7 meno dienos | 2019 m. rugsėjo 27 d. | Nr. 30 (1309) 1 psl.

K u l t ū r o s s a v a i t r a š t i s „ 7 m e n o d i e n o s “ | w w w . 7 m d . l t

D a i l ė | M u z i k a | T e a t r a s | K i n a s | F o t o g r a f i j a

Nr. 30 (1309) | Kaina 1,30 Eur 2019 m. rugsėjo 27 d., penktadienis

N u k elta į 2 p s l .

11Artėja XIX Lenkų kino festivalis

3Koncertas Holokausto aukoms atminti

4Pokalbis su choreografu Vyčiu Jankausku

5„Naujojo cirko savaitgalis ’19“

9Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos paroda A. Mončio muziejuje

10Tarptautinis Toronto kino festivalis

Vilhelmas Valaika

Gražia tradicija yra tapęs renginys, kasmet rugsėjo pradžioje vykstantis Nacionalinio muziejaus LDK Val-dovų rūmuose. Kalbu apie Operos dieną, kuria paminimas reikšmin-gas mūsų kultūros istorijos faktas, kad XVII a. pradžioje būtent Vil-niuje ir būtent tuometiniuose Val-dovų rūmuose buvo pastatytos ir atliktos pirmosios operos Lietuvoje. Taip pat klostosi graži tradicija, kad šia proga parengiama kuri nors ba-rokinė opera. Paradoksas, bet kai kuriuos iš tų kūrinių galima laikyti premjeriniais. Ne tik dėl to, kad praėjus keliems amžiams ta muzika yra stipriai primiršta ir skamba kaip atradimas, bet ir dėl paprastos tiki-mybės, kad veikalo sukūrimo lai-kais jo natos Lietuvos veikiausiai

nepasiekė, o ir vėliau vargu ar buvo žinomos. Taip dabartinis atlikimas tampa premjerinis.

Nežinau, kiek drąsiai premjera galime vadinti rugsėjo 7 d. Valdovų rūmuose atliktą XVII a. italų kom-pozitoriaus Alessandro Stradellos serenatą „Kirkė“ („La Circe“) pagal Giovanni Filippo Apolloni libretą, bet įtariu, kad Lietuvoje ji pastatyta pirmą kartą. Taip manyčiau dėl to, kad vargu bau ji buvo atlikta Vil-niuje ar kur nors kitur Lietuvos Di-džiojoje Kunigaikštystėje XVII a. (kai ir buvo sukurta), ypač turint omeny, kad veikalas skirtas pagirti Medici, o ne didesnę to šimtmečio dalį mūsų šalį valdžiusią Vazų di-nastiją. Antra, dėl to, kad ligi mi-nėtos rugsėjo 7-osios nelabai teko girdėti ar matyti, kad pas mus ji jau būtų skambėjusi (bent jau šiame šimtmetyje). Šiaip ar taip, galima

pasidžiaugti, kad tą vakarą išgir-dome ir pamatėme išties gražų, puikia melodika ir išmania ba-rokiška harmonija pasižymintį kūrinį.

Tiesa, koks nors žinovas gali pa-priekaištauti, kad minėti Operos dieną su tik iš dalies operiniu vei-kalu gal ir ne visai tinka. Nes se-renata artimesnė kantatai nei vi-savertei operai. Kita vertus, žanras nusakomas kaip iškilmingai progai sukurtas alegorinio ar mitologinio turinio veikalas dviem ar daugiau solistų su choru ir orkestru, naudo-jant ir sceninį veiksmą.

Tarp įvairių tokio žanro tipų (bent jau sprendžiant pagal vėles-nius, XVIII a. pavyzdžius), galime rasti ir terminą festa teatrale. Kitas svarbus aspektas – tokios serenatos

Ištaigingojo žanro atgimimasAlessandro Stradellos „Kirkė“ Valdovų rūmuose

Renata Dubinskaitė (Kirkė) V. Abr amausko n uotr .

2 psl. 7 meno dienos | 2019 m. rugsėjo 27 d. | Nr. 30 (1309)

M u z i k a

dažniausiai ir būdavo kokios nors didesnės rūmų šventės dalimi. O jei proga iškilmingesnė, tai per vieną vakarą galėdavo nuskambėti ne viena, o, tarkim, kokios penkios skirtingos serenatos. Taigi, Stra-dellos serenata yra visai tinkamas opusas LDK Valdovų rūmams ir ypatingajai Operos dienai.

Turėkime omeny, kad nei Val-dovų rūmų Renesansinė menė, nei Renginių salė, kurioje du kartus ir vyko opera, nepritaikytos teatri-niams veikalams (tarkim, jau vien dėl to, kad nėra kulisų, įvairios teatrinės mašinerijos, o ir pačios scenos nedidelės). Taigi padaryti ką nors itin įmantraus būtų gana sudėtinga. Na, o kantatos tipo kom-poziciją atlikti ne tik koncertiškai – puiki išeitis. Nors koncertiškumo išvengti vis dėlto nepavyko. O gal ir apskritai neįmanoma. Pagaliau galbūt ir nereikia.

Tad keletas žodžių apie Vilniaus „Kirkės“ variantą, kurį parengė ir atliko gerai pažįstamas tarptauti-nis senosios muzikos ansamblis

„Canto Fiorito“, jo ir paties rengi-nio meno vadovas bei dirigentas Rodrigo Calveyra drauge su kitais statytojais – režisūrą ir gyvą šešė-lių teatrą įgyvendinusiomis Juhyun ir Sunyoung Choi, meno vadovo

Ieva Gaidamavičiūtė (Vakaris vėjas), Nerijus Masevičius (Upė Algido) ir Renata Dubinskaitė (Kirkė) V. Abr amausko n uotr .

Ištaigingojo žanro atgimimasAtkelta iš 1 psl .

asistentu Davide Pozzi bei kos-tiumų dailininke Janina Zibireva. Visų trijų pagrindinių vaidmenų so-listų partijas atliko Renata Dubins-kaitė (Kirkė), Ieva Gaidamavičiūtė (Vakaris vėjas) ir Nerijus Masevi-čius (Algidas). Neabejotina vakaro žvaigždė buvo R. Dubinskaitė, pui-kiai parengusi partiją ir vykusiai perteikusi Kirkės personažą (apie vaidybą įprastine prasme šiuo atveju kalbėti kiek sudėtinga, nes minėta kantatinė-oratorinė žanro prigimtis sąlygoja tam tikrą statiš-kumą bei koncertiškumą, kurio net ir nebuvo bandoma išvengti). Voka-liai nepriekaištingi buvo ir kiti so-listai, tačiau paprastas faktas, kad didesnę dalį savo partijų abu dai-navo iš natų (kad ir kaip vykusiai natų aplankus su rūbais suderino kostiumų dailininkė), stiprino kon-certiškumo ir menkino teatriškumo įspūdį. Puikiai solistams akompa-navo ir instrumentinius numerius grojo orkestro vaidmenį atlikę mu-zikantai – Ryo Terakado (barokinis smuikas), Rodrigo Calveyra (cin-kas, išilginės fleitos), Shizuko Noiri (archiliutnia), Mara Galassi (baro-kinė arfa), Kaori Uemura (viola da gamba), Filippo Calascibetta (kon-trabosas), Davide Pozzi (klavesinas, vargonai), – žavėję laisvu, barokui

būdingu ir tikrai stilingu improvi-zaciškumu, įtaigiai perteikę nepa-prastai patrauklią bei melodingą Stradellos muziką. Pasiteisino ir sprendimas pasitelkti šešėlių teatrą – tai buvo bene teatriškiau-sias pasirodymo elementas, gyvais vaizdais ne tik perteikiantis vyksmo eigą, bet ir papildantis bei vietomis

vykusiai sustiprinantis dainuojamą tekstą bei pačius personažus.

Apibendrinant belieka pasi-džiaugti, kad Operos dienos ren-ginys su dviem „Kirkės“ pasirody-mais įvyko ir pavyko. O drauge ir paliūdėti, kad tai tik vienkartinis, repertuariniu netapsiantis pro-jektas. Tačiau juk tokia yra pačios

serenatos prigimtis – papuošti ypa-tingą progą, o paskui trumpesniam ar ilgesniam laikui nukeliauti už-marštin, kol vieną dieną vėl kas nors suras ir pradžiugins jau kitus meninio malonumo pasiilgusius žiūrovus bei klausytojus. Palinkė-kime ir sau tokių atradimų.

Naujas sezonas su Lietuvos kameriniu orkestruRugsėjo 28 d. koncertu „Rojaus paukščiai“ 79-ąjį Nacionalinės fil-harmonijos koncertų sezoną pra-deda Lietuvos kamerinis orkestras ir jo meno vadovas, smuikininkas ir dirigentas Sergejus Krylovas. Kon-certas vyks Valdovų rūmuose.

Šventinio vakaro pradžioje skam-bės lietuvių kompozitoriaus Al-girdo Martinaičio kūrinys „Rojaus paukščiai“. Pasak autoriaus, muzi-koje jis naudoja ritmines muzikines detales, kurios yra susietos su indų raga. „Galbūt per tai – per ritminį judėjimą, ypatingą atmosferą, vir-pėjimą, meditaciją – klausytojas nu-teikiamas nusiraminimui ir ramiam kūrinio išklausymui. Man malonu, kad tas kūrinys bus atliekamas Filhar-monijos sezono pradžiai – su „Rojaus paukščiais“ smagu ir toliau skristi visą sezoną“, – sako kompozitorius.

Lietuvos kamerinis orkestras atliks „Rojaus paukščių“ versiją styginių orkestrui, apie kurią pats autorius sako: „Šis kūrinys 1981 me-tais buvo parašytas elektrinei vio-lončelei ir fonogramai. Ilgainiui tenka peržiūrėti ankstesnius opu-sus: kartais randant juose „jaunys-tės klaidų“, kartais atlikėjai pagei-dauja naujo varianto. Apie versiją styginių orkestrui mąsčiau ir anks-čiau. Dabartinėje „Rojaus paukščių“ muzikoje atsirado daugiau ritminio

judesio, orkestro linijų, „marga-plunksniškumo“, kurio rojuje nie-kada nebus per daug. Ir klausytojai juk laukia „pamaloninimo“ garsais, o gal net ir vyliaus?“

Muzikologė Laimutė Ligeikaitė primena, kad „atlikti A. Martinai-čio kūrinius nepaprastai sunku, nes reikia groti ne vien natas, o tos na-tos reiškia ne vien garsą. Jo kūryba reikalauja turėti bent kiek adekva-čios patirties, žinoti kontekstą, ir ne vien muzikinį.“ Bet juk „Rojaus paukščius“ atliks Lietuvos kameri-nis orkestras!

Pirmoje koncerto dalyje dar skambės Wolfgango Amadeus Mo-zarto Simfonija Nr. 29 A-dur. Tai viena populiariausių jo ankstyvųjų, Zalcburgo laikotarpio kompozicijų: grįžęs iš Vienos, kur viešėjo su tėvu, Mozartas parašė šį tobulos formos, meistriškos faktūros opusą.

Antroje dalyje skambės Niccolò Paganini Koncertas smuikui ir or-kestrui Nr. 1 D-dur, op. 6. Verta prisiminti, kad Paganini buvo ne tik iškilus smuiko virtuozas, bet ir naujo – romantinio – atlikimo sti-liaus pradininkas. Penki jo smuiko koncertai žymi svarbų šio žanro rai-dos etapą. Jų stiliui būdinga spal-vinga harmonija, italų folkloru ir ritmais pagrįstas melodingumas, improvizaciškumas, romantinis po-lėkis. Tobulai išmanęs instrumento galimybes Paganini neregėtai drą-siai naudojo visus grojimo smuiku technikos būdus, jo novatoriški kū-riniai labai paveikė instrumentinio

koncerto žanro raidą. Virtuozišką 1811 m. sukurtą Pirmąjį koncertą grieš mūsų ir viso pasaulio publi-kos itin vertinamas emocionalusis smuikininkas Sergejus Krylovas.

Filharmonijos sezono pradžios koncertas „Rojaus paukščiai“ vyks rugsėjo 28 d., šeštadienį, 19 val. Val-dovų rūmų Didžiojoje renesansi-nėje menėje.

LNF inf.

Anonsai

„Balkonas“ Jaunimo teatreSpalio 2, 3 d. Jaunimo teatras re-konstruotą sceną atidaro tarptau-tinį pripažinimą pelniusio šiuolai-kinio prancūzų teatro režisieriaus Erico Lacascade’o pastatymu pagal vieną reikšmingiausių XX a. dramos kūrinių, prancūzų dramaturgijos kla-siko Jeano Genet pjesę „Balkonas“.

„Balkono“ pagrindiniai veikėjai – valdžios atstovai ir visuomenės normų sergėtojai, iliuzijų namuose (tradi-cinis prancūzų viešnamio pavadi-nimas) besislapstantys nuo miestą apėmusio liaudies sukilimo. „Bal-kono“ salonuose jie vaidina iliuzijų namų vadovės Irmos surežisuotus erotinius scenarijus ir šitaip išsi-laisvina iš savo politinių vaidmenų. Genet ne šiaip demaskuoja amžiną valdžios dviveidiškumą, bet kuria filosofinę parabolę apie tikrovę ir iliuziją, įvaizdžio galią ir už jo sly-pinčią tuštumą. Šioje Genet pjesėje,

kaip retame dramos kūrinyje, ori-ginaliai susipina „žemieji“ žanrai ir filosofija.

„Balkone“ vaizduojama politi-nio viešnamio alegorija ypač ak-tuali atrodo šiuolaikiniame, mo-ralinius orientyrus praradusiame pasaulyje. Pjesės kulminacija, iš-juokianti politinio įvaizdžio kūrimo vajų, tampa Karalienės akivaizdoje šalies Policijos vado ir svarbiausio tvarkos sergėtojo išsakytas troški-mas susikurti gigantiško falo, kaip monumentalios statulos, įvaizdį ir su jo pagalba pelnyti liaudies meilę bei nemirtingumą… Prieš šešis de-šimtmečius parašytoje Genet pje-sėje galima įžvelgti pranašišką šių dienų pasaulio viziją ir mūsų laikų politinio Panteono prototipus.

„Balkonas“ ne kartą statytas įvairiose pasaulio scenose. Pjesę interpretavo didieji XX a. scenos meistrai Peteris Zadekas, Pete-ris Brookas, Erwinas Piscatoras, Giorgio Strehleris. Taip pat lietu-vių kilmės JAV režisierė JoAnne Akalaitis. Įtakingas dramos teore-tikas Martinas Esslinas „Balkoną“ pavadino „vienu iš mūsų laikų še-devrų“. Apie „Balkoną“ rašė ir šią pjesę labai vertino filosofas Jeanas Paulis Sartre’as, psichoanalitikas Ja-cques’as Lacanas. Apie Genet „Bal-koną“ parašytos įvairios mokslinės studijos, kuriose ši pjesė vertinama kaip vienas kertinių XX a. moder-naus teatro kūrinių.

Pasak Lacascade’o, šiame darbe norisi išryškinti paralelę tarp „teatro

Premjeros

kaip simuliakro, ritualo ir išori-nio pasaulio tikrovės“. Režisie-rius atkreipia dėmesį, kad „Genet, pasitelkdamas prostituciją, brė-žia paralelę tarp politinės galios ir visuomenės. Mat galiausiai šio viešnamio valdytoja tampa šalies karaliene. Ir trečias Lacascade’ą do-minantis dalykas – „tai sukilimas, kurį juntame, kuris šurmuliuoja už langų, – jis kyla. Su sukilimu susijusi bendra nesaugumo, prastų sąlygų, neužtikrintumo dėl ateities atmos-fera. Maištas prieš valdžią, kurį ma-tome Europoje.“

Spektaklis „Balkonas“ apims skirtingas Jaunimo teatro erdves. Jo kūrėjai žada intriguojančią ke-lionę po teatrą, kaip mažą visuo-menės modelį, kvestionuojantį įsi-vaizdavimus apie gyvenimo teatrą ir scenos tiesą. Vaidmenis kuria skir-tingų kartų Jaunimo teatro ir kitų teatrų aktoriai: Kristina Andrejaus-kaitė, Matas Dirginčius, Dainius Gavenonis, Giedrė Giedraitytė, Motiejus Ivanauskas, Emilija Jau-jininkaitė, Ina Kartašova, Karolis Kasperavičius, Danutė Kuodytė, Martynas Nedzinskas, Kamilė Pe-truškevičiūtė, Arūnas Sakalauskas, Gediminas Storpirštis, Simonas Storpirštis, Dovilė Šilkaitytė, Adelė Šuminskaitė, Monika Vaičiulytė, Benita Vasauskaitė, Tauras Čižas.

Lietuvoje Genet „Balkonas“ sta-tomas pirmą kartą. Pjesę į lietuvių kalbą išvertė Dainius Gintalas.

Jaunimo teatro inf.

3 psl.7 meno dienos | 2019 m. rugsėjo 27 d. | Nr. 30 (1309)

Universali žiniaMintys po koncerto, skirto Holokausto aukų atminimui

M u z i k a

Laimutė Ligeikaitė

Dėmesį visuomet patraukia kon-certai, turintys aiškią mintį ir at-liekantys tam tikrą misiją. Projekto

„Muzika ir politika“ iš ciklo „Nutil-dyti balsai“ ir VšĮ „Pax et Bonum“ bei ne pelno organizacijos „Forum Voix Etouffées-Cemut“ (Prancūzija) organizuotas koncertas „Atsigręžk, kai tamsumos šešėliai kris“ – vienas iš tokių. Šio visuomenei skirto kon-certo (net įėjimas buvo laisvas) Šv. Kotrynos bažnyčioje rugsėjo 19-ąją kontekstas – siekis pagerbti Holo-kausto aukas, prikelti kompozitorių, nukentėjusių nuo totalitarinių hi-tlerizmo ir stalinizmo režimų, kū-rybą. Juolab tai prasminga ir ak-tualu šiandien, kai visuomenė vėl ieško savųjų tiesų, netyla „lentų“ (nu)kabinimų aidai, ant šaligatvio iš žemių supilama svastika arba iš priešiškų valstybių vis akiplėšiš-kiau pateisinami stalinizmo nusi-kaltimai. Tokiuose ir kituose ak-tualiuose kontekstuose iškyla ir požiūrio „atskirkime meną (mu-ziką) nuo politikos“ naivumas, o sąžiningos pilietinės pozicijos netu-rėjimas menininkus dažnai nuveda prie tarnystės diktatoriams. Istori-joje ir šiandienoje tokių pavyzdžių daug. Kaip ir drąsiai tam besiprie-šinančiųjų: iš pastarojo meto pri-siminkime muzikines-pilietines Gidono Kremerio akcijas, neprita-riančių Krymo aneksijai rusų me-nininkų balsus, teatralų protestus dėl režisierių Kirillo Serebrenni-kovo, Olego Sencovo įkalinimo ir daug kitokių pilietinės kovos pasi-reiškimų. Visuomenei tai gali būti pamokos, padedančios atpažinti bei sąmoningai įvertinti ir nuolat mus atakuojančias bei skaldančias

„minkštąsias galias“, besiskverbian-čias per popso ir net rimtosios mu-zikos koncertus, įvairius kitokius meno renginius. Muzikos raidos ir politinių procesų saitus jau gvil-dena mokslininkai. Taip pat seniai įrodyta, kad pačios muzikos dau-giafunkciškumas, estetinės, socia-linės, politinės ar religinės kūrinių reikšmės yra akivaizdžios. Tokios konotacijos netgi praturtina mu-zikos kūrinių suvokimą, paaiškina jų skleidžiamą žinią, leidžia pažinti kūrėjų gyvenimo, tėvynės prara-dimo ir likimo dramas.

Panašios mintys lydėjo koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje ir nė kiek nenustebino, kad visus tokio pobū-džio vakaro kūrinius parengė Vil-niaus miesto savivaldybės Šv. Kris-toforo kamerinis orkestras, kuriam vadovauja iš kolektyvo įkūrėjo ir buvusio vadovo Donato Katkaus meninę vertybinę poziciją perėmęs Modestas Barkauskas. Kaip ir fina-linį koncerto kūrinį su orkestru pa-rengęs Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“, vadovau-jamas kompozitoriaus ir dirigento

Vaclovo Augustino. Abu ilgaamžiai kolektyvai yra tapę tikru sostinės kultūros simboliu, ne paskutinėje vietoje jiems yra ir socialiniai bei politiniai veiklos aspektai.

Koncerto programa gerai apgalvota ir suderinta. Vakarą pradėjo šiemet mus palikusio vieno žymiausių Lie-tuvos kompozitorių Anatolijaus Šen-derovo kompozicija styginiams „Post scriptum“. Prieš dešimtmetį parašytas kūrinys šiandien, netekus autoriaus, atveria jau kitokią prasmę, ypač kūri-nio pabaigoje muzikai nuskaidrėjant ir tarsi išnykstant nebūtyje. Tai lyg ku-klus kompozitoriaus „prierašas“, gal-būt raginantis nepamiršti jo kūrybos ir ją maitinusio šaltinio klodų – mu-zikinės žydų kultūros.

Puikiai griežusiam Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui visą vakarą dirigavo svečias iš Prancūzijos Amaury du Closelis (beje, išleidęs Kritikų premija apdovanotą knygą apie kompozitorius, nukentėju-sius nuo Trečiojo Reicho režimo). Su savo tautiete sopranu Erminie Blondel dirigentas publiką supa-žindino su žydų kilmės Austrijos kompozitoriumi Egonu Welleszu. Tikrai nepamenu, kada Lietuvos koncertų scenoje skambėjo šio au-toriaus kūriniai. Menkai pažįstama

Vienas paskutinių Welleszo kū-rinių, parašytas dar jam gyvenant Austrijoje ir tarsi nujaučiant, kad gyvenimas nublokš į britų kultū-ros lauką, – penkių dainų ciklas

„Elizabeth Barret Browning sonetai“ balsui ir styginiams. Tiesa, muziką pagal garsios XIX a. anglų poetės sonetus jis parašė Rainerio Marios

Vakaras užbaigtas svarbiu muziki-niu įvykiu – pirmą kartą Lietuvoje suskambo vienas naujausių žymiojo esto Arvo Pärto stambios apimties kūrinių – „Adomo rauda“ („Adam’s Lament“, sukurtas 2010 m.) chorui ir styginių orkestrui. Žinia, Pärtas, tėvynėje sovietų persekiotas už modernius kūrybinius ieškojimus,

ir jo asmenybė. Šis intelektualas, kompozitorius ir muzikologas buvo vienas svarbiausių tarpukario mo-dernistų, priklausė artimiausiam garsiojo Naujosios Vienos moky-klos įkūrėjo Arnoldo Schönbergo mokinių ratui, apie savo mokytoją parašė pirmąją monografiją, tyri-nėjo baroko epochą, Artimųjų Rytų ir Bizantijos muzikinę kultūrą. 1938 m. per Austrijos anšliusą Welleszas, kaip ir kitas Austrijos kompozitorius Ernstas Krenekas, buvo Olandijoje, kur Amsterdamo „Concertgebouw“ salėje Bruno Walteris dirigavo jų kū-rinius. Rašoma, kad tai nuo nacių išgelbėjo visų trijų gyvybes. Į tėvynę jie, žinoma, grįžti negalėjo, emigravo į Didžiąją Britaniją.

Rilke’s vokiškam vertimui. Kon-certe porą sonetų, į lietuvių kalbą išverstų poeto Kornelijaus Plate-lio ir vertėjos Laimos Pacevičienės, paskaitė aktorė Dalia Michelevi-čiūtė, vedusi visą vakarą. Muzi-koje akivaizdžiai jaučiama auto-riaus mokytojo Schönbergo bei Richardo Strausso įtaka. Ekspre-syvius, modernios muzikinės kalbos meilės sonetus sopranas E. Blondel nuspalvino savo gražiu, sodriu tembru. Vis dėlto norėjosi, kad šiose gana vienodos faktūros ir raiškos dainose solistė būtų paieškojusi daugiau įvairesnių emocinės raiškos niuansų. Visa įvairovė šįkart ryškiau skleidėsi orkestro plotmėje.

1980 m. emigravo į Austriją, Vokie-tiją, tik 2011 m. grįžo į Estiją, yra dažniausiai pasaulyje atliekamas šiuolaikinis autorius. Šiam sakra-lios muzikos šedevrui, beje, kaip ir daugelis jo kūrinių nominuotam

„Grammy“ apdovanojimui, kom-pozitorius panaudojo bažnytine slavų kalba parašytą Šv. Siluano Atoniečio (1866–1938) tekstą, ku-riame pasakojama skausminga žmonijos protėvio Adomo išva-rymo iš rojaus istorija. Galbūt ji susijusi ir su autoriaus asmeniškai patirtu tėvynės praradimo jausmu?

„Kas gi yra išvarytasis Adomas? Ga-lime sakyti, kad jis – tai mes, jo pa-likuonys, nesvarbu, kur ir kada gy-venome ar gyvename, kokia mūsų

socialinė padėtis ar tikėjimas. Šis universalusis Adomas jau tūkstan-čius metų kenčia ir rauda dėl mūsų, jo skausmas išsiliejo kaip jūra, ir tik Viešpatį ir jo beribę meilę pažįstanti širdis gali tai suprasti“, – apie kūri-nio idėją yra sakęs Pärtas.

Kūrinyje naudojami stačiatikių giedojimo elementai, pinami su sty-ginių linijomis ir chorine homofo-nija. Buvo kiek neįprasta šioje sce-noje girdėti senovinę slavų kalbą, kaip ir itin sodrią faktūrą, o ne piartišką meditatyvų skaidrumą. Bet tai ir visi pirmą kartą išgirsto kūrinio „netikėtumai“. Bendras įspūdis – didingas.

