feliksas, vyresnis už mane 9 metais, ir Pazūkų Motiejus (g. 1897 m.). Klasė buvo viena, o skyriai – trys. Mokytojas vienas. Rusas. Lietuviškai turbūt nemokėjo, jei su mumis kalbėjo tik rusiškai. Mokinių amžiaus skirtumas didžiulis – 10 metų – man septyneri, o Šedekonių pusberniams – septyniolika.

1915–1916 metais mus mokė dėdė Jurgis. Jis mokėsi kunigų seminarijoje, bet, užklupus Didžiajam karui, kunigų seminariją už-darė. Dėdė sugalvojo įsteigti savame kaime mokyklą, kad galėtų vaikai išmokti skaityti ir rašyti. Pakalbino vieną kitą kaimyną. Kai tik gyvulių nebeleis į ganyklą, kaimynai prižadėjo leisti sūnus ir dukras į naują, dar nuo pasaulio sukūrimo nebuvusią mūsų kaimo mokyklą. Ši žinia pasiekė visus artimuosius kaimus. Į šią savotišką niekam nepriklausiusią ir niekur neregistruotą Pazūkų mokyklą sto-jo mokytojauti patsai iniciatorius mūsų dėdė Jurgis. Karves ganę piemenys iš Dragonių, Lipinių, Pabervalkių kaimų tapo mokiniais.

Mokykla buvo įsteigta pas mus, nes mūsų troba ne tik di-desnė, bet ir šviesesnė. Tėvelis tam nesipriešino ir leido mums ne tik mokytis, bet ir per pertraukas šėlti po daržines, žaisti slėpynių ir visokią netvarką daryti.

Mokytojas įvedė tvarką kaip mokykloje, suskirstė pamo-kas: skaitymo, rašymo ir aritmetikos; turėjo ir skambutį – pa-skambinus į pamoką, bėgdavom į klasę vieni nuo ledo, kiti – iš daržinių, peluoti, šiauduoti.

Sąsiuvinių neturėjome, rašėme ant vadinamųjų „doskų“ (tai uolienos lentutė) griferiu, o knygų tiek, kiek savų turėjo

atsinešęs pats mokytojas. Visos buvo tik lietuviškos, ir mokė ne rusiškai, kaip sielskiniai, bet lietuviškai. Kas nepažino raidžių, tą išmokė skaityti, kas jau skaitė – tas turėjo atpasakoti, eilėraštį mintinai pasakyti. Mūsų mokytojas vargo, nes knygų mažai turėjo, bėginės būdavo nuo vieno prie kito su ta pačia.

Dėdė norėjo, kad jaunuomenė mokytųsi: ragino, aiškino ir vėliau materialiai padėjo. Kai gavo pranešimą, kad seminarija pradeda veikti, mus paleido atostogų neribotam laikui, o pats su broliu Kazimieru pasikinkė Bėrį ir išvažiavo į Kauną tęsti savo pasirinkto mokslo.

Vieną dieną, tai buvo 1917 metų liepos mėnesį, grįžusi iš bažnyčios mamytė tėveliui papasakojo, kad klebonas Jackevi-čius per pamokslą pasakė, jog tie, kurių vaikai moka paskaityti ir parašyti, važiuotų į Panevėžį paduoti gimnazijai prašymą, kad visi, kas tik gali, leistų į gimnaziją mokytis savo vaikus, nes vokiečiai sakė, kad tik tada leis atidaryti gimnaziją, jei susirinks tam tikras skaičius. Turbūt dėdė patarė tėveliams parašyti ir nuvežti Juozelio ir mano pareiškimus.

Egzaminus laikėme gaisrininkų name. Tokie tebuvo tie egzaminai: davė knygą paskaityti, perskaičius papasakoti, o iš aritmetikos – išspręsti pirmos antros klasės uždavinėlį. Taip išlaikiau egzaminą į pirmą klasę.

Gimnazijos steigėjams ta diena svarbi tik dėl to, kad turėjo susirinkti tiek norinčiųjų, kad būtų galima išpildyti nors ma-žiausią vokiečių vyriausybės nurodytą normą. Iš mūsų kaimo, kaip pasirodė, buvo daugiausia. Be mūsų, egzaminus išlaikė Paliutė, Genė Blynų, Benediktas ir Elžbieta Rutkauskai – jau šeši; iš viso Pušaloto valsčiaus irgi šeši; į vyresnes klases – Petras Daukšys iš Dragonių, Žilys iš Ažagų, Repšytė, Nauronis, Švypaitė ir Švypas iš Medekonių.

Po savaitės Ramygalos gatvėje, mediniame name, pradėjo veikti mokykla. Neatsimenu, kas buvo pirmasis direktorius – Juo-zas Balčikonis ar Marija Giedraitienė (buvusi Putramentienė).

1918 metais vokiečiai užleido savo karišką ligoninę, prieš karą buvusią realinę gimnaziją Respublikos gatvėje, kuri ir iki šių dienų tebėra ir tebetarnauja tam pačiam tikslui. Mes savo jėgomis perkraustėme visą gimnazijos turtą – suolus, lentas – į naują, didelę, daug langų turinčią, dar karbolio kvapu atsiduo-dančią buvusią ligoninę. Buvom labai patenkinti: klasės dide-lės, aukštos, krosnys koklinės, kūrenamos iš koridorių; atskira rūbinė, tualetas, platus koridorius pasivaikščioti per pertraukas, didžiausia salė su scena, mokytojų kambariai.

