li tuvos Ž m s u kio ir kaimo konomin s, so ialin s ir...

1

LIETUVOS Ž EME S U KIO IR KAIMO EKONOMINE S, SOCIALINE S IR APLINKOSAUGINE S SITUACIJOS

VERTINIMAS

Telefonas: (8 5) 261 4525

Faksas: (8 5) 261 4524

El. p. [email protected]

http://www.laei.lt

V. Kudirkos g. 18–2

LT-03105, Vilnius

LIETUVOS AGRARINE S EKONOMIKOS INSTITUTAS

Vilnius, 2019

Darbo vadovė : dr. R. Mėlnikiėnė

2

SANTRAUKA

Tikslas (a) –

remti perspektyvias ūkio pajamas ir ūkių atsparumą visoje ES ir taip užtikrinti geresnį

aprūpinimą maistu

Apibendrinimas. Lietuvoje ūkių skaičius sparčiai mažėja. Tai rodo, kad mažėja

gyventojų suinteresuotumas užsiimti žemės ūkio veikla, kuri, palyginti su kitomis veiklomis,

yra labiau veikiama neapibrėžtumo, susijusio su klimatinėmis sąlygomis, rinkos nepastovumu

ir kainų svyravimais. Mažėjant žemės ūkio veiklos patrauklumui, kyla grėsmė, kad blogės

šalies apsirūpinimas maistu.

Ūkininkai, apsispręsdami dėl veiklos tęstinumo, žemės ūkio pajamas lygina su

pajamomis kitose ekonominėse veiklose. Lietuvoje žemės ūkio pajamos yra žymiai mažesnės

nei vidutinės kituose šalies ekonomikos sektoriuose. Žemės ūkio verslo pajamos, tenkančios

vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, sudaro mažiau kaip pusę darbo užmokesčio

darbuotojams visuose šalies ekonomikos sektoriuose.

Lietuvoje ūkių pajamos pagal ūkio dydį (ekonominį, fizinį) ir ūkininkavimo kryptį

labai skiriasi. Mažų ūkių, kurių ekonominis dydis iki 25 tūkst. EUR arba kurių valdomas

žemės plotas iki 40 ha, pajamos, tenkančios vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, nesiekia

vidutinio darbo užmokesčio (neto) šalyje, todėl šiems ūkiams skiriama pajamų palaikymo

parama yra labai svarbi. Labiausiai nuo išmokų priklauso žolėdžių gyvulių ir pienininkystės

ūkiai, kurių sukuriama grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui, (be

išmokų) – viena mažiausių tarp skirtingų ūkininkavimo krypčių ūkių.

Daugiau kaip pusė Lietuvos ūkių savo veiklą vykdo mažiau palankiose ūkininkauti

vietovėse. Šių ūkių sukuriama grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam

darbuotojui, yra mažesnė nei ūkių, vykdančių veiklą palankiose ūkininkauti vietovėse, todėl

išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, ir kitos išmokos

prisideda prie ūkių, vykdančių veiklą šiose vietovėse, pajamų užtikrinimo.

Lietuvoje ūkiai nepakankamai valdo riziką – kai kuriais metais, ypač tais, kai vyrauja

nepalankios klimatinės sąlygos arba mažos žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos, gana

didelė dalis ūkių patiria didesnį nei 30 proc. grynosios pridėtinės vertės sumažėjimą, palyginti

su 3-ijų praėjusių metų vidurkiu. Su didžiausiu pajamų nepastovumu susiduria javų, rapsų

ūkiai. Šiems ūkiams ypač svarbi rizikos valdymo priemonė turėtų būti pasėlių draudimas.

Nors rizika patirti nuostolius dėl nepalankių klimato reiškinių, kurie pastaruoju metu šalyje

3

ypač dažni, turėtų paskatinti ūkininkus drausti pasėlius, tačiau apdraustas pasėlių plotas

Lietuvoje reikšmingai nedidėja ir sudaro tik apie 10 proc.

Tinkamo pajamų lygio užtikrinimas ir jų stabilumas visuose ūkiuose padidintų žemės

ūkio veiklos patrauklumą pajamų atžvilgiu ir suteiktų aprūpinimo maistu saugumą. Siekiant

didinti ūkių gyvybingumą, būtina tikslingiau skirti paramą mažiems ir vidutiniams ūkiams,

kurie sudaro didžiausią visų šalies ūkių dalį, skirti papildomą paramą tam tikriems sektoriams

(gyvulininkystei), kurie yra svarbūs dėl ekonominių, socialinių ir aplinkosauginių priežasčių,

ir ūkiams, vykdantiems veiklą mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, tam, kad būtų

išlaikytas šių vietovių gyvybingumas ir patrauklumas, išsaugotas kraštovaizdis ir biologinė

įvairovė.

Siekiant padidinti ūkių, dalyvaujančių rizikos valdymo priemonėse, skaičių, būtina

didinti ir tobulinti jau esamų rizikos valdymo priemonių patrauklumą, taip pat diegti naujas ir

efektyvias rizikos valdymo priemones, kurios sudarytų galimybes padidinti ūkių atsparumą

neigiamiems išorės veiksniams, taip pat užtikrintų ūkių gyvybingumą ir konkurencingumą

ilguoju laikotarpiu.

4

Tikslo (a) stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė

Stiprybės Silpnybės

• Susiformavę stambūs ūkiai, turintys

finansinių pajėgumų vykdyti veiklą

efektyviai rinkos sąlygomis.

• Aukštas ūkių mokumo lygis.

• Smulkių ir vidutinių ūkių žemės ūkio

veiklos derinimas su kita mokama

veikla, leidžiančia užtikrinti pajamų

stabilumą.

• Mažos žemės ūkio verslo pajamos,

sudarančios tik apie 50 proc. darbo

užmokesčio visuose šalies

ekonomikos sektoriuose per

pastaruosius penkerius metus.

• Netinkamas rizikos valdymas ūkiuose

– labai maža (tik apie 10 proc.)

apdrausto pasėlių ploto dalis nuo

deklaruoto draustino ploto.

• Labai maža didžiausių paramos

gavėjų dalis (apie 0,1 proc.),

gaunančių didelę dalį (apie 10 proc.)

visų tiesioginių išmokų.

• Mažos žolėdžių gyvulių ir

pienininkystės ūkių pajamos ir didelė

priklausomybė nuo išmokų.

• Pasenusios ir nusidėvėjusios

melioracijos sistemos, dėl kurių

ūkininkai patiria nuostolių, vyraujant

nepalankiems hidrometeorologiniams

reiškiniams.

Galimybės Grėsmės

• Bus taikomos technologijos, įskaitant

skaitmeninimą, leisiančios sumažinti

tarpinio vartojimo išlaidas, padidinti

sukuriamą pridėtinę vertę ir ūkių

efektyvumą.

• Didės rizikos valdymo priemonių

įvairovė ir pasirinkimas rinkoje.

• Toliau augs darbo užmokestis kituose

ekonomikos sektoriuose, mažinantis

ūkininkavimo patrauklumą.

• Dažnės ekstremalių gamtos reiškinių,

didinančių ūkių pajamų nestabilumą.

5

Tikslas (b) –

labiau orientuotis į rinką ir didinti konkurencingumą, be kita ko, daugiau dėmesio

skirti moksliniams tyrimams, technologijoms ir skaitmeninimui

Apibendrinimas. Lietuvos žemės ūkio gebėjimą konkuruoti su kitomis šalimis parodo

bendras gamybos veiksnių produktyvumas, kuris, šaliai įstojus į ES, sparčiai augo, nuolat

mažėjant darbuotojų skaičiui žemės ūkyje, didėjant kapitalo investicijoms ir gerėjant

valdymo įgūdžiams. Paskutiniaisiais metais šalyje jau užfiksuotas šio rodiklio sumažėjimas.

Vertinant šalies žemės ūkio bendrojo gamybos veiksnių produktyvumo sudėtinių dalių –

darbo, kapitalo ir žemės produktyvumo – pokyčius, matyti, kad darbo ir žemės

produktyvumas didėjo, o kapitalo produktyvumas – mažėjo. Kapitalo produktyvumo

mažėjimas rodo, kad investicijų, kaip konkurencingumo skatinimo veiksnio, potencialas

mažėja.

Nuo pat įstojimo į ES iki šiol, didinant Lietuvos žemės ūkio konkurencingumą,

daugiausia taikoma mažų kaštų strategija, siekiant pagaminti kuo daugiau žemės ūkio

produkcijos ir aprūpinti pigia žaliava į eksportą orientuotą maisto perdirbimo pramonę.

Prioritetiniu šalies žemės ūkio politikos tikslu pasirinktas ūkių konkurencingumo didinimas,

teikiant paramą investicijoms. Ūkius geriau aprūpinant kapitalu, siekiama, kad žemės ūkio

produkcijos apimtys didėtų.

Žemės ūkio produkcijos apimčių didinimas Lietuvai tampa nevienareikšmiu iššūkiu,

nes, iš vienos pusės, tai sąlygoja geresnį kapitalo panaudojimą, iš kitos pusės – tai gresia

gamyboje naudojamų gamtinių išteklių pereikvojimu. Atsižvelgiant į tai, gamybos apimčių

didinimą būtina sieti su lietuviškos produkcijos paklausos vietinėje ir užsienio rinkose

augimu ir ūkių ekonominio efektyvumo rodikliais.

Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamybos potencialas viršija vidaus paklausą, todėl

perteklinė produkcija yra eksportuojama. Augant šios produkcijos eksporto apimtims, šalies

žemės ūkio konkurencingumas didėja. Pastaruoju metu, plečiant esamas ir atrandant naujas

rinkas, lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų eksportas nuolat auga. Daugiausia

eksportuojama lietuviškos kilmės javų, pieno ir pieno produktų, žuvų ir vėžiagyvių bei mėsos

ir mėsos subproduktų. Pokyčiai eksporto struktūroje pagal produktus ir šalis rodo, kad

eksporto rizika yra diversifikuota, nes eksportuojama įvairi produkcija, plečiasi eksporto

apimtys ir geografija.

6

Didėjant ekologiškų ir pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą

pagamintų produktų, taip pat maisto produktų, ženklinamų visoje ES atpažįstamais ir

vertinamais kokybės ženklais, gamybai, Lietuvos gamintojams atsiranda galimybė

konkuruojant panaudoti didesnės pridėtinės vertės strategiją. Pastaruoju metu daugelio

ekologiškų grūdinių kultūrų eksportas sparčiai didėja. Daugiausia eksportuojama ekologiškų

kviečių ir avižų.

Lietuvos žemės ūkis dar stipriai atsilieka bioekonomikos ir žiedinės ekonomikos

įgyvendinimo srityje, todėl ypatingą dėmesį būtina skirti didelės pridėtinės vertės produktų,

panaudojant biomasę, gamybai.

Pažangių technologijų ir skaitmeninimo taikymas dar nėra plačiai paplitęs Lietuvos

žemės ūkyje, todėl būtina paskatinti šalies ūkininkus, naudotis šių naujovių teikiamomis

galimybėmis, kurios yra susijusios su įvairiais gamybos ir pardavimų aspektais, pvz.,

geresniu procesų valdymu, sąnaudų mažinimu ir produktyvumo didinimu ūkiuose, vartotojų

aptarnavimo plėtojimu, rinkodara, naujų rinkų paieška ir kt.

Tikslo (b) stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė


• Didėjantis darbo ir žemės

produktyvumas.

• Diversifikuotas geografiniu ir

produktų požiūriu žemės ūkio ir

maisto produktų eksportas.

• Mažėjantis kapitalo produktyvumas.

• Konkuruojant žemės ūkio produktų

rinkoje, vyrauja mažų kaštų strategija.

• Palyginti mažas suinteresuotumas

plėtoti gyvulininkystę, įvardijamą

kaip tradicinę ir geriausiai

atitinkančią šalies gamtinius

pranašumus šaką, ir ypač kai kuriuose

šalies regionuose, kuriuose vyrauja

mažiau palankios ūkininkauti

vietovės.


• Tiek šalies, tiek užsienio rinkose augs

ekologiškų, autentiškų, aukštos

kokybės žemės ūkio ir maisto

produktų paklausa.

• Bus diegiamos naujovės ir taikomos

technologijos, įskaitant

skaitmeninimą, siekiant žemės ūkio

išteklių naudojimo efektyvumo.

• Bus plečiamos esamos ir atrandamos

naujos patrauklios užsienio rinkos.

• Augs gamybos išteklių (pvz., degalų,

trąšų) kainos.

• Kaimo vietovėse trūks darbo jėgos,

ypač kvalifikuotos.

• Augs kitų šalių gebėjimai apsirūpinti

maistu.

• Didės politinis ir ekonominis

nestabilumas trečiosiose šalyse.

7

Tikslas (c) –

gerinti ūkininkų padėtį vertės grandinėje

Apibendrinimas. Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybos sektorius, kuriame

vyrauja smulkūs gamintojai, yra susiskaidęs, o maisto perdirbimo pramonė ir mažmeninė

prekyba – labai koncentruotos. Derybose žemės ūkio produkcijos gamintojai paprastai yra

silpniausia grandis, todėl jiems nustatomos mažos produkcijos supirkimo kainos.

Pastaraisiais metais pridėtinės vertės pasidalijimo tarp maisto grandinės dalyvių dalys

keitėsi ne žemės ūkio produkcijos gamintojų, o maisto perdirbėjų ir mažmenininkų naudai.

Nors, siekiant sustiprinti ūkininkų derybinę galią, jie buvo aktyviai skatinami kooperuotis,

tačiau bendradarbiavimo mastas tarp jų išliko mažas. Tiek šalyje veikiančių žemės ūkio

kooperatinių bendrovių (kooperatyvų), tiek jų veikloje dalyvaujančių narių skaičius, palyginti

su kitomis ES šalimis, yra nedidelis.

Paskutiniu metu, siekdami pagerinti savo padėtį vertės grandinėje, dalis ūkininkų

ėmėsi savo ūkiuose užaugintos arba pagamintos produkcijos perdirbimo ir šios produkcijos

pardavimo tiesiogiai vartotojams, plėtojo ekologiškų, pripažintų ES mastu, pagamintų pagal

nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą produktų gamybą. Nepaisant šių iniciatyvų

daugėjimo, ūkininkų, dalyvaujančių vietinio maisto sistemoje ir trumpose maisto tiekimo

grandinėse bei kokybės sistemose, skaičius reikšmingai nepadidėjo, o jų dalis nuo visų

ūkininkų išliko maža.

Siekiant pagerinti Lietuvos ūkininkų padėtį vertės grandinėje, būtina stiprinti jų

bendradarbiavimą, remti gamybos modelių, orientuotų į rinką, plėtrą, skatinti mokslinius

tyrimus ir naujoves, didinti rinkos skaidrumą ir užtikrinti veiksmingas priemones nuo

nesąžiningos prekybos praktikos.

8

Tikslo (c) stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė


• Didžioji dalis ūkių, plėtojančių

tiesioginius pardavimus – smulkūs

ūkiai, kurie yra sukaupę rinkodaros

sprendimų patirtį, sukūrę prekinius

ženklus ir pelnę vartotojų

pasitikėjimą.

• Didėjanti jaunųjų ir aukštesnį

profesinį pasirengimą turinčių

ūkininkų, įsitraukiančių į tiesioginius

pardavimus, dalis.

• Maža smulkių ūkių, kurie vyrauja

žemės ūkio sektoriuje, derybinė galia,

parduodant produkciją rinkoje.

• Nuolat ir sparčiai mažėjanti pridėtinės

vertės dalis, tenkanti žemės ūkio

produkcijos gamintojams.

• Mažas bendradarbiavimo tarp

ūkininkų mastas – tiek kooperatyvų,

tiek jų veikloje dalyvaujančių

ūkininkų skaičius, palyginti su

kitomis ES šalimis, yra nedidelis.

• Nedidelė ūkininkų, dalyvaujančių

vietinio maisto sistemoje ir trumpose

maisto tiekimo grandinėse, dalis.


• Didės didelės pridėtinės vertės žemės

ūkio ir maisto produktų paklausa,

keičiantis vartotojų prioritetams.

• Augs poreikis plėtoti bioekonomiką ir

žiedinę ekonomiką.

• Bus diegiamos naujovės ir taikomos

technologijos, plėtojant gamybos

modelius, orientuotus į rinką.

• Didės viešojo sektoriaus įstaigų ir

institucijų apsirūpinimas vietiniais,

sezoniniais ir ekologiškais žemės

ūkio ir maisto produktais.

• Bus taikomos veiksmingos

priemonės, padėsiančios apsaugoti

žemės ūkio produkcijos gamintojus

nuo nesąžiningos prekybos praktikos.

• Daugės iniciatyvų, siekiant padidinti

skaidrumą rinkoje.

• Dar labiau didės koncentracija maisto

perdirbimo pramonėje ir mažmeninės

prekybos sektoriuje.

• Didės užsienio šalyse mažomis

sąnaudomis pagamintos žemės ūkio ir

maisto produkcijos importo apimtys.

9

Tikslas (d) –

padėti švelninti klimato kaitą bei prisitaikyti prie jos ir plėtoti darniąją energetiką

Apibendrinimas. Lietuvoje pastaraisiais metais mažėjant gyvulių skaičiui,

gyvulininkystės poveikis klimato kaitai mažėjo. Tačiau dėl didėjančių ŠESD emisijų iš

augalininkystės subsektoriaus bendras iš žemės ūkio veiklos (įskaitant emisijas iš ariamosios

žemės, pievų ir ganyklų) išskiriamas ŠESD kiekis didėjo. Dar vienas klimato kaitos

švelninimo požiūriu nepageidaujamas reiškinys šalyje yra susijęs su dirvožemio organinės

anglies mažėjimu – vyraujant siaurai ūkių specializacijai, esant siauranarėms sėjomainoms,

neauginant daugiamečių žolių, dirvožemio organinės anglies kiekis pastaraisiais metais

mažėjo ir, palyginti su kitomis panašias gamtines sąlygas turinčiomis ES šalimis, buvo vienas

mažiausių. Net du trečdaliai dirvožemio organinės anglies kiekio buvo susikaupę pievose,

tačiau jos sudarė tik apie ketvirtadalį visų žemės ūkio naudmenų.

Lietuvoje pastaraisiais metais išaugęs ekstremalių meteorologinių reiškinių skaičius,

naujos augalų ligos ir kenkėjai, dažnėjantys gyvūnų ligų epidemijų protrūkiai didino ūkių

patiriamus nuostolius, mažino gamybos stabilumą, suinteresuotumą užsiimti žemės ūkio

veikla ir norą prisidėti prie šio sektoriaus plėtros ir modernizavimo. Šalyje pastaraisiais

metais žemės ūkyje iš atsinaujinančių išteklių pagaminamos energijos dalis visoje pirminėje

energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyboje mažėjo, be to, pagal šios energijos gamybą,

tenkančią vienam ha ŽŪN, Lietuva gerokai atsiliko nuo ES vidurkio. Iš visų atsinaujinančių

energijos išteklių biomasės ištekliai dėl savo apimčių ir stabilių savybių Lietuvai yra vieni iš

svarbiausių, tačiau šių išteklių potencialas biokuro gamybai yra neišnaudojamas.

Lietuvoje taip pat mažai plėtojama biodujų gamyba iš gyvulių mėšlo, nors šalyje yra

galimybių ją plėtoti, kadangi sukaupiamas pakankamas mėšlo kiekis. Atsižvelgiant į tai, į

naująjį Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginį planą visų pirma reikalinga įtraukti

priemones, skatinančias žemės ūkio gamintojus tinkamai naudoti trąšas, taikyti dirvožemį

tausojančius žemės dirbimo būdus ir sėjomainas. Taip pat reikalinga skatinti dėl klimato

kaitos kylančios rizikos valdymo priemonių naudojimą ūkiuose. Darniosios energetikos

srityje siūloma skatinti biodujų gamybą iš gyvulių mėšlo, energijos gamybą iš biomasės ir

bioskaidžių atliekų, taip pat energiją taupančių technologijų naudojimą.

10

Tikslo (d) stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė


• Didelę dalį Lietuvos teritorijos užima

miškai, kurie yra pagrindinis ŠESD

absorbentas.

• Mažos energijos sąnaudos žemės ir

miškų ūkyje.

• Dėl padidėjusio pasėlių ploto ir su tuo

susijusio mineralinių trąšų naudojimo

išaugęs ŠESD emisijų kiekis

augalininkystėje.

• Dėl siauros ūkių specializacijos,

siauranarių sėjomainų, daugiamečių

žolių neauginimo sumažėjęs

organinės anglies kiekis ariamojoje

žemėje.

• Didelės ŠESD emisijos iš nusausintų

pelkių.

• Mažas ūkių apsirūpinimas drėkinimo

įrenginiais.

• Mažas biomasės, ypač atliekinės,

panaudojimas energijos gamybai.

• Nedidelės gyvulių mėšlo dalies

panaudojimas biodujų gamybai.


• Bus įgyvendinami tarptautiniai

politiniai susitarimai, nacionaliniai

įsipareigojimai dėl klimato kaitos ir

energetikos.

• Tobulės žemės ūkyje naudojamos

technologijos, leisiančios švelninti

klimato kaitą.

• Bus išvedamos naujos augalų rūšys ir

gyvūnų veislės, pritaikytos prie

besikeičiančio klimato.

• Tobulės ir pigs energijos gamybos iš

atsinaujinančių energijos išteklių

technologijos.

• Keisis vartotojų elgsena, susijusi su

reikalavimais prekes gaminti

neutralaus poveikio klimatui būdu.

• Augs maisto poreikis pasaulyje, kuris

skatins didinti gamybos intensyvumą

ir kartu ŠESD emisijas.

• Keičiantis klimatui atsiras ir plis

naujos augalų bei gyvūnų ligos ir

kenkėjai.

• Dėl klimato kaitos dažnės ir

intensyvės ekstremalūs

meteorologiniai reiškiniai,

apsunkinsiantys prisitaikymą prie

klimato kaitos.

11

Tikslas (e) –

skatinti darnųjį vystymąsi ir veiksmingą gamtos išteklių, tokių kaip vanduo, dirvožemis

ir oras, valdymą

Apibendrinimas. Lietuvoje daugelis gamtos išteklius apibūdinančių rodiklių yra

geresni nei vidutiniškai ES, tačiau pastaraisiais metais aiškiai išsiskyrė keletas neigiamų

tendencijų. Visų pirma, Lietuvoje vykstant žemėnaudos pokyčiams, vis daugiau dirvožemio

buvo prarandama dėl vandens sukeltos erozijos. Antroji tendencija gali būti apibūdinta kaip

pernelyg gausus ir nesubalansuotas tręšimas mineralinėmis trąšomis, lėmęs kai kurių maisto

medžiagų perteklių dirvožemyje. Trečia, didinant gamybos intensyvumą ir dažnėjant

ekstremaliems reiškiniams, vis labiau blogėjo požeminio ir paviršinio vandens kokybė.

Atsižvelgiant į tai, į naująjį Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginį planą visų pirma

būtina įtraukti priemones, skatinančias žemės ūkio gamintojus tinkamai naudoti trąšas, taikyti

dirvožemį tausojančius žemės dirbimo būdus ir sėjomainas.

12

Tikslo (e) stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė


• Vienas mažiausių ES iš žemės ūkio

veiklos išmetamų amoniako teršalų

kiekis.

• Dėl žemėnaudos pokyčių erozijai

jautriose teritorijose padidėjęs

dirvožemio praradimas dėl vandens

sukeltos erozijos.

• Azoto ir fosforo perviršis žemės ūkio

paskirties žemėje, ypač tuose

regionuose, kuriuose labiausiai

plėtojamas intensyvus ūkininkavimas.

• Pablogėjusi požeminio ir paviršinio

vandens kokybė, ypač rizikos

vandens telkinių baseinuose




įsipareigojimai dėl tvaraus gamtos

išteklių valdymo.

• Tobulės žemės ūkyje naudojamos

technologijos, padėsiančios

veiksmingai valdyti gamtos išteklius.

• Augs ekosisteminių paslaugų, tokių

kaip švarus oras, vanduo, dirvožemis,

paklausa ir vartotojai bus pasirengę

mokėti už šias paslaugas.


reikalavimais prekes gaminti darant

kuo mažesnį neigiamą poveikį gamtos

ištekliams.


skatins vis intensyviau naudoti

gamtos išteklius.

• Šiltėjant klimatui dažnės ir intensyvės

ekstremalūs meteorologiniai

reiškiniai, lemsiantys didesnį

maistinių medžiagų išsiplovimą iš

dirvožemio į vandens telkinius.

13

Tikslas (f) –

padėti apsaugoti biologinę įvairovę, gerinti ekosistemines paslaugas ir išsaugoti

buveines bei kraštovaizdžius

Apibendrinimas. Lietuvoje pastaraisiais metais tiek dėl žemės ūkio gamybos

intensyvinimo, tiek dėl žemės apleidimo žemės ūkio naudmenose gyvenančių paukščių

populiacijų būklė, atspindinti visos biologinės įvairovės būklę, blogėjo ir buvo viena

prasčiausių ES. Taip pat šalyje visų pievų buveinių apsaugos būklė buvo nepalanki. Be to,

Lietuvoje kraštovaizdžio elementų skaičius buvo mažesnis už ES vidurkį. Atsižvelgiant į tai, į

naująjį Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginį planą visų pirma būtina įtraukti

priemones, skirtas skatinti su žemės ūkiu susijusiai biologinei įvairovei išsaugoti tinkamą

ūkininkavimo intensyvumą ir buveinių bei kraštovaizdžio elementų tvarkymą.

Tikslo (f) stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė


• Nemažoje dalyje (25 proc.)

deklaruotų žemės ūkio naudmenų

vykdomas didelės gamtinės vertės

ūkininkavimas.

• Bloga su žemės ūkiu susijusios

biologinės įvairovės būklė.

• Nepalanki žemės ūkio buveinių

pievose apsaugos būklė.

• Mažas kraštovaizdžio elementų

skaičius




įsipareigojimai dėl biologinės

įvairovės apsaugos.

• Augs ekosisteminių paslaugų, tokių

kaip patrauklus kraštovaizdis, gausi

biologinė įvairovė, geros būklės

buveinės, paklausa ir vartotojai bus

pasirengę mokėti už šias paslaugas.


reikalavimais prekes gaminti darant

kuo mažesnį neigiamą poveikį

biologinei įvairovei ir su ja

susijusioms buveinėms.


skatins didinti gamybos intensyvumą

ir pievų bei joms artimų buveinių

išarimą.

• Dažnės su klimato atšilimu siejami

miškų gaisrai.

• Didės invazinių augalų ir gyvūnų

rūšių plitimas.

• Biologinės įvairovės apsaugai

svarbiose teritorijose vyks

urbanizacijos ir infrastruktūros plėtra.

14

Tikslas (g) –

pritraukti jaunuosius ūkininkus ir sudaryti palankesnes sąlygas verslo plėtrai kaimo

vietovėse

Apibendrinimas. Ūkių valdytojų amžiaus struktūroje atsispindi agrarinės visuomenės

senėjimo problemos mastas. Lietuvoje, kaip ir kitose ES-28 šalyse, daugiau kaip pusę ūkių

valdytojų sudaro 55 m. amžiaus ir vyresni asmenys. Didėja jaunimo nenoras gyventi ir dirbti

kaime iš dalies ir dėl ūkininkavimo, kaip ekonominės veiklos, nepatrauklumo: jos rutininio

pobūdžio, nepertraukiamo gamybos ciklo, nenormuotos darbo dienos. Nors jaunųjų ūkininkų

skaičius auga, dalis jaunųjų ūkininkų pastaraisiais metais kuriasi kaimo vietovėse, esančias

šalia didžiųjų šalies miestų. Jie nevykdo aktyvios žemės ūkio produkcijos gamybos, o

naudojasi kaimo rezidentiniais pranašumais. Todėl išlieka grėsmės sklandžiai kartų kaitai

žemės ūkyje ir ūkininkavimo tradicijų tęstinumui.

Jaunųjų ūkininkų valdomų ūkių struktūroje vyrauja ūkiai, turintys mažiau kaip 10 ha

naudojamų žemės ūkio naudmenų. Šie ūkiai sukuria mažai pajamų ir gali egzistuoti tik kaip

dalinio užimtumo ūkiai. Be paramos jie neturi pakankamai prielaidų tvariai ūkių veiklai

ilgalaikėje perspektyvoje. Didžiausia kliūtis, trukdanti plėsti turimos žemės plotą – asmeninių

lėšų trūkumas žemės įsigijimui. Tuo tikslu būtina palaikyti jaunųjų ūkininkų pajamas, gerinti

prieigą prie žemės išteklių.

Jauniesiems ūkininkams parama teikiama, tikintis, kad jauni ir išsilavinę žmonės bus

pasirengę inovacijų diegimo procesui ir sėkmingai taikys naujas technologijas ir verslo

modelius. Didžioji jaunųjų ūkininkų dalis turi aukštąjį išsilavinimą, tačiau ne žemės ūkio

srityje. Situaciją gerintų jaunųjų ūkininkų technologiniai mokymai, įgūdžių ir kompetencijų

įgijimo veiklos, konsultavimas žemės ūkio srityje bei bendradarbiavimo skatinimas.

Jaunųjų ūkininkų pajamų struktūra rodo, kad dalis tų jaunų žmonių, kurie nusprendžia

ūkininkauti, mėgina ieškoti alternatyvos tradicinei intensyvaus ir specializuoto ūkininkavimo

strategijai. Tokias galimybes jauniesiems ūkininkams suteikia daugiafunkcinis ūkininkavimas

– tiesioginės veiklos žemės ūkyje derinimas su įvairiomis kitomis veiklomis, atitinkančiomis

konkretaus ūkininko ir jo šeimos narių sugebėjimus ir pomėgius, leidžiantis daug geriau

realizuoti ūkininkų poreikius socialiniam bendravimui, karjeros darymui.

Lietuvoje būtina stabdyti demografinės situacijos kaime blogėjimą ir keisti gyventojų

migracijos kryptį. Labai svarbu užtikrinti, kad kaime liktų gyventi jaunimas ir pritraukti naujų

gyventojų. Todėl, pirmiausia, jaunimui ir norintiems kurtis kaimo regionuose, turi būti

15

sudarytos sąlygos užsiimti norima veikla ir iš jos gauti pakankamas pajamas. Pajamos iš ne

žemės ūkio veiklos jauniesiems ūkininkams, kaip ir visiems kitiems, yra svarbus pajamų

šaltinis, todėl būtina ir toliau sudaryti palankias sąlygas verslo pradžios iniciatyvoms.

Tikslo (i) stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė


• Sustabdytas jaunųjų ūkininkų

skaičiaus mažėjimas.

• Didelė dalis jaunųjų ūkininkų turi

aukštąjį išsilavinimą, suteikiantį žinių

apie verslo organizavimą.

• Jaunieji ūkininkai daugiausia kuriasi

prie didžiųjų miestų, kurdami labai

mažus rezidentinius ūkius.

• Trūksta išteklių žemės įsigijimui ir

nėra laisvos žemės ūkio plėtrai.

• Jauniesiems ūkininkams, kurie steigia

ūkį ne iš tėvų perimtoje valdoje,

trūksta kapitalo verslo pradžiai.

• Nedidelė jaunųjų ūkininkų dalis

įvairina veiklą ūkyje.


• Modernių technologijų ir socialinių

naujovių taikymas skatins jaunus

žmones imtis žemės ūkio verslo,

derinant jį su kitomis veiklomis.

• Žemės ūkis išliks tradicine, tik į

žaliavų gamybą orientuota, mažai

inovacijas taikančia veikla,

nepatrauklia jauniems žmonėms.

16

Tikslas (h) –

skatinti užimtumą, augimą, socialinę įtrauktį ir vietos plėtrą kaimo vietovėse, be kita

ko, bioekonomikos ir darnaus miškų ūkio sektorius

Apibendrinimas. Kaimo regionuose išlieka didelė gyventojų pajamų priklausomybė

nuo žemės ūkio veiklos. Savarankiškai dirbančių asmenų dalis nuo visų užimtųjų dėl

palyginti didelės šių kaimo regionų gyventojų priklausomybės nuo žemės ūkio veiklos yra

didesnė nei miesto ir tarpiniuose regionuose. Kaime išlieka aktuali ir nedarbo problema, nors

skirtumas tarp nedarbo lygio kaime ir mieste mažėja. Nepakankamas profesinis pasirengimas,

kvalifikacijos ir verslumo stoka yra vienos pagrindinių Lietuvos kaimo gyventojų ilgalaikio

nedarbo priežasčių. Asmenų, gyvenančių skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje, dalis kaimo

vietovėse ženkliai didesnė nei kitose Lietuvos vietovėse. Ilgalaikis pašalpų mokėjimas,

socialinius įgūdžius, psichinę sveikatą ir emocinę kultūrą ugdančių priemonių trūkumas

skatina visuomenės sluoksnio, nesuinteresuoto darbo paieškomis ar verslo kūrimu,

formavimąsi. Išliekanti didelė kaimo gyventojų priklausomybė nuo žemės ūkio veiklos,

menkas verslumas ir prastos demografinės, išsilavinimo ir nedarbo charakteristikos lemia ir

tai, kad vidutiniškai kaimo gyventojų pajamos ketvirtadaliu mažesnės nei miesto gyventojų.

Kaimo gyventojų pajamų ir užimtumo augimui labai svarbi yra verslo plėtra. Lietuvos

kaimo vietovėse LMMVĮ skaičius nuolat auga, ypač paslaugų sektoriuje, tačiau LMMVĮ

plėtra yra netolygi, daugiausia jų veikia kaimo vietovėse prie didžiųjų miestų: Vilniaus,

Kauno ir Klaipėdos. Tai rodo, kad smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą ribojantys veiksniai,

tokie, kaip nepakankama vidaus rinka ir maža vartotojų perkamoji galia, kvalifikuotos darbo

jėgos trūkumas, pasireiškia dažniau ir intensyviau būtent atokių regionų kaimo vietovėse.

Turizmas – viena sparčiausiai vystomų alternatyviųjų žemės ūkiui veiklų kaime, ypač

tose vietovėse, kurios mažiau tinka žemės ūkio veiklai. Kaimo turizmo paslaugų teikėjai,

siekdami išlaikyti savo veiklą ir didinti teikiamų paslaugų įvairovę, turėtų daugiau dėmesio

skirti bendradarbiavimui su vietos ūkininkais ir kaimo bendruomenėmis, kurie turi vis

daugiau gebėjimų išnaudoti vietos potencialą ir pritraukti lankytojus į kaimo turizmo

sodybas.

Paskatas kurti verslą ir gyventi kaimo vietovėse lemia infrastruktūra. Lietuvoje dalies

vietinių kelių būklė yra prasta, beveik du trečdalius sudaro žvyrkeliai, mažėja vietinio

susisiekimo galimybės. Kita vertus, verslo sąlygas pagerino ir gyventojų preinamumą prie

paslaugų padidino plačiajuosčio interneto diegimo projektai. Daug dėmesio buvo skirta

17

viešojo sektorias paslaugų skaitmeninimui. Plačiajuosčio ryšio aprėptis kaimiškose vietovėse

siekia 98 proc. Vertinant Lietuvos investicijas į elektroninės valdžios projektus, galima teigti,

kad daugiausia orientuojamasi į nacionalinio, o ne vietos lygmens paslaugų teikimą.

Gyventojams skirtų pagrindinių viešųjų ir administracinių paslaugų perkėlimas į elektroninę

erdvę vyksta lėčiau nei paslaugų, skirtų verslui.

Potencialą spręsti kaimo gyventojų užimtumo, socialinės įtraukties problemas

Lietuvoje turi savanorystė, bendruomeninės iniciatyvos ir partnerystė, kurios aktyviai

plėtojamos šalies kaimo vietovėse LEADER metodo dėka. Kaimo bendruomenės turi

patirties įgyvendinti įvairius ekonominius, socialinius ir aplinkosauginius projektus. Ieškant

daugiau galimybių ir inovatyvių būdų sustiprinti nevyriausybinio sektoriaus pajėgumus,

Lietuvoje jau įgyvendinamos ir socialinio bei bendruomeninio verslo iniciatyvos, kurių

potencialas rodo, kad šiai veiklai perspektyvos yra didelės, ypač viešųjų paslaugų teikimo

srityje.

Vietos ekonomikos vystymui yra svarbus miškų sektorius, nes miškai užima vieną

trečdalį šalies teritorijos. Lietuvoje formuojama ir įgyvendinama visuotinai pripažįstamais

darnaus miškų ūkio principais paremta miškų politika, kuri sudaro prielaidas Lietuvos miškų

išsaugojimui ir šių miškų potencialo nuolatiniam didinimui, kartu užtikrinant subalansuotų

šiandieninės visuomenės poreikių miškams tenkinimą. Miškų sektorius kuria darbo vietas

kaimo vietovėse ir didina kaimo gyventojų pajamas. Lietuvos miškininkystė ir medienos

ruoša reikšmingai prisideda prie bioekonomikos plėtros šalyje ir yra inovatyvių didesnės

vertės bioproduktų gamybos, plėtojant vietos ekonomiką ateityje, šaltinis.

18

Tikslo (h) stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė


• Aktyviai plėtojamos kaimo

bendruomeninės iniciatyvos ir

partnerystė, palaikanti kaimo socialinę

struktūrą.

• Palyginti didelė savarankiškai

dirbančių asmenų, turinčių patirties

plėtoti verslą, įdarbinant kitus kaimo

bendruomenių narius, dalis nuo visų

užimtųjų.

• Didelis potencialas plėtoti

bioekonomiką.

• Didelis atotrūkis tarp namų ūkio pajamų

kaime ir miestuose.

• Didelė dalis kaimo gyventojų, kuriems

gresia skurdas ir socialinė atskirtis.

• Tarp bedarbių dominuoja ilgalaikiai

bedarbiai ir į darbo rinką sunkiai

besiintegruojantys kaimo gyventojai.

• Trūksta paslaugų kaimo vietovėse,

nutolusiose nuo didžiųjų miestų.


• Stiprės kaimo ir miesto ryšiai,

panaudojant miesto finansinius ir

intelektualinius bei kaimo rekreacinius

išteklius kaimo gyventojų užimtumui

ir socialinei įtraukčiai didinti.

• Asmenys, kurie mokėsi ir/arba dirbo

užsienyje bei įgijo žinių ir/arba

kapitalo, būtinų ekonominės veiklos

plėtrai, sugrįš į vietoves, iš kurių yra

išvykę.

• Naujos technologijos ir naujų

bioekonomikos produktų paklausa

sudarys galimybes bioekonomikos

plėtrai.

• Augs kaimo turizmo ir rekreacijos,

sveikatinimo paslaugų paklausa.

• Dalijimosi ekonomika pagrįsti verslo

modeliai padidins žemės ūkyje

sukauptų išteklių sklaidą ir

efektyvumą, socialinių verslų plėtrą,

įtraukiant kaimo bendruomenes.

• Didės skirtumai tarp kaimo bei miestų ir

užsienio gyvenamųjų vietovių įsidarbinimo

galimybių, pajamų ir gyvenimo kokybės

požiūriu.

• Retės sveikatos, švietimo, socialinių,

transporto ir kitų paslaugų infrastruktūros

tinklas kaimo vietovėse, mažėjant gyventojų

skaičiui.

• Išnyks kaimo gyvenvietės, kurios nepajėgs

pritraukti jaunų žmonių.

19

Tikslas (i) –

siekti, kad ES žemės ūkio sektorius labiau atitiktų visuomenės poreikius, susijusius su

maistu, sveikatos priežiūra (įskaitant saugius, maistingus ir tvarius maisto produktus),

maisto atliekomis ir gyvūnų gerove

Apibendrinimas. Svarbiausias Lietuvos, kaip ir ES, maisto saugos politikos uždavinys

– užtikrinti kuo geresnę žmonių sveikatos ir vartotojų interesų apsaugą ir laisvą saugių ir

kokybiškų produktų apyvartą vidaus rinkoje ir su trečiosiomis šalimis. Maisto sauga turi būti

užtikrinta visuose maisto grandinės etapuose nuo lauko iki stalo. Lietuva yra sukūrusi maisto

kokybės, kontrolės ir rizikos vertinimo sistemą, kurios sėkmingam veikimui ir gebėjimui

valdyti naują riziką yra būtinas institucijų laboratorijų atnaujinimas ir nuolatinis darbuotojų

mokymas.

Lietuvos žemės ūkio sektoriaus subjektai deda daug pastangų, formuojant prielaidas,

kad Lietuvos žemės ūkio sektorius atitiktų visuomenės lūkesčius saugiems ir kokybiškiems

maisto produktams. Lietuvoje gaminamas maistas yra aukštos kokybės, nes yra gaminamas

naudojant mažai cheminių medžiagų. Tačiau, ateityje, trūkstant naujų ligų prognozavimo ir

monitoringo metodikų, gali pasireiški augalų ligų proveržiai, kuriuos suvaldyti gali tekti

intensyviau naudoti chemines augalų apsaugos priemones, o antimikrobinių medžiagų

maistui auginamiems gyvūnams sunaudojimo augimą gali lemti plintančios naujos gyvūnų

ligos.

Nors Lietuvoje vis daugiau ūkininkaujama ekologiškai, tačiau ekologiškos

produkcijos apimtys yra nedidelės. Daugiausia gaminami ekologiški augalininkystės

produktai, o ekologiškų gyvulininkystės produktų gamyba plėtojama mažai. Mažai maisto

produktų, pripažintų ES mastu.

Lietuvoje nepakankamai skatinami gyvūnų gerovės užtikrinimo veiksmai.

Kiaulininkystės ūkiuose nepakankamai imamasi veiksmų, užtikrinančių 2008 m. gruodžio 18

d. Tarybos direktyvos 2008/120/EB įgyvendinimą, o dėl besikeičiančio visuomenės požiūrio į

gyvūnų gerovę, auga poreikis pakeisti ar modernizuoti vištų dedeklių laikymo sistemas

(atsisakant ar mažinant narvuose laikomų vištų dalį).

Lietuva, kaip ir daugelis ES ir kitų šalių, susiduria su maisto praradimo arba

iššvaistymo mažinimo klausimais, kurie reikalauja inovatyvaus požiūrio į jų sprendimą.

Pirminėje žemės ūkio produkcijos gamyboje prarandama apie 10 proc. viso prarandamo

maisto. Maistas daugiausia prarandamas dėl nepalankių oro sąlygų, kenkėjų, ligų gyvūnų

20

traumų bei nelaimingų atsitikimų ir pan. Tikėtina, kad Lietuvoje augant vartojimui, gali augti

ir maisto atliekų kiekiai, ypač namų ūkiuose. Todėl, būtina analizuoti esamą situaciją, sukurti

monitoringo sistemą, užtikrinančią nuolatinę esamos situacijos stebėseną ir vertinimą,

užtikrinti vartotojų švietimą, atsakingo vartojimo skatinimą, maisto aukojimo labdarai

mechanizmų parengimą ir jų viešinimą.

Lietuvos gyventojų mityba keičiasi, vis daugiau vartotojų renkasi maitintis sveikiau,

pirmenybę teikis ekologiškiems, gamtai draugiškomis technologijomis pagamintiems

produktams. Higienos instituto atliekami sveikos gyvensenos tyrimai rodo, kad šie pokyčiai

yra nepakankami, kad Lietuva sumažintų su mitybos įpročiais susijusių ligų riziką.

Nepakankama mityba šeimose lemia tai, kad vaikų sveikos mitybos įpročių formavimui

būtina pasitelkti valstybines ir savivaldybių institucijas. Sveikos mitybos įpročiai yra

reikšmingas gyventojų sveikatos veiksnys, todėl siekiant pagerinti Lietuvos visuomenės

sveikatos būklę, būtina įgyvendinti priemonės gyventojų švietimui. Sveikos mitybos kultūra

yra nepakankama, todėl būtina įgyvendinti priemones, kurios skatintų vaikų sveikos mitybos

įpročių formavimą, ypač vaisų ir daržovių vartojimo srityse.

Tikslo (i) stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė


• Mažas augalų apsaugos produktų ir

antimikrobinių medžiagų naudojimas

žemės ūkyje.

• Sukurta pripažinta maisto kokybės,

kontrolės ir rizikos vertinimo sistema.

• Tiesioginių pardavimų taikymas,

mažinantis perteklinės produkcijos

gamybą ir maisto švaistymą.

• Mažos ekologiškų produktų gamybos

ir perdirbimo apimtys.

• Mažas maisto produktų, kuriems

taikomos ES kokybės sistemos

skaičius.

• Nepakankami gyvūnų gerovės

užtikrinimo veiksmai kiaulininkystės

ir paukštininkystės sektoriuose.

• Augalų ir gyvūnų naujų ligų

prognozavimo ir monitoringo

metodikų trūkumas.

• Nepakankamas gyventojų sveikos

mitybos įpročių formavimas.


• Didės ekologiškų, aukštos ir

išskirtinės kokybės, šviežių ir

natūralių vietinių ūkininkų užaugintų

arba pagamintų žemės ūkio ir maisto

produktų paklausa, stiprėjant

gyventojų nuostatoms dėl sveikos

mitybos, švarios aplinkos ir gyvūnų

gerovės.

• Didės visuomenės lūkesčiai ir

reikalavimai maisto saugos, aplinkos

apsaugos ir gyvūnų gerovės srityse.

• Augant vartojimui, augs maisto

atliekų kiekiai.

21

Kompleksinis tikslas –

modernizuoti sektorių, kaupiant žinias ir keičiantis jomis, diegiant inovacijas ir

gerinant skaitmeninimą žemės ūkyje ir kaimo vietovėse, taip pat skatinant jų praktinį

taikymą

Apibendrinimas. Keičiantis ūkininkavimo reikalavimams, ūkininkams ir miško

savininkams reikalingos naujos žinios ir gebėjimai spręsti specifines ūkininkavimo

problemas, susijusias su ūkio valdymo reikalavimų laikymusi, klimatui ir aplinkai naudingos

ūkininkavimo praktikos taikymu, aplinkos apsaugos standartų diegimu. Todėl tais atvejais,

kai kaimo vietovėse besikuriantys ūkininkai stokoja patirties, plėtodami verslą ar spręsdami

aplinkosauginius ūkinės veiklos klausimus, būtina ir toliau užtikrinti išvystytą konsultavimo

ir keitimosi žiniomis tinklą, o tikintis inovatyvių sprendimų ir naujovių žemės ir miškų ūkio

srityse svarbu plėsti bendradarbiavimą tarp mokslo institucijų, viešųjų įstaigų, konsultantų ir

ūkininkų, stiprinti jų tarpusavio ryšius, atlikti daugiau tikslinių mokslinių tyrimų ir užtikrinti,

kad ūkininkai gautų naujausią ir kokybišką informaciją, profesines žinias, mokymus ir

apskritai europinius standartus atitinkantį išsilavinimą.

Dalyvavimas žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemoje svarbus ir naudingas tiek

žemdirbiams ir kaimo gyventojams, tiek šioje sistemoje dirbančioms ir paslaugas

teikiančioms institucijoms ir organizacijoms, nes suteikia žinių, leidžia priimti inovatyvius ir

greitus sprendimus bei praktiškai įgyvendinti naujoves. Todėl svarbu užtikrinti ir plėsti

bendradarbiavimą tarp esamų mokslo institucijų, konsultantų ir žemdirbių, stiprinti jų

tarpusavio ryšius, plėsti teikiamų paslaugų tinklą, jo atvirumą ir prieinamumą, užtikrinti

aukštą žemdirbiams ir kaimo gyventojams teikiamų konsultavimo paslaugų kokybę, užtikrinti

galimybę patiems identifikuoti poreikius, kokių konsultacijų jiems reikia, stiprinti ūkininkus

vienijančių asociacijų vaidmenį identifikuojant konsultavimo paslaugų poreikį. 2021 – 2027

m. žemės ūkio žinių ir inovacijų sistema turi tapti strategija tvariam žemės ūkiui.1 Todėl

pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas informacijos srautų ŽŪŽIS gerinimui.

Neatsiejama žinių kaupimo, keitimosi ir inovacijų proceso dalis yra

bendradarbiavimas ir inovacijų tinklai. Tai efektyvi priemonė, kurios tikslas – skatinti

dalijimąsi žiniomis ir informacija tarp įmonių ir/ar mokslo bei viešųjų institucijų srityse,

kuriose siekiama išspręsti specifinius technologinius arba su specifine problema susijusius

1 EU SCAR AKIS (2019), Preparing for Future AKIS in Europe.Brussels, European Commission. 2ndEdition,

10 October 2019. P. 32.

22

klausimus. Inovacijų generavimui labai svarbu kurti ir dalytis žiniomis atvirai ir sukurti erdvę

dalyviams susitikti ir plėtoti idėjas. Inovacijos ir jų sėkmė priklauso nuo ŽŪŽIS veikėjų

vaidmens. Norint sukurti tikrą inovacijų ekosistemą, visi dalyviai, ypač nacionaliniu ir

regioniniu lygiu, turi būti struktūriškai įtraukti į žinių kūrimą ir dalijimąsi jomis. Bendrosios

žemės ūkio politikos modernizavimas sudarys sąlygas pereiti prie atsparaus, tvaraus ir

klimatui palankaus ūkininkavimo sistemų ir vertės grandinių, todėl esminis tikslas turėtų būti

sukurti ir įgalinti efektyviai veikti tokią ŽŪŽIS, kuri būtų stipri ir integruota (pagal A.

Knierim ir K. Prager modelį) ir sugebėtų pasiekti jai keliamus tikslus. Todėl vienas esminių

tikslų žinių kaupimo, keitimosi, inovacijų diegimo, skaitmeninimo ir modernizavimo srityje

turėtų būti didesnis esamų institucijų įgalinimas ir jų tarpusavio bendradarbiavimo ir

keitimosi informacija stiprinimas.

Kompleksinio tikslo stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė


• Sukurtos ir veikiančios mokslo ir

mokymo institucijos, gebančios kurti

ir diegti inovacijas.

• Sukurti konsultavimo IT įrankiai,

galintys teikti konsultacijas nuotoliniu

būdu.

• Teritoriniu požiūriu išplėtotas kaimo

gyventojų ir žemdirbių konsultavimo

paslaugų tinklas.

• Nepakankamas inovacijų diegimas ir

žemas ūkių skaitmeninimas.

• Maža konsultavimo paslaugų sklaida,

įvairovė ir konkurencija.

• Neužtikrinamas ūkininkų (ir jų

asociacijų) keliamų reikalingų

konsultacijų kokybės ir įvairovės

spektras.

• Auštos kvalifikacijos konsultantų,

turinčių patirties kituose sektoriuose

ir tarptautinės konsultavimo patirties,

trūkumas.

• Į inovacijų ir konsultavimo veiklas

neįtrauktos ūkininkų asociacijos ir

kooperatyvai.

• Į konsultavimo veiklas, kaip

konsultantai, nėra įtraukti ūkininkai.


• Žemės ūkio žinių ir inovacijų

sistemos buvimas tarptautinėje

erdvėje paskatins perimti tarptautinę

inovacijų patirtį.

• Bendradarbiavimo tinklų kūrimas tarp

konsultantų, mokslininkų ir vartotojų

padidins konsultavimo paslaugų

teikimo būdų įvairovę ir asortimentą

bei pagerins paslaugų kokybę.

• Efektyvios mokslo žinių diegimo ir

perdavimo sistemos nebuvimas

sumažins gebėjimus diegti

inovacijas, būtinas didinti ūkių

konkurencingumą ir tvarumą.

• Netolygus finansavimas ir veiklų

tęstinumo stoka taps stabdžiu

efektyviai įgyvendinti

bendradarbiavimo, žinių keitimosi ir

inovacijų plėtojimo veiklas.

23

Turinys 1 Bendroji dalis ....................................................................................................................... 24

2 Lietuvos žemės ūkio ir kaimo padėtis ................................................................................ 39

2.1 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – remti perspektyvias ūkio

pajamas ir ūkių atsparumą visoje ES ir taip užtikrinti geresnį aprūpinimą maistu (a).............. 39

2.2 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – labiau orientuotis į rinką ir

didinti konkurencingumą, be kita ko, daugiau dėmesio skirti moksliniams tyrimams,

technologijoms ir skaitmeninimui (b) ....................................................................................... 64

2.3 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – gerinti ūkininkų padėtį vertės

grandinėje (c)............................................................................................................................. 90

2.4 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – padėti švelninti klimato kaitą

bei prisitaikyti prie jos ir plėtoti darniąją energetiką (d) ......................................................... 100

2.5 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – skatinti darnųjį vystymąsi ir

veiksmingą gamtos išteklių, tokių kaip vanduo, dirvožemis ir oras, valdymą (e) .................. 113

2.6 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – padėti apsaugoti biologinę

įvairovę, gerinti ekosistemines paslaugas ir išsaugoti buveines bei kraštovaizdžius (f) ......... 126

2.7 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – pritraukti jaunuosius ūkininkus

ir sudaryti palankesnes sąlygas verslo plėtrai kaimo vietovėse (g) ......................................... 134

2.8 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – skatinti užimtumą, augimą,

socialinę įtrauktį ir vietos plėtrą kaimo vietovėse, be kita ko, bioekonomikos ir darnaus

miškų ūkio sektorius (h) .......................................................................................................... 144

2.9 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – siekti, kad ES žemės ūkio

sektorius labiau atitiktų visuomenės poreikius, susijusius su maistu, sveikatos priežiūra

(įskaitant saugius, maistingus ir tvarius maisto produktus), maisto atliekomis ir gyvūnų

gerove (i) ................................................................................................................................. 169

3 Žemės ūkio žinių ir informacijos veikimas bei susijusios struktūros ........................... 186

24

1 Bendroji dalis

Geografinė vietovė

Lietuvos Respublika yra valstybė Vidurio Europoje. Vakaruose šalis prieina prie

Baltijos jūros, šiaurėje ribojasi su Latvija, rytuose ir pietuose – su Baltarusija, o

pietvakariuose – su Lenkija ir Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi. Lietuvos–

Baltarusijos ir Lietuvos–Rusijos Federacijos siena yra Europos Sąjungos (ES) siena.

Teritorija

Lietuvos teritorijos plotas – 6528,6 km2 (C.31 rodiklis), iš kurio didžiausią dalį

sudaro žemės ūkio paskirties žemė (2012 m. – 60,2 proc.). Ši dalis yra didesnė nei vidutinė

ES-28 šalyse (45,6 proc.), ir tai rodo, kad Lietuvoje žemės ūkiui tenka svarbus vaidmuo.

Gana didelę šalies teritorijos dalį sudaro miškai (29,1 proc.), ši dalis yra tik šiek tiek mažesnė

nei vidutinė ES-28 šalyse (31,9 proc.). Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemė (įskaitant

natūralias pievas) ir miškai (įskaitant krūmynus) kartu sudaro 93,8 proc. šalies teritorijos.

Pagal šį rodiklį Lietuva užima antrą vietą tarp visų ES-28 šalių po Slovėnijos.

Pagal EUROSTAT miesto ir kaimo tipologiją Lietuvoje didžiausią šalies teritorijos

dalį užima tarpiniai regionai (2015 m. – 71,5 proc.), o miesto regionas ir kaimo regionai –

žymiai mažesnes dalis (atitinkamai 14,9 ir 13,6 proc.) (C.03 rodiklis). Lietuvoje kaimo

regionų užimama šalies teritorijos dalis yra 3,2 karto mažesnė nei vidutinė ES-28 šalyse.

Gamtiniai veiksniai – reljefas, klimatas, dirvožemis

Nors Lietuva tradiciškai yra pristatoma kaip žemės ūkio kraštas, turintis gilias

ūkininkavimo tradicijas, tačiau Lietuvos, kaip šiaurės šalies, gamtiniai veiksniai žemės ūkio

veiklai plėtoti yra mažiau palankūs nei daugelio piečiau esančių šalių. Tai turi įtakos žemės

ūkio produktų gamybos pasirinkimui ir gamybos specializacijos specifikai.

Lietuvos reljefas yra palyginti lygus, išskyrus kalvotas lygumas rytuose ir vakaruose,

nesiekiančias 300 m virš jūros lygio. Aukščiausias taškas – Aukštojo kalnas Medininkų

aukštumoje (293,84 metro). Lygumos sudaro 48,1 proc. žemės ūkio naudmenų (ŽŪN),

banguotas paviršius (2–5o statumo šlaitai) – 31,6 proc., kalvotas paviršius (5–12) –

16,9 proc., o labai kalvotas paviršius (daugiau kaip 12) – 3,4 proc.

Šalies klimatas yra pereinamojo pobūdžio tarp vidutinių platumų jūrinio ir žemyninio.

Kritulių iškrinta pakankamai visais metų laikais (vidutiniškai apie 670 mm), gausiau –

šiltuoju laikotarpiu balandį–spalį (apie du trečdalius metinio kritulių kiekio), žiemą susidaro

sniego danga. Vidutinė liepos mėnesio temperatūra yra apie +17 °C, o sausio mėnesio – apie

−4 °C. W. Köppeno pasaulio klimato klasifikacijoje didžiosios Lietuvos dalies klimatas

25

priskiriamas vidutiniškai šalto (borealinio) klimato juostai (D), o vakarinio Lietuvos

pakraščio klimatas – vidutiniškai šilto klimato juostai (C)2.

Pasaulyje vykstantys klimato kaitos pokyčiai yra stebimi ir Lietuvoje. Lietuvos

hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, per 1961–2018 m. laikotarpį vidutinė oro

temperatūra šalyje pakilo 2,05 °C (0,342 °C per dekadą), o kritulių kiekis padidėjo 19 mm

(109 mm per dekadą3). Šalyje dėl klimato kaitos daugėja ekstremalių reiškinių. Šie reiškiniai

darosi intensyvesni, trunka ilgiau ir pasireiškia neįprastu laiku (pvz., sausros ir liūtys vasarą,

šalčio bangos besniegę žiemą, vėlyvos pavasario šalnos ir pan.). Pastaruoju metu dėl

nepalankių oro sąlygų (pvz., liūčių 2017 m., užsitęsusių sausrų 2018 m.) Lietuvos žemės ūkis

vis dažniau patiria didelių derliaus nuostolių.

Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje. Pernelyg šlapios žemės sudaro apie 52 proc.

viso valstybės žemės ploto. Tokią žemę naudoti žemės ūkio gamybai ar infrastruktūros

objektų rengimui galima, tik ją nusausinus. 2018 m. pradžioje nusausintos žemės plotas sudarė

3046,0 tūkst. ha (77,7 proc. visų šlapių žemių), iš kurio 2621 tūkst. ha buvo nusausinta drenažu.

Šiuo metu melioruotoje žemėje užauginama apie 90 proc. žemės ūkio produkcijos.

Lietuvoje vyrauja vidutinio derlingumo dirvožemiai, pagal natūralųjį derlingumą

artimi kitų šio regiono šalių – Lenkijos, Danijos, pietinės Skandinavijos ir kitų šalių –

dirvožemiams4. Smėlio dirvožemiai užima 13 proc. ŽŪN ploto, priesmėlio – 37 proc.,

priemolio – 39 proc., moliai – 3 proc., durpės ir puveningos velėnos – 8 proc. Nors šalies

teritorija yra nedidelė, dirvožemiai ir jų rūgštumas atskiruose regionuose žymiai skiriasi.

Vakarų ir Pietryčių Lietuvos dirvožemiai iš prigimties yra rūgščios reakcijos, o Vidurio

Lietuvoje didesnės dirvožemių dalies pH yra neutralus arba artimas neutraliam.

Gamtinių sąlygų skirtumai atskiruose Lietuvos regionuose nulemia ir ryškius žemės

ūkio produkcijos gamybos apimčių ir pajamų lygio skirtumus. Šalyje vieną trečdalį

(33,2 proc.) naudojamų ŽŪN užima didelių gamtinių kliūčių ir specifinių kliūčių turinčios

vietovės (C.32 rodiklis). Lietuva yra suinteresuota, kad šiose vietovėse žemės ūkio veikla

būtų tęsiama, siekiant išlaikyti jų gyvybingumą ir patrauklumą bei išsaugoti kraštovaizdį ir

biologinę įvairovę.

2 Studijos, nustatančios atskirų sektorių jautrumą klimato kaitos poveikiui, rizikos vertinimą ir galimybes

prisitaikyti prie klimato kaitos, veiksmingiausias prisitaikymo prie klimato kaitos priemones ir vertinimo

kriterijus, parengimas. Galutinė ataskaita. VšĮ Gamtos paveldo fondas. Vilnius, 2015. Prieiga per internetą:

https://am.lrv.lt/uploads/am/documents/files/KLIMATO%20KAITA/Studijos%2C%20metodin%C4%97%20me

d%C5%BEiaga/Klimato%20kaita_galutine%20ataskaita_2015_08_31.pdf. 3 2021–2030 m. Nacionalinė pažangos programa: strateginiai tikslai ir uždaviniai. Aplinkos ministerija, Vilnius

2019-05-17. 4 Mažvila J., Staugaitis G., Vaišvila Z., Aleknavičius P., Juozokas A., Mockevičius R., Lukšienė L. 2011.

Lietuvos žemės našumas. Akademija, Kėdainių r., 280 p.

https://am.lrv.lt/uploads/am/documents/files/KLIMATO%20KAITA/Studijos%2C%20metodin%C4%97%20med%C5%BEiaga/Klimato%20kaita_galutine%20ataskaita_2015_08_31.pdf

https://am.lrv.lt/uploads/am/documents/files/KLIMATO%20KAITA/Studijos%2C%20metodin%C4%97%20med%C5%BEiaga/Klimato%20kaita_galutine%20ataskaita_2015_08_31.pdf

26

Demografinė situacija

Lietuvos gyventojų skaičius mažėja. Pagrindiniai gyventojų skaičiaus mažėjimo

veiksniai – neigiamas natūralaus gyventojų prieaugio rodiklis ir nuolatinė grynoji

emigracija.5 Dėl šių demografinių pokyčių keičiasi šalies gyventojų struktūra: visuomenė

sensta, mažėja jauno ir darbingo amžiaus gyventojų skaičius.

2018 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2,8 mln. gyventojų – 7,0 proc. mažiau nei

2012 m. Per 2012–2018 m. laikotarpį miesto gyventojų skaičius sumažėjo nuo 2005,6 iki

1875,4 tūkst., arba 6,5 proc., o kaimo gyventojų – nuo 998,0 iki 918,8 tūkst., arba 7,9 proc.

Mažėjant miesto gyventojų skaičiui, kaimo gyventojų dalis išliko nepakitusi ir sudarė vieną

trečdalį (2018 m. – 32,9 proc.).

Kaimo vietovėse žymiai sparčiau nei miesto vietovėse mažėjo jauniausio amžiaus

gyventojų skaičius. Per 2012–2018 m. laikotarpį vaikų iki 15 m. amžiaus skaičius miesto

vietovėse sumažėjo 1,3 proc., o kaimo vietovėse – 12,1 proc. Tiek miesto, tiek kaimo

vietovėse vaikų iki 15 m. amžiaus dalis išliko mažesnė nei 65 m. amžiaus ir vyresnių

gyventojų. Tai rodo didėjantį demografinės senatvės koeficientą – 100-ui 0–14 m. amžiaus

vaikų tenkantį 65 m. amžiaus ir vyresnių gyventojų skaičių, kuris 2012 m. pradžioje siekė

122, o 2018 m. pradžioje – 131.

Lietuvoje grynoji emigracija tęsiasi, nors paskutiniaisiais metais jos tempas sulėtėjo6.

2017 m. iš šalies emigravo 27,5 tūkst. žmonių daugiau nei imigravo, o 2018 m. – 3,3 tūkst., ir

nuo 1990 m. tai mažiausias neto tarptautinės migracijos rodiklis. 2012–2018 m. iš šalies

emigravo vidutiniškai 41,6 tūkst. gyventojų per metus. Dėl emigracijos Lietuva praranda

jaunus ir darbingo amžiaus gyventojus. 2017 ir 2018 m. jaunesnių nei 35 m. emigrantų dalis

viršijo 70 proc. Daugiausia emigravo 20–24 ir 25–29 m. amžiaus grupių asmenys.

Pagal EUROSTAT miesto ir kaimo tipologiją7 daugiausia Lietuvos gyventojų

(2017 m. – 63,2 proc.) gyveno tarpiniuose regionuose. Miesto regiono gyventojai sudarė

mažesnę dalį (28,3 proc.), o kaimo regionų gyventojai – mažiausią dalį (8,6 proc.) (C.01

rodiklis). 2017 m., palyginti su 2012 m., Lietuvos kaimo regionuose gyventojų skaičius

sumažėjo daugiausia iš visų ES šalių (Lietuvoje – 8,8 proc., vidutiniškai ES-28 šalyse –

0,5 proc.).

5 Komisijos tarnybų darbinis dokumentas. Šalies ataskaita. Lietuva 2019. Prieiga per internetą:

https://ec.europa.eu/info/sites/info/files/file_import/2019-european-semester-country-report-lithuania_lt.pdf. 6 Ten pat. 7 Pagal EUROSTAT miesto ir kaimo tipologiją miesto regionui priskiriama Vilniaus apskritis, tarpiniams

regionams – Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Utenos, Alytaus ir Telšių apskritys, o kaimo regionams –

Marijampolės ir Tauragės apskritys.

https://ec.europa.eu/info/sites/info/files/file_import/2019-european-semester-country-report-lithuania_lt.pdf

27

Gyventojų skaičiaus mažėjimas nulėmė tai, kad Lietuva tapo viena iš rečiausiai

apgyvendintų ES šalių: 2017 m. vienam kvadratiniam kilometrui (km2) teko 45,2 gyventojo –

2,6 karto mažiau nei vidutiniškai ES-28 šalyse (C.04 rodiklis). Lietuvos kaimo regionuose

gyventojų tankumas buvo mažesnis nei miesto ir tarpiniuose regionuose (2018 m. –

atitinkamai 3,1 karto ir 29,7 proc.).

Lietuvos, kaip ir daugelio ES šalių, kaimo regionuose gyventojai senėjo. 2018 m.,

palyginti su 2012 m., šiuose šalies regionuose 65 m. amžiaus ir vyresnių gyventojų dalis

padidėjo nuo 18,7 iki 20,3 proc., o iki 15 m. amžiaus ir 15–64 m. amžiaus gyventojų dalys

sumažėjo atitinkamai nuo 15,4 iki 14,8 proc. ir nuo 65,9 iki 64,9 proc. (C.02 rodiklis).

Kai kuriose Lietuvos savivaldybėse demografiniai rodikliai yra žymiai blogesni nei

vidutiniai šalyje. 2018 m. pradžioje daugelyje Rytų Lietuvos savivaldybių gyventojų

tankumas buvo mažesnis nei 18,0 gyventojo vienam km2, o demografinės senatvės

koeficientas – didesnis nei 175 (1.1 pav.).

1.1 pav. Demografinės senatvės koeficientas* ir gyventojų tankumas 2018 m. pradžioje pagal

savivaldybes

*Pagyvenusių (65 m. amžiaus ir vyresnių) žmonių skaičius, tenkantis vienam šimtui vaikų iki 15 m. amžiaus.

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamento duomenys.

Žemės ir maisto ūkio vaidmuo šalies ekonomikoje

Dėl susiklosčiusių geopolitinių ir istorinių sąlygų Lietuvoje žemės ūkio sektoriaus

ekonominė ir socialinė reikšmė iki šiol išlieka didesnė nei senosiose ES šalyse narėse. Šis

sektorius Lietuvos strateginiuose dokumentuose yra įvardijamas kaip prioritetinė ūkio šaka.

28

Žemės ūkis yra svarbus tuo, kad tiekia žaliavas Lietuvos maisto pramonei, kuri yra

viena didžiausių šalies apdirbamosios pramonės šakų. Šios pramonės sukurtos bendrosios

pridėtinės vertės dalis šalies bendrojoje pridėtinėje vertėje, palyginti su kitų apdirbamosios

pramonės šakų (be kokso ir rafinuotų naftos produktų gamybos), yra didžiausia (2017 m. –

3,9 proc.).

Žemės ūkio sektoriaus produkcija yra svarbus ir Lietuvos eksporto pajamų šaltinis.

Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas nuolat sudaro apie vieną penktadalį viso šalies

prekių eksporto, o užsienio prekybos balansas šiais produktais išlieka teigiamas.

Lietuvos žemės ūkis, miškininkystė ir medienos ruoša bei žuvininkystė – pirminis

sektorius – sukuria palyginti didelę šalies bendrosios pridėtinės vertės dalį (2018 m. –

3,0 proc.) (1 lentelė). Per 2012–2018 m. laikotarpį bendroji pridėtinė vertė, sukurta

antriniame ir tretiniame sektoriuose, augo sparčiau, todėl bendrosios pridėtinės vertės,

sukurtos pirminiame sektoriuje, dalis mažėjo. Nors šie pokyčiai rodo, kad Lietuvos

ekonomikos struktūroje pirminiam sektoriui teko vis mažesnė reikšmė, tačiau šio sektoriaus

sukurtos bendrosios pridėtinė vertės dalis išliko žymiai didesnė nei vidutinė ES-28 šalyse

(2018 m. – 1,9 karto) (C.10 rodiklis).

Teritoriniu požiūriu per 2012–2017 m. laikotarpį daugiausia šalies pridėtinės vertės

buvo sukurta tarpiniuose regionuose, o mažiausia – kaimo regionuose. Pirminio sektoriaus

reikšmė kaimo regionuose buvo žymiai didesnė nei miesto ir tarpiniuose regionuose

(1.1 lentelė).

29

1.1 lentelė. Ekonomikos struktūra 2012–2018 m.

