Kaip tik tai uzvis labiausiai gilde sirdj . Siaip ar taip, galvojo

j i , buti sena pana - t ikr iausiai dar ne taip baisu, kaip buti

dedes Velingtono ar dedes Bendzamino, netgi dedes Her-

berto zmona. Taciau i t in skaudino mintis , kad ne neturejo

is ko r inktis - senmergyste j a i buvo tartum skirta. Nebuvo

pasaulyje tokio vyro, kur is kada nors but^ jos geid^s.

Sitaip guledama viena pati vos vos skystancioje tamsoje,

Valanci ja pajuto, kaip akyse tvenkiasi asaros. Taciau grau-

dziai pravirkt i , nors i r labai buti j norejusi , j i niekaip ne-

galejo - del dviejq priezasciq. Viena , baiminosi , kad nuo

raudoj imo k r u t i n ^ sirdies plote vel ims vars tyt i diegliai .

Toks priepuolis j au buvo istik^s vos atsigulus, stipresnis nei

bet kada i k i siol. A n t r a , j i baiminosi , kad prie pusryci i j stalo

motina pastebes paraudusias jos akis ir apibers kibiais, j ky -

riais lyg koks uodi| spiecius klausimais , megindama iskvosti

asarij priezastj .

„Tarkime, - Valanci ja kreivai syptelejo nuo tos minties, -

imciau ir pasakyciau svent^ teisyb?: verkiu del to, kad nesi-

seka isteketi. O, motina pasiurptq, nors geda del senmerges

dukters j ^ kamuoja kiekvien^ miel^ dien^."

Bet negi imsi ir parodysi, k^ is t ikr i j j i j jauti? zmones

pasakys? Valanci ja taip ir girdejo valding^ motinos balsq,

pabreztinai mandagiai tariantj: „Merginoms nedera tiek daug

galvoti apie v y r u s . "

Mint is apie motinos veido israisk^ Valanci ja prajuokino -

j i buvo apdovanota humoro jausmu, t ik niekas is artimij j i j to

ne nejtare. Beje, apie Valanci ja j ie beveik nieko nenutuoke.

Taciau pavirsutiniskas jos juokas tuojau uzgeso; j i vel susi-

riete j kamuol iuk^ savo lovoje - smulkute, graudi figiirele -

ir l iko guleti klausydamasi liuties sniokstimo uz lango, su

6

kvap4 gniauzianciu sleikstuliu zvelgdama, kaip j nejaukij ,

skurdi j jos kambarj pamazu smelkiasi zvarbi , negailestinga

ryto sviesa.

Valancija atmintinai zinojo kiekvien^ nejaukaus kambario

kert?, ir niekas cia ja i nepatiko. Geltonai dazytos grindys,

vienintelis nuciur^s nertas ki l imelis prie lovos su ismegztu

groteskisku sunimi , kur io vypsnys kas ryt^ pasveikindavo

vos pabudusi^, tamsraudoniu, t ik jau gerokai nublukusiu

popieriumi isklijuotos sienos, lubos, nuo begaliniq nuovarvq

seniai praradusios spalv^, isvagotos jski l imi j siuleliais, siaura,

aptrupejusi prausykle, trumpa vyniojamojo popieriaus uzuo-

laidele su violetinemis rozemis, senas, demetas jskil^s veidro-

dis, uzrioglintas ant klibancio tualetinio staliuko, st ikl inis

indas su kadai nudukusiu aromatiniu m i s i n i u is dziovinti j

ziedlapiq bei zolynq - j j per istorijos ukanose nugrimzdusj

savo medaus menesj pasidare jos motina; kiaukutais aplipinta

dezute nuskilusiu kampu - pusseseres Stiklz darbas, menantis

tose pat ukanose nugrimzdusius jos mergystes laikus; ada-

tine, puosta karoliukais, kur i i j bene puses jau truko; viena

nepatogi geltona kede auksta atkalte; jvairiaspalviais, bet jau

visai nublukusiais siulais issiuvinetas senas epigrafas „Isej?,

bet neuzmirsti" , supantis niauri j karsinciaus proprosenelio

Stirlingo veid^; nejtiketino senumo portretai giminaici i j , jau

kazin kada uzleidusiq pirmojo auksto kambarius kitoms kar-

toms. T i k dviejuose paveiksluose buvo pavaizduoti ne g imi-

naiciai . Vienas is j i j - senovine chromolitografija su varganu

sunyciu, tupinciu ant lietaus nuskalauto slenkscio. Valancijai,

vos pazvelgus \, kaskart sugesdavo nuotaika. Vienisas, ap-

leistas sunelis, susiguz^s ant slenkscio, lietaus merkiamas!

Nejaugi kas nors negalejo atidaryti duri j ir jsileisti jo vidun?

