lietuva, kur tave veda?apzvalga.eu/images/virshelis_nr41_web.pdf · turime pareikšti visai atvirai...

_12013 SauSiS | Apžvalga

2013

m. s

ausi

s. N

r. 1

(41)

(522

). Le

idži

ama

nuo

1889

m. A

tkur

ta 1

989

m.,

2009

m.

NAUJOJI LIETUVOS VALDŽIA: KAS TOLIAU?

>> 10 p.

ATŠALĘ RUSIJOS IR ES SANTYKIAI

>> 13 p.

LIETUVA, KUR TAVE VEDA?

2_ Apžvalga | SauSiS 2013

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS4 | Santykių su Rusija recepto beieškant

APŽVALGOS TEMA 3-9 | TS-LKD užsienio politikos vizija: Lietuva nėra tarp Rytų ir Vakarų, nes ji – neatskiriama Vakarų civilizacijos dalis10-12 | Naujoji Lietuvos valdžia: kas toliau?13-16 | Atšalę Rusijos ir ES santykiai 16-20 | Ukraina aklavietėje: ar Rusija laimės? 20-22 | Kaip Obeliks as užkariauja Rusiją...22-25 | Pilietybės reglamentavimo Lietuvoje vingrybės 25-28 | A. TERLEcKAS: Už laisvą Lietuvą labiausiai turime būti dėkingi Lietuvos partizanams

PASAuLIS29-32 | Ar įmanoma žmonijos gerovė perkaitusioje Žemėje 33-35 | Serganti Venesuela nesulaukia atomazgos 35-37 | 2013-ieji: kur suks pasaulis ir Europa?

VIENINGOJI EuROPA38-39 | Naujasis Trejetas trauks nelengvą Europos „vežimą“40-42 | Europa ruošiasi naujai bankų krizei? 43-45 | D. camerono šantažas Europos Sąjungai: Europa turi laiko pasitaisyti iki 2015 metų

ISTORIKO ŽVILGSNIu45-47 | Klaipėda – Lietuvos pergalės simbolis

APŽVALGOS AIKŠTELĖ 48-51 | Lietuvos karalienė be sosto51-56 | Išmokime girdėti jaunų žmonių svajones

KuLTŪRA 56-58 | Metų filmas artėjančiose „Sidabrinėse gervėse“

PILIGRIMAS 59-61 | Šventojo Pranciškaus pavyzdžio įkvėpti

MŪzOS DVELKSMAS62-63 | VAIVA MARKEVIčIūTė: Paliktainiai – vieta, kur lieki tik su savimi, o kartais esi paliekamas net ir savęs64-65 | Atsisveikinimas

KRyŽIAŽODIS 66 | Laimėk kelionę į Europos Parlamentą

KELIONĖS 67-70 | 170 dienų kelionėje aplink pasaulį

Turinys

SERgANTI VENESUELA NESULAUKIA ATOmAzgOS

TS-LKD UŽSIENIO pOLITIKOS VIzIJA

UKRAINA AKLAVIETėJE: RUSIJA LAImėS?

pILIETYbėS KLYSTKELIAI

Lmp – JAUNImAS, KURIANTIS SAVO ATEITį

A. TERLEcKUI įTEIKTA LAISVėS pREmIJA

E. VILEIŠIENė – LIETUVOS KARALIENė bE SOSTO

3

33

4851

20

25

16

D. cAmERONO ŠANTAŽAS ES 43

_32013 SauSiS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

TS-LKD užSienio poLiTiKoS vizija: LieTuva nėra Tarp ryTų ir vaKarų, neS ji – neaTSKiriama vaKarų civiLizacijoS DaLiSVaida STUNDYTė

Diskusija su TS-LKD nariais apie Lietuvos užsienio politiką. Iš dešinės: Audronius Ažubalis, Arvydas Anušauskas, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Rasa Juknevičienė, Emanuelis zingeris ir diskusijos vedėjas Laurynas Kasčiūnas

Naujoji Vyriausybė su savimi atsinešė, panašu, naują požiūrį į Lietuvos užsie-nio politiką. To paskatinta „Apžvalga“ pakvietė TS-LKD narių grupę pasidalyti savo kaip krikščionių demokratų užsie-nio politikos suvokimu, jo išskirtinumu, mintimis apie Lietuvos santykius su strateginiais partneriais ir kaimynais, išryškinti esmines grėsmes Lietuvos užsienio politikai. Apskritojo stalo diskusijoje, kurią vedė Lietuvos socia-lios rinkos plėtros instituto direktorius, politologas Laurynas KASčIūNAS, savo požiūrį išsakė Seimo nariai Arvydas ANUŠAUSKAS, Audronius AŽUbALIS, Vilija ALEKNAITė-AbRAmIKIENė, Rasa JUKNEVIčIENė, Egidijus VAREIKIS ir Emanuelis zINgERIS. „Mūsų pokalbis primena gerą rytietiš-ką sriubą: nors mes išryškiname gana skirtingus aspektus, tuos gabalėlius su-dėjus išeina harmoninga sriuba. Visi šie aspektai atskleidžia vis dėlto vieningos pozicijos atskirus kampus“,– baigiantis diskusijai pažymėjoV. Aleknaitė-Abra-mikienė.

Laurynas Kasčiūnas: Būtų įdomu sužinoti jūsų, kaip TS-LKD užsienio ir saugumo politikos architektų, požiūrį – kokia yra konservatoriška-krikdemiška užsienio politikos koncepcija. Kuo ji skiriasi nuo kitų politinių tradicijų?Audronius Ažubalis: Fundamentalus konservatoriškos-krikdemiškos užsienio politikos bruožas yra aiškus suvokimas, kur Lietuva yra ir kam ji priklauso. Mūsų požiūriu, Lietuva nėra valstybė tarp Rytų ir Vakarų. Ji yra, buvo ir turi išlikti neats-kiriama Vakarų civilizacijos dalis. Taigi Lietuvos užsienio politikos pagrindas yra santykiai su JAV ir Europos Sąjunga. Tai, kad turime jautresnį požiūrį į Rytus negu kitos valstybės, lemia mūsų geografinė padėtis – esame paribio valstybė. Visgi

dabartinės Vyriausybės vadovo nuomone, nereikia ignoruoti nei Rusijos, nei JAV. Tokia pozicija įrodo, jog yra dedamas lygybės ženklas tarp dviejų civilizacijų – azijinės ir vakarietiškos. Arvydas Anušauskas: Mūsų užsienio politikos koncepcija nuo kitų politinių partijų Lietuvoje koncepcijų skiria-si išsamia, nuoseklia, fundamentalia vizija ir tuo, kad visada žinome, ką apie užsienio politiką kalbame. Dabartinė valdžia sunkiai geba išlaikyti skiriamuo-sius ženklus, kurie ilgus metus žymėjo Lietuvos užsienio politikos kryptis. Šiuo metu požiūris tiek į JAV, tiek į Rusiją yra per daug atpalaiduotas, atmestinas, galbūt neįvertinant galimų pasekmių, o į Lietuvą žiūrima kaip į mažą, nereikš-mingą subjektą geopolitinėje erdvėje, kuris neva pats negali veikti, tik gali būti veikiamas. TS-LKD pozicija yra tvirta – Lietuva yra veikėjas, kad ir nedidelis, bet gebantis veikti savarankiškai. Egidijus Vareikis: Svarbiausia Lietuvos

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Audronius Ažubalis

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Fundamentalus konservatoriškos-krikdemiškos užsienio politikos bruožas yra aiškus suvokimas, kur Lietuva yra ir kam ji priklauso

4_ Apžvalga | SauSiS 2013REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

Rusijos vieta Europos saugumo sistemoje, Europos Sąjungos ir Rusijos santykių modelio paieškos – klausimai, į kuriuos atsakymo nuolat ieško autorite-tingiausi Europos tarptautinių santykių ekspertai ir politikos apžvalgininkai. Būtent todėl Rusijos vidaus ir užsienio politika ir jos santykis su ES bei Lie-tuvos interesais – tai ir šio „Apžvalgos“ numerio svarbiausia tema.

Deja, bet turime pripažinti, jog ES neturi santykių su Rusija recepto. Viena vertus, ES ir Rusiją saisto tarpusavio priklausomybės ryšiai. Rusijai ES yra di-džiausia ir svarbiausia produkcijos rinka, o ES priklauso nuo Rusijos energetinių išteklių tiekimo. Tačiau nepaisant to, santykiai plėtojasi ne pagal europietiškas taisykles, o pagal Rusijai palankią politi-nių ir ekonominių mainų logiką. Rusijos valstybinės energetikos kompanijos ES viduje veikia pagal tokias pačias taisykles kaip ir vietinės įmonės, o Rusijoje joms sudarytos išskirtinės protekcionistinės sąlygos. Akivaizdu, jog abipusiškumo principas neveikia. Kai kurie analitikai tokią ES santykių su Rusija būklę pava-dino „ES galia be įtakos”.

Ką daryti, kad situacija pasikeistų? Teoriškai atsakymas yra aiškus

– stiprinti Europos integraciją tose srityse, kur Rusija yra priklausoma nuo ES, taigi, gilinti bendrą ES energetikos politiką. Bendros ES viduje sutartos taisyklės taptų savotišku „saugikliu“, galinčiu apriboti Ru-sijai svarbių įmonių dalyvavimą ES vidaus rinkoje, jeigu ši atsisakytų prisitaikyti prie ES reguliavimo. Taip Rusijos priklausomy-bę nuo ES rinkos galima būtų paversti jos priklausomybe nuo europietiškų taisyklių, Rusijos energetikos sektoriui tektų refor-muotis, jis taptų labiau prognozuojamas, atviras tiesioginėms užsienio investicijoms. Galiausiai taip būtų apribotos Kremliaus galimybės vykdyti „energetinę diplomatiją“.

Būtina pabrėžti, jog Trečiasis ES dujų ir elektros rinkos liberalizavimo paketas galėjo būti rimtas žingsnis šia linkme. Pagal pirminį 2007 m. sumanymą ES rinkoje veikiantis Rusijos milžinas „Gaz-prom“ būtų turėjęs parduoti savo perdavi-mo tinklus nepriklausomam investuotojui arba įsteigtai nepriklausomai kompanijai. Tačiau toks atskyrimo būdas nebuvo priimtinas toms ES narėms, kurios savo energetikos sektoriuose vadovaujasi protekcionistine politika ir taip gina vietos kompanijų, vadinamųjų „nacionalinių čempionų“ pozicijas. Dėl nacionalinių dalies valstybių narių interesų ES prarado

galimybę įgyti įtakos svertus „Gazpro-mo“ atžvilgiu.

Taip iniciatyvos pažaboti Rusijos dujų monopolininko veiklą iš ES lygmens persikėlė į nacionalinį. Kiekviena ES narė laisvai pasirinko vertikaliai integruotų energetikos kompanijų atskyrimo for-mulę. Lietuva įsipareigojo griežčiausiam, „visiško atskyrimo“ principui ir ėmėsi dujų ūkio pertvarkos, pagal kurią iki 2014 m. „Gazpromo“ kontroliuojamos „Lietu-vos dujos“ savo perdavimo tinklus turės perleisti nepriklausomam investuotojui arba įsteigtai nepriklausomai kompanijai. Tai buvo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovaujamos vyriausybės sprendimas.

Naujoji kairioji Vyriausybė atėjo su šūkiais „perkrauti“ santykius su Rusija, išsiderėti geresnes dujų tiekimo sąly-gas. Pigiausiai Rusijai už dujas moka Baltarusija ir Armėnija, kurių politinis ir karinis savarankiškumas kelia rimtų abejonių. Tad kiekviena Rusijos nuo-laida turės savo kainą: Lietuvos atveju tai galėtų būti įsipareigojimas nukelti Trečiojo paketo įgyvendinimą, stabdyti suskystintų dujų terminalą arba paversti jį nekonkurencingu ir t.t. Ar įvertinome šias grėsmes ir rizikas? ■

I viršelis • Lukiškių aikštėje nukelia Lenino paminklą. Vilnius, 1991 m. rugpjūčio 23 d. Fotografas Paulius Lileikis. Lietuvos centrinis valstybinis archyvas (LCVA) 0-108184. Europos Sąjungos Tarybos nuotrauka. AP/Mindaugas Kulbis/SCANPIX SWEDEN/Scanpix nuotrauka.II viršelis • Martynos Trinkūnienės, Scanpix, Gabijos Gaučytės asmeninio archyvo, Lietuvos Nacionalinio Muziejaus nuotraukos ir Agnės Pėčaitės-Stankevičienės piešinys.III viršelis • Nuotraukos iš asmeninio Laimono Vainorio archyvo.IV viršelis • Maču Pikču gyventoja „žoliapjovė“ lama (Peru). Nuotrauka iš asmeninio Laimono Vainorio archyvo.

SanTyKių Su ruSija recepTo beiešKanTLietuvos socialios rinkos plėtros instituto direktorius, politologas Laurynas KASčIūNAS

Redakcinė kolegija: Valdas BENKUNSKAS, česlovas IŠKAUSKAS, Laurynas KASčIūNAS, Edita MIELDAŽė, Kęstutis SALIcKAS, Paulius SAUDARGASInformacijos redaktorė: Vaida STUNDYTė | Meninė redaktorė: Martyna TRINKūNIENėDizainerė-maketuotoja: Judita ŠPOKAUSKIENė | Kalbos redaktorė: Dalia KAMINSKIENė Mums rašo: Vilius ARLAUSKAS, Rasa BAŠKIENė, Roberta FIRAVIčIūTė, Aleksandras GRAŽELIS, Karolis JAcHIMAVIčIUS, Vytautas KERŠANSKAS, Vaiva MARKEVIčIūTė, Julius PANKA, Dovilė RADŽIūTė, Vaiva SAPETKAITė, Akvilė STUNŽėNAITė, Nerijus ŠLEPETYS, Gytis ŽAKEVIčIUS, Raminta ŽūSINAITė

Rašykite mums adresu: [email protected]ėjas - VšĮ Lietuvos socialios rinkos plėtros institutas, Teatro g. 8-17a, LT-03107 Vilnius. Leidinį remia ELP grupėwww.apzvalga.euPeriodiškumas - mėnesinis leidinys. Tiražas 5000 egz. Spausdino UAB „Petro ofsetas“1 (41) (522), 2013 m. sausisISSN 1392-6721 Leidinys nemokamas © Visos teisės saugomos


užsienio politikos idėja yra ta, jog esame Vakarų Europos ir transatlantinės bendrijos narė ir siekiame tokia išlikti. Turime pareikšti visai atvirai – esame transatlantinės bendrijos šalis. Galime šnekėti, bendrauti su šalimis, kurių supratimas nesiskiria.Vilija Aleknaitė-Abramikienė: TS-LKD požiūrį į užsienio politiką pavadinčiau reiganišku. Jis reiganiškas tuo, kad esame vertybiški, išsamūs ir nebijome matyti tai, ką matome. Be to, mes neblefuojame, nes nuoširdžiai siekiame visaverčio Lietuvos dalyvavimo trans atlantinėje erdvėje ir Europos Sąjungoje. Šis siekis mums yra ne biznio ar merkantiliškos naudos, bet apsisprendimo ir geopolitinio pasirinki-mo klausimas. Reikia pabrėžti ir tai, kad mūsų neveikia joks vidinis cenzorius, t.y. nesibaiminame, kaip mūsų siekius įvertins „didžioji meška“, bet drąsiai siekiame to, ko mums, kaip suvereniai valstybei, norinčiai būti visaverte, reikia.Rasa Juknevičienė: Mūsų partiją žinau kaip vienintelę Lietuvoje, turinčią aiškią

užsienio politiką ir jai nuolat skiriančią dėmesį. Džiaugiuosi, kad iki šiol 22 me-tus beveik visos vyriausybės vykdė, nors ir su tam tikrais nuokrypiais, Sąjūdžio, o paskui Tėvynės sąjungos suformuluotą užsienio politiką. Narystė NATO ir ES buvo mūsų suformuluota kryptis, kurią perėmė ir vykdė kitos politinės partijos. Dabar pagrindinis uždavinys yra gilinti narystę tiek, kad kuo labiau atsiplėštu-me nuo posovietinės erdvės ir galėtume integruotis į Vakarus.Viena svarbiausių mūsų užsienio politi-kos krypčių yra energetinės nepriklauso-mybės klausimas. Tai vertinu kaip 1990 metų Nepriklausomybės Akto tęsinį, uždavinį, kurį turime vykdyti, nepaisant to, ar esame pozicijoje, ar opozicijoje. Emanuelis Zingeris: Mūsų partija nuo 1990 metų atstovauja tiems Lietuvos sluoksniams, kurie per 50 metų sovietinio laikotarpio manė, kad sovietų valdžia yra laikina, kad tai yra ne mūsų realybė. Kovo 11-oji iš esmės ir nubrėžia Lietuvos kryptį link NATO ir ES. TS-LKD turi aiškią europinę orientaciją, išlaikytos, neisteriškos partijos rėmus. Turime so-lidžius partnerius Vakaruose, kurie labai aukštai vertina mūsų partijos veiklą per praėjusius 4 metus, mato mūsų 4 metų Vyriausybės brandą. Manau, kad TS-LKD veikla viršija nedidukės partijos, palyginti su kitomis šios krypties par-tijomis užsienyje, mastą. Esu įsitikinęs, kad mūsų partija Lietuvai neleis iškrypti iš kelio, t.y. nepaisant staiga išlindusio „sovietinio pašalo“, bus atsispirta nede-mokratinės Rusijos gundymams ir bus gyvenamas taisyklių gyvenimas kartu su europiečiais ir amerikiečiais.

L.Kasčiūnas: Taigi TS-LKD principinė nuostata – Lietuva yra Vakarų civiliza-cijos dalis. Kaip konservatoriai-krikščio-nys demokratai pritariate, kad Vakarų civilizacijos, taigi ir Europos stuburas bei atrama yra Vakarų krikščionybės tradicija. Matome, kas šiandienos Vakaruose vyksta su šia tradicija. Ar nėra dilemiška kurti Europos federaciją ant tuščių pamatų? Ar nėra dilemiškas konservatorių-krikščionių demokratų

santykis su federacinės ES idėja? Kitaip tariant, ar turime remti Europos integracijos, kuri yra atsukusi nugarą krikščioniškoms vertybėms, gilinimą?E. Zingeris: Mes neturime prabangos rinktis. Jei renkamės tarp ES ir kitų, renkamės būti suvalgyti. Arba mūsų nėra, arba mes esame sąjungoje. Kadan-gi Rusija siekia „visas pavienes aveles nusitempti į krūmus“. V.Aleknaitė-Abramikienė: Europos Sąjungoje, kaip, beje, ir Lietuvoje, yra per daug susiskaldymo. Kad ir tuo pačiu krikščionybės, jos vertybių ir palikimo klausimu. ES turi savo įrankius atsakui į globalizaciją, kurie labai dažnai apibrė-žiami kaip mūsų vertybės. Tačiau yra pamirštama, kad pats pirmasis Europą suvienijęs globalizacijos įrankis buvo Vakarų krikščionybė, Europai davusi raštingumą. Krikščionybė, kaip globali-zacijos įrankis praeityje, dabar gali tapti atsparos įrankiu sąveikaujant su kitomis kultūromis. Europa yra tokioje būseno-je, kai jai reikia atsakyti, ar tas buvu-sios globalizacijos įrankis jai šiandien tebenaudingas. Sveiku protu neįma-noma teigti, jog jis nebėra naudingas. Iš to išeina, jog įvairių pažiūrų žmonės Europoje turi išmokti tikrosios toleran-cijos. Tai reiškia, kad konfliktuojančios pusės (pvz., labai aršiai pasisakantys už tos pačios lyties asmenų santuokas ir tie, kurie aršiai neigia bet kokius kitokius pasirinkimus) turi susitikti tam tikrame taške, o krikščionybė duoda atsakymą. Ji niekuomet nesiūlo radikalių sprendi-mų, kurie būtų nukreipti prieš žmogaus asmenį ir jo orumą. Taigi mūsų kaip partijos vienas iš vaidmenų – dažniau bendrauti su žmonėmis, kurie mano taip pat, kaip ir mes, kurie yra vertybiški, bet nuosaikūs, kurie nori santarvės ir taikos pačioje Europoje tam, kad ji su didesniu pasitikėjimu galėtų eiti gilesnės integra-cijos keliu. Tikiu, kad tokia integracija Europai yra reikalinga, jei ji iš tikrųjų nori išlikti ir atsispirti galimiems bandy-mams ją suskaldžius pasidalyti ir praryti.R. Juknevičienė: Nenorėčiau sieti krikš-čionybės ir federalizmo taip dramatiškai. Krikščionybės istoriją visuomet lydėjo

APŽVALGOS TEMA

Rasa Juknevičienė

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Siekiant Lietuvos nepriklausomybę išsaugoti ne tik 22 metus, bet daug ilgiau, yra labai svarbi gilesnė europos integracija su vieningesne politika, ypač saugumo klausimais

6_ Apžvalga | SauSiS 2013APŽVALGOS TEMA

iššūkiai, ji visada rasdavo išeitį, todėl nesureikšminu ir šio nelengvo etapo. Į federalizmą Europoje žiūriu per mūsų, Lietuvos, interesą ir visų pirma Lietuvos nacionalinio saugumo interesą. O čia svarbu, ko nori ir siekia mums visuo-met iššūkį kelianti valstybė – Rusijos Federacija. Nereikia būti dideliu ana-litiku, kad įžvelgtum, jog jai naudinga susiskaldžiusi Europa, neturinti savo bendros politikos. Ypač tai prieš 2–3 metus išryškėjo energetikos srityje: kada energetikoje atsirado bendra europinė politika, Lietuvai iš karto atsirado nauja stiprybė. TS-LKD interesas yra visai kitoks nei britų konservatorių, kurie dėl skirtingos geografinės ir geopoli-tinės situacijos niekada nepasisakys už federalizmą Europoje. Siekiant Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę išsaugoti ne tik 22 metus, bet daug ilgiau, yra labai svarbi gilesnė Europos integracija su vieningesne politika, ypač saugumo klausimais. A. Ažubalis: Kalbos apie federalizmą, federalinę Europą sustiprėjo todėl, kad šiuo metu yra sunkmetis. Kita vertus, ekonominio sunkmečio vaisius yra ir padidėjęs dėmesys Europos decentraliza-cijos ir Briuselio galių mažinimo temoms. Lietuva čia turi būti labai pragmatiška. Europa suvereniteto, tapatybės, tradicijų atžvilgiu vystosi gana tvarkingai ir šiuo metu perdėtai gąsdintis dėl to, kad visi tapsime unifikuoti, nėra priežasties. Visgi anksčiau ar vėliau mums teks apsispręsti, kur yra riba, iki kur mes eisime. Europa nėra pasirinkimo būsenoje tarp decen-tralizacijos, britų modelio ir prancūziško modelio. ES nuolat kupina iššūkių, ji niekada nebuvo ramybės būsenoje. E. Vareikis: Santykiai su Vakarais neturėtų būti apibrėžiami vienu žodžiu – federacija. Europiečiai išrado daug bendravimo formų, net daugiau nei lin-gvistai žino žodžių joms apibūdinti. Kol kas Europai sekėsi – federacijos būta tiek, kiek tarnauja visų gerovei, tačiau savaime suprantama, kad be integruo-jančios idėjos yra ir dezintegruojanti. Ši nėra pagal apibrėžimą bloga, tik nėra pakankamai suprantama.

A. Anušauskas. Mūsų, lietuvių, tapatybė šiek tiek skiriasi, turiu omenyje lietuvių federalizavimosi greitį. Šengeno erdvė, darbo rinkos atvėrimas suteikia tam tikras galimybes. Ir žiūrėkite, trečdalis milijono lietuvių labai dinamiškai jomis pasinaudoja. Dirba ES šalyse, o mokesčius moka Lietuvoje. Taigi lietu-viai dinamiškai asmeniškai „federalizuo-jasi“: įsitraukia į kitas visuomenes, yra tikrai socialūs, dinamiški, mobilūs tipai Europoje.V. Aleknaitė-Abramikienė: Mes bandome ieškoti savo nacionalinių, išskirtinių bruožų Europos federalizaci-jos kontekste. O aš siūlyčiau nepamiršti daug svarbesnės takoskyros, kuri man kelia didesnį nerimą – socializmo ir jo agresijos, totalaus jo plitimo Europo-je įvairiais lygmenimis. Humanizmo, žmogaus teisių vertybės yra vienašališkai sutapatinamos su socialistiniu požiūriu, dėl ko mūsų pakraipos partijos, Euro-pos liaudies partija tarsi praranda savo veidą, savitumą, galbūt nemokėdama iškelti savo idėjų ir parodyti, kad ji turi savo atsakymus į tuos pačius klausimus.

Krikščionybė pati sukūrė situaciją, kurią turime dabar: kuomet Jėzus Kristus, parodęs monetą, pasakė „Kas Dievo, Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui“, tai buvo pirmas kartas, kai religija buvo atskirta nuo valstybės, pirmas kartas, kai asmuo tapo atsakingas už save visų pir-ma Dievo akivaizdoje. Iš vadinamosios dviejų kalavijų teorijos, kuomet karalius tapo tik Dievo ministeriu, išplaukė tautos teisė sukilti. Asmens teisės ir kita, kuo šiandien manipuliuoja kairieji, yra kilę iš krikščionybės. Tai, jog socializ-mui leidžiama plisti, yra, matyt, centro dešiniųjų partijų tingumo ar nesugebėji-mo rezultatas. Visi kraštutinumai, skirti erzinti publikai ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos valstybėse, išplaukia ne iš nacionalinio charakterio, doresnės ar nedoresnės tautos, bet tik iš socializmo triumfo. Kai įveiksime ryškų socializ-mo perviršį ir perdozavimą Europos politikoje, mūsų negąsdins nei europinė integracija, nei federalizacija.

L. Kasčiūnas: Esame suinteresuoti tų valstybių, kurios turi panašią saugumo, gynybos sampratą, jaučia tuos pačius iššūkius mūsų europinei civilizacijai, gerai supranta Rusijos užsienio politiką, įtakos stiprėjimu. Galvoju apie Vidurio Europą. Baltijos šalių ir Vidurio Europos santykių stiprinimas yra strategiškai svarbus veiksnys visame geopolitinia-me žemėlapyje. Visgi čia turime gana stiprų interpretacinį nesusikalbėjimą su Lenkija. Koks yra konservatoriškas-krik-demiškas santykių su Lenkija receptas? Ar turime toliau muistytis primestoje darbotvarkėje dėl dvikalbių lentelių, asmenvardžių, švietimo, ar turime iš jos ištrūkti, pripildyti ją naujo turinio? Koks galėtų būti tas naujas turinys, kokie dalykai mus sujungtų?A. Ažubalis: Netikiu „perkrovimais“, tikiu realybe, faktais ir skaičiais, ten-dencijomis, kurios yra aiškiai matomos. Šiuo atveju klausimas apie Lenkijos vaidmenį centrinėje ir Rytų Europoje turėtų būti ne tik Lietuvos politikų, bet ir čekų, vengrų, slovakų klausimas. Ne-manau, kad jie lengvai rastų atsakymą.