Choras „Jauna muzika“ išgavo nepaprastą garso švarą, konsonan-sinių sąskambių darną. Iš ramios tėkmės efektingai išnirdavę sodrūs žemiausių bosų tembrai įnešė sta-čiatikių apeigų dvasios, o bendras skambesys, atrodo, nukeldavo į kaž-kokią universalią sakralaus vyksmo vietą. Dirigento meistriškumas, vientisas choro ir orkestro alsavi-mas, matematinis tikslumas (kom-pozitorius pageidauja, kad kūriniai būtų atlikti tiksliai kaip parašyta) padėjo jautriai perteikti tą nenusa-komą sakralumo nuotaiką, skleisti bendražmogiškąją žinią.

Beje, dar neišdilo įspūdis, kai 2015 m. toje pačioje Šv. Kotrynos bažnyčioje „Jauna muzika“ atliko Pärto chorinių kūrinių programą ir kompozitoriaus 80-mečiui dedi-kuotą Justės Janulytės „Švytėjimą“, kuriame, pasak autorės, „muzi-kinėmis metaforomis tyrinėjama branduolinio sprogimo anatomija ir filosofija, energija bei poetika, reflektuojant vieną žiauriausių žmonijos tragedijų“. Atrodo, šio ir anuometinio koncerto idėjos vėlgi susijusios. Tai byloja apie svarbią muzikų poziciją, pastaraisiais me-tais reiškiamą vis garsiau, tikintis, kad šią universalią kalbą išgirs ir supras bet kurios šalies visuome-nės ar tautos.

Solistė Erminie Blondel, dirigentas Amaury du Closelis ir Šv. Kristoforo orkestras

G. Jaun iškio n uotr aukosDirigentas Amaury du Closelis, Šv. Kristoforo orkestras, choras „Jauna muzika“

4 psl. 7 meno dienos | 2019 m. rugsėjo 27 d. | Nr. 30 (1309)

Pasipriešinimas mene – anachronizmas ar būtinybė?Pokalbis su choreografu Vyčiu Jankausku

Š o k i s

Aušra Kaminskaitė

Kūrėjas yra kovotojas – dėl to nedaug kas ginčytųsi. Seniai įvar-dyta, kad menas paprastai gimsta iš nepasitenkinimo, tarsi estetiška rezistencija prieš pasaulyje, visuo-menėje, šeimoje, žmoguje vykstan-čius procesus. Paradoksalu tai, kad norėdami išgyventi (ne tik užsidirbti, bet ir priklausyti bendruomenei) kūrėjai, kaip ir kiti žmonės, turi pri-sitaikyti prie institucijų diktuojamų sąlygų. Šias temas pastaruoju metu gvildenantis choreografas Vytis Jan kauskas, kurti pradėjęs dar prieš nepriklausomybės atgavimą, dalinasi mintimis apie Lietuvos šiuolaikinio šokio laviravimą tarp idėjinio pasi-priešinimo ir polinkio prisitaikyti bei atitikti kiekybinius kriterijus.

Kodėl šokėjų ir choreografų pastangos prisitaikyti prie rinkos Jums pradėjo atrodyti problemiškos?

Pastaruosiuose Šiuolaikinio šo-kio asociacijos susitikimuose kal-bėjome kone vien apie prisitaikymo režimą. Kartą asociacijai buvo pa-siūlyta surengti seminarą, kuriame šokėjai ir choreografai būtų mo-komi, kaip prisistatyti festivalių prodiuseriams, kaip save parduoti pitching’uose, kaip valdyti viešuo-sius ryšius... Man toptelėjo mintis, kad pastaruoju metu įkalinome save prisitaikymo režime, svars-tydami vien apie tai, kaip gauti fi-nansavimą, kaip reklamuoti spek-taklius, kaip atitikti kiekybinius Kultūros ministerijos ar Kultūros tarybos nurodytus kriterijus: įvar-dyti, kiek žiūrovų pritraukėme, kiek spektaklių vaikams sukūrėme, kiek kartų vykome gastroliuoti į užsienį, kiek tekstų apie mus parašė kriti-kai... O tada pagal mūsų nurodytus skaičiukus savais skaičiukais mus vertina ekspertai, kurie tarsi ir ne-bereikalingi, nes suskaičiuoti gali ir eilinis valdininkas.

Prisitaikyti kviečia ir kiti pasie-kimai – kadangi atsivėrė daugiau kelių į užsienį, esame raginami būti lankstūs ir taikytis prie kiekvieno tarptautinio festivalio formato.

Tad galiausiai man kilo klausi-mas: o kam mes priešinamės? Ko mes netoleruojame? Kam esame kritiški? Iškėliau šį klausimą ir pradėjome kalbėti, kad šokio lau-kui trūksta platesnio ne tik me-ninio, bet ir teorinio diskurso bei formos, kurioje jis galėtų skleistis. Veržiamės aplankyti kuo daugiau festivalių užsienyje, tačiau patys ne-išsigryniname, ką norime skleisti,

kokį turinį kuriame, kokias pras-mes bandome komunikuoti, kokias žinutes siunčiame. Mažai kalbame apie tai, ką šokis reiškia mums pa-tiems, koks jo santykis su vietos bendruomenėmis, kaip publika reaguoja į šokio lauko įvykius.

Bet ar poreikis gastroliuoti nėra susijęs su būtinybe už-sidirbti? Juk nuolat kalbama, kad Lietuvoje nepakanka pu-blikos ir penkis kartus paro-džius spektaklį visi suintere-suoti jau būna jį pamatę.

Iš dalies taip, bet manau, kad čia taip pat svarbu įvaizdis ir statu-sas. Pavyzdžiui, iki Niujorko mes plaukte nuplauksime ir dar patys viską apmokėsime, kad tik pasiro-dytume. O gavę pinigų, tarkim, ke-lionei į Kupiškį gerai pagalvosim, ar verta. Taip jau yra – jei buvai fes-tivalyje užsienyje, sukuri geresnį įspūdį, kad ir koks būtų kūrinio ar festivalio kontekstas. Vis dėlto fes-tivalių gyvenimas yra manipulia-tyvus: pasaulyje jų vyksta daugybė, tad sąmoningai prie to dirbant pa-kliūti į vieną ar kitą nėra taip su-dėtinga – išskyrus, žinoma, pačius prestižiškiausius.

Mus tebeveikia tokie varikliai kaip prestižo kūrimas, nes dažnai vis dar esame kompleksuoti, ne-pasitikintys savimi, provincialūs – nekritiškai vertiname kitas kultū-ras, kurios jau seniai kvestionuoja pačios save. Manau, turime pra-dėti nuo to, kad būtume įdomūs sau, – tada sudominsime ir kitus. Turėtume labiau pasitikėti savimi, savo patirtimi, kuri išties savita, nes esame išsivadavę iš totalitarinio re-žimo ir per 30 metų nuėję kelią, kurį kitos valstybės ėjo šimtmečius.

Tačiau šis savitumas egzistuos nebeilgai – vyresnės kartos kū-rėjų nėra tiek daug, o jaunes-nieji nėra patyrę totalitarinio režimo.

Čia peršokčiau prie kitos proble-mos – vis dar nepaliaujamai kovo-jame su sovietizmo palikimu, nors jau turime begalę naujų problemų, atsiradusių dėl kapitalistinės san-tvarkos keliamų iššūkių: vartoto-jiškumo, visko vertimo prekėmis, utilitarizmo, kraštutinio individu-alizmo ir t.t.

Manau, kad šiuolaikinis šokis jau sulaukė pilnametystės ir turėtų prisiimti didesnę socialinę, kultū-rinę, etinę, politinę, ekologinę at-sakomybę. Tačiau vis dar bandome kažką atitikti, rizikuodami savo kūrybine laisve. Tai iš verslo atėjęs modelis: būti lanksčiam, gebėti pri-sitaikyti, kad išspręstum problemą

gaudamas maksimalią naudą. Bet ar tai yra tikrasis kūrybiškumas?

Tačiau šokėjai neišgyvena iš bilietų pardavimo ir yra pri-versti nuolat prašyti finansa-vimo. O jei prašai, natūralu, kad turi kažką duoti mainais ir kartais atitikti duodančiųjų reikalavimus.

Sąžiningas menininkas turi gal-voti, ką jis duoda visuomenei. Jei jis jaučia, kad nelabai ką, gal verčiau laikinai susilaikyti nuo savo kūry-bos ir leisti panaudoti pinigus kaž-kam prasmingesniam. Tačiau daž-niausiai vienareikšmiškai teigiame, kad menui duoti pinigų privaloma.

Žinoma, būtume bepročiai, jei bandytume paneigti egzistuojan-čias ekonomines ir socialines są-lygas, – turime jose išlikti. Klausi-mas – kur yra riba, kurią peržengę tapsime paprasčiausiais konformis-tais. Menas patiria pavojų tapti be-prasmybe, suvartojama preke, kurią pažiūrėjęs žmogus iškart pamiršta ir prašo kitos. Nes spektaklyje jis tiesiog kokybiškai praleido laiką, kūrinys nepaliko jam jokių pėd-sakų, nesukūrė jokio gilesnio ry-šio. Menininkas tokioje sistemoje yra tarsi ūkininkas, kuris pamelžęs karvę parduoda pieną už centus, ir tiek jis tereikalingas – toliau pro-duktu žaidžia, manipuliuoja didieji prekybos centrai, rinka ir t.t.

Kokiais keliais, Jūsų akimis, verta bandyti iš to išeiti?

Šalia meninių praktikų, visų pirma, manau, reikia iš naujo artikuliuoti, kaip suvokiame šiuolaikinio šokio lauko veiklos prasmingumą. Pa-vyzdžiui, kuo ši veikla skiriasi nuo

komercinėje televizijoje pristatomo šiuolaikinio šokio, – jeigu, žinoma, skiriasi.

Reikėtų ieškoti naujų formų sie-kiant sukurti gyvybingesnį viešą diskursą, liečiantį ne tik šokio sklai-dos, bet ir turinio bei prasmės as-pektus. Taip pat reikėtų rasti ir greta Kultūros ministerijos bei Kultūros tarybos naudojamų kiekybinių kri-terijų pasiūlyti kokybinių, kurie už-tikrintų demokratiškesnį ir pras-mingesnį meno projektų rėmimą.

Kitas dalykas – šiandien nemaža Europos šokyje vykstančių procesų dalis savaip atkartoja arba tęsia 6–7-ojo dešimtmečių JAV postmo-dernaus šokio kryptį, kuriai būdingi radikaliai keliami su menine prak-tika, meno ir ideologijos sąsajomis, meno elitiškumu bei pretenzingumu susiję klausimai. Kitaip sakant, me-nas grįžo prie stiprios savianalizės.

Beje, šokis neišvengiamai susi-durs su vizualiuosiuose menuose prasidėjusiais virsmais, paremtais posthumanistine vizija, teigiančia visų gyvybės rūšių lygiavertiškumą ir trapumą. Smalsu, kaip šie proce-sai paveiks šokį, kaip jis eliminuos žmogaus kūno hierarchiją scenoje.

Pamažu šie procesai pasiekia ir Lietuvą – tame dalyvauja ir po stu-dijų užsienyje grįžtantys kraštiečiai. Tačiau žvelgdamas į šią tendenciją šalia teigiamų aspektų matau ir tam tikrą pavojų automatiškai, dirbti-nai perkelti procesus į Lietuvą, neužmezgant su jais kritiškesnio santykio.

Jaunam žmogui nauja in-formacija daro įspūdį, tad pradžioje jis ją priima nekvestionuodamas.

Dažniausiai taip, tačiau, kad ir kaip būtų, visi šie procesai smarkiai keičia scenos menų būklę, kurios dar nesugebame apmąstyti ir api-brėžti. Iki šiol šokio reiškinius ban-dome apibrėžti teatro terminais. Ir nors kadaise būtent teatro bendruo-menė padėjo Lietuvos šiuolaikinio šokio bendruomenei integruotis į menų šeimą ir įvairias jos struktū-ras, šiandien dalis šokio vis labiau tolsta nuo tradicinio teatro kontekstų. Žinoma, teatras taip pat keičiasi.

Problemos tampa itin pastebi-mos per „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus. Bijau, jog ateityje gali atsitikti taip, kad įdomiausi mūsų šalies šiuolaikinio šokio reiš-kiniai nepaklius į nominuotųjų są-rašus – geriausiu atveju bus apdova-noti Dauguviečio auskaru ar kokia alternatyvaus teatro nominacija, nes neatitiks sistemos reikalavimų. Manau, kad ateityje komisijoms gali tekti sugalvoti naujas, kur kas lankstesnes nominacijas ir katego-rijas, siekiant pastebėti, adekvačiai įvertinti ir apdovanoti šiuolaikinius scenos meno kūrinius.

Su spektakliais susipažinusi komisija sugalvos, bet kaip šokiui pasiekti tą visuome-nės dalį, kuri neina jo žiūrėti būtent todėl, kad mano, jog nieko nesupras?

Bandyti pasiekti visus yra utopija. Bet tai nereiškia, kad neturėtume siekti sudominti savo veikla bei idėjomis platesnių ir įvairesnių vi-suomenės sluoksnių. Reikia steng-tis bendrauti su žmonėmis – ypač

N u k elta į 5 p s l .

Vytis Jankauskas spektaklyje „Liepsnos virš šaltojo kalno“ D. Matv ejevo n uotr .

5 psl.7 meno dienos | 2019 m. rugsėjo 27 d. | Nr. 30 (1309)

T e a t r a s

Septintas kamuoliukas„Naujojo cirko savaitgalis ’19“

su tais, kurie bijo šiuolaikinio meno, galbūt net dreba nuo šio žodžio, nes nežino, kas tai yra, tad remiasi iš-ankstinėmis nuostatomis bei prieta-rais. Tikiu, kad tokios pastangos ga-lėtų prisidėti prie teigiamų pokyčių supažindinant plačiąją visuomenę su šiuolaikiniu menu ir parodant jai, kad šiuolaikiniai menininkai nėra tik keistuoliai, niekšai ar kvai-liai, norintys apgauti ir tiesiog su-drumsti ramybę.

Kas turėtų paaiškinti žiūro-vams šiuolaikinį šokį?

Ieva Tumanovičiūtė

Per festivalį „Naujojo cirko savait-galis ’19“ prisiminiau epizodą iš Ro-maino Gary romano „Aušros paža-das“: „Žongliruodavau apelsinais, lėkštėmis, buteliais, šluotomis, vis-kuo, kas pakliūdavo man po ranka; mano noras kurti ir tobulėti, atlikti stebuklingą ir unikalų žygdarbį, trumpai tariant, meistriškumo alkis šitaip surado kuklų, tačiau aistringą išraiškos būdą. Jaučiausi atsidūręs prie stebuklų prieigų, srities, ku-rioje norėjau iškilti: pasiekti ir įvyk-dyti tai, kas neįmanoma. (...) Bet, kad ir ką darydavau, septintas ka-muoliukas visuomet išsprūsdavo iš rankų. Šedevras likdavo nepasiekia-mas, visada toks aiškus ne iki galo, toks nujaučiamas, bet neįmanomas pasiekti.“ Cirko artistus vienijantis meistriškumo alkis su siaubu ver-čia įsivaizduoti, kiek valandų per dieną jie žongliruoja, suka lanką, atlieka akrobatinius pratimus, t.y. treniruoja kūną ir dėmesio koncen-traciją, kad įvykdytų tai, kas neįma-noma. Tačiau šiuolaikiniame cirke siekiama ne tik meistriškumo, bet ir pasakoti istorijas, perteikti idėjas bei kelti klausimus.

Vilniuje rugsėjo 10–15 d. keturio-liktą kartą vykęs „Naujojo cirko sa-vaitgalis“ leido suvokti, kokia sti-pri buvo pernai metų programa. Lyginti galima nuo tokių nema-tomų dalykų kaip bendra festivalio atmosfera iki pasirodymų meninės kokybės. Šių metų atidarymo eski-zas „Piknikas“, iliustruojantis nepa-aiškinamą alkį, kurį atlikėjai Džiu-gas Kunsmanas, Eneas Vaca Bualó ir Marija Baranauskaitė bandė pa-sotinti godžiai kimšdami, tiksliau, naikindami maistą, tarsi išprana-šavo „alkį“, aplankysiantį reiklų žiūrovą beveik po kiekvieno, taip ir nesugebėjusio „pasotinti“ progra-mos pasirodymo. Didžioji dalis iš vienuolikos darbų panėšėjo į šansą jauniems kūrėjams ar neseniai susi-būrusioms trupėms išbandyti save,

todėl neretai atrodė, kad festivalis labiau skirtas cirko kūrėjų nei žiū-rovų bendruomenei.

Pirmą festivalio dieną grupė „Kaaos Kaamos“ iš Švedijos parodė spektaklį „Pamiršti Babelį“. Trys akrobatai ir trys akrobatės, po tru-putį didindami sau reikalavimus, statė kūnų bokštus ir atliko triukus, kaip vertybę teigdami skirtingų in-dividų gebėjimą susikalbėti ir ben-dradarbiauti. Draugystę ir tarpu-savio palaikymą pabrėžiančiame pasirodyme per muziką, švelnų hu-morą ir geraširdiškas atlikėjų veido išraiškas perteikiama artimo ir pa-prasto ryšio tarp žmonių nostalgija, pokalbių prie kavos ilgesys: vienas gražiausių spektaklio momentų – kai sušvinta į orą išmetamos stikli-nės, kurias pagauna trupės nariai. Šį pirmąjį grupės darbą būtų nesą-žininga lyginti su praėjusių metų pasirodymu „Erdvė“ iš Australi-jos – dėl ilgesnės trupės patirties šis buvo dinamiškesnis, techniškai tobulesnis, buvo užmegztas tiesio-ginis ryšys su publika.

Kaip ir palygintas su paveikiu pra-ėjusių metų Cyro lanko spektakliu

„Šventasis medis“, Lauros Gorodko ir Aleksejaus Smolovo iš Latvijos kūrinys „Faux Pas“ atrodytų mini-malistinis, bet jis atskleidžia atlikėjų potencialą. Abstraktų dueto šokį apie poros santykių dinamiką lydi pasikartojantis miesto minios balsų šurmulys, primenantis nuovargio sukeltą minčių chaosą. Kūrinio pa-vadinimas, reiškiantis netaktą, klai-dingą žingsnį socialinėje situacijoje, čia pritaikomas dviejų žmonių ryšiui, nuolat kintančiam dėl tarpusavio ir visuomeninių faux pas. Cyro lanko valdymo specifika lemia pagrindinį sukimosi motyvą, tampantį santykių cikliškumo, kaitos, pasikartojimo ir subtilių tarpusavio ritmų metafora.

Festivalyje netrūko trumpų solo pasirodymų. Suomė Jatta Borg spektaklyje „Žiema liepą“ kalba apie atsitiesimą. Iš pradžių ji išsi-vaduoja iš šiukšlių maišo ir sun-kiai stojasi, nes jos lankstus kūnas

nepaklūsta, po to techniška atlikėja, balansuodama ant rankų, važinė-damasi riedučiais ir tiesiogiai ben-draudama su žiūrovais, pasakoja nuotykių istoriją apie pasivažinė-jimą Kalėdų Senelio rogėmis, kol pagaliau „pagyja“ ironiškai dainuo-dama ir šokdama suomišką „I Will Survive“ versiją.

Kitaip saviterapijos procesą dra-matizavo estė Grete Gross oro akro-batikos monospektaklyje „Ribos“. Akomponuojant Justui Šervenikui (fortepijonas) ir Rokui Vaitkevi-čiui (violončelė), ji vadavosi iš tinklo, kūrė šešėlių teatrą ir pagal Arvo Pärto kūrinį „Veidrodis veidrodyje“ („Spiegel im Spiegel“) atliko chore-ografiją ore, lydimą įrašytų savis-tabos monologų. Trys kūrinio da-lys žymi skirtingus savęs pažinimo, priėmimo ir išsilaisvinimo etapus. Pasirodymas išsiskyrė atlikėjos emocionalumu.

Kelių cirko trupių Didžiojoje Bri-tanijoje narė Giedrė Degutytė mo-nospektaklyje „Apie lanko sukimą“ pristatė savo komišką personažą ir pasidalino egzistencinėmis lanko sukėjos problemomis bei nuobo-dulio patirtimi. Techniškai manipu-liuodama lanku ir atlikdama su juo įvairius judesius, pasirodymo kul-minacijoje ji angliškai klausė, kuris iš jų yra triukas, o kuris ne. Darbas pabrėžia šiuolaikinio cirko artisto siekį ne tik demonstruoti meistriš-kumą, bet ir bendrauti su žiūrovu. Įtemptą žiūrovo ir cirko menininko santykį (temą, būdingą savo balso ieškantiems kūrėjams) praėjusių metų programoje analizavo Marija Baranauskaitė „Sofos projekte“ bei graikas Alexis Akrovatakis kūrinio eskize „Jostka“.

Vieno žmogaus kabarete „Kau-liukų žmogus“ Danas le Manas linksmino į „Menų spaustuvės“ kavinę susirinkusius žiūrovus. At-sitiktinai išriedėjęs kamuoliukas lėmė, kad rugsėjo 14 d. pasiro-dymas buvo trumpas: po keleto šmaikščių istorijų, populiarių dainų linksmų interpretacijų ir žaidimo

su pripučiamu kamuoliu jis baigėsi, palikdamas neatskleistą visą sąrašą galimų vakaro pramogų.

Kitas prajuokinti siekęs pasirody-mas „Piti Peta Hofen Show“, savo tempu neturintis lygių, tryško ame-rikiečių animacinių filmų prisižiū-rėjusių paauglių energija. Nutrūkt-galviška Lucaso Castelo Branco, Andréso Torreso Díazo ir Johan-neso Bauhofero trijulė žavi savo drąsa, nors ilgainiui ima varginti lėkštais juokeliais. Šėldami ir žon-gliruodami artistai kuria kvailybės visatą, kurioje daug triukšmo, laks-tymo ir guminukų. Nors ji artima ne visiems, charizmatiški kūrėjai užtikrintai teigia laisvą kūrybinę energiją, kuri bent trumpam pa-veikia net skeptikus.

Bernardinų sode įsikūrusioje jur-toje trupės „Le Cirque Plein d’Air“ atlikėjai Anne Desmoucelles ir Jo-sephas Defromont’as bei muzikan-tas Simonas Morant’as kuria jaukią ir draugišką aplinką. Lengvu pran-cūziškų dainų ritmu čia sukasi me-dinių gyvūnų karuselė, o iš smul-kmenų gimstanti nedidelė magija užburia norinčiuosius pasiduoti paprasto, saugaus ir retkarčiais naivaus vaikystės pasaulio ilgesiui. Dalyvauti pasirodyme „Baltringue“ – tarsi medžiu iškaltoje palėpėje pri-siliesti prie rusvo pliušinio meškino ir po to išeiti truputį švelnesniam.

Rimčiausio festivalio spektaklio „Parazitai“ pradžioje trys kostiu-muoti vyrai stovi aukštyn kojo-mis, galvas paslėpę betoniniuose kubuose. Stengdamiesi po truputį išsilaisvinti, jie triukšmingai ir sun-kiai kankinasi stumdydami betono luitus, lipdami ant kiniškų stulpų ir krisdami žemyn. Spektaklio vaizdi-nius papildo groteskiškų personažų grojimas smuiku, gitara, būgnais ir žodiniai monologai, išreiškian-tys nerimastingumą, egzistencinį siaubą bei beketiškai dekonstruo-jantys kalbą. Lėtą, meditatyvų kūri-nio tempą keičia egzistencinis šėlas. Personažų būties kančias ir paieš-kas tamsioje, dulkėmis nuklotoje erdvėje vis dėlto vainikuoja tikslo ir prasmės viltis – su metaliniais spar-nais aukštyn į šviesą kopia žmogus. Moïse’o Bernier, Thomo Garnier ir Nicolas Lopezo spektaklis parodo, kad šiuolaikinis cirkas gali kelti ir egzistencinius klausimus.

Festivalį „Daiktų dėlionėmis“ baigė išmaniojo cirko duetas iš Švedijos. Skandinaviškai nuosai-kiame pasirodyme Erikas Åber-gas ir Jay’us Gilliganas žongliravo objektais, rodė iš buities daiktų su-kurtus triukus. Hipnotizuojantis pasirodymas grąžina į atviro paži-nimo bei nuostabos erdvę, skatina žiūrėti į kasdienybę kitaip ir siekti

„septinto kamuoliuko“.

Pirmiausia – patys meninin-kai, bet taip pat visi kiti su šokiu susiję žmonės: kritikai, kuratoriai, prodiuseriai, festivalių rengėjai... Šiuo metu svarstomi ir praktikuo-jami įvairūs formatai, pavyzdžiui, diskusijos prieš spektaklius ir po jų. Tam turėtų talkinti ir viešieji ryšiai. Negalima važiuoti kad ir į mano minėtą Kupiškį, kur žmonės neturi daug galimybių susidurti su šiuolaikiniu menu, ir tiesiog apkrauti žiūrovus poststruktūra-listinės filosofijos leksika. Kas eis į spektaklį, perskaitęs sudėtingai su-dėliotą aprašymą? Žmonės tik pasi-jus neišmanėliai. Todėl manau, kad rūpinantis sklaida ir edukacija rei-kia galvoti ne vien apie praktinius

šokio seminarus vaikams ir jauni-mui, bet ir apie paskaitas, diskusijas, susitikimus su įvairesne publika bei bendruomenėmis.

Kalbėjote apie Lietuvos šiuo-laikinio šokio pilnametystę. Kiek pati šokio bendruomenė šiandien atrodo atsakinga ir pilietiška?

