Per pastaruosius kelis mënesius buvo daug ávairiø ávykiø: pasibaigæs ðventinis laikotarpis nuo Kûèiø iki Trijø karaliø, parapijos treèiojo aukðto statybø pabaiga, naujø metø pradþia, praûþæs Ðeimadienis Litexpo, euro ávedimas... Pasibaigus ðventëms ir kitiems svarbiems ávykiams, klausiu savæs – na, o kas dabar? Atsakymas lyg ir paprastas – na, o dabar kasdienybë. Sukirba kaþkokia nuojauta apie poilsá, o paskui ir apie rutinà, pilkumà, nuovargá. Lyg ir norisi kaþko vël laukti – ðv. Velykø, gimtadienio, vasaros atostogø ar pan. Nes tada... Bet sustabdau save ir vël klausiu – kodël tada, kodël ne dabar? Juk kasdienybë yra didþioji mûsø gyvenimo dalis. Ir dabar yra pats tikriausias laikas: dabar galiu paskambinti draugams ir pasakyti, kad pasiilgau ir norëèiau susitikti, dabar galiu pasakyti „aèiû“ kolegei uþ pagalbà, dabar galiu pasigroþëti apsnigtais medþiais... Tikrai nenauja mintis, kad kasdienybëje reikia stengtis pamatyti maþus ávykius, kurie dþiugina. Paradoksalu, bet kartais reikia pasistengti, kad pastebëtume tuos graþius Vieðpaties dovanojamus dalykus, nes kasdienybëje tiek daug pagundos visa tai nureikðminti ir laukti spalvotø ávykiø, pamirðtant, kad èia ir dabar tiek visko vyksta. Ir kad galiu uþ tai dëkoti Kûrëjui. Nes tikrai yra uþ kà.

Ir dar bûna, kad ávykiø gausai nurimus, vienà paprastà dienà þinomi dalykai ima ir suskamba naujai. Pastaruoju metu man taip nutiko su mûsø parapijos Palaimintojo Jurgio Matulaièio þinomu ðûkiu „Blogá nugalëk gerumu“. Ðá kartà man ðis pasakymas suskambo ne kaip kvietimas á kovà (nes daþnai þodis „nugalëk“ lyg pakiða ðià mintá) ir ne kaip pastanga iðlikti gerai ir pozityviai sunkiose situacijose. Ðià dienà man tai skamba labiau kaip kvietimas ieðkoti, pastebëti, atrasti dalykus, kurie yra geri, stiprûs, vertingi, ir imti juos puoselëti. Juk þinia – kà puoselëjame, tas ir auga. Jei puoselëjame pyktá, jis ir auga. Jei noriu, kad geri dalykai augtø – juos turiu puoselëti. Atrasti kiekvienà maþà gerumo daigà kasdienybëje ir juo rûpintis. Nenumoti ranka kaip á nereikðmingà menknieká, bet prieðingai – pastebëti ir imti rûpintis. Kantriai ir kasdien. Tad ðiandien keliu ir sau, ir jums klausimà – o kas mûsø bendruomenëje, parapijoje yra gera, stipru, prasminga? Kuo noriu ir galiu rûpintis? Kuo galiu prisidëti, kad tie geri dalykai augtø ir plëstøsi?

Dalia, socialinio centro vadovë

Laikraðèio redakcijos kontaktai: Tel.: (8-5) 246 17 72 El. paðtas: matulaitis.biuras@takas.ltAdresas: J. Matulaièio a. 3, Mob.: 8 616 174 73

05111 Vilnius www.matulaiciosc.lt

www.matulaiciospc.org

Parapijos socialiniø veiklø laikraðtis N°16 - 2015 m. Sausis

Matulaièio Respublika

2 / PROFESIONALO ÞVILGSNIU

Ðokime gyvenimà…

„Ðokis yra paslëpta sielos kalba" Martha Graham

O kaip gyventi toliau?

„Dabar bus liûdna“. „Pagaliau ðventës baigësi“. „Kas toliau?“. Mes visi skirtingai priimame ðventes ir jausmà joms pasibaigus, taèiau paprastai jauèiame tà kontrastà „prieð“ ir „po“. Kartais jis ateina kaip didþiulë, aplinkà, aplinkinius ir bendrà savijautà keièianti banga, kartais – kaip paprastas pasikeitimas, maþas pokytis, bangelë.

Ðventinis laikotarpis pilnas siûlomø dovanø, ðvytinèiø lempuèiø, reklaminiø stendø, skelbianèiø apie „Kalëdas, kurios prasideda prekybos centre“, skatinimo pirkti – ir kuo daugiau. Kaip vienoje savo dainø dainuoja Erica Jennings, mums reikia vis daugiau pinigø, ðlovës, turtø, bet vis tiek jø negana. Judame inertiðkai lyg rate, daþnai neásiklausydami á tai, ko norisi, labiau darome tai, kà reikia. O tai, ko mums reikia ir kà reikia daryti iki sulaukiant ðvenèiø, neretai „pasufleruoja“ dþiugiø balsø diktoriai ið televizijos, ávairios reklamos ar dekoracijos prekybos centruose. Bet ar tas skubëjimas padeda kurti mûsø tarpusavio ryðá, pamatyti esantá ðalia ir suprasti jo poreikius, o gal leidþiame „mergaitëms su degtukais“ iðalkti ir suðalti?

Ðvenèiø metu kaip niekada akivaizdi gali bûti ir akistata su savimi. Jei tik nesistengiame ávairiais gudriais bûdais nuo jos bëgti. Laisvadieniais ar ðvenèiø dienomis paprastai sustiprëja „tuðèios dienos“ sindromas, beprasmiðkumas. Kai atsipalaiduojame, daþnai ateina mintys apie gyvenimà: apie jo prasmæ, dabartá, ateities norus ir planus. Psichoterapeutas humanistas V. Franklis sako, kad vidinë tuðtuma iðgyvenama, kai þmogus jauèiasi praradæs gyvenimo prasmæ. Kartais vidinë tuðtuma dar stipriau patiriama, kai giliai viduje skausmingai pradedi suvokti, kad ne skaniø valgiø ar brangiø dovanø norisi labiausiai, o kaþko kito, kas gaivintø dûðià: paprasto, nuoðirdaus pabuvimo su artimaisiais, apsikabinimo, tikros ðypsenos, palaikymo, paskatinimo. Susidurti su savimi, savo vidiniais poreikiais ne visuomet lengva, kartais norisi to iðvengti, nepastebëti, kad vietoj kitø siûlomo dþiaugsmo tejauèiu gilø liûdesá, kurá aplinkiniø dþiaugsmas tik dar labiau sustiprina ir pan.

Ðventës praeina. Ateina sausis. Mes jau bûname stabtelëjæ, suprantame, kad nieko ypatingo tarsi neávyko, dþiugesio (neretai kiek pastiprinto ir mistifikuoto) laikas baigësi, kad mes gyvename kaip gyvenæ. Kas nutinka sausá? Kartais gal jauèiamës nurimæ, viskà susitvarkæ, prisimenantys graþius pasikalbëjimus su artimaisiais, besidþiaugiantys pabuvimu su jais. Kartais esame nuliûdæ, apatiðki, neturintys energijos, suirzæ, apsunkæ. Kartais gyvename didele viltimi – kad dabar jau viskas bus kitaip, kad kaþkas pasikeis, kad atsikratysime kaþkokiø mus erzinanèiø savo áproèiø, kad gyvensime ne taip kaip anksèiau. O kartais labai norisi pajausti pailsëjus atsiradusias jëgas ir vël kibti á darbus, kaþkà kurti, daryti, judëti, siekti. Gráþimas á áprastà ritmà labai padeda adaptuotis po ðvenèiø.

