ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

MIŠKŲ IR EKOLOGIJOS FAKULTETAS

Aplinkos ir ekologijos institutas

Irina Andriuškevi čienė

KLIMATO KAITOS ĮTAKA PUŠŲ SPYGLIUS GRAUŽIANTIEMS KENK ĖJAMS

Antrosios pakopos (magistrantūros) studijų baigiamasis darbas

Studijų sritis: Biomedicinos mokslai

Studijų kryptis: Biologija

Studijų šaka: Ekologija

Studijų programa: Taikomoji ekologija

Specializacija: Aplinkotyra

Akademija, 2013

2

Antrosios pakopos (magistrantūros) taikomosios ekologijos studijų programos baigiamųjų

darbų vertinimo komisija (patvirtinta Rektoriaus 2013 m. balandžio 10 d. įsakymu NR. 101 -

Kb§2)

Pirmininkas: Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Aplinkos

politikos katedros profesorius dr. Imantas Lazdinis (mokslininkas)

Nariai:

1. Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas, Miško biologijos ir miškininkystės instituto

docentas dr. Edmundas Bartkevičius (mokslininkas)

2. Aplinkos ir ekologijos instituto profesorė, dr. Laima Česonienė (mokslininkė)

3. Aplinkos ir ekologijos instituto direktorius, profesorius dr. Vitas Marozas

(mokslininkas)

4. Kauno marių regioninio parko direktorė Nijolė Eidukaitienė (socialinė partnerė,

praktikė)

Mokslinis vadovas: prof. (HP) dr. Algimantas Žiogas, Aleksandro Stulginskio universitetas

Recenzentas: doc. dr. Vitas Marozas, Aleksandro Stulginskio universitetas

Instituto direktorius: doc. dr. Vitas Marozas, Aleksandro Stulginskio universitetas

Oponentas: Lekt. dr. Žydrūnas Preikša, Aleksandro Stulginskio universitetas

3

Andriuškevičienė I. Klimato kaitos įtaka pušų spyglius graužiantiems kenkėjams.

Magistrantūros studijų baigiamasis darbas / Vadovas Alg. Žiogas.; LŽŪU, Akademija, 2013 –

59 psl.: 30 pav., 7 lentelės. Bibliograf.: 46 pavad.

SANTRAUKA

Baigiamajame darbe tiriama klimato kaita, šiltesnių ir sausesnių laikotarpių įtaka

kenkėjų masinio dauginimosi židinių susidarymui.

Darbo objektas. Tyrimų objektu buvo pasirinktos keturios pušų kenkėjų rūšys, tai

spyglius graužiantis paprastasis pušinis pjūklelis (Diprion pini L.), pušinis pelėdgalvis

(Panolis flammea Schift.), pušinis verpikas (Dendrolimus pini L.), verpikas vienuolis

(Lymantria monacha L.) ir jų masinio dauginimosi židinių dinamika (pakenktų miško plotų

dydis (ha)).

Darbo tikslas. Ištirti klimato kaitos poveikį pušų spyglius graužiantiems kenkėjams.

Darbo metodai. Literatūrinės loginės analizės ir sisteminės atrankinės apskaitos.

Darbo rezultatai. Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija pažymi, kad nuo XX a.

pradžios planetos oro temperatūra pakilo 0,7oC, Europoje – 1oC. Per XXI a. ji gali padidėti

dar 1,5–5,5oC. Didžiausią neigiamą poveikį papr. pušiniam pjūkleliui daro aukšta ( + 27 - +

31 0C) oro temperatūra ir padidėjęs kritulių kiekis. Didžiausią poveikį pušinio pelėdgalvio

sunykimui turėjo šalnos bei krituliai (liūtis, kruša). Didelę žalą pušinio verpiko populiacijos

gausumui turėjo stichinė-ekstremali aktyvios augalų vegetacijos laikotarpio šalna. Verpiko

vienuolio populiacijos gausumui turėjo įtakos 1982 m. vietinė stichinė sausra. O 1996 m.

populiacijos mažėjimą galima sieti su dideliu miško gaisringumu, metų pradžioje užfiksuotu

speigu (-33 0C), bei rudens šalnomis rugsėjo viduryje (-6 0C.).

Raktažodžiai: klimato kaita, paprastasis pušinis pjūklelis, pušinis pelėdgalvis, pušinis

verpikas, verpikas vienuolis, oro temperatūra, krituliai, stichiniai meteorologiniai reiškiniai.

4

Andriuskeviciene I. Climate change impact on pine needle-eating pests. Master‘s studies

graduation paper/ Scientific tutor Alg. Žiogas; Lithuanian Academy of Agriculture,

Academy, 2013 – 59 pages.: 30 picture, 7 tables. Bibliographic sources: 46 items.

SUMMARY

Thesis of climate change, warmer and drier periods on pests breeding foci formation.

Object of work. The survey focused on four different types of pine pests is the pine

needles noctuid simple jigsaw (Diprion pini L.), pine aphids (Panolis flammea Schift.) Pine

moth (Dendrolimus pini L.) moth (Lymantria monacha L.) and their dynamics of the

outbreaks (damage size of forest areas (ha)).

Purpose of work. investigate the effects of climate change pine needle-eating pests.

The methods of work. The logical analyses of the literature and systematic rating.

The work results. The IPCC notes that the twentieth century. the beginning of the

planet's surface temperature has increased by 0,7 ° C in Europe - 1 º C.. In the twenty-first

century. It may be increased by 1,5 to 5,5 °. The greatest negative impact on compressor. for

half saw blade makes the high (+ 27 - + 31 0C) temperatures and increased rainfall. The

greatest impact can withstand destruction had frost and precipitation (rain, hail). Significant

damage to the pine lappet population abundance had extreme natural-active vegetation period

of frost. In the population significantly reduced the use of sanitary protection. Nun Moth in

the population affected in 1982 local drought. And in 1996 population decline may be

associated with a large forest fire, ice, beginning of the year (-33 0C), and autumn frosts in

mid-September (-6 0C.).

Keywords: climate change, Simple pine sawfly, pine aphids, pine moth, moth monk,

air temperature, precipitation, natural meteorological phenomena.

5

TURINYS

ĮVADAS ................................................................................................................................... 6

1. KLIMATO KAITOS ĮTAKA MIŠKO KENK ĖJAMS TEORINĖ STUDIJA .............. 8

1.1. Klimato kaita ................................................................................................................. 8

1.1.1. Globalūs klimato pokyčiai ir prognozės .............................................................. 9

1.1.2. Lietuvos klimato pokyčiai ................................................................................. 14

1.1.3. Klimato kaitos priežastys .................................................................................. 18

1.1.4. Klimato kaitos modeliai .................................................................................... 19

1.2. Klimato kaitos svarba miško ekosistemoms ................................................................ 22

1.3. Spyglius graužiantys kenkėjai, jų biologija ................................................................. 24

1.3.1. Paprastasis pušinis pjūklelis (Diprion L.) ......................................................... 26

1.3.2. Pušinis pelėdgalvis (Panolis flammea Den. et Schiff.) ..................................... 29

1.3.3. Pušinis verpikas (Dendrolimus pini L.) .............................................................31

1.3.4. Verpikas vienuolis (Lymantria monacha L.) .................................................... 33

1.4. Spyglius graužiančių vabzdžių gausumo dinamika: šiltėjančio klimato įtaka kenkėjų

židiniams ................................................................................................................................. 36

2. TYRIMO OBJEKTAS IR METODIKA ........................................................................ 40

3. TYRIMO REZULTATAI .................................................................................................41

3.1. Klimato kaitos įtakos miško kenkėjams tyrimo rezultatai .......................................... 41

3.1.1. Paprastojo pušinio pjūklelio (Diprion pini L.) gausumo dinamika ................... 42

3.1.2. Pušinio pelėdgalvio (Panolis flammea Schift (P. piniperda Panz.)) gausumo

dinamika............................................................................................................................... 45

3.1.3. Pušinio verpiko (Dendrolimus pini L.) gausumo dinamika ...............................48

3.1.4. Verpiko vienuolio (Lymantria monacha L.) gausumo dinamika ...................... 50

3.2. Rezultatų aptarimas ..................................................................................................... 51

IŠVADOS ............................................................................................................................... 56

LITERAT ŪRA ...................................................................................................................... 57

6

ĮVADAS

Temos aktualumas. Klimato kaita yra viena didžiausių grėsmių Žemėje. Miškai,

juose augantys augalai, miško gyvūnija taipogi veikiami klimato kaitos reiškinio. Pasaulyje,

Europos Sąjungoje (ES) ir Lietuvoje pripažinta, kad šiuo metu stebima globali kaita, apimanti

klimato pokyčius ir didėjantį antropogeninį poveikį yra pavojinga visuomenei, jos

gyvenamajai ir ypač gamtinei aplinkai, tolesnei ekonominei raidai (D.H.Pauža, 2010, Vilnius,

p. 2). Miškų būklės blogėjimas, laipsniškas jų produktyvumo mažėjimas ir apsauginių

funkcijų silpnėjimas yra ne tik Lietuvos, tačiau Europos ir globalaus pasaulio problema. Todėl

nors klimato kaita laikoma visuotine problema, tačiau siekdama sumažinti jos įtaką, kiekviena

valstybė turi atsižvelgti į savo miškų ir struktūrą, ir specifiką. Šios problemos analizę

apsunkina ir tai, kad Lietuvoje kol kas yra atlikta nedaug tyrimų, kurie padėtų atskleisti

klimato kaitos keliamus iššūkius miško ūkio sektoriaus atžvilgiu, o būtent šis sektorius

sukuria nemažą dalį Lietuvos BVP dalį. Tačiau klimato kaitos poveikis, nors ir vangiai

atliekamuose tyrimuose, yra pastebėtas akivaizdus.

Pagal ES Miškų veiklos planą, siekiama palengvinti ES suderinamumą su

įsipareigojimais dėl klimato kaitos sušvelninimo, paskatinti prisitaikymą šios kaitos

padariniams, veikti sutinkamai su Europos miškų monitoringo sistema, stiprinti Europos

miškų apsaugą, palaikyti ir stiprinti miškų apsaugines funkcijas (Cost FP0703 Echoes veikla,

Vilnius. 2008). Šiame darbe analizuojamas klimato kaitos poveikis miško trikdžiams ir

grėsmėms, o būtent miško kenkėjams. Pažeistuose miškuose užauga ne tik mažiau

medienos, bet ir ilgainiui tokia ekosistema praranda ne tik estetinį - rekreacinį

patrauklumą, bet ir savireguliacijos savybes. Tai skurdina ne tik krašto ekonomiką, bet ir

regioninę, socialinę bei ekologinę situaciją.

Pastaruoju metu vis dažniau susiformuoja pavojingi medynams spyglius

graužiančių kenkėjų masinio dauginimosi židiniai, kurių likvidavimas - pareikalauja daug

lėšų. Tokių židinių gausu Druskininkų miškų urėdijos homogeniniuose pušynuose, kurie

dėl skurdžios bioįvairovės yra nestabilūs ir tampa neatsparūs vabzdžių antplūdžiams.

Todėl labai aktualu yra išnagrinėti, kokią įtaką klimato kaitos pokyčiai daro miško

kenkėjams.

Klimato kaitos įtakos tematika yra aktuali ne tik teoriniu, tačiau ir praktiniu požiūriu,

todėl šią temą analizavo Lietuvos mokslinės literatūros autoriai, pvz. Baršienė,

Eitminavičiūtė, Kažys, Kučas, Liukaitytė, Rimkus, Vosylienė, Žalakevičius (2008),

Ozolinčius (1999), Ozolinčius, Stakėnas (2001), Armolaitis (2008), Vedickienė, Melnikienė,

7

Raudonė (2010), taip pat tyrimus šia tematika atlieka LAMMC Miškų institutas, Vilniaus

Universiteto Ekologijos institutas ir kt., taip pat tyrimai yra atliekami ir užsienyje

(Chappelka, 1995; Dale, 2001, ; Raes, 2007 ir kt.), taip pat tyrimus atlieka Jungtinių Tautų

organizacija Europos Komisija (2009) ir pan.

Klimato kaitos poveikio analizė yra viena iš aktualiausių XXI amžiuje. Stebint

pasikeičiančią abiotinę ir biotinę aplinką yra labai svarbu žinoti pagrindines šių procesų

priežastis ir gebėti nuspėti – prognozuoti tolimesnius procesus. Entomologų yra pagrįstai

pripažinta klimatinių veiksnių įtaka masiniam spyglius graužiančių kenkėjų pasirodymui,

jų židinių susiformavimui ir išplitimui. Deja, Lietuvoje klimatinių veiksnių reikšmė

spyglius graužiančių kenkėjų ekologijai yra mažai tirta ir analizuota ir tai kelia nemažų

problemų sudarant miškų apsaugos priemonių planą. Atliekant monitoringą, tiriant

šiuolaikiškomis metodikomis galimų kenkėjų antplūdžius ir siejant su klimatinėmis

prognozėmis, galima būtų sumažinti ir apsaugoti pušynus nuo žalingų vabzdžių. Šis tiriamasis

darbas apjungia kenkėjų gausumo rodiklius su meteorologinėmis sąlygomis ir sudaro

prielaidas židinių susidarymui pagrįsti. Žinant prognozes ir taikant apsaugos priemones,

galima būtų turėti ne tik materialios naudos (apsaugant medžius nuo nugraužimų - didės ir jų

prieaugis), bet ir apsaugant visą ekosistemą nuo išsibalansavimo, medžių defoliacijos, rūšių

kaitos. Klimato kaitos poveikį ir rezultatus Lietuvoje gana lengva pastebėti, tačiau būtina

analizuoti ir lyginti daugelio metų tendencijas, kad ateityje galima būtų lengvai spręsti

iškilusias problemas ir neturėti nei gamtai, nei žmonėms žymių nuostolių.

Tyrimo tikslas - ištirti klimato kaitos poveikį pušų spyglius graužiantiems

kenkėjams.

Tyrimo hipotezė – klimato kaita, šiltesni ir sausesni laikotarpiai turi įtakos kenkėjų

masinio dauginimosi židinių susidarymui.

Tyrimo uždaviniai:

1. Apžvelgti klimato kaitos svarbą miško ekosistemoms;

2. Aptarti pagrindinius pušų spyglius graužiančius kenkėjus, jų biologiją;

3. Atlikti kai kurių klimato faktorių kaitos poveikio pasirinktų spyglius

graužiančių kenkėjų rūšių gausumui analizę.

Tyrimo uždaviniams realizuoti buvo naudojami metodai:

• Mokslinės literatūros analizė. Šis metodas reikšmingas darbe, nes siekiama

atskleisti mokslinį požiūrį į klimato kaitos problematiką, naudingas apibrėžiant

pagrindines definicijas.

• Palyginimo ir apibendrinimo metodai.

8

1. KLIMATO KAITOS ĮTAKA MIŠKO KENK ĖJAMS TEORINĖ

STUDIJA

1.1. Klimato kaita

Prieš pradedant nagrinėti klimato kaitos įtaką miško kenkėjams, pirmiausia darbe

apibrėšime skirtingų autorių sąvokas klimato kaitos klausimu, jos esmę ir susijusius

aspektus.

Klimatas yra būdingų ir kasmet pasikartojančių toje pačioje vietoje orų visuma. Nuo

klimato priklauso požeminių ir paviršinių vandenų režimas, augalų ir gyvūnų pasiskirstymas

ir pan. Todėl klimatą formuojančių faktorių gali būti labai daug ir jų tarpusavio ryšius yra

pakankamai sudėtinga paaiškinti, tačiau vis tik galima išskirti pagrindinius – šilumos,

drėgmės apytaka ir bendroji atmosferos cirkuliacija (Word Meteorogical Organization).

Kaip ir kiekvieną pasaulyje vyraujantį reiškinį, taip ir klimato kaitos apibrėžimus ir

aiškinimus pateikia skirtingai mokslo atstovai. Egzistuoja kelios klimato kaitą aiškinančios

teorijos. Viena iš jų pateikia, kad klimato kaita yra neabejotinai susijusi su žmogaus veikla ir

tokiu atveju klimato kaitos pasekmės yra suvokiamos kaip katastrofiškos. Kitos teorijos

aiškina, kad klimato kaita yra natūralus pasikeitimo procesas. Pasaulinis klimatologų, fizikų,

okeonologų ir kitų gamtos mokslų spektras stengiasi pateikti aiškias ir suprantamas šio

reiškinio sampratas visuomenės atstovams (Telešienė, 2011).

Klimato kaitos sąvoką galima apibūdinti kaip daugybės faktorių padarinius, kurie

atspindi pokyčius, procesus visuose Žemės srityse – ledynuose, vandens telkiniuose, o šiuo

metu ši sąvoka jau apima ir žmogaus veiklos rezultatus. Į šią sąvoką taip pat yra įtraukiama

vidutinė temperatūra, kritulių kiekis ir pan. (Barškienė et al., 2008). Todėl apibendrinant

klimato kaitos pokytį mažame spektre - t.y. neįprastas regiono klimato pokytis.

Klimato kaita gali pasireikšti įvairiomis formomis, tiek temperatūros pokyčiais, tiek

kritulių kiekiu, gyvūnijos kaita ir pan. (Baltrūnas, 2008). Todėl klimato kaita tapo viena iš

svarbiausių grėsmių Žemėje. Miškai yra glaudžiai susiję su socialiniais ir ekonominiais

pokyčiais, kurie taip pat yra veikiami to paties klimato kaitos reiškinio. Geologinėje Žemės

istorijoje klimatas keitėsi dėl natūralių procesų, kuriems nėra daroma žmogaus aplinkos įtaka

– planetos orbitos parametrų kaitos, atmosferos sudėties pokyčių, tektoninių plokščių dreifo,

Saulės aktyvumo ciklų, ugnikalnių išsiveržimų ir pan. Per paskutiniuosius kelis šimtmečius

fiksuojami klimato kaitos pokyčiai išsiskiria tuo, kad pagrindinė kaitos priežastis – žmonių

veikla. Žmogus nuo pat veiklos industrializacijos pradžios pradėjo daryti įtaką atmosferos

cheminei sudėčiai ir taip paskatino šiltnamio efekto vystimosi spartą Žemės atmosferoje. Šie

9

veiksniai daro įtaką klimato kaitai, o tai yra tiesiogiai daro įtaką padariniams – spartus

vandenyno lygio kilimas, vegetacijos kaita, sausrų intensyvėjimas, kritulių kiekio pokytis,

potvyniai ir pan. Taip pat yra fiksuojama daugiau ekstremalių reiškinių – ciklonų, viesulų,

speigų, karščio bangų ir pan. (Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, 2013).