2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Pokytis

2018 m.,

palyginti

su 2012

m., proc.

punktai

Bendroji

pridėtinė vertė,

mln. EUR

30165,2 31690,1 33067,6 33716,6 34957,9 37916,6 40440,5 –

Pagal ekonominės veiklos rūšis:

pirminiame

sektoriuje, proc. 4,4 3,9 3,8 3,8 3,4 3,5 3,0 –1,4

antriniame

sektoriuje, proc. 30,8 30,1 30,4 29,6 28,7 29,0 29,1 –1,7

tretiniame

sektoriuje, proc. 64,8 66,0 65,8 66,6 67,9 67,6 67,9 3,1

Pagal regionus:

miesto

regione, proc. 38,5 39,4 39,9 40,4 40,7 40,7 n. d. 2,2

tarpiniuose

regionuose, proc. 56,0 55,3 54,8 54,5 54,3 54,3 n. d. –1,7

kaimo

regionuose, proc. 5,5 5,4 5,3 5,1 5,0 5,0 n. d. –0,5

Pagal regionus ir ekonominės veiklos rūšis:

miesto regione

pirminiame

sektoriuje 1,1 1,0 1,0 0,9 0,8 0,9 n. d. –0,2

antriniame

sektoriuje 24,3 23,3 23,8 22,7 21,8 22,0 n. d. –2,3

tretiniame

sektoriuje 74,6 75,6 75,2 76,4 77,4 77,1 n. d. 2,5

tarpiniuose

regionuose

pirminiame

sektoriuje 5,9 5,2 5,0 5,1 4,7 4,7 n. d. –1,2

antriniame

sektoriuje 35,1 34,8 35,1 34,5 33,7 34,1 n. d. –1,0

tretiniame

sektoriuje 59,0 60,0 59,9 60,4 61,6 61,2 n. d. 2,2

kaimo

regionuose

pirminiame

sektoriuje 13,8 12,9 12,4 12,6 10,9 11,3 n. d. –2,5

antriniame

sektoriuje 30,6 30,4 31,4 31,1 29,5 30,0 n. d. –0,6

tretiniame

sektoriuje 55,6 56,7 56,1 56,3 59,5 58,7 n. d. 3,1

*Pokytis 2017 m., palyginti su 2012 m., proc. punktai.

Šaltiniai: EUROSTAT duomenys, Lietuvos statistikos departamento duomenys.

Šalies pirminis sektorius yra svarbus ne tik dėl indėlio, kuriant pridėtinę vertę, bet ir

dėl reikšmės kaimo gyventojų užimtumui. 2018 m. Lietuvos žemės ūkyje, miškininkystėje ir

medienos ruošoje bei žuvininkystėje dirbo 98,6 tūkst. asmenų (2 lentelė). Pokyčiai darbo

rinkoje rodo, kad šalies užimtumo struktūra artėjo prie išvystytos ekonomikos šalių užimtumo

30

struktūros, kurioje užimtųjų dalis žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje siekia

minimalų lygį, mažėja užimtųjų dalis pramonėje ir statyboje ir didėja užimtųjų dalis paslaugų

srityje. Nors 2018 m., palyginti su 2012 m., pirminiame sektoriuje dirbančių asmenų dalis

užimtumo struktūroje sumažėjo nuo 8,8 iki 7,5 proc., tačiau šio sektoriaus vaidmuo kaimo

gyventojų užimtumui išliko reikšmingas. Per 2012–2018 m. laikotarpį Lietuvos pirminiame

sektoriuje dirbančių asmenų dalis užimtumo struktūroje žymiai viršijo ES-28 šalių vidurkį

(2018 m. – 1,8 karto) (C.11 rodiklis).

Teritoriniu požiūriu per 2012–2016 m. laikotarpį visuose regionuose – miesto,

tarpiniuose ir kaimo – didžiausią visų užimtųjų dalį sudarė užimtieji tretiniame sektoriuje.

Užimtumas pirminiame sektoriuje išliko svarbiausias kaimo regionuose. Šiame sektoriuje

dirbo vienas penktadalis visų kaimo regionų užimtųjų (1.2 lentelė).

1.2 lentelė. Užimtumo struktūra 2012–2018 m.

2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Pokytis

2018 m.,

palyginti

su 2012

m., proc.

punktai

Užimtųjų skaičius, tūkst. 1274,9 1291,9 1317,8 1334,7 1361,2 1354,1 1368,4 –

Pagal ekonominės veiklos rūšis:

pirminiame sektoriuje,

proc. 8,8 8,4 9,2 9,1 8,0 7,8 7,5 –1,3

antriniame sektoriuje,

proc. 25,1 25,5 24,7 25,0 25,1 25,1 25,5 0,4

tretiniame sektoriuje, proc. 66,1 66,1 66,1 65,9 66,9 67,1 67,2 0,9

Pagal regionus:

miesto regione, proc. 29,8 29,8 29,5 29,8 30,6 n. d. n. d. 0,8*

tarpiniuose regionuose,

proc. 62,3 62,6 62,7 62,2 61,6 n. d. n. d. –0,6*

kaimo regionuose, proc. 7,9 7,6 7,8 8,0 7,8 n. d. n. d. –0,2*

Pagal regionus ir ekonominės veiklos rūšis:

miesto regione

pirminiame sektoriuje 2,3 2,7 2,8 2,7 2,9 n. d. n. d. 0,6*

antriniame sektoriuje 21,7 21,7 20,6 20,9 20,7 n. d. n. d. –1,0*

tretiniame sektoriuje 76,0 75,6 76,6 76,4 76,4 n. d. n. d. 0,4*

tarpiniuose regionuose

pirminiame sektoriuje 9,9 9,2 10,2 9,8 8,4 n. d. n. d. –1,5*

antriniame sektoriuje 27,0 27,5 26,9 27,6 27,8 n. d. n. d. 0,8*


kaimo regionuose

pirminiame sektoriuje 25,0 24,0 24,9 26,9 24,7 n. d. n. d. –0,3*

antriniame sektoriuje 22,5 24,1 22,3 21,0 21,4 n. d. n. d. –1,1*


*Pokytis 2016 m., palyginti su 2012 m., proc. punktai.


31

Darbo našumas Lietuvos žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje yra

mažiausias tarp visų ekonomikos sektorių ir žymiai mažesnis nei vidutinis visuose šalies

ekonomikos sektoriuose (2017 m. – 2,2 karto) (C.12 rodiklis). Darbo vietos kaimo

regionuose sukuria mažiau bendrosios pridėtinės vertės nei miesto ir tarpiniuose regionuose

(1.3 lentelė).

1.3 lentelė. Darbo našumas 2012–2017 m., EUR vienam užimtajam

2012 2013 2014 2015 2016 2017

Pokytis

2017 m.,

palyginti

su 2012

m., proc.

Darbo našumas 23660,7 24530,0 25092,8 25261,0 25681,5 28001,1 18,3

Pagal ekonominės

veiklos rūšis:

pirminiame

sektoriuje 11959,1 11514,7 10373,8 10648,4 11025,5 12497,4 4,5

antriniame sektoriuje 29030,8 28915,8 30879,2 29799,3 29298,1 32313,1 11,3

tretiniame sektoriuje 23179,6 24494,1 24968,3 25544,4 26068,3 28182,8 21,6

Pagal regionus:

miesto regione 30539,7 32396,4 33898,7 34268,4 34157,4 n. d. 11,8*

tarpiniuose

regionuose 21277,8 21681,6 21939,5 22125,0 22630,8 n. d. 6,4*

kaimo regionuose 16443,5 17189,5 17089,9 16187,7 16467,3 n. d. 0,1*

*Pokytis 2016 m., palyginti su 2012 m., proc.

Šaltinis: EUROSTAT duomenys.

2017 m. Lietuvos žemės ūkyje dirbo 6,7 proc., miškininkystėje ir medienos ruošoje –

1,0 proc., maisto pramonėje – 3,0 proc., apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikloje –

2,5 proc. visų šalies užimtųjų (C.13 rodiklis) (1.4 lentelė). 2017 m., palyginti su 2012 m.,

šiose ekonominėse veiklose dirbančių asmenų skaičius pakito nevienodai: žemės ūkyje –

sumažėjo, o miškininkystėje ir medienos ruošoje, maisto pramonėje ir turizme – padidėjo. Per

2012–2017 m. laikotarpį užimtųjų žemės ūkyje bei miškininkystėje ir medienos ruošoje dalys

žymiai viršijo ES-28 šalių vidurkius (2017 m. – atitinkamai 1,8 ir 5,0 kartus), užimtųjų

maisto pramonėje dalis buvo didesnė nei vidutinė ES-28 šalyse (2017 m. – 30,4 proc.), o

turizme, priešingai – mažesnė nei vidutinė ES-28 šalyse (2017 m. – 1,9 karto).

32

1.4 lentelė. Užimtieji pagal ekonominės veiklos rūšis 2012–2017 m.

2012 2013 2014 2015 2016 2017

Vidutinis

metinis

pokytis,

proc.

Užimtųjų skaičius 1275,7 1292,8 1319,0 1334,9 1361,4 1354,8 –

žemės ūkyje, tūkst. 98,4 95,5 105,8 105,3 94,0 90,9 –1,3

miškininkystėje ir medienos ruošoje,

tūkst. 12,7 12,2 13,8 13,8 12,7 13,1 0,9

maisto pramonėje, tūkst. 40,4 40,5 41,4 39,4 38,7 40,9 0,3

apgyvendinimo ir maitinimo

paslaugų veikloje, tūkst. 32,2 33,5 33,7 34,0 35,5 34,4 1,4

žemės ūkyje, proc. 7,7 7,4 8,0 7,9 6,9 6,7 –

miškininkystėje ir medienos ruošoje,

proc. 1,0 0,9 1,0 1,0 0,9 1,0 –

maisto pramonėje, proc. 3,2 3,1 3,1 3,0 2,8 3,0 –

apgyvendinimo ir maitinimo

paslaugų veikloje, proc. 2,5 2,6 2,6 2,5 2,6 2,5 –


Lietuva yra tarp ES šalių, kurios pagal žemės ūkyje sukurtą bendrąją pridėtinę vertę,

tenkančią vienam sąlyginiam darbuotojui, žymiai atsilieka nuo ES-28 šalių vidurkio. 2018 m.

darbo našumas šalies žemės ūkyje buvo 2,7 karto mažesnis nei vidutinis ES-28 šalyse. Per

2012–2018 m. laikotarpį darbo našumas žemės ūkyje labai svyravo (C.14 rodiklis), ir tam

didžiausios įtakos turėjo bendrosios pridėtinės vertės sumažėjimas, tam tikrais metais

vyraujant nepalankioms klimatinėms sąlygoms (1.2 pav.).

1.2 pav. Darbo našumas žemės ūkyje Lietuvoje ir ES-28 šalyse 2012–2018 m., išreikštas bendrąja

pridėtine verte, tenkančia vienam sąlyginiam darbuotojui, EUR


Pagal miškininkystėje ir medienos ruošoje sukurtą bendrąją pridėtinę vertę, tenkančią

vienam sąlyginiam, Lietuva žymiai atsilieka nuo ES-28 šalių vidurkio. Nors per 2012–2016

8048 7305 6821 7432 67048460

6906

16582 17328 17633 17744 17651

20118 19634

0

5000

10000

15000

20000

25000

2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

EU

R

Lietuva ES-28 šalys

33

m. laikotarpį darbo našumas miškininkystėje ir medienos ruošoje padidėjo nuo 11008 iki

13652 EUR, arba beveik vienu ketvirtadaliu (24,0 proc.), tačiau išliko keliais kartais

mažesnis nei vidutinis ES-28 šalyse (2016 m. – 3,9 karto) (C.15 rodiklis).

Pagal maisto pramonėje sukurtą bendrąją pridėtinę vertę, tenkančią vienam

užimtajam, Lietuva taip pat atsilieka nuo ES-28 šalių vidurkio. Nors per 2012–2017 m.

laikotarpį darbo našumas šalies maisto pramonėje padidėjo nuo 34030 iki 36902 EUR, arba

8,4 proc., ES-28 šalyse šis rodiklis augo sparčiau (C.16 rodiklis). 2017 m. darbo našumas

Lietuvos maisto pramonėje buvo vienu trečdaliu (33,3 proc.) mažesnis nei vidutinis ES-28

šalyse.

Žemės ūkio struktūros

2017 m. Lietuvoje naudojamos ŽŪN siekė 2935,3 tūkst. ha, iš kurių didžiausią dalį

sudarė ariamoji žemė (71,6 proc.), kelis kartus mažesnę dalį – pievos ir ganyklos (27,1 proc.)

ir mažiausią dalį – daugiametės kultūros (1,0 proc.) (1.3 pav.) (C.18 rodiklis). Lietuvos

naudojamų ŽŪN struktūra yra artima kaimyninių šalių – Lenkijos ir Latvijos – naudojamų

ŽŪN struktūroms, kuriose ariamoji žemė taip pat sudaro didžiausią visų naudojamų ŽŪN

dalį.

Nuo Lietuvos įstojimo į ES pradžios iki dabar šalies naudojamų ŽŪN struktūra

keitėsi. Per 2004–2014 m. laikotarpį išryškėjo žemės ūkio intensyvėjimo tendencija, kai

ariamosios žemės dalis padidėjo nuo 61,8 iki 79,5 proc., nors bendras naudojamų ŽŪN plotas

žymiai nesikeitė. 2015 m., palyginti su 2014 m., ariamosios žemės dalis šiek tiek sumažėjo

(iki 72,2 proc.) ir per paskutiniuosius metus beveik nesikeitė.

1.3 pav. Žemės ūkio naudmenų struktūra 2004–2017 m.


61,8 67,0 67,2 68,0 69,676,3 76,7 77,8 79,5 79,1 79,5

72,2 72,5 71,6

36,7 31,4 31,4 30,8 29,322,6 22,1 21,0 19,3 19,6 19,2

26,5 26,3 27,1

1,1 1,3 1,1 0,9 0,9 0,9 0,9 0,9 1,0 1,0 1,0 1,0 1,0 1,0

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

20042005200620072008200920102011201220132014201520162017

Pro

c.

Ariama žemė Pievos ir ganyklos Daugiametės kultūros

34

Po restitucija pagrįstos žemės ūkio transformacijos Lietuvoje susikūrė didelis mažų

ūkių skaičius. Tuo pat metu tam tikri ūkiniai dariniai sugebėjo išsaugoti iki reformos buvusią

žemėvaldą. Laikui bėgant, Lietuvos ūkių struktūra kito: sparčiai mažėjo smulkių ūkių dalis ir

jų valdomas žemės plotas bei didėjo stambių ūkių dalis ir jų valdomas žemės plotas. 2016 m.,

palyginti su 2010 m., bendras ūkių skaičius Lietuvoje sumažėjo beveik vienu ketvirtadaliu

(24,8 proc.) ir sudarė 150,3 tūkst. Daugiausia veiklą baigė patys smulkiausi ūkiai, o stambūs

ūkiai tapo dar stambesni. Ūkių struktūra vis labiau tapo dvipole, kurioje mažas stambių ūkių

skaičius valdo palyginti didelę naudojamų ŽŪN dalį, o kitą naudojamų ŽŪN dalį valdo

didelis smulkių ūkių skaičius. 2016 m. ūkiai, turintys iki 30 ha, sudarė beveik 90 proc. visų

ūkių ir valdė beveik 30 proc. visų naudojamų ŽŪN, o ūkiai, turintys 100 ha ir daugiau, sudarė

3,5 proc. visų ūkių ir valdė pusę visų naudojamų ŽŪN (1.4 pav.) (C.17 rodiklis).

1.4 pav. Ūkių struktūra pagal fizinį ūkio dydį ir naudojamų ŽŪN plotą 2010, 2013 ir 2016 m.


Didžioji dauguma Lietuvos ūkių pagal ekonominį ūkio dydį išliko smulkūs. 2016 m.

daugiau kaip pusė visų ūkių (58,4 proc.) buvo priskiriami mažiausio ekonominio dydžio

grupėms (mažiau kaip 4 tūkst. EUR standartinės produkcijos), tačiau šių ūkių skaičius,

palyginti su 2010 m., žymiai sumažėjo – 40,1 proc. Tik 4,9 proc. visų ūkių buvo priskiriami

didelio ekonominio dydžio grupėms (daugiau kaip 50 tūkst. EUR standartinės produkcijos), ir

šių ūkių skaičius, palyginti su 2010 m., išaugo 1,9 karto (1.5 pav.) (C.17 rodiklis).

92,7 91,1 89,3

5,4 6,2 7,2

1,9 2,7 3,5

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

2010 2013 2016

Pro

c.

< 30 ha 30 - < 100 ha > 100 ha

38,1 33,5 29,7

20,319,9

20,3

41,6 46,6 50,0

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

2010 2013 2016

Pro

c.

< 30 ha 30 - < 100 ha > 100 ha

35

1.5 pav. Ūkių struktūra pagal ekonominį ūkio dydį 2010, 2013 ir 2016 m.

Šaltiniai: EUROSTAT duomenys, Lietuvos Statistikos departamento duomenys.

Mažėjant ūkių skaičiui, mažėjo ir ūkių darbuotojų skaičius. 2016 m., palyginti su

2010 m., ūkių darbuotojų skaičius sumažėjo 30,4 proc. (1.6 pav.). Absoliučią daugumą ūkių

darbuotojų sudarė ūkininkaujantys asmenys ir jų šeimos nariai, nors jų dalis sumažėjo nuo

91,6 proc. 2010 m. iki 86,4 proc. 2016 m. Tarp ūkių darbuotojų nuolat augo vyrų dalis: jei

2010 m.. moterų (49,8 proc.) ir vyrų (50,2 proc.) buvo beveik po lygiai, tai 2016 m. vyrų

(54,7 proc.) buvo daugiau nei moterų (45,3 proc.). Sąlyginių darbuotojų skaičius kito

netolygiai: 2013 m. sąlyginių darbuotojų skaičius buvo 1,4 proc. mažesnis nei 2010 m., o

2016 m. – 2,5 proc. didesnis nei 2013 m. (C.22 rodiklis). Tai rodo, kad 2016 m., palyginti su

2010 m., ūkiuose dirbo mažiau darbuotojų, bet jie dirbo daugiau valandų per savaitę.

1.6 pav. Ūkių darbuotojų ir sąlyginių darbuotojų skaičius 2010, 2013 ir 2016 m.

Šaltinis: Lietuvos Statistikos departamento duomenys.

73,364,1 58,4

24,832,6

36,7

1,9 3,3 4,9

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

2010 2013 2016

Pro

c.

< 4 tūkst. EUR 4 - < 50 tūkst. EUR > 50 tūkst. EUR

369,0

300,3

256,8

146,8 144,8 148,3

0

50

100

150

200

250

300

350

400

2010 2013 2016

Tū

kst

.

Ūkių darbuotojų skaičius Sąlyginių darbuotojų skaičius

36

Sparčiai mažėjant smulkių ūkių skaičiui, didėjo tiek vidutinis fizinis, tiek ekonominis

ūkio dydis. 2016 m., palyginti su 2010 m., vidutinis ūkio dydis pagal naudojamų ŽŪN plotą

padidėjo 43,1 proc., o vidutinis ekonominis ūkio dydis, išreikštas standartinės produkcijos

verte išaugo 1,9 karto. Jei vidutinis fizinis ūkio dydis Lietuvoje 18 proc. jau viršijo ES-28

šalių vidurkį, tai vidutinis ekonominis dydis 2,3 karto dar atsiliko nuo ES-28 šalių vidurkio

(1.7 pav.) (C.17 rodiklis).

1.7 pav. Ūkių skaičius Lietuvoje ir vidutinis ūkio dydis Lietuvoje ir ES-28 šalyse 2010, 2013 ir 2016 m.


Jei ūkių darbuotojų skaičius vidutiniškai viename ūkyje beveik nesikeitė, tai

sąlyginių darbuotojų skaičius vidutiniškai viename ūkyje nuolat didėjo. Abu šie rodikliai

mažai skyrėsi nuo atitinkamų ES-28 šalių vidurkių (1.8 pav.) (C.17 rodiklis).

199913 171797 150317

13,7

16,819,6

14,4

16,1 16,6

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

20

0

50000

100000

150000

200000

250000

2010 2013 2016

Ha

Vn

t.

Ūkių skaičius Lietuvoje

Vidutinis fizinis ūkio dydis Lietuvoje, ha

Vidutinis fizinis ūkio dydis ES-28 šalyse, ha

199913 171797 150317

7635

11171

14810

25102

3055034785

1000

6000

11000

16000

21000

26000

31000

36000

0

50000

100000

150000

200000

250000

2010 2013 2016

EU

R

Vn

t.

Ūkių skaičius Lietuvoje

Vidutinis ekonominis ūkio dydis Lietuvoje, EUR

Vidutinis ekonominis ūkio dydis ES-28 šalyse, EUR

37

1.8 pav. Ūkių darbuotojų skaičius Lietuvoje ir darbuotojų skaičius vidutiniškai viename ūkyje Lietuvoje

ir ES-28 šalyse 2010, 2013 ir 2016 m.


Ūkių valdytojų amžiaus struktūroje atsispindi visuomenės senėjimo problema. Per

2010–2016 m. laikotarpį didžiausią ūkių valdytojų dalį (daugiau kaip 50 proc.) sudarė 55 m.

amžiaus ir vyresni asmenys (1.9 pav.) (C.23 rodiklis). Vertinant ūkių valdytojų amžiaus

struktūros pokyčius, pastebėtini ir teigiami poslinkiai – padidėjo jaunesnių nei 35 m. amžiaus

ūkių valdytojų dalis. 2016 m. jaunesnių nei 35 m. amžiaus ir 55 m. amžiaus ir vyresnių ūkių

valdytojų santykis sudarė 13,4 proc. ir buvo didesnis nei vidutinis ES-28 šalyse (8,8 proc.).

1.9 pav. Ūkių valdytojų amžiaus struktūra 2010, 2013 ir 2016 m.


Situacija dėl ūkių valdytojų pasirengimo ūkininkauti išliko problemiška, kadangi per

2010–2016 m. laikotarpį didžiausią ūkių valdytojų dalį sudarė ūkių valdytojai, turintys tik

369033300274

256753

1,81,7 1,7

2,1 2,0 2,0

0,0

0,5

1,0

1,5

2,0

0

50000

100000

150000

200000

250000

300000

350000

400000

2010 2013 2016

Vn

t.

Vn

t.

Ūkių darbuotojų skaičius Lietuvoje

Darbuotojų skaičius vidutiniškai viename ūkyje Lietuvoje

Darbuotojų skaičius vidutiniškai viename ūkyje ES-28

šalyse

146763

144774

1483470,7

0,8

1,0

0,80,9

0,9

0,0

0,2

0,4

0,6

0,8

1,0

142000

143000

144000

145000

146000

147000

148000

149000

2010 2013 2016

Vn

t.

Vn

t.

Sąlyginių ūkių darbuotojų skaičius Lietuvoje

Sąlyginių darbuotojų skaičius vidutiniškai viename ūkyje

Lietuvoje

Sąlyginių darbuotojų skaičius vidutiniškai viename ūkyje

ES-28 šalyse

5,9 5,6 7,3

40,6 39,5 38,1

53,6 54,9 54,6

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

2010 2013 2016

Pro

c.

Jaunesni kaip 35 m. amžiaus 35–54 m. amžiaus 55 m. amžiaus ir vyresni

38

praktinės patirties (1.10 pav.) (C.24 rodiklis). Vertinant ūkių valdytojų pasirengimo

ūkininkauti struktūros pokyčius, pastebėtini ir teigiami poslinkiai – ūkių valdytojų, turinčių

tik praktinės patirties, dalis nuolat mažėjo, o ūkių valdytojų, turinčių bazinį ir visišką

pasirengimą ūkininkauti (baigę universitetą ar kitą atitinkamą mokslo įstaigą, aukštesniąją

žemės ūkio mokyklą) dalys – nuolat didėjo.

1.10 pav. Ūkių valdytojų amžiaus struktūra 2010, 2013 ir 2016 m.


70,0 68,0 62,0

17,5 19,022,0

12,5 15,0 16,0

0

20

40

60

80

100

2010 2013 2016

Pro

c.

Turintys visišką pasirengimą ūkininkauti, proc.

Turintys bazinį pasirengimą ūkininkauti, proc.

Ūkininkauja, vadovaudamiesi praktine patirtimi, proc.

39

2 Lietuvos žemės ūkio ir kaimo padėtis

2.1 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – remti perspektyvias ūkio

pajamas ir ūkių atsparumą visoje ES ir taip užtikrinti geresnį aprūpinimą maistu

(a)

Žemės ūkio subjektų pajamos yra svarbiausias veiksnys, lemiantis jų sprendimą

vykdyti veiklą šioje srityje, sukuriantis prielaidas tvariam ūkininkavimui ir gyventojų

aprūpinimui maistu. Žemės ūkis ir maisto sektorius veikia ES bendrojoje rinkoje, kurioje

žemės ūkio ir maisto produktai gali laisvai judėti tarp šalių ir sumažinti maisto trūkumo

grėsmę, o visoms ES šalims bendra maisto kokybės reglamentavimo ir kontrolės sistema

užtikrina, kad kokybiškas maistas būtų prieinamas visoje ES teritorijoje. Visgi, klimato kaitos

iššūkiai ir naujas vartotojų požiūris į maistą, kaip sveikatos šaltinį, verčia koreguoti geresnio

apsirūpinimo maistu sampratą, atsižvelgiant į vietines maisto aprūpinimo sistemas,

leidžiančias sumažinti maisto pervežimo atstumus ir dėl to sukeliamą CO2 emisiją. Geresnis

apsirūpinimas maistu reiškia, kad kiekvienas regionas užtikrina tvarią, vietiniais gamtos

ištekliais pagristą, žemės ūkio gamybą ir apsirūpina vietiniais maisto produktais, tuo pat metu

dalyvaudamas mainuose tiek, kiek tai lemia tam tikrų produktų gamybos sezoniškumas ar

poreikis įvairinti maisto pasiūlos asortimentą. Sėkmingai veikiantys, pakankamas ir stabilias

pajamas savo veiklos plėtojimui gaunantys ūkiai yra būtina geresnio gyventojų aprūpinimo

maistu sąlyga.

Pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai mažėjo ūkių skaičius. Per 2010–2016 metų

laikotarpį ūkių skaičius sumažėjo beveik vienu ketvirtadaliu nuo 199,9 iki 150,3 tūkst.

Analizuojant ūkių struktūros pokyčius pagal valdomą ŽŪN plotą, matyti, kad sparčiausias

augimas vyko didelių ūkių, turinčių daugiau kaip 100 ha ŽŪN grupėje (šių ūkių skaičius

išaugo 39 proc.), o ūkių, turinčių iki 50 ha, skaičius mažėjo (2.1.1 pav.). Tai rodo, kad net ir

didesnio dydžio, nei Lietuvos vidutinis ūkio dydis, ūkiai traukiasi iš rinkos.

40

2.1.1 pav. Ūkių skaičiaus pokytis pagal valdomą žemės plotą 2016 m., palyginti su 2010 m., proc.

Šaltiniai: Lietuvos Respublikos 2010 m. visuotinio žemės ūkio surašymo rezultatai = Results of the Agricultural

Census of the Republic of Lithuania 2010. – Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas, 2012. – 204 p. ISBN

978-9955-797-15-9. Prieiga per internetą:

https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/204989/2010_ZUS_rezultatai.pdf/47181188-ad5c-4c7c-9b4f-

2cd542714007.

2016 m. žemės ūkio struktūros tyrimo rezultatai = Results of the Farm Structure. Survey 2016. – Vilnius:

Lietuvos statistikos departamentas, 2018. – 90 p. ISSN 2351-7247. Prieiga per internetą:

https://osp.stat.gov.lt/services-portlet/pub-edition-file?id=29740.

Ūkių skaičiaus mažėjimas rodo, kad mažėja gyventojų, norinčių užsiimti žemės ūkio

veikla, skaičius, nes žemės ūkio veikla yra rizikinga, ekonominiai rezultatai priklauso ne tik

nuo sunkiai prognozuojamų produkcijos kainų, bet vis labiau ir nuo ekstremalių gamtos

reiškinių. Mažėjantis žemės ūkio veiklos populiarumas kelia grėsmę, kad blogės

apsirūpinimas maistu. Žemės ūkio veikla, kaip ekonominė veikla, patiria didžiulį spaudimą

rinkoje iš kitų Lietuvos sektorių veiklų ir veiklos alternatyvų kitose šalyse, nes

ūkininkaujantys asmenys, apsispręsdami dėl veiklos tęstinumo, žemės ūkio pajamas lygina su

pajamomis, potencialiai galimomis uždirbti kituose sektoriuose.

Didelė dalis kaimo gyventojų renkasi ūkininkavimą kaip papildomą veiklą, greta

darbo užmokesčio kitoje profesinėje srityje ar senatvės pensijos. 2016 m. Žemės ūkio

struktūros tyrimo duomenimis, tik 13,8 proc. užimtųjų ūkiuose dirbo visą darbo dieną. Net

86,2 proc. visų iš žemės ūkio pajamas gaunančių asmenų skaičiaus ūkiuose dirbo ne pilną

darbo dieną, o 23,9 proc. užimtųjų ūkiuose šiai veiklai skyrė iki 2 val. Tokie dalinio

užimtumo ūkiai užtikrina jų savininkams didesnes pajamas ir sumažina pajamų praradimo

riziką, tuo pat metu prisideda prie geresnio vietos gamintojų aprūpinimo maistu, gamina

maisto produktus mažiau intensyviomis technologijomis. Šių ūkių savininkai turi profesinių

žinių plėtoti ir didesnės apimties verslą, todėl gali pasinaudoti investicine parama ir išplėsti

verslą. Norint padidinti darbo našumą dalinio užimtumo ūkiuose, būtina skatinti paiešką

-24,8

-30,9

-31,5

-10

3,6

-8,5

13,7

39,2

-40 -30 -20 -10 0 10 20 30 40 50

Iš viso

Mažiau kaip 2 ha

2–9,9 ha

10–19,9 ha

20–29,9 ha

30–49,9 ha

50–99,9 ha

Daugiau kaip 100 ha

Proc.

https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/204989/2010_ZUS_rezultatai.pdf/47181188-ad5c-4c7c-9b4f-2cd542714007

https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/204989/2010_ZUS_rezultatai.pdf/47181188-ad5c-4c7c-9b4f-2cd542714007

https://osp.stat.gov.lt/services-portlet/pub-edition-file?id=29740

41

naujų organizacinių formų, kurios leistų efektyviau panaudoti jau turimą žemės ūkio techniką

ir įrangą ir nedidintų ūkių išlaidų nusidėvėjimui.

Žemės ūkio pajamų lygis. Lietuvos žemės ūkio ekonominį potencialą, lyginant su

kitomis veiklomis, iliustruoja žemės ūkio gamybos išteklių pajamų rodiklis. 2018 m. realiųjų

gamybos išteklių pajamų indeksas žemės ūkyje (C.25 rodiklis) (rodiklis – A, kai 2010=100)

siekė 106, ir buvo 33,3 proc. mažesnis nei 2017 m.. Per 2012–2018 m. laikotarpį šis indeksas

žemės ūkyje mažėjo vidutiniškai po 0,8 proc. per metus, o kituose Lietuvos ekonomikos

sektoriuose – augo (paslaugų sektoriuje – vidutiniškai po 10,8 proc. per metus, statybos

sektoriuje – vidutiniškai po 9,6 proc. per metus ir pramonės sektoriuje – vidutiniškai po 8,8

proc. per metus). Interpretuojant rezultatus, visgi, reikia paminėti, kad į analizuojamą

rezultatų eilutę pateko duomenys, kai pirmieji metai 2012 m., buvo išskirtinai ekonomiškai

sėkmingi metai, o paskutinieji metai 2018 m. – patys ekonomiškai nesėkmingiausi metai dėl

stichinės sausros. 2018 m. Lietuvos žemės ūkio gamybos išteklių pajamos, tenkančios

vidutiniškai vienam sąlyginiam darbuotojui, (C.25 rodiklis) siekė 4789 EUR ir sudarė 67,9

proc. 2012 m. lygio (2.1.2 pav.). 2012–2018 m. žemės ūkio gamybos išteklių pajamos,

tenkančios vienam sąlyginiam darbuotojui, Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, buvo

mažos ir vidutiniškai sudarė tik 37,2 proc. ES-28 šalių vidurkio.

2.1.2 pav. Žemės ūkio gamybos išteklių pajamos 2012–2018 m.

Šaltiniai: EUROSTAT, 2018. Economic accounts for agriculture - values at real prices (chain linked volumes

2010) [aact_eaa04]. Prieiga per internetą:

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=aact_eaa04&lang=en.

EUROSTAT, 2018. Agricultural labour input statistics: absolute figures (1000 annual work units) [aact_ali01].

Prieiga per internetą: http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=aact_ali01&lang=en.

EUROSTAT, 2018. Economic accounts for agriculture - agricultural income (Indicator A: Index of the real

income of factors in agriculture per annual work unit, 2010=100). [aact_eaa06]. Prieiga per internetą:


7051 6223 5648 6077 5059 6288 4789

157

138

126

135

112

140

106

100

110

120

130

140

150

160

0

1000

2000

3000

4000

5000

6000

7000

8000

2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

EU

R

Gamybos išteklių pajamos, tenkačios vienam sąlyginiam darbuotojui, EUR

Realiųjų gamybos išteklių pajamų indeksas (rodiklis – A)

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=aact_eaa04&lang=en

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=aact_ali01&lang=en


42

Žemės ūkio gamybos išteklių pajamų dydžiui poveikį darė ir einamosios išmokos

(angl. operating subsidies), kurios per 2012–2018 m. laikotarpį didėjo ir vidutiniškai per

metus sudarė 47,6 proc. visų žemės ūkio gamybos išteklių pajamų. Lietuvos ūkiams

einamosios išmokos yra svarbi jų pajamų dalis, leidžianti išlaikyti ūkių gyvybingumą ir

nepalankiais metais.

Lietuvoje žemės ūkio verslo pajamų pokyčiams įtaką darė ne tik klimato reiškiniai ir

žemės ūkio produkcijos kainų svyravimai, bet ir darbo užmokesčio augimas bei didėjančios

išlaidos žemės nuomai (2.1.3 pav.). 2012–2018 m. Lietuvos žemės ūkio verslo pajamos,

tenkančios vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, (C.26 rodiklis) vidutiniškai per metus

siekė 4738 EUR ir sudarė 36,1 proc. ES-28 šalių vidurkio.

2.1.3 pav. Žemės ūkio gamybos išteklių ir verslo pajamos 2012–2018 m.

Šaltiniai: EUROSTAT, 2018. Economic accounts for agriculture - values at real prices (chain linked volumes

2010) [aact_eaa04]. Prieiga per internetą:


Per 2012–2018 m. laikotarpį Lietuvoje žemės ūkio verslo pajamos, tenkančios vienam

šeimos sąlyginiam darbuotojui, (C.26 rodiklis) buvo mažesnės nei darbo užmokestis

darbuotojams visuose ekonomikos sektoriuose (skaičiuojant gautas pajamas už vieną dirbtą

valandą). 2012–2018 m. šios pajamos vidutiniškai per metus sudarė 45,9 proc. darbo

užmokesčio darbuotojams visuose ekonomikos sektoriuose. Ši dalis svyravo nuo 38,1 proc.

2016 m. iki 79,7 proc. 2012 m.. Tokia situacija daro didelį poveikį sektoriaus plėtrai, jo

240 245 260 273 299 321 339

7 6 7 7 8 8 855 55 57 61

71 71 71

721596 523

575375

523

268

1024

901847

916

753

922

687

0

200

400

600

800

1000

1200

2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Mln

. E

UR

Darbo užmokestis Sumokėtos palūkanos Sumokėta rentaŽemės ūkio verslo pajamos Gamybos išteklių pajamos


43

patrauklumui, neleidžia kurti sinergijos su kitais ekonomikos sektoriais ir aštrina kartų kaitos

kaimo vietovėse problemą8.

Pajamų lygis ir išmokų pasiskirstymas pagal ūkio dydį. Dėl dvipolės Lietuvos ūkio

struktūros, kuri yra aprašyta Bendrojoje dalyje, vidutiniai žemės ūkio pajamų rodikliai

neatspindi ūkių gyvybingumo. 2012–2017 m. Lietuvos ūkininkų ūkiuose ir žemės ūkio

bendrovėse (ŽŪB) sukurta grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui,

(C.25 rodiklis) vidutiniškai per metus siekė 8,6 tūkst. EUR ir sudarė tik 45,1 proc. ES-28

šalių vidurkio. Per 2012–2017 m. laikotarpį daugiausia grynosios pridėtinės vertės,

tenkančios vienam sąlyginiam darbuotojui, buvo sukurta šalies ūkiuose, kurių ekonominis

dydis nuo 100 iki 500 tūkst. EUR, o mažiausia – ūkiuose, kurių ekonominis dydis nuo 2 iki 8

tūkst. EUR (2.1.4 pav.).

2.1.4 pav. Ūkininkų ūkių ir ŽŪB grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui, pagal

ūkių ekonominį dydį Lietuvoje 2012–2017 m., tūkst. EUR

Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE425). Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.

2012–2017 m. Lietuvos ūkininkų ūkių grynosios pajamos, tenkančios vienam šeimos

sąlyginiam darbuotojui, (C.26 rodiklis) vidutiniškai per metus siekė 8,7 tūkst. EUR ir sudarė

55,7 proc. ES-28 šalių vidurkio (2.1.5 pav.). 2012–2017 m. mažiausių ūkininkų ūkių

grynosios pajamos, tenkančios vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, buvo vidutiniškai 88

kartus mažesnės nei didžiausių ūkininkų ūkių. Mažo ekonominio dydžio ūkininkų ūkių (nuo

8 Ūkininko profesija ir pelningumo iššūkis - Europa EU. Prieiga per internetą:

https://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:kEmqc6ocWgkJ:https://webapi2016.eesc.europa.eu/v

1/documents/EESC-2019-02022-00-01-AS-TRA-

LT.docx/content+&cd=1&hl=lt&ct=clnk&gl=lt&client=firefox-b-d.

2,5 2,81,3

3,2 2,5 2,14,6 5,3

3,7 4,25,7 5,7

13,711,7

9,411,6 10,9

13,5

22,9

16,815,3

18,5

14,6

21,2

36,0

26,9

21,5

29,1

18,1

28,3

24,5

18,516,9

20,2 18,7

27,3

0

5

10

15

20

25

30

35

40

2012 2013 2014 2015 2016 2017

Tū

kst

. E

UR

2 - < 8 8 - < 25 25 - < 50 50 - < 100 100 - < 500 > = 500

http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO

https://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:kEmqc6ocWgkJ:https://webapi2016.eesc.europa.eu/v1/documents/EESC-2019-02022-00-01-AS-TRA-LT.docx/content+&cd=1&hl=lt&ct=clnk&gl=lt&client=firefox-b-d



44

2 iki 8 tūkst. EUR ir nuo 8 iki 25 tūkst. EUR) grynosios pajamos, tenkančios vienam šeimos

sąlyginiam darbuotojui, nesiekė vidutinio darbo užmokesčio (neto) šalyje, o didžiausio

ekonominio dydžio ūkininkų ūkių (500 tūkst. EUR ir daugiau) – buvo vidutiniškai 35 kartus

didesnės.

2.1.5 pav. Ūkininkų ūkių grynosios pajamos, tenkančios vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, pagal

ūkių ekonominį dydį Lietuvoje 2012–2017 m., tūkst. EUR

Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE430). Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.

2012–2017 m. ūkininkų ūkių ir ŽŪB, kurių ekonominis dydis iki 25 tūkst. EUR,

sukuriama grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui, be tiesioginių ir

KPP išmokų, vidutiniškai per metus buvo neigiama (2.1.6 pav.), todėl šių ūkių pajamos yra

labai priklausomos nuo išmokų. 2016 m. Lietuvoje ūkiai, kurių ekonominis dydis iki 25 tūkst.

EUR, sudarė 91 proc. visų ūkių.

Kompensacinės išmokos ūkininkams pagal KPP programą (tokios kaip išmokos už

vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitokių specifinių kliūčių, už ekologinį ūkininkavimą, už

agrarinės aplinkosaugos ir klimato priemonių taikymą, Natura 2000 išmokos ir su Bendrąja

vandens pagrindų direktyva susijusios išmokos bei kt.) buvo svarbiausios ūkiuose, kurių

ekonominis dydis nuo 8 iki 50 tūkst. EUR, t. y. 2012–2017 m. šios išmokos vidutiniškai per

metus sudarė apie 28 proc. visų išmokų, išskyrus investicijoms. Tai rodo šių ūkių svarbą

aplinkosauginiu požiūriu. Atsietųjų išmokų dalis nuo visų išmokų, išskyrus investicijoms,

(2012–2017 m. vidutiniškai per metus sudariusios 68 proc.) buvo didžiausia ūkiuose, kurių

2,5 3,2 1,3 3,3 3,1 2,65,7 5,6 4,5 4,8 6,8 7,215,4 12,8 10,7 12,5 12,1 14,831,7

19,8 19,7 23,1 17,026,2

91,7

58,349,3

64,5

33,3

61,6

348,3

268,2

205,9

260,7

100,4

216,5

0

50

100

150

200

250

300

350

400

2012 2013 2014 2015 2016 2017

Tū

kst

. E

UR

2 - < 8 8 - < 25

25 - < 50 50 - < 100

100 - < 500 > = 500

Vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje


45

ekonominis dydis nuo 100 tūkst. EUR ir daugiau, o susietųjų išmokų didžiausia dalis (22

proc.) – ūkiuose, kurių ekonominis dydis nuo 2 iki 25 tūkst. EUR.

2.1.6 pav. Ūkininkų ūkių ir ŽŪB grynoji pridėtinė vertė, tiesioginės ir KPP išmokos, tenkančios vienam

sąlyginiam darbuotojui, pagal ūkių ekonominį dydį Lietuvoje 2012–2017 m., tūkst. EUR

Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE425; SE624; SE630; SE010; SE025). Prieiga per

internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.

Per 2012–2017 m. laikotarpį ūkininkų ūkių grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam

sąlyginiam darbuotojui (C.25 rodiklis), pagal bendrą žemės plotą (ha) šalies ūkiuose didėjo,

didėjant ūkio dydžiui (2.1.7 pav.).

-485 -4442208

6670

14318 14537

597 1104

1882

1990

2000 1465

16462718

5001

6853

8424

4635

636

1485

2692

2713

1898

387

236

259

237

199

166153

0

50

100

150

200

250

300

-5000

0

5000

10000

15000

20000

25000

30000

2 - < 8 8 - < 25 25 - < 50 50 - < 100 100 - < 500 >= 500

EU

R/h

a

EU

R/S

D

KPP išmokos/SD Atsietosios išmokos/SD

Susietosios išmokos/SD GPV, atėmus susietąsias, atsietąsias ir KPP išmokas/SD

GPV/SD, vidutiniškai LT Susietosios, atsietosios ir KPP išmokos/ ŽŪN ha


46

2.1.7 pav. Ūkininkų ūkių grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui, pagal ūkių

fizinį dydį Lietuvoje 2012–2017 m., tūkst. EUR

Šaltinis: LAEI skaičiavimai pagal Ūkių veiklos rezultatai (ŪADT tyrimo duomenys). Prieiga per internetą:

https://www.laei.lt/?mt=vt_UADT_tyrimas&straipsnis=482.

2012–2017 m. grynųjų pajamų, tenkančių vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui,

(C.26 rodiklis) atotrūkis tarp mažiausių (turinčių mažiau kaip 10 ha) ir didžiausių (turinčių

150 ha ir daugiau) ūkininkų ūkių svyravo nuo 19 kartų 2016 m. iki 50 kartų 2012 m. 2012–

2017 m. ūkininkų ūkių, turinčių mažiau kaip 40 ha, grynosios pajamos, tenkančios vienam

šeimos sąlyginiam darbuotojui, nesiekė vidutinio darbo užmokesčio (neto) šalyje, o ūkininkų

ūkių, turinčių 150 ha ir daugiau – buvo vidutiniškai 8,2 karto didesnės (2.1.8 pav.).

1,5 1,2 1,22,4

1,1 1,12,4

3,5

1,01,9

1,22,3

4,63,5 3,8

4,63,6

2,6

4,3 4,73,6

4,35,2 5,66,1

5,0

6,95,5

6,67,7

10,6

8,77,9

11,610,4

11,9

20,8

14,8

12,9

18,3

14,7

20,0

35,0

23,9

21,3

31,6

19,0

30,8

0

5

10

15

20

25

30

35

40

2012 2013 2014 2015 2016 2017

Tū

kst

. E

UR

< 10 10–< 20 20–< 30 30–< 40 40–< 50 50–< 100 100–< 150 >= 150

47

2.1.8 pav. Ūkininkų ūkių grynosios pajamos, tenkančios vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, pagal

ūkių fizinį dydį (ha) Lietuvoje 2012–2017 m., tūkst. EUR

Šaltinis: LAEI skaičiavimai pagal Ūkių veiklos rezultatai (ŪADT tyrimo duomenys). Prieiga per internetą:

https://www.laei.lt/?mt=vt_UADT_tyrimas&straipsnis=482.

2012–2017 m. grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui, be

tiesioginių ir KPP išmokų, vidutiniškai per metus buvo neigiama ūkininkų ūkiuose,

turinčiuose nuo 10 iki 40 ha, todėl šių ūkių pajamos buvo labai priklausomos nuo tiesioginių

ir kompensacinių išmokų (2.1.9 pav.). 2016 m. Lietuvoje ūkiai, turintys mažiau kaip 40 ha,

sudarė apie 90 proc. visų ūkių.

Kompensacinių išmokų ūkininkams pagal KPP programą (tokių kaip išmokos už

vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitokių specifinių kliūčių, už ekologinį ūkininkavimą, už

agrarinės aplinkosaugos ir klimato priemonių taikymą, Natura 2000 išmokos ir su Bendrąja

vandens pagrindų direktyva susijusios išmokos ir kt.) mažiausia dalis nuo visų išmokų,

išskyrus investicijoms, (2012–2017 m. vidutiniškai per metus sudariusi 7,2 proc.) buvo

ūkiuose, turinčiuose iki 10 ha. Didžiausia atsietųjų išmokų dalis nuo visų išmokų, išskyrus

investicijoms, (2012–2017 m. vidutiniškai per metus sudariusi 63 proc.) buvo ūkiuose,

turinčiuose 150 ha ir daugiau, o susietųjų išmokų dalis (2012–2017 m. vidutiniškai per metus

sudariusi 28 proc.) – ūkiuose, turinčiuose mažiau kaip 10 ha.

1,5 1,2 1,23,3 1,8 2,2

4,6 3,50,8

3,3 2,55,24,7 3,9 3,8

5,97,5 6,34,8 5,0

3,3 4,7

9,76,96,6

4,96,9

9,7 9,57,9

11,59,9 8,5

13,8 14,4 13,9

30,6

18,115,0

21,518,4

25,2

73,4

45,0

38,4

66,2

35,5

66,6

0

10

20

30

40

50

60

70

80

2012 2013 2014 2015 2016 2017

Tū

kst

. E

UR

< 10 10–< 20 20–< 30

30–< 40 40–< 50 50–< 100

100–< 150 >= 150 Vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje

https://www.laei.lt/?mt=vt_UADT_tyrimas&straipsnis=482

48

2.1.9 pav. Ūkininkų ūkių grynoji pridėtinė vertė, tiesioginės ir KPP išmokos, tenkančios vienam

sąlyginiam darbuotojui, pagal ūkių fizinį dydį Lietuvoje 2012–2017 m., tūkst. EUR

Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE425; SE624; SE630; SE010; SE025). Prieiga per

internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.

Pajamų diferenciaciją tarp skirtingo dydžio ūkių didino nuo 2007 iki 2013 m. taikytas

tiesioginių išmokų modelis, kai ūkininkų gaunama tiesioginė išmokų suma buvo

apskaičiuojama kaip ūkio valdomų hektarų skaičiaus ir išmokos, mokamos už 1 ha, sandauga.

Nuo 2014 m., apskaičiuojant tiesiogines išmokas, atsirado galimybė pritaikyti „Pirmųjų

hektarų“ schemą. Ši schema turėjo teigiamą poveikį, mažinant pajamų nelygybę9. ŪADT

duomenimis, 2017 m., palyginti su 2013 m., atsietosios išmokos, tenkančios vienam ŽŪN ha,

padidėjo iki 50 proc. ūkiuose iki 50 ha.

Pajamų lygis ir išmokų pasiskirstymas mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse.

Lietuvoje ūkiai, ūkininkaujantys mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, sudaro palyginti

didelę visų šalies ūkių dalį (2016 m. – 54,7 proc.). 2018 m. mažiau palankioms ūkininkauti

vietovėms, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, priskirta 33,2 proc. visų

naudojamų ŽŪN. 2012–2017 m. šalies ūkininkų ūkiuose ir ŽŪB, ūkininkaujančių mažiau

palankiose ūkininkauti vietovėse, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių (ES

FADN angl. in ANC or LFA areas other than mountain), sukurta grynoji pridėtinė vertė,

tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui, (C.25 rodiklis) vidutiniškai per metus siekė 7,2

9 Melnikienė, R. Tvarus žemės ūkio vystymas: iššūkis arba galimybė. Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2016, p. 16.

Prieiga per internetą: https://www.laei.lt/?mt=leidiniai&straipsnis=1164&metai=2017.

507 -134 -256 -644 2641701

5455

13153

273 407 669 844 877

1320

1768

1702

5731326 2315

30483608

4958

6672

9226

70434 1030

13781538

2203

3015

2865

228 233

248239

218211

201

170

0

50

100

150

200

250

300

-5000

0

5000

10000

15000

20000

25000

30000

< 10 10–< 20 20–< 30 30–< 40 40–< 50 50–< 100 100–< 150 >= 150

EU

R/h

a

EU

R/S

D

KPP išmokos/SD Atsietosios išmokos/SD

Susietosios išmokos/SD GPV, atėmus susietąsias, atsietąsias ir KPP išmokas/SD

GPV/SD, vidutiniškai LT Susietosios, atsietosios ir KPP išmokos/ ŽŪN ha


https://www.laei.lt/?mt=leidiniai&straipsnis=1164&metai=2017

49

tūkst. EUR ir sudarė 74,4 proc. ūkininkų ūkių ir ŽŪB, ūkininkaujančių palankiose

ūkininkauti vietovėse (ES FADN angl. not in ANC or LFA areas), sukurtos grynosios

pridėtinės vertės, tenkančios vienam sąlyginiam darbuotojui (2.1.10 pav.).

2.1.10 pav. Ūkininkų ūkių ir ŽŪB grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui,

palankiose ir mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse 2012–2017 m., tūkst. EUR

Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE425; mažiau palankiose angl. in ANC or LFA areas other

than mountain; palankiose angl. not in ANC or LFA areas). Prieiga per internetą:

http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.

Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, ir kitos

išmokos (susietosios, atsietosios ir kitos pagal KPP) prisidėjo prie ūkininkų ūkių ir ŽŪB,

ūkininkaujančių šiose vietovėse, pajamų užtikrinimo. Ūkininkų ūkių ir ŽŪB,

ūkininkaujančiųjų vietovėse, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, tiesioginių ir

KPP išmokų dalis nuo grynosios pridėtinės vertės, tenkančios vienam sąlyginiam darbuotojui,

svyravo nuo 75,3 proc. 2012 m. iki 133,1 proc. 2014 m. 2012–2017 m. šiuose ūkiuose

išmokos už mažiau palankias ūkininkauti vietoves (vidutiniškai per metus siekusios apie 19

proc.) ir atsietosios išmokos (vidutiniškai per metus siekusios apie 50 proc.) sudarė

didžiausias dalis nuo visų išmokų, išskyrus investicijoms (2.1.11 pav.).

8,67,7

5,97,3 6,6

7,5

10,9

9,5

7,4

10,1

8,4

12,2

0

5

10

15

20

25

2012 2013 2014 2015 2016 2017

Tū

kst

. E

UR

Mažiau palankios ūkininkauti vietovėse Palankiose ūkininkauti vietovėse


50


sąlyginiam darbuotojui, palankiose ir mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse 2012–2017 m., tūkst. EUR

Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE425; SE622; SE624; SE630; SE010; SE025; mažiau

palankiose angl. in ANC or LFA areas other than mountain; palankiose angl. not in ANC or LFA areas).

Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.

Ūkių atsparumas ir rizikos valdymas. Vis didėjant verslo aplinkos dinamiškumui,

labai svarbiu sėkmingo ūkio vystymosi požymiu laikomas jo sugebėjimas išlikti stabiliu net

krizių metu. Žemės ūkio sektorius priskiriamas prie rizikingesnių verslų, nes greta

komercinių ir finansinių rizikos veiksnių, žemės ūkio veiklos rezultatams įtakos turi gamtinės

sąlygos, kurios dėl klimato kaitos Lietuvoje keičiasi.

Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros strateginiame dokumente Baltoji knyga iki 2030

m.10 pažymima, kad svarbiausias būdas, siekiant didinti ūkių atsparumą klimato kaitai, bus

ūkinės veiklos optimizavimas ir pertvarkymas. Inovatyvios žemės ūkio vandentvarkos

priemonės (melioracijos sistemų atnaujinimas) užtikrins mažesnį maisto medžiagų

išsiplovimą į paviršinius ar gruntinius vandenis, dėl to didės produkcijos apimtys ir

atsparumas klimato veiksniams. Lietuvoje ilgą laiką dauguma melioracijos statinių nebuvo

pakankamai prižiūrimi, todėl juos būtina atnaujinti. Siekiant atnaujinti šiuos statinius,

reikalingos didelės investicijos, susijusios su pažangių technologijų ir naujoviškų sprendimų

taikymu.

Pastaraisiais metais Lietuvos žemės ūkio subjektai nuolat susiduria su rizikos

valdymo iššūkiais. Vienas iš reikšmingiausių rizikos veiksnių – produkcijos supirkimo kainų

10 10 Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros baltoji knyga. Nacionalinės politikos iššūkiai, uždaviniai ir veiksmai

iki 2030 m. Prieiga per internetą:

https://zum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija/Baltoji_knyga_2019%20FINAL.pdf.

-23

5021

1279

1030

3602

3291

1036

373

1357

256

172

0

50

100

150

200

250

300

-2000

0

2000

4000

6000

8000

10000

12000

Nepalankiose ūkininkauti vietovėse Palankiose ūkininkauti vietovėse

EU

R/h

a

EU

R/S

D

GPV, atėmus susietąsias, atsietąsias ir KPP išmokas/SD Susietosios išmokos/SD

Atsietosios išmokos/SD KPP išmokos atėmus MPŪV išmokas/SD

MPŪV išmokos/SD Susietosios, atsietosios ir KPP išmokos/ ŽŪN ha


https://zum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija/Baltoji_knyga_2019%20FINAL.pdf

51

svyravimai. Per 2012–2018 m. laikotarpį kainų šuolių ir nuosmukių patyrė visų žemės ūkio

produkcijos rūšių gamintojai, o labiausiai – augalininkystės sektorius (2.1.12 ir 2.1.13 pav.).

2.1.12 pav. Augalininkystės produkcijos supirkimo kainų pokytis, lyginant su ankstesniais metais, 2012–

2018 m.

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.

2.1.13 pav. Gyvulių, paukščių ir gyvulininkystės produktų supirkimo kainų pokytis, lyginant su

ankstesniais metais 2012–2018 m.


Siekiant užtikrinti supirkimo kainos stabilumą, gali būti sudaromi ateities ir

išankstiniai sandoriai, kurie leidžia perskirstyti nepalankaus galimo kainos pokyčio riziką tarp

gamintojo ir pirkėjo. Lietuvoje sudaromi tik išankstiniai sandoriai. Vadovaujantis 2017 m.

atlikto tyrimo dėl rizikos valdymo ES žemės ūkyje duomenimis11, Lietuvoje nuo 25 iki 50

11 EC, 2017. Study on risk management in EU agriculture. Prieiga per internetą:

https://ec.europa.eu/agriculture/sites/agriculture/files/external-studies/2017-risk-management/report-study-on-

-50

-40

-30

-20

-10

0

10

20

30

40

50

60

2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Pro

c.

Javai Daržovės Bulvės Vaisiai ir uogos

-30

-20

-10

0

10

20

30

40

50

2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Pro

c.

Galvijai Kiaulės Paukščiai Natūralaus riebumo pienas Kiaušiniai

52

proc. auginančių pasėlius ūkių ir daugiau kaip 50 proc. pieno ūkių naudoja išankstinius

sandorius.

Lietuvoje ūkiai nepakankamai valdo riziką, ir tai parodo ūkininkų ūkių, kurie patyrė

didesnį nei 30 proc. grynosios pridėtinės vertės sumažėjimą, palyginti su 3-ijų praėjusių metų

vidurkiu, dalis. Per 2012–2018 m. laikotarpį didžiausia dalis ūkininkų ūkių, patyrusių didesnį

nei 30 proc. grynosios pridėtinės vertės kritimą, buvo 2014 m. ir siekė net 41,9 proc. (2.1.14

pav.). Kadangi šalies bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūroje javai ir pienas sudarė

didžiausias dalis (2012–2018 m. – atitinkamai vidutiniškai 34 ir 16 proc.), tai šių žemės ūkio

produktų supirkimo kainos turėjo didelės įtakos ūkių ekonominiams rezultatams. 2014 m.,

palyginti su 2013 m., pieno ir kviečių supirkimo kainos buvo sumažėjusios, o gautas didesnis

javų derlingumas ir derlius bei didesnis pieno primilžis neužtikrino pajamų stabilumo. Dideli

nepalankūs pajamų svyravimai sukelia ūkininkams neužtikrintumą dėl veiklos tęstinumo,

sumažina ūkininkų norą investuoti, diegti technologijas, ir tai lemia ilgalaikį

konkurencingumo praradimą.

2.1.14 pav. Ūkininkų ūkių grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui, ir ūkių, kurių

grynoji pridėtinė vertė sumažėjo daugiau nei 30 proc., palyginti su 3-ijų praėjusių metų vidurkiu, dalis

2012-2017 m.

Šaltinis: Lietuvos ŪADT, LAEI skaičiavimai.

Nors 2012–2017 m. vidutiniškai didžiausia grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam

sąlyginiam darbuotojui, pagal ūkių ūkininkavimo kryptį buvo sukurta javų, rapsų ūkininkų

ūkiuose, tačiau šie ūkiai susidūrė su didžiausiu pajamų nepastovumu, pvz., 2014 m. net 61

risk-management-eu-agri.pdfhttps://ec.europa.eu/agriculture/sites/agriculture/files/external-studies/2017-risk-

management/report-study-on-risk-management-eu-agri.pdf.

8528

7439

5613

7927

6001

8328

14,4

30,8

41,9

28,8

36,2

17,7

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

0

1000

2000

3000

4000

5000

6000

7000

8000

9000

2012 2013 2014 2015 2016 2017

Pro

c.

EU

R

Ūkininkų ūkių grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui

Ūkininkų ūkių, kurių grynoji pridėtinė vertė krito daugiau nei 30 proc., dalis

https://ec.europa.eu/agriculture/sites/agriculture/files/external-studies/2017-risk-management/report-study-on-risk-management-eu-agri.pdf

https://ec.europa.eu/agriculture/sites/agriculture/files/external-studies/2017-risk-management/report-study-on-risk-management-eu-agri.pdf

53

proc. šių ūkininkų ūkių patyrė didesnį nei 30 proc. grynosios pridėtinės vertės sumažėjimą,

palyginti su 3-ijų praėjusių metų vidurkiu (2.1.15 pav.). Viena iš priežasčių – javų, rapsų ūkių

siaura specializacija. ŪADT duomenimis, 2012–2018 m. javų ir rapsų dalis sudarė

vidutiniškai 95 proc. šių ūkių bendrosios žemės ūkio produkcijos Dėl siauros specializacijos

bet koks didesnis rinkų ar gamybos sąlygų pasikeitimas gali sukelti ne tik nuostolių, bet ir

ūkių bankrotą.

Per 2012–2017 m. daugiau nei pusė augalininkystės (2016 m.), daržininkystės (2014

m.), sodininkystės (2013 m.) ūkininkų ūkių patyrė didesnį nei 30 proc. grynosios pridėtinės

vertės sumažėjimą, palyginti su 3-ijų praėjusių metų vidurkiu.

2.1.15 pav. Ūkininkų ūkių, kurių grynoji pridėtinė vertė, krito daugiau nei 30 proc., dalis, palyginti su 3-

ijų praėjusių metų vidurkiu, pagal ūkininkavimo kryptį 2012-2017 m.

Pastaba: kiaulių, paukščių ir mišrios augalininkystės krypties ūkių skaičius imtyje buvo nepakankamas analizei

pateikti.

Šaltinis: Lietuvos ŪADT, LAEI skaičiavimai.

Didėjančios išlaidos (tarpinio vartojimo, nusidėvėjimo ir išorinių veiksnių) mažina

ūkių pajamas. ŪADT duomenimis, per 2012–2017 m. laikotarpį ūkininkų ūkiuose ir ŽŪB

didžiausia visų išlaidų dalis teko tarpinio vartojimo išlaidoms (2.1.16 pav.). 2017 m.,

palyginti su 2012 m., ūkininkų ūkiuose ir ŽŪB labiausiai padidėjo išorinių veiksnių išlaidos –

48,6 proc.

Javų, rapsų Augalininkystės Daržininkystės Sodininkystės PienininkystėsŽolėdžių

gyvulių

Mišrus

augalininkystės

-žolėdžių

gyvulių

2012 6,7 6,7 26,3 27,3 20,5 10,0 13,6

2013 48,3 37,1 33,3 54,5 11,5 12,9 24,6

2014 61,2 47,1 52,6 46,2 22,3 27,0 39,7

2015 20,6 33,3 21,1 30,8 41,0 27,0 24,2

2016 52,8 65,0 33,3 18,2 18,8 9,7 34,4

2017 13,5 11,8 26,7 16,7 17,9 9,4 12,3

0

10

20

30

40

50

60

70

Pro

c.

54

2.1.16 pav. Ūkininkų ūkių ir ŽŪB išlaidų struktūra Lietuvoje 2012–2017 m. vidutiniškai per metus, proc.

Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE4270; SE275;Se360;SE365). Prieiga per internetą:


Lietuvos ūkiai, investuodami ir plėsdami gamybą, skolinasi rinkoje. Ūkininkų ūkių ir

ŽŪB skolos ir turto santykis yra artimas ES-28 šalių svertiniam vidurkiui (2017 m. – 16

proc.), taigi, šių ūkių mokumas yra aukštas (2.1.17 pav.).

2.1.17 pav. Ūkininkų ūkių ir ŽŪB skolos ir turto vertė Lietuvoje 2012–2017 m. vidutiniškai per metus,

tūkst. EUR

Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE436; SE485). Prieiga per internetą:


67 65 5847

68 64 63 6781

22 2622

33

25 29 25 188

11 921 20

7 8 12 15 12

0102030405060708090

100

Jav

ų, ra

psų

Au

gal

inin

ky

stės

Dar

žin

inky

stės

So

din

ink

yst

ės

Pie

nin

ink

yst

ės

Žo

lėdži

ų g

yv

uli

ų

Miš

rus

aug

alin

inky

stės

Miš

rus

aug

alin

inky

stės

-

žolė

dži

ų g

yvu

lių

Kia

uli

ų,

pau

kši

ų

Pro

c.

Tarpinio vartojimo išlaidos Nusidevėjimas Išorinių veiksnių išlaidos

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

20

0

20

40

60

80

100

120

140

2012 2013 2014 2015 2016 2017

Pro

c.

Tū

kst

. E

UR

Turtas Skola Skola/turtas, proc.



55

2012–2017 m. Lietuvoje geriausiai apsirūpinę turtu buvo kiaulių, paukščių, javų,

rapsų ir daržininkystės ūkininkų ūkiai ir ŽŪB. Šie ūkiai turėjo daugiau skolos, atitinkamai

skolos ir turto santykis buvo didesnis (2.1.18 pav.), ir tai sudarė palankesnes sąlygas ūkių

pajamų atsparumui užtikrinti.

2.1.18 pav. Ūkininkų ūkių ir ŽŪB skolų ir turto vertė pagal ūkių ūkininkavimo kryptį Lietuvoje 2012–

2017 m. vidutiniškai per metus, tūkst. EUR

Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE436; SE485). Prieiga per internetą:


2018 m. buvo atlikta 7659 ūkininkų iš ES-24 šalių apklausa dėl žemės ūkio subjektų

finansinių poreikių ir galimybių gauti finansavimą12. Šios apklausos duomenimis, Lietuva

pateko tarp šalių, kuriose ūkininkai nurodė, kad jiems sunku buvo gauti finansavimą. Vienas

ketvirtadalis (25 proc.) šalies ūkininkų pažymėjo, kad patyrė sunkumų, siekdami gauti

paskolą investicijoms (vidutiniškai ES-24 šalyse tokių ūkininkų dalis sudarė 12 proc.), ir 23

proc. – siekdami gauti paskolą apyvartinėms lėšoms (vidutiniškai ES-24 šalyse – 10 proc.).

Lietuvoje gana didelė ūkininkų dalis (16,7 proc.) nurodė, kad nesikreipė į banką dėl paskolos,

baimindamiesi, kad jų prašymas bus atmestas, ir ši dalis buvo viena didžiausių tarp ES-24

šalių. Apklausos duomenimis, iš visų ES-24 šalių Lietuvoje daugiausia paraiškų dėl paskolos

buvo arba atmestos bankų (61 proc.), arba atsiimtos pačių ūkininkų dėl nepalankių paskolos

12 Survey on financial needs and access to finance of EU agricultural enterprises. Prieiga per internetą:

https://www.fi-

compass.eu/sites/default/files/publications/Survey_on_financial_needs_and_access_to_finance_of_EU_agricult

ural_enterprises_0.pdf.

815

202153 138

106 101 82 82 77

223

44 19 25 13 13 10 10 11

27

22

12

18

12 13 12 1214

0

5

10

15

20

25

30

0

100

200

300

400

500

600

700

800

900

Kia

uli

ų,

pau

kši

ų

Jav

ų, ra

psų

Dar

žin

inky

stės

Au

gal

inin

ky

stės

Žo

lėdži

ų g

yv

uli

ų

Miš

rus

aug

alin

inky

stės

-

žolė

dži

ų g

yvu

lių

So

din

ink

yst

ės

Pie

nin

ink

yst

ės

Miš

rus

aug

alin

inky

stės

Pro

c.

Tū

kst

. E

UR

Turtas Skola Skola/turtas


https://www.fi-compass.eu/sites/default/files/publications/Survey_on_financial_needs_and_access_to_finance_of_EU_agricultural_enterprises_0.pdf



56

suteikimo sąlygų (4,5 proc.). Didžioji dalis šalies ūkininkų (62 proc.) pažymėjo, kad, gavę

paskolą, ją panaudojo apyvartinėms lėšoms, šiek tiek mažesnė dalis (52 proc.) –

investicijoms. Net 43 proc. Lietuvos ūkininkų nurodė, kad finansavimo poreikis per

ateinančius 2–3 metus didės, ir ši dalis buvo viena didžiausių tarp ES-24 šalių. Lietuva pateko

tarp šalių, kuriose ūkininkų susidomėjimas finansiniais instrumentais palankiomis sąlygomis

yra gana didelis: 58 proc. ūkininkų pažymėjo, kad imtų paskolą, jei jiems būtų pasiūlytos

mažesnės palūkanos arba pakoreguoti grąžinimo terminai, atsižvelgiant į veiklos ciklą, pinigų

srautus.

Lietuvos ūkininkų ūkiams ir ŽŪB skiriama pajamų palaikymo parama yra svarbi,

užtikrinat ūkių pajamų stabilumą. Labiausiai nuo išmokų priklauso žolėdžių gyvulių ir

pienininkystės ūkininkų ūkių ir ŽŪB pajamos. Šiuose ūkiuose sukurta grynoji pridėtinė vertė

(be išmokų) yra viena mažiausių tarp skirtingų ūkininkavimo krypčių ūkių (2.1.19 pav.).

2012–2017 m. vidutiniškai didžiausia grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam

darbuotojui, (C.25 rodiklis) buvo sukurta javų, rapsų, o mažiausia – mišriuose

augalininkystės ūkininkų ūkiuose ir ŽŪB. Atotrūkis tarp šių ūkininkavimo krypčių ūkininkų

ūkių ir ŽŪB grynosios pridėtinės vertės, tenkančios vienam sąlyginiam darbuotojui, buvo

didelis ir vidutiniškai sudarė 2,9 karto.


sąlyginiam darbuotojui, pagal ūkininkavimo kryptį Lietuvoje 2012–2017 m., tūkst. EUR

Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN, SE425; SE624; SE630; SE010). Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.

6334

10259

4925

9136

2822 2725

-2107

1169 2167

801

286

1188

328

652 1117

2620 1310452

6584936

1604

604

3912 2658 41382317 1746

2106

259

2997

262

999926

2491

873 1117

-4000

-2000

0

2000

4000

6000

8000

10000

12000

14000

16000

18000

Javų,

rap

sų

Kia

uli

ų, p

aukši

ų

Sod

inin

kyst

ės

Dar

žinin

kyst

ės

Aug

alin

inkyst

ės

Miš

rus

augal

inin

ky

stės

-žolė

dži

ų

gy

vuli

ų

Žolė

dži

ų g

yv

uli

ų

Pie

nin

ink

yst

ės

Miš

rus

augal

inin

ky

stės

EU

R

KPP išmokos/SD

Atsietosios išmokos/SD

Susietosios išmokos/SD

GPV, atėmus susietąsias, atsietąsias ir KPP išmokas/SD

GPV/SD, vidutiniškai LT


57

Ūkių rizikai valdyti Lietuvoje yra svarbios ūkininkų ir jų šeimos narių pajamos,

gaunamos iš kitų šaltinių. 2016 m. ūkininkavimą su kita mokama veikla derino 42 proc.

ūkininkų ir jų šeimos narių, iš kurių 68 proc. kita mokama veikla buvo jų pagrindinė veikla.

