• • • PIRMIEJI NAUJO ŽAIDIMO KREPŠINIO ATGARSIAI:

PRADĖTA NUO KITOKIO KREPŠINIO. Pirmieji krepšinio

atgarsiai Lietuvą pasiekė, kai šiam žaidimui

jau buvo beveik 30 metų. Tai nebuvo Neis-

mito krepšinis, o vokiškas (olandiškas) krepši-

nio variantas, kai krepšiai tvirtinami tiesiog

prie strypo (be skydo), žaidžiama didelėje aikš-

tėje ir t. t.

Vienas iš Lietuvos sporto pradininkų Ste-

ponas Garbačiauskas (1900–1983) rašė: „Dar

1919 metais Lietuvoje pradėjo organizuotis

moterys sportininkės, bet tik 1920–1921 m.

jos pasirodė viešai ir pradėjo žaisti krepšinį.

Žaisti ne pagal JAV, bet pagal vokiečių taisyk-

les, t. y. su mažesniu kamuoliu, be lentų.“

PIRMOSIOS KREPŠINIO TAISYKLĖS IŠ RYGOS: LIETUVOS KREPŠI

NIUI PADĖJO LATVIŲ FUTBOLININKAI. Viena iš krepšinio

Lietuvoje pirmųjų žingsnių dalyvių Elena Ku-

biliūnaitė-Garbačiauskienė taip rašė apie pir-

mąją pažintį su krepšiniu: „1921 m. į Kauną

atvyko Rygos <…> futbolo komanda, kuri,

tarp kitko, panorėjo sužaisti krepšinį su lietu-

viais. Mūsų vyrai dar neturėjo krepšinio ko-

mandos ir nesidomėjo šiuo žaidimu. Moterys

krepšinį jau buvo bežaidžiančios, bet krepšiai

buvo be lentų. Jie turėjo YMCA krepšinio tai-

sykles, ir paprašėm, kad mums jas atsiųstų, ką

jie, sugrįžę į Rygą, ir padarė. Jas gavę, <…>

paruošėm lietuvių kalba ir šapirografu atspaus-

dinom. Pagal gautas taisykles įrengėm tikslių

matmenų aikštę ir lentas prie krepšių. Tai

buvo Vytauto parke, prie didžiojo pasivaikščio-

jimo tako, kas davė progos pasižiūrėti, kaip

treniruojasi merginos.“

APIE NAUJO ŽAIDIMO ESMĘ ŽINIOS IŠ SANKT PETERBURGO:

KAROLIO DINEIKOS KNYGELĖ. 1922 m. pasirodė gana

kukli, tačiau tuo metu Lietuvos krepšinio ke-

lio pažinimui svarbi pirmoji lietuviška knyge-

lė „Krepšiasvydis vyrams“ apie naują žaidimą

– krepšinį (tada dar vadintą „krepšiasvydžiu“).

Ją Karolis Dineika parašė grįžęs iš Sankt Pe-

terburgo, kur ir susipažino su naujuoju žaidi-

mu.

Dineika taip aptarė krepšinio esmę:

„Krepšiasvydis yra rankinis žaidimas. <…>

Žaidėjas ar tai bėgdamas, ar tai žengdamas

svaido, gaudo arba sulaikydamas atmuša ka-

muolį rankomis. <…> Galvą nuleidęs ar pa-

Krepšinio kelias į Lietuvą

1926–1927 m. Stepono

Dariaus parengtos krepšinio

žaidimo taisyklės

1922 m. parengtos pirmosios

lietuviškos knygelės apie

krepšinį viršelio faksimilė

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

niuręs nebandyk stovėti. Todėl beveik visą

žaidimą krūtinė laikoma iškila. <...>

Dalyvių skaičius krepšiasvydy pareina nuo

aikštės dydžio. Priklausomai nuo to dalyvių

gali būti 10, 14 arba 18. Mes patartume lai-

kytis pirmojo dalyvių skaičiaus, kaipo pato-

giausio žaidimo eigai.

Žaidėjai paskirstyti į dvi partijas (koman-

das – S. S.). <...> Taigi, jei žaidėjų būtų 10,

tai kiekvienai partijai tektų 5. <...> Iš tų 5

žaidėjų – vienas bus gynėjas (saugo krepšį),

vienas sargas (rūpinasi pasprukusį iš puolėjų

kamuolį grąžinti jiems) ir trys puolėjai taikys

kamuolį į priešininko krepšį. <...> Partijų at-

skyrimui vienos kurios partijos nariai užsiriša

ant rankų juosteles. <...>

Įmestas krepšin iš baudos linijos (baudos

metimas – S. S.) kamuolys teikia laimėjimo

akį (tašką – S. S.), o įmestas krepšin kamuo-

lys pačiam žaidimo karšty – teikia 2 laimėjimo

akis. <...> Ta partija bus laimėjusi, kuri per iš

anksto numatytą laikotarpį daugiau kartų įmes

kamuolį krepšin.“

Štai dar keletas Dineikos patarimų žaidė-

jams: „Žaisti galima prieš valgant arba paval-

gius po 1,5 valandos atvangos. <...> Žaidimo

metu nevalia nei rūkyti, nei gerti. Ypač su-

šilus nieku būdu nereikia nieko šalto gerti.

Kas sušilęs vartoja šaltą gėralą – save žudo.

<...> Reikia vengti išsiplatinusio blogo įpro-

čio pavargus tuoj gulti čia pat aikštėje ar kur

kitur.“

PIRMUOSIUS KREPŠINIO DAIGUS LIETUVOJE SODINO MOTERYS:

JOMS KREPŠINIS BUVO ESTETIŠKAS, PATRAUKLUS IR GRAŽUS

SPORTINIS ŽAIDIMAS. „Pirmai krepšinio užuomazgai

Nepriklausomoje Lietuvoje priklausė: A. In-

gelevičiūtė, A. Karnauskaitė, A. Mačiuikienė,

E. Kubiliūnaitė, A. Bulotaitė ir G. Rimkaitė

<…>, – rašė apie tuos laikus Garbačiauskienė.

– Pasirinkome aikštelę <…>, įrengėme per-

sirengimo patalpą „kėgelbane“, įsigijome ka-

muolį ir pastudijavę įvairias sporto šakas pasi-

rinkome basketbolą – krepšinį, kaip kolektyvi-

nį, visapusiškai lavinantį kūną – estetinį sporto

žaidimą. <…> Pritaisę tinkamą apsirengimą ir

apavą, beveik kasdien ateidavom treniruotis.“

Naujo žaidimo pradininkės pasirinko krep-

šinį ir kaip veiksmingą būdą siekiant popu-

liarinti sportą tarp moterų. Garbačiauskienė

1923 m. LFLS, Moterų sporto

mėgėjų ratelio (MSMR)

ir „Aušros“ gimnazijos

krepšininkės. Pirmoje eilėje

(iš kairės) šešta –

A. Bulotaitė, aštunta –

Elena Eimaitytė; antroje

eilėje trečia – Jaunutė

Škėmaitė-Dariuvienė,

penkta – Antanė Vaitelytė;

trečioje eilėje pirma – Elena

Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė

tvirtino: „Mes, pradininkės, labai jautėme tą

svarbų žingsnį mūsų atsikuriančiai tėvynei

duoti pradžią moterų sportui ir įrodyti, kiek

vertingas, patrauklus ir gražus yra krepšinis,

<…> kad per jį bus galima išvystyti su kitais

klubais tautinius ir tarptautinius ryšius.“

Krepšinio entuziastės žinias apie naują žai-

dimą skleidė visų pirma savo asmeniniu pa-

vyzdžiu. „Geroj vietoj įrengta aikštelė Vytauto

kalne prie didžiojo pasivaikščiojimo tako <…>

davė progos pažiūrėti, kaip treniruojasi mer-

gaitės, – pasakojo Garbačiauskienė. – Tokios

mergaičių pratybos pritraukdavo nemažai žiū-

rovų, sudomino jaunimą, ir dalyvių kaskart

gausėjo. Pasirodė „Aušros“ gimnazijos mergai-

tės, ateidavo Šaulių sąjungos narės, kurios ne-

trukus sudarė savo komandas ir įrengusios

savo aikštes treniravosi. „Aušros“ berniukai,

matydami „Aušros“ mergaites pas mus treni-

ruojantis, prisidėdavo ir kamuolį pamėtydavo.

<...> Greitai jie sudarė savo komandą ir įren-

gę gimnazijos kieme krepšinio aikštę rimtai

treniravosi.“

KREPŠINIO GIMTADIENIS LIETUVOJE: ŽIŪROVAI NEGAILĖJO PLO

JIMŲ STEPONO DARIAUS IR VIKTORO DINEIKOS METIMAMS.

Nors Lietuvoje krepšiniu iš pradžių susido-

mėjo ir pradėjo žaisti moterys, pirmąsias ofi -

cialias rungtynes žaidė vyrai.

1922-ieji laikomi ofi cialiais krepšinio pra-

džios Lietuvoje metais, o krepšinio gimimo

diena – tų metų balandžio 23-ioji. Tą dieną

Kaune įvyko pirmosios ofi cialios krepšinio

rungtynės. Žaidė LFLS (Lietuvos fi zinio lavi-

nimo sąjunga) ir Kauno rinktinė. Jas rezulta-

tu 8:6 laimėjo LFLS žaidėjai.

Apie šias rungtynes to meto spaudoje buvo

rašoma: „Rungtynės buvo labai įdomios ir su-

teikė malonaus įspūdžio žiūrovams. Žiūrovai

tiek buvo susižavėję tomis rungtynėmis, kad

žiūrėdami į mūsų vikrius, linksmus žaidėjus,

jautėsi esą visai kultūringoj valstybėj. <...>

1923 m. LFLS pirmoji

komanda (iš kairės):

M. Senkus,

Vytautas Vokietaitis,

Steponas Darius,

J. Gureckas,

Albinas Bulvičius

. . . . . . . . . . .

L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 1 4

1923 m. LFLS ir „Aušros“

gimnazijos krepšininkai.

Trečia iš kairės sėdi

Elena Kubiliūnaitė-

Garbačiauskienė

Publika širdingai džiaugėsi puikiu krepšininkų

žaidimu ir nesigailėjo katučių vykusiems S. Da-

rijaus (Stepono Dariaus – S. S.) ir Dineikos

metimams bei pasuotėms. <…> Pirmą kartą

Lietuvoje suruoštos krepšiasvydžio rungtynės

davė gražių vilčių, kad ateityje šis žaidimas

galėtų atvesti mūsų sportininkus prie dides-

nių laimėjimų.“

Nors iki didžiųjų Lietuvos krepšininkų per-

galių dar buvo toli, tačiau tos gražios viltys vis

dėlto išsipildė. Krepšininkės pirmąsias ofi cia-

lias rungtynes Lietuvoje žaidė 1922 m. rugsė-

jo 10 d.

PIRMASIS LIETUVOS KREPŠINIO ČEMPIONATAS: ČIA PRADININ

KĖS BUVO KREPŠININKĖS. 1922 m. spalio 4–10 d.

buvo surengtas pirmasis Lietuvos krepšinio

čempionatas. Jame dalyvavo… dvi moterų ko-

mandos – LFLS ir LŠS (Lietuvos šaulių sąjun-

ga). Buvo numatyta sužaisti trejas rungtynes.

Vienerias rungtynes laimėjo LFLS (8:6), vie-

nerias – LŠS (4:2) ir vienerios buvo baigtos

lygiosiomis (4:4), todėl nugalėtojų komandai

nustatyti prireikė ketvirtųjų. Jas rezultatu 4:0

laimėjo LFLS krepšininkės: G. Rimkaitė, An-

tanė Vaitelytė, Garbačiauskienė, A. Karnaus-

kaitė, A. Bulotaitė, kurios ir tapo pirmosiomis

Lietuvos krepšinio čempionėmis.

1922 m. Lietuvoje krepšinį žaidė dvi mo-

terų ir dvi vyrų komandos: buvo 35 krepšinio

žaidėjai ir viena aikštelė.

1923 M. KREPŠINIS SPARČIAI PLINTA: VIS DAR MOTERŲ KREPŠI

NIO LAIKAS. Pasak Garbačiauskienės, „1923 me-

tais krepšinis moterų tarpe bujojo. Surengtos

pirmenybės (Lietuvos čempionatas – S. S.)

buvo labai skaitlingos komandomis ir tarp jų

esant nevienodam pasiruošimui (parengimui

– S. S.) jos buvo pravestos A ir B grupėse.

<…> A grupėje nugalėjo LFLS, o B grupėje

– MSMR (Moterų sporto mėgėjų ratelio)

krepšininkės“.

Darius savo knygelėje „Basketbolo žaidi-

mas“ pateikia konkrečių skaičių, patvirtinan-

čių sparčią krepšinio plėtrą Nemuno krašte:

„1923 m. basketbolas, turėdamas iš praėjusių

metų daug pasekėjų ir šiek tiek techniškai pa-

tobulėjęs, padarė žymią pažangą. <…> Vyrų

komandų buvo 18. Sužaista ofi cialių rungty-

nių 18, draugiškų 11. Moterų komandų buvo

24, sužaista ofi cialių rungtynių 26, draugiškų

15. Iš viso žaidėjų buvo 300, aikščių 5. Šiais

metais basketbolas pirmą kartą pasirodė pro-

vincijoje.“

Kas lėmė tokį ryškų krepšinio plitimo šuolį

per gana trumpą laiko tarpą? Panašų klausimą

kėlė ir Garbačiauskas. „Kodėl toks fantastiškas

krepšinio komandų skaičius buvo? – klausė jis.

– Reikia pasakyti, kad toks buvo, nes sporto

kūrimosi pradžioje moterys mielai organizavosi

ir buvo didelis noras turėti varžybinio elemen-

to. Teigiama pusė (kad krepšinis – S. S.) buvo

prieinamas medžiaginiai: apranga, kamuolys ir

aikščių įrengimas nebrangiai kainavo.“

1923 m. Kaune surengtos ir pirmosios mok-

sleivių krepšinio varžybos, kuriose dalyvavo ke-

liolika berniukų komandų. Pajėgiausi buvo

„Aušros“ gimnazijos jaunieji krepšininkai.

