LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO

VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARINöS MEDICINOS FAKULTETAS

MAISTO SAUGOS IR KOKYBöS KATEDRA

JULIJA ŽVIRZDINAITö

KAMPILOBAKTERIJŲ PAPLITIMAS NAMINIŲ AUGINTINIŲ BEI MIESTO LAUKINIŲ PAUKŠČIŲ TARPE KAUNO MIESTE

BEI RŪŠINö ĮVAIROVö

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. dr. M. Malakauskas

KAUNAS 2012

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO

SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas Kampilobakterijų paplitimas naminių augintinių bei miesto laukinių paukščių tarpe Kauno mieste bei rūšin÷ įvairov÷.

1. Yra atliktas mano paties/pačios:

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:

3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

2013 01 25 Julija Žvirzdinait÷

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ

LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

2013 01 25 Julija Žvirzdinait÷

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO

VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO 2013 01 25 Mindaugas Malakauskas

(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

APROBUOTAS KATEDROJE

2013 01 25 Mindaugas Malakauskas

(data) (katedros ved÷jo vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus)parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) vardas, pavard÷) (parašas)

3

TURINYS

SUMMARY........................................................................................................................................ 5

SANTRUMPOS ................................................................................................................................. 7

1. ĮVADAS....................................................................................................................................... 8

2. LITERATŪROS APŽVALGA ............................................................................................... 10

2.1 Kampilobakterijos ir jų klasifikacija .............................................................................. 10

2.2 Žmonių kampilobakterioz÷s epidemiologija Lietuvoje ir Europoje ............................ 12

2.3 Kampilobakterijų paplitimas įvairiuose šaltiniuose ...................................................... 16

2.3.1 Paukštienos gamybos grandin÷je ............................................................................. 16

2.3.2 Kiaulienoje ................................................................................................................. 18

2.3.3 Kampilobakterijos galvijų m÷soje ........................................................................... 19

2.3.4 Kampilobakterijos piene........................................................................................... 20

2.3.4 Kampilobakterijos vandenyje .................................................................................. 20

2.3.5 Kampilobakterijos miesto laukiniuose paukščiuose............................................... 21

2.3.6 Kampilobakterijos kat÷se ir šunyse ......................................................................... 22

3. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS ............................................................................... 25

3.1 Tyrimo modelis ................................................................................................................. 25

3.2 Kampilobakterijų aptikimas ir išskyrimas..................................................................... 25

3.3 DNR išskyrimas................................................................................................................. 26

3.4 Kampilobakterijų identifikavimas daugin÷s PGR metodu........................................... 26

4. TYRIMO REZULTATAI........................................................................................................ 28

4.1 Naminių augintinių užsikr÷timas kampilobakterijomis ............................................... 28

4.2 Miesto laukinių paukščių užsikr÷timas kampilobakterijomis...................................... 29

4.3 Identifikuotos kampilobakterijų rūšys daugin÷s PGR metodu .................................... 31

4.3.1 Kampilobakterijų rūšin÷ įvairov÷ šunų ir kačių tarpe .......................................... 31

4.3.2 Kampilobakterijų rūšin÷ įvairov÷ varnų ir balandžių tarpe ................................ 33

4

5. REZULTATŲ APTARIMAS.................................................................................................. 36

6. IŠVADOS .................................................................................................................................. 40

7. PASIŪLYMAI .......................................................................................................................... 41

8. LITERATŪROS APŽVALGA ............................................................................................... 42

5

SUMMARY

Julija Žvirzdinait÷

Prevalence of Campylobacter spp. in domestic pets and wild birds in Kaunas and diversity

Master thesis

Work instructor: prof. dr. Mindaugas Malakauskas

Lithuanian Health Science University

Veterinary Academy

Faculty of Veterinary Medicine

Department of food safety and quality

Kaunas, 2012

The coverage of the work 47 pages, 2 tables and 14 figures.

Wild birds and pets play an important role in the epidemilogy of Campylobacter spp.

Therefore this study was aimed to examine occurrence of Campyloabcter spp. in wild birds, cats

and dogs and to determine species diversity.

Within one year period individual faecal samples of crows, doves, cats and dogs were

collected for examination. Doves and crows droppings were collected twice in a week in parks and

squares in Kaunas. Cats and dogs faecal samples were at Leonas Kriaučeliūnas small animal clinic.

In total 360 individual samples were collected for further examination and from these 246 were

from wild birds and 96 from domestic animals. Thermophilic Campylobacter spp. were isolated by

direct plating on mCCDA selective agar and after enrichment in Bolton broth. Presumptive

campulobacters colonies were purified and late identified by multiplex-PCR method up to species

level.

The study results showed that thermophilic Campylobacter spp. is widely prevalent in wild

birds samples. Faecel samples of doves and crows were more frequently contaminated with C.jejuni

– 83,33%, much infrequently with C.coli -3,2 %, both campylobacters species were found in 6,25 %

of tested samples. Besides 7,29 % isolates from faecal samples of wild birds samples were other

campylobacters species then C. jejuni or C. coli.

6

tribe. Identified parted campylobacter sorts from domestic animals C.jejuni was determined

25 %, C.coli – 37, 5 % and it was not determined campylobacter sorts 37, 5 %.

Campylobacters were found in 8,57 % of cats and 8,2 % of dogs faecel samples, respectively.

Out of three contaminated cats samples C. coli was found in 2 samples and in the third sample

other species then C. jejuni or C. coli. Dogs faeces were contaminated with C. jejuni (two samples),

C. coli (one sample) and in the last two samples other then C. jejuni or C. coli species.

The study revealed that doves and crows in the city are more often contaminated with

Campylobacter spp. than dogs or cats. Based on the study results we can speculate that, that in

parks, where people and especially kids are feeding wild birds and play in the area contaminated

with these birds faeces, it is possibility to get infection through unwashed hands or other

transmission routes if hygiene rules are not strictly followed.

Key words: Campylobacter spp., doves, crows, cats, dogs, prevalence

7

SANTRUMPOS

AFLP – ampfilikuoto fragmento ilgio polimorfizmo tyrimas

bp – bazių poros

DNR - deoksiribonukleorūgštis

dNTP‘s – deoksinukleozido trifosfato mišinys

EFSA – Europos maisto saugos tarnyba

ES – Europos Sąjunga

Ksv – kolonijas sudarantys vienetai

µl – mikrolitrai

mCCDA – McConkey terp÷

PGR - polimerazin÷ grandinin÷ reakcija

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija

ULAC – užkrečiamų ligų ir AIDS centras

8

1. ĮVADAS

Kampilobakterijos – mikroorganizmai sukeliantys žmonių susirgimus kampilobakterioze.

Kiekvienais metais Europos Sąjungoje (ES) užregistruojama vis daugiau žmonių susirgimų atvejų.

2010 m. ES šalyse tai buvo viena iš dažniausiai nustatomų žmonių zoonozių, t.y., užregistruota net

212064 atvejai. Žmon÷ms kampilobakterioz÷ gali pasireikšti vandeningu, kartais su krauju,

viduriavimu, pilvo skausmais, karščiavimu, pykinimu, galvos skausmais. Dažniausiai susirgimas

praeina savaime per kelias dienas. Retai, infekcijos metu ar po infekcijos, tačiau gali sukelti tokias

komplikacijas kaip artritas, neurologiniai sutrikimai. Nustatyta, kad C. jejuni sukelia Guillain-Barre

sindromą, sukeliantį paralyžių, taip pat gali sukelti kv÷pavimo nepakankamumą, sunkią neurologinę

disfunkciją ir net mirtį (EFSA, 2012).

Nuo 2006 m. iki 2010 m. ES užsikr÷timų kampilobakterioze žmonių skaičius padid÷jo 1,2

karto. Europos Sąjungos šalyse 2010 metais buvo užregistruota 6,7 % daugiau žmonių

kampilobakterioz÷s atvejų nei 2009 metais. Žmonių sergamumas kampilobakterioze 2009 m.

padid÷jo nuo 45,6 atvejų iki 48,6 atvejų tenkančių 100000 gyventojų 2010 m. Nuo

kampilobakterioz÷s mir÷ 266 žmon÷s. Dažniausiai užsikr÷timo šaltinis buvo broilerių m÷sa ir kiti

m÷sos produktai (EFSA, 2012).

Termotolerantin÷s kampilobakterijos yra plačiai paplitusios gamtoje. Pagrindinis

kampilobakterijų rezervuaras yra užsikr÷tusių naminių ir laukinių paukščių ir žinduolių, šunų,

kačių, kiaulių, galvijų bei kitų gyvūnų virškinamasis traktas. Į aplinką kampilobakterijos patenka su

šių gyvūnų išmatomis. Kampilobakterioze galima užsikr÷sti, kai vartojama žalia arba nepakankamai

termiškai apdorota m÷sa, o ypač paukštiena ir jos produktai, nepasterizuotas pienas,

kampilobakterijomis užkr÷stas vanduo (Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo

institutas, 2008). Įprasta, kad kampilobakterijos esančios paukščių žarnyne nesukelia jokių

susirgimo požymių ir paukščiai atrodo visiškai sveiki. Žmon÷ms dažniausiai kampilobakteriozę

sukelia C. jejuni, rečiau C. coli ir C. lari rūšys, kurių šaltinis yra naminiai gyvūnai, o ypač dažnai

C. jejuni būna užsikr÷tę broileriai. Žmogui užsikr÷sti kampilobakterioze reikia palyginti nedidelio

bakterijų kiekio, tai yra apie 500 bakterijų. Toks bakterijų kiekis gali būti viename žalios

paukštienos sultinio laše, o tai sudaro sąlygas užsikr÷timui kontaktiniu būdu, ypač nesilaikant

higienos reikalavimų maisto ruošos metu (National Center for Emerging and Zoonotic Infectious

Diseases, 2010). Didesn÷ rizika užsikr÷sti kampilobakterijomis yra mažiems vaikams, kurių

imunin÷ sistema dar n÷ra pilnai susiformavusi, o taip pat pagyvenusiems žmon÷ms ir tiems, kurių

nusilpęs imunitetas.

9

Kadangi kampilobakterioz÷ šiuo metu yra viena iš labiausiai paplitusių zoonozių, kuria

galima užsikr÷sti ne tik vartojant maisto produktus, bet ir kontaktuojant su gyvūnais, tod÷l ir buvo

atlikti tyrimai siekiant nustatyti kampilobakterijų paplitimą laukinių miesto paukščių bei kačių ir

šunų tarpe. Tokių tyrimų Lietuvoje nebuvo atlikta ir žinių apie šių gyvūnų, kaip galimo žmonių

kampilobakterioz÷s šaltinio, užsikr÷timą kampilobakterijomis labai trūksta.

Darbo tikslas: Nustatyti kampilobakterijų paplitimą ir rūšinę įvairovę laukinių paukščių bei kačių

ir šunų tarpe.

Darbo uždaviniai:

1) Įsisavinti kampilobakterijų aptikimo ir identifikavimo metodus.

2) Nustatyti į LSMU VA Kriaučeliūno klinikas pristatomų kačių ir šunų užsikr÷timą

kampilobakterijomis.

3) Nustatyti Kauno mieste parkuose ir skveruose esančių balandžių ir varnų užsikr÷timą

kampilobakterijomis.

4) Nustatyti kampilobakterijų, išskirtų iš naminių augintinių, balandžių ir varnų, rūšinę

įvairovę daugin÷s polimeraz÷s grandin÷s metodu.

5) Atlikti tyrimų rezultatų analizę.

10

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1 Kampilobakterijos ir jų klasifikacija

Kampilobakterijų rūšies istorija prasid÷jo nuo Theodor Escherich, kuris 1886 metais aptiko

panašius į kampilobakterijas organizmus viduriuojančių vaikų išmatose. 1913 m. McFaydean ir

Stockman identifikavo kampilobakterijas iš abortavusių avių vaisiaus vandenų (Butzler ir lt., 2004;

Skirrow ir kt., 2006). 1963 m. Sebald ir Veron pervadino dvi Vibrio rūšis, Vibrio fetus ir Vibrio

bubulus, į naują Campylobacter rūšį kaip Campylobacter fetus ir Campylobacter bubulus. 1927 m.,

Smith ir Orcutt pavadino grupę bakterijų, išskirtų iš viduriuojančių galvijų fekalijų, kaip Vibrio

jejuni. Po septyniolikos metų, 1944 m., Doyle iš viduriuojančių kiaulių fekalijų išskyr÷ vibrionus,

kuriuos pavadino Vibrio coli (Vandamme ir kt., 2010). 1972 m. klinikų mikrobiologai iš Belgijos

pirmieji išskyr÷ kampilobaktrijas iš sergančiųjų diar÷ja išmatų m÷ginių. 1970 m. laboratorijose

prad÷ta tirti daugiau išmatų m÷ginių, kuriuose nustatytas kampilobakterijų buvimas. Dažnas

kampilobakterijų nustatymas m÷giniuose leido jas pripažinti, kaip dažnai pasitaikantį žmonių

patogeną.

Kampilobakterijos yra žinomos kaip gyvūnų ligų suk÷l÷jos jau nuo 1909 m., o pripažintos,

kaip galinčios žmogui sukelti ligą, tik apytiksliai nuo 1980 m. Campylobckter jejuni infekcija dabar

yra pagrindin÷ bakterinio gastroenterito priežastimi Jungtin÷se Valstijose ir Europoje. 1996 m.

laboratorijos patvirtino, kad 46 % Jungtin÷se Valstijose nustatyti bakterinio gastroenterito atvejai

buvo sukelti Campylobacter rūšies bakterijų. Panašūs sergamumo rodikliai buvo nustatomi

Jungtin÷je Karalyst÷je ir likusioje Europos dalyje (Altekruse ir kt., 1999).

Dauguma Campylobacter rūšių, kaip C. jejuni, C. coli, C. lari ir C. upsaliensis, parodo

genetinį jų įvairumą. Natūralios transformacijos ir intragenomin÷s DNR pertvarkymai prisideda prie

šios įvairov÷s (Boer ir kt., 2002). Skirtingos kampilobakterijų rūšys kolonizuojasi pas žmones,

kiaules, naminius augintinius, paukščius ir tai parodo jų genetinę įvairovę.