2016 m., palyginti su 2013 m., ūkininkaujančiųjų ir derinančių ūkininkavimą su kita mokama

veikla skaičius padidėjo 4 proc. punktais (Žemės ūkio struktūros tyrimas, 2013, 2016). Ypač

papildomos pajamos yra svarbios mažiems ūkiams. 2012–2017 m. ūkininkų ūkiuose, kurių

ekonominis dydis iki 8 tūkst. EUR, pajamos iš veiklų, nesusijusių su žemės ūkio veikla,

vidutiniškai sudarė 62,5 proc. visų pajamų (2.1.20 pav.). Ūkininkų ūkiuose, kurių ekonominis

dydis iki 25 tūkst. EUR, šeimos grynosios pajamos, tenkančios vienam šeimos sąlyginiam

darbuotojui, nesiekė vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje, tačiau šių pajamų ir kitų pajamų

iš veiklų, nesusijusių su žemės ūkio veikla, suma, tenkanti vienam šeimos darbuotojui, siekė

ir viršijo gaunamą vidutinį darbo užmokestį (neto) Lietuvoje.

2.1.20 pav. Ūkininkų ūkių grynosios šeimos pajamos ir pajamos ne iš žemės ūkio veiklos, tenkančios

vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, Lietuvoje 2012–2017 m., proc.

Šaltinis: Lietuvos ŪADT; LAEI skaičiavimai.

Viena iš rizikos valdymo priemonių, įgyvendinamų Lietuvoje, yra pasėlių draudimas.

Pasėlių draudimo rinka Lietuvoje yra palyginti jauna, pradėjusi veikti nuo 2008 m. 2017 m.,

palyginti su 2012 m., apdraustas plotas padidėjo nuo 125,6 iki 193,3 tūkst. ha, arba 1,6 karto

(2.1.21 pav.). Ūkininkai labiau susidomėjo draudimo paslaugomis nuo 2014 m., ir tam įtakos

turėjo vis nepastovesni orai ir parama, kompensuojant dalį draudimo įmokų. Nepaisant to,

apdrausto ploto dalis nuo deklaruoto draustino ploto reikšmingai nepadidėjo ir 2018 m.

sudarė tik 9,2 proc.

62,5

41,634,6

22,315,4 10,5 8,6

37,5

58,465,4

77,784,6 89,5 91,4

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

4 –< 8 8 –< 15 15 –< 25 25 –< 50 50 –< 100 100 –<

250

>= 250

Pro

c.

Pajamos ne iš žemės ūkio veiklos/ŠSD Grynosios šeimos pajamos/ŠSD

58

2.1.21 pav. Apdraustas plotas (ha) ir jo dalis nuo viso deklaruoto draustino ploto (proc.) Lietuvoje nuo

2007–2008 iki 2016–2017 derliaus metų

Šaltinis: ŽŪM duomenys.

Pastaraisiais metais Lietuvoje dėl užkrečiamų ligų protrūkių didžiulių nuostolių patyrė

paukščių ir kiaulių augintojai. Vienas iš būdų sumažinti nuostolius – ūkinių gyvūnų

draudimas. Susidomėjimas ūkinių gyvūnų draudimu nuo pavojingų užkrečiamų ligų išaugo

2016 m., kai pradėta teikti parama, kompensuojant dalį draudimo įmokos. Žemės ūkio

ministerijos duomenimis, per 2016–2018 m. laikotarpį daugiausia buvo draudžiamos vištos ir

kiaulės (2.1.22 pav.).

2.1.22 pav. Apdraustų ūkinių gyvūnų dalis nuo visų ūkinių gyvūnų 2016–2018 m., proc.

Šaltinis: ŽŪM duomenys.

125,9 151,9 211,1 199,6 219,9 201,2 193,3

1704,8 1720,9 1796,32136,5 2103,8 2074,2 2093,5

7,4

8,8

11,8

9,310,5

9,7 9,2

0

2

4

6

8

10

12

14

0

500

1000

1500

2000

2500

2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Pro

c.

Tū

kst

. h

a

Apdraustas plotas, tūkst. ha Deklaruotas ariamos žemės plotas, tūkst. ha

Apdrausto ploto dalis, proc.

21

100

6465

55

64

2 2 34 4 71 0 0

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

2016 2017 2018

Pro

c.

Vištos Kiaulės Galvijai Karvės Avys

59

2015 m. atliktos ūkininkų anketinės apklausos duomenimis13, ūkininkus drausti

pasėlius labiausiai skatina didelių nuostolių rizika dėl nepalankių klimato reiškinių. Kitos

svarbios ūkininkų dalyvavimo pasėlių draudimo sistemoje priežastys – valdžios intervencija į

pasėlių draudimo sistemą, siekiant dalinėmis draudimo įmokos kompensacijomis skatinti

ūkius drausti pasėlius ir suvokiama būtinybė valdyti žemės ūkio, kaip apskritai rizikingo

verslo, riziką. Kaip pasėlių draudimą labiausiai stabdančios priežastys, dėl kurių ūkininkai

dvejoja, ar tikslinga drausti pasėlius, ir kurios yra svarbios jų apsisprendimui, buvo įvardytos

šios: 1) nėra galimybės drausti pavienes pasėlių rūšis; nes 2) rinkoje parduodami tik

kompleksiniai pasėlių draudimo paketai nustatytoms draustinų žemės ūkio augalų grupėms;

3) Lietuvoje tik viena pasėlius draudžianti kompanija, todėl nėra konkurencijos ir

pasirinkimo; 4) pagal rinkoje siūlomus pasėlių draudimo produktus, draudimo kompanija

padengia ne visą patirto nuostolio vertę; 5) nepasitikima draudimo kompanija, kai manoma,

kad vertintojas nustato mažesnius nuostolius už faktiškai patirtus. Šios priežastys verčia

ūkininkus naudoti kitus pajamų užtikrinimo būdus, vienas iš kurių – pajamos iš kitų veiklų,

nesusijusių su žemės ūkio veikla.

Dar viena priežastis, kuri prisideda prie to, kad ūkininkai nedraudžia pasėlių, yra

susijusi su nacionaline ir ES parama, skiriama nuostoliams padengti. Pvz., 2017 m. dėl rudenį

vyravusių gausių liūčių ūkininkai negalėjo laiku nuimti derliaus ir laiku pasėti žieminių

pasėlių, o 2018 m. dėl užsitęsusios sausros – neteko didelės dalies derliaus. Šiems

nuostoliams kompensuoti buvo skiriama nacionalinė ir ES parama.

Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros strateginiame dokumente Baltoji knyga iki 2030

m.14 teigiama, kad dabartinėje dinamiškoje aplinkoje, kaskart pasikeitus ūkininkavimo

iššūkiams, tenka ieškoti naujų priemonių, galinčių padėti sumažinti veiklos riziką.

Pastaraisiais metais Lietuvoje buvo vis daugiau dėmesio skiriama ūkininkų veiklos rizikai

mažinti: buvo ir yra teikiama įvairiapusė investicinė parama ūkių veiklos modernizavimui,

įvairinimui, gerinamas priėjimas prie finansavimo šaltinių, o draudžiantis nuo įvairios rizikos,

kompensuojama dalis įmokos. Užsibrėžtam tikslui pasiekti, kad ūkių, dalyvaujančių rizikos

valdymo priemonėse, dalis 2030 m. sudarytų 50 proc., svarbu tobulinti esamas bei diegti

naujas ir efektyvias rizikos valdymo priemones.

13 Vitunskienė, V., & Lauraitienė, L. (2017). Augalininkystės gamybos rizikos dėl nepalankių meteorologinių

reiškinių valdymas pasėlių draudimo priemonėmis Lietuvoje. Science and studies of accounting and finance:

problems and perspectives, 2017, vol. 11, no. 1, p. 61-77. 14 Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros baltoji knyga. Nacionalinės politikos iššūkiai, uždaviniai ir veiksmai iki

2030 m. Prieiga per internetą:



60

Šalyje nėra įkurtų tarpusavio pagalbos fondų, siekiant kompensuoti nuostolius ir

stabilizuoti pajamas dėl nepalankių klimato reiškinių, gyvūnų ir augalų ligų, kenksmingųjų

organizmų antpuolių ir su aplinka susijusių įvykių, taip pat dėl kintančių rinkos sąlygų (kainų

pokyčių, rinkos nepastovumo). Jų steigimą galėtų paskatinti ūkininkų mokymai, gerosios

praktikos pavyzdžiai. Konsultavimo visomis paslaugomis naudojasi nedidelis skaičius

Lietuvos ūkininkų. Tuo pačiu akredituotos finansavimo sritys tik iš dalies apima rizikos

valdymą ūkiuose, ir nėra konsultavimo srities, kuri apimtų tik rizikos valdymą ūkiuose.

Tiesioginių išmokų pasiskirstymas tarp paramos gavėjų. Teisingas paramos

paskirstymas yra sudėtingas uždavinys, kuriuo sprendžiamos ekonominės, aplinkos ir

socialinės problemos. Svarbiausias uždavinys, kad parama atitiktų poreikį pagal

ūkininkavimą mastą, kryptį, užtikrintų pajamų stabilumą stabilių ūkininkams. Tai savo ruožtu

leistų padidinti vietinių maisto produktų pasiūlą ir užtikrintų apsirūpinimą maistu, formuotų ir

išlaikytų žemės ūkio struktūrą ir kraštovaizdį, prisidėtų prie kaimo gyventojų pritraukimo ir

išlaikymo.

Išmokų pasiskirstymas glaudžiai siejasi su ūkių struktūra pagal fizinį dydį (ha).

Atsietosios tiesioginės išmokos sudaro prielaidas tiesioginiam ryšiui tarp tiesioginių išmokų

ir fizinio ūkio dydžio (2.1.23 pav.). Didėjant fiziniam ūkio dydžiui, didėja tiesioginės

išmokos ūkiui. Pvz., NMA duomenimis, 2018 m. ūkiai iki 5 ha dydžio gavo apie 632 EUR

tiesioginių išmokų, o ūkiai nuo 250 ha ir didesni – daugiau kaip 58 tūkst. EUR.

2.1.23 pav. Tiesioginių išmokų pasiskirstymas Lietuvoje tarp ūkių pagal ūkio dydį (ha) 2018 m.

Šaltinis: NMA duomenys; LAEI skaičiavimai.

0

200

400

600

800

1000

0

20

40

60

80

100

120

140

160

180

200

<=

5

>5

<=

10

>1

0<

=2

0

>2

0<

=3

0

>3

0<

=5

0

>5

0<

=1

00

>1

00

<=

250

>2

50

<=

500

>5

00

Ha

Tū

kst

. E

UR

LT TI/ūkiui (tūkst. EUR) vid. ūkio dydis (ha)

61

NMA duomenimis, Lietuvoje žemės ūkio ploto dalis, kurią valdo 20 proc. didžiausių

ūkininkų (pagal ŽŪN plotą), 2012–2019 m. vidutiniškai siekė 80,1 proc., o tiesioginių

išmokų dalis, tenkanti 20 proc. didžiausių naudos gavėjų (pagal gaunamą tiesioginių išmokų

sumą) siekė 78,1 proc. (2.1.24 pav.). Nuo 2014 m. pradėjus taikyti perskirstymo išmoką

(išmoką už pirmuosius 30 ha), tiesioginių išmokų dalis, tenkanti 20 proc. didžiausių ūkininkų

pagal ŽŪN plotą ir gautas tiesiogines išmokas turėjo mažėjimo tendenciją. Taikomas išmokų

perskirstymas buvo reikšmingas ir turėjo teigiamą poveikį išmokų tolygesniam

pasiskirstymui tarp ūkių.

2.1.24 pav. Tiesioginių išmokų pagal pareiškėjus pasiskirstymas 2012–2019 m., proc.


Perskirstymo išmokos teigiamas poveikis matomas iš tiesioginių išmokų ir pareiškėjų

pasiskirstymo 2012, 2015 ir 2018 m. 2012 m. 80 proc. paramos gavėjų Lietuvoje gavo 20,9

proc. visų tiesioginių išmokų, o 2018 m. – 22,6 proc. 2018 m. didžiausiems šalies paramos

gavėjams (5 proc.) buvo išmokėta 49,3 proc. visų tiesioginių išmokų, o 2012 m. jiems teko

net 55,7 proc. visų tiesioginių išmokų. 2012, 2015 ir 2018 m. didžiausių paramos gavėjų dalis

(0,1 proc.) vidutiniškai per metus gavo apie 10 proc. visų tiesioginių išmokų, ir tokią pačią

tiesioginių išmokų sumą gavo net 50 proc. mažiausių paramos gavėjų. Atsižvelgiant į ūkio

fizinį dydį (ha), apie 55 proc. pareiškėjų vidutiniškai valdo iki 5 ha, 80 proc. pareiškėjų – iki

15,5 ha ir apie 94 proc. pareiškėjų – iki 66 ha (2.1.25 pav.).

76

77

78

79

80

81

82

2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018 2019

Pro

c.

Tiesioginių išmokų dalis, tenkanti 20 proc. didžiausių ūkininkų (pagal ŽŪN plotą)

Tiesioginių išmokų dalis, tenkanti 20 proc. didžiausių naudos gavėjų (pagal gaunamą TI sumą)

Žemės ūkio ploto dalis, kurią valdo 20 proc. didžiausių ūkininkų (pagal ŽŪN plotą)

62

2.1.25 pav. Tiesioginių išmokų pagal pareiškėjus pasiskirstymas 2012 m., 2015 m. ir 2018 m., proc.


Apibendrinimas. Lietuvoje ūkių skaičius sparčiai mažėja. Tai rodo, kad mažėja

gyventojų suinteresuotumas užsiimti žemės ūkio veikla, kuri, palyginti su kitomis veiklomis,

yra labiau veikiama neapibrėžtumo, susijusio su klimatinėmis sąlygomis, rinkos nepastovumu

ir kainų svyravimais. Mažėjant žemės ūkio veiklos patrauklumui, kyla grėsmė, kad blogės

šalies apsirūpinimas maistu.

Ūkininkai, apsispręsdami dėl veiklos tęstinumo, žemės ūkio pajamas lygina su

pajamomis kitose ekonominėse veiklose. Lietuvoje žemės ūkio pajamos yra žymiai mažesnės

nei vidutinės kituose šalies ekonomikos sektoriuose. Žemės ūkio verslo pajamos, tenkančios

vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, sudaro mažiau kaip pusę darbo užmokesčio

darbuotojams visuose šalies ekonomikos sektoriuose.

Lietuvoje ūkių pajamos pagal ūkio dydį (ekonominį, fizinį) ir ūkininkavimo kryptį

labai skiriasi. Mažų ūkių, kurių ekonominis dydis iki 25 tūkst. EUR arba kurių valdomas

žemės plotas iki 40 ha, pajamos, tenkančios vienam šeimos sąlyginiam darbuotojui, nesiekia

vidutinio darbo užmokesčio (neto) šalyje, todėl šiems ūkiams skiriama pajamų palaikymo

parama yra labai svarbi. Labiausiai nuo išmokų priklauso žolėdžių gyvulių ir pienininkystės

ūkiai, kurių sukuriama grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam darbuotojui, (be

išmokų) – viena mažiausių tarp skirtingų ūkininkavimo krypčių ūkių.

Daugiau kaip pusė Lietuvos ūkių savo veiklą vykdo mažiau palankiose ūkininkauti

vietovėse. Šių ūkių sukuriama grynoji pridėtinė vertė, tenkanti vienam sąlyginiam

63

darbuotojui, yra mažesnė nei ūkių, vykdančių veiklą palankiose ūkininkauti vietovėse, todėl

išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, ir kitos išmokos

prisideda prie ūkių, vykdančių veiklą šiose vietovėse, pajamų užtikrinimo.

Lietuvoje ūkiai nepakankamai valdo riziką – kai kuriais metais, ypač tais, kai vyrauja

nepalankios klimatinės sąlygos arba mažos žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos, gana

didelė dalis ūkių patiria didesnį nei 30 proc. grynosios pridėtinės vertės sumažėjimą, palyginti

su 3-ijų praėjusių metų vidurkiu. Su didžiausiu pajamų nepastovumu susiduria javų, rapsų

ūkiai. Šiems ūkiams ypač svarbi rizikos valdymo priemonė turėtų būti pasėlių draudimas.

Nors rizika patirti nuostolius dėl nepalankių klimato reiškinių, kurie pastaruoju metu šalyje

ypač dažni, turėtų paskatinti ūkininkus drausti pasėlius, tačiau apdraustas pasėlių plotas

Lietuvoje reikšmingai nedidėja ir sudaro tik apie 10 proc.

Tinkamo pajamų lygio užtikrinimas ir jų stabilumas visuose ūkiuose padidintų žemės

ūkio veiklos patrauklumą pajamų atžvilgiu ir suteiktų aprūpinimo maistu saugumą. Siekiant

didinti ūkių gyvybingumą, būtina tikslingiau skirti paramą mažiems ir vidutiniams ūkiams,

kurie sudaro didžiausią visų šalies ūkių dalį, skirti papildomą paramą tam tikriems sektoriams

(gyvulininkystei), kurie yra svarbūs dėl ekonominių, socialinių ir aplinkosauginių priežasčių,

ir ūkiams, vykdantiems veiklą mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, tam, kad būtų

išlaikytas šių vietovių gyvybingumas ir patrauklumas, išsaugotas kraštovaizdis ir biologinė

įvairovė.

Siekiant padidinti ūkių, dalyvaujančių rizikos valdymo priemonėse, skaičių, būtina

didinti ir tobulinti jau esamų rizikos valdymo priemonių patrauklumą, taip pat diegti naujas ir

efektyvias rizikos valdymo priemones, kurios sudarytų galimybes padidinti ūkių atsparumą

neigiamiems išorės veiksniams, taip pat užtikrintų ūkių gyvybingumą ir konkurencingumą

ilguoju laikotarpiu.

64

2.2 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – labiau orientuotis į rinką ir

didinti konkurencingumą, be kita ko, daugiau dėmesio skirti moksliniams

tyrimams, technologijoms ir skaitmeninimui (b)

Lietuvai žemės ūkio konkurencingumo klausimas yra labai svarbus, kadangi šalis

pagamina daugiau žemės ūkio ir maisto produktų nei suvartoja. Lietuvos žemės ūkio ir

maisto produkcijos gamintojai veikia globalioje žemės ūkio ir maisto rinkoje ir konkuruoja su

kitų šalių gamintojais dėl vartotojų prioritetų. Remiantis ekonomikos teorija ir praktika, yra

galimos 2 konkuravimo strategijos: mažų kaštų ir didesnės pridėtinės vertės kūrimo. Pirmoji

strategija yra būdinga žemės ūkio produkcijos, kaip perdirbimui skirtos žaliavos, rinkai. Šią

strategiją pasirinkę gamintojai pelną uždirba didesnio masto ir mažesnių sąnaudų dėka.

Produkcijos apimčių didinimui yra būtinos investicijos, kurios didina gamybinius pajėgumus.

Tuo tarpu gamintojai, pasirinkę didesnės pridėtinės vertės kūrimo strategiją, siekia

vartotojams pateikti aukštesnės kokybės ir išskirtinio skonio produktus, todėl didžiausią

dėmesį skiria produkcijos kokybės gerinimui ir produkcijos pateikimui į rinką, vartotojų

atpažįstamų prekių ženklų sukūrimui.

Europos Komisija, šalims narėms rengiant strateginius planus, konkurencingumo

matavimui siūlo remtis techninio efektyvumo rodikliais15. Dabartiniame ES apsirūpinimo

maistu kontekste šis požiūris turi 2 esminius trūkumus. Pirma, jis orientuojasi į žemės ūkio

produkcijos gamybos apimčių didinimą, ir tai didina perprodukcijos ir nuostolių dėl kainų

kritimo riziką. Antra, jis nesuderintas su tvaraus aplinkos vystymosi tikslais, kadangi skatina

mažesnio žemės ūkio gamybos intensyvumo šalis lygiuotis į šalis – intensyvios gamybos

lyderes, kurios susiduria su gamtinių išteklių pereikvojimo problema16.

Žemės ūkio produktyvumas. Lietuvos žemės ūkio gebėjimą konkuruoti su kitomis

šalimis parodo bendras gamybos veiksnių produktyvumas. Lietuvai įstojus į ES 2004 m.,

šalies, kaip ir kitų naujųjų ES šalių, žemės ūkio bendras gamybos veiksnių produktyvumas

(C.27 rodiklis) sparčiai didėjo. Per 2005–2015 m. laikotarpį Lietuva pagal šio rodiklio

augimą (vidutinis metinis pokytis sudarė +2,8 proc.) buvo viena iš lyderių, t. y. užėmė antrąją

vietą tarp visų ES šalių. Naujųjų ir senųjų ES šalių žemės ūkio bendrojo gamybos veiksnių

produktyvumo augimas žymiai skyrėsi dėl skirtingo pradinio taško. Naujosiose ES šalyse,

įskaitant Lietuvą, žemės ūkio bendrasis gamybos veiksnių produktyvumas pradiniame taške

15 Pasiūlymas dėl EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTO, kuriuo nustatomos valstybių

narių pagal bendrą žemės ūkio politiką rengtinų strateginių planų (BŽŪP strateginių planų), finansuotinų iš

Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP),

rėmimo taisyklės ir panaikinami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1305/2013 ir (ES) Nr.

1307/2013. 16 Global Footprint Network. Prieiga per internetą: https://data.footprintnetwork.org/#/.

https://data.footprintnetwork.org/#/

65

buvo žymiai mažesnis nei senosiose ES šalyse ir sparčiai didėjo dėl žemės ūkio

restruktūrizavimo. Lietuvoje šio rodiklio spartus augimas buvo pasiektas, nuolat mažėjant

darbuotojų skaičiui žemės ūkyje, didėjant kapitalo investicijoms ir gerėjant valdymo

įgūdžiams. Paskutiniaisiais metais, t. y. per 2015–2017 m. laikotarpį, šalyje jau užfiksuotas

žemės ūkio bendrojo gamybos veiksnių produktyvumo sumažėjimas (vidutinis metinis

pokytis sudarė –0,6 proc.) (2.2.1 pav.).

2.2.1 pav. Žemės ūkio bendras gamybos veiksnių produktyvumas Lietuvoje ir ES-28 šalyse 2012–2017 m.

(indeksas, kai 2005 = 100)

Šaltinis: CAP CONTEXT INDICATORS 2014–2020. Total factor productivity (2005=100). Prieiga per

internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en.

Analizuojant šalies bendrojo gamybos veiksnių produktyvumo sudėtinių dalių –

darbo, kapitalo ir žemės produktyvumo – pokyčius per 2005–2017 m. laikotarpį, išryškėjo

tam tikros tendencijos: darbo ir žemės produktyvumas padidėjo, o kapitalo produktyvumas –

sumažėjo (2.2.2 pav.).

2.2.2 pav. Žemės ūkio bendras gamybos veiksnių produktyvumas Lietuvoje 2005–2017 m. (indeksas, kai

2005 = 100)

Šaltinis: EUROSTAT, DG AGRI duomenys.

98,1 96,7

100,7

105,7

113,4 113,5 114,0

118,4

124,7

130,3133,4 133,6 132,7

100,4101,0

99,9 101,0

102,6 103,7 104,5 104,4 105,0 106,3108,1 109,4 109,5

90

95

100

105

110

115

120

125

130

135

140

2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017

Lietuva ES-28

66

Lietuvoje darbo produktyvumo augimas buvo svarbiausias bendrojo gamybos

veiksnių produktyvumo augimo veiksnys. Darbuotojų skaičiaus mažėjimas ir perėjimas prie

didelėmis kapitalinėmis investicijomis pagrįsto žemės ūkio skatino bendrąjį gamybos

veiksnių produktyvumo augimą. Tačiau kapitalo produktyvumo mažėjimas rodo, kad

investicijų, kaip konkurencingumo skatinimo veiksnio, potencialas mažėja.

Po įstojimo į ES, didinant Lietuvos žemės ūkio konkurencingumą, daugiausia buvo

taikoma mažų kaštų strategija, siekiant pagaminti kuo daugiau žemės ūkio produkcijos ir

aprūpinti pigia žaliava į eksportą orientuotą maisto perdirbimo pramonę. Prioritetiniu šalies

žemės ūkio politikos tikslu buvo pasirinktas ūkių konkurencingumo didinimas, teikiant

paramą investicijoms. Ūkius geriau aprūpinant kapitalu, buvo siekiama bendrosios žemės

ūkio produkcijos didėjimo, tikintis, kad tai sudarys prielaidas žemės ūkio subjektų pajamų

augimui.

Parama investicijoms skatino ūkius aktyviai investuoti. 2018 m., palyginti su 2012 m.,

žemės ūkio bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo (BPKF) išlaidos (C.28 rodiklis)

padidėjo nuo 280,1 iki 640,4 mln. EUR, arba 2,3 karto (2.2.3 pav.).

2.2.3 pav. Žemės ūkio bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo (BPKF) išlaidos ir jų dalis nuo

bendrosios pridėtinės vertės žemės ūkyje 2012–2018 m., proc.


2010–2018 m. didžiausią visų BPKF išlaidų dalį (vidutiniškai 50,9 proc. per metus)

sudarė investicijos į žemės ūkio techniką ir įrengimus. Palyginti daug buvo investuojama į

ūkio pastatus (išlaidų į šį turtą dalis vidutiniškai sudarė 31,3 proc. visų išlaidų per metus)

(2.2.4 pav.).

280,1 270,7 267,2 249,6180,1

362,9

495,2398,8

603,3521,6

596,7657,2 652,2 640,4

47 49

3534 30

56 55

34

57

51 53

66

53

65

0

10

20

30

40

50

60

70

0

100

200

300

400

500

600

700

2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Pro

c.

Mln

. E

UR

BPKF, mln. EUR BPKF/BPV, proc.

67

2.2.4 pav. Žemės ūkio bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo išlaidos 2012–2018 m., mln. EUR


ŪADT duomenys rodo, kad 2012–2017 m. investavimo procesas vyko visų

ekonominio dydžio grupių ūkiuose. Bendrosios investicijos visų ekonominio dydžio grupių

Lietuvos ūkiuose buvo žymiai didesnės nei atitinkamų to paties ekonominio dydžio grupių

ES šalių ūkiuose, pvz., didžiausių ūkių, gaminančių 500 tūkst. EUR ir daugiau standartinės

produkcijos – 2,1 karto, pačių mažiausių ūkių, gaminančių nuo 2 iki 8 tūkst. EUR

standartinės produkcijos – net 13,2 karto (2.2.5 pav.). Tai rodo ir Lietuvos mažesniųjų ūkių

aktyvų dalyvavimą, gerinant apsirūpinimą žemės ūkio technika ir įrengimais bei kitu turtu.

2.2.5 Ūkių bendrosios investicijos pagal ekonominio dydžio grupes Lietuvoje ir ES-28 šalyse vidutiniškai

2012–2017 m., tūkst. EUR

Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN). Prieiga per internetą:

https://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/database_en.cfm.

0

100

200

300

400

2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Mln

. E

UR

Žemės ūkio technika ir įrengimaiŪkio pastatai (negyvenamosios paskirties)GyvūnaiTransporto priemonėsSodiniaiNematerialusis turtas (pvz., programinė įranga)

5,1 7,7 13,228,8

79,4

307,1

12,30,4 2,1 5,7 11,735,8

146,0

9,8

0

50

100

150

200

250

300

350

2 - < 8 8 - < 25 25 - < 50 50 - < 100 100 - < 500 > = 500 Vidutiniškai

visuose

ūkiuose

Tū

kst

. E

UR


https://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/database_en.cfm

68

Dėl nenutrūkstamo investavimo proceso 2017 m., palyginti su 2012 m., visas turtas

vidutiniškai visuose Lietuvos ūkiuose išaugo 15,7 proc. Apsirūpinimas turtu padidėjo visų

ekonominio dydžio grupių ūkiuose, o labiausiai – didžiausio ekonominio dydžio grupės

(500 tūkst. EUR ir daugiau) ūkiuose – beveik vienu ketvirtadaliu (24,5 proc.). Įgyvendinant

ankstesnių programavimo laikotarpių priemones, šie ūkiai daugiau apsirūpino žemės ūkio

technika ir įrengimais, o pastaraisiais metais daugiau investavo į žemės sklypų įsigijimą

(nuosavybėje esančios žemės vertę padidino daugiau kaip 2 kartus), gamybinių pastatų

statybą (vertę padidino 1,3 karto) ir veislinės bandos plėtimą (vertę padidino 26 proc.).

Apsirūpinimą turtu pagerino ir mažo ekonominio dydžio grupių ūkiai: nuo 2 iki 8 tūkst. EUR

ir nuo 8 iki 25 tūkst. EUR ekonominio dydžio grupių ūkių turtas išaugo atitinkamai 13,2 ir

23,7 proc.

ŪADT duomenys rodo, kad 2012–2017 m. Lietuvos ir ES šalių visų ūkių turtas

vidutiniškai skyrėsi 2,8 karto (2.2.6 pav.). Visų ekonominio dydžio grupių ES šalių ūkiai,

išskyrus mažiausio ir didžiausio ekonominio dydžio grupių ūkius, yra geriau apsirūpinę turtu

nei atitinkamų to paties ekonominio dydžio grupių Lietuvos ūkiai. Pvz., Lietuvos ūkių,

priskiriamų nuo 100 iki 500 tūkst. EUR ekonominio dydžio grupei, turtas sudarė 69,9 proc., o

ūkių, priskiriamų nuo 25 iki 50 tūkst. EUR ekonominio dydžio grupei – tik 50,5 proc. ES

šalių ūkių, priskiriamų atitinkamoms to paties ekonominio dydžio grupėms, turto. Mažiausio

ekonominio dydžio grupės (nuo 2 iki 8 tūkst. EUR) Lietuvos ūkių turtas nesiskyrė nuo to

paties ekonominio dydžio ES šalių ūkių turto. Tačiau didžiausio ekonominio dydžio grupės

(500 tūkst. EUR ir daugiau) Lietuvos ūkiai valdo turtą, 1,3 karto viršijantį to paties

ekonominio dydžio grupės ES šalių ūkių valdomą turtą. Tai rodo, kad tolimesnei veiklai

pagerinti yra būtinos investicijos ne tik į pačius didžiausius ūkius, bet ir į kitas ūkių grupes.

69

2.2.6 pav. Ūkių turtas pagal ekonominio dydžio grupes Lietuvoje ir ES-28 šalyse vidutiniškai 2012–2017

m., tūkst. EUR

Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN). Prieiga per internetą:

https://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/database_en.cfm.

Vadovaujantis LAEI tyrimais, galima teigti, kad padidinti ūkių galimybes pasinaudoti

žemės ūkio mechanizmais ir įrengimais yra įmanoma ir be papildomų investicijų, plėtojant

kituose sektoriuose jau išplėtotą verslo modelį, kai ūkiai nuo vien į produktų gamybą

orientuoto verslo modelio palaipsniui pereina prie verslo modelio „produktų gamyba plius

paslaugų teikimas17. Perteklinius technikos ir įrengimų pajėgumus valdantys ūkiai galėtų

teikti žemės ūkio paslaugas tiems ūkiams, kurie tokių įrengimų turi nepakankamai, tačiau dėl

ūkiuose vykdomos gamybos apimčių jų investicijos būtų neefektyvios. Plėtojant paslaugų

sektorių žemės ūkyje, būtų ne tik pagerintas kapitalo produktyvumas, bet paslaugas teikiantys

ūkiai gautų daugiau pajamų ir diversifikuotų veiklos riziką.

Skatinant investicijas, būtina įvertinti tą aplinkybę, kad, didėjant ilgalaikiam turtui,

didėja gamintojų sąnaudos dėl nusidėvėjimo. Kad ūkiai išlaikytų pelningumo lygį, jie turi

padidinti gamybos apimtis arba sumažinti kitas sąnaudas. Todėl, vertinant paramos

investicijoms poveikį Lietuvos ūkių konkurencingumui, svarbus rodiklis yra didėjančios

žemės ūkio produkcijos apimtys. Palyginti spartus šio rodiklio augimas buvo stebimas nuo

Lietuvos narystės ES pradžios ir buvo siejamas su ūkių apsirūpinimo turtu gerėjimu. 2012 m.,

palyginti su 2005 m., žemės ūkio produkcijos apimtys išaugo nuo 1433,3 iki 2792,4 mln.

17 Vidickienė, D.; Gedminaitė-Raudonė, Ž.; Simonaitytė, V. 2019. Ūkininkavimo servitizacija: verslo modelio

„produktų gamyba plius paslaugų teikimas“ apraiškos Lietuvoje. Mokslo studija. Vilnius: Lietuvos agrarinės

ekonomikos institutas. 87 p. : iliustr., santr. angl. (online) ISBN 978-9955-481-71-3. Prieiga per internetą:

https://www.laei.lt/?mt=leidiniai&straipsnis=1670&metai=2019.

45 71 135 251

688

3948

11845 161322

497

984

3120

332

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

3500

4000

4500

2 - < 8 8 - < 25 25 - < 50 50 - < 100 100 - < 500 > = 500 Vidutiniškai

visuose

ūkiuose

Tū

kst

. E

UR


https://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/database_en.cfm


70

EUR, arba 1,9 karto. Tačiau nuo 2013 m. žemės ūkio produkcijos apimtys dėl nepalankių

klimatinių sąlygų (liūčių, sausrų) buvo itin nepastovios (2.2.7 pav.).

2.2.7 pav. Žemės ūkio produkcija 2005–2018 m., mln. EUR


Nors visuose Lietuvos strateginiuose kaimo politikai skirtuose dokumentuose

gyvulininkystės, kaip tradicinės ir geriausiai atitinkančio šalies gamtinius pranašumus šakos,

vystymas buvo įvardijamas kaip prioritetas, tačiau nuo įstojimo į ES pradžios, bendrosios

žemės ūkio produkcijos struktūra keitėsi gyvulininkystei nepalankia kryptimi. Nuo 2007 m.

pradėjus taikyti tiesioginių išmokų modelį, pagal kurį ūkiams mokama tiesioginių išmokų

suma nebuvo susieta nei su gaminamos produkcijos apimtimis, nei su jos rūšimis ir priklausė

tik nuo deklaruojamų ŽŪN ha skaičiaus, didesnė parama teko tiems ūkiams, kurie gamino

mažiau kapitalo ir darbo vienam ŽŪN ha reikalaujančią produkciją. Dėl šios priežasties

Lietuvos ūkininkai pradėjo sparčiai keisti savo specializaciją, t. y. mažino gyvulių skaičių ir

rinkosi auginti javus ir rapsus. 2012 m., palyginti su 2005 m., bendrosios žemės ūkio

produkcijos struktūroje gyvulininkystei tenkanti dalis sumažėjo nuo 48,3 iki 32,8 proc. (2.2.9

pav.). Paskutiniu metu buvo stebimi nežymūs teigiami poslinkiai, kai ši dalis nuo 2016 m.

nuolat po truputį didėjo, ir tam įtakos turėjo nuo 2015 m. mokama ES susieta parama

gyvulininkystės ūkių rėmimui ir Nacionalinės 2014–2020 m. gyvulininkystės sektoriaus

plėtros programos, priimtos 2013 m., priemonių įgyvendinimas.

1433,31381,4

1928,8

2130,9

1707,31893,8

2407,5

2792,42646,72575,6

2715,1

2510,7

2808,5

2577,6

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Mln

. E

UR

71

2.2.9 pav. Žemės ūkio produkcijos struktūra 2005–2018 m., proc.


Per 2005–2013 m. laikotarpį sąlyginių gyvulių skaičius nuolat mažėjo, t. y. sumažėjo

nuo 1,29 iki 0,84 mln. vnt., arba daugiau kaip vienu trečdaliu (35,0 proc.), o 2016 m.,

palyginti su 2013 m. – padidėjo 1,3 proc. iki 0,85 mln. vnt. (C.21 rodiklis) (2.2.10 pav.).

Sąlyginių gyvulių skaičius Lietuvoje sudarė tik mažiau kaip 1 proc. visų ES-28 šalyse

laikomų sąlyginių gyvulių (2016 m. – 0,6 proc.). Per 2005–2016 m. laikotarpį gyvulių tankis

Lietuvoje buvo vienas iš mažiausių tarp ES šalių.

2.2.10 pav. Sąlyginių gyvulių skaičius Lietuvoje ir sąlyginių gyvulių tankis Lietuvoje 2005, 2007, 2010,

2013 ir 2016 m.


Kai kuriuose Lietuvos regionuose, kuriems būdingas kalvotas reljefas ir mažai

derlingi dirvožemiai, gyvulininkystė yra vienintelė žemės ūkio produkcijos gamybos šaka.

45,840,2

52,6 50,9 50,0 48,8 53,359,2

53,2 53,158,5 54,6 52,8 51,5

48,352,2

41,7 41,5 39,8 42,3 37,832,8

37,3 37,0 30,230,8 32,8 34,7

5,8 7,6 5,8 7,6 10,2 8,9 8,8 7,9 9,4 10,0 11,3 14,6 14,4 13,8

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Pro

c.

1290470 1030890 900080 838750 849990

0,46

0,39

0,330,29 0,29

0,00

0,10

0,20

0,30

0,40

0,50

0,60

0,70

0,80

0

200000

400000

600000

800000

1000000

1200000

1400000

2005 2007 2010 2013 2016

SG

V/h

a

Vn

t.

Sąlyginis gyvulių skaičius Lietuvoje Gyvulių tankis Lietuvoje

72

Mažai palankios ūkininkauti vietovės vyrauja šalies Vakarų ir Rytų Lietuvos regionuose.

Gamtinė aplinka šiuose regionuose yra palanki auginti gyvulius. 2019 m. daugelyje Vakarų

Lietuvos savivaldybių, palyginti su kitomis savivaldybėmis, sutartinių žolėdžių gyvulių

skaičius, tenkantis vienam ŽŪN ha, buvo didžiausias (0,28–0,45), tačiau daugelyje Rytų

Lietuvos savivaldybių – mažiausias (mažiau kaip 0,10) (2.2.11 pav.)

2.2.11 pav. Žolėdžių gyvulių tankis pagal savivaldybes

Šaltinis: Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenys.

Lietuvoje žemės ūkio produkcijos apimtys didėjo, intensyvinant gamybą. Pajamų

palaikymo priemonės sudarė galimybes žemės ūkio subjektams geriau apsirūpinti

apyvartinėmis lėšomis ir pritaikyti intensyvesnes technologijas. Šiuos procesus atspindėjo

augančios tarpinio vartojimo išlaidos. Per 2005–2018 m. laikotarpį Lietuvos žemės ūkyje

tarpinio vartojimo išlaidos padidėjo 1,9 karto. Dėl žemės ūkio subjektų geresnio apsirūpinimo

žemės ūkio technika žymiai išaugo išlaidos šios technikos remontui ir eksploatacijai – 3,0

karto. Keičiantis šalies žemės ūkio gamybos specializacijai, kai žemės ūkio produkcijos

gamintojai nusprendė mažinti gyvulių skaičių ir didinti javų ir rapsų plotus, padidėjo išlaidos

73

sėklai (2,1 karto), augalų apsaugos produktams, herbicidams, insekticidams ir pesticidams

(2,1 karto), trąšoms ir dirvos gerinimo priemonėms (2,0 karto). Iš tarpinio vartojimo išlaidų

daugiausia išaugo kitos prekės ir paslaugos, apimančios labai platų prekių ir paslaugų spektrą

(3,3 karto). Tai rodo, kad įvairios paslaugos tampa vis svarbesniu gamybos veiksniu.

Per 2005–2018 m. laikotarpį didžiausią visų žemės ūkio gamybos išlaidų dalį sudarė

pašarai, tačiau šios išlaidos padidėjo mažiausiai iš visų išlaidų – tik vienu trečdaliu (32,8

proc.). Palyginti didelę visų žemės ūkio gamybos išlaidų dalį sudarė kompensacija

darbuotojams, kuri 2018 m., palyginti su 2005 m., išaugo 3,0 karto (2.2.12 pav.).

2.2.12 pav. Žemės ūkio gamybos išlaidos vidutiniškai 2005–2018 m., mln. EUR


Pritaikius modernias technologijas, žemės ūkio produkcijos apimtys augo dėl žemės

ūkio techninio efektyvumo didėjimo. 2017 m., palyginti su 2005 m., kviečių derlingumas

padidėjo nuo 3,7 iki 4,7 t/ha, arba 29,2 proc. (1.2.11 pav.). 2012–2017 m. kviečių

derlingumas Lietuvoje, vidutiniškai sudaręs 4,7 t/ha per metus, buvo didesnis nei

kaimyninėse šalyse – Lenkijoje (4,6 t/ha), Latvijoje (4,4 t/ha) ir Estijoje (3,8 t/ha). Tiek

Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse kviečių derlingumui įtakos turėjo klimatinės sąlygos –

vyraujant nepalankioms šioms sąlygoms, jis smarkiai sumažėdavo.

Lietuvoje pieno primilžis iš vienos karvės taip pat augo – 2017 m., palyginti su 2005

m., jis padidėjo nuo 4450 iki 5743 kg, arba 29,0 proc., tačiau Latvijoje ir Estijoje karvių

produktyvumas augo nuolat ir žymiai sparčiau (2.2.13 pav.). 2012–2017 m. pieno primilžis iš

0

1000

2000

3000

2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Mln

. E

UR

Kitos išlaidosSumokėtos palūkanosRenta ir kiti nekilnojamojo turto nuomos mokėtini mokesčiaiKiti gamybos mokesčiaiKompensacija darbuotojamsKapitalo suvartojimasPašaraiIšlaidos veterinarijaiAugalų apsaugos produktai, herbicidai, insekticidai, pesticidaiTrąšos ir dirvos gerinimo priemonėsDegalai, tepalaiSėklos

74

vienos karvės Lietuvoje, vidutiniškai sudaręs 5618 kg per metus, buvo didesnis nei Lenkijoje

(4831 kg), tačiau mažesnis nei Latvijoje (5948 kg) ir žymiai mažesnis nei Estijoje (8436 kg).

Lietuvoje karvių produktyvumas augo lėčiau dėl šalies pieno ūkių struktūros, kurioje vyrauja

smulkūs ūkiai. Vidutinis pieno ūkis Lietuvoje – vienas iš mažiausių tarp ES šalių. Smulkūs

pieno ūkiai, palyginti su stambiais pieno ūkiais, už superkamą žalią pieną gauna žymiai

mažesnę kainą. Vadovaujantis ŪADT duomenimis, didėjant pieno ūkiui, pieno primilžis iš

vienos karvės didėja. Pvz., 2017 m. pieno ūkiuose, kurių ekonominis dydis nuo 2 iki 8 tūkst.

EUR (2,9 karvės), pieno primilžis iš vienos karvės sudarė 4613 kg, o pieno ūkiuose, kurių

ekonominis dydis nuo 100 iki 500 tūkst. EUR (85,2 karvės) – 6272 kg. Smulkūs pieno ūkiai,

gaudami už superkamą žalią pieną labai mažą kainą, neturi lėšų didinti karvių produktyvumo.

2.2.13 pav. Kviečių derlingumas (t/ha) ir pieno primilžis (kg iš vienos karvės) Lietuvoje, ES-28 šalyse ir

kaimyninėse šalyse 2005–2017 m.

Šaltinis: DG AGRI duomenys.

Per 2012–2017 m. laikotarpį bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės žymaus

padidėjimo Lietuvoje nepavyko pasiekti dėl stichinių gamtos reiškinių (liūčių ir sausrų), kurie

pablogino ūkių ekonominius rezultatus 2016 ir 2017 m. Kaip rodo ŪADT duomenys, tik

didžiausio ekonominio dydžio grupei priskiriami ūkiai per analizuojamą laikotarpį sugebėjo

suvaldyti gamtos stichinių reiškinių pasekmes, padidinti gaminamą produkciją ir tuo pačiu

metu sumažinti pelningumo praradimus dėl augančio nusidėvėjimo. Būtina pažymėti, kad

didėjančius šių ūkių produkcijos rezultatus lėmė ir investicijos, plečiant nuosavos žemės

plotus. Situacijos analizė rodo, kad dėl klimato kaitos vis sunkiau prognozuoti žemės ūkio

veiklos finansinius rezultatus ir planuojant investicijas būtina atsižvelgti į gamtinės rizikos

veiksnius. ŪADT duomenimis, pagal bendrąją produkciją, vidutiniškai tenkančią vienam

2,0

2,5

3,0

3,5

4,0

4,5

5,0

5,5

6,0

6,5

200

5

200

6

200

7

200

8

200

9

201

0

201

1

201

2

201

3

201

4

201

5

201

6

201

7

201

8

t/h

a

ES-28 šalys Lietuva Latvija

Estija Lenkija

3000

4000

5000

6000

7000

8000

9000

10000

200

5

200

6

200

7

200

8

200

9

201

0

201

1

201

2

201

3

201

4

201

5

201

6

201

7

kg

/iš

vie

no

s k

arv

ės

ES-28 šalys Lietuva Latvija

Estija Lenkija

75

hektarui ŽŪN, 2017 m. Lietuva užėmė tik ketvirtą vietą nuo pabaigos tarp ES šalių.

Vidutiniškai 2012–2017 m. visuose Lietuvos ūkiuose sukuriama produkcija, tenkanti vienam

ha žemės ūkio naudmenų (ŽŪN), tesiekė 37 proc. ES-28 šalių vidurkio. Visų ekonominio

dydžio grupių Lietuvos ūkių žemės produktyvumo rodikliai buvo mažesni nei atitinkamų to

paties ekonominio dydžio grupių ES-28 šalių ūkių. Žemės ūkio produkcijos apimčių

didinimas tapo Lietuvai nevienareikšmiu iššūkiu, nes, viena vertus, tai sąlygoja geresnį

kapitalo panaudojimą, kita vertus, gamybos intensyvinimas gresia gamyboje naudojamų

gamtinių išteklių pereikvojimu. Poreikis vis plačiau taikyti gamtą tausojančias ūkininkavimo

technologijas užkerta kelią beatodairiškai siekti intensyvios žemės ūkio gamybos rezultatų.

Todėl reikia gamybos apimčių didinimą pirmiausia sieti su lietuviškos produkcijos paklausos

vietinėje ir užsienio rinkose augimu ir ūkių ekonominio efektyvumo rodikliais.

Užsienio prekyba žemės ūkio ir maisto produktais. Lietuvos žemės ūkio produkcijos

gamybos potencialas viršija vidaus paklausą, todėl perteklinė produkcija yra eksportuojama.

Augant šios produkcijos eksporto apimtis, šalies žemės ūkio konkurencingumas didėja. 2018

m., palyginti su 2012 m., šalies žemės ūkio ir maisto produktų, priskiriamų Kombinuotosios

nomenklatūros 01–24 prekių grupėms, eksportas padidėjo nuo 4240 iki 4897 mln. EUR, arba

15,5 proc. Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas užima svarbią vietą visame Lietuvos

prekių eksporte: 2012–2018 m. žemės ūkio ir maisto produktų eksportas vidutiniškai sudarė

18,7 proc. viso šalies prekių eksporto per metus. 2018 m., palyginti su 2012 m., žemės ūkio ir

maisto produktų importas padidėjo nuo 3264 iki 3855 mln. EUR, arba 18,1 proc. Per visą

2012–2018 m. laikotarpį užsienio prekybos balansas žemės ūkio ir maisto produktais išliko

teigiamas (2.2.14 pav.).

2.2.14 pav. Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas, importas ir užsienio prekybos balansas 2012–

2018 m., mln. EUR


42404696 4644 4475 4386

4820 4897

32643722 3706 3585 3409

3759 3855

976 974 939 890 977 1061 1042

0

1000

2000

3000

4000

5000

6000

2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Mln

. E

UR

Eksportas Importas Balansas

76

Per 2012–2018 m. laikotarpį lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų

eksportas nuolat augo – padidėjo nuo 2841,3 iki 3598,3 mln. EUR, arba 27,9 proc. Didėjo

beveik visų lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų eksportas, o sparčiausiai augo

daržovių (3,3 karto) ir žuvų (2,2 karto) eksportas.

Ilgą laiką svarbiausia Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto prekė buvo

pienas ir pieno produktai. Šaliai įstojus į ES, žemės ūkio ir maisto produktų eksporto

struktūra keitėsi, ir šiems pokyčiams daugiausia įtakos turėjo ūkininkų sprendimas mažinti

gyvulių skaičių bei didinti javų ir rapsų plotus. Didėjant javų ir rapsų plotams, didėjo ir jų

eksportas. Be to, mažėjant gyvulių skaičiui, pašarinių grūdų paklausa vidaus rinkoje taip pat

mažėjo, ir tai dar labiau padidino javų eksporto augimo tendenciją. 2013 m., palyginti su

2005 m., lietuviškos kilmės javų eksportas išaugo nuo 117,8 iki 553,5 mln. EUR, arba 4,7

karto, o jų dalis nuo viso lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų eksporto

(neskaitant tabako ir perdirbtų tabako pakaitalų) padidėjo nuo 12,6 iki 20,5 proc. Per tą patį

laikotarpį lietuviškų pieno ir pieno produktų (apskaitomų kartu su paukščių kiaušiniais ir

natūraliu medumi) eksportas išaugo nuo 247,7 iki 569,8 mln. EUR, arba 2,3 karto, o jų dalis

nuo viso lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų eksporto sumažėjo nuo 26,5 iki

21,1 proc. 2014–2017 m. javai sudarė didžiausią lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto

produktų eksporto dalį (vidutiniškai 20,7 proc. per metus), o pienas ir pieno produktai – antrą

pagal dydį dalį (vidutiniškai 17,0 proc. per metus). Nors javų eksportas yra pelningas žemės

ūkio subjektams ir eksportuotojams, tačiau Lietuva, užsienio rinkose parduodama javus,

išveža žaliavą, t. y. produkciją, duodančią mažiausią pridėtinę vertę18. Per 2012–2018 m.

laikotarpį palyginti daug buvo eksportuojama lietuviškos kilmės žuvų ir vėžiagyvių (2018 m.

šių produktų eksportas sudarė 13,2 proc. viso lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto

produktų eksporto), mėsos ir mėsos subproduktų (7,0 proc.), maisto pramonės liekanų ir

atliekų bei paruoštų pašarų gyvūnams (6,5 proc.), daržovių (5,5 proc.), gaminių iš javų, miltų,

krakmolo arba pieno (4,9 proc.), malybos produktų (4,7 proc.).

Lietuvos žemės ūkyje vykstantys specializacijos pokyčiai, kai žemės ūkio gamybos

produkcijos struktūroje augalininkystei tenkanti dalis didėjo, o gyvulininkystei tenkanti dalis

– mažėjo, lėmė šalies maisto pramonės importuojamų žaliavų augimą. Plečiantis eksporto

galimybėms ir mažėjant gyvulių skaičiui, kai kurios gaminamos žemės ūkio produkcijos

18 D. Vidickienė, R. Melnikienė. Kaimo politikos evoliucija: monografija. Vilnius: Leidykla. 2014. 250 p.

77

gamybos apimtys tapo nepakankamos, kad patenkintų žaliavos, reikalingos maisto pramonei,

poreikį19.

Lietuvos pieno perdirbimo pramonei trūkstant žalio pieno, 2005 m. jis buvo pradėtas

importuoti iš kaimyninių šalių – Latvijos ir Lenkijos. 2012 m., palyginti su 2005 m., žalio

pieno importas išaugo nuo 39,9 iki 380,6 tūkst. t, arba 9,5 karto, o 2018 m., palyginti su 2012

m. – iki 447,8 tūkst. t, arba 17,7 proc. 2018 m. importuoto žalio pieno kiekis sudarė 33 proc.

viso šalyje supirkto žalio pieno kiekio.

Mėsos importas sparčiai didėjo per 2005–2012 m. laikotarpį, kai išaugo nuo 79,4 iki

188,9 tūkst. EUR, arba 2,4 karto. Per 2013–2018 metų laikotarpį mėsos importas taip sparčiai

nedidėjo, tačiau išlaikė augimo tendenciją. 2018 m. mėsos importas sudarė 227,9 tūkst. EUR

ir buvo 20,6 proc. didesnis nei 2012 m.

Ilgą laiką šalies žemės ūkio ir maisto produktų eksportas koncentravosi į Rusijos ir ES

šalių rinkas, o eksporto diversifikavimo procesai vyko lėtai. Poreikis skverbtis į naujas rinkas

ir plėsti eksporto geografiją tapo ypač aktualus, kai Rusija įvedė apribojimus ES žemės ūkio

ir maisto produkcijos importui. Paskutiniu metu šalies eksportuotojams pavyko patekti į

naujas rinkas. Pagrindinių žemės ūkio ir maisto produktų eksporto prekių – javų bei pieno ir

pieno produktų – eksporto rinkos tapo diversifikuotos. 2018 m., palyginti su 2012 m.,

lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų eksporto dalis į trečiąsias šalis (be Rusijos)

padidėjo nuo 21 iki 27 proc. (2.2.15 pav.). Tai rodo, kad plečiasi eksporto geografija, mažėja

priklausomybė nuo nedaugelio eksporto rinkų skaičiaus.

2.2.15 pav. Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į ES ir trečiąsias šalis 2012–2018 m., mln. EUR


19 Ten pat.

1907200119852261232426132528

372 418 510 558 597 572 630

328 310 22263 62

72 71

922 1064 847424 357 414 447

579709 831 720 806

864 979

132194 249

449 240 285 242

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

3500

4000

20122013201420152016201720182012201320142015201620172018

Lietuviškos kilmės Nelietuviškos kilmės

Mln

. E

UR

ES-28 Rusija Kitos trečiosios šalys

78

Didesnės pridėtinės vertės kūrimas, taikant pažangias technologijas ir diegiant

naujoves, įskaitant skaimeninimą. Didėjant aukštesnės pridėtinės vertės žemės ūkio ir

maisto produktų gamybai, Lietuvos gamintojams atsiranda galimybė konkuruojant panaudoti

didesnės pridėtinės vertės strategiją. Didelės pridėtinės vertės produkcijai galima priskirti

ekologišką produkciją ir maisto produktus, ženklinamus visoje ES atpažįstamais ir

vertinamais kokybės ženklais: saugoma kilmės vietos nuoroda (SKVN), saugoma geografinės

nuoroda (SGN) arba garantuoto tradicinio gaminio (GTG). Lietuviškų maisto produktų,

pripažintų ES mastu skaičius, yra nedidelis. Šiuo metu šalyje yra gaminami 9-ių pavadinimų

maisto produktai, pažymėti SKVN, SGN ir GTG ženklais, o dar vienas maisto produkto

pavadinimas laukia patvirtinimo (detaliau žr. tikslo (h) aprašymą). Lietuvoje plėtojama ir

produktų, pagamintų pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą (NKP),

numatančią papildomus kokybinius reikalavimus, susijusius su maistingumu, natūralumu ir

aplinką tausojančiais aspektais, gamyba. Esminis šios kokybės sistemos trūkumas yra tas, kad

ji veikia tik nacionaliniu mastu ir nesuteikia jokio produkcijos išskirtinumo užsienio rinkose.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, 2018 m.,

palyginti su 2016 m., daugumos ekologiškų grūdinių kultūrų eksporto kiekis padidėjo.

Sparčiausia išaugo ekologiškų rapsų (3,8 karto), miežių (2,5 karto), grikių (2,1 karto) ir avižų

(1,6 karto) eksportas. Iš grūdinių kultūrų daugiausia eksportuojama kviečių ir avižų (2.2.1

lentelė).

2.2.1 Ekologiškų grūdų eksporto kiekis 2016–2018 m., t

2016 2017 2018 Pokytis 2018 m.,

palyginti su 2016

m., proc.

Kviečiai 35227 51983 42943 21,9

Rugiai 12324 11962 6153 –50,1

Miežiai 3243 1482 3324 2,5*

Avižos 24296 34208 38609 1,6*

Grikiai 1928 4678 4096 2,1*

Kvietrugiai 14525 9335 5549 –61,8

Žirniai 12417 14173 15225 22,6

Pupos 8625 12048 12447 44,3

Lubinai 269 323 353 31,2

Rapsai 387 2374 1474 3,8*

Sojos n. d. 802 1178 21,9º

*Kartai.

º2018 m., palyginti su 2017 m.

Šaltinis: ŽŪIKVC duomenys.

Vertinant Lietuvos žemės ūkio konkurencingumo potencialą, reikia pripažinti, kad

pastaruoju metu naujos maisto vartojimo „mados" keičia žemės ūkio ir maisto produkcijos

79

prekybos srautus. Auga vartotojų atsakomybė už tvarų gamtos išteklių panaudojimą. Jie vis

labiau yra susirūpinę, kad, pervežant maisto produktus dideliais nuotoliais, yra didinama

anglies CO2 emisija. Maistas, gabenamas iš toli, turi galioti ilgą laiką, todėl savo sudėtyje turi

įvairių konservuojančių priedų, o vaisiai ir daržovės yra apdorojami cheminėmis

medžiagomis. Vartotojams yra svarbus maisto šviežumas ir natūralumas. Be to, pirkdami

vietinį maistą, vartotojai jaučiasi socialiai atsakingi ir prisidedantys prie kaimo bendruomenių

ekonominio potencialo stiprinimo. Naujų vartotojų prioritetų pasekmė yra vis labiau

populiarėjantis maistas, perkamas tiesiogiai iš ūkininkų ir naujos maisto sampratos, kaip

ūkininkų vartotojams teikiamos paslaugos, įsigalėjimas. Tokioje rinkoje importuotojai neturi

galimybės konkuruoti su vietiniais gamintojais.

Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros Baltojoje knygoje numatyta įgyvendinti keletą

veiksmų, tiesiogiai susijusių su žemės ūkio technologinių naujovių plėtojimu:

bendradarbiaujant su mokslininkais, konsultantais, žemdirbių savivalda ir verslu diegti

pažangiausias technologijas Lietuvos ūkiuose (robotizuoti ūkiai, dirbtinis intelektas ir kt.);

skatinti naujų technologijų ūkiuose diegimą (gyvūnų laikymas ir kokybiška mityba, pašarų

gamybos ir panaudojimo proceso optimizavimas, mėšlo tvarkymo sistemų tobulinimas,

genetinis gyvulių potencialas, aplinkosaugos priemonės ir kt.). Tačiau žemės ūkio

konkurencingumas turėtų būti didinamas, ne tik taikant technologines naujoves žemės ūkio ir

maisto produktų gamyboje. Pastaruoju metu kaip viena iš prioritetinių vystymosi krypčių yra

įvardijama bioekonomika. Atsižvelgiant į tai, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas biomasės

panaudojimui, skatinant inovatyvių bioproduktų ir žaliavų (pvz., maisto papildų, medžiagų,

naudojamų kosmetikos gamybai, žaliavų farmacijos pramonei, organinių plastikų, izoliacinių

medžiagų ir pan.) gamybą. Inovatyvių produktų gamybos rėmimas paskatintų šiems

produktams naudojamos žaliavos (pvz. pluoštinių augalų) paklausą, prisidėtų prie pasėlių

įvairinimo ir sumažintų ūkių ekonominę riziką. Naujovių diegimas taip pat galėtų sumažinti

atliekų mastą – perdirbant žemės ūkio gamybos atliekas į naujus produktus, būtų užtikrintas

žiedinės ekonomikos principų įgyvendinimas.


žemės ūkyje, todėl būtina paskatinti šalies ūkininkus naudotis šių naujovių teikiamomis

galimybėmis. Gamybos skaitmeniniams leidžia geriau valdyti procesus, mažinti sąnaudas,

didinti produktyvumą. Skaitmeninės technologijos suteikia naują impulsą žemės ūkio

produktų gamybai ir leidžia įdiegti naują modernų požiūrį į ūkininkavimą. Informacinės ir

komunikacinės technologijos atlieka svarbų vaidmenį, plėtojant vartotojų aptarnavimą (pvz.,

80

produktų pardavimą be tarpininkų), rinkodarą, naujų rinkų paiešką, ekonominių duomenų

apie produktus, kainas, galimas nišas rinkoje, konkurenciją ir kitos informacijos sklaidą.

Apibendrinimas. Lietuvos žemės ūkio gebėjimą konkuruoti su kitomis šalimis parodo

bendras gamybos veiksnių produktyvumas, kuris, šaliai įstojus į ES, sparčiai augo, nuolat

mažėjant darbuotojų skaičiui žemės ūkyje, didėjant kapitalo investicijoms ir gerėjant

valdymo įgūdžiams. Paskutiniaisiais metais šalyje jau užfiksuotas šio rodiklio sumažėjimas.

Vertinant šalies žemės ūkio bendrojo gamybos veiksnių produktyvumo sudėtinių dalių –

darbo, kapitalo ir žemės produktyvumo – pokyčius, matyti, kad darbo ir žemės

produktyvumas didėjo, o kapitalo produktyvumas – mažėjo. Kapitalo produktyvumo

mažėjimas rodo, kad investicijų, kaip konkurencingumo skatinimo veiksnio, potencialas

mažėja.

Nuo pat įstojimo į ES iki šiol, didinant Lietuvos žemės ūkio konkurencingumą,

daugiausia taikoma mažų kaštų strategija, siekiant pagaminti kuo daugiau žemės ūkio

produkcijos ir aprūpinti pigia žaliava į eksportą orientuotą maisto perdirbimo pramonę.

Prioritetiniu šalies žemės ūkio politikos tikslu pasirinktas ūkių konkurencingumo didinimas,

teikiant paramą investicijoms. Ūkius geriau aprūpinant kapitalu, siekiama, kad žemės ūkio

produkcijos apimtys didėtų.

Žemės ūkio produkcijos apimčių didinimas Lietuvai tampa nevienareikšmiu iššūkiu,

nes, iš vienos pusės, tai sąlygoja geresnį kapitalo panaudojimą, iš kitos pusės – tai gresia

gamyboje naudojamų gamtinių išteklių pereikvojimu. Atsižvelgiant į tai, gamybos apimčių

didinimą būtina sieti su lietuviškos produkcijos paklausos vietinėje ir užsienio rinkose

augimu ir ūkių ekonominio efektyvumo rodikliais.

Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamybos potencialas viršija vidaus paklausą, todėl

perteklinė produkcija yra eksportuojama. Augant šios produkcijos eksporto apimtims, šalies

žemės ūkio konkurencingumas didėja. Pastaruoju metu, plečiant esamas ir atrandant naujas

rinkas, lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų eksportas nuolat auga. Daugiausia

eksportuojama lietuviškos kilmės javų, pieno ir pieno produktų, žuvų ir vėžiagyvių bei mėsos

ir mėsos subproduktų. Pokyčiai eksporto struktūroje pagal produktus ir šalis rodo, kad

eksporto rizika yra diversifikuota, nes eksportuojama įvairi produkcija, plečiasi eksporto

apimtys ir geografija.

Didėjant ekologiškų ir pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą

pagamintų produktų, taip pat maisto produktų, ženklinamų visoje ES atpažįstamais ir

vertinamais kokybės ženklais, gamybai, Lietuvos gamintojams atsiranda galimybė

konkuruojant panaudoti didesnės pridėtinės vertės strategiją. Pastaruoju metu daugelio

81

ekologiškų grūdinių kultūrų eksportas sparčiai didėja. Daugiausia eksportuojama ekologiškų

kviečių ir avižų.

Lietuvos žemės ūkis dar stipriai atsilieka bioekonomikos ir žiedinės ekonomikos

įgyvendinimo srityje, todėl ypatingą dėmesį būtina skirti didelės pridėtinės vertės produktų,

panaudojant biomasę, gamybai.


žemės ūkyje, todėl būtina paskatinti šalies ūkininkus, naudotis šių naujovių teikiamomis

galimybėmis, kurios yra susijusios su įvairiais gamybos ir pardavimų aspektais, pvz.,

geresniu procesų valdymu, sąnaudų mažinimu ir produktyvumo didinimu ūkiuose, vartotojų

aptarnavimo plėtojimu, rinkodara, naujų rinkų paieška ir kt.

Sektoriai, kuriems taikomos intervencinės priemonės

Vaisiai ir daržovės

Pakankamas vaisių ir ypač daržovių vartojimas yra svarbus gyventojų geros sveikatos

palaikymui. Higienos institutas, remdamasis gyventojų faktinės mitybos ir mitybos įpročių

tyrimu, konstatuoja, kad Lietuvos gyventojai jų suvartoja nepakankamai – tik 260 g vaisių ir

daržovių per dieną, nors rekomenduojama suvartoti 400 g20.

Lietuvos apsirūpinimas vaisiais ir daržovėmis nėra pakankamas, ir jis mažėja.

2012 m. apsirūpinimas daržovėmis siekė 77 proc., o 2018 m. – 60 proc., atitinkamai

apsirūpinimas vaisiais sumažėjo nuo 48 proc. iki 35 proc. Visiško apsirūpinimo vaisiais

Lietuva nepasiekia ir dėl to, kad Lietuvos klimatas tinka auginti ne visų rūšių vaisius ir uogas.

Lietuvoje auginamais vaisiais ir uogomis apsirūpinama iš dalies (2017 m. – 69 proc.).

Daržovių poreikis galėtų būti patenkintas vietine produkcija. Vaisių ir daržovių realizavimas

vietinėje rinkoje padeda užtikrinti jų šviežumą, o rinkos aprūpinimas vietine produkcija dėl

mažesnių pervežimų padidina tiekimo grandinės tvarumą. Parama vaisių ir daržovių

sektoriams galėtų padidinti šios veiklos patrauklumą ir paskatinti gamybos bei apsirūpinimo

augimą.

Vaisių ir daržovių sektoriuose vyrauja smulkūs ūkiai, tačiau jų mažėja, ir vidutinis

ūkio dydis auga. 2016 m. žemės ūkio struktūros tyrimo duomenimis, vidutiniškai vienam

sodininkystės ūkiui teko 0,42 ha, o daržininkystės – 0,13 ha. Palyginti su 2013 m., vidutinis

sodininkystės ūkis išaugo 82,6 proc., o daržininkystės – 38,5 proc. Specializuoti

sodininkystės ūkiai 2016 m. sudarė 6,0 proc., o daržininkystės – 7,5 proc. visų atitinkama

201Skrobotovas R., Petrauskaitė I., Želvienė A. Netinkamos mitybos padariniai Lietuvos gyventojų sveikatai. –

http://hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Informaciniai/Mitybos_leidinys.pdf

http://hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Informaciniai/Mitybos_leidinys.pdf

82

veikla besiverčiančių ūkių. Dauguma specializuotų ūkių turi gerai išvystytą infrastruktūrą,

specialistus ir techninę bazę. Specializuotų sodininkystės ir daržininkystės ūkių techninis

apsirūpinimas yra gana aukštas: juose amortizacija 1 ha ŽŪN 2018 m. 3 kartus lenkė javų–

rapsų ir mišrių augalininkystės–žolėdžių gyvulių ūkių bei 2 kartus – augalininkystės ūkių

amortizaciją.

Užsienio prekyba vaisiais ir daržovėmis orientuota į reeksportą ir vidaus rinką. 2012–

2018 m. laikotarpiu reeksportas sudarė nuo 94 iki 97 proc. vaisių ir nuo 91 iki 100 proc.

daržovių eksporto, o nuo 24 iki 44 proc. importuotų vaisių ir nuo 30 iki 53 proc. daržovių liko

Lietuvos rinkoje.

Vaisiai

Nepaisant to, kad vietinė rinka ne visiškai aprūpinama Lietuvoje augančiais vaisiais ir

uogomis, nauji sodai plečiami vangiai (kasmet įveisiama ne daugiau kaip po 30 ha sodų), nes

reikia ypač daug investicijų, lyginant su kitomis žemės ūkio šakomis, sodams įveisti ir

infrastruktūrai sukurti (specializuota technika, saugyklos, rūšiavimo linijos), o pajamos

gaunamos tik po kelerių metų. Sodų ir uogynų plotas visu 2012–2018 m. laikotarpiu sudarė

apie 30 tūkst. ha. Dažniausiai Lietuvos soduose ir uogynuose auginama kultūra – obelys. Jų

plotas 2018 m. sudarė 46,0 proc. viso sodų ir uogynų ploto. Lietuvoje obelų sodai yra

ilgaamžiai, todėl didelę sodų dalį (apie 30 proc.) sudaro seni nepaklausių veislių sodai,

kuriuose auginama pigi, perdirbti skirta žaliavinė produkcija.

Vaisių ir uogų sektoriaus rodikliai 2012–2018 m.

Rodikliai 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Pokytis

2018 m.,

palyginti

su 2012 m.,

proc.

Sodinių plotas, tūkst. ha 30,0 30,0 30,3 30,5 29,5 30,2 30,4 1,3

Derlingumas, t/ha 3,2 2,8 2,7 3,4 3,2 2,6 4,0 25,0

Derlius, tūkst. t 84,0 74,0 70,2 87,1 79,2 99,2 105,6 25,7

Supirkimas, tūkst. t 49,4 57,1 42,9 51,6 57,5 45,3 57,2 15,8

Importas*, tūkst. t 471,0 600,1 740,8 1219,4 717,0 678,4 598,6 27,1

Eksportas*, tūkst. t 358,6 452,1 533,8 1074,1 485,5 469,1 344,0 -4,1

Apsirūpinimas, proc. 48 37 29 37 33 41 35 -13 proc. p.

*Perdirbti produktai, perskaičiuoti į žaliavos ekvivalentą.


Apie trečdalis sodų ir uogynų ploto įveisti ūkiuose, mažesniuose nei 1 ha. Likusiuose

dviejuose trečdaliuose sodų ir uogynų ploto, žemės ūkio struktūros tyrimo duomenimis,

83

vidutiniškai vienam ūkiui 2013 m. teko 0,23 ha, o 2016 m. – 0,42 ha, t. y. vidutinis ūkio

dydis išaugo 82,6 proc. Smulkesni ūkiai dažniau užsiima uogų auginimu, ir tai jiems yra

papildomas pajamų šaltinis. Tokiuose ūkiuose nesudaromos didesnės partijos vienarūšės

produkcijos, nes vaisių produkcijos realizaciją kiekvienas ūkis vykdo atskirai, todėl

dažniausiai savo produkciją realizuoja tiesiogiai vartotojams, patirdami didesnes realizavimo

išlaidas. Kooperacijos, kaip ir gamybinių organizacijų steigimo skatinimas, galėtų pastebimai

padidinti ūkių konkurencingumą.

