VANDENS TELKINIŲ SAVININKŲ IR NAUDOTOJŲ ASOCIACIJA Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 303251466, J. Janonio g. 7, LT-92236 Klaipėda

Tel. 8 684 47080, el. p. info@vandenstelkiniai.lt, http://www.vandenstelkiniai.lt

Kviečiame bendradarbiauti, skleidžiant Jūsų informaciją

Vandens telkinių savininkų ir naudotojų asociacija išleido pirmąjį žurnalo šeimi-ninkui „Vandens telkiniai“ numerį. Nuo šiol skaitytojus – Lietuvos vandens telkinių sa-vininkus ir naudotojus – pasieksime kas ketvirtį: pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą.

Siekiame skleisti Lietuvos vandens telki-nių savininkams ir naudotojams aktualią ir praktiškai  naudingą informaciją, bei prisi-dėti prie šeimininkiško požiūrio į vandenį ugdymo Lietuvoje. Tad leidinyje natūraliai derės politikų, mokslininkų, gamtosaugos ir vandens rekreacijos ekspertų mintys su verslininkams, ūkininkams-žuvininkams, namų ūkių savininkams bei eiliniams var-totojams aktualia informacija.

Šiuo metu spaudai jau rengiamas pavasa-rinis žurnalo numeris. Leidinys storės 8-16 puslapių (+ viršelis), iki 5 000 egzemplio-rių išaugs ir jo tiražas, bet vieneto kaina išliks ta pati – 3 EUR. Žurnalas platinamas Lietuvos prekybos centruose MAXIMA, IKI, RIMI, NORFA, PRISMA bei prenume-ruojamas.

Kviečiame kontaktuoti su žurnalo „Vandens telkiniai“ redakcijos

reklamos skyriumi telefonu 8 684 47080 arba el. paštu reklama@vandenstelkiniai.lt

Pagarbiai, Loreta Jakovleva, Vandens telkinių savininkų ir naudotojų asociacijos pirmininkė

žurnalas šeimininkui

SĄLYGOS, ĮKAINIAI IR REIKALAVIMAI REKLAMOS MAKETAMS

Atvartas Puslapis

Išmatavimai: 420 x 297 mm + 5 mm užlaidos iš visų išorinių maketo pusių. Būtina atsižvelgti į segimą viduryje ir ten netalpinti tekstų bei svarbių vaizdo elementų.

II viršelis + trečias puslapis

Išmatavimai: 210 x 297 mm + 5 mm užlaida iš visų išorinių maketo pusių

II ir III viršeliai, 3 puslapis

1 400 eurų2 500 eurų

Vidinis puslapis + III viršelis IV viršelis

2 100 eurų2 100 eurų

Du vidiniai puslapiai Vidinis puslapis

1 900 eurų 1 050 eurų

1/2 puslapio

Rek.1 210 x 148,5 mm Rek.2 105 x 297mm

650 eurų 650 eurų

1/3 puslapio

Rek.3 210 x 99 mm Rek.4 70 x 297 mm

450 eurų 450 eurų

1/4 ir 1/8 puslapio Reklaminiai puslapiai

Rek.5 105 x 148,5 mm Rek.6 105 x 74,25mm

200 eurų350 eurų

+ 5 mm užlaidos iš visų išorinių maketo pusių

Įkainiai galioja nuo 2015 gruodžio 1 d. Leidėjas nėra PVM mokėtojas, tad ir kainos nurodytos be šio mokesčio.Sudarant ilgalaikes sutartis, teikiamos įvairios nulaidos.

Kada prasidėjo Jūsų kaimiškieji rūpesčiai?

Žemės lopinėlio ėmėm dairytis, atrodo, dar 2010 metais. Tuomet lankėmės Krunų ekogyvenvietėje. Buvom jau ir sklypą išsirinkę, bet susiklostė taip, kad 2012 metais vis dėlto įsigijome sklypą Šventasodžio sodžiui kurti.

Pirmą kartą išvydę savo sklypą, jau ži-nojome, kur bus mūsų kūdra, tad nieko ne-laukdami, dar pirmaisiais metais, nuspren-dėme ją kasti – taip norėjosi, kuo greičiau turėti vandens telkinėlį, kuriame galėtume pasipliuškenti, kad netektų kiekvienąkart kulniuoti iki ežero. O jei dar kasant ir molio klodą aptiktume, kaip nuostabu būtų, – statybinės medžiagos turėtume.

Miesto žmogui, kuriam kūdra – tik duobė su vandeniu, ši Jūsų patirtis tur-būt tikra aukštoji matematika?

Panašus buvo ir mūsų pirminis suvo-kimas. O išvydę pirmuosius kasimo darbų rezultatus nustėrome ir, kaip, matyt, dažnai žmonėms būna, suvokėme, ko nenorime, bet dar visai nežinojome, ko norime. Visai tai „aukštajai matematikai“ išstudijuoti turėjome apie porą mėnesių. Kaip buvo smagu! Savotiškas pasiruošimas mėgstamo dalyko egzaminui. O naujais atradimais džiaugėmės lyg vaikai ir jautėmės kaip gyvosios gamtos kūrėjai.

IŠ DONATOS IR TADO RAČKAUSKŲPRISIMINIMŲ: „Apie kūdros kasimą nežinojome nieko,

todėl pradėjome klausinėti, domėtis įvairiuose šaltiniuose. Bet informacijos radome nedaug. Tad pasinaudojome tik žiniomis apie kūdros gylį, sakoma, kad pirmaisiais metais „vaikštant“ vandeniui ir plaunant kūdros šlaitus, gylis sumažėja apie vieną metrą, todėl iškasėme keturių metrų gylio kūdrą. O lašo formą pasirinkome tiesiog kažkur išgirdę, kad taip geriau.

Vos po trijų dienų jau turėjome „pirmąjį blyną“. Ekskavatorininkas darbą atliko pagal mūsų pageidavimus, tačiau jie buvo tokie apytiksliai, tokie iki galo neapsvars-tyti, kad pamatę rezultatą nustėrome... Buvo iškasta tiesiog didelė duobė, aplink pūpsojo didžiausi grumstai, o tarp jų žiojėjo duobelės. Iš sodžiaus kaimynės Ingridos iš-girdome: „Na, ne kaip jums tą kūdrą iškasė.“ Patys sau nepripažinome, jog nepavyko. Manėm, imsime susitvarkysime aplinkui ir jau bus gerai. Teko išgirsti ir kitokių „pa-gyrimų“: „Kaip po karo čia pas jus atrodo.“

Tiesa, mūsų prašymą – išsaugoti kelis

medelius, augusius mūsų būsimos kūdros vietoje, kadangi juos norėjome persodinti, ekskavatorininkas įvykdė kuo kruopščiau-siai. Vėliau radome dar ne vieną jo „išsau-gotą“ medelį – tiesiog iškeltą su visu kaušu žemių bei „pasodintą“ prie kūdros.

Situacija buvo tokia – darbo daug, nuo-lydis į kūdrą didelis, nei prieisi, nei apeisi... Ir štai Ingridos dėka, mes atradome savo di-dįjį mokytoją – Zepą Holcerį! Tarsi mostelė-jus burtų lazdele viskas stojo į savas vietas. Supratome savo klaidas ir kaip jas taisyti, netgi – kaip patobulinti jau esamą kūdrą! Juk vanduo yra gyvas ir nuolatos besikei-čiantis, todėl turime sukurti galimybę jam judėti: lenkta kūdros forma geriau išjudins vandenį nuo vėjo; skirtingi kūdros gyliai ir šylantys akmenys pakrantėse suformuos šilto bei šalto vandens sroves; aplink kūdrą įrengus terasas ir aukštas lysves atsiras ypatingos erdvės augalams... Apėmė neap-sakomas džiugesys bei kūrybinis polėkis!

Kuoliukais žymėjome papildomai kasa-mos kūdros ribas, terasų aukštį bei ilgį, juk reikėjo aiškiai ir smulkiai ekskavatorininkui parodyti, kur ir kas bus. Su ekskavatorinin-ku Rimu visas dienas dirbome kartu. Sunkų darbą vainikavo dovana – molis, kurį vėliau

giausi, kad teko susitikti su tokiu žmogumi – kantriu, nuoširdžiu, atviru naujovėms bei taip nuostabiai išmanančiu savo darbą!

Rimui iškasus griovį pirmajai aukštai lysvei (jas mes nusprendėme daryti kaip apsaugą nuo vėjo mūsų kuriamai šiluminei erdvei bei taip atskirti šį plotelį nuo šalimais einančios alėjos), nuo pakrantės linijos nu-valytus krūmus ir medelius vilkau ir mečiau į ją, didžiuosius atveždavo ekskavatoriumi. Suformavę aukštą lysvę, pradėjome kasti antrąją kūdros dalį. Kadangi ją buvome nu-

sprendę skirti vandens augalams bei mąstė-me ir apie įžuvinimą, kasėme ją seklesnę, nes vandens augalai sodinami tik į dviejų metrų gylį. Per patį vidurį iškasėme kiek giliau, apie tris metrus, kad kūdra visiškai neuž-želtų. Pakrantėje atritinome kelis nemažus akmenis, kad vandenį šildytų, bei įkasėme didelį kelmą vandens gyvūnams po šaknimis slėptis bei ant jo saulėkaitoje pasišildyti. Iš-kasus sujungėme abi kūdras į vieną, kurioje, su dabartinėmis lenktomis kranto linijomis, pagaliau pradėjo gyvybingai judėti vanduo.

Po to pradėjome formuoti terasas ir laiptelius. Kai trumpam dėmesį buvome sutelkę kitur, nė nepastebėjom, jog terasas Rimas formuoja per daug stačiu kampu. Bet klaidą ištaisėme.

Paskutinieji darbai išpuolė lietingą die-ną, tad būtent tame plote ir teko daugiausia paplušėti patiems. O įėjimą į maudynėms skirtą kūdros dalį Rimas, aptaręs viską su mumis, darė remdamasis jau savomis žinio-mis. Galiausiai, ekskavatoriumi išpilstėme smėlį: į griovį, jungiantį abi kūdros dalis, bei į paplūdimį. Pagaliau darbas buvo baigtas, siela džiūgavo, o kūnas prašė poilsio.“

Miestiečiai ima tverti sodžius, kasti kūdras… Kas „užėjo“ tiems miestiečiams?

Užaugau miestelyje, bet visas vasaras praleidau kaime pas senelius. Tie šviesūs prisiminimai, ryšys su gamta, nenusakomas lengvumo, ramybės, švelnumo pojūtis, būnant gamtoje, išliko visam gyvenimui. Gyvendama mieste jaučiau, kaip „gęstu“. Būtent Anastasijos sukurti ir žmonėms padovanoti vaizdiniai įpūtė rusenusias prisiminimų žarijas.

Visad buvau žmogus, kuriam netiko „taip, kaip visi“. Ir staiga man į rankas pateko knygų serija „Skambantys Rusijos kedrai“. Tai buvo taip šviesu, taip ryšku, apėmė nušvitimas – radau tai, ko ieškojau. Taip, giminės sodyba – štai mano gyvenimo tiks-las, prasmė, galimybė kurti ir realizuoti save.

Už visa tai esu labai dėkinga savo draugei ir dabartinei mūsų Šventasodžio

gyvena Sibiro glūdumoje darnoje su gamta, išsaugojusi protėvių žinias.

Mane tiesiog sužavėjo, „apsėdo“ jos pasiūlyta vizija. Skaičiau ir galvojau, kaip viskas būtų paprasta ir nuostabu. Puikus sprendimas visai Žemei. Nieko panašaus iki tol nebuvau girdėjus.

Zepas Holceris – permakultūros, kuri paremta būtent vandens principu, pra-dininkas. Jis gyvena Austrijos regione, vadinamame Austrijos Sibiru (net vasarą ten galima sulaukti sniego). Ten jam pavyko sukurti nuostabiausią oazę, kurioje auga, veši ir kuo puikiausiai dera įvairūs tropiniai augalai. Dabar jis keliauja po įvairius pasau-lio kampelius ir padeda spręsti ypatingai opias problemas: kaip atkurti dirvožemio derlingumą bei sugrąžinti vandenį į jau dykynėmis virtusius plotus.

IŠ INGRIDOS IR REGIMANTO ŽITKAUSKŲ PRISIMINIMŲ:„Kūdros kasimas – tai stiprus žemės

judinimas, net kraštovaizdžio keitimas. Todėl stengėmės kuo atsakingiau pasiruošti šiam žingsniui. Žinių apie vandens telkinius

bės. Man patinka, kai gaidys gieda saulei patekėjus. Patinka stebėti vandenyje besipliuškenančias antis ir žąsis.

Kūdros paskirtis nulemia ir kasimo ypatumus: dydį, gylį, išdėstymą ir kita. Pa-vyzdžiui, jei norite skaidraus vandens, ku-riame bus galima maudytis (kaip Donatos ir Tado šeimynos), kūdra neturi būti apvali, o vingiuota, kad susidarytų bangelės. Taip pat būtina atsižvelgti į vėjo judėjimo kryp-tis, saulės šviesą ir pavėsį. Gylis turi būti nevienodas, kad vanduo judėtų įvairiomis

torininkas Rimas padarė tikrą stebuklą ir pas mus. Su gremėzdišku, tokiems darbams nepritaikytu kaušu jis sugebėjo įgyvendinti keisčiausias mūsų užgaidas. Ir darė tai su stebėtina ramybe ir kantrybe. Aišku, baigus kasti, dar teko nemažai paplušėti ir patiems.“

Savo kūdras išsikasėte 2012 metais. Sakoma, kad rezultatai pasimato ne iš karto…

Tvarkydami savo dar pirmais metais iškastą kūdrą jau turėjome pakankamą žinių bagažą, kaip ir ką daryti, tad jokių bėdų neteko patirti. Na, nebent tai, kad nespėjus iškart apsodinti visų terasų – plotas juk nemažas susidarė – buvo kelios lietaus paplaunamos vietelės, bet daugėjant augalų, ši problema savame išsisprendė, o kur nepadėjo augalai, pa-dėjo kastuvas. Vanduo kūdrose laikosi puikiai, tik esant sausringoms vasaroms kiek nusenka, bet čia jau visos Lietuvos problema – senka netgi didžiosios upės ir ežerai. O vandenėlis švarus, smagu vasarą jame atsigaivinti.

Prasidėjus antrajai kūdros vasarai, joje pagausėjo vandens augalų, ėmė želti žolės. Mąstėme apie įžuvinimą, kurį suplanavom pavasariui. Iš pradžių buvo neaišku, kokias žuvis pasirinkti, juk reikėjo atsižvelgti į dau-

gelį aspektų. Mums žuvys – tai lyg naminiai gyvūnėliai, valgyti mes jų nesiruošėme, tad reikėjo gerai apgalvoti, kokias žuvis pasi-rinkti, kad jos pernelyg neprisidaugintų, tuomet išsiaiškinti, kuo jos minta, kad ir joms maisto pakaktų, ir mums jos padėtų – kūdrą valytų nuo žolių, dumblių perte-kliaus. Visu tuo domėdamiesi, sužinojome tikrai daug įdomių dalykų.

Kūdra tiesiog traukia gyvybę. Po nakties smėlyje gali pamatyti įvairiausių pėdučių įspaudų. Netoli kūdros, akmenyse, mėgsta šildytis skiauterėtasis tritonas, kuris įrašy-tas į Lietuvos raudonąją knygą, o pavasarį savo „kukavimu“ džiugina raudonpilvės kūmutės, kurios taip pat įtrauktos į retųjų sąrašus. Apsilanko čia ir įvairiausi paukščiai – tai gandrą sutinki, tai gervės netikėtai išnirusios virš galvų suka ratą, garnys praplasnoja, pempė rėkaudama pakyla. Šią vasarą, pusiasalyje tarp mūsų dviejų kūdros dalių, ir gyventojų sulaukėme. Bridau jau per gan ūgtelėjusias žoles savo sodintos gėlės aplankyti, kai prieš pat nosį purpte-lėjo antis, netikėta buvo, net aiktelėjau, o pasilenkus ir įdėmiau žvilgterėjus, žolėse išvydau lizdą pilną kiaušinių. Visą vasarą stengėmės ten nevaikščioti, kad šeimyna ramiai ir saugiai jaustųsi. Išsiperėjo, išaugo pirmoji mūsų gyventojų vada.

Ką šiandien darytumėte kitaip?Klaidas taisyti jau teko, tad galiu tik pa-

tarti – geriau, niekur neskubant, viską ap-galvoti iki mažiausių smulkmenų, tuomet susirinkti pakankamai informacijos, kad žinių užtektų visam projektui įgyvendinti.

Ką reiškia būti dirbamos žemės šei-mininku, manau, suvokia ir beviltiškas miestietis? O, štai, ką reiškia būti doru kūdros šeimininku? Beje, ar Jūs nesivar-žote žodžio KŪDRA?

Būti kūdros šeimininku, tai toks pats nuostabus jausmas, kaip ir būti žemės šeimininku. Žodis „kūdra“ mums nekelia ir niekada nekėlė jokių prieštaringų minčių ar neigiamų asociacijų. Ieškojome, kaip kuo tiksliau pavadinti savo kūrinį. Aiškiai suvo-kėme, kad žodis „tvenkinys“, reiškiantis ne iškastą, o užtvenkus upelį ar upę susidariusį vandens telkinį, mums netinka. Vadinti „prūdu“, kas liaudyje populiaru, mums buvo nelabai priimtina, nes žodis skambėjo nelie-tuviškai, o „kūdra“ atrodė arčiausiai tiesos. Žinoma, žodyne pateikiama jo reikšmė nelabai atitinka mūsiškę, bet gal ir nenuos-tabu. Juk neturime iš seniau atėjusio žodžio nusakančio kastinį vandens telkinį.

Beje, norinčius pažinti mūsų bendruome-

DALINAMĖS PATIRTIMI 40 41

Kada prasidėjo Jūsų kaimiškiejirūpesčiai?

Žemės lopinėlio ėmėm dairytis, atrodo, dar 2010 metais. Tuomet lankėmės Krunų ekogyvenvietėje. Buvom jau ir sklypą išsirinkę, bet susiklostė taip, kad 2012 metais vis dėlto įsigijome sklypą Šventasodžio sodžiui kurti.

Pirmą kartą išvydę savo sklypą, jau ži-nojome, kur bus mūsų kūdra, tad nieko ne-laukdami, dar pirmaisiais metais, nuspren-dėme ją kasti – taip norėjosi, kuo greičiau turėti vandens telkinėlį, kuriame galėtume pasipliuškenti, kad netektų kiekvienąkart kulniuoti iki ežero. O jei dar kasant ir molio klodą aptiktume, kaip nuostabu būtų, – statybinės medžiagos turėtume.

Miesto žmogui, kuriam kūdra – tikduobė su vandeniu, ši Jūsų patirtis tur-būt tikra aukštoji matematika?

Panašus buvo ir mūsų pirminis suvo-kimas. O išvydę pirmuosius kasimo darbų rezultatus nustėrome ir, kaip, matyt, dažnaižmonėms būna, suvokėme, ko nenorime, bet dar visai nežinojome, ko norime. Visai tai „aukštajai matematikai“ išstudijuoti turėjome apie porą mėnesių. Kaip buvosmagu! Savotiškas pasiruošimas mėgstamo dalyko egzaminui. O naujais atradimaisdžiaugėmės lyg vaikai ir jautėmės kaip gyvosios gamtos kūrėjai.

IŠ DONATOS IR TADO RAČKAUSKŲPRISIMINIMŲ:„Apie kūdros kasimą nežinojome nieko,

todėl pradėjome klausinėti, domėtis įvairiuose šaltiniuose. Bet informacijos radome nedaug. Tad pasinaudojome tik žiniomis apie kūdros gylį, sakoma, kad pirmaisiais metais „vaikštant“ vandeniui ir plaunantkūdros šlaitus, gylis sumažėja apie vieną metrą, todėl iškasėme keturių metrų gylio kūdrą. O lašo formą pasirinkome tiesiog kažkur išgirdę, kad taip geriau.