Apskritai galvojant apie ateinanèius metus, apie bûsimas ðventes ir poðventinius laikotarpius norisi sau ir kitiems linkëti ne tik prasmingø veiklø, graþiø akimirkø, bet ir nebijojimo stabtelti, paklausti savæs ir kitø, ko ið tikrøjø norime, ko mums reikia, ko mes bijome, bandyti ieðkoti ir surasti, kur ta prasmë. Bûtø naudinga mokytis atsipalaiduoti, maþiau stresuoti ávairiose situacijose, stengtis pajusti vidinæ ramybæ, turëti saikà. Kartais tà padaryti labai lengva, o kartais – neásivaizduojamai sunku. Bet juk stengtis, judëti á prieká, bandyti mes visuomet galime.

Kristina ir Asta, psichologës

Matulaièio Respublika

Kai susitinka dvi kartos

Ðià þiemà Tranzito paaugliai dalyvavo projekte „Vaikø svajonës“, kurio metu vaikai svajojo, o geri þmonës pildë jø svajones. Atrodo, neátikëtina, bet pasirodo, taip bûna. Ákvëpti gerø darbø, mes taip pat nusprendëme padaryti kà nors neáprasto ir dþiaugsmingo sau ir kitiems. Mûsø prieðkalëdiniuose planuose atsirado noras susitikti su socialiniø paslaugø namuose gyvenanèiais senoliais.

Susitikimas ið tiesø buvo neáprastas ir labai ádomus. Neáprasta tai, kad dviejø kartø sandûroje atsirado bendrø temø apie facebook'à, laisvalaiká, rûkymà... Su Jumis pasidalinsime vaikø mintimis, iliustruojanèiomis áspûdþius ið ávykusio susitikimo.

VAIKAI IR JAUNIMAS Matulaièio Respublika

„Tramplinas“ ir „Tranzitas“: pagalba sunkumus iðgyvenantiems 13-18 metø vaikinams ir merginoms bei jø ðeimoms.

VAIKAI IR JAUNIMAS / 3

Dienos centras „Vaikai - Vaikams“: pagalba sunkumus iðgyvenantiems vaikams nuo 7 iki 12 metø ir jø tëvams.

Matulaièio Respublika

Kiek galima iðtverti su vaikais? O be vaikø?

2014 m. g ruodþ io 27-30 d ienomis Vaikai–Vaikams vyko á Þiemos stovyklà. Stovykla kaip stovykla: vaikai, vadovai, þaidimai, uþsiëmimai, taisyklës ir jø lauþymas, ðypsenos ir aðaros, daug ávairiausiø jausmø ir dar daugiau prisiminimø.

Su vaikais retai bûna lengva, bet be vaikø – kà stovykloje veiksi? Tai vat ir veikëme viskà, kà sugebëjome. Ne visada iki galo, retai ramiai ar be nuotykiø, bet paiðëme, raðëme, lipdëme, kartais tiesiog þaidëme ar þiûrëjome filmus, kartais aiðkinomës santykius arba gyvenimo tiesas.

S tovyk lo je papras t i da lyka i t ampa nepaprastais. Tai laikas, kai ëjimas á parduotuvæ pavirsta nuotykiu ir lenktynëmis, apsivardþiavimas – naujø þodþiø pamoka, áþeidimas – komplimentø dalinimu, negalëjimas uþmigti – ëjimu á laukà. Tai akimirkos, kai vaikas supranta, kad bijai kutulio ir staiga tave gnaibo ðeðios maþos rankytës. Kai þiûri filmà ir supranti, kad aplink tave (o kartais ir ant tavæs) maþi kûnai jau sumigæ, o filmas vis dar eina. Kai vaikai bëga, ðaukia, klykia ir kartais nebeþinai, kà daryti. Kai mokaisi bûti kartu. Kai tiesiog bûni kartu. Kai viskas áprasta, bet nepaprasta.

Bûtent stovykloje aplanko tie momentai, kai nenori bûti niekur kitur. Kai darbai, mokslai, neapmokëtos sàskaitos ar neiðsiøstas laiðkas lieka kaþkur ten. Nes svarbu lieka tik tai, kas yra èia ir dabar. Ir nors jau pusæ metø nebebûnu dienos centre, po trejø metø darbo su vaikais jø labai pasiilgau. Pasiilgau to ðurmulio, struktûros, pokalbiø, apkabinimø, buvimo kartu. Gera pamatyti paþástamus veidus. Puiku paþinti ir naujus. Gera suprasti, kad dalykai nesikeièia, bet tuo paèiu juos patirti ið naujo.

Istorijos moralas: nepraleiskite gyvenimo akimirkø, visos jos brangios. O jei norite suþinoti daugiau apie stovyklà, tiesiog paklauskite vaikø. Jie viskà þino.

Visada gera sugráþti.

Olia, savanorë

LABAS! Mes – Tranzitas! Mûsø grupë beveik kiekvienà penktadiená kaþkur vaþiuoja... Gruodþio 5 dienà mes vaþiavome á seneliø namus

(jie yra Fabuose). Mes nuveþëme Jiems dovanø: þvakutes ir paèiø iðkeptà „Spintelës“ pyragà. Seneliai buvo labai linksmi ir vienà ið mûsø grupës mergaièiø – Adrianà pavadino èigoniuke :). Pabendravæ prie arbatos pakilome á antrà aukðtà aplankyti kitø seneliø. Viena senelë mus pavaiðino saldainiais su likeriu :). Taip pat mes net pamatëme tikrà partizanæ, kuri gynë Lietuvà... Buvo labai ádomu! :)

O pabaigai visa Tranzito grupë Jums linki dràsiai tikëti savo svajonëmis ir jø siekti! Tranzito grupë

4 / VAIKAI IR JAUNIMAS

„Tramplinas“ ir „Tranzitas“: pagalba sunkumus iðgyvenantiems 13-18 metø vaikinams ir merginoms bei jø ðeimoms.

Matulaièio Respublika

Kiekvienas turi teisæ pakilti ir Esu Audrius, dalyvavau jau antrame susitikime

užsienyje. Pirmas susitikimas buvo Vengrijoje, nusileistiBudapešte. Po pirmo susitikimo pasikeitë mano gyvenimas, pradëjau visai kitaip žvelgti á kasdienybæ ir Lapkrièio mënesá Tramplino kitus žmones. O dabar norëèiau pasipasakoti, kà programos dalyviai antrà kartà nuveikiau antrame susitikime Prancûzijoje, Strasbûre.dalyvavo mokymuose þmogaus