Lietuvoje verslinių sodų (daugiau kaip 50 ha) yra 13, jie sudaro beveik 5 proc. visų

sodininkystės ūkių. Tačiau šių stambiausių sodininkystės ūkių sodai užima apie 54 proc. visų

šalyje intensyviai prižiūrimų sodų ploto, arba apie 40 proc. deklaruotų sodų ploto.

Deklaruotas sodų ir uogynų plotas 2012 m. sudarė 13,3 tūkst. ha, o 2018 m. išaugo iki 16,7

tūkst. ha, arba 25,6 proc. Dauguma didelių verslinių sodų diegia naujas vaisių auginimo ir

laikymo technologijas, naudodamiesi naujausiais mokslo ir pažangiausių ūkininkų

pasiekimais, vyksta glaudus bendradarbiavimas su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro

Sodininkystės ir daržininkystės institutu. Nepakankamai išvystyta tik prekinio vaisių

paruošimo infrastruktūra.

Sodų ir uogynų derlingumas ir derlius labai priklauso nuo klimatinių sąlygų ir įvairių

gamtinių reiškinių. Per 2012–2018 m. laikotarpį aukščiausias derlingumas buvo 2018 m. –

4,0 t/ha, o žemiausias 2017 m. ir 2014 m. – atitinkamai 2,6 t/ha ir 2,7 t/ha. Nederliaus metais

mažėja ūkių pajamos ir pelningumas. Lietuvos sodininkai negali suvaldyti visų rizikų, nes

neturi galimybės apsidrausti nuo visų nepalankių gamtinių reiškinių, tokių, kaip pavasarinės

šalnos, kurios kai kuriais metais reikšmingai sumažina derlių.

Derlius analizuojamu laikotarpiu, minimaliai keičiantis sodų ir uogynų plotui, atitiko

derlingumo svyravimo tendencijas. Didžiausias derlius buvo 2018 m. – 105,6 tūkst. t.

Palyginti su 2012 m., jis padidėjo 25,7 proc. Ekologiška vaisių ir uogų produkcija 2018 m.

sudarė 8,9 proc. viso derliaus. Be to, daug vaisių ir uogų augintojų sertifikuoti kaip

nacionalinės kokybės produktų augintojai. 2012–2016 m. buvo supirkta 60–70 proc. derliaus,

o 2017 ir 2018 m. supirkto derliaus dalis atitinkamai sumažėjo iki 46 proc. ir 54 proc.

Lietuvos rinkoje likusių importuotų vaisių ir uogų didžiąją dalį sudarė Lietuvoje

neauginami vaisiai. Nuo 17 proc. 2012 m. iki 20 proc. 2018 m. importuotų vaisių ir uogų

buvo produkcija, kuri auga ir Lietuvoje. Tai sudarė daugiau nei 20 proc. metinio Lietuvoje

išauginto vaisių ir uogų derliaus. Tiek galėtų būti išplėstas vaisių ir uogų išauginimas

Lietuvoje, nesibaiminant realizacijos sunkumų. Lietuviška vaisių ir uogų produkcija yra

konkurencinga vietinėje rinkoje. Vartotojai teikia prioritetą vietoje išaugintiems vaisiams ir

84

uogoms ir yra pasirengę mokėti sąlyginai didesnę kainą, nes Lietuvos gamtinės sąlygos

leidžia auginti kokybišką produkciją, naudojant daug mažiau cheminių priemonių nuo ligų ir

kenkėjų negu labiau į pietus nutolusiuose kraštuose, iš kurių produkcija yra įvežama.

Daržovės

Lietuvoje galima užsiauginti beveik visas vietos rinkai reikalingas daržoves, išskyrus

pačias ankstyviausias, kurios net ir auginamos šiltnamiuose būna vėlyvesnės už importuotas.

Tačiau Lietuvos apsirūpinimas vietine daržovių produkcija, 2012 m. siekęs 77 proc., 2018 m.

sumažėjo 17 proc. punktų ir tesiekė 60 proc. Pasėtas pasėlių plotas mažėjo nuo 2012 m. iki

2015 m. Per šį laikotarpį jis sumažėjo 13,0 proc. Tačiau nuo 2016 m. jis nuolat didėjo.

2018 m., palyginti su 2015 m., daržovių pasėlių plotas padidėjo 11,4 proc.. Tam įtakos

tikėtinai turėjo nuo 2015 m. pradėtos mokėti susietosios išmokos vaisų ir uogų augintojams.

Daržovių sektoriaus rodikliai 2012–2018 m.

Rodikliai 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Pokytis 2018

m., palyginti

su 2012 m.,

proc.

Pasėlių plotas, tūkst. ha 13,1 13,2 12,6 11,4 12,5 12,6 12,7 -3,1

Derlingumas, t/ha 23,6 19,2 22,1 19,1 19,1 17,0 17,1 -27,5

Derlius, tūkst. t 307,4 251,0 274,8 215,9 236,2 195,2 212,7 -30,8

Supirkimas, tūkst. t 55,6 56,4 57,4 55,7 59,6 71,7 79,6 43,2

Importas*, tūkst. t 351,3 450,9 437,1 396,3 288,2 295,7 284,9 -18,9

Eksportas*, tūkst. t 240,4 327,7 308,4 295,6 171,4 191,2 158,9 -33,9

Apsirūpinimas, proc. 77 65 70 60 65 55 60 -17 proc. p.

*Perdirbti produktai, perskaičiuoti į žaliavos ekvivalentą.

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

2018 m., palyginti su 2012 m., daržovių derlingumas sumažėjo 27,5 proc., o derlius –

30,8 proc. Tam įtakos turėjo nepalankios klimatinės sąlygos ir ypač 2017–2018 m. sausros,

kurioms daržovės labai jautrios. Derlingumo ir derliaus sumažėjimas turi neigiamos įtakos

ūkių veiklos rezultatams. Daržininkystės ūkiams prisitaikyti prie klimato kaitos ateityje reikės

nemažai investicijų.

Ekologiškai išauginta daržovių produkcija 2018 m. sudarė 1 proc. viso jų derliaus. Be

to, daug daržovių augintojų sertifikuoti kaip nacionalinės kokybės produktų augintojai.

Lietuvoje vyrauja smulkūs daržovių ūkiai. Šiek tiek daugiau nei trečdalis lauko

daržovėmis apsėto ploto buvo ūkiuose, mažesniuose nei 1 ha. Likusiame lauko daržovėmis

apsėtame plote, žemės ūkio struktūros tyrimo duomenimis, vidutiniškai vienam ūkiui 2013 m.

teko 0,091 ha, o 2016 m. – 0,126 ha, t. y. vidutinis ūkio dydis išaugo 38,5 proc., tačiau vis

tiek liko labai nedidelis. Smulkiems daržovių augintojams problemiška įsirengti drėkinimo

85

sistemas, jie dažnai netaiko šiuolaikinių auginimo technologijų, tad nepalankios klimatinės

sąlygos gerokai sumažina jų daržovių derlingumą ir atitinkamai derlių. Be to, maži ir

vidutiniai daržininkystės ūkiai neturi pakankamų gamybinių pajėgumų, kad užtikrintų

galimybę laiku patiekti rinkai pakankamai reikiamos kokybės produkcijos. Dėl fragmentiškos

ir nepakankamai išvystytos produkcijos laikymo infrastruktūros jiems sudėtinga užtikrinti

tolygų produkcijos patiekimą per metus, o tai nesudaro galimybės gauti didesnę kainą už savo

produkciją ir mažina jų konkurencingumą. Nedidelės pajamos savo ruožtu nesudaro

galimybių modernizuoti gamybos. Santykinai maža augintojų dalis susivienijusi į daržovių

augintojų kooperatyvus. Kooperacijos plėtra suteiktų galimybę pateikti didesnes

homogeniškas vienarūšės kokybės produkcijos partijas ir gauti už savo produkciją aukštesnę

kainą.

Tačiau stambesniuose daržovių ūkiuose vystoma prekinė daržovių gamyba Lietuvoje

plečiasi. Deklaruotas daržovių plotas išaugo nuo 3,8 tūkst. ha 2012 m. iki 5,0 tūkst. ha

2018 m., arba 31,6 proc. Deklaruotas plotas 2012 m. sudarė 29,0 proc. viso daržovių ploto, o

2018 m. – 39,3 proc. Daržovių supirkimas per tą patį laikotarpį padidėjo 43,2 proc.

Stambesnių ūkių plėtra pagrįsta šiuolaikinėmis auginimo ir produkcijos paruošimo ir

apdorojimo technologijomis. Stambesnių ūkių daržovių augintojai keičiasi patirtimi, kelia

kvalifikaciją ne tik šalies mastu, bet ir užsienyje, intensyviai bendradarbiauja su

sodininkystės ir daržininkystės institutu, tobulindami veisles, gerindami agrotechniką, augalų

apsaugą ir pan. Tai leidžia užtikrinti stabiliai gerą tiekiamos rinkai produkcijos kokybę.

Daugelis augintojų sertifikuoti kaip NKP (nacionalinės kokybės produktas) ar ekologiškos

produkcijos augintojai. Stambesni gamintojai jungiasi į kooperatyvus teritoriniu principu.

Formuojasi galimybė patiekti rinkai didesnius kiekius įvairesnio asortimento daržovių, taip

formuojant santykinai stipresnę augintojų derybinę galią. Tačiau yra tik kelios dešimtys

specializuotų daržininkystės ūkių. Kaip specializuoti daržininkystės ūkiai visų pirma veikia

žieminius šiltnamius turintys bei pievagrybius auginantys subjektai. Prekinių daržovių ūkių

plėtra 2012–2018 m. buvo per lėta, kad galėtų patenkinti visą vietinės rinkos paklausą.

Mažėjant Lietuvoje išauginamų daržovių derliui, Lietuvos rinkoje 2012 m., palyginti

su 2018 m., importuotų daržovių kiekiai išaugo 35 proc. 2018 m. tai sudarė apie 42 proc. viso

Lietuvoje suvartoto daržovių kiekio. Lietuviškos kilmės daržovių eksportas atskirais metais

sudarė tik 4–8 proc. daržovių derliaus.

Apibendrinant, galima teigti, kad Lietuvoje apsirūpinimas vaisiais ir daržovėmis yra

nepakankamas, nors gamtinės sąlygos leidžia užsiauginti beveik visą reikiamą daržovių kiekį

ir daug didesnę vaisių dalį. Lietuvos vaisių ir daržovių augintojai susiduria su rizikos

86

valdymo problemomis Mažesnieji ūkiai netaiko modernių auginimo technologijų, darbas

mažai mechanizuotas, o produkcijos pardavimas individualizuotas. Kooperacija galėtų padėti

spręsti daugelį problemų, tačiau ji silpnai vystosi. Yra įkurta tik viena šiltnamių daržovių

augintojų gamintojų organizacija, o didžioji dalis vaisių ir daržovių augintojų į gamintojų

organizacijas nesijungia.

Bitininkystė

Bitininkystė turi senas tradicijas Lietuvoje ne tik kaip verslas, bet ir kaip tam tikra

gyvensena išsaugant artimą ryšį su gamta. Pagrindinis bitininkystės produktas – medus 2012–

2017 m. sudarė apie 0,25 proc. Lietuvos bendrosios žemės ūkio produkcijos, o 2018 m. ši

dalis padidėjo iki 0,55 proc. Tačiau bitininkystės reikšmė žemės ūkiui matuojama ne vien

bičių pagaminamo produkto dydžiu. Bitės, apdulkindamos atskirus žemės ūkio augalus,

žymiai padidina jų derlių. Be to, bitininkystė prisideda prie visuomenės gerovės ir aplinkos

apsaugos požiūriu – palaikant ekologinę pusiausvyrą ir biologinę įvairovę. Net 84 proc.

augalų rūšių ir 76 proc. maisto gamybos Europoje priklauso nuo bičių ir kai kurių kitų

vabzdžių atliekamo apdulkinimo.

Šios veiklos plėtojimui nereikia daug investicijų ir žemės, todėl ji gali būti puikus

kaimo gyventojų papildomų pajamų šaltinis, derinamas su įvairia profesine veikla bei puiki

pradinė ar pagalbinė žemės ūkio veikla, kartu diversifikuojant gamybą ir valdant ūkio

finansinę riziką. Bitininkystė gali būti ir viena iš priemonių, padedančių jauniems ūkininkams

įsitvirtinti kaime. Jaunimo pritraukimo aktualumą didina ir tai, kad vidutinis bitininkų amžius

Lietuvoje 2018 m. buvo 59 m.

Bičių šeimų skaičius Lietuvos statistikos departamento duomenimis nuo 2012 m.

nuolat augo ir ypač šoktelėjo 2018 m. Jeigu per 5 metus, t.y. 2017 m., palyginti su 2012 m.,

bičių šeimų skaičius padidėjo 56,1 proc., tai vien per 2018 m. bičių šeimų skaičius išaugo

43,7 proc. Iš viso per laikotarpį bičių šeimų skaičius padidėjo 2,2 karto. Žemės ūkio

struktūros tyrimo duomenimis ūkiuose, didesniuose nei 1 ha, 2013 m. vidutiniškai buvo 12,9,

o 2016 m. – 14,8 bičių šeimos. Profesionalių bitininkų (laikančių daugiau nei 150 bičių

šeimų) ūkiuose laikomos bičių šeimos 2018 m. sudarė tik 8,4 proc. nuo visų bičių šeimų.

Surinkto per metus medaus kiekis 2018 m., palyginti su 2012 m., padidėjo 2,3 karto

iki 4207 t. Surinkto medaus kiekis didėjo tik dėl išaugusio bičių šeimų skaičiaus. Bičių šeimų

produktyvumas 2012–2018 m. mažai keitėsi ir svyravo apie 20 kg iš bičių šeimos. Bičių

šeimų produktyvumo padidinimas – vienas iš svarbių veiksnių, siekiant padidinti

bitininkystės konkurencingumą. Tam šiuo metu dar nepakankamai panaudojamos natūralios

87

bičių ganyklos, vežiojant bites prie žydinčių augalų; iki šiol nepavyksta išspręsti varoatozės

bei kitų ligų ir kenkėjų plitimo problemos; per mažai naudojamasi galimybe stiprinti bičių

šeimas aukštos veislinės vertės bičių motinomis.

Užsienio prekyba medumi per 2012–2018 m. laikotarpį pastebimai išaugo: importas –

2,4 karto, o eksportas – 2,3 karto. Šis augimas iš dalies susijęs su nuo 2015 m. pastebimai

išaugusiu reeksportu. Lietuva tapo viena iš šalių, per kurią pigesnis medus iš Kinijos ir

Ukrainos buvo vežamas į kitas ES šalis. Lietuviškos kilmės medaus eksportas 2018 m.,

palyginti su 2012 m., padidėjo mažiau – 60,0 proc.

Tačiau pigesnis medus iš Kinijos ir Ukrainos užėmė ir nemažą Lietuvos rinkos dalį

bei sudarė konkurenciją lietuviškam medui. Jeigu importuoto medaus kiekis Lietuvos rinkoje

2012 m. siekė 524,6 t, tai 2018 m. – jau 968,5 t arba 84,6 proc. daugiau.

Lietuviškos kilmės medus tiek vietinėje, tiek kitų ES šalių rinkose negali konkuruoti

su pigesniu ukrainietišku ar kinišku medumi kaina, bet galėtų konkuruoti kokybe. Nors

Lietuvoje vartotojai lietuvišką medų vertina kaip kokybiškesnį už importuotą, tačiau kitose

Europos šalyse kokybiško medaus vardą reikia užsitarnauti. Užsienio rinkose vertinamas

ekologiškas medus ar pagal kokybės sistemas pagamintas. 2018 m. Lietuvoje ekologiškas

medus sudarė tik 1,1 proc. viso pagaminto medaus kiekio, o pagal nacionalinę žemės ūkio ir

maisto kokybės sistemą pagamintas – 5,5 proc. Didesnė tokio medaus gamyba ir kitos

medaus ir kitų bičių produktų kokybei kelti svarbios priemonės padėtų kelti Lietuvos

bitininkystės ūkių konkurencingumą.

Bitininkystės rodikliai 2012–2018 m.

Rodikliai 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Pokytis

2018m.,

palyginti su

2012 m., proc.

Bičių šeimų skaičius,

tūkst. 88,3 92,1 121,7 130,3 133,5 137,8 198,0 2,2*

Iš vienos šeimos gautas

medaus kiekis, kg 20,7 20,1 16,4 19,7 20,3 19,0 21,3 2,9

Surinkta medaus, t 1828 1848 1990 2572 2708 2622 4207 2,3*

Medaus importas, t 556,9 1002,6 849,2 1280,3 1395,5 1450,8 1322,3 2,4*

Medaus eksportas, t 458,1 790,2 857,7 1449,9 1580,5 973,4 1034,9 2,3*

Lietuviškos kilmės

eksportas, t 425,8 762,6 811,6 894,2 976,6 557,5 681,1 60,0

*Kartai.


88

Vyno sektorius

Lietuvoje yra gaminamas tik putojantis vynuogių vynas. Lietuvoje jis pradėtas

gaminti 1980 m. Šiuo metu putojantį vyną gamina trys įmonės – AB „MV GROUP

Production“ , UAB „Boslita“ ir KO bei UAB „Italiana LT“. Lietuvoje putojantis vynas

gaminamas tiek rezervuariniu (Charmat), tiek tradiciniu (fermentacija vyksta butelyje)

metodais, žaliava jo gamybai perkama Prancūzijoje, Italijoje, Vengrijoje, Ispanijoje ir kitose

Europos Sąjungos šalyse.

Lietuvoje vynai su saugoma geografine nuoroda ar su saugoma kilmės vietos nuoroda

negaminami, tačiau gaminami putojantys vynai su vyninių vynuogių veislių nuorodomis.

Pastaraisiais metais bendra putojančio vyno (tiek su vyninių vynuogių veislių

nuorodomis, tiek be jų) gamyba Lietuvoje svyravo. 2013 ir 2014 m. gamyba, lyginant su

2012 m., didėjo – pagaminta po 4,4 mln. litrų putojančio vynuogių vyno, bet 2015 m. gamyba

krito iki 3,6 mln. litrų. 2016 m. gamyba vėl padidėjo iki 4,2 mln. litrų, bet 2017 m. sumažėjo

iki 3,2 mln. litrų. Lietuvoje pagaminto putojančio vyno eksporto dalis nuo gamybos yra labai

maža – 2013–2014 m. sudarė apie 3-4 proc., 2015 m. krito iki 1 proc. ir 2016–2017 m. vėl

šiek tiek pakilo virš 2 proc. Putojančio vyno su vyninių vynuogių veislių nuorodomis

eksporto į trečiąsias šalis išplėtimas ne tik padidintų jį eksportuojančių įmonių

konkurencingumą, bet ir būtų plačiau paskleista informacija apie ES auginamas vynines

vynuogių veisles, iš kurių pagamintas putojantis vynas.

Pagrindinės šalys, į kurias eksportuojamas Lietuvoje pagamintas putojantis vynas, yra

Kinija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Baltarusija.

Putojančio vyno gamyba Lietuvoje ir eksportas į trečiąsias šalis 2013–2017 m., litrais

Eil.

Nr. Vyno gamyba ir eksportas 2013 2014 2015 2016 2017

1. Gamyba (tik putojantis

vynas, KN 2204.10) 4412000 4385000 3633000 4219000 3212000

2. Lietuviškos kilmės

putojančio vyno eksportas: 148221 189144 37814 111960 70982

2.1. Kinija 82440 118827 1593 53802 37422

2.2. Honkongas 0 12 3807 1638 0

2.3. Jungtinės Amerikos

Valstijos 37917 734242 13279,5 18990 16380

2.4. Baltarusija 19386 19836 0 11160 10998

2.5. Rusija 0 16200 10800 0 0

3. Vyno eksporto dalis nuo

gamybos, proc. 3,4 4,3 1,0 2,7 2,1

Šaltinis: Lietuvos Respublikos statistikos departamentas.

89

Lietuva, siekdama padidinti Lietuvoje pagaminto putojančio vyno su vyninės

vynuogių veislės nuoroda eksportą į trečiąsias šalis bei suteikti vartotojams daugiau

informacijos apie ES auginamas vynines vynuogių veisles, yra patvirtinusi Paramos Lietuvos

vyno sektoriui 2019–2023 m. programą.

90

2.3 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – gerinti ūkininkų padėtį vertės

grandinėje (c)

Maisto grandinė jungia visus rinkos dalyvius, susijusius su maisto gamyba,

perdirbimu ir paskirstymu vartotojams. Visų Lietuvos maisto grandinės grandžių – žemės

ūkio, maisto perdirbimo pramonės, mažmeninės maisto produktų prekybos bei maitinimo ir

gėrimų paslaugų – indėlis į šalies ekonomiką yra labai svarbus dėl užimtumo užtikrinimo ir

pridėtinės vertės kūrimo. 2016 m. šalies maisto grandinėje veikė 165,5 tūkst. verslo subjektų,

kuriuose dirbo 408,0 tūkst. asmenų, ir buvo sukurta 3,1 mln. EUR pridėtinės vertės.

Lietuvos, kaip ir kitų ES šalių, maisto grandinei yra būdinga tai, kad didžioji dauguma

šioje grandinėje dalyvaujančių verslo subjektų (2016 m. – 90,8 proc.) ir dirbančių asmenų

(2016 m. – 62,6 proc.) užsiima žemės ūkio veikla (2.3.1 pav.).

2.3.1 pav. Įvairių maisto grandinės grandžių indėlis į Lietuvos ekonomiką 2016 m.

Šaltiniai: EUROSTAT duomenys.

Maisto grandinės dalyvių rinkos galia. Lietuvos žemės ūkyje vyrauja smulkūs ūkiai:

2016 m. daugiau kaip trys ketvirtadaliai šalies ūkių turėjo mažiau kaip 10 ha naudojamų ŽŪN

(78,7 proc.) arba buvo priskiriami mažiausio ekonominio dydžio grupėms (mažiau kaip 8

tūkst. EUR standartinės produkcijos) (75,9 proc.). Žemės ūkio produkcijos gamybos sektorius

yra susiskaidęs. Maisto tiekimo grandinėje ūkininkų skaičius yra žymiai didesnis nei maisto

perdirbėjų ir mažmenininkų.

Šalies maisto perdirbimo pramonei yra būdinga didelė koncentracija. Kai kuriose šios

pramonės šakose (pieno, grūdų) vyrauja kelios stambios įmonės arba jų grupės. Lietuvos

agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, 2012 m. šalies pieno rinkoje 4-ių didžiausių

pieno perdirbimo įmonių grupių koncentracijos laipsnis sudarė 79 proc., 2018 m. – 68 proc.

90,8

62,6

37,8

1,1

10,5

26,4

5,9

17,9 28,4

2,2 8,9 7,4

0

20

40

60

80

100

Ūkiai/įmonės Darbuotojai Pridėtinė vertė

Pro

c.

Vartotojams teikiamos maitinimo ir gėrimų paslaugos

Maisto produktų mažmeninė prekyba

Maisto, gėrimų ir tabako gamyba

Žemės ūkis

91

(šis laipsnis sumažėjo dėl 2016 m. į pieno rinką įsiliejusio „Pienas LT“, kai 150 pieno

gamintojų įgyvendino vertikalios integracijos projektą – įkūrė žemės ūkio kooperatyvą,

pasistatė pieno perdirbimo įmonę, pradėjo šiai įmonei tiekti visą savo ūkiuose pagamintą

žalią pieną bei gaminti ir parduoti pieno produktus)21.

Koncentracija mažmeninės maisto produktų prekybos sektoriuje taip pat yra labai

didelė. Maistas daugiausia parduodamas didžiuosiuose prekybos centruose. Keli didieji

mažmeninės prekybos tinklai kontroliuoja didžiąją dalį visų maisto produktų pardavimų.

Konkurencijos tarybos duomenimis, 2018 m. didelę rinkos galią turėjo 5 didieji mažmeninės

prekybos tinklai – „Maxima“, „Iki“, „Norfa“, „Rimi“ ir „Lidl“22.

Didėjant koncentracijai Lietuvos maisto perdirbimo ir mažmeninės maisto produktų

prekybos sektoriuose, šių sektorių atstovų derybinė galia stiprėjo, o žemės ūkio produkcijos

gamintojų – silpnėjo. Nevienoda derybinė galia lėmė tai, kad žemės ūkio produkcijos pirkėjai

kai kuriais atvejais pradėjo piktnaudžiauti padėtimi ir elgtis ne pagal sąžiningos

konkurencijos principus.

Nors 2008–2016 m. žemės ūkio produkcijos gamintojams iš visų maisto grandinės

dalyvių teko didžiausia pridėtinės vertės dalis, tačiau per paskutiniuosius metus ji nuolat ir

palyginti sparčiai mažėjo. 2016 m., palyginti su 2012 m., ši dalis sumažėjo nuo 50,1 iki 37,8

proc., arba 12,3 proc. punktų (2.3.2 pav.).

21 Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto skaičiavimai, vadovaujantis Lietuvos statistikos departamento ir

NASDAQ Baltic vertybinių popierių biržos duomenimis. 22 Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos naujienos, 2018–06–01. Prieiga per internetą:

https://www.kt.gov.lt/lt/naujienos/mazmenines-prekybos-rinkos-zaidejai-ivertino-ju-santykius-reglamentuojanti-

istatyma. Didelę rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė (ūkio subjektas, besiverčiantis mažmenine

prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai ir tabako gaminiai, ir vienas

arba kartu su tokia pat prekyba besiverčiančiais su juo susijusiais ūkio subjektais atitinkantis visus šiuos

reikalavimus: 1) iš visų Lietuvos Respublikoje jo (jų) valdomų parduotuvių bent 20 parduotuvių yra ne

mažesnio kaip 400 m2 prekybos ploto; 2) bendrosios jo (jų) pajamos paskutiniais finansiniais metais yra ne

mažesnės kaip 116 mln. EUR. Jeigu mažmeninės prekybos įmonė yra užsienio valstybės ūkio subjektas,

bendrosios pajamos skaičiuojamos kaip Lietuvos Respublikoje gautų pajamų suma.

https://www.kt.gov.lt/lt/naujienos/mazmenines-prekybos-rinkos-zaidejai-ivertino-ju-santykius-reglamentuojanti-istatyma

https://www.kt.gov.lt/lt/naujienos/mazmenines-prekybos-rinkos-zaidejai-ivertino-ju-santykius-reglamentuojanti-istatyma

92

2.3.2 pav. Pridėtinė vertė Lietuvos maisto tiekimo grandinėje ir pirminės produkcijos gamintojams

tenkanti pridėtinės vertės dalis Lietuvoje ir ES-28 šalyse 2008–2016 m.

Šaltiniai: EUROSTAT duomenys.

Priemonės nuo nesąžiningos prekybos praktikos. Lietuvoje maisto tiekimo

grandinėje ypač savo derybinę galią sustiprino didieji mažmeninės prekybos tinklai. Siekiant

riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir

užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų

pusiausvyrą, 2009 m. gruodžio 22 d. buvo priimtas Mažmeninės prekybos įmonių

nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas Nr. XI-62623. Vadovaujantis šio įstatymo

nuostatomis, mažmeninės prekybos įmonėms draudžiama atlikti ūkinės veiklos sąžiningai

praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais šių įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams

ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti

rinkoje ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai tiekėjui (pvz., mokėti už sutikimą pradėti

prekiauti jų prekėmis, kompensuoti prekybininkų negautą pelną ar atlyginti vykdomo

pardavimo skatinimo išlaidas ir kt.). Įstatymo nuostatų laikymosi priežiūrą atlieka

Konkurencijos taryba. Ši institucija, siekdama visapusiškai įvertinti didžiųjų mažmeninės

prekybos tinklų ir maisto produktų ir gėrimų tiekėjų santykius, kiekvienais metais vykdo šių

maisto grandinės dalyvių apklausas, taip pat atlieka ir kitus tyrimus, susijusius su naujų

aplinkybių dėl įstatymo tobulinimo būtinybės nustatymu. Atsižvelgdama į tyrimų rezultatus,

Konkurencijos taryba siūlo įstatymo pataisas. 2016 m. gegužės 1 d. ir 2019 m. liepos 1 d.

įsigaliojo įstatymo pataisos, padidinančios už nesąžiningus veiksmus mažmeninės prekybos

23 Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas Nr. XI-626. Prieiga per internetą:

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalActPrint/lt?jfwid=-

1c2dteasbo&documentId=85fba040a97b11e59010bea026bdb259&category=TAD.

34,4 38,042,8 44,0 50,1 46,8 41,5 41,3 37,8

25,8 23,9 25,3 25,8 25,8 26,2 25,4 23,7 23,30102030405060708090100

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

3500

2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016

Pro

c.

Mln

. E

UR

Vartotojams teikiamos maisto ir gėrimų paslaugos

Maisto ir gėrimų pardavimas

Maisto ir gėrimų gamyba

Pirminės produkcijos gamyba

Pridėtinės vertės dalis, tenkanti pirminės produkcijos gamintojams Lietuvoje

Pridėtinės vertės dalis, tenkanti pirminės produkcijos gamintojams ES-28 šalyse

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalActPrint/lt?jfwid=-1c2dteasbo&documentId=85fba040a97b11e59010bea026bdb259&category=TAD

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalActPrint/lt?jfwid=-1c2dteasbo&documentId=85fba040a97b11e59010bea026bdb259&category=TAD

93

įmonei skiriamą baudą, praplečiančios įstatyme numatyto nesąžiningų veiksmų draudimo,

taikomo didiesiems mažmeninės prekybos tinklams, sąrašą, suteikiančios daugiau įgaliojimų

Konkurencijos tarybai ir kt.

Rinkos skaidrumas. Siekiant didesnės konkurencijos mažmeninėje maisto produktų

prekyboje, ŽŪM iniciatyva nuo 2019 m. sausio 1 d. internetinėje svetainėje

www.produktukainos.lt pradėta viešai skelbti oficiali informacija apie svarbiausių maisto

produktų kainas, taikomas didžiuosiuose mažmeninės prekybos tinkluose. Anksčiau šioje

svetainėje buvo viešinamos apibendrintos maisto produktų kainos, nenurodant konkretaus

mažmeninės prekybos tinklo kainų. Šiuo metu yra skelbiamos 5-ių didžiųjų mažmeninės

prekybos tinklų – „Maxima“, „Iki“, „Norfa“, „Rimi“ ir „Lidl“ – 20-ies maisto produktų

kategorijų (duonos ir grūdų produktų, mėsos, pieno gaminių, kiaušinių, aliejaus ir riebalų,

įvairių daržovių ir kt.) kainos ir jų pokyčiai. Mažmeninės prekybos tinklų parduotuvėse

esančias kainas fiksuoja ir skelbia VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras.

Internetinėje svetainėje yra viešinamos ne tik maisto produktų krepšelio kainos skirtinguose

didžiuosiuose mažmeninės prekybos tinkluose, bet ir informacija, kokia tos kainos dalis tenka

produkcijos gamintojams ir prekybininkams. Tokio pobūdžio informacijos skelbimas viešai

padeda užtikrinti didesnį skaidrumą rinkoje.

Kooperacijos ir bendradarbiavimas tarp ūkininkų mastas. Viena iš galimybių

ūkininkams, ypač smulkiesiems, išsilaikyti ir pagerinti savo padėtį rinkoje yra kooperacija.

VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, per 2008–2018 m. laikotarpį

Lietuvoje kiekvienais metais vidutiniškai 34 kooperatinės bendrovės buvo pripažintos žemės

ūkio kooperatinėmis bendrovėmis (kooperatyvais) (2.3.3 pav.).

2.3.3 pav. Žemės ūkio kooperatinių bendrovių (kooperatyvų), gavusių pripažinimą 2008–2018 m.,

skaičius

Šaltinis: VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenys.

35

30

39

45

38

32

44

3532

2226

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

50

2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Vn

t.

http://www.produktukainos.lt/

94

Nors Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme Nr. X-166324 kooperacija yra

įvardyta kaip viena iš prioritetinių sričių, kooperatyvų veiklos pradžiai skatinti tobulinami

teisės aktai, reglamentuojantys kooperatyvų veiklą, gamintojų grupių ir organizacijų

įsisteigimui žemės ūkio sektoriuje teikiama ES parama, tačiau bendradarbiavimo tarp

ūkininkų mastas iki šiol išlieka mažas: tiek šalyje veikiančių kooperatyvų, tiek jų veikloje

dalyvaujančių narių skaičius – palyginti nedidelis. Žemės ūkio ministerijos duomenimis,

2018 m. Lietuvoje pripažinimą yra gavę apie 200 žemės ūkio kooperatyvų25. Žemės ūkio

rūmų duomenimis, šie kooperatyvai jungia apie 12 proc. visų šalies ūkininkų. Palyginti su

kitomis ES šalimis, kooperatyvų skaičius šalyje yra mažas (15 vieta tarp ES-28 šalių), o

kooperatyvų narių skaičius – vienas mažiausių26. Pagrindinės kliūtys kooperacijos plėtrai yra

susijusios su ūkininkų nepakankamomis žiniomis apie kooperatyvų naudą, nenoru arba

galimybių neturėjimu finansiškai prisidėti prie kooperatyvų kūrimo, pasitikėjimo trūkumu,

noru patiems priimti sprendimus, nesugebėjimu susitarti ir dirbti kartu.

Pastaraisiais metais atliktų apklausų duomenimis (2016 m. Žemės ūkio rūmai

apklausė 152 kooperatyvus27 ir 2018 m. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas apklausė 60

kooperatyvų28), didžioji dalis kooperatyvų (2016 m. – 72 proc., 2018 m. – 57 proc.) nurodė,

kad turi mažiau kaip 10 narių. Palyginti nedidelė dalis kooperatyvų (2016 m. – 17 proc., 2018

m. – 27 proc.) nurodė, kad perdirba žemės ūkio produkciją. Dauguma kooperatyvų savo

veiklą yra sutelkę į žemės ūkio produktų gamybą ir pardavimą, o ne į šių produktų

perdirbimą, rinkodarą ir realizavimą.

Ūkininkų įsitraukimas į gamybos modelius, orientuotus į rinką. Paskutiniu metu

dalis šalies ūkininkų, ypač smulkių ir vidutinių, nuolat kintant žemės ūkio produkcijos

supirkimo kainoms, ieškojo galimybių išlikti gyvybingiems ir surasti savo vietą rinkoje, todėl

pradėjo naudotis galimybėmis, kurias teikė besikeičiantys vartotojų poreikiai. Augant

gyventojų susidomėjimui vietinių ūkininkų užaugintais arba pagamintais žemės ūkio ir

maisto produktais, kurie yra aukštos kokybės, tinkami ir palankūs sveikatai, pagaminti,

nekenkiant aplinkai ir laikantis gyvūnų gerovės reikalavimų, ūkininkai vis aktyviau ėmėsi

24 Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas. Prieiga per internetą: https://e-

seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.171174/asr. 25 Žemės ūkio ministerijos 2018 m. veiklos ataskaita. Prieiga per internetą:

https://zum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija/Administracine_informacija/Planavimo_dokumentai/

Veiklos_ataskaitos/%C5%BD%C5%AAM_2018_veiklos_ataskaita.pdf. 26 LR žemės ūkio rūmai. Naujienos (2019-03-29). Dar vienas kooperacijos naudos pavyzdys. Prieiga per

internetą: https://www.zur.lt/lt/dar-vienas-kooperacijos-naudos-pavyzdys/. 27 LR žemės ūkio rūmų atliktos žemės ūkio kooperatyvų apklausos rezultatai, 2016. 28 Melnikienė R., Ribašauskienė, E., Šumylė, D. Kooperacijos plėtros modeliavimas. Lietuvos agrarinės

ekonomikos institutas, 2018.

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.171174/asr

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.171174/asr

https://zum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija/Administracine_informacija/Planavimo_dokumentai/Veiklos_ataskaitos/%C5%BD%C5%AAM_2018_veiklos_ataskaita.pdf

https://zum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija/Administracine_informacija/Planavimo_dokumentai/Veiklos_ataskaitos/%C5%BD%C5%AAM_2018_veiklos_ataskaita.pdf

https://www.zur.lt/lt/dar-vienas-kooperacijos-naudos-pavyzdys/

95

savo ūkiuose užaugintos arba pagamintos produkcijos perdirbimo ir šios produkcijos

pardavimo tiesiogiai vartotojams. Lietuvoje daugėjo iniciatyvų plėtoti vietinio maisto sistemą

ir trumpas maisto tiekimo grandines, naudojant įvairius žemės ūkio ir maisto produktų

tiesioginių pardavimų būdus – mobiliuosius ir stacionarius ūkininkų turgus, ūkių

parduotuves, pardavimus tiesiogiai iš ūkių, išankstinio užsakymo ir pristatymo sistemas bei

kitas partnerystės tarp gamintojų ir vartotojų formas. Įsitraukti į žemės ūkio ir maisto

produkcijos perdirbimą ir šios produkcijos pardavimą tiesiogiai vartotojams šalies ūkininkus

paskatino ir ES parama pagal 2014–2020 m. Kaimo plėtros programos priemones

„Bendradarbiavimas“, “Ūkio ir verslo plėtra” ir “Investicijos į materialųjį turtą“. Žemės ūkio

struktūros tyrimų duomenimis, 2013 m. 39,6 proc., o 2016 m. – 24,3 proc. visų šalies ūkių

nurodė, kad tiesiogiai parduoda daugiau kaip 50 proc. produkcijos. Absoliučią daugumą šių

ūkių (2013 m. – 79,6 proc., 2016 m. – 67,9 proc.) sudarė smulkūs ūkiai, priklausantys

mažiausio ekonominio dydžio ūkių grupei (mažiau kaip 8 tūkst. EUR standartinės

produkcijos) (2.3.4 pav.). 2016 m., palyginti su 2013 m., ūkių, tiesiogiai parduodančių

daugiau kaip pusę produkcijos, dalis sumažėjo, kadangi didelė dalis smulkių ūkių baigė

veiklą.

2.3.4 pav. Ūkiai, tiesiogiai parduodantys daugiau kaip 50 proc. produkcijos, pagal ūkių ekonominį dydį

2013 ir 2016 m., proc.


Daugiausia ūkininkai, tiesiogiai parduodantys daugiau kaip 50 proc. produkcijos,

užsiėmė lauko augalų auginimu, ganomų gyvulių laikymu bei mišria augalininkyste ir

gyvulininkyste. Į tiesioginius pardavimus vis aktyviau įsitraukė jaunesni ir turintys aukštesnį

profesinį pasirengimą ūkininkauti ūkininkai: 2016 m., palyginti su 2013 m., tiesiogiai

79,667,9

16,825,1

1,9 4,01,4 2,9

0,3 0,2

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

2013 2016

Pro

c.

< 8 tūkst. EUR 8 - < 50 tūkst. EUR 50 - < 100 tūkst. EUR

100 - < 500 tūkst. EUR > = 500 tūkst. EUR

96

parduodančių daugiau kaip pusę produkcijos ūkininkų iki 45 m. amžiaus dalis padidėjo nuo

18,7 iki 21,9 proc., o ūkininkų, turinčių visišką pasirengimą ūkininkauti, dalis – nuo 15,2 iki

22,7 proc.

Plėtojant trumpas maisto tiekimo grandines, Lietuvoje buvo įgyvendinta daug įvairių

projektų. Vieni iš sėkmingų pavyzdžių – Sūrininkų namai, Kaimas į namus. Sūrio namai yra

įsikūrę Varėnos r. Dargužių kaime. Tai sūrio kultūros židinys, kuriame plėtojama ne tik sūrių

gamyba ir pardavimas, bet ir kitos veiklos, tokios kaip viešasis maitinimas, sūrininkystės

mokykla. Kaimas į Namus – tai unikalus projektas, patogiai ir praktiškai apjungiantis į vieną

platformą smulkius ir vidutinius ūkininkus ir natūralios, lietuviškos produkcijos ieškančius

vartotojus. Šiam projektui įgyvendinti sukurtoje internetinėje svetainėje buriamos pirkėjų

bendruomenės ir skatinimas lietuviškos produkcijos iš ūkininkų vartojimas, formuojant

užsakymus internetu (2.3.5 pav.).

2.3.5 pav. Kaimas į namus

Šaltinis: Kaimas į namus. Prieiga per internetą: https://www.kaimasinamus.lt/bendruomenes/.

Nors pastaruoju metu ir išryškėjo tendencija, kai vis daugiau žemės ūkio ir maisto

produkcijos gamintojų dalyvauja trumpose maisto tiekimo grandinėse, tačiau tiesioginių

pardavimų apimtys nėra didelės. Jų plėtrą stabdo įvairios kliūtys, iš kurių svarbiausios: žinių,

iniciatyvos ir įgūdžių trūkumas, siekiant pradėti naują veiklą, susijusią su tiesioginiais

pardavimais; teisinio reguliavimo trūkumai; aukšti veterinarijos reikalavimai, ribotas

prieinamumas prie finansavimo šaltinių; ribotas produkcijos asortimentas ir nepakankami jos

kiekiai, produkcijos sezoninis pobūdis; kooperacijos ir bendradarbiavimo stoka; sudėtingas

https://www.kaimasinamus.lt/bendruomenes/

97

viešųjų pirkimų, siekiant aprūpinti žemės ūkio ir maisto produktais viešojo sektoriaus įstaigas

ir institucijas, reglamentavimas29.

Lietuvoje tik nedidelė žemės ūkio ir maisto produktų gamintojų dalis vykdo pirminį

arba antrinį savo gaminamos produkcijos perdirbimą. Valstybinės maisto ir veterinarijos

tarnybos duomenimis, 2017 m., palyginti su 2013 m., maisto tvarkymo subjektų registre

įregistruotų ūkininkų ir kitų žemės ūkio veiklą vykdančių subjektų, perdirbančių produkciją

savo ūkiuose, skaičius padidėjo nuo 440 iki 518 (2.3.6 pav.).

2.3.6 pav. Maisto tvarkymo subjektų registre įregistruotų ūkininkų ir kitų žemės ūkio veiklą vykdančių

subjektų, perdirbančių produkciją savo ūkiuose, skaičius 2013–2017 m.

Šaltinis: Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenys.

Lietuvoje ūkininkų įsitraukimas į ekologiškų, pagal nacionalinę ir ES kokybės

sistemas pagamintų produktų gamybą yra mažas, t. y. ūkių, dalyvaujančių šiose kokybės

sistemose, dalis yra nedidelė.

Per 2012–2017 m. laikotarpį sertifikuotas ekologiškos produkcijos gamybos plotas

išaugo 1,5 karto, o ekologinių ūkių skaičius kito netolygiai ir nuo 2016 m. nuolat mažėjo (šie

ūkiai stambėjo) (2.3.7 pav.). Ekologiniai ūkiai sudarė labai mažą visų šalies ūkių dalį: 2013

m. – 1,5 proc., o 2016 m. – 1,7 proc.

29 Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros baltoji knyga. Nacionalinės politikos iššūkiai, uždaviniai ir veiksmai iki

2030 m. Prieiga per internetą:


440

456

507495

518

400

420

440

460

480

500

520

540

2013 2014 2015 2016 2017

Vn

t.


98

2.3.7 pav. Ekologinių ūkių skaičius Lietuvoje ir jų dalis nuo visų ekologinių ūkių ES-28 šalyse 2012–

2017 m.


2007 m. Lietuvoje įteisinus nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą (NKP),

pirmieji produktų, pagamintų pagal šią sistemą, gamintojai sertifikuoti prieš dešimtmetį,

tačiau žymesnis jų skaičiaus augimas prasidėjo nuo 2012 m. Žemės ūkio ministerijos ir

Viešosios įstaigos „Ekoagros“ duomenimis, 2013 m. pabaigoje 206 gamintojai, o 2017 m.

pabaigoje – 360 gamintojų rinkai tiekė pagal NKP pagamintus produktus (2.3.8 pav.). Visi

šie gamintojai užsiėmė tik šviežių uogų, vaisių, daržovių auginimu ir bičių produktų gamyba.

Iki šiol NKP sistemoje nėra vieno kitų rūšių maisto produktų (mėsos, pieno, grūdų ir kitų)

gamintojo.

2.3.8 pav. Ūkio subjektų, sertifikavusių produktų gamybą pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės

sistemą, skaičius 2013–2017 m.

Šaltiniai: Žemės ūkio ministerijos, VšĮ „Ekoagros“ duomenys.

Apibendrinimas. Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybos sektorius, kuriame

vyrauja smulkūs gamintojai, yra susiskaidęs, o maisto perdirbimo pramonė ir mažmeninė

25112570

2445

2672

25392478

1,00,9

1,00,9

0,0

0,2

0,4

0,6

0,8

1,0

2300

2350

2400

2450

2500

2550

2600

2650

2700

2012 2013 2014 2015 2016 2017

Pro

c.

Vn

t.

Ekologinių ūkių skaičius Lietuvoje

Ekologinių ūkių Lietuvoje dalis nuo visų ekologinių ūkių ES-28 šalyse

206237

280

318

360

0

50

100

150

200

250

300

350

400

2013 2014 2015 2016 2017

Vn

t.

99

prekyba – labai koncentruotos. Derybose žemės ūkio produkcijos gamintojai paprastai yra

silpniausia grandis, todėl jiems nustatomos mažos produkcijos supirkimo kainos.

Pastaraisiais metais pridėtinės vertės pasidalijimo tarp maisto grandinės dalyvių dalys

keitėsi ne žemės ūkio produkcijos gamintojų, o maisto perdirbėjų ir mažmenininkų naudai.

Nors, siekiant sustiprinti ūkininkų derybinę galią, jie buvo aktyviai skatinami kooperuotis,

tačiau bendradarbiavimo mastas tarp jų išliko mažas. Tiek šalyje veikiančių žemės ūkio

kooperatinių bendrovių (kooperatyvų), tiek jų veikloje dalyvaujančių narių skaičius, palyginti

su kitomis ES šalimis, yra nedidelis.

Paskutiniu metu, siekdami pagerinti savo padėtį vertės grandinėje, dalis ūkininkų

ėmėsi savo ūkiuose užaugintos arba pagamintos produkcijos perdirbimo ir šios produkcijos

pardavimo tiesiogiai vartotojams, plėtojo ekologiškų, pripažintų ES mastu, pagamintų pagal

nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą produktų gamybą. Nepaisant šių iniciatyvų

daugėjimo, ūkininkų, dalyvaujančių vietinio maisto sistemoje ir trumpose maisto tiekimo

grandinėse bei kokybės sistemose, skaičius reikšmingai nepadidėjo, o jų dalis nuo visų

ūkininkų išliko maža.

Siekiant pagerinti Lietuvos ūkininkų padėtį vertės grandinėje, būtina stiprinti jų

bendradarbiavimą, remti gamybos modelių, orientuotų į rinką, plėtrą, skatinti mokslinius

tyrimus ir naujoves, didinti rinkos skaidrumą ir užtikrinti veiksmingas priemones nuo

nesąžiningos prekybos praktikos.

100

2.4 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – padėti švelninti klimato kaitą

bei prisitaikyti prie jos ir plėtoti darniąją energetiką (d)

Pastaraisiais dešimtmečiais žmonija vis dažniau susiduria su įvairaus pobūdžio

krizėmis, viena iš jų – klimato kaita. Dėl besikeičiančio klimato kyla oro ir vandenynų

temperatūra, didėja grėsmė išnykti daugelio rūšių augalams ir gyvūnams, daugėja naujų ligų

ir kenkėjų. Kadangi klimatas nešyla tolygiai dėl jo sistemos sudėtingumo ir kompleksiškumo,

taip pat daugėja ekstremalių meteorologinių reiškinių.

Klimato kaitos švelninimui nepalankus veiksnys yra maisto poreikio pasaulyje

augimas, kuris skatina didinti žemės ūkio produkcijos gamybos intensyvumą ir kartu

šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas. Kita vertus, žemės ūkyje naudojamų

technologijų (pvz., gyvūnų laikymo bei šėrimo, mėšlo tvarkymo, pašarų gamybos, žemės

dirbimo) tobulėjimas ir naujų augalų rūšių bei gyvūnų veislių išvedimas sukuria galimybes

klimato kaitos švelninimui.

Lietuva yra prisiėmusi eilę tarptautinių įsipareigojimų, prisidėti prie tikslų, susijusių

klimato kaitos švelninimu. 2015 m. pagal Jungtinių Tautų (JT) bendrąją klimato kaitos

konvenciją Paryžiuje buvo priimtas susitarimas, kuris padės stabdyti pasaulinį klimato

atšilimą po 2020 m. Tais pačiais metais JT aukščiausiojo lygio susitikime buvo priimta

darnaus vystymosi iki 2030 m. darbotvarkė „Keiskime mūsų pasaulį: Darnaus vystymosi

darbotvarkė iki 2030 metų“ (angl. Transforming Our World: the 2030 Agenda for

Sustainable Development)30,31.

Europos Sąjunga (ES), siekdama įgyvendinti Paryžiaus susitarimą ir siekti JT darnaus

vystymosi tikslų, 2018 m. gegužės 30 d. priėmė Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą

Nr. 2018/842, kuriuo, prisidedant prie klimato politikos veiksmų, kad būtų vykdomi

įsipareigojimai pagal Paryžiaus susitarimą, valstybėms narėms nustatomi įpareigojimai 2021–

2030 m. laikotarpiu sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) metinį

kiekį. Šiame Reglamente Lietuvai nustatytas 9 proc. išmetamų ŠESD kiekio mažinimas iki

2030 m., palyginti su jų 2005 m. išmestu kiekiu. Reglamente Lietuvai nustatytas 6,5 mln.

t CO2 ekv. bendras grynasis absorbuotas kiekis, susijęs su mišku apželdinta žeme, iškirstų

miškų žeme, kultivuojamais pasėliais ir tvarkomomis pievomis 2021–2030 m.

30 United Nations [interaktyvus]. 2015. Transforming our world: the 2030 Agenda for Sustainable Development

[žiūrėta 2019 m. lapkričio 12 d.]. Prieiga per internetą:

http://www.un.org/ga/search/view_doc.asp?symbol=A/RES/70/1&Lang=E 31 United Nations [interaktyvus]. 2015. Adoption of the Paris Agreement. Proposal by the President [žiūrėta

2019 m. lapkričio 12 d.]. Prieiga per internetą: http://unfccc.int/resource/docs/2015/cop21/eng/l09r01.pdf

http://www.un.org/ga/search/view_doc.asp?symbol=A/RES/70/1&Lang=E

http://unfccc.int/resource/docs/2015/cop21/eng/l09r01.pdf

101

Atsižvelgiant į Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų

ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. plane32 nurodytų ES indikatyvių išmetamų ŠESD kiekio

mažinimo tikslų vykdymą, Nacionalinėje klimato kaitos valdymo politikos strategijoje33

išmetamų ŠESD kiekį, palyginti su 1990 m. lygiu, iki 2030 m. numatyta sumažinti 40 proc.,

iki 2040 m. – 60 proc. ir iki 2050 m. – 80 proc. Lietuvos Respublikos integruoto nacionalinio

energetikos ir klimato srities veiksmų plano projekte34 numatyta remti veiksmus dėl kurių

sumažės ŠESD išmetimas.

ŠESD emisijos žemės ūkio sektoriuje. Lietuvos, kaip ir kitų intensyvų pirminį ūkio

sektorių turinčių valstybių, žemės ūkis yra svarbus ŠESD emisijų šaltinis. Per 2012–2016 m.

laikotarpį visų sektorių išmetamas ŠESD kiekis Lietuvoje sumažėjo 10,3 proc. (ES-28 šalyse

– 5,9 proc.), tačiau iš žemės ūkio veiklos (įskaitant emisijas iš ariamosios žemės, pievų ir

ganyklų) išmetamas ŠESD kiekis padidėjo 7,2 proc. (ES-28 šalyse – 0,6 proc.) (C.45

rodiklis) (2.4.1 lentelė). Esant tokioms tendencijoms, iš žemės ūkio veiklos išmetamų ŠESD

dalis bendrame ŠESD pasiskirstyme tarp sektorių 2016 m., palyginti su 2012 m., padidėjo

8,9 proc. punkto (ES-28 šalyse – 0,8 proc. punkto).

32 2011 m. kovo 8 d. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių

reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos

sukūrimo iki 2050 m. planas“ (KOM (2011) 112) (angl. k. A Roadmap for moving to a competitive low carbon

economy in 2050). 33 2012 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. XI-2375 Dėl Nacionalinės klimato kaitos

valdymo politikos strategijos patvirtinimo. 34 2018 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Respublikos integruotas nacionalinis energetikos ir klimato srities veiksmų

planas (Projektas).

102

2.4.1 lentelė. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis Lietuvoje ir ES-28 šalyse 2012–2016 m.

Rodiklis 2012 2013 2014 2015 2016

Šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis iš žemės

ūkio veiklos (įskaitant emisijas iš ariamosios

žemės, pievų ir ganyklų) ES-28, mln. t CO2 ekv.

487,355 486,194 492,904 485,378 490,098

Šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis iš

žemės ūkio veiklos (įskaitant emisijas iš

ariamosios žemės, pievų ir ganyklų)

Lietuvoje, mln. t CO2 ekv.

5,916 6,215 7,044 6,705 6,344

Šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis iš visų

ekonomikos sektorių ES-28, mln. t CO2 ekv.

4 239,173 4 138,208 3 969,005 4 000,271 3 989,760

Šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis iš

visų ekonomikos sektorių Lietuvoje, mln. t

CO2 ekv.

12,973 12,431 13,633 14,031 11,638

Šiltnamio efektą sukeliančių dujų dalis iš žemės

ūkio veiklos (įskaitant emisijas iš ariamosios

žemės, pievų ir ganyklų) ES-28, proc.

11,5 11,7 12,4 12,1 12,3

Šiltnamio efektą sukeliančių dujų dalis iš

žemės ūkio veiklos (įskaitant emisijas iš

ariamosios žemės, pievų ir ganyklų)

Lietuvoje, proc.

45,6 50,0 51,7 47,8 54,5

Šaltiniai: EUROSTAT, 2019. Greenhouse gas emissions by source sector [env_air_gge]. Prieiga per internetą:

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=env_air_gge&lang=en.

European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.45 Emissions from agriculture]. Prieiga per


Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, žemės ūkio sektorius yra atsakingas už

didžiąją dalį N2O (azoto suboksido) ir CH4 (metano) dujų emisijų. Didžioji N2O dalis

išsiskiria iš dirvožemių tiesioginiu (sintetinių ir organinių trąšų, gyvulių mėšlo ir šlapimo,

liekančio ganyklose, pasėlių likučių, organinių dirvožemių valdymo ir azoto mineralizacijos,

susijusios su organinės anglies netekimu dėl žemės naudojimo pokyčių) ir netiesioginiu

(azoto išgaravimas ir azoto išplovimas/nutekėjimas) būdu, o CH4 – gyvulių žarnyne vykstant

fermentacijai (Aplinkos apsaugos agentūra, 2018).

Visgi, lyginant augalininkystės ir gyvulininkystės sektorių išmetamus ŠESD kiekius,

galima matyti, kad dėl didėjančio pasėlių ploto ir su tuo susijusio augančio mineralinių trąšų

naudojimo augalininkystės sektoriaus išmetamas ŠESD kiekis pastaraisiais metais didėjo, o

gyvulininkystės sektoriuje dėl mažėjančio gyvulių skaičiaus buvo matomos priešingos

tendencijos (2.4.2 lentelė). Tai rodo, kad augalininkystės sektoriuje slypi pagrindinis ŠESD

mažinimo rezervas.

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=env_air_gge&lang=en

https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en

103

2.4.2 lentelė. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos iš žemės ūkio veiklos Lietuvoje pagal šaltinius

2012–2016 m., tūkst. t CO2 ekv.

Metai

Fermentacija gyvulių

žarnyne

Mėšlo tvarkymas Dirvožemis

Kalkinimas Mėšlas ir

srutos

ganyklose

Iš viso

CH4

tiesioginiai

išmetimai

netiesioginiai

išmetimai

tiesioginiai

išmetimai

netiesioginiai

išmetimai

CH4 N2O N2O N2O N2O CO2 CO2 CO2

ekv.

2012 1 620,0 278,0 93,3 97,9 1 882,8 380,4 11,2 14,2 4 377,9

2013 1 588,6 278,9 95,0 97,1 1 883,0 383,3 16,8 15,8 4 358,5

2014 1 631,4 276,7 100,7 98,3 1 990,6 415,7 24,8 41,0 4 579,2

2015 1 636,9 277,7 103,9 99,0 2 033,2 427,3 20,9 18,0 4 617,0

2016 1 586,3 254,9 101,7 94,0 1 965,4 407,2 15,9 17,2 4 442,6

Šaltinis: Aplinkos apsaugos agentūra, 2018. Nacionalinė šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos ataskaita.

Prieiga per internetą: http://klimatas.gamta.lt/files/LT_NIR_20180415_final.pdf.

Naujausiais VšĮ FPP Consulting tyrimo duomenimis35, 2014–2018 metų laikotarpiu

labiausiai prie ŠESD mažinimo prisidėjo ekologinio ūkininkavimo, agrarinės aplinkosaugos

ir klimato priemonės bei parama įsipareigojimams pagal Natura 2000 ir Vandens pagrindų

direktyvą (VšĮ FPP Consulting, 2019). Todėl ir ateityje tikslinga įgyvendinti šias priemones,

taip pat skatinti neariminį žemės dirbimą, tiesioginę sėją, sėjomainos taikymą, augalų,

sugeriančių didesnį ŠESD kiekį, ir perteklinį azotą iš dirvos kaupiančių tarpinių augalų

auginimą, subalansuotą mineralinių trąšų naudojimą, sudarant ir vykdant tręšimo planus,

mineralinių trąšų keitimą mažiau taršiomis mineralinėmis trąšomis, biopreparatais ar kitomis

organinėmis trąšomis, daugiamečių pievų įrengimą ir išlaikymą, ariamų durpžemių plotų

keitimą pievomis ar miškais. Tai pat reikalinga remti investicijas, reikalingas tiksliojo

ūkininkavimo technikai ir įrangai įsigyti.

Dirvožemio organinės anglies kiekis. Atsižvelgiant į tai, kad dirvožemis prisideda

prie klimato kaitos švelninimo kaupdamas organinę anglį, dar vienas klimato kaitos

švelninimo požiūriu nepageidaujamas reiškinys yra susijęs su dirvožemio organinės anglies

mažėjimu – vyraujant siaurai ūkių specializacijai, esant siauranarėms sėjomainoms,

neauginant daugiamečių žolių, vidutinis dirvožemio organinės anglies kiekis 2015 m.,

palyginti su 2012 m., Lietuvoje sumažėjo 3,6 proc., o bendras organinės anglies kiekis

ariamojoje žemėje (C.41 rodiklis) – 4,8 proc., ir, palyginti su kitomis panašias gamtines

sąlygas turinčiomis ES valstybėmis, buvo vienas mažiausių. Kitose panašių gamtinių sąlygų

ES valstybėse vidutinis dirvožemio organinės anglies kiekis kito įvairiai: labiausiai padidėjo

Estijoje (11,8 proc.), o sumažėjo Suomijoje (9,6 proc.) (Europos Komisija, 2019).

Tačiau svarbu paminėti, kad šis rodiklis yra tik orientacinio pobūdžio, nes vidutinė

dirvožemio organinės anglies koncentracija atskirose vietovėse gali labai skirtis. Detalesni

35 VšĮ FPP Consulting. (2019). Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos indėlis mažinant neigiamą

žemės ūkio poveikį klimato kaitai. Prieiga per internetą: https://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kaimo-pletra/lietuvos-

kaimo-pletros-2014-2020-m-programa/stebesena-ir-vertinimas-1.

http://klimatas.gamta.lt/files/LT_NIR_20180415_final.pdf

https://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kaimo-pletra/lietuvos-kaimo-pletros-2014-2020-m-programa/stebesena-ir-vertinimas-1

https://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kaimo-pletra/lietuvos-kaimo-pletros-2014-2020-m-programa/stebesena-ir-vertinimas-1

104

2015 m. duomenys atskleidžia, kad apie du trečdaliai dirvožemio organinės anglies kiekio yra

pievose, tačiau jos sudaro tik apie ketvirtadalį visų žemės ūkio naudmenų. Vienas trečdalis

dirvožemio organinės anglies kiekio yra pasėliuose (2.4.3 lentelė).

2.4.3 lentelė. Dirvožemio organinės anglies kiekis Lietuvos ir kai kurių ES šalių ariamojoje žemėje

2015 m.

ES šalis

Bendras organinės anglies kiekis ariamojoje žemėje, mega t Vidutinis

organinės

anglies

kiekis, g/kg

Organinės

anglies

kiekio

standartinis

nuokrypis,

g/kg

iš viso

ariamojoje

(pasėlių)

žemėje

pievų

žemėje

daugiamečių

augalų

pasėlių

žemėje

Airija 807,8 17,9 789,9 0,0 82,4 91,8

Suomija 635,8 281,7 354,1 0,0 60,5 75,6

Estija 175,9 34,8 141,0 0,0 50,6 77,0

Švedija 550,9 107,0 443,9 0,0 47,9 51,9

Latvija 207,8 37,1 170,6 0,0 35,7 60,1

Nyderlandai 273,9 44,8 229,1 0,0 32,0 40,6

Austrija 263,2 64,5 198,6 0,0 30,4 21,8

Vokietija 1306,0 415,5 851,7 38,8 30,1 46,4

Danija 258,0 114,7 143,3 0,0 25,8 34,4

Lietuva 215,7 71,9 143,8 0,0 24,9 43,7

Lenkija 945,4 345,1 582,5 17,8 21,9 44,2

Šaltinis: European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.41 Soil organic matter in arable

land]. Prieiga per internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en.

Metinis organinių medžiagų praradimas gali labai skirtis priklausomai nuo

ūkininkavimo praktikos, augalų rūšies, dirvos paviršiaus padengimo, dirvožemio drenažo

būklės ir oro sąlygų. Teigiamą poveikį formuojant dirvožemio organinę medžiagą turi

ekologinis ūkininkavimas ir priemonės, skirtos įgyvendinti agrarinės aplinkosaugos ir klimato

kaitos švelninimo veiksmus.

VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, plotai, deklaruoti

pagal priemones, skirtas įgyvendinti agrarinės aplinkosaugos ir klimato kaitos švelninimo

veiksmus, nors ir sumažėję analizuojamojo periodo viduryje, per 2014–2018 m. laikotarpį

padidėjo nuo 90 839 ha iki 98 142 ha. VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro

duomenimis, 2017 m. 23 583 ha žemės ūkio paskirties žemės plote (0,9 proc. visų žemės ūkio

naudmenų) buvo vykdomos valdymo sutartys, susijusios su išmetamo ŠESD ir (arba)

amoniako kiekio mažinimu. Tais pačiais metais 50 456 ha žemės ūkio ir miškininkystės

paskirties žemės plote (1,0 proc. viso žemės ūkio ir miškininkystės paskirties žemės ploto)

buvo vykdomos valdymo sutartys, susijusios su anglies dioksido sekvestracija/išsaugojimu

(VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, 2019).

ŠESD emisijos žemės naudojimo, žemės naudojimo paskirties keitimo ir

miškininkystės sektoriuje. Analizuojant išmetamų ir sugertų (absorbuotų) ŠESD kiekius


105

žemės naudojimo, žemės naudojimo paskirties keitimo ir miškininkystės (ŽNŽNPKM)

sektoriuje, galima matyti, kad didžiausią ŠESD dalį šiame sektoriuje sugeria miškai, kiek

mažiau pievos ir ganyklos, taip pat didelis absorbuotų ŠESD kiekis išlaikomas ir nukirsto

medžio produktuose. Bendrai 2016 m. šiame sektoriuje susidarė 4 179 tūkst. t CO2 ekv., o

absorbuota buvo 8 445 tūkst. t CO2 ekv. (2.4.1 pav.)

2.4.1 pav. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos ir absorbavimas žemės naudojimo, žemės naudojimo

paskirties keitimo ir miškininkystės sektoriuje Lietuvoje 2012–2016 m.

Šaltinis: EUROSTAT, 2019. Greenhouse gas emissions by source sector [env_air_gge]. Prieiga per internetą:

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=env_air_gge&lang=en.

Dirbamos žemės kategorijoje didžiąją dalį ŠESD emisijų lemia žemės naudojimo

paskirties keitimas, t. y., pievų ir ganyklų keitimas ariamosios žemės plotais. Prie bendro

ŽNŽNPKM sektoriaus emisijų kiekio ženkliai prisideda ir nusausintos pelkės. Svarbu

pastebėti, kad Lietuvoje šiuo metu pelkėtos vietovės užima apie 654 tūkst. ha plotą, beveik

70 proc. šalies pelkių yra nusausintos. Apibendrinant anksčiau išdėstytas mintis, galima

teigti, kad ŽNŽNPKM sektoriuje nepilnai išnaudojamas ŠESD emisijų mažinimo potencialas.

Kaip minėta anksčiau, klimato kaita lemia daugelio nepalankių reiškinių atsiradimą. Ir

nors Lietuva kol kas laikoma viena mažiausiai klimato kaitos veikiamų valstybių pasaulyje,

klimato kaitos reiškiniai jau vis dažniau pastebimi ir mūsų šalyje. VšĮ FPP Consulting tyrimo

duomenimis, Lietuvoje stebimas tropinių naktų (kai oro temperatūra naktį viršija 20 laipsnių)

skaičiaus ir vidutinės metinės oro temperatūros didėjimas. Meteorologinių stebėjimų

duomenys Lietuvoje rodo, kad vidutinė metinė oro temperatūra nuo XVIII a. šalyje pakilo

-9839 -9642 -8951 -8638

-10866

2990 3234 3709 2909 2673

-1426 -1344-1178

-782

-738

642 881880

965 730530

688603

611719

6973 73

58 58

-1233 -1426-1430

-1290

-1043

-14000

-12000

-10000

-8000

-6000

-4000

-2000

0

2000

4000

6000

8000

2012 2013 2014 2015 2016

tūk

st.

t C

O2

ek

v.

Nukirsto miško produktai

Kita žemė

Užstatytos teritorijos

Šlapynės

Pievos ir ganyklos

Ariamoji žemė

Miško paskirties žemė

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=env_air_gge&lang=en

106

1,8°C, o nuo XX a. pradžios – 0,8°C. Sparčiausias vidutinės metinės oro temperatūros

kilimas labiausiai pasireiškė žiemos ir pavasario sezonų metu. Taip pat pastebėti ir kritulių

kiekio pokyčiai – didėjantis kritulių kiekis šaltuoju laikotarpiu (lapkričio-kovo mėnesiais) ir

mažėjantis kritulių kiekis šiltuoju laikotarpiu (balandžio-spalio mėnesiais). Temperatūros ir

kritulių kiekio pokyčiai turi labai reikšmingą poveikį žemės ūkio sektoriaus, ypač

augalininkystės, vystymuisi ir produktyvumui dėl neigiamo sausrų poveikio vegetacijos

laikotarpiu, stiprių liūčių ir jų sukelto laukų užtvindymo, žemos temperatūros neigiamo

poveikio žieminiams pasėliams, esant per mažai sniego dangai (VšĮ FPP Consulting, 2019).

Dėl šių pokyčių vis aktualesnis tampa ūkių prisitaikymas prie klimato kaitos. Tačiau jį gali

apsunkinti vis dažnėjantys ir intensyvėjantys ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai, naujų

augalų ligų ir kenkėjų atsiradimas bei plitimas, dažnėjantys gyvūnų ligų epidemijų protrūkiai.

Dėl šių veiksnių Lietuvoje gamybą vykdantys ūkiai periodiškai patiria ekonominių nuostolių.

Kita vertus, galimybę prisitaikyti prie klimato kaitos teikia naujų augalų rūšių ir gyvūnų

veislių išvedimas.

Ūkių apsirūpinimas drėkinimo įrenginiais. Šiltėjant klimatui ir dažnėjant ekstremalių

meteorologinių reiškinių, didėja ne tik sausinimo, bet ir drėkinimo poreikis. Tačiau Lietuvos

ūkiai vis dar menkai prisitaikę prie klimato kaitos. 2016 m. žemės ūkio struktūros tyrimo

duomenimis, šalyje buvo 9,0 tūkst. ūkių, turimais įrenginiais ir vandens kiekiu, galinčių

drėkinti 4,5 tūkst. ha žemės ūkio augalų pasėlių plotą (įskaitant šiltnamių plotą), t. y.,

0,2 proc. naudojamų žemės ūkio naudmenų. Bent kartą per paskutinius 12 mėnesių iki tyrimo

2,6 tūkst. ūkių buvo drėkinta mažiau nei pusė galimo drėkinti pasėlių ploto (C.20 rodiklis)

(2,1 tūkst. ha).

Naujausiais VšĮ FPP Consulting tyrimo duomenimis, 2014–2018 metų laikotarpiu

dauguma Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonių veiklų darė teigiamą

poveikį prisitaikymui prie klimato kaitos, nors šis poveikis buvo nedidelis. Santykinai

geriausią poveikį prisitaikymui prie klimato kaitos padarinių turėjo priemonės „Investicijos į

materialųjį turtą“ veiklos „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ ir „Parama

investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir plėtrą“ bei priemonės

„Ekologinis ūkininkavimas“ abi veiklos (VšĮ FPP Consulting, 2019). Remiantis atlikta

analize, ateityje ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas investicijoms į kontroliuojamo

drenažo ir drėkinimo sistemų įrengimą. Taip pat reikalinga didinti ūkininkų kompetencijas,

susijusias su prie kintančių klimato sąlygų pritaikytų augalų rūšių ir gyvūnų veislių

naudojimu, atsparumo kenkėjams didinimu.

107

Energijos vartojimo efektyvumo didinimas ir energijos iš atsinaujinančių žemės ūkio

išteklių gamyba greta indėlio švelninant klimato kaitą, gali padėti sumažinti iškastinio kuro

naudojimą ir energijos išteklių importo poreikį.

