3

Kad pamatytum pasaulį, reikia sustoti ir įsižiūrėti, kad išgirstum jo paslaptingą ir švelnų šnabždesį, kurį girdi tik dvasia, reikia sustoti ir įsiklausyti. Įsiklausyti tyloje ir

vienatvėje, ramybėje, nutildžius savo sielos triukšmą.

Antanas Ramonas

Tai dvyliktas Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos mokinių kūrybos leidi-nys. Rinktinė ,,Laiko smiltys“ – ryškiausi paskutiniais metais gimnazistų sukurti įvairių litera-tūros žanrų (eilėraštis, pasaka, esė, laiškas, miniatiūra, novelė ir kt.) kūriniai, fotografijos, dailės kompozicijos. Leidinyje spausdinami dabar besimokančių ir jau gimnaziją baigusių darbai.

Ši knyga – tai mokinių idėjos, kaip laiko smiltys subirusios piešiniuose ir fotografijose, sužirusios į eilėraščius ar prozos tekstus.

Sudarė Irutė Lapinskienė ir Valdonija Karaliūnienė

Dėkojame už bendradarbiavimą kolegėms Janinai Šidlauskienei, Mildai Šukienei, Eglei Litvinienei, Jadvygai Miežetienei, Audronei Dūdienei

Rėmėjai:Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija

Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos Rėmimo fondasLituanistikos centras

AISTĖ ŠEŠTOKAITĖEILĖRAŠČIAI

KUR DŪZGIANTYS AVILIAI

Voratinklių ir rasos mozaikom rytas bunda.Lūpos sultingom žemuogėm sirpsta.Lyg plaukdamas pieno upe laukais ieškoti laimės.Lyg paukščio skrydžiu dangumi – šviesos.

Kur dūzgiantys aviliai rimsta,Kur skruzdėlių pilies vartai užsidaro,Kur žiogas lopšine migdo lauką,Ten saulė atsisveikina su dangumi.

Medžių ošimas tampa daina.Bangų muša – paveikslu.Dangus – mūza.Gamta – Dievu.

Mažos mergaitės pėdutės braido po pievą, Rinkdamos rytinę rasą.Pirščiukai kailį šukuoja.Veidą glosto gaivūs, švelnūs spinduliai.Mergaitė įkvepia oroTarsi norėdama sugauti šią trapią akimirką.Mažos mergaitės kasose rūtos kvepia.Mažos mergaitės delnuose vyšnios sirpsta.Mažos mergaitės pėdutėse rasa spindi.Mažoje širdelėje gamta miega.

Saulei užgesusIr pakilus rūko plunksnomsSkrisiuSavo mažyčiaisRožių žiedlapių sparnais.Pakilsiu ten, kur ant šilkinių, Baltų debesų miega mūsų Angelas.

Aplink ramu ir šviesu.Žiūriu į saulėje po dūzgiančia liepa Susmukusį seną suoliuką.Prieš akis šmėsteli raukšlėtas,Metų išvagotas veidas.Prosenelė, sena, pavargusi, Sėdėdavo saulėjeMedumi kvepiančiais vakarais.Tylėdavo.Susopa širdį ją prisiminus. Dar regiu jos sidabro plaukus,Pavargusias rankasIr mylinčias akis...Tolumoje griaustinis dunda.

2012 m.

6

AUKSĖ FALKYTĖ

Lengvais pūkeliais man ant lūpų nusileisi... Vasarą saulės spinduliais dažysi mano skruostus.Vėju man šnabždėsi tyliai „myliu“. O rudenį lietum atėjęs prisiglausi.Atslinkus žiemai bandysi tu pabūt žaismingas,rašydamas ant lango meilės laiškus.O aš skaitysiu ir šypsosiuos mėnuliui, saulei ir žvaigždėms. Kokia saldi gi ta jaunystė!Prasiauti kaip vėtrair džiaugies, kad gyveni. Tos karštos širdys ir įraudę skruostai!Jauni gi myli taip nerūpestingai...Ir net kai šerkšnas man nubalins plaukus, Tu sidabru ant lango man rašysi laiškus. O aš nušvitus rytui auksu parašysiu žodį ,,myliu“,Bet mylėsiu tyliai ir žaismingai...Lengva dulksna tau ant lūpų nukrisiu.. Vasarį mėnesienoj tau skruostus nupaišysiu... Saulės spinduliais rašysiu žodį „myliu“.

Mes visi tik paukščiai. Balti, rudi, pilki, spalvoti. Balandžiai, gulbės ar bjaurūs ančiukai. Man auksiniame narvelyje per ankšta. Pasauli, paleisk mane iš savo delnų. Į dangų, kur šviečia saulė, šiltesnė už mane patį, kur daugybė debesų, skirtų tik man pasislėpti. Nenoriu būti gegute, nenoriu tapti išsipusčiusia gulbe ar vargšu ančiuku, noriu būti baltu mažyčiu dan-gaus gabalėliu, suteikiančiu vilties tau. Skrisiu aukštai aukštai, ten, kur visi matys. Skrisiu tarp juodų debesų, sudegusių nuo kaitrios saulės, ir rankiosiu kitų svajones ir viltis. Žinau, aš būsiu ten, aukštai aukštai. Kilsiu, krisiu, bet nepasiduosiu. Mano tikslas nėra arti ar toli - jis aukštai kaip žvaigždės. Man tereikia žodžių: „Tikiu tavimi...“

7

Fotografija: Augustina Jonušaitė, ,,Portretas“ 2011 m.

AURELIJA DAUKANTAITĖ

Ar regi širdies akimis, kokie brangūs ir taurūsUžslėpti dangiški turtai, kurie nepasiekiamiRūdims ir kurių nesuėda kandys? Jie vertesni Už žemiškus turtus – auksą, sidabrą ir deimantus. Meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, gerumas – taiDvasios vaisius, kuris nenuvysta net giliam mirties miegui Atėjus. Kas jį puoselėja savo širdies dirvose ir suUolumu šį vaisių prižiūri, tas mėgausis dvasios ramybe, Kuri neleis į neviltį ar bėdą pakliūti. Ar regi širdies akimis, kokie brangūs ir taurūs,Nelyg aukso grynuolis šie švytintys lobiai?Tad nunc aut nunquam – dabar arba niekada.Užuot vaikęsis to, kas šiandien brangu, o rytoj bemat išnyksta,Mieliau augink dvasios vaisių, kuris per amžius išlieka.

2016 m.

AKROSTICHAS

9

Fotografija: Aurelijus Šiukšteris, „Miško sakmės“ 2010 m.

10

AURELIJA ORLOVAITĖESĖ APIE KALBĄ

,,Tebeturi dar lietuviai ir žemaičiai visų brangiausią palikimą savo bočių prabočių, tai yra savo kalbą, kurią idant išplėš-tų iš nasrų visa ryjančio laiko ir pastatytų šalip kalbų mokytų, turi aną šiandien dailinti“,– rašo XIX a. lietuvių istorikas, švie-tėjas Simonas Daukantas. Ir šiandien apie lietuvių kalbos išsaugojimą dažniausiai šneka mokslo žmonės, tačiau iš paprastų žmonių lūpų tokie pamąstymai labai retai teišsprūsta. Kartais atrodo, kad mūsų gimtąja kalba labiau domisi kitataučiai. Pavyzdžiui, Elisas Reikliu kartą pasakė: „Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba turi daugiausia švelnumą išreiškiančių priemo-nių bei deminutyvų, daugiau nei ispanų ar italų, net daugiau nei rusų... Jei apie tautos vertę bendražmogiškąja prasme būtų sprendžiama iš kalbos grožio, lietuviai tarp Europos tautų turėtų užimti pirmą vietą“. Štai mes vargstam, mokomės kalbėti angliškai, aukštiname ,,meilės kalbą“, o prancūzas žavisi mūsų gimtąja! Negi ne paradoksalu?

Rodos, dar visai neseniai mes savo kalbą branginome labiau už auksą. Nors už jos vartojimą puvom kalėjimuose, bu-vom tremiami į Sibirą, bet visom išgalėm kabinomės į savo šaknis, nepasidavėm nei polonizacijai, nei rusinimui. Tačiau nuo kalbos draudimo panaikinimo praėjo daugiau nei šimtmetis, ir meilė Tėvynei ir kalbai dingo iš mūsų repertuaro. Užsikrėtėm ir mes kosmopolitišku požiūriu, siaubiančiu tautas: ėmėm žavėtis svetimomis kalbomis, ieškoti geresnio gyvenimo užsieny. Pavyzdžiui, Airijoj lietuvių vos ne daugiau nei Lietuvoj! Kad turime problemą, suvokėme tik padidėjus išeivių iš Lietuvos skaičiui. O tada užpuolė krizė. Gimtoji kalba vėl liko nuošalyje kaip podukra, gebanti iškęsti piktosios pamotės patyčias ir savivalę.

Išties, o kam gi reikalinga gimtoji kalba? Ar dabar, kai akimirksniu galime susisiekti su bičiuliais bet kuriame pasau-lio kampely internetu ar mobiliuoju telefonu, ją ginti yra taip svarbu? Žinoma! Joje slypi mūsų šaknys – jokia tauta negali egzistuotuoti be kalbos. Turbūt vartosi savo kapuose Motiejus Valančius, Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Maironis, tiek pastangų įdėję jai išsaugoti, gryninti, žadinę lietuvybę, jungę mūsų širdis į vieną. O dabar mes patys be jokios sąžinės graužaties ar prievartos gujam spalvingą, taisyklingą lietuvišką žodį iš savo gyvenimo. Šiuolaikiniai paaugliai (deja, ir aš) jau įprato rašyti trumpąsias žinutes angliškomis raidėmis. Baiminuosi, kad lengvabūdiškai atsisakius lietuviškų rašmenų lietuvių kalba išsigims, taps mutante, supanašės su kitų tautų kalbomis, kurių abėcėlėse lietuviškų raidžių ą, ę, ė, į, š, ų, ū, ž niekad ir nebuvo, pavyzdžiui, mūsų dabar taip dievinama anglų kalba. Reikėtų pridurti, kad bet kaip vartojama kalba netenka savo skonio, jos negalima pajausti, ji atlieka tik komunikavimo funkciją. Daugelis pamiršta, kokia mūsų kalba turtinga, spal-vinga. Pavyzdžiui, žodžio „eiti“ sinonimai vos telpa net į tris „Sinonimų žodyno“ puslapius! Nesiimu suskaičiuoti variantų, bet iš akies atrodo, jog jų yra du šimtai su viršum. Dažnas visiškai negirdėtas ir net juokingas, todėl įdomumo dėlei nuspren-džiau kai kuriuos įsiminti: lervoti, čiobrinti, kiaušinti, gingaruoti, klišinti, čempoti... Turime ir gausybę spalvinių sinonimų.

11

Pavyzdžiui, ruda spalva: šuo – rudas, karvė – žala, o arklys – sartas. Žmogus žilas, karvė – palša, o arklys – šyvas. Lietuviui genys yra margas, o toks pat juodai baltas arklys ne margas, o širmas, kiaulė – degla, katė – raina, bet skarelė – dryža! Tik reikėtų truputėlį pagalvoti, kad nepavadintum savo mėgstamiausių kelnių „sartomis“ ar ,,šyvomis“. Deja, daugybės vaizdingų žodžių nebegirdžiu mieste, tik kaime... Apšarmojo mano gimtoji kalba kaip bruknelė per speigą.

Dažnas dabar paklaustų, kam mums reikia kalbos spalvingumo? Juk kalbą vartojam tik bendraudami. Labai logiška. Ir vėl išnyra mūsų šiuolaikiškas kosmopolitiškumas. Jei jau vartojam žodžius tik komunikavimui, tai koks skirtumas, kokia kalba ir kaip susišnekėti? Šiam reikalui skirta speciali kalba – esperanto. Ja kalba daugybė žmonių visame pasaulyje, ji gan greit išmokstama ir, svarbiausia, – niekam nėra gimtoji. Bet tarsi mums rūpėtų? Ir išdarkom gimtąją kalbą taip, kad net baisu klausytis. Tarpusavyje dera lietuviški ,,naujadarai“ (,,neužilgo“ = tuoj, ,,daleiskim“ = sakykim...), jaustukai – simboliai (veidukai, paveikslėliai – šie ženklai dažni elektroniniuose laiškuose, trumposiose žinutėse), angliški posakiai (whatever = nesvarbu, anyway = bet kokiu atveju, nepaisant, damn! = velnias). Baigia išnykti žodis valio, visur tik girdi ,,yes“. O kur dar rusiški keiksmažodžiai?! O kažkada teigėme, kad gimtoji kalba yra lyg gausybės ragas, teikiantis mums įvairiausių gėrybių, dorovės vertybių. Kur dingo šventa mūsų dorybė – noras ginti savo kalbą? Tikrai gėda užsimerkti ir garsiai nekalbėti apie gimtosios kalbos ekologiją. Pritariu Algimantui Mikutai: ,,Žodžius, kurie ateina į tavo namus, pirmiausia išrenk. Užkurk jiems pirtį ir išvanok, garo ir karščio nepagailėk. Nuo žodžių turi nueiti dulkės ir purvas.“

Mano gimtoji kalba man yra gražiausia. Ji yra kaip motina – jauki ir šilta, kaip namai, į kuriuos visad malonu sugrįžti, nes juk „visur gerai, bet namie geriausia“. Taip ir su kalba. Svetimas kalbas galima prisileisti arti, tačiau tik gimtąją įsileisti į savo gyvenimą, savo sielą, į savo namus.

2010 m.

12

Piešinio autorius: Gintarė PociūtėPiešinio autorius: Auksė Falkytė

13

Piešinio autorius: Aivaras Bončkus

14

BIRUTĖ ŠIDLAUSKAITĖEsėPavasario gimtinė

Purvini sniego kūgiai skersai ir išilgai riogso skveruose, pakelėse, grioviuose – visur, kur neatiteka nė vienas saulės spindis. Gėdingai nuogi apjuodę alksnių stuobriai, drėgni ir apskurę agrastų, serbentų krūmynai tebesapnuoja saldžius vai-sius, sodrius žalius lapus ir vėsų naujo vėjo mylavimą. Dangus neskaidrus, svetimas. Sakysi – žiema. Žiema – kalendoriuje ir gyvame paveiksle. Tik aš savo jausmais ir nuojautomis ,,persijungiu“ į kitą laiką. Kiekviena savo gyvąja ląstele suvokiu, kaip keičiuosi, nuo galvos tarsi nusirita apsaugos šalmas nuo varveklių, atgyja ir šviesėja akys, o mintys dėlioja didžiausius planus atostogoms. Laukiu pavasario kaip ypatingo gamtos reiškinio, stebuklo.

Pavasaris į Kretingą atkuta lėtai, sunkiai, įpūškuoja į Birutės kalną, apsisukinėja po Rotušės aikštę, medžių šakomis nuplazdena Vilniaus gatve į senąjį parką, minutei atsipučia ant ,,Parko“ kavinės suoliukų ir skubiai rėdosi link Paustauninko rajono (taip mes, vietiniai, vadiname). Pavasaris – landus. Visos gatvės, gatvelės, mokyklų aikštelės, vaikų žaidimų kalneliai, alėjos, sraunioji Akmena, tvenkiniai nuglostyti, sušildyti, pašaukti atgimimui, laisvam alsavimui. Mano gimtinė pasirengia būti atvira ir svetinga kiekvienam, moko kalbėti žemaitiškai ir nieko savyje neslepia. Mėgstu svajoti. O pavasaris – keistas metas. Žydi didžiuliai našlaičių žiedai Rotušės aikštėje, sužaliuoja kaštonai, atbunda šimtamečiai ąžuolai grafo Tiškevičiaus dvaro kieme, suveši gluosnių slėnis – įsimylėjėlių kretingiškių vieta. Ir kaip nesvajoti – žolynai kvepia, šiugžda, paukščiukai alma, čyruoja. Geriausi žodžiai, rodos, liejasi balsu į erdvę, o vėlai vakare maldose atgal grįžta į mane. Atsisėdu ant kalnelio prie ilgašakio gluosnio, skainioju gysločio lapus ir suku minčių pynę pati sau. Galvoju apie mamą, stiprią ir įdomią moterį, kuri mėgsta sėdėti ant senos suaižėjusių šiaudų kupetos sena striuke, tėčio guminiais , su ,,fotiku“ rankose. Galvoju, kaip smalsu jai laukti ,,skaniausio epizodo“ ir kaip netikėta, kai gretimo namo diedukas jai neša karštos arbatos.