Nors klimato kaita skirtingose pasaulio vietose pasireiškia nevienodai, tačiau jei

apibendrinant autorių nuomones šiuo klausimu, galime teigti, kad klimato kaita yra akivaizdi,

neatsižvelgiant tai priklauso nuo gamtos ar nuo žmogaus, tačiau pokyčiai vyksta ir jų keliama

grėsmė šiuo metu gąsdina pasaulį. Ši grėsmė pasireiškia didėjančia pasauline temperatūra,

vandenyno paviršiaus temperatūros didėjimu, taip pat vidutinių kritulių kiekių didėjimu ir

kylančiu vandens lygiu, kuris priklauso nuo ledynų tirpimo. Todėl atsižvelgiant į skirtingus

reiškinius, žemės ūkis tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje susiduria su iššūkiais. Todėl atsižvelgiant

į kelių šimtmečių stebėjimus, ir klimato kaitos pokyčius, taip pat traktuojant, kad žemės

sektorius yra vienas jautriausių klimato kaitos pokyčių atžvilgiu, galime teigti, kad būtent šis

sektorius labiausiai atspindi klimato kaitos pokyčius, žinoma, nuo jo priklauso viso pasaulio

vystimasis. Sekančiame skyriuje detaliau aptarsime klimato kaitos priežastis ir dėl kokių

priežasčių kyla klimato kaitos grėsmė.

1.1.1. Globalūs klimato pokyčiai ir prognozės

Pirmieji reguliarūs matavimai Pasaulyje pradėti dar XVII a.: Centrinėje Anglijoje oro

temperatūra matuota nuo 1659 m., kritulių kiekis Londone nuo 1697 m., Lietuvoje (Vilniuje)

oro temperatūra matuojama nuo 1770 m.(duomenys išlikę nuo 1777 m.), krituliai nuo 1887

m.. Tačiau tikslūs ir patikimi instrumentiniai duomenys apie viso Žemės rutulio klimatą yra

tik nuo XIX a. pabaigos arba dar vėlesni: oro temperatūros- nuo 1860 m., priežeminio

atmosferos slėgio- nuo1900 m., palydoviniai matavimai – nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio ir

t.t (Balevičius ir kt. 2007).

Tarpvyriausybinės Klimato Kaitos Komisijos (angl. IPCC – Intergovernmental Panel

on Climate Change) trečioje vertinimo ataskaitoje (2001) pažymima, kad per XX a. globali

oro temperatūra pakilo 0,6 °C, o Europoje – 0,95 °C. Dėl intensyvesnio vandens apytakos rato

ir sustiprėjusios atmosferos cirkuliacijos vidutinėse ir aukštose platumose, atšilimą lydi

padidėjęs vidutinis kritulių kiekis, kylantis pasaulinio vandenyno lygis, tirpstantys kalnų

ledynai, nuolat mažėjantys amžino įšalo, sezoninės sniego dangos ir jūrų ledų plotai,

termokarstinės įgriuvos (1 lentelė).

10

1 lentelė. Klimato sistemos pokyčiai per XX amžių (Intergovernmental Panel on Climate

Change, 2001).

Rodiklis Pokyčiai Vidutinė globali oro temperatūra prie Žemės paviršiaus (1,5 m aukštyje)

Pakilo 0,6±0,2°C, virš sausumos pakilo labiau negu virš vandenynų. Paskutinysis XX a. dešimtmetis buvo pats šilčiausias per pastaruosius 1000 m.

Temperatūros paros amplitudė prie Žemės paviršiaus

Minimali nakties temperatūra kilo dvigubai greičiau nei maksimali dienos.

Karštų dienų skaičius Padidėjo Šaltų dienų skaičius Sumažėjo Temperatūra žemutinėje stratosferoje

Dėl ozono sluoksnio nykimo nukrito 1–2°C

Krituli ų kiekis sausumoje Šiaurės pusrutulyje padidėjo 5–10%, tačiau kai kuriuose regionuose sumažėjo (pavyzdžiui, Šiaurės ir Vakarų Afrikoje, Viduržemio jūros regione)

Liūčių skaičius Išaugo vidutinėse ir aukštosiose Šiaurės pusrutulio platumose Sausros Padidėjo dykumėjimo tempai vasarą, sausros tapo dažnesnės,

ypač aridiniuose Afrikos ir Azijos rajonuose Vandenyno lygis Kilo vidutiniškai po 1–2 mm per metus Upių ir ežerų užšalimo trukmė

Šiaurės pusrutulyje sutrumpėjo maždaug 2 savaitėmis

Arkties ledų plotai ir storis Plotai sumažėjo 10–15%, o storis – apie 40%. Kalnų ledynai Tirpsta visur – metinis masės balansas neigiamas Sniego danga XX a. antroje pusėje sumažėjo apie 10% Amžinasis įšalas Poliariniuose, subpoliariniuose ir kalnų rajonuose kilo grunto

temperatūra, vasarą atitirpsta vis storesnis sluoksnis El-Ninjo reiškiniai Lyginant su XIX a., per pastaruosius 30 m. reiškiniai tapo

dažnesni, intensyvesni ir ilgesni Vegetacijos laikotarpio trukmė

Nuo 1960 m. Šiaurės pusrutulyje pailgėjo 4–16 d., ypač aukštosiose platumose

Pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau akcentuojama galima žmogaus ūkinės

veiklos įtaka globaliniams klimato pokyčiams atsispindi labai ryškiame paskutinių dviejų

dešimtmečių globalinės oro temperatūros augime (1 pav.) (Balevičius ir kt., 2007).

11

1 pav. Metinės globalios oro temperatūros nuokrypiai nuo. vidurkio 1860-2000 m.

(Intergovernmental Panel on Climate Change, 2001).

Klimato sistemoje vykstantys procesai lemia natūralią klimato kaitą bei klimato

sistemos reakciją į įvairius pokyčius (pvz., į šiltnamio efektą sukeliančių dujų

koncentracijos didėjimą). Dauguma procesų yra išanalizuoti ir gali būti ganėtinai

nesunkiai modeliuojami. Didelę įtaką ateities klimato modeliavimo rezultatams daro

vadinamieji grįžtamieji ryšiai. Grįžtamieji ryšiai gali sustiprinti (teigiamas grįžtamasis

ryšys) arba susilpninti (neigiamas grįžtamasis ryšys) pokyčius, atsirandančius dėl pradinio

išorinių ir vidinių veiksnių poveikio klimato sistemai. Klimato modeliai, kuriais

pakankamai tiksliai sumodeliuotas praeities klimatas, gali būti tinkamas ir ateities klimato

pokyčiams prognozuoti. Stiprėjantis šiltnamio efektas lems ir oro temperatūros pokyčius.

Klimato modeliai, remdamiesi skirtingais emisijos scenarijais, prognozuoja 1,4–5,8°C

temperatūros augimą 1990–2100 metais (Balevičius ir kt., 2007) (2 pav.).

°C

Metai

12

2 pav. Globalios temperatūros kaita 1000-2000 metais bei kaitos prognozės XXI amžiui

(Intergovernmental Panel on Climate Change, 2001).

Modeliavimo rezultatai rodo, jog vien natūralių veiksnių (Saulės aktyvumo bei

vulkanizmo) kintančiu poveikiu neįmanoma paaiškinti staigaus globalios paviršiaus

temperatūros augimo XX amžiaus pabaigoje, nors pirmoje 1860-2000 m. laikotarpio

pusėje jų poveikis akivaizdus (3 pav.), o apie 1950 metus prasidėjęs klimato vėsimas

turėjo trukti iki XX amžiaus pabaigos. Daug tiksliau klimato pokyčius (ypač antroje XX a.

pusėje) galima modeliuoti vien vertinant antropogeninį (šiltnamio efektą sukeliančių dujų

bei sulfatų emisijos) poveikį. Tik gaunami dydžiai yra šiek tiek didesni nei matuotieji (4

pav.). Tuo tarpu, įvertinus bendrą gamtinių ir antropogeninių veiksnių įtaką, beveik

visiškai tiksliai modeliuoti pastarųjų 140 metų globalaus klimato pokyčiai (5 pav.). Tai

teikia pagrindo manyti, jog klimato modelių teikiamos ateities pokyčių prognozės,

nepaisant modelių skirtumų, pakankamai tiksliai atspindės bent jau pagrindines pokyčių

tendencijas (Balevičius ir kt., 2007).

13

3 pav. Globalios temperatūros modeliavimo rezultatų palyginimas su gamtinių veiksnių

matavimo duomenimis 1860-2000 metais (Intergovernmental Panel on Climate Change,

2001).

4 pav. Globalios temperatūros modeliavimo rezultatų palyginimas su antropogeninių

veiksnių matavimo duomenimis 1860-2000 metais (Intergovernmental Panel on Climate

Change, 2001).

Modeliavimo rezultatai Matavimai

Metai

Metai

°C

Temperatūra (°C)

Modeliavimo rezultatai Matavimai

14

5 pav. Globalios temperatūros modeliavimo rezultatų palyginimas su gamtinių ir

antropogeninių veiksnių matavimo duomenimis 1860-2000 metais (Intergovernmental Panel

on Climate Change, 2001).

1.1.2. Lietuvos klimato pokyčiai

Vienas iš klimato svyravimus Lietuvoje apibendrinančių mokslinių darbų yra 1994 A.

Bukančio išleistas vadovėlis „Lietuvos klimatas“, kuriame išsamiai analizuojama oro

temperatūros, kritulių kiekio bei atmosferos cirkuliacijos dinamika per instrumentinių

matavimų laikotarpį. Autorius nustatė šaltesnio ir šiltesnio klimato laikotarpius, išskyrė

ryškiausias temperatūros anomalijas. Visais metų laikais mažėjantis dienų su anticiklonine

cirkuliacija skaičius, o tai lemia žiemų šiltėjimą ir nedidelį vasarų vėsimą.

Lietuvoje vyrauja vidutinių platumų žemyninės oro masės, didelę dalį atmosferos

cirkuliacijos tipų sudaro tarpinės barinės formos. Temperatūros pokyčius lemia tiek vietinės,

tiek advekcinės priežastys. Pirminė oro temperatūros paros eigos priežastis yra Saulės

spinduliuotės kitimas. Nuo to priklauso pažemio sluoksnio stratiflkacija, turbulencijos

koeficientas. Debesuotumo poveikį atspindi spinduliuotės balanso pokyčiai, vėjo greičio

poveikį rodo apykaitos koeficientas. Transformaciniai pokyčiai vyksta dėl turbulencinės

pernašos, vandens fazinio virsmo atmosferoje. Turi įtakos vandens garų kondensacijos ir

sublimacijos procesai. Staigų oro temperatūros kritimą lemia arktinių oro masių įsiveržimai

ciklonų užnugariais. Ilgai trunkantys šalčiai pasitaiko Sibiro anticiklonų atšakose. Karšti orai

formuojasi žemyninėse aukšto slėgio srityse (Buzas, Pečiūrienė, 1988).

Klimatą formuoja labai įvairūs veiksniai: astronominiai, geologiniai, antropogeniniai,

gana svarbus yra Žemės magnetinio lauko cikliškumas. Oro temperatūra - vienas svarbiausių

klimato elementų. Ji labiausiai atspindi klimatą formuojančių atmosferos reiškinių ir procesų

Modeliavimo rezultatai Matavimai

Metai

Temperatūra (°C)

15

metinį bei paros ritmą. Klimato kitimą pirmiausia parodo oro temperatūros režimo pokyčiai.

Atšilimas, prasidėjęs dar 3-iąjį XX a. dešimtmetį, veikia ir Baltijos regiono klimatą. Šiuo

laikotarpiu pasitaikė ir itin atšiaurių žiemų, šaltų pavasarių. Tačiau kalendorinių sezonų

temperatūros eiga ne visada atitinka vidutinės metų temperatūros pokyčius .

Pačius bendriausius terminio režimo bruožus formuoja teritorijos geografinė padėtis.

Esame vidutinio klimato juostos šiaurinėje dalyje. Mūsų šalies klimatui svarbūs veiksniai yra

oro masių advekcija, šildantis Baltijos jūros poveikis, reljefas (absoliutusis aukštis, aukštumų

šlaitų ekspozicija) (Galvonaitė ir kt., 2007).

Oro temperatūrą veikiantys stambiamasčiai veiksniai - Saulės spinduliuotės prietaka,

atmosferos cirkuliacijos procesai, paklotinio paviršiaus ypatybės, kurias lemia geografinė

platuma; žemyniškumo laipsnis nedidelėje Lietuvos teritorijoje yra beveik vienalyčiai.

Vidutinio masto veiksniai (paklotinio paviršiaus elementai, nuotolis nuo jūros), vietiniai

veiksniai (reljefas, augalija, dirvožemis) kartais turi net daugiau įtakos. Paklotinio paviršiaus

įtaka gali būti dinaminė (dėl paviršiaus šiurkštumo) ir transformacinė (dėl higroterminių oro

masės savybių pokyčių) (Galvonaitė ir kt., 2007).

Lietuvoje oro temperatūros stebėjimai pradėti vykdyti dar 1770 metais, todėl daugiau

nei kelis šimtmečius trunkantys matavimai ir stebėjimai leidžia įvertinti natūralius ir dėl

žmogaus veiklos įtakos sukeltus svyravimus (žr. 6 pav.).

6 pav. Vidutinė oro temperatūra Lietuvoje 1961-1990, 2012 ir 2013 m. Šaltinis: Lietuvos HMT,

(2013).

Vilniuje oro temperatūros matavimai atliekami nuo 1777m. Viso matavimo laikotarpio

rezultatų analizė rodo aiškią vidutinės metinės oro temperatūros augimo tendenciją

16

trumpalaikių fliuktuacijų fone per visą matavimų laikotarpį. Vidutinė metų oro temperatūra

nuo XVIII a. pabaigos pakilo apie 1 ºC (per XX a. pakilo 0,4-0,5 º C). Per šį laikotarpį ypač

atšilo žiemos ir pavasario sezonai (1,5 - 2,0 ºC), o vasaros ir rudens sezonų temperatūra pakilo

tik 0,1-0,2 ºC. Ypač staigus metinės oro temperatūros augimas išmatuotas per pastaruosius 15

metų. Oro temperatūros trendai rodo, kad labiausiai oras atšilo sausio bei gruodžio mėnesiais.

Tuo tarpu rugpjūčio bei rugsėjo mėnesiais pastebima nedidelė oro temperatūros žemėjimo

tendencija (Balevičius ir kt. 2007).

Per matavimų laikotarpį keitėsi ne tik vidutinė metinė temperatūra, bet ir terminių

sąlygų ekstremumas. Metinės oro temperatūros kaitos analizė rodo, jog 1885-1933 m.

laikotarpiui būdinga labai nedidelė jos kaita (svyravimo amplitudė siekia vos 2,9 º C). Tai

monotoniško klimato laikotarpis, per kurį dėl intensyvios cikloninio pobūdžio cirkuliacijos

vyravo švelnios žiemos ir vėsios vasaros. Tuo tarpu 1977-1840, kaip ir nuo1940 iki šiol

besitęsiantis laikotarpis pasižymi daug didesne kaitos amplitude, atspindinčia didesnį klimato

ekstremalumą (Balevičius ir kt. 2007). LHMT buvo atlikta 1991-2003 m. klimato pokyčių

analizė (Galvonaitė, Valiukas, 2005). Lyginant šio laikotarpio duomenis su klimato norma

matosi gana nemažų nukrypimų nuo jos. Nevienodai kito temperatūra įvairiose stotyse ir

įvairiais mėnesiais. Visoje Lietuvos teritorijoje išsiskiria ryškus vidutinės oro temperatūros

padidėjimas žiemą ir sumažėjimas rudens mėnesiais (ypač lapkritį) bei priešžiemio

laikotarpiu.

Per tiriamąjį laikotarpį (1991-2003) buvo išsiaiškinta, kad oro temperatūra pakilo

žiemos viduryje ir pabaigoje (net 1,7 ºC), pavasarį ji tapo aukštesnė 1,1 ºC, vasarą 0,9 ºC,

tačiau rudenį vidutinė temperatūra maždaug 0,3 ºC žemesnė už klimato normą (Galvonaitė ir

kt., 2007) .

Kritulių kiekio matavimai Vilniuje prasidėjo 1887 metais. Sausiausias laikotarpis buvo

1907- 1921 metais, drėgniausias- 1922-1936 metais. Nustatyta kritulių kiekio didėjimo

šaltuoju ir mažėjimo šiltuoju metų laiku tendencija. Tuo tarpu metinė kritulių suma keičiasi

labai nežymiai (Balevičius ir kt., 2007).

M. Žalakevičiaus ir kitų autorių straipsnyje (Žalakevičius M. ir kt., 2006) atlikti

statistiniai skaičiavimai rodo, kad Lietuvos klimatas tampa iš tikrųjų vis šiltesnis (žiemos ir

pavasario temperatūros kyla) bei sausesnis (kritulių kiekis vis mažėja šiltuoju periodu) (7

pav.). Tiriamasis laikotarpis nuo 1950 metų iki 2004 metų parodo žiemos, pavasario ir

vasaros temperatūrų bei kritulių kitimo trendus.

17

-Šaltas periodas -Šiltas periodas

7 pav. Kritulių kiekio anomalijos ( P, mm) Lietuvoje nuo 1950 iki 2004, ir kitimas šiltuoju ir

šaltuoju periodais (Žalakevičius M. ir kt., 2006)

Vidutinė metinė oro temperatūros svyravimo amplitudė (skirtumas tarp šalčiausio

ir šilčiausio mėnesių vidutinės temperatūros) Lietuvoje kinta nuo 19-20 º C pajūryje iki

23-24 ºC rytuose. Lygindami su klimato norma paskutiniojo dešimtmečio temperatūros

amplitudę tarp vidutinių šalčiausio ir šilčiausio metų mėnesių temperatūros reikšmių,

matome, kad amplitudė sumažėjo maždaug 1 ºC, vidutiniškai Lietuvoje ji 20,8 ºC (norma

21,8 ºC) (Galvonaitė ir kt., 2007) (8 pav.).

8 pav. 1991-2003 m. ir 1961-1990 m. vidutinės (šalčiausio ir šilčiausio mėnesių)

temperatūros amplitudė.

Stotys

ºC

18

Metinis oro temperatūros amplitudės kitimas rodo didelį nepastovumą, ryškų

sezoniškumą, amplitudės dydžio priklausomybę nuo metų laiko, konkretaus mėnesio

(Misiūnienė, 2004).