Campylobacteraceae šeimai priklauso Campylobacter ir Arcobacter bei Sulfurospirillum

gentys ir pirmiausia jos pasireiškia kaip komensalai ar parazitai žmonių ir naminių gyvūnų

organizme (Vandamme, 2000). Kampilobakerijos yra mažos (0,2-0,8µm × 0,5-5µm), plonos,

lenktos, spiral÷s, žuv÷dros, kabliuko ar „S“ raid÷s formos, judrios, nes turi žiuželius, kurių pagalba

juda, lazdel÷s (Silva ir kt., 2011). Kampilobakterijos yra Gramneigiamos, polimorfiškos, sporų ir

kapsulių nesudarančios bakterijos (žr. 1 ir 2 pav.). Kadangi jos yra chemoorganotrofai,

11

mikroaerofilai (anaerobai), tod÷l geriausiai auga atmosferoje, kur yra apie 10% CO2

ir maždaug 5%

O2

(Humphrey ir kt., 2007). Gerai auga mitybin÷je terp÷je, kurioje yra 5 - 10% kraujo ir mažas

deguonies kiekis. Optimali augimo temperatūra yra nuo 30 iki 37 0C, bet atsparesni žemai

temperatūrai, nei aukštai. Optimalus pH 7,0 – 7,2, esant žemesniam nei 4,9 pH, kampilobakterijos

nebeauga. Bakterijos yra neatsparios džiovinimui, kaitinimui, šaldymui, dezinfekantams, jų augimą

slopina rūgštin÷ terp÷, žūva ten, kur yra pakankamas deguonies kiekis.

Šiuo metu yra 16 kampilobakterijų rūšių, 6 porūšiai ir trys biotipai, kurių dauguma turi

svarbią klinikinę ir ekonominę reikšmę.

1 pav. Campylobacter jejuni 2 pav. Campylobacter coli

Campylobacter coli buvo pirmoji išskirta kampilobakterijų rūšis iš kiaulių su dizenterijos

požymiais. Kai kurie C. coli patogenai buvo rasti ir pas galvijus, naminius paukščius, stručius ir

šunis. C. hyoilei (Vandamme ir kt., 2000) buvo išskirta iš kiaulių, sergančių kiaulių proliferaciniu

enteritu. Atlikus PGR ir AFLP tyrimus, buvo identifikuota C. hyoilei paderm÷ kaip C. coli (Duim ir

kt., 2001; On ir Jordan, 2003). C. concisus rūšis buvo pirmoji išskirta iš žmonių, sergančių

paradontoze, burnos ertm÷s. Nei pas vieną gyvūną nebuvo nustatyta C. concisus. C. curvus ir C.

gracilis. Jie buvo taip pat išskirti iš žmonių burnos ertm÷s (Smibert ir Holdeman, 1976). C. fetus

sudaro du porūšiai. C. fetus subsp. fetus randamos galvijų ir avių žarnose. Taip pat yra nustatyta,

kad šios bakterijos sukelia sporadinius abortus abiem šių gyvūnų grup÷m (Skirrow ir kt., 1994).

Žmon÷ms šios rūšies kampilobakterija gali sukelti diar÷ją, abortą, bakteriaemiją, endokarditą ir

meningitą (Skirrow ir kt., 1994). C. fetus subsp. veneralis labiau prisitaikęs gyventi karvių ir avių

lytiniuose takuose ir sukelia joms nevaisingumą (Skirrow ir kt., 1994). C. helveticus buvo išskirta iš

sveikų ir sergančių diar÷ja, šunų ir kačių išmatų. C. hyointestinalis sudarytas iš dvejų porūšių. C.

12

hyointestinalis subsp. hyointestinalis yra kilm÷s iš žarnų, pirmą kartą išskirta iš kiaulių žarnų. Nuo

to laiko jų buvo rasta pas sveikus ir sergančius diar÷ja galvijus, žiurk÷nus, beždžiones (Hänninen ir

kt. 2002 ), elnius ir dramblius. C. jejuni sudaro du porūšiai. C. jejuni subsp. jejuni pripažinta

dažniausia žmonių gastroenterito priežastimi (Skirrow ir kt., 1994). C. jejuni subsp. jejuni gyvena

kaip komensalas vištos, galvijo, kat÷s, šuns, avies, kiaul÷s, stručio organizme ir jos dominavimas

maisto gyvūnuose, daro ją vienu iš svarbiausių maisto patogenų. Ši rūšis labai greit kinta genetiškai,

tod÷l gerai adaptuojasi prie nepalankių gyvenimo sąlygų (Murphy ir kt., 2006). C. jejuni subsp.

doylei nebuvo rasta nei pas vieną gyvūną, ji buvo nustatyta pas žmones, sergančiuosius enteritu,

gastritu ir septicemija (Lastovica ir Skirrow, 2000). C. lanienae rasta pas kiaules ir galvijus (Inglis

ir Kalischuk, 2003). C. lari pirmą kartą buvo išskirta iš kirų. Manoma, kad C. rectus yra patogenas,

galintis sukelti žmon÷ms periodonto ligas (Macuch ir Tanner, 2000). C. upasliensis pirmas izoliatas

išskirtas iš šunų išmatų.

2.2 Žmonių kampilobakterioz÷s epidemiologija Lietuvoje ir Europoje

Europos maisto saugos tarnybos duomenimis, Europos Sąjungos šalyse užregistruoti ir

patvirtinti 200507 žmonių susirgimo kampilobakterioze atvejai. Lietuvoje 2008 m.

kampilobakterioz÷ diagnozuota 639 žmon÷ms. Išsivysčiusiose šalyse didžiausias sergamumas

kampilobakterioze užregistruotas 5-mečių ir vyresnių asmenų amžiaus grup÷se. Besivystančiose

šalyse – kampilobakterioz÷ patvirtinta dar jaunesnei vaikų amžiaus grupei: kūdikiams ir vaikams iki

2-jų metų. Asmenims, kurių organizmo atsparumas sumaž÷jęs, rizika susirgti kampilobakterioze yra

didesn÷. Didžiausias pavienių atvejų skaičius registruojamas šiltesniuoju metų laiku.

2010 metais kaip ir 2005 metais kampilobakterijos ir toliau yra dažniausiai nustatomos

patogenin÷s virškinamojo trakto bakterijos, sukeliančios žmon÷ms diar÷ją, pykinimą, galvos

svaigimą, pilvo spazmus. Per pastaruosius penkerius metus (2006 - 2010 m.) ES padaug÷jo

pranešimų apie kampilobakterioz÷s atvejus. Akivaizdus padid÷jimas įvyko 2008 m. Ši did÷jimo

tendencija buvo pasteb÷ta tarp 24 Europos šalių, kurios nuosekliai teik÷ pranešimus per

pastaruosius penkerius metus. Ryškus kampilobakterioz÷s atvejų tenkančių 100000 gyventojų

padid÷jimas 2006 - 2010 m. buvo pasteb÷tas Kipre (nuo 2 iki 55), Estijoje (nuo 124 iki 197),

Prancūzijoje (nuo 2,7 iki 4,3), Liuksemburge (nuo 285 iki 600), Maltoje (nuo 54 iki 204),

Nyderlanduose (nuo 3,2 iki 4) ir Lenkijoje (nuo 157 iki 367), o maž÷jimo tendencija pasteb÷ta

Belgijoje (nuo 5,8 iki 3) ir Bulgarijoje (nuo 75 iki 6).

13

Kaip ir ankstesniais metais, taip ir pastaraisiais metais,, vaikų iki 5 metų amžiaus

sergamumas. yra didžiausias (126,8 atvejai 100 000 gyventojų). Tačiau šis rodiklis buvo šiek tiek

mažesnis nei 2009 m. (128/ 100 000 gyventojų). Kampilobakterioz÷s atvejų daug÷jo visose amžiaus

grup÷se, bet ypač amžiaus grup÷se, nuo 15 iki 64 metų. Tačiau 2010 m. mirštamumo santykis buvo

mažas, 0,22 %.

Kampilobakterioz÷s plitimui turi įtakos sezoniškumas. Didžiausias žmonių užsikr÷timas

kampilobakterijomis registruojamas vasaros m÷nesiais, nuo birželio iki rugpjūčio, o nuo rugs÷jo iki

gruodžio, pranešimų skaičius apie kampilobakteriozę palaipsniui maž÷ja (žr. 3 pav.).

3 pav. Per m÷nesį patvirtinti kampilobakterioz÷s atvejai 100 000 vartotojų 2010 m.

(EFSA, 2012)

Dažniausiai Europos šalyse žmonių bakterinę diar÷ją sukelia C. jejuni rūšies bakterijos, kaip

ir 2009 m. (36,4 %). 2010 m. dažniausiai registruojama kampilobakterijų rūšis taip pat buvo C.

jejuni (35,7 %), kuri suk÷l÷ 93,4 % patvirtintų kampilobakterioz÷s atvejų. Užsikr÷timų 2010 m. C.

coli (2,3 %) rūšies bakterijomis šiek tiek sumaž÷jo, palyginus su 2009 m. (2,5 %). O kitos rūšys,

kaip C. lari ir C. upsaliensis tesudar÷ 0,22 % ir 0,006 %.

Campylobacter spp., įskaitant C. jejuni, C. coli ir C. upsaliensis dažnai

išskiriamos iš viduriuojančių arba ne, naminių gyvūnų (Burnens ir kt., 1992). Šie užsikr÷tę gyvūnai

14

yra laikomi vienu iš dažniausiai pasitaikančių žmonių užsikr÷timo kampilobakterijomis šaltiniu.

Tačiau pats pagrindinis užsikr÷timų šaltinis yra naminiai paukščiai ir jų produktai (Broman ir kt.,

2000). Viščiukų broilerių m÷sos užsikr÷timas C. jejuni visada buvo gana didelis. Pavyzdžiui, 2006

m. broilerių m÷sos užsikr÷timas siek÷ net 30,4 %, 2007 m. šiek tiek sumaž÷jo iki 26,0 %, o 2009 m.

šoktel÷jo iki 31,0 % ir galiausiai 2010 m. tik labai nežymiai sumaž÷jo (iki 29,6 %) (žr. 4 pav.).

Palyginus broilerių m÷sos ir šviežios kiaulienos užsikr÷timą kampilobakterijomis pamatysime, kad

kiaulienos užsikr÷timas siekia tik 0,6 % ir šis rodiklis buvo pastovus visus pastaruosius penkerius

metus.

4 pav. Šviežios broilerių m÷sos užkr÷stumas kampilobakterijomis 2006-2010 m. ES

šalyse

Lietuvoje kampilobakterioz÷ prad÷ta diagnozuoti nuo 1995 metų, o registruoti – nuo 1998

metų. Ši zoonoz÷ pagal registruojamų žmonių susirgimų skaičių yra antroje vietoje po

salmonelioz÷s. Sergamumas kampilobakterioze padid÷jo nuo 0,8/100 000 gyventojų 1996 metais

iki 2,9/100 000 gyventojų 2010 m. Dažniausias sergamumas diagnozuojamas vaikams nuo 3 metų,

kadangi jų imunin÷ sistema n÷ra pilnai susiformavusi ir jie yra jautrūs bakterijoms, taip pat didesnis

pavojus užsikr÷sti senyvo amžiaus žmon÷ms ir tiems, kurių nusilpusi imunin÷ sistema.

Lietuvoje kampilobakterioz÷s atvejų kiekvienais metais vis daug÷ja. 2008 m. buvo

užregistruoti 762 susirgimo atvejai kampilobakterioze, o 2009 m. jų padaug÷jo iki 812 atvejų, t.y.,

50 atvejų daugiau. Tačiau buvo laikotarpis nuo 2005 iki 2007 m., kai kampilobakterioz÷s susirgimo

atvejų skaičius sumaž÷jo nuo 694 iki 564 (18,73 %). Šis laikotarpis truko ne ilgai ir 2010 m.

15

susirgimų skaičius šoktel÷jo iki 1,1 atvejų, palyginus su 2005 m., jis padid÷jo 36,62 %, o lyginant

su 2009 m. – 25,84 % (EFSA, 2012).

Lyginant užsikr÷timo dažnumą tarp moterų ir vyrų, dažniau užsikrečia kampilobakterijomis

vyrai. 2009 m. užsikr÷tusių vyrų buvo 400, o moterų – 306, 2011 m. ir moterim, ir vyram padaug÷jo

užsikr÷timų, tačiau vyrų tarpe jų buvo daugiau 18,41 %. Pasteb÷ta tendencija, kad kaime

gyvenantys žmon÷s yra atsparesni kampilobakteriozei ir yra linkę mažiau užsikr÷sti

kampilobakterijomis, nei žmon÷s, kurie gyvena mieste. 2009 m. mieste užsikr÷timo atvejų

užfiksuota 568, o kaime tik 138, taip pat ir 2010 m. bei 2011 m., susirgimų skaičius miesto

gyventojų buvo ženkliai didesnis nei kaime gyvenančių net 73,43 %.

Kampilobakterioz÷s paplitimas taip pat priklauso ir nuo sezoniškumo, ji dažniau pasireiškia

vasaros m÷nesiais nei žiemos, kadangi tuo metu nustatomas didžiausias šių patogenų paplitimas

gyvūnų tarpe. Kampilobakterioz÷s atvejų padažn÷jimas prasideda geguž÷s m÷nesį, o aukščiausią

tašką pasiekia liepą - rugpjūtį (žr. 5 pav.).