PIRMASIS LIETUVOS VYRŲ KREPŠINIO ČEMPIONATAS: VARŽĖSI

TRYS KOMANDOS. 1924-ieji – vyrų krepšinio čem-

pionatų pradžios metai. Pirmajame čempiona-

te dalyvavo trys komandos: LFLS I, LFLS II

ir LDS (Lietuvos dviračių sąjunga). Pirmaisiais

Lietuvos krepšinio čempionais tapo LFLS I

krepšininkai, nesunkiai nugalėję savo varžo-

vus: LFLS II – rezultatu 20:7, LDS – 35:2.

. . . . . . . . . . .

K R E P Š I N I O K E L I A S Į L I E T U V Ą1 5 •

„1924 metais basketbolas jaučiasi jau pil-

nateisiu piliečiu visų kitų sporto šakų tarpe,

– teigė Darius. – Be daugelio draugiškų rung-

tynių, vyksta ir ofi cialios basketbolo pirmeny-

bės (čempionatai – S. S.), vyrų, moterų ir

moksleivių.“

Tais metais buvo surengti pirmieji krepši-

nio teisėjų kursai. Pirmąją teisėjo kategoriją

įgijo keturi krepšinio teisėjai, tarp jų Garba-

čiauskienė ir Darius.

Šiauliuose surengtose krepšinio varžybose,

be Kauno komandų, dalyvavo Šiaulių, Radvi-

liškio, Marijampolės, Kybartų, Vilkaviškio, Al-

vito, Paežerių komandos, turėjusios gražius

lietuviškus vardus: „Živilė“, „Skaidra“, „Vaidi-

lutė“, „Aras“, „Rimgaudas“, „Šviedrys“ ir kt.

Mergaičių fi nalo rungtynių, kurias žaidė Šiau-

lių „Vytautietės“ ir Kauno „Živilė“, rezultatas

– 2:1. Vaikinų varžybas taip pat laimėjo šiau-

liečiai „Sakalaičiai“.

L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 1 6

Pirmojo Lietuvos vyrų

čempionato, vykusio 1924 m.,

nugalėtojų ženkliukas,

pagamintas Šveicarijoje.

Jis įteiktas LFLS komandos

žaidėjams

Kauno operos solistės Vincės

Jonuškaitės-Zaunienės įsteigta

taurė, skirta Lietuvos moterų

krepšinio varžybų

nugalėtojoms. 1925 m.

1925 m. LFLS krepšininkės –

Vincės Jonuškaitės-Zaunienės

taurės laimėtojos su taurės

įsteigėja (iš kairės): teisėja

Elena Garbačiauskienė,

Juzė Dzindziliauskaitė,

Elena Eimaitytė, operos solistė

Vincė Jonuškaitė-Zaunienė,

V. Steponaitytė,

M. Vaicekauskaitė,

M. Bieliauskaitė

šininkai treniravosi ir žaidė tik vasarą, krepši-

niui tinkamos žaisti salės nebuvo.

Pagrindinį Lietuvos rinktinės penketą su-

darė trys naujojo 1925 metų Lietuvos čempio-

no – Kauno „Kovo“ krepšininkai: Stasys Sa-

baliauskas, A. Heiningas, V. Balčiūnas ir du

šiauliečiai: B. Norvaišas ir S. Kumpis.

Lietuvos krepšininkai pralaimėjo latviams

rezultatu 20:41. Po metų antrąsias tarpvalsty-

bines rungtynes Lietuvos krepšininkai žaidė

vėl Rygoje ir pralaimėjo Latvijos rinktinei dar

skaudžiau (12:47).

KREPŠINIO SNŪDURIAVIMO METAI: KREPŠINĮ NUSTELBĖ FUT

BOLAS. Tokiais galima laikyti 1926–1933 me-

tus: krepšinio, dar iki galo neįsitvirtinusio,

remiamo Lietuvoje vien entuziastų jėgomis,

populiarumas slūgo. Lietuvos čempionatuose,

kai jie vyko, dalyvavo tik Kauno komandos,

1929 m. nebuvo surengta nė vienerių krepši-

nio rungtynių. 1929–1932 m. išvis nevyko

Lietuvos čempionatas, krepšinis buvo žaidžia-

mas tik vasarą, dažniausiai kitų sporto šakų

atstovų, kurie jam skyrė mažai laiko.

Nepriklausomos Lietuvos sporto istorikas

Jonas Narbutas rašė: „Ištisus keturis metus

buvę krepšininkai ar krepšininkės, o kartu ir

sporto vadovybė nedarė jokių pastangų atgai-

vinti šią sporto šaką ir turbūt tikėjosi stebuk-

lo, o tuo tarpu latviai ir estai per tą laikotarpį

darė pažangą.

Priežasčių, kodėl tada krepšinis sužlugo, kaž-

kur ieškoti nereikia. Pirmiausia jį nustelbė fut-

bolas, kuris nežiūrint pralaimėjimų ir nesėkmių,

vis tik darė pažangą. <...> Tuo tarpu krepšinis

<…> žaidžiamas labai primityviai ir nebuvo

jokios pažangos, tai, žinoma, negalėjo vilioti

naujų sportininkų. Be to, krepšinį buvo galima

žaisti tik vasaros metu ir labai primityviose aikš-

tėse. <…> O žiemos metu apie šią sporto šaką

nebuvo reikalo nė galvoti, nes nebuvo jokios

krepšiniui tinkamos salės. Esant tokioms sąly-

goms, krepšininkų entuziazmas išblėso.“

Krepšinio atgaivos požymių pasirodė 1932 m.,

kai Kauno miesto sode esantis vasaros teatras

1925 m. Kauno LFLS šventė

savo penkerių metų jubiliejų.

Minėjimo programoje buvo

ir krepšinio rungtynės

1925 m. Tarpvalstybinių

rungtynių tarp Latvijos

ir Lietuvos rinktinių Rygoje

dalyviai (lietuviai šviesia

apranga)

PIRMOSIOS KREPŠINIO VARŽYBOS DĖL TAURĖS: TAURĘ PASKYRĖ

OPEROS SOLISTĖ VINCĖ JONUŠKAITĖZAUNIENĖ. Moterų spor-

tui, moterų krepšiniui nebuvo abejingi įvairių

visuomenės sluoksnių atstovai. Gražus pavyz-

dys – žymios operos solistės Vincės Jonuškai-

tės-Zaunienės įsteigta taurė geriausiai moterų

krepšinio komandai. Pirmosiose varžybose dėl

šios taurės varžėsi keturios komandos. Pergalę

šventė LFLS krepšininkės, fi nalo rungtynėse

nugalėjusios „Makabi“ žaidėjas rezultatu 20:2.

PIRMOSIOS TARPVALSTYBINĖS LIETUVOS KREPŠININKŲ RUNGTY

NĖS: KRIKŠTAS NEBUVO MALONUS. Žingsniai į tarptau-

tinę areną visuomet būna svarbūs, atsakingi ir

nelengvi. Tokie jie buvo ir Lietuvos krepšinin-

kams, gavusiems tarptautinių varžybų krikštą

1925 m. gruodžio 13 d. Rygoje. Ten įvyko

pirmosios tarpvalstybinės mūsų krepšininkų

rungtynės su Latvijos žaidėjais.

Latviai rudenį, žiemą, ankstyvą pavasarį

žaidė krepšinį salėse, turėjo šiokią tokią tarp-

valstybinių rungtynių patirtį (buvo žaidę su

Estijos rinktine). Tuo tarpu Lietuvoje krep-

. . . . . . . . . . .

K R E P Š I N I O K E L I A S Į L I E T U V Ą1 7 •

buvo pritaikytas sporto reikalams. Ten įrengti

krepšiai, pradėta treniruotis žiemą, paskelbtos

ir pirmosios krepšinio varžybos salėje žiemą.

ĮVYKIS, NULĖMĘS LIETUVOS KREPŠINIO ATEITĮ: TENISUI STATYTĄ

SPORTO SALĘ UŽVALDĖ… KREPŠINIS. 1934 m. spalio 10 d.

buvo reikšminga Lietuvos krepšiniui. Tą dieną

atidaryti Kūno kultūros rūmai (dabar centriniai

Lietuvos kūno kultūros akademijos rūmai).

Tame pastate įrengta erdvi sporto salė, projek-

tuota ir statyta… tenisui žaisti.

Narbutas taip aprašė naująją salę: „Kad te-

nisininkai neslidinėtų, buvo įrengtos brangios

korklinoleumo grindys, kainavusios per 30.000

litų (per 5000 dolerių). Šios salės autoriai

iš patyrimo žinojo, jog į teniso rungtynes at-

eina tik apie 200 žiūrovų, todėl balkone to-

kiam žiūrovų skaičiui ir buvo įrengta sėdimų

vietų, iš kurių buvo matyti visa salė.“ Lapkri-

čio 16 d. šioje salėje įvyko pirmosios krepšinio

rungtynės.

Paskui taip susiklostė aplinkybės, kad salė

tapo pagrindiniu krepšinio įvykių centru: čia

vyko pirmos naujoviško krepšinio pamokos,

čia Lietuvos krepšininkai ir krepšininkės ren-

gėsi tarpukario Europos čempionatams, čia,

toje salėje, pokario metais krepšinio (ir ne tik)

mokslus ėjo kelių kartų geriausi Lietuvos krep-

šininkai, iš čia į gyvenimą palydėti (ir dabar

palydimi) kelių kartų krepšinio treneriai.

PIRMIEJI ŽINGSNIAI Į TARPTAUTINĮ SĄJŪDĮ: LIETUVA KETINO

TAPTI FIBA NARE. 1932 m. buvo įkurta Tarptau-

tinė mėgėjų krepšinio federacija (FIBA), labai

suaktyvinusi tarptautinį krepšinio gyvenimą.

Jos narėmis tapo visų pasaulio šalių, kuriose

krepšinis jau buvo įleidęs šaknis, sporto orga-

nizacijos. Pirmuosius mėginimus tapti FIBA

nare padarė ir Lietuvos kamuolio žaidimų są-

junga. 1934 m. lapkričio 30 d. į FIBA būs-

tinę Romoje buvo išsiųstas laiškas, kuriame

rašoma: „Turime garbės prašyti Jus atsiųsti

Tarptautinės federacijos reglamentą, taip pat

tarptautines krepšinio taisykles. Mes ketiname

stoti į šią Tarptautinę federaciją.“

O Lietuvoje buvo surengtos pirmosios ofi -

cialios tarptautinės krepšinio varžybos: Kauno

krepšininkai du kartus pralaimėjo Rygos rink-

tinei (26:48 ir 21:51).

JAV LIETUVIŲ KREPŠINIO PAMOKOS: TREČIASIS, BENE PLAČIAU

SIAS KELIAS, KURIUO KREPŠINIS ĖJO Į LIETUVĄ. Populiarinti

krepšinį Lietuvoje labai padėjo Dariaus (kuris

vėliau tapo garsiu lakūnu, Atlanto nugalėtoju),

susipažinusio su krepšiniu JAV, knygelė „Bas-

ketbolo žaidimas ir ofi cialės basketbolo taisyk-

lės“, išleista 1926 m.

. . . . . . . . . . .

L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 1 8

1936 m. Aukštųjų kūno

kultūros kursų (žaidėjai su

juosta ant marškinėlių) ir

Kauno universiteto krepšinio

komandos prieš rungtynes.

Stovi (iš kairės): antras –

K. Tumas, Mykolas Zaroskis,

Leonas Baltrūnas, Artūras

Andrulis, Mikalauskas,

neatpažintas krepšininkas,

L. Bazaras, Kulinkevičius;

klūpo: Vladas Kišonas,

Mindaugas Šliūpas, Leonas

Puskunigis, penktas –

Vilius Variakojis

„1925 m. esama literatūra buvo išsemta,

jei ir buvo kur užsilikusios knygelės, bet tu-

rinio atžvilgiu jau pasenėjusios, – teigė Da-

rius. – Lietuvos sporto lygai pavedus man

paruošti ofi ciales basketbolo taisykles, ryžausi

tą atsakingą darbą tinkamai atlikti – sulietu-

vinti tarptautines basketbolo taisykles. <…>

Atsižvelgiant į basketbolo žaidimo stovį Lie-

tuvoje, kilo būtinas reikalas parašyti basket-

bolo žaidimo techniką, nes be jos sunkiai

būtų suprantamos ir išverstos tarptautinės tai-

syklės.“

Mus pasiekusiame laiške Garbačiauskienė

rašė: „Darius nebuvo įvedusiu krepšinį Lietu-

voje. Kai jis pasirodė sporto dalyvių tarpe, tai

krepšinis jau buvo smarkiai įsivyravęs Kaune,

nors tik tarp moterų.

Aš jau tada turėjau parašiusi krepšinio tai-

sykles, bet perdaviau jam išleisti, nes, kaip

visad moterys, galvojau, bus daugiau patarnau-

ta krepšinio susidomavimu jaunime.“

Šiaip ar taip, Dariaus knygelė, kurioje nu-

sakytas to meto požiūris į krepšinį, pateikti

žaidėjų technikos, taktikos pagrindai, buvo

svarbi krepšinio plėtotei Lietuvoje. „Šiandien

basketbolas, – tvirtino Darius, – kaip malonus

ir visapusiškai lavinąs kūną žaidimas, yra žai-

džiamas visame pasaulyje ir savo populiarumu

kai kur prilygsta net futbolą.“

Darius paskirstė žaidėjams pareigas ir jas

įdomiai apibūdino, kaip antai:

„Komandos žaidėjai skirstomi taip:

Puolėjai (puolikai) ... 2

Centras .................... 1

Gynėjai .................... 2

Puolėjai su centru (vidurio puolėju – S. S.)

– tai svarbiausi žaidėjai puolimo atžvilgiu; be

gerų puolėjų komanda negali tikėtis laimėti

rungtynių. <…> Todėl į puolėjus yra skiriami

daugiau patyrę žaidėjai, ypač tie, kurie taikliai

meta į krepšį. <…>

Gynėjai – tai parinkta iš tvirtesnių, vikres-

nių, ištvermingų, nors ir nelabai patyrusių žai-

dėjų apsauga. <...>

Centro žaidėją mes galime laikyti esantį vi-

sapusiškai išsilavinusį basketbolo žaidimo mok-

sle ir technikoje. Negana to, jis turi būti iš

prigimties centru, nes jo privalumus priskiria-

ma ir jo ūgis, galėjimas šokti labai aukštai, ne-

paprasta ištvermė ir greitas orientavimasis.“

Darius pateikė ir pagrindinius krepšininkų

sportinio rengimo uždavinius. Pasak jo, „pir-

moje ir svarbiausioje vietoje statomas tobuli-

nimasis žaidimo technikoje, taip pat ir kai

kurių raumenų įvairiems technikos veiksmams

atlikti tikslus paruošimas“.