Vos po trijų dienų jau turėjome „pirmąjį blyną“. Ekskavatorininkas darbą atliko pagal mūsų pageidavimus, tačiau jie buvo tokie apytiksliai, tokie iki galo neapsvars-tyti, kad pamatę rezultatą nustėrome...Buvo iškasta tiesiog didelė duobė, aplink pūpsojo didžiausi grumstai, o tarp jų žiojėjo duobelės. Iš sodžiaus kaimynės Ingridos iš-girdome: „Na, ne kaip jums tą kūdrą iškasė.“ Patys sau nepripažinome, jog nepavyko. Manėm, imsime susitvarkysime aplinkui ir jau bus gerai. Teko išgirsti ir kitokių „pa-gyrimų“: „Kaip po karo čia pas jus atrodo.“

Tiesa, mūsų prašymą – išsaugoti kelis

medelius, augusius mūsų būsimos kūdrosvietoje, kadangi juos norėjome persodinti,ekskavatorininkas įvykdė kuo kruopščiau-siai. Vėliau radome dar ne vieną jo „išsau-gotą“ medelį – tiesiog iškeltą su visu kaušužemių bei „pasodintą“ prie kūdros.

Situacija buvo tokia – darbo daug, nuo-lydis į kūdrą didelis, nei prieisi, nei apeisi...Ir štai Ingridos dėka, mes atradome savo di-dįjį mokytoją – Zepą Holcerį! Tarsi mostelė-jus burtų lazdele viskas stojo į savas vietas.Supratome savo klaidas ir kaip jas taisyti,netgi – kaip patobulinti jau esamą kūdrą!Juk vanduo yra gyvas ir nuolatos besikei-čiantis, todėl turime sukurti galimybę jamjudėti: lenkta kūdros forma geriau išjudinsvandenį nuo vėjo; skirtingi kūdros gyliai iršylantys akmenys pakrantėse suformuos šilto bei šalto vandens sroves; aplink kūdrąįrengus terasas ir aukštas lysves atsirasypatingos erdvės augalams... Apėmė neap-sakomas džiugesys bei kūrybinis polėkis!

Kuoliukais žymėjome papildomai kasa-mos kūdros ribas, terasų aukštį bei ilgį, jukreikėjo aiškiai ir smulkiai ekskavatorininkui parodyti, kur ir kas bus. Su ekskavatorinin-ku Rimu visas dienas dirbome kartu. Sunkų darbą vainikavo dovana – molis, kurį vėliau

giausi, kad teko susitikti su tokiu žmogumi – kantriu, nuoširdžiu, atviru naujovėms bei taip nuostabiai išmanančiu savo darbą!

Rimui iškasus griovį pirmajai aukštai lysvei (jas mes nusprendėme daryti kaip apsaugą nuo vėjo mūsų kuriamai šiluminei erdvei bei taip atskirti šį plotelį nuo šalimaiseinančios alėjos), nuo pakrantės linijos nu-valytus krūmus ir medelius vilkau ir mečiauį ją, didžiuosius atveždavo ekskavatoriumi. Suformavę aukštą lysvę, pradėjome kastiantrąją kūdros dalį. Kadangi ją buvome nu-

sprendę skirti vandens augalams bei mąstėė-me ir apie įžuvinimą, kasėme ją seklesnę, neesvandens augalai sodinami tik į dviejų metrrų gylį. Per patį vidurį iškasėme kiek giliauu, apie tris metrus, kad kūdra visiškai neužž-želtų. Pakrantėje atritinome kelis nemažuus akmenis, kad vandenį šildytų, bei įkasėmmedidelį kelmą vandens gyvūnams po šaknimiis slėptis bei ant jo saulėkaitoje pasišildyti. Išš-kasus sujungėme abi kūdras į vieną, kuriojee,su dabartinėmis lenktomis kranto linijomis, pagaliau pradėjo gyvybingai judėti vanduoo.

Po to pradėjome formuoti terasas iirlaiptelius. Kai trumpam dėmesį buvomme sutelkę kitur, nė nepastebėjom, jog terasaas Rimas formuoja per daug stačiu kampu. Beet klaidą ištaisėme.

Paskutinieji darbai išpuolė lietingą diee-ną, tad būtent tame plote ir teko daugiausiia paplušėti patiems. O įėjimą į maudynėmms skirtą kūdros dalį Rimas, aptaręs viską sumumis, darė remdamasis jau savomis žinioo-mis. Galiausiai, ekskavatoriumi išpilstėmme smėlį: į griovį, jungiantį abi kūdros dalis, beei į paplūdimį. Pagaliau darbas buvo baigtass, siela džiūgavo, o kūnas prašė poilsio.“

Miestiečiai ima tverti sodžius, kastti kūdras… Kas „užėjo“ tiems miestiečiamss?

Užaugau miestelyje, bet visas vasaraas praleidau kaime pas senelius. Tie šviesūūs prisiminimai, ryšys su gamta, nenusakomaaslengvumo, ramybės, švelnumo pojūtiss, būnant gamtoje, išliko visam gyvenimuui.Gyvendama mieste jaučiau, kaip „gęstu“.Būtent Anastasijos sukurti ir žmonėmmspadovanoti vaizdiniai įpūtė rusenusiaas prisiminimų žarijas.

Visad buvau žmogus, kuriam netikko „taip, kaip visi“. Ir staiga man į rankas patekko knygų serija „Skambantys Rusijos kedraii“. Tai buvo taip šviesu, taip ryšku, apėmmėnušvitimas – radau tai, ko ieškojau. Taipp, giminės sodyba – štai mano gyvenimo tikss-las, prasmė, galimybė kurti ir realizuoti savee.

Už visa tai esu labai dėkinga savvodraugei ir dabartinei mūsų Šventasodžiio

yvena Sibiro glūdumoje darnoje su gamta, gyšsaugojusi protėvių žinias.iš

Mane tiesiog sužavėjo, „apsėdo“ jos asiūlyta vizija. Skaičiau ir galvojau, kaip paiskas būtų paprasta ir nuostabu. Puikus viprendimas visai Žemei. Nieko panašaus spki tol nebuvau girdėjus.ik

Zepas Holceris – permakultūros, kuri aremta būtent vandens principu, prap -ininkas. Jis gyvena Austrijos regione,dadinamame Austrijos Sibiru (net vasarą vaen galima sulaukti sniego). Ten jam pavyko teukurti nuostabiausią oazę, kurioje auga,sueši ir kuo puikiausiai dera įvairūs tropiniai veugalai. Dabar jis keliauja po įvairius pasauau -o kampelius ir padeda spręsti ypatingai lipias problemas: kaip atkurti dirvožemiooperlingumą bei sugrąžinti vandenį į jau dykynėmis virtusius plotus.dy

IŠ INGRIDOS IR REGIMANTOŽITKAUSKŲ PRISIMINIMŲ:„Kūdros kasimas – tai stiprus žemės

udinimas, net kraštovaizdžio keitimas. juodėl stengėmės kuo atsakingiau pasiruošti Toiam žingsniui. Žinių apie vandens telkiniusši

ės. Man patinka, kai gaidys gieda saulei batekėjus. Patinka stebėti vandenyjepesipliuškenančias antis ir žąsis.b

Kūdros paskirtis nulemia ir kasimopatumus: dydį, gylį, išdėstymą ir kita. Payp -yzdžiui, jei norite skaidraus vandens, kuvy -iame bus galima maudytis (kaip Donatosrir Tado šeimynos), kūdra neturi būti apvali, ir

vingiuota, kad susidarytų bangelės. Taip o at būtina atsižvelgti į vėjo judėjimo kryppa -is, saulės šviesą ir pavėsį. Gylis turi būti tievienodas, kad vanduo judėtų įvairiomisn

torininkas Rimas padarė tikrą stebuklą ir pas mus. Su gremėzdišku, tokiems darbams nepritaikytu kaušu jis sugebėjo įgyvendinti keisčiausias mūsų užgaidas. Ir darė tai su stebėtina ramybe ir kantrybe. Aišku,baigus kasti, dar teko nemažai paplušėti ir patiems.“

Savo kūdras išsikasėte 2012 metais. Sakoma, kad rezultatai pasimato ne iš karto…

Tvarkydami savo dar pirmais metaisiškastą kūdrą jau turėjome pakankamąžinių bagažą, kaip ir ką daryti, tad jokiųbėdų neteko patirti. Na, nebent tai, kad nespėjus iškart apsodinti visų terasų – plotas juk nemažas susidarė – buvokelios lietaus paplaunamos vietelės, bet daugėjant augalų, ši problema savameišsisprendė, o kur nepadėjo augalai, pa-dėjo kastuvas. Vanduo kūdrose laikosipuikiai, tik esant sausringoms vasaromskiek nusenka, bet čia jau visos Lietuvosproblema – senka netgi didžiosios upės ir ežerai. O vandenėlis švarus, smagu vasarą jame atsigaivinti.

Prasidėjus antrajai kūdros vasarai, joje pagausėjo vandens augalų, ėmė želti žolės.Mąstėme apie įžuvinimą, kurį suplanavompavasariui. Iš pradžių buvo neaišku, kokiasžuvis pasirinkti, juk reikėjo atsižvelgti į dau-

gelį aspektų. Mums žuvys – tai lyg naminiaigyvūnėliai, valgyti mes jų nesiruošėme, tadreikėjo gerai apgalvoti, kokias žuvis pasi-rinkti, kad jos pernelyg neprisidaugintų,tuomet išsiaiškinti, kuo jos minta, kad ir joms maisto pakaktų, ir mums jos padėtų – kūdrą valytų nuo žolių, dumblių perte-kliaus. Visu tuo domėdamiesi, sužinojometikrai daug įdomių dalykų.

Kūdra tiesiog traukia gyvybę. Po nakties smėlyje gali pamatyti įvairiausių pėdučiųįspaudų. Netoli kūdros, akmenyse, mėgstašildytis skiauterėtasis tritonas, kuris įrašy-tas į Lietuvos raudonąją knygą, o pavasarįsavo „kukavimu“ džiugina raudonpilvėskūmutės, kurios taip pat įtrauktos į retųjų sąrašus. Apsilanko čia ir įvairiausi paukščiai– tai gandrą sutinki, tai gervės netikėtai išnirusios virš galvų suka ratą, garnyspraplasnoja, pempė rėkaudama pakyla. Šią vasarą, pusiasalyje tarp mūsų dviejų kūdros dalių, ir gyventojų sulaukėme. Bridau jau per gan ūgtelėjusias žoles savo sodintos gėlės aplankyti, kai prieš pat nosį purpte-lėjo antis, netikėta buvo, net aiktelėjau, o pasilenkus ir įdėmiau žvilgterėjus, žolėseišvydau lizdą pilną kiaušinių. Visą vasarą stengėmės ten nevaikščioti, kad šeimyna ramiai ir saugiai jaustųsi. Išsiperėjo, išaugopirmoji mūsų gyventojų vada.

Ką šiandien darytumėte kitaip?Klaidas taisyti jau teko, tad galiu tik pa-

tarti – geriau, niekur neskubant, viską ap-galvoti iki mažiausių smulkmenų, tuomet susirinkti pakankamai informacijos, kadžinių užtektų visam projektui įgyvendinti.

Ką reiškia būti dirbamos žemės šei-mininku, manau, suvokia ir beviltiškas miestietis? O, štai, ką reiškia būti doru kūdros šeimininku? Beje, ar Jūs nesivar-žote žodžio KŪDRA?

Būti kūdros šeimininku, tai toks patsnuostabus jausmas, kaip ir būti žemėsšeimininku. Žodis „kūdra“ mums nekelia ir niekada nekėlė jokių prieštaringų minčių ar neigiamų asociacijų. Ieškojome, kaip kuo tiksliau pavadinti savo kūrinį. Aiškiai suvo-kėme, kad žodis „tvenkinys“, reiškiantis neiškastą, o užtvenkus upelį ar upę susidariusį vandens telkinį, mums netinka. Vadinti „prūdu“, kas liaudyje populiaru, mums buvo nelabai priimtina, nes žodis skambėjo nelie-tuviškai, o „kūdra“ atrodė arčiausiai tiesos. Žinoma, žodyne pateikiama jo reikšmėnelabai atitinka mūsiškę, bet gal ir nenuos-tabu. Juk neturime iš seniau atėjusio žodžionusakančio kastinį vandens telkinį.

Beje, norinčius pažinti mūsų bendruome-

DALINAMĖS PATIRTIMI 40 41

Kada prasidėjo Jūsų kaimiškieji rūpesčiai?

Žemės lopinėlio ėmėm dairytis, atrodo, dar 2010 metais. Tuomet lankėmės Krunų ekogyvenvietėje. Buvom jau ir sklypą išsirinkę, bet susiklostė taip, kad 2012 metais vis dėlto įsigijome sklypą Šventasodžio sodžiui kurti.

Pirmą kartą išvydę savo sklypą, jau ži-nojome, kur bus mūsų kūdra, tad nieko ne-laukdami, dar pirmaisiais metais, nuspren-dėme ją kasti – taip norėjosi, kuo greičiau turėti vandens telkinėlį, kuriame galėtume pasipliuškenti, kad netektų kiekvienąkart kulniuoti iki ežero. O jei dar kasant ir molio klodą aptiktume, kaip nuostabu būtų, – statybinės medžiagos turėtume.

Miesto žmogui, kuriam kūdra – tik duobė su vandeniu, ši Jūsų patirtis tur-būt tikra aukštoji matematika?

Panašus buvo ir mūsų pirminis suvo-kimas. O išvydę pirmuosius kasimo darbų rezultatus nustėrome ir, kaip, matyt, dažnai žmonėms būna, suvokėme, ko nenorime, bet dar visai nežinojome, ko norime. Visai tai „aukštajai matematikai“ išstudijuoti turėjome apie porą mėnesių. Kaip buvo smagu! Savotiškas pasiruošimas mėgstamo dalyko egzaminui. O naujais atradimais džiaugėmės lyg vaikai ir jautėmės kaip gyvosios gamtos kūrėjai.

IŠ DONATOS IR TADO RAČKAUSKŲPRISIMINIMŲ: „Apie kūdros kasimą nežinojome nieko,

todėl pradėjome klausinėti, domėtis įvairiuose šaltiniuose. Bet informacijos radome nedaug. Tad pasinaudojome tik žiniomis apie kūdros gylį, sakoma, kad pirmaisiais metais „vaikštant“ vandeniui ir plaunant kūdros šlaitus, gylis sumažėja apie vieną metrą, todėl iškasėme keturių metrų gylio kūdrą. O lašo formą pasirinkome tiesiog kažkur išgirdę, kad taip geriau.

Vos po trijų dienų jau turėjome „pirmąjį blyną“. Ekskavatorininkas darbą atliko pagal mūsų pageidavimus, tačiau jie buvo tokie apytiksliai, tokie iki galo neapsvars-tyti, kad pamatę rezultatą nustėrome... Buvo iškasta tiesiog didelė duobė, aplink pūpsojo didžiausi grumstai, o tarp jų žiojėjo duobelės. Iš sodžiaus kaimynės Ingridos iš-girdome: „Na, ne kaip jums tą kūdrą iškasė.“ Patys sau nepripažinome, jog nepavyko. Manėm, imsime susitvarkysime aplinkui ir jau bus gerai. Teko išgirsti ir kitokių „pa-gyrimų“: „Kaip po karo čia pas jus atrodo.“

Tiesa, mūsų prašymą – išsaugoti kelis

medelius, augusius mūsų būsimos kūdros vietoje, kadangi juos norėjome persodinti, ekskavatorininkas įvykdė kuo kruopščiau-siai. Vėliau radome dar ne vieną jo „išsau-gotą“ medelį – tiesiog iškeltą su visu kaušu žemių bei „pasodintą“ prie kūdros.

Situacija buvo tokia – darbo daug, nuo-lydis į kūdrą didelis, nei prieisi, nei apeisi... Ir štai Ingridos dėka, mes atradome savo di-dįjį mokytoją – Zepą Holcerį! Tarsi mostelė-jus burtų lazdele viskas stojo į savas vietas. Supratome savo klaidas ir kaip jas taisyti, netgi – kaip patobulinti jau esamą kūdrą! Juk vanduo yra gyvas ir nuolatos besikei-čiantis, todėl turime sukurti galimybę jam judėti: lenkta kūdros forma geriau išjudins vandenį nuo vėjo; skirtingi kūdros gyliai ir šylantys akmenys pakrantėse suformuos šilto bei šalto vandens sroves; aplink kūdrą įrengus terasas ir aukštas lysves atsiras ypatingos erdvės augalams... Apėmė neap-sakomas džiugesys bei kūrybinis polėkis!

Kuoliukais žymėjome papildomai kasa-mos kūdros ribas, terasų aukštį bei ilgį, juk reikėjo aiškiai ir smulkiai ekskavatorininkui parodyti, kur ir kas bus. Su ekskavatorinin-ku Rimu visas dienas dirbome kartu. Sunkų darbą vainikavo dovana – molis, kurį vėliau

giausi, kad teko susitikti su tokiu žmogumi – kantriu, nuoširdžiu, atviru naujovėms bei taip nuostabiai išmanančiu savo darbą!

Rimui iškasus griovį pirmajai aukštai lysvei (jas mes nusprendėme daryti kaip apsaugą nuo vėjo mūsų kuriamai šiluminei erdvei bei taip atskirti šį plotelį nuo šalimais einančios alėjos), nuo pakrantės linijos nu-valytus krūmus ir medelius vilkau ir mečiau į ją, didžiuosius atveždavo ekskavatoriumi. Suformavę aukštą lysvę, pradėjome kasti antrąją kūdros dalį. Kadangi ją buvome nu-

sprendę skirti vandens augalams bei mąstė-me ir apie įžuvinimą, kasėme ją seklesnę, nes vandens augalai sodinami tik į dviejų metrų gylį. Per patį vidurį iškasėme kiek giliau, apie tris metrus, kad kūdra visiškai neuž-želtų. Pakrantėje atritinome kelis nemažus akmenis, kad vandenį šildytų, bei įkasėme didelį kelmą vandens gyvūnams po šaknimis slėptis bei ant jo saulėkaitoje pasišildyti. Iš-kasus sujungėme abi kūdras į vieną, kurioje, su dabartinėmis lenktomis kranto linijomis, pagaliau pradėjo gyvybingai judėti vanduo.

Po to pradėjome formuoti terasas ir laiptelius. Kai trumpam dėmesį buvome sutelkę kitur, nė nepastebėjom, jog terasas Rimas formuoja per daug stačiu kampu. Bet klaidą ištaisėme.

Paskutinieji darbai išpuolė lietingą die-ną, tad būtent tame plote ir teko daugiausia paplušėti patiems. O įėjimą į maudynėms skirtą kūdros dalį Rimas, aptaręs viską su mumis, darė remdamasis jau savomis žinio-mis. Galiausiai, ekskavatoriumi išpilstėme smėlį: į griovį, jungiantį abi kūdros dalis, bei į paplūdimį. Pagaliau darbas buvo baigtas, siela džiūgavo, o kūnas prašė poilsio.“

Miestiečiai ima tverti sodžius, kasti kūdras… Kas „užėjo“ tiems miestiečiams?

Užaugau miestelyje, bet visas vasaras praleidau kaime pas senelius. Tie šviesūs prisiminimai, ryšys su gamta, nenusakomas lengvumo, ramybės, švelnumo pojūtis, būnant gamtoje, išliko visam gyvenimui. Gyvendama mieste jaučiau, kaip „gęstu“. Būtent Anastasijos sukurti ir žmonėms padovanoti vaizdiniai įpūtė rusenusias prisiminimų žarijas.

Visad buvau žmogus, kuriam netiko „taip, kaip visi“. Ir staiga man į rankas pateko knygų serija „Skambantys Rusijos kedrai“. Tai buvo taip šviesu, taip ryšku, apėmė nušvitimas – radau tai, ko ieškojau. Taip, giminės sodyba – štai mano gyvenimo tiks-las, prasmė, galimybė kurti ir realizuoti save.

Už visa tai esu labai dėkinga savo draugei ir dabartinei mūsų Šventasodžio

gyvena Sibiro glūdumoje darnoje su gamta, išsaugojusi protėvių žinias.

Mane tiesiog sužavėjo, „apsėdo“ jos pasiūlyta vizija. Skaičiau ir galvojau, kaip viskas būtų paprasta ir nuostabu. Puikus sprendimas visai Žemei. Nieko panašaus iki tol nebuvau girdėjus.

