laima velvet. pavartyk!

L A IM A VELVET 2O15

1

1,80 Eur | 2015 VASARA | Nr. 1

Ingeborga Dapkūnaitė

Tavo geriausi metai

Rimvydas Valatka:

„Žmonių santykiai man – mįslė“

SUSIPLANUOKFINANSINĘ

ATEITĮ

Rūta Gancevičienė:

TRAGIŠKO LIKIMO KARALIENĖS

Privilegijuota

* Žili plaukai – madinga

* Atostogų garderobas

* Pokyčiai darbe – į gera

* Siuvinėti sodai ir gėlės ant pietų stalo

* Piršlys internetas

* Chroniškas skausmas. Kaip su juo gyventi

40 +

„Linkiu visoms jaustis 39-erių“


2

Turinys 5 REDAKCIJOS PUSLAPIS

6 LAIKAS TEN EINA ATGAL 5 priežastys aplankyti Provansą8 ČIA IR DABAR24 NĖ ŽINGSNIO BE SKARELĖS26 PIRKINIŲ DIENA28 TURIU, SU KUO PASIJUOKTI Balio Sruogos anūkė Aušrinė Byla – ta moteris, į kurią visada norėjosi ir norisi atsisukti34 INTERNETAS PRIEŠ PARDUOTUVĘ40 SIDABRAS – MADINGA! Neįprasta naujoji mados tendencija46 KASDIENOS DRAUGĖS50 NELAUKTAS SAULĖS POVEIKIS54 KAIP SKAUDA! Patarimai chroniškam skausmui palengvinti58 NEATSIPALAIDUOK PER ANKSTI60 LAIMĖ – GEROS SAVIJAUTOS NAMAI62 NORIU SUSIPAŽINTI Kada kreipiamasi į piršlį internetą66 (NE)DEKLARUOJAMI INTERESAI68 DAUGIAU AISTROS!70 VĖLYVA MEILĖ72 MAMA GYVENS PAS MUS76 NE PIRK, O PATIRK! Jogos mokytoja Eva Tombak apie šopingo maniakės praeitį90 SUSTOKITE IR IŠGIRSKITE Laikas, kai nebelieka kito kelio, kaip tik keisti ir keistis96 TAS ITALIŠKAS TEMPERAMENTAS Violeta Podolskaitė ir visi jos amplua100 „VELVET“ KULTŪRA104 NEPRILYGSTAMOJI Moteris, kurios portretai platinami šimtatūkstantiniais tiražais 110 DAINUOJANTIS ŠAMANAS112 PAPRASTAS STEBUKLAS124 MOKĖK KELIAUTI! Ketvirtį pasaulio išmaišęs Robertas Pogorelis pataria, kada nereikėtų taupyti kelionės sąskaita126 TERASA136 GĖLĖTAS STALAS144 HOROSKOPAS146 MANO 10 AUKSINIŲ TAISYKLIŲ Ekonomistės Aušros Maldeikienės gyvenimiška išmintis

Moteriai visada tik 39-eri, ir ne daugiau!

Atostogos su dukra

Privilegijuota Ingeborga Dapkūnaitė

„Žmonių santykiai

man – mįslė“

36

86 118

128

78

12

52

18

Mažoji Venecija

Siuvinėti sodai

Karalienės, baigusios savo žemiškąją kelionę ant ešafoto

Mano veido dienoraštis


3

Redakcijos puslapis

Su akiniais nuotraukoje esu ne dėl stilistinio ka-prizo. Tiesiog vieną dieną jie tapo tokie pat būti-ni kaip lūpų dažai rankinėje. Arba kaip naujasis žurnalas „LAIMA Velvet“. Kokioms moterims jis skirtas? Toms, kurios nebenori 24 valandas per parą lėkti greituoju gyvenimo traukiniu ir karš-čiuotis, kad gali kur nors nespėti, ko nors nepa-matyti, neparagauti, neperskaityti... Šitą karšti-nę jos jau pergyveno, todėl be sąžinės priekaištų leidžia sau pasilepinti. Aplinkoje su skoningu de-koru, kvapnia kava ir laiko patikrinta kompanija.

Tiesa, moters branda Lietuvoje traktuojama dvejopai: pesimistės baiminasi būti nustumtos į asmeninio, profesinio, socialinio gyvenimo užri-bį; optimistės, kurias šimtu procentų palaiko ir „LAIMA Velvet“, nuoširdžiai mėgaujasi geriau-siais savo metais. Kai atlikta daug priedermių: išauginti vaikai, patikrintos karjeros galimybės, surastas aprangos kodas... Tačiau tai nereiškia, kad siūlome užstrigti viename amžiaus etape. Kiekviena prabėgusi diena tuo ir įdomi, kad at-neša ką nors nauja! Todėl „LAIMA Velvet“ padės išlikti įvykių epicentre: susipažinti su kultūros, grožio industrijos, medicinos naujienomis, ryš-kių asmenybių patirtimi, prisitaikyti mados ten-dencijas, rasti atsakymų į brandžiame amžiuje kylančius psichologinius klausimus, patarimų, kaip atšviežinti ne tik savo karjerą, bet ir namus,

paįvairinti meniu, pra-plėsti kelionių kryptis, o gal ir atskleisti netikėtų pomėgių.

Smagios vasaros su pa-tikimu draugu – žurnalu „LAIMA Velvet“!

Gitana Bukauskienė, vyriausioji redaktorė

FOTO

GR

AFĖ

RED

A M

ICK

EVIČ

IŪTĖ


4

Mada

Nieko nėra geriau už tą šviesų momentą, kai atsitiktinis praeivis mamą ir dukrą palaiko draugėmis. Vadinasi, esame jaunos ne vien širdyje ir mitas apie skirtingas kartas neveikia. Bet kad bičiulių versija būtų įtikinama, neprivalu

vilkėti kaip dvynėms: drabužiai nepraras nei elegantiškumo, nei žaismingumo, jei mamos dėvės ilgesnius sijonus nei jų atžalos ar platesnes palaidines.