Kelionës pradþia buvo tokia pat sunki, kaip ir teisiø tema „Human rights are pirmoji, nes teko anksti keltis. Bet žinau viena – buvo Social rights II“, kurie vyko verta. Esu labai patenkintas kelione, nes turëjau Europos jaunimo centre Strasbûre, galimybæ susitikti žmones, kurie man pasidarë svarbûs P r a n c û z i j o j e . D a l i n a m ë s per pirmà susitikimà. Prancûzijoje buvau pirmà kartà áspûdþiais ir supratimais po gyvenime. Labai patiko, kad kelionë buvo rudens kelionës.pabaigoje, nes pamaèiau, koks graþus Strasbûro Ið kelionës parsiveþiau du rudenëlis. Kà veikëme atvaþiavæ? Kaip ir visi man reikšmingus supratimus. keliautojai, norëjome apþiûrëti miestà. Kokia kelionë be Pirmasis ? apie þmogaus teises ir mûsø darbà Pal. J. to? Antrà dienà susitikome su senais paþástamais ið Matulaièio socialiniame centre. Per kelionæ pajauèiau, pirmosios kelionës. Buvo labai malonu matyti tuos kad gana maþai kalbame apie þmogaus teises þmonës antrà kartà, buvau labai jø pasiilgæs. Tà dienà kasdienybëje, taèiau labai daug veikiame, kad mûsø suþinojau tik vienà dalykà, kad pradësime vël savo klientai gyventø oriai. Pavyzdžiui, kad neágalieji turëtø mokymus, tik jau rimtesnius, negu buvo ið pat pradþiø, darbo vietà, kad þmogus gautø maisto ir galimybæ kaip sakë vadovai – „dabar sieksime daugiau negu patys turiningai leisti laisvalaiká, kad jaunimas turëtø erdvæ galime“. savanoriauti, kad jaunas þmogus gatvëje bûtø pastebëtas

Antràjà dienà, ir iðgirstas. o gal jau ir treèiàjà, Antrasis supratimas yra apie socialiná darbà pradë jome daug gatvëje su jaunimu. Pal. J. Matulaièio socialiniame ð n e k ë t i a p i e centre jau treèius metus vykdoma darbo gatvëje socialines ir žmoniø programa Sofkë, taèiau iki ðiol tenka daug laiko praleisti t e i s e s , k a i p i r aiškinant visuomenei ir valdžios institucijoms, kad ðis pirmame susitikime darbas yra reikalingas ir reikðmingas jauniems Budapešte, bet šiomis þmonëms, nes jie turi teisæ gauti socialinæ pagalbà, d i e n o m i s m û s ø tinkamà informavimà. Prancûzijoje to aiðkinti nereikia. grupelë sugebëjo Socialinis darbas gatvëje yra savaime suprantamas pasiekti aukðèiausià lygá, koká tik galëjome. Ið tiesø kai dalykas. Strasbûre matëme daug þmoniø, kurie gyvena kuriø dalykø neperpratau, bet džiaugiuosi, kad bent jau miesto centre. Daþnas ið jø turi po didelá ðuná, kuris kažkiek prisidëjau. Su savo draugu Romu visada per padeda nesuðalti þiemà ir daþnam jis yra vienintelis laisvà laikà þaisdavome biliardà. Na, bet kai Romas ðeimos narys. Gyvûnø prieglaudos priima ðunis, jei kažkur išeidavo, mielu noru ásijungdavau televizoriø ir ð e i m i n i n k a s þiûrëdavau atsipûtæs nuo visos dienos. a t s i g u l a á

Labai ilgiuosi naujø þmoniø, su kuriais l i g o n i n æ , susipažinau, nes jie man kaip didelë ðeima ið skirtingø p a k l i û n a á Europos ðaliø. Aiðku, buvau pats jauniausias, todël k a l ë j i m à a r sulaukdavau daug dëmesio, o man dëmesys labai iðvyksta kur patinka. Aèiû, kad skaitëte mano nuotykius Strasbûre.nors padirbëti.

P. S. Nepasidalinau, kokiø nesàmoniø pridariau su V i e n o j e s u savo draugu Romu, bet èia, manau, bus kitame gatvës jaunimu straipsnyje, kai turësiu vël galimybæ susitikt su tais dirbanèioje organizacijoje buvo pasakytas pagrindinis þmonëmis.darbo principas: Kiekvienas turi teisæ pakilti ir nusileisti.

Audrius, Tramplino lankytojasSocialiniai darbuotojai nebando pakeisti žmogaus, taèiau yra pasiekiami, kai þmogus pats nori keisti savo gyvenimo situacijà. Galbût ir skirtingos mûsø ðalys, taèiau labai norëtøsi, kad ir Lietuvoje socialinës paslaugos bûtø suvokiamos kiek plaèiau nei dabar.

Giedrë, socialinë darbuotoja

Matulaièio Respublika ATVIRA BENDRUOMENË / 5

Labirintai ir langai

Kai kartu su „Atviros bendruomenës“ þmonëmis rudená kalbëjome apie mûsø (ne)kasdienybæ rengdami straipsná „Reikia naujø gerø dalykø“, dar dienas leidome mûsø prisijaukintame parapijos namø pusrûsyje, dabartiniais þodþiais tariant, apaèioje. Pamenu, kai á mûsø senàsias patalpas ateidavo þmonës, jie sakydavo: „Oi, bijome pasiklysti, èia toks labirintas“. Ir mes parodydavome kelià, kur eiti.

Remigijui, vasaros pradþioje pamaèiusiam mûsø naujas patalpas, kuriose darbavosi statybininkai, pasirodë, kad ten daug kambariukø, painu, tad buvo baisu, ar ras paskui, kur ateiti, vienu þodþiu, ir vël labirintas. Bet, aiðku, taip jau negalvojome, kai pasibaigus statyboms, su palydëjimu ir pagalba persikraustëme á treèià aukðtà: èia mes vaikðèiojame ðviesiø minèiø ir naujø svajoniø kupinomis ðirdimis. Inga persikraustymà pavadina dovana mums ir priduria: „Mes dþiaugiamës taip, lyg bûtume gavæ dovanà nuo Jëzaus“.

Taip, iðëjus ið labirinto mes jauèiamës laimingi, tariame sau: „Pagaliau“, taip pat esame dëkingi, jei kas mums padëjo: kitas þmogus, atrasta nuoroda, vidinë nuojauta, asmeninë patirtis, maldos ar nuolatinës pastangos. Kol savo veiklas vykdëme apaèioje, mes nesijautëme, jog esame pasiklydæ, nes turëjome vienas kità, aiðkià dienotvarkæ, bendravimà su kitais, Dievo artumà. O tai kodël mes taip dþiûgaujame?

Iðëjus ið labirinto, jei tik jis buvo tamsus ir nejaukus, mus gali apakinti dienos ðviesa, kuria nuoðirdþiai po akimirkos dþiaugiamës, kai tik akys prie jos pripranta. Pamenu, kai pirmomis dienomis jaukinomës mûsø kambarius treèiame aukðte, kad ir kà darëme, niekaip negalëjome nuleisti akiø nuo langø. Akimirksniui jie tapo svarbiausi. Darbas sustodavo, jei tik kas ávykdavo lauke: pravaþiuodavo greitosios pagalbos ar policijos automobilis, kuriam svarbu parodyti dëmesá, link darbo skubëdavo su vaikais dirbantys darbuotojai, kuriems bûtinai reikia pamojuoti:). Iki ðiol prisimenu, kaip pradëjo snigti dideliais kàsniais, ir Gintaras, kuris beveik nekalba, juos pamatæs garsiai ðûktëlëjo: „O!”.