Nesu vienišė. Dažnai su drauge aplankom Švč. Mergelės Marijos bažnyčią. Ne smalsumas mane nuveda į ramybės prie-globstį. Dažnai jaučiu šauksmą pasiklausyti brolių pranciškonų pamokslų, rimtosios muzikos koncertų, šventinių giesmių...

Kai lyja, kai šūkauja šaltas vėjas, sėdžiu prie lango ir nerimstu. Rodos, esu ,,įkišta“ į tuščią skylę tvoroje. Nulytos Kretin-gos miesto gatvės kvepia krapais ir skrudinta duona. Mintimis apeinu keturkampį prekybos centrą ir dairausi po kosmeti-kos, dailės dirbinių lentynas... Bažnyčios laikrodžio dūžiai kasdien tuo pat laiku kviečia suklusti: laiko tėkmės nesustabdysi. Gali sukti ratus tūkstančius kartų išvaikščiotais takais keleliais, regėti tuos pačius veidus, žvelgti į tas pačias akis – vis tiek atrasi daug ką iš naujo. Vakarinė Kretinga prityla ir kviečia pailsėti. Dar vieną pavasario dieną smagu palydėti ant Akmenos upės kranto. Mašinų eismas lėtėja, danguje plauko oranžinės juostos, vanduo tamsus, lygus lyg paslaptingas stiklas. Kretin-goje – keli tvenkiniai. Kiekvienas jų – savotiškas gamtos eksponatas. Tvenkinį prie Pranciškonų gimnazijos tarsi amžini sargai

15

vienas prie kito suaugę glaudžiasi išsikeroję gluosniai. Įspūdingi medžiai – šakos vandeny sunertos, ant šakų – kupstais sugulę medžio grybai. Prie Žiemos sodo tyvuliuoja, raibuliuoja krūmokšniais ir dilgėlynais apžėlęs vandeninis veidrodis, skandinantis muziejaus atvaizdą, su mažuoju kriokliuku potvynius ir atoslūgius ištveria. Antrąjį tvenkinį grafui Tiškevičiui kažkada iškasė valstiečiai savo rankomis. Gegužės mėnesį šio tvenkinio krantai mėlynai nusidažo – didžiuliais kuokštais sužydi neužmirštuolės. Žmonės sako, kad tvenkinys saugo amžių paslaptį...

Kretingoje gyvena daug gabių, nagingų žmonių, kurie garsina savo miestą. Retas kuris nepažįsta Puškorių giminės, A. Viluckio, A. Kundroto, A.Lukausko – tautodailininkų medžio drožėjų, kurių meno kūriniai puošia jaunąjį parką, Vilniaus gatvę, Saulės laikrodžio ansamblį.

Aš myliu savo miestą. Be jaunimo klubų, kinoteatrų, be naujos bibliotekos ir netgi be autobusų stoties. Myliu, nes čia gimiau, nes tikrieji namai yra čia. Argi ne tai svarbiausia?

2013 m.

16

Piešinio autorius: Deimantė Vlasova

17

Piešinio autorius: Marija EinaitėPiešinio autorius: Augustas Simukaitis

18

DŽIUGAS LITVINASOBUOLYS NUO OBELS NETOLI RIEDA?

Ar nėra taip gyvenime atsitikę, kad žmonės teigtų, jog esi tėvų kopija? Man tai yra daug kartų pasitaikęs dalykas, nors pats sau visai neatrodau panašus į gimdytojus. Tačiau, paklausus kitų nuomonės, paaiškėja nemažai pačiam nematomų panašumų. Ar aš toli nuriedėjau nuo šeimos obels?

Žmonės yra linkę svarstyti, kokiais artimųjų gebėjimais, būdo savybėmis ar išvaizdos bruožais yra apdovanoti (aš – ne išimtis). Antai šeimoje gimus kūdikiui imama spėlioti, į ką jis panašus: dažnai nugirstame frazes „tikra mamos kopija“, „sū-nus ir tėvas kaip du vandens lašai“. Mano akimis žvelgiant, įžiūrėti akivaizdžius panašumus tarp ką tik gimusio kūdikėlio ir suaugusių tėvų yra itin sudėtinga. Geriau palaukti, kol mažyliai paauga, o tuomet pagal ryškėjančius charakterio bruožus, temperamentą, elgseną galima numanyti, kokias tėvelių, senelių, o gal net prosenelių savybes jie yra paveldėję. Noras pa-žinti save kaip žmogų yra toks svarbus, kad jį svarsto ne vienas menininkas. Tarp jų – rašytojas Vincas Mykolaitis–Putinas. Savo „Atsiminimuose“ jis rašo, jog „paveldėjimo klausimas yra sudėtingas ir vargu ar gali būti neginčijamai išspręstas“. Poetas mano, jog kūrybiška siela – prigimtinė tėvo dovana. Be to, skiria dėmesio ir lengviau perprantamiems dalykams, to-kiems kaip išvaizda ir būdas: „Aš savo charakterio bruožų esu paveldėjęs ir iš tėvo, ir iš motinos. Tėvo šiurkštumą, niūrumą, staigumą, piktumą many yra sušvelninęs motinos nuolaidumas, jautrumas, nusižeminimas“. Taigi, mes matome, jog poetui būdinga abiejų tėvų bruožų visuma, nutapanti savotišką jo paties paveikslą. Ko gero, tai yra būdinga visiems iš mūsų.

O ką gi galiu pasakyti apie save? Pirmiausia, mano išvaizda tarsi motinos ir tėvo bruožų kokteilis. Žvelgiant į veidą, esu tarsi vyriška mamos kopija – pailga veido forma, ta pati didelė nosis, aukšta kakta bei „jankauskiškai“ melsvai pilkos akys. Iš tėčio paveldėjau lininius plaukus ir smulkų kūno sudėjimą. Tame kokteilyje ir šis tas bendra abiem mano gimdytojams – nemažas ūgis. Tai ir būtų dauguma akivaizdžių mano fizinių panašumų į tėvus.

Bet išvaizda – toli gražu ne viskas! Taip pat svarbios būdo savybės ir elgesys. Pavyzdžiui, iš motinos aš esu paveldėjęs švelnumą, kuklumą, gailestingumą, kultūringumą ir darbštumą, kaip ir ji mėgstu skaityti ir rašyti, o iš tėvo – loginį mąstymą, pomėgį tiksliesiems mokslams. Aišku, didelę dalį bendrų savo savybių įgyjame, kai gyvename kartu su tėvais, tačiau tai nepaaiškina mūsų įgimto polinkio iš jų paveldėti būdo savybes. Nors ir kaip būtų keista, ilgą laiką su tėvu negyvenu, bet vis vien iš jo sugebėjau paveldėti elgesio trūkumų – būdavau netvarkingas, mėgstantis kitiems aiškinti savo įsitikinimus bei nenusileisdavęs per ginčus. Griežta motinos disciplina, raginimas pasitempti kaipmat sumažino šias įgimtas ydas. Dabar man netgi patinka tvarkytis! Verta paminėti, kad kai kuriais atvejais esu lygiai toks pats kaip senelis iš tėvo pusės – nemėgstu išlaidauti, esu užsispyręs ir tvirtai besilaikantis savos nuomonės. Kaip teigia mano tėtis Kęstutis, aš stoviu, bėgioju ir net rankas kryžiuoju taip kaip „bočius“ Bronius. Na o su seneliu iš mamos pusės mane sieja pomėgis kalbėtis, filosofuoti apie

19

gyvenimą bei savotiškas humoro jausmas. Tiesa, aš dar turiu būti labai dėkingas savo močiutei – juk ji išmokė mane kantry-bės, kai ilgai sėdėdavo prie manęs mokindama rašyti. Taigi, ne veltui sakoma, kad mes, vaikai, esame mažesnės giminės medžio šakelės, maitinamos tais pačiais gyvybiniais syvais.

Bet kai kurie mano bruožai pačiam dar nėra aiškūs. Pavyzdžiui, iš kur yra kilęs mano užsispyrimas siekti tikslo? Šiais metais nutariau išmokti groti gitara. Nusipirkau instrumentą ir pradėjau brązginti stygas. Deja, nelengva savamoksliui taip greit viską perprasti, kartais pagalvodavau, kad be reikalo kankinuosi, tačiau viduje kuždantis balsas ragina nepasiduoti ir aš toliau mokinuosi. Gal užsispyrimas yra paveldėtas iš mano prosenelio? Atminty iškyla močiutės pasakojimas apie jos tėvelį, kaip šis keturiolikmetis sūduvių berniokas, užsikišęs kirvuką už diržo, išėjo tarnauti pas stalių. Amatą perprato grei-tai. Kartą, kai buvo baigtos kluono durys, meistras nustebo sužinojęs, kad jo gabusis pameistrys skaityti nemokąs. Tada ant ką tik baigtų kluono durų buvo užrašyta visa abėcėlė, kada galėdavo, meistras jaunuolį pamokindavo matematikos – šitaip prasidėjo prosenelio pažintis su mokslo ir rašto pasauliu. Kiek mena močiutė, prosenelis laisvą valandėlę nepaleisdavo laikraščio iš rankų; o kai sunkiai susirgusiam ir sudėtingą operaciją patyrusiam pacientui gydytojai neteikė jokių vilčių, pats pasinėrė į fitoterapiją – gaminosi vaistus iš įvairiausių augalų ir išgyveno 94-erius metus. Visi girdėti pasakojimai apie pro-senelį Martyną mane verčia stebėtis jo ryžtu ir užsispyrimu ir, žinoma, viltis, kad bent dalį savybių būčiau tikrai paveldėjęs.

Galiausiai, norėčiau šiek tiek užsiminti apie savo vardą bei pavardę, nors daug apie juos pasakyti negaliu. Pasak ma-mos, vardas Džiugas man buvęs išrinktas, norint perteikti šviesią ir džiaugsmingą gyvenimo pusę, taip pat įtakos turėjo dar mokykloje mamos skaitytas lietuvių rašytojo Jono Avyžiaus romanas ,,Sodybų tuštėjimo metas“. Jame buvo vaizduojamas išprusęs, žmogiškumą ginantis mokytojas Gediminas Džiugas. Minėto kūrinio dar nesu skaitęs, bet duotasis vardas man patinka. Pats jį greičiau siečiau su kitu literatūros personažu, sugalvotu Renesanso epochos kūrėjo F. Rablė. Aš, kaip ir Gargantiua, „mėgstu gerti“ mokslo išmintį, džiaugtis gyvenimu. O asmenvardis „Litvinas“ yra padarytas iš slaviško žodžio „litvin“, kuris reiškia „lietuvis“. Šitai byloja apie vieną iš mano protėvių, pabuvojusį svečiuose kraštuose ir vėliau grįžusį į Lietuvą su tokia pavarde. O ši pavardė iš tikrųjų skatina mane jaustis lietuviu bei savo šalies patriotu.

Gilindamasis į save, kas aš esu ir koks aš esu, galiu pasakyti, jog, nors ir nenorėdavau to pripažinti, vis dėlto esu labai panašus į savo tėvus ir net senelius. Išvaizda ir charakteris – kaip mamos ir tėvo bruožų mišinys. Tikriausiai didžiausias skirtumas nuo tėvų tėra tik mano amžius. Kaip sakoma, obuolys nuo obels netoli tenuriedėjo.

2013 m.

20

Fotografija: Dovilė Pikturnaitė, ,,Vandens šaškės“ 2014 m.

GABRIELĖ ALGIRDA JUNDAITĖ

Ar tu, žmogau, susimąstai, kadLaiko esam mes vergai?Gyvenimas keliauja šuoliaisIr nesustoja pailsėt.Reikia šiandieną man suspėtDraugui žinutę parašyti,Atverti langą, paklausyti,Juk jaunas dar esu žmogus,Užtat ir laikas nėr brangus.Nespėju aš gyvent su vėju!Dabar surinksiu laiko smiltis -Ateis gal laikas jas dalinti.Ištrauksiu, kas širdy padėta,Tenai svajota ir kentėta, ir tarsiu:– Ėjau gyvenimo keliu…

2016 m.

AKROSTICHASMANO LAIKAS

22

EDVINAS STROPUSAriadnės siūlo beieškant

Štai ir baigėsi vasara, Persefonę pakeitė Demetra, o tai reiškia, kad prasidėjo dar vieneri mokslo metai. Tačiau man šie mokslo metai buvo kiek neįprasti. Tikriausiai pirmoji priežastis būtų ta, kad pradėjau lankyti vienuoliktą klasę – knygos gal ir tapo kiek lengvesnės, tačiau užduotys ir tekstai jose – tikra Sfinkso mįslė. Bent jau gera tai, kad dalykus galėjau pasirinkti pats – omega biologijai ir rusų kalbai. Antroji priežastis – tai nauja mokykla. Į žodžius „nauja mokykla“ sutelpa ne tik nauji koridoriai ir nauja auklėtoja, bet ir nauji rūstūs mokytojų veidai, ir kiek linksmesni klasės draugų žvilgsniai. Na, o tikrosios naujokų krikštynos tikriausiai ne tos su apipaišytais veidais ir maišais ant galvų, o tvarkaraštis. Pastarasis – tikros Augėjo arklidės. Niekur nematyti, neregėti mokytojų inicialai, triženkliais skaičiais pažymėti kabinetai, kuriuos surasti – lyg į Hera-klio žygius išsiruošti, ir pavardės, kaipmat galvoje sukuriančios piktos it gorgonės mokytojos įvaizdį. Na, ir pats tvarkaraštis keičiasi dažniau nei oras už lango.

Tačiau tokie pokyčiai, be abejonės, turi ir teigiamų pusių. Išmokstama nuraminti panišką baimę, kai išgirsti savo vardą iš mokytojo lūpų, nauji klasės draugai, naujos pažintys, taip pat ir skonio receptorių lavinimas pertraukų metu apkepėlė-mis ir šviežiomis bandelėmis, kurios dažniausiai pasiglemžia taip reikalingą pamokose energiją. Labai tikiuosi, kad su savo klase nuveiksime labai daug, nukeliausime labai toli ir pažinsime vienas kitą labai gerai. Džiugu, kad turime pačią geriausią auklėtoją. Ji lyg Tesėjas – išmintinga, bet neperkalbama vadovė. Labai linkiu ne tik sau, bet ir kitiems klasės draugams de-šimtukų – lyg iš gausybės rago, o šie dveji metai tebūna lyg aukso amžius.

2015 m.

23

Fotografija: Gabrielė Kvietkauskaitė, 2015 m.