5 pav. Lietuvoje registruotų kampilobakterioz÷s susirgimų vidurkis 2009 – 2011

metais (ULAC)

Lietuvoje didelių kampilobakterioz÷s protrūkių nebuvo, registruojami tik pavieniai

užsikr÷timai, kadangi kampilobakterijos nesidaugina maiste, tod÷l dažniausiai ir nesukelia

protrūkių. Tačiau tikroji pad÷tis n÷ra aiškini, nes ne visi žmon÷s kreipiasi pas gydytojus, kadangi

liga gali praeiti ir per porą dienų be jokio gydymo (inkubacinis periodas nuo 2 iki 5 dienų)

16

(NMVRVI, 2008 – 2012). Tačiau tokie užsikr÷tę žmon÷s nei patys to nežinodami platina

kampiobakterijas. Jautresni žmon÷s, kaip maži vaikai ir vyresnio amžiaus sulaukę senoliai, pajutę

ligos simptomus, kreipiasi pas gydytojus, o vaikais besirūpinantys t÷vai, iš karto pastebi sergančius

ir taip pat kreipiasi į gydytojus. Galbūt statistiniai duomenys ir rodo, kad šių amžiaus grupių

asmenys labiau linkę sirgti kampilobakterioze, nes kitų grupių asmenys nesikreipia į gydytojus ir

n÷ra užregistruojami kaip sirgę kampilobakterioze.

2.3 Kampilobakterijų paplitimas įvairiuose šaltiniuose

2.3.1 Paukštienos gamybos grandin÷je

Kampilobakterijos yra plačiai paplitusios įvairių paukščių ir žinduolių žarnyne, kaip

komensalai, įskaitant ir naminius gyvūnus, auginamus m÷sai. Tačiau daugiausiai termofilin÷s

Campylobacter spp., C. jejuni ir C. coli rūšys kolonizuojasi broilerių žarnyne ir užkrečia naminių

paukščių produktus, kurie gali būti per maistą plintančių ligų priežastis (Wagenaar ir kt., 2008).

Paukštienos dorojimas ir vartojimas, užterštos zoonozių suk÷l÷jų skerdimo ir skerdenų apdorojimo

metu yra dažnas kelias užsikr÷sti kampilobakterijomis (Rahimi ir kt., 2010). Iki 80 % žmonių

susirgimų kampilobakterioze yra siejama su vištiena ir jos produktais.

Paukštiena, kaip ir kitų gyvūnų m÷sa, gali būti užkr÷sta mikroorganizmais endogneniniu ir

egzogeniu būdu. Sveikų paukščių organai ir audiniai užsikrečia mikroorganizmais juos pristatant į

skerdyklas, nes pakinta jų įprastin÷ aplinka, jie patiria stresą, nuovargį, nusilpsta organizmas ir

susidaro palankios sąlygos daugintis mikroorganizmams.

Endogeniniu būdu mikroorganizmai į m÷są patenka skerdžiant infekcin÷m ligom segančius

paukščius, kurių audiniuose ir organuose yra patogeninių mikroorganizmų. Egzogeniškai paukščių

skerden÷l÷s yra užteršiamos mikroorganizmais pjovimo metu ir atliekant tolimesnį technologinį

apdorojimą. Daugiausiai skerdenos užsikrečia mikroorganizmais plikinant, pešant plunksnas,

išimant vidaus organus.

Norint palengvinti skerdenos plunksnų pešimą, jos yra plikomos vandeniu arba karštais

vandens garais. Panardintos skerdenos į karštą vandenį, ant plunksnų ir pūkų esančiomis

organin÷mis medžiagomis ir mikroorganizmais, užteršia vandenį. Nekeičiant vandens, per kelias

valandas plikinimo vonioje esantys mikroorganizmai dauginasi ir padaug÷ja jų net 100 ir daugiau

kartų, tod÷l po plikinimo skerdenų mikrobin÷ tarša ne sumaž÷ja, bet gali padid÷ti 2 – 7 kartus.

17

Norint sumažinti mikroorganizmų skaičių plikinimo vonioje, galima į plikinimo vandenį įpilti 0,004

% HCl ir ne rečiau kaip kartą į pamainą keisti plikinimo vonios vandenį.

Po nuplikinimo reikia kuo skubiau nupešti plunksnas, nes v÷liau grįžta jų prisitvirtinimo j÷ga

ir plunksnos odoje laikosi stipriau. Jas pešant, dažnai oda įtrūksta ir atsiranda žaizdelių, įbr÷žimų,

per tas pažeistas vietas mikroorganizmai ir patenka į skerden÷l÷s poodinius audinius ir raumenis,

taip jas užteršdami.

Dar vienas svarbus procesas, kurio metu dažnai užkrečiamos paukščių skerden÷l÷s

mikroorganizmais yra skrodimas ir vidaus organų šalinimas. Labai svarbu, kad skrodimo metu

nebūtų pažeidžiami vidaus organai, o ypač žarnynas, nes tuomet skerdena užsikr÷s

mikroorganizmais, patekusiais iš žarnų turinio (Masteikien÷, 2007).

Yra nustatyta, kad C. jejuni kolonizuojasi viščiukų broilerių žarnyne, o ypač daug

kampilobakterijų randama aklojoje žarnoje (apie 106 ar 108 ksv / g) (Meade ir kt., 2009). Jos

kolonizuojasi išimtinai tik žarnų gleivin÷s sluoksniuose, aklosios žarnos, storųjų žarnų ir kloakos

epitelinių ląstelių kriptose Jos kolonizuojasi išimtinai tik žarnų gleivin÷s sluoksniuose, aklosios

žarnos, storųjų žarnų ir kloakos epitelinių ląstelių kriptose (Park, 2002). Viščiukams prarijus vos 35

C. jejuni rūšies bakterijas, jos gali s÷kmingai kolonizuotis jų virškinamajame trakte (Stern ir kt.,

2003). Kampilobakterijų optimali augimo temperatūra yra 420 C, o viščiukų žarnyne laikosi kaip tik

tokia temperatūra, tod÷l nenuostabu, kad toks didžiulis kampilobakterijų skaičius paukščių tarpe. Po

maisto su bakterijomis nurijimo, jos patenka į akląją žarną ir ten dauginasi. Po 24 valandų nuo

patekimo į paukščio organizmą, galima nustatyti kampilobakterijų kolonijas aklojoje žarnoje

(Coward ir kt., 2008). Dauguma pulkų gali užsikr÷sti kampilobakterijomis būdam dviejų ar keturių

savaičių amžiaus (van Gerwe ir kt., 2009). Taip yra tikriausiai d÷l to, kad maži viščiukai turi

apsaugą, kurią gauna su antikūniais iš motinos. Jei paukščių pulke užsikrečia nors vienas

kampilobakterioze, tai dauguma (> 95 %) to pulko paukščių užsikr÷s per kelias dienas ir bus

užsikr÷tę iki paskerdimo (Coward ir kt., 2008).

Pirminis broilerių užsikr÷timas horizontaliu būdu vyksta iš aplinkos. Potencialūs užsikr÷timo

šaltiniai ir užterštumo vektoriai yra užsikr÷tę gyvuliai ir laisv÷je gyvenantys gyvūnai (Ellis-Iversen

ir kt., 2009; Zweifel ir kt., 2008), graužikai ir vabzdžiai, užterštas paviršinis vanduo (Messens ir kt.,

2009), personalas ir žem÷s ūkio technika (Ramabu ir kt., 2004). Tai gali paaiškinti išaugusį C. jejuni

užkr÷stumą naminių paukščių tarpe, nes jos plačiai paplitusios aplinkoje. Dažniausiai

kampilobakterioze galima užsikr÷sti, kai vartojame žalią arba nepakankamai termiškai apdorotą

m÷są, ypač, paukštieną ir jos produktus, nepasterizuotą pieną, kampilobakterijomis užterštą

vandenį. Termiškai apdorotas arba vartojimui paruoštas maistas gali būti užkr÷stas

18

kampilobakterijomis laikant jį kartu su žalia paukštiena. Į maistą kampilobakterijos gali patekti nuo

virtuv÷s įrankių, aplinkos paviršių, ant kurių prieš tai buvo pjaustyta žalia paukštiena. Taip pat

nesilaikant higienos reikalavimų, neplaunant rankų.

2.3.2 Kiaulienoje

2010 m. buvo pateikti duomenys, kad penkiose valstyb÷se nar÷se ir vienoje ne nar÷je rastos

kampilobakterijos kiaulienoje. Kiaulių užsikr÷timas kampilobakterijomis valstyb÷se nar÷se svyravo

nuo 1,8 % iki 66,7 %. Vokietija ir Ispanija praneš÷, kad jų tirtose kiaulių bandose rasta 34,5 % ir

59,9 % užsikr÷tusių kampilobakterijomis kiaulių. Vengrijoje kampilobakterijų paplitimas gyvūnų

tarpe svyravo nuo 23,6 % 2008 m. iki 61,2 % 2009 m. 2009 - 2010 m. kampilobakterijų paplitimas

kiaulių bandose Vokietijoje svyravo tarp 34,5 % ir 43,9 %, o Ispanijoje tarp 59,9 % ir 67,6 %

(EFSA, 2012).

Kiaul÷s, taip pat kaip ir kiti šiltakraujai gyvūnai, yra kampilobakterijų nešiotojos. Dažniausiai

jos būna užsikr÷tusios C. coli ir C. jejuni rūšies bakterijomis. Užsikrečia kiaul÷s kontaktuodamos su

užkr÷sta aplinka (Humphrey ir kt., 2007). Humphrey ir Beckett atskleid÷, kad natūraliuose

gamtiniuose šaltiniuose taip pat yra kampilobakterijų, tod÷l geriant tokį vandenį galima užsikr÷sti

kampilobakterioze. Tačiau kiekvieno gyvūno organizmo atsparumas yra skirtingas ir

kampilobakterijos ne būtinai kolonizuojasi jo žarnyne. Yra žinoma, kad dideli kampilobakterijų

kiekiai randami kiaulių fekalijose, jei kiaul÷s laikomos prastomis zoohigienin÷mis sąlygomis ir retai

valomos jų fekalijos bei keičiamas geriamas vanduo ir pašaras tai jie gali būti užkr÷sti

kampilobakterijomis nuo patekusių į pašarą ar vandenį fekalijų. Maži paršeliai laikomi kartu su

paršaved÷mis, gali užsikr÷sti kampilobakterioze horizontaliu būdu (Jensen ir kt., 2006).

Kiaulių skerdenų užkr÷stumas Campylobacter spp. yra daug dažnesnis nei avių ar jautienos.

Tai labiausiai tik÷tina tod÷l, kad kiaul÷s yra plikomos ir išdorojamos paliekant odą ant skerdenos

(Moore ir kt., 2005). Skerdžiant kiaules būtina laikytis higienos sąlygų, kiekvieną kiaulę pjauti

skirtingais peiliais. Daug kampilobakterijų gali būti ant kiaulių odos, tod÷l reikia atsargiai išdoroti

skerdeną, kad nuo odos per peilį nepatektų bakterijos ant m÷sos. Būtina dezinfekuoti peilius,

personalas tur÷tų d÷v÷ti specialią aprangą, nevaikščioti po patalpas pašaliniai asmenys bei gyvūnai,

kiaulių laikymo patalpose tur÷tų būti vykdoma deratizacija, kadangi kiaul÷s visa÷d÷s ir su÷dusios

žiurkes ar peles, gali nuo jų užsikr÷sti kampilobakterioze.

19

2.3.3 Kampilobakterijos galvijų m÷soje

Kampilobakterioz÷ gana plačiai paplitusi ir galvijų tarpe. 2010 m. Austrijoje galvijų

užsikr÷timas kampilobakterioze siek÷ 27,4 %, tačiau šis skaičius yra mažesnis nei 2008 m., kai

užsikr÷timas buvo nežymiai didesnis ir siek÷ 28,5 %. Tačiau 2009 m. užsikr÷tusių galvijų nebuvo

nustatyta. Labiausiai galvijai užsikr÷tę kampilobakterioze buvo Ispanijoje, nuo 2008 m. iki 2010 m.

skaičius padid÷jo 29,5 %, nuo 37,5 % pakilo iki 67 %. Kitose valstyb÷se nar÷se šie skaičiai yra

nedideli arba užsikr÷timų net n÷ra (EFSA, 2012) .

Dažniausiai galvijų organizme randama C. jejuni ir C. coli bakterijų (Boes ir kt., 2005).

Kampilobakterijų kolonizacija piene ir galvijų m÷soje susijusi net tik su melžimo ir skerdimo

procesu, kurių metu jos gal÷jo patekti, bet ir su aplinka, skerdyklų nuotekų vandenimis, kuriose gali

kolonizuotis bakterijos, taip pat tvartuose esančiomis srutomis. Didelę įtaką turi ir šalia laikomi

broilerių pulkai, nuo kurių greitai gali pasklisti infekcija. Nustatyta ryšys tarp gamtinių vandens

šaltinių ir karvių užsikr÷timų kampilobakterijomis (Humphrey ir Beckett, 1987). Karv÷ms,

laikomoms lauke, užsikr÷timo rizika kampilobakterioze yra didesn÷, nei laikomoms tvartuose.

Kadangi gyvūnų organizmai yra skirtingi, tod÷l patekusios kampilobakterijos ne būtinai gali sukelti

ligą, jos gali būti kaip natūrali žarnyno mikroflora. Dar n÷ra jokių apsaugos priemonių, kad galvijai,

laikomi lauke, neužsikr÷stų kampilobakterijomis, tačiau dabar daugiausia d÷mesio skiriama

aplinkos higienos sąlygoms gerinti melžimo metu, taip pat pieno pasterizacijai ir skerdimui.

Dar yra ne daug žinių, leidžiančių manyti, kad galvijų m÷sa yra svarbus rizikos veiksnys

žmogui užsikr÷sti kampilobakterioze ( Stern ir kt., 2003). Tačiau buvo įrodyta, kad gyvūnai po

transportavimo patyrę stresą yra daugiau linkę užsikr÷sti kampilobakterioze. Skerdenos mikrobinio

užterštumo rizika padid÷ja šalinant vidaus organus ir žarnyną, bet didžiausia rizika užkr÷sti

skerdena yra šalinant odą, kada įvyksta kryžminis skerdenos užteršimas per rankas ir skerdimo

priemones (Gannon ir kt., 1999).

Raudona m÷sa labiausiai apsaugoma nuo kampilobakterijų ją užšaldant ir apdorojant aukštoje

temperatūroje, taip pat laikantis personalui higienos reikalavimų. Norint sumažinti kampilobakterijų

skaičių skerdenoje, galima ją džiovinti ir sūdyti. Sunkiai išgyvena kampilobakterijos fermentuotoje

m÷soje (Bostan ir kt., 2001), bet trūksta duomenų šiai hipotezei patvirtinti.