Žemės ūkyje naudojamų technologijų, energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos

išteklių technologijų tobulėjimas bei pigimas ir vartotojų elgsenos pokyčiai, susiję su

didėjančiais reikalavimais prekių gamybos procesui (pvz., reikalavimas gaminti

neutralizuojant poveikį klimatui ir/ar naudoti energiją iš atsinaujinančių išteklių) sukuria

galimybes energijos vartojimo efektyvumo didėjimui ir energijos iš atsinaujinančių žemės

ūkio išteklių gamybos plėtrai.


su energijos vartojimo efektyvumo didinimu ir energijos iš atsinaujinančių žemės ūkio

išteklių gamyba. JT Darnaus vystymosi darbotvarkėje iki 2030 metų36 numatyta labai

padidinti atsinaujinančios energijos dalį pasaulinės energijos rūšių derinyje ir padvigubinti

pasaulinį energijos vartojimo efektyvumo padidinimo rodiklį.

Europos Komisijos komunikate „Švari mūsų visų planeta Strateginė klestinčios,

modernios ir konkurencingos neutralizuoto poveikio klimatui Europos ekonomikos ateities

vizija“37 pažymima, kad kuriant neutralizuoto ŠESD poveikio ekonomiką svarbiausias

vaidmuo teks energetikai, nes šis sektorius atsakingas už daugiau kaip 75 proc. viso ES

išmetamo ŠESD kiekio. Todėl numatoma spartinti perėjimą prie švarios energetikos tokiomis

priemonėmis, kaip didesnė atsinaujinančiosios energijos gamyba, itin efektyvus energijos

vartojimas ir geresnis energijos tiekimo saugumas. ES 2020–2030 m. klimato ir energetikos

politikos strategijoje38 pažymima, kad elektros energijos sektoriuje atsinaujinančiosios

energijos dalis 2030 m. turėtų būti mažiausiai 45 proc.

Lietuva prisidėdama prie visų šių tikslų, Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės

strategijoje39 numato, kad 2020 m. energija iš atsinaujinančių energijos išteklių sudarys

30 proc. šalies bendrai suvartojamos galutinės energijos, 2030 m. – 45 proc., o 2050 m. –



http://www.un.org/ga/search/view_doc.asp?symbol=A/RES/70/1&Lang=E. 37 2018 m. lapkričio 28 d. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai, Tarybai,

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Regionų komitetui, ir Europos investicijų bankui

COM(2018) 773 final Švari mūsų visų planeta Strateginė klestinčios, modernios ir konkurencingos

neutralizuoto poveikio klimatui Europos ekonomikos ateities vizija. 38 2014 m. sausio 22 d. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir

socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui COM(2014) 15 final 2020–2030 m. klimato ir energetikos

politikos strategija. 39 2018 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. XIII-1288 Dėl Lietuvos Respublikos Seimo

2012 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. XI-2133 „Dėl Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos

patvirtinimo“ pakeitimo.


108

80 proc. Taip pat numatoma didinti vartojamos elektros energijos iš atsinaujinančių energijos

išteklių dalį, palyginti su galutiniu elektros energijos suvartojimu, iki 30 proc. 2020 m.,

45 proc. 2030 m. ir 100 proc. 2050 m. Lietuvos Respublikos integruoto nacionalinio

energetikos ir klimato srities veiksmų plano projekte40 numatoma skatinti naudoti biomasę

energijos gamybai.

Energijos iš atsinaujinančių žemės ūkio išteklių gamyba. Diegiant atsinaujinančių

energijos išteklių panaudojimo technologijas, Lietuvoje per 2010–2016 m. laikotarpį didėjo

energijos iš atsinaujinančių žemės ūkio išteklių gamyba (C.43 rodiklis), tačiau jos dalis

visoje pirminėje energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyboje mažėjo. 2016 m. žemės ūkyje

iš atsinaujinančių išteklių pagaminta energija siekė 109 tūkst. t naftos ekvivalentu ir visoje

pirminėje energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyboje sudarė 7,3 proc. (vidutiniškai ES-28

šalyse – 11,7 proc.) (2.4.4 lentelė).

2.4.4 lentelė. Lietuvos ir ES žemės ūkyje ir miškininkystėje iš atsinaujinančių išteklių pagaminama

energija 2010 ir 2016 m.

Rodiklis 2010 2016

Lietuvos žemės ūkyje iš atsinaujinančių išteklių pagaminama energija, tūkst. tne 105 109

Lietuvos žemės ūkyje iš atsinaujinančių išteklių pagaminamos energijos dalis visoje

pirminėje energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyboje, proc. 8,8 7,3

ES žemės ūkyje iš atsinaujinančių išteklių pagaminamos energija dalis visoje pirminėje

energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyboje, proc. 10,6 11,7

Lietuvos miškininkystėje iš atsinaujinančių išteklių pagaminama energija, tūkst. tne 1002 2000

Lietuvos miškininkystėje iš atsinaujinančių išteklių pagaminamos energijos dalis

visoje pirminėje energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyboje, proc. 84,5 80,1

ES miškininkystėje iš atsinaujinančių išteklių pagaminamos energijos dalis visoje

pirminėje energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyboje, proc. 48,5 44,7

Šaltiniai: EUROSTAT, 2019. Agri-environmental indicator – renewable energy production. Prieiga per

internetą: http://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php/Agri-environmental_indicator_-

_renewable_energy_production#Further_Eurostat_information (2010 m.).

European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.43 Production of revewable energy from

agriculture and forestry]. Prieiga per internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-

indicators/context/2018_en (2016 m.).

Lietuvoje daugiausia energijos pagaminama iš miškininkystės atsinaujinančių išteklių.

2016 m. miškininkystėje iš atsinaujinančių išteklių pagaminta energija siekė 2,0 mln. tne ir

visoje pirminėje energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyboje sudarė 80,1 proc. (vidutiniškai

ES-28 šalyse – 44,7 proc.).

Visgi, Lietuvos žemės ūkyje ir miškininkystėje iš atsinaujinančių išteklių, skaičiuojant

vienam ha ŽŪN ir miško žemės, 2016 m. buvo pagaminama 27,2 proc. mažiau energijos nei

40 2018 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Respublikos integruotas nacionalinis energetikos ir klimato srities veiksmų

planas (Projektas).

http://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php/Agri-environmental_indicator_-_renewable_energy_production#Further_Eurostat_information

http://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php/Agri-environmental_indicator_-_renewable_energy_production#Further_Eurostat_information



109

vidutiniškai ES (2.4.2 pav.). Miškininkystėje šis skirtumas buvo 6,2 proc., o žemės ūkyje –

3,7 karto.

2.4.2 pav. Lietuvos ir ES žemės ūkyje ir miškininkystėje iš atsinaujinančių išteklių pagaminama energija

2016 m.

Šaltiniai: EUROSTAT, 2019. Crop production in EU standard humidity [apro_cpsh1]. Prieiga per internetą:

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=apro_cpsh1&lang=en.

EUROSTAT, 2019. Area of wooded land (source: FAO - FE) [for_area]. Prieiga per internetą:

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/submitViewTableAction.do (2015 m.).

European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.43 Production of revewable energy from

agriculture and forestry]. Prieiga per internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-

indicators/context/2018_en (2016 m.).

Žemės ūkyje vis dar neišnaudojamas biomasės potencialas biokuro gamybai.

Potenciali biomasės žaliava gali būti energetinės plantacijos, šiaudai ir žemės ūkio atliekos

(VšĮ FPP Consulting, 2019).

Kita probleminė sritis darniosios energetikos plėtros požiūriu yra biodujų gamyba.

Lietuvos energetikos agentūros duomenimis41, šalyje šiuo metu veikia 40 biodujų jėgainių, iš

kurių tik 10 yra įrengtos prie stambių kiaulių kompleksų. 2018 m. Europos Komisijos

Jungtinio tyrimų centro tyrimo duomenimis42, atsižvelgiant į sukaupiamo ir galimo surinkti

mėšlo kiekį, Lietuvoje būtų galima pastatyti nuo 157 iki 212 biodujų jėgainių, kurių galia

siektų nuo 100 kW iki 3 MW. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrimo duomenimis43,

pagrindinės priežastys, stabdančios biodujų gamybos plėtrą šalyje, yra patikimų ir stabilių

paramos schemų nebuvimas bei žinių trūkumas, įgyvendinant tokio pobūdžio projektus. Anot

šio tyrimo autorių, biodujų gamybos plėtrą Lietuvoje labiausiai galėtų paskatinti ilgalaikės ir

41 Lietuvos atsinaujinančių energijos išteklių interneto svetainė, 2019. Prieiga per internetą: http://www.avei.lt/.

42 Scarlat, N., Fahl, F., Dallemand, J. F., Monforti, F., Motola, V., 2018, A spatial analysis of biogas potential

from manure in Europe. 43 Gapšys, A., Eičaitė, O., Dabkienė, V., & Mikelionytė, D. (2018). Development Opportunities for Biogas

Production from Animal Manure in Lithuania. Scientific Papers: Management, Economic Engineering in

Agriculture & Rural Development, 18(4).

37

549

255

138

585

350

0

100

200

300

400

500

600

700

Žemės ūkis Miškininkystė Žemės ūkis ir

miškininkystė

tne/

tūk

st.

ha

Lietuva ES

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=apro_cpsh1&lang=en

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/submitViewTableAction.do



http://www.avei.lt/

110

stabilios paramos biodujų gamybai politikos nustatymas bei potencialių biodujų projektų

vykdytojų informuotumo apie biodujų gamybos teikiamą naudą didinimas.

Energijos suvartojimas žemės ir miškų ūkyje. Diegiant naujas technologijas,

Lietuvoje didėja žemės ir miškų ūkio veiklos energijos efektyvumas. 2012–2016 m. galutinis

energijos suvartojimas žemės ir miškų ūkyje vienam ha ŽŪN ir miško žemės kito netolygiai,

tačiau įžvelgiama bendra mažėjimo tendencija nuo 21,7 iki 20,4 kgne/ha (C.44 rodiklis)

(2.4.3 pav.).

2.4.3 pav. Energijos suvartojimas, tenkantis vienam ha ŽŪN ir miško žemės, Lietuvos ir ES-28 žemės ir

miškų ūkyje 2012–2016 m.

Šaltinis: European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.44 Energy use in agriculture, forestry

and food industry]. Prieiga per internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en.

2016 m. Lietuvoje galutinis energijos suvartojimas žemės ir miškų ūkyje vienam ha

ŽŪN ir miško žemės buvo apie 3,5 karto mažesnis nei vidutiniškai ES-28. Svarbu paminėti,

kad šiuos skirtumus daugiausia lemia šalyje vyraujanti ūkių specializacija. 2016 m. Lietuvoje,

panaudojus vieną toną energijos (naftos ekvivalentu), sukurta 15,3 tūkst. EUR žemės ir miškų

ūkio bendrosios pridėtinės vertės, ir tai yra beveik dvigubai daugiau nei ES-28 (2.4.4 pav.).

21,7 20,7 20,3 18,9 20,4

70,9 71,1 69,675,2

70,9

0

10

20

30

40

50

60

70

80

2012 2013 2014 2015 2016

kg

ne/

ha

Lietuva ES-28


111

2.4.4 pav. Žemės ir miškų ūkio bendroji pridėtinė vertė, tenkanti vienai tonai suvartojamos energijos,

Lietuvoje ir ES-28 2012–2016 m.

Šaltiniai: European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.44 Energy use in agriculture, forestry

and food industry]. Prieiga per internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en.

EUROSTAT, 2019. Economic accounts for agriculture - values at current prices [aact_eaa01]. Prieiga per

internetą: http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=aact_eaa01&lang=en.

EUROSTAT, 2019. Economic aggregates of forestry [for_eco_cp]. Prieiga per internetą:

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=for_eco_cp&lang=en.

Naujausiais VšĮ FPP Consulting tyrimo duomenimis, 2014–2018 metų laikotarpiu

investicijos į miško veisimą, miško infrastruktūrą, miško ruošos įrangos atnaujinimą prisidėjo

prie biokuro gamybos palengvinimo (VšĮ FPP Consulting, 2019). Todėl ir ateityje tikslinga

įgyvendinti šias priemones, taip pat skatinti investicijas biodujų gamybai iš gyvulių mėšlo,

energijos gamybai iš biomasės ir bioskaidžių atliekų bei jų panaudojimui ūkyje. Taip pat

reikalinga remti investicijas, skirtas energiją taupančiai tiksliojo ūkininkavimo technikai ir

įrangai įsigyti. Be to, nemažiau svarbu didinti ūkininkų kompetencijas, susijusias su energijos

gamyba iš atsinaujinančių žemės ūkio išteklių, energiją taupančių technologijų naudojimu.

Apibendrinimas. Lietuvoje pastaraisiais metais mažėjant gyvulių skaičiui,

gyvulininkystės poveikis klimato kaitai mažėjo. Tačiau dėl didėjančių ŠESD emisijų iš

augalininkystės subsektoriaus bendras iš žemės ūkio veiklos (įskaitant emisijas iš ariamosios

žemės, pievų ir ganyklų) išskiriamas ŠESD kiekis didėjo. Dar vienas klimato kaitos

švelninimo požiūriu nepageidaujamas reiškinys šalyje yra susijęs su dirvožemio organinės

anglies mažėjimu – vyraujant siaurai ūkių specializacijai, esant siauranarėms sėjomainoms,

neauginant daugiamečių žolių, dirvožemio organinės anglies kiekis pastaraisiais metais

mažėjo ir, palyginti su kitomis panašias gamtines sąlygas turinčiomis ES šalimis, buvo vienas

mažiausių. Net du trečdaliai dirvožemio organinės anglies kiekio buvo susikaupę pievose,

tačiau jos sudarė tik apie ketvirtadalį visų žemės ūkio naudmenų.

15,215,9

16,5 17,0

15,3

8,0 8,3 8,4 8,4 8,1

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

2012 2013 2014 2015 2016

tūk

st.

Eu

r/tn

e

Lietuva ES-28



http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=for_eco_cp&lang=en

112

Lietuvoje pastaraisiais metais išaugęs ekstremalių meteorologinių reiškinių skaičius,

naujos augalų ligos ir kenkėjai, dažnėjantys gyvūnų ligų epidemijų protrūkiai didino ūkių

patiriamus nuostolius, mažino gamybos stabilumą, suinteresuotumą užsiimti žemės ūkio

veikla ir norą prisidėti prie šio sektoriaus plėtros ir modernizavimo. Šalyje pastaraisiais

metais žemės ūkyje iš atsinaujinančių išteklių pagaminamos energijos dalis visoje pirminėje

energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyboje mažėjo, be to, pagal šios energijos gamybą,

tenkančią vienam ha ŽŪN, Lietuva gerokai atsiliko nuo ES vidurkio. Iš visų atsinaujinančių

energijos išteklių biomasės ištekliai dėl savo apimčių ir stabilių savybių Lietuvai yra vieni iš

svarbiausių, tačiau šių išteklių potencialas biokuro gamybai yra neišnaudojamas.

Lietuvoje taip pat mažai plėtojama biodujų gamyba iš gyvulių mėšlo, nors šalyje yra

galimybių ją plėtoti, kadangi sukaupiamas pakankamas mėšlo kiekis. Atsižvelgiant į tai, į

naująjį Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginį planą visų pirma reikalinga įtraukti

priemones, skatinančias žemės ūkio gamintojus tinkamai naudoti trąšas, taikyti dirvožemį

tausojančius žemės dirbimo būdus ir sėjomainas. Taip pat reikalinga skatinti dėl klimato

kaitos kylančios rizikos valdymo priemonių naudojimą ūkiuose. Darniosios energetikos

srityje siūloma skatinti biodujų gamybą iš gyvulių mėšlo, energijos gamybą iš biomasės ir

bioskaidžių atliekų, taip pat energiją taupančių technologijų naudojimą.

113

2.5 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – skatinti darnųjį vystymąsi ir

veiksmingą gamtos išteklių, tokių kaip vanduo, dirvožemis ir oras, valdymą (e)

Vanduo, dirvožemis ir oras yra aplinkos elementai, kurių pusiausvyros pažeidimas

turi daug neigiamų pasekmių. Kai teršiamas dirvožemis, kartu daroma žala orui, vandeniui,

maisto produktams, kenkiama augalams ir gyvūnams, galiausiai prisėdėdama prie klimato

šiltėjimo, kuris pasireiškia įvairiais nepageidaujamais reiškiniais.

Veiksmingam vandens, dirvožemio ir oro valdymui nepalankūs veiksniai yra maisto

poreikio augimas pasaulyje, skatinantis vis intensyviau naudoti gamtos išteklius, ir šiltėjant

klimatui dažnėjantys ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai, lemiantys didesnį maistinių

medžiagų išsiplovimą iš dirvožemio į vandens telkinius. Kita vertus, žemės ūkyje naudojamų

technologijų tobulėjimas, ekosisteminių paslaugų, tokių kaip švarus oras, vanduo,

dirvožemis, paklausos didėjimas bei vartotojų pasirengimas mokėti už šias paslaugas ir

vartotojų elgsenos pokyčiai, susiję su reikalavimais prekes gaminti atsakingai naudojant

gamtos išteklius, sukuria galimybes mažinti žemės ūkio neigiamą poveikį gamtos ištekliams.


su darniu vystymusi ir veiksmingu gamtos išteklių valdymu, įgyvendinimo. JT Darnaus

vystymosi darbotvarkėje44 numatyta iki 2030 m. kovoti su dykumėjimu, atkurti nykstančią

žemę ir dirvožemį, įskaitant žemę, paveiktą dykumėjimo, sausros ir potvynių, ir siekti, kad

žemės būklė neblogėtų visame pasaulyje.

Europos Komisijos komunikate „Švari mūsų visų planeta. Strateginė klestinčios,

modernios ir konkurencingos neutralizuoto poveikio klimatui Europos ekonomikos ateities

vizija“45 dėmesys sutelkiamas į inovacijų vaidmens didėjimą, siekiant sustabdyti dirvožemio

būklės blogėjimą. Akcentuojama, kad skaitmeninimas ir pažangiosios technologijos yra

tiksliosios žemdirbystės, kuri grindžiama optimaliu trąšų ir augalų apsaugos produktų

naudojimu, pagrindas.

ES aplinkosaugos veiksmų programoje iki 2020 m. „Gyventi gerai pagal mūsų

planetos išgales“46 numatyta dėti daugiau pastangų siekiant sumažinti dirvožemio eroziją ir

padidinti dirvožemio organinių medžiagų kiekį, atkurti užterštas teritorijas ir labiau integruoti






neutralizuoto poveikio klimatui Europos ekonomikos ateities vizija. 46 Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1386/2013/ES dėl bendrosios Sąjungos aplinko saugos

veiksmų programos iki 2020 m. „Gyventi gerai pagal mūsų planetos išgales“.


114

žemės naudojimo aspektus į koordinuotą sprendimų priėmimo procesą visais atitinkamais

valdžios lygmenimis, o tas pastangas papildyti nustatant dirvožemio ir žemės, kaip ištekliaus,

naudojimo tikslus ir žemės planavimo tikslus.

Direktyvoje (ES) 47 2016/2284 visoms ES valstybėms narėms yra nustatyti į atmosferą

išmetamų teršalų kiekio mažinimo reikalavimai. Lietuvai numatyta sumažinti amoniako

(NH3) teršalų kiekį 10 proc. bet kuriais metais po 2020 m., palyginti su 2005 m.

Siekiant sušvelninti teršalų emisijos į aplinką poveikį, ES priimtos dvi svarbios

direktyvos: Nitratų direktyva (91/676/EEB)48 ir Bendroji vandens politikos direktyva

(2000/60/EB)49. Pastarojoje direktyvoje nustatytas tikslas – iki 2015 m., o kai kuriais

išskirtiniais atvejais iki 2021 arba 2027 m. užtikrinti gerą paviršinio ir požeminio vandens

kokybę.

Baltijos jūros veiksmų plane50 didžiausias dėmesys skiriamas azoto ir fosforo junginių

taršos krūviams – šių medžiagų kiekiams (tonomis), patenkantiems iš HELCOM šalių į

Baltijos jūrą, mažinti. Šiame plane iki 2021 m. siekiama atkurti gerą ekologinę Baltijos jūros

būklę.

Vieni svarbiausių nacionalinių teisės aktų yra Vandenų srities plėtros 2017–2023

metų programa51 ir Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programos įgyvendinimo

veiksmų planas52.

Prisidėdama prie darnaus vystymosi tikslų, Lietuva parengė Lietuvos Respublikos

integruoto nacionalinio energetikos ir klimato srities veiksmų plano projektą53, kuriame

numatoma remti veiksmus, padėsiančius stabdyti dirvožemio degradaciją, mažinti oro taršą ir

gerinti paviršinio bei požeminio vandens kokybę.

47 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/2284 dėl tam tikrų valstybėse narėse į atmosferą

išmetamų teršalų kiekio mažinimo, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2003/35/EB ir panaikinama Direktyva

2001/81/EB. 48 Europos Tarybos direktyva 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių. 49 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje

pagrindus. 50 HELCOM Baltic Sea Action Plan. HELCOM Ministerial Meeting Krakow, Poland, 15 November 2007. 51 2017 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 88 dėl vandenų srities plėtros 2017–

2023 metų programos patvirtinimo. 52 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. gegužės 5 d.

įsakymas Nr. D1-375/3D-312 dėl vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programos įgyvendinimo veiksmų

plano patvirtinimo. 53Nacionalinio energetikos ir klimato srities veiksmų plano projektas. 2019. Prieiga per internetą:

https://lsta.lt/wp-content/uploads/2019/01/J.Liukaityte-Integruotas-energetikos-ir-klimato-kaitos-srities-

veiksmu-planas.pdf.

https://lsta.lt/wp-content/uploads/2019/01/J.Liukaityte-Integruotas-energetikos-ir-klimato-kaitos-srities-veiksmu-planas.pdf


115

Šiuo metu rengiamo Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano54 koncepcijoje

numatoma remti veiksmus, padėsiančius didinti dirvožemio gyvybingumą, užtikrinti

išsklaidytosios taršos prevenciją, mažinti pasekmes ir gerinti paviršinio bei požeminio

vandens kokybę. Šio plano koncepcijoje geros būklės požeminio geriamojo vandens išteklių

išsaugojimas įvardijamas kaip viena svarbiausių šalies saugumo užtikrinimo priemonių.

Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros baltojoje knygoje55 numatoma puoselėti

tausojančią agrarinę aplinkosaugą, skatinti tvarų gamtinių išteklių naudojimą.

Visi minėti dokumentai rodo, kad rengiant Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros

strateginį planą, būtina įtraukti priemones, kurių dėka žemės ūkis prisidės prie darniojo

vystymosi ir veiksmingo gamtos išteklių valdymo.

Vandens sukelta dirvožemio erozija. Viena iš pavojingiausių dirvožemio degradacijos

formų, susijusių su intensyvia žemės ūkio veika, yra dirvožemio erozija. Lietuvos žemės ūkio

naudmenos, palyginti su kaimyninėmis šalimis, tokiomis kaip Latvija ir Estija, yra daugiau

pažeistos dirvožemio erozijos. 2012 m. Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemės, kuriai

būdinga vidutinio sunkumo ir stipri vandens erozija (dirvožemio praradimas >11 t) buvo 0,6

tūkst. ha (C.42 rodiklis) (2.5.1 lentelė). 2012 m. Lietuvoje dirvožemio praradimo dėl

vandens sukeltos erozijos tempas buvo 0,49 t/ha (ES-28 – 2,40 t/ha) per metus.

54 Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano koncepcija. 2019. Prieiga per internetą:

http://www.bendrasisplanas.lt/. 55 Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros baltoji knyga. 2019. Nacionalinės politikos iššūkiai, uždaviniai ir

veiksmai iki 2030 m. Žemės ūkio ministerija. Prieiga per internetą:

http://zum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija/Baltoji_knyga_2019%20FINAL.pdf.

http://www.bendrasisplanas.lt/

http://zum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija/Baltoji_knyga_2019%20FINAL.pdf

116

2.5.1 lentelė. Žemės ūkio paskirties žemė, kuriai būdinga vidutinio sunkumo ir stipri vandens erozija

(dirvožemio praradimas >11 t) Lietuvoje ir kai kuriose ES šalyse 2012 m.

ES šalis

Dirvožemio

praradimo

dėl vandens

sukeltos

erozijos

tempas,

t/ha/metai

Paveiktas

žemės

ūkio

plotas,

tūkst. ha

Paveiktas

ariamosios

ir

daugiamečių

sodinių

žemės

plotas, tūkst.

ha

Paveiktas

daugiamečių

pievų ir

ganyklų

žemės

plotas, tūkst.

ha

Paveikto

žemės

ūkio

ploto

dalis,

proc.

Paveikto

ariamosios

ir

daugiamečių

sodinių

žemės ploto

dalis, proc.

Paveikto

daugiamečių

pievų ir

ganyklų

žemės ploto

dalis, proc.

Austrija 7,32 690,6 243,7 446,9 21,0 12,2 34,3

ES-28 2,40 14137,2 12025,5 2111,8 6,7 7,5 4,2

Vokietija 1,18 286,9 242,7 44,2 1,4 1,7 0,7

Lenkija 0,93 258,0 257,0 1,0 1,4 1,6 0,0

Švedija 0,39 13,2 12,3 0,9 0,3 0,3 0,2

Airija 1,12 14,7 6,7 8,0 0,3 0,8 0,2

Lietuva 0,49 0,6 0,6 0,0 0,0 0,0 0,0

Latvija 0,33 0,2 0,2 0,0 0,0 0,0 0,0

Estija 0,21 0,1 0,1 0,0 0,0 0,0 0,0

Nyderlandai 0,27 0,1 0,1 0,0 0,0 0,0 0,0

Danija 0,50 0,1 0,1 0,0 0,0 0,0 0,0

Suomija 0,05 0,1 0,1 0,0 0,0 0,0 0,0

Šaltiniai: EUROSTAT, 2019. Estimated soil erosion by water, by NUTS 3 regions [aei_pr_soiler]. Prieiga per

internetą: http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=aei_pr_soiler&lang=en.

European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.42 Soil erosion by water]. Prieiga per

internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en (2012 m.).

Naujesniais Aplinkos apsaugos politikos centro tyrimo duomenimis, 2014–2018 m.

laikotarpiu Lietuvoje erozija žemės ūkio teritorijose galėjo išaugti nuo 5,4 iki 5,8 mln. t

(8,1 proc.). Šiuo laikotarpiu augo tiek bendras deklaruotas žemės ūkio augalų pasėlių plotas

(2,5 proc.), tiek žemės ūkio augalų pasėlių plotas erozijai jautriose teritorijose, t. y.

teritorijose, kurių šlaito nuolydis didesnis nei 2 laipsniai (11,0 proc.). Intensyviausiai erozija

augo Pietryčių ir Pietų Lietuvoje. Vandens sukeliamos erozijos padidėjimą lėmė žemėnaudos

pokyčiai erozijai jautriose teritorijose: eroziją stabdančios daugiametės žolės buvo keičiamos

erozijos požiūriu mažiau palankiais augalais – vasariniais javais, ankštiniais, grikiais. Taip

pat išaugo juodojo pūdymo plotai, kurie yra ypač jautrūs vandens sukeliamai erozijai

(Aplinkos apsaugos politikos centro, 2019).

Dirvožemio praradimas dėl vandens sukeltos erozijos 2018 m. galėjo siekti 2,0 t/ha

deklaruotų žemės ūkio naudmenų (2.5.2 lentelė). Lyginant su 2014 m., šis rodiklis išaugo

0,11 t/ha. Erozijos paveiktas plotas 2018 m. sudarė 12,4 proc. nuo deklaruotų žemės ūkio

naudmenų ploto (0,9 proc. punkto padidėjimas, lyginant su 2014 m.) (Aplinkos apsaugos

politikos centras, 2019).

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=aei_pr_soiler&lang=en


117

2.5.2 lentelė. Vandens sukeliamos erozijos rodiklių reikšmės Lietuvoje 2014 ir 2018 m.

Rodiklis Matavimo vienetas Metai Reikšmė

Dirvožemio praradimas

dėl vandens sukeltos

erozijos

t/ha (deklaruotų žemės

ūkio naudmenų*)

2014 1,89

2018 2,00

t/ha (nacionalinės

teritorijos)

2014 0,08

2018 0,09

Erozijos paveiktas

dirvožemio plotas

proc. (deklaruotų žemės

ūkio naudmenų*)

2014 11,5

2018 12,4

proc. (nacionalinės

teritorijos)

2014 0,5

2018 0,6

*Neskaičiuojant plotų, kuriuose deklaruotos priemonės susijusios su miškais.

Šaltinis: Aplinkos apsaugos politikos centras, 2019. Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos įtakos

gamtinei aplinkai analizė ir aplinkosauginių rodiklių identifikavimas 2016–2018 metais. Prieiga per internetą:

http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kaimo-pletra/lietuvos-kaimo-pletros-2014-2020-m-programa/stebesena-ir-

vertinimas-1.

Žemės dirbimo būdai. Dirvožemio erozija sumažėja minimaliai dirbant žemę. Visgi,

Lietuvos statistikos departamento atliktas Žemės ūkio struktūros tyrimas parodė, kad 2016 m.

Lietuvoje labiausiai paplitęs buvo įprastinis žemės dirbimo būdas (gilaus arimo plūgu) –

tokiu būdu buvo įdirbta 88,5 proc. ariamosios žemės. Rečiau naudojami buvo tausojamasis

žemės dirbimo būdas56 (10,2 proc.) ir be įdirbimo57 (1,3 proc.). Didėjant ūkio dydžiui, didėjo

tausojamojo ir be įdirbimo žemės dirbimo būdų naudojimas (Lietuvos statistikos

departamentas, 2018).

Maisto medžiagų balansas. Dirvožemio erozija pasireiškia maisto medžiagų

mažėjimu dirvožemio ariamajame sluoksnyje, o tai skatina ūkininkus intensyviau tręšti

pasėlius. Trąšos, jeigu tinkamai naudojamos, yra svarbiausias maisto medžiagų atsargų

dirvožemyje papildymo šaltinis. Tačiau žemdirbystės praktikoje dažnai stebimas ilgalaikis

pernelyg gausus, nesubalansuotas ir nesavalaikis tręšimas, galintis turėti neigiamos įtakos

dirvožemio biologinėms, cheminėms ir fizinėms savybėms. Lietuvos žemės ūkio paskirties

žemėje 2011–2015 m. buvo stebimas azoto (vidutiniškai 30,0 kg/ha) ir fosforo (vidutiniškai

3,0 kg/ha) perviršis dirvožemyje (2.5.3 lentelė). Dėl Lietuvoje vyraujančių silpnai fosforą

sulaikančių dirvožemių taršos fosforu rizika yra aktuali.

56 Tausojamasis (neariamasis) žemės dirbimas – žemės dirbimas dažniausiai neariant žemės, kai dalis (bent

30%) augalų liekanų paliekama dirvos paviršiuje erozijos kontrolei ir drėgmės apsaugai (pvz., neverstuvinis

žemės purenimas ar kiti dirvą tausojantys žemės dirbimo būdai). 57 Be įdirbimo (tiesioginė sėja) – sėklų įterpimas į priešsėlio ražieną niekaip neįdirbant dirvos.

http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kaimo-pletra/lietuvos-kaimo-pletros-2014-2020-m-programa/stebesena-ir-vertinimas-1


118

2.5.3 lentelė. Bendrasis maisto medžiagų balansas Lietuvoje ir ES 2011–2015 m., kg/ha ŽŪN

Rodiklis 2011 2012 2013 2014 2015

Azoto balansas ES 49 50 49 47 51

Azoto balansas Lietuvoje 40 29 31 25 25

Fosforo balansas ES 1 2 2 1 1

Fosforo balansas Lietuvoje 5 7 2 1 1

Šaltinis: European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.40 Water quality]. Prieiga per


Naujesnis Aplinkos apsaugos politikos centro tyrimas parodė, kad 2014–2018 m.

laikotarpiu Lietuvos žemės ūkio paskirties žemėje buvo stebimas azoto (vidutiniškai

27,2 kg/ha) perviršis ir fosforo (vidutiniškai –0,9 kg/ha) deficitas dirvožemyje (2.5.4 lentelė).

Labiausiai perteklinis maisto medžiagų balansas buvo 2018 m., kai dėl sausros ne visos trąšos

buvo sunaudotos planuojamam derliui gauti, tad dirvožemyje galėjo susidaryti 44,5 kg/ha

azoto ir 2,5 kg/ha fosforo perteklius (Aplinkos apsaugos politikos centras, 2019).

2.5.4 lentelė. Bendrasis maisto medžiagų balansas Lietuvoje 2014–2018 m., kg/ha ŽŪN

Rodiklis 2014 2015 2016 2017 2018

Azoto balansas 26,1 17,6 25,6 22,3 44,5

Fosforo balansas -1,6 -3,4 -0,8 -1,3 2,5




vertinimas-1.

Aplinkos apsaugos politikos centro atlikti skaičiavimai parodė, kad maisto medžiagų

įnešimas į dirvožemį didėja. Labiausiai tą lemia didėjantis mineralinių trąšų naudojimas.

Auga ir ankštinių kultūrų plotai, kurie lemia didesnį azoto įnešimą dėl fiksacijos iš oro.

Augant įnešamų maisto medžiagų kiekiui ir dažnėjant ekstremalių meteorologinių reiškinių,

kai augalai didelės dalies maisto medžiagų neįsisavina, vis dažniau galima tikėtis didelio

azoto pertekliaus dirvožemyje, kuris gali būti išplaunamas į vandens telkinius (Aplinkos

apsaugos politikos centras, 2019).

Šio tyrimo rezultatai taip pat atskleidė, kad maisto medžiagų balansas KPP agrarinės

aplinkosaugos ir klimato bei ekologinio ūkininkavimo priemonių įgyvendinimo plotuose yra

mažesnis už balansą tradiciškai dirbamuose laukuose, tad galima konstatuoti, kad šių

priemonių įgyvendinimas daro teigiamą poveikį, mažinant azoto ir fosforo perteklių. Tiesa,

esant deficitiniam fosforo balansui, minėtos priemonės bendrą fosforo deficitą gali padidinti

(Aplinkos apsaugos politikos centras, 2019).

Skirtingose Lietuvos apskrityse maisto medžiagų balansai skiriasi ir priklauso nuo

žemdirbystės intensyvumo. Remiantis atliktais skaičiavimas, optimalus, t. y. mažiausiai




119

perteklinis, azoto balansas yra būdingas Utenos apskričiai, o daugiausia azoto dirvožemyje

paliekama Marijampolės, Tauragės, Kauno ir Šiaulių apskrityse (2.5.1 pav.). Fosforo balansas

2014–2017 m. visose apskrityse (išskyrus Tauragės) buvo neigiamas, tačiau 2018 m.

(išskyrus Utenos apskritį) jau buvo tikėtinas perteklinis fosforo balansas. Didžiausias fosforo

perteklius dirvožemyje taip pat yra prognozuojamas Šiaulių, Kauno, Marijampolės ir

Tauragės apskrityse (2.5.2 pav.) (Aplinkos apsaugos politikos centras, 2019).

2.5.1 pav. Apskaičiuotas vidutinis azoto balansas Lietuvos apskrityse 2016–2018 m. laikotarpiu




vertinimas-1.



120

2.5.2 pav. Apskaičiuotas vidutinis fosforo balansas Lietuvos apskrityse 2016–2018 m. laikotarpiu




vertinimas-1.

Aplinkos apsaugos centro ekspertų nuomone, didžiausią efektą KPP agrarinės

aplinkosaugos ir klimato bei ekologinio ūkininkavimo priemonių įgyvendinimas duoda tose

apskrityse, kuriose ūkininkaujama intensyviau, kur tradiciškai azoto balansas yra labiausiai

perteklinis. Siekiant užtikrinti kuo didesnį aplinkosauginių priemonių efektyvumą, tikslinga

būtų skatinti intensyvesnį jų įgyvendinimą regionuose, kuriuose maisto medžiagų balansai

yra labiausiai pertekliniai (Aplinkos apsaugos politikos centras, 2019).

Siekiant stabdyti dirvožemio išteklių degradaciją, taip pat tikslinga remti neariminį

žemės dirbimą, visų pirma erozijai jautriose teritorijose, tiesioginę sėją, sėjomainos taikymą,

dirvožemio kalkinimą, tręšimą organinėmis trąšomis, biologinių stimuliatorių naudojimą,

perteklinį azotą iš dirvos kaupiančių tarpinių augalų auginimą, neapartų ražienų laukų

palikimą per žiemą, juodojo pūdymo atsisakymą, jį pakeičiant žaliuoju pūdymu, eroduotų

žemės plotų keitimą pievomis. Be to, reikalinga remti investicijas, skirtas neariminio žemės

dirbimo, tiksliojo ūkininkavimo technikai įsigyti, kontroliuojamo drenažo ir drėkinimo

sistemoms įrengti. Galiausiai, svarbu didinti ūkininkų kompetencijas, susijusias su

dirvožemio išteklių degradacijos stabdymu.



121

Išmetamų amoniako teršalų kiekis Nacionalinėje Lietuvos ir ES teritorijoje

didžiausias išmetamų amoniako (NH3) teršalų kiekis yra iš žemės ūkio veiklos. 2016 m.

Lietuvoje išmetamų amoniako (NH3) teršalų dalis iš žemės ūkio veiklos siekė 88,8 proc. (ES-

28 šalyse – 92,3 proc.) (2.5.5 lentelė).

2.5.5 lentelė. Nacionalinėje Lietuvos ir ES teritorijoje išmetamų amoniako (NH3) teršalų kiekis 2012–

2016 m.

Rodiklis 2012 2013 2014 2015 2016

Bendras ES-28 teritorijoje išmetamų

amoniako (NH3) teršalų kiekis, t 3811757 3804471 3835683 3896309 3912609

Bendras Lietuvos teritorijoje išmetamų

amoniako (NH3) teršalų kiekis, t 35298 34585 34596 34720 34025

ES-28 teritorijoje iš žemės ūkio veiklos

išmetamų amoniako (NH3) teršalų kiekis, t 3503805 3498974 3542552 3596087 3611068

Lietuvos teritorijoje iš žemės ūkio

veiklos išmetamų amoniako (NH3)

teršalų kiekis, t 31830 31146 31081 31000 30223

ES-28 teritorijoje iš žemės ūkio veiklos

išmetamų amoniako (NH3) teršalų dalis,

proc. 91,9 92,0 92,4 92,3 92,3

Lietuvos teritorijoje iš žemės ūkio

veiklos išmetamų amoniako (NH3)

teršalų dalis, proc. 90,2 90,1 89,8 89,3 88,8

Šaltinis: EUROSTAT, 2019. Air pollutants by source sector [env_air_emis]. Prieiga per internetą:

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=env_air_emis&lang=en.

Lietuvos teritorijoje iš žemės ūkio veiklos išmetamų amoniako (NH3) teršalų kiekis,

tenkantis vienam ŽŪN ha, 2012–2016 m. vidutiniškai sudarė 10,6 kg (2.5.6 lentelė) ir buvo

vienas mažiausių tarp panašias gamtines sąlygas turinčių šalių. Lietuvoje per visą penkerių

metų laikotarpį ši dalis nuosaikiai mažėjo, o vidutiniškai ES-28 šalyse – kiek padidėjo.

2.5.6 lentelė. Kai kurių ES šalių teritorijose iš žemės ūkio veiklos išmetamų amoniako (NH3) teršalų kiekis

2012–2016 m., kg/ha ŽŪN

ES šalis 2012 2013 2014 2015 2016

Latvija 7,1 7,2 7,5 7,4 7,2

Lietuva 11,2 10,8 10,5 10,3 10,2

Estija 11,1 11,0 11,2 11,3 10,5

Suomija 13,1 13,1 13,2 12,5 12,4

Švedija 15,2 15,6 15,7 15,8 15,5

Lenkija 18,2 18,4 18,1 18,0 18,0

ES-28 19,8 19,8 19,9 20,1 20,2

Austrija 21,7 21,7 23,1 23,2 23,7

Airija 23,1 23,8 24,0 24,8 26,0

Danija 27,0 26,4 26,4 26,6 27,0

Vokietija 36,5 37,4 37,5 38,1 37,8

Nyderlandai 57,3 56,3 58,9 59,1 61,3

Šaltiniai: EUROSTAT, 2019. Air pollutants by source sector [env_air_emis]. Prieiga per internetą:

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=env_air_emis&lang=en.

EUROSTAT, 2019. Crop production in EU standard humidity [apro_cpsh1]. Prieiga per internetą:

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=apro_cpsh1&lang=en.

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=env_air_emis&lang=en

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=env_air_emis&lang=en

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=apro_cpsh1&lang=en

122

Taip pat svarbu pastebėti, kad 2012–2016 m. Lietuvos teritorijoje tiek bendrai, tiek ir

iš žemės ūkio veiklos išmetamų amoniako (NH3) teršalų dalis, palyginti su 2005 m., mažėjo

ir jau 2016 m. pasiekė Direktyvoje (ES) 2016/2284 nustatytus amoniako (NH3) teršalų kiekio

mažinimo reikalavimus nuo 2020 m. Iš žemės ūkio veiklos išmetamų amoniako (NH3) teršalų

dalis per 2012–2016 m. laikotarpį mažėjo didesniu tempu nei bendrai Lietuvos teritorijoje

išmetamų amoniako (NH3) teršalų dalis.

Požeminio ir paviršinio vandens kokybė. Lietuvai iki šiol pavyko išsaugoti, palyginti

su kitomis ES šalimis, gerą požeminio vandens kokybę (C.40 rodiklis): 2012 m. ji Lietuvoje

buvo viena geriausių ES. Prastos kokybės požeminio vandens 2012 m. buvo 0,6 proc. Tuo

pačiu metu nemaža dalis paviršinio vandens telkinių (C.40 rodiklis) dėl pasklidosios taršos

neatitiko geros būklės reikalavimų pagal Bendrosios vandenų direktyvos kriterijus: geros

kokybės paviršinio vandens telkinių dalis 2012 m. sudarė 72,2 proc. (2.5.7 lentelė).

2.5.7 lentelė. Nitratai Lietuvos ir kai kurių ES šalių gėlame vandenyje 2012 m., proc.

ES šalis

Paviršinis vanduo Požeminis vanduo

gera kokybė

(<2,0 mg N/l)

vidutiniška

kokybė

(>=2,0 ir

<5,6 mg N/l)

prasta

kokybė

(>=5,6

mg N/l)

gera kokybė

(<25

mg NO3/l)

vidutiniška

kokybė

(>=25 ir <50

mg NO3/l)

prasta

kokybė

(>=50

mg NO3/l)

Suomija 98,3 1,7 0,0 96,5 3,5 0,0

Švedija 93,2 6,8 0,0 92,2 5,8 1,9

Latvija 80,0 20,0 0,0 100,0* 0,0* 0,0*

Airija 72,8 26,6 0,6 88,9 11,1 0,0

Lietuva 72,2 24,1 3,7 96,2 3,1 0,6

Estija 62,9 32,3 4,8 85,9 11,9 2,1

ES-28 56,9 31,7 11,4 74,1 14,2 11,7

Vokietija 25,9 69,3 4,8 66,6 18,0 15,4

Danija 15,0 80,0 5,0 63,6 15,9 20,5

Lenkija 12,4 49,1 38,5 87,6 8,3 4,1

Nyderlandai 7,1* 92,9* 0,0* 79,4 6,5 14,1

* 2010 m. duomenys.

Šaltinis: European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.40 Water quality]. Prieiga per


Naujesniais Aplinkos apsaugos politikos centro duomenimis, didžiojoje dalyje

požeminio vandens tyrimo vietų vandens kokybė tebeišlieka gera, tačiau, lyginant su

2012 m., tokių vietų dalis sumažėjo nuo 96,2 iki 92,9 proc. Tuo tarpu prasta požeminio

vandens kokybė, kai nitratų azoto koncentracijos viršijo 50 mg/l, 2017 m. buvo nustatyta

3,6 proc. tyrimo vietų (2012 m. tokios vietos tesudarė 0,6 proc.). Prasta požeminio vandens

kokybė buvo nustatyta ne tik tose tyrimo vietose, kurios reprezentuoja dirbamus laukus,

tačiau ir miestelių teritorijose. Vis dėlto didžiausios koncentracijos (dažniausiai viršijančios

100 mg/l) buvo aptinkamos būtent dirbamus laukus reprezentuojančiose vietose, o 2017 m.


123

visos vietos, kuriose nustatyta prasta požeminio vandens kokybė, buvo dirbamuose laukuose.

Aplinkos apsaugos politikos centro ekspertų teigimu, vandens kokybės pablogėjimą (ypač

paviršinių vandens telkinių) galėjo lemti meteorologinės sąlygos (Aplinkos apsaugos

politikos centras, 2019).

2.5.8 lentelė. Nitratai Lietuvos gėlame vandenyje 2012–2017 m., proc.

Metai

Paviršinis vanduo Požeminis vanduo

gera kokybė

(<2,0 mg N/l)

vidutiniška

kokybė

(>=2,0 ir

<5,6 mg N/l)

prasta

kokybė

(>=5,6

mg N/l)

gera kokybė

(<25

mg NO3/l)

vidutiniška

kokybė

(>=25 ir <50

mg NO3/l)

prasta

kokybė

(>=50

mg NO3/l)

2012 72,2 24,1 3,7 96,2 3,1 0,6

2014 73,7 24,3 2,0 95,4 3,9 0,7

2015 76,0 21,2 2,8 95,9 2,7 1,4

2016 58,6 23,3 18,1 95,5 2,2 2,2

2017 61,6 26,4 12,0 92,9 3,6 3,6

Šaltinis: Aplinkos apsaugos politikos centras. 2019. Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos įtakos



vertinimas-1.

Siekiant efektyviai mažinti vandens telkinių taršą, Aplinkos apsaugos politikos centro

ekspertai rekomenduoja intensyvinti maisto medžiagų išsiplovimą į vandens telkinius

mažinančių priemonių įgyvendinimą LR aplinkos ministerijos išskirtuose rizikos vandens

telkinių baseinuose. Rizikos vandens telkinių baseinai sutampa su teritorijomis, kuriose

ūkininkaujama intensyviai ir dirvožemyje paliekamas didžiausias azoto perteklius. Rizikos

vandens telkinių būklei gerinti būtų tikslinga į Programą įtraukti priemones, skatinančias

subalansuotą, precizinį tręšimą, atsižvelgiant į faktines azoto atsargas dirvožemyje ir augalų

poreikius. Azoto išsiplovimą efektyviai mažina tarpiniai augalai, todėl būtų tikslinga didinti

šios priemonės įgyvendinimo apimtis rizikos telkiniuose (Aplinkos apsaugos politikos

centras, 2019). Taip pat tikslinga remti investicijas, reikalingas tiksliojo trąšų įterpimo

technikai ir įrangai įsigyti, šlapynėms, sedimentacijos tvenkiniams, kontroliuojamo drenažo ir

drėkinimo sistemoms įrengti. Nemažiau svarbu didinti ūkininkų kompetencijas, susijusias su

požeminio ir paviršinio vandens kokybės gerinimu, visų pirma su darniu trąšų naudojimu.

Aplinkos apsaugos agentūros tyrimo duomenimis58, su Nemunu iš Lietuvos į Baltijos

jūrą patenkantis bendrojo azoto kiekis taip pat sparčiai auga, ir paskutiniais metais (2016–

2017 m.) šis kiekis dvigubai viršijo pagal Helsinkio konvenciją šalies įsipareigotą iki 2021 m.

58 Plungė, S., Gudas, M. (2018). Žemės ūkis ir Lietuvos vandenys. Žemės ūkio veiklos poveikis Lietuvos upių

būklei ir taršos apkrovoms į Baltijos jūrą. Prieiga per internetą:

http://vanduo.gamta.lt/cms/index?rubricId=17df9df6-e9c6-41c0-bb6c-4b83c61d9e43.



http://vanduo.gamta.lt/cms/index?rubricId=17df9df6-e9c6-41c0-bb6c-4b83c61d9e43

124

pasiekti tikslą. Lietuva tolsta nuo pagal nacionalinius ir ES teisės aktus nustatyto tikslo – iki

2021 m. pasiekti gerą būklę visuose šalies vandens telkiniuose. Esant tokiai situacijai, yra

didžiulė tikimybė, kad Lietuva laiku neįgyvendins savo tarptautinių įsipareigojimų pagal

Bendrąją vandens politikos pagrindų direktyvą, Jūrų strategijos pagrindų direktyvą, Nitratų

direktyvą, Helsinkio Konvencijos Baltijos jūros veiksmų planą, taip pat ir nacionalinių

Vandens įstatymo bei jo poįstatyminių teisės aktų nuostatų. Ateityje šiltėjant klimatui, gali

didėti maisto medžiagų išsiplovimas ir greitėti vandenyje vykstantys biocheminiai procesai,

lemiantys eutrofikaciją esant mažesnėms, nei dabar leidžiama, maisto medžiagų

koncentracijoms.

Vandens suvartojimas. Lietuvoje vandens suvartojimo indeksas yra viena žemiausių

ES (2.5.9 lentelė). Per penkerių metų laikotarpį vandens suvartojimo indeksas sumažėjo 1,0

proc. punktu – nuo 2,8 proc. 2011 m. iki 1,8 proc. 2015 m.

2.5.9 lentelė. Vandens suvartojimo indeksas (WEI) Lietuvoje ir kai kuriose ES šalyse 2011–2015 m., proc.

ES šalis 2011 2012 2013 2014 2015

Latvija 1,1 0,8 0,7 n. d. n. d.

Lietuva 2,8 n. d. n. d. 1,7 1,8

Danija 5,9 4,0 4,7 4,6 n. d.

Nyderlandai 11,2 11,7 11,7 10,3 n. d.

Estija 15,2 13,2 14,2 14,0 n. d.

Lenkija 19,8 19,1 18,7 18,8 18,4

Šaltinis: EUROSTAT, 2019. Water exploitation index [wat_src]. Prieiga per internetą:

https://ec.europa.eu/eurostat/tgm/table.do?tab=table&init=1&plugin=1&language=en&pcode=t2020_rd220.

Analogiškos tendencijos nustatytos ir palyginus laistymui žemės ūkyje sunaudoto

vandens kiekį (C.39 rodiklis) (2.5.10 lentelė). Lietuvoje tokio vandens kiekis 2015 m. sudarė

0,9 mln. m3 ir buvo toks pat, kaip ir analizuojamojo laikotarpio pradžioje.

2.5.10 lentelė. Laistymui žemės ūkyje sunaudoto vandens kiekis Lietuvoje ir kai kuriose ES šalyse 2011–

2015 m., mln. m3

ES šalis 2011 2012 2013 2014 2015

Lietuva 0,9 1,0 n. d. 0,9 0,9

Slovakija 11,9 21,1 16,6 13,7 21,6

Čekija 21,6 25,3 13,9 16,8 31,8

Lenkija 83,1 80,1 78,5 80,8 84,9

Nyderlandai 81,1 23,0 n. d. n. d. n. d.

Danija 242,4 96,9 n. d. n. d. n. d.

Šaltinis: European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.39 Water abstraction in agriculture].

Prieiga per internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en.

Apibendrinimas. Lietuvoje daugelis gamtos išteklius apibūdinančių rodiklių yra

geresni nei vidutiniškai ES, tačiau pastaraisiais metais aiškiai išsiskyrė keletas neigiamų

https://ec.europa.eu/eurostat/tgm/table.do?tab=table&init=1&plugin=1&language=en&pcode=t2020_rd220


125

tendencijų. Visų pirma, Lietuvoje vykstant žemėnaudos pokyčiams, vis daugiau dirvožemio

buvo prarandama dėl vandens sukeltos erozijos. Antroji tendencija gali būti apibūdinta kaip

pernelyg gausus ir nesubalansuotas tręšimas mineralinėmis trąšomis, lėmęs kai kurių maisto

medžiagų perteklių dirvožemyje. Trečia, didinant gamybos intensyvumą ir dažnėjant

ekstremaliems reiškiniams, vis labiau blogėjo požeminio ir paviršinio vandens kokybė.

Atsižvelgiant į tai, į naująjį Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginį planą visų pirma

būtina įtraukti priemones, skatinančias žemės ūkio gamintojus tinkamai naudoti trąšas, taikyti

dirvožemį tausojančius žemės dirbimo būdus ir sėjomainas.

126

2.6 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – padėti apsaugoti biologinę

įvairovę, gerinti ekosistemines paslaugas ir išsaugoti buveines bei kraštovaizdžius

(f)

Kaip įvardijama Biologinės įvairovės konvencijoje59, planetos biologinės įvairovės

ištekliai yra gyvybiškai svarbūs žmonijos ekonominiam ir socialiniam vystymuisi. Biologinė

įvairovė yra neįkainojamas turtas dabarties ir ateities kartoms, tačiau dėl intensyvios žmogaus

veiklos kyla didžiulė biologinės įvairovės išnykimo grėsmė60.

Biologinės įvairovės išsaugojimui grėsmę kelia augantis maisto poreikis pasaulyje,

skatinantis didinti gamybos intensyvumą ir pievų bei joms artimų buveinių išarimą, su

klimato atšilimu siejami dažnėjantys miškų gaisrai, didėjantis invazinių augalų ir gyvūnų

rūšių plitimas, urbanizacija ir infrastruktūros plėtra biologinės įvairovės apsaugai svarbiose

teritorijose. Todėl su žemės ūkiu susijusios biologinės įvairovės ir ją palaikančių buveinių

išsaugojimas bei atkūrimas yra svarbus iššūkis ES šalyse. Kita vertus, auganti ekosistemų

teikiamų paslaugų, tokių kaip patrauklus kraštovaizdis, gausi biologinė įvairovė, geros būklės

buveinės, paklausa bei vartotojų pasirengimas mokėti už šias paslaugas ir vartotojų elgsenos

pokyčiai, susiję su reikalavimais prekes gaminti darant kuo mažesnį neigiamą poveikį

biologinei įvairovei ir su ja susijusioms buveinėms sukuria galimybes apsaugoti biologinę

įvairovę, gerinti ekosistemines paslaugas ir išsaugoti buveines bei kraštovaizdžius.


su biologinės įvairovės apsauga, ekosisteminių paslaugų gerinimu ir buveinių bei

kraštovaizdžių išsaugojimu. JT Darbotvarkėje 203061 įvardijama, kad būtina imtis skubių ir

reikšmingų veiksmų, siekiant sumažinti gamtos buveinių būklės blogėjimą, sustabdyti

biologinės įvairovės praradimą ir iki 2020 metų apsaugoti nykstančias rūšis ir užkirsti kelią jų

išnykimui.

Komisijos komunikate „Švari mūsų visų planeta. Strateginė klestinčios, modernios ir

konkurencingos neutralizuoto poveikio klimatui Europos ekonomikos ateities vizija“62

59 Biologinės įvairovės konvencija. 1992. Prieiga per internetą: https://e-

seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.19850?positionInSearchResults=1&searchModelUUID=07df77f8-

cf66-4f89-a28f-26ff30fef413. 60 UN Report: Nature’s Dangerous Decline „Unprecedented“; Species Extinction Rates „Accelerating“.

Summary for policymakers of the global assessment report on biodiversity and ecosystem services – unedited

advance version. IPBES. PARIS, 6 May, 2019. 61 United Nations [interaktyvus]. 2015. Transforming our world: the 2030 Agenda for Sustainable Development




https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.19850?positionInSearchResults=1&searchModelUUID=07df77f8-cf66-4f89-a28f-26ff30fef413




127

pažymima, kad miško įveisimas, nualintos miško žemės ir kitų ekosistemų atkūrimas gali dar

labiau padidinti CO2 sugėrimą ir kartu būti naudingi biologinei įvairovei.

ES aplinkosaugos veiksmų programoje iki 2020 m. „Gyventi gerai pagal mūsų

planetos išgales63“ numatytas tikslas iki 2020 m. atkurti bent 15 proc. nualintų ekosistemų.

Minėtuose tarptautinių institucijų dokumentuose įvardinti bioįvairovės išsaugojimo

tikslai yra įtraukti į Lietuvos strateginius dokumentus. Šiuo metu rengiamo Lietuvos

Respublikos teritorijos bendrojo plano64 koncepcijoje numatoma siekti atkurti ir didinti

gamtinio karkaso geoekologinį potencialą, formuoti ekologiškai tvarų agrarinį kraštovaizdį,

didinti natūralių teritorijų geoekologinį potencialą, užtikrinti optimalias biologinės įvairovės

raiškos sąlygas bei išsaugoti natūralių teritorijų etalonus.

Lietuvos integruoto nacionalinio energetikos ir klimato srities veiksmų plano

projekto65 priemonėmis, numatoma vykdyti saugomų ir invazinių rūšių reguliaciją ir

stebėseną, įgyvendinti biologinės įvairovės apsaugos projektus, parengti gamtosaugos planus,

apsaugoti saugomas teritorijas ir gamtinį karkasą, didinti miško ekosistemų aplinkos ir

kraštovaizdžio stabilumą.

Kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo 2015−2020 metų veiksmų plane66

numatyta sustabdyti biologinės įvairovės nykimą, ekosistemų ir jų teikiamų paslaugų

kokybės blogėjimą, kur įmanoma, jas atkurti.

Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros baltojoje knygoje67 planuojama remti veiksmus,

skatinančius didelės gamtinės vertės ūkininkavimo praktikas, susijusias su biologinės

įvairovės atkūrimu ir išsaugojimu, kaimo specifinių teritorijų tvarkymu. Taip pat numatoma

išplėtoti specialias aplinkosaugos priemones, puoselėjančias biologinės įvairovės bei

kraštovaizdžio apsaugą ir siekti, kad būtų išlaikyta biologinė įvairovė, būtų atliekama

poveikio aplinkai stebėsena.


neutralizuoto poveikio klimatui Europos ekonomikos ateities vizija. 63 Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1386/2013/ES dėl bendrosios Sąjungos aplinko saugos

veiksmų programos iki 2020 m. „Gyventi gerai pagal mūsų planetos išgales“. 64 Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano koncepcija. 2019. Prieiga per internetą:

http://www.bendrasisplanas.lt/. 65Nacionalinio energetikos ir klimato srities veiksmų plano projektas. 2019. Prieiga per internetą:

https://lsta.lt/wp-content/uploads/2019/01/J.Liukaityte-Integruotas-energetikos-ir-klimato-kaitos-srities-

veiksmu-planas.pdf. 662015 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-12 dėl Kraštovaizdžio ir

biologinės įvairovės išsaugojimo 2015−2020 metų veiksmų plano patvirtinimo. 67 Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros baltoji knyga. 2019. Nacionalinės politikos iššūkiai, uždaviniai ir

veiksmai iki 2030 m. Žemės ūkio ministerija. Prieiga per internetą:

http://zum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija/Baltoji_knyga_2019%20FINAL.pdf.




http://zum.lrv.lt/uploads/zum/documents/files/LT_versija/Baltoji_knyga_2019%20FINAL.pdf

128

Biologinės įvairovės apsaugai, ekosisteminių paslaugų gerinimui ir buveinių bei

kraštovaizdžių išsaugojimui itin svarbus „Natura 2000“ pavadinimu kuriamas vieningas

specialių saugomų teritorijų Europos ekologinis tinklas. Tai Europos Bendrijos svarbos

saugomų teritorijų bendras tinklas, susidedantis iš teritorijų, įtrauktų į aplinkos ministro

patvirtintus buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų sąrašus, taip pat teritorijų,

įtrauktų į vietovių, atitinkančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą,

ir skirtas išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti iki tinkamos apsaugos būklės natūralius

buveinių tipus ir gyvūnų bei augalų rūšis jų natūraliame paplitimo areale.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (2009/147/EB) dėl laukinių paukščių

apsaugos68 reglamentuoja ilgalaikę visų laukinių paukščių rūšių apsaugą Europos Sąjungoje.

Pagal šios direktyvos reikalavimus yra steigiamos paukščių apsaugai svarbios teritorijos.

Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros

apsaugos69 yra pagrindinis visos Europos natūralių buveinių ir gyvūnijos bei augalijos

apsaugos instrumentas. Jos tikslas skatinti biologinės įvairovės palaikymą, atsižvelgiant į

ekonominius, socialinius, kultūrinius ir regioninius reikalavimus, prisidėti prie bendro

subalansuotos plėtros siekio; išlaikyti biologinę įvairovę, o tam tikrais atvejais palaikyti ar

netgi skatinti žmogaus veiklą.

Prioritetinių veiksmų programa70 yra nacionalinis strateginis planavimo dokumentas,

kuriame aptariamos priemonės, reikalingos siekiant sukurti ir palaikyti „Natura 2000“ tinklą

ir susijusią žaliąją infrastruktūrą.

Pagal šiuo metu rengiamo Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano71

koncepciją numatomi sprendiniai yra susiję su saugomų teritorijų steigimu ir pertvarkymu.

Juos įgyvendinus saugomų teritorijų plotas Lietuvoje padidėtų 2,7 proc. ir sudarytų

20,35 proc. šalies teritorijos ploto. Saugomų teritorijų plėtrą taip pat numatoma susieti su

naujų „Natura 2000“ teritorijų kūrimu, kad būtų iki galo įgyvendinti buveinių ar paukščių

apsaugai svarbių teritorijų direktyvų reikalavimai.

Rengiant Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginį planą turi būti atsižvelgiama

į Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus ir strateginiuose dokumentuose numatytus

bioįvairovės išsaugojimo tikslus.

68 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos. 69 Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos. 70 „NATURA 2000“ prioritetinių veiksmų programa (PVP), skirta įgyvendinti Lietuvoje pagal Tarybos

direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (Buveinių direktyvos) 8

straipsnį 2021–2027 m. daugiametės finansinės programos laikotarpiu. 71 Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano koncepcija. 2019. Prieiga per internetą:

http://www.bendrasisplanas.lt/.

http://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/PDF/?uri=CELEX:32009L0147

http://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/PDF/?uri=CELEX:32009L0147


129

Biologinės įvairovės būklė. Tarp žemės ūkio veiklos ir su žemės ūkiu susijusios

biologinės įvairovės egzistuoja abipusis ryšys: žemės ūkio intensyvumas veikia susijusias

buveines ir rūšis, o žemės ūkio veikla labai priklauso nuo įvairių rūšių biologinės įvairovės

(pvz., dirvožemio bakterijos, genetiniai ištekliai, apdulkintojai). Siekiant stabdyti su žemės

ūkiu susijusios biologinės įvairovės nykimą, žemės ūkio veiklą reikalinga vystyti aplinkai

palankiu būdu, atsižvelgiant į teritorinius ypatumus. Lietuvoje pastaraisiais metais tiek dėl

žemės ūkio gamybos intensyvinimo, tiek dėl žemės apleidimo žemės ūkio naudmenose

gyvenančių paukščių populiacijų būklė, atspindinti visos biologinės įvairovės būklę, blogėjo

ir buvo viena prasčiausių ES. 2014 m., palyginti su 2000 m., žemės ūkio naudmenose

gyvenančių paukščių populiacijos indeksas (C.35 rodiklis) sumažėjo 22,0 proc. punktais ir

buvo vienas žemiausių ES-28 (2.6.1 lentelė).

2.6.1 lentelė. Žemės ūkio naudmenose gyvenančių paukščių indeksas (2000=100) Lietuvoje ir kai kuriose

ES šalyse 2010–2014 m.

ES šalis 2010 2011 2012 2013 2014

Latvija 121,3 103,1 119,3 123,0 116,3

Airija 98,4 98,5 98,8 91,1 93,0

Lenkija 87,8 87,2 84,5 85,1 84,4

Vokietija 87,2 81,2 85,5 82,6 n.d.

Suomija 82,0 87,7 82,2 79,3 81,7

Danija 88,4 75,8 76,8 77,4 88,3

Estija 69,8 68,2 70,7 73,8 78,1

Lietuva 83,1 74,9 69,7 72,2 78,0

Švedija 72,3 77,6 69,4 68,1 71,7

Nyderlandai 71,8 83,5 75,3 67,1 72,9

Austrija 70,9 68,1 69,3 63,4 58,2

Šaltiniai: EUROSTAT, 2019. Common farmland bird index [env_bio2]. Prieiga per internetą:

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=env_bio2&lang=en.

European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.35 Farmland birds index]. Prieiga per


Naujausio Lietuvos ornitologų draugijos tyrimo duomenimis, 2000–2018 m.

laikotarpiu žemės ūkio naudmenose gyvenančių paukščių indekso reikšmės atskirais metais

kito netolygiai, tačiau turėjo tendenciją mažėti (2.6.1 pav.). Tokia rodiklio kitimo tendencija

rodo, kad Lietuvoje blogėja žmogaus gyvenamoji aplinka. Be to, Lietuvos ornitologų draugija

akcentuoja, kad pastaraisiais metais agrarinio kraštovaizdžio biologinės įvairovės būklė

blogėja sparčiau, nei tai buvo konstatuojama anksčiau.

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=env_bio2&lang=en


130

2.6.1 pav. Lietuvos žemės ūkio naudmenose gyvenančių paukščių indeksas vidutinės trukmės (2000-

2018 m.) laikotarpiu

Šaltinis: Lietuvos ornitologų draugija. 2018. KPP 2014–2020 poveikio rodiklio „Paukščių populiacija žemės

ūkio naudmenose“ apskaičiavimas 2016–2018 metais ir biologinės įvairovės kaitos vertinimas. Prieiga per

internetą: http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kaimo-pletra/lietuvos-kaimo-pletros-2014-2020-m-

programa/stebesena-ir-vertinimas-1.

Lietuvos ornitologų draugijos tyrimo duomenimis72, pastaraisiais metais meldinių

nendrinukių skaičius Alkos ir Šyšos polderiuose kito nevienodai: Alkos polderyje didėjo, o

Šyšos polderyje – atvirkščiai – mažėjo. Lietuvos ornitologų draugijos ekspertų nuomone,

KPP priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ veikla „Nykstančio paukščio meldinės

nendrinukės buveinių saugojimas natūraliose ir pusiau natūraliose pievose“ prisideda prie

meldinės nendrinukės apsaugos, bet jos negarantuoja. Todėl svarbus savanorių/derybininkų

dalyvavimas kalbantis su ūkininkais, kad būtų atidėti šienavimai ten, kur peri meldinė

nendrinukė, bet nėra įsipareigojimo vėlyvam šienavimui (Lietuvos ornitologų draugija, 2018,

Aplinkos apsaugos politikos centras, 2019).

Kraštovaizdžio mozaikiškumas. Lietuvoje su žemės ūkiu susijusiai biologinei

įvairovei palankesnes sąlygas galėtų sudaryti kraštovaizdžio elementų skaičiaus didinimas.

Kraštovaizdžio elementai teikia naudą žemės ūkio ekosistemoms ir visai aplinkai, turi

estetinę ir kultūrinę vertę. Vertinant kraštovaizdžio mozaikiškumą Lietuvoje pastaraisiais

metais nustatytos teigiamos tendencijos. Aplinkos apsaugos politikos centro tyrimo

duomenimis, 2014–2018 m. kraštovaizdžio mozaikiškumas augo. Aplinkos apsaugos

politikos centro ekspertų nuomone, tokioms tendencijoms daug įtakos turėjo KPP priemonė

„Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“. Vis dėlto, Europos Komisijos 2015 m. duomenimis,

Lietuvoje vidutinis kraštovaizdžio elementų skaičius buvo mažesnis už ES vidurkį. Be to,

72 Lietuvos ornitologų draugija. 2018. KPP 2014–2020 poveikio rodiklio „Paukščių populiacija žemės ūkio

naudmenose“ apskaičiavimas 2016–2018 metais ir biologinės įvairovės kaitos vertinimas. Prieiga per internetą:


vertinimas-1.





131

Aplinkos apsaugos politikos centro tyrimas biologinės įvairovės apsaugai svarbiose

teritorijose parodė grėsmingą tendenciją – 2014–2018 m. buvo suarta net 9,0 proc. pievų ir

joms artimų buveinių. Ateityje rekomenduojama nustatyti teritorinius paramos skyrimo

apribojimus, kad būtų išvengta vertingų buveinių sunaikinimo. (Aplinkos apsaugos politikos

centras, 2019).

Didelės gamtinės vertės ūkininkavimas. Prie palankesnių sąlygų sukūrimo su žemės

ūkiu susijusiai biologinei įvairovei galėtų prisidėti didelės gamtinės vertės ūkininkavimas

(C.37 rodiklis), kuris tiesiogiai susijęs su biologinės įvairovės, nuo žemės ūkio priklausančių

buveinių ir ekosistemų bei tradicinių kaimo kraštovaizdžių išsaugojimu ir stiprinimu. Didelės

gamtinės vertės ūkininkavimas pasižymi didele pusiau natūralios augmenijos dalimi,

neintensyviu ūkininkavimu, kraštovaizdžio mozaikiškumu, retomis ir saugomomis rūšimis ar

jų buveinėmis bei didele biologine įvairove. Aplinkos apsaugos politikos centro tyrimas73

parodė, kad didelės gamtinės vertės ūkininkavimas Lietuvoje vykdomas beveik ketvirtadalyje

deklaruotų žemės ūkio naudmenų (2.6.2 lentelė) (Aplinkos apsaugos politikos centras, 2019).

2.6.2 lentelė. Didelės gamtinės vertės ūkininkavimas Lietuvoje 2014 ir 2018 m.

Rodiklis Matavimo vienetas Metai Reikšmė

Žemės ūkio paskirties

naudmenos ha

2014 2 815 938

2018 2 888 304

Didelės gamtinės vertės

ūkininkavimas proc.

2014 23,8

2018 24,9

Šaltinis: Aplinkos apsaugos politikos centras. 2019. Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos įtakos



vertinimas-1.