Mokytojų gretos buvo sustiprėjusios – vieni grįžo iš Le-ningrado, kiti – iš Maskvos ir kitų Rusijos vietovių ir atėjo dirbti į Panevėžio gimnaziją.

Juozas Zikaras, pirmą dieną įėjęs į klasę, pasisakė, kad bus piešimo mokytojas. Gal mums taip atrodė, bet jo ūgis buvo pats mažiausias iš visų mokytojų. Krito į akis jo ūsai, kurie buvo ne tokie jau maži, ir sandalai, tokie lengvi, žemais užkulniais. Apie paišybos mokytoją buvau iš tėvelio jau anksčiau girdėjęs: „Birželių dvare pas ponią Antanaitienę služijo toks piemuo Zika-riukas, jis iš medžio ar iš molio padirbo savo ponią taip panašią, kad ji pamačiusi atkreipė į tą gabų vaikiuką dėmesį ir tučtuojau leido savo lėšomis jį mokytis.“ Birželių dvaras nuo Pazūkų buvo apie šešis kilometrus, už Lėvens upės, Pumpėnų valsčiuje.

Grįžo ir žinomas botanikas, gamtininkas Jurgis Elisonas, vėliau tapęs profesoriumi. Vilkėjo jis pusiau kariškais drabužiais ir odiniu švarku. Jį pažinome kaip labai rimtą ir griežtą vyrą. Nė vieno mokytojo per pertraukas ar gatvėje taip nebijojome sutikti, kaip Elisoną. Jis viską matydavo – kokie mokinio batai, drabužiai, plaukai. Kartą per pertrauką koridoriuje jis mane

37

sustabdė ir paklausė: „Kodėl sagos neužsisegei?“ J. Elisonui drabužis, autuvas, plaukai ir elgesys turėjo būti kaip kariuo-menės kuopoje. Per atostogas visiems duos užduotį – surink-ti akmenų, rečiau pasitaikančių vabalų, žolių, kaulų, sužinoti senkapių padavimus.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – irgi panevėžietė. Ji mums dėstė vokiečių kalbą ir buvo klasės auklėtoja. Bitė dar ma-žesnė už Zikarą ir su kuprele. Aš jos nemačiau linksmos. Visą laiką prislėgta, kažko susirūpinusi. Tada nežinojau, kad ji iš Pūziniškių, kaimynė, kad rašytoja ir didi tėvynės mylėtoja.

Matas Grigonis – aukštas, liesas, su maža smaila barzdele, labai panašus į tikrą mokytoją. Dėstė lietuvių kalbą. Labai geras ne tik kaip mokytojas, bet ir kaip žmogus. Su mumis elgėsi kaip tėvas, buvo artimas ir malonus, kiekvieną apkabins, paglostys ir neskaudžiai, iš meilės už plaukų papeš ar ausį pasuks. Vėliau, kai jau nebesimokiau, sužinojau, kad jis rašė eiles, išleido keletą knygelių, gaidas sustatė. Į senatvę pradėjo domėtis sodininkyste, daržininkyste, susirašinėdavo su pasaulio mokslininkais.

Juozas Balčikonis – panevėžietis, lietuvių kalbos žinovas, profesorius, didelis autoritetas Panevėžio gimnazijoj.

Mykolas Karka – Senamiesčio ar Šv. Kazimiero bažnyčios vargonininkas – buvo muzikos mokytojas. Mokė mus muzikos ir dainų. Kaip pasirodo, buvęs gabus ir pats sukūręs dainų: linksmą, energingą, svajingą dainą „Čia šoksim ir dainuosim“, ją Panevėžio gimnazistai per gegužinę dainuodavo, dar „Jasna-gurkos”, „Parke“, rimtą – „Nebeužtvenksi upės bėgimo“ (žodžiai Maironio) ir kitas. Jo sūnūs – talentingi Panevėžio teatro artistai, o jis pripažintas liaudies menininku.

M. Giedraitienė-Putramentienė. Mes, mokiniai, gėrėda-vomės jos gražia figūra, eisena, ir drabužiai jos skyrėsi nuo visų: sijonėlis ne per ilgas, gražiai aptemptas, plaukai dailiai sušukuoti, papurę. Ji pati švelni, veidas tryško jaunyste. Tada ji buvo našlė, vėliau ištekėjo už pulkininko Giedraičio. Priemiesty-je ant Piniavos vieškelio turėjo savo namus. Neseniai girdėjau (1975 m.), kad ji gyvena Kaune ir galima matyti vaikščiojančią Laisvės alėja. Būtų malonu sutikti ir atiduoti jai pagarbą. Jai dabar turėtų būti apie devyniasdešimt metų.

Prancūzų kalbos mokė prancūzė. Nežinau, ar mokėjo lietuviškai, negirdėjau kalbant. Mokė gerai – buvo mokytoja iš pašaukimo. Per visą gyvenimą neteko sutikti antros tokios merginos ar moters tokia eisena: jei ant jos galvos uždėtum kiaušinį, einant jis nenukristų. (Ot, eisena! Tik prancūzės ir gali taip vaikščioti!)

