1K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

KULTŪROS BARAIKultūros ir menomėnesinis žurnalas.Eina nuo 1965 m.

Vyriausioji redaktorėLaima KANOPKIENĖ 2 62 38 61

Rengia

Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61Rūta GAIdAMAVIČIūtĖ (muzika) 2 62 38 61Monika MEILUtytĖ(teatras) 8 614 12855Kęstutis ŠAPOKA (dailė) 8 655 90921tadas GINdRĖNAS (dizaineris) 2 61 05 38Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) 2 61 05 38dalia MEČKAUSKAItĖ (korektorė)Irena ŽAGANEVIČIENĖ (buhalterė) 2 62 31 04

Redakcinė kolegija Endre BOjtáR (Vengrija)Alfredas BUMBLAUSKASPietro U. dINI (Italija)Stasys EIdRIGEVIČIUSCarl Henrik FREdRIKSSON (eurozine)Vita GRUOdytĖ (Prancūzija)Algis MICKūNASLiana RUOKytĖGiedrius SUBAČIUSAntanas ŠILEIKA (Kanada)Vygantas VAREIKISKazys VARNELIS jr. (jAV)

Redakcijos adresas

Latako g. 3, 01125 Vilniusel. paštas: kulturosbarai@takas.lt, kulturosbarai@gmail.comFaksas: 2 62 38 61

© Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101

Redakcija nereika lau ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę

Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. www.eurozine.com

Viršelio 1 p.:

4 p.:

Problemos ir idėjosAlfonsas VAIŠVILA. dviguba pilietybė: laisvas asmens pasirinkimas ar valstybės malonė? / 2Arūnas SPRAUNIUS. Intelektualų saulėlydis / 9Konsumerizmu paremtos kultūros sutemos. Su Juliet Schor kalbasi Almantas Samalavičius / 15Nuo konceptualaus žaidimo iki doro amato. Su architektūros teoretiku Harry’u Francis’u Mallgrave’u kalbasi Almantas Samalavičius / 18

Rūpesčiai ir lūkesčiaiPagarbus atstumas yra geras principas. Su Anglijos menų tarybos atstovais Nicku McDowellu ir Nicola Smyth kalbasi Lietuvos kultūros tarybos narys Vaidas Jauniškis / 24

Nuomonės apie nuomonesRedas dIRŽyS. Sąžinės maištininkų zooekshibicionistinės vizijos. Poleminės pastabos apie rasizmo apraiškas / 29

Kūryba ir kūrėjaiKęstutis ŠAPOKA. trys parodos sostinėje:

(Ne)malonu girdėti. „Aido kondicionierius“ galerijoje „Vartai“, Aido Bareikio ir Billo Sayloro piešiniai galerijoje „Artifex“ / 32Alternatyvios erdvės užuomina. Aleksandros Kašubienės instaliacija / 34Kas yra žmogus? Vytauto Kalinausko (auto)portretai / 36

Barbora, kurios neturime. Apie Jono Jurašo spektaklį „Barbora“ su Rasa Vasinauskaite kalbasi Dovilė Statkevičienė / 38Inesa SINKEVIČIūtĖ. Folklorinės tradicijos raiška jaunų autorių kūryboje. Pagal Erikos Drungytės eilėraštį iš rinkinio „Tiksli žiema“ / 43

Savitumo estetikaRita REPŠIENĖ. dainų ir šokių šventės idealai tikrovės akivaizdoje / 48

Apie knygasLina dUMBLIAUSKAItĖ. Ant savo žlugusios tėvynės kapo mes spjaudėmės ir šokom… / 53Almantas SAMALAVIČIUS. Atmintis, paskandinta amnezijos rūke / 55Kęstutis ŠAPOKA. Atidarymai. Monikos Krikštopaitytės dailės kritikos rinktinė / 60

Laikai ir žmonėsMarkas PEtUCHAUSKAS. Pasaulio didieji. Litvakų sugrįžimai. 6 / 63Renata GORCzyńSKA. Pranciškaus ereme / 72

Iš kultūros istorijosRima PALIjANSKAItĖ. Rožės ir lelijos Martai Raišukytei – Vydūno mūzai ir bendražygei / 77

Visai nejuokingi skaitiniaiKrescencija ŠURKUtĖ. Žiaurios konkliuzijos ir bjaurios konfabuliacijos / 87Metinis turinys / 88Summaries / 95

Vytautas KALINAUSKAS. Nostalgiškas autoportretas

Aidas BAREIKIS. Be pavadinimo 1–10 serija. 2014. Kartonas tekstilė; 10 vnt.

Vidmanto Ilčiuko reprod.

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Dvigubos pilietybės klausimas iš politinės darbo-tvarkės neišnyksta nuo 2006 m., tai prislopda-

mas, tai vėl iškildamas. Bet kiekvieną kartą užgęsta, nes nerandama sprendimo, atsimušus į Konstitucijos 12 straipsnį ir į KT 2006-11-13 nutarimą, kad dviguba pilietybė prieštarauja Konstitucijai, išskyrus „atskirus atvejus“, kurie siejami su asmens nuopelnais Lietuvai. Tada kyla klausimas, kokia asmens veikla ir pagal ko-kius kriterijus laikytina nuopelnais, kokia institucija turėtų teisę juos įvertinti, pagal kokį teisės aktą toji veikla pripažįstama nuopelnu, be to, kam nusipelnė konkretus asmuo – lietuvybei ar Lietuvos valstybei?

Lietuvybė ir Lietuvos valstybė, nors glaudžiai su-sijusios, vis dėlto netapačios sąvokos. Lietuvybę gar-sinti užsienyje lietuvis gali ir nebūdamas Lietuvos pilietis. Pavyzdžiui, atlikdamas kitoms valstybėms reikšmingus darbus, jis viešai pabrėžia esąs lietuvis, t. y. kilęs iš darbščios, gerų savybių turinčios lietuvių tautos, nors prie jo laimėjimų nėra tiesiogiai prisidė-jusi nei lietuvių tauta, nei Lietuvos valstybė. Sovietme-čiu pavieniai lietuvių krepšininkai, lengvaatlečiai, kitų rungčių sportininkai, tapę SSRS čempionais, pasaulio pirmenybių, olimpiadų nugalėtojais ar prizininkais, garsino save, tam tikru atžvilgiu ir lietuvybę, bet ne Lietuvos valstybę. Žydrūnas Ilgauskas Jungtinėse Amerikos Valstijose galbūt garsina lietuvybę, bet ne

Problemos ir idėjos

Alfonsas VAIŠVILA

Dviguba pilietybė: laisvas asmens pasirinkimas ar valstybės malonė?

Lietuvos valstybę. Ir vienu, ir kitu atveju nugalėtojo garbei grojamas ne Lietuvos, o kitos valstybės him-nas. Oficialiai tų sportininkų laimėjimai priklauso tai valstybei, su kurios vėliava jie veikė ar veikia.

Lietuvos valstybė garsinama tada, kai sportiniai laimėjimai ženklinami nacionalinės vėliavos spal-vomis, grojamas valstybės himnas. Kitaip tariant, pripažįstama, kad Lietuva suteikė materialines ir ki-tokias sąlygas atsiskleisti talentams, pasiekti aukšto meistriškumo. Pergalė oficialiai pristatoma ir kaip Lietuvos valstybės sėkmė. Valstybė šiems asmenims suteikė galimybę įgyti išsilavinimą, rūpinosi jų svei-kata, sudarė materialines ir organizacines sąlygas siekti profesionalumo, tinkamai pasirengti varžy-boms. Iš esmės nėra tokių piliečio nuopelnų, kurie būtų grynai prigimtinių gabumų ar vien asmeninių pastangų vaisius. Visi pasiekimai yra asmens ir vals-tybės bendro veikimo rezultatas. Vertinti juos kaip išimtinai asmeninius nuopelnus reikštų ignoruoti valstybės indėlį. Tai rodo sąvokos „nuopelnai Lietu-vos valstybei“ nevienareikšmiškumą.

Iki šiol galiojančio Pilietybės įstatymo 16 straips-nis teisę spręsti apie konkretaus asmens nuopelnus suteikia LR Prezidentui. Apdovanojimų įstatymas (2002-06-18, Nr. IX-957) nusipelniusiais Lietuvai žmonėmis laiko asmenis, apdovanotus LR ordinais ir

3K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

medaliais (3 str.). Tačiau Konstitucinis Teismas 2004-05-25 nutarimu pripažino, kad Prezidento dekretas, kuriuo Lietuvos pilietybė buvo suteikta asmeniui, ap-dovanotam Dariaus ir Girėno medaliu, t. y. turinčiam oficialiai pripažintų nuopelnų Lietuvos valstybei, prieštarauja Konstitucijai. Tai dar labiau pagilino abejones, ar „nuopelnai“ yra pakankamas pagrindas įgyti pilietybę. Abejotinas ir tų nuopelnų vertinimo objektyvumas. Be to, kai teisė į dvigubą pilietybę susiejama su nuopelnais, tai jau nėra laisvas asmens pasirinkimas, o valstybės malonė, dalijama tik pagal jai vienai žinomus kriterijus.

Demokratinis problemos sprendimas turėtų būti grindžiamas ne subjektyviais asmens veiklos verti-nimais ir nuopelnais, galinčiais supriešinti Lietuvos žmones, o pačia teise į pilietybę, kaip ir derėtų elgtis valstybei, skelbiančiai teisės viršenybę.

Manyčiau, minėta problema iki šiol neišspręsta ne tik todėl, kad jos sprendimo neieškoma pačioje teisėje į pilietybę, bet ir dėl iškreipto šios teisės su-vokimo: asmens, siekiančio gauti dvigubą pilietybę, teisės nėra siejamos su pareigomis. Tiksliau tariant, asmuo siekia teisės į dviejų valstybių globą ir para-mą, bet su šia teise susijusias pareigas prisiima tik tai valstybei, kurioje nuolat gyvena. Tai lemia bendra žmogaus teisių absoliutinimo tendencija, kai jų reika-laujama, vengiant jas garantuojančių ir joms propor-cingų pareigų. XVIII a. panašiai mąstė mūsų bajorai: „Viską iš valstybės ir nieko valstybei.“ Būtent ši ten-dencija, skatinanti asmens savanaudiškumą, jo norą eksploatuoti valstybę, nieko jai neduodant mainais, ir daro dvigubos pilietybės problemą teisės požiūriu ne-išsprendžiamą arba nekorektiškai sprendžiamą.

Ne teisiniais, o socialinio tikslingumo ar tautinio solidarumo argumentais vadovaujasi ir visuomenė, apsispręsdama, ar pritarti, ar nepritarti dvigubai pilie-tybei. 2006 m. atlikta apklausa parodė, kad 62,4 proc. Lietuvos žmonių pasisakė už Lietuvoje ir užsienyje gy-venančių lietuvių „lygias teises“ [1]. 2009 m. dvigubai pilietybei pritarė jau 70 proc. Bet respondentų nebuvo klausiama, ar jie žino, kad „lygios teisės“ suponuoja ir „lygias pareigas“. Būtent apie pareigas, išplaukiančias

iš dvigubos pilietybės, nei šiose apklausose, nei dvi-gubos pilietybės šalininkų raštuose ar pasisakymuose net neužsimenama. Nieko nuostabaus, kad diskusija atsidūrė aklavietėje, nes nuo pat pradžios pasukta ne-susikalbėjimo, emocijų kaitinimo ir grynai voliunta-ristinių sprendimų keliu.

Įstatyminis požiūris ne visada yra teisinis požiūris

Teisininkai, kurie siūlo vadovautis išimtinai įstaty-mais arba savo nuomonę grindžia kitų šalių pilietybės įstatymine reglamentacija, niekuo nesiskiria nuo ne-teisininkų. Ir tai suprantama, nes pasiskaityti įstaty-mą gali ne vien teisininkai. Kitų šalių pilietybės įstaty-minio reglamentavimo pavyzdžiai irgi nelabai padės išspręsti šią problemą jau vien todėl, kad kiekviena valstybė pilietybę normina savaip. Vienur dviguba pilietybė leidžiama (Izraelis), kitur ne, o kartais ten, kur oficialiai ji draudžiama, faktiškai funkcionuoja kontrabandiniu būdu (JAV). Kai apsiribojama tik įs-tatymine reglamentacija, kaip tada nustatyti, kuri ša-lis, spręsdama šią problemą, eina „tiesos keliu“, o kuri suka „klystkeliais“? Įstatyminis požiūris, kaip žinome, ne visada sutampa su teisiniu. Įstatymas gali būti ir politinės valios, nesiskaitančios su teise, norminė iš-raiška. Tokiais atvejais įstatyminis požiūris yra politi-nis požiūris, tik įgijęs norminį pobūdį.

Teisinis požiūris į dvigubą pilietybę

Teisinis sprendimas, ar legalizuoti dvigubą piliety-bę, turėtų rastis ne iš „balsų daugumos“, ne iš gerų ar blogų intencijų, net ne iš „tautinio solidarumo“ ar buitinio pragmatizmo, o iš pačios pilietybės kaip teisinės sąvokos, kurios turinį sudaro vidinė pri-klausomybė tarp teisių ir pareigų. Pilietybė išreiškia tęstinį teisinį asmens ir valstybės santykį, kuris abi puses susaisto teisėmis ir pareigomis. Taigi asmuo, panoręs tapti konkrečios valstybės piliečiu, įgyja ne tik teisę naudotis tos valstybės globa ir parama, bet ir privalo prisiimti iš tos teisės išplaukiančias parei-gas tai valstybei. Konstitucinis Teismas 2006-11-13

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

nutarime konstatavo: „Pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja tam tikras pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei.“ JAV auto-rius Eugene’as McCarthy’s apibrėžė tris pagrindines piliečio pareigas: mokėti mokesčius, dalyvauti vals-tybinės valdžios rinkimuose, ginti savo šalį su ginklu rankose [4, p. 307].

Piliečiui privaloma laikytis savo valstybės įstaty-mų. Iš to išplaukia pirminė ir pagrindinė piliečio pareiga – mokėti mokesčius, reikalingus savo valsty-bei išlaikyti ir garantuoti jos funkcijų vykdymą. Vals-tybė yra išimtinai piliečių kūrinys ir egzistuoja tik tol, kol piliečiai ją išlaiko, mokėdami mokesčius. Vadi-nasi, asmuo, kuris nori būti dviejų valstybių pilietis, turėtų sąmoningai prisiimti pareigą vienu metu lai-kytis dviejų valstybių įstatymų ir mokėti mokesčius, išlaikančius dvi valstybes. Be to, ši pareiga turi būti vykdoma nenutrūkstamai, nes valstybės išlaikymas negali būti atidėtas. Valstybė yra gyvas organizmas su nuolatine „medžiagų apykaita“, todėl kasdien turi gauti vis naujų mokestinių „injekcijų“, kad nesustotų ir pajėgtų vykdyti savo funkcijas, tarp kurių yra ir jos piliečių globa, kai jiems tos globos reikia arba reikės ateityje. Jeigu asmuo nori vienu metu naudotis dvie-jų valstybių globa, bet mokėti mokesčius sutinka tik vienai valstybei, vadinasi, antros valstybės atžvilgiu jis reikalauja sau privilegijų. O jų siekis objektyviai įžiebia konfliktą su kiekviena bent kiek demokratiš-ka konstitucija, nes ji įtvirtina visų tos šalies piliečių lygybę prieš įstatymus. Minėtame nutarime KT pa-grįstai nurodė: „reguliuojant pilietybės santykius, turi būti laikomasi ir asmenų lygiateisiškumo principo“, kuris „įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai […], neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų“ (2006-11-13). Vadinasi, kiekvienas konkrečios valstybės pilietis privalo lygiai su kitais piliečiais mokėti tos valstybės išlaikymo mokes-čius, nesvarbu, kur jis gyventų. LR Konstitucijos 32 straipsnis leidžia piliečiui laisvai išvykti iš Lietuvos ir laisvai į ją sugrįžti. Bet išvykęs asmuo tol, kol ne-praranda Lietuvos pilietybės, nėra atleidžiamas bent jau nuo pagrindinių iš tos pilietybės išplaukiančių

pareigų valstybei, tarp jų ir nuo pareigos mokėti savo valstybę išlaikančius mokesčius.

Teisė į pilietybę teisnumo ir subjektinės teisės požiūriu

Prezidentas Valdas Adamkus yra pareiškęs, kad kie-kvienas, „norintis būti Lietuvos piliečiu, turi turėti tą teisę…“ Visiškai teisingai – tai prigimtinė teisė ir nie-kas negali jos atimti, bet čia kalbama dar tik apie teis-numo lygmens teisę į pilietybę t. y. apie abstraktų lei-dimą tapti Lietuvos piliečiu. Toks leidimas asmeniui suteikiamas be jokių pareigų ir jokioms pareigoms neįpareigoja. Būtent tokią teisnumo lygmens teisę į Lietuvos pilietybę iš tikrųjų turi kiekvienas lietuvis, nesvarbu, kur jis gyventų ir kokios valstybės pilie-tybę turėtų. Ją įtvirtina tiek Konstitucija, tiek Pilie-tybės įstatymas. Tačiau tai – tik abstraktus leidimas įgyti Lietuvos pilietybę, jis asmeniui dar nesuteikia jokio konkretaus gėrio, o valstybei neuždeda jokių konkrečių pareigų to asmens atžvilgiu. Iš lietuvio ar Lietuvoje gimusio asmens tikrai niekas negali atimti teisės siekti Lietuvos pilietybės. Bet vos tik jis tokią teisnumo lygmens teisę į pilietybę bando paversti su-bjektine teise, t. y. susisaistyti su valstybe pilietybės santykiais, nuo to momento ne tik įgyja realią teisę į valstybės globą ir paramą, bet prisiima ir iš tos teisės išplaukiančias pareigas, tarp jų pagrindinę – mokėti valstybės išlaikymo mokesčius.

Kol jis šias pareigas vykdys, niekada niekas demo-kratinėje teisinėje valstybėje negalės iš tokio asmens atimti pilietybės. Ji prarandama vienui vienu atve-ju – atsisakius vykdyti iš jos išplaukiančias pareigas. Tokia yra kiekvienos subjektinės teisės, taigi ir su-bjektinės teisės į pilietybę, logika. Bet jeigu užsienyje gyvenantis ir kitos valstybės pilietybę turintis lietu-vis savo subjektinę teisę į Lietuvos pilietybę supranta tik kaip galimybę naudotis Lietuvos valstybės globa be pareigų tą valstybę išlaikyti, ją ginti, tai jis arba nežino, kas yra teisė, arba sąmoningai reikalauja pri-vilegijų. Antroje Lietuvos Respublikoje dviguba pi-lietybė kaip tik ir buvo draudžiama todėl, kad tokios

5K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

pilietybės siekiantys asmenys nepageidavo vykdyti iš dvigubos pilietybės išplaukiančių dvigubų pareigų: „Dabar yra daug svetimšalių, kurie, neatsižadėdami vieni Lenkijos, kiti Rusijos, norėtų Lietuvoje naudotis Lietuvos piliečių teisėmis, bet nenori eiti tų pareigų, kurios tenka Lietuvos piliečiams.“ [2]

Lietuvybė pareigų gali ir nesuponuoti, o pilietybė jas suponuoja

Piliečių lygiateisiškumo principas, įtvirtintas LR Kons-titucijoje, reiškia, kad valstybės išlaikymo mokesčius privalo mokėti visi Lietuvos piliečiai, nesvarbu, kur jie gyventų – Lietuvoje ar užsienyje. Nesvarbu ir tai, kad emigrantai moka mokesčius kitai valstybei. Jeigu už-sienyje gyvendami ir būdami kitų valstybių piliečiai, jie nori turėti dar ir Lietuvos pilietybę, tačiau atsisako mokėti Lietuvos valstybės išlaikymo mokesčius, tada kyla klausimas, kokiu pagrindu jie galėtų pretenduoti į „lygias teises“ su piliečiais, gyvenančiais Lietuvoje? Valstybė – ne tik geografinė, bet ir etnosocialinė ka-tegorija, Lietuva negalės egzistuoti, jeigu jos piliečiai atsisakys ją išlaikyti. Tautybė ir pilietybė – artimi, bet netapatūs dalykai: tautybė pareigų gali ir nesuponuo-ti, o pilietybė jas neišvengiamai suponuoja. Užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams pripažinus „lygias teises“ su Lietuvoje gyvenančiais Lietuvos piliečiais, bet neužkraunant jiems „lygių pareigų“, pirmųjų tei-sės virstų neteisėtomis privilegijomis, t. y. Lietuvoje gyvenantys piliečiai valstybę išlaikančius mokesčius privalėtų mokėti tiek už save, tiek už tuos šalies pi-liečius, kurie gyvena svetur. Ar Lietuvoje gyvenantys piliečiai nori suteikti šias privilegijas užsienyje gyve-nantiems ir kitų valstybių pilietybę turintiems lietu-viams? Ar galima atsakyti į šį klausimą, neatsiklausus Lietuvoje gyvenančių piliečių nuomonės?

Kadangi viena iš teisės į pilietybę garantijų yra pareiga mokėti mokesčius, suprantama, asmuo gali būti keleto valstybių pilietis tik tuo atveju, jeigu su-tinka ir realiai pajėgia vykdyti iš to išplaukiančias pareigas. Būtent taip jau tarpukariu mąstė Lietuvos teisininkai, šią nuostatą įtvirtinę 1928 m. Lietuvos

Respublikos Konstitucijoje: „Lietuvos pilietis […] ne-praranda savo pilietybės teisių, patapęs kurio (nors) Amerikos krašto piliečiu, jei jis atlieka tam tikras įsta-tymo nustatytas pareigas“ (10 str.). [3] Nors parei-gos čia ir nebuvo išvardytos, bet principinis teisių ir pareigų vienovės pripažinimas rodo, kad ano meto teisininkai puikiai išmanė teisę.

Valstybė egzistuoja nepertraukiamai, o ne epizodiškai

Užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių negalima at-leisti nuo valstybės išlaikymo mokesčių, net ir ape-liuojant į bendrąjį teisės principą: jei asmuo nesinau-doja subjektine teise, tai jam neprivalomos ir pareigos, kurios išplaukia iš tos teisės. Šis principas šiuo atveju negalioja dėl vieno iš pilietybės santykio subjektų – valstybės – specifikos: valstybė, kaip minėta, negali egzistuoti epizodiškai, valstybingumas yra arba ne-nutrūkstamas procesas, arba jo apskritai nėra. O ne-nutrūkstamam egzistavimui reikia nenutrūkstamo iš-laikymo, kurį privalo garantuoti piliečiai. Būtent šios pareigos vykdymas užtikrina, kad emigrantai, sugrįžę į Lietuvą, ras ir savo namus, ir savo globėją – laisvą nepriklausomą valstybę. Prezidentas Adamkus tei-singai pavadino Lietuvos valstybę „lietuvių namais“. Bet šiuo palyginimu jis visai netyčia pasisakė ir prieš dvigubą pilietybę be dvigubų pareigų. Jei valstybė yra namai, tai ir išvykę svetur privalome rūpintis, kad palikti namai nesugriūtų ir turėtume kur sugrįž-ti. Jeigu paliksime namus likimo valiai, tai kam tada reikšime pretenzijas, jei grįžę rasime vien griuvėsius arba juose šeimininkaus svetimi?

Užsieniečiai, net ir nebūdami Lietuvos piliečiai, gali laisvai atvykti į Lietuvą, čia apsigyventi, inves-tuoti į šalies ekonomiką, imtis verslo lygiais pagrin-dais kaip ir visi kiti asmenys. Verslo mokesčius jie mokės Lietuvai tik tol, kol čia gyvens ir dirbs. Tai verslo teisė, kuri yra gerokai siauresnė negu piliety-bės teisė. Šiuolaikiniame globaliame pasaulyje in-vesticijų srautai jau nesaistomi su pilietybe, jie juda pagal visai kitus principus. Versle visų teisės yra ly-

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

gios, nes čia vienodi ir mokesčiai, ir kitos sąlygos. Jei užsienio lietuvis nori turėti verslą ir Amerikoje, ir Lietuvoje, jis tikriausiai nesipiktina, kad reikės mo-kėti mokesčius ir Amerikoje, ir Lietuvoje. Bet iškart nustemba, jei mokesčių reikalauja dviguba pilietybė, nes čia mokesčiai mokami kitu teisiniu pagrindu – tai būtinybė išlaikyti tą valstybę, kurios globa nau-dojamasi ar norima naudotis.

Lietuvybė pirmiausia yra dvasinis asmens ryšys su lietuvių tauta, o pilietybė – dar ir daiktinis, materia-linis. Tuo ir skiriasi lietuvis verslininkas nuo lietuvio Lietuvos piliečio. Lietuviui verslininkui pirmiausia rūpi asmeninė nauda, o lietuviui–piliečiui uždėta dar ir teisinė pareiga rūpintis savo valstybe, jos liki-mu net ir tada, kai jis pats Lietuvoje negyvena. Jam svarbu, kad Lietuvos valstybė klestėtų, nes nori tokią ją rasti, jei sumanytų grįžti ir joje apsigyventi. Ir šio savo rūpinimosi jis negali įrodyti kitaip, kaip tik vyk-dydamas pareigas, išplaukiančias iš Lietuvos piliety-bės. O lietuviui verslininkui tas nebūtinai turi rūpė-ti. Jei Lietuvos valstybė išnyks, savo verslą jis tiesiog perkels į kitą šalį (šiuolaikinės globalizacijos „atvirų durų“ politika tam ypač palanki), juk jis yra tik lietu-vis, bet nėra Lietuvos pilietis. O Lietuvos pilietis, net ir perkėlęs verslą į kitą šalį, tebesijaučia susaistytas teisė-mis ir pareigomis su Lietuvos valstybe ir nesikrato pa-grindinės savo pareigos – ją išlaikyti. Pilietiniai ryšiai su Lietuva nenutrūkę. Tai būtina todėl, kad pilietybė, kaip minėta, yra nenutrūkstamas asmens ir valstybės abipusių teisių ir pareigų sąryšis.

Tai rodo, kad dviguba pilietybė be dvigubų pareigų prieštarauja Konstitucijai ne tik pagal formą – „niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valsty-bės pilietis“ (12 str.), bet ir pagal turinį – ji priešta-rauja pačiai teisės esmei, pripažįstančiai neatsieja-mą leidimų ir paliepimų vienovę. Būtent ši vienovė pirmiausia nustato, kad asmuo, įgyvendindamas bet kurią savo teisę, privalo vykdyti iš jos kylančias par-eigas. Jeigu jis atsisako pareigos išlaikyti savo valsty-bę, tai de facto (bet ne subjektyviai) atsisako ir savo teisės į Lietuvos pilietybę. Čia kalbama ne apie tos teisės atėmimą, o tik apie jos atsisakymą savo noru.

Demokratinėse valstybėse, taigi ir Lietuvoje, niekas teisių neatima, jų tik sąmoningai atsisakoma arba jos prarandamos, kai liaujamasi vykdyti su jomis susiju-sias pareigas. Tokia yra giluminė teisės ir demokrati-jos logika. Jei šios logikos nepaisoma, tai reiškia, kad teisės viršenybės atsisakoma įstatymo viršenybės naudai. O įstatymas gali suteikti teises ir be pareigų, įteisindamas vienų asmenų pranašumą prieš kitus. Kai pilietybės problemą iš teisės perima įstatymas, mokslui, šiuo atveju jurisprudencijai, čia tiesiog nėra ką veikti, nes įstatymas pajėgus legalizuoti kiekvieną savivalę, paversti ją „teise“.

Dviguba pilietybė problemiška dar ir todėl, kad ga-limi atvejai, kai tas pačias pareigas pilietis privalės tuo pat metu atlikti dviem valstybėms. Sakykim, asmeniui, kuris turi Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę, sukako 19 metų ir jis gali būti pašauktas tarnauti tiek Lietu-vos, tiek kitos valstybės kariuomenėje. Objektyviai negalėdamas šios pareigos tuo pat metu atlikti dviem valstybėms, jis neišvengs konflikto su viena iš jų. Ta valstybė turės teisę šį asmenį traktuoti kaip dezertyrą ir persekioti pagal įstatymą. Arba, tarkime, kyla slap-tas ar atviras karinis konfliktas – kaip šiuo atveju pri-valėtų pasielgti Lietuvos pilietis, turintis pilietybę ir tos valstybės, kuri kariauja su Lietuva? Jeigu stos prieš Lietuvą, pažeis jos įstatymus, jei nestos – pažeis anos valstybės įstatymus. Abiem atvejais jo kaltės ir nuken-tėjimo pagrindas – dviguba pilietybė.

Dviguba pilietybė be dvigubų pareigų – tai piliečių diskriminavimo forma

Jei užsienyje gyvenantiems ir kitų valstybių pilie-tybę turintiems lietuviams Lietuvos pilietybė bus pripažinta be pilietinių pareigų, ji taps privilegija. Bet demokratinė konstitucija privilegijas draudžia. Be to, pilietybę kaip privilegiją galima suteikti už-sieniečiams nebent gavus šalyje gyvenančių piliečių pritarimą. Todėl, jei būtų rengiamas referendumas, klausimas turėtų būti formuluojamas bent šitaip: „Ar pritariate, kad užsienyje gyvenantis ir kitos valstybės pilietybę turintis Lietuvos pilietis prisidėtų prie Lietu-

7K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

vos valstybės išlaikymo ir gynimo?“ Jei Lietuvos pi-liečiai nepritartų tokiam dvigubos pilietybės varian-tui, tai reikštų, kad jie sutinka prisiimti ne tik savo, bet ir užsienyje gyvenančių, kitos valstybės pilietybę turinčių bendrapiliečių pareigą mokėti mokesčius, skirtus Lietuvos valstybei išlaikyti ir ginti. Žodžiu, visi sunkumai ir rūpesčiai atitenka Lietuvoje gyve-nantiems piliečiams, o užsienyje gyvenantieji nuo viso to atleidžiami.

Jeigu valstybė sutinka, kad vieni asmenys naudo-tųsi jos gėriu be jokių įsipareigojimų, tai ji skriaudžia kitus savo piliečius, negavusi jų sutikimo. Piliečių ly-giateisiškumo principą paminanti valstybė pamina ir demokratijos principą.

Tiesioginė priklausomybė tarp teisių ir pareigų yra pagrindinis metodas grynai teisiniam požiūriui į dvigubą pilietybę suformuluoti, šią problemą spręsti pagal konstitucinį ir prigimtinės teisės pripažįstamą lygiateisiškumo principą. Ignoruojant teisinį piliety-bės turinį, atsiveria subjektyvių nuomonių ir sprendi-mų bedugnė. Tada apie pilietybę galima kalbėti bet ką, pats ginčas iš teisinės plotmės perkeliamas į psicholo-gijos lankas, argumentus atstoja pavienių asmenų in-teresai, o sprendimus žino tik tie, kurie turi galutinio sprendimo teisę. Visuotinis nesusikalbėjimas rodo, kad Babelio bokštas – ne vien praeities mitas.

Kartu reikia pripažinti, kad šiuolaikinės globaliza-cijos „atvirų durų“ sąlygomis pilietybė apskritai yra gerokai devalvuota. Piliečio teisės jau daug kur keičia-mos „žmogaus teisėmis“ – tai reiškia, kad žmogus turi beveik visas teises, kurias anksčiau turėjo tik pilietis. Todėl valstybei keliami reikalavimai nustelbia asmens įsipareigojimus jai. Bet čia jau kito straipsnio tema.

Koks galėtų būti dvigubos pilietybės sprendimas teisės požiūriu?

Kas darytina, kad, įteisinant dvigubą pilietybę, ne-būtų pažeista teisinė pilietybės prasmė, kai vieniems piliečiams privaloma išlaikyti Lietuvos valstybę, o kiti nuo tos pareigos atleidžiami? Sprendimo paieš-kos, manyčiau, turėtų prasidėti nuo susitarimo, ko-

kias pareigas privalo atlikti Lietuvos piliečiai, gyve-nantys užsienyje ir turintys kitos valstybės pilietybę. Jos galėtų būti bent jau šios:

1) Nuo gaunamų pajamų mokėti įstatymu nustatyto dydžio (procento) Lietuvos valstybės išlaikymo mokestį.

2) Savo elgesiu nežeminti Lietuvos valstybės vardo. 3) Nedalyvauti jokia forma antros valstybės, ku-

rios pilietis jis yra, akcijose prieš Lietuvos valstybę.4) Karinės agresijos atveju ginti Lietuvos valstybę. Sąmoningam Lietuvos piliečiui, gyvenančiam už-

sienyje ir turinčiam kitos valstybės pilietybę, vargu ar turėtų kilti abejonių dėl pareigos mokėti Lietuvos valstybės išlaikymo mokestį (jis žino, kad valsty-bė – piliečių kūrinys ir egzistuoja tik tol, kol pilie-čiai ją išlaiko). Kas kita būtų tokio mokesčio dydis ir klausimas, ar toks mokestis nesikirs su Lietuvos tarptautinėmis sutartimis, nuo 1997 m. sudarytomis su daugeliu valstybių, kad būtų išvengta dvigubo ap-mokestinimo. Dėl mokesčio dydžio reikėtų tartis su lietuvių bendruomenėmis užsienyje, jis turėtų būti gerokai mažesnis, negu moka Lietuvoje gyvenantys piliečiai, nes užsienyje apsistojęs Lietuvos pilietis rečiau naudosis arba visai nesinaudos Lietuvos vals-tybės infrastruktūromis, bent jau dalimi iš jų. Tačiau tas mokestis garantuoja, kad pilietis, gyvenantis už-sienyje, gaus Lietuvos valstybės globą ir paramą, kai jam to prireiks. Pavyzdžiui, jei šalis, kurioje Lietuvos pilietis gyvena, atsisakytų mokėti jam nedarbo ar ne-galios pašalpą, ši pareiga iškiltų Lietuvos valstybei. Mokėdamas Lietuvos valstybės išlaikymo mokestį, kiekvienas pilietis įgyja tiek moralinę, tiek iš įstatymo išplaukiančią teisę į paramą. Tai ir būtų įrodymas, ką praktiškai reiškia pilietybė kaip asmens ir valstybės susisaistymas abipusėmis teisėmis ir pareigomis.

Pagal minėtas tarptautines sutartis visos iš verslo ir darbo santykių gaunamos pajamos apmokestina-mos tik toje šalyje, kurioje Lietuvos pilietis gyvena, antrai valstybei tokių mokesčių jis nemoka. Tačiau pilietybės mokestis nėra susijęs su šitaip supranta-mu dvigubo apmokestinimo išvengimu. Pilietybės mokestis antrai valstybei – tai specialus konvencinis valstybės išlaikymo mokestis, tai savanoriškas pilie-

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

čio prisidėjimas prie antros savo valstybės išlaikymo, nes jam rūpi jos gerovė, o esant reikalui jis galės pa-sinaudoti jos globa ir parama.

Minėtų pareigų nustatymas ne tik užtikrintų, kad dviguba pilietybė neperžengs teisės ir teisingumo ribų, bet ir perkeltų šią problemą iš valstybinės į asmeninę plotmę – dviguba pilietybė taptų asmens laisvo ap-sisprendimo reikalu. Valstybė tokiu atveju nepriima jokių voliuntaristinių išankstinių draudimų. Ji nei su-teikia Lietuvos pilietybę kitos valstybės piliečiams, nei ją atima, nei draudžia tapti kitos valstybės piliečiu. Ji tik nustato dvigubos pilietybės įgijimo sąlygas, išplau-kiančias iš piliečių lygiateisiškumo principo ir iš vi-siems vienodai galiojančios teisių ir pareigų vienovės. Pats asmuo turi apsispręsti, ar sieks dvigubos piliety-bės su ją garantuojančiomis minėtomis pareigomis, ar jos nesieks. Tokiu būdu dviguba pilietybė taptų atvira kiekvienam lietuviui, gyvenančiam užsienyje ir turin-čiam kitos valstybės pilietybę, bet panorusiam įgyti ar išsaugoti ir Lietuvos pilietybę su iš jos kylančiomis pareigomis. Kartu atkristų ir sunkiai identifikuojama „atskirų atvejų“ ar „nuopelnų“ politika, neišvengia-mai varžanti asmens pasirinkimo laisvę.

Kartu turime matyti ir grėsmes, kurių gali kilti Lietuvos valstybei iš dvigubos pilietybės, kad laiku ir tinkamai jas suvaldytume. Piliečio, kuris gyvena už-sienyje ir yra kitos valstybės pilietis, Lietuvos piliety-bė gali būti laikinai suspenduota ar net ir panaikinta LR Seimo įstatymu arba Prezidento dekretu, jei tarp šių valstybių kyla karinio ar kitokio konflikto, ke-liančio pavojų Lietuvos nepriklausomybei, grėsmė. Tokia situacija, žinant šiuolaikinės Rusijos geopoliti-nę strategiją, galėtų susidaryti su Lietuvos piliečiais, turinčiais ir Rusijos pilietybę.

Kad būtų legalizuotas asmens laisvas apsispren-dimas dvigubos pilietybės atžvilgiu, reikėtų pakeis-ti galiojančią Lietuvos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies normą („Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“). Ji galėtų skambėti taip: „Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valsty-bės piliečiu, kaip ir kitos valstybės pilietis – Lietuvos

valstybės piliečiu, jei jis vykdo iš Lietuvos pilietybės kylančias, įstatymu nustatytas pareigas Lietuvos vals-tybei. Dvigubą pilietybę turinčio Lietuvos piliečio tei-sinį statusą apibrėžia įstatymas.“

Lietuvos Respublikos dvigubos pilietybės įstaty-mas, kuris būtų priimamas po tokios Konstitucijos pataisos, turėtų įtvirtinti minėtas pareigas, nustatyti Lietuvos valstybės išlaikymo mokesčio dydį, dvigu-bos pilietybės suteikimo, jos suspendavimo ar prara-dimo procedūras.

Kadangi ši Konstitucijos pataisa priklauso pirma-jam Konstitucijos skirsniui „Lietuvos valstybė“, todėl pagal Konstitucijos XIV skirsnio 148 straipsnio 2 dalį ji galėtų būti priimta tik referendumu. Jei būtų apsi-spręsta eiti šiuo keliu, taptų aktualu brandinti atitin-kamą teisinę sąmonę dvigubos pilietybės klausimu, nes pagrindinį sprendimą tektų priimti visuomenei. Priešingu atveju dviguba pilietybė ir toliau liks „ats-kirų atvejų“ įkaitė, nes viską lems subjektyvistiniai asmens nuopelnų vertinimai. Lietuvių laisvas apsis-prendimas dvigubos pilietybės atžvilgiu ir toliau bus varžomas, o antroji pilietybė bus suprantama kaip teisė be pareigų.

Literatūra

1. Visuomenė – sau, Konstitucinis Teismas – sau. Lietuvos rytas. 2007-07-04,

Nr. 150, p. 4.

2. Jankūnaitė, V. Lietuvos Valstybės Konstitucija su paaiškinimais. Kaunas,

1922, p. 25.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucija (1928 m.). – Lietuvos valstybės teisės

aktai (1918.II.16–1940.VI.15). Vilnius, 1996, p. 15.

4. Бьюкенен, Патрик. На краю гибели. Перевод с английского. Москва,

2007.

5. Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymas. 2002 m.

birželio 18 d. Nr. IX-957, Valstybės žinios, 2002-07-03, Nr. 68–2762.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d.

nutarimas „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilie-

tybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“,

Valstybės žinios, 2006-11-16, Nr. 123–4650.

9K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Kalbama, kad apie viešumos vengiantį Viktorą Pele-viną literatūros kritikai pusiau juokais pateikia to-

kią koncentruotai konkrečią informaciją: „Tiražas 150 tūkstančių.“ O ką, visai tinkama rašytojo egzistencinės situacijos metonimija technogeniniame ir de facto glo-baliame pasaulyje, ją saikingai papildžius keletu pastabų apie rašytojo naratyvo estetiką ir tas pastabas sukompo-navus pagal imperatyviai drausminantį Twiter reikalavi-mą „tilpti“ į 140 spaudos ženklų (priešingu atveju tech-nologija, taigi ir visuomenė, tam kreipimuisi liks kurčia). Pavyzdžiui, neišgirs, kad Pelevinas išpopuliarėjo kaip nenumaldomas manipuliuotojas-žaidėjas kaleidoskopi-niais, egalitaristiniais reklamos įvaizdžiais ir stilistika.

Romano „Generation P“ šešto skyriaus pavadinimas „Homo Zapiens“ – tai nuoroda į egzistenciškai pavir-šutinišką (naivų) vartotojų mėginimą išvengti tikrovės. „Greitas televizijos perjunginėjimas iš vienos programos į kitą, kad nereikėtų žiūrėti reklamos, vadinamas zapingu.“ „Komercinė idėja: pasiūlyti išlieti Kristaus Išganytojo cer-kvei varpus Kokakolokolą ir Pepsikolokolą“ (Viktor Pele-vin, „Generation P“, Vertė Jurgis Gimberis, UAB Jotema, 2006). Statistika (čia aptartu atveju – 150 tūkstančių eg-zempliorių ir 140 spaudos ženklų) valdo viską.

Tikėtina (tiesą sakant, labai), kad statistiškai pagrįs-ti faktai su lakoniškai saikingais retoriniais apibūdi-nimais yra ne tik rašytojų, bet ir, pavyzdžiui, teatralų, rokerių ar eseistų egzistencinės situacijos metonimija. Denis Diderot savo „Encyklopedia“ andai rašė, kad ra-cionalumas ir efektyvumas – du būdai, leidžiantys pa-

Arūnas SPRAUNIUS

intelektualų saulėlyDis

žinti realybę arba tai, kas verta pažinimo. Kas jusliškai akivaizdu, tas tikra ir faktiška.

Šį civilizacijos epizodą priminęs Samiras Younesas, kalbėdamasis su Almantu Samalavičiumi (Kultūros ba-rai, 2014 m., nr. 9), teigia: reikalų padėtis, kai domi-nuoja racionalumas ir efektyvumas (tam apibūdinti ar-chitektas pasitelkia Jacques’o Ellulio specifiškai vartotą žodį technique), kai kuriems filosofams leido tvirtinti, kad tai nėra paprasčiausia konfrontacija tarp dviejų kultūrų – humanistinės ir techniškosios. Veikiau tai konfrontacija tarp technikos ir visko, kas iki tol buvo vadinama kultūra. Esą „didžiausia modernybės proble-ma yra mokslo, meno ir architektūros, etikos ir politikos įkalinimas vienmačiame technikos tinkle […] Laisvė būti vartotoju – štai tikroji ironijos motina.“

O jeigu tai ne įkalinimas, bet, tarkime, išlaisvini-mas iš tempą sabotuojančių tos pačios ironijos ir bet kokios perkeltinės reikšmės gniaužtų? Jeigu vienmatis naratyvas, ignoruojantis tropus ir personalinį stilių, yra logiška natūralios raidos dalis? Kol kas dar žinome, kad vartotojiška laisvė yra ironiška, bet tą savo žinojimą jau vis tiek tiražuojame pagal vartotojiškai reiklų viešųjų ryšių reglamentą.

Kita vertus, apima pagunda prisiminti Osvaldo Spenglerio „Vakarų saulėlydžio“ (1918) postulatą, kad civilizacijos gyvena cikliškai, tad kiekvienai iš jų anks-čiau ar vėliau ateina pabaiga. Ir nevertėtų apsiriboti Vakarais, o svarstyti „saulėlydžio“ galimybę visos dar netechnologinės planetos civilizacijos atžvilgiu. Juolab

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

kad su technologijų proveržiu sietinas sutrikimas XX ir XXI šimtmečių sandūroje įžvelgtinas. Pagrindo remtis statistine simbolika kaip ir esama.

* * *

„Pilkosios ledi“ (The New York Times pravardė) re-daktorius Deanas Baquetas, reaguodamas į žurnalisto tinklaraštininko Stevo Buttry kritiką, kad etatiniai šio dienraščio darbuotojai vengia turėti reikalų su Twitter, o redakcija svajoja apie šio socialinio tinklo laidotuves, neatsispyrė pagundai atsikirsti. Esą vienas didžiausių priekaištų, metamų jo kartos redaktoriams, yra tas, neva jie sukūrė „šventą žurnalistų kastą“ ir patys spren-džia, kas yra, o kas nėra žurnalistika. The New York Times redaktoriaus (jam 58-eri) manymu, šiuo metu randasi nauja „šventa kasta“, kuri taiko kitą priskyrimo „pašvęstiesiems“ algoritmą.

Vertinant iš „naujųjų“ pozicijos, šią ištrauką galima laikyti pernelyg išsamaus (žodingo) stiliaus pavyzdžiu.

Vis dėlto ar galima efektyviai dirbti žurnalistinį darbą, ignoruojant Twitter? Anna Friedman iš Colum-bia Journalism Review straipsnyje „Visi žurnalistai – į Twitter?“ (2014-10-14) rekomenduoja jaukintis stilių, kuris telpa į 140 spaudos ženklų. Tą turi daryti ne tik tie, kuriems rūpi masinės informacijos priemonių rei-kalai (šiame socialiniame tinkle dalyvauja 19 proc. in-ternetu besinaudojančių planetos suaugusiųjų, užtat 59 proc. žurnalistų), bet ir tie, kurie profesionaliai domisi televizija, pramogų verslu, skaitmenine kultūra (pasak Annos Helen Peterson iš BuzzFeed, per pastarąjį de-šimtmetį šias sritis aptariantys komentarai migravo į interneto socialinius tinklus). Ir, aišku, tie, kurie siekia suteikti skaitytojams galimybę atsakyti autoriui, o patys nori jausti laiko pulsą ir publikos nuotaikas, palaikyti naudingus ryšius su savo cecho bendruomene.

Ypač intriguoja (nes laikytinas tendencija) dar vie-nas motyvas – Twitter tinka mėgstantiems žodžius, mat skatina juos taupyti. 140 spaudos ženklų limitas verčia rinktis įtikinamiausias kalbos „figūras“, jei no-rima sulaukti atsako, kuris neginčijamai privalomas. Be abejo, minėtina išlyga, kad Friedman savo pasiū-

lymus adresuoja, ko gero, išimtinai ar beveik išimti-nai žurnalistų bendruomenei.

Tokiu atveju vis tiek kyla klausimas, kodėl tarp čia išvardytų gyvenimo „sektorių“ nėra nė vieno, kuris turėtų rūpėti dabarties reikalais iš tikrųjų besidomin-čiam intelektualui?

Galima nurodyti dar vieną aplinkybę, sietiną su da-bartinio gyvenimo, kurį imperatyviai valdo tempas, neapsakomu „takumu“. Turbūt geriausia – pavyzdžiais. Dar gerokai prieš Vladimiro Putino vizitą į G-20 susi-tikimą Australijoje tarptautinė žiniasklaida (daugiausia „geltonasis“ jos flangas) plačiai aptarė Australijos prem-jero Tony’o Abboto žodžius, esą Rusijos prezidentą jis sutiksiąs shirt-front stiliumi (terminas lyg ir atklydęs iš regbio srities, reiškiantis ataką kaktomuša, kai stengia-masi pargriauti priešininką).

The Guardian satyrikas Jazas Twemlow retoriškai klausė, ar negresia G-20 susitikimui virsti nuogų kovo-tojų imtynėmis. Rusijos ambasados Australijoje antra-sis sekretorius Aleksandras Odojevskis dienraščiui The Sunday Morning Herald pareiškė, kad dziudo praktikuo-jantis Rusijos prezidentas turi pranašumą prieš dviračių entuziastą Australijos premjerą, čia pat pridūręs, esą tai ne oficiali Maskvos pozicija, bet asmeninė jo nuomonė. „Baisusis Tonis prieš beprotį Vladą: mūsų premjeras pri-siekė patiesti ant žemės Rusijos prezidentą“ – taip straips-nį pavadino Daily Mail. Jame cituojamas australų dvasi-ninkas Deivis Smittas su 25 metų bokso trenerio stažu pripažino, kad daugiau šansų turi vis dėlto Putinas.

Taigi dar gerokai iki G-20 susitikimo vieną Austra-lijos premjero frazę visais įmanomais būdais išvartė ne tik žurnalistai, bet ir diplomatai, net šventasis tė-vas. Aišku, čia pateikta maža ir nebūtinai reprezen-tatyvi tų interpretacijų dalis. Tiesiog derėtų priminti, kad Abbotas, kalbėdamas apie šaltą priėmimą, turėjo omenyje tragediją, kai virš Rytų Ukrainos buvo nu-muštas Malaizijos oro linijų lėktuvas ir žuvo visi 298 juo skridę žmonės, tarp jų – Australijos piliečiai. O kad prie to prikišo nagus Rusija, kariaujanti su kaimy-nine valstybe, neigia tik patys rusai.

Arba – žinote, kiek komentarų Google paieškos sis-temoje buvo dar prieš NATO susitikimą Kardife? 262

11K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

tūkstančiai, su visomis įmanomomis įžvalgomis. Kaž-kas iš anksto atspėjo ar tiksliausiai įvardijo jo rezultatus ir galimas deklaracijas. Bet ir tokias apibendrinančias įžvalgas seniausiai „nuplovė“ indiferentiškas, nenumal-domas „naujų/tų pačių“ žodžių-žinių srautas.

Iš vietinių realijų: laivui-dujų saugyklai dar tik artė-jant prie Klaipėdos uosto vartų, viešojoje erdvėje buvo įvardytos ir išnarstytos visos (na, gerai, beveik visos) su tuo susijusios tiek ekonominės, tiek geopolitinės aplin-kybės, kokias tik pajėgė numatyti/sugalvoti vietiniai ir ne tik vietiniai komentatoriai. Laivą iškilmingai pasi-tinkant, beliko tik pakartoti tą patį, aišku, pirmenybė atiteko viešosios erdvės analitikams, disponuojantiems VIP statusu (t. y. tiems, kurie geriausiai „matomi“). Jo-kios neteisybės, vien standartinė procedūra, kurią jau kadaise yra aprobavusios technologijos.

Panašus reagavimo ir interpretavimo algoritmas, manyčiau, jau kurį laiką galioja bet kam. Taip nara-tyvas (net ir interpretacinis) bėga priešais faktus. Ir vargu ar galima tikėtis, kad vektorius pasikeis – tech-nologijos gyvena savo ritmu ir pagal savas taisykles, kurias nuolatos koreguoja procesas. Sporto ir akcijų biržos naujienas JAV jau seniausiai rašo ne žmonės, bet programinė įranga.

Žurnalo New Yorker publikacijoje „Nustojote skaity-ti naujienas?“ (2014-02-02) jau kaip legenda minimas faktas, kad kadaise dauguma šalies piliečių rytais skai-tydavo laikraščius, kur buvo aptariami nacionalinės ir tarptautinės svarbos reikalai. Analitikų Shardos Goel, Setho Flaxmano ir Justino Rao iš Microsoft Research neseniai atliktas tyrimas parodė, kad iš 1,2 milijono Amerikos interneto vartotojų tik 50 tūkstančių (apie 4 proc.) yra aktyvūs žinių puslapių lankytojai. Tyrimo au-toriai aktyviu naujienų puslapių lankytoju laiko žmogų, kuris per tris mėnesius perskaito bent dešimt naujienų straipsnių ir bent dvi analitines publikacijas.

Faktas, kad žmonės ignoruoja žinių puslapius in-ternete, dar nereiškia, kad jie nesužino naujienų iš kitų šaltinių, tokių kaip popieriniai laikraščiai, radi-jas, Twitter ar vakarinės TV žinių laidos. Vis dėlto daugiau kaip milijonas žmonių, dalyvavusių apklau-soje, – įspūdingas skaičius. Beje, šis tyrimas parodė,

kad kabelinės televizijos naujienų programos irgi ne-gali pasigirti dideliais reitingais. Skaičiai liudija, kad domėjimasis politika, anksčiau buvęs toks aktyvus ir svarbus, dabar tapo viena iš pramogų ir konkuruoja su kitomis laiko leidimo formomis. Pagrindinė realija dabar yra informacinis burbulas, kurį sąlygiškai gali-ma pavadinti „ignoruokite viską“.

* * *

Tarkime, čia paminėti faktai intelektualui nėra ir neturi būti įdomūs, jis gilinasi į fundamentalias ko-lektyvinės sąmonės slinktis. Gerai, tegul sau gilinasi. Bet šie ir daugybė kitų dalykų išraiškingai apibrėžia dabartinę žmonijos būseną, gal net nurodo raidos tendencijas – ne tik interpretuotinas, bet ir signalizuo-jančias apie mąstymo krypties ir, svarbiausia, stiliaus keitimąsi. Be to, kaip elgtis tada, kai intelektualui neį-domu, o publika, atvirkščiai, netveria smalsumu?

Tai veikiausiai susiję ir su etimologija. Pavyzdžiui, Almos litteros 2013 m. išleistame (tiktų nurodyti – po-pieriniame) „Tarptautinių žodžių žodyne“ intelektualas [lot. intellectualis – protinis] apibrėžiamas kaip „didelio intelekto, išsilavinęs žmogus“ (p. 358). Atitinkamai, „in-telektualus [lot. intellectualis] – paremtas ar pasižymin-tis intelektu“ (ten pat).

Ludvigas Wittgensteinas tvirtino, kad filosofinės mįslės yra netikslaus kalbos vartojimo pasekmė. Nū-nai mįslių nėra ir negali būti, paslapčių (tarp jų stiliaus paslapties) institutas eliminuotinas imperatyviai – var-tojimo aplinka pagal apibrėžimą privalo būti skaidri. Albert’o Camus „Sizifo mito“ simbolinė prasmė – ku-riam galui? Triumfuoja vienareikšmis, asociacijų ir simbolinių prasmių atsikratęs prekės ženklas.

Kita vertus, slogu turėtų būti slaptingo stiliaus adep-tams, kai technologijų organizuojama naratyvo stilis-tika galimus stiliaus niuansus pragmatiškai „numato“ iš anksto. Todėl, tikėtina, vadybininkams tektų gerokai pasukti galvas, norint parduoti „Sizifo mitą“.

Interviu vengiantis Seule gimęs kultūros teoreti-kas, rašytojas, Berlyno menų universiteto profesorius Byung-Chul Hanas žurnalui Zeit Wissen (vertimas

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

bernardinai.lt 2014-10-12) dekadentiškai prisipaži-no rašantis naują knygą apie grožį, nes niekaip ne-gali pamiršti Botho Strausso atsakymo į klausimą, ko jam trūksta. Pasirodo, grožio. Ir ekstravagantiškai pagrindžia apčiuopiantis ryšį tarp visiškai skirtin-gų dalykų. Pavyzdžiui, braziliškos depiliacijos, Jeffo Koonso skulptūrų ir iPhone’o. Gana paprasta įžvelgti juos vienijančią savybę – tai glotnumas. Užsimezga ryšys tarp išmaniojo telefono, glotnios odos ir meilės. LG išmanusis telefonas G Flex padengtas ypatingu sluoksniu – įbrėžimai ant jo iškart išnyksta.

Kodėl taip stengiamės išsaugoti lygų paviršių? Ra-šytojas apibendrina klausimu: ar nėra taip, kad šian-dien vengiame susižeisti net mylėdami? Facebook neturi dislike funkcijos, tik like. Like skatina komu-nikaciją, o dislike ją stabdytų.

Technologijos ne tik stebi, bet ir valdo indivi-dų veiksmus. Žmonės apsikarsto kūną davikliais ir dvidešimt keturias valandas per parą matuoja savo kraujospūdį, cukraus kiekį kraujyje, riebalų masę vien tam, kad pateiktų šiuos duomenis internete. Tai vadinama savistaba. Dėmesio: korėjiečio dekadento manymu, laimei reikia iliuzijų. Kai per vieną paskaitą jis pasakė, kad kartu su studentais ieškos sprendimų, kai kurie ėmė ploti. Pagaliau! Dabar mus išvaduos iš nevilties. Būtent.

Rašytojo įsitikinimu, šiandien nebeliko kalbos. Nebeliko žinių, yra tik informacija. Žinios plyti tarp praeities ir ateities, o dabartis yra informacijos lai-kas. Mokslininkai nereflektuoja visuomeninio žinių konteksto. Jie atlieka pozityvius tyrimus, generuoja naujas žinias ir naują diskursą. Pozityviu mokslu tapo net filosofija. Nukreipta ne į visuomenę, o į pa-čią save, ji darosi socialiai akla.

Taip plačiai atpasakoju svetimas mintis, kad at-kreipčiau dėmesį, kokia elegiška šio iš tikrųjų hu-manitarinio, stilingo naratyvo nuotaika. Čia tiks paminėti dar vieną statistika paremtą leitmotyvą: Amerikos tyrimų centro Pew Research duomenimis, žodis „grėsmė“ per pastarąjį dešimtmetį internete pa-sitaikė daugiau kaip keturis kartus dažniau negu žodis „viltis“. Informacinių technologijų sužydėjimas verčia

skeptikus (tikriausiai ne vien juos) mąstyti apie ateitį futurologinio blokbasterio kategorijomis. Pavyzdžiui, kad atsiras interneto specialistų elitas, į kurį neturės šansų patekti asmenys, neįvaldę atitinkamų įgūdžių ir gebėjimų. Sunku pasakyti, kas tada nutiks tam, ką va-diname laisvu pasirinkimu.

Teks (jau tenka) mokytis apie metafiziką ar demo-kratiją mąstyti šiame kontekste. Ir abejotina, ar tradi-ciniam autentiško stiliaus siekiui apskritai liks laiko. Dinamiškai virtualybei apibūdinti labiau tinka žodžiai „sprendimų metas“.

* * *

Užtat nestokojame kitų rūpesčių ir malonumų. Varto-jimo raiškos formų puokštė globaliame XXI a. pasau-lyje neįtikėtinai turtinga. Antai amerikietis Chrisas Se-vieras Floridos valstijos 10 apygardos teismui pateikė prašymą, kad galėtų vesti savo nešiojamąjį kompiuterį. Sprendimą susisaistyti su juo santuokos ryšiais ieško-vas argumentavo tuo, kad įsigijęs aparatą be pornofiltro įjunko į pornografiją ir pamilo savąjį MacBook’ą. Chri-sas pageidauja seksu užsiimti tik su juo, kiti žmonės ir daiktai jo nebedomina. Operatyvinės vilties teikia tai, kad analogišką Seviero ieškinį, The Daily Mail tei-gimu, Jutos valstijos teismas anksčiau atmetė, nes tei-sėjo neįtikino štai toks ieškovo pateiktas argumentas: kadangi kai kuriose valstijose leidžiamos santuokos tarp tos pačios lyties asmenų, tai turėtų būti leidžiama kurti šeimas ir su daiktais. Beje, prieš metus tas pats pilietis buvo padavęs į teismą kompaniją Apple, kuri ir pagamino pornofiltru neaprūpintą kompiuterį. Esą dėl to paties, t. y. dėl išugdytos aistros pornografijai, žlugo Chriso santuoka, mat be perstojo naršydamas atviro sekso puslapius, jis ėmė svajoti apie merginas, jaunes-nes negu 21-erių metų jo žmona.