Zepas Holceris – permakultūros, kuri paremta būtent vandens principu, pra-dininkas. Jis gyvena Austrijos regione, vadinamame Austrijos Sibiru (net vasarą ten galima sulaukti sniego). Ten jam pavyko sukurti nuostabiausią oazę, kurioje auga, veši ir kuo puikiausiai dera įvairūs tropiniai augalai. Dabar jis keliauja po įvairius pasau-lio kampelius ir padeda spręsti ypatingai opias problemas: kaip atkurti dirvožemio derlingumą bei sugrąžinti vandenį į jau dykynėmis virtusius plotus.

IŠ INGRIDOS IR REGIMANTO ŽITKAUSKŲ PRISIMINIMŲ:„Kūdros kasimas – tai stiprus žemės

judinimas, net kraštovaizdžio keitimas. Todėl stengėmės kuo atsakingiau pasiruošti šiam žingsniui. Žinių apie vandens telkinius sėmėmės iš Z. Holcerio (S. Holzer). Mes net nenutuokėme kokius dalykus galima sukurti ekskavatoriaus pagalba. Iš pradžių įsivaizdavome, kad ekskavatorininkai patys žinos, kas tinkamiausia, bet jų užduo-

šeimininkas nežino, ko nori, bus iškasta tiesiog apvali duobė. Tuo teko įsitikinti Donatai ir Tadui.

Svarbu buvo nuspręsti, kokia bus kūdros paskirtis. Kadangi mūsų sody-ba ribojasi su dviem ežeriukais, mums kūdra nebūtina maudymuisi, j i bus vandens paukščiams. Svajojau turėti įvairių naminių paukščių: vištų, gaidžių, ančių, žąsų. Jų kudakavimas, gagenimas,

prisiminimus. Erdvė tarsi prisipildo gyvy-bės. Man patinka, kai gaidys gieda saulei patekėjus. Patinka stebėti vandenyje besipliuškenančias antis ir žąsis.

Kūdros paskirtis nulemia ir kasimo ypatumus: dydį, gylį, išdėstymą ir kita. Pa-vyzdžiui, jei norite skaidraus vandens, ku-riame bus galima maudytis (kaip Donatos ir Tado šeimynos), kūdra neturi būti apvali, o vingiuota, kad susidarytų bangelės. Taip pat būtina atsižvelgti į vėjo judėjimo kryp-tis, saulės šviesą ir pavėsį. Gylis turi būti nevienodas, kad vanduo judėtų įvairiomis

kryptimis ir valytųsi; reikia apsvarstyti ir augalų vietas.

vandens gyventojų sąlygas. Keli dideli akmenys, įšilę nuo saulės, neleis žiemą van-

pateks deguonis. Iš kelmo ar šakotų rąstų galima sukurti namelį žuvims, kuriame jos ras prieglobstį ir poilsį. Savo būsimiems vandens paukščiams nutariau virš vandens pastatyti „ančių namą“. Kol vandens buvo nedaug, įstatėme atraminius stulpus. Pa-vasarį, paaiškėjus vandens lygiui, namuką užbaigėme.

Mums pasisekė, nes Šventasodis yra nepaliestas melioracijos ir turime galimybę pažinti nesudarkytą vandens pasaulį. Todėl dar svarbiau prieš bet kokius kasimo darbus (kūdros, šuliniai) išsiaiškinti vandens judė-jimą, nuolydžius, kraštovaizdžio ypatumus. Kūdros vieta mums pati „pasisiūlė“. Tai

užžėlusi dauba, kurioje beveik iki vasaros vidurio laikėsi vanduo. Svarbu kuo mažiau judinti žemę, pavyzdžiui, kasti daubose jas gilinant.

Po darbų pas Tadą ir Donatą ekskava-torininkas Rimas padarė tikrą stebuklą ir pas mus. Su gremėzdišku, tokiems darbams nepritaikytu kaušu jis sugebėjo įgyvendinti keisčiausias mūsų užgaidas. Ir darė tai su stebėtina ramybe ir kantrybe. Aišku, baigus kasti, dar teko nemažai paplušėti ir patiems.“

Savo kūdras išsikasėte 2012 metais. Sakoma, kad rezultatai pasimato ne iš karto…

Tvarkydami savo dar pirmais metais iškastą kūdrą jau turėjome pakankamą žinių bagažą, kaip ir ką daryti, tad jokių bėdų neteko patirti. Na, nebent tai, kad nespėjus iškart apsodinti visų terasų – plotas juk nemažas susidarė – buvo kelios lietaus paplaunamos vietelės, bet daugėjant augalų, ši problema savame išsisprendė, o kur nepadėjo augalai, pa-dėjo kastuvas. Vanduo kūdrose laikosi puikiai, tik esant sausringoms vasaroms kiek nusenka, bet čia jau visos Lietuvos problema – senka netgi didžiosios upės ir ežerai. O vandenėlis švarus, smagu vasarą jame atsigaivinti.

Prasidėjus antrajai kūdros vasarai, joje pagausėjo vandens augalų, ėmė želti žolės. Mąstėme apie įžuvinimą, kurį suplanavom pavasariui. Iš pradžių buvo neaišku, kokias žuvis pasirinkti, juk reikėjo atsižvelgti į dau-

gelį aspektų. Mums žuvys – tai lyg naminiai gyvūnėliai, valgyti mes jų nesiruošėme, tad reikėjo gerai apgalvoti, kokias žuvis pasi-rinkti, kad jos pernelyg neprisidaugintų, tuomet išsiaiškinti, kuo jos minta, kad ir joms maisto pakaktų, ir mums jos padėtų – kūdrą valytų nuo žolių, dumblių perte-kliaus. Visu tuo domėdamiesi, sužinojome tikrai daug įdomių dalykų.

Kūdra tiesiog traukia gyvybę. Po nakties smėlyje gali pamatyti įvairiausių pėdučių įspaudų. Netoli kūdros, akmenyse, mėgsta šildytis skiauterėtasis tritonas, kuris įrašy-tas į Lietuvos raudonąją knygą, o pavasarį savo „kukavimu“ džiugina raudonpilvės kūmutės, kurios taip pat įtrauktos į retųjų sąrašus. Apsilanko čia ir įvairiausi paukščiai – tai gandrą sutinki, tai gervės netikėtai išnirusios virš galvų suka ratą, garnys praplasnoja, pempė rėkaudama pakyla. Šią vasarą, pusiasalyje tarp mūsų dviejų kūdros dalių, ir gyventojų sulaukėme. Bridau jau per gan ūgtelėjusias žoles savo sodintos gėlės aplankyti, kai prieš pat nosį purpte-lėjo antis, netikėta buvo, net aiktelėjau, o pasilenkus ir įdėmiau žvilgterėjus, žolėse išvydau lizdą pilną kiaušinių. Visą vasarą stengėmės ten nevaikščioti, kad šeimyna ramiai ir saugiai jaustųsi. Išsiperėjo, išaugo pirmoji mūsų gyventojų vada.

Ką šiandien darytumėte kitaip?Klaidas taisyti jau teko, tad galiu tik pa-

tarti – geriau, niekur neskubant, viską ap-galvoti iki mažiausių smulkmenų, tuomet susirinkti pakankamai informacijos, kad žinių užtektų visam projektui įgyvendinti.

Ką reiškia būti dirbamos žemės šei-mininku, manau, suvokia ir beviltiškas miestietis? O, štai, ką reiškia būti doru kūdros šeimininku? Beje, ar Jūs nesivar-žote žodžio KŪDRA?

Būti kūdros šeimininku, tai toks pats nuostabus jausmas, kaip ir būti žemės šeimininku. Žodis „kūdra“ mums nekelia ir niekada nekėlė jokių prieštaringų minčių ar neigiamų asociacijų. Ieškojome, kaip kuo tiksliau pavadinti savo kūrinį. Aiškiai suvo-kėme, kad žodis „tvenkinys“, reiškiantis ne iškastą, o užtvenkus upelį ar upę susidariusį vandens telkinį, mums netinka. Vadinti „prūdu“, kas liaudyje populiaru, mums buvo nelabai priimtina, nes žodis skambėjo nelie-tuviškai, o „kūdra“ atrodė arčiausiai tiesos. Žinoma, žodyne pateikiama jo reikšmė nelabai atitinka mūsiškę, bet gal ir nenuos-tabu. Juk neturime iš seniau atėjusio žodžio nusakančio kastinį vandens telkinį.

Beje, norinčius pažinti mūsų bendruome-

DALINAMĖS PATIRTIMI 40 41

Kada prasidėjo Jūsų kaimiškiejirūpesčiai?

Žemės lopinėlio ėmėm dairytis, atrodo, dar 2010 metais. Tuomet lankėmės Krunų ekogyvenvietėje. Buvom jau ir sklypą išsirinkę, bet susiklostė taip, kad 2012 metais vis dėlto įsigijome sklypą Šventasodžio sodžiui kurti.

Pirmą kartą išvydę savo sklypą, jau ži-nojome, kur bus mūsų kūdra, tad nieko ne-laukdami, dar pirmaisiais metais, nuspren-dėme ją kasti – taip norėjosi, kuo greičiau turėti vandens telkinėlį, kuriame galėtume pasipliuškenti, kad netektų kiekvienąkart kulniuoti iki ežero. O jei dar kasant ir molio klodą aptiktume, kaip nuostabu būtų, – statybinės medžiagos turėtume.

Miesto žmogui, kuriam kūdra – tikduobė su vandeniu, ši Jūsų patirtis tur-būt tikra aukštoji matematika?

Panašus buvo ir mūsų pirminis suvo-kimas. O išvydę pirmuosius kasimo darbų rezultatus nustėrome ir, kaip, matyt, dažnaižmonėms būna, suvokėme, ko nenorime, bet dar visai nežinojome, ko norime. Visai tai „aukštajai matematikai“ išstudijuoti turėjome apie porą mėnesių. Kaip buvosmagu! Savotiškas pasiruošimas mėgstamo dalyko egzaminui. O naujais atradimaisdžiaugėmės lyg vaikai ir jautėmės kaip gyvosios gamtos kūrėjai.

IŠ DONATOS IR TADO RAČKAUSKŲPRISIMINIMŲ:„Apie kūdros kasimą nežinojome nieko,

todėl pradėjome klausinėti, domėtis įvairiuose šaltiniuose. Bet informacijos radome nedaug. Tad pasinaudojome tik žiniomis apie kūdros gylį, sakoma, kad pirmaisiais metais „vaikštant“ vandeniui ir plaunantkūdros šlaitus, gylis sumažėja apie vieną metrą, todėl iškasėme keturių metrų gylio kūdrą. O lašo formą pasirinkome tiesiog kažkur išgirdę, kad taip geriau.

Vos po trijų dienų jau turėjome „pirmąjį blyną“. Ekskavatorininkas darbą atliko pagal mūsų pageidavimus, tačiau jie buvo tokie apytiksliai, tokie iki galo neapsvars-tyti, kad pamatę rezultatą nustėrome...Buvo iškasta tiesiog didelė duobė, aplink pūpsojo didžiausi grumstai, o tarp jų žiojėjo duobelės. Iš sodžiaus kaimynės Ingridos iš-girdome: „Na, ne kaip jums tą kūdrą iškasė.“ Patys sau nepripažinome, jog nepavyko. Manėm, imsime susitvarkysime aplinkui ir jau bus gerai. Teko išgirsti ir kitokių „pa-gyrimų“: „Kaip po karo čia pas jus atrodo.“

Tiesa, mūsų prašymą – išsaugoti kelis

medelius, augusius mūsų būsimos kūdrosvietoje, kadangi juos norėjome persodinti,ekskavatorininkas įvykdė kuo kruopščiau-siai. Vėliau radome dar ne vieną jo „išsau-gotą“ medelį – tiesiog iškeltą su visu kaušužemių bei „pasodintą“ prie kūdros.

Situacija buvo tokia – darbo daug, nuo-lydis į kūdrą didelis, nei prieisi, nei apeisi...Ir štai Ingridos dėka, mes atradome savo di-dįjį mokytoją – Zepą Holcerį! Tarsi mostelė-jus burtų lazdele viskas stojo į savas vietas.Supratome savo klaidas ir kaip jas taisyti,netgi – kaip patobulinti jau esamą kūdrą!Juk vanduo yra gyvas ir nuolatos besikei-čiantis, todėl turime sukurti galimybę jamjudėti: lenkta kūdros forma geriau išjudinsvandenį nuo vėjo; skirtingi kūdros gyliai iršylantys akmenys pakrantėse suformuos šilto bei šalto vandens sroves; aplink kūdrąįrengus terasas ir aukštas lysves atsirasypatingos erdvės augalams... Apėmė neap-sakomas džiugesys bei kūrybinis polėkis!

Kuoliukais žymėjome papildomai kasa-mos kūdros ribas, terasų aukštį bei ilgį, jukreikėjo aiškiai ir smulkiai ekskavatorininkui parodyti, kur ir kas bus. Su ekskavatorinin-ku Rimu visas dienas dirbome kartu. Sunkų darbą vainikavo dovana – molis, kurį vėliau

giausi, kad teko susitikti su tokiu žmogumi – kantriu, nuoširdžiu, atviru naujovėms bei taip nuostabiai išmanančiu savo darbą!

Rimui iškasus griovį pirmajai aukštai lysvei (jas mes nusprendėme daryti kaip apsaugą nuo vėjo mūsų kuriamai šiluminei erdvei bei taip atskirti šį plotelį nuo šalimaiseinančios alėjos), nuo pakrantės linijos nu-valytus krūmus ir medelius vilkau ir mečiauį ją, didžiuosius atveždavo ekskavatoriumi. Suformavę aukštą lysvę, pradėjome kastiantrąją kūdros dalį. Kadangi ją buvome nu-

sprendę skirti vandens augalams bei mąstėė-me ir apie įžuvinimą, kasėme ją seklesnę, neesvandens augalai sodinami tik į dviejų metrrų gylį. Per patį vidurį iškasėme kiek giliauu, apie tris metrus, kad kūdra visiškai neužž-želtų. Pakrantėje atritinome kelis nemažuus akmenis, kad vandenį šildytų, bei įkasėmmedidelį kelmą vandens gyvūnams po šaknimiis slėptis bei ant jo saulėkaitoje pasišildyti. Išš-kasus sujungėme abi kūdras į vieną, kuriojee,su dabartinėmis lenktomis kranto linijomis, pagaliau pradėjo gyvybingai judėti vanduoo.

Po to pradėjome formuoti terasas iirlaiptelius. Kai trumpam dėmesį buvomme sutelkę kitur, nė nepastebėjom, jog terasaas Rimas formuoja per daug stačiu kampu. Beet klaidą ištaisėme.

Paskutinieji darbai išpuolė lietingą diee-ną, tad būtent tame plote ir teko daugiausiia paplušėti patiems. O įėjimą į maudynėmms skirtą kūdros dalį Rimas, aptaręs viską sumumis, darė remdamasis jau savomis žinioo-mis. Galiausiai, ekskavatoriumi išpilstėmme smėlį: į griovį, jungiantį abi kūdros dalis, beei į paplūdimį. Pagaliau darbas buvo baigtass, siela džiūgavo, o kūnas prašė poilsio.“

Miestiečiai ima tverti sodžius, kastti kūdras… Kas „užėjo“ tiems miestiečiamss?

Užaugau miestelyje, bet visas vasaraas praleidau kaime pas senelius. Tie šviesūūs prisiminimai, ryšys su gamta, nenusakomaaslengvumo, ramybės, švelnumo pojūtiss, būnant gamtoje, išliko visam gyvenimuui.Gyvendama mieste jaučiau, kaip „gęstu“.Būtent Anastasijos sukurti ir žmonėmmspadovanoti vaizdiniai įpūtė rusenusiaas prisiminimų žarijas.

Visad buvau žmogus, kuriam netikko „taip, kaip visi“. Ir staiga man į rankas patekko knygų serija „Skambantys Rusijos kedraii“. Tai buvo taip šviesu, taip ryšku, apėmmėnušvitimas – radau tai, ko ieškojau. Taipp, giminės sodyba – štai mano gyvenimo tikss-las, prasmė, galimybė kurti ir realizuoti savee.

Už visa tai esu labai dėkinga savvodraugei ir dabartinei mūsų Šventasodžiio

DALINAMĖS PATIRTIMI 40

Kada prasidėjo Jūsų kaimiškieji rūpesčiai?

Žemės lopinėlio ėmėm dairytis, atrodo, dar 2010 metais. Tuomet lankėmės Krunų ekogyvenvietėje. Buvom jau ir sklypą išsirinkę, bet susiklostė taip, kad 2012 metais vis dėlto įsigijome sklypą Šventasodžio sodžiui kurti.

Pirmą kartą išvydę savo sklypą, jau ži-nojome, kur bus mūsų kūdra, tad nieko ne-laukdami, dar pirmaisiais metais, nuspren-dėme ją kasti – taip norėjosi, kuo greičiau turėti vandens telkinėlį, kuriame galėtume pasipliuškenti, kad netektų kiekvienąkart kulniuoti iki ežero. O jei dar kasant ir molio klodą aptiktume, kaip nuostabu būtų, – statybinės medžiagos turėtume.

Miesto žmogui, kuriam kūdra – tik duobė su vandeniu, ši Jūsų patirtis tur-būt tikra aukštoji matematika?

Panašus buvo ir mūsų pirminis suvo-kimas. O išvydę pirmuosius kasimo darbų rezultatus nustėrome ir, kaip, matyt, dažnai žmonėms būna, suvokėme, ko nenorime, bet dar visai nežinojome, ko norime. Visai tai „aukštajai matematikai“ išstudijuoti turėjome apie porą mėnesių. Kaip buvo smagu! Savotiškas pasiruošimas mėgstamo dalyko egzaminui. O naujais atradimais džiaugėmės lyg vaikai ir jautėmės kaip gyvosios gamtos kūrėjai.

IŠ DONATOS IR TADO RAČKAUSKŲPRISIMINIMŲ: „Apie kūdros kasimą nežinojome nieko,

todėl pradėjome klausinėti, domėtis įvairiuose šaltiniuose. Bet informacijos radome nedaug. Tad pasinaudojome tik žiniomis apie kūdros gylį, sakoma, kad pirmaisiais metais „vaikštant“ vandeniui ir plaunant kūdros šlaitus, gylis sumažėja apie vieną metrą, todėl iškasėme keturių metrų gylio kūdrą. O lašo formą pasirinkome tiesiog kažkur išgirdę, kad taip geriau.

Vos po trijų dienų jau turėjome „pirmąjį blyną“. Ekskavatorininkas darbą atliko pagal mūsų pageidavimus, tačiau jie buvo tokie apytiksliai, tokie iki galo neapsvars-tyti, kad pamatę rezultatą nustėrome... Buvo iškasta tiesiog didelė duobė, aplink pūpsojo didžiausi grumstai, o tarp jų žiojėjo duobelės. Iš sodžiaus kaimynės Ingridos iš-girdome: „Na, ne kaip jums tą kūdrą iškasė.“ Patys sau nepripažinome, jog nepavyko. Manėm, imsime susitvarkysime aplinkui ir jau bus gerai. Teko išgirsti ir kitokių „pa-gyrimų“: „Kaip po karo čia pas jus atrodo.“

Tiesa, mūsų prašymą – išsaugoti kelis

medelius, augusius mūsų būsimos kūdros vietoje, kadangi juos norėjome persodinti, ekskavatorininkas įvykdė kuo kruopščiau-siai. Vėliau radome dar ne vieną jo „išsau-gotą“ medelį – tiesiog iškeltą su visu kaušu žemių bei „pasodintą“ prie kūdros.

Situacija buvo tokia – darbo daug, nuo-lydis į kūdrą didelis, nei prieisi, nei apeisi... Ir štai Ingridos dėka, mes atradome savo di-dįjį mokytoją – Zepą Holcerį! Tarsi mostelė-jus burtų lazdele viskas stojo į savas vietas. Supratome savo klaidas ir kaip jas taisyti, netgi – kaip patobulinti jau esamą kūdrą! Juk vanduo yra gyvas ir nuolatos besikei-čiantis, todėl turime sukurti galimybę jam judėti: lenkta kūdros forma geriau išjudins vandenį nuo vėjo; skirtingi kūdros gyliai ir šylantys akmenys pakrantėse suformuos šilto bei šalto vandens sroves; aplink kūdrą įrengus terasas ir aukštas lysves atsiras ypatingos erdvės augalams... Apėmė neap-sakomas džiugesys bei kūrybinis polėkis!