Arvydas Anušauskas

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Dabartinė valdžia sunkiai geba išlaikyti skiriamuosius ženklus, kurie ilgus metus žymėjo Lietuvos užsienio politikos kryptis


Gal greičiau klausimas turėtų būti toks – „ar Lenkija yra sunkus kaimynas, ar lengvas?“. Daugelyje valstybių nebūtinai išgirstume tradicinį atsakymą. Lietuvai reikia laikytis lygiateisiškumo, europietiškumo principų, gerbti pir-miausia savo įstatymus ir visus tarptauti-nius Lietuvos įsipareigojimus, pradedant nuo 1994 m. draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties su Lenkija. „Perkrovimas“ yra neįma-nomas, jei yra išankstiniai reikalavimai iš vienos pusės. Jis įmanomas tik tada, jei abi pusės suvokia, kad priėjo tam tikrą ribą, ir neieško kaltų, jei mato, kad iki tol vykdyta politika buvo šiek tiek klaidinga. Man nerimą sukėlė tradicinės globėjiškos tendencijos, pvz., buvusio Lenkijos gynybos ministro pasakymas, kad nauja Lietuvos valdžia dabar turi žengti pirmąjį žingsnį, kadangi Lenkija stebi Lietuvą su didele viltimi. Žinau tik vieną dalyką – mūsų kaimynai politikai įsivarė save į kampą, iš kurio dabar labai sunku prasprūsti.E. Vareikis: Iš tikrųjų ir aš netikiu per-krovimais. Gerą kaimynystę lemia dau-giau ryšių politinėje bendruomenėje, o ne prekybos apimtis. Yra viena valstybė, su kuria ekonominiai ryšiai lygūs nuliui, bet tai labai svarbi valstybė – Vatikanas. Ilgalaikę užsienio politiką lemia daugiau ne „perkrovimai“, o aiškiai sudėlioti prioritetai.Su Lenkija santykiai plėtojosi mums nepalankia linkme. Visgi Lenkija praėjusius metus savo užsienio poli-tikoje tikrai gali laikyti sėkmingais. Ji ne tik išlaikė gerus santykius su kai-mynais – ji juos pagerino savo naudai visose dimensijose. O štai santykiuose su mažiausia savo kaimyne – Lietuva, iš tiesų gavo viską, ko norėjo patys radika-liausi (nebūtinai patys europietiškiausi) politikai. Varšuvoje bet kas pasakys, kad situacija klostosi gerai: Lietuvos lenkų rinkimų akcija pirmą kartą peržengė rinkimų barjerą ir sukūrė atskirą frakciją Seime, gavo laisvas rankas reguliuoti Lietuvos energetiką, o lenkiškai kalban-čius lietuvius iš tiesų padaryti lenkais. Ir atsitiko tai be jokių ultimatumų ir

sankcijų, atsitiko daugiausia dėl pačių lietuvių tiesmukos ir netoliaregiškos politikos. Lietuva, garsėjusi tautinių grupių savitarpio santykių harmonija, prarado pavyzdingos valstybės statusą, ji dabar viena iš daugelio. Dabar Lietuva nebus kaip niekad lietuviška, nes dalis mūsų piliečių dėl mūsų pačių paikumo bus kitokie, ir ne prastesni, bus tiesiog kitokie ir jų kitoniškumas, nenaudingas jiems patiems, mums vis labiau badys akis. Dabar turėsime nebe lenkiškai kalbančius lietuvius, o lenkus, kurie gal norės būti ne Vilniaus, o Varšuvos lenkais. Kokie geri bebūtų mūsų preky-biniai ar energetiniai santykiai, tai išties nėra politikos laimėjimas.R. Juknevičienė: Akivaizdu, jog visos šios įtampos tarp Lietuvos ir Lenkijos naudingos tikrai ne Lietuvai ir ne Len-kijai, o tik Rusijos Federacijai. Kuomet vyko diskusijos dėl NATO gynybos planų, mūsų partnerių požiūris buvo labai paprastas – mes, Lietuva ir Lenki-ja, esame susijusios kaip Siamo dvynės. NATO kontekste į Baltijos valstybes ir Lenkiją apskritai žiūrima kaip į vieną

regioną. Taigi Lenkijos gynyba yra prak-tiškai neįmanoma be Baltijos valstybių teritorijos, lygiai taip pat mūsų gynyba neįmanoma be Lenkijos teritorijos. Todėl Lietuvos-Lenkijos santykiuose nematau kito kelio kaip abipusiškumas. Turime nustatyti tam tikrus kriterijus ir tai, kas suteikiama Lietuvos lenkams, turi būti suteikiama ir Lenkijos lietu-viams, ir atvirkščiai. A. Anušauskas: Pritariu, kad Lenkija ir Lietuva yra kaip Siamo dvynės, juolab kad geopolitiškai esame labai panašios ir priklausome viena nuo kitos. Žvelgiant į ateitį, žinant Rusijos energetinius, karinius planus, strateginė partnerystė su Lenkija turi būti kito lygmens. Ir tam pasiekti reikia abipusiškų žingsnių. Visgi abipusiškumo principas nėra absoliu-tus, nes Lietuvos lenkai yra Lietuvos piliečiai. Todėl negalime jų traktuoti kaip užsienio piliečių ir sakyti, kad jei su Lenkijos piliečiais lietuviais jūs elgia-tės šitaip, tai mes su Lietuvos piliečiais lenkais pasielgsime taip. V. Aleknaitė-Abramikienė: „Solidar-nošč“, Sąjūdžio laikais buvo labai aišku, su kuo esame, Lenkija buvo labai aiški. O dabar atrodo, lyg ji staiga būtų pasi-keitusi. Kai esame su Lenkija, turėtume ir būti dviese, o jei mūsų santykiuose reikalingas kažkas trečias, pageidautina, kad tai būtų Vašingtonas, Berlynas arba Briuselis, bet ne Kremlius. Deja, turiu akivaizdžių pavyzdžių, kad Kremlius dabar dažniau būna trečiuoju mūsų santykiuose su lenkais negu kad Vakarų sostinės. Ir tai kelia problemų. Edwardas Lucasas, „The Economist“ apžvalgi-ninkas padarė tokią išvadą: „geriausia, ką gali padaryti Lenkija, tai užtikrinti, kad lietuvių baimės neturi pagrindo“. Ar tai įmanoma? Žinoma. Kada minė-jome Lietuvos vardo tūkstantmetį, pats populiariausias kalbėtojas buvo Lechas Kaczynskis. Jam minia daugiausiai plojo. Tai rodo, kad tuometinis prezidentas suprato, kas yra teigiamos lietuviškos emocijos lenkų atžvilgiu ir kaip jos svarbios. Tuo tarpu dabartinis preziden-tas Bronislovas Komorowskis, Lenki-joje apdovanodamas Armijos Krajovos

Egidijus Vareikis

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Santykiuose su mažiausia savo kaimyne – Lietuva, Lenkija iš tiesų gavo viską, ko norėjo patys radikaliausi politikai


karius, kalbėjo apie nesurašytas svajones, apimančias brangius protėvių kraštus – Vilnių, Vilniaus kraštą, Lietuvą... Galbūt jis kalbėjo kaip rokiškėnas (B. Komorowskio seneliai ir proseneliai gyveno Rokiškio apylinkėse, – aut. past.), bet kadangi jis yra ir Lenkijos prezi-dentas, šie jo žodžiai neliko neišgirsti lietuviškos publikos. Vadinasi, norėdami, kad tikrai būtume partneriai ir broliai vieningoje Europos Sąjungoje, NATO, lenkai irgi turi apie ką pagalvoti. E. Zingeris: Kadangi Rytų trauka pasi-rodė didesnė, nei mes galvojome 1990 m. kovo 11 dieną, ir šalyje esantys pro-sovietiniai sluoksniai yra stipresni, negu manyta, Lietuva ir lietuviai neturi kitos galimybės, kaip tik visais įmanomais būdais siekti jungtis su tvirtai Vakaruose esančiomis šalimis. Negalime sau leisti užmiršti vieno iš mūsų Vakarų sąjungi-ninkų, pagrindinių partnerių, nepaisant šio partnerio galimų klaidų Lietuvos vidaus politikoje. Turime suvokti, jog mūsų valstybės išlikimas, jos saugumas priklauso ir nuo santykių su Lenkija.

L. Kasčiūnas: Grįžkime prie Rusijos klausimo. Matome, kad posovietinėje erdvėje prasidėjo naujos kokybės inte-gracijos procesai – Eurazijos sąjungos formavimasis. Tai nėra tik dar vienas Rusijos projektas, tai – projektas su daug gilesne integracija. Nauja mūsų Vyriausybė, nejausdama vertybinės platformos, laikosi pozicijos, kad Lie-tuva neatsuks nugaros nei Rusijai, nei JAV, tarsi tai būtų lygiaverčiai veikėjai mūsų užsienio politikoje. Kalbama ir apie santykių „perkrovimus“ ir pan. Kaip šioje situacijoje turime modeliuoti savo užsienio politiką Rusijos atžvilgiu? Kur yra šios politikos jautriausi taškai, esminiai galvosūkiai? A. Anušauskas: Metų metais susidu-riame su atgimstančiu sovietinius laikus menančiu požiūriu į užsienio politiką. Anuomet vienas iš užsienio politikos įrankių buvo ekonominiai, vėliau ir energetiniai santykiai. Dabar esame kitokioje situacijoje ir kalbėti apie Lie-tuvą be bendro europinio konteksto, be kitų didžiųjų valstybių požiūrio į Rusiją negalime. Rusijos elito suformuotas siekis kurti sąjungas, gilinti integraciją tiek posovietinėje, tiek neposovietinėje erdvėje yra natūralus ir atspindintis šio elito intencijas. Dabar užsienio politiko-je Rusija sau suformavo gana aiškią už-sienio politikos darbotvarkę, menančią senus laikus: kariniai laimėjimai, siekis išlaikyti tam tikrus regionus energetiniu atžvilgiu „pririštus“ prie Rusijos ir pan. Mano galva, tai yra gana didžiavalsty-binė, mažųjų kaimynių atžvilgiu tikrai neadekvati politika.R. Juknevičienė: Kartais svarstau, ar savo gyvenime sulauksiu tokio laiko, kada kalbėti apie Rusiją tiesiog nebebus taip svarbu... Rusijos interesai mūsų kaimynystėje, mūsų pačių regione pri-meta mums Rusijos darbotvarkę. Tačiau mums svarbiausia yra stiprinti integra-ciją Europoje ir kiek galima daugiau pritraukti JAV į mūsų gyvenimą čia, Lietuvoje. Rusija, atėjus į valdžią V. Putinui, bando įrodyti sau ir pasauliui, kad ji yra stipri valstybė. Ir mes kartais galbūt padedame

tokį įvaizdį kurti. Taip, jos dydis nepa-lyginamas su Baltijos valstybėmis, bet ekonomiškai tai yra silpna valstybė: ne-modernizuoja savo energetinių išteklių gavybos, nevysto modernios ekonomi-kos, pagaliau neturi kitų alternatyvų savo ekonomikoje, išskyrus žaliavų kainas, leidžia labai daug lėšų kariniams tikslams. Gali būti, kad mums grėsmė yra silpna Rusija ir ateityje tiek pasaulis, tiek pati Rusija dėl to turės problemų. Norėdama pasirodyti esanti stipri, nors iš tiesų tokia nėra, dar ir nedemokratinė valstybė, ji sukelia daug įtampų ir tam tikrą neaiškumą perspektyvoje. Taigi turime atsistoti ant dar stipresnio pa-grindo, kad šalia mūsų esanti neprogno-zuojama, silpna, nedemokratinė Rusija keltų kiek galima mažiau grėsmės. Todėl mums labai svarbu, kad Europa įveiktų savo krizę, kad JAV ir toliau būtų stipri, kad euroatlantinis ryšys būtų svarbus. Jei čia bus problemų, galimi kataklizmai ir mūsų valstybingumui bei saugumui.V. Aleknaitė-Abramikienė: Rusija yra silpna tik pagal vakarietiškus kriterijus. Pamirštama, kad gyvename ne dvipolia-me, bet daugiapoliame pasaulyje, kur eg-zistuoja skirtingi ekonominiai modeliai ir kiekvienas jų turi savo pranašumų kitų atžvilgiu. Rusiją galima laikyti itin stipria šalimi, mokančia veikti turimais ištekliais ir esamomis aplinkybėmis. Ji moka veikti labai lanksčiai, viešąją diplomatiją puikiai paremdama neviešą-ja demokratija, skirdama didelį dėmesį psichologijai tų tautų, su kuriomis dirba. Labai didelis Rusijos pliusas yra jos strateginė drausmė. Nors ji pasaulinėje erdvėje sugeba sukurti Vankos kvailu-čio įspūdį, vien dėl priklausymo kitai kultūrinei tradicijai, strategiškai yra „geležinė“ ir ypač drausminga šalis, kuri net smulkmenose veikia pagal principą „pasakiau – padariau“. Esant tokiai stra-teginei Rusijos drausmei, jos centrali-zuotam valdymui, labai dideliam įdirbiui ir palikimui iš sovietų laikų, nusiraminti nematau jokio pagrindo. Yra dvi strate-ginės saugumo sritys, kurias Rusija labai puikiai veikia ir valdo Lietuvoje, Pabalti-jyje ir kitur: tai – žmonių kišenės, kurias

Vilija Aleknaitė-Abramikienė

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Kai įveiksime ryškų socializmo perviršį ir perdozavimą europos politikoje, mūsų negąsdins nei europinė integracija, nei federalizacija


ji nustekena savo dujų kainomis arba pripildo už lojalumą, ir žmonių mintys, kurios yra okupuojamos tiek legaliais, tiek nelegaliais būdais. Todėl mūsų dar-bas yra kurti solidžią, patikimą, strate-giškai orientuotą, nuoseklią nacionalinę politiką. Tada mus visi gerbs, su mumis skaitysis, tada turėsime gerus santykius su kaimynais. E. Vareikis: Putino Rusija – tai stipri, gerai sutvarkyta, puikiai administruoja-ma, tvarkinga Rusija. Tai šalis, su kuria neabejotinai reikia skaitytis. Ji gal dar ne pasaulio supervalstybė, bet ryžtingas sprendėjas regione. Rusijos nereikia mylėti ir suprasti, jos reikia bijoti ir elgtis pagarbiai, net jeigu jos korupcijos ar žmogaus teisių lygis atitinka dau-giau Afriką nei Europą. Putino Rusija nemyli NATO ir Amerikos, nes šios vis dar primena, kad pasaulyje egzistuoja ir daugiau gerbtinų jėgų. Putino Rusija nemyli Europos Sąjungos, nes ši gamina gerus dalykus, nemyli Kinijos, nes ši gamina daug.Putinas savo įtakos sferoje turi daugelį biudžetininkų, kariškių, dalį jaunimo, praktiškai visus tuos, kuriems galima truputį duoti ir tas truputis gavusius patenkina. Kol „Gazpromas“ yra pajėgus sukaupti pinigų pensijoms ir renovuoti sporto aikštynus, ne taip jau ir sudėtinga kontroliuoti didelių dotacijų nereikalau-jančią visuomenę. Putinas gali kontro-liuoti mokytojus, buhalterius, daržovių augintojus ir duonos valgytojus. Turi būrį atletiško jaunimo, pasiruošusio būti tokiu sportišku, kaip prezidentas. Turi visus, sugebančius aukotis mitinei Rusi-jos didybei ir gailėtis dar didesnės šalies, kurioje „draugiškai“ gyventa.Tačiau Putinas neturi vidurinės ir išsilavinusios klasės – žmonių grupės, kuri nėra gausi, nori būti veikiau laisva negu valdoma, veikiau puoselėti laisvą rinką, negu valdyti valstybines įmones. Vidurinė klasė auga nepriklausomai nuo to, ar valdžia nori. Neturi jis didelės dalies kultūros ir kūrybos pasaulio. Neturi žmonių, kurie ima suprasti, kad valdžios galima nebijoti. Ne kiekvienas iš jų šiandien išdrįsta balsuoti prieš, nėra

ir rimtos alternatyvos „pergalei“, tačiau didelė tikimybė, kad tokai alternatyva atsiras...Svarbus žodis Rusijos–Lietuvos santy-kiuose – žodis „nauda“. Juo lietuviai ir bus labiausiai viliojami. Jei jau lietuviai giriasi esą pragmatikai, tai joks kitas dalykas taip neapibūdina pragmatizmo kaip nauda. Lietuvai turėtų būti naudin-ga pirkti dujas iš Rusijos, o ne ieškoti alternatyvų. Lietuvai turi būti naudinga prekybą ir kitus ekonominius ryšius megzti su Rusija, kur viskas taip gerai žinoma, nei su kokiais skandinavais. Naudinga mokytis rusų kalbos, žiūrėti rusiškas programas, net ir per skaudžias lietuviškas šventes kviestis Rusijos artis-tus. Kaip ir ketvirtąjį dešimtmetį Rusija įrodys, kad neverta draugauti su lenkais, skandinavus reikia ignoruoti, o ameri-kiečius niekinti. Rusija nemyli Lietuvos, bet net nelabai svarsto, kodėl ją reikia mylėti. Lietuva – tai smulkus naivus prekeivis, kuris la-biau niekinamas nesugalvoja nieko kito, kaip tik įsiteikti Rusijos galiai. Net ne už sidabrinius. Už centus. Geriausia Lietuva Rusijai – nepatikimas Vaka-rų partneris, kurį pamažu bus galima „finliandizuoti“, o paskui ir grąžinti ten, iš kur, aplinkybėms susiklosčius, jis pabėgo. Be ypatingos skubos ir pra-gmatiškai pigiai...E. Zingeris: Rusija turi didžiulį pozi-tyvų kultūros klodą, kuris buvo pra-dėtas neigti bolševikų valdžios 1918 metais. Visa Rusijos Vakarų Europos kultūra per 50 sovietų okupacijos metų buvo pratęsta tik rusų disidentų. Todėl džiugu, kad Rusijoje galvas kelia labai provakarietiškai už žmogaus teises ir de-mokratiją nusiteikęs, nepaprastai drąsus demokratų judėjimas, demonstruojantis savo tiesą, kad Rusija gali būti laisva šalimi. Tačiau Rusijos vyriausybė, kuri galvoja niekada nenueiti nuo valdžios ir niekada neleisti demokratų judėjimui įtikinti pasaulį, kad Rusija yra tokia pat kaip Vakarų šalys, turi savitą kelią ir tai yra eurazijinis monstras. Tiek Kremliuje, tiek Minske valdžioje esantys bando ieš-koti stiprios Rusijos šaknų ne tik Petro

I, bet ir „gerųjų“ Stalino savybių, kurių visas pasaulis niekaip negali įžvelgti, pavyzdyje. Taigi manau, kad mes esame saugūs tiek, kiek mumyse yra Europos Sąjungos ir NATO. Rusija bando sukurti ideologiją, konku-ruojančią su visuotinai priimta žmogaus teisių ir Vakarų civilizacijos ideologija, kuriai mes priklausome. Tuo tarpu eurazijinė erdvė yra kompozicija šalių, kurios nėra demokratiškos. Rusų galvose egzistuojame kaip atskira valstybė, atstovaujanti Rusijos interesams ES ir NATO viduje. Jie mus įsivaizduoja kaip savo nuomonių reiškėjus per savo žmones, pastatytus prie valdžios mūsų valstybėje, spaudžiant visiems veiks-niams – nuo energetikos iki vidaus rinkų. Taigi mes, lietuviai, turime tapti laisvais žmonėmis ir žaisti pagal Vakarų taisykles, kad mūsų vaikai išsilaisvintų iš to gudraus glėbio, į kurį nuolat istorijos vingių esame įstumiami. ■

Emanuelis zingeris

rusai mus įsivaizduoja kaip savo nuomonių reiškėjus per savo žmones, pastatytus prie valdžios mūsų valstybėje, spaudžiant visiems veiksniams – nuo energetikos iki vidaus rinkų

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka


naujoji LieTuvoS vaLDžia: KaS ToLiau?

Lietuva, atgavusi nepriklausomybę ir perėmusi vakarietiškąją demokratiją, kartu paveldėjo ir 100 dienų naujosios valdžios „neliečiamybės“ principą. Šis neformalus susitarimas – 100 dienų moratoriumas – stengiasi apsaugoti naujai išrinktą valdžią nuo to, ko galbūt ji dar nespėjo padaryti. Juk valstybės valdymas reikalauja didelių žinių ir gebėjimų, o naujai išrinkta valdžia ne-pradeda visko iš naujo. Todėl šios 100 dienų paliekama jai „apšilti“ ir įsilieti į savo pozicijas. Vis dėlto tai, ką demons-truoja pernai spalį išrinktas Seimas ir gruodį suformuota Vyriausybė, ne tik stebina, bet ir verčia imti smarkiai nerimauti. Naujosios valdžios veiksmai

ir kalbos, panašu, nėra nulemti to, jog naujai einamos pareigos reikalauja laiko apsiprasti. Anaiptol, kai kurių asmenų kalbos ir veiksmai greičiau pa-rodo jų nekompetenciją ar įžūlų cinizmą valstybei svarbių klausimų atžvilgiu. Todėl, tegu skaitytojas man atleidžia už moratoriumo taisyklės sulaužymą, trumpai verta apžvelgti tai, kas leidžia abejoti, ar po 100 dienų naujoji valdžia bus pajėgesnė valdyti valstybę nei dabar.

Kelias linK valdžios – ne rožėmis Klotas

Jau derybos dėl koalicijos for-mavimo susilaukė didelio ažiotažo.

Ministerijų rinkimasis pagal Europos Sąjungos fondais atkeliaujančių pinigų srauto dydį labiau panėšėjo į dalybas nei derybas. Reaguodamas į tai, jog teikia-mi kandidatai yra atmetami, Viktoras Uspaskichas pareiškė, kad variantų turi „tiek, kiek reikės“, o dėl tokios situacijos būsimas premjeras Algirdas Butkevičius kandidatus į ministrus prezidentei teikė dar neregėtais būdais – elektroniniu paš-tu. Nors galiausiai naujosios Vyriausybės komanda buvo surinkta ir patvirtinta, prezidentė Dalia Grybauskaitė teigė, kad kai kurie kandidatai atitinka „tik minimalius reikalavimus“.

Naujoji valdančioji dauguma buvo sudaryta iš socialdemokratų, Darbo

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Vytautas KERŠANSKAS

APŽVALGOS TEMA

Ar Lietuvos teisėsaugai pavyks pagaliau išnarplioti Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą...?


partijos, Tvarkos ir teisingumo bei Lie-tuvos lenkų rinkimų akcijos, tad turima svari dauguma Seime leido Vyriausy-bės programą patvirtinti žaibo greičiu. Visgi balsavimas dėl 2013 m. biudžeto užstrigo ir jį didžiausiai koalicijos jėgai – socialdemokratams – patvirtinti pavyko tik kartu su opozicijos – konservatorių ir liberalų – balsais. Nors Darbo partijos atstovai sprendimą balsuoti „prieš“ grin-dė biudžeto neatitikimu jų nuostatoms, tokią pozicija darbiečiai užėmė po to, kai premjeras A. Butkevičius pareiškė, jog Seime balsuojant dėl trijų juodo-sios Darbo partijos buhalterijos byloje teisiamų asmenų – Viktoro Uspaskicho, Vytauto Gabšio ir Vitalijos Vonžutai-tės – socialdemokratų frakcija vieningai palaikys imuniteto panaikinimą.

Taigi po 2012-ųjų metų rinkimų kelias į valdžią nebuvo lengvas ir social-demokratiškomis rožėmis nuklotas.

Balsavimas dėl imuniteto – marionečių šou

Juodosios Darbo partijos buhalte-rijos byla yra viena ryškiausių valstybės teisėsaugos spragas atveriančių bylų. Darbiečių lyderis V. Uspaskichas, nuolat kartodamas, kad tai siekis politiškai susidoroti su partija, kartu visais įma-nomais būdais vilkino bylos procesą, turbūt akivaizdžiausias to pavyzdys – pabėgimas į Rusiją 2006 m. pavasarį. Seimo rinkimai V. Uspaskichui turėjo atnešti ramybę, nes gautas parlamenta-ro imunitetas būtų galutinai įšaldęs šią bylą. Turbūt ir pačiam V. Uspaskichui koalicijos partnerių socialdemokratų pozicija buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Prasidėjęs spaudimas iš darbie-čių pusės nedavė rezultatų ir galiausiai trijų teisiamųjų parlamentarų imunitetai buvo panaikinti.

Vis dėlto ir čia neapsieita be kuri-ozų, kurie dar kartą parodė, kas yra kas. Nuspėti, kaip baigsis trijų parlamentarų imuniteto klausimo svarstymas, buvo išties sudėtinga. Sprendžiant šiuos klausimus nusišalinti ragintas Seimo Pirmininkas darbietis Vydas Gedvilas ne tik to nepadarė, tačiau ir įvairiais

būdais stengėsi atidėlioti klausimo svarstymą, taip galbūt net pažeisdamas Seimo statutą. Toks Seimo Pirmininko elgesys sukėlė įtarimą, jog jis nėra laisvas nuo savo partijos vadovo įsakymų, toks jausmas tik sustiprėjo pamačius, kaip V. Uspaskichas leido sau elgtis Seimo salėje, įsakinėti Seimo Pirmininkui.

Šių metų sausį „The Economist Group“ priklausantis leidinys „European voice“ išspausdino straipsnį, kuriame Darbo partijos pirmininkas V. Uspaski-chas vaizduojamas kaip pavyduolių ir priešininkų auka. Naujienų portalo „Delfi“ korespondentų paprašytas pa-komentuoti tokią autoritetingo užsienio leidinio poziciją, amerikiečių analitikas Vladimiras Sorocas pareiškė: „Žinau apie tokį straipsnį, bet neskirčiau jam didelės svarbos. Kas yra tikrai svarbu, tai Lietuvos pastangos kovoti su politine korupcija. Tai yra tikrai svarbu. Būtent šiame kontekste aš matau V. Uspaskicho ir Darbo partijos vicepirmininko atvejį. Žinau, kad Lietuvos parlamentas panai-kino teisinį imunitetą šiems asmenims. Aš sveikinu, kad Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius ir jo vadovaujami socialdemokratai, kurie yra sudarę koali-ciją su Darbo partija, balsavo už imuni-teto panaikinimą“. Visgi lieka retorinis klausimas: ar socialdemokratų pozicija buvo kovos su korupcija išraiška, ar elementarus siekis susilpninti koalicijos partnerį, o galbūt jį visai eliminuoti iš politinės arenos ir pasiglemžti jo elek-toratą?

Pirmą Kadencijos mėnesį „Blynai svilo“ dažnai

Kaip jau minėta, net 100 dienų mo-ratoriumas turi tam tikras ribas. Todėl toliau pateikiami pavyzdžiai nėra nau-josios valdžios kritika per se. Tai daugiau siekis pademonstruoti, iš ko suformuota naujoji valdžia ir koks atskirų jos atstovų supratimas apie Lietuvos vidaus ir užsie-nio politiką.

Politikų sprendimo vertinimo vakuumą žiniasklaidoje užpildė socia-liniai tinklai. Per juos piliečiai vieni su kitais pradėjo dalytis tuo, kas jų galva

yra ne tik absurdiška, bet ir valstybiškai pavojinga. Tad pirmasis eilėje atsidūrė Seimo Pirmininkas V. Gedvilas. Didelį atgarsį sukėlė jo interviu Rusijos radijui „Svoboda“, kuriame jis parodė savo „pui-kias“ geopolitines žinias. Į klausimą dėl Rusijos iniciatyvos sukurti naują eko-nominę sąjungą, kuri įtrauktų ir Baltijos šalis, V. Gedvilas atsakė: „Mes turime galvoti apie savo žmones. Amerika nuo mūsų labai toli. Turime pasirūpinti mūsų žmonėmis. Su Rusija mes turime labai glaudžius ekonominius kontaktus: perkam dujas, ir labai daug dujų, ir elek-trą, ir naftą, ir šitas bendradarbiavimas mums labai daug duoda. Iš Amerikos mes dujų nepasijungsim. Mes turime spręsti savo problemas – taigi iš toli vienaip matyti, o čia, kai kaimynai, visai kas kita“,– išmintį demonstravo Seimo Pirmininkas. Šis komentaras nebuvo neišgirstas ir užsienio spaudoje, autori-tetinga naujienų agentūra „Bloomberg“ išspausdino straipsnį, kritiškai vertinantį tokią atvirą prorusišką Seimo Pirminin-ko laikyseną.

Verta pažymėti, kad suskystintų dujų terminalas buvo inicijuotas tam, kad dujas būtų galima atsigabenti ir iš tolimiausių pasaulio kampelių, pavyz-džiui, Venesuelos, taip sumažinant ener-getinę priklausomybę nuo Rusijos. V. Gedvilo siūloma nuolaidžiavimo Rusijai politika dar nė karto niekam nėra pasi-teisinusi, o Amerikos, kartu ir NATO, kaip mūsų saugumo garanto, nuvertini-mas yra trumparegiškas veiksmas.

Šiame kontekste keistai nuskambėjo ir naujojo užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pareiškimas dėl Eurazijos sąjungos. „Žinome, kad tie procesai vyksta, žinome, kad yra ambicijos kurti Eurazijos sąjungą, procesas vyksta. Jeigu kas nors mano, kad tai kažkoks skambus politinis pareiškimas, mano manymu, jie klysta“, – tradiciniame „Sniego susiti-kime“ kalbėjo ministras, ragindamas į Eurazijos sąjungos projektą žiūrėti rimtai. Kai kurių politikos apžvalginin-kų teigimu, Eurazijos sąjunga yra iššūkis Europos Sąjungos Rytų partnerystės projektui, todėl toks, nors ir abstraktus,


pareiškimas iš valstybės, kuriai ES plėtra Rytų kryptimi turėtų būti itin aktuali, buvo stebinantis. Eurazijos sąjungą išties verta laikyti rimtu projektu, kuriuo Rusija siekia iš naujo suvienyti poso-vietinę erdvę, užimti lyderės poziciją ir taip sustabdyti vakarietiškosios Europos plėtrą Rytų link. Todėl Lietuvos užsie-nio politikos pozicija vienareikšmiškai turėtų būti stiprinti Rytų partnerys-tės programą, tad belieka tikėtis, kad naujojo užsienio reikalų ministro žodžiai nežada posūkio į Rytus.

Turbūt ryškiausias kai kurių nau-josios valdžios asmenų (ne)kompeten-cijos pavyzdys – ūkio ministrės Birutės Vėsaitės interviu laidai „Pinigų karta“. Pokalbis ne vienam sukėlė šypseną ir tapo interneto parodijų pagrindu. Naujoji ministrė ne tik nesugebėjo aiškiai dėlioti minčių, atsakydama į klausimus, savo pasisakymais priešta-ravo Statistikos departamento patei-kiamiems duomenims apie eksporto rodiklius, bet dar ir supainiojo minis-teriją, kuriai vadovauja. Kitos, portalo „Delfi“ surengtos, konferencijos metu žerdama kritiką praėjusios kadencijos Vyriausybei, įvardijo dvi didžiausias iš jos paveldėtas problemas: Vyriausybės ir technologijų giganto „IBM“ sutartį ir

medicininių atliekų deginimo gamy-klą Šiauliuose. Įdomu tai, jog pirmoji sutartis žlugo ne dėl Vyriausybės, o dėl Europos Komisijos išaiškinimo kaltės, o antroji yra ne praėjusios, o dar senesnės, Gedimino Kirkilo, Vyriausybės pali-kimas. Galiausiai situacijos valstybėje supratimą keliais pareiškimais parodė ir naujasis premjeras A. Butkevičius. Po kartu su Seimo rinkimais surengto referendumo dėl atominės elektrinės Visagino atominei elektrinei (VAE) pakibus ant plauko, tolesnė Lietuvos energetikos vystymo kryptis tapo viena pagrindinių aktualijų. Deja, iki šiol vizijos Ministras Pirmininkas pateikti negalėjo, nes, kaip ir kitais klausimais, „laukiama Vyriausybės sudarytos darbo grupės išvadų“, kurios bus paskelbtos gegužės mėnesį. Tiesa, labiau stebino A. Butkevičiaus pareiškimai, neva jis nėra regėjęs ar negali rasti dokumentų, pasirašytų trijų Baltijos valstybių VAE klausimu. Juokingiausia, kad šie do-kumentai viešai prieinami Vyriausybės interneto puslapyje.

Sausio 10 dieną, su oficialiu vizitu viešėdamas Latvijoje, premjeras pa-reiškė, kad VAE projektas „galėtų būti toliau vystomas tik tokiu atveju, jeigu jis būtų regioninis“. Turbūt nesumeluosim,

kad būtent ta linkme praėjusi Vyriau-sybė ir dirbo ketverius metus. Naujienų agentūros „ELTA“ kalbintas Estijos užsienio politikos instituto direktorius Andresas Kasekampas išsakė susirū-pinimą neaiškia naujosios Vyriausybės pozicija: „Naujos atominės elektrinės statybų projektas pradėtas vystyti seniai, dar G. Kirkilo Vyriausybės metu, bet vis kas nors strigdavo. Galiausiai praėju-siais ir užpraėjusiais metais pagaliau ėmė atrodyti, kad reikalai juda tinkama linkme ir elektrinė tikrai gali būti pasta-tyta. Tačiau dabar, klausantis naujosios Vyriausybės kalbų, vėl niekas nebeaišku. Daug kas Estijoje dėl to jaučiasi sutrikę ir, pasakyčiau, netgi pyksta. Kyla įspūdis, kad Lietuva yra nepatikimas partneris. Galų gale susierzinimą kelia ir tai, kad penkerius šešerius metus mes dirbome, siekdami, kad ši elektrinė būtų pastatyta, o dabar pasirodo, kad visas tas darbas gali nueiti veltui“.