Kà mums reiðkia kasdien matyti, kaip keièiasi oro sàlygos, kaip mirusius lydi jø artimieji, kaip lëtai link baþnyèios eina þmonës, kaip maþi vaikai, aprengti ðiltais spalvotais kombinezonais, èia pat leidþiasi nuo kalniukø? Mes iki ðiol tos galimybës neturëjome. Per langus mes bendraujame su pasauliu, jis tampa mûsø dalimi, mes nesame pasislëpæ, mes þinome, kas vyksta, ir tai mus veikia. Mes pamaþu keièiamës. Remigijus pritaria: „Jei ðviesiau, tai dþiugiau“. Viduje pakilo saulë. Dabar svajojame apie pavasará, kai stebësime skraidanèius drugelius. Jau ásivaizduoju, kaip mûsø sielos, lyg vikðrai, lendantys ið savo kokonø, nusimeta senus apvalkalus, kad taptumëme dar laimingesni, dar atviresni.

Dabar dràsiai galime kviestis sveèius. Juk èia ðviesu, erdvu, jauku. Yra atskiri kambariai dirbti, ilsëtis, kartu susësti, gaminti valgá. Turime stalus, këdes, arbatinukus, puodelius. Mokame ir pyragà iðkepti. Andrius pasidalina baime, kad sulaukæ mûsø kvietimo èia netilps visi norintys. Vytas norëtø, kad atvaþiuotø prezidentë, Kazimiras lauktø savanorio ið Ukrainos, Romas apsidþiaugtø, jei ateitø mama. Mums èia nieko netrûksta, jei tiksliau, beveik nieko netrûksta: Akvilei trûksta raudono segtuvo su receptais, Vytui – uþuolaidø (namuose yra uþuolaidos, vadinasi, jø reikia ir èia), Andriui – kalendoriaus, kur galëtumëme suraðyti mûsø vardadienius ir gimtadienius.

Romas prisipaþásta, kad jam toks jausmas, jog visà laikà èia buvome. Nebuvo jokiø labirintø, jokio ilgo laukimo, jokiø klaidþiojimø. Tik mûsø atviros, kaip tie langai treèiame aukðte, ðirdys, norinèios dalintis savo (ne)kasdienybës dovanomis bei kvieèianèios pas mus uþklysti ir bent trumpam pasilikti.

Laura, socialinë darbuotoja

„Atvira bendruomenë“: integracinë socialinë pagalba þmonëms su proto ir kompleksine negalia bei jø ðeimoms.

Rekolekcijos Tiberiados bendruomenëje

Kaip kiekviena ðeima, taip ir bendruomenë turi savas tradicijas, paproèius, kurie padeda atpaþinti vertybes, kuriomis ji gyvena, kvëpuoja, kurios yra tarsi pagrindas, ant kurio yra statomi þmogiðkieji santykiai, kuriamos nuostatos. „Atviroje bendruomenëje“ gyvenimas taip pat kupinas ávairiø tradicijø, kurios padeda prasmingai iðgyventi ypatingus laikotarpius. Viena ið tokiø yra adventinës rekolekcijos Tiberiados bendruomenëje Baltriðkiø kaime. Ði tradicija gyvuoja jau devintus metus.

6 / ATVIRA BENDRUOMENË

Kiekvienais metais ðià iðvykà priimame kaip dovanà. Ið tiesø maþai yra tokiø vietø, kur viskas supaprastëja, kur norisi tiesiog BÛTI ir dþiaugtis kito asmens BÛTIMI. Vietø, kur dienotvarkë sudëliota taip, kad nebelieka laiko në vienam nereikalingam, neprasmingam darbui, veiksmui. Vietø, kur ðirdis yra apvaloma paprastais kasdieniais rankø darbais bei malda, o protas gaivinamas Dievo þodþio skaitymu bei mokymais. Ðiais metais taip pat gardþiavomës ðiomis dangiðkomis gërybëmis. Tiberiados broliai padëjo mums labiau paþinti Jonà Krikðtytojà, paskutiná pranaðà ir kankiná. Ðio ðventojo portretà vaizdingai nupasakojæs brolis Vidas suþadino nuostabà bei smalsumà. „Papasakok apie tà, kuris valgë skërius ir kuriam nukirto galvà...”, – papraðo manæs viena bendruomenës narë, praëjus kelioms savaitëms po rekolekcijø. Mergina, kuri neretai pamirðta, kur padëjo savo vilnieèio kortelæ, batus, ðalikà, taèiau tai, kas buvo pasakojama Baltriðkiø kaimelyje, ji nepamirðo. Tai liko áraðyta ðirdyje.

Brolis Serafimas mums pasakojo apie Mergelës Marijos pasitikëjimà Dievu, Jëzaus gimimà tvartelyje. „Kà mums reiðkia þinia, kad mûsø iðganytojas gimë tvartelyje?” – klausë brolis Serafimas. Sulaukæs þingeidþiø þvilgsnius pats ir atsakë á ðá sudëtingà klausimà: „Jëzus ateina tarsi á mûsø ðirdies tvartelá: á tas mûsø ðirdies kerteles, kur maþiausiai patogu, iðpuoðta. Jis ateina ten, kur skauda, suþeista“. Nejuèiomis atëjo suvokimas, kad gavome labiausiai guodþianèià ir viltá teikianèià þinià savo gyvenimams.

Jolanta, socialinë darbuotoja

Matulaièio Respublika

Ðventa Kazimiro istorija

Su Kazimiru susipaþinau prieð daugiau nei deðimt metø. Pakvieèiau já á Pal.J.Matulaièio socialinio centro dirbtuvëles negalià turintiems þmonëms. Bet tuomet jis dar buvo gatvës þmogus ir nuolat tekdavo jo ieðkoti turgaus kvartaluose, klausti elgetaujanèiø prie Katedros. Jis buvo jø saviðkis. Maþutëlis tarp maþutëliø. Jis gali papasakoti savo istorijà, o að joje nuolat iðskaitau, kaip Dievas iðgelbsti savuosius.

Kai að buvau maþas, mano mama buvo gyva. Ji mane auklëjo. Ir að augau su vyresniu broliu netoli Katedros, Stuokos Gucevièiaus gatvëje. Tai buvo senas avarinis namas. Mama dirbo med. sesele ir man samdë mokytojà, kuri porà metø mane namie mokë raðyti, skaityti. Mama mokëjo mokytojai. Norëjo, kad patekèiau á neágaliø vaikø mokyklà.

Mes ëjome su mama á mokyklos komisijà, ten að sudëliojau trikampá. Ir komisijos moteris pasakë: nepatinka.

Ir mokytis að negalëjau. Buvau namie.Mano tëvas kartais sugráþdavo girtas ir muðdavo mamà. Ir mane

vydavo laukan. Að slëpdavausi patvory. Su juo mama paskui iðsiskyrë. Ir að nenorëjau su juo gyventi.

Paskui mano mama gavo butà. Justiniðkëse, Taikos gatvëje. Ten gyvenau dviese su mama.

Að mëgau keliauti.Kelionës prasidëjo nuo troleibuso. Man labai patiko vaþinëti

troleibuse. Að visà dienà taip ir praleisdavau. Vakare, paskutinëje stotelëje Klinikø þiede, kai visi iðlipa, mane pasiimdavo mama arba brolis.

Vienà syká, tada man buvo 16, ásëdau ne á tà troleibusà, nuvaþiavau á Þirmûnus. Ðito rajono nepaþinojau. Naktá miegojau laiptinëje. Suradæ gyventojai iðkvietë greitàjà ir mane iðveþë á Naujosios Vilnios ligoninæ. Að neturëjau jokio dokumento. Todël man davë Mustafano pravardæ. Pusæ metø praleidau ten tiesiog gydomas.