Kuoliukais žymėjome papildomai kasa-mos kūdros ribas, terasų aukštį bei ilgį, juk reikėjo aiškiai ir smulkiai ekskavatorininkui parodyti, kur ir kas bus. Su ekskavatorinin-ku Rimu visas dienas dirbome kartu. Sunkų darbą vainikavo dovana – molis, kurį vėliau

giausi, kad teko susitikti su tokiu žmogumi – kantriu, nuoširdžiu, atviru naujovėms bei taip nuostabiai išmanančiu savo darbą!

Rimui iškasus griovį pirmajai aukštai lysvei (jas mes nusprendėme daryti kaip apsaugą nuo vėjo mūsų kuriamai šiluminei erdvei bei taip atskirti šį plotelį nuo šalimais einančios alėjos), nuo pakrantės linijos nu-valytus krūmus ir medelius vilkau ir mečiau į ją, didžiuosius atveždavo ekskavatoriumi. Suformavę aukštą lysvę, pradėjome kasti antrąją kūdros dalį. Kadangi ją buvome nu-

sprendę skirti vandens augalams bei mąstė-me ir apie įžuvinimą, kasėme ją seklesnę, nes vandens augalai sodinami tik į dviejų metrų gylį. Per patį vidurį iškasėme kiek giliau, apie tris metrus, kad kūdra visiškai neuž-želtų. Pakrantėje atritinome kelis nemažus akmenis, kad vandenį šildytų, bei įkasėme didelį kelmą vandens gyvūnams po šaknimis slėptis bei ant jo saulėkaitoje pasišildyti. Iš-kasus sujungėme abi kūdras į vieną, kurioje, su dabartinėmis lenktomis kranto linijomis, pagaliau pradėjo gyvybingai judėti vanduo.

Po to pradėjome formuoti terasas ir laiptelius. Kai trumpam dėmesį buvome sutelkę kitur, nė nepastebėjom, jog terasas Rimas formuoja per daug stačiu kampu. Bet klaidą ištaisėme.

Paskutinieji darbai išpuolė lietingą die-ną, tad būtent tame plote ir teko daugiausia paplušėti patiems. O įėjimą į maudynėms skirtą kūdros dalį Rimas, aptaręs viską su mumis, darė remdamasis jau savomis žinio-mis. Galiausiai, ekskavatoriumi išpilstėme smėlį: į griovį, jungiantį abi kūdros dalis, bei į paplūdimį. Pagaliau darbas buvo baigtas, siela džiūgavo, o kūnas prašė poilsio.“

Miestiečiai ima tverti sodžius, kasti kūdras… Kas „užėjo“ tiems miestiečiams?

Užaugau miestelyje, bet visas vasaras praleidau kaime pas senelius. Tie šviesūs prisiminimai, ryšys su gamta, nenusakomas lengvumo, ramybės, švelnumo pojūtis, būnant gamtoje, išliko visam gyvenimui. Gyvendama mieste jaučiau, kaip „gęstu“. Būtent Anastasijos sukurti ir žmonėms padovanoti vaizdiniai įpūtė rusenusias prisiminimų žarijas.

Visad buvau žmogus, kuriam netiko „taip, kaip visi“. Ir staiga man į rankas pateko knygų serija „Skambantys Rusijos kedrai“. Tai buvo taip šviesu, taip ryšku, apėmė nušvitimas – radau tai, ko ieškojau. Taip, giminės sodyba – štai mano gyvenimo tiks-las, prasmė, galimybė kurti ir realizuoti save.

Už visa tai esu labai dėkinga savo draugei ir dabartinei mūsų Šventasodžio

gyvena Sibiro glūdumoje darnoje su gamta, išsaugojusi protėvių žinias.

Mane tiesiog sužavėjo, „apsėdo“ jos pasiūlyta vizija. Skaičiau ir galvojau, kaip viskas būtų paprasta ir nuostabu. Puikus sprendimas visai Žemei. Nieko panašaus iki tol nebuvau girdėjus.

Zepas Holceris – permakultūros, kuri paremta būtent vandens principu, pra-dininkas. Jis gyvena Austrijos regione, vadinamame Austrijos Sibiru (net vasarą ten galima sulaukti sniego). Ten jam pavyko sukurti nuostabiausią oazę, kurioje auga, veši ir kuo puikiausiai dera įvairūs tropiniai augalai. Dabar jis keliauja po įvairius pasau-lio kampelius ir padeda spręsti ypatingai opias problemas: kaip atkurti dirvožemio derlingumą bei sugrąžinti vandenį į jau dykynėmis virtusius plotus.

IŠ INGRIDOS IR REGIMANTO ŽITKAUSKŲ PRISIMINIMŲ:„Kūdros kasimas – tai stiprus žemės

judinimas, net kraštovaizdžio keitimas. Todėl stengėmės kuo atsakingiau pasiruošti šiam žingsniui. Žinių apie vandens telkinius sėmėmės iš Z. Holcerio (S. Holzer). Mes net nenutuokėme kokius dalykus galima sukurti ekskavatoriaus pagalba. Iš pradžių įsivaizdavome, kad ekskavatorininkai patys žinos, kas tinkamiausia, bet jų užduo-

šeimininkas nežino, ko nori, bus iškasta tiesiog apvali duobė. Tuo teko įsitikinti Donatai ir Tadui.

Svarbu buvo nuspręsti, kokia bus kūdros paskirtis. Kadangi mūsų sody-ba ribojasi su dviem ežeriukais, mums kūdra nebūtina maudymuisi, j i bus vandens paukščiams. Svajojau turėti įvairių naminių paukščių: vištų, gaidžių, ančių, žąsų. Jų kudakavimas, gagenimas,

prisiminimus. Erdvė tarsi prisipildo gyvy-bės. Man patinka, kai gaidys gieda saulei patekėjus. Patinka stebėti vandenyje besipliuškenančias antis ir žąsis.

Kūdros paskirtis nulemia ir kasimo ypatumus: dydį, gylį, išdėstymą ir kita. Pa-vyzdžiui, jei norite skaidraus vandens, ku-riame bus galima maudytis (kaip Donatos ir Tado šeimynos), kūdra neturi būti apvali, o vingiuota, kad susidarytų bangelės. Taip pat būtina atsižvelgti į vėjo judėjimo kryp-tis, saulės šviesą ir pavėsį. Gylis turi būti nevienodas, kad vanduo judėtų įvairiomis

kryptimis ir valytųsi; reikia apsvarstyti ir augalų vietas.

vandens gyventojų sąlygas. Keli dideli akmenys, įšilę nuo saulės, neleis žiemą van-

pateks deguonis. Iš kelmo ar šakotų rąstų galima sukurti namelį žuvims, kuriame jos ras prieglobstį ir poilsį. Savo būsimiems vandens paukščiams nutariau virš vandens pastatyti „ančių namą“. Kol vandens buvo nedaug, įstatėme atraminius stulpus. Pa-vasarį, paaiškėjus vandens lygiui, namuką užbaigėme.

Mums pasisekė, nes Šventasodis yra nepaliestas melioracijos ir turime galimybę pažinti nesudarkytą vandens pasaulį. Todėl dar svarbiau prieš bet kokius kasimo darbus (kūdros, šuliniai) išsiaiškinti vandens judė-jimą, nuolydžius, kraštovaizdžio ypatumus. Kūdros vieta mums pati „pasisiūlė“. Tai

užžėlusi dauba, kurioje beveik iki vasaros vidurio laikėsi vanduo. Svarbu kuo mažiau judinti žemę, pavyzdžiui, kasti daubose jas gilinant.

Po darbų pas Tadą ir Donatą ekskava-torininkas Rimas padarė tikrą stebuklą ir pas mus. Su gremėzdišku, tokiems darbams nepritaikytu kaušu jis sugebėjo įgyvendinti keisčiausias mūsų užgaidas. Ir darė tai su stebėtina ramybe ir kantrybe. Aišku, baigus kasti, dar teko nemažai paplušėti ir patiems.“

Savo kūdras išsikasėte 2012 metais. Sakoma, kad rezultatai pasimato ne iš karto…

Tvarkydami savo dar pirmais metais iškastą kūdrą jau turėjome pakankamą žinių bagažą, kaip ir ką daryti, tad jokių bėdų neteko patirti. Na, nebent tai, kad nespėjus iškart apsodinti visų terasų – plotas juk nemažas susidarė – buvo kelios lietaus paplaunamos vietelės, bet daugėjant augalų, ši problema savame išsisprendė, o kur nepadėjo augalai, pa-dėjo kastuvas. Vanduo kūdrose laikosi puikiai, tik esant sausringoms vasaroms kiek nusenka, bet čia jau visos Lietuvos problema – senka netgi didžiosios upės ir ežerai. O vandenėlis švarus, smagu vasarą jame atsigaivinti.

Prasidėjus antrajai kūdros vasarai, joje pagausėjo vandens augalų, ėmė želti žolės. Mąstėme apie įžuvinimą, kurį suplanavom pavasariui. Iš pradžių buvo neaišku, kokias žuvis pasirinkti, juk reikėjo atsižvelgti į dau-

gelį aspektų. Mums žuvys – tai lyg naminiai gyvūnėliai, valgyti mes jų nesiruošėme, tad reikėjo gerai apgalvoti, kokias žuvis pasi-rinkti, kad jos pernelyg neprisidaugintų, tuomet išsiaiškinti, kuo jos minta, kad ir joms maisto pakaktų, ir mums jos padėtų – kūdrą valytų nuo žolių, dumblių perte-kliaus. Visu tuo domėdamiesi, sužinojome tikrai daug įdomių dalykų.

Kūdra tiesiog traukia gyvybę. Po nakties smėlyje gali pamatyti įvairiausių pėdučių įspaudų. Netoli kūdros, akmenyse, mėgsta šildytis skiauterėtasis tritonas, kuris įrašy-tas į Lietuvos raudonąją knygą, o pavasarį savo „kukavimu“ džiugina raudonpilvės kūmutės, kurios taip pat įtrauktos į retųjų sąrašus. Apsilanko čia ir įvairiausi paukščiai – tai gandrą sutinki, tai gervės netikėtai išnirusios virš galvų suka ratą, garnys praplasnoja, pempė rėkaudama pakyla. Šią vasarą, pusiasalyje tarp mūsų dviejų kūdros dalių, ir gyventojų sulaukėme. Bridau jau per gan ūgtelėjusias žoles savo sodintos gėlės aplankyti, kai prieš pat nosį purpte-lėjo antis, netikėta buvo, net aiktelėjau, o pasilenkus ir įdėmiau žvilgterėjus, žolėse išvydau lizdą pilną kiaušinių. Visą vasarą stengėmės ten nevaikščioti, kad šeimyna ramiai ir saugiai jaustųsi. Išsiperėjo, išaugo pirmoji mūsų gyventojų vada.

Ką šiandien darytumėte kitaip?Klaidas taisyti jau teko, tad galiu tik pa-

tarti – geriau, niekur neskubant, viską ap-galvoti iki mažiausių smulkmenų, tuomet susirinkti pakankamai informacijos, kad žinių užtektų visam projektui įgyvendinti.

Ką reiškia būti dirbamos žemės šei-mininku, manau, suvokia ir beviltiškas miestietis? O, štai, ką reiškia būti doru kūdros šeimininku? Beje, ar Jūs nesivar-žote žodžio KŪDRA?

Būti kūdros šeimininku, tai toks pats nuostabus jausmas, kaip ir būti žemės šeimininku. Žodis „kūdra“ mums nekelia ir niekada nekėlė jokių prieštaringų minčių ar neigiamų asociacijų. Ieškojome, kaip kuo tiksliau pavadinti savo kūrinį. Aiškiai suvo-kėme, kad žodis „tvenkinys“, reiškiantis ne iškastą, o užtvenkus upelį ar upę susidariusį vandens telkinį, mums netinka. Vadinti „prūdu“, kas liaudyje populiaru, mums buvo nelabai priimtina, nes žodis skambėjo nelie-tuviškai, o „kūdra“ atrodė arčiausiai tiesos. Žinoma, žodyne pateikiama jo reikšmė nelabai atitinka mūsiškę, bet gal ir nenuos-tabu. Juk neturime iš seniau atėjusio žodžio nusakančio kastinį vandens telkinį.

Beje, norinčius pažinti mūsų bendruome-

DALINAMĖS PATIRTIMI 40 41

g yg j pgyvosios gamtos kūrėjai.

IŠ DONATOS IR TADO RAČKAUSKŲPRISIMINIMŲ:„Apie kūdros kasimą nežinojome nieko,

todėl pradėjome klausinėti, domėtis įvairiuose šaltiniuose. Bet informacijos radome nedaug. Tad pasinaudojome tik žiniomis apie kūdros gylį, sakoma, kad pirmaisiais metais „vaikštant“ vandeniui ir plaunantkūdros šlaitus, gylis sumažėja apie vieną metrą, todėl iškasėme keturių metrų gylio kūdrą. O lašo formą pasirinkome tiesiog kažkur išgirdę, kad taip geriau.

Vos po trijų dienų jau turėjome „pirmąjį blyną“. Ekskavatorininkas darbą atliko pagal mūsų pageidavimus, tačiau jie buvo tokie apytiksliai, tokie iki galo neapsvars-tyti, kad pamatę rezultatą nustėrome...Buvo iškasta tiesiog didelė duobė, aplink pūpsojo didžiausi grumstai, o tarp jų žiojėjo duobelės. Iš sodžiaus kaimynės Ingridos iš-girdome: „Na, ne kaip jums tą kūdrą iškasė.“ Patys sau nepripažinome, jog nepavyko. Manėm, imsime susitvarkysime aplinkui ir jau bus gerai. Teko išgirsti ir kitokių „pa-gyrimų“: „Kaip po karo čia pas jus atrodo.“

Tiesa, mūsų prašymą – išsaugoti kelis

giausi, kad teko susitikti su tokiu žmogumi – kantriu, nuoširdžiu, atviru naujovėms bei taip nuostabiai išmanančiu savo darbą!

Rimui iškasus griovį pirmajai aukštai lysvei (jas mes nusprendėme daryti kaip apsaugą nuo vėjo mūsų kuriamai šiluminei erdvei bei taip atskirti šį plotelį nuo šalimaiseinančios alėjos), nuo pakrantės linijos nu-valytus krūmus ir medelius vilkau ir mečiauį ją, didžiuosius atveždavo ekskavatoriumi. Suformavę aukštą lysvę, pradėjome kastiantrąją kūdros dalį. Kadangi ją buvome nu-

„ jUžaugau miestelyje, bet visas vasaraas

praleidau kaime pas senelius. Tie šviesūūs prisiminimai, ryšys su gamta, nenusakomaaslengvumo, ramybės, švelnumo pojūtiss, būnant gamtoje, išliko visam gyvenimuui.Gyvendama mieste jaučiau, kaip „gęstu“.Būtent Anastasijos sukurti ir žmonėmmspadovanoti vaizdiniai įpūtė rusenusiaas prisiminimų žarijas.

Visad buvau žmogus, kuriam netikko „taip, kaip visi“. Ir staiga man į rankas patekko knygų serija „Skambantys Rusijos kedraii“. Tai buvo taip šviesu, taip ryšku, apėmmėnušvitimas – radau tai, ko ieškojau. Taipp, giminės sodyba – štai mano gyvenimo tikss-las, prasmė, galimybė kurti ir realizuoti savee.

Už visa tai esu labai dėkinga savvodraugei ir dabartinei mūsų Šventasodžiio

Kada prasidėjo Jūsų kaimiškieji rūpesčiai?

Žemės lopinėlio ėmėm dairytis, atrodo, dar 2010 metais. Tuomet lankėmės Krunų ekogyvenvietėje. Buvom jau ir sklypą išsirinkę, bet susiklostė taip, kad 2012 metais vis dėlto įsigijome sklypą Šventasodžio sodžiui kurti.

Pirmą kartą išvydę savo sklypą, jau ži-nojome, kur bus mūsų kūdra, tad nieko ne-laukdami, dar pirmaisiais metais, nuspren-dėme ją kasti – taip norėjosi, kuo greičiau turėti vandens telkinėlį, kuriame galėtume pasipliuškenti, kad netektų kiekvienąkart kulniuoti iki ežero. O jei dar kasant ir molio klodą aptiktume, kaip nuostabu būtų, – statybinės medžiagos turėtume.

Miesto žmogui, kuriam kūdra – tik duobė su vandeniu, ši Jūsų patirtis tur-būt tikra aukštoji matematika?

Panašus buvo ir mūsų pirminis suvo-kimas. O išvydę pirmuosius kasimo darbų rezultatus nustėrome ir, kaip, matyt, dažnai žmonėms būna, suvokėme, ko nenorime, bet dar visai nežinojome, ko norime. Visai tai „aukštajai matematikai“ išstudijuoti turėjome apie porą mėnesių. Kaip buvo smagu! Savotiškas pasiruošimas mėgstamo dalyko egzaminui. O naujais atradimais džiaugėmės lyg vaikai ir jautėmės kaip gyvosios gamtos kūrėjai.

IŠ DONATOS IR TADO RAČKAUSKŲ PRISIMINIMŲ: „Apie kūdros kasimą nežinojome nieko,

todėl pradėjome klausinėti, domėtis įvai-riuose šaltiniuose. Bet informacijos radome nedaug. Tad pasinaudojome tik žiniomis apie kūdros gylį, sakoma, kad pirmaisiais metais „vaikštant“ vandeniui ir plaunant kūdros šlaitus, gylis sumažėja apie vieną metrą, todėl iškasėme keturių metrų gylio kūdrą. O lašo formą pasirinkome tiesiog kažkur išgirdę, kad taip geriau.

Vos po trijų dienų jau turėjome „pirmąjį blyną“. Ekskavatorininkas darbą atliko pagal mūsų pageidavimus, tačiau jie buvo tokie apytiksliai, tokie iki galo neapsvars-tyti, kad pamatę rezultatą nustėrome... Buvo iškasta tiesiog didelė duobė, aplink pūpsojo didžiausi grumstai, o tarp jų žiojėjo duobelės. Iš sodžiaus kaimynės Ingridos iš-girdome: „Na, ne kaip jums tą kūdrą iškasė.“ Patys sau nepripažinome, jog nepavyko. Manėm, imsime susitvarkysime aplinkui ir jau bus gerai. Teko išgirsti ir kitokių „pa-gyrimų“: „Kaip po karo čia pas jus atrodo.“

Tiesa, mūsų prašymą – išsaugoti kelis

medelius, augusius mūsų būsimos kūdros vietoje, kadangi juos norėjome persodinti, ekskavatorininkas įvykdė kuo kruopščiau-siai. Vėliau radome dar ne vieną jo „išsau-gotą“ medelį – tiesiog iškeltą su visu kaušu žemių bei „pasodintą“ prie kūdros.

Situacija buvo tokia – darbo daug, nuo-lydis į kūdrą didelis, nei prieisi, nei apeisi... Ir štai Ingridos dėka, mes atradome savo di-dįjį mokytoją – Zepą Holcerį! Tarsi mostelė-jus burtų lazdele viskas stojo į savas vietas. Supratome savo klaidas ir kaip jas taisyti, netgi – kaip patobulinti jau esamą kūdrą! Juk vanduo yra gyvas ir nuolatos besikei-čiantis, todėl turime sukurti galimybę jam judėti: lenkta kūdros forma geriau išjudins vandenį nuo vėjo; skirtingi kūdros gyliai ir šylantys akmenys pakrantėse suformuos šilto bei šalto vandens sroves; aplink kūdrą įrengus terasas ir aukštas lysves atsiras ypatingos erdvės augalams... Apėmė neap-sakomas džiugesys bei kūrybinis polėkis!

Kuoliukais žymėjome papildomai kasa-mos kūdros ribas, terasų aukštį bei ilgį, juk reikėjo aiškiai ir smulkiai ekskavatorininkui parodyti, kur ir kas bus. Su ekskavatorinin-ku Rimu visas dienas dirbome kartu. Sunkų darbą vainikavo dovana – molis, kurį vėliau panaudojome namo pamato statybai.