Per 200 metų vidutinė metinė oro temperatūra pakilo apie 0,5°C. Svyravimų bangos -

sinusoidės formos, maždaug 20 metų trukmės. Mažiau išlyginta, turinti specifinės

informacijos yra sezonų temperatūros kaita. Žiemos temperatūros kitimo sinusoidė - maždaug

100 metų trukmės, jos amplitudė daugiau kaip 2°C. Mažiausi svyravimai vyko vasarą.

Plačiau išnagrinėtos mėnesio vidutinės oro temperatūros anomalijos (Korkutis, 1995),

buvo sudarytas 1790-1990 m. laikotarpio šiltų, šaltų, anomaliai šiltų bei anomaliai šaltų

mėnesių katalogas (Galvonaitė ir kt., 2007) .

Lyginant 30-mečius (1931-1960 ir 1961-1990 m.), nustatyta (Bukantis ir kt, 1998),

kad Lietuvoje ypač atšilo žiema (oro temperatūra pakilo sausio ir vasario mėnesiais, gruodį -

nukrito). Pavasario mėnesiai tapo šiltesni, vasarą terminio režimo pakitimai neryškūs (šiek

tiek atvėso rugpjūtis). Rudenį vėsesnis tapo rugsėjis, o spalis ir lapkritis pašiltėjo.

Klimato svyravimai ir ilgalaikės orų anomalijos Lietuvoje daugiausiai priklauso nuo

atmosferos cirkuliacijos ypatumų, t.y. cikloninės cirkuliacijos intensyvumo bei oro masių

advekcijos. Nustatyta, jog nuo XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradėjo daugėti gilių

ciklonų, praslenkančių per Lietuvą. Ypač jų skaičius išaugo žiemos mėnesiais. Taip pat

sustiprėjo oro masių pernaša iš vakarų. Tokie atmosferos cirkuliacijos pokyčiai lėmė terminių

sezonų trukmės pokyčius (pavasaris ir ruduo ilgėja, o žiema ir vasara – trumpėja), sezoninių

oro temperatūros ir kritulių kiekio skirtumų sumažėjimą, sniego dangos rodiklių (dienų su

sniego danga skaičiaus bei sniego storio) mažėjimą. Visa tai rodo mažėjantį Lietuvos klimato

kontinentalumą (Balevičius ir kt., 2007).

1.1.3. Klimato kaitos priežastys

Klimatologijos literatūroje, yra aptinkamas klimato kaitos priežasčių klasifikavimas į

gamtines ir antropogenines. Tačiau klimato genezės požiūriu antropogeninius svyravimo

veiksnius atskirti nuo gamtinių yra netikslinga, kadangi vidinių klimato elementų savybės gali

kisti dėl žmogaus veiklos, tiek dėl gamtinių veiksnių poveikio. Todėl jų sukeliamą klimato

efektą reikia analizuoti kompleksiškai.

Klimato sistemos (klimatosferos) perspektyvoje, visas klimato kaitos priežastis

galima suskirstyti į vidines ir išorines. Išoriniams veiksniams priklauso astronominės ir

19

geofizinės priežastys. Vidinės klimato kaitos priežastys kyla ir veikia vienos kurios klimato

sistemos dalies viduje, tačiau jos gali paveikti ir kitas klimato sistemos dalis (žr. 2 lentelę).

2 entelė. Klimato kaitos priežastys.

Klimato kaitos priežastys

Išorinės klimato kaitos priežastys

Astronominės Geofizinės Vidinės klimato kaitos priežastys

Saulės ir galaktikos spindėjimo intensyvumas; Žemės orbitos forma ir Žemės judėjimo savo orbita parametrai; Žemės ašies polinkis į orbitos plokštumą; Žemės sukimosi aplink savo ašį greitis.

Gravitacinis ir magnetinis Žemės laukas; Tektonika ir kalnodara; Litosferos plokščių dreifas; Vulkanizmas; Geometrinė šiluma

Atmosferos dujų sudėtis ir aerozolių kiekis; Sausumos reljefas ir paklotinio paviršiaus struktūra; Vandenyno cheminė sudėtis ir druskingumas; Hidrologinio ciklo savybės; Atmosferos bei vandenyno cirkuliacijos pokyčiai.

Šaltinis: sudaryta darbo autoriaus, remiantis: Balevičius et al., (2007)

Šiuolaikinis mokslas, dar nenumatė klimato kaitos priežasčių, įvairių išorės ir vidaus

veiksnių, kadangi visi su klimato kaita susiję aspektai yra dinamiški ir nepaprastai sudėtingi,

dėl šios priežasties ir prieš tai aptarta klimato kaitos samprata nėra vienareikšmiška, kadangi

globalios klimato kaitos priežastys susipina su regioninėmis, dažnai viena kitą papildo arba

atvirkščiai – sumenkina. Todėl klimato kaitos veiksniai ir jų analizė, taip pat vidinių ir

išorinių veiksnių tarpusavio ryšys globaliame pasaulyje gali išryškėti įvairiai. Ilgalaikių ir lėtų

klimato svyravimų, kuriuos sukelia Žemės orbitos parametrų ir atmosferos cheminės sudėties

kitimas ir pan. veikia daug atsitiktinių jėgų, kurios sukelia trumpalaikius klimato svyravimus.

Klimato kaita, žinoma, veikia atliekamus tyrimus šiuo klausimu, todėl šis procesas yra

sudėtingas, į kurį nuolat turi atsižvelgti įvairių sričių mokslininkai (Bukantis, 2007).

Todėl klimato kaitos priežastys yra nagrinėjamos pasitelkiant specialius klimato

kaitos analizės modelius, kuriais yra stengiamasi paaiškinti klimato kaitos priežasčių sąryšius

ir jų daromą įtaką. Šie modeliai ir jų analizė pateikiama sekančiame darbo skyriuje.

1.1.4. Klimato kaitos modeliai

Klimato modelis – matematinis būdas kaip pavaizduoti Žemės klimato sistemos

būseną bei kaitą esamoms arba pakitusioms sąlygoms. Visi klimato modeliai yra paremti

kiekybiniais atmosferos, vandenyno, sausumos paviršiaus ir ledo tarpusavio ryšio vertinimo

20

metodais. Modeliai yra kuriami spręsti uždaviniams, pradedant šiuolaikinės klimato sistemos

bei oro sąlygų dinamikos tyrimais ir baigiant klimato kaitos prognozėmis. Tačiau modeliai

yra plačiai naudojami tik tie, kurių pagalba yra galima tiksliai atkurti dabartinės klimato

dinamikos ypatybes ir yra tinkami modeliavimui kuomet kinta sąlygos. Tokiais modeliais

galima įvertinti pasikeitusių išorinių veiksnių, pvz. vulkanizmo arba Saulės konstantos,

galimą poveikį visai Žemės klimato sistemai. Modeliuose, pagrindinis klausimas yra labai

sudėtingos klimato sistemos supaprastinamas. Tai iš dalies lemia nevisiškas atmosferoje

vykstančių procesų suvokimas, taip pat žinoma modeliavimo galimybės iš techninės pusės.

Sudėtinga klimato sistema yra supaprastinama parametrizuojant gamtoje vykstančius procesus

bei suskaidant juos erdvės ir laiko atžvilgiu (Rimkus, 2007).

Klimato kaitos modelių svarbiausi sudedamieji komponentai pateikiami 3 lentelėje.

3 lentelė. Klimato kaitos modelių svarbiausi sudedamieji komponentai.

Klimato kaitos modelių komponentai

Saulės spinduliuotė Spindulių sklidimo klimato sistemoje įvertinimas (išsisklaidymas, sugėrimas, atspindėjimas).

Dinamika Horizontalioji bei vertikalioji energijos pernaša (advekcija, konvekcija, difuzija).

Paviršiniai procesai

Vykstantys vandenyno, sausumos ir ledo paviršiuje, tarp jų albedas, spinduliavimo geba bei energijos drėgmės mainai tarp paviršiaus ir atmosferos.

Chemija Atmosferos cheminės sudėties ir ryšio su kitais komponentais įvertinimas.

Šaltinis: sudaryta darbo autoriaus, remiantis Rimkus (2007).

Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje klimato modeliai skirstomi į keturis

pagrindinius tipus: energijos balanso, radiaciniai – konvenciniai, statistiniai – dinaminiai ir

bendrosios atmosferos cirkuliacijos.

Energijos balanso modelis yra horizontalusis vienos dimensijos modelis, kuriuo yra

įvertinamas globalus spinduliuotės balansas ir nusakomi platuminiai energijos mainai

atmosferoje. Šis modelis aprašo platuminį temperatūros pasiskirstymą bei tiksliai įvertina

albedo poveikį temperatūrai.

Radiacinis – konvencinis modelis yra vertikalusis vienos dimensijos modelis,

kuriame atmosferos procesai aprašomi atsižvelgiant į du vertikaliuosius energijos perdavimo

būdus: aukštyn ir žemyn nukreiptos spinduliuotės sklidimu atmosfera bei konvencinių

21

procesų šilumos mainais. Modelis dažniausiai yra skirtas įvertinti šiltnamio efektą sukeliančių

dujų kintančios koncentracijos daromą įtaką paviršiaus temperatūrai.

Statistinis – dinaminis modelis yra dviejų dimensijų modelis, kuriame yra

sujungiama horizontalioji platuminė energijos pernaša su vertikaliąja kryptimi vykstančiais

radiaciniais – konvenciniais procesais. Šiuose modeliuose didžiausias dėmesys skiriamas

paklotinio paviršiaus klimato sistemai įvertinti, taip pat parametrizuoti procesus, kurie yra

susiję su atmosferos cheminės sudėties pokyčiais.

Bendrosios cirkuliacijos modelis yra modelis, sudarytas iš trijų dimensijų, į kurio

schemas taip pat yra įtrauktas ne tik atmosferos paklotinis paviršius, tačiau ir procesai, kurie

vyksta vandenynuose. Šis modelis yra grindžiamas fizikos dėsniais: energijos, judesio

momento, masės tvermės, taip pat dujų būvio lygtimi. Į šiuos sudėtingus modelius yra

įtraukiami svarbiausi atmosferoje ir vandenyne vykstantys procesai pavaizduoti 9 paveiksle.

Mokslinėje literatūroje šie modeliai yra vadinami globaliais klimato modeliais (angl.

Generale circulation model, taip pat Global climate model, toliau – GCM).

Visi bendros cirkuliacijos modeliai, nors yra labai sudėtingi, tačiau buvo sukurti

kartu su radiaciniais – konvenciniais modeliais.

9 pav. Principinė bendrosios atmosferos cirkuliacijos modelio schema.

Šaltinis: sudaryta darbo autoriaus, remiantis: NASA Goddard Institute for Space studies (2006)

http://www.climatewizard.org/Climate_Models_and_Scenarios/Climate_Models.html;

http://celebrating200years.noaa.gov/breakthroughs/climate_model/modeling_schematic.html;

http://www.su.lt/filemanager/download/5620/Globali_aplinkos_kaita_web.pdf#page=131 .

22

1.2. Klimato kaitos svarba miško ekosistemoms

Viena jautriausių klimato pokyčiams ekonominės veiklos sričių – žemės ir miškų

ūkio sektorius, kuris sukuria nemažą Lietuvos bendrosios pridėtinės vertės dalį. Didėjančios

klimato kaitos aspektu, ūkininkų ir miškininkų sugebėjimas reaguoti į klimato pokyčius ir

valdyti dėl jų kylančią riziką, tampa vis aktualesniu klausimu ne tik Lietuvos kontekste, bet ir

visame pasaulyje, kadangi pastaraisiais dešimtmečiais klimato kaita tapo grėsmingu reiškiniu,

kuris daro įtaką visam žemės ir ūkio sektoriui. Kaip nurodo autoriai Baršienė (2008),

Bukantis (2008), Raes (2007) didėjantis ekstremalių pokyčių, potvynių, sausrų, stiprių vėjų,

didelių šalnų ir pan. skaičius skatina naujų ligų atsiradimą, kenkėjų aktyvumą, taip pat naujų

kenkėjų atsiradimą, dėl šios priežasties Lietuvos žemės ir ūkio sektoriaus subjektai yra

priversti keisti žemės ir miškų ūkyje naudojamas technologijas ir rutinines verslo praktikas.

Lietuvai, kurioje žemės ir miškų ūkis užima svarbią vietą nacionalinėje ekonomikoje, labai

svarbu yra prisitaikyti prie klimato kaitos pokyčių ir stengtis sumažinti daromos įtakos žalą

šiuose sektoriuose (Vidickienė, Melnikienė, Gedminaitė-Raudonė, 2010).

Miškų būklės blogėjimas, tendencingas jų produktyvumo mažėjimas ir ,žinoma,

apsauginių funkcijų silpnėjimas yra ne tik Lietuvos, tačiau ir visos Europos bei viso pasaulio

ekologinė problema. Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija pažymi, kad nuo XX a.

pradžios planetos oro temperatūra pakilo 0,7oC, Europoje – 1oC. Per XXI a. ji gali padidėti

dar 1,5–5,5oC, o Pasaulio vandenyno lygis pakilti 0,2–0,5 m (IPCC, 2007).

Viena pagrindinių miško ir jo ekosistemos nykimo priežasčių yra užterštas oras.

Paskutiniais XX amžiaus dešimtmečiais dėl pramonės ir transporto plėtros bei intensyvėjančio

žemės ūkio didėjo aplinkos tarša ir jos poveikis yra jaučiamas visiems gamtos

komponentams. Taršos poveikis silpnino visas ekologines sistemas, jų atsparumą ir darė

neigiamą įtaką savireguliacijos procesų stabilumui. Ekosistemoje sukauptas organinės

medžiagos kiekis yra kiekvienos ekosistemos stabilumo garantas. Pagal šį pagrindinį rodiklį

yra vertinama ekosistemos būklė ir ekologinė jos situacija.

Daugelis pasaulio šalių, taip pat ir Europos Sąjungos valstybės, vadovaujant JT

Europos Ekonomikos Komisijai ir Europos Ekonominei Bendrijai pradėjo vykdyti ryžtingus

veiksmus, kurie skatina valstybes rengti miškų monitoringą ir nepertraukiamai stebėti miškų

būklę. Lietuvos Respublikos miškų būklė yra stebima nuo 1989 metų, vykdant regioninio

miškų monitoringo programą. Šios programos metu atliekami reikalingi testai ir taikomi

metodai ne tik suteikia galimybę objektyviai įvertinti miškų būklę visose geografinėse

teritorijose, tačiau taip pat leidžia ją tam tikrų valstybių atžvilgiu ir diagnozuoti miško

23

ekosistemų pažeidimus ankstyvojoje stadijoje, prognozuoti miško būklę ateities perspektyvoje

ir retrospektyviai analizuoti pokyčius. Kaip nurodo autorė Stravinskienė (2001), miškai dėl

savo ilgaamžiškumo yra vieni tinkamiausių gamtinės aplinkos būklės indikatorių. Jie daro

įtaką ekosferoje vykstantiems procesams, taip pat reaguoja į antropogeninių veiksnių daromą

poveikį, todėl atspindi klimato kaitos ir teršalų poveikį. Ypač jautrūs užterštumui yra

spygliuočių medžiai, todėl nuo jų priklauso ir miško kenkėjų būklė (Stravinskienė, Erlickytė,

2003).

Klimato kaitos ir jos poveikio ekosistemoms tyrimai pastaruoju metu tampa viena iš

prioritetinių sričių. Tačiau klimato kaitos poveikis nėra vienareikšmiškas. Ekosistemos,

kisdamos dėl klimato atšilimo keliamų veiksnių, turi grįžtamąjį poveikį ir pačiam klimatui per

anglies kaupimosi ekosistemose dėl augalų fotosintezės, augalams kvėpuojant ir vykstant

organinių medžiagų irimo procesui dirvožemyje, grįžta atgal į atmosferą. Šį procesą ypač

stipriai lemia temperatūrų ir drėgmės rėžimai, vegetacinio laikotarpio pradžia, trukmė ir

daugelis kitų meteorologinių veiksnių, kurie yra veikiami klimato kaitos. Atliktų tyrimų

išvados nurodo, kad pastovūs ir greiti klimato pokyčiai gali labai paveikti nusistovėjusį

konkurencinį rūšių balansą miškuose. Tai gali būti miškų degradacijos ar net žūties priežastis.

Todėl šis prioritetinės srities aktualumas yra akivaizdus – miško augalai ir gyvūnija taip pat

yra veikiami klimato kaitos.

Miškai yra ypač jautrūs klimato kaitai. Besikeičianti oro temperatūra, kritulių kiekis

bei gruntinių vandenų lygis gali padaryti labai didelę įtaką miškų ūkiui. Padidėjęs audrų,

škvalų skaičius didins vėjovartų mastus, ypač vakarinėje Lietuvos teritorijos dalyje.

Pakitusios klimato sąlygos (ypač šiltesnės žiemos) lems naujų ligų ir kenkėjų atsiradimą,

kurie gali padaryti didelę žalą dabar Lietuvos miškuose augantiems medžiams. Naujų ligų ir

kenkėjų plitimas didins investicines sąnaudas. Klimato sąlygoms nutolus nuo optimalių, gali

sumažėti kai kurių medžių rūšių produktyvumas. Taip pat gali keistis rūšinė medžių sudėtis

(mažėti eglynų, daugėti lapuočių bei atsirasti naujų rūšių), o dirvos struktūra nespės

prisitaikyti ir nebus optimali naujoms rūšims (Klimato kaitos poveikio..., 2007).

Kaip rodo tyrimai, šiltėjantis klimatas Lietuvoje sukuria nevisiškai įprastą ekologinę

situaciją (pavasariai tampa ilgesni nei įprasta, rudenys ilgi ir šilti, žiemos švelnios ir su labai

trumpu sniego dangos laikotarpiu, vasaroms būdingos vis dažniau pasikartojančios sausros)

bei su ja susijusius nepageidaujamus abiotinės (pavyzdžiui, antrinių, anksčiau Lietuvai

nebūdingų, teršalų, tokių kaip troposferos pažemio ozonas, susidarymas) bei biotinės

(vabzdžių-kenkėjų invazijos) miškų aplinkos pokyčius. Tikėtina, kad tokie evoliucijos

24

požiūriu santykinai staigūs aplinkos pokyčiai gali neigiamai veikti miškų ekosistemas bei

atskirus jų komponentus (Klimato kaitos poveikio..., 2007).