Tada tëvai manæs visur ieðkojo, bet nerado. Mano mama dirbo ligoninëje. Vienas mamos paþástamas gydytojas lankësi Naujosios Vilnios ligoninëje ir mane paþino. Praneðë motinai. Mane pasiëmë. Sugráþau nugydytas, sunkiai atpaþinau namus ir tëvus.

Paskui pradëjau vaþinëti traukiniais. Buvau á Kaunà nuvaþiavæs, ið ten tëvams skambino milicija. Paskui buvau nuvaþiavæs á Leningradà, þmonës surado bemiegantá gatvëje, milicijos iðkviesti, tëvai atvaþiavo pasiimti. Kità syká mane sugavo prie Ukrainos – Rumunijos sienos. Leitenantas Belelia parveþë ið Ukrainos Lietuvon, nes èia jis mokësi.

Dar vaþinëjau su taksi, syká pravaþinëjau ðeðiasdeðimt tris rublius, mama turëjo sumokëti.Brolis sako, kad taip vaþinëdamas pripratau elgetauti, patys þmonës man duodavo, susipaþindavau su

elgetaujanèiais, jie tapdavo mano draugais, átraukdavo elgetauti, nes greitai pririnkdavau pinigø, nes að su negalia, kitoks.

Gyvenau su daug kuo ir gatvëse, ir rûsiuose. Buvo tokia Larisa su dviem vaikais, gyvenau pas jà, jai rinkdavau pinigus, nes ji nedirbo.

Mane traukë gatvë. Dël draugystës atiduodavau gatvës draugams savo drabuþius ir viskà, kà geresnio turëdavau.

Mano mamos nebëra. Ji kapuose guli. Paskui ir tëvas numirë. Tada mano brolis manimi rûpinosi. Að gyvenau vienas Taikos gatvëje. Nueidavau á parduotuvæ. Pinigus að susirinkdavau prie parduotuvës, dar praðydavau þmoniø prie Katedros ir Auðros vartø, prie Kalvarijø turgaus.

Dabar að gyvenu Paðilaièiuose. Ten yra namai. Juose gyvena þmonës, kurie nebeturi tëvø ir kurie patys negali

gyventi. Ten geri darbuotojai: Danuta, Dana, Dalia, Renata, Violeta, Larisa, o Vitalija nelabai man.Namuose að padedu: Igorá nuvedu á tualetà, jis sunkiai vaikðto, padedu pamaitinti Dariø.Dabar að nusprendþiau: bûsiu geras. Að vaikðtau savo kojomis. Galiu nueiti á baþnyèià. O paskui galiu gráþti

namo.Að stengsiuosi dirbti.Man patinka dirbti. Að dirbu Matulaièio parapijos dirbtuvëlëse.Að gaminu ikonas. Galiu keramika uþsiimti. Gaminu þvakutes. Moku dirbti su kompiuteriu.Að myliu Dievo motinà. Dievas visada man padeda. Að meldþiuosi, praðau ir dëkoju. Mergelei Marijai

meldþiuosi.Að esu þmogus su negalia. Turiu Dauno sindromà – tai, kai kaþkas kitaip galvoje. Ir dar mane beria, mano

baisi koja – man tai nepatinka. Nenoriu sirgti.

Kazimiras, lankytojas (uþraðyti padëjo Inesa, socialinë darbuotoja)Atviros bendruomenës

Matulaièio Respublika ATVIRA BENDRUOMENË / 7

Matulaièio Respublika

Ðeimos pagalbos centras - ávairiapusë pagalba ðeimoms.

8 / ÐEIMOS PAGALBOS CENTRAS

Su Naujaisiais metais!

Naujus metus visada norisi pradëti kitaip: labiau pasitempus, susitvarkius, susigalvojus naujø paþadø sau (kuriø vëliau nebûtinai laikysies), pasipuoðus... Ir ið tiesø nauji metai daþnai tampa atspirties taðku, nuo kurio pavyksta viskà daryti truputá kitaip.

Visgi neretai naujiems metams atëjus, nori to ar nenori, tampa svarbu ásivertinti praëjusius metus ir svarbiausius jø ávykius. Taigi pirmàsias naujøjø 2015 metø dienas dienos centre su vaikais pradëjome aptarinëdami praëjusius metus. O paskutinis ir labiausiai ásiminæs ávykis vaikø gyvenimuose 2014 m. – atostogos! Vaikai dþiugiai dalinosi savo atostogø áspûdþiais, kurias praleido arba „super!“, arba „gerai!“, arba „puikiai!“ Vienas per kità jie pasakojo, kas kaip buvo. Atostogos yra nuostabus laikas vien dël to, kad gali veikti tai, kà nori: „patiko þaisti kompu“, „patiko sëdët prie kompo ir tai, kad brolis sukûrë man Skype“, „patiko ilgai nemiegoti vakare ir ilgai miegoti ryte, dar patiko bûti kieme.“ O kaip smagu iðgirsti, kad vaikai atostogø metu turëjo galimybæ bûti su tais, kuriø buvo pasiilgæ: „patiko ðvæsti Kûèias ir ðv. Kalëdas, patiko bûti su broliu ir ilgai nemiegoti, patiko bûti su drauge ir tai, kad pasisveèiuoti mums atveþë ðuniukà“, „patiko nuo kalniuko vaþinët, prie PC sëdët, þiûrëti DVD, bûti su drauge“, „ðventës buvo geros! Man patiko Kûèios ir joms ruoðtis – patiko puoðti eglæ ir tai, kad atvaþiavo krikðto sesë“, „patiko èiuoþinëti nuo kalno su draugu, patiko þaisti kompu, gauti dovanas, ðaudyti fejerverkus“, „patiko eiti á kino teatrà, patiko bûti su ðeima ir þaisti telefonu“.

Ir visgi vaikai vienbalsiai tvirtino, kad dienos centro per atostogas jie pasiilgo. O ko pasiilgo labiausiai? Ogi vaikø ir vadovø! Ir nejuèia á galvà ateina viena A. De Saint Exupéry mintis ið „Maþojo princo“: „Tu man dar esi berniukas, panaðus á ðimtà tûkstanèiø kitø berniukø. Ir tu man nereikalingas. Ir að tau nereikalinga. Að tau esu lapë, panaði á ðimtà tûkstanèiø lapiø. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu bûsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada bûsi vienintelis pasaulyje. Að tau bûsiu vienintelë pasaulyje”.

Justë, Ðeðkinës vaikø dienos centro psichologë

Berniukas dþiaugiasi savo gebëjimais:Darþelio vaikø mintys– Að tai moku iki dvideðimt vienuolikos

skaièiuoti!Darþelá lankantys

vaikai daþnai vieni kitus, Sode paruoðta prakartëlë. Ið seno maiðo, auklëtojas ar tëvelius prikimðto lapø, padaryta avelë. Viena mergaitë stebina savo mintimis, apþiûrinëja jà. idëjomis, iðmàstytais – O kas èia? – klausia auklëtojos. Auklëtoja paaiðkinimais. Siûlome paaiðkina, kad èia avytë. Maþdaug po 20 minuèiø ta pati ir ðákart pasiskaityti mergaitë sunerimusi:keletà jø „perliukø“. – O tai ta avelë maiðe?