24

GABRIELĖ ALGIRDA JUNDAITĖKALBĖK, PRAEITIE...Apybraižos ištrauka

,,Jokūbave apsigyvenome 1927-aisiais, man tada buvo penkeri, bet aš labai gerai prisimenu tą kelionę iš Kretingos traukinių stoties į Jokūbavą. Buvo ruduo, šalta ir labai lijo. Atsivežę pastatė mane prie šiltos krosnies, džiovino rūbelius ir girdė šiltu pienu“, - prisiminimuose rašo Aldona Stulginskaitė Juozevičienė. „Tėtė žiemą ir vasarą dienas praleisdavo su darbininkais, o mama tvarkė namų ūkį. Tėtės darbo diena prasidėdavo labai anksti, keldavosi pusę penkių ryto, žiemą kiek vėliau, nors nedaug, nes pirmasis darbas buvo atrakinti svirną ir prižiūrėti, kaip darbininkai išsiruošia į darbą. Tada jis grįždavo namo, klausydavosi radijo žinių ir mes valgydavome pusryčius. Pusryčiai būdavo paprasti ir greiti: tai kava ir juoda duona su uogiene ir sviestu. Man daug metų iš eilės reikėdavo gerti pieną, į kurį būdavo įpiltas lašas kavos“, – taip para-šyta, jog, rodos, jaučiu pieno su lašeliu kavos skonį burnoje, ir skanesnio gėrimo negali būti... „Mane tėtė labai mylėjo, aš buvau jo Aldžiukė. Tačiau nežinau, kodėl tėtės prisibijojau. Baimei nebuvo jokio pagrindo, nes ir už didžiausias nedorybes neteko ragauti diržo.“ Aldona Stulginskaitė prisimena vaikiškas išdaigas, kurios, jos manymu, galėjo baigtis bausmėmis, bet būdavo tik ilgi nuoširdūs pokalbiai, paaiškinimai ir tai buvo veiksmingiau už bet kokią bausmę: „Dabar kartais pagalvoju, iš kur tokia tėvų kantrybė ir atlaidumas.“ Turbūt iš meilės, iš didelės meilės savo vienturtei, žmoniškosios išminties ir noro užauginti gerą žmogų. Skaitau dar ir dar kartą. Aldona prisimena viską iki menkiausių smulkmenų. Turbūt todėl, kad ta kiekviena smulkmena, kiekviena akimirka yra labai brangi, nes jų buvo per mažai. Likimas, o tiksliau, sovietiniai okupantai, atėmė iš jos šeimos daug gražių bendrystės akimirkų: vasarojimo su draugais tėvų dvare, jaudinančių rugiapjūtės pabaig-tuvių, magiškų kalėdinių vakarų su kaimo vaikais, tėvai nesidžiaugė jos baigtais mokslais, neatvežė ji tėvams susipažinti savo išrinktojo, tėvai nesūpavo jos vaikų ant rankų ir nelepino, kaip tai daro kiti seneliai. „1941 m. birželio pradžioje aš ir dvi mano draugės planavome vasaros atostogas Jokūbave. Buvome bebaigiančios VDU Medicinos fakulteto antrą kursą ir atostogų labai laukėme... Rytą paskambino draugė: „Žmones veža.“ Buvo aišku, kas ir kur veža, ir pasidarė labai baisu. Tuojau skambinau į Jokūbavą norėdama įspėti tėvus. Atsiliepė pusseserė ir pasakė, kad anksti ryte tėtę ir mamą išvežė į Kretingą. Nuėjau tada į Šv. Gertrūdos bažnytėlę ir verkiau verkiau. Vėliau vaikštinėjau Kauno geležinkelio stotyje tarp va-gonų. Tikėjausi, gal pamatysiu tėvus, gal galėsiu jiems nors vaistų paduoti. Žinoma, nepamačiau, kada jų traukinys Kauną pravažiavo, ar Kaune iš viso sustojo. Po kelių dienų gavau abiejų tėvų man parašytą laišką, išmestą iš vagono Naujoj Vilnioj. Laišką rado viena gera moteris ir atvežė man į Kauną.“

Laiškas... Aldona Stulginskaitė mokyklos muziejui padovanojo jo kopiją. Noriu jį pamatyti ir paliesti, todėl grįžtu į mo-kyklą ir einu į muziejų. Paimu jį į rankas, skaitau, skaitau, nors tai, kas jame svarbiausia, gerbiama Aldona įvardijo pati. Ji

25

sakė, kad laiškas lyg dvasinis tėvų testamentas. Ona Stulginskienė dukrai rašo: „Brangi Aldute, mudu su tėtė išvažiuojam nežinoma kryptimi“, toliau keli, mamos manymu, svarbūs nurodymai ateičiai ir „Sudiev, Aldute, atmink visur ir visuomet, kad esi katalikė ir lietuvė. Laiminu tave ir bučiuoju. Mamytė.“ Laiško pabaigoje trys Aleksandro Stulginskio smulkia rašyse-na parašytos eilutės dukrai: „Brangi Aldute, sėkmingai baik mokslą, būk geras žmogus, aš, nors toli gyvendamas, mintimis visuomet su Tavimi, Tavimi džiaugsiuos ir didžiuosiuos. Laiminu Tave, telaimina Tave aukščiausias. Tėtė.“ Ir viskas. Traukinio ratų dundėjimas lyg širdies dūžiai. Traukinys tolo nuo Lietuvos. Po kurio laiko vyrus atskyrė nuo žmonų. A. Stulginskiui buvo numatytas lageris Kraslage, o jo žmonai – tremtis Komijoje. Šeima išardyta, suskaldyta į tris dalis. Ak, ar galėjo kuris nors iš jų per 1941-ųjų Velykas nujausti, kad tai paskutinis kartas, kai šeima susirinko kartu. Liko prisiminimai ir viltis vėl būti drauge… Mamos Aldona daugiau nesutiko, o su tėčiu pasimatė tik 1965-aisiais, kai atvyko į Lietuvą.

Aš vėl parke. Tyla… Ją sudrumsčia vienišo gandro kleketavimas. Man pasirodo, kad girdžiu liūdesį, o gal ilgesį? Staiga paukštis išskleidžia sparnus ir, apsukęs ratą virš parko, lyg atsisveikina ir nuskrenda tolyn… Sėkmės tau, ilgesio paukšti, lauksiu pavasario ir tavęs…

2017 m.

26

Piešinio autorius: Ugnė Drungilaitė

Piešinio autorius: Edvinas Stropus

28

GRETA NARVILAITĖPASAKA

TO, ANO, KAŽKO BEIEŠKANT

Kartą gyveno senelis ir senelė, turėjo juodu tris sūnus. Vyriausiasis vardu Jonas, vidurinysis – Petras, o jauniausiasis, kvailelis, – Antanas. Gyveno jie mažam miestely, kur dėjosi nebūti dalykai: tai gyvuliai dingdavo, tai medžiai, rodos, patys išeidavo iš savo vietos, tai knygos žmogaus balsu kalbėdavo, tai dar kas... Čia pat gyveno ir karalius su vienturte dukra, kurią norėjo ištekinti, tad ir sumanė paskelbti visam kraštui, jog žadąs išleisti dukterį už to, kuris atliksiąs tris užduotis ir atnešiąs laimę visam kraštui. Žinoma, broliai sukluso ir panoro laimėti karalaitę. Eina pirmąją dieną Jonas per mišką. Su-tinka sukriošusį senį, šis ir klausia:

– Kur eini, ponaiti?– Kas tau darbo, seni?– Ponaiti, nemandagu taip su senu kalbėti.– Nemandagu savo nosį kišt, kur nereikia, – atrėžė Jonas.Senis prabyla:– Aš – karalaitės brolelis, neleisiu sesei tekėt už storžievio. Eik, iš kur atėjęs. Jonas, išplūdęs karalaitį, spūdina atgal namo. Kitą dieną Petras, brolio pamoką išmokęs, pirmąją užduotį įveikęs,

keliauja toliau. Po trijų dienų prieina rūmus, apsidžiaugęs puola prie vartų. Vartams prasivėrus, išnyra nykštukas ir žiūri klausiamai.

– Ko spoksai, neūžauga? Vesk pas karalių. Greičiau! – įsako Petras.Nykštukas užtrenkė vartus Petrui prieš nosį. Nors vidurinysis brolis ir išsisuko nuo pirmosios užduoties, bet antroji

pakišo jam koją. Kitą dieną ruošiasi eiti Antanas. Tėvai ir broliai pasijuokė iš Antano noro ir numojo ranka. Kur tas kvailelis eis? Supyko

Antanas, kad net tėvai juo netiki, pasiėmė duonos ir mėgstamą knygą, dovanotą senelio. Niekas nežinojo, jog tai stebuklin-ga knyga, tik kvailelis vienas. Eina trečias brolis tuo pačiu mišku, ir vėl senis klausia:

– Na, kur išsiruošei taip anksti? – Einu karalaitės širdies užkariauti, – atsakė jaunėlis.– Gal ką valgyt turi?– Imk, dėdule, duonos riekę. Antanas ištiesė duoną seniui, o tas tuoj atjaunėjo. Pasakęs, kad jaunėlis įveikė pirmąją užduotį, ir parodęs, kur eiti,

29

greit pranyko. Pakraipęs galvą, Antanas žingsniuoja toliau. Priėjęs rūmus, prašosi vidun, išlenda tas pats nykštukas.– Gera diena, aš pas karalių, – pasisveikina bernas.– Žinoma, užeikit,– pakvietė nykštukas, atvėrė duris iki galo ir nuvedė į menę, kur jo laukė sena močiutė.– Jei įminsi mįslę, leisiu pas karalių.Antanas linktelėjo ir laukia mįslės.– Sakyk, sūneli, mažas šulinėlis, juodas vandenėlis, kas nori gurkšnoja ir baltais laukais nešioja. Kas?Kraipo galvą Antanas, kraipo, kol sugalvoja išsitraukti stebuklingąją knygą, senelio dovanotą. Atsiverčia ir prašo knygos:– Sakyk, brangi knygele, kaipgi reik atsakyt? Knygelė tarsi vėjo išjudinta sklaido lapus, kol atsiveria mįslės atsakymas. – Knyga, močiute, knyga! Antanas tuoj pat nusiunčiamas pas karalių. Šis, pamatęs kvailį, galvą kraipo. Na, už tokio bėdžiaus tikrai neleis savo

vienintelės dukros. Ir sugalvoja jam neįmanomą užduotį.– Paskutinė užduotis – rasti Tą, Aną, Kažką, – iškilmingai pranešė karalius.– Kur man ieškot?– Eik į šiaurę, – patarė karalius. Kvailys linktelėjęs išdūmė To, Ano, Kažko ieškoti.Eina tol, kol kojų nebejaučia, prigula medžio pavėsy, nė nepajunta, kaip užsnūsta. Pabudęs mato kažką tupint ant šakos – ogi

ragana varnos pavidalu. Matyt, karaliaus siųsta. Prašo ant kitos šakos tupinčios kregždės pagalbos:– Kregžde, mieloji, padėk... Kregždė pasukiojusi uodegą čiauška:– Bėk, kai uodega švystelsiu. Pakyla kregždė, varnai-raganai apsuka galvą ir ta nebemato, kur nubėga Antanas... O vaikinas eina toliau. Nė nenumano, kur Tas, Anas, Kažkas gali būti. Eina šiaurės link, iš krepšio išsitraukia knygą, at-

siverčia ir klausia:– Sakyk, brangi knygele, kur man rast Tą, Aną, Kažką?Knygos lapai vėl ima šiugždėti, kol atverčia atsakymą. Antanas skaito: „Senų senovėje, kai dar kaukai ir žmonės sutar-

30

davo, gyveno kaukas, kuris turėjo ypatingą daiktą – vadinamą Tas, Anas, Kažkas, kuris galėjo išpildyti tik vieną norą. Todėl ir susipyko žmonės su kaukais: šie neleido pasinaudot, o žmonės užsigeidė turtų. Dabar Tą, Aną, Kažką kaukas laiko paslėpęs kalno viršūnėj“. Antanas pasidžiaugęs, kad rado atsakymą, išėjo. Devynias dienas ir devynias naktis ėjęs, galiausiai priėjo kalną, įlipęs beldžiasi į kauko duris. Išlenda kaukas buožgalvio pavidalu.

– Ko tau, žmogau, čia?– Atėjau To, Ano, Kažko ieškot.Buožgalvis nusijuokia.– Manai, atiduosiu už dyką?– O ko nori mainais?– Ką siūlai? Antanas apsičiupinėjo – viskas, ką jis turi, tai senelio dovanota knyga.– Knygą.– Knygą? Kuo ji tokia ypatinga?– Visos geros knygos panašios: rašo apie tai, kas teisinga, kilnu.– Užteks gražių žodžių, vaikėze, kuo ji naudinga?– Atsako į visus klausimus, – ir ištiesė kaukui stebuklingąją knygą.– Iš kur man žinot, kad nemeluoji? Mes su žmonėmis seniai nebe draugai.– Jei meluoju, pats pas tave tarnystėn ateisiu.Kaukas atidavė Tą, Aną, Kažką Antanui, o šis grįžęs – karaliui. Ir rados stebuklas! Nuo mažo iki seno visi knygas skaitė ir

kasdien gudryn ėjo... Ir suklestėjo visa karalystė. Karalius atidavė Antanui į žmonas vienturtę dukterį ir iškėlė dideles vestu-ves! Net atsiskyrėlį kauką pavadino. Ir aš ten buvau, pasaką jauniesiems sekiau, mįsles miniau, knygų išmintį gėriau, medų laižiau, midaus burnoj neturėjau. Stebuklingąją knygą atvertusi, radau kelią namo... Dabar čia sėdžiu ir su Jumis šnekuosi.

2015 m.

31

GRETA POCEVIČIŪTĖMINIATIŪROS

PASIILGAU SAULĖS

Į ledus sušalusios kojos mėgaujasi krosnies skleidžiama šiluma. Rankos vis dar dreba laikydamos karštos kavos puo-delį, o akys merkiasi išsiilgusios poilsio. Įsismarkavęs lietus prausia langus, jau ilgą laiką neatidarytus. Už lango vienišas medis, numetęs beveik visus lapus, nebyliai barasi su niūriais debesimis, paslėpusiais saulę. Kuo toliau, tuo labiau ilgiuosi vasaros. Be galo pasiilgau saulės, žydinčių pievų, miškų gaivos, banguojančios Baltijos...

.....Dengiuosi didžiuliu juodu skėčiu, kurį vos nulaikau rankose. Girdžiu, kaip lietaus lašeliai atsimuša į skėtį ir nuvarva

žemyn ant kiaurai šlapių batų. Susiraukusi, liūdnai žvilgteliu į šoną. Dar visai mažas šviesiaplaukis berniukas basas šokinėja balose. Rodos, mėgaujasi lašeliais, varvančiais jam tiesiai ant veidelio, džiaugiasi jį glamonėjančiu vėjeliu. Mažojo veide jo-kio rūpesčio šešėlio, tik begalinė laimė. Bet atžingsniuoja vyras, piktai sumurma, griebia balų taškytoją už gležnos rankutės ir nusitempia... Mažylio veide šypsena užgęsta, o manajame pražysta viltis.

.....Tarsi skruzdėlytė nešdama už save didesnį svorį, kuprinę, kėblinau namo iš mokyklos, kai pamačiau saulėkaitoje

besiprausiantį kačiuką. Baltas lyg sniegas pūkuotas padarėlis laižėsi visą kailiuką, tarsi norėdamas būti pats švariausias. Paskutinį kartą lyžtelėjęs letenėlę, atsistoja ir, aukštai iškėlęs galvelę, grakščiai nutapnoja. Pasidairęs kačiukas sustingta ir pastato ausytes. Jo kailiukas pašiurpsta, piestu stoja balti pūkai... Atlapnoja šuo. Ilgas, rudas, purvinas šuns kailio plaukas sulipęs sruogomis, o seilės dribte drimba iš pražiotų nasrų. Katinėlis pasileidžia šuoliais, o šuo skuodžia jam įkandin. Pra-sideda eilinės šuns ir katino gaudynės.

.....Žiema. Tarsi krištolas žėri sniegas. Tvenkinį žiemužė užklojo baltais ledo patalais. Jaukią ramybę drumsčia tik keliu

pravažiuojančių mašinų burzgimas ir mažos mergytės kikenimas. Rožinis mažosios paltukas ir žydra kepurytė šviečia iš toli tarsi Šiaurinė žvaigždė giedrame Kalėdų nakties danguje. Ji voliojasi sniege, čiuožinėja ant spindinčio ledo, o pargriuvusi tik garsiai kvatoja ir vėl stojasi... Rodos, plati mergaitės šypsena ištirpins sniegą ir visus ledynus. Kaip tokiame mažame žmogutyje telpa tiek daug laimės?

2012 m.

Piešinio autorius: Simona Muradova

33

Piešinio autorius: Ema Neverauskaitė Piešinio autorius: Goda Jocytė

34

GUODA GARŠVAITĖALŽYRIEČIŲ PASAKA (Vertimas iš prancūzų kalbos)

LIŪTAS IR MERGINA

Kartą gyveno žmogelis, kuris augino vienturtę dukterį. Pagaliau dukra sulaukė tokio amžiaus, kad galėjo tekėti. Vieną dieną liūtas atėjo prašyti jos rankos. Drebėdamas iš baimės merginos tėvas leido liūtui vesti savo dukrelę, ir buvo sureng-tos didžiulės vestuvės. Po vestuvių puotos liūtas parsivedė žmoną į savo namus.