Remiantis palinologiniais duomenimis (Kabailienė, 1979) ir oro temperatūros pokyčių

tendencijomis per kelis tūkstančius metų, L. Kairiukščio, R. Ozolinčiaus ir V. Stakėno (1990)

straipsnyje daroma prielaida, kad, pakilus vidutinei oro temperatūrai (dviem laipsniais per

2000 metų) Lietuvoje du kartus padidėtų ąžuolų, alksnių ir liepų paplitimas ir dvigubai

sumažėtų pušynų ir beržynų..

1.3. Spyglius graužiantys kenkėjai, jų biologija

Mokslinėje literatūroje yra nurodoma, kad viena svarbiausių kategorijų

miškininkystėje yra kenkėjų kategorija. Smulkiau jie yra skirstomi į spyglius ir lapus

graužiančius kenkėjus (lapuočių, spygliuočių), medžių liemenų, jaunuolių (šaknų ir ūglių),

vaisių ir sėklų kenkėjus.

Spyglius graužiančių kenkėjų židiniai Lietuvoje paskutinį kartą buvo susidarę 1995-97

ir 2000-02 m. keliolikos tūkstančių hektarų plote.

Miškams labai žalingi spyglius ir lapus graužiantys vabzdžiai. Tai didžiausiuose

plotuose išplintantys miško kenkėjai. Pagrindiniai pušų spyglius graužiantys kenkėjai pateikti

4 lentelėje. Į nugraužtą lają skirtingos medžių rūšys reaguoja nevienodai: eglės gali nudžiūti,

pušys yra atsparesnės, lapuočiai – dar atsparesni, tačiau pakenkimo pasekmės gali pasireikšti

vėliau. Spyglių ar lapų netekę medžiai apsilpsta, tampa neatsparūs ligoms, ekstremalesniems

klimato poveikiams, kitų rūšių vabzdžių pakenkimams, sumažėja medynų stabilumas.

Tokiuose medynuose kelerius metus priauga mažiau medienos ir nudžiūva daug daugiau

medžių lyginant su natūraliu atkritimu. Jei nugraužiama ir antrus metus, medžių džiuvimas

būna gausesnis ir intensyvesnis.

4 lentelė. Pagrindiniai pušų spyglius graužiantys kenkėjai.

Kenkėjas Santrauka

paprastasis pušinis pjūklelis

Gali sudaryti masinio dauginimosi židinius, turi dvi generacijas per metus.

pušinis pelėdgalvis

Vienas iš didžiausių pušynų kenkėjų, sudaro masinio dauginimosi židinius. Dėl spyglių ir pumpurų sunaikinimo medžiai labai nusilpsta, ypač sausringais metais, juos lengvai apgyvendina liemenų kenkėjai.

25

pušinis verpikas

Dažniausiai nugraužia spyglius grynuose 20-60 metų pušynuose, augančiuose neturtingose sausose augimvietėse. Sudaro masinio dauginimosi židinius.

verpikas vienuolis

Kenkia spygliuočių miškuose, masinio dauginimosi metu nugraužia visus spyglius, viršūninių ūglių pumpurus - nuo to eglynai dažniausiai išdžiūsta; pušynai, jeigu neužpuola liemenų kenkėjai, dažnai atsistato.

žvaigždėtasis pjūklelis-audėjas

Nugraužia įvairaus amžiaus pušų spyglius. Židiniai tik rytų Lietuvoje.

pušinis sprindis

Vikšrai nugraužia įvairaus, dažniausiai vidutinio amžiaus pušų spyglius. Plinta 20-70 m. pušynuose. Židinių nesudaro

rudasis pušinis pjūklelis

Generacija vienmetė. Gyvena ir kenkia bendrijomis. Kenkia jaunesnio amžiaus medynuose, jaunuolynuose ir net kelių metų želdiniuose.

žalsvasis pušinis pjūklelis

Lervos dažniausiai graužia I amžiaus klasės ir kiek vyresnių paprastųjų pušų spyglius. Gyvena pavieniui visą gyvenimą. Graužia vyresnio amžiaus spyglius.

žaliasis pušinis pjūklelis Lervos maitinasi paprastųjų pušų spygliais. Kiaušinius deda ant spyglio po vieną. Lervos maitinasi pavieniui.

balsvakojis pušinis pjūklelis

Lervos graužia pušų spyglius želdiniuose ir jaunuolynuose, rečiau vyresnio amžiaus medynuose. Retai sutinkamas miško kenkėjas.

Šaltinis: http://www.msat.lt

Pušų spyglius pakenkiančių vabzdžių – pušinio verpiko, verpiko vienuolio, pušinio

pelėdgalvio ar pušinio pjūklelio – masinio išplitimo židiniai Lietuvoje susiformuoja kas

keliolika metų. Jie labiausiai kenkia Dzūkijos pušynuose. Pavyzdžiui, Varėnos rajone 2010 m.

iš lėktuvų purškiant biologinį preparatą, pušinio verpiko išplitimo židinys sunaikintas 6 380

ha plote. Naudotas biologinis preparatas, kuris iš visų augalų apsaugos produktų mažiausiai

žalingas gamtai. 2012 m. pavasarį teko šalia Druskininkų purkšti 1 100 ha ploto pušynus,

saugant lajas nuo pušinio pjūklelio poveikio. Prognuozuojama, kad 2013 m. Dzūkijoje gali

tekti naudojant aviaciją nuo šio kenkėjo saugoti pušynus dar didesniuose plotuose.

Sekančiuose skyriuose aptarsime keturių, tyriamajam darbui pasirinktų, pušų spyglius

graužiančių rūšių biologiją.

26

1.3.1. Paprastasis pušinis pjūklelis (Diprion pini L.)

Šie kenkėjai išvaizda kiek panašūs į muses ar vapsvas. Pjūklelių lervos pušų ūglius

graužia bendrijomis: kol mažos – kelios vieną spyglį, paaugusios – keliolika visą ūglį.

Jaunos, pirmų trijų ūgių lervutės nugraužia spyglių pakraščius, palikdamos centrinę

gyslą, kuri džiūsta, geltonuoja ir susiraito, vėliau jos nukrenta ant žemės. Ant žemesnių pušų

nesunku pastebėti lervas, kurios pradžioje gyvena kolonijomis. Palietus šakelę, ant kurios yra

pjūklelio lervų, jos visos vienu metu pakelia priekinę kūno dalį ir iš burnos išleidžia sakuoto

skysčio lašelius.

Šie kenkėjai (10 pav.) pažeidžia pušų spyglius nugrauždami ir/arba apgrauždami

spyglius, ko pasekoje išretėja medžių laja. Aktyviausias graužimo laikotarpis balandis -

rugsėjis. Dažniausiai pažeidžia >30 metų pušynus, kartais pažeidžia želdinius ir jaunuolynus.

Kartu gali graužti ir juodasis pušinis pjūklelis (Diprion simile (Htg.)) arba rudasis pušinis

pjūklelis (Neodiprion sertifer (Geoffr.)).

10 pav. Paprastasis pušinis pjūklelis (Diprion pini L.). Šaltinis: http://www.msat.lt

Pjūklelio patelės ilgis (be antenų) yra 8,5-10 mm, o išskleistų sparnų plotis 20 mm.

Antenos geltonos, pjūkliškos 17-20 (dažniausiai 18) narelių, viduryje šiek tiek storesnės.

Galva juoda. Patelių kūno spalva neryškiai geltona su juodomis bei rudomis dėmėmis.

Tamsių dėmių dydis ir skaičius įvairuoja. Dažniausiai patelė turi tris dėmes ant nugarinės

kūno dalies ir vieną ant pilvelio segmentų. Kūno apačioje ant liemens dažnai būna ruda dėmė.

27

Kūno spalva dažnai permaininga. Kai kurių individų kūnas būna beveik visas neryškiai

geltonas. Tamsūs individai vyrauja masinio dauginimosi židinių susidarymo pradžioje.

Patino kūnas beveik visai rudas, tik pilvelio galas gelsvas, letenos ir blauzdos

geltonos, antenos juodos, plunksniškos. Patinėliai gerokai mažesni už pateles.

Šviežiai išsiritusios lervos yra vienspalvės, gelsvai balzganos spalvos, su šiek tiek

šviesesne galva. Kūno ilgis 2 mm, o galvos plotis 0,55 mm. Suaugusi siekia 26-30 mm. Lerva

turi 22 kojas. Galva dažniausiai rusvai ruda, dažnai su tamsiai rudomis ar juodomis dėmėmis,

kartais vienspalvė: rausvai ruda, tamsiai ruda, juoda. Kūnas balsvai gelsvos spalvos su žalsvu

atspalviu. Ant kiekvienos pilvelio kojų, išskyrus paskutinę porą, yra taškelio ir brūkšnelio

formos juodos dėmės (11 pav.).. Per lervos nugaros vidurį driekiasi plati juosta susidedanti iš

juodų dėmių, kuri palaipsniui išnyksta artėjant link pilvelio. Abiejuose šonuose yra siauros

juostelės sudarytos iš mažesnių juodų dėmelių. Dažnai nugarinės ir šoninės juostelės yra

neryškios, o kartais visai jų nėra arba atvirkščiai, juoda spalva apima didesnę kūno dalį.

Piešinio ant kojų gali ir nebūti, tačiau ,jeigu jis yra, visada būna juodos spalvos.

Paprastasis pušinis pjūklelis yra vienintelė rūšis, kurios abiejų generacijų kokonai yra

aiškiai skirtingi. Rudenį miško paklotėje randami antros generacijos (žiemojantys) kokonai.

Jie yra pakankamai tvirti nors ir elastingi, nuo šviesiai rudos iki tamsiai rudos spalvos,

netaisyklingo ovalo formos. Kokono paviršius padengtas prigludusiu prie jo siūliškų gijų

tinkleliu. Tinklelis įvairuoja nuo labai ryškaus su storomis siūliškomis gijomis iki vos

pastebimo, arba jo gali ir visai nebūti. Pirmos generacijos kokonai yra taisyklingo ovalo

formos, pilkos spalvos ir neturi siūliškų gijų tinklelio.

11 pav. Paprastojo pušinio pjūklelio lerva. Šaltinis: http://www.msat.lt

28

Metuose turi dvi generacijas. Pirmosios generacijos suaugėliai pasirodo balandžio

pabaigoje gegužės pradžioje, o antrosios generacijos - liepos pabaigoje rugpjūčio pradžioje.

Išeinantys iš kokonų vabzdžiai yra lytiškai subrendę ir tuoj pat pradeda poruotis. Po to patelė

pradeda dėti kiaušinėlius. Viena patelė gali padėti iki 180-190 kiaušinėlių, vidutiniškai 100

vnt. Patelė padeda kiaušinėlius į pjūklišku kiaušdėčiu prapjautą plyšį spyglio šone. ir užlieja

juos išskyromis. Spyglio šone susiformuoja dantytas pilkšvai rudas rantelis. Dėties ilgis

priklauso nuo spyglio ilgio. Ant vieno spyglio gali būti sudėta nuo kelių iki 30 kiaušinėlių.

Patelės, skraidančios pavasarį, deda kiaušinėlius ant praeitų metų spyglių, o

skraidančios vasarą - ant šių metų spyglių. Jeigu pirmos generacijos pjūklelių skraidymas yra

pavėluotas, dalis kiaušinėlių gali būti sudėta ir ant senų spyglių. Masinio išplitimo židinių

formavimosi pradžioje, kai pjūklelių populiacija dar negausi, dažniausiai kiaušinėlius galima

rasti gerai saulės apšviestose vietose, tai yra, medynų pakraščiuose, stipriai išretėjusiuose

medynuose. Kai pjūklelių yra daug, patelės kiaušinėlius deda tolygiai visame medyne.

Gemalo vystymasis priklausomai nuo temperatūros trunka nuo 8-10 dienų iki 4 savaičių.

Lervos maitinasi bendrijomis: jaunos - po kelias ant vieno spyglio, vyresnės - ant ūglio

spyglių. Jaunoms lervoms charakteringa tai, kad jos nugraužia spyglių pakraščius palikdamos

centrinę spyglio dalį. Vyresnių ūgių lervos suėda visą spyglį, kartais aikštelėmis apgraužia

jaunų ūglių žievę.

Pavasarinės generacijos lervos maitinasi senais spygliais, antros generacijos lervos

pirmiausia suėda jaunus spyglius. Lervos vystosi vidutiniškai iki dviejų mėnesių. Esant

palankioms pjūkleliui vystytis sąlygoms, lervų vystymasis gali sutrumpėti iki 3 savaičių, o

esant nepalankioms sąlygoms, tai yra šaltam, lietingam orui, vystymasis gali išsitęsti. Antros

generacijos lervų galima rasti net lapkričio mėnesį. Pavasarinės generacijos lervos pasigamina

kokonus atvirose vietose: ant gyvų ūglių, išdžiūvusių šakelių, žievės paviršiuje, jos plyšiuose,

ant pomiškio augalų, ir ant kitos miško augmenijos. Antrosios kartos lervos kokonais virsta

miško paklotėje (išimtinais atvejais ant jos paviršiaus) ir giliuose žievės plyšiuose

priekelminėje stiebo dalyje. Kartais kokonų kiekis plyšiuose yra didesnis nei miško paklotėje.

Pjūklelis dažniausiai pasireiškia vidutinio ir vyresnio, virš 30-40 metų, amžiaus,

neturtingų augaviečių pušynuose, kuriuose yra susidariusių aikščių, taip pat medynų

pakraščiuose ir prie kelių. Kartais apninka jaunuolynus ir net kelių metų želdinius.

Pagrindinė ir efektyviausia naikinimo priemonė - medynai apipurškiami insekticidais

panaudojant aviaciją.

29

1.3.2. Pušinis pelėdgalvis (Panolis flammea Schift (P. piniperda Panz.)

Vikšrai pirmiausia nugraužia einamųjų metų ūglių spyglius, gali išgraužti pumpurus,

apgraužti ūglius. Stipriai apgraužti ūgliai vysta ir nudžiūna. Švieži ūgliai gali netekti spyglių,

kai juos nučaižo šalia augančių beržų šakos arba nudaužo ledų kruša. Tačiau pelėdgalvių

nugraužimus galima atskirti pagal ant ūglių esančius nenugraužtus spyglių pagrindus,

esančius spyglių makštyse. Vėliau paaugę vikšrai nugraužia ir senus spyglius, iškandžioja jų

šonus, kartais spyglius perkanda ir jų viršutinė dalis nukrenta ant žemės.

Pelėdgalvių (12 pav.) išskleistų sparnų plotis 30-35 mm. Priekiniai sparnai rudai pilki

su raudonos spalvos priemaiša, su tamsiai rudomis juostelėmis ir baltais pakraščiais.

Priekiniuose sparnuose yra po dvi balkšvas dėmes, kurių pirmosios yra apvalios formos, kitos

didesnės - inksto formos. Užpakaliniai sparnai tamsiai ar pilkai rudi su balkšvais pakraščiais.

Pilvelis storas, rudai pilkas, kūnas plaukuotas. Ramybės būsenoje sparnai būna sudėti stogelio

formos. Antenos ilgos, patelių -siūliškos, patinėlių - šukiškos.

12 pav. Pušinis pelėdgalvis (Panolis flammea Schift.). Šaltinis: http://www.msat.lt

Kiaušinėliai šiek tiek suspausto rutulio formos, 0,9 mm skersmens. Nuo kiaušinėlio

viršaus žemyn eina per lupą pastebimi iškilimai ir, tarp jų, vagelės. Kiaušinėliai matiniai,

šviežiai sudėti - balkšvai žalsvi arba šviesiai geltoni, vėliau tampa rusvai rožiniai ar melsvai

pilki, o prieš išsiritant vikšrui - violetiniai. Išsiritus vikšrui kiaušiniai tampa balti.

Vikšrai gelsvai žali su blizgančia gelsvai ruda galva, išilgai nugaros yra 3-5 baltos

juostelės, o šonuose po vieną oranžiškai geltoną juostelę. Vikšrai turi 16 kojų. Pradžioje

jaunos lervutės dėl pilvelio kojų neišsivystymo juda sprindžiuodamos, panašiai kaip sprindžių

30

vikšrai. Trečio ūgio vikšrai užauga iki 18 mm, tampa žalios spalvos ir juda tolygiai.

Paskutinio, penkto ūgio vikšrai užauga iki 4 cm ilgio.

Lėliukė yra 12-22 mm ilgio, tamsiai ruda, blizganti. Viršutinėje pusėje ant ketvirto

pilvelio segmento turi kauburėlį su duobute, o pilvelio gale turi du ilgus aštrius šerelius.

Drugių išsiritimas iš lėliukių prasideda pirmoje balandžio pusėje ir tęsiasi iki gegužės

vidurio. Medynuose be pomiškio ir su skurdžia žoline augalija, labiau saulės apšviestose

vietose galima rasti šviežiai išsiritusių drugių net kovo mėnesį. Pelėdgalvių skraidymas

prasideda vos tik saulei nusileidus ir, kaip įprasta, tęsiasi apie vieną valandą. Intensyviausias

skraidymas būna šiltais apsiniaukusiais vakarais. Poruojasi naktį medžių lajose. Drugiai

maitinasi amarų išskyromis. Labai atsparūs temperatūros svyravimams. Gyvena 3-4 savaites.

Dieną tupi medžių lajose. Apvaisintos patelės deda kiaušinėlius ant pušų spyglių, dažniausiai

viršutinėje (40%) ir vidurinėje (40%) lajos dalyje. Kiaušinėlius deda apatinėje spyglių pusėje

eilėmis nuo 2 iki 25 vnt. (dažniausiai po 4-8). Viena patelė padeda 100-210 kiaušinėlių, iš

kurių po devynių dienų, kartais net po mėnesio ( priklausomai nuo oro temperatūros), pradeda

išsiristi vikšrai (13 pav.). Intensyviausiai ritasi antroje gegužės dekadoje. Išsiritę vikšrai juda

į viršutinę medžio dalį, kur apgraužia pumpurus, šviežius ūglius ir spyglius. Paskutinės

vystymosi stadijose maitinasi senais spygliais. Pirmiausia apgraužia spyglius iš šonų, vėliau

suėda iki pagrindo. Optimaliomis sąlygomis, esant (+25-27°C), maitinimąsi baigia per 25-30

dienų. Vienas vikšras suėda po 5-7 g (iki 200 vnt.) pušies spyglių ir praeina penkis ūgius.