– Vaikai, ar þinote, kokie pirmieji þmonës Pirmas sniegas. Su vaikais einame nuo buvo sukurti? – klausia vaikø auklëtoja. kalniuko èiuoþinëti. Einame ir ant tako sniege randame

– Dalia Grybauskaitë, – uþtikrintai atsako pëdsakus. Berniukas:mergaitë. – Auklëtoja, o gal ðitie pëdsakai mûsø nuo

pernai likæ?– Visose darþovëse yra vitaminø? – klausia

berniukas. Mergaitë kalba apie savo senelá:– Taip, – atsako auklëtoja. – Jis labai iðdykæs... kaip vaikas... kaimo – Grikiuose daug geleþies, – savo þiniomis senelis iðdykæs...

pasidalina jis. – Taip, bet ne visuose, – skuba pataisyti jo Kita mergaitë stebisi:

draugas. – Kodël mums pakliuvo tokios dainingos auklëtojos!?

Surinko darþelio auklëtojos

Matulaièio Respublika ÐEIMOS PAGALBOS CENTRAS / 9

Padovanotas laikas

Laikas prieð ðventes visada bûna átemptas ir tirðtas. Ðitoje skuboje taip nesunku iðsibarstyti ir pamesti tai, kas svarbiausia... Ir vis dëlto kai kuriems pavyksta sustoti. Koks palaimingas gali bûti tas sustojimas. Panirimas á tylà, pabuvimas kartu su Dievu. Tam, kad tai atsitiktø, reikia ne tik Dievo kvietimo, bet ir mûsø troðkimo.

Jau daugelá metø su ðeimø klubo „Darna“ ðeimomis, tiksliau sutuoktiniais, praktikuojame adventines susikaupimo rekolekcijas. Að kartais pagalvoju, koks yra gëris vyrui ir þmonai iðtrûkti ið savo nelengvos kasdienybës tylai, poilsiui Vieðpaties meilëje. Kokie mes esame apdovanoti! Nors bûna be galo sunku iðsiverþti ið prieðkalëdiniø ávairiø vaikams skirtø renginiø, jø paèiø pasirodymø ir pasiruoðimo ðventëms ðurmulio, bet jeigu tai pavyksta, Vieðpats apipila sielà gausiomis malonëmis. Ðákart Jis mums buvo paruoðæs per kunigà Þydrûnà ypatingà dovanà – rekolekcijas apie padovanotà laikà.

„Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi“ (Koh 3,1). Kam yra laikas mano gyvenime? Koks jis? Ið kur

atëjau? Kur esu? Kur einu? Ar daþnai savæs ðito klausiame? Þmonës laikà suvokia kaip praeitá, dabartá ir ateitá. Jei neturime atminties apie savo praeitá, neþinome, kaip elgtis dabar. „Mes susergame „sklerokardija““, – sako kunigas Þydrûnas. Graikø kalboje ðis þodis reiðkia „kietas“. „Dël jûsø ðirdies kietumo Mozë jums leido paraðyti skyrybø raðtà ir atleisti“ (Mk 10, 5). Jëzus èia kalba apie ypatingà sklerozæ – ðirdies. Kodël skiriasi ðeimos? Kodël uþmirðtami seni tëvai? Kodël pamirðtama, kiek daug buvo þadëta, kiek daug buvo gërio, ir kà Dievas dël jø padarë, kad jie bûtø kartu. Jeigu santykiai nepuoselëjami, jie mirðta. Þmonës, deja, ne tik vienas kità uþmirðta, bet ir Dievà taip pat. Ðv. Raðtas pilnas tokiø istorijø.

Rekolekcijø dalyviai gavo uþduotá prisiminti savo praeities ávykius, kurie iðkils, perþvelgti praeitus metus, suprasti, kà Dievas dël mûsø padarë (nes kartais tik praëjus ilgesniam laikui mes gebame tai atpaþinti) ir praðyti Dievo malonës patirti dëkingumà. Gráþæ ið màstymo ir maldos tyloje, gavome „internetinio dvasingumo“ testà apie „tirpstanèià“ mûsø sàskaità banke. Ir ið tiesø – laikas nelaukia... Todël tai, kà turi geriausio, dovanok dabar! Kad suvoktume vienos valandos vertæ, paklausk ásimylëjëlio, vienos minutës kainà – þmogaus, patyrusio avarijà. Krikðèionybëje laikas ne ciklinis, o linijinis. Jis turi pradþià, pabaigà ir tikslà. Dievas duoda mums laiko tiek, kiek reikia, ir tam, kam reikia. Svarbu, kad bûtume labai sàmoningi dabarties momente. Vieno vienuolio jo mokiniai paklausë: „Tëve, kaip jums pavyksta tiek daug nuveikti ir iðlaikyti ramybæ?“. Jis atsakë: „ Kai sëdþiu, tai sëdþiu, kai einu, tai einu, kai dirbu, tai dirbu, kai meldþiuosi, tai meldþiuosi“. „Tëve, bet mes irgi taip darome“. “Ne! – atsakë vienuolis. Jûs, kai sëdite, tai jau einate, kai einate, tai jau bëgate...“. Dabartis svarbi, nes ji veikia ne tik mûsø ateitá, bet ir praeitá. Pvz., jei renkamës gyventi ir dirbti Lietuvoje, suteikiame prasmæ aukoms, kurios buvo sudëtos uþ nepriklausomybæ. Koks mano dabarties laikas?

Paskutinëje rekolekcijø dalyje màstëme apie ateities laikà, kuriam turime pasirengti. Kunigas Þydrûnas atskleidë 3 Kristaus atëjimo momentus. Pirmasis – gimimas tvartelyje (ðiandieninëje situacijoje tai bûtø kur nors apleistoje nerakinamoje daugiaaukðèio namo laiptinëje. Marija ir Juozapas buvo tikrø tikriausi emigrantai). Antrasis – kasdienis Vieðpaties atëjimas: Jis, norëdamas mûsø gyvenimo pertvarkos arba, pavyzdþiui, koks nors vargðas, praðantis pagalbos, ateina daþniausiai ne laiku, kai esame labai uþsiëmæ, kai nelaukiame. Ir treèiasis atëjimas bus laikø pabaigoje. Kaip mes laukiame Jëzaus? Ar kaip tarnai laukia gráþtanèio ðeimininko, kuris buvo laikinai iðvykæs, palikæs mums priþiûrëti, valdyti pasaulá? Ar kaip vagys, kurie siautëjo, lëbavo, grobstë jo turtus ir ðvaistë veltui Dievo dovanotà laikà?

Vieðpats Dievas pirmiesiems þmonëms nedraudë valgyti vaisiø nuo gyvybës medþio, tik neleido jiems uþimti savo vietos. Todël gyvenimas mums priklauso. Tik Ðv. Raðte iðvardijamos sàlygos, kurios reikalingos, jei nori ilgai ir laimingai gyventi. Todël dþiaukimës, visados dþiaukimës! Ir laukime savo ðeimininko kaip sàþiningi tarnai, o dar geriau kaip Jëzaus Kristaus draugai.

Ið rekolekcijø iðëjome labai praturtëjæ, iðsineðdami vidinius pasiryþimus, kaip branginti mums padovanotà laikà. Koks palaimingas gali bûti tas sustojimas... „Kai sëdþiu, tai sëdþiu...“

Nijolë, ðeimø konsultantë

10 / AKTUALIJOS

Sausio 10 d. parodø ir konferencijø centre Litexpo ðurmuliavo ðeimø festivalis – Ðeimadienis. Kiek atradimø, netikëtumø ir dþiaugsmo patyrëme jame! Tad kvieèiame prisiminti festivalá tiems, kurie buvo ir pasidalinti su tais, kurie neturëjo galimybës apsilankyti.