Kas toliau, Premjere?Nuo pat koalicijos formavimo

pradžios panašu, kad ketverius metus opozicijoje praleidusios partijos visiškai nesiruošė artėjančiam valdžios perėmi-mui (juk gyventojų nuomonių apklau-sos rodė būsimą pergalę rinkimuose). Atėjusi į valdžią naujoji Vyriausybė rado sutvarkytus valstybės finansus, suvaldytą ekonomiką, padėtus pamatus energe-tinei nepriklausomybei. Deja, dar net nepradėjusi dirbti ji sukėlė abejonių savo gebėjimais valdyti valstybę, ypač tokiu svarbiu momentu. Juk būtina priimti esminius sprendimus dėl suskystintų dujų terminalo ir VAE, taip pat laukia ir pirmininkavimas ES Tarybai (įdomu, tačiau ką tik prisaikdintas premjeras A. Butkevičius, lankydamasis Užsienio rei-kalų ministerijoje, pareiškė, jog iki šiol jis negalvojo, kad pirmininkavimas ES yra svarbus uždavinys, tačiau, gavęs šiek tiek informacijos iš URM darbuotojų, nuomonę pakeitė). Tad praėjus vos mė-nesiui nuo naujosios valdžios suforma-vimo, vis didesnis nerimas apima stebint procesus. O jau netrukus pamatysime – kas toliau. ■

Agn

ės P

ėčai

tės-

Stan

kevi

čien

ės p

ieši

nys


Euro

pos

Sąju

ngos

Tar

ybos

nuo

trau

ka

aTšaLę ruSijoS ir eS SanTyKiaiEdita MIELDAŽė

2012 m. gruodžio 20–21 d. Briuselyje vyko jubiliejinis, 30-asis ES ir Rusijos viršūnių susitikimas, tačiau, nepai-sant apvalaus skaičiaus, jo metu buvo vengta priimti konkrečius sprendimus. Prancūzų dienraštis „Le Monde“ šį su-sitikimą pavadino „dviejų regionų, kurių kiekvienas išgyvena tapatybės krizę“, susiėjimu. Kiti analitikai, stebintys ES ir Rusijos santykius, pažymėjo, kad 30-asis Briuselio ir Maskvos susitiki-mas išryškino tai, jog vis dar gaji nuo Šaltojo karo laikų likusi nuoskauda tarp bandančių bendradarbiauti partnerių. Ar tai reiškia, kad šaltukas tarp ES ir Rusijos gilus kaip ir šiųmetė žiema?

es ir rusijos santyKių raidaAbipusiai ES ir Rusijos bendra-

darbiavimo santykiai užmegzti dar Sovietų Sąjungos žlugimo išvakarėse, 1989 m. sudarant susitarimą dėl preky-bos ir ekonominio bendradarbiavimo. Žlugus SSRS, Rusijos santykiai su ES prasidėjo 1994 m., pasirašius „Susita-rimą dėl partnerystės ir bendradarbia-vimo“, kuriame pabrėžta, jog Rusija ir ES tampa strateginiais partneriais. Šis susitarimas įpareigojo šalis du kartus per metus rengti ES ir Rusijos aukščiausio lygio vadovų susitikimą. 1999 m. ES priėmė „Kolektyvinę strategiją“, kurioje išsakytos viltys siekti dialogo su Rusija tokiose srityse kaip užsienio ir saugumo politika, ekonomika ir energetika. Tais pačiais metais Rusija priėmė „Vidutinės trukmės strategiją ES atžvilgiu“, kurioje pabrėžė ES ir Rusijos partnerystės stiprinimą ir Rusijos vietą ES plėtros metu. 2003 m. Sankt Peterburge vyku-siame ES ir Rusijos viršūnių susitikime šalys nusprendė sustiprinti abipusį ben-dradarbiavimą, praplečiant „Susitarimą dėl partnerystės ir bendradarbiavimo“ keturiomis bendradarbiavimo erdvėmis.

Šie keturi ES ir Rusijos blokai – tai bendros ekonominės erdvės kūrimas, bendradarbiavimas teisingumo, laisvės ir saugumo srityse, tyrimų, mokslų ir kultūros akcentavimas ir bendrų princi-pų kūrimas užsienio saugumo plotmėje. 2005 m. Londone viršūnių susitikime buvo nubrėžtos praktinės gairės šioms keturioms erdvėms kurti. Nepaisant gražaus bendradarbiavimo, smūgis ES ir Rusijos santykiams buvo suduotas

2008-2009 m., kilus Ukrainos ir Rusijos dujų karui.

energetiniai žaidimai2008 m. pabaigoje Rusijos dujų

gigantas „Gazprom“ atsisakė pasirašyti susitarimą su Ukrainos „Naftogazu“ tol, kol šis neatsiskaitė su „Gazpromas“ už praeitus metus. Todėl 2009 m. sausio 1 d. Rusija užsuko dujų čiaupą Ukrai-nai, o jau sausio 7 d. – ir visai Europai,

Iš kairės: Europos Komisijos prezidentas Jose Manuelis Barroso, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy


priklausančiai nuo rusiškų dujų tranzito per Ukrainą. Europa 13 dienų ken-tė dujų badą, kol konfliktuojančioms šalims pagaliau pavyko rasti sprendimą. Tačiau konfliktas neapsėjo be pasekmių: be dujų likusios Europos šalys patyrė finansinių nuostolių, o ES lygiu Ru-sija pradėta traktuoti kaip nepatikima energijos tiekėja. Nepaisant egzistuo-jančių ilgalaikių „Gazpromo“ sutarčių su tiekėjais Europoje, ES pradėjo sukti galvą, kaip ES lygiu diversifikuoti dujų sektorių ir išvengti vis didėjančios priklausomybės nuo nepatikimų rusiškų dujų. Jau anksčiau, 2003 m. ES buvo skyrusi paramą alternatyvaus rusiškoms dujoms „Nabucco“ dujotiekio statyboms. Tačiau dujotiekiai taip greitai nestatomi, todėl ES privalėjo imtis ko nors greites-nio ir efektyvesnio. Šiuo atveju tobulinti energetikos sektoriaus teisinę bazę.

2009 m. ES išleido Trečiąjį energe-tikos paketą, rinkinį teisinių priemonių,

siekiančių, kad energijos rinka ES taptų visiškai veiksminga ir konkuren-cinga. Vienas iš pagrindinių Trečiojo energetikos paketo tikslų buvo atskirti energijos gavybos ir tiekimo veiklas nuo perdavimo tinklų veiklos. Kitaip tariant, šis atskyrimas reiškė tai, jog arba esami tiekėjai privalės parduoti dujų tranzito verslą, arba pasirinkti tranzitui nepri-klausomą operatorių. Toks Trečiojo energetikos paketo siekis labai užrūstino Rusiją, o tuo metu pasipiktinęs Rusijos premjeras Vladimiras Putinas išrėžė

temos turėjo padėti bent kiek apgludinti atšalusius ES ir Rusijos santykius, bet ar pavyko?

energetiKos KlausimasEnergetikos tema buvo pati su-

dėtingiausia 30-ajame susitikimo tarp ES ir Rusijos susitikime. Pagrindinė to priežastis – tai Trečiasis energetikos paketas, kuris pradės veikti 2013 m. kovą. ES nusprendė, kad reaguojant į siekį diversifikuoti energijos šaltinius, atskiriant tiekimą nuo perdavimo, bus

viešai, kad „Trečiasis energetikos paketas prilygsta turto konfiskavimui“. 2012 m. Rusijos nusistatymas Trečiojo energeti-kos paketo atžvilgiu ne tik kad nepasi-keitė, o netgi sustiprėjo. Buvęs Rusijos užsienio reikalų ministras, o dabar Ru-sijos prezidento administracijos vadovas Sergejus Ivanovas pažymėjo, kad „Tre-čiasis energetikos paketas paprasčiausiai apsunkins ilgalaikių sutarčių vykdymą, o dėl to Europai gali tekti kęsti, atleiskite už pasakymą, kvailą išteklių trūkumą“. Pasak S. Ivanovo, kai tampa vis brangiau transportuoti, perdirbti ir paskirstyti du-jas, kas gi investuos į visa tai, remiantis ES logika?! Taigi esant tokiam konteks-tui 2012 m. gruodžio 20-21 d. Briusely-je vyko jubiliejinis ES ir Rusijos viršūnių susitikimas. Be energetikos klausimo, Briuselyje buvo aptartos bevizio režimo tarp ES ir Rusijos, prekybos, euro krizės ir jo įtakos Rusijai problemos ir konf-likto Sirijoje pasekmės regionui. Šios

peržiūrimos prieš Trečiojo energetikos paketo įsigaliojimą pasirašytos sutartys. Tačiau tai dar ne viskas. 2012 m. rugsėjį Europos Komisija (EK) pradėjo anti-monopolinį tyrimą dėl dominuojančios Europos rinkoje „Gazpromo“ veiklos. EK pirmininkas Jose Manuelis Barro-so apkaltino „Gazpromą“ tuo, kad šis trukdo dujų tiekimui į Rytų ir centrinę Europą, nustato pirkėjams neteisingas kainas ir trukdo ES energijos diversifi-kacijos keliams. Pagal ES teisės aktus, „Gazpromui“ už konkurencijos sąlygų pažeidimą gresia 10 proc. bauda nuo metinės kompanijos apyvartos, o tai gali siekti 10 mlrd. eurų sumą. Ir, nors pradėdama šį tyrimą EK pabrėžė, kad jis yra nukreiptas tik prieš „Gazpromą“, o ne Rusiją, šiai tapo aišku, kad šis tyrimas yra glaudžiai susijęs su ES ir Rusijos santykiais. Pagal statistiką 45 proc. Rusijos eksporto, susijusio su nafta ir dujomis, patenka į ES. Pagal Eurostato duomenis 2011 m. Rusija tiekė trečdalį visų Europai skirtų dujų. Tad EK ener-getikos komisaro Giunterio Oettingerio pasakymas, kad „mes privalome mažinti priklausomybę nuo Rusijos“, kaip tik ir

Jose Manuelis Barroso

Siekiame energetinio dialogo su rusija ir norime stiprinti mūsų bendradarbiavimą energetikos srityje, ypač per naują susitarimą

ES ENERgETIKOS pAKETAI

1996/1998 2003 2009

Šaltinis: www.lsta.lt

Pirmasis energetikos paketas

● Bendrų vidaus rinkos taisyklių nustatymas elektros ir dujų sektoriuose● Energetikos rinkos liberalizmo pradžia

● Reikalavimas atskirti energetikos sektorių veiklas teisiniu ir funkci-niu atskyrimo būdu

● Siekiama baigti energetikos rinkos liberalizmo procesą ir užtikrinti atvirą ir konkurencingą energijos išteklių rinką

Antrasis energetikos paketas

Trečiasis energetikos paketas

ES 2

01

2 –

Eur

opos

Par

lam

ento

nuo

trau

ka


atspindi tą poziciją, kuri ES dominuoja Rusijos atžvilgiu pastaruoju metu. Rusi-jos atstovas prie EK Vladimiras čižovas pažymėjo, kad EK tyrimas netgi gali išeiti į naudą „Gazpromui“, „tik norėtųsi, kad šis reikalas nebūtų pernelyg politi-zuotas ir apaugęs asmeninėmis abiejų šalių emocijomis“. Rusijos URM vadovo Sergejaus Lavrovo nuomone, „nuo to momento, kai buvo priimtas ir įsigalios Trečiasis energetikos paketas, mes juo vadovausimės ir juo remdamiesi sieksi-me kalbėti apie būsimus mūsų santykius, įskaitant ,,Pietų srautą“. Tačiau tai, kas jau investuota pagal senas taisykles, liesti nevalia“. EK pozicija dėl santykių su Rusija energetikos srityje buvo suprasta kaip nesikeičianti. J. M. Barroso savo pranešime teigė, kad Rusija yra labai svarbus energijos tiekėjas Europoje: „Mes siekiame energetinio dialogo ir norime stiprinti mūsų bendradarbiavimą šioje srityje, ypač per naują susitarimą“.

Bevizis režimas30-ajame ES ir Rusijos viršūnių su-

sitikime Rusijos Federacijos prezidentas V. Putinas ragino pradėti taikyti Rusijai bevizį režimą, nes, pasak jo, „išspręsti be-veik visi techniniai klausimai“ ir beliko parodyti politinę valią: „Grynai politinis klausimas. Jį nėra paprasta spręsti mūsų Europos partneriams, nes 27 šalys mąsto nevienodai. Manau, kad nebuvimas (bevizio režimo) kenkia <...>, tai, esant tokiai prekių apyvartai, trukdo plėtoti ekonominius ryšius. Reikia apsišarvuoti kantrybe ir siekti tikslo“. Pastaruoju metu Rusija kiekviename susitikime su ES ar pavienėmis ES valstybėmis įnirtingai kelia bevizio režimo klausi-mą. Rusijos derybos dėl bevizio režimo su ES vyksta dviem kryptimis. Pirma, siekiama plėsti Rusijos piliečių, kurie galėtų į ES vykti supaprastinta tvarka, sąrašą. Tarp tokių piliečių pirmiausia buvo numatyti tarnybinių pasų turėtojai, kurie galėtų vykti trumpų kelionių be vizų. Tačiau dalis ES šalių pasisakė prieš. Antroji kryptis susijusi su konkrečiomis derybomis, kaip tarp ES ir Rusijos įvesti bevizį režimą. 2006 m. tarp Rusijos ir

ES buvo pasirašytas susitarimas dėl vizų režimo supaprastinamo. 2011 m. gruodį šalys susitarė dėl laisvam judėjimui rei-kalingų priemonių. Rusija, 2012 m. įsi-vaizduodama, kad padarė viską, ko reikia beviziui režimui, pradėjo įnirtingai spausti ES. Vienas iš šio spaudimo tikslų – 2014 m. vyksiančios žiemos olimpinės žaidynės Sočyje. Pasak Rusijos atstovo prie EK V. čižovo, kliūtimi dėl bevi-zio režimo tapo vienas klausimas: kaip išplėsti 2006 m. sutartą bevizio režimo taikymą ir tarnybinių pasų turėtojams (su diplomatiniais pasais vizų nereikia). V. čižovas pažymėjo, kad kai kurios ES šalys vis dar nepritaria bevizio režimo tarp ES ir Rusijos įsigaliojimui: „Tai susiję su techniniais dalykais, tačiau už jų slypi politiniai motyvai“. EK pirmininko J. M. Barroso kalboje dėl bevizio režimo buvo akcentuota pažanga ir dialogas: „Mes taip pat apžvelgėme padarytą gerą progresą dėl „bendrų žingsnių keliauti be vizų“. Mūsų tikslas yra pradėti derėtis dėl bevizio režimo ateityje“.

PreKyBaKita probleminė susitikimo tema

susijusi su Pasaulio prekybos organiza-cijos (PPO) normomis. EK ypač palaikė Rusijos narystę PPO, tačiau dabar, kai Rusija jau yra PPO narė, siekia, kad Rusija laikytųsi tiek jai naudingų, tiek nenaudingų PPO taisyklių. Pasak ES prekybos komisaro Karelo de Giuchto, „užuot pasinaudojusi visateisiu PPO

narės statusu, kad imtųsi reformų, Rusija netgi neįvykdė asmeninių įsipareigoji-mų“. Tiksliau, ES atstovai susirūpino Rusijos įvestu padidintu muitu impor-tuojamiems iš ES automobiliams ir draudimu įvežti iš ES kai kurios rūšies galvijus, motyvuojant veterinariniais neatitikimais. Kita vertus, Rusija jau 2010 m. buvo išreiškusi didžiulį norą sukurti laisvąją prekybos zoną kartu su ES, tačiau ši mintis iš ES labai dide-lio dėmesio nesulaukė. Nepaisant šių nesuderinamumų, faktai kalba patys: ES yra pagrindinis Rusijos užsienio partne-ris, o Rusija – trečiasis ES partneris po JAV ir Kinijos. Eurostato duomenimis, krizės metu ES prekybos balansas su Rusija ryškiai išaugo: nuo 52 mlrd. eurų 2009 m. iki 91 mlrd. eurų 2011 m. EK 30-ajame ES ir Rusijos susitikime pa-brėžė, kad „judviejų prekybos ir ekono-mikos ryšiai yra labai stiprūs“.

Kodėl santyKiai šalti30-ajame Rusijos ir ES susitikime

buvo aptartos ir kitos temos, įskaitant sudėtingą padėtį Sirijoje. Tačiau ener-getika, prekybos apribojimai ir bevizis režimas buvo pagrindiniai dėmenys, kuriais buvo žongliruojama tarp Briuse-lio ir Maskvos. EK pirmininkas J. M. Barroso susitikime pabrėžė, jog „Europos Sąjunga ir Rusija yra iš tikrųjų ypatingi partneriai. Mes esame kai-mynai, esame susieti istorija, kultūra ir plačiai esame ekonomiškai vienas nuo kito priklausomi“. Vokiečių tarptau-tinis transliuotojas „Deutsche Welle“, ironizuodamas ES ir Rusijos susitikimą, pažymėjo, jog susitikimas būtų buvęs visiškai rutiniškas, nes vizų ir Trečiojo energetikos paketo klausimai jau ne vienerius metus šalių buvo aptariami, jei ne trumpa feministinio judėjimo „Fe-men“ akcija prieš EK rūmus, kur vyko susitikimas.

Tarptautinė žiniasklaida 30-ąją ES ir Rusijos susitikimą įvertino vienareikš-miškai kaip „nerezultatyvų susitikimą“. Kodėl taip atsitiko, yra keletas paaiškini-mų. Pirma, kai kurie analitikai pažymė-jo, jog ES vengia plėtoti santykius su

Rusija 33

Norvegija 26,6

Alžyras 12,9

Kataras 11

Nigerija 4,3

Trinidadas ir Tobagas 1,1

Libija 0,7

Kiti 9,4

DUJų TIEKėJAI į EUROpą (%)

Šaltinis: Eurostat, 2011


Rusija, vadovaujama V. Putino. Vokiečių žurnalas „Spiegel“ užsiminė, kad aukščiausi EK pareigūnai, tarp jų ir J. M. Barroso, Kremliaus nėra traktuo-jami kaip politiniai autoritetai. „Spie-gel“ žurnalo korespondentai Matthias Scheppas ir christophas Schulas straipsnyje „Susitikimas išryškino ES įtampą su Rusija“ teigė, jog sudėtingi dviejų lyderių (V. Putino ir J. M. Barroso) santykiai yra simptomas kažko didesnio. Anot vokiečių žiniasklaidos atstovų, V. Putinas EK pirmininką portugalą J. M. Barrosą laiko mažasvoriu poli-tiku, todėl sau leidžia neatsakyti į EK pirmininko paklausimus. Tačiau yra ir kitų priežasčių, kodėl tarp ES ir Rusijos didėja praraja. Svarbi priežastis – tai „abipusė supratimo ir tapatybės kri-zė“ tarp Rusijos ir ES. Kitaip tariant, abi pusės viena į kitą žvelgia skirtingu kampu ir skirtingai save suvokia. Rusijos atžvilgiu vyrauja įsivaizdavimas, jog ES neturi nei ekonominės galios, nei mora-linės dingsties „skaityti Maskvai paskai-tas“. Tokią Kremliaus nuomonę pagilina neryžtinga ES kova su ekonomine krize ir egocentriškas Rusijos įsivaizdavimas, jog ES nėra „civilizacijos centras“. Iš kitos pusės, Europos Sąjungai Rusija – ne Vakarai. ES įsitikinusi, jog Rusija taip ir nesugebėjo atsistoti ant kojų ir kad jai pasisekė su aukštomis naftos ir dujų kainomis, kurios suteikė Maskvai galimybę uždirbti didžiulius pinigus. Tačiau, vokiečių-rusų santykių forumo direktoriaus Aleksandro Raro manymu, Rusija save tradiciškai mato kaip Eu-ropos šalį, tik kitos – bizantiškos, o ne Romos kultūros. Dėl to, anot A. Raro, ir atsiranda bendrų vertybių išsiskyrimo problema: „Vakarai privalo suprasti, kad dabartinė Rusija, jeigu kalbėsime rem-damiesi istoriniu kontekstu, tai ta, kurią matome dabar, o ne Rusija 10-ąjį de-šimtmetį“. Visgi kitas ekspertas Andreas Schockenhoffas daro išvadą, jog Rusija, atmesdama ES kaip „civilizacijos centro“ idėją, veda save link didesnės izoliacijos. Ar ši izoliacija didės, parodys Rusijos ir ES pastangos ateityje problemas spręsti abipusiu noru. ■

Tokių pavyzdžių politikoje ne vienas. Pavyzdžiui, Graikija ir Turkija jau ilgą laiką neišsprendžia Kipro salos klau-simo, todėl sala padalyta į graikišką pietinę ir turkišką šiaurinę dalis. Grai-kija yra ES narė, o Turkija šio tikslo nesėkmingai siekia jau daug metų. Viena iš sąlygų Turkijai siekiant narystės ES yra išspręsti nesibaigiantį konfliktą dėl Kipro salos su Graikija. Tad Turki-ja atsidūrusi aklavietėje: kaip išspręsti Kipro salos problemą, kad šalis bent kiek labiau priartėtų prie ES. Ukrainos situacija tokia, kad jos pasirinkimas, su kuo eiti obuoliauti (su ES ar su Ru-sija), šaliai gali kainuoti labai daug. Ir čia kalbama ne vien apie piniginę šios kainos išraišką, kuri, be abejonės, vaidina ne paskutinį vaidmenį. Šioje situacijoje turimas omenyje galutinis Ukrainos apsisprendimas, su kuo ji žais vienoje komandoje ateinančius penkerius, o gal ir daugiau metų. Žinia, vienu metu žaisti dviejose komandose (dar ir priešiškose savo prigimtimi) yra neįmanoma. Rusija tą aiškiai Ukrainai leido suprasti per pastarųjų dviejų mėnesių įvykius.

Karai dėl dujų Rusija apie „Pietų srauto“ dujotie-

kio statybas prabilo dar 2005 m., kai prasidėjo dujų karai tarp jos ir Ukrainos. Turėdama visišką rusiškų dujų tran-zito į Europą monopolį (iš 150 mlrd. m3 metinio rusiškų dujų eksporto per Ukrainą tiekiama 100 mlrd. m3 dujų), Ukraina pradėjo smarkiai nesutarti su Rusija dėl to, kas atsakingas už šį dujų tranzitą į Europą (prie to prisidėjo ir išaugusios dujų kainos pačiai Ukrainai). 2000 m. pradžioje buvo siekiama sukurti bendrą Rusijos („Gazprom“), Ukrainos („Naftogaz Ukrainy“) ir kelių stambių europietiškų kompanijų konsorciumą, kuris vadovautų dujų sistemos tiekimui

2013-ieji ukrainai sudėtingi, nes ši šalis privalo apsispręsti, kuria kryptimi pagaliau pasukti savo valstybės vai-rą: link Europos Sąjungos (ES) ar link Rusijos? Šiam privalomam pasirinkimui yra keletas priežasčių. Pirma, 2013 m. lapkritį ES rėmuose Vilniuje vyks ES Rytų partnerystės programos viršūnių susitikimas, kurio metu ES planuoja su ukraina pasirašyti Asociacijos susita-rimą – vieną pagrindinių priemonių ukrainai integruojantis į ES. Tačiau šio susitarimo gali ir nebūti dėl neįgy-vendintų ukrainos reformų įstatymų leidybos, teisėsaugos ir prokuratūros srityse. Antra, pagalius Asociacijos susi-tarimui ėmė kišti Rusija, provokuodama ukrainą pasirinkti ne ES, o Baltarusijos, Rusijos ir Kazachstano muitų sąjungą: 2012-ųjų gruodį pradėta dujotiekio „Pietų srautas“, apeinančio ukrainą, statyba, tą patį mėnesį atšauktas Rusi-jos ir ukrainos prezidentų susitikimas, o šių metų pradžioje tarp šalių kilo diplo-matinis konfliktas dėl Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovo aštraus pasisakymo. Anot šio atstovo, ukraina, kadangi jai naudinga, norėtų sėdėti ant dviejų kėdžių vienu metu (būti ir ES, ir Muitų sąjungos dalimi), tačiau, Rusijos nuomone, juk „negalima būti tik truputėlį nėščiam“, ukraina privalo pasirinkti vieną! Taigi, ar ukraina turi šansų išbristi iš šios aklavietės, kitaip vadinamos pato situacija?

Pato situacija„Pato“ sąvoka labiausiai žinoma iš

šachmatų, kai žaidėjas, kurio eilė daryti ėjimą, neturi jokio legalaus ėjimo, tačiau jo karalius nėra šachuojamas. Politi-niame diskurse „pato“ sąvoka taikoma situacijai, kuri reiškia, kad tarp šalių nėra „jokio judėjimo į priekį“ arba, kitaip sakant, šalys yra atsidūrusios aklavietėje.

uKraina aKLavieTėje: ar ruSija LaimėS?Edita MIELDAŽė

APŽVALGOS TEMA


iš Ukrainos į Europą. Buvo siekiama iš Ukrainos valstybės rankų perduoti dujų tiekimą į privačias rankas. Taip neįvyko, nes 2004 m. Ukrainoje kilusi „Oranži-nė revoliucija“ pakeitė Rusijai palankų prezidentą Leonidą Kučmą į Viktorą Juščenką, o šis nė nenorėjo pagalvoti apie Ukrainai gyvybiškai ir strategiš-kai svarbaus dujų tranzito perdavimą į privačias rankas. Todėl Rusija nusprendė spausti Ukrainą kitaip, t.y. tiesti Ukrai-ną apeinantį „Pietų srauto“ dujotiekį ir taip sumažinti rusiškų dujų eksportą į Europą per Ukrainą. Ši, reaguodama į Rusijos spaudimą, 2005 m. prabilo apie „Baltojo srauto“ dujotiekio tiesi-mą Juodosios jūros dugnu iš Batumio į Ukrainą, gaunant dujas iš Azerbaidžano, o vėliau iš Turkmėnistano. Oficialiai Ukrainos projektą į dienos šviesą iškėlė buvusi Ukrainos premjerė, o dabar po-litinė kalinė Julija Tymošenko. 2008 m. Briuselyje ji oficialiai pristatė „Baltojo srauto“ projektą ir pasiūlė Europos Są-jungai prisidėti prie jo bei tapti Kijevo partnere: „Šiuo metu yra projektas, kurį remia ES. Tai „Nabucco“. Tačiau mes norėtume pasiūlyti apsvarstyti projektą „Baltasis srautas“, kuris taip pat padės diversifikuoti dujų tiekimą Europai“. ES reakcija buvo išreikšta po dviejų mėnesių nuo J. Tymošenko pasiūlymo. Euro-pos Komisija „Baltojo srauto“ projektą įvardijo kaip „bendro intereso projektą“ ir vėliau jį perkėlė į prioritetinių projek-tų kategoriją. „Baltojo srauto“ projektui buvo įkurtas bendras valdytojas GUEU (Gruzijos–Ukrainos–ES dujotiekio kompanija) ir jis gavo paramą iš ES Transeuropinių energetikos tinklų pro-gramos (ES TEN-E; Lietuva buvo vie-na iš šios programos rėmėjų). Tikimasi, kad „Baltojo srauto“ dujotiekis pradės savo veiklą 2016 m., o „Pietų srauto“ veiklos pradžia numatoma 2015 m.

es ir rusijos PriešPriešaPriklausomybė nuo rusiškų dujų

seniai kankino Europos Sąjungą, tačiau tik 2002 m. ES pavyko sulaukti solidaus penkių energetikos kompanijų – Austri-jos OMV, Vengrijos MOL, Bulgarijos

Europai tiekia 150 mlrd. m3 dujų per me-tus, o pradėjus papildomai veikti „Šiaurės srauto“ ir „Pietų srauto“ dujotiekiams, Rusija galės Europai tiekti net 350 mlrd. m3 dujų per metus. Visgi klausimas, ar Europa priims tokį didžiulį kiekį dujų iš Rusijos, jeigu ES tikslas – diversifikuoti europinį energetikos sektorių! Kad ir kaip ten būtų, laikas parodys, tačiau žinia, kad Rusija gali atsisakyti dujų tranzito per Ukrainą, nukreipdama šiuos gamtos ište-klius į „Šiaurės srautą“ ar „Pietų srautą“, verčia Kijevą imti nerimauti dėl galimo 3 mlrd. JAV dolerių kasmetinių įplaukų iš rusiškų dujų praradimo. Taip pat dėl dažnėjančio Rusijos kvietimo jungtis prie Muitų sąjungos ir dėl gresiančio Ukrai-nos dujų tranzito sistemos perdavimo „Gazpromui“.

uKrainos santyKiai su esPirmieji draugiški ES ir Ukrainos

bendradarbiavimo santykiai prasidė-jo 1998 m., kai šalių buvo pasirašytas „Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas“. Žinia, šis susitarimas buvo tik lašas jūroje, palyginti su tuo, jog Ukrainos kaimynės – Lenkija, Slovakija, Vengrija ir Rumunija – tapo ES narė-mis. Šios šalys ėmė vadovautis bendra ES rinka ir kitomis ES teikiamomis pri-vilegijomis, todėl Ukraina iškart suprato žaidžianti kitoje lygoje. Glaudesni ryšiai su ES galėjo padėti Ukrainai pereiti į europinę lygą, tačiau šiam tikslui reikėjo

Bulgargaz, Rumunijos Tranzgaz ir Tur-kijos Botas – pasiūlymo tiesti dujotiekį „Nabucco“ iš Turkijos į Austriją, dujas gaunant iš Irako, Egipto, Azerbaidžano ir Turkmėnistano. 2003 m. Europos Ko-misija suteikė „Nabucco“ dujotiekiui 50 proc. visų išlaidų dotaciją projekto rinkos, technikos ir finansinei analizei paremti, o vėliau dar buvo atseikėta 200 mln. eurų iš Europos ekonominio atkūrimo plano programos. Tad vienareikšmiškai Euro-pos Sąjungai „Nabucco“ projektas tapo prioritetiniu kovojant dėl priklausomybės nuo rusiškų dujų. Projekto ekspertai planavo, jog „Nabucco“ dujotiekis dienos šviesą išvys greičiau nei konkurencinis ,,Pietų srauto” dujotiekis, tačiau „Na-bucco“ projektas per 10 metų nuo jo idėjos pradžios pabrango nuo 8 iki 20 mlrd. eurų, o galimi dujų tiekėjai – Egip-tas, Sirija, Irakas – buvo ar yra nepatikimi dėl ten vykusių ar tebesitęsiančių konf-liktų. Vienintelis iš galimų „Nabucco“ tiekėjų Azerbaidžanas nėra draskomas nei revoliucijų, nei pilietinių karų, tačiau teikia prioritetą kitiems energetiniams projektams. Tokiame kontekste ES pralaimi Rusijai diversifikacijos mūšį dėl dujų, nes „Pietų srauto“ dujotiekis, kaip preliminariai projekte numatyta, bent dvejais metais turėtų aplenkti „Nabucco“ dujotiekio startą, o dveji metai energe-tikos sektoriuje yra gana daug, kad net svarbūs projektai sustotų ar įgytų visai kitą pagreitį. Šiuo metu „Gazpromas“

APŽVALGOS TEMA

Agn

ės P

ėčai

tės-

Stan

kevi

čien

ės p

ieši

nys


pradėti rimtai kalbėtis su Briuseliu. Kijevo pastangos kalbėtis buvo apvaini-kuotos 2008 m. ES Viršūnių susitikime Paryžiuje, kurio metu Ukraina buvo pakviesta deryboms dėl Asociacijos susitarimo su ES. Tais pačiais 2008 m. Ukraina tapo Pasaulio prekybos orga-nizacijos (PPO) nare, todėl Asociacijos susitarime ES paminėtas punktas sukur-ti laisvąją prekybos zoną Ukrainai buvo savaime suprantamas. Tačiau Asociacijos susitarime, kuris yra svarbus žingsnis į visateisę narystę ES, buvo numatyti ir kiti reikalavimai Kijevui. 2012 m. gruodį ES vyriausioji užsienio reikalų įgalioti-nė catherine Ashton pareiškė, kad ES laukia iš Ukrainos efektyvių sprendimų dėl problemų, kurių pastebėta parla-mento rinkimuose į Aukščiausiąją Radą šį rudenį, tobulinant rinkimų įstatymą, renkant teisėsaugos organus, prokura-tūros srityje bei imantis kitų reformų, kurias būtina įgyvendinti prieš pasira-šant Asociacijos susitarimą. c. Ashton pabrėžė, kad „šiandien kamuolys yra Ukrainos pusėje ir tik nuo jos priklauso, į kurią pusę ir kaip greitai ji sugebės šį kamuolį numesti“.