13 pav. Pušinio pelėdgalvio kiaušinėliai ir vikšras. Šaltinis: http://www.msat.lt

31

Sausomis ir šiltomis vasaromis baigia savo vystymąsi birželio pabaigoje. Tuo tarpu

drėgnomis ir vėsiomis vasaromis gali graužti spyglius net iki rugpjūčio. Baigę vystymąsi,

vikšrai leidžiasi žemyn, kur miško paklotėje arba dirvožemyje (iki 3 cm gylyje) virsta lėliuke.

Lėliukės stadija tęsiasi iki sekančių metų pavasario.

Dažniausiai pasireiškia grynuose jauno, vidutinio ir vyresnio amžiaus (20-80 metų)

pušies medynuose, augančiuose neturtingose augavietėse. Ypatingais atvejais, trūkstant

maisto, gali maitintis ant kitų augalų. Kenkėjo staigaus kilimo fazėje gali būti randama

kiaušinėlių dėčių ar graužiančių vikšrų ir ant eglių.

Atsiradus pušinio pelėdgalvio masinio išplitimo telkiniams (14 pav.), jų kiekis

miškuose mažinamas aviacijos pagalba medynus apipurškiant biologiniais ar cheminiais

insekticidais.

14 pav. Pušinio pelėdgalvio pažeistas pušynas. Šaltinis: http://www.msat.lt

1.3.3. Pušinis verpikas (Dendrolimus pini L.)

Pušies spyglius graužia stambūs, iki 100 mm ilgio, plaukuoti pilki vikšrai be karpelių.

Ant 2-3 nugaros segmento yra po vieną juodai mėlyną skersinę plaukuotą juostą, o pradedant

4 segmentu - dvi eilės pasagos formos pilkšvai rudų dėmių.

32

Drugių (15 pav.) patinėlio išskleistų sparnų plotis 40-70 mm, patelės - 50-90 mm.

Drugių patelių antenos siūliškos, patinėlių - plunksniškos. Drugiai gali būti pilkšvai rudi,

pušies žievės spalvos, bet labai nevienodų atspalvių. Priekiniuose sparnuose visada yra plati,

netaisyklingos formos rausvai ruda skersinė juosta su trijomis juodomis zigzaginėmis

linijomis ir balta pusmėnulio formos dėme vidurį sparno. Užpakaliniai sparnai ir likusi kūno

dalis šviesiai rudi ar rusvai gelsvi. Drugių spalva labai permaininga.

15 pav. Pušinis verpikas (Dendrolimus pini L.). Šaltinis: http://www.msat.lt

Kiaušinėlių ilgis 3 mm, plotis 2 mm (16 pav.). Šviežiai sudėti jie būna šviesiai žalios

spalvos, vėliau pilkėja. Suaugę vikšrai (16 pav.) būna iki 100 mm ilgio, pilki su raudonais

nuodingais plaukeliais.

16 pav. Pušinio verpiko kiaušinėliai, vikšras ir žiemojantis vikšras. Šaltinis: http://www.msat.lt

33

Nugarėlėje, arčiau galvos, antrame ir trečiame segmente yra dvi tamsiai mėlynos

spalvos (beveik juodos) aksominės skersinės juostos, kurios yra tiems vikšrams būdingos

skiriamosios žymės po pirmo nėrimosi.

Lėliukė ruda, padengta labai trumpais ir švelniais gelsvai rudais plaukeliais, būna gana

tankiame pilkos spalvos pailgame smailais galais kokone.

Suaugėliai skraido birželio-liepos mėnesiais, vakarais. Kiaušinėlius deda didelėmis

krūvelėmis (iki 100vnt.) ant spyglių, šakų. Viena patelė sudeda iki 300 kiaušinėlių. Išsiritę

vikšrai suėda didelę kiaušinėlio apvalkalo dalį, o po to apgraužia naujai išaugusių spyglių

kraštus, palikdami nepaliestą vidurinę gyslą. Iki žiemojimo vikšrai neriasi 2 kartus. Žiemoja

III ūgio vikšrai paklotėje. Pavasarį, tik nutirpus sniegui, lipa į lajas ir nugraužia praeitų metų

ir senesnius spyglius, palikdami nedidelius kelmelius. Jei trūksta maisto, apgraužia pumpurus

ir ūglius, taip pat ir jaunus spyglius. Vikšrai, iš kurių išsirita patinėliai, praeina 6, o patelės - 7

ūgius.

Lėliukėmis virsta kokone birželio mėnesį, tarp spyglių, ant šakučių, žievės plyšiuose.

Per metus išsivysto viena generacija. Kiekvienas vikšras savo vystymosi metu suėda 20-25

gramus spyglių, tai yra, 2-3 g rudenį ir 18-32 g pavasarį. Suaugęs vikšras vidutiniškai per

dieną suėda 50-60 spyglių, o per visą savo vystymąsi apie 1000 spyglių, priklausomai nuo

oro temperatūros, kadangi tai šviesą, šilumą ir sausrą mėgstantis vabzdys. Intensyviausiai

maitinasi kai oro temperatūra 27°C. Netekusius spyglių medžius gali užpulti liemenų

kenkėjai, tada jie nudžiūna.

Dažniausiai kenkia grynuose 20-60 metų pušynuose, augančiuose neturtingose

sausose augimvietėse. Gali maitintis juodosios, veimutinės, bankso pušų spygliais, taip pat,

paprastosios eglės, europinio maumedžio, europinio kėnio spygliais.

Atsiradus pušinio verpiko masinio išplitimo telkiniams, esant spyglių netekimo

grėsmei, jų kiekis miškuose mažinamas medynus aviacijos pagalba apipurškiant biologiniais

ar cheminiais insekticidais.

1.3.4. Verpikas vienuolis (Lymantria monacha L.)

Drugys vidutinio dydžio (17 pav.). Patinėlio išskleistų sparnų plotis 35-45 mm, patelės

- 45-55 mm. Patelių antenos juodos siūliškos, patinėlių - rudos plunksniškos. Priekiniai

sparnai balti arba pilkšvi (kai kada tamsesni), su keturiomis vingiuotomis juodomis

skersinėmis linijomis ir išsklaidytais taškais. Užpakaliniai sparnai balzganai pilki. Pilvelis

34

rausvas su juodomis dėmėmis ar juostelėmis. Drugelių spalva labai įvairuoja. Masinio

išplitimo pradžioje dominuoja tamsesni individai, kai kurių iš jų sparnai gali būti juodi.

17 pav. Verpikas vienuolis (Lymantria monacha L.).

Kiaušinėliai aguonos grūdo dydžio, beveik apvalūs, šiek tiek iš galų suploti, lygūs,

blizgantys, stipriai padidinus matosi tinklinė struktūra. Šviežiai sudėti kiaušinėliai šviesiai

rožinės spalvos, vėliau būna rudi ar pilki, o 1-2 paras prieš išsiritant, tampa šviesiai

violetiniai.

Jauni vikšrai (18 pav.) tamsiai pilki su juoda blizgančia galva, šešiomis eilėmis gelsvų

karpelių išilgai kūno, ant kurių išaugę ploni, ilgi plaukeliai ir trumpi stori aeroforai. Jų

pagalba vikšrai gali būti nunešami vėjo tolimais atstumais. Suaugę vikšrai būna 50 mm ilgio,

gelsvi, žalsvi, ar tamsiai pilki su gausiomis tamsiomis dėmelėmis ir išilginėmis melsvų

plaukuotų karpelių eilėmis. Išilgai nugarėlės yra tamsi juosta, užpakalinėje kūno dalyje

apjuosianti balzganą dėmę. Būdinga juoda dėmė yra antrame segmente ir šviesi ovali dėmė -

septintame-aštuntame segmentuose. Devintame-dešimtame pilvelio segmentuose yra

raudonos karpelės, apaugusios plaukeliais.

35

18 pav. Verpiko vienuolio vikšras.

Lėliukės bronzos rudumo, 20-25 mm ilgio, su kuokšteliu kablelinių akstinėlių,

užpakaliniame gale apsisukusių labai retu voratinkliu.

Vikšrai pušų spyglius pergraužia per vidurį, apėsdami tik jų apatinę dalį; eglės

spyglius pergraužia prie viršūnės - miško paklotė padengta lapų ar spyglių nuograužomis.

Masinio dauginimosi metu dideliuose plotuose vikšrai nugraužia visus spyglius, taip pat

viršūninių ūglių pumpurus.

Drugiai skraido liepos pabaigoje-rugpjūtyje nusileidus saulei, iki 1-2 val. nakties.

Skraidymas gali tęstis net iki rugsėjo vidurio. Patinėliai pasirodo ankščiau už pateles. Jie

atlieka tolimus skrydžius ieškodami neapvaisintų patelių, viliojami patelių išskirtų lytinių

feromonų. Gali vilioti patinėlius 500 m atstumu. Dieną drugiai tupi ant medžių kamienų.

Vienas patinas gali apvaisinti kelias pateles. Apvaisintos patelės nebeišskiria feromonų.

Kiaušinėlius deda krūvelėmis nuo 20 iki 100 vnt., dažniausiai ant medžių kamienų žievės

plyšiuose, po kerpėmis. Viena patelė gali sudėti 200-250 kiaušinėlių. Jie žiemoja. Gegužės

pradžioje, kai oro temperatūra pasiekia 10-15 laipsnių, išsirita vikšrai. Pirmas penkias dienas,

jei oras drėgnas ir šaltas, dar ilgiau, išsiritę vikšrai neišsiskirsto ir sudaro taip vadinamus

veidrodėlius, tai yra, susikaupę vienos dėties vikšrai laikosi vienoje vietoje nesimaitindami.

Paskui jie suėda kiaušinėlių apvalkalėlius ir pradeda kilti į lajas, kur apgraužia

besiskleidžiančius eglės pumpurus ir pušies spyglius makšties išorėje ar vyriškus žiedynus

pažastyse. Po pirmojo nėrimosi vikšrų mityba keičiasi. Jie pergraužia pušų spyglius per

vidurį, apėsdami tik jų apatinę dalį. Eglės spyglius pergraužia prie viršūnės. Taip maitinantis

didelė dalis maisto krenta ant žemės ir miško paklotė padengta lapų ar spyglių nuograužomis,

36

taip pat ekskrementais. Vienas vikšras per savo vystymąsi nugraužia 300 pušies arba 1000

eglės spyglių. Patinėlių vikšrai būna 5, o patelių - 6 ūgių.

Vikšrai vystosi 40-80 dienų. Birželio- liepos mėnesiais vikšrai virsta lėliukėmis, kaip

įprasta, stiebo žievės plyšiuose arba lajose šakų pažastyse.

Dažniausiai pasireiškia grynuose pušies medynuose, augančiuose neturtingose sausose

augavietėse. Kenkėjo masinio išplitimo židiniai gali susidaryti pušynuose ir eglynuose. Gali

maitintis visų rūšių spygliuočiais, išskyrus kadagį, taip pat lapuočiais, išskyrus alksnius,

uosius ir ievas. Verpikas vienuolis gali kenkti ne tik vyresnio amžiaus medynams, bet ir

jaunuolynams, želdiniams. Iš greta augančių medynų vikšrai gali būti atnešti vėjo į sodus ir

jiems pakenkti.

Vabzdžių miško kenkėjų kiekio kitimui medynuose įtakos turi parazitiniai ir plėšrieji

vabzdžiai, bakterinės ir grybinės ligos, kai kurie gyvūnai ir paukščiai. Medynuose, kur dažnai

susidaro spyglius graužiančių kenkėjų masinio išplitimo židiniai, yra svarbu sudaryti sąlygas

minėtų gyvų organizmų gausėjimui. Tai pasiekiama lapuočių medžių dalies didinimu

medynuose, tai yra, polajinių (pomiškis, trakas) rūšių įterpimu, nektaringų augalų sodinimu.

Atsiradus verpiko vienuolio masinio išplitimo telkiniams, esant spyglių netekimo

grėsmei, jų kiekis miškuose gali būti mažinamas medynus aviacijos pagalba apipurškiant

biologiniais ar cheminiais insekticidais.

1.4. Spyglius graužiančių vabzdžių gausumo dinamika: šiltėjančio klimato įtaka kenkėjų židiniams

Medžių gyvybingumą lemia tiek vidiniai (genetiniai), tiek išoriniai veiksniai, t. y.

augavietės sąlygos, klimatas, oro tarša, grybinių ligų, vabzdžių, žvėrių pakenkimai.

Generalinės miškų urėdijos 2001 m. duomenimis, daugiausia medynų (36,8%) sudaro pu-

šynai. Pušynus stipriai pažeisti gali spyglius graužiantys kenkėjai, kurie masinio dauginimosi

atveju apima dideles teritorijas ir šių kenkėjų židiniai gali kartotis kelerius metus iš eilės. Tai

ne tik daro didelę žalą miško ūkiniu požiūriu (medžiai džiūna, medynas retėja), bet ir veikia

visą miško biocenozę. Keičiasi aplinkos sąlygos (apšviestumas, gali pasikeisti net gruntinių

vandenų lygis). Be to, šių kenkėjų nusilpnintus medžius puola liemenų kenkėjai bei grybinės

ligos.

Medžių pažeidimų, jų patologijos diagnostika pastaruoju metu tampa vis svarbesnė.

Dėl susidariusių palankių sąlygų miško kenkėjai sparčiau vystosi. Lietuvoje kasmet

pakenktų medynų būna vidutiniškai 65 tūkst. ha plote. Rekordiškai dideli pakenktų medynų

plotai buvo 1993 m. (425 tūkst. ha). Dažniausiai pasitaikančių ir svarbiausių pažeidimų

37

diagnostika bent jau specialistams paprastai sunkumų nesudaro. Tačiau kartais atskirų

medžių pažeidimų ar susirgimų simptomai būna panašūs ir dažnai net laboratoriniai tyrimai

nepadeda diagnozės ar pažeidimų priežasčių nustatymui. Apskritai diagnozuojant medžių

pažeidimų, ligų priežasčių išaiškinimui, atpažinimui ir apibūdinimui naudojami įvairūs

metodai: mikroskopinis (patografinis), mikroskopinis, fitopatologinis, entomologinis,

cheminis ir fizinis metodai. Dažnai jie naudojami kompleksiškai. Medžių sugebėjimas

reaguoti į galimų pažeidimų įvairovę specifiniais, įvairiais simptomais yra apribotas gamtos.

Todėl dalis pasireiškiančių simptomų, kurie laikomi izoliuotais, yra labai nespecifiniai. Tai

turi reikšmės visų pirma progresuojančioms, vėlyvesnėms susirgimo stadijoms ir ypač

visiškai žuvusiems medžiams. Dėl to diagnozuojant labai svarbu pastebėti ankstyvąsias

susirgimų stadijas, kurios turi diferencijuotus, specifinius požymius. Be to, vietovėje galima

atsižvelgti į esančias aplinkybes, pvz., į susirgimą sukeliančius nuoseklius laiko atžvilgiu

įvykius arba erdvinį simptomų išsidėstymą bei į kitas galimas priežastis, priklausančias nuo

vietovės sąlygų (Hartmann, 2005).

Pagal Lietuvos respublikos galiojantį abiotinių veiksnių, ligų, vabzdžių ir gyvūnų

padarytų pažeidimų miškui apskaitos tvarkos aprašą miško sanitarinės apsaugos tarnybos

specialistai nustato miško patologijos priežastis, masinio dauginimosi židinių susidarymo

riziką, rekomenduoja profilaktines ar naikinamąsias priemones, stebi taikomų priemonių

efektyvumą, prireikus, informuoja apie tai Generalinę miškų urėdiją ir Aplinkos ministeriją.

Taip pat pažeistais medžiais laikomi medžiai, pažeisti spyglių, lapų ligų ir spyglius, lapus

graužiančių vabzdžių – 25 % ir daugiau spyglių ar lapų yra nugraužta, nurudavę, pageltę ar

kitaip pakeitę spalvą. Tačiau spyglius, lapus graužiančių kenkėjų pažeidimai registruojami,

kai pažeista 10 % ir daugiau visų medžių. Remiantis Miško sanitarinės apsaugos taisyklėmis

(Žin., 2007, Nr. 42-1596 ) spyglius ir lapus graužiantys kenkėjai naikinami, kai vidutinė

spygliuočių medyno defoliacija yra daugiau negu 30 procentų, lapuočių – daugiau kaip 50

procentų arba toks pažeidimas prognozuojamas pagal detalios apskaitos duomenis.

Labiausiai nuo spyglius graužiančių kenkėjų kenčia Pietų Lietuvos pušynai, kur jų

masinio dauginimosi židiniai kartojasi laiko periodais. Pavyzdžiui, 1994-1997 m.

Druskininkų, Varėnos urėdijose bei Dzūkijos nacionaliniame parke buvo išplitęs pušinis

verpikas (Dendrolimus pini L.). 1995 m. šio kenkėjo židiniai Pietų Lietuvoje sudarė beveik

30 tūkst. ha (Miško..., 1950-2007). 1999-2002 m. Dzūkijos pušynuose buvo pušinio

pelėdgalvio {Panolis flammea Shiff.) invazija. 2001 m. 4697 ha plote šio kenkėjo židiniuose

aviacijos pagalba panaudotos miško apsaugos priemonės (Miško..., 1950-2007). Taigi, esant

tokiai situacijai, tikslinga stebėti ir įvertinti medžių būklę Pietų Lietuvos pušynuose.

38

Kiekviena medžių rūšis yra prisitaikiusi prie specifinių aplinkos (klimato ir

dirvožemio) sąlygų. Visiškai tikėtina, kad vienas ir tas pats aplinkos pokytis pastebimai

skatins vienos rūšies individų gyvybingumą ir reprodukcijos galimybes. Tuo tarpu kitos

rūšies individai, esant tam pačiam poveikiui, gali silpnėti arba visai išnykti. Suprantama, bus

rūšių, kurios pokyčiams liks indiferentiškos. Tačiau visais atvejais poveikis bus tuo didesnis,

kuo labiau pasikeis tai rūšiai nusistovėjęs klimato optimumas. Tolstant rūšiai nuo savo

klimatinio-ekologinio optimumo zonos, ji lengviau pažeidžiama atmosferos oro taršos,

ekstremalių oro sąlygų ir įvairių patogeninių organizmų.

Informacija apie vabzdžių, ligų ir kitus miško pažeidimus Lietuvoje pirmą kartą

sistemingai pradėta kaupti nuo 1968 m. Miško apsaugos stotyje prie miško apsaugos

skyriaus.

Miškų biocenozėse gyvenantys vabzdžiai yra įtakojami biotinių ir abiotinių veiksnių.