1919 metais Panevėžio gimnazijoje antroje klasėje jau buvo mokoma trijų kalbų: vokiečių, prancūzų ir lotynų.

Deja, po poros mėnesių tėvelis supykęs susisodino Juozelį ir mane į ratus ir išsivežė. Ant ko gi jis pyko? Ne ant mokytojų, ne ant mūsų, o ant vokiečių. Nors buvo gavęs iš Joniškėlio žan-daro leidimą vežti maistą vaikams į Panevėžį, prie Plūkių kaimo vokiečių kareiviai tėvelį sustabdė ir viską atėmė. Aišku, kito kelio nebuvo. Negi gali vaikai nevalgę mokytis ir būti gyvi? Kai tėveliui pyktis praėjo, nuvežė mokytis atgal. Mamytė įdėjo nupeštą žąsį ir kiaušinių, kad vėl priimtų. Bijojome sutikti direktorių, kad nebartų už praleistas pamokas. Į gimnaziją ėjome nedrąsūs, bet didelės bėdos nebuvo, mokytojai žinojo, kad nesame dėl to kalti.

1919–1920 metais mokiausi jau visą sezoną. Geriausiai sekėsi uždaviniai ir aritmetika. Į mokslus nebuvau linkęs, nes man žemė kvepėjo. Nors mūsų pievos buvo slėniuotos ir tų žydinčių žolių mažai.

Iš karo laikų atmintyje pasiliko vokiečių karių dūdų or-kestras, kurio besiklausydamas valandų valandas užmiršdavau net pamokų ruošą. Ketvirtadieniais ir sekmadieniais pradėdavo groti po pietų Turgaus aikštėje, po to eidavo į ligoninių kiemus, miesto sodą, o aš vis sekdavau iš paskos. Mane tai stebin-davo, užburdavo...

Visi muzikantai buvo senyvo amžiaus, apsirengę kovų lauko drabužiais, su geležinėmis kepurėmis, buvo panašūs į senovės karius, Pušaloto bažnyčioje Velykų naktį saugančius Kristaus kapą. Klausydamas jų, nesidžiaugiau. Tad kas trau-kė – ar muzikos melodingumas, lyg iš paslaptingos pasakos karalijos, nunešdamas kartu ir mane; o gal išėję pasiklausyti ant balkonų sužeistieji, apibintuotomis rankomis, galvomis, gražios, svajingos, širdį raminančios ir duodančios viltį sugyti, laimėti kovą, nuostabios jų gimtinės melodijos.

Pazūkų kapinių koplyčia. Apie 1935. Iš „Žiemgalos leidyklos“ rinkinių

38

CITRA

1922 m. šešiolikmetis išvažiavau dirbti į Eržvilko bendrovę. Po trijų mėnesių tapau bendrovės „Vienybė“ vedėju. Šešiolik-mečio vedėjo, manau, nebuvo Lietuvoje!

Prieš Kalėdas, gruodžio mėnesį, turėjau važiuoti į Šiaulius, į „Birutės“ ir „Rūtos“ saldainių fabrikus pirkti saldainių, nes po Kalėdų, per mėsėdą, daugiausia vestuvių. O kokios vestuvės be saldainių! „Birutės“ fabriko saldainius net užsienis perka. Amerika užsakė kelis vagonus, tai kuo eržvilkiečiai prastesni. O iš Šiaulių ta pačia proga nuvažiuosiu ir į Kauną nupirkti naujų kalendorių, knygų, sąsiuvinių. Čia pat Naujieji metai.

Pėsčias išėjau su pilna skrynute į Libiškių geležinkelio stotį. Nuo Eržvilko į Libiškį – 12 kilometrų. Traukinys iš Tauragės į Libiškį ateidavo apie aštuntą valandą vakaro. Temstant jau buvau netoli stoties, bet į pačią stotį nėjau; tokia ji ten ir tebuvo – iš lentų, šaltis ir vėjas per sienas landžiojo, ką ten veiksi tris valandas. Netoli kelio pamačiau trobelę, iš kurios kamino rūko dūmai. Nuspren-džiau užeiti ir paprašyti, kad leistų palaukti, kol ateis traukinys, jei tik mane atpažins, nes į mūsų parduotuvę atvažiuodavo iš tolimiausių apylinkių – bendrovėje niekuomet nepermokėsi. Kaip tikėjausi, šeimininkė, mane kieme pamačiusi, išbėgo pasitikti, ne-suprasdama, ko ir kaip aš pas ją atėjau. Paprašė į vidų.

Džiaugiausi, kad galėsiu laukti traukinio šiltoje troboje. Bet mane įvedė ne į gryčią, bet į seklyčią, ten buvo krosnis. Kai norėjau pažiūrėti, ar šilta, užkrosnyje pamačiau vokiškas kankles – citrą.

• Kas groja citra? • Niekas. Per karą, kai vedė čia geležinkelį, pas mus

gyveno vokiečiai, išvažiuodami paliko.Atsinešiau arčiau lempos, apžiūrėjau. Stygų buvo beveik

šimtas, dvi gamos, penki akordai po penkias stygas.– Ar neparduotumėt? Bandysiu išmokti. Groju armonika,

gal ir ja pagrosiu, nes suprantu, kaip stygos sudėtos.– Imk, neškis! Jokių pinigų nereikia, vos jos nesukūrenau.– Dabar negaliu jos paimti, grįždamas parvešiu lauktu-

vių – saldainių.– Gerai! Gerai! Sakai, saldainių? – pasitikslino.– Ne bet kokių, šokoladinių, blizgančiais popieriukais! –

buvau labai laimingas. Grįžęs iš Kauno į Eržvilką, iš Libiškių parsivežiau ir citrą.