Kūno kultūros rūmai. 1934 m.

1936 m. JSO (Jaunimo

sporto organizacija, žaidėjai

tamsiais marškinėliais) ir

Kauno „Grandies“ krepšininkai.

Stovi (iš kairės):

Stasys Šačkus,

L. Balzaras, Juozas Žukas,

Pranas Lubinas, Zenonas

Puzinauskas, Leonas

Baltrūnas, Augulis,

A. Stankevičius; klūpo:

Mykolas Zaroskis, D. Gineitis,

Kulinkevičius, Vilius Variakojis,

Saladžius

. . . . . . . . . . .

Prasnaustų keleto Lietuvos krepšinio metų

rezultatas – 1935 m. pradžioje pralaimėtos

trečiosios tarpvalstybinės rungtynės, žaistos su

Latvijos rinktine. Siauroje, trumpoje salėje lat-

viai nugalėjo Lietuvos krepšininkus rezultatu

123:10 (64:6). Žinant, kad Lietuvos rinktinė-

je žaidė futbolo vartininkas, šachmatininkas,

šuolininkas, o komandą treniravo futbolinin-

kas, stebėtis nėra ko. Reikėjo Lietuvos krepši-

niui naujo, stipraus impulso, ne tik galutinai

pažadinančio iš sąstingio, bet ir skatinančio

žengti naujus žingsnius.

Toks impulsas buvo tikrojo krepšinio pa-

mokos, kurias surengė į Pasaulio lietuvių kon-

gresą 1935 m. iš JAV atvykę lietuviai: Ed-

vardas Kriaučiūnas, B. Budrikas, Konstantinas

Savickas ir kt. Kongreso metu JAV lietuviai

nugalėjo Kauno rinktinę rezultatu 36:5, nors

buvo žaisti tik du kėliniai po 10 min.

Narbutas rašė: „Į kūno kultūros rūmus at-

ėjo visi Amerikos sportininkai, krepšininkai

. . . . . . . . . . .

L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 2 0

atsinešė savo aprangą ir nutarė pasitreniruoti.

Jie buvo nustebinti krepšinio sale, o ypač

grindimis, kurių, anot jų, net Amerikoje ne-

turima. Mes, balkone susirinkę, pamatėme,

kad ir treniruotės pobūdžio, tikrą krepšinio

žaidimą, nes kas iki šiol buvo matyta, tai

buvo vaikų žaislas, o ne krepšinis. Mums buvo

nematyta tokia kamuolio valdymo ir jo vary-

mo technika, žaibiški ir mums tada visai ne-

suprantami deriniai, jau nekalbant apie tik-

slius, iš visokiausių padėčių metimus į krepšį,

<…> Niekas iš mūsų negalėjo net pagalvoti,

kad tokią aukštą krepšinio žaidimo klasę yra

pasiekę Amerikos lietuviai.

Pasilikę Lietuvoje K. Savickas ir J. Knašas

mokė jaunuolius plaukimo, bokso, krepšinio

pagrindų.

Esminę paramą ugdant didelio meistrišku-

mo Lietuvos krepšininkus ir krepšininkes, ren-

giant Lietuvos rinktines suteikė JAV lietuviai

J. Žukas, F. Kriaučiūnas, J. Jurgėla, V. Bud-

riūnas, P. Lubinas.“

AKTYVAUS MOKYMOSI IR PROŠVAISČIŲ METAI: LIETUVA TARP

TAUTINĖS MĖGĖJŲ KREPŠINIO FEDERACIJOS NARĖ. Didelį

Lietuvos krepšininkų atsilikimą kad ir nuo

artimiausių kaimynų 1936 m. pradžioje dar

kartą priminė rungtynių Kaune tarp Kauno

ir Rygos rinktinių rezultatas: pirmąjį kėlinį

kaimynai laimėjo 40:0 (!), o rungtynes – 60:6.

Lietuvos rinktinė, kurioje žaidė ir JAV lietu-

vis Savickas (pelnęs 5 taškus), pirmą kartą jau

kiek rimčiau pasipriešino pirmiesiems Euro-

pos čempionams Latvijos krepšininkams, bet

irgi pralaimėjo rezultatu 10:31.

1936-ųjų vasarį FIBA generalinis sekreto-

rius atsiuntė ofi cialų dokumentą, patvirtinan-

tį, kad Lietuva priimama į šią federaciją ir gali

dalyvauti tarptautinėje veikloje, kuriai vado-

vauja FIBA, visose jos rengiamose varžybose,

taip pat ir Berlyno olimpinėse žaidynėse, į

kurių programą pirmą kartą įtrauktas krepši-

nis. Tai buvo maloni, plačius kelius Lietuvos

krepšiniui atverianti žinia, bet kartu ir didelis

įpareigojimas: juk ofi cialioms varžyboms bū-

Konstantinas Savickas.

1935 m.

tina turėti gerai parengtas šalies krepšinio rink-

tines.

Siekiant pagerinti krepšininkų rengimą, im-

tasi veiksmingų priemonių. Po dešimties metų

pertraukos vėl pasirodė knygelė apie krepšinį:

šį kartą JAV lietuvio dr. Savicko „Krepšinis“.

Naujai pastatytų Klaipėdos Vytauto Didžiojo

gimnazijos rūmų sporto salėje krepšinio mėgė-

jus lavino JAV lietuvis Juozas Knašas.

Po Berlyno olimpinių žaidynių į Lietuvą

atvykęs JAV rinktinės žaidėjas, olimpinis čem-

pionas, lietuvių kilmės Pranas Lubinas mokė

lietuvius krepšinio, pats žaidė. Metų pabaigoje

Lietuvos komanda – Kauno JSO (Jaunalietu-

vių sporto organizacija) pirmą kartą nugalėjo

latvius – Latvijos čempioną US klubą rezul-

tatu 35:27. Kauno komandoje žaidė Lubinas

ir Juozas Žukas. Lietuvos čempionatus imta

rengti tarp stipriausių komandų, kuriose žai-

dė ir iš JAV atvykę lietuviai. Dėl to varžybos

darėsi įdomesnės ir vis populiaresnės.

1936 m. Ketvirtųjų Lietuvos

krepšininkų tarpvalstybinių

rungtynių tarp Lietuvos

ir Latvijos rinktinių (rezultatas

10:31) Kaune dalyviai

Konstantinas Savickas

(kairėje) – su Lietuvos

rinktinės žaidėjais Vytautu

Budriūnu ir Juozu Jurgėla

. . . . . . . . . . .

K R E P Š I N I O K E L I A S Į L I E T U V Ą2 1 •

1937 m. II Europos

vyrų krepšinio čempionato,

vykusio Rygoje, programos

viršelio faksimilė

1937 m. Lietuvos vyrų

krepšinio rinktinė II Europos

čempionate (tik atvykus

į Rygą). Pirmoje eilėje

(iš kairės): A. Latvėnas,

Pranas Mažeika,

Leonas Petrauskas,

Pranas Talzūnas, Artūras

Andrulis, Juozas Žukas,

Stasys Šačkus; antroje eilėje:

dr. Antanas Jurgelionis

(vadovas), Eugenijus Nikolskis,

Leopoldas Kepalas, už jo

Česlovas Daukša, Zenonas

Puzinauskas, už jo Feliksas

Kriaučiūnas, Leonas Baltrūnas,

žurnalistas Juozas Kusa,

gydytojas Kęstutis Šimilevičius,

Feliksas Racevičius

• • • EUROPOS ČEMPIONATO METAI PRASIDĖJO NELINKS

MAI: PRALAIMĖTOS JAU ŠEŠTOS TARPVALSTYBINĖS RUNGTYNĖS.

1937-ieji buvo II Europos vyrų krepšinio čem-

pionato metai. Šis čempionatas buvo rengia-

mas pirmojo Europos čempionato, vykusio

prieš dvejus metus, nugalėtojos – Latvijos sos-

tinėje Rygoje gegužės mėnesį. Jau sausį Latvi-

jos krepšinio federacija pakvietė Lietuvos vyrų

krepšinio rinktinę dalyvauti antrajame senojo

žemyno čempionate.

Mūsų krepšininkams metai prasidėjo ne-

linksmai. Vasarį Rygoje Lietuvos rinktinė žai-

dė savo šeštąsias (penktąsias su Latvija) tarp-

valstybines rungtynes su Latvijos rinktine ir

vėl pralaimėjo 29:41 (21:25). Guostis buvo

galima tik tuo, kad šiose rungtynėse lietuviai

gana atkakliai priešinosi tituluotiems varžo-

vams.

„Nuo vasario pabaigos mūsų krepšinio

rinktinė, Žuko vadovaujama, ruošėsi toms pir-

menybėms (čempionatui – S. S.), – rašė Nar-

butas. – Kaip pačios visuomenės, taip sporto

vadovybės, o pagaliau ir tuometinės sporto

spaudos susidomėjimas artėjančiomis Europos

krepšinio pirmenybėmis Rygoje buvo nedide-

lis. Mat, nesitikint jų laimėti ir pasiruošimas

rinktinės buvo neperstropiausias. Buvo sam-

protaujama, kad su dabartinėmis jėgomis gal

pavyks išvengti paskutinės vietos ir tuo pasi-

tenkinta.“

Rinktinės treneriu buvo paskirtas anksčiau

į Lietuvą atvykęs… tenisininkų treneris Žu-

kas, tiesa, pats neblogai žaidęs ir krepšinį, o

treniruotis buvo numatyta keturias valandas

per savaitę.

SAVIGARBA IR RYŽTINGUMAS, PAKEITĘ LIETUVOS KREPŠINĮ.

Gal viskas taip ramiai ir būtų vykę, jei ne įdo-

mus įvykis, pasukęs mūsų geriausių krepšinin-

kų rengimąsi čempionatui ir dalyvavimą jame

visai kita, ne tokia ramia, bet daug rizikos pa-

reikalavusia, išgyvenimų ir džiaugsmo suteiku-

sia vaga.

Iki čempionato buvo likę šiek tiek daugiau

nei mėnuo. Latvijos spaudoje pasirodė didelis

straipsnis apie II Europos čempionate dalyvau-

siančių komandų pajėgumą ir perspektyvas.

Nepriklausomos Lietuvos sporto istorikas,

tuo metu darbavęsis Kūno kultūros rūmuose,

Narbutas rašė: „Pirmojoje grupėje ir pirmoje

eilėje buvo, žinoma, Latvija, toliau sekė Estija,

po jos Lenkija ir Italija. Tai stipriausios Euro-

poje vyrų komandos. Antroje grupėje stipriau-

sia Prancūzija, toliau Čekoslovakija, Rumunija

Dvi krepšinio bangos, negrįžtamai užliejusios Lietuvą. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

ir Bulgarija, tai jau vidutinio pajėgumo koman-

dos. Paskutinėje iš silpniausiųjų grupėje pirmo-

je eilėje Turkija, antroje Egiptas ir paskutinėje

vietoje, kaip silpniausia, Lietuva. <...>

Kai šį savaitraštį gavo Leonas Baltrūnas (Lie-

tuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjas – S. S.)

ir perskaitė straipsnį – apstulbo… Padaręs tik-

slų straipsnio vertimą į lietuvių kalbą, <…> jis

atsidūrė mano darbo kambaryje. <...>

Besvarstant, šovė į galvą mintis – eiti pas

direktorių (Kūno kultūros rūmų direktorių

Vytautą Augustauską – S. S.), pateikti jam

laikraštį su vertimu, <…> tuo pačiu dar kartą

pasiūlyti iškviesti iš Amerikos porą geriausių

krepšininkų.“

Tuo metu ir Lietuvos vyriausybė, ir sporto

vadovai dar nebuvo pritarę lietuvių kilmės JAV

krepšininkų kvietimui dalyvauti Europos čem-

pionate.

„Kuris eisime vėl buvo klausimas, – pamena

Narbutas, – nes direktoriaus nusistatymas dėl

iškvietimo Amerikos lietuvių krepšininkų, ge-

rai buvo žinomas man. Mat, jau buvau įspėtas,

jei daugiau mėginsiu kištis ne į savo reikalus,

išlėksiu iš darbo. <…> Laikas buvo brangus ir

delsti nebuvo galima. Ilgai negalvodamas, kas

gali atsitikti (jei mano žygis nepavyktų), nu-

tariau eiti pas direktorių aš. <…>

Augustauskas, žvilgtelėjęs į laikraštį, pradėjo

skaityti vertimą, <…> o baigęs skaityti, net ne-

žvilgtelėjęs į mane, kad trenkė kumštimi į sta-

lą, jog net rašalinė pašoko. Žiūrėdamas man į

akis, jis suprato, ką aš norėjau dar pasakyti ir

paklausė: „Užteks dviejų krepšininkų?“

„Mums trūksta tik centro (vidurio puolė-

jo – S. S.) ir vieno gero gynėjo (įžaidėjo – S. S.) –

atsakiau su džiaugsmu.“

Į JAV nuskriejo telegrama, kviečianti at-

vykti du geriausius lietuvių krepšininkus. Likus

mėnesiui iki Europos čempionato pradžios, į

Lietuvą atvyko Pranas Talzūnas ir Feliksas

Kriaučiūnas. Rinktinę rengti čempionatui pa-

tikėta Kriaučiūnui.

„Krepšinio rinktinės dalyviams Kriaučiūnui

ir Talzūnui pradėjus rinktinę treniruoti buvo

įsakyta, kad mūsų rinktinė yra sustiprinta dvi-

em Amerikos lietuviais krepšininkais, laikyti

paslaptyje <…>, – rašė Narbutas. – Visos tre-

niruotės, iki parodomųjų prieš išvykimą į

Rygą rungtynių, vyko prie uždarų durų ir tre-

niruočių valandų skaičius vis buvo didinamas.