20

2.3.4 Kampilobakterijos piene

Kampilobakterijų buvimas pieninių gyvulių žarnyne reiškia, kad pienas gali būti užterštas

fekalijomis kryžminiu būdu melžimo metu. Tinkama higiena melžiant gali sumažinti užkr÷stumą ir

kampilobakterijų patekimą į pieną, tešmuo prieš melžimą turi būti švariai nuplautas ir nusausintas,

tačiau ši kontrol÷s priemon÷ n÷ra visiškai veiksminga. Vienintelis būdas, kad žmon÷s neužsikr÷stų

kampilobakterioze gerdami pieną, yra pasterizacija, jei ji tinkamai atliekama, tai sunaikina

kampilobakterijas piene. Įvykę užsikr÷timai pasterizuotu pienu gal÷jo atsitikti d÷l netinkamos

pasterizacijos, kai žalias pienas apdorojamas nepakankamai aukštoje temperatūroje, arba pieno

užteršimas po pasterizacijos nuo darbuotojų ar aplink esančių daiktų ar gyvūnų. Žinoma labai mažai

užsikr÷timo atvejų kampiobakterioze nuo fermentuotų pieno produktų. Nors jei C. jejuni ir yra

tolerantiška žemam pH, bet buvo įrodyta, kad blogai išgyvena tokiose produktuose su žemu pH,

kaip pvz., sūriuose (Bachmann ir Spahr, 1995) ir jogurtuose (Cuk ir kt., 1987).

2010 m. valstyb÷se nar÷se buvo rastos kampilobakterijos piene ir jo produktuose. Pieno

m÷giniuose kampilobakterijų buvo rasta nuo 0 % iki 2,7 % tirtų m÷ginių. Buvo tiriami žalias

pienas, mažai termiškai apdoroti žalio pieno produktai, pienas talpyklose, kuris skirtas tolimesniam

terminiam apdorojimui. Iš valstybių ne narių buvo gauta žinių, kad 25 ar net daugiau pasterizuoto

pieno m÷giniai užkr÷sti. Belgijoje ir Italijoje buvo aptiktos kampilobakterijos pieno produktuose,

pagamintuose iš įvairių rūšių pieno, 4,1 % bandomosiose sūrių partijose, kurie pagaminti iš žalio

arba mažai termiškai apdoroto karv÷s pieno ir 2,4 % sūrių, pagamintų iš nepatikslinto pieno

(EFSA, 2012).

2.3.4 Kampilobakterijos vandenyje

Švarus geriamasis vanduo yra labai svarbus žmonių sveikatai, užterštas geriamasis vanduo

gali sukelti rimtų sveikatos problemų (PSO, 2004). Ryšys tarp vandens kokyb÷s ir ligos buvo

pripažintas daugiau nei prieš šimtą metų, bet vis dar per vandenį plintančios ligos yra pagrindin÷

visuomen÷s sveikatos problema (Hrudey ir Hrudey, 2007). Industrializuotų šalių gyventojams

švaraus vandens prieinamumas yra savaime suprantamas dalykas, tačiau išsaugojimas sveiko ir

geros kokyb÷s geriamojo vandens, reikalauja nuolatinio budrumo (Percival ir kt., 2000).

Viena iš labiausiai paplitusių vandens bakterijų yra C. jejuni. Tai patogenin÷ bakterija

sukelianti dauguma ūmių gastroenteritų pasaulyje (Tatchou-Nyamsi-König ir kt., 2006). Dauguma

21

C. jejuni infekcijų yra atsitiktin÷s ir daugeliu atvejų infekcijos šaltiniai lieka nežinomi (Friedman ir

kt., 2000). Tačiau dažnai kylantys kampilobakterioz÷s protrūkia yra susijami su geriamojo vandens

fekaliniu užterštumu (Friedman ir kt., 2000.; Hänninen ir kt., 2003), paviršinių vandenų užteršimu

nuot÷komis po lietaus, nuot÷kų vamzdžio nutek÷jimu šalia geriamojo vandens vamzdynų (Thomas

ir kt., 1999). Geriamojo vandens užterštumas C. jejuni yra dažnas reiškinys šiaur÷s šalyse,

Švedijoje, Norvegijoje ir Suomijoje ir ypač retai apgyvendinamuose rajonuose, kurių paviršiniai

vandenys n÷ra dezinfekuojami.

Kampilobakterijos kolonizuojasi įvairiuose šeimininkuose, naminiuose gyvūnuose,

laukiniuose paukščiuose, jos išsiskiria per jų išmatas ir patekusios išmatos į vandenį, jį užteršia, į

upelius, ežerus, upes bakterijos patenka iš nuotekų, išleidžiamų iš valymo įrengimų, taip pat iš

ganyklų po lietaus ir tiesiogiai užteršia laukiniai paukščiai (Jones ir kt., 2001). Kampilobakterijos

sugeba išgyventi keletą dienų dr÷gnoje, v÷sioje aplinkoje, įskaitant šulinius ir požeminius vandenis.

Maža infekcin÷ doz÷ geriamajame vandenyje, turinčiame kelis šimtus gyvybingų kampilobakterijų,

padidina galimybę užsikr÷sti kampilobakterioze.

Visame pasaulyje, geriamojo vandens užteršimas fekalijomis yra didel÷ visuomen÷s sveikatos

problema. Daugelyje besivystančių šalių tai yra realyb÷ (PSO, 2004). Geriamasis vanduo saugomas

nuo fekalinio užterštumo atliekant valymo ir dezinfekavimo procedūras, tačiau nepaisant šių

priemonių, vis vien pasitaiko kampilobakterioz÷s protrūkių net išsivysčiusiose pramonin÷se šalyse,

kuriose yra centralizuotas vandens tiekimas (Neumann ir kt., 2005).

2.3.5 Kampilobakterijos miesto laukiniuose paukščiuose

Paukščių kūno temperatūra yra optimali augti termofilin÷ms Campylobacter spp. genties

bakterijoms. D÷l šios priežasties gerai prisitaiko gyventi paukščių žarnyne kaip komensalas (Lee ir

Newell, 2006). Kampilobakterijos randamos pas įvairių rūšių paukščius, bet dažniausiai pas

laukinius. Campylobacter spp. buvo išskirtos iš daugelio paukščių rūšių. Gauti rezultatai svyravo

nuo 0 % iki 100 % (Colles ir kt., 2008), tokie skirtumai atsirado d÷l paukščių rūšies, mitybos,

gyvenamosios vietos, migracijos kelių. Laukiniai paukščiai yra pripažinti kaip galimi

kampilobakterijų rezervuariniai šeimininkai ir po sąlyčio su žem÷s ūkio gyvūnais, maistiniais

gyvūnais, gali juos užkr÷sti (Horrocks ir kt., 2009, Kwan ir kt., 2008, Colles ir kt., 2003 m.),

išnešioti užkratą po apylinkes. Laukiniai paukščiai gali paltinti ligas pagal migracijos maršrutus, bei

su savo išmatomis perduoti zoonotines bakterijas įvairiose pasaulio šalyse (Benskin ir kt., 2009).

Jungtin÷se Amerikos Valstijose buvo atlikti keli tyrimai, susiję su Campylobacter paplitimą tarp

laukinių paukščių.

22

Kampilobakterijos pirmiausia plinta fekaliniu - oraliniu keliu paukščių ir žmonių

populiacijose, taip pat svarbus infekcijos šaltinis yra vanduo, užterštas fekalijomis (Willey ir kt.,

2008 m.). Maža kampilobakterijų doz÷ gali pakenti žmogaus sveikatai labiau nei buvo nustatyta

(Byrne ir kt., 2007; McDowell ir kt., 2008; Medeiros ir kt., 2008). D÷l žinių trūkumo apie

potencialų kampilobakterijų paplitimą laukinių paukščių tarpe, bei galimybę pakenti žmonių

sveikatai, buvo atlikti tyrimai paimant m÷ginius iš laukinių paukščių vidurio Atlanto regione

Jungtin÷se Valstijose. Buvo įvertintos trys kampilobakterijų rūšys C. jejuni, C. coli ir C. laris,

galinčios sukelti žmon÷m kampilobakteriozę.

Laukinių paukščių išmatų m÷giniai rinkti nuo balandžio iki rugs÷jo m÷nesio trijose šalyse

Newarke, Delaware ir Jungtin÷se Amerikos Valstijose. Iš 333 surinktų paukščių fekalijų m÷ginių

buvo išskirta 7,2 % (24) C. jejuni iš šešių paukščių rūšių. Kitų kampilobakterijų rūšių nepavyko

identifikuoti. Naujausi tyrimai parod÷, kad C. jejuni paderm÷s, išskirtos iš paukščių išmatų, yra

panašios į žmonių kampilobakteriozę (Colles ir kt., 2009; French ir kt., 2009a; Hughes ir kt., 2009;

Broman ir kt., 2000).

2.3.6 Kampilobakterijos kat÷se ir šunyse

Kampilobakterijų skirtingos rūšys kolonizuojasi pas kates ir šunis, tai jau yra ištirta (Koene ir

kt., 2004; Shen ir kt., 2001), bet trūksta duomenų apie sergamumą ir kapilobakterijų rūšių įvairovę

naminiuose gyvūnuose. Tokia informacija yra svarbi vykdant epidemiologinius tyrimus ir gali

pad÷ti įvertinti Campylobacter spp. vaidmenį, sukeliant gyvūnam ligas. Kad kampilobakterijos gali

sukelti kat÷ms ir šunims viduriavimą, tyrimai dar galutinai neišsiaiškino (Sandberg ir kt., 2002).

Atsižvelgiant į klinikinę reikšmę, naminių gyvūnų užsikr÷timas kampilobakterijomis kelia

susidom÷jimą d÷l to, kad tai gali būti žmonių užsikr÷timo šaltinis. Kontaktas su prijaukintais

gyvūnais yra įvertintas kaip rizikos veiksnys Campylobacter sukeliamiems žmonių susirgimams

(Wolfs ir kt., 2001).

Vienas iš dažniausių kampilobakterioz÷s užsikr÷timo šaltinių yra kontaktas su

kampilobakterijomis užsikr÷tusiais gyvūnais. Namuose auginami maži šuniukai, yra svarbus rizikos

veiksnys užsikr÷sti kampilobakterioze, ypač vaikams (Tenkate ir Stafford, 2001). Šunys yra laikomi

svarbiu C. upsaliensis rezervuaru, tai katalazei neigiama arba silpnai teigiama kampilobakterijų

rūšis. Įrodyta, kad kat÷s yra C. helveticus rezervuariniai šeimininkai (Shen ir kt., 2001), tai

termofilinių kampiobakterijų rūšis, kurią yra sunku atskirti biocheminiais testais nuo C.

upsaliensis. Iki šiol n÷ra reprezentatyvių duomenų apie C. helveticus paplitimą naminiuose

augintiniuose ir n÷ra daug duomenų apie jos sukeliamą infekciją žmonių tarpe.

23

Siekiant patikrinti rūšinį pasiskirstymą ir įvertinti erdvinį ir laikiną giminingumą tarp izoliatų,

C. jejuni ir C. upsaliensis, C. helveticus izoliatai buvo analizuojami naudojant fluorescencinį

amplifikuoto fragmento ilgio polimorfizmo (AFLP) metodą (Duim ir kt., 2000).

Per metus laiko vykusį tyrimą buvo surinkta 634 sveikų šunų ir 596 sveikų kačių m÷giniai.

Gyvūnų pasiskirstymas pagal amžių svyravo nuo 2 m÷nesių iki 17 metų šunims ir nuo 2 m÷nesių iki

19 metų kat÷ms. Šunų amžiaus vidurkis buvo 63 m÷nesiai, kat÷ms amžiaus vidurkis buvo 57

m÷nesiai. Iš visų tirtų šunų, 261 m÷ginys su buvo teigiamas (41,2 %), iš kurių pas 21 gyvūną buvo

dvi skirtingos Campylobacter spp biologin÷s rūšys. Iš kačių m÷ginių, 250 buvo teigiami (41,9 %),

iš kurių pas 16 kačių buvo dvi skirtingos biologin÷s Campylobacter rūšys.. Atlikus fenotipinį testą,

iš visų išskirtų Campylobacter spp izoliatų, 73,5 % (403/548) buvo identifikuotos kaip C.

upsaliensis/C. helveticus ir C. jejuni sudar÷ 10,9 % (60/548) visų izoliatų (žr. 1 lentelę).

1 lentel÷. Termofilinių Campylobacter rūšių paplitimas šunyse ir kat÷se Šveicarijoje (iš 21

šunų ir iš 16 kačių buvo išskirtos dvi skirtingos Campylobacter rūšys)

Buvo atrinkti rizikos veiksniai, kurie gal÷jo tur÷ti įtakos C. upsaliensis/C. helveticus plitimui

gyvūnų tarpe: amžius, viduriavimas per pra÷jusias 2 savaites, gyvūno laikymo trukm÷, g÷rimas iš

balų ar plaukimas. Paskutinis modelis su reikšmingais faktoriais (P <0,05) atskleid÷, kad šunys, 1

amžiaus grup÷s (0 – 12 m÷nesių) buvo užsikr÷tę C. upsaliensis/C. helveticus 3,3%,o 2 amžiaus

grup÷s (13 – 36 m÷nesiai) šunys – 2,3 %. Jie tur÷jo žymiai didesnę galimybę būti užsikr÷tusiais

kampilobakterijomis. Kent÷ję nuo viduriavimo per pastarąsias 14 dienų, užsikr÷tę C. upsaliensis/C.

helveticus buvo tik 0,4 %.