Atostogos

ZARA suknelė, 29,95 €;PULL & BEAR batai, 45,99 €.

MONTON liemenė, 79,95 €;LINDEX palaidinė, 34,95 €,džinsai, 49,95 €;NEW YORKER batai, 9,95 €.

suDUKrA Fotografės: Eglė Jociūtė ir Ieva Markevičiūtė („FFakers“)Stilistė Giedrė AnužytėVizažistė Greta Juozaponytė


5

Atostogos

LINDEX marškiniai, 49,95 €;PULL & BEAR šortai, 25,99 €;TOMMY HILFIGER basutės, 99,90 €;RASA ACCESSORIES kaklo papuošalas, 80 €.

PULL & BEAR marškiniai, 27,99 €,basutės, 29,99 €;KRISTAR DESIGN sijonas, 250 €. Eglė Tomkevičienė, 50 m.,

su dukra Agne Tomkevičiūte, 16 m.

Fotografės: Eglė Jociūtė ir Ieva Markevičiūtė („FFakers“)Stilistė Giedrė AnužytėVizažistė Greta Juozaponytė


6

PROMOD palaidinė, 17,95 €;ZARA kelnės, 39,95 €;H&M akiniai, 19,99 €;MASSIMO DUTTI apyrankės, 19,95 € ir 29,95 €;STRADIVARIUS plaukų aksesuaras, 6,95 €;MONTON skarelė, 17,95 €.

ZARA kombinezonas, 29,95 €,akiniai, 17,95 €;PULL & BEAR marškiniai, 39,99 €;LINDEX kaklo papuošalas, 8,40 €;MONTON skarelė, 19,95 €.

Eglė Leonavičiūtė, 39 m., su dukra Liepa Raudonyte, 17 m.


7

Mada

ZARA kelnės, 25,95 €;ALDO skrybėlė, 19,90 €;PROMOD palaidinė, 34,95 €;MASSIMO DUTTI apyrankės, 19,95 € ir 29,95 €.

LINDEX kimono, 29,95 €;PROMOD suknelė, 39,95 €;MASSIMO DUTTI apyrankės, 19,95 € ir 29,95 €.

H&M maudymosi kostiumėlis, 29,99 €;KOCCA šortai, 59,90 €;ALDO basutės, 39,90 €,akiniai, 12,90 €;YOFOX! apyrankės, nuo 13 €.


8

Pirkinių dienaNerūšiuokite spintos turinio į kasdienį ir vakarinį, išmokite derinti puošnius

drabužius su paprastesniais. Taip nušausite iškart du zuikius: proginiai daiktai nedulkės spintoje, o kasdieniniai suspindės naujai.

Biseriu siuvinėta palaidinė paprastai pasirenkama vakarėliams. Šį sykį

pamėginkite ją pritaikyti prie patogių šiokiadieniams skirtų kelnių ir puspalčio.

Elegantiška suknelė atrodys kitaip, jei vietoj aukštakulnių apsiausite žemapa-džius batelius, o delninę iškeisite į savo

mėgstamą neaprėpiamą rankinę.

Galima pamanyti, kad visos rankinės – geros, jei jos guli parduotuvių lentynose. Anaiptol. Jei ieškote madingo ir nevienadienio daikto, šiandien reiktų pirkti vidutinio dydžio, aiškaus silueto, standžią rankinę. Pageidautina – be ypatingo dekoro, klasikinės spalvos: tokią, kad būtų galima nešioti ir ant peties, ir rankoje.Kad rankinė atrodytų puošniai, rinkitės faktūrinę ar 2–3 spalvų odą.

Toks sijonas ir mažutė stilinga rankinė puikiai tiktų vakarui. Bet drauge su laisva palaidine ir nerūpestingai užsuktu šaliu

jie kuria safariu dvelkiantį ansamblį.

ESCADA palaidinė, 340 €;MARC O’POLO puspaltis, 229 €;STEFANEL kelnės, 119 €;ROBI AGNES delninė, 149 €.

LAUREL suknelė, 479 €;MICHAEL KORS rankinė, 375 €;BALLY bateliai, 470 €.

STEFANEL palaidinė, 119 €,šalis, 49 €;MOHITO sijonas, 54,99 €;UNDER MY ROOF rankinė, 380 €;POMME D’OR bateliai, 180 €.

Rankinės

Nei rytas, nei vakaras

ZARA rankinė, 59,95 € MAX&Co. rankinė, 289 €FURLA rankinė, 429,99 €

MAX MARA rankinė, 935 € COCCINELLE rankinė, 280 € MICHAEL KORS rankinė, 360 €

Stilisto konsultacija

FOTO

GR

AFA

S M

AR

IUS

ŽIČ

IUS,

STI

LIST

Ė G

IED

RĖ

AN

UŽY

TĖ


9

Pirkinių diena

Džinsinis trapecijos formos sijonas – mažiausiai įpareigojantis. Prie jo tinka ir blizgančios palaidinės, ir balti marški-niai, ir laisvi megztiniai. Na, o ilgį rinkitės žiūrėdamos į veidrodį.

Pagrindinis vasaros patarimas: venkite labai plonų dirželių. To-

kios basutės atrodo paaugliškai, o ir kojos per dieną šiek tiek patins-

ta, atsiranda diskomfortas.

MARELLA sijonas, 149 €

Midi sijonas

Basutės

Rinkdamosi platformą atkreipkite dėmesį, kad ji būtų grakšti, o pačios ba-sutės – nesunkios. Tada ir savijauta bus geresnė, ir žingsnis – grakštesnis,

moteriškesnis.