Kitų užmojai proziškesni. Glamūrinis Jungtinių Arabų Emyratų šeichas Mohamedas ben Rashidas al-Maktumas neapsikentęs nutarė susigrąžinti il-giausios pasaulyje jachtos savininko laurus. Kad 162 metrų jo jachta neturi sau lygių, emyras mėgavosi tol, kol Vokietijos laivų statykla į vandenį nuleido

13K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

rusų verslo oligarchui Romanui Abramovičiui skir-tą laivelį, kuris šeicho pasididžiavimą pranoksta 45 centimetrais. Ne tik batalinė, bet gal net ir fiziologi-nė metonimija, kai esi tituluojamas milijardieriumi su ilgiausiu pasaulyje laivu.

Arba štai šiemet balandį pasklido žinia, kad Šiau-rės Korėjos lyderis Kim Jong-unas nutarė galutinai susidoroti su ilgaplaukiais – visiems vyriškos lyties studentams nurodyta šukuotis taip, kaip tą daro ša-lies lyderis. Šukuosenų klausimu Šiaurės Korėjos re-žimas dirba nuolat ir nuosekliai – pernai buvo lei-džiamos 28 šukuosenos, iš kurių 10 skirta vyrams, 18 – moterims. Štai taip diktatoriai, patys to nenu-jausdami, skatina feminizmą.

Sidnėjaus zoologijos sodo voljere įkurdintos koalos Briusas, Aaronas ir Bilas nenuilsdamos daro tai, kas vadinama selfi, t. y. fotografuoja save Sony kamera. Fotosesijas galima pamatyti zoologijos sodo pusla-pyje socialiniame interneto tinkle Instagram. Taigi jau ir koalos apsikrėtė brandaus kapitalizmo visapusiškai diegiamu egocentrizmu. Principas „dirbk–pirk–mirk“ reikalauja mylėti ir puoselėti save nenuilstamai, kie-kvieną akimirką. Antraip sustosime, o kiti, nenumal-domai vartodami, sparčiai judės į priekį.

Vieno didžiausių Turkijos dienraščių Haberturk redaktorius Serdaras Turgutas straipsnyje „Ego suve-šėjimas“ (2014-09-04) primena 10-ojo dešimtmečio pradžioje demonstruotą filmą Me, Myself and I, kurio pavadinime kartojamos įvairios pirmojo asmens for-mos atspindi moralines praėjusio amžiaus pabaigos nuotaikas. Tai buvo metas, kai mažyčius savo „aš“ indi-vidai ėmė laikyti kone visu pasauliu, patirdami beveik narkotinį ego poveikį. Egoizmas suklestėjo būtent tada ir iki šiol lemia santykių kultūrą.

Kai žmonės tarsi apsėsti ima į socialinius tinklus dėti savo nuotraukas, to jau negalima laikyti vien pra-moga. Vadinamieji selfimanai yra uždari, įsitikinę, kad jų ego – aukščiau už viską, ir nori tuo įtikinti iš-orės pasaulį, su kuriuo, panašu, nelinkę megzti tikrų santykių. Savo kasdienybę be perstojo dokumentuo-jantiems žmonėms būdingos savybės, laikytinos rim-tų psichikos sutrikimų simptomais.

Kas dar prieš dvidešimtmetį atrodė novacija, lyg ir turinti romantizmo rudimentų (romantiškas sąmonės būvis ir vartotojų kultūra gana sunkiai suderinami vie-nas su kitu, tačiau tebūnie), dabar jau veikia kaip in-dustrija. Pavyzdžiui, ne kiekviename mieste yra teks-tilės kompanijos Primark parduotuvių, todėl žmonės buriasi į bendruomenes ir drauge važiuoja apsipirkti. Merginos prisiperka krūvas suknelių, tačiau jų beveik nenešioja. Užtat viską filmuoja, tuos vaizdo klipus de-monstruoja YouTube, taigi gaminių reklamą gaminto-jai perleido vartotojams.

Londono meras Borisas Johnsonas garsiausią pa-saulio ekonomikos forumą Davose išvadino patai-kūniškumo orgija, kurioje maudosi ego žvaigždynas. Vien bilietas kainuoja 71 tūkstantį dolerių, jei pagei-daujate dalyvauti „privačioje diskusijoje“, suma išauga iki 156 tūkstančių. Privatiems skrydžiams, viešbu-čiams, vakarėliams teks pakloti dar bent 100 tūkstan-čių dolerių. Pernai tokias sumas išleidę forumo daly-viai išgirdo tarptautinių konsultavimo guru ištarmę, kad be aukštesnės moralės ir žmogiškumo išgyventi neįmanoma. O ką, juk teisybė.

2011-ųjų rugpjūčio 11 dieną banko Barclays vyk-dantysis direktorius Bobas Diamondas, per BBC To-day skaitydamas paskaitą verslo tema, pareiškė, kad kultūra yra bazinis atsakingos bankininkystės elemen-tas. O atsakomybės jausmą geriausia patikrinti pagal tai, kaip žmogus elgiasi niekieno nestebimas. Dabar jau žinome, kad bankų sistema šio testo neišlaikė. Klausimas, kodėl neišlaikė, – ne šio teksto intencija, tačiau simptomiška, kai apie kultūros reikšmę praby-la bankininkas, kuris tiesiog pagal apibrėžimą turėtų kultūrai suteikti funkcionalumo pagreitį.

* * *

Būtų keista, jei įsitvirtinantis naujas papročių ir įpročių algoritmas apeitų idėjų rinką. Praėjusio amžiaus 10-aja-me dešimtmetyje Rusijos žiniasklaidą (tada dar popie-rinę) išsidalijo rusų verslo oligarchai, panaši schema pakartota daugelyje postkomunistinių valstybių. Tarki-me, čekų milijardierius, politinio judėjimo ANO, šiuo

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

metu priklausančio valdančiajai koalicijai, lyderis An-drejus Babišas prieš metus įsigijo koncerną, leidžiantį du didelio tiražo dienraščius Dnes ir Lidove Noviny. Vėliau „geroji patirtis“ pakartota internetinės spaudos atžvilgiu. Be abejo, su šia praktika susidūrė ir Lietuva.

Kokias idėjas ir naratyvus linkęs generuoti žmogus, kapitalą užsikalęs iš didmeninės prekybos ar iš įsteig-to užkandinių tinklo? Apsirūpinęs dar ir žiniasklaidos priemonėmis, pirmiausia panaudoja jas, gindamas „generalinio verslo“ interesus, „harmonizuodamas“ santykius su kitais oligarchais, kurie irgi disponuoja nuosavais žiniasklaidos ruporais. Kai čekų kompaniją „Sazka“, dirbančią loterijų versle, vienas leidinys ėmė kritikuoti dėl polinkio į labai jau prašmatnų gyvenimą, jos atstovai susisiekė su leidinio vadovybe ir apgailes-taudami pranešė, kad „Sazka“ neišleisianti penkių mili-jonų kronų, anksčiau planuotų skirti būtent šiai visuo-menės informavimo priemonei…

Toks stilius būdingas ne vienam kuriam nors planetos regionui. Yra bendrinė sąvoka „berluskonizacija“. Kal-bama apie kontroversiškai vertinamą Italijos ekspremje-rą Silvio Berlusconį, kurio 1993 m. įkurtos žiniasklaidos imperijos Mediaset rinkos vertė siekia 1 milijardą 330 milijonų eurų, o metų apyvarta – 4 milijardus. Kor-poracijoje dirba 6400 darbuotojų, ji didžiausia Italijoje ir antra pagal dydį Europoje. Mediaset kaip liūtė gynė savo šeimininko interesus per daugybę skandalų po to, kai jis atėjo į didžiąją politiką 1994-aisiais. Freedom House 2004-ųjų ataskaitoje „Informacijos laisvė pasau-lyje“ nurodė, kad dėl ministro pirmininko Berlusconi’o įvestos žiniasklaidos kontrolės Italija iš laisvos perkva-lifikuota į iš dalies laisvą šalį.

Štai toks idėjų ir naratyvų tikrovę „apiforminantis“ materialinis „antstatas“. Atsainiu požiūriu į idėjas garsė-jęs Karlas Marxas savo raštais nulėmė moderniųjų laikų transformaciją tiek ta linkme, kokios norėjome (čia apie „sprendimų metą“), tiek ta, kokios bent dalis dabar gyve-nančiųjų kažin ar troško, – kalbu ne vien apie geopolitines XX a. perversijas, bet ir apie dabartinę turinio redukciją.

Vokiečių poetas Heinrichas Heine andai perspė-jo, kad nereikia nuvertinti tylaus filosofo, sėdinčio savo studijoje. Grįžkime prie Ludwigo Wittgensteino

ir filosofinės mįslės. Intelektualai ištisus šimtmečius kruopščiai dėliojo ir puoselėjo statiškas semantines-simbolines struktūras, pagrįstai jomis didžiuoda-miesi ir akylai jas sergėdami nuo kolegų oponentų. Niekas netrukdo daryti tą ir dabar, vis dar netrūks-ta tuo užsiimančių. Tik, panašu, nebėra nuo ko visa tai sergėti, mat yra J ir like. Niekam kitam nebelieka laiko – technologijų didinamas tempas ir vartojimo mastas valdingai drausmina ir egalitarizuoja. Ne-bent galima guostis svarbiu vaidmeniu ugdymo ar atrakcijų „nišose“, nors tai, žinoma, neprilygsta de-miurgo, tikrovę gliaudančio tarsi riešutus, įvaizdžiui. Taigi grįžkime prie Spenglerio – filosofas išpranaša-vo „saulėlydį“, tiesiai tą įvardydamas. Tas ir yra, kad filosofų jau viskas įvardyta.

* * *

Beje, dar keletas metonimijų, sietinų su tuo, kas čia dėstyta. Vienas pirmųjų 1976-aisiais pagamintų kom-panijos Apple kompiuterių „Apple-1“ (veikiantis) Niu-jorko aukcionų namuose Bonhams neseniai parduotas už 905 tūkstančių dolerių. Tai vienas iš 50 modelių, kuriuos Steevo Jobso šeimai priklausančiame garaže Kalifornijoje surinko Steevas Vozniakas, padedamas bendraminčių. 1976-aisiais šis kompiuteris kainavo 500 dolerių. Kaip ir priklauso, pirkėjo tapatybė neat-skleista. Štai tokia viena pirmųjų kregždžių technolo-gijų antikvariato baruose.

Greta Christie’s aukcione lapkričio 13-ąją už 151,5 milijonų dolerių parduoti du monumentaliūs (taip ra-šoma spaudos pranešime) Andy’o Warholo portretai – Elvio Pressley’o („Trigubas Elvis“, perpieštas iš plakato filmui „Liepsnojanti žvaigždė“, parduotas už 81,9 mili-jono) ir Marlono Brando („Keturi Marlonai“, įgavę fil-mo „Laukinis“ pagrindinio herojaus Džonio Stablerio pavidalą, parduoti už 69,6 milijono dolerių).

Mąstytojų rankraščių kainos kuklesnės. Wittgenstei-no originalus 42 puslapių rankraštis Londone 2005 m. vasario 18-ąją, praėjus 80 metų nuo parašymo dienos, parduotas už 75 tūkstančius svarų sterlingų. Na, bet parduoti vis dėlto pavyko...

15K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Almantas Samalavičius. Knygoje „Gausa“ ame-rikiečiams, o veikiausiai ir globaliai visuomenei

siūlote kitokį ekonominės gerovės kūrimo kelią. Ar įmanoma žmones racionaliai įtikinti, kad pakeistų savo požiūrį, suvoktų, koks pragaištingas yra besaikis vartojimas ir išlaidavimas? Juk gigantiška reklamos industrija ir viešieji ryšiai bruka visai kitokią gyven-seną – gaminti vis daugiau, vartoti vis sparčiau…

Juliet Schor. Vienokį ar kitokį gyvenimo būdą tik iš dalies lemia „racionalus pasirinkimas“. Daugeliu atvejų tapti beatodairiškais vartotojais žmones verčia ne sąmoningas apsisprendimas, bet veikiau klaidingas

konsumerizmu paremtos kultūros sutemosSu Juliet Schor kalbasi Almantas SamalavičiuS

išeities taškas. Tarpusavio lenktyniavimas, mano ma-nymu, turi didesnę reikšmę negu prekių reklama. Kad įsigalėtų alternatyvus gyvenimo būdas, svarbu suteikti kuo daugiau žinių apie tuos, kurie jau yra šiame kelyje, tada jie taps socialiai geriau matomi. Tai padės pavers-ti norma tuos procesus, kurie šiuo metu yra atsidūrę paraštėse. Besaikį vartojimą laikau greičiau kultūriniu negu „racionaliu“ procesu. Tai nereiškia, kad individų veikla iracionali, ji tokia nėra. Tačiau veiksmus nule-mia toli gražu ne racionalus apsisprendimas.

Be to, ne elgesys seka iš paskos vertybėms ir po-žiūriams, bet atvirkščiai – vertybės ir požiūriai seka

Juliet Schor ekonomikos mokslų doktoratą apgynė Masačusetso universitete. Septyniolika metų dirbo Harvardo Ekonomikos katedroje, dabar dėsto sociologiją Bostono kolegijoje, o Harvardo priešakinių tyrimų institute plėtoja naują tyrimų projektą.

Profesorė pagarsėjo ekonomikos sociologijos veikalais, patekusiais į skaitomiausių kny-gų sąrašus Jungtinėse Valstijose: „Pernelyg išlaidaujantis amerikietis“ (1998), „Ar amerikie-čiai per daug perka?“ (2000), „Gimę pirkti: preke paversta vaikystė ir naujoji konsumerizmo kultūra“ (2004), „Persidirbęs amerikietis“ (2007), „Gausa: tikroji tikrojo turto ekonomika“ (2010), „Konsumerizmas ir nepasitenkinimas“ (2011).

Naujosios amerikietiškos svajonės centro ir Žmonių ekonomikos centro steigėja 1998 m. pelnė JAV nacionalinės mokytojų asociacijos skiriamą George’o Orwello premiją už aiškią, suprantamą ir principingą raštų kalbą, o 2006 m. ji apdovanota iškilaus ir nekonvencionalaus ekonomisto, Nobelio premijos laureato Wassily’aus Leontieffo premija.

Schor straipsnius, kritiškai analizuojančius besaikį vartojimą ir beribę plėtrą, skelbia New York Times, Wall Street Journal, Newsweek, ji dažnai kviečiama į populiarias JAV televizijos laidas („Šešiasdešimt minučių“, „Labas rytas, Amerika“ ir kt.). Su Juliet Schor kalbėjomės apie gausą, hipervartojimą ir žaibiškai plintančią nelygybę.

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

įkandin elgsenos. Esminis dalykas yra nuteikti žmo-nes elgtis kitaip: daugiau važinėti dviračiais, vartoti mažiau mėsos, kompostuoti organines atliekas, pirkti dėvėtus drabužius, nesvarbu, kokia būtų viso to mo-tyvacija. Požiūriai ima keistis tada, kai saikingesnis vartojimas, pinigų taupymas, etiškesnė gyvensena ima teikti žmonėms malonumą.

Antras veiksnys yra ekonominio pobūdžio: kon-sumerizmas, kartais vadinamas hipervartojimu, galimas tik tada, kai žmonės turi didelę perkamąją galią dėl pakankamo pajamų kiekio, sukaupto turto ar gauto kredito. Kadangi didžiumos žmonių dau-gelyje pasaulio šalių perkamąją galią dabar smarkiai slopina žaibiškai auganti nelygybė, mažiau resursų reikalaujantis (tad ir pigesnis) gyvenimo būdas vei-kiausiai plėtosis labiau nei anksčiau.

Kritiškai nusiteikę analitikai ragina keisti vartoji-mo įpročius, atsižvelgiant į didėjančią aplinkos taršą. Tačiau netrūksta mokslininkų ir specialistų, kurie ti-kina, kad visas problemas anksčiau ar vėliau vis tiek įveiks mokslo pažanga. Esą naujausios technologijos sustabdys net klimato atšilimą. Ar neapgaudinėjame savęs, pernelyg pasitikėdami savo pačių sukurtais ins-trumentais, ypač mokslu?

Technologijos iš tikrųjų galingos, tačiau jų povei-kis priklauso nuo to, kokiame socioekonominiame ir politiniame kontekste jos yra diegiamos. Jei techno-logijų raida užtikrins didesnį energetikos efektyvu-mą, tačiau leisime toms technologijoms veikti tokioje ekonominėje sistemoje, kurią valdo galingos augimą skatinančios iniciatyvos, tada energijos poreikis neiš-vengiamai didės. Žmonės pirks vis daugiau elektrinių šaldytuvų, kad ir sunaudojančių mažiau energijos, arba stengsis daugiau skraidyti lėktuvais ir panašiai. Žvelgdama į praėjusio amžiaus antrąją pusę darau išvadą, kad negalime sumažinti spinduliuotės, nema-žindami energijos poreikio, o kartu ir ekonomikos au-gimo. Jau dėjome visas pastangas, kad būtų užtikrinta technologinė kaita. Dabar mums reikia paradigmos pokyčio – lėčiau gyventi, mažiau statyti, mažiau pirkti ir mažiau išgauti iš žemės.

Kas galėtų įtikinti ir galbūt įtikins žmones, kad ga-minti ir vartoti mažiau reiškia turėti ne mažesnę, o didesnę gyvenimo laisvę? Ar įžvelgiate kokių nors rim-tesnių pokyčių šia kryptimi? Ar manote, kad žmonės darosi sąmoningesni ir jau ima suvokti, kokią įtaką jų elgsena daro aplinkai?

Manau, dauguma žmonių ilgainiui pakeis savo elgseną, bet ne todėl, kad padidės ekologinis jų są-moningumas. Gyvenimo būdas kinta todėl, kad tai ekonomiškai naudinga ir socialiai patrauklu. Aplin-kosaugininkams derėtų pertvarkyti šiuo metu vyrau-jantį požiūrį į gamtinę aplinką – reikia ją suvokti kaip dalį naujos humaniškesnės ekonomikos, užtikrinan-čios pozityvesnį, socialiai teisingesnį ir saugesnį gy-venimą. Šie siekiai paskatins žmones sukrusti.

Knygoje „Gimę pirkti“ ryžtingai ir toliaregiškai skatinate apmąstyti, kaip verslas, žiniasklaida ir re-klamos industrija eksploatuoja vaikystę. Kai vaikams nuo pat mažens gudriai skiepijami įvairūs nesaikingo vartojimo modeliai, sunku atsispirti pagundai.

Vienas iš būdų – atsiplėšti nuo korporatyvinės ži-niasklaidos ir pasinerti į bendruomeninį kūrybišku-mą, kuris jau plačiai suvešėjęs internete. Yra nemažai internetinių šaltinių vaikams – kalbu apie rašančias, menininkų bendruomenes. Yra ką veikti ir be in-terneto. Čia tik vienas iš galimų kelių, kaip įveikti rinkodaros mašiną. Manau ir matau, kad bręsdami jauni žmonės ima priešintis, net jei augo supami šlamšto kultūros ir maitinami vadinamuoju greitu maistu. Suprantama, labai reikia, kad atsirastų kuo daugiau jaunimui atvirų ir patrauklių politinių to-kios pakraipos sąjūdžių.

Knygos „Gimę pirkti“ įvade rašote: „Jungtinės Ame-rikos Valstijos yra į konsumerizmą labiausiai orien-tuota pasaulio visuomenė.“ Šią ideologiją JAV eks-portuoja kartu su demokratijos ir laisvės idėjomis. Keistas mišinys, bet jis daug kam patrauklus. Žmonės nenusiteikę sukti galvos, kad laisvės, demokratijos, laisvo pasirinkimo idėjas aiškiau skirtų nuo nežaboto vartojimo receptų…

17K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Galbūt ironiška yra tai, kad JAV pastebimas įdo-mus nusigręžimas nuo vartotojiškos ideologijos. Kol kas tai nėra įprastas reiškinys, tačiau jis parodo ribas, ties kuriomis baigiasi konsumerizmo kultūra. Šiam posūkiui vadovauja jauni žmonės, atsikratę požiūrio, kad didesnis vartojimas reiškia didesnį gėrį. Jie ku-ria alternatyvias ekonomines struktūras, pavyzdžiui, tokias kaip laiko bankai, kooperatyvai, kooperatinės taisyklos ir panašiai. Jei tiesa, kad vartotojiška Jung-tinių Valstijų kultūra seka visas pasaulis, tuomet ga-lima tikėtis, kad tada, kai šioje dirvoje suvešės „an-tikonsumerizmo“ mentalitetas, tokia praktika plačiai pasklis po pasaulį. Galbūt ji sklinda jau dabar!

Kai kurias ekonominės minties mokyklas, pavyzdžiui, ekologišką ekonomiką, žaliąją ekonomiką, kitas pers-pektyvias mąstymo ir veiklos kryptis, marginalizuoja dominuojantis ekonominis mąstymas, grindžiamas ne-oklasikinės ekonomikos dogmomis. Tokia ideologija gi-liai persmelkusi žiniasklaidą, akademinius ir politinius sluoksnius. Ar turite vilčių, kad agresyvios ekonominės veiklos kryptį pavyks pakeisti greičiau, negu tai pada-ryti privers kokia nors iš prognozuojamų katastrofų?

Šiuo požiūriu vilčių nestokoju. Viena iš priežas-čių ta, kad socialiniai mokslai ir jų veiklos modeliai vis labiau įgauna tarpdisciplininį pobūdį. Kultūrinės evoliucijos srityje svarbus darbas dirbamas, pasitel-kiant biologus, psichologus. Kitas blyksnis prietemo-

je – nelygybės kritika, kuri vis labiau plinta tarp eko-nomistų. Ir, suprantama, spartus klimato atšilimas verčia ekonomistus gerokai rimčiau vertinti gamtos pasaulį. Tai jau bandoma daryti. Manau, gamtos ir socialinių mokslų atstovai ims bendradarbiauti ge-rokai artimiau negu iki šiol, tokias tendencijas jau matau tose srityse, kuriose pati dirbu.

Kas Jus pačią paskatino suabejoti dabartinio eko-nomikos režimo neklaidingumu, nežaboto augimo ideologija ir konsumerizmo politika?

Kritiškai vertinti ekonomikos pagrindinę sro-vę (mainstream) pradėjau dar jaunystėje. Brendau 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir 8-ojo de-šimtmečio pradžioje, tad kontrkultūra man padarė nemenką įtaką. Išstudijavau daugybę ekonomikos paradigmų, tarp jų ir marksistinę ekonomiką. Nu-sivyliau dešiniuoju ekonomikos posūkiu, įvykusiu kaip tik tada, kai 1975 m. perėjau į magistrantūros pakopą. Begalinio augimo ir konsumerizmo idėjas jau imama kvestionuoti, tam tikru laipsniu tai daryti verčia pačios ekonomikos būklė. Manau, ši tenden-cija stiprės, nes ekonomikai, kaip veiklos sričiai, di-delę įtaką daro už jos ribų tekančios politinės srovės. Tad vis dažniau išgirsime, ką apie ekonominės raidos kryptį sako globalaus kapitalizmo kritikai!

Dėkoju už pokalbį.

Metinė prenumerata – tik 60 Lt / 17,38 Eur.Užsisakyti galite visuose Lietuvos pašto skyriuose.Jei norite prenumeruoti žurnalą į užsienį, su pristatymu oro paštu, tai kainuos

180 Lt / 52,13 Eur arba kita valiuta pagal esamą kursą. Norintys už(si)sakyti Kultūros barus į užsienį turėtų kreiptis į Kultūros barų redakciją adresu Latako g. 3, 01125 Vilnius, Lietuva; el. paštas:

kulturosbarai@gmail.com arba į Kultūros barų atstovę JAV Mariją Paškevičienę adresu 306 55th Place, Downers Grove IL 60516–1537, USA; el. paštas: hmpask@juno.com

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Almantas Samalavičius. Ankstyvojo modernizmo architektus žavėjo, regis, beribės galimybės, kurias

atvėrė technologinis proveržis ir anksčiau retai naudotų medžiagų (tokių kaip stiklas) arba naujų (pavyzdžiui, betonas) gausa. Panašu, kad šiuolaikinius architektus nė kiek ne mažiau hipnotizuoja galimybės, kurias teikia skaitmeninės technologijos, – apie tai kritiškai svarstote knygos „Architekto smegenys“ epiloge. Ar įžvelgiate ko-kių nors sąsajų tarp šių dviejų apžavų? Ar nemanote, kad būsimiesiems architektams derėtų kritiškiau vertinti naujus technologinius „įnagius“? Šią temą norėčiau pa-nagrinėti ir kitu aspektu: filosofas Ivanas Illichas kadaise pabrėžė esminį skirtumą tarp įnagių ir technologijų. Ar pritariate tokiam požiūriui?

Harry Francis Mallgrave. Leiskite man į šiuos klau-simus atsakyti atvirkštine tvarka. Illicho pabrėžtas skir-

nuo konceptualaus žaiDimo iki Doro amatoSu architektūros teoretiku Harry’u Francis’u mallgrave’u kalbasi Almantas SamalavičiuS

Harry’s Francis Mallgrave’as – vienas iškiliausių Šiaurės Amerikos architektūros teoretikų, Ili-nojaus Technologijos instituto Čikagoje pasižymėjęs (distinguished) profesorius, apdovanotas prestižine Alice Davis Hitchcock premija už studiją apie XIX a. architektą ir teoretiką Gottfriedą Semperį. Profesorius parengė ir redagavo du architektūros teorijos tomus (2007 ir 2011), parašė architektūros mokyklose plačiai naudojamus veikalus: „Moderniosios architektūros teorija: isto-rinė apžvalga“ (2009), „Įvadas į architektūros teoriją: nuo 1968 iki dabar“ (su Davidu J. Goodma-nu), novatoriškas tarpdisciplinines monografijas „Architekto smegenys“ (2011), „Architektūra ir įsikūnijimas“ (2013). Išvertė vokiečių kultūros istoriko Johanno Joachimo Winckelmanno veikalą „Senovės meno istorija“, parengė austrų architekto modernisto Otto Wagnerio raštus.

Su profesoriumi Mallgrave’u kalbėjomės apie komplikuotus mokslo, naujųjų technologijų san-tykius su architektūra ir tradicinės statybos vertę.

tumas tarp įnagių ir technologijų, mano nuomone, yra pagrįstas ideologine 8-ojo dešimtmečio darbotvarke, kai daugelis dalykų buvo vertinami dualistiškai, vienus iškeliant aukščiau už kitus. Suprantama, įnagiai gali iš-laisvinti arba, atvirkščiai, suvaržyti, kaip ir technologi-jos, kurios 8-ajame dešimtmetyje dažniausiai vertintos negatyviai. Tačiau tai nėra dialektinės sąvokos ir būčiau linkęs tvirtinti, kad tai labai skirtingi dalykai. Įnagiai padidina individų ar jų grupių gebėjimą vykdyti tam tikrą veiklą, tačiau tik tam tikromis aplinkybėmis ir neperžengiant socialinių santykių ribų, o šie savaime gali būti teigiami arba neigiami. Šiuo požiūriu įnagiai kartais būna asmeniški, bet visada išlieka socialūs. Asmenys, susiję su skaitmeninėmis technologijomis, retai kelia sau tokį klausimą. Kam, pavyzdžiui, yra skirtas naujas įnagis? Kaip parametrinė programinė

19K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

įranga pagerins dirbtinę aplinką? Ar ji leidžia archi-tekto vaizduotei klestėti ir laisvai skleistis, ar veikiau įkalina skaitmeninėje dėžėje?

Technologijos yra mažiau asmeniškos, beveik vi-sada jos kuriamos tam, kad būtų galima kokias nors problemas spręsti geriau nei kada nors anksčiau. Pa-vyzdžiui, magnetinis rezonansas veikiausiai geba ap-tikti vėžinius auglius, kurių nenustato CAT skeneriai. Naujos technologijos yra neišvengiamos ir abstrakčiu koncepcijos lygmeniu negatyvi jų poliarizacija neeg-zistuoja, išskyrus socialinius tikslus, kuriems jos yra pasitelkiamos. Illicho dichotomijai vis dėlto trūksta trečiosios sąvokos – tai technika. Ji irgi yra asmeniška, bet kitaip negu įnagiai. Pavyzdžiui, ilgi Chopino pirštai leido jam įvaldyti tokią techniką, kuri kitiems pianis-tams nepasiekiama. Tradiciniu požiūriu technika yra įgūdžių, įgytų iš patirties, pritaikymas, paprasčiau ta-riant, meistriškumas. Šiandien įprasta sakyti, kad tech-nika skirta lavinti protui arba tobulinti kūnui. Žmonių noras lavinti protą ir tobulinti kūną yra antlaikiškas. Architektams įnagiai ir technologijos yra svarbios, ta-čiau technika, mano nuomone, dar svarbesnė.

Tai kreipia mane prie antrojo klausimo, ar archi-tektams derėtų kritiškiau naudoti naujus įnagius ir technologijas. Suprantama, taip. Manau, gali būti, kad ateityje nedidelė architektų dalis ims naudoti va-karykštes (įspūdingesnes) technikas, paremtas rankų darbu. Pripažįstu, kad naująją programinę įrangą irgi galima naudoti, bet reikia ją gerai perprasti. Praeity-je architektai labai žavėjosi tokia nauja medžiaga kaip betonas, tačiau ar daugelis iš jų susimąstė, kad tai ne ypač tinkama medžiaga pasauliui pertvarkyti? Žmonės betono nemėgsta. Kodėl? Jis šaltas, kietas ir taktiliniu požiūriu šiurkštus. Betonui senstant, jo kokybė darosi dar prastesnė. Armatūros viduje jis oksiduojasi ir dė-mės prasimuša į išorę. Betono porose kaupiasi purvas. Jo gamybai sunaudojami didžiuliai energijos kiekiai, jo negalima perdirbti, o spalvos dažniausiai nuobodžios. Sveikas žmogaus kūnas kaip įmanydamas vengia šios medžiagos. Naujieji pokariniai betoniniai Britanijos miestai buvo klaiki idėja. Stanley’s Kubrickas gana aiš-kiai išdėstė tokią nuomonę filme „Prisukamas apelsi-

nas“. Tačiau architektai mokomi pamėgti šią medžiagą, nes Kahnas ar Ando (taigi vos keletas) sugebėjo elgtis su ja meniškai. Šiandien daugumą studentų lygiai taip pat žavi naujos skaitmeninės technologijos. Vaikštinė-damas po architektūros mokyklų koridorius nuolat ma-tau parametriškai sukomponuotas didžiules kartonines megastruktūras. Tam tikru atžvilgiu jos yra naujoviš-kos, autoriai nestokoja vaizduotės, tačiau naudodami naujuosius įnagius jie pameta iš akių socialinę idėją. Esmė labai paprasta. Kai didžiąją laiko dalį projektuo-tojas praleidžia, komponuodamas formas kompiuterio ekrane, ar labai jam rūpi, ką iš tikrųjų žmonės patirs arba koks bus emocinis jų santykis su būstu, kurį jis projektuoja? Ankstesnė architektų karta, kuri ypač ža-vėjosi naujomis technologijomis, buvo pasidavusi to-kiems pat naujumo kerams. Architektai mažai mąstė apie tai, kad architektūra – tai ne objektų darymas, tai kūrimas aplinkos (vietos ir progos, pasak garsiosios Aldo van Eycko frazės), kurioje būtų įmanoma gyven-ti. Štai čia ir turėtų būti pagrindinis projektavimo ak-centas. Architektūrą galima vertinti labai paprastomis sąvokomis. Pirmiausia tai medžiagų, spalvų, formų, modelių, paviršiaus žaismas. Architekto užduotis – projektuoti įsimintiną aplinką, kuri tuo pat metu yra ir kūrybinga, ir atskleidžianti. Architektas, išmokęs pasitelkti šiuos įgūdžius, bus jautresnis aplinkai. Bet nei įnagiai, nei technologijos galiausiai neturi didelės reikšmės asmeninei architekto technikai ar sociali-niam uždaviniui, kurį jis sprendžia.

Menininkai modernistai (tarp jų ir kai kurie archi-tektai, miestų projektuotojai) žavėjosi mokslo pasieki-mais (pavyzdžiui, kvantine fizika). Miestą ir statinius įsivaizdavo kaip mechanizmus, kuriuos galima racio-naliai suprojektuoti, administruoti ir kontroliuoti. Či-kagoje, Ilinojaus universitete, man teko dėstyti pastate, kuris suprojektuotas biheviorizmo klestėjimo tarpsniu, kai projektuotojams atrodė, kad žmogus geba orien-tuotis erdvėje tarsi laboratorinė pelė. Nejaukumą, kurį skleidžia tokia erdvės sandara, jaučiu iki šiol. Kita ver-tus, Le Corbusier, Oscaro Niemeyerio, kai kurių kitų iškilių modernistų koncepcijos ir pasiūlymai turėjo „iš-

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

virkščiąją“ pusę, nemaloniai atsiskleidusią tik tada, kai iš braižybos lentos projektai persikėlė į realybę. Ar me-chanistinis požiūris į miestokūrą jau priėjo liepto galą? Kaip manote, ar šiuolaikiniai architektai galėtų ką nors esminga išpešti iš naujų mokslo atradimų ir koncepci-jų – pavyzdžiui, iš chaoso teorijos ar kitų pastaraisiais dešimtmečiais įsigalėjusių paradigmų?

Atmetu bet kokį mechanistinį arba racionalistinį požiūrį į architektūrą, nes architektui, siekiančiam suprojektuoti ką nors vertinga, būtinai reikia pasi-telkti vaizduotės žaismę, tik tada jis sukurs aplinką, kurioje žmonės galėtų jaustis laimingi. Tačiau leiskite sugrįžti prie Jūsų klausimo – ką turite galvoje, kalbė-damas apie „mokslo atradimus“? Šiaipjau mėgstama pabrėžti skirtumą tarp mokslo ir meno kaip dviejų skirtingų polių, tačiau šiandien regimas poslinkis tarpdiscipliniškumo link ir abu fenomenai susilieja į vieną. Pažvelkime kad ir į iš pažiūros nekaltą kul-tūros idėją. 7-ajame dešimtmetyje jai apibrėžti buvo pasitelkiama natūros ir kultūros dichotomija, – tai kažkas, ką socialiai įgyjame šalia jau egzistuojančio genų paketo. Menas buvo kultūros dalykas, biologi-ja – ne. Šiandien taip nebeskirstoma, nes evoliucinės genų/kultūros teorijos įprastinius socialinių moks-lų modelius išstūmė į užribį. Genai modifikuoja kultūrines sistemas, o kultūra modifikuoja genus. Žmogaus neurologinė raida yra plastiška ir nuolatos kinta. Genų ir kultūros raida yra vienas ir tas pats procesas, o skirtumus, kuriuos esame įpratę vadinti kultūriniais, lygiai taip pat pagrįstai galima vadinti ir biologiniais. Francisco Varela ir Evanas Thompso-nas šį požiūrį kuo puikiausiai pagrindė, pasitelkdami „radikalaus įsikūnijimo“ sąvoką. Jų teiginio esmė ta, kad žmogaus organizmas nuolatinės kaitos sąlygo-mis, šalia homeostazinio reguliavimo, privalo atsi-liepti tiek į fizinę aplinką, tiek į socialinius santykius su kitais žmonėmis. Dėl šios priežasties kiekviena karta visais lygmenimis – tiek genetiniu, tiek ląste-liniu, tiek socialiniu, tiek kultūriniu – rekonstruoja save iš naujo. Šis mąstymo būdas mane žavi tuo, ką jis geba atskleisti apie mus, skatindamas atsinaujinti, kad priimtume naują požiūrį į save pačius.

Grįždamas prie Jūsų klausimo, manyčiau, joks mokslinis tyrimas, pagrįstas abstrakcijomis, nesvarbu, ar tai būtų kvantinė fizika, ar chaoso teorija, negali nie-ko pasakyti apie architektūrą. Tokias klišes kaip namas yra mašina, kurioje gyvenama, arba reikalavimą, kad miestas prisitaikytų prie kokio nors išankstinio mate-matinio modelio, reikėtų išmesti į šiukšlių dėžę, nes jie (o ir visos nelanksčios metodologijos) neišvengiamai prastai baigiasi. Kita vertus, yra daugybė mokslinių tyrimų, kurių rezultatai architektams galėtų praversti, ypač jeigu jie suteikia naujų įžvalgų apie tai, kas yra žmogus. Šie moksliniai tyrimai nėra (bent neturėtų būti) naudojami redukcionistiškai, kaip kad praeityje buvo naudojamas, pavyzdžiui, biheviorizmas, nes jie atskleidžia, kokie dvasiškai turtingi ir sudėtingi yra žmonės ir kaip kūrybiškai turėtų elgtis architektai, kad patenkintų gyventojų poreikius. Kartais projektavimui reikia intensyvios juslinės patirties, kartais jos užtenka tiek, kad sukurtume kambarį su langu, atveriančiu pui-kų vaizdą. Teorijai turi rūpėti žmonių poreikiai, o ne vien architektų egotizmas.

Moderniąją architektūrą ir urbanistiką kadaise ap-žavėjo galimybė modeliuoti erdvę ir šitas svaigulys ne-mažai kainavo: urbanistines erdves imta įsivaizduoti kaip tuštumą arba beformę masę, kurią galima iš es-mės keisti, supjaustyti, pastūmėti ar perkelti. Pastarai-siais dešimtmečiais fenomenologinis požiūris pasiūlė kitokią perspektyvą, beje, labiau susijusią su žmogiš-kąja patirtimi, – dažniau imta kalbėti apie vietą ir jos pojūtį. Ar poslinkis nuo erdvės iki vietos sampratos, Jūsų nuomone, yra reikšmingas? Jei taip, tai koks bus šio konceptualaus proveržio poveikis architektūrai ir apskritai visai dirbtinei aplinkai?

Erdvė ir vieta iš tikrųjų du skirtingi dalykai. Grakš-čiai nutiesti laiptai arba Šartro katedros interjeras su-kuria labai aiškų psichologinį ir fizinį atsaką aplinkinei erdvei. Kai įžengiame į skliautuotą patalpą, pasijunta-me aukštesni, kvėpuojame giliau ir homeostazė tampa lengvesnė. Kai lipame į viršų grakščiais laiptais, apima ramybės, net orumo jausmas, nes architektas siekė, kad būtent tai ir patirtume. Tačiau architektūra patiriama

21K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

daugybe juslių. Kaip teigė Richardas Neutra, atsidūrę gotikinėje katedroje girdime ir gebame išmatuoti toli-mų žingsnių, vos girdimų šnabždesių ar kosulio aidą. Šie potyriai atskleidžia šventyklos išmatavimus. Jau-čiame vėsą. Užuodžiame drožinių kvapus ir dvelksmą to, kuo atsiduoda akmenyje sustingę organizmai. Šis daugiajusliškumas – tai įkūnyta specifinės patirties, su-sijusios su konkrečia vieta, atmintis. Tarkime, jei rytoj apaktume, net po poros dešimtmečių mūsų kūnas at-pažintų gotikinę katedrą be jokių vizualinių nuorodų.

Šiandien apie tokius dalykus sužinome dar dau-giau. Nustatyta, kuriose kūno dalyse yra išsidėsčiu-sios „vietos ląstelės“ ir „tinklo ląstelės“, imame geriau suprasti, kaip orientuojamės erdvėje ir kaip suranda-me kelią, pavyzdžiui, vaikščiodami po miestą. Tokie tyrimai gali duoti labai daug. Jau išsiaiškinta, kuria smegenų dalimi suvokiame pastatus, ir žinome, kaip jie yra suvokiami. Pradedame suprasti, kaip kuriami ir saugomi prisiminimai. Erdvė ir vieta dabar yra jau ne filosofinės abstrakcijos, bet vizualūs kognityviniai reiškiniai, sukeliantys specifinius pojūčius. Tokie ty-rimai patvirtina anksčiau fenomenologų pateiktus deskriptyvius apibūdinimus. Kuo daugiau sužinome, tuo plačiau atsiveria išoriniai ir vidiniai horizontai.

Praėjusio amžiaus architektūra glaudžiai siejosi su filosofija. Kokios filosofinės kryptys, Jūsų manymu, pa-darė didžiausią įtaką moderniosios architektūros su-pratimui? Kurios iš jų labiausiai paveikė architektūros suvokimą, patyrimą ir vertinimus?

Nereikėtų manyti, kad filosofija, apibrėžiama įpras-tine šio žodžio prasme, nunyks. Merleau-Ponty ar Ja-mesas Gibsonas tebebus skaitomi. Tačiau filosofijos spektras šiandien skiriasi nuo to, prie ko buvome pri-pratę, nes visas ankstesnes ribas humanitarinių mokslų viduje ištirpdė tarpdicipliniškumas. Tai labai svarbus aspektas. Daugiau nebegalima studijuoti filosofijos tra-diciniu būdu. Kodėl? Todėl, kad dabar pirštų galiukais galime prisiliesti prie novatoriškų tyrimų, kurie labai esmingai nušviečia žmogaus egzistenciją. Netgi būčiau linkęs tvirtinti, kad per pastarąjį ketvirtį amžiaus apie save sužinojome galbūt daugiau negu per visą žmonijos

istoriją. Pagalvokime, kiek nedaug apie žmogaus anato-miją galėjo žinoti René Descartes’as! Šiandien tos žinios padaugintos iš milijono. Filosofams nebereikia susėdus ręsti metaforiškų schemų, dabar jie gali remtis implika-cijomis, kurias pateikia tūkstančiai tyrinėtojų. Ar Alva Noe arba Andy’s Clarkas yra filosofai? Be abejo. O ką galima pasakyti apie Merliną Donaldą, Geoffrey’į Mil-lerį ar Semirą Zeki? Tvirtinčiau, kad jie irgi filosofai. Ką gali mums apie mus pasakyti, pavyzdžiui, palapinuki-niai, didelės tų paukščių smegenys ir dar didesni lizdai, pagaliau kodėl tai yra svarbu?

Kodėl viskas yra nebe taip, kaip buvo anksčiau? Todėl, kad žmogiškasis suvokimas jau nėra filosofinė abstrakcija, jį tam tikrais būdais galima perprasti realiu laiku neuromagnetiniame ekrane. Žinome, kad spalvą ir formą perteikia mūsų smegenų žievė, niekur kitur šios dvi dimensijos nėra sutelkiamos į vieną vaizdinį. Šio dalyko filosofinė potekstė yra tai, kad nėra jokio „dabar“. Be to, šiandienos mokslininkai nemano, kad mąstymas ir jausmai arba protas ir emocijos yra du skirtingi dalykai, kaip juos apibrėžė klasikinė filosofija. Protavimas daugeliu atvejų yra kiek vėluojanti neuro-geninė reakcija, užbaigianti emocinį atoveiksmį. Savo veiksmais emocijos būna itin racionalios.

Kol kas neryškiai, bet jau pradedame suvokti, kas iš tikrųjų esame evoliuciniu ir biologiniu atžvilgiu. Aiš-kėja, kaip klostosi nervinių veiksmų elementari seka, kas konkrečiai įsuka hedonistinius ar malonumo troš-kimus, viršutinę smegenų dalį užplūdus dopaminui [tai natūralus organizme gaminamas cheminis jun-ginys, aktyvuojantis tam tikrus smegenų receptorius, neuromediatorius, – Red.]. Įžengėme į visiškai naują epochą, kurios radikalaus naujumo daugelis žmonių kol kas nesugeba įvertinti.

Neurologijos atradimais domisi nedaug architektūros teoretikų, Jūs nuo seno sekate šios mokslo srities raidą (kuria, beje, nuosekliai domisi ir kai kurie filosofai, pa-vyzdžiui, Johnas Searle’as). Ką žmogaus smegenų veiklos studijos gali duoti architektūrologams ir architektams? Gamtamoksliniai tyrimai yra gana sudėtingi, negi tikrai manote, kad architektai galėtų kaip nors esmingai pasi-

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

naudoti, pavyzdžiui, smegenis tyrinėjančių mokslininkų atradimais? Kita vertus, ar dabartinis architektūros pro-fesinio rengimo turinys suteikia tinkamą pagrindą ade-kvačiai įvertinti ir suprasti mokslo teorijas?

Manau, esame linkę pernelyg komplikuoti šiuos klau-simus. Norėčiau aptarti labai paprastą dalyką. Daugelį metų architektūros teorija daugiausia dėmesio skyrė sudėtingam konceptualizavimui (poststruktūralizmas), technologijoms, pastatui kaip projektavimo objektui (formalizmas) ir kompiuterinės įrangos parametrams (kita formalizmo rūšis). Pritrūko dėmesio žmonėms, kuriems architektai projektuoja. Neuromokslas gali kai ką šiuo požiūriu pasiūlyti, tačiau svarbu suvokti, kad mokslo revoliucija vyksta ne tik neurologijos srityje. Dalis įdomiausių šiandienos darbų yra pagrįsti naujo-mis žiniomis apie žmogaus evoliuciją ir atskleidžia, kaip žmonijos raidą paveikė socializacija, kalba, iš kartos į kartą perduodamos technikos, kiti esmingi dalykai. Dabartinis naujas neuroblastemų supratimas remiasi tuo, kad žmogaus smegenų neurostruktūra nuolatos keičiasi, nesvarbu, ar tai gerai, ar blogai.

Genų kultūros teorijoje yra sritis, vadinama „nišos konstravimu“. Ji skelbia, kad lygiai taip pat, kaip mes keičiame savo aplinką, aplinka keičia genetines mūsų struktūras.

Mes, architektai, ypač smarkiai keičiame gyvena-mąją aplinką, tačiau koks to keitimo tikslas? Ar ma-nome, kad dabartiniai sunkiasvoriai miestai, kur ne-auga medžiai ir kur sugrūdama dvidešimt milijonų gyventojų, yra iš tikrųjų optimalus modelis, užtikri-nantis laimingą gyvenimą? Atsibuskime pagaliau iš to saviapgaulės snaudulio.

Kad tai suvoktume, nebūtina gilintis į genetikos te-oriją arba studijuoti neuromokslų. Niekas nereikalau-ja, kad architektūros studentas rengtų kursinį darbą iš mikrobiologijos. Tačiau reikia novatoriškų bendro ar apžvalginio pobūdžio kursų, skirtų architektams. Stu-dijų programas aprobuojantys komitetai ar jų akredi-tacijos tarybos tą poreikį vieną dieną galbūt supras, o gal ir ne. Tačiau studentas gali ir pats savo nuo-žiūra tuo domėtis. Be to, technologijų, atkuriančių provaizdžius, pažanga, architektūrologinių tyrimų,

kaip žmonės patiria ir vertina dirbtinę aplinką, gausa turėtų pakelti bendrą išmanymo lygį. Laikas mums, šios profesijos atstovams, suvokti, kad stulbinančios įžvalgos, kurias dabar pateikia mokslas, atveria nau-jas galimybes. Deja, daugelis architektūros mokyklų tebėra įklimpusios praeityje. Tarp kitko, galima kelti klausimą, kodėl studentas turėtų lankyti projektavi-mo studiją, kuriai vadovauja dėstytojas, aiškinantis tą patį, ko išmoko prieš dvidešimt ar trisdešimt metų? Kai kurie įprastinio mokymo turinio dalykai yra ant-laikiški, tačiau kai kurie – ne. Dalis iš jų net ydingi ir kertasi su gero projektavimo supratimu.

Kokios šiuolaikinių gamtos mokslų kryptys ir ten-dencijos, Jūsų nuomone, pačios svarbiausios architek-tūros praktikai?

Architektūrai labai svarbios dvi sritys – veidrodinių mechanizmų atradimas ir naujos įžvalgos apie žmo-nių emocijas. Esame įpratę manyti, kad turime juslių paletę, kuri skenuoja pasaulį, o kažkur kitapus tūno mąstantis protas, kuris visus šiuos pojūčius apdoroja ir įspraudžia į konceptualius rėmus. Toks naivumas jau nėra priimtinas.

Pasitelkime veidrodinių mechanizmų pavyzdį arba tai, kas vadinama įkūnyta simuliacija. Prieš keletą de-šimtmečių atlikau daugybę tyrimų, susijusių su vokie-čių XIX a. pabaigos estetinėmis teorijomis, ypač su Einfuhlung, paraidžiui būtų „įsijautimas“, nors neretai verčiama kaip „empatija“. Ši teorija aiškina, kaip es-tetiškai susisaistome su pasauliu, kaip projektuojame save į meninius objektus ir patiriame malonumą. Šio amžiaus pradžioje buvau pakviestas į konferenciją, surengtą Britų Kolumbijos universitete, ir nustebau sužinojęs, kad joje dalyvauja ne tik filosofai, bet ir neurologai. Jie skenavo neurologinius empatijos pro-cesus ir iš tikrųjų buvo pasinėrę į tai, tą anksčiau spe-kuliatyviai narstė vokiečių teoretikai. Viso šito raktas – įkūnyta simuliacija. Teigiama, kad ką nors suvok-dami ar patirdami simuliuojame tą „ką nors“, – už tai atsakinga tam tikra neuronų grupė specifinėje smege-nų dalyje. Pavyzdžiui, stebėdamas, kaip Jūs mosuojate plaktuku, aš mentaliai simuliuoju ar atspindžiu Jūsų

23K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

rankos judesius. Štai taip susisiejame su pasauliu, kurį suprantame ne remdamiesi koncepcijomis, bet simu-liuodami veiklą, vykstančią anksčiau, negu į ją susitel-kia mūsų mąstymas. Štai kodėl žiūrėdami liūdną kino filmą žiūrovai ašaroja – jis ar ji nesąmoningai simu-liuoja liūdesį, matomą ekrane.

Ką visa tai reiškia ar galėtų reikšti architektūrai? Yra atlikta nemažai eksperimentų, kurie atskleidė, kad su meno kūriniu susisiejame maždaug panašiu būdu, t. y. simuliuojame veiksmą, kaip buvo kuriamas tas meno kūrinys. Pavyzdžiui, atsidūrus priešais asi-rų reljefą Britų muziejuje, pirmiausia norisi priartėti ir patyrinėti (simuliuoti) delikačias skalpelio žymes, skulptoriaus paliktas akmenyje. Žiūrėdami į Jackso-no Pollocko paveikslą, tyrinėjame (simuliuojame) jėgą, bloškusią dažus ant drobės. Architektūros po-veikis lygiai toks pat. Vaikščiodami Alhambros rūmų kiemais, žavimės ne tik spalvingomis plytomis, bet ir paviršiaus faktūromis. Kai įsižiūrime į architektūrinę medžiagą, ypač liesdami ją ranka, sužadiname galvos smegenų psichosomatinės žievės aktyvumą. Stovė-dami priešais Medičių rūmus Florencijoje, jaučiame sunkaus kalto smūgius. Louisas Sullivanas puikiai su-prato Henry’o Hobsono Richardsono jėgą. Neurolo-giniai tyrimai parodė, kad du neatsiejamus objektus simuliuojame, liesdami ir vieną, ir kitą. Argi archi-tektūra nėra medžiagų, liečiančių viena kitą, kompo-navimo menas?

Dar vienas įkūnytos simuliacijos aspektas yra emoci-jos. Pradėkime nuo to, kad jos nėra proto priešybė. Jos nėra ir tai, kas vyksta išimtinai dešiniajame smegenų pusrutulyje. Kartu jos nelaikytinos ir tuo, į ką architek-tai turėtų kreipti dėmesį, projektuodami bažnyčią arba kapines. Apibrėžiant biologiškai, emocijos yra organiz-mo atsakas į stimulą. Architektūros atveju emocijos yra organizmo atsakas į dirbtinę aplinką. Visa architektūra yra emocionali, tai sakydamas turiu galvoje, kad į kie-kvieną architektūrinę patirtį atsiliepiame emociškai, prieš ją apmąstydami arba prieš suvokdami, kas paska-tino tokią reakciją. Patekę į architektūros aplinką, žmo-nės ikireflektyviai (emociškai) įvertina stimulą, susijusį su pasirinktomis medžiagomis, erdviniais santykiais,

formaliomis proporcijomis, dydžiais, modeliais, ritmi-ka, taktilinėmis savybėmis, išplaukiančiais prisimini-mais ir kūrybine architekto intencija (nekalbant apie to-kius paslaptingus dalykus kaip komfortas, patogumas, meistrystė, šiluma ir grožis). Reikia liautis manius, kad architektūra yra kažkoks konceptualus žaidimas, laikas sutelkti dėmesį į ją kaip į amatą.

Senųjų kultūrų tyrimai akivaizdžiai rodo, kad žmo-nės sugeba prisitaikyti prie savo gyvenamosios aplinkos, prie geografinių, klimato ir materialinių sąlygų. Statybos tradicijos savitai klostėsi kiekvienoje žemės rutulio daly-je. Ne per seniausiai lankydamasis Italijoje, Albarabello, apžiūrėjau tradicinius iš akmens skaldos renčiamus būs-tus (jie vadinami truliais). Temperatūra žiemą ten aukš-tesnė, o vasarą – dešimčia laipsnių vėsesnė negu lauke. Žmonės iki šiol noriai tuose truliuose gyvena.

Šiandien, regis, pasikliaujama išimtinai mokslu ir naujomis technologijomis, patirties, žmonių įgytos per amžius, kaip Jūs sakote, technikos, nepaisoma. Ar įžvelgiate konfliktą tarp statybos tradicijų ir mokslo bei technologijų?

Konflikto neįžvelgiu, tačiau tikra tiesa, kad senieji, paprastesni metodai dažnai yra geresni. Kas atsitiktų dabartiniams „išmaniems“ statiniams, jei ilgesniam laikui nutrūktų elektros tiekimas arba sutriktų komu-nikacijos priemonių veikla? Suprantama, anksčiau ar vėliau tai atsitiks ir netgi tokiu mastu, kad skaudžiai pažeis ištisus miestus, regionus.

Manau, Jūsų pateiktas Albarabello pavyzdys puikiai tinka diskusijos pabaigai. Naujieji sudėtingų struktūrų modeliai yra tokie patys kaip ir senieji, išlikę nuo pat žmonių rūšies atsiradimo žemėje. Tiesiog įgyjame vis geresnį, labiau niuansuotą supratimą apie save. Naujieji modeliai, kaip ir senieji, rodo, kad įgūdžiai, nesvarbu, kokią formą įgavę, yra žmogiškosios kultūros esmė. Meistrystė arba gebėjimas darbus atlikti gerai veikiau-siai jai yra įrašyta į mūsų genomą. Skaitykite Michaelą Tomaselo ar Timą Ingoldą – jie aptaria būtent tai, o jų argumentai aiškūs ir suprantami.

Dėkoju už pokalbį.

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Ar čia, šioje salėje, telpa visi Menų tarybos darbuotojai?Nick McDowell. Mūsų taryboje iš viso dirba

daugiau kaip 400 žmonių. Vienas skyrius Londone, vie-nas Mančesteryje, mažesni, aptarnaujantys regionus, įsikūrę Birmingame, Notingame, Niukasle, Desbore, Braitone, Kembridže ir Bristolyje.

Šiandien ir vėl turite ką spręsti – neseniai Parlamento bendruomenių rūmų Kultūros, medijų ir sporto komitetas pareiškė, kad reikėtų perskirstyti Menų tarybos lėšas, dau-giau atriekiant regionams, mažinant Londonui. Kadangi tai ne vien jūsų Tarybos ypatybė, klausčiau, ar tokie pa-reiškimai daromi nuolatos, ar šis yra išskirtinis?

Nicola Smyth. Tokius reikalavimus girdime dažnai. Aš dabar čia dirbu ketvirtus metus, bet esu dirbusi ir anksčiau, 10-ajame dešimtmetyje. Visada buvo kurstoma įtampa tarp regionų ir sostinės. Anuomet kalbėjausi su Švedijos kultūros tarybos (Kulturrådet) atstovais, jie pasakojo, kad situacija tarp Stokholmo ir regionų klostosi panašiai.

O kaip nusakytumėte Menų tarybos kultūros politiką – gal tai ir būtų atsakymas į priekaištus?

pagarbus atstumas yra geras principasSu anglijos menų tarybos atstovais Nicku mcDowellu ir Nicola Smyth kalbasi lietuvos kultūros tarybos narys vaidas JauNiškiS

N. McDowell. Esame pasitvirtinę 10 metų strategiją (2010–2020), joje nustatyti penki tikslai: skatinti koky-bę ir talentus (excellence and talent development), kuo labiau padėti žmonėms priartėti prie kultūros ir meno, dalyvauti renginiuose, būti lankstiems ir atspariems (re-silience and sustainability), plėtoti lyderystę ir įvairovę (leadership and diversity), skirti kuo didesnį dėmesį vai-kams ir jaunimui. Sudarėme ir darbų planą, kaip pasiekti kiekvieną iš tų tikslų (jį galima rasti mūsų svetainėje2).

Kas nustatė šiuos tikslus? Jūs patys ar Kultūros, me-dijų ir sporto departamentas [mūsų Kultūros ministe-rijos atitikmuo]?

N. McDowell. Mes nubrėžėme darbo kryptis, suda-rėme planą, paskelbėme internete ir pakvietėme visus apie tai diskutuoti. Konsultavomės su kultūros sekto-riumi, susitikome su atskiromis grupėmis visoje šalyje. [Lietuvoje ir tikslus, ir prioritetus sudėlioja ministras.]

N. Smyth. Tačiau, kai iš Vyriausybės gauname lėšas kitiems metams, pasirašome, kad sutinkame su jos nu-statytais prioritetais, pavyzdžiui, kultūros sklaida užsie-nyje 2015–2016 m.

Rūpesčiai ir lūkesčiai

Į naujus namus Londono Blūmsberyje Menų taryba įsikėlė pernai. Kirtęs atvirą salę (anglosaksiškas erdvės supratimas), kur darbuojasi daugiau kaip pusšimtis žmonių, ir įėjęs į posėdžių kambarėlį, iškart gali pajusti tarybos „svorį“: ant vienos sienos kabo Virginios Woolf sesers Vanessos Bell, ant priešingos – jos draugo Dun-cano Granto paveikslai. „Tai iš Tarybos dailės kūrinių kolekcijos, – paaiškino Nickas McDowellas, tarptautinio skyriaus vadovas. – Kadangi abu dailininkai priklausė Blūmsberio grupei, kuri šiame rajone gyvavo ir kūrė ano amžiaus pradžioje, pamanėme, kad jų paveikslai turi kaboti čia.“1

Su Nicku ir su projektų kuratore (relationship manager) Nicola Smyth kalbėjausi apie Anglijos menų tarybą. Kad geriau suvoktume jos veiklos principus ir faktų aktualumą, pokalbį papildžiau Lietuvos kultūros tarybos realijomis, faktus įrašydamas laužtiniuose skliaustuose. Pavyzdžiui: [Lietuvos kultūros taryba įkurta ne 1946 m., kaip Anglijos menų taryba, o pernai. Ir ji neturi paveikslų kolekcijos. Kol kas?].

25K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Ar be išlygų sutinkate, ar diskutuojate? Kokie Tarybos santykiai su Vyriausybe, su Kultūros, medijų ir sporto departamentu?