Vis tik žemės ūkio buveinių pievose apsaugos būklė Lietuvoje kelia susirūpinimą:

2007–2012 m. visų žemės ūkio buveinių pievose apsaugos būklė (C.36 rodiklis) buvo

nepalanki (2.6.2 pav.). Daugiausia žemės ūkio buveinių pievose apsaugos būklė buvo

įvertinta kaip „nepalanki-bloga“ (55,6 proc.) (situacija, kurią būtina keisti, nes tik taip būtų

užtikrinta palanki apsaugos būklė, nors dar nėra pavojaus, kad artimiausioje ateityje buveinė

išnyks), kiek mažiau kaip „nepalanki-nepakankama“ (44,4 proc.) (grėsminga situacija, kai yra

pavojus, kad buveinė išnyks). Europos Komisijos duomenimis, didelėse vertingų buveinių

teritorijose pasireiškia tokios problemos kaip ganyklų apleidimas, per daug arba per mažai

naudojamos ganyklos, nesubalansuotas tręšimas ir pesticidų naudojimas, auginimo veiklos

73 Aplinkos apsaugos politikos centras. 2019. Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos įtakos



vertinimas-1.





132

keitimas, pievų apželdinimas mišku ir kraštovaizdžio objektų, kaip antai gyvatvorės,

naikinimas. Šio rodiklio teigiamus pokyčius galėtų paskatinti Buveinių direktyvoje numatytų

priemonių, tokių kaip „Natura 2000“ tinklo plėtra (teritorijų tinklo užbaigtumas yra siekia

apie 80 proc.) ir buveinių bei rūšių apsauga, įgyvendinimas.

2.6.2 pav. Žemės ūkio buveinių pievose apsaugos būklė 2007–2012 m. (proc. nuo vertintų buveinių)

Šaltinis: European Commission, 2019. CAP context indicators – 2019 [C.36 Conservation status of agricultural

habitats]. Prieiga per internetą: https://ec.europa.eu/agriculture/cap-indicators/context/2018_en.

„Natura 2000“. VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis,

pagal Lietuvos kaimo plėtros programos priemones, skirtas „Natura 2000“ teritorijose

palaikyti aplinkai palankią žemės ir miškų ūkio veiklą, deklaruoti plotai per visą 2014–2018

m. laikotarpį nuosekliai didėjo ir 2018 m. siekė 34 894 ha. Didžiąją remiamo ploto dalį

(79,0 proc.) sudarė remiamas žemės ūkio paskirties plotas, kuris 2018 m. siekė 27 560 ha.

Paremtas „Natura 2000“ miško paskirties žemės plotas tuo pačiu metu siekė 7 334 ha.

Atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijos, esančios

žemės ūkio paskirties žemėje, (C.34 rodiklis) Lietuvoje sudarė 4,6 proc. visų žemės ūkio

naudmenų (ES-28 – 11,0 proc.), o teritorijos, esančios miško paskirties žemėje – 24,1 proc.

visos miško žemės (ES-28 – 22,9 proc.) (2.6.3 pav.), galima konstatuoti, kad Lietuvoje vis

dar deklaruojama tik maža dalis „Natura 2000“ teritorijoms priskirtų žemės ūkio naudmenų ir

miško paskirties žemės (C.34 rodiklis). Todėl tikslinga tęsti „Natura 2000“ tinklo plėtrą ir

skatinti su žemės ūkiu susijusiai biologinei įvairovei išsaugoti tinkamą ūkininkavimo

intensyvumą ir buveinių bei kraštovaizdžio elementų tvarkymą.

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

Palanki Nepalanki-nepakankama Nepalanki-bloga Nežinoma


133

2.6.3 pav. „Natura 2000“ teritorijų dalis žemės ūkio naudmenose ir miško teritorijose 2016 m.

Šaltinis: European Commission, 2019. CAP context indicators – 2018 [C.34 Natura 2000 area]. Prieiga per


2014–2018 metų laikotarpiu prie biologinės įvairovės apsaugos, ekosisteminių

paslaugų gerinimo ir buveinių bei kraštovaizdžių išsaugojimo prisidėjo ekologinio

ūkininkavimo, agrarinės aplinkosaugos ir klimato priemonės bei parama įsipareigojimams

pagal „Natura 2000“ ir Vandens pagrindų direktyvą. Todėl ir ateityje tikslinga įgyvendinti

šias priemones, skatinant veiksmus ariamojoje ir ne ariamojoje žemėje, koncentruojantis į

tikslines vertingas teritorijas ir rūšis. Tai pat tikslinga remti investicijas, reikalingas

prevencinėms apsaugos nuo didžiųjų plėšrūnų daromos žalos priemonėms įsigyti ir

negamybines investicijas, susijusias su biologinės įvairovės, buveinių, kraštovaizdžių

atkūrimu ir išsaugojimu.

Apibendrinimas. Lietuvoje pastaraisiais metais tiek dėl žemės ūkio gamybos

intensyvinimo, tiek dėl žemės apleidimo žemės ūkio naudmenose gyvenančių paukščių

populiacijų būklė, atspindinti visos biologinės įvairovės būklę, blogėjo ir buvo viena

prasčiausių ES. Taip pat šalyje visų pievų buveinių apsaugos būklė buvo nepalanki. Be to,

Lietuvoje kraštovaizdžio elementų skaičius buvo mažesnis už ES vidurkį. Atsižvelgiant į tai, į

naująjį Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginį planą visų pirma būtina įtraukti

priemones, skirtas skatinti su žemės ūkiu susijusiai biologinei įvairovei išsaugoti tinkamą

ūkininkavimo intensyvumą ir buveinių bei kraštovaizdžio elementų tvarkymą.

11,5 11,5 11,0 10,66,6 5,7 4,7 4,6 4,3 4,1 3,7

1,2

34,7

13,4

22,925,6

12,3

18,315,9

24,1

37,4

7,6

18,7

10,2

0

5

10

15

20

25

30

35

40P

roc.

NATURA 2000 žemės ūkio naudmenose NATURA 2000 miško teritorijose


134

2.7 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – pritraukti jaunuosius

ūkininkus ir sudaryti palankesnes sąlygas verslo plėtrai kaimo vietovėse (g)

Pastarųjų metų tyrimai Vakarų Europos šalyse rodo, kad dauguma jaunų, išsilavinusių

ūkininkų nebenori paveldėti tradicinio į intensyvią, masinio produkto gamybą orientuoto tėvų

ūkio, nes tai reiškia didžiulę priklausomybę nuo tokių sunkiai nuspėjamų procesų pasaulinėje

ekonomikoje, kaip žemės ūkio produktų kainų kritimas, prekybos liberalizacija ir

besivystančių šalių finansinio pajėgumo importuoti maisto produktus svyravimai. Be to,

daugėja įvairių apribojimų intensyviam ūkininkavimui ir brangiai kainuojančių reikalavimų,

susijusių su gamtos ir gyvūnų apsauga bei maisto kokybės standartais.74 Todėl, išlieka

grėsmės sklandžiai kartų kaitai žemės ūkyje bei ūkininkavimo tradicijų tęstinumui.

Lietuvos visuomenė sparčiai sensta ir kaimas susiduria su demografiniais iššūkiais.

2018 m. demografinis senatvės koeficientas, kuris atspindi senyvo amžiaus (60 m. ir

vyresnių) žmonių persvarą vaikų iki 14 m. skaičiaus atžvilgiu, siekė 182 ir buvo 9 proc.

didesnis nei 2012 m. (167). Kaimo vietovėse demografinės struktūros problemas lydi ir

gyventojų tankio mažėjimas, kas mažina paslaugų prieinamumą, blogina gyvenimo kokybę ir

tampa jaunimo nenoro gyventi kaime priežastimi. Visų pirma tai liečia kartų kaitos

problemas žemės ūkyje, nes 2018 m. pusė žemės ūkio valdų savininkų yra pensinio amžiaus,

o jauni ūkininkai (iki 40 m. amžiaus) tesudaro apie 15 proc. tarp registruotųjų Ūkininkų ūkių

registre.

Per 2010–2016 m. laikotarpį Lietuvoje jaunųjų ūkių valdytojų (iki 35 m. amžiaus)

skaičius sumažėjo nuo 11,72 iki 10,97 tūkst., arba 6,4 proc., tačiau laikotarpio eigoje kito

netolygiai (2.7.1 pav.). Jaunųjų ūkininkų skaičiaus kitimą lėmė parama, skirta jaunųjų

ūkininkų įsikūrimui, kuri skatino registruoti ūkius, prisitaikant prie paramos teikimo

laikotarpio. Didelė dalis jaunųjų ūkininkų įsteigtų ūkių atsirado skaidant ūkius. LAEI atliktos

apklausos duomenys rodo, kad daugiau kaip pusė jaunųjų ūkininkų (55,4 proc.), kuriems nuo

2014 m. buvo mokama jaunųjų ūkininkų išmoka, žemę ūkio steigimui gavo neatlygintinai iš

tėvų ar kitų giminaičių ir tik 18,4 proc. perėmė visą ūkį. Vertinant ūkininkų amžiaus

struktūros pokyčius būtina atsižvelgti į tai, kad Lietuvoje ūkių struktūra vis dar išgyvena

transformaciją, kurią lėmė po žemės ūkio reformos susiformavusi žemėvalda. Iš žemės ūkio

gamybos traukiasi pensinio amžiaus ūkininkai, kurie daugiausiai valdo ypač mažus (2-3 ha)

ne prekinius ūkius. Per 2010–2016 m. pensinio amžiaus ūkininkų skaičius sumažėjo 33,3

74 Žalioji knyga. Lietuvos kaimo ateitis. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2010.

135

proc. nuo 69 iki 46 tūkst. Ši aplinkybė lemia tai, kad jaunųjų ūkininkų dalis nuo visų ūkių

valdytojų padidėjo nuo 5,9 iki 7,3 proc.

2.7.1 pav. Jaunųjų ūkininkų (iki 35 m. amžiaus) skaičius ir jų dalis nuo visų ūkininkų 2010, 2013 ir 2016

m.

Šaltinis: EUROSTAT, 2018. Farm indicators by agricultural area, type of farm, standard output, sex and age of

the manager and NUTS 2 regions [ef_m_farmang]. Prieiga per internetą:

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/setupDownloads.do.

Per 2010–2016 m. laikotarpį didžiausią visų jaunųjų ūkių valdytojų (iki 35 m.

amžiaus) dalį sudarė 25–34 m. amžiaus ūkių valdytojai (2010 m. – 83 proc., 2013 ir 2016 m.

– po 87 proc.) ir žymiai mažesnę dalį – jaunesni kaip 25 m. amžiaus ūkių valdytojai (2010 m.

– 16 proc., 2013 ir 2016 m. – po 13 proc.). Tarp jaunųjų ūkių valdytojų vyravo vyrai, kurių

dalis nuo visų ūkių valdytojų 2016 m., palyginti su 2010 m., padidėjo nuo 64 iki 72 proc.

Priimant sprendimą ūkininkauti, jauniems žmonėms buvo svarbi galimybė naudotis

miestų teikiamais socialinio ir kultūrinio gyvenimo privalumais, todėl, daugiausia jaunųjų

ūkininkų savo ūkius kūrė vietovėse, esančiose šalia didžiųjų šalies miestų, VĮ Žemės ūkio

informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis75, 2018 m. sausio 1 d. jaunųjų ūkininkų (iki

40 m. amžiaus) dalis nuo visų ūkių valdytojų buvo didžiausia Vilniaus apskrityje. Ši dalis

sudarė 19,6 proc. ir 6,0 proc. punktais viršijo vidutinę kitose apskrityse (2.7.2 pav.).

75 Ūkininkų ūkių registras. Valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, 2019. Prieiga per

internetą: http://www.vic.lt/valdos-ukiai/wp-content/uploads/sites/3/2018/05/UUR-faktai-ir-skaiciai-

2017_II_pusmetis.pdf.

117209660

10970

5,9

5,6

7,37,5

6,0

5,1

0,0

1,0

2,0

3,0

4,0

5,0

6,0

7,0

8,0

0

2000

4000

6000

8000

10000

12000

14000

2010 2013 2016

Pro

c.

Vn

t.

Jaunųjų ūkininkų skaičius Lietuvoje

Jaunųjų ūkininkų dalis nuo visų ūkininkų Lietuvoje, proc.

Jaunųjų ūkininkų dalis nuo visų ūkininkų ES-28 šalyse, proc.

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/setupDownloads.do

http://www.vic.lt/valdos-ukiai/wp-content/uploads/sites/3/2018/05/UUR-faktai-ir-skaiciai-2017_II_pusmetis.pdf

http://www.vic.lt/valdos-ukiai/wp-content/uploads/sites/3/2018/05/UUR-faktai-ir-skaiciai-2017_II_pusmetis.pdf

136

2.7.2 pav. Jaunųjų ūkininkų (iki 40 m. amžiaus), ūkininkaujančių ne ilgiau nei 5 metus, dalis nuo visų

pateikusių paraiškas tiesioginėms išmokoms, proc. 2018 m.

Šaltinis: Parengta pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenis, 2018.

Žemės trūkumas ir su tuo susiję sunkumai plėsti ūkį lėmė, kad tarp jaunųjų ūkininkų

ūkių dominavo ūkiai turintys mažiau kaip 10 ha naudojamų ŽŪN (2.7.3 pav.), tačiau jaunieji

ūkininkai dėjo pastangas didinti gamybos apimtis, plėsdami žemės plotą. 2016 m., palyginti

su 2010 m., jaunųjų ūkininkų vidutinis fizinis ūkio dydis padidėjo 30,2 proc., o vidutinis

ekonominis ūkio dydis – 1,8 karto. Šie rodikliai žymiai viršijo atitinkamus šalies vidutinius

rodiklius, pvz., 2016 m. jaunųjų ūkininkų vidutinis fizinis ūkio dydis buvo 2,0 kartus didesnis

nei šalies vidutinis fizinis ūkio dydis, o vidutinis ekonominis dydis – 1,6 karto didesnis nei

šalies vidutinis ekonominis ūkio dydis.

137

2.7.3 pav. Jaunieji ūkių valdytojai (iki 35 m. amžiaus) pagal naudojamų ŽŪN plotą 2010, 2013 ir 2016 m.,

proc.

Šaltinis: EUROSTAT, 2018. Farm indicators by agricultural area, type of farm, standard output, sex and age of

the manager and NUTS 2 regions [ef_m_farmang]. Prieiga per internetą:

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/setupDownloads.do.

Jaunųjų ūkininkų galimybes didinti dirbamos žemės plotą ribojo laisvos žemės plotai,

finansinių išteklių trūkumas ir teisinės kliūtys. Vertindami kliūtis, trukdančias plėsti turimos

žemės plotą, LAEI tyrime dalyvavę jaunieji ūkininkai dažniausiai paminėjo asmeninių lėšų

trūkumą (52,4 proc. respondentų – labai didelė kliūtis ir 27,8 – didelė kliūtis)76. Aplinkybę,

kad nėra galimybės gauti kreditą žemės įsigijimui kaip labai didelę kliūtį įvardijo mažesnė

dalis – 21,1 proc. respondentų, o kaip didelę kliūtį – 25,3 proc. respondentų. Tai rodo, kad

pakankamai daug jaunųjų ūkininkai nėra linkę rizikuoti, o kaip galimybę didinti valdomos

žemės plotą mato žemės nuomą – 67 proc. respondentų. Labai didele ir didele kliūtimi, kuri

trukdo pradedantiems ūkininkauti įsigyti žemės, jeigu jie negali perimti ūkio iš

ūkininkaujančių tėvų, apklausoje dalyvavę jaunieji ūkininkai (48,1 proc.) įvardijo LR žemės

įstatyme nustatytus įpareigojimus žemę parduodantiems asmenims, sklypą pirmiausiai

pasiūlyti besiribojančio su parduodamu sklypu savininkui. Ši teisinė norma buvo sukurta

siekiant užkirsti kelią žemės perpardavinėtojams supirkti žemės sklypus ir sumažinti

žemėnaudos fragmentaciją, tačiau ji tapo ir tam tikru apribojimu jauniesiems ūkininkams

plėsti gamybos apimtis.

Lietuvoje jaunųjų ūkininkų situacijos pokyčius lėmė parama, skirta jaunųjų ūkininkų

įsikūrimui, skiriami paramos prioritetai kitose ES priemonėse, nuo 2014 m. išskirtinai

76 Jaunųjų ūkininkų galimybių naudotis žeme, žemės nuosavybės judumą, žemės restruktūrizavimą, galimybių

gauti finansavimą ir kreditus, galimybių įgyti žinių ir gauti konsultacijas tyrimas. LAEI, 2019.

57,4 53,2 47,6

27,626,8

31,1

8,910,9 11,9

6,0 8,8 9,1

0,0

10,0

20,0

30,0

40,0

50,0

60,0

70,0

80,0

90,0

100,0

2010 2013 2016

Pro

c.

Mažiau kaip 10 ha 10–49,9 ha 50–99,9 ha 100 ha ir daugiau

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/setupDownloads.do

138

jauniesiems ūkininkams teikiama ES 1-ojo ramsčio parama. Lietuvoje palyginti 2007–2013

m. ir 2014–2020 m. finansavimo laikotarpius parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui pagal 2-ojo

ramsčio priemones sumažėjo. Bet, įskaitant paramą pagal 2-ąjį ramstį viešoji parama išaugo

15,2 proc. (2.7.4 pav.).

2.7.4 pav. Biudžetas jauniesiems ūkininkams tiesiogiai taikomai paramai, mln. EUR

*2007-2013 m. laikotarpis pateiktos išlaidos, 2014–2020 m. laikotarpis pateikti asignavimai (ES ir bendrojo

finansavimo lėšos).

Šaltinis: Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos.

Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą paramos jaunųjų (iki 40 m.

amžiaus) ūkininkų įsikūrimui kreipėsi 2920 pareiškėjai, parama skirta 2673 jauniesiems

ūkininkams. Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą paramos jaunųjų

ūkininkų įsikūrimui 2019 m. duomenimis kreipėsi 2409 pareiškėjai, parama skirta 979

jauniesiems ūkininkams. 2016 m. žemę tiesioginėms išmokoms gauti deklaravo 8979, 2017

m. – 8585, o 2018 m. – 9245 Lietuvos jaunieji ūkininkai, ūkininkaujantys ne ilgiau kaip

penkerius metus. 2016–2018 m. jaunieji ūkininkai vidutiniškai sudarė apie 7,3 proc. visų

deklaravusiųjų skaičiaus, išmokėta tik jauniesiems ūkininkams skirtų tiesioginių išmokų

suma 2016 m. buvo 8,7 mln. EUR, 2017 m. – 7,9 mln. EUR, 2018 m. – 9,1 mln. EUR (2.7.1

lentelė).

0

20

40

60

80

100

2007–2013 m. 2014–2020 m.

54,42

103,41

64,71

2-asis ramstis1-asis ramstis

Mln. Eur

139

2.7.1 lentelė. Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo rėmimas Lietuvoje 2007–2018 m.

Metai Pareiškėjų skaičius,

vnt.

Prašoma paramos suma,

EUR

Gavėjų skaičius, vnt. Patvirtinta paramos

suma, EUR

2007 729 27.639.011 639 24.320.874

2008 518 20.141.067 474 18.460.356

2009 385 14.858.760 362 14.022.687

2010 726 28.209.468 676 26.482.547

2011 0 0 0 0

2012 100 3.860.059 85 3.284.304

2013 0 0 0 0

2014 0 0 0 0

2015 1.822 96.370.482 538 29.433.928

2016 266 9.561.315 177 6.380.289

2017 321 11.613.387 264 9.584.213

2018 0 0 0 0

Iš viso 4.867 212.253.549 3.215 131.969.198

Šaltinis: Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos. Prieiga per

internetą: https://www.nma.lt/index.php/parama/lietuvos-kaimo-pletros-20072013-m-

programa/statistika/8801#res, https://www.nma.lt/index.php/parama/lietuvos-kaimo-pletros-20142020-m-

programa/statistika/9156#res.

Jauniesiems ūkininkams mokamos tiesioginės išmokos naudingos, daro įtaką jų

sprendimui tęsti ūkininkavimą ir plėsti ūkį (įsigyti žemės, gyvulių, technikos, įrangos ir pan.).

Respondentinių ūkių duomenys rodo, kad nuo 2015 m. pradėtos mokėti tiesioginės

išmokos pagal jauniesiems ūkininkams skirtą schemą padidino jaunųjų ūkininkų grynąsias

pajamas ir turėjo įtakos bendrųjų investicijų augimui (2.7.5 pav.).

2.7.5 pav. Grynosios pajamos ir bendrosios investicijos jaunųjų (iki 40 m. amžiaus) ūkininkų ūkiuose,

EUR/ha

Šaltinis: Farm Accountancy Data Network (FADN). Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/rica/database/report_en.cfm?dwh=SO.

299

245

200

412374 366

276

210 206236

390

570

379404

00

50

100

150

200

250

300

350

400

450

500

550

600

2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Ben

dro

sio

s in

ves

ticij

os

Ben

dra

sis

pel

na

s

Bendrasis pelnas, EUR/ha Bendrosios investicijos, EUR/ha

https://www.nma.lt/index.php/parama/lietuvos-kaimo-pletros-20072013-m-programa/statistika/8801#res





140

Išmokos jauniesiems ūkininkams pagerino jų ūkių finansinę situaciją, todėl padidino

jų priėjimą prie kreditinių išteklių. Didelė dalis apklausos respondentų turėjo sėkmingos

bendravimo su bankais patirties. 52,1 proc. apklausoje dalyvavusių jaunųjų ūkininkų kreipėsi

į kredito institucijas kredito ir jį gavo. Ir tik 5,4 proc. kreipėsi kredito, bet jo negavo. Kita

vertus, net 42,5 proc. respondentų nurodė, kad nesinaudoja kredito institucijų teikiamomis

galimybėmis, vadinasi finansuoja veiklą asmeninėmis lėšomis, ar naudojasi šeimos finansine

parama.

Jauniesiems ūkininkams parama teikiama tikintis, kad jauni ir išsilavinę žmonės bus

pasirengę inovacijų diegimo procesui ir sėkmingai diegs naujas technologijas ir verslo

modelius, tačiau jaunųjų ūkininkų pasirengimo ūkininkauti lygis nebuvo geresnis nei

vidutiniškai. Per 2010–2016 m. laikotarpį didžiausią jaunųjų ūkių valdytojų dalį (daugiau

kaip 50 proc.) sudarė ūkių valdytojai, turintys tik praktinės patirties. 2016 m., palyginti su

2010 m., jaunųjų ūkių valdytojų, turinčių bazinį pasirengimą ūkininkauti, dalis padidėjo nuo

25 iki 29 proc., o ūkių valdytojų, turinčių visišką pasirengimą ūkininkauti, dalis išliko

nepakitusi ir sudarė 15 proc. (2.7.6 pav.). Jaunųjų ūkininkų išsilavinimo situacijos pokytis

neatitinka nuolat gerėjančių bendrosios kaimo gyventojų išsilavinimo struktūros, bei

nuosekliai augančio kaimo gyventojų iki 40 m. išsilavinimo lygio. Kaip antai, kaime 20–24

m. jaunimo, įgijusio vidutinį ar aukštesnį už vidutinį išsilavinimą dalis, išaugo nuo 85,5 proc.

2012 m. iki 89,0 proc. 2018 m. 30–34 m. amžiaus kaimo gyventojų, įgijusių aukštąjį

išsilavinimą, dalis išaugo nuo 23,8 proc. 2012 m. iki 34,4 proc. 2018 m.

2.7.6 pav. Jaunieji ūkių valdytojai pagal pasirengimą ūkininkauti 2010, 2013 ir 2016 m., proc.

Šaltinis: EUROSTAT, 2018. Agricultural training of farm managers: number of farms, agricultural area, labour

force and standard output (SO) by age and sex of the manager [ef_mptrainman]. Prieiga per internetą:

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=ef_mptrainman&lang=en.

6052 56

2528

29

15 20 15

0

20

40

60

80

100

2010 2013 2016

Pro

c.

Turintys visišką pasirengimą ūkininkauti

Turintys bazinį pasirengimą ūkininkauti

Turintys tik praktinę patirtį

http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=ef_mptrainman&lang=en

141

Vertinant jaunųjų ūkininkų išslavinimo lygį būtina atsižvelgti, kad žemės ūkio

surašymo ir struktūros tyrimo duomenys atspindi tik ūkininkų pasirengimą žemės ūkio

srityje. Dėl šios priežasties aukštąjį universitetinį ne žemės ūkio išsilavinimą turintys

ūkininkai yra priskiriami tik praktinės patirtiems turintiems ūkininkams. Prieštaravimą tarp

gerėjančio jaunųjų kaimo gyventojų išsilavinimo ir lėtai gerėjančio jaunųjų ūkininkų

pasirengimo galima paaiškinti tuo, kad daugelis ūkininkauti pradėjusių jaunųjų žmonių

rinkose ne žemės ūkio krypties studijas, kurios, atsižvelgiant į naujas ūkininkavimo sąlygas,

kai žemės ūkio gamybą reikia derinti su kitomis veiklomis, suteikia įvairesnių verslo

galimybių.

Jaunųjų ūkininkų pasirengimą taikyti ūkiuose žinias ir inovacijas iliustruoja jų

gebėjimas taikyti informacines technologijas. LAEI atliktos jaunųjų ūkininkų apklausos

rezultatai parodė, kad informacines technologijas buhalterinei apskaitai taiko 12,3 proc., o

gamybinių procesų valdymui ūkyje 8,6 proc. apklausoje dalyvavusių jaunųjų ūkininkų. 53,8

proc. jaunųjų ūkininkų ūkininkavimui reikalingas žinias ir konsultacijas gauna naudodamiesi

informacinėmis technologijomis. Jaunieji ūkininkai taip pat aktyviai naudojosi konsultantų

paslaugomis ir didelį dėmesį skyrė kvalifikacijos kėlimui. Beveik pusė respondentų - 48,3

proc. jaunųjų ūkininkų naudojasi Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos teikiamomis

paslaugomis, o 34,3 proc. planuodami ir vykdydami ūkinę veiklą kreipėsi į privačius

konsultantus. Tik 5,4 proc. teigė, kad konsultacijų ateityje nereikia. 77,1 proc. respondentų

teigė, kad kėlė kvalifikaciją dalyvaudami seminaruose, kursuose, mokymuose, 22,5 proc. -

kvalifikaciją kėlė savarankiškai. Tik 0,4 proc. nurodė, kad kvalifikacijos kėlimas jiems yra

neaktualus. Apklausa taip pat parodė, kad jaunieji ūkininkai akcentuoja ne tiek technologinių,

kiek ekonominių ir vadybinių žinių poreikį, todėl ateityje turėtų keisti į ŽŪŽIS įtraukiamų

tematikų prioritetai. Apklausos metu jaunieji ūkininkai dažniausiai paminėjo tokias temas

kaip verslo planavimas (28,5 proc.), produkcijos kokybės gerinimas (20,9 proc.),

aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimas (8,6 proc.), rinkodaros ir logistikos sprendimai

(8,6 proc.), veiklos įvairinimo galimybės (7,7 proc.). tai rodo, kad jaunieji ūkininkai savo

veikloje yra pasirengę diegti technologines ir organizacines naujoves.

Respondentinių ūkių duomenys rodo, kad pajamos iš ne žemės ūkio veiklos yra

svarbus pajamų šaltinis ypač jauniesiems ūkininkams. Pajamų iš ne žemės ūkio veiklos dalis

2012–2018 m. laikotarpiu augo visų amžiaus grupių ūkininkų ūkių bendrose pajamose.

Pajamų iš ne žemės ūkio veiklos dalis bendrose jaunųjų ūkininkų pajamose 2018 m. siekė 45

proc. ir tai 8 proc. punktais daugiau nei 40–49 m. amžiaus ūkininkų pajamose. Pajamos ne iš

žemės ūkio veiklos 50 m. ir vyresnių ūkininkų taip pat sudarė ženklią pajamų dalį, tačiau

142

reikia įvertinti tai, kad dalis šių ūkininkų yra pensinio amžiaus ir dalį jų pajamų ne iš žemės

ūkio veiklos sudaro išmokos, sulaukus pensinio amžiaus (2.7.7 pav.).

2.7.7 pav. Pajamų iš ne žemės ūkio veiklos dalis ūkio grynose pajamose skirtingose ūkių grupėse pagal

ūkininko amžių, proc.




strategijai, laikydami ją imlia investicijoms ir rizikinga ir renkasi galimybę derinti įvairias

veiklas. Tokias galimybes jauniesiems ūkininkams suteikia daugiafunkcinis ūkininkavimas.

Jis leidžia vystyti veiklą, naudojant daug mažiau finansinių išteklių, nes ūkininko turimi

gamtiniai ištekliai gali būti išnaudojami ne tik tiesioginei žemės ūkio veiklai, bet ir vėjo ar

vandens energijai gaminti, žuvivaisai, agroturizmui, miškininkystei, papildomos pajamos

gaunamos, atliekant kraštovaizdžio tvarkymo ir išsaugojimo darbus. Antras svarbus

privalumas yra tai, kad orientacija į vietinę rinką sukuria tiesioginius ryšius su vartotojais ir

taip mažina riziką nerealizuoti pagamintos produkcijos bei leidžia gauti didesnę kainą, kuri

mažėja proporcingai tarpininkų skaičiaus augimui. Trečia, paveldintiems tėvų ūkį jauniems

žmonėms netenka atsisakyti savo svajonių padaryti karjerą kitose veiklos srityse. Pasirinkę

daugiafunkcinį ūkininkavimo būdą, jie gali pritaikyti čia įvairiausią išsilavinimą, pvz.,

farmacininkas ar gydytojas gali derinti savo profesiją su vaistažolių auginimu. Ūkininkų

turimos žinios apie žemės ūkį taip pat gali būti panaudojamos, teikiant konsultacijas,

projektavimo darbuose, žurnalistikoje ir pan. Tiesioginės veiklos žemės ūkyje derinimas su

įvairiomis kitomis veiklomis, atitinkančiomis konkretaus ūkininko ir jo šeimos narių

22

30

39

33

44

37

45

22

27

36

29

42

36 37

22

32 3134

41

28

44

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

50

2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Pro

c.

< 40 m. 40–49 m. > = 50 m.


143

sugebėjimus ir pomėgius, leidžia daug geriau realizuoti ūkininkų poreikius socialiniam

bendravimui, karjeros darymui.

Apibendrinimas. Ūkių valdytojų amžiaus struktūroje atsispindi agrarinės visuomenės

senėjimo problemos mastas. Lietuvoje, kaip ir kitose ES-28 šalyse, daugiau kaip pusę ūkių

valdytojų sudaro 55 m. amžiaus ir vyresni asmenys. Didėja jaunimo nenoras gyventi ir dirbti

kaime iš dalies ir dėl ūkininkavimo, kaip ekonominės veiklos, nepatrauklumo: jos rutininio

pobūdžio, nepertraukiamo gamybos ciklo, nenormuotos darbo dienos. Nors jaunųjų ūkininkų

skaičius auga, dalis jaunųjų ūkininkų pastaraisiais metais kuriasi kaimo vietovėse, esančias

šalia didžiųjų šalies miestų. Jie nevykdo aktyvios žemės ūkio produkcijos gamybos, o

naudojasi kaimo rezidentiniais pranašumais. Todėl išlieka grėsmės sklandžiai kartų kaitai

žemės ūkyje ir ūkininkavimo tradicijų tęstinumui.

Jaunųjų ūkininkų valdomų ūkių struktūroje vyrauja ūkiai, turintys mažiau kaip 10 ha

naudojamų žemės ūkio naudmenų. Šie ūkiai sukuria mažai pajamų ir gali egzistuoti tik kaip

dalinio užimtumo ūkiai. Be paramos jie neturi pakankamai prielaidų tvariai ūkių veiklai

ilgalaikėje perspektyvoje. Didžiausia kliūtis, trukdanti plėsti turimos žemės plotą – asmeninių

lėšų trūkumas žemės įsigijimui. Tuo tikslu būtina palaikyti jaunųjų ūkininkų pajamas, gerinti

prieigą prie žemės išteklių.

Jauniesiems ūkininkams parama teikiama, tikintis, kad jauni ir išsilavinę žmonės bus

pasirengę inovacijų diegimo procesui ir sėkmingai taikys naujas technologijas ir verslo

modelius. Didžioji jaunųjų ūkininkų dalis turi aukštąjį išsilavinimą, tačiau ne žemės ūkio

srityje. Situaciją gerintų jaunųjų ūkininkų technologiniai mokymai, įgūdžių ir kompetencijų

įgijimo veiklos, konsultavimas žemės ūkio srityje bei bendradarbiavimo skatinimas.



strategijai. Tokias galimybes jauniesiems ūkininkams suteikia daugiafunkcinis ūkininkavimas

– tiesioginės veiklos žemės ūkyje derinimas su įvairiomis kitomis veiklomis, atitinkančiomis

konkretaus ūkininko ir jo šeimos narių sugebėjimus ir pomėgius, leidžiantis daug geriau

realizuoti ūkininkų poreikius socialiniam bendravimui, karjeros darymui.

Lietuvoje būtina stabdyti demografinės situacijos kaime blogėjimą ir keisti gyventojų

migracijos kryptį. Labai svarbu užtikrinti, kad kaime liktų gyventi jaunimas ir pritraukti naujų

gyventojų. Todėl, pirmiausia jaunimui ir norintiems kurtis kaimo regionuose, turi būti

sudarytos sąlygos užsiimti norima veikla ir iš jos gauti pakankamas pajamas. Pajamos iš ne

žemės ūkio veiklos jauniesiems ūkininkams, kaip ir visiems kitiems, yra svarbus pajamų

šaltinis, todėl būtina ir toliau sudaryti palankias sąlygas verslo pradžios iniciatyvoms.

144

2.8 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – skatinti užimtumą, augimą,

socialinę įtrauktį ir vietos plėtrą kaimo vietovėse, be kita ko, bioekonomikos ir

darnaus miškų ūkio sektorius (h)

Demografinės situacijos kaime tyrimai rodo, kad Lietuvoje gyventojų skaičius

sparčiai mažėja, visuomenė sensta, kinta demografinė pusiausvyra. Neigiamas tokių

tendencijų poveikis demografiniams procesams bei darbo jėgos išteklių kokybei reiškiasi jau

dabar, o ateityje jis gali dar labiau išryškėti. Neigiami demografiniai pokyčiai sukelia įvairių

socialinių ir ekonominių problemų. Spartus gyventojų senėjimas keičia santykį tarp

visuomenės kuriančiosios ir vartojančiosios dalies, reiškiasi naujais iššūkiais šalies biudžetui,

socialinei sferai, paslaugų plėtrai. Neigiami demografiniai procesai kelia grėsmę

ūkininkavimo tradicijų tęstinumui, viešųjų vertybių kūrimui ateityje, o tuo pačiu ir

kaimiškųjų vietovių gyvybingumui. Todėl itin aktualus tampa ekonomikos augimas kaimo

regionuose. Tyrimai rodo, kad ekonominio augimo tempai tiesiogiai proporcingi žmogiškojo

kapitalo augimui, o naujoji ekonomika iš esmės remiasi individu, disponuojančiu žiniomis ir

gebėjimais, reikalingais verslui kurti ir palaikyti. Visi paminėti bruožai visų pirma būdingi

jauniems išsilavinusiems žmonėms, kuriems dėl išaugusios iniciatyvumo ir novatoriškumo

svarbos ateityje priklausys galimybės imtis nuosavos veiklos, pasinaudojant valstybės

parama.

Užimtumas, nedarbas. Kaimo regionuose savarankiškai dirbančių asmenų dalis nuo

visų užimtųjų dėl palyginti didelės šių regionų gyventojų priklausomybės nuo žemės ūkio

veiklos yra didesnė nei miesto ir tarpiniuose regionuose. Per 2012–2015 m. laikotarpį

Lietuvos kaimo regionuose savarankiškai dirbančių asmenų dalis nuolat didėjo, tačiau 2016

m., palyginti su 2015 m., – sumažėjo 4,1 proc. punkto (2.8.1 pav.). 2016 m. kaimo regionuose

savarankiškai dirbantys asmenys sudarė 22,0 proc. visų užimtųjų, ir ši dalis buvo atitinkamai

12,5 ir 10,4 proc. punkto didesnė nei miesto ir tarpiniuose regionuose bei 8,3 proc. punkto

didesnė nei vidutinė ES-28 šalyse.

145

2.8.1 pav. Savarankiškai dirbančių asmenų dalis nuo visų užimtųjų kaimo, tarpiniuose ir miesto

regionuose 2012–2016 m., proc.

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-

rodikliu-analize#/.

Kaimo vietovėse išlieka aktuali nedarbo problema, nors skirtumas tarp nedarbo lygio

kaime ir mieste mažėja. Nepakankamas profesinis pasirengimas, kvalifikacijos ir verslumo

stoka yra vienos pagrindinių Lietuvos kaimo gyventojų nedarbo priežasčių. 2017 m. kaimo

gyventojų nedarbo lygis 3,9 proc. punkto viršijo vidutinį nedarbo lygį šalyje ir 5,6 proc.

punkto – vidutinį nedarbo lygį miestuose (2.8.2 pav.).

2.8.2 pav. Nedarbo lygis kaime ir mieste 2005–2017 m., proc.


rodikliu-analize#/.

Jaunų, 15–24 metų amžiaus, gyventojų nedarbo lygis kaimo vietovėse didesnis nei

mieste, ir šis atotrūkis 2016 ir 2017 m. vėl, nors ir nežymiai, pradėjo didėti (2.8.3 pav.).

23,825,5 25,6 26,1

22,0

11,2 11,3 11,812,0 11,6

5,7

7,1 7,2 7,39,5

0

5

10

15

20

25

30

2012 2013 2014 2015 2016

Pro

c.

Kaimo regionai Tarpiniai regionai Miesto regionai

7,5

6,4

4,56,1

16,8

22,721,3

19,7

17,116,1

14,212,4

11

8,7

5,54,1

5,7

12,6

15,9

12,9

10,79,5

8,46,9

5,9 5,4

0

5

10

15

20

25

2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017

Pro

c.

Kaime Mieste

https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize#/




146

Išsimokslinęs jaunimas nemato galimybių pritaikyti įgytą išsilavinimą ir žinias kaime, kur

vyrauja mažai kvalifikuotos darbo jėgos reikalaujančių darbo vietų pasiūla, o norintiems

ūkininkauti sunku prieiti prie išteklių.

2.8.3 pav. pav. 15–24 m. amžiaus gyventojų nedarbo lygis kaime ir mieste 2005–2017 m., proc.


rodikliu-analize#/.

Sparčiai kintančiomis ekonominėmis ir visuomenės raidos sąlygomis vienas iš

veiksnių, galinčių turėti įtakos socialinei atskirčiai, yra mokymosi visą gyvenimo lygis, kuris

2017 m. kaime sudarė 3,4 proc. ir buvo beveik 2,1 karto mažesnis nei mieste (2.8.4 pav.).

2.8.4 pav. 25–64 m. amžiaus gyventojų mokymosi visą gyvenimą lygis 2005–2017 m., proc.


rodikliu-analize#/.

14,8

9,67,3

11,6

32,8

41,0 41,5

33,0

27,524,6

17,8 18,616,316,3

10,2 9,0

14,2

27,9

32,8

27,7

23,2

18,716,2

15,311,7 11,3

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017

Pro

c.

Kaime Mieste

7,4

6,26,7

5,6 5,75,3

7,56,8

7,1

6,4

7,1 7 7,1

3,3

2,22,7

3,4

2,3 2,32,7

2,4

3,1

2,43

3,73,4

0

1

2

3

4

5

6

7

8

2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017

Pro

c.

Mieste Kaime





147

Pajamos, socialinė atskirtis. Vienas iš svarbiausių veiksnių, nulėmusių emigraciją iš

kaimo, – mažos gyventojų pajamos kaime. 2017 m. vidutinės disponuojamosios namų ūkių

pajamos, tenkančios vienam namų ūkio nariui, kaime sudarė 362,2 EUR ir buvo 1,3 karto

mažesnės nei mieste. Per 2012–2014 m. laikotarpį atotrūkis tarp kaimo ir miesto gyventojų

pajamų mažėjo, o 2015–2017 m. – didėjo (2.8.5 pav.).

2.8.5 pav. Vidutinės disponuojamosios namų ūkių pajamos vienam namų ūkio nariui per mėnesį 2012–

2017 m., EUR


rodikliu-analize#/.

Lietuvos, kaip ir daugelio ES šalių, kaimo vietovių gyventojai labiau nei didžiųjų ir

kitų miestų gyventojai susidūrė su skurdu. Per 2012–2017 m. laikotarpį asmenų, gyvenančių

skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje, dalis kaimo vietovėse vidutiniškai sudarė 38,1 proc.

ir buvo atitinkamai 15,3 ir 7,2 proc. punkto didesnė nei didžiuosiuose ir kituose miestuose

(2.8.6 pav.). Nors 2017 m., palyginti su 2012 m., skurdo lygis Lietuvos kaimo vietovėse

sumažėjo 1,2 proc. punkto, tačiau išliko žymiai didesnis nei vidutinis ES-28 šalyse

(1,6 karto). Daugiausia skurdo rizikos ir socialinės atskirties patyrė vieniši asmenys,

asmenys, vieni auginantys vieną ir daugiau vaikų, daugiavaikės šeimos77.

77 Gyventojų pajamos ir gyvenimo sąlygos 2017. Lietuvos statistikos departamentas, 2018. Prieiga per internetą:

https://osp.stat.gov.lt/services-portlet/pub-edition-file?id=30782.

242,3

283,6302,6

326,4337,5

362,2

320,3

347,0 364,8

400,0

442,8

479,7

200

250

300

350

400

450

500

2012 2013 2014 2015 2016 2017

EU

R

Kaimas Miestas




148

2.8.6 pav. Asmenys, gyvenantys skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje, 2012–2017 m., proc.


rodikliu-analize#/.

Ilgalaikis pašalpų mokėjimas, socialinės integracijos ir aktyvių užimtumą skatinančių

priemonių trūkumas skatina visuomenės sluoksnio, nesuinteresuoto darbo paieškomis, verslo

kūrimu, formavimąsi, nes dalis kaimo gyventojų neturi motyvacijos siekti gerovės. Per 2012–

2017 m. laikotarpį namų ūkių, kuriems socialinės išmokos (išskyrus socialines išmokas

senatvėje) buvo pagrindinis pajamų šaltinis, dalis buvo žymiai didesnė kaime nei mieste.

2018 m. tokie namų ūkiai kaime sudarė 11 proc. visų namų ūkių kaime, o mieste – 5 proc.

visų miesto namų ūkių (2.8.7 pav.).

2.8.7 pav. Namų ūkių, kuriems socialinės išmokos yra pagrindinis pajamų šaltinis, dalis kaime ir mieste

2012–2017 m., proc.

Šaltinis: Gyventojų pajamos ir gyvenimo sąlygos 2017. Lietuvos statistikos departamentas, 2018. Prieiga per

internetą: https://osp.stat.gov.lt/services-portlet/pub-edition-file?id=30782 .

40,7 40,8

32,234,9

40,4 39,5

30 29,329,2

33,2 31,232,6

27,323,8

22,2 22,5 21,319,8

15

20

25

30

35

40

45

2012 2013 2014 2015 2016 2017

Pro

c.

Kaimas

Miestas

Didieji miestai (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys)

1514

1112

13

11

89

8

65 5

0

2

4

6

8

10

12

14

16

2012 2013 2014 2015 2016 2017

Pro

c.

Kaime Mieste




149

Kaimo gyventojų gyvenimo sąlygos išlieka blogesnės nei miesto gyventojų. Lietuvos

statistikos departamento 2017 m. pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinio tyrimo78 duomenimis,

asmenų, gyvenančių namų ūkiuose, turinčiuose įvairių būsto problemų, dalis kaime buvo

žymiai didesnė nei mieste (2.8.8 pav.).

2.8.8 pav. Asmenų, gyvenančių namų ūkiuose, susiduriančiuose su išvardytomis būsto problemomis,

dalis 2017 m., proc.

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2019. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/services-

portlet/pub-edition-file?id=30782.

LAEI mokslininkų 2015 m. atlikto tyrimo79, kurio metu buvo siekiama išsiaiškinti

jaunų išsilavinusių žmonių motyvaciją, renkantis gyvenamąją vietą, duomenimis, apklausus

128 studentus, studijuojančius su žemės ūkio veikla, miškininkyste, agrarine ekonomika,

kaimo politikos įgyvendinimu ir pan. susijusius dalykus, nustatyta, kad 63 proc. apklaustųjų,

baigusių studijas, nuolatiniam gyvenimui norėtų įsikurti kaimo vietovėje. Studentai,

pasirinkusieji kaimą, prioritetą teikė labiau urbanizuotoms teritorijoms, kurias mažiau palietė

švietimo, sveikatos ar socialines paslaugas teikiančių įstaigų tinklo mažinimas: 31 proc. visų

apklaustųjų buvo linkę rinktis miestelį, kuriame gyvena keli tūkstančiai gyventojų, 16 proc. –

gyvenvietę, kurioje gyvena keli šimtai gyventojų. Tik 12 proc. respondentų nurodė, kad

ketina gyventi nedideliame kaime su keliomis sodybomis, o 11 proc. norėtų gyventi

vienkiemyje.

78 Gyventojų pajamos ir gyvenimo sąlygos 2017. Lietuvos statistikos departamentas, 2018. Prieiga per internetą:

https://osp.stat.gov.lt/services-portlet/pub-edition-file?id=30782. 79 Vidickienė, D., Melnikienė, R., & Ribašauskienė, E. (2015). Kaimo tipo gyvenviečių patrauklumas jaunimui

poindustrinėje visuomenėje. Filosofija. Sociologija, 26(4), 322–328.

31

29

24

3

3

12

0 10 20 30 40

Nėra tualeto su nutekamuoju vandeniu

Nėra vonios arba dušo

Varvantis stogas, drėgnos sienos,

supuvę langai arba grindys

Mieste Kaime




150

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtra. Kaimo gyventojų pajamų ir užimtumo augimui

labai svarbi yra verslo plėtra. Lietuvos kaimo vietovėse 2014–2018 m. laikotarpiu labai

mažų, mažų ir vidutinių įmonių (LMMVĮ) skaičius nuolat augo. 2018 m., palyginti su

2014 m., veikiančių LMMVĮ skaičius kaimo vietovėse išaugo ketvirtadaliu. Ir nors kaimo

regionuose per 2014–2018 m. laikotarpį veikiančių įmonių skaičius nuolat didėjo, šio rodiklio

vidutinis metinis augimo tempas kaimo regionuose buvo lėtesnis nei miesto ir LMMVĮ

skaičius, tenkantis 1000-iui kaimo gyventojų, beveik 2,5 karto mažesnis nei skaičius,

tenkantis 1000-iui miesto gyventojų.

Lietuvos, kaip ir kitų ES šalių, kaimo vietovėse esančios LMMVĮ sudaro daugiau kaip

99 proc. visų kaimo vietovėse veikiančių įmonių. 2017 m. kaime veiklą vykdė jau per 14,2

tūkst. LMMVĮ (2.8.9 pav.), iš jų, kaip ir mieste, apie 80 proc. – mikroįmonės (įmonės,

kuriose dirba iki 10 darbuotojų). Buvusi stabili kaimo LMMVĮ dalis nuo visų Lietuvoje

veikiančių LMMVĮ nuo 2016 m. pradėjo didėti ir 2017 m. kaimo vietovėse veikiančios

LMMVĮ sudarė 17,2 proc. visų Lietuvos LMMVĮ (atitinkamai 2016 m. – 16,8 proc.).

2.8.9 pav. Labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių* skaičius Lietuvos kaimo vietovėse 2014–2018 m., vnt.



LMMVĮ skaičiaus pagal regionus rodo, kad daugiausia LMMVĮ 2018 m., kaip ir

anksčiau, veikė Kauno, Vilniaus, Klaipėdos apskričių kaimo vietovėse. 2014–2018 m.

laikotarpiu kaimo LMMVĮ skaičius sparčiausiai augo Alytaus, Klaipėdos, Kauno, Vilniaus

apskričių, kuriose įsikūrę didieji Lietuvos miestai, kaimo vietovėse (išimtis – Alytaus

apskritis) (2.8.1 lentelė). Pažymėtina, kad SVV plėtros regioninės disproporcijos nemažėja.

9585 1018011192 11561 12274

20812227

2316 23012352

401406

402 405393

0

2000

4000

6000

8000

10000

12000

14000

16000

2014 2015 2016 2017 2018

Vn

t.

Labai mažos Mažos Vidutinės



151

Tai rodo, kad SVV plėtrą ribojantys veiksniai, ypač tokie, kaip nepakankama vidaus rinka ir

vartotojų perkamoji galia, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, pasireiškia ir dažniau, ir

intensyviau būtent atokiuose regionuose.

2.8.1 lentelė. Kaimo labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių skaičius Lietuvos regionuose 2014–2018 m.

Regionas LMMVĮ skaičius, vnt.

Vidutinis

metinis

augimo

tempas 2014–

2018 m., proc.

2014 2015 2016 2017 2018

Kaimo 1087 1130 1204 1202 1270 4,00

Marijampolės apskr. 452 465 504 495 538 4,54

Tauragės apskr. 635 665 700 707 732 3,63

Tarpinis 8352 8807 9646 9901 10433 5,75

Alytaus apskr. 512 552 606 628 675 7,18

Kauno apskr. 2659 2823 3104 3268 3455 6,78

Klaipėdos apskr. 1453 1565 1722 1788 1890 6,82

Panevėžio apskr. 1150 1195 1282 1297 1354 4,19

Šiaulių apskr. 1193 1229 1366 1399 1467 5,36

Telšių apskr. 743 756 838 803 842 3,32

Utenos apskr. 642 687 728 718 750 4,02

Miesto 2628 2876 3060 3164 3316 6,01

Vilniaus apskr. 2628 2876 3060 3164 3316 6,01

Iš viso 12067 12813 13910 14267 15019 5,65



2018 m., palyginti su 2014 m., kasmet kaimo LMMVĮ struktūroje pagal ekonomikos

sektorius mažėja įmonių, veikiančių pirminiame ir antriniame sektoriuose, o auga įmonių,

veikiančių tretiniame sektoriuje, skaičius. Tarp Lietuvos kaimo LMMVĮ pagal ekonominės

veiklos rūšis dominuoja paslaugų įmonės (2.8.10 pav.), kurios 2018 m. jau sudarė 63,0 proc.

visų kaimo vietovėse veikiančių LMMVĮ.



152

2.8.10 pav. Kaimo labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių struktūra pagal ekonomikos sektorius* 2014–

2018 m., proc.

* Pirminis sektorius – žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė, antrinis – pramonė ir statyba, tretinis –

paslaugos



Daugiausia paslaugų įmonių užsiima prekyba, teikia transporto ir saugojimo,

apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas, vykdo profesinę, mokslinę ir techninę veiklą

(2.8.2 lentelė).

2014–2018 m. laikotarpiu kaimo vietovėse labiausiai augo įmonių, užsiimančių

menine, pramogine ir poilsio organizavimo, profesine, moksline ir technine, administracine ir

aptarnavimo veiklomis, informacija ir ryšiais, švietimu, žmonių sveikatos priežiūra ir

socialiniu darbu, statyba. Mažiausiai augo apdirbamąja gamyba, didmenine ir mažmenine

prekyba, žemės ūkiu, miškininkyste ir žuvininkyste užsiimančių LMMVĮ skaičius.

10,2 10,1 9,9 9,8 9,1

28,4 28,3 27,5 27,4 27,9

61,4 61,6 62,6 62,8 63,0

0,0

10,0

20,0

30,0

40,0

50,0

60,0

70,0

80,0

90,0

100,0

2014 2015 2016 2017 2018

Pro

c.

Pirminis sektorius Antrinis sektorius Tretinis sektorius



153

2.8.2 lentelė. Kaimo labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių skaičius pagal ekonominės veiklos rūšis

2014–2018 m.

Ekonominės veiklos rūšis

Skaičius, vnt. Vidutinis metinis augimo

tempas 2014–2018 m.,

proc. 2014 2014 2015 2016 2018

Žemės ūkis, miškininkystė ir

žuvininkystė

1233 1298 1383 1396 1371 2,74

Kasyba ir karjerų eksploatavimas 60 66 64 73 68 3,55

Apdirbamoji gamyba 1919 2007 2031 2041 2106 2,36

Elektros, dujų, garo tiekimas ir oro

kondicionavimas

265 250 257 245 247 –1,68

Vandens tiekimas, nuotekų valymas,

atliekų tvarkymas ir regeneravimas

79 86 90 90 95 4,77

Statyba 1104 1212 1371 1468 1668 10,90

Didmeninė ir mažmeninė prekyba 3815 3982 4134 4135 4215 2,54

Transportas ir saugojimas 1309 1362 1471 1546 1666 6,23

Apgyvendinimo ir maitinimo

paslaugų teikimas

475 510 551 531 577 5,11

Informacija ir ryšiai 140 166 190 210 230 13,27

Finansinė ir draudimo veikla 41 43 54 55 56 8,53

Nekilnojamojo turto operacijos 320 356 416 415 461 9,74

Profesinė, mokslinė ir techninė veikla 682 765 1080 1169 1240 16,92

Administracinė ir aptarnavimo veikla 299 345 388 433 511 14,37

Švietimas 45 51 57 60 70 11,76

Žmonių sveikatos priežiūra ir

socialinis darbas

96 95 124 121 145 11,73

Meninė pramoginė ir poilsio

organizavimo veikla

78 103 124 140 146 17,41

Kita aptarnavimo veikla 107 116 125 139 147 8,28

Iš viso 12067 12813 13910 14267 15019 5,65



2018 m. 71,7 proc. kaimo vietovėse veikiančių LMMVĮ sudarė UAB, ir jų dalis per

metus padidėjo. Individualiosios įmonės, kurių skaičius ir santykinė dalis nuolat mažėja,

2018 m. sudarė 17,2 proc. Nuo 2012 m., priėmus LR mažųjų bendrijų įstatymą, kaimo

vietovėse, kaip ir miestuose, pradėjo steigtis mažosios bendrijos. Jų santykinė dalis LMMVĮ

struktūroje 2018 m. jau sudarė 7,4 proc.

Vis daugiau kaimo gyventojų dirba LMMVĮ. Per pastaruosius penkerius metus

vidutiniškai kasmet LMMVĮ dirbančių gyventojų padaugėja apie 2,5 proc. (2.8.11 pav.).

2018 m. LMMVĮ dirbo 119,5 tūkst. darbuotojų – 30 proc. visų kaimo užimtųjų.



154

2.8.11 pav. Kaimo labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių darbuotojų skaičius

2014–2018 m., tūkst.



2018 m. kaimo vietovėse 30,1 proc. visų LMMVĮ darbuotojų dirbo labai mažose

įmonėse, 38,8 proc. – mažose ir 31,1 proc. – vidutinėse įmonėse. Vidutiniškai 1-ai labai

mažai įmonei teko 3, mažai – 20, vidutinei – 95 darbuotojai.

LMMVĮ kasmetinių pajamų, skaičiuojant vienam darbuotojui, nuo 2014 m. augimas

buvo stebimas tiek labai mažose, tiek mažose, tiek vidutinėse įmonėse. Labiausiai pajamos,

skaičiuojant vienam darbuotojui, augo mažų įmonių kategorijoje, t. y. per 2014–2018 m.

laikotarpį – po 7,33 proc. kasmet (2.8.12 pav.).

30,8

32,5

34,2 34,736

41,1

43,7

45,5 45,346,3

36,537,4 37,6

38,537,2

30

35

40

45

50

2014 2015 2016 2017 2018

Tū

kst

.

Labai mažose Mažose Vidutinėse



155

2.8.12 pav. Kaimo labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių metinės pajamos, tekusios vienam darbuotojui,

2014–2018 m., tūkst. EUR



LMMVĮ vystymas ir ateityje turėtų išlikti kaimo ekonomikos stabilumo pagrindas.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamente dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos

žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšomis, 2014–2020 m. pripažįstama, kad, siekiant didinti

užimtumą kaimo vietovėse, turėtų būti skatinama ne žemės ūkio verslo plėtra, remiamos

įvairių vietos verslo sektorių sąsajos. Tai lėmė, kad parama veiklos įvairinimui, mažųjų

įmonių kūrimui ir plėtojimui, taip pat darbo vietų kūrimo lengvinimui, kartu kuriant ir

diegiant inovacijas, tausojant aplinką, teikiama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m.

programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ dvi veiklos sritis.

Kaimo turizmo plėtra. Turizmas – viena sparčiausiai vystomų alternatyviųjų žemės

ūkiui veiklų kaime, ypač tose vietovėse, kurios mažiau tinka žemės ūkio veiklai. 2017 m.,

palyginti su 2012 m., kaimo turizmo sodybų skaičius išaugo 10,4 proc., o vietų jose skaičius

– 15,0 proc. (2.8.13 pav.).

39,8 39,2 40,243,6

4851,8 50,9 49,1

56,1

67,5

80,375,6

81,583,9

97,9

35

45

55

65

75

85

95

105

2014 2015 2016 2017 2018

Tū

kst

. E

UR

Labai mažose Mažose Vidutinėse



156

2.8.13 pav. Kaimo turizmo sodybų ir vietų jose skaičius 2012–2017 m., vnt.



Per 2012–2017 m. laikotarpį kaimo turizmo sodybų skaičius sparčiausiai augo miesto

regione (vidutiniškai po 4,2 proc. per metus), lėčiausiai – kaimo regionuose (vidutiniškai po

1,4 proc. per metus) (2.8.14 pav.).

2.8.14 pav. Kaimo turizmo sodybų skaičius kaimo, tarpiniuose ir miesto regionuose 2012–2017 m., vnt.



2017 m. daugiausia kaimo turizmo sodybų buvo Trakų, Molėtų, Zarasų, Lazdijų,

Ignalinos ir Utenos rajonų savivaldybėse. Apgyvendinimo paslaugas Trakų rajono

savivaldybėje teikė 43 kaimo turizmo sodybos, Molėtų – 39, Zarasų – 38, Ignalinos – 37,

Lazdijų – 34, Utenos – 32 (2.8.15 pav.). Dažniausiai poilsiautojai rinkosi prie ežerų

įsikūrusias sodybas.

605620

662 655 661 66813087

13648

1482314482 14611

15048

12000

12500

13000

13500

14000

14500

15000

15500

560

580

600

620

640

660

680

2012 2013 2014 2015 2016 2017

Sodybos Vietos

So

dyb

ų s

kai

čiu

s

Vie

tų s

kai

čiu

s

39 37 44 42 44 41

454 473 489 488 491 491

112 110 129 125 126 136

0%

20%

40%

60%

80%

100%

2012 2013 2014 2015 2016 2017

Kaimo regionai Tarpiniai regionai Miesto regionas





157

2.8.15 pav. Kaimo turizmo sodybų skaičius ir saugomų teritorijų dalis savivaldybėse 2017 m.

Šaltinis: Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie

Aplinkos ministerijos, 2018.

Per 2012–2017 m. laikotarpį didžiausias kaimo turizmo sodybų lankytojų ir jiems

suteiktų nakvynių skaičius stebimas 2017 m. (2.8.3 lentelė). 2017 m., palyginti su 2012 m.,

apgyvendintų lankytojų skaičius išaugo beveik vienu ketvirtadaliu. Vidutinis vieno

poilsiautojo nakvynių skaičius nežymiai didėjo ir 2017 m. sudarė 1,92 nakvynės. Kaimo

turizmo sodybose užsieniečiai, palyginti su Lietuvos gyventojais, praleido daugiau laiko.

2017 m. vieno užsienio poilsiautojo nakvynių skaičius vidutiniškai sudarė 2,41 nakvynės,

Lietuvos gyventojo – 1,86 nakvynės.

2.8.3 lentelė. Poilsiautojų ir nakvynių kaimo turizmo sodybose skaičius 2012–2017 m.

Rodiklis 2012 2013 2014 2015 2016 2017

Apgyvendinta poilsiautojų, tūkst. 260,7 275,8 310,4 303,3 318,0 324,7

Suteikta nakvynių iš viso, tūkst. 475,7 525,8 590,8 579,9 605,9 622,3

iš jų: Lietuvos gyventojams 417,9 458,2 523,3 512,4 529,9 545,6

užsieniečiams 57,8 67,6 67,5 67,6 75,9 76,7

Užsieniečiams suteiktų nakvynių dalis nuo visų

nakvynių skaičiaus, proc. 12,2 12,9 11,4 13,2 12,5 14,1



Stebimi ryškūs kaimo turizmo sodybų užimtumo sezoniniai svyravimai rodo, kad

Lietuvoje kaimo turizmo sodybų pakanka. 2017 m. šalyje maksimalus vietų kaimo turizmo

sodybose panaudojimas, skaičiuojant pagal suteiktų nakvynių skaičių, vidutiniškai sudarė tik

11,1 proc. (2.8.16 pav.).



158

2.8.16 pav. Maksimalus vietų panaudojimas (proc.) ir vietų skaičius vidutiniškai kaimo turizmo sodyboje

2017 m.



Kaimo vietovėse teikiamų turizmo paslaugų asortimentas plėtėsi – jos buvo teikiamos

ir kempinguose, ir turistinėse stovyklose. 2017 m. šalyje veikė 29 kempingai, kurių

teikiamomis paslaugomis vis dažniau naudojosi užsieniečiai. 2017 m., palyginti su 2012 m.,

užsieniečiams suteiktų nakvynių skaičius išaugo 23,4 proc., o Lietuvos gyventojams –

6,6 proc. (2.8.4 lentelė). Iš visų kempinguose esančių vietų sezoninės vietos sudarė apie

80 proc.

2.8.4 lentelė. Kempingų veiklos rodikliai 2012–2017 m. Rodiklis 2012 2013 2014 2015 2016 2017

Kempingų skaičius, vnt. 20 21 22 23 26 29

Apgyvendinta turistų, tūkst. 33,9 37,5 39,2 40,3 39,1 39,5

Suteikta nakvynių iš viso, tūkst. 57,8 69,2 72,2 75,2 68,0 66,2

iš jų: Lietuvos gyventojams 30,4 36,7 41,4 40,8 32,4 32,4

užsieniečiams 27,4 32,5 30,8 34,4 35,6 33,8

Užsieniečiams suteiktų nakvynių dalis nuo visų

nakvynių skaičiaus, proc. 47,4 47,0 42,7 45,7 52,4 51,1



Leisdami laisvalaikį kaime, užsieniečiai, palyginti su Lietuvos gyventojais, dažniau

renkasi nakvynes kempinguose, o ne kaimo turizmo sodybose. Tokį pasirinkimą lemia

pasaulyje egzistuojančios turizmo tendencijos (populiarėjantis religinis, lėtasis, rekreacinis,

sveikatą stiprinantis ir kt. turizmas), į kurias ateityje, įvertinus turizmo išteklius, vis labiau

turėtų orientuotis ir Lietuvos kaimo turizmo subsektorius.

10,4

12 12,111,1

11,9

8,3

12,4

9,3

11,7 11,9

2313

1865

1469

679 645642

277

954

2412

3792

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

3500

4000

0

2

4

6

8

10

12

14

Aly

tau

s

Kau

no

Kla

ipėd

os

Mar

ijam

polė

s

Pan

evėž

io

Šia

uli

ų

Tau

rag

ės

Tel

šių

Ute

no

s

Vil

nia

us

Maksimalus vietų panaudojimas, proc. Vietų skaičius , vnt.

Vie

tų p

anau

do

jim

as,

pro

c.

Vie

tų s

kai

čius





159

Kaimo vietovių pasiekiamumui užtikrinti reikalinga infrastruktūra. Kaimo vietovių

pasiekiamumą užtikrinanti infrastruktūra (keliai, viešasis transportas, plačiajuostis internetas)

yra svarbi sąlyga, leidžianti padidinti kaimo vietovių patrauklumą gyventi ir plėtoti verslą.

Gera kelių būklė sudaro galimybes net ir atokių kaimo vietovių gyventojams susirasti darbą

kitur bei operatyviai gauti kokybiškas sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos, policijos,

valdžios institucijų ir kitas paslaugas.

Lietuvoje dalies vietinių kelių būklė yra prasta. 2017 m. 62,0 proc. vietinių kelių

sudarė žvyrkeliai. Didžiausia tokių kelių dalis buvo tarpiniuose regionuose (64,3 proc.), šiek

tiek mažesnė – kaimo regionuose (61,0 proc.) (2.8.17 pav.).

2.8.17 pav. Žvyrkelių dalis bendrame vietinės reikšmės kelių ilgyje kaimo, tarpiniuose ir miesto

regionuose 2012–2017 m., proc.


rodikliu-analize#/.

2017 m., palyginti su 2012 m., vietinio (priemiestinio) susisiekimo maršrutų autobusų

rida miesto regione padidėjo 4,4 proc., o tarpiniuose ir kaimo regionuose sumažėjo

atitinkamai 11,2 ir 5,6 proc. (2.8.5 lentelė).

2.8.5 lentelė. Vietinio (priemiestinio) susisiekimo maršrutų autobusų rida kaimo, tarpiniuose ir

miesto regionuose 2012–2017 m., tūkst. km

2012 2013 2014 2015 2016 2017

Lietuva 57964,6 55660,6 57965,5 53841,3 54736,2 53674,9

Miesto regionas 12002,1 12395,9 13668 11865,1 12112,3 12528,6

Tarpiniai regionai 40074,5 37916,3 38291,9 36447,5 36670,0 35589,6

Kaimo regionai 5888,0 5348,4 6005,6 5528,7 5953,9 5556,7


rodikliu-analize#/.

64,966,4

63,9

63,261,1 6164,2 64,1 63,9

63,864,6 64,3

57,9 57,6 57,5 57,4

53,1 53

50

52

54

56

58

60

62

64

66

68

70

2012 2013 2014 2015 2016 2017

Pro

c.

Kaimo regionai Tarpiniai regionai Miesto regionas





160

Geresniam paslaugų prieinamumui pasiekti, teikiant elektroninės valdžios institucijų

paslaugas, diegiant internetines sveikatos apsaugos ir švietimo paslaugas, kaimo vietovėse

sėkmingai buvo įgyvendinti plačiajuosčio interneto diegimo projektai RAIN, RAIN-2, PRIP

ir PRIP-2. Įgyvendinus RAIN-2 projektą, plačiajuosčio ryšio aprėptis kaimiškose vietovėse

siekė 98 proc.80 2018 m. 71,8 proc. namų ūkių kaimo vietovėse turėjo plačiajuosčio interneto

prieigą (2.8.18 pav.).

2.8.18 pav. Namų ūkiai, turintys plačiajuosčio interneto prieigą 2012–2018 m., proc.


rodikliu-analize#/.

Plėtojant išmanius sprendimus ir siekiant teikti gyventojams ir verslui viešąsias

paslaugas ir informaciją kokybiškiau bei efektyviau, buvo sukurtas valdžios teikiamų

elektroninių paslaugų portalas „Elektroniniai valdžios vartai“. Vertinant Lietuvos investicijas

į elektroninės valdžios projektus, daugiausia orientuojamasi į nacionalinio, o ne vietos

lygmens paslaugų teikimą. Gyventojams skirtų pagrindinių viešųjų ir administracinių

paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę vyksta lėčiau nei paslaugų, skirtų verslui. 2013 m.

bendras pagrindinių viešųjų ir administracinių paslaugų perkėlimo į internetą brandos

procentas siekė 91 proc. ir buvo 1 proc. didesnis nei ES vidurkis81.

Bibliotekoms įdiegus atvirą prieigą ir sudarius sąlygas nemokamai pasinaudoti

internetu, išaugo kaimo gyventojų galimybės pasinaudoti įvairiomis elektroninėmis

paslaugomis.

80 VšĮ ,,Plačiajuostis internetas“ duomenys, 2019. Prieiga per internetą: https://www.placiajuostis.lt/lt. 81 Pagrindinių elektroninių viešųjų ir administracinių paslaugų vertinimas 2013 m. tyrimo ataskaita.

Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos. Prieiga per internetą:

https://ivpk.lrv.lt/uploads/ivpk/documents/files/IVPK_leidiniai/2013%20m_%20e_%20paslaugu%20perkelimo

%20tyrimas%20-%20skelbimui.pdf.

44,4

49,4

56,760,6

62

65,371,8

61,8

65,9 64,5 64,3

71,172,8

74,3

70,6

74,872,7 74,1

78,7

83,6 84,5

40

45

50

55

60

65

70

75

80

85

90

2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018

Pro

c.

Kaimas Miestas Didieji miestai (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys)



https://www.placiajuostis.lt/lt

https://ivpk.lrv.lt/uploads/ivpk/documents/files/IVPK_leidiniai/2013%20m_%20e_%20paslaugu%20perkelimo%20tyrimas%20-%20skelbimui.pdf

https://ivpk.lrv.lt/uploads/ivpk/documents/files/IVPK_leidiniai/2013%20m_%20e_%20paslaugu%20perkelimo%20tyrimas%20-%20skelbimui.pdf

161

Bendruomenės inicijuota vietos plėtra. Potencialą spręsti kaimo gyventojų

užimtumo, socialinės įtraukties problemas Lietuvoje turi savanorystė, bendruomeninės

iniciatyvos ir partnerystė, kurios aktyviai plėtojamos šalies kaimo vietovėse. LEADER veikla

apėmė visą Lietuvą nuo 2007 m. 2014–2020 m. finansavimo laikotarpiu vietos plėtros

strategijas įgyvendina 49 vietos veiklos grupės, dažniausiai teritoriškai susiformavusios

savivaldybių pagrindu. Įgyvendinant vietos plėtros strategijas, planuojama suteikti paramą

daugiau kaip 2 tūkst. projektų, iš kurių 22,0 proc. skirti ne žemės ūkio plėtrai, 16,3 proc. –

socialiniam verslui, 11,8 proc. – kaimo atnaujinimui, 10,5 proc. – verslo pradžiai.

Prie socialinės atskirties mažinimo, užimtumo didinimo, gyvenimo kokybės gerinimo

kaimo vietovėse prisideda daugiau kaip 1,9 tūkst. kaimo bendruomeninių organizacijų, kurios

turi galimybių savo iniciatyva įgyvendinti projektus, finansuojamus tiek ES, tiek

nacionalinėmis lėšomis. Nuo 2012 m. kaimo bendruomeninių organizacijų skaičius išaugo

11,8 proc.