Išmokau skambinti, suderinti. Nors verslas sekėsi, bet, sulaukęs pavasario, grįžau į tė-

viškę. Pazūkuose eidavau su savo citra pas kaimynus Blynus vakaroti. Blynų Paliutė geltonplaukė, gero būdo, turėjo švarų, švelnų balsą. Išeinant visada sakydavo: „Kai turėsi laiko – ateik, atsinešk citrą!“

Vieną vakarą jai pritariau citra. Pajutau kažkokį artumą, o kai pradėjo dainuoti posmelį „Paliepki vainikui, kad galvos nespaustų, paliepki tu širdžiai, kad meilės nejaustų....“ ir prisiglaudė, padėjo galvą ant peties, o stora geltona kasa užkrito ant mano rankos, – mano širdis apsalo iš laimės… Tą vakarą Paliutė pirmoji atidarė duris į mano jaunystės pasaulį. Artumas, geltonų kasų švelnumas lyg kokie burtai mane užbūrė, apsvaigino ir sakė: „Eik eik ir rasi… Niekur kitur laimės neieškok – tik meilėje ir grožyje…“

Pradėjau ieškoti savo laimės. Radau ir atvira širdimi į tą grožio ir meilės pilį įėjau… Iš tiesų, čia ir saulė šildė šilčiau, ir žvaigždės žibėjo auksu, o koks mėnulis paslaptingas!… O ką kalbėti apie paukščių čiulbesį?! Koks pasikeitimas, atrodo, kad ir mano citros akordai įgauna kitą skambėjimą…

1925 m. laiške brolis Juozelis man rašė: „...Muzikos garsas šiame pasaulyje yra viena iš tyriausių

būtenybių. Juk muzikos garsas yra tyras – jis dangiškos kilmės.

(Bet muzika gali ir papiktinti – sukelti tamsių minčių.) Nė viena meno šaka nesukelia tiek dvasios, tokio susitelkimo ir kilimo aukštyn prie kokio tai skaistaus pasaulio, kaip kad muzika. Muzikos akordai – gaivinantis dvasios penas. Laimingas tas žmogus, kuris dar gali pasiguosti muzika ar daina. Toks žmogus priskaitomas prie širdies ir dvasios.

Lai tau, Jurguti, citra liekasi įrankis vienystės sparnams pakilti prie aukštų, viršžemiškų idealų. Tu susidedi ne tik iš griaučių, bet ir sielos.

Neapsirinki, kad savo drauge pasiėmei citrą, kuri neveid­maininga ir liekasi visada ištikima. Nepaisant, koks būtų gyve-nimas sunkus, kaip drabstytų aplinkuma purvais, akordais juos nušveisi ir vienas eisi šviesiais keliais džiaugdamasis vienyste. Galva ir akys bus visuomet nukreipti į dangų. Dar kartą pa-brėžiu – muzika nėra žemės sutverta, nėra tai materija, bet paeina iš aukštybės, kadangi žmogų geros valios visuomet ji kėlė ten, iš kuri pati yra paėjusi – į aukštybę.

Toliau statai svarbiu klausimu – suradimas draugo, su kuriuo būtų lengviau eiti erškėčiuotu gyvenimo keliu, lengviau būtų tobulintis. Taip, tai vienas iš svarbiausių dalykų prasmin-game žmogaus gyvenime. Turėjimas gero draugo ar bent gy-venimas tarp geros valios draugų turi didelę ir be galo didelę reikšmę žmogaus gyvenime. Kiek daug dorų žmonių, sutapę su pilnais tuštybių žmonėmis, praeina žemės kelionę neuždavę klausimo „ko jis čia žemėj ir koks jo gyvenimo tikslas?“

<...> Aš visiškai suprantu tavo džiaugsmą, kurį mini sava-me laiške. Tavo tyras džiaugsmas – sėmimas iš taip gaivinančio šaltinio muzikos – taip pat yra artimas.“

1928 m. tarnavau Kaune husarų pulke. Švenčiant nepri-klausomybės dešimtmetį, mudu su Liudu Dovydėnu dalyvavo-me visos kariuomenės saviveiklos pasirodyme radijo studijoje: kadangi Liudas dirbo pulko švietimo skyriuje, leido sieninį lai-kraštį, radijuje skaitė feljetoną „Po pilotės stogu“, o aš paskam-binau keletą dainelių.

Radiofono vedėjui Petrui Babickui mano grojimas patiko. Buvau pakviestas dar tris kartus, mokėjo po litą už minutę. Nemažai!

