1

Kornelija Mikalauskaitė

Rafaelis Morganas

17

2

„Sakot, manyje yra romantikos? Nė velnio. Tik pyktis ir sumauta jos šypsena.“

Nužudyk savo demoną, ir jis nenužudys tavęs. O kol stengsiesi nugalėti, saugok sa-vo užnugarį, kad neprapultum pilkoje jūroje – taip mąsto vaikinas, gyvenantis mieste, ku-riame žudomi jaunuoliai. Neseniai išsiskyręs su mergina Rafaelis neranda ramybės. Jo ge-riausias draugas Elijas kenčia ir skęsta kvaišalų jūroje, o sesuo, rodos, visai nebevalgo ir susideda ne su ta draugų kompanija.

Dorinsas, reketuojantis Rafaelį, tėvų nesutarimai, fanatiški nusistatymai, draugų problemos ir senos žaizdos – viskas taip staiga. Rodos, vaikinas pats save stumia į voro tinklą. Tik tas voras – jis pats.

„Aš, tu, mes... o tada nieko"

3

1.

Ji vėl šypsojosi. Lūpų kampučiai pakilo vos jai atsisėdus. Tai man nedavė ramybės ir aš jau-

čiausi it išmuštas iš vėžių.

Pro langą vaizdai keitėsi kontrastingai. Rodos, dar prieš akimirką buvau įkalintas tuštybėje, o

dabar mačiau platų horizontą, akys sekė besileidžiančią saulę. Paskutiniai šviesos spinduliai nusida-

žė raudonai. Jie suteikė įvairesnių spalvų žemei, dangui, galiausiai ir man.

Jau temo, o vos pasirodę prietema ir šešėliai laukė savo tikrosios akimirkos. Laukė, kol galės

visiškai išlįsti ir vėl sugadinti tai, kas ir taip jau seniausiai nebepataisoma. Tada, kaip kiekvienąsyk,

turėsiu kvailą iliuziją viską, kas sugriauta, statyti iš naujo ir tikėtis, kad mano gyvenimas pasikeis.

Kad aš pats pasikeisiu.

Buvo per karšta. Prakaito lašeliai ritosi skruostu žemyn ir be garso tiško ant mano prasegto

megztinio. Prakaitas – darbo ašaros, bet ką jos reiškė man, kai buvo nieko vertos? Ventiliatorius be

perstojo pūtė karštą, o ne šaltą orą. Girdėjosi įkyrus burzgimas. Bet ji šypsojosi. O aš mąsčiau. Ir

laukiau, kol, galiausiai, vieną dieną ji nebesišypsos.

Viskas keičiasi. Ar tikrai? Jau kurį laiką manęs neapleido jos baltų dantų atspindys. Viskas

galėjo sugriūti ir dingti. Buvau įstrigęs savo mintyse ir juo toliau, tuo daugiau jų atsirado. Bet... argi

ne dėl to gyvename? Kad įtikintume save. Kad turėtume savų nusistatymų. Kad įtikintume save sa-

vų nusistatymų teisingumu.

Mano nusistatymai galėjo būti klaidingi, požiūris į viską nebebuvo toks tvirtas, kaip anksčiau.

Ir viską gadino tik ji. Šypsena, kurioje žaidė raudonos vakaro spalvos.

Dėl ko bendrakeleivė tokia laiminga ir kodėl jos džiaugsmo sankaupos neišsenka? Laukiau,

kol jos šypsnis išblės. It žvėris, tykantis aukos. It ūkininkas, norintis greičiau nuimti derlių. Lau-

kiau, kol manyje vėl bus ramu.

4

Aš ir mano

Namuose taip tylu, jog, rodos, girdžiu, kaip zvimbia musė kitame kambario gale. Bet tai, tik-

riausiai, tik mano vaizduotė.

Pradeda lyti ir užsimerkęs klausausi – nublokšti vėjo, maži lašeliai daužosi į langą. Dar aki-

mirka, ir girdžiu, kaip mama atsidaro duris ir iššlepsi iš savo kambario. Ji žadina Deizę. Po to mane.

Bet aš jau seniai atmerkęs akis, todėl tiesiog guliu ir laukiu, kol visi nusileis žemyn pusryčiauti ir

galėsiu nepastebėtas išeiti. Tačiau viską sujaukia sesers bildenimas į mano duris.

– Ko reikia, murze? – piktai klausiu. Mano balsas nuskamba per daug kimiai ir mieguistai, jog

pats suabejoju naktį miegojęs.

Įsivaizduoju, kaip Deizė varto akis ir girdžiu, kaip kažką sako, bet nesuprantu, nes jos balsas

per tylus. Tyliu ir laukiu, kol ji pakartos. Tuo pačiu atsistoju nuo lovos ir prieinu prie tuščios kupri-

nės. Sesė sudejuoja ir dabar aiškiai sušaukia:

– Man reikia į mokyklą!

Metu prasegtą kuprinę prie palto ir praveriu duris. Matau, kaip Deizė tyrinėja mano veidą. Jos

ryškiai mėlynos akys apsiblaususios, rankomis ji apglėbusi save, jai šalta, nors apsirengusi mo-

kykline uniforma, o ant kojų užsitempusi juodas kojines iki kelių. Jaučiu, jog mano žvilgsnis piktas

ir pagiežingas. Valandėlę spoksom, tiriamais žvilgsniais varstom vienas kitą. Atmosfera tampa vis

niūresnė, kol galiausiai garsiai užtrenkiu duris ir užsivilkęs paltą atsiremiu į sieną. Klausausi, kada

Deizė nulips laiptais, ir tada galėsiu išlįsti iš savo slėptuvės. Sesė dar prie durų, pradedu nervintis,

bet netrukus išgirstu lengvą bildenimą laiptais. Ji išėjo. Ausis pasiekia kiti garsai. Deizė kepa omle-

tą. Vėl laukiu. Laiptais nulipa ir mama.

Nuo stalo pačiumpu kompiuterį ir pasikišęs jį po pažasčia dar pagriebiu automobilio raktelius.

Lėkdamas pro duris matau sesę, plaunančią švarią lėkštę. Deizė vėl nieko nevalgė.

Lauke šlapia. Lietaus lašai aptaško mano batus ir pasilenkęs aš bėgu link automobilio. Durys

užsikirtusios, todėl, kol jas atidarau, peršlampu, o nosis pradeda šnirpšti.

5

Važiuoju lėtai, nes, rodos, automobilis išbarstys dalis. Elijas jau stovi pakelėje, vienoje ranko-

je spaudžia lenktą skėčio rankeną, kitoje – cigaretę. Balti dūmai, it iš kamino, keliauja ir pradingsta

lietuje. Elijas nebuvo toks kaip visi, jis buvo ramus, jis buvo kitoks, ir to negalėjai paneigti – kuo

aiškiausiai žinojai, bet tas kitoniškumas tarpe pilkųjų galiausiai vis tiek atsisuka prieš tave.

Buvome draugai nuo tada, kai vėjas atpūtė čia jo šeimą. Ir mažas būdamas Elijas vengė žmo-

nių, bet juk būna išimčių, jo gyvenime išimtis buvau aš, vėliau ir Loganas, Vanesa, sesuo, mums

brangūs žmonės. Galiausiai, kitiems jis atrodė toks kaip visi, pilkas iki pirštų galiukų, bandydamas

tai paneigti, savo gyvenimą nuspalvino įvairiausiomis spalvomis, tomis, kurios neleistinos...

Prieš lipdamas į vidų Elijas suskleidžia skėtį, stebiu, kaip akimirksniu jo plaukai sušlampa ir

vaikinas pradeda keiksnotis. Užtrenkęs dureles jis pirštais kedena savo baltai dažytus plaukus. Visą

automobilio vidų persmelkia šleikšti baltųjų dūmų smarvė. Kažkada tai buvo mano išsigelbėjimas.

Kaip ir Vanesa. Ji išėjo, todėl nebebuvo reikalo ir rūkyti.

Viduje Elijas vis dar rūko, todėl aprasoja langai. Gerklėje užstringa gumulas, tik nesuprantu,

jis dėl Vanesos ar dūmų. O gal dėl gyvenimo upės vagos... kur toliau skinsimės kelią?

Murzės dėka važiuoju kitu keliu. Ne tuo, trumpesniu, kuriuo važiuodavau saulėtomis dieno-

mis, o ilgesniu. Spaudžiu pedalą stipriau, man neberūpi „senutė“. Juk sakoma: „išnaudok, kol gali“.

Stotelėje matyti susikūprinusios Deizės siluetas. Ji šlapia it benamė katė, pavėlavo į autobusą,

tikriausiai, mama kažką įtarė dėl jos valgymo sutrikimų ir užlaikė.

„Senutė“ it raketa pralekia pro sesę. Sustoju toliau nuo stotelės ir veidrodėlio atspindyje ste-

biu, kaip Deizė vangiai velka kojas. Laukiu. Įlipusi ji susigūžia gale ir virpa. Vairuodamas matau –

Elijas grįžteli ir stebi mano sesę. Galvoju, ką žada daryti, bet jis nieko nedaro, tik įtraukia dūmų ir

pučia lauk. Vėl įtraukia. Užsimerkia.

Tada jis išsiima cigarečių pakelį ir atkiša mano sesei. Deizė išplečia akis. Nesuprantu jos re-

akcijos. Džiaugiasi? Nustemba? Jos virpantys pirštai keliauja link ištiestos Elijaus rankos. Laukiu.

Ji vienu pirštu praveria pakelį. Ima cigaretę. Visą laiką Deizė stebi mane. Neiškentęs delnu pliaukš-

teliu per jos ranką. Mirties lazdelės išsimėto, bet jų niekas nerenka, nes jau suku į parduotuvės aikš-

telę. Sesė pasislepia už sėdynės atlošo ir aš jos nebegaliu matyti.

Elijas išlipa pirmiau už mane ir laukia, kol nuėjęs į pastatą paduodu raktelius valytojai, kad

mama turėtų kaip grįžti. Į mokyklą slenkame lėtai. Lietus vis stiprėja. Su Elijumi dalinamės vienu

skėčiu. Matau, jog Deizė jau toli, beveik prie mokyklos vartų.

6

Skambutis. Vaikų ir jaunuolių jūra paplūsta viena kryptimi, chaosas prasideda tik tada, kai

vieni kyla laiptais viršun, kiti leidžiasi, o treti suka į kairę. Jaučiuosi suspaustas, kai dvi šeštokės

įsiremia man į nugarą. Nejauku.

Su Elijumi išsiskiriame ir aš pasijaučiu visiškai vienas šioje skylėje.

Į klasę įeinu paskutinis ir nuslenku į galinį suolą. Draugų tokiose vietose vargu ar įmanoma

surasti. Jie draugauja tik dėl naujienų ir tikėjimo, jog kada nors galės tave sutrypti. Todėl esu vie-

nas. Tuščias ir nepažįstamas kitiems.

Pamokos slenka dar lėčiau, nei „senukė“ kyla į kalną. Susirašinėju su Mija. Kalbame apie sa-

vižudybes. Pasakoju jai apie du pažįstamus jaunuolius, kurie ketino nusižudyti. Džeikobas teigė, jog

žudydamasis jis stipresnis. Stipresnis, nes nugalės save. Viskas pasibaigė tuo, jog dėl užkrato jis

liko be rankos, ir gyvas. Fionos Hermian pabaiga buvo kitokia, nors ji ketino tą vakarą viską už-

baigti. Ironiška, nes Fionos išvis nebėra gyvųjų tarpe, ne dėl jos pačios kaltės, o dėl girto vairuotojo,

sėdusio už vairo.

Mija tiki likimu. Tiki, jog viskas jau nulemta. Jos nuomone, Džeikobui nepavyko nusižudyti,

nes jam reikėjo gyventi, o Fiona... toks atsitiktinumas.

Keisčiausia, jog viskas įvyko tą pačią, liepos 9 dieną. Buvo vasara prieš šiuos mokslo metus,

tamsus vakaras. Lažinuosi, galėjai girdėti tylų mirties apsiausto šnarėjimą, ji slinko gatve ir žvalgė-

si, ieškojo tų, kurie ketina viską užbaigti, ir, arba padarys tai už juos, arba nubaus. Pirmiau jos aki-

ratyje pasitaikė Džeikobas. Jo „stiprybė“ turėjo jai sukelti juoką, manau, ir sukėlė. Tamsesnis už tą

vakarą mirties šešėlis krito prie suklupusio vaikino. Stiklo šukės, besimėčiusios ant žemės, atspin-

dėjo pilnatį ir menkai apšvietė Džeikobo pirštus, spaudžiančius purviną stiklo šukę – jis ją valė į

marškinius, bet, susitaikęs, jog purvas purvui nepakenks, pasiryžo. Pasiryžo pabaigai, pasiryžo būti

stipresniu. Ta stiprybė išgaravo, kai plūstelėjo raudono vyno fontanas, Džeikobas manė dar galįs

ištaisyti padėtį, bandė gelbėtis, šaukė, jo balsas ieškojo pagalbos.

Netoliese patruliavo Eidenas Hoveris, prie neperšaunamos liemenės pritvirtina racija supypsė-

jo, pasigirdo duslus, čerškimo vis pertraukiamas moters balsas: „Neblaivus kaimynas kelia triukš-

mą... atvykite...“. Rodos, vyras kažką išgirdo, nieko nelaukęs sustabdė automobilį. Išlipo. Durelių

trenksmas sudrumstė nakties tylą. Tada vėl buvo tylu, įsiviešpatavo ramybė. Bet ne ilgam. Džeiko-

bo riksmas ataidėjo iš gatvės gilumos. Vėl pasigirdo racijos traškesys: „Hoveri... neblaivus vyriškis

sėda į automobilį...“, bet policininkui jau neberūpėjo žodžiai, sklidę iš mažo, pypsinčio aparačiuko.

Jeigu yra galimybė išgelbėti žmogų, jis jį išgelbės!

7

Jei mirtis būtų turėjusi veidą, jame būtų švietusi godi šypsena. Viskas padaryta. Viskas, ką ji

turėjo tąnakt įvykdyti jau prasidėjo, net nebereikėjo laukti, policininkas atsisakė išgelbėti Fioną,

kojas lėtai velkančia kelio pakraščiu, ji neskubėjo, žinojo, jog tėvai iškels baisiausią skandalą dėl

išėjimo tokį vėlyvą vakarą ir grįžimą tik po vidurnakčio. Fiona net mąstė nekelti kojos į namus, vis-

ką užbaigti laiptinėje. Mintys šokčiojo viena prie kitos.

Džeikobas vis dar šaukė, bet kūnas ir protas atsisakė jo klausyti. Tamsų mirties šešėlį prabėgo

policininkas, skambino pagalbos numeriu. Mirties darbas jau atliktas, keliu lėkė prilakęs vidutinio

amžiaus vyras. Tuo pačiu keliu, kurio pakraščiu vilko kojas Fiona...

Smūgis. Staigus įkvėpimas. Fionos mintys jau nebešokčiojo... Fiona net nebeturėjo minčių.

Nieko nebeturėjo. Nebent... tik sielą, jau išsivadavusią, ieškančią atpirkimo už klaidas, kurių, dar

gyvenant, merginos akys nematė...

×

Elijaus ranka, laikydama skėtį, pradeda drebėti, todėl leidžiu draugui pailsėti ir skėtį laikau

pats. Lietaus lašai žemę paverčia purvu, limpančiu mums prie batų, bet, norėdami pasiekti pastatą,

toliau klampojame. Peikiu save, jog panorėjau sutrumpinti kelią – galėjome eiti takeliu.

Viduje karšta it krosnyje. Mudu valome batus ir ieškome vietos atsisėsti, kol pamatome mums

mojančią Elijaus seserį Evę. Jos dėka sėdime vos ne priekyje. Vaizdas puikus, bet aš nenusiteikęs

gerėtis kaip mano draugą daužo koks šunsnukis.

Susirinkusiuosius užvaldo žvėriškas azartas. Visi kelia rankas į viršų ir laukia, kol išvys var-

žovus, o aš džiaugiuosi, jog patalpoje negalima rūkyti, nes Elijas pagaliau tampa savo vardo savi-

ninku ir sėdi it angelėlis. Bet oras persisunkęs prakaito ir statybinių medžiagų kvapais, todėl kvė-

pavimas šviežiu oru tampa nuodėme. Regis, Evė vis tiek užuodžia iš Elijaus drabužių sklindantį

dūmų kvapą, ji raukosi ir šnairuoja į brolį. Nuo tada, kai tai prasidėjo, ji troško, kad baigtųsi. Norėjo

apsaugoti jį. Buvo ta, gimusi į pasaulį nešti gėrį. Tik dabar tas gėris buvo nieko vertas, tokių kaip

mes tarpe. Ir jos pastangos nuėjo veltui...

Staiga iš tamsos išbėga Loganas, ryškiaspalvės šviesos žaidžia jo plaukuose, ant vandeniu

sudrėkintos krūtinės ir blizgančiose dėl įkarščio akyse. Lydimas žiūrovų šūksnių ir trankios muzi-

kos, iškelia kumščius ir laipteliais lipa į ringą. Ant jo krumplių aiškiai matyti mėlynės ir žaizdos.

Skausmas sukelia palaimą? Skausmu jis laimi? Skausmas, po galais, svarbiausias? Negi tik skaus-

mu viską pasiekiame?

8

Evės veidas persikreipia, ji šaukia kaip ir visi, tik jos šūksniai tokie skausmingi, jog man pa-

čiam darosi liūdna. Ji šitiek kentė dėl Logano, to, kuris skendo savo kraujyje ir tuo ją skaudino. Ji

buvo verta geresnio. Įsivaizdavau ją su mielu vaikinuku, sėdinčius prie židinio ir geriančius saldžią

saldžią kakavą. Ir tai tebuvo viena iš tūkstančio galimybių, bet ji vis tiek pasirinko Loganą, nes my-

lėjo, ir Eliją, nes jis vis dėlto jos dalis.

Rodos, laukiame ištisą amžinybę, kol į ringą išbėga Edvardas. Jis stambesnis už Loganą,

trauktas it iš kokio blogiečių filmo. Ant jo krūtinės ištatuiruotas juodas drakonas uodega lyg apsivi-

jęs nugarą, o sparnai dar neišskiesti, gal dar nesiruošia skristi su Edvardu į pragaro gelmes.

Ringe Edvardas it kokia klastinga gyvatė suka ratus aplink Loganą, kuris nenori smūgiuoti

pirmas, o gal ieško priešininko silpnybės. Staiga Loganas puola, bet gudri gyvatė to jau laukė, kerta

į pilvą. Draugas, it koks pradinukas susvirduliuoja, bet nepasiduoda, o aš ir nesitikiu, jog pasiduos.

Juo toliau, tuo stipriau smūgiuoja. Bet jėgos silpsta, dėkui Dievui, jog bent abiejų kovotojų.

Mano akys nukrypsta į Evę. Ji rankomis susiėmusi už galvos, ploni pirštai įsitvėrę gelsvų

plaukų, kurie tokie susivėlę, jog primena šieno kupetą. Merginai atitraukus rankas, iki pečių kirpti

plaukai styro į visas puses, bet jai tai nerūpi, dabar jos pirštai gniaužo vienas kitą.

Gyvatė ruošiasi paskutiniam kirčiui, o Loganas iš paskutiniųjų stengiasi pakilti nuo žemės, ši

tartum tyčia jį traukia prie savęs. Edvardas pasišokėjęs krenta ant Logano, bet paskutinę akimirką

draugas nusiridena, o gyvatė krinta ant žemės. Prišokęs Loganas kojomis surakina Edvardą ir iš visų

jėgų jį talžo. Draugas apsimetė, kad buvo silpnas. Net ir gyvatės klysta. Edvardo kraujas maišosi su

Logano kumščių krauju ir laša ant grindinio. Galiausiai draugas apverčia gyvatę ir prispaudžia, visa

minia kriokia skaičius.

– Vienas! Du! – akimirkai visiems užima kvapą, teisėjas pritūpęs ruošiasi paskutinįsyk daužti

kumščiu į grindinį. – TRYS!

Viskas pasibaigia staiga ir netikėtai, žmonės stojasi ir šaukia draugo vardą, teisėjas suspaudęs

Logano ranką iškelia ją į viršų. Laimėjo.

Kišenėje suvibruoja telefonas, todėl išsitraukęs jį skaitau Mijos žinutes ir atsiriboju nuo šur-

mulio. Dabar ji manęs klausia, kas svarbiausia mano gyvenime. Ilgai nelaukęs atsakau – rašymas ir

tikėjimas, jog viskas pasikeis. Man paklausus to paties, ji nebeatrašo. Paslepiu telefoną kišenėje.

Seku pralaimėjusį Edvardą, akyse ugnis, dingteli, jei galėtų, padegtų Loganą.

9

2.

Ne visi turi tėvus. Ne visi myli ar yra mylimi.

Kai kurie gyvena, kad gyventų. Kai kurie gyvena, bet viduje yra nužudyti. Kas juos nužudė?

Norėdamas pasirodyti bent kiek pilkesnis, sakyčiau, gyvenimas juos pribaigė, deja... tokiais mes

patys pavertėme save. Mirusiais.

Vienumoje mano vidus šalo, dėjausi manąs, jog jaučiu tą šaltį keliaujant savo nykstančiu kū-

nu.

Smūgis. Smūgis. Smūgis. Kūnas it kokia plunksna lėtai leidosi ant žemės, o tada trūksmingai

įkvėpiau, girdėdamas, kaip sudunda grindys.

Ką turėjau kaltinti? Mamą, jog ištekėjo už tokio vyro? Ar tėvą, jog griauna visų mūsų gyve-

nimus?

Gal kaltas buvau aš?

Kaltė it durklas, suspaustas žudiko rankoje, artėjo link mano gerklės. Atpažinau žudiką, vos

pamačiau tamsias akis. Ji vykdė nuosprendį, savo, o gal mano. Gal aš pats to norėjau, bet negalėjau

gauti? Mirtis pasilenkė dar arčiau, ji kvėpavo mano išgąsčiu, ji sotinosi ir stiprėjo. Kiek aukų ji pa-

siėmė su savimi ir kiek dar jos laukia?

Ji žudė, žudė, žudė ir vėl žudė mane. Tyrinėjo mane. Kraujas, mano šiltas kraujas tepė mane it

nuodėmė. Mano nuodėmė.

Mirtis toliau žudė. Neketino sustoti. O kas, jei būtų sustojusi, pranykusi? Nieko. Aš jau miręs,

jos darbas atliktas.

O kaip tai, jog viskas turėtų pasikeisti?

Pasikeitimo troškau it vandens. Jaučiausi lyg vyras, apimtas geidulio. Lyg karys, išsekęs po

mūšio. Lyg jaučio skerdiena. Trūko to, ko neturėjau.

Gamtą užkariavusi tamsa įslinko ir į mano kambarį. Bet mano vidaus ji nepasiekė. Tikriausiai,

gimdytojus užvaldė jau nuo mano gimimo. Nors šitiek kartų saulė vis patekėdavo, jų tamsos neišsk-

laidė.

10

Ji

Patalpoje apstu garsų: visai čia pat kaitinamas čirškia aliejus, moteris prašo sąskaitos, čiauškia

dvi damos, gerdamos kavą. Juodukas Frailis kepa blynelius ir deda juos į lėkštę, kurią pačiupęs nešu

vyrui, sėdėjusiam prie ketvirto staliuko. Visąlaik mane trikdo kampe esančių merginų grupelė, su-

gužėjusi vos prieš akimirką. Jos šypsosi, kalba, matau, jog stebi mane. Nebekreipdamas į jas dėme-

sio, toliau lakstau nuo vieno kliento, prie kito. Vienų nuotaika surūgusi, kitų ganėtinai linksma. Bet

visi jie susirenka čia, kad pavalgytų Frailio užkandinėje, o aš čia tam, kad aptarnaučiau.

Nunešęs užsakymą kostiumuotam vyriškiui, sustoju, mat pastarasis mane sustabdo.

– Klausyk, jaunuoli, ar nenorėtum padirbėti? – pakreipęs galvą sako. Stebiu, kaip vyras pjau-

na kepsnį ir kąsnį dedą į burną, o nurijęs priduria: – Prisidėtų prie tavo menkos algelės čia. Užsuk

šeštadienį į pono Dorinso namus.

Mano ranka, laikydama padėklą, sudreba, bet iškart sutinku, net nesvarstęs kokį darbą omeny-

je turi vyras. Man visada reikėjo pinigų. Tik ar pinigams reikėjo manęs?

Neprabėgus nė akimirkai, keliauju prie merginų. Brunetė papučia lūpas, kitos pasitaiso drabu-

žius. Man priėjus ir paklausus ko panelės norėtų, jos tik klapsi blakstienomis ir mane nužiūrinėja,

po kurio laiko viena galiausiai prabyla, patenkintas užsakymą atiduodu sunkiai plušančiam Frailiui.

Darsyk suskamba durų varpelis ir meniu vos neišslysta man iš rankų, kai pamatau vidun ei-

nančią geltonplaukę. Pasirodo, likimas manęs nekenčia ir juo toliau, tuo labiau mane kankina.

Merginos mėlynos akys laksto po kavinukę, kol randa laisvą staliuką. Tipendama link jo ji dar

nesišypso, bet galiu kirsti lažybų, jog išsitrauks telefoną ir nusišypsos. Toliau sekčiau nepažįstamą-

ją, bet privalau dirbti. Lūpų kamputis savaime pakyla, nes jau esu pripratęs aptarnauti klientus šyp-

sodamasis.

Keliauju prie panelės šypsenėlės, kuri susikaupusi spaudžia kumščius ir pyksta, mano many-

mu, ant besijuokiančių merginų. Taško sau neskiriu, nes ir pats jaučiuosi sudirgęs dėl jų elgesio.

Bet... tai buvo pirmas kartas, kai jos lūpų nepuošia šypsnis. Nors... galbūt šiuo atveju tai nepasiten-

kinimo šypsena?

11

Manęs geltonplaukė nepastebi ir užsimerkia. Kažką įsivaizduoja. Atsikrenkščiu. Nieko. Pabil-

denu į stalą ir merginos skruostai ryškiai nurausta. Tada ji nusišypso ir aš pasigailiu ją pažadinęs.

– Ko pageidausite? – klausiu palinkęs prie stalo. Mano lūpose žaidžia iškreipta šypsenėlė,

mąstau, ar ji supranta, jog šis lūpų žaismas netikras.

Ji ilgai nemąsto ir užsisako ledų, nors lauke jau veik žiema. Nesistebiu, juk keisti žmonės turi

savų keistenybių.

Diena ilga ir varginanti, bet galiausiai juk viskas pasibaigia. Pasibaigė ir mano darbo laikas,

atėjo vakaras. Einu nuleidęs galvą ir stebiu tamsų savo šešėlį. Viena ranka kišenėje spaudžiu telefo-

ną ir nejausdamas laukiu, kol šis suvibruos.

Stotelėje geltonplaukės nematyti, todėl jaučiuosi laisvas. Autobuse taip pat laisvas. Deja,

mergina įlipa kitoje stotelėje. Jos žvilgsnis įsminga į mane, iš pradžių ji nesišypso, bet kai prisėda

priešais, kilsteli lūpų kamputį. Ūmai man tampa koktu, neiškentęs nusisuku.

Dar kiek pavažiavus, į autobusą įlipa aukšta juodaplaukė. It gili naktis plaukai sugulę ant jos

įsitempusių pečių. Kreminis paltukas suveržtas juodu dirželiu, kuris, jai žengiant, vis sumataruoja.

Eidama pro mane mergina šypteli.

Ar taip veikiau moteriškąją lytį? Verčiau jas šypsotis? Negi kaltas aš pats, dėl šio jausmo,

kamavusio mane šitiek laiko.

Ne. Ši mergina visąlaik nesišypso. Kai prisėda, jos nuotaika sugyžta, ją aplanko niūri kasdie-

nybė.

Mąstau ar esu matęs juodaplaukę anksčiau. Nesu. Iš kur ji? Kada atsikraustė? O gal aš tiesiog

nebepastebiu žmonių?..

Kai išlipu, lauke tamsu, nors į akį durk. Toli matyti kelio žibintai. Šiurkštus vėjas velia mano

plaukus, apglėbia mane, taršo palto skvernus. Kyla audra. Ne manyje, jaučiuosi subliūškęs it balio-

nas, jau be oro, pavėtytas po lauką. Tuščias. Kraupi tuštuma manyje auga su kiekvienu žingsniu, kol

prieinu blykčiojančius žibintus. Tada pastebiu, jog einu ne vienas. Kiek atsilikusi mažais žingsniu-

kais tapena ir juodaplaukė. Mano žingsniai, palyginti, kaip milžino. Toks ir jaučiuosi. Kaip baisus

milžinas iš pasakos, kurioje turiu suėsti princesę. Tik kas bus princesė ir kas mane nužudys?

Namo negrįžtu, manęs ten niekas nelaukia. Patraukiu Elijaus namų pusėn. Prie gretimo namo

stovi sunkvežimiai, juodaplaukė ten ir nueina. Atsikraustė šiandien arba vakar. Draugo tėvų namuo-

se nėra, nėra ir Evės, nes niekas neatidaro durų, esu priverstas jas atsidaryti pats. O ar pats Elijas

12

namuose? Užlipu laiptais prie vaikino kambario ir pasibeldžiu. Niekas neatsako. Tyliai praveriu

duris ir į mane padvelkia dūmai, pradedu kosėti. Vėduodamas ranka, nusigaunu iki lango ir plačiai

jį praveriu. Dūmai nesisklaido, bet bent būdamas prie lango galiu kvėpuoti. Galiausiai pradedu ma-

tyti daiktų kontūrus, todėl grįžtu prie durų ir įjungiu šviesą. Elijas guli ant lovos, delnais užsidengęs

veidą, kojas nuleidęs ant grindų. Kuprinė pamesta kambario viduryje, džiaugiuosi, jog eidamas

neužkliuvau.

Suskamba durų skambutis. Matydamas, jog Elijas nesikelia, žemyn nusileidžiu pats ir plačiai

praveriu duris. Už jų stovi juodaplaukė, matyta autobuse. Galva linkteliu, kad kalbėtų.

– Tu čia gyveni? – pakreipusi galvą klausia. Ji užkimusi, todėl nusikosėja.

– Ne.

Matau, jog mergina nesupranta, čia sarkazmas ar tiesa, todėl nervingai suspaudžiu durų ran-

keną ir pasakau gyvenantis gretimoje gatvėje.

– Aš Liza.

Stebėdamas Lizą ištiesiu ranką.

– Rafaelis.

Mergina sutrinka, suklapsi tankiomis, juodomis blakstienomis ir tik tada paspaudžia mano

ranką. Jaučiuosi taip pat sutrikęs, nes jos elgesys taip skaudžiai primena Vanesą. Gal ji taip pat visai

kitokia, nei dedasi esanti svetimiems? Užsimanau sužinoti.

Liza man ištiesia lėkštutę su keksiukais ir rodo, jog paimčiau. Neimu, nes išgirstu, kaip laip-

tais leidžiasi Elijas. Matyt išgirdo, jog su kažkuo kalbu, ar pasigedo manęs. Priėjęs, ranka atsiremia

į durų staktą ir stebi merginą. Draugo kūną dengia tik juodi džinsai ir ploni sportiniai marškinėliai,

todėl jo rankų oda pašiurpsta, bet vidun jis negrįžta, toliau stovi, veikiausiai nejaučia šalčio, nes yra

apsvaigęs. Tada paima vieną keksiuką ir atsikanda.

– Aš gyvenu čia, – nurijęs kąsnį sako. Liza atkiša lėkštutę Elijui. – Ačiū. – Imdamas dar vieną

pyragaitį dėkoja. Matau, mergina nori, kad vaikinas paimtų visą lėkštutę, bet jis neima, tikriausiai

žino, jog vėliau reiktų ją nešti Lizai į namus.

Galiausiai lėkštutėje lieka paskutinis keksiukas – toks vienišas, kad net suskausta širdį pagal-

vojus, koks jis panašus į kai kuriuos žmones: išvaizda gražus, bet kiti vis tiek jį paliko – jei ne savo

noru, tai dėl žmogaus. Elijas pakelia akis į Lizą ir stebi ją, matau, kaip jai nejauku. Mergina pasi-

muisto, lyg ir susiruošdama eiti, bet dar dvejodama, ar norėdama kažką iš mūsų išgirsti.

13

– Ateik kada, – suberiu. Mano viduje it koks daigas auga įniršis dėl Elijaus, kuris vis dar ne-

mandagiai spokso. Liza vos pakelia lūpų kamputį, gal dvejoja ar laikas šypsotis, ar jau perlipome

šią bendravimo pakopą, kai draugai vieni kitus verčia šypsotis. Ar mes tie, kurie pralinksmins ją?

„Ne, mes ne tie“, – atsakyčiau, deja, niekas neprašo mano atsakymo.

Pasisukusi šonu Liza nuleidžia vieną koją ant betoninio takelio – kita vis dar tvirtai įsirėmusi į

laiptelį. Iš pirmo žvilgsnio dėl merginos apsilankymo nepatenkintas Elijas dabar jau lyg ir pakeičia

nuomonę, todėl, it norėdamas sulaikyti Lizą, sukruta.

– Skanu, – šnibžda. Jo lūpos susispaudžia, nežinau, tai šiaip koks gestas ar įprotis tarp lūpų

spausti cigaretę. Pasirodo, nepažįstu draugo taip, kaip turėčiau. – Be to, aš Elijas.

Draugas rankos neištiesia, vis dar stovi ir žiūri, it skaitydamas. It skaitydamas žmogų. Mergi-

na vėl nedrąsiai, o gal svarstydama šypteli, apsisuka ir lėtai, judindama klubus, nužingsniuoja.

– Liza, – dar sako eidama, jos vardą pagauna ir nusineša vėjas, todėl mus pasiekia tik tylut ty-

lutėlis niurktelėjimas. Elijas uždaro duris, o tada mes stovime ir tiesiog žvelgiame vienas į kitą, tik

nedrįstame pažvelgti į akis, taip pat kaip ir į gyvenimą. Bandome išvengti realybės. Nors skaudi

tiesa geriau, bet mūsų pačių susikurtas melas bent teikia vilties, kol pastaroji kaip mirties lazdelė

pavirs tik pilkais pelenais.

Elijas cakteli liežuviu, nenumanau, jis susinervinęs ar susimąstęs.

– Ji primena Vanesą, – jo suskeldėjusios lūpos vos prasiveria, išleisdamos varganą šnabždesį,

nors pats esu įsitikinęs, kad žodžiai skirti tylai.

Staiga suvibruoja mano telefonas, it išgąsdintas sudrebu ir iš įpročio perbraukiu per ekraną.