Šių metų tendencijos leidžia pamiršti varginan-

čius plonus kulniukus. Prie midi sijono ar džinsų puikiai tinka stambesnio kulno ar

platformos basutės.

CHIE MIHARA basutės, 280 €

FABIO RUSCONI basutės, 165 €

CARVELA basutės, 109 €

Sijonas iki pusės blauzdų neturėtų kelti problemų, jei yra tiesaus si-lueto ar plono, į šalis nesty-rančio audinio. Moterims, turinčioms antsvorio, reik-tų laikytis ato-kiai nuo saulės kliošo, rauktų, gausiai klostytų ar stambiais raštais margin-tų sijonų.

Pieštuko formos sijonas turėtų tikti visoms – neatsitiktinai jis yra biuro uniforma. Seksualius, t. y. ankštokus, elastingo audinio „pieštukus“ patartina segėti tik geros figūros ir gražių kojų savininkėms (būtinas priedas – tinkami apatiniai, geriausia – lazeriu kirptos kelnaitės).

MARKS & SPENCER sijonas, 31,95 €

MARKS & SPENCER sijonas, 49,95 €

Venkite papildo-mų detalių: kas-pinėlių, sudė-tingų draperijų, neaiškių formų. Kai raštas įdo-mus, pakanka paprasto silueto.

Jei nenorite saldaus roman-tiško įvaizdžio, gėlių raštus

galite keisti į geometrinius ir abstrakčius. Arba florą gali

papildyti grafinės linijos.

Raštuotas audi-nys yra pagrindi-nis akcentas, tad prie jo lengviau-sia (ir geriausia) taikyti vienspal-vius drabužius ir aksesuarus.

Atkreipkite dėmesį į dviejų spalvų raštą. Jis – lengvai „skaitomas“, dekoratyvus ir niekada nekelia klausimų, ką prie jo derinti.

MARKS & SPENCER marškiniai, 36,95 €

LINDEX suknelė, 49,95 €

MOSAIC kaklaskarė, 25,95 €

MARELLA puspaltis, 299 €

Kur įsigyti šių drabužių ir aksesuarų, žr. p. 145

FOTO

GR

AFA

S M

AR

IUS

ŽIČ

IUS,

STI

LIST

Ė G

IED

RĖ

AN

UŽY

TĖ

Raštų ABC


10

Ji padės sustabdyti laiką. To neretai tikimasi iš gydytojos

dermatovenerologės medicinos mokslų daktarės

RŪTOS GANCEVIČIENĖS. O ji sako, kad atėjo laikas išvis

atsisveikinti su etiketėmis ir nebeskaidyti gyvenimo iki

keturiasdešimties ir po.

Veidas

Moteriai visada

tik 39-eri, ir ne daugiau!

G R Y T Ė L I A N D Z B E R G I E N Ė


10

FOTO

GR

AFĖ

S: E

GLĖ

JO

CIŪ

TĖ IR

IEV

A M

AR

KEV

IČIŪ

TĖ (

„FFA

KER

S“),

STI

LIST

Ė G

IED

RĖ

AN

UŽY

TĖ,

VIZ

AŽI

STĖ

UG

NĖ

EŽER

INSK

AIT

Ė, D

RA

BU

ŽIA

I IR

AK

SESU

AR

AI:

„MA

REL

LA“

SUK

NEL

Ė, „

MA

X&

CO

.“ P

USP

ALT

IS, „

PER

TIN

I“ B

ATA

I


11

FOTO

GR

AFĖ

S: E

GLĖ

JO

CIŪ

TĖ IR

IEV

A M

AR

KEV

IČIŪ

TĖ (

„FFA

KER

S“),

STI

LIST

Ė G

IED

RĖ

AN

UŽY

TĖ,

VIZ

AŽI

STĖ

UG

NĖ

EŽER

INSK

AIT

Ė, D

RA

BU

ŽIA

I IR

AK

SESU

AR

AI:

„MA

REL

LA“

SUK

NEL

Ė, „

MA

X&

CO

.“ P

USP

ALT

IS, „

PER

TIN

I“ B

ATA

I


12

Architektei Audrai Kaušpėdienei nesuvokiama kai kurių žmonių mėgstama ir nostalgija persmelkta frazė: „Pamenu, mano laikais...“ „Juk „mano

laikai“ trunka tol, ko esame gyvi, ir jie visada yra šiandien!“

36 m. Pilnatvė„Prieš metus gimė Algė, gyvename erdviuo-se pačių projektuotuose namuose, mus supa draugai, projektai vis rimtesni, apie mūsų lais-valaikį žino kone visa Lietuva – kalta „Antis“. Kūryba nonstop, draugystės, nuotykiai, ke-lionės. Sunku patikėti, kad tai pats giliausias

stagnacijos dugnas. Tačiau Sąjūdžio aušra jau čia pat ir mūsų šviesūs veidai kalba ne tik apie

mus pačius. Laukti liko visai nebedaug.“

26 m. Pradžia„Dar kartą viskas kitaip. Aš ište-

kėjusi, baigtas aukštasis mokslas, gautas paskyrimas į Kauną, turime vieno kambario butą. Pirmi šeimy-

ninio gyvenimo metai, Projektavimo institutas, dar sykį kiti žmonės, pirmi

nedrąsūs projektai – bet vis tiek kažkodėl viskas atrodo tarsi eskizas. Kursiokės vyras, profesionalus foto-grafas, pamatė mane, kaip modelį,

savo retro portretų serijai. Čia aš jau primygtinai gręžiu kamerą žvilgsniu, nes žinau paslaptį: kiek daugiau nei

už mėnesio gims Monika, ir tai priva-lo būti nauja pradžia. Ir buvo.“

Mano veido dienoraštis

18 m. Virsmas„Man 18 metų, ką tik palikau saugius tėvų ir senelių namus, stu-dijuoju Vilniuje architektūrą. Kitas miestas, kiti namai, kiti žmonės – viskas kitaip. Nuotrauka daryta fotoateljė M. Gorkio gatvėje, prie senosios blyninės, – po paskaitų penkios pirmakursės įsiamžino istorijai. Nuotraukas atsiėmėme po kokių dešimties dienų. Asmenukių amžiuje tai gali atrodyti truputį keistai. Atpažįstu ir suprantu tą melancholiją žvilgsnyje, nukreipta-me kažkur pro šalį. Nors gyveno-me planinio ūkio laikais, nedaug ką galėjome planuoti.“