ŠVENTĖS

Gramofonas. Mažeika grįžo iš Amerikos 1912 metais ir parsivežė gramofoną, kuris nustebino visą kaimą. Mes, vaikai, vasaros laiku, sekmadienio popietę (tie, kurie neganysime kar-vių, kiaulių), būdavo subėgsime prie Mažeikos kiemo ir lauksi-me, kada senukas Mažeika atidarys langą. Ties langu ant stalo stovės gramofonas su triūba – tokia gražia, didele, išmarginta visokiomis spalvomis. Ir žiūrėsime tik į triūbą – ar iš ten neiškiš velniukas liežuvio mums. O kiek būtų juoko, jei pamatytume! Mažeika, atidaręs langą, pasukęs rankenėlę, sako: „Vaikai, mano muzikantai ant cimbolų užgros – šokite!“

Priėję arčiau stebėdavomės – kaip tie amerikoniški muzikan-tai gali sutilpti į tokią nedidelę skrynutę? Didesnieji kalbėjo: „Čia jau be velnio padėjimo ta triūba negrotų.“ Kitas pritarė: „Tikrai, toji skrynutė mažesnė ir už Mauškės skrynutę, kurioj atsineša susidė-jęs moterims adatas ir smeigtukus. Tai kaip tas kipšas ten su savo instrumentais išsitenka? Turbūt trilinkas įlenda?“ Kai klausdavome Mažeikos: „Dėde, kas ten groja?”, jis tik tiek tepasakydavo: „Vel-niukai su ragiukais!“ – turbūt ir pats Mažeika neperprato.

Juozelis, būdamas pusbernis, suorganizavo Pazūkų jau-nimą švęsti Jonines: ganykloje degė laužas, mergaitės atsi-nešė miltų, taukų, kepė blynus, vaišino berniukus. Per visą naktį iki saulės patekėjimo Juodymo ganyklos alksnynėlyje

39

Pazūkų jaunimas šoko, dainavo, juokavo, užmiršdami visus vargus, nepriteklius…

1924 m. Kaune vyko pirmoji Žemės ūkio paroda. Iš mūsų kaimo išvažiavome nemažas būrys, dešimt žmonių: tėvelis, Sta-kelės Antanas, Dučmonas, Kazimieras ir Feliksas Rutkauskai, Alfonsas ir Antanas Augusčiukai, Broniukas su žmona ir aš. O kiek buvo pušalotiečių? – kas juos suskaitys. Paminėsiu tik tuos, kurie man labiausiai pažįstami: Šidagis, Medekonių Repšai, Želvys iš Dičiūnų, Dučmonaitė.

Važiuoti į šią parodą pušalotiečius suagitavo brolis Juozas, jis tuo laiku mokėsi aukštojoje technikos mokykloje. Jis iš anksto susitarė su mokyklos vadovybe, kad užleis visą didžiulę klasę, vadovavo ekskursijai po parodą. Mums buvo labai gerai – iš anksto žinojome, kur eiti, kada valgyti; dieną vaikščiojome po parodą, po krautuves, o vakare grįždavome į mokyklą. Mokyklos durys buvo nerakinamos, kada norėjai, tada galėjai pareiti.

Paroda buvo ant Žalio kalno, ąžuolyne, užlipus tuoj kairėje pusėje. Parodoje matėme akmeniško Zubovo gražias karves, kiaules, arklius. Visi atkreipė dėmesį į gražiu arkliu po parodą bejodinėjantį Baisogalos dvaro poną Komarą. Nors mes gy-venome toli nuo Baisogalos, bet aš, vaikas būdamas, girdė-jau, kad jo dvaras gražus, neapleistas, labai tvarkingas, kad pas Komarą javai be piktžolių. Stoviniavome prie anglų firmos „Sordson“ traktoriaus, „Blakston“ motoro, kuliamųjų, valomųjų mašinų, kurias regėjome pirmą kartą.

Man labai patiko ne tiek reklamuojamos mašinos, kiek pa-viljoną aptarnavusios čekės. Tokios puikios! Ilgai stovėjau prie čekų paviljono, klausydamas jų kalbos, žiūrėdamas į tautinius rūbus, kuriais buvo pasipuošusios mergaitės. Čekoslovakija, kaip ir Lietuva, po karo atgavo nepriklausomybę, turi herbą, vėliavą ir himną. Vėliava plevėsavo prie paviljono laisvai ir gyrė tokius gražius jų gaminius. Čekai už mus turtingesni. Jie turi gerus fabrikus. Sako, kad Čekoslovakijoje pagaminti ginklai geresni ir už vokiškus, prancūziškus.

Papietavę nuėjome į karo muziejų. Muziejaus pastatas medinis, ilgas, rudai dažytas. Įėjimas iš gatvės pusės, pastato viduryje. Mus pasitiko muziejaus įkūrėjas ir vadovas generolas

V. Nagevičius. Generolas už mūsų būrio aukščiausiąjį vyrą buvo visa galva aukštesnis: puikus, tiesus žemaitis, kalba reta, nors ir žemaičiavo, – aiški ir suprantama.

Įėjus pirmiausia į akis krito palubėje pakabintas pirmasis Lietuvos įsigytas orlaivis. Muziejaus gale, kaip kokiame altoriuje, įtaisytas didelis Didžiojo kunigaikščio Vytauto portretas. Kas ga-lėjo tokį didelį ir nupiešti? Iš kokios pusės į jį žiūrėtum, atrodo, kad iš tolimos praeities jis stebi dabartį, vėl nepriklausomą laisvą Tėvynę. Jo veidas rimtas, lyg būtų pasiruošęs į Žalgirio mūšį.