Norint išskirti C. jejuni iš šunų, buvo pasirinkti rizikos veiksniai kaip amžius, viduriavimas,

mityba, reguliarius ryšius su šunimis, ryšys su paukščiais arba naminiais paukščiais, gyvenančiais

Šunys (n = 634) Kat÷s (n = 596)

n

Paplitimas (%)

Tikslus 95% CI N

Paplitimas %

Tikslus 95% CI

C. jejuni 36 5,7 4,0 – 7,8 24 4 2,6 – 5,9 C. coli 7 1,1 0,4 – 2,3 5 0,8 0,3 – 1,9 C. lari 6 0,9 0,3 – 2,0 0 0 0 – 0,6 C. upsaliensis/C. helveticus 193 30,4 26,9 – 34,2 210 35,2 31,4 – 39,2 Campylobacter spp. 40 6,3 4,5 – 8,5 27 4,5 3,0 – 6,5 Visi užsikr÷tę gyvūnai 261 41,2 37,3 – 45,1 250 41,9 37,9 – 46,0

24

mieste, veislynas, šeimininko viduriavimas, sezonas, ar gyvena arti vandens telkinio.

Reikšmingiausias rizikos veiksnys apsikr÷sti C. jejuni buvo reguliarus kontaktas su laukiniais ar

naminiais paukščiais 2,9 %, o š÷rimas vištiena ar jos produktais galimybę užsikr÷sti tesudar÷ 0,2 %.

Amžius ir viduriavimas netur÷jo jokios įtakos užsikr÷timui C. jejuni.

Tokia pat tyrimų analiz÷, kaip ir su šunimis, buvo atlikta su kat÷mis, pasirinkti tokie pat

rizikos veiksniai. Pirmai ir antrai amžiaus grup÷ms buvo didesn÷ galimyb÷ (atitinkamai 2,3 % ir

1,8%) užsikr÷sti C. upsaliensis ir C. helveticus. Kačių m÷giniai rinkti pavasarį (0,3 %) ir vasarą (0,6

%), buvo mažiau užkr÷sti kampilobakterijomis, nei imti žiemą. Kat÷s, kurios tur÷jo galimybę išeiti į

lauką ir nereguliariai buvo naudojamas kačių kraikas, tur÷jo didesnę galimybę būti rezervuariniais

šeimininkais kampilobakterijoms, nei tos, kurios laikytos kambaryje. C. jejuni paplitimui nebuvo

statistiškai reikšmingų veiksnių.

Dažniausiai žmon÷ms kampilobakteriozę sukelia C. jejuni apie 90 %, maždaug 10 %

kampilobakterioz÷s atvejų kyla d÷l C. coli, mažiausiai paplitusios rūšys yra C. Laris ir C.

upsaliensis (Newell ir kt., 2000). Kat÷m ir šunim Campylobacter spp. sukelia besimptomę infekciją,

tačiau gali sukelti ir virškinamojo trakto sutrikimus (Wieland ir kt., 2005).

Airijoje buvo tirtas penkių Campylobacter spp. rūšių, Campylobacter jejuni, C. coli, C.

upsaliensis, C. lari ir C. helveticus, paplitimas kat÷se ir šunyse. 361 m÷giniai paimti iš tiesiosios

žarnos tampon÷lių pagalba ir gautos kultūros buvo identifikuojamos PGR metodu. 163 m÷giniai

(45,2 %) buvo užkr÷sti Campylobacter spp. bakterijomis. Atlikus visus tyrimus buvo nustatyta, kad

daugumą kampilobakterijų rūšių sudar÷ C. upsaliensis (50,0 %) ir C. jejuni (41,9 %), mažesnį

skaičių sudar÷ C. coli (2,6 %), C. laris (1,5 %) ir C. helveticus (1,1 %).

25

3. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS

3.1 Tyrimo modelis

Mūsų tyrimo tikslas buvo įvertinti varnų, balandžių bei kačių ir šunų užsikr÷timą

kampilobakterijomis ir jų rūšinę įvairovę. Tyrimams m÷giniai buvo renkami nuo 2011 m. spalio

iki 2012 m. spalio m÷nesio. Varnų ir balandžių šviežių išmatų m÷giniai buvo renkami Kauno

parkuose ir skveruose, t.y. vietose, kur dažniausiai laikosi šie paukščiai ir yra didesn÷ tikimyb÷

užsikr÷sti žmon÷ms nesilaikant higienos reikalavimų, o kačių ir šunų m÷giniai buvo renkami

Veterinarijos akademijos teritorijoje esančioje Leono Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikoje,

imant juos iš tiesiosios žarnos tampon÷lių pagalba. Varnų, balandžių m÷giniai buvo tiriami

kampilobakterijų atžvilgiu du kartus į m÷nesį, per vieną kartą surenkant 10 varnų ir 10 balandžių

išmatų m÷ginių, o kačių ir šunų m÷giniai – kelis kartus į savaitę, jų skaičius priklaus÷ nuo

klinikoje buvusių gyvūnų skaičiaus.

3.2 Kampilobakterijų aptikimas ir išskyrimas

Varnų ir balandžių šviežių išmatų m÷giniai buvo paimti tampon÷lių pagalba ir tiesiogiai s÷ti

pa÷mimo vietoje į vienkartines l÷kšteles su selektyvia McConkey (mCCDA) terpe bei į

m÷gintuv÷liuose esantį Bolton pagausinimo sultinį.

Kačių ir šunų m÷giniai buvo imti iš tiesiosios žarnos tampon÷lių pagalba. Taip pat kaip ir

paukščių m÷giniai, pas÷ti pa÷mimo vietoje į selektyvia mCCDA terpę ir į m÷gintuv÷liuose esantį

Boltono pagausinimo sultinį.

Pas÷tos l÷kštel÷s su mCCDA terpe buvo inkubuojamos 37oC temperatūroje, 48 val.,

mikroaerofilin÷mis sąlygomis (85 % azoto, 10 % anglies dioksido ir 5% deguonies, Campygen

CN25; Oxoid Ltd, Anglija). Po inkubacijos nuo l÷kštelių su mCCDA buvo atrenkamos

kampilobakterijoms būdingos kolonijos, kurios buvo patikrinamos mikroskopu, vertinant jų

morfologiją ir judrumą. Po to, iš kiekvienos l÷kšteles buvo atrenkama iki 2 kolonijų ir kiekviena

kolonija pas÷jama į l÷kšteles su kraujo agaru (Blood Agar Base No. 2 (Liolfilchem, Italy)),

praturtintu 5 % arklio krauju ir inkubuojama 37oC, 48 val. Po inkubavimo grynos kampilobakterijų

26

paderm÷s buvo saugomos – 80°C, BHI sultinyje (BHI; Oxoid Ltd., Basingstoke, UK) turinčiame 30

% glicerolio ("Stanlab" Poland).

Užs÷ti m÷gintuv÷liai su selektyviu Bolton pagausinimo sultiniu (CM0983; Oxoid Ltd.,

Anglija), selektyviu Bolton sultinio priedu (SR0183E; Oxoid Ltd., Anglija) ir 5 % arklio krauju

(SR0048; OxoidLtd., Anglija) buvo inkubuojami mikroaerofilin÷mis sąlygomis, 42oC, 24h. Po

inkubacijos 0,1 ml sultinio buvo s÷jama į l÷kšteles su mCCDA agaru. Kampilobakterijų nustatymas

ir išgryninimas atliekamas taip pat kaip buvo aprašyta anksčiau.

Išskirti kampilobakterijų izoliatai buvo identifikuojami iki rūšies, taikant daugin÷s

polimeraz÷s grandin÷s reakcijos (PGR) metodą aprašyta pagal Wang ir kt. (2002), su nedideliais

pakeitimais (žr. sk. 3.4).

3.3 DNR išskyrimas

Nuo 48 val. inkubuotos l÷kštel÷s su krauju buvo surenkama pilna kilpel÷ (apie 1 µl) grynos

kampilobakterijų kultūros ir perkeliama į m÷gintuv÷lį su 200 µl PrepMan reagentu. M÷gintuv÷liai

buvo maišomi naudojant Vortex tipo pustyklę 10 - 30 sekundžių, kad kultūra ištirptų skiediklyje.

Tuomet, taip paruoštas tirpalas buvo kaitinamas termomikseryje 1000 C, 10 min., po to 3 min.

centrifuguojamas 16 000 aps./min. greičiu. Gautas supernatantas buvo perkeliamas į naują

m÷gintuv÷lį ir užšaldomas -200 C iki tolesnio tyrimo.

3.4 Kampilobakterijų identifikavimas daugin÷s PGR metodu

Kampilobakterijos buvo identifikuojamos iki rūšies naudojant šiek tiek pakeistą Wang ir kt.

(2002) aprašytą metodą ir pradmenis. Atliekant dauginę PGR yra naudojamos dvi ir daugiau

pradmenų poros viename m÷gintuv÷lyje.

Bendras PGR reakcijos mišinio kiekis, reikalingas vienam m÷giniui buvo 25 µl. Kiekvienas

PGR mišinys buvo ruošiamas iš: 2,5 µl 10 X PGR buferio; 2,5 µl 25 mM MgCl2; 2,0 µl 2 mM

deoksinukleozido trifosfato mišinio (dNTP`s); 1 µl pradmenų mišinio, kuris susideda iš CJF, CJR,

CCF, CCR, 23SF ir 23SR pradmenų, sumaišytų atitinkamais kiekiais; 0,25 µl Maxima Hot Star

polimeraz÷s, 15,75 µl sterilaus bidistiliuoto H2O. Visi reagentai (išskyrus polimerazę) prieš reakciją

buvo atšildomi. PGR mišinys buvo gaminamas ant šaltį palaikančio stovo. Pirmiausia buvo pilami

tie reagentai, kurių tūriai yra didžiausi. Maxima Hot Star polimeraz÷ buvo pilama paskutin÷ (iš - 200

C buvo išimta tik prieš pat naudojimą). Pasigamintas mišinys buvo išpilstomas po 24 µl į sužym÷tus

PGR m÷gintuv÷lius, sud÷tus ant šaltį palaikančio stovo. Į kiekvieną PGR m÷gintuv÷lį maišant

27

antgaliu buvo pridedama 1 µl atšildytos DNR. Po to, PGR m÷gintuv÷liai buvo patalpinti į

termociklerį ir jame kaitinami.

Gauti PGR produktai buvo analizuojami 1,3 % agaroz÷s gelyje elektroforez÷s pagalba.

Agaroz÷s gelis buvo paruošiamas maždaug 30 min. prieš baigiantis PGR reakcijai. Vienuolika µl

PGR produkto buvo sumaišoma su specialiais dažais (6xLoading Dey) ir iš karto perkeliama į 1,3 %

agaroz÷s gelio šulin÷lius, sudarytus specialiomis „šukomis“. Į vidurinį šulin÷lį buvo dedama 3 µl

markerio. Pripildžius visus šulin÷lius, buvo uždengiamas dangtis, prijungiami laidai ir atliekama

elektroforez÷ (50 min., 105V). PGR rezultatai buvo vertinami padarius nuotraukas UV spindulių

šviesoje ir nustatant DNR fragmentų dydį su GeneRulerTM 100 bp DNA Ladder (MBI, Fermentas).

Galimi produktai: 323 bp (C. jejuni), 126 bp (C. coli), 650 bp (Campylobacter spp.).

Kampilobakterijų gentis buvo nustatoma naudojant 23S geno pradmenis, skirtus

amplifikuoti 650 bp fragmentą, kuris būdingas visoms kampilobakterijų rūšyms. C. jejuni rūšis

nustatyta amplifikuojant hipO geno 323 bp DNR fragmentą, o C. coli glyA geno 126 bp DNR

fragmentą.

28

4. TYRIMO REZULTATAI

Per visą m÷ginių rinkimo laikotarpį iš viso buvo surinkti 360 varnų ir balandžių šviežių

išmatų m÷giniai bei šunų ir kačių m÷giniai iš tiesiosios žarnos. Iš šių visų m÷ginių 96 priklaus÷

šunims ir kat÷ms, o likusieji 264 buvo varnų ir balandžių. Šunų ir kačių m÷giniai sudar÷ 26,67 %, o

varnų ir balandžių 73,33 %. (žr. 6 pav.).

6 pav. Tyrimams surinktų šunų, kačių bei varnų ir balandžių m÷giniai

4.1 Naminių augintinių užsikr÷timas kampilobakterijomis

Tyrimo metu buvo surinkti 61 (63,54 %) šunų ir 35 (36,46 %) kačių išmatų m÷giniai.

Iš 35 kačių m÷ginių termofilin÷s kampilobakterijos buvo rastos 8,57 % m÷ginių. 66,67 %

kampilobakterijų izoliatų aptikti po tiesioginio s÷jimo ant mCCDA agaro, o atlikus lygiagrečiai

s÷jimą į m÷gintuv÷lį su Boltono pagausinimo sultiniu, dar 33,33 % m÷ginių buvo aptiktos

kampilobakterijos.

29

Tyrimo metu buvo pas÷tas 61 šunų išmatų m÷ginys. Iš jų 5 m÷giniai buvo užkr÷sti

kampilobakterijomis (8,2 %). Pas÷jus m÷ginius tiesiogiai ant mCCDA agaro ir lygiagrečiai į

Boltono sultinį, kampilobakterijos aptiktos tuose pačiuose m÷giniuose (žr. 7 pav.).

7 pav. Užkr÷sti kampilobakerijomis kačių ir šunų m÷giniai taikant skirtingas aptikimo

metodikas

4.2 Miesto laukinių paukščių užsikr÷timas kampilobakterijomis

Tyrimo laikotarpiu iš viso buvo surinkti 264 laukinių miesto paukščių m÷giniai. Pagrindin÷s

paukščių buvimo vietos buvo Griunvaldo parkas, Kauno senamiestis ir Veterinarijos akademijos

kiemas. Iš surinktų m÷ginių 50 % sudar÷ varnų ir 50 % balandžių šviežių išmatų m÷giniai.

Kampilobakterijos buvo rastos 58 varnų šviežių išmatų m÷giniuose iš 132 m÷ginių (43,9 %).

Iš l÷kštelių su mCCDA agaru Campylobacter spp. išskirta buvo 27,27 %, o lygiagrečiai pas÷jus į

m÷gintuv÷lius su Boltono sultiniu išskirta dar papildomai 34,85 % teigiamų m÷ginių.

