PETR AS

POšKUS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai

VA LStYBĖS žINIOS

V I L N I US 2006

BOLIUS POŠKUSA LFONSAS K A ZItĖNAS MEČISLOVAS tR EIN YS

BIRUtĖ VA LION YtĖ

PETR AS

POšKUS

Knyga parašyta ir išleista vykdant 1990 m. Kovo 11-osios Nepri-klausomybės Akto signatarų 2002 m. kovo 10 d. visuotinio susi-rinkimo nutarimą.

Autorių kolektyvas: Bolius Poškus (sudarytojas), Alfonsas Kazitė-nas, Mečislovas treinys, Birutė Valionytė

Signatarų klubo redaktorių kolegija:Julius BeinortasVirgilijus ČepaitisBronislovas Genzelis (pirmininkas)Romas GudaitisLeonas MilčiusVidmantas PovilionisNarcizas Rasimavičius

Remiantis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų 2003 m. spalio 16 d. įstatymu Nr. IX-1789, šios knygos viršelyje ir tituli-niame lape keičiamas serijos pavadinimas: vietoj „1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai“ – „Lietuvos Ne-priklausomybės Akto signatarai“.

© Autorių kolektyvas, 2006© Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2006

UDK 947.45.09:929PoškusPo-216

ISBN 9986-18-150-X

7

turinys

PRAtARMĖ ......................................................................9

BOLIUS POŠKUS. Apie brolį ...........................................11

Brandaus darbo laikotarpis .........................................13

Gyvenimo atspara – šeima ..........................................15

Posūkis .........................................................................16

ALFONSAS KAZItĖNAS.Vadovas ir kūrėjas ...................21

Kalba kolūkio radijas ...................................................21

Varėnos smėlynų augintinis ........................................23

Lemtingo lūžio fenomenas ..........................................24

Silpnesnio kaimyno kėlimas .......................................27

Nusipelnė rašytojo plunksnos ....................................29

Nestandartinis vadovas ...............................................31

Savarankiškų specialistų branduolys .........................32

Kultūros šviesa kaime..................................................34

Prikeltas dvaro palikimas ............................................36

Kaimiško alaus tradicijos ............................................38

Didysis menas kaime ...................................................41

žmonių gerovės pamatai .............................................44

Svajonės dėl mokyklos išsipildymas ..........................46

Iššūkis ..........................................................................47

Nesibaigiantys eksperimentai .....................................50

Širdis šaukėsi laisvės ..................................................51

Ūkininkavimo įvairovės vizija ....................................53

8

Nusivylė didžiąja politika ...........................................56

Išbarstytas kūrėjo palikimas .......................................58

Post scriptum ...............................................................60

MEČISLOVAS tREINYS. Ieškant naujo kelioLietuvai ...................................62

Netikėtas, tačiau sėkmingas pasirinkimas .......................62

Kairės ir dešinės politikos girnose ...................................69

Ginant žemdirbių interesus ...........................................102

Klausimas – tiesos kriterijus ..........................................134

Sugrįžtant prie Apaščios ir Svalios ................................144

BIRUtĖ VALIONYtĖ. Vietoj epilogo .............................156

[NUOTRAUKOS] ........................................................161

SVARBIAUSIOS PEtRO POŠKAUSGYVENIMO DAtOS ..................................................178

PAVARDžIų RODYKLĖ ............................................179

9

PR AtA R MĖ

Kai Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė man pasiūlė parašyti apie Pe-trą Poškų knygą, mane apėmė dvejopas jausmas. Pirmiau-sia – mylimas jaunesnysis brolis Petras buvo artimiausias man žmogus, bendražygis, bendramintis. Mes kartu praleidome vargingą jaunystę, atkakliai skynėmės kelią į mokslus, bendravome dirbdami įvairiuose veiklos baruo-se, kovojome su sunkumais, džiaugėmės laimėjimais. Mes abu pasirinkome ekonomisto specialybę ir didžiąją savo veiklos dalį dirbome gana didelių kolektyvų vadovais. Petras 35 metus dirbo Biržų rajono „Laisvosios žemės“ kolūkio pirmininku, aš – 23 metus Lietuvos žemės ūkio ekonomikos instituto direktoriumi, 7 metus – Rusijos že-mės ūkio mokslų akademijos viceprezidentu. taigi apie P. Poškų, žmogų, visa širdimi atsidavusį Lietuvos kaimui, gabų ir sąžiningą vadovą, galėčiau labai daug ką pasakyti, bet juk jis mano brolis… Apie jį, kaip „Laisvosios žemės“ kolūkio pirmininką, buvo gana daug rašyta. Manau, kad tai buvo ne vienapusiški vertinimai. P. Poškaus pastangas kaimo žmonės įvertino išrinkdami jį LtSR Aukščiausio-sios tarybos deputatu ir patikėdami jam 1990 metų kovo 11 dieną pasirašyti Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo Aktą.

Manau, bus teisingiau, jeigu apie Lietuvos Nepriklau-somybės Akto signatarą Petrą Poškų kalbės ir jo veiklą analizuos ir kiti žmonės. taigi skyrių apie P. Poškų, „Lais-

vosios žemės“ kolūkio pirmininką, parašė žurnalistas Alfonsas Kazitėnas, skyrių apie P. Poškų, Aukščiausiosios tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatą, parašė profesorius, signataras Mečislovas treinys.

Ačiū visiems, padėjusiems šią knygą parašyti ir išleisti.

BOLIUS POŠKUS

11

Apie brolį

BOLIUS POŠK US

Plentu važiuojant iš Vilniaus į Druskininkus, kur į Merkį įteka Varėnė, nuo senovės apsupta miškų marguoja stogais Senoji Varėna. Už trijų kilometrų – Varėna – rajono centras. Senąją Varėną sudaro miestelio centras ir prie jo prigludę ke-turi kaimai. Šių kaimų gyventojų pievos ir ganyklos išsitęsusios abiejų upių pakrantėse, o smėlėta ir akmenuota ariamoji že- mė – 2–5 kilometrai už miško. Carinės Rusijos laikais prie Varėnos buvo didelė kariuomenės stovykla ir poligonas. Tuo-met aplinkinių kaimų gyventojai galėjo neblogai papildomai užsidirbti. Į vienkiemius varėniškiai niekaip nesiryžo išsikelti, dirbo žemę rėžiais, gyveno gana skurdžiai. Viename iš Senosios Varėnos kaimų – Užumelnyčio – gyveno mūsų protėviai ir tė-vai. Čia mes visi gimėme, augome, iš čia išėjome į gyvenimą.

Mūsų tėvai Liudvika Puodytė ir Ignas Poškus susilaukė 8 vaikų. Iš jų augome šešiese: trys seserys ir trys broliai. Mudu su Petru šeimoje buvome jauniausi. Galbūt dėl to ir laimingiausi, nes tik mudviem pasisekė išeiti aukštąjį mokslą. Mūsų vaikystė ir jaunystė buvo vargai vargeliai. Ketvirčio valako smėlėtos že-mės nepakako išmaitinti aštuonių žmonių šeimą. Gyvenimas truputį pagerėjo, kai tėvas, brolio Karolio pinigais iš Ameri-kos paremtas, nusipirko 5 hektarus šiek tiek geresnės žemės kaimyniniame Ežeriekų kaime. Ir vėl sunkumai mūsų šeimą užgriuvo, kai Petriuką tik pagimdžiusi mirė mama. Tėvas daugiau nevedė ir vienas augino mūsų šešetą. Mūsų vaikystė ir ankstyvoji jaunystė praėjo Senojoje Varėnoje, čia mes visi baigėme pradžios mokyklą (dabar Andriaus Ryliškio vidurinė

12

mokykla). Petras ją baigė jau praūžus Antrajam pasauliniam karui.

Petras nuo vaikystės pasižymėjo judrumu, drąsa ir užsis-pyrimu. Mėgo išsiskirti iš vaikų būrio. Prisimenu, už pradinės mokyklos tvoros buvo vaikų darželis. Matau, auklėtoja kviečia vaikus pietų, o Petriuko nėra. Ieško. O jis sėdi aukštai medyje ir kojom mataruoja… Per šventes Petras noriai deklamuoda-vo eilėraščius… Per savo judrumą kartą Petras vos nežuvo. Tai buvo pirmosiomis karo dienomis. Kariuomenės stovykloje buvo palikta daug sprogmenų. Vaikai padegdavo parako mai-šelius ir džiaugdavosi fejerverkais. Vienas toks maišelis spro-go Petro rankose. Jis visas apsvilo, ypač veidas. Tėvas vaiką nuvežė į Varėnos ligoninę, bet gydytojai atsisakė priimti, kaip beviltišką. Pakeliui į namus tėvas sustojo Senojoje Varėnoje prie kunigo Markelio namų, mat šis gaminosi vaistus iš augalų, buvo vadinamas liaudies daktaru. Jis davė tėvui stebuklingos mostelės ir Petriukas pagijo.

Mums atsirado galimybė siekti mokslų todėl, kad, praūžus karo audroms, Senojoje Varėnoje buvo atidaryta progimnazija, vėliau išaugusi iki vidurinės mokyklos. 1950 metais Petras baigė šios mokyklos ketvirtąją, o aš aštuntąją klasę. Tačiau tais pačiais metais mūsų šeimą vėl ištiko nelaimė – mirė tėvas. Likome visiš-ki našlaičiai. Kur pasukti, kaip gyventi toliau? Vyresnysis brolis Kostas laukė šaukimo į kariuomenę. Seserys Marijona ir Ona gyveno kaime. Vyriausioji sesuo Danutė ištekėjo ir su šeima iš-sikėlė gyventi į Vilnių. Nuomojosi kambarį bendrame bute.

Galutinai su Petru apsisprendėme per 1950 metų respubli-kinę dainų šventę. Joje Petras grojo skudučiais, aš dainavau chore. Laisvalaikiu tarp repeticijų susipažinome su stojimo į mokyklas taisyklėmis. Ir pasirinkome: Petras – Vilniaus žemės ūkio technikumą, aš – Vilniaus valstybinio universiteto Eko-nomikos fakultetą. Tą vasarą laikėme stojamuosius egzaminus. Įstojome. Šie 4–5 mokslo Vilniuje metai buvo vargingiausi mu-dviejų gyvenime. Brolis Kostas tarnauja kariuomenėje. Sesuo

13

Ona neteisingai nuteista 10 metų kalėjimo. Sesuo Marijona neturi nuolatinio darbo. Tačiau visi mus moraliai palaikė ir kuo galėjo, tuo rėmė. Ypač mes dėkingi brangioms sesutėms, kurios mums buvo kaip mamos.

Mudu tik vėliau suvokėme, kad kiekvienas atskirai nebūtu-me ištvėrę. Ir čia brolis Petras buvo už mane pranašesnis. Jis bėgdavo į stadioną per futbolo rungtynes iš užribio padavinėti kamuolių, pozuodavo dailės instituto studentams. Tai vis šioks toks pinigėlis… O pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo sti-pendija. Ir mes įveikėm. Baigėm mokslus, kartu išėję ir labai sunkią gyvenimo mokyklą.

1954 metais, įgijęs Vilniaus žemės ūkio technikumo di-plomą, Petras buvo paskirtas Širvintų rajono Pusnės kolū-kio agronomu. Tačiau po keleto darbo dienų Petras jau buvo paskirtas šio visiškai sugriuvusio kolūkio pirmininku. Kiek prisimenu, ūkyje buvo 17 karvių ir 30 kiaulių, grūdus reikėjo pristatyti valstybei už mašinų-traktorių stoties (MTS) darbus, pienas ir gyvuliai už pusdykį parduodami valstybinių priva-lomųjų pristatymų tvarka. Ūkiui nelikdavo nei produktų, nei pinigų. Gyvenk, kaip išmanai. O koks ten dvidešimtmečio iš-manymas? Atrodė, padėtis be išeities.

Tačiau išeitis atsirado. Petrą pašaukė į kariuomenę. Tarna-vo Tolimuosiuose Rytuose, Čitos srityje, tankų dalinyje tanko vadu. Per tuos trejus tarnybos metus kartą buvo parvykęs atos-togų, taip pat aplankė Sibire ištremtuosius gimines. Subrandino savo pažiūras į gyvenimą. Grįžo Petras iš kariuomenės gerokai suvyriškėjęs ir pasakė – „tik į kaimą“. Tai buvo 1958 metai.

BR A N DAUS DA R BO LA IKOtA R PIS

Mano bendrakursis Bernardas Blažys dirbo Biržų rajono „Laisvosios žemės“ kolūkio pirmininku. Jam neblogai sekėsi. Aš, dirbdamas Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos ins-

14

tituto agrarinės ekonomikos sektoriuje, dažnai lankydavausi pas B. Blažį, o šis vienąkart ir paklausė, ar brolis Petras grį-žęs iš kariuomenės nenorėtų jo vadovaujamame ūkyje dirbti agronomu. Petras pasiūlymą priėmė. Nuo to ir prasidėjo jo biržietiškas gyvenimas, nauji rūpesčiai. Kaip pastebėjau, jam šis darbas patiko, iniciatyvos ir išradingumo turėjo su kaupu. Po metų B. Blažys įstojo į Ekonomikos instituto aspirantūrą ir rekomendavo Petrą „Laisvosios žemės“ kolūkio pirmininku. Žmonės neprieštaravo.

Ilgai kalbėdavomės su broliu – nuo ko pradėti. Ūkis prie B. Blažio pasiekė palyginti neblogų gamybos rodiklių. Tačiau vienas iš tai lėmusių veiksnių buvo valstybės kreditai. Juos rei-kia grąžinti. Stambesnių gamybinių pastatų trūksta. Žemės užmirkusios, keliai neišbrendami. Kas antra šeima verda na-minį alų. Specialistų trūksta. Jaunus ūkio žmones ant pirštų gali suskaičiuoti. Žodžiu, vieną problemą seka kita. Aš pusiau juokais pasakiau: Petrai, pradėk nuo meno saviveiklos ir sporto. Nemaniau, kad brolis mano žodžius priims už gryną pinigą. Saviveikla jam ne svetimas dalykas. Net kariuomenėje dainavo ansamblyje, buvo daugelio sporto šakų entuziastas.

Priimdamas į darbą specialistą Petras būtinai paklausdavo, kaip su sportu ir saviveikla? Ūkis pradėjo pirkti sporto invento-rių, dalyvauti varžybose, kartais šį bei tą laimėdavo. Sportavo Petras ir pats. Žaidė stalo tenisą. Žmonės pradėjo domėtis, „sirgti“ už savus. Tapo savo kaimo patriotais. Su meno savi-veikla sekėsi kiek sunkiau. Pradėjo nuo pagyvenusių žmonių – juos būrė į šokių ir dainų ansamblį. Ir taip kaimas sujudo, sukruto. Žmonėms neliko laiko prie naminio alaus sėdėti. Į repeticiją ar į treniruotę juk neisi išgėręs. Būtent čia buvo ko-lektyvo formavimosi pradžia, atsiskleidė darbštuoliai, žinomi Lietuvoje ir už jos ribų.

Apie tai, kaip ūkis kopė aukštyn, kaip brendo jo vadovas Petras Poškus, šioje knygoje rašo biržietis žurnalistas Alfonsas Kazitėnas. Aš tik norėčiau prisiminti, kaip sprendžiant svar-

15

biausią startinę problemą – kaip uždirbti pinigų – atsiskleidė Petro originalus ir realus mąstymas. Skubiai ir pigiai buvo rekonstruoti seni pastatai, tarp jų ir esantys vienkiemiuose. Juose sutalpinti ūkio gyvuliai, ypač penimiai ir galvijų prieau-glis. Juos realizavus, greitai atsipirko investicijos, buvo grąžin-ti kreditai, atsiskaityta su žmonėmis už darbą, sukaupta lėšų naujoms technologijoms diegti. Tokių gana originalių sprendi-mų Petras priimdavo nemažai. Tai kaskart patvirtindavo mano nuomonę, kad brolis pajėgus įveikti gana aukštus kalnus.

GY V ENIMO AtSPA R A – ŠEIM A

Kaip mes, giminės, apsidžiaugėme gavę kvietimą į Petro vestuves. Iki tol nuogąstavome: toks sunkus darbas, be paty-rimo, toli nuo mūsų, nei su kuo pasitarti, nei kam pasiguosti. Vienas, be šeimos ramsčio… Vestuvės įvyko 1961 metų ge-gužę.

Žmona – Milda Baltrūnaitė, Pačeriaukštės kaimo kultū-ros namų darbuotoja. Jos tėvai – šio kaimo gyventojai, dirbo kolūkyje. Susidraugavo burdami žmones į meno saviveiklą ir patys joje dalyvaudami. Po vestuvių jaunieji pradžioje gyve-no pas Mildos tėvus, vėliau pasistatė savo namą su ūkiniais pastatais. Čia išryškėjo Mildos valstietiškas potraukis tvarkyti namų ūkį. Stebėdavausi, kaip ji suspėja ir sodybiniame sklype pašarus, daržoves, bulves išauginti, ir gyvulius prižiūrėti, ir valgį pagaminti, ir vaikus auklėti. Ypač Milda mėgo remontus, rekonstrukcijas. Kiekvieną kartą, kai apsilankydavau, rasda-vau ką nors naujo pastatyta arba sena rekonstruota. Milda dar ir ūkio valgykloje dirbo, ir ūkio renginiuose dalyvaudavo. Toks žmonos pašaukimas tvarkyti namų ūkį ir kitus šeimos reikalus kolūkio pirmininkui buvo labai didelė paspirtis.

Mildos atidumas ir kasdienė globa Petrui ypač padėjo, kai pašlijo jo sveikata. Tik jinai jį lydėdavo į polikliniką ir ligoni-

16

nę, pati labai retai išvažiuodavo į sanatoriją ar poilsio namus. „Laisvoji žemė“ buvo beveik visų Tarpkolūkinio poilsio įstaigų susivienijimo objektų dalininkė, tačiau Petro šeima tuo labai mažai naudodavosi.

Petras ir Milda susilaukė keturių vaikų – trijų sūnų ir du-kros. 1973 m. birželio 29 d. šeimą sukrėtė didžiulis skausmas – mirė trejų metų sūnus Petriukas. Iš likusiųjų vyriausiasis Vidas baigė Vabalninko žemės ūkio technikumą, gyvena Biržų mies-te, užsiima smulkiu verslu mažmeninėje prekyboje. Augina dvi dukras ir sūnų. Dukra Violeta baigė Vilniaus universiteto Eko-nomikos fakultetą, gyvena Dvarčionyse, verčiasi mažmeninės prekybos smulkiu verslu, augina sūnų ir dukrą. Jauniausias sūnus Darius su motina taip pat gyvena Dvarčionyse ir kartu su seserim Violeta dirba mažmeninės prekybos versle.

Mūsų brolis Kostas gyveno Vilniuje, buvo metalo liejikas, mirė 2005 metų sausio mėnesį. Seserys Marijona, Ona ir Da-nutė dirbo ir gyvena Vilniuje. Aš 1989 metais išvykau į Rusiją, dabar pensininkas, gyvenu Vilniuje. Esu ekonomikos mokslų habilituotas daktaras, profesorius, keturių užsienio šalių aka-demijų akademikas.

POSūK IS

Nelengva buvo Petrui palikti „Laisvąją žemę“ ir keltis į Vil-nių. Tai turbūt sunkiausias jo vidinių išgyvenimų, prieštaringų jausmų susikryžiavimo laikotarpis.

Pirmiausia, labai svarbu, kad Biržų rajono žmonės aiškia balsų dauguma 1990 m. vasario 24 d. išrinko Petrą LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Juk tai buvo pirmieji po 50 metų demokratiški rinkimai Lietuvoje. Rinkimų apygardo-se varžėsi po kelis lygiaverčius kandidatus. Įdomu tai, kad už P. Poškų, tuomet dar buvusį kompartijos narį, balsuoti agitavo ir to krašto bažnyčios. Mat Petras gerai sutardavo su aplinkinių

17

bažnyčių klebonais, paremdavo bažnyčias pinigais ir statybinė-mis medžiagomis… Taigi mūsų brolis Petras, Aukščiausiosios Tarybos deputatas, su didelio pasididžiavimo jausmu pasirašė Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo Aktą.

Aukščiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas pradėjo nuo- latinį darbą, deputatai privalėjo dalyvauti posėdžiuose. Pra-džioje Petras kiekvieną savaitgalį važiuodavo į Biržus, o pir-madieniais – vėl į Vilnių. 200 kilometrų – didelis krūvis, nes ūkyje ne ilsėjosi, o dirbo, sprendė sunkius klausimus. Skųs-davosi: Sėdi Seimo posėdžiuose, klausaisi sakomų kalbų, o iš galvos neišeina kasdieniniai ūkio rūpesčiai. Bet atsigaudavo Petras Žemės ūkio komiteto posėdžiuose, kai būdavo svars-tomi principiniai žemės ūkio pertvarkymo klausimai. Čia praktikams tekdavo kaip reikiant susikibti su teoretikais arba politikais. Apie P. Poškaus poziciją ir jo aktyvumą svarstant nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio pertvarkymo problemas šioje knygoje išsamiai pasakoja Lietuvos Aukščiausiosios Ta-rymos–Atkuriamojo Seimo deputatas Mečislovas Treinys.

Aš tik noriu prisiminti, kiek daug mes diskutavome su Pe-tru dėl „Laisvosios žemės“ kolūkio reorganizavimo. Reikia jį suprasti. 35 brandžiausio gyvenimo metai atiduoti šio ūkio kūrimui. Tam sveikatos tikrai negailėta. Ir kiek išgyventa dėl savojo ūkio kiekvieno žmogaus likimo…

Kolūkių reorganizavimo klausimais mūsų su Petru nuomo-nės sutapo. Pernelyg centralizuotas ir komandinis kolektyvo organizavimas demokratijos sąlygomis turi būti pakeistas de-mokratinėmis sistemomis, paremtomis privačios nuosavybės formomis, ir žmonių suinteresuotumu. Taip pat mes buvome vienos nuomonės, kad čia nereikia skubėti. Reikia atsižvelgti į žmonių nuomonę, į tuometinės rinkos sąlygomis gyvenančių valstybių patirtį, jų plėtros tendencijas.

Kiekvieną kartą Petras, būdamas ūkyje, mažesniame ar didesniame žmonių sambūryje, klausdavo: Kas norėtų ūkinin-kauti individualiai savo buvusios žemės plote? Kolūkis išskirs

18

žemę ir kuo galės padės. Atvykęs į Vilnių sakydavo, kad tokių žmonių dar nėra. Ir tik po kelių mėnesių pareiškė, kad toks žmogus atsirado. Tai pradinės mokyklos mokytojas Vitalijus Drobulis, paprašęs skirti jam 40 hektarų buvusios savo žemės sklypą, padėti technika ir pastatais individualiam ūkiui orga-nizuoti. Visi jo prašymai buvo patenkinti.

Tuo tarpu Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis atkakliai reikalavo: Kuo greičiau baigti su tais kolūkiais. Galų gale buvo nutarta: Per mė-nesį kad neliktų nė vieno kolūkio ir tarybinio ūkio. Jiems buvo nutraukta bet kokia biudžetinė parama. Tapo aišku – valstybės reikalavimą reikia vykdyti. Stambūs ūkiai skubiai buvo perre-gistruojami, smulkinami arba likviduojami.

Kokį sprendimą priėmė „Laisvosios žemės“ žmonės? Pe-tras dažnai samprotaudavo: Gerai, grąžinsime žemę savinin-kams individualiam ūkininkavimui. Žmonės susikėlė į gyvenvie-tę. Kur jie sandėliuos pašarus, laikys gyvulius? Žemė numelio-ruota, sukultūrinta, duoda gerą derlių – bus daug pašarų ir daug gyvulių. Kaip susieti individualų ūkininkavimą su stambiomis, mechanizuotomis fermomis ir pašarų saugyklomis? Iškilo aibė principinių klausimų. Mūsų nuomone, oi kaip nereikėjo skubė-ti!.. Argi sunku buvo nuvažiuoti į Čekiją, Slovakiją, Vengriją, Rytų Vokietiją ir pasižiūrėti, kaip sprendžiami didelių ūkių reorganizavimo klausimai? Ten kapitalas, įdėtas į stambius žemės ūkio objektus, nebuvo sunaikintas. Ten buvo pasirem-ta demokratinės santvarkos pranašumais ir taip reformuoti gamybiniai santykiai, paremti privatine nuosavybe ir žmonių asmeniniu interesu, kad tas pats kapitalas pradėjo duoti dides-nį efektą negu anksčiau.

„Laisvosios žemės“ žmonės, išklausę kolūkio pirminin-ko nuomonę, priėjo prie išvados – reikia klausyti valdžios ir „Laisvąją žemę“ skelti į keturias žemės ūkio bendroves. Petras tapo vienos jų vadovu. Tačiau neilgam. Pasirodė, kad suderinti darbą ir Seime, ir bendrovėje negalima, ir jis bendrovės vadovo

19

posto atsisakė. Šiuo metu, po penkiolikos metų, iš keturių gy-vuoja tik viena bendrovė. Kitoje buvusio ūkio teritorijoje tvir-tėja gana stambūs, šiuolaikiniai individualių valstiečių ūkiai.

1992 metais Petras visuomeniniais pagrindais buvo išrink-tas Lietuvos aludarių asociacijos prezidentu, o nuo 1995 iki 2000 metų ėjo etatinio prezidento pareigas. Asociacija jungia stambiausias alaus gamyklas šalyje. Jos gamina 90 proc. Lie-tuvoje suvartojamo alaus. Asociacija atstovauja Lietuvos alaus gamintojų interesams ir juos gina santykiuose su šalies valsty-binėmis institucijomis, rūpinasi aludarystės plėtimu, palaiko ryšius su gamybinėmis, mokslinėmis ir visuomeninėmis įstai-gomis bei organizacijomis Lietuvoje ir užsienyje, organizuoja tikslines parodas ir muges, specialistų mokymą, aprūpina savo narius norminiais teisės aktais, padeda jiems užmegzti ryšius su užsienio firmomis.

Aš galvoju, kad Petras buvo išrinktas Lietuvos aludarių asociacijos prezidentu todėl, kad jis pirmasis Lietuvoje įstei-gė naminio alaus gamybos etnografinį muziejų, atstatytame Butautų dvare įrengė nedidelį naminio alaus gamybos cechą. Šis alus turėjo didelę paklausą ne tik Biržų rajone, bet ir mies-tuose, gerai jį vertino užsienio turistai.

Nuo 2000 metų Petras, jau visiškas pensininkas, gyve-no šalia Vilniaus, Dvarčionių gyvenvietėje savo dar ne visai įrengtame name, padėdamas augti anūkams. Mėgdavo žygius po mišką. Būdavo, per dieną Petras kelis kartus per miškelį nueina iki švento šaltinėlio, šalia kurio jo dukra Violeta su vyru Arnu pasistatė nedidelį šašlykinės paviljoną. Nueidavo, pasižiūrėdavo, ar yra pirkėjų, ir atgal per mišką į namus. Skųs-davosi Petras, kad niekaip negali priprasti be darbo. Likę tik skaityti laikraščius ir žiūrėti televizorių. Knygų skaityti nemė-go. Taigi gana nuobodžiai pradėjo savo senatvę buvęs aktyvus gamybininkas, valstybininkas, Seimo narys. Paįvairindavo ją tik anūkai: Agnė ir Tadas. Seneliui jie pasipasakodavo savo, dažniausiai mokyklines, problemas ir visuomet sulaukdavo

20

atjautos bei tinkamo patarimo. Ką senelis pasakys, viskas bus gerai, – taip gerbė anūkai senelį Petrą.

Petras lyg ir priekaištaudavo sau: Jeigu būčiau neišėjęs į pen-siją, gal ir tos ligos būtų pro šalį praėjusios. O dabar – viena liga ne liga, bet kai susirenka kelios… Jis dar kolūkyje pakankamai nuo jų prisikentėjo. Skausmai užeidavo kartais posėdžio metu, sėdint prezidiume, kartais kokio viršininko kabinete arba au-tomobilyje prie vairo. Ir padėti nežinodavai kuo ir kaip. O jis kentėdavo ir kitus ramindavo: Nieko, praeis, būna dar blo-giau. Save įtikinėdavo: Reikia iškęsti, dar tiek neužbaigtų darbų. Mes visi stebėjomės, kiek daug kantrybės ir vidinės drąsos jis turėjo.

Ir taip tęsėsi, kol neatėjo ta pati baisiausia… Ir šią žinią Petras sutiko su viltimi. Vis ramino žmoną ir prašė neskelbti artimiesiems, bendradarbiams. Iki šiol apgailestaujame, kad taip vėlai sužinojome, gal dar būtume galėję padėti…

2004 m. sausio 5 d. mano brolis, ištikimas šeimos tėvas, nenuilstantis Lietuvos kaimo patriotas, labai jautrios širdies žmogus, talentingas vadovas, Lietuvos Nepriklausomybės Ak-to signataras Petras Poškus mirė.

Tais laikais Petro Poškaus darbas buvo įvertintas aukštais apdovanojimais. Tai rajono, respublikos ir sąjunginiai garbės raštai, Visasąjunginės liaudies ūkio pasiekimų parodos meda-liai ir diplomai, sąjunginės vyriausybės garbės diplomai, or-dinai ir medaliai. Tarp jų Lenino ordinas. 1985 metais Petrui Poškui buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio žemės ūkio darbuotojo garbės vardas.

2004 metais Biržų rajono Pačeriaukštės pagrindinei moky-klai buvo suteiktas Petro Poškaus vardas. Tai aukščiausias jo vardo įamžinimas ir tarsi jo darbų šviesi tąsa Biržų žemėje.

21

Vadovas ir kūrėjas

A LFONSAS K A ZItĖNAS

Biržų vakariniu pakraščiu kelias išbėga į Karaimiškio laukus. Čia karsto dariniai nesunkiai pastebimi plika akimi. Kelio kairė- je – garsioji Karvės ola – unikalus geologijos paminklas Lietuvo- je – su savo sesėmis ir dukromis. Kairėje – Lapės ola, su labai senų smegduobių svita. Šimtametės pušys pakelėje, menančios dvarų laikus. Svečiui nebuvėliui verta sustoti ir prisiliesti prie ge-ologinės žemės paslapties, nuo amžių garsinančios Biržų kraštą.

Už 4 kilometrų nuo miesto privažiuojame Užubalių kaimo kryžkelę. Kelias nusiblaško Pasvaliečių link, o statmena atšaka dešinėn veda į Pačeriaukštę. Asfalto juosta išvingiuoja seno dur-pyno pakraščiu, iškopia pakiliau. Dešinėje pasitikdavo origina-lus riboženklis su užrašu: „Laisvosios žemės“ kolūkis. Daug kas mena: už šio riboženklio prasidėdavo garsėjusio kolūkio pirmi-ninko Petro Poškaus valdos.

K A LBA KOLŪKIO R A DIJAS

Šiuo, dar dulkinu, žvyrkeliu pirmą kartą gyvenime teko ke-liauti prieš keturis dešimtmečius. „Biržiečių žodžio“ redakciją pasiekė naujiena – „Laisvosios žemės“ kolūkyje pradėjo veik-ti vietinis radijas! Ėjo 1967-ieji, tebesiskynė kelius į kaimus maršrutiniai autobusai. O čia radijas – gyvas žodis iš pokario purvynės nespėjusio išsikapanoti kaimiečio troboje!

Labiau patyrę redakcijos darbuotojai perspėdavo, kaip bendrauti su kolūkių, į kuriuos komandiruodavo redaktorius,

22

vadovais, idant nepakenktum sau. O apie „Laisvosios žemės“ pirmininką gudragalviai tylėjo lyg vandens į burną prisisrėbę. Tik nuogirdos kuždėjo, kad tas kolūkis sparčiai kylantis, o jam vadovauja ne keistuolis, bet savotiškas žmogus.

Vairuotojas pasuko Moskvičių prie seno palivarko, kuriame buvo įsikūrusi kolūkio valdyba. Tiek to važiavimo, nuo Biržų iki Pačeriaukštės – vos 12 kilometrų. Susiradau pirmininko kabi-netą, nedrąsiai pravėriau duris. Mane pasitiko nuo stalo pakilęs gal per tris dešimtis perkopęs juodaplaukis, kresnas, vidutinio sudėjimo vyrukas. Visai nepanašus į valdingą kolūkio bosą, kokį vaizdavausi mintyse. Kiek pakreipęs galvą į šoną, rudomis akimis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų skvarbiai ir tirian-čiai. Prisistačiau atvykęs iš vietinio laikraščio, pakvietė prisėsti, pats grįžo į savo vietą. Iškart sumetė, jog esu naujokas, ėmė domėtis, iš kokio krašto, nuo kada redakcijoje, kokie pirmieji įspūdžiai. Tarsi jam būtų labiau rūpėję mano, ne kolūkio rei-kalai. Pirmininkas kalbėjo kiek prislopintu žemu balsu, iš lėto ir ramiai tardamas žodžius. Susidarė įspūdis, kad jis stengiasi pasverti žodį ir kuo raiškiau išsakyti mintį. Ne iškart pavyko išdėstyti atvykimo tikslą, šeimininkui, matyt, norėjosi pažinti svečią nebuvėlį. Jo veidas visąlaik atrodė rimtas ir santūrus, keli vos pradedančių ryškėti raukšlių brėžiukai aukštoje kaktoje.

Kai pagaliau prasitariau apie kolūkio radiją, pašnekovas nušypsojo: Yra toks dalykas, mums labai palengvino darbų orga-nizavimą. Pakvietė į kitą kabinetą, parodė kampe sustatytą ku-klią aparatūrą: Iš čia kreipiamės į žemdirbius. O tokiai naujovei reikėjo pasirengti – į kiekvieną sodybą išvedžioti stulpus ir nu-tiesti laidus. Iš kolūkio specialistų sužinojau, kad vietinis radijas prabyla du kartus per dieną. Rytais informuojama apie dienos darbus ir naujienas, apie svarbiausius įvykius ir numatomas priemones kolūkyje. Vakarais pranešama apie dienos darbo rezultatus, pagiriami darbštuoliai, pliekiami darbo drausmės ar kitokie vidaus tvarkos pažeidėjai, kalbama apie bendrą padėtį. Specialistai džiaugėsi, kad darbus gali organizuoti neišeidami iš

23

kolūkio raštinės, kolūkiečiai – kad jų diena prasideda troboje nuskambančia smagia vietinio armonikieriaus Povilo Čepoko polka, o svarbiausia – nekeldami kojos iš trobos sužino, kur iš ryto rinktis ir prie kokių darbų stoti. Visada laukiu kolūkio ra-dijo balso, – tikino gyvulininkystės darbuotoja Milda Vaitaitie- nė. – Nugirstu ir savo pavardę, šiltas jausmas užlieja, kad prisi-mena. O jei sužinau, kad draugėms geriau sekasi, galvoju, ką ne taip padariau. Į kolūkiečius per radiją dažnai kreipdavosi pats pirmininkas, vyriausieji specialistai, be visuomeninio ūkio rei-kalų, jie duodavo ir vertingų gyvenimiškų patarimų.

Kolūkio radijas pranoko primityvią praktiką, kuomet kas rytą raitas brigadininkas, kaip koks dvaro prievaizdas, lėkdavo per kiemus ir varydavo žmones į darbą. Pas nuolankiuosius išgerdavo alaus, ant neįtikusių šūkaliodavo kaip ant darbinių gyvulių. Žmonės rinkdavosi į darbą nenoromis, kaip į lažą traukdavo. O štai „Laisvosios žemės“ vadovas surado ir nupir-ko iš ryšininkų nedidukę radijo stotį, vietinių ryšių specialistų jėgomis įrengė kolūkyje radijo mazgą ir pakeitė bendravimą su žmonėmis rafinuotesne forma. Nūnai ne paslaptis, jog radijo bangomis tais laikais į kaimiečių namus lyg ir nekaltai sklido sovietinė propaganda, meiliai prisidengusi pagyrimu už gerą darbą ar pasveikinimu su gimtadieniu.

Po pirmosios pažinties Petras Poškus man pasirodė įdomus ir patrauklus žmogus. Tarsi atsitiktinumo pasodintas į vadovo vežimą, bet jame pritikęs.

VA R ĖNOS SMĖLY N ų AUGINtINIS

Kolūkių pirmininkais paprastai rinkdavo vietinius, bent jau iš to paties rajono kilusius. Klajoklių radosi vėliau, kai išplito pažintys ir susidarė sąlygos viename rajone susipurvintą vardą nusivalyti kitame. Po pirmųjų susitikimų maniau, kad ir „Lais-vosios žemės“ vedlys, puikiai pažįstantis savo žmones, yra iš

24

vietinių. Sutrikau, kai atsivėrė atblokštas iš priešingo Lietuvos pakraščio, kur vasarą žiemą paslaptingai ošia Dainavos šilai…

Visa aplinka tartum apsivertė aukštyn kojomis: iš grikiais nurudusių kalnelių į tarsi bekraštes lygumas! Ėjo 1958-ieji, tais laikais ir derliausiuose laukuose dar plaikstėsi vėjai. Per pirmąjį kolektyvinio gyvenimo dešimtmetį vos suspėta įeiti į vėžes. O tos vėžės klaipėsi į visas puses kaip ir laukų keleliai. Žmonės dar stengėsi imti į darbą artelėn atiduotus savo arklius ir pa-dargus, nenorėjo pyktis kaimynas su kaimynu.

„Žalias“ buvau, kiek daug neišmaniau, o baisiausia – pats ne-supratau, kad tiek daug neišmanau, – prisipažino vėliau Petras. – Specialistų kolūkyje nebuvo, vien savo galva nesiryžau pasikliauti. Žvilgsnis krypo į buvusius ūkininkus, kurie gerai tvarkėsi anais laikais. Jurgis Čepulis, Antanas Jurėnas, Andrius Klevinskas, Jur-gis Vasiliūnas tapo geriausiais mano patarėjais. Laukininkystės brigadininkus irgi pasirinkau iš buvusių pasiturinčių ūkininkų, jais dirbo Jonas Jurkonis, Petras Ilgutas, Albinas Vasiliūnas. Bri-gadininkai turėjo didžiausią autoritetą aplinkiniuose kaimuose. Per juos ir man pavyko suartėti su šio krašto žmonėmis, suprasti vieniems kitus.

LEMtINGO LŪžIO FENOMENAS

Petras neslėpdavo, kad pirmaisiais vadovavimo metais visko pasitaikė, daugiau nesėkmių nei gerovės. Įnoringi molynai ti-krai nelepino: diena per anksti išsiskubini į laukus ar pasivėlini, visus metus tenka graužtis.

Vasarą žiemą nuo ketvirtos išsiruošdavo pėsčias arba raitas po kolūkį darbų organizuoti. Balso niekada nekėlė, kilnios šir-dies, visada gražiuoju prašydavo, tardavosi su žmonėmis. Deja, geri norai ėjo sau, kolūkio reikalai sau – nesiliejo į vieną vagą. Blaškėsi vos į 25-uosius įkopęs pirmininkas iš brigados į briga-dą, iš fermos į fermą. Javus rankomis pjovė, iš balų nešė, gyvu-

25

liams trūko pašarų, iš miško eglišakes vežė, dar tuberkulioze užsikrėtusias karves teko išskersti. Nors persiplėšk – rezultatų nėra. Smuko darbadienio vertė, nepatenkinti liko žmonės.

Su dideliu nerimu širdyje ėjo į ataskaitinį susirinkimą. Perskaitė valdybos ataskaitą, salėje nušnarėjo bruzdesys, bal-singesni laidė piktas replikas. O skaudžiausiai gėlė rajono at-stovo priekaištai – negailėjo pylos už žemą gamybos lygį. Po susirinkimo Petras gailėjosi neišrėžęs tiesos, kad labai trūksta darbo rankų, dar labiau – pastatų, technikos, trąšų… Antrąkart pamėgino vadovavimo kolūkiui košės ir ta košė pasirodė spran-gesnė už dzūkišką grikinę. Tik širdies gilumoje dėl nesėkmių nejautė savo kaltės, nejautė sąžinės graužaties. Tvirtas charak-teris neleido prarasti vilties, kad suras receptų, kaip išjudinti ūkio ekonomiką.

Žvilgsnis krypo į gyvulininkystę, nes tik iš šios šakos galėjo tikėtis daugiau pajamų. Rentabilumu visas kitas sritis pranoko mėsinių gyvulių, ypač kiaulių, auginimas. Iškilo klausimas – kur laikyti penimius? Kolūkis jau turėjo skolų, toliau lįsti į valstybės kišenę kad ir jaunam vadovui atrodė ne tas kelias. Anot rašyto-jo Petro Skodžiaus, ne Poškui statyti koją į kitų išmintas pėdas. Petro akys vis labiau krypo į apgriuvusius, nebenaudojamus buvusių dvarelių pastatus, ištremtų į Sibirą ūkininkų tvartus. Tokias pastoges patvarkyti pajėgė kolūkio statybininkai, nerei-kėjo kapitalinių investicijų. Tik pirmininko sumanymą nenoriai palaikė kolūkiečiai, nes suprato, kokiomis sunkiomis sąlygomis teks jungą eiti.

Nebuvo kitos išeities. Kaip grybai po lietaus ėmė dygti lai-kini tvartai galvijų prieaugliui, vasaros stovyklos – kiaulėms. Prikamšė gyvulių, kur tik galėjo. Kolegos šaipėsi, Petras paty-lėdavo nunarinęs galvą. Papildomos pajamos atvėrė galimybes įsigyti naujų traktorių ir žemės ūkio mašinų, kurios padėjo iš-sivaduoti iš lauko darbų rutinos, užsitęsiančios iki pat Naujųjų metų su didžiuliais derliaus nuostoliais. Tik tada jaunas vado-vas jau drąsiau žvelgė kolūkiečiams į akis, telkė juos naujiems

26

darbams. O iš pradžių tie darbštuoliai su tamsa, dar toli iki ryto brėkšmos, keldavosi ir kulniuodavo po kelis kilometrus į tuos laikinus namelius, kur būdavo laikomi jų augintiniai. Sugrubusiomis nuo šalčio rankomis ruošdavo pašarus, kirviais kapodavo loviuose sušalusį ėdalą, pakulomis užkamšydavo sky-les, kad nesiveržtų šaltis į vidų. Taip taip: ūkio vadovą spaudė valdžia, o vadovas – žmones. Kas daugiau kėlė, tam daugiau krovė…Nuostabūs žmonės, prisirišę prie gyvulių, prie žemės, atsidavę savo priedermei. Jie išlaikė pastovumą net rūsčioje santvarkų kaitoje, širdyse priešinosi prievartai, bet liko ištikimi prigimčiai. Poškus kvietėsi pagalbon melioratorius, ūkyje kas-met daugėjo nusausintų žemių ir sukultūrintų laukų. Padidi-nus gyvulių skaičių, kaupėsi mėšlo, o juo gausiau pamaloninta žemelė pradėjo seikėti gausesnį ir svaresnį grūdą. Tai papildė pašarų atsargas ir sudarė prielaidas gerinti gyvulių bandas, di-dinti jų produktyvumą.

Per dešimtmetį kiek pirmininkų pasikeitė aplinkui! Poškus užsiliko. Ramybės neturėjo – košė permainų skersvėjai, besotei imperijai rodėsi vis ne gana. Prasidėjo gyvulininkystės kom-pleksų statybos vajus, jų dalininkais privalėjo tapti kolūkiai. Pirmininkas nujautė, kad iš tokios kooperacijos nebus naudos. Sugriebęs daugiau pajamų iš gyvulininkystės, dar paėmęs kre-ditų iš banko, kvietėsi pagalbon tarpkolūkinę statybos orga-nizaciją. Sumanė užbėgti už akių pasitikėjimo nekeliantiems projektams, ryžosi kolūkyje pastatyti kiaulidžių, o vėliau – ir karvidžių kompleksus, 1970-uosius pavadino didžiųjų statybų metais. Stambiausius objektus – mechanines dirbtuves su ga-ražais, išasfaltuotu technikos kiemu, 5000 penimių kompleksą, 400 vietų naujas karvides ir Grumšlių padalinyje sukoncentruo-ti visą 800 melžiamų karvių bandą – pavyko užbaigti per porą penkmečių. Statyboms naudojo beveik vien kolūkio užsidirbtas lėšas. Statybų dėka galėjo plėsti gamybą, stiprinti ūkio ekono-miką, kelti kolūkiečių gyvenimo bei kultūros lygį. Iš tikrųjų ra-jone po kelerių metų pastatė „Aušros“ gyvulininkystės įmonę.

27

„Laisvosios žemės“ nelenkė prisidėti nei kapitalu, nei paša- rais – kolūkis turėjo savo mini gyvulininkystės kompleksą ir išsaugojo savarankiškumą.

Niekada nebuvo lengva Poškui, bet jam sekėsi geriau už kitus. Nesiekė karjeros per kitų galvas, tik atsidėjusiu darbu ir aštriu protu stengėsi pranokti kitus. Ir tai jam pavykdavo, kolegos galėdavo pavydėti, bet neturėjo dėl ko priekaištauti.

SILPN ESNIO K A IM Y NO K ĖLIM AS

Sovietinėje imperijoje nesiliauta didžiuotis gigantomanija, kurti monstrus. Net įžvalgusis Petras Poškus ne visada nujaus-davo, kur pakryps vėžės. Ėjo 1972-ieji, netikėtai iškvietė į rajo-no partijos komitetą. Nesijuto nusižengęs, kad tektų trypčioti „ant kilimėlio“.

Pirmasis sekretorius Kazimieras Bitinas be užuolankų: Pe-trai, ištempei „Laisvąją žemę“, reikės pasirūpinti ir „Socializmu“. Planuojame sujungti jūsų kaimyninius kolūkius. Žinia kaip per-kūnas iš giedro dangaus! „Socializme“ perpus mažesnė gamyba, pas juos dar laukininkystės brigados, o pas mus šakinis valdy-mas, jie mus nusmukdys… – gūžėsi Poškus. Žinom tavo būdą, padėsim“, – paguodė rajono aukščiausiasis. Tais laikais nebu-vo priimta klausytis atsikalbinėjimų. Pasakė, vadinasi, darys, dar priminė, kad kiekvienas vadovas privalo pakilti aukščiau asmeninių ambicijų.

Žmonės ilgokai negalėjo apsiprasti su kolūkių sujungimu, kaip ir pirmaisiais kolektyvinio darbo metais, skirstydavo – čia jų, čia mūsų. Vėl teko pasiraitoti rankoves, kad pakeltų buvu-sį „Socializmą“ iki „Laisvosios žemės“ aukštumų. Čia dar la-biau išryškėjo pirmininko sugebėjimas žvelgti į priekį. Radijas jau buvo tapęs įprastu kasdieniu dalyku, net lyg ir primirštas. Sustambintame kolūkyje, kur naudmenų plotas persirito per 3000 ha, iš naujo pasijuto vietinio radijo privalumai, bet ir to

28

jau buvo per mažai. Pirmininkas surado kitą naujovę – bulga-rų gamybos radijo stotį. Kilnojamieji radijo siųstuvai ir imtuvai paįvairino ūkio vadovo ir specialistų automobilius, kombainų ir traktorių kabinas. Įsteigė dispečerinę tarnybą, atsirado galimybės palaikyti ryšį 60 kilometrų spinduliu, organizuoti ir koordinuoti darbus ūkyje, operatyviai šalinti gedimus ir įvairius nesklandu-mus. Visą patyrimą teko mesti į naująjį kolūkio padalinį. Pasitar-navo geras „Laisvosios žemės“ įdirbis, ypač svarbiausių objektų statybos. Tartum vidinė nuojauta vedė pirmininką per buvusių kaimynų valdas. Jis nesišvaistė pažadais, ką pasakė, tą tęsėjo. Per keletą metų pasisekė daugmaž suvienodinti gamybos rezul-tatus abiejuose padaliniuose. O kartu ar ne likimo ironija: Petras Poškus „priglaudė“ kaimyninį „Socializmo“ kolūkį į savo glėbį, o buvęs priglaustojo pirmininkas Vasilijus Smirnovas tapo rajono vykdomojo komiteto pirmininku ir jau dirigavo P. Poškui.

Palengva keitėsi kaimo žmonių gyvenimas. Sovietų imperi-jos atsilikimas stabdė spartesnę raidą ir tęsė žmonių išnaudoji-mą jau truputį švelnesniais būdais. Neliko brigadų, jas pakeitė du augalininkystės padaliniai. Gyvulininkystę ir mechanizaciją išskyrė į savarankiškus padalinius. Šakinis valdymas sudarė pa-lankesnes sąlygas specialistų savarankiškumui, didėjo jų inici-atyva ir vaidmuo.

P. Poškaus kolūkis pirmasis rajone pelnė milijonieriaus titu-lą. Oficialioji to meto statistika skelbė, kad „Laisvosios žemės“ laukai seikėjo vidutiniškai po 45–50 cnt grūdų iš hektaro, 100 ha naudmenų ūkis gamino po 300 cnt mėsos ir 1150 cnt pieno, kolūkiečio darbo dienos vertė viršijo 7 rublius. Gražiai atrodė tie skaičiai, nors gal ir pasimaišydavo koks krislas. Tai grūdas su šiukšlėmis įskaitytas, tai veršelių sąskaita pieno šlakas išpūstas. O kur to nepasitaikydavo, silpnesni ne tokių suktybių griebda-vosi. Rajonas nuo savęs pridėdavo, Vilnius nuo savęs, ir Mas-kvą pasiekdavo išpūstas didžiulis burbulas. Imperija klestėjo laimėjimais, o jos žmonės skurdą kentė. Pastovu darėsi tai, kad „Laisvoji žemė“ iškopė į pirmaujančių ūkių gretas, ją aplanky-

29

davo respublikiniai ir sąjunginiai apdovanojimai. Nepralenkia-mam Petrui Poškui valdžia prisegė ne tik Lenino ordiną, bet ir suteikė nusipelniusio žemės ūkio darbuotojo garbės vardą.

N USIPELN Ė R AŠYtOJO PLU N KSNOS

Prisipažinsiu – kirbėjo mintis parašyti apybraižą apie Petrą Poškų, puikų vadovą ir nuostabų žmogų.Tačiau pirmasis tai padarė rašytojas Petras Skodžius:

Petras Poškus Biržuose dažnas svečias. Reikalų reikalai atveja į rajoną. Bet pas gydytojus taip ir neištaikė užeiti – vis laiko pritrūk-davo. Atvežė jį greitosios pagalbos mašina. Po kelinto priepuolio. Sėdi pirmininkas gydytojo kabinete ir su maža viltimi laukia: gal nereikės gultis į ligoninę. Gal su tabletėm, lašeliais namuose pra-tiks. O gydytojas kur tau – lyg jam malonumas būtų bloga daryti žmogui. „Tai va – siuntimas į Vilnių. Ir kuo greičiau, tuo geriau“.

Nepalietė Poškus ant stalo padėto antspauduoto popierėlio. „Neišeina man važiuoti, daktare. Ypač dabar – ne. Giedra nežinia kiek beišsilaikys“. „Bet priepuoliai juk ne mane kamuoja“, – nusi-šypsojo pažįstamas gydytojas. O Poškus vis savo – neišeina, ir gana. Jeigu taip po mėnesio, kai viskas bus aruoduose. „Nebūk, pirmi-ninke, egoistas, nenorėk visko vienas aprėpti“. Dabar nusišypsojo ir Poškus. Nelinksmai. O išvažiavo tik po dviejų savaičių.