N. McDowell. O, čia yra ką veikti... Tai visada dery-bų klausimas. Tarkime, departamentas siūlo skirti lėšų eksportui. Gerai, sakome, bet mes norėtume palikti jų ir kultūriniams mainams, nes Menų tarybos lėšos nėra visas kultūros biudžetas. Tada jie atsitraukia ir siūlo skirti lėšų iniciatyvoms Kinijoje, Indijoje, Indonezijoje ir Meksikoje, nes dabar ten sutelktas britų diplomatijos ir ekonomikos dėmesys. OK, sakome, dirbsime su In-dija, bet dėl įvairių priežasčių negalime investuoti lėšų, pavyzdžiui, į Kiniją ir pan. Taigi tas pagarbus atstumas (arms‘ lenght) trumpėja, ir kai Vyriausybė jau prieina prie peties, mes sakome: negi nesilaikysite „rankos ats-tumo“ principo? Tada ji atsitraukia. Štai vakar parla-mentarai sakė: bandysime reikalauti iš Menų tarybos, kad lėšos būtų perskirstytos. Bet nuo 1946 metų, kai Menų taryba buvo įkurta, valdančiosios politinės par-tijos pamažu vis dėlto suprato, kad pagarbus atstumas yra geras principas, nes per kitą Parlamento kadenciją viskas gali apsiversti aukštyn kojomis. Ir pagaliau jei pati Vyriausybė būtų tiesiogiai atsakinga už kultūrą, po labai nepopuliarių sprendimų ji katalizuotų visą kultū-ros lauką ir sulauktų labai įtakingų žmonių beldimo į duris. Todėl jai geriau, kad jie belstųsi pas mus.

Ar kultūros žmonės patenkinti tokia sistema?N. Smyth. Taip. Ilga istorija tai patvirtino. Kai dirbau

prieš dešimtmetį, meno žmonės buvo kiek nusivylę spren-dimais, Tarybos darbo stiliumi, bet per tą laiką iš esmės daug kas pasikeitė. Anksčiau trūko skaidrumo, argumen-tacijos, buvo sunku suprasti, kaip viskas sprendžiama.

N. McDowell. Pavyzdžiui, 2006 m. teatro žmones labai papiktino kai kurie sprendimai, nes gerokai ap-karpėme finansus, su tuo niekas nenorėjo sutikti, kol nebuvo argumentuotai paaiškinta.

Didžioji dalis Tarybos lėšų skiriama 700 organizacijų trejų metų veiklai. Pavyzdžiui, Karališkajai operai ski-riame po 25 mln. svarų trejus metus iš eilės. Tai daug. Bet nuo 2010 m. nuspręsta, kad gali kreiptis paramos visi – ir didžiulis teatras, ir maža galerija.

Tad koks yra sprendimų priėmimo kelias? N. Smyth. Paraiškas pirmiausia peržiūri adminis-

tracijos darbuotojai, tada jos, jei yra tinkamos, ke-liauja toliau. Administracijos vadovas peržiūri mūsų rekomendacijas, atkreipdamas dėmesį, kaip atrodo bendras vaizdas: kiek mažų, kiek didesnių organiza-cijų, kaip skirstomasi pagal regionus ir meno sritis – žodžiu, bando užtikrinti, kad būtų išlaikyta pusiaus-vyra. Jo rekomendacijos keliauja į visų penkių regionų tarybas (tarybų nariai nėra etatiniai darbuotojai, jie yra ekspertai, deleguoti politikų ir meno bendruome-nės). Taigi, toliau svarsto kiekvienas regionas, o galu-tinį sprendimą priima Nacionalinis tarybos susirin-kimas, kuriame dalyvauja pirmininkas, direktorius ir 13 narių (regionų tarybų pirmininkai irgi priklauso nacionalinei tarybai). [Lietuvoje: po KT administra-cijos patikrinimo, ar atitinka formaliuosius kriterijus, paraiška keliauja pas ekspertus, vėliau jų grupės pirmi-ninkas tuos vertinimus pristato Kultūros tarybai, kuri nusprendžia galutinai.]

O kaip užtikrinate skaidrumą?N. McDowell. Yra tokia nuostata informacijos laisvė

(Freedom of information3). Ja remdamasis bet kas gali pa-reikšti norą pamatyti, kaip įvertinta jo paraiška. Mes jam tai nusiunčiame. Jei paraiškovas nori, gauna ir regioninės tarybos įvertinimą, ir Nacionalinės tarybos sprendimą. Jeigu toks informacijos kiekis netenkina, jis gali pateikti skundą ir gaus papildomos medžiagos. Bet skundų sulau-kiame nedaug – iš 1150 paraiškovų 2010 m. nepasitenki-nimą pareiškė gal 12, o pradėti teismo procesą norėjo tik vienas. Bet buvo atvejų, kai išaiškėjo, kad mes padarėme klaidų, galbūt ne taip vertindami organizacijas ar pan. Tada pakeitėme arba vertinimo, arba kitko tvarką. Tačiau drauge įsitikinome: net jei žmonės ir negauna paramos, jie įgauna patirties, jiems tai naudinga.

Nuo 2007 m. pradėjome rengti mokymus – triskart per metus kviečiame organizacijas, pasakojame apie ekonominę situaciją, apie numatomas programas, pri-oritetų kaitą ir kt. [Lietuvos kultūros taryba irgi ėmė juos rengti.] Taigi, paraiškovai iš anksto žino, ką turėtų da-ryti, kad drauge pasiektume nusistatytų tikslų.

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

O kokia yra pirmoji peržiūra, pirmasis slenkstis? N. Smyth. Organizacijos tvarumas, numanoma

meno kūrinio kokybė, menininko asmuo, sklaida, nu-matoma auditorija ir t. t. Kreipiamas dėmesys ir į men-kesnius dalykus – pavyzdžiui, biudžetą, projekto ar organizacijos riziką, jos darbuotojų patirtį. [Lietuvoje kreipiamas dėmesys, ar organizacija veiksni, ar paraiška formaliai tvarkinga ir teisingai užpildyta. Tačiau biu-džeto eilučių niekaip nepavadinsi „menkesniu dalyku“.]

N. McDowell. Gali būti, kad organizacija kuria nuos-tabų meną ir pasiekia išskirtinę jaunų žmonių grupę, bet jos vadyba ir finansai yra labai rizikingi. Taigi, tada mes sprendžiame, ką daryti, kad sumažintume riziką ir galėtume paremti jų projektą. [2013–2014 m. Anglijos menų taryba parėmė apie 4400 atskirų projektų ir 670 organizacijų veiklą. Lietuvoje 2014 m. gauta 5612 pa-raiškų, finansuota 2420 projektų; gautos 889 stipendijų paraiškos, suteiktos 438 stipendijos.4]

Ar jūs remiate daugiausia sritis, o ne bendras progra-mas? Kas ir kaip nustato kvotas sritims?

N. McDowell. Taip, mes remiame, atsižvelgdami į menų sritis. Kalbant atsargiai, yra tokie formalūs asi-gnavimai. Bendrais bruožais tai reikštų – tiek lėšų mu-zikai, tiek literatūrai, tiek Londonui, tiek regionams, remiantis istoriniais precedentais. [Lietuvoje kvotas nu-stato Kultūros taryba, remdamasi ankstesnių metų prak-tika, tačiau šis modelis dar nėra galutinis.]

Istoriniai precedentai Lietuvoje reikštų, kad daugiau-sia lėšų gautų muzika (taip ir yra), tada sektų dailė, te-atras, literatūra. Ir tos pačios organizacijos, neatsižvel-giant į jų projektus. Ar tokie precedentai – arba, kaip mes sakome, paprotinė teisė, – neveda prie inercijos?

N. Smyth. Tai sunku pakeisti. Bet, kai palyginu du laikotarpius, akivaizdu, kad prieš 15–20 metų inerci-jos būta kur kas daugiau, remtos vis tos pačios orga-nizacijos. Vis dėlto reikia padaryti kažką įsimintinai blogo, kad negautum paramos – sukčiauti, nevykdyti pažadų, leisti lėšas ne tam, kam jos skirtos. Nuo to laiko daug kas pasikeitė iš esmės – tiek organizacijos su savo struktūromis ir požiūriu, tiek mūsų darbas.

Jei peržvelgtume organizacijas, pamatytume, kad iš esmės daug tų pačių kas treji metai gauna dotacijas – Na-cionalinis teatras, opera ir kt., tačiau dabar jos pereina tą patį atrankos procesą, kaip ir visos kitos, o kai gauna laiš-ką, kad bus remiamos, gauna ir sutartį su griežtai nusta-tytais terminais ir įmokomis kas ketvirtį. Aš, kaip kurato-rė, susisiekiu su grantų gavėjais, drauge sudarome sutartį, peržiūrime sąmatą, ir visą laiką stebiu jų veiklą. Dabar susikalbėjimo kur kas daugiau, negu buvo anksčiau.

N. McDowell. Taip, didžiosios institucijos gauna di-džiąją lėšų dalį – santykis 20:80. Prieš ketvertą metų na-grinėjome tų didžiųjų finansavimą, ypač operos ir bale-to. Ar verta remti du operos teatrus (Royal Opera House ir English National Opera), nutolusius per pusę mylios vienas nuo kito pačiame Londono centre? Po keleto metų stebėjimų ir ilgų diskusijų pasiūlėme Nacionalinei operai keisti verslo modelį, nes ateityje ji gaus gerokai mažiau lėšų. Bet norint pakeisti didžiųjų įstaigų, kurios gauna dešimtis milijonų svarų, finansavimą, reikia maž-daug penkerių metų „tilto“, kad jos tinkamai pasirengtų „perėjimui“ prie kitokių finansavimo apimčių.

N. Smyth. Be to, svarbu, kad organizacijos gautų at-sakymą dėl kito trejų metų laikotarpio tada, kai joms lieka dar metai iki senojo pabaigos – tada tos, kurios negavo paramos, gali planuoti, ką daryti toliau, kur kreiptis, ieškant kitų kelių.

Taigi, kalbatės ir deratės dar iki sutarties pasirašymo. Tačiau tam reikia ir laiko, ir žmonių, tad kiek kuratorių dirba ir kiek projektų jie prižiūri?

N. McDowell. Literatūros komandoje visu etatu dirba 6 žmonės, kiekvienas globoja – labai apibendrintai – 6 organizacijas (nes skiriasi darbas regionuose ir centruo-se). Kiekvienas vadybininkas atsakingas už 6–10 orga-nizacijų, susitinka su paraiškovais keturiskart per metus (lygia greta lanko spektaklius, kūrybines dirbtuves, kitus renginius). Mes einame ir į tarybų posėdžius, deramės dėl finansavimo. Taigi, dirbama su 670 atrinktų įstaigų ir dar su atskirais vienkartiniais projektais; iš viso Taryboje kuratorių yra apie 150, iš jų 70 – Londone. [Lietuvos kul-tūros taryboje projektų koordinatorių yra 11, administra-cijoje iš viso dirba 18 žmonių, jie prižiūri 2420 projektų.]

27K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Ar patys vadybininkai privalo turėti ir atitinkamos meno srities išsilavinimą?

N. Smyth. Taip. Scenos menais rūpinasi žmonės, dirbę scenos menų organizacijose, vizualiųjų menų vadybinin-kai yra buvę kuratoriai. Aš dirbau vienoje literatūrinėje organizacijoje, po to trejus metus – Taryboje, vėliau – Po-ezijos draugijoje, o po 10 metų vėl grįžau čia.

Ar tie, kurie dirba Taryboje, gali kreiptis paramos, ar turi suspenduoti savo veiklą?

N. McDowell. Tai įmanoma, jei asmuo puse etato dirba pas mus, puse – kitur. Bet jų paraiškas peržiūri kito regiono taryba kitame šalies krašte. Vis dėlto žmo-nės jaučia ribas, ir tai yra labiau moralės klausimas. O jei esi nacionalinės tarybos narys, net būdamas meni-ninkas, tu neturi teisės kreiptis į Menų tarybą.

Žmones, kurie nusprendžia dirbti pas mus, skatiname imtis viso etato. Ir norime, kad padirbę čia jie grįžtų atgal į meno sektorius, o iš ten pas mus ateitų nauji, su naujausio-mis žiniomis ir geriausiai suprantantys situaciją.

Kaip įvertinate projektus? Ar patys skaitote paremtas knygas, lankote paremtus spektaklius, koncertus, ar pa-kanka tik recenzijų?

N. Smyth. Darome ir viena, ir kita, kad žinotume bendrą situaciją. Bet kreipiamės ir į meno vertintojus, – nepriklau-somus kritikus, apžvalgininkus, savo srities specialistus. Jiems sumokame, kad nueitų į parodą ar koncertą ir parašy-tų mums ataskaitą. Tokių vertintojų per trejus metus būna 15–20, ir ne po vieną iš srities, kad gautume pakankamai objektyvų įvertinimą. Metų gale išsiuntinėjame ir keleto puslapių savianalizės testą, kurį kiekviena organizacija turi užpildyti. Tai daryti joms nuobodu, atrodo nereikalinga, ta-čiau tokia savianalizė suteikia daug statistinių žinių.

O kaip užtikrinate finansinę atskaitomybę? Lietuvoje projektų vadovai skundžiasi pragariškomis savaitėmis metų gale…

N. McDowell. Mančesterio padalinyje yra Finansų ir rizikos komanda, kuri peržiūri verslo planus, biudžetus, puikiai nutuokia apie rinką ir įžvelgia galimą riziką. Be to, paramos gavėjai keturiskart per metus turi pateikti finan-

sines ataskaitas. Jei pamatome, kad kas ketvirtį smingama žemyn, skambiname ir klausiame, kas vyksta, kodėl? Jie sako: na, dabar pasikeitė planas, šį ketvirtį negastroliuosi-me, arba: gavome šiai veiklai paramą iš kitur, tad jūsų lėšas panaudosime kitą ketvirtį arba perkelsime į kitą veiklą.

Taigi, jie gali laisvai keisti numatytas sąmatos eilutes? N. McDowell.Taip, absoliučiai. Aišku, turi paskam-

binti ar kitaip mus informuoti. Metų pradžioje jie turi pateikti savo veiklos planą: jūs skyrėte lėšų, mes pa-skirstysime jas taip. Gera organizacija paskambina ir praneša: mes keičiame tą į aną. Mes sakome: ne, negali-ma, tai iškreips projekto esmę, arba gerai, pirmyn.

Paprastai projektų biudžetai būna gerokai išpūsti...N. Smyth. Tada kviečiamės organizacijos direkto-

rių ir jų tarybos pirmininką, kalbamės, nagrinėjame skaičius, prieš pasirašydami finansavimo sutartį. O jei plano smarkiai nesilaikoma, visada galime sustabdyti finansavimą. Sutartyje yra gan stiprūs punktai, saugan-tys Tarybos vardą, mažinantys riziką ir t. t.

Jei projektas trunka ilgiau nei metus, ar būtina pateik-ti tarpinę ataskaitą?

N. Smyth. Taip, bet ji gerokai paprastesnė už galutinę.

Kokie didžiausi finansuojami projektai?Nick McDowell. Susiję su statybomis. Jei tai 20 mln.

svarų parama, mes ją išdalijame pagal numatomus sta-tybų etapus, po kiekvieno susitinkame su architektu, su vykdytojais, jei viskas gerai, finansuojame toliau. Taigi, tokių etapų gali būti ir 10, ir daugiau.

Ką taip parėmėte?Nick McDowell. Naujausias pavyzdys – Karališko-

sios festivalių salės (Royal Festival Hall) renovacija Sout-hbank centre. Daugiamilijoninis trejų metų projektas, kurį reikėjo suderinti ir su salės uždarymu, perkeliant jos funkcijas kitur. Parėmėme didžiulį parodų centrą Turner Contemporary Margeite,5 daug kitų pastatų visoje šalyje. Juos rėmėme 1990–2000 metais, kai sulaukta labai dide-lių įplaukų iš Nacionalinės loterijos. Didžiausia sėkmė –

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Tate Modern, dabar užsibrėžta pastatyti Tate Modern 2, ir šis zikuratas jau kyla.6 Didžiausios nesėkmės?.. Menų centras The Public Vest Bromviče,7 jam išleista 50 mln. svarų, bet rengėjai neturėjo veiklos plano ir 2013 m. pas-tatas buvo galutinai uždarytas.

N. Smyth. Turbūt įdomus būtų Royal Opera House pavyzdys: atnaujinta Gėlių salė (Floral Hall) yra nuos-tabi, teatras jau dirba ir viskas sutvarkyta, bet statybos buvo katastrofiškos. Jos vargais negalais baigtos tik po televizijos laidos, kai operos darbuotojai atskleidė įvai-riausius pažeidimus ir visišką finansinį chaosą. Atėjęs naujas operos direktorius – lordas Tony’s Hallas, da-bartinis BBC vadovas, viską pakeitė, surengė kultūros olimpiadą ir sėkmingai baigė statybas. Bet viskam su-tvarkyti prireikė 10 metų.

Būdamas Anglijoje, negaliu nepaklausti apie kūrybines industrijas – ši didžiulė kultūros ekonomikos kryptis atėjo iš čia, ji netgi tapo Jūsų šalies veidu ir ekonominiu ženklu. Kaip jūs jas remiate? [Lietuvoje kūrybinių industrijų pro-gramai iš KT biudžeto 2015 m. numatyta 3 mln. Lt.]

N. McDowell. Tai sudėtinga. Tiesą sakant, aš net nežinau, iš kur atėjo ta kūrybinių industrijų sąvoka, re-gis, Richardas Florida daugiausia apie tai rašė. Bet kas atsitiko per pastaruosius 10 metų? Manyčiau, valdžia pastebėjo, kad tam tikros pusiau kultūrinių, pusiau komercinių produktų grupės generuoja didžiulį pel-ną. Pavyzdžiui, dizainas – Aston Martin, Rolls Royce, Viviane Westwood ir t. t. Muziejai, galerijos, architek-tūra – irgi, nors jau gerokai mažiau. Šiandien kalbama apie 80 mln. svarų, kuriuos generuoja kūrybinės in-dustrijos, 50 mln. svarų ateina iš jų eksporto... Bet jei pažiūrėtume į organizacijas, kurias remiame mes, – jų indėlis būtų labai nedidelis. Tačiau – ir tai stiprusis mūsų argumentas – dabartinės kūrybinės industrijos prasidėjo nuo Menų tarybos paramos inkubaciniu jų laikotarpiu. Galima paminėti miuziklą „Matilda“ pagal Roaldo Dahlio knygą. Pirmiausia jis pastatytas Royal Shakespeare Company Centrinėje Anglijoje (Midlands), po to Vest Ende, o dabar – Brodvėjuje.

N. Smyth. Kai šiemet Frankfurto knygų mugėje manęs paklausė, ar Anglijos menų taryba remia kūrybines indus-

trijas, atsakiau, kad ne. Bet kai pradėjo klausinėti, ar remia-me knygų dizainą, leidybą, skaitmenizavimą ir t. t., – išeitų, kad remiame. Tačiau atskiros programos, skirtos būtent toms industrijoms, nėra remiamos pagal menų sritis.

N. McDowell. Kai turime apsispręsti, ką remsime, žiūri-me, ar organizacija plėtos grynai komercinę veiklą, siekda-ma pelno, ir jei taip – jos neremsime. Tai nustatyti kartais labai sunku. Antai parėmėme komercinio leidėjo progra-mą, skirtą jauniems talentams, bet viešieji pinigai komerci-nėje sistemoje kelia daug gana sudėtingų problemų.

Paminėkite keletą projektų, kuriuos parėmėte ir dabar tuo didžiuojatės.

N. McDowell. Neseniai buvau Niukasle, ten yra dvi išskirtinio lygio muzikos įstaigos. Į Sage Gateshead at-vyksta pasaulinio garso dirigentai ir giria šią salę. Iški-lo menų centras Baltic – tai buvęs malūnas. Paminėsiu teatro kompaniją Impropable, kuri bendradarbiauja su Metropolitan opera, Sidnėjaus, Madrido operomis. Kornvalio teatro trupė Kneehigh – maža, bet labai svar-bi regionui ir visos Anglijos scenos menui…

Ką, Jūsų manymu, būtina skatinti artimiausiais metais?N. McDowell. Turime dar daug nuveikti, kad suvok-

tume, kaip geriausia būtų paremti skaitmenines me-dijas. Ne tai, kas tiesiog skaitmeniškai platinama, bet tuos, kurie skaitmeną kaip mediją naudoja ypatingu, kūrybiniu būdu.

N. Smyth. Būtina ieškoti meno lyderių ir puoselėti tiek kūrybinį jų talentą, tiek verslumą, ypač skirtingose ir nutolusiose bendruomenėse.

Dėkoju už pokalbį.

1 http://www.artscouncil.org.uk/who-we-are/arts-council-collections/ 2 http://www.artscouncil.org.uk/advice-and-guidance/browse-advice-and-

guidance/great-art-and-culture-everyone 3 http://www.artscouncil.org.uk/who-we-are/transparency/freedom-of-information 4 http://www.ltkt.lt/naujienos/59-lietuvos-kulturos-taryba-2014-metais-projek-

tu-paremta-daugiau-nei-50-mln-litu-.html 5 http://www.turnercontemporary.org 6 http://www.designbuild-network.com/projects/tate-modern 7 http://en.wikipedia.org/wiki/The_Public,_West_Bromwich

29K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Parašyti šį komentarą paskatino Audronio Liugos eurocentristinis ekstremizmas ir rasizmo patei-

sinimas straipsnyje „Sąžinės maišto laikas“ (Kultūros barai, nr. 11). Autorius, be kita ko, išaukština Bretto Bailey’o projektų ciklą „Exhibit A“ ir „Exhibit B“, ku-ris buvo boikotuojamas Londone, o masinį (daugiausia juodaodžių) pasipriešinimą vadina veiksmais žmonių, nesuvokiančių „istorinės tiesos“. Liuga naiviai (o gal ir sąmoningai) mano ginantis „menininko teisę turėti kūrybos ir pasaulėžiūros laisvę“. Išeitų, kad ir eurocen-tristinis šovinizmas ir struktūrinis rasizmas yra patei-sinami, jeigu juos skleidžiantys kūriniai įtraukti į bur-žuazinius festivalius pripažintuose Europos centruose. Apgailėtina, bet straipsnio autorius nepateikė nė vieno argumento iš kitos – protestuotojų – pusės. Liuga ap-gailestauja, kad Bailey’ui neleista projekto įgyvendinti Londono meno komplekse Barbicane, o aš buvau vie-nas iš tų, kurie stovėjo kitoje barikadų pusėje, ir noriu pateikti visiškai priešingus argumentus.

Bailey’o ciklas rasistinis iš esmės, nes juodaodžius vyrus ir moteris demonstruoja kaip paprasčiausius objektus. Bet mums* tai jau įprasta, dar daugiau – Eu-ropoje tai normalu. Nieko nebešokiruoja. Tuo netgi ne-

sipiktinama.** Bet šis atvejis suteikia galimybę pabrėžti rasistines Europos kultūros šaknis, nes būtent „Exibit“ tą demonstruoja daugiau negu akivaizdžiai. Šį reiški-nį atakuoti peticijomis nebėra prasmės, nes Europos kultūra turi tam imunitetą. Tai įrodo ir kitas minėtame straipsnyje aprašomas pavyzdys – Castellucci’o „…Die-vo veido koncepcijos“ boikotas lėmė, kad vidutiniškas spektaklis įgavo prasmę, privatizuodamas sąmoningai išprovokuoto skandalo vaisius.

Taigi mes nesiekiame reformuoti meno ar europinės kultūros, nesiūlome pereiti prie kažkokio „švelnesnio“ rasizmo raiškos lygmens. Mums visi šie elementai yra kapitalizmo grimasos, o kapitalizmas negali būti refor-muotas iš esmės. Todėl neverta boikotuoti nei Barbicane centro, nei kurios nors kitos viešosios erdvės, pasišovu-sios rodyti panašų meną. Tokios vietos ilgainiui turės atitekti žmonėms, kurie dirba, o ne tiems, kurie priva-tizuoja darbą ar jo prasmę. Čia norime pabrėžti, kad juodaodis Europoje iš esmės yra politinis darbininkas, kuriam už darbą nesumokama. Liugos pozicija kritikuo-tina jau vien todėl, kad jis nesugeba minios atskirti nuo organizuoto, klasines pozicijas aiškiai artikuliuojančio

* Daugiskaita vartojama tose vietose, kur išsakoma bendra solidari klasinė

pozicija, o vienaskaita reiškia tik asmeninę nuomonę.

** Čia Redas Diržys klysta – antai televizininkai pakoregavo net Astridos

Lindgren „Pepę Ilgakojinę“, kad neliktų politiškai nekorektiškų scenų,

pavyzdžiui, tos, kur mergaitė sako, kad jos tėvas – „negrų karalius“… – Red.

Nuomonės apie nuomones

Redas dIRŽyS

sąžinės maištininkų zooekshibicionistinės vizijosPoleminės pastabos apie rasizmo apraiškas

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

pasipriešinimo. Lietuvoje tokio, deja, nėra, reakcionie-riai bando klasinę poziciją tapatinti su „žmonių masė-mis“, apimtomis socialinės arba nacionalinės isterijos.

Mes nekaltiname juodaodžių aktorių, kurie Bailey’o spektaklyje atliko vergų vaidmenį, nes tai jų galimybė už-sidirbti pragyvenimui. Užuot kaltinę samdinius, mes su jais solidarizuojamės. Kritikuojame menininką kaip kapi-talistinės sistemos specializuotą nespecialistą, kuris teigia esąs kūrėjas, bet iš tikrųjų kaupia kapitalą, generuojamą iš pavogto kitų darbo ir/ar kovos. Toks menininkas visada yra tik apgailėtinas kultūrinis kapitalistas. Tikroji kūryba – tai darbas. Tam reikia kolektyvinio bendradarbiavimo su kitais darbininkais, o ne individualistinių išsišokimų, kokiais taip žavisi Liuga. Todėl reikia galbūt paaiškinti jam, kad toks požiūris, kokį jis demonstruoja savo straips-nyje, yra ne tik rasistinis, bet ir atvirai rodo panieką darbi-ninkams kaip klasei, kuri šįkart Londone pademonstravo sąmoningumą. Būtent šiame mieste yra labai gerai organi-zuota tiek darbininkų klasė, tiek antirasistiniai judėjimai, savo reikalavimus keliantys labai artikuliuotai (skirtingai

nuo Liugos meninių išvedžiojimų). Nepamirškime, kad būtent Londone buvo paskelbti pirmieji vergų rašyto-jai. Didysis rasizmo žinovas Liuga, įtariu, nėra skaitęs nė vieno afrikiečių kūrinio. Panašus ir kitų „afrikanizmo“ tyrinėtojų „horizontas“ – antai Liutauras Degėsys atvirai deklaruoja, kad „Afrikos kultūrai“ pažinti geriausiai tinka prancūzų, taigi kolonialistinė, literatūra. Atrodo, proble-ma ta, kad, užuot kalbėję apie kapitalo demokratiją, jie vis dar šneka apie kažkokį seniai išsisėmusį „globalios demo-kratijos kapitalą“. Blogiausia visoje šioje istorijoje yra tai, kad bandoma dangstytis menu ir kultūra, tarsi savaime viską įteisinančiomis sferomis.

Štai keletas ištraukų iš atsišaukimų prieš Bailey’o ci-klą „Exibit“ ir Barbicane centrą Londone:

„Tvirtinate, kad jūs su savo darbininkais/vergais ats-tovaujate juodaodžiams, bet mes irgi juodaodžiai, kaip ir dauguma juodaodžių organizacijų, kurios su mumis solidarios. Mes visi esame šito „meno“ dalis.

Jeigu jūs norite lįsti į teritoriją, pripildytą kančios, pykčio, neapykantos, ir tokiu būdu šokiruoti žmones re-

Brett BAiLEy. Exhibit B. 2014

31K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

alybe, kurią geriausia buvo palikti pūti tamsoje, tai mes savo ruožtu galime jums pasiūlyti kitas realybes, kad pajustumėte tikrą skausmą. Tai jums atrodo, kad tamsi vieta yra vieta pūti. Mums – tai vieta žydėti.

Atėjo laikas jums patiems žengti į tamsą. Jūs mėgsta-te eskaluoti mintį, esą „kažkokie žmonės nori uždrausti meną, kadangi nesutinka su jame išsakytomis idėjomis“. Tai gal pasakysite, kokias gi idėjas šita Exhibit B išsako? Nė viename autoriaus ir organizatorių viešai paskelbta-me tekste jokių idėjų ar požiūrių nepateikiama – tiesiog aiškinama, esą ši idėja skirta žmonėms, kad jie galėtų „suvokti rasistines sistemas“. Jums pavyko, bet mes siūlo-me dar geresnę strategiją.

Kur kas efektyvesnis meno kūrinys būtų jus pačius su-kaustyti kaip vergus – tiesiog dėl jūsų pačių. Ir laikyti jus reikėtų taip pat, kaip laikomi pabėgėliai šitoje šalyje (Jungtinėje Karalystėje), kaip vyrai, suimti Afganistane 2001 m. ir įkalinti be teismo, kaip žmonės, kurie gau-domi visame pasaulyje vien todėl, kad yra juodaodžiai. Exhibit B reikėtų pakeisti televizijos ekranu, kuriame būtų galima stebėti jūsų kančias, kol kas nors pasiūlys didesnę kainą už kūrinį.“

Grįžtant prie straipsnio – ten galima rasti ir daugiau kritikuotinų teiginių, ginančių buržuazinį individu-alizmą su visa jam būdinga specializacija, susvetimė-

jimu, simboliniais veiksmais ir desperacija. Įtartinas toks žavėjimasis būtent šiais reiškiniais, matyt, autorius niekada nepasigilino, kad būtent minėti aspektai ir jų nulemta intelektualų pozicija paskatino fašizmo įsiga-lėjimą Europoje XX a. 4-ajame dešimtmetyje.

Labai simptomiška – savo straipsnį autorius baigia naiviu tikėjimu, esą pasaulį išgelbės individo „sąžinės maištas“. Būtent tos sąžinės ir nebeliko kapitalizmo nu-kaldinto individualizmo labirintuose. Tai akivaizdu tiek iš straipsnio autoriaus (ne)sugebėjimo suvokti, kad rea-lybė nėra vien ideologinė matrica, tiek iš tokių parodų kaip „Exhibit B“ ar kitų desperatiškų individualistinių veiksmų viešojoje erdvėje, tiek iš nenoro pripažinti, kad vis didėja fizinis žmonių skurdas, tiek iš (ne)sąmoningo klasinių pozicijų žeminimo ir neigimo, tiek iš niekaip neišgyvendinamo rasizmo. Viską apibendrinant, rei-kėtų pabrėžti, kad buržuazinis individualizmas, vis dar karštai garbinamas intelektualų, jau seniai nustojo bu-vęs žmogiškąja savybe ir tapo eiline vartojimo preke, o „sąžinės maištą“ reikėtų įvardyti kaip psichopatinę (t. y. neturinčią sąžinės) „ekonomiją“.

Pabaigai turiu žaismingą pasiūlymą: kad savo kailiu patirtų rasizmo, vergijos ir kapitalizmo tarpusavio są-ryšius, gal reikėtų Audronį Liugą jėga pagrobti ir kur nors prirakinti? Šiaip sau – dėl meno...

Piketas prieš Barbicane centrą 2014. Londonas. Sandros Louison nuotr.

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Kūryba ir kūrėjai

Nesvarbu, ar tarptautinė Aido Bareikio karjera kyla į viršų, ar rieda nuokalnėn, kūrinių kokybė dėl to beveik nenukenčia. Bareikiui nereikia dangstytis įvairiais „ti-tulais“. Derėtų pridurti, kad jo kūriniai „klampūs“ po-zityviąja šio žodžio prasme. Mintys tiesiog kabinasi už jo instaliacijų ir klimpsta jose.

Kuriamas įvairiakryptis prasmių pluoštas, todėl ne-bus didelė klaida, jei kalbėsiu grynai apie lietuviškus kontekstus, nors Bareikis jau daugiau kaip dvidešimt metų gyvena Niujorke ir jo kūrybą neabejotinai per-smelkęs niujorkietiškas ar amerikietiškas, jei toks egzis-tuoja kaip visuma, kontekstas ir mentalitetas. Kliaujuosi prielaida, kad bet kokiu atveju Bareikio kūrybos šaknys čia, Lietuvoje, konkrečiai – Vilniaus dailės institute (po „revoliucijų“ pervadintame į Dailės akademiją).

Tapybos katedros „genas“ ir trumpai akademijoje dėsčiusio Kęstučio Zapkaus antigenas Bareikio kūrybo-je, sakyčiau, tebejaučiami. Tiek miniobjektai, tiek dides-nio mastelio instaliacijos sąmoningai ar nesąmoningai konstruojamos, paisant spalvinės darnos principo. Net jei spalvų kodas nėra esminis, apibendrinanti koloris-tinė logika yra vienas iš svarbesnių formalių elementų. Daugelis Bareikio objektų ar instaliacijų yra tapybiškos tiesiogine šio žodžio prasme. Net ir tam tikrus „skurdo estetikos“ principus, ypač pavieniuose Bareikio objek-tuose, kad ir „kaukių“ serijoje, galima kildinti iš mūsų

Kęstutis ŠAPOKA

trys paroDos sostinėje

(ne)malonu girDėti

„aido kondicionierius“ galerijoje „vartai“, aido Bareikio ir Billo Sayloro piešiniai galerijoje „artifex“

tradicijos, prisimenant „šiukšlynų dainių“ Algimantą Kurą, Valentino Antanavičiaus asambliažus ar Česlovo Lukensko ankstyvuosius asambliažus/objektus.

Kalbant apie Zapkaus (kad ir tolimą) įtaką, gali-ma atsekti panašius erdvės (iš)audimo principus, ko-kius šis tapytojas taiko didžiulėms abstrakčioms savo drobėms. Užduodami tam tikri spalvų, ritmo ir pras-mių tonai, kurie organizuoja struktūrą ir tarsi tampa kūrinio stuburu.

Tiesa, Bareikis neria į socialinę dimensiją, susiurb-damas civilizacijos šiukšles ir dėliodamas iš jų neįtikė-tinas kompozicijas. Pažymėtina ir tai, kad jis naudojasi specifine „šiukšlių“ kategorija. Tai nėra kokios nors su-puvusios atliekos ar pramoninės šiukšlės. Dailininkas pasitelkia savotišką junk kasdienybės materialumą, t. y. tokius daiktus, objektus, niekniekius, gaminius, kurie yra menkaverčiai, nereikšmingi, (beveik) vienkartiniai. Kartu Bareikis balansuoja tarp retro- ir futurizmo este-tikos, abi šias kryptis tarsi paneigdamas. Daug plastiko, tekstilės, medžio, kartono, gumos, žaislų, junk suve-nyrų, pigios bižuterijos, geležies… Visa tai supinama, sukergiama, sukryžminama, suklijuojama, sulydoma, kitaip sakant, auginamas tarsi koks (anti)kultūrinis pe-lėsis, grybas parazitas. Tapdami nauja visuma, atskiri objektai Bareikio instaliacijose išsaugo dalį savarankiš-kumo, išlieka atpažįstami, tarsi būtų tik pusiau apvirš-

Aidas BAreikis. saulė man už peties, kai įžengiu į mišką. 2014. Mišri technika; 140 x 140 x 150

Aidas BAreikis. Aido kondicionierius. 2014. Mišri technika; kintantys dydžiai Vidmanto ilčiuko nuotraukos

33K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

kinti ir perkelti į kokio nors Kiborgo ar Svetimo virški-namąjį traktą.

Dažnai kartojasi išsišiepusio klouno motyvas. Pagal Holivudo tradiciją klounas – dažnas siaubo filmų hero-jus, (anti)socialinė kaukė, blogio įsikūnijimas, degrada-vusios kultūros ir pamišimo simbolis. Taigi pabėgti nuo globalesnių, kad ir amerikietiškų, kontekstų vis dėlto nepavyks. Instaliacijos artimos Holivudo apokaliptinių ar siaubo filmų estetikai, tačiau Bareikis vis dėlto yra iki kaulų smegenų (Rytų) europietis, nes jam būdingas ir gilesnis nyčiškas nihilizmas, ir tam tikras tragiškasis matmuo, netgi saikinga fatalizmo dozė.

Pats dailininkas kalba irgi didingai, globaliai, tarsi pranašas Zaratustra (nors čiupk diktofoną ir užrašinėk jo ištarmes ateinančioms kartoms). Vis dėlto, nekrei-piant dėmesio į mirtinai rimtą Bareikio ištarmių toną, jo kūryboje šalia tragiškojo, (post)apokaliptinio ma-tmens, paradoksaliu būdu egzistuoja ir šioks toks iro-nijos, sarkazmo, parodijos prieskonis, gelbstintis nuo tiesmukos didaktikos apie pasaulio pabaigą.

Beje, kalbant apie Bareikio kairuoliškumą, reikė-tų atkreipti dėmesį į garso aspektą, nors tiesiogiai jo instaliacijos yra nebylios. Netiesiogiai siečiau šias instaliacijas su noise, punk hardcore ir kai kurių grin-dcore, death metal muzikos atmainų filosofija, kad ir britų grupės Napalm Death kairuoliškumu, susisie-jančiu ir su popkultūra.

Kita vertus, Bareikio kūrybą galima iš dalies priskirti prie „naujojo materializmo“ bangos – tai neopozityviz-mo ir naujosios ezoterikos ir/arba science-fiction miši-nys Terminatoriaus ar transformerių eros amerikiečių filosofijoje: „Kaip pasikeistų reakcija į viešų problemų kaitą, jei į (daiktiškų) kūnų vitališkumą žiūrėtume rim-čiau? Sakydama „vitališkumą“ turiu omenyje daiktų – valgomų, vartojamų, metalinių ir t. t. – gebėjimą ne tik varžyti ar blokuoti žmonių valią ir kūrybiškumą, bet ir veikti kaip kvaziagentams ar jėgoms, turinčioms savo trajektorijas, polinkius ir tendencijas. […] vibruojanti materija, esanti šalia mūsų, persmelkia ir mus, gali pa-keisti mūsų supratimą apie politinius įvykius, jeigu tiems daiktams ir toms jėgoms skirtume daugiau dėmesio.“1 Tiesa, Bareikis veikiau linksta į pesimistinę negu į opti-

mistinę „vibruojančios materijos“ pusę, tačiau jo pesi-mizmas nėra beviltiškas ir neatšaukiamas.

Po Bareikio fatalizmo ir mesianizmo skraiste, kaip kad tai pačiai meninink(i)ų kartai atstovaujančių „dešiniųjų“ – Žilvino Kempino, Svajonės ir Pauliaus Stanikų instaliacijose ar tariamų „kairiųjų“ – Gedi-mino ir Nomedos Urbonų veikloje, galima įžiūrėti ir tiesiog meistrišką žaidimą žiūrovų emocijomis ir in-telektu (vėl prisimenant cirką), itin kokybišką esteti-nį iliuzionizmą, įspūdingą akių dūmimo techniką… Visa tai pateikiama kaip socioideologinė pozicija ir pan. Tai irgi vertas dėmesio ir gana tragiškas as-pektas, jei kalbėsime apie prieštaravimus, kylančius, norint būti bent iš dalies matomiems Vakarų šiuolai-kinio meno (bienalių?) rinkoje, kuri remiasi ciniš-kais spektaklio visuomenės principais. Menininkai, bandantys prasmukti į sudievintą Vakarų meno rin-ką, savo kūryboje dažnai kritikuoja ir demaskuoja „kapitalizmą“, tačiau nutyli, kad patys leidžiasi iš-naudojami, atlieka klounų vaidmenį turtingesnių ir galingesnių (arba norinčių tokiais atrodyti) puotoje. Šiuo atžvilgiu Bareikio paroda „Vartuose“ įdomi dar ir tuo, kad atskleidžia prieštaravimą tarp komercijos, statuso (palaikymo) ir jų neigimo, kritikavimo.

Pabaigai reikėtų keletą žodžių tarti apie Bareikio ir Billo Sayloro piešinių parodą „Artifex“ galerijoje. Šie piešiniai kelia art brut antiestetikos, anarchizmo, au-toriaus mirties, socialinio susvetimėjimo, nesusikalbė-jimo ir kitus klausimus, iš dalies antrindami parodai „Vartuose“, iš dalies kurdami savitą probleminę erdvę. Piešėjų duetas veikiau griauna autoriaus mitą, negu jį teigia, logiško, suprantamo ryšio tarp formos ir turinio galimybė apskritai atmetama, kaip kad bepročių pieši-niuose. Tiesa, šiuo atveju šis destabilizuojantis prasmę veiksmas yra sąmoninga socioideologinė laikysena, o ne pamišimas. Bendrą kūrybą, nesiekiant apibrėžto, įprasto estetinio rezultato, reikėtų suprasti kaip poziciją ir tai visos parodos raktas…

1 Jane Bennett. Vibrant Matter: a political Ecology of Things. Durham and

London: Duke University Press, 2010, p. vii.

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Aleksandra Kašuba meno studijas pradėjo Lietuvoje, 1942−1943 m. mokėsi Kauno taikomosios ir deko-

ratyvinės dailės institute, 1943 − Vilniaus dailės akade-mijoje. 1944 m. artėjant frontui, kartu su vyru Vytautu Kašuba pasitraukė į Vakarus. 1947 m. emigravo į JAV, nuo 1963 m. gyveno ir dirbo Niujorke, 2001 m. persikėlė į Naujosios Meksikos valstiją.1

Nacionalinė dailės galerija, bendradarbiaudama su JAV lietuvių menininke Aleksandra Kašubiene, pristato skulptūrinę tampraus audinio ir neono šviesų instaliaciją „Spektro užuomina“ pagal 1975 m. projektą „Užuomina“.

Instaliacijos spalvinis sprendimas iš tikrųjų apeliuoja į spalvų spektrą, varijuodamas nuo šaltų iki šiltų tonų.

Antroji asociacija, iš dalies irgi susijusi su spalviniu sprendimu, primena lounge sąvoką interjero dizaine. Lounge erdvė paprastai nuteikia atsipalaidavimui, poil-siui, relaksacijai, o Kašubienės instaliacija kaip tik tą ir siūlo. Atsidūrus iš tampraus audinio suformuotoje alter-natyvioje erdvėje, nors nesiūloma ten prisėsti ar prigulti, vis dėlto „energetinis“ poveikis toks stiprus, kad užplūsta retai patiriamas harmonijos su aplinka jausmas.

Prie minkštų, elastiškų, efemeriškų instaliacijų Kašu-bienė priėjo bandydama (per)konsruoti architektūrinę erdvę. Kurį laiką eksperimentavusi architektūros ir taiko-mosios dailės plotuose, vienam savo projektui dailininkė panaudojo tamprų, elastišką nailono audinį, kurį galima ištempti nuo grindų iki lubų, formuojant alternatyvią er-dvę jau egzistuojančioje (architektūrinėje) erdvėje. Taip galima įprastą kvadratinę, kampuotą patalpą sušvelninti, netgi „įšvirkšti“ į ją nedidelę hipiškos psichodelikos dozę.

Toliau klajodami asociacijų labirintais galėtume kal-bėti apie Kašubienės instaliacijų formos ir turinio mo-

alternatyvios erDvės užuomina

aleksandros kašubienės instaliacija Nacionalinėje dailės galerijoje

Projekto kuratorė – Elona LubytėArchitektas – Aleksandras KavaliauskasKonstruktoriai: Lauryna Stravinskaitė, Rita Guzej (tekstilė), Po-vilas Norkus, Julius Vaišnoras (metalo konstrukcijos)

teriškumą kaip gimdos metaforą, sąsajas su minimalis-tine muzika ir taip toliau.

Apie dailininkę išsamiai yra rašiusi Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė savo knygoje „Egziliantės užrašai“. Pateikiame jos teksto ištrauką: „Pradžia menininkė laiko savo mozaikas, kai ėmė žaisti su kreivėmis plokštumoje. 1965-aisiais, dėliodama juodo marmuro kvadratėlius, ji pastebėjo, kad 45 laipsnių kampu pasvirusios ir pasikar-tojančios plytelių kreivės sukuria ne plokščio, bet ban-guojančio paviršiaus iliuziją. Kurdama didžiules plytų sienas, ėmė įstrižų kreivių tėkmę derinti su įtampos ir kompresijos kryptimis atraminėje pastato sienoje. Opti-nė erdvės iliuzija tapo beveik apčiuopiama. Gilindamasi į iliuzijos prigimtį, dailininkė analogų ieškojo gamtoje.

1968 m., gavusi užsakymą padaryti grindų mozaiką keliaujančiai parodai „Objektai JAV“, ji sukūrė dviejų da-lių reljefinę balto marmuro mozaiką „Knyga“, išgauda-ma banguojančių grindų ar sienų įspūdį. Tai ją paskatino savo studijoje sukonstruoti gaubtomis sienomis įrėmin-tos erdvės modelį, kurį pamatęs tuometinis Amerikos taikomosios dailės muziejaus direktorius Paulas Smithas pakvietė Kašubienę dalyvauti parodoje „Mąstymo er-dvės“. Tada Aleksandrai ir kilo idėja panaudoti nailono audinį – elastingą, tąsią medžiagą ji ištempė taip, kad tarp lubų ir grindų esanti tuščia erdvė leistų membranai įgauti įtampų nulemtą formą. Pirmoji tokia trijų dimen-sijų forma, apibrėžianti apskritą erdvę, buvo instaliuota Taikomosios dailės muziejaus salėje 1970 m. Paakinta sėkmės, Aleksandra pasinėrė į tolesnes gaubtų paviršių ir erdvės dinamikos, gamtos elementų ir jų tarpusavio sąveikos studijas. Tai atvedė prie „Erdvės buveinių“ ins-

35K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

taliacijos Niujorke – vieno įdomiausių, ypač didelį rezo-nansą sukėlusių jos darbų.

Šiai instaliacijai 1971 m. Manhattane buvo paskirtas vienas Kašubų gyvenamojo namo aukštas. Aleksandra, naudodama nailoną trijų dimensijų formoms išgauti, čia įrengė erdve alsuojantį interjerą, pralaidų šviesai. Ji atsi-sakė 90 laipsnių kampų ir sukūrė aplinką, reaguojančią į dienos šviesos kaitą. Stulbinančią erdvių įvairovę užtikri-no gamtai būdingi formų netikėtumai. 750 kvadratinių pėdų ploto ir dvylikos pėdų aukščio būste buvo įrengtos septynios erdvės: žalumynų sala, koridorius su permato-ma kolona, alkova miegui, valgomasis, darbo kambarys ir kt. Įrengti erdves talkino skulptorius Vytautas Kašuba, interjerą kurti padėjo kiti jos pakviesti menininkai. Ins-taliacija pritraukė daugybę lankytojų, kurių reakcijos ir savijauta neįprastoje bekampėje, minkštų formų erdvėje suteikė menininkei naujų idėjų. Šiose „Erdvės buveinė-se“ Aleksandra gyveno ir dirbo visus metus.

Tolesnis žingsnis, eksperimentuojant su erdvės di-namika, su įtampa ir varža, buvo 1978 m. Filadelfijo-je – Tekstilės ir mokslų kolegijos inicijuotam projektui „Menas ir mokslas“ Kašubienė sukūrė 78 minkštų, „ke-valinių“ formų struktūras. Dailininkė kėlė sau užduotį iš elastingos medžiagos išgauti trijų dimensijų formas ir jas taip sukietinti, kad stovėtų pačios, be rėmų. Dvidešimt trys iš jų – jau sukietintos – buvo išstatytos parodoje, o prie įėjimo įrengtos trys lietaus ir vėjo instaliacijos.

– Mokslininkai yra sukūrę audinių, kurie naudojami satelituose arba medicinoje kaip dirbtinės aortos ir rau-menų pluoštai. Kad galėtų plačiau visa tai pritaikyti, rei-kia naujų idėjų. Todėl talkon pasikvietė dailininkus. Su-prasdama, kad tokia auksinė proga daugiau nepasitaikys, stengiausi išnaudoti ją keleriopai. Prieš tai jau 9 metus dirbau su elastine medžiaga, dažniausiai imdavausi dide-lių projektų. Filadelfijos kolegijoje buvo idealios sąlygos eksperimentuoti ir nutariau leistis į nežinomybę. Norėjau išsiaiškinti, ar įmanoma įtampą ir varžą panaudoti kaip savaimingas jėgas, sakykim, kaip yra naudojamas garas ar elektra. Mano mokytoja buvo gamta, nes šakos, vaisiai, sėklos, raumenys ar kaulai įgauna formą, veikiami varžos ir įtampos. Antras svarbus dalykas – lanksčios formos daugeliu atvejų yra patvaresnės už stangrias ar kietas, nes

nebando priešintis ar atsispirti jėgai – paklūsta jos povei-kiui. Bandžiau sukurti formas, paklusnias vėjui ir lietui. Dirbtiniai pluoštai turi pradinės būsenos atmintį, todėl nailono mezginys tempiasi į visas puses ir lengvai sugrįž-ta atgal. Ko siekiau, galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu: visi žinome, kad, tempiant megztuko rankovę, ji subliūkš-ta ir susiaurėja. Man parūpo taip sukirpti ir taip sudėti pluoštą, kad susiūtoji struktūra, tempiant ją kaip rankovę, ne subliūkštų, o išsipūstų. Skamba neįtikėtinai, bet, mūsų pačių nuostabai, pavyko tai padaryti, – kuo smarkiau struktūrą tempėme, tuo labiau ji pūtėsi lyg gyvūnas, įkvė-pęs oro. Prieš mūsų akis vyko nesibaigiantis spektaklis, kuriame kiekvienas kampas, kiekviena siūlė atliko aiškų vaidmenį. Dėl menkiausio prisilietimo vienam iš jų nors kiek pakeitus poziciją, naujos išraiškos banga persilie-davo per visą struktūros paviršių. Formų estetika man nerūpėjo. Priešingai, stengiausi suprasti, kaip medžiagos paviršius reaguoja į varžos ir įtampos jėgas. Visa tai turi savo logiką, kurios rezultatas – nauja estetika, žmogaus proto dar neužantspauduota. Pavadinčiau tai žaismingu nuotykiu. Paroda turėjo pasisekimą greičiausiai todėl, kad sužadino žmonių smalsumą. Bendras įspūdis buvo toks, kad tai ne šio amžiaus eksperimentai, bet žvilgsnis į ateitį. Tais eksperimentavimo laikotarpiais buvau užsi-ėmusi tąsių, elastingų medžiagų dinamika ir beveik ne-kreipiau dėmesio į estetiką, – pasakoja Aleksandra. – Kai tik kreivė grakščiai pasvirdavo ar kai forma dosniai atsi-skleisdavo, žinojau, kad įtampa teka natūraliai kaip gam-toje. Įtampa, būdama jėga, negali klysti, todėl, kai kreivė ar forma nepateisindavo mano lūkesčių, buvo aišku, kad pažeidžiau pagrindinius įtampos ir varžos reikalavimus. Mane apėmė jausmas, tarsi „kutenčiau“ gamtą, o ji atsi-lieptų, mane pamokydama.

Šie projektai, regis, ir buvo tie kertiniai akmenys, ant kurių po gerų dviejų dešimtmečių – ir po daugelio įgyvendintų užsakymų, parodų, instaliacijų įvairiose Amerikos vietose – išaugo architektūrinių proporcijų „kevalai“ Naujojoje Meksikoje.“2

1 http://www.ndg.lt/parodos/parodos/aleksandra-kašuba.aspx

2 Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Egziliantės užrašai. Naujosios Meksikos

padangėje. Vilnius: Kultūros barai, 2008, p. 194.

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Vytautas Kalinauskas – dailės pasaulio legenda, aktorius, grafikas, knygų iliutratorius, sceno-

grafas, tapytojas, bohemos atstovas, dendis, tiesiog laisvas žmogus, Gražinos Kliaugienės vadintas Vil-niaus senamiesčio broške. Tačiau apie šią Kalinaus-ko gyvenimo pusę esu tik prisiklausęs, visiškai nieko pridurti prie to negaliu, todėl teks tiesiog mėgėjiškai pasamprotauti apie jo autoportretų parodą „Aka-demijos“ galerijoje. Pirmame aukšte Kalinausko kūriniai, antrame – dailininko fotoportretai, įvai-rių autorių sukurti skirtingu metu. Tiesa, pirmame aukšte į autoportretų seriją įsikomponuoja vienas kartotinis „hampelmanas“ – pats Kalinauskas. Ant „hampelmano“, kurį galima tampyti už virvučių, pa-rašyta L’art est libre. Je suis libre aussi („Menas yra laisvas. Aš irgi esu laisvas“). Į ekspoziciją įsiterpia ir atvirukas su Džokondos atvaizdu. Tai minimalis-tinis koliažas – Kalinauskas priklijavo savo galvą, iškirptą iš nuotraukos ir perskeltą pusiau, – atrodo, tarsi Džokondos galva „išsirita“ iš Kalinausko gal-vos. Žinant, kokia svarbi jam buvo klasikinio meno tradicija, kurią savo kūryboje dažnai cituodavo, me-tafora talpi, taikli ir šmaikšti. Tarsi klasikinio meno tradicija būtų dailininko savastis, o dailininkas savo ruožtu irgi gimęs iš jos.

Grįžkime prie autoportretų, kurie nėra autopor-tretai įprastine to žodžio prasme. Tai biusto siluetų kartono raižiniai. Iš pirmo žvilgsnio šie „autoportre-tai“ galėtų pasirodyti pernelyg manieringi, teatrališ-ki, „scenografiški“, tačiau geriau įsižiūrėjus atsive-ria vidinė logika ir savita simbolika. Sakyčiau, toks „teatriškas“ disko kičas, praėjus tam tikram laikui, praturtėja naujomis prasmėmis, laiko antstatas su-

teikia solidumo ir susiformuoja įdomus prasminis posluoksnis interpretacijoms. Dabar atrodo, kad apie tam tikras kičo dimensijas Kalinauskas mąstė ir jas naudojo sąmoningai. Galų gale kontekstai keičiasi, vieni socioestetiniai kanonai pasitraukia į antrą pla-ną, pradeda dominuoti kiti, keičiasi kartos, jų menta-litetas, todėl kinta ir tam tikrų socioestetinių objektų, reiškinių prasmės. Kalinausko autoportretai šiuo at-žvilgiu ypač įdomūs.

Siūlyčiau atkreipti dėmesį į keletą aspektų. Vienas iš autoportretų yra stiklinis, permatomas, pakabintas erdvėje. Tiksliau, permatomas yra biusto siluetas, ku-riame tarp dviejų stiklų sudėti įvairūs daikčiukai – jūros kriauklė, kaštonas, kryželis, stiklinis rutuliukas, sudžiūvusi rožė, žaidimų kauliukas, senovinis kišeni-nis laikrodis ir t. t.

Kiti „autoportretai“ – irgi biusto siluetai – nėra per-matomi, tačiau sukurti paradoksalaus simboliško su-dvejinimo arba supriešinimo principu. Kai kurių „auto-portretų“ siluetas yra išpjautas iš kartono ir pritvirtintas prie fono, kai kurių priešingai – siluetas išpjautas kar-tone, tarsi „durys“. Kitaip sakant, autoportretais skir-tinguose kūriniuose tampa tiek „pozityvus“ siluetas, t. y. išpjautas ir pritvirtintas prie pagrindo, tiek „nega-tyvus“ – išpjauto silueto kontūrus žyminti „tuštuma“. Tokiu būdu Kalinauskas kuria savo dvasinį „reljefą“ su „teigiamomis“ arba išgaubtomis ir „neigiamomis“ arba įgaubtomis formomis. Paradoksalu tai, kad išgaubtas ir įgaubtas siluetai, kaip žinome, yra tapatūs, atsiradę iš to paties kartono lakšto, lygiai taip „esatis“ ir „nesatis“ yra ne tiek priešybės, kiek viena kitą papildančios sąvokos.

Kalinauskas imasi ir papildomo filosofinio triuko. Jis ištapo kūrinių foną arba pačius siluetus, kartu pasitelkia

kas yra žmogus?

vytauto kalinausko (auto)portretai

37K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

fotokoliažo techniką, iliustruoda-mas daugybę skirtingų gyvenimo laikotarpių savo nuotraukomis nuo vaikystės iki senatvės, daugelyje iš jų fiksuoti įvairūs įvykiai, kolegos, draugai ir pan. Kitaip sakant, at-skleidžiamas platesnis gyvenimo spektras. Kai kurios portretinės nuotraukos neretai kartojamos, „ti-ražuojamos“ vorholišku principu. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, jei nuotraukos komponuojamos silue-te, tai fonas už silueto lieka daugiau ar mažiau abstraktus. O kartais el-giamasi priešingai – siluetas lieka „tuščias“, abstraktus, o fotokoliažais išmarginamas fonas. Tokiu atveju tarsi „išeinama iš savęs“.

Kalinauskas kūrė savo erdvė-laikio, kaip socialinio pasaulio vidaus ir išorės sandūros, me-taforą. Tie pasauliai susipynę, įsiterpiantys vienas į kitą, ta-čiau vis dėlto daugiau ar mažiau savarankiški. Reikia pasakyti, Kalinauskas teikė pirmenybę „vidiniam“. Taigi siluetas yra tarsi nuo išorinės aplinkos at-skirta terpė, asmenybės metafo-ra, tam tikra psichoegzistencinė erdvė, kurioje tarpsta keletas socialinių asmenybės pavidalų, arba tiesiog atsiveria tuštuma, o kaukės, „hampelmanai“ gyvena savo gyvenimą, pasklidę už „si-lueto“ ribų.

Šiuos „autoportretus“ galima interpretuoti, pradedant nuo trinarės žmogaus (pa)sąmonės struktūros, kaip ją suvokia klasikinė psichoa-nalizė, baigiant humanistinės psichologijos „holizmu“ ar net remiantis įvairiais psichologinių paradigmų, ar-timesnių socialinei sferai, modeliais. Bet kokiu atveju

visos šios tradicijos nagrinėja asmenybės erdvėlaikį ir jo ribas. Kalinausko autoportretai yra vykusi metap-sichologinių metaforų pynė, kelianti esminius klau-simus – kas yra laisvė ir kas apskritai yra žmogus, žinoma, egzistenciniu, dvasiniu atžvilgiu.

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Dovilė Statkevičienė. Jono Jurašo 1972-ųjų spek-taklis pagal Juozo Grušo istorinę-poetinę dramą

„Barbora Radvilaitė“ neišvengiamai tampa atskaitos tašku, vertės matu, pagal kurį matuojame šiandienos „Barborą“. Net ir pirmojo spektaklio nemačiusiųjų karta yra apie jį girdėjusi, žino, kad jis – gyva lietuvių teatro legenda. Tai neabejotinai išplečia publikos lūkesčių hori-zontą, suteikia viltį pajusti tos garsios teatrinės patirties dvelksmą. Kokią įtaką praeities legenda daro šiandieni-nės „Barboros“ suvokėjams?