Entomologų pagrįstai pripažinta klimatinių veiksnių įtaka masiniam spyglius graužiančių

kenkėjų pasirodymui, jų židinių susiformavimui ir išplitimui. Lietuvoje tokių klimatinių

veiksnių reikšmė spyglius graužiančių kenkėjų ekologijai mažai tirta ir analizuota. A. I.

Voroncovas (Voroncov, 1975) pažymi, kad spyglius graužiantys kenkėjai pasižymi daugeliu

biologinių savybių, kurios apsprendžia jų skaitlingumo svyravimus ir masinių dauginimosi

židinių atsiradimą tuose medynuose, kur sąlygos jiems yra palankiausios. Per trumpą laiką jie

sugeba užimti didelius plotus. Atviro gyvenimo būdo dėka, būdami aktyvaus vystymosi

stadijoje, šie kenkėjai yra tiesiogiai veikiami klimatinių faktorių, kurie gali būti palankūs jų

maitinimuisi, augimui, vystymuisi, plitimui ir dauginimuisi arba gali iššaugti didelį

mirtingumą.

Medynams daugiausia žalos padaro drugių ir plėviasparnių (pjūkleliai, pjūkleliai-

audėjai) būrio atstovai. Jų populiacijų gausumas labai kinta. Jie sugeba užimti didelius plotus

per trumpą laiką, todėl dar vadinami masiniais. Paveikti defoliacijos medžiai netenka

prieaugio, nusilpsta. Pradeda džiūti pakartotinai apgraužti medžiai ar jų viršūnės, juos puola

liemenų kenkėjai. Jautresni apgraužimams spygliuočiai, o tarp jų - eglė, kėnis (Žiogas, 1997).

Spygliais ir lapais besimaitinančių vabzdžių gausumas tam tikrais metais ir

skirtinguose medynuose labai nepastovus. Masinio dauginimosi metu ant kiekvieno medžio

galima rasti tūkstančius vabzdžių, o kitu metu sunku aptikti. Tokius didelius svyravimus ir

masinio dauginimosi židinių susidarymą sąlygoja vabzdžių biologijos ypatumai ir daugelis

bendrų savybių. Pirmiausia- tai atviras gyvenimo būdas lajose, ant spyglių, lapų, šakų. Tik

nedaugelis rūšių paslepia kiaušinėlius ir lėliukėmis virsta paklotėje ar viršutiniuose

sluoksniuose. Todėl jų vystymasis labai priklauso nuo aplinkos sąlygų. Palankiomis

39

meteorologinėmis sąlygomis vabzdžiai geriau maitinasi, auga, vystosi, dauginasi, plinta, o

nepalankiomis daug jų žūsta. Atviras gyvenimo būdas daro juos lengvai pažeidžiamus jų

priešų: paukščių, žinduolių, plėšriųjų ir parazitinių vabzdžių ar ligų sukėlėjų (Žiogas, 1997).

Spyglius griaužiantiems vabzdžiams būdinga didelė įvairovė. Tos pačios rūšies

individai būna skirtingo dydžio, svorio, atspalvio, vislumo, gyvybingumo ir t.t. Ypač šie

vabzdžiai keičiasi pasikeitus maisto kokybei ir kiekybei, taip pat dėl tiesioginio ar šalutinio

meteorologinių sąlygų poveikio.

Svarbu ir reikalinga yra nustatyti, kada tam tikros rūšies kenkėjas yra pats jautriausias,

nuo kokių faktorių priklauso maitinimosi intensyvumas.

Kenkėjų lervų vystymasis labai priklauso nuo maisto cheminės sudėties. Pagal

maitinimosi pobūdį galima skirti dvi grupes:

Vienos rūšys maitinasi pavasarį, kai lapuose daugiausia baltymų. Jų cheminė sudėtis

labai kinta vystymosi metu ir priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Šios grupės vabzdžius

galima suskirstyti į 3 pogrupius: a) žiemoja būdami kiaušinėlio fazės (neporinis verpikas,

verpikas vienuolis, žieduotasis verpikas, žiemsprindžiai, ąžuolinis lapsukis, rudasispušinis

pjūklelis ir kai kurie kiti); b) žiemoja būdami vikšrų fazės (pušinis, auksauodegis, karklinis

verpikas ir kt.); c) žiemoja būdami lėliukių fazės (pušinis pelėdgalvis);

Kitos grupės vabzdžiai specializavosi maitintis vasarą, kai lapuose baltymų mažiau,

bet jų cheminė sudėtis pastovesnė. Šios grupės vabzdžiai daugiausiai žiemoja būdami lėliukių

fazės (pušinis sprindis, raudonuodegis verpikas, sidabrinė akutė ir kt.) (Žiogas, 1997).

Daugelio spyglius ir lapus griaužiančių vabzdžių lervų vystymosi fazės sutampa su medžių

vegetacijos fazėmis (Žiogas, 1997).

Remiantis J. Lynikienės ir kt (2004) atliktais tiriamojo darbo duomenimis, buvo

nustatyta kenkėjų neigiama įtaka pušų sanitarinei būklei. Svarbiausias medžio būklės

vertinimo kriterijus Europoje, taip pat Lietuvoje, yra lajos defoliacija. Nustatyta, kad kasmet

židiniuose ir kontroliniuose bareliuose pušų lajos defoliacija didėja, o medžių būklė juose blo-

gėja.

40

2. TYRIM Ų OBJEKTAS IR METODIKA

Siekiant surinkti informaciją apie klimato kaitos svyravimus ir įtaką miškų kenkėjų

gausumui, buvo analizuoti Lietuvoje atlikti tyrimai bei pasirinktų vabzdžių biologija. Tyrimų

objektu buvo pasirinktos keturios pušų kenkėjų rūšys: tai spyglius graužiantis paprastasis

pušinis pjūklelis (Diprion pini L.), pušinis pelėdgalvis (Panolis flammea Schift.), pušinis

verpikas (Dendrolimus pini L.), verpikas vienuolis (Lymantria monacha L.) ir jų masinio

dauginimosi židinių dinamika (pakenktų miško plotų dydis (ha)).

Tiriamojo darbo medžiaga rinkta Hidrometeorologijos tarnyboje, Miškų institute,

Aleksandro Stulginskio universitete. Pagrindiniai duomenys buvo išrenkami iš

Hidrometeorologijos tarnybos metinių ataskaitų (tiriamasis laikotarpis 1969 – 2012 m.) ir iš

Miško sanitarinės apsaugos tarnybos „Lietuvos valstybinių miškų sanitarinės būklės

apžvalgų/ ataskaitų“ (laikotarpis taip pat nuo 1969 iki 2012 metų).

Duomenų analizė buvo atliekama naudojantis programomis Statistica 7.0 bei Ecel

braižomi grafikai ir skaičiuojamos koreliacijos pasirinktų pušų kenkėjų gausumo dinamikai

nustatyti. Paprastojo pušinio pjūklelio (Diprion pini L.) gausumo duomenys nuo 1969 iki

1999 m. buvo lyginami su hidrometeorologiniais duomenimis aprašomuoju metodu. Kadangi

pjūklelio padidėjimas yra gana staigus nuo 1992 m., statistiniai dydžiai (koreliacijos koef.

patikimumai) nėra skaičiuojami dėl trumpo laikotarpio. Pušinio pelėdgalvio (Panolis flammea

Schift (P. piniperda Panz.) gausumo dinamika taip pat pasižymi staigiu šuoliu tik nuo 1999

metų (po 18 metų pertraukos). Todėl statistiniai skaičiavimai nėra tikslūs. Naudojantis to

laikotarpio meteorologinėmis ataskaitomis įvardijamos galimos prielaidos tokio staigaus

kenkėjų antplūdžio. Pušinio verpiko (Dendrolimus pini L.). Lietuvoje susidarę židiniai tik

1994 m. buvo gana greitai nugesinti insekticidais.

41

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Klimato kaitos įtakos miško kenkėjams tyrimo rezultatai

Keičiantis klimatui ir tuo pačiu gyvūnų gyvenamajai aplinkai, stipriai kinta vabzdžių

rūšinė sudėtis, rūšių arealų ribos ir jų populiacijų gausa. Dažnai sutinkamos rūšys tampa

retomis, o retos rūšys, susidarius palankioms sąlygoms, išplinta didesniuose plotuose.

Didžioji dalis Lietuvos vabzdžių, pvz. drugiai (Ivinskis, 1993), vabalai Pileckis,

Mobnsevičius (1995, 1997) yra jau inventorizuota, priskirta tam tikrai gausumo kategorijai.

Tai leidžia skirti didesnį dėmesį ne tik retoms rūšims, bet ir toms rūšims, kurios potencialiai

gali tapti retomis. Kol kas neįmanoma pateikti nariuotakojų rūšių, gyvenančių Lietuvoje,

tikslių sąrašų. Viena iš priežasčių tą, kad šis gyvūnų karalystės klasė yra nepakankamai ištirta,

kita – kad ištisai vyksta aplinkos kaita, o tai ypač ženkliai pasireiškia arti didžiųjų miestų, kur

žemės ūkis ir pramonė yra intensyvūs.

Lietuvos miškuose nauji kenkėjų masinio dauginimosi židiniai susiformuoja kasmet

vidutiniškai 7173,4 ha miško plote, o pakenktas jų plotas siekia net 12450,7 ha. 19 paveiksle

pavaizduoti vanzdžių pakenkimai atskirais metais.

0

50

100

150

200

250

Paže

ista

s plo

tas,

tūks

t.ha

1968 1972 1976 1980 1984 1988 1992 1996 2000 2004 2008 2012

Metai

19 pav. Vabzdžių pažeidimai Lietuvos miškuose.

Laikotarpis nuo 1970 m. iki šių dienų apstus pušų spyglius graužiančių kenkėjų:

paprastojo pušinio pjūklelio (Diprion pini L.), pušinio pelėdgalvio (Panolis flammea L.),

verpiko vienuolio (Lymantria monacha L.), pušinio verpiko (Dendrolimus pini L.), mažesniais

42

ar didesniais antpuoliais. Pvz.: paprastojo pušinio pjūklelio 1987 m., 1992 m. ir 1997 m.

invazijos tesėsi po 2-3 metus; pušinio verpiko 1995 m. invazija – 4-5 metus; verpiko

vienuolio 1979 m. ir 1994 m. invazijos - po 4-5 metus. Pastebėta, kad palankios sąlygos pušų

kenkėjų vystymuisi susidaro ne visuose mūsų šalies pušynuose. Pušiniai verpikai iki šiol

masiškai puldavo tik Dzūkijos, verpikai vienuoliai – Druskininkų, Varėnos, Veisiejų,

Jurbarko, Neringos, pušiniai pelėdgalviai – Varėnos, Druskininkų ir Veisiejų, paprastieji

pušiniai pjūkleliai - Dzūkijos ir Neringos, o žvaigždėtieji pjūkleliai audėjai - tik Ignalinos

pušynus.

Kenkėjų skaičiaus didėjimui medynuose įtakos turi parazitiniai ir plėšrieji vabzdžiai,

bakterinės ir grybinės ligos, kai kurie gyvūnai ir paukščiai. Medynuose, kur dažnai susidaro

kenkėjų masinio dauginimosi židiniai yra svarbu sudaryti sąlygas minėtų gyvų organizmų

gausėjimui. Tai pasiekiama lapuočių medžių dalies didinimu medynuose, tai yra, polajinių

(pomiškis, trakas) rūšių įterpimu ir kitomis priemonėmis.

Masinis kenkėjų dauginimasis dažnai buvo stabdomas įvairiomis ūkinėmis,

cheminėmis ir biologinėmis priemonėmis. Todėl kenkėjų poveikio laikas miškui (klasikinė

židinio vystymosi trukmė) dažnai buvo sutrumpinamas arba nutraukiamas.

Remiantis moksliniais tyrimais (Gedminas ir kt., 2004), nustatyta, kad pušinio verpiko

pažeistuose pušynuose netenkama 8,05 m3/ha medienos prieaugio. Apskaičiavus pušinio

verpiko daromus nuostolius pagal “Nuostolių dėl spyglių nugraužimo įvertinimo metodika”

(LŽŪU, 2005), vien Varėnos miškų uredijoje jie būtų siekę apie 5,81 milijonus litų. Kad

išvengti didelių nuostolių kartais tenka imtis kenkėjus naikinančių priemonių panaudojant

insekticidus

Daug spyglių netekę medžiai nusilpsta, praranda atsparumą nepalankiems biotiniams

ir abiotiniams veiksniams, ypač sausrai bei ekstremalesniems orų pokyčiams. Be to, spyglius

graužiančių kenkėjų apsilpnintuose medynuose po susiformuoja liemenų kenkėjų židiniai. Dėl

šylančio klimato pastaruoju metu pušynuose labai pagausėjo ožiaragių (Monochamus sp.) ir

blizgių (Buprestidae sp.).

3.1.1. Paprastojo pušinio pjūklelio (Diprion pini L.) gausumo dinamika

Šie kenkėjai išvaizda kiek panašūs į muses ar vapsvas. Pjūklelių lervos pušų ūglius

graužia bendrijomis: kol mažos – kelios vieną spyglį, paaugusios – keliolika visą ūglį.

Pagrindinis skirtumas nuo kitų spyglių kenkėjų – per metus išsivysto dvi generacijos.

Pavasarinė generacija graužia pernykščius spyglius, rudeninė – šviežius spyglius, juos

pabaigę – ir senesnius. Pavasarinės generacijos kokonai būna pušų lajose, dalis ant pomiškio,

43

todėl labai sunku vykdyti jų apskaitas. Rudenį žiemojimui lervos virsta kokonais po medžių

lajomis paklotėje. Pernai rudenį pastebėta, kad dauguma pjūklelių kokonų susiruošė žiemoti

ne paklotėje po pušimis, bet jų stiebo priekelminės dalies žiauberinės žievės plyšiuose,

kuriuos dengia paklotė ir samanos.

Pušiniai pjūkleliai dėl gebėjimo per metus vystytis dviem generacijomis yra vieni

pavojingiausių pušynų kenkėjų. Jie pasižymi ypač staigiais populiacijos gausumo pokyčiais –

per metus gausumas gali pagausėti šimtais kartų, net jei vystytis būna vidutiniškai palankios

orų sąlygos. Be to, šių kenkėjų vystymosi kokono fazėje galima diapauzė: suaugėliai

vadzdžiai iš kokoko gali išsiristi vėluodami pusę metų, metus ar net kelerius metus arba laiku

išsirita tik dalis, kiti – vėliau. Taip pat kenkėjas jautrus klimato veiksnių poveikiui, dėl to gali

sutrikti jų lervų vystymasis. Normaliomis vystimuisi sąlygomis paprastojo pušinio pjūklelio

masinio dauginimosi židinio trukmė tęsiasi 3,5 m.Jo židinių plotai Lietuvos miškuose nuo

1969 m pateikti 20 paveiksle.

0

20004000

6000

800010000

12000

1400016000

18000

1969

1975

1981

1987

1992

1996

1999

2009

2012

Metai

Pjū

klel

io p

aken

ktas

plo

tas

ha

Paprastojo pušinio pjūkleliopakenktas plotas (ha)

Linear (Paprastojo pušiniopjūklelio pakenktas plotas (ha))

20 pav. Paprastojo pušinio pjūklelio židinių dinamika 1969-2012 m. (MSAT duomenys), -

naudoti aviapurškimai.

Išoriniai veiksniai, įtakojantys pjūklelių populiacijos kitimą, paprastai skirstomi į

abijotinius - susidarantys veikiant negyvajai gamtai ir biotinius - veikiant gyvajai gamtai.

Šiltas sausas oras lervų maitinimosi metu pagreitina pjūklelių vystymąsi ir sudaro sąlygas per

metus išsivystyti dvejoms kartoms. Esant šaltam ir lietingam orui, išsitęsia pjūklelių

skraidymas ir jie išdeda mažiau kiaušinėlių. Toks oras pristabdo gemalo vystymasį. Kruša ir

liūtys gali besimaitinančias lervas iškrėsti iš medžio lajos ant žemės ir, tokiu atveju, ne visos

jos sugeba grižti atgal. Pakenktų miško plotų bei temperatūrų ir kritulių kiekio dinamika

pateikta 6 lentelėje.

44

6 lentelė. Vidutiniai kritulių ir temperatūrų skirtumai, lyginant laikotarpius: 1975 - 1991, 1992 – 1998 ir 1999 - 2012 m. Mėnesiai

Gegužė Birželis Liepa Rugpjūtis Laikotarpis 1975-1991

1992-1998

1999- 2012

1975-1991

1992-1998

1999- 2012

1975-1991

1992-1998

1999- 2012

1975-1991

1992-1998

1999- 2012

Pap. pušinio pjūklelio pakenkto ploto vidurkis (ha)

22,6

7236

331 22,6

7236

331 22,6

7236

331 22,6

7236

331

Krituli ų vidurkis (mm.)

46,5 55,6 56,2 71,0 61,1 72,1 84,2 65,3 94 75,7 60,6 93,4

Temperatū-ros vidurkis (° C.)

12,1 12,3 12,5 15,1 15,4 15,7 16,6 17,5 19,0 16,2 17,2 17,8

Iš lentelėje pateiktų duomenų galima teigti, kad šiltėjanti oro temperatūra paprastąjį

pušinį pjūklelį veikia neigiamai. Jei 1992-1998 m. laikotarpiu vyravusi 12,3 0C temperatūra

buvo pati palankiausia vystytis ir maitintis, tai 1999-2013 m. laikotarpio vidutinė oro

temperatūra, kuri siekė net 17,8 0C, buvo pražutinga šio kenkėjo vystymuisi. Atlikti tyrimai

parodė, kad didžiausią neigiamą poveikį šiam vabzdžiui - kenkėjui daro aukšta ( + 27 - + 31 0C) oro temperatūra ir padidėjęs kritulių kiekis. Ypač didelį poveikį turi kruša ir liūtys, kurie

besimaitinančias lervas iškrečia iš medžių. Tačiau paminėtinas ir dar vienas faktas, kad 2011

m. buvo ypač aktyvūs vabzdžialesiai paukščiai, ko pasekoje sumažėjo ir paprastojo pušinio

pjūklelio populiacija. MSAT monitoringo duomenimis 2012 m. labai sumažėjo paprastojo

pušinio pjūklelio gausa Varėnos ir Druskininkų urėdijose, atitinkamai Varėnos MU - 4 kartus,

o Druskininkų MU net 22 kartus. Tai sietina su tuo, kad 2012 m. ypač daug kritulių iškrito

liepos mėnesį (115 mm). Verta paminėti ir tai, kad minėtais metais užregistruotas ir

katastrofinis speigas, net - 33 0C. Be viso šito 2012 m. birželio mėn. užregistruotas škvalas,

gegužės mėn. - šalnos augalų vegetacijos metu, liepos mėn. - kaitra bei smarkus lietus. Visi

šie meteorologiniai reiškiniai ir įtakojo paprastojo pušinio pjūklelio sunykimą (21 pav.).