Po kelių mėnesių liūtas sugrįžo ir paliko žmoną uošviams, nes pats sakėsi išvykstąs kelionėn. Tėvas su motina džiaugėsi vėl matydami savo dukrą ir pradėjo klausinėti apie jos naująjį gyvenimą. Jaunoji moteris sakėsi esanti laiminga, bet tuoj pat pridūrė:

– Jaučiu, kad netoliese yra mano vyras, nes užuodžiu blogą jo kvapą.Už durų pasislėpęs liūtas viską girdėjo.Praėjo keletas dienų ir jaunoji moteris nusprendė sugrįžti namo. Eidama keliu ant uolos pamatė begulintį savo vyrą.

Liūtas, paėmęs kirvį, įdavė žmonai liepdamas nukirsti jam galvą.Mergina nesutiko, tačiau žvėris ėmė grasinti. Vykdydama vyro įsakymą, žmona smarkiai trinktelėjo kirviu jam per galvą.

Pasipylė kraujas. Liūtas atsistojo ir, netaręs nė žodžio, pradingo.Kitą dieną liūtas sugrįžo į namus, parodė pačiai jos prakirstą žaizdą ir pasiteiravo, ar jau užgijo. Mergina atsakė, kad

neužgijo. Tada liūtas vėl pradingo. Grįžęs dar du kartus namo, vyras išgirdo tą patį neigiamą atsakymą, tačiau trečiąjį kartą žmona patvirtino, jog žaizdos nebėra. Išdidžiai gulėdamas ant šono, liūtas dusliu balsu tarė:

– Kūno žaizdos užgyja, o pikti žodžiai lieka visam gyvenimui.Staiga žvėris pašoko, kurtinamai užriaumojo, puolė ant pačios ir ją prarijo.

2013 m.

35

JOVITA KNIEŽAITĖMano svajonių profesija

Ką tik grįžau namo. Vos tik užmerkiu akis, matau besišypsantį geriausios draugės broliuko veidelį. Ech! Koks jis meilutis! Mintys šuoliais lekia toliau ir... Jau regiu, kaip aš apsivilkusi savo mėgstamą gėlėtą suknelę įžengiu į klasę, o rankose - pil-nutėlis maišelis mandarinų. Laikausi nuomonės, kad už gerus darbus ir teisingus atsakymus vaikučiai turi būti apdovanoti. Manau, mandarinai tam puikiai tinka!

Mano fantazijoje - lietuvių kalbos pamoka. Mažieji mokinukai mokosi rašyti. Atidžiai juos stebiu. Iš jų akių taip lengva suprasti, kam kaip sekasi. Tų vaikų, kuriems rašyti nesunku, veiduose švyti didžiausia šypsena, bet daugelis dar sunkiai „vedžioja“ raides savo sąsiuvinyje. Tačiau visi iki vieno susikaupę ir nors truputį savimi patenkinti, nes žino, kad po šio sunkaus darbo jie paklius į mano skaitomų pasakų pasaulį. Žiūrėdama į juos, negaliu nesišypsoti. Tas nuoširdumas mane pakeri.

Toliau - dailė. Ji labiausiai laukiama pamoka, bent jau mano klasėje. Šiandien visi piešiame savo svajonę. Darbeliai tokie skirtingi! Vieni piešia gyvūnėlius, kiti žaisliukus, dar kiti – linksmus nuotykius, kuriuos galbūt jau patyrė ir svajoja juos patirti dar kartelį, o gal dar tik ruošiasi jiems. Bet taip gera į juos žiūrėti, klausytis šurmulio klasėje ir pašnekesių apie savo kūrinėlius... Tikri mažieji dailininkai ir meno kritikai! Už tai jie tikrai visi gaus mandarinų!

(Taip į juos žiūrėdama, dažnai mintimis grįžtu į tuos laikus, kai pati nė plaukučių susipinti nemokėjau. Klasėje virdavo aršios diskusijos, kieno piešinys gražesnis. Jeigu kažkas pasakydavo, kad mano piešinukas negražus, ašarų upeliai tekėte tekėdavo, o dabar visa tai atrodo taip kvaila... Bet savo vaikystės nekeisčiau į nieką. Ji buvo tikrai puiki!)

Matematika - kietas riešutėlis. Tad mano pagalbos reikia kiekvienam. Įdomu stebėti, kaip vienas kramto pieštuko galą – mąs-to, vadinasi... Kitas ,,lanksto“ pirštukus, trečiam puikiai pavyksta skaičiuoti varnas. Kai kam netgi nurieda ašara ir pasigirsta tylus šnirpštimas. Suvokiu, jog turiu būti ,,greitoji pagalba“, kitaip pateksime į Neišmoktos pamokos šalį.

Visai kas kita – pasaulio pažinimo pamoka. Čia netrūksta pasakojimų apie mažyčius gamtos stebuklus. Pasigirsta isto-rijos apie išgelbėtą katę, apie pasodintą medį, priglaustą benamį šunį... Nustembu – mano pradinukai atpažįsta paukščius, netgi moka pamėgdžioti juos. Rodos, tokios smulkmenos, o iš tiesų – reikšmingos. Pasaulį vaikai įsivaizduoja didelį, įdomų, viliojantį, paslaptingą ir jame nėra pavojų, kaip atrodo suaugusiems. Turiu įspėti, kad šalia kažkas ir nedoras sėlina...

Pati labai laukiu muzikos. Mano kanklių skambesys paliečia kiekvieno širdelę. Visiems smalsu prisiglausti prie šio ins-trumento ir pabandyti nors paliesti stygas. Muzikos spalvų virpesys keri mane pačią ir žavi vaikus. Jie jau mokosi „skaityti“ muzikos melodiją. Atidžiai stebi mane, laukia ženklo, kada dainuosime. Klasėje nuvilnija „Kur eisiu eisiu“...

Trupučiuką užsisvajojau. Tai vienas iš tų atvejų, kai galvoji: kas būtų, jeigu būtų... Bet ši profesija mane vilioja dėl labai

36

Fotografija: Gerda Petreikytė, ,,Nušvitimas“2014 m.

37

paprastų priežasčių: noriu daug laiko praleisti su vaikais, noriu juos išmokyti to, ką moku pati, ir trokštu jiems tapti antrąja mama! Žinau, kad mano siekiai dideli, bet, jei kažko labai nori, reikia labai stengtis, kad tai pasiektum. Aš tikiu savimi. Neabejoju, kad galiu įgyti savo svajonių profesiją.

Kiekvienas žmogutis yra labai skirtingas ne tik savo protiniais gabumais, bet ir savo charakteriu. Juk vienas būna už-daras ir kuklus, o kitas viską padarys, kad tik gautų kuo daugiau dėmesio. Sunku, kad visi klasėje jaustųsi vienodai mylimi, bet stengiuosi iš paskutiniųjų. Juk niekam nepatinka, kai vaikai yra „rūšiuojami“, o už klasės sienų pasigirsta tokios kalbos: „Va, čia tai mokytojos numylėtinis“. Tikiuosi, kad niekada nebūsiu tokia. Tikiuosi, kad vaikai mane mylės ir aš ilgai išliksiu jų atmintyje kaip puiki mokytoja.

Žinoma, reikia turėti daug charakterio savybių, kad galėčiau būti gera pradinių klasių mokytoja. Gal Jūs nustebsite, bet pačia svarbiausia savybe aš laikau motiniškumą. Kokia ji? Prisiminkite savo mamą. Be kokių savybių Jūs jos neįsivaizduo-jate? Aš neįsivaizduoju be begalinio kantrumo, atsidavimo, meilės, rūpestingumo, supratingumo, išmintingumo ir, žinoma, be linksmumo.

Puikiai suprantu, kad pedagogo darbas yra labai atsakingas. Juk tai prisilietimas prie mažos, tyros ir trapios sielos. Kaip svarbu jai įskiepyti pirmąsias gyvenimo pamokas, padėti žengti pirmus ir ypač svarbius žingsnius į platų ir margą pasaulį!...

Mintys atslūgsta ir vėl matau laimingo berniuko veidelį. Žinau - sieksiu, kad galėčiau mokyti tokius mažus, mielus vai-kučius kaip jis!

2011 m.

38

Fotografija: Justina Sendravičiūtė, ,,Dvaro šventė“2010 m.

39

KORNELIJA URBŠAITĖPASAKA

GERAŠIRDIS ANTANAS

Seniai, seniai gražiame Kretingos miestely, netoli grafų Tiškevičių rūmų, gyveno neturtinga šeima. Vieną žiemos vakarą toje troboje, kur vos tilpo motina, tėvas ir dar dvi dukterys, gimė dailus rubuilis berniukas. Šeimyna nutarė jį pavadinti Antanuku. Kiekvienais metais jaunėlis vis gražėjo: plaukai šviesūs kaip rugių varpos, akys dangaus mėlynumo, sudėjimas kaip ąžuolo, o svarbiausia – širdis auksinė. Bet Antaną kamavo viena bėda – buvo visiškas užuomarša ir kvailelis.

Tėvai nebežinodami, ką daryti, išsiuntė Antaną į pasaulį laimės ieškoti. Nežinodamas, kur eiti, Antanėlis nuklydo į pono Tiškevičiaus dvarą, paklaidžiojo kaštonų alėjoje, džiaugėsi rožynais, stėbėjosi fontanu. O įlindęs į pono oranžeriją net pa-miršo, ko iš namų išėjęs: šitaip vaikį sužavėjo neregėti augalai. Kasė, laistė, sodino tris dienas. Džiaugėsi darbininkės uoliu talkininku, bet Antanas suprato, kad ne čia jo laimė. Išlydėdamos moteriškės įdavė raudoną gėlelę ir prisakė dovanoti tik išrinktajai: gėlelė stebuklinga ir atnešanti meilę. Bekeliaudamas į šiaurės rytus, Nasrėnuose sutiko Juzę iš Palangos, kuris siūlėsi naujas kelnes ir švarką čikš čikš sukirpti ir dailiai pasiūti. Antanas susigundė, o atsidėkodamas išdrožė medinę kriau-čiaus su žirklėmis po pažasčia skulptūrą. Apsivilkęs naujus apdarus, dailus kaip gulbinas tris naktis ir tris dienas keliavo, kol priėjo Imbarę, tais laikais vieną gražiausių kaimų. Ir žiūri: ant kelmo sėdi nuo senatvės pavargęs, perlinkęs senučiukas.

– Ei, vaikeli, gal valgyti turi ko nors, visai skrandis susitraukė, išbadėjau, – vos išlemeno senis.Pasižiūrėjo jaunėlis į ryšulį, kur mamelė buvo sudėjusi, žiū – viena duonos kriaukšlelė.– Tau, seniuk, labiau reikia nei man, imk ir eik, kur šilčiau.Senis, kuris, pasirodo, buvo žiniuonis ir raganius, padėkojo ir kaip atlyginimą davė tris monetas – auksinę, sidabrinę ir

bronzinę. Paaiškinęs, kad laimę vaikis rasiąs kelyje, liepė kuo greičiau skubintis namo ir grįžus pinigėlius sudėti į aruodus. Kulniuoja jaunuolis Kartenos link ir prieina sodą, ten šakas svarina daugybė kriaušių, o viena ir prašo:

– Nuskink bent kelias grūšeles, Antanai, nuskink, kitaip man šakos nulūš.Jaunėlis galvoja: ,,Nuskinsiu, rankos nenukris“. Nuskobė kriaušes ir toliau kėblina keliu. Netrukus pasiveja Motiejus iš

Imbarės, vežinas malkomis, siūlosi kvailiui padėti. Sėda Antanas ant šakalių šalia Motiejaus dukters, gražuolės Ingos, kuri iš karto krito į akį. Jai ir padovanojo raudonąją gėlelę. Važiuoja keliauninkai ir mato – arklys akyse silpsta.

– Ontuona, kon monei daba daryt? Šėrmasis visa baig nusėlpt. Da pastėps. Rasit kou nuors jiedama tori? – teiraujasi Motiejus.

Antanas ištraukė kriaušių. Pasistiprinę, jėgas atgavę, toliau keliavo. Paryčiais ir Kretingos bažnyčios bokštą išvydo. Čia dar smarkiau kratė akmenimis grįstomis gatvėmis važiuojant į turgų. Antanas rūpinosi, ar Ingai patogu:

40

– A kret, Inga? – vis teiravosi vežimui kryptelėjus.Motiejus matė, kad dukra rausta kaip bijūnėlis, o geraširdis Antanas nuo gražuolės akių nenuleidžia, todėl, vaikio pri-

mygtinai prašomas, abudu palaimino.Vaikis laimingas grįžo į gimtąją trobą kartu su Inga ir namiškių buvo sutiktas kaip koks karalius: šeimyna iš paskutinių

grūdų net duonos iškepė. Papasakojęs visus nuotykius, prisiminė senio dovanotas monetas, sudėjo į aruodus, kaip liepta, ir nuėjo į klėtį miegoti. Kitą rytą namiškiai džiūgavo, nes aruodai buvo pilni auksinių, sidabrinių ir bronzinių pinigėlių. Tą proga motinėlė ir seserys iš Antano parsineštų rugių prikepė duonos, priraugė pilnus ąsočius duonos giros ir iškėlė vestu-ves, į kurias sukvietė visus miestelėnus ir net patį dvaro poną. Tris dienas Kretinga ūžė ir lingavo, o Antanas su gražuole Inga nuo tos dienos laimingai ir sočiai gyveno.

Dar ir dabar kasmet kretingiškiai mini Antano sugrįžtuves, tik švento Antano atlaidais, arba miesto švente, vadina. Ir aš ten kasmet einu, riestainį kremtu, girą gurkšnoju, medų laižau, drožėjų Puškorių šaukštą perku, o Rotušės aikštėj atsisėdusi Jums, kretingiškiai, šią pasaką seku.

2013 m.

41

ASTIJUS KRAULEIDIS – VERMONTASIŠTEKU

Visada, kiekvieną mielą vakarą, sėdžiu savo kambaryje prie lango. Kaskart jis vis kitoks: apšerkšnijęs, aprasojęs, ma-žučiais lašiukais, kurie mėgsta išdykauti, apkibęs. Mano akys, tos smaragdinės akys, galėtų valandų valandas žiūrėti į vieną tašką: pušys, padengtos ledu, spąstuose įkliuvęs kiškis, lapė vejasi ežį. Nepakartojamos akimirkos. Nepakartojamos...

Kartą mano lango rėmai suklibėjo, sudrebėjo. O aš sėdžiu prie savo langelio kaip tikra šių dienų Pelenė. Plaukai, tiesūs, ilgi, plaikstosi po kambarį, lyg kažko ieškodami, bet deja, nieko neradę, sugrįžo į pradinį tašką. ,,Einu į virtuvę, išsivirsiu arbatos, išsivirsiu pietus“, – pasakiau neryžtingu balsu. Gaminti moku, bet gera šeimininke negaliu pasigirti, taigi, išgeriu žolelių arbatos. Gal tai liepų žiedai, o gal mėtų lapeliai? Kartumas burnoje truputį mane „atitraukia“ nuo blogų minčių.

Išgėrusi arbatą, vėl grįžtu prie savo įpročio – žiūrėti pro langą. Matau kažkokią juodą liesą, neaiškių formų būtybę, bet aš laukiu, kol atjos jaunikaitis ant balto žirgo ir užmaus auksinį vestuvinį žiedą. Mano piršteliai tokie ilgi, ploni, tik vieno gramo aukso užtektų žiedui. Nedaug jaunikis išleistų pinigų, nedaug. Net vestuvinės suknelės nereikėtų, juk mano oda pabalusi kaip beržo tošis, o kūnas liesas it smilga varnalėšos snape. Aš atrodau tarsi vestuvinė suknelė, tikinti, kad kada nors bus dėvima, sutiks jaunikaitį ant balto žirgo, nesvarbu, koks, svarbu, kad būtų žmogus... Arbatos poveikis prasideda...

Gyveno mergelė neilgai, bet laimingai. Pakerėjo ją žolelių kartumas. Liūdnoji mergelė „ištekėjo“ už giltinės ant juodo arklio ir įsikūrė ant lango krašto amžinai...