Netikęs iš jo ligonis buvo ir Vilniuje. Žino gydytojai tokius pacientus. Apvožk grabo dangčiu, ir vis tiek pro jį ranką kiš ir sakys: palaukite, susimildami, dar ne viską padariau… Netrukus ligoninėje visas aukštas žinojo, kuo rūpinasi šis kresnas, melsvą pižamą dėvįs vyrukas. Jį kaip jį, bet jau „Laisvosios žemės“ kolū-kio reikalus – tai tikrai. Iš telefoninių pasikalbėjimų procedūrinia-me. Negalėjo šis žmogus gulėti ir nieko neveikti, būti be darbo, be rūpesčių, be to, kas jam sudarė gyvenimo turinį ir prasmę. Jau kitą savaitę pradėjo klausinėti, kada išrašys. „Nelaikysime be reikalo nė vienos dienos“, – diplomatiškai atsakydavo palatos gydytojas.

30

Pasakyk tokiems, kad išrašysi po dviejų savaičių, o išleisi po pen-kiolikos dienų – visą gydymą sugadinsi.

O liga tikrai ne laiku sugriebė. Bet kur rasi tokią ligą, kuri lauktų tinkamo laiko. Beje, ir kada tas tinkamas laikas? Be ko-lūkio bėdų, širdies gilumoje tūnojo dar vienas niekad nepalei-džiantis nerimas. O jeigu Mildai kas nutiktų? Jeigu vėl… Ir tada nelaimės niekas nenujautė. Net jos motiniška širdis… Petriukas riestanosiukas šeimoje buvo jaunylis. Tik treji metukai. Viskas jam dar nežinoma. Savo naivumu, vaikišku gyvenimo suvokimu toks mielas tėvams. Ir štai per dvi savaites vaikelis tėvų akyse tirpte sutirpo… Ir dabar jo juoką naktimis motina sapnuoja, ir dabar akys, užmačiusios jo drabužėlį ar žaisliuką, prisipildo neišverktų ašarų… Šiandien Milda vėl ruošiasi tapti motina.

Keistą, bet gal ir neblogą įprotį turi Petras. Kai nepasiseka, kai atsitinka kas negero, jis ima galvoti apie tai, kas gyvenime buvo dar blogiau. Ir dabarties bėdos, nesėkmės tartum sumažėja… Ir štai iš namų žinia: Mildą išvežė į gimdymo namus! Gydytojui teko aiškinti, kad dar nebaigtas gydymo kursas, kad dar mažiausiai porą savaičių ligoninės lovoje teks pagulėti ir kad mes, vyrai, tokiuose visagalės gamtos reikaluose, kaip naujo žmogaus atėjimas į pasau-lį, nieko negalime padėti. Pasikeitus vietomis, ir Poškus gydytojui tokius pat žodžius pasakytų. Bet kas iš tų žodžių, nors ir teisingų, jie neįstengs išstumti iš širdies to nežinios sukelto nerimo.

Pagaliau nauja žinia – sūnus! Viskas laimingai… Po kelių die-nų P. Poškus sustabdė Moskvičių prie Biržų gimdymo namų. Pri-glaudė prie krūtinės žmoną, šiltu žvilgsniu jai padėkojo už sūnų – tą mažytį žmogeliuką, kuris tėvui pirmą akimirką visada sukelia keistą, nevyriškai drovų jausmą. O rytojaus dieną pirmininkas jau ėjo per kolūkio žemę, klausinėjo, tarėsi, tvarkė. Kišenėje kvie-timas į studijas, sesija prasideda. P. Poškus mokosi Žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakulteto neakivaizdiniame skyriuje. Važiuoti dabar ar dieną kitą pavėluoti? Pavadavo tą naktį žmo-ną prie mažylio lovelės. Apklostė, užmigdė ir priėjo prie lango. Praskleidė užuolaidos kraštelį. Lyja! Vėl lyja. Ramiai, be vėjo…

31

kaip ir praeitą naktį, užpraeitą… Ir rytą P. Poškus paskambino į Kauną, į Akademiją – pranešė dekanatui, kad truputį pavėluos į sesiją, cukrinius reikia doroti.

Manau, ši ištrauka iš rašytojo apybraižos „Vėjų pagairėje“, išspausdintos jo publicistikos knygoje „Biržietiška mozaika“, ryškiai parodo mūsų herojaus charakterio bruožus, jo atsako-mybę už darbą, už gyvenimą. Nuolatinis grūmimasis jo gyveni-mui teikė vis naujų spalvų.

N EStA N DA RtINIS VA DOVAS

Petrui Poškui buvo svetimas didžiavimasis ir grubumas. Nuo jaunumės perprato, kad nei kerdžiaus, nei mėšlavežio, nei mel-žėjos, nei traktorininko nevalia niekinti. Jo argumentas buvo ne kumštis ar riksmas, o svarus žodis – pabarantis ar supeikian-tis, kartais su pašaipėle ar sarkazmu, bet neįžeidus. Pasikvies-davo prasižengusįjį į savo kabinetą ir pradėdavo pokalbį ramiu tonu. Bandydavo išsiaiškinti aplinkybes, kodėl pasielgė taip, o ne kitaip, išklausyti jo pasiaiškinimą, sužinoti, ko jam trūksta. Stengdavosi suprasti poelgio motyvus, kad galėtų priimti tinka-miausią sprendimą. Dažniausiai pavesdavo ištirti komisijoms, šios pateikdavo išvadas kolūkio valdybai. Jei reikėdavo bausti, bausdavo kolektyviai. Pas pirmininką, kaip pas kunigą, neretai atlėkdavo moterys, užsidegusios ant nepaklusnių, išgerti mėgs-tančių savo vyrų. Petras išklausydavo, pasikviesdavo abudu ir sutaikydavo. Jo principas buvo įtikinti žmogų, kad jis suprastų ir sielvartautų negerai pasielgęs, kad mokytųsi iš savo klaidų. Pirmininkas nevažinėdavo po namus kelti į darbą po vakarykš-čių išgertuvių pramigusių melžėjų ir traktorininkų, nors kituose kolūkiuose tai būdavo įprasta. Poškus mokėjo pasibelsti į kie-kvieno vidų ir priversdavo suvirpėti kiekvieną širdį, net ir labai surambėjusią. Su tokiu žmogumi lengva būdavo bendrauti, nes jis nesukeldavo priešiškos reakcijos.

32

Jis buvo doras ir sąžiningas. Nesigviešė kolūkiečių ranko-mis sukurtų gėrybių ar pinigų. Nesistatė slapčia namų sveti-mais vardais nei didmiesčiuose, nei pajūryje. Gyveno kolūkio statybininkų suręstame kukliame vieno aukšto mūrinuke toje pačioje gyvenvietėje kartu su kitais. Pirmininko sodyba nie-kuo neišsiskyrė iš aplinkinių, nebuvo nei ko pavydėti, nei ko skersakiuoti. Tačiau, kaip ir dera vadovui, išlaikė savitą stilių, darbe tvarkingai vilkėdavo kostiumą ir pasirišdavo kaklaraištį, buvo kaimo inteligentas. Jis buvo ne standartinis sovietmečio vadovas, o, anot P. Skodžiaus, altruistinių troškimų ir plačių užmojų žmogus komandinėje sistemoje, iš vidaus pažymėtas kūrėjo ženklu.

SAVA R A N KIŠK ų SPEcI A LIStų BR A N DUOLyS

Poškus rūpinosi specialistais. Jo pastangomis kolūkiečių vaikams, siekiantiems mokslų, buvo mokamos stipendijos. Ko-lūkis rengė sau specialistus Žemės ūkio akademijoje, žemės ūkio technikumuose, kaimiško profilio profesinėse mokyklo-se. Negailėjo papildomų išlaidų ir tiems, kurie mokėsi Kon-servatorijoje, kultūros mokyklose, Pedagoginiame institute ar mokytojų seminarijose. Niekur kitur, tik „Laisvojoje žemėje“ galėdavai sutikti tokių neįprastų sričių specialistų, kaip archi-tektas, gėlininkas, fotografas, melioratorius.

Kartą nuvažiavome į „Laisvąją žemę“ pasirinkti medžiagos apie gyvulininkystės pirmūnus. Dangumi plaukė šėmi debesys, tarpais suūždami skalsiu lietumi. Petras, paprastai tokį nepa-lankų metą būdavęs rūškano veido, pasitiko šypsodamasis ir pasiūlė kartu pavažiuoti į Medinių gamybos centrą: Įsirengė-me naują pašarų gamybos cechą, geras dalykas, kai tokie orai. Šiferio sienų pastate dūzgė pora žolės miltų agregatų. Iš žalios liucernos gamino vitaminines granules, kuriomis numatė šerti

33

veislines kiaulaites, o penimiams, aiškino, gerai bus ir žolės su šiaudais granulės. Planavo gaminti vaškinės brandos lietaus ir vėjų išguldytų grūdinių javų, pašarinių žolių ir ankštinių miši-nių granules, žolės miltų kapojus, baigiamus džiovinti aktyviąja ventiliacija, šiaudų su cukrinių runkelių lapais briketus, labai praversiančius melžiamoms karvėms. Pirmininkas ilgokai su specialistais sukę galvas, važinėję po kitas respublikas ir paga-liau suradę išeitį…

Pašarų įmonėje pirmininkas žvilgsniu parodė jaunuolį: Tai mūsų stipendininkas agronomas Vytautas Zurba, jam patikė-jome vadovauti pašarų gamybai. Pamaniau, toks jaunas, o jau gamybos padalinio vadovas. Poškus neklydo, Vytautas po ke-lerių metų jau dirbo rajono žemės ūkio valdybos vyriausiuoju agronomu. Ir tokių jaunų žmonių čia buvo ne viena dešimtis. Norint būti geru specialistu, nepakanka turėti kišenėje net aukšto-sios mokyklos baigimo diplomą. Specialistas privalo sekti mokslo naujoves, pirmūnų patyrimą ir visa tai pritaikyti praktikoje. Taip pat labai svarbu, kad kiekvienas specialistas žinotų savo pareigas. Nė vienam nereikalinga smulkmeniška globa, jų darbą reikia ver-tinti pagal galutinius rezultatus, – kalbėdavo Poškus. O pokalbyje prie apskritojo stalo apie specialistų vaidmens didinimą žemės ūkyje metė akmenuką į kolegų daržą: Klysta ūkių vadovai, kurie nepasitiki specialistais, nesuteikia jiems savarankiškumo, keičia jų sprendimus. Valdymo menas rodo, jog netaktiški vadovo poelgiai dažniausiai baigiasi tarpusavio konfliktais, dėl to specialistas būna priverstas palikti kolūkį. Mano giliu įsitikinimu, ūkio vadovas pri-valo atidžiai stebėti specialistų darbą, jų veiksmus, vertinti jų spren-dimų efektyvumą, nurodyti jiems racionaliausius variantus.

Pirmininkas siekė, kad jo vadovaujamame kolūkyje dirbtų geriausi specialistai, laikė stiprią komandą, buvo jai reiklus ir kartu visiškai ja pasitikėjo. Jis spręsdavo strateginius uždavi-nius, o specialistai organizuodavo einamuosius darbus. Koman-da dirbdavo ranka rankon, jei kas nesugebėdavo į taktą, tam tekdavo ieškotis darbo kitur. Išsiskirdavo ne piktuoju. Petras

34

ilgai prisimindavo kartu su juo dirbusius žmones, sutikęs juos pakalbindavo, rasdavo tinkamą žodį.

KULtŪROS ŠVIESA K A IME

Petras Poškus, paminėjęs pirmininkavimo dešimtmetį, 1969-aisiais prikvietė svečių iš rajono ir sostinės į kultūros namų atidarymą. Pirmieji tipiniai kultūros namai rajono kaime, augančioje Pačeriaukštės gyvenvietėje, pastatyti pačių kolūkie-čių uždirbtomis lėšomis!

Kultūros namų atidaryme dalyvavęs poetas Eduardas Mie-želaitis dėkojo žemdirbiams už duoną ir rūpestį, kalbėjo apie gražų ir taurų žmogų, kurio rankos sukuria visas gėrybes, apie jo dvasinį tobulėjimą ir linkėjo, kad nuo erdvios scenos skam-bėtų linksma daina, žemdirbius lydėtų džiaugsmas. Nuotaikin-gai praėjo pirmasis koncertas, susirinkusieji pažiūrėjo biržiečio fotomenininko Petro Meškausko sukurtą mėgėjišką filmą apie jų ūkį, darbus ir juos pačius…

Nelengvai sekėsi „pramušti“ kultūros objekto statybą, kai val-džia lenkė statyti fermas ir didinti gyvulininkystės produktų gamy-bą. Nugalėjo pirmininko atkaklumas varstant rajono ir sostinės vadovų kabinetus. Subūrė gausų saviveiklos entuziastų būrį, pats plėšė dainą ansamblyje, drauge su žmona Milda sukosi tautinių šokių ratelyje, įtraukė į tą sūkurį ir vyresnįjį sūnų Vidą. Šeimos pri-sidėjimu kėlė kaimiečių dvasią neužsidaryti tarp namų sienų.

Kultūros namuose įrengė ne tik patalpas repeticijoms, bet ir 200 vietų salę žiūrovams, nemažą sceną, stacionarią kino aparatinę. Visa tai suprojektavo laisvės kovų dalyvis architektas Algimantas Urbštas. Kultūros rūmai kolūkyje stojos išvaizdūs, kokių dar ilgai pavydėjo rajono centras.

Mane savotiškai gąsdino alinančio darbo užguitų kaimiečių tamsumas, gerėjant materialinei būčiai atsirandanti dvasinė tuš-tuma, į kurią atkakliai skverbėsi žmogaus ydos. Kartu su ekono-

35

miniais rūpesčiais brandinau mintį, kaip suteikti žmonėms tikrų dvasinių vertybių. Nuo šiol žemdirbiai sulauks profesionalių meno kolektyvų, išgirs mokslininko, poeto, rašytojo mintį, – po iškilmių prisipažino pirmininkas. Ūkio vadovui rūpėjo ne vien grūdai, mėsa, pienas, kaip daugeliui jo kolegų, bet ir žmogus, kuriantis materialines vertybes. Ilgainiui pirmininkas žemdirbių porei-kius iškėlė į pirmąją vietą, nes jis mylėjo ir brangino žmones. Atvėrė erdvę kultūros atgimimui kaime. Kolūkio choristai 1970 metais atstovavo rajonui respublikinėje dainų šventėje.

Tačiau, praėjus porai metų, Petro balse nuskambėjo liūdnes-nė gaida: Vien įkalbinėjimais žmonių į kultūros namus nesukviesi-me, ir į repeticijas jie eina nenoriai. Suburti saviveiklinius kolektyvus privalo kultūros darbuotojai, bet be kolūkio administracijos jie šito padaryti nepajėgūs. Prašome rajoninių kultūros namų metodinin-kus dažniau apsilankyti kolūkio kultūros namuose, suteikti konkre-čią pagalbą vietoje, o ne laukti gražių ataskaitų. Ieškokime naujų kultūrinio darbo formų, mokykimės iš pirmaujančių respublikos kultūros įstaigų. Iš patirties žinau, kad lengviau išauginti ir nuimti derlių, negu parengti mišrų chorą respublikinei dainų šventei. Ne-sidomėjimo kultūriniu gyvenimu priežastys glūdėjo giliau. Be poilsio dienų nuo aušros iki išnaktų lažą einančiam kaimiečiui rūpėjo keletui valandų nuvirsti į patalą; ideologizuota svetima putra užraugta kultūra turėjo ir savo atgrasumo.

Poškaus kvietimu Pačeriaukštės kaimo kultūros namuose spektaklius parodė Vilniaus akademinis ir Panevėžio dramos teatrai, triukais kvapą gniaužė Klaipėdos saviveiklinis cirkas, koncertavo ansamblis „Vilniaus aidai“, Jono Girijoto ir Edmun-do Kuodžio duetas. Per keletą metų kelią į kolūkį surado be-veik visi respublikos teatrai, estradiniai ansambliai, ne vienas kamerinis kolektyvas – daugybė literatų, muzikų, menininkų. Ir tai, be abejo, rado tam tikrą atbalsį kaimiečių sielose.

Neretas pirmininkas vengdavo susitikimų su menininkais, tam surasdavo įvairiausių atsikalbėjimų. „Laisvoji žemė“ mums buvo stipri atrama, jausdavausi rami, jog meno žmonės iš mūsų krašto

36

išsiveš tik gerus prisiminimus. Už tai jausiu dėkingumą signatarui Petrui Poškui, kol būsiu gyva, – taip 2005-ųjų Kovo 11-osios proga prisiminimais dalijosi buvusi Biržų rajono bibliotekos direktorė Ona Gerulienė.

PR IK ELtAS DVA RO PA LIKIM AS

Ūkio vadovo žvilgsnis linko į kolūkio pakraštyje, vos už ke-lių kilometrų nuo sienos su Latvija, gražioje gamtos aplinkoje samanojusius Butautų dvaro rūmus. Jie neblogai išsilaikė per karą, bet negera lemtis užklupo frontui nudundėjus į vakarus. Dvare susimetė sovietinės armijos dezertyrai. Jie jautėsi laisvai, niokojo ponų palikimą ir plėšė aplinkinių kaimų valstiečius. Pabiržės valsčiaus stribai 1945 metų pabaigoje gavo užduotį „išrūkyti“ dezertyrus. Gerai ginkluoti karo bėgliai stojo į aršias kautynes. Jų metu dvaro rūmai buvo smarkiai apgriauti, išdegė vidaus perdangos, įgriuvo stogas. Griuvėsius ilgus dešimtme-čius ardė lietus ir vėjas, saulė ir šaltis.

Paprasčiausia būtų buvę juos nugriauti buldozeriu. Tačiau ne Petrui Poškui griauti. Jis ryžosi atstatyti apirusias sienas, už-dengti stogą, atnaujinti interjerą. Šis jo sumanymas gilios sta-gnacijos laikais pasirodė vos ne eretiškas. Kažin ar noras apskri-tai būtų įgavęs materialųjį pavidalą, jei ne tuometinis kultūros ministras Jonas Bielinis. Į kolūkį atsiuntė žinomą architektą iš Vilniaus – Vytautą Čekanauską. Tegu garsus specialistas, respubli-kinės premijos laureatas, pasuka galvą, kaip žemdirbių poreikiams pritaikyti dvarininko Leono Tarnausko pilaitę, – juokavo tuomet Poškus. Kolūkis įsipareigojo įsteigti istorijos muziejų, parodų sales. O reikėjo ne tik išsirūpinti leidimą rekonstruoti dvaro pas-tatą, bet ir paaukoti tiems darbams iš kolūkio sąskaitos milijoną rublių! Žemės ūkio ministerija griežtai priešinosi.

Pirmininko atkaklumas ir užsispyrimas perkopė komandi-nės biurokratijos barjerus. Dvaro rūmus pradėjo restauruoti

37

1974-aisiais. Prabėgo ketveri metai – kas sumanyta, tas pa-daryta, netgi su kaupu. Lankytojus pasitiko iš naujo atgimę raudonų plytų, raudonomis čerpėmis dengti Butautų rūmai. Kaip kultūros paveldas. Pravėręs biržiečio liaudies menininko Mykolo Kėželio drožiniais stilingai papuoštas pastato duris, galėjai patekti į erdvų vestibiulį, skoningai įrengtas mėlynąją ir raudonąją menes. Vietiniai, seniau tarnavę pas poną, bet neturėję teisės įkelti kojos į rūmus, juokavo, jog net kyla noras tas menių sienas švelniai išglostyti. Visus pribloškė interjero puošnumas, kambarių, menių, salių apipavidalinimo polėkis ir skonis. Ąžuolo laiptai vedė į antrą aukštą, kuriame puikavosi patalpos muziejui ir parodų salės. Poškaus partiniuose doku-mentuose šis įvykis buvo pažymėtas griežtu papeikimu, nors vėliau Butautuose lankėsi pats LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius.

Darbas užgriuvo kolūkio kraštotyrininkus. Jie pirmiausiai surinko kolūkyje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo dalyvių prisiminimus, jų nuotraukas, įrengė karo veteranų šlovės kam-barį. Nuo ekspozicijos apie karo dalyvius prasidėjo muziejaus kūrimas. Kaupė kolūkiečių prisiminimus, rinko šeimų albu-muose išsaugotas nuotraukas. Iš archyvo gavo pirmųjų ūkinin-kų, stojusių į kolūkį 1949 metais, pareiškimus, žemės paskyrimo aktą, kolūkio įstatus. Šalia pageltęs dokumentas liudijo, kaip pirmasis kolūkio pirmininkas Petras Šimas pavedė artelės na-riams Biržų turguje nupirkti veislinę kiaulę ir dvylika paršelių – įveisti kiaulių fermą. Eksponavo pirmųjų gyvulininkystės dar-buotojų, mechanizatorių, vairuotojų, darbo pirmūnų nuotrau-kas. Stenduose išdėstyti eksponatai liudijo darbymečius ir šven-tes, kolūkio statybas ir kaimiečių gyvenimo permainas. Po to kibo į kolūkio metraštį, prirašė bemaž 50 puslapių naujų laikų kaimo istorijos knygą. Visa apylinkės praeitis sutilpo viename rūmų kambaryje – nuo arklio ir žagrės iki traktoriaus, verčian-čio 8 vagas. Rašytinė, fotografuota, daiktinė. „Žemdirbystės įrankiai“, „Liaudies papročiai“ – mokytojos Genės Gylytės

38

nuopelnas. Eksponatų potekstėje konservavosi ir tradicinio lietuviško kaimo nykimo drama.

„Tegyvuoja, teklesti ir žydi „Laisvosios žemės“ kolūkis ir jo mieli kolūkiečiai. Nuoširdžiausiai nuo kraštiečio“, – paliko pir-mąjį įrašą muziejaus garbės svečių knygoje žymus skulptorius, profesorius Konstantinas Bogdanas. Brangus Poškui buvo „Žalgirio“ krepšininkų – Valdo Chomičiaus, Virginijaus Jan-kausko ir Algirdo Linkevičiaus – paliktas įrašas, kad jų iško-votas „sidabras“ toli gražu neprilygsta žemdirbių gamybiniams pasiekimams. Ūkio vadovas buvo aistringas krepšinio ir apskri-tai sporto gerbėjas. Savo laiku pats stalo tenisą už rajoną žaidė. Kolūkyje veikė net 8 sporto sekcijos. Sportininkai dažnai laimė-davo taures „Nemuno“ sporto draugijos rengiamose rajoninėse ir tarprajoninėse kaimo kolektyvų varžybose. Kolūkio muzieju-je būta nemažai trofėjų, kuriuos pelnę kolektyvo sportininkai, kai jiems vadovavo sporto meistras Rimantas Kėželis.

Į palatvę užklydę suvalkiečiai negalėjo atsistebėti – kam reikėjo atstatyti dvaro rūmus, koks tikslas juos turėti ir išlaikyti kolūkiui? Dėl to dvaro būta visokiausių kalbų. Girdi, repre-zentacija. Kas čia blogo? Kodėl taip kėlė Ėriškius, Juknaičius, Mosėdį, Skaisgirį? Poškus parodė, kad ir Biržų krašto žemdir-biai ne iš kelmo spirti.

K A IMIŠKO A LAUS tR A DIcI JOS

Iš griuvėsių prikeltame dvare pradėjo veikti naminio alaus darykla, kaip kolūkio pagalbinis verslas. Supirko pramoninę įrangą, bet virė kaimišką miežinį alų, tamsokos spalvos, skoniu ir stiprumu panašų į Biržų krašte nuo seno populiarų naminį. Valdžia sunerimo – ar nebus girdomi žemdirbiai?

Iš tiesų, ne vieną kolūkio pirmininką anuomet esu savo au-simis nuklausęs, girdi, apgirtusius kolūkiečius lengviau valdyti. Petrui Poškui toks požiūris buvo nepriimtinas, jis visa širdimi

39

troško, kad jo kolūkio žmonės niekada negirtautų. Viename partijos komiteto plenume netgi pasigyrė, kad nuo sėjos iki javapjūtės pabaigtuvių ūkyje nepasitaikė nė vieno darbo draus-mės pažeidimo atvejo. Taip skambėjo šviesi pirmininko iliuzija, o realybė rodėsi gan prieštaringa. Išmokyti kaimiečius negerti – tas pats, kas išspręsti lygtį su daugybe nežinomųjų… Kaimiškas alus greitai išpopuliarėjo, pradėtas eksportuoti net į kaimyninę Latviją. Verslas tapo savotiška investicijų dvarelio rekonstruk-cijai išpirka. Bet Poškų su pavaduotoju iškvietė į partijos rajono komiteto biurą pasiaiškinti dėl sumažėjusių pajamų. Duoda pylos pirmasis sekretorius, o žemės ūkio skyriaus vedėjas – net pasismagindamas. Girdi, jei ne tas jūsų alus, būtumėt rajone paskutinėje vietoje. Poškus po operacijos, tyli, nė žodžio neprata-ria. Užkišęs dešinę ranką po švarku, spaudžia prie krūtinės. Gal-voju, su širdim jam blogai. Išėjome iš biuro posėdžio, pirmininkas išbalęs it popierius. Sako, dar dešimt sekundžių, ir būtų tėškęs raudoną bilietą ant stalo, – pasakojo jo pavaduotojas Juozas Baršauskas.

Kaimas okupacijos sąlygomis nepamiršo tautinių tradicijų, žemdirbiai švęsdavo gimtadienius, jubiliejus, naujagimių var-dynas, vestuves, drauge sutikdavo Naujuosius metus ir kitas didžiąsias šventes. Dvi rūmų salės buvo skirtos pobūviams, o linksmuolis alutis – vietoje. Petras Pačešiūnas, Povilas Grine-vičius su žmonomis čia net atšoko auksines vestuves. Kolūkis jiems simbolines lazdas dovanojo, vardinėmis tautinėmis juos-tomis apjuosė. Kolūkyje vis dėlto alaus naudojo mažais kiekiais, tik ypatingomis progomis ir per bendruomenės sambūrius. Bu-tautai tapo traukos centru aplinkinių rajonų ir net artimesnių didmiesčių klientams, norintiems pašvęsti neutralioje aplinko-je. Teko rekonstruoti dvaro svirnus, juose įrengti viešbutį, kur galėtų apsinakvoti iš toliau atvykę svečiai. Negailėjo lėšų dva-relio aplinkai sutvarkyti. Išvalė tvenkinius, prie rūmų šniokštė gaivus fontanėlis, po kiemą vaikštinėjo mėlynomis kibirkštimis žaižaruojančias uodegos plunksnas išskleidęs povas. Išvalytas,

40

naujais želdiniais apsodintas senas parkas viliojo pasimėgauti jo vėsia ūksme. Po erdvią teritoriją vedžiojo išasfaltuoti takai, jaunimą kvietė vasaros pramogų aikštė. Dabar visa tai pava-dintume kaimo turizmu. Petras Poškus, įgyvendinęs prasmingą sumanymą, pastebėjo: Klysta valdžia, niekindama dvarų paliki-mą, o juk tai reikšminga tautos istorijos ir kultūros dalis.

Alaus darymą reikėjo kai kuo pridengti, kad ne taip kristų į akį. Ir šiuo atveju galvotas vadovas rado išeitį. Parinko patalpą tame pačiame pastate ir nusprendė įsteigti alaus rykų muziejų. Biržų, naminio alaus krašte, regis, pati vieta. Ekspozicijoje ra-dosi autentiškų dokumentų – įvairių laikų valdžios institucijų leidimų daryti alų ar steigti bravorus, nuotraukų iš aludarystės istorijos. Kraštotyrininkai iš kažkur ištraukė legendinio Jur-gio Žaldoko portretą… O biržietė liaudies menininkė Bronė Šernienė per visą sieną nutapė J. Žaldoko trobesį. Surinko ne-mažai alaus darymo proceso, vartojimo tradicijų, vaišių stalų iliustracijų. Naminio alaus darymo technologija, jai naudojami įrankiai ir priemonės itin vaizdžiai buvo demonstruojami tam pritaikytos kaimo pirties pjūvyje. Alus seniau laikytas Dievo dovana, jį mūsų proseniai darė garbingai ir gėrė saikingai. Tas procesas – ištisas ritualas, į kurį įsiterpę nemažai apeigų ir pa-pročių elementų. Muziejaus administratorė Janina Krikščiū-naitė vaizdžiai vesdavo miežio grūdo ir apynėlio kančios keliu nuo sėjos iki pat vaišių putojančiu alučiu.

Petras Poškus atėjo iš krašto, kur naminis alus niekada ne-buvo daromas. Tačiau jis labai žavėjosi biržiečių alaus darymo ritualu ir aludarių meistriškumu. Jie į alaus darymą eidavo tartum į šventę, pakilia nuotaika. Alų darydavo tik pirtyje, ap-sirengę švariais drabužiais. Šio proceso metu nevalgydavo ir nerūkydavo. Prieš koštuves aludariui užmaudavo odines kel-nes, pasodindavo ant alumi aplaistyto suolo. Jei prilipdavo už-pakalis, vadinasi, padarytas puikus alus. Toks produktas gražiai putodavo, nuo jo palaipsniui rausdavo veideliai ir pagaudavo neišpasakytas linksmumas. Taip darydavo alų pirmininko ger-

41

biami Povilas Čepokas, Leonas Šimas, Petras Visockas. Jie ir užkrėtė alaus darymo magija dzūkų žemės vaiką. Petras nebuvo alaus mėgėjas, bet kviesdavo muziejaus lankytojus į degustaci-jos kambarėlį paskanauti kaimiško putokšlio.

Butautų alaus muziejuje apsilankęs JAV mažųjų alaus da-ryklų prezidentas Michaelis Jecsonas buvo sužavėtas rodomais eksponatais ir patarė šią idėją vystyti toliau – iki Lietuvos alu-darystės muziejaus. Ta idėja buvo užsidegęs ir muziejaus suma-nytojas, tačiau nesulaukė platesnio palaikymo.

DIDYSIS MENAS K A IME

Jau kolūkio kultūros namų atidarymo iškilmių metu jų fojė dabinosi kraštiečio grafiko Petro Rauduvės ir iš kaimyninio Pasvalio rajono kilusio tapytojo Broniaus Uoginto paveikslų paroda. Po kelių metų kolūkyje su kūrybinėmis komandiruotė-mis padirbėję dailininkai K. Abramavičius, S. Ikamas, B. Šližys kultūros namų vestibiulį išpuošė akvarelėmis, darbo pirmūnų ir veteranų portretais. Pamažu mezgėsi draugystė su respublikos menininkais, jos dvasią nuolat kurstė Petras Poškus.

Dailininkų sąjunga su „Laisvosios žemės“ kolūkiu 1979 metais pasirašė ilgalaikio bendradarbiavimo sutartį. Toks su-sitarimas respublikoje buvo pirmasis, jo tikslas – populiarin-ti vaizduojamąjį meną, paskatinti dailininkus labiau domėtis duoną auginančių žmonių gyvenimu ir kurti lietuviško kaimo motyvais. Kolūkis įsipareigojo iš savo lėšų kasmet premijuoti geriausius kūrinius, o dailininkai – aktyviai padėti kolūkio val-dybai įvairiomis formomis propaguoti lietuvių meną.

Grafikas Petras Rauduvė, tuomet ėjęs kaimo šefavimo komisijos pirmininko pareigas, dar prieš sutarties pasirašymą lankėsi Butautuose, apžiūrėjo ten veikusius muziejus, parodų sales. Vienoje iš jų jau puikavosi kolūkyje gyvenančios liaudies menininkės Bronės Stapulionienės lovatiesių paroda. Ūkio va-

42

dovas pasakojo: Kai prie mūsų kolūkio prijungė „Socializmą“, jo agronomė man prasitarė apie Lapiškių kaime, nuošaliame vien-kiemyje, triūsiančią audėjų audėją. Susidomėjau ir užsukau pas liaudies menininkę. Ji audė lovatieses ir servetes, kurių raštai man pasirodė kerintys. Pasiūliau nupirkti iš audėjos kraičio skrynios jos darbų ir įrengti šalia kolūkio muziejaus nuolat veikiančią parodą. Ji sutiko, taip pagerbėme ūkyje gyvenančią ir kuriančią menininkę. Tuo liko patenkinti audėją pažinoję žemdirbiai. Taip nuo epizo-diškų prisilietimų prie kūrybos pasukta į suartėjimą su didžiuoju menu. Nebuvo naivių, kurie tikėtų, kad eilinis kaimo žmogus suvoks meno kūrinį kaip menotyrininkas. Svarbiausia – žmonių dvasinį pasaulį paįvairinti meno spalvomis. Poškus – plataus požiūrio vadovas, kultūrą siejo ne su trumpalaikiais dalykais, o su visa žemdirbio buitimi, jos grožiu, jaukumu, su tuo, kas tą buitį praskaidrina, puošia. Yra dalykų, kurių neišmatuosi nei tonomis, nei valiuta, tai – žmogaus dvasia, – sakydavo jis.

Dailininkų sąjunga kasmet rengdavo respublikines dailės dienas. Masiškiausias menininkų desantas „Laisvojoje žemėje“ nusileido 1981 metų balandį. Į kūrybinę dviejų savaičių stovy-klą atvyko akvarelininkas Kazys Abramavičius, grafikas Kęstu-tis Ramonas, skulptorius Napoleonas Petrulis, garsūs tapytojai Bronius Uogintas ir Augustinas Savickas. Prie svečių prisijungė biržietis dailininkas Egilis Skuja. Pasibaigus plenerui, įvyko iš-kilmingas respublikos dailės dienų uždarymas. Žemdirbiai su įdomumu apžiūrėjo muziejaus salėse eksponuojamus kūrėjų darbus. Dėmesį patraukė išraiškingi skulptoriaus Napoleo-no Petrulio sukurti kolūkiečio Antano Jurėno, karo dalyvio Kazimiero Visocko, statybininko Jono Jurkonio skulptūriniai portretai. Profesorius pateikė ir ūkio vadovo skulptūrinį šar-žą, taikliai, vos hiperbolizuodamas ryškiausius veido bruožus, su šypsena atskleisdamas jo charakterio žavesį. Centrinėje parodų salėje iš respublikinės premijos laureato Augustino Savicko drobių žvelgė kombainininko Valiaus Kubiliaus ir jo sūnų, melžėjos Zentros Skrivelienės ir kitų darbštuolių portre-

43

tai, kuriuose atsispindėjo taip reikšmingas ir toks stulbinantis gyvenimiškos patirties ir žmogaus suvokimo apibendrinimas. Dailininkų sąjungos tuometinis pirmininkas Jonas Kuzminskis dėkojo už gražią menininkų ir žemdirbių draugystę, kūrybin-gą dailininkų išvyką į nuošalų respublikos kolūkį, gražų darbo pirmūnų ir kovų veteranų pagerbimą. Akademikas sakė tikįs, kad Butautai ateityje taps lankoma vieta, jie bylos ne tik dvarų istoriją, bet ir apie čia gyvenančius žmones, jų grožį ir dvasinį turtingumą. Dalis paveikslų liks kolūkio muziejuje, kiti iške-liaus į parodas toliau ir garsins tuos, kurie augina duoną ir yra nuostabiai gražūs savo prisirišimu prie gimtosios žemės.

Lietuvos dailininkų ir žurnalistų sąjungų išvažiuojamasis ple-numas „Duona. Dailė. Publicistika“ 1984 metais irgi surengtas Butautuose. Ir neatsitiktinai – sukako penkeri metai, kai „Lais-voji žemė“ pasirašė su dailininkais bendradarbiavimo sutartį. Dailininkai ir žemdirbiai nusprendė pratęsti bendradarbiavimą dar penkeriems metams. Dailininkų kūrybinės stovyklos kolū-kyje truko visą dešimtmetį. Kolūkio premijos laureatais tapo ne viena dešimtis žymių ir pradedančių kūrybos kelią menininkų. Per dešimtį metų galerija praturtėjo grafikų Kęstučio Ramono ir Petro Rauduvės, tapytojų Silvestro Džiaukšto (kolūkio pre-mijos pirmojo laureato), Stasio Jusionio, Algimanto Kliaugos, Augustino Savicko, Broniaus Uoginto, skulptoriaus Napoleono Petrulio kūriniais. Menininkai paliko kolūkio istorijos kampe-liui daug paveikslų, piešinių, portretų. Kolūkiečių jau nestebino susitikimai su respublikos menininkais, bet dailės dienų uždary-mo renginiai kasmet tapdavo didele švente. Rūpėdavo pažvelg-ti į dailininkų viešnagės metu nutapytus paveikslus, kuriuose meniškai pagauti ne tik gimtųjų vietų vaizdai, bet ir jų pačių veidai. Ar panašūs, ar pažins save? Kaip sakydavo Petras, žiūrėk, atvažiuoja giminės iš toliau pas žemdirbį, veda žmogus svečius į Butautų sales, rodo ten pakabintą savo portretą…

Apie gražų tiltą, jungusį Butautus su Vilniumi, bylojo ir toks faktas: Poškus, nors su daile nesisiejo, buvo pakviestas į Lietu-

44

vos dailininkų suvažiavimą ir paprašytas jame pasakyti kalbą. Žinoma, už šios draugystės su menininkais slypėjo ir pirminin-ko noras plačiau išgarsinti jo vadovaujamo kolūkio vardą.

žMONIų GEROV ĖS PA M AtA I

Tuo metu vyko platus vienkiemių naikinimo vajus, jo sū-kurys neaplenkė Poškaus. Puoselėjo planus, kaip centrinę Pačeriaukštės gyvenvietę paversti pavyzdine. Susigundė net daugiabučių namų statyba, kuriuose įsikurdavo jaunos žemės ūkio specialistų, mechanizatorių šeimos. Neaplenkė gyvenvie-tės ir „alytukai“.

Pirmininkas svajojo ilgainiui gyvenvietę paversti miesteliu, kuriame gyvens per 1000 gyventojų. Siekė kaimiečių būtį pri-artinti prie miesto žmonių gyvenimo. Tiesė gyvenvietėje inži-nerinius tinklus, vedė vandentiekį ir kanalizaciją, statė katilinę ir įrengė centralizuotą šildymą. Asfalto juosta lanku apjuosė gyvenvietės kvartalus, klojo šaligatvius…

Petras turėjo ir sveikos ambicijos. Dailininkų ir žurnalistų sambūrio dalyviai pastebėjo, kad „Laisvojoje žemėje“ labai mažai žalumos ir apskritai grožio. Nepraleido pirmininkas šių žodžių pro ausį, netrukus atsirado kolūkyje neįprastas archi-tekto landšaftininko etatas. Jauna specialistė ėmė organizuoti dekoratyvinių želdinių ir gėlynų sodinimą ne tik gyvenvietėje, bet ir prie gamybos centrų. Kasmet būdavo rengiami gražiau-siai tvarkomų sodybų konkursai. Išradingai sutvarkė savo gyve-namąją aplinką Albertas ir Natalija Lapėnai gyvenvietėje. Jie ir šiandien minimi tarp grožio puoselėtojų kaime, sulaukė nema-žai pasekėjų. Tačiau kaimo nepavyko paversti švariu miestuku. Iš laukų nešėsi purvas, iš tvartelių sklido mėšlo kvapas. Per darbus retas matė grožį. Lazda ir čia buvo perlenkta.

Kolūkio valdos nusidriekė gamtiniu požiūriu nedėkingoje teritorijoje. Nebuvo jokio natūralaus vandens telkinio, mažytį

45

Pačeriaukštės upeliuką melioratoriai pavertė paprasčiausiu grioviu. Laukus sparčiai sausino, nyko vienkiemių sodybos, o natūralus miškingumas sudarė vos 1,5 proc. Žemėtvarkos pro-jektavimo instituto specialistai parengė ūkio teritorijos sutvar-kymo ir apželdinimo projektą. Sausinant laukus, imta išsau-goti nedidelius miškelius ir vertingesnius krūmus, net gausiau medžiais apsodintas nugriautų vienkiemių sodybas. Jose buvo sodinama naujų medžių ir sodybos paverčiamos miniatiūrinė-mis giraitėmis. Prie kultūros namų sužaliavo parkas, iškasė du tvenkinius. Bet tai nekompensavo didžiųjų praradimų, kurie buvo padaryti agrariniam kraštovaizdžiui, pasitelkus totalinę melioraciją.

Administracinio-kultūros namų pastato rūsyje buvo atida-ryta valgykla. Patiekalai joje ruošti iš kolūkyje išaugintų pro-duktų, jų savikaina maža, kolūkiečiai galėjo nusipirkti įvairių pusfabrikačių. Valgyklą greitai pamėgo daugelis, kuriems iki tol darbe tekdavo valgyti sausus sumuštinius. Per dieną maitinda-vosi iki šimto žmonių, kai kurie į valgyklą eidavo šeimomis, nes gaminti valgį namuose neapsimokėjo. Po kelerių metų įrengė atskirą valgyklą su kavine, joje pagamintą maistą ėmė vežioti dirbantiesiems į laukus. Pastatė 50 vietų vaikų lopšelį-darželį, kad jaunos mamos nepaskęstų vaikų auginimo rūpesčiuose. Per keletą metų ikimokyklinė įstaiga prisipildė mažylių juoko ir krykštavimų. Kolūkio vadovas jau gyveno buities tarnybos paviljono, medicinos punkto rūpesčiais. Žemdirbiai galėjo susitvarkyti daug reikalų gyvenvietėje, negaišdami išvykoms į miestą.

Petrui vis reikėjo, reikėjo daryti tą ir aną, ir kada galas, kada pabaiga, kad pagaliau galėtum ramiai atsipūsti ir pasigrožėti tuo, ką per dešimtmečius nuveikęs. Ne, jis tokios palaimingos akimir-kos nelaukė ir niekada nesitikėjo, tik ėjo, vis skubėjo, plušėjo ir kūrė planus ateičiai. Toks buvo šio žmogaus būdas – suspėti pirmam ten, kur kito pėda dar neįminta. Pastangos palengvinti kaimiečių buitį, suprantama, turėjo duoti grąžą gamyboje.

46

SVAJON ĖS DĖL MOK Y K LOS IšSIPILDy m AS

Petras Poškus devintojo dešimtmečio pradžioje užsigeidė pastatyti devynmetę mokyklą. Režimas kapanojosi sąstingy-je, vis labiau vargino nepritekliai ir išsikerojančios negerovės. Pasikeitė rajono vadovai, naujieji spaudė paskutinį prakaitą. Partijos rajono komiteto plenume ieškojo ūkių ekonomikos stiprinimo rezervų. Paprašė pasidalinti patyrimu Poškų.

Petras nebetvėrė, pažėrė virtinę priekaištų. Statome moky-klą, projekte nenumatytas stadionas. Kad jis būtinas, aišku vi-siems. Gyvenamojo namo statyba irgi nesuplanuota, o neišven-giamai reikės apgyvendinti pedagogus. Sakome: statyti ūkio būdu apsimoka, ir tai tiesa, bet neskubėkime džiaugtis. Gauname ne ką daugiau kaip pusę statyboms reikalingų medžiagų. Iš kur traukti kitas, kaip vykdyti planus? Statydami ūkio būdu, vos ne rankomis, neturėdami mechanizmų, padarome tris kartus pigiau negu staty-bos organizacijos, o šios lobsta žemdirbių sąskaita. Priminė veik prieš trejetą dešimtmečių įsigytą kolūkio radiją: Ryšių linijos neveikia, nes per silpna rajono ryšių stotis. Mokame mokestį už du šimtus radijo abonentų, o naudotis negalime. Atokiuose kaimuo-se nėra telefonų. Jų neturi net tokių atsakingų sričių specialistai, kaip priešgaisrinės tarnybos viršininkas ir veterinarijos gydytojas. Ar kada nors nuo žodžių bus pereita prie darbų? – klausė su neslepiamu kartėliu.

Pačeriaukštės gyvenvietės žmonėms ilgam išliko atmintyje 1987 metų rugsėjo 1-oji. Į naujos mokyklos kabinetus rinkosi tie, kuriems buvo lemta joje mokytis ir dirbti. Naujoji 200 vietų devynmetė sukvietė vaikus iš plačių apylinkių. Visų dėmesį pa-traukė sutvarkyta mokyklos aplinka ir joje įkomponuota skulp-tūra „Trys mūzos“. Kolūkis pastatė mokyklai katilinę, nupirko įrangą sporto salei, padėjo įrengti ir apipavidalinti mokymo kabinetus. Tačiau reikėjo nemažai pastangų, kol atsirado išsva-jotasis stadionas su sintetine danga, tribūna žiūrovams. Jame

47

ne tik bėgimo takai, bet ir futbolo, krepšinio, tinklinio, teniso aikštelės.

Pirmą kartą 1989 m. rugsėjo 3 d. naujajame stadione kolū-kio pirmininko iniciatyva surengtos legendinio bėgiko kraštie-čio Jono Pipynės taurės varžybos. Varžybų nugalėtojas apdo-vanotas ne tik pereinamąja taure, o prizininkai – medaliais, bet ir piniginėmis premijomis, kurias skyrė kolūkis.

IššūK IS

Nereikia atsitverti nuo žmonių erškėtrožių siena ir pavyks įgy-vendinti daugelį sumanymų. Ne vienam ūkio vadovui kolektyvas peria kailį. Už ką? Už tai, kad klauso komandų ir patys koman-duoja aklai. Visais klausimais tariuosi su žmonėmis, be jų prita-rimo – nė žingsnio. Darbe gal pasirodau oficialesnis, bet visada išklausau besikreipiantį žmogų, stengiuosi jį suprasti, jam padėti. Laisvalaikiu, užuot trankęsis po medžiokles, lieku su savo žmonė-mis. Kaimo žmogus nesti toks atviras ir nuoširdus kabinete, koks tampa, kai su juo bendraujama atvirai ir palankiai neformalioje aplinkoje, – perspėdavo jaunesnius kolegas ramusis dzūkelis.

Ne viename kolūkyje kilo ištaigingos pirtys, kuriose lėbau-davo to meto partinė ir tarybinė grietinėlė. Poškui rūpėjo visai kiti dalykai. Nė vienas iš rajono kolūkio primininkų net nepa-galvojo, o „Laisvoji žemė“ jau 1969 metais skyrė pinigų Palan-goje statomiems žemdirbių poilsio namams. Čia jai priklausė kambarys su dviem lovomis. Kolūkis nuosavybės teise turėjo savo patalpas Birštono, Druskininkų, Palangos kurortuose. Juose kas vasarą galėdavo atgauti jėgas po keliolika kolūkie-čių. Pirmininkas įkalbėdavo net labiausiai prie patikėtų bandų prisirišusias gyvulių augintojus, melžėjas kasmetinių atostogų, surasdavo patikimą pamainą ir išsiųsdavo pailsėti ar pasigydyti. O kartu puoselėjo idėją pastatyti gyvenvietėje sveikatingumo kompleksą su ambulatorija, fizioterapijos skyriumi ir plaukymo

48

baseinu, sudaryti sąlygas kolūkiečiams net nevykstant į vos už kelių kilometrų esančią Likėnų sanatoriją priiminėti gydomojo purvo ir mineralinio vandens procedūras.

Redakciją atgimimo išvakarėse pasiekė Onos Jurkonienės laiškas: Noriu papasakoti apie mūsų kolūkio pirmininką Petrą Poškų, kuris, pats būdamas ne itin stiprios sveikatos, visada sku-ba padėti nelaimės ištiktam žmogui. Jis nebijo pasirodyti pas ti-kintį velionį, kartu su visais sugiedoti „Amžinąjį atilsį“. Gaisras nuniokojo žemdirbio namus – pirmininkas jau guodžia, siūlo pagalbą, krito karvė – skiria pašalpą kitai nusipirkti. Žmogų jis visada supranta, atjaučia. Negailėdamas savęs, neskaičiuodamas darbo valandų, rūpinasi mumis, mūsų gerove. Tai nebuvo tuščia panegirika. Sudegė pavaduotojo Juozo Baršausko „alytukas“. Šeima su trimis mažamečiais vaikais liko kaip stovi. Pats žie-mos įkarštis, lauke 30 laipsnių speigas, parsivedė pirmininkas į savo namus. Kitą dieną po gaisro kolūkio ataskaitinis. Sėdžiu prezidiume su Poškaus kelnėmis, švarku. Jis smulkesnis už mane, drabužiai lyg išaugtiniai. Taip nesmagiai jaučiuosi prieš salę. Bet glosto šiltas jausmas, kad mūsų vadovas toks nuoširdus, pasta-bus, – pusiau juokais porindavo Juozas Baršauskas apie šeimą ištikusią nelaimę.

Vietiniai nenustebo, kai pirmininkas pasiūlė skirti 10 000 rublių Pabiržės bažnyčiai remontuoti. Žiūrint iš šalies, tai buvo iššūkis to meto santvarkai, propagavusiai ateizmą, persekioju-siai bažnyčią bei tikinčiuosius. Stebiuosi jūsų drąsa, – prasita-riau tada Petrui, o jis lyg tarp kitko pasiteisino: Kai su svečiais iš Rytų Vokietijos užsukome į mūsų parapijos maldos namus, klebonas aprodė pradėtą remontuoti bažnyčią ir pasiguodė, kad stogas kiauras, drėgmė graužia pastatą, o pinigų remontui neuž-tenka. Man pasidarė gėda prieš svečius ir prieš tikinčius žemdir-bius. Rizikavau eilinį kartą. Poškus neslėpė augęs religingoje šeimoje, kad jo seserys giliai tikinčios. Kolūkiečiai kartą susi-ruošė aplankyti šventąją vietą Daujėnų bažnyčios šventoriuje kaimyniniame Pasvalio rajone. Pirmininkas davė piligrimams

49

keliauti kolūkio autobusiuką. Pakely sustabdė autoinspekto-riai, kelialapis atsidūrė net LKP CK. Partijos rajono komiteto biure Poškui įpyškino papeikimą. Po to ne kartą priekaištavo, kad brigadininkai renkami į religinių bendruomenių komitetus, kad kolūkiečiai laidojami su kunigo patarnavimais. Išseko kan-trybė buldozerinio ateizmo šalininkams. Vieną naktį kolūkyje surengė pogromą prieš pakelėse ir vienkiemiuose rymojusius kryžius. Niekas netikėjo, jog tai padarė be primininko žinios. Svetimi, be vietinių parodymo nebūtų kelio suradę. Akys degė nuo smerkiančių žvilgsnių, nors dievagojosi neprikišęs pirštų. Visą laiką nešiojosi širdyje paslėptą graužatį. Kryžių atstatymas, lėšų skyrimas bažnyčioms buvo tarsi senos skolos grąžinimas. Ne netikėtas pasaulėžiūros lūžis, ne prisitaikymo prie kintančių aplinkybių virsmas. Jis visąlaik tarsi nematė tų, kurie dalyvau-davo religinėse apeigose, krikštijo vaikus ir tuokėsi bažnyčiose. Tyliu pritarimu leisdavo švęsti atlaidus, Kalėdas ir Velykas. Jo siela nebuvo nutraukusi saitų su Dievu, tautos išsilaisvinimas leido sugrįžti prie tikėjimo, nesidangstant veido kauke.