Paskutines dvi savaites buvo nutrauktos visos

krepšinio pirmenybių rungtynės ir salėje kas-

dien daug valandų „prakaitavo“ tik rinktinė,

nes ji buvo ruošiama ne tik techniškai, bet ir

fi ziškai.“

Paskutinėmis balandžio dienomis Lietuvos

rinktinė baigė rengtis debiutui Europos čem-

pionate. Balandžio 28-ąją surengtas rungtynes

tarp Lietuvos I ir Lietuvos II komandų, ste-

bint perpildytai žiūrovų Kūno kultūros rūmų

salei, rezultatu 38:12 (17:6) laimėjo pirmoji

komanda.

KUKLIAI IŠLYDĖTA: APIE LIETUVOS KREPŠININKŲ GALIMYBES

NĖ PUSĖS ŽODŽIO. II Europos vyrų krepšinio čem-

pionate žaidė aštuonių šalių rinktinės, pa-

skirstytos į du pogrupius. Viename – Italija,

Estija, Lietuva ir Egiptas, kitame – Latvija,

Lenkija, Prancūzija ir Čekoslovakija. Pirmą-

sias vietas užėmusios komandos žaidė su antrą-

ją vietą kitame pogrupyje užėmusia komanda

(pusfi naliai). Pusfi nalių nugalėtojai žaidė dėl

Europos čempiono vardo, pralaimėtojai – dėl

trečiosios vietos. Pretendentais į nugalėtojus

buvo laikomi Latvijos, Italijos, Estijos krep-

šininkai. Lietuvos krepšininkai buvo laikomi

vienais silpniausių: apie mūsų vyrų galimybes

tiek Lietuvoje, tiek Rygoje niekas neužsiminė

nė pusės žodžio.

Pasibaigus čempionatui, geriausias jo žai-

dėjas Talzūnas laiške į Čikagą Savickui rašys:

„Stipriomis komandomis buvo laikomi ita-

lai, estai, prancūzai ir lenkai. Mus paskyrė į

septintą vietą. Niekas nemanė, kad Feliksas

(Kriaučiūnas – S. S.) ir aš esame geri žaidėjai.

Visi manė, kad geras žaidėjas turi būti didelis

vyras, kuris pakelia ranką ir įdeda kamuolį į

krepšį. Jie neturėjo supratimo ir net neįsivaiz-

davo, koks yra geras žaidėjas.“

. . . . . . . . . . .

Feliksas Kriaučiūnas. 1938 m.Kitas čempionato liudininkas, žinomas

stalo tenisininkas ir prieškario krepšininkas

Vilius Variakojis taip prisiminė lietuvių krep-

šininkų sutiktuves: „Rygoje Lietuvos krepši-

ninkus jau stotyje sutiko reporteriai, žurnalis-

tai, kitų komandų vadovai. Pastarieji akimis

ieškojo aukštojo Lubino ir, jo neradę, net

lengviau atsiduso.

– Ką tas vienas Žukas padarys? – nuspren-

dė jie. Į Talzūną ir Kriaučiūną niekas nekrei-

pė dėmesio. Lietuvos komanda be Lubino, jų

nuomone, buvo visiškai nepavojinga.“

Lietuvos krepšininkai išvyko į Europos

čempionatą tyliai, be iškilmių. Rinktinę pa-

lydėjo Kūno kultūros rūmų direktorius ir dar

keli žmonės… O sugrįžo – sutikta tūkstančių

džiūgaujančių žmonių!

NĖ KARTO NENUGALĖTA: LAIMĖTOS VISOS PENKERIOS RUNG

TYNĖS. Lietuvos krepšininkai debiutavo Euro-

pos čempionate rungtynėmis su kandidate į

nugalėtojus laikyta Italijos rinktine. Pirmuo-

sius čempionato taškus pelnė Lietuvoje išau-

gęs septyniolikmetis Zenonas Puzinauskas.

Nors pergalę visi pranašavo italams, lietuviai

buvo pasirengę pateikti staigmeną. Jie laimė-

jo pirmąjį kėlinį 15:9, o rungtynes – 22:20!

Štai tų tikrai istorinių rungtynių rezultatų

kaita, parodanti rungtynių eigą, jų įtampos

svyravimus:

I KĖLINYS II KĖLINYS

Z. Puzinauskas 2:0 Italai 15:11

P. Talzūnas 4:0 P. Talzūnas 16:11

Italai 4:2 Z. Puzinauskas 18:11

F. Kriaučiūnas 5:2 Italai 18:12

J. Žukas 7:2 Italai 18:14

Z. Puzinauskas 9:2 P. Talzūnas 19:14

P. Talzūnas 11:2 Italai 19:16

Italai 11:4 Italai 19:18

Italai 11:6 P. Talzūnas 22:18

Italai 11:8 Italai 22:20

P. Talzūnas 13:8

Italai 13:9

P. Talzūnas 15:9

. . . . . . . . . . .

L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 2 4

Artūras Andrulis. 1938 m.

Tose rungtynėse taškus pelnė: Talzūnas

– 13, Puzinauskas – 6, Žukas – 2, Kriaučiū-

nas – 1, taip pat žaidė Baltrūnas. Tai buvo

ne tik šio čempionato staigmena, bet ir pir-

moji Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės per-

galė žaidžiant tarpvalstybines rungtynes.

Paskui Lietuvos krepšininkai nugalėjo Es-

tijos – rezultatu 20:15 (16:10), Egipto – 21:7

(8:3), Lenkijos – 32:25 (18:18) krepšininkus

ir fi nalo rungtynėse dėl Europos čempiono

titulo vėl susirungė su Italijos rinktine. II Eu-

ropos čempionatas prasidėjo ir baigėsi Lietu-

vos ir Italijos rungtynėmis.

Tai buvo vienos dramatiškiausių ofi cia-

lių tarpvalstybinių rungtynių Lietuvos vyrų

krepšinio rinktinės istorijoje. Pirmasis kėli-

nys – lietuvių naudai (11:9). Antrajame Lie-

tuvos rinktinė įgijo, atrodė, lemiantį rung-

tynių baigtį pranašumą – 22:11. Baigiantis

rungtynėms, vėl pirmauta 24:16. Bet tada

už keturias pražangas iš aikštės turėjo išeiti

Kriaučiūnas, visų pramintas geriausiu čem-

pionato strategu ir taktiku, ir iš karto mū-

siškių žaidimas sutriko. Daugiau lietuviai ne-

pelnė nė taško, o italai juos grėsmingai vijosi.

Paskutinę žaidimo minutę Lietuva pirmavo

24:23. Ir tuomet Lietuvos krepšininkai buvo

nubausti technine pražanga. Teisėjas leido

italams mesti baudos metimą… tris kartus.

Bet kamuolys tris kartus skriejo pro šalį. Lie-

tuva – Europos vyrų krepšinio čempionato

nugalėtoja!

„Taigi pabaigoje mums vėl reikėjo žaisti

prieš italus, – prisiminė tas akimirkas Talzū-

nas. – Mes žinojome, kad bus sunki kova.

<…> Prieš pat pasibaigiant rungtynėms, kada

buvo likę tik 10 sekundžių, taškų skaičius buvo

24:23 lietuvių naudai. Be jokios priežasties tei-

sėjas davė techninės baudos metimą italams.

Deja, jų žaidėjas buvo toks nervingas, kad

neįmetė. Paskui gavo kitą techninį metimą ir

vėl neįmetė. Gavo ir trečią metimą, ir vėl ne-

pavyko. Visa publika jautė neteisybę, taigi sim-

patijos nukrypo į Lietuvos pusę ir visi šaukė

už Lietuvą.“ Štai tų rungtynių rezultatų kaita:

I KĖLINYS II KĖLINYS

Italai 0:2 Italai 11:10

P. Talzūnas 2:2 P. Talzūnas 13:10

Italai 2:4 P. Talzūnas 15:10

F. Kriaučiūnas 3:4 Italai 15:11

Italai 3:6 P. Talzūnas 17:11

Italai 3:7 J. Žukas 20:11

Z. Puzinauskas 5:7 L. Baltrūnas 22:11

Z. Puzinauskas 7:7 Italai 22:13

Italai 7:9 Italai 22:14

P. Talzūnas 9:9 Italai 22:16

J. Žukas 11:9 P. Talzūnas 24:16

F. Kriaučiūną pakeitė

A. Andrulis

Italai 24:18

Italai 24:19

Italai 24:22

Italai 24:23

1937 m. II Europos

vyrų krepšinio čempionatas

Rygoje. Rungtynių tarp

Lietuvos ir Estijos momentas

1937 m. II Europos vyrų

krepšinio čempionato

nugalėtojai (iš kairės):

Zenonas Puzinauskas, Pranas

Talzūnas, Feliksas Kriaučiūnas,

Juozas Žukas, Leonas

Baltrūnas

. . . . . . . . . . .

D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą2 5 •

Geriausiu čempionato žaidėju pripažintas

Talzūnas, kuris buvo ir rezultatyviausias: per

penkerias rungtynes pelnė 67 taškus. Į sim-

bolinę Europos rinktinę įtraukti Talzūnas ir

Kriaučiūnas. II Europos čempionato rungty-

nes salėje, įrengtoje buvusio fabriko patalpose,

kuriose tilpo 3,6 tūkst. žmonių, matė apie 30

tūkst. žiūrovų.

FELIKSAS KRIAUČIŪNAS: „MES NUGALĖJOME!“ LIETUVA PER VIE

NĄ DIENĄ TAPO KREPŠINIO ŠALIMI. Ta diena – 1937 m.

gegužės 7-oji: Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė

tapo Europos čempione.

Kai Kauno geležinkelio stotyje komandos

kapitonas ir treneris Kriaučiūnas turėjo pasa-

kyti trumpą kalbą tūkstančiams sutinkančiųjų

Europos čempionus, jis ištarė tik du žodžius:

„Mes nugalėjome!“ Bet to pakako: iš susirin-

kusių žmonių krūtinių kaip griaustinio trenks-

mas nuaidėjo „Valio!“ Paskui Kriaučiūnas sa-

kys: „Mano didysis uždavinys atliktas. Europos

nugalėtojų vardas atiteko Lietuvai…“

„Sunku aprašyti, kiek džiaugsmo šis laimė-

jimas suteikė tūkstančiams Lietuvos krepšinio

mėgėjų ir net tiems žmonėms, kurie anksčiau

buvo abejingi, ar net priešiški sportui, – rašė

Variakojis. – Pirmasis su ašaromis akyse krep-

šininkus pasitiko Kipras Petrauskas. Naujieji

čempionai iš Rygos grįžo specialiu traukiniu.

Juos kiekvienoje stotelėje, pradedant Joniškiu

ir baigiant Kaunu, sveikino minios žmonių.“

Lietuvos krepšininkų pergalės Europos čem-

pionate atgarsių Lietuvoje ilgai laukti nereikė-

jo: krepšinis kasdien populiarėjo. Jį ypač pamė-

go moksleiviai. Lietuvos moksleivių varžybose

rungtyniavo beveik visų apskričių gimnazijų

komandos. Komandos buvo kuriamos įmonė-

se. Atgijo krepšinis Šiauliuose, Klaipėdoje, su

užsidegimu imtasi šio žaidimo Telšiuose, Jo-

niškyje.

II Europos čempionato

nugalėtojai – Lietuvos

rinktinės krepšininkai su

sporto organizacijų vadovais:

Kūno kultūros rūmų

referentas A. Latvėnas,

Kamuolio žaidimų sąjungos

vedėjas Feliksas Racevičius,

krepšininkai Leonas

Baltrūnas, Zenonas

Puzinauskas, Feliksas

Kriaučiūnas (komandos

kapitonas), Pranas Talzūnas,

Artūras Andrulis, Juozas

Žukas, Eugenijus Nikolskis,

Pranas Mažeika, Stasys

Šačkus, Leopoldas Kepalas,

Česlovas Daukša ir Leonas

Petrauskas

. . . . . . . . . . .

L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 2 6

Akad. Algirdas Žukauskas irgi buvo tų die-

nų liudininkas. Jis rašė: „1937 metų vieną

dieną Lietuva netikėtai tapo krepšinio šalimi.

<...> Pergalė Rygoje sukėlė nepaprastą entu-

ziazmą. Aš tuo metu mokiausi Joniškio gim-

nazijoje. <…> Jaunimas metėsi žaisti krepšinį,

visur dygo krepšinio aikštės. <…> Šalia gim-

nazijos stypsojo daržinė. Per porą mėnesių

moksleivių jėgomis ši daržinė pavirto nešildo-

ma krepšinio sale, kurioje treniruodavomės

net žiemą.“

„1937 m. Lietuva tapo Europos čempione,

– teigė Stepas Butautas, tris kartus Europos

čempionas. – Kiekviename kieme kalami nuo

statinių lankai, vaikai, paaugliai į juos mėto

kamuolius, kamuoliukus, o kai kas ir kojinę,

prikimštą skudurų. <…>

Ir mūsų Veršvų pradinės mokyklos moky-

tojas K. Požemeckas pastatė dvi kartis, iš kar-

klo susuko lanką. „Žaisime krepšinį“, – pa-

sakė mokytojas.

Gerai neprisimenu, po kiek žaidėjų buvo

komandoje, bet atmintyje gyva, kaip moky-

tojas paskirstė žaidėjus į puolėjus ir gynėjus,

o man teko „vartininko“ vaidmuo.

„Tu būsi vartininkas, kiti puls, tu ginsi

krepšį, – pasakė mokytojas, – tada, kai prie-

šininkas praeis pro gynėjus, pats paskutinis

ginsi krepšį.“

Pirmoji nuostabiai kilni, graži ir galinga

meilės, pomėgio, aistros krepšiniui banga už-

liejo Lietuvą. Ir ne tik.

Lietuvos rinktinės vadovas dr. Antanas Jur-

gelionis buvo įsitikinęs: „Pergalė nuaidėjo vi-

soje Europoje <…> ir padarys didžiulę ir da-

bar neįkainojamą propagandą Lietuvai ir jos

jaunam sportui. <…> Pagarba lietuviui ir Lie-

tuvai jau įkvėpta.