Dėdamas daiktus, spintos gelmėje atradau kažkokią vilnonę „būtybę“, bet, kai ištraukiau į dienos šviesą, pamačiau, kad tai mano senosios vilnonės kojinės, kurias man padovanojo močiutė. Ak, močiutė. Pamenu ją. Kokia nostalgija. Tos kojinės panašios į mane. Na, galėtume drauge keliauti. Išraukite mus it siūlus. Persodinkite į kitas kojines. Aš močiutę taip seniai mačiau, o laiko jai paskambinti neturiu. Svarbiau lagaminai, o močiutė palauks. Ji tokia miela, kaip tos mano kojinės. Visada su šypsena, šviesaus proto, tik nemėgstu jos sovietinių pamokymų. Feee... vemti verčia. Jos nuomone, Vincas My-kolaitis-Putinas buvo ne simbolistas, o ekspresionistas. Močiutė sakė, kad apie tai skaitė to meto vadovėlyje, kuris buvo „populiarus“. Štai tokios buvo pasakėlės man prieš miegą. Mhmm... Keista, o kodėl aš vilnonių kojinių nenešioju? Juk ir gražios, ir šiltos, ir mielos, ir... mažos. Gyvenimas teka kaip Akmenos upė. Juk kartą Erza Poundas yra pasakęs: „Jei aš ne-sugebėjau sustabdyti upės tėkmės, – niekas neįstengs.“ Velnias, jis buvo teisus.

(ištrauka)PERSODINIMAS

42

Ak, kokia nuostabi šiandien buvo akimirka,Kaip tos durys nelengvai ir nenoriai atsirakina.Ne, ši akimirka buvo ir bus visada many,Kaip ta žalia lenta, kaip mokinių akys kabinete.

Kaip nuostabu buvo tapti mokytoju, turėti žymę ant krūtinės – MOKYTOJAS.Bet kaip graudu, kad laikas taip beprotiškai prabėgo,Kaip tas smėlis tykią vasaros naktį pro mano šaltą protą.

Viską aš atiduočiau už šią akimirką,Net savo „beprotišką“ likimą.Likimą, kurį pagimdė mana akimirka,Mana lenta ir mana knyga.

Pieštukas nudrožtas iki pat dugno.Popieriaus lapas prirašytas iki (pat) menko vidurio.Energija išsekusi kaip kregždė pašauta,O galvoje tik rodosi menkos linijos potėpiai.

Šypsena parduota į pasauliui nežinomą vergiją,Darbas pakartas visų žmonių didelėse akyse,O kūnas tiesiog pakastas komposto Giliame dugne!

AKIMIRKA

KŪRYBA

43

KRISTINA VIRŠILAITĖKALTĖ

Saulė pamažėle leidosi, darėsi tamsoka. Pušys tyliai ošė šimtametes istorijas. Anoje žemės pusėje jau sužibo mėnulis. Pilnas.

Šlamesys.Savotiška augalų simfonija...Mažytės pasiklydusios žvaigždutės tamsioje beribėje visatoje... Visai kaip aš. Maža žemės gyventoja, neturinti jokių

stebuklingų galių, bet susikūrusi savo mažą pasaulį, kuriame viskas yra savose vietose...Bet...Dabar kažkas man trukdo gyventi.Kažkas...Kažkoks nerimas..Aš žinau.Tai yra nežinau...Bet jaučiu...Tas bjaurus jausmas – kaip gniužulas gerklėj...Susimaišęs su praeitim, su prisiminimais...Name buvo šviesu. Stovėjau tarpdury lyg keistuolė. Nežinojau, ar noriu eiti laukan, ar į vidų... Platus pasaulis... Ir maža

trobelė, keturios sienos ir tie patys žmonės... Pasijutau kaip kvailė ir grįžau namo. Jiedu sėdėjo prie stalo. – Rūta, prašom prisėsti, – maloniai tarė mama.Žvilgtelėjau jai į akis. Lyg dvi vaiko akys, kupinos vilties, bet mačiau tą patį nerimą. Supratau, kad jai irgi kažkas nedavė

ramybės. Nepatikliai žvilgtelėjau ir prisitraukiau kėdę.– Oi oi oi, – suaimanavo mama, – brangute, sėsk prie kitos lėkštės, čia jau užimta.Prunkštelėjau: vieta, kur norėjau sėstis, buvo visiškai tuščia.– Taigi čia nieko nėra, – kvailai nusišypsojau, – negi susikūrėt nematomą draugą?Juozas metė į mane priekaištaujantį žvilgsnį. Pažiūrėjau jam į akis. Jos buvo sumišusios, nekalto žmogaus akys. Pasijutau

nejaukiai. Niekada nesupratau, kaip jis gali žvelgti taip pribloškiamai. – Iš tiesų čia mano žmonos vieta, – jis santūriai pasakė.

44

Mama į mane piktai dėbtelėjo.– Jo amžinatilsė žmona mirė prieš daugiau nei penkiolika metų, būtent čia jie dažnai važiuodavo atostogauti, tad, bran-

gioji, turėtum justi bent truputį pagarbos mirusiesiems.Pažiūrėjau į juodu nustebusi.– Atleisk, Juozai, nežinojau, užjaučiu, – tariau pašnibždom.Juozas pažiūrėjo į mane šuniuko akimis.– Nieko, viskas gerai.Jam visiškai nebuvo viskas gerai.Pasijutau tragiškai.Supratusi, kad šeimos vakarienė sužlugdyta, puoliau laiptais į viršų ir žliūgtelėjau į lovą.Aš viską sugadinau.Aš apgailėtina.Valandėlę gulėjau įsikniaubusi į pagalvę. Feliksas tyliai murkė. Žmonės neklysta – katės tikrai žmogų supranta. Bet da-

bar jaučiausi bevertė.Dabar ir kambarys buvo pritvinkęs tamsos.

Tamsoje smėlis gurgždėjo man po kojomis. Vėsus jūros vanduo paglostė basas kojas. Paėmiau mažą akmenuką ir su-gniaužiau delne. Po kelių akimirkų jis sušilo kaip ir mano delnas. Mečiau jį kuo toliau.

Jis vijosi mėnulį.

2014 m.

45

KRISTINA VIRŠILAITĖKretinga,2013 m. gruodžio 19 d.

Miela drauge Erika, skubu tau parašyti, nors mokslai mane visiškai prispaudė. Aną vakarą ilgai mąsčiau apie paskutiniajame laiške pa-

pasakotus tavo ketinimus mesti muzikos mokyklą. Manau, padėsiu tau apsispręsti. Vakar, kol gilinausi į fizikos dėsnius, nepastebėjau, kaip ėmiau plaukioti lyg žuvis po minčių jūrą. Staiga į mano erdvę įsibrovė svetimšalis reiškinys – muzika. Viskas įvyko labai atsitiktinai: kaimynė iš gretimo buto klausėsi senųjų hitų. Garsai, sklindantys iš jos patefono, kaip obuoliai atsimušinėjo man į galvą. Jie atrado plyšį ir pateko į mano klausos lauką. Melodija netikėtai tapo fonu. Pažvelgiau į knygą ir dar kartą persiskaičiau paragrafą. Mano nuostabai, viskas ėmė aiškėti ir fizika nebeatrodė tokia sukta. Bet staiga – muzika išnyko! Minčių harmonija subliuško, ir galvoje įsivyravo chaosas. Žiūrėjau į knygą ir, liaudiškai sakant, mačiau špygą. Fizika vėl tapo nepasiekiamas saldus vaisius. Pagaliau sukaupiau drąsą ir pabeldžiau į kaimynės duris. Moteriškė, perkopusi šeš-tąjį dešimtmetį, spinduliavo energija ir... muzika... Ji mane pasitiko svetingai, paklausė, kokie vėjai čia atpūtė.

– Muzika, – tariau nedrąsiai, – muzika mane čia atvedė...Moteriškės veidas nušvito.– Kalbi apie ,,Queen“ singlą ,,Bohemian Rhapsody“? Emocijos ar ne? Peržengusi slenkstį, netekau amo! Milžiniška lentyna, nukrauta vinilinėmis plokštelėmis... Nuo Mozarto iki eurovizinių

hitų! Ant sienų muzikiniai plakatai, o ant grindų dulkių sluoksniu apsiklojusios savo dienas skaičiuoja elektrinės gitaros...– Toks senas, - šypsodamasi žvilgtelėjo į patefoną, – manoji brangenybė.Kaimynė švelniai palietė jį, tada nuėmė juodą diską ir įdėjo į įmautę su pavaizduotu Freddie Mercury – ,,Queen“ grupės

širdimi.– Štai, – tarė ji man tiesdama diską, – juk jo atėjai?– Nee..., tiesiog, kai Jūs išjungėtė patefoną, nebegaliu susikaupti fizikai... Matot, ryt rašau sunkų kontrolinį, o, išgirdusi

melodiją, pastebėjau, kad labai lengva mokytis, – nedrąsiai šyptelėjau.– Ach..., – atsiduso moteriškė, – muzika iš esmės pakeitė manąjį gyvenimą, be jos negalėčiau nė dienos... Gimiau su ja,

manau, ir mirsiu su ja... Gyvenimas ne visada man buvo lengvas. Prieš keturiasdešimt metų pakliuvau į ligoninę. Daktarai diagnozavo nepagydomą ligą. Tariamąją paskutinę savaitę mane išleido namo, kad galėčiau ramiai atsisveikinti su gyveni-

46

mu. Susitaikiau su lemtimi. Žvalgiausi po kambarį, mintyse bandžiau sudaryti sąrašą, kam ką palikti, ir mano akys užkliuvo už patefono, jame jau gulėjo paruošta vinilinė plokštelė...

Suskambėjęs mano telefonas buvo signalas, kad turiu skubintis neišklausiusi visos istorijos. Namuose manęs laukė fizika. Kelias kankinančias valandas aiškinausi garso greičio sąvoką, kaliau atmintinai: ,,Garsas

yra slenkantis slėgio svyravimas terpėje...“ Tačiau mano mintis klaidino ta pati ,,Queen“ daina, sklindanti iš senelio pate-fono, kuris trakšteldavo lyg džiaugdamasis esąs prikeltas naujam gyvenimui: Is this the real life?* – „...svyravimas terpėje, kuris yra girdimas žmogaus ar gyvūno ausimis...“ Stengiausi neatitraukti akių nuo vadovėlio: ,,Virpantis kūnas verčia virpėti arčiausiai esančias oro molekules...“ Is this just fantasy?**, Open your eyes ***, Look up to the skies and see.**** Žvilgte-lėjau į lubas ir bandžiau įsivaizduoti bangas, lėtai judančias lango link, tada be jokio vargo kiaurai pereinančias sieną ir išsisklaidančias kažkur ore. Any way the wind blows...*****

Mercury daina nutilo ir aš pagaliau suformulavau: „Garsas yra slenkantis slėgio svyravimas ore ir kitose dujose, skys-čiuose, kietuose kūnuose, kuris yra priimamas, girdimas ar jaučiamas žmogaus ar gyvūno ausimis ar kitais organais.“

Bandžiau suprasti, kaip gimsta dainos posmai. Gal daina – savitas būdas išreikšti pasakojimą? Kodėl muzika mums tokia svarbi? Mąsčiau apie priešistorę... Jau antikos laikais graikai tikėjo dieviška muzikos meno prigimtim. Jie manė, kad muzika gali padėti išgydyti ligas ir yra tinkama auklėti jaunimą. Baroko muzika buvo suprantama kaip išgyvenimų reiškėja. Orkes-trai grieždavo per įvairias šventes ir padėdavo sukurti iškilmingą nuotaiką. J. S. Bacho muzika – tiksli kaip laikrodis, didinga, prasminga, nuteikianti vidinei harmonijai ir giliam susimąstymui. Klasicizmo kompozitoriaus J. Haydno muzika šviesi, gana linksma. Garsioji ,,Atsisveikinimo simfonija“ sukuria džiugią nuotaiką, kurią netikėtai pakeičia liūdesys, nerimas.

Matai, muzika pradėjo įgauti vis kitokią prasmę ir paskirtį. Ji visais laikais buvo universali. Atliekant sunkius darbus, ir lietuvius gelbėdavo liaudies dainos. Jos pakeldavo ūpą. Žmonės net nepajausdavo, kaip ilgi posmai ištirpdavo erdvėje, o

.................................................................• Ar tai tikras gyvenimas? • • Ar tai tik fantazija?• • • Atsimerk• • • • Pažiūrėk į dangų ir pamatyk• • • • • Vėjas pučia

kartu su jais – ir darbas. Tas lietuvių bruožas išsaugotas: muzika yra kaip fonas ką nors veikiant: tvarkantis, kalbantis. Be muzikos neapsieina nė viena šventė. Grįžę iš mokyklos, nusviedžiame kuprinę, ir namuose suskamba mėgstamiausia daina. Muzika mūsų emocijoms ir mintims suteikia laisvę, leidžia pamiršti slegiančius rūpesčius, užmarštin nustumia liūdnos dienos šešėlį, išgirstą nelauktą skaudų žodį. Ji suteikia vilties, ugdo intelektą, yra tarsi meditacija. Pasak A. Mamontovo, ,,iš dainos

47

gauname energijos“. Muzika daro mus laimingus, padeda atsipalaiduoti, todėl sumažėja rizika susirgti, galų gale, padeda suprasti fiziką.

Taigi, mieloji Erika, savo laiškutyje minėjai, kad nori mesti muzikos mokyklą, bet, manau, persigalvosi. Norėjau tave įtikinti, kad žmogus be muzikos – kaip paukštis besparnis.

Beje, dėl kaimynės. Pasirodo, jos liga nebuvo mirtina. Ji turi įgimtą aleksiją, dėl kurios negali suprasti skaitomų žodžių, todėl muzika – jos vienintelis būdas ,,skaityti“...

Linkiu tau sėkmės.

Tavo draugė Kristina

48

Fotografija: Kristina Viršilaitė, 2016 m.

Fotografija: Laurynas Šimkus, ,,Pūgoje“ 2012 m.

LAINEDA VAINAUSKAITĖBaliui Sruogai

Supasi, supasi bangos pajūryje.Klausosi, mintija žvejys valtyje.Skleisdamos ramumą sužeistoj širdyjeSupasi, supasi bangos pajūryje.

Plaukia jūreivių laivai netikėtieji,Tirpsta naktinio dangaus palytėtieji,O jūreiviai, o numylėtieji,Tirpsta jūreivių laivai netikėtieji...

Naują gyvenimo skyrių atversdami,Išsvajotąją sausumą pamiršdami,Naujus kelius per vandenį atrasdami,Naują gyvenimo skyrių atversdami.

Mik, banguojanti jūra, išjudinta!Rytas ateis ir vėl būsi pabudinta...Mano galvos mažoje kertėjeSupasi, supasi bangos pajūryje.

2016 m. spalio 22 d.

Sapnų žmogus

Kai žvaigždės mirksi danguje,Namų stogai paskęsta mėnesienoj,Aš vėl galiausiai pamatau taveIr pajuntu graudumą sieloj.

Ne, nežinau, kas tu esi, –Tik sapnuose regėjau tavo veidą.Gal angelas... O gal žinias neši,Kurios aptemdys mano dieną.

Paklaust kaskart vis pamirštu,Ką nori pasakyti reginių srautu?Kodėl man leidi kilt virš debesųIr taip kankinančiai nukrist nuo jų?

Kodėl sapne aš pamatau save,Tartum gyvenimas ne man priklauso?Už ką jaučiu vėrimą širdyje,Kai jau manau pabėgusi nuo skausmo?

Pabudusi nebematau tavęs...Dingsti. Man lieka tik kartėlis.Ir suvokiu, kad tu — tai kelias link savęs.Tu — mano baimių ir vilčių šešėlis.

2016 m.

51

LAINEDA VAINAUSKAITĖAUTOBUSO BELAUKIANT

Nė vienas žmogus, kuris vaikšto pėsčiomis, važinėja savo nuosavu automobiliu arba yra vežiojamas kaip ponas, nie-kada nesupras, ką reiškia dardėti autobusu... O juolab nesupras, ką reiškia jo laukti... O man kasdien tas pats. Pirmiausia laukiu jo, kartais nelaukiu, bet jis vis tiek atlinguoja ir tada tenka skubėti kaip kokiai Pelenei iki dvylikos suspėti į karietą...