Petras Poškus įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus – nepakar-tojamas pasaulis, neparašyta Viešpaties simfonija, – gana šiltai atsiliepė „Ūkininko“ žurnalo, kurio redkolegijos nariu buvo šis daug kur suspėjantis žmogus, vyriausiasis redaktorius Kostas Fedaravičius. – Aš neįsivaizduoju jo be atviro žodžio žmogui. Jis atkakliai eina tik savo keliu, kol jo siekis atveria siekiamo tikslo duris. Kaip visi žemdirbiai, įsitikinęs, kad visos gėrybės tik iš darbo rankų, bet ne iš žodžių, ne iš kalbų. Jo tiesa traukia kaip žemė, jo širdis kaip šulinys atvira ištroškusiam. Jo metai Pačeriaukštėje neatskiriami nuo Pauliaus Širvio: „Su Nemunu mes žemėn įau-gom…“ Jis kiekvieną dieną sutinka savyje, todėl jo tako neužneša dulkės. Jis nebijo prisiliesti prie nežinomybės, tos amžinosios lais-vės, jo metai – tai kūryba, tai ėjimas iš pavasario žaliosios dienos į vasaros prakaituotą medunešį, nes jis nenori regėti savo pilnatvės beprasmių valandų glėby. Gyvenimas jam per daug brangus, kad jį sudaužytų pilka kasdienybė ir numestų šešėliams. Jis galvoja

50

apie žmogų – visų audrų ir visų džiaugsmų varpą. Jo nuomone, ne tas yra didis, kuris baudžia, bet tas, kuris protingai atleidžia. Skaudžiausi gyvenime kirčiai to, kuris atstumtas, nepastebėtas, kuris apviltas.

N ESIBA IGI A NtYS EKSPER IMENtA I

Prasidėjo M. Gorbačiovo pertvarka. Maskva po daugelio dešimtmečių pompastikos apie įsipareigojimų įvykdymą ir viršijimą įvairių jubiliejų, penkmečių, revoliucijų, suvažiavimų garbei, po gigantomanijos, iliustruojančios imperinę didybę, nepamatuotų siekių tarsi pramerkė akis. Ir susigriebė, kad su visu tuo nelabai gerai, kad žmonėms reikia daugiau laisvės jų pačių iniciatyvai.

Kolūkinį kaimą vėl kreipė naujų eksperimentų keliu. Poš-kus tuo metu jau atviravo: Tikros ūkiskaitos pas mus labai mažai. Neseniai teko lankytis Rytų Vokietijoje. Tame ūkyje, su kuriuo susidraugavome, ūkiskaita grindžiama finansiniais ryšiais tarp gamybos padalinių. Gyvulininkystės sektorius turi banke savo sąskaitą, iš augalininkystės padalinio perka pašarus. Tiesa, ten kooperatyvai, kolūkio padalinys atskiros sąskaitos banke negali turėti. Bet ir mums reikėtų kaip nors susieti gamybos padalinius piniginiais saitais. Šakinis valdymas mums neparankus. Varinėti techniką iš vieno padalinio į kitą centralizuotai neapsimoka. Ta-pau didžiausiu šeimyninės rangios patriotu. Ne tokios, kai kolū-kiečiui priskiriama pora karvių, o tokios, kai fermoje yra kelios dešimtys ar šimtai gyvulių. Ūkyje turime dvi tokias fermas, kur dirba šeimos. Kiek vargom, kol įkalbėjom imtis tos rangos. Nepa-sitiki žmonės, prisimindami karčią senelių ir tėvų patirtį. Po kitus respublikos ūkius tampėm, net į Žemės ūkio ekonomikos institutą vežėm. Kolektyvinė ranga, kurioje dalyvauja kelios dešimtys žmo-nių, neišvengs lygiavos, ką bedarytum. O kompleksuose, manau, reikia pereiti prie individualios rangos, kaip pasielgėme su vai-

51

ruotojais, kiekvienam paskirdami limitą. Ką sutaupys, tą ir turės. Svarbu, kad visuose padaliniuose būtų įdiegta ūkiskaita. Nėra prasčiau, kai stalčiuje viskas lyg ir gerai, o fermoje – sujauktis.

„Laisvojoje žemėje“ per visus kolektyvinio darbo metus stengtasi diegti pažangias darbo organizavimo ir gamybos valdymo formas. Ne paslaptis, jog prie to nemažai prisidėjo Lietuvos žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institutas, kuriam nuo 1966 iki 1989 metų vadovavo vyresnysis Petro bro-lis akademikas Bolius Poškus. Naujovės padėdavo išjudinti atgyvenusias ir sustabarėjusias valdymo struktūras ir pasiekti geresnių darbo rezultatų. „Laisvosios žemės“ kolūkiečiams li-kimas lėmė su nebijančiu rizikos, užsispyrusiai siekiančiu tikslo pirmininku eiti per lūžtantį ledą, patirti daug išgyvenimų.

M. Gorbačiovo paskelbta pertvarka galutinai atvėrė akis ir mūsų herojui, kad sovietinis režimas jau išsisėmė ir pradeda blaškytis, kad „geležinė uždanga“ pagaliau prasiskleidžia ir atsiveria langas į platųjį pasaulį. Nereikėjo didelių pastangų suprasti, kad kolūkinė santvarka buvo ne kelias į pažadėtąjį komunistinį rojų, o nesibaigiančių eksperimentų žemdirbių likimais išdrembtas poligonas.

ŠIR DIS ŠAUK ĖSI LA ISV ĖS

Petrą Poškų pakiliai veikė prasidėjęs tautinis atgimimas, karšta Sąjūdžio dvasia, drąsūs siekiai. Komunistinė sistema brutaliausiomis priemonėmis nepajėgė ištrinti laivės jausmo ir tautinės savigarbos. Tai akivaizdžiai parodė Baltijos kelias, į kurį išėjo visa tauta, išskyrus degradavusius asmenis ar ti-kruosius tėvynės išdavikus. Tarsi nejučia ir P. Poškų pasigavo galingas srautas ir įsuko į istorinių įvykių verpetą. 1989 metais jis kandidatavo į TSRS liaudies deputatus. Ta proga surengta-me interviu tarsi atliko savotišką išpažintį. Ilgametis kolūkinės santvarkos kūrėjas pirmą kartą atrodė gerokai sutrikęs.

52

Į klausimą, kaip vertina kolektyvinę santvarką, pagalvojęs atviravo: Vieningai pasmerkta kolektyvizacija, galutinai susikom-promitavę administraciniai – komandiniai metodai ir planinė ekonomika. Toks ir mano požiūris. Nors negalėčiau tvirtinti, kad toji santvarka nešė kaimui tik blogį. Visada ieškojau naujovių, pir-mas sukišdavau rankas ir ne visuomet pasisekdavo jas sėkmingai ištraukti. Šį bei tą pasiekėme, pakėlėme pragyvenimo lygį, žemdir-biai pas mus pusėtinai uždirba. Viename susirinkime pabandžiau išjudinti diskusiją apie grįžimą į privačius ūkius – nepavyko. Pro-tingas neskubės – kur individuali sodyba, maža technika, invento-rius?.. Užsiminė Rytų Vokietijoje atkreipęs dėmesį, jog vienas žemės ūkio specialistas su kompiuteriu atstoja dešimt mūsiškių. Palyginti su kapitalistiniais kraštais, mūsų žmonės – elektroniniai beraščiai. Šiandien vis labiau susimąstau, ko mums labiau reikia – tolimojo nuotolio raketų ar medicininės įrangos? – padūsavo iš širdies. Pripažino, jog kolūkinės santvarkos metais ir klaidų pri-daryta. Su ašaromis kėlėsi žmonės iš vienkiemių, melioracija griovė jų gyvenimus. Nuskurdo kraštovaizdis, iškilo ekologinės problemos. Nepasiteisino nei didžiuliai laukų masyvai, nei juose dirbanti galinga technika, nei ūkiskaita ar ranga.

Pokalbiui einant į pabaigą, išdėstė pagrindines nuostatas: Didžiausias mano troškimas, kad mes vėl turėtume išimtinę teisę į savo istorinį žemės lopinėlį su visomis jo gelmėmis, miškais ir vandenimis, su visais gamtos ištekliais, kad Lietuva galėtų sa-varankiškai spręsti visus politinio, ekonominio, kultūrinio ir so-cialinio gyvenimo klausimus. TSRS liaudies deputatu netapo, o išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą dar pagilino savo požiūrį: Kai kas labai džiaugiasi Lietuvai suteiktu ekonominiu savarankiškumu. Iš tikrųjų tai – deklaracija, mes jo visai nejaučiame, priešingai – vis daugiau kliūčių. Labai jaudi-nuosi dėl to, kad Maskvos požiūris į mus nepalankus. Kai kuriuos mūsų įstatymus stengiasi užblokuoti. Tai dar kartą įrodo, kaip mums reikalinga politinė nepriklausomybė. Lietuvos valstybingu-mo atkūrimo klausimas, manau, iškils pirmojoje sesijoje. Jį reikia

53

spręsti referendumu, tada pradėti derybas su Maskva. Jų sėkmė priklausys nuo to, kokią suformuosime Respublikos Vyriausybę. Be radikaliai nusiteikusių asmenybių, reikalinga ir patirtis.

Nors pasisakė už tautos apsisprendimą referendumo būdu, bet tai nesukliudė jam pačiam apsispręsti – 1990 metų kovo 11 dieną kartu su kitais tautos atstovais garbingai pasirašė Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Atstatymo Aktą. Ir tuo didžiavosi, pabrėždamas, kad šią dieną mūsų tauta minės ilgai, labai ilgai. Signataras ir iškilmingu tautai momentu, ir per tragiškus Sausio 13-osios įvykius buvo kartu su Sąjūdžio žmonėmis, kurie ryžtingai vedė Lietuvą iš komunistinio koš-maro į naują būtį.

ŪKININ K AVIMO įVA IROV ĖS VIZI JA

Petras Poškus taip įsivaizdavo nepriklausomos Lietuvos kai-mą: kultūringas, šviesus, kuriame vienodai pripažintos įvairios nuosavybės formos. Neslėpė su šia vizija ir rinkimus laimėjęs. Tegu gyvuoja akcinės bendrovės ir visuomeninis ūkis, žemės ūkio kooperatyvai ir individualūs ūkininkai. Visiems turi būti sudarytos vienodos sąlygos, – kartojo susitikimuose su žemdirbiais.

Dirbdamas Aukščiausiojoje Taryboje, dar laikė savo ran-kose „Laisvosios žemės“ vairą. Jam nerimą kėlė artėjančios žemės ūkio reformos nuojauta, gąsdino galimi jos sprendimai. Jis atstovavo dar tebeegzistavusiems kolūkiams. Tai žemdirbių kastai, kuri glaudžiai buvo susisaisčiusi su Demokratine darbo partija, kitaip sakant – senąja nomenklatūra. Su besikuriančia Žemdirbių sąjunga, kuri vėliau persivardijo Valstiečių partija. Toje terpėje tarpęs ilgus dešimtmečius, negalėjo vienu mostu nukirsti saitų, būtų netekęs atramos. Šitie rinkėjų sluoksniai jam formulavo rinkimų priesakus ir reikalavo juos įgyvendinti. Signataro būsena, mano supratimu, buvo tartum dvilypė: jis ir norėjo politinių permainų, ir vylėsi išsaugoti senąją sistemą

54

kaime. Tai liudijo jo pasisakymai, jo mintys. Susitikimuose su rinkėjais kalbėjo: Anksčiau gerus rezultatus žemės ūkyje palaiky-davo bauginimo metodu. Jei kas, tuoj į partkomą, „ant raudono kilimo“. Dabar atsisakyta administracinių komandinių metodų, bet blogėja rezultatai. Ir kažin ar jie greit bus pakartoti sąžiningu žmonių darbu. Bet Lietuva visada buvo agrarinis kraštas ir tuo di-džiavosi. Tad mūsų sėkmė dar prieš akis. Pirmaisiais darbo par-lamente metais jis nuoširdžiai išgyveno dėl staigiai mažėjančios žemės ūkio produktų gamybos ir prastėjančios padėties visuo-meniniame sektoriuje: Žemdirbių netenkina nors ir padidintos, bet vis dar pernelyg mažos žemės ūkio produktų supirkimo kainos. Dėl žemės ūkyje naudojamų resursų ir paslaugų brangimo sutriko produkcijos realizacija. Esu įsitikinęs, kad žemės ūkio produk-tų gamintojai turėtų diktuoti kainas vartotojams, atsižvelgdami į laisvoje rinkoje susiklosčiusią situaciją. Ne taip kaip dabar – sekama paskui resursų ir paslaugų brangimą. Dėl to kolūkiai at-sidūrė sunkioje finansinėje padėtyje.

Gelbėdamiesi nuo bankroto, kolūkių vadovai griebėsi pa-galbinių verslų. Verslai padėjo sukaupti lėšų gamybai ir soci-alinei bazei išlaikyti, išlygino kaime dirbančių žmonių, ypač moterų, užimtumą, atsirado įvairesnių profesijų, platesnis jų pasirinkimas. Tačiau dalis verslo tapo nesąžiningų žmonių pa-sipelnymo šaltiniu. Valdžia apmokestino verslus, kilo nepasi-tenkinimas, atseit mokesčiai nepagrįsti. Signataras tikino, kad biudžeto skylių nepavyks užkamšyti tais mokesčiais, o verslams padaryta daug žalos. Palaikė Žemės ūkio ministerijos poziciją, kuri pateikė Vyriausybei pasiūlymus, kaip tuos mokesčius su-mažinti. Žadėjo rinkėjams, svarstant šį klausimą parlamente, aktyviai remti verslo mokesčių sumažinimo poziciją. Manau, kad žemdirbiai šįkart bus suprasti ir palaikyti daugelio deputatų. Man atrodo, jog per anksti paliekam kaimą rinktis ateitį. Iki šiol vagos dirvoje negalėjom be plano išarti, o dabar gyveni, kaip iš-manai. Gerai, kur sąžiningi, sumanūs ūkių vadovai. Nors ir jiems, iškankintiems centralizuoto valdymo, reikia žinoti, ko dar šiais ar

55

kitais metais norės pirkti iš ūkių valstybė, kiek mokės, ką ūkis ga-lės nusipirkti iš valstybės, – guodėsi ir jaudinosi, kad nesąžiningi ūkių vadovai ir specialistai jau tamposi bendruomenių turtą, o rajono grandies vadovai neužkerta tam kelio.

Ne visai aiškią poziciją signataras užėmė dėl ūkininkų. Pa-kol žmonės nesiveržė iš kolūkių ūkininkauti, jis apie ūkininkus kalbėjo palankiai. Propagavo nuostatą, kad santykiai tarp ko-lūkio ir ūkininkų turėtų klostytis draugiškai, nors jie bus kon-kurentai. Abejojo, ar verta grąžinti žemę visiems savininkams bei paveldėtojams: Privatizacija būtina, niekas neabejoja, kad tai žingsnis į rinkos santykius ir sudėtinė žemės reformos dalis. Kaip tą žingsnį žengsim, priklauso ne tik nuo deputatų, bet ir nuo visos Lietuvos. Sunkumų čia bus daug. Situacija sudėtinga ir paini, bet, priėmus nuosavybės tęstinumo nuostatą, kito kelio nėra. Kompensuoti teks. Klausimas – kaip ir kada? Manau, kad žemė turi priklausyti tiems, kurie ją dirba. Kitaip atsiras nuomi-ninkai ir nuomotojai. Yra dar variantas: pirmos ir antros eilės paveldėtojams vietoj grąžinamos žemės išdalinti čekius, mieste gyvenantiems leisti panaudoti juos valstybės turtui privatizuoti. Poškus nepatikliai žiūrėjo ir į žemės ūkio bendroves. Jo įsi-tikinimu, bendrovė taip pat turės galvoti apie savo ateitį. Jis ragino kuo greičiau priimti Žemės ūkio reformos įstatymą, o Žemės ūkio ministeriją – persiorientuoti ir keisti vadovavimo kokybę. Jam buvo neramu – seno griovimas vyksta sparčiau nei naujo kūrimas! Po kurio laiko jau kalbėjo jam būdingu rames-niu tonu: Dabar daug kur kuriasi žemės ūkio bendrovės, bet jų galėjo ir nebūti, jei ne mūsų kaimynai latviai. Mes iš jų gavome projektus, kai ką pakeitėme, pritaikėme mūsų kraštui. Nežinau, gerai tai ar ne, bet sumanymas tiesiai iš kolūkių visiems išeiti ūki-ninkauti būtų atvedęs prie didesnės krizės. Niekada nepritariau, kad reikia naikinti jau sukurtą žemės ūkio potencialą, o kaip jį teisingai panaudoti – nepasiūlė ir oponentai.

Signataras turėjo įgimtą dovaną numatyti ateitį, jo įžvalgu-mas nemažai atvejų pasiteisino. Pavyzdžiui, prognozavo, kad

56

praeis keleri metai, Lietuvoje bus daug pavyzdingų ūkininkų, o tuometinių žemės bendrovių išliks tik 10 – 15 proc. Lietuvos žemės ūkio ateitis, signataro žodžiais, bus kaip Skandinavijoje, kur darbuojasi ūkininkai. Sakė, jog kompensacijų mokėjimas už valstybės išperkamą žemę užsitęs. Lietuva turės užsidirbti pinigų, tik tada galės mokėti. Kai mažmeninės žemės ūkio pro-duktų kainos pasieks pasaulinį lygį, mūsų žemdirbiams bus sunku konkuruoti su Vakarų fermeriais. Iškils didžiulės problemos – kur realizuoti išaugintą produkciją. Iškils būtinybė palaikyti žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas ir be muitų neįsileisti į Lietuvą kitų šalių produkcijos, – samprotavo, dar nenujausdamas, jog Lietuva taps Europos Sąjungos nare.

Tuomet dar džiaugėsi, kad Lietuva sugrįžo į Jungtines Tautas.

N USIV Y LĖ DIDžI ąJA POLItIK A

Visuomenė, išsiveržusi iš totalitarinio režimo, gavusi žo-džio ir spaudos laisvę, skaidėsi į interesų grupes, ji darėsi tarsi nevienalytė. Kūrėsi nauja politinė sankloda – iš vienpartinės daugiapartinė.

Visi laukė naujų permainų, greito gyvenimo pagerėjimo, bet padėtis krypo į anarchiją, išsivaduoti iš chaoso reikėjo nemažai laiko. Valstybės reikalai nuėjo į antrą planą, rietenos stelbė jaunos demokratijos vystymosi gležnus želmenis. Tarpusavio nepasitikėjimas, liguisti įtarinėjimai lyg elektros šokas purtė jauną valstybę ir jos piliečius. Jie pasijuto laisvi, gavo teisę kur-ti, tačiau kurti daugelis nemokėjo, tik kaltino vieni kitus. Poš-kaus žvilgsnis darėsi niūresnis, balsas – liūdnesnis. Jis pasisakė už tai, kad šalyje okupacijos metais didžiulio išnaudojimo sąly-gomis sukurtos vertybės būtų teisingai paskirstytos visiems, bet to teisingumo pritrūko labiausiai. Virš skurdžios minios iškilo saujelė turčių, nieko nekūrusių, bet stebuklingai pralobusių. Jie

57

siekia valdyti ir valdo, jie trokšta pelnytis ir turtėja, vyniodami aplink pirštą mažuosius ir lobdami jų sąskaita, nors deklaruoja socialdemokratinę politiką. Tūkstančiai jaunų žmonių lengva širdimi išsižadėjo Tėvynės ir patraukė ieškoti laimės į Vakarus, o šalis pritrūko darbo rankų. Signataras skaudžiai išgyveno, kuomet kaime prasidėjo gąsdinantis nuosmukis. Kolūkinė san-tvarka sugadino žmones… Apgaulingai jautęsi daugmaž viskuo aprūpinti, žemdirbiai pasijuto tarsi tuščiame svetimame lauke. Nemažai atsikėlusių gyventi iš kitur, neturinčių toje vietoje nei savo šaknų, nei žemės sklypo, liko 2–3 ha asmeniniuose ūke-liuose, kurie tapo jų vieninteliu išsigelbėjimu.Gal dėl to kaimas po Nepriklausomybės atkūrimo vis labiau ėmė jausti nostalgiją praėjusiems laikams.

Poškus matė, kaip sprūsta žemė kolūkiams iš po kojų. Jam sunku buvo atstovauti tiems, kurie siekė išsaugoti kolūkius, bet desperatiškai artinosi prie bedugnės. Jis negalėjo pasiteisinti prieš buvusius kolegas, kodėl, būdamas aukščiausiojoje šalies valdžioje, nesipriešina tokiam vyksmui. Signatarui tik pakako drąsos viešai pripažinti, kad Aukščiausiosios Tarybos priimti že-mės ūkio pertvarkos įstatymai nėra blogi. Paskelbus priešlaikinius rinkimus į Seimą, P. Poškus nebeturėjo noro kandidatuoti.

Nepritapęs didžiojoje politikoje, signataras grįžo į kaimą. „Laisvoji žemė“ jau nesugebėjo išlaikyti vientisumo, skaidėsi į mažesnes bendroves, kaimas atsidūrė kryžkelėje. Abejojan-tiems ir burnojantiems signataras patarė: Visi turime įsiminti, kad vien tik kaltindami kitus ir pasyviai laukdami geresnių die-nų, nieko nesulauksime. Reikia dirbti kitaip, į ateitį žvelgti su perspektyva. Rinkos ekonomikos sąlygomis kiekvienas pats turi surasti sau priimtiniausią ir efektyviausią pragyvenimo būdą. Kai-mo žmonės tarsi gyvena meditacijos periodą, sunku pasakyti, kiek jis tęsis. Ten, kur greičiau vystysis draugiški, kaimyniški, pagrįsti kooperacija santykiai, šis laikotarpis bus trumpesnis.

Laikas verčia aukštyn kojomis viską ir priverčia keisti gyve-nimo ritmą. Laikas verčia ir tai, į ką tavo gyvenimas sudėtas.

58

Alaus daryklos pagrindu įsisteigė uždaroji akcinė bendrovė Butautai, signataras tapo jos direktoriumi. Kartu ėjo Lietuvos aludarių asociacijos prezidento pareigas. Tačiau matydamas, kaip griūva ir nyksta kolūkio palikimas, o kooperacija nedo-mina kaimo žmonių, užspaudęs širdgėlą, susirado prieglobstį Vilniuje. Kurį laiką, vedamas ilgesio, dar pasirodydavo Biržų krašte. Ilgainiui išsiviliojo ir šeimą, tik mintimis siejosi su be galo brangiu kraštu, kuriam paaukojo bemaž visą savo gyve-nimą. Jis buvo ne iš tų, kurie rūpinasi savo tolimu rytojumi, kurie įsirengia sau atsargines pilis. Dirbo iš pareigos tol, kol jam pasakė: Eik pailsėti, jau nepaveži…

Už širdies griebė Seimo Pirmininko pirmojo pavaduotojo Česlovo Juršėno pasakojimas, kaip prieš mirtį užsukęs pas jį Poškus prašė greičiau priimti įstatymą dėl signatarų rentos, nes, kamuojamas sunkios ligos, neturi už ką nusipirkti vaistų. Tai liudijo šio doro, jautraus, iškilaus Dainavos krašto sūnaus gyvenimo kelio pabaigos dramatiškumą.

IŠBA RStYtAS KŪR ĖJO PA LIKIM AS

… Nebebus tavęs, ir viskas baigta! – Petras vijo šalin įkyrią mintį, o ji gremžėsi į pačią smegenų gelmę. Nei aukštielninkas, nei kniūbsčias nebetveria, skausmai raižo lyg skustuvo ašme-nimis…

Permirkęs prakaitu, išslysdavo iš lovos ir raičiodavosi šalto-mis Biržų ligoninės grindimis. Savaitę nieko burnoje neturėjęs, mirtinų priepuolių kankinamas…O prie lovos budėjo nepa-vargstančios žmonos Mildos akys. Vos švelniai prisiliesdavo ją pakeitusi dukrelė Violeta. Jaunėlis Darius dar tik į mokyklą. Vyriausiasis Vidas jau nusprendęs tuoktis, svečius pradėjęs kviesti į vestuves…

Iš Biržų išvežė į Vilnių. Tamsuma gulė šviesą… Pagaliau išo-peravo. Trumpam išvadavo nuo baisių, daugel metų kankinusių

59

priepuolių. Docentas P. Narbutas guodėsi, kad P. Poškui atlikta operacija buvo sudėtinga ir rizikinga kaip reta. Todėl taip atvi-rai nusišypsojo pacientui: Dabar, žmogau, trauksi, o be skalpelio ne daugiau kaip dvi savaites būtum tvėręs. Tai iš „Kultūros ba-ruose“ pateiktų žurnalisto Juozo Šiupšinsko prisiminimų.

… Dar traukė, bet negalia nepaleido, kibosi vis stipriau. Santvarkų virsmas, daugybė iškilusių prieštaravimų dar labiau pureno jai terpę. Nė septynių dešimčių sukakties neleido su-laukti.

Tarsi mažytis „Laisvosios žemės“ palikimas dar pulsuoja „Arsėtos“ žemės ūkio bendrovė, įsikūrusi mechaninių dirbtu-vių arsenale. Dvi jos kaimynės bankrutavo, jų nariai pasklido kas sau. Pamažu ardomas ištuštėjęs Medinių kiaulidžių kom-pleksas. O karvidės Grumšliuose, ko gero, išliks, jas perėmė ūkininkai, pavertė garažais technikai, sandėliais grūdams lai-kyti. Pačeriaukštės gyvenvietė apmirė, tik prie seniūnijos pas-tato plevėsuoja trispalvė. Gyvenvietėje per 120 kiemų, apie 360 gyventojų. Dalis dirba bendrovėje, kiti ūkininkauja savaran-kiškai. Nemažai bedarbių, yra ir asocialių šeimų, girtaujančių ir besipešančių. Ištuštėjo daugiabučiai, kurie kadaise buvo gy-venvietės pasididžiavimas. Seniai užsidarė buities paviljonas, kavinė ir valgykla. Išnykusius objektus pakeitė dvi parduotuvės ir alaus baras. Įvairiomis progomis dar įsižiebia šviesos kultūros namuose, praradusiuose pirmykštį savo puošnumą, bibliotekos fondus perkėlė į mokyklą. Išliko medicinos punktas, o vaikų lopšelis-darželis jau seniai nugriautas.

Pačeriaukštė nūnai garsėja Petro Poškaus vardu pavadinta pagrindine mokykla. Tai viena geriausių rajone kaimo mokyklų, neseniai renovuota. Prie mokyklos puikus stadionas, kuriame kiekvieną rudenį rengiamos lengvosios atletikos varžybos, skir-tos Petro Poškaus įsteigtai taurei laimėti. Praėjusį rudenį jos vyko šeštą kartą. Komandinėje įskaitoje nugalėjo Pačeriaukštės mokyklos komanda, kuriai pereinamąją taurę įteikė signataro našlė Milda Poškienė. Po varžybų direktorius Audrius Viduolis

60

pakvietė apžiūrėti mokykloje įrengtą signataro muziejų. Tele-vizoriaus ekrane pasirodžius filmuotiems kadrams, kuriuose Petras Poškus apdovanoja savo taurės laimėtojus, velionio žmonos akyse sužvilgo ašaros. Visada miela atvykti čia, kur iš-vaikščioti visi takeliai, nuveikti didžiausi darbai“, – prisipažino ponia Milda. Jos žodžiais, pats gražiausias signataro atminimas yra šios sporto, kurį taip vertino velionis vyras, varžybos.

Butautuose tebestovi restauruoti dvaro rūmai, bet jau nebe tie, kokie buvo prie Poškaus. Petro įpėdiniams nesisekė nei ūkis, nei verslas. Kilo vidaus nesutarimų, bendrovė nusmuko ir neatlaikė konkurencijos. Pastatą su jame buvusia įranga perpir-ko verslininkas Dalius Vizbaras iš Panevėžio ir atnaujino alaus gamybą. Nebėra garsaus kolūkio muziejaus, apnyko ir alaus muziejus, dalis eksponatų išsibarstė perniek, dalį dar nupirko naujasis savininkas. O paveikslų galerija, kurioje būta apie 100 kūrinių, nebent papuošė kokį privatų butą… Išliko tik kai kurių šio krašto žemdirbių portretai. Pačeriaukštės seniūnas Vytau-tas Džėja dar viliasi, kad naujasis Butautų šeimininkas ištesės pažadą atnaujinti alaus muziejų. Tai būtų tam tikra pagarba jo sumanytojui ir puoselėtojui.

POSt ScR IPtUM

Kelias veda pro Karaimiškio kraštovaizdžio draustinio lau-kus, suka pro Užubalių hidrologinį draustinį, dabar čia – Biržų regioninio parko valdos. Laukiama investicijų iš Europos Sąjun-gos, planuojama kurti parko infrastruktūrą, vystyti turizmą.

Tačiau šituo keliu jau niekada nebepravažiuos, nebesigro-žės jo peizažais Petras Poškus – buvęs šių apylinkių patriar-chas, paprastas ir taurus žmogus. Nedaug kas mena, kad ir toji asfalto juosta iki Pačeriaukštės, o vėliau – ir iki Butautų dvaro nuvingiavo jo pastangomis. Tai jau praeitis, jau istorija… Nebevažinėju tais keliais ir aš – nebėra traukos. Tik pasiilgstu

šviesaus signataro veido, nuo jo sklindančios jaukios bendra-vimo dvasios. Niekada neišleisdavo nepasikalbėjęs, visų nau-jienų neišsakęs, nepakvietęs papietauti drauge, nepavaišinęs alaus bokalu. Jis alsavo dzūkišku nuoširdumu ir vaišingumu, tie dalykai jam buvę įgimti. Spinduliavo vidaus šiluma, kurios nestokojo visą gyvenimą.

Nūnai jau galėtume džiaugtis pažengę laisvės vieškeliu. Žinau, kad signataras irgi nuoširdžiai pritartų gražėjančiam gyvenimui, didžiuotųsi Lietuvos įsiliejimu į euroatlantines ir transatlantines struktūras. Bet jo nebėra tarp mūsų, paskubom išsivedė klastinga liga kūrybingą ir šviesią asmenybę, daug nu-sipelniusią Biržų kraštui, jo žmonių širdyse palikusią negęstan-čius šviesius prisiminimus.

62

Ieškant naujo kelio Lietuvai

M EČISLOVAS tR EIN YS

N EtIK ĖtAS, tAČI AU SĖK MINGAS PASIR IN K Im AS

Demokratijos daigai Lietuvoje ėmė dygti kalendoriškai pa-čiu netikėčiausiu metu – 1990 metų sausio pradžioje, dar gilia-me viduržiemyje. Tačiau politiniai ciklai skiriasi nuo biologinių. Demokratijos sėkla pabiro ir pritarpo žmonių sąmonėje, pri-brendo kaip Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, sudygo 1988 metų birželyje ir, suvešėjusi tų pačių metų spalyje, visus 1989-uosius lapojo Lietuvos visuomenėje. Po 1989 metų vasario 16-osios paminėjimo Kaune tęsėsi artėjančios nepriklausomybės adven-tas, idėjos branda. 1989–1990 metų žiema sparčiai nokino poli-tikos vaisius, kurių spalvą ir skonį visuomenė turėjo paragauti 1990 metų vasario 25 dieną, suskaičiavus atiduotus balsus rin-kimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Juk balsavimo rezultatai turėjo lemti politinių įvykių kryptį ir spartą. Tačiau prieš tai visuomenė turėjo atsirinkti tiems politiniams įvykiams savo atstovus, kuriems bus lemta pakelti užsklandą į naują Lie-tuvos istorijos tarpsnį.

1990 metų pradžia. Lietuvoje jaunuoliai dar tebešaukiami į sovietų armiją. Dalijami talonai „deficitams“: muilui, skalbi-mo milteliams, cukrui… Sausio 11-ąją į Lietuvą atvyko TSKP generalinis sekretorius ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos pir-mininkas Michailas Gorbačiovas. Laikraščiai rašė, kad Vilniuje

63

jis padėjo gėlių prie Lenino paminklo. Kaip ir reikėjo laukti, ne Lietuvos didvyrius pagerbė, bet komunizmo imperijos kū-rėją. Ir Lietuva jam parūpo tik kaip beištrūkstanti saga nuo TSRS sarafano. Diskutavo su darbininkais ir nusivylė. Bandė užmesti meškerę žemdirbių link. Galbūt šis sluoksnis bus jam ištikimiausias?.. Atsitiktinumas ar ne, tačiau sausio pabaigoje nežinomos jėgos ėmė platinti instrukciją, kurioje apverkiami žemdirbiai dėl išnaudojimo ir raginami vasario mėnesį skelbti miestų boikotą: nebeteikti maisto produktų. O vasarį, lyg tarp kitko, rinkimai.

***

Lietuvoje, imperijos saulėlydį skelbiančioje atmosferoje, prasideda kandidatų būsimajam „politikos teatrui“ paieška. Kuo baigsis šis laikmečio iššūkis: džiaugsmo oratorija ar trage-dija, dar niekas tuo metu negalėjo prognozuoti. Tačiau lietuvių ryžtas pasiekia kulminaciją. Absoliuti lietuvių visuomenės dalis nusiteikusi tik pergalei, tik nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui. Šios nuotaikos apėmusios visą Lietuvą, taip pat ir jos šiauriausią dalį – Biržų rajoną. Rinkimams jo teritorija buvo suskirstyta į dvi apygardas: Pabiržės, Nr. 96, kurioje buvo ir da-lis Pasvalio rajono rinkiminių apylinkių, ir Biržų, Nr. 97, kurioje vyravo Biržų miestas.

Kandidatus kėlė dvi reikšmingiausios tuometinės visuome-ninės ir politinės jėgos: senoji, tačiau sparčiai besikeičianti ir į dvi nelygias atšakas suskilusi kompartija bei keletas jos įtakoje buvusių visuomeninių darinių, ir naujoji, svarbiausiam tikslui pasiekti konsoliduota ne vien abstraktokų pertvarkų, bet ir la-bai konkretaus pasirinkimo – nepriklausomos Lietuvos valsty-bės atkūrimo siekianti visuomenės jėga – Sąjūdis.

Šioje politinių šachmatų rungtyje baltųjų vaidmuo teko Są-jūdžiui. Keliant kandidatus jis ir padarė pirmąjį politinį ėjimą. 1990 m. sausio 6 d. Pabiržės apygardoje Biržų ir Pasvalio sąjūdi-

64

ninkai Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) kandidatu iškėlė poetą, Vilniuje gyvenantį savo kraštietį Mykolą Karčiauską, o Biržų rinkiminėje apygardoje – Biržų miškų pramonės ūkio medelyno viršininkę, „Agaro“ žaliųjų klubo narę Birutę Valio-nytę. Konkuruojančios politinės jėgos kiek padelsusios padarė savo atsakomuosius žingsnius. Tai liudija 1990 m. sausio 12 d. Biržų rajono laikraštyje „Biržiečių žinios“ pasirodžiusi šitokia lakoniška informacija:

1990 01 10 Biržų rajono Žemdirbių tarybos posėdyje „Perga-lės“ kolūkio pirmininkas P. Remeika Pabiržės rinkiminėje apygar-doje Nr. 96 pasiūlė LKP Biržų rajono komiteto I sekretorių Juozą Jucių. Liepų kol. pirmininkas V. Morkūnas išsakė bendrą susi-rinkusių ūkių vadovų nuomonę, kad rajonui maža naudos turėti deputatus poetus ir rašytojus, kurie pas rinkėjus net neatvažiuoja, ir pasiūlė kandidatu Biržų rinkiminėje apygardoje Nr. 97 Biržų rajono LDT Vykdomojo komiteto pirmininką Viktorą Rinkevičių. J. Jucius pasiūlė „Laisvosios žemės“ kolūkio pirmininko Petro Poškaus kandidatūrą, tačiau P. Poškus atsisakė.

Iškeltoms kandidatūroms pritarė Einorių kolūkio pirmininkas R. Virinas, Nausėdžių kolūkio pirmininkas S. Murnikas, „Švytu-rio“ kolūkio pirmininkas V. Zurba, Pabiržės kolūkio pirmininkas A. Greviškis, „Rytų aušros“ kolūkio pirmininkas P. Narkevičius, „Pavasario“ – B. Turovas.

Ši sausa informacija atskleidė kompartijos taktiką. Kai-miškajame rajone svarbiausiais politiniais varovais pasitelktas agrarinis elitas – kolūkių pirmininkai. Jie sudarė 1989 metų kovo mėnesį įkurtosios Žemdirbių tarybos stuburą. Tačiau pa-grindinių žaidėjų – atstovų vietas būsimajame Lietuvos par-lamente kompartija vis dėlto nutarė pasilikti sau. Tiesa, tarsi norėdamas atskiesti „aparatčikų“ sankaupą ir sudaryti demo-kratišką įvaizdį, LKP pirmasis sekretorius kandidatu į Aukš-čiausiąją Tarybą pasiūlė ir kitą asmenį – „Laisvosios žemės“ ko-lūkio pirmininką Petrą Poškų, rajone gerbiamą vadovą, žinomą ir visoje Lietuvoje ne tik išgarsintomis ūkinėmis akcijomis, bet

65

ir nesumeluotu rūpinimusi žmonėmis, jų socialiniu bei kultūri-niu gyvenimu. Tačiau šį pasiūlymą P. Poškus įvertino vien kaip vietinio kompartijos lyderio mandagų gestą vardan demokrati-jos, todėl rungtyniauti su pirmuoju sekretoriumi nesiruošė ir iš pretendentų mandagiai atsisakė. Ko gero, nesijausdamas tikras dėl pergalės rinkimuose (o kompartijos šulai niekada nebuvo pratę pralaimėti) kandidatu nesibalotiravo ir J. Jucius.

Tačiau netrukus vykusiame Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungos Biržų rajono plenume kandidatu į Aukščiausiąją Ta-rybą toje pačioje Pabiržės apygardoje vėl pasiūlomas P. Poškus. Ir šį kartą jis nebeatsisako. Formaliai žiūrint, galėtų iškilti klau-simas: kodėl jis atmetė įtakingos organizacijos – Žemdirbių ta-rybos ir rajono „šeimininko“ (bent kol kas) J. Juciaus kvietimą, o sutiko priimti komjaunimo, vis labiau įtaką prarandančios organizacijos, kvietimą? (Po mėnesio jau buvo diskutuota, ar išliks Biržų rajone komjaunimas. Kaip 1990 m. vasario 13 d. rašė „Biržiečių žinios“, daugelis diskusijos dalyvių pripažino, kad toks, koks yra, neišliks). Tiesa, vėliau P. Poškų iškėlusia institucija buvo pripažintas ir Žemės ūkio darbuotojų profsą-jungos Biržų rajono komitetas – taip pat savo įtaką sparčiai prarandanti biurokratinė institucija, kurios idealas profsojuzy – škola kommunizma buvo įrašytas į kiekvieno nario bilietą. Galbūt pasirinkdamas šiuos neįtakingus siūlytojus B. Poškus tikėjosi būti savarankiškesnis ir nejausti siūlytojų „alsavimo į nugarą“ bei reikalavimų siekti įgyvendinti parlamente jų grupi-nius interesus, būti atskaitingas ne jiems, o tik savo rinkėjams? Greičiausiai lėmė ir tai, kad, nesibalotiruojant J. Juciui, partie-čiai nenorėjo likti be savojo kandidato ir „priprašė“ P. Poškų dalyvauti rinkimuose, nes jo pergale nebuvo abejojama. Paga-liau šiandien tos peripetijos nebeaktualios. Mums svarbiau tai, kokį atstovą pasiuntė Biržai į Vilnių spręsti Lietuvos likimo, nes pasirenkant nesuklysta.

Sausio pabaigoje prasidėjo kandidatų į deputatus susitiki-mai su rinkėjais. Rajonų spaudoje („Biržiečių žiniose“ ir Pas-

66

valio rajono „Darbe“) pasirodė agitacinių straipsnių, o viešose vietose – plakatų, skrajučių. Tiesa, tuomet priešrinkiminė vaiz-dinė agitacija buvo kukli, pilka, nė iš tolo nepanašėjo į vėles-nių rinkimų metu suvešėjusią visomis vaivorykštės spalvomis. 1990 m. vasario 16 d. šventiniame „Biržiečių žodžio“ numeryje pasirodė literatūros kritiko V. Sventicko didelis straipsnis apie P. Poškaus konkurentą M. Karčiauską – „Lietuviško kaimo po-etas“, o praėjus keletui dienų – pirmas (ir vienintelis) platesnis P. Poškaus interviu šio laikraščio korespondentui A. Kazitėnui. Jo pavadinimas „Žmogus stiprus dvasia“ išreiškė bendriausią P. Poškaus nuostatą – žvelgti į žmogų kaip į dvasingumo įsikū-nijimą.

Pastarasis P. Poškaus interviu įdomus tuo, kad jame nėra jokios savigyros, nekalbama ir nesididžiuojama jokiais materi-aliniais „Laisvosios žemės“ kolūkio, kuriam P. Poškus vadovavo daugelį metų, laimėjimais. Pasisako, kad esąs dzūkas iš Varė-nos, kad vadovaudamas ūkiui stengėsi remtis buvusiais ūkinin-kais, nevengė bažnyčios, padėjo savo kolūkiečiams ir t. t.

Žurnalistas pavardino ūkio gamybinius laimėjimus ir papra-šė P. Poškaus, kad jis įvertintų jų įtaką žmogui:

„Laisvajai žemei“ tarsi buvo įgimta veržtis pirmeivių keliais. Kvietėtės melioratorius, stambinote laukus, radiofikavote ūkį ir perėjote prie šakinio valdymo. Statėte kompleksus, koncentravote ir specializavote gamybą. Nepraėjo pro šalį kolektyvinė ranga ir kitos naujovės. Nors gamybos išvystymu su jumis nelabai kas drįs-ta varžytis, ar dabar neatrodo, kad naujovės įrėžė naujas raukšles žemdirbių veiduose?

Vertindamas pokyčius tiek savo ūkyje, tiek ir kituose, ypač materialios pažangos labiau pasiekusiuose ūkiuose, P. Poškus atsakė gana kritiškai ir kartu savikritiškai:

Klaidų padaryta nemažai. Daug valstiečių su ašaromis iš vienkiemių kėlėsi į gyvenvietę. Nuskurdo kraštovaizdis, iškilo ekologinės problemos, į didžiulius masyvus sulydytuose laukuo-se nepasiteisino galinga technika. Užsienio fermeriams būdingą

67

specializaciją sukompromitavo patys ūkiai. Ne prie širdies mūsų žemdirbiams kolektyvinė, nuomos ar kitos rangos.

Į žurnalisto klausimą, kokį ateities kaimą jis įsivaizduoja, P. Poškus atsakė lakoniškai: Šviesų, kultūringą, kuriame vieno-dai pripažįstamos įvairios nuosavybės formos. Tai, ko gero, pati trumpiausia ir optimistiškiausia Lietuvos kaimo vizija, kokią teko užtikti to meto rašiniuose.

Žurnalistui buvo įdomu ir tai, kodėl tokiomis tolerantiško-mis sąlygomis „Laisvojoje žemėje“ nesikuria ūkininkai. Į tai P. Poškus atsakė:

Nesmagu prisipažinti, bet taip yra. Ūkis ekonomiškai stiprus, geri atlyginimai. Jeigu tokia situacija būtų susidariusi prieš de-šimtmetį, kai asmeninį ūkelį buvome suvaržę iki vienos karvės su prieaugliu, būtų kitaip. Dabar [kolūkiečiai] dažnai laiko tiek gyvulių, kad ne ką daugiau laikytų ir savo ūkyje…

Likus keletui dienų iki rinkimų, spaudoje pateikiami pati-kėtinių rašiniai apie kandidatus. P. Poškaus asmenybei įvertinti skirtą straipsnį parašė „Ūkininko“ žurnalo redaktorius K. Fe-daravičius. Tai filosofinis kalbėjimas apie vertybes, daugeliui P. Poškaus rinkėjų galėjęs atrodyti perdaug abstraktus. Tiesa, keletą konkretesnių minčių apie P. Poškaus paramą ūkinin-kams, netgi ne „Laisvojoje žemėje“ besikuriantiems, spaudoje išdėstė Mockūnų kaimo ūkininkas Bronius Stirkė.

Atrodo, kad į rinkimų tiesiąją P. Poškus išėjo nelabai pasi-rengęs: galingų žemdirbiškų organizacijų bei kompartijos para-mos atsisakyta, iškeltas nelabai įtakingų institucijų. Konkrečios P. Poškaus programos ir pažadų (ko daugelis rinkėjų labiausiai laukia) bent to meto spaudoje neaptikau. Tiesa, kandidatas susitiko su daugeliu jo apygardos, kuri apėmė net 27 kolūkius ir valstybinius ūkius, rinkėjų. Tiek abu priešrinkiminio maratono dalyviai, tiek ir liudininkai teigė, kad varžybos buvusios labai korektiškos. Juk susitiko du jautrios natūros, labai inteligentiš-ki žmonės. Tačiau P. Poškaus pusėje buvo didelė patirtis spren-džiant konkrečius žmonėms rūpimus klausimus, kuo, savaime

68

aišku, negalėjo pasigirti poetas M. Karčiauskas. Ir štai rezulta-tas: 1990 m. vasario 25 d. P. Poškus į Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinktas 60,64 proc. balsavusių rinkėjų balsų. Jo oponentas M. Karčiauskas gavo 33,88 proc. rinkėjų balsų. Išeitų, kad šio-je apygardoje Sąjūdžio remtas kandidatas pralaimėjo. Bet tai buvo tik formalus Sąjūdžio pralaimėjimas. Sąjūdietiška P. Poš-kaus natūra, tiesa, neafišuojama, liko ištikimesnė atgimstančios Lietuvos lūkesčiams, negu kai kurių labai save demonstravusių Sąjūdžio remtų kandidatų, kurie vėliau nemažai prisidėjo, kad ta idėja būtų nuvainikuota, o Aukščiausioji Taryba, pagarsėjusi politinėmis rietenomis ir asmenybių priešprieša, kaip su ledkal-niu susidūręs ledlaužis, vos įveikusi pusiaukelę, nuskandinta.

Kitose kaimyninėse apygardose laimėjo Sąjūdžio kelti ir remti kandidatai: Biržų 97-ojoje Birutė Valionytė, o Pasvalyje – Rasa Rastauskienė.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos antrajame posėdyje Mandatų komisijos pirmininkas Aloyzas Sakalas Petrą Poškų paskelbė išrinktu Pabiržės rinkimų apy-gardoje ir kartu su kitų 133 deputatų patvirtino jo mandatą1. Nevisai aišku, ar aptariant deputatus pagal profesijas P. Poš-kus, pagal profesiją agronomas ekonomistas, buvo priskirtas prie agronomų (tuomet jis būtų buvęs vienas iš 7) ar prie ekonomistų (tuomet jis būtų buvęs vienas iš 13). Tačiau viena aišku, jis buvo ir liko agrarininkas, visų Lietuvos kaimo ir jo žmonių, bet ne kurios nors vienos jų grupės, interesų reiškėjas ir gynėjas.

Ir taip „Laisvosios žemės“ kolūkio Niva, vairuojama paties pirmininko, daugiau kaip pustrečių metų – tiek buvo lemta veikti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, vėliau pa-vadintai Atkuriamuoju Seimu – kiekvieną savaitę suko į Vilnių,

1 Informacija apie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos–Atkuria-mojo Seimo darbą, taip pat ir apie P. Poškaus veiklą jame (jeigu nenurody-ti kiti šaltiniai) grindžiama Aukščiausiosios tarybos (pirmojo šaukimo) stenogramomis, t. 1–66. Vilnius: Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba (vėliau – Lietuvos Respublikos Seimo leidykla), 1990–1995.

69

kur prasidėjo valstybės atkūrimo, o vėliau – jos stiprinimo, ūkio ir visuomenės pertvarkos darbai. P. Poškui teko atiduoti save dviem pasauliams: mažajam – ūkio ir didžiajam – Lietuvos. Ir pradėjo P. Poškus žvelgti į būsimuosius pokyčius Lietuvoje, ver-tindamas juos taip, kaip jie paveiks žmones ten, prie Čeriaukš-tės. Nes nėra abstrakčių dalykų ar įstatymų tik visiems. Jie yra kiekvienam. Nėra abstraktaus gėrio. Yra tik gėris (ar blogis), kurį patiriame kiekvienas mūsų. Sujungti šiuos du pasaulius taip, kad niekas nepajaustų skriaudos – Sizifo (o gal ir Don Kichoto?) darbas. Tačiau P. Poškus ryžosi šiam darbui.

K A IR ĖS IR DEŠIN ĖS POLItIKOS GIR NOSE

Esu girdėjęs sakant, kad valstybės parlamentas – tarsi malū-nas. Tik produkcija skirtinga: malūne – miltai, iš kurių galime kepti visokiausius pyragus, o parlamento produkcija – įstatymai ir nutarimai – jau gatava ir niekas be paties parlamento jos nebegali pakeisti.

Paprastame malūne pasyvioji yra apatinė girnapusė. Juk ne veltui sakoma, kad „juda kaip apatinis girnų akmuo“. Ta-čiau į klausimą, kuri girnapusė valdžios malūne – parlamente priklauso pozicijai, o kuri opozicijai, vienareikšmiškai sunku atsakyti. Matyt, lemia valdžios pobūdis: jei pozicija atakuoja praeitį ir siekia griauti ar reformuoti praeities tvertas struk-tūras, tuomet ji ir tampa viršutine girnapuse, o kada pastaroji įgijus (ar dažniau – pratęsus) valdymą bando išlaikyti status quo, ji tampa apatine girnapuse, kurią ima įnirtingai tarkuoti opozicija. Kas keleri metai parlamentas (piliečių valia iš naujo renkami parlamento nariai) „perkala girnas“, o kartais apkeičia ir girnapuses: politine pozicija tampa opozicija ir atvirkščiai.

Kokia girnapuse rėmėsi Aukščiausioji Taryba bent savo veiklos pradžioje, nesunku atsakyti. Sąjūdžio deputatai buvo

70

ta aktyvioji tveriamų naujų valstybės girnų dalis, siekusi kuo greičiau sumalti praeities atgyvenas ir pasiūlyti savo malinį, iš kurio iškeptas pyragas turėjo būti visiems vienodai skanus ir prieinamas. Jos apatinė girnapusė, galėjusi prieštarauti di-džiajam tautos siekui, nebuvo reikšminga: 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės Aktui pasipriešinusių iš viso nebuvo, o abe-jojančių – susilaikiusių – vos vienas kitas. Tiesa, po papildomų rinkimų balandžio mėnesį į Aukščiausiąją Tarybą atėjo bent pora KPSS platformininkų, tačiau pasirinktam Lietuvos keliui jie jau neturėjo jokios įtakos. Vėliau, jau gyvenant nepriklau-somybės sąlygomis, vyko nelabai darni, neretai skausminga visuomenės ir deputatų poliarizacija, kuri suformavo lietuviš-kąją poziciją ir opoziciją, tapusią natūralia Lietuvos politinės sąrangos dalimi.

Tačiau ne kiekvienam parlamento nariui, ypač dar tik savojo kelio beieškančioje valstybėje, iškart būna aišku, kurią parla-mento girnapusę pasirinkti: aktyviai malti pozicijos miltus ar siekti išlaikyti kuo daugiau status quo būnant opozicijoje. Būti pozicijos akseleratoriumi, kuris paprastai laikomas avarijos dėl greičio viršijimo (šiuo atveju – nepavykusių reformų) kaltininku, ar stabdžiu, kuris visada įtariai žvelgia į bet kokį įsibėgėjimą, naujus pokyčius, baiminantis, kad kas nors neatsitiktų. Tačiau jeigu stabdis (opozicija) laiku ir tinkamai nepadaro to, kas jam priklauso padaryti, valstybė taip pat gali nueiti paskliundomis.

Dar sudėtingiau žmogui, kuris nori savyje suderinti ir po-zicijos, ir opozicijos funkciją. Jį lydi nuolatinės emocinės per-krovos, nes neišvengiamai patenkama tarp abiejų girnapusių. Tam tikram laikui praėjus, ypač šiems žmonėms išėjus į nebūtį, atlikti darbai neretai pamirštami ar jų esmė iškreipiama, net kartais kas nors bando „prisirašyti“ ir jų nuopelnus.