Pagaliau krepšinis, kaip intelektualus žaidi-

mas, yra mums itin priimtinas ir pagaliau pro-

paguotinas. Čia jame surasime tą tašką, kuria-

me galėsime ir toliau tarti savo svarų ir stiprų

žodį.“

GERIAUSIAS ČEMPIONATO ŽAIDĖJAS PRANAS TALZŪNAS. Tal-

zūno požiūrio į žaidimą, rungtynes, atstovavi-

mo šaliai rimtumą atskleidžia jo paties žodžiai

čempionatui pasibaigus: „Prisipažįstu, kad va-

žiuodamas į Rygą nežinojau ką galvoti: ar lai-

mėsime, ar ne. Juk aš nežinojau, kaip žaidžia

mūsų būsimieji varžovai. <…>

Mes laimėjome pelnytai, tačiau <…> ne-

buvo lengva. <…> Rūpestis dėl būsimų kovų

man ir Feliksui Kriaučiūnui nedavė miegoti nė

vienos nakties. <…> Ištisas valandas svarstyda-

vom pergalės galimumus ir vis dėlto suabejo-

davom. Dabar viskas baigta ir man kaip sun-

kiausias akmuo yra nukritęs nuo krūtinės.“

. . . . . . . . . . .

2 7 •

Lietuvos krepšininkai – ant

žiūrovų pečių (iš kairės):

Zenonas Puzinauskas, Pranas

Talzūnas, Artūras Andrulis,

Juozas Žukas, Leonas

Baltrūnas

Latvijos prezidento Karlio

Ulmanio (Karlis Ulmans)

sidabrinė lėkštė – dovana

1937 m. II Europos vyrų

krepšinio čempionato

nugalėtojams

D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą

1938 m. Lietuvos ir

Prancūzijos rinktinės prieš

rungtynes Kaune, specialiai

tam įvykiui įrengtoje

aikštelėje

Talzūno, kaip žaidėjo, savybes puikiai ap-

rašė sporto žurnalistas Juozas Kusa. „Talzūnas

nemėgėjas mėtyti iš toli ir visus taškus pelnė

iš po krepšio <…>, – teigė Kusa. – Tai jo

specialybė ir tą jo gabumą retas gynikas su-

gebėjo bent kartą nustelbti. Tik žiūrėk – jis

gavo kamuolį, nepastebimai apsisuko, gynikas

lieka kitoje pusėje, iškyla dažniausiai dešinė

ranka ir krepšys yra. Iš tolo jis irgi puikiausiai

moka mėtyti: vienintelį kartą metė prieš italus

ir tą įsodino. <…> Talzūno menas, kaip kiek-

vienas tikras gilus menas, nedaro akiai, o tuo

labiau ne specialisto, didesnio įspūdžio.“

1939 metų Latvijos krepšinio rinktinės na-

rys, akylai stebėjęs ir II Europos čempionatą,

Juris Silarajas (Juris Silara-js) teigė: „P. Talzūnas

nebuvo labai aukštas, gal kokių 182–183 cm,

bet tvirtai suręstas atletas. <…> Visas Lietuvos

rinktinės žaidimas buvo paremtas P. Talzūnu.

<…> Ataką pradėdavo F. Kriaučiūnas, paskui

kamuolys pasiekdavo Žuką, o šis perduodavo jį

P. Talzūnui, kuris ir užbaigdavo ataką. Pirmą

. . . . . . . . . . .

L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 2 8

1938 m. Lietuvos ir

Prancūzijos rungtynių

momentas. Į krepšį meta

Zenonas Puzinauskas, kairėje

– Juozas Jurgėla, viduryje –

Vytautas Budriūnas

kartą išvydome naują mėtymo į krepšį būdą:

gavęs kamuolį, stovėdamas nugara į krepšį, P.

Talzūnas pašokdavo pasisukdamas link krep-

šio ir abiem rankomis pasiųsdavo kamuolį į

krepšį.“ Pasak žymaus Latvijos krepšinio tre-

nerio ir teoretiko prof. Olgerto Altbergo (Ol-

gert Altberg), „P. Talzūnas pirmą kartą parodė

metimą į krepšį viena ranka per galvą – „kab-

liu“. Iki tol tokio metimo būdo niekas nebuvo

matęs“.

Iš to meto Latvijos spaudos: „Talzūnas,

kaip puolėjas, kiekviename žaidime gaudavęs

mažiausiai pusę taškų, kuriuos iškovodavo Lie-

tuvos komanda. Nepakeičiamas jis savo veik-

loje po krepšiu. Italijos, Lenkijos, Estijos ir

Egipto gynėjai bergždžiai mėgino sulaikyti šį

žymų Lietuvos krepšininką, kuris buvo geriau-

sias puolėjas.“

TAUTINĖS OLIMPIADOS KREPŠINIS: MOKSLEIVIŲ VARŽYBŲ FINA

LE TELŠIŲ IR JONIŠKIO KOMANDOS. Įdomios ir popu-

liarios buvo krepšinio varžybos lietuvių I tau-

tinėje olimpiadoje, surengtoje 1938 m.

Krepšinio plitimą, jaunų žaidėjų tobulėjimą

visoje Lietuvoje, o ne tik didžiuosiuose mies-

tuose, liudijo olimpiados moksleivių varžybos

ir jų rezultatai. Mergaičių grupėje pajėgiausios

buvo Telšių gimnazijos žaidėjos, fi nale nugalė-

jusios Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos

krepšininkes 6:4 (0:0). Berniukų grupėje stip-

riausi buvo Kauno „Aušros“ berniukų gimna-

zijos krepšininkai, fi nalo rungtynėse įveikę Jo-

niškio gimnazistus rezultatu 21:17.

Olimpiados suaugusiųjų varžybose dalyvavo

16 moterų ir 24 vyrų komandos. Tarp moterų

pajėgiausios buvo LFLS krepšininkės, treniruo-

jamos Lubino, fi nale nugalėjusios „Aušrą“ re-

zultatu 13:7. Vyrų krepšinio fi nalo rungtynes

žaidė JAV lietuvių ir LFLS ekipos. Nugalėjo

JAV lietuviai 27:21.

LIETUVOS KREPŠININKĖS „SIDABRINĖS“ I EUROPOS ČEMPIO

NATO MERGAITĖS: LIETUVOS VARDAS AIDĖJO ROMOJE IR VISO

JE EUROPOJE. 1938-aisiais į tarptautinį krepšinį

įžengė ir Lietuvos moterų krepšinio rinktinė.

Ji tų metų gegužę sužaidė pirmąsias tarpvalsty-

bines rungtynes: pirma Kaune nugalėjo Estijos

rinktinę 15:7 (7:4), paskui Rygoje – ir Latvi-

jos rinktinę rezultatu 14:5 (13:2).

Svarbus moterų krepšinio įvykis buvo

1938-aisiais pradėti rengti Europos čempiona-

tai. Pirmajame, kuris buvo surengtas Amžina-

jame mieste – Romoje, žaidė penkių šalių rink-

tinės: Šveicarijos, Prancūzijos, Lenkijos, Itali-

jos ir Lietuvos. Didelių vilčių į krepšininkes,

st_031.tif

. . . . . . . . . . .

2 9 •

1938 m. LFLS krepšininkės –

Tautinės olimpiados

nugalėtojos su savo treneriu

Pranu Lubinu

1938 m. Tautinės olimpiados

vyrų krepšinio varžybų

nugalėtoja – JAV lietuvių

rinktinė

D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą

vykstančias į Romą, nebuvo dedama: net tin-

kamo vadovo nepasiųsta, neturėjo komanda ir

gydytojo. Viskas priklausė nuo dešimties mer-

ginų ir atsidavusio jų trenerio Kriaučiūno.

Pirmosios rungtynės – su čempionato šei-

mininkėmis italėmis. Tų rungtynių dalyvė Al-

dona Vailokaitytė prisimena: „Susirinkome į

vieną kambarį ir su treneriu F. Kriaučiūnu

turėjome pasikalbėjimą. Nenoromis turėjome

išlieti ašarą. F. Kriaučiūnas pabrėžė, kad mes

giname Lietuvos garbę ir kad turime kovoti

viena už visas ir visos už vieną. Priminė, kad

tėvynėje mūsų broliai ir sesės nekantriai laukia

žinios. <...> Prasidėjo rungtynės ir pirmą krep-

šį pasiekė italės, bet veikiai mes pasivijome ir

pralenkėme. Pirmas puslaikis nors sunkiai, bet

baigėsi mūsų naudai 18:12.

Antrajame kėlinyje už prasižengimus išėjo

Astrauskaitė ir Jazbutienė. Komanda pakriko.

<…> Mums pradėjo nesisekti. Bet štai Mar-

kevičienė gauna mesti baudą. Jos neišnaudoja,

o italė P. Verri susimaišiusi pagriebė sviedinį

ir įmetė į savo krepšį (kai rezultatas buvo

18:15 lietuvių naudai – S. S.). Nors teisėjai

nelabai norėjo užskaityti tą metimą mūsų nau-

dai, tačiau užskaitė.“ Rungtynes lietuvės laimė-

jo rezultatu 23:21.

Paskui Lietuvos krepšininkės, nesunkiai

nugalėjusios Šveicariją rezultatu 28:10 (8:4),

Prancūziją – 20:14 (18:4), paskutinėse rung-

tynėse suklupo prieš Lenkiją (21:24 (7:10)).

Trys komandos surinko po lygiai taškų, todėl

nugalėtoją ir kitas prizines vietas lėmė šių ko-

mandų tarpusavio rungtynių taškų skirtumas.

Pirma vieta atiteko Italijai (48:42; „+“ 6 taškų

skirtumas), antra – Lietuvai (44:45; „+“ 1 taš-

ko skirtumas), trečia – Lenkijai (43:48; „ “ 5

taškų skirtumas).

Į simbolinę Europos rinktinę (pirmąjį pen-

ketuką) pateko trys lietuvės: Genovaitė Miule-

raitė, Juzė Jazbutienė ir Stefanija Astrauskaitė;

. . . . . . . . . . .

L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 3 0

1938 m. Lietuvos moterų

rinktinė Romoje I Europos

čempionato atidarymo metu.

Iš kairės:

Juzė Dzindziliauskaitė-

Jazbutienė, Stasė

Markevičienė, Tatjana

Karumnaitė, Stefanija

Astrauskaitė, Genovaitė

Miuleraitė, Aldona

Vailokaitytė, Paulina

Kalvaitienė, Bronė Didžiulytė,

Eleonora Vaškelytė, Juzė

Makūnaitė

1938 m. I Europos moterų

krepšinio čempionatas.

Rungtynių tarp Lietuvos

ir Italijos rinktinių momentas

1938 m. Lietuvos moterų

krepšinio rinktinė su Juozu

Jurgėla, Vytautu Budriūnu

ir Feliksu Kriaučiūnu prieš

pratybas Kaune

į antrąjį penketuką – Vailokaitytė ir Stasė Mar-

kevičienė. Be šių žaidėjų, I Europos čempiona-

to sidabro medaliais dar pasidabino Janina

Makūnaitė, Tatjana Karumnaitė, Bronė Di-

džiulytė, Paulina Kalvaitienė, Elena Vaškelytė.

„Aš žinau, kad Lietuvos rinktinė į pirme-

nybes buvo išleista be ypatingo pasitikėjimo,

– buvo įsitikinęs Kriaučiūnas. – Dar daugiau,

kai kas sakė tai esą tuščias žygis, neduosian-

tis jokios naudos. Ačiū Dievui, visi jie, kaip

matote, klydo. Juk rinktinė dirbo atsidėjusi,

aš, kaip jos mokytojas, galiu patvirtinti – pa-

siekė gerą žaidimo lygį ir buvo verta plates-

nio masto jėgų išbandymo. <…> Aš pats, kaip

treneris, esu krepšininkėmis visiškai patenkin-

tas: jos įvykdė visus mano duotus uždavinius,

parodė didelį pasiryžimą, atidavė kovose visus

savo sugebėjimus.

Pirmenybės parodė, kad esame gerame pa-

žangos kelyje. Dabar reikia toliau tęsti darbą,

<…> eiti į priaugančiuosius – tiek berniukus,

tiek mergaites. Čia ir yra mūsų ateities pajė-

gumo laidas. Aš ir kiti, kol galėsime, padėsime,

kad Lietuva liktų žymioji krepšinio šalis. O tai

galima pasiekti visų darbu ir pastangomis.“

II Europos moterų krepšinio čempionatas

1940-aisiais turėjo vykti Kaune, bet gyveni-

mas privertė laukti ištisus dvylika metų: jis

1950 m. buvo surengtas Vengrijos sostinėje

Budapešte.

. . . . . . . . . . .

3 1 •

Po pratybų Romoje. Klūpo

(iš kairės): Juzė Jazbutienė,

Genovaitė Miuleraitė, Eleonora

Vaškelytė, Bronė Didžiulytė,

Stefanija Astrauskaitė; stovi:

Tatjana Karumnaitė, Aldona

Vailokaitytė, Paulina

Kalvaitienė, Stasė

Markevičienė, Juzė Makūnaitė

Romos gubernatoriaus

dovana 1938 m. Europos

vicečempionėms –

Lietuvos krepšininkėms

D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą

LIETUVA EUROPOS VYRŲ KREPŠINIO ČEMPIONATO ŠEIMININ

KĖ: REKORDINIS NORINČIŲ DALYVAUTI ČEMPIONATE ŠALIŲ

SKAIČIUS. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei lai-

mėjus II Europos čempionatą Rygoje, pagal

tuometinę FIBA nuostatą teisę rengti po dve-

jų metų vyksiantį trečiąjį čempionatą įgijo

Lietuva. Šia teise mūsų šalis, jos sporto or-

ganizacijos pasinaudojo ir surengė Kaune iš

tiesų gražią senojo žemyno krepšinio šventę.

Išsiuntus kvietimus dalyvauti III Europos

vyrų krepšinio čempionate šalims – FIBA na-

rėms, sutikimus dalyvauti tame čempionate

atsiuntė net 17 šalių krepšinio organizacijos.

Ketino į Kauną atvykti rungtyniauti ir tokių

varžybų naujokai: Didžiosios Britanijos, Tur-

kijos, Vokietijos rinktinės. Todėl ant vieno iš

pašto ženklų, išleistų III Europos čempionato

proga, yra 17 šalių vėliavos.

Europos čempionato globėjas – Respubli-

kos Prezidentas pasirūpino, kad svečiams ši

Lietuvos viešnagė paliktų kuo geriausių įspū-

džių. III Europos vyrų krepšinio čempionatas,

rengimasis jam buvo itin reikšmingas įvykis

III Europos vyrų krepšinio

čempionato programos viršelio

faksimilė

. . . . . . . . . . .