Telefoną iškart glaudžiu prie ausies, net nežiūrėdamas kas vis dėlto skambina. Ausį pasiekia tylus

šnypštimas.

– Klausau? – raginu kalbėti, bet skambinantysis tyli. Atitraukęs telefoną matau nepažįstamą

numerį.

– Rafaeli?

Tyliu. Balso neatpažįstu, nors skambinančioji moteris kažką ir mala.

– Kas skambina?

– Mama, – ji pertraukia savo skubią kalbą ir atsidūsta. Mamos balsas nuvargęs, bet girdžiu

kažką, ko jame nesu niekada girdėjęs, ir nežinau kas tai, bet net nesivarginu spėlioti.

14

Ji vėl kalba, o žodžiai it vanduo mane skalauja, negaliu nei kalbėti – skęstu, nei suprasti. Ga-

liausiai išgirstu kelis žodžius, nuo kurių mane supurto. „Aš mieste. Nebegrįšiu. Rytoj atvykit pas

mane.“

– Ką? – tesugebu išspjauti, bet į mano klausimą ji nebeatsako, tik išsisuka sakydama, jog jau

turi eiti. Kažin, ar mama taip nenori su manimi kalbėti, ar priežastis tikra?

×

Kildama į kalną „senukė“ suburzgia, it išleisdama paskutinį atodūsį, mano laimei, jis nepas-

kutinis. Ragindamas ją net pasisveriu į priekį, pirštai suspaudžia nusitrynusia oda aptrauktą vairą.

Galiausiai įveikiame kliūtį ir galiu atsikvėpti.

Dorinso namai, galėčiau vadinti juos net dvaru, stovi miestelio pakraštyje prie miško, kai tuo

tarpu, mano namai priešingoje pusėje, todėl velkuosi per visą miestą. Velkuosi per chaosą, kuris,

atrodo, su laiku pradeda raminti, o užmiestyje, ten kur mano namai – butelis ir mėlynė po akimi.

Mama vėl skambino, kaip ir vakar išsisuko nuo susitikimo, kurio pati prieš porą dienų norėjo,

ar melavo ir glaistė savo motinystės klaidas. O dabar kas? Mes vieni su girtuokliu tėvu, tikėjausi

bent kuo greičiau sulaukti aštuoniolikto gimtadienio, tada viso šio šūdo nesuuostų vaikų teisės. Vis

dėlto, laukimas nepatikimas sąjungininkas, tuo galėjau įsitikinti per visą savo gyvenimą. Mums rei-

kia susirasti kur persikelti. Mums reikia saugios vietos. Ar mama galės ją suteikti? Abejoju... Šian-

dien jai vėl atsirado skubotų reikalų, todėl prašė atvažiuoti vėliau, po pietų, tik nebe prie ligoninės –

kaip vakar, o į policijos nuovadą. Kas šįsyk prisidirbo? Aš ar Elijas? Gal tėvas? Greičiausiai. Ir tai

vis tiek susiję su manimi, mano egzistavimu.

Mąstau apie darbą. Koks jis bus pas Dorinsą? Vyras baisiai turtingas, greičiausiai užsiima

kažkuo, kuo nederėtų. O gal ne? Gal kaltinu nekaltą žmogų juodais dalykais?

Vis dėlto dabar man reikia pinigų labiau nei bet kada. Palyginus, dabar man daug ko reikia. O

ypač to, ko negaliu gauti. Argi taip sąžininga?

Suku į siauresnį asfaltuotą keliuką, kuriuo turėčiau nukakti iki Dorinso dvaro. Keliuko pakraš-

tyje susodinti medeliai, važiuojant tolyn juos keičia vis aukštesni medžiai. Galiausiai pasiekiu visą

milžinišką augalų sodą ir dvarą. Vartus bėgomis atidaro pirštiniuotas tarnas, tarsi pirštinės jį apsau-

gotų nuo susitepimo. Nuo pažeminimo. O gal jis džiaugiasi dirbdamas tokiam turtuoliui? Šaipausi,

nors pats tuoj būsiu tarnas. Ir kurgi ritasi mano žmogiškumas? Žemiau žemės.

15

Mano „senutė“ visiškai netinka čia vyraujančiai prabangai. Vidiniame kieme stovi fontanas,

kurio viduryje merginos su vainiku ant galvos statula. Iš krūmų iškarpyti du liūtai tarsi kėsinasi nu-

kąsti sodininkui, juos karpančiam, rankas. Sodas. Mane net nupurto nuo to perdėto puošnumo.

Prie namo stovi prabangus juodas automobilis. Praeinu pro jį ir užlipu laiptais, beldžiuosi.

Duris atidaro kitas tarnas, mano žandikaulis sutrūkčioja. Viduje modernu. Grindys klotos juodomis

plytelėmis, ant sienų keli šiuolaikiniai, tapyti paveikslai – kaip man atrodo, be prasmės.

– Į viršų, tada dešinėn, – už manęs esantis tarnas sako.

Išblaškytas dar atsigręžiu, palinksiu tarsi pritardamas, o tada lipu laiptais. Dešinėje tik vienas

kambarys, kurio durys praviros, esu laukiamas. Iš kambario sklinda aštrus cigarų kvapas, kutena

mano nosį, gerklėje kaip visada užstringa kažkoks gumulas. Įeinu. Kambarys pilnas dūmų, vargiai

matau patį Dorinsą, sėdintį prie darbinio stalo, ant kampo užsikėlusį kojas.

– Sveikas, Rafaeli.

Linkteliu ir stebiu, kaip Dorinsas nukelia kojas ir išpučia dar dūmų, visiškai juose paskęsda-

mas.

– Taigi... – pradedu, manydamas, jog vyras laukia, kol prabilsiu. – Žadėjote man darbo.

– Teisingai, – pritardamas jis atsistoja ir pasiremia ranka į stalą. Per dūmus Dorinso nematau,

bet spėju, jog linksi. – Darbo visada bus, jei jį teisingai dirbsi.

Pradeda kvepėti nešvariais darbeliais. Man pasidaro silpna, veik ima drebėti rankos. Jaučiu tą

silpnumą, kuris juo toliau, tuo labiau užvaldo mane, veržiasi į vidų. Kitą akimirką jau raminu save,

o gal bandau įtikinti, jog esu nekaltas dėl vėlimosi į šitai. Tai tik pinigai. Dėl naujo būsto. Išgyve-

nimo. Dėl Deizės.

Rodos, Dorinsas permato mane kiaurai, lyg ir supranta, jog dvejoju. Ištiesia man baltą kortelę

su savo numeriu.

– Paskambink, kai apsispręsi.

Iš kabineto išlekiu it iš baisiausio košmaro, leidžiuosi laiptais. Net nelaukęs, kol kas pravers

duris, pats išmaunu lauk, sėdu į „senutę“ ir nuburzgiu atgal į miestą, atgal į chaosą ir stengiuosi vis-

ką pamiršti.

16

3.

Man niekada nebuvo taip sunku. Niekada nebuvau patyręs to jausmo, kai nežinai ką rašyti.

Atrodo, žodžiai liejasi, veržiasi iš manęs, tvirti it geležis ir neperkertami kaip akmuo. Bet aš jų

pats nejaučiu. Nejaučiu jų skambesio, rodos, nebemoku jų sudėlioti.

Išsiskyrimai.

Kiek daug žmonių palieka vienas kitą, kiek jų toliau gyvena skendėdami savo liūdesyje?

Mane paliko mano įkvėpimas. Gal nebūčiau daug kentėjęs, jei nepažinčiau šio jausmo, kai ap-

link nieko nebėra, tik aš ir mano žodžiai, aš juos suprantu, jais apsisupu, bet... aš šį jausmą patyriau,

todėl praradimas dar skaudesnis. Jis įgavo pavidalą, virto žudiku, tik šįsyk manęs nežudė. Stebėjo ir

klausė lėtų mano širdies tvinksnių.

Jei sugebėčiau, galėčiau pabėgti nuo visko. Bet kaip? Kai žodžiai pasirišę man po kaklu,

smurkdo žemyn ir primena, jog jie svetimi, nebepavaldūs man.

Kokia kančia man vienam.

Bet geriau vienam, tiesa?

17

Mes

Ant stalo guli kažkokie popieriai, bet aš neprieinu, stengiuosi kuo mažiau rodytis tėvui akyse.

Kaip koks gyvulys, sudribęs ant sofos prie televizoriaus, jis knarkia, net aidi visi namai. Deizės ne-

randu ir čia, siaubūno irštvoje, todėl tyliai išlekiu laukan. Temsta, šeštadienio vakaras ramus, ir ta

prieblanda man primena, jog jau gerokai vėluoju į nuovadą. Dar Deizė, pradingusi it į vandenį.

Staiga išgirstu, kaip viduje suskamba telefonas. Tėvo. Jis nesikelia, nesuteikia skambinančiajam

tokio džiaugsmo. Grįžtu dar tyliau, nei išėjau. Atsiliepiu.

– Sveiki, kalbu su Ponu Morganu?

– Taip, – iškošiu pro dantis. Tikiuosi, moteris nesusipras, jog turėtų kalbėtis ne su jaunuoliu, o

su mažų mažiausia bent senstelėjusiu vyruku. O mano tėvo balsas turėtų būti džeržgiantis, skam-

bantis taip, it vyras visąlaik šauktų.

Bet, rodos, tai jai nerūpi, ji nori atlikti savo darbą.

– Ar jau skaitėte centrinio banko laiškus? – monotoniškai klausia, net nesistengia parodyti

menkiausios jausmų užuominos. – Prieš kelias dienas juos turėjote gauti ir užsukti pas mus.

– Atleiskite, bet iškilo šiokių tokių nesklandumų, – meluoju, lyg man tai būtų įprasta. Argi ne

toks ir esu? Meluoju sau ir kitiems. Dėl ko? Kad viskas pagerėtų? Nė velnio. – Sugedo mašina.

– Pone, tikiuosi, Jūs suprantate, jog Jūsų skola auga.

Nutirpsta rankos ir kojos, vos nesusmunku ant žemės, man to neleidžia tik siena, į kuria atsi-

remiu. Pasaulis jau sukasi aplink. Skola. Skola. Skola.

– Pone? – dar teiraujasi moteris, bet aš atsisveikinu ir suspaudęs telefoną prisėdu ant žemės.

Taip silpna, jog pradeda mirgėti akyse. Rankos dreba. Skola. Skola. Skola.

SKOLA.

18

Dėl Dievo meilės, kam tas šunsnukis ima pinigus iš banko. Norėjosi palikti jį ir nebesiterlioti,

bet į šį reikalą esame įsivėlę visi, kol tėvai dar susituokę. Sąjunga. Meilės sąjunga. Man darosi kok-

tu nuo to. Kokia dar sąjunga su tokiu gyvuliu?!

Akimirksniu mano akys pradeda deginti popierius ant stalo. Prišokęs akimis ryju raides, skai-

čius, visą laiškų turinį. Rankos dar labiau dreba, numetęs lapus gniaužau kumščius. Mane išbudina

knarkimas.

– Tu, suknistas gyvulį! – subliuvęs puolu prie tėvo, audringai snaudžiančio ir nieko nenutuo-

kiančio.

Čiupęs už marškinių išvelku ant žemės. Jo mažos, bet plačiai pramerktos barsuko akys tarsi

išsprogsta jam ant kaktos, o aš jau kimbu į atlapus.

– TU, ŠIUKŠLE! – nebešaukiu, o riaumoju, koja spiriu jam į šoną. – Tiek prisidirbęs ir tau tai

visiškai nerūpi! Kur išleidai tuos pinigus?!

Šaukdamas jaučiu, kad spjaudausi. Bet mano galvoje nebe etiketas, o pyktis. Kai tėvas atsito-

kėja, gal net supranta dėl ko jį užsipuoliau, atsitraukiu ir delnais susiimu veidą. Akimirksniu mane

perlieja šaltas prakaitas.

Toks kaip ir tėvas. Lygiai toks pat. Mušuosi.

Sumautas kvailys.

Kambaryje aidi tėvo niurzgimas, vaitojimas ir keiksmai. Kvėpuoju vis tankiau, spaudžiu

kumščius. Staiga tėvas mane puola.

– Kaip tu kalbi su savo tėvu!

Parverčia mane ant žemės, dreba visas kūnas. Tik nesuprantu dėl įtūžio ar skausmo. Tas gyvu-

lys dar daužo mane, kol nenusiridenu kitapus sofos ir skubomis atsistoju. Tada žiūrime vienas į kitą,

aš šlykščiuosi juo, o jis pilnas įtūžio, visas išraudęs.

– Kur išleidai pinigus? – dabar jau ramiau klausiu.

Tėvas tyli, griebia nuo žemės butelį ir sviedžia į mane. Nespėju sureaguoti, vis dar drebu, o

stiklinis alaus butelis daužiasi į mano koją, tada nurieda ir atsitrenkia į sofą. Aštrus skausmas nuvil-

nija blauzda aukštyn, aš apsisuku ir klibikščiuodamas maunu pro duris lauk. Sėdu į automobilį.

Šunsnukis. Sumautas šunsnukis. Tegul dega pragare.

19

Prieky šviesoforas užsižiebia raudonai. Laukiu, pirštais barbenu į vairą. Man taip skauda, vis-

ką, jau neskaičiuojant sudaužtos kojos, man skauda vidų. Sumautas šunsnukis. Sumautas. Sumauta

skola. Sumauta koja. Sumautas aš.

Prakeikta raudona lemputė niekaip nepersijungia į žalią. Išsitraukiu telefoną ir skambinu Dei-

zei. Kodėl anksčiau nesusiprotėjau jai paskambinti? Jai atsiliepus, fone girdžiu jaunuolių balsus.

Vaikinų. Tada girdžiu, kaip prie ausies priglaudžiamas telefonas.

– Ko nori? – sušnypščia Deizė. Kaip niekad ji atgrasi, niekada nebūdavo tokia.

Akimirką mano pyktis išnyksta, auga nerimas, bailus ir pasiruošęs išnykti, vos tik sudvejosiu.

Kur ji. Kur ji. Kur?!

– Kur, po galais, tu dingai?! – Išgaruoja nerimas, manyje palikdamas vien pyktį.

Užsidega žalia, maunu į priekį. Deizė tyli, lyg ir suniurzgia, o gal išleidžia kažkokį kitą nepa-

sitenkinimo garsą. Manyje vėl nerimas, ji mąsto, nori pasiteisinti taip, kad neįkliūtų. Taip ir pasako,

atsargiai, bet niurzgėdama, kad nesukeltų įtarimo.

– Lauksiu prie stotelės. Prie turgelio.

Ji mieste? Ką ten veikia?

– Pakviesk ir savo draugus. Būtų neprošal pasiimti ir juos į nuovadą, – tampu toks susierzinęs,

jog nebemąstau ką sakau, o Deizė nepasimeta, ar bent nerodo to.

– Ten draugės.

Užvertęs galvą nusikvatoju. Beviltiška.

– Tavo draugės suvyriškėjo?

Ji nebeatsako, numeta skambutį, o mano irzlų juoką pakeičia atodūsis. Net kojos skausmas į-

sismarkėja, o ką jau sakyti apie dundančią galvą. Per daug bėdų užklupo vienu metu, per daug pa-

siaukojimo, užsimanau viską paleisti vėjais, net save patį ir tą sumautą gyvenimą. Bet tai tik neišsa-

kytas noras, nieko daugiau.

Man, lenkiant lėtai besivelkantį automobilį, pradeda vibruoti telefonas. Susimąstau, jog kada

nors reiks išvis išjungti garsą, nes tai tuoj pribaigs mane. Tada susivokiu, jog galbūt skambina Dei-

zė, susigalvojusi kitą vietą, kai aš jau beveik atvažiavęs.

– Klausau, – galiausiai, priglaudęs telefoną, teškiu. Mano balsas persisunkęs pykčio.

20

Aš piktas. Tai normalu. Aš normalus. Viskas gerai.

Tikrai gerai.

GERAI.

Nuostabu.

– Labas. Rafaeli? – Evė tokia pasimetusi, bet girdžiu viltį jos balse, kai ji kalba. – Ar Elijas...

jis su tavim?

Nervingai apsižvalgau, it tikėdamasis surasti Eliją savo automobilyje, it jis sėdėtų čia, šalia, ir

trauktų dūmą. Deja, jo nėra, ne su manimi.

– Ne. Matėmės tik vakar po mokyklos. O kas?

Girdžiu, kaip ji nepatenkinta atsidūsta. Dar daugiau problemų. Ir viskas gula ant mano pečių.

Dusina.

– Eve, po galais, kas yra?

Mano akys laksto gatvėmis, ieškau Deizės. Taip, ji jau stotelėje. Viena.

– Elijas vakar išėjo. Galvojau, kad pas tave. Bet tik dabar pamačiau, jog visas kambarys ap-

verstas.

– Jis visada toks. Nurimk.

– Tu nesupranti, – dabar jau beviltiškai atsidūsta. – Manau, jog jis pabėgo.

– Tu per daug susireikšminusi.

Galiu įsivaizduoti, kaip Evė purto galvą, kaip tramdo ašaras, bet jai nesiseka, ir keli karšti

emocijų lašeliai nurieda skruostais žemyn. Noriu ją paguosti, pasakyti, jog viskas bus gerai. Bet gal

pavojus tikras ir tas banalus melas tik dar labiau viską apsunkins?

– Ne. Nebėra jo kortelės ir paso. Manau, ir dalies drabužių. Pasiėmė net suknistą dantų šepetė-

lį!

Mano galvoje jau sukasi mintys. Kur Elijas? Kur Elijas? Kur jis galėjo išeiti? Kur gali traukti?

– Nurimk, Eve, – raminu merginą, bet mano pastangos lyg nueina veltui, kai išgirstu jos kūk-

čiojimą. Dabar ji nebetramdo ašarų. Tikriausiai, suvokia žodžius. Suvokia jų prasmę. Mano brolis

paliko mane. Net neatsisveikino.

21

Sustabdęs „senutę“ prie stotelės, stebiu, kaip Deizė paskubomis lipa į automobilį, tuo pačiu

perkratau visus prisiminimus, jei Elijas tikrai pabėgo, kur jis galėtų būti? Kur slėptis, kur keliauti?

Tada pradedu mąstyti kitaip, apie dabartį. Ką turime šiuo metu? Elijaus kambarį. O jame, žinoma,

galime rasti kažką, kas nuvestų prie ateities – „Kodėl ir kur?“.

– Ei, Eve, apieškok spintą, stalčius ir po lova, – siūlau. Kažin, ar ką ras, Elijas nėra toks kvai-

las. Bet aš tikiuosi, jog skubėjo ir ką nors pamiršo. – Atvažiuojam pas tave.

Evė tik spėja sušniurkšti ir numesti skambutį, kai gale sėdinti Deizė pradeda dejuoti.

– Tuoj atvarys autikas. Gal malonėtum važiuoti?

– Apsiversk, – greitomis atkertu ir vėl grįžtu į pagrindinį kelią. Tiesa, paskui, vos man nuva-

žiavus, per veidrodėlį matau atvažiuojantį autobusą.

×

Kūnas tik išoriniai pojūčiai, tik skausmas, troškulys, absoliuti kančia naktyje. Tai vidus troško

sužinoti tiesą. Smaugte smaugė. Vidus atsiskyrė nuo kūno ir pasidalijo. Tos dalys buvo skirtingo

dydžio: vienos didesnės, tai didelės priežastys ir troškimai, kitos mažutėlės, atrodytų, visai nereikš-

mingos, bet šiam nakties klajūnui jos daug ką reiškė. O gal šio žmogaus negalėtum vadinti taip, kai

jis anaiptol ne klajoklis, jis turėjo savo kelionės tikslą?..

Apie šimtas kilometrų – tik tiek jis težinojo apie kelio ilgumą.

Ten atras save. Tik tiek tegalėjo vaizduotis apie ateitį.

O kas vėliau? Į šį klausimą jis kuo puikiausiai žinojo atsakymą.

ramybė...

Ramybė. . . .

Pagaliau.

ramybė

Ir tik jis, rodos, vienintelis tai suprato.

Kaipgi dabar, toks pasimetęs, kūniškų baimių įviliotas į spąstus naktyje, jis galėjo būti ramus?

22

4.

Arba priimame žmogų tokį, koks jis yra, arba susikuriame mums patinkančių savybių.

23

Jie

Evei keliant čiužinio kampą, plaukai vis uždengia jai akis, bet ji tik galva nupurto juos ir nek-

reipia dėmesio. Kol mergina apieško lovą, kraustau spintą, kurioje ne kažin ką ir galima surasti, kai

ji pustuštė.

Evė sunkiai atsidūsta ir pritūpia šalimais, jau pavargo knaisiotis, giliai viduje žinodama, jog

nieko neras. O ar tikiuosi ką nors rasti aš? Taip, nuoširdžiai tikiu, jog Elijas skubėjo, labai skubėjo

ir kažką pražiopsojo.

Sustoju, pašvietęs po spinta, bet tada it žaibas mane nutrenkia suvokimas, jog gal ten besimėtę

daiktai svarbūs mums. Pradedu ieškoti kažko, ką galėčiau pakišti po spinta. Tiktų bet kas, plonas ir

ilgas, deja kaip tyčia tokio daikto nerandu, o ranka netelpa.

– Kažką radai? – suglumusi teiraujasi Evė.

Sučiaupęs lūpas purtau galvą ir čiumpu pastalėje gulėjusią knygą. Sumautai netelpa. Sviedžiu

pro duris lauk, girdžiu, kaip atsitrenkia į sieną ir nė akimirkai neprabėgus nukrenta ant medinio par-

keto.

– Gal gali surasti kažką, kas tilptų čia? – prašydamas ranka mosteliu į spintos apačią.

Evė tekina išbėga, nudunda laiptais, tikriausiai, į virtuvę. Stebiu plyšį taip, tarytum nuo mano

žvilgsnio jis prasiplėstų, bet aš neturiu jokių galių, todėl nerimastingai laukiu Evės sugrįžtant.

– Ei, gaudyk! – įspėja sustojusi prie durų ir meta ilgą mentelę, o tada, įsitikinusi, jog ši virtu-

vės priemonė nesitrenkia man į galvą, nusisuka ir rankioja knygos, kurią neseniai ten nusviedžiau,

lapus.

Iš po spintos galiausiai ištraukiu suglamžytus popierius. Nors kojų raumenis nuo tupėjimo jau

skauda, man nerūpi, tai savotiškas savęs kankinimas, o gal tiesiog nekreipiu dėmesio, nes esu suint-

riguotas radiniais ir stengiuosi išlankstyti juos. Vos nenusikeikiu, supratęs, jog tiek laiko, kai Elijas

kažin kur, iššvaisčiau veltui. Senų kontrolinių lapai. Raudonu tušinuku apibrauktos klaidos tarsi

primena, jog tai mano klaida. Aš klaida.

24

Nepastebėjau, jog Elijui kažkas negerai. Nepastebėjau.

NE PAS TE BĖ JAU.

Gal dabar, jei išeitų, susivokčiau, pastebėčiau?

Taip. Pirmiausia skirtumai. Taip, skirtumai.

Kuo vakar dienos Elijas skiriasi nuo senojo Elijaus? Rodos, niekuo. Toks pat tylus, žvelgian-

tis giliau nei aš, žingsniuojantis šalimais ir traukiantis dūmą. Rūkė seniau: prieš savaitę, dvi, mėne-

sį, metus, rūkė ir vakar.

Gal nepastebėjau, nes ši bėda persekioja jį jau ilgesnį laiką?

Rimtai?! Bandau save išteisinti?

Ne.

Tiesiog noriu suvokti.

Nuo kada?

Tai dėl Vanesos?

Gerai. Skirtumų nesuradau. Kas tada?

Nieko. Aklavietė.

Na ir pakliuvau...

×

Ėjo lėtai, skaičiuodamas kiekvieną sunkų žingsnį. Kūną kažkodėl traukte traukė prie asfaltuo-

to pėsčiųjų takelio. Gal dėl to, kad pavargo? O gal jau žemė kvietė amžino poilsio?

Dar vienas. Dar. Vienu arčiau. Penkiasdešimt penkiais arčiau. Šimtu šešiais.

Visiškai sutemus, pradėjo bijoti visko, kas aplink jį, tik, žinoma, ne savęs. Dabar nebuvo laiko

savimi nepasitikėti ir išsigąsti vidaus troškimų, kurie, atrodo, jau baigė pasmaugti. Bet labiausiai

graužė save tik dėl vieno – ne dėl to, kad išėjo, o kad neatsisveikino. Tačiau žinojo, jog ji supras,

kur jis. Antros sielos pusės supranta. Gal atvažiuos pas jį su draugu. O gal ir ne. Labiau norėjo, kad

neatvažiuotų, mat tada jis suabejos. Suabejos savo sprendimo teisingumu ir privalės atsakyti jiems.

Bent dabar turėjo laiko apsvarstyti savo žodžius, kuriuos turės sakyti, kai susitiks su jais akis į akį.

Bet akimirksniu atsisuko ir ištiesė drebančią ranką. Žinoma, stengėsi, kad ši nedrebėtų, neduok

25

Dieve, kas pagalvos, kad jis narkomanas. Bet ar nebuvo toks? Ne. Nebuvo tiek nusiritęs, nors ir

galėjo. Galėjo paleisti paskutinius pilkus balionus į orą ir tapti visiškai juodu, bet turėjo sustoti. Dėl

jos, antros savo sielos pusės.

Jau dešimtą kartą lipo į nepažįstamą nepažįstamųjų automobilį. Šįkart jame sėdėjo pagyvenu-

sių moters ir vyro porelė. Jie buvo geri žmonės, keliautojas sprendė iš jų elgsenos. Moteris švelniai

kalbino vairuojantį vyriškį, šypsojosi šypsena, papuošta raukšlių. Be to, juk jie sustojo, pavėžės jį.

Kartu džiaugėsi ne tik dėl to, kad nereikia eiti ir bent trumpam galėjo pailsinti išvargusį kūną,

džiaugėsi, kad čia jaučia šilumą. Nors ir ne savo su kažkuo, bet ryšį tarp tų dviejų žmonių.

– Kur trauki? – atsisukęs vyriškis domėjosi. Jaunuoliui sudrebėjo širdis. Kažkas domėjosi tuo

pirmą sykį. Kaip skambės žodžiai, ištarti lūpomis garsiai?

– Ieškau tiesos. Apie save.

– Nuo kur pradėsi ieškoti?

Rodos, senolis kuo puikiausiai suprato vaikiną, gal net skaitė jo mintis, juk ką tik sutiktas

žmogus negalėtų suprasti tokio pasimetusio paauglio. Bet minčių skaitymas realybėje neegzistuoja,

todėl reikėtų daryti išvadas – vairuotojas daug patyrė: daug skausmo, daug džiaugsmo, daug ieško-

jimo. Ir greičiausiai atrado tai, ko ieškojo. Tai gal pavyks ir jaunuoliui?..

Dar kiek pavažiavo, bet netrukus automobilis sustojo ir ieškotojas, padėkojęs už kelio pat-

rumpinimą, išlipo. Senoliai pasuko kairėn, kai tuo tarpu jis turėjo keliauti dešinėn. Dar trumpesnė

liko kelionė, dar smarkiau plakė širdis ir jis dar labiau kentė.

×

Staiga Evė sustoja rinkusi išsibarsčiusius lapus. Prikanda lūpą, kad nepravirktų. Svyruodamas

jūrmyliais žingsniais prieinu ir ranka pradedu trinti jos nugarą. Žemyn, aukštyn, žemyn... Mano a-

kys nukrypsta į Evės drebančius pirštus, bet rodos, ji visa dreba.

– Negaliu jo prarasti. Tik ne dabar.

– Neprarasi, – raminu, bet visos mano pastangos tokios menkos, palyginus su baime, augančia

ir manyje.

Evė dar tvirčiau suspaudžia iš albumo išplyšusius lapus, sudrėkusiomis akimis stebi nuotrau-

ką, kur ji ir Elijas išsišiepę pozuoja kamerai. Per daug išsišiepę. Tokias šypsenas turi tik vaikai, my-

limi ir mylintys. Kitoje nuotraukoje vyras ir moteris, apkabinę Eliją ir Evę. Suaugusiųjų veiduose

lygiai tokios pat šypsenos kaip ir vaikų. Mylintys ir mylimi. Mylintys ir mylimi...

26

Evės krumpliai nuo spaudimo pabąla, ji taip stipriai spaudžia išplyšusį lapą, jog, rodos, tuoj jį

visiškai suglamžys. Merginos akys nukrypsta į moterį. Lygiai tokio pat mėlynumo akys. Tankios

gelsvos blakstienos. Vos rusvi antakiai. Panašumai. Ieškoti panašumų.

– Kas ji?

Baltaplaukė atsiremia į sieną ir nuslysta žemyn. Veidą paslepia susigūždama ir pridengdama

plonytėmis rankomis. Vos girdimai iškūkčioja žodį, tik nesu tikras, ar išgirstu tai, ką ji sako. „Ma-

ma“.

Nežinau, ar dėl to, kad visiškai jo nesuglamžytų, ar kad suprasčiau, kur čia šuo pakastas, išp-

lėšiu iš Evės rankų nuotraukų lapą.

Jų mama nuotraukoje nepanaši į tą mamą, kurią pažinojau. Niekas čia nepanašu.

– O tas vyras? – pirštu duriu į aukštą vyriškį. Kas jis? Tėvas? Nesąmonė.

Evė nurungia visas mano dvejones, aš tikiu jos žodžiais.

– Tėtis.

×

Tamsus vakaras taip gniaužė gerklę, jog jis būtų norėjęs sustabdyti šią akimirką, kad negaištų

laiko savo menkos gyvybės gelbėjimu, ir nusitraukti grandines. Nutraukti viską, kas vilkosi paskui.

Nutraukti vieną po kitos tas geležies gijas.

Iki pabaigos liko ne tiek ir daug. Bet ir tai reikalavo begalės pastangų. O kai ateis? Kas tada?

Tikėjosi nueisiantis į tą vietą, kurioje būtų arčiausiai jų, o gal... arčiausiai savęs.

×

Evė mosikuoja rankomis, stveriasi už galvos ir vis kiša baltą lapą man prieš akis. Ji neaiškiai

kalba, todėl nesuprantu, nei ką čia burba, nei galiu išsiaiškinti, kas nutiko.

– Po velnių! – galiausiai sušunka, nukraginusi galvą, čiumpa telefoną ir suspaudo numerį.

Girdžiu signalo pypsėjimą. Pypt. Pypt. Niekas neatsiliepia, o Evė dantimis įsikanda sau į

krumplį ir taip stovi, kol ūmai sukruta ir puola rinkti kitą numerį.

– Sveiki? Taip. Turiu kelis klausimus... Ne... Nesuklydau. Ne... Skubus reikalas. Labai sku-

bus.

27

Ji atsiremia į spintelę, o aš prisėdu ant kilimo. Evė toliau įnirtingai kažką aiškina. Mergina

nepasakė nieko man, todėl sėdėjau it mietą prarijęs. Prieš dešimtį minučių pasičiupo lapą, rastą al-

bume ir puolė man kažką aiškinti. Tik taip ir neišaiškino.

– Taip. Tą ir noriu pasakyti. Tai... gal neseniai jums skambino vaikinas ir kažko klausinėjo?

Ak, tiesa... atleiskit, nepagalvojau... Į policiją nesikreipsiu, dar per anksti. Gerai. Nebetrukdysiu.

Ačiū už pagalbą.

Mosteliu galva Evei, kad bent dabar aiškiai išdėstytų kas čia dedasi, bet Elijaus sesuo manęs

nepastebi, nes pirštais ekrane spaudinėja kitą numerį.

– Pasiseks. Juk taip? – priglausdama prie ausies telefoną murma panosy. – Labas vakaras.

Kokia jūsų pavardė? Puiku... Gal neseniai jums skambino jaunuolis? Mm... toks žemas balsas, bet,

ak, vidutiniškai žemas, kiek užkimęs. Tylus... Ak, išraiškingas...

Pakėlęs antakius stebiu Evę, bandau įsivaizduoti Eliją, kalbantį vidutiniškai žemu, užkimusiu,

tyliu ir išraiškingu balsu. Taip, jo balsas lyg ir toks. O gal jau pradedu užsimiršti?..

– Gerai. Ačiū... Ir jums taip pat.

– Ir kaip? – paklausiu, vos tik ji patraukia šalin telefoną.

Evė apsidairo, lyg kažko nerasdama ar mąstydama, o gal ieškodama brolio ir pačiumpa albu-

mą, gulėjusį šalimais.

– Jis ieško šeimos, – ištaria ir sučiaupia lūpas.

– Kaip suprasti, šeimos?

– Mes iš globos namų. Neklausinėk. Eime.

Paskui ją išbėgu lauk, nueiname prie „senutės“, tada Evė papurto galvą, sumurma, jog tėvai iš

atostogų grįš tik ryt ir reikia užrakinti duris. Šviesiaplaukė grįžta prie namo ir tik po kurio laiko įsė-

da vidun, prie manęs. Deizė sėdi gale, praskėtusi kojas ir įlindusi į telefoną. Evė užsisega diržą ir

parodo, kad važiuočiau.

– Manau, žinau kur jis. Tik neįsivaizduoju kurioje vietoje. Dėl Dievo meilės, kodėl jis nepa-

sakė, kur keliauja, – tyliai vaitoja vis dar vartydama rankose lapą.

– Kas jame užrašyta?

28

– Numeriai, – greit atsako, lyg manydama, kad juos jau mačiau, o tada priduria: – Manau, Eli-

jas skambino šiems žmonėms prieš išvykdamas. Teiravosi visko. Matai, varnelės sudėliotos prie

kiekvieno?

Palinksiu galva, nors žiūriu į kelią, o ne į lapą. Evė žino ką sako, nereikia visko tikrinti aki-

mis.

– Tik bėda, nežinau, kurioje tiksliai vietoje jis.

– Paskambink dar keliems.

Ji vėl surenka naują numerį ir glaudžia telefoną prie ausies.

– Baigėsi sąskaita, – sakydama giliai įkvepia ir sunkiai iškvepia.

Išsitraukiu savo telefoną. Akimirką stebiu lygų ekraną, o jame atsispindintį savo veidą. Lyg

nuspėčiau kažką. Staiga telefonas pradeda vibruoti, pasirodo nežinomas numeris. Dvejoju. Kas

skambina? Elijas? TAIP! Gal ir Elijas. Bet man pasidaro baisu, nežinau, kodėl.

– Klausau?