GrožisTai – aš


13

60 m. Laisvė„Turiu tai, ko galbūt net nesąmo-ningai siekiau visą gyvenimą, –

visos 24 valandos priklauso man, savo laiką tvarkau pati: kuo dau-giau NORIU, kuo mažiau REIKIA. Projektai tik tie, kurie asmeniškai

įdomūs, žmonės, ryšiai, įvy-kiai – tie, kurie tikrai man būtini. Mano maištingas pradas bujoja, nors nesikratau įsipareigojimų

ar atsakomybių. Pačios mieliau-sios, aišku, Monikos mažiukams.

Jau išgyvenau tai, kas protu nesuvokiama, – savo vaiko mirtį. Supratimas, kad nieko baisesnio gyvenime jau nebenutiks, išlais-vina. Išvalo iš galvos spamą.“

53 m..Permainos„Fotografuota mano

biure, dar vienas interviu spaudai apie mane ir mano darbus. Šįkart vienaskaita: AŠ vie-

toj MES, MANO vietoj MŪSŲ. Laikotarpis po

skyrybų, sujaukęs saugią tvarką, išmokęs prisiimti

asmeninę atsakomybę už viską: vaikus, biuro

žmones ir darbus, galų gale – buitį. O kur dar asmeninis gyvenimas!

Tai išbandymas ir rimtas vertybių patikrinimas.

Sudėtingas, bet kartu ir laimingas metas, pažintis

su savimi, kuriai vis pritrūkdavo laiko

arba sąlygų.“

46 m. Pagreitis „Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis, pil-nas ir visokių stresų, ir atradimų. Griūva visos įprastos struktūros, uždaromi projektavimo

institutai, atsiveria erdvė privačiai iniciatyvai. Įsitvirtinimo ir brendimo laikotarpis. Su Algiu

įkūrėme savo įmonę, viskas nauja, nuolat mokomės ir klystame, nepaprastai daug ir įdomiai dirbame. Rezultatai akivaizdūs: jau esame pastebėti ir įvertinti. Mano pirmieji

nepriklausomi interjerai triukšmingai aptarinė-jami, manęs ieško žiniasklaida! Nuotrauka – iš

pirmos tikros fotosesijos žurnalui.“

NU

OTR

AU

KOS

VY

TAU

TO S

TAN

KEV

IČIA

US,

RA

IMO

ND

O U

RB

AK

AV

IČIA

US,

RO

MU

ALD

O R

AK

AU

SKO

, PA

ULI

AU

S G

ASI

ŪN

O, „

OK

TO.L

T“ IR

IŠ A

SMEN

INIO

ALB

UM

O


14

Taip jau lemta: kiekviena karta turi rasti savo santykį su senatve. Prieš karą medinėje kaimo troboje drauge užaugusios kelios kartos dabar

mūsų nesuprastų. Netgi pasmerktų, greičiausiai, jei pradėtume svarstyti, ar ne geriau būtų savo

senus tėvus atiduoti į globos namus.

Psichologija

MamaGYVENSPAS MUS

Su draugėmis ne kartą juokavome: „Būtų šaunu gyventi nedidelėje senų žmonių bendruomenėje, kur visi pažįs-tami ir bus kas tavimi pasirūpins, jei nebegalėsi.“ Tokie globos namai manęs negąsdina, tačiau pokario žmonėms, matyt, nėra nieko baisiau, nei atsidur-ti valdiškoje įstaigoje. Užtat aš mamą parsivežiau į savo namus.

Mūsų vaikystės namuose visada buvo močiutė. Iš pradžių tik atvažiuodavo ir išvažiuodavo, o paskui apsigyveno vi-sam laikui. Sekmadieniais ji vesdavosi mus į bažnyčią ir kepdavo skaniausią pasaulyje naminių kiaušinių trynio gel-tonumo biskvitą. Ištraukusi iš orkaitės, padėdavo ant drobinio rankšluosčio, ištepdavo raudonųjų serbentų uogiene, paskui susukdavo ir užkeldavo aukštai ant sekcijos, kad per anksti, kol šiltas, jo nepasiektume. Jaunystėje šeiminin-kavusi pas Kauno advokatus, Smetonos laikų įgūdžių neprarado iki pat tos die-nos, kai atgulė į lovą. Bet ir tada, ant baltutėlės pagalvės paklojusi savo žilus plaukus, kuo rimčiausia veido išraiška prašydavo, kad tuojau pat jai raportuo-

čiau, kiek maišų bulvių prikasėme ir ką bulviakasio dalyviams žada ant stalo patiekti mama.

Tada, būdama toli nuo namų, Vil-niuje, kas antrą savaitę monotoniškai ratais beldžiančiame traukinyje aš ti-krai negalvodavau apie tai, kad kažkam reikia išskalbti baltutėlius močiutės lovos užklotus, išpurtyti pagalves, pa-duoti jai pusryčius, pietus ir vakarienę, pakeisti drabužius, supinti išretėjusią kasą, nukirpti nagus, o galiausiai, kai ji išvis nebegalėjo judėti ir tik savo ar-trito išsukinėtais pirštais vieną po kito stumdė rožinio karoliukus, pakeisti sauskelnes. Kiekvieną kartą pravėrusi močiutės kambario duris matydavau ją dar labiau susirietusią lovoje. Manyda-vau – ant šono gulėti patogiau, tik vė-liau suvokiau, kad senatvėje, jei tik jos sulaukiame, grįžtame į gemalo pozą.