Kas buvo Petras Poškus: kairės ar dešinės, pozicijos ar opo-zicijos Lietuvos parlamente narys? Iš karto sakau: sunku atsa-kyti. Bet tokių asmenybių nevalia nustumti į politinės kovos lauko užribį, laikant juos apsidraudėliais, neapsisprendėliais

71

ar kaip kitaip, lygiai kaip tokių žmonių nevalia pritempti prie kurių nors sumąstytų schemų. Tokių politikų darbus reikia ypač atidžiai vertinti, jų žodžius gerai pasverti. Geriausiai tai padarys ateities istorikai. Tačiau ir mums, įvykių liudytojams, prisieina sverti laiko, kuriame buvome ne tik liudytojai, bet ir aktyvūs dalyviai, svarstyklėmis. Užtat ir šias eilutes rašančiajam tenka labai atsakingas vaidmuo: kuo tiksliau pasverti politiko nuveiktą darbą, kai jis visą pustrečių metų kadencijos laiką nepriklausė nė vienai frakcijai, nė vienai formaliai ar nefor-maliai deputatų grupei, išskyrus vienintelę – profesionaliąją – Agrarinę komisiją. Matyt, žemės ir su ja susijusio žmogaus reikalai buvo P. Poškaus veiklos alfa ir omega ir tai, ko gero, vienintelis raktas į sudėtingą, įvairiapusę, neeilinę asmenybę, kuriai teko lemtis būti vienu iš Lietuvos nepriklausomybės kal-vių ir naujųjų laikų politikos, ypač agrarinės, kūrėju.

Aukščiausiojoje Taryboje agrarininkai buvo labiausiai išsi-skirianti korporacinė grupė, vieningai sutarusi, kad žemės ūky-je būtini pokyčiai, o žemdirbių sukurtas, kol kas dar amorfiš-kas, turtas agrarinės reformos metu turi atitekti jį sukūrusiems asmenims. Tai su nedidelėmis išimtimis ir pavyko įgyvendinti. Tačiau dėl žemės reformos turinio ir jos įgyvendinimo būdų agrarininkai neturėjo vienodos nuomonės, todėl sprendžiant daugelį konceptualių problemų ar net praktinių klausimų ne-retai susiskaldydavo į du polius, tarp kurių kartais susidaryda-vo sunkiai įveikiama takoskyra. Deputatai sąjūdininkai žemės klausimą siekė spręsti laikydamiesi nuostatų, artimų resti-tucinėms, stengėsi įteisinti tik asmeninę ir valstybinę žemės nuosavybę, o kairiajam sparnui atstovaujantys deputatai siekė žemės ūkyje įteisinti „nulinį“ žemės reformos variantą ir taip pat išlaikyti ir kolektyvinę žemės nuosavybę. Lūkuriavimo, kar-tais tiesiog reformų stabdžio vaidmenį atlikdavo kairiojo flango agrarininkai: Petras Papovas, Leonas Apšega, Jonas Pangonis, Kęstutis Rimkus, Gintaras Ramonas. Labiau suderintas idėjas reiškė Mykolas Arlauskas. Dešiniajame – pokyčių spartintojų

72

flange buvo Agrarinės komisijos pirmininkas Eimantas Gra-kauskas, deputatai Leonas Milčius, Povilas Aksomaitis, Rim- vydas Raimondas Survila, Albertas Miškinis (vienintelis ne agrarininkas, dirbęs Agrarinėje komisijoje, tačiau puikiai suvo-kęs kaimo problemas). Šiai grupei buvo artimesnė ir šių eilučių autoriaus pozicija.

Sprendžiant daugelį agrarinės pertvarkos klausimų, nuo-monių viduryje, kompromiso zonoje deputatų agrarininkų vi-sada buvo mažuma. Dažniausiai tarp kompromiso ieškančiųjų Agrarinėje komisijoje atsidurdavo Algimantas Vincas Ulba ir Petras Poškus, retkarčiais – Jonas Mačys, nors daugeliu klausi-mų jis pasisakydavo ir kaip reformos spartintojas. Agrariniams klausimams buvo labai jautrūs ir kiti deputatai, kurie diskusijo-se taip pat susirikiuodavo į du skirtingas nuomones reiškiančius blokus. Žemės problemų suabsoliutinimą, matyt, lėmė mūsų visų dvasinis artumas kaimui, kad, anot poeto Algimanto Bal-takio, daugelis buvome pirmoji karta nuo žagrės. Antra vertus, žemė lietuviui, kaip ir kitiems baltams, buvo didžioji vertybė, pastovumo simbolis ir garantas, todėl ji buvo daugiau ne kaip turtas, kapitalas, bet kaip esmių esmė. Ne veltui vos už poros dešimčių kilometrų nuo P. Poškaus Pačeriaukštės prasidedan-čioje latvių žemėje buvo kažkada užrašyta šitokia daina:

Gudriajam kiaunę vaikyti, akylajam – voverytę.O geriausiam tėvo sūnui – tėvo žemę išlaikyti.

Be to, per žemės santykius ir jų sprendimo būdus kiekviena politinė jėga bandė telkti būsimuosius rinkėjus: kairieji – žadė-dami žemę tiems, kurie tuo metu ją dirbo, o dešinieji – dalinda-mi pažadus atkurti nuosavybės teisę į svetimųjų atimtą žemę. Pagaliau požiūrį į žemę formavo ir vien turtinis interesas, ypač teritorijose prie miestų ir rekreacinėse zonose. Su kiekviena Aukščiausiosios Tarybos sesija šis žeme, kaip kapitalu, suinte-resuotų asmenų grupių spaudimas tiek įstatymų leidžiamajai,

73

tiek ir vykdomajai valdžiai ar net teismams stiprėjo. Jo nesu-gebėjo (tiesą sakant, nelabai ir stengėsi) pažaboti ir vėlesnių kadencijų, netgi kairiųjų dominuojamas, Seimas.

Naujiesiems Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatams pirmiausia teko priimti vien politinius sprendimus. Jie turėjo lemti Lietuvos ateitį: būti ar nebūti nepriklausoma valstybe, pasirinkti demokratinę ar kokią kitokią valstybės san-tvarką.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos antrajame posėdyje patvirtinus deputatų mandatus, įvyko pir-mieji vardiniai balsavimai: dėl deklaracijos atkurti nepriklau-somą Lietuvos valstybę, dėl istorinio Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo“ ir dėl kreipimosi į Lietuvos žmones. Pe-trui Poškui nė vieno šių dokumentų turinys jokių abejonių ne-kėlė. Visus tris vardinius balsavimus balsavo „už“.

Kovo 14 dieną buvo diskutuojama dėl Aukščiausiosios Tarybos struktūros – nuolatinių komisijų sudėties ir pavadi-nimų. Apsistota prie 13 komisijų. P. Poškų labiausiai domina žemės ūkio reikalai. Juos turės spręsti komisija, kuriai siūlomas Agrarinių reikalų arba alternatyvus – Kaimo reikalų komisijos pavadinimas. Balsavimu apsispręsta ją vadinti Agrarine komi-sija. Siūlytoji alternatyva, kurią gynė deputatas R. R. Survila, įteisinta tik 1996 metais Seime – ši institucija pavadinta Kaimo reikalų komitetu.

Agrarinėje komisijoje dirbti buvo daug norinčiųjų – praktiš-kai visi agrarininkai. Tačiau patenka ne visi. Mat reikia išlaikyti tam tikras proporcijas, dėl kurių principai, deja, dar nenustatyti. Pradžioje ji sudaroma iš 14 deputatų, tačiau vėliau, papildomuo-se rinkimuose išrinkus naujų deputatų, ji papildoma iki 15. Dėl P. Poškaus pasirinkimo dirbti Agrarinėje komisijoje problemų nekyla. Lemia jo autoritetas, nepriekaištinga reputacija.

Daug diskutuojama dėl komisijos pirmininko. Pačioje ko-misijoje balsai pasidalijo: vieni rėmė teisininką E. Grakauską,

74

kiti – žemės ūkio ekonomistą J. Pangonį. Kovo 19 d. svars-tant plenariniame posėdyje pasiūloma trečia kandidatūra – R. R. Survilos. Deputatų nuomonėms skaidantis, J. Pangonis savo kandidatūrą atsiėmė. Balsuojant E. Grakausko kandida-tūra surinko 71, o R. R. Survilos – 28 balsus. Agrarinės ko-misijos pirmininku išrenkamas teisininkas E. Grakauskas. Šį deputatų apsisprendimą lėmė tai, kad būsimųjų reformų metu teisininkams turėjo tekti didžiausias darbo krūvis.

Kovo 21 d. diskutuota dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo. Susikryžiavo nuomonės dėl Žemės ūkio ministerijos ir Miškų ūkio ministerijos: ginčytasi, ar tai turėtų būti dvi ar viena institucija. Įstatymo projekto teikėjas Kazimieras Antanavičius siūlė vieną – Žemės ir miškų ūkio ministeriją. Premjerė Kazimi-ra Danutė Prunskienė pasisakė už dvi ministerijas. Už bendrą ministeriją pasisakė ir Agrarinės komisijos pirmininkas E. Gra-kauskas. B. Valionytė argumentavo, kad sujungti miškų valdymą su žemės ūkio valdymu būtų nepateisinama. L. Milčius perdavė Miškų ūkio instituto pageidavimą, kad būtų atskiros ministe-rijos. Dėl šių ministerijų ateities deputatams teko apsispręsti balsavimu. 77 deputatai balsavo, kad būtų dvi ministerijos, o kad viena jungtinė – tik 8 deputatai, dar 4 susilaikė.

Kovo 23 dieną paskiriamas žemės ūkio ministras.K. D. Prunskienė į ministrus siūlė dr. Vytauto Knašio kan-

didatūrą, nors ir su išlygomis (V. Knašį skirti ministru reko-mendavo Lietuvos žemdirbių sąjūdis). Gamtos, Ekonomikos, Biudžeto ir Savivaldybių komisijos parėmė V. Knašio kandi-datūrą. Agrarinėje komisijoje balsai susiskaidė. Šios komisijos pirmininkas E. Grakauskas Aukščiausiosios Tarybos posėdyje nuosekliai gynė V. Knašio kandidatūrą, įvertindamas jo pozi-tyvų vaidmenį Lietuvos žemdirbių sąjūdyje, ypač suburiant į šį sąjūdį aktyvią ir kūrybingą žemaičių iniciatyvinę grupę, kuri ir suformulavo naują žemės ūkio valdymo koncepciją. Agrarinė visuomenė vienos nuomonės neturėjo. Visos pagrindinės vi-suomenės jėgos, atstovaujančios kaimui: Žemdirbių sąjūdis,

75

Žemdirbių taryba, Ūkininkų sąjunga ir Kolūkių taryba pritarė V. Knašio paskyrimui ministru, tačiau Kaune, Akademijoje, susirinkę per 200 ūkių vadovų pasisakė prieš V. Knašį. Aukš-čiausioji Taryba apsisprendė balsavimu. Už V. Knašį žemės ūkio ministrą balsavo 62, prieš – 6, susilaikė 23.

Netrukus buvo žengtas pozityvus žingsnis į agrarininkų vie-nybę. 1990 m. kovo 30 d. Dotnuvoje buvo susirinkę keturių pagrindinių žemdirbių visuomeninių jėgų atstovai ir priėmė Kreipimąsi į Lietuvos žemdirbius. Kreipimesi pritarta naujojo Lietuvos parlamento ir Vyriausybės veiklai. Minėtoms žemdir-bių organizacijoms vienyti buvo sudaryta koordinacinė Jungti-nė žemdirbių taryba. Deja, kaip parodė netolima ateitis, žem-dirbių organizacijų „kvarteto“ vienybė nebuvo tvirtesnė negu pasakėčių rašytojo Krylovo aprašytoji.

Dar tą patį kovo mėnesį buvo susitarta, kad vieni deputatai galės būti nuolatiniai (pradžioje bandyta juos vadinti „profe-sionalais“), jų pagrindinė darbovietė – Aukščiausioji Taryba ir jie privalės dalyvauti nuolatinių komisijų posėdžiuose, o kiti deputatai privalės dalyvauti tik plenariniuose posėdžiuose, pasilikdami pagrindiniu darbu savo esamą darbovietę. P. Poš-kus apsisprendė būti nenuolatiniu deputatu ir toliau vadovauti Biržų rajono „Laisvosios žemės“ kolūkiui. Beje, iš nenuolatinių Agrarinės komisijos deputatų jis buvo uoliausias ne tik plena-rinių, bet ir komisijos posėdžių dalyvis.

Agrarinė komisija nuo pat savo veiklos pradžios ėmėsi for-muoti būsimosios agrarinės reformos nuostatas. Prie jų dirbo deputatai (dažniausiai nuolatiniai), komisijos patarėjai, Žemės ūkio ministerijos specialistai. Buvo skatinamos kurtis ir sava-veiksmės darbo grupės, kuriose aktyviai dalyvavo tiek mokslo, tiek ir gamybos specialistai, žemdirbių organizacijos. Į Agrari-nę komisiją pasipylė pasiūlymų srautas. Tačiau tuo metu Aukš-čiausioji Taryba ėmėsi iniciatyvos ir dėl kai kurių ikireforminių žingsnių, kurie, kaip parodė vėlesni įvykiai, buvo ir „į koją“ reformai, ir jai trukdė.

76

1990 m. balandžio 5 d. buvo pradėta svarstyti Žemės kodek-so 48 straipsnio pataisa, kuri numatė pakeisti žemės skyrimo valstiečių ūkiams steigti tvarką. Pagal ankstesnę tvarką, skirti ar neskirti žemės besisteigiančiam valstiečio ūkiui, sprendė ko-lūkio valdžia, o šį sprendimą tvirtino Ministrų Taryba. Dabar šią procedūrą numatyta supaprastinti, nepalikti jos nei kolū-kiui, nei Ministrų Tarybai, o sprendimo galią perduoti rajono savivaldybei. Aišku, kilo aštri diskusija, nes taip buvo pajudinta kolūkio prerogatyva kam nors žemę duoti ar neduoti. Kairiųjų ir Centro frakcijų atstovai (tiesa, taip jie pasivadino vėliau) Leonas Apšega ir Valerijonas Šadreika griežtai pasipriešino, mat šitaip būtų gerokai apribotos ūkių vadovų galimybės, tiesa, dangstantis kolūkiečių, kurių interesai gali nukentėti, vardu. Sąjūdžio poli-tinę liniją palaikantieji (L. Milčius, J. Šimėnas, A. A. Abišala, S. Šaltenis, E. Grakauskas, R. R. Survila, A.V. Ulba ir kiti) vieni emociškai, kiti teisiškai argumentavo pokyčio būtinybę. Beje, R. R. Survila atkreipė dėmesį ir į tai, kad ūkininkų kūrimasis ne-gali vykti kaip atvirkštinė kolektyvizacija – per prievartą. Kad žemės skyrimas valstiečių ūkiams kurtis, dar neturint sutartos būsimo-sios agrarinės reformos koncepcijos, yra nestrategiškas žingsnis, pirmasis įspėjo deputatas V. Šadreika, klausdamas pataisos ša-lininkų: Kaip spręsite problemą, kai dabar išdalysim valstiečiams žemę ir atsiras jos tikrieji savininkai? Ką darysite? Šis klausimas tikslaus atsakymo nesulaukė. Jis liko retorinis, ir žemės daliji-mas, neišsiaiškinus jos priklausomybės, netrukus tapo nemažu kliuviniu restitucijai, beje, kuriai V. Šadreika nepritarė. Sulaukus salėje didžiojo kvorumo, pataisa buvo priimta. 83 deputatai bal-savo už, 4 – prieš ir 2 susilaikė. Tai buvo ryškus pirmasis politinis smūgis kolūkinės santvarkos Lietuvoje monolitui.

1990 m. balandžio 11 d. K. D. Prunskienei aptariant jos va-dovaujamos Vyriausybės programos kryptis, deputatas K. Rim- kus situaciją žemės ūkyje įvertino taip:

Lietuvos žemdirbiai, neskaičiuodami valandų, šiuo metu įtemptai ir labai sunkiai dirba. Materialinis, techninis, komu-

77

nalinis, buitinis, medicininis žemdirbių aptarnavimas yra labai žemo lygio ir jokiu būdu netenkina kaimo gyventojų. Gyvena-mųjų namų ir butų kaime statoma labai mažai, ir kasmet jie brangsta. Statybinių medžiagų, asfalto kaimui yra skiriama labai maža Respublikos fondų dalis. Šiuo metu kaimo gyventojas gali nusipirkti kaimo ar rajono parduotuvėse daug mažiau plataus vartojimo prekių negu mieste. Visi Lietuvos Respublikos pilie-čiai turi būti vienodai aprūpinami ir mieste, ir kaime. Taip pat turi būti skiriami talonai prekėms. Jeigu pačiu artimiausiu laiku nebus imamasi pačių ryžtingiausių priemonių kaimo gyventojų socialiniam teisingumui atkurti, Radviliškio rajono žemdirbiai yra numatę imtis pačios kraštutinės priemonės – neparduoti žemės ūkio produkcijos…

Šiandien daugelis (taip pat ir K. Rimkus) nepamiršta pri-minti, kad Lietuvos žemės ūkį nustekeno ne kas kitas, bet agra-rinė reforma. Kaip matome, kaime situacija nebuvo rožėmis klota dar nė neprasidėjus reformai.

Vienas po kito ryškėjo nauji Aukščiausiosios Tarybos dau-gumos politiniai žingsniai. Netikėtai didelių diskusijų sulaukė Lietuvos radijo ir televizijos vadovo skyrimas. Į poziciją ir opo-ziciją pradėję skaidytis deputatai suvokė, kad šis postas sle-pia politinę potekstę ir įtakos visuomenei valdymo galimybę. Politinė kairė ir centras rėmė jiems politiškai artimo Donato Šniuko paskyrimą Radijo ir televizijos generaliniu direktoriu-mi, dešinė šiai kandidatūrai priešinosi. Nors D. Šniuko rėmėjai (tarp jų ir P. Poškus) surinko 43 balsus, tačiau jų nepakako, nes 14 balsavo prieš ir net 47 susilaikė. O štai 1990 m. liepos 17 d. balsuojant dėl Laikinojo krašto apsaugos įstatymo P. Poškus balsavo už, kaip ir visa dešinė. Kairieji ir centristai balsavo prieš ar susilaikė.

P. Poškaus laviravimą tarp kairės ir dešinės (gal tiksliau – jo nepriklausomą poziciją) parodė dar vienas netrukus (liepos 31 d.) įvykęs vardinis balsavimas dėl Laikinojo pagrindinio įstatymo papildymo. Sąjūdžio dešinieji deputatai siekė, kad

78

laikotarpiu tarp sesijų Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui atskiru įstatymu būtų suteikiami didesni įgaliojimai. Kairieji įžiūrėjo galimus demokratijos ribojimus kaip bandymą stiprinti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir jo pirmininko Vytauto Landsbergio galią ir balsavo prieš ar susilaikė. P. Poškus buvo tarp pastarųjų.

Visais minėtais bendrosios politikos klausimais P. Poškus savąjį apsisprendimą pareikšdavo tik balsuodamas, tačiau ne-siekė formuoti kitų deputatų nuomonės. Jo intelektas ir pa-tirtis buvo skirta agrarinės srities problemoms spręsti. Čia jis situaciją ir pasiūlymus ne tik perleisdavo per savosios patirties prizmę, bet ir aktyviai formavo nuomonę, reiškėsi kaip politi-kos, šiuo atveju – agrarinės, kūrėjas.

Pirmąją politinę kalbą P. Poškus pasakė 1990 m. gegužės 29 d. pirmojoje diskusijoje agrarinės reformos klausimais, ban-dydamas išryškinti jos koncepciją, įgyvendinimo kryptis:

Gerbiami deputatai!… Žemdirbiai tik šiandien įsibrovė į šitą garbingą tribūną. Mane, kaip ekonomistą žemdirbį, domina eko-nominė politika. … Respublikoje, neturinčioje savo žaliavų, že-mės ūkis turėtų būti prioritetinė Lietuvos ūkio šaka. … Turėdami žemės ūkio produktų, visuomet juos realizuosime ir nusipirksi-me reikiamų žaliavų. Todėl į maisto produktus nereikia žiūrėti tik kaip į reikalingus savo poreikiams, bet kaip į pajamų šaltinį, už kurias įsigysime reikiamas žaliavas. Labai nerimą kelia žem-dirbiams, kad neapsėta šiais metais daug žemės, tarp jų nemaži plotai cukrinių runkelių… Reikia galbūt peržiūrėti mažmenines kainas, nes gamyba, ypač mėsos, ir toliau mažės. O jeigu yra ga-limybė, tai skirti lėšų iš biudžeto.

… Dabar, kol dar pagrindinis žemės ūkio produktų gamintojas visuomeninis ūkis, Vyriausybė jam turėtų skirti didesnį dėmesį. Šiuo sunkiu laikotarpiu kaimas nesulaukia lauktų talkininkų iš miesto. O vien tik nuolatiniam darbui, pavyzdžiui, Biržų rajone, pageidaujama apie 300 žmonių. Būtina sustabdyti įvairių žemės ūkio kooperatyvų, akcinių bendrovių, agrofirmų saviveiklinį kūri-

79

mąsi. Šis procesas kaime kol kas nevaldomas. Važinėja po ūkius „projektuotojai“, kurie, norėdami pasipinigauti, ima didelius pinigus iš ūkių ir diegia jokiais įstatymais neįteisintas valdymo formas. Neleisti bent blokados metu pardavinėti kolūkinį turtą. Šiuo klausimu Agrarinės komisijos nuomonė buvo vieninga. Man atrodo, diskutuotinas klausimas, ar tikslinga nutraukti mėsos ir pieno produktų tiekimą į sąjunginį fondą. … Maskva susiras par-tnerius bet kurioje Vakarų Europos ar Skandinavijos šalyje. Tad ar pasieksime norimą tikslą? Šiuo klausimu žemdirbių nuomonė vieninga. Ateityje pertvarkius pašarų ir gyvulių struktūrą, galima ir atsisakyti tokio bendradarbiavimo, bet dabar staigiai panaikinti stambius tarpūkinius kiaulidžių kompleksus ir paukštynus būtų Lietuvai didelis ekonominis smūgis.

Dauguma kaimo gyventojų dar pasisako už kolektyvinį ūkį, tačiau priežastys ne visai objektyvios. Dauguma nori, kad ir toliau būtų mokama už darbą pagal išbūtą laiką. … Daugumoje ūkių trūksta sąžiningai dirbančių žmonių, todėl tuo piktnaudžiauja ne-sąžiningi, o juos pakeisti nėra kuo… Pasisakydamas už būsimas reformas, drąsiai galiu teigti, kad po jų įgyvendinimo dar reikės ne vienerių ar dvejų metų, o gal ir viso penkmečio, kol žemės ūkio gamyba pasieks tą lygį, kurį jau turėjo pasiekusi. Tai sakau tvirtai įsitikinęs, kad perėjimui į valstiečių ūkį su mažesniais nuostoliais būtinas pereinamasis laikotarpis, įvairios ūkininkavimo formos.

… Žemdirbiai rinkėjai labai nepatenkinti nepagrįsta kaimo kritika. Dažniausiai kaltinamas nors ir nesantis priešas, nesiskai-toma su gyvenimo realijomis. Kad kaime perdaug vadovaujančių darbuotojų, tai patvirtina ir pats gyvenimas. Ir teisingai daro tie ūkiai, kurie, nieko nelaukdami, jau dabar mažina etatus. Mes irgi savo ūkyje taip sutaupome kiekvieną mėnesį 10 tūkst. rublių ir tu-rim galimybę pervesti į antiblokadinį fondą. Dabar aktualiausias kaimui klausimas, kaip surasti poveikį geresniam darbui, geres-niam gyvenimui. Iš dalies tai galima pasiekti per žemes reformą, suteikiant principinę pirmenybę tiems, kam žemė priklausė ir kas ją dirba. Taip pat kitų gamybos priemonių privatizavimas ir pa-

80

skirstymas. Išlaisvintas iš valstybinės nuosavybės žemdirbys savo noru galėtų jungtis į akcines bendrijas ar kooperatyvus.

Suskambėjus posėdžio pirmininko varpeliui, P. Poškus pri-dūrė: Mano laikas baigiasi. Pirmą kartą šitoje tribūnoje, labai apgailestauju, tačiau ką gi darysi, žemdirbys visuomet yra antros rūšies, įsitikinau tuo ir dabar.

Posėdžio pirmininkas pridūrė nesutinkąs su paskutiniu teiginiu. Skambutis buvęs žmonėms, kurie triukšmauja salėje, nuraminti. O kalbėtojo laikas iš tiesų jau buvo baigęsis gerokai anksčiau, nes kalbėta 11 minučių vietoj sutartų 5…

Šioje kalboje P. Poškus bando išlaikyti pusiausvyrą tarp dvie-jų sistemų: komandinės ir rinkos, ieško būdų, kaip jas „suaugin-ti“. Kaip matysime iš jo vėlesnių kalbų ir siūlymų, komandinės ekonomikos nuostatos iš jo sąmonės pamažu traukėsi, užleis-damos vietą rinkos ekonomika paremtiems sprendimams.

Vienas prieštaringiausiai vertintų sprendimų agrariniais klausimais buvo Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl kai-mo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“. Ši priemonė agra-rinės reformos požiūriu taip pat buvo nesisteminė, nes dar ne-buvo susitarta, kokia bus apskritai žemės naudojimo tvarka. Kadangi šio nutarimo potekstėje buvo nesunkiai suvokiamas bandymas sumažinti visuomeninių ūkių vadovų galias, todėl iš pastarųjų flango ir jų rėmėjų – kairiųjų sulaukta audringos, nepritariančios reakcijos. Ne taip vienpusiškai kaip kiti ūkių vadovai šį nutarimo projektą kritikavo ir P. Poškus:

…Reikėtų nutarime tiksliai pasakyti, kokiam tikslui skiriama ši žemė. Jeigu tie du hektarai, apie kuriuos čia labai daug kalba-ma, bus panaudojami priemiestiniame ūkyje tiktai gėlių auginimui ir pardavinėjimui, pasipelnymo ir kitais tikslais, tai žemės ūkyje gyvulininkystės produkcija tikrai sumažės. Todėl turbūt reikėtų į nutarimą įrašyti punktą (mes dėl to pasitarėme ir su Žemės ūkio ministerijos žmonėmis), kad ši žemė skiriama gyvulininkystės vys-tymui. Tuomet galbūt tikrai nesumažėtų gyvulininkystės produktų gamyba, nes šiuo metu toks pavojus yra.

81

Aš galiu … pasakyti, kad … ir dabar nevaržoma … padidinti savo sodybinį sklypą. … Biržų rajone… visuose ūkiuose buvo pa-didinti šie sklypai tiems, kas pageidavo. … Į šitą klausimą reikia žiūrėti labai diferencijuotai. Jeigu aktualu prie buvusio rajoninio centro, tokio kaip mūsų Biržų rajone – Vabalninko arba Pasvalio rajone – Joniškėlio miestelio, gyventojams turėti didesnius žemės plotus, tai visiškai neaktualu šiaurės Lietuvoje gyvenančiam kolū-kiečiui, kuris dabar turi gal ne du, o kai kuris – gal net 5 hektarus. Juk ne paslaptis, kad yra gyventojų, kurie laiko po 10 galvijų. Tai ar jis juos išgano ant to pusės hektaro?

Nesuprantu, kodėl taip skubama priimti [šį] nutarimą. Rin-kėjai ne visuomet vertina mūsų veiklą teigiamai, ir jie būna teisūs. Ir šiuo atveju, jeigu padarysime skubotą sprendimą, nuo to par-lamentui kliūtų daugiau kritikos, negu kad būtų naudos. Pada-rysime meškos paslaugą.

Neįžiūrėkite, kad čia biurokratai pirmininkai vėl kažką suka, kažką kalba. Noriu sugrįžti prie to, kad iš šios tribūnos dažnai pir-mininkų adresu pasigirsta žodžių, jog jie yra didžiausias naujos žemės ūkio raidos stabdis. Negalima taip žiūrėti į kiekvieną pir-mininką, sudaryti kažkokį bendrą vaizdą ir jį matyti tik tokį. Jeigu buvo pirmininkų, kurie niokojo kryžius, tai buvo ir tokių, kurie tuo metu bažnyčias remontavo. Jeigu buvo pirmininkų, kurie vienu metu dvarus vertė, tai kiti ten kūrė muziejus. Taip kad negalima bendru matu vertinti visų žmonių ir negalima šitaip įžeidinėti.

Aš sakyčiau, kad į šį klausimą [sodybinių sklypų išplėtimą] reikia žiūrėti labai diferencijuotai. Pavyzdžiui, mūsų ūkyje vienam gyventojui tenka 16 hektarų [žemės ūkio] naudmenų, o yra tokių ūkių, kur tenka tiktai 2–3 hektarai. Jeigu priimsime bendrą spren-dimą, tai bus ir tokių ūkių, kuriems iš viso pritrūks žemės. Todėl dar kartą prašyčiau labai gerai išdiskutuoti šitą klausimą. Skubotai priimtas nutarimas, tikrai … parlamentui nepadarys garbės.

1990 m. liepos 3 d. E. Grakauskas pristatė agrarinės refor-mos metmenų projektą. Diskusijai buvo pateiktos kelios alter-natyvos dėl žemės grąžinimo ir kompensacijų už negrąžinamą

82

žemę mokėjimo. P. Poškus pradžioje parėmė vieną iš kairiųjų projekto alternatyvų – buvusiems žemės savininkams kompen-sacijos nemokėti, bet vėliau savo nuostatą pakeitė.

Po trijų savaičių (1990 07 24) vyko plati diskusija dėl eko-nomikos reformos ateities. Joje dalyvavo ir P. Poškus. Iš pra-džių apgailestavęs, kad klausimas svarstomas labai vangiai, jis pateikė kiek netikėtą apibendrinimą: Kai šioje salėje pabūni dešimt valandų, atrodo, kad mes gyvenam tikrai nepriklausomoje Lietuvoje. Deja, kai išeini iš jos, susitinki su rinkėjais, – ir vėl tas pats, vėl jokių pasikeitimų nėra. Ir toliau tęsė:

… Už pateiktą programą gal ir galima būtų balsuoti, bet yra kai kurių pastabų. Pirma, tai reikėtų perkelti ir labiau išryškinti pramonės denacionalizavimą ir privatizavimą, žemės nuosavybės, laisvos rinkos kainų ir kitus klausimus.

… Nenoriu sutikti su projekto teiginiu, kur kalbama apie bū-tinumą kuo greičiau paleisti kainas ir šį procesą tuoj pat užbaigti. Tai nerealu, ypač kai kalbama apie žemės ūkį. Staigus rinkos kainų paleidimas visuotinio deficito sąlygomis sukeltų gyventojų paniką. Ir kartu su tuo nebus išspręstas darbo užmokesčio klau-simas. Tai sukeltų nekontroliuojamą procesą kainų sistemoje ir darbo užmokesčio srityje. Kainas paleisti bus galima tik tam labai kruopščiai pasiruošus…

Įgyvendinant ekonominę reformą žemės ūkyje yra savų, spe-cifinių klausimų. … Tačiau projekte šie ypatumai neišryškinti. Siūlyčiau suformuluoti tuo klausimu netgi atskirą skyrių. Jei toks pasiūlymas nepriimtinas, tada kiekviename skyriuje nurodykim tuos ypatumus.

Pirmiausia dėl kolūkių turto privatizavimo. Šiuos klausimus programoje būtina suderinti su Bendrųjų agrarinės reformos prin-cipų projektu arba ekonominės reformos programoje nustatyti, kad šitame projekte nekalbama apie žemės ūkį, nes tai jau bus Bendruose agrarinės reformos principuose.

Man, kaip žemdirbių atstovui, ekonomistui, malonu skaityti programos teiginį, kad žemės ūkio įmonės, įskaitant ir kolūkius,

83

atleidžiamos nuo skolų, susikaupusių iki 1990 metų kovo 11 die-nos. Tačiau neaišku, nuo kokių skolų. Manau, reikėtų formuluoti tiksliau, kad atleidžiami nuo valstybinio ir agropramoninio banko trumpalaikių ir ilgalaikių paskolų, o nuo kitų skolų (tiekėjams, rangovams ir komerciniams bankams) neatleidžiami. Ir dar kažin ar ši nuostata paremta realiais šaltiniais? Ar čia kalbama apie visas bankų paskolas, ar tik apie terminuotas?

1990 metų vasarą ėmė stiprėti priešprieša tarp Aukščiausio-sios Tarybos daugumos siūlomų agrarinės reformos principų, kuriuos rėmė Lietuvos žemdirbių sąjūdis, Lietuvos ūkininkų sąjunga ir dar labiau siekianti juos sugriežtinti Lietuvos žemės savininkų sąjunga. Kairiosios agrarininkų jėgos, kurias rėmė Kairiųjų frakcija ir centristai, pasisakė prieš daugelį agrarinės reformos principų.

1990 m. rugpjūčio 22 d. Dotnuvoje buvo susirinkę pertvar-ką kritikuojančios jėgos. Tarp jų buvo nemažai valdininkų ir pertvarką kritikuojančių ūkių vadovų (iš viso su svečiais 376 asmenys). Jie pritarė premjerės K. D. Prunskienės pozicijai dėl agrarinės reformos, tačiau kritikavo Aukščiausiosios Tarybos daugumos politiką už nepakankamą dėmesį kairiųjų žemdirbių organizacijų siūlymams, pasisakė prieš restituciją, žemės grą-žinimą savininkams. Atmosferą kaitino LKP CK narys Zigmas Vaičaitis, siūlęs žemdirbiams patiems „gairiuoti“ kaimo ateitį.

Prasidėjo vis stiprėjantis kairiųjų puolimas ir Aukščiausiojo-je Taryboje. Kairiųjų agrarininkų ruporas K. Rimkus reikalavo rudens sesijos metu performuoti Agrarinę komisiją, ją sudaryti vien iš žemės ūkio gamyboje dirbančių deputatų. Jeigu tai ne-bus padaryta, sakėsi išeisiąs iš šios komisijos. Tačiau Aukščiau-siosios Tarybos daugumos atsakas buvo kitoks. Į plenarinio po-sėdžio darbotvarkę buvo įrašyta Kooperacijos įstatymo pataisa, reglamentuojanti kitą kolūkių ir žemės ūkio kooperatyvų val-dymo organų kadenciją bei naują rinkimų tvarką. Ligi tol ko-lūkių veiklą Lietuvoje reguliavo TSRS kooperacijos įstatymas ir pavyzdiniai kolūkio įstatai, nors pastarieji buvo nenorminis

84

aktas. Šia įstatymo pataisa norėta sutrumpinti kolūkio valdybos kadenciją nuo 3 iki 2 metų, valdybos narius ir pirmininką rinkti slaptu balsavimu, numatyta galimybė juos atšaukti prieš termi-ną, palengvinti visuotinio susirinkimo sušaukimo tvarką (kad tai galėtų padaryti ne 1/3, o 1/4 kolūkio narių). Susirinkimas laikytinas teisėtu, kai jame dalyvauja ne 2/3, o pusė +1 narys. Taip pat numatyta kolūkiuose panaikinti įgaliotinių susirinki-mo institutą – neretai pirmininkui palankių asmenų sambūrį. Projektą parengė kai kurie nuolatiniai Agrarinės komisijos deputatai kartu su Žemės ūkio ministerija. Kolūkių taryba bei Žemdirbių taryba siūlė šio projekto nepriimti.

Dėl šio klausimo nagrinėjimo 8 Agrarinės komisijos depu-tatai pateikė aštrų pareiškimą, nukreiptą prieš šios komisijos pirmininką E. Grakauską, kuris pristatė šį pataisos projektą. Pareiškimą perskaitė A. Ražauskas:

Daugumos Agrarinės komisijos deputatų požiūris į realią šian-dieninę žemės ūkio ir apskritai kaimo būklę, agrarinės reformos įgyvendinimo būdus bei šiuo metu kaime vykstančius reiškinius iš esmės skiriasi nuo Agrarinės komisijos pirmininko Eimanto Gra-kausko ir kai kurių jam visais klausimais pritariančių deputatų požiūrio. Agrarinės komisijos pirmininkas E. Grakauskas labai dažnai prieš Lietuvos, ir ypač prieš Lietuvos kaimo, visuomenę pasisako Agrarinės komisijos vardu, Aukščiausiajai Tarybai svars-tyti pateikia įstatymų projektus, aptartus su komisijos mažuma. Visiškai neaiškus kai kurių jo pateikiamų projektų reikalingumas, kaip nutarimo dėl kolūkių ir kitų žemės ūkio kooperatyvų valdy-mo organų projektas. Komisijos pirmininkas neigiamai atsiliepia per masinės informacijos priemones apie daugumą žemdirbių organizuojamų rajoninių ir respublikinių renginių, Vyriausybės veiklą. Mes, po šiuo pareiškimu pasirašę Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, Agrarinės komisijos nariai, pareiškiame, kad daugeliu klausimų nesutinkame su Agrarinės komisijos pirmininko deputato E. Grakausko užimama pozicija ir atsiribojame nuo tokio pobūdžio komisijos pirmininko veiklos.

85

Pareiškimą pasirašė deputatai A. Ražauskas, K. Rimkus, P. Papovas, L. Apšega, A. V. Ulba, M. Arlauskas, P. Poškus ir E. Tomaševičius. Be to, šiam pareiškimui pritarė du depu-tatai agrarininkai – J. Pangonis ir G. Ramonas, neįeinantys į Agrarinę komisiją, tačiau pagal galimybes dalyvaujantys jos veikloje. Taip pat deputatai „maištininkai“ tvirtino, kad mi-nėtas įstatymo pataisos projektas nebuvo svarstytas Agrarinės komisijos posėdyje, o jų oponentai tvirtino, kad nedalyvavi-mas posėdžiuose svarstant reikšmingus klausimus – tai pačių nenuolatinių deputatų problema. Ieškant tiesos, teko įsikišti Mandatų ir etikos komisijos pirmininkui A. Sakalui. Jis situa-ciją taip įvertino: …Komisija surengė posėdį liepos 31. Dalyvavo 7 nariai; nė vienas nenuolatinis [deputatas] nedalyvavo.

P. Poškaus nepasitenkinimą dėl šių pataisų sustiprino dar viena aplinkybė. Agrarinės komisijos pirmininkas E. Grakaus-kas, remdamasis vienos deputatės informacija, iš Aukščiausiosios Tarybos tribūnos pažymėjo, kad Biržų rajono kolūkių pirminin-kai nutarė boikotuoti nutarimo „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ vykdymą. Kadangi iš tikrųjų taip nebuvo, P. Poškus pasijuto įžeistas, netgi pasirūpino pažymą iš Biržų savi-valdybės. Joje buvo tvirtinama, kad toks klausimas iš viso nebuvo svarstytas. Dėl to ir diskusijos dėl Kooperacijos įstatymo pataisų metu P. Poškaus kalboje susipina ir sodybinių sklypų plėtimo, ir kolūkių valdymo organų rinkimo tvarkos peripetijos:

… Šiandien svarstomas klausimas sukėlė daug prieštaringų nuomonių. Aš neseniai klausiau mūsų Agrarinės komisijos pir-mininką gerbiamąjį E. Grakauską, kodėl buvo neteisingai infor-muota Lietuvos visuomenė, kad susirinkę kolūkių pirmininkai ignoruoja Aukščiausiosios Tarybos nutarimus. Dar kartą sakau, jog turiu pažymą, kad tokio nutarimo nebuvo.

… Šios dienos klausimo svarstymas dar parodys mūsų par-lamento diletantizmą žemės ūkio klausimais. Šiandien kaimui yra labai aktualių problemų. Kalbant su žemdirbiais reikia gerai išsiaiškinti dabartinę situaciją. Mes, čia susirinkę, visi patenkin-

86

ti, kad žemės ūkyje neblogai klostosi reikalai, tačiau labai gaila, kad mūsų vadovybė padėties gerai nežino. …Negalvokite, kad priimsime tą nutarimą ir reikalai Lietuvoje pagerės. … Ar nebus kaip su Gorbačiovo „perestrojka“? Penkerius metus kalbėjo apie „perestrojką“, ieškojo kaltininkų, kas ją stabdo. Dabar mes patys pradedame ieškoti priešų, lyg ūkių vadovai būtų didžiausi prie-šai. Aš jokiu būdu nebijau šito perrinkimo, ir dauguma sąžiningų vadovų nebijo. Tegul būna tie rinkimai kartą per metus. Juk taip gyvenime susiklostė, kad kolektyvai tuos žmones gerai pažįsta ir išrenka tik tuos, kuriais pasitiki. Mažai tokių liko, kuriais nepasiti-kėjo. Aišku, piktnaudžiaujančių tarnybine padėtimi dar yra, tai ne paslaptis. Bet nereiškia, kad Lietuvoje reikalai pagerės, jeigu pri-imsime tokį dalinį nutarimą. Reikia viso komplekso priemonių.

Norėčiau pasakyti tai, kad ir anksčiau ūkių vadovus pagal galiojančius kolūkių įstatus dažnai perrinkdavo nesibaigus ka-dencijai. Daug tokių atvejų Lietuvoje buvo. Vadovai, kurie turėjo savo nuomonę ir tuo laiku Lietuvai atliko nemažus darbus va-dovaudami ūkiams, ir šiandien yra kolektyvo palaikomi. … Bet man atrodo, kad kaimui yra kur kas svarbesnių klausimų, ir juos ateityje reikėtų svarstyti, nes padėtis tikrai blogėja. Čia susirinkę Lietuvos laisvės lygos piketuotojai klausia, kodėl išvežam žemės ūkio produktus į kitas respublikas. Bet jeigu tokiais tempais mažės gamyba, kaip dabar mažėja žemės ūkio gamyba, ateis laikas, kai mes patys galbūt privalėsim įsivežti produktų iš kitur. Čia rimčiau-si reikalai. Tačiau atrandam šalutinius klausimus ir dar pablo-ginsim padėtį. Bus pareikštas nepasitikėjimas dauguma sąžiningų žmonių, o galutinio rezultato nepasieksime…

Pagrįsdama pataisų būtinybę, vienaip motyvavo dešinė (G. Vagnorius, R. Rastauskienė, Z. Šličytė, J. Šimėnas), kitaip pataisas komentavo kairė, jas atmesdama. K. Rimkus įsikarš-čiavęs griebėsi nebe loginių, bet jėgos argumentų: … nežinau, kokių priemonių mes imsimės, ką mes, žemdirbiai, darysime, bet nusileisti nenusiteikę. M. Arlauskas abejojo, ar rimtas pirminin-kas, kuris galvoja apie darbą, kada jį siūlo į kandidatus, sutiks eiti

87

dvejiems metams…? Ieškoti santaikos tarp vis labiau besiaudri-nančių deputatų dar bandė visada ramus ir geranoris deputatas A. Miškinis: Nežinau, kam čia priešintis slaptam balsavimui? … Jeigu kolūkio pirmininką žmonės tikrai gerbia, … jie griūdami atlėks už jį balsuoti…

Už šio įstatymo pataisą balsavo 70, prieš nebalsavo niekas, 9 susilaikė. 15 kairės ir centro deputatų atsisakė balsuoti.

Dėl šio įstatymo pataisų, tiesiogiai skirtų agrariniam elitui, P. Poškus solidarizavosi su deputatais ūkių vadovais. Tai ne vien protesto demaršas. Jis pajuto, kad po kojomis ima vis labiau svyruoti pasitikėjimo vadovais pamatai ir tai, kas dar neseniai atrodė tikra, stabilu, vis labiau tampa iliuziška. Kartu jis pajuto ir savo darbo nepelnytą nuvertinimą.

Tačiau pastarieji įvykiai vis dėlto neįvarė P. Poškaus į besi-konsoliduojančios kairiosios opozicijos gretas. Tai liudija kitas Aukščiausiosios Tarybos dokumentas – 1990 m. spalio 8 d. J. Ši- mėno pristatytas 23 deputatų (daugiausia – dešiniųjų) grupės pasirašytas Aukščiausiosios Tarybos pareiškimo projektas dėl nuosavybės teisės tęstinumo ir valstybinio turto privatizacijos:

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pripažįsta:1. Lietuvos valstybės ir jos piliečių nuosavybės teisės tęstinu-

mą Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių iki 1940 metų turėtas turtas buvo SSSR nacionalizuotas; jų pageidavimu ir pagal vals-tybės galimybes sugrąžinti išlikusį pirminiu pavidalu ar nežymiai rekonstruotą turtą arba išmokėti kompensaciją.

2. Pripažinti Lietuvos Respublikos piliečiams ir jiems prilygi-namiems asmenims galimybę gauti dabartinio naujai sukaupto valstybinio turto dalį, nevilkinti ekonominės reformos, nesieti jos su buvusių turto savininkų teisėtų teisių atstatymu. Šių dviejų pro-blemų nepainioti.

Tarp pasirašiusių deputatų buvo ir 4 agrarininkai: J. Mačys, L. Milčius, P. Poškus, M. Treinys.

Premjerė K. D. Prunskienė ilgai nepateikė Vyriausybės programos, kuri būtų priimtina Aukščiausiajai Tarybai. Dėl to

88

dešinioji dauguma 1990 m. spalio 23 d. inicijavo Vyriausybės įstatymo 5 straipsnio pataisą: jeigu Vyriausybė per 3 mėnesius nuo jos sudarymo nepateikia savo veiklos programos arba jeigu Aukščiausioji Taryba jos neaprobuoja, Vyriausybė turi atsista-tydinti. Tai buvo aštrus signalas K. D. Prunskienės vyriausybei. Vardinio balsavimo rezultatai buvo tokie: už – 56, prieš – 3, susilaikė 12. Kairiųjų dauguma balsavime nedalyvavo. P. Poš-kus balsuojant susilaikė.

Šią P. Poškaus politinių nuostatų įvairovę dar vienu pokry-piu į dešinę papildė 1990 m. lapkričio 22 d. balsavimas dėl pri-tarimo Vyriausybės programos ekonominės reformos daliai, kuri beveik vieningai buvo pripažinta silpna, neišbaigta. Už ją balsavo vos 1 deputatas, prieš – 63, susilaikė 16. Dešinieji, taip pat ir P. Poškus, balsavo prieš. Tačiau daugelis kairiųjų agrari-ninkų: P. Papovas, J. Pangonis, K. Rimkus, A. Ražauskas, G. Ramonas balsavime nedalyvavo.

1990 m. gruodžio 14 d. vyko politinė diskusija. Joje P. Poš-kus pirmiausia kritiškai įvertino Aukščiausiosios Tarybos de-putatų plenarinių posėdžių lankomumą, po to aptarė kaimo problemas:

Mūsų … dažnai būna [tiek] mažai, kad reikėtų Aukščiausia-jai Tarybai pirmiausia svarstyti Reglamento punktą, kuris tikrai sudrausmintų deputatus ir būtų jiems kokios nors priemonės tai-komos. … Čia kelias dešimtis matau deputatų, kurie nuolatos dalyvauja. … Apmaudu, kada matai tik tuos pačius veidus, … kitas, prie mikrofono atėjęs, pasiūlo gražią dienotvarkę ir paskui pats išnyksta porai savaičių. O tokių yra ir vienam kampe, ir ki-tam…

Važiuodami per Lietuvą pamatysime dar ir likusius derliaus likučius bulvių ir cukrinių runkelių laukuose. … Žinoma, pasitei-sinimų galima surasti aibę. Tai ir blogi orai, ir pažiūra į darbą, bet daugiausia prarasta dėl abejingumo. Kaltė ir tiems, kurie žadėjo žemdirbiui talkinti, padėti iš miestų, bet pažadai liko pažadais. O buvo tokių talkintojų, kurių paslaugų reikėjo atsisakyti ir samdyti

89

kitataučius iš Užkarpatės ir kitur. Tokių pavyzdžių buvo Pasvalio, Biržų rajonuose… Žmonės nori gyventi geriau negu iki šiol ir tą nori pasiekti kuo greičiau. Bet ar tai realu? Kai kas laukia, kad, paskelbę ekonominę reformą, užtikrinsim aukštą gyvenimo lygį. Man neaiški pagrindinė nuostata, kokį vaidmenį vaidins žemės ūkis, kokį lyginamąjį svorį jis užims visame Lietuvos ūkyje. Eko-nominę reformą vienaip supranta kaimo, kitaip miestų žmonės. Skirtingai supranta ir atskiri deputatai. Vienaip – gamyboje dir-bantys, kitaip – nepatyrę to. Man atrodo, kad čia ir slypi agrari-nės reformos supratimo esmė. … Vieni aiškina, kad reformos paskelbimas išspręs vos ne visas Lietuvos žemės ūkio problemas, kiti niršta dėl dabartinės blogos padėties, ypač sutrikusio mate-rialinio tiekimo ir ištuštėjusių parduotuvių bei aukštų kainų kad ir deficitinėms prekėms. Kaime labai daug kalbama, bet mažai daroma dėl agrarinės reformos. Kalba įvairiai, kartais net neži-nodami padėties…

Jeigu agrarinę reformą laikytume analogu kolektyvizacijai, tai agrarinė reforma daug sunkesnis procesas. Ten kolūkiams prieši-nosi pavieniai valstiečiai, o reformai – ištisi kolektyvai, kartais net nežinodami dėl ko, bet jau turėdami išankstinį nusistatymą. Šios priežastys mažai nagrinėjamos ir labai blogai, kad tam neskiriama dėmesio. Čia reikia paprasčiausiai švietėjiško darbo. Daug kai-mo žmonių yra suklaidintų. … Dabar mes priimam daug naujų įstatymų, bet niekas nekontroliuoja, kaip jie įgyvendinami. Man atrodo, kad tai didžiausia klaida, kuri nuvertina visų kitų įstatymų svarstymo ir įtvirtinimo prasmę. Labai jau daug kas priekaištaus, kad čia vykdomosios valdžios reikalas. Tačiau tokią įstatymų vyk-dymo kontrolės komisiją iš deputatų reikėtų sudaryti.

Dabar kiekvienas kaimo žmogus mato, kad blogėja padėtis, mažėja gamyba, daugelyje ūkių, žinau, padidėjo gyvulių kritimas, gyvuliai šeriami blogos kokybės pašarais. Bet tam jokio pasitei-sinimo nėra. Šiais metais Lietuvoje grūdų prikulta daugiau negu bet kuriais ankstesniais metais, tad nėra pagrindo mažėti gyvu-lininkystės produkcijai. Priežastis viena – laukiama, ką nuspręs

90

Vilniuje, koks bus ūkių likimas. Tas begalinis laukimas gali turėti labai skaudžių pasekmių. … Šiais klausimais rajonuose jau nie-kas nesidomi. Pirmiausia – politika. O, man atrodo, šių klausimų teigiamas sprendimas ir yra politikos pagrindas…

Mes čia, parlamente, įsitikinę, kad privatizuosime žemės ūkį ir bus išspręsta kaimo problema. Bet aš matau, kad ir po to ūki-ninkų nedaugės, nes tam yra rimtų priežasčių ir jų niekas nesi-ruošia šalinti. O akciniai ūkiai, kurie jau yra kuriami, irgi turi tuos pačius kolektyvinio, nenašaus darbo trūkumus. Žmogaus kaip asmenybės talentas žlugdomas. Pereinamuoju laikotarpiu reikia nustatyti reformos kriterijus, sudaryti galimybę pasirinkti šeimoms, mažoms žmonių grupėms, o jeigu nori, ir didesniems kolektyvams. Svarbiausia, kad žmonės žinotų, jog jų teisės, ypač turtinės, nebus pažeistos. Mano supratimu, tuos reikalavimus atitinka žemės ūkio bendrovė … Dar geresnis būdas – ūkininkų kūrimasis. Deja, tokių pavyzdžių dar nedaug, kur sėkmingai yra įsikūrę ūkininkai. Priežastys tos pačios: nėra materialinio aprū-pinimo, trūksta statybinių medžiagų, nėra lengvatinių sąlygų kre-ditams, ir kitos mažiau svarbesnės priežastys.