– Rafaeli, kur jūs? – mama klausia, jos balse girdėti nerimas, tikriausia bijo, jog mums kas at-

sitiko ir todėl neatvažiavome. Viskas gerai. Visos mamos tokios. Neturėjau laiko jos įspėti, jog ne-

pasirodysime.

– Neatvažiuosim šiandien, atleisk, kad nepaskambinau.

Mama kurį laiką tyli, bet paskui pradeda kamantinėti.

– Kodėl? Kas nutiko? Gal ko reikia, Rafaeli? – klausinėja. – Deizė susirgo? Duok jai vaistų,

nors ji jau nemaža, pati savimi pasirūpins.

Klausydamasis sušnairuoju į Deizę, ji įnikusi į telefoną klausosi muzikos ir, rodos, net nenu-

tuokia, jog mama skambina. Ir Deizė tikrai neserga.

– Ne, mama, – kreipdamasis į ją keistai pasijaučiu. Liaukis, Rafaeli, viskas gerai. Jei išsiskyrė

su tėčiu, nereiškia, kad ir tave paliko. – Deizė neserga.

– Tai gal tu sergi? Sakau, tavo balsas užkimęs. Išgerk vaistų. Ir arbatos.

– Mama, aš irgi nesergu.

– Tada kas? Tėvas... jis tau kažką padarė? Palauk, tuoj atvažiuosim pas tave, kur esi?

29

– Ne, mama. Viskas gerai. Ieškom Elijaus, jis kažkur dingo.

– O viešpatie. Sakėt jo mamai? Gal man pas ją nuvažiuoti?

– Ne, jo tėvai grįš tik ryt. Buvo išvykę atostogų.

– Jau įsivaizduoju, kaip jie išsigąs. Gal kuo padėti?

– Mama, Evė numano, kur jis. Dabar važiuojam, – aiškinu. Akimirką pasirodo, jog blogai pa-

dariau, pasakydamas jai apie Eliją.

– Gerai. Junk lauk telefoną, gi važiuoji. Policija tik ir tyko ką sugauti.

– Iki, – dar atsisveikinu ir paduodu Evei telefoną.

30

5.

Praeitis niekur nedingsta.

Ji velkasi paskui ir įgavusi žmogaus pavidalą botagu vis žiebia per pečius. O tu, vargšas, gy-

venimo nukankintas žmogus, lėtai keliauji. Tik... kur? Į niekur. Niekas neturi tokio didžio tikslo ir

pasiryžimo jį pasiekti, kad galėtų įveikti net mirtį. Todėl visi miršta. Vienu ar kitu būdu. Ir mirę

kentėsime už nuodėmes dar labiau, nes, kol dar esi gyvas, žmogau, prisimink – gyvenimas yra

lengviausia kančia.

Ar galiu nuskristi? Kad nebereiktų bėgti nuo praeities, atsimušti į sieną ir kentėti, kentėti, ken-

tėti.

Negaliu, turiu išpirkti klaidas. Atleiskit.

Atleisk, mielas drauge, bet negalėjau pasirinkti jos meilės. Jei būčiau galėjęs, būčiau atidavęs

ją tau. Ir atleisk, kad netenku tavęs.

Atleisk, mama, negalėjau tavęs apginti nuo pasaulio, paguosti, nuvalyti ašarų. Aš jau nebe

mažas. Turiu savo bėdų.

Galiausiai atsiprašau savęs, nes aš: visiškas egoistas, nemokantis suprasti, padėti ir mokyti

gyvenimo tiesų, dar pats turiu būti mokomas, nekenčiantis visų ir visko. Ypač savęs.

Tik atsiprašymas nepadeda.

Užtildykit visus garsus. Paskutines kančios akimirkas noriu praleisti tyloje.

Tik kančia niekad nesibaigs...

31

Mes ir jis

Man liepė palaukti už durų. Lyg tai būtų ne mano reikalas. Lyg Elijaus dingimas būtų ne ma-

no reikalas.

Bet aš, kaip koks merginų klausantis šuniukas, sėdžiu netoli kabineto durų ir mąstau apie savo

poelgius. Kaip visada, tik mąstau, o ne darau kažką.

Iš dalies, man neleidžia nieko daryti, bet, žiūrint iš kitos pusės, aš neprivalau klausyti mergi-

nų, todėl kaltas esu aš, kad čia dūsauju.

Evei sunku. Tegul suknistai palieka mane už durų ir sprendžia viską viena. Šaunu. NUOS-

TABU.

Nuo kada, po galais, aš pasidariau toks rūpestingas – gi ne Evė dingo, o Elijas, tai kodėl jai

leidžiu nurodinėti, ką man daryti. Turėčiau ieškoti Elijaus. Turėčiau. Turėčiau. Turėčiau dabar daug

ką daryti. Ypač turėčiau paieškas perimti į savo rankas, nes ledai dar nepajudėjo.

Dar geriau tai, jog tuoj išvarys Evę ir mane iš čia. Baigiasi darbo valandos. Ir būsim visiškai

nieko nepešę.

Kodėl laikas bėga taip greitai? Nesustoja, nepaklausia: „Rafaeli, ar visur spėji? Gal man sus-

toti ir leisti tau pailsėti?“ Viskas taip staiga.

Šalia manęs kažkas sušlepsi. Iš pradžių išnyra galva. Senstelėjusios moters. Ant galvos užrišta

melsva skarelė keistai pabalusi, greičiausiai nuo skalbimo. Kyšo kelios raudonai dažytų nušiurusių

plaukų sruogos. Tada moteris atsistoja visu ūgiu. Ji žema, todėl net ir stovėdama ji vos aukštesnė už

mane, atsisėdusį ant suoliuko, ne keista, kad nepastebėjau valytojos pasilenkusios.

– Jaunuoli, mano darbas valyti, kaip manai aš išvalysiu po tavimi?

Išstenu, kad nepastebėjau ir atsiprašau. Jau einu tolyn, bet valytoja mane susistabdo.

– Ėė! Ten jau išploviau. Eik pro kitą pusę, – mosteli ranka, tada pradeda valyti suoliuką, ant

kurio dar visai neseniai sėdėjau. – Išvis, jau baigėsi darbo laikas, kodėl tu vis dar čia?

32

Dabar dar ir kažkokia sena bezdeklė man nurodinėja. Puiku. Bet aš jai nieko nesakau, dar išs-

pirs lauk. Tiesiog nueinu tolyn, pasuku už sienos, kad ji man nesivaidentų akyse, ir toliau laukiu

Evės. Ši visai netrukus ir pasirodo, pirštais įsikimbą į mano alkūnę ir tempia lyg vaiką, kol susigrie-

biu, kas vyksta. Mes jau išeiname. Ir Evė skuba. Labai skuba. Ji kažką sužinojo? Tyliu, iki kol įsė-

dame į automobilį, tikiuosi, jog ji papasakos, ką sužinojo. Bet Elijaus sesuo tyli, lyg nenorėdama,

kad aš išvis čia velčiausi. Ji klysta, jei mano, kad ramiai sėdėsiu, kol Elijas kažin kur.

– Eve, reikėjo net man nesakyt, kad jis dingo, nes užknisa, kai važinėjuosi ir net nežinau kur,

– bandau kalbėti kuo ramiau, bet manyje jau vėl verda kraujas. Dėl ko, po velnių, aš turiu taikytis

prie kitų norų. – Sakyk, kas vyksta, arba stojam ir palauksim, kol pradėsi kalbėti.

– Rafaeli, nenervink, – piktai šnairuoja į mane, tada mosteli, kad sukčiau kairėn.

Laukiau jau užtektinai, bet tai jau per ilgai užsitęsė, todėl visiškai atleidžiu vadžias.

– Aš kalbu rimtai. Liaukis laužytis ir pagaliau kalbėk, antraip lėksi lauk. Atsibodo.

Evė darsyk sužaibuoja į mane akimis, bet jos žvilgsnis darosi baugštus. Nagi, kalbėk kalbėk.

Jau raginu ir mintimis, kad pagaliau pražiotų burną. Užkniso. Kas galėjo pamanyti, kad pyksimės,

nors esame vienoje barikadų pusėje? Net suvokiu, jog Evė labiau nervina, nei Elijas, kuris bastosi

kažin kur. Lyg čia ji dabar svarbiausia būtų.

– Jis kalbėjosi su socialine darbuotoja dėl tėvų, – dėkui Dievui, pagaliau prakalba. – Na, ne

dėl tėvų – jie žuvę, bet dėl giminių. Norėjo sužinoti ar turime dar brolių, sesių, žinai.

– Jūsų tėvai žuvę?

– Avarija. Mes buvom dar labai maži. Nieko neprisimenu.

– Nežinojai, jog tavo tikrieji tėvai mirę?

– Iki šiandien žinojau, tik kad mes įvaikinti. Giminės klausinėjo įtėvių.

Tyliu. Nežinau, ką atsakyti. Viskas kvaila. Užuojauta kvailas dalykas. Todėl nieko ir nesakau.

– Nesidomėjau tikraisiais tėvais. Maniau, jog tikrovė nuvils, ir jie nebus tokie, kokius turiu

dabar. Supranti? Girtuokliai, narkomanai... padugnės, – dabar jau vos ne pašnibždomis kalba, per

ūžiantį variklį girdžiu kas antrą žodį, bet mintyse susidėlioja sakiniai. – Jie mirę. O aš maniau, kad...

Vėl nieko nesakau. Evė elgėsi kvailai. Bijoti susitikti su savo tikraisiais tėvais? Juk negyvensi

su jais. Šiuo atveju, tikrai nebūtų aplankiusi jų. Nebent kapinėse...

33

– O Elijas kur? Juk tėvai mirę. Lankosi pas gimines? – garsiai svarstau ir tikiuosi atsakymo. –

Išvis, kaip jis nukako taip toli? Nesąmonė.

– Nežinau. Autobusai. Gal stabdė mašinas. Pėsčiomis ėjo. Nė nenutuokiu. Sustok.

Sumautai darau kaip paprašytas. Sumautai klausau. Sustoju pakelėje ir apsidairau aplink, lyg

tamsa galėtų bent kiek nuraminti mano pyktį. Pro šalį lekia automobiliai. Pravėrus dureles girdisi

artėjantis, tada tolstantis burzgimas, ir taip vis iš naujo. Vėsus oras mainosi su šiluma, pripūsta oro

kondicionierių, galiausiai pasidaro žvarbu, bet durų neuždarau. Šaltis padeda mąstyti. Tačiau mano

galvoje taip tuščia, lyg koks kirminas būtų išgraužęs ir palikęs skyles.

– Apgalvokim, kur Elijas, nes, važiuodami nežinia kur, jo nesurasime.

Nervingai prunkštelėju ir greitomis atkertu:

– Nuo ko siūlai pradėti galvoti?

Net nežiūriu Evės pusėn, šiandien mane per daug sykių sunervino. Stengiuosi vengti. Užsi-

manau išlipti lauk. Tada įtraukti dūmų. Daryti taip, kaip Elijas daro. Kaip darė, kad užsimirštų ir

paslėptų. Pasirodo, turėjo daug ką slėpti. Ir ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs.

Užsimanau daryti tai, kas anksčiau buvo neatskiriama. Visai neseniai. Kai Vanesa dar buvo

čia. Prieš kelis mėnesius. Prieš keturis? Penkis? O gal prieš pusę metų?.. Jau nebeprisimenu. Skylės

galvoje didėja, dar didėja. Jos milžiniškos.

Tik dabar pastebiu, jog automobilio salone vis dar mėtosi cigaretės, išsibarsčiusios, kai tren-

kiau Deizei per rankas, kad neimtų. Dabar kiekvieną baltą lazdelę kuo aiškiausiai matau. Mama jų

nesurinko. Gal net nepastebėjo, kaip ir aš visą šį laiką. Dabar net tos purvinos ir sumindžiotos, ar

nukritusios kiek toliau ir nesumaitotos cigaretės primena viską. Absoliučiai viską. Mane patį.

Ir Eliją.

Viskas taip suknista.

×

Telefone jis žvelgė į žemėlapį ir ieškojo vietos, nurodytos ant lapuko. Neseniai skambino vie-

nai moteriai, kuri adresą jam ir padiktavo. Ūmai vėl prisiminė, ką palikęs namuose. Dabar jis gailė-

josi, jog paliko albumą ir numerius, lyg suprato, kad sesuo suras viską – prastai paslėpė. Tiesą sa-

kant, net nepaslėpė, o pakišo po stalu. Kvailys kvailys. Labiau rūpinosi, kad nepastebėtas iškeliautų,

o čia... per skubėjimą paliko tokį svarbų dalyką.

34

Akys užtiko tai, ko jam reikėjo. Žiūrėdamas čia į telefoną, čia į kelią priešaky, jaunuolis lėtai,

sunkiais žingsniais keliavo toliau. Nebegalėjo skubėti – išvargęs ir ištroškęs norėjo kristi ant žemės

ir nebesikelti. Jam, suklupus ant žemės, galėtų pabirti lietus. Tada keliautojas atsigertų gamtos. Ir

gamta galiausiai atsigertų jo...

×

Užknisa, jog nuvykę į vieną vietą nerasime ten Elijaus, nes čia, po galais, niekas nesuderinta.

Šūdina tikrovė niekada nebūna suderinta. Čia ne žaidimas. Žaidėjų nėra. Čia sumautas amžinas ka-

ras su gyvenimu ir likimu. Tik mes neturime ginklų.

Evė sako, – ji daugiau nieko ir nedaro, – jog Elijas tikrai buvo ar aplankys tetą. Mat teiravosi

beveik visų numerių, kuriems skambino, kur ši gyvena. Evė dabar irgi turi jos adresą.

Gal jis dar net ne čia? Nebūtų taip greit nukakęs.

Ir šiaip, net nesu tikras, kad būtent šis miestas – jo tikslas.

Dėl nieko nesu tikras. Tik dabar į galvą pradeda veržtis mintys, jog Elijas net nepabėgo.

Gal... gal lanko kokią merginą? Gal tiesiog nori gerai praleisti savaitgalį? Ir viskas, ką Evė čia

spangsta yra kvaili prisigalvojimai. Rimtai, aš toks beviltiškas ir tąsausi kelias valandas be jokio

tikslo, net nebandžiau paskambinti Elijui.

Ūmai išsitraukiu telefoną ir piršto galu braukiu, kol randu Elijaus telefono numerį. Viskas tuoj

stos į savas vėžes. Reikėjo iškart taip daryti, o ne lakstyti su akis išdegusia beprote.

Pypt, pypt, pypt.

Gal jis su mergina ar dar kuo? Išjungęs telefoną?

Mano mintis vis pertraukia tolygiai nuskambantys pyptelėjimai. Ir vis sumirksiu. Ir vis laukiu.

Pypt. Staiga pradedu girdėti silpną traškėjimą. Tylų, gilų alsavimą. Jis pakėlė. Balsas nesvei-

kai duslus.

– Rafaeli?

– Elijau, – atsakau tuo pačiu, tik neklausiu, nes iškart suvokiu, kad tai jis.

Ir nebepridedu nieko, žinau, kad įsitikino – tai aš.

Elijas eina. Girdžiu. Kiek palaukę, kaip tyčia, abu prabylame vienu metu, ir abu tuoj pat užty-

lame, leisdami kitam kalbėti.

35

– Kur eini? – klausiu, nes nebemoku laukti. Tiesiog. Nebemoku.

Vis dar girdėti kaip eina. Vis dar nesustoja. Jis pavargęs. Ir nesustoja.

– Į praeitį, – šnopuodamas atsako.

Jo reikalas. Tik įdomu, kurioje tiksliai vietoje ta jo praeitis.

– Eik kur nori, tik žinok, jog tavo sesuo kaip išprotėjusi laksto.

Jau noriu numesti skambutį, nes nebėra reikalo kalbėti. Įsitikinau tai, ką reikėjo: jis gyvas,

sveikas, tik kad pavargęs. Bet visi pavargsta.

– Ji su tavim? – staiga prabyla. – Nesakyk jai.

Lėtai nusuku akis į Evę, sėdinčią automobilyje. Aš lauke. Bet durelės uždarytos. Matyt užsi-

darė Deizė.

– Tai pats jai ir paaiškink. Elgiasi kaip šikną nudegusi. O kur tu?

Neatsako. Vis eina. O gal man nereikia jo atsakymo? Bet mano dvejonės nutraukiamos, nes

gaunu atsakymą, ir jau nesvarbu – norėjau jį gauti ar ne.

– Einu aplankyti tėvų.

– Į kapines?

– Aha.

– Gerai, susitiksim, – greitomis išberiu ir tuoj pat numetu skambutį.

Įsėdęs į automobilį tyliu. Ne, Evei nieko nesakysiu. Kol pasuku raktelį ir užvedu variklį, ji

mane stebi, o kai pradedu važiuoti, akis nusuka į savo rankas, kuriose spaudžia savo telefoną ir už-

rašinę, kažkur ten, Evės pusėje, mėtosi ir nuotraukų albumas.

– Su kuo kalbėjai? – klausia nepakeldama galvos.

– Ne tavo reikalas.

Tegul bent akimirkai užsičiaupia ir leidžia man pagalvoti. Tikiuosi, kad ji užsikiš. Iš pradžių

dar kažką suniurzga, paskui užtyla. Gerai. Labai gerai.

Ilgokai važiuojame tylėdami, kol pasiekiame miestelį, tada man reikia sužinoti, kur toliau va-

žiuoti. Žinau, kad Evė užsirašė ir tą vietą. Ji, atrodo, užsirašė viską, ką išklausinėjo.

36

– Koks kapinių adresas?

– Ar kas šlaistosi tokiu metu ten?..

– Šlaistosi. Sakyk adresą.

– Kas tau skambino? – ignoruoja mano žodžius. Ji užknisa. – Elijas?

– Niekas man neskambino. Pats skambinau.

– Kam?

– Adresą.

Ji sukruta. Smarkiai. Įsižeidusi. Pasikuičia užrašų knygutėje tarp lapelių, vis dar nežiūrėdama

į mane paduoda lapuką. Laikau jį rankoje, žiūriu į kelią, mąstau. Ištiesiu į galą Deizei. Neima.

Neima.

Suknistai neima.

Kas merginoms negerai? Šios dvi lyg apsėstos.

– Deize, – mano balsas nugriaudi, tampu atgrasus – jei prieš tai nebuvau toks, bet daugiau

nieko ir nereikia sakyti, Deizė, lyg bijodama, išplėšia lapuką man iš pirštų. – Surask tą vietą ir duok

man pažiūrėti.

Ji greita, vos kelias minutes palaukęs tyrinėju didelį žemėlapį mažame išmaniojo ekrane.

Priartinu. Randu. Po šitiek bastymosi užsimerkus važiuoju žinodamas kelią. Ačiū Dievui, bendrake-

leivės tyli visą laiką, iki kol atvažiuojame, tada Evė dar paklausia, kodėl čia atvažiavome. Atrodo,

įtaria, kodėl, bet dar nori ir patvirtinimo. O aš nieko nesakau. Palieku Deizę automobilyje, tikiuosi,

jog Elijaus sesuo irgi pasiliks, bet ji kaip uodega velkasi paskui.

Nežinau, ar Elijas jau čia. Ir nežinau, kur eiti toliau, bet einu, nes užkniso stovėti vienoje vie-

toje.

Išvis, kodėl aš dar čia?

Po skambučio su Elijumi galėjau iškart važiuoti atgal. Ar išvis nevažiuoti. Evė nesąmonių pri-

sigalvojo ir dar mane įvėlė. Būčiau galėjęs pailsėti. Atsiskirti nuo pasaulio. Akimirksniu prisimenu

taip seniai turėjęs bilietą. Į gėrį. Į vietą, kur visas šūdas dingsta, ir lieki tik tu, juokas, linksmybės ir

grožis. O sąžinė susikrauna lagaminus ir išvyksta protą knisti kitiems.

37

Dingojasi, jog, dar neprabilus Evei, suprantu – tuoj bus sudrumsta kapinių tyla. Ir man jau no-

risi užsikišti ausis. Neduoda man pabūti ramiai net kapinėse.

– Rafaeli, Elijas čia? – pasivijusi mane vėl klausia Evė, o aš ūmai sustoju.

Atsisuku. Mano akys greit suranda jos akis, bet Elijaus sesuo greit nusuka žvilgsnį. Žiūri į

žemę, juodumą tolumoje, medžius – jau be lapų, į antkapius, plastmasinius vazonėlius ir tokias pat

šleikščiai plastmasines žvakides, tik ne į mane. Gerai. Labai gerai.

– Tau paranoja gal, ką? – išsprūsta. – Čia atvažiavai ir net nenori aplankyti tėvų kapo?

38

6.

Per daug save kankinu dėl praeities, lyg dabar ja gyvendamas, noriu ištaisyti klaidas.

Ir, kaip užkietėjęs savanaudis, galiu pasakyti, jog „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančių-

jų reikalas“. Todėl, gelbėkis, kol dar gali, antraip užstrigsi praeityje.

Palik viską kaip yra ir plauk pasroviui.

Tiesiog gyvenk.

Dėl savęs.

Taip aš kiekvieną sykį gelbsčiu save. Ir dar nepaskendau, dar kvėpuoju.

39

Jis

Jau ilgokai jis sėdėjo ant medinio suoliuko. Mąstė. Ir ilsėjo. Ir vaizdavosi kitokį savo gyveni-

mą.

Galvoje kūrė vaizdinius, kur jo tėvai gyvi, stovi šalia – tėvas, rūpestingai padėjęs ranką jam

ant peties, o motina atsistojusi kiek atokiau, ir jie visi kartu žvelgia į išlygintą juodžemį, lavonais

atsiduodančias baltai gelsvas chrizantemas, paminklą, ant kurio užrašyti visai kiti vardai – galbūt

senelių, tolimų giminių, ar dar kokių pažįstamų žmonių – juk nestovėtų su taip gedulo iškreiptais

veidais prie nepažįstamų negyvėlių kapo.

Elijas vaizdavosi, jog viskas gerai, jog pasaulis gražus, meilė egzistuoja. Ir šiaip, absoliučiai

viskas gražu gražu. Būtų patikėjęs šiuo melu, jei jį veiktų „vaistai“ nuo tikrovės, bet dabar, sėdėda-

mas neapsvaigęs, suprato savo vaizdų trapumą ir netikrumą. Šios mintys pasidarė jam baisiai kvai-

los. Todėl, dar akimirką paklydinėjęs fantazijose, Elijas sugrįžo į tikrovę, kur jį ne kažin kas ir pasi-

tiko – tik negyvi, bespalviai tėvų veidai apvalainose fotografijose ant paminklo.

Lyg pažadinti norėdamas suvibravo ir telefonas. Ekrane švystelėjo Rafaelio vardas. Švietė,

švietė, švietė. O Elijas žiūrėjo. Ir nekišo telefono kišenėn tol, kol pastarasis išsijungė. Tada ieškoto-

jas vėl nukreipė akis į pilkšvus, nublukusius tėvo ir motinos veidus. Jie neatrodė taip kaip albume.

Čia jie negyvi ir džiovino vidines ašaras, kurios būtų susikaupusios ir akyse, jei tik Elijas būtų pati-

kėjęs, jog dar yra vilties. Bet nepatikėjo.

Tėvai mirę. Ir jo praeitis su jais.

Ūmai pamatė tolumoje sužybsint. Gražus tamsos ir šviesos kontrastas žaidė ant žemės, ant E-

lijaus kojų, rankų, veido. Žaidė ir jo viduje, pasiedamas naujas abejones. O kai išgirdo balsus – E-

vės ir Rafaelio, suprato, jog jo jau laukė tiesos akimirka, kada jis viską išsakys garsiai.

×

Telefonu šviečiuosi kelią, bet vis tiek kliuvinėju už bet ko: tvorelių, didelių krūmų, storų me-

džių šaknų. O gal tik susigalvoju, jog kliūvu, nes einu greitai. Bet, koks skirtumas, svarbu, jog dar

neapvirtau. Ir tikiuosi neapvirsti.

40

Kapinėse šviesos maža, prisimenu, jog būna dienų, kai čia visur pridegiota žvakučių. Šiuo

metu jų matau tik kelias, bet ir pastarosios šviečia per silpnai, jog galėtų kažkam rodyti kelią. Juk

taip sako – žvakės rodo mirusiajam kelią. Bet net man, gyvam, nerodo. Ironiška. Kai mirsim, visi

pasiklysim.

Jau kelissyk Evė sakė, jog lėtinčiau tempą, nes nepaveja manęs, ir dabar šnopuoja lėkdama

paskui. Dvidešimt minučių valkiojuosi po šitą brūzgyną. Dar Elijaus neradau. Pradeda rodytis, jog

šitos kapinės neturi galo, o ir žmogus, kurio ieškau, išgaravęs.

Mažas miestelis, o lavonų žemėn sukasta tiek daug.

Vėl skambinu Elijui, praeitą kartą neatsiliepė.

Neatsiliepia, bet ir nenumeta. Pypt, pypt, pypt, pyyypt.

Patraukiu telefoną. Akimirksniu sustoju, o Evė atsitrenkia man į nugarą. Dairausi, akimis ieš-

kau, ieškau, ieškau ir klausausi. Girdžiu. Nulekiu garso pusėn.

Elijaus sesuo tik vėliau pradeda gaudytis, irgi išgirsta burzgimą. Telefono.

– Jis čia, – košia bandydama mane prisivyti, – tiesa, Rafaeli? Nebūtume suradę tėvų kapo taip

vaikščiodami, mes ieškom Elijaus.

Mostu ją užtildau ir sukiojuosi į kairę, dešinę. Rodos, užtildžiau ne tik Evę, bet ir burzgimą.

Pirštais minkau telefoną. Greitai ir neramiai, todėl niekaip neina atrakinti. Kaip visada – kuo grei-

čiau reikia, tuo labiau nesiseka. Susierzinu. Bet, greičiausiai, susierzinęs buvau ir prieš tai.

Užkniso šalti čia kapinėse. Atsiliepk, nagi. Pyyypt, pyyypt.

Vėl dairausi ir bandau išgirsti telefono vibravimą. Evė kaip kokia puskvaišė švitina telefonu

man į akis. Po galais, kas jai šiandien negerai?

Girdžiu, bėgu garso link. Greičiau išsiaiškinsim, greičiau galėsim vykti namo. Iš pradžių jo

nepamatau, sėdi ant suoliuko. Net pagalvoju, kad vaidenasi. Bet jis čia.

– Sveikas, – sumurmu eidamas artyn, Elijas tik linkteli ir pasislenka, jog tilpčiau prisėsti ir aš.

Nieko nesakau, nes tyla tokia raminanti. Gera. Viskas visai gerai, iki kol Evė išdygsta prieš

akis, bet bijo prieiti artyn. Lyg Elijas būtų vaiduoklis. Norėčiau ir aš toks vaiduokliškas būti, gal

tada paliktų ramybėje.

Ji taip ir stovi. Nekalba. Elijas pats prabyla.

41

– Nereikėjo manęs ieškoti, jei supratai, kur aš.

Evė vieną ranką prispaudžia prie burnos, tuoj lyg pradės raudoti balsu. Gal ir pradeda, bet

garsas juk prislopintas palto rankove. Jos kūnas vis vien kruta, tartum ji kūkčiotų. Ir, išvis, koks

skirtumas, tegul žliumbia, ne mano reikalas.

– Aš ne tas, kuris šypsosis, vos gavęs trupinėlį apsimestinos meilės, – sako jai Elijas, bet, ro-

dos, kalba ne su ja, o su manimi. – Juk pažįsti mane, taip?

Pažįstu. Pažįstu. O ar Evė pažįsta?

– Ar tu manai, kad man gerai? – užsiliepsnoja Evė, ji suspaudusi kumščius tirta iš pykčio, aša-

ros vis rieda, todėl balsas trūkčioja. Ji užtyla. O tada taip garsiai suvaitoja, jog kurį laiką net aidi

ausyse. Paskui tyliai nutęsia: – Tai viskas, ką galime gauti...

– Ne viskas, Eve, toli gražu ne viskas.

– Tu nevertini to, ką turi dabar ir vaikaisi šmėklų. Negi nematai, kaip tai kvaila? Ką darys tė-

vai, jei negrįši namo?

– Jie man ne tėvai, – greit atkerta ir gūžteli pečiais. – Bet, jei nuo to tau bus lengviau, grįšiu,

kai surasiu, kaip tu sakai, kvailas šmėklas.

Evė nesupranta savo brolio. Nesupranta nė per nago juodymą. Jei suprastų, taip nekalbėtų, o

leistų jam eiti. Ir nesvarbu, su jos skaudančia širdimi, ar be – jis vis tiek išeis.

Vėl tyla, tarytum dvasios, vis dar besibastančios kapinėse, būtų mus užtildžiusios. Kažką gal

ir pasakyčiau, bet jaučiu, jog negaliu kištis. Tai brolio ir sesers kova. Juk galiausiai viskas atsisuktų

prieš mane.

Aš irgi kaltas. Dėl Vanesos. Bet juk tai buvo jos pasirinkimas, ne mano. Ir tai nesusiję su da-

bartimi.

Bet... tai susiję su Elijumi.

Elijas delnais susiima veidą, o Evė palto rankovėmis šluostosi ašaras. Ji vis dreba, neaišku iš

pykčio ar dar ko. Tą tylią akimirką, kai jau apsidžiaugiu, jog viskas tuoj baigsis, atkiūtina Deizė.

Sušnairuoju į ją. Norėčiau ją apšaukti, bet bijau net žodį ištarti. Nes niekas vis dar nešneka. Bet

Deizė juk ne aš, ne mes – tie, sustoję tyloje, ji tik mažvaikė, nesuprantanti, jog priimti sprendimams

mums reikia tylos, todėl šneka.

– Jau važiuosim namo? Man šalta.

42

Papurtau galvą ir mosteliu į Eliją. Sesuo pakelia antakius, apsimeta, jog viskas normalu. Tik-

rai normalu. Visiškai. Ir nuklibikščiuoja savo aukštais batais, kuriais vos paeina, prie Elijaus. Vietos

nėra atsisėsti, bet dar įsispraudžia jam iš kairės. Jis nesujuda, nepasislenka.

Evė garsiai sukūkčioja. Regis, vėl pradės šaukti, bet ji kalba ramiau.

– Elijau, – kreipiasi į savo brolį, – sakai, jog neturi nieko tikro. Aš tavo sesė. Ar aš tau netik-

ra? Aš tavo dalis, mes šeima. Tau tai nerūpi?

Draugas sunkiai atsidūsta, per sunkiai. Gal bando suprasti savo mintis? O gal įsivaizduoja,

kaip nuskambės jo žodžiai, kuriuos žada sakyti? Nežinau.

– Tai mano pasirinkimas.

Evė jau žiojasi kažką atsikirsti, bet Elijas nutildo ją pridėdamas pirštą prie savo lūpų.

– Viskas. Aš pasirinkau, – tyliai tyliai ir lėtai, ištardamas kiekvieną skiemenį, sako jis. – Ri-

šam.

Evė linkteli, trumpai ir jau beviltiškai. Baigėm. Viskas.

Eliją nuvešim kažkur, kur galės praleisti naktį, negaliu palikti jo kapinėse, per šalta. O ir Evė

paskui knistų protą, kad palikome jį vieną. Todėl važiuojam į miestelio gilumą ir ieškom bet kokio

viešbučio. Juk turėtų būti. Bet nėra. Pusvalandį prasivažinėju skersai išilgai miestelį, tada nusuku

atgal į miestą, kuriame buvome su Eve, ir ten ji kalbėjosi su moterimi, turinčia informacijos apie

vaikus, kažkada buvusius tuose vaikų namuose.

Ieškome vėl. Randame, bet neiškart. Dar tenka prasivažinėti siauromis gatvelėmis. O kas, jei

viešbutis nebedirbs taip vėlai, naktį?

Dirba. Gauname mažą nutrintą raktuką nuo kambario trečiame aukšte. Kambarėlis mažytis.

Deizė nukaukši parketu dengtomis grindimis ir atsisėda ant spyruoklinės lovos.

– Elijau, o į mokyklą nebeisi? Dar liko pora savaičių iki atostogų, – teiraujasi, o gal primena.

– Neisiu. Paskui grįšiu, tikriausiai, – paskutinį žodį sako žvelgdamas į Evę, kuri, rankas suk-

ryžiavusi ant krūtinės, žiūri pro langą. Į nieką. Arba į savo atspindį. Užtraukiu užuolaidas ir nusi-

viepiu, ji į mane nepažiūri.

Mano sesė dar klausinėja visokių nereikšmingų dalykų, o Elijas nekreipdamas dėmesio atsa-

kinėja. Tylos niekur negausiu. Ūmai sukrutu, prisiminęs, kiek valandų.

43

– Einam, grįšim ir taip paryčiais, – mesteliu Deizei. – Tau seniai reikėjo į lovą, murze.

Ji lyg ir susigėsta, jog taip pavadinau prie pašalinių žmonių, bet nieko nesako, atsistoja ir nu-

kaukši pirma. Paskui ją Evė. Palinkiu Elijui labanakt ir užveriu duris. Mes vis tiek palikome jį vie-

ną. Nors ir ne kapinėse. Bet vieną.

44

7.

Kiek dar laiko vaidinsim nepažįstamus,

Kiek laiko užmarštin skandinsim prisiminimus –

Dabar tuščius, beviltiškai išblukusius,

O vakar dar tokius ryškius.

Supratęs, jog tiesa yra karti, dažnai klausdavau savęs, kodėl. Tiesiog kodėl. Nes mes turime

atiduoti duoklę kažkam, kas viršiau už mus. Visada privalėjome ir privalėsime mokėti už pakitimus.

Nesvarbu – gerus ar blogus.

Aš vis dar moku skausmu, nors praėjo beveik pusė metų.

Bet juk taip turi būti – turi skaudėti, kai tavo širdis išplėšiama. Kai netenki savo sielos.

Dabar aš miręs, tu pasiėmei mano širdį.

45

Kitoks

Per tobulybę perteikiamas žiaurumas. Vidutinio amžiaus blondinė paikai žiūri į mane iš tele-

vizoriaus ekrano ir kalba saldžiu balseliu. Žmogžudystės, apiplėšimai, avarijos, dar vienas išžagi-

nimas. Kalėjimas. Dešimt, penki, dvidešimt metų nelaisvės. Iki gyvos galvos.

Lenda per gerklę. Ir kava per saldi, matyt, apsižiopsojęs įsidėjau per daug cukraus. Ironiška –

dabar gyvenimas saldesnis. Net vimdo.

Tėvo namie nėra, mamos čia nė su žiburiu nerasi, Deizė irgi išgaravo, tikriausiai išlėkė su sa-

vo „draugėmis“ patraukti saldainiukų per nosį. Nors, abejoju, ar ji bent rūkiusi yra. Gal neprisidirbs

keturiolikos. Gal.