Šiandien mano grįžimo namo planas liko lygiai toks pat, bet ir tos dienos, kada laukimas mane kankindavo, jau seniai praėjo. Priešingai, laukti autobuso kartais atrodo visai įdomu, nes niekada negali žinoti, ką įdomaus pamatysi šį kartą. Sto-viu ant šaligatvio, netoli stotelės, ir matau, kaip senyva moteris barsto balandžiams kruopas ir... Kalbasi su jais. Klausausi ir niekaip negaliu suprasti, ar ji kalba paukščių kalba, ar balandžiai su ja šneka lietuviškai... Tačiau paukščiai, panašu, jos nesiklauso. Jie patenkinti tik lesa kruopas, o aš pasitraukiu tolėliau. Tiesa ta, kad man šitie balandžiai nepatinka... Tos jų akys... Nesuprantu, kodėl visus jie taip žavi. Mieste pilna varnų, tačiau žmonės lesina tik balandžius ir antis.

Po to prie manęs prieina gunktelėjusi močiutė. Klausia: ,,Kodėl nepakėlei monetos?“ Apsidairau ir niekur nematau jo-kios monetos, o ji pati pasilenkia pinigo link. Tada pradeda pasakoti. Ji dirbo mokytoja, dabar yra pensininkė... Nesuprantu, kaip viskas siejasi su ta moneta, bet linksiu galva ir toliau klausausi jos gyvenimo istorijos. Tada, lyg išgirdusi mano mintis, ima pasakoti, kad, jei moneta nukritusi herbu į viršų, reikia ją pakelti. O kam ir nepaaiškino. Paklausiu kam, tačiau tada moteriškė vėl primena, kad buvo mokytoja... Viskas man aišku: žmogus neturi su kuo pasišnekėti, todėl pasirinko mane savo istorijų įkaite. Nuolankiai išklausau, kas man sakoma, ir senutė nueina. Nesuprantu, ką ketino pasakyti, todėl padarau išvadą, kad nieko, tenorėjo išvis kažką papasakoti...

Toliau stebiu žmones... Vaiką, tvirtai laikantį rankoje suspaustą monetą, moterį, tempiančią sunkų pirkinių krepšį, apsikabinusius įsimylėjėlius... Autobusų stotelėje dar niekada nemačiau jaunų žmonių, kurių įsimylėjimo virusas pasiektų meilės stadiją. Gruodžio mėnesį jie visa esybe yra įsitikinę, kad myli vieną žmogų, sausį praleidžia vieni, o vasarį laukti autobuso juos lydi jau kažkas kitas...

Pasukusi galvą į kelią regiu iš tolumos išnyrantį savo autobusą. Jis primena sardinių dėžutę... Įlipu į jį ir lyg žuvis van-deny pasislepiu nuo miesto šurmulio...

2016 m.

Fotografija: Karolina Kusaitė, ,,Natiurmortas“2014 m.

53

Fotografija: Karolina Kusaitė, ,,Natiurmortas“ 2015 m.

54

LAINEDA VAINAUSKAITĖMATEMATIKA

Rytas. Pabundu ir noriu vėl užmigti, nes suprantu, kad šiandien toji diena. Diena, kuri galėjo visai neateiti arba bent at-slinkti kiek vėliau. Matematikos olimpiados diena! Šiaip ši diena nebūtų baisesnė už visas kitas siaubingas mano gyvenimo dienas, kurias išgyvenau, bet pastaruoju metu matematika labai nuo manęs tolo. O gal aš tolau nuo jos? Kad ir kaip ten yra, situacija visada atrodo kitokia stebint iš skirtingų pozicijų. Patikėkit, matematika tikrai buvo mano pirmoji meilė, bet laikui bėgant viskas keitėsi. Kartais aš jos tiesiog nebesuprantu, tačiau šiandien mudviem vėl teks draugauti, todėl šiaip ne taip išsiropščiu iš lovos ir, galiu prisiekti, iki drabužių spintos ne einu, bet ropoju.

Į mokyklą atkulniuoju pusvalandžiu per anksti... Aš visai nesu punktuali, tas autobusas verčia mane tokia būti! Sėdžiu koridoriuje, vėpsau į mokinių piešinius, o pro šalį vaikšto dėstytojai... Taip, žinoma, juk karjeros diena, kurios metu į mo-kyklą priguža universitetų ir kitų mokymo įstaigų atstovų, yra būtent tada, kada manęs nebus mokykloj. Jie mane nužvelgia ir visai nėra ko stebėtis, nes aš neturiu ką veikti, todėl tikrąja to žodžio prasme spoksau į kiekvieną praeinantį. O, kaip man patiktų, kad kas nors prisėstų šalia ir imtų su manimi kalbėti, nes baigiu išprotėti... Iš to nuobodulio beveik išmokau vokiškus žodžius, surašytus ant piešinių. Parašau žinutę geriausiai draugei Linutei... Kai išsiunčiu, topteli: Lina dar miega... Likusį laiką spoksau į telefono laikrodį.

Pagaliau! Pagaliau prabėgo pusvalandis, tada dar dešimt minučių, tada dar kažkiek minučių autobusu važiuojant iki Kvėdarnos, kurioje ir vyksta olimpiada, tada dar bala žino kiek laiko prabėgo per renginio atidarymą ir galiausiai aš čia. Sėdžiu viena pati suole ir bandau suvokti užduotis. Iš pradžių raidės liejasi, bet galiausiai rega atsistato ir įsiskaitau į už-davinių sąlygas. Pirma užduotis. Trys pakeliai pieno kainuoja pigiau negu dėžutė kavos. Logiška, juk taip ir turėtų būti, nes pienas sveikesnis. Kitoje užduotyje kalbama apie beveik tobulus skaičius. Panašu, kad net matematikoj nebūna nieko visiš-kai tobulo... Ko tada galime norėti iš gyvenimo? Trečioje užduotyje reikia sužinoti, kokį skaičių sugalvojo Onutė, jei Petriukas prie jo daliklio pridėjo penkis, padalino iš šešių ir gavo septynis. Ach! Taigi aš ją pažįstu! Pažįstu Onutę! Ir kokį ji galėjo skaičių sugalvoti? Jei taisyklės leistų naudotis telefonais, aš jai paskambinčiau ir paklausčiau... Deja, taisyklės tai draudžia. Ketvirtas uždavinys intriguoja labiausiai. Entomologas augina savo čiužinyje blusų ir blakių, o užduotis prašo sužinoti jų skaičių. Prisipažinsiu, nežinau net nuo ko pradėti. Kiti jau sprendžia, o aš mąstau... Svarstau, kokį skaičių sugalvočiau, jei būčiau Onutė... Galiausiai pasiduodu ir suprantu, kad Onos psichikos neperprasiu. Po pusvalandžio atrandu beveik tobulus skaičius. Vėl mąstau... Sakiau, kad man nereikėjo čia važiuoti... Nesuprantu beveik nieko, sėdžiu apimta panikos. Liko va-landa... Bandau rasti sprendimą. Galiausiai susitelkiu į blusų skaičiavimą. Aš visada maniau, kad blusos labai greit šokinėja, tad jų neįmanoma suskaičiuoti... Randu blusų ir blakių skaičių, ir suprantu klydusi – suskaičiuoti galima. Liko pusvalandis.

55

Susidarau lygtį ir bandau rasti Onos sugalvotą skaičių, bet nesugebu rasti sprendinio. Naudoju net diskriminantus, kuriuos išmokau tik vakar. Deja. Uždavinio apie pieną ir kavą visai nesuprantu, bet vis vien užrašau sprendimo variantą. Viską gražiai perrašau į švarraštį... Melas. Aš gražiai nerašau. Apsidairau. Pasirodo, kad visi kiti dalyviai jau seniai baigė spręsti uždavinius. Be reikalo mane čia siuntė...

Po ilgų laukimo minučių atėjo ta dalis, kada skelbiami rezultatai. Aš džiaugčiausi, jei būčiau surinkusi bent porą taškų. Aišku, truputį gėda. Mane čia siuntė, nes manė, kad gerai moku matematiką, o dabar padarysiu mokyklai gėdą. Sakiau, kad nesu geras pasirinkimo variantas, sakiau, ką galima siųsti vietoj manęs, bet mano žodžiai atsimušdavo ir grįždavo kaip koks stalo teniso kamuoliukas. O matematikos mokytoja kažkokia linksma... Net keista. Pavadina mane šaunuole. Kokie gražūs paguodos žodžiai žmogui, kuris jų nevertas. Ta jos laimė man kelia įtarimą. Problema ta, kad net nežinau, ką įtarti. Ar mane taip guodžia? O gal pasirodžiau ne taip jau blogai? Ach, supratau... Vaikinai dažniausiai būna gabesni tiksliesiems mokslams negu merginos, todėl, tikriausiai, turint omeny, kad esu mergaitė, pasirodžiau gana gerai. Man to užtenka. Mano vidinį monologą pertraukia balsas, tariantis mano vardą. Aidi iš toli. Pakeliu galvą ir atgaminu, ką išgirdau. Ach! Aš laimėjau trečiąją vietą... Norisi paklausti, ar tikrai, bet mokytojos elgesys man jau seniai išdavė, kad man nepasigirdo, todėl atsi-stoju ir nužingsniuoju netikėtos savo laimės link. Ir tiesą sako ta patarlė, kad kvailiams visgi sekasi...

2016 m.

Piešinio autorius: Gabrielė Jurgutytė Piešinio autorius: Gabrielė Jurgutytė Piešinio autorius: Gabrielė Zeigytė

Piešinio autorius: Evelina Miliūtė Piešinio autorius: Edvinas Stropus

58

LAURYNAS PAZDRAZDISACHILO KULNAS

Mūsų geroji lietuvių kalbos mokytoja uždavė namuose parašyti rašinį, kuriame būtų pavartota dešimt mitologijos po-sakių, o rašiniai – mano Achilo kulnas.

Grįžęs namo, išvedžiau į lauką mūsų piktąjį Cerberį, pavalgiau ir kibau prie Gordijaus mazgo – namų darbų, jei kas nors nesupratot... Namų darbus susiskirsčiau pagal sunkumą, didėjančia tvarka. Visų pirma, susiruošiau padaryti matematiką, po to anglų ir galų gale parašyti rašinį. Gal tai ir nebuvo gera mintis, nes po anglų ir matematikos namų darbų mano galvoje atsivėrė tikros Eugėjo arklidės. Tačiau nieko nepadarysi, parašyti tai reikia.

Pasidėjau ant stalo baltą popieriaus lapelį, patogiai įsitaisiau, kelis kartus giliai įkvėpiau ir pradėjau laukti Pegaso siųsto įkvėpimo. Praėjo dešimt, dvidešimt, trisdešimt minučių, tačiau jokio Pegaso taip ir nesulaukiau, o popieriaus lapelis, į kurį turėjo lietis mano mintys, buvo vis dar baltas lyg tabula rasa. Nežinau, bet man atrodo, kad per tą laiką nė sykio ir nepagalvojau apie rašinį, tik žiūrėjau į lapelį kaip kvailys, o mintys sukosi apie visiškai kitus dalykus... Čia, matyt, koks psichologinis dėsnis, nes, kai reikia padaryti darbą, kurio nemėgstu ar tingiu daryti, visi aplinkiniai dalykai, apie kuriuos paprastai nepagalvoju, tampa labai įdomūs. Vėl iš naujo susikaupiu ir pradedu mąstyti apie rašinio temą. Kambaryje visiška tyla. Rodos, girdisi tik elektromechaninio laikrodžio tiksėjimas ir staiga net nepajutau, jog vėl mintys nuo rašinio nusisuko, šįkart į tą nelemtą tiksėjimą. Tikras Orfėjaus laikrodis – užbūrė tiksėjimu!

Jau vėlus vakaras. Atrodo, jog Prometėjo ugnis taip ir neįsižiebs… Permetęs akimis tvarkaraštį pastebėjau, jog rytoj antra pamoka laisva. Šitas faktas mane sudomino. Dar paskui prisiminiau, kad mokytoja kaip ir nesakė, jog rašinį parašyti reikia iki galo. Susidėjau knygas į kuprinę ir palikau rašinį rytojui. Nepatinka man tas posakis: ,,Kam daryti rytoj, jei gali šiandien.“

2016 m.

59

LINA KALNAITYTĖPASAKA

POPIERINĖS GULBĖS

PASAULIO KRAŠTO BEIEŠKANT

Kartą berniukas išlankstė iš balto popieriaus lapo gulbę. Ji buvo kaip tikra, todėl vaikas panoro, kad baltoji skristų. Pa-leido gulbę kambary, bet jinai nė trupučio nepakilo, o nukrito ant grindų... Vaikas pagalvojo: „Laimė suteikia sparnus, todėl aš ją padarysiu laimingą, ir gulbė turėtų nuplasnoti.“ Paėmė berniukas teptuką ir įvairiausių spalvų dažų. Atsargiai teptuku braižė gulbės kontūrus. Baltosios paukštės snapą nudažė ryškiai raudonai, o kojas – oranžiniais dažais. Lyg tikras dailinin-kas berniukas paryškino plunksnas, kad jos dar gražiau atrodytų, žibėtų kaip saulės spinduliai, krentantys pro kambario langą. Pagaliau gulbė nuspalvinta. Vaikas manė, kad dabar išlankstytoji turi būti laiminga ir paleido iš rankų, tačiau kaip ir pirma popierinė paukštė tėškėsi ant žemės. Vaikas susimąstė, kodėl ji vis nelekia paskraidyti. Ilgai galvojęs nutarė, kad gulbė jaučiasi vieniša. „Tai tikriausiai meilė suteikia sparnus“, – pagalvojo vaikas. Berniukas paėmė kitą baltą popieriaus lapą ir išlankstė antrą gulbę. Nudažė ją kaip ir pirmąją ir tik tada sparnuotąsias supažindino. Lankstytojas paėmė pirmą savo kūrinį ir paleido, tikėdamasis, kad dabar gulbė nuplasnos. Bet ji vėl pleptelėjo ant žemės. Nusiminė vaikas ir jau buvo gulbes pasiėmęs į rankas norėdamas išmesti, tačiau išgirdo savo mamos balsą, kviečiantį greičiau ateiti į kiemą. Berniukas išbėgo į lauką, norėdamas mamai padėti ir paklausti, kodėl gulbės nepakyla, plasnodamos baltais sparnais, tačiau, kai tik pravėrė duris į kiemą, pūstelėjo vėjas ir iš vaiko rankų išplėšė abi išlankstytąsias gulbes. Jų sparnus pagavo vėjavaikis pietys ir švystelėjo į dangų. Kuo aukščiau kilo sparnuotosios, tuo labiau panašėjo į tikras dvaro tvenkinio karališkąsias gulbes, kol galiausiai išvis nesiskyrė nuo gyvųjų, nes popierinės gulbės ir tapo tikromis gulbėmis. Baltosios mojo sparnais, kraipė ilgus kaklus, klegėjo lyg šnekėdamos viena su kita, plasnojo tolyn dar visai neseniai buvusiais popieriniais sparnais. „Pagaliau skrenda! Pasirodo, kad pakiltum, svarbiausia būti laisvam“, – pagalvojo berniukas ir visiškai nenustebo, kad popierinės gulbės tapo tikromis.

Vaikas nulydėjo žvilgsniu gulbes ir daugiau jų nebematė, o jei ir būtų išvydęs, tikriausiai jau nebeatskirtų nuo kitų. Berniukas buvo laimingas: kažkam jis suteikė sparnus.

Vieną kartą ramiai gyvenimo upe plaukė išlepintas jaunikaitis. Jo tėvai buvo turtingi ir daug pasiekę žmonės, todėl vaikiui nieko netrūko. Jis buvo vienas iš trijų tūkstančių žmonių, kuriems ateitimi visiškai nereikėjo rūpintis: linksminosi, džiaugėsi gyvenimu ir netgi knygos į rankas nebuvo paėmęs.