Brolis Juozas generolui V. Nagevičiui pristatė visą mūsų būrį. Šis mielai sutiko parodyti muziejų, išaiškinti visas pa-slaptis. Apžiūrinėjome muziejų. Kiekvienas pulkas turėjo savo skyrių. Buvo pakabintos pulko vadų, žuvusių kareivių ir gyvų narsiųjų, kurie turėjo Vyčio kryžius, nuotraukos. Ant staliukų buvo sudėti ar pakabinti pirmieji ginklai. Gerai išstudijavus, galima sužinoti visą pulko istoriją.

Prie husarų pulko skyriaus pabuvome ilgiau – ant arklio joja husaras, prie šono – kardas, rankose – pikė. Stebėjomės, kad arklys – kaip gyvas, tesiskyrė tik, kad stovi – ir nė krust.

Kitame muziejaus gale kampe buvo trys Lietuvos priešai – lenkas, bolševikas ir velnias, su kuriais turėjo ir dar turi kariauti. Lenkas ir bolševikas apsirengę kariškai, o velnias – su šake, visas juodas, su karvės nagais. Netoli jų, šone – išskaptuotame lovyje, gulėjo ponas Čičinskas, kurio mirusio nepriėmė žemė už tai, kad gyvendamas laidokavo, smaguriavo, baudžiauninkus kankino. Už-kas, žiūrėk, – jis vėl žemės paviršiuje. Bernai jį valkiojo po jaujas, po karčemas tol, kol atsirado Karo muziejuje – čia jam gera gu-lėti – nuo visko apsaugotas. Generolas mums aiškino – buvome labai patenkinti. Jei ko nesupratome, išaiškino iki smulkmenų.

V. Nagevičius susitarė, kad per vakarines muziejaus iškil-mes pušalotiečiai, nupynę ąžuolų vainiką, padės prie paminklo žuvusiems už nepriklausomybę. Mergaitės su keliais vyrais nu-ėjo į ąžuolyną, prisilaužė šakelių ir ten vietoje nupynė vainiką. Po to atsinešė į muziejaus aikštelę – sodą.

Po valandos priėjo tiek žmonių (dauguma – parodos da-lyviai), kad ne tik muziejaus aikštėje, bet ir gatvėje nebetil-po. Suskambo varpai. Atsidarė geležinės muziejaus durys. Iš

Senas sodas – buv. Pazūkų kaimo gyventojų susitikimo vieta. 2013. A. Švelnos nuotrauka

40

muziejaus po du pradėjo eiti muzikantai, apsirengę juodais drabužiais. Ėjo prie paminklo pamažu, grodami klarnetais liūd-ną maršą. Norėjosi verkti… Man pasirodė, kad jie visi – karo invalidai, nes eidami šlubčiojo…

Mūsų vainiką nešančioms moterims padarė taką. Padėjus vainiką ir mums priartėjus ant pakylos atsistojo Želvys ir prabilo:

„Broliai lietuviai! Brangūs kauniečiai! – nustebome, kad Želvys galėjo išdrįsti kalbėti Kaune, kur klausosi daug mokytų žmonių, džiaugėmės juo ir didžiavomės. – Štai ir mes, pušalo-tiečiai, kaimiečiai, naginėti, prakaitu kvepiantys, pūslėtomis nuo darbų rankomis, ir mūsų seselės, šieno grėbėjėlės, baltų drobe-lių audėjėlės, nupynėm šį ąžuolų vainiką ir padėjome prie šio iš visų Lietuvos laukų surinktų akmenų aukuro… Paminklo akme-nėliai – tai mūsų žuvusiųjų brolių širdys, kurias negailestingas priešas, norėdamas pavergti mūsų Tėvynę, pervėrė kulkomis… Juos prisiminus, ašaros byra – kaip giedrą pavasario rytą krinta nuo medžių rasa. Bet štai, broliai, mielos sesės, prieš mus dega šventas aukuras, kuris džiovina skaudžias ašaras, kad esame laisvi ir niekam – nei rusams, nei vokiečiams – nepriklausomi.

Dek, aukure, amžinai. Mes jau esame nebe vergai! Laisvi Lietuvos vaikai, mylintys tiesą, grožį, meilę…“

Nuostabu! Kai pažiūri į Želvį, rods, toks pavargęs artojas, o tą vakarą sugraudino kauniečius, prisimindamas žuvusiuo-sius, uždegdamas meilę Tėvynei…

Juozelis, mokydamasis Kaune, į švietėjišką veiklą traukė ir mane. 1926 m. vasario 20 d. laiške rašė: „Tėvai jėzuitai mano, kad Tu Pušaloto parapijoje būsi „Žvaigždės“ apaštalas ir per tai daug galėsi padaryti „Didesnei Dievo garbei“. Tavimi pasitiki ir siunčia veltui Tau per metus vieną egzempliorių, o kitus prašo platinti. Platinimo dirva plati. Reikia išsižadėti savimeilės ir žmonių baimės – tada pasisekimas didžiausias. Pavyzdžiui, Pušalote esti tretininkų susirinkimai, galima po pamaldų pasilikti, pasikalbėti...“

<...> Prie pazūkiečių dar reiktų priskirti mokytoją Antaną Smailį, nes nuo 1930 metų mokytojavo Pazūkuose. Išmokytoja-vo keturiasdešimt metų – iki pensijos. Su Antanu buvome geri draugai, ir tokie santykiai išsilaikė iki šių dienų.