ES–Ukrainos santykių ekspertai pa-žymėjo, kad Kijevas jau praeitais metais galėjo pasirašyti Asociacijos susitarimą, tačiau nereagavo į ES kritiką dėl nebaig-tų ar net nepradėtų reformų, kurių reikia integruojantis. Kartu politologai atkrei-pė dėmesį į tai, kad pačioje Ukrainos visuomenėje daugėja žmonių, skeptiškai vertinančių savo šalies integracijos į ES galimybes.

uKrainiečių nuomonė dėl es ir rusijos

DW-Trend (Vokietijos tarptautinio transliuotojo „Deutsche Welle“) užsaky-mu Nuomonės ir rinkos tyrimo insti-tutas (IFAK) 2012 m. gruodį apklausė 1000 ukrainiečių nuo 18 iki 65 metų.

Apklausos metu respondentams buvo užduotas klausimas: „Ar Ukraina turėtų stoti į ES?“. Šio tyrimo duomenys buvo palyginti su analogiškos 2011 m. balandžio mėnesio apklausos duomeni-mis. Išaiškėjo, kad 2012 m. ukrainiečiai

skeptiškiau vertino Ukrainos stojimo į ES galimybes nei 2011 m., atitinkamai 52 proc. su 74 proc. Šis eurointegracijos šalininkų skepsis, pasak DW politologo Valerijaus čalino, aiškinamas grei-čiausiai tuo, kad ukrainiečiai praranda pasitikėjimą Ukrainos valdžia.

Kita vertus, respondentų nuomonė dėl Ukrainos santykių su Rusija ir ES, parodė, kad ukrainiečiai ES vertina ne taip jau skeptiškai. Apklausa atskleidė,

kad 2012 m. gruodį ukrainiečiai savo ša-lies santykius su ES vertino palankiau nei 2012 m. birželį: tokių atitinkamai buvo 28 proc. ir 15 proc. Ukrainos santykius su Rusija respondentai 2012 m. gruodį įvertino taip pat palankiau nei 2012 m. birželį, atitinkamai 55 proc. ir 44 proc.

Ukrainos valdžiai vis labiau pabrė-žiant integracijos į ES tikslus, tarptautinė tyrimų agentūra IFAK ukrainiečiams už-davė tokį klausimą: „Kaip manote, koks Ukrainos įvaizdis Europoje?“. Paaiškėjo, kad 2012 m. išaugo skeptikų, vertinančių Ukrainą kaip šalį, kuri nevaidina beveik jokio vaidmens pasaulyje, būrys. Tokių skeptikų 2012 m. buvo 27 proc., o 2011 m – 14 proc. Taip pat šioje apklausoje pastebėta, kad tiek 2011 m., tiek 2012 m. kas trečiam ukrainiečiui jo šalis Europoje asocijavosi su žaliavų tiekimu ir pigia darbo jėga, atitinkamai 26 proc. ir 33 proc. respondentų. Reikia pridurti, kad per šiuos dvejus metus beveik nepakito ukrainiečių nuomonė dėl Ukrainos, kaip jungiančiosios grandies tarp Rusijos ir Europos (2012 m. – 27 proc., 2011 m. – 22 proc.). Vėlgi, ar Ukrainos visuomenės nuomonė atspindi Ukrainos valdžios požiūrį į šalies santykius su ES ir Rusija?

uKrainos valdžios nuomonė

Buvęs Ukrainos prezidentas V. Juš-čenka, 2012 m. gruodį duodamas inter-viu prestižiniam Didžiosios Britanijos verslo ir politikos dienraščiui „Financial Times“, teigė, kad ES privalo atnaujinti

Catherine Ashton

šiandien kamuolys yra ukrainos pusėje ir tik nuo jos priklauso, į kurią pusę ir kaip greitai ji sugebės šį kamuolį numest

AR UKRAINA TURėTų STOTI į ES?

2012 2012 2012 2012 2012 20122011 2011 2011 2011 2011 2011

Šaltinis: IFAK ukraine, 12/2012, 04/2011

Taip, po 20 m.

Taip, po 10-20 m.

Taip, per 5–10 m.

Taip, per 5 m.

Ne Sunku atsakyti

26%

39%

18%

7%

18%

8%10%11%

8% 7%

29%

19%

APŽVALGOS TEMA

ES 2

01

3 –

Eur

opos

Par

lam

ento

nuo

trau

ka


dialogą su Ukraina, o jeigu to nebus, Ukraina gali tapti „antrąja Baltarusija“. „Arba Ukraina bus izoliuota, pamesta ir dėl politinių, diplomatinių bei finansinių suvaržymų taps panaši į „Baltarusiją du“. Arba Ukraina integruosis į Europos procesą. Mes neturime trečios galimy-bės“, – įtikinamai dėstė mintis ,,Oran-žinės revoliucijos“ šauklys, keliaudamas po Europą ir nešdamas Ukrainos, kaip proeuropietiškos šalies, žinią. Dabartinis Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius vis dar nepateikė aiškios pozicijos dėl Ukrainos integracijos į ES. Vertinamas kaip labiau prorusiškas nei proeuropie-tiškas V. Janukovyčius 2012 m. pabai-goje išreiškė nuogąstavimą dėl Ukrainos galimų didžiulių praradimų, jeigu šalis bus izoliuota nuo prorusiškos Muitų sąjungos. Jis pabrėžė, kad Rusija buvo, yra ir bus centrine valstybe, kuri aplink save telkia NVS šalis. Tokių nuogąsta-vimų kontekste Ukrainos prezidentas 2012 m. gruodžio 18 d. turėjo susitikti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Šio susitikimo pagrindinis dėmuo turėjo būti dujų kaina Ukrainai. Sklido kalbos, kad Ukraina mainais į mažesnes dujų kainas būtų netgi sutikusi jungtis į Mui-tų sąjungą. Tačiau paskutiniu momentu V. Jankukovyčius atšaukė susitikimą su

reikalų ministerijos Ekonominio bendradarbiavimo direktorius Aleksan-dras Gorbanevas pareiškė, kad Rusija nemažins dujų kainų Ukrainai, nes nemato, dėl ko tai turėtų daryti. Diplo-mato nuomone, Rusija siūlė Ukrainai stoti į Muitų sąjungą ir gauti dujas tokia pat kaina kaip ir Baltarusija. „Tačiau Ukraina vienu metu nori išsaugoti dvi kryptis: ir įstoti į Europos Sąjungą, kur jos ypatingai nelaukia, ir dalyvauti Muitų sąjungoje, bet tik tokiais parame-trais, kurie jei naudingi. Bet taip nebūna. Negalima būti truputį nėščiam“, – ar-gumentavo A. Gorbanevas. Jis taip pat pabrėžė, kad Kijevas nesuinteresuotas kartu su Rusija ir ES sukurti konsorciu-mą dujų tranzitui per Ukrainą. Ukrainos Užsienio reikalų ministerijos (URM) atstovas Olegas Vološinas pabrėžė, kad Ukraina tiek derybose dėl ES, tiek dėl Muitų sąjungos išimtinai remiasi savo nacionaliniais interesais, todėl „mums visiškai nesuprantamas isteriškas pono Gorbanevo tonas, kurį jis sau leidžia ko-mentuodamas Ukrainos nenorą jungtis prie Muitų sąjungos“. Sušvelninti toną tarp šių konfrontuojančių pusių buvo mėginama 2013 m. sausio 13–14 d. čer-nivcuose (Ukrainoje) vykusiame Rusijos ir Ukrainos URM vadovų susitikime.

V. Putinu. Užkulisiuose buvo kalbama, kad Ukrainos prezidentui prieš šį susi-tikimą paskambino Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barrosas. Apie ką jie kalbėjo, oficialūs šaltiniai nutyli, tačiau po pokalbio V. Janukovyčius suabejojo Muitų sąjun-gos tikslingumu. Tokia Kijevo išdavystė užrūstino Maskvą, todėl pirmosiomis 2013 m. dienomis Rusijos užsienio

Žaliavų tiekėjos ir pigios darbo jėgos

2012 33%

2011 26%

Šalies, kuri beveik nevaidina jokio vaidmens pasaulyje

2012 27%

2011 14%

Jungiančioji grandis tarp Rusijos ir Europos

2012 22%

2011 25%

Patikimos strateginės partnerės

2012 7%

2011 18%

Sunku pasakyti2012 11%

2011 17%

KAIp mANOTE, KOKS UKRAINOS įVAIzDIS EUROpOJE?

Šaltinis: IFAK ukraine, 12/2012, 04/2011

APŽVALGOS TEMA

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

europos parlamento narys algirdas SauDarGaS: Europos Sąjungos rūpestis yra paspausti ukrainą, priversti ją tęsti reformas. Tą siekį

naujoji ukrainos valdžia iš tiesų deklaruoja, bet realūs darbai, reformos, pradėtos

„Oranžinės revoliucijos“, yra neabejotinai sulėtėjusios. Kita vertus, jei ukraina nevyk-

do savo įsipareigojimų, netęsia reformų, o Asociacijos sutarties pasirašymas atideda-

mas, silpsta santykiai su Europa ir yra pavojus, kad ukraina tokiu atveju yra stumiama

į Rusijos glėbį.

Dirbant Europos Parlamente ne kartą teko būti ukrainoje, bendrauti tiek su buvusios,

tiek dabartinės valdžios politikais. Mano nuomone, dabartinė valdžia nėra nusiteikusi

pulti į Rusijos glėbį, kadangi jie turi savo interesų. Neabejotinai reikšmės turi oli-

garchiniai tos valdžios, praturtėjusios iš energetinių išteklių tranzito, bruožai. Todėl

dabartiniai ukrainos politikai nenorėtų, kad jiems diktuotų Maskva, ir yra linkę išlai-

kyti savarankišką ukrainos valdžią. Tačiau realijos yra kitokios: didelė, galinga, turinti

didžiulius resursus Rusija traukia ukrainą link savęs.

Tam, kad ukraina pasiektų visišką sąmoningą savarankiškumą, reikia laiko. Taigi ES

politika ukrainos atžvilgiu yra sunki ir ilgalaikė politika. Reikia dirbti labai atsargiai,

atidžiai, išmintingai, kad ukrainos saitai su Europa vis dėlto nenutrūktų ir šalis

galutinai nepasuktų Rusijos link.


susitiKimas černivcuoseIroniška, kad černivcuose, va-

kariniame Ukrainos mieste, kuriame pastatyta pirmoji Ukrainoje ir Rytų Europoje biodegalų pildymo kolonėlė, vyko Rusijos URM vadovo Sergėjaus Lavrovo ir Ukrainos URM vadovo Leonido Kožaros susitikimas. Susiti-kime pagrindinis dėmesys turėjo būti skirtas dvišaliam Rusijos–Ukrainos bendradarbiavimui, bet abi šalys puikiai suprato, kad iš tikrųjų šis susitikimas skirtas Maskvos ir Kijevo neišspręstam dujų klausimui.

Rusijos diplomatijos vadovas susiti-kime pabrėžė, jog Ukraina neprivalo rinktis tarp „Vakarų“ ir „Rytų“ ir kaip toliau vystytis. Pasak S. Lavrovo, „inte-graciniai procesai tiek ES, tiek Eurazi-jos formatu vystosi vienu ir tuo pačiu principu, todėl būtina šiuos integraci-nius procesus jungti, o ne statyti vieną prieš kitą“. Vėliau S. Lavrovas savo kal-boje išdėstė Muitų sąjungos privalumus ir pabrėžė, kad jau dabar ši sąjunga jos narėms teikia naudą ir yra atvira kitoms NVS šalims. Visgi diplomatinis S. Lavrovo tonas černivcuose bylojo, jog Ukraina yra labai svarbi Rusijai kaimy-nė, ir Rusijos URM vadovo pasakymas, jog „Rusijos–Ukrainos santykiuose matyti pakilimas“ leido suprasti, kad Maskva vis dar tikisi iš Kijevo „teisin-go apsisprendimo“. Ukrainos URM vadovo L. Kožaros pagrindinė mintis černivcuose buvo tokia: Ukrainos orientavimasis į europietiškas visuo-meninio gyvenimo normas jokiu būdu nereiškia geopolitinio, ekonominio ar kultūrinio atotrūkio nuo Ukrainos draugų, tarp jų nuo Rusijos Federacijos. L. Kožara savo kalboje taip pat pabrėžė ES ir Muitų sąjungos rinkų bendra-darbiavimo galimybes: „Anksčiau ar vėliau Rusija, Ukraina ir ES turės tapti bendros rinkos dalimi“. Ar taip įvyks, parodys laikas, tačiau kol kas Ukrainos laukia rimtas pokalbis su ES (vasario 25 d. ES–Ukrainos susitikimas Briu-selyje). Jo metu turėtų aiškėti Ukrai-nos apsisprendimas, kuria kryptimi ji pasuks. ■

jausmų“, joje gera gyventi, ir jis mokysis rusų kalbos. Anot jo, Rusija ne tokia šalis, kurios „premjeras savo valstybės pilietį gali pavadinti apgailėtinu žmogumi“ (taip virtualioje diskusijoje apie aktorių pasakė premjeras J. M. Ayraultas).

rusijos Provincijos PaviliotasToliau įžymybė delsti neketino. Jau

sausio 5 d. jis atskrido į Sočį, kad apsika-bintų ir šiltai pabendrautų su V. Putinu, bet svarbiausia – kad gautų Rusijos piliečio pasą. Kaip sakė artistas, pagaliau jo sena svajonė išsipildė, nors tas doku-mentas svečio rankose dar nereiškė, kad nuo to laiko jis yra Rusijos pilietis. Rusijos pilietybės įstatymas numato, kad ketinan-tis ją įgyti ir mokėti 13 procentų pajamų mokestį asmuo turi gyventi Rusijoje 182 dienas per metus. G. Depardieu tai būtų didžiulė našta. Jis iškart pareiškė, kad lieka prancūzu, o sausio 7 d. viešėdamas ciuriche, kur pradėjo ruoštis naujam vai-dmeniui, patvirtino, jog prašys ir Belgijos pilietybės.

Kiti pranešimai apie šį tarpvalstybinį šou – su gera humoro doze. G. Depardieu sausio 6 d. viešint Mordovijoje – šiame lagerių ir kalėjimų krašte, kurio baisumus stalininiais laikais teko patirti ir šimtams lietuvių – respublikos vadovas Vladimi-ras Volkovas gerbiamam svečiui pasiūlė kultūros ministro postą, ketino padovano-ti butą ir namą, tačiau artistas mandagiai atsisakė, nes esą „nepakankamai įsigilinęs į vietos kultūrą ir papročius“. Bet Rusijoje įprasto siūlymo – išlenkti briaunuotą stiklinę degtinėlės – svečias neatsisakė... Beje, ministrų postus svečiui taip pat siūlė Adygėjos respublika, Juodkalnija, o su apsinuoginusia autoritarinio Uzbekistano vadovo dukra Giulnara Karimova jis net sudainavo reklaminę dainelę...

Tuo metu tėvynėje jo laukė teismas: sausio 8 d. įvyko G. Depardieu bylos

Garsus prancūzų aktorius Gerardas Depardieu (visas vardas Gerard Xavier Marcel Depardieu) taip ir būtų likęs savo gerbėjų atmintyje vien kaip puikus artistas, na dar vyndarys ir nežabotą laisvę ir gerą prancūzišką vyną mėgstan-tis žmogus, jei ne jo iššūkis Prancūzijos mokesčių sistemai. Bet pažvelkime, kiek jame politikos, kiek nuoširdaus noro išvengti didžiulės mokesčių naštos, o kiek aktoriaus užgaidos išgarsėti dar kitu vaidmeniu...

Bėglys nuo moKesčiųIr 64-rių metų sulaukęs G. Depar-

dieu pasinėrė į tremtinio nirvaną. Dar pernai metų vidury Prancūzijos prezi-dentas Francois Hollande‘as žadėjo, kad nepakeliamais mokesčiais apmokestins tuos, kurių metinės pajamos – daugiau kaip milijonas eurų. Premjero Jeano Marco Ayraulto vyriausybė prastūmė šį įstatymo projektą parlamente. Naciona-linis susirinkimas priėmė pasiūlymą nuo 2013 m. sausio 1 d. nustatyti iki 75 proc. pajamų mokesčius. Ir tuomet G. Depar-dieu užprotestavo: jis paliks šalį, jeigu bus patvirtinti tokie drakoniški mokesčiai. Jis pagrasino išvyksiąs į Belgiją, kur Nešino mieste turi prabangią vilą. Mat Belgijoje įvestas 50 proc. pajamų mokestis. Tačiau opozicijos siūlymu Prancūzijos Konsti-tucinis teismas gruodžio 29 d. atmetė šį parlamento nutarimą ir paliko galioti 45 proc. mokestį.

Atrodytų, problema išspręsta, tačiau garsusis aktorius savo pozicijos nekeitė ir pareiškė, kad ketina atsisakyti Prancūzi-jos pilietybės. Sausio 3 d. jis per Rusijos TV pirmąjį kanalą paskelbė atvirą laišką, kuriame patvirtino, jog prašo Rusijos pilietybės. Jis prisipažino karštai mylįs rusų kultūrą ir asmeniškai Vladimi-rą Putiną, o Rusiją pavadino „didžios demokratijos“ šalimi, kuri „kupina taurių

Kaip obeLiKSaS užKariauja ruSiją...

česlovas IŠKAUSKAS

APŽVALGOS TEMA


Prancūzų aktorius Gerardas Depardieu, kuriam buvo suteikta Rusijos pilietybė, laiko savo naująjį pasą vizito Saranske metu

prancūzų filosofais kaip ch. Montescuieu (charles-Louis de Secondat, arba baronas de La Brède et de Montesquieu), ji įsigijo Deniso Diderot biblioteką ir susirašinėjo su F.Voltaire‘u (tikroji pavardė Francois-Marie Arouet). Prancūzų kalba tapo rusų dvarininkų ir kitų kilmingųjų kalba. Tiesa, 1793 m. carienė nutraukė diplomatinius santykius su Prancūzija: absoliutinės monarchijos šalininkė negalėjo pakęsti artėjančios prancūzų revoliucijos... Bet XVIII–XX a. Paryžius ir Maskva keletą kartu sudarė sąjungas prieš Prūsiją ir Vokietiją. Daug prancūzų inteligentų ir intelektinio elito pritarė Vladimiro Leni-no revoliucijai, šlovino SSRS laimėjimus, o prancūzų komunistai buvo ugningi Josifo Stalino pasekėjai Vakarų Europoje, rašo austrų laikraštis.

Naujaisiais amžiais, 1992 m., tik ką griuvus Berlyno sienai, prezidentas Francois Mitterrand‘as pirmas iš užsie-nio valstybių vadovų su Borisu Jelcinu pasirašė draugystės ir bendradarbiavimo sutartį. Rusijos oligarchai nepaprastai pamėgo Žydrąjį krantą – Viduržemio jūros pakrantę Prancūzijos pietuose, kur ėmėsi pirkti vilas, kad nekilnojamojo turto agentūros net perspėjo gyventojus dėl galimų rusų machinacijų. Buvęs prezi-dentas Nicolas Sarkozy 2008 m. Rusijos agresijoje prieš Gruziją pritarė Tbilisiui, bet paskelbė penkių punktų deklaraciją, palankią Maskvai ir iki šiol nevykdomą. F. Hollande‘as šiek tiek atitolo nuo draugys-tės su V. Putinu, o Paryžiaus intelektualai (pavyzdžiui, Andre Glucksmannas) išvadino dabartinį Rusijos vadovą dikta-toriumi.

ar tiKrai „Protu rusijos nesuvoKsi“?

Ir štai tokiomis aplinkybėmis prancū-zų vaidybos meno pažiba puola „diktato-riui“ į glėbį ir jo valdomą Rusiją vadina demokratijos pavyzdžiu. Tai turėtų atkurti gerus Paryžiaus ir Maskvos santykius. Bet antai JAV leidinys „Foreign Policy Journal“ mano, kad šis šou duoda balų tik V. Putinui, kuris dėl savo įvaizdžio mėgsta kviesti „žvaigždes“. Prieš porą metų jis priėmė tokius garsius pasaulio

nagrinėjimas. Artistui grėsė dveji metai izoliacijos, nes lapkritį būdamas neblaivus (nustatytos 1,8 promilės, o Prancūzijoje leidžiama 0,5 promilės) galingu mo-toroleriu skraidė Paryžiaus gatvėmis. Jo advokatas laikraščiui „Suddeutcshe Zeitung“ sakė, kad artisto teismo posėdy-je nebus, nes jis užimtas naujo vaidmens filme, kuris tuojau bus pradėtas filmuoti Niujorke, repeticijomis. Laikraštis pridūrė, kad G. Depardieu save laiko pasaulio piliečiu, o „socialistų valdomoje Prancūzi-joje jam trūksta meilės“, ir ją kompensuo-ja Maskva, kur aktorius dar ir filmuojasi reklamoje.

sena meilė nerūdija...Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad

prancūzų kino žvaigždės šou skirtas tik jam vienam, o žiūrovai – tik lengvo žanro mėgėjai. Toli gražu: į šį teatrą susirinko didžiosios Europos valstybės, pirmiausia – Rusija ir Prancūzija, kurias nuo seno sieja draugiški ryšiai.

Austrų dienraštis „Der Standard“ analizuoja, kaip atsirado Rusijos ir Pran-cūzijos draugystė. „Prancūzai ir rusai jau daug amžių jaučia artumą, nors ekonomi-niai ir politiniai valstybių ryšiai ne tokie jau stiprūs. Abipusė trauka, netgi žavėji-masis vieni kitais vienija dvi tautas, kurių pagrindas – valstietija ir brandus eli-tas“,– rašo laikraštis. Jis primena, kad dar imperatorienė Jekaterina žavėjosi tokiais

TRUmpAI ApIE g. DEpARDIEU

● Gimė 1948 m. gruodžio 27 d.

Prancūzijoje, daugiavaikėje darbininkų

šeimoje

● Aktoriaus karjerą pradėjo mažame

keliaujančiame teatre „Cafe de la

Gare“

● Filmas, kuriame suvaidinęs aktorius

susilaukė populiarumo, buvo 1974 m.

sukurtas „Les valseuses“

● 80-aisias – 90-aisiais buvo žymiau-

sias aktorius Prancūzijoje

● Suvaidino maždaug 120 prancūzų,

anglų, vokiečių, italų, lenkų ir ameri-

kiečių filmų ir tapo vienu geriausiai

mokamų Europos aktorių

● Buvo apdovanotas už vaidmenis

filmuose „Paskutinis metro“ (1980),

„Policija“ (1985), „Cyrano de Berge-

rac“ (1990), „Žalioji korta“ (1990)

● 1971 m. vedė Elisabeth, su ku-

ria susilaukė dviejų vaikų – sūnaus

Guillaume (mirė nuo plaučių uždegimo

2008 m.) ir dukros Julie. Su žmona

išsiskyrė 1996 m. Po išsikyrimo

G. Depardieu gyvenime moterų netrūko.

Iš buvusių santykių turi dar du vaikus

● Labiau už moteris artistas mėgs-

ta motociklus: „Man labai patinka

motociklai. Ne tiek dėl greičio, kiek dėl

laisvės. Aš nemėgstu priklausyti nuo

kitų žmonių ir ilgam įstrigti automobi-

lių spūstyje“

● Aktorius taip pat užsiima ir vyn-

daryste. Jo vynas jau pripažintas ir

žinovų, ir mėgėjų, o vynuogynai Anžu

srityje yra vieni geriausių Prancūzi-

joje. Apie dievinamą gėrimą aktorius

sako: „Vynu mėgaujuosi nuo tada, kai

mečiau gerti alkoholį“

● Dėl savo ne itin sveiko gyvenimo

būdo aktorius turi sveikatos proble-

mų. Apie jam atliktą sudėtingą širdies

operaciją G. Depardieu kalbėjo: „Šiai

operacijai aš rengiausi visą savo

gyvenimą, per kurį dalyvavau daugy-

bėje triukšmingų vakarėlių, išgėriau

nemažai alkoholio, vaidinau

begalėje filmų“

APŽVALGOS TEMA

ITA

R-T

ASS

/Sta

nisl

av K

rasi

lnik

ov/S

canp

ix n

uotr

auka


menininkus kaip Sharon Stone, Mickey Rourke, Holdey Hown, o pats su džiazo muzikantais sudainavo dainelę anglų kal-ba. Jį pagerbia ir aktorius Jeanas claude‘as van Damme‘as, kitos įžymybės. Tai švelni parama V. Putinui, kuris pasaulio akyse kuria pigios, prieinamos, patogios gyventi ir plėtoti verslą šalies su mažais mokes-čiais įvaizdį. Prieglauda pabėgėliams nuo mokesčių – tai nemokamas Kremliaus priedas prie į Vakarus eksportuojamų dujų ir naftos.

O šie turi kurti demokratiškos Ru-sijos vaizdą. Štai G. Depardieu interviu Rusijos TV programai „Vesti nedeli“, o paskui Azerbaidžano televizijai po sausio 13 d. Maskvoje vykusio opozicijos žygio „Maršas prieš niekšus“ pareiškė, kad Rusijos opozicija neturi nei programos, nei tikslų. „Ten yra protingų žmonių, pavyzdžiui, Kasparovas, bet tai tinka tik šachmatams, ir viskas. Politika kur kas sudėtingesnė“, – įsiteikdamas Kremliui kalbėjo aktorius. Jis sukritikavo valdžios įkalintas „Pussy Riot“ dainininkes, dar kartą pagyrė V. Putiną, kad šis grąžino rusiškus animacinius filmus vaikučiams...

„Tai keistas psichologinis šokis, – rašo leidinyje „New Republic“ žurnalistė Julia Ioffe, – savo šaknimis jis nueina į šventą Bizantijos kultūrą, ir jis šokamas dabar: Rusija lepina Vakarų atstovą visokiais ska-numynais ir merginomis, o kartu išjuokia kaip nevisavertį...“

Ta garbinimo, vaišingumo ir nieki-nimo dermė būdinga azijietiškai kultūrai. Maskvos tikslai aiškūs: ji tikisi sulauk-ti Vakarų atlaidumo įstojus Rusijai į Pasaulio prekybos organizaciją, 2013-ųjų rugsėjį Sankt Peterburge rengiant G20 viršūnių susitikimą, 2014-aisiais – Žie-mos olimpines žaidynes Sočyje, galų gale remiant Sirijos lyderį Basharą al Assadą, ginant Irano branduolinę programą ir net pritariant Rusijos Dūmos sprendimui uždrausti amerikiečiams įsivaikinti rusų vaikus...

Ar visa tai taip toli nuo G. Depardieu šou Rusijoje? Ne, šiais laikais visa susiję, tad tik naivus gali patikėti poeto Fiodoro Tiutčevo žodžiais, kad „protu Rusijos nesuvoksi, vienu aršinu neišmatuosi“.■

Respublikos piliečiais, kokia pilietybės įgijimo, netekimo tvarka, pilietybės suteikimo išimties tvarka reglamentavi-mas. Tiesa, tuomet daugelį su pilietybe susijusių klausimų sprendė Aukščiau-siosios Tarybos Prezidiumas. 1992 m. priėmus Lietuvos Respublikos Konstitu-ciją, pilietybės klausimai tapo reglamen-tuoti ir konstituciniu lygmeniu. 1993 m. Pilietybės įstatyme numatyta, kad pilietybę išimties tvarka teikia Respubli-kos Prezidentas.

Daugybę kartų darytos įstatymo pataisos, ypač dėl nuostatų, apibrėžian-čių, kurie asmenys laikytini Lietuvos Respublikos piliečiais, bei pilietybės išsaugojimo ir pilietybės grąžinimo reglamentavimo, paskatino Seimą 2002 m. priimti naujos redakcijos Pilietybės įstatymą. Įstatymo 18 straipsnyje buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės. Išimtis galėjo būti taikoma tik tiems as-menims, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, taip pat lietuvių kilmės asmenims, kurių bent vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu. Taigi gana platus ratas asmenų galėjo turėti Lietuvos Respublikos ir kartu kitos valstybės pilietybę.

Kalbant apie pilietybės suteikimą išimties tvarka, naujoji įstatymo redak-cija buvo labai lakoniška. Įstatymo 16 straipsnyje tebuvo paminėta, kad pilie-tybę išimties tvarka gali suteikti Res-publikos Prezidentas užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, jeigu jis yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai. Tiesa Pilietybės reikalų komisija tokiais atvejais teikdavo Prezidentui pasiūlymą, ar tenkinti tokio asmens prašymą Lietu-vos Respublikos pilietybei gauti. Tačiau

Plačiai Lietuvoje nuskambėjęs Preziden-tės Dalios Grybauskaitės atsisakymas išimties tvarka suteikti Lietuvos Respu-blikos pilietybę čiuožėjai Isabellai Tobias iš naujo paskatino tiek politikus, tiek visuomenę padiskutuoti šia itin aktualia ir jautria tema.