Šiandieninė šokio bendruomenė yra kur kas įvairesnė nei prieš 10–20 metų, tad apie ją vis sunkiau kalbėti apibendrintai. Anksčiau beveik visų preferencijos ir porei-kiai sutapo, o šiandien šokio kūrė-jai Lietuvoje pasižymi skirtingais meniniais, politiniais, etiniais, kul-tūriniais požiūriais bei laikysena.

Tačiau, kiek susidūriau, nemaža jų dalis kelia meno prasmės, funkci-jos, vaidmens klausimus ir svarsto, kas yra jo varomoji jėga: ar tik pi-nigai, garbė, socialinis statusas, ar kažkas kita.

Kokios temos Jums pačiam šiandien svarbios kuriant?

Man svarbi transcendencija, ana-pusybė, žmogaus egzistencija ir slė-piniai. Kartu suprantu, kad mūsų scenos menų išvystyti instrumen-tai, pavyzdžiui, metaforinė kalba, šiais laikais dažniausiai nebeveikia ir nepasiekia žiūrovo. Tad pasta-ruoju metu ieškau būdų, kaip per tam tikrą meno neįmanomybę, sa-vęs neigimą ir performatyvumą taip

Atkelta iš 4 psl .

apkerėti tikrovę, kad priartėtume prie ribų, už kurių vėl atsirastų ana-pusybės ilgesys ir galimybė. Neži-nau, ar tai nėra meninė utopija.

O siauresne prasme keliu klausi-mus apie meną, jo aktualumą, kon-formizmą, pasipriešinimą, drąsą. Mane gąsdina ir liūdina vartoto-jiškas požiūris į meną ir tai, kad šiandien menas vis dažniau tampa tik kokybiška vidurinei klasei skirta pramoga.

Šiuolaikinio šokio asociacijos pro-jektą „Šiuolaikinio šokio kūrėjų ir at-likėjų profesinio meistriškumo ska-tinimas ir šokio sklaida“ finansavo Lietuvos kultūros taryba

Erik Åberg ir Jay Gilligan pasirodyme „Daiktų dėlionės“ D. Matv ejevo n uotr .

6 psl. 7 meno dienos | 2019 m. rugsėjo 27 d. | Nr. 30 (1309)

T e a t r a s

Nuoširdžiai infantilu„Piti Peta Hofen Show“ festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis ’19“

Laura Šimkutė

Scenos menų mėgėjai rudenį pri-pratę pasitikti šventiškai, koncen-truodamiesi į vieną prigimtinių žmogaus poreikių – linksmybių poreikį (ačiū Aušrai Kaminskaitei už šią mintį per viešą paskaitą apie cirko istoriją). „Menų spaustuvės“ organizuojamas „Naujojo cirko sa-vaitgalis“ (šiais metais galbūt reikėjo pasvarstyti apie rebranding’ą, nes retam dirbančiam žmogui poilsio dienos prasideda nuo antradienio, ir šiaip pastaruoju metu festivalis la-bai plečiasi, bet tai jau priekabės dėl priekabių) linksmybių – kartais abs-traktesne, kartais galbūt net pernelyg akivaizdžia forma – žada visuomet. Festivalyje rugsėjo 11, 12 d. pristatytas prancūzų „Compagnie LPM“ spek-taklis / pasirodymas veikiau patenka į antrąją kategoriją – „Piti Peta Ho-fen Show“ tikslas prajuokinti pu-bliką yra labai akivaizdus, nors ir bandoma slėptis už įvairiausių kon-tekstinių bei žanrinių kaukių.

Nepretenzingo formato šou save pateikia (o galbūt viešųjų ryšių yra pateikiamas?) kaip hiphopo, fizi-nio teatro, akrobatikos, klounados, kung fu, operos, vizualiųjų menų ir ekstremaliosios poezijos miksą. Kratinys? Tikrai taip. Ar 45 minutes trunkančiame šou buvo visavertiš-kai išpildyti visi išvardyti elementai? Pretenzijų į juos būta. Kad ir kaip kūrinys gali bandyti gintis, neva

esamojo laiko kontekste nebėra grynųjų žanrų, viskas yra susipynę, tačiau vienu metu bandyti būti vis-kuo iš tiesų reiškia būti niekuo. Ki-taip tariant, jeigu nėra pagrindinės krypties, formuojančios kūrinį, tai neverta patraukliai skambančiais žodžiais bandyti užglaistyti neuž-baigtumo fakto. Publika nekvaila, publika demaskuos.

Trijų vaikinų – Lucaso Castelo Branco, Andréso Torreso Díazo ir Johanneso Bauhofero, save pa-krikštijančių Pita, Peta ir Hofen vardais (ir jie neleis jų pamiršti, ties kiekvienu nauju segmentu vis iš naujo prisistatydami), val-domoje scenoje visko vyksta po truputį: jie išdarinėja triukus su oranžiniais įvairiai transformuoja-mais žiedais, parodo savo akrobati-nius gebėjimus, kartais pašoka pa-gal net šiek tiek erotišką skambesį įgijusį ritmenbliuzą (ir ne, šoka jie ne gatvės šokių stiliumi, tad hip-hopo elementas kaip ir pasimeta), bando kalbinti publiką, ieškodami Džordžo, nuo kurio neva gali pri-klausyti tolesnė pasirodymo eiga, vaidina įvairias trumpas situaci-jas, varomas guminukais. Vieną akimirką jie susidomėję Dievu, kitą jau bando pašiepti veiksmo filmuose naudojamas klišes, tre-čią komentuoja dramos absur-diškumą: viskas atliekama mo-mentaliai, nieko – iki galo, tik paplaukiojama paviršiumi, nors perspektyvų yra.

Užsidegę, spinduliuojantys nuo-širdumu, jie kartoja ir kartoja tą patį krūvoje miestų, nors pagal tu-rimus pasirodymo griaučius būtų galima persiorientuoti į improvi-zacija paremtą darbą ir publikai su-teikti bent minimalią tikro dalyva-vimo teisę, o ir atlikėjai kas kartą galėtų turimus įgūdžius pritaikyti vis naujai situacijai, gal dar ir ko-kių idėjų pasisemtų, o ne tik pa-kėlę marškinėlius demonstruotų, kad kolega pasirašė nupiešdamas falą. Infantilu, primityvu. Juokina,

bet kas iš to? Tokių autografų pilni barų tualetai.

„Piti Peta Hofen Show“ galima prilyginti greitajam maistui – už-simaniau, sukimšau, tuoj pat pasi-sotinau, pamiršau, ir jokios naudos kūnui (peno protui). Pats stebėjimo momentas palyginti smagus – at-likėjai tikrai geba žavėti publiką ir remdamiesi pačiais paprasčiausiais metodais jai tiesiog suteikia progų pakvatoti, patenkinti linksmybių poreikį. Tačiau išėjus iš salės po poros valandų lieka tik miražas,

„Sirenos 2019“

Prasidėjo 16-asis Vilniaus tarptau-tinis teatro festivalis „Sirenos“, pa-sitikęs šūkiu „Ryšio klaida“, – tai ir žinia apie mūsų trūkinėjančius ryšius, ir įspėjimas nepasiduoti manipuliacijoms. Festivalio pro-gramoje – 19 užsienio ir Lietuvos teatro vitrinos spektaklių, Baltijos dramos forumas ir visiems atviras

„Sirenų“ klubas, siūlantis perfor-mansus, koncertus ir diskusijas apie aktualų šiuolaikinį teatrą. Fes-tivalis vyksta iki spalio 13 d.

Užsienio programoje – penki spektakliai. Į Lietuvą pirmą kartą atvyksta viena garsiausių britų šiuolaikinio teatro trupių „Forced Entertainment“, 2016 m. pelniusi Ibseno apdovanojimą. Ji pristatys režisieriaus Timo Etchellso pjesę septyniolikai jaunų žmonių –

„Naktis seka dieną“, joje vaidins 17 vaikų ir paauglių iš Lietuvos. Spek-taklis kvies kritiškai ir žaismingai pažvelgti į tai, kaip suaugusieji pa-teikia savo pasaulį vaikams bei kaip juos varžo ir riboja žodžiai, kuriuos tariame.

Viena šių dienų Vokietijos ir Di-džiosios Britanijos scenos favoritų

trupė „Gob Squad“ atvyksta su spektakliu „Sukūrimas (Paveikslai Dorianui)“ – tai bus antroji „Gob Squad“ viešnagė Lietuvoje.

Dokumentinio teatro gerbėjai turės progą išvysti savo šalį garsi-nančios, vienos įdomiausių Argen-tinos teatro kūrėjų režisierės Lolos Arias darbą „Minų laukas“. Šiame puikiai kritikų ir žiūrovų sutiktame spektaklyje scena dalinsis, būgnus muš ir elektrinėmis gitaromis gros Argentinos ir Didžiosios Britani-jos karo veteranai, prieš 37 metus

kariavę Folklando (Malvinų) salose. Buvusių priešų susitikimas scenoje netikėtais rakursais parodys, kad yra tūkstančiai būdų prisiminti.

Festivalis taip pat pristatys du monospektalius, pasakojančius apie gyvenimą ribinėmis sąlygomis. Tai indų režisierės ir aktorės Malli-kos Tanejos spektaklis „Būk atsargi“, kurį sukurti paskatino pasaulį su-krėtusi merginos prievartavimo Naujajame Delyje istorija. „Būk atsargi“ – pirmasis Indijos spek-taklis, rodomas Lietuvoje. Garsus palestiniečių aktorius bei drama-turgas Ameras Hlehelis kartu su režisieriumi Amiru Nizar Zuabi žiūrovams pasiūlys poetišką sagą

„Taha. Poeto gyvenimas“. Šis pa-sakojimas apie netektis ir viltį įkvėptas palestiniečių poeto Ta-hos Muhammado Ali gyvenimo. Spektaklis, apkeliavęs pasaulio te-atro scenas, sulaukė itin palankių atsiliepimų nuo Didžiosios Brita-nijos iki Australijos.

Naujoji festivalio „Sirenos“ meno vadovė Kristina Savickienė pabrėžia, kad sudarant šių metų festivalio programą siekta ne tik pakviesti žiūrovus dalyvauti tris savaites trunkančioje teatro fies-toje. „Norime, kad „Sirenos“ įsitvir-tintų kaip teatro įvykis ir reiškinys,

išmušantis mus iš kasdienės ruti-nos – atveriantis naują erdvę di-alogui, užčiuopiantis gyvą nervą ir skatinantis permąstyti stereo-tipais bei lakoniškomis antraštė-mis pažymimas šių dienų pasaulio, žmogaus problemas. Būtent todėl šiemet festivalio spektakliai ir yra stiprūs menine prasme, ir įtraukia į naujos „tiesos“ paieškas. Net jei ta „tiesa“ reiškia naujas klaidas“, – sako Savickienė.

Jos teigimu, festivalio šūkis „Ryšio klaida“ šiemet sujungia visą festivalio programą: „Keliame klausimus apie šiandien trūkinė-jančius ir nuolat kintančius ryšius tarp skirtingų kartų, mokytojų ir mokinių, tėvų ir vaikų. Mąstome, kodėl kiekviena karta su įniršiu dekonstruoja praeitį, o tada iš tų pačių elementų kuria savo dabartį ir ateitį. Svarstome apie vaikus mūsų visuomenėje ir tai, kaip juos mokome ar verčiame tapti mūsų susikurtos sistemos dalimi, taip pat – apie esamus ir nesamus au-toritetus, erdvę, kurioje veikia mūsų teatro kūrėjai.“

16 kartą pristatomoje „Sirenų“ Lietuvos teatro vitrinoje – žinomų ir ne sykį apdovanotų teatro kūrėjų darbai bei jaunosios kartos reži-sierių spektakliai. Festivalyje bus

Anonsai parodyta 14 spektaklių, iš jų aštuoni kūrėjai savo darbus pristatys „Jaunų balsų“ programoje.

Lietuviškos „Sirenų“ programos koordinatorė Agnė Pulokaitė sako, kad „žiūrovams tai unikali gali-mybė per trumpą laiką išvysti vie-nus ryškiausių mūsų teatro scenos darbų, taip pat – susipažinti su nau-jais mūsų scenos vardais. Tikiuosi, kad drąsi šių metų Lietuvos teatro vitrinos programa, kurioje greta pristatomi jaunų ir pripažintų kū-rėjų darbai, sukurs terpę skleistis įdomiems, net jei ir netiesioginiams,

„mokinių“ ir „mokytojų“ ryšiams, kurs pokalbį tarp jau įsitvirtinusių mūsų teatro vardų ir kūrybinį ke-lią pradedančių menininkų. Beje, kai kurie jų dar tęsia scenos menų studijas.“

Viso festivalio metu teatro ben-druomenė, kūrėjai ir spektaklių žiūrovai bus kviečiami susitikti

„Sirenų“ klubo renginiuose, kurie šiemet vyks kultūrai skirtoje sosti-nės erdvėje „Kablys+Kultūra“. Čia platforma „Nanook“ rengs ir mo-deruos diskusijas, teatro mėgėjai ir profesionalai aptars spektaklius, vyks koncertai, performansai ir tin-klaveikos renginiai.

Pagal rengėjų inf.

blankus prisiminimas, kuriame garsiausiai skamba žodis „gumi-nukai“. Ir net nekyla abejonių, kad šitas šou renka pilnas sales, yra lan-komas įvairaus amžiaus žiūrovų, – jis, sakyčiau, orientuotas veikiau į masinį žiūrovą, o ne festivalinę publiką. Nors niekas nesako, kad masinis žiūrovas neturėtų ateiti į festivalį. Tegu tik ateina, gal nety-čia nusipirks bilietus ir į kitus pa-sirodymus. O užsikabinęs susivoks, kas yra geriau.

Lucas Castelo Branco, Andrés Torres Díaz ir Johannes Bauhofer pasirodyme „Piti Peta Hofen Show“ D. Matv ejevo n uotr .

„Ryšio klaidos“ iliustracijos autorė Staselė Jakunskaitė

7 psl.7 meno dienos | 2019 m. rugsėjo 27 d. | Nr. 30 (1309)

Iš tiesų muzikuotiPokalbis su violončelininku Mindaugu Bačkumi

M u z i k a

Elvina Baužaitė

Violončelininkas Mindaugas Bač-kus – itin plataus diapazono muzi-kas, savuoju instrumentu unikaliai įprasminantis senosios ir šiuolai-kinės muzikos kūrinius. Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas, pedagogas koncertuoja solo, ben-dradarbiauja su įvairiais orkestrais, ansambliais, sambūriais, festivaliais. 2017 m. M. Bačkus inicijavo pirmąjį tarptautinį Klaipėdos violončelės festivalį ir konkursą. Savaitę trun-kanti violončelės šventė subūrė daugiau nei šimtą profesionalių muzikų, studentų ir moksleivių. Šių metų gegužę aidėjo jau antrojo festivalio renginiai, į kuriuos atvyko violončelininkai iš viso pasaulio. Už išskirtinius nuopelnus miesto kul-tūrai šiais metais M. Bačkui suteik-tas Klaipėdos kultūros magistro vardas. Įvairių ir vertingų patirčių akivaizdoje kalbamės su violonče-lės maestro Mindaugu Bačkumi.

Esate gimęs muzikų šeimoje. Pasidalykite vaikystės skambe-sio prisiminimais.

Esu gimęs tik iš dalies muzikų šeimoje. Mano mamytė Liucija Anastasija Bačkuvienė su muzika nebuvo susijusi. Mano prosenelis Adomas Karalius buvo žymus alto-rių meistras visoje Lietuvoje ir Len-kijoje, turėjo savo dirbtuves Suval-kuose, vėliau Marijampolėje. Tikrai jo gyvenimas buvo ypatingas. Mano tėvelio Vyturio Stasio Bačkaus gi-minė taip pat įdomi. Mano senelis Juozas Bačkus – pulkininkas leite-nantas, buvo 1-ojo husarų pulko vadas, dalyvavo voldemarininkų maište ir net buvo nuteistas, vėliau išteisintas, laipsnis grąžintas, buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. Muzikiniai atsimi-nimai daugiau susiję su tėveliu. Jis griežė violončele Operos ir baleto teatro orkestre, dirbo violončelės mokytoju. Vaikystėje tai mačiau ir girdėjau. Mano močiutės Anelės Ka-raliūtės-Bačkuvienės – Kauno operos solistės – likimas dramatiškas, nes prasidėjus karui su šešių mėnesių sūnumi (mano tėčiu) buvo ištremta į Sibirą. O senelis, karininkas Juozas Bačkus, 1942 m. sušaudytas Rusijos kalėjime. Taigi dėl istorijos peripe-tijų ir politinių komplikacijų mano močiutė ir tėvelis susidūrė su dide-lėmis kliūtimis. Jie buvo tremtiniai. Sugrįžus į Lietuvą močiutė nebega-lėjo būti priimta į Valstybės teatrą, o tėčiui net nenorėjo leisti studijuoti. Bet čia atskira istorija...

Mokiausi M.K. Čiurlionio menų mokykloje nuo penkerių. Paren-giamojoje grupėje susipažinau su violončelės mokytoju, tėčio bičiu-liu Romanu Armonu, tapusiu vienu svarbiausių mano mokytojų. Jis, beje, neseniai atšventė savo darbo mokykloje 50-metį! Kai galvoju

apie vaikystę, man pirmiausia ne muzika galvoje skamba, o tai, kad buvau labai laimingas vaikas.

Violončelė mano gyvenime atsi-rado, matyt, todėl, kad tėtis buvo violončelininkas. Galbūt jis turėjo vilties, jog man pavyks įgyvendinti jo svajones...

Baigėte Nacionalinę M.K. Čiur-lionio menų mokyklą. Kas buvo esmingiausia iš to meto patirčių, kurias šiandien per-duodate savo mokiniams?

Mokykloje tarsi neturi pasirin-kimo. Nebent gali mokytis, arba nesimokyti. Aš dažniau rinkausi antrąjį variantą. Labiausiai svajo-jau mokyklą kuo greičiau baigti, tarsi norėdamas išsilaisvinti nuo kažkokios intelektualinės ir psi-chologinės prievartos. Savaime aišku, mokykloje buvo asmenybių, kurios paliko gilų pėdsaką ir ku-rias šiandien prisimenu su didele pagarba ir meile. Perduoti patirtį, įgytą per visą gyvenimą, yra įma-noma, tačiau atskirti tik mokyklos patirtį man būtų sunku. Ryškiausi atsiminimai – violončelės mokyto-jas ir audringa paauglystė.

Studijavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Karališ-kajame muzikos koledže Di-džiojoje Britanijoje, stažavotės barokinės violončelės klasėje Olandijoje, įvairiuose meistriš-kumo kursuose Europoje ir JAV. Kokias įžvelgiate bendras mu-zikos studijų patirtis, kas skir-tinga, lyginant Lietuvą, Europą, pasaulį?

Labiausiai skiriasi žmonės. Jų pa-tirtys, tautų kultūra, įpročiai, papro-čiai, mados, įsitikinimai ir t.t. Man kartais atrodo, jog visi mokomės to paties, tik skirtingai tai įvardijame. Kiekviena šalis turi savo kultūros istoriją ir tradicijas, todėl studijos įvairiose šalyse praplečia akiratį ir praturtina. Būtų neteisinga lyginti, kur išmoksti daugiau ar kokios mo-kymo įstaigos kokybiškesnės, nes tai neatskleistų visos tiesos apie šį fenomeną. Skirtingose šalyse mes žvelgiame į tuos pačius dalykus iš skirtingų perspektyvų. Taip len-gviau apsispręsti, kas tau artima ir įdomu, kur link tave veda intuicija ir pašaukimas, o kas nereikalinga.

Kas buvo ir yra Jūsų Mokytojai iš didžiosios raidės?

Tai tie žmonės, kurie buvo ir yra pavyzdys, kurių buvimas papildo mano paties būtį. Tokių žmonių gal nėra daug, bet kartu atrodo ir nemažai. Pirmiausia norisi kal-bėti apie tuos, kurie labai arti net tada, kai jų ilgai nematai ar nebe-turi galimybės matyti. Pirmiausia į galvą ateina mintys apie tėvus. Jie abu mirę, todėl jų įtaką jaučiu la-biau apibendrintai. Jie paliko man savo vertybes, buvo man pavyzdys.

Taip pat itin svarbus pirmasis vio-lončelės mokytojas Romanas Ar-monas, nes gebėjo mane suvaldyti sudėtingiausiais paauglystės metais, nenuilsdamas mane gynė ir mokė, niekada nepaliko likimo valiai, nes manimi tikėjo. Vėliau ir studijuoda-mas, ir savarankiškame gyvenime sutikau daug svarbių žmonių, iš-skirti vieno ar dviejų nenorėčiau. Tai lyg „svarbių žmonių mozaika“, iš kurios susideda viso gyvenimo patirtis ir santykiai.

Iš Jūsų patirties, ką reiškia mokyti(s) muzikos meno?

Gyvenimas su muzikos garsais gali būti kasdienis ir neįdomus, o gali būti stebuklas. Mokytis muzi-kos – tai lyg turėti šansą pažinti save labiau, giliau ir detaliau. Muzikos pilnatvei neužtenka vienos savybės, tarkim, intelektualumo. Neužtenka ir vien emocionalumo ar intuicijos. O jei dar pridėtume nepažintus pa-sąmonės klodus! Manau, kad neį-manoma išmokyti muzikos. Galima bandyti išmokyti muzikos amato. Tačiau muzika arba skamba žmo-guje, arba ne.

Kas esmingiausia siekiant to-bulo instrumento skambesio? Sakoma, kad reikšmės turi ir instrumentą dengiantis lakas.

Lakas – tik viena iš sudedamųjų dalių, galinčių daryti įtaką instru-mento skambesiui. Tačiau tai tik fi-zikiniai parametrai. Reikia suprasti, kad instrumentai patys negroja. Jais groja žmonės. Jei žmogus „pats skamba“, tai skamba ir instrumen-tas, o jei žmogus nesugeba skam-bėti, tai neskambės ir instrumentas, net jei bus labai brangus ir tobulas.

Koks skirtumas groti kaip solistui, kameriniame ansam-blyje, simfoniniame orkestre?

Buvimas skirtingose terpėse at-veria naujas patirtis. Grieždamas vienas negali pajusti viso užbu-riančio simfoninės muzikos pasau-lio. Taip, gali klausytis garso įrašų, tačiau tai ne tas pats, kaip išgyventi tai scenoje, muzikos sūkuryje. Ka-merinis muzikavimas – kažkas labai intymaus, bet ir kolektyvinė patir-tis, kai pradedame dalintis. Kameri-nis orkestras – jau didesnė žmonių grupė, tačiau dar gali su kiekvienu užmegzti ryšį, ką simfoniniame or-kestre jau sunku padaryti.

Įvairialypė tarptautinė Jūsų patirtis masina teirautis, kuo ir kaip gyvuoja violončelės muzika istorijoje ir plačiajame pasaulyje. Kaip visa regite, gir-dite ir vertinate Jūs?

Violončelės muzika gyvuoja pa-čiuose įvairiausiuose kontekstuose. Stiprus tarpdisciplininis laukas nuolat skatina ieškoti įvairių naujų raiškų ir stengtis būti atviriems nau-joms idėjoms. Violončelė gyvuoja

senąja baroko muzika, kai instru-mentas tik atsirado ir atliko labai specifinį basso continuo vaidmenį. Vėliau, vis labiau tapdama soliniu instrumentu, violončelė ryškiai skambėjo klasicizmo, romantizmo epochose, impresionizme, užim-dama svarbią vietą kameriniuose ansambliuose, orkestruose ir soli-niuose kūriniuose. Na, o XX a. atvėrė violončelei kelią į džiazo muziką, visas eksperimentines sritis, teatrą, šiuolaikinį šokį, elektroninę muziką ir viską, ką tik galima įsivaizduoti.

Būtų sudėtinga vertinti patirtis, ypač lyginti Lietuvos ir užsienio. Nes patirtis priklauso nuo to, ko ieškai. Jeigu ieškosime įspūdžių, tuomet Vakarų Europos ar JAV mu-zikos padangėje rasime jų kur kas daugiau nei Lietuvoje. Jeigu ieško-sime vietos kurti, gali būti priešin-gai. Aš dar nebuvau radęs geresnės vietos kurti nei Klaipėda. Gal dar kas nors pasikeis, nežinau.

Koks šiandienis muzikinis gyve-nimas Lietuvoje? Kas džiugina arba nuvilia? Kas įkvepia veikti?

Manau, kad Lietuvos muzikinis gyvenimas yra labai intensyvus. Atsižvelgiant į tai, kad esame maža šalis, manau, daug kuriame. Džiu-gina, kad atsigauna regionai, kad yra daug jaunų kūrėjų iniciatyvų, o senieji irgi nesnaudžia ir dažnai nu-stebina naujomis meninėmis idėjo-mis. Lietuvoje aukštas meno lygis, nors kartais atlikimo kokybė svy-ruoja, kartais organizatoriai patai-kauja rinkos dėsniams, žiniasklaida manipuliuoja vertybėmis, kartais žavimės tuštybe, užuot palaikę tuos, kuriems reikia paramos. Trūksta įsiklausymo vienam į kitą, dažnai gyvename kiekvienas sau. Patys sau kuriame, vaidiname, grojame ir šokame. Valstybė deklaruoja, kad kultūra yra prioritetas, bet tuo pat metu kultūra lyg gyvena savo ats-kirą gyvenimą. Dažnai pasigen-dame publikos, ypač nekomercinės kultūros renginiuose. Nesakau, kad jie visi vertingi, bet turėtume ugdyti žmonių smalsumą. Kaip žmonės ra-gauja egzotiško maisto, taip reikėtų ragauti ir kultūros.

Veikti mane skatina mano šaknys. Vis bandau įsivaizduoti, jog kažką tę-siu – galbūt savo prosenelio altorių gamybą, saugau senelio karininko mundurą, palaikau močiutę, kai ji nebegalėjo dainuoti operos teatre, galbūt įprasminu tėvelio svajones.