Žinoma, sunerimom pamatę, kad ekskavatorininkas Rimas platina mūsų jau iškastos kūdros liniją, nes to daryti neplanavome. Sustabdėm darbus ir ėmėme kalbėtis, rodžiau jam savo ranka paišytą kū-dros aplinkos planelį, nuotraukas iš įvairių

-sas, aukštas lysves, nuo kurių ir pradėjome. Pamenu, keistai jis žiūrėjo į mane ir mano neįprastus pageidavimus, klausė: „O kam jums viso to reikia? Ar ne per brangus toks eksperimentas?“ Vėliau, darbams gal jau įpusėjus, stebėjau, kaip jis įsijautė ir netgi ėmė mąstyti pagal mano pateiktą pavyzdį, siūlydamas savo sugalvotus patobulinimus ir, keisčiausia, kaip tik toje vietoje, kuri, rodos, buvo man pro akis praslydus. Džiau-giausi, kad teko susitikti su tokiu žmogumi – kantriu, nuoširdžiu, atviru naujovėms bei taip nuostabiai išmanančiu savo darbą!

Rimui iškasus griovį pirmajai aukštai lysvei (jas mes nusprendėme daryti kaip apsaugą nuo vėjo mūsų kuriamai šiluminei erdvei bei taip atskirti šį plotelį nuo šalimais einančios alėjos), nuo pakrantės linijos nu-valytus krūmus ir medelius vilkau ir mečiau į ją, didžiuosius atveždavo ekskavatoriumi. Suformavę aukštą lysvę, pradėjome kasti antrąją kūdros dalį. Kadangi ją buvome nu-

sprendę skirti vandens augalams bei mąstė-me ir apie įžuvinimą, kasėme ją seklesnę, nes vandens augalai sodinami tik į dviejų metrų gylį. Per patį vidurį iškasėme kiek giliau, apie tris metrus, kad kūdra visiškai neuž-želtų. Pakrantėje atritinome kelis nemažus akmenis, kad vandenį šildytų, bei įkasėme didelį kelmą vandens gyvūnams po šaknimis slėptis bei ant jo saulėkaitoje pasišildyti. Iš-kasus sujungėme abi kūdras į vieną, kurioje, su dabartinėmis lenktomis kranto linijomis, pagaliau pradėjo gyvybingai judėti vanduo.

Po to pradėjome formuoti terasas ir laiptelius. Kai trumpam dėmesį buvome sutelkę kitur, nė nepastebėjom, jog terasas Rimas formuoja per daug stačiu kampu. Bet klaidą ištaisėme.

Paskutinieji darbai išpuolė lietingą die-ną, tad būtent tame plote ir teko daugiausia paplušėti patiems. O įėjimą į maudynėms skirtą kūdros dalį Rimas, aptaręs viską su mumis, darė remdamasis jau savomis žinio-mis. Galiausiai, ekskavatoriumi išpilstėme smėlį: į griovį, jungiantį abi kūdros dalis, bei į paplūdimį. Pagaliau darbas buvo baigtas, siela džiūgavo, o kūnas prašė poilsio.“

Miestiečiai ima tverti sodžius, kasti kūdras… Kas „užėjo“ tiems miestiečiams?

Užaugau miestelyje, bet visas vasaras praleidau kaime pas senelius. Tie šviesūs prisiminimai, ryšys su gamta, nenusakomas lengvumo, ramybės, švelnumo pojūtis, būnant gamtoje, išliko visam gyvenimui. Gyvendama mieste jaučiau, kaip „gęstu“. Būtent Anastasijos sukurti ir žmonėms padovanoti vaizdiniai įpūtė rusenusias prisiminimų žarijas.

Visad buvau žmogus, kuriam netiko „taip, kaip visi“. Ir staiga man į rankas pateko knygų serija „Skambantys Rusijos kedrai“. Tai buvo taip šviesu, taip ryšku, apėmė nušvitimas – radau tai, ko ieškojau. Taip, giminės sodyba – štai mano gyvenimo tiks-las, prasmė, galimybė kurti ir realizuoti save.

Už visa tai esu labai dėkinga savo draugei ir dabartinei mūsų Šventasodžio kaimynei Ingridai, kuri ir atvėrė man šį pasaulį. Atsidūrėme su vyru tarp bendra-minčių, mąstančių apie bendruomenę, apie ekologinę gyvenvietę, apie kitokių gyvenimo ir mokymosi sąlygų savo vai-kams sudarymą.

-siūlytus vaizdinius? Kas ta Anastasija? Kas toks Zepas Holceris?

Anastasija – tai labai stipriai mūsų Žemę mylinti ir ja besirūpinanti moteris. Ji

gyvena Sibiro glūdumoje darnoje su gamta, išsaugojusi protėvių žinias.

Mane tiesiog sužavėjo, „apsėdo“ jos pasiūlyta vizija. Skaičiau ir galvojau, kaip viskas būtų paprasta ir nuostabu. Puikus sprendimas visai Žemei. Nieko panašaus iki tol nebuvau girdėjus.

Zepas Holceris – permakultūros, kuri paremta būtent vandens principu, pra-dininkas. Jis gyvena Austrijos regione, vadinamame Austrijos Sibiru (net vasarą ten galima sulaukti sniego). Ten jam pavyko sukurti nuostabiausią oazę, kurioje auga, veši ir kuo puikiausiai dera įvairūs tropiniai augalai. Dabar jis keliauja po įvairius pasau-lio kampelius ir padeda spręsti ypatingai opias problemas: kaip atkurti dirvožemio derlingumą bei sugrąžinti vandenį į jau dykynėmis virtusius plotus.

IŠ INGRIDOS IR REGIMANTO ŽITKAUSKŲ PRISIMINIMŲ:„Kūdros kasimas – tai stiprus žemės

judinimas, net kraštovaizdžio keitimas. Todėl stengėmės kuo atsakingiau pasiruošti šiam žingsniui. Žinių apie vandens telkinius sėmėmės iš Z. Holcerio (S. Holzer). Mes net nenutuokėme kokius dalykus galima sukurti ekskavatoriaus pagalba. Iš pradžių įsivaizdavome, kad ekskavatorininkai patys žinos, kas tinkamiausia, bet jų užduo-

šeimininkas nežino, ko nori, bus iškasta tiesiog apvali duobė. Tuo teko įsitikinti Donatai ir Tadui.

Svarbu buvo nuspręsti, kokia bus kūdros paskirtis. Kadangi mūsų sody-ba ribojasi su dviem ežeriukais, mums kūdra nebūtina maudymuisi, j i bus vandens paukščiams. Svajojau turėti įvairių naminių paukščių: vištų, gaidžių, ančių, žąsų. Jų kudakavimas, gagenimas,

prisiminimus. Erdvė tarsi prisipildo gyvy-bės. Man patinka, kai gaidys gieda saulei patekėjus. Patinka stebėti vandenyje besipliuškenančias antis ir žąsis.

Kūdros paskirtis nulemia ir kasimo ypatumus: dydį, gylį, išdėstymą ir kita. Pa-vyzdžiui, jei norite skaidraus vandens, ku-riame bus galima maudytis (kaip Donatos ir Tado šeimynos), kūdra neturi būti apvali, o vingiuota, kad susidarytų bangelės. Taip pat būtina atsižvelgti į vėjo judėjimo kryp-tis, saulės šviesą ir pavėsį. Gylis turi būti nevienodas, kad vanduo judėtų įvairiomis

kryptimis ir valytųsi; reikia apsvarstyti ir augalų vietas.

vandens gyventojų sąlygas. Keli dideli akmenys, įšilę nuo saulės, neleis žiemą van-

pateks deguonis. Iš kelmo ar šakotų rąstų galima sukurti namelį žuvims, kuriame jos ras prieglobstį ir poilsį. Savo būsimiems vandens paukščiams nutariau virš vandens pastatyti „ančių namą“. Kol vandens buvo nedaug, įstatėme atraminius stulpus. Pa-vasarį, paaiškėjus vandens lygiui, namuką užbaigėme.

Mums pasisekė, nes Šventasodis yra nepaliestas melioracijos ir turime galimybę pažinti nesudarkytą vandens pasaulį. Todėl dar svarbiau prieš bet kokius kasimo darbus (kūdros, šuliniai) išsiaiškinti vandens judė-jimą, nuolydžius, kraštovaizdžio ypatumus. Kūdros vieta mums pati „pasisiūlė“. Tai

užžėlusi dauba, kurioje beveik iki vasaros vidurio laikėsi vanduo. Svarbu kuo mažiau judinti žemę, pavyzdžiui, kasti daubose jas gilinant.

Po darbų pas Tadą ir Donatą ekskava-torininkas Rimas padarė tikrą stebuklą ir pas mus. Su gremėzdišku, tokiems darbams nepritaikytu kaušu jis sugebėjo įgyvendinti keisčiausias mūsų užgaidas. Ir darė tai su stebėtina ramybe ir kantrybe. Aišku, baigus kasti, dar teko nemažai paplušėti ir patiems.“

Savo kūdras išsikasėte 2012 metais. Sakoma, kad rezultatai pasimato ne iš karto…

Tvarkydami savo dar pirmais metais iškastą kūdrą jau turėjome pakankamą žinių bagažą, kaip ir ką daryti, tad jokių bėdų neteko patirti. Na, nebent tai, kad nespėjus iškart apsodinti visų terasų – plotas juk nemažas susidarė – buvo kelios lietaus paplaunamos vietelės, bet daugėjant augalų, ši problema savame išsisprendė, o kur nepadėjo augalai, pa-dėjo kastuvas. Vanduo kūdrose laikosi puikiai, tik esant sausringoms vasaroms kiek nusenka, bet čia jau visos Lietuvos problema – senka netgi didžiosios upės ir ežerai. O vandenėlis švarus, smagu vasarą jame atsigaivinti.

Prasidėjus antrajai kūdros vasarai, joje pagausėjo vandens augalų, ėmė želti žolės. Mąstėme apie įžuvinimą, kurį suplanavom pavasariui. Iš pradžių buvo neaišku, kokias žuvis pasirinkti, juk reikėjo atsižvelgti į dau-

gelį aspektų. Mums žuvys – tai lyg naminiai gyvūnėliai, valgyti mes jų nesiruošėme, tad reikėjo gerai apgalvoti, kokias žuvis pasi-rinkti, kad jos pernelyg neprisidaugintų, tuomet išsiaiškinti, kuo jos minta, kad ir joms maisto pakaktų, ir mums jos padėtų – kūdrą valytų nuo žolių, dumblių perte-kliaus. Visu tuo domėdamiesi, sužinojome tikrai daug įdomių dalykų.

Kūdra tiesiog traukia gyvybę. Po nakties smėlyje gali pamatyti įvairiausių pėdučių įspaudų. Netoli kūdros, akmenyse, mėgsta šildytis skiauterėtasis tritonas, kuris įrašy-tas į Lietuvos raudonąją knygą, o pavasarį savo „kukavimu“ džiugina raudonpilvės kūmutės, kurios taip pat įtrauktos į retųjų sąrašus. Apsilanko čia ir įvairiausi paukščiai – tai gandrą sutinki, tai gervės netikėtai išnirusios virš galvų suka ratą, garnys praplasnoja, pempė rėkaudama pakyla. Šią vasarą, pusiasalyje tarp mūsų dviejų kūdros dalių, ir gyventojų sulaukėme. Bridau jau per gan ūgtelėjusias žoles savo sodintos gėlės aplankyti, kai prieš pat nosį purpte-lėjo antis, netikėta buvo, net aiktelėjau, o pasilenkus ir įdėmiau žvilgterėjus, žolėse išvydau lizdą pilną kiaušinių. Visą vasarą stengėmės ten nevaikščioti, kad šeimyna ramiai ir saugiai jaustųsi. Išsiperėjo, išaugo pirmoji mūsų gyventojų vada.

Ką šiandien darytumėte kitaip?Klaidas taisyti jau teko, tad galiu tik pa-

tarti – geriau, niekur neskubant, viską ap-galvoti iki mažiausių smulkmenų, tuomet susirinkti pakankamai informacijos, kad žinių užtektų visam projektui įgyvendinti.

Ką reiškia būti dirbamos žemės šei-mininku, manau, suvokia ir beviltiškas miestietis? O, štai, ką reiškia būti doru kūdros šeimininku? Beje, ar Jūs nesivar-žote žodžio KŪDRA?

Būti kūdros šeimininku, tai toks pats nuostabus jausmas, kaip ir būti žemės šeimininku. Žodis „kūdra“ mums nekelia ir niekada nekėlė jokių prieštaringų minčių ar neigiamų asociacijų. Ieškojome, kaip kuo tiksliau pavadinti savo kūrinį. Aiškiai suvo-kėme, kad žodis „tvenkinys“, reiškiantis ne iškastą, o užtvenkus upelį ar upę susidariusį vandens telkinį, mums netinka. Vadinti „prūdu“, kas liaudyje populiaru, mums buvo nelabai priimtina, nes žodis skambėjo nelie-tuviškai, o „kūdra“ atrodė arčiausiai tiesos. Žinoma, žodyne pateikiama jo reikšmė nelabai atitinka mūsiškę, bet gal ir nenuos-tabu. Juk neturime iš seniau atėjusio žodžio nusakančio kastinį vandens telkinį.

Beje, norinčius pažinti mūsų bendruome-

DALINAMĖS PATIRTIMI 40 41

Kada prasidėjo Jūsų kaimiškiejirūpesčiai?

Žemės lopinėlio ėmėm dairytis, atrodo,dar 2010 metais. Tuomet lankėmės Krunų ekogyvenvietėje. Buvom jau ir sklypą išsirinkę,bet susiklostė taip, kad 2012 metais vis dėltoįsigijome sklypą Šventasodžio sodžiui kurti.

Pirmą kartą išvydę savo sklypą, jau ži-nojome, kur bus mūsų kūdra, tad nieko ne-laukdami, dar pirmaisiais metais, nuspren-dėme ją kasti – taip norėjosi, kuo greičiauturėti vandens telkinėlį, kuriame galėtumepasipliuškenti, kad netektų kiekvienąkartkulniuoti iki ežero. O jei dar kasant ir molio klodą aptiktume, kaip nuostabu būtų, – statybinės medžiagos turėtume.

Miesto žmogui, kuriam kūdra – tikduobė su vandeniu, ši Jūsų patirtis tur-būt tikra aukštoji matematika?

Panašus buvo ir mūsų pirminis suvo-kimas. O išvydę pirmuosius kasimo darbųrezultatus nustėrome ir, kaip, matyt, dažnaižmonėms būna, suvokėme, ko nenorime,bet dar visai nežinojome, ko norime. Visaitai „aukštajai matematikai“ išstudijuotiturėjome apie porą mėnesių. Kaip buvosmagu! Savotiškas pasiruošimas mėgstamo dalyko egzaminui. O naujais atradimais džiaugėmės lyg vaikai ir jautėmės kaipgyvosios gamtos kūrėjai.

IŠ DONATOS IR TADO RAČKAUSKŲPRISIMINIMŲ:„Apie kūdros kasimą nežinojome nieko,

todėl pradėjome klausinėti, domėtis įvai-riuose šaltiniuose. Bet informacijos radome nedaug. Tad pasinaudojome tik žiniomisapie kūdros gylį, sakoma, kad pirmaisiaismetais „vaikštant“ vandeniui ir plaunantkūdros šlaitus, gylis sumažėja apie vieną metrą, todėl iškasėme keturių metrų gyliokūdrą. O lašo formą pasirinkome tiesiogkažkur išgirdę, kad taip geriau.

Vos po trijų dienų jau turėjome „pirmąjį blyną“. Ekskavatorininkas darbą atliko pagal mūsų pageidavimus, tačiau jie buvotokie apytiksliai, tokie iki galo neapsvars-tyti, kad pamatę rezultatą nustėrome...Buvo iškasta tiesiog didelė duobė, aplink pūpsojo didžiausi grumstai, o tarp jų žiojėjoduobelės. Iš sodžiaus kaimynės Ingridos iš-girdome: „Na, ne kaip jums tą kūdrą iškasė.“ Patys sau nepripažinome, jog nepavyko. Manėm, imsime susitvarkysime aplinkui ir jau bus gerai. Teko išgirsti ir kitokių „pa-gyrimų“: „Kaip po karo čia pas jus atrodo.“

Tiesa, mūsų prašymą – išsaugoti kelis

DALINAMĖS PATIRTIMI 40

mažėja, kainos visai ne tokios, kurios leistų klestėti. Atrodė, kad senovinė pamario gyvenvietė pasmerkta išnykti. Tačiau Kuršių marios yra toks vandens telkinys, kuris visada teikia daugiau galimybių, negu yra išnaudojama.

Trys sėkmingos investicijos – senovinės marių burvaltės pastatymas, uostelio mažiesiems laivams įkūrimas, apžvalgos bokštas – leidžia tikėtis, kad iš žvejybos pasitraukę žvejai įsisuks turizmo versle, o vis daugiau pasiturinčių gyventojų Dreverną rinksis antriesiems namams, plėtosis paslaugos. Čia veikianti edu-kacinė programa „Žuvies kelias“ – puikus pavyzdys, kaip teisingi vadybiniai sprendimai ir įžvalgios investicijos nuošaliose vietovėse sukuria tikro veiksmo smagratį.

-dyboje – muziejuje, išvydau mokytojų iš Ukmergės grupę, šokančią

mokėsi senosios šio krašto gyventojų tarmės ir iš visos širdies kvatojosi mažlietuviškai pavadintos „šulmeistrėmis“.

Drevernos buvusių žvejų šeimyna, Kazimieras ir Janina Viršilai,

turistų grupei stalus. Janina pilsto į lėkštes žuvienę, o Kazimieras patiekia savo paties rūkytą kilograminį ešerį, karšį. Valgydami svečiai išgirsta pasakojimų apie Kuršių marias, žuvis.

Susipažinę su laivadirbio amatu muziejuje, visi patraukia į uostelį, kur jų jau laukia senovinė, plokščiadugnė burvaltė „Dre-verna“ ir kapitonas iš Rusnės – Simas Knapkis, kuris ir pats savo

tam skyrė apie 60 000 Eur lėšų. Dabar akivaizdu, kad neprašauta, laivas pritraukia žmones.

Ilibus delestio into etur, non poruntiam haruptur, simin consequatur solluptam dolor sumquatur, tecus quos eria con conse voluptur, optatest apero volupit emporeh enditiatio conest, cuptaest et andemque simi, ut ius ide corror sus ad qui consequia non nis ideligent.

Senienduntis eic tet ditiatur? Quid quas et quo in endicit, quias et, solore venducia cus, as doluptior solupisit exerovit od quam velibus cillam eaquatur re consequia cuptius nos eaquis dist, simillu pienestis cus aut quostem quod modiscipis sitatius, sanduscium earciam, eum debitis autes ute dolorat aspienim hicimolupit quas aut aditem fugitibus se cusae de dis dendi ut entuscia et qui tent et volenis digenis cum arum labo. Ut harchil ipit verum quianianda

PAMINTIJIMUI

nonseque dolor aborrum esed mos dolo te nonsendit aut labo. Dusam, nis eture, con nonse moloressim dici bea conempo rrovide mporporum et odit, vidunda solut accatus ratia dolupta spident ad quatium que dolores ditatum elest int et enimperum apis es verae optatem poreserum ent por sant minimus as etum fugit etur repe plist moluptate nimil mod mi, qui dolorei cienditatur sequae. Abo. Itas rem quidelenis dendant.

to vid mo maio tem eatem apiet et aut aut estrupi cipienis as nit liquam simperibus et ellectest, omniatetus.

Ihit faci il eos dolupta alisqui dundita spellup tatendi tatus, et, ius.

Onsequam is min plibusandae ped magnit int.Renda voluptam ipsae ius quostem. Et liam facim de aditati

apiet doluptati aut maximet ernam nonsenditat aut aborem ea ventia nihillaut labo. Name volupta turerepero eos parci optat

reperciam quossit aut qui di odigendios accaerio. Namuscit quia si cus conseque quatio ipsa derum qui blab ipsa dolore nonectius.

Ibus etur sapid molum delendi squuntem qui reribea doleculpa volorum quia nonsecu sapiet, explitatem endanda ntinctis ea si omnit ide volupta dolori te laborionem facestiis ape voluptation reruptatur, que preicie nihiliquid unditem faccaes maximus, cusapercia niam vendusciliti blab ium errovide dolupit, commo

cuptium faceprovitae et fuga. Et eos magnimp eruptatur magni cuptaest, ipid enditinci volectas et re isquamet qui cuptatetur reriosaperro veles quibus sequodi corepud itibustium vel inti con nonecus, cor as sincto beaque volupta tiisquiam comnis ipsunt,

cus dolor repratus everruptatis moluptatquas secus nonseceatios venisci deliquidis dolut rero doluptaepro omnia dolorep eruptatqui doluptat odis sum quat volesed undandit iumet que simus et velle-sequae prem eum et alit volupta quundis si tota con ero voluptate lam, nim volupta quibeaque dist recus repe seratur?