Juozas Grušas, Aušra Marija Sluckaitė„Barbora“Spektaklis pagal Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“Režisierius Jonas JurašasScenografas Mindaugas NavakasKostiumų dailininkė Jolanta VazalinskienėKompozitorius Linas RimšaChoreografai Mantas Stabačinskas, Marius PinigisVaidina Eglė Mikulionytė Dainius Svobonas Saulius Čiučelis Ugnė Žirgulė Inga Mikutavičiū-tė Gintaras Adomaitis Tomas Erbrėderis Egidijus Stancikas Vaidas Maršalka Gintautas Bejeris Henrikas Savickis Artūras Sužiedėlis Edgaras Žemaitis Eglė Grigaliūnaitė Martyna GedvilaitėPremjera 2014 m. rugsėjo 25 d.

barbora, kurios neturimeSu rasa VaSiNauSkaite kalbasi Dovilė StatkevičieNė

Kalbėti apie Nacionaliniame Kauno dramos teatre Jono Jurašo pastatytą „Barborą“ sudėtinga – paties teatro pasiūlyta idėja imtis kūrinio, anuomet tapusio meninio pasipriešinimo sistemai sim-boliu ir drauge nepakartojamos – tikrąja šio žodžio prasme – vaidybinės raiškos legenda, buvo nelengvas kūrybinis uždavinys, kurio sceninio sprendimo laukta su smalsiu nerimu, jaučiant ne-atsiejamą anų laikų šešėlį. Apie tai, kokią Barborą regime šiandien ir koks turinys sudėtas į dabar-tinį jos vaizdinį, kalbamės su teatrologe dr. Rasa Vasinauskaite.

Rasa Vasinauskaitė. Manyčiau, siekis prikelti, su-grąžinti legendą, nuo pat pradžių lydėjęs naująjį „Bar-boros“ pastatymą, buvo labai neteisingas požiūris. Tie-sa, jį akcentavo ne tiek patys kūrėjai, kiek reklaminė spektaklio kampanija. Žiūrovai buvo tarsi nuteikiami susitikimui su legenda. Tačiau legendas sukuria lai-kas – tam tikro laiko legenda ir lieka to laiko legenda, kurios atgaivinti ar perkelti į kitą laiką, kitą konteks-tą neįmanoma, ypač teatre, net jei tai būtų tiksli to le-gendinio spektaklio rekonstrukcija. Įsivaizduoju, kokį

39K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

spaudimą ir kokią atsakomybę jautė Jonas Jurašas su visa kūrybine komanda, kai pasiryžo dar kartą staty-ti „Barborą Radvilaitę“, juk dar yra žiūrovų, mačiusių 1972-ųjų premjerą, palikusią neišdildomą įspūdį. Tasai spektaklis jau yra teatro istorijos dalis, juo labiau nuo jo neatsiejama paties Jurašo kūrybinė biografija, aktorės Rūtos Staliliūnaitės palikimas ir atmintis (knyga apie ją taip ir pavadinta – „Aš esu Barbora“).

Apskritai kūrinių, dabar vadinamų legendiniais, neįmanoma išplėšti iš jų atsiradimo ir gyvavimo kon-teksto, tiek istorinės, politinės, tiek kultūrinės, meninės aplinkos. Nūdiena lemia visai kitokį požiūrį į juos, ir viena, ką galime padaryti, – tai sukurti naują legendą, šiuo atveju – savo Barborą. Per pastarąjį dvidešimtmetį grįžti prie Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augus-to mito, tapusio ir vienu gražiausių, dramatiškiausių mūsų „istorinių pasakojimų“, bandė režisieriai Algir-das Latėnas (2002) ir Jonas Vaitkus (2010) Valstybi-niame jaunimo teatre, choreografė Anželika Cholina (LNOBT, 2011), pateikę skirtingas jo versijas, tačiau ne naują turinį. Tad galima klausti, – kiek ir kokia Barbo-ra reikalinga šiandien, koks jos vaizdinys galėtų virsti mūsų laikų legenda? Anuomet Juozas Grušas, Jurašas ir Staliliūnaitė, man regis, Barborą prilygino Hamle-tui, pavertė ją pasiaukojančios meilės, aukos tėvynei simboliu. Staliliūnaitė suteikė Barborai tokių reikšmių, kurių pakartoti neįmanoma, tačiau tai nereiškia, kad negali būti naujos Barboros.

XX a. vidurio ir antrosios pusės lietuvių literatūros kontekste Juozo Grušo kūryba iškyla kaip itin dramatiš-ka, nagrinėjanti sudėtingą žmogaus akistatą su istoriniu laiku. Ar tokia dramaturgija, vaizduojanti istorijos, val-džios ir žmogaus kolizijas, yra atvira šiandieninei publi-kai? Ar šiais laikais „Barbora Radvilaitė“ gali būti ade-kvačiai suprantama, priimtina, galų gale – paveiki?

Vaitkus savo spektaklį statė, pasitelkdamas Jono Griniaus „Gulbės giesmę“, Latėnas dirbo su Sigitu Pa-rulskiu – dramos ir judesio spektaklis vadinosi „Barbo-ros Radvilaitės testamentas“, Cholina sukūrė savo cho-reografinį pasakojimą. Nė vienas iš jų nesirėmė Juozo Grušo tekstu, nors neabejoju, kad visi jį puikiai žinojo,

kaip ir Grušas žinojo Balio Sruogos nebaigtą „Barborą Radvilaitę“ (1946, išspausdinta 1957). Reda Pabarčienė savo monografijoje „Kurianti priklausomybė. Lygina-mieji lietuvių dramos klasikos tyrinėjimai“ labai įdo-miai ir įtikinamai lygina šias Sruogos ir Grušo tragedi-jas. Beje, Raimundas Samulevičius beveik tuo pat metu parašė „Karūną ir smėlį“, 1970 m. šią pjesę pastatė Klai-pėdos dramos teatras. Žinoma, ją užgožė ne tiek Grušo kūrinys, kiek Jurašo spektaklio sėkmė.

Vis dėlto manyčiau, kad Grušo tragedija taip pat pri-klauso savo laikui – ne tik draminės kompozicijos, kal-bos, literatūrinių asociacijų ir tradicijos ar jos įveikimo požiūriu, bet, svarbiausia, temų ir reikšmių atžvilgiu. Romantizuoti pagrindinių personažų paveikslai, idea-lizuotas, net sakralizuotas Barboros vaizdinys čia neat-sitiktinai iškyla kaip kontrastas iš dalies teatralizuotai politinei ir istorinei „scenai“, aiškiai atskiriantis tiesą nuo melo, tikrovę nuo iliuzijų, gėrį nuo blogio. Jurašas savo spektaklyje kaip tik ir pabrėžė šį kontrastą – išorinis, dirbtinis, persmelktas intrigų, sielą nuodijantis valdžios pasaulis versus žmogiškoji, taurioji Barboros vidinė gel-mė. Teatriniai sprendimai savo simboliškumu atliepė pakylėtas Grušo intonacijas, tam tikrą abstrahavimą, net deklaratyvumą, dar labiau išryškinančius Barboros tra-gediją. Juolab prisiminkime 8-ojo dešimtmečio pradžios teatrą: teziškumas, simboliškumas, poetiškumas – tai kanoniniai ano laiko dramos ir sceninės raiškos bruo-žai. Šiandien jie iš tikrųjų sunkiai klausomi ir žiūrimi, tai natūralu, nes gyvename kitokiame pasaulyje, kitaip bendraujame, o ir teatro vieta, reikšmė, jo uždaviniai yra kitokie. Antra vertus, jei Grušo „Barborą Radvilaitę“ nukeltume nuo kalbinių ir idėjinių „koturnų“, ji turbūt nesuskambėtų, nebeatspindėtų konfliktų, kurie anuomet buvo pamatiniai – žmogus ir valdžia, individualybė ir jos naikinimas, žmogus ir jo santykis su tautos, valstybės idėja, nebeliudytų menininko drąsos apie juos kalbėti. Manyčiau, šiuolaikinis teatras, imdamasis panašių tekstų ir norėdamas, kad jie įgautų aktualų turinį, turėtų ne tik ieškoti naujų raiškos priemonių, bet ir dirbti su tekstais.

Jurašas kartu su Aušra Marija Sluckaite greta pagrin-dinės Barboros linijos kuria kitą, paralelinę istoriją apie

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

aktorę, vaidinusią Barborą Radvilaitę. Taip išsaugoma erdvė Grušo tragedijai, o kartu jai tarsi suteikiamas už-nugaris, neleidžiantis užsisklęsti monumentalioje savo būtyje. Atsiranda du lygia greta plėtojami siužetiniai ly-gmenys. Kaip šios dvi linijos sąveikauja tarpusavyje? Ar galima jas vertinti kaip viena kitos papildinius?

Sakyčiau, Jurašas ir Grušo „Barboros Radvilaitės“ adaptacijos autorė Aušra Marija Sluckaitė pasielgė iš-mintingai, siūlydami kitokį požiūrį. Iš tikrųjų – kaip prakalbinti šį kūrinį, per dešimtmečius prisodrintą įvairiausių asociacijų ir konotacijų, juo labiau kaip atsilaikyti prieš savo pačių sukurtą legendą? Atsirado nauja – sergančios, mirštančios Aktorės, kuri vėl ir vėl ryžtasi vaidinti Barborą, linija. Aktorės paveikslas, žinoma, netiesiogiai, bet vis dėlto siejamas su Stali-liūnaite, be to, ir Barboros mirties tikroji priežastis, kaip manoma, buvo ne nuodai, o liga. Taigi iš pirmo žvilgsnio toks sprendimas – logiškas ir natūralus. Vis dėlto spektakliui jis tapo pražūtingas, nes pažeidė vidinę jo struktūrą, suardė draminį audinį. Aktorės ligos, mirties linija, persmelkta savotiškos agonijos, sustingdė ir Barboros liniją – sakyčiau, ji tiesiog su-

naikino istorinį, mitinį, arche-tipinį „Barboros Radvilaitės“ klodą ir tą dramą, kurią turėtų vaidinti visi kiti spektaklio vei-kėjai. Jurašo režisūrai būdinga sieti skirtingus veiksminius sluoksnius, ieškoti prasminių paralelių tarp skirtingų litera-tūrinių kūrinių ir (ne)literatū-rinės medžiagos. Pavyzdžiui, spektaklyje „Antigonė Sibire“ (2010) du labai tolimi tekstai pagilina vienas kitą, aktuali-zuoja pasirinktą temą. Aktorės monologų ir Grušo tekstų su-jungimas „Barborą“ paveikė, deja, atvirkščiai. Viena vertus, ligos ar mirties prisilietimas susilpnino ir taip lėtą, trūkčio-jantį veiksmą (matome, kaip

rezignuojanti, kenčianti Aktorė vis susitinka ir išsiski-ria su savo personažu), visą spektaklį paženklino sąs-tingiu ir monotonija. Antra vertus, Aktorė, nepaisant keičiamų kostiumų, perėjimų iš vienos būsenos į kitą, galbūt iš „tikrovės“ (?) – į teatrą ir atvirkščiai, nebe-atlieka draminės funkcijos ir nebeįskelia tų konfliktų, kurie yra dramaturginis „Barboros Radvilaitės“ pa-matas. Susidaro įspūdis, kad Eglės Mikulionytės vai-dinama Aktorė ne dalyvauja Barboros „spektaklyje“, o stebi jį iš šalies, tarsi diagnozuotų savo ir kitų veikėjų situacijas, tad ir jos ryšiai su kitais yra vienareikšmiai, deklaratyvūs. Kitaip tariant, susimbolinta Aktorės tema šįkart užgožia žmogiškąją Barboros Radvilaitės istoriją, jos meilės Žygimantui Augustui, pasiaukoji-mo Lietuvai temas, kad ir kokios romantizuotos jos atrodytų, žvelgiant iš šiandienos pozicijų. Dar kitaip tariant, „Barbora“ – tai spektaklis apie Aktorės, o ne apie Barboros mitą, tad ir visa, kas vyksta ant tos pa-krypusios, spalvingais raštais tarsi renesansinė menė išpuoštos pakylos, tėra jos regėjimų, jos spektaklio nuotrupos – visi veikėjai čia virsta ženklais, dirbtinė-mis (šachmatų?) figūromis.

Juozas Grušas/Aušra Marija Sluckaitė. „Barbora“. Režisierius Jonas JuRAšAS

Barbora, Aktorė – Eglė MiKuLioNyTė

41K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Gaila, kad šios dvi linijos neįgauna dramaturginio ryšio. Ligos ir Aktorės linija aiški, o štai Barboros – ne-realizuota, nes jaunoji karalienė nepakliūva į istorijos pinkles, nepatiria meilės, jos pasiaukojimas dėl karūnos nevirsta iššūkiu. Sakyčiau, ir ligos motyvas (tos kraujo pilnos lašelinės, plika Aktorės-Barboros galva, išblyškęs veidas, beveik mechaniškas, silpstantis jos kalbėjimas) kartais daro grynai fiziologinį įspūdį. Jeigu šiuos du pasaulius režisierius būtų atskyręs, gal net jei Aktorę ir Barborą būtų vaidinusios dvi aktorės, turėtume spekta-klį, kur tarp gyvenimo ir teatro, ligos ir vaidybos vyksta tokia pat kova, kokia vyko ir Aktorės, ir Barboros sielo-je. Galbūt tada atsirastų daugiau gyvybės, energijos, ko šitam spektakliui nepaprastai trūksta.

Gyvybingumo stoka, ko gero, visų pirma kyla iš tekstų: istorinę Grušo tragediją papildo intarpai, brėžiantys para-lelinę – aktorės, vaidinančios Barborą Radvilaitę, – liniją. Paradoksalu, tačiau Sluckaitė nepasinaudoja galimybe priartinti Grušo tragediją prie šių dienų. Kiek veiksmin-ga yra šių dviejų tekstų sąjunga?

Intonacijų, žodžių vartojimo, stiliaus požiūriu šie teks-tai artimi. Ir tai tik dar labiau nutolina juos nuo šiandienos. Be abejo, stilistinę vienovę palaiko ir aktorės vaidyba, deklamacinis tonas. Neabe-joju, kad kiekvienas Akto-rės ar Barboros žodis Eglei Mikulionytei yra nepaprastai svarbus, jos pačios išjaustas. Tačiau, jei greta poetinės, net retorinės Grušo kalbos būtu-me išgirdę natūralų, žmogiš-ką Aktorės kalbėjimą, kitaip žvelgtume ir į jos būseną. Dabar gi iš tikrųjų viskas tarsi pakylėta iki vieno – simbo-linio – lygmens, kurį sten-giasi pabrėžti ne tik tekstas, vaidyba, bet ir Lino Rimšos muzika.

Pakylėtai būsenai, regis, antrina ir spektaklio scenovaiz-dis, akcentuojantis XVI a. pirmajai pusei būdingą renesan-sinę rūmų estetiką. Atskiru, nuo visumos atsietu elementu tampa karūnos įvaizdis, susietas su sergančios aktorės linija – visagalybės simbolis sukurtas iš lašelinių, pilnų kraujo, ku-ris vienintelis dar palaiko gyvybę. Tai aktorystės, meno, kaip gyslomis cirkuliuojančio kraujo, metafora. Vis dėlto ši detalė lieka tarsi užsklęsta pati savyje ir suteikia keistą eklektikos atspalvį. Kokias menines intencijas ir galbūt problemas įžvelgiate scenovaizdžio struktūroje?

Mindaugo Navako scenovaizdis – raštuotų renesan-sinių plytelių dėlionė, stebuklingai atgyjanti ir besimai-nanti fone, prislopintas spalvinis jų tonas ir „minkštu-mas“ – ideali „Barboros Radvilaitės“ erdvė. Kartu su kraujo lašelinių karūna toks scenovaizdis galėtų būti eks-ponuojamas kaip savarankiškas meno kūrinys, kuris ne tik alsuoja Renesanso atmosfera, nukelia į senąjį Vilnių ar Valdovų rūmus, bet ir anuos laikus priartina prie da-barties. Tačiau „grynas“ vaizdas ne visada teatre įmano-mas, tad matome, kaip tos plytelės virsta tai uždanga, tai Bonos sostu, kaip jos suvyniojamos ir išvyniojamos. Man toks jų „panaudojimas“ ne visada atrodė reika-

„Barbora“. Bona – ugnė ŽiRGuLė, Papagoda – Vaidas MARšALKA Donato Stankevičiaus nuotr.

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

lingas ar pateisinamas, kaip ir brangūs, tačiau dirb-tinumu, butaforiškumu dvelkiantys ir aktorių-veikėjų figūras, sakyčiau, darkantys Jolantos Vazalinskienės kostiumai, batai, šarvų detalės. Beje, kostiumai ir jų spalvos, medžiagos šįkart iš tikrųjų rėžia akį – keista stilizacija, sukelianti netvarkos ir nepatogumo vaidi-nant jausmą. Galima net sakyti, kad kiekvienas šio spektaklio elementas atrodo svarbus ir prasmingas, o štai visi kartu tarp savęs nedera, vienas kitą neigia.

Ligos ir paralelinę – Barboros Radvilaitės – istorijas Mikulionytė vaidina itin teatrališkai, tarsi hiperboli-zuotą patirtį. Per visą spektaklį juntamos pastangos sureikšminti tai, kas vyksta scenoje, tarytum atriboja žiūrovus nuo vidinių herojės būsenų, neleidžia priar-tėti prie tikro jausmo. Kokį įspūdį daro taip kuriamas vaidmuo?

Eglė Mikulionytė – gili, jautri aktorė. Nesistebiu, kad pastaraisiais metais ji tapo Jurašo spektaklių pro-tagoniste – „Antigonėje Sibire“, „Apsivalyme“, „Baltoj drobulėj“ ji įsuka sceninį veiksmą, tarytum pakrauna jį savo energija. Tačiau Aktorės-Barboros vaidmuo kitoks – labiau monologinis, net egzaltuotas, monu-mentalus. Gal tą lėmė pats spektaklio sprendimas, kuriuo siekiama „įrėminti“ Aktorės-Barboros pa-veikslą kaip tragišką ir moters kūrėjos, ir karalienės vaizdinį. Toks jis ir tampa spektaklio pabaigoje, kai aktorė sustingsta, virsdama tarsi užuomina į Dievo Motinos paveikslą. Atsisakyta bet kokio psicholo-giškumo, vaidyba abstrahuota, sutelkta į kelis ryš-kesnius skausmo, melancholijos, ilgesio bruožus. Tai daro poveikį ir kitiems vaidmenims: Žygimantas Augustas (Dainius Svobonas), Rudasis ir Juodasis Radvilos (Gintaras Adomaitis ir Tomas Erbrėderis), Juokdarys (Saulius Čiučelis), juo labiau Bona (Ugnė Žirgulė) bendrauja su Barbora tarsi per atstumą, jų santykiai dažnai formalūs, kategoriški. Argi įmanoma bendrauti su „stabu“? Jau minėjau, kad Aktorės lini-ja užgožia Barboros istoriją, kitaip tariant, Aktorė ir Barbora susilieja į nedalomą vienį, ir spektaklis įgau-na monodramos pavidalą. Nežinau, koks turėtų būti tas kitas, šalia vykstantis gyvenimas, kad persvertų ar

kaip nors kitaip paveiktų šią monodramą. Dabar, ne-paisant išorinio dekoratyvumo, bandymų atspindėti visus svarbiausius „Barboros Radvilaitės“ įvykius ir peripetijas, „teatro pasaulis“, į kurį taip norisi grįžti Barborai, yra ne mažiau schematiškas, veikėjai atlie-ka vien pagalbinį vaidmenį.

Ar Mikulionytės poza, hipertrofuota išraiška, de-klamacinis tonas, teatrališkumas gali tapti adekvačia kūrybine aliuzija į Rūtą Staliliūnaitę, garsėjusią san-tūrumu, vidine jėga, gestų taupumu? Ar toks kuriamo vaidmens monumentalumas „nenuskriaudžia“ Barbo-ros legendos?

Staliliūnaitės Barbora buvo labai moteriška, trapi, pažeidžiama, aktorė suteikė jai, sakyčiau, itin daug asmeniškų intonacijų. Barboros mitą pavertė žmogiš-ka, skaudžia, lyg savo pačios išgyventa patirtimi, he-rojinę Grušo tragediją pripildžiusia nuotaikų, jausmų – jos Barborą meilė vedė į mirtį. Šįkart meilės moty-vas nebėra svarbus, svarbesnė Aktorės pareiga, galbūt savęs ir ligos / likimo įveikimas, kad tragedija būtų suvaidinta iki galo. Tai labai asmeniškas režisieriaus požiūris. Jurašas atiduoda duoklę aktorei, šį vaidme-nį pavertusiai legenda, net savo „Barboros Radvilai-tės“ spektakliui, kuris taip stipriai supynė istoriją su žmonių likimais.

Vis dėlto manyčiau, kad bandymas susieti gyveni-mo ir mirties, tikrovės ir teatro temas, per jų prizmę išskleisti, kiek tai įmanoma, Grušo dramos koliziją ne tik perkrovė „Barborą“ asociacijų, aliuzijų, reikš-mių gausa, bet ir sugrąžino tokį Jurašo teatrą, kuriam svarbi apibendrinimų galia, idėjinės priešpriešos, vai-dybos ir raiškos priemonių monumentalumas, sim-boliškumas. O tai – vakarykštės dienos estetika. Tad nepaisant kančios ir ilgesio, kovos ir atsisveikinimo, persmelkusių „Barborą“ ir besibeldžiančių į publikos širdį ir į atmintį, man tai atrodo dar viena tolima, ne mūsų laikų Barboros istorija.

Dėkoju už pokalbį.

43K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Tautosakos ir literatūros kūrinių sąsajos rūpi tiek folkloristams, tiek literatams, nes autentiškus

folkloro tekstus galima perkurti, suliteratūrinti. Fol-kloristai bando literatūros kūriniuose atpažinti tau-tosakos įvaizdžius, personažus, motyvus ar bruožus (pavyzdžiui, meninio vaizdo kūrimo ypatumus). Li-teratams, ko gero, svarbesnė pati galimybė panaudoti tautosakos medžiagą, individuali poetinė jos transfor-macija poezijos ar prozos tekstuose. Ir vienu, ir kitu atveju atsiskleidžia folklorinės tradicijos gyvybingu-mas, tęstinumas, taigi ir aktualumas. Tiesa, tokio po-būdžio publikacijų analizės objektu dažniausiai tam-pa laiko patikrinti ir pripažinti autoriai. Pavyzdžiui, literatūrologė Viktorija Daujotytė tautosakines temas įvardija ir interpretuoja Salomėjos Nėries poezijoje.1 Folkloristė Jūratė Šlekonytė su melų pasakomis yra lyginusi Kazio Borutos „Jurgio Paketurio klajones“.2 Aš bandysiu pasigilinti į jaunos poetės Erikos Drun-gytės pirmąjį lyrikos rinkinį „Tiksli žiema“.3 Many-čiau, jos eilėraštyje „Nervingos vėtrungės verpia ir verpia“ minimą žilviną galima susieti su pasaka, kuri labiausiai žinoma literatūriniu pavadinimu „Eglė žal-čių karalienė“ (folklorinis – „Žalčio žmona“). Pagal tarptautinį Antti Aarne’s – Stitho Thompsono pasakų tipų katalogą (AT) ji priskiriama 425 M tipui4 (Jono Balio kataloge žymima *425 D),5 priklauso pasakų

Inesa SINKEVIČIūtĖ

Folklorinės traDicijos raiška jaunų autorių kūrybojePagal erikos Drungytės eilėraštį iš rinkinio „tiksli žiema“

apie Antgamtines ar užburtas vyro, žmonos ir kitų gi-mines grupei (AT 400 – 459; AT 400* – 452 C*).6

Šios pasakos motyvais kūrė ne vienas poetas. Liū-nė Sutema išeivijoje parašė eilėraštį „Kraujas“. Pa-sak Daujotytės, „Liūnės Sutemos eilėraščio pirmieji žodžiai pasirodo ten, kur baigiasi pasaka apie Eglę ir Žilviną: „Žilvino nebėra“. Nebėra stebuklo, jungiančio gyvenimą žemėje ir po vandeniu“.7 Sigitas Geda pasa-ką „Eglė žalčių karalienė“ vadino mitu ir tekste „Siu-žetas Janio Rainio dramai, kurios jis negalėjo sukur-ti“ išskyrė greta mito apie Jūratę ir Kastytį.8 Salomėja Nėris poemoje „Eglė žalčių karalienė“ (1940 m.)9 „sukūrė moteriško ir vyriško prado susitikimo misteri-ją“.10 Kiek anksčiau (1937 m.) parašytame eilėraštyje „Senelės pasaka“ poetė daugiau kalbėjo „Apie Eglę – žalčio žmoną, / Medžiais paverstus vaikus...“11 Latvių poetės Aspazijos dramoje „Žalčio nuotaka“ „mitinis pradas neignoruojamas, tačiau Aspazijai, regis, daug svarbiau buvo atspindėti savo gyvenimo dramą, san-tykius su vyru poetu Rainiu...“12 Folkloristės Bronis-lavos Kerbelytės nuomone, šios pasakos originali tik pabaiga – žalčio žmona nebenori grįžti pas gimines, su kuriais susvetimėjo, nes jie laikosi pasenusio po-žiūrio į „tolimas“ vedybas.13

Čia su pasaka „Žalčio žmona“ palyginsiu Erikos Drungytės eilėraštį:

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

nervingos vėtrungės verpia ir verpiasuvėlė it vėlę jos mano vardąsuvėlė sugėlė išvarpė išdarkėkur dabar tokį beužsitarnausiukur dabar tokį kaip žiedą sukrausiukrisiu į smilgą į baltą jos ašmenįkirsiu per pusę septintąją naktįrimsiu nurimsiu į mirtį sustosiupo dangų plūko žuvis raudonanukrito rytas po žilvino kojomtik moteris vardo ieškojo „Tiksli žiema“, p. 58

Akcentuosiu pasakos ir eilėraščio herojaus vardą, veiksmo vietą, verpimo ir kirtimo prasmes.

Žilvino paminėjimas („nukrito rytas po žilvino ko-jom“) veikia tarsi pirminė eilėraščio ir pasakos jungtis. Skirtumas tik tas, kad pasakoje žilvinas yra vardažodis (taip kartais įvardijamas žaltys – fantastinė būtybė), o čia – bendrinis daiktavardis. Žalčio vardas žilvinas / žulvinas / ulvinas yra keliuose pasakos variantuose, kitur – žaltys baltys, žaltelis kirmėlėlė – ežero karalėlis. Taigi autorė greičiausiai orientuojasi į chrestomatinį tekstą. Eglė – iš literatūrinio šaltinio (Józefo Ignacy’o Kraszewskio „Vitolio raudos“) paimtas vardas. Jis yra dviejuose Suvalkijoje užrašytuose (gal ir „pagerin-tuose“) variantuose ir tuose variantuose, kurie patyrė spausdinto teksto poveikį (Kerbelytės informacija).

Antrasis sąlyčio taškas – veiksmo vietos panašumas, jo lokalizacija prie vandens telkinio. Pasakoje seserys maudosi ežere (kai kur – ežerėlyje/kūdroje) arba mario-se. Vandenų dugne gyvena žaltys, netrukus ten persikelia ir Eglė. Be to, realybės plotmėje žalčių sąsajos su vande-niu irgi akivaizdžios – jie mėgsta žemesnes, drėgnesnes vietas, yra geri plaukikai. Literatūriniame tekste veiksmo erdvę prie vandens tarsi priartina etnografinė detalė – vė-trungės. Vėtrungė, dar vadinama vėjalente, vėjarodžiu14

ar vėtrine,15 – tai prietaisas vėjo krypčiai rodyti. Jau vi-duramžiais jos buvo įrengiamos pilių, bažnyčių, vienuo-lynų bokštų viršūnėse ar ant kitokių statinių (dažniausiai tai gyvenamieji namai) stogų kraigo. (Pauliaus Galaunės knygoje „Lietuvių liaudies menas“ pavaizduotas gyvena-

masis namas iš Salantų apylinkės Žemaitijoje – menoty-rininkas atkreipia dėmesį į kaminą su piramidiniu stoge-liu ir ant jo „riogsančią vėliavikę“, t. y. vėliavėlės pavidalo vėtrungę, pabrėžia dekoratyvinę jos paskirtį.) Kuršių ne-rijoje vėtrungių būta ir laivuose. Pagal 1844 m. įstatymą, kiekvienam kurėnui reikėjo turėti vėtrungę.16 Žvejams jos buvo labai svarbios. Baltijos jūros, Kuršių marių pa-krantės, Nemuno deltos (Šilutės raj.) gyventojams žvejy-ba buvo vienas svarbiausių verslų, ten įsikūrę ištisi žvejų kaimai (turima omeny XIX a. ir XX a. pradžia).17

Taigi vėtrungėmis Drungytė tarsi sukonkretina savo kūrinio erdvę, nukelia ją prie didelio vandens vakarinėje Lietuvos dalyje: tam tikros upės vietos (Nemuno delta), jūros (Baltijos jūra) ar marių (Kuršių marios). Išeitų, kad poetė seka tautosakos tekstais ar ankstesne literatūrine pasakos apie žaltį ir Eglę versija – Nėries poema „Eglė žalčių karalienė“, kur aptinkami du leksiniai vienetai, tie-siogiai susiję su vandeniu – „jūra“ ir „Baltija“, o Eglė va-dinama žvejo dukra („Jūros mes vaikai“; „Žilvinas – Bal-tijos dvasia“, „Aš – eglelė niūri – / Seno žvejo dukra“).18

Pasakoje „Žalčio žmona“ nemažai dėmesio ski-riama tam tikriems buities darbams. Vienas iš jų – verpimas. Šios pasakos variante „Žaltys ir mergaitė“, paskelbtame Jono Basanavičiaus rinkinyje „Lietuviš-kos pasakos įvairios“, yra toks epizodas: „Žaltys, su ja pašokęs, sako: Čia ne mano panelė, čia vyriausioji seselė. Mano panelė aukštame svirnelyje linelius verpia [išskirta mano – I. S.] ir graudžiai verkia.“19 Viena iš Eglei duodamų užduočių, kad ji galėtų grįžti namo ir aplankyti artimuosius, – suverpti nesibaigiantį (ru-pūžės vis išpučiamą) šilkų/linų kuodelį. Šiuo atžvilgiu svarbi aptariamo Drungytės eilėraščio pradžia: „nervin-gos vėtrungės verpia ir verpia / suvėlė it vėlę jos mano vardą / suvėlė sugėlė išvarpė išdarkė“. Čia pabrėžiamas veiksmažodis „verpia“. Pagal „Lietuvių kalbos žodyną“ (LKŽ) žodis verpti pirmiausia reiškia sukant pluoštą da-ryti siūlus,20 vadinasi, „verpiančių vėtrungių“ leksema literatūriniame tekste įgauna perkeltinę prasmę. Tačiau tiek mergaitės linelių, tiek vėtrungių verpimą sieja veiks-mas, atliekamas verpiant, – sukimas (ar sukimasis).

Verpimas laikomas tradiciniu kaimo moters darbu, nors yra duomenų, kad XIX a. verpdavo ir vyrai.21 Kita

45K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

vertus, moterims verpti ir austi buvo privaloma, nes jos turėjo (1) aprengti šeimą; (2) jaunoms merginoms reikėjo susikrauti kraitį. Šioms pa-prastai pagelbėdavo motinos. Verpdavo vakarais po darbų, kartais net naktį. Intensyviausio verpi-mo laikotarpio pradžia sutapdavo su svarbiausių lauko darbų pabaiga ir tęsdavosi iki pavasario. Galime rasti tai iliustruojančių pasakymų: „Par žiemą verpsam verpsam, nu pavasario ausma“; „Nakčia vyrai eina kult, moterys – verpt“; „Su mamyte atsikeldavom nuo trejų valandų i verpda-vom, kad kraitis didesnis būt“ (LKŽ 18 791). Taigi pasakos nuoroda, kad tėvų namuose gyvenanti mergaitė linelius verpia, laikytina buities atspin-džiu. Lietuvoje XIX a. naudotas verpimo įrankis buvo verpstė: verpėja kaire ranka pešdavo verpa-lus, o dešine laikydavo verpstuką (tai pagaliukas siūlams užvynioti) ir sukdavo, lygindavo siūlą, kurį suverpusi užvyniodavo ant verpstuko.22 Vadinasi, verpimo esmė – turimai medžiagai (pluoštui) suteikti naują (tvarkingą) formą. Bet eilėraštyje į akis krinta nervinga vėtrungių laikysena „verpiant“ (verpimas – monotoniškas, net nuobodus darbas) ir destrukcija, nusakyta veiksmažodžiais „išvarpė“, „išdarkė“, iš da-lies ir „suvėlė“. Jeigu jas (vėtrunges) sąlygiškai laikytu-me verpimo įrankiu, galėtume sakyti, kad kažkas ne-mokšiškai verpia – ištąso, suvelia. Mikalina Glemžaitė pabrėžia: „Ne kiekvienai moteriai ar vyrui išsyk sek-davosi verpti, čia reikėjo didelio įgudimo.“23 Kita ver-tus, verpimui gali būti nepalankios sąlygos. Etnografo Balio Buračo surinktoje ir paskelbtoje medžiagoje nu-rodomas draudimas: „Kalėdiniu laiku negalima verpt, nes kandys siūlus sukaposiančios.“24 O verpiant per Užgavėnes – „siūlai ar drobės rūdys“, „pelės audeklą sukapos“, „vėjai stogus plėšys“25 ir pan.

Taigi literatūrinis tekstas pagal verpimo prasmes per-žengia pasakos ribas: čia verpimas nelaikomas vien herojų gyvenamąją aplinką apibūdinančiu buities atributu. Ner-vingai verpiančių vėtrungių vaizdiniu tarsi kuriama grės-mės, nelaimės nuojauta. Netinkamai pasielgęs (o elgesio normas reglamentuoja papročiai), žmogus sulauks baus-mės. Analogišką išvadą perša ir vardo suvėlimas, sugėlimas,

išvarpymas, išdarkymas. Tai vardo ardymas, paverčiant jį neatpažįstamu. Bendrine prasme vardas – asmens tapaty-bės ženklas. Kultūrinio vardo (šiuo atveju Žilvino) reikšmė dar platesnė – jis veikia kaip pirminė nuoroda tekstams prakalbinti, atskleidžianti informaciją, kurią yra sukaupusi senoji lietuvių kultūra. Tačiau kad interpretacija būtų tei-singa, reikia išmanyti kontekstą (šiuo atveju tai folklorinė pasaka). Vardas pasakoje gali būti kaip slaptažodis – tik ar-timas ir patikrintas žmogus jį žino. Juk žaltys pasako vardą tik tada, kai žmona atlieka užduotis – atlaiko išbandymą. Daugelyje variantų tikrinio vardo šaukime nėra:

Žalteli, kirmelėle,Ežero karalėli,Jei tu gyvas – pieno puta / kunkulas,Jei negyvas – kraujo puta / kunkulas.

Eilėraštyje „Nervingos vėtrungės...“ aiškiai skiria-mas materialus lyrinio „aš“ pradas ir jo vardas, ku-ris akcentuojamas labiau. Toks įspūdis susidaro iš paskutinės eilutės: „tik moteris vardo ieškojo“. Vardas sureikšminamas ir pasakoje. Donatas Sauka rašo: „Žaltys pasako savo vardo paslaptį kaip gyvenimo ar mirties lemtį: gyvas pasirodys pieno puta, negyvas –

Paulius Augius. „Eglė žalčių karalienė“

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

kraujo puta.“26 Pasakoje žaltį pagal tam tikrą formu-lę vardu šaukia Eglė ir jos broliai, o literatūriniame tekste vardo ieško moteris. Taigi moters vaidmuo ir vienur, ir kitur traktuojamas panašiai.

Eilėraštyje vardas lyginamas su žiedu ir tai suteikia jam unikalumo. Tarsi klausiama: „kur dabar tokį be-užsitarnausiu / kur dabar tokį kaip žiedą sukrausiu.“ Išeitų, kad vardas nėra vienkartinis, statiškas dalykas. Jis, kaip ir žiedas, yra sukraunamas ir per tam tikrą laiką įrašomas į kultūrinę atmintį. Todėl eilėraščio pradžioje specifiška garsyno organizacija ryškinamas vardo naikinimas sukelia tarsi fizinį skausmą: 1ner-vin-gos vėt-run-gės ver-pia ir ver-pia / 2... var-dą / 3...iš-var-pė, iš-dar-kė. Aliteracijos pagrindas – priebal-sio „r“ (pirmoje eilutėje – r ir n) derinių kartojimas. Pirmoje eilutėje intensyvus garsas „r“ lyg vibruoja,

trečioje – lyg sprogdina poetinį tekstą (tą rodo pakitu-si priebalsio „r“ vieta kirčiuotame skiemenyje: var-dą, iš-var-pė, iš-dar -kė). Su tiesioginiu skausmo pojūčiu asocijuojasi ir veiksmažodis „sugėlė“ (plg. sinonimus: gelti – skaudėti, gėla – skausmas, pavyzdžiui, „Blaško-si it dantį geliamas“; „Rankas, kaulus gelia“, „geliantis skausmas“ ir t. t.).27 Be to, „sugėlė“ – tai ir staiga ėmė skaudėti, ir daug kartų kažkas (bitės, gyvatė) įgėlė.

Toliau aktualizuosime kompozicinį fragmentą, kur nusakomas būsimas lyrinio subjekto elgesys, susidūrus su jam nepalankiomis aplinkybėmsi, kai vardas tampa neatpažįstamas:

krisiu į smilgą į baltą jos ašmenįkirsiu per pusę septintąją naktįrimsiu nurimsiu į mirtį sustosiu

Abi leksemos („ašmenį“ ir „kirsiu“) sąlygiškai leidžia šį eilėraščio fragmentą susieti su pasakos motyvu apie merginos brolių (ar brolio) nužudomą žaltį. Sakoma, kad brolis su dalgiu žalčiui galvą nukerta, broliai su dalgiais jį papjauna, sukapoja į gabalus ir pan. Taigi tiek pasakoje, tiek eilėraštyje (kritimas į smilgos ašme-nį) pabrėžiamas fizinis kūno sužalojimas, padalijimas. Tokio poelgio rezultatas – pasakos personažo ir lyrinio subjekto mirtis. Skirtumas tik tas, kad žaltys numarina-mas prievarta, kad būtų panaikinta santuoka, neatitin-kanti papročių, o lyrinio subjekto mirtis savanoriška, tarsi ritualizuota. Ritualui būdinga nustatyta atliekamų veiksmų seka, kurią eilėraštyje nusako trijų išskirtų ei-lučių pradžios veiksmažodžiai: krisiu – kirsiu – rimsiu. Be to, nors žodžių „kristi“ ir „kirsti“ reikšmės netapa-čios ir net nepanašios, vis dėlto bendrame kontekste, manyčiau, papildo viena kitą, t. y. turėtų būti ne „kir-siu“, o „nusi-kirsiu“ (= nusikirsdinsiu). Čia darau prie-laidą, kad antroji aktualizuoto kompozicinio fragmento eilutė yra pirmosios tęsinys, nes abiejose vaizduojamas aktyvus lyrinio subjekto elgesys – savęs sunaikinimas, kuris trečioje eilutėje įvardijamas konkrečiai – „mirtis“. Pasakoje žmona nenusižudo, bet pakeičia pavidalą.

Atidžiau pažvelkime į grafinį eilėraščio fragmento pavidalą:

Paulius AuGiuS. „Eglė žalčių karalienė“

47K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

kirsiu per pusę septintąją naktįrimsiu nurimsiu į mirtį sustosiupo dangų plūko žuvis raudonanukrito rytas po žilvino kojom

Šios eilutės vaizduoja nakties virsmą diena. Rytas – nakties pabaiga, o raudona žuvis yra tarsi tarpinės bū-senos – aušros simbolis.

Kaip iššifruoti eilėraštį „Nervingos vėtrungės verpia ir verpia“? Vėtrungės nervingos – jos blaškosi, sukiojamos stipraus vėjo. Tos vėtrungės gali būti bet kur – ant namo stogo ar valties stiebo. Jų atliekamas veiksmas primena verpimą verpste. „Suvėlė it vėlę jos mano vardą“ – pa-kenkė autorės vardui. „It vėlę“ – vėlė negali apsiginti, o vėtrungės tik abejingai sukasi. „Suvėlė it vėlę“ greičiausiai yra tik sąskambis. Išvarpė kastuvu žemę – išpureno, bet ir suskaldė. Išdarkė – išniekino, subjaurojo. Autorė tarsi klausia: kas grąžins vardą tokį, koks buvo, padarys jį pa-trauklų? Pagvildenkime eilutę „krisiu į smilgą į baltą jos ašmenį“. Smilga neturi ašmenų, ja galima nebent švelniai pakutenti, o perpjauti gali viksva. Poetė neįtikina, kad smilgos ašmenimis galima ką nors (save?) perkirsti. O gal čia poetinė hiperbolė? Autorė mintyse tarsi prilygina perkirstą save sukapotam žalčiui Žilvinui iš populiarios pasakos. Žmona šaukia vyrą vardu – liko tik vardas, jos vyro jau nebėra (atplaukė kraujo puta). Žaltį nukirto tada, kai jis skubėjo artyn, manydamas, kad jį šaukia žmona (šioje pasakoje nėra balso tembro požymio). „Rimsiu nurimsiu į mirtį sustosiu“ – niekas neberūpės mirusiai. „Po dangų plūko žuvis raudona“ – folkloristės Kerbe-lytės manymu, greičiausiai kraujas vandenyje, kuriame atsispindi dangus. „Nukrito rytas po žilvino kojom“ – vėl rausva / raudona aušros, o kartu ir kraujo, spalva.

Nors čia aptartą kūrinį su folkloru sieja palyginti menkas ryšys, tačiau tautosakos tekstų aktualizavimas rodo jos patrauklumą ir meniškumą. Poetė pasitelkė tautosaką, kad eilėraščio vaizdas būtų panašus į aną – iš pasakos. O vardo paslapties akcentas galbūt susijęs su savo tapatybės paieškomis.

1 Žr., pvz., Viktorija Daujotytė, Baltijos marti, In: Salomėja Nėris, Kaunas:

Šviesa, 1999, p. 121–139.

2 Jūratė Šlekonytė, Melų pasakos transformacijos Kazio Borutos „Jurgio Pake-

turio klajonėse“, In: Tautosakos darbai, Vilnius, 2000, [ T.] XII (XIX), p. 205–215.

3 Erika Drungytė, Tiksli žiema, Kaunas, 1998, 68 p.

4 AT katalogo pasakų tipų numeriai yra išlaikyti ir lietuvių folkloristės

Bronislavos Kerbelytės parengtame Lietuvių pasakojamosios tautosakos

kataloge. Žr.: Bronislava Kerbelytė, Lietuvių pasakojamosios tautosakos

katalogas, [T.] 1, Vilnius, 1999.

5 Jonas Balys, Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas, In:

Tautosakos darbai, Kaunas, 1936, [T.] 2.

6 Pirmoji nuoroda pateikta pagal Jono Balio, antroji – pagal Bronislavos

Kerbelytės katalogą.

7 Viktorija Daujotytė, Salomėja Nėris, p. 147.

8 Sigitas Geda, Žalio gintaro vėriniai, Vilnius, 1988, p. 34–35.

9 Viktorija Daujotytė, Salomėja Nėris, p. 125.

10 Ten pat, p. 131.

11 Ten pat, p. 125.

12 Janīna Kursīte, Žalčio simbolika latvių poetės Aspazijos (1865–1943)

dramoje „Žalčio nuotaka“, In: Liaudies kultūra, 1999, nr. 2, p. 37.

13 Žr. Bronislava Kerbelytė, Pasakų struktūrų bei semantikos aprašymo

metodika ir keletas jos galimybių, In: Lituanistika XXI amžiaus išvakarėse:

tyrinėjimų prioritetai, metodai ir naujovės, Vilnius, 1997, p. 108–117.

14 Lietuvių kalbos žodynas, [ T.] 18, Vilnius, 1997, p. 571.

15 Lietuvių kalbos žodynas, [ T.] 19, Vilnius, 1999, p. 10.

16 Tarybų Lietuvos enciklopedija, [ T.] 4, Vilnius, 1988, p. 496–497.

17 Izidorius Butkevičius, Kuršių Neringos žvejų gyvenamieji namai, In: Iš

lietuvių kultūros istorijos, Vilnius, 1958, [ T.] 1, p. 174; Izidorius Butkevičius,

Lietuvos valstiečių gyvenvietės bei sodybos, In: Iš lietuvių kultūros istorijos,

Vilnius, 1971, [T.] 6, p. 169.

18 Salomėja Nėris, Raštai, [ T.] 1, Vilnius, 1984, p. 151–152; 171.

19 Lietuviškos pasakos įvairios, Surinko J. Basanavičius, Parengė K. Aleksynas,

[ Kn.] 2, Vilnius, 1995, p.185.

20 Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ), [ T.] 18, p. 790.

21 Mikalina Glemžaitė, Linų ir vilnų naminis apdirbimas Lietuvoje XIX a.–XX a.

pradžioje, In: Iš lietuvių kultūros istorijos, Vilnius, 1959, [ T.] 2, p. 288; Lietuvių

enciklopedija, South Boston, 1965, [ T.] 33, p. 440.

22 Mikalina Glemžaitė, Linų ir vilnų naminis apdirbimas Lietuvoje XIX a.–XX a.

pradžioje, p. 288.

23 Ten pat.

24 Balys Buračas, Lietuvos kaimo papročiai, Vilnius, 1993, p. 127.

25 Jonas Balys, Lietuvių kalendorinės šventės, Vilnius, 1993, p. 101.

26 Donatas Sauka, Lietuvių tautosaka, Vilnius, 1982, p.192.

27 Antanas Lyberis, Sinonimų žodynas, Vilnius, 1980, p. 371.

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Šiemet vyko, galima sakyti, jubiliejinė Dainų šventė – pirmoji buvo surengta prieš devyniasdešimt metų.

Vilnių užliejo tūkstančių dalyvių dainos ir kvietė pajusti dainuojančios tautos vienybę. „Vienas įspūdingiausių ir reikšmingiausių kultūros renginių“, – per spaudos kon-ferenciją šventės išvakarėse sakė kultūros ministras Šarū-nas Birutis. Pagrindinius sostinės simbolius – Mindaugo tiltą, Katedros varpinę, Rotušės kolonas išmargino tau-tiniai raštai. Bernardinų sodo fontanas grojo pamėgtas lietuviškas dainas. Net 37 tūkstančiai dalyvių suvažiavo į Vilnių iš visos Lietuvos ir iš 14 pasaulio šalių. Progra-moje buvo dvylika renginių, išaugo ir žanrų įvairovė. Atidarymo koncerto „Dainos namai“ Katedros aikštėje simboliu tapo virtualus paukštis – sklęsdamas didežiu-liame ekrane, jis kvietė pažinti Lietuvos regionų sim-bolius, patirti dainos savitumą ir grožį. „Norime, kad kuo daugiau žmonių visa širdimi pajustų šventę, joje dalyvautų, todėl atidarymo vakarą kviesime dainuoti visus. Repertuarą sudarėme iš populiarių ir žinomų dainų, be to, padės ir titrai ekranuose. Tikime, kad dai-

ną užtrauks ne tik scenoje esantys, bet ir visi, susirinkę Katedros aikštėje“, – kalbėjo renginio režisierius Va-lentinas Masalskis.

Dainų šventė vertinama kaip svarbiausias šalies kul-tūros įvykis, apimantis visas kartas ir visus žmones, stiprinantis nacionalinę tapatybę ir garsinantis šalies vardą pasaulyje. Plačiai skambėjo tautinės dainos, buvo pristatytos šokių, ansamblių, pučiamųjų orkestrų, kan-klių muzikos ir teatro programos, surengta liaudies meno paroda, amatų mugė.

Kaip mūsų Dainų šventė atrodo bendrame baltiška-me kontekste? Ar kurdami ją puoselėjame tradicijas, ar tampame jų įkaitais?

Trys Baltijos šalys, trys tautos, trys švenčių istorijos

Dainų šventes XIX a. viduryje pradėta rengti daugelyje Europos šalių.

Latvija savąją tradiciją kildina iš Baltijos vokiečių 1864 m. organizuotos dainų dienos Dikļi, paskatinusios

Rita REPŠIENĖ

Dainų ir šokių šventės iDealai tikrovės akivaizDoje

Kultūrinė modernizacija yra neišvengiamas procesas,nors pasireiškia ne visada vienu metu visuose

trijuose lygmenyse: modernizuojančio – antimodernistinio skilimo proceso viduje; archajinės restauracinės programos gelmėje

(kur tikriausiai buvo generuojami ne vien Europos „vidiniai demonai“); išorinėje erdvėje postmodernios rekonfigūracijos priklauso nuo eksperimentatorių sumanumo.

Vytautas Kavolis

Savitumo estetika

49K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

surengti ir pirmąją dainų šventę Rygoje 1873 m. Daly-vavo daugiau kaip 1000 dainininkų ir 30 orkestrų.

Pirmoji Estijos dainų šventė įvyko 1869 m. Tartu, su-būrusi 46 vyrų chorus, 5 pučiamųjų orkestrus, 878 dai-nininkus ir muzikantus. Bendra dainų ir šokių švenčių istorija prasidėjo 1934 m., kai pirmajame Estijos žai-dynių, šokių ir gimnastikos festivalyje pasirodė ir 1500 liaudies šokėjų.

Pirmoji Dainų diena Lietuvoje surengta 1924 m. Kaune, o 2014 m. Vilniuje įvyko aštuonioliktoji Dainų šventė, subūrusi įvairių sričių meno mėgėjus ir profe-sionalus – daugiau kaip 37 tūkstančius dalyvių.

Nacionalinės kultūros, liaudies tradicijų puoselėjimas, dainos ir šventės – tai tautiškumo manifestacija, skati-nanti savitumo raišką, paveldo ir inovacijų dermę, stipri-nanti bendrumo ir vienybės jausmą, telkianti visuome-nę, nacionalinei tapatybei suteikianti kultūrinę formą.

Siekiant trijose Baltijos šalyse plėtoti dainų ir šokių švenčių tradiciją, teikti jai deramą paramą ir užtikrin-ti gyvybingumą, kuriama bendra kultūros politikos, mokslinių tyrimų, viešų diskusijų erdvė. Surengtos jau trys regioninės konferencijos: 2005 m. Taline – „Dai-nų ir šokių šventės: idealai ir tikrovė“, 2006 m. Vilniu-je – „Kultūros tradicijos Estijos, Latvijos ir Lietuvos jaunimo meninio ugdymo sistemoje“, 2007 m. Rygo-je – „Dainų ir šokių švenčių tradicijos Baltijos valsty-bėse tęstinumas“, priimta nemažai įvairių rezoliucijų, gaila, dauguma iš jų taip ir liko nacionaliniais optimis-tiniais prognostiniais projektais, neįdiegtais į praktiką.

Kokia iš tikrųjų yra trijų Baltijos valstybių naciona-linio kultūros prioriteto – Dainų ir šokių švenčių – da-bartis? Programa, dalyviai, tradicijos plėtojimas, meni-nė vertė, santykiai su žiniasklaida, novacijų taikymas, televizijos transliacijos ir internetinė sklaida – tai tik nedidelė dalis aktualijų, susijusių su šventės organiza-vimu ir sociokultūriniu jos vaidmeniu.

Dainų šventės realybė

Didžiuojamės, kad dainų ir šokių šventėse Vilniuje da-lyvauja apie 37 tūkstančius dainininkų, šokėjų, šiemet ir aktorių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų pasaulio kraštų.

Tačiau palyginkime – Latvijoje, kur tautinių grupių santykis gerokai sudėtingesnis negu Lietuvoje (2011 m. duomenimis, lietuviai sudaro 84,1 proc. šalies gy-ventojų, latviai – tik 62,1 proc.), dainų šventės dalyvių 2013 m. buvo daugiau kaip 40 tūkstančių. Skaičiai dar iškalbingesni, kai atsižvelgiama į gyventojų skaičių Baltijos šalyse: 2014 m. duomenimis, Lietuvoje gyve-no 2,94 milijono, Latvijoje – 1,99 milijono, Estijoje – 1,32 milijono (iš jų 69,1 proc. estų tautybės) žmonių. Tačiau estai, kurių yra mažiausiai, surengė gausiausią dainų šventę – dalyvavo daugiau kaip 42 tūkstančiai atlikėjų. Sociologinis tyrimas, 2013 m. atliktas Tartu universiteto profesorės Marju Lauristin ir medijų ty-rėjo Peeterio Vihalemmo, parodė, kad Dainų šventę palaiko net 96 proc. estų.1 Taigi, nors bendras dalyvių skaičius visose trijose šalyse panašus, bet, atsižvelgiant į gyventojų skaičių ir tautines grupes, lietuviai užima paskutinę – trečiąją vietą. Kas tą lemia? Blogėjanti de-mografinė situacija? Didelė emigracija? Bet argi su tuo susiduria tik Lietuva? Gal vis dėlto priežastis kita – mu-zikinio lavinimo spragos? Kaip parengti vaikus, kad jie būtų ne tik geri atlikėjai, bet ir būsimi aktyvūs dainų švenčių dalyviai? Viena aišku – jeigu sprendimo nebus ieškoma, ši nematerialioji kultūros vertybė taps idealų susidūrimo su tikrove liūdna auka, istorinės kultūrinio tapatumo tradicijos upelis išseks, netekęs jį nuolatos gaivinančių šaltinių. Neatsitiktinai Lietuvos muzikai, Kaune lapkričio 13 d. susirinkę į konferenciją, skirtą dainų šventėms aptarti, nerimavo, kad dainų šventėms kyla grėsmė: „Šiandien mišrių vaikų chorų beveik nėra, mokyklose vaikai nebedainuoja. Jeigu vaikai nedainuos, tai Lietuva taip pat nedainuos. Ir mes tuojau atsidursi-me ant išnykimo ribos. Todėl, kad išnyks liaudies daina, kuri mus visą laiką vienijo, nes joje yra ne tik melodija, ne tik harmonija, joje pulsuoja tautos dvasia“, – kalbėjo maestro Petras Bingelis, ragindamas kreiptis į Švietimo ir mokslo ministeriją, kad vaikų muzikiniam ugdymui būtų skiriamas reikiamas dėmesys, kol dar nevėlu.2

Kita vertus, pastarosios dainų šventės išsiskyrė pui-kia ir intriguojamai deklaratyvia retorika. Lietuvių šūkis „Čia – mūsų namai“ imponuoja prasmingumu. Estai pasirinko laiko vaizdinį: „Paliesk laiką. Ir laikas

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

palies tave.“ Latvijos dainų šventės šūkis „Gaisma ligo, Latvia“, nors sunkiai išverčiamas į kitas kalbas, lietuviš-kai skambėtų gana poetiškai: „Šviesa švenčia Latviją.“

Trijų dainų švenčių programos turi nemažai bendru-mų, tačiau visuotinai pripažįstama, kad savitumu, ori-ginalumu Latvija nukonkuruoja kitas dvi Baltijos šalis.

Naujausi tyrimai

Tartu mokslininkų 2013 m. atliktas sociologinis Esti-jos dainų ir šokių švenčių tyrimas parodė, kad 49 proc. estų koncertavo bent viename iš festivalių bent vieną kartą gyvenime. Netiesiogiai – kaip žiūrovai arba kaip TV auditorijos dalis – su dainų švente susijęs 91 proc. visų gyventojų. Dainų ir šokių šventės laikomos viena iš svarbiausių nacionalinės tapatybės apraiškų. Chori-nio dainavimo ir tautinių šokių tradicijos estams yra labai svarbios, saugant vertybinę orientaciją ir savitu-mą. Apklausos rezultatai atskleidė, kad įžvelgiami ir pavojai, kylantys šios tradicijos tąsai.

Lietuvos kultūros tyrimų institutas 2014 m. ėmėsi tarpdisciplininės dainų švenčių analizės, atliktas ban-domasis sociologinis dainų šventės tyrimas. Bendrovė Spinter tyrimai padarė reprezentatyvią gyventojų ap-klausą, kurios tikslas – išsiaiškinti visuomenės požiūrį į šventes. Apklausti 1005 respondentai nuo 18 iki 75 metų visoje šalyje, 65 taškuose, kurie reprezentuoja visus regionus. Net 62 proc. respondentų mano, kad dainų šventės puoselėja šalies kultūrinį paveldą, 42 proc. – kad jos auklėja jaunimą patriotizmo dvasia, 41 proc. – kad vienija tautą, 31 proc. – kad skatina kū-rybiškumą. Dauguma (82 proc.) respondentų laikosi nuomonės, kad Lietuva gali didžiuotis Dainų švente: 47 proc. – tikrai taip, 35 proc. – greičiau taip. Labai po-zityviai vertinama Dainų šventės įtaka tautiškumui ir profesionalumo lygis.

Latvijoje pradedamas naujas kompleksinis Dainų šventės kaip fenomeno tyrimas, kurį vykdys didelis tarpdisciplininis kolektyvas. Projektas truks daugiau kaip trejus metus, jo sąmata – apie 200 tūkst. eurų. Tarptautiniu mastu bus atlikta lyginamoji tradicijų, formuojančių ir palaikančių latvių tautinę tapatybę,

analizė, siekiant atskleisti jų išsaugojimo ir tęstinumo prielaidas besikeičiančioje inovatyvioje aplinkoje. Pla-nuojamas ir plačios imties tarptautinis sociologinis tyrimas. Vienas iš pagrindinių uždavinių – Dainų ir šokių šventės tradiciją ištirti kaip kultūrinę, socialinę, ekonominę, technologinę ir politinę krašto dimensiją, apibūdinti kiekvieno matmens reikšmę, atlikti lygina-mąjį nematerialaus kultūros paveldo teisių tyrimą, ap-tarti siūlomus nematerialaus kultūros paveldo plėtros scenarijus. Tyrimų duomenys pravers ir įstatymo „Dėl Latvijos nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo“ projektui, kurį rengia Kultūros ministerija, bendradar-biaudama su Liaudies kultūros centru.

Siekis sukurti prognostinį Latvijos dainų šventės modelį yra išties nemenkas iššūkis mokslininkams, nes tikimybių teorija, paveldas ir populiarioji kultūra nėra itin glaudžiai susiję tarpusavyje.

Dainų šventės fenomenas

Estijoje Dainų šventė kaip bendruomeninis reiškinys da-rosi vis patrauklesnė. Norinčių dalyvauti skaičius rekor-diškai didėja, paraiškos plaukia iš viso pasaulio. Į 2014 m. dainų šventę užsiregistravo beveik 61 000 dalyvių. Dai-nų ir šokių šventė vyksta kartą per penkerius metus, bet kasmet rengiamos jaunimo dainų ir šokių šventės, nuo 2010 m. pradėta rengti virtualias dainų šventes (Digi-laulupidu) – ilgaamžę dainų švenčių tradiciją bandoma pateikti ir IT formatu, garsinančiu Estiją. Nuo 2008 m. rengiamos naktinės dainų šventės (Öölaulupidu), nuo 2007 m. pradėtos ir pirmosios pasaulyje pankų dainų šventės. Beje, Tartu klasikinės architektūros (XIX a. pir-moji pusė) pastate veikia Dainų švenčių muziejus su tri-mis nuolatinėmis ekspozicijomis.