Lietuvos statistika negailestingai skelbia, kad mūsų gyventojų sparčiai ma-žėja: Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2002 m. Lietuvoje buvo 3 452 603 gyventojų, o 2010 m. jų skaičius sumažėjo iki 3 137 026 gyventojų. Tą lemia ne tik sumažėjęs gimstamumas, bet ir sparti emigracija. Mūsų tautiečiai, išvykę gyventi į svečias šalis ir ten įsitvir-tinę, tuokiasi su užsienio piliečiais, kuria šeimas, todėl pilietybės klausimų regla-mentavimas svetur ir Lietuvoje jiems tampa ypač aktualus. Reikėtų pažymėti, kad pilietybė yra ne bet koks asmens ir valstybės ryšys, tačiau nuolatinis ir nepertraukiamas teisinis ryšys, kuris yra grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Todėl vien piliečio išvykimas gyventi į užsienio valstybę nereiškia, kad jo ryšys su Lietuvos valstybe nutrūksta. Tai, kad esame maža valstybė, mus verčia nuolatos rūpintis dviem klausimais, su-sijusiais su pilietybe: dvigubos pilietybės problema ir pilietybės suteikimu išimties tvarka asmenims, ypač nusipelniusiems Lietuvos valstybei.

Tam, kad geriau suprastume, kodėl nenustojama diskutuoti dėl netinkamo ir painaus pilietybės klausimų reglamen-tavimo, turime žvilgtelėti į praeitį, kaip pilietybės klausimai buvo reglamentuoja-mi tada ir kaip dabar.

Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1991 m. gruodžio mėnesį priėmė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą, kuriame buvo apibrėžta, kas laikomi Lietuvos

piLieTybėS reGLamenTavimo LieTuvoje vinGrybėS

Roberta FIRAVIčIūTė

APŽVALGOS TEMA


Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Ar sudarysime tautiečiams užsienyje palankesnes sąlygas neprarasti ryšio su Lietuva?

įstatyme daugiau nebuvo jokių kriterijų, kuriais vadovaujantis Prezidentas galėtų nuspręsti, ar užsienio pilietis ar asmuo be pilietybės yra tikrai nusipelnęs Lietuvai. Taigi įstatymas gana lanksčiai reguliavo tiek dvigubos pilietybės, tiek pilietybės suteikimo išimties tvarka klausimus.

Situacija pasikeitė po to, kai 2003 m. gruodžio 30 d. Konstitucinis Teismas (toliau – KT) savo nutarime pažymėjo, jog dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač retos išimtys, o ne paplitę reiški-niai, o kalbant apie pilietybės suteikimą išimties tvarka, atkreiptas dėmesys į nuopelnus Lietuvos Respublikai. KT savo nutarime apibrėžė, kad nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina tokia as-mens veikla, kuria asmuo ypač reikšmin-gai prisideda prie Lietuvos valstybin-gumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo yra integravęsis į Lietuvos visuomenę. Be to, KT pažymėjo, kad pilietybė negali būti teikiama remiantis spėjimais dėl ateities. Taigi po šio išaiškinimo Seimas ėmėsi koreguoti Pilietybės įstatymą.

Buvo priimtos Pilietybės įstatymo pataisos, kuriomis siūlyta užsienio pilie-čiui ar asmeniui be pilietybės, susituo-kusiam su Lietuvos Respublikos piliečiu ar piliete, pragyventi 10 metų Lietuvoje tam, kad jis gautų Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau šios pataisos preziden-to Valdo Adamkaus buvo vetuotos dėl pernelyg griežto reikalavimo. Prezidento dekrete paminėta, kad toks termino pailginimas nepagrįstai riboja santuo-koje esančių asmenų teises integruotis į Lietuvos visuomenę. Atsižvelgęs į šias Prezidento pastabas, 2004 m. gruodžio 9 d. Seimas priėmė pakoreguotą Pilie-tybės įstatymą. Kartu buvo papildytas įstatymo 16 straipsnis, kuriuo nuro-dyta, jog užsienio pilietis arba asmuo be pilietybės, siekiantis gauti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti ne tik nusipelnęs Lietuvai, bet taip pat integravęsis į Lietuvos visuome-nę. Įstatyme buvo apibrėžta, kas laikytina nuopelnais Lietuvos Respublikai. Reikia pažymėti, kad įstatymų leidėjas nebuvo

suteikta ir tuo atveju, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai.

Pilietybės klausimai ir toliau kėlė ginčus, tad 2006 m. lapkričio 13d. priimtas KT nutarimas turėjo išsklaidyti abejones. Šiame nutarime KT pasisakė dėl dvigubos pilietybės. Taip pat numatė, kad įstatymų leidėjui kyla pareiga ne tik sureguliuoti pilietybės įgijimo pagrin-dus, netekimo tvarką, tačiau ir numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Tačiau, kaip jau buvo minėta , tokie atvejai turi būti labai reti, išimti-niai. KT taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog jeigu įstatymų leidėjas tikrai mano, kad dvigubos pilietybės nereikia riboti, tai jis pirmiausiai turėtų imtis atitinka-mos Konstitucijos nuostatų revizijos ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri yra numatyta pačioje Konstitucijoje. O Konstitucijos 12 straipsnis yra Konstitu-cijos I skirsnyje, kuris gali būti keičiamas tik referendumo būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad KT šiame nutarime nuos-tatas dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai, pripažino priešta-raujančias Konstitucijai. Ir nors atrodo, jog minėtuose nutarimuose KT gana aiš-kiai ir griežtai pasisakė tiek dėl dvigubos pilietybės, tiek dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka, Seimui vis nepavykdavo rasti formulės, kaip reglamentuoti jau-triausias Pilietybės įstatymo nuostatas.

2008 m. birželio 30 d. Seime buvo priimtas naujos redakcijos Pilietybės įstatymas. Jame buvo suteikta galimybė išsaugoti Lietuvos pilietybę asmenims, įgijusiems kitos valstybės, su kuria Lie-tuva yra pasirašiusi sutartį dėl dvigubos pilietybės, pilietybę, taip pat asmenims, įgijusiems Europos Sąjungos (ES) ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) valstybės narės pilietybę. Įsta-tymas suteikė teisę tam tikrais atvejais išsaugoti Lietuvos pilietybę lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse. Visgi šalies vadovas šio įsta-tymo nepasirašė ir grąžino pakartotinai

labai kūrybiškas ir įstatyme nuopelnai Lietuvos valstybei apibūdinti taip, kaip juos savo nutarime apibrėžė Konstitu-cinis Teismas. Visgi ir po šių įstatymo pataisų pilietybės institutas nebuvo iki galo aiškiai reglamentuotas, ypač daug abejonių kėlė nuostatos dėl dvigubos pilietybės.

2006 m. balandį Pilietybės įstatyme buvo praplėstas ratas subjektų, esančių Lietuvos Respublikos piliečiais. Jais imti laikyti ir tie asmenys, kurie po 2003 m. sausio 1 d. įgijo kitos valstybės piliety-bę, tačiau jie yra asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, taip pat lietuvių kilmės asmenys. Taigi iš susiau-rinto reguliavimo vėl sugrįžta į platesnį dvigubos pilietybės reglamentavimą. Vien šia pataisa nebuvo apsiribota ir tų pačių metų liepos mėnesį Prezidentas V. Adamkus pateikė Pilietybės įstatymo 16 straipsnio pakeitimo ir papildymo projektą, kuriuo buvo pakeistos pilietybės suteikimą išimties tvarka reglamentuo-jančios nuostatos. Pagal priimtą pataisą pilietybė išimties tvarka galėjo būti

APŽVALGOS TEMA


Olg

os P

osaš

kovo

s (L

R S

eim

o ka

ncel

iari

ja) n

uotr

auka

svarstyti, motyvuodamas tuo, kad įsta-tyme dar labiau išplečiamos dvigubos pilietybės suteikimo ir išsaugojimo gali-mybės. Be to, anot Prezidento, įstatyme išliko KT nurodytų teisinio reguliavimo ydų. Tačiau pakartotinai įstatymas visgi buvo priimtas, jame buvo atsisakyta tik nuostatų dėl dvigubos pilietybės asme-nims, įgijusiems ES ar NATO valstybės narės pilietybę, taip pat buvo numatyta, kad šis naujos redakcijos įstatymas galios iki 2010 m. sausio 1 d. Deja, iki numaty-to termino nepavyko parengti Pilietybės įstatymo pataisų, todėl šis terminas buvo pratęstas dar du kartus.

Galiausiai 2010 m. lapkričio 4 d. Seimas dar kartą patobulino Pilietybės įstatymą. Priimtoje naujoje jo redakcijoje įvesta gerokai daugiau naujovių. Pir-miausia buvo aiškiai apibrėžtos įstaty-me vartojamos sąvokos. Taip pat buvo numatyti ir nauji atvejai, kada asmuo gali būti Lietuvos Respublikos ir kartu užsienio valstybės piliečiu. Numatyta, kad dviguba pilietybė galima ir tiems asmenims, kurie yra lietuvių kilmės, išvykę iš Lietuvos Respublikos po 1990 m. kovo 11 d. ir įgiję ES ar NATO vals-tybės narės pilietybę. Šios pataisos turėjo atverti kelius emigrantams išlaikyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Taigi čia svarbūs du elementai, pirma, išvykimas iš šalies jau po 1990 m. kovo 11 d., antra, ES ar NATO valstybės narės pilietybės įgijimas. Iš esmės dvigubos pilietybės reguliavimas buvo sušvelnintas. Beje, buvo papildytas ir straipsnis, reglamen-tuojantis pilietybės suteikimą išimties tvarka. Lietuvos Respublikos piliety-bė išimties tvarka taip pat galėjo būti suteikta užsienio piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kai jo veikla sietina su Lietuvos Respublikos vardo garsinimu mokslo, ekonomikos, kultūros, meno ir sporto srityse atstovaujant Lietuvos Respublikai šiuo metu ar ateityje. Pagal šį įstatymą buvo laikoma, kad asmuo integravosi į Lietuvos visuomenę, jeigu jis nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir sugeba bendrauti lietuvių kalba, o jeigu nuolat negyvena Lietuvos Respublikoje – sugeba bendrauti lietuvių kalba ir yra

Lietuvių tautos išsaugojimo ir telkimo

uždavinys privalo tapti svarbiausiu

mūsų tikslu. Trumparegiškas Konstitu-

cijos interpretavimas negali tapti mūsų

tautos nykimo ir blaškymo priežastimi.

Aš viliuosi, kad Konstitucinis Teismas yra

dinamiška struktūra. Žinoma, teisinė-

je valstybėje turime gerbti įstatymus,

teismo sprendimus, juos vykdyti. Bet juk

galime diskutuoti, turėti savo nuomonę

niekas nedraudžia. Nepamirškime, kad

teismai taip pat gali suklysti. Gali būti,

kad kitos sudėties KT teisėjai turės kitokią

nuomonę. Tuo laikotarpiu, kai buvo

priimtas KT nutarimas, mes jo laikėmės

ir tebesilaikome, tačiau galbūt dabar

KT pamėgins šį klausimą įvertinti kitaip,

atsižvelgti į visuomenės lūkesčius. Per

sausai aiškinant Konstituciją, nematant

prieš akis tikslo, dažnai galima atsidurti

aklavietėje. Gal teisininkai ir nesutiks, bet

KT, atsižvelgdamas į tą tikslą ir valstybės

interesą, kai kuriuos dalykus galėtų aiškin-

ti kiek kitaip. Tai tiktų ir dvigubos piliety-

bės nuostatoms, juk čia labiausiai kliūva

viena frazė – „atskiri atvejai“.

Išmintingas dvigubos pilietybės taikymas

gali pasitarnauti siekiant sutelkti po pa-

saulį išsiblaškiusius tautiečius ir sudaryti

palankesnes sąlygas jiems sugrįžti ar

neprarasti ryšio su Tėvyne. Pasaulio lietu-

viai norėtų, kad būtų užtikrintas pilietybės

perdavimas ir išlaikymas palikuonims.

Reikėtų ieškoti kompromiso, kuris dvigu-

bą pilietybę leistų šiek tiek siauriau, kad

neprieštarautų Konstitucijai. Dvigubos

pilietybės ribas būtų galima plėsti keičiant

užsienyje gimusių vaikų statusą, kai jų tė-

vai ar vienas iš tėvų turi Lietuvos piliety-

bę. Kartu su Seimo nariu Gintaru Songaila

dar ankstesnės Seimo kadencijos metu

buvome pateikę siūlymą, kaip būtų galima

spręsti dvigubos pilietybės problemą, visų

pirma į įstatymą įrašant, kad Lietuvos

Respublikos piliečiais būtų laikomi ir tie

lietuvių kilmės asmenys, kurie išvyko iš

Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d. ir yra įgiję

ES arba NATO valstybės narės pilietybę.

Seimas šioms pataisoms buvo pritaręs,

tačiau Prezidentė vetavo šį įstatymą, kaip

gerokai išplečiantį dvigubos pilietybės

atvejus. Šiuo metu kol kas reikia palaukti,

ką pasakys Konstitucinis Teismas, gal

viskas išsispręs savaime. Mano nuomone,

keisti Konstituciją tikrai nebūtina, pakaktų

įstatymo pataisų.

Kalbant apie pilietybės suteikimą išimties

tvarka, turiu pasakyti, kad vis dar vyrauja

provincialus požiūris. Iš tikrųjų ne tiek

daug turėjome atvejų, kad dėl pilietybės

kreiptųsi asmuo, tarptautiniu lygiu galintis

atstovauti Lietuvai. Tokius žmones norime

pritraukti, nors jie niekada nebuvo mūsų

šalies piliečiai. Nematau nieko blogo,

kad asmuo, pasižymėjęs sporte ar meno

srityje ir taip garsindamas Lietuvos vardą,

gautų Lietuvos Respublikos pilietybę.

Manau, kad kaip tik tokių žmonių Lietuvai

reikia ir nereikia kažko bijoti. Dar 2010 m.

lapkritį Seimo priimtame įstatyme kaip tik

ir buvo nuostata dėl atstovavimo Lietuvai

mokslo, meno, kultūros, ekonomikos ir

sporto srityse. Tačiau Prezidentė vetavo šį

įstatymą. Jei ne Prezidentės veto, dabar

neturėtume tokios situacijos su dailiojo

čiuožimo pora Deividu Stagniūnu ir Isa-

bella Tobias.

Seimo narys paulius SauDarGaS: Trumparegiškas Konstitucijos interpretavimas negali tapti mūsų tautos nykimo ir blaškymo priežastimi

APŽVALGOS TEMA


kitų akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo yra integravęsis į Lietuvos visuomenę. Taigi Pilietybės įstatyme atsirado daugiau konkretumo, aiškiai įvardyti kriterijai, leidžiantys asmeniui suteikti pilietybę išimties tvarka, taip pat nustatyti atvejai, kada Lietuvos Respu-blikos pilietis gali turėti dvigubą pilie-tybę, tačiau prezidentė D. Grybauskaitė vetavo šį įstatymą kaip galimai priešta-raujantį Konstitucijos nuostatoms.

Visų pirma nuostatos dėl dvigu-bos pilietybės suteikimo asmenims, įgijusiems ES ar NATO valstybės narės pilietybę, Prezidentės įsitikinimu, sudaro prielaidas dvigubai pilietybei tapti paplitusiu reiškiniu, o tai neatitinka Konstitucijos nuostatų, leidžiančių tik retas išimtis. Antra, Prezidentė suabejo-jo nuostatomis, leidžiančiomis suteikti pilietybę išimties tvarka už atstovavimą Lietuvai mokslo, ekonomikos, kultūros, meno ir sporto srityse, nes, kaip savo dekrete pažymi valstybės vadovė, ši nuostata savo esme yra panaši į ankstes-nės redakcijos Pilietybės įstatymo nuos-tatą, kurią KT pripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Seimui šį kartą neužteko valios įveikti Prezidentės veto. 2010 m. gruodžio mėnesį priimtame įstatyme nebeliko nuostatos dėl ES ir NATO pilietybės, taip pat neliko nuostatos ir dėl pilietybės suteikimo išimties tvar-ka užsienio piliečiams ar asmenims be pilietybės už Lietuvos vardo garsinimą mokslo, ekonomikos, kultūros, meno ir sporto srityse atstovaujant Lietuvai.

Nelikus minėtų nuostatų, aistros nerimsta, visuomenei ir toliau lieka ne-aišku, kaip įvertinti tuos ypatingus nuo-pelnus Lietuvos valstybei ir kas laikytina integracija į visuomenę. Visuomenėje kilusios diskusijos, matyt, net griežtajai Prezidentei uždavė nemažai klausimų ir netgi privertė kreiptis į Konstituci-nį Teismą išaiškinimo dėl pilietybės teikimo plėtros galimybių. Konstitucinis Teismas priėmė Prezidentės kreipimą-si ir jį nagrinės. Kas toliau? Lauksime Konstitucinio Teismo išaiškinimo? O gal tauta vis dėlto ryšis keisti Konstituciją, kuri turi būti stabilumo garantas? ■

„patogus“ žmogus. To meto saugumas Jus netgi laikė grėsme visuomenei. Kodėl jie Jūsų bijojo?Daugiausia mes su dabartiniu kunigu Juliumi Sasnausku veikėme. Mūsų tiks-las buvo paviešinti 1939 metų rugpjūčio 23 d. Ribentropo-Molotovo paktą, kadangi apie jį mažai kas žinojo. Ne-daug mūsų buvo, bet sudarėme plataus ir organizuoto pogrindžio įspūdį. Tai pripažino patys kagėbistai. Vienas sau-gumo papulkininkis, kuris mane tardė, man asmeniškai yra sakęs: „Nacionalistai stengiasi kuo skaudžiau įgelti tarybų valdžiai. Bet jiems nepavyko, tačiau kai jūs rėšit, tai tiesiai į dešimtuką“. Savaitę aš tuo įvertinimu džiaugiausi, kad nevel-tui aš su jais kovojau. Gerai, kai priešai įvertina. Paskutinis tardymas buvo 1979 metais.

Įtariu, jog kai 1987 m. buvo organizuo-jamas pirmas viešas mitingas Vilniuje

Kai vykau į susitikimą su šiųmetės Lais-vės premijos laureatu Antanu Terlecku, atrodė, kad gali būti nelengva kalbinti tokį didų žmogų. Tačiau vos pravėrus duris pasitiko geraširdiškas žvilgsnis, spinduliuojantis brandžia gyvenimo pa-tirtimi, o praverti prisiminimų aruodai leido prisiliesti prie to, ką vadiname gy-vąja istorija. Suminėti visus žymesnius A. Terlecko gyvenimo nutikimus vargu ar užtektų vieno interviu ar straipsnio. Laiškas tuomečiam Sovietų Sąjungos vadovui Jurijui Andropovui, Lietuvos laisvės lygos veikla, pogrindžio spau-dos leidyba ir platinimas, taip pat 45 Pabaltijiečių memorandumas, sulaukęs stipraus atgarsio laisvajame pasaulyje. Buvo kovota ir raštu, ir žodžiu, o tvirtą pasirinkimą triskart liudyti teko teisme ir tremtyje. Viena yra tikra, kad atviru-mas tiesai ir bandymas blaiviai matyti realybę ir neišduoti savo įsitikinimų buvo ir yra A.Terlecko juntamas gyveni-mo siekis.

Sausio 13-ąją buvote apdovanotas Laisvės premija. Esate minėjęs, jog šis įvertinimas yra svarbus ne tik Jums, bet ir Laisvės Lygai, ir visiems, kovoju-siems pogrindžio sąlygomis? Ką Jums reiškia Laisvės premija?Daugelis su manimi elgėsi neigiamai. Buvo toks metas, kai mane nušvilpė... Kad nušvilpdavo kairieji, tai nieko, bet ir dešinieji buvo nušvilpę. Kažkas įsakė Vilniaus sąjūdžio vadovui neleisti manęs į susirinkimą. Taip pat mane, buvusį po-litinį kalinį, pašalino iš Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos. Neleisdavo kalbėti per televiziją. Nepatikau aš valdžiai. Na, o dabar įvertino. Būna, kad žmonės nori būti garbinami ir mėgstami. Aš to nemėgstu.

Panašu, jog buvote ir esate ne visiems

a. TerLecKaS: už LaiSvą LieTuvą LabiauSiai Turime būTi DėKinGi LieTuvoS parTizanamSKalbino Nerijus ŠLEPETYS

Laisvės premijos 2012 laureatas Antanas Terleckas

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

APŽVALGOS TEMA


prie Adomo Mickevičiaus paminklo, skirtas paminėti Ribentropo-Molotovo paktui, Jūs taip pat sulaukėte saugumo dėmesio. Kaip šis mitingas palietė Jus?Prieš organizuojamą mitingą pas mane atėjo pulkininkas Julius česnavičius ir sako: „Atėjau aš savo generolų pavestas įspėti, kad jei eisit prie A. Mickevičiaus paminklo, bus priimtos tam tikros prie-monės“. Aš jam sakau: „Nekenčiu jūsų ir jūsų sistemos, bet mano nelaimė, kad aš jūsų nekenčiu tik žodžiais, o ne širdimi“. Norėčiau paminėti tardytoją J. Marke-vičių, kuris mane tardė 1957 metais. Aš tuomet su jo žmona dirbau skaitliukų gamykloje. Buvau valgyklos vedėjas, o ji dirbo transporto skyriuje. Kai man reikdavo prekių atsivežti, jinai duodavo. Sėdžiu aš tardytojo kabinete ir girdžiu, kaip jis kalba telefonu su žmona. Toji ir klausianti: „Antaną tardai?“ „Taip.“ „Perduok jam linkėjimus.“ Kai mane areštavo 1979 m. spalio 29 d. pajutau, jog saugumiečiai jau ne tokie, kokie buvo prieš 22 metus...

Suėmimai, tardymai, kalėjimas, trem-tis – nelengva juk ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai pakelti. Atrodo, paprasčiau susitaikyti su situacija, išlaukti, išbūti. Daug žmonių, regis, stengėsi susitaikyti su esama santvarka, nekelti „nereika-lingų klausimų“. Kas Jums suteikė jėgų pakelti tuos vargus ir kas Jus palaikė?Kai 1940 metais birželio 15 d. sovietai okupavo Lietuvą, tai mes dar buvom vaikai ir matėm kitoj ežero pusėj, kitam

kaime jojančią kavaleriją, tai bėgome pažiūrėti, kas ten yra. Man tuo metu buvo 12 metų, dar iki galo nesuvokėm situacijos. Manėm, jog čia papildomi daliniai. Jie elgėsi gudriai ir tikino, kad „buržujų“ valdžia mus išnaudojo. Mano tėvas dirbo miške. Jam sugrąžino nusuktus pinigus, tačiau birželio 15 d., kai prasidėjo trėmimai, supratom, kas yra sovietų valdžia. Kadangi sovietiniai laikraščiai meluoja, mes jų neskai-tėm, išskyrus „ūkininko patarėją“. Kai ištrėmė mano dėdę, aš jau supratau... Taip pat išvežė tris pačias neturtingiau-sias šeimas, kad kiti bijotų. Tada radosi baisi neapykanta. Birželio 22 d. kilus karui, pamatėme skraidančius vokiečių lėktuvus. Tuomet dar nežinojome, kas yra vokiečiai. Atsimenu, einu namo ir dainuoju: „jau kariauja rusas, šaudo jau germanas, prasidėjo pasaulinis karas.“ Bet kai vokiečiai, padedami lietuvių, pradėjo šaudyti žydus, o ir pačiam teko susidurti su žiaurumais, matant nušau-tus kraštiečius, mintys apie vokiečius kaip išvaduotojus, dingo. Spaudoje buvo rašoma apie 400 nušautų, bet faktiškai buvo apie 1000.

Suprantu, jog minėta situacija neleido ramiai užmerkti akių ir nieko nedaryti. Kokios vidinės ir išorinės priežastys pastūmėjo Lietuvos laisvės lygos atsi-radimą?Sovietų valdžia žmones pradėjo šaudyti ir sodinti be jokios priežasties. Mane pirmą kartą areštavo iškart po karo, 1945 m. liepos 27 d. Pretekstas buvo apklausa, kurioje, atseit, reikėjo tik paliudyti, kad su mumis kartu mokėsi mūsų draugas Leonas Bimba. Tėvai net maisto įdėti neturėjo. Atvežė į Adutiškio „stribynę“. Mes kartu juokėmės, lošėm kortom, nemanėm, kad kažkas rimto... Jaunesnysis leitenantas veda mane ir rusiškai sako: „Na ir pakliuvai, Kirveli“. „Kaip?“, – klausiu. Sako: „Sukūrėt po-grindinę organizaciją „Geležinis vilkas“. Taip mus priskyrė prie pogrindžio. Nors tuo metu nebuvo jokio pogrindžio. Mokinomės Linkmenų progimnazi-joje ir laukėm, kai pasibaigus mokslo

metams per atostogas eisime į mišką žvėrių medžiot. Kadangi aš ūgiu buvau aukštesnis už kitus, man draugai davė Kirvelio pravardę, na o kitiems teko, kas liko... Ašmenys, Kotas... Tuomet buvo išleistas Stalino įsakymas, kad įtartinus asmenis reikia areštuoti ir mušti. Jei kuris neišlaikys mušimo, tai sodinti, jei išlaikys – paleisti. Kuriuos smarkiai mušdavo, jiems baigdavosi liūdnai. Mus atvežė į Švenčionėlius traukiniu, susodino netoli stoties. Mūsų mokytoja, pamačius mus, pradėjo verkti. Maisto su savimi neturėjome. Gerai, kad kareiviai pavaišino balta duona. Neno-rėjom tikėti, kad mes „sėdėsim“. Vėliau nuvežė į Švenčionis, o ten pasitikęs pulkininkas atvežusį ėmęs barti ir šaukti, kam jis vežęs „banditus“, kuriuos vietoje reikėjo nušauti... Manęs paklausė, iš ko-kio aš valsčiaus. Atsakiau, jog iš Saldu-tiškio. A, ten visi banditai – tokia buvo jo reakcija. Švenčionių apskrity visi valsčiai buvo lenkų okupuoti, išskyrus vienintelį – Saldutiškio. Kitą dieną mus vedė šaudyti. Žinoma, mes nežinojom, kad tai buvo inscenizacija. Kiti mano bendro likimo draugai nieko nesuprato, kai mus vedė penki enkavedistai. Mums liepė paimti kastuvus, nes buvo pasakyta, jog eisim „banditų laidot“... Taip nutiko, jog iš tos baimės aš net sąmonę prara-dau. Atsibudau tik kalėjime. Tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime, kad manęs nenušovė. Štai kaip būna, kai žmogus bijai. Na gal ne visi bijo. Karas pasibaigė. Vieną dieną ateina klasės draugas Avižienis ir sako tėvukui: „Atė-jau Untano į partizanus ait“. Mano tėvas sako: „Aik, Untanai, tik motinai nesa-kyk. Aš aičiau, bet aš invalidas.“ Didelio džiaugsmo nerodžiau. Netgi galvojau, kad nepriims. Taip ir atsitiko, kad parti-zanų vadas pasakė: „Ginkluotą kovą mes jau pralaimėjom“. Tuo metu apie kovo 11–12 dieną apylinkėse žuvo apie 100 partizanų. Liko 7, kurie, šturmuojant bunkerį, nusprendė susisprogdinti. Nė vienas nepasidavė. Mano klasės draugas, kažkaip sprogimo metu atsuko nugarą ir išliko gyvas. Po 10 metų aš jį sutikau Švenčionėlių stoty. Žiūri jis į mane, o aš

nerimą kelia tai, kad rusija nesusitaiko ir turbūt nesusitaikys su išėjusiomis iš jos globos valstybėmis ir visokiais būdais sieks jas susigrąžinti

APŽVALGOS TEMA


į jį. Paskui sako: „Ką, nepažįsti?“. „Ne, nepažįstu“. „Malakauskas Liudas iš bunkerio“. Dar toks vienas faktas. Mokiausi preky-bos technikume. Mes su draugais nuva-žiavom į Vilnių mokytis, nes progimna-ziją laikinai uždarė. Mokyklos mokytojai nenorėjo, kad būtų daug mokinių, nes daug darbo, o mūsų kaimo vaikų žinios buvo silpnos. Dėl to man buvo baisu. Kiti klasiokai, išsigandę pabėgo, o man buvo gėda grįžti. Guliu aš bendrabuty liūdnas. Ateina giminaitis partizanas ir klausia, kodėl aš toks nusiminęs. Taigi sakau, jog visi išvažiavo, o man gėda grįžti. Jis pasiūlė stoti prekybos tech-nikuman. Sutikau ten keletą buvusių klasiokų. Mokiausi ir 1949 metais jau buvau trečiam kurse. Bet štai ateina mo-kymo dalies vedėjas ir sako: „Terleckai, tave kviečia...“ Matau – stambus, aukštas tipelis, kuris nusivedė į saugumą ir išpa-sakojo viską, ką buvo draugai išdavę. Jis ir sako: „Tu – ne tarybinis žmogus“. Aš jo klausiu: „Kodėl neareštuojate? Aš gi jau buvau pora mėnesių sėdėjęs Švenčio-nių kalėjime.“ Tačiau ten po akistatos, pritrūkus įrodymų, paleido.