…Rengdami naujus įstatymus, dažnai nutylime apie socialinį žemdirbių aptarnavimą. Todėl naivu galvoti, kad iš gyvenviečių žmonės kelsis į vienkiemius. O tokių gyvenviečių, kuriose daugiau-siai mūriniai namai, Lietuvoje yra daugiau kaip trys tūkstančiai. Todėl dalis žmonių, gavusių 3 ha žemės, norės ir toliau verstis, bet jau kaip valstiečiai. Tai pareiškė ne viena Biržų ir Pasvalio rajonų ūkiuose gyvenanti jauna šeima. Bet ar tai naudinga valstybiniu požiūriu, nes tokia šeima neturės prekinio ūkio. Jie gamins tik tiek produktų, kiek pakaks savo poreikiams tenkinti. Jeigu tokie smulkūs ūkiai ir įsikurs, tai po metų ar poros jau bankrutuos. Rentabiliausi ir pažangiausi pasaulyje – fermerių ūkiai, turintys apie 100 ha ir daugiau, bet mes dabar, aišku, neturime galimybių tokius ūkius kurti…

Nors deputatas iškėlė visą problemų puokštę, kalboje daug racionalių įžvalgų, tačiau svarbiausia – jokios apokaliptinės pa-

91

nikos, kuo pasižymėjo daugelis kairiųjų, ar nepamatuoto opti-mizmo, kuo pasižymėjo daugelis dešiniųjų kalbėtojų.

Diskusijose dėl restitucinio įstatymo „Dėl piliečių nuosa-vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ išryškėjo vis gilėjanti Aukščiausiosios Tarybos kairiųjų ir dešiniųjų priešprieša. Šiose diskusijose P. Poškus nedalyva-vo. Priežastis – pablogėjusi sveikata, dėl kurios teko gultis į ligoninę, praleisti nemažai plenarinių ir Agrarinės komisijos posėdžių. Nebuvo jo ir balsavimo už šį įstatymą metu. Kaip žinia, kairieji nedalyvavo balsavime arba susilaikė. Daugumos balsais priimtos nuostatos buvo visai ne tos, kurias deklaravo kairieji, tačiau balsuoti prieš šį įstatymą išdrįso tik vienas G. Il-gūnas. Perdaug jau buvo išryškėjęs žemės ir turto savininkų in-teresas, kurio ignoruoti nebebuvo įmanoma. Kiek vėliau, 1991 m. liepos 16 d., vardiniu būdu balsuojant už nutarimą dėl šio įstatymo įsigaliojimo dalyvavo ir P. Poškus. Šį kartą balsuotojų už ir balsavusiųjų prieš bei susilaikiusiųjų pagausėjo. P. Poškus balsavo už šį nutarimą. Vadinasi, šį įstatymą jis pripažino kaip neišvengiamybę, kurios negalima ignoruoti.

Balsuojant dėl Žemės reformos įstatymo, kuris buvo pa-rengtas pripažįstant restitucijos nuostatas, tačiau neįteisinant žemės nuosavybės juridiniams asmenims, prieš pasisakė dau-guma kairiųjų agrarininkų, o J. Pangonis ir L. Apšega susilaikė. Kartu su dešiniaisiais agrarininkais už balsavo ir P. Poškus.

Kaip matome, balsuojant dėl žemės reformos P. Poškaus politinių nuostatų švytuoklė pasuko dešinėn. Tačiau tartum dėl politinio balanso kitame politizuotame balsavime – dėl Vyriausybės 1991 spalio 23 d. potvarkio Nr. 758p atšaukimo (tai buvo visiems įgrisusių kompartijos turto dalybų tąsa, kada dalis patalpų Vilniuje politinio švietimo namuose buvo ati-duota ne Vilnius universitetui, kaip buvo susitarta, o kitiems tikslams) P. Poškus, kaip ir kairieji, balsavo už. Šiuo balsavimu buvo pasiekta kairiųjų ir centro politinių jėgų pergalė prieš dešiniuosius. Buvo sudaryta komisija Vyriausybės veiksmų tei-

92

sėtumui tirti. Nuo tol buvusi dešiniųjų dauguma ėmė prarasti „balsavimo mašinos pagreitį“. Pastarąją tendenciją dar labiau išryškino 1991 m. lapkričio 5 d. balsavimas dėl „antilandsber-ginių“ jėgų sambūrio inicijuoto Aukščiausiosios Tarybos nu-tarimo „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos“. Šio balsavimo metu politinės jėgos ėmė grupuotis pagal naujus traukos taškus. P. Poškus šį kartą balsavo išvien su labai marga politine kompanija (joje buvo R. Paulauskas, A. Ražauskas, B.Valionytė, V. Žiemelis, E. Grakauskas, M. Arlauskas, P. Ak-somaitis, L. Apšega ir kiti, priklausantys pačioms įvairiausioms frakcijoms). Jie ir laimėjo balsavimą. Prieš šį nutarimą balsuoti agitavusį V. Landsbergį parėmė tik 7 deputatai.

Pastarasis balsavimas išryškino naujus simptomus: Aukš-čiausioji Taryba ėmė eižėti pagal naujas politinių jėgų polia-rizacijos kryptis. Ne visiems deputatams ši poliarizacija buvo suvokiama, todėl balsuojant už minėtą nutarimą 18 deputatų susilaikė. Tvirti buvo tik tie, kurie siekė toliau skaidyti kažka-da buvusį Sąjūdžio „monolitą“, ir tvirti buvo, deja, mažumoje atsidūrę jo besąlygiški gynėjai, kuriems „Sąjūdžio“ ir jo lyderio charizma buvo nelygstama.

1991 m. spalio 29 d. diskutuota dėl agrarinės reformos vyk-dymo problemų. P. Poškui kėlė nerimą tai, kad net 45 proc. atsiimančių žemę asmenų ruošiasi ūkininkauti. Ne, jis ne-prieštaravo ūkininkų atsikūrimui, teigė, kad Lietuvos ateitis – ūkininkai, tačiau toks staigus ūkininkų noras greitai pradėti ūkininkauti, jo manymu, turi kelti didelį rūpestį Vyriausybei. Dėl to ir savo kalbą jis pradėjo klausimu: kaip patenkinsime jų norus? Toliau jis analizavo:

…Žemės, aišku, pakaks. Jos yra. Bet reikės ir techninio aprūpinimo. Aš turiu konkrečių pasiūlymų. Čia neseniai mes susitikome su milijonieriumi, atvykusiu iš Amerikos, su garsiu fermeriu ponu Žarskumi. Jis siūlosi teikti ūkininkams pagalbą, kurti nedideles technikos aptarnavimo stoteles, kad aptarnautų ūkininkus maždaug dabartinių keturių [visuomeninių] ūkių te-

93

ritorijoje. Bet tai, aišku, ne išeitis. Jis gal vieną kitą tokią stotelę pastatys, bet, mano supratimu, svarbiausia dabar nereikėtų iš-sklaidyti technikos. Teisingai yra numatyta Žemės ūkio reformos [turi būti Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo] įstatyme, kad bus kuriami komplektai. Vadinasi, pagal komplektus ir technika turėtų būti paskirstyta. … Tačiau sunkumų, kaip bekalbėtume, vis tiek bus. Ir [todėl] technikos dalį … reikėtų palikti kaip servisą aptarnauti ir tiems, kurie turės tuos du tris hektarus. Nors dėl jų irgi daug keblumų yra… Žemės savininkai iš karto tuojau kelia klausimą: dideli plotai nuo gyvenviečių atskiriami. Ir savininkai – čia jau minėjo kalbėjęs deputatas gerbiamasis L. Apšega – su basliais vaikščios ir užkalinės kuolus savo teritorijose. Tai štai ir bus tokių nesusipratimų. Dėl tų dviejų trijų hektarų čia reikia dar kartą gerai pagalvoti… O dabar dar vienas klausimas – reikėtų reglamentuoti laikinosios administracijos veiklą. Dabar ar kas nors gali pasakyti, kiek ta laikinoji administracija vadovaus? Kiek tas laikotarpis tęsis? Niekas nežino. O juk reikės spręsti per tą laikotarpį kažkokius ir perspektyvinius klausimus! Ar tik žiūrėti tų kasdieninių? … O kokio nors didelio rūpesčio, kad labai su-mažės produkcija, neturėtų būti. Vykdant komplektus taip, kaip numatyta įstatyme, žmonės pasiruošia, pasirengia, ir kiek teko ir Pasvalyje susitikti, ir Biržuose, tai tokių didelių nuogąstavimų nėra. Tvarkingai pereinant, čia aš nematau jokios tragedijos.

P. Poškaus kalba – susirūpinimas sudėtinga situacija kai-me, bet ne pelenų barstymas sau ant galvos ar kitam į akis. Jis jaučia problemos sudėtingumą, neritmingą, trūkčiojantį gyve-nimo pulsą, bet nežada išleisti vairo iš rankų, juo labiau neagi-tuoja kitų tai daryti. O tokių pasiūlymų iš reformos oponentų („Agronomų seklyčios“, Žemdirbių sąjungos ir kt.) pasipylė kaip iš gausybės rago.

1991 m. lapkričio 19 d. patvirtinama pagal frakcinį atsto-vavimą sudaryta Agrarinės komisijos sudėtis. Joje liko 10 de-putatų: P. Aksomaitis, M. Arlauskas, E. Grakauskas, J. Mačys, L. Milčius, P. Poškus, A. Ražauskas, E. Tomaševičius, M. Trei-

94

nys, A. V. Ulba. Iš komisijos turėjo pasitraukti L. Apšega, K. Rimkus bei P. Papovas. P. Poškų į komisiją delegavo frak-cijoms nepriklausančių deputatų grupė. Politiškai žiūrint, komisijoje buvo trapi kairiųjų ir dešiniųjų pusiausvyra. Ir čia komisijos politinius sprendimus neretai lemdavo P. Poškaus apsisprendimas, kuris buvo paremtas tik savo protu ir sąžine, nes pamokslų iš šalies jis neklausė.

Besiformuojanti nauja kairiųjų ir centro deputatų dauguma ėmė spausti dešiniąją G. Vagnoriaus vyriausybę. 1991 m. gruo-džio 3 d. vardiniu būdu buvo balsuojama dėl Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Vyriausybės ir Aukščiausiosios Tarybos nutarimų bei potvarkių atšaukimo“. Kairieji agrarininkai ypač kritikavo 1991 m. spalio 12 d. Vyriausybės nutarimus Nr. 421 ir Nr. 422, pagal kuriuos prasidedančios žemės ūkio įmonių turto privatizacijos tikslu buvo sustabdyta kolūkių valdybų veikla ir įteisintos laikinosios administracijos. Balsuojant dėl šio nuta-rimo Agrarinės komisijos deputatų balsai išsiskyrė: už balsavo A. V. Ulba, A. Ražauskas, P. Poškus, J. Mačys; prieš – L. Mil-čius; susilaikė E. Grakauskas ir M. Treinys; balsuojant nedaly-vavo ar nebalsavo M. Arlauskas, P. Aksomaitis, E. Tomaševi-čius. Nutarimams atšaukti pritrūko 6 opozicijos balsų.

Nors nepraėjo nė pusės metų nuo restitucijos ir Žemės re-formos įstatymų priėmimo, paaiškėjo, kad kai kurios nuostatos yra negyvenimiškos, labai varžančios naujų ūkinių darinių inici-atyvą, apsunkinančios turto grąžinimą ar disponavimą juo. Dėl to Agrarinė komisija, apibendrinusi šimtus fizinių ir juridinių asmenų pasiūlymų ir juos įvertinusi, pateikė šiems įstatymams nemažai pataisų. Jos tapo naujų diskusijų objektu ir naujų po-litinių batalijų taikiniu.

1991 m. gruodžio 17 d. priimant pataisas, P. Poškus pateikė lakonišką situacijos vertinimą ir požiūrį į jau priimtus ir dar priimsimus dokumentus:

… Daug būgštauta, kad ūkiai sužlugs, nes labai dideli žemės ūkio mokesčiai, žemės mokesčiai ir kita… Tačiau panagrinėjus

95

padėtį matyti, dauguma ūkių nėra tiek sąskaitose pinigų turėję, kaip šiuo metu turi. Taigi galbūt gerbiamojo J. Pangonio prana-šystės ne visuomet yra tikslios. Toliau. Aš norėčiau pasakyti tai, kad, aišku, jau priimant įstatymą diskutuoti ne visuomet yra lai-kas. Reikia prieš priimant įstatymą gerai padiskutuoti. Tačiau, jeigu dabar diskutuojama, aš norėčiau dar vieną tokį momentą pažymėti: tai kaip bus dabar? Iki šiol nėra nustatyta, kaip, ko-kiomis nuomos sąlygomis žemė bus bendrovėms atiduota, ar bus bendrovėms išnuomojama savininkų. Niekur tokio poįstatymi-nio akto nėra, ir įdomu, kada, kaip bus – nes tas sąlygas reikėtų žinoti. Visiškai palaikau tai ir net turiu konkrečiai suformulavęs klausimą dėl grąžinamų 10 ha skaldymo. Kaip žinome, Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį ne-kilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnis buvo papildytas tokia pastraipa:„grąžinama arba vietoj jos kitur su-teikta žemė tarp pretendentų nedaloma į mažesnius nei 10 ha sklypus“. Šiuo atveju, kai pretendentai tarpusavyje nesutaria, kuriam iš jų žemė turi būti sugrąžinta, už žemę jiems išmokama kompensacija. Va šitas labai svarbus punktas. Nes jau mūsų ūkiai taip susmulkėjo, kad kartais ir 5 ha dar dalijame į 3 dalis. Tai čia jau ne ūkininkas. Vėl prikursime grytelninkų, kaip kad vienu laiku buvo. Taigi šitą pastabą reikėtų priimti. Dėl kitų pastabų – ne su visomis sutinku, bet kiekvienas, aišku, turime teisę balsuoti. Savo nuomonę išreikšime balsuodami.

J. Pangonis poziciją į pataisas išsako sarkastiškai: … Mums šiandien nėra „svarbesnio“ klausimo, kaip atstatyti teisingumą, nors nuo to galbūt nukentės ir visos Lietuvos interesai, … taigi siūlau balsuoti už visas pataisas.

Užtat K. Rimkus nuoseklus ne tik savo neigiamu požiūriu į bet kokius Aukščiausiosios Tarybos daugumos siūlymus, bet užpyko ir ant P. Poškaus už jo pozityvų nusiteikimą dėl ūkio finansinių rezultatų: Aš pirmiausia norėčiau pakviesti deputatą gerbiamąjį P. Poškų neklaidinti visų deputatų ir visų žmonių. Pir-

96

miausia reikia išstudijuoti realią padėtį visų ūkių, o ne vieno ūkio, kuris gamina alų. Alus šiandien yra 10 kartų brangesnis už pieną. Tie, kurie gamina alų, galbūt ir gerai gyvena. Antras reikalas – aš norėčiau pakviesti galbūt baigti tas pataisas … Aš nepritarčiau čia visoms toms pataisoms. Virkime košę, kokią užkaitėm.

1992 m. sausio 21 d. vykusioje diskusijoje apie kaimo pro-blemas P. Poškus pateikė daug taiklių pastebėjimų, kuriuose ryškios Lietuvos kaimo ateitimi susirūpinusio politiko, kartu ir vertintojo, eksperto, mintys:

… Šioje salėje dažnai iškyla klausimas, kas atsakys už žemės ūkio sužlugdymą? Tai labai nekonkretus klausimas. Tokiais reto-riniais klausimais keliamas klausėjų reitingas. Dirbdamas gamy-boje esu giliai įsitikinęs, kad gamybos sėkmę nulemia ne valdžių kaita, dėl kurių Lietuvoje visais lygiais kovojama, bet gamyboje dirbančių žmonių savybės. Kokios jos buvo išugdytos per 50 metų, aišku turbūt visiems. Todėl ir kaltė yra buvusiai santvarkai. Lauk-ti, kai gamyba tokiais tempais mažėja dabar dėl reformos, turbūt būtų netikslinga. Nes ne visi įsivaizduoja tikrąją padėtį, o jinai kai kuriuose ūkiuose apgailėtina. Priežastys nevienareikšmės.

Gerbiamasis ponas ministras R. R. Survila aiškino, kad gyvu-lininkystės produkcijos mažėjimo pagrindinė priežastis – negautų grūdų kiekis. Tai tik dalis teisybės. Aišku, tai turėjo įtakos paukš-tynams, tarpūkiniams kiaulių kompleksams, bet daug atvejų, kai ūkiai grūdų arba pašarų turėjo ne mažiau kaip anksčiau, o kiau-lių skaičių dešimtimis kartų sumažino. Tai pasakytina apie geras žemes turinčius ūkius.

… Eidamas į rinkos ekonomiką kiekvienas pasiskaičiuos, kas pelninga. Bet man atrodo, kad per daug neapdairu Žemės ūkio ministerijai palikti savieigai tokią ūkio šaką kaip gyvulininkystė. Poreikiai ir jų tenkinimas turi būti žinomi ir reguliuojami bent kol kas, pereinamuoju laikotarpiu, ne tik ekonominiais svertais, bet ir valstybiniu užsakymu, nors būdas ir nepopuliarus. Dauguma nerealizuoja išaugintų gyvulių todėl, kad laukia naujų kainų. Apie jas gerbiamasis ministras jau užsiminė iš šios tribūnos.

97

… Pagal gerbiamojo ministro R. R. Survilos pranešimą tre-čiasis jo paliestas klausimas buvo žemės ūkio reformos eiga. Man atrodo, kad čia mes daug ką darome neapskaičiavę, rizikuodami kartais tikrai nepagrįstai. Žemės ūkio mokslinio tyrimo institutai daugiau stebi proceso eigą, negu jame dalyvauja. Tai sakau to-dėl, kad eksperimentuojamuose ūkiuose nesilanko konsultantai, o jeigu ir rengia konsultacijas, tai gausioms auditorijoms, kad būtų surinkta daugiau lėšų, nes visos jos mokamos, nepaisant trukmės. … Tai manifestacinio pobūdžio renginiai. Nėra parengtų ir moksliškai pagrįstų ūkių modelių, kaip jie atrodys po privatiza-cijos. Negali mokslas įvykių fiksuoti post factum. Kritikuojančių reformą kur kas daugiau negu ją vykdančių. O jeigu dar moks-las, neturėdamas tam pagrindo, prisidės prie jų, tai tikrai tada ne tik agrarinės komisijos nariai taps personos non grata, bet ir visi Aukščiausiosios Tarybos deputatai.

Norėčiau konkrečiai pasakyti, ką mes darome savo ūkyje ir kokie laukia sunkumai. Ūkis – per 3 tūkst. ha naudmenų. Ruošia-me kelis variantus, kad žmonės galėtų pasirinkti jiems parankiau-sią. Šiuo metu, kaip ir visame rajone, apskaičiuotos investicinės išmokos. Jos vienam žmogui sudarys už vienus metus per 3 tūkst. rublių. Turintys didesnį darbo stažą gaus apie 140 tūkst. rublių. Turto turėjome sukaupę nemažai, jo niekur neiššvaistėme, nors kaupti turtą buvo nelengva. … Rekonstravome karo sudegintus dvaro rūmus, kur įsikūrė etnografinis buities muziejus. Tuo laiku tam nepritarė ne tik rajonų vadovai, bet ir Žemės ūkio ministerija, ką jau kalbėti apie aukštesnes instancijas. Valdžiai pirmiausia rūpėjo gamybiniai objektai.

Visas šis ir kitas nepaminėtas ūkio turtas sudaro per 30 mln. rublių. Sukaupti jį buvo nelengva, tačiau ne lengviau jį bus ir teisingai paskirstyti. Ne išeitis ir besikuriančios bendrovės. Ūkiai, neturintys sąskaitoje laisvų lėšų, dabar neturės jų ir susikūrus ben-drovei. Bet mažesni kolektyvai, nors jie laikini, turės privalumų, nes mažesniame kolektyve didesnis susiklausymas. Kaip visi ži-nome ir to laukiame, ateitis – tai ūkininkai. Tačiau paanalizavęs

98

paduotų pareiškimų dėl piliečių nuosavybės į žemę grąžinimo suvestinę, matau, kad iš 150 tūkst. ūkininkų, pareiškusių norą, vienam ūkininkui plotas tik 8 ha. Tai yra labai maži ūkiai. Ar galima prognozuoti ateitį tokiam ūkiui, lygiuojantis į sukaupusius didesnę patirtį, stambėjančius Vakarų šalių fermerių ūkius?

… Dažnai susitinku su ūkininkais, gerai žinau jų sunkumus. Vienas iš keleto susitikimų įvyko prieš keletą dienų. Ir dauguma Biržų krašto ūkininkų, o jų šiuo metu yra 160, kategoriškai pa-reiškė, kad jie buvo apgauti. Esmė ta, kad prieš pradedant ūkinin-kauti jiems buvo sakyta, kad žemė skiriama amžinam naudojimui nemokamai. O dabar reikia brangiai už ją mokėti. Į tą klausimą atsakyti buvau nekompetentingas. Jų, o kartu ir visų Lietuvos ūki-ninkų reikalavimą dar kartą perduodu Aukščiausiajai Tarybai.

… Dauguma teigia, kad dabar geriausia auginti linus ir grū-dus, nes už grūdus, pavyzdžiui, tarpūkinė įmonė moka po 3 ru-blius už kilogramą. Tai aišku, kad rentabiliausia šaka – grūdai. Bet kyla klausimas, kas gi gamins gyvulininkystės produkciją?

Agrarinėje komisijoje taip pat neretai susiformuodavo de-šinės–kairės priešprieša, kuri vėliau buvo sprendžiama balsavi-mu plenariniuose posėdžiuose. Tačiau vienintelį kartą susidarė vidurio opozicija, kuri ėmė siūlyti savąjį sprendimo variantą, nors nesusilaukė didesnio pritarimo nei iš Agrarinės komisijos dešinės, nei iš kairiųjų kolegų. Tai buvo 1992 m. vasario 26 d. Aukščiausiajai Tarybai pateikti siūlymai dėl agrarinės reformos tęstinumo. Juos parengė J. Mačys, P. Poškus ir M. Arlauskas. Trijų minėtų deputatų pareiškimą perskaitė deputatas J. Ma-čys. Jis pažymėjo, kad Vyriausybė priešinasi žemdirbių norams įsigyti maisto perdirbimo pramonės ir žemės ūkio infrastruk-tūros objektų kontrolinį akcijų paketą, sužlugdytas žemės ūkio privatizavimo eksperimentas, perdaug skubiai privatizuojamos žemės ūkio įmonės, kartais pasireiškia spaudimo politika. Žemdirbiams nepakankamai aiškinami reformos įstatymai ir įstatymų lydimieji aktai, taip pat naujos ūkininkavimo formos. Pareiškime Vyriausybė buvo raginama atsiskaityti deputatams,

99

kaip ruošiamasi pavasario sėjai, pareikalauta, kad agrarinė reforma būtų vykdoma atsižvelgiant į realiai susiklosčiusias sąlygas žemės ūkyje, įsiklausant į žemdirbių pageidavimus. Turto privatizaciją siūlyta pradėti nuo blogai besitvarkančių ūkių ir žemdirbiams už privatizuojamą žemės ūkio įmonių turtą 5 proc. mokėjimą grynais pinigais išdėstyti ilgesniam laikui, griežtai bausti įstatymų pažeidėjus ir kt. Pareiškėjai reikalavo, kad jų keliamos problemos atsispindėtų agrarinės reformos įstatymų pataisose ir papildymuose, tačiau ne visi jų siūlymai buvo įstatymo lygmens, jie galėjo būti sprendžiami ir kitais ak-tais ar veiksmais.

Tačiau P. Poškus manė, kad Agrarinė komisija, rengdama naujas įstatymų pataisas, jų nuomonės neįsiklausė. Tai matyti ir iš vienos jo kalbų plenariniame posėdyje:

… Iš esmės pataisoms, kurias pateikė Agrarinės komisijos pirmininkas, pritariu, nes komisijoje ne kartą svarstėm. … Tai tos pataisos, kurios daugiausia domina Lietuvos žmones. La-bai daug laiškų gauna Agrarinė komisija, tūkstančiais jau, ne šimtais. … Tačiau norėčiau pasakyti, kad šios diskusijos pradžia buvo mūsų trijų deputatų pareiškimas, kurį pasirašė gerbiama-sis J.Mačys, M.Arlauskas ir aš. Tame pareiškime buvo konkretūs siūlymai, deja, į tai buvo mažai atsižvelgta… Aš norėčiau, … kad atsižvelgtų čia dalyvaujantys ministerijos atstovai. Pareikalauti iš atsakingų asmenų už Lietuvos traktoriaus gamybos sužlugdymą ir išaiškinti, kaip bus sprendžiamas šis klausimas, nes gaminant lietuvišką traktorių, apie kurį dvejus metus šnekama, nieko ne-padaryta.

Kitas klausimas. Kas spręs pavasario sėjai reikalingų materi-alinių išteklių problemą ir ūkininkų bei bendrovių kreditavimą? Labai konkretus klausimas. Lietuvoj labai daug nemokių ūkių. Kad sukursim bendroves ir išspręsim klausimą, naivu galvot. Kaip šitas klausimas bus sprendžiamas? Gerbiamasis [Žemės ūkio banko valdytojas] Vilūnas aiškina, kad jokių galimybių nėra nei trumpalaikiams, nei ilgalaikiams kreditams. Ūkiai negali tepalų

100

nusipirkt šiuo metu, negali sėti. …Pasės tie ūkiai, kurie turi mate-rialinių išteklių, bet kyla abejonė, kaip po sėjos toliau bendrovės pasiskirstys tą pasėtą derlių. Tai niekur nėra numatyta. Pasėsim bendrai, prasidės šienapjūtė, prasidės derliaus nuėmimas ir vėl pilsime į bendrą aruodą? Tai reformos ciklas kažkada turi už-sibaigt, nes jau po rugpjūčio mėn. prasidės žieminių sėja. Jeigu norim, kad reforma tikrai turėtų ir kokią konkrečią datą, kada jinai turėtų būti užbaigta, tai irgi reikėtų aiškumo. Kaipgi bus? Reikėtų apie tai galvoti. Sakyčiau, [Žemės ūkio] ministerija turėtų bent jau numatyti, pasitarti su mokslininkais, kaip šitą klausimą reikėtų spręsti.

Kitas labai aktualus klausimas, apie kurį norėčiau pakalbėt. Šiuo metu važiuojant per Lietuvą galima tokį vaizdą matyti: tuš-čios fermos, ne dešimtys, ne šimtai, bet tūkstančiai. Jos niokoja-mos taip, kaip kažkada buvo niokojami dvarai stovėjo niekam nepriklausantys. Tokių fermų ir stogus kai kur ardo. Šį sukauptą potencialą reikėtų kaip nors panaudot. Aš tik apie atskirus atvejus kalbu, bet jie labai aktualūs. Ūkininkai stato naujus pastatus, o šitie nyksta. Ar taip ūkiška?

… Tokie mano būtų praktiniai pasiūlymai, apie kuriuos kalbė-jau anoj diskusijoj. Jeigu iš viso nebus atsižvelgta, aš manau, kad iki kadencijos pabaigos daugiau į šią tribūną neišeisiu.

Posėdžio pirmininkas šitaip sureagavo į paskutiniąją P. Poš-kaus frazę: Nenorėčiau jums to linkėti. Tikiuosi, kad jums teks [dar] išeiti į šią tribūną.

Agrarinių įstatymų pataisos buvo, ko gero, paskutinės normalios parlamentinės veiklos nors nelengvų, bet, palygin-ti, konstruktyvių diskusijų rezultatas. Vėlesni bandymai rasti kompromisus tarp stiprėjančios kairės ir dar politikos vairo nenorinčios perduoti dešinės tapo bevaisiai. Dalis deputatų (priklausantys Nuosaikiųjų, Tautininkų, Santaros ir Jungtinei Sąjūdžio frakcijoms) pasitraukė iš Aukščiausiosios Tarybos po-sėdžių salės ir pradėjo pasitarimus atskirai. Juos palaikantys piketuotojai prie Lietuvos parlamento rūmų ėmė „atakuoti“

101

kairiojo flango deputatus, juos užgaulioti. Politinė netvarka iš Aukščiausiosios Tarybos persimetė ir į Vyriausybę. Premjeras G. Vagnorius pareiškė tautai, kad atsistatydina. 1992 m. gegu-žės pradžioje ir deputatai, ir visuomenė prakalbo apie Aukš-čiausiosios Tarybos paleidimą ir naujus Seimo rinkimus.

Deputatas J. Liaučius, pacitavęs ikikarinės Lietuvos laikų profesorių Mykolą Romerį: Jeigu Seimas negali vykdyti įstatymų leidybos funkcijos, susidaro nekonstitucinė būklė, tolygi pervers-mui, tuometinę Aukščiausiosios Tarybos būseną įvertino kaip „politinį paralyžių“. Jis savo ir deputato A. Karoblio vardu pri-statė Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl neeilinių rinkimų paskelbimo“ projektą. Jis pradėtas svarstyti 1992 m. gegužės 21 d. Kartu imtas svarstyti ir nutarimo projektas „Dėl G. Vag-noriaus vyriausybės atsistatydinimo priėmimo“.

Po varginančių diskusijų galų gale dėl šių abiejų dalykų suta-riama, nors kiti ūkio ir politikos dalykai atidedami į šalį. Depu-tatų dėmesys nukreipiamas į Seimo rinkimų įstatymo rengimą. P. Poškus su jam būdingu rūpestingumu dalyvauja diskusijose dėl atskirų šio įstatymo nuostatų. Deputato netenkina tai, kad vienmandatėse apygardose rinkimai laikomi įvykusiais, kai rin-kimuose dalyvauja tik daugiau kaip 40 proc. apygardoje į sąra-šus įrašytų rinkėjų. Vadinasi, jis sakė, iš 30 tūkstančių rinkėjų 6 tūkstančiai išrinks deputatą. Kaipgi jis atstovaus tiems kitiems 24 tūkstančiams rinkėjų? Įstatymą teikęs liberalių nuostatų de-putatas J. Tamulis P. Poškų nuramina teigdamas, kad einame pamažu į sistemą, kur rinkimų barjero minimumo iš viso nebus, o situaciją lems aktyvioji visuomenės dalis. P. Poškui daug neaišku-mo sukėlė ir visuomeninių politinių judėjimų dalyvavimo rin-kimuose galimybės su savo sąrašais, nes tų judėjimų – begalės, kaip bus šis procesas suvaldytas? Paaiškinta, kad teks perre-gistruoti visus visuomeninius judėjimus, kurie norės dalyvauti rinkimuose. P. Poškus prognozavo, kad numatoma kandidatų kėlimo tvarka vienmandatėse apygardose (ypač tūkstančio palaikančiųjų parašų surinkimas norintiems balotiruotis sava-

102

rankiškai) palankesnė organizuotesniems miestiečiams negu kaimo žmonėms, todėl kaimo žmonės neturės galimybės turėti savo atstovų Seime.

Paskutinė P. Poškaus politinė replika Aukščiausiosios Tary-bos posėdyje buvo nusistebėjimas, kad Seimo rinkimų įstatyme reikalaujama nekliudomai apsvarstyti kandidatų į deputatus po-litines, dalykines ir asmenines savybes. Jis replikavo: Nematau žodžių „moralines savybes“. … Ar jos iš viso taip jau nuvertintos, ar jau moralė pas mus neegzistuoja?

Ar moralės stoka nesugriaus valstybės? – toks buvo P. Poš-kaus rūpestis tuo metu, kada kitas ypač aukštus moralės bar-jerus kėlęs deputatas A. V. Patackas 1992 metų vasarą taip apibūdino:

… Esame naujosios Lietuvos istorinio kelio naujame etape. Baigėsi, nuėjo į mito šalį pirmasis etapas, vadintas Atgimimu. Dabar gimsta, skausmingai prasideda naujas ir nežinomas, dar neturintis pavadinimo. Mūsų parlamentas buvo gyvas kūrinys, tautos kūdikis. Koks jis bebūtų tautai, jis, ką tik gimęs, buvo gražus. Reikia pasakyti, kad svarbiausią dalyką – kam jis buvo sukurtas, kam buvome išrinkti – mes atlikome. Paskelbėm nepri-klausomybę ir atlaikėm pirmuosius smūgius. Ir čia nuopelnas visų jo narių, … kad ir kokį vaidmenį vienas kito akyse jie vaidintų, kad ir kuo prisidėję ar neprisidėję…

Šiandien turbūt neabejojame, kad ne tik visa Aukščiausioji Taryba, bet ir daugelis deputatų, taip pat ir P. Poškus savo poli-tinę misiją atliko iki galo ir iš tiesų daug prisidėjo prie valstybės, tautos, kaimo atgimimo.

GINA Nt žEMDIR BIų INtER ESUS

P. Poškus nelaikė savęs profesionaliu politiku. Galbūt net nesiekė juo būti. Nepriklausydamas jokiai frakcijai, išvengė ir tiesioginės politinės įtakos iš šalies, pasirinkdamas vienokius

103

ar kitokius sprendimus. Jo patarėjai ir svarbiausi sprendimų vertintojai buvo sąžinė, rinkėjų valia ir asmeninė patirtis.

P. Poškaus profesionalių interesų sritį Aukščiausiojoje Ta-ryboje sudarė tiek agrarinė reforma apskritai, tiek atskira žem-dirbių ir visų kaimo gyventojų veikla, tiek jų likimą sąlygojantys mechanizmai. Ir ne vien teisiniai ar ekonominiai, bet ir sociali-niai, gamtosaugos, kultūriniai ir kt., apskritai – tai, kas sudaro šiandien populiarios sąvokos „kaimo plėtra“ turinį.

Įvertinant P. Poškaus, kaip Aukščiausiosios Tarybos depu-tato, veiklą profesinius jo interesus galima suskirstyti į keletą krypčių.

Daugiausia dėmesio, kaip ir reikėjo tikėtis iš ekonomisto, teko mokesčių problemoms ir su jais susijusiems dalykams svarstyti. Šiuo klausimu P. Poškus daug kartų kalbėjo Aukš-čiausiosios Tarybos posėdžiuose, reikšdamas ne vien savo, bet ir Agrarinės komisijos nuomonę. Esamų ir būsimų mokesčių peripetijas aiškinosi su vykdomosios valdžios atstovais, argu-mentavo, kritikavo.

Kaip žinia, sovietiniais metais mokesčiai žemės ūkio subjek-tams nebuvo dideli. Naujomis sąlygomis tai negalėjo tęstis. Atsi-kuriančiai Lietuvos valstybei reikėjo lėšų iš savo vidinių išteklių, juo labiau, kad prasidėjo tai, kas vėliau buvo pavadinta transfor-maciniu nuosmukiu. Tai buvo savotiška išpirka iš komandinio ūkio, anot vokiečių ekonomisto J. Šumpeterio, „laisvės kaina“.

Jau 1990 metais paaiškėjo, kad mokesčiai agrariniame sek-toriuje padidės. Fizinių asmenų mokestį teks mokėti kolūkie-čiams, jo niekada nemokėjusiems, padidės ir juridinių asmenų pajamų mokestis. Tai agrarininkams kėlė nerimą. R. R. Survi-la siūlė deputatams, išrinktiems kaimo apygardose, susitelkti į agrarininkų klubą, su specialistais išsiaiškinti tų įstatymų veiki-mą ir tada tik balsuoti už juos. Dar radikaliau nusiteikę agrari-ninkai (K. Rimkus) teigė, kad, kol žemės ūkyje nesutvarkytos kainos, neveikia rinkos dėsniai, mokesčių įstatymų priiminėti iš viso nereikėtų.

104

Pagrindinis diskusijos objektas buvo toks: kokius mokesčius mokėti – nuo žemės ar nuo pajamų, ar abejus. P. Poškus buvo linkęs palaikyti pajamų mokesčio prioritetą prieš žemės mo-kestį, ypač jo didinimą. Dėl to jis priekaištavo finansų specialis-tui deputatui A. Rudžiui: Pasaulinėje praktikoje pereinama prie pajamų mokesčio (maždaug 80 proc. [šalių]), o jūs planuojate dar didesnius mokesčius nuo žemės. Ar jūs vadovaujatės pasau-line praktika, ar ne? Savąjį pasirinkimą A. Rudys grindė tuo, kad žemės, kaip gamybos faktoriaus, apmokestinimas yra viena iš ekonominių priemonių pasiekti, jog būtų keliamas žemės naudojimo efektyvumas. Kolūkiai, kurie turi dalį geros ir dalį blogos žemės, norės intensyviau naudoti gerą žemę ir atsisakys naudoti dalį blogos, perves ją į miškų fondą.

1990 m. liepos 10 d. P. Poškus diskusijoje dėl Žemės mokes-čio įstatymo, kurį pristatė A. Rudys, kalbėjo:

Susitikus su rinkėjais, iškilo daug neaiškumų. … Vienas iš tokių – kodėl žemės ūkyje bus ir žemės, ir pajamų mokestis? … Neramu dabartiniams ūkininkams, [nes] nežinia, ar jiems reikės mokėti mokesčius įsigaliojus [šiam] įstatymui, ar taip, kaip nu-matyta Valstiečio ūkio įstatyme? O ten numatyta, kad trejus metus jie nebus apmokestinami. …Aš daug aiškinausi ir pateikiau skai-čiavimus savo ūkio pavyzdžiu. … Mes buvome apskaičiavę, kad mūsų ūkis, kuriame dirbu, anksčiau mokėjo 70 tūkst. rb, o dabar perskaičiavus turėtų mokėti apie 380 tūkst. rb. Yra apskaičiuota ir Respublikos mastu. Respublikoje žemės ūkis praėjusiais metais mokėjo 53 mln., o dabar vien tik žemės mokesčio mokėtų 182 mln. rb. Dabar apmokestinamų pajamų būtų 750 mln. rb, vadi-nasi, jeigu [mokesčio norma] 25 proc., tai dar 180 mln. rb. Taigi Lietuvos žemės ūkis mokėtų apie 372 mln.rb. Šitai sudarytų apie 40 proc. visų įplaukų. Anksčiau žemės ūkis mokėjo tik 7 proc. įplaukų. Mokesčiai didėja apie 6 kartus…

… M. Treinys kėlė klausimą (ir teisingai kėlė), kad nebūtų mokesčių skirtumo tarp ūkių, kurie verčiasi augalininkyste, ir specializuotų ūkių, kurie versis tik paukštininkyste, žvėrininkyste,

105

arba kad ir šiltnamių ūkių. Reikia tada mokėti tik vieną mokestį. Aš siūliau mokėti tik pajamų mokestį, nes visame pasaulyje pe-reinama tik prie pajamų mokesčio.

Labai svarbu, kad mokesčiai už žemę sudarytų (jeigu jie būtų, nors aš siūliau, kad jų nebūtų, kad būtų tik pajamų mokestis) lygias ūkininkavimo sąlygas visiems žemdirbiams. Pranešėjas ger-biamasis deputatas A. Rudys minėjo, kad vienas ūkio ekonomistas apskaičiavo, jog jie blogos žemės atsisakytų. Vienas deputatas… teisingai pastebėjo (ir aš prisidedu prie jo), kad ūkiai neturėtų atsi-sakyti žemės vien dėl mokesčių. Lietuvoje kyla toks pavojus.

Mes dabar visi žinom, kad pirkdavom 1 mln. 800 tūkst. tonų grūdų. Vadinasi, mums savų grūdų trūksta. O jeigu mes dar pra-dėsim mažinti plotus, tai iš kurgi tada gausim grūdų ir kaip mes plėtosim gyvulininkystę? O Lietuva – tai gyvulininkystės kraštas. Tam susiklostė ir sąlygos, ir tradicijos. Todėl būtina žemės mokestį mokėti už visą žemę. Tokie ketinimai atsisakyti žemės padarytų Lietuvai didelių nuostolių, ji būtų užleidžiama miškais.

P. Poškui kėlė neaiškumų ir sodybinių žemių apmokesti-nimo problema, nes anksčiau kolūkiečiai už 60 arų mokėjo simbolinį žemės mokestį patys, o dabar teks mokėti už 3 hek-tarus taikant bene 5 kartus didesnį tarifą. Vyriausybės atstovai argumentuotų atsakymų neturėjo.

1990 m. spalio 19 d. P. Poškus, Agrarinės komisijos var-du kalbėdamas apie Žemės mokesčio įstatymą, pateikė ne tik nemažą praktinę vertę turinčių detalių, bet ir rado galimybę prisiminti savo kraštiečių – biržiečių ir pasvaliečių problemą – didelę ūkininkavimo riziką karstinėje zonoje:

… Pastaba dėl 3 straipsnio. … Siūlau papildyti šį straipsnį, kad žemės ūkio naudmenų našumo balas karstinėje zonoje būtų mažinamas 20 balų. Kalbu todėl, kad esu Biržų ir Pasvalio de-putatas. Tai būdinga šiems dviem rajonams. Pritars ir Pasvalio deputatė gerbiamoji R. Rastauskienė, ir deputatė B. Valionytė.

P. Poškus parėmė biržiečių siūlymą žemės mokestį karsti-niame regione diferencijuoti atsižvelgiant į tai, kuriai karstinio

106

regiono žemių grupei priskirtas sklypas: jei pirmai – mažinti 15 proc., jei antrai – 40 proc., trečiai – 80 proc., o ketvirtos gru-pės žemes atleisti nuo žemės mokesčių, nes ten iš viso ūkinė veikla uždrausta. Toks papildymas kompensuotų ūkių ir ūki-ninkų patiriamus nuostolius šioje zonoje dėl ekologinių ir kitų apribojimų.

P. Poškus sukritikavo projekto autorių siūlymą, kad ir ne už žemės ūkio naudmenas būtų mokama nors ir pagal mažes-nį tarifą, tačiau atsižvelgiant į žemės ūkio naudmenų našumo balą. Taigi vienur kelių, durpynų, kiemų žemės hektaras būtų apmokestintas 3 rubliais, o kitur – 15 rublių. Tai nelogiška, ir jis siūlė ne žemės ūkio naudmenas apmokestinti visoje Lietuvoje taikant vienodą tarifą.

Projekte siūlyta visą žemės mokestį perduoti savivaldybėms, tačiau, P. Poškaus nuomone, dalis žemės mokesčio turėtų pa-tekti į specialų respublikinį fondą, iš kurio būtų skiriamos lė-šos melioracijos sistemų priežiūrai ir remontui. Netektų tada bijoti, kad melioracijos sistemos „išeis iš rikiuotės“ ir dėl to sumažės žemės našumas. Jas iš naujo atstatyti kainuotų daug brangiau negu tinkamai prižiūrėti.

1990 m. spalio 31 d. priimant nutarimą „Dėl žemės mokes-čio įsigaliojimo“, P. Poškus, gindamas silpnesnių ūkių interesus, pasiūlė lanksčiau taikyti delspinigių dėl laiku nesumokėto že-mės mokesčio skaičiavimo tvarką, nes … juk būna momentų, kad nepriaugusių gyvulių neišveši, jie turi užaugti, o delspinigiai už mokestį eina… A. Rudys manė, kad tai … turi pratinti žmo-nes prie atsakomybės, A. A. Abišala siūlė P. Poškaus pataisos neparemti, nes tai skatina netvarką. P. Poškaus pataisą parėmė M. Arlauskas, E. Grakauskas, M. Treinys, J. Šimėnas, R. Ras-tauskienė, motyvuodami tuo, kad žemės ūkyje ryškūs sezoniniai pajamų svyravimai. Nors ir balsuota rizikuojant, ar susidarys kvorumas, P. Poškaus pataisa laimėjo ir posėdžio pirmininkas A. Sakalas pasveikino jį su gražia pergale. Tačiau Žemės mo-kesčio įstatymas toks, kokį buvo bandyta pirmą kartą teikti,

107

balsuojant už visą tekstą nebuvo priimtas. Tikėtina, kad depu-tatams apsispręsti padėjo ir P. Poškaus kritiniai argumentai.

Tačiau vėliau, paaiškėjus biudžeto formavimo problemoms, P. Poškus pasireiškė ne vien kaip mokesčių mokėtojų, bet ir valstybės interesų gynėjas. Dėl to 1991 m. vasario 12 d. diskusi-joje dėl žemės mokesčio, kai atsirado siūlytojų, kad pensininkų sodybiniai ūkiai nebūtų iš viso apmokestinti (projekte siūlyta apmokestinti tik nuo 1,2 ha), jis argumentavo: …kai supirkimo kainos yra ne taip jau mažos, … tai, man atrodo, nė vienam čia didelės problemos nesudaro sumokėti mokestį. … Biudžetas tikrai daug praras, jeigu mes viso to neapmokestinsim. … Šiandien jau nėra tokie vargšai žmonės, kurie ima tuos 3 ha. Vieną hektarą ima tiktai tas pensininkas, kuris nori tik išgyventi, o už [didesnį plotą] tikrai reikia mokėti, žiūrint valstybininko požiūriu.

Puikiai suvokdamas, kad žemdirbiai labai jautrūs mokesčių didinimui, 1990 m. spalio 5 d., prieš pat triukšmingąjį politinės kairės organizuotą žemdirbių suvažiavimą, P. Poškus deputa-tams priminė, jog, siūlydami didinti mokesčius prieš žemdirbių suvažiavimą, darome taktinę klaidą, nes susirinkusiems žem-dirbiams šis „mokesčių šokas“ sukels labai neigiamą reakciją ir priešiškumą Lietuvos parlamentui. P. Poškus siūlė padaryti žemdirbiams kokių nors nuolaidų. Pavyzdžiui, deputatai agra-rininkai siūlė neapmokestinamą minimumą kolūkiečiams nu-statyti 200 ar net 250 rb, tačiau Aukščiausiosios Tarybos dau-guma nepaklausė ir balsuodami neapmokestinamą minimumą paliko 150 rb. Ši P. Poškaus prognozė dėl žemdirbių reakcijos visiškai pasitvirtino.

Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo projekte buvo numatyta, kad žemės ūkio subjektai (t. y. tie, kurie ne mažiau kaip 80 proc. realizavimo įplaukų gauna pardavę savo gamy-bos žemės ūkio produkciją) gaus mokesčių lengvatas. Tačiau, anot P. Poškaus, yra rajonų, kuriuose pajamos iš žemės ūkio gamybos sudaro tik 60 proc. Išeitų, kad dauguma tenykščių kolūkių jau nelaikytini žemės ūkio subjektais. Todėl jis siūlė,

108

kad žemės ūkio dalies pajamose „kartelė“ būtų nuleista bent iki 70 proc. Tuo metu šiai nuostatai prieštaravo Pramonininkų asociacija, nes, esą, pramonės įmonių darbo jėga „perteka“ į verslus kaime, kur jie daugiau uždirba. Kaip žinome, vėliau taisant įstatymus žemės ūkio dalies pajamų „kartelė“ buvo su-mažinta net iki 50 proc.

Didelį žemės ūkio darbuotojų, ypač vadovų, nepasitenkini-mą sukėlė gerokai padidintos (nuo 15 iki 30 proc. mokos fon-do dydžio) prieskaitos socialiniam draudimui. P. Poškus dėl to priekaištavo ministrui A. Dobravolskui, prašė paaiškinti, kodėl taip padaryta ir kodėl šito klausimo nesvarstė Aukščiausioji Taryba. Ministras šį pakeitimą pagrindė tuo, kad netgi Sovietų Sąjungoje atskaitymų socialiniam draudimui lygis dabar išaugo iki 40 proc., o mūsų šalies socialinio draudimo biudžete tuo metu susidarė maždaug 70 mln. rb lėšų deficitas ir jį būtina kažkuo padengti. Be to, padidintos minimalios senatvės pen-sijos, tenka skirti lėšų nedarbo draudimui. Kadangi šį tarifą nustato Vyriausybė, todėl apie tai Aukščiausiosios Tarybos deputatai galėjo ir nežinoti. Ministras nepriėmė ir P. Poškaus siūlymo diferencijuoti šį normatyvą pagal ūkio šakas, žemės ūkiui – sumažinti.

Dar viena P. Poškaus interesų sritis – kainos ir kainodara. Kaip žinia, paskutinį sovietmečio dešimtmetį, bandant gelbėti vis labiau žlungančią Sovietų Sąjungos maisto programą, buvo gerokai padidintos žemės ūkio produktų supirkimo kainos, mokami skatinamieji priedai už pardavimo planų viršijimą, už galvijų mėsai realizavimą tik jiems pasiekus didelį svorį, kito-kios subsidijos. Dėl to iki 3/4 žemės ūkio gamintojų pajamų sudarydavo įvairių formų valstybės parama. Aišku, pereinant prie rinkos ekonomikos ir turint ribotus finansinius išteklius, šitokios paramos Lietuvos biudžetas teikti negalėjo ir ji ėmė mažėti. Dar daugiau. Vyriausybė, siekdama kaip nors pristab-dyti maisto brangimą, supirkdama žemės ūkio produkciją stab-dė kainų augimą. Tai, žinoma, kėlė žemdirbių nepasitenkinimą,

109

nes formavosi „kainų žirklės“ tarp žemės ūkio ir pramonės ga-minių, kurių kainoms kilti netrukdyta. Dėl to 1990 m. liepos 17 d. diskutuojant dėl Vyriausybės programos P. Poškus, išreikš-damas bendrą agrarininkų nuostatą, papriekaištavo ministrui V. Navickui dėl programos teiginio, kad būtina atsisakyti dota-cijų gamintojams ir dirbtinai palaikomų nuostolingų kainų gamy-boje, nes tai labai prieštarauja kitam Aukščiausiosios Tarybos pritartam dokumentui – Agrarinės reformos principams. Juose žemės ūkio produkciją siūloma supirkti garantuotomis kaino-mis. P. Poškus teigė, kad būtinos dotacijos, mokesčių lengvatos ir kt. V. Navickas patvirtino liberalios kainodaros formavimo būtinybę, o dotacijų mechanizmas arba nuostolingų įmonių dirbtinis kainų palaikymas, jo nuomone, yra visiška priešin-gybė šiam procesui. Tačiau, nenorėdamas prarasti žemdirbių pasitikėjimo, jis pažadėjo, kad šioje šakoje dar kurį laiką bus taikoma ir dotacijų sistema, ir garantuotos supirkimo kainos.

Dėl nepakankamo žemės ūkio produktų kainų didinimo, ypač cukriniams runkeliams, P. Poškus priekaištavo žemės ūkio ministro pavaduotojui A. Šleževičiui. Pastarasis Vyriausybės apsisprendimą motyvavo tuo, kad mūsų eksporto ir importo balansas agropramoniniame komplekse yra neigiamas, todėl, jeigu mes nepadidinsime žemės ūkio produktų gamybos efektyvu-mo, negalėsime konkuruoti nei su Rytais, nei su Vakarais.

Šitokie dialogai deputatams žemdirbiams buvo pirmosios rinkos ekonomikos pamokos. Tiesa, jie (taip pat ir P. Poškus) kurį laiką bandė „sujungti“ nesujungiamus dalykus: komandi-nės ir rinkos ekonominių sistemų teigiamąsias puses, kol galų gale buvo įsitikinta, kad ant dviejų kėdžių sėdėti visgi neįmano-ma. Ir, reikia pasakyti, kad P. Poškus tai įsisąmonino greičiau, negu kai kurie jo kolegos, nors pastarieji, kad ir pavėlavę, po keleto metų savo ar savo firmų labui ėmė sėkmingai naudotis rinkos ekonomikos pranašumais.