60

Tačiau niekada neturėsi visko, ko norėsi. Lepūnėlis sumanė į pasaulio kraštą nukeliauti! Tėvai, žinoma, visaip mėgino jį atkalbėti: ir gražiuoju, ir piktuoju, tačiau bernas nė nebandė pasiduoti. Jaunuolis būtinai leisis į kelionę. Ir ką gi padarysi? Išleido vienturtį sūnų tėvai, prieš tai įdavę septynias pilnas banko korteles, raktelius nuo „Mersedeso“ ir paskyrę tris sar-gybinius juodais drabužiais. Tačiau išpuikėliai visada turi priešų, o šis turtuolių vaikis, toks bjaurus ir nesukalbamas, kad į priešų gretas buvo įstojęs netgi pats požemių velnias. Pats tikriausias ilgaragis velnias! Sužinojęs apie vaikigalio kelionę, raguotasis sumanė atkeršyti už viską, ką lepūnėlis buvo jam prikrėtęs. Velnias sumanė į pagalbą pasikviesti gerą draugę raganą ir seniai pažįstamą giltinę.

O tuo metu, kai trys pragaro draugužiai planavo kerštą, vaikinas vairavo cigaretę įsikandęs ir telefoną prie ausies pri-kišęs. Staiga prieš jo automobilį iššoko juoda kumelė, raganos pasiųsta. Jaunuolis spėjo sustoti ir netgi riebiai nusikeikti. Tikriausiai pamanė, kad tai kaip nors padės. Kai tik ratai garsiai čiuožtelėjo plentu, tuoj prašneko kumelė:

– Galvoji, kad pasaulis vien apie tave sukasi? Aš taip nemanau! Jeigu įminsi mįslę, kelionė bus sėkminga ir surasi tai, ko ieškai. Ar žemė plokščia, ar lėkštės formos?

Pagalvojo knygos rankose nelaikęs bernas ir pasipiktinęs tarė:– Žemė kaip lėkštė, tikrai ne plokščia kaip blynas!Kumelė piktai papurtė galvą ir pasileido bėgti, o skuosdama taip trenkė užpakaline kanopa į „Mersedeso“ priekį, kad

ten sėdinčiųjų netgi dantys subarškėjo. Ir liko iš „Mersedeso“ tik laužo krūva. Su tokiu automobiliu nė iš vietos nepajudėsi. Išlipo didžiai pasipiktinęs jaunuolis ir supratęs, kad mašinos nesutvarkys, nusprendė kelionę tęsti pėsčiomis.

Eina dabar lepūnėlis, už jo keliauja trys juodai apsirengę vyrai, piniginėje tos pačios septynios banko kortelės, dar gautos iš tėvų, ir daugiau nieko. Ničnieko. Tik pratiksėjo pora dešimčių minučių, tuoj iš krūmų tankmės iššliaužė giltinės pasiųsta nuodinga gyvatė. Nei iš šio, nei iš to žalčio giminaitė prašneko:

– Galvoji, kad pasaulis vien apie tave sukasi? Aš taip nemanau! Įmink mįslę, ir likusi kelionės dalis tau bus sėkminga: surasi tai, ko ieškai. Jei žemė lėkštės formos, tai kuriame pasaulio pusrutulyje esame mes šiuo metu: viršutiniame ar ap-atiniame?

Šį suktą klausimą bernas priėmė labai rimtai, tačiau nieko apie Žemę negirdėjęs ir knygų neskaitęs nusprendė spėti:– Tikriausiai apatiniame.Gyvatė sušnypštė, klaidingą atsakymą išgirdusi, ir šviesos greičiu įkando visiems trims apsauginiams, tačiau ponaičio

nė nepalietė. Krito vyrai lyg sutrešę ąžuolai, didžiulio vėjo nepakėlę, ir liko vaikis vienas septyniomis banko kortelėmis nešinas.

Dabar velkasi jaunuolis galvą nuleidęs ir rankoje laiko tik storą storą piniginę. Galvoja į visus klausimus blogai atsakęs vaikigalis ir niekaip negali suprasti, kur padaręs klaidą. Jam taip bemąstant, iš beržynėlio tankmės išlindo pats plano orga-

61

nizatorius, pasivertęs pilku ir, žinoma, piktu vilku. Jau norėjo pradėti minti suktą mįslę ir buvo pasiruošęs išgirsti klaidingą atsakymą, tačiau paskutinę akimirką nusprendė nekeršyti už blogus darbus. Štai ir prašneko pilkasis švelniu lyg motinos balsu:

– Tai tu tikrai nesi paėmęs knygos į rankas? Niekada nevertei jos plonų kaip smilga puslapių? Niekada skaitydamas nesi nukeliavęs ten, kur, galbūt, net neįmanoma atsidurti?

Sustingo lepūnėlis lyg akmuo, žiūrėdamas į vieną tašką. Pagaliau suprato, kad tai tiesa. Tiesa, ir jokios melo kruope-lės. Vaikėzas sumetė, ir tam užteko vos kelių sakinių, kurie per vieną akimirką pravėrė puikybės aptemdytas akis. Bernas nubėgo, prieš tai dar pametęs piniginę, ir sustojo tik tada, kai pasirodė bibliotekos užrašas „Vaistinė sielai“. Akimirką pa-stovėjęs, vaikinas nusprendė eiti į pastatą, per kurio slenkstį nė karto nebuvo žengęs. Įėjęs vidun, jaunuolis pirma paėmė vieną knygą, paskui antrą, ir taip nesustodamas. Lyg sausa kempinė viską į save gėrė. Ir buvęs nemokša pajautė jaukią knygų išminties šilumą, tokią, kurios dar niekada nebuvo jutęs. Ir sužinojo, kad Žemė apvali, ir jokio pasaulio krašto nėra... Tačiau skaitant knygas galima atsidurti netgi ten!

Ir aš ten buvau, senas knygas varčiau, kipšui koją pakišau, po knygų lentynas su vaikais lenktynių ėjau, ant knygų kal-no patogiai įsitaisiau, knygų išmintį smaguriavau, su bibliotekininke šaškėmis žaidžiau ir smagiai laiką leidau. Kitaip ir būti negalėjo: juk knyga – pasaulį girdanti išminties upė, o troškulį numalšinęs žmogus laimingas.

2016 m.

Piešinio autorius: Paulina Sušinskytė

63

Piešinio autorius: Mantvydas Augutis

LINA RUZVELTAITĖBaliui Sruogai

Sėdžiu prietemoj rausvoj,Žiūriu į žvakės šviesą,Kai suprantu, kaip šiam pasaulyLaikas greitai bėga.

Prisimenu vaikystę šviesią,Pilnas lankas gėlių,Kurias aš skindavau kas rytąIr nešiau mamai dovanų.

Menu akimirkas linksmas,Skausmo kupinas dienas,Lyg vakar gimusius jausmus,Kurių jau niekad nebebus.

Ilgai skrajojusi praeityjeAtsibundu niūrioj dabartyje,O apsidairius pamatau – Sudegti žvakė spėjo jau.

2016 m. spalio 22 d.

65

LIVETA ŠLIMAITĖMINIATIŪRA

RUDENS NOSTALGIJA

Gera širdyje pasidaro, kai ima spindėti margaspalviai medžių rūbai. Ištaigingo apdaro šlamesys skamba tarytum muzi-ka, kurios kompozitorė – gamta. Šiugždantys auksaspalviai lapai sukelia lengvą nostalgiją. Eini taku per margaspalvį kilimą ir galvoje girdi monologą. Dažniau – ištisą retorinių klausimų pynę: „Kas aš esu? Kas manęs laukia? Gal aš esu vienas iš tų lapų ant medžių, gal manęs laukia lengvas kritimas žemyn? O galbūt, nešamas vėjo, nuskrisiu?“

Vakarėjanti saulė apšviečia erdvę, šešėliai žaidžia ant medžių ir takelio. Rudeniškas vėjas šiaušia, kedena eglių šakas, tačiau jos ir žiemą išlieka žalios, gyvos. Rodosi, miškas šoka. Viskas, ką tu girdi, ošimas. Viskas, ką matai – permainingas spalvų ir šešėlių žaismas. Nejučia pasineri į tą trapią būtį. Gal šios akimirkos trapumas ir yra laisvė?

Ruduo – apmąstymų, akistatos su savimi metas. Gamta tarytum stabdo tave, ragina trumpam atitolti nuo begalinės rutinos, pabėgti miškan ir kristi į samanų patalą... Įsiklausyti. Matyti. Liesti. Užuosti. Jausti. Pasinerti į savo esybę. Keistis. Šypsotis. Suprasti, ko Tu nori, o ne kiti. Tuomet ateina žinojimas – priklausai šiam bendram pasaulio skruzdėlynui, bet tu – kitoks, nepakartojamas, savitas kaip tas rudenį pasipuošęs medis.

2015 m.

66

Piešinio autorius: Valdas Varapnickas

Piešinio autorius: Aušrinė Kaulickytė

68

MARIJA KALNAITYTĖPASAKA

DVYLIKA PASAKŲ SLIBINUI

Seniai seniai, dvidešimt pirmajame amžiuje, gyveno senutė ir senukas. Jiedu turėjo devynias dukteris ir tris gražuolius sūnus. Aštuonios dukterys buvo piktos bambeklės. O jauniausioji dukra Sabrina visiems tik gero linkėjo: tai drabužius šešių vaikų motinai išskalbdavo, tai mechanikui mašiną suremontuodavo, tai našlaičiams pasakas vakarais sekdavo. O kiek pas ją piršlių ateidavo! Net namuos netilpdavo. Bet vis nesulaukė tokio bernelio, kuris būtų už ją gudresnis, daugiau knygų perskaitęs. Viskas ėjo kaip iš pypkės, bet vieną dieną jaunikių pradėjo pavydėti vyriausioji sesuo, pati bjauriausia. Ji ne-beištvėrė ir sako kitoms seserims:

– Nugalabykim Sabriną, kad ji mūsų jaunikių neviliotų! Pasirodo, ir kitoms toks planas patiko. Ir pradėjo kaip nuodingos vorės tinklą regzti.Po devynių dienų seserys įvykdė savo planą. Vyriausioji duktė Svajūnė prašo:– Sabrina, Sabrinyte, padėk, brolis Jonas išėjo laimės ieškoti už devynių jūrų, už devynių marių. Tik tu gali jį perkalbėti,

tik tavęs vienos jis klausys! Sabrina metė viską ir išbėgo tekina brolio ieškoti. Apie tai išgirdę, tėvai labai nuliūdo ir paskelbė:– Kas suras mylimiausią dukterį, tas jos ranką gaus. Pasklido žinia viesulo greičiu. Naujieną išgirdo ir karalius, kuris turėjo vienturtį sūnų. Karaliaus sūnus buvo pasižadėjęs

vesti tą mergelę, kuri turėsianti tyrą širdį. O kai karalius papasakojo apie Sabrinos gerą širdį, sūnus jos net nematęs įsimy-lėjo. Ir nutarė:

– Einu ieškoti tos gražuolės. Jos neradęs negrįšiu!Kaip tarė, taip ir padarė.Ėjo jaunuolis ne vieną ir ne dvi dienas. Pagaliau pavargo ir atsisėdo ant akmens pailsėti. Žiūri, atlekia sraigė zuikio

greitumu ir prašo vaikino:– Padėk, atsilyginsiu, vejasi mane baltas kaip sniegas šuo. Jei nepabėgsiu, galą gausiu.

– Kaip tu pabėgsi, sraige, juk šuo už tave greitesnis. Lįsk po šiuo akmeniu – paslėpsiu. Sraigė greit palindo po akmeniu. Ir pačiu laiku. Parskuodžia baltasis šuo, kurio baltumą galėjai matyti už kilometro. Stabteli prie karalaičio ir meiliu balsu sako:

– Gerasis žmogau, ar nematei čia prabėgant sraigės zuikio greitumu? Jaunuolis pasakė nematęs. Šuo padėkojo ir dingo už pirmųjų miško medžių. Sraigė išlindo iš po akmens.

69

– Ačiū, kad išgelbėjai. Už gerą darbą prašyk, ko panorėjęs, viską duosiu su kaupu. – Man nieko nereikia, tik mergelės, kurios tyra širdis. O tu jos nematei? – Tos, kuri išbėgo brolio ieškoti? – Tos pačios. Į kurią pusę ji nubėgo? – Matau, tu pasiryžęs. Kur nubėgo, pasakyti negaliu. Apie mergelę man sakė gudrioji lapė. Kad ją surastum, reikės

drąsos ir proto. Dovanų duodu aukso žiedelį, kuris tave nuves, kur širdis geidžia. Daugiau padėti negaliu. Tai lik sveikas.Sraigė padavė jam žiedelį. Jaunuolis pasižiūrėjo į aukso žiedelį ir panoro rasti išmintingąją lapę. Karalaitis vijosi žiedą,

o tas riedėjo į miško gilumą. Pagaliau jis sustojo priešais mažą trobelę su užrašu „Burtininkė lapė“. Pasibeldė. Netrukus pasigirdo ir lapės balsas:

– Žinau, ko atėjai... Nori nusipirkti naują miško kvapą su penkiasdešimties procentų nuolaida! Žmogus išsižiojo iš netikėtumo priblokštas lapės žodžių.– Noriu surasti mergelę tyros širdies ... Bet galėčiau nusipirkti ir kvapo ... Lapė nuraudo iš gėdos. – Aš tau padėsiu, dar ir dovanų duosiu. Tik sakyk, ko ieškai. Kalnus perbėgsiu, upes perplauksiu ir tavo norą išpildysiu.Išklausiusi jaunuolio žodžius, lapė susimąstė ir pasakė:– Ji bėga į dvylikagalvio slibino olą. Kad atgautum mergužėlę, teks nugalėti slibiną. – Viską padaryčiau, kad tik Sabriną gyvą, sveiką namo parvesčiau! – Nereiks tau kardo, nereiks ir peilio. Padavimuose sakoma, kad slibinas už viską labiausiai bijo išminties. Reikės pa-

sekti dvylika pasakų, viena pasaka – vienai galvai. Kai visas dvylika pasakų paseksi, čiupk mergaitę ir dink ... Jaunuolis taip apsidžiaugė, kad daugiau nieko nebesiklausė ir sėdo prie knygų, kad tik greičiau dvylika pasakų per-

skaitytų.Praėjo dvylika bemiegių naktų. Karalaitis išmoko taip puikiai sekti pasakas, kad net lapė melagė susidomėjusi klausėsi.– Tu jau pasiruošęs. Ryt iš ryto ruoškis kelionėn. Bet atmink, jei paimsi ne tą mergelę, išrinktoji mirs. Ir liksi it musę

kandęs. Jaunuolis padėkojo už svetingumą ir dar dovanų gavo. Kilimą ir stebuklingas šukas, kurios padės atskirti Sabriną. Ir

išėjo karaliaus sūnus į kelionę. Po trijų dienų priėjo olą. Įėjo ir paklausė:– Ar čia kas yra?! Slibinas žengė vieną žingsnį, žengė antrą ir klausia:– Ką veiki mano oloje, ar nežinai padavimų, atvykėli. Kas įeina, tas nebepaspruks!

Nors jaunuolis drebėjo kaip epušės lapas, bet drąsiai ištarė:

70

– Žinau ir nebijau.Stojo ilga tyla.– Paseksiu pasaką, kurios nesi girdėjęs.Slibinas susidomėjo, nuleido visas dvylika galvų ir nurimęs laukė pasakos. Jaunuolis pasekė vieną, antrą, trečią... Slibi-

nas net nepajuto, kaip atėjo dvyliktosios eilė. Vos tik karalaitis ištarė paskutinį žodį, žemė sudrebėjo, vėjas pakilo. Jis su-prato: reikia išsitraukti šukas, kad jos parodytų, kurią mergelę imti. Sušnibždėjo Sabrinos vardą. Šukos tuoj šoko ir pradėjo geraširdės Sabrinos plaukus šukuoti. Jaunuolis čiupt mergaitę ir tekinas iš olos. Susėdo abu ant kilimo ir sveiki grįžo namo.

O kokios buvo vestuvės! Devynias dienas visi linksminosi. Vyno upės tekėjo. Svečiai po pasakų knygą, auksu ar gintarais puoštą, dovanojo. Laimės ir pulko vaikų linkėjo. Ir aš ten buvau, vynas per smakrą bėgo, druskos burnoj neturėjau, dainas dainavau, svečius migdžiau ir jauniesiems laimės, išminties linkėjau.

2015 m.