Guliu išsidrėbęs ant sofos. Prieš tai dar junginėjau televizoriaus kanalus, bet nieko doro nera-

dau, todėl žiūriu „žinias“, nors čia greičiau bandymas negatyvą parodyti žmonėms per rožinius aki-

nius, nei žinios. Blondinė pranešėja tai šypsosi, tai apsimeta liūdna. Dabar pasakoja apie satanistų

grupelę, vos nenumarinusią jaunos merginos. Atseit kažkoks aukojimas. Tradicija. Žudymas, prisi-

dengus garbinimu.

Vaizdas ekrane keičiasi, rodoma mergina, gulinti lovoje. Lyg ir ligoninės. Merginos žali plau-

kai matyti ir per cenzūrą. Ji atsakinėja į žurnalistų klausimus.

Per ekraną rodo kitą merginą, nukentėjusiosios draugę. Spėju puodelį padėti ant staliuko – bū-

tų iškritęs. Vaidenasi? Jai jau aštuoniolika, todėl veidas ryškus, nepaslėptas.

Vandeniu sudrėkinto smėlio spalvos plaukai tvarkingai sugulę ant kiek pakumpusių pečių.

Akys. Po galais, jos akys gražina tiek daug visko. Ypač skausmo. Vėl suprantu, ko netekęs. Lūpos

tokios švelnios, kaip prisirpusios vyšnios. Taip seniai, rodos, prieš amžinybę jas bučiavau savosio-

mis.

Į galvą plūsta praeitis. Tai buvo mūsų pavogtos akimirkos. Ji šypteli. Vos vos. Šypsena netik-

ra. Ne taip ji šypsodavosi būdama su manimi, čia tik varganas mėginimas nusišypsoti prieš kame-

ras. Gerai apžiūrėjęs merginą pradedu klausytis švelnaus balso.

– Taip. Sužinojau tik po savaitės, na, kai išėjau iš psichologo kabineto, man paskambino.

46

Psichologo. Psichologo. Juk jie dirba su psichais, tiesa? Kas jai buvo?

Deja, daugiau nieko neišgirstu. Vėpsau į televizorių ir tiek. Pasibaigia žinios, sporto naujie-

nos, „orai“. Išjungiu televizorių. Negalvodamas čiumpu telefoną. Aš apsėstas emocijų. Renku nu-

merį. Surenku. Žiūriu į ekraną. Taip. Nuspaudžiu žalią ragelį. Taip.

Pypt. Pypt. Pypt.

Gal pasikeitė numerį?

Gal neatsilieps? Juk mato, kas skambina. O gal jau ištrynė mano kontaktą? Gal. Be reikalo

skambinu.

Kai jau noriu numesti skambutį, ji atsiliepia.

– Laba diena, – sveikinasi. Mandagi – kaip visada. – Kas skambina?

– Jau vakaras, – neatsakau į klausimą, tik pataisau ją.

– Na, tiesa, bet kas skambina?

– Dabar jau niekas, – kiek palūkėjęs atsakau. – Tiesiog norėjau sužinoti, kaip jautiesi.

– Niekas? Ar niekui rūpėtų, kaip jaučiuosi?

Ji manęs neatpažįsta, labai gerai. Labai. Gerai. Bet nežinau, ką jai atsakyti.

– Tai nesvarbu, – staigiai nukertu. – Tiesiog pasakyk, kaip jautiesi. Ir kas nutiko.

Ji užtyla. Girdžiu, kaip kvėpuoja. Lėtai ir vienodai. Įtraukia oro, iškvepia jį.

– Vėl žurnalistas? Sakiau, jog daugiau informacijos nebeteiksiu. Tai mano asmeninis gyveni-

mas.

Kas per šūdas? Kokie dar žurnalistai?

– Ne. Aš ne žurnalistas.

– Tai kas tu?

Dabar jau aš užtylu. Kas aš esu, nesakysiu. Vėliau vis tiek supras. Todėl einu tiesiai per aplin-

kui.

– Aš žmogus.

47

Ji sarkastiškai nusijuokia. Nusivylė, kad nepasakiau tikrosios tapatybės. Bet vėliau tikrai sup-

ras. Tikrai.

– Puiku, žmogau, – sako, vėliau girdžiu, kad meluoja. Ji pasislėpusi po kauke. – Man viskas

gerai. Nieko nebuvo.

– Gerai, daugiau man nieko nereikia.

– Nebeskambink, neturiu tikslo bendrauti su nepažįstamais. Viso gero.

– Tu mane pažįsti, – atsakau. – Bet iki, Vanesa.

Tylu. Įsikišu telefoną į kišenę ir spoksau tiesiai.

Jai kažkas buvo.

Ar žmonės vaikšto pas psichologus, turiu omeny, išprotėja, kai išsikrausto į kitą miestą? Bet...

juk praėjo daug laiko ir neatrodo, jog ji būtų išprotėjusi. Ji sveika. Protiškai. Ką tik kalbėjau.

Bet aš koks pusprotis. Skambinti jai? Kas per susimąstymai.

Koks skirtumas. Vanesa jau praeitis.

Ir nerūpi.

Staiga pasigirsta beldimas į duris. Kažkas atėjo. Eidamas svarstau kas, bet pravėręs duris sup-

rantu nė velnio neatspėjęs.

×

Kalbėjo su tėvais. Bandė juos įtikinti, jog Elijas grįš, vos suras apie save daugiau. Rodos, tė-

vai suprato.

Bet mergina turėjo ir kitą problemą, kuri tuoj pradės matytis. Evei tik septyniolika. Žudyti

gyvybę ar aukoti savo jaunystę ir mokslus?

×

Loganas atsiremia į durų staktą ir stebi mane, linkteli pasisveikindamas.

– Sveikas, – pasisveikinu ir aš.

Jo tamsūs plaukai susivėlę, o prietema suteikia akims juodo gilumo.

– Ką čia namie sėdi. Varom pas mane.

48

Sutinku, bent jau gerai praleisiu laiką. Bet primenu sau, jog ryt būtinai reiks aplankyti mamą.

Vis dar nebuvom susitikę.

Nesvarbu.

Vis dar jaučiu savyje kažkokį kvailą sunkumą, bet vėl primenu sau, jog viskas bus gerai arba

dar blogiau, jog viskas pasikeis ir aš vėl užmiršiu. Reikia viską pamiršti, antraip gyvenimas bus dar

labiau suknistas.

Išlipu iš Logano automobilio, sustojome pakelėje prie jo namo. Kartu su savimi nešuosi ir

porą butelių gėrimų, bet jie tikrai ne man, niekada negeriu ir negersiu, nenoriu būti toks kaip tėvas.

Aš ne toks.

Alkūne atsidarau duris. Su Loganu susėdame ant grindų prie sofos. Viduje yra dar keli vaiki-

nai, matau ir merginų.

Loganas geria. Aš negeriu. Jis glaudžia butelio kakliuką prie lūpų, užsimerkia ir ryja. Vėliau

vos susiraukia. O aš sėdžiu. Tiesiog sėdžiu. Stebiu. Loganas pradeda kalbėti, todėl dar ir klausausi.

Jis pakelia ranką, kurioje spaudžia butelį, žiūri į savo raumenis, aš irgi ten žiūriu.

– Atrodau toks sumautai stiprus, galiūnas, taip? Bet man skauda, esu silpnas.

– Būna, – atsakau jam, tikriausiai todėl, kad nesijaustų taip, lyg pasakotų sienai. Aš klausau.

– Tėvas kitoj šaly tratina savo padėjėjas, motina ne kvaila – supranta. Bet kas iš to, prilaka ir

laksto pas visokius šlykštynes. O aš vienas skęstu. Kiekvienąsyk atsibundu ir mąstau, ar ryt atsibu-

siu, ar turėsiu rytojų. Žinai tą jausmą?

Linkteliu. Nieko nesakau. Neturiu, ką sakyti ir... tiesiog nemačiau jo niekada tokio, o gal ne-

sistengiau pamatyti, kol pats pradėjo rodyti save.

– Mane čia laiko tik adrenalinas. Kova. Supranti, turiu dalyką, negaliu jo paleisti, ir jis negali

paleisti manęs. Bet bus diena, kai nebeatsikelsiu nuo ringo. Juk žinai, viskas turi savo kainą. Šian-

dien aš laimėtojas, ryt – lavonas, bet be kovos nepasiduosiu.

Vėl linkteliu. Ir vėl. Loganas pasakoja, o aš klausaus. Nežinau, ar dabar pats tinkamiausias

metas jį pažinti. Ir net nežinau, ar noriu jį pažinti.

Bet tikriausiai noriu.

Taip.

49

Reikia pažinti ir įsileisti žmonių. Reikia keistis, nes viskas keičiasi, o aš priklausau visumai,

todėl keičiuosi ir aš.

Dar kiek pabuvęs Loganas nueina, jo balsas griaudi, kai su kažkuo susiginčija. Nebesigaudau

laike. Man vis vien. Prie manęs prisėda jau kažkur matyta mergina. Aplink garai. Šleikščiai saldus

kvapas. Žolės kvapas. Rūkau ir aš. Jau metas pabėgti. Tik rūpesčiai nuo manęs bėgs ar aš nuo jų?

Nežinau. Tikriausiai reikšmė ta pati. O gal ir ne. Nežinau.

Įtraukiu. Išpučiu tirštą garą.

Pasaulis toks spalvotas.

Mano geltonas megztinis atrodo toks ryškus. Gražu.

Aplink visko taip daug.

Manyje daug jausmų, ir aš tuščias. Aš linksmas. Įtraukiu dar.

– Man patinka, kai tavo akys parausta, – sako kažkokia mergina, sėdinti priešais.

Linkteliu. Juokiuosi. Sakau, jog jos lūpos gražios. Čia Liza. Jos ir plaukai gražūs. Ji taip pat

juokiasi.

Kas ją pakvietė? Gerai, kad pakvietė.

– Kodėl buvai toks paniuręs, kai su Loganu atvažiavot? – klausia.

Ji valgo picą ir, kai aptaško mano džinsus padažu, juokiasi, tada valo. Atsigulu ant žemės.

– Skambinau savo buvusiai. Žinai, aš jai kuriu eilėraščius.

Su mano žodžiais pradeda vibruoti telefonas. Žinutė nuo Mijos. Klausia, ką veikiu. Atsakau,

jog nieko. Ir parašau, jog ji man patinka. Tikrai patinka. Ji draugiška. Labai. Ji geriausias žmogus

pasaulyje.

„Kas tau buvo?“ – klausia Mija žinutėje.

„Nieko. Man gera.“

„Sakau tiesą.“

„Tu geriausia.“

50

Ir visiškai išjungiu telefoną. O tada tiesiog guliu ir šnekuosi su Liza. Ji mane pabučiuoja, ir aš

ryte gailėsiuosi. Bet dabar yra dabar. Toliau plaukiu pasroviui.

×

Tą vakarą, dar prieš vidurnaktį, mirties apsiaustas vėl sušiugždėjo.

Mergina buvo viena, mamai naktinė pamaina ligoninėje, o tėtis... tėtis išėjo prieš dešimtį

metų.

Kambaryje švietė stalinė lempa. Apšvietė baltas Anos rankas ir baltą dienoraščio popierių.

Apšvietė melsvai tyras akis ir melsvai tyras ašaras. Ana vartė savo dienoraštį, skaitė praeitos savai-

tės, praeito mėnesio, praėjusių metų užrašus. Bandė prisiminti, ką tuomet jautė. Daug, labai daug. Ji

mylėjo, ir dabar tebemyli. Tik... kai visi sužinojo, viskas apsivertė.

Anksčiau visada pėdomis siekdavo dugną – jai patiko plaukioti ir nardyti, o dabar lūpomis

bučiuoja kietą smėlį apačioje. Vanduo taip spaudžia šonus. Plaučiai plyšta. Širdis plyšta.

„Kodėl mes negalime būti tobuli? Tu man tobulas. O ar aš tau tobula?“

„Jie nežino nieko. Bet aš ir nesakysiu.

Gerai turėti paslapčių.

...ir tu nieko nežinai, nesužinosi.“

„Kodėl visus kažkas turi mokyti?

Tu mane mokai. Žiūri į mane. Į kitus. Ir mokai gyvenimo, kuris prilygsta abėcėlei...“

Ana skaitė. Bet nesigailėjo, jog čia viską rašė. Tik skaudėjo, jog ją išjuokė. Slaptai nufotogra-

favo puslapius, pilnus širdies ašarų, išsiuntinėjo vieni kitiems. Pasišaipė. Vis dar šaiposi. Bet mama

lyg ir nežino.

51

„Šiandien manęs klausė, ar pildau dienoraštį. Aš pildau jūrą. Juk mano mintys kaip jūra. Aš

noriu joje paskęsti...“

Tądien psichologas Patrikas klausė Anos, ar ji pildo dienoraštį, ji pasakė, kad ne. Juk dieno-

raščius turi tik vaikai. O Anai jau šešiolika, ji nebe vaikas. Pamelavo. Vienąsyk galima pameluoti.

„Tu mane matai? Kai stovi prie lentos ir brauki vingiuojančią liniją per mano gyvenimą su

balta kreida.“

Taip. Mylėjo savo mokytoją. Jis buvo kitoks, brandesnis, turtingesnis žodžiais, darbais. Ir

nebuvo toks jau senas, todėl Ana nemanė, jog tai iškrypimas – mylėti savo mokytoją. Virš trisde-

šimties – taip savo mokiniams ir pasakė Brendonas.

Jo vardas jam tinka.

Jam tinka ir melsvi marškiniai, tamsūs džinsai, sidabrinis laikrodis su romėniškais skaičiais,

storų rėmų akiniai, kuriuos užsideda, kai skaito.

Ana manė, kad ji pati jam tinka. Vienintelis dalykas, kuris, pagal Aną, jam netiko – žiedas ant

dešinės rankos bevardžio piršto.

Durys buvo atrakintos – Ana nebijojo namie likti viena. Čia saugu. Mirtis lėtai įslinko į mer-

ginos namus. Surado jos kambarį. Vidun įėjo taip tyliai, jog mergina nė neišgirdo.

Mirtis palietė Anos petį. Jau laikas. Mergina nieko nebeturi. Niekas čia jos nebelaiko.

Ana atsistojo, spėjo suraizgyti kelis žodžius „Jūroje“, savo dienoraštyje. Keli žodžiai mamai,

keli žodžiai psichologui, keli žodžiai mokytojui Brendonui Skotniui. Mirtis stovėjo šalia merginos,

sukuždėjo kažką į ausį. Sudrėkusios mėlynos akys pažvelgė pro plačiai pravertą langą. Ana linktelė-

jo.

Jau laikas.

×

52

Rytas puikus. Atsikeliu. Važiuoju į mokyklą vienas, nes Deizė keliaus autobusu. Labai gerai.

Važiuoju greitai. Pralekiu Elijaus namus, jo nėra pakelėje prie vartų. Bet viskas gerai, juk gyveni-

mas keičiasi. Taip turi būti.

Galvoje vis sušmėžuoja vakar vakaro akimirkos. Man nerūpi, viskas per gerai, jog būtų suga-

dinta. Jaučiuosi puikiai.

Ir, tikiuosi, jog gerai bus kuo ilgiau.

Mokykloje mokiniai buriuojasi į vieną vietą. Nežinau dėl ko, todėl pats ten nueinu, kad iš-

siaiškinčiau. Bet žmonių per daug, jog galėčiau kažką pamatyti. Nesibraunu per mokinius, atsistoju

atokiau ir laukiu, kol visi pradės skirstytis.

– Susidomėjai numirėle? – iš minios išnyra Loganas, jo paakiai ištinę, nors... jo visas veidas

kiek paraudęs ir patinęs. – Neatrodo, kad ji tau patiko, kol buvo gyva.

– Mirė? Kas tokia?

– Pabandyk atspėti, – atsistoja šalia ir susideda rankas ant krūtinės, stebi mokinius, vis dar čia

susispietusius. – Neaukšta, kažkokia pabalusi, literatūros mokytojas jos fantazi...

– Matėt, taip? Nusižudė Ana Melueni.

Evė šonu įsiremia į Logano krūtinę ir taip pat stebi mokinius. Taigi... nusižudė. Ana. Ji dieno-

raštyje liejo savo fantazijas apie mokytoją Skotnį. Metais jaunesnė už mane. Nusižudė. Kodėl?

– Sugadinai visą smagumą, kačiuk, – meilinasi Evei Loganas, apglėbia ją per pečius, bet Evė

ūmai susiraukusi patraukia jo ranką, negana to ir pati atsistoja toliau.

Draugo paraudusiame veide atsiranda kažkokia mina. Nežinau, čia dominuoja pašaipus šyps-

nis ar rūškanas žvilgsnis. Viskas čia susimaišę.

– Kitą sykį įspėk, kai žaisit savo kvailus žaidimus, – kažkodėl įsižeidusi gelia Elijaus sesuo.

Kažin čia dėl vakar vakaro – jos ten nebuvo, o gal jai menstruacijos? Nebesigilinu, mąstau a-

pie Aną Melueni. Nusižudė šešiolikos. Aš jos nepažįstu, nors... žinau daugokai apie jos gyvenimą –

visi per daug ir per dažnai apie ją kalbėjo, nes Ana buvo žinoma mokykloje – aišku, žinoma ne dėl

tokių dalykų, dėl kurių norėtų būti žinomos merginos, o dėl patyčių. Manau, jog tai buvo patyčios.

Juk jei kas parodo tavo asmeninius dalykus kitiems – visiems, kurie tik moka skaityti, tai skaitosi

patyčiomis. Ypač, kai paskui nebeturi ramybės.

53

Evė susisukusiu veidu nueina šalin, paplekšnoju Loganui per petį. Bet Loganas jau nebepri-

mena vakarykščio Logano. Dabar jis stiprus, atrodo, ir viduje. Tačiau nuo vakar žinau, jog jis palū-

žęs. Nuo vakar žinau daugiau, nuo vakar mes labiau draugai. Kažin, ar Evė irgi žino? Kad jis ne

toks. Tikriausiai žino. Nesuprantu, kodėl prieš Elijaus dingimą man atrodė, jog tai Evei Loganas

netinka. Dabar iš šono atrodo, jog Loganui Evė kaip siurbėlė. Ji per daug vaikiška jo tvirtam sudė-

jimui, ji per daug naivi, tyra ir per daug nesubrendusi jam. Bet tai – jo pasirinkimas.

Kaip pats Loganas sakė – jis yra kovotojas, tai tegul ir kovoja su savo Eve ar dėl jos, jei jam

taip reikia.

54

8.

„Kai nebesugebi apsispręsti, lengviau, kai kas nusprendžia už tave“ – kažkada taip sakiau, bet

tik dabar supratau, kaip smarkiai klydau.

Nebūna lengviau, tiesiog tu atlieki kitų darbus, arba... kiti atsikrato tavęs.

55

Aš – joks

Kaip ir praeitą sykį ieškau Deizės. Ji vėl dingo. Kai tik jos reikia, jos nebūna, o šiaip trinasi po

kojomis ir nervina. Nešvaistydamas laiko iškart jai dar sykį skambinu – jau dukart neatsiliepė. Tik-

riausiai vėl duodasi su savo suvyriškėjusiomis draugėmis. Neatsiliepia ir dabar. Paskambinu mamai

ir pasakau, kad ji pabandytų susisiekti su Deize. Mama jau laukia mūsų miesto centre, kavinėje, o aš

suknistai ieškau Deizės. Kaip visada ji viską suknisa. Daužta.

Ji pati man tuoj ir paskambina.

– Nuo kada pradėjai skųsti mamai? – iškart užsipuola.

– Pati kalta. Išsirink tinkamą laiką savo draugužiams.

– Nezyzk kaip bobutė. Pavydi, nes pats neturi panelės.

– Tau tik keturiolika. Ne per anksti maustyti kelnes vaikinams?

– O tu gėjus?

– Kekšė, – atkertu. – Kur atvažiuot paimt, o gal pati atsivilksi?

Deizė pasako, kur yra, ir numeta skambutį. Įsėdu į „senukę“, važiuoju neskubėdamas. Lauke

nešalta, palauks.

Automobilis, kildamas į kalną, pradeda burgzti, suspaudžiu oda aptrauktą vairą. Nors įkylame

ir važiuojame toliau, burzgimas nesiliauja. Atitarnavo daug metų, suprantama, kad dabar jau prieši-

nasi. Pavargo.

Deizė irgi priešinasi, nors jai ne tiek daug metų, kiek automobiliui. Daro nesąmones. Bet ne

mano reikalas. Prisidirbs ir pasimokys pati, jei nesupranta kitų žmonių žodžių. Ji stovi pakelėje,

susidėjusi ant krūtinės rankas. Vos ne dreba, jai šalta. Pati kalta, kad normaliai neapsirengia. Greit

įlipa vidun. Važiuoju toliau. Mama laukia mūsų ne kavinėje, o lauke, prie automobilių stovėjimo

aikštelės, man sustojus ji irgi įlipa į automobilį, priekin, prie manęs.

– Dabar važiuok tiesiai, – sako taisydamasi didelį megztą šaliką.

56

– Kur važiuojam? – klausia Deizė iš galo, nebeskamba taip paniurusiai ir po kol kas nekimba,

matyt, nenori, jog uždarytų namie. Žinoma, jei skaitosi, kad turime namus.

Mama iškart neatsako, dar parodo, kada pasukti kairėn. Tada nusišypso ir pasako, jog mūsų

laukia staigmena. Tik įdomu, pradžiugins ar nuvils ta jos staigmena. Juk išsikraustė. Dėl tėvo, aiš-

ku, bet... kur išsikraustė, juk neuždirba tūkstančių, kad galėtų sau leisti išsinuomoti butą ar dar ką?

Dar važiuojame, bet neilgai, netrukus mama liepia sustoti ir praneša, jog jau atvykome. Pasta-

tau automobilį prie nedidelio namuko. Aplink aptverta tvora. Einame visi trys kartu – mama pirma,

aš su Deize paskui. Į duris gimdytoja nesibeldžia, įeina lyg čia gyventų. Ji čia gyvena?

– Eidenai, mes jau čia, – šūkteli, tada nusiauna batus ir rodo, kad ir mes nusiautume.

Pro duris įeina už mane kiek aukštesnis vyras, juodais plaukais, tvirto sudėjimo. Rankas su-

nėręs už nugaros, šypso ir eina link mūsų. Mama prieina prie jo, vyras apglėbia ją per pečius, jie

abu stebi mus. Aš sutrikęs, kol pradedu gaudytis.

– Rafaeli, Deize, čia Eidenas Hoveris, jis nauja mūsų šeimos dalis, – mama mus pažindina.

– Rafaelis, – prisistatau ir paspaudžiu vyrui ranką.

Deizė nenoriai, bet taip pat paspaudžia ranką. Jai nepatinka link kur viskas pasisuko, o man

gerai, jei šis mamos pasirinkimas teisingas.

Eidenas pakviečia mus užeiti, svetainėje erdvu, paruoštas stalas, prikrauta visokių patiekalų.

– Nesu kulinaras, – sako ir gūžteli pečiais. – Geriau gaudau nusikaltėlius, nei sukuosi tarp

puodų, bet stengiausi.

Policininkas. Šūdas.

Visiškai sugyžta nuotaika. Likimas žaidžia su manimi. Už kelių mėnesių galės mane sodinti į

kalėjimą, juk pilnametis. O prisidirbti bus daug lengviau, jei gyvensiu po vienu stogu su policinin-

ku.

– Papasakok apie save, Rafaeli, – prašo Eidenas, gal mato, jog aš susierzinęs.

Tvardausi nepasakęs kokios nesąmonės, bet vis tiek lepteliu apie mamą.

– Gyvenu sumautai. Tėvas geria, mama dingo iš namų. Rašau apie gyvenimą – kitų ir savo, ir

plaukiu pasroviui.

– Atrodai šaunus vaikis, dar nesugadintas, – sako žiūrėdamas man į akis, nenusuku žvilgsnio.

57

Šaunus. Nesugadintas. Labiausiai netinkantys žodžiai mane apibūdinti. Pala... koks aš dar?

Mielas, supratingas ir gražiai bendraujantis. Nė velnio.

Bet nieko nesakau, palinksiu ir tiek. Nereikia dabar pat pulti ir viską gadinti. Rodos, ir Deizė

elgiasi lygiai taip pat – dar prikandusi liežuvį. Tik neaišku, kada tą gyvatės liežuvį paleis į darbą.

– Mama, galim eit pakalbėt? – sako sesuo ir atsistoja, mama linkteli.

Jos nueina, lieku vienas su Eidenu, o jis mane stebi.

– Bandot perprasti? – ūmai klausiu atsilošęs.

– Ne. Laukiu, kol paneigsi mano žodžius.

– Kad aš nesugadintas? – pasitikslinu, vyras lėtai palinksi galva. – Neturiu neigti jūsų nuomo-

nės.

– O jei ji neteisinga?

– Vis tiek ji jūsų, o ne mano.

Eidenas vėl palinksi. Jo perprasti, atrodo, neįmanoma, todėl ir nesistengiu suprasti. Tai nieko

nekeičia. Staiga mano telefonas pradeda skambėti. Atsiprašau ir nueinu atokiau pakalbėti. Atsilie-

piu.

– Klausau?

– Yra darbo, Rafaeli, – kažkoks vyras sako man, rankų oda ūmai pašiurpsta. Susimaišė. Ne ten

paskambino. – Tavo mašinos bagažinėje krovinys, adresas bus atsiųstas.

– Sumaišėt numerius.

– Deja, jaunuoli, pasirašei tam atvykęs. Dirbk teisingai.

Įkvėpiu daug ir lėtai. Sumautai prisidirbau šūdo. Dorinsas. Nereikėjo pas jį važiuoti. Čia Do-

rinsas. Arba jo darbininkai. Blogai. Labai blogai. Taip sumautai blogai, jog žemė pradeda suktis.

Atsiremiu į sieną ir mąstau. Ką dabar daryti? Ką daryti? Ką sumautai daryti?!

Pasakau mamai ir Eidenui, jog turiu skubiai išvykti. Labai skubiai. Ir išvykstu. Važiuoju kuo

toliau nuo Hoverio irštvos. Telefonas suburzgia – žinutė, kurioje adresas. Toli nuo čia. Reikia vykti

į kitą miestą. Išvažiavęs iš tankiai apgyvendinto rajono, kažkur pamiškėje sustoju. Išlipęs lekiu ir

atidarau bagažinę. Pačiame gale kažkas apklota maišais. Nuimu maišus. Krepšys. Kas jame? Kas

sumautame krepšyje?

58

Patempiu krepšį arčiau savęs, lėtai atitraukiu užtrauktuką. Kažkas supakuota juodame maiše.

Kas. Kas. Kas. Paverčiu krepšį ir patempiu maišo galą. Šūdas. Pinigai. Daug pinigų. Daug, labai

daug pinigų. Sutvarkau maišą kaip buvo, užtraukiu ir padedu krovinį atgal, kur radau.

Susiimu už galvos ir pritūpiu. Blogai. Taip blogai nėra buvę.

Moki prisidirbt, Rafaeli. Šaunuolis.

Ilgiau negaišęs brangaus laiko uždarau bagažinę ir sėdu atgal į savo vietą. Pasuku raktelį.

Neužsiveda. Būna taip. Nieko tokio. Dar syki pasuku raktelį. Minkau pedalą. Dar sykį. Dar sykį.

Dar sykį.

– Rimtai? Ir tave apsėdo.

Čiumpu telefoną, pirštu braukiu per numerius. Greičiau, greičiau, greičiau. GREIČIAU. Kam

skambint? Kas patikimas ir sutiks mėžt mėšlą kartu? Kas turi mašiną. Kas, kas, kas, kas. Kas.

Nuspaudžiu žalią ragelį prie adresato. Priglaudžiu telefoną prie ausies, ranka drebą. Prisidir-

bau. Atsiliepk, prašau, atsiliepk. Pypt, pypt, pypt. Pypt, pypt, pypt, pypt.

– Alio. Kas skambina? Aš turiu ką veikti ir taip.

– Rafaelis. Prisidirbau šūdo. Sugedo mašina ir aš pamiškėje.

– Kokio šūdo?

– Atvažiuok, parodysiu. Reikia nuvežt į kitą miestą. Toli. Šūdas.

Trenkiu per vairą. Paskui ranka pasiremiu galvą.

– Parašyk, kur esi. Lekiu, – pasakęs Loganas numeta skambutį.

Maigau jam savo apytiksles koordinates. Pats nežinau, kur esu. Nusiunčiu žinutę, tada laukiu.

Laukiu, laukiu, laukiu. Ir dar laukiu. Atrodo, pralaukiu visą valandą. O gal dvi. Logano automobilis

sustoja prieky. Jis išlipa, išlipu ir aš.

– Kaip sugebėjai prisidirbt?

– Pasiūlė darbo, nuvažiavau pakalbėti, bet moviau lauk. Nesakiau jam, kad sutinku.

– Kvailys. Tokiems žmonėms nereikia sutikimo. Jie viską daro purvinai. Viską. Kai nuvažia-

vai, ten ir įdėjo į tavo mašiną, garantuoju.

Nueinam iki automobilio galo, ištraukiu krepšį. Loganas pažiūri vidun. Nusikeikia.

59

– Dėk į maniškę, – mosteli priekin. – Tavąją vešim taisyt.

Nunešu krepšį į Logano automobilį. Draugas trosu pritvirtina mano „senukę“ prie savo naujos

mašinos ir mes greit pajudam. Keista tik sukinėti vairą. Keista nekontroliuoti savo automobilio. Pa-

vargo.

Važiuojam ilgai, iš po lėto. Autoservise paliekam „senukę“ ir vykstam į kitą miestą. Dabar jau

lekiam greitai, sėdžiu priekyje, keleivio vietoje prie Logano, jis vairuoja, vieną ranką padėjęs ant

vairo, kitą ant savo šlaunies. Stebiu vaizdus pro langą, viskas susilieja į vieną šleikščią visumą. Ir

manyje viskas susilieja. Elijaus nėra. Vanesa išprotėjo. Policininkas – mamos vyras. Dorinsas ir

pinigai. Kada viskas baigsis? Kada laikas sustos ir visi leis man pailsėti?..

Pinigai. Pinigai. Turim atiduoti. Telefone surandu tikslų adresą. Sporto klubas. Reikia neįkliū-

ti. Ar keistai atrodys du vaikinai, einantys į sporto klubą, nešini krepšiu. Lyg ir ne. Gerai.

Įvažiuojam į miestą. Daug spalvų, daug iškabų, parduotuvių, daug žmonių, daug pavojų ir

vietų įkliūti, supykina. Loganas važiuoja lėčiau, kad mūsų nesustabdytų dėl greičio viršijimo, o aš

apdujusiomis akimis viską stebiu, atrodo, lyg kas būtų užvožęs per pakaušį. Sunkumas slegia. Ypač

slegia skrandį, o gal visą pilvą. Ir galvą. O gal pats tai vaizduojuosi. Nežinau.

Pritvirtinu telefoną prie laikiklio, kad Loganas matytų, kur važiuoti. Jau tuoj atvyksime. Gal

pavyks nesusimauti? Gal. O gal.

Šaunu.

Suknista.

Sustojam aikštelėje. Ten pilna mašinų, o gatvėje pilna žmonių. Pilna kamerų, pritvirtintų ant

šviestuvų, pastatų kampų. Visur akys, visi stebi. Rodos, visi žiūri į mus, kai išlipame.

Ištraukiu krepšį, einu, Loganas eina šalia. Užsideda akinius nuo saulės, nors žiema, nežinau,

ar akiniai jį paslėps. Nepaslėps. Matosi mašinos numeriai, o mašina tai jo. Nieko tokio. Nesusimau-

kim.

Įeinam į vidų. Paduoti vyrui prie registratūros. Paduoti vyrui prie registratūros. Paduoti. Pa-

duoti. Vyrui prie registratūros. Ten stovi vyras, taip, aukštas. Labai aukštas. Jam paduoti.

Einam prie registratūros, padedu krepšį ant stalviršio. Vyras paima. Nieko nesako. Linkteli.

Mes su Loganu susižvalgom, tada dar kiek palaukiam ir nueinam. Viskas.

60

Draugas parveža mane atgal į policininko namus. Tyliai įeinu, mama ir Deizė vis dar čia, jos

laukė manęs. Eidenas kažkur išėjęs. Sesuo sėdi ant foteliuko, susikėlusi kojas, susikūprinusi, veidą

slepia užkritę plaukai ir rankos, remiančios galvą. Mama sėdi ant kėdės, toliau nuo Deizės. Sus-

munku ant sofos greta ir taip pat pasiremiu rankomis galvą.

– Grįžai, – sako mama, ji stebi mane, matyt, jos atžvilgiu, negerai padariau išvykdamas. Bet

man reikėjo. Labai reikėjo. – Kur buvai?

– Pas draugą, bet sugedo automobilis, todėl užtrukau, kol nuvilkom į autoservisą.

– O kas pas draugą?

– Bėdos.

– Pas Eliją važiavai? Vargšas berniukas... jau grįžo namo? – ūmai susirūpinusi klausinėja.

– Ne, ne pas Eliją. Negrįžo, grįš po Kalėdų, – greit nutildau mamą, ji per daug rūpinasi mano

reikalais. – Važiavau pas Loganą.

Mama linkteli, bent jau nebereguliuoja su kuo galiu būti, o su kuo – ne. Bet turėtų pasirūpinti

Deize, kol ši neprisidirbo. Gimdytoja sukruta, pasitaiso skraistę, kuria užsigobusi pečius.

– Mūsų šeima pagausės, – galiausiai prisiverčia kalbėti. Nusuka akis į duris, už jų Eidenas,

kalba telefonu, matau per plyšį.

– Turi omeny jį? – iškart klausia Deizė, ranka mosteli į tas praviras duris. Nenustebčiau, jei

pareigūnas klausosi ir mūsų pokalbio.

– Ne, – papurto galvą mama, patraukia skraistę, nesuprantu, kodėl, ir tyli. Kas per nesąmonė.

– Nauja gyvybė.

Mano akys akimirksniu įsminga į išsišokusį pilvą. Nepastebėjau prieš tai.

– Kieno jis? Policininko ar tėvo? – vėl spiria Deizė.

– Kiek jau laiko? – prie kamantinėjimo prisidedu ir aš.

– Eideno, jau penki mėnesiai.

Sesuo išsiviepia, cakteli liežuviu ir išsitiesusi atsiremia į atlošą.

– Nuostabu, – vaiposi. – Sugalvojai dar vaikų prisidaryti, nors net mūsų neprižiūri.