Pazūkai, 1935 m. birželio mėn. 7 d.Jurguti, dėkoju už sveikinimus! <...> Birželio 30 dieną Paįstryje bus vyrų pavasarinin-

kų kongresas, kuriame turės dalyvauti ir pušalotiečiai. Rajono yra įsakyta iš Pušaloto kuopos nusiųsti į kongresą 30 narių, 4 raitelius, 4 dviratininkus, tai yra ne mažiau minėtų skaičių, išmokti tam tikrą skaičių dainų, pastatyti gyvąjį paveikslą „už nepriklausomybę” ir išmokti bent tris sporto numerius. Tad, nesant kam sporto mokyti, prisiėmiau aš.

Pradėsim ruoštis, tik nežinau, kaip seksis. Didesniąją spor-tininkų dalį sudaro Pazūkų kuopelės nariai. Kiek jų susirinks, dar nežinau.

Šio mėnesio 23 dieną prašau pušalotiečių mergaičių vardu atvažiuoti į Pušalotą, kur bus K. moterų ir mergaičių pavasari-ninkių kongresas. Jos irgi, girdėti, kruopščiai ruošiasi.

Birželio 16 dieną bus Pušaloto valsčiaus pradžios mokyklų mokinių sporto ir dainų šventė. Tai matai, kaip mes linksmai gyve-name. Kaip pradėjom nuo gavėnios triukšmauti, tai ir drožiam. Ver-bų sekmadienį, gal jau sakiau – nebeprisimenu, suruošėm vakarą Pušalote. Vaidino tik vyrai. Buvo drama „Meksikos kankinys“. Tai buvo pabaiga „Meksikos dienos“ minėjimo Pušalote, kuri gana gra-žiai nusisekė. Tuoj po Velykų buvo mergaičių kuopos suvaidintas „Likimo keleivis“. Čia vėl triukšminga Motinos diena, kariuomenės su visuomene susiartinimo šventė, St. Šimkaus minėjimas ir dar du šaulių vakarai, kur vaidino moterys šaulės „Šaulišką meilę“, kas gana gerai nusisekė, bet vyrams pastatyti „Blindą“ visiškai niekas neišėjo. Taigi mat, taip įsileidom į baliavojimą, kaip tik gerais laikais. Tiesa, gi praeitą sekmadienį trypėm Gailiūnuose. Ten buvo drama „Miške“. Tiek daug visko buvo, kad nė nebeatsimenu.

Mūsų vargonininkas gauna vietą Tauragėje, kur gyvenimo sąlygos ir visa kita yra daug geresnės negu čia. Blogai būtų, jei jis išvažiuotų. Vėl apsnūstų Pušalotas.

<...> Atleisk man už tokį laišką. Mat, kaip gerai sugyvenom, tai ir rašydamas nesivaržau, rašau kaip tikram savo broliui.

Antanas

Antanas sukūrė šeimą, užaugino vaikus, pasistatė šalia mūsų sodybos namelį. Išėjęs į pensiją, dar kurį laiką kūreno pečius. Kai sumenko sveikata, sukinėjosi po sodybą, augino gėles, gražino sodybą ir auklėjo anūkus.

Iš Pazūkų nieko nebeliko: kaimą padalijo į dvi dalis – Mykoliškių paukštininkystės ūkį (Pasvalio rajonas) ir Daukniūnų kolūkį (Panevėžio rajonas). Pazūkai liko pačiame užkampyje. Tiesa, keturis kartus per dieną iš Panevėžio atvažiuoja auto-busas. Atvažiavęs apsisuka prie mūsų buvusios sodybos ir grįžta į Panevėžį. Pazūkai – kelio galas.

1915 metais Pazūkuose gyveno apie 80 žmonių. Kiek buvo išvežta į Sibirą? Blynų, Broniuko Blynkevičiaus,

Antano Pazūko, Rutkausko Alfonso, Rutkausko Kazimiero šei-mos. Apie trisdešimt žmonių – tai koks procentas?

Pazūkiečiai, grįžę iš Sibiro, daugiausiai apsigyveno Pa-nevėžyje, kiti – Švenčionyse.

Kai kurie gyvena užsienyje.

P a z ū k ų k a i m o i n t e l i g e n t a i i k i k a r o :Anastazija Barisaitė – gydytoja Apolonija Blynaitė – mokytojaJuozas Barisas – inžinieriusDominykas Blynas – bankininkasVilius Blinkevičius – elektrotechnikasGediminas Blynas – kunigasVytautas Blinkevičius – mokytojas

Pazūkų kapinių koplyčia. 2013. A. Švelnos nuotrauka

41

Konstantinas Blynas – dvasininkas, vienuolisGenovaitė Blinkevičiūtė – ŽŪA studentė Laimutis Blynas – dvasininkas Benediktas Rutkauskas – mokytojas, poetas Vytautas Blynas – prekybininkasPetras Rutkauskas – vet. gydytojas Juozas Pazūkas – bankininkasJurgis Rutkauskas – kunigas