Latvija, dainų šventes pradėjusi švęsti anksčiausiai, tradicijas puoselėja, atsižvelgdama į nacionalinės savi-raiškos poreikius. Siekiama aktyvaus visų piliečių daly-vavimo, ieškoma naujų tvarumo formų. Neatsitiktinai, sutelkus nemažas pajėgas tiek nacionaliniu, tiek Balti-jos šalių, tiek Šiaurės regiono lygmeniu, suplanuotas, kaip minėta, didžiulis tyrimas, tikimasi sukurti ir mo-nitoringo sistemą, kuri padėtų gaivinti tradiciją visose

51K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

trijose Baltijos šalyse. Dainų ir šokių šventės tradicijos tvarumo kriterijus planuojama taikyti, vertinant ir kitų kultūros tradicijų, sudarančių nacionalinės tapatybės pagrindą, tokių kaip Joninės, mirusiųjų šventė, daina-vimo tradicijos, maisto gaminimo tradicijos ir kt., gy-vybingumą, kad būtų skatinama tvari jų plėtra.

Lietuvių dainų šventės išsiskiria žanrine įvairove. Ir šiemet programa buvo didelė, turtinga, siūlanti platų pasirinkimą. Spinter tyrimų duomenimis, Dainų šventė visų pirma ir labiausiai siejama su dainavimu, susido-mėjimas šokių programa dvigubai mažesnis. Mažiausiai lankytojų patraukė liaudies meno paroda Taikomosios dailės muziejuje, tradicinių amatų miestelis vaikams prie Valdovų rūmų ir koncertas „Skambėkite, kanklės“ Šv. Jonų bažnyčioje.

Populiariausias (43 proc.) renginys – Dainų diena „Čia – mūsų namai“ labiau įsiminė moterims ir kaimo gyventojams. Atidarymo koncertas Katedros aikštėje – 46 m. ir vyresniems respondentams, mažas (iki 1000 Lt) ir vidutines pajamas gaunantiems apklaustiesiems, ma-žesnių miestų, rajonų centrų ir kaimo vietovių gyven-tojams. Eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką ypač patiko kaimo gyventojams.

Renginių gausa ir įvairovė, tapusios išskirtiniu Lietu-vos dainų švenčių bruožu, turi ir antrą medalio pusę – po Dainų šventės kupolu sutelkdami daugybę renginių, taip smarkiai išplečiame prasmių lauką, kad šventė gali prarasti sakralumo magiją. Ritualų, kurie yra neatsieja-ma kiekvienos šventės dalis, nevalia profanuoti taria-mos įvairovės dėlei. Šventės paslaptis turi būti saugoma ir perduodama iš kartos į kartą, atsargiai vertinant ban-dymus „reformuoti“ jos esmę.

Siauras žiniasklaidos akiratis

Dainų švenčių vertinimas ir visuomenės požiūris į šį fenomeną labai priklauso nuo žiniasklaidos laikyse-nos. Lietuvoje daugiausia triukšmo sukelta dėl bilietų į Dainų šventę, į nors svarbiausius ir populiariausius renginius tų bilietų visai nereikėjo. Be to, pavyzdžiui, Latvijoje bilietai į šventės renginius pardavinėjami jau nebe pirmus metus. Kalbindami Dainų šventės orga-

nizatorius, žurnalistai pasitenkindavo tradiciniais argumentais: „Nebūtų Dainų šventės – neturėtume Lietuvoje tiek chorų“ (Vytautas Miškinis), primyg-tinai ieškojo kokių nors netikėtumų: „Dainų dienos režisierė Edita Mildažytė sumanė tiek atrakcijų, kad teko pažaboti jos vaizduotę – juk publikai renginyje reikės ne tik žiūrėti, bet ir klausytis“, žarstė pigią be-letristiką: „Tautiškai puošis visi.“3

Dainų švenčių rengėjams turėtų rūpėti bendru-mo jausmo puoselėjimas, o ne atrakcijų „kūrimas“ ar vaizduotės žabojimas. Žiniasklaida ir internetinė prezentacija nesužibėjo nei kompetencija, nei noru skatinti patriotinius jausmus, stiprinant vienybės potyrį ir didžiavimąsi savo kultūra. Pavyzdžiui, tau-tinis kostiumas galėtų ir turėtų tapti nacionalinės sa-vigarbos ženklu, nesvarbu, kad prof. Egidijus Alek-sandravičius per eitynes iš Katedros aikštės į Vingio parką tiesioginiame eteryje ir dievagojosi, esą niekas jo neprivers vilkėti tautiškai…

Labai stigo vertinamojo pobūdžio publikacijų, ku-rios aptartų Dainų šventės repertuarą, svarbiausias problemas, su tuo susijusią kultūros politiką. Kritinis diskursas sparčiai nyksta iš lietuviškos spaudos. Jei Lietuvos kultūros tyrimų institutas įsteigtų premiją už kultūros refleksiją ir kritiką, greičiausiai nebūtų kam jos ir duoti.

Dainų švenčių sklaida internetu Baltijos šalyse gana skirtinga. Lietuvių tinklalapis kuklus. Estų – išsamus, nestokojantis originalumo, humoristinio požiūrio į savo vertybes ir privalumus. Latvių – kruopštus ir im-ponuojantis, verčiantis susimąstyti, pavyzdžiui, apie kultūrinį turizmą… Tokių palyginimų fone ir vėl kyla klausimas: jei patys nesistengsime ar nesugebėsime at-skleisti didžiausio renginio, telkiančio tautą, privalumų pasauliui, kaipgi tas pasaulis įžvelgs lietuvių nacionali-nį savitumą?

Apie Estijos Dainų šventę plačiai rašė ir užsienio spauda – The Wall Street Journal,4 The New York Ti-mes5 ir kt. „Hello, Latvia“ – tokį sveikinimą latvių dai-nų šventei siuntė BBC radio 3.6 Kuo galėtume pasigirti mes? Tiesiog ir vėl nepatekome į žiniasklaidos, televizi-jos, radijo ir interneto akiratį…

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Dainų šventė mažaajame ekrane

Remiantis Spinter tyrimų duomenimis, trečdalis ap-klaustųjų (47 proc.) Dainų šventę stebi per televiziją. Tiesioginės trijų keturių valandų „tradicinio“ stiliaus transliacijos ir šiemet buvo statiškos, nuobodžios, monotoniškos, su nemaloniu netolimos praeities prieskoniu.

„Šių metų Dainų šventės tiesioginė transliacija iš Ansamblių vakaro tik aukšta vaizdo kokybe skyrėsi nuo kokių 1978-ųjų, brandaus brežnevizmo laikų. Gal pasikeitė kostiumų detalės, gal mergelės linktelėjimas berneliui tapo koketiškesnis. Bet visas bendras tonas, patosas, choreografija tiesiog apstulbino – žiūrėjau tą „Lietuvos“ ansamblio nepabaigiamą kartotę tarsi am-žiams sustingusius kadrus, dėl kurių tikrai nemažus pi-nigus klojo žiūrovai. Ką jie ten matė – suharmonizuotas liaudies tradicijas ir suvaidintą gerovę, savo jaunystę ar sovietmetį?“ 7 – svarstė Vaidas Jauniškis. Deja, nafta-linu dvelkė ne tik Ansamblių vakaras… Galima pasi-džiaugti nebent šventinių eitynių iš Katedros aikštės į Vingio parką tiesiogine transliacija – čia atsiskleidė Dainų šventės dalyvių nuoširdumas, savitumas, origi-nalumas, vedančiųjų kompetencija, profesionalumas.

Tiesa, palyginę 2009 ir 2014 m. dainų švenčių transliacijų reitingus ir vėl nusivilsime – jie smuko daugiau negu perpus. TNS LT televizijos auditorijos tyrimo duomenimis, labiausiai (net 73 proc.) su-menko iškilmingų eitynių populiarumas. Kai kurie renginiai, pavyzdžiui, Pučiamųjų orkestrų koncer-tas, Šokių diena, Folkloro diena apskritai nebuvo transliuojami tiesiogiai, nes tuo metu vyko Pasaulio futbolo čempionato rungtynės…

Dainų šventės prasmingos kaip bendro pakilimo, įkve-piančios vienybės šaltinis. Dalyvauti, dainuoti ir šokti, gie-doti himną, būti kartu „čia, mūsų namuose“, – tai ir yra Dainų šventės patrauklumo paslaptis. Kaip perteikti ją mažajame ekrane nebanaliai, neprimityviai, be sovie-tinio šleifo? Tai labai rimta užduotis profesionalams, kad TV žiūrovai neabejotų, ar pelnytai Lietuvos dainų švenčių tradicija ir simbolika įtraukta į UNESCO ne-materialaus kultūros paveldo sąrašą.

* * *

Spalio 23–24 d. Taline įvyko Baltijos kultūros komi-teto posėdis, buvo suderinta ir pasirašyta Lietuvos, Latvijos ir Estijos kultūros ministerijų Trišalė ben-dradarbiavimo programa 2015–2018 m. Numatoma skatinti mainus tarp šalių visose kultūros ir kūrybi-nių sektorių srityse, keistis informacija dėl teisėkū-ros iniciatyvų, kultūros politikos pokyčių, užtikrinti glaudesnį bendradarbiavimą tarp Baltijos ir Šiaurės šalių, įgyvendinant UNESCO konvencijas ir pro-gramas. Numatyta atnaujinti Baltijos koordinacinį komitetą, kuris atsakingas už dainų ir šokių švenčių tradicijos išsaugojimą ir atgaivinimą, parengti tri-šalio ir tarptautinio bendradarbiavimo planą 2015–2025 m.

Bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos kultūros po-litika, jeigu ji neliks tik „gerų ketinimų protokolas“, galėtų atverti naujas kultūros plėtros perspektyvas, išsaugant ir plėtojant nacionalinius prioritetus, ko-lektyvinę atmintį ir kontekstus, vienijančius tris Baltijos šalis. Gyventi, nenusistačius kultūros pri-oritetų, yra tas pats, kaip be nuovokos klaidžioti painiais prarastos istorinės ir kultūrinės atminties labirintais.

1 http://blog.ut.ee/the-song-festival-is-sacred-for-estonians/#sthash.

yHnGbKIT.dpu [žiūrėta 2014-09-04].

2 http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/muzikai-nerimau-

ja-kyla-gresme-dainu-sventei-659517#.VISC3zGsVqU [žiūrėta 2014-12-07].

3 http://kultura.lrytas.lt/scena/v-miskinis-nebutu-dainu-sventes-neturetu-

me-sitiek-choru.htm [žiūrėta 2014-11-17].

4 http://online.wsj.com/articles/singing-for-freedom-at-estonias-laulupidu-

festival-1405550002 [žiūrėta 2014-09-04].

5 http://www.nytimes.com/2014/07/11/arts/music/estonias-revolutionary-

spirit-embodied-in-music.html?_r=0 [žiūrėta 2014-09-04].

6 http://www.bbc.co.uk/blogs/radio3/posts/Hello-Latvia-Watch-the-BBC-

Singers-video-greeting [žiūrėta 2014-09-04].

7 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-09-02-vaidas-jauniskis-vasa-

ros-klystkeliai-mirtis-veisiejuose/121361 [žiūrėta 2014-09-05].

53K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Neseniai dienos šviesą išvydo vertinga knyga „Lietu-vos dainų švenčių tradicija, 1924–2014“, dedikuota

Lietuvos dainų švenčių 90-mečio jubiliejui, ją išleido Lie-tuvos liaudies kultūros centras. Šis solidus leidinys, anot leidėjų, skiriamas „žmonėms, kurie sunkiais laikais sergėjo lietuvių kalbą, skleidė spausdintą žodį, budino sąmonę, ku-rie klojo ir tvirtino šios tradicijos pamatus“. Išties puiki in-tencija. Juo labiau kad knygą rengė didelis būrys žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su Lietuvos chorine kultūra, dai-nų švenčių tradicijomis. Didžiulės apimties (daugiau kaip 500 p.) knygoje siekta aprėpti ir paskleisti kiek galima dau-giau žinių apie visas dainų šventes iki pat pastarųjų metų. Pateikiami ne tik respublikinių dainų švenčių aprašymai su visais dalyviais, meno kolektyvų vadovais ir dirigentais, bet apžvelgiamos ir rajonų, miestų dainų šventės, pami-nint istorines jų ištakas. Pasirodo, Biržuose, Kaune, Klai-pėdoje, Kretingoje, Mažeikiuose, Pagėgiuose, Plungėje ir kai kur kitur dainų švenčių daigai kalėsi gerokai anksčiau, negu įvyko pirmoji visos Lietuvos dainų šventė Kaune 1924 m., ir siekia XIX a. pabaigą. Keista, kad šiame įspū-dingame sąraše nėra Kaišiadorių. Ar ten nieko nevyko, ar neatsirado, kas parengtų medžiagą šiai knygai?

Aptartos ir lietuvių išeivijos JAV, Kanadoje, Australijo-je įvairiu laiku, nors ne visur periodiškai, rengtos dainų šventės. Minima lietuvių dainų šventė Petrapilyje, Česlovo Sasnausko pastangomis įvykusi 1894 m. Pagerbti lietuviai Igarkos tremtiniai, surengę savo dainų šventę 1953 m. Gai-la, knygos rengėjai nepaminėjo pirmosios lietuvių išeivių šventės, įvykusios Vakarų Vokietijoje 1946 m. (tais pa-čiais metais surengta ir pirmoji sovietinė). Viurcburge su-sibūrę pabėgėliai iš bolševikinės Lietuvos surengė dainų

Apie knygas

Lina dUMBLIAUSKAItĖ

ant savo žlugusios tėvynės kapo mes spjauDėmės ir šokom…

šventę, siekdami toliau tęsti tautos kultūrines tradicijas, kad bent kiek prašviesintų liūdną savo dalią. Žinoma, tai buvo kukli šventė, joje dalyvavo 7 chorai su 600 dalyvių.

Knygoje gausu faktinės medžiagos, geros kokybės nuotraukų, puiki spaudos kokybė. Sudėtos visos dainų švenčių koncertų programos. Turtinga knyga, kurią ne gėda nei pačiam paimti į rankas, nei padovanoti garbin-gam svečiui, juo labiau kad šalia lietuviško pateikiamas ir tikslus vertimas į anglų kalbą. Tokia knyga galėtų puikuo-tis UNESCO muziejuje ar bibliotekoje, bylodama pasau-liui apie garbingą kultūrinę mūsų tautos praeitį ir dabartį. Rengėjai ir leidėjai atliko didžiulį kruopštų darbą. Dėl knygos išliekamosios vertės irgi netektų abejoti, jeigu...

…Jeigu skaitydami apie pirmąją sovietinę 1946 m. dai-nų šventę, rastume bent vieną kitą užuominą, kokiomis sąlygomis ta šventė vyko. Ji buvo surengta LKP CK nuta-rimu. Svarbiausi jos ideologai, suprask, lietuviškų tradicijų „puoselėtojai“, – Kazys Preikšas, Juozas Žiugžda, Lietuvos komjaunimo CK sekretorius Eduardas Mieželaitis ir pa-našūs veikėjai. Kitos dainų šventės programoje jau įrašytas ir Mečislovas Gedvila, Leokadija Diržinskaitė...

Tai vis tie žmonės, labiausiai „nusipelnę“, kad neišnyk-tų lietuvių kalba, tautos papročiai, tradicijos. Vienaip ar kitaip jie „nusipelnė“ ir tautiečių trėmimo į Sibirą, kry-žių griovimo, šventovių pavertimo sandėliais ar kitomis „liaudžiai reikalingomis“ patalpomis bylai. Ar minėti ir nepaminėti kolaborantai iš tikrųjų verti vadintis Lietuvos kultūros puoselėtojais ir tradicijų tęsėjais? Knygoje jokių paaiškinimų nerandame. Leidėjai apsiribojo nuogais fak-tais ir nusiplovė rankas. O juk 1946-aisiais miestelių aikš-tėse, pakelėse tysojo išniekinti Lietuvos partizanų kūnai,

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

liejosi kraujas tų, kurie drįso nepritarti sovietų režimui, raudojo vaikai, vežami į Sibirą... Lietuva buvo išprievar-tauta, išbraukta iš pasaulio žemėlapio, o dainų šventės dalyviai giedojo himną „tautų tėvui“ Stalinui, kuris taip maloniai žvelgia į juos 1950 m. dainų šventės nuotrauko-je. Makabriškas vaizdelis, tiesa? Ir kaip čia neprisiminsi Vinco Mykolaičio-Putino, kurį perfrazavus galima pasa-kyti: „Ant savo žlugusios Tėvynės kapo mes spjaudėmės ir šokom...“ (Mortuos voco). Galima tik spėlioti, ką pagalvos kitataučiai, apie tokias mūsų „tradicijas“ skaitydami an-glų kalba. Ar to siekė knygos leidėjai? O minimos dainų šventės dalyviai ir dirigentai? Kokių minčių ir jausmų ap-imti jie garbino Lietuvos „išvaduotojus“?

Buvo metas, kai reikėjo kaip nors išgyventi, išlikti. Ta-čiau šiandien apie „šviesią“ praeitį jau galime sakyti visą tiesą. Kodėl apie tai nepamąstė knygos autoriai? O gal jiems tai nė nerūpėjo? Gal todėl ir pirmosiose jau da-bartinės nepriklausomos Lietuvos dainų šventėse (turiu galvoje dainų dieną) buvo juntamas tam tikras sutriki-mas. Atsikovojome laisvę, bėgam į dešinę, bėgam į kairę, o sovietinis šleifas niekaip neatsikabina. Juozas Mikuta-vičius įžanginiame knygos žodyje rašo: „Sovietiniais me-tais dainų švenčių tradicija buvo tęsiama.“ Kuri tradicija? 1924-ųjų ar 1946-ųjų? Sprendžiant pagal knygos turinį, atskaitos taškas turėtų būti 1946 m.

Grįžkime prie faktų (istorinių?). Kai kas papriešta-raus: juk taip buvo, negi galima tai neigti? Teisingai, buvo ir neigti to niekas nesiūlo. Bet ar galima nutylėti, kad tais laikais neleista dainuoti net Juozo Naujalio ir Maironio „Lietuva, brangi“, o ką jau ir kalbėti apie Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“? Po tokių padainavimų neišvengia-mai laukė Sibiro „kurortai“. Prisiminkime ir tai, kad joks koncertas negalėjo apsieiti be dainos apie Staliną, vėliau Leniną ir vienintelę „neklystančią“ partiją.

Taigi faktai, faktai, faktai... Čia savaime ateina į gal-vą Juodojo ir Baltojo metraštininkų dialogas iš Justino Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“. Juodasis metraš-tininkas tvirtina, kad svarbiausia ateities kartoms yra da-tos, skaičiai, nuogi faktai. Baltasis metraštininkas prime-na, kad už tų datų ir skaičių visada yra gyvi žmonės. Jie mylėjo, kentėjo, džiaugėsi, neapkentė, svajojo ir mirė už savo svajonę arba ją išdavė. Tačiau Juodajam metrašti-

ninkui tai nė motais... Ši knyga apie Lietuvos dainų šven-čių istoriją – tarytum lakmuso popierėlis, parodantis, ką norima perduoti ateinančioms kartoms. Joje skaitytojai neras nė užuominos, kad būtent 1946 m. dainų šventė buvo ryški tautos dvasinės okupacijos apraiška (o gal forma)? Dvasinė okupacija yra baisesnė ir pavojinges-nė net už fizinę. Dar ir šiandien tos dvasinės okupaci-jos pančiai varžo daugelį valstybės gyvenimo sričių. Gal jau atėjo laikas suprasti, kad didelę dalį knygoje minimų tradicijų tęsė ir puoselėjo ne tauta, o kvislingai, kuriems diriguojant lietuvių tauta, sutartinai giedanti himną oku-pantams, vis labiau priminė klusnią avių bandą? Toks knygos leidėjų, švelniai tariant, neapsižiūrėjimas verčia klausti: ar tai pilietinės atsakomybės stoka, ar (ne)sąmo-ningas okupacijos laikų ilgesys? Kokią žinią siunčiame pasauliui, didžiuodamiesi tokių tradicijų tąsa?

Netoli tas metas, kai dainų švenčių batutą perims kiti žmonės, gimę jau dabartinėje nepriklausomoje Lietu-voje. Ar švaria sąžine perduodame jiems dainų švenčių estafetę? O reikėjo tiek nedaug: vienu kitu sakiniu pami-nėti tuos kruvinus laikus, kai buvo surengta pirmoji so-vietinė dainų šventė, neabejotinai turėjusi toli siekiančių ideologinių tikslų.

Kokia gi yra dainų šventės esmė? Manyčiau, anaiptol ne meninio lygio demonstravimas, nors tai irgi svarbu. Dainų šventė, mano galva, pirmiausia turėtų būti pilie-tiškumo, tautinės savimonės ir patriotiškumo žadinimo būdas ar forma. Tai ypač aktualu mūsų dienomis, kai ne vienas Lietuvos choras yra pasiekęs tarptautinio pripa-žinimo, dalyvaudamas įvairiuose konkursuose, plačiai koncertuodamas. Dainų šventės į užsienį neišvešime. Ji gali klestėti ir tobulėti tik savo žemėje. Lietuvos žemėje, nes čia mūsų šaknys, čia protėvių kapai...

Nenorėčiau baigti rašinio minorine gaida. Po dešim-ties metų Lietuva minės (jeigu Dievas laimins) dainų švenčių šimtmetį. Bus gera proga išleisti kitą leidinį, papildytą ir be „neapsižiūrėjimų“, kurie iškraipo Dainų švenčių istoriją. Juo labiau kad į minėtą knygą neįtrauk-ta išties įspūdinga ir daugeliu atvejų tautiška, lietuviška 2014-ųjų dainų šventė. Viliuosi, būsimajame leidinyje atsiras vietos ne tik nuogiems faktams, bet ir Baltojo me-traštininko komentarams...

55K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Knygų, kaip žinome, esti visokių. Perskaitęs vienas, randi atsakymus į tau įdomius, rūpimus arba vi-

suotinai reikšmingus klausimus, perskaitęs kitas, tų atsakymų galbūt neaptinki, tačiau jų stygių atperka grakščiai ir įžvalgiai suformuluoti esminiai klausimai, prielaidos, hipotezės, neretai turinčios nė kiek ne ma-žesnę reikšmę ir svarbą nei galimi (ar juo labiau menkai įtikinantys) atsakymai. Tačiau yra ir dar viena knygų kategorija – tokias perskaitęs, imi nejučia svarstyti, kokia vis dėlto tikroji jų pasirodymo paskata, kokie ti-krieji siekiai, dangstomi vingria retorika, ir kodėl, jas skaitydamas, jautiesi apsukriai vedžiojamas už nosies ideologiškai angažuoto autoriaus?

Violetos Davoliūtės knyga „Sovietinės Lietuvos su-kūrimas ir iširimas“ (The Making and Breaking of Soviet Lithuania), anglų kalba išleista tarptautinės Routledge leidyklos, laikomos prestižine, deja, nepriklauso nei pirmajai, nei antrajai kategorijai. Nėra lengva priskirti ją ir kokiam nors aiškiau apibrėžtam literatūros žanrui. Nors knyga nestokoja akademinės lektūros požymių (gausios nuorodos pačiame tekste, išsamus naudotų literatūros šaltinių sąrašas, dalykiškos kalbintų asme-nų biografijos, netrumpas įvadas pradžioje ir apiben-drinimai pabaigoje, kiti mokslo leidiniui būdingi ar

Almantas SAMALAVIČIUS

atmintis, paskanDinta amnezijos rūkevioleta Davoliūtė. the making and Breaking of Soviet lithuania: memory and modernity in the wake of war. london and New York: Routledge, 2013.

„Pokario rekonstrukcijai [sic!] įsibėgėjus, etniniai kaimo lietuviai – vienintelė gausi bendruomenė pokario metais – buvo mobilizuoti darbui miestuose. Jie sugužėjo į gamyklas ir universitetus, kurdami modernią urba-

nistinę visuomenę, kurios naujieji elitai turėjo stulbinamai didelę laisvę [?!] puoselėti nacionalinę kultūrą.“Violeta Davoliūtė. The Making and Breaking of Soviet Lithuania

privalomi atributai), vis dėlto sunku laikyti ją mokslo veikalu tikrąja to žodžio prasme. Ir anaiptol ne todėl, kad autorė, parašiusi knygą istorine tematika, yra vei-kiau literatūros specialistė negu istorikė, juo labiau kad šiais laikais, kai klesti tarpdisciplininiai tyrimai, priklausyti siauros specializacijos profesinei „gildijai“ nėra joks privalumas. Tradicinės disciplinų ribos vis dažniau peržengiamos, tyrimai darosi sąryšingesni. Ta-čiau, perskaičius Davoliūtės opusą, aprėpiantį naujau-sią Lietuvos istorijos tarpsnį, taip ir lieka neaišku, kam vis dėlto jis skirtas, kokias problemas nagrinėja, kokias tezes iškelia, o kokias nuginčija. Anksčiau daugelis to-kių priekaištų nublankdavo prieš savaime vertingą kny-gos užsienio (ypač anglų) kalba pasirodymo faktą, bet pastaruoju metu lietuvių autorių akademiniai veikalai užsienio kalbomis leidžiami nepalyginamai dažniau nei prieš dešimtį metų. (Tarptautinių leidyklų pasta-raisiais metais išleistų knygų, skirtų Lietuvai ir visam baltų regionui, išsamų sąrašą ne per seniausiai parengė vertėja, redaktorė Elisabeth Novickas. Šią informatyvią medžiagą šiemet paskelbė Čikagoje leidžiamas tarp-disciplininis mokslo žurnalas Lituanus.) Todėl akade-miniams leidiniams, regis, jau neturėtų būti taikomas liaudiškas posakis „iš bado šuo ir vabuoles ėda“…

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Davoliūtės knygą sudaro aštuoni skyriai, kuriuose pasakojama apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo išva-karėse Lietuva prarado nepriklausomybę, sunkiai iško-votą po ilgos carinės Rusijos kolonizacijos (beje, sąvo-kos kolonizacija knygos autorė kažkodėl vengia), kaip atsidūrė „broliškame“ Sovietų Sąjungos glėbyje ir kaip, praėjus pusei šimtmečio, sugebėjo iš jo išsivaduoti. Vis dėlto atidesniam, reiklesniam knygos skaitytojui ne-lengva sekti autorės naratyvą, juo labiau nepamesti jos mezgamos minčių gijos – gausu digresijų į temas, rei-kalaujančias atskirų sričių specialistų pagrįstos nuomo-nės, lengvai, sakyčiau, netgi lengvabūdiškai peršokama nuo vieno klausimo prie kito. Nepaaiškinama, kurias iš tų temų jau gerokai anksčiau yra išsamiai gvildenę kiti tyrėjai, kokios istorinių įvykių interpretacijos jau ne-bekelia abejonių, o kokios ne tik provokuoja požiūrių susikryžiavimus, bet ir vis dar laukia gilesnės analizės. Kuo toliau, tuo labiau knygos tekstas ima priminti ne nuosekliai atlikto tyrimo rezultatų perteikimą akade-minės literatūros forma, bet bandymą dėlioti mozaiką iš gerai žinomų detalių, su vienoda dalykine kompeten-cija „apkalbant“ viską, kas pakeliui šauna į galvą.

Glumina ir tai, kad knygos pavadinime lyg ir dekla-ruota tematika prasilenkia su tikslais ir uždaviniais, ku-riuos autorė įvardija knygos pratarmėje. Antai pasigiria, kad jos pasakojimas sumegztas ne vien iš faktinės, do-kumentinės medžiagos, bet ir iš „giluminių interviu su sovietinės Lietuvos kultūros elito nariais“, pasak autorės, tai didžiausias jos veikalo išskirtinumas (My concentra-tion on the experience of the Soviet Lithuanian cultural elite is rather exclusive).

Lageriai, stalinizmo represijos, deportacijos ir kolek-tyvizacija su baisiais socialiniais ir demografiniais pa-dariniais paliekami nuošalėje. Autorė lyg ir žadėjo apie tai užsiminti epiloge, nagrinėjančiame atsiminimus (Epilogue: memory’s many returns), bet pažadą, matyt, pamiršo, nes iš jos knygos apie sovietmečio traumas nieko taip ir nesužinome.

Savaip įdomu, kad įvade, įdėtame po pratarmės, pa-sigirsta jau kiek kitokia gaida: „Šioje knygoje, remian-tis publikuotais ir nepublikuotais pokario inteligentijos memuarais ir autorės atliktais interviu su ryškiausiais

jos atstovais, analizuojama sovietinio lietuvių tapatumo artikuliacija.“ Tai apie ką vis dėlto ši knyga: ar ji pa-sakoja, kaip susikūrė ir sužlugo sovietinis režimas, ar kaip tam režimui sekėsi kurti „sovietinę“ lietuviškojo tapatumo versiją? O gal apie tai, kaip kai kurie tautos „atstovai“ talkino socialinei to tapatumo inžinerijai? Šitas aspektas autorę, regis, domina mažiausiai. Vis dėlto lieka neaišku, kodėl tokios eklektiškos knygos pavadinimas nurodo į sovietinės Lietuvos „sukūrimą“ ir „iširimą“. Tokia „orkestruotė“ viską apverčia aukštyn kojomis – fonas atsiduria scenos centre, o esmingiau-si, problemiškiausi ir skaudžiausi įvykiai nustumiami į užkulisius, kad nekliudytų autorei ir kai kuriems jos kalbintiems pašnekovams austi naratyvo, akcentus per-dėliojančio taip, kad svarbūs dalykai taptų nesvarbiais ir atvirkščiai. Bendras vaizdas, iškylantis prieš akis, švelniai tariant, glumina tendencingumu.

Po įvado, aptariančio kai kuriuos kolektyvinės ir kultūrinės atminties aspektus (regis, tai vienintelė knygos tema, kuri tiesiogiai siejasi su ankstesniais au-torės tyrimais), peršokama į tarpukario Lietuvą. Pir-mojo skyriaus pavadinimas „Modernybė ir tradicija tarpukariu“ irgi menkai atspindi jame nagrinėjamas temas. Čia kalbama ir apie senesnius Lietuvos isto-rijos epizodus, ir apie agrarinę visuomenę carizmo priespaudos metais, ir apie tai, kokiomis sąlygomis ugdytas tautinis tapatumas, aptariami įvairūs Naujųjų laikų istorijos epizodai. Tiek šis, tiek tolesni skyriai, kuriuose pasakojama apie Lietuvos likimą Antrojo pasaulinio karo metais, apie Holokaustą, apie poka-rio „rekonstrukciją“ (Reconstruction and nation-buil-ding), rezistencijos, matyt, nė būti nebuvo, spekulia-tyviai samprotaujama apie sovietinės inteligentijos susiformavimą, iš esmės grindžiami ne kartą skelbta ir plačiai aptarta medžiaga, tad autorės indėlis į šių temų plėtotę minimalus – apsiribojama kitų autorių publikacijų apžvalga ir teiginių perpasakojimu. Šiuo požiūriu itin seklus skyrius apie Holokaustą Lietuvoje. Nėra apžvelgti net esmingiausi tyrimai ir akademiniai šios tematikos veikalai, kai kurių tyrėjų, nuosekliai narpliojusių šiuos klausimus, pavardės neįtrauktos net į literatūros šaltinių sąrašą.

57K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Beje, dalį nesenos Lietuvos istorijos epizodų autorė bando kontekstualizuoti tarsi iš naujo. Pavyzdžiui, kny-gos įvade aptardama vieną iš praėjusio amžiaus pabai-goje išryškėjusių istorinės analizės krypčių, teigia: „Šis lietuviškojo heroizmo ir kančių naratyvas pats savaime beveik nieko nepasako apie Holokaustą, apie didelės žydų bendruomenės, kuri šimtmečius gyveno šiame regione, beveik totalinį sunaikinimą. Jis nieko nepasako apie šim-tus tūkstančių lenkų, kurie buvo priversti palikti Vilnių ir kitas šalies vietas per pokario gyventojų perkrausty-mus, ar apie kitų tautinių mažumų likimą. Netgi galbūt svarbiau yra tai, kad jis nieko nepasako apie lietuvių vai-dmenį, nukreipiant ir valdant [sic!] sovietinį režimą [in the direction and management of the Soviet regime]. Šešių dešimtmečių istorijos [sixty years of history] už-marštis galbūt kadaise atliko savo tikslą, bet ji maskuoja esminius socialinius ir kultūrinius pokyčius, kurie paver-tė Lietuvos visuomenę tokia, kokia ji šiandien yra.“

Ką reiškia tokie gluminantys teiginiai apie kone totali-nę nesenos, beje, trukusios ne šešis, o penkis dešimtme-čius, istorijos užmarštį? Gal bandoma įteigti, kad praėjus ketvirčiui amžiaus po nepriklausomybės atgavimo nei tie istorijos naratyvai, kuriuos plėtoja profesionalūs istorikai, nei tie, kuriuos kritiškai aptaria mąstanti šviesuomenė, pagaliau netgi kolektyvinė atmintis nė kiek nepasikeitė? Nieko neįvyko? Gal tuo norima pasakyti, kad nėra nei dokumentų tyrimų, nei fundamentalios analizės, nei ko-mentarų apie pusės amžiaus istorijos tarpsnį? Nejaugi per visą Nepriklausomybės laikotarpį kliovėmės tuo pa-čiu intelektualiniu bagažu, kurį susikrovėme svaigiomis Sąjūdžio triumfo akimirkomis? Juo labiau kad dainuo-janti revoliucija skynėsi kelią būtent žadindama istorinę atmintį, o ne ją slopindama. Gal autorė bando įrodyti, kad visuomenę staiga pakirto letargas ir nepriklausomy-bės metus ji praleido, ištikta amnezijos? O gal vis dėlto atvirkščiai – šį laikotarpį prasnaudė ne visuomenė, bet pati autorė, tik dabar pakirdusi iš hėgeliškojo „dogma-tiško snaudulio“? Todėl, užuot pati prasikrapščiusi akis, kitus kaltina nusikalstamu neveiklumu? Tada nekeista, kad ji ničnieko nežino apie Lietuvoje rengtas tarptautines ir nacionalines konferencijas, skirtas Holokausto temai, ir jų pagrindu išleistus akademinių tyrimų tomus. Matyt,

nieko nėra girdėjusi ir apie pastaraisiais metais išleistas tautinių, religinių mažumų istorijas, monografijas, auto-rinius ir kolektyvinius straipsnių rinkinius. Nėra skaičiusi nei knygų, skirtų Vilniaus istorijai, nei klaipėdiečių istori-kų veikalų, aptariančių dar sudėtingesnę jų miesto ir regi-ono istoriją. Autorė, Lietuvoje baigusi filologijos studijas, apgynusi doktoratą viename iš Kanados universitetų, at-rodytų, nelaikytina nei somnambule, nei asmeniu, kan-kinamu kokio nors sunkaus atminties sutrikimo… Tada kokia šio užmaršumo ar faktų ignoravimo priežastis?

Kad tokie jau atliktų ir paskelbtų tyrimų nutylėjimai nėra „retsykiais vis dar“ pasitaikantys atsitiktiniai trū-kumai, patvirtina ir kiti knygos skyriai. O peržvelgęs iš pirmo žvilgsnio lyg ir gausios literatūros sąrašą, įsitiki-nau – daugelis tyrimų ir tyrėjų, anksčiau išsamiai ana-lizavusių ir interpretavusių knygoje aptariamas temas, iš viso eliminuoti. Net ir nesiekiant pateikti kokio nors išsamesnio „nutylėjimų“ registro, krinta į akis, kad Da-voliūtė apeina net ir tuos tyrimus, kurie tiesiogiai siejasi su jos nagrinėjama tematika. Pavyzdžiui, nerasime jo-kių nuorodų į sovietinio ir posovietinio elito istorinius ir sociologinius tyrimus (Kastyčio Antanaičio, Irminos Matonytės darbai), į Zenono Norkaus istorinę kompa-ratyvistinę sociologiją, neaptiksime nuorodų ir į Lietu-voje atliktus sociologinius pokario atminties tyrimus (Irena Šutinienė ir kt.). Dar skurdžiau veikale panau-dota Holokausto lietuviškų tyrimų istoriografija. Į kny-gos autorės akiratį nepateko ir postkomunizmo tyrimų, ypač skirtų didžiojo lūžio metų refleksijai, bibliografija. Nors knygoje lyg ir nemažai dėmesio skiriama pokario urbanistikos klausimams, tačiau autorės žinių šaltiniai galėtų būti pakankami nebent tuo atveju, jei kalbėtu-me apie kokį nors žurnalistinį reportažą šia tema, bet ne apie akademinį veikalą. Visa tai verčia daryti išva-dą, kad autorė šaltinius nurodo selektyviai, o tai dau-giau negu įtartina, nes byloja ne apie naivų studentišką „nežinojimą“, bet apie sąmoningai tendencingą teksto konstravimo strategiją. Kokie motyvai slypi už viso to, veikiausiai žino tik pati autorė.

Pirmajame knygos skyriuje „Modernybė ir tradicija tarpukariu“ šalia kitų dalykų Davoliūtė aptaria ir vadi-namąjį Vilniaus klausimą. Kaip kituose knygos skyriuo-

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

se, taip ir šiame apstu gerai žinomų faktų, įvykių per-pasakojimo, paviršutiniškų įžvalgų, atmieštų tam tikra ideologija. Autorė nerte neriasi iš kailio, įrodinėdama, esą Vilnius lietuviams visais laikais buvo svetimas. Kad asmeninę nuomonę paverstų „objektyviu faktu“, pasi-telkia net folklorą, nors neatrodo, kad gerai jį išmanytų. Taigi rašo: „Lietuvių folklore Vilnius minimas rečiau nei Ryga ar Tilžė, o tais atvejais, kai minimas, jis vaizduoja-mas kaip svetima vieta, į kurią žvelgiama iš perspektyvos pašaliečio, matančio jį pro „žalius vartus“, kitapus kurių negirdėti lietuvių kalbos.“ Nutaisiusi dar rimtesnę miną, aiškina, kad 1940 m., kai sovietai Vilnių perdavė Lietu-vai, šviesuomenė visai neskubėjo iš Laikinosios sostinės keltis į istorinę... Ką galima pasakyti apie tokius „argu-mentus“? Jeigu autorė nestokotų bent pačių elementa-riausių europinės urbanistikos žinių (jau nekalbant apie paskelbtus istorinius Vilniaus tyrimus), stebėtis LDK sostinės lietuviškojo dėmens tariama stoka jai netektų: visos istorinės Europos sostinės, ypač Vidurio Rytuo-se, buvo daugiatautės, tad Davoliūtės pasitelkta XIX a. statistika, nurodanti gyventojų sudėtį, mažai ką pasako apie Vilniaus ir kitų Europos miestų kultūrinę specifiką kitais istoriniais tarpsniais. O tai, kad šią temą ji toliau narplioja, aiškindama, neva ir „atgautas“ Vilnius lietu-viams liko svetimas, tokią „svarią“ išvadą pagrįsdama vienintele atsitiktinai nugriebta ano meto vilniečio vi-suomenininko Cicėno citata, ko gero, rimtai diskredi-tuoja visą „mokslinį“ jos tyrimą. Reikalauti, kad Kaune įsikūrę lietuvių intelektualai akimirksniu (vos per kelis mėnesius) nuolat gyventi persikeltų į ką tik atgautą sos-tinę, gali nebent žmogus, kuris per visą savo gyvenimą nėra keitęs ne tik šalies, miesto, bet ir buto... Ko gero, prieš imant žarstytis tokiais „neginčijamais“ lietuvių šaltumo savo istorinei sostinei „įrodymais“, būtų buvę pravartu pasidomėti, kokiais tempais „skubėjo“ iš Bo-nos persikraustyti į Berlyną vokiečių valstybinės insti-tucijos ir jų darbuotojai po to, kai griuvo liūdnai pagar-sėjusi siena, nors Vokietijos situacija buvo anaiptol ne tokia dviprasmiška, kaip ano meto Lietuvos – tą rodo ir garsusis posakis „Vilnius mūsų, o mes – rusų“.

Kalbėdama apie lietuvių persikėlimą iš kaimo į Vil-nių, Davoliūtė pateikia dar įdomesnius argumentus:

esą pokario „antisovietinės rezistencijos dalyviai grasi-no išžudyti šeimas visų, kurie paklus sovietų darbo jė-gos mobilizacijos įstatymams“, todėl lietuviai „sėdėjo ir laukė“, taigi sovietų valdžiai nelikę nieko kita, kaip Lie-tuvos modernizacijos tikslais (?) į šalies miestus vežti darbininkus iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos. Nieko nepasakysi – labai įdomi kolonizacijos interpretacija: pasirodo, kolonistų desantas buvo metamas į okupuotą kraštą dėl pačių lietuvių vangumo...

Kaip galima spręsti iš painaus ir vingraus naratyvo, dėmesio centre – sovietinės lietuvių inteligentijos susi-formavimas ir, jei tikėsime knygos įvadu, šio visuomenės sluoksnio kultūrinio tapatumo raida. Šiai tematikai skir-ta keletas skyrių, bene išsamiausiai ji nagrinėjama ketvir-tajame („Miesto sielų inžinieriai“), penktajame („Sovie-tinės Lietuvos renesansas“) ir septintajame („Kaimiškas posūkis“). Narpliodama painoką temą, autorė savaip dė-lioja akcentus, kuria savitą analitinių ir interpretacinių sąvokų žodyną, keistokai matuoja įvykių svarbą.

Skaitydamas Davoliūtės knygos skyrius, aptariančius inteligentijos kultūrinį tapatumą, sužinojau, kad di-džiausias įvykis Lietuvoje, pasibaigus pirmajam poka-rinio teroro dešimtmečiui, buvo… Jeano Paulio Sartre’o vizitas. Be krislelio ironijos autorė tvirtina: „Lietuvių intelektualams Sartre’o vizito svarba buvo neišmatuoja-ma.“ Su smulkiausiomis detalėmis perteikia vieno kito sovietmečio literatūrinės nomenklatūros atstovo (pa-vyzdžiui, Antano Venclovos) atsiminimų fragmentus, skrupulingai aprašo, kuo avėjo ir vilkėjo kavinių filoso-fo, atsainiai nusisukusio nuo pavergtos Rytų Europos, žmona Simona de Beauvoir. Dar labiau Sartre’o vizito svarbą pabrėžia prie teksto įdėtos Antano Sutkaus nuo-traukos... Norom nenorom susidaro įspūdis, kad pen-kios kairiojo prancūzų intelektualo dienos, praleistos Lietuvoje, „nonkonformistiniams“ lietuvių intelektua-lams atpirko penkis nelaisvės dešimtmečius. O gal kaip tik ir siekta sudaryti tokį įspūdį?

Su grožinės literatūros kūrėjams būdinga aistra ir vaizduote knygos autorė kai kuriems aprašomiems įvy-kiams suteikia simbolinių gestų prasmę. Antai smulkiai aprašo, kaip Dalia Grinkevičiūtė savo memuarus apie tremtį perdavė poetui Justinui Marcinkevičiui, ku-

59K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

ris netrukus šį dokumentinį kūrinį pacitavo viename iš savo straipsnių ir taip jį „legalizavo“ (vėliau leidėjai tuos atsiminimus pavadino „Lietuviai prie Laptevų jū-ros“). Davoliūtė šį epizodą paaiškina taip: esą „patikė-dama jam savo rankraštį netrukus prieš savo mirtį, ji ne tik užsitikrino, kad atsiminimai bus perduoti būsimoms kartoms, bet ir simboliškai nutiesė tiltą per prarają, sky-rusią tuos, kurie bendradarbiavo su režimu, ir tuos, kurie buvo brutaliai represuoti“. Ko gero, pati „Lietuvių prie Laptevų jūros“ autorė, savo rankraštį perdavusi žmo-gui, kurį gerbė ir kurio padorumu, matyt, neabejojo, nebūtų nė susapnavusi, kokia ideologizuota simbolika bus apgaubtas jos siekis išsaugoti savo atsiminimus nuo užmaršties ar sunaikinimo...

Tarp smulkesnių, tačiau savaip iškalbingų Davoliū-tės kuriamo naratyvo aspektų akis užkliūna už kai ku-rių konceptualių sąvokų. Antai aptardama, kaip poeto Tomo Venclovos darbus ir asmenybę vertino jo kartos literatai, Marcelijų Martinaitį, Romualdą Granauską, Viktoriją Daujotytę vadina „politiniais nonkonformis-tais“. Šiaipjau okupacijos ir kolonizacijos sąlygomis to-kio pobūdžio įpareigojančios sąvokos lyg ir turėtų būti taikomos asmenims, su ginklu rankose kovojusiems prieš okupacinį režimą, ar disidentams, dalyvavusiems organizuotame pogrindyje, rengusiems ir leidusiems opozicinius leidinius. Davoliūtė prie tokių lengva ran-ka priskiria nepartinį (tokia laikysena gerbtina, bet ar tikrai ji politiškai nonkonformistinė?) poetą, jo kole-gą rašytoją, Sąjūdžio laikais viešai prisipažinusį, kad bendradarbiavo su KGB, literatūrologę, kuri, sulaukusi trisdešimt penkerių, kažkodėl įstojo į KPSS...

Susidūrus su panašiais vertinimais, kai konceptu-alios kategorijos vartojamos išvirkščiąja jų puse, jau visai nestebina faktas, kad nutylimi esminiai poka-rio kultūros ir akademinio gyvenimo epizodai. Daug pasakojama apie režimo atsiųstus kolonistus, lengvai pritapusius Lietuvoje, bet visiškai nutylimi reikšmingi intelektualinės istorijos epizodai. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto rektoriumi 1956–1958 m. buvęs teisinin-kas Juozas Bulavas atsikratė daugybės šioje aukštojoje mokykloje įdarbintų mažaraščių perėjūnų, atvykusių iš Rusijos. Beje, Bulavas, skirtingai negu kai kurie autorės

minimi „politiniai nonkonformistai“, buvo išmestas ir iš kompartijos, ir iš universiteto...

Šiems praėjusio amžiaus Lietuvos kultūros isto-rijos epizodams knygoje vietos pritrūko, o galbūt jie paprasčiausiai netiko Davoliūtės neriamam nertiniui, pamuštam ideologiniu pamušalu. Tas ideologinis pa-mušalas nelabai ir dangstomas: antai penktojo knygos skyriaus pavadinimas daugiau negu skambus – „So-vietinės Lietuvos renesansas“. Taip toli, regis, nebuvo nužengę net Jedinstvos ideologai, nepriklausomybės išvakarėse bandę įtikinti Lietuvos visuomenę, kaip smarkiai ji „įsiskolinusi“ sovietiniams šeiminin-kams. Todėl nestebina ir Davoliūtės knygos pratar-mė, visam pasauliui skelbianti apie „stulbinamai di-delę laisvę“, kuria esą naudojosi sovietinės Lietuvos kultūros kūrėjai. Anglakalbiams skaitytojams bus gerokai keista, kodėl tie nenaudėliai lietuviai, turėję tokią didelę laisvę, užsimojo nusikratyti nacionalinę jų kultūrą puoselėjusio režimo...

Jei kas ir verčia stebėtis, tai ta aplinkybė, kad šią knygą, primenančią kreivų veidrodžių atspindžius, parašė ne koks nors užkietėjęs sovietinis nomenkla-tūrininkas, o palyginti jaunas žmogus, siūlydamas ją šiandieniniams Vakarų skaitytojams, kurie apie Rytų Europą mažai ką žino, o gal nelabai ir nori ką nors žinoti. Tokios knygos tik dar labiau sustiprina vaka-riečių abejingumą Rytų europiečiams ir jų istorijai. Sunku įsivaizduoti, kad tokia knyga būtų galėjusi pasirodyti prieš penkiolika ar dvidešimt metų, kai nei Lietuvoje, nei pasaulyje dar nebuvo taip plačiai išsikerojęs moralinis reliatyvizmas ir politinis nihi-lizmas. Kita vertus, jokia paslaptis, kad mokslo kny-gos ne visada rašomos, norint išnagrinėti kokią nors neliestą, apeitą ar menkai aptartą problemą. Neretai jų atsiradimo priežastis būna elementarus akademi-nės karjeros siekis, juk įtikus politinei konjunktūrai, kur kas lengviau gauti gerai apmokamą darbą ko-kioje nors mokslo tyrimų institucijoje ar užsitikrin-ti riebesnį grantą (tokią paramą gavo ir šios knygos autorė). Kai kurie „tyrinėtojai“ dėl tokių ar panašių tikslų, matyt, yra pasirengę be skrupulų paaukoti ir mokslinį sąžiningumą, ir moralinį jautrumą.

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Vieša paslaptis, kad dailės kritikos straipsnių rink-tinės netampa bestseleriais. Plačioji visuomenė

tuo nesidomi, net ir daugumai dailininkų labiausiai rūpi tai, kiek eilučių knygoje skirta konkrečiai jam, ar yra pagirtas, ar papeiktas… O į visa kita – į tekstą, kontekstą, metodologiją, prasmių funkcionavimą ir sąveiką su kitais tekstais dažniausiai nusispjauti. Ta-čiau dailės kritikos profesiniam cechui tokia rinktinė yra, bent jau turėtų būti, tikras įvykis!

Lietuvių dailės kritikos diskursas, jei toks apskritai egzistuoja, yra gana vangus, nepaisant, atrodytų, dau-gybės specializuotų straipsnių periodinėje spaudoje ir interneto portaluose. Vis dėlto didžioji dauguma recenzijų yra „užmautos“ ant to paties impresionis-tinio kurpalio. Kai neturima adekvačių profesinių ži-nių, trūksta konteksto išmanymo, pažeriama virtinė naivių įspūdžių be aiškesnės autoriaus pozicijos. Ki-taip sakant, tai labiau dailės kritikos diskurso imita-vimas negu motyvuota profesinė raiška.

Neretai šiuose plotuose viešpatauja dar ir tiesioginė konjunktūra, nes ten, kur turėtų virti karštas ginčas, laikomasi griežtos biurokratinės subordinacijos, savi

Kęstutis ŠAPOKA

atiDarymaimonika krikštopaitytė, „atidarymai: lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014 m.“, vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014, p. 414

rašo apie savus (tokia savigyra dažniausiai susijusi su didžiųjų Vilniaus šiuolaikinio meno institucijų pa-rodine veikla ir tam tikrų menininkų protegavimu). Konjunktūrinė laikysena lemia, kad griežtai paisoma nerašytos taisyklės, ką reikia girti, ką peikti, o ką aps-kritai ignoruoti, kas iš koleg(i)ų dailės kritik(i)ų yra cituotina(s), o kas – šiukštu ne!

Taip yra todėl, kad neturime nei dailės kritikos mokyklų, nei tradicijų, nei aiškesnių ideologinių, viena su kita rimtai ir atvirai polemizuojančių sto-vyklų. Jei ir yra šiokios tokios „stovyklų“ užuomaz-gos, kol kas tai skystoki dariniai, bestuburiai tarsi medūzos, nes pats kontekstas yra pernelyg siauras, hermetiškas, viskas grindžiama asmeninėmis pažin-timis ir abipusės naudos – tu man, aš tau – princi-pu. Apie tvirtą asmeninį ar metodologinį požiūrį čia negali būti nė kalbos. Turėti savo nuomonę, užimti poziciją, o juo labiau viešai, neveidmainiaujant ją iš-sakyti yra blogas tonas!

Dailės kritikos diskursas vangus dar ir todėl – o tai jau tiesiogiai susiję su šios recenzijos objektu, – kad leisti dailės kritikos straipsnių rinkinius nėra įprasta.

61K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Sutikčiau su Monikos Krikštopaitytės teiginiu, kad bet kuri dailės kritikė ar kritikas, padirbėjęs jei ne penkerius, tai dešimt metų, tiesiog privalo išleisti (už kokias lėšas, jau kitas klausimas) savo straips-nių rinkinį. Ir tai neturi nieko bendra su perdėtu susireikšminimu, nes tokie leidiniai atgaivina vadi-namąjį dailės kritikos diskursą, įlieja šviežio krau-jo, tiesiog atveria kritinę terpę. Žinoma, bus išleista daug grafomanijos ir panašių dalykų, tačiau tai vis tiek geriau negu tuštuma.

Visi puikiai žinome dvi Alfonso Andriuškevičiaus kritikos straipsnių rinktines.1 Antrojoje autorius ban-dė pateikti ir šiokią tokią, turbūt „savo mokyklos“, dailės kritikos panoramą, įtraukdamas kitų rašančių-jų tekstus.

Danutė Zovienė sudarė ir išleido Gražinos Kliau-gienės straipsnių rinktinę.2

Verta dėmesio Virginijaus Kinčinaičio knyga „In-terpretacijos: postmodernizmas, vizualinė kultūra, dailė“,3 nors tai ir nėra dailės kritika tiesiogine šio žodžio prasme, nes labiau krypstama į filosofinius apibendrinimus. Kinčinaitis kaip dailės kritikas aps-kritai reiškėsi gana epizodiškai, tačiau, turint omeny porą chrestomatinių jo straipsnių, skirtų dailės kriti-kos savivokai aptarti, ši knyga yra svarbi dailės kriti-kos diskurso dalis. Juo labiau kad jos autorius – Šiau-lių šiuolaikinio meno spiritus movens.

Reikėtų paminėti ir Agnės Narušytės straipsnių rinkinį, skirtą 1990–2010 m. fotografijai.4

2013 m. išleista Algio Uždavinio dailės kritikos, jos metodologijos su keletu bendresnio pobūdžio straipsnių rinktinė.5 Dailės kritikos cecho pabrėžti-nai ignoruotas Uždavinys daugiau kaip du dešimtme-čius buvo aktyvus dailės kritikas. Jo knyga „Kūrybinė vaizduotė: dailės kritika ir publicistika“ patvirtina, kad dailėtyrininkas užėmė savitą, originalią, meto-dologiškai pagrįstą poziciją.

Į šią kompaniją įtraukčiau ir Artūro Railos „Ra-šinėlius“,6 kur sudėtos menininko/pedagogo 1994–1997 m. rašytos VDA magistrantų diplominių darbų recenzijos. Tai savotiškas kontekstinis ano laikme-čio pjūvis. Ir kartu pavyzdys, kaip kukli vos keleto

tekstų knygutė gali įsiterpti į bendrą diskursą, net sukelti polemiką.

Per Monikos Krikštopaitytės knygos pristatymą viena dailės kritikė sakė, kad sovietmečiu kritikai ne-galėjo kalbėti to, ką norėjo pasakyti, o Monika kal-ba jau kitomis sąlygomis ir kita kalba. Tokie žodžiai, manyčiau, dvelkia šiokiu tokiu gudravimu. Taip, dailės kritika iš tikrųjų buvo konjunktūriška, tačiau dauguma dailės kritik(i)ų dėl to nejautė jokios mo-ralinės graužaties ir nepatyrė nė menkiausios „vidi-nės dramos“. Juk beveik visa Vilniaus dailės instituto Dailėtyros katedra anuomet buvo ne kas kita, o sovie-tinės nomenklatūros atžalų šiltnamis... Tai, ką dailės kritika sovietmečiu norėjo kalbėti ir kalbėjo, visiškai atitiko tai, ko iš jos tikėjosi, ko reikalavo ideologinė sistema. Įdomesnė dailės kritika, pavyzdžiui, Alfon-so Andriuškevičiaus, Viktoro Liutkaus, klostėsi ne profesinio cecho viduje, o greta jo. Kita vertus, vie-nokiomis ar kitokiomis formomis, žinoma, egzistavo ir (auto)cenzūra, tebeegzistuojanti iki šiol, aišku, ne tokia drastiška ir deklaratyvia forma kaip sovietme-čiu... Vis dėlto dailės kritikus, manančius, kad rašy-dami tekstus jie yra visiškai laisvi, tektų vadinti mažų mažiausiai naiviais.

Krikštopaitytės straipsniuose, sugulusiuose į rinkinį, „kitos kartos mąstysena“ ir „kitas laikmetis“ akivaiz-dūs. Pabandysiu trumpai ir nusakyti tuos bruožus.

Kaip pabrėžia pati Krikštopaitytė, ji yra Alfonso Andriuškevičiaus mokinė, nors jos tekstai tiek rašy-mo stiliumi, tiek mąstysena man asmeniškai labiau primintų Gražinos Kliaugienės kritikos metodą. Be to, Krikštopaitytė pripažįsta, kad nemažą įtaką jai padarė Laima Kreivytė. Galbūt egzistuoja koks nors „moteriškos“ dailės kritikos (rašymo) kodas?

Pirmiausia nuo meno kūrinio (paveikslo, skulptū-ros) čia gana aiškiai krypstama konteksto link. Krikš-topaitytės tekstuose kūrinys jau nėra „langas“, kurį pravėrę, kaip kad Andriuškevičiaus tekstuose, paten-kame į kitą erdvę, kitą dimensiją, „tikrąjį“ pasaulį, universalią estetinę visatą. Meno kūrinys Monikai pirmiausia yra tam tikras objektas, dažnai jau neiš-sitenkantis „paveikslo“, „skulptūros“ ribose, socioi-

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

deologinėje, socioestetinėje aplinkoje. Krikštopaity-tei svarbesnė ta aplinka, kurioje kūrinys atsiranda ir funkcionuoja. Tik tada ji bando „atidaryti langą“, kad pasinertų į formos ir turinio metafiziką. Paprasčiau tariant, Krikštopaitytės tekstuose daugiau kasdieny-bės, paties gyvenimo atšvaitų.

Atsiranda ir tiesioginė kritinė dimensija, būdin-ga Gražinai Kliaugienei. Krikštopaitytė ne tik inter-pretuoja jai patikusius kūrinius, bet ir kritikuoja, jos manymu, prastus, apsimestinius, konjunktūrinius. Mano subjektyvia nuomone, kritikuoti jai sekasi bent per nago juodymą geriau, labiau argumentuotai, negu interpretuoti ar girti. Kritikuodama ji pažeria argumentų koncentratą, o girdama ar interpretuo-dama retkarčiais nuslysta į emocinį asociatyvumą, įspūdžių aprašinėjimą. Krikštopaitytė aptaria ne tik konkrečius meno kūrinius, parodas, jai rūpi ir insti-tucijų veikla, jų laikysena.

Ryškiai akcentuojama moterų kūryba, lyčių lygy-bės klausimai. Negalima sakyti, kad knygoje domi-nuotų dailininkių kūryba, tačiau akivaizdu, kad apie šį aspektą autorė mąstė ir sąmoningai dėliojo tam tikrus feministinius akcentus. Antai recenzuodama Alfonso Andriuškevičiaus atsiminimų knygą, netgi pabarė savo mokytoją už „kietakaktišką“ maskuliniz-mą, tačiau tokią jo nuostatą įvertino atlaidžiai, atseit, ką jau padarysi, tokie buvę laikai... Tekstuose keliami ir klausimai, susiję su queer (sub)kultūra.

Knygai atrinkti tekstai ne vien apie „magistrali-nius“ dailininkus, greičiau jau orientuotasi į tuos, kurie paprastai lieka sąlygiškai nuošaliau, bet nebū-tinai dėl savo pačių kaltės. Monikos knyga sukuria šiokią tokią alternatyvą „generalinėms“, arba labiau konjunktūrinėms, pastarųjų dešimties metų lietuvių dailės istorijos versijoms. Dar vienas subtilus niuan-sas – rinkinyje esama recenzijų apie menininkus už-sieniečius. Tai irgi (ne)tiesiogiai liudija kintantį kon-tekstą, besiplečiantį akiratį.