7

Kitas - b luki graviura kartoniniais remeliais, vaizduojanti

laiptais zemyn lipanci^ karalien^ Luiz^; sis paveikslas buvo

prasmatni tetos Velington dovana Valanci jai desimtojo g im-

tadienio proga. Istisus devyniol ika metij Valancija buvo p r i -

versta kasdien ziureti j j j , ir nepakente jo, nekente ir grazios,

pasiputusios, savimi patenkintos karalienes Luizos. Taciau

sunaikinti ar bent nukabinti paveikslo j i taip ir neisdrjso i k i

siol. Motina ir pussesere Stiklz butq pakraupusios, arba, kaip

visai nepagarbiai Valancija sakydavo sau mintyse, jas hut\]

istikusi apopleksija.

Savaime aisku, bjaurus buvo vis i siij namij kambariai . Bet

pirmame aukste sis tas budavo patvarkoma bent jau del akii j .

Uztat kambariams, j kuriuos niekada nejkeldavo kojos joks

pasalinis, pinigq nepakako. Kartais Valanci jai pasirodydavo,

kad savo kambarj nors truputj galetij pasigrazinti ir pati, tegul

ir be pinigij - je i t ik kas nors j a i leistij. Taciau motina tuoj pat

atmesdavo bet kokj drovij pasiulym^, o Valancija primygtinai

ir nereikalaudavo. Ji apskritai niekada neuzsispirdavo. Bijojo.

Mat motina nepakente joki i j priestaravimij . T i k pamegink

ja i nejtikti , i r ponia Stirl ing niuros istisas dienas lyg kokia

jzeista grafiene.

Valanci ja jzvelge v ien^ vienintel j kambario pr iva lum^:

bent naktimis j i galedavo pabiiti cia viena, o prireikus - ir

issiverkti.

Gal i j gale argi svarbu, kad kambarys toks nejaukus, jeigu

jame nieko daugiau neveiki, t ik miegi ir persirengi? Jokiu ki tu

t ikslu Valanci jai nebuvo leidziama uzsidaryti ten vienai. Mat

tie, kas l ink^ laik^ leisti v ieni , tv i r tu ponios Frederik Stirling

ir pusseseres Stiklz j s i t ik in imu, uzsisklendzia vien tik tarn,

kad netrukdomi galetij regzti kokius nelabus keslus. Uztat

8

Zydrojoje pilyje Valancijos kambarys buvo kaip tik toks, k o k s

ir turetxj buti merginos kambarys.

Valanci ja , t ikrame gyvenime jbauginta ir uzguita, n i e -

k inama ir neturinti teises j savo nuomon?, svajonese l e i d o

sau gyventi isties prabangiai . Niekas is placios S t i r l i n g i j

gimines sito net nejtare, o ypac - motina ir pussesere S t i k l z .

Jos net nenutuoke, kad namus Valanci ja tur i dvejus: b j a u r i j

raudonplytj murq Vinksn i } gatveje i r Zydr^j^ pi l j I spani jo je .

M i n t i m i s Valanci ja gyveno Zydrojoje pilyje jau labai s e n i a i ,

tiek, kiek sieke jos atmintis. Ji pajuto j ^ tur int i budama dar

visai mazyte. Pakakdavo uzsimerkti , ir pilis lyg gyva stodavo

pries akis: v irs pusij v i r suni i j kalno slaite blausiai s v y t e d a m i

zydru zavesiu kilo boksteliai su plazdanciomis vel iavelemis ,

gaubiami saulelydzio gaisais nudazyto nuostabios, nepazjsta-

mos salies dangaus. Pi lyje netriiko nieko, kas t iktai gali b u t i

stebuklinga ar grazu. Zaizaruojantys brangakmeniai, kok ia i s

mielai pasipuostij net karalienes, plazdancios menesienos ar

liepsnos atspalviij sukneles, aukso raiziniais i r rozemis i s d a -

bintos sofos, m a r m u r i n i a i laiptai su daugybe zemq pakopq,

apstatytij didziulemis baltomis vazomis; laiptais aukstyn i r

zemyn zengia l iaunos mergeles ruko lengvumo apdarais ;

k iemel ia i ispuosti balto m a r m u r o kolonomis , g a i v i n a m i

t rykstanci i j fontanij , uzzeldint i m i r t o m i s , o j i j t ankmeje

suokia lakstingalos; menes su gausybe veidrodzi i j , juose

isvysi t ik saunii j r i teri i j ir grazuolii j damij atspindzius, o j i

pati, Valanci ja, - graziausia is v is i j , tokia puik i , kad v y r a i

pasiryz^ m i r t i del jos zvilgsnio. Per istisas nuobodziai s len-

kancias dienas j ^ palaikydavo vienintele vi l t is : nakciai atejus

gales skr iet i , nesama vaizduotes sparni j . D i d z i a j a i da l ia i

Stirl ingij gimines, je i t ik ne visiems, butij sirdis sustojusi is

9

siaubo, je i butij suzinoj^ bent sj t^, Valanci ja veikdavo

savo Zydrojoje pilyje.