L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 3 2

1938 m. I Europos moterų

krepšinio čempionato plakatas

III Europos vyrų krepšinio

čempionato plakatas

ne tik krepšinio, apskritai sporto organizaci-

joms, bet ir valstybei. Šio renginio svarbą pa-

tvirtina tai, kad sudarytas čempionato Garbės

komitetas, į kurį įėjo neeiliniai asmenys: pir-

mininkas – šalies Ministras Pirmininkas Jonas

Černius, nariai – Ministro Pirmininko pava-

duotojas Kazys Bizauskas, Seimo Pirmininkas

Konstantinas Šakenis, švietimo, krašto ap-

saugos, užsienio reikalų, fi nansų, teisingumo,

žemės ūkio, susisiekimo ministrai, kariuo-

menės vadas Stasys Raštikis, Kauno miesto

burmistras Antanas Merkys, Kūno kultūros

rūmų direktorius Augustauskas. III Europos

čempionatą globojo Respublikos Prezidentas

Antanas Smetona.

Kad III Europos čempionatas buvo neeili-

nis ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono įvykis,

liudija tai, kad, praėjus daugiau nei pusei šimt-

mečio, vis grįžtama prie jo ne tik sporto isto-

rijos veikaluose.

Alfredas Erichas Senas (Alfred Erich Senn)

1988 m., be kita ko, rašė: „Lietuvos vyriausy-

bė 1938 ir 1939 m. ultimatumais atakuojama

iš kaimyninių Lenkijos ir Vokietijos, sudarė

galimybę surengti III Europos vyrų krepšinio

čempionatą. Tam, nepaisydama visų opozicijos

pasipriešinimų, Vyriausybė skyrė 400.000 litų

naujai sporto halei <…> pastatyti.“

Čempionato rengimui vadovavo Organiza-

cinis komitetas, kurio pirmininkas buvo dr.

Jonas Navakas, dirbo administracijos, svečių

priėmimo, propagandos ir kitos komisijos.

1939 m. III Europos vyrų

krepšinio čempionato, vykusio

Kaune, ženklelis

Pašto ženklai, skirti III Europos

vyrų krepšinio čempionatui,

vykusiam

1939 m. Kaune

. . . . . . . . . . .

3 3 •

Techninis čempionato vadovas – FIBA gene-

ralinis sekretorius Viljamas Džonsas (William

Jones). Gražus dėmesio III Europos čempio-

natui pavyzdys ir neįkainojama dovana fi la-

telininkams buvo Kaune išleista trijų pašto

ženklų serija – pirmoji pasaulyje pašto ženklų

serija krepšinio tematika.

PIRMASIS STATINYS KREPŠINIO VARŽYBOMS EUROPOJE: PIRMĄ

KARTĄ LIETUVIAI SAVO JĖGOMIS ĮGYVENDINO SVAJONĘ. Vie-

nas sunkiausių klausimų, į kurį reikėjo atsa-

kyti priimant III Europos čempionatą, buvo

toks: kur žaisti? I Europos vyrų krepšinio

čempionato rungtynės vyko gana primityvio-

mis sąlygomis, pritaikius krepšinio varžyboms

Parodų salę, II čempionato rungtynės Rygo-

je – pritaikius buvusio fabriko patalpas. Kur

krepšininkai varžysis, o žiūrovai galės stebė-

ti pajėgiausių žemyno krepšininkų žaidimą

Kaune?

Buvo kilusi mintis čempionatą rengti at-

viroje aikštėje su pakabinamu brezentiniu sto-

gu, saugančiu nuo lietaus, tuometiniame Vals-

tybiniame aikštyne (dabar Stepono Dariaus ir

Stasio Girėno stadionas). Bet toks „statinys“

netenkino nei Lietuvos, nei FIBA vadovų.

Tuomet nutarta statyti naują sporto salę krep-

šinio varžyboms – III Europos čempionatui.

Vidas Mačiulis ir Vytautas Gudelis rašė:

„Pirmą kartą lietuviai savo jėgomis sumanė

įgyvendinti tokią svajonę: greitai pastatyti

nebrangią, bet erdvią ir techniškai sudėtingą

D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą

sporto salę. Užsakovams pasisekė, nes rado

puikų projektuotoją inžinierių A. Rozenbliu-

mą. Vienuolikai tūkstančių žiūrovų (3500 sė-

dimų vietų) skirtos krepšinio salės ilgis 63 m,

plotis – 61 m, aukštis ties viduriu 15,2 m.“

Sporto halės statyba Ąžuolyno pakraštyje

buvo pradėta 1938 m. gruodžio 4 d. Iki Euro-

pos čempionato buvo likęs vos pusmetis. Prieš

akis žiema. Todėl niekas neskaičiavo darbo va-

landų, statybininkai plušo dienomis ir nakti-

mis. Buvo metas, kai čia dirbdavo beveik 300

žmonių. Sporto halė buvo pastatyta laiku.

Gražiai plušėjo ir būriai talkininkų. Akto-

rius Donatas Banionis pamena: „Prisimenu

1939 m. Europos čempionatą Kaune. Tada

pastatė sporto halę. Čempionato išvakarėse

per draugus sužinojau, jog reikia pagalbinin-

. . . . . . . . . . .

L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 3 4

kų suolams sunumeruoti. Esą už darbą ne-

mokamai leis rungtynes žiūrėti. Tai mums,

berniukams, buvo stulbinantis dalykas – juk

pigiausias bilietas į visas rungtynes kainavo

bene 10 litų. Tad sąžiningai dažais numera-

vau sporto halės suolus.“

„Halės statyba kainavo apie 400.000 litų,

– rašė Narbutas, – ir nebuvo tokių, kurie prie-

kaištavo, kam šiai statybai <…> išmetama to-

kia milžiniška pinigų suma. Dar jos neužbaigus

buvo pradėta pardavinėti pirmenybių bilietai ir

per savaitę visų sėdimų vietų bilietai buvo iš-

parduoti. <…> Salės užbaigimo dieną už par-

duotus bilietus jau buvo surinkta beveik

400.000 litų. O ta sporto halė ir šiandien te-

bestovi kaip gyvas nepriklausomos Lietuvos

sportinio gyvenimo liudytojas.“

LIETUVOS KREPŠININKAI RENGĖSI DAR VIENAM RIMTAM EGZAMI

NUI: JUK TIKRINTOJAI BUS GERIAUSIOS EUROPOS ŠALIŲ RINKTINĖS

IR TŪKSTANČIAI ŽIŪROVŲ. 1939-ieji – Europos vyrų

krepšinio čempionato metai Lietuvos rinktinei

ir jos gerbėjams prasidėjo nelinksmai: nors

rinktinėje žaidė JAV lietuvis Mykolas Ruzgys,

ją treniravo Lubinas, ji metų pradžioje Rygoje

pralaimėjo Latvijos rinktinei rezultatu 18:29

(11:11). Nuotaikos nepataisė ir susirūpinimo

krepšinio likimu nenumarino kukli Lietuvos

rinktinės pergalė prieš Estiją rezultatu 20:18

(8:4).

Nebuvo lygių žaidėjų konkurencijos, maža

gerų komandų, krepšininkai per mažai treni-

ravosi, žaidimas buvo pernelyg akademiškas,

lėtas. Reikėjo vėl imtis darbo iš peties. Nuo

balandžio vidurio geriausi Lietuvos krepšinin-

kai bei lietuviai krepšininkai iš JAV Kriaučiū-

nas, Lubinas, Budriūnas ir Ruzgys (pastarieji

du pasilikę Lietuvoje po Tautinės olimpiados),

vadovaujami Kriaučiūno ir Lubino, pradėjo

intensyviai rengtis Europos čempionatui.

„Prieš 1939 m. Europos krepšinio čempio-

natą eidavau pasižiūrėti Lietuvos rinktinės tre-

niruočių, kurios vykdavo Kūno kultūros rūmų

salėje, – teigė akad. Žukauskas. – Rinktinės

. . . . . . . . . . .

3 5 •

Juozas Jurgėla. 1939 m.

Vytautas Budriūnas.

1938 m.

Mykolas Ruzgys. 1939 m.

Alėja prie Kūno kultūros

rūmų, papuošta Europos

krepšinio čempionato,

vykusio Kaune, proga.

1939 m. gegužės

21–28 d.

Kauno sporto halė.

1939 m.

D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą

Naujieji rūmai

branduolį sudarė JAV lietuviai Lubinas, Bud-

riūnas, Kriaučiūnas, Ruzgys ir Jurgėla. Kartu

su jais treniruotėse dalyvaudavo Andrulis, Bal-

trūnas, Puzinauskas, Petrauskas, Norkus, Leš-

činskas, Šliūpas, Variakojis, Griešnovas ir kiti

kauniečiai. Tada pirmą kartą pamačiau įvairių

nuostabių krepšinio derinukų. Ypač įsiminė ir

didelį įspūdį paliko preciziškai įžaidžiamas

„megztukas“.“

RENGĖSI IR PAGRINDINIAI VARŽOVAI: LATVIJOS RINKTINĖ IŠ 17

TARPVALSTYBINIŲ RUNGTYNIŲ BUVO LAIMĖJUSI 15! Nesėk-

mingai pasirodžiusi II Europos čempionate

(šešta vieta iš aštuonių dalyvavusių komandų),

Latvijos vyrų rinktinė dvejus metus kryptingai

rengėsi trečiajam žemyno čempionatui. Per tą

laiką kaimynai žaidė 17 tarpvalstybinių rung-

tynių, iš kurių pralaimėjo dvejas: vienerias

1938 m. kovą Kaune Lietuvos rinktinei po

pratęsimo rezultatu 19:24 (13:10; 19:19) ir

vienerias – Prancūzijos rinktinei Paryžiuje re-

zultatu 24:25 (13:9). Ypač graži Latvijos krep-

šininkų pergalė pasiekta 1938-iesiems baigian-

tis prieš vieną pajėgiausių žemyno ekipų

– Prancūzijos rinktinę Paryžiuje 33:27. Po šios

pergalės Latvijos Prezidentas Karlis Ulmanis

(Karlis Ulmans) ištarė: „Aš dėkoju Jums, vai-

kinai, už tai, kad Jūs mažam kraštui ir mažai

tautai padarėte garbę.“ Latvijos krepšininkai,

I Europos čempionato, surengto 1935 m., nu-

galėtojai, atvyko į Kauną rimtai nusiteikę pa-

kartoti šį laimėjimą ir trečiajame žemyno čem-

pionate.

Į KAUNĄ ATVYKO AŠTUONIŲ VALSTYBIŲ KREPŠININKAI: ČEM

PIONATE DALYVAVO VISOS PAJĖGIAUSIOS EUROPOS ŠALIŲ

RINKTINĖS. 1939-ųjų pavasarį, kai Kaunas ir

visa Lietuva rengėsi gražiai Europos krepši-

nio šventei, svetingai laukė svečių iš daugelio

Europos šalių, senajame žemyne jau klajojo

1939 m. III Europos vyrų

krepšinio čempionato

atidarymas Kauno sporto

halėje. Žiūrovams pristatoma

Latvijos rinktinė. Pirmoje iš

dešinės komandų rikiuotėje –

Lietuvos rinktinė

1939 m. III Europos vyrų

krepšinio čempionatas.

Į vengrų krepšį meta

Pranas Lubinas

1939 m. III Europos

vyrų krepšinio čempionato

rungtynės tarp Lietuvos ir

Latvijos. Dėl kamuolio kovoja

Pranas Lubinas (kairėje) ir

Visvaldis Melderis

1939 m. III Europos vyrų

krepšinio čempionatas.

Viduryje Pranas Lubinas

HALE

. . . . . . . . . . .

L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 3 6

Antrojo pasaulinio karo šmėkla. Iš 17 šalių,

ketinusių dalyvauti svarbiausiose žemyno

krepšinio varžybose, kai kurioms jau nebe

krepšinis rūpėjo.

Į III Europos vyrų krepšinio čempionatą

atvyko aštuonių šalių rinktinės, tarp jų visi

trys antrojo čempionato prizininkai – Lietu-

vos, Italijos ir Prancūzijos krepšininkai. Čem-

pionato prestižą pakėlė ir labai pajėgių dviejų

Baltijos šalių – Latvijos ir Estijos rinktinių da-

lyvavimas. Dauguma komandų į Kauną atvy-

ko gerokai sustiprėjusios: Lietuvos, Lenkijos,

Estijos, Latvijos, Italijos rinktinėse žaidė tų

šalių išeiviai, krepšinio mokslus išėję JAV.

Čempionato šeimininkai pasiūlė objek-

tyviausią, vadinamąją ratų, varžybų sistemą:

visos aštuonios komandos žais tarpusavyje

kiekviena su kiekviena po vienerias rungty-

nes. Šis pasiūlymas visiems buvo priimtinas.

Vadinasi, kiekviena komanda turėjo žaisti po

septynerias rungtynes.

Čempionato išvakarėse visus jaudino vie-

nas klausimas: ar galės čempionate žaisti aukš-

to (neriboto) ūgio krepšininkai? Mat FIBA

buvo įvedusi tokią taisyklę: atsižvelgiant į ūgį

žaidėjai skirstomi į dvi grupes – žemesni kaip

190 cm ir aukštesni kaip 190 cm (šios taisyk-

lės nė karto nebuvo laikytasi). Aukštų žaidė-

jų turėjo Estija (Ralfo Viksteno (Ralf Viksten)

ūgis – 198 cm), Lietuva (Lubino – 200 ar

201 cm).

Iki čempionato pradžios likus vos vienai

dienai, sprendimą priėmė FIBA techninis ko-

mitetas: III Europos čempionate gali žaisti

riboto ir neriboto ūgio žaidėjus turinčios ko-

mandos. Komanda, čempionate užėmusi pir-

mąją vietą, ir bus Europos čempionė, o ge-

riausią vietą užėmusi riboto ūgio komanda

bus Europos čempionė tarp tokių ekipų.

ČEMPIONATO FINALAS JAU PIRMĄJĄ DIENĄ: TIK PASKUTINĖMIS

RUNGTYNIŲ TARP LIETUVOS IR LATVIJOS SEKUNDĖMIS PRANAS

LUBINAS PERSVĖRĖ REZULTATĄ. III Europos vyrų krep-

šinio čempionato atidarymas naujojoje Spor-

to halėje įvyko gegužės 21 d.