Paskutinė mano įžvalga itin subjektyvi – tai tekstų visumos erdvinis aspektas. Viena kolegė per knygos pristatymą atkreipė dėmesį, kad tiek simboliškai, tiek beveik tiesiogine to žodžio prasme rinkinio autorė

tarsi nusigręžia nuo daugiau kaip dešimtmetį Vilniaus šiuolaikinio meno scenoje dominavusio ŠMC. Kny-gos parodų geografija, bent jau Vilniaus kontekste, gana plati – turime skersai išilgai išmaišyti senamies-tį, užgriebti dalį centro, naujamiesčio, be to, užsuka-me ne tik į galerijas, bet ir į bažnyčias ar kokį apleistą namą, kuriame instaliuotas vienas ar kitas projektas. Kartu su Monika vykstame į Kauną, į Klaipėdą. Taigi parodinės psichogeografijos decentralizacija tekstuo-se akivaizdi. Įdomu, kad klajones po Vilnių ir išvykas į kitus miestus Monikos tekstai skatina patirti kone fiziškai. Skaitydamas vieną straipsnį po kito, minty-se tiesiog vaikščiojau po Vilnių, mąsčiau apie vieną ar kitą maršrutą iš taško „A“ į tašką „B“, atmintyje iškildavo kokios nors galerijos ar laikinos parodinės erdvės, jų ypatybės, detalės ir panašiai. Be to, mintyse tekdavo užsukti ir į 7 meno dienų redakciją, nes „er-dvinį“ knygos aspektą paryškina nuotraukos, pertei-kiančios redakcijos aplinką.

Monikos Krikštopaitytės straipsnių rinkinys itin svarbus jaunesnės kartos ir kito laikmečio doku-mentas, būtų smagu, jeigu jis neliktų vienintelis toks. Verkiant reikia platesnės lietuvių dailės kritikos pa-noramos tiek sovietmečiu, tiek dabar, antrosios nepri-klausomybės laikais. Antraip turėsime tik keletą įdo-mias personalijas pristatančių monografijų ir iškreiptą mūsų dailės kritikos (anti)visumos vaizdą...

1 Alfonsas Andriuškevičius, Lietuvių dailė: 1975–1995. Vilnius: VDA

leidykla, 1997, Lietuvių dailė. Vilnius: VDA leidykla, 2006.

2 Gražina Kliaugienė, Straipsniai; [sudarytoja Danutė Zovienė]. Vilnius:

Dailės leidybos ir informacijos centras, 1999.

3 Virginijus Kinčinaitis, Interpretacijos: postmodernizmas, vizualinė kultū-

ra, dailė. Šiauliai: Saulės delta, 2001.

4 Agnė Narušytė, Lietuvos fotografija, 1990–2010. Vilnius: Baltų lankų

leidyba, 2011.

5 Algis Uždavinys, Kūrybinė vaizduotė : dailės kritika ir publicistika [su-

darytojos Odeta Žukauskienė, Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė]; Vilnius:

Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013.

6 Artūras Raila. Rašinėliai. Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 2006.

63K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Laikai ir žmonės

Apie tokius milžinus kaip Chaimas Soutine’as ar Jacques’as Lipchitzas dažnai kalbėta ir sovietme-

čiu, bet tik kaip apie prancūzus, neretai dar ir pabrė-žiant, esą jie gimė carinėje Rusijoje. Panaši situacija iš inercijos gyvavo ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais, tiesa, jau paminint lietuvišką jų kilmę.

2000–2005 m. mano surengtuose vakaruose jau kalbėta apie litvakus, apie žydiškąsias jų kūrybos ša-knis ir apie Holokaustą. Taip pat apie lietuvių meno įtaką, jo atstovų bendradarbiavimą su žydų meninin-kais. Apie lietuvių būties ir buities, Lietuvos gamtos pėdsakus litvakų gyvenime ir kūryboje. Po šešiasde-šimt metų tvyrojusios tylos, tai buvo pirmieji kūry-bos vakarai, skirti litvakams – ryškiausioms pasauli-nio meno žvaigždėms. Būtent litvakams.

Kreipiausi pagalbos į savo seną Istorijos instituto laikų bičiulį Alfonsą Andriuškevičių, žinomą lietuvių menotyrininką. Ir pataikiau, kaip sakoma, į dešimtu-ką. Pasirodo, 1994 m. tapęs Lietuvos dailės akade-mijos Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėju, jis iškart įvedė dvi naujas disciplinas – „Lietuva ir žydų dailė“, „Lietuva ir lenkų dailė“. Alfonsas įsitikinęs: „Studentai neturi užsidaryti lietuviškame kiaute.“ Su jam būdinga autoironija pridūrė ir pats drauge su kolegomis tame kiaute giliai lindėjęs.

Tačiau vien drąsos nepakako, reikėjo rasti, kas ga-lėtų skaityti kursą apie litvakų meną. Čia Andriuške-vičių stipriai parėmė George’o Soroso Atviros Lietu-

Markas PEtUCHAUSKAS

pasaulio DiDiejilitvakų sugrįžimai. 6

vos fondas. Pakviesta atvyko šios srities specialistė Julia Weiner iš Londono. Ji kasmet skaitydavo paskai-tas apie litvakus dailininkus. Atskleidė žydiškąsias jų kūrybos tradicijas, glaudų ryšį su judėjų religija, su Talmudu, lemiamą Holokausto tragedijos poveikį.

Andriuškevičius pradėjo moderuoti klubo vaka-rus, skirtus dailininkams litvakams. Jie sudomino ne tik tapytojus, skulptorius, menotyrininkus, bet patraukė ir plačiąją publiką. Andriuškevičius savo pasakojimus gausiai iliustruodavo skaidrėmis, kita vaizdine medžiaga. Patraukdavo tiek spalvinga jo as-menybė, tiek originali kūrinių interpretacija.

Projektą „Pasaulio didieji“ pradėjome nuo Chai-mo Soutine’o.

Čia pats laikas pakalbėti apie kitą mano draugą – An-taną Andrijauską. Atrodo, niekas kitas Lietuvoje neat-liko tokių gilių ir nuoseklių didžiojo dailininko biogra-fijos ir kūrybos tyrinėjimų. Domėtis Soutine’u Antanas pradėjo dar sovietmečiu. Su šio „mįslingo dailininko“ tapyba susipažino 1970 m. Maskvos M. Lomonosovo universitete. Stažuodamasis Paryžiuje, toliau gilinosi į Soutine’o ir kitų litvakų dailininkų kūrybą. Ją tyri-nėjo plačiu savo mokslinių interesų lygmeniu kaip filosofijos ir meno istorikas, orientalistas, kompara-tyvistinės kultūrologijos entuziastas.

Mano bičiulis turi vieną ypatybę, be kurios būtų sunku suprasti, kas yra tas Andrijauskas. Neretai gir-džiu jį sakant: „Mestelėjau idėją.“ O idėjų Antanas

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

nestokoja. Kas nors vieną iš jų pagavo, nesigailėjo. Iš to-kių „pagavusių“, įtariu, susibūrė bendraminčiai, atėję į Andrijausko vadovaujamą Komparatyvistinių kultūros studijų skyrių Lietuvos kultūros tyrimų institute. Prie to skyriaus Antanas įsteigė Lietuvos žydų kultūros ty-rinėjimų centrą, subūręs jaunus lietuvius, kurie domi-si žydų istorija ir kultūra. Atsirado rimtų studijų. Tarp jų – stambi kolektyvinė monografija „Žydų kultūra: istorija ir dabartis“ (2009), apimanti litvakų istorijos, kultūros, meno, filosofijos, religijos, idėjų raiškos sritis. Andrijauskas parašė studiją „Soutine’as – „prakeiktojo menininko“ tipas l’école de Paris tragiškojo moderniz-

mo estetikos kontekste“. Manau, tai didelis mokslinin-ko atradimas. Ne vien Lietuvos mastu.

Soutine’o biografija ir kūryba iškyla naujoje švie-soje. Koreguojama dailininko jaunystės, Vilniaus pe-riodo biografija. Atskleidžiamas didžiulis Vilniaus poveikis tolesniam dailininko gyvenimui ir kūry-bai. Pabrėžiama Ivano Trutnevo piešimo mokyklos, paties Trutnevo ir artimiausio jo draugo dailininko Ivano Rybakovo įtaka.

Kalbėdamas apie vadinamąjį l’école de Paris sąjū-dį, kurio pirmoji banga iškėlė Pablo Picasso, Henri Matisse’ą, Paulį Cèzanne’ą, Andrijauskas nuo 1912 m. išskiria antrąją l’école de Paris bangą, ypač pabrėžia iš LDK kultūrinės erdvės kilusius dailininkus: Chaimą Soutine’ą, Marcą Chagallą, Michelį Kikoine, Pinchusą Krémègne’į, Emmanuelį Mané-Katzą, Jacques’ą Lip-chitzą, Ossipą Zadkine’ą, Neemiją Arbit Blatą, Maxą Bandą ir kitus. Esminė vieta skiriama žydiškajam litva-kų kūrybos pasauliui. Aptariami žydų bendruomeni-nio gyvenimo ir pasaulėžiūros principai, per Talmudą įsisavinti judaistinio misticizmo elementai.

Tokį naują Soutine’ą pamatė Lietuvos meno mė-gėjai ir mūsų klubo lankytojai, susirinkę į dailinin-ko kūrybos vakarą. Čia prieš 15 metų pirmąkart nuskambėjo nuostatos, lėmusios vėlesnių programų apie menininkus litvakus kryptį.

Antrą vakarą paskyriau Soutine’o artimam bičiuliui Jacques’ui Lipchitzui, irgi Vilniaus I. Trutnevo pie-šimo mokyklos auklėtiniui. Andriuškevičius vedė jį drauge su garsiu lietuvių skulptoriumi Vladu Vildžiū-nu, kuris, susižavėjęs Lipchitzo kūryba, pradėjo su juo susirašinėti. Vildžiūnas perskaitė Lipchitzo, kilusio iš Druskininkų, atsiliepimą: „Mano mielas žemieti, ga-vau Jūsų laišką, kuris mane labai pradžiugino. Labai norėčiau su Jumis susitikti ir paplepėti. Jūs turbūt ži-note, kad man daugiau kaip aštuoniasdešimt metų, bet aš dar labai norėčiau aplankyti Vilnių, iš kurio išvykau į Paryžių 1909 metais. Labai myliu Vilnių, prisimenu kiekvieną kampelį ir saugau jo atminimą savo širdyje.“

Apie susitikimus su didžiuoju litvaku pasakojo skulptorius Konstantinas Bogdanas ir žurnalistas Albertas Laurinčiukas.

Neemja ARBiT BLATAS. Paminklas Jacques’ui Lipchitzui.1963. Bronza

Neemija ArBit BlAtAsNatiurmortas su vaisiais. 1959.

Drobė, aliejus; 39,37 x 31,75

Neemija ArBit BlAtAs Paryžiaus peizažas

Ben shAhNišlaisvinimas

Chaim soutiNe Platanai Céret. 1920Drobė, aliejus; 60 x 80

65K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Chaimas Soutine’as ir Jacques’as Lipchitzas buvo neblogai žinomi Lietuvoje. O apie kitą litvaką, kilusį iš Kauno, garsų JAV dailininką Ben Shahną buvo gir-dėję tik dailės specialistai.

Ben Shahnui, skirtingai negu Soutine’ui, Lipchit-zui ir Arbit Blatui, nebūdingas tėvynės ilgesys, senti-mentai Lietuvai. Gimęs Kaune, būsimasis dailininkas 1906 m., būdamas aštuonerių metų, su šeima išvyko į Ameriką. Jis neminėjo esąs litvakas, nors pabrėžda-vo žydišką savo kilmę. Įdomu, kad net mokslininkas Algis Avižienis, senas kaunietis, daug metų gyvenęs Amerikoje ir labai vertinęs Ben Shahno kūrybą, nu-stebo, iš manęs sužinojęs, kad garsusis dailininkas yra jo kraštietis.

Jaunuolio sąmonę turbūt paveikė ir tėvo, susižavė-jusio revoliucijos idėjomis, tremtis į Sibirą carizmo metais. Tremtinio šeimos nuotaikos paliko pėdsakus Ben Shahno gyvenime ir kūryboje. Nuo jaunystės įsitraukęs į politinę ir profsąjungų veiklą, jis reiškėsi kaip kairiųjų pažiūrų, visuomeniškai aktyvus, su pla-čiąja visuomene bendraujantis menininkas.

Būdamas Diego Riveros asistentas 1932–1933 m., padėjo kurti freskas Rockfellerio centrui. Shahno freskos puošia daug žinomų visuomeninės paskirties pastatų. Ši jo kūrybos dalis monumentaliausia ir op-timistiškiausia. Shahno tapybos darbai irgi susiję su socialine problematika.

Antrojo pasaulinio karo metais dailininkas dirbo Office of War Information, piešė antifašistinius pla-katus. Nors vis labiau tolo nuo religinių judaizmo tradicijų, tačiau žydiškąjį tapatumą išlaikė. Jo tapy-boje, palyginti su freskomis, kur kas daugiau liūde-sio, dramatizmo, subjektyvumo. Grįžtama prie bibli-nių temų, žydų tradicijų.

5-ajame dešimtmetyje Shahnas plačiai išgarsėjo, juo susidomėjo kolekcininkai, darbų įsigijo garsiausi Ame-rikos ir Europos meno muziejai, privačios galerijos.

Visiška Ben Shahno priešingybė yra kitas daili-ninkas, kilęs iš Kauno – Neemija Arbit Blatas. Tai pats lietuviškiausias dailininkas litvakas tarp pasau-lio didžiųjų. Galbūt todėl jis skaudžiausiai pajuto ir žydų žudynes Lietuvoje.

Prasidėjus karui, dailininko tėvai liko Kaune, vė-liau buvo išvežti iš Lietuvos. Motina nužudyta Štut-hofo konclageryje, o tėvas suluošintas grįžo iš Da-chau. Žuvo daug Neemijos draugų, pažįstamų.

Jo ryšys su Lietuva buvo labai nuoširdus, asme-niškas, o kartu ir nepaprastai platus. „Išaugau ant lietuviško meno pamatų“, – sakydavo dailininkas. Pirmasis Arbit Blato mokytojas buvo Jokūbas Me-senbliumas, garsiosios Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinis, perteikęs savo mokiniui jos dvasią. Ka-dangi buvo gyvenęs ir kūręs Paryžiuje, orientavo jaunuolį ir į moderniąją prancūzų dailę.

Arbit Blatas jautėsi savas tarp lietuvių menininkų. Draugavo su Antanu Gudaičiu, Adomu Smetona, Juozu Mikėnu, Antanu Samuoliu, Viktoru Vizgirda, Liudu Truikiu. Kauno meno mokykloje jį globojo Justinas Vienožinskis, talentingas, plačių pažiūrų dailininkas, asmenybė, visam laikui įsirėžusi į Ne-emijos atmintį. Nuo penkiolikos metų Arbit Blatas dalyvavo beveik visose lietuvių dailininkų parodose, rengė personalines parodas. 1932 m. atidarė priva-čią meno galeriją Kaune. Joje buvo pristatomi žydų, lietuvių ir užsienio menininkų darbai. Tai buvo pir-moji Baltijos šalyse paryžietiško tipo galerija, daili-ninkas siekė supažindinti meno mėgėjus su moder-nistinės pakraipos kūriniais.

Lietuvos spauda tarpukariu daug vietos skyrė jau-nam garsėjančiam dailininkui. Savo parodoje, su-rengtoje su dailininku Apolonijum Šimkūnu, Arbit Blatas eksponavo paveikslą „Senas žydas“, sulaukusį didelio pasisekimo. Šis kūrinys jam buvo labai bran-gus. Paskutinį kartą lankydamasis Lietuvoje, bandė jį surasti, bet nesėkmingai.

Dailininkas nutapė daug įžymių Lietuvos kultūros žmonių – rašytojus Petrą Vaičiūną, Petrą Cvirką, Te-ofilį Tilvytį, Augustiną Gricių, Faustą Kiršą, Juozapą Albiną Herbačiauską, teatralus Juozą Vaičkų, Andrių Oleką-Žilinską, Petrą Oleką, Bronių Kelbauską, Anta-ną Sodeiką, nupiešė Kiprą Petrauską „Pajacuose“. Ap-silankęs Lietuvoje, Arbit Blatas išsiaiškino keturiolikos Kauno laikotarpiu nutapytų portretų adresus. „Turėtų atsirasti dar apie trisdešimt“, – svarstė menininkas.

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

1926 m. važiuodamas studijuoti į užsienį, vežėsi du lietuviškus smūtkelius. Mėgstamą „Konrado“ kavinę Kaune Neemija pakeitė į Paryžiaus „Dome“, kur su-sitikdavo dailininkai iš Rytų Europos. Atvykęs į Pary-žių, nustebo iš Soutine’o išgirdęs „tą patį „labas“.

Arbit Blatą pagrįstai vadina XX a. metraštinin-ku, nes jis nutapė pasaulio meno korifėjų – Arturo Toscanini’o, Igorio Stravinskio, Arturo Rubinšteino, Leonardo Bernšteino, Jehudi’o Menuhino, Luciano Pavarotti’o, Plácido Domingo, Rudolfo Nurijevo, Mstislavo Rostropovičiaus, Maurice’o Vlamincko, Maurice’o Utrillo portretus...

Arbit Blatas du kartus lankėsi Lietuvoje. 1976-ai-siais, po keturiasdešimties metų, praleistų svetur, at-vyko kartu su žmona, viena garsiausių pasaulio me-cosopranų Regina Resnik.

Mano seni draugai žurnalistai Saliamonas Vain-traubas ir Vilius Kavaliauskas smulkiai papasakojo apie šias keliones.

Nepatenkinta operos „Karmen“ pastatymu Hambur-ge, Regina Resnik ėmė pati režisuoti spektaklius, ku-riuose dainuoja. Arbit Blatas tapo jų scenovaizdžio ir kostiumų dailininku. Statydami „Falstafą“ Varšuvoje, susitiko su sovietų pasiuntinybės kultūros atašė Myko-lu Jackevičiumi, kuris ir parūpino jiems vizą į Lietuvą.

Antrąkart atvyko 1988 m. rudenį jau visai kitomis sąlygomis. Apsilankęs Kipro Petrausko bute, Arbit Blatas susitiko su Elena Žalinkevičaite-Petrauskiene, išvydo jos portretą, kurį buvo nutapęs jaunystėje.

Dailininkas Augustinas Savickas aprašė sutuoktinių Arbit Blatų jaukų pasisėdėjimą pas rašytoją Raimundą Samulevičių Kaune, tapytojo Antano Samuolio-Samule-vičiaus bute. Arbit Blatas gražia lietuvių kalba dėstė savo prisiminimus apie Samuolį, su kuriuo draugavo. Prisi-minė ir Valstybės operą Kaune. Savickas su Regina ir Ne-emija vaikščiojo po Vilnių, grožėdamiesi senamiesčiu. „Kokie vaizdai, kokios spalvos. Jūs laimingas, kad galite tapyti Vilniuje“, – susižavėjęs kalbėjo Arbit Blatas.

Visai kitokia nuotaika, kitokie išgyvenimai Nee-miją apėmė, kai užėjo į Kauno sinagogą, nors buvo laisvamanis. „Sinagogoje mane apėmė vizijos, – sakė dailininkas Vaintraubui, – regėjau motiną, tėvą, mažą berniuką – tai buvau aš. Regėjau žvakides, dau-gybę besimeldžiančiųjų, vyrus, susisupusius į baltus ritualinius apsiaustus – talesus. Tartum pajutau de-gėsių kvapą. Kreipdamiesi į Viešpatį, šie žmonės nė nenujautė, koks likimas jų laukia. Dabar žinau, kaip pradėti rašyti savo autobiografiją.“

Žydų tragedijos atgarsiai privertė Arbit Blatą padėti į šalį teptuką ir imtis stambių skulptūrinių, architektū-

Neemijos ARBiT BLATo katastrofos monumento septyni metalo bareljefai 1980 m. iškilo prie Campo del Ghetto Nuovo Venecijoje

67K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

rinių sprendimų. Išeiti į aikštes, į „mases“. Ieškoti tokių erdvių, iš kurių aukų šauksmas pasiektų pasaulį.

Taip atsirado bronzinės plokštės, bylojančios apie budelių žiaurumą ir aukų ištvermę. Katastrofos mo-numento septyni metalo bareljefai 1980 m. iškilo prie Campo del Ghetto Nuovo Venecijoje. Po metų jų kopijos instaliuotos Paryžiaus Memorial des Martyrs Juifs inconnus. Dar po metų – Dag Hammerskjoldo aikštėje priešais Jungtinių Tautų rūmus.

Greta šviesios, optimistinės kūrybos iškilo nauja, kupina tragizmo ir neapykantos.

Galiu tik įsivaizduoti, ką jautė dailininkas, kai apsilankęs Paneriuose, ten, kur nužudyta daugiau kaip 70 000 žydų, pamatė užrašą: „Tarybiniams pi-liečiams...“

Suprantama, buvo apie ką pasikalbėti su sovietinės valdžios atstovais. Arbit Blatas ir Resnik susitiko su LKP CK sekretoriumi Lionginu Šepečiu, kitais valdi-ninkais. Tartasi dėl monumento Holokausto aukoms atminti. Septynis bareljefus numatyta pastatyti se-namiestyje, buvusio Vilniaus geto teritorijoje. Deja, bronzos plokštės taip ir liko Venecijoje.

Žurnalistas Vilius Kavaliauskas, senas Arbit Bla-tų šeimos bičiulis, aprašė, kaip dangstantis visokiais tuščiais argumentais, buvo trukdoma įkurdinti Drus-kininkuose dailininko padovanotą skulptūrą, skirtą čia gimusiam jo bičiuliui Jacques’ui Lipchitzui. Tiesa, vėliau druskininkiečiai ją vis dėlto pastatė. Deja, idėja pastatyti kūrinį, skirtą Vilniaus geto atminimui, taip ir buvo numarinta.

Nesunku įsivaizduoti, kaip tai žeidė dailininką, dosniai atvėrusį širdį ir kūrybą Lietuvai. Šitai pajutau vėliau, susipažinęs su jo našle Regina Resnik. 2003 m. rudenį į Vilnių buvo atvykusi aktorė Naava Piat-ka. Vakarojant restorane Vilniaus rotušėje Naava prie gretimo staliuko pastebėjo Reginą Resnik ir supažin-dino mus. Išsikalbėjome. Kai papasakojau apie getą, renginius, skirtus Vilniaus geto teatrui, garsioji Me-tropolitan solistė iškart prisiminė Neemijos sumanytą monumentą. Mačiau, kad jaučiasi įžeista. „Ir vis dėlto, – pasakė Resnik, – tiek laiko praėjo nuo vyro mirties. Ir aš ryžausi vėl atvykti į Kauną ir padovanoti IX for-

tui paminklo Holokausto aukoms bareljefus. Tegul tai būna pomirtinė Blato dovana.“

Dailininkas troško atvežti į Lietuvą didelę savo kūrinių parodą, bet nei šis, nei kiti projektai nebuvo įgyvendinti gimtojoje šalyje.

Vakaras, skirtas Arbit Blatui, surengtas 2005 m., įgavo išskirtinę prasmę – jo kūryba pirmąkart viešai pristatyta Lietuvoje po šešiasdešimt penkerių metų tylos. Užsimezgė žydų ir lietuvių intelektualų dialo-gas apie didį menininką ir jo palikimą.

Vakare buvo demonstruojamos Arbit Blato kūri-nių skaidrės, kurias plačiai komentavo dailėtyrinin-kas Alfonsas Andriuškevičius ir Vilniaus dainiumi vadinamas tapytojas Aloyzas Stasiulevičius.

Kavaliauskas papasakojo, kaip ilgus metus ben-dravo su Arbit Blatų šeima Amerikoje. Prisimini-mais dalijosi Kipro Petrausko duktė dailininkė Aušra Petrauskaitė, kurios motinos Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės portretą nutapė Neemija.

Aš pristačiau žiūrovams Sofijos Binkienės portre-tą, paskolintą jos artimųjų. Arbit Blatas draugavo su Kaziu Binkiu. Jis paprašė nutapyti žmoną.

Sofija Makutėnienė, Binkienės anūkė, laiške man rašė: „Šis portretas mūsų namuose visada buvo pa-garbioje vietoje. Tačiau pati Binkienė pasakojo, kad anuo metu jai nelabai patiko: ji pavaizduota vyresnė ir griežtesnių bruožų. Tuo metu Binkienei buvo kiek daugiau negu trisdešimt metų, ji buvo žavi, labai moteriška, jos švelnių bruožų veidą gaubė auksinių plaukų natūralios garbanos. Kazys Binkis ją vadino savąja Lorelei. Binkis paprašė jauno, bet jau žinomo dailininko nutapyti žmonos portretą, o jos nepasiten-kinimą nuleisdavo juokais, sakydamas, kad svarbiau-sia, jog jaunasis Arbit Blatas atskleidė žmonos vidų, o amžius ne taip jau ir svarbu.

Negaliu tiksliai prisiminti, kada Arbit Blatas buvo atvykęs į Lietuvą tarybiniais laikais. Atsimenu, mums į namus paskambino ir labai apgailestavo, negalėjęs užeiti ir pamatyti savo jaunystės darbo. Jis teiravosi apie S. Binkienę, manė, kad ji tebegyvena Kaune. Kaž-kodėl niekas nepasakė, kad ji persikėlė į Vilnių. Bla-tas paskambino Sofijai jau skubėdamas į Vilniaus oro

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

uostą, sakė, kad tikisi susitikti su ja, kai apsilankys kitą kartą. Besibaigiant pokalbiui paklausė: „Ar jūsų plaukai, ponia, vis dar tokie pat gražūs, auksinės spal-vos?“ „Deja, aš visai žila“, – atsakė senelė. Arbit Blatas tarstelėjo, kad ir jis jau nebe jaunikaitis, pliktelėjęs. Vėliau Sofija pasakė: „Gal ir gerai, kad mes nesusiti-kome, kitaip jis labai nusiviltų.“

Apdovanotas ypatinga dailininko, o gal ir filosofo, psichologo intuicija, Arbit Blatas tiesiog fantastiškai sugebėjo, kaip man pasirodė, įžvelgti nuostabų ir Ža-linkevičaitės-Petrauskienės, ir Binkienės dvasinį gro-žį, tvirtybę, be kurių jos nebūtų galėjusios taip drąsiai, pasiaukojamai gelbėti žmonių nuo rudojo maro.

„2010 metų rugsėjo 24-osios vakare, – pasakojo Ka-valiauskas, – mano bute suskambėjo telefonas. Išgirdau kimų Reginos Resnik balsą: „Viliau, Blato nebėra jau 12 metų. Jis paliko bent 400 kūrinių, atrinktų kaip do-vana vienam geram muziejui. Jūs juk draugavote – tai kas, tavo manymu, tos dovanos vertas?“

Nuo šio našlės skambučio, anot Kavaliausko, prasidėjo istorija, kurią Lietuvos dailės muziejus pavadino „amžiaus dovana“. Lietuvai padovanota daugiau kaip 700 kūrinių, Arbit Blato archyvas, me-morialiniai daiktai.

Dalyvavau atidarant parodą 2011 m. birželio 1 d. Paveikslų originalai naujai atvėrė Arbit Blato kūry-bą. Žinojau, kad jis nuo jaunumės domėjosi teatru, kūrė spektaklių dekoracijas, kostiumus. „Stebuklin-go atsitiktinumo dėka, – laiške iš Niujorko rašė Regi-na Resnik, – Blatas pamatė „Operos už tris skatikus“ pasaulinę premjerą Berlyne. Šis novatoriškas Kurto Weillio ir Bertolto Brechto muzikinis spektaklis įkvė-pė Blatą dar septyniems kūrybos dešimtmečiams.“

Naujai suvokiau jo „suteatralėjimą“, pamatęs gar-sių menininkų skulptūras. Tokios nedidukės, iš pirmo žvilgsnio, lyg nudrėbtos greitosiomis, skubant fiksuoti tai, ką svarbiausio įžvelgė dailininkas. Neretai su meile, humoru ir šelmiška šypsena, ironija, karikatūros štri-chu. Čia praslystantis požiūris į personažą tarsi iš šalies asocijuojasi su sceniniu Brechto Verfremdungs („susve-timėjimo“) efektu. Net didžiųjų portretuose nepastebė-jau pompastikos, jie labai demokratiški, žemiški.

Arbit Blatas iš prigimties buvo teatrališko, impul-syvaus būdo. Atviras bendravimui, komunikabilus, jis tiksliai pagaudavo kiekvieno portretuojamojo charakterį, kurio kvintesenciją išreikšdavo paveiksle arba skulptūroje.

Savo dekoracijomis, kostiumų eskizais, veikėjų vaizdiniais dailininkas, tarsi įžvalgus režisierius, dik-tuoja savąjį spektaklio sumanymą. Jo nutapyta Mar-celio Marceau improvizacijų virtinė pristato tarytum gyvai judantį didįjį mimą – įamžintas visas jo spek-taklis. Matome tarsi gyvus „Karmen“, „Pikų damos“, „Operos už tris skatikus“, „Falstafo“ personažus.

Tuos savo įspūdžius išsakiau pranešime Lietu-vos dailės muziejuje per katalogo „Arbit Blatas. Sugrįžimas į tėvynę“ pristatymą. Akcentavau vieną paradoksą: pasaulis labai gerai pažįsta didžiuosius dailininkus litvakus, o Lietuva, deja, blogai. Dė-kojau pasišventėliams Romualdui Budriui ir Viliui Kavaliauskui, kurie daug padarė, kad grąžintų Ar-bit Blato kūrybą į tėvynę. Tai ne bendri lozungai apie pagarbą kitataučiams, toleranciją, o konkretus veiksmas.

Pomirtinis dailininko sugrįžimas dar kartą liudija, kad daryti gerus darbus niekada nevėlu. Našlė ryžosi tam, nepaisydama netekčių skausmo, kurį Neemija patyrė Lietuvoje. Tai būdinga žydų jautrumo tradici-jai, atitinka Talmudo meilės artimajam dvasią.

Daugelį šalies skaitytojų sudomino Romaino Gary „Aušros pažadas“, „Europietiškas auklėjimas“ – pir-mieji rašytojo kūriniai, pasirodę lietuvių kalba, pri-sodrinti galingos originalios fantazijos. Mistifikaci-jomis apipinta ir autoriaus biografija.

Antai Maskvos žurnalas Inostrannaja literatura, pristatydamas romaną „Aušros pažadas“, pažymi, kad Romanas Kacevas gimė Rusijoje. 1917 m. jo mo-tina Nina Borisovskaja trejų metų Romaną atsivežu-si į Lietuvą, o 1927-aisiais jie persikėlę į Prancūziją. Praslysta ir užuomina, esą rašytojo tėvas galėjęs būti garsus rusų nebyliojo kino aktorius Ivanas Možu-chinas. Kitame straipsnyje nurodoma, kad rašytojas gimė rusų aktorių Kacevų šeimoje.

69K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Suglumino Elenos Baliutavičiūtės straipsnis „At-skleistos ir neišaiškintos rašytojo Romain Gary pa-slaptys“ (Tarp knygų, 1999). Jame surinkta daugybė prasimanymų. Autorė mano, kad greta Možuchino galima ir kita versija: rašytojo tėvas – gruzinų diplo-matas Leiba Kacevgari...

Į šiuos dalykus mano dėmesį atkreipė Vilniaus istorijos tyrinėtojas Henrichas Agranovskis. Jo ir archyvo darbuotojos Galinos Baranovos surinkti dokumentai nepalieka abejonių dėl Romaino Gary kilmės. Jų abiejų straipsnį „Įminta rašytojo Romain Gary mįslė“ išspausdino Literatūra ir menas. Tais pa-čiais 2003 m. panašų straipsnį jie paskelbė rusų kal-ba su archyvinių dokumentų kopijomis.

Jaučiau, kad reikia viešai diskutuoti, skaitančiajai vi-suomenei plačiau papasakoti apie vilnietį litvaką Gary, atskleisti tikrąjį jo ryšį su Lietuva. Kūrybos vakare ar-chyvinių dokumentų kopijas pristatė ir komentavo Baranova ir Agranovskis, pranešimą skaitė Vilniaus universiteto profesorė Galina Baužytė, Gary kūrybos tyrinėtoja. Diskusijoje dalyvavo rašytojai, teatralai, mu-zikai, dailininkai ir skaitytojai – Gary gerbėjai.

Lietuvos valstybės istorijos archyve Vilniaus miesto žydų bendruomenės 1914 m. gimimo metrikų knygos įrašas rusų ir hebrajų kalbomis patvirtina, kad 1914 m. gegužės 8 dieną gimė Romanas, pirklio Leibos Kacevo ir jo žmonos Minos sūnus. Būsimojo rašytojo motina Mina Ovčinskaja – provinciali žydų aktorė, kilusi iš Švenčionių. Tėvai susituokė 1912 m. ir tai buvo antroji Minos santuoka, kuri tęsėsi irgi neilgai.

Taigi rašytojas gimė Vilniuje (ne Maskvoje ar Sankt Peterburge ir ne Gruzijoje...). Gary tėvo šeima buvo gausi, be Leibos augo dar penki vaikai.

Išsiskyręs su Romano motina, Kacevas vedė Fridą Bojarskają. Kurį laiką gyveno Kaune, 1940 m. grįžo į Vilnių. Prasidėjus hitlerinei okupacijai, pakliuvo į getą. Žinynas „Vilniaus geto kalinių sąrašai“ nurodo, kad Leibos Kacevo šeima 1942 m. pavasarį dar buvo Vilniaus gete. Kiek pavyko išsiaiškinti, Gary tėvas žuvo Estijos stovyklose arba Paneriuose.

1999 m. Vilniuje, prie J. Basanavičiaus gatvės namo Nr. 18, Prancūzijos ambasada ir Vilniaus savivaldy-

bė atidengė memorialinę lentą, skelbiančią, kad čia gyveno prancūzų rašytojas ir diplomatas Romainas Gary. Tačiau šalia pseudonimo net nepaminėta ti-kroji rašytojo pavardė. Tokios „menkos“ detalės nu-tylėjimas norom nenorom primena memorialinius užrašus apie „tarybinius piliečius“...

Faktai rodo, kad Gary – grynakraujis vilnietis litvakas. Ir tai nė kiek nesumenkina didžiojo pran-cūzų rašytojo ir diplomato vardo. Beje, Romainas buvo ir prancūzų Pasipriešinimo didvyris, drąsus karo lakūnas. Gary priklauso visam pasauliui. Kaip ir Soutine’as, Lipchitzas, Arbit Blatas. Kaip ir didis prancūzų filosofas Emmanuelis Lévinas, irgi litva-kas. Dieve, juk tai taip paprasta!

Pakanka paskaityti Gary kūrinius lietuvių kalba. Kokiu skausmu ir neapykanta alsuoja pasakojimas apie žydų žudynes, apie žiaurų likimą, ištikusį jo kai-mynus Vilniuje. Prisiminkime greta Kacevų gyvenusį Piekielny iš „Aušros pažado“, kuris „panėšėjo į liūdną pelę“. Piekielny net neabejojo, kad mažasis kaimynas, tapęs didžiu žmogumi, tiems didiesiems praneš apie poną Piekielny iš Didžiosios Pohuliankos 16-ojo nu-merio. Tęsdamas tą žaismingai tragišką pasakojimą, rašytojas liudija, kad kalbėdamas iš Jungtinių Tautų tribūnos, per televiziją, bendraudamas su aukštais pareigūnais ir būsimojo tūkstantmečio architektais, jis niekada nepraleido progos paminėti, koks tragiš-kas Piekielny likimas. Su didžiausia jėga tai atsiveria genialiame rašytojo romane „Čingiz Chaimo šokis“ (La danse de Gengis Cohn, 1967).

Man šis romanas ypatingas, išskirtinis. Tarsi tęsda-mas, kondensuodamas Franco Kafkos ir Albert’o Ca-mus vaisingiausius ieškojimus, šiuolaikinį postmoder-nistinį romaną Gary pakelia į visiškai naują lygmenį.

Norėčiau paliesti vieną aspektą, dominuojantį „Čingiz Chaimo šokyje“ ir daugelyje kitų kūrinių. Ra-šyti romaną, kaip prisimena autorius, pradėjo po ke-lionės į Varšuvą 6-ajame dešimtmetyje, sužinojęs apie tenykščio geto sukilimą. Ten jis pirmąkart taip stipriai pajuto šešių milijonų žydų žūties tragediją.

Mažame vokiečių miestelyje pokariu dirba poli-cijos komisaras Šatcas. Anksčiau jis tarnavo koncla-

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

gerio prižiūrėtoju ir dalyvavo masinėse žudynėse. Jo nušautas žydas it fantomas įsibrauna į komisaro są-monę, tarsi „pasigauta“ infekcija. Taigi Čingis Chai-mas (hebr. Chaim – sveikata, gyvenimas) įsitvirtina policininko viduje tarsi nenugalimas užkariautojas Čingiz Chanas. Gary plačiai naudoja žydų folklo-rą, mitologiją, vokiečių, žydų, hebrajų žodžius, su-teikdamas jiems netikėtą prasmę. Perfrazuodamas savo herojaus vardą, rašytojas išreiškia paradoksalią jo funkciją romane. Antai Šatcą persekiojantis Čingis Chaimas iš esmės yra dvasinį nacio išsigimimą liu-dijantis Dybukas – žydų mitologijoje tai paslaptinga piktoji dvasia, kuri apsėda nuodėmingąjį kaip kaltės jausmas. Dybukas įsiskverbia į žmogaus, į tautos pa-sąmonę kaip praeities šmėkla. Jis persekioja ir polici-ninką Šatcą, buvusį SS karininką, konclagerių budelį, anot rašytojo, hauptjudenfreser (žyd. freser – rijikas).

Prasmingi ir kitų pagrindinių nusikaltėlių vardai – Lili ir Florian. Lili asocijuojasi su lelija, moterišku ty-rumu. Graži šviesiaplaukė freskų madona yra daugelio mirčių kaltininkė. Lili ištvirkimą, viską griaunančią jėgą Gary sieja ir su žydų sąmonėje tebegyvuojančiu demonu, kurio vardas Lilit. Jis – chameleonas, geban-tis pavirsti viliojančia gražuole. Florian primena florą, gamtos, gyvenimo džiaugsmą, tačiau ir šis personažas paradoksaliai virsta mirties įsikūnijimu.

Rašytojas savo personažus – Piekelny, žydų kabare-to komiką Chaimą arba siuvėją (kostiumų „meistrą“), romano „Karaliaus Solomono baimės“ (L’Angoisse du roi Solomon) personažą, lyg ir negailestingai deheroi-zuoja. Tačiau ypatingas, vienam Gary pavaldus grotes-kas ir satyros kartėlis pakylėja tuos mažus žmogelius į amžinybės plotmę, aukščiau žudikų niekšybės. Negali atsistebėti, kaip novatoriškai čia atsiskleidžia juodojo humoro, burleskos prigimtis.

Romanas „Karaliaus Solomono baimės“ pabrėž-tinai išryškina rašytojui itin svarbią žydų tradiciją, tautos mitologijos, Talmudo dvasingumą. Pagrindi-nis herojus, vienišas žydas siuvėjas, „kelnių karalius“, savo sukauptas lėšas skiria nelaimingiems ir ken-čiantiems paremti. Per Holokaustą netekęs visų ar-timųjų, Solomonas stengiasi pagal išgales sušvelninti

žmonių kančias, sumažinti tarpusavio neapykantą. Įsteigęs pasitikėjimo telefoną, į namus pristato pro-duktus vienišiems vargetoms. „Karaliaus Solomono baimės“ – tai giesmė apie meilę žmonėms, pačiam gyvybės stebuklui. Taip rašytojas suvokia žydiškąją gerumo tradiciją.

Toks dosnus gerumas viename apsakyme virsta Gary mėgstamu komišku absurdu. Du žydai, irgi siuvėjai, po karo nusidangina net į Boliviją. Jų many-mu, geresnės vietos būti kuo toliau nuo nekenčiamos Vokietijos nerasi. Vienam bėgliui patinka lamos. Ko gero, todėl, kad jų nėra Vokietijoje. Kad geriau akli-matizuotųsi, o iš tikrųjų pasislėptų, įsiraustų į Boli-vijos „gilumą“, vienas atidaro ateljė, o kitas, pasiva-dinęs Pedro, tampa kalnų ganyklų piemeniu. Mat, jie vis dar negali patikėti, kad hitlerinė Vokietija žlugo. Baimė, kad koks nors vokiečių agentas juos suras ir grąžins į mirties lagerį, niekur nedingo. Todėl vienas iš jų slapta lanko besislapstantį vokietį, buvusį kon-clagerio prižiūrėtoją, nuneša jam maisto, vandens, cigarečių. Vidinis balsas drasko jam širdį: tu maiti-ni negailestingą savo kankintoją, žudiką... Ir tarsi iš judėjų istorijos amžių gilumos atsirita paties „gera-dario“ fantastiškai karikatūriškas atsakymas: nacis sadistas esą pažadėjęs kitą kartą būti geresnis...

Gary yra giliai įsijautęs į savo tautos dvasinį pa-saulį, rašytojo knygos plačiai skaitomos. Kai pagaliau pasirodys minėtų romanų lietuviški vertimai, skaity-tojams prieš akis visu ūgiu iškils Romaino Gary asme-nybė ir unikali kūryba.

Dar vienas į lietuvių kalbą verčiamas litvakas – Em-manuelis Lévinas, vienas iškiliausių XX a. mąstytojų.

Kaunietis. Kaip ir Arbit Blatas. Tapęs kitos šalies pi-liečiu, iš principo nenubraukė savo pavardės lietuviškos galūnės, pabrėždamas, kad nenutraukia ryšio su tėvyne.

Man Lévinas tapo dideliu iššūkiu. Artėjo didžiojo filosofo 100-osios gimimo metinės. Jas ruošėsi plačiai paminėti daugelis pasaulio šalių. Ilgai dvejojau. Šiaip ar taip, mano stichija vis dėlto menininkai. O čia visai kas kita – mąstytojas, ir dar tokio kalibro. Ar pavyks tinkamai jį pristatyti? Ar nebus paviršutiniška? Antra vertus, jis toks artimas Lietuvai. Ir tokios poetiškos

71K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

sielos, literatūrinio polėkio mąstytojas. Tautų kultūrų dialogo filosofas, toks savas manajam dialogo klubui.

Ryžausi pasitarti su Antanu Andrijausku, Arvydu Šliogeriu ir Leonidu Donskiu. Jie nedvejodami pa-rėmė mano idėją: surengti platesnius, kitokius nei įprasta filosofų konferencijoms, viešus Žydų kultū-ros klubo renginius – Lietuvos kultūros dienas Lévi-no 100-mečiui paminėti. Kreipiausi į Tomą Sodei-ką, kuris daug nuveikė, propaguodamas Léviną jo gimtajame Kaune, skaitydamas paskaitų kursą apie Léviną kaip dialogo filosofą Vilniaus universitete. Su juo buvau pažįstamas iš anksčiau, kaip su dainininko Antano Sodeikos giminaičiu. Tomas pagelbėjo man, kai ieškojau solisto portreto, kurį nutapė Arbit Bla-tas. Su pažįstamu filosofu man buvo drąsiau žengti per trupantį Lévino „pažinimo ledą“.

Draugiškai mane padrąsino Jūratė Baranova. Rė-miausi jos mintimis apie dialogo filosofijos tradiciją, kylančią iš žydų religijos, giliais Lévino tyrinėjimais, įžvalgomis apie jo filosofijos sąsajas su rusų literatū-ros klasika, su Fiodoro Dostojevskio kūryba.

Šie mokslininkai konsolidavo šalies filosofus ben-dram darbui, kad sutartinai paminėtume Emma-nuelio Lévino šimtmetį. Imdamasis šios nelengvos misijos, nežinojau, kad tarp mūsiškių filosofų esama nesutarimų ir susiskaldymo. Vis dėlto Lévinui skirti renginiai vyko sutelktai ir prasmingai.

Vilniaus rotušėje per kalendorinį Lévino gimta-dienį vykęs kūrybos vakaras koncertas buvo pirma-sis tokio pobūdžio renginys šalyje. Dalyvavo daug žymių lietuvių ir žydų intelektualų, kultūros, mokslo ir meno veikėjų, nestigo studentijos.

Mintimis apie didžiojo mąstytojo kūrybą, ryšius su Lietuva dalijosi mokslininkai Jūratė Baranova, Leonidas Donskis, Skirmantas Jankauskas, Aušra Pažėraitė, Arvydas Šliogeris ir kiti. Koncerte grojo trio Camerata Baltica, solistė Asta Krikščiūnaitė at-liko Dmitrijaus Šostakovičiaus dainas „Iš žydų liau-dies poezijos“ vokalinio ciklo.

Antrasis vakaras įvyko kiek vėliau filosofo gimtaja-me Kaune, istoriniuose Prezidentūros rūmuose. Rengi-nys buvo priderintas prie atminimo lentos ant Kalėjimo

(dabar Spaustuvininkų) gatvės namo Nr. 1 atidengimo iškilmių. Ten Lévinų šeima gyveno iki 1936 m., ten pra-bėgo Emmanuelio vaikystė, ten jis susipažino su maža mergaite Raisa, savo būsimąja žmona.

Šios lentos istorija ilgoka. Kai kilo mintis paminėti filo-sofo šimtmetį, kreipiausi į Kauno savivaldybę, siūlydamas atidengti memorialinę lentą. Buvau parengęs net jos teks-tą. Nustebau, kad valdininkai nustebo dar labiau už mane. Kas tas Lévinas, kur dokumentai, įrodantys jo gimimo vietą? Ir iš viso, ar ta lenta reikalinga, pinigai tokioms iš-laidoms riboti ir pan. Prireikė beveik metų, kol mūsų dis-kusijos baigėsi minėta ceremonija 2006 m. gegužės 2 d. Turbūt nieko nebūčiau pešęs, jeigu ne Lévino biografės Aušros Pažėraitės ryžtinga pagalba. Jos kruopščiai surink-ti dokumentai sugriovė visas biurokratines užtvaras.

Nedaug šilčiau mane pasitiko ir Prancūzų kultūros centras Vilniuje. Jo vadovė mandagiai sumanymą iš-klausė, bet susidomėjimo neparodė. Keitėsi šio centro vadovai, keitėsi ir jų požiūriai į mano pasiūlytą bendra-darbiavimą, rengiant Lévino 100-mečio minėjimą.

Už kultūrą atsakingi diplomatai sakė dalyvausian-tys didžiojo prancūzų mąstytojo minėjime, tačiau nereikėtų akcentuoti, kad jis – Holokausto filosofas, pabrėžti žydų religijos, Talmudo reikšmės jo kūry-bai. Tada centras sutiktų tapti rėmėju. Suprantama, man tai buvo nepriimtina iš principo. Prancūzų di-plomatai bandė patys susitarti su Donskiu, Šliogeriu ir kitais. Bet filosofai irgi atmetė tokius pasiūlymus.

Nostalgiškai prisimenu laikus, kai kultūriniams ryšiams vadovavo kitokio sukirpimo prancūzų di-plomatas ir menotyrininkas Patrickas Donabedia-nas arba, sakykim, Prancūzijos ambasadorius Je-anas-Bernard’as Hartas. Jie buvo nepalyginamai tolerantiškesni, humaniškesni. Lengva buvo su jais bendradarbiauti, rengiant Tarptautines meno dienas Vilniaus geto teatrui ar Smuiko dienas Jaschos Hei-fetzo 100-mečiui paminėti.

Emmanuelio Lévino minėjimai, didesni ar mažes-ni, nuvilnijo per aukštąsias mokyklas, per daugelį Lietuvos miestų.

Lévinas sugrįžo. Dar vienas pasaulio didysis. Ska-tinęs tautas, jų kultūras tarpusavio dialogui.

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Adamas Zagajewskis išmintingoje knygoje „Nežy-mus perlenkimas“ (Lekka przesada) mąsto apie

dvasingumą ir pakilimą, bendraujant su didžiąja lite-ratūra, daile, muzika. Pakilimas, pasak Zagajewskio, atsiranda triados kūrėjas–kūrinys–vartotojas viduje. Tai iškart prišaukia mintį, kad vaizduotei svarbi vertikalioji ašis. Kryptį „aukštyn“ aiškiai nužymi daugelis kalbų (ela-tion, exaltación, trasporto…), ir tai savaime suprantama.

Lenkų kalboje žodis „pakilimas“ turi tam tikro konkretumo, juk galima suvokti jį ir žemiškai – kaip pasikėlimą nuo žemės. Bet vis dėlto tai, kas pakylėja sielą, dažnai yra sunkiai apibrėžiama, nes taip galima vadinti įvairius grožio ir jo poveikio mums pasireiški-mus. Apmąstydama „Nežymų perlenkimą“ – iš dalies tai intelektualinis dienoraštis be datų, iš dalies poeto atsiminimai apie tėvą – stengiausi prisiminti, kokio-mis aplinkybėmis aš pati pirmąkart patyriau pakilimą. Gal vaikystėje, tada, kai Varšuvos teatre Roma žiūrėjau Sergejaus Prokofjevo baletą „Romeo ir Džuljeta“? Dar ir šiandien, vos išgirstu Riterių šokio melodiją, apima jaudulys, anuomet sukeltas disonansinių akordų ir ne-paprastos jėgos ritmų. Be to, pirmasis mano matytas spektaklis vyko dramatiškai, nes Džuljetos vaidmens atlikėja, nepakartojamoji Olga Sawicka, pirmam ak-tui einant į pabaigą, nualpo Romeo vaidmens atlikėjo Witoldo Borkowskio glėbyje. Per užsitęsusį antraktą pagrindinių vaidmenų atlikėjai buvo pakeisti, jų vie-ton stojo Barbara Bittnerówna ir Witoldas Gruce (iki šiol prisimenu jų visų pavardes).

Renata GORCzyńSKA

pranciškaus ereme

Pakeitimas man atrodė nevykęs, nes anie buvo jau-ni ir gražūs, o naujoji pora pagal savo amžių nelabai tiko šokti paauglius įsimylėjėlius. Šiandien sakyčiau, kad tąsyk nutrūko iliuzijos siūlas. Tačiau įspūdis buvo toks stiprus, kad nuo ano vakaro dažnai grįžtu min-timis prie Prokofjevo muzikos. Nebūčiau prieš, jeigu per mano laidotuves vietoje gedulingo maršo sugrotų Riterių šokį. Gal net pašokčiau.

Prisimenu ir kitą sceną, su visomis smulkmenomis įstrigusią į atmintį. Prieš trisdešimt metų, kai lan-kiausi Japonijoje, pakilau į Kioto kalvos viršūnę, kur yra senovinės kapinės. Per rūką veržėsi rugsėjo sau-lės spinduliai, ant krūmokšnių šakelių vėjyje plastėjo tūkstančiai siaurų popieriaus juostelių su ranka rašy-tomis maldomis ir laiškais mirusiesiems, kaip man pa-aiškino. Vešlioje žolėje stovėjo dievybių, globojančių žmones, statulėlės su baltomis prijuostėmis. Artimųjų kapus lankantys šintoistai degino smilkalus, plojo del-nais, kad pažadintų dievybes iš amžinojo snaudulio ir pašnibždėtų, kokių malonių geidžia. Mane taip užval-dė tos vietos harmonija ir gyvųjų ryšys su mirusiai-siais, kad netyčia išsprūdo: „Norėčiau būti čia palai-dota.“ Mintis amžinojo poilsio atgulti Japonijoje, ko gero, laikytina smarkiu perlenkimu, bet galima daryti darbinę hipotezę, kad pakilimas ir dvasingumas yra susiję su mintimis apie mirtį, žinoma, tik su malonia jos forma – neskausmingu išsisklaidymu nebūtyje. Galų gale ir sąvoka „ekstazė“ senovės graikų kalba reiškia „būti už savęs“.

73K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Šių metų pavasarį praleidau Toskanoje. Kelioms dienoms vėl užsukau į Kortoną pas bičiulius. Jų pa-kviesta, jau anksčiau lankiausi Alle Celle – nuošaliame viduramžių vienuolyne, nors jis yra vos už dešimties kilometrų nuo miesto. Tąsyk nuvažiavome ten pava-kare, sugundyti gospelo muzikos, kurią atliko choras iš Vašingtono. Nedaug ką mačiau, nes vienuolyno silu-etas vos dūlavo tamsoje, o solistams estradoje po atvi-ru dangumi labiau rūpėjo įkyriai pamokslauti negu giedoti. Ir viena, ir kita jie darė gana pusėtinai. Spru-kau iš ten, koncertui nepasibaigus. Žadėtasis šventojo Pranciškaus įkurto eremo misticizmas manęs kažko-dėl nepalietė – sutrukdė religinė indoktrinacija.

O šįkart aplankyti Celle, arba tiesiog celes, panorau dienos šviesoje. Balandžio rytmetis buvo tam palan-kus. Chlorofilas Toskanoje tuo metu pasiekia tokio intensyvumo, kad daro įspūdį, tarsi pulsuotų žalias kraujas. Išvydau prie miškingos kalvos prigludusį pilkšvo akmens asketišką kokių kelių šimtų metrų pločio trijų ar keturių aukštų statinį su mažų langelių virtine. Mane nuo jo skyrė tarpeklyje srūvantis krišto-linis upokšnis su šniokščiančiu kriokliu. Iš nedidelės automobilių stovėjimo aikštelės pro kuklias klombas vingiavo mūru apjuostas takelis.

Stabtelėjau ant tiltelio, negalėdama atplėšti akių nuo natūralios kaskados, krintančios ant akmenų, nušveis-tų srovės. Buvo sekmadienis, iš už koplyčios durų skli-do prislopinti aukojamų Mišių garsai. Visur esantiems Toskanos strazdams, čiulbantiems aistringas pavasario giesmes, atitarė pakylėjimo varpeliai. Tai skambėjo lyg Olivier Messiaeno „Paukščių simfonija“.

Didžiulis vienuolynas, palaipsniui plėstas ištisus šimtmečius, sulipdytas lyg pakrantės kregždžių lizdai, šiandien yra atsiskyrėlio būstas ir tiesiogine to žodžio prasme – čia gyvena vos keletas kapucinų, kuriems eremas buvo perduotas XIX a. pradžioje. Dauguma celių tuščios. Viena iš jų ypatinga ir yra prieinama lankytojams, skirtingai nuo visų kitų, kurioms pri-valomi klauzūros nustatyti apribojimai. Tai šventojo Pranciškaus celė seniausioje Alle Celle dalyje, esą iš-likusi beveik tokia, kokia buvo. Būsimasis Italijos (o kartu pirklių, neregių, keliaujančiųjų pakeleivingu

transportu) globėjas buvo čia apsistojęs kelis kartus, paskutinį – likus porai mėnesių iki mirties, kaip tei-giama, čia jis padiktavo ir savo dvasinį testamentą.

Žengdama į neišvaizdų kambarėlį, jaučiausi kaž-kaip nepatogiai – lyg jo šeimininkas būtų gyvas, o aš, laikinai jam nesant, slapčia domėčiausi, ar iš tikrųjų jis gyvena taip kukliai, kaip skelbia legenda. Apėmė gailestis, žiūrint į siaurą, lentos pločio gultą. Stebėjau-si, kaip tas sunkiai sergantis žmogus, kentęs skausmus dėl atvirų žaizdų ir nepagydomos trachomos, apskri-tai galėjo ant jo užmigti lyg višta ant laktos. Bet Pran-ciškus, kaip teigiama, buvo linkęs miegoti ant žemės. Ir valgyti ant žolės.

Šventieji mane, tiesą sakant, mažai domina, išsky-rus jų vaizdavimą tapyboje. Domėdamasi meno istori-ja, truputį apie juos pasiskaičiau, skiriu atributus, pa-dedančius atpažinti juos paveiksluose. Į jų gyvenimą žvelgiu skeptiškai, jų stebuklais netikiu. Tačiau smal-sumą žadina Marijos iš Magdalos istorija, ypač jai pri-skiriama apokrifinė evangelija. O šventasis Pranciškus sužadina jausmus begaliniu savo gerumu, meile gyvū-nams ir gamtai apskritai. Nieko nuostabaus, kad Jo-nas Paulius II padarė jį ekologijos globėju. Su derama pagarba perskaičiau ant akmens plokštės iškaltą užra-šą: „Šventojo Pranciškaus įkurtas Celle vienuolynas. Maža celė, kurioje jis gyveno 1211 metais.“

Varguolis iš Asyžiaus yra šventasis, kurį pripažįs-ta ir liuteronai, ir anglikonai. Kai prieš daugelį metų gyvenau Niujorke, iš New York Times sužinojau, kad tenykštėje episkopalinėje katedroje – gigantiškame statinyje, kurį suprojektavo vyriausiasis pastorius, pa-gal išsilavinimą architektas, – spalio 4-ąją, pasaulinę šventojo Pranciškaus dieną, įvyks ceremonija Žemės garbei ir visi gyvūnų mylėtojai su savo augintiniais yra maloniai kviečiami joje dalyvauti. Ten jie bus pa-laiminti. Atsirado galimybė legaliai peržengti šven-tovės slenkstį su juodu labradoru, nes iki tol šunis bažnyčiose buvau mačiusi tik Nyderlandų mokyklos tapytojų paveiksluose.

Iš tikrųjų vertėjo ten nueiti. Katedros navas užtvin-dė minios su šunimis, katėmis, paukščiais narveliuose, smaugliais boa ant pečių, žiurkėnais ir pelytėmis ran-

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

kose. Visi buvome liudytojai eitynių, davusių pradžią vienintelėms šios rūšies pamaldoms. Poromis žengė iš zoologijos sodo atgabenti drambliai, kupranugariai, arkliai, daugybė kitų gyvūnų, lyg nužengusių tiesiai iš Nojaus laivo. Eiseną užbaigė muzikantai, grojantys švilpynėmis, dūdelėmis, saksofonais, būgneliais, žo-džiu, visais instrumentais, ko-kie pasitaikė po ranka. Paskui, skambant jausmingai muzikai, po visą šventovę, neišskiriant nei sakyklos, nei presbiterijos, ėmė šmirinėti jauni šokėjai su pusiau perregimomis tunikomis. Jie buvo panašūs į šventojo siautu-lio apimtus bakchus ir bakchan-tes per Dionisijų šventę. Toje ka-tedroje tada jutau patį tikriausią ryšį su žmonių ir gyvūnų drau-gija. Tam apibūdinti gal geriau-siai tiktų žodis „pakilimas“.