Turbūt galima sakyti, jog pasipriešini-mas sovietinei santvarkai vyko pogrin-dyje keleriopai. Tai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Laisvės šauklys“, „Aušra“ ir kiti. „Kronika“ akcentavo sąžinės, tikėjimo išpažinimo laisvę, kiti leidiniai labiau susitelkė prie tautiš-kumo temų. Ar pats pogrindis nebuvo susiskaldęs, o gal suskaldytas?Tokio suskaldymo nebuvo. Norėčiau paminėti, jog buvom linkę bendradar-biauti. Regis, 1959 metais su keliais kunigais vykom į Baltarusiją, kur buvo teisiama mergina, mokiusi mokslei-vius poterių. Vyko ir dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kuris išreiškė viltį, jog kai bus Lietuva laisva, tai į laisvę ateisime turėdami tam tikrą politinį kapitalą – „Kroniką“. Aš jam sakau: „Ar jūs tikitės būti valdžioj“. Jis teigiamai atsakė. „Nebūsit, – sa-kau. – Nes neturite inteligentijos“. Ir tikrai dabarties situacija tai rodo... Tarp

pogrindžio literatūros leidėjų vyravo tokios dvi pozicijos. Pirmoji – žmogus turi būti tikintis Dievą, nes jei tiki, tai ir Lietuvą myli. Mūsų pozicija buvo išreikšta taip: jei esi patriotas ir Lietuvą myli, tai tu ir geras katalikas. Esu rašęs „Kronikos“ leidėjams laišką, gana aštrų, kuriame išsakiau savo poziciją. Esminė mintis buvo, jog kovojantys už tikėjimo

laisvę apsiriboja tik šiuo siekiu, ir jiems užtektų, jei būtų sudaryta galimybė laisvai melstis ir bažnyčios nebūtų uždaromos. Tuo tarpu mes norim laisvos Lietuvos, kurioje bus galima ir melstis, ir bažnyčių neuždarinės. Vėliau atėjo kunigas Alfonsas Svarinskas pasikal-bėti... KGB žinojo, kad toks tekstas yra, tačiau jo ilgokai negalėjo rasti. Kai mane

Iškilmingame Laisvės gynėjų dienos 22-ųjų metinių minėjime Seime pagerbtas Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjas, disidentas A. Terleckas

Olg

os P

osaš

kovo

s (L

R S

eim

o ka

ncel

iari

ja) n

uotr

auka

APŽVALGOS TEMA


1977 metais rugpjūčio 23 d. areštavo, tai atėjęs majoras Rimkus sako: „Darant kratą po veranda radom „Kronikoj“ jūsų rašinį.“ Ir jam sakau: „Nekenčiu jūsų ir jūsų sistemos“. Jis man ir sako: „Kam tu čia vaizduoji didvyrį, atsisakyk savo vei-klos ir mes tave paleisim“. Jam liepiant teko parašyti raštą pažadant, kad nieko neveiksiu. Bet jam nepatiko, nes aš pa-rašiau „Jei manęs nepersekiosit, tai nieko neveiksiu.“ Išlaikė tuomet 48 valandas ir paleido, nes buvo tuomet daugiau areštuotųjų. Galvojo, kad Terleckas vis tiek nenusėdės, tad geriau tegul surenka daugiau nusikaltimų. Areštavo 1979 metais. Tada skyrė 8 metus... 1 kalėjimo, 2 lagerio, 5 tremties.

Kažkada esate minėjęs, jog pagrindinis Lietuvos Laisvės Lygos tikslas buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės at-kūrimas. Toliau tarsi nieko neplanavot. Ar nebūdavo, kad pasvarstydavote ir pasvajodavote, kaip vyks gyvenimas jau

atkurtoje laisvoje valstybėje?Mums atrodė, kad svarbiausias tikslas – nepriklausomybė. Galvojome, kad bus priimtas desovietizacijos įstatymas, o visi buvę komunistai neteks valdžios, tačiau taip neįvyko. Laisvės Lyga rinkimuose nedalyvavo, o rinkimuo-se į TSRS liaudies tarybos deputatus buvome nusistatę prieš. Aišku, nerimą kelia, kad Rusija nesusitaiko ir turbūt nesusitaikys su išėjusiomis iš jos globos valstybėmis ir visokiais būdais sieks susigrąžinti. Jie to ir neslepia. NATO sutarties 5 straipsnis žada užtikrinti fizinę pagalbą. Žinoma, tai, kas vyks-ta Lietuvoje, kai išduodami žmogaus teisių gynėjai, Baltarusijos A. Beliackio atvejis... Tuo esu nepatenkintas... Ten-ka ir į spaudą rašyti. Nepriklausomybės pirmaisiais metais esu kelis kartus rašęs prof. V. Landsbergiui, polemizavęs dėl kai kurių dalykų. Vienas iš svarbesnių momentų, kad už atgautą laisvę nėra ko dėkoti komunistams. Labiausiai, kam

reiktų dėkoti – tai Lietuvos partiza-nams.

Norėtųsi pokalbį baigti šviesesnėmis mintimis. Galbūt galėtumėte pasidalyti kokiu šviesiu įspūdžiu iš bendravimo su jaunąja karta?Neseniai buvau mokykloj. Man patiko. Tiesa, kai kurie sako, jog dabartiniai mokytojai, išauklėti sovietinėj atmos-feroj, nelabai gali tautines vertybes perteikti ar jomis gyventi, tačiau regiu ir gerų permainų. Įsiminė susitikimas su Lietuvos kariuomenės karininkais Rukloje. Pilnoje salėje jiems pasakojau savo gyvenimo nuotykius. Šiltai priėmė ir reagavo. Vienas iš karininkų man pasakė, kad atkūrus nepriklausomybę neturėjom ginklų, bet dvasia buvom stiprūs, o dabar turim daugiau ginklų, tačiau dvasios stiprybės stokojam.

Ačiū už pokalbį ir norėtųsi palinkėti, kad tos dvasios stiprybės nepristigtume. ■

Lietuvos laisvės lygos ir Lietuvos demokratų partijos mitingas Molotovo-Ribentropo pakto trečiojo protokolo pasirašymui paminėti. Centre: Antanas Terleckas

Foto

graf

as A

ntan

as A

lišau

skas

, Lie

tuvo

s R

espu

blik

os S

eim

o ar

chyv

o nu

otra

uka

APŽVALGOS TEMA

_292013 SauSiS | Apžvalga PASAuLIS

ar įmanoma žmonijoS Gerovė perKaiTuSioje žemėjeAleksandras GRAŽELIS

Tuo metu, kai Lietuvos žiniasklaidos dė-mesys buvo sutelktas į naujos Vyriausy-bės sudarymą, į ministrų tinkamumą ir kalbų žinojimą, Kataro sostinėje Dohoje lapkričio 26–gruodžio 8 dienomis vyko kasmetinė, jau 18-oji Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija (COP18).

Lietuvoje dėl klimato kaitos dar nesijaudinama – manoma, kad jos pasekmės įmanomos tik kažkur toli nuo mūsų arba tik filmuose apie katastrofas. Dar nebuvo ilgalaikių sausrų ar ilgalai-kių liūčių, vos keli procentai ūkininkų draudžia pasėlius nuo gamtinių nelai-mių. Šiltesnės žiemos visus tik džiugin-tų, nes sąskaitos už šilumą kelia galvos skausmą. Dabartiniai potvyniai Nemuno žemupyje labiau domina televizijas – gyventojai rūpesčių išvengtų pastačius seniai žadamą estakadą ir nupirkus kelis plaukiojančius transporterius. Į

nuplautus Palangos paplūdimius pilti smėlį visai smagus užsiėmimas. Didesnį rūpestį pradėjo kelti tik audros, palikda-mos ištisus rajonus be elektros. Sukrus-tume, jei gražiuosiuose mūsų ežeruose peršiltų vanduo ir jie pradėtų užželti šiltųjų kraštų augalais ir dumbliais.

Pasaulio valstyBių susitarimai Žmonijos veiksmai stabdyti klimato

kaitą bendros veiklos pradžioje buvo labai aktyvūs. Jungtinių Tautų klimato kaitos konvencija, pasirašyta 1992 me-tais, įsigaliojo 1994-aisiais, o po metų, 1995-aisiais, įvyko pirmoji JT klimato kaitos konferencija. Netrukus, 1997 metais Kioto mieste, Japonijoje vykusio-je trečiojoje konferencijoje buvo priim-tas Kioto protokolas, įsigaliojęs 2005 metais. Juo pasaulio valstybės įsiparei-gojo mažinti oro taršą, per 2008–2012 metus šiltnamio efektą sukeliančių dujų

(perskaičiavus jas į anglies dvideginį cO2) išmetimą sumažinti 5 proc., paly-ginti su 1990 metais valstybėse buvusiais išmetimais. Tiesa, konkretūs išmetimų sumažinimo skaičiai nustatyti tik 37 išsivysčiusioms (išskyrus protokolo nera-tifikavusias JAV) ir į rinkos ekonomiką pereinančioms valstybėms (Lietuva yra tarp jų, ir ji nusistatė sau didesnę užduo-tį – 8 proc.). Kitos valstybės, vadinamos besivystančiomis, oro taršos mažinimo įsipareigojimų neturi. Neturi todėl, kad kaltomis už padidėjusią oro taršą laikomos išsivysčiusios valstybės, kuriose pramoninė veikla vyksta jau daugiau kaip 150 metų.

JT klimato kaitos konvencijos kritikai vadina ją neefektyvia tarptau-tinės politikos sistema. Veikiama vien gera valstybių valia ir bendru sutarimu, o tai negarantuoja sėkmės, nes šalys ar jų grupės gali atsisakyti dalyvauti

Dėl klimato kaitos ne tik jaučiame orų anomalijas, bet ir susiduriame su vis dažniau kylančiomis stichinėmis nelaimėmis (Brisbano upės potvynis, Australija)

Jurg

itos

Rim

kevi

čien

ės n

uotr

auka


Konvencijoje ar blokuoti Kioto protoko-lo sprendimus. Tokį sutartą bendrą vei-kimą, nukreiptą prieš išsivysčiusių šalių pasiūlymus, pademonstravo Brazilija, Kinija, Indija ir Pietų Afrikos Respubli-ka 2009 metų Kopenhagos konferenci-joje. Tai, kad daugybės valstybių nesaisto jokie įsipareigojimai, mažina šios kon-vencijos pasaulinę reikšmę. Kioto pro-tokole oro taršą įsipareigojusios mažinti šalys (didžiąją jų dalį sudaro Europos Sąjungos valstybės) yra gražus pavyzdys kitoms valstybėms. 1990-aisiais, kurie yra atskaitos pradžios metai protokole, išsivysčiusioms šalims teko du trečdaliai orą teršiančių dujų. Dabar joms tenka mažiau kaip vienas trečdalis.

Kinijos ir jav ginčaiDidelę įtaką kitų valstybių elgse-

nai, kartu ir būsimai Kioto protokolo susitarimų gyvavimo sėkmei, daro JAV ir Kinijos ginčai dėl oro taršos. Šios

valstybės yra didžiausios ekonomikos pasaulyje, kartu ir didžiausios oro ter-šėjos pagal absoliučius cO2 išmetimus. Šioms dviem valstybėms tenka 40 proc. visame pasaulyje išmetamo cO2. Ab-soliučiai didžiausią kiekį išmeta Kinija (2011 metais – 9,7 mlrd. tonų cO2), jos išmetimai per paskutinius ketverius me-tus kasmet didėjo (2008 metais išmesta 7 mlrd. tonų cO2). JAV išmetimai siekia 5,4 mlrd. tonų cO2, jų dydis per ketverius metus beveik nekito.

Skaičiuojant išmetimų kiekį, ten-kantį vienam gyventojui, JAV išmetama daug daugiau (17,3 tonos cO2) nei Kinijoje (7,2 tonos cO2).

JAV, atsisakydamos ratifikuoti Kioto protokolą, kaip pagrindines priežastis nurodė tai, kad oro taršos mažinimo užduotys privalo būti nustatytos taip pat ir besivystančioms šalims, ir tai, kad oro taršos mažinimo įsipareigojimai rim-tai pakenktų JAV ekonomikai ir daug

dirbančiųjų netektų darbo. JAV nuomo-ne, oro taršą būtina mažinti ne ribojant pramonės ir energetikos įmonių veiklą, bet kuriant ir diegiant naujas technolo-gijas, ypač susijusias su anglies deginimu elektrinėse.

Kinijos nuomone, būtų nesąžininga ir neprotinga mažinti cO2 išmetimus šiuo metu, kai Kinijos BVP dydis, tenkantis vienam gyventojui, siekia tik 5000 JAV dolerių. Išsivysčiusiose šalyse cO2 išmetimai didžiausią lygį pasiekė tada, kai tų šalių BVP vienam gyventojui pasiekė maždaug 45 000 JAV dolerių. Kinija tikisi didžiausią išmetimų lygį pasiekti greičiau, kai jos BVP vienam gyventojui pasieks apie 25 000 JAV dolerių. Po to išmetimai turėtų mažėti. Kinija sumažino akmens anglies deginimo taršą, bet atsirado naujas taršos šaltinis – automobiliai, kai 60 milijonų kinų į juos įsėdo atsisakę dviračių.

PASAuLIS

Valstybės, pasitraukusios iš protokolo ir nebeturinčios įsipareigojimų

Valstybės, pasirašiusios protokolą, tačiau jo neratifikavusios ir neturinčios įsipareigojimų

Besivystančios valstybės be įsipareigojimų

Valstybės, neturinčios įsipareigojimų antruoju laikotarpiu, tačiau pirmuoju (2008-2012) jų turėjusios

Valstybės, įsitraukusios į I ir II protokolo priedus, turinčios CO2 emisijų mažinimo įsipareigojimų

Valstybės, nedalyvaujančios protokole

pASAULIO ŠALYS IR KIOTO pROTOKOLAS*

* Antrasis CO2 emisijų mažinimo įsipareigojimų laikotarpis 2013-2020


Tokiomis sąlygomis, kai JAV ir Kinija nesilaiko Kioto protokolo sąlygų, savanoriškas oro taršos mažinimas kito-se šalyse neturi didesnės įtakos pasaulio klimato kaitai.

„Klimato turistų” Konferencijos

Nepavykstant suderinti nesutarimų tarp valstybių, artėjo 2012 metai, kai Kioto protokolą reikėjo atnaujinti, tačiau šalių ryžtas tolesnei veiklai pradėjo blės-ti. Prieš 2012 metus vykusiose ir naujus įsipareigojimus turėjusiose suderinti keliose konferencijoje nepavyko pasiekti konkrečių susitarimų, todėl žurnalistų komentaruose pradėta šaipytis, kad tai „klimato turistų” konferencijos.

Ryžtingai veikti buvo nusiteikta 2009 metų Kopenhagos konferencijo-je, tačiau visi sprendimai buvo nukelti ateičiai, nes krizė purtė pasaulio finansų sistemą. Kopenhagoje buvo pritarta

buvo toliau tęsiamos derybos dėl Žaliojo klimato fondo sukūrimo. 2011 metais Kanada pasitraukė iš Kioto protokolą pasirašiusių valstybių gretų. Priežastis paprasta – Kanada pradėjo išgauti naftą iš bituminių smėlių. Technologiniam procesui reikia daug karšto vandens, jį šildant labai padidėjo cO2 išmetimai, už kuriuos Kanadai būtų tekę sumokėti 14 milijardų JAV dolerių, todėl Kanada pasirinko pigesnę išeitį. Kanada nesi-jaučia esanti kalta, didindama oro taršą, ir teigia, kad Kioto protokolas negali būti privalomas, jei jis netaikomas dviejų didžiausių teršėjų pasaulyje – Kinijos ir JAV – atžvilgiu.

doha – nieKo nauja2012 metais Dohoje iš esmės nieko

naujo nebuvo pasiekta. Pakartotas įsipa-reigojimas tęsti dabartinio Kioto proto-kolo sąlygas iki 2020 metų. Dar kelios valstybės – Rusija, Ukraina, Naujoji

idėjai tartis dėl Žaliojo klimato fon-do, skirto padėti nuo klimato pokyčių nukentėjusioms valstybėms, sukūrimo. Susitarta ir dėl vieno svarbaus skaičiaus – buvo pripažintas mokslinis požiūris, kad pasaulinei temperatūrai negalima leisti pakilti daugiau nei 20c, ir pažy-mėta, kad tam būtina gerokai sumažinti cO2 išmetimus.

2010 metų Kankuno (Meksika) konferencijoje taip pat nieko nepasiekta, o Japonija ten paskelbė nedalyvausianti atnaujintame Kioto protokolo susitari-me. Japonija savo sprendimą grindė tuo, kad svarbiausiems jos ekonomikos kon-kurentams – Kinijai, Indijai, Indonezijai, Brazilijai – cO2 išmetimų apribojimai netaikomi.

2011 metų Durbano (Pietų Afrikos Respublika) konferencijoje susitarta, kad derybos dėl Kioto protokolo pratęsimo vyks iki 2015 metų, o naujieji įsiparei-gojimai įsigaliotų 2020 metais. Durbane

PASAuLIS

Didžiosios Britanijos mokslininkas prof. Timas Džeksonas savo knygoje „Gerovė be augimo“ įrodo pražūtingą vartojimo augimo poveikį mūsų planetos klimatui ir pateikia būdus, kaip siekti darnios ekonomikos

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

32_ Apžvalga | SauSiS 2013PASAuLIS

Zelandija, Baltarusija – pranešė, kad rengiant atnaujintą Kioto protokolą ne-priims naujų įsipareigojimų. Atsisakymo priežastys tos pačios, kurias kelia JAV ir Japonija – įsipareigojimai mažinti cO2 išmetimus protokole turi būti nustatyti visoms valstybėms – tiek išsivysčiu-sioms, tiek besivystančioms. Tik toks atnaujintas susitarimas, grindžiamas privalomais ir finansine atsakomybe api-brėžtais valstybių įsipareigojimais, gali užtikrinti Klimato kaitos konvencijos ir Kioto protokolo tikslus. Savanoriški valstybių įsipareigojimai greitai pamirš-tami, kai ekonominės krizės metu tenka rinktis – riboti savo pramonę ar mažinti pasaulinį atšilimą.

Daugelis Dohos konferencijos dalyvių ir jos darbą komentavę moks-lininkai pripažino, kad būtina priimti daug griežtesnes priemones klimato kaitai stabdyti. Vėliausi klimatologų tyrimai, kuriuos pateikė Pasaulio bankas, leidžia teigti, kad iki 2050 metų vidutinė Žemės temperatūra pakils ne 20c, kaip buvo tikimasi, o 3–50c.

Ryžtingesniems sprendimams pri-imti neturėjo įtakos ir tai, kad konferen-cijos dalyviams buvo akivaizdūs nau-jausi klimato kaitos padariniai – spalio mėnesį Jungtines Amerikos Valstijas niokojo uraganas „Sandy“, o konferenci-jos dienomis Filipinus nusiaubė taifūnas „Bopha“ (Ofe).

Klausimus, dėl kurių galutinių sprendimų priimti nepavyko, nutarta atidėti kitai konferencijai, kuri vyks 2013 metais Varšuvoje. Tarp jų ir Ža-liojo klimato fondo steigimo reikalus – kaip per metus surinkti 100 milijardų JAV dolerių ir kaip juos teisingai pa-skirstyti nuo klimato kaitos nukenčian-čioms valstybėms.

KaiP PasieKti gerovę Be žemės alinimo

Šiek tiek pesimistiškai apžvelgėme paskutinių klimato kaitos konferencijų laimėjimus. Pesimistiškai todėl, kad pasaulio valstybių vyriausybių, bandan-čių derėtis dėl klimato kaitos mažinimo, galimybės yra apribotos ekonominės

gerovės siekimu savo valstybėms. Eko-nominė gerovė grindžiama tik nuolat didėjančiu vartojimu – kuo didesnis prekių poreikis, tuo daugiau jų reikia gaminti, tuo daugiau darbo vietų, tuo daugiau pajamų, tuo daugiau prekių vėl bus perkama. Taip sukamas ekonomi-kos ratas gal ir turėtų amžiną sėkmę, jei mūsų planeta būtų begalinė. Tačiau Žemė turi savo ribas – ribotą žmonėms gyventi tinkamą plotą, ribotą anglies, naftos ir dujų kiekį, ribotą gėlo vandens ir švaraus oro kiekį. Sukantis vis didė-jančiai vartojimo spiralei turimų išteklių Žemėje neužteks, todėl valstybėms derė-tis reikėtų ne vien dėl oro teršimo, bet ir dėl kitų svarbių dalykų – vartojimo ribojimo, skurdo ir turtinės nelygybės mažinimo, Žemės gyventojų skaičiaus didėjimo, miškų – Žemės plaučių, išsau-gojimo.

Visi žinome, kad žmonės daugiau galvoti pradeda tik į bėdą patekę. Taip atsitiko ir su Didžiosios Britanijos mokslininko, ekologijos ekonomis-to, Sori (Surrey) universiteto darnaus vystymosi profesoriaus Timo Džeksono (Tim Jackson) siūlymais keisti žmoni-jos gyvenimo ir ekonomikos vystymo būdus. Kol Europos nesukrėtė pasaulinė finansų krizė, jo mintys labiau žinomos buvo tik ekologija besidomintiems. Krizė privertė visus žmones apsvarstyti, ar yra kitokių visuomenės vystymosi kelių, todėl 2009 metais išleista Timo Džeksono knyga „Gerovė be augimo“ tapo labai skaitoma Europoje ir visame pasaulyje. Ji buvo išversta į 14 kalbų, tarp jų ir į kinų kalbą. Lietuvos Res-publikos aplinkos ministerija sausio mėnesio pradžioje pranešė, kad knyga jau išleista ir lietuviškai. Ji nemokamai bus platinama valstybės institucijoms, savivaldybėms, mokymo įstaigoms, nevyriausybinėms organizacijoms, verslo atstovams. Tikiuosi, kad „Apžvalgos“ skaitytojai ją ras ir bibliotekose, o elek-troninį jos variantą galima perskaityti http://www.gvt.lt/uploads/leidiniai/kny-gos/gerove_be_augimo_knyga.pdf (žiūrėta 2013-02-06).

Knyga parašyta taip, kad ją suprastų

kiekvienas žmogus. Joje labai su-prantamai paaiškintos ekonomikos ir finansų sąvokos ir išdėstytos 2008 metų pasaulinės krizės priežastys. Auto-rius aiškina, kad visuomenės gerovė ir laimės indeksas nebūtinai priklauso nuo žmogaus turtingumo. Besaikis vartoji-mas, autoriaus nuomone, nulemtas ne fiziologinių poreikių, bet psichologinių veiksnių - kai gėdos atrodyti blogiau už aplinkinius vengimas pavirsta neribotos prabangos troškimu. „Mes leidžiame pinigus, kurių neturime, daiktams, kurių mums nereikia, kad darytume įspūdį žmonėms, kuriems nerūpime“, – tokia elgsena paremtas ekonominis augimas, pasak mokslininko, yra nestabilus ir netvarus.

T. Džeksonas įrodo pražūtingą vartojimo augimo poveikį mūsų pla-netos klimatui, perspėja, kad tai veda prie gamtinių išteklių išeikvojimo, aplinkos kokybės prastėjimo, dabartinės ir ateities kartų nuskurdinimo: „Gero-vė glūdi mūsų gebėjime klestėti, kaip žmogiškoms būtybėms, neperžengiant ekologinių mūsų baigtinės (ribotos) planetos ribų. Mūsų visuomenės iššūkis yra sukurti tokias sąlygas, kad tai taptų įmanoma. Tai neatidėliotina mūsų laikų užduotis.“

Knygoje pasiūlyti būdai, kaip siekti darnios ekonomikos. Daugelį jų ver-tėtų kuo greičiau pradėti diegti mūsų visuomenėje, siekiant suteikti žmonėms sėkmės viltį, sustiprinti bendrumo jaus-mą. Autoriaus siūlomi būdai gali tapti nemažu iššūkiu darbdaviams ir politi-kams, nes jis siūlo apsaugoti darbo vietas mažinant darbo valandas, keisti pajamų perskirstymo mechanizmus siekiant mažinti pajamų nelygybę. T. Džeksonas teikia pirmenybę socialiai orientuotai rinkos ekonomikai, todėl turėtume sulaukti jo minčių kritikos iš laisvosios rinkos šalininkų.

Tikėkimės, kad tie asmenys, ku-riems ši knyga bus įteikta, nepadės jos giliai į stalčių, ją skaitys, analizuos ir kūrybiškai panaudos Didžiosios Brita-nijos ekonomikos ilgalaikio vystymosi patirtį. ■

_332013 SauSiS | Apžvalga PASAuLIS

SerGanTi veneSueLa neSuLauKia aTomazGoSVaiva SAPETKAITė

Venesuela, įtakinga regiono jėga, turinti daugiausiai patvirtintų naftos rezervų pasaulyje, stovi ant pokyčių slenksčio. Vis dėlto nėra aišku, ar galutinis žings-nis į naują etapą bus žengtas, o juo labiau, ką tai atneš jai pačiai ir regionui. Nemažai tai nulems nuo 1999 metų Ve-nesuelą valdančio Hugo Chavezo svei-katos būklė, kurią atidžiai stebi ne tik pasaulio žiniasklaida, bet ir nuo dosnios paramos priklausomos šalys ir naftos kainų svyravimus sekančios biržos.

PolitiKos Paralyžius: slaPtumas ir rietenos

Venesuelos dėmesį nuo valstybinių reikalų atitraukė jos prezidento liga. Kai H. chavezas Kuboje gydėsi nuo vėžio ir bandė sustiprėti po operacijos sukel-tų komplikacijų, Venesuela vis giliau klimpo į konstitucinę krizę ir garsėjo „čavistų“ ir opozicijos rietenos dėl valdžios. Tai buvo ketvirtoji H. chavezo

operacija per pusantrų metų. Taigi, nors praėjusių metų spalį jis nurungė opo-zicijos kandidatą Henrique capriles ir buvo perrinktas trečiai šešerių metų kadencijai, šiuo metu jo būklė per bloga, kad galėtų tinkamai atlikti valstybės vadovo pareigas.

Venesuela atsidūrė keistoje padė-tyje: H. chavezas realiai nevaldo šalies, tačiau kitų rinkimų neskubama skelbti, kol nepaaiškės tikroji ligonio būklė, t. y., ar jis galės vadovauti šaliai. Nors bendražygiai pavyzdingai kartoja, kad H. chavezo būklė „stabili“, bet „delikati“ ar kad jis „atgauna jėgas“ ir „yra sąmo-ningas“, tačiau tikrąją padėtį įvertinti sudėtinga, nes didžioji dalis informacijos apie sveikatos būklę yra nutylima – ve-nesueliečiai iki šiol net nežino, su kokiu vėžiu kovoja jų lyderis.

Daug dėmesio sulaukė prezidento inauguracijos momentas. Karšti gin-čai kilo po to, kai naujai kadencijai

perrinktas H. chavezas negalėjo duoti priesaikos, dėl ko, remiantis Venesuelos konstitucija, negalima vadovauti šaliai. čia susidūrė dvi priešingos konstitu-cijos interpretacijos dėl to, ar sausio 10-ąją, kada prasideda nauja prezidento kadencija, jam neprisiekus Nacionalinėje Asamblėjoje, būtina skelbti naujus rinki-mus, ar ne. Pasinaudojus eilute konstitu-cijoje, jog, to nepadarius Nacionalinėje Asamblėjoje, galima vėliau prisiekti prieš Aukščiausiąjį Teismą, nubalsuota naujų rinkimų neskelbti ir H. chavezui duoti daugiau laiko sustiprėti. Kadangi alternatyvios priesaikos data nurodyta nebuvo, jo bendražygių pastangomis duota tiek laiko, „kiek jam reikia“. Opo-zicija, be abejo, laikėsi kitokios nuomo-nės, tačiau tai nieko nekeitė.

„aš esu chavezas”„Yo Soy chávez“ – tai šūkis, išreiš-

kiantis paramą H. chavezo vykdomai politikai ir turintis parodyti, jog Bo-livaro revoliucijos idėjos, kuriomis jis vadovavosi, nėra gyvos tik dėl vieno asmens, o yra Pietų Amerikos kultūros dalis. Su tokiu užrašu ant marškinėlių ar kitų daiktų pastaruoju metu pamatysi ne vieną venesuelietį. Nepamirštant Venesuelai žalingų H. chavezo priimtų sprendimų ir padarytų darbų, sąžininga pripažinti, jog didelei daliai gyventojų jo valdymo laikotarpiu gyvenimas stipriai pagerėjo: valstybė teikia nemokamą iš-silavinimą, kokybišką sveikatos apsaugą, subsidijas maistui ir būstui įsigyti, elek-tros ir dujų kaina nedidelė ir t. t. – ne vienas paklaustas venesuelietis atsakytų, jog šalį valdantys politikai nuoširdžiai rūpinasi jos gyventojais.

Iš dalies prie to prisidėjo ilgalaikė valstybės vykdoma informacinė kampa-nija – pasirūpinta, jog geriausią eterio laiką nuolatos užimtų H. chavezas.

Tūkstančiai venesueliečių susirinko išreikšti paramą vėžio pakirstam prezidentui Hugo Chavezui, minint 55-ąsias paskutinio Venesuelos diktatoriaus Marcoso Perezo Jimenezo nuvertimo metines (Karakasas sausio 23 d.)

AFP

/Ju

AN

BA

RR

ETO

/Sca

npix

nuo

trau

ka


Telenoveles mėgstančiai visuomenei televizoriaus ekranuose dažnai matomas charizmatiškas ir artistiškas politikas tapo dar vienu personažu, kurį įdomu stebėti. Pasak politikos analitiko J. J. Rendono, prezidento kova su vėžiu yra tarsi telenovelė, kurios posūkius žiūrovai nekantriai stebi. Taip pat kalbama apie kitą tendenciją – H. chavezo rėmė-jų palaikymas dažnai tampa panašus į garbinimą, neretai jis lyginamas (o kartais ir sutapatinamas) su Jėzumi, o šūkiai ant plakatų per eisenas „chávez is life” („chavezas yra gyvenimas!“) nieko nestebina. Galima įtarti, kad stengiama-si stiprinti asmenybės kultą pridedant antžmogiškumo prieskonio, kas gana priimtina stipriai tikinčiai Venesuelos visuomenei.

Vis dėlto ne viskas jau taip gražu. Jei taip būtų, tai 2002 m. nebūtų įvykdytas perversmas, trumpam nuvertęs H. cha-vezą iš posto, o 2004 m., per referendu-mą, nebūtų bandyta jo atstatydinti. Taigi ne visi venesueliečiai laikosi vienodos nuomonės. Yra kita jų dalis, kuri nebe-nori taikstytis su didžiule infliacija, 160 mlrd. dolerių valstybės skola, bolivaro nuvertinimo laukimu, nuolatiniu įvairių vartojimo gėrybių trūkumu, neišspren-džiamomis narkotikų problemomis ar vienu aukščiausių žmogžudysčių rodikliu pasaulyje (pralenkia Iraką). Jie nori pokyčių, ką ir žada opozicija, o ne

daugiau tos pačios politikos, kuri būtų tęsiama grįžus H. chavezui ar valdant vienam iš jo bendražygių. Kai ekono-minė padėtis yra sudėtinga, didelė dalis gyventojų nepatenkinti, jog iš jų naftos šelpiamos kitos šalys.