Atradimai prasidëjo áþengus á Litexpo salæ, kurioje vyko Tarnysèiø EXPO. Vos tik pamaèius paruoðtà salæ uþgniauþë kvapà. Tiek daug visko ir taip jauku, gera. Èia kiekvienas galëjo klausti ir ieðkoti atsakymø, diskutuoti, suþinoti apie Vilniaus arkivyskupijos parapijose vykstanèias veiklas. Mûsø parapija, bûdama viena ið penkiø veikliausiø parapijø turëjo atskirà, didesná stendà. Tad festivalio lankytojai dràsiai ateidavo á mûsø paruoðtà erdvæ. Vaikai dþiaugësi sëdmaiðiø kampeliu, kur vyko ávairiausi uþsiëmimai. Vaikø veiklø atstovai kvietë ðeimas pasidaryti maiðelá, vëliau þmonës su proto negalia dþiaugësi galëdami pasiûlyti kûrybiðkumo valandëlæ pieðiant ant pieno, o galiausiai jaunimas kvietë pasidaryti þenkliukà – dovanà. Senjorai dþiaugdavosi radæ valandëlæ atodûsiui ant sofos, o tëvai – teiraudavosi ir mëgavosi informacija bei maþomis dovanëlëmis – palinkëjimais.

Didþiausiu netikëtumu tapo þmoniø gausa. Viso Ðeimadienio metu aplink ðurmuliavo daugybë lankytojø ir dalyviø. Buvo neátikëtina matyti tokià minià þmoniø. Ðeimos, jaunuoliai, vaikai, senjorai, kunigai, vienuoliai/vienuolës, þurnalistai... Jie susirinko susitikti. Susitikti ir bûti. Mëgautis laiku drauge. Ir þinoma tobulëti bei augti. Festivalyje vyko paskaitos ðeimoms aktualiomis temomis: Kaip atrasti dþiaugsmà ðeimoje? Ar ámanoma nuolat atleisti? Ar sutuoktiniø rûpinimasis vienas kitu padeda ugdyti vaikus? Buvo gvildenamos vyriðkumo ir moteriðkumo temos ir dar daugiau. Tuo pat metu vyko adoracija (Ðvenèiausiojo sakramento garbinimas), o jos metu kunigai klausë iðpaþinèiø. Litexpo rûmuose veikë Vaikø menë – joje savanoriai kûrybiðkais bûdais uþëmë 5 – 14 m. vaikus. O paaugliai buvo kvieèiami þiûrëti filmo „The Human Experience“ su kino kritiku Ramûnu Auðrotu ir þurnalistu Rimu Ðapausku.

Iðalkusios ðeimos galëjo rinktis ið keliø Litexpo rûmø siûlomø galimybiø. Taèiau daugiausiai ðilumos ir þmoniø klegesio sulaukë Carito Gailestingumo kavinë. Èia buvo vaiðinama ávairiø parapijø þmoniø keptais pyragais ir kvieèiama aukoti, paremiant VA Caritas Motinos ir vaiko globos namus. Be abejo, uþsukæs èia galëjai tikëtis iðvysti paþástamà, kuris mielai pasidalins su tavimi plaèia ðypsena ir pakvies prisijungti iðgerti arbatos puodelá.

Ðeimadienio kulminacija – Ðv. Miðios. Buvo gera matyti tiek daug ðeimø, susivienijusiø á bendrà maldà. Ir drauge justi visos Baþnyèios – lyg didþiulës ðeimos – dþiaugsmingà buvimà kartu. Arkivyskupas Gintaras

Matulaièio Respublika

Ðeimadienis = susitikimas

Vaikai darësi þenkliukà dovanà sëdmaiðiø kampelyje–

Jaunieji lenkø bendruomenës choro „Gaudium“ muzikantai

Vyskupas A. Poniðkaitis apsilankë mûsø stende

AKTUALIJOS / 11Matulaièio Respublika

Gruðas pamoksle ragino ðeimas ðvæsti Ðeimadiená kiekvienà savaitæ. Linkëjo, kad toks susitikimas taptø kiekvienos ðeimos tradicija. Taip pat kiekvienà kvietë atrasti save Baþnyèioje. Ásitraukti á maldos grupæ, jungtis á jaunimo bendruomenes, ðeimø judëjimà ar karitatyvinæ veiklà. Tarnauti ir dalintis dþiaugmu, jog esi tikintis.

Iðtvermingiausiøjø laukë koncertas. Jame dalyvavo vieni geriausiø ðiø dienø lietuviø muzikos atlikëjai. Vakaro dovana tapo amerikieèio Daniel diSilva ir ðlovinimo grupës „Hark!“ pasirodymas. Sveèias dþiaugësi galëdamas dar kartà atkeliauti á Lietuvà ir sakë mielai pasiliksiàs mûsø ðalyje.

Taigi Ðeimadienis tapo vieta susitikimams ir dþiaugsmui. Taip pat ákvëpimo ðaltiniu toliau tæsti pradëtus darbus, imtis naujø iniciatyvø ir dþiaugtis jau esamais stebuklais aplink!

Rima, administratorë ir jaunimo referentë

„Atviros bendruomenës“ bièiuliai dþiaugësi susitikimu

Arkivyskupas G. Gruðas sveikino visus atvykusius á Ðeimadiená

Lankytojai gausiai ir su susidomëjimu lankësi paskaitose

Mûsø parapijieèiai ið minios iðsiskyrë geltonomis skarelëmis

Dþiaugsmas, ðiluma ir ðypsenos Uþ nuotraukas dëkojame mûsø parapijieèiui

Bonifacui Vengaliui!

12 / PORTRETAS Matulaièio Respublika

Taðkas ir jo tvarkaSunku apibûdinti þmogø, kurá reikia tiesiog pamatyti. Sunku apraðyti tà áspûdá ir netgi jausmà, kurá jis sukelia, nes þodþiais to neámanoma apraðyti. Jis – didysis provokatorius, þmogus, einantis prieð srovæ, prieð taisykles, bet tuo paèiu – yra jautrus, naujø idëjø nestokojantis ir labai protingas ðeimos þmogus. Jis – tai Tomas Kurapkaitis, daugeliui labiau paþástamas kaip Taðkas. Þmogus, uþaugæs ðioje parapijoje, vienas ið socialinio centro steigëjø ir pirmasis jo vadovas bei parapijos namø treèio aukðto statybø projekto koordinatorius. Tomai, kodël tave vadina Taðku? Ið kur tokia pravardë?Nes tvarka yra mano ir taðkas. (juokiasi)Þinau, kad turi kelis darbus ir esi keliø nevyriausybiniø organizacijø steigëjas. Kokiø tavo pareigø nepaminëjau?