Tačiau laikas darė savo. 1990 m. gruodžio 28 d. svarstant Kainų įstatymo įgyvendinimo programą P. Poškus, diskutuo-

110

damas su Kainų departamento direktoriumi R. Stanikūnu, jau reikalavo lankstesnės kainodaros (ypač sezoninių kainų), siūlė nedelsiant peržiūrėti mažmenines kainas (tuomet diskusijoje apie kainas žodis „didinti“ buvo savotiškas tabu, nors kuria linkme kainos turi būti „peržiūrimos“, visi suprato).

Be mokesčių ir kainų, visiems suvokiamų sąvokų ir iš ko-mandinės ekonomikos laikų, deputatams teko gerokai padirbė-ti modeliuojant visiškai naujus teisinius ir ekonominius mecha-nizmus, sudarančius privatizacijos turinį. Reikėjo apsispręsti, ką ir kaip „išvalstybinsime“, kam kokios funkcijos turėtų būti suteiktos šiuo nelengvu ir atsakingu laikotarpiu.

1991 m. birželio 20 d. diskutuodamas dėl Žemės ūkio įmo-nių turto privatizavimo įstatymo nuostatų P. Poškus iškėlė daug dar spręstinų problemų, ypač akcentuodamas esminę – priva-tizuojamo kolūkių turto priklausomybę:

…Neaišku, kurioms konkrečiai žemės ūkio įmonių grupėms nebus taikomas šis įstatymas. 2 straipsnyje kalbama apie priva-tizavimo objektus, bet lieka neaišku, kam priklauso privatizuo-jamas kolūkio turtas? Jam pačiam ar valstybei? Tai – esminis klausimas… Atviras lieka ūkio skolų bankui ir kitiems kredito-riams padengimo klausimas. …Dar vienas neaiškumas …, kur ilgai diskutavom komisijoj, yra tai, kad … neaišku, kaip bus su privatizuojamų žemės ūkio įmonių lėšomis, įdėtomis į tarpūkines formuotes. Čia ir poilsio įstaigų susivienijimai, tarpūkiniai kom-pleksai, ir bendrom lėšom statytos sveikatingumo stovyklos ir t. t. Reikia ir šiuo klausimu konkretumo…

Privatizavimo pretendentų lėšomis laikomi [ir] pinigai. Ma-nau, kad turėtų būti nustatytos kvotos, kiek vienas pretendentas gali panaudoti savo pinigų įsigydamas privatizuojamą turtą. Tiks-las iš vienos pusės lyg ir aiškus – kuo daugiau pritraukti grynųjų pinigų turtui įsigyti, antra vertus, neįvedus jo panaudojimo kvotų, gali būti panaudoti nesąžiningai uždirbti rubliai, ir jų savininkai atsidurs išskirtinėje padėtyje, palyginti su sąžiningai dirbusiais žemdirbiais. O gal verta pagalvoti ir apie būtinų kvotų nusta-

111

tymą – sumokant grynus pinigus taip, kaip yra padaryta privati-zuojant butus.

… Nustatant tikslinių žemės ūkio kompensacijų dydį už laiką, dirbtą žemės ūkio įmonėje, …reikia pagalvoti, ar neverta atsi-žvelgti … į darbinį indėlį, o ne vien tik į metų skaičių.

… Įstatymo projekte nurodyti konkretūs terminai pretendentų sąrašams sudaryti, susirinkimams sušaukti ir panašiai. Tai gerai. Trūksta tik vieno – kiek laiko tęsis įmonės privatizavimas ir kiek laiko praėjus, sakykim, nuo pirmojo pretendentų susirinkimo, turi būti nutraukta įmonės veikla…

Kalbėdamas dėl Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatų P. Poškus nusistebėjo, kad projekte iš viso yra 16 straipsnių, bet beveik kas trečiame jų yra pasakyta, jog Vyriausybė nustatys tvarką. Jis kritikavo už per didelės galios ar bent atsakomybės suteikimą Vyriausybei: … neaišku, kada nu-statys, ką nustatys. Jo manymu, jei bus priimtas šitoks įstatymas, jį perskaičius, niekas nebus aišku. Be to, P. Poškus priekaištavo deputatams tiek dėl delsimo priimti šį įstatymą, tiek ir dėl kai kurių abejotinų siūlymų:

Kad privatizacija jau vyksta nelegali, tai visi šitą žinom. Jeigu ilgai šitą įstatymą užtempsim, tai galbūt ir neliks ką privatizuoti. Tai faktas. Bet mes neracionaliai dirbam. Ir kodėl taip dirbam? Todėl, kad ne mūsų čia kaltė. Pirmininkaujantis sakė, kodėl mes neišdiskutavom? Mes tik dabar sužinojom Vyriausybės korek-tyvas, o čia iš esmės daug diskutuotinų klausimų. Tik šiandien aiškinamės, kam priklauso tas turtas. Aš noriu pateikti tokius fundamentalius klausimus. Kieno visgi tas turtas, neaišku ir da-bar. O mes jau diskutuojame apie jo dalijimą. Toliau aš noriu štai ką pasakyt. Jeigu žiūrėsime šitą konkretų straipsnį – eiliškumo tvarka [parduodant turtą]. Kas dabar yra? 4 punktas: „valstiečių ūkio nariai, prieš tai dirbę šioje įmonėje“. Valstiečio ūkio nariai jau gavo žemę. Kokiom sąlygom ją gavo, žinom – veltui, nemoka jokių mokesčių. Dabar tokią žemę ima ir tarybų savivaldybių pir-mininkai, žemės ūkio skyrių vedėjai ima po penkiasdešimt hekta-

112

rų. Va, dar prideda gerbiamasis Z. Juknevičius, kad ir prokurorai ima, o mes net nežinom, kas turės tą žemę, kas bus tos žemės savininkai. Šito nežinodami dalijame turtą. Ir pažiūrėkim, kas toliau bus. Paims turtą tas, kuris žemės negaus. Aš giliai įsitikinęs dirbdamas kaime, kad turto norinčių bus tik 30 proc. Norės tokio turto kaip žemės ūkio technika, traktoriai, automašinos. Nusi-pirkęs traktorių ir neturėdamas žemės, jis arba važiuos į kitą ūkį, arba jį parduos. Prasidės didžiausia spekuliacija. Todėl aš prašau diskusijų dar kartą. Gerbiamieji, ką darom? Aš tiesiog nežinau, ką daryt. Aš pasiruošęs padėti savo deputato pažymėjimą, jeigu tokią tvarką mes čia darom Aukščiausiojoj Taryboj.

Deputatas Z. Juknevičius iš karto sureagavo į P. Poškaus kartėlį:

… Pritarčiau deputatui P. Poškui. … Mes dabar atsiduriam ceitnote. Norim kuo greičiau [įstatymą] priimti, nes apsibrėžta, kad dirbam tiktai liepą. Jau ir pirmininkaujantį, ir pranešėją pra-deda erzinti teikiami pasiūlymai. Betgi, gerbiamieji, tai iš tiesų kapitaliniai įstatymai! Ir aš siūlau visgi dar susirinkti oponuo-jančioms pusėms, frakcijų ir komisijų atstovams, padiskutuoti gerai ir pateikti geresnį projektą. Štai Vyriausybė ką [tik] siūlė išvis nesvarstyti, dabar siūlo [svarstyti] skubesne tvarka. Ir suspėk tu kad nori įsigilinti! Aš, aišku, nesiūlau ir į deputatą P. Poškų kreipiausi, kad jis atsisakytų dėti mandatą. Nereikia. Mes kitais būdais turime rasti laiko dirbti prie įstatymo tiek, kiek reikia…

P. Poškaus išreikštą nerimą įvertino ir deputatas A. Am-brazevičius, ir posėdžio pirmininkas deputatas A. Taurantas, ir įstatymo projekto pateikėjas viceministras A.Sviderskis.

Popietiniame posėdyje vėl diskusija atsirėmė į retorinį klau-simą: kieno turtas kolūkyje? Nors tai P. Poškui buvo ir neįpras-ta, jis dar kartą paprašė žodžio tuo pačiu svarstomu klausimu: Ar deputatams aišku, kokį turtą dabar mes svarstom? Valstybinį ar tos įmonės kolektyvinį turtą? Ar aišku štai čia sėdintiems? Man, pavyzdžiui, neaišku. Gal nuo šito reikia ir pradėti…? Tada daug punktų paaiškėtų savaime. Gal reikėtų atskiru punktu įrašyti, kad

113

tai valstybinis turtas. Jeigu taip, tai taip. Nubalsuosime ir tada bus aišku, kieno turtą čia mes svarstom.

Peršasi išvada, kad išaiškinti turto priklausomybę P. Poškus jau nebesitiki. Tačiau jam rūpėjo surasti bent visų sutartą pa-grindą, bendrą vardiklį, į kurį atsirėmus galima daryti sprendi-mus. Ir išties, daug turto keliavo iš rankų į rankas, gal tiksliau: daugelis rankų bandė tą turtą priglobti – ir 1940 metais bol-ševikai, neatsiklausę savininko, ir 1941 metais – naciai. O ne-atsiklausę buvusio savininko, kuriam privalėjo grąžinti, nacius išvijus, turtą vėl perėmė bolševikai, „atiduodami“ tai kolūkiui, tai valstybiniam ūkiui, tai MTS. Panorėjus tą turtą perduodavo kitam ar tą patį objektą pavadindavo kitu ir t. t. Savaime aišku, šalia buvusio savininkų turto užaugo, susikūrė ir kitas. Vienas – iš valstybės lėšų, kitas – iš to kolektyvo „ūkiskaitinių“ lėšų. Jei jis sukurtas iš valstybės, nesunku tokiu ir vadinti. O kaip įvar-dinti turtą, sukurtą iš „ūkiskaitinių“ lėšų? Kiek jis kolūkio ar ne kolūkio, galima vertinti tik sutarimu. Taigi, jei turtas pateko iš savininko, jis jam ir turėtų grįžti, jei jis sukurtas sovietmečiu „iš ūkiskaitinių“ kolūkio ar valstybinio ūkio lėšų, galima sutar-ti, kad jis toks pat valstybės (yra daug argumentų), ir galima sutarti, kad jis – kolektyvo (taip pat ne mažiau argumentų). Agrarininkai nuo pat atgimimo pradžios, jausdami tvirtesnį žmogaus ryšį ne tik su žeme, bet ir su jos priklausiniais, kėlė psichologiškai pagrįstą nuostatą – kad tai ten dirbusių bendras amorfinis turtas, kurį reikia struktūrizuoti, nustatyti kiekvie-nam dalyviui –„kūrėjui“ dalį tam, kad atsiskirtume ir po to iš naujo apsispręstume: būti savarankiškam ar imtis kolektyvinio darbo, tačiau turint ne „visos liaudies“, bet savąją dalį. Žinant tai, kas liko iš didžiulių bankrutavusių pramonės įmonių turto, logiškas yra žemdirbių noras turėti savo turtą natūra, kurį aps-kritai jie išsaugojo geriau negu pramonė: netgi palikta ferma „po šapelį“ buvo išsklaidyta ir plytomis, blokais, gulė į nau-jus pamatus, sienas čia pat ar liko parduota nusikelti. Liko tik širdperša, kad tiek darbo ir statant, ir griaunant buvo sudėta.

114

Matyt, bent iš dalies yra teisūs sakantieji, kad kitos ūkinės san-tvarkos paveldas labai sunkiai prigyja naujoje epochoje, nes jo vertė – kaip ir titnaginio šautuvo: šaudyti galima, bet yra daug geresnių būdų šaudyti iš kitų pabūklų…

Viena iš netrukus įsiplieskusio konflikto tarp žemdirbių ir Vyriausybės dėl žemės ūkio įmonių turto privatizacijos prie-žasčių buvo kolūkių indėliai į tarpūkines įmones (paukštynus, gyvulių penėjimo kompleksus) ir į kolūkių poilsio įstaigų su-sivienijimo objektus (pastarųjų grupei priklausė gerai žino-mi poilsio namai ir sanatorijos – Palangos „Linas“, Birštono „Versmė“, Druskininkų „Eglė“ ir kt.). Jos buvo pastatytos di-dele dalimi už kooperuotas kolūkių lėšas, todėl buvo tikimasi logiško sprendimo, kad privatizavimo metu jų pajininkais taps žemdirbiai. Tačiau Vyriausybė buvo linkusi šį turtą nelaikyti privatizuojamu pagal Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą. P. Poškus, gindamas ūkių pajininkų, tarp jų ir „Lais-vosios žemės“ kolūkio, kuriam vadovavo, interesus, įsitraukė į šią diskusiją bandydamas išsiaiškinti, kam priklauso šių įmonių turtas: valstybei ar jas sukūrusioms įmonėms.

1991 m. liepos 18 d. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo trečiojo svarstymo ir balsavimo metu P. Poškus iškelia (procedūriškai – gal ir kiek pavėluotai) klausimą pranešėjui – žemės ūkio viceministrui A. Sviderskiui: …O kaip su tuo turtu, kuris bus už įmonės ribų: visos sanatorijos, prekybos, švietimo objektai?… Ūkiuose jų nėra; jie už ūkio ribų. Tai gal tada nerei-kėtų [įstatymo pavadinime] žodžio „įmonės“, o pavadinti žemės ūkio turto privatizavimu? A. Sviderskis patikina, kad įstatymas apima visą turtą, kuris yra įmonės balanse, o natūroje – tai ir dalinio dalyvavimo lėšos kurortų susivienijime, rajono statybos organizacijose ar dar kitur. Tačiau, kaip žinia, Ekonomikos ko-misija pasiūlė alternatyvą – dalį minėtų tarpūkinių įmonių pri-vatizuoti pagal pirminio turto privatizavimo įstatymą. A. Svi- derskis patvirtina, kad pagal tą įstatymą numatyta privatizuoti tarpūkines įmones, nes už pajus, kuriuos įnešė ūkiai, esą jau at-

115

siskaityta. Čia P. Poškus užprotestavo: Kad už pajus atsiskaityta, negalima taip teigti. Yra gi tarpūkinės įmonės, yra poilsio įstaigų susivienijimai, yra bendros kooperuotom lėšom pastatytos valgy-klos. Pavyzdžiui, mes turim Rygoj parduotuvę… Todėl negalima teigti, kad jau atsiskaityta… Į tai reaguodamas A. Sviderskis vėl patikina, kad šis turtas turės būti įtrauktas į bendrą balansą, dalijant turtą, jis bus padalytas, kaip ir visas ūkio turtas, kuris yra pas jus.

Nors A. Sviderskio patikinimas dėl pajinio turto likimo pa-gal įstatymo dvasią buvo visiškai logiškas, tačiau iki realaus privatizavimo šį turtą Vyriausybė nuo žemės ūkio įmonių suge-bėjo „atkabinti“ ir privatizuoti atskirai. Šis nepelnytas žingsnis sumažino agrarinio čekio vertę (tiesa, dažniausiai taip atsitiko ekonomiškai stipriuose ūkiuose, kur ir likusioji čekio dalis buvo gerokai solidesnė, negu ekonomiškai silpnose įmonėse, kurios paprastai ir nedalyvaudavo kuriant tarpūkinius darinius) ir vė-liau sukėlė pagrįstą žemdirbių nepasitenkinimą.

Kadangi įstatymo projekte nebuvo numatyta privatizuoti ūkio balanse esančių infrastruktūros objektų, pastatytų valstybės lėšo-mis (melioracija, elektrifikacijos objektai, ryšiai, keliai), P. Poš- kus, kartu replikuodamas posėdžio pirmininkui už priekaištą, kad mes perdaug įstatymo projektą redaguojame, pareiškė:

…Pirmininkaujantis pareiškė, kad mes redaguojame. Čia labai rimtas klausimas. Iš tikrųjų visas šitas įstatymas pakeis kaimo gyvenimą… Negailėkim laiko, išsiaiškinkim, nes yra daug nesutarimų. Juo geresnį, tobulesnį priimsime įstatymą, tuo ma-žiau tarp žmonių bus nesantaikos. Todėl aš noriu dar išsiaiškinti. Pavyzdžiui, apie melioraciją. Juk visi žinome, kad ekonomiškai stipresni ūkiai iki [19]60-jų metų [už melioraciją] 60 proc. [ap-mokėjo] nuosavomis lėšomis. O dabar [melioracijos sistemos] nebus privatizuojama, tai tas ūkis bus nuskriaustas. A. Sviders-kis patikino, kad tokie objektai galės būti privatizuojami, tik kitas dalykas, ar ūkio žmonės norės šitokį turtą – melioracijos įrenginius įsigyti.

116

Dar kartą prie pajinio turto buvo grįžta 1991 m. liepos 27 d. svarstant buvusių profsąjungų turto padalijimo klausimus. P. Poškus klausė pranešėjo N. Rasimavičiaus dėl kolūkių poil-sio įstaigų susivienijimo turto būsimo likimo: … ten yra nema-žai įdėta kolūkių lėšų, konkrečiai mūsų ūkis apie 100 tūkstančių rublių yra įdėjęs. Taigi čia ne profsąjungų lėšos. Ir tokių kolūkinių lėšų… daugiau kaip 100 milijonų, gal net šimtai milijonų.

N. Rasimavičius patikino: Kadangi tai turtas, sukurtas ne iš profsąjungų narių lėšų, o iš kolūkių suvienytų, kooperuotų lėšų, tai šis nutarimas to neliečia.

Deja, ir šį turtą privatizuojant buvo pasielgta taip, kaip ir su tarpūkinių gamybinių objektų turtu, kuris taip pat išslydo iš žemdirbių rankų.

Viena problemiškiausių nuostatų privatizuojant žemės ūkio įmonių turtą buvo privalomų piniginių įmokų dydžio klausimas. Mat iš surinktų lėšų turėjo būti dengiamos refor-mos administravimo išlaidos, taip pat dalis paskolų, kurios atskiruose ūkiuose nebuvo vienodos. P. Poškus to pat mėnesio 25 d., gindamas gerai dirbusių ūkių interesus, prieštaravo dėl šios lygiavos: …Mes vėl atliekam Tado Blindos vaidmenį. Iki tol buvusi santvarka lygino ūkius, dabar vėl. Lietuvoje yra nemažai ūkių, kurie skolų neturi, vertėsi iš nuosavų lėšų, aš iš dalies tam regionui atstovauju. Tad kodėl ne patys skolininkai turėtų dengti savo skolas? Dabar tie ūkiai, kurie neturi skolų, … [turi] dengti kitų skolas. … Gerbiamasis P. Papovas tikriausiai man paprie-kaištaus, jis kito regiono atstovas. Bet juk ūkininkavimo sąlygos buvo lyginamos, gyvulininkystės produktų [supirkimo] kainos buvo diferencijuotos, [todėl] ūkininkavimo sąlygos buvo suvie-nodintos. Jie parduodavo vos ne dvigubai didesnėmis kainomis, turėjo vienodas sąlygas. O dabar mes vėl lyginam. Dėl šito punkto aš tikrai nebalsuosiu.

Žemės ūkio ministras R. R. Survila P. Poškaus nuostatai ne-pritarė: … Vis dėlto būtų teisinga, jeigu turtingesnieji …daugiau prisidėtų prie skolų grąžinimo, negu Zarasų, Trakų, Šalčininkų,

117

Ignalinos ar kitų kraštų žmonės, kuriems ir po privatizacijos bus kur kas sunkiau gyventi. …Kiekvienas tų turtingų ūkių [preten-dentas] gaus 3–4–5 kartus daugiau agrarinių čekių… negu ne-turtingame ūkyje.

Privatizuojant daug klausimų kėlė numatomas turto indek-savimas. Tai buvo svarbu tinkamai atlikti, ypač įsisiūbuojant infliacijai. Tačiau abstrakti indeksavimo idėja P. Poškaus ne-tenkino, todėl, priimant indeksavimą kaip teisinę normą, jis reikalavo, kad būtų pateikta indeksavimo metodika: Indeksa-vimu Vyriausybė nieko neišspręs. Paimkime konkretų pavyzdį. Kombainas „Donas“ prieš 3 metus apytiksliai kainavo 8 tūks-tančius, o dabar jis kainuoja 80 tūkstančių. Jei ir dvigubai bus indeksuojama, tai vienas kainuos 16 tūkstančių, o antras – 160 tūkstančių. [Taip] bus su technika, anksčiau ir po pabrangimo statytais pastatais. …tas pats Alytaus [tipo] namas, pastatytas ūkio lėšomis – viena kaina, pastatytas rangovinės organizacijos – dviguba kaina. … Pranešėjas siūlė, kad indeksavimo metodiką parengtų Vyriausybė. Kiti deputatai (J. Beinortas, M. Treinys) parėmė P. Poškaus idėją, siūlydami, kad nutarime dėl įstatymo įsigaliojimo būtų nusakyti ir metodikos principai.

P. Poškui kėlė abejonių ir įstatymo projekto nuostata, kad privatizavimo metu nenupirktu turtu turėtų disponuoti vietos savivaldybė. Jis kalbėjo: Pažvelkime į praktinę pusę. Savivaldybė [čia turima galvoje jos žemiausia grandis – dabartinė seniūnija] pagal dabartinę situaciją turi 3 žmones: viršaitis ir dar 2 moterys. Kaip jie disponuos? Bus tokių objektų, kuriuos reikės aptarnau-ti. Ir katilinės gal kai kur liks, įvairių kitų objektų, kurie turės būti eksploatuojami. Kaip jie tai atliks praktiškai? Ar nereikėtų pagalvoti? Gal šitas turtas geriau būtų perduotas naujoms for-muotėms, kurios susiformuos toje teritorijoje? Tačiau ministras R. R. Survila tvirtai laikėsi nuomonės, kad savivaldybės privalo pasirūpinti, jog turtas neliktų be šeimininko.

1991 m. liepos 2 d. nagrinėjant nutarimą „Dėl žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo įsigaliojimo tvarkos“

118

P. Poškus suabejojo dėl kuriamų agrarinės reformos institucijų darbuotojų kompetentingumo: Žinau daug faktų. Gerbiamasis ministras [R. R. Survila] išvardijo pareigybes. Lyg būtų ir kom-petentingi žmonės – žemėtvarkininkas, ekonomistas. Tačiau, kiek žinau, yra ir kitaip. Augalų apsaugos agronomės nebuvo kur įdar-binti – į komisiją įrašė. Rajone yra sėklų inspekcija. Ten etatus mažino, nereikalingą žmogų, kuris blogiausiai dirbo, atleido ir vėl į tą komisiją įtraukė. Ir ką jie galės dirbti? …Ministerija turėtų peržiūrėti darbuotojus visuose rajonuose ir apylinkėse, nes didelį darbą reikės atlikti. Atėjęs žmogus, nežinantis tų klausimų, bus nekompetentingas. Čia turėtų būti vyr. buhalterio, vyr. ekonomisto lygio žmonės.

Tęsiant diskusiją buvo aptariamas A. Endriukaičio siūly-mas, įpareigojantis parengti laikinus apribojimus – privatizuo-tas gamybos priemones: automobilius, traktorius, pagrindinės bandos gyvulius naudoti tik žemės ūkio gamybos tikslams. P. Poškus šiam siūlymui pritarė: Mes su gerbiamuoju A. En-driukaičiu buvome viename susitikime su žemdirbiais. Ta idėja kilo tenai. … Aš ją irgi palaikyčiau… Iš viso mane baugina tai, [kaip] per šitą privatizavimo laikotarpį Lietuvoje turės vykti žemės ūkio gamyba. … Jeigu mes visą techniką pradėsime pardavinėti net nežinodami, kam teks žemė, kas bus jos savininkas, tai čia yra labai rimtas pavojus. Juk žinom, kad dabar Lietuvoje turime apie 70 tūkstančių traktorių, o prieškarinėje Lietuvoje buvo per 300 tūkstančių ūkininkų. Taigi ta technika tektų laimingiesiems, o nusipirkęs … vargu ar kaimynui benorėtų išnuomoti taupydamas. Todėl reikėtų labai apsispręsti…

Kaip matome, labai dažnai P. Poškus elgėsi pagal principą „devynis kartus matuok, dešimtą pjauk“. Nors kiti deputatai motyvavo, kad privatizuotos mobiliosios technikos: traktorių, automobilių, priekabų naudojimo tikslingumą galėtų stebėti ją registruojančios institucijos, o pagrindinės bandos gyvulių pardavimą mėsos kombinatams – veterinarinės tarnybos, ta-čiau P. Poškaus pasiūlyta nuostata didele balsų persvara buvo

119

priimta. Atrodo, kad ir Aukščiausioji Taryba nusprendė prieš pjaudama dažniau pamatuoti… Tiesa, visiškai kitokios nuosta-tos laikėsi Liberalų frakcija, kurios vardu deputatas J. Tamulis prašė šį punktą perbalsuoti, kai bus didysis kvorumas, tačiau ir tas perbalsavimas nuostatos nepakeitė.

Nemažai problemų iškilo ir aptartąjį įstatymą įgyvendinant. Viena jų – kai kurių politikų ir valdininkų pastangos perdėtai susmulkinti buvusias žemės ūkio įmones į daugelį neretai ne-gyvybingų ūkio komplektų. Kai kuriuos prastai suformuotus komplektus įgiję žemdirbiai, įvertinę abejotinas būsimosios veiklos galimybes, panoro sujungti ir steigti vieną žemės ūkio bendrovę, tačiau Vyriausybė šitokios pozicijos nepalaikė ir jun-gimąsi ribojo. Dėl to 1992 m. birželio 25 d. diskutuodamas su ministru R. R. Survila P. Poškus priekaištavo:

Dabar … labai daug … komplektų, [kurie] nori vieną bendro-vę sukurti. Tačiau keista – Centrinė privatizavimo komisija uždėjo veto. Ministras R. R. Survila šią situaciją taip pakomentavo:

… Gamybiniai komplektai buvo sudaromi tam, kad žmonės lengviau galėtų pareikšti savo valią pasiskirstant turtą, privatizuo-jant. Juos sudarant padaryta nemažai klaidų. Vieni [pretendentai į turtą] manė dirbti, kiti [siekė] greičiau pasidalinti turtą, o paskui kaip Dievas duos. Matyt, gal nedaug tokių yra rajonuose atvejų, bet yra, kad būtų natūraliai tikslinga pagal technologiją, pagal gamybinį tikslingumą labai smulkiems, negyvybingiems kom-plektams susijungti į kažkokį darinį. … Numatyta, kad … tam susijungimui bus duotas Vyriausybės leidimas. … Mūsų siūlymai buvo kitokie, kad [leidimai komplektams sujungti būtų išduoda-mi] Žemės ūkio ministerijoje ar net žemiau, tačiau tokių leidimų mes negavom.

Jau baigiantis žemės ūkio įmonių turto privatizacijai, 1992 m. kovo 13 d. Ekonomikos komisijos pirmininkas K. An-tanavičius pasiūlė taisyti neseniai priimtą Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą ir papildyti žemės ūkio įmonių in-vesticines išmokas ta dalimi, kuri buvo lygi tos įmonės preten-

120

dentams priskaičiuotų valstybės investicinių išmokų sumai, jo žodžiais – apie pusantro milijardo rublių. P. Poškus, kaip ir kai kurie kiti deputatai agrarininkai, šios, atrodytų, žemdirbiams naudingos, pataisos neparėmė dėl to, kad žemdirbiai dabar ne-nori didinti išmokų, nes, jas padidinus, išaugs ir grynais pinigais dengiama privatizuojamo turto vertė (tuomet 5 proc.). Antra vertus, žemdirbiai vylėsi, kad Vyriausybė neišpirktą turto dalį vis tiek „padovanos“. Taip ir atsitiko.

Didelių diskusijų sukėlė pirmasis agrarinės reformos bloko dokumentas, kurį parengė Agrarinė komisija, – Žemės ūkio bendrovių įstatymas. Jį skubėta rengti dėl kelių priežasčių: a) norėta parodyti, kokia bendro ūkininkavimo forma, tačiau pagrįsta privačios nuosavybės santykiais, galės pakeisti kolū-kius ir valstybinius ūkius; b) manyta, kad tokio tipo ūkio da-riniai galėtų kurtis dar net neprasidėjus turto privatizacijai, ir c) tikėta, kad šis įstatymas mažiausiai politizuotas ir neturėtų sukelti didesnių politinių ginčų ar priešpriešos. 1990 m. spalio 30 d. M. Treinys pristatė Žemės ūkio bendrovių įstatymo pro-jektą. Šis tuomet jokių politinių ginčų nesukėlė. J. Pangonis dargi pranešėjo pasiteiravo, ar nereikėtų šį įstatymo projektą tuojau pat išspausdinti žemdirbių spaudoje, kad su jo nuos-tatomis galėtų plačiau susipažinti visuomenė. Pranešėjui at-sakius, kad tai bus padaryta po pirmojo svarstymo, klausėjas suabejojo, ar šio įstatymo priėmimas labai nenusitęs. Tačiau Aukščiausiosios Tarybos politinės kairės deputatų nuostatos dėl šio įstatymo netrukus iš esmės pasikeitė ir prasidėjo at-kaklus šio įstatymo priėmimo stabdymas, kuriame dalyvavo ir pats J. Pangonis. P. Poškus dalyvavo rengiant šį įstatymą, rėmė daugumą jo nuostatų, nors dėl kai kurių turėjo savo nuomonę, kartais nesutampančią nei su kairiųjų, nei su dešiniųjų nuosta-tomis. Savąją poziciją jis išdėstė 1990 m. lapkričio 16 d. pirmojo svarstymo metu:

Mes Agrarinėje komisijoje apsvarstėm šį klausimą, ruošdami projektą rėmėmės Latvijos pajinės bendrijos įstatais. Mes pava-

121

dinome ją žemės ūkio bendrija2. Daug ką konkrečiai pasiūlė ger-biamasis M. Treinys, kuris atliko didžiausią darbą, sumanė daug naujovių, bet, žinoma, diskutuotinų klausimų yra.

Susitinkant su rinkėjais, pasikalbant su kaimo žmonėmis, aiš-kėja, kad jie dažnai nežino, kur juos nuves reforma. Abejonių kyla ne tik tiems, kurie mažiau domisi reformos klausimais, bet ir mums, specialistams, kurie turi aukštąjį išsilavinimą. Todėl būtina skelbti visuomenei žinias, aiškinti reformos tikslus. Kiekvienas nori žinoti, ką jis asmeniškai gaus ir ką jis praras. Girdėti labai daug patarimų iš šalies, bet dažnai jie nepagrįsti. Todėl Žemės ūkio bendrovių įsta-tymo priėmimas yra būtinas. Jis įneš žymiai daugiau aiškumo.

Įstatymo projektą … svarstėme Agrarinėje komisijoje ne vieną kartą, tačiau ir [šiame] projekte reikėtų kai ką patikslinti. [Būtina išvardinti], kokie norminiai dokumentai turi būti pateikti įregis-truojant bendrovę. Nenurodžius jų žmonėms, kils nereikalingų rūpesčių ir įneš painiavos, sudarys galimybę kurti įvairiausius dokumentus, kaip buvo kolūkinėje santvarkoje… [Žemės ūkio bendrovėje] numatoma sudaryti 25 procentų dydžio pagrindinio kapitalo vertės rezervinį fondą, [tačiau] per didelė prabanga įšal-dyti tiek lėšų. … O įšaldytos lėšos, kaip žinot, naudos neduoda. … Aš siūlau rezervinį fondą sudaryti ne didesnį kaip 5 procentus nuo pagrindinio kapitalo. … Pritariu ir prašau kitus deputatus palaikyti, kad šis įstatymas po antro svarstymo būtų priimtas.

Kairieji deputatai prieštaravo šio įstatymo svarstymui ir, juo labiau, priėmimui, motyvuodami, kad pirma reikia priimti tuomet dar neparengtą Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą ir, svarbiausia, įteisinti kolektyvinę žemės nuosavybę. Todėl diskusijos dėl šio įstatymo netikėtai tapo labai politi-zuotos. Jo svarstymas kairiųjų pastangomis buvo kelis kartus išbrauktas iš darbotvarkės. Nors P. Poškus savo nusistatymo dėl šio įstatymo svarbos nepakeitė, tačiau ir jį, matyt, įtikino

2 P. Poškus kai kur „bendrovė“ ir „bendrija“ vartoja kaip sinonimus, nors tai netikslu. Šiuo atveju kalbama apie bendrovę.

122

kai kurie kairiųjų argumentai bei abejonės, todėl toliau svars-tant tobulinamą įstatymo projektą, jame jis įžvelgė jau daugiau trūkumų ir reiškė daugiau abejonių. Tai matyti iš jo 1991 m. vasario 14 d. kalbos svarstant šį įstatymą:

Įstatymo projektui galima būtų drąsiai pritarti, bet dėl jo pri-ėmimo turiu keletą savo argumentų. Iki jo priėmimo reikėtų ap-svarstyti Žemės ūkio įmonių privatizavimo įstatymo projektą. Kol jo dar nėra, neaiški pati žemės ūkio įmonių turto privatizavimo, o vėliau ir to turto jungimo į bendroves tvarka. Tik po to reikėtų priimti šį įstatymą. Konkrečiai reikėtų projekte … apibrėžti, kas ir kokiomis formomis turi jungtis į bendroves. Vien nuorodos, kad šie ir kiti siūlytini klausimai bus išspręsti poįstatyminiais aktais, nepatenkina ne tik manęs, bet turbūt ir kitų kaimo žmonių. … Įstatymas turi bendriausią prasmę, betgi tada jį reikėtų svarstyti jau turint pavyzdinius žemės ūkio bendrovės įstatus. Apie juos pro-jekte net neužsimenama. …Labai daug neaiškumų iškils pradėjus praktinius veiksmus. Man, kaip gamybininkui, labai svarbu, kad kuo mažiau sumažėtų ir nukentėtų žemės ūkio produktų gamyba, kurios mažėjimas jau dabar labai akivaizdžiai jaučiamas…

Tuomet P. Poškus, nors ir ne pačia kategoriškiausia forma, pasisakė ir už kolektyvinę žemės nuosavybę: Projekte … galbūt sąmoningai nutylima apie žemę… Juk žemė yra bendrovės veiklos esmė ir pagrindas. O kad žemė gali būti įnašu į bendrą turtą, pro-jekte nė žodžio. Ar bendrovės galės įsigyti išstojančio iš bendrovės nario turėtą žemę? Štai esminiai klausimai.

Tąkart P. Poškus pasidavė ir kitiems populistiniams siūly-mams, kad šiame įstatyme turi būti sudėtos kitų įstatymų ar net visai neįstatyminės nuostatos (dėl bendrovės mokesčių, valstybinio kapitalo bei banko palūkanų, narių socialinių ga-rantijų: pensijų, ligos pašalpų ir kt.). Jo argumentai nebuvo be pagrindo: stambios bendrovės galės samdytis profesiona-lius buhalterius, teisininkus, kurie susigaudys teisės aktuose, o smulkioms parankiau turėti vieną dokumentą: Ruošiantis že-mės ūkio privatizacijai ir bendrovių kūrimui, kol dar ilgai kaime

123

dirbs mažiau teisiškai išprusę valstiečiai, siūlau atsisakyti tokio aptakaus įstatymo, po to, be jokios abejonės, apaugančio daugybe vadinamųjų [poįstatyminių] aktų. O paruoškime vieną, kad ir di-desnės apimties, bet visą valstiečių bendrovės veiklą reguliuojan-tį dokumentą. Kiekvienu neaiškiu atveju valstietis neturės kada važinėti į valsčių ar apskritį, stovėti eilėse, mokėti mokesčius už konsultacijas ir panašiai.

Šioje kalboje P. Poškus išsakė savo poziciją ir dviem labai prieštaringai vertinamais klausimais: ar asmuo, ar kapitalas turi lemti balsuojant (pasisakė už principą „vienas narys – vie-nas balsas“) ir dėl atsiskaitymo su išėjusiu iš bendrovės nariu trukmės (pritarė vienerių metų trukmei).

Nors Vyriausybė šiam įstatymo projektui iš esmės pritarė, tačiau pasisakė už tai, kad būtų atsižvelgiama į pajaus dydį. Aukščiausioji Taryba balsuodama tai atmetė ir tuo priartino šį įmonės tipą prie kooperatinių darinių. Kairieji nepritarė įsta-tymui dėl to, kad liko neįteisinta kolektyvinė žemės nuosavybė. Tačiau įstatymas balsų dauguma visgi buvo priimtas.

Gyvenime būna daug keistybių. Netrukus kairieji tapo nuo-seklūs žemės ūkio bendrovių rėmėjai ir interesų reiškėjai, gy-nėjai, o vienas labiausiai prieštaravusių šio įstatymo priėmimui deputatas A. Ražauskas tapo Žemės ūkio bendrovių asociaci-jos prezidentu. Vėliau šios asociacijos iniciatyva buvo pateikta Žemės ūkio bendrovių įstatymo pataisa ir įteisintas balsavimo pagal pajaus dydį principas, kurį iš pat pradžių rėmė tik dešinioji Vyriausybė. Simboliškai galima sakyti, kad kapitalas įveikė as-menybę. Tai atvėrė kelią pajus supirkti tiek bendrovių lyderiams, tiek ir neaiškios kilmės kapitalo atstovams. O apie valdymo de-mokratiškumą ir kooperatinę žemės ūkio bendrovės prigimtį dabar nenori prisiminti nei politinė kairė, nei dešinė.

Šiandien galime svarstyti, kokios povandeninės srovės ar in-teresai tuomet skatino kairiuosius deputatus blokuoti šio įsta-tymo priėmimą. Galbūt kai kuriems atrodė, kad alternatyvos nebuvimas padės išlaikyti komandinių laikų žemės ūkio subjektų

124

sistemą, juos perregistruoti – „perdažyti“, kaip tai padarė vėliau su kolūkiais Rusijoje, Baltarusijoje. Galbūt atidėjus šio įstatymo priėmimą tikėtasi užblokuoti žemės restituciją ir taip sudaryti daugiau galimybių privatizuoti žemę juridiniams asmenims.

Kita svarbi agrarinės reformos įstatymų paketo sudėtinė dalis – žemės ir žemės nuosavybės santykių reformos įstatymai: „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (trumpai vadinamas Restitucijos) ir Žemės reformos įstatymas. Diskusijose dėl žemės ir turto restitucijos P. Poškus beveik nedalyvavo. Ir ne todėl, kad ši problema jo nebūtų dominusi, bet netrumpą laikotarpį, kada šis įstatymas buvo svarstomas, P. Poškus sirgo. Tačiau svars-tant Žemės reformos įstatymą tiek Agrarinėje komisijoje, tiek Aukščiausiojoje Taryboje jis buvo aktyvus dalyvis, kritikas.

1991 m. birželio 6 d. Agrarinės komisijos pirmininkui E. Grakauskui pristačius Žemės reformos įstatymo projektą, P. Poškus apie šio įstatymo svarbą ir nuostatas (pirmą kartą po ligos) taip kalbėjo:

… Šis įstatymas… tikrai svarbus visai Lietuvai, nes iš esmės pasikeis kaimo gyvenimas… Ir tiems deputatams, kurie šiuo metu nuobodžiauja, …reikėtų įsitraukti aktyviau.

Aš norėčiau keletą klausimų pateikti, nors dalyvavau ir komi-sijos darbe, ir vakar Mokslo tarybos posėdyje, kuris vyko kartu su Agrarinės komisijos nariais. Dauguma deputatų buvo, tik, žino-ma, nemačiau tų, kurie kartais labai aktyviai prie mikrofono eina gindami žemės ūkį, bet komisijos darbe retokai juos matom. Čia tarp kitko, pavardžių nesakysiu. Bet daugmaž nujaučiate.

Man kilo toks klausimas: kiek turim žemės? Reikėjo galbūt tiksliai sužinoti, kiek turim žemės, kiek ūkininkaus, kiek liks ben-drovėms, kas bus iš tikrųjų tie laimingieji, kurie gaus tą žemę.

Dabar dėl atskirų straipsnių. Konkrečiai dėl 2 straipsnio – „Že-mės reformos tikslas“. … Parašyta, kad bus galima pasirinkti ūki-ninkavimo formas. Tačiau tų ūkininkavimo formų ne taip daug ir turim Lietuvoje… Aš norėčiau pasakyti, kad reikėtų gal pavyzdį

125

paimti iš mūsų tolesnių kaimynų – estų, kurie šiuo pereinamuoju laikotarpiu naudoja nuomos formą. Ji pereinamuoju laikotarpiu padėtų gerai panaudoti esamą gamybos potencialą, o jis ne toks mažas. Tikrai vertėtų dar apie tai pagalvoti.

Toliau 5 straipsnis – „Žemės nuosavybės rūšys“. Dažnai ger-biamasis P. Papovas šitą klausimą kelia ir iš tikrųjų kelia teisingai. Čia yra tik valstybinė nuosavybė ir privatinė…

Buvusioj socialistinėj santvarkoj vadovai … sakydavo, kad čia yra jūsų visų žemė. O dabar ji bus valstybės. Jūs negalvokit, kad mes esam dideli kolūkinės santvarkos rėmėjai. Aš dirbu gerame ūkyje, kurio gamybos rodikliai geriausi rajone, vieni iš geriausių Respublikoje. Bet matau ir tos santvarkos blogybes. Kodėl? Esmė ta, kad žmonės žinos, kad ne jų, o valstybės bus žemė, jų požiūris į darbą nepasikeis. Todėl tai irgi reikėtų išaiškinti, daugiau aiški-nimo reikėtų vietose kalbant su žmonėmis. Nes įstatymą galime geriausią priimti, bet jis bus, kaip ir dauguma mūsų įstatymų, neįgyvendinamas. Todėl aš sakyčiau, kad dėl to reikėtų dar pla-čiau padiskutuoti. Gal laikinai, kol bus pereinamasis laikotarpis, reikėtų [įteisinti] ir kolektyvinę žemę.

Daugiausia kelia abejonių 10 straipsnis – dėl ūkio dydžio. Įvairių yra nuomonių. Vieni sako, leiskim ūkininkui turėti ne-ribotą žemės plotą. Pasauly, žinom, fermerių ūkiai stambėja iki 100–200 ha ir daugiau. Tai, aišku, perspektyvoj taip ir turėtų būti. Bet man atrodo, kad visa tai natūraliai susitvarkys ateityje. Dabar gal tikrai reikėtų nedidinti tų plotų, kad daugiau norinčiųjų gautų žemę. O ateity vyks konkurencija ir tikrai pavyzdingas ūkininkas savaime padidins savo plotus sąskaita tų, kurie subankrutuos. O kad bankrutuos smulkūs ūkiai, tai nereikia būti ir pranašu. Nes ir pasaulio praktika, prieškarinės Lietuvos pavyzdžiai rodo, kad čia gyvenimas padarys atranką. Ir dabar visuomeniniai ūkiai vienodomis sąlygomis nevienodus rezultatus turi. Net ir toj pačioj apylinkėj vienų gamyba vos ne tris kartus didesnė negu jų kaimy-nų. Taip bus ir su ūkininkais.

… Pirmam svarstymui pritariu. Šitas įstatymas laukiamas…

126

1991 m. birželio 25 d. vyko audringas Žemės reformos įsta-tymo trečiasis svarstymas ir balsavimas. J. Pangonis protestavo, kad neatsižvelgta į kairiųjų deputatų ir į Žemdirbių sąjungos siūlymus. Siūlė svarstyti ką tik pateiktą deputato K. Antanavi-čiaus parengtą projektą, kuriame bandoma reglamentuoti ne tik žemės klausimą, bet ir turto, kuris yra ant žemės. Posėdžio pirmininkui priminus, kad pagal reglamentą trečiojo svarstymo metu negali būti pateikiami alternatyvūs variantai, kilo triukš-minga diskusija. K. Antanavičius įsakmiai reikalavo, kad būtų alternatyviai balsuojama ir dėl jo varianto nuostatų, apimančių ne tik žemės reikalus, bet ir ūkininkavimo formų pertvarką, t. y. visą agrarinę reformą. Kairiesiems bandant į žemės refor-mos įstatymą „įbalsuoti“ normas, susijusias su turto santykiais, nuosavybės formomis ir kitais agrarinės reformos programos elementais, į diskusiją įsijungė ir P. Poškus, pasisakydamas prieš nereglamentines kairiųjų pastangas:

Svarstant [pradžioje] aš nedalyvavau diskusijoje, tačiau ma-tau, kad ne visi įsigilinę į šį įstatymą ir supainiojo žemės ir žmo-gaus santykius. Tai bus sprendžiama visai ne šitame įstatyme… Todėl tikrai reikėtų prieš einant prie mikrofono įsiskaityti.

1991 m. birželio 27 d. tęsiant Žemės reformos įstatymo pri-ėmimą P. Poškus kalbėjo:

Dabar jau priimtas 5 straipsnis, dėl jo aš susilaikiau. Man atrodo, kad jis dar ne iki galo buvo išdiskutuotas. Čia buvo įvairių samprotavimų, net nuo Napoleono laikų, tačiau buvo pamirš-tas, sakyčiau, vienas galbūt pagrindinis momentas – tai dabar kaime gyvenančio žmogaus padėtis. Nauja žemdirbių karta yra prisitaikiusi prie naujų gyvenimo sąlygų, susikūrė naujos darbo ir buities tradicijos, dauguma žemdirbių buvo ir yra dar šiuo metu tik įstatymų vykdytojai, tai reikia pripažinti. Tad pereinant į pri-vatų ūkį ir yra tas barjeras, kurio jokiame įstatyme – nei Įmonių turto privatizavimo, nei Žemės reformos – nėra nustatyta. Tai bus didžiausias stabdys. Taip pat neatsižvelgta į kaimo demografinę padėtį. Žinom, kad pusė kaimiečių yra pensinio amžiaus. Į tai

127

irgi neatsižvelgta. Man neaišku iš šios dienos svarstymo, vis dėlto kokia yra Vyriausybės pozicija?

… Mes vakar visą dieną Agrarinėje komisijoje svarstėme, ne-dalyvaujant net Žemės ūkio ministerijos atstovui. Pasirodo, kiti kitur svarsto ir tada nieko nepasiekiam. …Jeigu mes į plenarinius posėdžius ateisim nepasirengę ir mintis tik reikšim, o komisijose svarstant dalyvaus vos keli deputatai, tai nieko gero nebus…

Daug diskusijų sukėlė pretendentų ūkininkauti kvalifikaci-jos ir pasirengimo tvarkos nustatymas. Pasiūlyta, kad šią tvar-ką nustatys Žemės ūkio ministerija. Tačiau dėl to P. Poškus suabejojo, nes visai neaišku, kokią tvarką ji nustatys. Gal ji pareikalaus, kad pretendentas į ūkininkus būtų tik su aukštuo-ju išsilavinimu arba bent su specialiuoju viduriniu? P. Poškus reikalavo, kad ministerija išdėstytų savo poziciją šiuo klausimu dar nepriėmus įstatymo. Matyt, jis nelabai pasitikėjo valdinin-kų geranoriškumu, o gal ir kompetencija, todėl iš anksto no-rėdavo išgirsti jų nuomonę apie būsimus įstatymų lydimuosius dokumentus, dėl kurių turinio, nepriėmus įstatyminių nuos-tatų, valdininkai paprasčiausiai neturėjo savos nuomonės. Ji „atsirasdavo“ tik priėmus įstatymą, kurio normas ir perkeldavo į įstatymų lydimuosius aktus. Beje, išplėsti ar susiaurinti įstaty-mo turinį jie neturėjo teisės.

1990 m. liepos 16 d. toliau priimant Žemės reformos įstaty-mą P. Poškus kalbėjo apie Valstiečio ūkio įstatymo netobulumą ir siūlė nebekartoti jo klaidų Žemės reformos įstatyme: Beveik kiekviename susitikime su rinkėjais jis kritikuojamas. Man, pa-vyzdžiui, neaišku, ir norėčiau, kad pakomentuotų žemėtvarkos specialistas, kaip suprasti žemėtvarkos projektą. Ar jis bus kom-pleksinis, tas projektas, kaip tą sąvoką suprast? Jeigu kompleksi-nis, tai reikia ir įrašyt…

Į šį P. Poškaus klausimą atsakė Žemės ūkio ministerijos Že-mės tvarkymo departamento atstovas V. Kuginys: … be abe-jo, tai būtų kompleksiniai žemėtvarkos projektai, kuriuose būtų sprendžiami visi su ta projekto teritorija susiję klausimai.

128

P. Poškus, nors kai kurių deputatų atkalbamas dėl projekto kompleksiškumo įtvirtinimo įstatyme, turėjo tvirtą poziciją ir reikalavo tai spręsti balsavimu. Šį balsavimą jis ir laimėjo.

Po pusmečio P. Poškus aktyviai dalyvavo ir rengiant Žemės reformos įstatymo pataisas, nes gyvenimas iš karto atskleidė neseniai priimto dokumento ribotumus ir klaidas. Svarstant šias pataisas deputatas J. Dringelis pasiūlė įteisinti galimybę buvusiems savininkams atgauti miško plotą iki 80 ha, jeigu jo buvusi žemė apsodinta ar pati apžėlė mišku. Taip buvo kai ku-riose smėlėtose Dzūkijos vietovėse, iš kur po karo žmonės buvo iškraustyti į kitas Lietuvos vietoves, o žemė buvo apsodinta ar pati apaugo mišku (Agrarinė komisija siūlė miško grąžinti tik iki 25 ha). P. Poškus, pats dzūkas ir žinodamas savo kraštie-čių bei jų turto likimą, tam pritarė: Visiškai remiu gerbiamą J. Dringelį ir kitus deputatus, kurie kalbėjo, kad turi būti grąžinti tie plotai, kurie šiuo metu yra apaugę miškais… Deputatų dzūkų iniciatyvai pritarė deputatas R. Gudaitis, tam neprieštaravo ir miškų ūkio ministras R. Klimas, kuris oponavo J. Šimėnui, būgštavusiam, kad tai gali pakenkti Dzūkijos nacionaliniam parkui, nes … privataus miško savininkas elgiasi kartais dar „gaspadoriškiau“ negu valstybinis miškų prižiūrėtojas. Tačiau balsuojant už abi grąžinamo miško ploto alternatyvas laimėjo siūlantys grąžinti iki 25 ha (54 balsai), o 80 ha grąžinimą palaikė tik 12 deputatų.

P. Poškus visada mėgo aiškumą, tikslumą, nemėgo įman-trybių nei kalboje, nei dokumentuose. Jo nuomone, dvipras-miškos ar neaiškiai suformuluotos nuostatos – gera ganykla įstatymų lydimųjų aktų kūrėjams. Jie paprastai įstatymų nuos-tatas, ypač kompromisines, dėl kurių sutarta Aukščiausiojoje Taryboje, po to „guldo į Prokrusto lovą“ ir kartais pertvarko pagal kieno nors užgaidas. (Jau anksčiau kalbėjome, kad P. Poškus įstatymų lydimųjų aktų nemėgo, galbūt nepasitikėjo jų kūrėjais, ir reikalaudavo, kad kuo daugiau norminių nuostatų būtų apibrėžta įstatymuose.)