Nuomonės apklausos rodo, jog, išskyrus H. chavezą, opozicijos lyderis Henrique capriles per rinkimus nuga-lėtų bet kurį kitą „čavistų“ kandidatą. Kita vertus, H. chavezo mirtis galėtų situaciją apversti aukštyn kojom ir žmo-nės simpatijos buvusiam vadui dividen-dus atiduotų jo pasirinktam įpėdiniui. Jis – Nicolas Maduro, dabartinis šalies viceprezidentas. Jei per naujai sureng-tus rinkimus N. Maduro susirungtų ir įveiktų opozicijos lyderį, veikiausiai H. chavezo linija nesikeistų. Nebent dar sustiprėtų Kubos įtaka, kuriai N. Madu-ro ypač palankus dar nuo jaunystės. Vis dėlto galima prognozuoti, kad jam atėjus į valdžią padidėtų neramumų rizika, nes jis nėra toks stiprus ir charizmatiškas politikas kaip chavezas ir nesugebėtų nuraminti visuomenės nepasitenkinimo, kuris, emocijoms nuslūgus, vėl išaugtų, o tuo labiau nesumažintų trinties tarp skirtingų jo partijos grupių. Buvo ir kita aptariama asmenybė, tai – Diosdado cabello, ilgalaikis ištikimas bendražygis. Tačiau jis per demokratinius rinkimus sunkiai atsilaikytų prieš H. capriles. Visgi jam veikiausiai neteks pasidžiaugti pagrindiniu vaidmeniu šioje istorijoje, nes H. chavezas savo įpėdiniu pasirinko ne jį.

Ko tiKėtis ateityje?Pasaulio žiniasklaida svarsto, ar H.

chavezo pasitraukimas galėtų sukelti dabartinės politinės sistemos griūtį ir stipriai paveikti Pietų ir centrinės Amerikos valstybių, kurių ne viena galėjo mėgautis geresniu gyvenimu dėl dosniai dalijamos Venesuelos naftos, padėtį. Šis dosnumas pragmatiškas, taip siekiama politinių tikslų. Pirmiausia „išlaikyti Bolivaro revoliucijos dvasią“, stiprinant kairiuosius regiono režimus žemyne ir užsitikrinant jų paramą tiek H. chavezo politikai, tiek jam pačiam

kaip politikui, kartu didinant savo regio-ninę galią ir įsitvirtinant kaip alternaty-va JAV įtakai.

Kad niekas iš išorės Venesuelai nenurodinės, kaip elgtis, ir kad JAV norai jai – ne rodiklis, ne kartą įvairiais būdais pademonstruota. Todėl Brazilija, rūpindamasi, jog valdžios perdavimas būtų sklandus, ėmėsi tarpininkavimo ir, suprasdama jautrią padėtį, stengiasi ne-leisti į Venesuelos vidaus procesus kištis JAV, nes supranta, kad tai gali suveikti kaip žibalas, pakurstysiantis liepsną. Jos pareikšta pozicija, kad, paaiškėjus, jog H. chavezas negali užimti prezidento posto, nedelsiant turėtų būti surengti nauji rinkimai, įnešė šiek tiek ramybės, nes parodyta, jog suirutė tęsiasi per ilgai. Ir, nors Brazilijos prezidentės Dilmos Rousseff partija pasižymėjo nuoseklia H. chavezo parama, svarbiau tai, kad Venesuela turėtų prezidentą, nesvarbu, jei juo būtų ir ne H. chavezas. Tokį gestą galima traktuoti kaip paskatinimą opozicijai, jog, jei H. chavezo šalininkai bandytų užvilkinti valdžios perdavimą, tai nesulauktų Brazilijos, siekiančios užtikrinti stabilumą, palaikymo. Ka-dangi Brazilija yra didžiausia šalis Pietų Amerikoje ir svarbi Venesuelos partnerė įvairiose srityse, jos poziciją ignoruoti būtų neprotinga.

Naujienų agentūros „Reuters“ teigimu, daug venesueliečių mano, jog 14 metų trukęs socialistų valdymas eina į pabaigą. Jei pasirodytų, jog tai tiesa, galima laukti didelių pokyčių, nes realiausias potencialus prezidentas H. capriles ne kartą yra kalbėjęs apie dabartinio socialistinio valdymo mo-delio keitimą. Jo manymu, Venesuelai būtų geriausia pasinaudoti Brazilijos taikomu „moderniosios kairės“ modeliu. Jo esmę H. capriles aiškina miglotai: tai yra dvilypis modelis, vienijantis socialiai atsakingus viešąjį ir privatų sektorius. Be to, tokiais pareiškimais siunčiamas signalas Brazilijai ir siekiama pelnyti jos palankumą šioje sudėtingoje istorijoje.

Vis dėlto realūs pokyčiai nebūtų lengvai įgyvendinami. Perėmus val-džią, kada ekonominės ir socialinės

PASAuLIS

Daug venesueliečių mano, jog 14 metų trukęs socialistų valdymas eina į pabaigą. jei pasirodytų, jog tai tiesa, galima laukti didelių pokyčių


problemos tokios didelės, naujojo prezi-dento lauktų nelengvas iššūkis bandant stabilizuoti situaciją. Reikėtų susiveržti diržus, kas sulauktų visuomenės nepasi-tenkinimo, dėl ko nukentėtų H. cha-vezo vykdytos socialinės reformos. To pasekmės būtų labai skaudžios didelei daliai venesueliečių, be to, pokyčiams reikėtų gana daug laiko. Nors pats H. capriles kalba apie laipsnišką perė-jimą, stengiantis nepabloginti žmonių gyvenimo kokybės (ko esą galima pa-siekti per didesnį ekonomikos augimą, išgaunant didesnius kiekius naftos), tačiau tai labiau primena populistinius pasisakymus, o ne atspindi realią padėtį. Kita vertus, „laipsniškas perėjimas“ galėtų būti puikus pasiteisinimas, jei pasirodytų, jog pažadai vis dėlto nebuvo gerai pamatuoti. Štai ir pats H. capriles, kritikuodamas nacionalizaciją, priduria, kad H. chavezo aktyviai vykdyta per-ėmimų politika negalės būti sutvarkyta per naktį.

Kitas aktualus klausimas – kaip keistųsi Venesuelos santykiai su kitomis valstybėmis, t. y., ar Venesuela vis tiek bandytų išlikti regiono lydere ir kaip? Ar dėl geopolitinės įtakos ir regiono stabilumo tebeteiktų paramą kitoms valstybėms? Jei kairiosios ideologijos vėliavnešė Venesuela „atsistatydintų“ ir nebandytų būti atsvara JAV, nebeliktų prasmės remti kairiuosius režimus ir šie liktų „ant ledo“. Tai šioms šalims būtų stiprus smūgis. Ypač tai paveiktų arti-miausią Venesuelos sąjungininkę Kubą, kuriai ir taip sunkiai verčiantis, para-mos netekimas reikštų dar spartesnį taip keikiamo kapitalizmo plitimą. Kita vertus, dalis Venesuelos „globojamų“ valstybių atrado naujų naftos telkinių (Kubos šiame sąraše nėra), tad žadėti kairiosios ideologijos režimų smukimą Pietų ar centrinėje Amerikoje dar per anksti.

Galima įvairiai vertinti H. chavezą, tačiau jo ir jo bendražygių vadovavimo stilius būtų žinomas ir nuspėjamas, o tai žada stabilumą. Didesni pasikeitimai didintų nestabilumo riziką regione, ką visi supranta ir yra linkę išvengti. ■

Į prasidėjusius 2013-uosius metus (pagal kinų kalendorių paprastai jie pra-sideda per antrą Mėnulio jaunatį nuo žiemos saulėgrįžos, šiemet – vasario 10 d.) gali žvelgti įvairiais rakursais: per astrologinę juodosios gyvatės prizmę, ekonominiu, politiniu, net numerologi-niu požiūriu. Kiti gi nesitenkina vienerių metų prognoze, o mano, jog būtina numatyti bent 20 metų perspektyvoje...

žvilgsnis į tolesnę ateitįBūtent taip pasielgė garsi audito

kompanija „Pricewaterhousecoopers“ (PWc), kurios tyrimą atpasakojo italų „La Repubblica“. Taigi, kompanijos analitikai mano, kad daugelio brandžių ekonomikų smukimas tęsis dar keletą dešimtmečių, o iš naujo atsirandančios rinkos sugebės išspręsti problemas, susi-jusias su skolomis ir socialine įtampa.

PWc tikina, kad po 20 metų turtin-giausia šalis pasaulyje bus Kinija, turint galvoje jos gyventojų perkamąją galią kaip vieną iš galimų BVP nustatymo būdų. JAV tikriausia praras lyderio po-zicijas, bet pagal minėtą rodiklį išsaugos antrąją vietą. Tokia padėtis tęsis mažiau-siai iki 2050 metų.

Taip pat manoma, kad susitikimus G7 formatu pakeis E7, nes įsiterps kylančios ekonomikos šalys. Gi po 20 metų Brazilija išsiverš į 6 vietą, pralen-kusi Vokietiją, bet į priekį praleidusi Rusiją. Meksika pralenks Didžiąją Bri-taniją ir Prancūziją, o Turkija – Italiją. Stabiliai 3 vietoje įsitvirtins Indija, ir šią poziciją ji išsaugos iki 2050 m. Tuo tarpu Japonija išliks 4 vietoje, bet po 40 metų smuktels viena pozicija žemyn.

Rikiuodami valstybes pagal būsi-mą ekonominę galią, PWc ekspertai nurodo veiksnius, kurie gali turėti įtakos augimo dinamikai: didžiulis biudžeto deficitas Indijoje ir Brazilijoje, pernelyg

didelė Rusijos ir Nigerijos priklausomy-bė nuo naftos ir dujų išteklių, netolygus pajamų augimas ir su tuo susijusi soci-alinė įtampa Kinijoje ir kitose besivys-tančiose šalyse. Beje, PWc pranešime minimas ir bendras vardiklis, nuo kurio priklausys viso pasaulio plėtra – tai glo-balinis atšilimas. Kompanijos duomeni-mis, klimato grėsmės ypač išryškės per ateinančius 40 metų...

KonfliKtų neužgesins ir javBet grįžkime į 2013-uosius. Analiti-

nis Niujorke rengiamas interneto leidi-nys „Project Syndicate“ teigia, kad pro-gnozuojant ateinančius metus, negalima pamiršti, kaip pasaulis baigė praėjusius, 2012-uosius. O čia visų dėmesys buvo sutelktas į tris dalykus: į nestabilią padė-tį euro zonoje, į įtampą Artimuosiuose Rytuose, kur Egipte ir Sirijoje į valdžią įsiveržė Musulmonų brolija, taip pat į situaciją Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, kur augo nacionaliniai neramu-mai, politinis nestabilumas, nors keletą dešimtmečių čia buvo matyti didžiulis ekonominis augimas.

Taigi, ir šiemet abiejuose šiuose regionuose įtampa neatslūgs, tvirtina „Project Syndicate“. Artimieji Rytai tebėra ankstyvojo revoliucinio perėjimo

2013-ieji: Kur SuKS paSauLiS ir europa?česlovas IŠKAUSKAS

PASAuLIS

Spėjama, kad didžiausia pasaulinė problema 2013 metais bus irano branduolinė programa


pasaulinio karo buvo europinio atkūri-mo projekto centre.

Kitas analitinis Kanadoje leidžiamas internetinis laikraštis „World Elections“ tarsi priduria, kad šiemet Vokietijoje laukiama parlamento rinkimų, ir svar-biausio ES rėmėjo politinė ateitis kybo ant plauko. Kanclerė Angela Merkel gali likti valdžioje, tačiau vargu ar ji pajėgs vėl sudaryti koalicinę vyriausybę su Vokietijos laisvąja demokratine partija. Leidinys pripažįsta, kad Krikščionių demokratų sąjungos lyderė sugebėjo išvengti didesnių šalies ekonominių sukrėtimų blogėjančios padėties euro zonoje fone, tačiau ar ji pajėgs įkalbin-ti liberaliąją partnerę peršokti 5 proc. rinkimų barjerą ir taip likti koalicijoje – štai kur strateginis Vokietijos lyderystės Europoje išsaugojimo klausimas.

Saugumo politiką pasaulyje anali-zuojantis Amerikos „Stratfor“ taip pat dėmesį sutelkęs į Europą. Būtent šis žemynas bus svarbiausias 2013 m. Tai, kad ES šalyse nuo 2008 m. recesijos pradžios nedarbas perkopė 10 proc. ribą,

stadijoje. Ko gero, Egipto prezidentas Muhammedas Morsi savo poste išliks, nors neseniai priimtos konstitucijos pa-taisos suskaldė visuomenę, kuri klaidin-gai demokratiją painioja su daugumos valdymu. Tuo tarpu Sirijos prezidentas Basharas al Assadas tikriausiai pasi-trauks, žinoma, ne savo valia, bet klausi-mas, kas jį pakeis. Galima spėti, kad čia pilietinis karas įsiliepsnos vis labiau, bet jis gali persimesti į Bahreiną ir Jordaniją.

Diplomatas, Tarptautinių santykių tarybos prie JAV valstybės departa-mento prezidentas Richardas Nathanas Haassas minėto leidinio puslapiuose tvirtina, kad didžiausia pasaulinė proble-ma bus Irano branduolinė programa. Teheranas jau pasirengęs gaminti branduolinę bombą, o sankcijos, kurias pasaulis įvedęs Iranui, atneša nuostolius jo ekonomikai, bet jos nepakankamos, ir JAV su sąjungininkais toliau svarstys, imtis karinių veiksmų prieš šią šalį ar dar palūkėti.

Labiausiai dėl to galvą skau-dės Jungtinėms Valstijoms, kurias

R.N.Haassas taip pat vadina „nenu-spėjamomis“. Ar Amerika sugebės išspręsti problemas, kurias pati pagilino, priartėjusi prie vadinamojo „finansinio skardžio”? Nors jos tebėra ekonominiu ir kariniu požiūriu vienos iš galingiausių pasaulyje, bet paskutinės tendencijos Amerikoje verčia abejoti, ar šaliai pavyks apginti šį vaidmenį.

senajam žemynui grės sKilimasPagaliau – Europa. „Project Syndi-

cate“, primenantis seną prancūzų posakį „Nieko naujo po šiuo Mėnuliu“ (mes sakytume – „po Saule“), prognozuoja, kad senos Europos problemos niekur neišnyks. Pietinės ES narės mėgins sumažinti valstybės skolas, subalansuoti mokesčių politiką su realiomis eko-nominėmis galimybėmis. Bet leidinys įsitikinęs, kad ne Graikija ar Ispanija, kaip pernai, o būtent Prancūzija atsi-durs ekonominės suirutės centre. Toks išbalansavimas sukurs fundamentalių, net egzistencinių problemų kitam tan-demo partneriui – Vokietijai, kuri po II

Sirijos gyventojas žvelgia į Alepo mieste sugriautus namus. Ši sritis yra įsitraukusi į Sirijos pilietinį karą, kuris, Jungtinių Tautų duomenimis, nuo sukilimo prieš prezidentą Basharą Assadą pradžios 2011 metų kovo mėnesį nusinešė daugiau kaip 60 000 žmonių gyvybes

AP

/And

oni L

ubak

i/SC

AN

PIX

SW

EDEN

nuo

trau

kaPASAuLIS


rodo, jog senasis žemynas nugrimzdęs į gilią krizę. Sukurtas naujas ES valdymo aparatas šiai krizei įveikti yra neefek-tyvus, nes Bendrijos narės viena į kitą žvelgė ne kaip vienos komandos dalyvės, o kaip atskiros nacionalinės valstybės, kurios tikisi kreditų ir sėkmės viena kitos sąskaita. Štai ši padėtis ir nulemia, ar 2013 m. tęsis skilimo procesas, ar bus pereita prie tolesnės ES plėtros ir integracijos.

„Stratfor“ į Europos ateitį žvelgia per augančio nedarbo prizmę. JAV jis sudaro apie 7,7 proc., net 15-koje ES šalių jis perkopia šią ribą, 11-koje siekia 10-17 proc., o Graikijoje (25,4 proc.) ar Ispanijoje (26,2 proc.) viršija nacionali-nės nelaimės lygį.

lietuvai nevalia užmigti ant laurų

Lietuva neminima nė vienoje iš šių prognozių. Bet ar galima ramiau miegoti ant laurų, kurie liudija, kad mūsų šalies ūkio augimas pernai buvo bene didžiau-sias visoje ES? Ar gali kurti sau stabilaus gyvenimo iliuziją, jeigu pagal atnaujintą Finansų ministerijos scenarijų numato-mas BVP augimas, palyginti su rugsėjo mėn. skelbtuoju, didinamas 1 procentiniu punktu – iki 3,5 proc.? Ar vėl žaisime

Seime Vilniuje dar bus surengta ES šalių narių parlamentų vadovų konfe-rencija.

Ar naujai išrinkta valdančioji dau-guma gebės ne tik atsakingai ir tinkamai atstovauti Lietuvai pirmininkaudama ES Tarybai, bet ir nepamiršti Lietuvos žmonių problemų? Į šį esminį klausimą galėsime atsakyti tik metų nuotolį praš-liaužus protingai ir klastingai juodajai gyvatei. ■

makroekonominiais rodikliais, pamiršda-mi, kaip iš tikrųjų gyvena žmogus?

Didžiulis iššūkis Lietuvai – jos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai antrąjį šių metų pusmetį. Pasi-rengimas vyksta sparčiu tempu. Antai paskelbta, kad per tuos 6 mėnesius Lie-tuvoje vyks 12 Europos masto renginių. Lėšos, kurių reikia jiems surengti, jau įtrauktos į 2013 m. valstybės biudžetą. Kitos numatytos 2014 metams, kai

Agn

ės P

ėčai

tės-

Stan

kevi

čien

ės p

ieši

nys

PASAuLIS

Vokietijos kanclerė Angela Merkel

ar a. merkel pajėgs įkalbinti liberaliąją partnerę peršokti 5 proc. rinkimų barjerą ir taip likti koalicijoje – štai kur strateginis vokietijos lyderystės europoje išsaugojimo klausimas


naujaSiS TrejeTaS TrauKS neLenGvą europoS „vežimą“ Raminta ŽūSINAITė

Apie šių metų liepos 1 dieną prasidė-siantį Lietuvos pirmininkavimą Euro-pos Sąjungos Tarybai jau kalba visa lietuviška žiniasklaida. Startą naujam pirmininkavimo Trejetui davusi Airija už vairo stoja su didelėmis ambicijomis ir tikslais, tad Lietuvai teks nemažas iš-šūkis pasirodyti taip pat gerai, kaip jau septintąkart pirmininkaujančiai Airijai.

KiPro sėKmėŠaliai baigus pirmininkauti įprasta

diskutuoti, kiek ta šalis iš tiesų pasiekė per savo pirmininkavimo pusmetį: kiek susitarimų pasiekta jos jėgomis, o kiek tai buvo nuo šalies nepriklausomi išori-niai veiksniai. Kitaip tariant, ar tam tikri procesai jau nebuvo savaime pribrendę . Tačiau „nueinantis“ Kipras gana aiš-kiai pademonstravo savo laimėjimus ir pozityvius rezultatus, nors iš jo pirmi-ninkavimo nebuvo daug tikimasi, nes tai mažytė valstybė, turinti labai nedidelį

valstybės tarnautojų skaičių ir dar ma-žesnį diplomatinį korpusą. Tiesą sakant, net patys kipriečiai nerimavo, ar pavyks įgyvendinti pirmininkavimo reikalavi-mus. Tačiau rezultatai buvo gana įspū-dingi. Vis dėlto daugumą reikšmingų Kipro laimėjimų šiek tiek aptemdė šios šalies nesugebėjimas suderinti smarkiai skirtingų ES valstybių narių požiūrių į 2013 metų ES biudžeto išlaidas ir susitarti dėl ES ilgalaikės finansinės perspektyvos 2014-2020 metams. Kita vertus, galima diskutuoti, ar tai Kipro nesugebėjimas ir patirties trūkumas, ar apskritai tokio klausimo kaip ES biudžetas, kurio priėmimas ypač šiuo (euro zonos) krizės laikotarpiu yra itin komplikuotas, sudėtingumas.

naujoji PirmininKavimo TroikaIš Kipro pirmininkavimą perėmusi

Airija pradėjo naują etapą. Kaip žinoma, pirmininkavimas ES Tarybai nuo 2007

metų grupuojamas į troikas. Šis nelietu-viškas, tačiau neoficialiai visoje ES var-tojamas žodis reiškia, kad ES valstybės narės yra nuosekliai padalijamos į trijų pagal rotaciją pirmininkaujančių valsty-bių grupes, kurios ir suformuoja Treje-tus. Tokio Trejeto tikslas yra užtikrinti tęstinumą ir pastovumą ES Tarybos darbe ir taip leisti trims valstybėms glaudžiau bendradarbiauti ir keistis patirtimi.

Beje, troika yra senovinis rusų veži-mo kinkymo būdas, kai vežimą traukia trys arkliai. troika buvo sugalvota, kad per trumpą laiką būtų galima įveikti ilgus atstumus. Galbūt neatsitiktinai ir ES pirmininkaujančių šalių trejetai vadinami būtent taip. Trys šalys per gana trumpą laiką turi nutempti sunkų Europos Sąjungos „vežimą“ kuo toliau į priekį.

Airiai, jau septintą kartą stojantys už ES Tarybos vairo, „vežimą“ temps kartu su Lietuva ir Graikija. Taigi kalbant apie Lietuvos pirmininkavimą, apie jį reikia kalbėti kaip apie kompleksišką procesą, Nuo 2013 m. pradžios 18 mėnesių ES „vežimą“ tempti patikėta Airijai, Lietuvai ir Graikijai

Agn

ės P

ėčai

tės-

Stan

kevi

čien

ės p

ieši

nys

Airijos premjeras Enda KennyES

20

13

– E

urop

os P

arla

men

to n

uotr

auka

VIENINGOJI EuROPA


EP/P

ietr

o N

aj-O

lear

i nuo

trau

ka

neapeinant airių ir graikų. Kartu su nuo sausio mėnesio pradėjusiais pirminin-kauti airiais visu režimu dirbti pradėjo ir besiruošiantis Lietuvos pirmininka-vimui valstybės tarnautojų ir diplomatų korpusas. Nuolatinė komunikacija, bendri Trejeto susitikimai, darbo grupių posėdžiai ir kitokie formatai neleidžia sudėjus rankų laukti liepos mėnesio.

Trejeto valstybės turi parengusios ne tik atskiras savo pirmininkavimo programas, bet ir vieną bendrą progra-mą. Daugiau nei 100 puslapių programą parengusios Airija, Lietuva ir Graikija, joje numato tikslus praktiškai visose įmanomose srityse, tačiau prioritetai teikiami ekonominiam augimui skatinti, darbo vietoms kurti ir ES konkurencin-gumui didinti.

„Pavyzdinis moKinys“ euro zonai

Airijos centro-dešinės ministras pirmininkas Enda Kenny prasidedant pirmininkavimui pareiškė, kad Airija bus tvirta sprendimų priėmėja. Tvirtų sprendimų reikia fiskalinei ir ekonomikos politikai. Ne veltui airiai pasirinko pir-mininkavimo šūkį „Už stabilumą, darbo vietas ir augimą“. Pastaruosius metus Airija gana sėkmingai tvarkėsi su krize savo šalyje, todėl iš jos tikimasi, kad taip pat sėkmingai prisidės ir prie Europos atsigavimo. Iš tiesų net pati Airijos vy-riausybė mano, kad šalis turi būti laikoma kaip „pavyzdinis mokinys“ visai euro zonai, nes jai ypač sėkmingai pavyko vėl atsistoti ant kojų po to, kai šaliai smogė įsiskolinimų ir bankų krizė. 2011 metais rinkimus laimėjusi centro-dešiniųjų „Fine Gael“ partija turėjo „iš peties“ padirbėti ir kuo skubiau priimti valstybės gerovei būtinus sprendimus, nes šalies rodikliai buvo kone patys prasčiausi visoje Eu-ropoje. 2010 metais valstybės deficitas siekė 10 procentų, o nedarbo lygis šalyje nuo 2007 metų išaugo 9 procentiniais punktais ir buvo antras nuo galo Europo-je, aplenkdamas tik Ispaniją.

Šiandien Airijos finansai suvaldyti, bankai išgelbėti nuo bankroto tik dėl to, kad buvo griežtai apkarpytos viešojo

sektoriaus išlaidos ir padarytos esminės struktūrinės reformos, kas nulėmė ir investicijų susigrąžinimą. Airijos vyriau-sybė tvirtina, kad išties šalis sumokėjo daug didesnę kainą nei kitos euro zonos šalys, kad išgelbėtų bankų sektorių, ir visa tai gula ant airių mokesčių mokė-tojų pečių. Dėl to valdantieji, žinoma, labiausiai kaltina ankstesnę vyriausybę, tačiau akmenų metama ir į Europos centrinio banko ir kitų euro zonos valdininkų daržą, kad leido tam atsitikti. Todėl Airija iš pirmininkavimo tikisi gauti didesnę euro zonos paramą, nes mano, kad ES iš dalies turi kartu prisi-imti atsakomybę už užklupusią krizę ir jos padarinius.

airijos PrioritetaiAirija tiki, kad nors jos pirminin-

kavimo planai gana ambicingi, tačiau realistiški. Airijos pirmininkavimo dar-botvarkėje pirmą vietą užims tokie klau-simai, kaip bankų sąjunga ir finansinis reguliavimas, jaunimo nedarbo mažini-mas bei darbo vietas kuriantis augimas, ypač skaitmeninėje ekonomikoje.

Taip pat Airija deda nemažai vilčių į ES plėtros politiką, kuri yra vienintelė sritis iš apskritai visos ES užsienio po-litikos, po Lisabonos sutarties priskirta pirmininkaujančios šalies kompetencijai. Airijos pirmininkavimas bus laikomas labai sėkmingu, jei, kaip planuojama, liepos 1 d. prie Europos Sąjungos prisijungs Kroatija, jei dėl stojimo į ES prasidės derybos su Serbija ir nuo 2010 metų suspenduotos derybos su Turkija ir jeigu derybos dėl stojimo sėkmingai tęsis su Islandija ir Juodkalnija.

Prasidedant Lietuvos pirmininkavi-mui, Europos spaudoje mirgės straips-nių apie Lietuvą, o ministrų biografi-joms bus suteikiami nemaži laikraščių plotai. Įdomu, kokie mes pasirodysime Europai? Turime gana silpną ministrų kabinetą, tačiau tikrai kompetentingą ir gerai pasiruošusį valstybės tarnautojų ir diplomatų korpusą, tad reikia tikėtis, kad Lietuva taip pat ambicingai perims vairą iš Airijos ir su laimėjimų bagažu estafetę perduos Graikijai. ■

Europos liaudies partijos (ELP) grupės

Europos Parlamente pirmininkas Jo-

sephas Daulas plenarinėje diskusijoje

dėl Airijos pirmininkavimo ES Tarybai

veiklos programos tvirtino, jog Airijos

pirmininkavimo prioritetai – stabilumo

garantavimas, ekonomikos augimas,

darbo vietų kūrimas – yra ir ELP prio-

ritetai: „Europai reikia tvaraus augimo.

Mums taip pat reikia realios europinės

politikos, daugiau integracijos. Mūsų

ekonomika bus konkurencinga tada, jei

pasišvęsime šiems tikslams ir daugiau

dirbsime, siekdami fiskalinės ir sociali-

nės harmonizacijos“.

J. Daulas pasveikino Airijos premjerą

Enda Kenny už jo Vyriausybės refor-

mas, kurios nepaprastos pastangos

leido pakeisti kryptį ir suvaldyti ekono-

minį nuosmukį. „Jūs priėmėte sudėtin-

gus, bet reikalingus sprendimus. Nuo

2008 m. Airija pasiekė 18 proc. BVP

fiskalinę konsolidaciją. Jūsų Vyriausybė

yra kelyje link subalansuoto biudžeto.

Bet, kaip žinote, jūsų sėkmė bus tvari

tik tuomet, jei toliau eisite šiuo keliu.

Dabar ne laikas susilpnėti. Kai dingsta

spaudimas ir pasirodo pirmieji pozity-

vūs rezultatai, nėra nieko blogiau kaip

atsipalaiduoti. Atsipalaidavimas didina

antrosios krizės, kuri būtų blogesnė nei

pirmoji, riziką! Airija yra atsigavimo

pavyzdys. O jūsų pirmininkavimas, esu

tikras, bus ir Europos atsigavimas“, –

kalbėjo ELP grupės pirmininkas.

eLp grupės pirmininkas josephas DauLaS: airijos pirmininkavimas europą ves į atsigavimą

VIENINGOJI EuROPA


europa ruošiaSi naujai banKų Krizei?Gytis ŽAKEVIčIUS

2013 metai yra ypatingi ne tik tuo, kad tai juodosios vandens gyvatės me-tai, bet ir tuo, kad nuo šių metų ypač griežtinamos kredito suteikimo taisyklės bankams. Pagal kinų filosofiją gyvatės – vienas pačių išmintingiausių, sukčiau-sių, galingiausių ir sumaniausių padarų. Todėl šie metai bus itin palankūs finan-sininkams ir verslo pasaulio žmonėms. Gyvatei patinka tie, kurie viską apgalvoja iki menkiausių smulkmenų ir planuoja savo ateitį. Tad astrologai prognozuoja, kad šiais metais bus galima pamiršti romantiką ir daugiau remtis pragmatiš-kais santykiais. Gal dėl astrologijos, o gal dėl prognozuojamos naujos finansinės griūties Europos centrinio banko komi-tetas, sudarytas iš 27 valstybių centrinių bankų valdybų, nusprendė griežtinti ban-kų skolinimo veiklą.

Bendras BanKų reguliavimas euroPoje

Nuo 1988 metų egzistuoja taisyklės, kuriomis turi vadovautis kiekvienas Europoje veikiantis ir kredito paslau-gas teikiantis bankas. Šios taisyklės dar yra vadinamos Bazelio akordu (Basel). Reikia pažymėti, kad per pastaruosius 25 metus iš viso išėjo net trys reglamen-tavimo bankams paketai – nuo Basel I iki Basel III. Pirmasis reglamentavimo paketas Basel I nurodė, kad bankas, su-teikdamas kreditą juridiniam asmeniui, t.y. įmonei ar kitai verslo struktūrai, turi turėti ne mažiau kaip 8 proc. suteikiamo kredito dydžio sumos kapitalą, kuris būtų naudojamas paskolos gavėjui tapus nemokiu. Kitaip tariant, bankas, suteik-damas 100 Lt vertės paskolą įmonei, savo kapitalo struktūroje turi turėti ne mažiau kaip 8 Lt. Priešingu atveju ban-kas neturi teisės skolinti pinigų. Ši tai-syklė buvo reikalinga tam, kad apribotų bankų skolinimo apetitą, nes paskolos

buvo dalijamos į kairę ir į dešinę, visiškai neįvertinant rizikos, kad dalis paskolų nebus grąžinamos. Kita vertus, tai turėjo užtikrinti, kad toks kapitalo atsidėjimas kompensuos nemokius kreditus ir nesu-trikdys visos banko veiklos.