Ar Jūsų muzikinė raiška dau-giausia sutelkta į baroką ir šiuolaikinę kūrybą? Kodėl?

Abi stilistikos Lietuvoje buvo ma-žiau populiarios, taip pat – mažiau išgrynintos. Visi po nepriklauso-mybės atgavimo ieškojo kažko naujo. Romantinės muzikos atli-kimas visada turėjo gilias tradici-jas, o štai barokas, klasika, įvairios šiuolaikinės kryptys buvo naujiena. Ypač jei kalbėtume apie autentiš-kesnį muzikos atlikimą. Juk Euro-poje jau beveik 50 metų gilinamasi į naujas atlikimo tradicijas, o pas mus tai buvo tik pradžia. Taip su bičiu-liais ir susikoncentravome į mažiau pažintas sritis. Tačiau dabar jau ne-galėčiau taip savęs klasifikuoti, nes visų metų repertuare nei barokinis, nei šiuolaikinis žanrai nedominuoja.

Esate įrašęs nemažai kompak-tinių plokštelių. Pirmosiose „el cello“ (2005) ir „Pas de deux“ (2007) skamba ir nemaža da-lis specialiai Jums dedikuotų šiuolaikinių lietuvių kompozi-torių kūrinių.

Norėjau pažinti lietuvišką mu-ziką, jos ypatingumą, violončele už-čiuopti lietuviškos muzikos savastį. Todėl ieškojau naujų iniciatyvų, tarsi bandydamas pats sau atrasti

„kitą“ muziką, negirdėtą, bet ypa-tingą. Buvo įdomu klausytis, kaip gali derėti violončelė ir aktoriaus balsas, violončelė ir elektronika. Dabar jau esu tikras, kad labai norė-jau pats save suprasti, kur link reikia keliauti gyvenime, ar su muzika, ar gal kur kitur... Dabar tie kompaktai man kaip dienoraštis – nei pačiam skaityt, nei kitiems parodyt...

Kaip save išrašytumėte muzikine kalba? Kokia Jūsų partitūra?

Muzikinė partitūra – tai tam tikra tvarka ir aiškumas. Tai žmogaus su-brandintas kūrinys, kuris bus pa-kartotas daug kartų, iš tos pačios partitūros. Nemanau, kad žmogus gali būti partitūra. Aš nežinau, koks esu, nes mes visi esame visokie. To-dėl mano „muzikinė partitūra“ tur-būt yra tuščias penklinių sąsiuvi-nis, kuriame pieštuku šimtus kartų rašytos natos, tada ištrintos ir vėl rašytos, ir vėl trintos,.. ir galų gale nelabai galiu pasakyti... kas ten pa-rašyta. Gal tik aišku, kad buvo daug pastangų.

Pokalbio pabaigai – Jūsų linkė-jimas muzikams ir sau.

Norisi linkėti visiems gyventi savo gyvenimą, ne kažkieno sugalvotą ar primestą. Atrasti pašaukimą. Iš tiesų mylėti, o ne imituoti meilę, iš tiesų muzikuoti, o ne imituoti muziką, iš tiesų gyventi, o ne imituoti gyvenimą.

Mindaugas Bačkus Nuotr auka iš asmen in io archyvo

8 psl. 7 meno dienos | 2019 m. rugsėjo 27 d. | Nr. 30 (1309)

F o t o g r a f i j a

Plaukiame jūromisClaudios Corrent paroda „Kad dažniau ją atsimintum“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Paulina Blažytė

Blyškiame danguje įrėžtas tamsus moters siluetas – ji stovi ant uolos ir žvelgia į jūrą. Bet ar iš tikrųjų į jūrą? Ne, jūra čia dirbtinai sukurta, realybėje neegzistuojanti, nesanti. Ją čia patupdė italų fotomenininkė, taip paneigdama pirminę nuotrau-koje slypinčią istoriją ir sukurdama naują. Dabar žiūriu į darbą ir matau ne drąsią, per atostogas, o gal ir ne, aukštai užsikorusią avantiūristę, o klajoklį virš rūko jūros, kurį tru-putėlį daugiau nei prieš du šimtus metų nutapė romantikas Casparas Davidas Friedrichas.

„Istoriją galima perrašyti, atmin-tis – subjektyvus dalykas, o inter-pretacija – visagalė“, – kartoju kaip mantrą, analizuodama Claudios Corrent kūrybą ar bent jau jos dalį. Tą, kuri dabar yra priešais mane, ši-toje puikioje vietoje, savo pavadi-nimu apimančioje net tris mano mylimus dalykus: Vilnių, fotogra-fiją ir galerijas.

Corrent nupučia dulkes nuo į ar-chyvą nugulusių nuotraukų ir ima iš jų lipdyti kažką naujo. Ji keičia, plėtoja, o kartais ir visai apverčia trumpas praeities akimirkas, papil-dydama jas pačios sugautais gamtos atvaizdais. Asociatyvus fotografijų jungimas tarpusavyje padeda vaiz-dus skaityti pagal autorės įgeidį – ji, o ne iš nuotraukų žvelgiantys vei-dai čia yra pagrindinis veikėjas ir pasakotojas.

Kiekvienas darbas parodoje suda-rytas mažiausiai iš dviejų sluoksnių. Archyviniai vaizdai persidengia ar

yra komponuojami ir su tais, fik-suojančiais gamtą, ir vieni su ki-tais. Prie jų prijungiamos ir laiškų nuotrupos, nuotraukų nugarinės pusės. Kokios kompozicijos? Jos geometriškai labai tvarkingos, gal net truputį pedantiškos – jokių cha-oso ženklų.

Labiausiai savo kompozicija in-triguoja kūrinys (na, teisybės dėlei, laurus jis dalinasi su archyvo vaizdų autoriais), kuriame prie į jūrą veidą atgręžusios moters figūros prijun-giama ranka iš visai kitos fotografi-jos. Ji nei savo masteliu, nei kampu tarsi nelabai tinka, bet dėl to darbas kur kas geresnis, nes šiek tiek kitoks ir kiek netikėtas.

Jūra – bene svarbiausias ir daž-niausiai menininkės naudojamas motyvas. Fotografijose ji tampa kelionės, laisvės ir egzistencinio nerimo ženklu. Kelionės, nes prie prancūziškais užrašais pažymėtų vi-trinų sustojusi šeima sufleruoja apie įsitvirtinimą svetimose šalyse (šiuo atveju leidžiu sau šiek tiek paspė-lioti). Laisvės, nes būtent ją įžvelgiu kūrinyje, kuriame susiduria moterų portretai su viršum bangų danguje klaidžiojančia žuvėdra. Egzistenci-nio nerimo (o kartu ir nežinomy-bės), nes kiek daug jo sutelpa toje trapioje ant skardžio stovinčioje figūroje! Kuo ilgiau žiūriu į kūri-nius, tuo labiau man ima atrodyti, kad jūra įvardija emocinę būseną ir dar kad ji kažkuo esmingai svarbi pačiai autorei. Beje, jūrai Corrent yra dedikavusi ištisą ciklą „About the sea“ („Apie jūrą“), iš kurio pa-siskolintos ir dalis šioje parodoje eksponuojamų fotografijų.

Gamtos stichija pasireiškia ir žaliuojančių lapų, laukų, dangaus, kosmoso atvaizdais. Kažkodėl turiu įtarimą, jog už kosmoso platybes įamžinančias fotografijas atsakinga ne pati Corrent. Bežiūrint į vieną iš darbų akį tiesiog rėžia vaizdo kokybė – jis toks supikseliuotas, kad atrodo kaip ištrauktas tiesiai iš trečio

„Google“ vaizdų paieškos puslapio. Dar visai neseniai – tarp liepos ir

rugpjūčio mėnesių – Prospekto ga-lerijoje veikė kitos, iš Maroko kilu-sios prancūzų menininkės Carolle Bénitah paroda „Fotografiniai su-venyrai“, jos idėjos pastatytos ant to paties atminties pamato. Jas norisi

lygint labiau dėl skirtumų nei pa-našumų. Corrent ir Bénitah svarbi atmintis, jos abi ištraukia iš albumų šeimos nuotraukas ir jomis mani-puliuoja, pasakodamos savo istori-jos versiją, tačiau Bénitah pjūvis kur kas asmeniškesnis, daugeliu atvejų ir skaudesnis. Šią praeitį ji nupasa-koja atvaizdus išsiuvinėdama, per-rėždama raudonais siūlais. O Cor-rent į praeitį žvelgia nutolusi nuo jos saugiu atstumu ir niekas čia ne-srūva krauju.

Fotografijos mėgėjai ir entuzias-tai galėtų man paantrinti, kad at-mintis yra viena pagrindinių šiuo-laikinės fotografijos temų ar bent

jau tokį įspūdį formuoja Vilniuje įsikūrusios fotografijos menui de-dikuotos galerijos. Archyviniai at-vaizdai vis prikeliami naujam gy-venimui, nes, rodos, kartais tik jie gali padėti prisiliesti prie ne-apsakomai greitai lekiančio laiko, papasakoti, interpretuoti šeimos ar asmeninę istoriją, bandant iš-narplioti ne pačius lengviausius su identitetu susijusius klausi-mus. Kas mes esame? Kaip tokie tapome? Vis dėlto atmintis, vaiz-das ir tekstas – kintantys dėmenys. Ir jais lengva manipuliuoti.

Paroda veikia iki spalio 12 d.

Claudia Corrent, iš ciklo „Apie jūrą“

Romantizmo amžius

Antroji pažinimo centro „Tartle“ paroda lankytojus kviečia XIX a. pažinti per dailės istoriją. Šis lai-kotarpis visų pirma siejamas su ro-mantizmu, pastangomis išsaugoti istorinę atmintį, tradicijų puoselė-jimu, pasipriešinimo kovų aktua-lizavimu, tautos herojų ir dvasios lyderių kultu. Kita vertus, romanti-nis XIX a. požiūris į kultūrinį gyve-nimą, kartu ir į meninę kalbą, per-teikia ne tik istoriją, bet ir mitus. Derinant šiuos aspektus ekspozi-cijoje siekiama atskleisti laikotar-pio dvasią ir į tai, kas atrodo jau puikiai pažįstama, pažvelgti kitaip. Parodoje pristatomi XIX a. Lietuvos tapytojų, grafikų, skulptorių kūri-niai, taip pat kai kurie lituanistinės temos užsienio dailininkų darbai. Šalia mažiau žinomų autorių žiū-rovai ras ir tokių garsenybių kaip Pranciškus Smuglevičius, Juozapas Oleškevičius, Edvardas Matas Rio-meris, Albertas Žametas, Mykolas

Elvyras Andriolis, Kazimieras Al-chimavičius, Vincentas Slendzins-kis, Juozapas Balzukevičius, Markas Antokolskis, Ferdinandas Ruščicas, kūrinių.

Ekspozicijoje atspindėtos įvairios romantizmo amžiaus dailės sritys, bet ypač daug dėmesio skirta gra-fikai ir knygų iliustracijoms, nes būtent šiose srityse geriausiai at-siskleidė būdingi to šimtmečio bruožai – neatsiejamas dailės ir

literatūros ryšys, glaudus tapy-tojų bendradarbiavimas su grafi-kais, meno kūrinių platinimas per spaudą ir prenumeratą, dėl ko dailė santykinai „atpigo“ ir paplito įvai-riuose visuomenės sluoksniuose.

Romantizmo pasaulėjautos ypa-tumus padeda atskleisti tam tikros teminės gijos. Taigi pirmo aukšto patalpose pristatomi skirtingi ro-mantizmo pasireiškimo mene as-pektai. XIX a. istorijos mokslas,

grožinė literatūra ir dailė atsigręžė į Lietuvos praeitį. Susidomėjimas praeitimi pagimdė itin būdingą XIX a. Lietuvoje reiškinį – aistrą archeologijai ir senovės paminklų kaupimą. Ekspozicijos pradžioje pasakojama apie romantiškajai pa-saulėjautai būdingą istorijos mito-logizavimą, siekimą aktualizuoti pagoniškosios Lietuvos paveldą. Viena iš parodos erdvių skiriama tipiškam XIX a. vietinės kilmės dailininkui ir jo bajoriškai aplin-kai apibūdinti. Atskiras dėmesys – vienai ryškiausių XIX a. Lietuvos ir Lenkijos kultūros figūrų – Adomui Mickevičiui, kurio kūrinių siužetai tapo neišsenkamu šaltiniu roman-tizmo epochos dailei.

Romantizmo dailininkai ieškojo įkvepiančių pavyzdžių, herojiškų fi-gūrų, kurios atitiktų romantizmo epochos didvyrio paveikslą. Apie tai pasakojama žemutinio aukšto salėse, skirtose pasipriešinimo kovų herojams – ir legenda tapusiam Ta-dui Kosciuškai ar Napoleono karų didvyriui kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui, ir XIX a. pabaigoje

Kražių bažnyčią gynusiems valstie-čiams. Kitas svarbus romantizmo dailininkų įkvėpimo šaltinis – pei-zažas. Kraštovaizdis buvo supranta-mas kaip svarbi tautinio tapatumo dalis, manyta, kad nuo jo priklauso ir krašte gyvenančių žmonių būdas, per kurį pasireiškia tautos dvasia. Šią temą reprezentuoja Lietuvos dailininkų tapybos darbai, dau-giausia peizažai, sukurti užsienyje. Gretimoje salėje galima apžiūrėti paveikslus, kuriuose atsispindi tapytojų siekis įamžinti gimtojo krašto savitumą, perteikti jo cha-rakterį, per religinius siužetus ir motyvus išreikšti katalikiškąją ša-lies tapatybę. Didžiojoje salėje eksponuojamos reikšmingiausios XIX a. iliustruotos knygos, litera-tūros kūrinių motyvais sukurti dar-bai, kūrėjų portretai, mokslo vei-kalų iliustracijos.

Parodą galima aplankyti užsi-registravus, daugiau informacijos: tartle.lt

Rūta Janonienė

Kronika

Dž. B a rys ai t ė s nu ot r.Ekspozicijos fragmentas

9 psl.7 meno dienos | 2019 m. rugsėjo 27 d. | Nr. 30 (1309)

F o t o g r a f i j a , D a i l ė

Vaiduoklių medžiotojas Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos paroda „Sublime 3“ Antano Mončio muziejuje Palangoje

Erika Grigoravičienė

Šių metų kovą „Sublime“, pirmoji menotyrininko Virginijaus Kin-činaičio mobiliografijų paroda, veikė Vilniaus rotušėje, gegužę

„Sublime 2“ pristatyta Šiaulių fo-tografijos muziejaus galerijoje. Pa-langoje rugsėjo pradžioje atidaryta jau trečioji Kinčinaičio paroda šiuo keistoku pavadinimu, kuris reiškia pakylėtumą ir didybę, bet kartu nurodo ir sublimaciją – potraukių transformaciją ir perkėlimą į aplin-kiniams priimtinesnę raiškos sritį. Rugsėjo 15 d. Mončio muziejuje su-sirinkusiems svečiams (dauguma jų užsuko į Palangą keliaudami namo iš Nidos Fotografijos simpoziumo) autorius papasakojo, kad aistrą fo-tografuoti jam pavyko tinkamai įgyvendinti tik tuomet, kai atsi-kratė sudėtingų aparatų su dide-liais objektyvais ir pasiėmė į ran-kas mobilųjį telefoną. Kitaip tariant, kai elitinę fotografiją išmainė į ma-siškai plintančią mobiliografiją (ar veikiau instagrafiją) ir ją perkėlė į kitą lygį.

Palangoje nuotraukų eksponuo-jama mažiau nei Vilniuje (atrinko Gytis Skudžinskas), bet čia radau ir anksčiau nematytų (ar pražiūrėtų). Mano žvilgsnį ilgam prikaustė len-gvai atpažįstama moters figūra, mu-ziejaus salėje palinkusi prie dide-lio paveikslo, kuriame matome išdidintą fotografinį nuogo vyro atvaizdą įmantrios išraiškos šokio poza. Gal jis išties šoko anoje salėje prašmatniai dekoruotomis sieno-mis, ne tik pozavo meniniam ak-tui. Žiūrovė per muziejaus parketą prie jo taip pat artėja kone šokio žingsniu ir įsistebeilija į dubens kaulą. Intymesnių kūno dalių toje akto fotografijoje nematyti, bet tai būtų matoma žiūrovei, jei ji apžiūri-nėtų ne nuotrauką, o vaško ar mar-muro skulptūrą. Anoji nuotrauka žiūrinčiai moteriai neleidžia pa-matyti daugiau, šioje nuotraukoje mes negalime pamatyti jos veido, tad nežinome, kaip ją paveikė stebi-mas kūrinys. Žiūrovė ir vyro atvaiz-das – tai tipiška nejauki pora, kaip King Kongas ir baltoji moteris arba Oskaras Kokoschka ir pliušinė lėlė. Šią porą fiktyviai sujungia nespal-votas vaizdas, panašios erdvės, bet ji kelia nerimą dėl mastelių skirtumo ir vaidmenų apsikeitimo. Nuogą vyrą apžiūrinėja moteris, kurios kūną kuklūs šiuolaikiški drabužiai uždengia iki smakro ir riešų – mu-ziejuje net ir šiandien tai dar neį-prasta, o išliekančių kitų konvencijų (pavyzdžiui, draudimo liesti ekspo-natus) kontekste – savotiškai šiurpu.

Nors fotografija ir buvo išrasta dailei reprodukuoti, tada niekas ne-įtarė, kokiu populiariu motyvu taps

paveikslai ekspozicijų salėse kartu su žiūrovais. Pretenduoti į tokios žmonių ir paveikslų kompanijos ar intymesnės versijos – poros dia-logo – autorystę šiandien beviltiška, nes šis dar XX a. pirmoje pusėje pa-plitęs siužetas jau daugybę metų yra mėgstamas interneto memas. Vis dėlto perteikti gyvų būtybių ir ne-gyvų artefaktų draugijos atsitikti-nių santykių dramaturgiją pavyksta anaiptol ne visiems. Kinčinaičio nu-fotografuota moteris prie vyro akto, Vienos Leopoldo muziejuje priešais Gustavo Klimto „Mirtį ir gyvenimą“ sėdinti mergaitė ar didžiulės insce-nizuotos kriminalinės fotografijos žiūrovė iš aukos galvos tekančio kraujo balos fone prilygsta gar-siausių fotografų darbams. Vienas jų, vokietis Thomas Struthas, greta portretų ir architektūrinių peizažų nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio di-dele analogine kamera garsiausių pasaulio muziejų salėse fotogra-fuoja žiūrėjimo procesą, sukrėstų žiūrovų reakcijas. Neseniai išgar-sėjusio Berlyne gyvenančio austro Stefano Draschano skaitmeninėse nuotraukose paveikslai ir žiūrovai mimikriškai susilieja dėl atsitikti-nio spalvų, formų, šviesos, vaiz-duojamų daiktų ir figūrų judesių panašumo.

Kinčinaitis fotografuoja ne tik žiūrovus prie paveikslų, bet ir nu-vargusius salių prižiūrėtojus, paro-dos atidarymo šventės įkalčius. Jam įdomūs ne tik pasaulio didieji, bet ir mažiau žinomi, ne tik Vienos, Nea-polio ar Milano, bet ir Latvijos, Es-tijos muziejai ar troleibuso stotelė prie Vilniaus MO. Jis neapsiriboja meno muziejais ir su savo mobi-liuoju telefonu naršo tarp Florenci-jos „La Specola“ vaškinių muliažų,

netikru krauju apvarvėjusių šven-tųjų statulų Italijos provincijų baž-nyčiose, dioramų su laukinių kačių iškamšomis ir vitrinų su gemalais formalino stiklainiuose Milano gamtos muziejuje. Neprovincialus jo požiūris dar geriau atsiskleidžia architektūros nuotraukose. Esteti-niu režimu jis mato ne tik Italijos miestų aikštes – amžinai restau-ruojamo namo ant Liejyklos ir To-torių gatvių kampo Vilniuje sieną, Šnipiškių lūšnų gatvelę, trobą prie Šiaulių ar kažkur aptiktą lauko iš-vietę lengvai paverčia abstraktaus, minimalistinio ar siurrealistinio meno kūriniu.

Po parodos Rotušėje Monika Krikštopaitytė taikliai parašė: „Fo-tografuodamas Kinčinaitis ne tik fiksuoja, jis iš karto interpretuoja vaizdą. Beveik niekada jam vaizdas nėra nuogas, pirmapradis ar tuščias. Jo vaizdo matymas prisodrintas kultūrinio konteksto, atsikarto-jimo, prisiminimo, įsivaizduoto anksčiau patyrimo. Kiekvienas kūdikis, nuogalius ar senukas turi prototipą tapyboje, grafikoje, skulp-tūroje ar mite, poezijos reginyje. [...] Nors kiekvienas pristatomas vaiz-das yra tarsi aplipęs praeities vaiz-dais, reikšmėmis ir kultūromis, nė iš tolo nesijaučia kai kurių autorių patiriamos desperacijos, nusako-mos nuogąstavimu, kad „viskas jau atlikta, viskas jau padaryta, nebe-liko ką sukurti“.“ („Jei matai, kaip auga palmė“, 7md, 2019 03 15).

Yrančiame išmesto automobilio kėbule užaugęs krūmas tarsi įkūnija Algimanto Kuro, spynos ant šviežiai nudažytų garažo vartų – Romano Vilkausko paveikslus, o formalino stiklainyje plūduriuojantis mons-tras verčia manyti, kad Henriko

Natalevičiaus nutapyti žiurkiaž-mogiai išties egzistuoja. Tapybos vaizdų vėlesnė išraiška fotografijoje patvirtina teoriją apie vaiduoklišką vaizdų prigimtį. Atsiskyrę nuo savo medžiagiškų laikmenų vaizdai tarsi gyvuoja kažkokiame paslaptingame vaizdų rojuje ir laukia tinkamo meto. Ši Hanso Beltingo ir kitų teo-retikų išplėtota iš Warburgo „Mne-mosinės“ kildinama idėja dailėty-roje traktuojama visai rimtai (juk kultūros teorijai ir praktikai nepri-valomas gamtamokslinis racionalu-mas), pavyzdžiui, vokietis Horstas Bredekampas tyrė tariamai neatsi-tiktinį futbolo rungtynių fotografijų ir baroko tapybos figūrinių kom-pozicijų panašumą. Įsikūnijimas fotografijoje vaizdą vaiduoklį įka-lina naujoje patvarioje laikmenoje (o tai šiandien ne tiek popierius, kiek kompiuteriai, ekranai, serve-riai) ir taip nukenksmina. Pagauti paveikslo vaizdą nukreipus kamerą visai ne į tą paveikslą – tai lyg su-čiupti vaiduoklį.

Telefonu ir instagramo progra-mėlėmis ginkluotas Kinčinaitis – geras tokių vaiduoklių medžiotojas. Jo sukurti (skaitmeniniai) paveiks-lai atrodo lyg jau seniau egzistavę, bet žuvę, sunaikinti ar pamiršti. Jie yra metavaizdai ir dar viena prasme – gerai paaiškina teorines vaizdo sąvokas.

Vilniaus universitete skaitydama vizualumo studijų kursą studen-tams dažnai rodau feisbuke rastas Kinčinaičio nuotraukas. Vizuali-zuoti Lacano „žvilgsniui“, įkurdin-tam ne akyje, o išoriniame pasaulyje ir lyginamam su akinančia, skli-dinai tinklainę užliejančia saulės šviesa, labai tinka Kinčinaičio nu-fotografuotas intensyviai žvilgantis

šlapias grindinys – žemiškesnė, pa-slaptingesnė ir labiau naktinė laka-niškos jūroje plūduriuojančios sar-dinių skardinės versija. Visų trijų

„Sublime“ parodų žvaigždė – leo-pardo galva ant kažkur pamiškėje padžiauto pagalvės užvalkalo – puikiai parodo Šveicarijos moksli-ninko Gottfriedo Boehmo aprašytą dvejopą medialaus vaizdo „ikoninį skirtumą“: elementų sutankėjimo ir kontrastų nulemtą optinį skirtumą nuo supančios aplinkos ir paslap-tingesnį loginį skirtumą, pasireiš-kiantį tuo, kad fizinės vaizdo laikme-nos paviršiuje galime išvysti tai, ko ten iš tikrųjų nėra. Skaitmeninė ka-mera, ne „nuimanti“, o veikiau ge-neruojanti vaizdą, sufokusuoja jį į kažką, kas primena gyvos būtybės veidą, ir banalus patalynės dekoras akimirką pavirsta gyvu riaumojan-čiu žvėrimi.

Vis dėlto ką daugiau, jei ne me-tavaizdus, galėtų fotografuoti žmo-gus, eksponuojantis kitų nuotrau-kas, skaitantis apie jas paskaitas ir išleidęs bent du fotografijos ir vizualumo klausimams skirtus straipsnių rinkinius? Suprantantis, kad „kiekviena nauja fotografija jau savo atsiradimo akimirką pa-smerkta išnykti archyvų tamsoje ir užleisti vietą kitam vaizdui“, bet kartu tikintis, kad fotografija „iš-lieka gyva ir be teksto, be interpre-tacijų ir teorijų. Po kurio laiko ji nu-sipurto visas paaiškinimų apnašas ir vėl naujai suspindi savo nebyliu įtaigumu.“ (Virginijus Kinčinaitis, Fotoregos pratimai, Vilnius, 2014, p. 47, 9.)

Paroda veikia iki spalio 6 d.

Amsterdamas, 2019 m.

Šiauliai, 2018 m.