61

Ne laikas ir ne vieta pyktis. Aš nesipyksiu. Man tas pats. Maunu lauk. Greitais žingsniais le-

kiu gatve. Dar nežinau, kur. Neturiu, kur eiti. Namo? Tėvas bus grįžęs, arba ne. Vis tiek nenoriu jo

matyti. Pas Loganą? Užsiėmęs, be to, jau ir taip daug padėjo.

Pučia šaltas vėjas, man šalta. Sustoju parkelyje, prisėdu ant suoliuko. Mija neatrašo jau porą

dienų. Parašau jai dar vieną žinutę, tada dar vieną, bet ji vis tiek dingusi.

Dingo

Dingo.

Dingo.

Gerai ar blogai?

Nežinau.

62

9.

Nebegaliu užmigti,

Norisi dėti ant visko ir smigti,

Galva plyšta pusiau

Ir aš pripažįstu sau,

Jog dar neužmigęs nenoriu pabusti,

Noriu neįkvėpęs uždusti.

63

Aš

Elijas pramerkė akis ir įsispoksojo į lubas. Šiandien jo laukė sunki diena, jau dabar jautėsi pa-

vargęs. Bet vakar irgi buvo ilga diena, užvakar – taip pat, ir rytoj bus. Bus sunku, iki kol jis atras

kažką naujo.

Atsikėlė ir susiruošė išeiti. Durys, lyg nenorėdamos jo išleisti, garsiai sugirgždėjo. Bet Elijas

ėjo toliau. Neskubėdamas lipo laiptais – stebėjo savo odinių sportbačių baltus galus, kurie nebebuvo

tokie ir balti. Ir jo plaukų šaknys nebebuvo baltos – vėl įgavo tikrą spalvą, šviesiai rudą.

Jo kūnas šiandien buvo per sunkus, gal pavargo. Šlaunis maudė lipant pakopomis. Staiga jis į

kažką atsitrenkė, spėjo sučiupti žmogų už liesos alkūnės ir įsikibti į turėklą – abu būtų nuriedėję

laiptais žemyn. Bet daiktai išsibarstė.

– Ačiū, kad neužmušei, – piktai suburbėjo mergina.

Elijas nužvelgė susiraukusią mažaūgę žaliaplaukę. Tikrai daug jaunesnė už jį. Švelnių veido

bruožų, bet figūrą turėjo labai... moterišką.

– Prašom, – tyliai atsakė Elijas ir ūmai atsitraukė nuo merginos.

Ji vis dar pikta, o Elijui nusispjaut, jis apėjo aplink ją ir taip pat lėtai, kaip prieš tai, toliau lipo

laiptais žemyn, vis apeidamas išsimėčiusius daiktus: paklodę, pagalvę, šūsnį drabužių ar dar kažką.

Mergina šūktelėjo jam pavymui:

– Nepadėsi?

Elijas nesustojo, papurtė galvą toliau lipdamas.

– Ne, – dar atsakė, – neturiu laiko.

Už minutės ar dviejų išėjo laukan, pasitaisė kuprinės petnešas ir sunkiais žingsniais patraukė

aplankyti dar vieno savo šeimos nario. Mirusios šeimos, gal dar nemirusio nario...

×

64

Po pamokų dirbu, ilgai ir varginančiai. Aišku, darbo daug ir viskas dar tik įpusėjo. Durų

skambutis vis dzingt dzingt. Dzingt ir dzingt. Rodos, tas garsas jau muša per galvą. Taip muša, jog

tuoj pakvaišiu. Bet aš toliau dirbu, pakvaišęs, nepakvaišęs – visai nesvarbu.

Ir kitų garsų pilna.

Ir many minčių pilna.

Vakar sau pripažinau, jog kažkiek bijau. Juokis, pasauli, bet čia sumautai rimti dalykai. Prasi-

dėjau su pačiu velniu, įsikūrusiu miesto pakraštyje, ištaigingame dvare. Ir, geriausiu atveju... su-

mautai nežinau, kas bus geriausiu atveju.

Nieko nežinau.

Nežinau, ką daryt.

Ir kiti atakuoja su reikalais. Mama, kaip ir tikėjausi, pasiūlė visiems mums draugiškai gyventi

kartu. Deizė užsiputojo, o aš tada sugebėjau tik gūžtelėti pečiais – svėriau, kur būtų geriau: pas gir-

tuoklį tėvą ar policininką. Bet... aš gi tikras vyras – gūžčioju pečiais. Šaunu.

Greičiausiai dar niekur nesikelsiu.

Kairė ranka dreba. Bandau nurimti, kol neįsiutau.

– Sąskaitą!

Sąskaitą. Sąskaitą. Meniu. Sąskaitą. Kur mano meniu. Ei, padavėjau. EI, EI, EI.

Ant kaktos susidaro prakaito lašeliai. Velniškai karšta. Bent man.

Įkvėpimas ateina pačiais netinkamiausiais momentais, noriu rašyti, galvoje dėliojasi žodžiai,

bandau juos įsiminti, bet tuoj pat kažkas išblaško ir pamirštu. Reikia užrašyti, deja, nėra kada.

– Rafaeli, kaip sekasi? – kažkas prabyla užnugary, kol priimu vieną užsakymą.

Šūdas... Paskrudintų bulvyčių, braškinį kokteilį. Paskrudintų bulvyčių, braškinį kokteilį.

Neatsisuku ir nueinu priduoti užsakymą, nes jau iš balso atpažįstu, kas ten tikriausiai sėdi.

Paskrudintų bulvyčių, braškinį kokteilį.

Dzingt. Dzingt. Paskrudintą kokteilį, braškinių bulvyčių. Ne.

Papurtau galvą, viena ranka nubraukiu prakaitą, kita tušinuku suraizgau užsakymą. Grįžtu. Šį-

kart vyras apsirengęs paprastai. Bet balsas... rimtas ir tvirtas, kaip Dorinso ir mane ten pakvietusio

65

kostiumuoto vyro. Tada atsistojęs raminu save, jog, po galais, čia tik aš įtarinėju nekaltą. Jis man

nieko nepadarys. Jis nedirba Dorinsui. Prašau. Prašau. Bet tada kodėl jis klausė, kaip man sekasi? Ir

iš kur žino mano vardą? Aaa, kortelė su vardu pritvirtinta ant mano prijuostės.

Vyras žvilgsnį įsmeigęs man į veidą. Nors žvelgia į mane iš apačios – atsisėdęs, toks jausmas,

jog aš labai labai labai labai žemas... suknistas liliputas. Arba dar žemesnis.

– Netikrini telefono? – paklausia ir kiek nusišiepia.

Šūdas. Vis tiek... gal tai dar nieko nereiškia.

– Dirbu pone, neturiu laiko, kaip matot.

– Tai svarbiau už skrudintas bulvytes, – pasako taip rūgščiai, jog noriu nusisukt, mane jau py-

kina. – Supranti, svarbiau.

Svarbiau ir už tavo galvą... – priduriu mintyse.

– Bet, pone... – staiga susigriebiu. – Ar negaliu atsisakyti pasiūlymo? Jau padariau darbą. Ne-

benoriu.

– Skrudintų bulvyčių ir jautienos kepsnį, prašyčiau, – pasako dabar jau tuščiai žiūrėdamas, it

manęs čia nebūtų arba būčiau šiukšlė. Ir man nueinant, priduria: – Mes vis dar laukiam to tavo dar-

bo, Rafaeli...

Arba man tik pasigirdo.

ŠŪDAS.

Nepasigirdo.

Ir aš nesapnuoju. Susimoviau.

Susimoviau, susimoviau, susimoviau. Ir kada gi sugadinau savo gyvenimą? Ogi tada, kai už-

simaniau įkišti galvą į Dorinso namus. Nereikėjo. Oi, kaip nereikėjo.

Ir ką dabar daryt? Tylėti ir vežioti krovinius, kol mane prigaus policija arba jie mane patys

priduos.

Jei gerai dirbsiu, nepriduos.

Lengva pasakyti. Ypač, kai „senukė“ vis dar autoservise.

Viskas taip suknista. Suknista. Taip suknista.

66

Ką daryt?

Dabar reikia baigti dirbti čia. Pamainą.

Kada man parašė? Telefonas kišenėje tartum dega.

Bet netikrinu, patikrinsiu vėliau, kai reiks. Ir kai sugalvosiu, iš kur gauti automobilį.

Visąlaik galvoju. Visąlaik dabar mąstau. Tą vyrą stebiu, bandau kažką įsidėmėti, bet jis kaip

ir visi. Niekuo neišsiskiriantis. Net sudvejoju, jog tai jis mane įspėjo. Juk tai buvo įspėjimas, kad

greičiau dirbčiau, tiesa?

Vyras išeina.

O aš neišeinu, toliau kepu kaip ir tos bulvytės, tik ne aliejuje, o savo prakaite.

×

Pagaliau ją rado namuose, seną moterį, kuri tikrai turėjo kažką žinoti – čia gyveno per daug

ilgai, kad nežinotų.

Pro mažytį durų tarpą Eliją nužiūrinėjo žila akiniuota senutė, nustebo, jog užsuko jaunas vai-

kinas, prieš tai, pažiūrėjusi pro akutę, dar dvejojo, ar išvis klausti ko atėjęs, gal koks plėšikas ar išk-

rypėlis – visokie čia bastosi ir žudo senas moteriškes, tokias kaip ji. O gal čia jos proanūkis? Praėju-

sį sykį ji buvo be akinių ir gerai neįžiūrėjo. Todėl ir pravėrė duris, jei kas, tuoj užvers ir kvies poli-

ciją.

Elijas pasisveikino ir ten pat, stovėdamas už durų, pradėjo pasakoti, ko čia atėjęs. Po to keliais

žodžiais nupasakojo savo gyvenimo istoriją: žuvus tėvams, jiedu su sese pateko į vaikų namus, vė-

liau juos įsivaikino dabartiniai įtėviai, neseniai jis pabėgo iš namų, negana to įskaudino seserį.

Štai čia senutė jį nutildė ir pasakė, jog greičiausiai yra kitaip, nei jis galvoja. Įsileido Eliją vi-

dun ir užkaitė arbatos, demonstruodama savo miniatiūrinius puodelius. Tada įsitaisė ant sofutės ir

kurį laiką spoksojo į arbatą, apvalūs akiniai aprasojo, o Elijas pagalvojo, jog senutė užsnūdo, juk

būna žmonių, kurie miega atmerktomis akimis. Bet ji nemiegojo, galvoje bandė atgaivinti prisimi-

nimus ir gandus.

×

Nieko nedarau. Grįžęs namo savo kambaryje atsiguliu į lovą ir laukiu, tik pats nežinau ko. A-

teities?

67

Laukiu, kol paaiškės mano galvoje. Taip ilgai laukiu, jog ateina gili naktis. Girdisi pravažiuo-

jančių automobilių garsas, iš kažkur ataidi policijos sirenos. Pro pravertą langą plūsta ledinis nakties

oras. Nejudu. Girdžiu savo širdies dūžius. Jaučiu, kaip mano plaučiai prisipildo oro, tada viską išk-

vėpiu, lieku absoliučiai tuščias.

Noriu miego, bet negaliu užmigti. Ateina rytas. O manyje pasilieka gili naktis.

Krovinio nevešiu. Žmonės per daug manimi naudojasi. Man nusišvilpt. Susikaupęs net para-

šau žinutę tuo numeriu, iš kurio buvo atsiųsti nauji nurodymai. Klausiu, kada gausiu savo pinigus

už pirmą darbą.

Atsikeliu. Akys akimirkai užtemsta. Apsirengiu, o tada vėl atsiguliu į lovą ir vėl laukiu. Po

valandos keliasi ir Deizė, eina į vonią, grįžta į savo kambarį, būna ten, būna ten, būna ten, būna ten

penkiolika minučių.

Kai ji išeina iš ten, skaičiuoju, per kiek sekundžių pasieks mano kambarį. Dešimt, ir ji jau

beldžiasi.

– Rafi, nuveši?

Jos balsas ne piktas, veikiau kimus ir kiek liūdnas. Atidaręs duris stebiu ją, greičiausiai noriu

paerzinti, nežinau, o gal tiesiog nesugalvoju, ką pasakyti. Ji rankomis apglėbia save. Kokie ryškūs

riešų kaulai, įsmeigiu savo žvilgsnį ten, ir Deizė sudreba, kaip lapelis, tuoj paklusiantis plėšančiam

vėjui ir nuskrisiantis, pamanau, jog ji pati tuoj sudribs ant grindų. Tada sudribčiau šalia ir paklaus-

čiau kokio nereikšmingo dalyko, kad galėčiau bent truputėlį daugiau sužinoti. Aš jos nepažįstu. Ar-

ba nesudribčiau, užtrenkčiau duris ir dingčiau.

– Nemiegojai? Atrodai kaip šūdas, – gelia, paskutinius žodžius sako kiek tyliau.

– Tau šalta? Atrodai kaip kekš... – neužbaigiu, nenoriu užbaigti. – Pamiršk.

Suspaudžia lūpas ir linkteli, tada plačiai nusižiovauja ir nueina, net nesulaukusi mano atsaky-

mo į klausimą ar nuvešiu. Aš toks pavargęs, jog nenoriu niekur važiuoti, ir tuo labiau, į mokyklą.

Užmerktas akis graužia, atmerktas taip pat. Laukia dar viena sunki diena.

Jau noriu leistis žemyn ir sėsti į „senukę“, tik ūmai prisimenu, jog ji vis dar autoservise.

Nulipęs laiptais randu Deizę, besiaunančią batus.

– Pamiršai, nėra mašinos.

68

Pasakęs išeinu lauk, pačiu laiku, jog spėčiau į autobusą, Deizė užrakina duris ir mauna paskui.

Aplink tamsu – šviečiuosi telefonu – ir taip šalta, kad net skauda. Vėjas taip pat pjausto odą. Bet

šaltis ramina, skausmas ramina.

Nuėję laukiame autobuso, darosi vis šalčiau. Dreba pirštai. Taip stipriai sukandu žandikaulį,

jog, rodos, tuoj išbyrės dantys. Kai pamatau judančias šviesas priekyje, tikiuosi, jog galiausiai tai

autobusas, bet ne, tik automobilis. Greitai pralekia pro mus. Pralekia dar vienas, ir dar, ir dar, ir dar,

autobusas vėluoja, bet galiausiai vis tiek pasirodo.

Lėtai nuvykstame į stotį mieste, einame su Deize kartu iki pat mokyklos vartų, bet išsiskiria-

me, kai ji nueina takeliu palei krūmus, o aš vidun.

Nuėjęs prie kabineto prisėdu ant žemės, kurį laiką sėdžiu ir stebiu mokinius – visi skirtingi,

bet kartu – kriokianti minia. Kai atsibosta, išsitraukiu telefoną. Randu žinutę nuo Mijos. Pagaliau. Ji

rašo, jog buvo labai užimta ir šiandien vakare dalyvaus šokių festivalyje, kuris jai labai svarbus. Ir

viskas. Paprašau adreso, kur turėtų vykti renginys. Noriu ją pamatyti. Man reikia ją pamatyti. Atra-

šo po kelių minučių. Jos festivalis gretimame mieste. Puiku. Parašau, jog lauktų manęs.

– Ką darai? – tyliai prisėdęs šalia klausia Loganas.

– Nieko.

Tada greit išjungiu telefoną ir paslepiu kišenėje, visąlaik draugas stebi mane ir tyli.

– Ji nenusižudė, ją nužudė, – vėliau sako, nusukęs žvilgsnį tolyn, – žinojai?

Iš pradžių nesusigaudau, tada nuseku Logano žvilgsnį į Anos Melueni nuotrauką ir suprantu.

Bandau prakalbėti, bet negaliu.

– Kas? – klausiu, tada priduriu: – Kas nužudė?

Loganas nebepasako nieko, nes nuskamba skambutis ir jis nueina, o aš toliau sėdžiu, vėliau

atsikeliu ir taip pat nueinu, tik ne į klasę, o namo. Laukia ilgas kelias ir man reikia išsimiegoti.

69

10.

Viskas vėl griūva, vos žmogus prisiliečia. Vėl kuriu save iš naujo ir neleidžiu niekam priliesti

trapių savo gijų, atstumiu kitus, atstumiu, saugausi.

Mano gražios akimirkos ir telieka akimirkomis, visa kita – aš ir kiti, aš ir kova su jais, su sa-

vimi.

70

Bet kuris iš jų – aš

Skubus kulniukų bildenimas aidėjo gatve. Ji rankose nešėsi portfelį bei jau atšalusio greito

maisto pakuotę – nesuvalgė, dabar negalvojusi greitomis tėškė į pirmą pasitaikiusią šiukšliadėžę.

Jos kaltė, jog nespėjo. Ne, net ne jos – naujų įrodymų. Būtų net pasilikusi ir stebėjusi nusikaltėlių

lentą per naktį, būtų braukiusi raudonu, juodu, žaliu – nesvarbu, bet kokiu markeriu, būtų bandžiusi

atsekti kuo aukos susijusios, ar tai jos įtariamojo darbas. Bet negalėjo, namuose jos laukė Dilanas.

Tačiau, kad ir kaip stengėsi grįžti iki septintos vakaro, negrįžo. Atrado siūlo galą. Reikėjo vynioti

link savęs.

Dilanas pyks. Visada pyksta. Ir ji vis tiek negrįžta laiku. Bet juk šiandien... šiandien privalėjo.

Užsimiršo pažiūrėti į laikrodį, išskuodė iš biuro tik kai išgirdo policijos sirenas lauke – tai ją paža-

dino iš savotiško transo.

O ir Maiklas visai susuko jai protą, kišo rankas ten kur nereikia. Į jos bylą. Vyksta svarstymas

dėl Steilos ir Maiklo bendradarbiavimo. Jis neįžvelgė, kokia rimta ši byla, manė, jog tai eilinis nar-

kotikų baronas, o Steila matė sąsają tarp to miesto nužudytų jaunuolių ir Dorinso.

Maiklas negali dirbti su ja. Per daug gąsdinanti jų praeitis – jis ją atkapstė. Bet niekam nesa-

kė. Jis tyrė jos, Steilos, bylą. Steilos ir Dilano – nusikaltėlių. Paskui traukė iš kalėjimo, kai ji buvo

pasodinta už keturių žmonių nužudymą – neteisingai apkaltino. Bet ji turėjo kai ką pažadėti jam.

Pažadėjo. Tik pažadą tęsi iš dalies, ji nedirba su juo, nenori turėti nieko bendro, bet detektyve tapo.

Lipdama į savo butą ji sunerimo. Lyg déjà vu. O gal tai jos, vagilės, praeitis baladojosi į širdį?

Senoji Steila kažką nujautė, kažką pajuto, ko dar akys nespėjo pamatyti. O gal?..

Ne. Tai tik pervargimas.

Skubomis atrakino duris, lyg atlikdama viską greičiau dar galėtų grįžti septintą...

– Dilai, grįžau, – pranešusi ji užtilo, kiek daug dabar norėjo jam pasakyti – jog dabar ji jau jo,

jog ji atsiprašo, galbūt būtų net nesigynusi, jei jis vėl pagiežingai žiūrėtų jai į akis. – Dilai?

Ūmai Steila suakmenėjo. Kažkas ne taip. Kažkas. Déjà vu... Užsimerkė ir įsiklausė. Nesinau-

dojant akimis geriau girdi. Akimirką stovėjo ir bandė atpažinti garsus. Virtuvėje lašėjo iš čiaupo,

71

aukštu žemiau kažkas uždarė ar atidarė duris, lauke važiavo automobiliai. Kažkas dar lašėjo. Kito-

niškai. Jų kambaryje ant parketu dengtų grindų. Kapt. Kapt. Iš po lėto, atsargiai. Matyt, nuvirto gė-

lių vazonas ir išsiliejo vanduo, dabar teška nuo stalo.

Giliai iškvėpė ir nusvarino pečius, tikriausiai Dilanas išėjo vienas į barą ar dar kur, juk durys

buvo užrakintos. Jis būtų jos laukęs ir nerakinęs durų. Ar tikrai būtų laukęs?.. Steila suabejojo. Nu-

diegė paširdžius.

Ilgai sėdėjo virtuvėje, galiausiai pakilo ir nuėjo į miegamąjį. Tamsoje apčiuopomis susirado

spintos duris, išsitraukė Dilano marškinius ir ten pat apsivilko. Įkvėpė jo.

Kapt.

Lėtai eidama, ištiesusi rankas į priekį, surado šviesos jungiklį.

Steilos gyvenimas sudužo tą pačią akimirką, kai ji pamatė jį. Dilanas niekur neišėjo. Niekur.

Jos klyksmas andai pažadino kaimynus. Po amžinybės pasigirdo policijos sirenos, tik pačios moters

šįkart nebepažadino. Dilanas. Jos Dilanas. Nebežiūrėjo į ją nei pagiežingai, nei dar kaip nors. Jo

akys tokios apsiblaususios. Sustingusiu pirštu nusirito dar vienas kraujo lašas ir dabar jau be garso

nutiško ant žemės – buvo per daug garsų, jog Steila girdėtų.

×

Loganas įjungia ventiliatorių, į veidą pūsteli šiltas oras, užsimerkiu. Patrinu delnus. Šiandien

baisiai šalta, vakarėjant dar labiau šąla. Pro langą vaizdai keičiasi kontrastingai: miestas, laukai,

miestas. Laukai tokie tušti, bet juose nėra žmonių tuštybės. Nėra žmonių užgaidų. Miestai... ten ga-

liu kvėpuoti savo ir kitų tuštybe. Mes pratę, rodos, jau neišgyventume be jos.

Draugas atlošia pečius ir sučiaupia lūpas, sukanda žandikaulį. Nujaučiu, jog nori kažką pasa-

kyti, bet jis toliau tyli, aš irgi tyliu. Pajungia radiją. Vėl žinios. Vėl pasaulis pro rožinius akinius.

Išjungiu ir tuoj pat klausiu:

– Kas tau?

– Evė laukiasi.

Abu užtylame ir aš lėtai lėtai išpučiu orą pro burną, tada papurtau galvą, Loganas suspaudžia

vairą – taip stipriai, jog pabąla krumpliai.

– Nežinau... man palikti ją, pasilikti su ja?.. Nežinau, aš toks sutrikęs. Nežinau, supranti?

– Tu nori būti su ja?

72

Jis tik greit gūžteli pečiais ir suspaudžia žandikaulį, akimirką pažiūri į mane, paskui vėl nusu-

ka akis į kelią.

– Aš nepasiruošęs, o ji aborto nedarys.

– Tada nebūk toks kaip tavo tėvai. Žinai, ką turiu omeny? – sakau traukdamas iš palto kišenės

cigarečių pakelį. Vieną lazdelę jam, kitą man. Randu ir žiebtuvėlį. Pridegu. – Nepalik...

Suspaudžia vidų, kai įtraukiu nuodų, o Loganas pradeda ironiškai juoktis.

– Toks suknistas gyvenimas. Pats pridirbau.

– Tiesa, tiesa, – pritariu ir kreivai nusišiepiu. – Mano mama siūlo gyventi po vienu stogu su

policininku. Kietai čia, ar ne?

– Nejuokink. Tavo vietoj likčiau ten kur esi.

– Aš irgi taip manau.

Sustoję prie raudonai šviečiančio šviesoforo užtylame. Pažiūriu į telefono ekraną. Dar turime

šiek tiek laiko. Mes neskubam. Atsidaręs langą iškišu lauk ranką ir pirštu pastuksenu į cigaretę, pil-

kas smilteles nusineša vėjas. Užsidega žalia. Priešinga kryptimi, nei mes važiuojam, šaligatviu ei-

nanti mergina nusišypso. Sumautai mums nusišypso.

– Nori ją paimt kartu? Gražiai tau šypsos, – sako Loganas, atsisukęs į mane.

– Nu tu ir šikna esi.

Paskui juokiamės iš kvailysčių, kol pasiekiam pastatą, kuris nurodytas adrese. Surimtėju. Mija

kažkur viduje. Ji laukia manęs? Bijo? Aš nebijau, man tik įdomu, kokia ji. Koks jos balsas. Ji bru-

netė? Auksaplaukė? Gal jos plaukai tokie pat juodi kaip ir Lizos? O jos kūnas?.. Oda švelni? Kuo ji

kvepia. Nieko nesugebu įsivaizduot. Pažįstu tik vidų, o išore niekada nesidomėjau.

Lipdamas iš automobilio nusikeikiu. Kaip aš ją rasiu? Jos vardas Mija – tik tiek ir žinau. Ir ji

čia.

Gera nuotaika visai dingsta, iki kol pasiekiame pastato duris. Žmonės renkasi vidun. Kaip

man dabar ją rasti? Prasibraunu iki kitų durų, kurios veda į pasiruošimo kambarius. Ji juk pasirodys

festivalyje, ji ten.

Čia pilna merginų grupelių, išsiskirsčiusių pagal aprangas. Yra ir vaikinų. Šokėjai. Mija šoka?

73

Dairausi, it galėdamas kažkaip ją atskirti iš visų, ten buvusių. Greit išsitraukiu telefoną, su-

randu jos numerį ir skambinu. Pypt, pypt, pypt. Skambutis numetamas. Ji numetė. Dairausi mergi-

nos, kuri rankose turėtų telefoną ir darkart skambinu. Paskui darkart ir darkart. Po koncerto tikrai

jos nerasiu. Man reikia Mijos dabar. Galiausiai ji atsiliepia. Mano ausį pasiekia tylus iš telefono

sklindantis „labas“. Pirmąsyk girdžiu jos balsą – švelnus, bet prislopintas kitų žmonių šurmulio,

todėl noriu išgirsti pats, be telefono pagalbos.

– Kaip man tave dabar rast? – klausiu ir žvalgausi, akimirksniu akys įsminga į jau matytą gel-

tonplaukę merginą – tą, kuri visada šypsosi. Ji taip pat laiko telefoną prie ausies. Toliau žvalgausi,

bet akimis vis sugrįžtu prie tos pačios merginos, noriu bėgti.

Jos lūpos juda pagal žodžius, kuriuos vėliau girdžiu telefonu. Mija sako, jog galėtume susitikti

po koncerto, nes tuoj turės eiti, ir jau ruošiasi numesti skambutį. Bet aš pradedu šnekėti, todėl ji ne-

numeta. Man reikia išsiaiškinti, ar ten tikrai ji. Negali būti. Nesąmonė.

– Mija?.. Palauk, – sakau paimdamas telefoną į kitą ranką, – tu neaukšta, geltonplaukė, apsi-

rengusi raudonai, tavo akys mėlynos?

– Taip. Tu mane matai?

– Matau. Pamojuok.

Šypsenėlė droviai apsidairo ir pamojuoja, nežinodama, kur aš. Mano antakiai nervingai paky-

la, iškvepiu orą ir toliau stebiu „Miją“. Nesąmonė. Kažkokia klaida. Ji tikrai ne Mija.

Jaučiuosi apgautas. Išduotas.

– Netylėk... Kur tu? – dar klausia, bet aš greit numetu skambutį ir puolu prie durų.

Noriu kuo greičiau dingti, man bloga. Susirandu Loganą, jis nustebęs ir klausia, kas buvo.

Meluoju, sakau, jog paskambino Deizė, jai kažkokios problemos. Loganas linkteli ir mes išeinam.

Paskui sukyla pyktis. Kaip aš galėjau bendrauti su ta, kuri nesikeičia. Ji niekada nesikeičia. Šypsosi,

nors ir sakė, jog turi problemų. Aiškino man, kad kenčia. Atvėrė save – bent man taip atrodė, pasi-

rodo, ji suknista kalė. Šypsosi dėl menkniekių – visada ir visur. Čia ji, ta kur kikena, nors nepasakai

nieko juokingo.

Ji man svarbi. Buvo svarbi.

Suvibruoja telefonas, Mija man skambina. Numetu telefoną ant galinės sėdynės ir susiimu

rankomis galvą.

74

– Kas tau buvo? – klausia Loganas.

– Žinai tą jausmą, kai viskas kuo tikėjai, griūna? Kai supranti, jog tau svarbus žmogus yra ne

tas, kuo dedasi?

Loganas nieko neatsako, aš irgi tyliu. Išvažiavę iš miesto lekiam baisiai greitai.

– Gal galiu pas tave? – klausiu, kai jau beveik pasiekiame miestą.

– O Deizė?

– Koks skirtumas. Nejaudina.

– Kaip nori, Rafi, – gūžteli pečiais.

Labai greit atvažiuojam, o gal buvau paskendęs savo mintyse, todėl ir neprailgo. Loganas su-

junginėja šviesas, įjungia grotuvą ir surandą gerą repą. Paskui kažkur nueina, o aš atsisėdu ant že-

mės ir atremiu galvą į sofą. Koja mušu į ritmą. Dainos žodžiai tokie geri. Dar labiau skęstu. Loga-

nas grįžta nešinas žolės suktinėmis. Gerai, labai gerai. Pridegu. Stebiu kaip paraudonuoja ir smilksta

galiukas, kai įtraukiu. Dūmai kaip debesys, kaip pūkai, apgaubia mano veidą, kai išpučiu. Muzika

irgi apgaubia mane, apglėbia lyg manimi besirūpinanti mergina.

×

Įtraukė ir išpūtė. Kūnas atsipalaidavo ir jis pats pajuto lengvą atokvėpį nuo visko, kas spaudė.

Tarsi jo naštą akimirkai būtų perėmęs suanglėjęs nikotino demonas.

– Kodėl tai darai? – iš už nugaros atsklido klausimas. Iš pradžių Elijas pamanė, jog tai vidus

jo klausia, kodėl jis dar čia, kodėl toliau ieško. Paskui pamanė, jog gal vėjas atpūtė kitų žmonių po-

kalbį.

Kai išgirdo artėjančius žingsnius – tylius, bet girdimus jo ausims, vaikinas greitomis grįžtelėjo

per petį.

– Ką? – paklausė nesuprasdamas, ką ji nori sužinoti iš jo.

– Dabar.

Pro Elijaus lūpas ištrūko ne pilkšvi dūmai, o nelinksmas juokas – vis tiek nesuprato, ką mer-

gina turi omeny.

– Kodėl dabar rūkai? – ji paklausė aiškiau, tada žingtelėjo artyn ir prisidegė savo cigaretę.

75

– Man dabar labai reikia. O tu?

– Skauda.

Elijas užtilo ir svarstė – gal jam irgi skauda. Ūmai mintimis nuklydo į merginos, stovinčios

šalimais, gyvenimą. Kokios problemos ją skaudino?

– Suprantu, – greit linktelėjo Elijas, tada atsisuko visu kūnu į ją ir įsistebeilijo. Jis stebėjo,

kaip jos pilkšvos akys apsiblausia ir trumpam dingsta jo išpūstame dūmų debesyje. – Koks tavo

vardas?

– Džekė. Ta, kurios vos neužmušei.

– Pamenu. Atleisk.

– Kaip ten žmonės sako, – karčiai išsišiepusi nusijuokė, – niekis.

Elijas nusišypsojo – dirbtinai, nedirbtinai, koks skirtumas, bet nusišypsojo. Gal taip paveikė

nikotinas?

– Aš Elijas.

Džekė nusibraukė nuo veido kelias ryškiai žalių plaukų sruogas ir kilstelėjo antakius, tada

kiek atšiauriai pasisveikino:

– Labas.

×

Ryte baisiai skauda galvą, žmonių balsai autobuse varo iš proto. Deizė irgi pikta kaip širšė,

susisukusi ir atrodo lyg lavonas, išlipęs iš karsto, lažinuosi, pats atrodau ne ką geriau. Šiaip ne taip

nusivelkam iki mokyklos. Visi erzina, ypač mokiniai, kažkur skubantys ir besistumdantys, praradę

žmogiškumą.

Sukertu su Loganu delnais ir netikiu savo akimis, žiūrėdamas jam per petį. Pasirodo, kai esu

ne pačios geriausios nuotaikos, pastebiu daug dalykų, kurių geriau nepastebėčiau. Suspaudžiu žan-

dikaulį ir išpučiu orą. Iškvėpiu jo tiek daug, jog, pasirodo, esu visiškai tuščias. Nors jau ir nebeįma-

noma, bet Mijos šypsena paverčia mane dar tuštesniu, o gal piktesniu.

Tvardausi. Tvardausi. Kol ji su savo draugėmis praeina pro mus juokdamasi. Tada visiškai

pasiuntu ir pasivijęs ją čiumpu už rankos. Atgręžiu merginą į save. Žiūriu į jos akis. Ji susiraukia ir

bando išsivaduoti, dingsta ta kvaila šypsena.

76

– Ko nori? – pasimetusi klausia.

– Tai tu man pasakyk, kokius sušiktus žaidimus žaidi.

– Nieko tau nepadariau. Ar padariau?

– Kokia tu melagė, Mija.

– Kas tu?

– Tavo Rafaelis. Negi nepažįsti?

Ji nieko neatsako, žiūri į mane ir klapsi akimis, dar labiau suraukia antakius. Pasakyk kvailą

juokelį ir ji juoksis. O manyje įniršis tik didėja.

Mija kažką dabar gal sakytų, bet nesako, tik žiopčioja lyg į krantą išmesta žuvis, vis pasimeta

tarp žodžių. Nebebando išsilaisvinti, todėl paleidžiu. Ir žiūriu į ją. Tokia netikra. Apsimetėlė. Iš ma-

no galvos visai dingsta tai, ką apie ją žinojau – kaip jai skauda, kaip ji neturi nieko, viskas, kas susi-

ję su ja dega viduje ir virsta į pelenus.

Evė mane nustumia šalin ir liepia atstoti. Kažkas klausia, kas man negerai. Niekas čia negerai.

Loganas patapšnoja per petį ir aš nusisuku, tada nueinu tolyn. Evė pasilieka su Mija, o draugas, kai

prisėdu, atsisėda šalia.

Pamokos pasibaigia greit, vaikštau su Loganu po miestą. Ir bandau suprasti, kodėl vis dėlto

ant jos pykstu. Nes ta šypsena griauna mano tikėjimą. Nes ji melagė. Jei skauda, nesišypsai.

Paskui užsukame į mažą kavinukę ir užsisakome kavos. Iš kuprinės išsitraukęs tušinuką ir ma-

tematikos sąsiuvinį rašau. Rašau viską, kas manyje. Apsivalau. Viduje dega ir skauda.

Nenori vieno ar kito savo sprendimo. Nenori pripažinti tiesos. Nenori dabarties. Nori neįma-

nomo – atsukti laiką atgal ir padaryti kitaip.

Aišku, kiti nori atsukti laiką, kad galėtų viską pakartoti iš naujo: skausmą, kad prisimintų pa-

moką, džiaugsmą, kad suprastų jo trapumą ir turėtų vilties vėl, tuštumą – vienokią ar kitokį, priklau-

so nuo to, ar buvai tuščias ar pilnas tuštybės, taip pat dėl savų priežasčių.