V is i j p i rma , ten j i turejo net kelet^ myl imi j jq . O, ne visus

is karto, t iktai po vien^ vienu metu. Tok j , kur is mergindavo

jq romantiskai i r atkakliai , su v i su riteri i j laikams deramu

jkarsc iu , o paskui , per ilga, daugybe narsi i j zygii j jrod^s

savo begalinj atsidavim4, pelnydavo jos s irdj , ir tuomet j ie

iskeldavo prasmatnias vestuves su visomis i s k i l m i ^ cere-

moni jomis erdvioje, veliavomis ispuostoje Zydrosios pilies

koplycioje.

Dvylikametes Valancijos mylimasis buvo dailus vaikinas su

auksinemis garbanomis ir dangaus melynumo akimis . Pen-

kiolikametes - aukstas, juodaplaukis, blyskaus veido ir vis dar

butinai labai grazus. K a i j i sulauke dvidesimties, j is tapo sva-

j ingu ir dvasingu asketu. Dvidesimt penkerii j j i mylejo siek

tiek niur i j , valingo smakro, siurkstokij bruozi j vyr^, veikiau

atsiauraus nei dailaus veido. Zydrojoje pilyje Valancija niekad

pati nebuvo vyresne nei dvidesimt penkerii j , bet pastaruoju

metu - visai neseniai - jsitaise nauj^ myl im^j j : rusvaplaukj,

su kreiva sypsenele lupose, nelabai aiskios praeities.

Visa i nenoriu pasakyti, kad Valancija kiekvien^ isaugtinj

mylim^j j nuzudydavo. Atsiradus naujam, jo pirmtakas sa­

vaime isnykdavo. Zydrosiose pilyse tokius dalykus galima

sutvarkyti net labai patogiai.

Taciau sj , lemtingosios dienos, ryt^ Valanci ja i nesiseke

rasti 2ydrosios pilies vart i j . Per smarkia i j ^ siege tikrove,

kiauksedama prie ko j^ lyg koks jkyrus suniukstis . Jai dvide­

simt devyneri , j i vienisa, negeidziama, neapveidi - vienintele

neisvaizdi mergina patrauklumu garsejancioje gimineje, - be

praeities ir be ateities. K i e k atsigr^zusi atgal akimis aprepe

10

savo gyvenim^, regejo j j v ien pilk^, murks l in^ , be jokios

skaisciai raudonos ar purpurines demeles. Ne kitoks reginys

lauke ir priekyje, atrode, viskas i r toliau drieksis taip pat,

kol is jos l iks t ik vienisas sudziuv^s, ziemos vejo blaskomas

lapelis, vis dar atkakliai prikib^s prie sakos. A k i m i r k a , ka i

moteris suvokia neturint i del ko gyventi - nei meiles, nei

pareigos, nei tikslo, nei vilties - nutvi lko J4 pacios mirties

kartel iu.

„Ir vis tiek tenka gyventi, nes negaliu taip imti ir liautis.

Galbut bi is iu priversta nugyventi istisus astuoniasdesimt

metij, - galvojo Valanci ja apimta kone panikos. - Musi j gi-

minej v i s i tokie siaubingai ilgaamziai. Bloga darosi vos pa-

galvojus..."

J4 dziugino uz lango kliokiantis lietus ar veikiau kele n iau-

ri j pasitenkinim§. Lietus reiske, kad iskylos nebus. Tradicines

kasmetes iskylos, neisvengiamai rengiamos tetos ir dedes

Velingtonij - apie juos visuomet pagalvodavai tik tokia eiles

tvarka - ir skirtos pamineti j i j suzieduotuvems, paskelbtoms

kaip t ik s i^ dien^, per iskyl^, stai j au pries trisdesimt metij.

Renginys pastaraisiais metais buvo tap?s t i k r u kosmaru V a ­

lancijai. Mat visagalio kiaulystes desnio val ia tetos ir dedes

svente sutapo su jos gimimo diena, o j a i sulaukus dvidesimt

penkerii j ne per vien^ iskyl^ niekas nebeleido to pamirst i .