Aš neklausdavau, kaip jaučiasi mama. Žinodavau, kad jai nelengva, – kaip ji apsidžiaugė, kai vieno gimtadienio proga padovanojome automatinę skal-byklę. Patys gi niekada nepatyrėme, ką reiškia rankomis išgręžti per savaitę

susikaupusias paklodes ir pūkinės ant-klodės užvalkalus. Mama nemėgo skųs-tis. Penkerius metus ji slaugė močiutės seserį. Kai toji iškeliavo anapus, ilsėjosi vos metus – trejiems atgulė močiutė. Tą dieną, kai minėjome jos mirties meti-nes, gydytojai patvirtino onkologinės ligos diagnozę tėčiui. Po trijų mėnesių jo jau nebeturėjome. Paskutinį kartą savo skaisčiai mėlynomis akimis į mus jis pažiūrėjo antrąją Kalėdų dieną. O Kūčių vakarą mes dar vežėme jam do-vanų šlepetes.

Po laidotuvių mamą įkalbėjome pa-būti Vilniuje. „Jokiais būdais neuž-laikykite jos, ji turi savo namus, gra-žų sodą, daržus pavasarį reikia sodin-ti...“ – protino mus giminaičiai ir kai-mynai. Sakė, kad iš kaimo į miestą perkeltas žmogus panašus į augalą, kuriam parinkta netinkama žemė. Pa-vasarį ji išsireikalavo grįžti namo. Kai atvažiuodavome jos aplankyti, būdavo tokia, kaip ir prieš keletą metų. Gal tik lieknesnė, dar labiau pražilusi, o nuo-skaudos – nė vienos.

Gulėdama savo vaikystės lovoje nak-

©SH

UTT

ERST

OC

K


15

timis klausydavausi krebždesių pasto-gėje. Kažkas tikrai gyveno namą apglė-busiame vijoklyje, traškindavo grindis močiutės kambaryje. Nebuvo jaukios tos naktys, klausdavau mamos: „O kaip jautiesi tu?“ – „Visaip būna, – sakyda-vo, – tai miegu, tai ne...“

Gydytoja išrašė vaistų nuo nemigos, ji nuoširdžiai juos gėrė ir tik po dau-gybės metų prasitarė: „Jūs nė nežinot, kokios ilgos būdavo tos naktys...“

Nesuprantu, kodėl taip vėlai paste-bėjau, kad viskas keičiasi. Nuvažiavu-si pas ją, rasdavau ant kėdžių plevė-suojančius skudurėlius ir virtuvinius rankšluosčius, duonos trupiniais nu-barstytą kilimą, voratinklių draiska-lais apkibusį šviestuvą. Į antrąjį namo

aukštą, atrodo, ji visai nebeužlipdavo. Savo drabužius laikydavo vonioje ant kėdės. Ak, galvodavau, mano tvarkin-goji mama nebeturi jėgų. Ir pasiraity-davau rankoves.

Pyragų ji nebekepdavo, jos išvirta sriuba būdavo neskani, kumpis Velykų stalui – sausas, mėsa – be druskos. O vieną kartą ant viryklės išvis nieko ne-radau. „Ai, pasigaminsi, ką nori, nieko nesugalvojau“, – sumurmėjo ir klestelė-jo ant sofos priešais televizorių.

Dabar suprantu, kad ji buvo silpna. Kad naktiniai namo šnabždesiai ir vie-nišos valandos pasigrobė jos mintis ir širdį. „Važiuosim į Vilnių“, – nuspren-džiau. Ginčytis ji nebeturėjo jėgų.

Baisių metų ligoninėse, kai atrodyda-

vo, kad mamos tuoj tuoj neteksiu, pri-siminti nenoriu. Nes ir mūsų šeimos gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis. Mamai atidavėme savo darbo kambarį. Įrengėme jį taip, kad jaustųsi lyg na-mie. „Matai, kiek nedaug žmogui iš tie-sų reikia...“ – ištarė ji, kai kartu dėlio-jome jos drabužius į komodos stalčius. Neabejoju, kad tada galvojo apie dviejų aukštų namą, kurį su tėčiu puoselėjo, gražino kaip išmanydami, – mudu su broliu visada turėjome daugiau nei kiti kaimo vaikai. „Ir kam tie namai, kam tie visi vargai?“ – dar pridėjo, žvelgda-ma pro langą į automobilių pristatytą Užupio kiemą. Mėginau sakyti, kad kiekvienas gyvenimo etapas turi savo žavesio. „Jūs buvote ten laimingi, užau-

©SH

UTT

ERST

OC

K


16

Vienos ilgos ir geros lotyniškos sentencijos ga-lima necituoti visos – pakanka paskutinės dalies, susidedančios iš dviejų žodžių: respice finem. Tai yra nespręsk apie kieno nors gyvenimą, kol nežinai jo baigties. Laimei, moderniame pasaulyje mirties bausmės nepriimtinos, kitaip gali būti, kad vien dėl istorinės atminties princams būtų dar sunkiau su-sirasti nuotakų. Nors kada moteris, pametusias gal-vą dėl karūnos, ją dėvinčio vyriškio ar kitų aistrų, sustabdė budelio baimė?!