10 psl. 7 meno dienos | 2019 m. rugsėjo 27 d. | Nr. 30 (1309)

K i n a s

Banguojantis Torontas44-asis Tarptautinis Toronto kino festivalis

Mantė Valiūnaitė

Viename didžiausių ir eklektiškiau-sių tarptautinių kino festivalių To-ronte parodoma apie 400 filmų. Pradėjus sklaidyti programą daž-niausiai apima beviltiškumo jaus-mas – juk neįmanoma pamatyti net pusės festivalio filmų, bet ne visi ir verti dėmesio. Programų su-darytojas ar kino kritikas Toronte gali pasijusti kaip pirmoji kaskadi-ninkė Annie Edson Taylor, 1901 m. medinėje statinėje perplaukusi virš Niagaros krioklio, – tik jos galynė-jimasis su vandens stichija, rodos, tūkstantį kartų labiau jaudinantis. Kita vertus, Torontas toks miestas, kuriame žengus vos kelis žingsnius norisi pabėgti į kino salę ir įsilieti į kitas erdves, – nuobodus ir stiklinis save atspindintis miestas, nežadan-tis nieko kito, nei didžiulės mašinos ir iš jų sklindanti bloga muzika bei ekspresyvūs balsai.

Toronto kino festivalio kon-kursinė programa ne tokia svarbi kaip Kanų, Berlinalės ar Venecijos

paprasto siužeto ir kino kalbos fil-mai – prancūzės Alice Winocour

„Proksima“ („Proxima“) ir ameri-kiečio Dariuso Marderio „Metalo garsas“ („Sound of Metal“). Pirma-jame pasakojama apie skrydžiui į Marsą besirengiančią astronautę Sarą ir jos sudėtingą atsisveikinimą su dukra Stela. Filmo autentiškumą kuria realios veiksmo vietos – fil-muota Rusijoje esančiame kosmo-nautų parengimo centre Žvaigždžių miestelyje, kosmodrome Kazach-stane ir Vokietijos mieste Darmš-tate, kur įsikūręs Europos kos-moso operacijų centras. Filme iš mažų detalių sukuriamas moters, kuri nuo vaikystės svajojo tapti astronaute, pavadino savo šunį Laika, o dukterį – Stela, pasaulis. Panašios detalės paverčia Sarą vi-saverte „Proksimos“ veikėja. Reži-sierę domina motinystės, moterų lygių teisių temos, pasiaukojamas ryžtingos moters kelias į tikslą. Pa-siaukojimą ir nežmoniškas fizines Saros pastangas neįtikėtinai tiks-liai įkūnija Eva Green. Jos gestai ir veidas priverčia fiziškai pajusti vis

Lotynų Amerikos kinui kon-kurse atstovavę filmai „Lunatikai“ („The Sleepwalkers“, rež. Paula Hernández, Argentina, Urugva-jus) ir „Darbo jėga“ („The Wor-kforce“, rež. David Zonana, Mek-sika) nuvylė. „Lunatikų“ režisierė akivaizdžiai semėsi įkvėpimo iš Lu-crecios Martel filmo „Pelkė“ („The Swamp“), tačiau Hernández kino kalba daug paprastesnė, o scenarijui pritrūko gelmės. „Lunatikai“ kalba apie užgniaužtas skirtingų kartų moterų aistras ir niekur nedingu-sią patriarchalinę struktūrą. Filmo pabaigoje ji pasireiškia smurtu.

„Darbo jėga“ – lyg supaprastinta Bong Joon-ho filmo „Parazitas“ ver-sija. Filme pasakojama apie nele-galiai dirbančius ir jokių socialinių garantijų neturinčius žmones. Pa-grindinio veikėjo Francisko brolis žūva per nelaimingą atsitikimą sta-tybų aikštelėje. Franciskas kovoja, kad nėščiai brolio žmonai būtų iš-mokėta pašalpa, tačiau gauna pa-tvirtinimą iš ligoninės, kad brolis darbe buvo neblaivus. Nusivylęs teisingumu, Franciskas slapta ap-sigyvena dar neįrengtame name, kuriame netrukus suburs į ko-muną panašią bendruomenę. Bet ten, kur susitinka skirtingų žmo-nių interesai ir lūkesčiai, gimsta ir nauji teisingumo išbandymai. Minimalistinę kino kalbą pasi-rinkęs debiutantas Zonana su-kūrė filmą apie socialinę ir ekono-minę nelygybę, tačiau neišvengė deklaratyvumo.

Toronto festivalio programos „Atradimai“ ir „Šiuolaikinis pasau-lio kinas“ labai didelės, jų pagrin-dinis bruožas – panoramiškumas. Festivalio programų sudarytojams pavyksta pristatyti geografinę ir temų įvairovę, tačiau stinga tikrai stiprių ir aktualių filmų. Netikėtai naujai nuskambėjo norvegų drama

„Viltis“ („Hope“, rež. Maria Sødahl). Nors filme analizuojama daug kartų kine rodyta ligos tema, asmeninė režisierės patirtis suteikė „Vilčiai“ dar nematytų niuansų. Stellanas Skarsgårdas ir Andrea Bræin Ho-vig vaidina daug metų kartu gyve-nančią porą. Tomas ir Anja turi še-šis vaikus, daug dirba ir retai būna kartu. Po sėkmingos premjeros režisierė Anja pasijunta blogai ir sužino, kad jai atsinaujino vėžys. Šįkart auglys rastas smegenyse ir gydytojai neteikia daug vilčių. Filme rodomos kelios dienos – nuo Kalėdų iki Naujųjų metų, bet per jas įvyksta labai daug. „Vilties“ veikėjai bando susitaikyti su seno-mis nuoskaudomis, svarsto, kaip naujieną pranešti vaikams, filme nebanaliai rodomi poros jausmai artėjant netekčiai.

Iš „Atradimų“ programos dar paminėčiau subtilų italų režisie-riaus Carlo Sironi debiutą „Saulė“

(„Sole“) ir vokiečių režisierės Inos Weisse „Perklausą“ („The Audi-tion“), kurioje Nina Hoss puikiai suvaidino griežtą smuiko moky-toją. Filme rodomi jos santykiai su šeima ir mokiniais.

Žiūrovų simpatijų prizą Toronte pelnė naujas Taikos Waititi filmas

„Jojo Rabbit“. Režisieriaus talentu prajuokinti pačius skirtingiausius žiūrovus galėjo įsitikinti ir jo moc-kumentary apie vampyrus „Ką mes veikiame šešėliuose“ („What We Do In the Shadows“) žiūrovai Lie-tuvoje. Šįkart režisierius ironiškai

„Bangos“ („Waves“). Filmą sudaro dvi dalys: pirmoji pasakoja apie jauną sportininką Tailerį, kuris iš nevilties padaro nusikaltimą, o antrojoje rodomi jo sesers san-tykiai su tėvais ir savimi. Filmas galėjo tapti dar viena tragiška istorija apie paauglį, tačiau an-troji „Bangų“ dalis atveria kitą lygmenį, rodo, kaip viltis, atviru-mas ir meilė gali suardyti iš kar-tos į kartą pasikartojančių klaidų grandinę. Filmo atmosferą kuria ne tik kartais netikėtas monta-žas ar operatoriaus darbas, bet ir

festivalių. Pagrindinis dėmesys krypsta į būsimus „Oskarų“ kandi-datus – didelio biudžeto naujausius didžiųjų Holivudo studijų filmus, rodomus per iškilmingas premjeras ar programoje „Specialūs rodymai“.

Konkursinėje „Platformos“ pro-gramoje šiemet varžėsi dešimt filmų iš skirtingų pasaulio šalių, juos su-kūrė skirtingos patirties režisieriai. Pagrindinį prizą pelnytai laimėjo Pietro Marcello filmas „Martinas Idenas“, kurio pagrindinis akto-rius Luca Marinelli Venecijoje buvo apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį. Italų režisierius ir ankstesniuose kūriniuose naudojo archyvinę medžiagą, o šioje Jacko Londono romano ekranizacijoje jis laisvai jungia 16 mm juosta nufil-muotą vaidybinę filmo dalį ir isto-rinį laikotarpį vaizduojančius ar-chyvinius kadrus.

Konkursinėje programoje už-baigtumu ir režisūra išsiskyrė du

didėjantį nuovargį. Pasirengimo skrydžiui pratybas lydi sudėtingi Saros santykiai su Stela ir emoci-niai kolegų išbandymai.

Apie fizines ir emocines pa-stangas kalbama ir filme „Metalo garsas“. Pirmosiose filmo scenose rodoma, kaip metalo grupės būgni-ninkas po intensyvaus koncerto atsikelia ir gamina pusryčius savo merginai, girdime virdulio šnypš-timą, kavos lašėjimą. Kitą rytą vis-kas vyksta taip pat, tačiau kasdie-niai garsai skamba dusliai, tarsi neprasiskverbtų pro tirštą tylos sieną. Pagrindinis veikėjas turės nukeliauti ilgą kelią, kad susi-taikytų su pasikeitusiomis gyve-nimo sąlygomis ir su savimi. Su-tikti žmonės ir patirtys po truputį keičia jo mąstymą. Marderis ne-pretenzingai ir paprastai pasakoja istoriją, tačiau filmo veikėjai ir jų pasaulis kupini jausmų ir patirties subrandintos išminties.

„Martinas Idenas“

„Proksima“

„Jojo Rabbit“

pažvelgė į Antrojo pasaulinio karo metų Vokietiją. Pagrindinis filmo veikėjas – dešimtmetis berniukas, fanatikas nacis, kuriam su gyve-nimo iššūkiais padeda susikauti jo įsivaizduojamas draugas Hitleris (jį suvaidino pats režisierius). Kai berniukas sužino, kad mama (Scar-lett Johansson) palėpėje slepia žydę, prasideda grumtynės su savimi ir savo įsitikinimais.

„Jojo Rabbit“ finale baigiasi ka-ras ir iš griūvančio bei degančio miesto berniukas lyg pasakoje grįžta namo pas naująją draugę, kuriai nebegresia pavojus. Gal tik su humoru demaskuojant radika-laus nacionalizmo absurdiškumą dar įmanoma užduoti svarbius klausimus apie dešinėjančios vi-suomenės pavojus holivudinius filmus žiūrinčiai masei?

Didžiausią įspūdį Toronte man padarė amerikiečių režisieriaus Trey’aus Edwardo Shultso filmas

Trento Reznoro bei Atticuso Rosso sukurtas garso takelis.

Neabejoju, kad „Bangos“ bus lyginamos su „Oskaru“ apdova-nota Barry Jenkinso „Mėnesiena“ („Moonlight“), nes abiejų dėmesio centre – jaunų juodaodžių ameri-kiečių gyvenimas ir abu pasižymi energinga kino kalba.

Po kino teatre praleistos savaitės visada kyla klausimas apie laiką – ar jis praleistas tuščiai, ar prasmin-gai. Kaip koks Hansas Kastorpas iš Thomo Manno romano „Užburtas kalnas“ imi svarstyti, ar greitai, ar lėtai bėgantis laikas siūlo daugiau turiningos patirties. Tik keli filmai išliks ilgam ir jais norėsis dalintis. Deja, didžioji matytų filmų dalis ža-dina nusivylimą ir sukelia tuščiai praleisto laiko pojūtį.

11 psl.7 meno dienos | 2019 m. rugsėjo 27 d. | Nr. 30 (1309)

Sugrąžintas laikasArtėja XIX Lenkų kino festivalis

K i n a s

Živilė Pipinytė

Spalio 3 d. Vilniuje prasideda XIX Lenkų kino festivalis. Jis truks de-šimt dienų, o festivalio filmus ga-lės pamatyti ne tik Vilniaus, bet ir Kauno, Mažeikių, Šalčininkų, Marijampolės žiūrovai. Į festivalį atvyksta aktorė Grażyna Błęcka-Kolska, režisieriai Janas Jakubas Kolskis, Michałas Rosa, Łukas-zas Grzegorzekas. Festivalį šie-met sudaro pagrindinė programa ir lenkų kino klasiko Kazimierzo Kutzo (1929–2018) filmų retrospek-tyva (plačiau apie ją – kitos savaitės

„7md“). Pagrindinėje programoje – trylika filmų. Dalis jų Lenkijos kino teatrų ekranuose dar nepasirodė, bet sulaukė ne vieno Lenkų vaidy-binio kino festivalio bei tarptauti-nių apdovanojimų.

Pastaraisiais metais lenkų kino kūrėjai vis dažniau gręžiasi į pra-eitį, vis dažniau filmų veikėjais tampa realūs žmonės, istorinės as-menybės. Prieš kelias dienas Gdy-nės „Auksiniais liūtais“ apdovanoto Agnieszkos Holland filmo „Ponas Džounsas“ („Obywatel Jones“,

„Mr. Jones“) herojus – britų žurna-listas Garethas Jonesas. Jis pirmasis aprašė Stalino ir jo kolektyvizaci-jos Ukrainoje sukeltą holodomorą. Tačiau net kolegos Vakarų žurna-listai bandė Joneso straipsnius va-dinti melagingais. Ir Vakarų politi-kai nenorėjo tikėti Joneso tiesa, nes taip buvo patogiau. Šiuo požiūriu Holland filmas visai aktualus, nes atskleidžia manipuliavimo visuo-menės nuomone mechanizmą.

Pagrindinis filmo veikėjas, kurį suvaidino Jamesas Norto-nas, 1933 m. atvyksta į Maskvą, norėdamas rašyti apie SSRS pa-skelbtą modernizaciją ir parengti interviu su Stalinu, bet nuo pir-mųjų žingsnių susiduria su politikų ir partijos funkcionierių melu, ko-legų baime, sekimu, prisitaikymu bei „naudingais idiotais“, palaikan-čiais Stalino politiką. Tarp jų ir su „New York Times“ žurnalistu Wal-teriu Duranty, skelbusiu, kad Jo-neso reportažas apie badą Ukrai-noje yra melas. Užtat juo patikėjo pradedantis rašytojas George’as Or-wellas, kurį filmo pradžioje matome rašantį garsųjį „Gyvulių ūkį“.

Vis dėlto Holland filmas – ne tik apie praeitį, bet ir apie dabartį. Viename interviu režisierė sakė: „Šiandien kiekviename žingsnyje įsitikiname, kad blogio pagunda keri labiau už gėrio pagundą. To-dėl kine ieškau personažų, kurie pasiduotų gėrio pagundai, turėtų drąsos ir kilnumo geną. Sukurti tokį herojų yra iššūkis ateičiai. Viliuosi, kad „Pone Džounse“ tai pavyko – toks žmogus materiali-zavosi, ir galima patikėti, kad jis egzistavo iš tikrųjų.“

Iš tikrųjų egzistavo ir Wła-dysławo Pasikowskio filmo „Pa-siuntinys“ („Kurier“) veikėjas – Ar-mijos Krajovos kurjeris, politikas, žurnalistas, ilgametis „Laisvės“ ra-dijo direktorius Janas Nowakas-Je-ziorańskis. Filme atkuriamas vienas jo gyvenimo epizodas, kai pasiun-tinys turėjo pristatyti svarbią Lon-done įsikūrusios pogrindžio Lenki-jos vyriausybės žinią į okupuotą ir sukilimui besirengiančią Varšuvą, o jo pėdsakais sekė kelios žvalgybos.

Animacinis Raúlio de la Fuente ir Damiano Nenowo filmas „Dar viena gyvenimo diena“ („Jeszcze dzień życia“), paremtas kito gar-saus lenkų žurnalisto Ryszardo Kapuścińskio knyga, pasakoja apie tris mėnesius trukusią jo kelionę į pilietinio karo apimtą Angolą. Ka-puścińskis, ko gero, yra vienas žino-miausių pasaulyje Lenkijos rašytojų. Jo gyvenimas, manau, taps dar ne vieno filmo siužetu.

Turbūt vienas mįslingiausių Len-kijos istorijos personažų tebėra Józefas Piłsudskis. Michałas Rosa filme „Pilsudskis“ („Piłsudski“) rodo ne tą valstybės viršininką, kuris geriau žinomas iš anekdotų, o Lietuvoje – ir iš antilenkiškų pa-skvilių, bet jauną revoliucionie-rių, svajojantį apie nepriklausomą Lenkiją ir nuosekliai įgyvendinantį savo svajonę. Filmo veiksmas pra-sideda 1901 m., o baigiasi 1914 m., kai į Pirmojo pasaulinio karo mū-šius išsirengia Piłsudskio sukurti legionai.

Rosos filmas – ties kelių žanrų riba, todėl jame atkurtas ir pašto traukinio apiplėšimas Bezdonyse (pagrobti pinigai ir leido sukurti legionus), ir pasakojimas apie tarp dviejų mylimųjų besiblaškantį vyrą bei stiprias moteris, sugeban-čias kovoti kaip vyrai, o korsetuose slėpti dešimtis kilogramų sverian-čius ginklus. Pagrindinį herojų įkūnijo Borysas Szycas, jo pirmąją žmoną Marią suvaidinusi Magda-lena Boczarska šiemet Gdynėje apdovanota už geriausią moters vaidmenį.

Pernai Gdynėje už geriausią sce-narijų ir geriausią moters vaidmenį apdovanotas Jano Jakubo Kolskio filmas „Malonė“ („Ułaskawienie“) – labai asmeniškas. Jo veikėjų proto-tipai – režisieriaus seneliai. Pokario metais jie keliauja per Pietų Len-kiją, kad pagaliau palaidotų sūnų partizaną, kurio palaikų nepalieka ramybėje saugumiečiai, nes vis nori įsitikinti, kad jis tikrai negy-vas. Tėvai bando susitaikyti su sū-naus žūtimi ir kaltės jausmu. Tėvas (Jan Jankowski) guodžiasi bent tuo, kad sūnus žuvo už tėvynės laisvę, bet motinai reikia ne sūnaus di-dvyrio, o, kaip ji sako, sūnaus, kuris baigtų aukštąją, taptų vyru ir tėvu, dovanotų jai anūkų. Šis Graży-nos Błęckos-Kolskos monologas

nuskamba beveik filmo pabaigoje, kai jos herojė suvokia savo pastangų tragizmą. Magiškas Kolskio pasau-lis, pažįstamas iš ankstesnių filmų

„Jančio Vandenis“ ar „Pornogra-fija“, „Malonėje“ prisipildo tragiškų gaidų.

Autobiografiškas ir operatoriaus bei režisieriaus Adamo Sikoros fil-mas „Autsaideris“ („Autsajder“), nukeliantis į karinės padėties Len-kijoje metus. Jo herojaus, politika nesidominčio Dailės akademijos studento prototipas, – pats filmo kūrėjas. Naktį vaikiną sustabdo milicija. Jo bute aptinkama opozi-cijos atsišaukimų, taigi jis patenka į kalėjimą, kur jo mokytojais tampa internuoti „Solidarumo“ veikėjai.

Pernai „Sidabriniais liūtais“ Gdy-nėje apdovanoto Filipo Bajono filmo „Kamerdineris“ („Kamerdy-ner“) veikėjai taip pat turi realius prototipus. Šio epinio, beveik pen-kis XX a. dešimtmečius apimančio filmo veiksmas rutuliojasi Gdynės ir Gdansko apylinkėse, ten, kur ne vieną šimtmetį kartu gyveno len-kai, vokiečiai ir kašubai – tautinė mažuma, kurios kalba skamba ir filme. Pasakojama apie kašubės tarnaitės sūnų Mateušą (Sebastian Fabijański), kurį rūmuose užaugino prūsų aristokratė Gerda fon Kraus (Anna Radwan), įtardama, kad tai jos vyro (Adamas Woronowiczius Gdynėje apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį) pavainikis sūnus, likimą. Suaugęs vaikinas pamilsta Gerdos ir grafo dukterį Maritą (Ma-rianna Zydek). Vienas pagrindinių filmo veikėjų Bazilis (Janusz Gajos), nuoseklus kovotojas už kašubų tei-ses ir kultūrą, taip pat tampa poli-tinių susidorojimų auka – žūva per 1943-iaisiais nacių surengtas masi-nes kašubų žudynes.

Už geriausią režisūrą ir geriau-sią muziką taip pat pernai Gdy-nėje apdovanotas Adriano Paneko

„Vilkolakis“ („Wilkołak“) pasakoja apie iš nacių konclagerio išlais-vintus vaikus, kuriuos išgyventas siaubas pasiveja konclagerio sargų – vilkšunių – pavidalu. Šunys puola žmones, žudo, apsiaučia namą, ku-riame glaudžiasi vaikai. „Vikolakis“, sumanytas kaip metafora apie išsi-vadavimą iš patirto skausmo, ku-riamas pasitelkus siaubo filmo sti-lių – uždarą erdvę, tamsą, iš visur sklindantį pavojų, augančią įtampą.

Siaubo filmo elementus filme „Tamsu, beveik naktis“ („Ciemno, prawie noc“) įdomiai naudoja Bo-rysas Lankoszas. Tai prestižine „Ni-kės“ premija apdovanoto Joannos Bator romano ekranizacija. Pa-grindinė veikėja žurnalistė Alicija (Magdalena Cieliecka) sugrįžta į gimtąjį miestą tirti paslaptingo vaikų dingimo, tačiau jai teks pa-tirti skausmingą akistatą su savo vaikyste ir jos paslaptimis. Filme nuolat susiduria praeitis ir dabartis,

o erdvė vis labiau primena juodą pasaką, kurioje gyvena paslaptingos senutės – katinų ir vaikų gynėjos.

Jaceko Borcucho filmo „Saldi dienos pabaiga“ („Słodki koniec dnia“, „Dolce Fine Giornata“) veiksmo laikas – netolima ateitis, veiksmo vieta – senovinis etruskų miestas Voltera. Čia gyvena poetė, Nobelio premijos laureatė Ma-rija (Krystyna Janda apdovanota Sandanso festivalyje). Ji liko Itali-joje, kai Lenkijoje buvo paskelbta karinė padėtis, ir puikiai jaučiasi idiliškame miestelyje. Tačiau idilė žlunga, kai atsiimdama miestelio garbės piliečio regalijas Marija pa-sako politiškai nekorektišką kalbą.

Borcuchas ir filmo scenarijaus bendraautoris Szczepanas Twar-dochas, populiarus jaunosios kar-tos rašytojas, į filmą sudėjo daug refleksijų apie šiuolaikinę kultūrą, karo pabėgėlius, bet, ko gero, jiems

labiau pavyko moters, kuri sens-tantį savo kūną suvokia kaip naują suknelę ir neatsisako meilės, tema. Gyvenimo būdo ir meilės pasirin-kimas svarbus ir Łukaszo Grze-gorzeko filmo „Trenerio duktė“ („Córka trenera“) veikėjams – tėvui ir dukteriai. Tėvas nori, kad duktė bet kokia kaina siektų sportinės karjeros, bet mergina pavargo ir nori pajusti gyvenimo skonį. Ro-mantiškų meilės istorijų gerbėjams skirtas Tomaszo Koneckio filmas

„Visa laimė“ („Całe szczęście“). Mažiesiems žiūrovams skirtas

Jaceko Piotro Blawuto „Šokolado diena“ („Dzień czekolady“). Filmo herojai patenka į magišką pasaulį. Jame gyvena savaitės dienų ir pri-siminimų rijikai, tad vaikai tu-rės išmokti susigrąžinti laiką. Ko gero, kinas ir yra vienas iš būdų tai padaryti.

„Autsaideris“

„Malonė“

„Pilsudskis“

12 psl. 7 meno dienos | 2019 m. rugsėjo 27 d. | Nr. 30 (1309)

Kaip apsiginti nuo pabaisų Krėsle prie televizoriaus

K i n a s

„Scanoramos“ retrospek-tyvos – Bo Widerbergo ir Michaelo Powello kūryba

Europos kino šalių forumas „Sca-norama“ lapkritį pateiks ne tik kruopščiai atrinktus naujausius Eu-ropos kūrėjų filmus, bet ir kino isto-riją kūrusių autorių retrospektyvas. Šiemet programa „Iš arčiau“ skirta išdrįsusiems eiti prieš srovę bei įprastą tvarką – švedui Bo Wider-bergui ir britui Michaelui Powellui.

„Pernai su nostalgija prisiminę puokštę geriausių Šiaurės šalių filmų, šiemet grįžtame prie as-menybių. Aistringas maištinin-kas Bo Widerbergas, atvirai kri-tikavęs Ingmarą Bergmaną, jautė nevaldomą norą istorijas pasakoti kitaip, ieškoti savito ir su niekuo nesupainiojamo braižo. Maiš-tautoju galima pavadinti ir Mi-chaelą Powellą, kuris priešinosi Didžiosios Britanijos realistiško kino reikalavimams ir ieškojo laisvesnės raiškos galimybių. Tai režisieriai, kūrę ateičiai“, – sako

Anonsai

Liuteris Vitnis – patyręs brangeny-bių vagis. Jis nori baigti nusikaltėlio karjerą, bet nusprendžia paskutinį kartą imtis apiplėšimo. Liuteris jam kaip visada kruopščiai rengiasi. Va-gies taikinys – įtakingo ir turtingo Vašingtono politiko Salivano namai. Pagal visus kino dramaturgijos dės-nius, planas turi žlugti. Tai puikiai žino ir filmo „Absoliuti valdžia“ (BTV, spalio 1 d. 21 val.) režisie-rius bei Liuterio vaidmens atlikė-jas Clintas Eastwoodas, ir žiūrovai. Bet tam ir egzistuoja žanrinis ki-nas, kad galėtum ne tik iš anksto spėti siužeto vingius, bet ir gilintis į aplinkybes, su kuriomis susidurs filmo veikėjas. Jos šįkart bus ypatin-gos, nes Liuteris taps Salivano žmo-nos nužudymo liudininku. Žudikai – JAV prezidento (Gene Hackman) apsauga. Liuteris tapo nusikaltimo liudininku, todėl jo gyvybei kils pavojus. Jis išdrįs kovoti už savo ir dukters gyvybę bei tiesą.