45

12000

14400

4110

2100

7,1 7,3 7,5 7,70

2000

4000

6000

8000

10000

12000

14000

16000

1992 1993 1997 2011

Metai

Plo

tas

tūks

t./h

a

Pažeistas plotas Vid. Metinė temperatūra

21 pav. Paprastojo pušinio pjūklelio pažeidimų dinamika šiltėjant klimatui. Duomenys rodo, kad paprastojo pušinio pjūklelio. masinių židinių susidarymai stipriai

išaugo (net 3 kartus) per pastaruosius tris dešimtmečius, kai stebimas labiau išreikštas klimato

šiltėjimas bei sausėjimas (gausumo laikotarpiais – birželio, liepos, rugpjūčio mėnesių

vidutinės temperatūros skirtumas didesnis 0,7 °C , kritulių skirtumas mažesnis – 14,3 mm.

3.1.2. Pušinio pelėdgalvio (Panolis flammea Schift (P. piniperda Panz.)) gausumo dinamika

Pušinio pelėdgalvio skaičiaus didėjimui medynuose įtakos turi parazitiniai ir plėšrieji

vabzdžiai, bakterinės ir grybinės ligos, kai kurie gyvūnai ir paukščiai. Medynuose, kur dažnai

susidaro pušinio pelėdgalvio masinio išplitimo židiniai (22 pav.), yra svarbu sudaryti sąlygas

minėtų gyvų organizmų gausėjimui. Tai pasiekiama lapuočių medžių dalies didinimu

medynuose, tai yra polajinių (pomiškis, trakas) rūšių įterpimu ir kitomis priemonėmis.

05000

100001500020000250003000035000400004500050000

1975

1978

1981

1984

1987

1990

1993

1996

1999

2002

2005

2008

2011

Metai

Plo

tas

tūks

t./h

a

Pažeistas plotas

22 pav. Pušinio pelėdgalvio židinių dinamika 1975-2012 m. (MSAT duomenys), - naudoti

viapurškimai.

46

Pušinio pelėdgalvio židiniai susidaro gana retai, tačiau graužimas gali tęstis kelis

metus ir jis yra vienas iš kenkėjų galintis padaryti miškui didžiausią žalą, dėl nusilpnintų

medynų ir vėliau puolančių liemenų kenkėjų. Po kenkėjų antplūdžio viršūninių lajų

defoliacija gali siekti daugiau nei 90 %.

Pušinio pelėdgalvio monitoringas vykdomas pietų Lietuvos pušynuose kasmet rudenį,

sskaičiuojant lėliukių gausą paklotėje ir prognozuojant būsimus kitais metais spyglių

nugraužimus. 2000 m. rudeninė apskaita parodė, kad kenkėjo židiniai yra susidarę pušynuose

net 42 tūkst. ha plote. Nagrinėjant hidrometeorologines sąlygas paaiškėjo, kad masinio

kenkėjo išplitimo metu vyravo šilti orai. 2001 m. efektyvių temperatūrų suma buvo 2518 0C

arba 255 laipsniais aukštesnė už vidutines daugiametes (2263 0C). Kritulių buvo 768 mm arba

109 mm daugiau lyginant su daugiamečių vidurkiu (659 mm). Labai šilti orai buvo liepos

mėnesį (vidurkis + 16,7 0C), beto ši mėnesį daug palijo - 114 mm arba 143 % lyginant su

norma (75 mm).

Kenkėjo vikšrai intensyviai maitinasi pušų pumpurais ir spygliais gegužės – liepos

mėn., todėl tam, kad išsiaiškintume 2001 m. populiacijos gausumo ryšį su klimato poveikiu

kenkėjams, panagrinėjomeme šių mėnesių meteorologines sąlygas.

2001 m. gegužės pirmoje pusėje buvo sausi, šilti orai, ypač I dešimtadienis, kai

temperatūra išsilaikė 12,2 - 15,5 arba 3-4,5 0C aukštesnė už normą. Būta ir nedidelių šalnų.

Antrame dešimtadienyje atvėso, prasidėjo lietingesnis laikotarpis, nusitęsęs į III dešimtadienį.

Dažnos šalnos buvo beveik visoje Lietuvos teritorijoje. Vidutinė mėnesio temperatūra buvo

10 - 13,1 0C , t.y. artima vidutinei daugiametei. Daugiausia lietaus būta mėnesio viduryje.

Tokie orai stabdė pušinio pelėdgalvio vystymąsi.

Birželio mėnuo taipogi buvo vėsus, šiltesni orai prasidėjo tik nuo III dešimtadienio. O

liepos mėnesį buvo ypač šilti orai. Atskiromis dienomis oro temperatūra viršijo + 30 0C. Būta

liūčių ir krušos.

Iš gautų duomenų galima teigti, kad didžiausią poveikį pušinio pelėdgalvio sunykimui

turėjo šalnos bei krituliai (liūtis, kruša) (23 pav.).

47

23 pav. Pušinio pelėdgalvio populiacijos gausos kitimas 2001-2012 metais.

Pušinio pelėdgalvio miško paklotėje žiemojančių lėliukių skaičius nuo 2007 metų

didėjo, o 2009 metais šie kenkėjai sunyko dėl nepalankių gamtinių sąlygų (dėl šalnų

vegetacijos metu bei padidėjusio kritulių kiekio). 2010 metais vykdant monitoringą,

pelėdgalvio lėliukių miško paklotėje nebeaptikta, o 2011 metais buvo randamos tik pavienės

lėliukės. Pušinis pelėdgalvis yra depresijos fazėje, todėl galime manyti, kad ir 2013 m.

pušynams žalos nepadarys (24 pav.).

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012Metai

Lel

iukių

vn

t./m

2

Druskininkų m.u.

Varėnos m.u.

Vid. Metinė temperatūra

24 pav. Pušinio pelėdgalvio populiacijos gausos kitimas Druskininkų ir Varėnos urėdijose 2006-2012 metais.

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 Metai

Lel

iukių

vn

t./m

2

Druskininkų m.u. Varėnos m.u. Vid. Metinė temperatūra

48

Išsiritusiems vikšrams optimali oro temperatura +25-27°C. 2007 metų balandžio

mėnuo buvo ypač palankus drugių išsiritimui, nes iškrito labai nedaug kritulių. Pušinio

pelėdgalvio pupuliacijos didėjimui 2007 m. įtakos turėjo ir tai, kad vegetacijos laikotarpis

užsitęsė net iki 10 dienų (nes mėnesio pradžioje vyravo šalti orai (nuo -7 iki + 10 °C)),

Vėlyvosios pavasarinės šalnos (minusinė temperatūra) turėjo neigiamą įtaką pušinio

pelėdgalvio populiacijos didėjimui.

2009 metais iškrito 722 mm kritulių (norma 675 mm), drėgnesni nei įprasta buvo

vasaros ir rudens sezonai. 2009-05-02 užfiksuota ir šalna iki - 6 - 10 °C. Šių metų birželį

kelis kartus iš eilės kartojosi smarkios liūtys, o liepos mėnesį užfiksuota ir stambi kruša. Visos

šios nepalankios gamtinės sąlygos ir įtakojo, kad 2009 m. smarkiai sunyko pušinio

pelėdgalvio populiacija.

3.1.3. Pušinio verpiko (Dendrolimus pini L.) gausumo dinamika

Pušinis verpikas Lietuvoje masiškai pirmą kartą išplito 1994–1995 m. ir 2004 m.

gausiau paplito Varėnos, Marcinkonių, Druskininkų miškuose. Iki 2009 m. žymesnių

populiacijos pasikeitimų nebuvo. 2010 m. žymiai padidėjo pušinio verpiko pakenkimo plotai.

Pušinio verpiko gausumo dinamika pateikiama 25 paveiksle.

-5000

0

5000

10000

15000

20000

1993

1994

1995

1996

1997

1998

1999

2000

2001

2002

2003

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2012

Metai

Plo

tas

tūks

t./h

a

Pušinio verpiko pažeistasplotas ha

Linear (Pušinio verpikopažeistas plotas ha)

25 pav. Pušinio verpiko gausumo dinamika 1994-2012 m. (MSAT duomenys), - naudoti aviapurškimai. Pušinio verpiko masinio dauginimosi židinių susidarymą sąlygojo palankios pušinio

verpiko mitybai 1992, 1993 m. vasaros (ypatingai sausos, karštos) ir žiemojimui 1993 m.

49

1994 m. pavasaris taip pat buvo palankus, nenustatyta jokių stichinių reiškinių nei oro

temperatūros nukrypimų nuo normos. Be to, 1994 m. vasarą buvo užfiksuota smarki kaitra

t.y. sausra, kuri pasireiškė dviem karščio bangomis: pirmoji banga buvo liepos 10-16, antroji

liepos 23-rugpjūčio 6 d. Oro temperatūra svyravo nuo +31,5 iki + 37 °C. Tokia temperatūra

praeitame štyimtmetyje stebėta tik tris kartus: 1963-08-05, 1994-07-26 ir 1994-07-30. Tokie

ilgai trukę karščiai padarė daug žalos Lietuvos žemės ūkiui ir gamtai. Išdegė pievos, daug kur

nunyko vaismedžiai ir vaiskrūmiai, degė miškai, durpynai, pievos. Oras buvo labai sausas,

santykinis oro drėgnumas buvo mažesnis nei 30 %. Tačiau, ši smarki kaitra neigiamo

poveikio pušinio verpiko populiacijai neturėjo, o netgi atvirkščiai, šiltas ir sausas oras (tiek

vasara, tiek žiema) buvo ypač palankus šio kenkėjo populiacijos didėjimui. Todėl 1994 m.

žymiai kenkėjo masinio dauginimosi židinių plotai žymiai padidėjo ir 1995 m. apėmė arti

20000 ha pušynų.

1995 m. meteorologinės sąlygos jau nebuvo tokios palankios šiam kenkėjui. Tais

metais registruoti net penkios stiprios liūtys lietus, kuriu metu iškrito net 325,1 mm kritulių.

Taip pat neigiamą poveikį kenkėjui turėjo ir stambi kruša, kurios metu leduku skersmuo buvo

20-30 mm (vietomis net iki 100 mm). Dar didesnę žalą populiacijos gausumui turėjo

stichinės-ekstremalios ankstyvosios šalnos (užfiksuota 1995-09-18,19, 20 d.). Tomis dienomis

oro temperatūra nukrito net iki -6 °C. Taigi visų šių reiškinių pasėkoje pušinio verpiko

populiacija smarkiai sunyko.

Sekantis populiacijos gausos padidėjimo šuolis buvo 2010 m., kai pušinis verpikas

pakenkė 4750 ha miško plote. 2009 m. rudenį ir žiemą klimato anomalijų nebuvo užfiksuota,

net ir kritulių kiekis neviršijo normos, todėl žiemą buvo palanki vikšrų žiemojimui.

2010 m. kovo - balandžio mėn. vikšrų intensyvus lipimas į lajas prasidėjo kovo 31 d.,

kai oro temperatūra viršijo +18 °C. Pušinio verpiko aktyvaus maitinimosi ir skraidymo metu

t.y. gegužės-rugpjūčio mėn. vyravo šilti ir labai šilti orai, iškrito nemažai kritulių. Beveik

visais mėnesiais buvo viršytos daugiametės kritulių normas. Ruduo buvo gana šiltas,

išskyrus spalio mėn, kai oro temperatūra atvėso iki -10 °C. Gruodis buvo šaltas, bet atodrėkio

dienomis temperatūra sušildavo iki 1-3 °C. Mėnesio pabaigoje sniego dangos storis siekė 30-

40 cm, todėl dirvožemio įšalimo gylis pastoviai mažėjo, vidutiniškai jis siekė apie 20-25 cm.,

o tai reiškia, kad buvo palankios oro sąlygos vikšrų žiemojimui.

2011 m. monitoringo duomenimis pušinio verpiko gausumas padidėjo tris kartus.

Buvo prognozuojami pušynų pažeidimai 8000 ha plote. Tačiau balandžio pabaigoje - gegužės

mėn., naudojant biologinį preparatą aviacijos pagalba, pušinio verpiko dauginimosi židiniai

buvo likviduoti ir dabar yra depresijos stadijoje.

50

Matomai, pušinio verpiko atsiradimą Lietuvoje įtakojo susiklostęs palankus šiltėjantis

klimatas: aštunta iš eilės šilta žiema, trečia šilta vasara ( 27 – 32 °C) (šis verpikas – šviesą,

šilumą ir sausrą mėgstantis vabzdys, daugiausia besimaitinantis, kai oro temperatūra yra apie

27°C).

3.1.4. Verpiko vienuolio (Lymantria monacha L.) gausumo dinamika

1970 - 2012 metų laikotarpis pasižymėjo trimis verpiko vienuolio didesniais

antpuoliais. 1979 m. ir 1993 m. invazijos tęsėsi po 4-5 metus. Paskutinė šio kenkėjo invazija

registruota 2001 - 2002 m. Verpiko vienuolio pažeistų medynų plotai pavaizduota 26

paveiksle.

0,0

2,0

4,0

6,0

8,0

10,0

12,0

Paž

eist

as p

lota

s, tūk

st./h

a

1968 1975 1982 1989 1996 2003 2010

26 pav. Verpiko vienuolio invazijų dinamika.

Išnagrinėjus meteorologines sąlygas paaiškėjo, kad nuo 1978 m. iki 2012 m. kasmet

pasitaikydavo (kai kuriais metais net po kelis kartus) smarkūs lietūs, pvz. 1978 m. smarkus

lietus uzfiksuotas net 4 kartus, 1980 m. liepos 1-2 d. smarkaus lietaus metu iškrito net 200

mm kritulių. Taip pat ir stambi kruša pasikartodavo kasmet, pvz. 1981 m. gegužės 6, 29-30

dienomis iškritusios krušos ledukų skersmuo vietomis siekė net 50 mm. (kitais metais ledukų

skersmuo siekdavo iki 30 mm.). 1978 m. gruodžio pabaigoje ir 1979 m. sausio pirmosiomis

dienomis vyravo smarkus speigas, vietomis oro temperatūra buvo nukritusi nei iki -34 0C.

Toks smarkus speigas pasikartojo ir 1985 m. Tačiau iš 26 paveikslo matyti, kad visi šie

stichiniai meteorologiniai reiškiniai didelio neigiamo poveikio verpiko vienuolio pupuliacijai

neturėjo, t.y. nei smarkus speigas žiemos metu, nei didelis kritulių kiekis nei stambi kruša

51

verpiko vienuolio dauginimosi nepaveikė. Populiacijos gausumą sumažino panaudotos

sanitarinės apsaugos priemonės.

Apžvelgus 1982 m. meteorologines sąlygas (tų metų pabaigoje kenkėjo populiacija

smarkiai sumažėjo) paaiškėjo, kad būtent tais metais Lietuvoje vyravo itin šilti ir sausi orai,

pvz. 1982 m. balandžio 10 d. oro temperatūra buvo pakilusi net iki +33 0C. Liepos mėn.

taipogi buvo labai sausas, buvo paskelbta vietinė stichinė sausra. 1996 m. populiacijos

mažėjimą galima taip pat sieti su dideliu miško sausringumu, bei metu pradžioje užfiksuotu

speigu, kurio metu oro tempatūra nukrito iki -33 0C, o rudens šalnos buvo užfiksuotos net

rugsėjo viduryje (iki -6 0C). Prie visų šių nepalankių verpiko vienuolio sunykimo reiškinių

prisidėjo ir biologinės apsaugos priemonės ir židinių purškimas insekticidais (1982 m.) (27

pav.).

0

2

4

6

8

10

12

14

1979

1980

1981

1982

1983

1993

1994

1995

1996

2001

2002

2012

Metai

Oro

tem

per

atū

ra 0

C

Vidutnė metinė temperatūra

Pakenktas plotas %

Stichinis reiškinys

Sanitarinė apsauga

27 pav. Verpiko vienuolio masinio dauginimosi židinių dinamika ir sunykimo priežastys.

3.2. Rezultatų aptarimas

Reikia pripažinti, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius rudenys tapo ilgesni ir šiltesni, o

pavasariai šiek tiek užsitęsia. Be to, šiltos žiemos sąlygos sudaro galimybes geriau peržiemoti

vabzdžiams-miško kenkėjams. Pripažinta, kad vabzdžių gausumui įtakos daugiau turi didelės

neigiamos žiemos temperatūros, dėl kurių sušąla silpnesni individai, pvz. manoma, kad viena

iš liemenų kenkėjo žievėgraužio tipografo invazijos, nusiaubusios Lietuvos eglynus, pirminių

52

priežasčių buvo ne tik stiprios 1993 m. vėjavartos, bet ir švelnios žiemos. 7 lentelėje

pateikiama vidutinė metinė oro temperatūra atskirais mėnesiais.

7 lentelė. Vidutinė daugiametė temperatūra Lietuvoje atskirais mėnesiais.

Vidutin ė daugiametė temperatūra Lietuvoje (°C)

Mėnuo Sau Vas Kov Bal Geg Bir Lie Rug Rug Spa Lap Gru Vidutin ė šilčiausia

-2 -2 +5 +14 +15 +16,4 +17,5 +15 +13 +10 +5 0

Vidutin ė vėsiausia

-5 -5 -2 0 +8 +10 +11 +10 +8 +2 0 -5

Per XX a, nustatytas pastovus, didelio masto tiek žemės, tiek vandenynų šiltėjimas.

Globali vidutinė paviršiaus temperatūra padidėjo 0,6 0C (0,4-0,8 0C) per pastaruosius 100

metų, 1998 - ieji buvo šilčiausias dešimtmetis, o 9-tasis dešimtmetis - šilčiausias. Didižausias

temperatūros padidėjimas buvo vidutinėse ir šiaurės platumose, sausuma sušilo daugiau nei

vandenynai, nakties temperatūra padidėjo daugiau nei dienos.