Balandžių išmatų m÷giniuose kampilobakterijų rasta mažiau nei pas varnas, tai yra 28,79 %

m÷ginių. Po tiesioginio s÷jimo rasta 17,42 % užkr÷stų balandžių m÷ginių, o iš po pagausinimo dar

23,48 % kampilobakterijomis užsikr÷sti m÷giniai (žr. 8 pav.).

30

8 pav. Užkr÷sti kampilobakerijomis varnų ir balandžių m÷giniai taikant skirtingas

aptikimo metodikas

Atlikus kampilobakterijų aptikimo tyrimus galime pasakyti, kad labiausiai užsikr÷tusios yra

varnos (43,9 %), balandžiai (28,79 %) ir ženkliai rečiau kat÷s (8,57 %) ir šunys (8,2 %) (žr. 9 pav.).

9 pav. Naminių augintinių bei varnų ir balandžių užsikr÷timas kampilobakterijomis

31

4.3 Identifikuotos kampilobakterijų rūšys daugin÷s PGR metodu

Atlikus daugin÷s PGR reakciją, buvo identifikuotos dvi kampilobakterijų rūšys: C. jejuni ir C.

coli, kurios yra vienos iš pagrindinių kampilobakterioz÷s suk÷l÷jų (žr. 10 pav.).

10 pav. Daugin÷s polimerazin÷s grandinin÷s reakcijos pagalba identifikuotos

kampilobakterijų rūšys (M - DNR ilgio standartas nuo 100 bp iki 1000 bp (MBI, Fermentas); 1, 2,

9, 10, 11, 12, 13 – Campylobacter spp. 3, 4, 5, 6, 7, 8, 16, 17 ir 18 - C. jejuni; 14 ir 15 - C. coli

Kampilobakterijų rūšių pasiskirstymas tarp laukinių miesto paukščių ir naminių augintinių

buvo gana nevienodas.

4.3.1 Kampilobakterijų rūšin÷ įvairov÷ šunų ir kačių tarpe

Iš 8 užkr÷stų naminių augintinių išmatų m÷ginių buvo identifikuotos šios kampilobakterijų

rūšys (žr. 11 pav.):

• C.coli (3 m÷giniai);

• C. jejuni (2 m÷giniai);

• C. spp (3 m÷giniai).

32

11 pav. Kampilobakterijų rūšių paplitimas naminiuose augintiniuose

Pagal 2 lentel÷s duomenis matome, kad iš užkr÷stų m÷ginių 3 priklaus÷ kat÷ms, o likusieji 5 –

šunims.

Kačių išmatų m÷giniuose rūšin÷ įvairov÷ nebuvo didel÷, 2 m÷giniuose rasta C. coli ir viename

m÷ginys nenustatytos rūšies kampilobakterijos.

2 lentel÷. Kampilobakterijų rūšin÷ įvairov÷ naminių augintinių ir miesto laukinių

paukščių m÷giniuose

C. jejuni

m÷ginių sk. %

C. coli m÷ginių

sk. %

C. spp m÷ginių

sk. %

C. jejuni/C.

coli m÷ginių

sk. % Naminiai

augintiniai 2 25 3 37,5 3 37,5

Miesto laukiniai paukščiai

80 83,33 3 3,2 7 7,29 6 6,25

Iš viso: 82 78,85 6 2,88 10 6,73 6 5,77

33

Penkiuose šunų išmatų m÷giniuose buvo kampilobakterijos. Atlikus daugin÷s PGR buvo

aptiktos 2 C. jejuni, viena C. coli ir du izoliatai, kurie priklaus÷ C spp. genčiai.

4.3.2 Kampilobakterijų rūšin÷ įvairov÷ varnų ir balandžių tarpe

Devyniasdešimt šešiuose miesto laukinių paukščių m÷giniuose buvo rasta (žr. 12 pav.):

• C.coli (3 m÷ginių);

• C. jejuni (80 m÷ginių);

• C. spp (7 m÷giniai);

• C. jejuni/ C.coli (6 m÷giniai).

12 pav. Kampilobakterijų rūšių paplitimas miesto laukiniuose paukščiuose

Didžiausią tirtų m÷ginių dalį sudar÷ C. jejuni, tai yra 78,85 % visų aptiktų rūšių, C.coli sudar÷

2,88 %, C. jejuni/C.coli – 5,77%, o C. spp – 6,73 %. (žr. 2 lentel÷).

34

Iš viso užkr÷stų kampilobakterijomis m÷ginių buvo 96, iš kurių 58 priklaus÷ varnoms, o 38 –

balandžiams.

Daugin÷s PGR d÷ka 58 varnų m÷giniuose buvo aptikta: C. jejuni - 46 m÷giniuose, C. coli - 3

m÷giniuose, C. jejuni/C. coli - 4 m÷giniuose ir C. spp - 5 m÷giniuose. (žr. 13. pav.)

13 pav. Kampilobakterijų rūšin÷ įvairov÷ varnų išmatų m÷giniuose

Iš 38 kampilobakterijoms užkr÷stų išmatų m÷ginių buvo identifikuotos 34 C. jejuni rūšys, 2 -

C. jejuni/C. coli ir du izoliatai, priklausantys Campylobacter genčiai (žr. 14 pav.).

35

14 pav. Kampilobakterijų rūšin÷ įvairov÷ balandžių išmatų m÷giniuose

36

5. REZULTATŲ APTARIMAS

Europos šalyse kampilobakterijos per pastaruosius penkerius metus išlieka labiausiai

paplitusios gastroenteritus sukeliančios bakterijos. Pagal naujausius EFSA duomenis Austrijoje

2010 m. užregistruoti 52,6 atvejai 100000 gyventojų, Čekijoje – 200,6/100 000 gyventojų, Danijoje

– 72,9/100 000 gyventojų, Vokietijoje – 79,6/100 000 gyventojų. Ši liga yra viena iš labiausiai

paplitusių ne tik Europoje, bet taip pat yra antra pagal registruojamus žmonių susirgimus Lietuvoje

po salmonelioz÷s ir sergamumo rodiklis siekia 32,89 atvejų 100000 atvejų gyventojų (EFSA, 2012).

Nors kampilobakterijų paplitimas Lietuvoje (28,89%), lyginant su kitomis Europos šalimis, n÷ra

toks didelis, tačiau kiekvienais metais kampilobakterioz÷s atvejų vis daug÷ja. Mūsų tyrimai parod÷,

kad ne tik viščiukų broilerių m÷sa, bet ir laukiniai miesto paukščiai bei naminiai augintiniai yra šios

zoonoz÷s platintojai. Remiantis kitų tyrimų duomenimis kampilobakterioze žmon÷s dažniausiai

užsikrečia po kontakto su užsikr÷tusiais gyvūnais ir ypač nesilaikant higienos reikalavimų, vartojant

nepasterizuotą pieną, netinkamai termiškai apdorotą m÷są, nevirintą vandenį (Altekruse ir

Tollefson, 2003). Tai susiję su tuo, kad kampilobakterijos patenka į aplinką bei maisto žaliavas ir

produktus nuo gyvūnų išmatų. Be to, užtenka nedidelio šių bakterijų skaičiaus, kad žmogus ne tik

užsikr÷stų, bet susirgtų, nors susirgimai retais atvejais gali baigtis mirtimi (Janssen ir kt., 2008;

Skirrow ir kt., 1994).

Mes atlikome tyrimą, kurio metu siek÷me nustatyti kampilobakterijų paplitimą miesto

laukiniuose paukščiuos ir naminiuose augintiniuose bei jų rūšinę įvairovę. Pasirinkti šie paukščiai

tod÷l, kad jie dažniausiai būna žmonių lankomose vietose, o šunys ir kat÷s, nes visada būna šalia

žmogaus. Tyrimo laikotarpiu buvo surinkta 360 išmatų m÷ginių: 35 kačių (9,72 %), 61 šunų (16,94

%), 132 varnų (36,67 %) ir 132 balandžių (36,67 %). Šie procentai yra tokie skirtingi, kadangi

varnų ir balandžių m÷giniai buvo renkami reguliariai kas antrą savaitę po 10 m÷ginių, o kačių ir

šunų m÷ginių skaičius priklaus÷ nuo gyvūnų apsilankymo Leono Kriaučeliūno smulkių gyvūnų

klinikoje.

Ištyrus 35 kačių išmatų m÷ginius nustat÷me, kad kampilobakterijomis užsikr÷tę buvo 8,57 %

m÷ginių. Tokie tyrimai atlikti ir Airijoje 2008 m., jų metu buvo nustatyta, kad kačių užsikr÷timas

kampilobakterijomis gali siekti 49,58 % (Acke ir kt., 2009). Oland÷ Miriam 2009 m. ištyr÷ ir

nustat÷, kad Olandijoje 15 % kačių yra užsikr÷tusios kampilobakterijomis. Šiaurin÷je Kalifornijos

dalyje kačių užsikr÷timą kampilobakterioz÷ ištyr÷ Queen (2012), jo gauti duomenys parod÷, kad

56,5% kačių yra užsikr÷tusios kampilobakterijomis. Lyginant, mūsų tyrimo metu gautus duomenis

37

su kitomis šalimis, matome, kad Lietuvoje kačių užsikr÷timas kampilobakteriomis yra daug

mažesnis.

Surinkus ir ištyrus 61 šunų fekalijų m÷ginį, nustatyta, kad Kauno rajone šunų užsikr÷timas

kampilobakterijomis yra 8,2 %. Iš gautų rezultatų matome, kad ir kačių, ir šunų tarpe

kampilobakterijos paplitusios vienodai. Kitose šalyse kaip, pavyzdžiui Italija, atlikus tyrimą su

šunimis paaišk÷jo, kad kampilobakterijomis užsikr÷tę yra 27,9 % Italijos šunų (Rossi ir kt., 2008).

Kaip ir su kat÷mis, taip ir su šunimis Airijoje buvo atlikti tyrimai kampilobakterijų

kampilobakterijų atžvilgiu. Atlikus tyrimą gauti rezultatai parod÷, kad šunų užsikr÷timas

kampilobakterijomis buvo 50,42 % (Acke ir kt., 2009) ir palyginus su Airijos kačių užsikr÷timu

kampilobakterijomis, gauti rezultatai labai panašūs. Lietuvoje, kaip ir Airijoje, kačių ir šunų

užsikr÷timas kampilobakterijomis yra labai panašus. Palyginus, Lietuvos naminių augintinių tarpe

kampilobakterijos n÷ra labai paplitusios, jos sudaro 7,7 % ir yra gana panašiai paplitusios kaip ir

Olandijoje.

Atlikti tyrimai parod÷, kad kampilobakterijų paplitimas tarp šunų ir kačių yra labai vienodas,

8,57 % kačių ir 8,2 % šunų tarpe. Šis užsikr÷timo skaičius tikrai n÷ra didelis, tod÷l net ir dažnesnis

kontaktavimas su šiais gyvūnais n÷ra toks rizikingas ir nesukelia didel÷s tikimyb÷s užsikr÷sti

kampilobakterioze. Tačiau reikia laikytis higienos ir po kontakto su naminiais gyvūnais plauti

rankas, tai ypač aktualu mažiems vaikams, kurie neturi išugdytų higienos reikalavimų ir yra imlesni

infekcijoms.

Šio tyrimo metu buvo surinkti 264 laukinių miesto paukščių m÷giniai, iš kurių 132 buvo

varnų ir tiek pat balandžių. Tačiau iš šių, surinktų m÷ginių, kampilobakterijomis užsikr÷tę buvo

43,93 % varnų išmatų m÷ginių. Gauti tyrimo rezultatai leido palyginti kampilobakterijų paplitimą

varnų ir balandžių tarpe, gauti duomenys parod÷, kad balandžių m÷ginių užsikr÷timas

kampilobakterijomis yra mažesnis (28,79 %), nei varnų išmatų m÷ginių. Panašūs tyrimai buvo

atlikti ir Šiaur÷s Anglijoje, jie tęs÷si dvejus metus. Šių tyrimų metu buvo nustatyta, kad

kampilobakterijų paplitimas laukiniuose paukščiuose vyravo nuo 2 iki 50 % (Hughes ir kt., 2009),

Švedijoje tokius pat tyrimus atliko Waldenströmas (2007), iš viso buvo surinkęs 247 laukinių

paukščių išmatų m÷ginius, iš kurių užsikr÷tę kampilobakterijomis buvo 52,3 % m÷ginių, Atlanto

regione, JAV iš iš 333 paukščių fekalijų m÷ginių teigiami buvo 7,2% (Keller ir kt., 2011). Atlikus

kampilobakterijų aptikimo tyrimą laukinių paukščių išmatų m÷giniuose, buvo pasteb÷ta, kad

kampilobakterioz÷ Lietuvoje yra gana paplitusi laukinių paukščių tarpe, kaip ir Anglijoje,

Švedijoje, o JAV laukiniai paukščiai n÷ra labai smarkiai užkr÷sti kampilobakterijomis.

Aptariant kampilobakterijų rūšinę įvairovę naminių augintinių tarpe, rezultatai parod÷, kad C.

coli rūšis sudaro 37,5 %, o C. jejuni - 25 % nuo išskirtų izoliuotų. Likusi dalis izoliuotų priskiriama

38

Campylobacter spp. genčiai. Šunų tarpe dažniausiai identifikuota kampilobakterijų rūšis buvo C.

jejuni – 40 %, C. coli – 20 %, o likusieji izoliatai kitoms kampilobakterijų rūšims. Švedijoje atlikti

tyrimai d÷l kampilobakterijų paplitimo šunų populiacijoje, kai iš 51 teigiamo šunų m÷ginio PGR

metodu buvo identifikuotos kampilobakterijų rūšys: C. jejuni – 19,6 %, C. coli – 3,9 %, C.

upsaliensis sudar÷ net 76,47 % (Engval ir kt., 2003). Danijoje buvo identifikuotos

kampilobakterijos iš jaunų šunų fekalijų, tyrimo rezultatai parod÷, kad didžiausias užsikr÷timas

buvo C. upsaliensis rūšies bakterijomis (75,0 %), po to - C. jejuni (19,4%), C. coli (0,7%) ir kitomis

C. spp. genčiai priklausančiomis rūšimis (Hald ir kt, 2004). Airijoje identifikuota C. upsaliensis

(50,0%) ir C. jejuni (41,9 %), o C. coli buvo nedidelis procentas (2,6 %). Palyginus mūsų gautus

tyrimo rezultatus ir kitų tyr÷jų darbus matome, kad dažniausiai išskiriamos iš šunų fekalijų m÷ginių

yra C. upsaliensis, tačiau mes šitos rūšies neidentifikavome, kadangi tyrimų tikslas buvo įvertinti

dažniausiai žmon÷ms susirgimus sukeliančių kampilobakterijų paplitimą tirtuose šaltiniuose. Tačiau

C. jejuni ir C. coli rūšių paplitimas tirtuose šaltiniuose yra panašus kaip ir kitų autorių skelbiami

duomenys.