129

P. Poškus nebuvo abejingas ir sprendžiant socialinių ga-rantijų reikalus. Diskutuojant dėl Gyventojų pajamų garantijų įstatymo, jis kalbėjo:

… Iki 3 straipsnio dar suprantama ir ne specialistui, bet jau toliau ir ne kiekvienas patyręs ekonomistas be kokio nors savaiti-nio apmokymo gali apskaičiuoti šeimos kompensaciją. … Labai moksliškai aiškinama, kaip apskaičiuoti, bet ne tai kategorijai žmonių, kuriai čia rengiama. Gerai išmanydamas socialines problemas, dėl šio įstatymo pateikė nemažai pastabų ir pasiū-lymų, pirmiausia sukonkretinančių sąvokas, jų apibrėžtumą, nustatymo principus:

… Šeimos pajamomis siūloma laikyti darbo apmokėjimą, premijas, honorarus ir t. t., nenurodant, ar jau atmetus fizinių asmenų mokesčius į biudžetą. … Aš siūlau imti juos atskaičiavus. Be to, reikėtų nurodyti pajamas iš valstiečių ūkio…Tik kaip jis bus apskaičiuotas, neaišku. Pavyzdžiui, palyginkit Pasvalio rajoną, turintį vienas iš geriausių žemių Respublikoje, ir Trakų rajoną. Ten gyventojai, įdėję vienodai darbo, gaus skirtingas pajamas. Taip pat neaišku, kaip bus pasielgta su sumokėtais žemės mokesčiais.

Toliau rašoma: „jeigu iš darbovietės bus gautas apmokėjimas natūra, lengvatinėmis sąlygomis…“. Nepaaiškinta, ar įvertinant mažmenine kaina. Kaip bus minusuota ta lengvatinė dalis: ar mažmeninėmis kainomis, ar supirkimo kainomis?

Toliau – šeimos sąvoka. Neaišku, kaip bus su atliekančiais baus-mę asmenimis, taip pat ilgesniam laikui išvykusiais iš šeimos…

P. Poškus siūlė dokumento dar nepriimti jau vien dėl to, kad minimalų gyvenimo lygį numatoma tikslinti kas penkeri metai. Tai jo netenkino, nes kainos nemažai augo kiekvieną mėnesį. Jis reikalavo šį rodiklį perskaičiuoti po kiekvieno mažmeninių kainų padidėjimo.

1991 metais prasidėjusi infliacija ypač skaudžiai paveikė darbščius kaimo žmones, kurie ištisų dešimtmečių uždarbį kaupė taupomosiose kasose. 1991 m. liepos 4 d. vykusioje dis-kusijoje dėl santaupų ir investicinių išmokų indeksavimo P. Poš-

130

kus nusivylė premjero G. Vagnoriaus pranešimu ir su širdgėla kalbėjo: … Susitikus su rinkėjais bus sunku įrodyti, kad čia ne-nukenčia žmonės. Šių indėlininkų, kurie turi daugiau sukaupę, jūs sakėt, Lietuvoje tik keturi procentai, bet aš žinau konkrečių pavyzdžių, kad kaimo žmonių yra tokių, kurie nieko neturi, viską dėdavo į taupomąją kasą. Jis … taupo kiekvieną rublį. Jis tikrai nukentėjo, ir dabar, aišku, mums bus sunku tai paaiškinti…

Nors P. Poškus visą savo buvimo Aukščiausiojoje Taryboje laiką buvo nuoseklus žemdirbių interesų reiškėjas, jis puikiai suvokė, kad negalima Lietuvos ūkio dalinti į kažkokius izo-liuotus sektorius, kurių kiekvienas kovotų dėl didesnio kąsnio, nesukdamas galvos dėl visos valstybės interesų. Juk tik bendrai kuriama ekonominė gerovė garantuos gerovę ir atskiram sek-toriui, ir atskiram šalies piliečiui. Dėl to nesuklysime pasakę, kad P. Poškus šiuo laikotarpiu išaugo ir kaip valstybininkas.

Pavyzdžiui, diskutuojant dėl mokesčių lengvatų ūkinin-kams, kada daugelis deputatų siūlė jų neapmokestinti 3 metus, P. Poškus šią nuostatą taip įvertino:

…Pažiūrėkime į perspektyvą. Kiek bus Lietuvoje ūkininkų po 3 metų? Jau bus ne dešimtys tūkstančių, bet šimtai tūkstančių, praktiškai didesnė pusė bus neapmokestinama. Šiuo atveju aš jau ne žemdirbius ginu, bet valstybės biudžetą. Iš ko gi tada bus sudaromas biudžetas?

Klausimas liko retorinis. Tikras ar tariamas noras padėti ūkininkui lėmė diskusijos baigtį ir deputatai absoliučia balsų dauguma pritarė lengvatai.

Šis P. Poškaus pasisakymas anaiptol nerodo, kad jis būtų bu-vęs nusiteikęs prieš paramą ūkininkams. 1992 m. vasario 21 d. aptariant biudžeto lėšų paskirstymą P. Poškus nemažai dėmesio skyrė ūkininkų reikalams: Norėčiau keletą minčių pasakyti dėl ūkininkų finansavimo. Turbūt dar negreitai mes sulauksime to-kio biudžeto, kuris visiškai tenkintų ūkininkų poreikius. Bet šiuo metu reikėtų ne vien iš biudžeto žiūrėt lėšų, bet reikėtų sudaryt ir lengvatines kreditų sąlygas. Tai būtų tikrai parama ūkininkams.

131

Man taip pat neaišku, kaip dabar yra skiriamos ūkininkams lėšos. Juk ne paslaptis, kad įsikūrę anksčiau ūkininkai turi nevienodas sąlygas, jie turi tam tikrų privalumų, palyginti su tais, kurie kursis tik šį pavasarį ir dar vėliau. Todėl skiriant kreditus reikia gerai išanalizuoti tą būklę. Tačiau P. Poškų piktino tie ūkininkai, kurie gavo žemės pagal Valstiečio ūkio įstatymą ir kuriems buvo su-tvarkyti keliai, įvesta elektra, o šie vis tiek pareiškė, kad žemės neišsipirksią ir toliau neūkininkausią.

P. Poškui rūpėjo ir „Sodros“ surenkamų lėšų racionalus panaudojimas. Ne vieną kartą pasisakė, kad visuomenę reikia geriau informuoti apie „Sodros“ lėšų paskirstymą.

Dar 1990 metais, kada buvo žadama lengva ranka nurašyti ūkių skolas, P. Poškus nepasidavė visuotinei euforijai, bet rei-kalavo padėtį ūkiuose vertinti diferencijuotai: kokia ta skola? kam ta skola? koks kolūkis? Gal tai kolūkis milijonierius, kuris turi skolą, trigubai mažesnę už metinį pelną? 1991 metų vasarą P. Poškus kritikavo ūkių vadovus, kurie daug nesukdami galvos ima kreditus ir kelia atlyginimus, tikėdamiesi, kad vis vien tie kreditai pereinant į kitą ūkininkavimo formą bus nurašyti. Jis dėl to priekaištavo Aukščiausiosios Tarybos Finansų komisijos pirmininkui A. Rudžiui ir Vyriausybei už nestrategišką požiūrį šiuo klausimu.

Natūralu, kad iškyla klausimas – ar P. Poškus rūpinosi spe-cifiniais savo rajono ir apygardos reikalais. Aišku, jis jų ne-pamiršo, ypač jeigu iškilusi problema buvo iš tiesų specifinė. Pavyzdžiui, 1990 m. gruodžio 13 d. kalbant apie savivaldybių biudžeto sudarymo principus ir numatant daug nuolaidų pie-tryčių Lietuvos rajonams, P. Poškus replikavo: … Aš ne visai suprantu, kodėl čia taip lengvai daromos nuolaidos? … Bet kuo skiriasi Biržų rajonas, kur yra karstinės įgriuvos ir žemės ūkio veikla beveik sustabdyta? Tręšt negalės beveik visas rajonas. Tai pagalvokit logiškai, apskaičiuota, kad per metus nebegaus pro-dukcijos už 11 milijonų. Tada reikia įtraukti ir tą rajoną. Beveik visas rajonas – nacionalinis parkas. Sako, gal… bus mažesnis

132

žemės mokestis. Bet tas mokestis kompensuos tik mažą dalį… Aš siūlau [Biržų kraštui] tokį pat [mokesčių] koeficientą kaip ir Vilniaus krašte.

Derlingų žemių ir stipriųjų ūkių rajonų interesus P. Poškus gynė ir 1992 metų rudenį, įvertinant nuostolius dėl patirtos sausros. Paneigdamas populiarią nuomonę, teigiančią, kad didžiausių nuostolių patyrė blogų žemių rajonai, P. Poškus, diskutuodamas su žemės ūkio ministru R. R. Survila, pateikė kontraversišką argumentą: Gerbiamasis ministras gal neįsigili-nęs, bet iš tikrųjų, jeigu būtų jam pateikti apskaičiavimai, [įsiti-kintų], kad nuo sausros daugiau nukentėjo vadinamieji stiprūs rajonai, kur daug daugiau gyvulių laikoma ir kur derlingumas didesnis. Paimkim ir tokį konkretų pavyzdį: ūkis, gaunantis 50 centnerių [javų] derlingumą, pusės jo negavęs, jau 25 centnerius prarado, o [jei] gaunantis 20 centnerių praras pusę, [tai sudarys] 10 centnerių. Todėl reikia gerai įsigilinti, gerai apskaičiuoti, ir jūs tikrai, gerbiamasis ministre, įsitikinsit, kad šita parama – tai ne-diferencijuota parama Vilniaus ar Dzūkijos rajonams.

Tiesa, P. Poškus galbūt sąmoningai nutylėjo, kad derlingų žemių ūkyje ir po didelės sausros iš hektaro dar liko 25 cnt grūdų, o prastų žemių ūkyje – vos 10 cnt. Bet šiuos argumentus privalėjo išsakyti jau nebe jis, o oponentai – ūkininkaujančiųjų blogose žemėse rėmėjai…

Prasidėjus žemių dalyboms ir galimybei kaimo gyventojams gauti žemės, sujudo kai kurių miesto tipo gyvenviečių gyven-tojai ir dėjo pastangų pakeisti savo gyvenamosios vietovės sta-tusą – iš miesto į kaimą. 1992 m. balandžio 14 d. nagrinėjant nutarimo „Dėl kai kurių administracinių teritorinių pakeitimų“ projektą deputatas P. Varanauskas įspėjo, kad tokiais spren-dimais mes atveriame kelią nedidelio miestelio gyventojams užgrobti daug apylinkės žemių. M. Stakvilevičius, J. Beinortas šį nutarimą vertino kaip korupcinį ir jo priėmimą siūlė atidėti. Prie jų prisijungęs P. Poškus situaciją taip komentavo: Visiškai palaikau gerbiamo P. Varanausko nuomonę, nes panaši situacija

133

ir Pabiržėje, mano apygardoje. Atsirado keli iniciatoriai, kurie atvyko čia, susirado deputatą, ir jis atkakliai gina. Tačiau nuta-rimas buvo priimtas ir Pabiržės gyvenvietės teritorija priskirta Pabiržės apylinkei ir nuo šiol vadintina miesteliu su atitinka-momis teisėmis.

Tiek Aukščiausioji Taryba, tiek ir ją pakeitęs Seimas visą laiką dirbo kaip įstatymų kūrimo mašina. Niekas nepaneigs šio darbo svarbos. Tačiau P. Poškus, gal vienas iš nedau-gelio deputatų, kartais vis primindavo, kad priimti įstaty- mą – dar ne viskas. Reikia kontroliuoti, kaip jis vykdomas. Dar 1990 m. rudenį P. Poškus kalbėjo: Kai kurie deputatai minėjo, kad pirmojoje sesijoje priėmėm vos ne 100 įstatymų, bet kaip jie vykdomi, niekas apie tai nekalba. Pažiūrėkim į … mūsų priimtą nutarimą dėl 3 hektarų. Nuo rugsėjo 1 d. jis turėjo jau įsigalioti. Kaip vykdoma, ar nereikėtų artimiausiu metu išklausyti Žemės ūkio ministerijos atstovus? Iš tikrųjų tam praktiškai niekas nesi-ruošia. Jeigu nenorim besėdėdami parlamente patys susikompro-mituoti, reikėtų pakontroliuoti priimtus įstatymus. Aš siūlyčiau sustiprinti šią kontrolę.

Maždaug ir po metų situacija norminių aktų lavinoje liko nepasikeitusi. Svarstant taip kairiųjų mėgstamą temą – situaci-ją žemės ūkyje, atsirandant vis daugiau „gelbėtojų“ ir numatant vis naujas „gelbėjimo“ priemones (to priežastis – artėjantys ne-eiliniai rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą), P. Poškus kal-bėjo: … Atsirado labai daug remiančių žemės ūkį, prijaučiančių ir jau pasiūliusių vos ne užuojautą žemdirbiams. Tačiau šiandien, rimtai kalbant, man atrodo, kad pirmiausia reikėtų pasižiūrėti tais klausimais priimtus nutarimus. Prieš kažkiek laiko, berods gegužės mėnesį, šioje salėje buvo priimtas nutarimas dėl priemo-nių agrarinei reformai plėtoti. Ar kas nors pasidomėjo, kaip jis vykdomas? Deja, jis vykdomas labai blogai. Po to Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo salėje… vyko pasitarimas. Posėdžiavome iki 24 valandos. Tai buvo neseniai. Buvo priimta gerų nutarimų, su-tarėm, kad liepos mėnesio pabaigoje vėl susitiksim ir pažiūrėsim,

134

kaip vykdomi tie nutarimai. Ten, sakyčiau, vyko konstruktyvus pokalbis, tačiau nutarimas veja nutarimą. Ano neįvykdėme, kaž-kas iniciatyvą parodė – ir vėl naują priimame, vėl svarstome žemės ūkį. Ir taip toliau. Neįvykdę vienų, jau svarstome naujus. Todėl šiuo klausimu reikėtų laikytis elementariausios tvarkos…

P. Poškus nebuvo mikrofono riteris. Tačiau daug naudos davė Lietuvos parlamentui ir patylėdamas tuomet, kada ne-vertėjo kalbėti, ir išsakydamas gyvenimo patikrintą mintį, kada tylėti neleido pareiga.

K LAUSIM AS – tIESOS K R ItER I JUS

Kaip jau patyrėme, P. Poškus nevengdavo išsakyti savo po-žiūrį bet kuriuo kaimo žmonėms aktualiu klausimu, nesisteng-damas apsibrėžti kokia nors kairės, dešinės ar centro pozicija, taip pat kaip agrarinis ekonomistas profesionalas dažnai teik-davo konkrečius, tik reikalo esmę gerai suvokiančiam deputa-tui būdingus pasiūlymus. Tačiau greta to jis įdėmiai sekdavo vykdomosios valdžios atstovų ar pretendentų į juos kalbas ir į jas reaguodavo klausimu, kuris kartu būdavo ir jo pozicijos išsakymas. Renkant ar skiriant valdžios vyrus ar moteris į reikš-mingus postus, jis visada „patikrindavo“ jų poziciją kuriuo nors su žemės ūkiu ir kaimu susijusiu klausimu. Tai buvo proga suprasti, ar pretendentas susigaudo kaimo reikaluose, kokią nuostatą deklaruoja kaimo atžvilgiu. Kartu P. Poškus siekdavo išgauti savotišką indulgenciją kalbėtojo palankumui kaimui. Klausinėjimų laikas šiam tikslui pasiekti būna pats palankiau-sias, nes tuomet valdininkai ar pretendentai į kokį nors valdžios postą būna palankūs klausėjams – mat jiems svarbus tų klausė-jų balsas ir pritarimas. Šia proga P. Poškus visada stengdavosi pasinaudoti.

Jau formuojant pirmąją Lietuvos Vyriausybę P. Poškus tei-ravosi pretendento į ryšių ministrus J. Kuzmos dėl Lietuvos

135

kaimo pakelėse ir laukuose išvedžiotų gausybės ryšių linijų stul-pų, kurie labai apsunkina žemės dirbimą: … ko tikėtis, kada jie bus likviduojami, kada ryšių linijoms imsitės naudoti kabe-lius? Pretendentas, aišku, pažadėjo, kad artimiausiu laiku jos palaipsniui bus keičiamos, tačiau apsidrausdamas nepamiršo priminti, kad tam reikia didelių lėšų.

Pretendento į statybos ir urbanistikos ministrus A. Nasvyčio P. Poškus klausė: Statybos kaime ūkio būdu kainuoja 30 proc. pi-giau negu rangos būdu. Ar jūs, būdamas ministru, leisite ir toliau statyti tokiu būdu, ar jūs nepritarsite šitai veiklai?

Į jo klausimą pretendentas atsakė filosofiškai: Aš iš viso nelinkęs galvoti apie tai, kad galima ką nors leisti ar drausti. Bjau-rūs žodžiai. … Privati iniciatyva yra labai gražus reiškinys, ir ta pigesnė kaina įrodo, kad statyboje yra šeimininkas … tada pigiau ir išeina.

Svarstant kandidato į susisiekimo ministrus J. Biržiškio kandidatūrą P. Poškus klausė: Jūs minėjote, kad mes didžiuoja-mės turį gerus kelius. Jie atitinka tarptautinius standartus, tačiau kaimo gyvenvietės, gamybiniai sektoriai dar labai liūdnai atrodo. Įdomu, kokia perspektyva?

Pretendentas atsakė, kad teksią gerokai paspartinti darbus tiesiant rajonų kelius, aišku, ir vėl – jeigu bus finansavimas. Tačiau, matyt, norėdamas didesnio palankumo iš kaimo depu-tatų, pridūrė, kad kelininkai ateinančiame penkmetyje gerokai daugiau padirbės žemės ūkyje.

Kandidato į Aplinkos apsaugos departamento generalinio direktoriaus postą E. Vėbros P. Poškus paklausė jau konkre-čiau, nes tai buvo susiję su Biržų krašto problemomis: … Jūs minėjote, kad ateityje kursis daugiau nacionalinių parkų ir draus-tinių. Čia turbūt dėsninga… Tačiau mums, žemdirbiams, įdomu, kas kompensuos tas lėšas, nes, apribojus ūkinę veiklą, nebegausi-me pajamų. Vien dėl Biržų draustinio… nebegautume apie 10 mln. rb. Įdomu, ar tai bus finansuojama iš biudžeto, ar kompensuos žinybos? E. Vėbra jokios „indulgencijos“ nepateikė: … Manau,

136

… kad kuriant naują socialinę sistemą, socialinio teisingumo klausimai daug ką sureguliuos…

Prieš pateikdamas klausimą pretendentui į Kultūros pamin-klų apsaugos inspekcijos vadovo postą N. Puteikiui, P. Poškus išdėstė konkrečią situaciją ir pageidavo konkretaus (ir, many-kime, teigiamo) atsakymo: … Lietuvoje yra daug dvarų, kurių būklė labai apverktina. Mes vieną tokį dvarą prieš penkiolika metų restauravome. Ūkiui kainavo per milijoną rublių. Įkūrėme buities muziejų, [kuris] yra vienas stambiausių kaimo muziejų Respublikoje. Tačiau trūksta metodinės paramos. Jūs minėjote, kad domėsitės muziejų ir bibliotekų veikla. Kokia tai bus konkreti parama?

N. Puteikio atsakymas klausiusiojo nenudžiugino, nes pagrindinis inspekcijos tikslas būsiąs kontroliuoti, ar nežūva paminklai, o metodinę paramą ūkiui turėtų suteikti Kultūros ministerijos Paveldo departamentas…

Šitaip pretendentui atsakius, P. Poškus klausė ir komentavo toliau: …Manęs visgi nepatenkina atsakymas, kad inspekcija tik baus ir kontroliuos. O iš tikrųjų norėčiau dar pratęsti savo klausi-mą – kokia dvarų ateitis? Juk Lietuvoje beveik kiekviename ūkyje yra buvęs bent vienas dvaras. Jie šiuo metu atrodo labai nekaip. Man atrodo, kad ta inspekcija turėtų teikti ir metodinę paramą.

Taiklūs ir labai konkretūs P. Poškaus klausimai neretai pranešėjams sudarydavo keblumų į juos atsakyti. 1990 m. lie-pą svarstant sunkias Lietuvos finansų atskyrimo nuo Sovietų Sąjungos problemas, P. Poškus klausė pranešėjo deputato G. Vagnoriaus, ar ūkiai gaus dotacijas už penkmečio rodiklių lygio viršijimą? G. Vagnorius miglotai aiškino, kad produkcijos daugiau nepardavinėsime nerealiomis kainomis ir todėl ko-kių nors papildomų išmokų nebereikės. Jei taip neatsitiktų, tektų kompensuoti negautas sumas iš savo biudžeto. Neįtikin-tas atsakymo, P. Poškus to paties paklausė ir finansų ministro R. Sikorskio: Iš gerbiamo G. Vagnoriaus atsakymo aš nesupratau, ar bus mokami penkmečio lygio priedai? R. Sikorskis be užuo-

137

lankų atsakė, kad biudžeto išlaidų dalyje tai numatyta. Bankas gauna šiuos pinigus ir žemdirbiai dėl to nenukentėsią.

1990 m. rugsėjo 27 d. P. Poškus klausinėja ministrą R. Jasi-navičių: … Turbūt žinot, kad beveik kiekvienas ūkis vysto pagal-binius verslus, o dabartiniu metu buvom jums lyg ir konkurentai. Bet kaip tie klausimai bus sprendžiami ateityje? Ar jūs žadat padė-ti žaliavomis, medžiagomis? Ar jūs laikysite mus konkurentais?

Atsakymas: … Mūsų ministerija … atsako ne tik už įmo-nių, įeinančių į mūsų ministerijos sritį, verslo efektyvumą, bet ir už viso pramoninio verslo Lietuvoje efektyvumą… Tačiau mūsų principinė nuostata – išlyginti ūkininkavimo sąlygas. Reikėtų, kad ekonominiai svertai būtų vienodai taikomi ir verslo įmonėms, esančioms žemės ūkyje, ir esančioms pramonės ūkyje… Reikia taikyti lengvatas ne įmonių pavadinimams, ne pagal tai, kaip ji pasivadino: žemės ūkio verslo įmonė, meno verslų įmonė ir t. t., bet pagal patį gamybos tipą.

Ministras P. Poškų nuramino, kad kolūkių pagalbinių verslų nelaiko pramonės konkurentais. Mūsų dienų požiūriu atsaky-mas nėra visai logiškas, nes konkurencija yra sveikas, skatinti-nas dalykas. Tačiau anų dienų požiūriu – konkurentas – nega-tyvus reiškinys, todėl konkurencija – vengtina. Šis komandinės ekonomikos sąlygotas mąstymas dar buvo ryškus ir P. Poškaus, ir R. Jasinavičiaus sąmonėje. Kadangi P. Poškų domino dar ir kiti dalykai, jis ir toliau klausinėjo ministrą, domėdamasis, ar žemdirbiai gaus valiutos, jeigu iš jų pagamintos žaliavos (pvz., linų pluošto) produkcija bus realizuojama užsienyje. Į tai atsa-kydamas ministras R. Jasinavičius atsargiai pažadėjo:

… dėl valiutinių pajamų pasidalijimo. Norint, kad visa tech-nologijos grandinė: ir joje esantys ūkiai, ir individualūs žmonės efektyviai padėtų: ir augintų, ir nurautų tuos linus, ir juos išdirbtų, visi vienodai turi būti skatinami, taip pat valiuta, pagal darbo kiekį, kokybę ir atsakingumą.

1990 m. spalio 18 d. klausdamas miškų ūkio ministrą V. An- tanaitį P. Poškus išdėstė daugelį šiaurės Lietuvos žemdirbių

138

dominusią problemą: Žemdirbiams didelė problema – mediena. Dabar statosi ypač ūkininkai ir daug individualių statytojų. Iki šiol visuomeniniai ūkiai siųsdavo brigadas į Latviją. Ten uždar-biaudavom, o trečdalį miško gaudavom parsivežti. Dabar, su-griežtinus išvažiavimus ir įvažiavimus, tokia galimybė prapuolė. Ar Lietuvos miškuose tokiu principu galima užsidirbti?

Ministras V. Antanaitis patikino, kad galimybė užsidirbti Latvijos miškuose neprapuolė, nes latviai yra nepajėgūs iškirsti savo miškų, todėl mums siūlo pasiruošti apie 1 milijoną kietme-trių medienos. Tikimasi ir Lietuvos miškuose iškirsti milijonu kietmetrių daugiau.

1990 m. lapkričio 15 d. P. Poškus statybos ministro A. Nas-vyčio teiravosi apie kaimo statybinių organizacijų likimą, kartu pateikdamas ir savuosius siūlymus: … rajonų statybinės orga-nizacijos buvo sukurtos ūkių dalininkų ir jos perėjo į jūsų vado-vaujamos ministerijos valdymo sritį. Dabar, kaip žinom, jos labai mažai stato kaimui. Kaip jūs žiūrėsit į tai, jeigu jos pereitų į Žemės ūkio ministerijos valdymo sritį?

Ministras šiai ne vien P. Poškaus keliamai idėjai nepritarė, nors, jo žodžiais, Žemės ūkio ministerija ir buvo nusiteikusi šį susivienijimą administruoti. A. Nasvytis gynė Vyriausybės po-ziciją, kad visą statybinį kompleksą tikslinga reguliuoti iš vieno centro. Antra vertus, po netruksiančios privatizacijos bus visai nesvarbu, ar tos organizacijos priklausys vienos ar kitos minis-terijos valdymo sričiai, svarbu, kad būtų strategiškai teisingai organizuotas statybos procesas.

Komandinės ekonomikos laikotarpiu viena pačių svarbiau-sių žemdirbių problemų buvo užsitikrinti kuo geresnį materi-alinį aprūpinimą, nes laisvos prekybos gamybos priemonėmis nebuvo. Buvo tik centralizuotas skirstymas. Susirūpinimas dėl išteklių matyti ir 1991 m. vasario 26 d. P. Poškaus klausime prekybos ir materialinių išteklių ministrui V. Židoniui:

Jūs labai optimistiškai nuteikėte žemdirbius. Vienas konkretus klausimas. Žemės ūkiui nustatytos 90 proc. praėjusių metų lygio

139

gamybinės užduotys, o naujos technikos, pavyzdžiui, gausime tik 50 procentų praėjusių metų lygio. Įdomu, kaip bus sprendžiami šie klausimai? Tai pasakytina ir apie visus kitus materialinius iš-teklius. Kaip tada mums reikės įvykdyti tas užduotis?

V. Židonio atsakymas labiau priminė akių dūmimą: Aš ma-nau, kad šiandien negalėčiau pasakyti kokio nors stebuklingo recepto, bet aš esu įsitikinęs, kad įsigilinus į situaciją, kartu su žemdirbiais mes šių klausimų sprendimą vis dėlto galėtume nors kiek pagerinti…

Dar 1990 metais ūkiniuose sluoksniuose pleveno labai op-timistiška mintis – pradėti gaminti lietuvišką traktorių. Vienas didžiausių entuziastų buvo ir ministras V. Židonis. Atsirado šią idėją palaikančių technokratų, dėl traktorių gamybos kelis kar-tus diskutuota Agrarinėje komisijoje bei įvairiuose žinybiniuo-se ir tarpžinybiniuose pasitarimuose. Iš įvairių firmų gaminamų mazgų ir agregatų buvo surinkti netgi „lietuviškų traktorių“ pro-totipai. Tačiau šis entuziazmas visai neatitiko nei ekonominės si-tuacijos šalyje, nei rinkos paklausos, todėl buvo trypčiojama vie-toje tartum konstruojant amžinąjį variklį. 1991 m. vasario 26 d. diskutuojant dėl Pramonės ministerijos panaikinimo P. Poškus teiravosi premjero G. Vagnoriaus: … Prieš keletą mėnesių pra-monės ministras, dabar jau reikia sakyti „buvęs“, pažadėjo, kad jau šiais metais bus lietuviškas traktorius. Kas dabar imsis šių funkcijų, kai nebus šios ministerijos? Kokia dabar padėtis, kad mes galėtume nuvažiavę kaimo žmonėms paaiškinti?

Premjeras pripažino, kad besirūpinančių traktoriaus gamy-ba buvo, tačiau šioje srityje nieko nepadaryta. Patikino, kad neseniai sudaryta komisija, jai duoti pavedimai, pasirašytas ketinimų protokolas su Čekoslovakija, kur gaminamas būsi-mojo lietuviško traktoriaus prototipas Zetor, ir tikimasi, kad traktoriaus gamybos reikalai pajudės. Deja, kaip žinia, tai buvo viena iš idėjų fix, kuriai buvo skirta nemažai lėšų. Nepagami-nus traktoriaus, užsimota gaminti dyzelinius variklius, bet ir jų gamyba žlugo. Taigi atsitiko kaip pasakėlėje apie prastą kalvį:

140

užsimota nukalti plūgą, jam neišėjus – noragą, o galų gale išėjo šnypštukas. Vėliau, iš to nepasimokius, dar viena idėja fix buvo pakartota „kuriant“ lietuvišką kombainą (tiksliau – tiražuojant seniai nebegaminamo daniško kombaino kopiją). Tai įrodė, kad geram ūkiniam sprendimui neužtenka valios, technikos žinių, bet yra būtinas ekonominis pagrįstumas, o komandinės ekonomikos laikais susiformavę vadovai šito per daug neėmė į galvą ir todėl kelis kartus lipo ant to paties grėblio.

Svarstant E. J. Kunevičienės kandidatūrą į finansų ministrės postą, kiek populistišką jos prisistatymą P. Poškus išbandė šiuo klausimu: Biudžetinėms organizacijoms buvo leista padidinti at-lyginimus, pramonės įmonėms leista sutartinėmis kainomis par-davinėti savo pagamintą produkciją. Vadinasi, jie taip pat galės padidinti atlyginimus. O žemės ūkio produkcijos kainas ne tik kolūkiams, bet ir valstiečiams nustato valstybė. Kaip jūs galvo-jate, ar yra galimybė iš biudžeto bent jau atsiliekantiems ūkiams padidinti atlyginimus?

Pretendentė į finansų ministrus pajuto šio klausimo slidu-mą, todėl teko „atsišaudyti“: … Aš … emocijomis negyvensiu. Ir sakyti, kaip aš dabar galvoju, kada aš nežinau galimybių, kaip iš biudžeto padengti žemės ūkio dirbančiųjų atlyginimus, čia būtų provokacija į mano ne visai kvalifikuotą atsakymą. Tačiau P. Poš-kus ją ir toliau „spaudė“: Gerbiamoji kandidate, ar jūs susipaži-nusi (manau, kad taip) su biudžeto sandara ir kokius numatote padaryti esminius pakeitimus, jeigu tai numatote? Atsakydama į šį klausimą, pretendentė pabandė perimti iniciatyvą: … Labai malonu, jeigu jūs mane įpareigotumėte tai padaryti, bet tai yra Aukščiausiosios Tarybos prerogatyva, nes tai yra Biudžeto san-daros įstatymas. Aš esu vykdomoji valdžia ir, jeigu bus numatyti pakeitimai, aš jūsų prašysiu padėti juos įgyvendinti. Eksprem-jerė K. D. Prunskienė pastebėjo, kad jau susiklostė tradicija, jog įstatymų projektus, tarp jų ir Biudžeto sandaros, pateikia pati Vyriausybė, todėl išreiškė užuominą, kad iniciatyvos teisę rengti projektus turi ir pati Finansų ministerija.

141

1991 m. birželio 20 d. P. Poškui dar kartą teko diskutuoti su E. J. Kunevičiene, šį kartą jau ministre, dėl akcizų už pa-galbinių verslų produkciją. Deputatas priminė ministrei, kad jo vadovaujamas ūkis turi pagalbinių verslų – gamina alų, o pagalbinių verslų pajamos viršija 20 proc. visų gaunamų pa-jamų, todėl negauna akcizo lengvatų, kurias gauna dauguma kitų ūkių. P. Poškus teigė: Turbūt to verslo turėsime atsisakyti. E. J. Kunevičienė siūlė savojo verslo neatsisakyti: Aš žinau, kad jūsų alus labai puikus. Tačiau ir akcizo lengvatų tokiems ūkiams suteikti nepažadėjo, nes tuomet reikėtų atsisakyti akcizų alko-holiui ir kitiems gamintojams.

1991 m. vasario 27 d. klausinėjant ministrą A. Dobravolską apie socialines kompensacijas eliminuojančias kainų padidėji-mo negatyvias pasekmes, deputatas M. Arlauskas pasiteiravo, ar gaus kompensacijas kolūkių darbuotojai. A. Dobravolskas atsakė lakoniškai: Čia klausimas – ar bus pinigų kompensaci-joms. Nutarimas įpareigoja visas organizacijas kompensuoti. Bet ar bus pinigų, deja, nežinau. P. Poškų, matyt, kamavo ta pati nežinia, todėl dėl to paties kreipėsi ir jis: Norėčiau pratęsti ger-biamojo M. Arlausko klausimą… Norėčiau, kad jūs surastumėte galimybę bent kai kurioms kaimo žmonių kategorijoms, konkre-čiai pensininkams, mokėti kompensacijas, nes žinote, kokia yra ūkių finansinė būklė – niekas neturės iš ko mokėti kompensaci-jas… Čia A. Dobravolskas patikslino, kad dirbantiems kolū-kiečiams tektų mokėti kompensacijas prie darbo apmokėjimo, vadinasi, ar jos bus mokamos, priklausys nuo to, ar bus pinigų. Tuo tarpu pensijos, taip pat ir socialinės pašalpos visiems bus kompensuojamos.

1991 m. liepos 4 d. P. Poškus diskusijoje dėl santaupų ir indėlių, taip pat investicinių išmokų indeksavimo po premjero G. Vagnoriaus pranešimo jo teiravosi: Buvusioji vyriausybė visą laiką mums žadėdavo tai vieną ketvirtį, tai kitą – įvairius termi-nus, kad bus savi pinigai, litai. Apie juos dabar nieko nekalbama. Ar čia jau tokia didelė paslaptis, ar jūs galite dar bent ką pasakyt,

142

kad jie tikrai bus? Gal tai ir bus išeitis iš šios keblios padėties? Premjeras tai apibūdino kaip „politinį klausimą“, bet pažadė-jo, kad kiekvienas deputatas gaus pinigų pavyzdžių komplektą susipažinti. Po kurio laiko pažadas buvo ištesėtas.

1992 m. rugsėjo 17 d. svarstant Darbo apmokėjimo įstaty-mo papildymą, kurio esmė – dėl sunkios ekonominės situacijos leisti Vyriausybei apriboti darbo užmokesčio didinimą įmonė-se, įstaigose ir organizacijose (tai iš esmės drastiška priemonė – darbo užmokesčio užšaldymas), P. Poškus klausia šį įstatymo papildymą pateikusį ministrą T. Medaiskį:

Gerbiamasis ministre, jūs čia trumpai minėjote „Sodros“ vei-klą, kad laiku negauna įplaukų. Visi mokėtojai žino, kad nemažas procentas yra 30 proc. išmokėto atlyginimo [dydžio prieskaita]. Tačiau aš, o galbūt yra ir daugiau tokių deputatų, nežinom, kaip tos gautos pajamos paskirstomos toliau. Kaip išlaidos… Niekur taip ir nėra paskelbta. Ar jūs negalėtumėt trumpai čia pasakyt apie išlaidų struktūrą? Kiek, kaip jos pasiskirsto? Ar toks procentas bus numatomas ir toliau? Ar yra tendencija jį mažinti?

Į tai atsakydamas ministras aiškino, kad, palyginti su kito-mis šalimis, prieskaita (30 proc. darbdaviui, plius 1 procentas dirbančiajam) yra gana nedidelė, nes Lenkijoje – 45, o Vengri-joje – net 60 proc. Dėl to pas mus mažos pensijos. Įmokų didin-ti nenorima, nes dėl mokesčių naštos augimo paralyžiuojama gamyba. Esą, apie 70 proc. eina pensijoms, kita – laikinojo ne-darbingumo pašalpoms, dalis – užimtumo fondui, o valdymui išleidžiama tik apie 1 proc. lėšų.

1992 m. liepos 23 d. B. Lubį, pristatomą kandidatu į Minis-tro Pirmininko pavaduotojo postą, P. Poškus taip egzaminavo: Gerbiamasis pretendente, …žemdirbių nuomone, nevisiškai pa-lankiomis sąlygomis ir neekvivalentiniais mainais išvežamos iš Lietuvos trąšos, eksportuojamos konkrečiai į Vengriją. Ar jūs, ei-damas tokias aukštas pareigas, ir toliau …pritarsite tokiam mums nepaslankiam prekybos sandoriui, ar stengsitės, kad būtų vietoje paliktos tos trąšos Lietuvos žemdirbiams? Į šį komandinės eko-

143

nomikos laikų retoriką primenantį klausimą B. Lubys atsakė iš rinkos ekonomikos pozicijų, kad turįs būti toks mechanizmas, jog galėtų žemdirbys šiandien trąšų nusipirkti, nes yra trąšų ir Jonavoje, ir Kėdainiuose. Šiandien ne bėda, kad trąšos išveža-mos, o bėda, kad žemdirbys neišgali jų nusipirkti.

Panašia retorika P. Poškus 1991 m. birželio 25 d. pasitiko ir Lietuvos banko pirmininką V. Baldišį: …Šiuo metu už trum-palaikius kreditus palūkanos siekia jau daugiau kaip 70 proc. Kuo remiantis nustatomas palūkanų didėjimo procentas? Kokie skaičiavimai yra? Kokia metodika? …Kiek dar augs? [Dabar palūkanos] gąsdina ne tik ūkininkus, bet visus klientus. Iš šios garbingos tribūnos premjeras anksčiau pasakė, kad indėliai, kurie buvo prieš indeksaciją, bus keičiami į litus kitu santykiu. Ar jūs šitai galit patvirtinti? V. Baldišis atsakinėjo kaip mokinys gerai išmoktą pamoką: Pagal dabar veikiančius įstatymus Vyriausybė nustato palūkanų normas, mes gaunam jos nustatytą dydį be jo-kių komentarų ir … privalom juos vykdyt. …Dabar dėl indėlių keitimo. Aš noriu pasakyt …kad nė vienas Lito komiteto narys, nė vienas Vyriausybės narys negali kalbėti apie vienokius ar kitokius pinigų keitimus todėl, kad tai yra tik Lito komiteto kompetencija, kuris gali [tik] kolegialiai spręsti šį klausimą. …

1992 m. liepos 30 d., klausinėdamas pretendentą į finansų ministrus A. Misevičių, P. Poškus bandė išsiaiškinti ilgai tru-kusių Finansų ministerijos ir Lietuvos banko nesutarimų prie-žastį: …Buvusi ministrė E. J. Kunevičienė dažnai iš šios tribūnos kaltindavo banką. Man… neaišku, ar jinai buvo teisi, ar bankas teisus? Ar jums tie klausimai aiškūs? … Ir kaip jūs į tai žiūrėsite pirmomis savo darbo dienomis? Kaip jūs tą konfliktą stengsitės ištaisyti? A. Misevičius, galbūt nenorėdamas atskleisti visų neaiš-kių peripetijų, atsakė bravūriškai, nors ir ne dalykiškai: Jeigu jūs patys įvardijot, kad tai buvo iš esmės ministrės ir banko konfliktas, tai turbūt, kai bus ne ministrė, o ministras, galbūt to nebus.

Kaip matome, vieni P. Poškaus klausimai yra kaip pasiūly-mai, kiti klausimai – replikos, treti klausimai – kritika. Visada

144

klausimai labai žemiški, paprasti, tačiau atsakyti į juos nelen-gva, nes paklaustajam neretai tenka atsakyti neigiama prasme arba jis neturi informacijos daugiau už klausėją. Tačiau P. Poš-kus savo klausimų ar replikų nesistengia politiškai angažuoti. Jam svarbu esmė, bet ne tai, kuriai srovei atsakymas bus pa-rankus ar neparankus.

P. Poškui nebūdingas politinis žaidimas komandoje. Ir aps-kritai jam politinis žaidimas nebūdingas. Tai – tipiškas apy-gardos deputatas, žinantis, kam atstovauja, kokiam sluoksniui siekia paramos. Nepasiduoda jokių politinių grupių diktatui. Visus kalbėtojus vertino valstietišku pragmatiniu matu. Jam galima prikišti sektorinį požiūrį į šalies ūkį. Tačiau jis to ir ne-slėpė: esąs Biržų ir Pasvalio krašto atstovas Lietuvos parlamen-te. O to krašto gyventojų vyraujanti dauguma – žemdirbiai, pragmatiški, galbūt kažkuo panašūs į dailininko S. Ušinsko paveikslo „Pakruojo valstiečiai“ herojus: truputį flegmatiški, užtat stiprūs, užsispyrę. Nors pats P. Poškus – dzūkas. Galbūt santūri Šiaurės Lietuvos gamta, o gal ir jį supusių žmonių elg-sena, kiek paspalvinta pragmatiškųjų latvių artumu (ne veltui čia pašmaikštaujama, kad Biržai – Lietuvos pakraštys, užtat Latvijos vidurys), P. Poškaus dzūkišką charakterį truputį pakeitė, sulėti-no, ir jis Aukščiausiojoje Taryboje atstovavo saviems aludarių krašto žmonėms taip kaip tikras jų bendruomenės narys.

SUGR įžtA Nt PR IE A PAŠČIOS IR SVA LIOS

Būdamas Aukščiausiosios Tarybos deputatas, P. Poškus tar-tum sėdėjo ant dviejų kėdžių – deputato ir ūkio vadovo. Tiesa, vadovo statusas keitėsi. Pradžioje – „Laisvosios žemės“ pirmi-ninkas, nuo 1991 metų rudens – šio ūkio laikinosios adminis-tracijos vadovas, o 1992 metų vasarą, privatizavus „Laisvosios žemės“ kolūkį, tapo vieno iš jo darinių – bendrovės Butau-

145

tai direktoriumi. Darbas ūkyje P. Poškui buvo kaip savotiškas agrarinės reformos nuostatų išbandymas gyvenime, nors „Lais-vosios žemės“ ūkį jis nelaikė tipišku visai Lietuvai. Jis buvo ekonomiškai pajėgus, gerai sutvarkytas, turėjo ne tik išplėtotas augalininkystės ir gyvulininkystės šakas, bet ir vadinamuosius pagalbinius verslus – gamino pagarsėjusį alų, taip pat turėjo ūkio muziejų, sporto bei kultūros įrenginių kompleksą. Suskai-čiavus kiekvienam pretendentui per darbo metus tenkančias žemės ūkio privatizavimo išmokas, paaiškėjo, kad jos pačios didžiausios rajone – 2816 rb (antroje vietoje – „Vienybės“ kolū-kis“, kur priskaičiuota metams 2085 rb išmokų; silpniausiuose Biržų rajono Papilio, Kvetkų, Kupreliškio kolūkiuose jos te-siekė tik 510–770 rb).

Privatizacijos metu žemės ūkio įmonės išmokoms investuoti P. Poškus pasirinko Butautų gamybinį technologinį komplektą, kuris vėliau buvo registruotas kaip uždaroji akcinė bendrovė, ir tapo jos direktoriumi. Pradžioje joje buvo apie 70 narių. Užsi-imta įvairia veikla: tiek tradicine – žemės ūkio gamyba, tiek ir kaimui netradicine: stalių darbais, alaus darymu, muziejinin-kyste, tarptautiniu turizmu ir kt. Veiklos įvairovė ir nepirmaei-lis žemės ūkio gamybos pobūdis lėmė ir įmonės formą – UAB, bet ne žemės ūkio bendrovę. 1991 metų pabaigoje P. Poš- kus išrenkamas ir Lietuvos aludarių asociacijos prezidentu. Iš pradžių bendrovė tęsė seniai pradėtas kultūros tradicijas: ben-dravo su dailininkais, rėmė sportą. Kurį laiką Butautų dvare veikė Biržų krašto alaus muziejus. Deja, P. Poškui persikėlus gyventi į Vilnių, 1998 metais alaus gamyba ir kai kuri kultūrinė veikla nutrūko.

P. Poškaus – deputato ir vadovo – savaitės darbotvarkė taip nusistovėjo: pirmadieniais spręsdavo ūkio reikalus, vadovauda-vo įvairaus lygio pasitarimams; nuo antradienio iki ketvirtadie-nio dirbo deputato darbą Aukščiausiojoje Taryboje, dalyvauda-vo plenariniuose posėdžiuose ir jam neprivalomuose Agrarinės komisijos posėdžiuose. Savaitgalis dažniausiai būdavo skirtas

146

deputato darbui apygardoje – susitikimams su rinkėjais dar-buotojų kolektyvuose, kaimų ir miestelių bendruomene. Agra-rinės reformos nuostatoms aiškinti ne kartą į savo apygardą kvietėsi ir kitus deputatus: L. Milčių, R. R. Survilą, P. Papovą. Pora kartų P. Poškaus pakviestas su Biržų krašto žmonėmis susitiko ir šių eilučių autorius.

P. Poškus bendravo su visuomene ne vien agrariniais, bet ir politiniais, visuomeniniais reikalais. Biržų ir Pasvalio rajo-nų spaudos puslapiuose P. Poškus liko įamžintas nuotraukose: atidengiant paminklus žuvusiems partizanams Biržuose ir Ger-kiškiuose prie Pabiržės, atidarant rekonstruotą Biržų pieninės cechą Medeikiuose. Kartu su kita Biržų krašto deputate B. Va-lionyte agitavo savo rinkėjus aktyviai dalyvauti 1991 m. vasario 9 d. apklausoje ir pasisakyti už pamatinę būsimosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos normą – nepriklausomą demokra-tinę Lietuvos Respubliką (už ją balsavo 88,9 proc. rinkimuose dalyvavusių biržiečių). Kartu su kaimyninės apygardos deputa-te R. Rastauskiene P. Poškus dalyvavo Pasvalio rajono Sąjūdžio konferencijoje. Jis buvo dažnas Biržų ir Pasvalio rajonų tarybų svečias, pateikdavo naujausių žinių iš pačios įstatymų virtuvės – Aukščiausiosios Tarybos. Jo straipsnių ir interviu nemažai ra-sime to meto Biržų ir Pasvalio rajonų spaudoje.

Pirmąjį interviu „Biržiečių žodžiui“ P. Poškus pateikė vos laimėjęs rinkimus. Jį žurnalistas A. Kazitėnas pavadino „Prieš akis istoriniai sprendimai“. Štai keletas Aukščiausiosios Tary-bos deputato nuostatų:

Mums reikalinga politinė nepriklausomybė. Lietuvos valstybin-gumo atkūrimo klausimas, manau, iškils pačioje pirmojo šaukimo Aukščiausiosios Tarybos [pradžioje]. Jį reikia spręsti referendumo keliu. Tada pradėti derybas su Maskva. Jų sėkmė priklausys nuo to, kokią suformuosime naują Respublikos vyriausybę. Be radikaliai nusiteikusių asmenybių, bus reikalinga ir patirtis.

Kaip matome, P. Poškus svarbiausiu deputatų uždaviniu laiko Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, tačiau jo

147

politinė nuostata artima „žingsniui po žingsnio“, t. y. lietuviš-kosios kompartijos nuostatai. Laikui bėgant, ji radikalėjo.

1990 m. kovo 16 d. P. Poškus, sugrįžęs iš Aukščiausiosios Tary-bos pirmosios savaitės posėdžių, pirmiausia susitiko su savojo ko-lūkio žemdirbiais, Vabalninko miesto visuomene, lankėsi keliuo-se Pasvalio rajono ūkiuose. Dar po mėnesio „Biržiečių žodžio“ žurnalistas užrašė P. Poškaus interviu, pavadintą „Parlamentas iš arti“. Jame P. Poškus išreiškė nepasitenkinimą dėl deputatų poli-tinio skaidymosi. Jam artimesnis būtų vieningas parlamentas:

… Man asmeniškai nepatinka deputatų klubų veikla. Mano supratimu, deputatai vadovaujasi tuo pačiu statusu ir slėptis vie-niems nuo kitų klubuose netinka. Tas slėpimasis sukelia abejonių ir įtarumą vienų kitiems, nors palaipsniui tie neigiami reiškiniai nyksta, deputatai konsoliduojasi.

P. Poškus pažymėjo, kad parlamente reikšti savo nuomonę niekam neuždrausta, tačiau nepagrįstas nuomonių reiškimas kartais tik trukdo priimti sprendimą. Priminė, kad Agrarinėje komisijoje jam tenka kuruoti kaimo socialinės raidos klausi-mus. Džiaugėsi, kad galima mokytis dirbti kompiuteriu (jis pats kurį laiką lankė kursus). Pabrėžė, kad svarbiausias Agrarinės komisijos darbas – žemės ūkio reformos rengimas. Tačiau dėl kai kurių reformos nuostatų esama įvairių nuomonių. Neretai deputatų gamybininkų nuomonė nesutampa su teisininkų, įsta-tymų rengėjų nuomone, todėl, jo žodžiais, teks nemažai pako-voti. Jo, deputato, pagrindinis tikslas – kad su kuo mažesnėmis klaidomis parengtume žemės reformą.

Nusistovėjus darbo ritmui, P. Poškus stengėsi kas savaitę su-sitikti su savo rinkėjais. Pabiržės gyvenvietės ir apylinkės LDT Vykdomojo komiteto patalpose susitikimams paskyrė pastovų laiką (penktadieniais nuo 11 iki 13 valandos). Kviečiamas eida-vo į rajono institucijų renginius. Tam tikrą laiką dalyvavo LKP rajono komiteto priemonėse.

Dalį savo kalbų, sakytų Aukščiausiosios Tarybos plenari-niuose posėdžiuose, gal kiek patvarkęs ir praplėtęs (čia juk

148

nemirksi raudona lemputė, kaip ten Aukščiausiosios Tarybos tribūnoje), pateikdavo rajoninėje spaudoje. Pirmasis toks straipsnis pasirodė „Biržiečių žodyje“ 1990 m. birželio 7 d., pavadintas „Esu įsitikinęs reformų būtinybe“. Tai jo Aukščiau-siojoje Taryboje pirmosios pasakytos kalbos truputį pareda-guotas variantas (šiandien sunku pasakyti, ar ją redagavo pats P. Poškus, ar tai padarė žurnalistas). Viena kita mintis įdėta, kurios nebuvo Aukščiausiojoje Taryboje sakytoje kalboje. Štai ką P. Poškus tuomet pabrėžė:

Aš įsitikinęs reformų būtinybe, bet abejoju dėl jų įgyvendini-mo. Kuriant kolūkius priešinosi tik pavieniai valstiečiai, o dabar ruošiantis įgyvendinti šią reformą – ištisi kolektyvai… Neapgal-vota reforma kaimui, o tuo pačiu ir Lietuvai gali būti lemtinga klaida. Ūkininkų privalumus aš gerai suprantu, bet reikia būtinai atsiklausti pačių žemdirbių. … vien įstatymais Lietuvos neatkur-sime. Reikia tikrosios veiklos. Kaime daug kas netiki ar nenori tikėti laisvos Lietuvos galimybėmis. Labai svarbu, kad žmonės pajaustų savo darbo vertę. Turime siekti galutinio tikslo, dėl kurio Kovo 11-ąją iškilmingai pasižadėjom.

Šios mintys rodo ne tik susirūpinimą kaimo likimu, bet ir nepasitenkinimą vis labiau visuomenėje įsisiūbuojančia neigia-ma nuomone apie ūkių vadovus. Jaučiamas ir agrarinio elito eskaluojamas negatyvus būsimosios reformos vertinimas. Šiai tėkmei buvo linkęs pasiduoti ir P. Poškus.

1991-ųjų liepą Aukščiausioji Taryba protokoliškai patvirti-no Bendrąsias žemės reformos nuostatas ir jų tekstą paskelbė šalies spaudoje („Biržiečių žodis“ jas išspausdino 1991 07 19). Lietuvos rajonuose ir ūkiuose prasidėjo audringos diskusijos būsimosios agrarinės reformos klausimais.