Kritulių kiekis per XX a. padidėjo apie 5 - 10 % vidutinėse ir šiaurinėse šiaurinio

pusrutulio dalyje, bet priešingai jų sumažėjo apie 3% subtropikų plotuose. Per antrąją XX a.

dalį gausių kritulių (50 mm/parą) protrūkių dažnis padidėjo apie 2-4 % vidutinėse ir

šiaurinėse šiaurinio pusrutulio platumose.

Lyginant su XX a. pradžia Lietuvoje vidutinė metinė temperatūra pakilo 0,7-0,9 °C.

Vidutinių metinių oro temperatūros vidurkiai pateikti 28 paveiksle. Nors Lietuva yra

perteklinio drėkinimo zonoje, vis dažniau kartojasi vasaros sausros (1992, 1994, 2002, 2006).

Krituli ų kiekis Lietuvos teritorijoje keičiasi nevienodai - vienur kritulių mažėja, kitur didėja

(tačiau šie pokyčiai nėra labai dideli). Galima pastebėti tendenciją, kad Lietuvoje didėja

kritulių kiekis šaltuoju metų laiku ir mažėja šiltuoju. Vis didesnę dalį šaltojo laikotarpio

kritulių sudaro skystieji krituliai.

53

Vidutinė metinė oro temperatūra Lietuvoje

0

2

4

6

8

1979

1981

1983

1993

1995

2001

2012

Metai

Oro

tem

per

atūra

0C

Vidutinėmetinė orotemperatūra

28 pav. Vidutinės metinės temperatūros Lietuvoje.

Šiuo metu atliekami tyrimai rodo, kad klimato kaita jau dabar daro įtaką ne tik

atskiroms ekosistemoms, bet ir jų sudėtinėms dalims – rūšims, bendrijoms ir buveinėms (29

pav.). Esant tolesnei klimato kaitos prognozei, daugelis gamtinių šalies ekosistemų taps

pažeidžiamomis. Iškyla naujos grėsmės: ekosistemų ir buveinių degradavimas: rūšių

pasitraukimas iš Lietuvos teritorijos ar nykimas, naujų rūšių iš svetimžemių plitimas.

Nepageidautinų rūšių atsiradimas – naujos ligos ir kenkėjai, nauji pasikeitę ryšiai

ekosistemose ir laukiamos pasekmės kartais sunkiai gali būti prognozuojamos.

050

100150200250300350400450

Plo

tas,

tū

kst.

ha

1987 1990 1993 1996 1999 2002 2005 2008

Pakenkti plotai, tūkst. ha

29 pav. Įvairių ekologinių veiksnių pažeistų valstybinių miškų plotai Lietuvoje (MSAT

duomenys).

Dėl klimato kaitos į Lietuvos miškus gali atkeliauti naujos rūšys ar išplisti Lietuvos

miško ekosistemose buvusios negausios ir nebūdingos rūšys, tuo pačiu pakeisdamos

54

nusistovėjusius fitocenotinius ryšius. Ko pasekoje padidės ir taip ne menki vabzdžių pakenkti

miško plotai.

Miškų būklės stebėjimas, vertinimas ir prognozė yra svarbūs mažinant miškams

iškilusias grėsmes. Atliekant spyglius graužiančių kenkėjų monitoringą, galima išsiaiškinti,

kokie kenkėjai duominuoja ir sudaryti prognozes ateinantiems metams bei laiku imtis

apsaugos priemonių, kad miškai, o ypač pušynai, nebūtų pakenkti. 30 paveiksle pateikiami

pušų spyglius graužiančių vabzdžių pažeistų miškų plotai Lietuvoje.

0

5

10

15

20

25

30

35

40

1968 1972 1976 1980 1984 1988 1992 1996 2000 2004 2008 2012

paže

ista

s plo

tas,

tūks

t.ha Diprion pini L.

Dendrolimus pini

Panolis flammea

Lymantriamonacha

30 pav. Pušų spyglius graužiančių vabzdžių pažeistų miškų plotai Lietuvoje (MSAT

duomenys).

Nustatyta, kad didžiausio pušų kenkėjų gausumo laikotarpiai pasižymi šiltesniais ir

sausesniais orais, nei židinių nesiformavimo laikotarpiais (židinių formavimosi laikotarpiu:

kritulių ~10 mm. mažiau, temperatūra ~ 1 °C didesnė). Didžiausią įtaką ir reikšmę kenkėjų

gausumui turi temperatūra ir krituliai. Daugelyje atvejų sunku atlikti statistinius skaičiavimus

dėl mažo turimų duomenų kiekio, tačiau bendros tendencijos, kad kenkėjų vystymuisi ir

graužimo laikotarpiui geriausios klimato sąlygos yra sausos ir šiltos (karštos) vasaros, taip pat

vėlyvas šiltas pavasaris, yra ryškios. Atlikti skaičiavimai parodė, kad didžiausią įtaką turi

pavasario temperatūra, kuri esant aukštesnei bent 0,2 ° C. jau padės kenkėjams sparčiai ir

masiškai plėstis.

Per tiriamąjį laikotarpį pastebėta, kad masiškų kenkėjų antplūdžių nebuvo labai didelis

kiekis, tačiau grafikuose tendencija išlieka viena – masiniai kenkėjų židiniai susidaro vis

dažniau ir lyginant su ankstesniais metais, kai kurių kenkėjų atsiradimas ar masiškas

išsiplėtimas buvo pirmi per pastarąjį dešimtmetį (pvz. pušinis verpikas.). Tiriant vieną iš

kenksmingiausių drugių pušies medynams - pušinį pelėdgalvį, pastebėta, kad šio kenkėjo

židiniai susiformavo 6,74 tūkst. ha plote Dzūkijos nacionaliniame parke, Varėnos ir

55

Druskininkų miškų urėdijų pušynuose tik po 18 metų pertraukos. Naudojantis to laikotarpio

meteorologinėmis ataskaitomis įvardijamos galimos prielaidos tokio staigaus kenkėjų

antplūdžio.

Temperatūros ir kritulių įtaka pušinio pelėdgalvio židinių susidarymui buvo įrodyta V.

Valentos ir kt. (2003) tiriamajame darbe. Nustatyta, kad 1998-2001 m. skraidymo metu

palankūs šilti ir sausringi orai turėjo įtakos masinių židinių išplitimui Pietų Lietuvos

pušynuose. To paties autoriaus tik 2004 metais išleistame straipsnyje įvardijami pagrindiniai

pušinio pelėdgalvio pakenktų pušynų bioekologiniai bruožai, t.y. stipri viršūninių lajų

defoliacija, susidariusios palankios sąlygos plisti liemenų kenkėjams. Taip susiformuoja

grandininė reakcija, kuri iššaukia miško ekosistemos sutrikdymą ir nykimą.

Pakitusios klimato sąlygos (ypač šiltesnės žiemos) lems biotinės miškų aplinkos

pokyčius: naujų ligų ir kenkėjų atsiradimą, kurie gali daryti didelę žalą dabar Lietuvos

miškuose augantiems medžiams.

Naujų ligų ir kenkėjų plitimas didins investicines sąnaudas. Klimato sąlygoms

nutolus nuo optimalių, gali sumažėti kai kurių medžių rūšių produktyvumas. Taip pat gali

keistis rūšinė medžių sudėtis (mažėti eglynų, daugėti lapuočių ir (ar) atsirasti naujų rūšių), o

dirvos struktūra nespės prisitaikyti ir gali netikti naujoms rūšims.

56

IŠVADOS

1. Per pastaruosius 100 m. Lietuvoje vidutinė metinė temperatūra pakilo 0,7-0,9 °C.

Nustatyta, kad didžiausio pušų spyglius graužiančių kenkėjų gausumo laikotarpiai

pasižymi šiltesniais ir sausesniais orais, nei židinių depresijos (nesiformavimo)

laikotarpiais (židinių formavimosi laikotarpiu: kritulių ~10 mm. mažiau, temperatūra ~

1 °C didesnė).

2. Paprastojo pušinio pjūklelio (Diprion pini L.) masinių židinių plotai stipriai išaugo

(net 3 kartus) per pastaruosius tris dešimtmečius, kai stebimas labiau išreikštas klimato

šiltėjimas bei sausėjimas (gausumo laikotarpiais – birželio, liepos, rugpjūčio mėnesių

vidutinės temperatūros buvo 0,7 °C didesnės, kritulių skirtumas – 14,3 mm. mažesnis).

Šiltas sausas oras lervų maitinimosi metu pagreitina pjūklelių vystimąsi. Didžiausią

neigiamą poveikį daro aukšta (+ 27-+ 31 0C) oro temperatūra ir padidėjęs kritulių

kiekis.

3. Pušinio pelėdgalvio populiacijos gausumą ypač įtakoja gegužės – liepos mėn.

temperatūrų svyravimai. Staigus šių mėnesių sausų, šiltų orų atvėsimas ir padidėjęs

kritulių kiekis žymiai sumažiną populiacijos gausumą. Didžiausią poveikį pušinio

pelėdgalvio vystymęsi turi vėlyvosios šalnos bei krituliai (liūtis, kruša).

4. Pušinis verpikas (Dendrolimus pini L.) Lietuvoje (Varėnos, Marcinkonių, Druskininkų

miškuose) masiškai pirmą kartą išplito po 1992, 1993 m sausrų (oro temperatūra

svyravo nuo +31,5 iki + 37 °C.) ir po to susiklosčiusio palankus šiltėjančio klimato:

aštuonios iš eilės šiltos žiemos, trys šiltos vasaros (27–32 °C). Tai šviesą, šilumą ir

sausrą mėgstantis vabzdys, optimali vikšrams maitintis temperatūra yra apie 27°C).

Didelę žalą populiacijai turėjo ekstremalios 1995 m. rugsėjo 18, 19, 20 d. šalnos.

5. Verpiko vienuolio 1979, 1993, 2001-2002 invazijos truko po 4-5 metus. Masinio

dauginimosi židiniai buvo likviduoti sanitarinės apsaugos priemonėmis ir

insekticidais. Verpiko vienuolio populiacijos gausą žymiai sumažino ekstremalios

klimatinės sąlygos: labai šilti ir sausi orai, speigas metų pradžioje (-33 0C), bei rudens

šalnos rugsėjo viduryje (-6 0C.)

6. Būtina stiprinti kenkėjų ekologinius tyrimus, kenkėjų židinių plėtros dinamiką siejant

su klimato parametrais. Tai leistų įvertinti miško ekosistemų stabilumą ateityje,

pakloti pamatą miško ekologinei pusiausvyrai prognozuoti, parengti apsaugos nuo

spyglius graužiančių kenkėjų strategiją bei remiantis gausumo prognozėmis rengti

žalą mažinančios veiklos planus.

57

LITERAT ŪRA

1. Abiotinių veiksnių, ligų, vabzdžių ir gyvūnų padarytų pažeidimų miškui apskaitos

tvarkos aprašas: priimtas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2003 m.

gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-251 // Valstybės žinios, 2008, Nr. 5-203.

2. Balevičius A., Bukantis A. ir kt. 2007: Globali aplinkos kaita. Vilnius.

3. Bitvinskas T. T., 1997: Centrinės Lietuvos klimatas ir medynų prieaugiai. Ryšių tyrimai

areale (1). Ekologinio optimumo zonos. Vilnius, 9-11 p .

4. Belova, O.; Milišauskas, Z.; Padaiga, V. ir kt. Miško apsaugos vadovas. Kaunas, 2000.

5. Bukantis ir kt. 1998: Klimato elementų kintamumas Lietuvos teritorijoje, Vilnius.

6. Climate Change 2001: Impacts, Adaptation and Vulnerability (2001). Eds. McCarthy

J. J. et al., http://www.ipcc.ch/.

7. Climate Change 2001: The Scientific Basis (2001). Eds. J. T. Houghton et al.,

http://www.ipcc.ch/.

8. Cost FP0703 Echoes veikla. “Laukiama klimato kaita ir pasirinktys Europos miškų

ūkyje”. 2012 Prieiga per internetą:

http://www.mi.lt/mi/index.php?option=com_content&view=article&catid=99&id=243

&lang=lt

9. Galvonaitė A., Misiūnienė M., Valiukas D., Buitkuvienė M.,S. 2007: Lietuvos

klimatas. Vilnius.

10. Galvonaitė A., Valiukas D., 2005: Lietuvos klimato kaita, Vilniuas, LHMT.

11. Gedminas A., Vaivada S., Lynikienė J., 2004: Spyglius griaužiančių kenkėjų įtaka

pušų radialiniam prieaugiui. Ekologija, 1: 16-20 p.

12. Gedminas A. Ką miške veikia vabzdžiai? 2012. Žurnalas „Miškai“. Prieiga per

internetą: http://www.gmu.lt/ziniasklaida/nid.2993;/

13. Hartman G., Nienhaus F., Butin H., 2005: Medžių ligų ir kenkėjų atlasas. Vilnius.

14. IPCC, 2007. Climate change 2007: The IPCC 4th Assessment Report. www.ipcc.ch.

15. Ильинский A.И., 1965: Сосновaя совка или сосновая ночница (Panolis flammea

Schiff.). Набзор, учет и прогноз массовых размножений хвоe и листогрызущих

насекомых. Москва, 1965.

16. Kairiukstis L., Ozolincius R, Stakenas V., 1990: The possibility of stands to react to

changes of climatic equilibrium. 11 th north American forest biology workshop, p. 80-

81.

58

17. Klimato kaitos poveikis gamtinei aplinkai Baltijos jūros regione (BJR). Prieiga per

internetą: http://toolkit.balticclimate.org/lt/klimato-kaitos-poveikis/klimato-kaitos-

poveikio-scenarijai/misk%C5%B3-ukis

18. Korkutis P., 1995: Oro temperatūros svyravimai, Klimatologija. Geografijos instituto

darbai, p. 14-30.

19. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenys, 2013 m..

20. Lynikienė J., Gedminas A., Vaivada S., 2004: Spyglius griaužiančių kenkėjų įtaka pušų

sanitarinei būklei. Ekologija, Nr. 3 . P.38 – 42.

21. Lovelius N. V., 1997: Dendroindication of natural processes and anthropogenic influences.

St.- Peterburg, 320 p.

22. Misiūnienė M., 2004: Atmosferos cirkuliacijos tipus atitinkančių klimatologinių

sąlygų analizė, Ataskaita, LHMT, Vilnius.

23. Miško sanitarinės apsaugos tarnyba: Lietuvos valstybinių miškų 1969-20012

sanitarinės būklės apžvalgos/ ataskaitos, Kaunas – Girionys.

24. Miško apsaugos ir medžioklėtyros skyriaus ataskaita 2003: Fitopatologinių bei

entomologinių veiksnių įtaka nesavalaikiam miško džiūvimui ir laukinių gyvūnų

sąveikos su miško augalija tyrimai, Kaunas – Girionys, Lietuvos miškų institutas.

25. Miško apsaugos ir medžioklėtyros skyriaus ataskaita 1996 – 2000: Vabzdžių įvairovė

ir jos kitimas spygliuočių kenkėjų židiniuose, Kaunas – Girionys, Lietuvos miškų

institutas.

26. Miško sanitarinės apsaugos taisyklės: priimtas Lietuvos Respublikos aplinkos

ministerijos 2007 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. D1-204 // Valstybės žinios, 2007,

Nr. 42-1596.

27. Miško sanitarinės apsaugos tarnyba- www.msat.lt.

28. NASA Goddard Institute for Space studies (2006)

http://www.climatewizard.org/Climate_Models_and_Scenarios/Climate_Models.html

29. Pauža D.H. Lietuvos ekosistemos: klimato kaita ir žmogaus poveikis. Galimybių

studija. 2010. Prieiga per internetą:

http://scholar.googleusercontent.com/scholar?q=cache:P6esHkpLxzoJ:scholar.google.

com/&hl=lt&as_sdt=0&sciodt=0

30. Stravinskienė V., 2002: Klimato veiksnių ir antropogeninių aplinkos pokyčių

dendrochronologinė indikacija. Kaunas: Lututė, 175 p.

31. Valenta V., Gustas M., Urbonavičius T.,:2003: Klimato įtaka pušinio pelėdgalvio (Panolis

Flammea Schiff.) židinių susidarymui ir pasiskirstymui. Miškininkystė, Nr. 2 (54).

59

32. Valenta V. 1960: Pušų liemenų kenkėjų ekologinių grupių susidarymas priklausomai nuo

medžio apmirimo tipo. T.5.

33. Valenta V., Urbonavičius T., Gustas M., 2004: Pušinio pelėdgalvio (Panolis flammea

Schift) pakenktų pušynų bioekologiniai bruožai. Ekologija, Nr. 1. P. 5 – 11.

34. Vilniaus universiteto Ekologijos institutas, 2007: Klimato kaitos poveikio šalies

ekosistemoms, bioįvairovei, vandens ištekliams, žemės ir miškų ūkiui ir žmonių

sveikatai įvertinimo studija ir pasekmių švelninimo strateginis planas.

35. Žalakevičius M., Stanevičius V., Bartkevičienė G., 2006: Trends in the composition of

breeding bird communities: Anthropogenic or climate change – induced process?.

Acta zoologica Lituanica, Nr. 3 (16).

36. Žiogas A., 1997: Miško entomologija. Kaunas. P. 271.

37. Žiogas A., 2006: Miško patologijos tyrimo metodika. Vilnius. P. 26.

38. Žiogas A., 2007: Miško patologija ir apsauga. Mokomoji knyga. Akademija, p151

39. Воронцов А. И. : 1975. Лесная энтомология. Москва, c.218.

40. Вуз А., Пячюрене Ю., 1988: Некоторые характеристики температуры воздуха

над югом Прибалтики, Погодообразующие процессы и опасные явления погоды

над Литвой и Калининградской областью, Ленинград, с. 128-146.

41. Надзор, учет и прогноз массовых размножений хвоe и листогрызущих

насекомых. 1965. Москва, c. 365.

42. Семевский Ф. Н.,1971: Прогноз в защите леса. Москва. Лесная

промышленностъ. c. 69.

43. Трофимов В. Н., Трофимова О. В., 1987: Влияние степени объедания на прирост

насаждений поврежденых сосновой совкой. Зкология и зaщита леса. Ленинград, c.

70-74.

44. Шпалте Э.П. 1978: Влияние метеорологических факторов на радиальный прирост

сосны в Латвийской ССР. Лесоведение. Но 3. c.11-18.

45. http://celebrating200years.noaa.gov/breakthroughs/climate_model/modeling_schemati

c.html

46. http://www.su.lt/filemanager/download/5620/Globali_aplinkos_kaita_web.pdf#page=

131