Atlikus tyrimus su kačių išmatų m÷giniais, nustat÷me, kad C.coli aptikta net 66,67 % visų

užkr÷stų kampilobakterijoms m÷ginių, o likusieji aptikti izoliatai priklaus÷ kitoms kapmilobakterijų

rūšims. Baker (2008) atliko tyrimą Australijoje su kačių išmatomis ir nustat÷, kad jose labiausiai

paplitusi kampilobakterijų rūšis yra C. upsaliensis - 11%, C. jejuni - 4%, o C. coli rūšies visiškai

nebuvo išskirta. Šveicarijoje tyrimai parod÷, kad iš kačių fekalijų izoliatų daugiausiai išskirta C.

upsaliensis/C. helveticus rūšies bakterijų 35,2 %, C. jejuni - 4 %, C. coli – 0,8 % (Wieland ir kt.,

2005). Mūsų tyrimų metu identifikuotos kampilobakterijų rūšys visiškai skyr÷si nuo analizuotos

literatūros rezultatų, kai kačių išmatų m÷giniuose buvo identifkuotas didelis procentas C.

upsaliensis rūšies bakterijų, , o mūsų tyrimų metu didžiausią procentą rūšių sudar÷ C.coli.

Kampilobakterijų paplitimas laukinių paukščių išmatų m÷giniuose sudar÷ 36,37 %. Iš jų 60,4

% priskiriami varnoms, o balandžiams – 39,6 %. Kalbant apie kampilobakterijų rūšinę įvairovę

varnų išmatų m÷giniuose, tai didžiausią procentą sudar÷ C. jejuni – 79,3 %, C. jejuni/C. coli – 6,9

% (šios abi rūšys rastos viename m÷gintuv÷lyje), C. coli tesudar÷ tik 5,2 %, o likusi dalis priklaus÷

nenustatytai kampilobakterijų genčiai. Balandžių m÷ginių rūšinę įvairovę sudar÷ C. jejuni – 89,5 %,

C. jejuni/C. coli – 5,26 %, o likę procentai liko nenustatytos kampilobakterijų genties.

Rachel Sippy atliko tyrimą JAV su laukiniais paukščiais, šis tyrimas prasid÷jo nuo 2009 m.

rudens ir tęs÷si iki 2010 m. rudens. Per šį tyrimo laikotarpį buvo surinkta 188 išmatų m÷ginių, iš

kurių užkr÷sti sudar÷ tik 4,79%. Iš šių teigiamų m÷ginių didžiausią dalį, net 77,78 % sudar÷ C.

jejuni, o C. coli – 22,22 %. Šie tyrimo rezultatai buvo panašūs į kitų tyrimų rezultatus (1,4 –

12,5%), (Keller ir kt., 2011; Siembieda ir kt., 2011).

39

Keller (2011), Vidurio Atlanto regione taip pat atliko tyrimą, nustatyti kampilobakterioz÷s

paplitimą laukiniuose paukščiuose. Tačiau jis identifikavo tik C. jejuni rūšies bakterijas, kurios

sudar÷ 7,2 % iš 333 m÷ginių. Ir Keller (2011), ir Skippy (metai), ir mūsų tyrimo metu buvo

nustatyta, kad didžiąją užkr÷stų kampilobakterijmis laukinių paukščių m÷ginių dalį sudaro C. jejuni

rūšies bakterijos. Skirtumas yra tik toks, kad mūsų tyrimo metu buvo rasta daugiau užkr÷stų

kmapilobakterijomis m÷ginių nei kitų tyrimų metu.

Išanalizavus mūsų tyrimo duomenis nustat÷me, kad dažniausiai kampilobakterioz÷s suk÷l÷jus

platina varnos, tai yra, jų užsikr÷timas siekia 43,9 %. Atlikus dauginę PGR, 79,3 % izoliuotų

identifikuoti kaip C. jejuni. C. coli tesudar÷ tik 5,2 %, o buvo ir tokių m÷ginių, kuriuose buvo

nustatytos abi kampilobakteirjų rūšys – tokie m÷giniai sudar÷ 6,9 % visų tirtų m÷ginių.

40

6. IŠVADOS

1. Iš 360 tirtų laukinių miesto paukščių ir naminių augintinių išmatų m÷ginių

kampilobakterijos rastos net 28,29 % m÷ginių.

2. Miesto laukinių paukščių užsikr÷timas kampilobakterijomis buvo 92,3 %, o naminių

augintinių tik 7,7 %.

3. Tirtuose m÷giniuose dominuojanti rūšis buvo C. jejuni (78,85 %), C.coli sudar÷ 2,88

%, C. jejuni/C. coli – 5,77 %, o nenustatyta C. spp. rūšis sudar÷ 6,73 % tirtų m÷ginių.

4. Miesto laukinių paukščių m÷giniuose buvo aptiktos ne tik C. jejuni ir C.coli rūšys, bet

ir mišrus užsikr÷timas abejomis bakterijų rūšimis (6,25 % m÷ginių).

5. Naminių augintinių m÷giniuose labiau paplitusi rūšis buvo C. coli - 37,5 %, C. jejuni

sudar÷ 25 % tirtų m÷ginių, o 37,5 % liko nenustatyti, bet priklausantys C. spp genčiai.

6. Kontaktas su miesto laukiniais paukščiais ir higienos nesilaikymas didina riziką

žmon÷ms, ypač mažiems vaikams ir pagyvenusiems, susirgti kampilobakterioze.

41

7. PASIŪLYMAI

1. Manome, kad miesto parkų ir skverų lankytojams, ypač mažų vaikų t÷vams ir

n÷ščioms moterims reikia suteikti daugiau informacijos apie galimą užsikr÷timą

kampilobakterijomis nuo balandžių ar varnų išmatų jei nesilaikoma higienos. Tai ypač svarbu vaikų

atžvilgiu, kuriems didesn÷ galimyb÷ užsikr÷sti kampilobakterijomis d÷l prastų higienos įgūdžių.

2. Nežiūrint į tai, kad naminiuose augintiniuose kampilobakterijų aptinkama daug rečiau

nei laukiniuose paukščiuose, tačiau žmon÷s su jais kontaktuoja daug ilgiau, tod÷l norint sumažinti

užsikr÷timo tikimybę kampilobakterijomis ir kitais suk÷l÷jais, reikia laikytis asmens higienos.

42

8. LITERATŪROS APŽVALGA

1. Acke, E., McGill1, K., Golden,O., Jones, B. R., Fanning, S. and Whyte, P.A.

Comparison of Different Culture Methods for the Recovery of Campylobacter Species from Pets.

2009. Blackwell Verlag GmbH Zoonoses Public Health. 56 (2009) 490–495.

2. Altekruse, S. F., and Tollefson, L. K. Human Campylobacteriosis: a challenge to the

veterinary profession. 2003. J. Am. Vet. Med. Assoc. 223, 445–451.

3. Altekruse, S. F., Stern, N.J., Fields, P.I. and Swerdlow, D.L. Campylobacter jejuni—

An Emerging

4. Bachmann, H.P., Spahr, U.,. The fate of potentially pathogenic bacteria in Swiss hard

and semihard cheeses made from raw milk. 1995. Journal of Dairy Science 78, 476 – 483.

5. Baker, J., Barton, M.D., Lanser, J. Campylobacter species in cats and dogs in South

Australia. 2008. Australian Veterinary Journal Volume 77, Issue 10, pages 662–666. October 1999.

6. Benskin, C.M., Wilson, H.K., Jones, K., Hartley, I.R. Bacterial pathogens in wild

birds: A review of the frequency and effects of infection. 2009. Biological Reviews 84: 349–373.

7. Boer, P., Wagenaar, J.A., Achterberg, R.P., Putten, J.P., Schouls, L.M., Duim, B.

Generation of Campylobacter jejuni genetic diversity in vivo. 2002. Mol. Microbiol. 44, 351–359.

8. Boes J., Nersting, L., Nielsen, E.M., Kranker, S., Enoe, C., Wachmann, H.C.,

Baggesen, D.L. Prevalence and diversity of Campylobacter jejuni in pig herds on farms with and

without cattle or poultry. 2005. Journal of Food Protection, 68 (2005), pp. 722–727.

9. Bostan, K., Aksu, H., Ozgen, O., Ugur, M. Survival of Campylobacter jejuni in

Turkish fermented sausvage Archiv für Lebensmittelhygiene. 2001. 52, pp. 119–121.

10. Broman T, Bergström S, On SL, Palmgren H, McCafferty DJ, Sellin M, Olsen B.

Isolation and characterization of Campylobacter jejuni subsp. jejuni from macaroni penguins

(Eudyptes chrysolophus) in the subantarctic region. 2000. Appl Environ Microbiol. Jan;66(1):449-

52

11. Burnens, A.P., Angeloz-Wick, B., and Nicolet,J. Comparison of Campylobacter

carriage rates in diarrheic and healthy pet animals. 1992. J. Vet. Med. 39, 175–180.

12. Butzler, J.P. Campylobacter, from obscurity to celebrity. 2004. Clinical Microbiology

and Infection 10(10), 868-876.

13. Byrne, C.M., Clyne, M., Bourke, B. Campylobacter jejuni adhere to and invade

chicken intestinal epithelial cells in vitro. 2007. Microbiology 153: 561–569.

43

14. Colles, F.M., Jones, K., Harding, R.M. & Maiden, M.C.J. Comparison of

Campylobacter populations in wild geese with those in starlings and free-range poultry on the same

farm. 2008. Applied Environmental Microbiology, 74, 3583-3590.

15. Colles, F.M., McCarthy, N.D., Howe, J.C., Devereux, C.L., Gosler, A.G. & Maiden,

M.C.J. Dynamics of Campylobacter colonization of a natural host, Sturnus vulgaris (European

starling) 2009. Environmental Microbiology 11, 258-267.

16. Coward, C, van Diemen, P.M, Conlan, A.J, Gog, J. R., Stevens, M,P, Jones,

M.A., Maskell, D.J Competing isogenic Campylobacter strains exhibit variable population

structures in vivo. 2008. Appl Environ Microbiol. 74(12):3857-67.

26. Cuk, Z., Annan- Prah, A., Janc, M., Zajc – Satler, J. Youghurt: an unlikely source of

Campylobacter jejuni/coli. 1987. Journal of Applied Microbiology 63, 201 – 205.

27. Duim, B., Ang, W.C., van Belkum, A., Rigter, A., van Leeuwen, N., Endtz, H.P. and

28. Ellis-Iversen, J., Cook, A.J., Smith, R.P., Pritchard, G.C. and Nielen, M. Temporal

patterns and risk factors for Escherichia coli O157 and Campylobacter spp., in young cattle. 2009.

J. Food Prot. 72:490-496.

29. EMST (Efsa -European Food Safety Authority). EFSA Journal 2012;10(3):2597.

30. Engvall, E.O.B.B, Andersson, L., Båverud, V., Trowald-Wigh, G. and Englund, L.

Isolation and Identification of Thermophilic Campylobacter Species in Faecal Samples from

Swedish. Dogs. 2003. Vol. 35, No. 10 , Pages 713-718.

Foodborne Pathogen. 1999. Emerging Infectious Diseases, vol. 5, No. 1.

31. French, N.P., Midwinter, A., Holland, B., Collins-Emerson, J., Pattison, R., Colles, F.

& Carter, P. Molecular epidemiology of Campylobacter jejuni isolates from wild bird fecal

materialo in childrens palygrounds. 2009a. Applied and Environmental Microbiology. 75, 779-783

32. Friedman, J., Neimann, J., Wegener, H.C. and Tauxe, R.V. Epidemiology of

Campylobacter jejuni infections in the United States and other industrialized nations. 2000. P. 121-

138.

33. Gannon, V.P.J.) Control of Escherichia coli O157 at slaughter. In Escherichia coli

O157 in Farm Animals. 1999. eds Stewart, C.S. & Flint, H.J., pp 169–193. Wallingford: CAB

International.

34. Hald, B., Pedersen, K., Wainø, M., Jørgensen, J.C. and . Madsen, M. Longitudinal

Study of the Excretion Patterns of Thermophilic Campylobacter spp. in Young Pet Dogs in

Denmark. 2004. J. Clin. Microbiol. May vol. 42 no. 5 2003-2012.

35. Hänninen, M.- L., Sukura, A., On, S.L.W., Harrington, C.S., Matero, P., and Hirvelä-

Koski, V. Campylobacter hyointestinalis subsp. Hyointestinalis, a common Campylobacter species

in reindeer. 2002. J. Appl. Microbiol. 92: 717- 723.

44

36. Hänninen, M.-L, Haajanen, H., Pummi, T., Wermundsen, K., Katila, M.-L.,

Sarkkinen, H., Miettinen, I., Rautelin, H. Detection and typing of Campylobacter jejuni and

Campylobacter coli and analysis of indicator organisms in three waterborne outbreaks in Finland.

2003. Applied and Environmental Microbiology, 69 (3), pp. 1391–1396.

37. Horrocks, S.M., Anderson, R.C., Nisbet, D.J., Ricke, S.C. Incidence and ecology of

Campylobacter jejuni and coli in animals. 2009. Anaerobe, 15, pp. 18–25.

38. Hrudey, S.E. and Hrudey, E.J. Published case studies of waterborne disease outbreaks

- Evidence of a recurrent threat. 2007. Water Environment Research 79(3), 233-245.