Po Anos Bolein buvo Kotryna Hovard; bemaž penkiais dešimtmečiais vėliau nusirito Marijos Stiuart galva; po šios – praėjus daugiau kaip 200 metų – ant ešafoto pakilo Marija Antuanetė; dar už 200 metų Ipatjevo namuose budelių kulkos nutrau-kė paskutinės Rusijos imperatorienės Aleksandros gyvybę. Galima tik spėlioti, kiek pačių kilmingų damų būdas ir elgesys nulėmė tokią baigtį, o kiek

kaltos nesėkmingai susiklosčiusios istorinės aplin-kybės. Ir, aišku, vyrai, vyrai, vyrai – savi, svetimi ir atsitiktiniai. Ir įdomu, ar Henrikas VIII, nesugal-vojęs, kaip kitaip atsikratyti pabodusių žmonų – tik pasiųsti jas po budelių kirviu, bent baisiame sapne galėjo įsivaizduoti, kokią nelaimių skrynią atvėrė: karalienės ir moters gyvenimas nebebuvo šventas. Precedentas įvyko – didenybių galvos ant ešafoto ri-tasi taip pat lengvai, kaip ir prasčiokių. Tačiau XX a.visai prarado pagarbą net mėlyniausiam kraujui: istorinės karalienės net po negarbingos mirties bū-davo pagerbiamos garbingomis laidotuvėmis, o ne-laimingoji Rusijos imperatorienė paskutinę poilsio vietą rado apleistos šachtos dugne. Tiesa, galiau-siai ji buvo paskelbta Rusijos stačiatikių bažnyčios šventąja (kitos damos tapo šiaip legendomis ir mū-zomis ir įėjo į Europos istoriją), tik kažin, ar toks garbingas titulas atperka siaubingą baigtį?

ŠACHAS,

JUMSDIDENYBEJos gyveno skirtingais laikais ir nebuvo panašios –

kol buvo gyvos. Šias kilmingas damas vienija du momentai: karūna ant galvos (vėlgi – kol buvo

gyvos) ir tragiška mirtis. Nes per visą pasaulio istoriją ne tiek jau daug buvo kilmingų damų,

baigusių savo dienas ant ešafoto.

Istorijos užkulisiai

1. Sudėtingi ryšiai: nežinomo dailininko paveiksle įamžintas Henrikas VIII (centre) su trečiąja žmona Džeine Seimur ir vieninteliu teisėtu sūnumi princu Eduardu. Vienu metu šis princas buvo peršamas kitai mūsų herojei – Škotijos princesei Marijai, tačiau iš šios sąjungos nieko neišėjo

2. Ko gero, laimingiausi Marijos Stiuart metai – 1558 m. portrete ji įamžinta su vyru, kuris netrukus tapo Jo Didenybe Pran-ciškumi II. Deja, jis karaliavo vos dvejus metus ir Marija tapo našle

3. Liudvikas XVI ir Marija Antuanetė su sosto įpėdiniu Mažajame Trianone 1788 m. Iki revo-liucijos pradžios dar metai. Paveiksle Marija duoda monetą vargšams vaikams

4. Rusijos monarchų pora: Heseno princesė Aliks, ką tik paskelbta didžiąja kunigaikštiene Aleksandra, ir caras Nikolajus II sužadėtuvių dieną 1894 m. lapkritį Žiemos rūmuose

©EN

.WIKIPED

IA.O

RG


18

Kai sąžinė negraužiaKai kam Dievas duoda ir dar dribteli. Norvegas Jo Nesbo iš pradžių žaidė fut-bolą Norvegijos aukščiausiojoje lygoje, kol nutraukė kelio raiščius. Paskui tapo roko grupės „Di Derre“ dainų autoriu-

Nauda ir malonumasDžiazo amžiuje sužibusi literatūros su-peržvaigždė, pernelyg anksti kritusi ne-lygioje kovoje su savo dekadentiškai au-dringu gyvenimo būdu, Francis Scottas Fitzgeraldas – ištisos literatūros kartos, vadinamos prarastąja, pradininkas. Visa karta taip praminta dėl Pirmojo pasaulinio karo, už kurį anuomet žmo-nija dar nežinojo nieko baisesnio, palik-tų milžiniškų fizinių ir dvasinių žaizdų.

Džiazo amžius prasidėjo iškart po jo ir baigėsi prasidėjus Didžiajai depresi-jai. Žinoma, džiazas niekur nedingo – tiesiog virto įprastu reiškiniu, o nebe kartos, kuriai, anot Fitzgeraldo, „buvo lemta nutrūkti nuo pavadžio“, maiš-tingų nuotaikų išraiška.

Apie bohemos gyvenimą, dažnai vyks-tantį nerūpestingos Rivjeros prabangos fone, rašiusio autoriaus kūriniai neturi vienos nelabai malonios klasikos savy-bės – nuobodulio. Fitzgeraldo apsaky-mai niekuo nenusileidžia garsiajam jo romanui „Didysis Getsbis“, juolab taip meistriškai išversti, lyg autorius būtų kūręs lietuviškai.

Lauko BIBLIOTEKA

Turbūt niekas nesiginčys, kad paplūdimyje ar sodyboje reikia knygų. Geriausia – tokių, kurios

neapsunkintų saulės perkaitintos galvos, bet paliktų malonų pojūtį, kad skaityta ne veltui.