1997 m. pasirodęs ekranuose, fil-mas žiūrovus turėjo šokiruoti. Da-bar, ko gero, jau nieko nebenuste-bintų, o kova už tiesą melagingų žinių amžiuje atrodo naiviai. Bet filmą pasižiūrėti verta ir todėl, kad dar kartą įsitikintume, kaip pasta-ruoju metu degradavo politika ir politikai.

Nors, tiesą sakant, tam nerei-kia nė filmų. Pirmadienio vakarą Edmundas Jakilaitis savo laidoje kalbino „šviežiai“ išrinktus Seimo narius. Abejingai klausiausi jų ba-nalių kalbų, kol viena frazė privertė

suklusti: Žirmūnuose laimėjusi konservatorė nuoširdžiai prisipa-žino, kad jai pavyko „sunaviguoti rinkėjus“. Suprantu, kad tai įpras-tas politikų žargonas, bet jis puikiai atskleidžia požiūrį į mus: mus rei-kia „sunaviguoti“, nukreipti, nepa-likti manevro laisvės, paskambinti į duris, pakviesti į susitikimą su te-levizoriuje ne kartą matytu veidu. Trumpai tariant, suprantau, kad įvairaus pobūdžio manipuliavi-mas dabar yra darbas su rinkėjais. Filosofas Janas Tokarskis neseniai atkreipė dėmesį, kad anksčiau po-litikoje įprastas vertybių sistemų susidūrimas šiais laikais paskęsta organizuotame beprasmiškume:

„Būtent suorganizuotame, nes be-prasmiškumas buvo sumanytas taip, kad nei galėtume išgirsti, kas ką sako, nei tai turėtų prasmės. Svarbu tik gestai, mimika ir cirko fokusai.“ Pridėčiau – ir navigavimas.

Michaelo Noero filmo „Drugelis“ (TV3, 28 d. 21 val.) herojus taip pat vagis, kaip ir „Absoliučios valdžios“ veikėjas. Filmo pagrindu tapo Dru-geliu praminto Henri Charriere’o memuarai. Anri (Charlie Hunnam) gyvenimas Paryžiuje buvo kupinas nuotykių ir pavojų. Iki gyvos galvos nuteistas už nusikaltimą, kurio ne-padarė, jis atsidūrė kalėjime Pran-cūzijos Gvianoje. Sako, kad iš šio kalėjimo neįmanoma pabėgti. Bet kartu su turtingu aferistu Luisu Dega (Rami Malek) jie bandys ištrūkti į laisvę. Drugelis išmoks kęsti skausmą, išgyventi kalėjime

ir supras, kad pabėgimas – tai tik kelio į laisvę pradžia.

Šis „Drugelis“ – klasikinio 1973 m. Franklino J. Schaffnerio filmo, kuriame pagrindinius vaidmenis kūrė Steve’as McQueenas ir Dus-tinas Hoffmanas, perdirbinys. Vi-sada įtariai vertinu perdirbinius, nes jie dažniausiai supaprastina originalą. Danų režisierių Noerą ištiko kita liga: jis bando padaryti daugiau, „kiečiau“, aštriau, trum-pai tariant – viską, kas klasikiniame filme buvo gerai, dar labiau page-rinti, todėl filme daug kraujo, žarnų, sekso, prievartos. Vis dėlto „Dru-gelio“ žiaurumas, gal ir atrodantis efektingai, yra labai netikras.

Tikro žiaurumo bus Neilo Jor-dano 2007 m. filme „Nepalau-žiama drąsa“ (LNK, 30 d. 22.30). Jodie Foster herojė Erika veda ra-dijo laidą „Pasivaikščiojimai po Niujorką“ ir jaučiasi miesto ga-tvėse saugi, kol vieną vakarą drauge su sužadėtiniu tampa užpuolimo aukomis. Deividas nužudomas, Erika – sunkiai sužalojama. Nuo tos akimirkos ji nuolat jaučia baimę. Ankstesnė jos tapatybė mirė kartu su Deividu, ir dabar Erika siekia keršto. Pati ji nesugebės nutraukti užburto prievartos rato. Erikos vil-timi tampa policininkas Merseris (Terrence Howard), pats balansuo-jantis ties savojo „aš“ riba.

Prieš kelerius metus amerikie-čių aktoriaus ir režisieriaus Johno Krasinskio filmas „Tylos zona“ (LNK, 29 d. 21.40) ne vienam

tapo atradimu. Tai siaubo filmas, perkeliantis į netolimą ateitį, bet kartu kalbantis apie tai, kas dabar tapo madinga politikų tema, – apie šeimą. Ebotų šeima gyvena užda-roje erdvėje – jų nuošali ferma at-rodo lyg gyvybės sala neaiškios kilmės pabaisų terorizuojamoje teritorijoje. „Tylos zonoje“ daug tamsos ir nedaug veikėjų: filmo pradžioje pabaisa sutraiško mažąjį broliuką, bet ir praėjus laikui tėvai bei du jų vaikai vis dar negali susi-doroti su skausmu ir kaltės jausmu.

Pabaisos nemato, jos reaguoja tik į garsą, todėl siaubas filme auga su kiekvienu garsu. Įtampos prideda ir tai, kad duktė Regan kurčia, o senas klausos aparatas nelabai gali padėti orientuotis erdvėje. Dar la-biau įtampą didina Evelyn (Emily Blunt) nėštumas: kūdikiui jau pa-rengta karstelį primenanti dėžė su dangčiu (kad sklistų mažiau garsų).

Krasinskis rodo tėvus, kurie myli savo vaikus ir dėl jų aukojasi. Rodo vaikus, kurie suvokia, kad iškilus būtinybei turės tapti mamos ir kitų šeimos narių gynėjais ar globėjais. Rodo, kaip tėvai turi nepamiršti kal-bėti vaikams apie savo meilę. Galų gale jis rodo tėvų pasiaukojimą, juk beveik nebyliame filme skambiau-sia frazė yra žmonos šūksnis vyrui (jį suvaidino pats Krasinskis): „Mes turime juos apginti!“

Krasinskis sako: ateitis nebus pa-prasta, juolab kad pabaisoms vis labiau pavyksta griauti įprastą pa-saulį ir įbauginti žmones. Vienintelė išeitis yra šeima. Uždara, solidari, nieko nesitikinti iš kitų. Tik ji gali padėti apsiginti ne tik nuo pabaisų, bet ir nuo pasaulio.

Jūsų – Jonas Ūbis

„Scanoramos“ įkūrėja ir meno va-dovė Gražina Arlickaitė.

Bo Widerbergo (1930–1997) kelias į kino pasaulį pareikalavo daug pastangų. Išgarsėjęs kaip rašytojas ir kino kritikas, jis tapo aktyviu prancūzų Naujosios ban-gos šalininku ir tradicinės švedų kino mokyklos kritiku. 6-ojo de-šimtmečio pradžioje Widerbergo tekstai ir juose formuojama nauja Švedijos kino vizija sulaukė iš-skirtinio jaunųjų kino kūrėjų palaikymo.

„Scanorama“ parodys septynis ryškiausius Widerbergo filmus, atspindinčius svarbiausius režisie-riaus kūrybos etapus, – nuo „Vai-kiško vežimėlio“ (1963), žyminčio Švedijos naujosios kino bangos pra-džią, iki režisieriaus gulbės giesme tapusio filmo „Geismas ir grožis įs-tabus“ (1995), Berlinalėje apdova-noto „Sidabriniu lokiu“. Antrasis Widerbergo filmas „Varnų kvarta-las“ (1963) iki šiol vertinamas kaip vienas geriausių visų laikų švedų filmų, o „Žmogus ant stogo“ (1976)

iškart tapo detektyvo žanro klasika. Taip pat bus parodyti du subtilūs filmai apie meilę – „Elvira Madi-gan“ (1967) ir „Meilė 65“ (1965) bei garsaus švedų ir amerikiečių mu-zikanto autobiografija „Džo Hilas“ (1971).

Britų režisierius Michaelas Po-wellas (1905–1990) karjerą pradėjo nuo pagalbinių darbų filmavimo aikštelėse. Vėliau jis intensyviai kūrė vadinamuosius „kvotos grei-tukus“ – pigius filmus, kuriuos rėmė nacionalinio kino gamybą skati-nusi Didžiosios Britanijos valdžia. Didžiausia sėkmė Powellą lydėjo 1942–1957 m., tačiau 1960 m., pasi-rodžius režisieriaus siaubo trileriui

„Persekiotojas Tomas“, kilo visuo-tinis pasipiktinimas, sugriovęs kū-rėjo karjerą. Tik po daugelio metų šis filmas buvo pripažintas šedevru.

„Scanorama“ parodys penkis Powello filmus, sukurtus pačioje jo karjeros viršūnėje. Tai ir fantas-tinė romantinė drama „Gyvenimo ir mirties klausimas“ (1946), žymio-sios Jacques’o Offenbacho operetės ekranizacija „Hofmano pasakos“ (1951), erotinė drama „Juodasis Narcizas“ (1947), ir muzikinė ro-mantinė drama „Raudoni bateliai“

(1948). Pastarąjį filmą kaip vieną savo mėgstamiausių visų laikų kino kūrinių ne kartą yra minėjęs JAV režisierius Martinas Scorsese:

„Kartojau ir kartosiu – man tai yra vienas geriausių kada nors sukurtų filmų. Kaskart jį žiūrint (tai darau maždaug kartą per metus), jis vėl atrodo kaip naujas.“

Pagrindinę retrospektyvų pro-gramą lydės JAV pogrindinio kino krikštatėvis Jonas Mekas ir jo anks-tyvieji, rečiausiai Lietuvoje rodyti darbai „Medžių ginklai“ (1961) ir

„The Brig“ (1964). Jie bus rodomi iš 16 mm kino juostos.

„Scanorama“ kvies prisiminti ir kitus lietuvių kūrėjus, su ku-riais šiemet teko atsisveikinti. Ne-mokamuose seansuose Vilniuje ir Kaune bus parodytas „Skrydis per Atlantą“ (1983, rež. R. Vabalas), kuriame Eimuntas Nekrošius su-vaidino legendinį lakūną Stasį Gi-rėną, ir dokumentininko Gedimino Skvarnavičiaus „Kuo prikąsime lie-žuvį“ (1990).

Europos šalių kino forumas „Sca-norama“ vyks lapkričio 7–24 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

„Scanoramos“ inf.

„Absoliuti valdžia“

„Elvira Madigan“

13 psl.7 meno dienos | 2019 m. rugsėjo 27 d. | Nr. 30 (1309)

K i n a sBibliografinės žinios

Parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Nacionalinės bibliografinės apskaitos skyrius

MENAS. FOTOGRAFIJA

Fotografijos „Miesto kodas“ ; Asmeniniai knygos ženklai : Jono Nekrašiaus kūrybos ir kolek-cijos parodos [2019, Šiauliai] / [sudarytojas ir tekstų autorius Jonas Nekrašius]. – [Šiauliai] : [Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka], 2019. – [16] p. : iliustr.. – Tiražas 50 egz.

Iškalbingi praeities ženklai : kultūros paveldo objektai Radviliškio rajone / [sudarė Radviliš-kio viešoji biblioteka]. – 2-oji papild. laida. – Utena : Utenos Indra ; Radviliškis : Radviliš-kio [rajono savivaldybės] viešoji biblioteka, 2019. – 214, [1] p. : iliustr.. – Tiražas 500 egz.. – ISBN 978-609-455-454-4 (įr.)

Menininkės / Flavia Frigeri ; [iš anglų k. vertė Irena Jomantienė]. – [Vilnius] : Kitos knygos, [2019]. – 175, [1] p. : iliustr., portr.. – (Meno pagrindai). – ISBN 978-609-427-372-8

Modernusis menas / Amy Dempsey ; [iš anglų k. vertė Vaidas Bučys]. – [Vilnius] : Kitos kny-gos, [2019]. – 175, [1] p. : iliustr., faks., portr.. – (Meno pagrindai). – ISBN 978-609-427-374-2

Smūtkeliai : popklubas, 1969–1971 : [retrospektyvinės ir memuarinės atodangos] / suda-rytojas Gintaras Kušlys. – Kaunas : Mileda, 2019. – 175, [1] p. : iliustr., faks.. – Tiražas 500 egz.. – ISBN 978-9955-787-39-6

Svarbiausi meno įvykiai / Lee Cheshire ; [iš anglų k. vertė Rasa Stašytė]. – [Vilnius] : Kitos knygos, [2019]. – 175, [1] p. : iliustr., faks., portr.. – (Meno pagrindai). – ISBN 978-609-427-373-5

GROŽINĖ LITERATŪRA. LITERATŪROS MOKSLAS

Amžinybės fjordo pranašai : romanas / Kim Leine ; iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė ; [iliustracijų autorius Tauras Stalnionis]. – [Vilnius] : Kitos knygos, 2019. – 493, [3] p. : iliustr.. – Tiražas 1200 egz.. – ISBN 978-609-427-390-2 (įr.)

Buvo, buvo, kaip nebuvo!. : linksmi ir graudūs rašytojų nuotykiai gyvenime, kuriuos užrašė Algimantas Zurba / [sudarė Laima Zurbienė]. – Vilnius : Žuvėdra, 2019. – 63, [1] p. : iliustr., portr.. – ISBN 978-609-8219-26-5

Esu šalia… : laiškai mylimajam / Jadvyga Karinauskytė-Kauneckienė ; [sudarytojas Huber-tas Smilgys]. – Šiauliai : Saulės delta, 2019. – 143, [1] p. : iliustr., faks., portr.. – Tiražas 500 egz.. – ISBN 978-609-8123-37-1 (įr.)

Fondas ir Imperija : [romanas] / Isaac Asimov ; iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. – 2-asis atnauj. leid.. – [Vilnius] : Kitos knygos, [2019]. – 324, [2] p.. – Tiražas 1500 egz.. – ISBN 978-609-427-387-2 (įr.)

Kada nudžiūsta ašaros : [eilėraščių rinkinys] / Asta Savickaitė-Marcinkienė. – Utena : Ute-nos Indra, 2019. – 341, [1] p.. – Tiražas 99 egz.. – ISBN 978-609-455-441-4 (įr.)

Kai alsuoja siela žvaigždėm : eilėraščiai / Aistė Armonavičienė. – Vilnius : Litera, 2019. – 122, [6] p.. – Tiražas 500 egz.. – ISBN 978-609-482-024-3

Mano sapnas : [eilėraščiai] / Audrius Bužinskas. – Kaunas : Vitae Litera, 2019. – 161, [3] p. : iliustr.. – Tiražas 500 egz.. – ISBN 978-609-454-410-1 (įr.)

Padūkęs kaip vėjas : eilėraščių rinkinys / Gediminas Staugaitis ; [dailininkė Nijolė Stuns-kaitė-Vilkė]. – [Kaunas] : [Spalvų kraitė], 2019. – 136 p. : iliustr.. – Tiražas 1000 egz.. – ISBN 978-9955-921-34-9

Suliko ir… / Algimantas Savickis. – Vilnius : Litera, 2019. – 98, [2] p. : iliustr., portr.. – Tira-žas 50 egz.. – ISBN 978-609-482-023-6 (įr.)

Žmogus ir žodis = Man and the word : mokslo darbai / Lietuvos edukologijos universitetas ; redaktorių kolegija: vyriausioji redaktorė Žydronė Kolevinskienė … [et al.]. – Vilnius : Lie-tuvos edukologijos universitetas, [2018]. – ISSN 1392-8600

T. 20, Nr. 2 (2018), Literatūrologija = Literary criticism / atsakingoji redaktorė Gitana Vana-gaitė. – [2018]. – 139, [1] p.. – Tiražas 25 egz.

GROŽINĖ LITERATŪRA VAIKAMS IR JAUNIMUI

Gudragalviai : apsakymai jauniems ir išmaniems skaitytojams / Kazys Saja ; iliustravo Rimantas Juškaitis. – Vilnius : Alma littera, 2019. – 91, [5] p. : iliustr.. – Tiražas 1600 egz.. – ISBN 978-609-01-3809-0 (įr.)

Kaip seniau Anykščiuose gyveno : pro Bronės Buivydaitės kūrybos langą : [knygelė su užduo-timis vaikams kartu su suaugusiais] / [sudarė ir iliustravo Dalia Repečkaitė]. – Utena : Ute-nos Indra, 2019. – 55, [1] p. : iliustr.. – Tiražas 200 egz.. – ISBN 978-609-455-451-3

Mažas voriukas – dideli jausmai / Aušrinė Širvinskienė ; iliustratorius Rolandas Dabrukas. – [Kaunas] : [Spalvų kraitė], 2019. – 32 p. : iliustr.. – ISBN 978-9955-921-36-3

KRAŠTOTYRA

Abipus Peršėkės / Justinas Adomaitis. – [Kaunas] : [Spalvų kraitė], 2019. – 303, [1] p. : iliustr., portr.. – Tiražas 500 egz.. – ISBN 978-9955-921-35-6 (įr.)

Grybėnai istorijos vingiuose ir žmonių prisiminimuose / sudarė Elvyra Šalnaitė-Matačiūnienė. – [Utena] : [Utenos Indra] ; Grybėnai, [Ignalinos r.] : Asociacija „Grybėnų kaimo bendruo-menė“, 2019. – 103, [1] p. : iliustr., portr.. – ISBN 978-609-455-452-0 (įr.)

Kėdainių šimtmetis fotografijose, 1918–2018 / Kėdainių krašto muziejus ; [sudarytojas Ri-mantas Žirgulis]. – [Kėdainiai] : [Kėdainių krašto muziejus] ; [Vilnius] : Inter Se, [2019]. – 89, [7] p. : iliustr., faks., portr.. – Tiražas 1000 egz.. – ISBN 978-9955-9408-2-1 (įr.)

Latgala prie Pasvalio / Jonas Albertas Naktinis. – Panevėžys : [Panevėžio spaustuvė], 2019. – 31, [1] p. : iliustr., faks., žml.. – Tiražas 100 egz.. – ISBN 978-609-8072-88-4

Prieš kelerius metus debiutavęs puikiai įvertintu filmu „Kemperis“ („Kemper“), Łukaszas Grzegorzekas netrukus prasidedančiame Lenkų kino festivalyje pristatys savo nau-jausią filmą „Trenerio duktė“ („Córka trenera“). Tai apmąstymų kupinas filmas apie brendimą ir savęs atradi-mą. Režisierius pasakoja apie šeimos santykius ir apie spaudimą vaikams, kurie turi įgyvendinti tėvų svajones. Filmo herojai – teniso treneris ir jo duktė, su kuria tėvas sieja daug vilčių. Grzegorzekas taip pat buvo daug žadantis tenisininkas, bet aš-tuoniolikos metė sportą ir pradėjo studijuoti teisę, nors galiausiai tapo kino režisieriumi.

Pateikiame jo pokalbį su „Znad Wilii“ žurnaliste Renata Butkiewicz.

Pagrindiniai filmo veikėjai ne pirmus metus važinėja po visą Lenkiją, pelnydami įvairiuose miestuose rengiamų turnyrų apdovanojimus. Sunkiomis treniruotėmis ir griežta dis-ciplina tėvas skatina dukterį siekti sėkmės. Kaip atsirado šis filmas?

Pats esu trenerio sūnus ir kurda-mas filmą norėjau geriau suprasti savo tėtį, kuris buvo ir iki šiol man yra labai prieštaringa asmenybė. Viena vertus, tai džokeris, kita ver-tus – pagarbos objektas, bet ir la-bai valdingas žmogus. Visos tos trys priešybės telpa viename žmoguje. Pamaniau, gal verta į jį įsižiūrėti, juolab kad tokių žmonių aplinkui matau vis daugiau.

Manau, kad tėvų ir vaikų san-tykiai visur panašūs. Kiekvie-name pasakojime apie tėvus visada įžvelgsime kažką ben-dra. Lyg žiūrėtume į veidrodį.

Man tai jau sakė ne vienas. Viena draugė sakė, kad pasižiūrėjusi „Tre-nerio dukterį“ prisiminė, kaip tėtis ją vertė groti pianinu. Kitas pažįs-tamas pasakojo apie tėvo spaudimą rinktis teisininko profesiją. Tėvas reikalavo, kad jis dalyvautų olim-piadose, kad iš mokyklos parneštų tik gerus pažymius, kad studijuo-damas gautų stipendiją ir patektų į gerą advokatų kontorą. Toks spau-dimas vaikams yra visuotinis.

Dažnai pristinga drąsos pa-sikalbėti apie viduje tūnantį kartėlį.

Vienas mūsų tikslų buvo sukurti platformą tėvų ir vaikų pokalbiams. Vaikai visados turės pretenzijų tė-vams. Ir dėl to, kad tėvai jiems skyrė per mažai laiko, ir kad norėjo, jog

vaikai įgyvendintų jų ambicijas. Įsi-taisius ant psichoterapeuto kušetės visada atsiras priežasčių papriekaiš-tauti blogam gimdytojui. Tačiau viskas daug sudėtingiau. Filmo vei-kėjų Maciejaus ir Viktorijos Kor-netų pasaulis yra tėvo pasaulis, pri-mestas dukteriai. Tai jo ambicijos neišsipildė. Jis buvęs sportininkas ir norėtų, kad duktė pasiektų tai, ko jam taip ir nepavyko. Panaši situa-cija Lenkijoje labai dažna.

Filmas daug keliauja. Kaip jis priimamas užsienyje?

Turėjau daug susitikimų užsie-nyje ir paaiškėjo, kad filmo tema visiems suprantama, nesvarbu, ar tai būtų Vokietija, ar Čekija, ar Ru-sija. Man atrodo, kad kaltinti tėvus yra lengva. Bet juk verta pažvelgti ir kitą medalio pusę – kiek daug šir-dies, energijos Maciejus atiduoda savo dukteriai. Filme tai vienintelis būdas jiems suprasti vienam kitą, o mums – suprasti abi puses. Juk Vik-torija taip pat tikisi iš tėvo pernelyg daug. Ji norėtų turėti tėvą, kuris ją suprastų, būtų globėjiškas, bet pati nori likti nepriklausoma. Tačiau jos viduje bręstantis sprendimas kai-nuoja brangiai, nes gali sužeisti tėvą. Visi žeidžiame tuos, kuriuos mylime. Tik klausimas, kokias iš to padarome išvadas.

Jūsų filmo personažai itin pa-veikūs. Karolinos Bruchnickos suvaidinta Viktorija drąsiai, bet kartu švelniai atsisako lig-tolinio gyvenimo.

Aktorę radau internete, lenkų aktorių duomenų bazėje. Prieš tai daug mėnesių trukusios paieškos nieko nedavė, todėl ėmiau pats ieš-koti ir tarp daugybės aktorių ra-dau Karoliną, kuri parašė mokanti žaisti tenisą. Iškart tai patikrinome korte. Bet mane labiausiai įtikino jos akys. Jaučiau, kad tai gali būti Maciejaus, tiksliau, Jaceko Bra-ciako, į kurį pirmiausia kreipiausi siūlydamas vaidinti filme, dukters akys.

„Trenerio duktė“ – antras Jūsų pilnametražis filmas. Neku-riate komercinio kino?

Manau, ne tik Lenkijoje, bet ir visame pasaulyje didžiausias skau-dulys yra auganti komercinio kino gamyba. Man atrodo, kad komer-ciniai filmai kasmet tampa vis lėkš-tesni, jų žiūrėjimas nereikalauja jo-kio susikaupimo ar mąstymo. Kita vertus, meniškas kinas dažnai yra hermetiškas. Kurdamas savo filmus stengiuosi paimti tai, kas geriausia, ir iš vieno, ir iš kito, bet tai turi būti griežtai autoriniai filmai. Kad juose kalbėtų nuoširdumas ir tiesa. Savo filmu mes norime kažką duoti, o ne gauti.

Žinoma, dabar surinkti filmui pinigų lengviau nei prieš dešimt ar penkiolika metų. Bet atsirado kita problema – filmų gaminama vis daugiau ir vis sunkiau iš to oriai pragyventi.

Man patiko filmo dialogai. Jie subtilūs ir palieka daug vietos žiūrovų apmąstymams.

Tai daugelio mėnesių pasiren-gimo rezultatas. Rašydamas sce-narijų rėmiausi savo gyvenimu ir patirtimi. Toks mano stilius. Ieško-jau, kaip jūs tai gražiai pavadinote, subtilumo, bet labiausiai mėgstu žaidimą su žiūrovu, kuris yra pas-tabus, sutelkia dėmesį į pasaulį, kurį norime sukurti filme. Neno-rime nieko jam paduoti ant lėkšte-lės, nes tikime, kad mūsų žiūrovas vis dėlto yra protingas.

Žeidžiame tuos, kuriuos mylime Łukaszas Grzegorzekas apie „Trenerio dukterį“

„Trenerio duktė“

Łukasz Grzegorzek

14 psl. 7 meno dienos | 2019 m. rugsėjo 27 d. | Nr. 30 (1309)

Rugsėjo 27–spalio 6 „7md“ rekomenduoja

Dailė

Rekomenduojame aplankyti naują Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ parodą „Romantizmo amžius“, kurią parengė dailės istorikė Rūta Janonienė. Čia ekspozicija lankoma tik susitarus, lydint centro darbuo-tojams ir jų įtraukiantiems pasakojimams. Parodose realizuojamas siekis pažindinti su Lietuvos istorija. Daugiau informacijos tartle.lt.

Solidžiai parengta Raimundo Gailiūno tapybos paroda „Neramus“ LDS galerijoje „Arka“ (kuratorė – Rasa Žukienė, rengėjas – galerija „Contour Art Gallery“). Makabriška, ryški ir aktualiai egzistenciška paroda veikia iki spalio 9 d.