Mano namuose yra ant stiklo nutapytas šventasis Pranciškus, apsuptas paukščių, kuriems, kaip skelbia legenda, jis pasakė garsųjį savo pamokslą. Paveikslėlis turi naivaus žavesio, nors, deja, nėra sekimas Giotto stebuklinguoju ciklu iš Asyžiaus Aukštutinės bažnyčios. Liaudies meistro kū-rinėlį Tucholia Bore nusipirkau, prisimindama tą fiestą Niujor-ko katedroje ir trumpą išvyką į Gubijų šv. Pranciškaus gimtojoje Umbrijos provincijoje. Ten apsi-lankyti rekomendavo Kazimier-zas Brandys, kai devintajame de-šimtmetyje iš Paryžiaus su vyru rengėmės kelionei į Italiją. Girdamas to puikiai išsilai-kiusio viduramžiško miesto grožį su romėniška arena kalvos papėdėje, papasakojo istoriją apie Gubijaus vil-ką. Daug vėliau, norėdama prisiminti tą pasakojimą, perskaičiau knygelę „Šventojo Pranciškaus gėlelės“

(Kwiatki Świętego Franciszka). Mane pribloškė tai, kad Pranciškus, vienu geru žodžiu nugalėjęs vilką žmogėdrą, nereikalavo, kad šis atsisakytų savo blogų įpročių, nemanė, kad nuo šiol jis pradės misti žole. Ir įpareigojo Gubijaus gyventojus, kad tiektų vilkui maistą, atitinkantį jo, mėsėdžio, prigimtį, o su vietos

šunimis sudarytų sutartį, kad anie jo nepuldinės – toks buvo toliaregiškas. Galop palaimino vilką, kai tas nuolankiai atsigulė jam prie kojų.

Stovėdama prie Pranciškaus celės slenksčio prisiminiau le-gendų, susijusių su jo gyvenimu ir asmenybe, nuotrupas. Kaip netikintis žmogus galėčiau pri-skirti jį prie pamišėlių, bet jeigu tai ir būtų tiesa, vis tiek nepa-aiškintų, kodėl iki šiol gyvuo-ja jo kultas. Jis buvo pirmasis Bažnyčios istorijoje šventasis, turėjęs stigmas. Niekada nebuvo įšventintas kunigu. Tai jis sukū-rė kalėdinę prakartėlę su gyvais gyvūnais, su šiaudais išklotomis ėdžiomis – už tai jam dėkingos ištisos vaikų kartos.

Jis gimė 1181 ar 1182 m., buvo vienas iš septynių turtingos Asy-žiaus miesčionių šeimos vaikų. Tėvas Bernardonė, šilko pirklys, tuomet lankėsi Prancūzijoje, kur turėjo plačius prekybos ryšius. Motina, bajoraitė iš Provanso, pakrikštijo kūdikį Giovanni’o – Jono Krikštytojo – vardu. Tėvui tai nepatiko, nes baiminosi, kad

toks vardas sūnų pasmerks dvasininkų luomui, o jam reikėjo įpėdinio, kuris perimtų verslą. Todėl pavadino jį Francesco – prancūzu, veikiau prancūziuku, pagerb-damas kraštą, kurio kultūra taip žavėjosi. Nieko nuosta-baus, kad tokioje atmosferoje augęs jaunasis Pranciškus

šventasis Pranciškus Asyžietis

75K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

dievino Provanso trubadūrų dainas, bandė rašyti eiles, o paskui, jau būdamas vienuolis, kūrė giesmes, tarp jų ir garsųjį himną „Saulės giesmė“, skirtą didžiojo sukūri-mo garbei. Joje šlovino brolį Mėnulį ir seserį Saulę, bro-liais pripažino vėją ir vandenį, net mirtį ir jį varginusias ligas vadino seserimis. Kai bandyta gydyti jo aklumą, įkaitintu geležies virbu liečiant akių vokus, Pranciškus tikino, kad nejaučia skausmo ir dėkojo Ugniai.

Daugelis šventųjų jo pirmtakų patyrė staigų dva-sinį atsivertimą. Krikščionius naikinęs kovotojas Saulius virto apaštalu Pauliumi, Augustinas, palikęs sugulovę su vaiku, ėmė skelbti griežtus dorovinius įstatymus. Pranciškus priklausė auksiniam Asyžiaus jaunimui ir, kaip teigiama, buvo nepaprastai dailus lėbautojas, tą patvirtina gausi ikonografija, prade-dant nuo XIII a. Dalyvavo kariniame žygyje prieš Perudžą, trokšdamas tuo būdu pelnyti bajorystę. Pa-teko į nelaisvę ir metus praleido kalėjimo požemiuo-se, kol šeima jį išpirko. Pasipuošęs auksuotais šarvais ir prabangiais drabužiais, traukė į ketvirtą kryžiaus žygį, bet po dienos patyrė regėjimą – Viešpats įsa-kė jam grįžti atgal į gimtąjį miestą. Per piligriminę kelionę į Romą jį taip sukrėtė vargšų, elgetaujančių prie Šv. Petro bazilikos, vaizdas, kad prisiekė gyventi skurde. Nuo tada sukiojosi po Asyžių ir jo apylin-kes, skelbdamas pamokslus, rinkdamas išmaldą ap-leistai San Domijono koplyčiai atstatyti. Apsigyveno Porciunkulės trobelėje. Tėvas, manydamas, kad sū-nus pamišo, nutarė jį sutramdyti ir nuvedė pas vie-tos vyskupą. Ten Pranciškus išsirengė nuogai, metė drabužius tėvui po kojomis šaukdamas, kad nieko iš jo nenori ir apskritai išsižada. Kai kurie šaltiniai vis dėlto teigia, kad vyskupo akivaizdoje stovėjęs su ašu-tiniais marškiniais. Sutrikęs hierarchas neva apgaubė jį savo apdaru ir įsakė paklusti tėvui. Tai nuostabą kelianti scena. Pranciškus gal buvo linkęs apsinuo-ginti, nes kartą, kai buvo užpultas plėšikų, kurie, nu-plėšę skarmalus, įmetė jį į griovį, pasak biografų, jis, išropojęs iš ten nuogas, patraukė pirmyn, giedoda-mas giesmes. Pasitaikydavo, kad ir Mišias aukodavo Adomo apdarais, apsinuogindavo gatvėse sakydamas pamokslus. O apimtas agonijos nuplėšė nuo savęs

abitą, atsigulė nuogas ant grindų ir paprašė, kad jam garsiai skaitytų 142-ą Psalmę.

Jis nenorėjo įkurti formalaus ordino. Įkūrė tris vie-nuolijas – Mažesniųjų brolių, moterišką – klarisių ir tretininkų ordiną abiejų lyčių pasauliečiams, nusta-tęs paprastą regulą: gyventi skurde, būti klusniems ir tyriems. Kad iš apačios kilusiam judėjimui suteiktų griežtesnius rėmus, modifikuotą ir gerokai išplėtotą pirmos regulos versiją 1223 m. sankcionavo popiežius Honorijus III. Ir būtent Vatikanas nurodė pranciško-nams nešioti tonzūrą. Iš pradžių Pranciškus patraukė į savo pusę vos kelioliką Asyžiaus gyventojų, pasiren-gusių atsisakyti namų ir pasiturimo gyvenimo. Prie jų netrukus prisidėjo Klara Offreducio, irgi turtingų miesčionių duktė. Neišsiaiškinsime, ar juos siejo vien mistinė meilė, ar jausmai, kokius puoselėjo Romeo ir Džuljeta. Šiaip ar taip, prie bendruomenės Klara pri-sijungė nekasdieniškomis aplinkybėmis – pabėgti iš gimtųjų namų jai pagelbėjo Pranciškus. Sakoma, jie turėję įprotį drauge pusryčiauti ant žolės.

Iš nedidelės grupelės, susibūrusios Umbrijos šir-dyje, per dešimt metų pranciškonų skaičius išaugo iki penkių tūkstančių – tai buvo nepaprasta sėkmė net vienuolijų klestėjimo epochoje, bet Pranciškus atsisakė imtis vadovo vaidmens, tapo vienu iš eilinių brolių. O juk turėjo nepaprastą charizmą, tai patvirti-na ir jo misija į Artimuosius Rytus. Varguolis iš Asy-žiaus bandė įkalbėti, kad į krikščionybę atsiverstų pats Egipto sultonas Melekas el-Kamelis. Tikėjosi, esą tada liausis kryžiaus karai ir su jais susijęs kraujo liejimas. Sultonas jam išmintingai paaiškinęs, kad tokiu atveju jie abu netektų gyvybės, bet su svečiu pasielgė gailes-tingai, parūpino jam savotišką garantinį raštą saugiai kelionei atgal. Anot kai kurių šaltinių, Pranciškus nu-keliavo net į Siriją, kažkiek laiko tikrai praleido Pales-tinoje. Nors utopinės jo idėjos nedavė vaisių, turint omenyje, kas ten dedasi dabar, panašus dvasingas de-rybininkas būtų tikrai ne pro šalį.

Paskutinieji gyvenimo metai buvo kupini nuolati-nių kelionių po Apeninų pusiasalį, nuo Bolonijos iki Katanijos Sicilijoje. Garsūs Sienos, Kortonos, Romos medikai stengėsi išgydyti trachomą ir negyjančias

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

žaizdas. Bet nepavyko. Pranciškus mirė 1226 metų spalio 3 dieną, turėdamas vos daugiau kaip keturias-dešimt metų.

Po dvejų metų jo globėjas popiežius Grigalius IX paskelbė jį šventuoju. Kitą dieną po kanonizacijos buvo padėtas kertinis Šv. Pranciškaus bazilikos Asy-žiuje akmuo. Ten, apatinėje šventovės dalyje, šventąjį ir palaidojo. Bet brolis Elijas, pranciškonas iš ordino steigėjų būrelio, baimindamasis saracėnų antpuolio, palaikus įsakė paslėpti. Tai buvo padaryta taip suma-niai, kad slėptuvę pavyko rasti tik XIX a. pradžioje. Popiežius Paulius VI sudarė mokslinę komisiją, kuri patvirtino radinio tapatybę.

Pranciškus, tikras dvasingumo ir pakilimo pavyz-dys, ne tik kaip turtų atsisakęs šventasis, bet ir kaip pirmasis Italijos poetas, umbrų dialektu rašęs daž-niau negu lotyniškai, yra neišsenkamas inspiracijų šaltinis ištisoms tapytojų, kompozitorių, rašytojų ir – kas keisčiausia – kino kūrėjų kartoms. Stebuklingas, praktiškai nepasiekiamas paprastumas žadina laisvės nuo daiktų ir pinigų ilgesį. Pranciškui skirtų knygų – nuo dievobaimingų skaitinėlių, net komiksų, iki te-ologinių traktatų – užtektų visai bibliotekai. Garbu-sis Olivier Messiaenas aštuonerius metus rašė operą „Šventasis Pranciškus iš Asyžiaus“ (1983). Supranta-ma, kodėl tokią temą pasirinko nepaprastai religin-gas kūrėjas, ilgametis Paryžiaus Notre Dame katedros vargonininkas, paukščių mylėtojas kaip ir Pranciš-kus. Mano mėgstamas Francis Poulencas, kurį pažįs-tantys kritikai vadina „pusiau vienuoliu, pusiau pa-dauža“, operos „Karmeličių dialogai“ kompozitorius, vyrų chorui parašė „Keturias mažas Pranciškaus iš Asyžiaus maldas“. Garsi rusų kompozitorė Sofija Gu-baidulina, priskiriama „naujosios religinės muzikos“ srovei, prieš penkiolika metų parašė kūrinį violon-čelei, kameriniam chorui ir perkusijai pagal „Saulės giesmę“ – šis himnas ypač dažnai inspiruoja kompo-zitorius, prisiminkime kad ir Ferenzą Lisztą… Krinta į akis, kad kūrėjai, turintys Pranciškaus vardą, jaučia pareigą pagerbti savo globėją. Šio šventojo kultas pa-sireiškia ne tik aukštosios, bet ir nesuskaičiuojamais populiariosios kultūros kūriniais. Italijoje atsirado net

miuziklas, dainelėmis atpasakojantis Pranciškaus gy-venimą, tai ypač dera prie jo garbei sukurtų komiksų.

Nieko nuostabaus, kad šiuo asmeniu susidomėjo italų neorealistai. Roberto Rossellini’s praeito am-žiaus viduryje susuko filmą „Pranciškus, Dievo juok-darys“ pagal scenarijų, kurį parašė drauge su Federico Fellini’u. Pieras Paolo Pasolini’s, kino teologas neigė-jas, skyrė jam filmą „Paukščiai ir paukšteliai“. Franco Zeffirelli’s 1972 m. Pranciškaus ir Klaros istoriją atkėlė į naujuosius laikus filme „Sesuo Saulė, brolis Mėnulis“, veiksmo centru padaręs gėlių vaikų kartą. Čia iš tikrų-jų galima įžvelgti tam tikrų paralelių. Liliana Cavani savo filme „Francesco“ (1989) pagrindinį vaidmenį patikėjo Mickey Rourke’ui, garsėjančiam nusigėru-sių policininkų ir boksininkų įkūnijimais. Italų reži-sierę šioje istorijoje pirmiausia domino „nuodėmėse gyvenusio“ jaunojo turtuolio evoliucija, jos žodžiais tariant, – tai tapsmas žmogumi, kuris savo valia tar-nauja raupsuotiesiems, yra pasišventęs varguoliams. Pranciškumi susidomėjo ir Holivudas. Michaelas Curtizas, „Casablankos“ kūrėjas, savo vėlyvųjų filmų sąrašą papildė juosta „Pranciškus iš Asyžiaus“ pagal romaną „Linksmasis skurdžius“. Kas bus kiti?

Stoviu ant akmeninio tiltelio šalia Alle Celle klausy-damasi, kaip šniokščia krioklys. Gal bent jis kiek švel-nino kančias žmogaus, kuris, pasak Bažnyčios istori-jos tyrinėtojų, buvo labiausiai priartėjęs prie Kristaus mokymo ir gyvenimo.

Vertė Kazys USCILAIš Zeszyty Literackie, 2014, 3 (127)

Apie autorę:Renata Gorczyńska (slapyv. Ewa Czarnecka), gim. 1943, lenkų publicistė, rašytoja, literatūros kritikė, vertėja. Praeito amžiaus 8-ajame dešimtmetyje dirbo Czesławo Miłoszo asistente ir sekretore. Pokalbių su Czesławu Miłoszu rinkinio „Pasaulio keliautojas“ (Po-dróżny świata) ir dar šešių knygų autorė. Bendradar-biavo su Jerzy’o Giedroyco Paryžiuje leistu mėnraščiu Kultura, su Laisvosios Europos radiju ir BBC.

77K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Raišukytės asmenybė yra toli įsipynusi į mūsų tau-tos bundančią istoriją. Tačiau jos vienos pavar-

dė tik smulkiai žinantiems gali kiek daugiau pasakyti. Šiaip, kalbant apie Raišukytę, kaip lietuvių veikėją Ma-žojoj Lietuvoj, tektų kalbėti ir apie dr. Vydūną, kurio dešinioji ranka ji buvo.“1

Marta Augustė Raišukytė (1874–1933) – turbūt vie-nintelė moteris iš gausaus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų būrio, nelikusi visiškoje užmarštyje, nors Didžio-joje Lietuvoje ji minima retai. Tuoj po jos mirties 1933 m. Vydūnas išleido jai atminti skirtą knygą „Rožės ir lelijos“. Mąstytojas pavadino tekstus raudomis, nes juose – pa-skutinių Martos gyvenimo dienų ir išėjimo amžinybėn aprašymas, gyvenimo ir mirties slėpinio apmąstymas, per laidotuves pasakytos kalbos, giedotos giesmės. Kartu pateikti ir pagrindiniai jos biografijos faktai, išryškinti esminiai asmenybės bruožai.

Užmaršties rūką kiek prasklaidė 1998 m. išleista Birutės Baltrušaitytės knyga „Mažosios Lietuvos mo-terys“, joje yra apybraiža ir apie Raišukytę. Tačiau dar daug liko nepastebėta, nepasakyta, neįvertinta... Šiose

knygose ir kituose šaltiniuose paminėti faktai, amži-ninkų prisiminimai, jos nuveikti darbai leidžia tarsi mozaiką sudėlioti intensyvaus gyvenimo paveikslą, verčiantį nustebti, suklusti ir nusilenkti šiai didžiai Mažosios Lietuvos moteriai.

Skaisčioji lietuvių tautos aukuro saugotoja

Marta Augustė gimė 1874 m. gruodžio 10 d. Mocvie-čiuose, Pakalnės apskrityje (dabar – Ostrovna, Kalinin-grado sritis). Šeimoje ji augo viena (kiti vaikai mirė dar maži). Tėvas turėjo nemenką ūkį, šalia Gilijos upės – di-delį sodą. Iš pradžių Marta mokėsi namuose ir kaimo mokykloje, vėliau – Tilžės mergaičių gimnazijoje. Tėvui sunkiai susirgus, šeima ūkį pardavė ir 1892 m. rudenį išsikėlė į Tilžę. Tėvas netrukus (1893 m.) mirė, Martai dažnai tekdavo slaugyti ir sergančią motiną, kurią sunki liga pasiglemžė 1916 m.

„Į lietuvišką tautinį sąjūdį ji įsijungė jau 1895 m., įsto-dama į Birutės draugiją ir netrukus į tais pačiais metais gruodžio 2 dieną Tilžėje įsteigtą Giedotojų draugiją.“2 Vė-

Iš kultūros istorijos

Rima PALIjANSKAItĖ

rožės ir lelijos martai raišukytei – vyDūno mūzai ir benDražygei

„

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

liau dalyvavo turbūt visų Tilžės draugijų, siekusių gaivin-ti tautinę lietuvių dvasią ir kultūrą, veikloje – tai Tėvynės mylėtojų draugija (buvo jos sekretorė), Spaudos draugija (buvo valdybos narė, draugijos kasininkė, spaustuvei pirkti suteikė 5000 markių paskolą), Prūsų lietuvių drau-gijų taryba Tilžėje (buvo jos kasininkė), Lietuvininkų su-sivienijimo Prūsuose Literatūros komitetas, Prūsų lietuvių kultūros draugija (buvo jos valdybos narė).

1913–1914 m. Raišukytė buvo Prūsų Lietuvos savai-traščio atsakingoji redaktorė ir leidėja. Pirmuosiuose numeriuose redakcija įvardijo savo uždavinį „būti rimtu ir tikru Prūsų lietuvių jaunimo“ laikraščiu. Trečiame nu-meryje pabrėžė, kad laikraštis nori būti ne kokios nors žmonių grupės, „bet visų šviesesniųjų bei pažangesniųjų, savo tautos atgimimu rimtai besirūpinančiųjų laikraščiu“.3 Tačiau prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, laikraščio lei-dybą teko sustabdyti, vėliau ji nebuvo atnaujinta.

Po karo nuvertėjus Vokietijos markei, Raišukytė pra-rado santaupas (50 000 markių tėvų palikimą) ir atsidūrė itin sunkioje padėtyje. „Ir ji buvo priversta priimti para-mos iš artimų žmonių. Jos didingumui tai atrodė vos pa-kenčiama. Seniau buvo maniusi galinti kitus šelpti, o da-bar matė esanti pati vargšelė. Nerodė tai svetimiems, bet ir ne[i] giminėms. Tylėjo jiems [neprasitardama] net, kad turi ir maistą imti iš kitų. Tai ir stengėsi kiek galėdama savo rankų darbais nors ką pasipelnyti.“4 Pasak Vydūno, dėl tokios padėties ji labai krimtosi ir tai pakenkė svei-katai – pirmieji požymiai pasirodę jau 1924 m., o vėliau viena liga sekusi po kitos... Nepaisydama praradimų ir sunkumų, Marta be atodairos pasinėrė į visuomeninę ir kultūrinę veiklą.

Matydama, koks menkas socialinis lietuvių mote-rų aktyvumas, 1920 m. įkūrė Prūsų lietuvių moterų draugiją, kurią Klaipėdos lietuvių spauda pavadino „susipratusių lietuvaičių“ draugija. Prūsų lietuvių bal-sas pranešė, kad jos iniciatorės tilžiškės Marta Raišu-kytė, Ona Jagomastaitė ir Ona Petrikaitė žadėjusios rinktis kas antrą savaitę Rytojaus redakcijos patalpose. Šioje 1921 m. pasirodžiusioje publikacijoje paskelbti Draugijos siekiai „žmoniškumą tautos gyvenime au-ginti, lietuvių raštiją pažinti, žinojimą apie tautos gy-venimą ir svarbius klausimus tarp lietuvių (lietuvaičių)

skleisti, – lietuvių namų išdirbinius naujai įgyvendinti, gražius senovės būdus gyvenime ir apsitaisyme auginti, aplamai tautybę platinti šeimoj ir visuomenėj“.5 Drau-gija neapsiribojo švietėjiška veikla, ėmėsi labdaros, organizavo ir praktinius mokymus: „ruošdavo kalėdi-nes dovanėles lietuvių vaikų darželiams, rengdavo vai-šes. Padėdavo savo narėms įsigyti naujausias siuvimo, audimo, mezgimo mašinas, mokė jomis dirbti.“6 Raišu-kytė rengė audimo kursus, įsteigė lietuviškų audinių ir rankdarbių mokyklą Tilžėje, darė įvairių lietuviškų rankdarbių (net iš medžio, iš popieriaus) parodas. Bendradarbiavo su įvairiomis kultūrinėmis draugijo-mis, su Raudonojo Kryžiaus filialu Tilžėje.

Marta buvo Vydūno vadovaujamos Tilžės giedoto-jų draugijos valdybos narė ir aktyviausia pagalbinin-kė. Jos namuose veikė Draugijos biblioteka: čia buvo kaupiamos knygos, giesmės, dainos ir jų natos. Ji ne tik dainavo chore ir vaidino pagrindinius moterų vaidmenis Vydūno režisuotose dramose, bet ir akty-viai dalyvaudavo lietuvių šventėse, dažnai jose dekla-muodavo eiles. Kai spaudoje pasirodydavo negatyvūs švenčių vertinimai ar nepagrįsta kritika, Marta į tai atsiliepdavo, paneigdama faktų iškraipymus, išreikš-dama savo požiūrį.

Pasak Onos Jagomastaitės-Vilimienės, ji visą gyve-nimą pašventė kilniai veiklai, puoselėjo lietuviškumą, kitų, „ypač moterų, taurėjimą“, skatindama elgtis gar-bingai pirmiausia savo pavyzdžiu. Vilimienė išvardijo daug šios itin aktyvios Giedotojų draugijos narės dar-bų, pabrėždama, kad ji „kilniais savo ypatumais, savo širdingumu ir visiems apreikštu draugiškumu laimėjo širdis visų, kurie ją pažino“7. Prūsų lietuvių kultūros draugija ypač pabrėžė jai būdingą dvasingumą: „Tavo supratimu, tikroji kultūra yra žmoniškosios dvasios-sie-los augąs apsireiškimas gyvenime. Tuo tu pavyzdingai ir rūpinaisi.“8

Apie Martos kilnumą, sąmoningumą, gyvąjį tikėjimą ir žinojimą, kad „žmoniškoji esmė pareina iš Amžinosios Gyvybės, iš Dievo“, Vydūnas rašė: „Marta nebuvo tokio tikėjimo, kaip jis paprastai yra žinomas. Jos dvasios gabu-mai pasižymėjo labai ypatingai. Dažnai nustebino kitus jos apreikšti regesiai. Susiėjusi su žmogumi, ji beveik ne-

79K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

klaidingai numanė visą jo asmenybės ypatumą ir kas jos išgyventa buvo.“9

Raišukytė bendravo, o kartais ir bendradarbiavo su iškiliomis Lietuvos kultūros asmenybėmis: „Per lietuviš-kos spaudos draudimą globojo knygnešius, savo namuose priglobdavo žandarų persekiojamus Lietuvos veikėjus.“10 Manoma, kad vertingus tekstus iš vokiečių kalbos versti į lietuvių kalbą ją skatinęs Jonas Basanavičius, jo papra-šyta, Marta iš Mažosios Lietuvos spaudos nurašė Jurgio Zauerveino kūrybą Basanavičiaus rengtiems raštams, deja, jie nebuvo išleisti.

Apie Martą Raišukytę rašiusieji, net Zauerveinas, mė-gęs tamsius potėpius, pirmiausia kalba apie jos idealiz-mą, taurumą ir nuoširdumą. Klaipėdietė, ilgametė cho-ro „Aidas“ dalyvė Ema Buksnovičiūtė sakė: „Tai buvusi nepaprasta moteris, švelni, taktiška ir visuomet maloni, spindinti gėrio ir švelnumo šviesa. Rodėsi, kad Vydūnas iš jos sėmėsi kūrybinės energijos, ir daugelis mūsų mergaičių svajodavome turėti tokią motiną.“11 Studentai daukantie-čiai ir mokytojai basanavitiečiai su Antanu Krausu prie-šakyje, atvykę į laidotuves, ją pavadino „skaisčiąja lietu-vių tautos aukuro saugotoja“.

Lemtinga pažintis

Marta buvo pirmoji Vydūno kūrinių skaitytoja, o netru-kus – ir leidėja. Iniciatyvos leisti Vydūno raštus 1901 m. ėmėsi keli Tilžės giedotojų draugijos nariai (Lydia Sma-lakytė, Martynas Ašmutaitis), vadovaujami Raišukytės. 1904 m. jie išleido pirmąją knygą, o maždaug po de-šimtmečio (minėtiems asmenims mirus) leidybos rei-kalais teko rūpintis Martai ir pačiam Vydūnui. Leidy-klai neatsitiktinai „buvo pasirinktas vardas Rūta“.12 Juk tokiu slapyvardžiu savo straipsnius ir vertimus skelbė pati Raišukytė. Šis pseudonimas prigijo, Tilžėje dažnai ją ir vadindavo Rūta. Prie Vydūno straipsnio apie Rūtos leidyklą įdėta nuotrauka su tokiu parašu: „Prūsų lietu-vaitės giedotojos. Prie kanklių – įžymioji Tilžės lietu-vaitė Morta Raišiukytė (Rūta).“

Ji leido žurnalus Jaunimas [1911–1914], Naujovė [1915], Darbymetis [1921–1925], kuriuos Vydūnas pri-rašydavo beveik vienas pats, jos pastangomis dienos

šviesą išvydo didžioji dalis mąstytojo knygų. Ne tik per-rašydavo Vydūno rankraščius (iš pradžių ranka, vėliau spausdinimo mašinėle), skaitydavo korektūrą, bet iki Pirmojo pasaulinio karo leidybai naudojo savo tėvų pa-likimo lėšas, taigi rėmė ir finansiškai.

Martai, atrodo, buvo gerai žinomos kūrybinės Vydū-no sėkmės ir nesėkmės. Rašytojo teigimu, tik jos nuo-pelnas, kad jis nesunaikinęs vaidintojams nepatikusios dramos „Pasveikimas“. Marta ją įvertino teigiamai ir paskatino, kiek pataisius kalbą, išleisti atskira knyga. „Probočių šešėlių“ pratarmėje autorius nurodė: „Man rašant dramatiškus veikalus, kurie toliau ir buvo vaidi-nami, ji visai viena tiktai su pilna lūkestimi tikėjo mano darbą vaisių tėvynei nešant. Su ypatingu pritarimu ji žvelgė ir į šį veikalą ir jį savo širdingumu augino. Teregie ji jame ir mano sielos gelmes.“13

Raišukytės indėlis į Tilžės Giedotojų draugijos veiklą, o ypač į Vydūno raštų leidybą išties didžiulis, juo labiau kad 1932 m. jau buvo prasidėję vokiečių nacionalistų siau-tėjimai, imta varžyti lietuvišką veiklą. Tad, pasak Keleivio redakcijos, „kai 1933 metais mirė Marta Raišukytė, kuri Giedotojų draugijoje dalyvavo nuo jos įsikūrimo, giedotojai prie jos kapo giedojo lyg pačios draugijos laidotuvėse“.14

Prūsų kultūros draugijos organizuotoje Martos Raišu-kytės atminimui skirtoje valandoje Vydūnas pasakė kalbą „Žmoniškojo amžiaus turinys ir reikšmė“, vėliau paskelbtą spaudoje. Pabrėžė, kad į Prūsų draugijų gyvenimą Raišu-kytė įnešusi daug šviesos, ypač gerai ji mokėjusi vienyti žmones. Pripažino jos įtaką kūrybai: „Marta Raišukytė su pasišventimu rūpinosi Vydūno raštais. Iš pat pradžios ji juos labai vertino ir tuo lyg žadino tokių veikalų kūrimą. [...] Pagaliau dvasinis Martos Raišukytės vertingumas at-sispindėjo visuose kilnesniuose moteriškųjų pavyzdžiuose, kurie randasi Vydūno veikaluose. Daug čia yra stačiai jos nuomonių apie moters reikšmę tautoje. Dažnai ji sakydavo, kad moteriškosios vien turinčios mylėti tatai ir tam pasi-švęsti, kas yra išmintinga, gražu, gera ir šventa.“15

Būtų neteisinga nutylėti, kad Vydūnas ir Raišukytė buvo dvasiškai itin artimos, viena kitai labai daug reiš-kusios sielos. Tačiau apie jų bičiulystę yra parašytas ne vienas tikrovės neatitinkantis tekstas – pradžią davė Sa-lio Šemerio paskelbta Vydūno biografija, paremta skli-

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

dusiais gandais (nors juos galėjo pramanyti pats šios bio-grafijos autorius) ir keletu Vydūno kūrinių (!)..Šemerys mini žurnale Jaunimas išspausdintas apysakėles „Žalt-vykslė ir sfinksas“, „Jo saulelė“ ir „Vaizdelis širdy“, nors jokių autobiografinių faktų jose įžvelgti neįmanoma, nes tai didaktinio pobūdžio, labai skirtingos jaunų žmonių gyvenimo ir meilės istorijos. Rašo, kad Vydūnas, moky-tojaudamas Kintuose, esą nesėkmingai piršosi Martai. Itin daug tikrovės neatitinkančių faktų yra ir biografine apybraiža įvardytoje Prano Antalkio knygoje „Nepažįs-tamasis Vydūnas“. Tiesa, Šemerys (kaip ir keletas kitų šią temą palietusiųjų) apie Vydūno ir Martos meilę rašo kaip apie idealų, „sudvasintą, sukondensuotą“, nuoširdų ir taurų jausmą, kuris paaiškina netgi daugelį Vydūno kū-rybos filosofinių ir psichologinių klausimų. „Ji buvo kaip Beatričė Dantei Aligieriui. Galima sakyt, ji buvo mūza, Vydūno kūrybos įkvėpėja.“16 Šemerio išsigalvojimus apie pažintį su Marta ir tariamas piršlybas laiške „biografui“ paneigė pats Vydūnas, o pirmąjį savo susitikimą su Mar-ta aprašė knygoje „Rožės ir lelijos“. Tačiau tai nesukliudė toliau sklisti įvairiems klaidinantiems pramanams...

Vydūno aprašytas pirmasis jų susitikimas Tilžėje buvo lemtingas – abu pajutę, kad jiems lemta drauge spręsti bendrus uždavinius. Pasak Birutės Baltrušaitytės, suvokti harmoningos dviejų idealistų bičiulystės, egzistuojančios greta santuokos, pragmatiški žmonės turbūt neįstengs. Baltrušaitytė neabejoja, kad juos siejusi meilė, tačiau tai buvo ne tradicinis „meilės trikampis, o kažkas aukštes-nio, šviesesnio“. Vydūno amžininkai atsiminimuose rašo, kad dėl šios draugystės tarp Vydūno ir jo žmonos Klaros Fulhazės nekilę jokių nesusipratimų, nebūta nedarnos. Pasak Baltrušaitytės, Martos ir Vydūno bičiulystė ir mei-lė buvo ne tokia, kokia vaizduojama populiariosios lite-ratūros kūriniuose, tegul ji ir lieka apgaubta paslapties, poezijos skraiste: „Kiekvieno meilė esti tokia, kokią jis su-geba išpuoselėti, išsaugoti. Ir apsaugoti.“17

Martos įtaka vydūniškajai moteriškumo sampratai

Vydūno dramų idealūs moteriški personažai turėjo prototipą – tai minima keleto knygų pratarmėse. Tri-logijos „Amžinoji ugnis“ pastabose rašoma: „Ypatin-

gą santykį su šiuo veikalu turi viena lietuvaitė. Yra tai Marta Raišukytė. Ne kartą ji, su manimi pasikalbėda-ma, pasisakė, kas yra aukščiausieji mergaičių pasiilgi-mai. Kiek aš tai atjaučiau, tai padaviau Grožvydai, jeib iš tosios žodžių atsispindėtų.“18

Vydūnas pripažino: „Ir ta šviesa, kurią ji įnešė, atsi-spindi visose ideališkose motriškose, kurios vaizduotos mano veikaluose ir kurias pirmoji jinai ir vaidindavo. Daug čia jos nuomonių apie moters reikšmę tautoje. Nuo savųjų ir pats jų nebeatskiriu.“19

Draminė trilogija „Pasaulio gaisras“ dedikuota „Lie-tuvaitei“. Knygos pastabose tvirtinama, kad dramą su-kurti įkvėpė Raišukytės papasakota viena 1915 m. karo istorija, jos išgirsta iš gerai pažįstamo Rytų fronte da-lyvavusio kariškio. Už naudingas pastabas dėkojama rašytojai Sofijai Čiurlionienei, Martai Raišukytei ir kt. Trilogijoje itin daug pagrindinės veikėjos Magės dialo-gų ir monologų – ji svarsto apie svarbiausias moterų vertybes, jų gyvenimo uždavinius.

Išskirtinė dedikacija lydi ir 1934 m išleistą dramą „Jūraitė“, kurią Vydūnas skaitė Martai, kai ji jau sunkiai sirgo: „Ir aiškinau pagrindinę mintį, kalbėjova apie vei-kalo nuotaiką. Tik išklausyt visų trijų dalių neleido jai kančios.“20 Laiške Enziui Jagomastui Vydūnas rašė, kad šį kūrinį „buvo nutaręs dovanoti Martai jos šešiasdešim-tmečio proga“.21 Įvadinėse knygos pastabose rašoma: „Leisdamas šį veikalą į Lietuvių tautą, atsimenu su širdin-giausia pagarba velionę Rūtą (Martą Raišukytę). Šiandien būtų suėję 60 metų jos gyvenimo. Teesie šis veikalas jai paminklas! Daug ką jis turi savyje iš jos. 1934 m. gruodžio 10 d.“22 Ši drama – žinomos lietuvių liaudies sakmės apie Jūratę ir Kastytį vydūniškoji interpretacija, kurioje vaiz-duojama misteriška žmogiškosios ir dieviškosios būties jungtis. Amžinybės besiilgintis žmogus (Skaistytis) ir jį pamilusi jūrų deivė (pasaulio ir amžinybės valdovė Jū-raitė) yra Aukščiausiojo valia Perkūno sutuokiami.

Raišukytė kaip kultūrinės moterų veiklos organi-zatorė Tilžėje neabejotinai paskatino Vydūną 1931 m. parašyti dramą „Vyrai viską padarys“, skirtą Klaipėdos moterų draugijai. Jos narėms šis veikalas pasirodė per-nelyg sudėtingas, todėl vaidinti jo nesiryžo. Vydūnas čia iškelia moters aktyvumo socialiniame gyvenime svarbą:

81K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

„Motera pašaukta nešti į gyvenimą motriškąjį žmoniš-kumą ir žadinti vyriškąjį žmoniškumą. Kitais žodžiais: moterų pareiga rūpinties gyvenimo teisingumu, tvarkin-gumu, išmintingumu, širdingumu, taupumu, malonumu, skaistumu gimties dalykuose, trumpu žodžiu, kad gyve-nime turėtų pirmenybę taurusis žmonių gyvybingumas. [...] Mums rūpi ne tiktai vyrų leistus įstatymus pataisyti, bet patsai jų prasmės vykdymas. Mes norime, kad dingtų iš bendro gyvenimo viskas, kas jį smugdina.“23

Vydūnas grožinėje kūryboje moters asmenybę, jos dva-sinius ir socialinius gebėjimus, „moteriškąjį žmoniškumą“ itin akcentuoja. Dramoje „Amžina ugnis“ Grožvydos paveikslas atskleidžia itin mąslios, sąmoningos, dvasiš-kai laisvos, aukščiausiais žmoniškumo kriterijais (savo esme) besivadovaujančios merginos vidinį grožį. „Pasau-lio gaisre“ Magė išreiškia savimi pasitikinčios, tauriausias moteriškumo savybes atskleidusios ir vyriškąsias savybes perėmusios (Magė „tvirta kaip uola“, drąsi ir ryžtinga), principingos, atsakomybę už save, kitus ir visą tautą jau-čiančios moters poziciją. Tai tarsi reziumuoja dramos pa-baigos epizodas: karui baigiantis danguje pasirodo „kilnus moteriškas veidas“ – turbūt žuvusios Magės, kurios aukos prasmė yra žmoniškumo išsaugojimas. Taip išreiškiama viltis, kad moters taurumas, moteriškasis žmoniškumas padės žmonijai atgimti dvasiškai.

Moteris, pasak Vydūno, gyvena ne minčių, bet „gyvy-bės dvasia“, todėl ji yra „teikianti ir gyvinanti būtybė“. Ji teikia ne tik fizinę, bet ir dvasinę gyvybę, būdama „tarpi-ninkė tarp aukštybių ir žemybių“. Jos artumas dvasiškumui (dvasinei būčiai) lemia ryškesnį žmoniškumą (darną ir dorą), daugelį kitų ypatybių, iš kurių dažniausiai Vydūnas mini gebėjimą mylėti, teikti save gyvenimui (ypač tapus motina), globoti, vienyti, aukotis... Tačiau vyriškėdamos moterys, anot Vydūno, stabdo savo gyvybingumą ir ne-tenka savojo žmoniškumo – nutolsta nuo savo prigimties, savasties. Savo esmę – moteriškąjį žmoniškumą – atsklei-dusi moteris daro poveikį savo aplinkai, šeimai ir visam socialiniam gyvenimui. „Savo namus ji šildo ir nušviečia kaip kokia šventa ugnis.“24 Ji siekia būti ne tiek laiminama, kiek pati stengiasi laiminti kitus. Vydūno manymu, mo-ters žmoniškumas tautos būčiai yra ypač svarbus: „Tau-tos gyvenimui ir išlikimui niekas tiek daug nereiškia, kaip

moteriškųjų dorovė. Politinė galia, visi ginklai ir kareivių būriai yra menkos reikšmės prieš tai.“25

Martos įnašas į tautodailę

Iš rankdarbių mokyklos, kurią Raišukytė įsteigė Tilžėje, „pamažu plinta po visą kraštą tautiški rankdarbiai, ku-rie pasiekia ir Klaipėdą, išauginamas gausus būrys Prūsų lietuvaičių, kurios išmokusios rankdarbių, juos paskleidė tarp savo namiškių ir apskritai pakėlė tautos menui meilę Prūsų Lietuvoje“.26 „M. Raišukytės iniciatyva buvo įkurta 1921 m. rankdarbių ir audinių mokyklėlė Klaipėdoje. Ji buvo įsitikinusi, kad rankdarbiais galima palaikyti seną-sias tradicijas, jas perteikti ateinančioms kartoms ir toliau kurti lietuvišką stilių.“27

Tilžės giedotojų draugijos narės nuo 1900-ųjų per lietuvių šventes puošėsi pačių pasisiūtais tautiniais drabužiais. Apie tautinių kostiumų grožį rašė ir Marta, apgailestaudama, kad lietuviški rūbai nyksta, o kartu džiaugdamasi, kad „giedojimo draugystės mergaitės savo aprėdais parodė, kaip praėjusiame amžiuje tarp lietuvių buvo [dėvima]. Bet gražumo čia iš tikro nemenk. Kad tik vėl tą lietuvės pajustų.“28 Irmos Šidiškienės teigimu, Raišukytė, vadovaudamasi Vydūno idėjomis, „mėgino kurti lietuviškas drabužių madas“, ir šios jos siūlomos „lietuviško stiliaus mados kartu buvo modernios“.29 Straipsniuose ji rašė apie moterų aprangą, tinkamą nešioti kasdien ir puoštis per šventes, daug dėmesio skirdama aprangos kaip moters savitumo raiškai. Lie-tuviškos mados tendencijas analizavusi Teresė Jurku-vienė pabrėžia, kad svarbiausios Raišukytės „nuostatos akivaizdžiai siejasi su vadinamojo moteriškojo reformi-nio drabužio (reform dress, rational dress) judėjimu“, kuris tuo metu plito Europoje ir JAV, propaguodamas „sveiką bei praktišką moterų aprangą, dažnai neatitin-kančią vyraujančios mados kriterijų“.30 Tai buvo tarsi protestas prieš vyraujančią madą, kai moterys dėvėjo nepatogius, nehigieniškus, kūną varžančius drabužius. Apie korsetų žalą rašė ir Marta. Ji su kandžia ironija kritikavo ne tik moters sveikatai kenkiančią madingą aprangą, bet ir to meto avalynės tendencijas: „Negana to, kad moteros sudarko savo kūną persiverždamos lie-

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

menį, užsismaugdamos kaklą ir paryšiais blauzdas, pa-galiaus dar ir kojas susidarko smailiomis kurpėmis ir ei-damos ant aukštų užkulnių, kaip ant kojokų.“31 Būtent „reforminio drabužio“ judėjimas, kurį palaikė ir Marta, pasiekė, kad po Pirmojo pasaulinio karo ši sveikatai kenksminga mada išnyktų.

Raišukytė, remdamasi Vydūno idėjomis, jo siūlytais „aprangos archetipais“ ir įkvėpta pasaulyje vyravusių tendencijų (ypač apsilankiusi parodose, kuriose moder-nūs drabužiai priminė kostiumus, pačių Tilžės giedotojų draugijos narių sukurtus spektakliams), bandė kurti mo-dernią „lietuviškąją madą“, kuri nekopijuotų senosios lietuvininkų aprangos, bet kūrybiškai ja sektų. Raišuky-tės sukurti Mažosios Lietuvos istoriniai kostiumai buvo demonstruojami per lietuvių šventes ir koncertų sceno-se. Šiais kostiumais vilkėjo ir Vydūno dramų personažai, kuriuos vaidino Tilžės giedotojų draugijos nariai.

Raišukytė buvo gerai žinoma tautinių juostų audėja. Austi išmoko iš motinos, vėliau itin domėjosi tautodai-le, lietuvių liaudies meno pavyzdžių atsiųsdavo ir Jonas Basanavičius, su kuriuo ji susirašinėjo. Marta audė juos-tas ne tik atsižvelgdama į senąsias audimo tradicijas, bet ir vadovaudamasi savo kūrybinėmis idėjomis. Tai darė įtaką kitoms šio krašto juostų audėjoms. „Klaipėdiškiai pirmosiose Lietuvių dailės parodose dalyvavo jau ne su autentiškomis, kaime surinktomis juostomis, o su liaudies dirbinių stilizacijomis bei sekimais – Martos Raišukytės sukurtomis juostomis, kaklaraiščiais ir kt.“32 Pasak Vytau-to Tumėno, Raišukytė tarpukario laikotarpiu įsteigtuose juostų audimo kursuose skatino šriftinį juostų audimą, kai tradicinius ženklus atstoja raidės.33

1910 m. Marta dalyvavo lietuvių dailės parodoje ir įstojo į Lietuvos dailininkų draugiją. Basanavičius jos juostas itin gerai vertino. Iš kitų parodos ekspo-natų jos išsiskyrė pirmiausia tuo, kad buvo šilkinės, o tokios audžiamos rečiausiai. Antra, jos buvo itin pla-čios – 8,5 cm, o ne 4–5 cm kaip didžioji dalis juostų. Basanavičius rašė: „Raišukytės keturios šilkų juostos visame rinkinyje, be abejo, užima pirmą vietą ne tik savo gražumu, bet ir brangumu (po 20 rublių).“34 Tų juostų raštas, Basanavičiaus teigimu, priskirtinas prie archajiškesnių – retų žvaigždučių ornamentai meno

žinovui priminė ornamentuotas mozaikos grindis, kokios rastos „iš Rymėnų laiko Bosnijoje“.35

Daugelis Raišukytės juostų turėjo praktinę funkciją, pavyzdžiui, išausti kaklaryšiai. Rašydama apie juostų audimą, didelį dėmesį skyrė spalvoms ir jų dermei. Ma-žosios Lietuvos studentų draugijos uniformines kepu-raites Marta kūrybingai papuošė tautine juostele, kurią pati sukūrė ir išaudė, panaudodama Mažosios Lietuvos spalvas – žalią, baltą ir raudoną. „Pati M. Raišukytė daug audė juostų, iš plačių šilkinių juostų siuvo staltieses arba pagalvėles, kilimus. Taip buvo kuriamas lietuviškas stilius buityje ir mene.“36

Ji „su savo austomis juostomis dalyvavo lietuvių dai-lės parodose Vilniuje (1910 ir vėliau), Gumbinės (1911), Leipcigo, Hamburgo, Berlyno, Sankt Peterburgo, Romos, Klaipėdos (1920) parodose, dažnai premijuota. Rankdar-bių buvo patekę net į Vokietijos kaizerio (1913) ir popie-žiaus rūmus. Klaipėdoje 1933 įvyko pomirtinė Raišukytės audinių ir mezginių paroda.“37

Įdomi istorija, kaip jos juostos pateko į Vokietijos karališkąjį dvarą. Princesės Viktorijos Luizos tuoktu-vių proga lietuvaitės, gyvenančios Berlyne, sumanė padovanoti lietuviškų rankdarbių ir kreipėsi laišku į Raišukytę, perspėdamos, kad dovanas įteiks ne ji, o berlynietės. Tačiau Marta su draugėmis lietuvaitėmis, pasipuošusios tautiniais drabužiais, pačios nuvyko į Berlyno karališkuosius rūmus ir įteikė dovanas jas pa-sitikusiai princesei su jaunikiu. Šį poelgį savaitraštis Birutė įvertino neigiamai – tai esąs pernelyg drąsus lietuvaičių „prasibrovimas“, antra vertus, tai siejama su „lietuvių nusižeminimu“.38 Draugijos „Birutė“ vadovas Jonas Vanagaitis pasižymėjo radikalumu ir kritiškai žvelgė į bet kokias lietuvių pastangas palaikyti draugiš-kus ryšius su Vokietijos valdžia.

Raišukytė yra nemažai rašiusi apie moters aprangą, nagrinėjusi kitus moterims aktualius klausimus. Viena-me iš straipsnių, atkreipdama dėmesį į skirtingą vokiečių, prancūzų ir lietuvių kultūrą, negailėjo pagiriamųjų žodžių prancūzėms, išlavintam jų skoniui. Tačiau lietuvėms pata-rė, kad užuot kopijavusios prancūzių aprangą, prisimintų savo prosenelių drobes, senovinius raštus, stengtųsi ugdyti savo estetinį skonį, turėtų savo stilių. Kritikavo aklą madų

83K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

vaikymąsi, kai neatsižvelgiama į tradicijas, individualumą ir netgi kenkiama savo sveikatai:

„Pagal Europos kultūros žmogaus skonį, motera turi būti laiba, šiaip ji rodos nesanti graži. O graži tik norė-jo ir šiandien tebenor kiekviena būti. Ir ne tiktai moteros. Bet jos išrado, kad kūną galima bene laibesniu padaryti. Dirbant arba valgį nusitraukiant berods – ne, bet susiver-žiant. Surado ir ant kūno tokią vietą, ties kuria iš tikro galima persismaugt iki pat nugarkaulio. [...]

Prancūzės drobinis niekuomet negali pastoti tuo ir ki-toms moteroms. Drabužis dirbtas pagal prancūzų būdą iš tikro bus tarsi paskolintas. Neapreikš pajautimo ir būdo tos, kuri jį dėvi. Ir pasilieka visuomet jai svetimu dalyku. Todėl ir naujoviškiausiai ir brangiausiai apsitaisiusi vis pasirodys vien pasipuošusi, nebus pati daili. Nebus santa-ros tarp jos ir jos apvalko. [...]

Buvo Berlyne paroda minimos H. B. [vokiečių pia-nistės Helene Buschmann] taisytų drabužių. O koks čia gražumas apsireiškė! Bet kas mums lietuviams nuosta-biausia: tarp jos parodomų drobinių vienas ir toks yra, kokiu lietuvaitės apsitaisiusios buvo vaidindamos tūlus metus atgal „Amžiną ugnį“ Tilžėj per lietuvių šventę. Viena dalis pasiausta po dešinia pažastimi ir susega-ma ant kairiojo peties, antra dalis antraip. Iš tų pačių dalių pasidaro ir rankovės. Siūti čia nieko nereikia. Gražūs sagčiai sulaiko drobinių dalis ant pečių, o juos-ta susiaučia jį lengvai per liemenį arba aukščiau. Tas drobinis ir dar kiti tam lygūs yra priimti po išradimų apsauga, vadinama Musterschutz.“39

Daugiau dėmesio skyrė šventinei moterų aprangai, patardama atsižvelgti ir į šventės pobūdį:

„Kasdienio drabužis vis prilygs vienas kitam. Jo tikslas vien yra kūną pridengti, o niekur neturi jis painiotis. Ki-taip su pasišventimo rūbu. Jis iš tikro privalo ir puošti. To-dėl juo jau galima daug daugiau skonio išreikšti: tai pasiu-vimu arba apsisiautimu, tai spalvomis ir apstatais. […]

Visuomet pirmiau reikia šventę puošti savo jausmais, savo norais ir t. t., vienu žodžiu savimi. O pagal tai tad galima puošti ir save. Šventės drobinis privalo ilgas būti, arba geriau sakant, jis turėtų ilgas būti, jeib neišveizėtų kasdieniu drabužiu. Tasai turi su kasdienio rūpesčiais namie pasilikti. Yra žinoma, kad ilgas, ištisas rūbas pa-

daro žmogų didesniu, laibesniu. Moteris išveizi su ilgu rūbu, kurs aslą siekia, tartum ant aslos plaukia, prakil-nesnė, lyg su kiekvienu žingsniu kiltų ir augtų iš žemės. Tai ir turi būti norėta. Šventė yra pasikėlimas, pabuvi-mas tarsi arčiau dangaus neng žemės. [...] Nereikia šišon jokių naujų pramanymų paduoti. Tik vien tai atsiminti, kas mums lietuvėms pritinka, o kas iš viso žmoniškiau, sveikiau yra. Tam ir nei viena moteris nėra per sena.“40

Nenuostabu, kad rašydama apie sveikatą, Raišukytė, kaip ir Vydūnas, mąsto, kaip šiandien pasakytume, ho-listiškai – švaru žmoguje turi būti viskas: ir mintys, ir jausmai, ir kūnas:

„Kūnas nėra dievaitis, kuriam reikia daug laiko auko-ti, bet jis tikrai yra švents rykas, kuriuo ir turi atitinkami veikimai apsireikšti. [...] Bet ne vien vandeniu bei muilu žmogus gal savo kūną sveiką ir švarų, o tuomi ir gražų iš-laikyti, bet ir maistu. Maistas turi būti tikrai kūną maitinąs o ne jį erzinąs dalykas. Apie tai reikėtų tyčia kitoj vietoj tar-ti. Yra dar trečias valybumas, o tas bene visų svarbiausias. Tai jausmų valybumas. Kad mūsų jausmai visuomet valybi bus, tai mums ir visai nebus galima nešvariu kūnu gyventi. Kas viduje yra, tas tikrai ir viršuje apsireiškia. Valymas to-dėl popirm turi viduje atsieiti. Paskui jis apsireikš ir mūsų veikimu. [...] Doros ir kūno švarumas yra artimi gentys ir tikri žmogaus sveikatos sargai.“41

Pasak Baltrušaitytės, Hamburgo dailės ir verslų mu-ziejaus pageidavimu, Raišukytė lietuvių ir vokiečių kalbomis parašė straipsnį „Kaip juostos ir pakelės au-džiamos“, aprašydama ne tik audimą, bet ir juostų ne-šiojimo, jų dovanojimo papročius.

Būties slėpiniai

Martos Raišukytės straipsnius ir vertimus, pasirašytus Rū-tos slapyvardžiu, skelbė Mažojoje Lietuvoje leisti laikraš-čiai: Aušra, Lietuviškas laiškas, Nauja lietuviška ceitunga, Kaimynas, Tilžės keleivis, Rytojus, Jaunimas, Didžiojoje Lietuvoje leista Viltis, keletas leidinių vokiečių kalba.

Būta ir literatūrinės kūrybos bandymų. Paminėtinas literatūrinis vaizdelis „Sargybos angelai“, pasakojantis dviejų žmonių gyvenimo istoriją. Juos nuo ankstyvos vaikystės lydėjęs ryškus angelo vaizdinys, atkeliavęs iš

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

įtaigaus vaikiško religinio paveikslėlio, kuriame vaiz-duojami vaikus nuo bedugnės saugantys jų angelai. Atskleidžiamas būties trapumas, gyvenimo slėpinin-gumas ir pasitikėjimas Aukščiausiojo valia. Didžiausias dėmesys – vidiniams išgyvenimams, būties slėpiniams. Net paprasčiausias ėjimas į kapines aprašomas kaip gili vidinė patirtis: „Lauke buvo visas oras pripildytas nuo vakaro varpų garsėjimo. Vidury per tą garsėjimą kelia-vom mes tenlink, ir mudu pastojom vis tykesniu. Taip praėjom pro seną bažnytėlę, kuri už tamsiojo kaštono lyg pasislėpusi.“42

„Vaizdelyje iš vieno lietuvio gyvenimo“ ji pasakoja apie savo kelionę į Lietuvą: „Bėga traukinys per plynus laukus. Nei vienas nežvelgia pro langą, manęs pačios neminint. Rodos, nieko čia matytina. Kas tai toks girios kamputis, – gal tūlas mano. O kur-ne-kur ūkis. Daugelis vis dar tebetiki, kad vien kalnuota šalis esanti graži. Kur

nėra kalnų bei daubų, čia ir nesą jokio gamtos gražumo. O Lietuvoj! Kas čia dės grožybę! Oi, šalta širdis!“43 Marta rašė ir istorine tematika. Bitėnuose 1902 m. išleistame, Vydūno sudarytame rinkinyje „Bendraitė“ paskelbtas ir jos istorinis pasakojimas „Ona ir Vytautas“.

Kiek ryškesnį pėdsaką Mažosios Lietuvos kultūrinia-me gyvenime paliko Raišukytės vertimai, iš kurių vie-nas didžiausių – garsiojo Johano Heinricho Pestalocio romanas „Lynardas ir Gertrūda“, lietuviškai jį 1898 m. išleido Enzys Jagomastas. Ši knyga anuomet buvo labai vertinama Vokietijoje, jos autorius išgarsėjo kaip peda-gogas, knygoje išdėstytos vaikų ugdymo idėjos, beje, ak-tualios ir šiandien. Kitas didesnės apimties vertimas – iš anglų kalbos proza išversta Alfredo Tennysono poema „Enokas Ardenas“. Eiliuotai jį išvertė ir šį vertimą pa-skelbė Vydūnas. Poemoje vaizduojama sudėtinga dvie-jų draugų, pamilusių tą pačią merginą, istorija, tačiau svarbiausia veikale – išryškintos dvasinės vertybės, ypač kilni, nesavanaudiška vyrų meilė. Taip, tai vadinamasis „meilės trikampis“, bet jo dalyvių laikysena visiškai ne-tradicinė, be agresijos, pavydo, su begaliniu altruizmu.

Siužeto kulminacija išties intriguojanti ir jaudinanti: ilgai moters lauktas, bet po dešimtmečio jau žuvusiu laikytas jos vyras grįžta namo. Vakare priėjęs prie savo trobos, pažvelgia pro langą vidun ir išvysta laimingą savo pačią su mažu kūdikiu, šalia stovi jo senas drau-gas... Jų laimės jis nenorėjęs trikdyti, tad pasitraukęs. Tik gyvenimą baigdamas vyras perduoda žinią apie save – kad kelionėje nežuvo ir visada mylėjo tą vienin-telę moterį ir savo vaikus...

Lietuvių literatūros draugijos mokslo darbuose „Mit-teilungen der litauischen gesellschaft“ Raišukytė rašė apie Levą Tolstojų.44 Mažosios Lietuvos spaudoje ji paskelbė kelis savo išverstus Tolstojaus apsakymus „Kuomi žmo-nės gyvena“ (1898), „Kiek žmogui žemės reikia“ (1899), „Liucernas“, „Surato kavinė“ (1900). „Ji buvo bene pir-moji Tolstojaus kūrybos propaguotoja Mažojoje Lietuvoje. Matyt, ir jai turėjo įtakos filosofinės L. Tolstojaus pažiū-ros, jo etinė programa, kurioje dviem kelrodžiais laikyti-ni žmogaus tobulėjimo idėja ir tiesos siekimas.“45 Birutės Masionienės teigimu, Raišukytės vertimai yra gana tiks-lūs, neiškreipiantys autoriaus minčių, išskyrus apsakymo

85K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

„Kiek žmogui žemės reikia“ pabaigą. Čia „M. Raišukytė sustiprina verčiamojo apsakymo didaktiką, kuri originale perteikiama ne tiesiogiai, o per įvykius, herojus ar pan.“46

Ji išvertė nemažai religinio turinio tekstų. Knygoje „Bendraitė“ paskelbtas jos išverstų rytietiškų pasakoji-mų rinkinys „Aukšti pamokslai“.47 Teosofinis Vydūno žurnalas Šaltinis įdėjo kelis religinio pobūdžio vertimus iš vokiečių kalbos, pasirašytus kriptonimu Rt. Vydūnas šiame žurnale irgi pasirašinėjo kriptonimu – Mn. (Ma-nas – vienas pirmųjų Vydūno pseudonimų). Beveik nėra abejonių, kad kriptonimas Rt. reiškia Rūtą. Vienas iš vertimų – ištraukos iš egiptiečių „Mirusiųjų knygos“, paskelbtos vokiečių teosofo dr. Fr. Hartmano leista-me žurnale Lotusblüten.48 Kitas – „Amžinybės sodo lakštingals“, persų išminčiaus Bu Ali Shah Qalandaro 1300 m. tekstas, irgi paimtas iš žurnalo Lotusblüten.49 Ji vertė ne tik prozą, bet ir poeziją. Mažojoje Lietuvoje, pasak Domo Kauno, „J. W Goethe‘s poezijos fragmentą bene pirmoji 1899 m. paskelbė Enzio Jagomasto Tilžėje leista „Aušra“. Eiles į lietuvių kalbą vertė Vydūno idėji-nio sambūrio dalyvė Marta Raišukytė.“50

Būdama Prūsų lietuvių moterų draugijos pirminin-kė ir pagrindinė Tilžės lietuvių giedotojų draugijos talkininkė, ji aktyviai bendradarbiavo spaudoje, rašė apie renginius ir parodas, apie lietuvių šventes. Išsa-miai aprašė 1904 m. įvykusią šventę, itin kūrybingai atpasakodama Vydūno režisuoto vaidinimo „Atbudi-mas“ siužetą, pabrėždama lietuvių kultūros grožį, tra-dicijų svarbą: „Dainos išreiškia žmonių širdis. O kaip kone visa žmonija žino, kad lietuviškos dainos visai ypatingą širdingumą parodo.“51 Aprašiusi vaidinimo idėjas, lietuvišką šventės dalyvių aprangą, jų dainuo-tas dainas, išreiškė viltį, kad kartu su atgaivintomis lietuvių dainomis, pasakomis, papročiais atgis ir ap-mirusi lietuvių tautos gyvybė.