Ieškant daugiau galimybių ir inovatyvių būdų spręsti skurdo ir kitas socialines bei

integracijos į darbo rinką problemas, taip pat sustiprinti nevyriausybinio sektoriaus

pajėgumus, Lietuvoje jau įgyvendinamos ir socialinio verslo iniciatyvos, kurių sėkmė, plėtros

potencialas ir valdžios ketinimai skatinti socialinio verslo plėtrą rodo, kad socialinio verslo

perspektyvos yra didelės, ypač viešųjų paslaugų teikimo srityje. Randasi vis daugiau

iniciatyvų, kuriomis pripažįstama socialinių įmonių ir pilietinės visuomenės organizacijų

svarba, išreiškiamas pasitikėjimas socialiniu verslu, kaip priemone kovoti su aktualiausiomis

socialinėmis problemomis, jų gebėjimais teikti viešąsias paslaugas. 2004 m. priėmus

Socialinių įmonių įstatymą, Lietuva pateko tarp nedaugelio ES šalių, reguliuojančių

socialinio verslo sritį. Vėliau įvykę politikos pokyčiai, įskaitant galiojančių įstatymų

pakeitimus ir 2015 m. priimtą Socialinio verslo koncepciją, 2017 m. priimtas Socialinio

verslo vykdymo gaires pareiškėjams, teikiantiems paraiškas pagal Lietuvos kaimo plėtros

2014–2020 m. programos priemones, rodo nuolatinį įsipareigojimą toliau plėtoti socialinio

verslo sritį. 2017 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikto tyrimo, siekiant

nustatyti nevyriausybinių organizacijų vaidmenį, teikiant viešąsias paslaugas, duomenimis,

79 proc. apklaustų savivaldybių ir 77 proc. apklaustų nevyriausybinių organizacijų, iš kurių

60 proc. dalyvavo, teikiant viešąsias paslaugas, nurodė, kad nevyriausybinių organizacijų

instituciniai pajėgumai teikti viešąsias paslaugas buvo daugiausia pakankami arba labiau

tinkami nei netinkami. Lietuvoje sukaupta nemažai žinių ir gebėjimų teikti finansinę ir verslo

plėtros paramą mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ). Tai rodo, kad tam tikra socialiniam

verslui reikalinga infrastruktūra yra lengvai prieinama, tačiau turėtų būti pritaikyta socialinio

162

verslo modelio ypatumams. Yra keletas inkubatorių, padedančių socialinėms įmonėms

konsoliduoti savo verslo modelį. Inkubatorius „Socifaction“ teikia paramą regioninėms

socialinio verslo iniciatyvoms ir socialinio verslo steigimo finansavimui. Lietuvoje

įgyvendinamos ir finansavimo schemos, tiesiogiai skirtos socialinei ekonomikai ir ne pelno

organizacijoms. Ne pelno organizacijos daugiausia finansuojamos iš valstybės ir savivaldybių

teikiamų dotacijų. Kitas svarbus finansavimo šaltinis yra ES struktūriniai fondai, LEADER

programa, kai kurios tarptautinės iniciatyvos.

Vis dėlto socialinis verslas dažnai susiduria ir su įvairiomis kliūtimis, trukdančiomis

jam pasiekti mastą ir plėstis. Šios kliūtys – tai visuotinai priimtinos socialinio verslo sąvokos

nebuvimas, ribotas institucinis pripažinimas, politikos koordinavimo ir teisės aktų suderinimo

stoka, viešųjų pirkimų sistemos apribojimai, prieigos prie rinkų ir finansų trūkumas ir silpni

socialinio poveikio vertinimo pajėgumai, informacijos ir supratimo apie socialinį verslą

trūkumas, dažnai neigiamas požiūris ir nepasitikėjimas, perėjimo nuo ne pelno prie socialinio

verslo modelio iššūkiai82.

Darnus miškų ūkio sektorius. Miškų tvarkymas Lietuvoje paremtas darnaus ir

subalansuoto miškų ūkio principais. Tai įtvirtinta Miškų įstatyme, kuriuo numatyta

reglamentuoti miškų atkūrimą, apsaugą bei naudojimą ir sudaryti teisines prielaidas, kad visų

nuosavybės formų miškai būtų tvarkomi pagal vienodus darnaus ir subalansuoto miškų ūkio

principus, užtikrinant racionalų miškų išteklių naudojimą ir siekiant aprūpinti šalies pramonę

žaliava, suteikti šaliai didžiausią socialinę ir ekonominę naudą, užtikrinant biologinės

įvairovės išsaugojimą, miškų produktyvumo didinimą, kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos

kokybę, galimybę dabar ir ateityje vykdyti ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas,

nedarant žalos kitoms ekosistemoms. Svarbiausias miškų politiką formuojantis dokumentas –

Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 m. programa, kurioje įtvirtintas

strateginis miškų ūkio plėtros tikslas, kiti miškų ūkio plėtros tikslai ir uždaviniai, taip pat jų

vertinimo kriterijai, įgyvendinimo finansavimas ir įgyvendinančios institucijos. Dar vienas

labai svarbus su miškų valdymu Lietuvoje susijęs dokumentas – Nacionalinė aplinkos

apsaugos strategija, kurioje numatyti 3 aplinkos apsaugos politikos tikslai miškams: miškų ir

jų išteklių išsaugojimas ir gausinimas, tvarių miško ekosistemų išsaugojimas ir formavimas

bei racionalaus miškų išteklių naudojimo užtikrinimas. Lietuvoje miškų ūkio plėtros

strateginis tikslas yra didinti miškų teikiamą įvairiapusę naudą visuomenei, atsižvelgiant į

82 Boosting Social Entrepreneurship and Social Enterprise Development in Lithuania. OECD/European

Union, 2019.

163

ilgą miško augimo trukmę ir nuosavybės formų skirtumus bei sąveiką, taip pat užtikrinant

darnaus miškų ūkio principų įgyvendinimą visuose šalies miškuose.

Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, 2017 m. miško žemė užėmė 2189,6 tūkst. ha

plotą šalies teritorijos, šalies miškingumas buvo 33,5 proc. Nuo 2012 m. Lietuvoje

miškingumas išliko stabilus. 2017 m. miškai užėmė 33,6 proc. šalies teritorijos.

Miškingiausia yra Alytaus apskritis (2.8.6 lentelė).

Valstybinės reikšmės miškai sudaro 49,7 proc. (1089,0 tūkst. ha), privatūs –

40,3 proc. (883,0 tūkst. ha), rezervuoti nuosavybės teisei atkurti – 10,0 proc. (218,0 tūkst. ha).

Lietuvos miškai skirstomi į 4 grupes pagal jų pagrindinę funkciją. I miškų grupei –

rezervatiniams miškams – priskirta 24,9 tūkst. ha (1,0 proc.) miškų. Juose laisvai formuojasi

miško ekosistemos, uždrausta bet kokia ūkinė veikla. II miškų grupei – specialios paskirties

miškams – priskirta 260,8 tūkst. ha (12,0 proc.), kurių pagrindinė funkcija – biologinės

įvairovės išsaugojimas ir rekreacija. III miškų grupei – apsauginiams miškams – priskirta

320,3 tūkst. ha (15,0 proc.). IV grupės arba ūkiniai miškai užima 1 583,5 tūkst. ha – 72,0

proc. viso miškų ploto. Šalies privačių miškų ūkyje vyrauja smulkios valdos – vidutinis

valdos dydis – 2,81 ha. Tokias valdas sudėtinga prižiūrėti, miško savininkai menkai

motyvuoti vykdyti medienos ruošos darbus ir tiekti medieną rinkai, nelinkę investuoti į

didelių finansinių investicijų reikalaujančias ir mažo pelningumo veiklas.

Miškingiausi yra Alytaus (49,3 proc.) ir Vilniaus (44,2 proc.) regionai. Mažiausiai

miškingi – Marijampolės.

2.8.6 lentelė. Miškingumas 2012–2017 m., proc.

Apskritys 2012 2013 2014 2015 2016 2017

Lietuva 33,3 33,3 33,4 33,5 33,5 33,6

Miesto regionas

Vilniaus 43,9 44,0 44,0 44,1 44,2 44,3

Tarpiniai regionai

Alytaus 49,0 49,0 49,1 49,3 49,3 49,4

Kauno 29,7 29,6 29,7 29,7 29,7 29,7

Klaipėdos 26,4 26,5 26,5 26,5 26,6 26,6

Panevėžio 28,2 28,2 28,2 28,3 28,3 28,6

Šiaulių 27,5 27,6 27,6 27,7 28,0 28,1

Telšių 36,1 36,3 36,3 36,6 36,6 36,6

Utenos 34,1 34,1 34,3 34,5 34,5 34,6

Kaimo regionai

Marijampolės 21,7 21,9 22,0 22,0 22,0 22,0

Tauragės 33,0 33,0 33,1 33,2 33,2 33,2


rodikliu-analize#/.



164

Siekiant užtikrinti racionalų Lietuvos miškų išteklių naudojimą ir didinti medynų

produktyvumą, medynų tūris Lietuvos miškuose kasmet didinamas: 2011 m. – 490 mln. m3,

2017 m. – 542,7 mln. m3. Vidutinis medienos tūris visuose šalies miškuose padidėjo nuo

237 m3/ha 2011 m. iki 256 m3/ha 2017 m. Einamasis metinis medienos tūrio prieaugis

visuose medynuose padidėjo nuo 16,6 mln. m3 2011 m. iki 19,8 mln. m3 2017 m. Per metus

vidutiniškai medienos gamybai panaudojama apie pusė metinio medienos tūrio prieaugio

Lietuvos miškuose. Tokį miško kirtimų ir medienos prieaugio santykį, t. y. 50 proc.,

numatoma išlaikyti iki 2030 m. Lietuvos miškai medienos gamybai naudojami tausojančiai,

miškų potencialas medienos ruošai yra didelis, todėl net ir žymiai padidėjusi medienos

gamyba iš Lietuvos miškų nesukeltų grėsmės miškų ekosistemoms83.

Produktyviausi medynai išliko Alytaus, Marijampolės ir Vilniaus apskrityse

(2.8.7 lentelė).

2.8.7 lentelė. Medynų produktyvumas 2012–2017 m., m³/ha

Apskritys 2012 2013 2014 2015 2016 2017

Lietuva 222 226 230 234 237 256

Miesto regionas

Vilniaus 243 243 246 246 251 253

Tarpiniai regionai

Alytaus 259 261 264 266 261 270

Kauno 221 229 231 234 237 234

Klaipėdos 211 213 221 238 238 241

Panevėžio 199 205 209 211 214 222

Šiaulių 186 188 190 191 203 202

Telšių 198 201 204 219 221 224

Utenos 223 221 222 230 233 236

Kaimo regionai

Marijampolės 229 262 262 262 263 265

Tauragės 217 218 237 245 247 249


rodikliu-analize#/.

Siekiant didinti miškų ūkio ekonominį efektyvumą ir konkurencingumą, 2017 m.

pradėta valstybinių miškų valdymo pertvarka. Nuo 2018 m. sausio 8 d. veiklą pradėjo viena

valstybinių miškų valdymo įmonė – valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija. Valstybinių

miškų valdymo sutelkimas vienoje valstybinių miškų valdymo įmonėje sudaro prielaidas

optimizuoti įmonės veiklą, standartizuoti procesus, plėtoti gamtotvarkos priemones miškuose

ir daugiau dėmesio skirti miškininkystės veikloms. Siekiant išsaugoti ir didinti miško

ekosistemų tvarumą, atsižvelgiant į jų ekologinį ir socialinį vaidmenį bei klimato kaitą,

83 JT darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimo Lietuvoje ataskaita, 2018. Prieiga per internetą:

https://www.google.com/search?client=firefox-b-

d&q=JT+darnaus+vystimosi+darbotvark%C4%97s+iki+2030+m.+%C4%AFgyvendinimo+Lietuvoje+ataskaita



165

sukurtas miško rekreacinės infrastruktūros tinklas, apimantis daugiau nei 2 tūkst. įvairių

rekreacinių objektų miškuose visoje Lietuvoje: takų, stovyklaviečių, apžvalgos aikštelių ir kt.

Šis tinklas nuolat prižiūrimas ir plečiamas – nauji objektai įrengiami valstybiniuose ir

privačiuose miškuose. Apibendrinant galima konstatuoti, kad Lietuvoje formuojama ir

įgyvendinama visuotinai pripažįstamais darnaus miškų ūkio principais paremta miškų

politika, kuri sudaro prielaidas Lietuvos miškų išsaugojimui ir šių miškų potencialo

nuolatiniam didinimui, kartu užtikrinant subalansuotų šiandieninės visuomenės poreikių

miškams tenkinimą84.

Bioekonomikos plėtra. Didelės ekonomikos augimo ir užimtumo didinimo kaimo

vietovėse galimybės, kartu išsaugant ekosistemas, yra siejamos su bioekonomika. 2018 m.

pagrindinės žemės naudmenos (ŽŪN, miško žemė, vidaus vandenys, apleistos žemės),

tinkamos biomasei auginti, sudarė 84 proc. šalies teritorijos. 2012–2018 m. plėtėsi žemės

ūkyje naudojami plotai, miško plotai bei kiti žemės plotai (pelkės, atskirieji želdynai,

nenaudojama ir apleista žemė, pažeista žemė), tinkantys augalinei biomasei auginti, ir tai

rodo vis dar augantį biologinių išteklių gavybos / gamybos potencialą Lietuvoje. Kita vertus,

nėra ištirtos Lietuvos žemės išteklių tvaraus naudojimo biomasės gamybai didinti galimybės

ir ribos85.

Lietuvos žemės ūkis, miškininkystė ir medienos ruoša bei maisto pramonė

reikšmingai prisideda prie bioekonomikos plėtros šalyje. Lietuvos bioekonomikos plėtros

studijos86, atliktos 2017 m., duomenimis, 2014 m. Lietuvos bioekonomikoje buvo sukurta

beveik 4,7 mlrd. EUR bendrosios pridėtinės vertės, kurios didžiausias dalis sudarė maisto

produktų, gėrimų ir tabako gamyba (31,6 proc.) bei žemės ūkis (21,8 proc.). Miškininkystei ir

medienos ruošai šalies bioekonomikos sukurtoje bendrojoje pridėtinėje vertėje teko mažesnė

dalis (4,3 proc.) (2.8.8 lentelė). Pagal bendrosios pridėtinės vertės, sukurtos maisto

pramonėje, žemės ūkyje bei miškininkystėje ir medienos ruošoje, pokyčius 2010–2014 m. ES

šalyse Lietuva pateko tarp lyderių, t. y. tarp šalių, kuriose šie sektoriai augo labiausiai: užėmė

ketvirtąją vietą pagal maisto pramonės ir penktąją – pagal žemės ūkio ir miškininkystės bei

medienos ruošos sektorių augimą.

84 JT darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. įgyvendinimo Lietuvoje ataskaita, 2018. Prieiga per internetą:

https://www.google.com/search?client=firefox-b-

d&q=JT+darnaus+vystimosi+darbotvark%C4%97s+iki+2030+m.+%C4%AFgyvendinimo+Lietuvoje+ataskaita 85 Lietuvos bioekonomikos strateginės nuostatos. VDU. Kaunas, 2019. 86 Lietuvos bioekonomikos plėtros galimybių studija. V. Vitunskienė, A. Miceikienė, A. Aleknevičienė ir kt.

Akademija, Kauno r., 2017.

166

Per 2010–2015 m. laikotarpį pagal apyvartos apimtis, eksporto vertę ir darbuotojų

skaičių Lietuvos žemės ūkis bei maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyba išliko didžiausi

šalies bioekonomikos subsektoriai, o miškininkystė ir medienos ruoša – mažas

bioekonomikos subsektorius. Įvertinus visų Lietuvos bioekonomikos subsektorių vystymosi

tendencijas per 2010–2015 m. laikotarpį, padarytos išvados, kad žemės ūkis, miškininkystė ir

medienos ruoša bei maisto pramonė – vidutiniu tempu augantys šalies bioekonomikos

subsektoriai. Darbo našumas žemės ūkyje išliko labai žemas, miškininkystėje ir medienos

ruošoje – žemas, o maisto pramonėje – vidutinis.

2.8.8 lentelė. Žemės ūkio, miškininkystės ir medienos ruošos bei maisto pramonės pagrindiniai

ekonominiai rodikliai

Žemės ūkis Miškininkystė

ir medienos

ruoša

Maisto

produktų,

gėrimų ir

tabako gamyba

Iš viso

bioekonomikoje

BPV, mln. EUR (2014 m.)

dalis nuo bioekonomikos BPV,

proc.

1019,7

21,8

201,6

4,3

1480,8

31,6

4680,8

–

Apyvarta, mln. EUR (2015 m.)

dalis nuo bioekonomikos

apyvartos, proc.

2664,1

23,0

400,2

3,5

4575,8

39,6

11562,0

–

Eksportas, mln. EUR (2016 m.)

dalis nuo bioekonomikos eksporto,

proc.

1310,8

13,3

121,0

1,2

3087,9

31,2

9890,5

–

Darbuotojų skaičius, tūkst. (2015 m.)

dalis nuo darbuotojų

bioekonomikoje, proc.

105,2

44,9

13,7

5,8

43,0

18,3

234,4

–

Darbo našumas, EUR/vienam

darbuotojui (2014 m.)

proc. nuo bioekonomikos vidurkio

proc. nuo šalies vidurkio

9,6

48,2

38,2

14,7

73,9

58,6

32,8

164,8

130,7

19,9

–

79,4

Šaltinis: Lietuvos bioekonomikos plėtros galimybių studija. V. Vitunskienė, A. Miceikienė, A. Aleknevičienė ir kt.

Akademija, Kauno r., 2017.

Šalies savarankiškumo, aprūpinant vidaus poreikius biologinėmis medžiagomis

(biomase), lygis nuo šio amžiaus pradžios aukštesnis už 105 proc. ribą, o atskirais metais

siekė iki 126 proc. Pagrindinis augalinės biomasės gamintojas šalyje yra žemės ūkis – apie

80 proc. bendro išgaunamo / pagaminamo biomasės kiekio. Žemės ūkio biomasės gamyba

auga sparčiausiai, o medienos biomasės – labai lėtai. Iš žuvininkystės ir akvakultūros

išgaunamos biomasės dalis nesiekia vieno procento87. Daugiau kaip pusė žemės ūkio

biomasės gaunama auginant grūdines kultūras, kurių plotai ir proporcija pasėlių struktūroje

nuolat auga, o ypač paspartėjo po pasaulinės ekonominės krizės. Javų auginimas netvarus –

87 Lietuvos bioekonomikos strateginės nuostatos. VDU. Kaunas, 2019.

167

sunaudoja didžiąją dalį sintetinių trąšų ir cheminių augalų apsaugos priemonių, didėja ŠESD

išmetimas.

Biologinių medžiagų (biomasės) tiesioginis sunaudojimas Lietuvos ekonomikoje

2000–2018 m. išaugo beveik 69 proc., t. y. nuo 17,3 iki 29,1 mln. t. Po pasaulinės

ekonominės krizės šių medžiagų tiesioginis sunaudojimas augo gerokai sparčiau (vidutiniškai

po 4,1 proc. per metus 2010–2018 m.) nei iki jos (vidutiniškai po 2,9 proc. per metus 2000–

2009 m.). Priešingai, iškastinio kuro sunaudojimas po pasaulinės ekonominės krizės labai

sumenko (vidutiniškai po 1,2 proc. per metus), palyginti su labai sparčiu augimu dešimtmetį

iki šios krizės (vidutiniškai po 9,7 proc. per metus). Tai rodo, kad Lietuvos ekonomika vis

labiau persiorientuoja į biologinių medžiagų vartojimą. Pastebėtina, kad visoje ES biologinių

medžiagų tiesioginės sąnaudos per du dešimtmečius išaugo vos 11 proc., o pokriziniu

laikotarpiu jų vidutinis metinis augimas siekė 1,6 proc., t. y. Lietuvoje augo 2,5 karto greičiau

nei vidutiniškai ES. Kita vertus, Lietuvoje biologinių išteklių gavyba / gamyba nepakankamai

subalansuota ir neatitinka vidaus poreikių, o vietinių biologinių medžiagų naudojimas

nepakankamai orientuotas į perdirbimą ir didesnės vertės produktų gamybą.

Apibendrinimas. Kaimo regionuose išlieka didelė gyventojų pajamų priklausomybė

nuo žemės ūkio veiklos. Savarankiškai dirbančių asmenų dalis nuo visų užimtųjų dėl

palyginti didelės šių kaimo regionų gyventojų priklausomybės nuo žemės ūkio veiklos yra

didesnė nei miesto ir tarpiniuose regionuose. Kaime išlieka aktuali ir nedarbo problema, nors

skirtumas tarp nedarbo lygio kaime ir mieste mažėja. Nepakankamas profesinis pasirengimas,

kvalifikacijos ir verslumo stoka yra vienos pagrindinių Lietuvos kaimo gyventojų ilgalaikio

nedarbo priežasčių. Asmenų, gyvenančių skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje, dalis kaimo

vietovėse ženkliai didesnė nei kitose Lietuvos vietovėse. Ilgalaikis pašalpų mokėjimas,

socialinius įgūdžius, psichinę sveikatą ir emocinę kultūrą ugdančių priemonių trūkumas

skatina visuomenės sluoksnio, nesuinteresuoto darbo paieškomis ar verslo kūrimu,

formavimąsi. Išliekanti didelė kaimo gyventojų priklausomybė nuo žemės ūkio veiklos,

menkas verslumas ir prastos demografinės, išsilavinimo ir nedarbo charakteristikos lemia ir

tai, kad vidutiniškai kaimo gyventojų pajamos ketvirtadaliu mažesnės nei miesto gyventojų.

Kaimo gyventojų pajamų ir užimtumo augimui labai svarbi yra verslo plėtra. Lietuvos

kaimo vietovėse LMMVĮ skaičius nuolat auga, ypač paslaugų sektoriuje, tačiau LMMVĮ

plėtra yra netolygi, daugiausia jų veikia kaimo vietovėse prie didžiųjų miestų: Vilniaus,

Kauno ir Klaipėdos. Tai rodo, kad smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą ribojantys veiksniai,

tokie, kaip nepakankama vidaus rinka ir maža vartotojų perkamoji galia, kvalifikuotos darbo

jėgos trūkumas, pasireiškia dažniau ir intensyviau būtent atokių regionų kaimo vietovėse.

168

Turizmas – viena sparčiausiai vystomų alternatyviųjų žemės ūkiui veiklų kaime, ypač

tose vietovėse, kurios mažiau tinka žemės ūkio veiklai. Kaimo turizmo paslaugų teikėjai,

siekdami išlaikyti savo veiklą ir didinti teikiamų paslaugų įvairovę, turėtų daugiau dėmesio

skirti bendradarbiavimui su vietos ūkininkais ir kaimo bendruomenėmis, kurie turi vis

daugiau gebėjimų išnaudoti vietos potencialą ir pritraukti lankytojus į kaimo turizmo

sodybas.

Paskatas kurti verslą ir gyventi kaimo vietovėse lemia infrastruktūra. Lietuvoje dalies

vietinių kelių būklė yra prasta, beveik du trečdalius sudaro žvyrkeliai, mažėja vietinio

susisiekimo galimybės. Kita vertus, verslo sąlygas pagerino ir gyventojų preinamumą prie

paslaugų padidino plačiajuosčio interneto diegimo projektai. Daug dėmesio buvo skirta

viešojo sektorias paslaugų skaitmeninimui. Plačiajuosčio ryšio aprėptis kaimiškose vietovėse

siekia 98 proc. Vertinant Lietuvos investicijas į elektroninės valdžios projektus, galima teigti,

kad daugiausia orientuojamasi į nacionalinio, o ne vietos lygmens paslaugų teikimą.

Gyventojams skirtų pagrindinių viešųjų ir administracinių paslaugų perkėlimas į elektroninę

erdvę vyksta lėčiau nei paslaugų, skirtų verslui.

Potencialą spręsti kaimo gyventojų užimtumo, socialinės įtraukties problemas

Lietuvoje turi savanorystė, bendruomeninės iniciatyvos ir partnerystė, kurios aktyviai

plėtojamos šalies kaimo vietovėse LEADER metodo dėka. Kaimo bendruomenės turi

patirties įgyvendinti įvairius ekonominius, socialinius ir aplinkosauginius projektus. Ieškant

daugiau galimybių ir inovatyvių būdų sustiprinti nevyriausybinio sektoriaus pajėgumus,

Lietuvoje jau įgyvendinamos ir socialinio bei bendruomeninio verslo iniciatyvos, kurių

potencialas rodo, kad šiai veiklai perspektyvos yra didelės, ypač viešųjų paslaugų teikimo

srityje.

Vietos ekonomikos vystymui yra svarbus miškų sektorius, nes miškai užima vieną

trečdalį šalies teritorijos. Lietuvoje formuojama ir įgyvendinama visuotinai pripažįstamais

darnaus miškų ūkio principais paremta miškų politika, kuri sudaro prielaidas Lietuvos miškų

išsaugojimui ir šių miškų potencialo nuolatiniam didinimui, kartu užtikrinant subalansuotų

šiandieninės visuomenės poreikių miškams tenkinimą. Miškų sektorius kuria darbo vietas

kaimo vietovėse ir didina kaimo gyventojų pajamas. Lietuvos miškininkystė ir medienos

ruoša reikšmingai prisideda prie bioekonomikos plėtros šalyje ir yra inovatyvių didesnės

vertės bioproduktų gamybos, plėtojant vietos ekonomiką ateityje, šaltinis.

169

2.9 Esamos situacijos vertinimas, atsižvelgiant į tikslą – siekti, kad ES žemės ūkio

sektorius labiau atitiktų visuomenės poreikius, susijusius su maistu, sveikatos

priežiūra (įskaitant saugius, maistingus ir tvarius maisto produktus), maisto

atliekomis ir gyvūnų gerove (i)

Žmonių, gyvūnų ir augalų apsauga visais maisto produktų gamybos proceso etapais –

vienas iš pagrindinių visuomenės sveikatos srities ir ekonomikos prioritetų. ES maisto saugos

politika siekiama užtikrinti, kad ES piliečiai galėtų valgyti sveikus ir maistingus produktus,

pagamintus iš sveikų augalų ir gyvūnų, o maisto pramonė galėtų veikti kuo geresnėmis

sąlygomis.

Kasmet maisto atliekos ES sudaro 88 mln. tonų arba 173 kg vienam gyventojui.

Maistas švaistomas visose maisto grandinės grandyse: pirminės gamybos, maisto gamybos,

didmeninės ir mažmeninės prekybos, maitinimo paslaugų ir vartotojų lygmenimis. Tai veikia

aplinką, ekonomiką ir visuomenę. EP pritarė siūlymams, kaip iki 2030 m. maisto atliekas

sumažinti perpus.

Maisto sauga ir kokybė. ES reikalavimai maisto ir pašarų produktų kontrolės

metodams nuolat keičiasi ir griežtėja, nes ES reglamentai bei rekomendacijos reikalauja tirti

vis platesnį kenksmingų medžiagų spektrą bei nustatyti jų minimalią koncentraciją. Pasaulyje

plinta tiek gyvūnams, tiek žmonėms pavojingos infekcinės ligos, atsiranda naujos gyvūnų

ligos, kurios stabdo laisvą prekybą gyvūnais ir gyvūniniais produktais. Svarbiausias Lietuvos,

kaip ir ES, maisto saugos politikos uždavinys – užtikrinti kuo geresnę žmonių sveikatos ir

vartotojų interesų apsaugą ir laisvą saugių ir kokybiškų produktų apyvartą vidaus rinkoje ir su

trečiosiomis šalimis. Maisto sauga turi būti užtikrinta visuose maisto grandinės etapuose nuo

lauko iki stalo. Svarbus vaidmuo užtikrinant saugių, maistingų ir kokybiškų maisto produktų

tiekimą į rinką tenka žemės ūkio technologinius procesus prižiūrinčioms ir maisto kokybę

kontroliuojančioms institucijoms: Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai ir jai

pavaldžiam Nacionaliniam maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutui, Valstybinei

augalininkystės tarnybai prie LR žemės ūkio ministerijos; viešajai įstaigai ,,Ekoagros“.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba88 (toliau VMVT) vykdo valstybinę maisto ir

veterinarinę kontrolę, kuri apima maisto saugą ir kokybę, gyvūnų gerovės užtikrinimą bei

gyvūnų užkrečiamųjų ligų valdymą. Sukurta integrali maisto ir veterinarijos informacinė

sistema (IMVIS). Paslaugos teikiamos visoje teritorijoje (veikai 52 teritoriniai padaliniai,),

todėl VMVT gali operatyviai reaguoti į kylančias problemas. VMVT inspektoriai

88 Prieiga per internetą: https://vmvt.lt/

170

kontroliuoja daugiau kaip 140 tūkst. ūkio subjektų (kasmet atliekama apie 47 tūkst.

patikrinimų): prekybos ir viešojo maitinimo įmones, gyvūninio ir negyvūninio maisto

gamintojus, pienininkystės ūkius, gyvūnų laikymo vietas, pašarų, veterinarinių vaistų

gamybos įmones ir kt. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas89

(toliau NMVRVI)_ atlieka rizikos vertinimo ir nacionalinių referentinių laboratorijų funkcijas

bei laboratorinius tyrimus maisto ir pašarų saugos ir kokybės bei veterinarijos srityse, taip pat

hidrobiontų ir gamtinio vandens tyrimus (daugiau 1 mln. laboratorinių tyrimų). Didėjant

reikalavimams maisto kokybei ir saugai su dabartine instrumentine baze ir laboratorine įranga

NMVRVI jau artimiausiu metu negalės įgyvendinti valstybinių strateginių tikslų maisto ir

pašarų saugos bei gyvūnų sveikatos srityse. Todėl, vienas iš didžiausių iššūkių VMVT -

gyvūnų naujų užkrečiamų ligų ir jų galimų protrūkių valdymas.

Valstybinė augalininkystės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos90 (toliau VAT)

užtikrina augalų sveikatingumą, kokybę, saugant aplinką ir žmonių sveikatą bei didinant

visuomenės informuotumą. Tarnybos veiklos sritys: augalų apsaugos produktų registravimas,

augalų dauginamosios medžiagos ir augalų veislių kontrolė, fitosanitarija, augalininkystės

produktų kokybės tyrimai, fizinių ir juridinių asmenų veiklos, susijusios su augalų apsaugos

produktų įvežimu, saugojimu, naudojimu ir tiekimu rinkai, priežiūros vykdymas; trąšų ir

dirvožemio gerinimo priemonių tinkamumo naudoti ekologinėje gamyboje vertinimas.

Ateityje VAT kels iššūkius augalų naujų ligų plitimas ir tam reikalingų prognozavimo ir

monitoringo metodikų trūkumas.

Ekologinius ūkius, ekologiškų maisto produktų tvarkymą ir nacionalinės kokybės

produktų gamybos ūkius Lietuvoje sertifikuoja viešoji įstaiga ,,Ekoagros“91, turinti didžiulę

veiklos patirtį, pripažinimą tarptautiniu mastu ir plačią bendradarbiavimo geografiją. Jau

2000 m. įstaiga buvo akredituota IFOAM akreditavimo tarnybos ekologinės gamybos

sertifikavimui. ,,Ekoagros“ yra sertifikavimo įstaigų tarptautinio aljanso Quavera, kuris

vienija sertifikavimo ir kontrolės įstaigas, nare, IFOAM EU grupės nare. 2017 m. įstaigai

suteikta akreditacija ekologinę gamybą sertifikuoti pagal Jungtinių Amerikos Valstijų Žemės

ūkio departamento Nacionalinės ekologijos programos (NOP) reikalavimus. Tais pačiais

metais įstaiga įtraukta į Reglamento (EB) Nr. 1235/2008 IV priedo lygiavertiškumo

nustatymo tikslais sudarytą kontrolės įstaigų ir kontrolės institucijų sąrašą dėl sertifikavimo

darbų atlikimo ne ES šalyse (Rusija, Baltarusija, Ukraina, Tadžikistanas, Kazachstanas).

89 Prieiga per internetą: https://nmvrvi.lt/ 90 Prieigą per internetą: http://www.vatzum.lt/ 91 Prieiga per internetą: https://www.ekoagros.lt/

171

2018 m. įstaiga tapo Europos ekologijos sertifikuotojų tarybos nare bei Akredituotų

sertifikavimo įstaigų asociacijos nare. ,,Ekoagros“ pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis: dėl

patikrų pagal Vokietijos privataus standarto Bioland reikalavimus; dėl teisės atlikti tikrinimus

pagal „Demeter“ standarto reikalavimus; dėl teisės atlikti patikras pagal „Bio Suisse“

standartą; dėl ūkio subjektų patikrinimo pagal „Naturland“ standartą; dėl „KRAV“ standarto

atitikties patikrinimo; dėl patikrų pagal „Nature“ natūralios ir ekologiškos kosmetikos, CCPB

ekologiškos ir natūralios kosmetikos, „GOTS“ ir „TE“ tekstilės produkcijos standartus; dėl

ekologinės gamybos patikrų vykdymo su Vokietijos ir Armėnijos atsakingomis institucijomis

trečiosiose šalyse; dėl ekologiškos produkcijos sertifikavimo pagal Kinijos Liaudies

Respublikos nacionalinį standartą ekologiškiems produktams; dėl patikrų pagal privataus

Vokietijos standarto VLOG „Ohne Gentechnik“ (be GMO) reikalavimus. Tarptautinis VŠĮ

,,Ekoagros“ pripažinimas ir plati bendradarbiavimo geografija sudaro galimybes Lietuvos

ekologiniams ūkiams teikti produkciją ne tik vietinei rinkai, bet ir pagamintus ekologiškus

produktus eksportuoti ne tik į ES, bet ir į tokias šalis kaip Kinija, Amerika. Šia kryptimi jau

aktyviai dirba ,,Auga“92, Amerikos rinkai teikdama sausas sriubas iš Lietuvoje užaugintų

ekologiškų produktų.

Oficiali gamintojų kontrolė ir kita oficiali veikla turi būti pagrįsta analizės, tyrimų ir

diagnostinių tyrimų metodais, kurie atitiktų naujausius mokslo standartus ir užtikrintų

pagrįstus, patikimus ir palygintinus rezultatus visoje ES. Todėl reikia nuolatos atnaujinti

institucijų laboratorijas, gebėjimus visose tose žemės ūkio maisto produktų tiekimo grandinės

srityse, kuriose reikia tikslių ir patikimų analizės, tyrimų ir diagnostinių tyrimų rezultatų, ir

pasikliauti jų ekspertų pagalba. Nauja laboratorinė įranga padėtų greitai ir efektyviai,

mažiausiomis sąnaudomis ir greitai atlikti laboratorinius tyrimus, sutrumpintų tyrimų laiką.

Įsigijus laboratorinę įrangą būtų užtikrinti institucijų gebėjimai vykdyti efektyvią kontrolę bei

garantuoti maisto saugos ir vartotojų apsaugos reikalavimų vykdymą.

Žemės ūkio indėlis į saugių, maistingų ir tvarių maisto produktų gamybą pasireiškia

gamtai draugiškų gamybos technologijų ir didesnės vertės žemės ūkio žaliavos ir maisto

produktų dėka. Lietuvoje gaminami maisto produktai yra saugūs ir atitinka reikalavimus,

tačiau augant visuomenės sąmoningumui dėl aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės Lietuvos

gamintojams teks prisitaikyti prie naujų iššūkių. Lietuvoje daug dėmesio skiriama

ekologiniam ūkininkavimui, kaip gamybos būdui, kuris ne tik sumažina cheminę aplinkos

taršą, bet ir patiekia rinkai vartotojų požiūriu sveikesnius maisto produktus. Dėl palankių

92 Prieigą per internetą: http://auga.lt/

172

paramos teikimo sąlygų, Lietuvoje didėjo ŽŪN ploto dalis, skirta ekologiniam

ūkininkavimui. 2017 m., palyginti su 2012 m. šalyje sertifikuotas ekologiškos produkcijos

gamybos plotas padidėjo nuo 156,5 iki 234,1 tūkst. ha, arba 1,5 karto. Ekologiniams plotams

tenkanti ŽŪN dalis buvo didesnė nei vidutinė ES-28 šalyse: 2016 m. Lietuvoje šie plotai

sudarė 8 proc. ŽŪN, o vidutiniškai ES-28 šalyse – 7 proc. (2.9.1 pav.), tačiau mažesnė nei

kaimyninėse šalyse. Eurostato duomenimis, 2016 m. ekologinių ūkių sertifikuotas plotas

Estijoje sudarė 18,9 proc., Švedijoje - 16,0 proc., Latvijoje – 14, 3 proc., o Suomijoje – 10,4

proc.

2.9.1 pav. Ekologinių ūkių sertifikuotas plotas Lietuvoje, ekologinių plotų ŽŪN struktūroje dalis

Lietuvoje ir ES-28 šalyse 2012–2017 m.

Šaltinis: EUROSTAT, 2019. Organic crop area by agricultural production methods and crops (from 2012

onwards) [org_cropar]. Prieiga per internetą:

https://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=org_cropar&lang=en.

Ekologiniams ūkiams teikiama parama lėmė sėkmingus šių ūkių finansinius

rezultatus, kurie per nagrinėjamą 2012–2017 m. laikotarpį buvo geresni nei vidutiniškai

žemės ūkyje. ŪADT duomenimis, didėjo ekologinių ūkių žemės ūkio produkcija ir bendrasis

pelnas (2.9.2 pav.). Tai rodo, kad auga ekologinės produkcijos paklausa ir ekologiniams

ūkiams lengviau rasti realizacijos kanalus. Gerėjanti situacija rinkoje padidino ekologinei

gamybai skiriamos paramos efektyvumą: 2012 m. vienam ekologiniuose ūkiuose pagamintos

žemės ūkio produkcijos EUR teko 0,36 EUR paramos, o 2017 m. – 0,28 EUR. Tačiau

išlaidos, tenkančios ha ekologiniuose ūkiuose vidutiniškai, buvo mažesnės nei vidutiniškai

156539 165885 164390

213579 221665 234134

5,5

5,7

5,6

7,17,5

8,0

5,7

5,7

5,8

6,26,7

7,0

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

0

50000

100000

150000

200000

250000

2012 2013 2014 2015 2016 2017

Pro

c.

Ha

Ekologinių ūkių sertifikuotas plotas Lietuvoje

Ekologinių plotų ŽŪN struktūroje dalis Lietuvoje

Ekologinių plotų ŽŪN struktūroje dalis ES-28 šalyse

https://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=org_cropar&lang=en

173

žemės ūkyje (pvz. 2017 m. siekė 90 proc.). Tai dar kartą rodo, kad dalis ekologiškai

ūkininkaujančių renkasi ekstensyvų ūkininkavimo būdą ir visiškai neišnaudoja technologijų

teikiamų galimybių pagaminti kuo daugiau ekologinės produkcijos iš ha ŽŪN. Šią situaciją

lemia dvi priežastys. Viena vertus, parama teikiama už plotą, kuriame ūkininkaujama

ekologiškai, nepriklausomai kiek ir kokios produkcijos ūkiai patiekia rinkai. Ekologiniams

ūkiams yra tik keliamas reikalavimas užtikrinti, kad gamybos procese nebūtų naudojamos

cheminės medžiagos, o gaminiuose nebūtų pesticidų ir herbicidų likučių. Kita vertus,

ūkininkus demotyvuoja tai, kad dėl nepakankamai efektyviai veikiančios ekologinių maisto

produktų perdirbimo ir tiekimo į rinką grandinės, dalis ekologiškai užaugintos žaliavos yra

perdirbama kartu su neekologiška ir patiekiama rinkai kaip tradicinė produkcija. LAEI tyrimo

duomenimis, 2014 ir 2015 m. į įprastinio pieno produktų gamybą buvo nukreipta net 38 proc.

ekologiško pieno93.

2.9.2 pav. Ekologinių ūkių ekonominiai rodikliai, 2012–2017 m. EUR/ha


Nepaisant ekologinio sektoriaus augimo, ekologiškos produkcijos apimtys yra

nedidelės, o jos dalis sudaro palyginti mažą visos žemės ūkio produkcijos dalį. Daugiausia

užauginama ekologiškų kviečių, bei avižų ir varpinių mišinių, t. y. produktai, kuriuos galima

93 Skulskis, V.; Girgždienė, V. 2016. Ekologiškų pieno produktų tiekimo grandinės plėtotė Lietuvoje : Mokslo

studija. Vilnius : Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. 86 p. : iliustr., santr. angl. (online) ISBN 978-9955-

481-58-4. Prieigą per internetą: https://www.laei.lt/?mt=leidiniai&straipsnis=1071&metai=2016

2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017

Subsidijos investicijoms 79 92 60 34 13 74 180 142

Subsidijos, išskyrus

investicijoms333 313 341 339 373 360 424 388

Visa produkcija 345 421 448 361 377 453 562 559

Visos išlaidos 403 487 465 431 481 495 559 653

Bendrasis pelnas su

subsidijomis354 339 384 304 282 392 608 436

0

200

400

600

800

1000

1200

1400

EU

R/h

a


174

parduoti neperdirbtus. Ekologiškų gyvulininkystės produktų gamyba plėtojama mažai (2.9.1

lentelė).

2.9.1 lentelė. Kai kurios ekologiškos žemės ūkio ir maisto produkcijos apimtys 2012 ir 2017 m.

2012 2017

Pokytis 2017

m., palyginti

su 2012 m.,

proc.

Augalininkystės produkcija

Kviečiai, tonos 23649 64537 2,7*

dalis nuo visų kviečių, proc. 0,8 1,6

Rugiai, tonos 22756 13499 –41

dalis nuo visų kviečių, proc. 14,5 21,4

Miežiai, tonos 5867 4424 –25

dalis nuo visų miežių, proc. 0,8 0,9

Avižos ir varpinių mišiniai, tonos 19028 58396 3,1*

dalis nuo visų avižų ir varpinių mišinių, proc. 8,9 27

Ankštiniai augalai, tonos 37381 46588 25

dalis nuo visų ankštinių augalų, proc. 46,8 6,6

Bulvės, tonos 2982 2900 –3

dalis nuo visų bulvių, proc. 0,5 1,3

Šviežios daržovės, tonos 596 2736 4,6*

dalis nuo visų šviežių daržovių, proc. 0,2 1,6

Obuoliai, tonos 3655 3916 7

dalis nuo visų obuolių, proc. 5,7 5,3

Gyvulininkystės produkcija

Jautiena, tonos 1441 351 –76

dalis nuo visos jautienos, proc. 3,0 0,7

Žalias pienas, tonos 48307 65560 36

dalis nuo viso žalio pieno, proc. 2,7 4,2

Kiaušiniai, vnt. 394353 1441586 3,7*

dalis nuo visų kiaušinių, proc. 0,1 0,2

Medus, tonos 35 37 6

dalis nuo viso medaus, proc. 1,9 1,4

*Kartai.

Šaltinis: EUROSTAT, 2019. Organic crop production by crops (from 2012 onwards) [org_croppro]. Prieiga

per internetą: https://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=org_croppro&lang=en.

EUROSTAT, 2019. Organic production of animal products (from 2012 onwards) [org_aprod]. Prieiga per

internetą: https://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=org_aprod&lang=en.

Žemas Lietuvos gyventojų pajamų lygis vis dar riboja ekologinių maisto produktų

paklausą, todėl ekologiniai ūkiai ieško produkcijos pardavimo galimybių užsienio rinkose.

Augant ekologinės produkcijos paklausai ES šalyse, per 2012 – 2017 m. ekologiškų grūdų

gamybos apimtys išaugo net 2,7 karto.

Greta ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybos, Lietuvoje plėtojama ir

produktų, pagamintų pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą (NKP), kuri

numato papildomus kokybinius reikalavimus, gamyba. NKP sistema leidžia naudoti

sumažintus cheminių medžiagų kiekius, todėl gamintojams yra lengviau įgyvendinti

reikalavimus bei taikyti technologijas. Esminis šios kokybės sistemos trūkumas, kad ji veikia

https://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=org_croppro&lang=en

https://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=org_aprod&lang=en

175

tik nacionaliniu mastu ir nesuteikia jokio produkcijos išskirtinumo užsienio rinkose. Be to,

Lietuvos vartotojai, kurie kelia aukštesnius aplinkosaugos ir maisto kokybės reikalavimus,

teikia pirmenybę ekologiškiems produktams.

2018 m. buvo sertifikuoti 356 NKP pirminės gamybos pareiškėjai: 229 pagal NKP

užaugintų šviežių vaisių, uogų ir daržovių specifikaciją (bendras sertifikuotas plotas –

6192,88 ha, kuris sudarė 19 proc. viso 2018 m. deklaruoto sodų, uogynų, bulvių ir daržovių

ploto, pagaminta 88673 tonos daržovių (46 proc. viso daržovių derliaus) ir 35773 tonos vaisių

ir uogų (34 proc. viso vaisių ir uogų derliaus) ir 127 pagal NKP pagamintų bičių produktų ir

jų mišinių specifikaciją (sertifikuotos 4573 bičių šeimos, pagaminta 185579 kg bičių

produktų). 2018 m. buvo sertifikuoti 13 pareiškėjų, užsiimančių NKP produktų tvarkymu.

Visi NKP gamintojai užsiėmė tik šviežių uogų, vaisių, daržovių auginimu ir bičių produktų

gamyba94. Nacionalinėje žemės ūkio ir maisto kokybės sistemoje labai trūksta kitų rūšių

maisto produktų (mėsos, pieno, grūdų ir kitų).

Pastaruoju metu vartotojai ypač domisi maisto produktais, kurie išsiskiria savo

ypatingumu ir reputacija. Išskirtiniai maisto produktai – tai produktai, ženklinami visoje ES

atpažįstamais ir vertinamais kokybės ženklais: saugomos kilmės vietos nuorodos (SKVN),

saugomos geografinės nuorodos (SGN) arba garantuoto tradicinio gaminio (GTG).

Lietuviškų maisto produktų, pripažintų ES mastu skaičius, yra nedidelis. Šiuo metu šalyje yra

gaminami 9 pavadinimų maisto produktai, pažymėti SKVN, SGN ir GTG ženklais, o dar

vienas maisto produkto pavadinimas laukia patvirtinimo (2.9.2 lentelė).

2.9.2 lentelė. ES Saugomos kilmės vietos nuorodos, saugomos geografinės nuorodos ir garantuotų

tradicinių gaminių registre įregistruoti lietuviški žemės ūkio ir maisto produktai

Produktai su saugoma

kilmės vietos nuoroda

Produktai su saugoma

geografine nuoroda

Garantuoti tradiciniai

gaminiai

Į produktų su saugoma

geografine nuoroda

registrą registruojami

produktai

Seinų/Lazdijų krašto

medus

Lietuviškas varškės sūris

Daujėnų naminė duona

Sūris „Liliputas“

Midus „Stakliškės“

Sūris „Džiugas“

„Kaimiškas Jovarų alus“

Mėsos gaminys

„Lietuviškas skilandis“

„Žemaitiškas kastinys“

„Nijolės Šakočienės

šakotis“

Šaltinis: Žemės ūkio ministerija, 2009. Prieiga per internetą: http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/maisto-sauga-ir-

kokybe/produktai-su-saugomomis-nuorodomis/zemes-ukio-ir-maisto-produktai.

Paskutiniu metu vis daugiau vartotojų kreipia dėmesį į tai, ką valgo, kokioje aplinkoje

gyvena, todėl pageidauja maisto, kuris būtų pagamintas, nenaudojant arba mažiau naudojant

cheminių augalų apsaugos produktų ir antibiotikų, taip pat laikantis gyvūnų gerovės

94 Žemės ūkio ministerija.

http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/maisto-sauga-ir-kokybe/produktai-su-saugomomis-nuorodomis/zemes-ukio-ir-maisto-produktai

http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/maisto-sauga-ir-kokybe/produktai-su-saugomomis-nuorodomis/zemes-ukio-ir-maisto-produktai

176

reikalavimų95. Lietuvos ūkininkams kyla nauji iššūkiai, susiję su žemės ūkio ir maisto

produktų, kurie atitiktų vartotojų lūkesčius, gamyba. Vertinant žemės ūkio gamintojų

pasiekimus vartotojų naujųjų prioritetų maisto srityje kontekste, Lietuvoje pagaminta

produkcija vis dar išsiskiria tarp Europos šalių mažesniu augalų apsaugos priemonių

panaudojimu. Be to, ekologinio ūkininkavimo ir ūkininkavimo, taikant nacionalines žemės

ūkio ir maisto kokybės sistemą, dėka buvo stabilizuoti Lietuvos žemės ūkyje naudojamų

augalų apsaugos produktų kiekiai. Nuo 2014 iki 2016 m. rinkai pateiktų augalų apsaugos

produktų kiekiai didėjo, o 2017 m. pradėjo mažėti visose produktų grupėse: fungicidų,

herbicidų, ir augimo reguliatorių, išskyrus insekticidų (2.9.3 lentelė).

2.9.3 lentelė. Rinkai pateikti augalų apsaugos produktai 2012–2017 m., tonomis (100 proc. veikliąja

medžiaga)

2012 2013 2014 2015 2016 2017

Fungicidai 488,9 540,9 604,9 739,3 741,2 690,1

Herbicidai 1715,2 1421,9 1394,2 1371,5 1432,7 1251,5

Insekticidai 42,3 39,9 43,6 30,7 45,3 53,8

Augimo reguliatoriai 313,5 513,0 502,9 599,5 1116,9 998,0

Iš viso 2712,7 2664,5 2703,8 2788,5 3385,1 3056,4

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2018. Žemės ūkis. Agrarinė aplinka. Augalų apsaugos produktai,

pateikti į rinką. Prieiga per internetą: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize#/.

Kaip svarbų augalų apsaugos produktų panaudojimo augimo veiksnį reikia paminėti

tai, kad pastaraisiais metais Lietuvoje didėjo ariamos žemės plotai, taip pat didėjo plotai

augalų, kurių didelė dalis pasėlių apdorojami augalų apsaugos produktais. Lietuvos statistikos

departamento duomenimis, 2014 m. daugiausiai augalų apsaugos produktais buvo apdorota

žieminiai ir vasariniai kviečiai, vasariniai miežiai, žieminiai ir vasariniai rapsai (nuo 85 proc.

iki 95 proc. ploto). Tačiau vaisių ir daržovių auginimui buvo būdingas mažas augalų

apsaugos produktų panaudojimo lygis: pvz., tik 25 proc. baltagūžių kopūstų, 28,6 proc.

morkų, 16,6 proc. svogūnų ir 26,3 proc. burokėlių plotų buvo apdoroti augalų apsaugos

priemonėmis.

Lietuvoje augalų apsaugos produktų, tenkančių vienam žemės ūkio augalų pasėlių

hektarui, buvo sunaudota mažiau nei vidutiniškai ES-28 šalyse (2016 m. – 2,1 karto) (2.9.3

pav.).

95 Visuomenės lūkesčiai dėl Lietuvos kaimo politikos. Žaliosios knygos „Lietuvos kaimo ateitis“ diskusijų

apibendrinimas. LAEI .Prieiga per internetą: https://www.laei.lt/?mt=leidiniai&straipsnis=14&metai=2010.



177

2.9.3 pav. Vidutinis pesticidų panaudojimas 2010–2016 m., kg/vienam žemės ūkio augalų pasėlių ha

Šaltinis: FAO, 2019. Prieiga per internetą: http://www.fao.org/faostat/en/#data/EP/visualize.

Teigiamos tendencijos, gerinant produkcijos kokybę, formavosi ir gyvulininkystės

sektoriuje. Per 2010–2016 m. laikotarpį Lietuva pateko tarp mažiausiai antibiotikų ūkiniams

gyvūnams sunaudojančių Europos šalių. Europos vaistų agentūros vykdomo Europos

antimikrobinių medžiagų vartojimo veterinariniais tikslais stebėsenos projekto duomenimis96,

2016 m., palyginti su 2010 m., šalyje antimikrobinių medžiagų maistui auginamiems

gyvūnams pardavimai sumažėjo, skaičiuojant veikliąja medžiaga 20,6 proc., o antimikrobinių

medžiagų sunaudojimas Lietuvoje pagal mg/kg biomasės maistui auginamiems gyvūnams

sumažėjo 21,5 proc. Per 2010–2015 m. laikotarpį šių medžiagų sunaudojimas kiekvienais

metais mažėjo, tik 2016 m., palyginti su 2015 m. – padidėjo (2.9.5 pav.). 2016 m.

antimikrobinių medžiagų sunaudojimas Lietuvoje pagal mg/kg biomasės maistui

auginamiems gyvūnams (37,7 mg/kg) buvo žymiai mažesnis nei vidutinis Europoje (30-yje

šalių) (124,6 mg/kg).

96 European Medicines Agency. European Surveillance of Veterinary Antimicrobial Consumption (ESVAC).

Annual reports on sales of veterinary antibiotics. Prieiga per internetą:

https://www.ema.europa.eu/en/veterinary-regulatory/overview/antimicrobial-resistance/european-surveillance-

veterinary-antimicrobial-consumption-esvac.

2,742,93 2,85 2,85

3,08 3,05 3,14

0,84 0,831,12 1,08 1,07

1,241,53

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016

Kg

/ha

ES-28 Lietuva

http://www.fao.org/faostat/en/#data/EP/visualize

https://www.ema.europa.eu/en/veterinary-regulatory/overview/antimicrobial-resistance/european-surveillance-veterinary-antimicrobial-consumption-esvac


178

2.9.4 pav. Antimikrobinių medžiagų maistui auginamiems gyvūnams pardavimai 2010–2016 m., tonos

(skaičiuojant veikliąja medžiaga)

Šaltinis: European Medicines Agency. European Surveillance of Veterinary Antimicrobial Consumption

(ESVAC), 2018. Annual reports on sales of veterinary antibiotics. Priega per internetą:



2.9.5 pav. Antimikrobinių medžiagų sunaudojimas 2010–2016 m., mg/kg biomasės maistui auginamiems

gyvūnams

Šaltinis: European Medicines Agency. European Surveillance of Veterinary Antimicrobial Consumption

(ESVAC), 2018. Annual reports on sales of veterinary antibiotics. Priega per internetą:



Mažinant antibiotikų vartojimą žemės ūkyje yra reikšmingos ir privačių gamintojų

pastangos patiekti rinkai sveikesnius, aukštesnės kokybės produktus. Norint ženklinti

produkciją „Užauginta be antibiotikų“ reikia kreiptis į VMVT ir pateikti pagrindžiančią

informaciją, kad maistinių gyvūnų auginimo laikotarpiu gydymo tikslais nenaudojami

antibiotikai. Gamintojų ženklas „Užauginta be antibiotikų“ ant vištienos pakuotės patvirtina,

kad paukščiai per visą auginimo laikotarpį nebuvo gydyti antibiotikais. Šiuo metu

savanorišką maisto produktų ženklinimą „Užauginta be antibiotikų“ su VMVT yra

suderinusios 2 Lietuvos vištienos perdirbimo įmonės AB "Vilniaus paukštynas" ir AB

16,0

14,013,4

12,4 11,9 11,912,7

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016

To

no

s

48,0

42,039,4

36,6 35,5 35,137,7

0

10

20

30

40

50

60

2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016

mg

/kg





179

"Kaišiadorių paukštynas" ir 1 Latvijos paukštienos perdirbimo įmonė "Kekava". Taip pat yra

3 paukštynai, kuriuose įdiegtos vištų auginimo be antibiotikų programos ir vištų kiaušiniai

ženklinami papildoma nuoroda "Užauginta be antibiotikų". Šiuo metu tokį ženklą yra

pasitvirtinę 3 paukštynai (kiaušinių gamyba): UAB "Vilkyčių mėsa", UAB "Vievio

paukščiai", UAB "Zujų paukštynas".

Gyvūnų gerovė. Dar viena svarbus vartotojų prioritetas vertinant gyvulininkystės

produkcijos kokybę – gyvūnų gerovės reikalavimų įgyvendinimas. Lietuvoje ūkinių gyvūnų

laikytojai laikosi pagrindinių gyvūnų gerovės reikalavimų, tačiau nepakankamai aktyviai

imasi veiksmų, siekiant padidinti ūkinių gyvūnų gerovę, laikantis aukštesnių gyvūnų gerovės

standartų. Kai kuriose srityse, susijusiose su ūkinių gyvūnų gerove, dar išlieka trūkumų:

daugelyje kiaulininkystės ūkių sistemingai vykdomas kiaulių uodegų trumpinimas, didžioji

dauguma vištų dedeklių paukštininkystės ūkiuose laikomos narvuose.

VMVT duomenimis, iš Lietuvoje veikiančių 76 kiaulininkystės ūkių, kuriuose

laikoma daugiau kaip 100 kiaulių, 21 kiaulininkystės ūkyje įprastai karpomos uodegos

paršeliams ir į 25 kiaulininkystės ūkius tolimesniam auginimui atvežami paršeliai su

nukarpytomis uodegomis (šiuose 46 kiaulininkystės ūkiuose laikoma apie 82 proc. visų šalyje

auginamų kiaulių).

Lietuvos paukštininkystės ūkiuose 89,5 proc. vištų dedeklių laikomos narvuose ir tik

10,5 proc. vištų dedeklių – alternatyviose laikymo sistemose (pagal ekologinio ūkininkavimo

metodus, laisvai, su galimybe išeiti į lauko aptvarus, paukštidėse ant kraiko) (2.9.4 lentelė).

2.9.4 lentelė. Vištų dedeklių laikymas Lietuvos paukštininkystės ūkiuose

Vištų dedeklių laikymo

būdas

Paukštininkystės ūkių

skaičius, vnt.

Didžiausias leistinas vištų

dedeklių skaičius, vnt.

Dalis nuo visų Lietuvoje

laikomų vištų dedeklių,

proc.

Narvuose 13 2670443 89,5

Ekologiškai 9 15456

10,5 Laisvas, su galimybe

išeiti į lauko aptvarus 4 2252

Paukštidėse ant kraiko 11 294370

Viso: 37 2982521 100,0

Šaltinis: Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, 2019.

Besikeičiantis visuomenės požiūris gyvūnų gerovės atžvilgiu paskatino mažmeninės

prekybos įmones, viešojo maitinimo įmones, gamybos įmones, kuriose produktų gamybai

naudojami kiaušiniai ar jų produktai, įsipareigoti ir nustatyti laikotarpį, per kurį turėtų

atsisakyti prekiauti kiaušiniais ar gaminti produktus iš kiaušinių, sudėtų narvuose laikomų

vištų dedeklių. Vištų dedeklių laikymo sistemų pakeitimui ir modernizavimui (iš narvų

180

sistemų į laisvo laikymo sistemas) reikalingas ne tik pereinamasis laikotarpis, bet ir laikytojų

skatinimas tai įgyvendinti laiku.

Maisto atliekos. Lietuvoje, kaip ir ES bei kitose šalyse, maisto praradimo arba

iššvaistymo mažinimo klausimas yra svarbus ir aktualus. Milžiniški kiekiai išmetamo maisto

neigiamai veikia aplinką. Didžioji dalis maisto atliekų patenka į sąvartynus, kur pūvantis

maistas išskiria anglies dioksidą ir nuodingas metano dujas. Pastarosios teršia atmosferą 20

kartų stipriau nei CO₂ ir tuo smarkiai aštrina klimato atšilimo problemą. Be to, gaminant

maisto produktus naudojamas iškastinis kuras, trąšos ir gėlas vanduo.

2016 m. paskelbto Europos Komisijos finansuojamo projekto „Fusions“97

duomenimis, ES kasmet išmetama apie 88 mln. tonų maisto (namų ūkiuose – 53 proc.,

perdirbimo sektoriuje – 19 proc., maitinimo paslaugų sektoriuje – 12 proc., pirminėje

gamyboje – 10 proc., didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje – 5 proc.). „Fusions“ projekte

dėl nepakankamos duomenų kokybės nėra pateikta, kiek yra prarandama arba iššvaistoma

maisto Lietuvoje. Europos Komisijos duomenimis, Lietuvoje bendras maisto atliekų kiekis

tenkantis vienam gyventojui sudaro 119 kg (vidutiniškai ES – 173 kg)98. Tačiau ši problema

mažai susijusi su pirmine žemės ūkio gamyba. 2016–2017 m. Lietuvoje Kauno technologijos

universiteto Maisto institutas, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas bei Labdaros ir

paramos fondas „Maisto bankas“ įgyvendino projektą „Švaistomo maisto sulaikymas,

patikrinimas, paskirstymas ir prieinamumas vartotojams – įveiklinimo modelis“99. Vykdant šį

projektą, vienas iš uždavinių buvo atlikti Lietuvos ūkininkų apklausą, siekiant išsiaiškinti,

koks užaugintos ir/arba pagamintos žemės ūkio ir maisto produkcijos kiekis yra prarandamas

ūkiuose, dėl kokių priežasčių susidaro maisto atliekos, ar ūkininkai aukoja arba dovanoja

perteklinių ir/arba neparduotų žemės ūkio ir maisto produktų labdaros organizacijoms,

nepasiturintiems asmenims, dėl kokių priežasčių jie to nedaro ir kt.

Nors buvo apklausti 406 ūkininkai, tačiau tik vienas ketvirtadalis respondentų (103)

atsakė į klausimą, kokį kiekį jau užaugintos ir/arba pagamintos žemės ūkio ir maisto

produkcijos jie prarado ir/arba nepardavė paskutiniaisiais metais: 43 proc. atsakiusiųjų

nurodė, kad mažiau kaip 5 tonas, 37 proc. – nuo 6 iki 20 tonų ir 20 proc. – 20 tonų ir daugiau.

Didžiausia žemės ūkio ir maisto produkcijos dalis (50 proc.) buvo prarasta dėl natūralių

priežasčių (pvz., nepalankių oro sąlygų, kenkėjų, ligų ir pan.), kita palyginti didelė dalis

97 Stenmarck, Â., Jensen, C., Quested, T., Moates, G., Buksti, M., Cseh, B., ... & Scherhaufer, S. (2016).

Estimates of European food waste levels. IVL Swedish Environmental Research Institute. 98 https://www.europarl.europa.eu/news/lt/headlines/society/20170505STO73528/maisto-svaistymas-skaiciai-

faktai-ir-parlamento-siulymai-kaip-ji-sumazinti. 99 KTU Maisto institutas, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, LPF „Maisto bankas“, 2017. Švaistomo

maisto sulaikymas, patikrinimas, paskirstymas ir prieinamumas vartotojams – įveiklinimo modelis.

https://www.europarl.europa.eu/news/lt/headlines/society/20170505STO73528/maisto-svaistymas-skaiciai-faktai-ir-parlamento-siulymai-kaip-ji-sumazinti

https://www.europarl.europa.eu/news/lt/headlines/society/20170505STO73528/maisto-svaistymas-skaiciai-faktai-ir-parlamento-siulymai-kaip-ji-sumazinti

181

(41 proc.) – dėl kitų priežasčių (pvz., gyvūnų traumų, nelaimingų atsitikimų ir pan.) (2.9.6

pav.). Absoliuti dauguma ūkininkų (93 proc.) nurodė, kad neaukoja perteklinių arba

neparduotų žemės ūkio ir maisto produktų. Pagrindinės priežastys, dėl ko jie to nedaro –

neturi tokių produktų, produktai nėra tinkami žmonių mitybai, ūkininkai neturi laiko, patirtų

papildomų išlaidų, nepasitiki labdaros organizacijomis.

2.9.6 pav. Žemės ūkio ir maisto produkcija, prarasta ūkiuose dėl įvairių priežasčių, proc.

Remdamasi anksčiau minėtu tyrimu, Aplinkos ministerija parengė priemonių planą,

skirtą sumažinti maisto išmetimą ir sudaryti geresnes sąlygas perduoti maistą

nepasiturintiems asmenims, į kurio įgyvendinimą įtraukė didelį skaičių valstybinių institucijų:

SAM, FM, VMVT, ŽŪM100. Kai kurios iš priemonių yra jau įgyvendintos. Siekiant sumažinti

maisto praradimus žemės ūkio grandyje, VMVT parengė ir įgyvendino naujus reikalavimus,

kuriais sudarė galimybes ūkininkams į prekybos vietas patiekti prastesnės prekinės išvaizdos,

tačiau kitus kokybinius reikalavimus atitinkančius, vaisius ir daržoves101. Šis sprendimas yra

reikšmingas ne tik maisto švaistymo mažinimo požiūriu, bet taip pat leidžia sumažinti ūkių

ekonominius nuostolius, kai prastos prekinės išvaizdos produkcija yra pagaminama dėl

klimatinių reiškinių, tokių kaip sausra, liūtys ir pan.

Produkcijos praradimus žemės ūkyje mažina ir naujos ūkininkų taikomos rinkodaros

iniciatyvos plėtojant tiesioginius pardavimus. Ūkiai, plėtojantys veiklas, kurioms reikia daug

darbo jėgos, ir kurių produkcija yra sezoninė (ypač uogininkytė, daržininkystė ar vaisių

sektorius), kviečia vartotojus įsigyjamą produkciją patiems nusiskinti laukuose, tokiu būdu

susimažindami derliaus praradimo riziką ir užmegzdami tiesioginį ryšį su vartotojais, šiam

100 LR Aplinkos ministerijos raštas Nr. (17)-D8(E)-3253. 101 LR Aplinkos ministerijos raštas Nr. (17)-D8(E)-3253.

0,7%

2,1%

2,7%

3,6%

41,3%

49,6%

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60%

Produkcijos dalis, prarasta dėl su darbo jėga susijusių problemų

(pvz., darbuotojų trūkumo derliau nuėmimo metu)

Produkcijos dalis, neparduota dėl neprekinės produktų

išvaizdos (estetinių savybių)

Produkcijos dalis, prarasta dėl techninių priežasčių (pvz.,

netinkamo laikymo, neefektyvios technikos ir pan.)

Produkcijos dalis, neparduota dėl problemų, susijusių su pasiūla

ir paklausa (pvz., nestabilių kainų, neprognozuojamų

užsakymų, didelės pasiūlos, nepakankamos paklausos ir pan.)

Produkcijos dalis, prarasta dėl kitų priežasčių (pvz., gyvūnų

traumų, nelaimingų astitikimų ir pan.)

Produkcijos dalis, prarasta dėl natūralių priežasčių (pvz.,

nepalankių oro sąlygų, kenkėjų, ligų ir pan.)

182

procesui organizuoti aktyviai išnaudodami IT ir socialinius tinklus (2.9.7 pav.). Tiesioginiai

pardavimai leidžia tiksliau suplanuoti produkcijos kiekį ir asortimentą ir išvengti perteklinės

produkcijos ir maisto švaistymo.

2.9.7 pav. Šilauogės Dargužiuose - UAB Jūsų sodui kvietimas atvykti į ūkių prisiskinti uogų

Šaltinis: https://www.facebook.com/SilauogesDarguziuose/

Gyventojų sveikata ir sveikos gyvensenos formavimas. Besikeičianti maisto pasiūla ir

naujos maisto pardavimo formos sukuria vartotojams naujas pasirinkimo galimybes ir keičia

vartotojų požiūrį į mitybą. Vis daugiau vartotojų renkasi maitintis sveikiau, pirmenybę teikia

ekologiškiems, gamtai draugiškomis technologijomis pagamintiems produktams. Visgi,

Higienos instituto atliekami sveikos gyvensenos tyrimai rodo, kad šie pokyčiai yra

nepakankami, kad Lietuva sumažintų su mitybos įpročiais susijusių ligų riziką102. Lietuvos

gyventojų būsimo gyvenimo trukmė yra viena mažiausių Europoje. 2018 m. šis rodiklis

siekė: tarp moterų 80,6 m., o vyrų – 70,9 m. Vienas iš veiksnių, lemiančių gyventojų

sergamumą ir gyvenimo kokybę, yra vartotojų galimybė rinkoje įsigyti sveikų, mitybos

rekomendacijas atitinkančių produktų ir jų mitybos įpročiai. Lietuvai, kaip kitoms ES šalims

yra būdinga gyventojų antsvorio ir nutukimo problema. Higienos instituto paskelbtais

duomenimis, 2008 m. moterų ir vyrų buvo nutukę 18 ir 16 proc., o antsvorį atitinkamai turėjo

102 Liuima, V.; Valentienė, J. Suaugusiųjų gyvensenos tyrimas 2018 m. Rodiklių suvestinė-ataskaita. Higienos

instituto Visuomenės sveikatos technologijų centro Visuomenės sveikatos tyrimų skyrius. Vilnius, 2018 m.

183

44 proc. ir 60 proc.103. Nors Lietuvos jaunimo iki 15 m., turinčio antsvorio, rodikliai buvo

vieni geriausių Europoje (merginų 5 proc., o vaikinų – 15 proc. ), tačiau nemažėjantis

Lietuvos gyventojų sergamumas ligomis, kurios susijusios su mitybos įpročiais, rodo, kad

sveikos gyvensenos formavimui ir mitybai, kaip sveikatos šaltiniui turi būti skiriamas didelis

dėmesys104.

Siekiant formuoti teigiamus mitybos į įpročius Lietuvoje pastaraisiais metais buvo

įgyvendinamos specialios vaikams skirtos programos. Nuo 2004 m. ES ir nacionalinio

biudžeto lėšomis buvo siekiama paskatinti ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus

vaikus vartoti daugiau pieno ir pieno produktų bei vaisių ir daržovių. Šią programą

administruojančios įstaigos Litfood duomenimis, 2018 m. joje dalyvavo 868 mokyklos,722

darželiai 6 vaikų globos namai, parama pasiekė apie 24 tūkst. vaikų. Visgi, programos

aprėptis yra nepakankama. Vaikų, kurie nepatenka į programos remiamas amžiaus grupes,

daržovių suvartojimas nepakankamas ir, analizuojant besimokančiųjų 5–9 klasėse mitybos

įpročius, didėjant amžiui, mažėja vaisių ir daržovių vartojimas. Vaisius bent kartą per dieną

valgė 44,1 proc. penktokų, 38,1 proc. septintokų ir 33,7 proc. devintokų. Vaisius bent kartą

per dieną atitinkamai vartojo 39,6, 34,7 ir 35,1 proc. penktokų, septintokų ir devintokų105. Šie

duomenys rodo, kad vaisių ir daržovių skatinimo programa turi būti plečiama, ilginant

moksleivių, kurie gali ja pasinaudoti, amžių, įtraukiant kuo daugiau institucijų. Įgyvendinant

programą, visiems moksleiviams turėtų būti plačiau siūloma ekologinė produkcija ir

produkcija pagaminta pagal NKP, nes tai ne tik garantuotų vaikams geresnę produkcijos

kokybę, bet ir sukurtų aukštesnės kokybės produkcijos gamintojams realizavimo kanalus.