Muzika

Prasideda VšĮ „Vilniaus festivaliai“ rengiamas festivalis „Gaida“. Pir-mame koncerte, kuris vyks spalio 4 d. 19 val. Nacionalinėje dailės galeri-joje, gros Lietuvos kamerinis orkestras ir pirmą kartą Lietuvoje viešintis pasaulinio garso pianistas bei elektroninės muzikos žvaigždė Francesco Tristano. Jis taip pat pristatys solinę programą fortepijonui ir kitiems kla-višiniams instrumentams bei elektronikai (fragmentai iš albumo „Tokyo Stories“, „Live electronic music set“). Programoje – ir naujas Dominyko Digimo kūrinys bei Arvo Pärto „Adomo rauda“, ją su orkestru atliks cho-ras „Vilnius“. Dirigentas – Martynas Stakionis.

Teatras

Spalio 2, 3 d. Jaunimo teatre įvyks režisieriaus Erico Lacascade’o spektaklio „Balkonas“ pagal prancūzų dramaturgo Jeano Genet pjesę premjera. Jos veikėjai – valdžios atstovai ir visuomenės normų sergėtojai – „iliuzijų namuose“ (tradicinis prancūzų viešnamio pavadinimas) slapstosi nuo miestą apėmusio liaudies sukilimo. Kaip sako režisierius: „Genet, pasitelk-damas prostituciją, čia brėžia paralelę tarp politinės galios ir visuomenės. Mat galiausiai šio viešnamio valdytoja tampa šalies karaliene.“ Spektaklis vyks skirtingose teatro erdvėse, pasak kūrėjų, tai kelionė „po teatrą, kaip mažą visuomenės modelį, kvestionuojantį įsivaizdavimus apie gyvenimo teatrą ir scenos tiesą“.

P a r o d o s

VilniusNacionalinė dailės galerijaKonstitucijos pr. 22Atnaujinta XX a. II pusės–XXI a. Lietuvos dailės ekspozicija

Vilniaus paveikslų galerijaDidžioji g. 4Chodkevičių rūmų klasicistiniai interjeraiLietuvos dailė XVI–XIX a.Jurgio Baltrušaičio memorialiniai baldaiParoda „Vilnius dailėje. 1939–1956“Jono Rustemo paveikslas „Veneros gi-mimas“ iš Ramučio Petniūno privačios kolekcijos Ciklo „Vilniaus gatvės“ paroda „Didžioji gatvė“

Vytauto Kasiulio dailės muziejus A. Goštauto g. 1Retrospektyvinė Vytauto Kasiulio kūrybos ekspozicijaIngrydos Suokaitės ir Rolando Helmerio kūrybos paroda „Abstraktu – geome-triška – konkretu“

Lietuvos nacionalinis muziejusArsenalo g. 1 Senosios Lietuvos istorija XIII–XIX a.Lietuvių liaudies menas; KryždirbystėTarpukario Lietuvai skirta ekspozicijaParoda „Lietuvos partizanų 1949 m. vasario 16 d. deklaracija ir jos signatarai“Paroda „Istorija ir dailininkas: Bronius Leonavičius“ Arsenalo g. 3Lietuvos archeologija

Gedimino pilies bokštasArsenalo g. 5Gedimino pilies istorija ir ginklaiInteraktyvi ekspozicija „Laiko juostos vaiz-dai pro Gedimino pilies bokšto langus“Apžvalgos aikštelė

Kazio Varnelio namai-muziejusDidžioji g. 26K. Varnelio kūrybos ir kolekcijos ekspozicijaBroniaus Leonavičiaus paroda „Knygos menas ir kaligrafinės kompozicijos“

Signatarų namaiPilies g. 26Ekspozicija „Lietuvos kelias į valstybingumą nuo XIX a. II p. iki 1918 m. vasario 16 d.“Tautinis atgimimas ir valstybės kūrimas: medaliai, monetos

Vilniaus gynybinės sienos bastėjaBokšto g. 20 / 18Vilniaus gynybinės sienos istorijos ir gin-kluotės ekspozicijaPastarųjų metų Lietuvos archeologijos at-radimų paroda

Bažnytinio paveldo muziejusŠv. Mykolo g. 9Paroda „Vilniaus vienuolijos ir jų lobynai. Bernardinės“nuo 27 d. – paroda „Dvasiniai Fribūro vaikai: Fribūro universiteto lietuviai ir jų reikšmė Lietuvai“

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ Užupio g. 40Paroda „Romantizmo amžius“

MO muziejusPylimo g. 17Paroda „Mūsų asmenukė“iki 30 d. – Šarūno Saukos „Paveikslas Lie-tuvos vardo tūkstantmečiui“nuo X. 5 d. – paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

Valdovų rūmaiKatedros a. 4Vieno šedevro paroda „Šlovingas, didis ir nere-gėtas įvykis: 1611 m. Maskvos caro priesaika“

Paroda „Liublinas – Lietuvos ir Lenkijos unijos miestas“

Šiuolaikinio meno centrasVokiečių g. 2Koenraado Dedobbeleerio paroda „As Long As it Is Striven after, it Goes on Expanding“Grupinė paroda „Who‘s Werner?“

VDA parodų salės „Titanikas“Maironio g. 3nuo X. 1 d. – Petro Repšio paroda „Pieši-niai 2019“ nuo X. 1 d. – grupės „Baltos kandys“ paroda „Tėkmė“

Galerija „Akademija“ Pilies g. 44iki 28 d. – Kęstučio Lupeikio paroda „Fragmen-tai: skylės, plokštumos ir ratilai“

VDA galerija „Artifex“Gaono g. 1nuo X. 1 d. – kūrėjų dueto „Paris Essex“ paroda

VDA parodinė erdvė „Krematoriumas / meno krosnys“Maironio g. 6, II vidinis kiemasJurgos Šarapovos paroda „Apsišaukėlis“

Galerija „Kairė–dešinė“Latako g. 3iki X. 5 d. – Tomos Šlimaitės paroda „Neže-miški vaikai“ iki X. 5 d. – Lino Blažiūno paroda

„Spygliaraštis“

Prospekto fotografijos galerijaGedimino pr. 43Violetos Bubelytės fotografijų paroda

Vilniaus fotografijos galerijaStiklių g. 4Claudios Corrent paroda „Tau, kad dažnai ją atsimintum“

Galerija „Vartai“Vilniaus g. 39Dominyko Sidorovo paroda „Metonimija“Gabrielės Adomaitytės paroda „Dokumen-tinis tikslumas“

Galerija „Arka“Aušros Vartų g. 7Raimondo Gailiūno tapybos paroda

„Neramus“

Galerija „Meno niša“J. Basanavičiaus g. 1 / 13iki 28 d. – Jurgio Tarabildos paroda „Tai, ko nėra“

Dailininkų sąjungos galerijaVokiečių g. 4Milenos Pirštelienės ir Agnės Šemberaitės keramikos meno paroda „REM miego fazė“

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus Pilies g. 40iki 29 d. – Vilmos Vasiliauskaitės tapybos paroda „Garsi tyla“

Pylimo galerija

Pylimo g. 30

iki 28 d. – Ramūno Dagio tapybos paroda

„Raudonos prisijaukinimai“

AV17 galerija Totorių g. 5Džiugo Šukio paroda „Kūno tęsiniai“

Jono Meko vizualiųjų menų centrasMalūnų g. 8Antano Zabielavičiaus paroda „Pievų miltai“

Galerija „Kunstkamera“Ligoninės g. 4Lino Katino kūrybos paroda „Atbulas laikas“

Teatro, muzikos ir kino muziejusVilniaus g. 41Paroda „Vanduo ir žemė. Martinaičio trilo-gija Mazūro teatre“ iki X. 3 d. – paroda „Stanislavas Moniuško – aštuoniolika kūrybos ir meilės metų Vilniuje“

Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija Vilniaus g. 39 / 6Paroda „Saga apie Lietuvą“

Vilniaus rotušėDidžioji g. 31iki 30 d. – Mindaugo Vegio tapybos paroda

„Išbandymai“Paroda „Leonardo & Friends“

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centrasNaugarduko g. 10 / 2 Savickų šeimos menininkų paroda „Kartos ir likimai“

Namų galerija „Trivium“Vilkpėdės g. 7–105iki 28 d. – Ievos Mediodios piešinių paroda

Vlado Vildžiūno galerijaLobio g. 6 Aiki 28 d. – Andrzejaus Strumiłło paroda

„Skrydis (Lot)“ Mindaugo Navako paroda „Ofortai“

Prancūzų institutasDidžioji g. 1iki X. 3 d. – Dano Hermouet (Prancūzija) paroda „Kintanti vienatvė“

Užupio meno inkubatoriaus galerija „Kalnas“Krivių g. 10 AMarijos Černiavskaitės paroda „Dropout“

Baltijos gintaro meno centrasŠv. Mykolo g. 12Lauros Motiejūnaitės paroda „Tekstilės ir juvelyrikos jungtis. Gintaro pluoštas“

Rašytojų klubasK. Sirvydo g. 6Poetės, dailininkės Violetos Židonytės akvarelės paroda „Eilėraštis nušvinta spalvomis“

Čiurlionio namaiSavičiaus g. 11Stanislovo Žvirgždo fotografijų paroda

„M.K. Čiurlionis ir Vilnius“

Antakalnio galerijaAntakalnio g. 86iki X. 2 d. – Juzefos Čeičytės-Jutos tapybos ir piešinių paroda „97“

Meno ir edukacijos centras „Rupert“ Vaidilutės g. 79Jono Meko paroda „Leiskite man svajoti utopijas“

„SHCH/ŠČ galerija“Teatro g. 7AAgnės Juodvalkytės paroda „Paveldėtas sapnas“

„The Room“ galerijaPolocko g. 17Leo Ray piešinių ir tapybos paroda

„Vasara-ruduo“

Galerija „Atletika“Vitebsko g. 21, 23Grupinė paroda „TT“ Andrés Padilla Domene paroda

„AP galerija“Polocko g. 10Adasos Skliutauskaitės paroda „Veidai ir gyvūnai“

„Editorial“ projektų erdvėLatako g. 3Monikos Janulevičiūtės ir Antano Lučiūno paroda „Vandens čiuožikai“

Parodų erdvė „Vitrina & Bench“ Kauno g. 36, kombinatas „Dailė“, II a.Simono Kuliešio paroda „Kaip man paukš-čiai čiulba“

Vilniaus universiteto botanikos sodasKairėnų g. 43Žemės meno festivalio „Gamta ir menas“ paroda „Atradimai“

KaunasNacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejusV. Putvinskio g. 55M.K. Čiurlionio biografijos ekspozicijaLeonoros Kuisienės meninės knygrišystės paroda „Duoklė mūzoms“

M. Žilinsko dailės galerijaNepriklausomybės a. 12Paroda „Atminties kodas: Tilmansų paliki-mas Kaune“iki X. 6 d. – Antano Sutkaus fotografijų paroda „Pro memoria“, skirta Kauno žydų geto likvidavimo 75-osios metinėms

Kauno paveikslų galerijaK. Donelaičio g. 16Naglio Ryčio Baltušniko personalinė paroda „WC TV | I dalis. Troškimai“Paroda „Atminties popierius“ iki 29 d. – Kauno bienalės paroda „Po išvy-kimo | Prieš atvykstant“

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus V. Putvinskio g. 64Paroda „Tarp tapybos ir tarnybos“

Galerija „Meno parkas“Rotušės a. 27iki X. 6 d. – Kai Löffelbeino (Vokietija) paroda „Ctrl-X, elektroninių atliekų topografija“iki X. 6 d. – Agatos Wieczorek (Lenkija) paroda „Simuliacijų centrai“iki X. 6 d. – Samuelio W.J. Fordhamo (D. Britanija) paroda „C-R92/BY“iki X. 5 d. – Antano Martinaičio (1939–1986) piešinių serijos „Psichodelicus“ parodaiki X. 5 d. – Dano Aleksos ir Aistės Kisa-rauskaitės paroda „Pėdsekys“

„Post“ galerijaLaisvės al. 51AEvitos Vasiljevos ir Danielio Walwino paroda „Miestelis sodo pakrašty, pakrašty miestelio (Town at Edge of Garden at Edge of Town)“

Kauno fotografijos galerijaVilniaus g. 2Maxime’o Matthyso (Belgija) paroda

„2091-ieji: Privatumo ministerija“

Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos istorijos skyriusL. Zamenhofo g. 12 Johno Angersono (D. Britanija) paroda

„Šią dieną“Paulo Simão (Portugalija) paroda „Lik svei-kas, Pchenjane“

KlaipėdaKKKC parodų rūmaiDidžioji Vandens g. 2iki X. 6 d. – paroda ir performansų plat-forma „Moterys Mėnulyje“iki X. 6 d. – Patricijos Gilytės instaliacijų paroda „Ekvinokcija / Lygiadienis“

Baroti galerijaAukštoji g. 12Beno Šarkos paroda „Nyk“

Šiauliai„Laiptų“ galerijaŽemaitės g. 83iki 30 d. – Litvakų – Neemijos Arbit Blato (1908–1999), Adomo Jacovskio, Solomono Teitelbaumo – paroda

Šiaulių universiteto dailės galerijaVilniaus g. 141Žemaičių dienai skirta paroda

PanevėžysPanevėžio miesto dailės galerijaRespublikos g. 3iki 29 d. Keramikos paviljone – XXII Pane-vėžio tarptautinio keramikos simpoziumo paroda

Fotografijos galerijaVasario 16-osios g. 11Kristiano Sakso (Estija) paroda „Saulė skardinėje“

15 psl.7 meno dienos | 2019 m. rugsėjo 27 d. | Nr. 30 (1309)

S p e k t a k l i a i

Vilnius Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras27 d. 18.30 – G. Kuprevičiaus „ČIURLIONIS“. Dir. R. Šervenikas29 d. 12 val. – K. Chačaturiano „ČIPOLI-NAS“. Dir. A. ŠulčysX. 2 d. 11 val. Kamerinėje salėje – koncertas kūdikiams „Muzika mažoms ausytėms“. Atli-kėjai J. Narvidė, J. Narvidas, J. Martinkėnaitė2, 3 d. 18.30 – G. Bizet „KARMEN“. Dir. G. Rinkevičius4 d. 18.30 – L.A. Minkaus „BAJADERĖ“. Dir. M. Staškus

Nacionalinis dramos teatras28 d. 16 val. Studijoje – I. Šeiniaus „KUPRELIS“. Insc. aut. A. Vozbutas, rež. P. MarkevičiusX. 1 d. 18.30 Lietuvos rusų dramos teatre – T. Słobodzianeko „MŪSŲ KLASĖ“. Rež. Y. Ross2 d. 18.30 Lietuvos rusų dramos teatre – K. Binkio „ATŽALYNAS“. Rež. J. Vaitkus

Valstybinis jaunimo teatras27 d. 16.30 Salėje 99 – „FIKCIJOS“ (J.L. Bor-geso apsakymų motyvais). Rež. A. Juška27 d. 19 val. „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje – Ö. von Horvátho „VIENOS MIŠKO PASAKOS“. Rež. Y. RossX. 2, 3 d. 18.30 – PREMJERA! „BALKONAS“ (pagal J. Genet pjesę). Rež. E. Lacascade’as, scenogr. M. Nekrošius, kost. dail. M. Šiauly-tytė. Vaidina M. Nedzinskas, M. Vaičiulytė, G. Storpirštis, D. Gavenonis, K. Kasperavi-čius, A. Sakalauskas, M. Dirginčius, E. Jauji-ninkaitė, K. Petruškevičiūtė, D. Šilkaitytė, B. Vasauskaitė, G. Giedraitytė, I. Kartašova, A. Šuminskaitė, D. Kuodytė, M. Ivanauskas, S. Storpirštis, K. Andrejauskaitė, T. Čižas

Vilniaus mažasis teatras27, 28 d. 18.30 – PREMJERA! A. Špilevojaus

„12 GRAMŲ Į ŠIAURĘ“. Rež. A. Špilevojus, scenogr. B. Šulniūtė, kost. dail. R. Lendrai-tytė Utalla, muzika „Black Water“. Vaidina I. Patkauskaitė, P. Markevičius, G. Latvė-naitė, T. Rinkūnas29 d. 18.30 – „24 VALANDOS IŠ MOTERS GYVENIMO“ (literatūriniai etiudai pagal S. Zweigo noveles). Kūrėjos V. Bičkutė, V. Kochanskytė, D. Rudytė („Mažasis tea-tras. Mažoji forma“)X. 2 d. 18.30 – M. Ivaškevičiaus „MADA-GASKARAS“. Rež. statytojas R. Tuminas, rež. A. Dapšys3 d. 18.30 – M. Ivaškevičiaus „MISTRAS“. Rež. R. Tuminas4 d. 18.30 – N. Erdmano „SAVIŽUDIS“. Insc. aut. T. Stirna, rež. G. Tuminaitė5 d. 18.30 – „FANTAZIJUS“ (pagal A. de Musset pjesę). Rež. G. Tuminaitė6, 8 d. 19 val. – „NUOSTABŪS DALYKAI. TEATRAS KITAS KAMPAS“ (VšĮ „Improvi-zacijos teatras“)

Oskaro Koršunovo teatras28 d. 14 val. OKT studijoje – „Sirenos 2019“. L.S. Černiauskaitės „LIUČĖ ČIUOŽIA“. Rež. O. Koršunovas29 d. 19 val. OKT studijoje – PREMJERA! D. Danilovo „ŽMOGUS IŠ PODOLSKO“! Rež. O. KoršunovasX. 3 d. 19 val. OKT studijoje – „LAIŠKAI IŠ VIENUOLYNO“. Rež. K. Marčiulynas - Bo Haeng Sunim

Rusų dramos teatras27 d. 18.30 – M. Valiuko „KREIDA“. Rež. G. Surkovas (Mažoji salė)28 d. 18.30 – „DOSTOJEVSKIO ANGELAI“. Scen. aut. ir rež. B. Mar (Mažoji salė)29 d. 14, 17 val. ir 17 val. – PREMJERA!

„TRIUŠIS EDVARDAS“ (pagal K. DiCamillo knygą „Nepaprasta Edvardo Tiuleino ke-lionė“). Rež. J. Laikova

X. 3 d. 18.30 – „VIENIŠAS ŽMOGAUS BAL-SAS“ (pagal S. Aleksijevič knygą „Černoby-lio malda“). A. Metalnikovos monospekta-klis. Rež. V. Dorondovas (Mažoji salė)4, 5 d. 18.30 – M. Ivaškevičiaus „RUSIŠKAS ROMANAS“. Rež. O. Koršunovas 6 d. 12 val. – S. Maršako „KATĖS NAMAI“. Rež. A. Uteganovas (Rusija) 6 d. 18.30 – E.-E. Schmitto „DVIEJŲ PASAU-LIŲ VIEŠBUTIS“. Rež. S. Račkys

Vilniaus teatras „Lėlė“Mažoji salė28 d. 12 val. – „PASAKA APIE VĖŽLIUKĄ“. Inscen. aut., rež. ir dail. A. Mikutis29 d. 12 val. – „RAUDONKEPURĖ“. Rež. ir dail. V. MazūrasX. 5 d. 12 val. – „ČIA BUVO / ČIA NĖRA“. Rež. Š. Datenis6 d. 12, 14 val. – „AUKSO OBELĖLĖ, VYNO ŠULINĖLIS“ (pagal lietuvių liaudies pa-saką). Scen. aut. ir rež. R. DriežisPalėpės salėX. 5 d. 14 val. – „KIŠKIŲ SUKILIMAS“ (pagal K. Binkio poemą). Scenarijaus aut., rež. ir dail. R. Driežis

„Menų spaustuvė“27 d. 12 val. Kišeninėje salėje – „LIETAUS ŽEMĖ“. Rež. A. Giniotis (teatras „Atviras ratas“)

„Sirenos 2019“27 d. 19 val. Juodojoje salėje – „VIENOS MIŠKO PASAKOS“. Rež. Y. Ross (Valstybi-nis jaunimo teatras)28 d. 19 val. Juodojoje salėje – F. Dürren-matto „FIZIKAI“. Rež. ir dail. A. Areima (J. Miltinio dramos teatras)29 d. 13 val. Kišeninėje salėje – „THIS OR-DER GOES WRONG“. Idėjos aut. D. Digimas, K. Dirsė, L. Kmieliauskaitė 29 d. 14 val. Juodojoje salėje – „NUOSTABŪS DALYKAI“ (pagal D. Macmillano pjesę). Rež. K. Glušajevas (teatras „Kitas kampas“)X. 2, 3 d. 20 val. Juodojoje salėje – „SUKŪ-RIMAS. PAVEIKSLAI DORIANUI“ („Gob Squad“, D. Britanija, Vokietija)6, 7 d. 19 val. Juodojoje salėje – „MINŲ LAU-KAS“. Rež. L. Arias (Argentina, D. Britanija)

KaunasNacionalinis Kauno dramos teatras27 d. 18 val. Rūtos salėje – Ch. Hamptono

„PAVOJINGI RYŠIAI“. Rež. A. Jankevičius27 d. 19 val. Ilgojoje salėje – A. Landsbergio

„VĖJAS GLUOSNIUOSE“. Rež. G. Padegimas28 d. 12 val. Mažojoje scenoje – A. Sunklo-daitės „KIŠKIS PABĖGĖLIS“ (pagal L. Jaki-mavičiaus knygelę „Lapė ir kaliošai“). Rež. A. Sunklodaitė28 d. 18 val. Didžiojoje scenoje – „GENTIS“ (pagal I. Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“). Rež. A. Jankevičius 29 d. 14 val. Ilgojoje salėje – I. Paliulytės

„LIŪDNAS DIEVAS“. Rež. I. Paliulytė29 d. 18 val. Didžiojoje scenoje – A. Škėmos

„BALTA DROBULĖ“. Rež. J. JurašasX. 1 d. 18 val. Didžiojoje scenoje – G. Laba-nauskaitės „ŽALGIRĖS“. Rež. V. Bareikis 1 d. 19 val. Ilgojoje salėje – A. Čechovo „PA-LATA“. Insc. aut. ir rež. R. Kazlas 2 d. 18 val. Rūtos salėje – „VASARVIDIS“ (pagal W. Shakespeare’o „Vasarvidžio nak-ties sapną“). Rež. E. Kižaitė2 d. 19 val. Mažojoje scenoje – P. Süskindo

„KONTRABOSAS“. Rež. V. Masalskis (Klai-pėdos jaunimo teatras)3 d. 18 val. Didžiojoje scenoje – F. Dürren-matto „SENOS DAMOS VIZITAS“. Rež. A. Giniotis

Tarptautinis šokio festivalis „Aura 29“

4 d. 15 val., 5 d. 12 val. Rūtos salėje – „ANI-

MAL CARNIVAL“ („Barbora Látalová & comp“)

4 d. 18 val. Didžiojoje scenoje – „PRIME MO-

VER“ („Roosna & Flak“)

5 d. 18 val. Didžiojoje scenoje – „UNTITLED PERSONA“ (Ben J. Riepe)6 d. 18 val. Didžiojoje scenoje – „ONE.ONE&ONE“ (Vertigo šokio trupė)5 d. 18 val. Ilgojoje salėje – A. Landsbergio

„VĖJAS GLUOSNIUOSE“. Rež. G. Padegimas6 d. 12 val. Mažojoje scenoje – „LABAS, LAPE!“ (pagal E. Daciūtės pasaką „Laimė yra lapė“). Rež. E. Kižaitė

Kauno valstybinis muzikinis teatras4 d. 18 val. Šakių kultūros centre – Kauno valstybinio muzikinio teatro šou. Daly-vauja teatro solistai, teatro vokalinis an-samblis, choro dainininkai, baleto šokėjai, simfoninis orkestras

Kauno kamerinis teatras27 d. 18 val. – M. Jones „AKMENYS JO KIŠE-NĖSE“. Rež. G. Padegimas27, 28 d. 19 val. Laipiojimo centre „Miegantys drambliai“ – PREMJERA! „SUPERGALIOS“. Rež. K. ŽernytėX. 1 d. 18 val. – I. Vyrypajevo „DREAMWORKS“. Rež. A. Jankevičius 2 d. 17.30, 20 val. – „ATVIRA ODA“. Rež. K. Žernytė (Pojūčių teatras) 3 d. 19 val. – M. Duras „HIROŠIMA, MANO MEILE“. Rež. R. Abukevičius4 d. 18 val. – „NIGGAZ“. Rež. A. Jankevičius5 d. 19 val. Centriniame knygyne (Laisvės al. 81) – „NOKTIURNAS“. Rež. G. Padegimas5 d. 21 val. – „ATEIVIŲ EKSPRESAS (2017)“. Choreogr. ir atlikėjai Ž. Krajnčanas ir G. Kunšekas6 d. 15 val. – „MILŽINAS MAŽYLIS“ (pagal K. Zylės knygą). Rež. E. Kižaitė

Kauno lėlių teatras28 12 val. – „UŽBURTAS KALNAS“. Aut. ir rež. A. Žiurauskas29 12 val. – PREMJERA! „KAIP TAMSA GE-RIAUSIU DRAUGU TAPO“ (pagal E. Yarlett kūrinį „Orionas ir tamsa“). Rež. O. Žiugžda, dail. G. Brazytė, komp. A. Jasenka, Ū. JasenkaX. 5 d. 12 val. – „PRINCESĖS GIMTADIE-NIS“. Rež. A. Stankevičius6 d. 12 val. – „GRYBŲ KARAS“ (pagal Just. Marcinkevičiaus poemą). Rež. A. Mikutis (Vilniaus teatras „Lėlė“)

KlaipėdaKlaipėdos valstybinis dramos teatras28 d. 18.30 Didžiojoje salėje – G. Grajausko

„PAŠALINIAMS DRAUDŽIAMA“. Rež. O. Koršunovas 29 d. 17 val. Didžiojoje salėje – S. Šaltenio

„KALĖS VAIKAI“. Rež. E. NekrošiusX. 5 d. 18.30, 6 d. 17 val. Mažojoje salėje – PREMJERA! J. Anouilho „ANTIGONĖ“. Rež. M. Ķimele, scenogr. T. Jansonas, kost. dail. L. Andriukonė, muzikinis apipav. E. Vasiljevas, vaizdo projekcijų dail. R. Sakalauskas. Vaidina I. Raulynaitytė, F. Semionovaitė, D. Meškauskas, I. Pakštytė, J. Vanžodytė, J. Baranauskas, R. Šaltenytė, L. Vyšniauskas ir kt.