Kultūra

Francis Scott Fitzgerald SUGAUTAS ŠEŠĖLIS Apsakymai. Iš anglų k. vertė Daiva Daugirdienė. „Sofoklis“, 2014

NEMEZIDĖRomanas. Iš norvegų k. vertė Rūta Suchodolskytė. „Baltos lankos“, 2014

Jo Nesbo

mi bei vokalistu ir popžvaigžde. O pas-kui ta grupė pradėjo turus po pasaulį, ir viena Norvegijos leidykla pasiūlė Nesbo aprašyti gyvenimą ant ratų. Reportažas virto romanu: kelyje iš Oslo į Sidnėjų Nesbo sugalvojo siužetą, o viešbutyje puolė rašyti apie Harį Hūlę, kuris neva atskrido tuo pačiu lėktuvu ir apsigyve-no ten pat, kur ir jis... Nesbo „sėdo ant adatos“. Pirmuosius opusus jis siuntė į leidyklą pasirašęs slapyvardžiu, kad niekas nesietų kultinio dainininko ir pradedančio rašytojo. Šiandien jo de-tektyvai viršija 23 milijonų tiražą, ir ne-sunku paaiškinti – kodėl. Gal jie skirti kompleksuotiems žmonėms, kurie paprastai detektyvus skaito pasislėpę po antklode? Nesbo detektyvų niekaip nepavadinsi prastu žanru. Tokia ir „Ne-mezidė“, vienas geresnių jo (ir Hario) romanų. Joje – kelios žmogžudystės ir painūs tyrimo labirintai, kurie tarsi veda į išėjimą, bet galiausiai apgauna; yra blogų policininkų, gražių moterų, meilės – visko, ko reikia, kad knyga įtrauktų. Bet drauge gausu intarpų, ku-rie baisiai įdomūs pažintiniu atžvilgiu, nes tokių istorinių, kultūrinių ar psi-chologinių faktų neišgraibysi jokioje „Vikipedijoje“. Net banalios situacijos apžaidžiamos taip įdomiai, kad kelia moralinį pasitenkinimą: tai – ne skai-talas, o intelektinė knyga.


19

Negirdėta garsenybėApie vieną iš Mikalojaus Vilučio tekstų vienas anoniminis komentatorius, pasi-vadinęs Kafke, paliko tokį atsiliepimą: „Neskaičiau nei „Torto“, nei „Sriubos“. Tik vakar aplamai apie tokį autorių per radiją išgirdau. Dabar matau, kad jis vi-sai įdomus.“

Greičiausiai Vilutis, kaip ir dera esė rašančiam mąstytojui, filosofiškai pa-žiūrėtų į tai, kad skaitytojas nėra girdė-jęs apie vieną žymiausių Lietuvos daili-ninkų, Nacionalinės premijos laureatą, ir neskaitęs žaviai grakščių jo tekstų. Tokių, kurie nuginkluoja graudžiu ti-krumu ir besislepiančia po tyčiniu nai-vumu išmintimi.

Antroji jo knyga „Sriuba“ įtraukta į Lietuvių literatūros ir tautosakos insti-tuto kasmet renkamą lietuvių autorių knygų dvyliktuką. Tačiau Vilučiui ne pirmiena būti nežinomam masėms. Tais laikais, kai nematytas menininko stilius galėjo būti vertinamas kaip politinis ne-paklusnumas, jo avangardiniai grafikos darbai atrodė pernelyg vakarietiški ir sunkiai skynėsi kelią į viešas parodas.

„Sriubos“ autorius greičiausiai tik pa-sidžiaugtų, kad nieko apie jį negirdėju-siam Kafkei pasirodė „visai įdomus“. Juk viena, kai tavimi domisi dėl to, kad daug apie tave girdėjo, ir visai kas kita, kai tavo rašyti žodžiai kam nors be jokių išanksti-nių nuostatų tapo malonia staigmena.

Amžinai dvieseTie patys kaip Fitzgeraldo herojų gy-venti laikai. Net kažkuo panašus perre-gimas stiliaus lengvumas ir tikslumas: „Moteris visada ras dingstį. Todėl taip maža tarp jų rašytojų. Visą kūrybinę energiją jos iššvaisto kurdamos prie-žastis.“ Kaip visada puikus dar vienos tituluotos vertėjos darbas: „Gatves va-dindama bulvarais, sostinė skendėjo gaubiama mažmiesčio reikšmingumo.“

Debiutinis jaunos suomių rašytojos Leenos Parkkinen romanas „Po tavęs, Maksai“ apie tarpukariu gyvenusius Siamo dvynius puikiai įvertintas ne tik tėvynėje. Jai išties pavyko įgyvendinti savo išsakytą svajonę knygoje sukurti tokį pilnakraujį pasaulį, kad skaity-tojas norėtų tikėti, jog taip ir buvo iš tikrųjų. Ji net sugeba įtikinamai pa-aiškinti, ką reiškia fiziškai jausti savo Siamo dvynį – tarsi nutirpusią ranką, kurios beveik nejauti, bet vis tiek gali judinti ir ji vis tiek yra tavo. Tai kūrinys apie sąjungą iki mirties ir vienatvę iki mirties, apie žmogaus dvasiai įveikia-mą bet kokią – net kūno – nelaisvę.

Keturspalvis auksas„Auksiniai užrašai“ – jau trečioji lietu-vių kalba išleista Doris Lessing knyga, laikoma bene svarbiausiu gausios jos kūrybos veikalu. 2007 metais, būdama 88-erių, klasikė buvo paskelbta vyriau-sia visų laikų Nobelio literatūros pre-mijos laureate ir taip šauniai reagavo į šią naujieną, netikėtai gatvėje užklupta žurnalistų, kad tapo net paauglių socia-linių tinklų įžymybe.

Lessing mirė 2013 metais ir ją minint vėl buvo proga apžvelgti per 94 metus nueitą jos kelią – dažniausiai prieš sro-vę. Gimusi Afrikoje, ji aktyviai reiškė užuojautą engiamiems juodaodžiams, kai ta užuojauta dar nebuvo tapusi mada. Nesitaikstydama su savo aplin-kos miesčioniškumu, buvo smarkiai pa-krypusi į kairę, bet vėlgi viena pirmųjų nuo jos atsimetė, kai Vakarus pagaliau pasiekė žinios apie sovietų represijas. 1962 metais pirmąkart išleistas roma-nas „Auksiniai užrašai“, pačios autorės nuostabai, tapo ir iki šiol tebelaikomas viso pasaulio feminizmo Biblija.