39. Hughes,L.A., Bennett, M., Coffey, P., Elliott, J., Jones, T.R., Jones, R.C., Lahuerta-

Marin, A., Leatherbarrow, A.H., McNiffe, K., Norman, D., Williams, N.J. & Chantrey, J. Molecular

epidemiology and characterisation of Campylobacter spp. isolated from wild bird populations in

northern England. 2009. Applied Environmental Microbiology. 75, 3007-3015

40. Humphrey, T., O'Brien, S., Madsen, M. Campylobacters as zoonotic pathogens: a

food production perspective. 2007. Int J Food Microbiol:117(3):237-57.

41. Humphrey, T.J., Beckett, P. Campylobacter jejuni in dairy cows and raw milk

Epidemiology and Infection. 1987. 98, pp. 263–269

42. Inglis, G.D. and Kalischuk, L.D. Use of PCR for Direct Detection

of CampylobacterSpecies in Bovine Feces. 2003. Appl. Environ. Microbiol. vol. 69 no. 6 3435-

3447.

43. Janssen, R., Krogfelt, K.A., Cawthraw, S. A., van Pelt, W., Wagenaar, J.A. and Owen,

R. J. Host-Pathogen Interactions in Campylobacter Infections: the Host Perspective. 2008. Clinical

Microbiology Reviews, P. 505–518.

44. Jensen, A.N, Dalsgaard, A., Baggesen, D.L., Nielsen, E.M The occurrence and

characterization of Campylobacter jejuni and C. coli in organic pigs and their outdoor environment.

2006. Veterinary Microbiology 116, 96–105.

26. Jones, K. Campylobacters in water, sewage and environment. 2001. J. Appl.

Microbiol. 90:68S-79S.

27. Keller, J.I., Shriver, G.W., Waldenström, J., Griekspoor, P. and Olsen, B. Prevalence

of Campylobacter in Wild Birds of the Mid-Atlantic Region, USA. Journal of Wildlife Diseases.

2011. 47(3), pp. 750–754.

28. Koene, M.G. J., Houwers, D.J., Dijkstra, J.R., Duim, B., Wagenaar, J.A. Simultaneous

presence of multiple Campylobacter species in dogs. 2004. J. Clin. Microbiol. 42, 819–821.

45

29. Koene, M.G.J., Houwers, D.J., Dijkstra, J.R., Duim, B., Wagenaar, J.A. Strain

variation within Campylobacter species in fecal samples from dogs and cats. 2009. Veterinary

Microbiology (133), 199–205.

30. Kwan, P.S., Barrigas, M., Bolton, F.J., French, N.P., Gowland, P., Kemp, R.,

Leatherbarrow, H., Upton, M., Fox, A.J. Molecular epidemiology of Campylobacter jejuni

populations in dairy cattle, wildlife, and the environment in a farmland area. 2008. Appl. Environ.

Microbiol., 74, pp. 5130–5138.

31. Lastovica A, Skirrow MB: Clinical significance of Campylobacter and related species

other than Campylobacter jejuni and C. coli. In Campylobacter. 2000. Edited by Nachamkin I and

Blaser MJ. Washington, DC, ASM, 89-120.

32. Lee, M.D. & Newell, D.G. Campylobacter in poultry: filling an ecological niche.

2006. Avian Diseases 50, 1-9.

33. Macuch, P.J. and Tanner, A.C.R. Campylobacter Species in Health, Gingivitis, and

Periodontitis. 2000. vol. 79 no. 2785-792.

34. Masteikien÷ R. R. Maisto produktų mikrobiologija. 2007. 2 knyga, 165 - 167 psl.

35. McDowell, S.W. J., Menzies, F.D., McBride, S.H., Oza, A.N., McKenna, J.P.,

Gordon, A.W., Neill, S.D. Campylobacter spp. in conventional broiler flocks in Northern Ireland:

Epidemiology and risk factors. 2008. Preventative Veterinary Medicine 84: 261–276.

36. Meade, K. G., Narciandi F., et al. "Comparative in vivo infection models yield

insights on early host immune response to Campylobacter in chickens." 2009. Immunogenetics

61(2): 101-110.

37. Medeiros, D.T., Carrillo, C.D., Farber, J.M., Sattar, S.A. Occurrence of

Campylobacter spp. in raw and ready-to-eat foods and in a Canadian food service operation. 2008.

Journal of Food Protection 71: 2087–2093.

38. Messens, W., Herman, L., De Zutter, L., Heyndrickx, M. Multiple typing for the

epidemiological study of contamination of broilers with thermotolerant Campylobacter. 2009.

Veterinary Microbiology. Volume 138, Issues 1–2, 2. Pages 120–131.

39. Moore, J.E.,Corcoran, D.,Dooley, J.S.G., Fanning, S., Lucey, B., Mat- suda, M.,

McDowell, D.A., Mégraud, F., Millar, B.C., O’Mahony, R., O’Riordan, L., O’Rourke, M., Rao,

J.R., Rooney, J., Sails, A. and Whyte, P. Campylobacter – Article review. 2005. Vet.Res. 36, 351–

382.

40. Murphy, C., Carroll, C., and Jordan, K. N. Environmental survival mechanisms of the

foodborne pathogen Campylobacter jejuni. 2006. Journal of Applied Microbiology 100(4), 623-

632.

46

41. Neumann, N.F., Smith, D.W. and Belosevic, M. Waterborne disease: an old foe re-

ernerging? 2005. Journal of Environmental Engineering and Science 4(3), 155- 171.

42. Newell, D.G., Frost, J.A., Duim, B., Wagenaar, J.A., Madden, R.H., Van der Plas, J.

and On, S.L. W. New developments in the subtyping of Campylobacter species. 2000. In:

Nachamkin, I., and M. J. Blaser (eds), Campylobacter, 2nd edn. pp 27–44.

43. NRC "Indicators for Waterborne Pathogens." 2004. The National Academic Press,

Washington, D.C.

44. On, S.L.W. and Jordan, P.J. Evaluation of 11 PCR assays for species – level

identification of Campylobacter jejuni and Campylobacter col. 2003. J. Clinin. Microbiol. 41: 330 –

336.

45. Park, SF. The physiology of Campylobacter species and its relevance to their role as

foodborne pathogens. 2002. Int. J Food Microbiol. 74(3):177-83.

46. Percival, S. L., Walker, J.T., Hunter P.R. "Microbiological Aspects of Biofilms and

Drinking Water." 2000. The Microbiology of Extreme and Unusual Environments (R. H. Vreeland,

Ed.) CRC Press, Boca Raton, Florida.

47. Queen, E.V., Marks, S.L., Farver, T.B. Prevalence of Selected Bacterial and Parasitic

Agents in Feces from Diarrheic and Healthy Control Cats from Northern California. 2012. Journal

of Veterinary Internal Medicine. Volume 26, Issue 1, pages 54–60.

48. Rahimi, E., Kazemeini, H.R., Safaei, S., Allahbakhshi, K., Momeni, M., Riahi, M.

Detection and identification of Campylobacter spp. from retail raw chicken, turkey, sheep and goat

meat in Ahvaz, Iran. 2010. African Journal of Microbiology Research Vol. 4(15), pp. 1620-1623.

49. Ramabu, S.S., Boxall, N.S., Madie, P. and Fenwick, S.G. . Some potential sources for

transmission of Campylobacter jejuni to broiler chickens. 2004. Lett. Appl. Microbiol. 39:252–256.

50. Rossi, M., Hänninen, M.L., Revez, J., Hannula, M., Zanoni, R.G. Occurrence and

species level diagnostics of Campylobacter spp., enteric Helicobacter spp. and Anaerobiospirillum

spp. in healthy and diarrheic dogs and cats. 2008. Veterinary Microbiology 129, 304–314.

51. Sandberg, M., Bergsjo, B., Hofshagen, M., Skjerve, E., Kruse, H. Risk factors for

Campylobacter infection in Norwegian cats and dogs. 2002. Prev. Vet. Med. 55, 241–253.

52. Shen, Z., Feng, Y., Dewhirst, F.E., Fox, J.G. Coinfection of enteric Helicobacter spp.

and Campylobacter spp. in cats. 2001. J. Clin. Microbiol. 39, 2166–2172.

53. Siembieda, J.L., Miller, W.A., Byrne, B.A., Ziccardi, M.H., Anderson, N., Chouicha,

N., Sandrock, C.E., Johnson, C.K. Zoonotic pathogens isolated from wild animals and

environmental samples at two California wildlife hospitals. 2011. Journal of the American

Veterinary Medical Association. Vol. 238, No. 6, Pages 773-783.

47

54. Silva, J., Leite, D., Fernandes, M., Mena, C., Gibbs, P. A. and Teixeira, P.

Campylobacter spp.as a foodborne pathogen: are view. 2011. Frontiersin Microbiology, Volume 2,

Article 200.

55. Sippy, R. , Sandoval-Green, C.M.J, Sahin, O., Plumme, P., Fairbanks, W.S., Zhang,

Q., Blanchong, J.A. Occurrence and molecular analysis of Campylobacter in wildlife on livestock

farms. 2012. Veterinary MicrobiologyVolume 157, Issues 3–4. Pages 369–375.

56. Skirrow, M.B. Diseases due to Campylobacter, Helicobacter and related bacteria.

1994. Journal of Comparative Pathology 111, 113-149.

57. Skirrow, M.B.. John McFadyean and the centenary of the first isolation of

Campylobacter species. 2006. Clin Infect Dis 43:1213-1217.

58. Smibert, R.M. and Holderman, L.V. Clinical isolates of anaerobic gram-negative rods

with a formate- fumarate energy metabolism: Bacteroides corrodens, Vibrio succinogenes, and

unidentified strains. 1976. J. Clin. Microbiol. 3: 432- 437.

59. Stern, N.J., and M. C. Robach. Enumeration of Campylobacter in broiler feces and in

corresponding processed carcasses. 2003. J. Food Prot. 66:1557–1563.

60. Tatchou-Nyamsi-König, J.-A., Moreau, A., Fédérighi, M., Block, J.-C. Behaviour of

Campylobacter jejuni in experimentally contaminated bottled natural mineral water. 2006. Journal

of Applied Microbiology, 103 (2), pp. 280–288.

61. Tenkate, T.D. and Stafford, R.J. Risk factors for campylobacter infection in infants

and young children: a matched case–control study. 2001. Epidemiol. Infect., 127, 399–404.

62. Thomas, C., Gibson, H., Hill, D.J. and Mabey, M. Campylobacter epidemiology: an

aquatic perspective.1999. J. Appl. Microbiol. Symp. Suppl. 85:168S-177S.

63. Van Gerwe, T., Miflin, J., Templeton, J, Bouma, A., Wagenaar, J., Reitsma, W. J.,

Stegeman, A. and Klinkenberg, D. Quantifying transmission of Campylobacter jejuni in

commercial broiler flocks. 2009. Applied and environmental microbiology, 75: 625-628.

64. Vandamme, P., and On, S. L. W. Recommendations of the Subcommittee on the

taxonomy of Campylobacter and related bacteria. 2000. International Journal of Systematic and

Evolutionary Microbiology. 51, 719–721.

65. Vandamme, P., Debruyne, L., DeBrandt, E., and Falsen, EReclassi- fication of

Bacteroides ureolyticus as Campylobacter ureolyticus comb. nov. and emended description of the

genus Campylobacter. 2010. Int. J. Syst. Evol. Microbiol. 60, 2016–2022.

66. Wagenaar, J.A., Reitsma, W.J., Hofshagen, M., Newell, D. Poultry colonization

with Campylobacter and its control at the primary production level. 2008. I. Nachamkin, C.M.

Szymanski, M.J. Blaser (Eds.), Campylobacter, ASM Press, Washington DC pp. 667–678.

48

67. Waldenström, J., On, S.L.W., Ottvall, R., Hasselquist, D., Olsen, B. Species diversity

of campylobacteria in a wild bird community in Sweden. 2007. Journal of Applied Microbiology.

Volume 102, Issue 2, pages 424–432.

68. Wang, H., Rapid methods for detection and enumeration of Campylobacter spp. in

foods. 2002. Journal of AOAC International 85, 996–999.

69. Wieland, B., Regula, G., Danuser, J., Wittwer, M., Burnens, A.P., Wassenaar, T.M.,

Stärk, K.D.C. Campylobacter spp. in Dogs and Cats in Switzerland: Risk Factor Analysis and

Molecular Characterization with AFLP. 2005. Journal of Veterinary Medicine, Series B Volume

52, Issue 4, pages 183–189.

70. Willey, J.M., Sherwood, L., Woolverton, C.J., Prescott, L.M. 2008. Prescott, Harley,

and Klein’s microbiology, 7th edition. McGraw-Hill Higher Education, New York, New York,

1,086 pp.

71. Wolfs, T.F., Duim, B., Geelen, S.P., Rigter, A., Thomson-Carter, F., Fleer, A.,

Wagenaar, J.A. Neonatal sepsis by Campylobacter jejuni: genetically proven transmission from a

household puppy. 2001. Clin. Infect. Dis. 32, E97–99.

72. Zweifel, C., Scheu, K.D., Keel, M., Renggli, F., Stephan, R., Occurrence and

genotypes of Campylobacter in broiler flocks, other farm animals, and the environment during

several rearing periods on selected poultry farms. 2008. International Journal of Food Microbiology

125,182-7.

73. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas.

http://www.nmvrvi.lt/lt/zoonozes/kampilobakterioze/. Prieiga per internetą 2012 10 12.

74. National Center for Emerging and Zoonotic Infectious Diseases. Campylobacter.

http://www.cdc.gov/nczved/divisions/dfbmd/diseases/campylobacter/. Prieiga per internetą 2012 10

27.

75. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. http://www.ulac.lt/tekstai/ligos/ULapzvalga.pdf.

Prieiga per internetą 2012 11 15.

76. Guidelines for drinking-water quality, third edition, incorporating first and second

addenda Volume 1 – Recommendations.

http://www.who.int/water_sanitation_health/dwq/gdwq3rev/en/. Prieiga per internetą 2012 11 28.