1990 m. liepos 28 d. į Biržus šio rajono deputatų pakvies-ti atvyko Aukščiausiosios Tarybos Agrarinės komisijos nariai R. R. Survila, M. Treinys, žemės ūkio ministro pavaduotojas A. Sviderskis. „Vienybės“ kolūkyje įvyko ilgoka diskusija pa-čiais įvairiausiais būsimosios pertvarkos klausimais.

149

Rugpjūtį suaktyvėjo ir LKP veikla. Ji pateikė alternatyvų projektą „Principams“. Tačiau tuo metu P. Poškaus ryšiai su LKP ima trūkinėti. Lapkričio mėnesį vykusiame LKP Biržų rajono plenume P. Poškus jau nedalyvavo. Atrodo, kad nuo to laiko P. Poškaus ir LKP keliai išsiskyrė.

1990 metų spalyje Pasvalio rajono laikraštis „Darbas“ iš-spausdino P. Poškaus straipsnį „Tesprendžia patys žemdirbiai“, kuriame jis išdėstė savąjį agrarinės reformos supratimą. Re-formos tikslu P. Poškus laikė: atgaivinti nuosavybę, darbo sau prasmę, suteikti impulsą gamybos tolesniam didinimui. Tačiau, jo manymu, svarbiausia reformoje išlaikyti principą, kad [privati] žemė neturi duoti mažiau, negu ji davė [būdama] visuomenine. Straipsnyje prisipažino, kad jis nemanąs, jog daugelis prarastų vertybių greitai atsikurs: kad atgautume šeimininko jausmą pri-reiks dar daugiau laiko, negu reikėjo nuo jo atpratinti.

1990 m. lapkričio 27 d. „Biržiečių žodyje“ išspausdintas P. Poškaus straipsnis „Privatizacija. Kaip ją įgyvendinti?“ Štai keletas šio straipsnio minčių:

… Taigi kaip kursime valstiečių ūkius? Kaip juos jungsime į žemės ūkio bendrovę ar kitas formuotes: revoliucingai privatizuo-dami – neatsižvelgdami į aplinką, kurioje gyvename, ar reformos būdu, palaipsniui priderindami valstiečių ūkiui tai, ką turime? Aš už antrąjį kelią ir prieš staigius šuolius, beatodairišką laužymą. Kiekviena reformas, nors ir pati paprasčiausia, turi būti pagrįsta išsamia analize, sveiku protu.

… Laikausi to principo, kad žemė turi būti ją dirbančių nuo-savybė, o ne kitaip. Tuo iš tikrųjų atstatytume socialinį teisingumą, bent iš dalies kompensuotume patirtas skriaudas, tačiau dar kartą pabrėžiu, kad žemę galima atiduoti tik ją dirbantiems. Jei tikrie-ji žemės savininkai jau nebepajėgia dirbti, o teisėti paveldėtojai nepasiruošę ir nenori žemės dirbti, tai žemė turi atitekti tiems, kurie neturėjo žemės arba turėjo mažai. Ilgai dirbę visuomeni-niame ūkyje, jie įgijo teisę į žemę ir, jeigu dabar nori ją dirbti, lai ir dirba.

150

… Kompensacijas už žemę turi gauti tik jos savininkai ir pir-mos kartos [eilės] paveldėtojai.

Kaip žinia, kairiosios politinės krypties Žemdirbių sąjunga susikūrė žemdirbių suvažiavimo Vilniuje 1990 metų spalyje me- tu, o rajonuose savo padalinius kūrė jau vėliau. Biržų rajono Žemdirbių sąjungos steigiamoji konferencija įvyko 1990 m. gruodžio 14 d. Jos priimtoje rezoliucijoje buvo keletas impe-ratyvių reikalavimų: kad visi įstatymai ir nutarimai dėl žemės ūkio būtų priimami tik pritarus Žemdirbių sąjungai, žemės re-forma būtų įgyvendinta laikantis principo žemė tiems, kurie ją dirba, kompensacijų savininkams, negrįžtantiems ūkininkauti, už žemę nemokėti, sumažinti socialinio draudimo mokesčius iki 10 proc., mokėti už žemės ūkio produktus tokias kainas, kurios garantuotų 30 proc. rentabilumą, panaikinti pajamų mokestį (palikti tik žemės mokestį), žemės ūkio įmonės turtą privatizuoti tik visuotinio susirinkimo nutarimu ir kt. P. Poškus rėmė kai kurias šių nuostatų, o kitas vertino kaip agrarinės reformos ir kartu rinkos ekonomikos stabdį. Tai matyti ir iš jo kalbų Aukščiausiojoje Taryboje ir iš komentarų savo apygardos spaudoje (ten jis buvo dar konkretesnis, atviresnis).

1991-ųjų vasaryje susitikime su Medeikių miestelio ben-druomene P. Poškus bandė apibrėžti santykius tarp visuome-ninių ūkių ir ūkininkų: Visuomeninis ūkis ir ūkininkas – kon-kurentai, bet konkurencija turi būti draugiška. Jis pabrėžė, kad šiandieniniam ūkininkui reikia mokėti ne tik žemę arti, bet būti ir ekonomistu, komersantu, mokėti bendrauti su įvairiomis institucijomis, žemdirbių organizacijomis. Jo manymu, dabar atsisakyta administracinių komandinių metodų, tačiau prie ūkinės laisvės žemdirbiai nepripratę, todėl blogėja rezultatai ir neaišku, kada jie pagerės dėl sąmoningos žmonių veiklos.

1991 m. gegužės 17 d. „Biržiečių žodyje“, atsakydamas į korespondento A. Butkevičiaus klausimus, įvertindamas savo darbą per metus Aukščiausiojoje Taryboje, P. Poškus išsakė ne-mažai ir šiandien aktualumo nepraradusių minčių:

151

Visa ankstesnė žemės ūkio reguliavimo sistema prasidėdavo ir baigdavosi tinginių naudai. Jiems kreditai duodami ir nurašomi, jiems diferencijuotos kainos, fondai ir t. t. Aš, kaip deputatas, esu prieš tokią „tvarką“, kuri ir dabar tebesitęsia“. Kalbėdamas apie žemės ūkio bendroves, P. Poškus jas taip apibūdino: … Žmonių santykiai su bendrove, be abejo, bus kiti negu su kolūkiu ar vals-tybiniu ūkiu. Bet ir bendrovė turės galvoti apie savo ateitį. … Lie- tuvoje labai mažėja žemės ūkio produktų. Priežastys aiškios – seno griovimas vyksta sparčiau negu naujo kūrimas.

P. Poškus teigiamai vertino Estijos patirtį kuriant stambius valstiečių ūkius. Ten buvo pasinaudojama nesuskaidyta visuo-meninių ūkių baze, ūkininkams ji buvo išnuomojama 10 –15 metų, po to jie privalės viską išsipirkti. Tai, deputato nuomone, padės išlaikyti nemažėjančią žemės ūkio gamybą (deja, kaip žinome, Estijos žemės ūkio nuosmukis galų gale buvo dar di-desnis negu Lietuvos).

P. Poškaus nuostata dėl žemės santykių buvo specifinė. Jo manymu, žemė turi priklausyti tiems, kurie ją dirba, ir tai jį suartino su Žemdirbių sąjungos pozicija. Tačiau jis neneigė būtinybės mokėti kompensacijų už negrąžinamą žemę. Jas apskaičiuoti siūlė iš karto, mokėti tik žemės savininkams ir jų vaikams (pastariesiems – praėjus bent 10 metų, kai Lietuva sustiprės).

Minėtame interviu ryškūs keli taiklūs pastebėjimai, įverti-nantys anų dienų aktualijas:

… Įsivyravo laikinumo nuotaikos. Vadovaujantys darbuotojai rūpinasi tik asmeniniu gyvenimu, kaupia kolūkio turtą sau. Tokių pavyzdžių paskatinti neatsilieka ir [eiliniai] kolūkiečiai… Siekiant to išvengti, P. Poškus siūlo atsakingiau dirbti rajono tarnyboms, nes, atsisakę kontrolės, … nebeturėsime ir ko privatizuoti.

1991 metų vasarą Žemdirbių sąjungos Pasvalio rajono tary-ba ultimatyviai pareiškė, kad Aukščiausiosios Tarybos deputa-tai R. Rastauskienė ir P. Poškus privalo …iki š. m. birželio 22 d. atvykti į susitikimą su rajono žemdirbiais atsiskaityti už deputatų

152

veiklą žemės ūkio klausimais… Užimtiems plenariniais posė-džiais deputatams ir laikas buvo nepalankus, ir ultimatyvus to-nas buvo nepriimtinas, tačiau didžiausias akibrokštas buvo tai, kad raštas buvo patvirtintas ne tik Žemdirbių sąjungos rajono tarybos pirmininko pavaduotojo P. Džiuvės (Įstros kolūkio pir-mininko) parašu, bet ir apvaliu Lietuvos TSR Pasvalio rajono žemdirbių tarybos antspaudu. Matyt, kvietėjams autoritetą tei-kė ir antspaudas, kuriame puikavosi neegzistuojanti „Lietuvos TSR“, ir natūralia mirtimi pasimirusi, taip nieko ir nenuveiku-si, 1989 m. kovo 11 d. žemdirbių suvažiavime kaip priešsvara Lietuvos žemdirbių sąjūdžiui „aparatčikų“ inicijuota Žemdir-bių taryba, kurios teisių Pasvalyje perėmėja tapo 1990 metų spalio mėnesį įsikūrusi Žemdirbių sąjunga. Pastaroji, ir ypač kai kurie jos padaliniai šiaurės Lietuvoje, pasižymėjo kovinga opozicija Aukščiausiosios Tarybos ir ypač premjero G. Vag- noriaus vyriausybės agrarinei politikai.

Žemdirbių sąjungos Pasvalio taryba tuo metu garsėjo itin radikaliais reikalavimais. 1991 m. birželio 6 d. ji priėmė nuta-rimą, kurio 5 punktas skambėjo iš tiesų ultimatyviai:

Rekomenduoti asmenims ir organizacijoms, nenusimanan-tiems apie žemės ūkį, nesikišti į kaimo žmonių reikalus ir nekiršin-ti žmonių. Kaimiečiai sugebės savo reikalus susitvarkyti patys.

Šitoks ir kiti panašūs nutarimai, ko gero, neprisidėjo prie Lietuvos visuomenės konsolidavimo. Panašu, kad „nenusima-nančiųjų“ etiketė čia klijuojama ir jų diktatui nepasidavusiems Aukščiausiosios Tarybos deputatams agrarininkams. Kaip pa-rodė vėlesni įvykiai, karštakošiai Žemdirbių sąjungos aktyvistai surengė arba bent inicijavo dar ne vieną panašią akciją, kurių tikslas buvo sustabdyti ar net diskredituoti agrarinę reformą.

Žemdirbių sąjungai spaudžiant, Pasvalio rajonui atstovau-jantys Aukščiausiosios Tarybos deputatai R. Rastauskienė ir P. Poškus, pasikvietę kairiųjų frakcijos narį P. Papovą bei atsa-kingus Žemės ūkio ministerijos pareigūnus, 1991 m. liepos 2 d. Pasvalio kultūros namuose susitiko su visuomene. Čia Žemdir-

153

bių sąjungos vardu Aukščiausiajai Tarybai buvo pareikšta daug priekaištų dėl numatomos privatizacijos žemės ūkyje. Svečiams priekaištus (tiesa, gerokai persūdydamas situaciją ar ją savaip interpretuodamas) žėrė tas pats minėtas P. Džiuvė:

… Siūlomus aukcionus vertinu kaip dar vieną tobulą kaimo žmonių apiplėšimo priemonę… Pagal privatizavimo projektą technika bus parduodama už grynus pinigus. Rajono privatiza-vimo komisija dalį turto suvalstybins. Bendrovių pagal dabartinį įstatymą kaime niekas nekurs… Ši medžiaga buvo išspausdin-ta ir „Darbe“. Visas rajonas buvo pašiurpęs nuo P. Džiuvės pamokslo, o tą dieną deputatų teikti paaiškinimai laikraštyje atsidūrė tik po savaitės.

P. Poškus ne vieną kartą buvo atsidūręs lyg tarp kūjo ir prie-kalo. Jam teko pakęsti ir kairiųjų agrarininkų priekaištus, kad jis neparemia jų pozicijos, tačiau kentėjo ir nuo radikaliosios dešinės, kuri jį tebelaikė priklausančiu agrarininkų nomenkla-tūrai, vadintai „karaliukais“. O jis norėjo tiesti ranką abiem pusėms, siūlė ieškoti jungčių, bet ne skirtybių, juo labiau sten-gėsi neeskaluoti kaime gilėjančios sankirtos.

1991 metų spalio pabaigoje Pasvalio rajono laikraščio „Dar-bas“ žurnalistė R. Būtėnienė pateikė Žemdirbių sąjungos ideo-logo A. Būdvyčio mintis – su pagieža kalbama apie kai kuriuos Žemdirbių sąjungos pozicijos nesilaikančius ūkių vadovus, jie pavadinti „patikimaisiais“ (galima tik spėlioti – kam: galbūt tirps-tančiai parlamentinei Sąjūdžio daugumai, galbūt – V. Lands- bergiui), o visi tie, kurie priešinasi agrarinės reformos politikai, vadinami „nepatikimais“. Iš „patikimųjų“ straipsnyje minimi du vadovai: Jonavos rajono Žeimių kolūkio pirmininkas V. La- pė ir Biržų rajono „Laisvosios žemės“ kolūkio pirmininkas de-putatas P. Poškus. Savo protu besivadovavusiam ir tikros san-taros kaime siekusiam P. Poškui tai buvo iš tiesų nepelnytas kirtis iš kairės.

Prasidėjus privatizacijai, P. Poškus noriai dalijosi mintimis apie tai, kas vyksta jo „Laisvosios žemės“ ūkyje. Dirbdamas lai-

154

kinosios administracijos vadovu, jis kalbėjo: Jau seniai susibūrė iniciatyvinės grupės, ruošiančios įvairių gamybinių-technologinių komplektų, [būsimųjų] bendrovių, variantus. Tačiau, kai žmonės suėjo į pretendentų susirinkimą, ne vienas jų pasakė: „Norim į vieną bendrovę“. Bet viena bendrovė – ne reforma. Pasiekti, kad žmonės tą suvoktų, ir yra mano, to ūkio laikinosios administra-cijos vadovo ir deputato, uždavinys.

Priešlaikiniuose rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą, vykusiuose 1992 m. spalio 25 d., P. Poškus nedalyvavo, nors buvo nemažai rėmėjų, kurie skatino jį dalyvauti. Savo apsis-prendimą žurnalistui A. Butkevičiui prieš pat Seimo rinkimus P. Poškus taip pakomentavo:

[Rinkimuose nedalyvauju] todėl, kad negalėjau įvykdyti visų savo priešrinkiminių pažadų. Daug dėjau pastangų, kad būtų iš-valytas Širvenos ežeras. Suradau Nižnij Novgorode organizaciją, kuri ežerą sutiko išvalyti, tačiau neaišku, dėl kieno ambicijų dar-bai buvo nutraukti.

Kita priežastis – netobulas Lietuvos Respublikos Seimo rin-kimų įstatymas. Protestuodamas atsisakiau dalyvauti tokiuose rinkimuose…

P. Poškus buvo griežtai nusistatęs prieš proporcinę rinkimų sistemą, kada vietas parlamente dalijasi partijos ir visuomeni-nės organizacijos, o ne tarpusavyje kovoja asmenybės. Jis buvo įsitikinęs, kad kai kurios partijos ir judėjimai susiformuoja tik prieš rinkimus ir jie nieko dar nebūna nuveikę, o po rinkimų jų lyderiai dažniausiai vėl pradingsta. Kalbėdamas apie kandida-tus į būsimąjį Seimą, pabrėžė: … svarbiausia, kad į Seimą ateitų dori, sąžiningi ir kompetentingi žmonės, kad jie nepasijaustų viską žinantys vunderkindai…

P. Poškus savitai įvertino ir savosios Agrarinės komisijos veiklą:

Kaip Agrarinės komisijos narys negaliu tvirtinti, kad mūsų komisija dirbo gerai, bet ir rašyti, kad sąmoningai žlugdė Lietuvos žemės ūkį, būtų nesąžininga… Žemės ūkio įstatymai nėra blogi,

155

tačiau jie Vyriausybės priimtų poįstatyminių aktų taip iškraipomi, kad pakinta visa įstatymo esmė…

P. Poškus bandė prognozuoti ir neseniai susikūrusių žemės ūkio bendrovių likimą. Jis priminė, kad bendrovių galėjo ir nebūti, mat priimant Įmonių įstatymą jos nebuvo numatytos ir „atsirado“ tik Agrarinei komisijai spaudžiant, nors į jas pra-džioje nepatikliai žiūrėjo ir politinė kairė, ir dešinė. Tačiau, P. Poškaus manymu, … sumanymas tiesiai iš kolūkių visiems išeiti ūkininkauti būtų atvedęs prie didesnės krizės. Jo nuomone, po kelerių metų Lietuvoje bus daug pavyzdingų ūkininkų, keletas valstybinių ūkių ir 10–15 proc. dabartinių žemės ūkio bendrovių. Jeigu ne dėl skaičiaus, tai bent dėl pokyčių krypties P. Poškus buvo visiškai teisus.

Kai kurios šio P. Poškaus interviu mintys skamba kaip jo agrarinės politikos motto:

Visi turime prisiminti, kad vien tik kaltindami kitus ir pasyviai laukdami geresnių dienų, nieko nesulauksime. Reikia dirbti kitaip ir į ateitį žiūrėti su perspektyva. … Dabar kaime žmonės gyvena meditacinį laikotarpį. Sunku pasakyti, kiek jis tęsis. Ten, kur grei-čiau vystysis draugiški, kaimyniški, pagrįsti kooperacija santykiai, šis laikotarpis bus trumpesnis.

Manau, kad šie P. Poškaus žodžiai tiksliausiai atspindi jo siekį šiuo audringu pertvarkos laikotarpiu, kuriam jis atidavė daug širdies, jausmo ir proto.

156

Vietoj epilogo

BIRUtĖ VA LION Y tĖ

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo valdybai nepavyko rasti šiai knygai vieno autoriaus. Todėl esame dėkingi Petro broliui Boliui Poškui, sutikusiam imtis knygos sudarytojo darbo.

Vyresnysis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Pe-tro Poškaus brolis BOLIUS POŠKUS (gimęs 1930 metais) yra habilituotas daktaras, profesorius, Rusijos žemės ūkio, Kazach-stano, Baltarusijos mokslų akademijų akademikas. 1966–1989 metais dirbo Lietuvos žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyri-mo instituto direktoriumi, nusipelnęs mokslo veikėjas, LTSR respublikinės premijos laureatas. 1989 metais buvo išrinktas TSRS liaudies deputatu. 1991–1997 metais – Rusijos žemės ūkio mokslų akademijos viceprezidentas. Jo svarbiausi darbai – agrarinė reforma, ekonominio mechanizmo sistemos žemės ūkyje ir žemės nuosavybės santykiai.

Dėkojame Biržų krašto žurnalistui Alfonsui Kazitėnui, pa-rašiusiam antrąją knygos dalį „Vadovas ir kūrėjas“, ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatui Mečislovui Trei-niui už knygos trečiąją dalį „Ieškant naujojo kelio Lietuvai“.

ALFONSAS KAZItĖNAS gimė 1943 metais Pasvalio ra-jono Dalickų kaime. Yra įgijęs miškininko ir žurnalisto kvalifi-kacijas. Dešimtmetį dirbo buvusio Pasvalio miškų ūkio girinin-kijose. Nuo 1968 metų pradėjo žurnalisto karjerą. Dirbo Biržų rajono laikraštyje „Biržiečių žodis“ literatūriniu darbuotoju, skyriaus vedėju, redaktoriaus pavaduotoju. Bendradarbiavo „Tiesoje“, „Valstiečių laikraštyje“, žurnaluose „Mūsų gamta“

157

ir „Mūsų girios“ bei kituose to meto periodiniuose leidiniuose. 1991–1995 metais redagavo Biržų krašto savaitraštį „Biržiečių žinios“. 1991–1992 metais buvo Lietuvos Respublikos Aukš-čiausiosios Tarybos deputatės Birutės Valionytės padėjėjas. 1996–2003 metais dirbo zoniniu „Lietuvos aido“ korespon-dentu. Šiuo metu rašo Biržų krašto laikraščiui „Šiaurės rytai“, „Ūkininko patarėjo“ priedui „Rasos“. Yra išleidęs 7 knygas, iš jų 4 – eseistikos, 3 – prozos.

MEČISLOVAS tREINYS gimė 1941 metais Utenos rajo-no Asmalų kaime. Agrarinis ekonomistas. 1965 metais baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakultetą. Yra 8 knygų agrarinės ekonomikos ir politikos klausimais autorius, bendraautoris ar sudarytojas. Parašė per 300 mokslinių, mokslo populiarinimo ir publicistinių straipsnių. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo (1990–1992) ir 1992–1996 m. kadencijos Seimo narys, 1997–1998 m. – žemės ūkio ministro patarėjas. Nuo 1996 metų – Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Ekonomikos ka-tedros profesorius.

Rašyti apie Petrą Poškų gana sudėtinga, nes jo didžioji gyve-nimo dalis prabėgo vienoje vietoje. Savo gražiausius 35 darbo metus buvo Biržų rajono „Laisvosios žemės“ kolūkio pirminin-kas. Tai buvo produktyviausia jo gyvenimo dalis.

Sunki vaikystė, karo metai, pokario suirutė ir didelis noras mokytis suformavo Petro asmenybę. Jis subrendo labai anksti, gerai suprasdamas, kad už savo ateitį atsako tik jis pats. Todėl visa Petro jaunatviška energija ir ryžtas buvo skirti išlikimui. Jis gerai suvokė, kad tik mokslas gali atverti kelius į geresnį gyvenimą.

1950 metais Petras, besimokydamas Vilniaus žemės ūkio technikume, įstojo į komjaunimą. Tai jam dar labiau užtikrino galimybes siekti mokslo ir karjeros. Petras jau nuo technikumo per gyvenimą yrėsi pats vienas, pasitardamas su broliu Boliumi.

1954 metais, tik baigęs Vilniaus žemės ūkio technikumą, Petras buvo paskirtas Širvintų rajono Pusnės kolūkio pirmi-

158

ninku. 1955–1958 metais tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Grįžęs iš kariuomenės Petras, tarpininkaujant broliui Boliui (tuo metu dirbusiam LTSR Mokslų Akademijos Ekonomikos instituto moksliniu bendradarbiu), buvo paskirtas Biržų rajo-no „Laisvosios žemės“ kolūkio agronomu. 1959 metais įstojo į TSKP ir būdamas 24 metų jau buvo paskirtas to paties kolūkio pirmininku. Nors, laikantis juridinės formuluotės, reikėtų sa-kyti „išrinktas“, nes kolūkio pirmininkai buvo renkami reko-mendavus partijos komitetui.

Prisimenu mudviejų su Petru keliones jo kolūkine Niva, kai kursuodavome kiekvieną savaitgalį maršrutu Vilnius – Biržai. Aš jo paklausiau: Kaip Jūs tapote toks jaunas kolūkio pirminin-ku? Jis man teatsakė: Tada reikėjo išgyventi. Tai buvo sunkūs laikai, suirutė… Ir daugiau ta tema nesileido į kalbas.

Jaunam, be patirties sėkmingai vadovauti kolūkiui nepakako vien įgimto nuoširdumo bendraujant su žmonėmis, reikėjo daug žinių ir labai didelio užsispyrimo. Ir čia svarbiausias patarėjas, mokslinis konsultantas ir užtarėjas profesinėje srityje buvo brolis Bolius. Jis buvo svarbiausias Petro ramstis. Petro vadovaujamas kolūkis tapo stipriausias Biržų rajone ir vienas geriausių Respu-blikoje. Petras, kaip geras vadovas, buvo ilgametis Biržų rajono partijos komiteto narys ir keletą kadencijų – partijos komiteto biuro narys. Kiek prisimenu jo kalbas sovietmečiu, jis buvo gimęs būti vadovu. Jis visada ėjo priekyje, mėgo eksperimentus, buvo pažangus vadovas, todėl užsitarnavo autoritetą.

Prasidėjus Atgimimui, 1989 metais kandidatu į TSRS liau-dies deputatus Rokiškio 248 nacionalinėje apygardoje TSKP partija iškėlė du savo kandidatus: V. Kazanavičių, LTSR Mi-nistrų Tarybos pirmininko pavaduotoją, ir Petrą Poškų, tikė-damasi, kad šio autoritetas padės laimėti rinkimus, nes tada partijos reitingas šalyje buvo labai žemas. Biržiečiai TSRS liaudies deputatu išrinko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kandidatą Marcelijų Martinaitį. Tai buvo pirmieji pusiau laisvi rinkimai Lietuvoje po 49 metų. Petras išgyveno pralaimėjimą,

159

tai jam buvo pirma demokratijos pamoka ir rimtas signalas apie subrendusius esminius pokyčius Lietuvoje. Oficialiai Petras nedalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau gerai suvokė Lie-tuvoje prasidėjusius procesus. Jis man ne kartą yra sakęs: Aš pritariu Sąjūdžio veiklai ir esu tylusis sąjūdietis, kai reikės, mano balsas visada bus Sąjūdžio pusėje. Antai ir TSKP Biržų rajono komiteto III plenume Petras Poškus kalbėjo: Jeigu mes nuo Sąjūdžio tik ginsimės – užtikrintas pralaimėjimas. Jei ne TSKP XXVII suvažiavimas, ne XIX sąjunginė konferencija, nebūtų buvę ir Sąjūdžio. Partija pradėjo pertvarką, bet tai nereiškia, kad ga-lime Sąjūdį sutrypti, o partiją išaukštinti arba atvirkščiai. Partija yra daugiau klaidų padariusi. Dėl to ir smukęs jos autoritetas. Kaime dabar vėl sunkūs laikai. Po tiek metų nežinome, kur eisim ir kur nueisim. Kad šalyje esam pagiriami už laimėjimus, mažas džiaugsmas. Kai skirstys fondus, vadinasi, ir duos mums mažiau.Teisingai kritikuojama kolektyvinė santvarka – tai klaida. Bet jei-gu ją mėginsime urmu sunaikinti – bus vėl klaida.

1990 m. sausio 10 d. Biržų rajono žemdirbių taryba pasiūlė iškelti kandidatu į LTSR AT deputatus rajono partijos pirmąjį sekretorių J. Jucių. Šis gi savo kalboje pasiūlė iškelti kandi-datu Petrą Poškų. Petras atsisakė, nes puikiai suprato, kad jis nenurungs pirmojo partijos sekretoriaus Žemdirbių taryboje. Manau, kad tai buvo diplomatinis Juozo Juciaus žingsnis.

Partijos Biržų skyrių irgi jau buvo pasiekę pertvarkos vėjai. Pačioje partijoje vyko demokratėjimo procesas, kurį iš esmės sudarė senosios ir naujosios komunistų kartos nuomonių skir-tumas. Jaunoji partiečių karta puikiai suprato, kad pirmasis sekretorius neturi jokių šansų laimėti rinkimus. Sausio 12 dieną LKJS Biržų rajono antrasis plenumas iškėlė kandidatu į LTSR AT Petrą Poškų. Jo kandidatūrą tą pačią savaitę iškėlė ir Biržų rajono žemės ūkio darbuotojų profsąjungų komitetas. Po šio jaunosios kartos ėjimo TSKP Biržų rajono pirmasis sekretorius Juozas Jucius atsiėmė savo kandidatūrą. 1990 m. sausio 26 d. Vyriausioji rinkimų komisija įregistravo Pabiržės rinkimų apy-

160

linkėje Nr. 96 kandidatu į LTSR AT Petrą Poškų ir Sąjūdžio iškeltą kandidatą rašytoją Mykolą Karčiauską. 1990 m. vasario 24 d. rinkimus pirmame ture laimėjo Petras Poškus.

Išrinktieji TSKP nariai jau kovo 8 dieną buvo sukviesti į partijos CK, kur buvo svarstoma LTSR AT pirmininko kandi-datūra ir rinkimų mechanizmas. Svarstoma galimybė išrinkti Algirdą Mykolą Brazauską Aukščiausiosios Tarybos pirminin-ku. Petras Poškus irgi buvo pakviestas. Bet jis į Vilnių nenuvy-ko. Po Kovo 11-osios, anot V. Beriozovo ir Č. Juršėno, Petras Poškus Lietuvos komunistų partijos veikloje nedalyvavo.

1990 m. kovo 10 d. 11 valandą mes su Petru Niva pajudė-jome iš Biržų į Vilnių, kur buvo šaukiama dvyliktojo šaukimo LTSR AT pirmoji sesija. Mes buvome kviečiami atvykti į Vilnių 15.30 val. Petras daugiau kaip 70 km per valandą nevažiuodavo, todėl kelionė trukdavo keturias valandas. Prisimenu, tą dieną aptarėme savo rinkimines kampanijas. Jis manęs paklausė, ką aš galvoju apie Lietuvos Nepriklausomybę? Atsakiau, kad man čia viskas aišku, kad Lietuvos valstybę reikia atkurti. Jis užvedė diskusiją šiuo klausimu, pradėdamas žodžiais: Tu jauna ir poka-rio baisumų neprisimeni, aš gi prisimenu, kas vyko pokaryje. Kad reikia atkurti Lietuvos valstybę, tai aišku. Bet kaip tai padaryti, kai mūsų ūkis dabar bendras, o karinis kompleksas toks galingas? Petras buvo aiškus komunistų partijos pozicijos „žingsnis po žingsnio“ šalininkas. Agrarinės komisijos pirmininkas Eimantas Grakauskas prisimena, kad kitą savaitę po Akto paskelbimo į jo kabinetą atėjo Petras ir tiesiai pasakė, kad jis nori dirbti Agra-rinėje komisijoje, nes gerai išmano jos darbo sritį. Pabrėžė, kad pritaria, jog reikia reformuoti kolūkius, ir kad jo balsas visada bus už reformą, nes jis pritaria Sąjūdžio agarinei programai.

Kai aš 1990 m. gegužės 25 d. padėjau partinį bilietą J. Juciui ant stalo, Petras man pasakė: O tu drąsi. Aš tai nieko nedary-siu, nes komunistų partija ir taip miršta. Taip jis tapo nepartiniu niekur nesiafišuodamas, o tiesiog nedalyvaudamas partijos veikloje. LKP dokumentai jam nebuvo išduoti.

161

Petras Poškus (kairėje) gimtinėje prie Varėnės upės 1947 m. Nuotrauka iš P. Poškaus archyvo.

Petras Poškus (pirmas iš dešinės) ir jo brolis Bolius (pirmas iš kairės) su kaimynais Juozu ir Domu Puodžiais žemės ūkio parodoje Vilniuje 1952 m. Nuotrauka iš P. Poškaus archyvo.

162

Petras Poškus (pirmas iš kairės) Vilniaus žemės ūkio technikumo krepšinio komandoje 1953 m. Nuotrauka iš P. Poškaus archyvo.

Petras Poškus kareivis, tanko vadas. Sibiras, Čita 1956 m. Nuotrauka iš B. Poškaus archyvo.

163

Petras Poškus (kareivis) 1957 m. Sibire aplankė ištremtus gimines – partizano Boliaus Poškaus šeimą. Iš dešinės: Algis Poškus, Petras Poškus, Antosė Poškienė, Birutė Poškutė, Genė Poškutė, Aldona Poškutė, jos trys vaikai. Nuotrauka iš P. Poškaus archyvo.

164

Petras ir Milda vestuvių dieną Biržuose 1961 m. su giminėmis iš Dzūkijos. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi Elė Poškienė, Danutė Matuizienė, Milda ir Petras, Ona Poškutė, Kostas Poškus. Antroje eilėje iš kairės stovi Viktoras Bazys, Marija Puodytė, Saulė Bazienė, Stefa Poškienė, Kostas Poškus. Nuotrauka iš P. Poškaus archyvo.

Petras ir Milda Poškai su savo vaikais Vidu ir Violeta bei brolio Boliaus sūnumi Rimtautu prie naujametinės eglutės Vilniuje 1966 m. Nuotrauka iš P. Poškaus archyvo.

165

Petras Poškus mokosi atidaryti biržietiško alaus statinę. 1962 m. Nuotrauka iš B. Poškaus archyvo.

166

Petras Poškus (viduryje) dainuoja Pačeriaukštės kultūros namų ansamblyje 1970 m. Nuotrauka iš P. Poškaus archyvo.

Petras Poškus įteikia kasmetę „Laisvosios žemės“ kolūkio premiją. Iš dešinės sėdi skulptorius Konstantinas Bogdanas, tapytojas Romualdas Dalinkevičius, grafikas Petras Rauduvė. 1979 m. Nuotrauka iš P. Poškaus archyvo.

167

Petras Poškus su broliu Boliumi prie atstatytų Butautų dvaro rūmų 1985 m. Nuotrauka iš B. Poškaus archyvo.

Iš dešinės: Petras Poškus, Bolius Poškus, žurnalistas Juozas Šiupšinskas Vilniaus senamiestyje 1998 m. Nuotrauka iš B. Poškaus archyvo.

168

Petras sveikina Jonus. Pačeriaukštė, 1992 m. Nuotrauka iš P. Poškaus archyvo.

169

Šeimos apsuptyje 1998 m. Iš kairės P. Poškus, viduryje sūnus Vidas, dešinėje žmona Milda, dukra Violeta, anūkai Eglė, Aurelija, tadas, Agnė, Petras. Nuotrauka iš P. Poškaus archyvo.

Petro Poškaus vardinio balsavimo „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ kortelė. Nuotrauka iš Lietuvos Respublikos Seimo archyvo.

170

Pasirašomas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Petras Poškus pirmas iš dešinės prieš tribūną. Vilnius, 1990 m. kovo 11 d. Nuotrauka iš Lietuvos Respublikos Seimo archyvo.

171

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba. Birutė Valionytė ir Petras Poškus po Lietuvai svarbių sprendimų priėmimo. Nuotrauka iš B. Valionytės archyvo.

Petras Poškus Aukščiausiosios tarybos–Atkuriamojo Seimo plenariniame posėdyje 1991 m. Nuotrauka iš B. Valionytės archyvo.

172

Paminklo, skirto Biržų miesto Švyturio gatvėje palaidotoms KGB aukoms atminti, atidengimo ceremonija 1992 m. rugpjūčio 8 d. Iš dešinės: Erena Aukštuolienė, kun. Bronius Babrauskas, premjeras Aleksandras Abišala, Petras Poškus. Nuotrauka iš B. Valionytės archyvo.

2000 m. kovo 18 d. Petras Poškus ir Birutė Valionytė Biržų krašto muziejui įteikia Lietuvos Nepriklausomybės Akto kopiją. Nuotrauka iš B. Valionytės archyvo.

173

2001 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Prezidentūroje. Iš dešinės: Petras Poškus, Balys Gajauskas, Prezidentas Valdas Adamkus, tomas Šernas (sėdi), Birutė Valionytė, Alma Adamkienė, Nijolė Oželytė. Nuotrauka iš B. Valionytės archyvo.

2001 m. liepos 6 d. Prezidentūros kieme. Iš dešinės: Eimantas Gra-kauskas, Salomėja Milčiuvienė, Petras Poškus, Milda Poškienė, Leonas Milčius, Dangira Grakauskienė. Nuotrauka iš B. Valionytės archyvo.

174

trys seserys ir trys broliai Senojoje Varėnoje 2002 m. Vėlinių dieną. Iš kairės: Ona, Danutė, Marijona, Kostas, Bolius, Petras Poškai. Nuotrauka iš B. Poškaus archyvo.

2003 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai ant Juozapynės kalno prie Mindaugo akmens. P. Poškus pirmas iš kairės. Nuotrauka iš B. Valionytės archyvo.

175

Paskutiniai gyvenimo mirksniai. Petras ir Milda Poškai savo sodyboje Dvarčionyse Vilniuje 2003 m. Nuotrauka iš P. Poškaus archyvo.

176

2004 m. rugsėjo 1 d. Biržų Pačeriaukštės pagrindinei mokyklai suteiktas Petro Poškaus vardas. Nuotraukoje – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, mokytojai, Petro Poškaus šeimos nariai. Nuotrauka iš B. Valionytės archyvo.

Petro Poškaus kalbos, pasakytos Lietuvos krikščionių demokratų partijos Biržų skyriaus konferencijoje, rankraštis. Rankraštis iš P. Poškaus archyvo.

177

Jis nesilankė Sąjūdžio deputatų susirinkimuose, tuo tar-pu Agrarinės komisijos darbe dalyvavo aktyviai ir nuosekliai rėmė reformas. Virsmas jo sąmonėje neįvyko staiga. Beveik metus Petras savyje bandė suderinti dvi priešingas pozicijas. Bet Sausio įvykiai Petrui akivaizdžiai padėjo apsispręsti. Jis visiškai perėjo į Sąjūdžio pusę.

1995 m. sausio mėnesį Petras Poškus įstojo į Lietuvos krikš-čionių demokratų partijos Biržų skyrių. Buvo skyriaus valdybos narys. Tais pačiais metais buvo išrinktas į Biržų rajono tarybą ir joje atstovavo Lietuvos krikščionims demokratams. Krikščionys demokratai siūlė Petrui dalyvauti rinkimuose į Lietuvos Res-publikos Seimą 2000 metais, bet Petras dėl sveikatos atsisakė.

Petras buvo iš prigimties ramus, bet visada žinojo, ko nori, ir turėjo savo tikslą. Jo siekdamas jis neskaičiavo laiko ir negailėjo sveikatos. Jis puikiai žinojo, kiek pastangų reikia siekiant tikslo. Taip jį išmokė gyvenimas ir šių principų jis laikėsi nuolat. Gal todėl taip anksti ir užgeso. Visą gyvenimą dirbęs labai aktyviai, išėjęs į užtarnautą poilsį, jis pasijuto tarsi nereikalingas. Manau, kad persikėlimas gyventi į Vilnių, kur visi gyvena kaip skruzdėly-ne ir susvetimėję, paspartino Petro ligą. Jis čia išgyveno dvasinį diskomfortą, o rasti džiaugsmą teikiantį užsiėmimą nesugebė-jo… Nuolatinis dvasinis nepasitenkinimas galbūt paskubino ke-lius Anapilin… Palaidotas Petras Vilniuje, Antakalnio kapinėse. Ant jo kapo – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro žen-klas su parašo faksimile. Tai liudija, kad čia palaidotas žmogus, atkūręs Lietuvos valstybę. O mes liudijime – kad tai žmogus, visą savo gyvenimą paskyręs Lietuvos kaimo žmonių geresniam gyvenimui. Išėjo Petras nepalikdamas jokių didelių materialinių turtų. Liko šilti prisiminimai tų žmonių širdyse, kurie su juo bendravo ir jį pažinojo.

2000 m. liepos 1 d. dekretu Lietuvos Respublikos Prezi-dentas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą Petrą Poškų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečio proga ap-dovanojo Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

178

SVA R BI AUSIOS PEtRO POŠK AUS GY V ENIMO DAtOS

Gimė 1935 m. gruodžio 15 d. Varėnos rajone, Užumelnyčio kaime.

1950 m. baigė Senosios Varėnos progimnaziją.1954 m. baigė Vilniaus žemės ūkio technikumą.1954–1955 m. – Širvintų rajono Pusnės kolūkio pirmininkas.1955–1958 m. – tarnyba sovietinėje kariuomenėje, tankų da-

linyje, Čitos srityje.1958–1959 m. – Biržų rajono „Laisvosios žemės“ kolūkio agro-

nomas.1959–1994 m. – Biržų rajono „Laisvosios žemės“ kolūkio pir-

mininkas.1961 m. – vedė Mildą Baltrūnaitę.1961 m. – gimė sūnus Vidas.1963 m. – gimė dukra Violeta.1970 m. – gimė sūnus Petras.1974 m. – gimė sūnus Darius.1978 m. – neakivaizdiniu būdu baigė Lietuvos žemės ūkio aka-

demijos Ekonomikos fakultetą.1985 m. – suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio žemės ūkio

darbuotojo vardas.1990 m. vasario 24 d. Pabiržės rinkiminėje apygardoje išrinktas

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu.1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos nepriklausomos valsty-

bės atkūrimą. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.1992–2000 m. – Lietuvos aludarių asociacijos prezidentas.2004 m. sausio 5 d. po sunkios ligos Vilniuje mirė. Palaidotas

Antakalnio kapinėse.

179

ASMEN VA R DžIų RODY K LĖ

ABIŠALA Aleksandras Algirdas 76, 106, 174

ABRAMAVIČIUS Kazys 41, 42ADAMKIENĖ Alma 175ADAMKUS Valdas 175AKSOMAITIS Povilas 72, 92, 93, 94AMBRAZEVIČIUS Aleksandras

112ANTANAITIS Vaidotas 137, 138ANTANAVIČIUS Kazimieras 74,

119, 126APŠEGA Leonas 71, 76, 85, 91,

92, 94ARLAUSKAS Mykolas 71, 85, 86,

92, 93, 94, 98, 99, 106, 141AUKŠTUOLIENĖ Elena 174BABRAUSKAS Bronius 174BALDIŠIS Vilius 143BALTAKIS Algimantas 72BALTRŪNAITĖ Milda

žr. POŠKIENĖBARŠAUSKAS Juozas 39, 48BAZIENĖ Saulė 166BAZYS Viktoras 166BEINORTAS Julius 117, 132BERIOZOVAS Vladimiras 160BIELINIS Jonas 36BIRŽIŠKIS Jonas 135BITINAS Kazimieras 27BLAŽYS Bernardas 13, 14BOGDANAS Konstantinas 38, 168BRAZAUSKAS Algirdas Mykolas

160

BŪDVYTIS Antanas 153BŪTĖNIENĖ Regina 153BUTKEVIČIUS Algirdas 154CHOMIČIUS Valdas 38ČEKANAUSKAS Vytautas 36ČEPOKAS Povilas 23, 41ČEPULIS Jurgis 24DALINKEVIČIUS Romualdas 168DOBRAVOLSKAS Algis 108, 141DRINGELIS Juozas 128DROBULIS Vitalijus 18DŽĖJA Vytautas 60DŽIAUKŠTAS Silvestras 43DŽIUVĖ P. 152, 153ENDRIUKAITIS Algirdas 118FEDARAVIČIUS Kostas 49, 67GAJAUSKAS Balys 175GERULIENĖ Ona 36GIRIJOTAS Jonas 35GYLYTĖ Genė 37GORBAČIOVAS Michailas 50, 62,

86GRAKAUSKAS Eimantas 72, 73,

74, 76, 81, 84, 85, 92, 93, 94, 106, 124, 160, 175

GRAKAUSKIENĖ Dangira 175GREVIŠKIS Adolfas 64GRINEVIČIUS Povilas 39GRIŠKEVIČIUS Petras 37GUDAITIS Romas 128IKAMAS Saulius 41ILGŪNAS Gediminas 90ILGUTAS Petras 24

180

JANKAUSKAS Virginijus 38JASINAVIČIUS Rimvydas 137JECSONAS Michaelis 41JUCIUS Juozas 64, 65, 159, 160JUKNEVIČIUS Zenonas 112JURĖNAS Antanas 24, 42JURKONIENĖ Ona 48JURKONIS Jonas 24, 42JURŠĖNAS Česlovas 58, 160JUSIONIS Stasys 43KARČIAUSKAS Mykolas 64, 66,

68, 160KAROBLIS Antanas 101KAZANAVIČIUS Vilius 158KAZITĖNAS Alfonsas 10, 14, 21,

66, 156KĖŽELIS Mykolas 37KĖŽELIS Rimantas 38KLEVINSKAS Andrius 24KLIAUGA Algimantas 43KLIMAS Rimantas 128KNAŠYS Vytautas 74, 75KRIKŠČIŪNAITĖ Janina 40KUBILIUS Valius 42KUGINYS Vladas 127KUNEVIČIENĖ Elvyra Janina

140, 141, 143KUODIS Edmundas 35KUZMA Jonas 134KUZMINSKIS Jonas 43LANDSBERGIS Vytautas 18, 78,

92, 153LAPĖ Vaclovas 153LAPĖNAS Albertas 44LAPĖNIENĖ Natalija 44LIAUČIUS Jonas 101LINKEVIČIUS Algirdas 38LUBYS Bronislovas 142, 143MAČYS Jonas 72, 87, 93, 94, 98, 99MARKELIS (kunigas) 12MARTINAITIS Marcelijus 158MATUIZIENĖ Danutė 12, 166, 176

MEDAISKIS Teodoras 142MEŠKAUSKAS Petras 34MIEŽELAITIS Eduardas 34MILČIUS Leonas 72, 74, 76, 87, 93,

94, 146, 175MILČIUVIENĖ Salomėja 175MISEVIČIUS Audrius 143MIŠKINIS Albertas 72, 87MORKŪNAS Vytautas 64MURNIKAS Saulius 64NARBUTAS Petras 59NARKEVIČIUS Petras 64NASVYTIS Algimantas 135, 138NAVICKAS Vytautas 109OŽELYTĖ Nijolė 175PAČEŠIŪNAS Petras 39PANGONIS Jonas 71, 74, 85, 88,

91, 95, 120, 126PAPOVAS Petras 71, 85, 88, 94,

116, 125, 146, 152PATACKAS Algirdas Vaclovas 102PAULAUSKAS Rolandas 92PETRULIS Napoleonas 42, 43PIPYNĖ Jonas 47POŠKIENĖ Antosė 165POŠKIENĖ Milda 15, 30, 34, 58,

59, 60, 162, 166, 171, 175, 177POŠKIENĖ Stefa 166POŠKUS Algis 165POŠKUS Bolius 10, 11, 156, 157,

158, 163, 164, 166, 167, 169, 176POŠKUS Darius 58, 162POŠKUS Ignas 11POŠKUS Kostas 12, 16, 166, 176POŠKUS Petras 1–178POŠKUS Rimantas 166POŠKUS Vidas 58, 162, 166, 171POŠKUTĖ Aldona 165POŠKUTĖ Aurelija 171POŠKUTĖ Birutė 165POŠKUTĖ Danutė

žr. MATUIZIENĖ

181

POŠKUTĖ Eglė 171POŠKUTĖ Genė 165POŠKUTĖ Marijona 12, 13, 16,

176POŠKUTĖ Ona 12, 13, 16, 166, 176POŠKUTĖ Violeta

žr. TAMAŠAUSKIENĖPRUNSKIENĖ Kazimira Danutė

74, 76, 83, 87, 88, 140PUODYS Domas 163PUODYS Juozas 163PUODYTĖ Liudvika 11PUODYTĖ Marija 166PUTEIKIS Naglis 136RAMONAS Gintaras 71, 85, 88RAMONAS Kęstutis 42, 43RASTAUSKIENĖ Rasa 68, 86, 105,

106, 146, 151, 152RAUDUVĖ Petras 41, 43, 168RAŽAUSKAS Algirdas 84, 85, 88,

92, 93, 94, 123REMEIKA Petras 64RIMKUS Kęstutis 71, 76, 77, 83, 85,

86, 88, 94, 95, 103RINKEVIČIUS Viktoras 64ROMERIS Mykolas 101RUDYS Audrius 104, 105, 106, 131SAKALAS Aloyzas 68, 85, 106SAVICKAS Augustinas 42, 43SIKORSKIS Romualdas 136SKODŽIUS Petras 25, 29, 32SKRIVELIENĖ Zentra 42SKUJA Egilis 42SMIRNOVAS Vasilijus 28STAKVILEVIČIUS Mindaugas

132STANIKŪNAS Rimantas 110STAPULIONIENĖ Bronė 41STIRKĖ Bronius 67SURVILA Rimvydas Raimondas

72, 73, 74, 76, 103, 116, 117, 118, 119, 132, 146, 148

SVENTICKAS Valentinas 66SVIDERSKIS Antanas 112, 114,

115, 148ŠADREIKA Valerijonas 76ŠALTENIS Saulius 76ŠERNAS Tomas 175ŠERNIENĖ Bronė 40ŠIMAS Leonas 41ŠIMAS Petras 37, 41ŠIMĖNAS Jonas 76, 86, 106, 128ŠIRVYS Paulius 49ŠIUPŠINSKAS Juozas 169ŠLEŽEVIČIUS Adolfas 109ŠLIČYTĖ Zita 86ŠLIŽYS Balys 41ŠNIUKAS Donatas 77ŠUMPETERIS Jozefas 103TAMAŠAUSKIENĖ Violeta 58,

162, 166, 171TAMAŠAUSKAITĖ Agnė 19, 171TAMAŠAUSKAS Tadas 19, 171TAMULIS Juozas 101, 119TARNAUSKAS Leonas 36TAURANTAS Aurimas 112TOMAŠEVIČIUS Edvardas 85, 93,

94TREINYS Mečislovas 10, 62, 87,

93, 94, 106, 117, 120, 121, 148, 156, 157

TUROVAS Bronius 64ULBA Algimantas Vincas 72, 76,

85, 93, 94UOGINTAS Bronius 41, 42, 43URBŠTAS Algimantas 34UŠINSKAS Stasys 144VAGNORIUS Gediminas 86, 94,

101, 130, 136, 139, 141, 152VAIČAITIS Zigmas 83VALIONYTĖ Birutė 9, 64, 68, 74,

92, 105, 146, 156, 157, 173, 174, 175, 176, 178

VAITAITIENĖ Milda 23

VARANAUSKAS Povilas 132VASILIŪNAS Albinas 24VASILIŪNAS Jurgis 24VĖBRA Evaldas 135VIDUOLIS Audrius 59VILŪNAS Pranas 99VIRINAS Romualdas 64

VISOCKAS Kazimieras 42VISOCKAS Petras 41VIZBARAS Dalius 60ZURBA Vytautas 33, 64ŽALDOKAS Jurgis 40ŽIDONIS Vilius 138, 139ŽIEMELIS Vidmantas 92

Knyga apie Petrą Poškų (1935–2004), Lietuvos Nepriklausomybės Akto signa-tarą, ilgametį Biržų rajono „Laisvosios žemės“ kolūkio pirmininką, puikų vadovą, meno ir kultūros puoselėtoją kaime, nuostabų žmogų.

Knygos autoriai pasakoja skaitytojui apie sunkų P. Poškaus kelią į mokslą ir pripažinimą, apie žmonių pasitikėjimą ir patikėjimą jam pasirašyti už naują Lietu-vos kelią. Išsamiai, remiantis Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo posėdžių stenogramomis, parodomas P. Poškaus, Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputato, rūpinimasis ginant žemdirbių interesus.

Knyga iliustruota nuotraukomis.

Petras Poškus. Autorių kolektyvas: Bolius Poškus (sudarytojas), Alfonsas Kazitėnas, Mečislovas treinys, Birutė Valionytė. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2006. – 184 p. – Iliustracijos: p. 161– 176. Asmenvardžių rodyklė: p. 179–182

UDK 947.45.09:929Poškus

Po-216

Redaktorė ir korektorė Danutė JokūbaitienėMaketuotojas Vidas Čerkauskas

2006-06-23. 11,37 sp. l. Tiražas 2000 egz.

Išleido valstybės įmonė Seimo leidykla „Valstybės žinios“Gynėjų g. 8, LT-01109 Vilnius

Spausdino uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos kopija“Kareivių g. 13b, LT-09109 Vilnius

PETR AS

POšKUS

BOL I US POŠK USA L FONSAS K A ZI t Ė NAS M EČISLOVAS t R EI N YS

BI RU t Ė VA L ION Y t Ė