Esu 8 organizacijø steigëjas, keturiø vaikø tëvas. Dar – dëstytojas universitete (VU Filosofijos fakultete socialinio darbo studentams veda praktikos refleksijas – aut. past.), dabartiniu metu – VðÁ DUKU direktorius, Ðv. Juozapo brolijos direktorius, JTBA mokymø vadovas, iki 2016 m. Carito vadovas plëtrai (ðiuo metu tëvystës atostogose – aut. past.).O dar lieka laiko kam nors kitam?Taip, dar galiu kà nors iðplësti, praplësti, sukurti. Juk mano yra idealios pareigos – vadovas plëtrai, èia ir yra visa mano esmë.Tomai, tu esi provokatorius. Ið kur kyla noras provokuoti?Ið provokacijos gimsta daugiau, atsiveria nauji horizontai, prasipleèia þmoniø matymai. Provokuoju tuos þmones, kurie yra maþiau iðsilaisvinæ, kurie turi daugiau „dëþuèiø“. Juk að vadovas plëtrai, kas dar neaiðku? (juokiasi)O tave gali kas nors iðprovokuoti?Taaaaip, iðprovokuoja. Mano þmona, tada... Kas mane dar gali iðprovokuoti? (galvoja) Neteisybë mane dar gali iðprovokuot. (Neteisybë tavo atþvilgiu? – autorë). Taip, na apskritai neteisybë. Taip, kaip að jà suprantu. Kartoju – að vadovas plëtrai. Tu esi vienas ið socialinio centro steigëjø? Ið kur kilo idëja já ásteigti?Taip, esu. Að buvau pirmas direktorius dar paþymëk. Juo að jauèiuosi kokius ðeðerius metus buvæs. (O ið kur kilo idëja? – autorë). Bûti direktoriumi?(juokiasi) Na juk tvarka turi bûti, jeigu kiti jos nesukuria, tai reikia man sukurti. Tai todël tu ir prisidëjai prie parapijos namø treèio aukðto statymo? Tapai projekto koordinatoriumi?Kai prasidëjo treèio aukðto kûrimas, að kaip tik su ðeima gráþinëjau ið Gvatemalos (Tomas su ðeima ten savanoriavo – aut. past.). Atvaþiavau jau á poreikiø tenkinimà ir pasitikrinau, ar tai dera su mano misijiniais dalykais, ar ne. Nes labai tikiu, kad kiekvienas þmogus turi bûti savo vietoj. Bëda yra ta, kad tik kai kuriuo gyvenimo etapu tai gali bûti tavo vieta. Aplinkui matau per daug ne savo vietoje uþsisëdëjusiø þmoniø ir galvoju, kad nenoriu tokiu bûti. Jauèiu, kad kai uþsisëdi, tai tampa nebe tavo vieta. Að matau didelæ savo gyvenimo prasmæ tame – bent jau man paèiam kaþkà keisti, judëti. O tas bûna nedràsu, neþinai, kaip bus toliau, turi palikti statusus, finansinius gerbûvius, santykius.Tai va, prie statybø prisidëjau dar ir todël, kad man rûpëjo socialinis centras, nes vis dël to esu jo steigëjas. Pasakysiu loginius argumentus, kodël prisijungiau. Man dar buvo gerai, kad galëjau dirbti komandoje, kur galëjau bûti direktoriumi, galëjau neprisiriðti prie darbo laiko, nes nebegalësiu turbût gyvenime dirbti pagal nustatytà darbo laikà. Be to, að du metus studijavau statybos inþinerijà – galëjau pritaikyti ágytas þinias. Tai ir parapija, kurioje augau. Jauèiuosi daug èia jau atkovojæs, nes socialinis centras prasidëjo rûsyje ir mes vis daugiau langø jame plëtëme ir plëtëme, tai èia tarsi tæsinys. Toliau buvau strategiðkai geroje vietoje – vyskupija, parapija ir socialinis centras. Tai buvo ir erdvë, kur girdëdavau kas vyksta socialiniame diskurse. Man tai padëjo neatitrûkti nuo socialinio sektoriaus Lietuvoje. Tomai, atrodo ðitiek visko esi iðbandæs. Ar yra dalykø, kuriø gyvenime nedarei, bet norëtum pabandyti?(Ilgai galvoja) Nedirbti visà gyvenimà, nieko nedaryti. Kaip faina bûtø – sëdëèiau sau ir mano gyvenimas tekëtø. Vaikðèioèiau po miðkus su vaikais, nedirbèiau. Man patinka nedirbti. Nenoriu rûpintis formaliais santykiais ta prasme, nebenoriu tø „santykiø“, kur man reikia galvoti apie pinigus. Tada galëèiau plaukioti baidarëmis. Að jau daug prikûriau, man uþtenka, galëèiau pensijoj bûti. Man jau uþtenka palikimo (juokiasi).Tai jeigu tu nedirbtum, vaikai uþaugs, kà darysi tada?Plësiu. Dabar dar turiu planà nupirkti dvi þemes ir per ateinanèius penkerius metus pastatyti du savarankiðko gyvenimo namus. Na tai va, tuos pastatysiu, paskui suinvestuosiu dar kur nors. Toks start up'as – socialinis start up'as. Ar yra kas nors, ko tu bijai?Bijau, kad liksiu be santykiø. Tada... vis tiek, kadangi esu toks praktiðkas, þengiant á naujas vietas, keièiant, man visada nedràsus tas finansinis iððûkis. Að viskà darau savo gyvenime, kad kuo maþiau reikëtø ir daugiau tame laisvës bûtø, bet vis tiek nedràsu. Að dar bijau per daug staèiokiðkas pasidaryti (juokiasi). Bijau nuo infarkto mirti. Darausi storas ir tai man kelia baimæ, nes nematau galimybiø prasiplësti á kità pusæ. Tai va.Tomai, tu vis kalbi apie ðeimà. Kas tavo gyvenime yra ðeima?Ðeima mano gyvenime... (galvoja) Vieta, kur galiu ágyvendinti tvarkà, galiu turëti didelius namus, tada galiu daug miegoti. Tai ir ribø plëtimo erdvë, durø atvërimo erdvë á kitas realybes. Erdvë, kur gimsta naujos idëjos, kur gali paaugti, kur gali atsigaivinti po plëtros þygiø (juokiasi). Erdvë, iðmuðanti kitas realybes, nes vël gali màstyti.Tai ir tam tikra diskusijos bei pasitikrinimo erdvë. Vienas esminiø dalykø ðeimoje yra tas, kad ðeima rûpinasi mano santykiais. Man tada jais nereikia rûpintis, að galiu tada tik savo plëtra uþsiimti. Mano þmona pasirûpina draugais, að galiu tada laisvai elgtis, ribas praplëtinëti. Man ðeima yra ir viena ið darbo erdviø. Pareiti namo ir kaþkaip nusiraminti ar dar kaþkà – man neádomu. Ateina keturi vaikai ir toliau varai. Ðeima man ir misijos gyvenime ágyvendinimo vieta – na pavyzdþiui, ðalia vaikø ji yra ir erdvë, padedanti atlikinëti tam tikrus gyvenimo misijinius dalykus. Að galvoju, kad be to man bûtø sunku, nes kai plëti visur ribas, sulauki reakcijø. Ir ta misija galëtø sustoti, jeigu ne ðeima.

P. S. Straipsná ne veltui pavadinau ðitaip, nes viso pokalbio metu ir buvo Tomo tvarka. Jis dëjo akcentus ten, kur norëjo, kalbëjo daugiau apie tuos dalykus, apie kuriuos norëjo. Kai kur jis neatsakydavo á mano klausimus, o pradëdavo kalbëti tarsi kita tema. Bet apraðydama ðá interviu að nenorëjau nieko keisti, nes tada jau bûtø mano tvarka, o juk portretas tai Tomo.

Kalbino Eglë, vaikø ir jaunimo padalinio vadovë