P a z ū k i e č i a i , b u v u s i e j i i r e s a n t i e j i A m e r i k o j e :Antanas Rutkauskas – grįžo 1899 m.Jonas Rutkauskas – grįžo 1928 m.Jonas Mockus – grįžo 1917 m.Aleksas Grukauskas – negrįžo.Juozas Barisas – žuvo 1902–1903 m. kasyklose.Mažeika – grįžo 1912 m.Jurgis Pazūkas – negrįžo.Juozas Barisas – grįžo 1913 m.Stasys Blynkevičius – grįžo 1913 m.Bronius Blynkevičius – grįžo 1920 m.Jonas Dučmonas – grįžo 1920 m.Čeponienė su dukromis išvažiavo 1935 m.Apolonija Blynaitė – 1940 m. į Vokietiją, 1946 m. į Ameriką.Vytautas Blynas.Benediktas Rutkauskas (po karo).Bronius Barisas (po karo).Vytautas Barisas (po karo).

O k i ek daba r l i ko? Ku r i e t en g imę – tik keturi: Gru-kauskai, Stakelės Juozo sūnus, mokytojas Antanas Smailys.

Pazūkai liko galulaukis, panašus į pūstynę. Nebėra ma-lūno, lentpjūvės, kurie garsino Pazūkus. Nebėra nė mokyklos. Liko kapeliai su gražia bažnytėle, tokia vieniša ir apleista.

Prisiminus tėviškę ar ją aplankius – apima liūdesys…Pazūkai buvo – Pazūkų nebėra…

PRIEŠ ŠIMTMETĮ

Žemės ūkisDaug vargo turėtas,Bočių, senelių Buvo iškentėtas.

Anksti kėlėsi, Vėlai gulė,Su spragilais Javus iškūlė.

Nebuvo arpųNei fuktelių,Nei paprasčiausių Triarių.

Vėtyklėm vėtydavo,Iš sykelių sėdavo, Dalį grūdų Blogiems metams pasidėdavo

Vakarus vakarodavo, Giesmes giedodavo Ir visokių baidyklių Pripasakodavo..

Pasakas sakydavo, Visa gryčia klausydavo Apie slibiną baisiausią, Apie žmogų laimingiausią.

Džiovino grūdus Ant jaujų pečių,Suko malūną Nuo pat pirmųjų gaidžių.

Dūzgė rateliai Per visą dieną, Nerasi be staklių Nė vieno kiemo.

Nebuvo tokio atsitikimo Naktį važiuojant, Kad nepabaidytų:

Tas matęs velnią, Patį juodžiausią, Kits raganą, Su sijonu plačiausiu.

Šitaip žiemos Vakarus praleisdavo, Su trečiaisiais gaidžiaisAtsikeldavo.

Žemės inventoriaus Mažai turėjo, Išarti dirvas Vis tiek reikėjo.

Su arklu arė, Karklinės akėčios, O transportui vartojo Medines vežėčias.

Buvo tvarkingiIr išmintingi, Dėl blogų sąlygų – Gana neturtingi.

Gryčios dūminės – Be kaminų, Grindys molinės – Be jokių špuntų.

Pamatų nereikėjo, Užteko vien akmenų, Pamatinius dėjoIš palaukių ąžuolų.

Stogai šiaudiniai, Apsamanoję, Anūkai neatmena, Kada senelis klojo.

Sienos medinės, Iš apvalių rąstų,Ir kertės kryžmu Su kirviu sunertos.

Ten vaikai augo,Ant šiaudų gulėjo, Basi be kelnių Po aslą bėginėjo.

Nebuvo knygų, Nei atramentų, Nei visam kaime Kokio nors studento.

Tėvas mokinioSavo sūnų: arti Ir kaip klojimeSu spragilu pritarti,

Šieną pjauti, Rugius kirsti, Važiuojant su vežimuKaip neapvirsti.

Pempės klykaudavo, Kiškiai ūkaudavo, Iš rąstinių avilių Medaus gorčių gaudavo.

Midų darydavo, Bičiulį vaišindavo, Susirgus kam – Juo ir pagydydavo.

Pasninkus pasninkavo Ir pakūtavojo,Sulaukę tik švenčių Pabaliavojo.

Kepė ragaišį Iš kvietinių miltų, Paties gaspadoriaus Su girnom sutrintų.

Buvo vaišingi Ir dievobaimingi, Ir vargšui žmogeliui Mielaširdingi.

Duoną kepė Iš rugių dirsėtų, Iš šlapių laukų, Dirvų slėnėtų.

1963 m.

Jurgis Barisas PaZŪKai

SummaryIn the article the author remembers his life in the secluded village of Pazūkai

(District of Panevėžys). From the times when he was a herdsboy he knew his craft – he was a farmer! It is not only to plow, to sow, to reap, but especially in summer you must look at the sky like an astronomer, you must know what day tomorrow will be, watch the sunrise and sunset, as the stars, winds and morning dew tell us a lot. The farmer is closely related to nature. Although it is said that man is the king of the earth, but, unfortunately, he has to adapt to nature and he cannot be angry with nature if it is not doing what he would like it to do…

J. BarisasŽiemgalos leidykla

V. Krėvės per.111-66, LT-50373, Kaunasinfo@ziemgala.lt

Gauta 2013 03 18Atiduota spausdinti 2013 05 20