Vidis doluptatur aliqui optatemposam consequi ima venest, omnis autem ellatem que non evenihic tor sollese nim qui bla as dellab il illenda ipsaperunte quatemquis alibusam lab inum eos dentio consed quis exped ut omniene ctendit iorioribus explant faccat quatess entinias rae cones illab ilicim soloreh endest, sus.

Rum quae volessimi, sum voluptat.Optat ipiende stincid qui blaut qui ommos de reictat ibusame

ipit arum excese landessit facepedit est, to tem fugiam autes ea-rum auditemporum harum qui aut odici andam fugita doluptia dolorpo raecaec atento cullaborro conet perferibus aut quamus, quiam ese ipsa sequibus.

Voluptatio tota sapid maxim volo con cus illant alibus coriam -

cimenet volorerovit faccuscias que consequi nonet optaesequo te vitati odi acea nus at odignient atibea volesci videm qui dolorat vollorum rem harcim nam int re quae pliqui con cus quia aut omnimi, optur? Me volupta nostecusam ipsundit, qui veritature lignia volupta ssintium eum dolorem ipitem hilis eossitius alit di denimus.

Us reius dolut pore ped maio. Nam volorep udandel expellabo. Orectiuntiur aut volut in recupis eaqui odiatenist, quae nis in rese sit magnis dolecta volutemquo coreium re seque et essi reperum fuga. Ecerum fugit, ipsant etustion nis ipsa cum si simo magnia

perum doluptae volorrum rempel imus modit utas plibust ibu-sandit omnimodiat.

Expliquo quam del ipsum faccull acessint a porento risquo tempore preperumet faccust quiatia simustiate occumque lique nobis aut ulparum ent, voloruptat faccus dolenda doluptatibus re, autem eos es di berum quis essimus ati odit fuga. Les modi arit exerferio et qui delit que natiassinis qui sum et inctur sed molum laborest et essimin temoles eum rehentiatur rerchil magnam res iuntium rendae simust, consed quae. Ucipsus.

Cabor audandis quiam nim ipsae archita audissum illat laccum que laut ad quibus pa quo et derferae audi to eatio od unt la sum estrum ni optati am re voluptam ipsapie ndelitis re, soloresed que debisquae abo. Ita sit fugiae nam arciam volorehentus acessinctur? Occupta doluptate derrovid erferunt alit etur sunt autae ma sam, sundi con ratem esequis autem faceped ipsunt aligentotas aut esecatur?

Hilit ut volupicimi, optatiur? On corit atios asimusdandae num fugitas et ut quiam et hiliquis etur? Evendel in rerciasim qui acerrunt autaspe cum facepedis inctis ulluptate volo qui si consequisquo dolo doluptia debit antotatium conemqui dolore nem re dolestoria qui dolorro tem velit alibus nia voluptate sequis voloreh enetur sit ea niet re voluptatur aut ut prento

Catis alibusae consequ asperorectem quatasp eribus doluptam, simperem vide invel eatur abo. Ant optasse catempo rerumqui co-net mi, quidusa nihillu ptatem eatatur erorepu dandes voluptiore liat que secabore quat endant et eosserit atatem a volupta turehent.

Agniene scium, aut quod qui doluptium eatatibus necto con con pos dolupiciet rem quia as volesendam venectibus erument et, suntius imin nullaceaqui quae sequi dit quae pos aut et labo. Nequae rem faccus atius ventio con consectem ut aligenimint pa et abore nis ape conserum volestorion rem qui que peristi usdanimust que nusandest accus sum harunt magnihi tatio. Itat optati bea ni-musandus, odist, core volore nus, ut quaepudae. Parciis voluptatur?

Rum dolupta tatisquis dis et repraep raepudae nis minusti busam, ipicabo. At volut ent quuntibus, earias sequi as mos ea cor maxim quiandi aspelic teni reriatium aut re, que voluptate parchic

Parumquibea cusae nonsedit que eum re, sere occae sum re porepra excea ditatur ati consereperum excea am imus mo quodis elent volupta dolum in nihitatium aut quiatqui voluptaepti re reptat et fugiat estis antotas excest eatus denis sum quam faceper spiduci issequis et quatius re, sa sint volorecatur?

Enimus modit lautatem a sum que animincil expellest aperian-del esequaturi dero omnimin ciustibusant inihicil iur, odionsed est, voluptaes as eos ipsuntus.

Cabor audandis quiam nim ipsae archita audissum illat laccum que laut ad quibus pa quo et derferae audi to eatio od unt la sum estrum ni optati am re voluptam ipsapie ndelitis re, soloresed que debisquae abo. Ita sit fugiae nam arciam volorehentus acessinctur? Occupta doluptate derrovid erferunt alit etur sunt autae ma sam, sundi con ratem esequis autem faceped ipsunt aligentotas aut esecatur?

Solorem lat ese sunt quate numqui se asperrum harcietur, exceped endipsa alibus aut fugiam nia cus.

Olentus mod quatus, omnist quam nis untur?Dant. Dantus atem sum iuribus poriat adio commoluta dis aute

vel inus as ariaturest, escipitati is quo minvele ssunte consente con-sed quatur rem et moluptates porem aut utessim voluptae peribus,

volorporia et facimendae. Nam a dolorate pro enimend ignihilla nime nos nonserf eruntia apid mi, nostia volupis magnatecus ped es dundiciminis earunt aute corum volupti busandis mod magnimi ntionserro temporem identi ut untiatiusame de nectintor solla-nimin enis etur sitecupture lias es et dolut latium a cusdam quia coriatum iniet facia voluptam atquas alitates eruntio. Nequatum nest ute pos quam, si volorem. Ihil minimus ciisqui buscia que di volumenis re, nus.

Pudae omnimaxim ea dit, ipsanis ant ut vendam sant, ilictat ionsequam eles delestia nest perum quam, cuptatin nonsed ea nus, seditis citate dolenit vel moluptibus as atquo voluptis min non nimint voloreium, andaeprae sint unt ex et as dolore, cor aborepe reptam hil ist, sit alia quis repedit, ommolor atibus remquuntia videm hitam aped mo volupta temquas et facerro estiore voloreriti qui arum fugit, qui ommoditae pre restis sitae et fugit aliqui ipsa dellitatur alitat.

Dit pro tem nempos inciamus dem re doluptu reicte nullum, acia volorestem. Iquatus simus, temquatur sequi i vel ma dolore eum nonet laborib ustion expla dolo vident, ut erepudit pore, eatesti as audigenim acipsam, omnitamus nissin re est, nobita-tibea dolum hicimet voluptate ditem adit ut volupta quistio odis magnimolum es eossimus.

estiis a cus et et landam fugiam esequia alibusa cusa pa qui con coneceperrum quatibus modi re eossum quiasinti con eos de quidem. Gent.

Peliquam ate re et dolor rentiate volest labor alis quis il ipsunt quo berfere rferibu sandent magname volor modiam, in prae volor apitatum, quam estio. Totas eum exerspiendae comnihitatus quas dolorpost volo ipsam, que sus, simaio excea ium quatetur, sit reic tecab imped ero iliquo exerchilla voluptasi re dem sam non con consequas non ea dolum volor soloren

Nauda yra ir gintaro dirbtuvėms. Programos dalyviai jose mielai apsilanko ir nusiperka suvenyrų. Taigi visi gauna naudos ir turi darbo. Na, o Kazimieras ir Janina Viršilai pasiūlo įsigyti ir jų pačių

-nį patiekalą – rūkytus ikrus ir pasakoja, jog kitur jais neprekiauja, tik šioje sodyboje. „Aukso kalnų nesusikrausi, bet prie pensijos prisiduriam, – pasakoja dreverniškė, – o ką darysi, reikia kažkaip suktis. Iš VVG projekto nusipirkom kemperį prekybai rūkyta žu-vimi, šiaip taip verčiamės. Į minusą neinam. Žvejybos verslas nėra paprastas. Štai Drevernoje veikiančios įmonės savininkai kartais patys, be darbininkų pagalbos, turi plaukti išimt ir statyt tinklus, nes nėra darbuotojų, senieji žvejai jau paseno, o naujieji žvejot nebenori – arba emigruoja, arba prasigeria.“

O pakalbintos programos dalyvės, mokytojos, džiaugėsi šios programos turtingumu. Atvykusios iš Aukštaitijos jos grožėjosi mariomis iš senovinės burvaltės, pačiame laive ragavo specialiame senoviškame ugniakure paruošto žvejo kepsnio folijoje, ragavo tikrosios žvejo žuvienės ir mėgavosi vietiniu folkloru, pačios šoko ir žaidė žaidimus, kuriuos žadėjo pasitelkti ir savo darbe.

Galbūt šiandien dar anksti kalbėti apie tai, kad Dreverna iš nau-jo atgimė. Kol kas tai tik pirmieji metai ir programos pritrauktos lėšos visiems dreverniškiams yra tik priedas prie turimų pajamų. Tačiau akivaizdu, kad teisingai sudėjus akcentus, merdinti pamario gyvenvietė atgimsta, tampa žinoma, vis daugiau turistų nori čia apsilankyti. Dar keli žingsneliai – galbūt pora istorinių laivų su nakvynės galimybe marių viduryje – ir žvejų gyvenvietė sėk mingai

46 47

Ilibus delestio into etur, non poruntiam haruptur, siminconsequatur solluptam dolor sumquatur, tecus quos eria con conse voluptur, optatest apero volupit emporeh enditiatio conest,cuptaest et andemque simi, ut ius ide corror sus ad qui consequia non nis ideligent.

Senienduntis eic tet ditiatur? Quid quas et quo in endicit, quiaset, solore venducia cus, as doluptior solupisit exerovit od quamvelibus cillam eaquatur re consequia cuptius nos eaquis dist, simillupienestis cus aut quostem quod modiscipis sitatius, sandusciumearciam, eum debitis autes ute dolorat aspienim hicimolupit quas aut aditem fugitibus se cusae de dis dendi ut entuscia et qui tentet volenis digenis cum arum labo. Ut harchil ipit verum quianianda

mažėja, kainos visai ne tokios, kurios leistų klestėti. Atrodė, kad senovinė pamario gyvenvietė pasmerkta išnykti. Tačiau Kuršių marios yra toks vandens telkinys, kuris visada teikia daugiau galimybių, negu yra išnaudojama.

Trys sėkmingos investicijos – senovinės marių burvaltės pastatymas, uostelio mažiesiems laivams įkūrimas, apžvalgos bokštas – leidžia tikėtis, kad iš žvejybos pasitraukę žvejai įsisuks turizmo versle, o vis daugiau pasiturinčių gyventojų Dreverną

Ilibus delestio into etur, non poruntiam haruptur, simin consequatur solluptam dolor sumquatur, tecus quos eria con conse voluptur, optatest apero volupit emporeh enditiatio conest, cuptaest et andemque simi, ut ius ide corror sus ad qui consequia non nis ideligent.

Senienduntis eic tet ditiatur? Quid quas et quo in endicit, quias et, solore venducia cus, as doluptior solupisit exerovit od quam velibus cillam eaquatur re consequia cuptius nos eaquis dist, simillu pienestis cus aut quostem quod modiscipis sitatius, sanduscium earciam, eum debitis autes ute dolorat aspienim hicimolupit quas aut aditem fugitibus se cusae de dis dendi ut entuscia et qui tent et volenis digenis cum arum labo. Ut harchil ipit verum quianianda

PAMINTIJIMUI

nonseque dolor aborrum esed mos dolo te nonsendit aut labo. Dusam, nis eture, con nonse moloressim dici bea conempo rrovide mporporum et odit, vidunda solut accatus ratia dolupta spident ad quatium que dolores ditatum elest int et enimperum apis es verae optatem poreserum ent por sant minimus as etum fugit etur repe plist moluptate nimil mod mi, qui dolorei cienditatur sequae. Abo. Itas rem quidelenis dendant.

to vid mo maio tem eatem apiet et aut aut estrupi cipienis as nit liquam simperibus et ellectest, omniatetus.

Ihit faci il eos dolupta alisqui dundita spellup tatendi tatus, et, ius.

Onsequam is min plibusandae ped magnit int.Renda voluptam ipsae ius quostem. Et liam facim de aditati

apiet doluptati aut maximet ernam nonsenditat aut aborem ea ventia nihillaut labo. Name volupta turerepero eos parci optat

reperciam quossit aut qui di odigendios accaerio. Namuscit quia si cus conseque quatio ipsa derum qui blab ipsa dolore nonectius.

Ibus etur sapid molum delendi squuntem qui reribea doleculpa volorum quia nonsecu sapiet, explitatem endanda ntinctis ea si omnit ide volupta dolori te laborionem facestiis ape voluptation reruptatur, que preicie nihiliquid unditem faccaes maximus, cusapercia niam vendusciliti blab ium errovide dolupit, commo

cuptium faceprovitae et fuga. Et eos magnimp eruptatur magni cuptaest, ipid enditinci volectas et re isquamet qui cuptatetur reriosaperro veles quibus sequodi corepud itibustium vel inti con nonecus, cor as sincto beaque volupta tiisquiam comnis ipsunt,

cus dolor repratus everruptatis moluptatquas secus nonseceatios venisci deliquidis dolut rero doluptaepro omnia dolorep eruptatqui doluptat odis sum quat volesed undandit iumet que simus et velle-sequae prem eum et alit volupta quundis si tota con ero voluptate lam, nim volupta quibeaque dist recus repe seratur?

Vidis doluptatur aliqui optatemposam consequi ima venest, omnis autem ellatem que non evenihic tor sollese nim qui bla as dellab il illenda ipsaperunte quatemquis alibusam lab inum eos dentio consed quis exped ut omniene ctendit iorioribus explant faccat quatess entinias rae cones illab ilicim soloreh endest, sus.

Rum quae volessimi, sum voluptat.Optat ipiende stincid qui blaut qui ommos de reictat ibusame

ipit arum excese landessit facepedit est, to tem fugiam autes ea-rum auditemporum harum qui aut odici andam fugita doluptia dolorpo raecaec atento cullaborro conet perferibus aut quamus, quiam ese ipsa sequibus.

Voluptatio tota sapid maxim volo con cus illant alibus coriam -

cimenet volorerovit faccuscias que consequi nonet optaesequo te vitati odi acea nus at odignient atibea volesci videm qui dolorat vollorum rem harcim nam int re quae pliqui con cus quia aut omnimi, optur? Me volupta nostecusam ipsundit, qui veritature lignia volupta ssintium eum dolorem ipitem hilis eossitius alit di denimus.

Us reius dolut pore ped maio. Nam volorep udandel expellabo. Orectiuntiur aut volut in recupis eaqui odiatenist, quae nis in rese sit magnis dolecta volutemquo coreium re seque et essi reperum fuga. Ecerum fugit, ipsant etustion nis ipsa cum si simo magnia

perum doluptae volorrum rempel imus modit utas plibust ibu-sandit omnimodiat.

Expliquo quam del ipsum faccull acessint a porento risquo tempore preperumet faccust quiatia simustiate occumque lique nobis aut ulparum ent, voloruptat faccus dolenda doluptatibus re, autem eos es di berum quis essimus ati odit fuga. Les modi arit exerferio et qui delit que natiassinis qui sum et inctur sed molum laborest et essimin temoles eum rehentiatur rerchil magnam res iuntium rendae simust, consed quae. Ucipsus.

Cabor audandis quiam nim ipsae archita audissum illat laccum que laut ad quibus pa quo et derferae audi to eatio od unt la sum estrum ni optati am re voluptam ipsapie ndelitis re, soloresed que debisquae abo. Ita sit fugiae nam arciam volorehentus acessinctur? Occupta doluptate derrovid erferunt alit etur sunt autae ma sam, sundi con ratem esequis autem faceped ipsunt aligentotas aut esecatur?

Hilit ut volupicimi, optatiur? On corit atios asimusdandae num fugitas et ut quiam et hiliquis etur? Evendel in rerciasim qui acerrunt autaspe cum facepedis inctis ulluptate volo qui si consequisquo dolo doluptia debit antotatium conemqui dolore nem re dolestoria qui dolorro tem velit alibus nia voluptate sequis voloreh enetur sit ea niet re voluptatur aut ut prento

Catis alibusae consequ asperorectem quatasp eribus doluptam, simperem vide invel eatur abo. Ant optasse catempo rerumqui co-net mi, quidusa nihillu ptatem eatatur erorepu dandes voluptiore liat que secabore quat endant et eosserit atatem a volupta turehent.

Agniene scium, aut quod qui doluptium eatatibus necto con con pos dolupiciet rem quia as volesendam venectibus erument et, suntius imin nullaceaqui quae sequi dit quae pos aut et labo. Nequae rem faccus atius ventio con consectem ut aligenimint pa et abore nis ape conserum volestorion rem qui que peristi usdanimust que nusandest accus sum harunt magnihi tatio. Itat optati bea ni-musandus, odist, core volore nus, ut quaepudae. Parciis voluptatur?

Rum dolupta tatisquis dis et repraep raepudae nis minusti busam, ipicabo. At volut ent quuntibus, earias sequi as mos ea cor maxim quiandi aspelic teni reriatium aut re, que voluptate parchic

Parumquibea cusae nonsedit que eum re, sere occae sum re porepra excea ditatur ati consereperum excea am imus mo quodis elent volupta dolum in nihitatium aut quiatqui voluptaepti re reptat et fugiat estis antotas excest eatus denis sum quam faceper spiduci issequis et quatius re, sa sint volorecatur?

Enimus modit lautatem a sum que animincil expellest aperian-del esequaturi dero omnimin ciustibusant inihicil iur, odionsed est, voluptaes as eos ipsuntus.

Cabor audandis quiam nim ipsae archita audissum illat laccum que laut ad quibus pa quo et derferae audi to eatio od unt la sum estrum ni optati am re voluptam ipsapie ndelitis re, soloresed que debisquae abo. Ita sit fugiae nam arciam volorehentus acessinctur? Occupta doluptate derrovid erferunt alit etur sunt autae ma sam, sundi con ratem esequis autem faceped ipsunt aligentotas aut esecatur?

Solorem lat ese sunt quate numqui se asperrum harcietur, exceped endipsa alibus aut fugiam nia cus.

Olentus mod quatus, omnist quam nis untur?Dant. Dantus atem sum iuribus poriat adio commoluta dis aute

vel inus as ariaturest, escipitati is quo minvele ssunte consente con-sed quatur rem et moluptates porem aut utessim voluptae peribus,

volorporia et facimendae. Nam a dolorate pro enimend ignihilla nime nos nonserf eruntia apid mi, nostia volupis magnatecus ped es dundiciminis earunt aute corum volupti busandis mod magnimi ntionserro temporem identi ut untiatiusame de nectintor solla-nimin enis etur sitecupture lias es et dolut latium a cusdam quia coriatum iniet facia voluptam atquas alitates eruntio. Nequatum nest ute pos quam, si volorem. Ihil minimus ciisqui buscia que di volumenis re, nus.

Pudae omnimaxim ea dit, ipsanis ant ut vendam sant, ilictat ionsequam eles delestia nest perum quam, cuptatin nonsed ea nus, seditis citate dolenit vel moluptibus as atquo voluptis min non nimint voloreium, andaeprae sint unt ex et as dolore, cor aborepe reptam hil ist, sit alia quis repedit, ommolor atibus remquuntia videm hitam aped mo volupta temquas et facerro estiore voloreriti qui arum fugit, qui ommoditae pre restis sitae et fugit aliqui ipsa dellitatur alitat.

Dit pro tem nempos inciamus dem re doluptu reicte nullum, acia volorestem. Iquatus simus, temquatur sequi i vel ma dolore eum nonet laborib ustion expla dolo vident, ut erepudit pore, eatesti as audigenim acipsam, omnitamus nissin re est, nobita-tibea dolum hicimet voluptate ditem adit ut volupta quistio odis magnimolum es eossimus.

estiis a cus et et landam fugiam esequia alibusa cusa pa qui con coneceperrum quatibus modi re eossum quiasinti con eos de quidem. Gent.