Bet, sveikinu, jei tu toks kaip aš ir nori padaryti kitaip, ką tik sulaukei savo ar kito žmogaus

veiksmų padarinių.

Ūmai suvibruoja mano telefonas, atsiliepiu.

– Čia mama. Deizė ligoninėje, su Eideno džipu važiuoju į kitą miestą, kur ją paguldė.

77

Kažkodėl nesistebiu dėl Deizės, prisidirbo. Tuo pačiu dar labiau skauda. Mano sesuo. Gal nu-

tiko kas baisesnio? Gal labai blogai? Bet mamai pasakau tik du žodžius, visiškai nesusijusius su

Deize:

– Pati vairuoji?

– Eidenas išvykęs su vyrais, kitiems reikėjo pastiprinimo, grįš po poros dienų.

Palinksiu, nors mano linksėjimo ji nemato, užtat Loganas mato ir kilsteli vieną antakį, paskui

nuleidęs akis bando įskaityti tai, ką užrašiau šalia formulių.

– Gerai. Nežinau, kai nuvyksi, parašyk, – pasakau, mama atsisveikina ir numeta skambutį.

Susmukęs kėdėje atkraginu galvą.

78

11.

Gražus tas saulėlydis, tik ar jis toks pat gražus ir tavo gyvenime?

Mano saulėlydis – žaviai skambantis suklupimas. Kiekvienas supras kitaip, aš savo žodžius

suprantu būtent taip. Bet... man nereikia, kad suprastum tu – gali ir praleisti mano žodžius, man rei-

kia, kad tai išgyventum – nesvarbu, savam kaily ar mano.

Norėčiau išgirsti tavo istoriją taip, kaip tu skaitai manąją. Ar atradai kažką, ką jau išgyvenai?

Gal išgyveni?..

79

Aš nesikeičiu

Ir mirtis turėjo praeitį. Sakykime, ši praeitis buvo prieš aštuonerius metus. Vėlus gruodžio va-

karas, šalo, net alaus skardinę, besimėčiusią ant plytelėmis kloto šaligatvio, buvo aptraukęs šerkš-

nas. Gatvę turėję apšviesti žibintai vis išsijunginėjo.

Mirtis laukė. Per automobilio užtamsintus stiklus stebėjo klubo duris. Pagaliau aukštaūgis vy-

rukas, trisdešimties metų Keitas Tvistas, išėjo. Girtas nusvirduliavo namo, ne namo, dar kur. Nė

neįtarė, jog jį surado. Ne, ne policija, jie nežinojo. Lėja papasakojo tik tam, kuo pasitikėjo.

Bet, kad ir kaip pasiryžusi buvo mirtis, ji dvejojo, lyg suprato, jog nuo čia viskas pasikeis. Ir

tikrai, vėliau pasikeitė... O dabar sugrįžkime prie mūsų mirties istorijos.

Iš klubo sklidusi muzika užgožė burgzti pradėjusį variklį, kai automobilis pajudėjo gatve pir-

myn. Keitas garsiai nusikeikė, nes vos neparvirto, užkliuvęs už skardinės, kurią gal pats ir numetė

dar prieš kelias valandas, keliaudamas į klubą. Deja, paėjęs tolėliau vis tiek nugriuvo.

Kaip žmonės sako? Dabar arba niekada. Posakis nuvalkiotas, bet teisingas, ir būtent taip pa-

galvojo mirtis, stabdydama automobilį netoli besivaliojančio Tvisto.

– Reikia pagalbos? – išlipusi iš automobilio pasiteiravo mirtis. – Ei, pavėžėsiu, šok vidun.

Ji patapšnojo vyrui per petį ir paskui padėjo atsistoti, suėmusi už alkūnės. Šiaip ne taip jiedu

pasiekė dureles, Tvistas, dar prieš lipdamas, nusivėmė. Mirtis vėl užvedė automobilį ir pradėjo va-

žiuoti link savo kelionės tikslo – toli miške esančio negyvenamo namo...

×

Eidamas stebiu savo batus, Loganas žingsniuoja iškelta galva. Tiesiog vaikštome miesto šali-

gatviais ir taip leidžiam laiką, man į darbą tik daugiau nei po pusvalandžio, todėl niekur neskubu.

Galvoje tuščia, gerai.

Praeiname parką, iš už nugaros atsklinda keiksmai ir šūksniai. Greit atsigręžiu. Penkių vaiki-

nų žodžiai skirti mums. Žinau tik Edvardą, kažkada seniai stebėjau Logano ir jo kovą. Dabar Ed-

vardo akys vėl dega. Jie eina paskui mus. Loganą visaip išvadina, mane irgi. Susižvalgę su draugu

80

greitinam žingsnį, nes kvaila būtų susidurti su penkiais pasportavusiais vaikinais, kurie dar nepaviję

mūsų jau putoja.

Jie neatlimpa. Loganas skambina savo draugams ir sako, kur esam, kad nebūtume savižudžiai.

Du prieš penkis...

Dar kiek paėję sustojame kitame parke, turėtų prilėkti pastiprinimas, o iki kol prilėks stovim

atsigręžę į artėjančią Edvardo grupelę. Jie prieina ir iškart puola. Edvardas ir dar du talžo Loganą,

likę – mane. Iš pradžių bandau išsisukinėti, paskui man trenkia kažkur į veidą, nebesigaudau, dar į

pilvą, daužiu vienam iš vaikinų, man abu jie atgal.

Dar smūgis. Trenkiu kažkur ir aš.

Smūgis.

Smūgis.

Mane parverčia ant žemės ir tada spardo – į galvą, į pilvą, kojas, rankas, dar į galvą. Edvardas

visaip išvadina mano draugą ir paskui šaukia:

– Jei ryt žengi į ringą, lieki invalidas.

Šalia suburzgia automobiliai, atsidaro durelės. Smūgiai aprimsta. Nejudu. Paskui, kai prašvie-

sėja akyse, išsitiesiu ant žemės ir apsižvalgau aplink, Loganas jau keliasi ir dar daužia Edvardui, kiti

keturi gyvatės draugeliai bando lėkti šalin, paskui ir pabėga kartu su pačiu Edvardu. Po kurio laiko

pakylu nuo žemės, galva svaigsta, įsiremiu į kažkurį iš mums pagelbėti atvykusių vaikinų. Sulipam

į du automobilius ir nuvažiuojam.

Atžagaria ranka braukiu kraują nuo veido ir bandau suprasti, kas per šūdas čia ką tik buvo.

Ir nieko nesuprantu.

Atvykstam į Logano namus. Įėjęs vidun paskambinu į kavinę, pasisakau Frailiui, jog turiu

baisių problemų.

– Neateisi dar dieną, lėksi lauk iš darbo, – tepasako Frailis.

Kol susitvarkau žaizdas, ateina vakaras, be vakaro čia ateina ir dar keli vaikinai bei panelės.

Aš visai be nuotaikos kažką veikti ar net šnekėtis su kitais, todėl užlipu laiptais į antrą aukštą ir pri-

sėdu ant grindų šalia Logano kambario durų. Parūkau, paspoksau į sieną, vėl parūkau. Atsigulęs ant

parketo užsimerkiu.

81

– Ko neini prigult? – po kurio laiko šalia girdžiu Logano balsą. Apsiblaususiomis akimis ste-

biu paraudusį jo veidą – nuo alkoholio ar sudaužytą, nežinau. – Kelkis.

Keikdamasis atsistoju, dar pasiremiu į sieną ir seku draugą, kuris mane nuveda prie mažos so-

fos kažkuriame kambaryje. Nesigulu, tik prisėdu, o Loganas dar neišeina, stovi ir kažką galvoja.

– Pavojingai čia, ar ne? – paskui sako ir delnais persibraukia per veidą. Lyg ir atsidūsta.

– Kovosi ryt? – klausiu ir stebiu, kaip sukruta jo pečiai.

– Evė... – tepasako, tada greit priduria: – Nežinau.

– Ji nebuvo ten.

– Sužinos iš manęs, kad mušiausi, arba iš kitų. Geriau iš manęs, taip?

Neatsakau, mąstau, ką patarti draugui, nors patarimo ir neprašė. Galbūt verčiau patylėti? Vis

tiek mąstau. Nei taip, nei taip nėra gerai – vėl kovodamas su Edvardu gali prisidirbti, nekovodamas

liktų nevykėlis. Juk išsigando, nes truputį pagrasino.

– Pagal nuotaiką varysiu arba ne, – susijuokia, dingsta Logano rimta veido išraiška ir paskui

jis išeina, nerūpestingas ir atsipalaidavęs.

×

Mirtis laukė, kol surištas Tvistas atsibus. Stebėjo ir tyrinėjo, lyg galėtų išskaityti, kodėl šis vy-

ras taip pasielgė su penkiolikmete mergina. Troško? Išlaisvino save išniekindamas kitą? Mirtis pa-

purtė galvą, visai nesvarbu. Tik tikėjosi išvysti gailestį, ar dar kažkokias emocijas Tvisto akyse

prieš tai, kai jo siela atsiskirs nuo kūno.

Keitas Tvistas išžagino Lėją, taip pat kaip seniai seniai spalio viduryje mirtį, dar mažą vaiką,

išprievartavo tėvo draugas...

Tvistas atsimerkė, iš pradžių žvalgėsi neišsigandęs, ramus kaip ir prieš tai, paskui susiprato,

jog kažkas čia ne taip, o gal ne, bet sudrebėjo ir pradėjo muistytis. Pasigirdo bergždžias Tvisto

riksmas – burna buvo užklijuota lipnia juosta. Dar kelios minutės, pora šimtų širdies tvinksnių ir

viskas... Akyse tik baimė. Jokio gailesčio.

×

Ilgai sėdžiu vienas, tarsi atsiskyręs nuo visuomenės, galvoje vėjai.

Kodėl mes stengiamės dėl kitų, kai dėl mūsų nesistengia?

82

Kodėl vieni žmonės svarbesni, kiti mažiau svarbūs? Nėra lygybės – jie sako.

Kur Elijas? Ar dar neprisidirbo? Ar žino, jog Evė laukiasi? Aišku, kad nežino. Įdomu, kaip čia

išsirutuliuos viskas, ypač nepavydžiu Loganui. Ką daryčiau jo vietoje?

Paprasta kaip du kart du – neužtaisyčiau vaikų. Net susijuokiu – bet kažkaip kitaip, ironiškai.

Iškvėpiu orą ir išsitiesiu, prasirąžau. Kažin kaip Deizė. Mama nepaskambino man, turbūt už-

miršo...

Lėtai prasiveria durys, kambaryje prieblanda, todėl nematau, kas žada užeiti.

– A, tu čia, – sako mergina, iš pradžių neatpažįstu, o kai ji pilnai atidaro duris, atpažįstu. –

Ieškojau tavęs.

– Ieškojai? – šypteldamas klausiu Lizos.

Ji tik papurto galvą, užveria duris ir eina artyn. Lizos klubai siūbuoja, trumputė laisva juoda

suknutė jai žengiant atidengia daugiau šlaunų, priėjusi prie sofos atsisėda ir nejaukiai pasitaiso tą

trumpą drabužį, kuris visai jos neklauso.

– Nešalta? – vėl klausiu, Liza gūžteli pečiais ir nesako nieko.

Nesako – nešalta, irgi paprasta logika.

Pasėdim, pakalbam visai nereikšmingomis temomis, kaip: kas naujesnio, ką veiksi ryt, kaip

savaitė, paskui neatsukdama veido į mane ji prašo:

– Papasakok daugiau apie save.

– Ką nori išgirst? Aš dabar atviras. Tau.

– Sakei, kuri eilėraščius savo buvusiai. Papasakok apie ją.

Jos prašymas mane baisiai nustebina, kažko nelabai noriu prabilti.

– Tu irgi turėsi man kažką papasakoti... – nusišypsau ir akimirką tyliu. – Mano buvusi... Ji ki-

tokia. Ji dienos mėnulis. Nežinau, ką dar pasakius tau.

– Kodėl išsiskyrėt? Atrodo, jog tu nenori keistis ir vis dar esi prisirišęs prie jos.

– Kodėl manai, jog nenoriu keistis?

83

– Neskaitant to, kad turbūt atsirado skausmas, kas dar tavyje pasikeitė? – galiausiai Liza atsi-

suka į mane, dabar jau nenuleidžia akių, lyg galėtų išskaityti atsakymą.

– Nesigilinkim, – nukertu ir nusuku žvilgsnį, ji vis žiūri. – O ką tu man papasakosi apie save,

ko negalėčiau niekad atspėti?

Liza saldžiai nusišypso, tarp pirštų suspaudžia suknelės kraštą.

– Aš pilka. Neišsiskiriu nuo kitų net tuo, jog mirštu, – tyliai sako, visiškai nesuprantu, galvoje

vienintelė mintis, jog ji nori nusižudyti. – Dabar visi nori mirti, ar ne? Mirtis pasidarė madinga.

– Nori mirti? – dėl nustebimo kilsteliu antakius.

– Nenoriu, bet mirštu.

– Kalbėk aiškiau, nesuprantu, – papurtau galvą, susiraukiu, ji darsyk nusišypso – švelniai ir

nekaltai.

– Ne, ne. Pirmiau pasakyk, ką slepi nuo kitų?

Giliai giliai įkvėpiu, Liza gudri.

– Žinai, juokinga, neslepiu nieko, todėl ir esu toks tuščias.

– Tu, tuščias? Neatrodo. O aš sergu, – pagaliau pasako, bet visiškai sutrikdo mane. – Gydyto-

jai konstatavo, jog liko keturi mėnesiai.

×

Steilos akys bėgiojo žodžiais, skaičiais, nereikalingomis pavardėmis. Ieškojo. Jeigu Maiklas

žino tiek daug apie ją, kodėl Steila negali pasiknaisioti senuose dokumentuose? Nuvykusi šen ir ten,

aplėkusi kelis miestus, sužinojo, jog Maiklas turi jaunesnį brolį. Tačiau, kodėl apie jį nežinojo anks-

čiau? Kodėl Maiklas toks paslaptingas?

Gal jo brolis buvo apkaltintas kažkuo ir uždarytas į kalėjimą – būtų trukdęs Maiklo, kaip de-

tektyvo, karjerai. Jei jo brolelis protiškai neįgalus, Steila neabejojo, Maiklas būtų panaudojęs tai

kaip pikantišką istoriją laikraščiams jau seniai. Antraštės būtų buvusios maždaug tokios: „Garsusis

detektyvas nepaliko savo neįgalaus brolio“, „Didvyris ir policijoje, ir savo brolio gyvenime“. Taigi,

jei nepasinaudojo tokia galimybe, galbūt brolio paslėpimo problema visai kita. O gal jis nepaslėptas,

tik pati Steila neranda? Gal netyčia pražiopsojo.

Bingo.

84

×

Mes kalbam ir tylim, vėl kalbam. Jau gerokai po vidurnakčio. Dega tik viena lemputė, kitoje

kambario pusėje.

– Aš tavęs noriu, – tai pasakiusi atsistoja, kiek pasilenkia mano pusėn ir žiūri į mane, o aš žiū-

riu į ją. Mes taip arti vienas kito, jog, rodos, jaučiu jos iškvepiamą orą ant savo veido.

– Liza, – tariu jos vardą ir mano lūpose trumpam atsiranda šypsenėlė, bet tik trumpam, greitai

dingsta. Žodžiai stringa, niekas neišeina iš burnos. Nuryju seiles ir, kad atitolčiau, atsiremiu į sofos

atlošą. – Tu neturi tiek laiko, jog galėtum švaistyti jį man.

Ji atsitiesia, akyse kažkas pakinta, bet mes toliau žvelgiam vienas į kitą.

– Manai, jog esi blogas pasirinkimas?

– Nemanau, taip jau yra, – atsakau ir gūžteliu pečiais.

Ši akimirka tampa kone gėdinga, Liza papurto galvą.

– Atleisk, – atsiprašo, dar jai nespėjus apsisukti ir nueiti atsistojęs čiumpu už riešo – jos del-

nas šaltas – ir prisitraukęs apsikabinu.

Mergina galvą padeda ant mano peties, rankomis švelniai braukiu per jos nugarą – viršun,

žemyn, vėl viršun. Jaučiu, kaip plaka jos širdis – vis greičiau.

Paskui atsisėdame ant sofos, apglėbiu ją viena ranka, o kita braukiu per jos juodus plaukus.

– Turėtum pasiimti viską, kol dar gali, – sakau, kai, rodos, ji nurimsta.

– Tik ne tave, – Liza atsidūsta ir atsako man, tik jos atsakymas skamba kaip klausimas.

– Tiesa, tik ne mane.

– Kodėl? – kiek patylėjusi paklausia, pakelia galvą ir mes vėl žiūrim vienas į kitą.

– Nenoriu tavęs skaudinti, – pašnibždomis tariu, jei neišgirdo, turėjo išskaityti iš lūpų. – Ne-

noriu ir savęs skaudinti, juk savanaudis.

Juodaplaukė nuleidžia galvą ir vienintelis garsas, kurį girdžiu – kaip įtraukiu orą į plaučius ir

vėliau iškvėpiu. Žinoma, po kurio laiko privalau prabilti pirmas, nes neįsivaizduoju, kokios mintys

sukasi jos galvoje.

– Pasaulis pilnas visko... ir mūsų, o mes tušti.

85

– Pasaulis pilnas gerų dalykų, o tu matai tik blogus, – negalvodama atsako.

Tiesa, bet nepripažįstu žodžiais, tik nusišypsau – skaudžiai, ji nusisukusi ir nemato mano vei-

do.

– Nemanau, jog mūsų pasaulyje pagerės ir nemanau, kad tau pačiai pagerės, jei tave išdul-

kin... – neužbaigiu sakyt, netinka čia tokie žodžiai, ir ne Lizai, bet tai tiesa.

Nuo užbaigimo ir pasiteisinimų mane taip pat išgelbėja kišenėje vibruojantis telefonas. Išsit-

raukiu ir atsiliepiu.

– Rafaeli?

– Kas skambina?

– Eidenas. Su manimi susisiekė iš ligoninės, įvyko avarija.

Paspringstu, nesuprantu, ką pasakė. Mama? Kas pakliuvo į avariją? Deizė? Nesigaudau.

– Kas? Mama?

– Taip. Aš negaliu nuvykti, gal nuvyksi?

– Ar ji... ji sužeista? – galvoje net sukasi „mirusi“.

– Sužeista, – greit nukerta.

– Supratau.

86

12.

Duoti ir gauti?

Apsimeti – žmogiškumo išvis nėra,

Ir pas tave jo negaliu rasti.

Apsimetu ir aš – lietaus lašai nebyra, nors baisiai lyja.

Duodu. Negauni –

Nepriimi manęs ten, kur pilna aplinkinių,

Kur tavo melas miręs, apgauni

Čia ir dabar, vėl laukiu ryto, nenumatyto niekur nė vieno.

Neduoti?

Klausi savęs, artimų, nesvarbių žmonių,

Nežinau, ar svarbių tu turi,

Gal nereikia? Juk visur tiek daug išnaudojamų ir nežinomų.

Per mažai laiko

Ir dar mūsų taisyklės neišsakytos –

Kito nekeisiu ir nesikeisiu dėl kito,

Juk žmogus kanda, bet nuodėmės dešimt metų į priekį atpirktos.

87

Man ir tau skauda

Lauke, žinoma, tamsu, gili naktis. Žibintų blausi šviesa sunkiai skverbiasi per rūką, kuris, jau-

čiu, smulkučiais lašeliais krenta ant manęs, geriasi į rūbus, kvėpuoju juo. Einame greit. Liza vieną

ranką priglaudusi prie šaliko, kad nesušaltų gerklės kvėpuojant, o kitą įkišusi į palto kišenę. Dabar

jai tikrai šalta, matau. Šaltis drasko merginos nepridengtas kojas. Nieko negaliu padaryt.

Dar dešimt minučių ir mes ateinam. Nors tamsu ir nelabai matau, bet galvoje, atrodo, visai ša-

limais regiu Elijaus namus. Liza išsitraukia raktą iš kišenės, atsirakina duris, įjungia šviesą ir pris-

paudusi pirštą prie lūpų rodo, kad tyliai pastovėčiau viduje. Linkteliu. Stoviu.

Po kurio laiko mergina grįžta persirengusi šilčiau – apsivilko megztinį, o kojas paslepia

tamsūs aptempti džinsai. Einu paskui Lizą, ji veda mane lauk, į garažą, paspaudusi mygtuką laukia,

kol prasivers pulteliu valdomos durys. Įveda vidun, rodo, jog padėčiau nudengti brezentą, padedu.

– Tai ko tu su autobusu važinėji? – žiūriu čia į Lizą, čia į juodą blizgantį motociklą.

– Per šalta.

Linkteliu. Ranka perbraukiu per vairą, sėdynę. Užsimirštu. Bet tik trumpam, tada užsidedu

šalmą ir lipu ant motociklo, Liza parodo, jog važiuočiau, pasuku raktelį, žvėris pradeda urgzti, lekiu

lauk ir sustojęs lauke laukiu, kol mergina uždarys duris. Tada ji prieina, grakščiai perkelia koją į

kitą pusę ir atsisėda už mano nugaros. Užsideda šalmą. Rankomis apglėbia mane, ir nudiegia šonus

– kaip reikiant mane aptalžė, bet be skausmo glosto savimeilę – juk Liza galėjo kibtis į motociklo

galą, o ne į mane.

– Jei suvarysi, nežinau, ką padarysiu, – dar girdžiu, kaip sako, bet nekreipiu dėmesio, nes po

akimirkos jau važiuojam.

Net ne važiuojam, o skrendam.

Pasitikėjimas svarbus. Ypač valdant žvėrį – privalai pasitikėti savimi, nes jūs lekiat kartu, tu ir

motociklas. Privalai pasitikėti savimi ir savo jėgomis, nes turi suvaldyti. Nesuvaldysi – išsitėkši.

Didinu greitį. Viduje adrenalinas.

88

Posūkis. Suvaldau. Gražiai išsukam.

Jaučiu tik Lizos rankas, apsivijusias mane, ir motociklą, visa kita lyg pradingsta. Vėlgi ne il-

gam. Įvažiavę į miestą sulėtinam, galvoje pradeda suktis mintys apie mamą, Deizę.

×

Elijas, pasirėmęs rankomis galvą, sėdėjo ant lovos ir vis dar negalėjo susiprasti. Pasaulis pil-

nas melo. Žmonės pilni pasaulio. Jis pats pilnas nikotino ir minčių. Taip gyvenam, pripratę prie me-

lo, pasaulio, nikotino ir minčių, o tiesa kažkodėl įskaudina. Ir pabaiga įskaudina.

Iš senos moteriškės, su kuria kalbėjo, sužinojo tiesą, tai kodėl nenuvyksta ir nepaliečia ran-

komis tos tiesos? O gal tai tik melas, virtęs tiesa, nes Elijas to labai labai nori. Gal tik paskalos. Bū-

tų taip nuostabu, jei išgirsti žodžiai būtų tikrai tiesa. Ir tuo pačiu, Elijas bijo, lyg ta tiesa galėtų sug-

riauti, sužlugdyti.

Mama gyva. Tai kodėl ji neieškojo jo ir Evės?

×

Mums pasako, jog leis aplankyti tik ryte, todėl laukiam koridoriuje – Liza, galvą padėjusi man

ant peties, miega, o aš sėdžiu ir žiūriu čia į telefoną, čia į laikrodį, pakabintą ant sienos, čia į mie-

gančią merginą, čia į sieną...

Neturėdamas ką veikti skaitau Mijos žinutes, atsiųstas jau po įvykio mokykloje.

„Prašau, nesuprantu, paaiškink“, „Tu man svarbus, juk žinai“, „Bent pasakyk, kas negerai.

Kas nors nutiko?“, „Prašau, atrašyk, man neramu dėl tavęs“... ir taip toliau. Paskutinė žinutė gauta

šiandien dar prieš vidurnaktį – „Pasakyk, kad viskas baigta, ir aš dingsiu. Nenoriu, kad kentėtum,

bet man reikia žinoti, supranti?“.

Užsimerkiu. Įkvėpiu.

Susipažinom maždaug prieš metus, vienoje grupėje ji paskelbė įrašą su pamąstymu, gal ten

buvo tik pora sakinių, nepamenu. O gal tai buvo ketureilis? Taip, ketureilis. Randu jį išsaugotą tele-

fono užrašinėje.

Praeitį užmiršti išmokom,

Gyventi pripratom taip,

Tarsi ryt tyrėtume mirti,

89

Tik galbūt susitikti.

Tuomet parašiau jai klausdamas, ar užmiršo praeitį. Ji atsakė – neužmiršo, nenori užmiršti.

Praeitis kuria žmogų. Tada paklausiau, kodėl ketureilyje ji teigia – „Praeitį užmiršti išmokom“. At-

sakė – argi nemokam?

Su ja turėjau visą pasaulį. Su ja, su ta Mija, kurią pažinojau, o ne su ta, kurią per ilgai ir per

dažnai matydavau autobuse, besišypsančią ir nesikeičiančią.

Ji buvo mano. Vieta, ramybė, supratimas, naktys.

Ir dabar tai visai nesvarbu.

„Ar žmonės šypsosi, kai jiems skauda? Su tavim viskas taip netikra. Gal aš melavau sau, jog

tu visai kitokia? Iki, Mija, linkiu ir toliau šypsotis kaip kalei.“ Parašęs nesiunčiu, laukiu kažko. Gal

kol susivoksiu, o gal... gal to nenoriu?

– Oho, koks romantikas, – ūmai šnabžda Liza man į ausį atsibudusi. Net nesujudu. Nykštys

vis dar pakibęs virš siuntimo mygtuko.

– Nė velnio, – atsakau.

– Čia tavo buvusiai? – klausia nekreipdama dėmesio į mano pasisakymą. – Visiškai nutrauksit

ryšius?

Ištrinu žinutę. Lizai nieko neaiškinu ir nekalbu, tik vėliau pasakau, jog jau šešios ryto. Mergi-

na prasirąžo, nusižiovauja ir vėl prisispaudžia prie manęs. Po kurio laiko ateina seselė, pasižiūri į

mus, paklausia, ko čia sėdim, paskui sako, jog mama reanimacijoje ir mes turim važiuot namo pail-

sėti. Taip ir padarom, palieku Lizą ir motociklą prie jos namų, ir pats grįžtu. Tėvo nėra, turbūt bas-

tosi kur, arba kambaryje, bet nelendu, kad įsitikinčiau.

Galvą spaudžia. Pasidarau kavos, kol ši ataušta, susikraunu knygas į kuprinę, suvalgau kelis

sumuštinius ir išgeriu vaistų nuo galvos skausmo.

Virtuvėje tiesiai prieš mane langas, žiūriu, kaip sklaidosi naktis. Ūmai prie namo sustoja au-

tomobilis. Susiraukiu ir laukiu, stebėdamas, kas vis dėlto išlips. Iš priekinės keleivio vietos išlipa

mergina, neatpažįstu, nes visąlaik atsukusi nugarą. Ji apeina aplink automobilį, pasiremia ranka į

lango rėmą, nuleidžiamas stiklas. Tamsiaplaukė pasilenkia ir pabučiuoja vaikiną, sėdantį prie vairo.

Stebiu juos ir per daug negalvoju – vaikinukas išleido panelę. Arba ne. Koks skirtumas. Man tuoj į

autobusą.

90

Bet kai mergina apsisuka eiti, sustingstu. Deizė eidama link namų dar pamojuoja vaikinui, ir

šis nuvažiuoja.

Sesuo, rodos, nustemba, kad durys atrakintos. Tyliai aunasi batus, nusivelka striukę. Tada ty-

lutėliai lipa laiptais, sušaukiu jai pavymui:

– Tai dabar jau ir parsidavinėji?

Lipimas, nors ir taip buvo vos girdimas, visiškai nutyla.

– Neužknisk. Mama neatvarė pasiimt, draugai parvežė, ir kas čia tokio, – pasigirsta, kiek pa-

laukusi vėl pradeda lipti.

– Visą naktį vežė?

– Taip, o ką? Man reikėjo ligoninėj būt?

Po kurio laiko ji nulipa žemyn, irgi pasidaro kavos.

– Ko čia žiūri? – susiraukusi klausia, vėliau veide atsiranda iškreipta šypsena. –Vadovauji,

nors pats namuose, garantuoju, nebuvai. Atrodai kaip bomžas.

Kilsteliu antakius, stebeiliju į ją ir ironiškai nusišiepiu. Šneka nesąmones. Patyliu kelias minu-

tes, ji irgi nieko nebesako.

– Mm, žinojai, jog mama reanimacijoje? – paklausiu Deizės ir, nelaukęs atsako, išeinu iš na-

mų į stotelę.

Autobuse sesers nėra, bet yra dešimtis kitų žmonių, kurie kalba, negana to, labai garsiai.

Įėjęs į mokyklą visą pyktį nukišu toli toli. Susirandu Loganą, pasisveikinam. Jo veidas beveik

kaip visad ištinęs, prie to šįsyk tikriausiai prisidėjo ir muštynės. Nors ir ringe jį sudaužydavo, todėl

galiu teigti, jog Loganas niekada neišgyja.

– Tai kaip nuotaika dėl kovos? – domiuosi vangiai žvalgydamasis aplink. Loganas gūžteli pe-

čiais.

– Išvis nėra nuotaikos, kažkaip tuščia, žinai?

Palinksiu kelissyk, ateina Evė. Apsikabina Loganą ir taip stovi, prisišliejusi prie jo. Kitos

merginos, praeidamos pro mus, į ją žiūri kreivais žvilgsniais, neaišku, dėl taip akivaizdžiai rodomo

dėmesio vaikinui, ar žino, kad nėščia.

91

– Susirenkam visi šįvakar, kaip senais laikais? – nekreipdama dėmesio klausia mūsų.

Abu su Loganu tylim – jam vakare muštynės, man – mama reanimacijoj. Tyliai jai atsakau:

– Nebebus jau taip, kaip senais laikais.

Draugas linkteli ir pritardamas, ir greičiausiai man dėkodamas, ir iškvepia orą, o Evė pakelia

galvą ir žiūri į jį, visi tylime. Ir tą mūsų, trejų žmonių, tylą gožia kiti garsai: užtrenkiamos durys,

vienas per kitą šūkaujantys paaugliai, kažkur kitame korpuse per kolonėles leidžiamas nuvalkiotas,

mūsų tarpe nebemadingas pop‘sas.

×

Negana to, jog Steila ieškojo būdo, kaip susitikti su Maiklo broliu, ji dar ir sekė. Įtariamąjį. Ar

bent tą, kuris turėtų ją nuvesti prie Dorinso, greičiausiai ir slypinčio už jaunuolių nužudymų. Sėdė-

dama automobilyje detektyvė laukė, kol pro mokyklos vartus išeis vaikinas, septyniolikos metų,

tamsių juodų plaukų, metro aštuoniasdešimt keturių ūgio. Telefone pasijungusi jo nuotrauką, vis

peržvelgdavo kiekvieno išeinančiojo veidą ir palygindavo, ir visada ne jis. Kelias akimirkas Steilai

net dingojosi, jog gal ji suklydo – gal tas, kurio ieškoma, mokosi ne šioje mokykloje? Bet tuomet jis

išėjo, nuleidęs galvą ir įsmeigęs akis į rankose laikomą telefoną, šalimais kartu žingsniavo ir du

vaikinai, stambesni už sekamąjį. Visi trys kalbėjo, juodaplaukis įsikišo telefoną į palto kišenę. Išėję

pro vartus, sustojo greta vienas kito ir kažko laukė. Steila prisimerkė. Prie vaikinų priėjo dvi mergi-

nos – abi šviesiaplaukės, viena ilgų, kita trumpų plaukų. Sekamasis suspaudė kumščius, papurtė

galvą, paskui linktelėjo lik aikštelės vienam iš vaikinų, ir jie nuėjo, neatsigręždami atgal ir neatsis-

veikindami.

×

Nenusiraminu net Logano draugo automobilyje, nors ir nuvažiavimo problema išspręsta, aky-

se vis dar stovi Mijos atvaizdas, kai ji atėjo su Eve prie mūsų. Nagi, ar ne ironiška? Bandai užmiršti,

o ji lenda į tavo gyvenimą, ir taip skauda.

Ką kaltinti? Evę, jog vaikšto su Mija? Miją, jog ši, neaišku, ko tikisi? Save... mano pasirinki-

mas blogas – rišti viską su ja?

Nesąmonė.

Mama ligoninėj.

92

Logano draugas pajungia per automobilio grotuvą kažkokią dainą, lėtą, atliekamą merginos

sodriu balsu, nesu tokių dainų mėgėjas, bet tik ramiai sėdžiu ir apsimetu žiūrįs pro langą, nors iš

tikrųjų nepastebiu nė medžių, nė namų, nė kelio ženklų ir stulpelių.

Dangus baltas baltas. Ir šalta. Man būnant arti lango, ant stiklo susimeta lašeliai. Bijau užsi-

merkti – užmigsiu. Nežinau, aptemsta smegenys ar tikrai užmiegu, bet netrukus mes sustojame ne-

toli ligoninės.

– Pas grįši ar laukti? – klausia mano vairuotojas.

– Varyk, pats kaip nors, – ir apsidairęs nueinu.

Ligoninė sausakimša, tokios gausos žmonių kalbos išūžia galvą, todėl stengiuosi kuo greičiau

surast vietą, kur man reikia. Taip, į kairę.

Nuėjęs prie reanimacijos, sužinau, jog mamą perkėlė į ginekologinį skyrių, vėlgi bastausi po

ligoninę, kol randu. Įėjęs į palatą sustoju. Mama užmerkusi akis, lyg ir miega. Šalimais pastatyta

lašelinė.

– Kas jūs toks būsite? – iš už nugaros atsklinda klausimas, ūmai atsisuku, bet akimis vėl sug-

rįžtu prie mamos.

– Sūnus.

Slaugytoja linkteli, pasako, jog palaukčiau, ir išeina. Vienas stoviu gal penkiolika minučių.

Seselė grįžta su gydytoju. Jis pasisveikina, paspaudžia man ranką, paklausia, kur rasti tėvą. Atsa-

kau, jog išvykęs, mat pareigūnas. Gydytojas palinksi ir kviečia išeiti į koridorių. Einu paskui. Kai

sustojame, gydytojas pradeda kalbėti:

– Turėsi pranešti tėvui liūdną žinią. Per avariją pilvas buvo sutrenktas, todėl įvyko placentos

atsiskyrimas, vaisius žuvo nuo anoksijos, visiško deguonies stygiaus.