. . . . . . . . . . .

3 7 • D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą

„Susidomėjimas pirmenybėmis, žinoma,

buvo didelis, – rašė sporto istorikas Narbu-

tas, – bet sunku buvo vaizduotis, kad, tegul ir

tas didysis įvykis, patrauktų tokias plačias ma-

ses. <…> Tarytum visas Kaunas ėmė plaukti

į Valstybinį stadioną. Būrių būriai, virtinių

virtinės traukė į Vytauto kalną: pėsti, važiuo-

ti. <…> Plaukė į halę kartų kartos: šalia žila-

galvio jau krypstąs senatvėn jo sūnus su savo

vaikais, plaukė dideli ir maži, visokio amžiaus

ir luomų. <…>

Halė <…> priglaudė tikriausiai apie 10.000

žmonių. Tiek, kiek daugiau vargu ar gali tilp-

ti. Į pirmenybių atidarymą ir uždarymą galima

buvo parduoti ir 20.000 bilietų.“

O pirmosios dienos (gegužės 22-osios)

rungtynės tarp Lietuvos ir Latvijos rinktinių

buvo vadinamos šio čempionato fi nalu.

Žinomas sporto žurnalistas Kęstutis Čer-

keliūnas rašė: „Pat pirmąją dieną geltona žalia

apranga vilkintieji turėjo pačias sunkiausias

rungtynes – su latviais. Retai kada yra buvu-

si jaudri ir dramatiška kova, ypač paskutines

10 min. Latviai pirmavo net 6 tšk. (27:21),

bet mūsiškiai pajėgė išlyginti ir tąsyk užvirė

lyg katile. Likus 5 min. iki pabaigos pasekmė

rodė 31:29 Lietuvos naudai, bet latviai nepa-

sidavė, sugebėjo persverti dviem taškais ir dar

likus pusei minutės prieš baigminį švilpuką

turėjo tašku daugiau.

Halė drebėte drebėjo nuo riksmų. Į skliau-

tus dužo ovacijos ir nusivylimo prasiveržimai.

Mūsiškiai šoko paskutinin antpuolin. Lubinas

gavo kamuolį po krepšiu, metė, kamuolys pa-

šokinėjo ant lanko ir pagaliau įkrito – Lietuva

laimėjo 37:36 (15:17).

Iš pradžių žaidė Kriaučiūnas, Andrulis, Pu-

zinauskas, Lubinas, Ruzgys, o antrame kėlinyje

pasirodė vien amerikiečiai: Jurgėla, Kriaučiū-

nas, Ruzgys, Lubinas, Budriūnas. Esant pasek-

mei 27:27 Jurgėla už pražangas išėjo ir grįžo

Andrulis. <…>

Latviai buvo pagarbos verti priešininkai,

žibėję pakilia kovos dvasia, rinktinė buvo gerai

paruošta, mėtymai ištobulinti ir tik taktiškai

latviai gal nebuvo tiek iškilūs.“

Taip keitėsi šių nepaprastai svarbių rung-

tynių rezultatas:

I KĖLINYS II KĖLINYS

A. Andrulis 1:0 K. Arenas 15:19

A. Vanagas 1:1 V. Budriūnas 17:19

Z. Puzinauskas 3:1 M. Ruzgys 19:19

M. Ruzgys 5:1 K. Arenas 19:21

P. Lubinas 6:1 V. Melderis 19:23

K. Arenas 6:3 P. Lubinas 21:23

A. Vanagas 6:5 V. Melderis 21:25

V. Melderis 6:7 A. Krauklis 21:27

P. Lubinas 8:7 J. Jurgėla 25:27

P. Lubinas 9:7 P. Lubinas 27:27

A. Andrulis 11:7 V. Melderis 27:29

V. Šmitas 11:9 M. Ruzgys 29:29

K. Arenas 11:11 F. Kriaučiūnas 31:29

Z. Puzinauskas 13:11 V. Šmitas 31:31

V. Šmitas 13:13 K. Arensas 31:33

Z. Puzinauskas 15:13 M. Ruzgys 33:33

V. Melderis 15:15 K. Arenas 33:35

V. Melderis 15:17 M. Ruzgys 35:35

A. Krauklis 35:36

P. Lubinas 37:36

„Likus žaisti nedaug laiko, latviams pir-

maujant 36:35, P. Lubinas atsidūrė patogioje

padėtyje, – rašė Senas. – Jis pats paskui pa-

sakė: „Aš meldžiau ir keikiau savo partnerius.

Dėl dievo meilės, duokit man kamuolį. Juk aš

buvau prie krepšio“. Pagaliau A. Andrulis

<…> linktelėjo galva ir padavė man kamuolį.

Aš pasisukau ir įmečiau. Tas metimas lėmė

mums pergalę – 37:36. Minia prasiveržė že-

myn, į aikštę ir nešė mus ant savo pečių.“

Lietuvos krepšininkai, nesunkiai nugalėję

Estijos (33:14), Lenkijos (46:18), Prancūzijos

(47:18), Vengrijos (79:15), Suomijos (112:9)

ir Italijos (48:15) rinktines, antrą kartą tapo

Europos čempionais. Antra buvo Latvijos rink-

tinė (be to, ji paskelbta riboto ūgio komandų

čempione), treti – Lenkijos krepšininkai.

Rezultatyviausias čempionato žaidėjas – Es-

tijos rinktinės žaidėjas Heinas Veskila (Heino

Veskila), pelnęs 116 taškų. Lubinas pagal re-

zultatyvumą buvo trečias (94 taškai), Ruzgys

. . . . . . . . . . .

L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 3 8

– penktas (76), Budriūnas – šeštas (73). Į sim-

bolinį Europos rinktinės penketuką įtraukti

Kriaučiūnas, Ruzgys ir Budriūnas. Lubinas į

geriausių penketuką neįtrauktas dėl to, kad į

jį rinkti tik riboto ūgio žaidėjai. Geriausiu

čempionato žaidėju pripažintas Ruzgys. III

Europos vyrų krepšinio čempionato rungtynė-

se apsilankė 100 tūkst. žiūrovų. Kitas, IV Eu-

ropos čempionatas turėjo įvykti 1941 m. Len-

kijos sostinėje Varšuvoje.

Deja, 1941-aisiais senajame žemyne krepši-

nio kamuolio dunksėjimą, teisėjų švilpukų gar-

sus pakeitė automatų ir patrankų šūviai, bom-

bų sprogimai. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė,

užuot dvejus metus nešiojusi Kaune iškovotą

čempiono titulą, likimui lėmus, Europos čem-

pionato vardą turėjo… ilgus septynerius me-

tus. IV Europos vyrų krepšinio čempionatas

buvo surengtas 1946 metų pavasarį Ženevoje.

Lietuvos krepšinio rinktinė –

1939 m. Europos čempionė.

Lietuvos vėliavą laiko Pranas

Lubinas, nugalėtojų prizą –

komandos kapitonas Feliksas

Kriaučiūnas, toliau – Vytautas

Budriūnas, Leonas Baltrūnas,

Zenonas Puzinauskas, Mykolas

Ruzgys, Eugenijus Nikolskis,

Mindaugas Šliūpas, Pranas

Mažeika, Artūras Andrulis,

P. Jurgėla, V. Norkus, Vytautas

Leščinskas, Leonas Petrauskas

. . . . . . . . . . .

ANTROJI KREPŠINIO BANGA, NUVILNIJUSI PER LIETUVĄ: VISI

DŽIAUGĖSI KREPŠINIU. Prieškario (1937 ir 1939 m.)

Europos vyrų krepšinio čempionatuose Lietu-

vos rinktinė žaidė 12 rungtynių ir visas jas lai-

mėjo.

III Europos vyrų krepšinio čempionatas,

puikiai surengtas Kaune, gražus Lietuvos krep-

1939 m. III Europos vyrų

krepšinio čempionato

nugalėtojams atiteko Lietuvos

Respublikos Prezidento Antano

Smetonos įsteigtas prizas

1939 m. Europos krepšinio

čempionato rungtynių tarp

Lietuvos ir Latvijos protokolas

šininkų žaidimas ir pergalė nenuėjo į istoriją

be pėdsakų. Tai buvo dar vienas milžiniškas

impulsas plisti krepšiniui Lietuvoje, kilti ne

vienos kartos krepšininkų meistriškumui. Per

Lietuvą nuvilnijo dar viena entuziazmo banga,

pakvietusi į krepšinio aikštes ir sales naujus

būrius talentingų merginų ir vaikinų, padariu-

si įtaką keletui kartų.

Respublikos Prezidentas Algirdas Brazaus-

kas jau XX a. yra pasakęs: „Kodėl lietuviai

pamilo krepšinį, lyg žinoma – tai mūsų šau-

niųjų tautiečių pergalių 1937 ir 1939 metais

Europos vyrų krepšinio čempionatuose <…>

įtaka.“

Žymus skulptorius Vincas Grybas po 1939 m.

čempionato teigė: „O tos krepšinio rungtynės

– tai visą Lietuvą išjudino – nuo didžiausio

iki mažiausio. Dar pirmą kartą aš Kaune ma-

čiau tokią didelę minią ir taip entuziastišką,

– o visi sako, kad lietuviai lėti. Kaip užtraukė

Tautos giesmę keliolikos tūkstančių minia, tai

stačiai oras virpėjo.

Toji pergalė sukėlė visame krašte entuzias-

tingą krepšinio mėgėjų sąjūdį, kuris turėjo

tiesioginę įtaką tolesniam šios sporto šakos

plitimui, jos didžiuliam populiarumui. <…>

Kartu mes įgijome gerą krepšinio mokyklą,

kuriai būdinga aukšta technika ir lanksti tak-

tika.“

Praėjus dvidešimčiai metų po pergalės Kau-

ne, dukart Europos čempionas Andrulis gra-

žiai prisiminė tą laiką: „20 metų – ilgas laiko

tarpas ir kartais atrodo, jog visa tai būta gra-

žaus sapno. Kai sudrausmini mintis ir grįžti

atgal, pagalvoji, kad maža valstybė turėjo tokį

aikštyną su Kūno kultūros rūmais ir erdvia

Hale, be to, teikė geriausias sąlygas krepšinin-

kams ruoštis, tai nė nenuostabu, kad mes,

rinktinėn pašauktieji, jautėmės lyg įpareigoti

pakartoti Rygos pergalę.

Antrasis Europos pirmenybių laimėjimas

įtikino ir dar daugiau sustiprino mūsų spor-

tuoti bandantį jaunimą, parodė, kad sportinėj

kovoj galima garbingai ginti Tėvynės garbę

. . . . . . . . . . .

L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 4 0

Po Lietuvos ir Italijos

rungtynių. Iš kairės: Feliksas

Kriaučiūnas, Juozas Jurgėla,

Pranas Lubinas, Vytautas

Budriūnas ir Mykolas Ruzgys

1938 m. Feliksas Kriaučiūnas

su Lietuvos krepšininkėmis

Du kartus Europos čempionas,

Lietuvos vyrų ir moterų

rinktinių treneris Feliksas

Kriaučiūnas. 1939 m.

Igno Karpio (1780–1809),

Upytės apskrities vėliavininko,

1807 m. atleidusio savo dvaro

Joniškėlio valstiečius nuo

baudžiavos, portretas.

Dail. Fransua Fabras (Fabre,

1766–1837)

prieš kitus. Be to, pakartotinė pergalė brandi-

no mūsų jaunuosius ateities tarptautinio mas-

to pasiekimams, ir ne vien tik krepšinyje.“

FELIKSAS KRIAUČIŪNAS 19111977 JAV LIETUVIŲ KILMĖS

KREPŠININKAS, TRENERIS. Tai bene didžiausią indėlį

į Lietuvos krepšinį ir krepšininkų pergales Eu-

ropos čempionatuose įnešęs mūsų tėvynainis.

O juk negalime pamiršti ir jo indėlio kuriant

lietuviškąją krepšinio mokyklą, kuri, atlaikiusi

įvairius išmėginimus, tebegyvuoja ir šiandien.

Jis gimė Čikagoje, krepšinį pamėgo viduri-

nėje mokykloje, žaidė universitetų rinktinėse.

Pakviestas į Lietuvą, 1937–1939 m. žaidė Lie-

tuvos vyrų krepšinio rinktinėje (buvo jos kapi-

tonas), ją treniravo. Jo treniruojama rinktinė

du kartus laimėjo Europos čempionės titulą.

Lietuvos rinktinėje žaidė 19 rungtynių, pel-

nė 65 taškus. 1938 m. buvo Lietuvos moterų

rinktinės, I Europos čempionate laimėjusios si-

dabro medalius, treneris. Apdovanotas Vytau-

to Didžiojo IV laipsnio ordinu (1937 m.).

Kriaučiūno, kaip žaidėjo, vaidmuo gana

aiškus: tai komandos smegenys, gynybos rams-

tis, apdairus ir sumanus puolimo organizato-

rius, puikus taktikas ir strategas. O Kriaučiū-

nas – treneris?

Štai koks jis išliko I Europos moterų krep-

šinio čempionato dalyvės Lietuvos rinktinės

žaidėjos Vailokaitytės-Pakalenkienės atmintyje

. . . . . . . . . . .

4 1 • D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą

praėjus 50 metų. Paprašyta prisiminti savo tre-

nerį, 1998-aisiais ji rašė: „Tą vakarą antrosios

rungtynės buvo Lietuva – Italija. <…> Susė-

dom pensiono patalpėlėj. Treneris pradėjo pa-

sakoti, kokia maža mūsų Tėvynė Lietuva, kaip

ten mūsų broliai ir sesės šį vakarą klausysis ra-

dijo bangomis atneštos žinios apie rungtynes:

„Negailėkite savo jėgų, stenkitės dėl Lietuvos

garbės“. <...>

„Visų mūsų mylimas treneris prisiminimuo-

se išlikote toks geras, nuoširdus. Atrodo, kad

nei pykti, nei bartis nemokėjote. Daug pastan-

gų padėjote treniruodamas Lietuvos moterų

krepšinio rinktinę, vykusią į Romą, į I Europos

čempionatą. <…> Ačiū Tau, mielasis Treneri,

kad mokei mus prieš rungtynes susikaupti, kai

sustodavome ratu ir rankomis susiėmusios kal-

bėjome maldelę „Sveika Marija“, o paskui su-

šukdavome: „Visos už vieną, viena už visas!“ ir

pradėdavome sportinę kovą. <…>

Po Europos vyrų krepšinio čempionato

<…> jautėme, kad artėja karas. Ruošėsi į JAV

ir mūsų treneris Feliksas Kriaučiūnas. Jam

buvo suruoštas ir atsisveikinimo vakaras, ir pa-

lyda į traukinį.“

Kriaučiūno – sportininko, trenerio, peda-

gogo – asmenybę atskleidžia jo paties išsakytos

mintys, požiūris į sportą: „Tobulėjimui ribų

nėra. <…> Čia ir yra sporto vertė: nuolatinis

lavinimasis, nuolatinis darbas.“

PRANAS LUBINAS 19102003 IŠEIVIJOS LIETUVIS, KREPŠI

NINKAS, OLIMPINIS IR EUROPOS 1939 M. ČEMPIONAS, TRENE

RIS. Lietuvoje buvo 1938–1939 m. 1939 m.