Nors sitij iskyli j Valancija negalejo pak^sti, ja i net mintis

nedingtelejo bent pameginti priesintis. Regis, pacioje jos p r i -

gimtyje nebuvo ne menkiausios maistingumo uzuomazgos. Ji

is anksto labai gerai zinojo, k^ jai pasakytij kiekvienas iskylos

dalyvis. Dede Velingtonas, kurio j i nemego ir k u r j niekino,

nors j is tobulai atitiko svarbiausi^ Stirlingij siekj - „vesti p in i ­

gij mais^", susniaukrotij tiesiai j ausj: „Vis dar nesiruosi teketi,

11

meilute?" - ir nuzirglioti j sau kvatodamas is vis i j plauciq,

tokiu juoku j is palydedavo kiekvien^ banaliausi^ savo pasta-

b^. Teta Velington - Valancija jaute ja i gniuzdanciq pagarbi^

bairn^ - imtqsi porinti apie Olivos nauj^j^ sifono suknel? ir

apie paskutinj Sesilijos laisk^, liudijantj begalinj atsidavim^.

I r Valanci jai teks nutaisyti susidomejimo ir pasitenkinimo

kupin^ israisk^, tarsi tai butij jos suknele ir jos laiskas, mat

kitaip teta Velington jsizeistq. O Valanci ja jau kadai buvo

nutarusi: verciau uzgauti Diev^ nei tet§ Velington, mat Dievas

gal dar ir atleistij, o teta Velington - niekad.

Stora kaip troba teta Alberta kalbedama apie savo vyr^

biciuliskai vadindavo j j tiesiog „juo", tarsi j is butij vienintelis

vyriskos lyties padaras siam pasauly, i r niekad nepraleisdavo

progos pr imint i jaunysteje buvusi t ikra grazuole - j i prades

guosti Valancija del pablyskusios, kone gelsvo atspalvio odos.

- Nesuprantu, kodel siuolaikines mergaites visos tokios

nublukusios. Pati jaunysteje buvau rausvazande, it is pieno

plaukusi ! Mane, brangute, vadino graziausia Kanados mer-

gaite...

Dede Herbertas veikiausiai nieko nesakys, o galbut zais-

mingai mesteles: „Na tu ir isstorejusi. Dose!" I r tada v i s i

plys juokais, mat jsivaizduoti vargs^ smulkut^, liesutf Dos?

isstorejusi^ - t ikrai nepaprastai juokinga.

Dede Dzeimsas, patrauklus ir i t in svarbus zmogus, jo V a ­

lancija nemego, bet gerbe, mat buvo laikomas i t in protingu,

tad jo nuomones paise visa gimine - siaip jau smegenxj perte-

k l i u m i Stirlingij klanas niekad negalejo pasigirti - t ikriausiai

tarsteletij peledisko sarkazmo, i r pelniusio j a m reputacij^,

kupinu balsu: „Turbut labai j au uoliai k r a u n i kraicio skryniq

pastarosiomis dienomis?"

12

Dede Bendzaminas savo ruoztu, kaip visada, suregs koki^

b jaur i j mjsl? ar galvosiikj ir tuojau, dusulingai pasikikenda-

mas, pats isklos atsakym^.

„Kuo skiriasi Dose nuo suns?"

„Suo nori

visq rytq gardij. kaulq grauzti -

Dose

grazi} vyrq dar laukia gauti..."

Sit^ anagram^ Valancija buvo girdejusi gal penkiasdesimt

karti j ir kaskart karstai troksdavo k§ nors sviesti j ded? B e n -

dzamin^. Bet taip ne sykio ir nesviede. Vis i j p i rma, Stirlingai

nesvaidydavo daikti j , o antra, dede Bendzaminas buvo tur-

tingas ir bevaikis senas naslys, todel Valancija augo nuolat

bauginama ir perspejama del jo pinigij . Uzgautas, j is , ziurek,

dar isbrauktij jos vard^ is testamento - jeigu t ik j i ten apskri­

tai pamineta. Valanci ja nenorejo netekti dedes Bendzamino

pal ikimo dalies. Jai v is^ gyvenim^ teko skursti , tad puikia i

zinojo, kaip tai apmaudu. Del to ir kente jo minkles, retsykiais

net isspausdavo gaili^ sypsenel?.

Teta Izabele, t iesmuka ir k i v i r c n i , gildanti it ryt i j vejas,

biit inai rastij del ko prie jos prisikabinti , t ik Valanci ja ne­

galejo nuspeti del ko, mat teta Izabele visada rasdavo kokj

nors naujq akstin^ priekaistams. Teta didziavosi visuomet

tiesiai rezianti savo nuomon?, t ik kazkodel j a i nepatikdavo,

ka i k i t i irgi tiesiai pasakydavo jai , k^ man^. Valancija niekada

neissakydavo savo nuomones.

Pussesere Dzordziana - pavadinta proproproseneles vardu,

o ta savo ruoztu vardq paveldejo is karaliaus Jurgio ketvirtojo -

13

\