Klaipėdos muzikinis teatrasX. 1 d. 18.30 LMTA Klaipėdos fakulteto koncertų salėje – koncertas „Uvertiūra“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras. Dir. T. Ambrozaitis. Programoje E. Balsio, G. Kuprevičiaus, W.A. Mozarto, J. Sibelijaus kūriniai

ŠiauliaiŠiaulių dramos teatras27 d. 18.30 – „NEBYLYS“ (pagal J. Tumą-Vaižgantą). Rež. J. Vaitkus 28 d. 18 val. – E. O’Neilo „MEILĖ PO GUO-BOMIS“. Rež. P. Ignatavičius 29 d. 15, 18 val. – A. Špilevojaus „BAGADEL-NIA“. Rež. A. Špilevojus

X. 1 d. 18 val. – D. Danilovo „ŽMOGUS IŠ PODOLSKO“. Rež. O. Koršunovas (OKT / Vilniaus miesto teatras)4 d. 19 val. – „GRAŽI IR TA GALINGA“. Rež. K. Steiblytė (Klaipėdos jaunimo teatras)5 d. 18 val. – PREMJERA! N. Gogolio „REVI-ZORIUS“. Rež. A. Giniotis6 d. 12 val. – „BLUSYNO PASAKOJIMAI“ (pagal G. Morkūno knygą). Rež. A. Gluskinas6 d. 18 val. – M. von Mayenburgo „SKULP-TŪRA“. Rež. P. Ignatavičius

PanevėžysJuozo Miltinio dramos teatras30 d. 18 val. Varėnos kultūros centre – V. Šukšino „PAŠNEKESIAI MĖNESĖTĄ NAKTĮ“. Rež. K. Siaurusaitytė X. 3, 4 d. 18 val. – D. Statkevičienės „GIMI-NĖS, ARBA KAM ZRAZŲ PAKARTOT“. Rež. A. Veverskis 6 d. 12 val. – S. Maršako „KATĖS NAMAI“. Rež. V. Mazūras 6 d. 18 val. – I. Bručkutės „HOTEL UNIVER-SALIS“. Rež. A. Gornatkevičius

K o n c e r t a i

Lietuvos nacionalinė filharmonija27 d. 10.30 ir 11.45 Žiežmarių kultūros centre – edukacinis koncertas visai šeimai „Senukas augino dygliuotą agavą“ (pagal V. Palčins-kaitės knygą „Eilėraščiai iš namų“). Čiur-lionio kvartetas, rašytoja V. Palčinskaitė, V. Kazlauskas (gitara, vokalas)28 d. 19 val. Valdovų rūmų Didžiojoje rene-sansinėje menėje – Filharmonijos sezono pradžios koncertas „Rojaus paukščiai“. Lietuvos kamerinis orkestras. Solistas ir di-rigentas S. Krylovas (smuikas). Programoje A. Martinaičio, W.A. Mozarto, N. Paganini kūriniai29 d. 12 val. Valdovų rūmų Renginių salėje – koncertas visai šeimai „Karlsono moky-klėlė“. Klaipėdos brass kvintetas, aktorius A. Liškauskas, režisierius N. Gedminas. Programoje P. Čaikovskio, J. Offenbacho, G. Gladkovo kūriniai29 d. 15 val. Trakų pilies Didžiojoje menėje – iš ciklo „Muzika Trakų pilyje“. „Širdies melo-dijos“. Valstybinis Vilniaus kvartetas. So-listė D. Kazonaitė (sopranas). Programoje E. Griego kūriniaiX. 1 d. 17 val. Kupiškio meno mokykloje – edukacinis koncertas visai šeimai „Parodos paveikslėliai“. Valstybinis Vilniaus kvarte-tas, solistas D. Butkevičius (kontrabosas). Koncertą veda V. Gerulaitis. Programoje M. Musorgskio siuita „Parodos paveikslėliai“ 3 d. 17 val. Elektrėnų muzikos mokykloje – edukacinė programa „Pradžioje buvo žo-dis..., po to džiazas...“. „Jazz Classic Trio“: A. Gurinavičius (klavišiniai), V. Labanaus-kas (kontrabosas), S. Astrauskas (muša-mieji). Koncertą veda S. Astrauskas4 d. 18 val. Žiežmarių kultūros centre – „Žiež-mariai – mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2019“ sezono atidarymas. P. Geniušas (fortepijonas). Koncertą veda R. Zubovas. Programoje F. Cho-pino, F. Liszto, G. Gershwino kūriniaiX. 4 d. 19 val. Nacionalinėje dailės galeri-joje – festivalio „Gaida“ koncertas. Lietuvos kamerinis orkestras. Solistas F. Tristano (fortepijonas, elektronika). Programoje D. Digimo, A. Pärto, F. Tristano kūriniai6 d. 16 val. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje – kamerinės muzikos koncertas

„Baltijos giesmė“. Čiurlionio kvartetas. Pro-gramoje T. Makačino, A. Pärto, P. Vasko, E. Balsio kūriniai

Lietuvos muzikų rėmimo fondasX. 2 d. 18 val. S. Vainiūno namuose – Trečia-dienio vakaras-koncertas „Metai be smuiko virtuozo Eugenijaus Paulausko“. Dalyvauja

buvę jo mokiniai, bendradarbiai, profeso-rius R. Butvila, A. Pleškūnas, pianistė A. Banaitytė, jaunieji smuikininkai30 d. 14 val. Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje – ansamblis „Regnum musicale“: V.M. Daunytė (fleita), J. Daunytė (arfa), K.U. Daunytė (smui-kas), E. Daunytė (violončelė), R. Daunienė (smuikas). Programoje M.K. Čiurlionis, G. Kuprevičius, G.F. Händelio, T. Mirulos, M. Turnje kūriniai1 d. 12 val. Senjorų socialinės globos namuose Vilniuje – J. Stupnianek-Kalėdienė (sopra-nas), J. Janužas (tenoras), L. Giedraitytė (fortepijonas), V. Juodpusis (muzikologas)4 d. 13.30 Linkuvos socialinės globos na-muose, 17 val. Pakruojo kultūros centre – J. Stupnianek-Kalėdienė (sopranas), J. Ja-nužas (tenoras), G. Muralytė (fortepijo-nas), G. Urbonaitė (aktorė), V. Juodpusis (muzikologas)

VilniusVilniaus kongresų rūmai27 d. 19 val. – LVSO sezono pradžios kon-certas. Atlikėjai L. Bendžiūnaitė (sopranas), I. Prudnikovaitė (mecosopranas), R. Karpis (tenoras), L. Mikalauskas (bosas), Kauno valstybinis choras (vad. P. Bingelis), Lietu-vos valstybinis simfoninis orkestras. Dir. G. Rinkevičius. Programoje M. Tippetto oratorija „Mūsų laikų vaikas“

Šv. Kotrynos bažnyčia28 d. 18 val. – A. Zalieskos-Zalos 40-mečio koncertas. Atlikėjai A. Zalieska-Zala, grupė

„Arbata“, grupė „Baltos varnos“, D. Razaus-kas, D. Žvirblis, A. Kaniava, G. Skoris, V. Stankus, G. Stankevičius (mušamieji), G. Svilas (kontrabosas), T. Dešukas (smui-kas, mandolina)X. 1 d. 20 val. – atlikėja Kimbra(N. Zelandija)3 d. 18 val. – „Led Zeppelin in Jazz“. Atlikė-jai A. Rumyantsevo kvartetas4 d. 19 val., 5 d. 15 val. – Didysis šventinis Maskvos Danilos vienuolyno patriarchali-nis vyrų choras

KaunasKauno valstybinė filharmonijaX. 3 d. 19 val. – „Drum&Brass“: „Trimito“ ir

„Giunter Percussion“ koncertas. Dir. U. Vaiginis. Programoje D.R. Gillinghamo, M. Fordo, Afrikos folkloras „Wenda Ka-nawa“, N. Daughtery, L. Rimšos kūriniai

Va k a r a i

VilniusRašytojų klubas27 d. 17 val. – A. Zurbos knygos „Linksmi ir graudūs rašytojų nuotykiai gyvenime“Nacionalinė dailės galerija28 d. 13 val. – V. Ramanausko ir Ž. Šal-kausko knygos „Alumi neprekiaujame – iš-jungtas vanduo“ pristatymas

Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka27 d. 12 val. Kino salėje – dokumentinio f.

„Laivyno paradas“ (rež. G. Sviderskytė) peržiūra

X. 2 d. 17.30 Renginių erdvėje – pokalbis

„Baltarusija – nauja Kaliningrado sritis

Lietuvos rytuose ar vis dar suvereni vals-

tybė?“. Dalyvauja A. Dynko (Baltarusija) ir

V. JurkonisFilmų retrospektyva „Wernerio Herzogo pasauliai“

X. 1 d. 18 val. Kino salėje – „Gyvybės ženklai“

(1967/68)

3 d. 18 val. Kino salėje – „Paskaitos

prieblandoje (1992)

7 meno dienos | 2019 m. rugsėjo 27 d. | Nr. 30 (1309)16 psl.

Redaktorė – Monika Krikštopaitytė (dailė)Atsakingoji sekretorė – Rūta Jakimavičienė

Kinas – Živilė Pipinytė | Teatras, šokis – Ieva TumanovičiūtėMuzika – Laimutė Ligeikaitė | Stilius – Rita Markulienė, Violeta KundrotienėDizainas – Jokūbas Jacovskis | Maketas – Vanda ČemerkaitėFinansininkė – Brigita Misiuvienė | Direktorius – Linas Vildžiūnas

© „7 meno dienos“. Kultūros savaitraštis. Išeina penktadieniais. Leidžiamas nuo 1992 m. sausio 10 d. Leidėjas VšĮ „7 meno dienos“, S. Konarskio g. 49, 03123 Vilnius. Tel. 2613039. El. paštas redakcija@7md.lt. ISSN 1392-6462. 4 sp. l. Tiražas 800 egz. Spausdino UAB „Valdo leidykla“, Gedimino g. 34, Ukmergė

Remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas Lietuvos kultūros taryba LR kultūros ministerija

Savaitės filmai

****** – šedevras, ***** – pasižiūrėti būtina, **** – geras filmas, *** – būna ir geriau, ** – jei turite daug laiko, * – niekalas

Rugsėjo 27–spalio 3Ki no re per tu a ras

Ad Astra ****Klifordas Makbraidas (Tommy Lee Jones) paliko Žemę, kai jo sūnui Rojui

buvo šešiolika. Klifordas išvyko ieškoti visatoje tolimų civilizacijų. Netoli Neptūno jo kosminis laivas dingo iš radarų. Po keliolikos metų Rojus (Brad Pitt) turi vykti į kosmosą, kad išgelbėtų Žemę nuo artėjančios katastrofos. Tai bus ne tik ekspedicija į tamsos centrą, bet ir ekstremali šeimos traumų tera-pija. Vieno originaliausių šių dienų kino režisierių Jameso Gray’aus („Jardai“,

„Kartą Niujorke“) filme taip pat vaidina Ruth Negga, Liv Tyler, Donaldas Sutherlandas, Johnas Ortizas, Gregas Brykas (Brazilija, Kinija, JAV, 2019). Informatorius ***

Pagrindinis filmo veikėjas – kalinys, kuris buvo priverstas tapti FTB informatoriumi. Jis turi tris sekundes (tiek laiko skrieja snaiperio pa-leista kulka), kad priimtų sprendimą. Atsidūręs mirtinuose spąstuose tarp mafijos, FTB ir policijos, jis žino, kad nuo šio sprendimo priklausys jo laisvė, gyvybė ir šeimos likimas. Pagrindinius vaidmenis Andrea Di Stefano filme sukūrė Joelis Kinnamanas, Rosamund Pike, Clive’as Owe-nas (D. Britanija, 2019).Halstonas: šlovės ir nuopuolio istorija ****

Dokumentinio, film noir stiliumi sukurto Frédérico Tchengo filmo hero-jus – Roy’us Halstonas Frowickas, vadintas 8-ojo dešimtmečio mados ikona. Karjerą pradėjęs Čikagos kepurininku, persikėlęs į Niujorką jis pradėjo modeliuoti drabužius, o „Newsweek“ jį pavadino svarbiausiu JAV mados kūrėju. Jo drabužius vilkėjo Jacqueline Kennedy, Bianca Jagger, Liza Min-nelli, Lauren Bacall ir Elizabeth Taylor, Niujorko policininkai, stiuardesės ir JAV olimpinė rinktinė. Tačiau 1983 m., pradėjus bendradarbiauti su parduotuvių tinklu „JC Penny“, Halstono prekės ženklas žlugo. Po Halstono mirties 1990 m. mados imperija ėjo iš rankų į rankas. Dvi valandas trunkančiame filme daug archyvinės medžiagos, artimųjų bei draugų prisiminimų (JAV, 2019).Keista tiesa **

Praėjus penkeriems metams po Ronio Čeizo, kuris žuvo per autoka-tastrofą mokyklos išleistuvių vakarą, mirties, pas jo motiną ir brolį ateina Melisa. Ji tvirtina, kad laukiasi Ronio kūdikio. Nustebę giminaičiai bando išsiaiškinti tiesą, kuri, pasirodo, yra daug baisesnė. Rowano Athale’o filme vaidina Nickas Robinsonas, Amy Ryan, Margaret Qualley, Brianas Coxas, Blythe Danner, Gregas Kinnearas (Kanada, 2019).Kur tu pradingai, Bernardeta? ***

Žavi moteris ir talentinga architektė Bernadeta (Cate Blanchett) turi viską: puikius namus, nuostabią dukterį Bi (Emma Nelson) ir mylintį bei daug dir-bantį vyrą (Billy Crudup). Niekas negalėjo pagalvoti, kad vieną lietingą dieną Bernadeta tiesiog be pėdsakų dings. Bi nusprendžia surasti mamą ir pamažu atskleidžia stulbinančius jos gyvenimo faktus... Nors filmas sukurtas pagal Marios Semple romaną, skatinantį siekti svajonės, regis, niekas nesitiki, kad Richardas Linklateris rimtu veidu pasakos apie sėkmės lydimos ekscentriškos filmo herojės bėdas (JAV, 2019).Merė: laivo prakeiksmas ***

Ištikta finansinių sunkumų šeima aukcione nusiperka jachtą. Šeimos galva Deividas tiki, kad jūros krovinių verslas taps laimingu naujo gyve-nimo bilietu. Bet kai jachta išplauks į jūrą, joje ims dėtis siaubingi daly-kai. Michaelo Goi siaubo filme vaidina Gary Oldmanas, Emily Mortimer, Owenas Teague (JAV, 2019). Tas: antroji dalis ***

Populiaraus siaubo filmo „Tai“ tęsinys. Praėjus dvidešimt septyneriems metams į miestelį, kuriame patyrė tragiškus įvykius, sugrįžta suaugę jų da-lyviai ir liudininkai. Jie vėl susidurs su klounu žudiku. Andreso Muschietti filme vaidina Jessica Chastain, Billas Skarsgardas, Jamesas McAvoy’us, Jay Ryanas, Billas Haderis (JAV, 2019).Zerovilis ***

1969-ųjų rugpjūtį į Holivudą atvyksta jaunas aktorius Žeromas Vika-ras. Ant jo nuskustos galvos puikuojasi tatuiruotė – kadras iš George’o Stevenso filmo su Elizabeth Taylor ir Montgomery Cliftu. Vikaras tikisi padaryti karjerą, bet greit praranda iliuzijas. Kinas jau nebe menas, bet didelis verslas, o Holivudą valdo seksas, narkotikai ir rokenrolas. Naujoji kinematografininkų karta kuriasi JAV kino sostinėje ir radikalus nonkon-formistas Vikaras čia jaučiasi nereikalingas. Aktorius ir režisierius Jame-sas Franco į savo naują komediją pakvietė Megan Fox, Joey King, Sethą Rogeną, Jacki Weaver, Craigą Robinsoną ir Horatio Sanzą, kuriam teko Franciso Fordo Coppolos vaidmuo (JAV, 2019).

VilniusForum Cinemas Vingis27–X. 3 d. – Raudonbatė ir 7 nykštukai (JAV) – 11, 13.15, 15.30, 16.40Informatorius (D. Britanija) – 16.10, 18.45, 21.2027, 30–X. 3 d. – Juodojo drakono pėdsakais (JAV, Kinija) – 13.55, 17.45; 28, 29 d. – 11.15, 13.55, 17.4527–X. 3 d. – Juodojo drakono pėdsakais (3D, JAV, Kinija) – 15.45Zerovilis (JAV) – 11.45, 15.30, 19.15, 21.30Merė: laivo prakeiksmas (JAV) – 13.15, 18.30, 21.50Ar gali išsaugoti paslaptį (JAV) – 13.55, 19.05, 21.2030 d. – Kita tylos pusė (rež. A. Puipa) – 19 val.X. 12 d. – G. Puccini „Turandot“. Tiesioginė premjeros transliacija iš Niujorko Metro-politeno operos – 19.55X. 27 d. – A. Glazunovo „Raimonda“. Tie-sioginė transliacija iš Maskvos Didžiojo teatro – 17 val.X. 2 d. – Džokeris (JAV) – 18.30X. 2 d. – filmas-koncertas „Roger Waters Us + Them“ – 19 val.X. 9 d. – filmas-koncertas „Metallica & San Francisco Symphony. S&M2“ – 19 val.Visą repertuarą rasite www.forumcinemas.lt

Forum Cinemas Akropolis 27–X. 3 d. – Raudonbatė ir 7 nykštukai (JAV) – 10.20, 12.30, 14.45, 17 val.Ar gali išsaugoti paslaptį (JAV) – 10.50, 15, 19.2527, 28, X. 3 d. – Merė: laivo prakeiksmas (JAV) – 12.55, 17.15, 21.35, 23.45; 29–X. 2 d. – 12.55, 17.15, 21.3527, 28, X. 3 d. – Informatorius (D. Britanija) – 13.55, 18.40, 21.25, 23.45; 29–X. 2 d. – 13.55, 18.40, 21.2527–X. 3 d. – Zerovilis (JAV) – 16.20, 18.45, 20.50Juodojo drakono pėdsakais (JAV, Kinija) – 11.10, 13.45Juodojo drakono pėdsakais (3D, JAV, Ki-nija) – 16.30X. 2 d. – Džokeris (JAV) – 18.30X. 2 d. – filmas-koncertas „Roger Waters Us + Them“ – 19 val.X. 9 d. – filmas-koncertas „Metallica & San Francisco Symphony. S&M2“ – 19 val.Visą repertuarą rasite www.forumcinemas.lt

SkalvijaVilniaus dokumentinių filmų festivalis27 d. – Studentų filmų konkursas: LMTA ir FAMU. Centrinė autobusų stotis (Čekija) – 17 val. 27 d. – Amerika (JAV) – 19 val.28 d. – Herzogas / Gorbačiovas (D. Britanija, JAV, Vokietija) – 17.1028 d. – Faustas (Meksika, Kanada) – 20.40; 29 d. – 15.10

29 d. – Balsai iš jūros (D. Britanija) – 18.40

27 d. – Speciali programa „Jono Meko por-

tretai“. III trumpų filmų programa – 20.30

(seansą pristatys specialiosios programos su-

darytojas P. Chodorovas); 29 d. – 16.40;

28 d. – II trumpų filmų programa – 19 val.

28 d. – Specialioji programa „Baltijos ke-

liai“. III programa – 15 val. (seanse dalyvaus

P. Simm)

29 d. – Specialusis seansas. George: Jurgio Mačiūno ir Fluxus istorija (JAV) – 20.40Ciklas „Karlsono kinas“28 d. – Šuns tikslas 2 (JAV) – 13.5029 d. – Liūtas karalius (JAV) – 12.5030 d. – Seansas senjorams. Halstonas: šlo-vės ir nuopuolio istorija (dok. f., JAV) – 15 val.30 d. – N. Kairio romano „Toliau nei vande-nynas“ pristatymas – 19 val.X. 1 d. – Specialūs seansai. Trejetas (dok. f., rež. I. Staškevičius, A. Lelkaitis) – 17 val. (seanse dalyvaus kūrybinė grupė)30 d. – Nematoma (rež. I. Jonynas) – 17 val.; X. 1 d. – 21 val.; 2 d. – 18.401 d. – Agnès apie Varda (dok. f., Prancūzija) – 18.50; 2 d. – 20.402 d. – Nijolė (dok. f., Lietuva, Italija) – 17 val.3 d. – Animus Animalis (dok. f., rež. A. Že-gulytė) – 17 val.Lenkų kino festivalis3 d. – Trenerio duktė (Lenkija) – 18.303 d. – Kamerdineris (Lenkija) – 20.30

KaunasForum Cinemas20, 21 d. – Ad Astra (Kinija, Brazilija, JAV) – 10.50, 13.30, 16.25, 18.30, 20.30, 23.10; 22–24, 26 d. – 10.50, 13.30, 16.25, 18.30, 20.30, 21.50; 25 d. – 10.50, 13.30, 16.25, 18.30, 22.1020–26 d. – Rembo. Paskutinis kraujas (JAV) – 12.30, 17.45, 22.45Nematoma (rež. I. Jonynas) – 10.30, 15.30, 20 val.Aferistės (JAV) – 11.10, 17.05, 19.40X. 12 d. – G. Puccini „Turandot“. Tiesioginė premjeros transliacija iš Niujorko Metro-politeno operos – 19.55X. 27 d. – A. Glazunovo „Raimonda“. Tie-sioginė transliacija iš Maskvos Didžiojo teatro – 17 val.

23 d. – Trejetas (rež. I. Staškevičius, A. Lel-

kaitis) – 18 val.

26 d. – Zerovilis (JAV) – 19 val.

25 d. – „Pamatyk kine“. Bulvarinis skaitalas

(JAV) – 19.30

X. 2 d. – filmas-koncertas „Roger Waters

Us + Them“ – 19 val.

X. 9 d. – filmas-koncertas „Metallica & San

Francisco Symphony. S&M2“ – 19 val.

Visą repertuarą rasite www.forumcinemas.lt

Romuva

27 d. – Nematoma (rež. I. Jonynas) – 18 val.

Tarptautinis Kauno kino festivalis

27 d. – Viešpats parodys tau kelią (Ispanija,

Estija, Etiopija, Latvija, Rumunija, D. Brita-

nija) – 20.15; X. 2 d. – 20 val.

28 d. – „Smalsučių kinas“ – 13 val.

28 d. – Agnès apie Varda (dok. f., Prancū-zija) – 15.45 28 d. – Nebaigta Hammarskjöldo byla (dok. f., Norvegija, Švedija, Belgija, Danija) – 18 val. 28 d. – Raudona suknelė (D. Britanija) – 20.15 29 d. – Šokolado diena (Lenkija) – 16 val. 29 d. – Neturėjau kur eiti (JAV) – 18.15 X. 1 d. – Damų laimė (dok. f., Šveicarija) – 17.30 1 d. – Buvau namie, bet..( Vokietija) – 20 val.2 d. – Pavarotti (dok. f., D. Britanija,JAV) – 17.30 3 d. – Sistemos griovėja (Vokietija) – 18 val. 3 d. – Teisingumo iliuzija (JAV, Norvegija) – 20.15

KLAIPĖDAForum Cinemas27–X. 1, 3 d. – Raudonbatė ir 7 nykštukai (JAV) – 10.20, 12.30, 13.20, 14.40, 16.50; X. 2 d. – 10.20, 12.30, 13.20, 14.40, 16 val.27–X. 3 d. – Zerovilis (JAV) – 21.1527 d. – Informatorius (D. Britanija) – 20.30, 21 val.; 28–X. 3 d. – 20.3027–X. 3 d. – Merė: laivo prakeiksmas (JAV) – 21.30Juodojo drakono pėdsakais (JAV, Kinija) – 10.40, 15.30Ar gali išsaugoti paslaptį (JAV) – 18.15X. 14 d. – G. Puccini „Turandot“. Tiesioginė premjeros transliacija iš Niujorko Metro-politeno operos – 17 val.30 d. – A. Glazunovo „Raimonda“. Tiesio-ginė transliacija iš Maskvos Didžiojo teatro – 17 val.X. 2 d. – Džokeris (JAV) – 18.30X. 2 d. – filmas-koncertas „Roger Waters Us + Them“ – 19 val.X. 9 d. – filmas-koncertas „Metallica & San Francisco Symphony. S&M2“ – 19 val.Visą repertuarą rasite www.forumcinemas.lt

ŠiauliaiForum Cinemas27–X. 3 d. – Raudonbatė ir 7 nykštukai (JAV) – 10.20, 12.30, 14.40, 16.50Informatorius (D. Britanija) – 18.50Merė: laivo prakeiksmas (JAV) – 21.20Juodojo drakono pėdsakais (JAV, Kinija) – 10.40, 13.40Ar gali išsaugoti paslaptį (JAV) – 18.40Zerovilis (JAV) – 21.30X. 2 d. – Džokeris (JAV) – 18 val. X. 2 d. – filmas-koncertas „Roger Waters Us + Them“ – 19 val.X. 9 d. – filmas-koncertas „Metallica & San Francisco Symphony. S&M2“ – 19 val.Visą repertuarą rasite www.forumcinemas.lt

„Zerovilis“