Šis „romanas romane“, be pagrindinio siužeto, sukomponuotas iš keturių skir-tingų spalvų herojės užrašų sąsiuvinių su savomis istorijomis, galiausiai susi-tinkančiomis penktajame sąsiuvinyje auksaspalviais viršeliais. „Auksiniai už-rašai“ – tai įdėmus žvilgsnis į žmogaus širdį ir tą Vakarų pasaulio metą, kurio idėjomis, lūkesčiais ir viltimis iki šiol gyva ši civilizacija.

SRIUBA Esė rinkinys. „Tyto alba“, 2014

APŽVALGĄ RENGĖ AUŠRA STANAITYTĖ-KARSOKIENĖ,

JULĖ ŠIURKUTĖ

AUKSINIAI UŽRAŠAI Romanas. Iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. „Vaga“, 2014

PO TAVĘS, MAKSAI Romanas. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014

Mikalojus Vilutis

Leena Parkkinen

Doris Lessing

©SC

AN

PIX

(2)

©

VID

A P

RES

S (1

) J

ON

O S

TASE

LIO

(1)

IR H

EIN

I LEH

VA

SLA

IHO

(1)

NU

OTR

AU

KOS


20

Vyrų teritorija

Politikos apžvalgininkas RIMVYDAS VALATK A įpratęs būti kitoje barikadų pusėje. Tačiau šį sykį, bene pirmąkart, ne pats klausinėjo, o tapo žurnalo herojumi, pasiryžusiu šiek tiek

plačiau praverti duris į savo asmeninį gyvenimą.

Visuomenė jus, kaip žmogų, mažai pažįsta, labiau kaip žur-nalistą, redaktorių ar net Kovo 11-osios akto signatarą. Tie-sa, po kai kurių jūsų komentarų vis pasklinda garsas, kad „Valatka – piktas“. Ar tikrai?

Galiu būti ūmus, impulsyvus, bet jei pyktis ar adrenalinas sukyla, tai lygiai taip pat po 30 sekundžių praeina. Net di-džiausių priešų ar kenkėjų mintyse neminiu bloguoju. O iš tiesų sunku apibrėžti, koks esu. Kažkas pasakė, kad žmogus yra trejopas: toks, kokį jį mato kiti, kokį jis save mato pats ir koks yra iš tikrųjų.

Kaip, tarkim, jūsų pyktis pasireiškia kasdienėse situacijo-se – labiau esate linkęs patylėti ar garsiai keiktis?

Kadangi beveik dvejus metus tarnavau sovietų kariuome-nėje ir dar dvi vasaras dirbau statybos būrio vadu Jakutijoje, moku visus rusiškus keiksmažodžius su užlenkimais. Bet, aišku, europinė civilizacija truputį ir mane paveikė. Atvirai keikdavausi nebent žaisdamas krepšinį – tą baigiau būdamas 45-erių. Ir nuo tada aktyviai nebesikeikiu.

Turint omeny ilgalaikę jūsų darbo praktiką įvairiuose lai-kraščiuose ir portaluose, ko gero, jau esate toks storaodis, kurio nežeidžia jokie užgaulūs žodžiai ir komentarai. O gal dar yra dalykų, kurie jus iki šiol asmeniškai skaudina?

Nuo vaikystės mano bėda buvo pernelyg didelis jautrumas.

Iki 14 metų augau vienkiemyje, iki artimiausios trobos – ki-lometras, iki artimiausių mano amžiaus vaikų – du. Pirmoje klasėje iškviestas prie lentos raudonuodavau kaip koks dur-nius iki pat ausų galiukų nežinodamas kodėl. Ir su tuo sten-giausi tvarkytis labai keistu būdu – verždavausi viešai kalbė-ti visur, kur tik rasdavau progą. Iš tiesų, jautrumas – didelė mano problema. Pernelyg viską imu į galvą, kiekvieną savo pasakytą žodį vėliau dar tris kartus apgalvoju: ar nepakėliau balso, ar kitas to nesuprato kaip tyčiojimosi, pašaipos ar dar kitaip. Jei kas nežino, savigrauža labai trukdo gyventi.

O griežtai ir kandžiai rašydamas apie politikus nebijote jų įžeisti?

Politinio proceso komentavimas neišvengiamai susijęs su negražiomis frazėmis apie kitus žmones, kai nieko malonaus negalima pasakyti. Tiesa, kai ką ir pagiriu, tik pagyrimus visi labai greitai pamiršta.

Beje, jūsų biografijoje rašoma, kad esate gimęs Irkutsko rajone, Šamankos kaime. Tremtinių vaikas?

Esu absoliutus sovietinis produktas. Vieno prosenelio žemė ribojosi su grafų Tiškevičių, kitas daug dolerių užsidirbo Amerikos šachtose ir 1914-aisiais grįžęs nusipirko 100 hekta-rų, už ką irgi gavo „kelialapį“ į Sibirą, kur mirė jau pirmąją žiemą. Mano tėvo ir motinos ūkius skyrė 50 km, jie niekada

J U R G A Č E K ATA U S K A I T Ė

SanTYKIAI„ŽMONIŲ

FOTO

GR

AFĖ

GR

ETA

SK

AR

AIT

IEN

Ė


21

FOTO

GR

AFĖ

GR

ETA

SK

AR

AIT

IEN

Ė


22

Namai

SiuvinėtiSiuvinėjimas – beribės fantazijos menas, o

šiuokart jis pabėga iš tradicinės aplinkos ir… nugula ant nekasdienių paviršių.

so��iL A IM A VELVET 2O15

22

©B

ULL

S PR

ESS

laima velvet. pavartyk!

Documents