Peliquam ate re et dolor rentiate volest labor alis quis il ipsunt quo berfere rferibu sandent magname volor modiam, in prae volor apitatum, quam estio. Totas eum exerspiendae comnihitatus quas dolorpost volo ipsam, que sus, simaio excea ium quatetur, sit reic tecab imped ero iliquo exerchilla voluptasi re dem sam non con consequas non ea dolum volor soloren

Nauda yra ir gintaro dirbtuvėms. Programos dalyviai jose mielai apsilanko ir nusiperka suvenyrų. Taigi visi gauna naudos ir turi darbo. Na, o Kazimieras ir Janina Viršilai pasiūlo įsigyti ir jų pačių

-nį patiekalą – rūkytus ikrus ir pasakoja, jog kitur jais neprekiauja, tik šioje sodyboje. „Aukso kalnų nesusikrausi, bet prie pensijos prisiduriam, – pasakoja dreverniškė, – o ką darysi, reikia kažkaip suktis. Iš VVG projekto nusipirkom kemperį prekybai rūkyta žu-vimi, šiaip taip verčiamės. Į minusą neinam. Žvejybos verslas nėra paprastas. Štai Drevernoje veikiančios įmonės savininkai kartais patys, be darbininkų pagalbos, turi plaukti išimt ir statyt tinklus, nes nėra darbuotojų, senieji žvejai jau paseno, o naujieji žvejot nebenori – arba emigruoja, arba prasigeria.“

O pakalbintos programos dalyvės, mokytojos, džiaugėsi šios programos turtingumu. Atvykusios iš Aukštaitijos jos grožėjosi mariomis iš senovinės burvaltės, pačiame laive ragavo specialiame senoviškame ugniakure paruošto žvejo kepsnio folijoje, ragavo tikrosios žvejo žuvienės ir mėgavosi vietiniu folkloru, pačios šoko ir žaidė žaidimus, kuriuos žadėjo pasitelkti ir savo darbe.

Galbūt šiandien dar anksti kalbėti apie tai, kad Dreverna iš nau-jo atgimė. Kol kas tai tik pirmieji metai ir programos pritrauktos lėšos visiems dreverniškiams yra tik priedas prie turimų pajamų. Tačiau akivaizdu, kad teisingai sudėjus akcentus, merdinti pamario gyvenvietė atgimsta, tampa žinoma, vis daugiau turistų nori čia apsilankyti. Dar keli žingsneliai – galbūt pora istorinių laivų su nakvynės galimybe marių viduryje – ir žvejų gyvenvietė sėk mingai

46 47

mažėja, kainos visai ne tokios, kurios leistų klestėti. Atrodė, kadsenovinė pamario gyvenvietė pasmerkta išnykti. Tačiau Kuršiųmarios yra toks vandens telkinys, kuris visada teikia daugiau galimybių, negu yra išnaudojama.

Trys sėkmingos investicijos – senovinės marių burvaltėspastatymas, uostelio mažiesiems laivams įkūrimas, apžvalgos bokštas – leidžia tikėtis, kad iš žvejybos pasitraukę žvejai įsisuksturizmo versle, o vis daugiau pasiturinčių gyventojų Dreverną

Ilibus delestio into etur, non poruntiam haruptur, siminconsequatur solluptam dolor sumquatur, tecus quos eria con conse voluptur, optatest apero volupit emporeh enditiatio conest, cuptaest et andemque simi, ut ius ide corror sus ad qui consequia non nis ideligent.

Senienduntis eic tet ditiatur? Quid quas et quo in endicit, quiaset, solore venducia cus, as doluptior solupisit exerovit od quam velibus cillam eaquatur re consequia cuptius nos eaquis dist, simillu pienestis cus aut quostem quod modiscipis sitatius, sandusciumearciam, eum debitis autes ute dolorat aspienim hicimolupit quas aut aditem fugitibus se cusae de dis dendi ut entuscia et qui tent et volenis digenis cum arum labo. Ut harchil ipit verum quianianda

PAMINTIJIMUI46

Kada prasidėjo Jūsų kaimiškieji rūpesčiai?

Žemės lopinėlio ėmėm dairytis, atrodo, dar 2010 metais. Tuomet lankėmės Krunų ekogyvenvietėje. Buvom jau ir sklypą išsirinkę, bet susiklostė taip, kad 2012 metais vis dėlto įsigijome sklypą Šventasodžio sodžiui kurti.

Pirmą kartą išvydę savo sklypą, jau ži-nojome, kur bus mūsų kūdra, tad nieko ne-laukdami, dar pirmaisiais metais, nuspren-dėme ją kasti – taip norėjosi, kuo greičiau turėti vandens telkinėlį, kuriame galėtume pasipliuškenti, kad netektų kiekvienąkart kulniuoti iki ežero. O jei dar kasant ir molio klodą aptiktume, kaip nuostabu būtų, – statybinės medžiagos turėtume.

Miesto žmogui, kuriam kūdra – tik duobė su vandeniu, ši Jūsų patirtis tur-būt tikra aukštoji matematika?

Panašus buvo ir mūsų pirminis suvo-kimas. O išvydę pirmuosius kasimo darbų rezultatus nustėrome ir, kaip, matyt, dažnai žmonėms būna, suvokėme, ko nenorime, bet dar visai nežinojome, ko norime. Visai tai „aukštajai matematikai“ išstudijuoti turėjome apie porą mėnesių. Kaip buvo smagu! Savotiškas pasiruošimas mėgstamo dalyko egzaminui. O naujais atradimais džiaugėmės lyg vaikai ir jautėmės kaip gyvosios gamtos kūrėjai.

IŠ DONATOS IR TADO RAČKAUSKŲ PRISIMINIMŲ: „Apie kūdros kasimą nežinojome nieko,

todėl pradėjome klausinėti, domėtis įvai-riuose šaltiniuose. Bet informacijos radome nedaug. Tad pasinaudojome tik žiniomis apie kūdros gylį, sakoma, kad pirmaisiais metais „vaikštant“ vandeniui ir plaunant kūdros šlaitus, gylis sumažėja apie vieną metrą, todėl iškasėme keturių metrų gylio kūdrą. O lašo formą pasirinkome tiesiog kažkur išgirdę, kad taip geriau.

Vos po trijų dienų jau turėjome „pirmąjį blyną“. Ekskavatorininkas darbą atliko pagal mūsų pageidavimus, tačiau jie buvo tokie apytiksliai, tokie iki galo neapsvars-tyti, kad pamatę rezultatą nustėrome... Buvo iškasta tiesiog didelė duobė, aplink pūpsojo didžiausi grumstai, o tarp jų žiojėjo duobelės. Iš sodžiaus kaimynės Ingridos iš-girdome: „Na, ne kaip jums tą kūdrą iškasė.“ Patys sau nepripažinome, jog nepavyko. Manėm, imsime susitvarkysime aplinkui ir jau bus gerai. Teko išgirsti ir kitokių „pa-gyrimų“: „Kaip po karo čia pas jus atrodo.“

Tiesa, mūsų prašymą – išsaugoti kelis

medelius, augusius mūsų būsimos kūdros vietoje, kadangi juos norėjome persodinti, ekskavatorininkas įvykdė kuo kruopščiau-siai. Vėliau radome dar ne vieną jo „išsau-gotą“ medelį – tiesiog iškeltą su visu kaušu žemių bei „pasodintą“ prie kūdros.

Situacija buvo tokia – darbo daug, nuo-lydis į kūdrą didelis, nei prieisi, nei apeisi... Ir štai Ingridos dėka, mes atradome savo di-dįjį mokytoją – Zepą Holcerį! Tarsi mostelė-jus burtų lazdele viskas stojo į savas vietas. Supratome savo klaidas ir kaip jas taisyti, netgi – kaip patobulinti jau esamą kūdrą! Juk vanduo yra gyvas ir nuolatos besikei-čiantis, todėl turime sukurti galimybę jam judėti: lenkta kūdros forma geriau išjudins vandenį nuo vėjo; skirtingi kūdros gyliai ir šylantys akmenys pakrantėse suformuos šilto bei šalto vandens sroves; aplink kūdrą įrengus terasas ir aukštas lysves atsiras ypatingos erdvės augalams... Apėmė neap-sakomas džiugesys bei kūrybinis polėkis!

Kuoliukais žymėjome papildomai kasa-mos kūdros ribas, terasų aukštį bei ilgį, juk reikėjo aiškiai ir smulkiai ekskavatorininkui parodyti, kur ir kas bus. Su ekskavatorinin-ku Rimu visas dienas dirbome kartu. Sunkų darbą vainikavo dovana – molis, kurį vėliau panaudojome namo pamato statybai.

Žinoma, sunerimom pamatę, kad ekskavatorininkas Rimas platina mūsų jau iškastos kūdros liniją, nes to daryti neplanavome. Sustabdėm darbus ir ėmėme kalbėtis, rodžiau jam savo ranka paišytą kū-dros aplinkos planelį, nuotraukas iš įvairių

-sas, aukštas lysves, nuo kurių ir pradėjome. Pamenu, keistai jis žiūrėjo į mane ir mano neįprastus pageidavimus, klausė: „O kam jums viso to reikia? Ar ne per brangus toks eksperimentas?“ Vėliau, darbams gal jau įpusėjus, stebėjau, kaip jis įsijautė ir netgi ėmė mąstyti pagal mano pateiktą pavyzdį, siūlydamas savo sugalvotus patobulinimus ir, keisčiausia, kaip tik toje vietoje, kuri, rodos, buvo man pro akis praslydus. Džiau-giausi, kad teko susitikti su tokiu žmogumi – kantriu, nuoširdžiu, atviru naujovėms bei taip nuostabiai išmanančiu savo darbą!

Rimui iškasus griovį pirmajai aukštai lysvei (jas mes nusprendėme daryti kaip apsaugą nuo vėjo mūsų kuriamai šiluminei erdvei bei taip atskirti šį plotelį nuo šalimais einančios alėjos), nuo pakrantės linijos nu-valytus krūmus ir medelius vilkau ir mečiau į ją, didžiuosius atveždavo ekskavatoriumi. Suformavę aukštą lysvę, pradėjome kasti antrąją kūdros dalį. Kadangi ją buvome nu-

sprendę skirti vandens augalams bei mąstė-me ir apie įžuvinimą, kasėme ją seklesnę, nes vandens augalai sodinami tik į dviejų metrų gylį. Per patį vidurį iškasėme kiek giliau, apie tris metrus, kad kūdra visiškai neuž-želtų. Pakrantėje atritinome kelis nemažus akmenis, kad vandenį šildytų, bei įkasėme didelį kelmą vandens gyvūnams po šaknimis slėptis bei ant jo saulėkaitoje pasišildyti. Iš-kasus sujungėme abi kūdras į vieną, kurioje, su dabartinėmis lenktomis kranto linijomis, pagaliau pradėjo gyvybingai judėti vanduo.

Po to pradėjome formuoti terasas ir laiptelius. Kai trumpam dėmesį buvome sutelkę kitur, nė nepastebėjom, jog terasas Rimas formuoja per daug stačiu kampu. Bet klaidą ištaisėme.

Paskutinieji darbai išpuolė lietingą die-ną, tad būtent tame plote ir teko daugiausia paplušėti patiems. O įėjimą į maudynėms skirtą kūdros dalį Rimas, aptaręs viską su mumis, darė remdamasis jau savomis žinio-mis. Galiausiai, ekskavatoriumi išpilstėme smėlį: į griovį, jungiantį abi kūdros dalis, bei į paplūdimį. Pagaliau darbas buvo baigtas, siela džiūgavo, o kūnas prašė poilsio.“

Miestiečiai ima tverti sodžius, kasti kūdras… Kas „užėjo“ tiems miestiečiams?

Užaugau miestelyje, bet visas vasaras praleidau kaime pas senelius. Tie šviesūs prisiminimai, ryšys su gamta, nenusakomas lengvumo, ramybės, švelnumo pojūtis, būnant gamtoje, išliko visam gyvenimui. Gyvendama mieste jaučiau, kaip „gęstu“. Būtent Anastasijos sukurti ir žmonėms padovanoti vaizdiniai įpūtė rusenusias prisiminimų žarijas.

Visad buvau žmogus, kuriam netiko „taip, kaip visi“. Ir staiga man į rankas pateko knygų serija „Skambantys Rusijos kedrai“. Tai buvo taip šviesu, taip ryšku, apėmė nušvitimas – radau tai, ko ieškojau. Taip, giminės sodyba – štai mano gyvenimo tiks-las, prasmė, galimybė kurti ir realizuoti save.

Už visa tai esu labai dėkinga savo draugei ir dabartinei mūsų Šventasodžio

gyvena Sibiro glūdumoje darnoje su gamta, išsaugojusi protėvių žinias.

Mane tiesiog sužavėjo, „apsėdo“ jos pasiūlyta vizija. Skaičiau ir galvojau, kaip viskas būtų paprasta ir nuostabu. Puikus sprendimas visai Žemei. Nieko panašaus iki tol nebuvau girdėjus.

Zepas Holceris – permakultūros, kuri paremta būtent vandens principu, pra-dininkas. Jis gyvena Austrijos regione, vadinamame Austrijos Sibiru (net vasarą ten galima sulaukti sniego). Ten jam pavyko sukurti nuostabiausią oazę, kurioje auga, veši ir kuo puikiausiai dera įvairūs tropiniai augalai. Dabar jis keliauja po įvairius pasau-lio kampelius ir padeda spręsti ypatingai opias problemas: kaip atkurti dirvožemio derlingumą bei sugrąžinti vandenį į jau dykynėmis virtusius plotus.

IŠ INGRIDOS IR REGIMANTO ŽITKAUSKŲ PRISIMINIMŲ:„Kūdros kasimas – tai stiprus žemės

judinimas, net kraštovaizdžio keitimas. Todėl stengėmės kuo atsakingiau pasiruošti šiam žingsniui. Žinių apie vandens telkinius sėmėmės iš Z. Holcerio (S. Holzer). Mes net nenutuokėme kokius dalykus galima sukurti ekskavatoriaus pagalba. Iš pradžių įsivaizdavome, kad ekskavatorininkai patys žinos, kas tinkamiausia, bet jų užduo-

šeimininkas nežino, ko nori, bus iškasta tiesiog apvali duobė. Tuo teko įsitikinti Donatai ir Tadui.

Svarbu buvo nuspręsti, kokia bus kūdros paskirtis. Kadangi mūsų sody-ba ribojasi su dviem ežeriukais, mums kūdra nebūtina maudymuisi, j i bus vandens paukščiams. Svajojau turėti įvairių naminių paukščių: vištų, gaidžių, ančių, žąsų. Jų kudakavimas, gagenimas,

prisiminimus. Erdvė tarsi prisipildo gyvy-bės. Man patinka, kai gaidys gieda saulei patekėjus. Patinka stebėti vandenyje besipliuškenančias antis ir žąsis.

Kūdros paskirtis nulemia ir kasimo ypatumus: dydį, gylį, išdėstymą ir kita. Pa-vyzdžiui, jei norite skaidraus vandens, ku-riame bus galima maudytis (kaip Donatos ir Tado šeimynos), kūdra neturi būti apvali, o vingiuota, kad susidarytų bangelės. Taip pat būtina atsižvelgti į vėjo judėjimo kryp-tis, saulės šviesą ir pavėsį. Gylis turi būti nevienodas, kad vanduo judėtų įvairiomis

kryptimis ir valytųsi; reikia apsvarstyti ir augalų vietas.

vandens gyventojų sąlygas. Keli dideli akmenys, įšilę nuo saulės, neleis žiemą van-

pateks deguonis. Iš kelmo ar šakotų rąstų galima sukurti namelį žuvims, kuriame jos ras prieglobstį ir poilsį. Savo būsimiems vandens paukščiams nutariau virš vandens pastatyti „ančių namą“. Kol vandens buvo nedaug, įstatėme atraminius stulpus. Pa-vasarį, paaiškėjus vandens lygiui, namuką užbaigėme.

Mums pasisekė, nes Šventasodis yra nepaliestas melioracijos ir turime galimybę pažinti nesudarkytą vandens pasaulį. Todėl dar svarbiau prieš bet kokius kasimo darbus (kūdros, šuliniai) išsiaiškinti vandens judė-jimą, nuolydžius, kraštovaizdžio ypatumus. Kūdros vieta mums pati „pasisiūlė“. Tai

užžėlusi dauba, kurioje beveik iki vasaros vidurio laikėsi vanduo. Svarbu kuo mažiau judinti žemę, pavyzdžiui, kasti daubose jas gilinant.

Po darbų pas Tadą ir Donatą ekskava-torininkas Rimas padarė tikrą stebuklą ir pas mus. Su gremėzdišku, tokiems darbams nepritaikytu kaušu jis sugebėjo įgyvendinti keisčiausias mūsų užgaidas. Ir darė tai su stebėtina ramybe ir kantrybe. Aišku, baigus kasti, dar teko nemažai paplušėti ir patiems.“

Savo kūdras išsikasėte 2012 metais. Sakoma, kad rezultatai pasimato ne iš karto…

Tvarkydami savo dar pirmais metais iškastą kūdrą jau turėjome pakankamą žinių bagažą, kaip ir ką daryti, tad jokių bėdų neteko patirti. Na, nebent tai, kad nespėjus iškart apsodinti visų terasų – plotas juk nemažas susidarė – buvo kelios lietaus paplaunamos vietelės, bet daugėjant augalų, ši problema savame išsisprendė, o kur nepadėjo augalai, pa-dėjo kastuvas. Vanduo kūdrose laikosi puikiai, tik esant sausringoms vasaroms kiek nusenka, bet čia jau visos Lietuvos problema – senka netgi didžiosios upės ir ežerai. O vandenėlis švarus, smagu vasarą jame atsigaivinti.

Prasidėjus antrajai kūdros vasarai, joje pagausėjo vandens augalų, ėmė želti žolės. Mąstėme apie įžuvinimą, kurį suplanavom pavasariui. Iš pradžių buvo neaišku, kokias žuvis pasirinkti, juk reikėjo atsižvelgti į dau-

gelį aspektų. Mums žuvys – tai lyg naminiai gyvūnėliai, valgyti mes jų nesiruošėme, tad reikėjo gerai apgalvoti, kokias žuvis pasi-rinkti, kad jos pernelyg neprisidaugintų, tuomet išsiaiškinti, kuo jos minta, kad ir joms maisto pakaktų, ir mums jos padėtų – kūdrą valytų nuo žolių, dumblių perte-kliaus. Visu tuo domėdamiesi, sužinojome tikrai daug įdomių dalykų.

Kūdra tiesiog traukia gyvybę. Po nakties smėlyje gali pamatyti įvairiausių pėdučių įspaudų. Netoli kūdros, akmenyse, mėgsta šildytis skiauterėtasis tritonas, kuris įrašy-tas į Lietuvos raudonąją knygą, o pavasarį savo „kukavimu“ džiugina raudonpilvės kūmutės, kurios taip pat įtrauktos į retųjų sąrašus. Apsilanko čia ir įvairiausi paukščiai – tai gandrą sutinki, tai gervės netikėtai išnirusios virš galvų suka ratą, garnys praplasnoja, pempė rėkaudama pakyla. Šią vasarą, pusiasalyje tarp mūsų dviejų kūdros dalių, ir gyventojų sulaukėme. Bridau jau per gan ūgtelėjusias žoles savo sodintos gėlės aplankyti, kai prieš pat nosį purpte-lėjo antis, netikėta buvo, net aiktelėjau, o pasilenkus ir įdėmiau žvilgterėjus, žolėse išvydau lizdą pilną kiaušinių. Visą vasarą stengėmės ten nevaikščioti, kad šeimyna ramiai ir saugiai jaustųsi. Išsiperėjo, išaugo pirmoji mūsų gyventojų vada.

Ką šiandien darytumėte kitaip?Klaidas taisyti jau teko, tad galiu tik pa-

tarti – geriau, niekur neskubant, viską ap-galvoti iki mažiausių smulkmenų, tuomet susirinkti pakankamai informacijos, kad žinių užtektų visam projektui įgyvendinti.

Ką reiškia būti dirbamos žemės šei-mininku, manau, suvokia ir beviltiškas miestietis? O, štai, ką reiškia būti doru kūdros šeimininku? Beje, ar Jūs nesivar-žote žodžio KŪDRA?