Ir žiūri į mane ramiu, supratingu žvilgsniu. Linkteliu vienąsyk, tada ūmai darsyk. Dar nepaži-

nau savo brolio ar sesės. Man jos, jo dar nebuvo, neegzistavo. Tačiau kaip jausis mama? To įsivaiz-

duoti nesugebu.

93

13.

Sergi? Deja, nuo tuštybės vaistų nėra, turėsi pats išgyti.

Ir nesvarbu, kuo tu tiki, svarbiausia, koks tu žmogus.

Aš tikrai nesu geras.

94

Visi iki dugno

Džeikobas sėdėjo vienas. Vėjas vėlė ir taip suveltus plaukus, saulė seniai nebeišlindo. Dangus

kraupiai baltas, lyg tos skaisčios saulės šviesą būtų uždengusi dvasia – atsistojusi ir apgobusi bal-

tomis rankovėmis visą žemę, o gal tik šį miestą. Vaikinas žiūrėjo į savo penkis rankos pirštus, vie-

nos rankos pirštus, kitos neturėjo. Bet tarsi jautė, kaip trindamas abu delnus bando sušilti, kaip perb-

raukia per veidą... Jis jautė savo ranką, kurios nebėra.

Kvailys...

Dabar turėtų abi rankas arba jo čia nebebūtų. Reikėjo tvirčiau apsispręsti. Pjauti stipriau, ne-

laukti. Arba... arba net ten neiti, ištrinti visas mintis iš galvos – juk geriau visas, nei pasilikti tik ge-

ras. Geros irgi atveda prie blogų.

Kvailys... Tada jie juokėsi, nors Džeikobas turėjo abi rankas. Juokėsi iš ko? Dabar vaikinui at-

rodė, jog iš menkniekių, į kuriuos tikrai tikrai nereikėjo kreipti dėmesio. Ir iš ko juokiasi šiomis

dienomis? Savižudis, daunas, pakrikę jo nervai... tokius išžudyt, jei taip nori mirt.

Mirtis padėjo delną ant vaikino peties. Džeikobas tik kilstelėjo galvą ir linktelėjo, taip pasis-

veikindamas. Mirtis prisėdo šalia.

– Kodėl vienas? – paklausė po kurio laiko.

Džeikobas neatsakė, tik gūžtelėjo pečiais ir sušnirpštė nosimi. Kelissyk mirktelėjo, kad neap-

siverktų viešumoje. Jis juk vyras!..

Deja, vakarui atėjus jis nebebuvo nei vyru, nei dar kuo. Niekas... Dar tą patį gruodžio pabai-

gos vakarą ant jo sustirusio, bedvasio kūno pradėjo kristi pirmosios snaigės.

×

Praėjo daugiau nei savaitė po avarijos, mama kaip nesava – šaukia, nevalgo, dažnai matyti

nuo ašarų išburkęs veidas.

Visi mes kaip nesavi. Praradau darbą, todėl dabar sėdim ant santaupų. Dėkui Dievui, su mama

nereikia būti visą laiką, mat mudu su Deize taip ir nepersikėlėm pas Eideną.

95

Prasidėjo atostogos. Deizės dažniausiai nėra namuose. Pats, nors jau atgavau „senukę“, niekur

nevykstu ir sėdžiu namie, užsidaręs kambaryje.

Vidurdienį paskambina Loganas, sako, jog renkamės į vietą prie traukinio bėgių. Esam ten

buvę... su Vanesa, su Elijumi. Dar senais laikais.

Greit persirengiu ir pasičiupęs raktelius maunu lauk iš kambario, prie virtuvės, it koks pasalū-

nas, laukia tėvas, čiumpa už alkūnės ir patempia link savęs.

– Man labai reikia pinigų, – sako nežiūrėdamas į akis. Iš burnos trenkia alkoholiu, svogūnais

ir dar kažkuo. Susiraukęs ištraukiu savo ranką iš gniaužtų.

– Susirask darbą.

Tėvas baisiausiai sušaukia ir trenkia iš kumščio į sieną, kelis žingsnius ramiai žengiu atgal.

– AŠ tave užauginau, maitinau, o tu taip drįsti sakyti savo tėvui!

Svirduliuodamas bando eiti link manęs, trenkti, bet aš spėju pasitraukti, tada puolu lauk, greit

lipu į „senukę“ ir nuvažiuoju.

Pasistatęs automobilį atokiau, pėsčiomis nueinu į kitą aikštelės kraštą. Aš pirmas. Stoviu ir

laukiu. Po kurio laiko čia atvažiuoja Loganas, iš jo džipo išlipa Liza ir priėjusi apsikabina.

– Labas, – sako tyliai į ausį.

Linkteliu, ji atsitraukia. Lizos skruostai nuo šalčio rausta. Daugiau nelaukiam, pirmieji paju-

dam siauru takeliu gilyn į mišką. Einam, iki kol pasiekiam traukinio bėgius, šalimais nedidelė pie-

vutė, apsupta medžių. Pasidengiam kelis pledus. Sėdame vienas po kito į ratuką. Apžvelgiu susirin-

kusius. Be Logano čia yra ir dar keli vaikinai, kelios merginos, yra ir Evė – juk nepaliks nusitašyti

savo vaikino vieno. O Liza sėdi greta manęs. Tik Elijaus nėra ir, mano nelaimei, šalimais Evės tupi

Mija.

Šalta kaip reikiant. Ir man pačiam šalta visur, viduje gal net šalčiau nei išorėje.

Ritmingai dundėdamas prašvilpia traukinys. Sukyla vėjas. Darosi dar žvarbiau.

Lizos eilė atsakyti į klausimą, atsako – akys nukreiptos į priekį, bet tarsi žiūri į nieką.

– Niekada nemylėjau.

Vieni palinksi, Evė pakreipia galvą, Liza sučiaupia lūpas ir užduoda klausimą man – „Ar kada

buvai ką nors prakeikęs?“

96

Susimąstau, ką ten, neužtrunku nė dešimties sekundžių galvoje sukurpti atsakymui.

– Buvau. Savo tėvą, – ir iškart klausiu Logano: – Ar pasitikėjai kitu taip, kaip pasitiki savimi?

– Žinoma. Ar kada išdavei mylimą žmogų?

– Jei išdaviau, jau tikriausiai nebemylimas, – jam atsako viena iš merginų, kurių nepažįstu. –

Rūpinaisi kitu labiau, nei savimi?

Nebesiklausau. Tarsi nieko negirdžiu, iki kol Evė turi užduoti klausimą Mijai, tada stebuklin-

gai atgaunu klausą.

– Ar kada tikėjaisi daugiau, nei galėjai gauti? – paklausia Evė.

Mija galvoja, ir kai atsako, jos atsakymas, rodos, skirtas man, akimirką mergina žvilgteli į

mano pusę. „Vis dar tikiuosi“.

Paklausia ir atsako dar keli žmonės, kai ateina mano eilė, pasakau, jog pasuoju ir nueinu tolė-

liau. Kiti irgi pritaria pertraukėlės sumanymui.

Rūkau. Po kurio laiko Mija prieina. Iš pradžių nieko nesako, prieina dar arčiau ir, rodos, lau-

kia, kol į ją pažiūrėsiu. Nežiūriu. Nesulaukusi vis tiek prabyla:

– Rafaeli, noriu pakalbėti.

Kilsteliu antakius ir tada atsisuku į ją, pats prieinu arčiau, vos ne liečiamės. Ir išpučiu dūmus

jai į veidą. Užsimerkia. Nusikosėja, žengteli atbula.

– Ko pageidautum? – klausiu Mijos.

– Baik. Tiesiog baik būti toks šlykštus. Nesuprantu, tai dėl išvaizdos? Ar tau trukdo tai, ką...

– Mm, jei šlykštus, nebendrauk.

Vėl užsimerkia, bet ne dėl dūmų. Tvardosi. Iškvepia. Mėlynos akys įsminga man kažkur į

megztinį – ji žema, todėl turi kilstelti smakrą ir pakelti akis į viršų, kad žiūrėtų man į veidą – taip ir

padaro.

– Tu dviveidis? – taip sakydama ji veikiau paverčia klausimą teiginiu, nei tikisi sulaukti mano

atsakymo.

– O tu ne dviveidė kalė? Nustebinai.

97

Užtyla. Pagalvoju, jog pagaliau baigėm ir ji susisukusi nueis šalin, bet, dėl Dievo, atrodo, ne-

baigėm ir ji nenueina.

– Noriu, kad grįžtum. Aš galiu daryti kitaip. Labai noriu. Ir galiu. Atleisk, kad man tavęs

trūksta, – ignoruodama mano žodžius išberia savo kalbą. Akimirką stoviu apstulbęs, nė nekvėpuoju.

Mintys lekia šimto keturiasdešimties kilometrų per valandą greičiu. Vaizdiniai keičiasi taip

greitai, kaip greitai krinta lietus, keičiasi žodžiai galvoje, tarpusavyje maišosi jausmai. Širdis sus-

purda, pagauta adrenalino, per nugarą perbėga šimtai šiurpulių. Ir viskas. Staiga, netikėtai, stulbi-

nančiai viskas sustoja. Didelė avarija, smūgis, pabaiga.

Viskas. Ji tebuvo tik žinutės. Viskas. Čia jos bėdos, kad nenori pamiršti.

Dauguma merginų tokios – susirašinėja ir iš mūsų tikisi galai žino ko, o paskui žudosi, nes

mes jų nepasirenkame. Niekada nepasirenkame.

Čia jos bėdos.

Šypteliu jai – mažų mažiausiai nuoširdžiai – ir lėtai lėtai ištariu:

– Atsiknisk.

×

Jiedu valgė picą, susėdę ant palangės, ir žiūrėjo pro langą. Iš dangaus krito šlapios snaigės ir

pasiekusios žemę maišėsi su purvu.

– Su kuo švęsi Kalėdas? – ūmai paklausė Džekė.

Elijas suspaudė lūpas, burnoje pastrigo kąsnis. Argi ne pilka yra švęsti? Ar pati šventė nėra tik

tuštybės garbinimas? Maskaradas ir „linkiu gražių Kalėdų ir Naujųjų, kito sveikinimo sulauksi per

Velykas“.

– Turiu planų, – atsakė vaikinas.

– Papasakok.

Jis pakreipė galvą nuo lango į ją, ir žiūrėjo, ilgai, veriančiai, lyg būtų galėjęs atrasti blogų ke-

tinimų, jau kurpiamų išdavysčių. Džekė krūptelėjo.

– Noriu aplankyti savo mamą. Visąlaik maniau, kad ji mirusi. Bet ji gyva.

Mergina kilstelėjo antakį, Elijas jai paaiškino:

98

– Aš iš vaikų namų.

Ji palinksėjo, kažką numykė, gal prarado amą... Staiga palinko į Elijaus pusę ir šyptelėjo.

– Jei jau persigalvosi, užsuk. Palaikysi man su mama kompaniją.

Elijas apstulbo, bet merginai to neparodė. Jį pakvietė... pakvietė į šeimą.

Jie ilgai kalbėjo. Lauke visai sutemo. Prietemoje sėdėję jaunuoliai dalinosi savo gyvenimais.

Tada Elijas paėmė ir aplink pirštą apsuko Džekės žalių plaukų sruogelę.

– Kodėl žalia? – domėjosi vaikinas.

– Norėjau pabėgti.

– Pabėgai?

– Neįmanoma. Mane randa visur.

Elijas linktelėjo, nors ir nesuprato, ką omeny turėjo Džekė, bet jis jos nespaudė, suprato, kaip

sunku atsiverti. Kada nors, galbūt, gal jam ji viską papasakos nuo pradžios iki galo... O dabar jam

užteko „čia ir dabar“.

×

Atostogų viduryje Eidenas sugalvojo nusivežti mus visus į draugo sodybą, kur mama galėtų

užsimiršti, ir visi kartu pailsėtume. Ši mintis nelabai patiko man, o ką jau kalbėti apie Deizę, kuri

geriau leistų laiką su savo „draugėmis“, nei sėdėtų kažkur toli nuo miesto, kaimelyje.

Galiausiai susikraunam daiktus ir išvažiuojam. Sodybą pasiekiam per porą valandų. Mama vi-

są kelionės laiką neištarė nė žodžio, atrodo, nė nekrustelėjo. Kai atvažiavom, Eidenas švelniai palie-

tė jos petį, ir mama pasuko galvą į jo pusę – tik tiek tegalėjo sau leisti.

Ji gedėjo. Jokios šypsenos, nereikšmingų žodžių. Tik „taip, ne, paduok man tą, padaryk tą“ ir

viskas. Išvis ji atrodė lyg praradusi daugiau nei kūdikį... lyg praradusi save.

Negaliu jos suprasti. Juk aš ne moteris ir tuo labiau ne nėščia. O ir Deizė, dingojasi, nesupran-

ta. Tada gal ji prislėgta, nes niekas nesupranta?

Taip ir pasakiau jai, kai liekame vieni du prie automobilio, kol Deizė dingsta kažkur sodyboje,

o Eidenas vidun neša lagaminus.

– Nė vienas nesupranta tavęs, bet tai nereiškia, jog turi visiškai mus palikti.

99

Ir ji tyli. Nieko nesako. Gal neiššifruoja mano žodžių? Nesvarbu. Čiumpu savo lagaminą, bet

ji mane sustabdo, stverdama už dilbio. Jai kalbant, jos balsas kimus ir tylus, lyg sklistų iš po žemių.

– Man labai sunku, Rafaeli. Tokių dalykų neįmanoma užmiršti. Jie atsiskiria nuo realybės.

Viskas, ko neina užmiršti, atskiria nuo realybės? Argi? Mama palieka mus likimo valiai, nes

nesugeba gyventi toliau? Gerai. Tarkim. Dar ne daug laiko praėjo. Tikrai ne daug. Bet... kur patvir-

tinimas, jog visa tai nesitęs amžinai?

– Atleisk, – pasakau mamai ir nueinu, nešinas manta, o ji taip ir lieka stovėti prie automobilio,

pasirėmusi vienu šonu į kapotą, žvelgdama į niekur.

Daiktų kambaryje neišsikraunu, tik pametu kuprinę šalia lovos. Staiga, vos prisėdu, paskam-

bina Loganas.

– Būsi ryt vakare?

– Ne, išvažiavęs su šeima.

– Šūdas... – pasakęs nelinksmai nusijuokia. – Pagauni, atvarys Vanesa, ką tik skambino Evei.

Nenori susitikt su ja pas mus?

Nors Edvardas ir nemato, kilsteliu antakį. Esu nustebęs. Vanesa. Rytoj. Galiu ją pamatyti. Ga-

liu į akis paklausti, kaip ji. Kodėl lankosi pas psichologą. Ar pasiilgo... Ne, šito neklausiu, jau praė-

jo daug laiko, ji užmiršo mane. To neklausiu.

– Evė teiraujasi, kaip tavo mama? – pažadina iš apmąstymų Loganas. – Žinai, tipo, kaip po

avarijos?

– Norma. Nesirauna plaukų ir nesižudo.

– Gerai, perduosiu. Jei pasikeistų kas, duok žinoti.

Atsisveikinu ir numetu telefoną kažkur ant pagalvės, o pats tysau lovoje, į šonus atmetęs ran-

kas. Viduje labai negera, ir tai niekam nerūpi. Tikriausiai net man pačiam.

100

14.

Tu gali tai pakeisti. Bet nekeisi, tiesa? Nes... kodėl tu? Juk yra dar daug kitų žmonių. Bėda

tame, jog jie taip pat galvoja – nagi, kodėl aš.

Palauk, dabar iškilo klausimas, ką keisti, ar ne?

Čia jau tavo bėdos. Juokinga, prie begalybės tavo pečius slegiančių bėdų, prisidėjo dar viena.

O gal jau žinai, ką turi keisti?.. Sveikinu.

Nubundame galvodami apie tą patį,

Tikslai kiti, žmonės, portretai ir prioritetai,

Bet mes juk tik vidum skirtingi –

Šiandien tiek mažai.

101

Man, jai ir tau

Nors turėjome laiką leisti visi kartu, dieną praleidžiame atskirai. Deizė tikriausiai nė nelindo

iš savo kambario, o aš tik pavakariais nueinu pasiimti kažko valgomo. Mamos ir Eideno niekur ne-

matyti, nesklinda balsai ir iš jų kambario. Paskui, kai pavalgau, atsistoju ir akys užkliūva už lauke

šviečiančių automobilio šviesų. Per tamsu, jog matyčiau, ar ten Eideno automobilis, ar kažkas atva-

žiavo. Vis dėlto šviesos dega, todėl apsivilkęs striukę išeinu pažiūrėti, kas vyksta. Tik dabar supran-

tu, jog visur pilna sniego, per dieną prisnigo. Nemačiau. Šviečiant ryškiai gelsviems automobilio

žibintams sniegas tarsi aukso smiltelės.

Einu link automobilio, girdisi Eideno ir dar vieno vyro, man lyg ir niekad negirdėto, balsas.

Mama stovi, nekalba, lyg nebūtų čia, o gal... būtų per daug čia. O kas čia? Skausmas, sudegę laimės

lapai, galbūt pradingęs noras būti. Neįsivaizduoju. Norėčiau, kad kas prieitų ir papasakotų, kaip yra

iš tikro. Nepapasakos, nes nežinos, ko man reikia, juk minčių niekas neskaito.

– Labas vakaras, – priėjęs pasisveikinu, visų žvilgsniai nukrypsta į mane, mama irgi negyvai

pažiūri. Niekas, rodos, joje nepasikeitė nuo šiandien ryto ir nuo vakar, nuo užvakar, praėjusios sa-

vaitės...

Pasirodo, tas kitas vyras – Eideno draugas ir bendradarbis, atvykęs kartu paatostogauti. Žino-

ma. Vietos užtektinai, tuo labiau, kad atvyko vienas, be šeimos. Taigi, stovim, kurį laiką kalbam, aš

vietomis įsiterpiu ir visąlaik stebiu Eideną, nes pastarasis stebi mane. Ūmai jo draugas kilsteli anta-

kius – prisiminė – ir atidaro savo mašinos galines dureles. Iššoka vokiečių aviganis. Toks, kaip rodo

kriminaliniuose filmuose. Raumeningas, puikiai ištreniruotas, tikriausiai moka atsekti pėdsakus ir

moka visą kitą, ko reikia policijos šunims. Dabar prašomas pritūpia šalimais šeimininko ir vos ne

kaip Eidenas, dingojasi, stebi mane.

Mano nuostabai, prabyla ir mama – negarsiai, užkimusiu balsu:

– Eime vidun, darosi per šalta, – pasako ir pirma pajuda iš vietos durų link, mes einame pas-

kui. Šuo kartu.

Eidenas, jo draugas ir mama, nepamirštant ir šuns, nueina į virtuvę, o aš grįžtu į kambarį.

102

Naktis ilga. Mąstau. Praeitis. Toji praeitis, kuri neleidžia užmigti, vargina. Toji, dabar jau pa-

keitusi tave.

Anksčiau tikėjau. Dabar paleidau viltį, jog tėvas pasveiks, į orą. Abejoju, ar galiu jį laikyti tė-

vu. Nesvarbu, svarbiausia, jog dabar yra kitaip – man, ne jam.

Dabar nebijau nieko. Šiuo metu. Viskas ir taip trapu, neužlaikoma, nepratęsiama, tai kodėl ne-

leidžiam srovei nešti mūsų ir bijom dėl nepakeičiamų dalykų?

Bijojau, jog tėvai išsiskirs, liksiu vienas dideliame ir žiauriame pasaulyje, žinoma, tada buvau

baisiai mažas, tiesiog kvailas vaikas. Nebebijau. Nejaudina.

Tik turim pripažinti, man gera pripažinti, jog pasikeičiau. Bijojau – nebebijau. Tikėjau – nebe-

tikiu. Norėjau – ne, nebenoriu. Yriausi į krantą... – į plaučius traukiu vandenį.

Ironiška, bet dar nemiriau, man gera taip gyventi.

Jie sako – gyvenk taip, lyg ši diena tau būtų paskutinė. Kvailiai. Gyvenk taip, tarsi ši diena tau

būtų pirma – matyk pasaulį kitaip, nei mato pilki. Užsimerk, krisk, klysk ir taisyk save, matyk nau-

jus dalykus. Jausk. Iš naujo. Įkvėpk, lyg tai būtų tavo pirmasis įkvėpimas šiame pasaulyje – saldus,

rūgštus ir prisotintas nikotino.

Ryte pabundu nuo balsų. Kalbasi, aiškinasi, dar apie kažką šneka. Nesuprantu. Apsirengiu ir

toliau guliu lovoje, kol neužsimanau valgyti, tada esu priverstas nusileisti žemyn. Eidenas su draugu

apsirengę šiltai, su striukėmis, šiltais batais, kailinėmis kepurėmis, bet dar stovi prie durų. Iš kito

kambario išlenda mama, taip pat apsirengusi, kad ir kaip bebūtų keista, Deizė pareina paskui.

– Kur eisit? – paklausiu mamos.

Ji vėl tyli, atsako Deizė:

– Į mišką užsimanė, – purkšteli eidama pro mane.

Eideno draugas išleidžia šunį į lauką ir jie visi ilgai netrukę patys išeina. Susitepu sumuštinį,

kandu ir žiūriu pro langa. Stebiu, kaip šuo nulekia prie Eideno automobilio, pradeda letenomis

draskyti bagažinę. Vyrai atidaro, kurį laiką stebi, kuičiasi, kažko ieško, po kurio laiko ištraukia mai-

šą. Kažkas ne taip, negerai. Aš laukan vis tiek nelendu, ir jie į mišką nebeina.

Eidenas kaip viesulas įsiveržia vidun, smarkiai trinkteli durys. Greitu žingsniu priėjęs atkiša

maišelį, pilną baltų miltelių.

– Jie tavo?

103

– Aš panašus į narkomaną? – atkertu Eidenui žiūrėdamas į akis. Jis irgi žiūri į mane, ir laukia,

kol suabejosiu.

– Taip ar ne?

– Ne.

Ir Eidenas nueina, daugiau nė žodžio neištardamas, neatsigręždamas. Šiandien važiuojam na-

mo – paskui sužinau, kai ūmai visi puola krautis daiktus. Gerai. Ir aš jau žinau, kieno tie narkotikai.

Žinau, bet mano žodis čia mažiausiai reiškia, nes juk Dorinso niekas nesučiups. Ir vis dėlto aš kal-

tas. Viskas prasidėjo nuo manęs.

Kai grįžtam, namo įeinu tik pasiimti automobilio raktelių. Išvažiuoju. Laukdamas prie švieso-

foro paskambinu Loganui ir pranešu, jog atvyksiu.

„Senukė“ burzgia galingai, lyg prisikėlusi iš numirusių. Dabar ji gyva. Jaučiu, jog galėčiau

pedalą spausti iki pat galo, bet nespaudžiu, netrūksta man ir taip bėdų...

Įsuku į Logano kiemą, pastatytas tik jo džipukas. Priparkavęs automobilį šalimais Logano

mašinytės, išlipu lauk ir ramiai, niekur neskubėdamas nužingsniuoju prie Kalėdiniu vainiku papuoš-

tų durų. Pabeldžiu. Atidaro Evė, visa susivėlusi ir ant juosmens užsirišusi prijuostę. Po velniais...

tikra mama.

– Gražiai atrodai, – pašiepiu, o ji išpučia akis ir pradeda taisytis trumpučius plaukus.

Įeinu vidun. Žiba girliandos, pilna papuošimų, blizga. Pasisveikindamas su Loganu sukertu

rankomis ir prisėdu šalimais ant sofos. Pameta man žaidimų pultelį ir kurį laiką žaidžiam futbolą,

paskui šaudom. Pradeda rinktis kiti. Išjungiam televizorių. Loganas pajungia muzikos per kolonė-

les. Valgom Evės pagamintus užkandžius, kiti geria, ant stiklinio staliuko prie sofos pastatomas

kaljanas. Pakvimpa įvairiausiais kvapais: vyšnių, obuolių, šokolado, burnoje pasidaro saldu.

Išjungiamos šviesos, šviečia tik girliandos, ir aplink pilna dūmų. Pasidaro lengva.

Netrukus atvyksta ir Vanesa, įžengia pro duris, graži kaip visad, žibančiomis akimis, blizgia

suknute iki kelių ir ilgais auliniais batais su kulniukais. Jau nusivilko paltuką. Šypsosi visiems,

sveikinasi, visi jai pažįstami, seni draugai. Galiausiai prieina mane. Šypsena kažkiek išblėsta, ji su-

rimtėja. Akyse, rodos, sublizga ašaros, o gal tai tik spalvų ir dūmų žaismas kambaryje.

– Rafaeli... – atsidūsta mane apsikabinusi Vanesa. Bet nepabučiuoja, neįvelia pirštų į mano

plaukus, neliečia taip, kaip liesdavo, nekvėpuoja man į veidą, į kūną, nekvėpuoja dėl manęs... Aš ne

jos, ji ne mano.

104

×

Mergina paėmė pakelį cukraus, makaronų, kepalą duonos ir atsistojo į eilę prie kasos. Skubė-

jo. Kažko viduje nerimo ir norėjo kuo greičiau ištrūkti iš parduotuvės, galbūt trūko oro. Kasininkė

nuskenavo prekes ir paėmusi pinigus padavė grąžą. Viso gero. Ir Džekė, pačiupusi pirkinių maišelį,

puolė lauk iš parduotuvės, bent jau tikėjosi, jog tuoj pat ir išeis lauk, bet buvo sustabdyta. Kažkas

pačiupo už alkūnės.

– Malonu vėl susitikti, – iš už nugaros atsklido balsas. Jau geriau būtų buvusi kurčia, ir nieka-

da niekada jo neišgirdusi. Praeitis, rodos, nepalieka ramybėje. Ją suranda. Surado ir čia.

– Ar tikrai? – atsisukusi Džekė pažiūrėjo Toniui į akis, tamsias ir šaltas, pripildytas apsimesti-

nės šilumos. Jis nusišypsojo.

Mergina staigiu judesiu išplėšė savo ranką iš Tonio gniaužtų ir pasisuko eiti link stiklinių au-

tomatinių durų. Ji spėjo žengti vos kelis žingsnius, kai tamsiaplaukis užstojo kelią. Džekė atsitrenkė

į jį, dėl to įsiutimo iš rankos išslydo maišelis ir pirkiniai pabiro ant žemės. Rinkdama prekes žaliap-

laukė dar pažiūrėjo ar Elijas neatėjo prie durų. Ne, turbūt vis dar už parduotuvės kampo.

– Negali manęs palikt ramybėj? – sududeno jau garsiau, grūsdama duoną ir makaronus. –

Neužtenka, jog vos nepasodino į kalėjimą?

Tonis susiraukė ir pridėjo pirštą prie lūpų. Tyliau. Čia niekas neturi žinoti. Tada vaikinas pri-

tūpė šalia ir tyliai pasakė, jog tik Džekė girdėtų:

– O ar Šėtonas tave paliko? Turim užbaigti, ką pradėjom.

– Tikrai, juk tu visada pabėgi nuo atsakomybės, – išspjovė mergina, ignoruodama jo žodžius.

Ji atsistojo ir nuėjo nesigręžiodama. Tonis lyg ir nebesivijo. Tačiau lauke ją pasitiko susirau-

kęs Elijas.

– Kas jis? – paklausė, žaliaplaukei priėjus arčiau.

Džekė kurį laiką tylėjo. Tiesą sakant, ilgai tylėjo. Tik kai jie autobusu grįžo į savo rajoną, ji

Elijui pasakė, jog ateis pas jį. Pakalbėti. Pabūti. Atverti širdį...

Ir taip, vėliau ji atėjo.

– Ar tiki, jog yra daugiau nei mes? – ūmai paklausė Elijaus. – Turiu omeny, daugiau nei žmo-

nės.

105

Elijas gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau, jei ir yra, manęs tai neliečia.

– O jei paliestų?..

Neskubėdama Džekė papasakojo apie Tonį, tą vaikiną iš parduotuvės, kuris ją supažindino su

bendraminčiais, Prometėjo sekta, papasakojo apie tai, jog girdi jį – Prometėją... jog baisiai bijo, ir

jog ją norėjo paaukoti Šėtonui – Prometėjui.

Dabar Elijas žinojo. Tik nesuprato, ar sužinojus pasidarė lengviau.

×

Snaigės krito iš dangaus – beribio, neišmatuojamo – ir tirpo, įsivėlusios į plaukus. Viduje to-

kia tuštuma, nebebuvo nei taip labai pažįstamo skausmo, nei džiaugsmo, ir taip silpna – būtų gera

čia pat mestis į kelią ir po kelių sekundžių sulaukti tikriausiai viską užbaigiančio smūgio.

Kojos sunkiai yrėsi per šlapią, sunkų sniegą. Akyse, kaip ne keista, vėl sumirguliavo ir Deizė

šaltais pirštais stipriai patrynė užmerktas akis, pagalvojo – įspaudė jas vidun, kai atitraukusi rankas

matė tik juodumą, bet po minutėlės aklumas iš po lėto išsisklaidė.

Į duris Deizė nesibeldė, buvo gavusi kvietimą užsukti, tai ir užsuko. Rodos, niekas jos neiš-

girdo, kai įėjo vidun. Nusivilko paltuką. Viduje šilta. Batų kulniukai, merginai žengiant plytelėmis

klotu grindiniu link svetainės, garsiai kaukšėjo. Net dabar niekas neišgirdo. Neatėjo pasitikti. Vaiki-

nai per garsiai kalbėjo ir juokėsi.

– Laba, – pasisveikino mergina, sustojusi tarpduryje. Pasirodo, kambaryje buvo daugiau vai-

kinų, nei ji tikėjosi. Ir dabar visi jie atsisukę nužiūrinėjo tinklinėmis pėdkelnėmis aptemptas ir dėl

trumpo odinio sijonėlio apnuogintas kojas bei trumpų marškinėlių su „Bitch“ užrašu atidengtą pilvą.

Deizė nejaukiai pasimuistė ir sunėrė rankas ant krūtinės, keli vaikinai nusisuko, bet Nolanas ir

Kajus stebėjo merginą, iki kol ši priėjo prie jų. Padvelkė saldus kvepalų aromatas, jai apsikabinant

su Kajumi, vaikinu, kuris tada ją parvežė namo iš ligoninės. Kažko jie visi pritilo.

– Pasiilgai, mažute? – sušnibždėjo Deizei į ausį Kajus, lūpomis paliesdamas ausies spenelį, ir

mergina sudrebėjo – vos akimirką, nelemtą akimirką nenorėjo eiti šalin, bet tada lyg niekur nieko

atsitiesė ir nuėjo apsikabinti kitų pažįstamų.

106

Kiti, kurių Deizė nepažinojo, šypsodamiesi pasisveikino. Mandagūs... tai jau tikrai, greičiau

ištroškę. Bent jau pasigrožėjo vaizdu, Deizei lenkiantis apsikabinti kito vaikino. Jie išsišiepę, it liū-

tai, besiruošiantys grėbti auką, sutartinai suriaumojo – „Ooooo“, kur ten suriaumojo... visas namas

skleidėsi nuo vienbalsio dudenimo. Po kambarį pasklido ištvirkusios šnekos. Deizė prisėdo prie Ka-

jaus ir, kai pasidarė visai nejauku, iš pašonės išsitraukusi pledą užsidengė kojas.

– Galiu padaryt, kad nebūtų taip šalta, braške, – visiems girdint pasakė vienas iš vaikinų.

Deizė greit atšovė:

– Darysi mane? TU? Nejuokink...

Vaikinai susižvengė, o mergina švelniai šyptelėjo. Šiandien čia nelabai nelinksma. Bet visur

geriau nei namie. Todėl ji greit išvaikė visas niūrias mintis.

– Nežadėjau daryti. Argi gražu tvirkinti keturiolikmetes?

– Koks nedrąsus. Liežuviu moki tik kalbėti, – mirktelėjo Deizė. Vaikinai subaubė, „ČIA TAI

SUVARTĖ HARĮ!“

Kajus viena ranka apglėbė merginos pečius. Ji – jo. Atsargiau. Gausi į snukį. Ir Haris nebeat-

sakė nieko. Vėliau Deizei buvo pasiūlyta alaus skardinė. Mergina paėmė – nesidrovėdama, nedve-

jodama. Išgers – pagerės. Gal dar kuris nors pasiūlys ir žolės. Juk viskam ateina pirmas kartas, o

šiandien, atrodo, pirmiems kartams likimas palankus...

Atėjo dar kelios, vyresnės merginos, bet vėliau išėjo namo ir Deizė vėl liko viena su vaikinais.

Po vidurnakčio viskas pradėjo rutuliotis ne į tą pirmų kartų pusę. Kajus, visų akivaizdoje pakėlęs

Deizės marškinėlius, nesidrovėdamas pradėjo liesti jos krūtis. Apsvaigusi Deizė nelabai ką ir suvo-

kė, bet, kai prisidėjo dar keli vaikinai, jos akys išsiplėtė ir iš burnos išėjo tylus šauksmas. Pagal-

bos...

Aimana – pagalvojo sužvėrėję vaikinai. Puiku. Ji nori – mes norim.

Deizės galvoje dar sušmėžavo Elijaus veidas... juk dėl jo norėjo išmokti rūkyti, gerti, kad ją

pastebėtų. Pabiro ašaros, karštos ir deginančios. Kūną sutraukęs mėšlungis surakino jos gerklę, pil-

vo apačioje baisiai suskaudo. Taip baisiai, jog geriau būtų nagais raižiusi savo riešus, kaklą, šlaunis,

iki kol trykštantis kraujas būtų išvadavęs nuo gyvenimo. Kažkuris iš vaikinų dar prispaudė Deizės

rankas prie sienos virš galvos, lyg nujausdamas, jog ši bandys išsivaduoti. Tačiau nebeturėjo jėgų

priešintis, kūnas pasidavė, pasiruošdamas priimti dar vieną raudono skausmo bangą...

107

15.

Vaizduojasi, tarsi būtų kažkas. Kuria sau „kitokias“ savybes. „Mes kitokie, žavėkis ir gar-

bink“. Ir tu šeri žėrį, kuris yra lygiai toks pat, kaip ir tu, tik gal net nevertas žmogaus, gal tik krūva

sukurtų sluoksnių.

Oi, atleisk, Elijau, man atrodo, aš čia apie mus.

Gal tik apie save? Atleskit, jog aš kitoks, nei manėt. Atleiskit. Gal pasikeičiau – ir tai nepasi-

teisinimas.

O jei TU esi toks?

Ką dar galėtum padaryti? Kad šitai ištaisytum.