Lietuvos rinktinės žaidėjas, padėjęs laimėti

Europos čempionatą. Rinktinėje žaidė septy-

nerias rungtynes, pelnė 94 taškus. Būdamas

Lietuvoje, mokė lietuvius krepšinio. 1939 m.

talkino Kriaučiūnui rengiant Lietuvos rinktinę

III Europos čempionatui.

Lubinas apie save: „Gimiau 1910 m. sau-

sio 10 d. Los Andželo rytinėje dalyje. <…>

Mano tėvas Konstantinas kilęs nuo Vilkaviš-

kio, motina Paulina Vasiliauskaitė – nuo Va-

balninko.

Krepšinio varžybose pirmą kartą dalyva-

vau mokydamasis priešpaskutinėje Linkolno

vidurinės mokyklos klasėje. Iki tol daugiau

domėjausi lengvąja atletika, beisbolu ir ame-

rikietišku futbolu, bet kaip tik tuo metu smar-

kiai ištįsau. Todėl sutelkiau dėmesį į krepšinį

ir netrukus jau žaidžiau mokyklos rinktinėje,

<…> buvau išrinktas į miesto moksleivių sim-

bolinę rinktinę.

Tais pačiais 1927 metais pradėjau studijuo-

ti garsiajame UCLA (Kalifornijos universitetas

Los Andžele). <…> Vėliau trejus metus žai-

džiau pirmojoje UCLA komandoje. <…> Bai-

gęs studijas ėmiausi žaisti AAU (Mėgėjiško

sporto sąjunga) varžybose. <…> AAU čempio-

natuose dalyvavau per 30 metų. <…>

1936 m. „Universal Pictures“ komanda, ku-

rioje žaidžiau, užėmė antrą vietą AAU čempio-

nate. Mus pakvietė dalyvauti atrankiniame tur-

I tautinės olimpiados metu

vykusių draugiškų rungtynių

tarp Lietuvos rinktinės

ir Amerikos lietuvių (jie tapo

krepšinio turnyro nugalėtojais)

momentas. Pranas Lubinas

deda kamuolį į krepšį

. . . . . . . . . . .

L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 4 2

1938 m. Pranas Lubinas

ir ilgametis krepšinio teisėjas

Antanas Naujokas

Sugrįžęs į Ameriką vėl įsidarbinau kino

studijoje fi lmavimo grupės scenos darbininku.

Vėl ėmiau dalyvauti AAU čempionatuose,

žaisdamas įvairiose mėgėjų komandose, tarp

jų ir 20th Century-Fox kino studijos ekipoje,

kurios buvau vadybininkas, treneris ir „žvaigž-

dė“ tuo pačiu metu. <…>

Pasitraukiau iš aktyvaus sporto, kai man

buvo 54 metai, užleisdamas savo vietą sūnui

ir kitiems jaunesniems.“

Lietuvos moterų krepšinio rinktinės žai-

dėja Astrauskaitė (1919–1993) taip prisiminė

Lubiną: „Tai buvo draugiškas, nuoširdus, be

didybės žmogus. Lėto būdo gyvenime ir stai-

gus krepšinio aikštėje. Žaidė jis apgalvotai.

<…> Jis nemosikavo rankomis, nesibardavo,

kai jo komandos draugai rungtynių metu pa-

darydavo klaidą. Jis buvo taurus savo prigim-

timi. Dėl to Praną mylėjo visi – ir žaidėjai,

ir žiūrovai.“

Apie Lubino ūgį buvo įvairių kalbų. Pats

Lubinas sakė: „Tuo laikotarpiu, kai buvau

susijęs su Lietuvos krepšiniu, tai yra 1936–

1939 m., mano ūgis buvo šešios pėdos ir šeši

su puse colio, t. y. 199,4 cm. Kaip matote,

ne toks aš jau gigantas.“

ZENONAS PUZINAUSKAS 19201995 LIETUVOJE IŠUGDYTAS

KREPŠININKAS, DUKART EUROPOS ČEMPIONAS 1937, 1939 M.,

TRENERIS. Krepšinį pradėjo žaisti 1935 m. „Gran-

dies“ klube. 1937–1941 m. buvo Lietuvos

vyrų krepšinio rinktinės narys. Lietuvos rink-

tinėje žaidė 24 rungtynes, pelnė 164 taškus.

Apdovanotas Vytauto Didžiojo I laipsnio me-

daliu (1937 m.). 1940–1941 m. Lietuvos mo-

terų rinktinės vyriausiasis treneris.

Puzinauskas buvo ne tik puikus krepši-

ninkas, bet ir universalus atletas: jis sėkmin-

gai dalyvavo įvairių rungčių lengvosios atleti-

kos varžybose. Šis 187 cm ūgio sportininkas

XX Lietuvos lengvosios atletikos čempionate

(1942 m.) tapo penkiskart čempionu. Jis to-

liausiai nustūmė rutulį (13,74 m), numetė

diską (41,02 m), buvo geriausias penkiakovės

rungtyje ir t. t.

nyre, <…> kurio nugalėtojas turėjo atstovauti

Amerikai Berlyno olimpinėse žaidynėse.

Mums sekėsi rungtyniauti ir fi nale įveikėme

AAU čempionus „Globe“ 44:43. Taigi, aš ta-

pau JAV olimpinės rinktinės kapitonu. <…>

Treneris D. Nydlas nusprendė sudaryti

JAV olimpinę ekipą lyg iš dviejų komandų

– iš mūsiškių septyneto ir iš šešių „Globe Oi-

lers“ žaidėjų bei vieno krepšininko iš Vašing-

tono universiteto. <…> Mes tapome olimpi-

niais čempionais.

. . . . . . . . . . .

4 3 • D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą

Zenonas Puzinauskas 1939 m.

1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1947 m.

Vokietijoje išrinktas išeivijos lietuvių Vyriau-

siojo fi zinio auklėjimo ir sporto komiteto

(FASK) pirmininku, vėl į šias pareigas išrink-

tas 1952 m. JAV.

Puzinauskas buvo intelektuali asmenybė.

1937 m. baigė Kauno jėzuitų gimnaziją, VDU

studijavo fi losofi ją ir kūno kultūrą. Domėjosi

istorija, literatūra, fi losofi ja ir, žinoma, kūno

kultūra, sportu. Turėjo gausią biblioteką, ku-

rioje buvo per 2000 knygų lotynų, graikų,

vokiečių, prancūzų, anglų, italų, lenkų, lietu-

vių kalbomis.

Prisiminęs tuos tolimus, bet kiekvienam

brangius jaunystės metus, praleistus gimna-

zijos suole, kardinolas Vincentas Sladkevičius

1999-ųjų pradžioje sakė: „Z. Puzinauskas buvo

apdovanotas gražiu kūnu, ūgiu, o, svarbiausia,

ramiu, geru charakteriu ir guviu protu. Pui-

kiai mokėsi ir jam nebūtų buvę sunku išlaiky-

ti brandos egzaminus, bet Švietimo ministras

nuo tų egzaminų jį atleido.

Su Z. Puzinausku teko artimai bendrauti,

todėl gerai pažinau jo būdą. Man, gimnazis-

tui, tuomet jis atrodė jauno žmogaus, atkakliai

siekiančio mokslo, idealas. Jis ir šachmatais

domėjosi, ir gerai žaidė. <…> Mano požiūris

į jį niekuomet nepakito: kai jis baigė gimna-

ziją, tai aš dar labiau juo žavėjausi.“

Nedažnai žymūs atletai imasi plunksnos,

tuo labiau gilinasi į socialines, fi losofi jos, isto-

rijos problemas. Puzinauskas buvo graži išim-

tis. Puzinauskas pripažino ir propagavo tik

garbingą, sąžiningą rungtyniavimą, varžymąsi.

Jis rašė: „Pergalė bet kuriomis priemonėmis

<…> taip pat ugdo charakterį, bet neigiama

prasme. Ugdytojai, kurie moko sportininkus,

kaip apgaudinėti rungtynėse, žaloja sporto da-

lyvių charakterį ir kartu ugdo nusikaltėlius.

Laimėjimas bet kuria kaina reiškia išsigimusią

auklėjimo fi losofi ją. <…> Aukšta moralė, nei-

giamų aistrų apvaldymas yra pagrindinės spor-

to sąlygos.“

Puzinauskas įžvelgė geras sporto galimybes,

suprato, kad sportinę veiklą, laimėjimus spor-

to aikštėse galima panaudoti tautos prestižui

kelti, geriems įpročiams ugdyti. Pasak jo, „vis-

kas žmogaus rankose gali būti naudojama ge-

riems arba blogiems tikslams. <…> Bet lietu-

viškas sportas turi išlikti švarus ir garbingas

tikrąja to žodžio prasme, jei mes norime juo

didžiuotis ir per jį ugdyti jaunuomenę, stip-

rinti tautinę sveikatą, siekti džiaugsmo ir lai-

mės, tvirtinti solidarumą tarp tautiečių, išlai-

. . . . . . . . . . .

Zenonas Puizinauskas.

1939 m.

L I E T U V O S K R E P Š I N I S • 4 4

. . . . . . . . . . .

4 5 •

Leonas Baltrūnas. 1939 m.

kyti lietuvybę. <…> Džentelmenai sporto

aikštėje daug greičiau liks džentelmenais ir gy-

venime“.

LEONAS BALTRŪNAS 19141993 LIETUVOJE IŠUGDYTAS KREP

ŠININKAS, DU KARTUS EUROPOS ČEMPIONAS 1937, 1939 M.,

TRENERIS, SPORTO ORGANIZATORIUS. Krepšiniu susido-

mėjo ir jį pamėgo 1935 m., susipažinęs su

iš JAV atvykusiu krepšinio žinovu Savicku.

1936–1940 m. Baltrūnas (188 cm ūgio) buvo

Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjas, joje žaidė

17 rungtynių, pelnė 31 tašką.

Rygoje baigęs lietuvišką pradžios mokyk-

lą, paskui gimnaziją, 1934 m. įstojo į Karo

mokyklą Kaune. Po to mokėsi Aukštuosiuose

kūno kultūros kursuose, kuriuos baigė 1937 m.

ir buvo paskirtas dėstyti kūno kultūrą bei ka-

rinį rengimą Aukštojoje technikos mokykloje

Kaune. Baltrūnas vadovavo Lietuvos kamuolio

žaidimų sąjungos krepšinio ir tinklinio komi-

tetams, rengė Kauno m. krepšinio rinktines

1941 metų SSRS aštuonių miestų rinktinių

turnyrui.

1944 m. pasitraukė į Vakarus, o 1949 m.

persikėlė į Australiją. 1950 m. surengė I Aus-

tralijos lietuvių krepšinio čempionatą, buvo

pirmasis Australijos fi zinio auklėjimo sąjungos

pirmininkas, pirmojo lietuviško sporto klubo

„Varpas“ Australijoje steigėjas, 1949–1953 m.

– Viktorijos valstijos, 1955 m. – Australijos

krepšinio rinktinės treneris. Ilgus metus vado-

vavo Melburno aukštosios technikos mokyk-

los Kūno kultūros katedrai. Išėjęs į pensiją,

redagavo Australijos lietuvių sporto istoriją.

Laikomas Australijos lietuvių sporto tėvu.

Baltrūnas sakė: „Didžiąją savo gyvenimo

dalį pašvenčiau Lietuvos sportui ir giliai šir-

dyje didžiuojuosi tuom, nes sunku patikėti,

kad mūsų mažoji Lietuva didžiausiom raidėm

buvo reklamuojama didžiųjų valstybių sostinė-

se. Tik dėl sporto pirmieji dienraščių puslapiai

skelbė: LIETUVA – LITAUEN – LITHUA-

NIA – LITVA ir pan.

Šilta, gera ir malonu darosi, kai prisimi-

nimuose grįžtu į praeitį. Ne tik treniruotės,

rungtynės, turnyrai ir įvairiausios pirmenybės,

kuriose teko žaisti, bet prisimena tos nesuskai-

čiuojamos valandos, praleistos kursuose, po-

sėdžiuose, stovyklose ir ilgiausiose kelionėse.

Ruošiant trenerius ir teisėjus teko važinėti po

visą mūsų gražųjį kraštą.“

Sporto žurnalistas Antanas Laukaitis rašė:

„Lietuvos, išeivijos ir mūsų Australijos lietuvių

sportiniame gyvenime Leono Baltrūno vardas

yra tiesiog legendinis. Jis – laisvosios Lietu-

vos dvigubas Europos čempionas, jis – mo-

kytojas, auklėtojas, sportinio jaunimo idealas,

jis – Čiurlionio ansamblio administratorius,

ansamblio žydėjimo laikais Vokietijoje, jis –

Australijoj lietuviško sporto steigėjas, Melbur-

no Dainos sambūrio administratorius, Dainų

švenčių organizatorius, spaudos bendradarbis.

Dar daugiau galima būtų pasakyti apie jį,

nes tai žmogus, sporto ir gyvenimo veikloje

– pilnas nepritrūkstamos energijos. Jo iniciaty-

va surengta I Australijos lietuvių sporto šventė

1950 m., ir jos tęsiasi ir dabar, suburdamos

mūsų sportinį lietuviškąjį jaunimą…“

D V I K R E P Š I N I O B A N G O S , N E G R Į Ž T A M A I U Ž L I E J U S I O S L I E T U V Ą