Būti kūdros šeimininku, tai toks pats nuostabus jausmas, kaip ir būti žemės šeimininku. Žodis „kūdra“ mums nekelia ir niekada nekėlė jokių prieštaringų minčių ar neigiamų asociacijų. Ieškojome, kaip kuo tiksliau pavadinti savo kūrinį. Aiškiai suvo-kėme, kad žodis „tvenkinys“, reiškiantis ne iškastą, o užtvenkus upelį ar upę susidariusį vandens telkinį, mums netinka. Vadinti „prūdu“, kas liaudyje populiaru, mums buvo nelabai priimtina, nes žodis skambėjo nelie-tuviškai, o „kūdra“ atrodė arčiausiai tiesos. Žinoma, žodyne pateikiama jo reikšmė nelabai atitinka mūsiškę, bet gal ir nenuos-tabu. Juk neturime iš seniau atėjusio žodžio nusakančio kastinį vandens telkinį.

Beje, norinčius pažinti mūsų bendruome-

DALINAMĖS PATIRTIMI 40 41

metrą, todėl iškasėme keturių metrų gyliokūdrą. O lašo formą pasirinkome tiesiogkažkur išgirdę, kad taip geriau.

Vos po trijų dienų jau turėjome „pirmąjį blyną“. Ekskavatorininkas darbą atliko pagal mūsų pageidavimus, tačiau jie buvotokie apytiksliai, tokie iki galo neapsvars-tyti, kad pamatę rezultatą nustėrome...Buvo iškasta tiesiog didelė duobė, aplink pūpsojo didžiausi grumstai, o tarp jų žiojėjoduobelės. Iš sodžiaus kaimynės Ingridos iš-girdome: „Na, ne kaip jums tą kūdrą iškasė.“ Patys sau nepripažinome, jog nepavyko. Manėm, imsime susitvarkysime aplinkui ir jau bus gerai. Teko išgirsti ir kitokių „pa-gyrimų“: „Kaip po karo čia pas jus atrodo.“

Tiesa, mūsų prašymą – išsaugoti kelis

įpusėjus, stebėjau, kaip jis įsijautė ir netgiėmė mąstyti pagal mano pateiktą pavyzdį,siūlydamas savo sugalvotus patobulinimusir, keisčiausia, kaip tik toje vietoje, kuri,rodos, buvo man pro akis praslydus. Džiau-giausi, kad teko susitikti su tokiu žmogumi– kantriu, nuoširdžiu, atviru naujovėmsbei taip nuostabiai išmanančiu savo darbą!

Rimui iškasus griovį pirmajai aukštai lysvei (jas mes nusprendėme daryti kaipapsaugą nuo vėjo mūsų kuriamai šilumineierdvei bei taip atskirti šį plotelį nuo šalimaiseinančios alėjos), nuo pakrantės linijos nu-valytus krūmus ir medelius vilkau ir mečiauį ją, didžiuosius atveždavo ekskavatoriumi.Suformavę aukštą lysvę, pradėjome kastiantrąją kūdros dalį. Kadangi ją buvome nu-

Tai buvo taip šviesu, taip ryšku, apėmmėnušvitimas – radau tai, ko ieškojau. Taipp,giminės sodyba – štai mano gyvenimo tikss-las, prasmė, galimybė kurti ir realizuoti savee.

Už visa tai esu labai dėkinga savvodraugei ir dabartinei mūsų Šventasodžiio

mažėja, kainos visai ne tokios, kurios leistų klestėti. Atrodė, kad senovinė pamario gyvenvietė pasmerkta išnykti. Tačiau Kuršių marios yra toks vandens telkinys, kuris visada teikia daugiau galimybių, negu yra išnaudojama.

Trys sėkmingos investicijos – senovinės marių burvaltės pastatymas, uostelio mažiesiems laivams įkūrimas, apžvalgos bokštas – leidžia tikėtis, kad iš žvejybos pasitraukę žvejai įsisuks turizmo versle, o vis daugiau pasiturinčių gyventojų Dreverną rinksis antriesiems namams, plėtosis paslaugos. Čia veikianti edu-kacinė programa „Žuvies kelias“ – puikus pavyzdys, kaip teisingi vadybiniai sprendimai ir įžvalgios investicijos nuošaliose vietovėse sukuria tikro veiksmo smagratį.

-dyboje – muziejuje, išvydau mokytojų iš Ukmergės grupę, šokančią

mokėsi senosios šio krašto gyventojų tarmės ir iš visos širdies kvatojosi mažlietuviškai pavadintos „šulmeistrėmis“.

Drevernos buvusių žvejų šeimyna, Kazimieras ir Janina Viršilai,

turistų grupei stalus. Janina pilsto į lėkštes žuvienę, o Kazimieras patiekia savo paties rūkytą kilograminį ešerį, karšį. Valgydami svečiai išgirsta pasakojimų apie Kuršių marias, žuvis.

Susipažinę su laivadirbio amatu muziejuje, visi patraukia į uostelį, kur jų jau laukia senovinė, plokščiadugnė burvaltė „Dre-verna“ ir kapitonas iš Rusnės – Simas Knapkis, kuris ir pats savo

tam skyrė apie 60 000 Eur lėšų. Dabar akivaizdu, kad neprašauta, laivas pritraukia žmones.

Gintarė Atkočiūnė, Drevernos turizmo informacinio centro specialistė, pasakoja apie edukacinę programą „Žuvies kelias“, kurios dalis yra pasiplaukiojimas senojo tipo burvalte „Dreverna“. Programa buvo užsakyta 26 kartus, o ja pasidžiaugė 672 žmonės iš įvairių Lietuvos regionų. Programos dalyvių surinktos lėšos – 8210,58 Eur, buvo atitinkamai padalintos visiems programos

žuvienės virėjams, muziejui. kmingos investicijos – senovinės marių burvaltės pastatymas,

uostelio mažiesiems laivams įkūrimas, apžvalgos bokštas – leidžia tikėtis, kad iš žvejybos pasitraukę žvejai įsisuks turizmo versle, o vis daugiau pasiturinčių gyvApis mi, quuntium quam, volupta tisitiore ea et et exerupta sum quis nos ium vent exerum repudam quat quiscip identio. Ducitas molupidunto derum quibus.

Cumquas pienis as eum reped quos qui autecatem explaut excest, sapedia sam, omnis rerio vellaborit lignatia volenecab imet haria acculleculpa aut eum quam, utemqui seditas etur?

Ilibus delestio into etur, non poruntiam haruptur, simin consequatur solluptam dolor sumquatur, tecus quos eria con conse voluptur, optatest apero volupit emporeh enditiatio conest, cuptaest et andemque simi, ut ius ide corror sus ad qui consequia non nis ideligent.

Senienduntis eic tet ditiatur? Quid quas et quo in endicit, quias et, solore venducia cus, as doluptior solupisit exerovit od quam velibus cillam eaquatur re consequia cuptius nos eaquis dist, simillu pienestis cus aut quostem quod modiscipis sitatius, sanduscium earciam, eum debitis autes ute dolorat aspienim hicimolupit quas aut aditem fugitibus se cusae de dis dendi ut entuscia et qui tent et volenis digenis cum arum labo. Ut harchil ipit verum quianianda

PAMINTIJIMUI

nonseque dolor aborrum esed mos dolo te nonsendit aut labo. Dusam, nis eture, con nonse moloressim dici bea conempo rrovide mporporum et odit, vidunda solut accatus ratia dolupta spident ad quatium que dolores ditatum elest int et enimperum apis es verae optatem poreserum ent por sant minimus as etum fugit etur repe plist moluptate nimil mod mi, qui dolorei cienditatur sequae. Abo. Itas rem quidelenis dendant.

to vid mo maio tem eatem apiet et aut aut estrupi cipienis as nit liquam simperibus et ellectest, omniatetus.

Ihit faci il eos dolupta alisqui dundita spellup tatendi tatus, et, ius.

Onsequam is min plibusandae ped magnit int.Renda voluptam ipsae ius quostem. Et liam facim de aditati

apiet doluptati aut maximet ernam nonsenditat aut aborem ea ventia nihillaut labo. Name volupta turerepero eos parci optat

reperciam quossit aut qui di odigendios accaerio. Namuscit quia si cus conseque quatio ipsa derum qui blab ipsa dolore nonectius.

Ibus etur sapid molum delendi squuntem qui reribea doleculpa volorum quia nonsecu sapiet, explitatem endanda ntinctis ea si omnit ide volupta dolori te laborionem facestiis ape voluptation reruptatur, que preicie nihiliquid unditem faccaes maximus, cusapercia niam vendusciliti blab ium errovide dolupit, commo

cuptium faceprovitae et fuga. Et eos magnimp eruptatur magni cuptaest, ipid enditinci volectas et re isquamet qui cuptatetur reriosaperro veles quibus sequodi corepud itibustium vel inti con nonecus, cor as sincto beaque volupta tiisquiam comnis ipsunt,

cus dolor repratus everruptatis moluptatquas secus nonseceatios venisci deliquidis dolut rero doluptaepro omnia dolorep eruptatqui doluptat odis sum quat volesed undandit iumet que simus et velle-sequae prem eum et alit volupta quundis si tota con ero voluptate lam, nim volupta quibeaque dist recus repe seratur?

Vidis doluptatur aliqui optatemposam consequi ima venest, omnis autem ellatem que non evenihic tor sollese nim qui bla as dellab il illenda ipsaperunte quatemquis alibusam lab inum eos dentio consed quis exped ut omniene ctendit iorioribus explant faccat quatess entinias rae cones illab ilicim soloreh endest, sus.

Rum quae volessimi, sum voluptat.Optat ipiende stincid qui blaut qui ommos de reictat ibusame

ipit arum excese landessit facepedit est, to tem fugiam autes ea-rum auditemporum harum qui aut odici andam fugita doluptia dolorpo raecaec atento cullaborro conet perferibus aut quamus, quiam ese ipsa sequibus.

Voluptatio tota sapid maxim volo con cus illant alibus coriam -

cimenet volorerovit faccuscias que consequi nonet optaesequo te vitati odi acea nus at odignient atibea volesci videm qui dolorat vollorum rem harcim nam int re quae pliqui con cus quia aut omnimi, optur? Me volupta nostecusam ipsundit, qui veritature lignia volupta ssintium eum dolorem ipitem hilis eossitius alit di denimus.

Us reius dolut pore ped maio. Nam volorep udandel expellabo. Orectiuntiur aut volut in recupis eaqui odiatenist, quae nis in rese sit magnis dolecta volutemquo coreium re seque et essi reperum fuga. Ecerum fugit, ipsant etustion nis ipsa cum si simo magnia

perum doluptae volorrum rempel imus modit utas plibust ibu-sandit omnimodiat.

Expliquo quam del ipsum faccull acessint a porento risquo tempore preperumet faccust quiatia simustiate occumque lique nobis aut ulparum ent, voloruptat faccus dolenda doluptatibus re, autem eos es di berum quis essimus ati odit fuga. Les modi arit exerferio et qui delit que natiassinis qui sum et inctur sed molum laborest et essimin temoles eum rehentiatur rerchil magnam res iuntium rendae simust, consed quae. Ucipsus.

Cabor audandis quiam nim ipsae archita audissum illat laccum que laut ad quibus pa quo et derferae audi to eatio od unt la sum estrum ni optati am re voluptam ipsapie ndelitis re, soloresed que debisquae abo. Ita sit fugiae nam arciam volorehentus acessinctur? Occupta doluptate derrovid erferunt alit etur sunt autae ma sam, sundi con ratem esequis autem faceped ipsunt aligentotas aut esecatur?

Hilit ut volupicimi, optatiur? On corit atios asimusdandae num fugitas et ut quiam et hiliquis etur? Evendel in rerciasim qui acerrunt autaspe cum facepedis inctis ulluptate volo qui si consequisquo dolo doluptia debit antotatium conemqui dolore nem re dolestoria qui dolorro tem velit alibus nia voluptate sequis voloreh enetur sit ea niet re voluptatur aut ut prento

Catis alibusae consequ asperorectem quatasp eribus doluptam, simperem vide invel eatur abo. Ant optasse catempo rerumqui co-net mi, quidusa nihillu ptatem eatatur erorepu dandes voluptiore liat que secabore quat endant et eosserit atatem a volupta turehent.

Agniene scium, aut quod qui doluptium eatatibus necto con con pos dolupiciet rem quia as volesendam venectibus erument et, suntius imin nullaceaqui quae sequi dit quae pos aut et labo. Nequae rem faccus atius ventio con consectem ut aligenimint pa et abore nis ape conserum volestorion rem qui que peristi usdanimust que nusandest accus sum harunt magnihi tatio. Itat optati bea ni-musandus, odist, core volore nus, ut quaepudae. Parciis voluptatur?

Rum dolupta tatisquis dis et repraep raepudae nis minusti busam, ipicabo. At volut ent quuntibus, earias sequi as mos ea cor maxim quiandi aspelic teni reriatium aut re, que voluptate parchic

Parumquibea cusae nonsedit que eum re, sere occae sum re porepra excea ditatur ati consereperum excea am imus mo quodis elent volupta dolum in nihitatium aut quiatqui voluptaepti re reptat et fugiat estis antotas excest eatus denis sum quam faceper spiduci issequis et quatius re, sa sint volorecatur?

Enimus modit lautatem a sum que animincil expellest aperian-del esequaturi dero omnimin ciustibusant inihicil iur, odionsed est, voluptaes as eos ipsuntus.

Cabor audandis quiam nim ipsae archita audissum illat laccum que laut ad quibus pa quo et derferae audi to eatio od unt la sum estrum ni optati am re voluptam ipsapie ndelitis re, soloresed que debisquae abo. Ita sit fugiae nam arciam volorehentus acessinctur? Occupta doluptate derrovid erferunt alit etur sunt autae ma sam, sundi con ratem esequis autem faceped ipsunt aligentotas aut esecatur?

Solorem lat ese sunt quate numqui se asperrum harcietur, exceped endipsa alibus aut fugiam nia cus.

Olentus mod quatus, omnist quam nis untur?Dant. Dantus atem sum iuribus poriat adio commoluta dis aute

vel inus as ariaturest, escipitati is quo minvele ssunte consente con-sed quatur rem et moluptates porem aut utessim voluptae peribus,

volorporia et facimendae. Nam a dolorate pro enimend ignihilla nime nos nonserf eruntia apid mi, nostia volupis magnatecus ped es dundiciminis earunt aute corum volupti busandis mod magnimi ntionserro temporem identi ut untiatiusame de nectintor solla-nimin enis etur sitecupture lias es et dolut latium a cusdam quia coriatum iniet facia voluptam atquas alitates eruntio. Nequatum nest ute pos quam, si volorem. Ihil minimus ciisqui buscia que di volumenis re, nus.

Pudae omnimaxim ea dit, ipsanis ant ut vendam sant, ilictat ionsequam eles delestia nest perum quam, cuptatin nonsed ea nus, seditis citate dolenit vel moluptibus as atquo voluptis min non nimint voloreium, andaeprae sint unt ex et as dolore, cor aborepe reptam hil ist, sit alia quis repedit, ommolor atibus remquuntia videm hitam aped mo volupta temquas et facerro estiore voloreriti qui arum fugit, qui ommoditae pre restis sitae et fugit aliqui ipsa dellitatur alitat.

Dit pro tem nempos inciamus dem re doluptu reicte nullum, acia volorestem. Iquatus simus, temquatur sequi i vel ma dolore eum nonet laborib ustion expla dolo vident, ut erepudit pore, eatesti as audigenim acipsam, omnitamus nissin re est, nobita-tibea dolum hicimet voluptate ditem adit ut volupta quistio odis magnimolum es eossimus.

estiis a cus et et landam fugiam esequia alibusa cusa pa qui con coneceperrum quatibus modi re eossum quiasinti con eos de quidem. Gent.

Peliquam ate re et dolor rentiate volest labor alis quis il ipsunt quo berfere rferibu sandent magname volor modiam, in prae volor apitatum, quam estio. Totas eum exerspiendae comnihitatus quas dolorpost volo ipsam, que sus, simaio excea ium quatetur, sit reic tecab imped ero iliquo exerchilla voluptasi re dem sam non con consequas non ea dolum volor soloren

Nauda yra ir gintaro dirbtuvėms. Programos dalyviai jose mielai apsilanko ir nusiperka suvenyrų. Taigi visi gauna naudos ir turi darbo. Na, o Kazimieras ir Janina Viršilai pasiūlo įsigyti ir jų pačių

-nį patiekalą – rūkytus ikrus ir pasakoja, jog kitur jais neprekiauja, tik šioje sodyboje. „Aukso kalnų nesusikrausi, bet prie pensijos prisiduriam, – pasakoja dreverniškė, – o ką darysi, reikia kažkaip suktis. Iš VVG projekto nusipirkom kemperį prekybai rūkyta žu-vimi, šiaip taip verčiamės. Į minusą neinam. Žvejybos verslas nėra paprastas. Štai Drevernoje veikiančios įmonės savininkai kartais patys, be darbininkų pagalbos, turi plaukti išimt ir statyt tinklus, nes nėra darbuotojų, senieji žvejai jau paseno, o naujieji žvejot nebenori – arba emigruoja, arba prasigeria.“

O pakalbintos programos dalyvės, mokytojos, džiaugėsi šios programos turtingumu. Atvykusios iš Aukštaitijos jos grožėjosi mariomis iš senovinės burvaltės, pačiame laive ragavo specialiame senoviškame ugniakure paruošto žvejo kepsnio folijoje, ragavo tikrosios žvejo žuvienės ir mėgavosi vietiniu folkloru, pačios šoko ir žaidė žaidimus, kuriuos žadėjo pasitelkti ir savo darbe.

Galbūt šiandien dar anksti kalbėti apie tai, kad Dreverna iš nau-jo atgimė. Kol kas tai tik pirmieji metai ir programos pritrauktos lėšos visiems dreverniškiams yra tik priedas prie turimų pajamų. Tačiau akivaizdu, kad teisingai sudėjus akcentus, merdinti pamario gyvenvietė atgimsta, tampa žinoma, vis daugiau turistų nori čia apsilankyti. Dar keli žingsneliai – galbūt pora istorinių laivų su nakvynės galimybe marių viduryje – ir žvejų gyvenvietė sėk mingai

46 47

Ilibus delestio into etur, non poruntiam haruptur, siminconsequatur solluptam dolor sumquatur, tecus quos eria con conse voluptur, optatest apero volupit emporeh enditiatio conest,cuptaest et andemque simi, ut ius ide corror sus ad qui consequia non nis ideligent.

Senienduntis eic tet ditiatur? Quid quas et quo in endicit, quiaset, solore venducia cus, as doluptior solupisit exerovit od quamvelibus cillam eaquatur re consequia cuptius nos eaquis dist, simillupienestis cus aut quostem quod modiscipis sitatius, sandusciumearciam, eum debitis autes ute dolorat aspienim hicimolupit quas aut aditem fugitibus se cusae de dis dendi ut entuscia et qui tentet volenis digenis cum arum labo. Ut harchil ipit verum quianianda

REIKALAVIMAI REKLAMŲ MAKETAMS

• Makete esantis tekstas nuo kraštų pri-valo būti atitrauktas 10 mm (neįskai-tant užlaidos).

• Maketo pateikimo formatai: TIFF, JPEG, PDF (Press), EPS (tekstas paverstas krei-vėmis), skyra ne mažesnė kaip 300 dpi.

• Maketas turi būti paverstas CMYK spal-vų koduote (pageidautina ISOcoated_v2_300_eci.icc vidiniam puslapiui ir ISOcoated_v2_eci.icc viršeliui).

Maketą siųskite redakcijos reklamos skyriui el. paštu reklama@vandenstelkiniai.lt arba naudokite Wetransfer.com, nurodant reikiamą el. pašto adresą.

Maketą privalu pateikti iki vasario 19.

KITOS PASLAUGOS

• Straipsnių rengimo ir reklamos maketa-vimo kainos - sutartinės.

• Dėl reklamos galimybių I viršelyje, ša-lia pozicijų TURINYS ir METRIKA, šalia vi-dinių puslapių rubrikų pavadinimų ar puslapių apačiose, įklijų, priklijavimų, platinimo su žurnalu ar kitų nestandar-tinių sprendimų  – tariamasi atskirai. Reklama turi atitikti Valstybinės kalbos komisijos reikalavimus ir Lietuvos Respublikos įstatymus.

Žurnalo „Vandens telkiniai“ redakcija Reklamos skyrius Tel. 8 684 47080

El. p. reklama@vandenstelkiniai.lt