Nužudyk savo demoną, ir jis nenužudys tavęs. O kol stengsiesi nugalėti, saugok savo užnuga-

rį, kad neprapultum pilkoje jūroje.

Demonai mumyse. Kaip juokinga, jais pavirstam patys ir kai bandom atsikratyti, pražudom

save.

Atsargiai, žmogau. Čia ir dabar galvok, ką darai.

Ir... pssst, tyliau, žiūrėk, kad daugiasluoksniai neišgirstų, pavadins banaliu. Prasmegsi.

108

Jos nebėra

Viena ranka esu apglėbęs Lizos pečius, kitoje laikau cigaretę. Surūkiau tiek, jog darosi bloga,

o pasaulis dar tik pradeda linksmėti. Noriu. Dar. Nekontroliuojam savęs niekada. Jei dar, tai dar ir

taškas, jokių ne. Visi taip. Nėra reikalo stabdyti.

Mums nereikia pilko gyvenimo. Pilką gyvenimą verčiam pelenais ir išsivaduojam. Va, čia tai

teisybė.

Įdomiai mąstau.

Liza kažką sako man į ausį, bet negirdžiu per garsią muziką. Tik linkteliu, kad nesijaustų ig-

noruojama. Realybė tokia, jog tikriausiai pasijuto labiau ignoruojama, nei būčiau nieko nesakęs.

Koks žiaurus tas gyvenimas – nori gero, pridarai šūdo.

Vanesa šoka. Stebiu, kaip ji, pagauta muzikos, lėtai kelia rankas į viršų, kaip į šalis sklaidosi

mėlynų, žalių ir raudonų atspalvių įgavę plaukai.

Ji švyti.

Nusuku akis į kitą merginą. Užsimerkusi, nenoriai judina klubus palei taktą. Bet ji graži. La-

bai. Tarsi skleidžia kerus ir hipnotizuoja mane. Bet ūmai nusisuku, tuo pačiu metu Liza spusteli

mano ranką.

– Kuo norėtum būti? – klausia nei iš šio, nei iš to.

Atsisuku dabar jau į ją, puikiai išgirdęs klausimą, ir vis tiek nežinau, ką atsakyti, knieti vėl tik

linktelėti. Reikia sugalvot kažką. Apie save. Bet ką. Ar neužtenką to, kas dabar esu? Anaiptol. Vi-

siems juk reikia daugiau.

– Žmogumi.

Ir nusisuku.

– Tai dabar tu ne žmogus?

109

– Ne toks, kokiu galėčiau būti. O kuo tu norėtum būti? – paskui paklausiu Lizos.

– Vandens paukščiu.

– Žuvimi? – mano akys suranda jos akis. Ji linkteli. – Laisvė, taip? Puiku. Žinai, jei tu žuvis,

tada aš tinklas.

– Aš įsipainiočiau į tave.

– Įsipainiojai, – nukertu nenusukdamas žvilgsnio, ji taip pat nenudelbia akių, tik sučiaupia lū-

pas.

Kiek vėliau Liza atsisveikina ir išeina, lieku vienas. Vienas, nors pilna draugų, pilna pažįsta-

mų. Pilna Vanesos...

Nuklystu į antrą aukštą, prisėdu ant lovos ir užsidegu dar vieną cigaretę. Įkvėpiu, pradeda at-

rodyti, jog tuoj pakratysiu kojas. Gerai būtų.

Į kambarį įeina mergina. Gal vaidenasi. Ne, nesivaidena. Iš pradžių pagalvoju, kad Vanesa,

bet ir prietemoje matytųsi jos blizgi suknutė. Paslaptingoji uždaro duris. Žengia kelis žingsnius.

Sustingsta. Nematė manęs.

– Pasiklydai? – paklausiu, jai jau norint eiti atgal.

Neatsako, papurto galvą ir įkiša ranką į rankinuką. Pasiknaisioja pasiknaisioja ir kažką išsit-

raukia.

– Nori? – teiraujasi atkišdama į mano pusę.

– Ko?

Vėl papurto galvą ir prisėda šalia. Dabar galiu apžiūrėti ją pačią ir delne esantį turinį.

Ta pati gražuolė, vangiai šokusi svetainėje.

Delne saldainiukai.

Tikrai, kad saldainiukai. Nusišypsau merginai ir pasiimu tabletę, jos delnas šiltas. Praryju.

Akyse ir taip liejasi, nuo šlykštumo dar labiau susilieja. Vaizdas net nesidvejina, o keturgubinasi.

Burnoje baisiai kartu, vos valdausi ne apsivėmęs. Bet juk verta.

Per kančias į žvaigždes. Žinoma, ir į mirtį.

110

Mergina irgi praryja tabletėlę. Nusišypso man – tamsoje žiba balti dantys. Pati ji smulkutė.

Bet labai gero sudėjimo. Labai.

Tylėdami prasėdim gal dvidešimt minučių.

Ūmai jos šiltas delnas atsiduria ant mano skruosto. Kelissyk nykščiu perbraukia per žandikau-

lį ir palinksta į mano pusę. O manyje tiek daug energijos, tiek daug gyvybės ir gyvenimo.

Negalima atsisakyti tokios galimybės. Pabučiuoju gražuolę.

×

Ji paslika tysojo ant žemės. Akys plačiai atmerktos, šaltos, negyvai žvelgė į artyn atsargiai

žengusius pareigūnus. Andai švelnūs ir spindintys Lizos plaukai, dabar ištepti purvu. Visas jos kū-

nas išteptas... krauju. Jos šviesi oda lyg drobė, į kurią įsigėrė ir sudžiūvo raudonų atspalvių dažai.

Kakle didžiulė žaizda, tarsi siela, išeidama iš merginos kūno, būtų praplėšusi.

×

Galva pulsuoja taip, jog noriu, kad man ją nukirstų, kaip seniau galvas kirsdavo su kuo ten.

Giljotinom.

Šiaip ne taip pramerkiu akis. Bijau net pajudėti, susitrauks skrandis ir apsivemsiu.

Burnoje Sacharos dykuma.

Tik po kurio laiko susivokiu, jog kūnas dreba. Kažkokie traukuliai. Nežinau.

Suspaudžiu kumščius ir ūmai prisimenu. Šiąnakt nebuvau vienas. Akys aklai ieško merginos.

Nėra. Nėra nė žymės, jog ji čia buvo.

Haliucinacijos?

Vargiai atsisėdęs savo lovos pusėje randu liemenuką, dabintą juodais nėriniais.

Negi šiaip sau čia atsirado? Ar tikrai haliucinacijos, Rafaeli?

Į kambarį nesibelsdamas įeina Loganas. Jo akys iškart įsminga į tą nelemtą liemenėlę. Draugo

veide atsiranda baisiai pašaipi šypsena.

– Nuo kada pas tave papai? – šiepia eidamas artyn. Rankas susikišęs į pilkų sportinių kelnių

kišenes. Kilsteli vieną antakį. – Tu kaip pana. Su papais.

Ignoruoju, kad du sykius kartoja tą patį. Tyčiojasi. Ir nusijuokiu. Labai keistai nusijuokiu.

111

– Įžeidei mano vyriškumą.

– Argi? – priėjęs numeta tą liemenėlę šalin nuo lovos. – Nesvarbu. Einam tvarkytis.

Žiūriu į jį. Stebiu, kaip nuo stalo surenka traškučių pakelius, kaip vėliau atsineša siurblį ir pa-

jungia. Taip garsiai ūžia, jog, atrodo, galva perplyš pusiau. Kai Loganas baigia siurbliuoti ir jį iš-

jungia, ausyse cypia.

– Ko sėdi? – nešdamas siurblį sako. – Lipi greit lauk.

Palinksiu. Draugas išeina, pasičiumpu nuo žemės drabužius ir puolu rengtis. Megztinis prisi-

gėręs cigarų ir moteriškų kvepalų kvapo. Tikro vyro drabužiai.

Pusę dienos praleidžiu sunkiai keliaudamas iš kampo į kampą Logano namuose ir padėdamas

tvarkytis. Blaivausi. Tikrai. Tada gi tik pakilęs iš lovos vos spėjau nulėkti iki klozeto. Spėjau. Bent

jau ant grindų neprivėmiau ir neatsirado papildomo darbo.

Tvarkėmės vos keli. Gal penki, šeši. Bet tiek jovalo iškopti. Ir, praktiškai, aš mažiausiai prisi-

dėjau prie tvarkos darymo. Juk blaiviausi. Nekaltas.

Kita pusė dienos prasideda su trenksmu. Tas trenksmas įvyksta, kai galiausiai įlipu į automo-

bilį ir pasijungiu telefoną. Tuzinas praleistų skambučių nuo mamos. Gerai, kažkas naujo šią savaitę.

Ir trys praleisti skambučiai nuo Deizės. Neįtikima. Kada Deizei reikėjo manęs?

Žinučių nė vienos – nė nuo mamos, nė nuo Deizės. Tikriausiai taip stipriai nereikėjo, jei nepa-

rašė.

Užvedu variklį ir važiuoju namo. Pas girtuoklį tėvą. Grįžtu greit. Prie namo stovi baltas dži-

pukas. Nepažįstu nė vieno žmogaus su tokiu automobiliu. Gal pas tėvą kas atvyko? Priparkavęs

„senukę“ išlipu lauk. Iš džipo irgi išlipa. Moteris. Jai einant link manęs rudų plaukų garbanos šoki-

nėja. Pati ji gal dvidešimt penkių, gal trisdešimties metų. Gal net daugiau nei trisdešimties. Apranga

kaip kokios buhalterės, advokatės, prie popierių dirbančios – aptemptas tamsiai mėlynas sijonas iki

kelių, balti marškiniai, švarkas, ant viršaus prasegtas juodas paltukas.

Blogai. Ji gal dėl skolos, o tėvo nėra namie. Prisikabins prie manęs. Šūdas. Bet ir šalin bėgti

negaliu.

– Labas, Rafaeli, – pasisveikina monotoniškai. Iš kur žino mano vardą? Kas ji?

Gal Dorinsas pasiuntė?

– Laba diena, – atsakau, ji eina dar arčiau manęs. – Ko norėsit?

112

– Reikia pakalbėti, – sako atsistojusi priešais.

– Dėl ko? Tėvo paskolos?

– Ne, Rafaeli, – mąsliai žiūrėdama tarsi žaidžia su manimi. Nežinau. Noriu dingti. – Bet visų

pirma, aš detektyvė Steila Karel.

Ištiesia ranką. Paspaudžiu. Detektyvė. Įskundė Dorinsas. Gal dėl narkotikų sodyboje kažkas?

– Rafaelis Morganas.

– Užjaučiu dėl netekties, – sako vos man baigus prisistatyti. Ir man akys iššoka ant kaktos.

Kokios dar netekties? – Ji buvo jūsų draugė, tiesa?

– Kas tokia?

– Liza Tvels.

Iš burnos veržiasi keiksmažodžiai. Pritūpiu. Rankomis suspaudžiu galvą. Stipriai stipriai. Jei

eitų, suspausčiau taip, kad viskas išsitaškytų. Liza. Liza. Liza. Sušiktai Liza.

Mintyse kartoju jos vardą begalę kartų, galvoje prisiminimai su ja. Negerai. Negali būti. Ta

moteris nusišneka. Suspaudžiu žandikaulį ir pažiūriu į ją iš apačios. Viršesnė už mane. Tokios kaip

ji šūdą daro, ir nepraranda nieko.

Liza nedingo. Tikrai.

– Nusišnekat, – spjaunu galiausiai šypsodamas. Karel lėtai papurto galvą.

– Šiąnakt Lizos kūnas rastas gatvėje su pjautine žaizda kakle. Ją nužudė.

Ne.

Ten ne Liza.

– Vienaip ar kitaip, aš čia ne tik dėl jos, – toliau kalba Steila Karel. – Manau, jog žinau, kas

žudo jaunuolius, tarp jų ir Lizą. Ir tavo mamos avarija įvyko neatsitiktinai...

– Jūs tik manot. Visada taip, – pertraukiu ir visaip ją išplūstu. Nesitvardau. Atsistoju. Spiriu į

savo automobilio ratą, bet paskui įsėdu vidun. Išsitraukiu telefoną ir skambinu Loganui. Pakelia.

– Ko norėjai?

113

– Gyvenimas toks sukruštas. Visiems. Ir jį tokie šūdžiai dar labiau kruša. Atimti gyvybę, kur

prasmė. Pasakyk man, kur prasmė?

– Kas buvo? – dabar jau susirūpinęs teiraujasi.

– Šiąnakt nužudė Lizą. Ji išėjo viena. Nereikėjo jos paleisti.

Loganas tyli. Arba neturi ką pasakyt, arba užgniaužė gerklę. Nežinau.

Nereikėjo tada jos paleisti. Nereikėjo. Galėjau palydėti. Galėjau. Galėjau. Ji pati sušiktai galė-

jo neišeiti. Arba net neateiti į tą kvailą vakarėlį. Šūdas.

– Kas ją nužudė? – atsklinda draugo balsas iš telefono. – Jau žino? Rado?

– Nieko jie nežino. Tik galvoja.

Dreba rankos. Kyla pyktis. Visi čia tyčiojasi. Nuvažiuoju šalin. Tegul eina šikt visi.

×

Elijaus batai sniege paliko gilius įspaudus. Tie įspaudai, lyg praeitis – pareidamas matys juos,

taip pat, kaip žmogui gyvenime vis kažkas primena praeitį.

Lėtai prisiartino prie durų. Ranka, turėjusi belsti, sustingo ore, Elijas pažvelgė pro langą, iš

kurio sklido gelsva šviesa. Nustebo. Matė mamą – nesupainiotų jos su jokiu kitu žmogumi – besi-

šypsančią ir besijuokiančią, laimingą. Jos nauja šeima buvo susėdusi aplink stalą, apkrautą visokiais

valgiais. Dar pastovėjo sustingęs, bet...

Ne.

Elijas akimirksniu apsisuko ir nuėjo. Mama dabar laiminga, o ar bus laiminga, pamačiusi Eli-

ją? Tikriausiai paklaustų – „Kas tu? Kodėl per šventes įsiveržei į mano namus?“

Vaikinas nepyko. Tikrai ne. Ir viduje kažko palengvėjo. Nors ir negavo to, ko norėjo – savo

šeimos.

Grįžęs į savo kambarį, Elijas mąstė – neilgai, jam tik reikėjo truputį susivokti. Galiausiai sup-

rato, jog ši kelionė jam davė atsakymą: meilę ir laimę kiekvienas turi susikurti pats. Taip pat supra-

to, ką dabar turi daryti.

Palipęs laiptais į kitą aukštą, pasibeldė į duris. Džekė atidarė. Elijas atsirėmė į staktą ir pak-

lausė:

114

– Dar galioja pasiūlymas?

Mergina švelniai nusišypsojo ir linktelėjo.

Tą vakarą Elijas paragavo tikrumo, bent jau jis taip manė. Tai tikra, viskas tikra. Ir jis tikrai

džiaugėsi – sau nuoširdžiai nusišypsojo paryčiais grįždamas į savo butą.

Tik Džekės viduje siautė audra dėl tos vienos pavogtos nakties...

115

16.

Aš, tu, mes... ir tada nieko.

Žmonės mums reiškia tiek daug. Kiek visko: minčių, svajonių, prisiminimų, žodžių turim kar-

tu.

Skaudžiausia, kai turim, ir staiga nebeturim. Kai dingsta. Akimirksniu. Nebėra. Viskas. Pa-

baiga negrįžtamai.

Ir tu, vargšelis, tikiesi, jog tai gal tik sapnas, gal tik tavo vaizduotės žaismas.

Mirusio žmogaus nebesusigražinsi perlipdamas per savo principus, atsisakęs vieno ar kito da-

lyko, paklausęs, ar gali viskas būti kaip anksčiau. Nesusigražinsi pasakęs paprastą paprasčiausią

„Atleisk, pasiilgau“.

Sakai dabar šiuos paguodos žodžius niekam. Gal sau? Gal manai, jog įtikėsi viso košmaro ne-

tikrumu. Sapnas, taip? Deja, tai tikrai tavo gyvenimas, ne sapnas. Ir baisiausia, jog niekad nepabusi.

Čia tik aš su savimi, o tavęs nėra.

Turėjai dar tiek laiko iki mirties... Pasiėmė per anksti.

116

Dabar aš jau bijau. Jų

Elijas grįžta.

Laukiam.

Akmeniniais veidais.

Suanglėjusiomis sielomis.

Viduje taip skauda.

Bet juk Elijas grįžta. Grįžta draugas, artima siela, tikras žmogus mano skaudžiai tuščiame pa-

saulyje. Taip?

Ar jis žino, kas nutiko? Kas mums visiems nutiko.

Ar jis žino? Lizos nebėra. Žinoma, jis jos beveik nepažinojo, bet mes pažinojom. Tikriausiai.

Sėdim Elijaus ir Evės namuose. Visai užmiršti Kalėdiniai blizgučiai – vis dar kabantys – vie-

nintelis papuošimas. Kvepia. Kažkuo. Bet negaliu suprasti kuo, galvoje tarsi nėra nė vieno paaiški-

nimo kvapams, garsams, kai kuriems vaizdams.

Galiausiai Logano automobilis įsuka pro vartus. Sustoju kvėpavęs.

Kaip jie išlipa, nesimato, girdisi tik durelių užtrenkimo garsas. Gerklėje tarsi užsikemša ir

jausmas toks, lyg kažkas spaustų, dusčiau. Tai jaudulys? Tikriausiai.

Atsidaro durys. Pirmas įeina Loganas ir atsistoja mūsų pusėje, mes irgi atsistojam. Įeina Eli-

jas. Ir paskui jį įeina mergina, kurią mažiausiai tikėjausi darkart išvysti. Elijaus draugė? Mergina?

Dar kažkas?

Po velnių, čia rimtai kažkas ne taip.

Ji manęs nemato. Ilgai nemato. Elijas visus mus supažindina su ja:

117

– Čia Džekė, – ir vardija mus visus po vieną. Logano mergina Evė, jo ir Evės įtėviai, vienas

Logano draugas, kitas, Mijos Elijas nepažįsta, rodos, nustemba matydamas naują veidą, ir ji prisis-

tato pati, galiausiai aš – Rafaelis, jo geriausias draugas.

Tada pamato. Žiūri į mane. Žiūriu į ją. Susiraukia. Atpažįsta? Vakarėlis, narkotikai, bučinys,

vėliau jau ir ne tik bučinys.

Ar prisimena?

Prisimena. Tik greit paslepia sumišimą, pažiūri į Eliją ir vos vos trukteli lūpą. Linkteli. Susi-

pažino su mumis.

Vėl suskausta, vos mintys nuklysta apie Lizą. Ji juk gyveno šalimais Elijaus namo. Vos už ke-

liolikos žingsnių.

– Tai šįvakar vyksim žiūrėt Logano kovos, ar ne? – bando išsklaidyt nejaukumą Elijas. Vis

dar nežino apie Lizą.

Evė akimirksniu susiraukia – labai labai piktai. Atrodo, jog jos plaukai, kaip kokios katės, net

pasišiaušia. Ūmai atsisuka į Loganą. Akyse jai susikaupia ašaros. Pyktį pakeičia liūdesys. Staiga

mergina apsisuka ir išbėga į kitą kambarį, Loganas atsiprašo, išeina paskui. Girdisi kūkčiojimas –

garsus ir skaudus. Toliau kalbam, kažkaip nejaukiai, mat ir nuotaikos ne tos, ir vis pertraukia iš gre-

timo kambario sklindantys garsai. Paskui išvis nutylam, kai Loganas greit išeina lauk. Trenkia du-

rimis. Išvažiuoja. Įmotė nueina pas Evę. Vėl kažkas užveda kalbą. „Kaip sekėsi, Elijau? Ką radai?“.

– Mama gyva. Tik ji turi savo šeimą, – baigia ir tuo viskas pasakyta. Ta Džekė prisišliejusi

jam prie šono ir man taip graužia viduj. Pasakyti? Palikti taip kaip yra?

Nepažįstu tos merginos, todėl neaišku, ar sakys Elijui. O jei sakys? Kas pirmesnis – tas gud-

resnis. Tai reiktų man pirmam pasakyti. Šūdas čia.

Bet iš kur galėjau žinoti, kad ji jo draugė?

Be to, ji pati atėjo, davė tabletę, pabučiavo. Pati ant kaklo karėsi. Bet... ko ji prikalbės Elijui?

Kad tik pati liktų nekalta, visą kaltę man suuvers.

Jis ir taip pyks. Ant manęs, ant jos. Gal net ant manęs labiau. Juk aš čia tas, kuris griebia Eli-

jui patinkančias merginas.

Nežinojau.

Pakilęs iš vietos Elijas prisėda greta manęs. Per kūną pereina šimtai šiurpulių.

118

– Galėsim vėliau vieni pakalbėt? – prašau nežiūrėdamas į jį. Geriau jaučiuosi stebėdamas

grindis, batus, savo kelį. Dar išskaitys iš akių. Permiegojau su tavo drauge, mergina, nežinau, kas ji

tau. Bet labai atsiprašau. Nenorėjau. Taip išėjo. Apgailėtina.

Pasidaro net gaila savęs, kol Elijas nesuprasdamas linkteli, bet tuoj prabyla, tarsi persigalvojęs

dėl pritarimo vėliau susitikti:

– Galim ir čia kalbėti. Netrukdo.

Papurtau galvą ir tada nukreipiu žvilgsnį į jo akis – vos trumputėlę akimirką, milisekundę.

Tiek mažai, bet suprantu, jog jis pajuto. Kažkas ne taip.

– Kas buvo? – taip ir paklausia.

– Lizą nužudė prieš Kalėdas, – atsakau ir tada pritildęs balsą priduriu: – Bet aš ne dėl to noriu

pakalbėt.

Jis linkteli. Paskui? Gerai. Tik nė žodžio man nebeištaria. Ir toliau sėdim vienas šalia kito.

Džekė gal neišgirdo mano žodžių. Gerai būtų, jei negirdėjo.

×

Steila vėl sekė. Laukė, kol psichologas Patrikas Karfas išeis iš pastato. Išėjo. Įsėdo automobi-

lį, tamsintais stiklais ir išvažiavo iš aikštelės. Detektyvė kiek atsilikdama sekė paskui. Išvažiavus iš

miesto suskambo Steilos telefonas.

– Klausau? – atsiliepė ji.

– Įrašiau Morgano atsakymus, bet atsisakė teikti parodymus prieš Dorinsą, – kalbėjo kolegė.

– Sakei, jog Dorinsas galėjo nužudyti Lizą Tvels ir dėl jo mamos avarijos? – Steila beviltiškai

tikėjosi galiausiai pričiupti.

– Užsiminiau. Nieko.

– Jei bus naujienų, pranešk.

Ir išjungė telefoną, kurį tuoj pat numetė į galą.

Netrukus sekdama paskui pasiekė kitą miestą. Sulėtino.

×

119

Viduje baimė kažkur dingo. Kas bus – tas bus. Bent jau pasakysiu tiesą. Iškart įėjęs į Elijaus

kambarį ir pasakau jam:

– Sušiktai miegojau su Džeke.

Elijas iš pradžių lyg ir nesupranta, ar nenori suprasti. Žiūri į mane – pirma kiek linksmai, tada

susiraukia. Jam, iškvepiant orą, nusileidžia jo pečiai, susispaudžia kumščiai. Elijas atsistoja, artinasi

ir jau nori trenkti, bet aš jį ramiai nustumiu.

– Neplanavau to. Apsiramink.

Ir viskas tarsi sustoja, Elijas, staiga prišokęs, kumščiu trenkia į žandikaulį, man net galva atsi-

lošia.

– NEKNISK PROTO! – šaukia, rodos, iš šnervių pasileis dūmai.

Atbula ranka perbraukiu sutrenktą veido pusę ir vis išsisukinėju, kad netrenktų darsyk.

– Atvėsk... juk sakau, neplanavau. Taip išėjo, – darsyk paaiškinęs tyliu, o Elijas taip įtūžęs,

jog net išrausta. – Taip sušiktai išėjo.

Jis akimirką tyli, bet tada garsiai vėl šaukia, kad neknisčiau proto. Galvoja, kad apgaudinėju.

Kad specialiai taip padariau.

– Gerai, galvok ką nori, man tas pats, – išspjaunu, pamatęs, jog nieko nepakeisiu, ir neskubė-

damas atbulomis judu link durų, tik vis dar stengiuosi darkart negauti į galvą.

– Žinai, man atrodo, nėra ką galvot. Viskas kartojasi, Rafaeli.

Ir vėl bando trenkti. Bando. Tik bando. Nebeištveriu ir iš visų jėgų vožiu. Jis nebeišlaiko pu-

siausvyros, sudrimba ant žemės. Akys užsiverčia, paskui atsigauna, vėl svaido į mane žaibus. Eida-

mas nuspiriu kėdę.

– Susirask mane, kai atvėsi, – ir stipriai trenkiu durimis, palikdamas Eliją sau už nugaros.

×

Jo pasaulis netikras. Tik apgaulė, tik juoda skylė be nieko – be tų emocijų, kurias jautė, be

žmonių, kurie jam, atrodo, lyg ir buvo svarbūs, net jis pats sau pradėjo rodytis netikras. To netikru-

mo visumoje Elijas skendo.

Visiškai paskęst – gera mintis. Dingti. Nors trumpam nejausti nieko ir aplinkui, ir viduje.

120

Tikrumo nėra arba bent jam vienam nesisekė rasti.

Elijas atsisėdęs ant sofos ir iškėlęs ranką virš galvos tarp pirštų sukiojo pailgą baltą tabletėlę.

Atsižiojo ir įsimetė į burną. Paskui dar vieną. Ir dar. Ir dar. Kad tik nereikėtų galvoti apie dabartį.

Išnyko Rafaelis, Džekė, visi vaizdiniai, kuriuos sukūrė Elijaus galva apie jų išdavystę, dingo

ir šeima. Dingo pasaulis.

Elijas išsivadavo iš tos sunkenybės ir tuščias pakilo kažkur virš stogo. Skrajojo danguje, gal

snaigių sūkuriuose ar iš kaminų sklindančių dūmų gūsiuose.

Tą patį vakarą jį rado įmotė, suglebusį ant sofos, atkraginusį galvą ir pražiota burna. Ir dar tą

patį vakarą gydytojai kovojo dėl Elijaus gyvybės.

×

Noriu kuo greičiau išlėkti iš miesto. Jau ir taip kelias valandas prasivažinėjau gatvėmis. O da-

bar vis sutrukdo – pėstysis eina per perėją, žiba raudona šviesoforo šviesa. Ūmai pradeda skambėti

telefonas, išsitraukiu iš kišenės ir dar prieš atsiliepdamas pasižiūriu, kas skambina. Ekrane šviečia

Logano vardas.

– Ko reikia? – nevynioju į vatą, Loganas tyli. Trukdo vairuoti tam, kad patylėtų. Šauniai. –

Ei?

Girdžiu, kaip įkvepia – giliai giliai, pritraukia pilnus plaučius ir atsargiai pasako:

– Išsiskyriau su Eve.

– Čia namuose, kai išėjai? Taip? – teiraujuosi, nelabai suvokiu, ką jis man nori pasakyti. Iš-

siskyrė su Eve. Problema? Mano dabar didesnė. Bet juk draugas...

– Paskui susitikom ir taip išėjo, – kalbėdamas nutyla, sako viską jau be to tvirtumo, palaužtas.

– Sakė, kad užtenka visko jai. Ir, supranti, kas aš per tėvas? Pats dar vaikas. Ir man reikia kraujo,

adrenalino.

Abu užtylam. Nebesigirdi net jo kvėpavimo. Vos atitraukęs telefoną nuo ausies pažiūriu, ar

nenumetė skambučio.

– Tau labai blogai? – po akimirkos domiuosi nuoširdžiai, tik Logano atsakymo jau nebegir-

džiu. Susiraukęs stebiu Evę. Mūsų Evę. Ten ji? Ant daugiabučio. Iš burnos dar išskrieja keli keiks-

mažodžiai, nepajaučiu, kaip iš rankos iškrenta telefonas. Dar vienas Evės žingsnis. Dar truputis. Ji

skrenda. Skrenda. Krenta. Girdisi jos klyksmas, prislopintas vėjo. Girdisi automobilių signalai. Koja

121

spaudžiu kažkurį pedalą. Evė vis tiek krenta. Kaip pasiekia žemę jau nebematau. Supurto visą „se-

nukę“, iššoka pagalvės. Nebegirdžiu visiškai nieko ir nebejaučiu. Toli toli tamsumoje matau šviesą.

×

Karfas į ją žiūrėjo ramiai, nepergyvendamas, tarsi nekaltas. Steila vos akimirką sudvejojo. Ne.

Jis juos nužudė.

– Kokiais tikslais susitikote mieste su savo paciente?

– Negi negirdite, kaip absurdiškai skamba jūsų kaltinimai.

– Kodėl nešėtės ginklą? – neatlyžo Steila.

Patrikas Karfas į šį klausimą neatsakė nieko, mintyse jau lyg rašė detektyvei paskyrimą pas

psichiatrą.

Nebebuvo laiko sėdėti ir nieko neveikti. Ji ūmai pakilo nuo stalo ir su vėju išlėkė iš kabineto.

Prie paradinių durų Steilą pasitiko Karfo brolis.

– Manau, radau, kas vykdo nusikaltimus mieste. Tik turime vykti tuoj pat ir nieko nelaukti, –

pasakė eidamas šalimais.

– Nesusitaikai, jog tavo brolis žudikas ar nori jį apginti?

– Gali arba likti čia ir nieko negauti, arba vykti kartu ir su manimi prisiimti nuopelnus už žu-

diko areštavimą, – jau kiek įpykęs kalbėjo Maiklas, Steila vėl suabejojo. Šįkart ne jo pasiūlymu, o

savo nuomonės teisumu. Gal visgi Maiklas teisus. Gal Patrikas Karfas čia nė neprikišo nagų. Tik

psichologas. Ir tai, jog jaunuoliai pas jį lankėsi, taip pat tik likimo žaismas.

Steila linktelėjo ir Maiklas atidarė jai automobilio priekines dureles. Jiedu nuvažiavo. Perlėkė

miestą ir įsuko į miško keliuką. Adrenalinas.

Jie išlipo iš automobilio. Dar daugiau adrenalino.

Medžiai it vaiduokliai palinkę keliuko pusėn. Aplink šlapia. Sniegas sutižęs. Du detektyvai

pajudėjo pirmyn – Maiklas pirmas, Steila paskui jį.

Abu išsitraukė ginklus. Miško gilumoje stovėjo mažas namelis, ten ir ėjo jie. Neskubėdami,

anaiptol ne ramiai nusiteikę – adrenalinas sruvo gyslomis. Pro nosis išpučiamas oras virto į garus ir

einant atsimušė į veidus.

122

Detektyvai pasiekė namelį. Maiklas sustojo prie durų ir linktelėjo Steilai – eik, pirmyn, ko

lauki. Moteris lėtai nulenkė durų rankeną ir neskubėdama pravėrė – vos vos sugirgždėjo, beveik

negirdimai. Gerai.

Įėjo pirma, ištiesusi į priekį ginklą ir pasiruošusi šauti į koją, ranką, kad nenužudytų, bet ne-

būtų užpulta. Reikėjo apklausti. Paklausti. Kodėl? Kodėl taip daro, darė? Akimirksniu Steila išvaikė

visas tas ateities mintis. Čia ir dabar.

Viduje tamsu. Paslaptinga prieblanda tikriausiai paslėpė žudiką, tą, kurio ieškojo. Dvokė suk-

rešusiu krauju, kažkuo karčiu, supuvusiu ir mirtimi. Steila išgirdo, kaip Maiklas išsitraukė kitą gink-

lą, kaip sustoja šalia, palinkęs žvalgosi. Girdėjo, kaip jis trūksmingai kvėpavo. Vaizdavosi net gir-

dini širdies dūžius.

Išdavikiškos širdies smūgius. Staiga suzvimbusi kulka kiaurai perskrido Steilos dešinę ranką.

Moteris, trukdoma skausmo ir sumišimo, dar bandė sužeisti ir užpuoliką. Iš pradžių net pagalvojo,

jog ją pašovė tas žudikas, kurio ir atėjo čia suimti. Deja... Maiklas. Kodėl?

POKŠT. Dar vienas šūvis. Į kitą ranką. Kad negalėtų apsiginti.

Steila nušliaužė prie sienos, lyg plytų artumas galėtų apginti. Neapgins jau niekas. Šiuo atveju

tikrai niekas. Ir ji pati tai žinojo, tik tikėjosi stebuklo.

– Po velnių, ką darai? – iškošė skausmingai aimanuodama. Maiklas? Ar galėtų Maiklas būti

žudikas?

– Ginu, – atsakė šypsodamas. Kai moters veidą perkreipė dar vieno šūvio skausmas, dar pri-

dūrė: – Lik sveika, Steila, susitiksim pragare.

Slėpdamas nusikaltimo įkalčius Maiklas skubėjo. Skubėjo sutvarkyti visą šią jovalynę, skubė-

jo pranešti Dorinsui, jog šio niekas nebeseks ir pranešti broliui, jog išgelbėjo. Eilinį sykį išgelbėjo

jo kailį.

×

Nežinau, ar įkvėpiu. Oras baisiai lengvas ir jaučiu jį savyje. Tada pajaučiu kūną. Pajaučiu

rankas, kojas, pirštus. Širdies dūžiai kerta per galvą. Dungt, dungt, dungt. Tamsa. Tamsa. Tamsa.

Tamsa. Tamsa.

Tamsa.

Tamsa.

123

Skausmas.

Ūmai atsimerkiu. Daaaaaaug šviesos. Akimirkai apanku. Praeina kelios minutės, kol apsipran-

tu. Žiūriu į lubas ilgai, nepabosta. Atrodo, jog apie nieką negalvoju. Atrodo. Viduje net ne tuščia,

yra minčių, bet dingojasi, jog atsiradau ką tik, čia ir dabar, o už manęs nieko nėra. Nėra praeities.

Staiga kažkas viduje spragteli, aiškiai, skaudžiai, nesustabdomai. Kažkas grįžta ir kažkas pa-

sikeičia.

Pasuku galvą į kairę. Už stiklinės pertvaros taip pat guli žmogus, pažįstamas iki skausmo.

Žiūri į mane, o aš į jį. Po kurio laiko Elijas užsimerkia...

124

17.

Su švariais gyvenimo lapais reikia elgtis labai atsargiai – kartais praeitis, purvinais pirštais,

sugrįžta ir nori pažiūrėti, ką naujo turi. Tik paduok jai savo baltą lapą į tuos pajuodusius pirštus...