71

MARTYNA UBARTAITĖLAIŠKAS

Pone Justinai Marcinkevičiau,

aš, Baravykas Pulkaunykas, visų grybų vardu norėčiau kreiptis į Jus, gražiosios poemos ,,Grybų karas“ autorių. Visa mūsų karalystė Jums labai dėkinga. Jūs taip nuostabiai surikiavote mūsų gyvenimą, tarsi tai būtų pasaka. Ir padėjote laimėti garsųjį Grybų mūšį! Nuoširdžiausiai už tai dėkojame.

Tačiau, nors miškas jau užimtas, mums iškilo dar viena, didesnė problemėlė, ir tikimės, kad Jūs pasitarsite su įkvėpimo Mūza ir, pamiklinęs savo puikiąją plunksną, sutiksite mums padėti. Jūsų pagalba reikalinga kaip lietus per sausrą. O toji bėda – per uolūs grybautojai, sutrypiantys mūsų girios samanas, grybieną, visą miško žemę taip, kad nė miklieji kurmiai nebesugeba urvelių išsirausti. O anądien ant mano bičiulio raudonviršio kepurės kažkoks nedorėlis net pjuvenų užkratė – pačią liekniausią pušelę nupjovė... Mes tikrai savo pajėgomis tokių piktadarių neįveiksime. Visuotiniame grybų susirinkime vien-balsiai nusprendėme, kad uoliausiems baravykų, raudonviršių, lepšių ir kitų mūsų brolių ir sesių priešams reikėtų mažinti algas ir taikyti rimtas drausmines nuobaudas už samanų trypimą, niokojimą, mat jie, grybautojai, jau kelintą rudenį siaubia mūsų mišką. Visų grybų vardu, Gerbiamasis Justinai Marcinkevičiau, maldaujame juos kaip nors sustabdyti.

Ir jei Pono dar nenuvarginau grybų prašymais, tai galbūt dar galėčiau paprašyti: gal malonėtumėte mano žmonai, pasi-pūtėlei, pamaivai Paliepei, atsiųsti dailų šalikėlį, kol ji savo prašymais manęs visai nenugalavo.

Su didžiausia pagarba Baravykas Pulkaunykas

2011 m.

72

MONIKA BERTAŠIŪTĖ

Baliui SruogaiSUPASI, SUPASI

Supasi, supasi link šaldytuvo,Šnarasi, šnekasi žingsniai šutrumo,Skleisdami gaudesį mūs atkaklumo,Supasi, supasi link šaldytuvo.

Išnyko mūsų sapnai netikėtieji,Gal tik raudoj kai kuomet palytėtieji,O pakylėtieji, o numylėtieji,Išnyko mūsų sapnai netikėtieji.

Džiaugsmingon akimirkon veda mūs kojos,Tik užvalgę pajausime šviesų rytojų.Tas kvapas žadinęs mus iš mūs lovos,Džiaugsmingon akimirkon veda mūs kojos.

Rimk, besiplečiantis džiaugsme gūdintis,Tau paslapčių amžinų nesujudinti.Maisto sugundyti, noro pajudinti,Supamės, supamės link šaldytuvo.

2016 10 21

73

MONIKA KUTELYTĖNAKTIES ŽVAIGŽDĖ

Tamsioj nakty mintim klajoju danguje,Kuriam tik kelrodė žvaigždėApšviečia skliautą palengva,Nurodo kelią, skrieja ir krenta blėsdama.

O kas, jei aš tą tamsią naktįPabūčiau kelrode žvaigžde?Žibėčiau, guosčiau ir apskriečiauVisatą visą paslapčia...

Bet mėnuo blausias – sunku valdyti skliautą,Tik žvaigždžių spiečiai tylojeNuaudžia žmogui mintį –Sukurt gražesnę būtį ir net žvaigžde pabūti.

2015 m.

74

ROBERTA KAUBRYTĖPASAKA

JAUNUOLIS IR KATINAS

Vieną kartą Kartenos miestelyje, didžiausioje miestelio viloje, gyveno senelis ir senutė. Jiedu turėjo tris sūnus. Du vy-riausieji buvo labai gražūs jaunikaičiai ir populiarūs ne tik Kartenoje, bet ir visame „facebooke“. Jų nuotraukos surinkdavo labai daug „laikų“. Važinėjo labai brangiais automobiliais. O panelės kibo kaip bitės prie medaus. Na, o jauniausias brolis nei išvaizda, nei manieromis nebuvo panašus į vyresnius brolius. Jo nedomino nei televizija, nei kompiuteris ar išmanusis telefonas. Nosis labai ilga ir didelė, kad net iš toli matėsi. Rengėsi baisiai: žiemą, vasarą tais pačiais skarmalais. Mokykloje jam nesisekė: nepatiko nei matematika, nei istorija, nei biologija. Tačiau jaunėliui labai patiko skaityti knygas, storiausią knygą perskaitydavo per kelias minutes. Galų gale nebeliko jam ką skaityti, nes perskaitė visas pasaulio knygas. Taip jam nuo skaitymo ir kuprelė užaugo. Visi jį kvailiuku vadino.

Vieną dieną sugalvojo jauniausiasis brolis keliauti laimės ieškoti. Kartu pasiėmė ir lojantį katiną. Atsisveikino su tėvais, broliais ir išėjo. Ėjo tris dienas. Visą kelią linksmas dainas traukė, kol priėjo upę. Žiūri, jog zuikis tupi ir braukia ašaras. Jaunikaitis priėjo prie zuikio ir paklausė, kas nutikę. Zuikis atsakė, kad ėjęs keliu ir jam į kojytę įsmigusi labai ilga vinis, kurios negalįs ištraukti. Jaunuolis padėjo vargšui zuikiui: ištraukė vinį ir aprišo koją. Zuikis už pagalbą davė stebuklingų sėklų. Padėkojo ir šoko į upę. Keliauninkai eina toliau. Katinas ir jaunuolis labai išalko, todėl sugalvojo užsukti į „Maximą“. Nusipirko traškučių „Estrella“ ir limonado „Coca-Cola“. Gardžiai pavalgė ir atgavo jėgas. Žygiuoja toliau. Žiūri – ogi kažkas mėlynuoja. Priėjęs arčiau mato, kad tai Atlanto vandenynas banguoja. Vandenynas toks didelis, jog nesimato galo. Suka jaunikaitis galvą, kaip čia tą vandenyną perbristi, kaip pasiekti kitą krantą. Staiga prisiminė, jog zuikis jam stebuklingų sėklų davė. Jaunuolis išsitraukė iš kišenės sėklas ir metė į vandenyną. Subangavo, sujudo vanduo ir iš dugno išaugo žolių tiltas. Apsidžiaugė jiedu ir nukulniavo toliau.

Perėjo tiltą ir atsidūrė kitame Atlanto vandenyno krante. Žygiuoja toliau vingiuotu pamiškės keliuku ir sutiko vištą. Višta pasidabinusi karoliais, avi raudonus aukštakulnius. Ji visaip aimanuoja ir keikia savo „mersedesą“. Jaunuolis priėjo ir pasiteiravo, kas nutikę vargšei vištai. Višta paaiškino, jog sugedo automobilis, o ji labai skubanti į kaimynės vestuves. Jaunuolis nusprendė padėti vargšei. Katinas ir jaunuolis stumtelėjo automobilį – „mersedesas“ iškart užsivedė. Oi, kaip viš-ta džiūgavo, o už pagalbą atsidėkojo deimantiniu rutuliuku. Sugalvojus norą, jį reikia mesti į viršų ir tada noras išsipildys. Daugiau nieko netarusi sėdo į automobilį ir nurūko keliuku.

Katinas su jaunuoliu žygiuoja toliau. Eidami smagiai traukia dainą... Bet staiga atsiveria žemė. Jaunuolis su katinu pradė-jo kristi žemyn į požemius. Galiausiai bumt, keberiokšt į didelį katilą. Nespėjus atsikvošėti juos iš visų pusių apsupo velnių

75

būrys. Jų buvo gal keli šimtai. Velniai ūbavo, trankė šakes į žemę ir šoko keistą šokį. Po kelių akimirkų atbangavo ir pats velnių valdovas. Storas, apsikarstęs auksiniais žiedais ir karoliais, susiraukęs ir nepatenkintas. Valdovui nepratarus nė žo-džio jaunikaitis iškart suprato, kad juos su katinėliu nori patiekti ant stalo. Jaunikaitis pradėjo maldauti valdovo, sakėsi, jog padarysiąs viską, jei juos paleis, tačiau valdovas nenorėjo taip lengvai jų paleisti. Velnių valdovas liepė jaunikaičiui surasti raganą Klarisę ir iš jos parnešti stebuklingų kerų, kurie padėtų dukrai, mat velnio vienturtė dukra buvo užkerėta raganos. Ji nepratarė nė žodžio jau devynerius metus. Jau laikas dukrelei tekėti, tačiau niekas nenorėjo imti į žmonas nebylės. Val-dovas įsakė velniams paleisti atvykėlius, tačiau pagrasino: jei apgaus valdovą, jiems gerai nesibaigs.

Suprato jaunikaitis, su kuo susidėjęs, ir jiedu iškeliavo ieškoti raganos Klarisės. Iš pradžių jiems nesisekė, nežinojo, kur eiti. Traukti į šiaurę ar į pietus, o gal į vakarus. Susėdo abu ant kelmelio. Prisiminė savo tėvus, brolius. Pradėjo gailėtis, kad paliko savo tėviškę. Sutarė abu su katinėliu trumpam prigulti, nes rytas už vakarą protingesnis. Juos pažadino motociklo burzgesys. Pramerkė jaunuolis vieną akį, paskui kitą. Žiūri – ogi meška ant motociklo sėdi. Ji užsidėjusi šalmą, apsivilkusi juodą motociklininko kostiumą. O raudonas motociklas pats moderniausias. Jaunuolis su katinu žiūri apstulbę: dar niekada neteko matyti meškos ant motociklo. Meška pasiteiravo keliautojų, ko jie čia užklydę. Keliauninkai paaiškino, ko ieško. Meška pagazavo ir sutiko pavėžėti juos iki raganos Klarisės. Susėdo visi į motociklą ir nurūko keliu. Skriejo taip greitai, kad plaukai draikėsi į visas puses. Netrukus meška sustabdė motociklą ir paleido keliautojus prie ženklo „Ragana Klarisė“. Keliauninkai padėkojo meškai ir palinkėjo gero kelio. Ji nieko netarusi nurūko keliu.

Keliauninkams vos įžengus į raganos teritoriją, medžiai pradėjo keistai ūžti, judinti šakas. Iš visų kampų lindo šluotos ir visokios bjaurios būtybės. Jaunuoliui ėmė suktis galva. Staiga sulojo katinas. Sulojo taip skardžiai ir piktai, jog būtybės po visus kampus išsislapstė ir aplink pasidarė ramu. Ak, kaip jiedu apsidžiaugė. Keliauja toliau. Žiūri – kalvelės viršuje stovi namelis ant vištos kojelės. Jaunuolis labai daug knygų skaitė apie raganas, todėl suprato, kad tai raganos Klarisės namelis. Atsargiai nuslinko durų link, pabeldė, bet niekas durų neatidarė. Taip pat prisiminė, jog raganos savo būsto raktą dažniau-siai slepia po durų kilimėliu. Jaunuolis ten ir rado didelį raktą. Viduje raganos nebuvo. Viduryje kambario didžiulis katilas su kažkokiu skysčiu. Dešiniame kampe nedidelė lova, o lentynose daugybė įvairiaspalvių gėrimų butelių su etiketėmis „Nuo kosulio“, „Grožio eleksyras“, „Meilės gėrimas“... Tačiau nematė tokio gėrimo, kuris padėtų velnio dukrai atgauti balsą. Ga-liausiai pačiame lentynos kampe aptiko nedidelį voratinkliais apsiraizgytą buteliuką su užrašu „Gražus balselis“. Jaunuolis atsargiai išsitraukė buteliuką ir buvo beeinąs durų link, kai pasigirdo švilpimas. Pažiūrėjo pro langą – ogi ragana ant šluotos

76

parskrendanti. Jaunuolis išsigando, griebė katiną ir pasislėpė po lova. Ragana nieko nepastebėjo ir iš karto nuėjo miegoti. Vos padėjusi galvą ant pagalvės iškart užsnūdo. Taip užknarkė, jog antklodė kilnojosi. Jaunikaitis tyliai išlindo iš po lovos ir ant pirštų galiukų nutipeno laukan. Pasileido taip greitai bėgti, jog per kelias minutes atsidūrė Velnių buveinėje.

Velnių valdovas nustebo išvydęs keliautojus: dar niekam nepavyko sveikam grįžti atgal. Tarnai palydėjo jaunuolį į mer-ginos kambarį. Vos išgėrusi stebuklingojo gėrimo, mergina iškart atgavo savo balsą ir apsidžiaugė. Jaunikaitis ir velnytė pamilo vienas kitą. Tačiau valdovas pirmiausia liepė pasistatyti tokius namus, kuriuose jo dukrai nestigtų nieko. Jaunuolis prisiminė, jog iš vištos gavo stebuklingą rutuliuką, metė jį į viršų ir nespėjus nė mirktelti stovėjo didžiulė pilis, kurioje nieko netrūko. Tokios pilies neturėjo nei vienas karalius. Jaunikaitis pavirto princu, o velnio dukra tapo nuostabaus grožio prin-cese. Na, o katinas tapo visų katinų valdovu. Jie iškėlė triukšmingas vestuves. Šoko, ūžė net tris savaites. Ir gyveno ilgai ir laimingai.

2015 m.

77

ŠARŪNAS VAITKUSKAIP RIDENU SIZIFO AKMENĮ

Ruduo. Per langą matau, kaip kažkoks ubagas renka nuo šaligatvio batono gabaliukus ir deda juos į burną. Turbūt Tan-talo kančios neduoda jam ramybės, tačiau istorija ne apie tai. Rašysiu apie sunkumus tų dienų, rudens rytų, kai tenka anksti kilti iš lovos. Iki šiol man tai lyg Sfinkso mįslė – atsikelti, pažiūrėti pro langą ir vėl pamatyti tą patį žmogelį, renkantį batono trupinius. Retsykiais vis dėlto pavyksta tai padaryti ir be Gordijaus mazgų, bet, kaip minėjau, tik retsykiais. Taigi, davęs savo dienai alfą, kylu iš lovos ir žengiu mokyklos link į terra incognita mindamas kambarių slenksčius. Palaipsniui tampu šiek tiek budresnis ir galiausiai spiriu duris, vedančias laukan. Visas šis procesas siunčia man Medūzos žvilgsnį, įspėjantį apie pavėlavimą į įstaigą, kurioje mokiniai dažniausiai kankinami įvairiais rašto darbais.

Na, o šiandiena nebuvo tokia jau ir išskirtinė diena. Po identiško rytinio proceso, vykstančio penkis kartus per savaitę, dabar aš sėdžiu lietuvių kalbos kabinete pildydamas tabula rasa mintimis, kurios šauna man į galvą. Šiandieninis rašinys – tai dar viena Sfinkso mįslė, tačiau jau sunkesnė nei ankstesnė, kadangi tokio tipo darbai nėra man prie širdies. Galbūt rašiniai – dar vienas mano Achilo kulnas. Dabar mieliau sėdėčiau matematikos modulyje pasiklydęs tarp skaičių tarsi Eugėjo arklidė-se. Bet kokiu atveju lietuvių kalbos mokytoja mane kiša į Prokrusto lovą neleidusi net pajudėti iš vietos, kol sąsiuvinis su rašiniu neatsidurs ant jos garbingojo stalo.

Taip aš ir ridenu tą Sizifo akmenį rytais bandydamas kilti iš lovos prievarta, bet po to spjovęs į viską ir kritęs atgal į patalus. Panašus atvejis ir dabar: per kančias bandant užbaigti rašinį, mintys vis sprunka ir ridenasi nuo popieriaus lapo. Galbūt būtent dabar atlieku Ikaro skrydį vartodamas per daug simbolinių posakių, nukrypęs nuo temos ir taip mažindamas sau pažymį. Kad ir kaip bebūtų, tik mokytoja dabar žinos atsakymą – pavyko man ar ne vienu Sizifo akmeniu atsikratyti.

2012 m.

78

Piešinio autorius: Simona Muradova