Itin įspūdinga Raišukytės vizija, kurią knygoje „Ro-žės ir lelijos“ aprašė Vydūnas. Rožes ir lelijas ji regėju-si kaip savo dvasios, išsiskleidusios tarsi lotoso žiedas, simbolius. Šį slėpinį jai apreiškusi esybė teigė: „Kas že-miška, pragaišta, kad ir kaži kaip ilgai patenka, bet kas tavyje žydi, tatai nėra žemiška, tatai ir nepragaišta.“52 Pats Vydūnas yra paskelbęs aštuonetą tekstų, kuriuos

užrašė, remdamasis savo patirtais regėjimais, vizijomis. Prie jų būtų galima priskirti ir daugiau tokio pobūdžio kūrinėlių, iš kurių vienas turi idėjiškai itin artimų sąsa-jų su minėta Martos vizija – tai poema „Rožės meilė“.

Martos Raišukytės rašinių ir vertimų nėra daug, dide-lės išliekamosios vertės jie turbūt neturi. Tačiau reikėtų žemai nusilenkti Vydūno bendražygei, pasiaukojusiai jo talkininkei, kuri bene pirmoji suvokė mąstytojo kūrybos vertę. Pasak Vydūno, ji visokeriopai padėjo jo parašy-tiems kūriniams išvysti dienos šviesą, todėl kiekviena knyga primenanti ją, Martą Raišukytę – Rūtą.

1 Morta Raišukytė, In: Kovų keliais: Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos

15-os metų sukakčiai paminėti almanachas. 1938, Klaipėda: redaktorius-lei-

dėjas Jonas Vanagaitis, p. 135.

2 Bostono lietuvių enciklopedija, 24 t., 1961, Boston, p. 447.

3 Prūsų Lietuvos savaitraštis, 1913, nr. 3, p. 1.

4 Vydūnas, Žmoniškojo amžiaus turinys, reikšmė ir vertingumas, Jaunoji karta,

1933, nr. 30, p. 1.

5 Birutė Baltrušaitytė, Mažosios Lietuvos moterys, 1998, Vilnius: Lietuvos

rašytojų sąjungos leidykla, p. 38.

6 Vilius Ašmys, Mažosios Lietuvos enciklopedija, 3 t. – 2006, Vilnius, p. 794.

7 Ona Vilimienė, P. Martai Raišukytei mirus, Naujasis Tilžės keleivis, 1933,

nr. 57, p. 1.

8 Martos Raišukytės laidotuvės, Naujasis Tilžės keleivis, nr. 59, p. 2.

9 Vydūnas, Rožės ir lelijos, Rūtos atminimui, 1933, Tilžė: Rūta, p. 28.

10 Visuotinė lietuvių enciklopedija, XIX t., 2011, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos

centras, p. 488.

11 Albinas Kenešis, Mažosios Lietuvos moterys: Morta Raišukytė, Gimtasis

kraštas, 1989, nr. 11, p. 8.

12 Vdn [Vydūnas]. Raštų leidykla Rūta, Keleivis, 1951, nr. 10, p. 11.

13 Vydūnas, Probočių šešėliai: dramatiška aidija trijose dalyse, 1908, Tilžė:

Rūta, p. 6.

14 Tilžės giedotojai, Keleivis, 1955, nr. 4 (45), p. 8.

15 Vydūnas. Žmoniškojo amžiaus turinys, reikšmė ir vertingumas, Jaunoji karta,

1933 m. rugpjūčio 6 d., p. 500.

16 Salys Šemerys, Žmonės mano gyvenime, Prisiminimai [sudarė ir parengė

spaudai Juozas Marcinkus].1997, Klaipėda: Eldija, p. 101.

17 Birutė Baltrušaitytė, Mažosios Lietuvos moterys, p. 25.

18 Vydūnas. Amžina ugnis: dramatiška trilogija. 1912, Tilžė: Rūta, p. 8.

19 Vydūnas. Rožės ir lelijos, p. 11.

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

20 Vydūnas. Rožės ir lelijos, p. 16.

21 Birutė Baltrušaitytė, Mažosios Lietuvos moterys, p. 46.

22 Vydūnas, Jūratė: 3-jų v. vaidinys, skirtas būti giedamas su muzika. Tilžė: Rūta,

1934, p. 5.

23 Vydūnas, Vyrai viską padarys: vieno veiksmo vaidinys motriškoms. 1937,

Tilžė: Rūta, p. 40.

24 Vydūnas, Mergytė – mergaitė – nuotaka – motera – motina. Lietuvos aido

savaitinis iliustruotas kultūros priedas, 1939, nr. 256, p. 4.

25 Vydūnas, Mergaitės, Jaunoji karta, 1929, nr. 5, p. 6.

26 Tilžėje mirė Prūsų Lietuvos moterų veikėja, Naujoji vaidilutė, 1933, nr. 8/9, p. 419.

27 Irma Šidiškienė, Būti lietuve / Etninio stiliaus apranga XIX a. pabaigoje –

XX a. pirmojoje pusėje, 2004, Vilnius: Versus aureus, p. 75.

28 Rūta [Marta Raišukytė], Iš lietuvių gyvenimo, Kaimynas, 1904, nr. 36, p. 1–2.

29 Irma Šidiškienė, Būti lietuve, p. 87.

30 Teresė Jurkuvienė, Sukurti „lietuvišką madą“, Menotyra, 2013, t. 20, nr. 1, p.68.

31 Rūta [M. Raišukytė], Apie avalynę, Jaunimas, 1911, nr. 7, p. 7.

32 Teresė Jurkuvienė, Lietuvių liaudies juostos, 2001, Vilnius: Gervelė, p. 23.

33 Vytautas Tumėnas, Lietuvių tradicinių juostų „šimtaraštiškumas“ istoriniu ir

lyginamuoju aspektu, Liaudies kultūra, 2004, nr. 6, p. 23.

34 Jonas Basanavičius. Apie tautadailę IV-oje Lietuvių dailės parodoje, Viltis,

1910, nr. 40, p. 2.

35 Ten pat.

36 Irma Šidiškienė, Būti lietuve, p. 75.

37 Mažosios Lietuvos Enciklopedija, 4 t., 2009, p. 35.

38 Birutė Baltrušaitytė, Mažosios lietuvos moterys, p. 43.

39 Rūta [M. Raišukytė], Apie moteriškus drobinius, Jaunimas, 1911, nr. 2, p. 6–9.

40 Rūta [M. Raišukytė], Apie moteriškus šventės drobinius, Jaunimas, 1911,

nr. 4, p. 11–13.

41 Rūta [M. Raišukytė], Apie valyvumą, Jaunimas, 1911, nr. 6, p.15–16.

42 Rūta [M. Raišukytė], Sargybos angelai, Tilžės keleivis, 1910, nr. 142, p. 9.

43 Rūta [M. Raišukytė], Vaizdelis iš vieno lietuvio gyvenimo, Jaunimas, 1911, nr. 1, p. 8.

44 Knygotyra, Enciklopedinis žinynas. 1997, Vilnius: Alma literra, p. 304.

45 Birutė Masionienė, Levas Tolstojus ir Lietuva. 1978, Vilnius: Vaga, p. 241.

46 Birutė Masionienė, Pirmieji L. Tolstojaus vertimai į lietuvių kalbą, Senosios

lietuvių literatūros baruose, 1971, Vilnius, p. 211.

47 Bendraitė, 1902, Bitėnai: Prūsų lietuvių susivienijimas, p. 55–64.

48 Prisikėlimas. Iš sen. egiptietiško „Mirusių rašto“, Šaltinis, 1906, nr. 1, p. 25–30.

49 Amžinybės sodo lakštingals, Šaltinis, 1906, nr. 2, p. 47–52.

50 Domas Kaunas, Vokiečių literatūros kūrinių vertimai į lietuvių kalbą Mažo-

sios Lietuvos spaudoje, Knygotyra, 2004, nr. 43, p. 180.

51 R. [M. Raišukytė], Iš Lietuvininkų gyvenimo, Kaimynas, 1904, nr. 36, p. 281.

52 Vydūnas, Rožės ir lelijos, p. 42.

Metams baigiantis, mano būrimo saloną Dura necéssitas kaip ir kasmet užplūdo tirštas nepa-

kaltinamų asmenų debesis. Vienas iš tokių atkakliai klausinėjo, kaip čia gali būti, kad garsus žurnalas Time metų žmonėmis in corpore išrinko gydytojus, kovojančius su Ebolos virusu, o garbingą antrą vietą skyrė tokiam Putinui, kovojančiam su Ukraina! Čia būtina pridurti, kad Rusijos leidiniai, priešingai negu Time, vienbalsiai pripažino Putiną Raudonąjį vie-natiniu tautos tėvu, mylimiausiu Rusijos sūnumi ir šventąja Kremliaus dvasia. Viena tikinčioji melsda-masi per TV kartojo: „Путин – президент мира!“ Suprask, kad gudrus, ar jis laikomas pasaulio, ar tai-kos prezidentu, abiem atvejais neišeitų į sveikatą nei taikai, nei pasauliui…

Kitas lunatikas baisiausiai jaudinosi, kad naujasis Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisaras el-giasi taip, kaip kadaise elgdavosi sovietiniai žmonės, bandydami išvengti asmeninės atsakomybės – jie vis sakydavo: mano nuomonė tokia, bet aš su savo nuo-mone nesutinku! Taip ir Leonidas Donietis (gal Do-niškis, o gal net pats Makedonskis?), nors per TV pareiškė, kad labai reikia nacionalizuoti, tfu, naciona-liniais laureatais pripažinti jaunus menininkus, savo vadovaujamos komisijos sprendimu pasiekė puikaus rezultato – šių metų nacmenų amžiaus vidurkis trau-kia garbingo 75-mečio link.

87K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Visai nejuokingi skaitiniai

lietuvos šalies žmonių padavimai. CXXviii

žiaurios konkliuzijos ir bjaurios konFabuliacijos

Trečias atvykėlis pašiurpęs aiškino girdėjęs, atseit zombiai atrieda atidunda, todėl ragino telkti savigynos būrius jų atakai atremti. Raminimams, kad tie zombiai – viso labo Kaušpėdo antys, jis liko kurčias ir aklas, taigi neliko kitos išeities, kaip tik apvilkti ligonį tramdomai-siais marškiniais, apipilti valerijonais ir atiduoti mano būrimo salono masažuotojoms, kurios, kaip visiems seniai žinoma, klientams pakelia ne tik nuotaiką.

Ketvirtas, matyt, velnio neštas ir pamestas, be to, puoselėjantis planus įsidarbinti kaimyninės šalies sau-gume, išdėstė suktą antraeilio Metų žmogaus veiksmus pateisinančią versiją. Esą viskas pakrypo visai ne taip, kaip slaptųjų tarnybų planuota. Putinas Raudonasai panašiai kaip vienas olandas iš Utrechto, kuris pasi-samdė kraną, kad juo nusileistų į mylimosios sodą, norėjęs romantiškai pasipiršti tai senmergei Europai. Deja, atsitiko kaip ir tam olandui: kranas pasviro ir nuvirto ant kaimyno namo, išgriovęs keletą kambarių, o kranininkas, atplėšęs priebutį, nusinešė magaryčių. Aplinkiniai namai dabar svarsto, gal reikėtų evakuo-tis, nes jaunikis, nepaisydamas patirtos nesėkmės, atkakliai bando pirštis iš visų pusių – narsiai skraido aplinkui su kariniais orlaiviais, niūriai plaukioja virš vandens ir po vandeniu, viliodamas plačiomis rinko-mis ir razinkomis (sako, saldi net jo barankų skylė). Tokia kliento konfabuliacija, o tai, kaip žinome, ne-sunkus psichikos sutrikimas, kai ligonis be saiko ple-

pa, pasakodamas nebūtus dalykus, sukėlė įtarimų, kad panašiai bus atsitikę ir slaptiems, bet jau išviešintiems, informatoriams apie CŽV kalėjimus Lietuvoje. Bet į tai gilintis neturėjau laiko, nes užsuko Mantas A., bu-vęs pretendentas į Vilniaus merus, konfabuliuodamas apie „ilgųjų peilių nakties“ tipo susidorojimus. Kas ir su kokiais tipais ketina susidoroti, neaiškino, tik sakė, kad gandai apie nemenką pinigų sumą, pradingusią iš TS–LKD Vilniaus skyriaus kasos, tai šlykštus šmeiž-tas, nešvarus sąmokslas, niekšiškas politinių konku-rentų susidorojimas, Harvardo auklėtinių gniuždy-mas ir kitos vis dar pasitaikančios negerovės.

Vakarop užsuko ir Nuoga Rūta su tiesa po pažasti-mi, konfabuliuodama, esą jos knygą „Raudonoji Da-lia“ prieš jos valią išvertė ir ES parlamente išplatino Gabrielius Žemkalnis su Vytautu Landsbergiu. Puti-nas Raudonasai, sako, irgi slapta nuo autorės išsivertė tą knygą į kiriliką ir laiko pasidėjęs ant naktinio sta-liuko, konfabuliuodamas, ypač per pilnatį ir smun-kant rublio kursui, esą Lietuvos Dalia, pasirodo, rau-donesnė už jį patį. Todėl, pasitelkęs minkštąsias galias ir susitaisęs piršlybų kraną, ketina atvykti į Daukanto aikštę švęsti Senųjų Naujųjų metų…

tiesiai iš krano kaušoKrescencija ŠURKUtĖ

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

metinis turinys

Bendrieji kultūros klausimaiAdomaitis L. Praktikos vieta tarp filosofijos ir išmin-

ties. Aptariami esminiai filosofijos bruožai, svars-toma apie šiuolaikinę moralės ir politikos filosofiją, atitrūkusią nuo savo provaizdžio. Nr. 10, p. 15

Čepaitis V. Baltijos kelias ir Maidanas. Kaip susivieni-jusių žmonių valia keičia istoriją. Nr. 9, p. 20

Černiauskaitė V. Socialinė reklama – šokiruojanti ar pozityvi? Apie reklamos naudojimą visuomenės po-reikiams. Nr. 1, p. 2

Čiuldė E. Kaip sapnas tampa realesnis už budėjimo vaizdinius. Sąmonės išbandymai dvejonės procese. Nr. 5, p. 41

Daujotytė V. Formos ir formulės menų ir mokslų san-kirtose. Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skai-tytą 2013 m. pabaigoje Lietuvos mokslų akademijos surengtoje konferencijoje „Menų ir tiksliųjų mokslų sanglaudos būklė ir perspektyvos Lietuvoje“, papil-dytas tuo, kas atsiskleidė per diskusijas. Nr. 1, p. 26

Daukša A. Chaoso receptas. Kodėl organizuotam go-dumui visada pavyksta nugalėti dezorganizuotą de-mokratiją? Nr. 1, p. 6

Diržys R. Sąžinės maištininkų zooekshibicionistinės vizijos. Atsiliepimas į A. Liugos straipsnį „Sąžinės maišto laikas“. Poleminės pastabos apie rasizmo ap-raiškas. Nr. 12, p. 29

Gučas R. Turistai, bendruomenė ir Tytuvėnų vargonai. Poleminės pastabos apie kultūros paveldo pritaiky-mą turizmo reikmėms. Nr. 2, p. 67

Istoriją rašo nugalėtojai? Su Andrium Martinkum apie istorinės atminties konfliktus kalbasi Tomas Kava-liauskas. Nr. 2, p. 2

Jokubauskas V. Karas, kurio nebus? Lietuvos karinis saugumas. Ar gali būti, kad ir XXI a. Lietuva nepasi-priešins? Nr. 4, p. 65; nr. 5, p. 83

Kas galanda išlaisvinimo, o kas slopinimo įrankius? Su šiuolaikinių medijų analitiku Douglasu Kellneriu kalbasi Almantas Samalavičius. Nr. 5, p. 16

Kavaliauskas T. Ukraina – atgal į ateitį. Rusija – pir-myn į praeitį. Apie necivilizuotą „rusiško standarto“ civilizaciją. Nr. 3, p. 2

Konsumerizmu paremtos kultūros sutemos. Su Juliet Schor kalbasi Almantas Samalavičius. Nr. 12, p. 15

Kukis P. Pilietiškumo, valstybingumo ir tautiškumo „schemos“. Apie socialinių saitų struktūrą. Nr. 4, p. 11

Kukis P. Švietimo krizė, afektų paklausa ir libidinė inf-liacija. Regreso, kuriam esame save pasmerkę, prie-žastys. Nr. 5, p. 2

Landsbergis V. Daugiau tiesos. Atsiliepimas į Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės straipsnį „Stalino saulė ir Busho mėnulis“. Nr. 6, p. 16

Lietuviškasis dėmuo pasaulio kalbų įvairovėje. Į Kultūros barų klausimus atsako Giedrius Subačius. Nr. 9, p. 36

Liuga A. Sąžinės maišto laikas. Karas Ukrainoje kultū-ros žmones ne tik pastatė į skirtingas barikadų puses. Jis privertė įvardyti savo poziciją. Nr. 11, p. 2

Martinelli D. Nuo krizės prie galimybių: Naujųjų hu-manitarų manifestas. Atėjo laikas įrodyti, kokie ko-kybiški, tikslingi, pritaikomi ir konkretūs gali būti humanitariniai mokslai. Nr. 4, p. 2

Martinkus A. Lietuva Rusijos vesternizacijos verpe-tuose. Galimi ateities scenarijai. Nr. 10, p. 50

Nereikia bijoti svetimų kultūrų, reikia bijoti savo nekul-tūringumo. Su Lietuvos kultūros atašė Lenkijoje Rasa Rimickaite kalbasi Edita Degutienė. Nr. 11, p. 8

Norvaiša R. Kodėl matematika Lietuvoje nelaikoma dvasinės kultūros dalimi. Apie stereotipus matema-tikos atžvilgiu ir apie tai, kas sukelia antipatiją mate-matikai arba jos baimę. Nr. 5, p. 5

Pagarbus atstumas yra geras principas. Su Anglijos menų tarybos atstovais Nicku McDowellu ir Nicola Smyth kalbasi Lietuvos kultūros tarybos narys Vai-das Jauniškis. Nr. 12, p. 24

Pajuodis A. Pilietinė kultūra ir Tautos namai. Neoficia-lios nevyriausybinių organizacijų programos apma-tai. Nr. 7/8, p. 24

89K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Peržengus nuosmukio slenkstį. Su ekonomikos anali-tiku Richardu Heinbergu kalbasi Almantas Samala-vičius. Nr. 5, p. 13

Pociūnienė L. Absurdas ir abstrakcija. Šiuolaikinis me-nas mirė. Tegyvuoja menas! Nr. 4, p. 70

Pociūnienė L. Ar svarbi kūrėjo asmenybė? Apie dvasi-nio imunodeficito virusą. Nr. 1, p. 72

Pociūnienė L. Kodėl želia rutinos piktžolės, keroja už-gaidų brūzgynai. Kam reikalingas menas? Nr. 3, p. 61

Pociūnienė L. Kūrėjų pagundos. Jei menininkas neį-stengia suteikti žmonėms imuniteto nuo nevilties, jis bent jau neturėtų plūktis, apkrėsdamas savo nevilti-mi kitus. Nr. 2, p. 57

Pociūnienė L. Žodis prasmei užtarti. Apie avangardo pretenzijas naujumą paversti viena svarbiausių meno vertybių. Nr. 5, p. 89

Reginių ir technologijų hipnozė. Su komunikacijų ana-litiku Arthuru W. Huntu III kalbasi Almantas Sama-lavičius. Nr. 3, p. 8

Repšienė R. Apie kultūros vertybes, prioritetus ir ki-tus pasirinkimus. Kodėl nacionalinės kultūros kūną graužia popso metastazės. Nr. 6, p. 2

Repšienė R. Dainų ir šokių šventės idealai tikrovės aki-vaizdoje. Nr. 12, p. 48

Samalavičius A. Imigracijos „kvapas ir skonis“. 26-asis Europos kultūros žurnalų susitikimas Konversane. Nr. 11, p. 64

Samalavičius A. Palikęs intarpus istorijai. In memo-riam Vytautui Bereniui. Nr. 1, p. 70

Samalavičius A. Savaitgalis Kijeve, arba Grėsmė pa-saulio tvarkai. Apie intelektualų, ekspertų, politikų iš ES, JAV ir Kanados solidarumo su ukrainiečiais gestą – konferenciją šalies sostinėje. Nr. 6, p. 7

Spraunius A. Intelektualų saulėlydis. Svarstymai apie įsitvirtinantį naują papročių ir įpročių algoritmą. Nr. 12, p. 9

Spraunius A. Tarpulaikio paralelizmai. Apie dorą lyde-rystę ir svajones ištraukti pasaulį iš skurdo. Nr. 5, p. 20

Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė I. Apie meilę Islan-dijai, „Sielos krantus“ ir kitus apreiškimus. Kuklus pagarbos ženklas valstybei, kuri pirmoji pripažino Lietuvą. Nr. 2, p. 48

Šapoka K. „Klasikinė“ raganų medžioklė. Aptariama Seime surengta konferencija „Savižudybių prevenci-ja ir destruktyvusis menas“. Nr. 4, p. 17

Technomokslų Leviatanas prieš mąstančią visuomenę. Su ekonomistu ir idėjų istoriku Sajay Samueliu kal-basi Almantas Samalavičius. Nr. 10, p. 9

Terleckas A. A. Idealizmo paieškos. Kodėl nyksta ben-drumo ir pasitikėjimo jausmas. Nr. 1, p. 15

Trimakas R. Akivaizdžiomis aplinkybėmis. Kas su-stabdys Apokalipsės raitelius? Finis Ucrainae, exitus Europae. Nr. 7/8, p. 16

Vaišvila A. Dviguba pilietybė: laisvas asmens pasirin-kimas ar valstybės malonė? Nr. 12, p. 2

Vaišvila A. Konstitucinis Teismas: tarp legalios ir kon-trabandinės teisėkūros. Nr. 7/8, p. 2; nr. 9, p. 2

Warsza J. Gal menas ir yra pretenzinga koncepcija, bet submenas – tikrai ne. Antano Mockaus Coprovisio-narios. Nr. 11, p. 67

Wittig-Marcinkevičiūtė E. Aiškiaregiai ar lunatikai? Algirdo Juliaus Greimo politinės minties skrydis. Nr. 6, p. 64

Wittig-Marcinkevičiūtė E. Stalino saulė ir Busho mė-nulis. Neištirti nepriklausomybės blokados pusla-piai. Nr. 5, p. 69

Žvilgsnis į baltas lietuvių išeivijos lankas. Į Kultūros barų klausimus atsako Daiva Markelis. Nr. 9, p. 41

Žvilgsnis į Lietuvą iš kontinento, kuriam nepatinka liūdesys. Į Kultūros barų klausimus atsako rašytojas Antanas Šileika. Nr. 10, p. 2

Žvilgsnis į naudos kultūrą ir atgimimą iš Himalajų pa-pėdės. Su Ramu Kumaru Panday’um kalbasi Alman-tas Samalavičius. Nr. 6, p. 12

Architektūra ir urbanistikaBacevičius A. Mūsų miestų medžiai. Lyginamoji apž-

valga. Nr. 6, p. 62Ilgaamžiai miestai, tvarūs statiniai ir ideologiniai jų

priešai. Su architektu Samiru Younesu kalbasi Al-mantas Samalavičius. Nr. 9, p. 8

Jonaitis J. Dar kartą apie Lukiškių aikštę. Svarstoma, kodėl tiek menas, tiek politika kišasi į vienas kito sri-tį. Nr. 3, p. 19

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Krier L. Atsilikimo baimė ir jos pasekmės. Architekto poleminės pastabos. Nr. 1, p. 11

Miestų žemės spekuliantai mėgsta tankį ir nekenčia praeities. Su Joeliu Kotkinu kalbasi Almantas Sama-lavičius. Nr. 1, p. 9

Modernizmas po utopijos ir „ikonizmo“. Su Douglasu Murphy’u kalbasi Almantas Samalavičius. Nr. 11, p. 18

Mokytis kolektyviai gyventi, nevirstant komuna. Su urbanistu Warrenu Karlenzigu kalbasi Almantas Sa-malavičius. Nr. 9, p. 13

Nuo konceptualaus žaidimo iki doro amato. Su archi-tektūros teoretiku Harry’u Francis’u Mallgrave’u kal-basi Almantas Samalavičius. Nr. 12, p. 18

Pasaulio ateitis: globalios jungtys ar kreolizacija? Su miestų ir medijų antropologu Ulfu Hannerzu kalba-si Almantas Samalavičius. Nr. 4, p. 13

Urbanistinė kontrolė neoimperinės geopolitikos fone. Su geografu ir miestų sociologu Stevenu Flusty kal-basi Almantas Samalavičius. Nr. 7/8, p. 9

Dailė. FotografijaAndriušytė-Žukienė R. Atsiskyrėlės konfliktas su pa-

sauliu. Aliutės Mečys paroda Kaune. Nr. 11, p. 49Ar tikrai nebėra Itakės? Jono Meko ir Vytauto Lands-

bergio pašnekesys apie meną ir politiką. Parengė Lo-lita Jablonskienė. Nr. 1, p. 17

Ar verta steigti galerijas prekybos centruose? Su grupės YPA atstovais kalbasi Kęstutis Šapoka. Nr. 6, p. 40

Bačiulienė R. Vladislovas Žilius: „Maniau, kad gyveni-mas ilgas...“ Atsiminimai apie dailininką. Nr. 6, p. 32

Balti garsai, juodi žodžiai. Apie tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo projekto Cre-Art parodą Vilniaus rotušėje. Nr. 6, p. 60

Brazauskaitė-L. V. Dangiškasis kalvis. Apie Eimanto Ludavičiaus kūrybą. Nr. 4, p. 49

Dargužytė Z. Lietuviški intakai į Urugvajaus meną. Apie lietuvių kilmės dailininkus. Nr. 6, p. 49

Daveluy D. Vyrų aktai: nešokiruojantis nuogumas. Apie parodą Paryžiaus Orsay muziejuje „Vyriškumas. Nuogi vyrai mene nuo 1800 m. iki mūsų dienų“. Nr. 1, p. 33

Diržys R. Kai Urugvajuje pamatai save: kritinės pasta-bos apie klasines meno šaknis. Apie tarptautinį pro-

jektą Hotel de Inmigrantes. Nr. 6, p. 52Diržys R. Proletarinis Povilo Abečiūno postmoderniz-

mas. Nr. 6, p. 61Eidrigevičius S. Autografų, parašų, signatūrų mįslės.

Dailininko esė. Nr. 1, p. 59Eidrigevičius S. Tarp fotografijos ir metaforos, arba

1974–2014: koks čia keturiasdešimtmetis? Dailinin-ko esė. Nr. 4, p. 30

Eidrigevičius S. Turkiška rakštis šimtagalvio pėdoje. Antalija – Kompjenė – Vilanovas. Dailininko esė. Nr. 7/8, p. 47

Kiauka T. Atminties veidai tyloje. Apie šešių pasakoji-mų performansą „Keep me in mind“ Vilniuje, ŠMC. Nr. 5, p. 29

Pabedinskas T. Susikertančios žvilgsnių perspektyvos. Neregių bendruomenė fotografų Romualdo Požers-kio ir Mindaugo Kavaliausko akimis. Nr. 2, p. 32

Petraitis P. Realybė, fotoatvaizdas ir pinigų spindesys. Ar skaitmeninė fotografija tikrai yra Trojos arklys, kuriame paslėptos DNR keitimo ir klonavimo tech-nologijos? Nr. 3, p. 14

Petraitytė A. Meniška ir maištinga senojo kuršio dvasia. Eduardui Jonušui (1932–2014) atminti. Nr. 5, p. 50

Prieštaravimo dvasia ir šventė už tvoros. Apie Kazimiero Teodoro Valaičio retrospektyvą su jos kuratore Giedre Jankevičiūte kalbasi Kęstutis Šapoka. Nr. 11, p. 31

Stančienė K. Atidus žvilgsnis į Lietuvos istoriją. Bro-niaus Leonavičiaus „Žalgiris. 1410 m. liepos 15-osios rytas“. Nr. 7/8, p. 64

Stauskaitė J. Arba gerai, arba nieko. Mikalojaus Vilu-čio retrospektyva „Titanike“. Nr. 11, p. 26

Stauskaitė J. Kas labiau myli Kristijoną? Dailininkės svarstymai, kaip iliustruoti poeziją, pavyzdžiui, Do-nelaičio „Metus“. Nr. 1, p. 43

Šapoka K. (Ne)malonu girdėti. „Aido kondicionierius“ galerijoje „Vartai“, Aido Bareikio ir Billo Sayloro pie-šiniai galerijoje „Artifex“. Nr. 12, p. 32

Šapoka K. Alternatyvios erdvės užuomina. Apie Alek-sandros Kašubienės instaliaciją Nacionalinėje dailės galerijoje. Nr. 12, p. 34

Šapoka K. Apie grynuosius ir negrynuosius menus. Zi-

91K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

naidos Vogėlienės paroda „2 viename“. Nr. 10, p. 32Šapoka K. Archeologija su antropologinio tyrimo už-

mačia. Apie parodą „Inversija. Blogos gėrybės“ Jono Meko vizualiųjų menų centre. Nr. 5, p. 43

Šapoka K. Dailės mokykla kaip laisvasis kultūrinis „agentas“. Straipsnis parengtas, remiantis tiriamojo projekto „Vaikų dailės mokyklų kultūrinis ir socio-politinis dalyvavimas visuomenėje: atvejų analizė“. Nr. 11, p. 14

Šapoka K. Dekoratyvumas, tapęs koncepcija. Gianma-rios Potenzos „Venecijos ritmai“ M. Žilinsko dailės galerijoje. Nr. 5, p. 63

Šapoka K. Kas yra žmogus? Vytauto Kalinausko (auto)portretai. Nr. 12, p. 36

Šapoka K. Kintančių prasmių spiečius. Arūno Gudaičio projektas „Dalys ir gabalai“ Vilniaus ŠMC. Nr. 4, p. 51

Šapoka K. Menas be taisyklių prieblandos valandomis. Vinco Kisarausko parodos VDA galerijose „Akade-mija“ ir „Titanikas“. Nr. 3, p. 32

Šapoka K. Mikalojaus Vilučio „demaskavimas“. Nr. 11, p. 28

Šapoka K. Mūšio lauke. Kęstučio Zapkaus retrospekty-va Vilniuje. Nr. 4, p. 27

Šapoka K. Penkiolika tonų šlovės. Mindaugo Navako retrospektyva „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ NDG. Nr. 7/8, p. 31

Šapoka K. Re(z)ginys. VDA Medijos katedros studentų paroda „Titanike“. Nr. 3, p. 34

Šapoka K. Tobuli narstiniai. Apie Vaclovo Krutinio skulptūrų parodą. Nr. 10, p. 38

Šapoka K. Žvėrelių takais. Apie Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos naujų narių parodą. Nr. 2, p. 36

Tavoraitė A. Klastingas virtualybės spindesys. Žvilgs-nis į skaitmeninio kvaitulio jūrą, pasitelkiant lenkų grafiko Paweło Kuczyńskio karikatūras. Nr. 4, p. 46

Trys žvilgsniai į kelią. Baltijos šalių vienybės simbolio 25-mečiui. Apie Estijos, Latvijos ir Lietuvos dailinin-kų parodą „Kelias/Ceļš/Kett“. Nr. 9, p. 46

Venckus R. Antano Obcarsko rašmenų dekonstrukci-jos. Nr. 11, p. 54

Venckus R. Atmintis ir laikas fotografijos mene. Apie fotoparodą „Šiauliai. Trys kartos“. Nr. 10, p. 34

Visagalės tradicijos kodas. Apie Kristijono Donelai-čio „Metų“ iliustracijas ir vaizdinį kanoną su Giedre Jankevičiūte ir Miku Vaicekausku kalbasi Kęstutis Šapoka. Nr. 1, p. 36

MuzikaAmblard J. Privaloma muzika. Poleminė analitinė apž-

valga. Nr. 2, p. 11Dykuma anapus „Gaidos“. Su kompozitoriais Šarūnu

Naku ir Mindaugu Urbaičiu kalbasi Rūta Gaidama-vičiūtė. Nr. 5, p. 52

Gruodytė V. Garsinė invazija į viešąsias erdves. Svars-tymai apie privalomą muziką. Nr. 2, p. 10

Jurkūnas J. Akusmatiškumo magija. Kompiuterinė mu-zika – naujas garso meno žanras. Aptariamas akusma-tinės muzikos ryšys su akusmatikų, Pitagoro mokinių, sukurta garsine tradicija. Nr. 6, p. 22; nr. 7/8, p. 40

Lietuviškojo šou verslo džiunglėse: tikra ar tariama kūryba? Su kultūros ministru Šarūnu Biručiu kalbasi Kazimieras Šiaulys. Nr. 7/8, p. 21

Plavin Z. Erdvė tarp garsų. Apie mokinius – stiprius, silpnus ir kitokius. Nr. 7/8, p. 34

Virpanti ir virpinanti. Su kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu kalbasi Rūta Gaidamavičiūtė. Nr. 4, p. 42

Žingsnis į muzikos idealizmą. Su Donatu Katkum kal-basi Rūta Gaidamavičiūtė. Nr. 3, p. 29

Žvalgytis po nežinomas teritorijas. Su britų muzikos kriti-ku Martinu Andersonu kalbasi Zita Čepaitė. Nr. 6, p. 34

Teatras. Šokis. Kinas. TelevizijaBalevičiūtė R. Teatro vaikams pamokos – kam? Mintys

po festivalio „Kitoks teatras vaikams’14“. Nr. 2, p. 40Baranovas R. Kantiškoji dilema. Haneke’s filmo „Mei-

lė“ motyvais. Ką žmonijos mąstymo istorija gali pa-sakyti apie orumą. Nr. 10, p. 22

Barbora, kurios neturime. Apie Jono Jurašo režisuotą spektaklį „Barbora“ su Rasa Vasinauskaite kalbasi Dovilė Statkevičienė. Nr. 12, p. 38

Biliūnaitė A. Minčių palapinės. Naujojo cirko savait-galis. Nr. 10, p. 40

Chentinell R. Gebėjimas judėti: choreografiniai stebė-jimai mobiliais laikais iš mobiliosios zonos vidaus.

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Kokį meną ir kokią visuomenę kuria nevaržoma ju-dėjimo laisvė? Nr. 3, p. 26

Drewniak Ł. Neišvengiamybė. Apie Oskaro Koršuno-vo režisūrinės karjeros „revoliucijas“. Nr. 2, p. 21

Drewniak Ł. Skylė danguje. Režisierės Yanos Ross spektaklio „Mūsų klasė“ recenzija. Nr. 5, p. 33

Gerbutavičiūtė I. Branda įpareigoja ir nuvilia? Nauja-sis Baltijos šokis’14. Nr. 6, p. 28

Girdzijauskaitė A. Prie pirmapradžių šaltinių. Apie lė-lininko Vitalijaus Mazūro kūrybą. Nr. 10, p. 77

Grau D. Kodėl pirmieji kankiniai nelaikytini perfor-manso menininkais. Performansui tapus profaniška meno rūšimi, pamirštamos religinės jo šaknys, pa-vyzdžiui, tai, kad jis iš prigimties yra labai artimas „inkarnacijos“ idėjai. Nr. 7/8, p. 60

Jašinskaitė M. Pasirinkimai. Festivalio Aura’24 savas-ties bruožai. Nr. 11, p. 42

Jauniškis V. Apie šventą netobulumą. Rodrigo García ir Romeo Castellucci: netiesioginis diptichas. Nr. 7/8, p. 52

Jevsejevas A. Fantazijų planetariumas teatro scenoje. Režisierės Kirsten Dehlholm spektaklio „Kosmo-sas+“ recenzija. Nr. 5, p. 37

Jevsejevas A. Visi keliai veda iš Lietuvos. Apie Kroku-vos teatro festivalį Boska komedia. Nr. 2, p. 43

Kalpokaitė V. Mise en Sirènes: autoteatrinės ekskursijos tekstų, erdvių ir (jūsų) kūnų muziejuose. Nr. 11, p. 37

Liuga A. Berlynas. Paskutinieji. Apie Berlyno festivalį Theatertreffen, dedikuotą charizmatiškiausiai šiuo-laikinio vokiečių teatro asmenybei Dimiteriui Gots-cheggui. Nr. 6, p. 44

Lozoraitis J. Personažai tebeieško autoriaus. Režisie-riaus Anatolijaus Vasiljevo lietuviškasis pėdsakas. Nr. 7/8, p. 66

Meilutytė M. Teatras ir mirtis Rygoje. Apie Latvijos te-atrų festivalį Spēlmaņu nakts („Vaiduoklių/Vaidinto-jų naktis“). Nr. 1, p. 51

Petuchauskas M. Donatas. Apie Donato Banionio vai-dmenis kine ir teatre. Nr. 3, p. 37

Ragelskienė I. Teatriniai Vido Bareikio sprogmenys. Apie No Theatre projektus. Nr. 1, p. 46

Repšienė R. Teatro vertybės ir privilegijos. Apie Ei-munto Nekrošiaus, Jono Jurašo ir Oskaro Koršuno-

vo režisūrą. Nr. 9, p. 49Steiblytė K. Ką švęsti – apdovanojimus ar teatrą? Pole-

minės pastabos. Nr. 4, p. 24Tompa A. „Publikos“ teatras Rytų Europoje. Parengta

pagal pranešimą, skaitytą tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Šiuolaikinio teatro pridėtinė vertė“ (2013 m. spalio 1–2 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje). Nr. 4, p. 53

Trinkūnaitė Š. (Ne)būtinybė: kaip atsimename 1991-ųjų Sausio 13-ąją? Spektaklio „Barikados“ recenzija. Nr. 3, p. 22

Vilkaitis R. Medžioklė kultūros plotuose. Apie teatro kritikams būdingą išskirtinumo sindromą ir „ne-klystamus“ verdiktus. Nr. 9, p. 24

Grožinė literatūraAndriekus L. Eilėraščiai: Sapnuotojas; Žiema; Atmini-

mai; Ramybėn; Kliedėjimas; Turtai. Nr. 2, p. 19Březina O. Svajonė apie antžmogį. Šventyklos statytojai.

Iš čekų kalbos vertė Almis Grybauskas. Nr. 7/8, p. 72Eidrigevičius S. Eilėraštis: Giedanti gaidžio galva. Nr.

10, p. 24Gustas A. Eilėraštis: meilė yra, Keleras J. Eilėraščiai:

Aguona; idėjos neįmanomoms dokumentacijoms. Nr. 6, p. 18

Jurkevičiūtė M. Eilėraščiai: Vardan ateisiančių; Žo-džiai, ties kurių riba niekas nekalba; Tėvynei per žmogų ir žmogui per Tėvynę. Nr. 11, p. 23

Juškaitis J. Eilėraščiai: Vėjas iš visokių…; Veidai vaiz-duotėj…; Donelaičio žiemai…; Jiems lėkė…; Ne-liūsk, nes dar… Nr. 7/8, p. 26

Kunčius H. Dervišas iš Kauno. Romano ištraukos. Nr. 3, p. 51; nr. 10, p. 44

Marcinkevičiūtė T. Eilėraščiai: šecherezada; princas mingų; pagrūmot bjaurioms mintims; vaistai nuo vienatvės; didesnė už didžiąją. Nr. 9, p. 34

Patackas G. Ištraukos iš poemos „Mažoji Dieviškoji Co-2. Metai“. Nr. 5, p. 26

Riou P. Eilėraščiai: Du sykius, galvojant apie tą pačią; Apie sūnų…; Matai minias… Ramybė dienos…; Ka-mienai… Nr. 11, p. 62

Saja K. Melo kolegija. Radijo pjesė. Nr. 1, p. 63

93K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Saja K. Tamsioji materija. Apsakymas. Nr. 5, p. 65Spraunius A. Mėnulio sonata. Apsakymas. Nr. 9, p. 54Šurkutė K. Meilės aferos, arba Širdies ėdikų svambalai.

Nr. 1, p. 93; Egoistų tango. Nr. 2, p. 94; Trumpa kaikariz-mo istorija. Nr. 3, p. 93; Aštuonkojis iš Krymo įlankos. Nr. 5, p. 93; Slaptos lošėjų svajonės. Nr. 6, p. 93; Drakono dantys. Nr. 7/8, p. 109; Protų mūšiai. Nr. 9, p. 93; Šalta-kraujiškumas. Nr. 10, p. 94; Mauzeris iš skrybėlės. Nr. 11, p. 93; Metų konkliuzijos ir konfabuliacijos. Nr. 12, p. 87

Tutlys S. Trieiliai: Poetinis narcizas; Vasara. Miške; Iš vyšnyno; Trieilis filosofiškai; Rugsėjis. Kaimo sode; Skaisti sausio diena. Grožiuosi vyšniomis; Apsnigti žalčialunkiai…; Saikingumas! Nr. 4, p. 26

Filologija. Literatūra. KalbaApie akistatą su kitais ir su savimi. Rašytoją Vaivą Grai-

nytę kalbina Viktorija Ivanova. Nr. 11, p. 45Dialogas apie Domertą, arba Psichinės gerovės pama-

tai. Su Ignu Staškevičium kalbasi Mindaugas Kubi-lius. Nr. 4, p. 57

Gyvenimą apšviečianti poezija. Su poetu Pascaliu Riou kalbasi Tomas Taškauskas. Nr. 11, p. 57

Hermann A. Donelaičio fenomenas. Straipsnių rinkinys vokiečių kalba, skirtas „Metų“ autoriui. Nr. 11, p. 72

Kuzborska A. Priklausau lietuvių literatūros vertėjų bendrijai. Nr. 3, p. 41

Leonavičienė A. Suprasti ir prisijaukinti kultūrines teksto reikšmes. Apie vertėjų misiją plėtoti kultūrų dialogą, tiesti tiltus tarp skirtingų pasaulių ir kultū-riškai juos suartinti. Nr. 4, p. 35

Lietuvių literatūros rinkinyje velniui vietos neatsirado. Su leidyklos Dedalus vadovu Ericu Lane’u kalbasi Viktorija Ivanova. Nr. 7/8, p. 28

Peleckis-Kaktavičius L. Ką apie Bernardą Brazdžionį sužinome iš laiškų. Nr. 2, p. 86

Sinkevičiūtė I. Folklorinės tradicijos raiška jaunų au-torių kūryboje. Pagal Erikos Drungytės eilėraštį iš rinkinio „Tiksli žiema“. Nr. 12, p. 43

Skirtis tarp „tikra“ ir „įmanoma“. Su vokiečių rašytoju Thomasu Kurze kalbasi Viktorija Ivanova. Nr. 9, p. 44

Varnienė-Janssen R., Račkauskaitė N. Lietuvių litera-tūros klasikos kūriniai arčiau kiekvieno. Nr. 3, p. 45

Žukauskienė O. Kaip ir kodėl vizualumas tapo Pando-ros skrynia. Sociopolitiniai romano „SNUFF: utopi-ja“ pjūviai. Nr. 4, p. 60

Iš kultūros istorijosAlmási T. Gerő Daday: „Esu pamišęs tik dėl paties

meno“. Apie paveikslo „Bajorai kviečia Steponą Ba-torą užimti sostą“ autorių. Nr. 10, p. 63

Bagdonavičius V. Kristijonas Donelaitis Vydūno aki-mis. Nr. 4, p. 77

Civinskienė K. Jono Vaičio dangus virš Brazilkos. Nr. 3, p. 49

Gadirnis E. Įniršis kuria eiles. 1863–1864 m. sukilimas literatų gyvenime. Nr. 4, p. 84

Gawłowicz J. Gombrowicziaus pusseserė iš Ščecino. Iš-vertė Kazys Uscila. Nr. 3, p. 89

Gorczyńska R. Pranciškaus ereme. Esė apie dvasinį pa-kilimą. Išvertė Kazys Uscila. Nr. 12, p. 72

Hermann A. „Vokietis“ Vasario 16-osios gimnazijoje 1959–1966 m. Atsiminimai ir palyginimai. Nr. 2, p. 73

Krikštaponis V. Praeities šmėklos Paragių dvare. Apie dailininką Nikodemą Erazmą Ivanauską. Nr. 10, p. 82

Palijanskaitė R. Rožės ir lelijos Martai Raišukytei – Vydūno mūzai ir bendražygei. Nr. 12, p. 77

Patackas A. Apie Mykoliuką ir Severiutę, arba Kas ten, Vydijoje, giliai glūdi.... Nr. 4, p. 39

Petuchauskas M. Litvakų sugrįžimai. Apie Lietu-vos žydų kultūros klubo pastangas iš užmaršties prikelti sunaikintos litvakų kultūros liudijimus, pri-minti daugelį asmenybių, kurių kūryba yra tapusi neatsiejama Lietuvos dvasinio lobyno dalimi. Nr. 5, p. 78; Tarp kūjo ir pjautuvo. Nr. 6, p. 82; Tragiškas talentingos moters likimas. Nr. 7/8, p. 89; Tabu ne-būčiai. Nr. 9, p. 81; Smuikininkas iš Vilniaus pasto-gės. Nr. 10, p. 67; Pasaulio didieji. Nr. 12, p. 63

Puskunigis H. Ką mato šachmatininkas, nežiūrėdamas į lentą? Nr. 10, p. 88

Puskunigis H. Šachmatų automatas. Geniali XVIII a. apgaulė. Nr. 9, p. 86

Repšys P. Apie mano mokytoją [Eleną Jakutytę]. Nr. 2, p. 63Samalavičius A. Literatūrologijos milžino paunksmėje.

Profesorių Wolfgangą Iserį prisimenant. Nr. 3, p. 70

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Skarga P. Seimo pamokslai. Išvertė Kazys Uscila. Nr. 7/8, p. 95

Szymański M. Jeano Le Louët nutikimai. Išvertė Kazys Uscila. Nr. 6, p. 89

Toruńczyk B. Malevičiaus mįslė. Ar tai buvo nežmo-niško režimo kerštas savam, bet pernelyg nepriklau-somam dailininkui, ar paprasčiausia likimo išdaiga, vienišų, nesuprastų vizionierių lemtis? Nr. 1, p. 81

Istorijos puslapiaiAnysas M. Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos.

1923 m. sausio 15 d. paminėti. Nr. 1, p. 77; nr. 2, p. 80Grigaravičius A. Daktaras ir Marica. Apie Jono Basa-

navičiaus asmeninio gyvenimo vingius. Nr. 6, p. 85Grigaravičius A. Meilė ir mirtis Lom Palankoje. Neži-

nomi Jono Basanavičiaus gyvenimo Bulgarijoje pus-lapiai. Nr. 9, p. 73

Grigaravičius A. Pasikėsinimo į Joną Basanavičių mįs-lės. Iš rankraščių ir archyvų. Nr. 3, p. 84

Katilius A. Tremtinio užrašai. Nr. 7/8, p. 92Mažeikienė O. Oršos mūšio pamokos. Karinės perga-

lės 500 metų minėjimas. Nr. 11, p. 87Pogrindžio kultūros žmogus. Juozui Prapiesčiui at-

minti. Nr. 7/8, p. 87Sirutavičius V. Lenkų autonomijos problema. 1990 m. pa-

vasaris–vasara. Nr. 7/8, p. 81; nr. 9, p. 57; nr. 10, p. 55Skrupskelis K. Apie padermes ir priedermes. Kaip Lie-

tuva atsilaikė prieš eugeniką, laikytą vienu didžiau-sių mokslo laimėjimų ir Vokietijoje paskatinusią masines tariamų išsigimėlių žudynes. Nr. 1, p. 86

Skrupskelis K. Hitleris: pirmasis įspūdis. 1941 m. vasaros dokumentus ir pareiškimus skaityti, neatsižvelgiant į ne-abejotinai neigiamą lietuvių nusiteikimą Hitlerio, nacių ir apskritai vokiečių atžvilgiu, yra naivu. Nr. 11, p. 77

Skrupskelis K. Kaip Vilnių vadavom. Vilniaus daugia-tautiškumas nėra mūsų laikų kosmopolitų atradimas. Jo daugiatautiškumą tarpukariu pabrėžė tiek valsty-bės, tiek visuomenės veikėjai – Vilnių reikia vaduoti, nes tai daugiatautis miestas, kurio margus gyventojus žeidžia lenkinimo politika. Nr. 6, p. 75; Nr. 7/8, p. 76

Skrupskelis K. Kazys Grinius – politikas iš reikalo, gy-dytojas iš pašaukimo. Nr. 3, p. 78

Vareikis V. Keletas pastabų apie Didįjį karą. Ar gali būti, kad Pirmasis pasaulinis karas kilo be jokios gi-lios priežasties? Nr. 9, p. 66

RecenzijosBačiulienė R. Išsaugojęs negęstančią žiežirbą. Apie

dailininko Emanuelio Katiliaus knygą „Laiškai, pa-rašyti naktį“. Nr. 10, p. 73

Dumbliauskaitė L. Ant savo žlugusios Tėvynės kapo mes spjaudėmės ir šokom… Atsiliepimas apie kny-gą „Lietuvos dainų švenčių tradicija 1924–2014“. Nr. 12, p. 53

Dumbliauskaitė L. Ar Lietuvos intelektualai pražudys vals-tybę? Atsiliepimas apie Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės knygą „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužu-dyti valstybę jos intelektualų rankomis“. Nr. 2, p. 17

Leinartė D. Savi kambariai skolon. Irenos Balčiūnienės, Alinos Pūrienės, Ingės Lukšaitės knygos „Gydytojos odontologės – Lietuvos kūrėjų motinos ir žmonos“. Vilnius: Spaudmeta, 2014, recenzija. Nr. 9, p. 91

Samalavičius A. Atmintis, paskandinta amnezijos rūke. Violetos Davoliūtės knygos „The Making and Breaking of Soviet Lithuania: Memory and Modernity in the Wake of War“. London and New York: Routled-ge, 2013 recenzija. Nr. 12, p. 55

Skrupskelis K. Talentas vienoje srityje nebūtinai ką nors reiškia kitoje. Atsiliepimas apie Eglės Wittig-Marcinke-vičiūtės knygą „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“. Nr. 4, p. 23

Šapoka K. Atidarymai. Monikos Krikštopaitytės dai-lės kritikos straipsnių rinktinės „Atidarymai: Lie-tuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005-2014 m.“ recenzija. Nr. 12, p. 60

Vasinauskaitė R. Grįžimas atsigręžiant. Audronės Girdzijauskaitės knygos „Ibsenas Lietuvos teatro veidrodyje (1918–1998)“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013, recenzija. Nr. 7/8, p. 105

Žemaitytė A. Paulavos respublika. Povilo Ksavero Bžostovskio knygos „Paulavos respublika“, Sudary-tojos Aurelija Arlauskienė, Lucija Jurgelevič, Ramu-nė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius: Projektų vykdymo sprendimai, 2014, recenzija. Nr. 2, p. 64

95K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

kultūros barai2014. 12 (600)DOMAINS OF CULTURETHE MONTHLy JOURNAL OF CULTURE AND ARTeditor-in-chief Laima KANOPKIENĖeditorial address: Latako st. 3. 01125 Vilnius. LithuaniaE-mail: kulturosbarai@takas.lt

SUMMARIES

Alfonsas VAIŠVILA. Double Citizenship: Free Choice of a Person or Favour of the State. the issue of double citizenship has never left political agen-da since 2006, however decisions are never made because double citi-zenship contradicts the 12th article of the Constitution. thus a question arises: which institution has a right to decide about individual’s excep-tional “case” (page 2).

Arūnas SPRAUNIUS. The Twilight of Intellectuals. An essay about algo-rithm of customs and habits (page 9).

Twilight of Culture Based on Consumerism. A Conversation with juliet Schor, a renowned American economist and sociologist who has dis-cussed issues of consumer culture in her best-selling books (page 15).

From a Conceptual Game to Sincere Craft. Renowned architectural theorist Harry Francis Mallgrave replies to questions of Almantas Samalavičius on the issues of the legacy of modernity, new research in neurology and its implications for architects (page 18).

A Deferential Distance is a Good Principle. Vaidas jauniškis, a member of Lithuanian Council of Culture interviews Nick Mcdowell and Nycola Smith – members of the British Arts Council (page 24).

Redas dIRŽyS. Zooexhibitionist Visions of Rebels of Conscience. Polemi-cal notes on the issue of racism. A reply to the article by Audronis Liuga “time of Mutiny of Conscience”, published in Kultūros barai issue no 11 (page 29).

Kęstutis ŠAPOKA. (Un)pleasant to Hear. An exhibition of Aidas Bareikis in Vartai gallery together with drawings of Bill Saylor in gallery Artifex. Reviews (page 32).

Kęstutis ŠAPOKA. Hint of Alternative Space. Instalations of Aleksandra Kašuba “Houses of Space” in Vilnius National Art Gallery (page 34).

Kęstutis ŠAPOKA. Who is a Man? About the exhibition of Vytautas Kalinauskas (1928-2001) in Akademija gallery. A legend of the Soviet period – an actor, graphic artists, illustrator of books, bohemian and dandy or simply a free person who was always a focus of attention of the audience and his personality and works remind that it was possible to remain free even in gloomy periods (page 36).

Barbora We Don’t Have. dovilė Statkevičienė is interviewed by theater

critic Rasa Vasinauskaitė. It is difficult to talk about „Barbora“ – a work that has become a symbol of art‘s mutiny against the regime, moroever so that the shadow of the past follows the present production. What kind of Barbora we see today and what content is inscribed in her artis-tic image? (page 38).

Inesa SINKEVIČIūtĖ. The Expression of Folkloric Tradition in the Works of Young Artists. According to the poem of Erika drungytė. Connections between folklore and literature are important to writers and folklore re-searchers as authentic folklore texts can be reworked and appropriated by fiction. Writers are perhaps more interested in using folkloric material in their work and transform in poetry in prose. However it might be literature reflects a live continuity of folklore (page 42).

Rita REPŠIENĖ. Ideals of dance and Song Festival in Reality. Abundance of events that has become an exceptional feature of the song and dance festival broadens a field of meanings and there is a fear that the festivalį might loose its magic of the sacred. Rituals that are a part of any festival should not be made profane and the secrets of the festival should be cherished and passed from one generation to the other (page 48).

Lina dUMBLIAUSKAItĖ. On the Grave of Our Fallen Motherland We Spat and Danced. A review of a book tradition of Lithuanian Song Festivals: 1924-2014. Compilers and editors of this book have taken huge efforts to put a long history into this book. And one could have no doubts about the its value if the authors have shown in what circumstances the Festival was held. the organizers of Song festival were communist nomenclature like Kazys Preikšas and juozas Žiugžda. the time will come when the festival will be supervised by people who grew up in the independent Lithuania and what will the inherit? Could the editors of the volume write something about these circumstances instead of silencing them? (page 53).

Almantas SAMALAVIČIUS. Memory Immersed in a Mist of Amnesia. A re-view of a book the Making and Breaking of Soviet Lithuania by Violeta davoliūtė (page 55).

Kęstutis ŠAPOKA. Opening. Review of a book by Monika Krikštopaitytė Openings: Fragments of LithuanianArt Life 2005-2014 (page 60).

Markas PEtUCHAUSKAS. The Great Ones of the World. Returns of Litvaks. 6. (page 63).

Renata GORCzyNSKA. Ereme of Francis. Francis is a real example of spiri-tuality is also a first Italian poet who wrote in Umbrian dialect more of-ten than in Latin is a source of inspiration for generations of composers, painters and writers and, most surprisingly, film makers (page 72).

Rima PALIjANSKAItĖ. Roses and Lillies for Marta Raišukytė – a Muse and Co-worker of Vydūnas. Marta Augustė Raišukytė (1874-1933) is perhaps one of the few women of Lithuania Minor that is still remem-bered (page 77).

Krescencija ŠURKUtĖ. Conclusion Horrible and Ugly Confabulation. Iro-nical essay on Lithuania’s cultural and political life (page 87).

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 4 · 12

Sajay SAMUEL, Almantas SAMALAVIČIUSNotes from a technoscape (En) (Lt)A conversation with Sajay SamuelWhy is it that those in power cannot think outside the categories of eco-nomics and techno-science when faced with the spectre of widespread joblessness and natural disasters caused by an excessive reliance on techno-science? Sajay Samuel says it‘s time to stop and reflect.

Warren KARLENzIG, Almantas SAMALAVIČIUSWinds of urban change (En) (Lt)A conversation with Warren KarlenzigFrom the rewilding of London‘s Upper Lea Valley to performance indicator software to manage 663 of China‘s largest cities, Warren Karlenzig knows more than most about urban sustainability projects. yet he‘s never been as daunted as now by the unfathomable scale of today‘s cities.

Richard HEINBERG, Almantas SAMALAVIČIUSBoom or bust time for critical thinking? (En) (Lt)A conversation with Richard HeinbergFollowing the massive bailouts, stimulus spending and quantitative eas-ing of recent years, everyone breathed a sigh of relief and went back to sleep, says Richard Heinberg. But the coming global energy crisis will likely provide the jolt that wakes everyone up again.

Arthur W HUNt III, Almantas SAMALAVIČIUSTechnology and consumership (En) (Lt)A conversation with Arthur W. Hunt IIItoday‘s media, combined with the latest portable devices, have pushed serious public discourse into the background and hauled triviality to the fore, according to media theorist Arthur W Hunt. And the jeffersonian no-tion of citizenship has given way to modern consumership.

Antanas ŠILEIKALong ago and far away: Big stories from small countries (En) (Lt)Baltic stories in a global contextWhat’s different about a place is what’s interesting, writes Canadian novelist Antanas Sileika. A proposition that raises all manner of difficulties, as well as presenting unique opportunities, when writing fiction based on Baltic history aimed at a North American audience.

tomas KAVALIAUSKAS, tatiana zHURzHENKOPost-Orange Ukraine: Lost years? (En) (Lt)A conversation with tatiana zhurzhenkoIn an interview conducted before Euromaidan commenced, tatiana zhur-zhenko discusses the intricacies of regional tensions surrounding Ukraine, taking into consideration questions of memory, language and a putative civic, liberal Ukrainian nationalism.

Giedrius SUBACIUS The death of a language (En) (Lt)It is often said that every two weeks a language dies. But the statement belies a complex reality, in which languages are transformed, replaced or simply vanish along with their users. Giedrius Subacius on the fate of the Lithuanian language, among others.

Bo ISENBERGCritique and crisis (En) (Lt)Reinhart Koselleck‘s thesis of the genesis of modernitythe modern consciousness as crisis: Reinhart Koselleck‘s study of the ori-gins of critique in the Enlightenment and its role in the revolutionary deve-lopments of the late eighteenth century is a work of historical hermeneuti-cs whose relevance remains undiminished.

Some Kultūros barai articles and translations in eurozine (www.eurozine.com):

KULTŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas

www.eurozine.com

Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką

Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir

interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis.

Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais

Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis

jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei

asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos.

Nauja transnacionalinė viešoji erdvė

Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius įvairiomis

kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionali-

niam bendravimui ir diskusijoms.

Geriausi straipsniai iš visos Europos

Problemos ir idėjos, Rūpesčiai ir lūkesčiai, Kūryba ir kūrėjai, Iš pasaulio ir į pasaulį

Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.comLaisvės pr. 60, 05120 Vilniustiražas 2700 egz.

Kaina – 4,99 Lt / 1,45 Eur

SRtR fondas Kultūros barų 2014 m. projektui „Kultūros krizė ar krizės kultūra?“ skyrė 50 000 litų, projektui „Kultūra: raidos kryptys ir horizontai“ – 152 700 litų finansinę paramą