Tokiu būdu būstų pasiekiamas paramos ekologiniams ūkiams ir NKP sinerginis efektas.

Apibendrinimas. Svarbiausias Lietuvos, kaip ir ES, maisto saugos politikos uždavinys

– užtikrinti kuo geresnę žmonių sveikatos ir vartotojų interesų apsaugą ir laisvą saugių ir

kokybiškų produktų apyvartą vidaus rinkoje ir su trečiosiomis šalimis. Maisto sauga turi būti

užtikrinta visuose maisto grandinės etapuose nuo lauko iki stalo. Lietuva yra sukūrusi maisto

103 Lietuva. Visuomenės sveikatos netolygumai Europoje. Atnaujinta 2013 . Higienos instituto biostatistinės

analizės Prieiga per internetą:

http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Informaciniai/Pranesimai.%20Lt.%20Vs%20netolygumai%20Europoje.p

df. 104 Skrobotovas,R.; Petrauskaitė, I.; Želvienė, A. Netinkamos mitybos padariniai Lietuvos gyventojų sveikatai,

Higienos institutas, 2017.

Prieiga per internetą: http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Informaciniai/Mitybos_leidinys.pdf. 105 Liuima, V.; Valintėlienė, R.; Jociute, A. Mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos tyrimas 2016 m. rodiklių

suvestinė–ataskaita, Higienos instituto Visuomenės sveikatos technologijų centro tyrimų skyrius. Vilnius, 2016.

Prieiga per internetą:

http://hi.lt/uploads/pdf/padaliniai/GYVENSENA/2016%20m.%20Mokyklinio%20amziaus%20vaiku%20gyvens

enos%20suvestine-ataskaita.pdf.

http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Informaciniai/Pranesimai.%20Lt.%20Vs%20netolygumai%20Europoje.pdf

http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Informaciniai/Pranesimai.%20Lt.%20Vs%20netolygumai%20Europoje.pdf

http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Informaciniai/Mitybos_leidinys.pdf

http://hi.lt/uploads/pdf/padaliniai/GYVENSENA/2016%20m.%20Mokyklinio%20amziaus%20vaiku%20gyvensenos%20suvestine-ataskaita.pdf

http://hi.lt/uploads/pdf/padaliniai/GYVENSENA/2016%20m.%20Mokyklinio%20amziaus%20vaiku%20gyvensenos%20suvestine-ataskaita.pdf

184

kokybės, kontrolės ir rizikos vertinimo sistemą, kurios sėkmingam veikimui ir gebėjimui

valdyti naują riziką yra būtinas institucijų laboratorijų atnaujinimas ir nuolatinis darbuotojų

mokymas.

Lietuvos žemės ūkio sektoriaus subjektai deda daug pastangų, formuojant prielaidas,

kad Lietuvos žemės ūkio sektorius atitiktų visuomenės lūkesčius saugiems ir kokybiškiems

maisto produktams. Lietuvoje gaminamas maistas yra aukštos kokybės, nes yra gaminamas

naudojant mažai cheminių medžiagų. Tačiau, ateityje, trūkstant naujų ligų prognozavimo ir

monitoringo metodikų, gali pasireiški augalų ligų proveržiai, kuriuos suvaldyti gali tekti

intensyviau naudoti chemines augalų apsaugos priemones, o antimikrobinių medžiagų

maistui auginamiems gyvūnams sunaudojimo augimą gali lemti plintančios naujos gyvūnų

ligos.

Nors Lietuvoje vis daugiau ūkininkaujama ekologiškai, tačiau ekologiškos

produkcijos apimtys yra nedidelės. Daugiausia gaminami ekologiški augalininkystės

produktai, o ekologiškų gyvulininkystės produktų gamyba plėtojama mažai. Mažai maisto

produktų, pripažintų ES mastu.

Lietuvoje nepakankamai skatinami gyvūnų gerovės užtikrinimo veiksmai.

Kiaulininkystės ūkiuose nepakankamai imamasi veiksmų, užtikrinančių 2008 m. gruodžio 18

d. Tarybos direktyvos 2008/120/EB įgyvendinimą, o dėl besikeičiančio visuomenės požiūrio į

gyvūnų gerovę, auga poreikis pakeisti ar modernizuoti vištų dedeklių laikymo sistemas

(atsisakant ar mažinant narvuose laikomų vištų dalį).

Lietuva, kaip ir daugelis ES ir kitų šalių, susiduria su maisto praradimo arba

iššvaistymo mažinimo klausimais, kurie reikalauja inovatyvaus požiūrio į jų sprendimą.

Pirminėje žemės ūkio produkcijos gamyboje prarandama apie 10 proc. viso prarandamo

maisto. Maistas daugiausia prarandamas dėl nepalankių oro sąlygų, kenkėjų, ligų gyvūnų

traumų bei nelaimingų atsitikimų ir pan. Tikėtina, kad Lietuvoje augant vartojimui, gali augti

ir maisto atliekų kiekiai, ypač namų ūkiuose. Todėl, būtina analizuoti esamą situaciją, sukurti

monitoringo sistemą, užtikrinančią nuolatinę esamos situacijos stebėseną ir vertinimą,

užtikrinti vartotojų švietimą, atsakingo vartojimo skatinimą, maisto aukojimo labdarai

mechanizmų parengimą ir jų viešinimą.

Lietuvos gyventojų mityba keičiasi, vis daugiau vartotojų renkasi maitintis sveikiau,

pirmenybę teikis ekologiškiems, gamtai draugiškomis technologijomis pagamintiems

produktams. Higienos instituto atliekami sveikos gyvensenos tyrimai rodo, kad šie pokyčiai

yra nepakankami, kad Lietuva sumažintų su mitybos įpročiais susijusių ligų riziką.

Nepakankama mityba šeimose lemia tai, kad vaikų sveikos mitybos įpročių formavimui

185

būtina pasitelkti valstybines ir savivaldybių institucijas. Sveikos mitybos įpročiai yra

reikšmingas gyventojų sveikatos veiksnys, todėl siekiant pagerinti Lietuvos visuomenės

sveikatos būklę, būtina įgyvendinti priemonės gyventojų švietimui. Sveikos mitybos kultūra

yra nepakankama, todėl būtina įgyvendinti priemones, kurios skatintų vaikų sveikos mitybos

įpročių formavimą, ypač vaisų ir daržovių vartojimo srityse.

186

3 Žemės ūkio žinių ir informacijos veikimas bei susijusios struktūros

Pastarąjį dešimtmetį Žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemos (ŽŪŽIS) idėja Europos

Sąjungoje (ES) išaugo iš akademinės koncepcijos į platesnį požiūrį, pabrėžiantį žemės ūkio

žinių ir inovacijų poreikį. Padidėjo supratimas apie ŽŪŽIS stiprinimo svarbą, siekiant susieti

mokslą ir praktiką, taip pat skatinti keitimąsi žiniomis ir diegti naujoves Europos ūkininkų ir

miškininkų labui. Tai atsispindėjo 2012 m. pradėtoje įgyvendinti Europos žemės ūkio

produktyvumo ir tvarumo inovacijų partnerystėje (EIP-AGRI), nustatančioje pagrindines

sąlygas EIP-AGRI veiklos grupėms ir kartu remiančioje ES ŽŪŽIS raidą ir progresą.

Lietuva, kaip ir visos ES šalys narės, priklauso ŽŪŽIS, t.y. organizacinei struktūrai,

kurios veikimas grindžiamas žinių srautais tarp asmenų, organizacijų ir institucijų,

naudojančių ir kuriančių žemės ūkiui ir susijusiems sektoriams skirtas žinias, ir tokią veiklą

vykdančių organizacijų visuma. Nors ŽŪŽIS dėl įsitvirtinimo nacionalinėse institucijose,

įstatymuose ir kultūroje, nėra tarp šalių tiesiogiai palyginamos, tačiau ŽŪŽIS gali būti

vertinama pagal du kriterijus: ŽŪŽIS institucijų stiprumą/silpnumą (angl. strong/weak) ir

fragmentacijos/integracijos lygį (angl. fragmented/integrated).

Stiprios institucijos rodo, jog nacionaliniu lygiu veikia įtakingos organizacijos, kurios

užtikrina žinių sistemos funkcionavimą, ŽŪŽIS sistemai yra prieinamos valstybinės

investicijos, skirtos konsultavimo tobulinimui , žinių dalinimuisi ir sklaidai. Šis kriterijus taip

pat atspindi, ar ūkininkus pasiekia žinios ir, ar jie naudojasi konsultacijomis paremtu žinių

dalinimusi.

Aukštas institucijų integracijos lygis rodo, jog yra veikiantys gerai koordinuoti žinių

tinklai, kuriuos palaiko nacionalinė ŽŪŽIS politika. Fragmentuotoje ŽŪŽIS ryšiai tarp

sistemos veikėjų gali ir egzistuoti, tačiau jie dažnai yra nekoordinuoti. Dažnais atvejais

ŽŪŽIS sudarančios institucijos veikia savo nuožiūra, konkuruoja tarpusavyje ir siekia labiau

naudos sau nei žemės ūkio subjektams. Fragmentacija gali sumažinti ŽŪŽIS sistemos

galimybes patenkinti ūkininkų žinių poreikius.106

Remiantis 2014 m. A. Knierim ir K. Prager107 analize, matyti, kad Lietuvos žemės

ūkio ir žinių sistema yra stipri, tačiau fragmentuota, kas reiškia, kad tarptautinių ekspertų

manymu Lietuvoje veikia stiprios organizacijos, kurios užtikrina žinių sistemos

funkcionavimą, ūkininkus pasiekia žinios, jie naudojasi konsultacijomis, visai sistemai

106 Knierim, A., Prager, K., (2015). Agricultural Knowledge and Information Systems in Europe: Weak or

strong, fragmented or integrated? Prieiga per internetą:

http://proakis.webarchive.hutton.ac.uk/sites/www.proakis.eu/files/AKIS_characterisation_briefing_final.pdf . 107 Diversity of European AKISs in 2014 (Knierim and Prager, 2015). Prieiga per internetą:

https://cordis.europa.eu/project/rcn/105025_en.html Cituota iš: EU SCAR AKIS (2019), Preparing for Future

AKIS in Europe.Brussels, European Commission. 2ndEdition, 10 October 2019. P. 19.

http://proakis.webarchive.hutton.ac.uk/sites/www.proakis.eu/files/AKIS_characterisation_briefing_final.pdf

https://cordis.europa.eu/project/rcn/105025_en.html

187

prieinamos investicijos, skirtos konsultavimo tobulinimui, žinių dalinimuisi ir sklaidai, tačiau

ryšiai tarp ŽŪŽIS veikėjų yra nekoordinuoti, institucijos veikia savo nuožiūra, konkuruoja

tarpusavyje ir labiau siekia naudos sau nei žemės ūkio subjektams.

Lietuvos žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemą formuoja ir įgyvendina Kaimo verslo ir

rinkų plėtros agentūra (KVRPA) (iki 2018 m. spalio 1 d. – Programos „Leader“ ir žemdirbių

mokymo ir metodikos centras), Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (LAEI), Lietuvos

agrarinių ir miškų mokslų centras (LAMMC), Lietuvos kaimo tinklas, Lietuvos Respublikos

žemės ūkio ministerija (ŽŪM), Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (LŽŪKT),

Lietuvos žemės ūkio rūmai (ŽŪR), Mokslo, studijų ir verslo centras „Slėnis Nemunas“, VDU

Žemės ūkio akademija, Žemės ūkio mokslų ir technologijų parkas108 bei kitos institucijos ir

organizacijos.

BŽŪP biudžeto dalis dalinantis žiniomis ir naujovėmis. 2014–2020 metų

programavimo laikotarpiu Lietuva numatė 2,3 proc. viso savo kaimo plėtros voko (EŽŪFKP

ir nacionalinis įnašas) pagal M01 priemonę: žinių perdavimo ir informavimo veiksmai, M02:

konsultavimo paslaugos, ūkių valdymas ir paramos ūkiams paslaugos ir M16:

Bendradarbiavimas-EIP. Tai yra mažesnis nei ES-27 vidurkis, kuris yra 3,6 proc.

(neskaičiuojant Jungtinės Karalystės).109

Žemės ūkio mokslo, studijų ir mokymo institucijos. Žemės ūkio ir kaimo plėtros

srities mokslinius tyrimus Lietuvoje vykdo keletas mokslo institucijų: VDU Žemės ūkio

akademija; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija ir

Gyvulininkystės institutas; LAMMC, jungiantis Žemdirbystės, Sodininkystės ir

daržininkystės, Miškų institutus; Kauno technologijos universiteto Maisto institutas; Lietuvos

agrarinės ekonomikos institutas. Taip pat Lietuvoje žemės ūkio žinių ir informacijos teikimo

funkcijas atlieka LŽŪKT, ŽŪR, ŽŪM ir kiti.

ŽŪM prie žemės ūkio informacijos kūrimo, kaupimo prisideda, finansuodama

mokslinius tyrimus, taip pat finansuoja mokslinių tyrimų sklaidos priemones (konferencijas,

seminarus). ŽŪM 2014–2020 m. iš Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros skatinimo

programos priemonės ,,Parama taikomiesiems tyrimams vykdyti“ finansavo (ir

tebefinansuoja) 171 mokslinį tyrimą. 2014–2018 m. laikotarpiu buvo užbaigti 157 moksliniai

tyrimai (2014 m. – 30 mokslinių tyrimų, 2015 m. – 29, 2016 m. – 43, 2017 m. – 27, 2018 m.

108 Žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemą formuojančios ir įgyvendinančios institucijos ir organizacijos

išvardytos abėcėlės tvarka. 109 Šaltinis: valstybių narių pranešimas SFC (Europos Sąjungos fondų valdymo sistemai (angl. System for Fund

Management in the European Union)) (pagrįstas priimtomis programomis iki 2019 m. liepos mėn.). Cituota iš:

Analytical factsheet for Lithuania: Nine objectives for a future Common Agricultural Policy. Agriculture and

Rural Development.

188

– 28)110 ir taikomosios veiklos žemės ūkio, kaimo plėtros ir žuvininkystės srityse. 2014-2020

m. laikotarpiu priemonei „Parama taikomiesiems tyrimams vykdyti“ kasmet skiriama nuo

578 tūkst. iki 750 tūkst. EUR (žr. 3.1 paveikslą).

3.1 pav. Priemonės „Parama taikomiesiems tyrimams vykdyti“ finansavimo suma 2014–2020 m., tūkst.

EUR

Šaltinis: Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija. Strateginiai veiklos planai. Atnaujinta: 2019 11 05.

Žiūrėta: 2019 12 05. Prieiga per internetą: https://zum.lrv.lt/lt/administracine-informacija/planavimo-

dokumentai/strateginiai-veiklos-planai .

Žemės ūkio mokslo tinklo plėtros tikslais įsteigtas integruotas mokslo, studijų ir

verslo Slėnis „Nemunas“, kurio veikla jungia žemės ūkio ir kaimo plėtros mokslo ir mokymo

sistemoje dalyvaujančius institutus, universitetus, viešąsias įstaigas ir verslo atstovus. Slėnis

„Nemunas“ buvo įkurtas telkti žemės, miško ir maisto ūkio mokslinius tyrimus, studijas ir

žinioms imlaus verslo potencialą ir prisidėti prie žemės, miškų ir maisto ūkio plėtros ir žinių

kūrimo, tačiau 2014–2020 m. finansavimo laikotarpiu iki 2015 m. Slėnis „Nemunas“

įgyvendino ir užbaigė 6 projektus iš kurių tik viename projekte dalyvavo ir kiti Slėnio

„Nemunas“ steigėjai ir nariai, kas rodo, kad Slėniui keltas tikslas jungti ir integruoti žemės

ūkio ir kaimo plėtros mokslo, mokymo, viešojo sektoriaus ir verslo atstovus yra nepasiektas.

Mokymo paslaugos. Lietuvoje 2016 m. 38 proc. visų žemės ūkio valdytojų pasiekė

bazinį arba visišką profesinį pasirengimą žemės ūkio srityje. Ši dalis laikui bėgant yra

didėjanti, nes 2013 m. tokių ūkių valdytojų buvo 34 proc. Palyginti su ES, ūkininkų, kurie

įgijo visišką profesinį pasirengimą žemės ūkio srityje, dalis (tai reiškia, kad mokymo kursai,

110 Mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos darbų galutinės ataskaitos. 2014–2017 m. ataskaitos. Prieiga per

internetą: http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/mokslas-mokymas-ir-konsultavimas/mokslas/moksliniu-tyrimu-ir-

taikomoji-veikla/.

578604

695

761732 750 750

0

100

200

300

400

500

600

700

800

2014 2015 2016 2017 2018 2019 2020

Tū

kst

. E

UR

https://zum.lrv.lt/lt/administracine-informacija/planavimo-dokumentai/strateginiai-veiklos-planai

https://zum.lrv.lt/lt/administracine-informacija/planavimo-dokumentai/strateginiai-veiklos-planai

http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/mokslas-mokymas-ir-konsultavimas/mokslas/moksliniu-tyrimu-ir-taikomoji-veikla/

http://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/mokslas-mokymas-ir-konsultavimas/mokslas/moksliniu-tyrimu-ir-taikomoji-veikla/

189

trunkantys ne mažiau kaip dvejų metų mokymą visą darbo dieną po privalomojo švietimo

pabaigos ir baigti žemės ūkio kolegijoje, universitete ar kitame aukštesniame institute žemės

ūkyje srityje) yra šiek tiek aukštesnė Lietuvoje. Vadovų, turinčių bent bazinį profesinį

pasirengimą žemės ūkio srityje, dalis lygi 2016 m. ES lygiui.111 Visgi svarbu paminėti, kad

Žemės ūkio struktūros tyrimas dėmesį kreipia tik profesiniam pasirengimui ir išsilavinimui

žemės ūkio srityje, nors ekonominis, vadybinis art kitoks pasirengimas ūkininkams gali būti

nemažiau svarbus, tačiau toks išsilavinimas į anksčiau minėtą žemdirbiams keliamą

išsilavinimo ir pasirengimo ūkininkauti apibrėžimą nepatenka.

LŽŪKT mokymų centre „Agroakademija“ 2018 m. buvo organizuojami kvalifikacijos

kėlimo kursai specialistams ir konsultantams. 2017 m. suorganizuoti 158 mokami kursai,

kuriuose dalyvavo 2971 dalyvis pagal 5 mokymo programas augalų apsaugos naudotojams ir

platintojams. 2018 m. LŽŪKT suorganizuota 200 kursų, kuriuose dalyvavo 3736 dalyviai.

2017 m. ir 2018 m. ir toliau veikė nuotolinių mokymų sistema IKMIS (Informavimo,

konsultavimo ir mokymų informacinė sistema), kuria 2017 m. pasinaudojo 1002, o 2018 m.

888 ūkininkai ir konsultantai. Jie išklausė mokymus pagal 10 sistemoje esančių mokymo

programų pasirinkę elektroninių mokymų vaizdo įrašo peržiūros bei elektroninių mokymų

realiu laiku būdus, išlaikė žinių įvertinimo testus, gavo kvalifikacijos pažymėjimus. 2018 m.

suorganizuoti 6 mokymai ir seminarai 186 miško savininkams elektroninių mokymų realiu

laiku būdu (2017 m. atitinkamai 10 mokymų 282 miško savininkams). Iš viso per 2018 m.

kursus išklausė ir žinių įgijo 4493 ūkininkai (2017 m. - 3941). Kursų dalyviams 2018 m.

išduoti 389 kvalifikacijos tobulinimo ir 3507 augalų apsaugos kursų baigimo pažymėjimai

(2017 m. atitinkamai 434 ir 4104).112 Visgi svarbu paminėti, kad kritišką mokymų ir lankytų

kursų įvertinimą apriboja du veiksniai – visų pirma, iki šiol nėra atlikta apklausų ir/ar tyrimų,

kuriuose būtų analizuojama tokių organizuojamų mokymų, seminarų, kursų nauda ir

reikalingumas informacijos gavėjams, t.y. ūkininkams, miškų savininkams ir patiems

konsultantams ir, antra, vis dar dažnai ūkininkų apsisprendimą dėl mokymosi lemia paramos

gavėjams taikomi reikalavimai – kitaip tariant vis dar dažnai Lietuvos ūkininkai rinkdamiesi

111 Valstybių narių pranešimas SFC (Europos Sąjungos fondų valdymo sistemai (angl. System for Fund

Management in the European Union)) (pagrįstas priimtomis programomis iki 2019 m. liepos mėn.). Cituota iš:

Analytical factsheet for Lithuania: Nine objectives for a future Common Agricultural Policy. Agriculture and

Rural Development. 112 Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos 2018 m. veiklos ataskaita 2019-04-26. Protokolo Nr. R1-38.


http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2019/2018%20m.%20Veiklos%20ataskaita_internetui.pdf P. 15-18;

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos 2017 m. veiklos ataskaita 2018-04-09. Prieiga per internetą:

http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2017_ataskaita_internetui.pdf P. 10-11.

http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2019/2018%20m.%20Veiklos%20ataskaita_internetui.pdf

http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2017_ataskaita_internetui.pdf

190

mokymus (ir konsultacijas) daug dėmesio skiria kompleksinės paramos reikalavimams ir

aktyviau dalyvauja šiose veiklose, kai jos yra privalomos.113

ŽŪR taip pat teikia mokymo ir kompetencijų tobulinimo paslaugas. Pritarus ŽŪM,

ŽŪR 2017–2018 m. įgyvendino projektą „Žemdirbių kompetencijų tobulinimas“ pagal

Lietuvos Kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Žinių perdavimas ir

informavimo veikla“ veiklos sritį „Parama profesiniam mokymui ir įgūdžiams įgyti“. Taip

pat vykdė kaimo gyventojų kompetencijų tobulinimo (2016–2017 m.), žemdirbių

kompetencijų tobulinimo (2017–2018 m.), žemdirbių ir kitų kaimo gyventojų kompetencijų

tobulinimo (2019-2020 m.) projektus114.

Remiantis Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) bendra Lietuvos kaimo plėtros

2014–2020 m. programos priemonių statistika, pagal priemonę „Žinių perdavimas ir

informavimo veikla“ 2014–2019 m. buvo gautos 82 paraiškos (bendra prašoma paramos

suma – 10 648,8 tūkst. EUR), iš kurių 49 – paramai parodomiesiems projektams ir

informavimo veiklai, o 33 – paramai profesiniam mokymui ir įgūdžių įgijimui. Bendrai žinių

perdavimo ir informavimo veiklai 2014–2019 m. laikotarpiu skirta 7 699,3 tūkst. EUR, arba

40 proc. skirtų lėšų, o išmokėta 5 581,4 tūkst. EUR, arba vos 29 proc. visų šiai veiklai skirtų

lėšų. Priemonė „Parama parodomiesiems projektams ir informavimo veiklai“ sulaukė beveik

dvigubai daugiau paraiškų nei „Parama profesiniam mokymui ir įgūdžių įgijimui“ ir

atitinkamai gavo du kartus didesnį finansavimą (atitinkamai 3 706 tūkst. ir 1 874 tūkst.

EUR)115.

Apskritai Lietuvoje žemės ūkio moksliniams tyrimams ir plėtrai skiriama lėšų dalis

atitinka 2004 m. į ES įstojusių narių skiriamų lėšų vidurkį, tačiau, pavyzdžiui, Estija nuo

2010 m. Lietuvą skiriamų lėšų žemės ūkio moksliniams tyrimams suma lenkia bent kelis

kartus. Didesnes negu Lietuvoje išlaidas žemės ūkio moksliniams tyrimams ir plėtrai verslas,

viešosios politikos sprendimų priėmėjai ir aukštojo mokslo institucijos skiria, skaičiuojant

išlaidas vienam gyventojui, Kroatijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, o mažiau negu

Lietuvoje, remiantis tyrimo duomenimis, žemės ūkio moksliniams tyrimams lėšų skiriama

Slovakijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje.

113 Vidickienė, D., Melnikienė, R. (2014). Kaimo politikos evoliucija. Vilnius. LAEI. P. 201. 114 Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmai. Vykdomi ir įvykdyti projektai. Prieiga per internetą:

http://zur.lt/projektai/ . 115 Bendra Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonių statistika 2019-11-14. Prieiga per

internetą: https://www.nma.lt/index.php/parama/lietuvos-kaimo-pletros-20142020-m-

programa/statistika/9156#res (1, 1.1 ir 1.2 rodikliai).

http://zur.lt/projektai/



191

3.1 lentelė. Žemės ūkio mokslinių tyrimų ir plėtros išlaidos pagal 2007 m. mokslo biudžetų ir programų

analizės ir palyginimo nomenklatūrą (NABS) 2008–2014 m. Lietuvoje

Išlaidų matas 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014

Bendrosios (gross) išlaidos (mln. EUR) 17,1 14,3 11,4 13,6 8,3 13,8 16,9

Bendrosios išlaidos (proc. BVP) 0,052 0,053 0,041 0,044 0,025 0,039 0,046

Bendrosios išlaidos (EUR vienam gyventojui) 5,3 4,5 3,6 4,5 2,7 4,6 5,7

Iš kurių:

verslo įmonės (mln. EUR)

n. d. n. d. n. d. n. d. n. d. n. d. n. d.

Vyriausybė (mln. EUR) 9,4 6,9 5,3 7,0 n/d 8,1 8,2

aukštasis mokslas (mln. EUR) 7,6 7,4 6,1 6,6 8,3 5,6 8,6

Šaltinis: Midmore, P., (2017). Agricultural science research impact in the Easter European Union Member

States. Studies in Agricultural Economics. No. 119. P. 3.

Nors ir nėra duomenų (Midmore (2017) tyrimas), kiek verslo įmonės Lietuvoje skyrė

lėšų žemės ūkio moksliniams tyrimams, vis dėlto tai galėtų būti svarbus šios srities

finansavimo šaltinis. Nepaisant potencialiai didelio atsipirkimo iš viešųjų investicijų į žemės

ūkio mokslą, į ES 2004 m. įstojusios šalys, tarp jų ir Lietuva, investuoja nepakankamus

išteklius, o naujovių diegimo pajėgumų ir tinklų kūrimas turėtų ženkliai padidinti mokslinių

tyrimų poveikio veiksmingumą. Nedidelis skaičius šalių (Vokietija, Ispanija, Jungtinė

Karalystė, Italija ir Prancūzija) yra atsakingos už daugiau kaip 70 proc. viešųjų žemės ūkio

mokslo biudžeto lėšų, todėl Vidurio ir Rytų Europos šalys, anot P. Midmore (2017, p. 2),

siekdamos inovacijų ir modernizacijos žemės ūkyje, turėtų didinti skiriamas lėšas žemės ūkio

tyrimams ir plėtrai.

Konsultavimo paslaugų teikimas. Lietuvoje veikia nemažai žemės ūkio konsultavimo

paslaugas teikiančių institucijų ir organizacijų. Žemdirbių ir kaimo gyventojų konsultavimo

veiklą vykdo LŽŪKT, ŽŪR, VDU ŽŪA, LSMU, kitos viešos ir privačios konsultavimo

įstaigos. Konsultuojama augalininkystės, sodininkystės ir daržininkystės, gyvulininkystės,

statybos, inžinerijos, kaimo turizmo ir žemės ūkio verslų plėtros, žemės ūkio ir kaimo

ekonomikos, žemės ūkio ir kaimo verslo buhalterinės apskaitos ir kitais klausimais. Minėtos

institucijos taip pat vykdo ir neformalųjį suaugusiųjų mokymą.

LŽŪKT paslaugomis 2018 m. naudojosi ir jas pirko 9572 žemės ūkio ir ne žemės ūkio

veiklą vykdantys subjektai, kurie naudojosi mokymo, technologinėmis, darbų saugos,

miškininkystės, ekonominėmis, buhalterinės apskaitos paslaugomis.116 Palyginti su 2017 m.,

pirkusių paslaugas klientų skaičius padaugėjo 4,5 proc.117

116 Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos 2018 m. veiklos ataskaita 2019-04-26. Protokolo Nr. R1-38.


http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2019/2018%20m.%20Veiklos%20ataskaita_internetui.pdf P. 11. 117 Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos 2017 m. veiklos ataskaita 2018-04-09. Prieiga per internetą:




192

3.2 lentelė. Unikalūs žemės ūkio ir ne žemės ūkio veiklą vykdantys subjektai pirkę LŽŪKT konsultavimo

paslaugas 2016-2018 metais.

Metai Unikalūs žemės ūkio ir ne žemės ūkio veiklą

vykdantys subjektai pirkę konsultavimo paslaugas

Pokytis palyginus su

ankstesniais metais

2016 9580 n. d.

2017 9158 –4,4 proc.

2018 9572 4,5 proc.

Šaltinis: Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos 2018 m. veiklos ataskaita 2019-04-26. Protokolo Nr. R1-

38. Prieiga per internetą:

http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2019/2018%20m.%20Veiklos%20ataskaita_internetui.pdf P. 11;

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos 2017 m. veiklos ataskaita 2018-04-09. Prieiga per internetą:


Remiantis 3.2 lentele, matyti, kad, pavyzdžiui, 2016 metais vos 6,4 proc. visų

Lietuvos ūkių naudojosi LŽŪKT konsultavimo paslaugomis.118 LŽŪKT žemdirbiams teikia

augalininkystės, darbų saugos, inžinerijos, ekonomikos, gyvulininkystės, ūkio apskaitos,

miškininkystės, mokymo bei nuotolines paslaugas. Ūkių apskaita buvo tvarkoma buhalterinės

apskaitos programa „e-GEBA Buhalterija“. Visos buhalterinės operacijos yra automatizuotos.

Konsultavimo tarnyboje teikiamos nuotolinės ūkio valdymo paslaugos, kurios klientams

prieinamos naudojantis programomis „e-GEBA Gyvulininkystė“, „e-GEBA Augalininkystė“

bei „e-GEBA Buhalterija“. 119

Programos „Leader“ ir žemdirbių mokymo metodikos centras iki 2018 m. spalio

koordinavo žemės ūkio ir kaimo plėtros dalyvių (žemdirbių, žemės ūkio ir kaimo plėtros

specialistų bei konsultantų, kaimo bendruomenių, vietos veiklos grupių, kitų žemės ir miškų

ūkio, žuvininkystės ir kaimo verslo sektoriuose dirbančių žmonių) tęstinį profesinį mokymą,

organizavo žemės ūkio ir kaimo plėtros dalyvių kvalifikacijos tobulinimą ir informavimą.

Centras konsultavimo veiklas vykdė valdymo, geros agrarinės bei aplinkosaugos būklės

reikalavimų ir darbo saugos standartų įgyvendinimo veikloje; agrarinės aplinkosaugos ir

ūkininkavimo saugomose teritorijose veikloje; tvarkant ūkio veiklos buhalterinę apskaitą;

miškininkystės klausimų srityje ir LEADER metodo įgyvendinimo veiklose.

Siekiant užtikrinti konsultacijų kokybę, buvo sukurta konsultantų bei įstaigų

akreditacijos procedūra ir registras. Šią akreditaciją turėjo gauti konsultantai ir įstaigos,

kurios dalyvavo KPP priemonėse. Per 2017 m. dėl konsultantų ir specialistų bei įstaigos

akreditacijos pratęsimo/suteikimo programos „Leader“ ir žemdirbių mokymo metodikos

centras suteikė akreditacijas 141 specialistui ir konsultantui pagal 5.1–5.6 konsultavimo

118 Statistikos departamento duomenimis 2016 m. Lietuvoje buvo registruota 150 317 ūkių. 119 Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos 2017 m. veiklos ataskaita 2018-04-09. Prieiga per internetą:

http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2017_ataskaita_internetui.pdf P. 13.


http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2017_ataskaita_internetui.pdf%20P.%2010-11


193

sritis120. 2018 m. registruota 219 (2017 m. – 262) konsultantų, kurie dirbo pagal 6.1–6.4 ir

5.1–5.6 konsultavimo sritis.121 Nuo 2018 m. spalio 1 d. programos „Leader“ ir žemdirbių

mokymo metodikos centras likviduotas ir konsultantų ir konsultavimo įstaigų akreditavimo

funkcijas įgyvendina KVRPA. 2019 m. birželio mėnesio duomenimis, KVRPA yra

akreditavusi 15 įstaigų (sausio mėnesį tokių buvo 17)122 ir 2019 m. spalio mėn. duomenimis

yra akreditavusi 346 konsultantus (2019 m. pradžioje akredituotų konsultantų buvo 520),

dirbančius 5.1–5.6 konsultavimo srityse.123

ŽŪR nuo 1994 m. vykdo žemės ūkio veiklos subjektų konsultavimo programą. Ji

apima žemės ūkio veiklos subjektų ir kitų kaimo gyventojų informavimą apie gaminamos

augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos konkurencingumo didinimą; kooperacijos

žemės ūkyje plėtrą; žemės ūkio verslo planavimą ir veiklos teisinius klausimus. ŽŪR

konsultavimo veiklą vykdo 42 konsultantai.124

Žemės ūkio ir susijusiose srityse konsultacijas taip pat teikia VDU Žemės ūkio

akademija, LSMU, LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institutas, Kauno miškų ir

aplinkos inžinerijos kolegija, Klaipėdos valstybinė kolegija, Žemaitijos kolegija, Lietuvos

kaimo turizmo asociacija, viešosios įstaigos, profesinės mokyklos, verslo įmonės ir privatūs

konsultantai.

Remiantis bendra Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonių

statistika, pagal priemonę „Konsultavimo paslaugos, ūkio valdymo ir ūkininkų pavadavimo

paslaugos“ 2014–2019 m. laikotarpiu gautos 4408 paraiškos (prašoma paramos suma – 6

120 Akreditavimo sritys:

5.1. konsultavimas teisės aktų nustatytų žemės ūkio veiklos valdymo reikalavimų, geros agrarinės ir

aplinkosaugos būklės standartų ir darbo saugos reikalavimų laikymosi klausimais;

5.2. konsultavimas agrarinės aplinkosaugos ir ūkininkavimo saugomose teritorijose klausimais;

5.3. konsultavimas ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo klausimais;

5.4. konsultavimas miškų ūkio klausimais;

5.5. konsultavimas ekologinės augalininkystės klausimais;

5.6. konsultavimas ekologinės gyvulininkystės klausimais. 121 Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos 2017 m. veiklos ataskaita 2018-04-09. Prieiga per internetą:

http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2017_ataskaita_internetui.pdf P. 17–18. ir Lietuvos žemės ūkio

konsultavimo tarnybos 2018 m. veiklos ataskaita 2019-04-26. Protokolo Nr. R1-38. Prieiga per internetą:

http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2019/2018%20m.%20Veiklos%20ataskaita_internetui.pdf . 122 VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra. Akredituotų konsultavimo įstaigų sąrašas, atnaujintas 2019 m.

birželio 28 d. Prieiga per internetą:

https://www.litfood.lt/media/files/Akreditavimas/Akredituotos%20istaigos_20190628.pdf . 123 VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra. Akredituotų konsultantų sąrašas, atnaujintas 2019 m. spalio 3d.

Prieiga per internetą: https://www.litfood.lt/media/file/akreditavimas/Akredituoti_konsultantai_20191003.pdf . 124 LR žemės ūkio rūmai. Konsultavimas. Prieiga per internetą: https://www.zur.lt/lt/konsultavimas/ .

http://www.lzukt.lt/uploads/Apie%20mus/2017_ataskaita_internetui.pdf%20P.%2017–18


https://www.litfood.lt/media/files/Akreditavimas/Akredituotos%20istaigos_20190628.pdf

https://www.litfood.lt/media/file/akreditavimas/Akredituoti_konsultantai_20191003.pdf

https://www.zur.lt/lt/konsultavimas/

194

610,7 tūkst. EUR), iš kurių 65,5 proc. – 2887 paraiškos buvo patvirtintos. Patvirtinta

paramos suma siekė 4 329 tūkst. EUR, o išmokėta 1 941 tūkst. EUR.125

Konsultavimo veiklai didelę svarbą teikia ir patys ūkininkai. Ecorys et al. tyrimo

duomenimis, beveik 80 proc. apklaustų Lietuvos jaunųjų ūkininkų nurodė, kad informaciją

gauna iš žemės ūkio konsultantų, patarėjų ar plėtotojų (angl. extensionists)126. 2019 m. LAEI

atlikta jaunųjų ūkininkų apklausa taip pat identifikavo, kad jaunieji ūkininkai aktyviai

naudojosi konsultantų paslaugomis ir didelį dėmesį skyrė kvalifikacijos kėlimui. Beveik pusė

respondentų - 48,3 proc. jaunųjų ūkininkų naudojasi Lietuvos žemės ūkio konsultavimo

tarnybos teikiamomis paslaugomis, o 34,3 proc. planuodami ir vykdydami ūkinę veiklą

kreipėsi į privačius konsultantus. Tik 5,4 proc. teigė, kad konsultacijų ateityje nereikia.

77,1 proc. respondentų teigė, kad kėlė kvalifikaciją dalyvaudami seminaruose, kursuose,

mokymuose, 22,5 proc. - kvalifikaciją kėlė savarankiškai. Tik 0,4 proc. nurodė, kad

kvalifikacijos kėlimas jiems yra neaktualus. Apklausa taip pat parodė, kad jaunieji ūkininkai

akcentuoja ne tiek technologinių, bet ekonominių ir vadybinių žinių poreikį, todėl ateityje

turėtų keistis į ŽŪŽIS įtraukiamų konsultavimo tematikų prioritetai.127 Visgi siekiant

skaidrumo ir viešumo principų įgyvendinimo, ateityje turėtų būti siekiama sudaryti ir viešai

skelbti ūkininkų mokymo ir konsultavimo registrą (šiuo metu viešai prieinamas tik jaunųjų

ūkininkų, išklausiusių Jaunųjų ūkininkų kompetencijos ugdymo mokymo programą,

registras128), siekiant sužinoti žinių sklaidą tarp ūkininkų, užtikrinti, kad kelis kartus nebūtų

konsultuojami tie patys asmenys.

Visgi nepaisant esamų konsultavimo institucijų buvimo ir aiškiai išsakyto ūkininkų

poreikio konsultacijoms, nemažiau svarbi konsultavimo veiklos dalis yra konsultantai ir jų

konsultavimo kokybė. Todėl 2021-2027 m. programavimo laikotarpyje ŽŪŽIS turėtų būti

keliami ir tokie tikslai, kaip – interaktyvių konsultavimo paslaugų įgyvendinimas, kai

konsultavimą galėtų teikti ūkininkai ūkininkams; būtina užtikrinti tinkamą konsultantų

pasirengimą, mokymą ir kvalifikacijos kėlimą (ūkininkų ir konsultantų galimybę tobulintis

125 Šaltinis: Bendra Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonių statistika 2019-11-14. Prieiga

per internetą: https://www.nma.lt/index.php/parama/lietuvos-kaimo-pletros-20142020-m-

programa/statistika/9156#res (2 rodiklis). 126 Ecorys in cooperation with LEI and Aequator Groen & Ruimte, 2015. Young Farmers’ Needs in Lithuania.

Annex I.17 to the Pilot project: Exchange Programmes for Young Farmers. Client: European Commission,

Directorate-General for Agriculture and Rural Development. Prieiga per internetą:

https://ec.europa.eu/agriculture/sites/agriculture/files/external-studies/2015/young-farmers/country-

reports/annex-i.17-lithuania.pdf. P. 14. 127 Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto atlikta jaunųjų ūkininkų apklausa, 2019. 128 VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra. Informacija jauniesiems ūkininkams. Prieiga per internetą:

https://www.litfood.lt/mokymai/jaunuju-ukininku-mokymas/ .



https://ec.europa.eu/agriculture/sites/agriculture/files/external-studies/2015/young-farmers/country-reports/annex-i.17-lithuania.pdf

https://ec.europa.eu/agriculture/sites/agriculture/files/external-studies/2015/young-farmers/country-reports/annex-i.17-lithuania.pdf

https://www.litfood.lt/mokymai/jaunuju-ukininku-mokymas/

195

užsienyje, lankyti užsienio gerosios praktikos demonstracinius ūkius)129, įgyvendinti tokią

konsultavimo sistemą, kurios poreikiai visada labiau kiltų iš apačios (t.y. iš ūkininkų,

asociacijų poreikių), o ne iš Lietuvos konsultavimo institucijų ir konsultantų gebėjimų teikti

konsultacijas vienoje ar kitoje srityje.

Inovacijų diegimo procesai. Inovacijų diegimui, pritaikant ūkiuose mokslininkų

sukurtus sprendimus, yra pasitelkta Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos

priemonė „Bendradarbiavimas“ (veiklos sritis „Parama EIP veiklos grupėms kurti ir jų

veiklai vystyti“). Ši priemonė yra skirta įgyvendinti Europos inovacijų partnerystę (EIP)

žemės ūkio srityje. Europos inovacijų platforma žemės ūkio produktyvumui ir tvarumui (EIP-

AGRI) apima EIP veiklos grupių skatinimą, kurias sudaro suinteresuotieji subjektai:

ūkininkai, mokslininkai, konsultantai ir žemės ūkio bei maisto sektoriaus įmonės. EIP veiklos

grupės susiburia dirbti su konkrečiais, praktiniais problemos ar novatoriškos galimybės

sprendimais, kurių projektą finansuoja Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai. Lietuvoje

tik 2016 m. pabaigoje pasirašytos pirmosios sutartys, tačiau jau 2017 m. pradėti įgyvendinti

ūkininkams reikšmingi projektai.

Dažniausiai Lietuvoje diegtos inovacijos žemės ūkyje susijusios su našesnių

technologijų įgyvendinimu, augalų auginimo technologijomis, gyvulių laikymo ir šėrimo

technologijomis, naujų veislių augalų ir gyvulių (gyvūnų) auginimu, naujais darbo

organizavimo metodais, finansų valdymo, tiekimo grandinės valdymo ir rinkodaros metodais

ir inovatyviomis žemės ūkio produkcijos perdirbimo veiklomis.130

Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą 2014–2018 m. pateiktos 27

EIP paraiškos, o finansavimą kol kas gavo daugiau nei pusė teikusiųjų paraiškas, t.y. 15.131

Iki 2019 m. pabaigos EIP veiklos grupėms patvirtinta paramos suma siekė 4 122 tūkst. EUR,

o išmokėta 2 332 tūkst. EUR.132

Nedidelis paraiškų skaičius ir išmokėtos paramos suma rodo, kad mokslo, tyrimų ir

žemės ūkio atstovai silpnai ir vis dar nepakankamai įsitraukia į inovacijų kūrimo ir diegimo

veiklas, neefektyviai išnaudoja skiriamą finansavimą. Šuo metu įgyvendinami ir/ar jau

129 EU SCAR AKIS (2019), Preparing for Future AKIS in Europe.Brussels, European Commission. 2nd

Edition, 10 October 2019. P. 36-37. 130 Vidickienė, D., Melnikienė, R., Gedminaitė-Raudonė, Ž., (2013). Inovacijų diegimo Lietuvos ūkininkų

ūkiuose motyvai ir barjerai. Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure

Development. 2013. Vol. 35. No. 1. P. 140–149. P. 144.

1 131 EIP Liėtuvojė įgyvėndinami projėktai. Priėiga pėr intėrnėtą:

http://www.kaimotinklas.lt/lt/temos/eip-lietuvoje-igyvendinami-projektai . 132 Šaltinis: Bendra Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonių statistika 2019-05-28. Prieiga

per internetą: https://www.nma.lt/index.php/parama/lietuvos-kaimo-pletros-20142020-m-

programa/statistika/9156#res (16.1 rodiklis).

http://www.kaimotinklas.lt/lt/temos/eip-lietuvoje-igyvendinami-projektai

196

įgyvendinti EIP projektai analizuoja ir diegia inovacijas šiose srityse: drėgmės režimo dirvoje

reguliavimas; dirvos struktūros ir jos kokybės gerinimas; efektyvus ūkio valdymas; žinių

kaupimas ir perdavimas; galvijų ir avių veislių gerinimas; pieninių karvių sveikatingumo

gerinimas; grūdų ir pašarų kontrolės sistemos kūrimas; kenksmingų organizmų kontrolės

diegimas ir kitos.

Ateityje labai svarbu – ką pažymi ir SCAR AKIS – EIP atvėrimas platesnėms, ne tik

griežtai susijusioms su žemės ūkiu per technologinius sprendimus, inovacijoms, bet ir

minkštųjų kompetencijų ir inovacijų vystymas ir tobulinimas. Be to būsimajame

programavimo laikotarpyje komisijos pasiūlyme dėl Specialiosios Programos „Horizontas

Europa“ daugiau dėmesio skiriama bendram idėjų generavimui ir daugelio veikėjų

(daugiafunkciai) projektų prieigai (angl. multi-actor approach), apimančiai įvairius

visuomenės iššūkius klasteryje „Maistas ir gamtos ištekliai“.133 Todėl ateityje EIP projektai

turėtų peraugti į „Horizontas Europa“ projektus, kur visi projektų partneriai dalyvautų

visuose projektų etapuose ir jų sklaidoje.

Inovacijų perdavimo ir sklaidos infrastuktūra. Greta inovacijas kuriančių institucijų,

svarbų vaidmenų inovacijų perdavimo procese vaidina inovacijų sklaidos institucijos, kurios

veikia kaip tarpininkai tarp inovacijų kūrėjų ir inovacijų vartotojų. Tokiu inovacijų

tarpininku yra VDU Žemės ūkio akademijos Komunikacijos ir technologijų perdavimo

centras (KTPC), kuriam yra keliama užduotis kurti sąlygas naujausių mokslo žinių

komercializavimui, vykdyti verslui patrauklių technologijų paiešką agroinovacijų ir maisto

technologijų srityje. KTPC yra Slėnio „Nemunas“ infrastruktūros dalis, kurio tikslas –

skatinti verslo ir mokslo bendradarbiavimą. KTPC atsakingas už Slėnio steigėjų ir partnerių,

mokslininkų, tyrėjų, studentų ir verslininkų bendradarbiavimą, mokslinio potencialo

panaudojimą, inovacijas ir inovatyvaus verslo kūrimą, mokslinės informacijos viešinimą.

Bendradarbiaujant su atviros prieigos centrais (APC) ir juose dirbančiais mokslininkais,

KTPC keliamas tikslas užtikrinti inovacijų sklaidos, technologijų perdavimo ir MTEP

rezultatų komercinimo mechanizmų veiklas.

Inovacijų diegimo veikloje Lietuvoje taip pat aktyviai dalyvauja Mokslo, inovacijų ir

technologijų agentūra (MITA), kuri kuruoja atvirą mokslinių tyrimų ir eksperimentinės

plėtros tinklą „OPEN R&D Lietuva“. „OPEN R&D Lietuva“ yra subūręs visus šalies

valstybinius universitetus, mokslinių tyrimų institutus, mokslo ir technologijų parkus bei

atviros prieigos centrus, teikia daugiau kaip 2,5 tūkst. paslaugų inžinerijos ir informacinių

133 Proposal for a Specific Programme implementing Horizon Europe: Doc 2 on the webpage https://eur-

lex.europa.eu/legalcontent/EN/TXT/DOC/?uri=CELEX:52018PC0436&from=EN .

https://eur-lex.europa.eu/legalcontent/EN/TXT/DOC/?uri=CELEX:52018PC0436&from=EN

https://eur-lex.europa.eu/legalcontent/EN/TXT/DOC/?uri=CELEX:52018PC0436&from=EN

197

technologijų, biomedicinos ir biotechnologijų, medžiagų mokslo, fizikinės ir cheminės

technologijos, gamtos išteklių ir žemės ūkio srityse.

Svarbiu inovacijų perdavimo infrastruktūros elementu yra LŽŪKT, kuri aktyviai

veikia inovacijų skaitmeninimo srityje ir kuriant IT sistemas, kurios palengvina informacijos

sklaidą. LŽŪKT dalyvauja įgyvendinant žemės ūkio žinių ir inovacijų sklaidą Lietuvoje ir

2014-2018 m. pagal priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos sritį ,,Parama EIP veiklos

grupėms kurti ir jų veiklai vystyti“ kartu su partneriais vykdo projektą „Inovacijų vartai“,

kurio tikslas – užtikrinti sklandų žemės ūkio inovacijų kūrimo, diegimo ir sklaidos grandinės

ūkis-konsultavimas-mokslas veikimą, žinių kaupimo ir perdavimo sistemos plėtrą. 2019 m.

pradėjo veikti Taikomųjų inovacijų tyrimų ir rezultatų informacinė sistema (TITRIS), kuri

renka, viešina ir kaupia taikomųjų inovacijų tyrimų ir rezultatų duomenis, kurie potencialiai

gali prisidėti prie efektyvesnio, tvaresnio, aplinką tausojančio ūkininkavimo.

LŽŪKT sukūrė kompiuterinę ūkio valdymo programą „e-GEBA“ su susietais

gyvulininkystės, ekonomikos, buhalterijos, augalininkystės moduliais. Kita jų įdiegta

inovatyvi sistema yra IKMIS – informavimo, konsultavimo ir mokymų informacinė sistema.

Ją sudaro 4 nemokamos elektroninės paslaugos skirtos žemdirbiams, konsultantams, mokslo

atstovams ir visiems besidomintiems žemės ūkiu. IKMIS sistema suteikia pažangius

nuotolinius būdus informuoti ūkininkus apie artėjančias augalininkystėje augalų ligas, jų

prognozavimą bei prevencines priemones. Tai vienas iš modernių metodų, siekiant tausaus

augalų apsaugos produktų naudojimo.

Apskritai labai svarbus modernus požiūris į šiuolaikines žemės ūkio technologijas ir

konsultavimo metodus, efektyvus bendravimas su mokslo ir mokymo įstaigomis,

dalyvavimas tarptautinių organizacijų ir iniciatyvų veikloje, tokių kaip EIP tinklas, žemės

ūkio žinių ir inovacijų sistema. Per paskutinius dešimtmečius šalies ūkiuose įvyko daug

pokyčių: neatpažįstamai pasikeitė gyvulių laikymo ir augalų auginimo technologijos,

naudojama įranga ir technika. XXI a. III dešimtmetis pasižymės kaip nauja technologinė

(skaitmeninė) revoliucija: „autopiloto“ vairuojami traktoriai, fermų robotai, tikslioji

žemdirbystė, dronai ir daugelis kitų. Žemdirbiui keliami reikalavimai apima ne tik dirvožemį,

vandenį ir orą, bet ir gyvulių gerovę, kraštovaizdį ir bioįvairovę. Visa tai sudaro Lietuvos ir

ES žemės ūkio konsultavimo, modernizavimo, inovacijų ir žinių informacinės sistemos

kūrimo ir perdavimo esmę, kurią ypač svarbu stiprinti, plėsti, pakankamai finansuoti ir

skatinti praktinį inovacijų taikymą, kurį ateityje turėtų įgyvendinti inovacijų brokeriai, kurie

198

užsiimtų ne tik inovacijų sklaida suinteresuotosioms šalims, bet ir atrinktų tas inovacijas,

kurios yra labiausiai tinkamos ir reikalingos konkrečiam ūkiui ar sektoriui.134

Skaitmeninimo gerinimas ir modernizacija žemės ūkyje bei kaimo vietovėse.

Lietuvos kaimo vietovėse įgyvendinus RAIN–2 projektą, plačiajuosčio ryšio aprėptis kaimo

vietovėse pasiekė 98 proc. Nors nuo 2014 m. prieigą prie interneto turinčių namų ūkių dalis

kaime išaugo 14 proc. punktų, tačiau palyginti su miestu, ši dalis išliko mažesnė. 2018 m.

plačiajuosčio ryšio prieigą prie interneto turinčių namų ūkių dalis kaime sudarė 72 proc. ir

9 proc. punktais atsiliko nuo miesto (3.2 pav.).

3.2 pav. Plačiajuosčio ryšio prieigą prie interneto turinčių namų ūkių dalis kaime ir mieste 2014–2018 m.,

proc.


Nepaisant sparčiai augančio plačiajuosčio ryšio naudojimo, vis dar išlieka didelis

poreikis sumažinti skirtumus tarp miesto ir kaimo gyventojų galimybių naudotis sparčiu

interneto ryšiu, sprendžiant „paskutinės mylios“ problemą dalyje šalies kaimo vietovių. Pagal

Kaimo plėtros 2014–2020 m. programą buvo įgyvendintas 1 projektas, teikiant paramą

plačiajuosčio ryšio infrastruktūrai kaimo vietovėse, kurio bendra suma buvo 4 424,0 tūkst.

EUR.135

Paslaugų skaitmeninimas neišvengiamas, todėl svarbu, kad Lietuvos žemdirbiai ir

viešosios institucijos sugebėtų pasinaudoti skaitmeninimo ir modernizavimo veikloms

skirtomis finansavimo priemonėmis. ES e. valdžios veiksmų planas 2016–2020 m. (angl. EU


10 October 2019. P. 110. 135Bendra Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonių statistika 2019-11-14

https://www.nma.lt/index.php/parama/lietuvos-kaimo-pletros-20142020-m-programa/statistika/9156#res (7.3

rodiklis).

66 6872

7578

70 7076

80 81

5862 63

6672

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

2014 2015 2016 2017 2018

Pro

c.

Turi interneto prieigą iš viso Mieste Kaime


199

eGovernment Action Plan 2016–2020) ragina Europoje modernizuoti viešojo administravimo

institucijas ir pagerinti sąveiką su piliečiais bei įmonėmis. Šiuo modernizavimu siekiama

sumažinti administracinę naštą suinteresuotosioms šalims, įskaitant ūkininkus, remiantis

pakartotiniu bendrų paslaugų teikimu. Šiuo metu galima išskirti šešias Lietuvos pareiškėjams

svarbias „Horizontas 2020“ 2018–2020 m. skaitmeninimo žemės ūkyje finansavimo

galimybes ir programas136.

Administravimo procesų automatizavimą ir robotizavimą žemės ūkio

administravimo srityje sparčiai įgyvendina NMA, kuri 2017 m. buvo pirmoji valstybinė

įstaiga, įdarbinusi robotą. Robis NeMigA – tai programinė įranga, galinti dirbti kitų

programinių įrangų ir aplikacijų aplinkose, apdorojanti itin didelės apimties duomenis ir

atliekanti periodinius, pasikartojančius veiksmus ar žingsnius. Paramos administravimo

procesų robotizavimas leidžia ne tik padidinti šių procesų efektyvumą ir operatyvumą, bet ir

mažinti administravimo kaštus.

Vienas iš NMA tikslų yra ir toliau didinti nuotolinių patikrų skaičių, taikant

pažangiausius palydovinius vaizdus ir technologijas bei tobulinti atrankų nuotolinėms

patikroms procesą, užtikrinantį ne mažiau kaip 80 proc. patikrų, atliekamų nuotoliniu būdu,

naudojantis aerofotografine medžiaga. Naudojantis „Sentinel“ palydoviniais vaizdais, bus

stebima deklaruotų laukų būklė ir tik pastebėjus galimą pažeidimą, tikrintojai vyks į vietą,

kad galėtų įsitikinti, ar reikalavimai tikrai pažeisti. Šie pokyčiai leis didinti NMA veiklos

efektyvumą, mažinant žmogiškųjų ir finansinių išteklių panaudojimo apimtis, procesų

priklausomybę nuo žmogiškųjų išteklių bei klaidų tikimybę.137

Prie skaitmeninimo įgyvendinimo Lietuvoje prisideda Skaitmeninių Inovacijų Centras

„AgriFood Lithuania“ (angl. Digital Innovation Hub (DIH) AgriFood Lithuania), kuris yra

VšĮ „Smart IT Cluster“ įkurtas pelno nesiekiantis centras, ir kurio tikslas yra skatinti ir

prisidėti prie žemės ūkio, maisto ir su jomis susijusių sektorių skaitmenizacijos ir

technologinių inovacijų plėtros Lietuvoje. „AgriFood Lithuania“ yra registruotas Europos

Komisijos Skaitmeninių inovacinių centrų kataloge138. Centras taip pat yra Europos

136 RUR-02-2018: žemės ūkio ir kaimo vietovių skaitmeninimo socialinis ir ekonominis poveikis; RUR-13-

2018: ūkių konsultantų bendruomenių įgalinimas, suteikiant galimybę pasirengti ūkininkams skaitmeniniam

amžiui; RUR-14-2018: skaitmeniniai sprendimai ir e. įrankiai BŽŪP modernizavimui; DT-RUR-12-2018: IT ir

komunikacijos inovacijos žemės ūkiui – skaitmeniniai inovacijų centrai žemės ūkiui; DT-RUR-12-2018: Žemės

ūkio skaitmeninės kompleksinės integracijos platformos; DT-ICT-09-2020: Skaitmeninių paslaugų platformos

kaimo ekonomikai. 137 NMA prie ŽŪM 2018 metų veiklos planas. Patvirtinta NMA direktoriaus 2018 m. kovo 30 d. įsakymu

Nr. BR1-89. 138 Europos Komisijos Išmanios specializacijos platformos Skaitmeninių inovacinių centrų katalogas. Nuoroda

internete: https://s3platform.jrc.ec.europa.eu/digital-innovation-hubs-tool/-/dih/15066/view .

https://s3platform.jrc.ec.europa.eu/digital-innovation-hubs-tool/-/dih/15066/view

200

inovacijų centrų tinklo „SmartAgriHubs“139 narys ir atstovas Lietuvoje. „SmartAgriHubs“ yra

ilgalaikis ES lygio inovacijų infrastruktūros projektas, siekiantis realizuoti Europos žemės

ūkio skaitmeninimą skatinant, formuojant ir koordinuojant tvarią organizacijų ekosistemą

inovacijų ir kompetencijų sklaidai Europoje.140 „AgriFood Lithuania“ jungia 27 Lietuvos

viešojo, mokslo, švietimo, pramonės ir inovacijų vystymo partnerius, kuriuos sudaro viešieji

ir socialiniai141, mokslo ir tyrimų142, verslo ir pramonės143 ir veiklos paramos partneriai

(advokatų kontora „Cobalt“). Centras atlieka koordinavimo bei suinteresuotųjų

bendradarbiavimo užtikrinimo funkcijas, teikia paramą ir specializuotas paslaugas žemės

ūkio ir maisto technologinių inovacijų tyrimo, vystymo ir diegimo srityse; palengvina

suinteresuotų grupių partnerystę vykdant bendrus aukštųjų technologijų tyrimus, technologijų

perdavimą ir industrinį taikymą; sujungia nacionalinius inovacijų projektus, startuolius ir

įmones su platesnėmis tarptautinėmis ir tarpsektorinėmis iniciatyvomis bei kompetencijų

centrais; siekia prisidėti prie nacionalinės ir europinės technologinės infrastruktūros

stiprinimo.

Lietuvoje veikia Elektroniniai valdžios vartai, kuriuose teikiama 81 paslauga žemės

ūkio ir aplinkos apsaugos srityse. Paslaugų teikėjai yra Valstybinė augalininkystės tarnyba,

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, Lietuvos geologijos tarnyba, Nacionalinė

žemės tarnyba, NMA, LŽŪKT, Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centras „GIS-Centras“,

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Valstybinė miškų tarnyba, Valstybinė gyvulių

veislininkystės priežiūros tarnyba, Aplinkos apsaugos agentūra ir kiti.

LŽŪKT, be jau minėtų elektroninių sistemų IKMIS, „e-GEBA Gyvulininkystė“, „e-

GEBA Augalininkystė“ bei „e-GEBA Buhalterija“, elektroniniuose valdžios vartuose teikia

ūkininkų, žemės ūkio specialistų ir konsultantų nuotolinių mokymų internetu paslaugas, jų

akreditacijos dokumentų rengimo, pažymėjimų suteikimo ir kitas paslaugas.

ŽŪMIS yra dar viena prie žemės ūkio paslaugų skaitmeninimo prisidedanti priemonė.

ŽŪMIS yra ŽŪM informacinė sistema, kuri apima 5 sritis: ekologinės gamybos sertifikavimą

139 Europos Komisijos „Horizon 2020” programos remiamas projektas „SmartAgriHubs“. Nuoroda internete:

www.smartagrihubs.eu . 140 Projektas finansuojamas pagal Europos Komisijos „Horizon 2020“ programą. 141 Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmai, Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos verslo konfederacija,

Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, Visorių informacinių technologijų parkas,

Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas. 142 Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos, Chemijos ir gamtos mokslų, Fizikos bei Matematikos ir

informatikos fakultetai, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija, valstybinis mokslinių tyrimų

institutas Gamtos tyrimų centras, Vilniaus kolegija. 143 UAB „Agrokoncernas“, UAB „Tiskūnų Agro“, UAB „Šiaurės Vilkas“, UAB „Birštono mineraliniai

vandenys ir Ko“, UAB „SiemTecha“), inovacijų vystymo partneriai (UAB „ART21“, UAB „Spektrolabas“,

UAB „ARS Lab“, UAB „Agrolabas“, UAB „Vertex“, UAB „IT Sistemos“, UAB „Benco“, MB „Raudonas

Mygtukas“, UAB „Žemdirbių Konsultacijos“.

http://www.smartagrihubs.eu/

201

(6 paslaugos teikiamos per ŽŪMIS sistemą), Nacionalinėmis lėšomis finansuojamas

priemones (17 el. paslaugų), Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programa (41 el.

paslauga), pašarų ūkio subjektų įregistravimas ir patvirtinimas (2 el. paslaugos), Lietuvos

kaimo plėtros 2014–2020 m. programa (31 el. paslauga). ŽŪMIS sistemoje pareiškėjai ir

paramos gavėjai gali teikti paraiškas investicinei paramai gauti, mokėjimo prašymus, projektų

įgyvendinimo ataskaitas ir naudotis kitomis sistemos galimybėmis. Taip pat priimami

prašymai nacionalinei paramai gauti.

Žemdirbių mokymo ir konsultavimo informacinė sistema ŽMIKIS kaupia duomenis

apie žemdirbių (žemės, maisto ir miškų ūkio veikla užsiimančių asmenų, kitų kaimo

vietovėse užsiimančių asmenų) kvalifikacijos įgijimą, tobulinimą ir jų konsultavimą.

Pagrindinis ŽMIKIS tikslas yra informacinėmis technologijomis valdyti duomenis apie

žemdirbių mokymą, konsultavimą ir švietimą, o pagrindinis ŽMIKIS uždavinys –

automatizuoti žemdirbių mokymo ir konsultavimo duomenų tvarkymo procesus144.

Apibendrinimas. Keičiantis ūkininkavimo reikalavimams, ūkininkams ir miško

savininkams reikalingos naujos žinios ir gebėjimai spręsti specifines ūkininkavimo

problemas, susijusias su ūkio valdymo reikalavimų laikymusi, klimatui ir aplinkai naudingos

ūkininkavimo praktikos taikymu, aplinkos apsaugos standartų diegimu. Todėl tais atvejais,

kai kaimo vietovėse besikuriantys ūkininkai stokoja patirties, plėtodami verslą ar spręsdami

aplinkosauginius ūkinės veiklos klausimus, būtina ir toliau užtikrinti išvystytą konsultavimo

ir keitimosi žiniomis tinklą, o tikintis inovatyvių sprendimų ir naujovių žemės ir miškų ūkio

srityse svarbu plėsti bendradarbiavimą tarp mokslo institucijų, viešųjų įstaigų, konsultantų ir

ūkininkų, stiprinti jų tarpusavio ryšius, atlikti daugiau tikslinių mokslinių tyrimų ir užtikrinti,

kad ūkininkai gautų naujausią ir kokybišką informaciją, profesines žinias, mokymus ir

apskritai europinius standartus atitinkantį išsilavinimą.

Dalyvavimas žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemoje svarbus ir naudingas tiek

žemdirbiams ir kaimo gyventojams, tiek šioje sistemoje dirbančioms ir paslaugas

teikiančioms institucijoms ir organizacijoms, nes suteikia žinių, leidžia priimti inovatyvius ir

greitus sprendimus bei praktiškai įgyvendinti naujoves. Todėl svarbu užtikrinti ir plėsti

bendradarbiavimą tarp esamų mokslo institucijų, konsultantų ir žemdirbių, stiprinti jų

tarpusavio ryšius, plėsti teikiamų paslaugų tinklą, jo atvirumą ir prieinamumą, užtikrinti

aukštą žemdirbiams ir kaimo gyventojams teikiamų konsultavimo paslaugų kokybę, užtikrinti

144 Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymas dėl žemdirbių mokymo ir konsultavimo informacinės

sistemos nuostatų patvirtinimo. 2011 m. rugsėjo 30 d. Nr. 3D-724, Vilnius. Suvestinė redakcija nuo 2019-05-21.

Įsakymas paskelbtas: Žin. 2011, Nr. 121-5758, i. k. 1112330ISAK003D-724.

https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=TAR.3FB2A60D42BE

202

galimybę patiems identifikuoti poreikius, kokių konsultacijų jiems reikia, stiprinti ūkininkus

vienijančių asociacijų vaidmenį identifikuojant konsultavimo paslaugų poreikį. 2021–2027

m. žemės ūkio žinių ir inovacijų sistema turi tapti strategija tvariam žemės ūkiui.145 Todėl

pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas informacijos srautų ŽŪŽIS gerinimui.

Neatsiejama žinių kaupimo, keitimosi ir inovacijų proceso dalis yra

bendradarbiavimas ir inovacijų tinklai. Tai efektyvi priemonė, kurios tikslas – skatinti

dalijimąsi žiniomis ir informacija tarp įmonių ir/ar mokslo bei viešųjų institucijų srityse,

kuriose siekiama išspręsti specifinius technologinius arba su specifine problema susijusius

klausimus. Inovacijų generavimui labai svarbu kurti ir dalytis žiniomis atvirai ir sukurti erdvę

dalyviams susitikti ir plėtoti idėjas. Inovacijos ir jų sėkmė priklauso nuo ŽŪŽIS veikėjų

vaidmens. Norint sukurti tikrą inovacijų ekosistemą, visi dalyviai, ypač nacionaliniu ir

regioniniu lygiu, turi būti struktūriškai įtraukti į žinių kūrimą ir dalijimąsi jomis. Bendrosios

žemės ūkio politikos modernizavimas sudarys sąlygas pereiti prie atsparaus, tvaraus ir

klimatui palankaus ūkininkavimo sistemų ir vertės grandinių, todėl esminis tikslas turėtų būti

sukurti ir įgalinti efektyviai veikti tokią ŽŪŽIS, kuri būtų stipri ir integruota (pagal A.

Knierim ir K. Prager modelį) ir sugebėtų pasiekti jai keliamus tikslus. Todėl vienas esminių

tikslų žinių kaupimo, keitimosi, inovacijų diegimo, skaitmeninimo ir modernizavimo srityje

turėtų būti didesnis esamų institucijų įgalinimas ir jų tarpusavio bendradarbiavimo ir

keitimosi informacija stiprinimas.


10 October 2019. P. 32.

203

3.3 pav. Žemės ūkio žinias ir inovacijas kuriančios organizacijos Lietuvoje

Šaltinis: Sudaryta ir papildyta remiantis: Ramanauskas, J., Žukovskis, J., (2014). AKIS and Advisory Services in Lithuania. Report for the AKIS Inventory (WP3) of the PRO

AKIS Project. P. 13. Prieiga per internetą: http://proakis.webarchive.hutton.ac.uk/sites/www.proakis.eu/files/Country%20Report%20Lithuania%2003%2006%2014.pdf.

ŽEMĖS ŪKIO ŽINIŲ IR INOVACIJŲ SISTEMA LIETUVOJE

Žemės ūkio ministerija

www.zum.lrv.lt

Valstybinė įmonė „Žemės

ūkio informacijos ir kaimo

verslo centras“ www.vic.lt

Kaimo verslo ir rinkų

plėtros agentūra

www.litfood.lt

Lietuvos kaimo tinklas

www.kaimotinklas.lt

Privačios produkcijos

perdirbėjai, techniniai tiekėjai

ir žemės ūkio gamintojai

(įmonės ir ūkininkai)

Konsultavimo, tyrimų, mokymo ir inovacijų paslaugos

Viešasis sektorius

(ūkininkų organizacijos)

Lietuvos sveikatos mokslų

universitetas www.lsmuni.lt

VDU Žemės ūkio akademija

www.zua.vdu.lt

Moksliniai tyrimai ir švietimas

Žemės ūkio rūmai

www.zur.lt

Lietuvos žemės ūkio

konsultavimo tarnyba

www.lzukt.lt

Kitos privataus konsultavimo

organizacijos

Privačios produkcijos

gamintojai, techniniai tiekėjai ir

žemės ūkio gamintojai

NVO. Asociacijos (kaimo

bendruomenės, vietos veiklos

grupės)

Privačios ir susijusios

konsultavimo organizacijos

Žemės ūkio mokyklos ir

kolegijos

Mokslo ir inovacijų slėnis

„Nemunas“

www.slenis-nemunas.lt

Tyrimų institutai ir centrai

www.laei.lt

www.lammc.lt

http://proakis.webarchive.hutton.ac.uk/sites/www.proakis.eu/files/Country%20Report%20Lithuania%2003%2006%2014.pdf

http://www.zum.lrv.lt/

http://www.vic.lt/

http://www.litfood.lt/

http://www.kaimotinklas.lt/

http://www.lsmuni.lt/

http://www.zua.vdu.lt/

http://www.zur.lt/

http://www.lzukt.lt/

http://www.slenis-nemunas.lt/

http://www.laei.lt/

http://www.lammc.lt/

li tuvos Ž m s u kio ir kaimo konomin s, so ialin s ir...

Documents