2004 metais pasirodė naujas bankų skolinimo taisyklių paketas Basel II. Nors kiekvieną reglamentą sudaro apie 700 lapų ir aprašyti visus pakeitimus yra techniškai labai sunku, visgi svarbiausias pakeitimas buvo tai, kad didesnis dėme-sys buvo skiriamas paskolos gavėjui. Tai yra, jeigu iki 2004 metų bankai visiems norintiems imti kreditus turėjo atsidėti 8 proc. paskolos sumos, tai nuo tų metų buvo taikoma progresinė kapitalo den-gimo sistema. Tai reiškia, kad įmonės, imančios kreditą, buvo nuodugniai tikri-namos. Tokie ekonominiai rodikliai kaip įmonės apyvarta, grąžos rodikliai, darbo užmokesčio vidurkis, užimama padėtis rinkos segmente, praktinė patirtis (know how) ar net vadovybės kompetencija, ryšiai ir gebėjimas valdyti kompaniją vaidino itin svarbų vaidmenį. Pagal šiuos rodiklius įmonės buvo klasifikuojamos į tam tikras rizikos grupes. Nuo rizikos grupės priklauso ne tik palūkanų dydis, bet ir procentas kapitalo, kurį bankas turi atsidėti savo atsargose, suteikdamas paskolą išanalizuotai įmonei. Taigi kom-panijos, kurių ateities perspektyvos yra miglotos, o esama padėtis itin sudėtin-ga, patenka į padidintos rizikos grupę. Bankui tai ženklas, kad ši įmonė su labai didele tikimybe neaptarnaus paimamos paskolos. Todėl paskola yra arba nesu-teikiama, arba suteikiama su didelėmis palūkanomis. Basel II taisyklės reika-lauja, kad suteikiant paskolą tokiems rizikingiems klientams bankas atsidėtų jau nebe 8 proc., o pagal priskirtą rizikos grupę didesnį procentą kapitalo. Taigi tokiu pakeitimu buvo siekiama, kad

bankai geriau įvertintų paskolų riziką ir apribotų suteikiamų paskolų skaičių klientams, kurie nesugebės grąžinti paskolos. Bankai norėdami ir toliau tęsti ekspansinę kreditų politiką, turi atsidėti daugiau kapitalinio rezervo. Tai vertė bankus atsargiau dalyti kreditus. Visgi net ir Basel II taisyklės nepadėjo išvengti finansų krizės. Todėl nuo 2013 metų yra dar labiau griežtinamos bankų skolinimo taisyklės.

naujos sKolinimo taisyKlės BanKams

Naująjį skolinimo taisyklių paketą bankams Basel III galima suskirstyti į tris dalis. Pirmoje dalyje pagrindinis dė-mesys yra skiriamas skolos dengiamojo kapitalo kiekiui. Nesena finansų krizė atskleidė Basel II taisyklių netobulumą, kai bankai gerais balais įvertindami kredito gavėją atsidėdavo tik minimaliai reikalaujamą 8 proc. rezervinį kapitalą nuo paskolos. Basel II silpnoji grandis buvo ta, kad objektyviai įvertinti kredito gavėją yra praktiškai neįmanoma. Ir nors pati vertinimo metodika visiems bankams yra vienoda, tačiau bankai turėjo labai daug laisvos erdvės rizikos grupei nustatyti. Kaip žinoma, nuo rizikos grupės priklausė ir privalomas

pagrindinis basel iii taisyklių tikslas yra stiprinti bankus, kad jie būtų atsparūs ateinančioms finansų krizėms

VIENINGOJI EuROPA


rezervinio kapitalo dydis. Taigi rinkoje tik labai mažu procentiniu skaičiumi sumažėjo blogų paskolų, o bankai kaip ir iki šiol atsidėdavo per mažą kiekį rezervinio kapitalo tam atvejui, jeigu kreditas nebūtų grąžinamas. Todėl Basel III taisyklės nurodo, kad kiekvienam kreditui bankas privalo turėti 10,5 proc. rezervinio kapitalo nuo suteikiamos paskolos. Taip pat taisyklėse yra numa-tyta, kad kiekvienos šalies nacionalinis bankas papildomai gali pridėti nuo 0 iki 2,5 proc. privalomojo rezervo toje šalyje veikiantiems bankams. Taigi Lietuvos bankui nusprendus maksimaliai išnau-doti privalomąjį rezervą, komerciniams bankams Lietuvoje gali tekti atsidėti net 13 proc. rezervinio kapitalo nuo suteikiamos paskolos. Toks didžiulis rezervinio kapitalo srautas verčia bankus mažinti paskolų skaičių, atsirenkant geriausius klientus.

Antras svarbus pakeitimas yra susijęs su įsiskolinimo riba. Bankams iki 2018 metų yra nurodyta, kad jų įsiskoli-nimas negali 33 kartus viršyti jų kapita-lo. Ne paslaptis, kad bankas dažnai ope-ruoja svetimais pinigai – juos skolinasi, o vėliau perskolina. Tokia paprasta sistema veikia tol, kol visos skolinimosi spiralės dalys veikia. Yra akivaizdu, kad iškritus vienam paskolos gavėjui, bankas susidu-ria su didžiulėmis problemomis, nes jam pačiam tenka dengti savo įsiskolinimus. Taigi Basel III taisyklės reikalauja, kad bankas turėtų užtektinai kapitalo tam, kad iškritus daliai paskolų gavėjų, jis savarankiškai ir be jokios valstybinės pa-galbos galėtų išsispręsti savo finansines bėdas. Pavyzdžiui, Europoje veikiantis bankas savo buhalterinėse knygose turi 100 tūkst. Lt, taigi jis iki 2018 metų turi neviršyti 3,3 mln. Lt bendro banko įsiskolinimo dydžio. Tai reiškia, kad bankas nebegali pats skolintis neribotai, o vėliau perskolinti savo klientams. Taip yra siekiama sumažinti banko galimybes skolintis, o tai savo ruožtu mažina sko-linimo galimybes. Dėl tokios nedidelės įvykių grandinės rinkoje turėtų sumažėti blogų paskolų, o patys bankai turėtų ūkiškiau naudoti savo kapitalą ir tapti

atsparesni finansiniams sunkumams. Trečias svarbus pakeitimas yra su-

sijęs su banko likvidumo reikalavimais. Likvidumas finansų kalboje reiškia tai, kad bankas per trumpą laiką gali pavers-ti tam tikrą turtą pinigais. Likvidžiausias turtas, be abejo, yra pinigai, taip pat itin likvidžios yra valstybinės obligacijos, nes jas per labai trumpą laiką galima par-duoti. Taigi visas banko turimas turtas yra skirstomas pagal likvidumą. Pagal Basel III taisykles iki 2015 metų bankai turi turėti pakankamai likvidžių rezervų, kad per 30 dienų galėtų padengti visus einamuosius įsiskolinimus. Ši taisyklė (angl. Liquidity coverage Ratio) yra bene svarbiausias rodiklis, nustatantis, kad bankas susiduria su didžiulėmis finansinėmis problemomis. Tiesa, dažnai šis parametras konstatuoja, jog banko finansinė padėtis yra labai sunki, bet yra visiškai netinkama gerokai anksčiau

konstatuoti neūkišką banko veiklą. Kita įdomi naujovė yra gryno stabilaus finansavimo koeficientas (angl. Net Sta-ble Funding Ratio), kuris labai stipriai apribos trumpalaikį bankų skolinimąsi ir ilgalaikį skolinimą.

PoveiKis BanKamsPagrindinis Basel III taisyklių

tikslas yra stiprinti bankus, kad jie būtų atsparūs ateinančioms finansų krizėms. Tikslo yra siekiama apribojant bankų galimybes skolinti nepamatavus rizikos. Patys bankai savo ruožtu iki šiol stipriai, o kartais ir nepamatuotai rizikuodavo. Versle galioja auksinė taisyklė – kuo di-desnė rizika, tuo didesnė galimybė gauti pelningą ekonominę grąžą. Deja, kaip nesena bankų istorija parodė, kartais ta rizika buvo arba per didelė, arba tikimy-bė uždirbti buvo per maža. Dabar ban-kai turės laikyti daugiau kapitalo, geriau

Po skandalo dėl dideliu mastu iššvaistyto skolinto turto „Nacionalinė kredito unija“ pripažinta nemokia, visam laikui atšaukta jos veiklos licencija

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

VIENINGOJI EuROPA


Klausimas, kodėl Lietuvos bankas, ma-tydamas galimus pažeidimus ir neskai-drią veiklą, anksčiau nesiėmė konkrečių veiksmų sukčiavimui sustabdyti, lieka atviras. Taigi „Nacionalinės kredito unijos“ veiklos licencija nutraukta, bus teikiamas prašymas jai iškelti bankroto bylą, o FNTT atlieka ikiteisminį tyrimą dėl galimai neteisėto didelės vertės paskolų gavimo iš šios bei dar trijų Lie-tuvoje veikiančių kredito unijų. Vienai iš jų – „Švyturio taupomajai kasai“ – po inspektavimo taip pat visam laikui buvo atšaukta veiklos licencija.

euroPos Požiūris į Kredito institucijas

Siekiant išvengti tokių ir panašių finansinių machinacijų, kurios buvo Lie-tuvoje, Basel III reglamentas nuo 2013 metų dar labiau sugriežtino skolinimo taisykles bankams, o tarp jų ir kredito unijoms. Vakarų Europos valstybėse gana kritiškai vertinamos tokios institu-cijos kaip kredito unijos. Pagrindinė to priežastis, kad iš principo kredito unija neatlieka jokios kitos veiklos kaip tik skolinasi ir perskolina. Tuo tarpu bankas turi daug kitų veiklos sričių, tarp jų ir itin pelningą investicinę veiklą. Be to, bankui taikomi daug didesni kriterijai, jis kooperuoja didesnėmis finansinėmis galimybėmis ir kapitalu. Taigi bankai lengviau išgyvena nedidelius finansinius sunkumus. Iškalbingas yra ir pats faktas, kad pagal Basel III taisykles bankams labai stipriai yra apribojama skolinimosi ir perskolinimo veikla. Būtent ta veikla, kuria išskirtinai užsiima kredito unijos. Visgi teigti, kad kredito unijos yra fi-nansinių machinacijų šaltinis, negalima. Bet stiprus jų veiklos teisinis suvaržymas ir dėl to vis mažėjanti užimama veikla rinkoje yra stiprus rodiklis. Apibendri-nant galima pasakyti, kad vis griežtėjan-čias kredito suteikimo taisykles reikia vertinti pozityviai, nes jos apsaugo visų pirma nuo finansinių sukčiavimų ir nuo nepamatuotų rizikų. Tačiau, kad ir ko-kios taisyklės būtų sukurtos, svarbiausia, kad Lietuvos bankas užtikrintų, kad jų būtų laikomasi, ir tai kontroliuotų. ■

vertinti grėsmes ir rizikas, laikyti dau-giau likvidaus turto. Žinoma, tai stipriai sumažins veiklos rentabilumą ir patį pelno dydį. Visgi ekspertai linkę manyti, kad tokios sugriežtintos taisyklės ne-privers iš finansų rinkos pasitraukti nė vieno Europoje veikiančio banko. Tiesa, tie patys ekspertai vienareikšmiškai teigia, kad jeigu Amerikos vyriausybė nepriims panašių įstatymų ir neapribos bankų veiklos, tuomet amerikietiški bankai ir toliau vykdydami ekspansinę ir nepamatuotą kreditų politiką tarptauti-nėse rinkose nukonkuruos europietiškus bankus. Visgi ilgalaikėje perspektyvoje europietiški bankai, pastatyti ant sveikų bėgių, nuvažiuos toliau negu trumpare-giškai žvelgiantys amerikietiški konku-rentai.

PasKolų sKandalas lietuvojeLietuvoje visai neseniai nuskambėjo

finansinis skandalas, kai dideliu mastu buvo iššvaistytas skolintas turtas. Įvykio centre atsidūrė „Nacionalinė kredito unija“. Laikinajam „Nacionalinės kredito unijos“ administratoriui pateikus išvadą, kad jos turtas yra mažesnis už įsipa-reigojimus, Lietuvos banko valdyba šią kredito įstaigą pripažino nemokia. Kartu priimtas sprendimas visam laikui atšaukti „Nacionalinės kredito unijos“ veiklos li-cenciją. Generalinės prokuratūros paskir-tam bylos administratoriui suskaičiavus indėlininkams padarytą žalą, nurodyta, jog nuostoliai siekia 24,3 mln. Lt, o už 13 abejotinų paskolų įkeisto turto vertė yra ne 58,3 mln. Lt, kaip deklaruodavo pati „Nacionalinė kredito unija“, o beveik 30 kartų mažesnė – 2,1 mln. Lt.

Pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymą šios finansų instituci-jos teikia trumpalaikes arba ilgalaikes paskolas, priima terminuotus ir netermi-nuotus indėlius, teikia įvairias interne-tinės bankininkystės paslaugas. Kredito unijoms taip pat kaip ir bankams yra privaloma kaupti būtinąjį rezervą, kuris siektų 10 proc. išduotų paskolų ir ilga-laikių investicijų sumos. Jos kiekvienais ekonominiais metais turi tezauruoti ne mažiau nei 20 proc. grynojo pelno

tol, kol sukaupto rezervinio kapitalo suma pasieks reikalaujamus 10 proc. Nepaisant gana griežtos Lietuvos banko politikos kredito unijų atžvilgiu, buvo neišvengta gana stambaus sukčiavimo.

Primityvios, Bet efeKtyvios suKčiavimo schemos

Lietuvoje veikiančių kredito unijų byloje yra įtariama nedidelė asmenų grupė, kuri kartu su kredito unijų valdy-bos nariais ir savininkais stambiu mastu iššvaistė indėlininkų turtą. Šios asmenų grupės veikla priskiriama organizuoto nusikalstamumo veiklos požymiams. Paties sukčiavimo modelis buvo išties paprastas – kredito unija pasiūlydavo indėlininkams gana aukštas rinkoje palūkanas, taip pritraukdama nema-žą pinigų srautą. Tuo tarpu įtariamoji asmenų grupė įsigydavo mažos vertės nekilnojamąjį turtą – žemės sklypus, pastatus. Tuomet šis turtas būdavo perkainojamas – fiktyvus pardavimas su pakeltomis kainomis tarp pačių suk-čiautojų. Šis nekilnojamasis turtas su realybės neatitinkančiomis kainomis būdavo įkeičiamas kredito unijai ir už tai paimamos didelės paskolos.

Lietuvos bankas dar 2012 metų spalio 15–26 dienomis inspektavo „Nacionalinę kredito uniją“ . Po pati-krinimo šiai finansų institucijai buvo uždrausta priimti naujus terminuotus indėlius iš neprofesionalių rinkos daly-vių ir suteikiamų paskolų sumą vienam klientui apriboti iki 30 tūkst. Lt. Beje, šioje kredito unijoje ne pirmą kartą buvo nustatomi teisės aktų pažeidimai ir kiti veiklos trūkumai. Lietuvos banko pranešime teigiama, kad ši unija kredi-tavo rizikingus ir neskaidrius projektus, nesilaikė saugios ir patikimos kredito įstaigų veiklos principų. „Nacionalinės kredito unijos“ suteiktų paskolų kokybė buvo bloga, o jos finansinėse ataskaitose nebuvo atvaizduota reali finansinė būklė. Itin sparčiai augant paskolų portfe-liui, didelė dalis paskolų buvo suteikta neįvertinant rizikos, neanalizuojant kredituojamų įmonių verslo planų, neti-krinant pateiktų dokumentų teisingumo.

VIENINGOJI EuROPA


D. camerono šanTažaS europoS SąjunGai: europa Turi LaiKo paSiTaiSyTi iKi 2015 meTų

Raminta ŽūSINAITė

Visoje Europoje karštas diskusijas sukėlė Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono pasakyta kalba, ku-rioje atvirai pažeriama aršios kritikos Europos Sąjungai ir, be kita ko, britų rinkėjams pažadamas referendumas dėl išstojimo iš ES. Kalba susilaukė gausybės įvairiapusiškų vertinimų: vieni griežtai pasmerkė tokį savanau-dišką premjero D. Camerono požiūrį, kiti vertino tai tiesiog kaip populistines šnekas, siekiant pasikelti reitingus ir laimėti balsų ateinančiuose rinkimuo-se, o dar kiti, atvirkščiai, kalbą priėmė labai palankiai ir sveikino D. Cameroną už drąsą išsakyti Europos Sąjungai kritiką, kuriai pagrindo tikrai būta.

„taiKa PasieKta, reiKia Kurti gerovę“

Iš tiesų D. camerono kalba sudė-liota ypač preciziškai ir tikslingai. Pir-miausia, ministras pirmininkas šlovina bendrą Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos istoriją, pabrėžia, kad Jungtinė Karalystė visada kovojo už Europą ir kartu su ja siekė užtikrinti taiką. Tačiau, anot jo, taika Europoje yra jau pasiekta ir už tai, žinoma, jis visą savo pagarbą atiduoda Europos Sąjungai bei NATO. Todėl šiandien ES tikslas nebėra lai-mėti taiką, o užtikrinti ES piliečiams gerovę.

D. cameronas teisinasi, kad tam tikrą Jungtinės Karalystės mąstyseną suformavo jos geografinė padėtis. Jung-tinė Karalystė turi tautos, gyvenančios saloje, charakterį: nepriklausoma, tiesi, aistringa savo suvereniteto gynėja. Teig-damas, kad Jungtinė Karalystė tikrai nori gero ne tik sau, bet ir visai Europos Sąjungai, D. cameronas savo kalboje pabrėžė tris esmines problemines Euro-pos Sąjungos sritis. Pirmiausia, svarbios problemos euro zonoje. Akivaizdu, kad

Jungtinė Karalystė, pati nebūdama euro zonos narė, nėra patenkinta tuo, kad turi aukotis ir savo finansiniais ištekliais prisidėti prie krizės ištiktų šalių gel-bėjimo. Antra, D. cameronas įžvelgia didžiulę Europos konkurencingumo stoką. Prognozuojama, kad Europos da-lis pasaulio produkcijoje per ateinančius du dešimtmečius turėtų sumažėti kone trečdaliu. Šiuo metu europiečiai sudaro tik 7 proc. visų pasaulio gyventojų, su-kuria apie 25 proc. pasaulio BVP, tačiau turi finansuoti 50 proc. viso pasaulio socialinių išlaidų. Skaičių nepaneigsime, tad D. cameronas teisus, sakydamas, kad neskatindama konkurencingumo Europa gerokai atsiliks nuo kitų pasau-lio regionų. Ir trečias dalykas – didžiulis atotrūkis tarp Europos Sąjungos ir jos piliečių, kuris per pastaruosius metus ypač išaugo. Anot premjero, tai rodo demokratinės atskaitomybės trūkumą, kuris ypač jaučiamas Britanijoje.

Taigi, jei ES neatsižvelgs į šias Jungtinės Karalystės pastabas, kurios iš tiesų yra akivaizdžios ir suprantamos pačiai Europos Sąjungai, britai grasina pradėti lūkuriuoti prie išėjimo durų...

didesnio suvereniteto ištrošKusi jungtinė Karalystė

Tačiau kokius „vaistus“ Jungtinės Karalystės premjeras siūlo ES? Anot jo, pirmiausia Europos Sąjunga turėtų siekti ne politinės integracijos, o bend-ros rinkos, ypač paslaugų, energetikos ir skaitmeniniame sektoriuose. Svarbu, kad ES gebėtų geriau kontroliuoti savo biudžetą ir nutraukti neveikiančias programas.

D. cameronas, žinoma, žvelgia iš Jungtinės Karalystės perspektyvų, todėl norėtų lankstesnės Sąjungos, kurioje laisvos šalys narės dalijasi bendromis sutartimis ir institucijomis bei drauge

siekia idealaus bendradarbiavimo sau-gumo, energetikos, klimato kaitos, skurdo mažinimo srityse ir kt.

Britams labai svarbu išlaikyti tam tikrą suverenumą, todėl jie prašo ES, kad šalys narės galėtų susigrąžinti savo galią, o ne atvirkščiai – visa galia būtų sutelkta centrinėje Europos valdžioje. Kadangi britai neketina prisijungti prie euro zonos, jie piktinasi, kad ES neužtenka bendros rinkos ir Šengeno, o skatinama dar didesnė politinė ir pinigų sąjunga. D. cameronas tiesiai šviesiai siūlo Europos Sąjungai iš naujo peržiūrėti sutartį ir pakeisti esminius jos principus britų siūlomu keliu.

Taigi pažėręs kritikos D. came-ronas iškelia Europos Sąjungai ulti-matumą: arba Europos Sąjunga per ateinančius porą metų imsis atitinkamų veiksmų šioms problemoms spręsti, arba Jungtinė Karalystė skelbia referendumą, likti ar išstoti iš ES. Žinoma, viskas nėra taip paprasta. Visų pirma, ministras pirmininkas ir jo atstovaujama Konser-vatorių partija turi laimėti parlamento rinkimus 2015 metais. Tuomet jie esą

Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Davidas Cameronas

VIENINGOJI EuROPA

REu

TER

S/Pa

scal

Lau

ener

/X9

00

74

/Sca

npix

nuo

trau

ka


Šis Jungtinės Karalystės premjero

Davido Camerono veiksmas daugiau-

sia buvo skirtas vidaus politikai. Kodėl

jis padarė tokį veiksmą? Sociologiniai

tyrimai rodo, kad vienas iš penkių bri-

tų konservatorių rinkėjų dėl europinių

klausimų yra nusiteikęs balsuoti už

Jungtinės Karalystės nepriklausomy-

bės partiją (uK Independence Party).

Konservatorių viduje taip pat yra labai

stipri euroskeptikų frakcija, nes britų

konservatorių partija yra skėtinė,

joje yra įvairių srovių, o euroskepti-

kų flangas stiprėja. Taigi norėdamas

sumažinti euroskeptikų spaudimą

ir neprarasti rinkėjų, D. Cameronas

padarė tokį žingsnį. Taip jis motyvuoja

saviškius, o euroskeptikai nepaleidžia-

mi iš įtakos sferos. Manau, D. Camero-

nas pirmiausia išsprendė savo rinkimų

dilemą.

Kitas ne mažiau svarbus aspektas –

D. Camerono kalba išryškino „britiškos“

ES vizijos kontūrus. Ir ji yra absoliučiai

priešinga eurofederalistų teiginiams,

jog geriausias atsakas į euro krizę

– integracijos gilinimas. Britų konser-

vatoriai remia tokią Europos Sąjungą,

kokia ji buvo iki Mastricho sutarties.

Tuo metu, kai visa Europa ėmė kalbėti

apie Lisabonos sutartį, britų konser-

vatoriai (su dabartiniu užsienio reikalų

ministru William Hague priešakyje)

pasiūlė savo Lisabonos sutarties sam-

pratą – jie pasiūlė grąžinti Europos

Sąjungą iki Mastricho sutarties laikų.

Britų konservatoriai Europos Sąjungą

vertina kaip muitų sąjungą, integruo-

tą bendrą rinką, bet ne daugiau. Kai

tik pradedama kalbėti apie politinę

integraciją, kai kalbama apie perskirs-

tomąją politiką, sanglaudą, žemės ūkį,

britai iš karto sako, kad tai nekonku-

rencingos politikos, jos iškraipo rinką,

jas reikia reformuoti. Britai kritikuoja

ES polinkį į protekcionizmą, pernelyg

socialistines ir perteklines ES re-

guliacines normas ir siūlo skirtingų

socialinių ir ekonominių modelių koeg-

zistencijos bendros rinkos viduje kon-

cepciją (infrastruktūros integracijai,

prekybinių barjerų naikinimui – taip,

reguliacinėms normoms, perskirstymo

politikoms – ne). Tai savotiškas „vyšnių

rankiojimosi“ scenarijus, bet net ir jis

įmanomas tol, kol yra bendras vardi-

klis – bendra ES vidaus rinka. Pasi-

traukimas iš ES tikrai nebūtų tragedija

Jungtinei Karalystei, nes jos interesas

– dalyvavimas bendroje rinkoje, o ją

užtikrinti gali ir „norvegiškas“ santykių

su ES modelis.

Kita vertus, tikrai nemanau, kad

Jungtinės Karalystės pasitraukimo

iš ES scenarijus yra tikėtinas. Labiau

panašu į tai, kad gali kartotis prieš tris

dešimtmečius įvykęs Margaret That-

cher derybų su ES modelis. Manau,

kad D. Cameronas planuoja išsiderėti

kokių nors nuolaidų ar išlygų ir kartu

su jomis sugrįžti į ūkanotąjį Albioną

atsiklausti žmonių valios. Tiesa, prieš

tai jam dar reikės laimėti parlamento

rinkimus, o tai tikrai nebus lengva

užduotis.

pasižada, kad dar per pirmą buvimo valdžioje pusmetį surengs referendumą.

Jungtinės Karalystės premjeras savo kalboje pats pripažįsta, kad šiandien skelbti tokį referendumą būtų visiškai klaidingas žingsnis, nes Europos Sąjun-ga šiuo metu vis dar yra kitimo būseno-je, vis dar kapanojamasi iš krizės ir gali būti, kad artimiausiu metu ji pasieks patenkinamą būklę.

Tačiau D. camerono žinutė aiški ir principinga: Jungtinė Karalystė daugiau negelbės euro zonos narių, nesijungs prie fiskalinio susitarimo, stengsis į vals-tybės rankas susigrąžinti teisingumo ir vidaus reikalus, sieks tam tikrų saugiklių kuriamoje bankų sąjungoje.

euroPos reaKcijaEuropoje į premjero D. camerono

kalbą buvo reaguota įvairiai. Tačiau didžiųjų ES valstybių narių politikai išreiškė gana vieningą poziciją šios premjero kalbos atžvilgiu. Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as teigė, jog Europa turi būti priimama tokia, kokia yra, ir derėtis dėl jos referendu-mo būdu yra neįmanoma. „Ateityje ją galima modifikuoti, tačiau negalima siūlyti ją silpninti ar menkinti, kaip sąlygos savo pasilikimui“, – kalbėjo F. Hollandas. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurent Fabius paantrino, jog Europos Sąjunga veikia ne pagal kaž-kieno asmeninį užsakymą. „Įsivaizduo-kime, kad Europa yra futbolo klubas. Prie jo prisijungęs negali imti ir sakyti: „Nagi, žaiskime regbį“, – palygino L. Fabius. Tuo tarpu Vokietijos kanclerė Angela Merkel buvo kiek nuosaikesnė: „Vokietija ir aš asmeniškai norime, kad Britanija būtų svarbi dalis ir aktyvi ES narė. Mes esame pasiruošę kalbėtis apie britų pageidavimus, bet visuomet turime turėti omenyje, kad kitos šalys turi skirtingus norus, todėl turime rasti teisingą kompromisą.“

Europos Parlamento pirmininko Martino Schulzo įsitikinimu, D. ca-me rono pasisakymas buvo daugiau susijęs su Jungtinės Karalystės vidaus politika, o ne su ES. M. Schulzas taip

VIENINGOJI EuROPA

Dr. Laurynas Kasčiūnas

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Dr. Laurynas KaSČiūnaS: Savo kalba D. cameronas išryškino „britiškos“ eS vizijos kontūrus


pat pabrėžė, jog per visus buvimo ES nare metus Jungtinė Karalystė buvo ta šalis, kuri su ES turėjo lanksčiausius ir dosniausius santykius ir gavo dau-giausiai autonomijos. Josephas Daulas, Europos liaudies partijos frakcijos Europos Parlamente pirmininkas teigė esąs labai nustebęs, kad po 40 metų bendradarbiavimo ir partnerystės Jung-tinė Karalystė staiga nusprendė, kad ji nėra patenkinta buvimu ES ir nori persiderėti sąlygas bendrai ateičiai. J. Daulą ypač stebina tai, kad būtent konservatorių premjeras nori sugriauti savo pirmtakų Winstono čerčilio, Ha-roldo Macmillano, Edwardo Heatho, Margaret Thatcher ir Johno Majoro indėlį į Europos Sąjungos kūrimą. J. Daulas pabrėžė, kad apie jokius esmi-nių ES principų ir vertybių pakeitimus negali būti nė kalbos. Anot jo, Europa nėra tik bendra rinka, bendra valiuta ir bendrais standartais susaistyta sąjunga. Visų pirma, tai – žmonių bendruome-nė, besidalijanti bendromis vertybėmis, grindžiama solidarumu ir atsakomybe.

sKyryBų grėsmėIš tiesų visi šie D. camerono

išsakyti priekaištai ir išreikšta mintis, kad ne tik Jungtinė Karalystė turėtų norėti likti Sąjungoje, bet ir ES turėtų norėti, kad Jungtinė Karalystė pasiliktų, šiek tiek primena krizės ištiktą daug metų kartu pragyvenusią porą. Jungtinė Karalystė jaučiasi per daug pasiauko-janti, per daug prarandanti ir nieko negaunanti iš ES, o štai ES mano, kad Jungtinė Karalystė yra per daug savanaudiška, nes juk santykius kuria abi pusės, tad pastangų turi įdėti abi. Bet tuomet Jungtinė Karalystė pareiš-kia - jei ES nepasikeis, mes išeiname. Na, bet jei labai pasistengsite ir pa-prašysite, galbūt ir pasiliksime... Ir štai savo kalbos pabaigoje D. cameronas pareiškia: kažin ar galima ginčytis dėl to, kad Europos Sąjunga labai susil-pnės, jei Jungtinė Karalystė pasitrauks. Ką gi, arba kuri nors pusė nusileis, arba gresia skyrybos. O juk būtų gaila po 40 metų kartu... ■

KLaipėDa – LieTuvoS perGaLėS SimboLiS

Julius PANKA

Šiuolaikiniam lietuviui tikriausiai būtų sunku, o gal net ir neįmanoma įsivaiz-duoti savo Tėvynės be Klaipėdos ir be Vilniaus. Jeigu kokia geopolitinė ne-ganda atplėštų šias dvi Lietuvos dalis, tikriausiai poetai savo eilėraščiuose mus graudintų sudraskytos, suluošintos Tėvynės, apiplėštos Tautos įvaizdžiais. Politikai ir ekonomistai galėtų kalbėti apie Vilniaus, kaip strateginių geležin-kelių linijų, kelių ir puikiai išplėtotos infrastruktūros taško, svarbą Lietuvos ekonomikai ar Klaipėdos, kaip vie-nintelio Lietuvos prekybinio krovos uosto, svarbą šalies ūkio vystymuisi. Nesvarbu, iš kurios pusės žvelgsi, tačiau Lietuvos be šių dviejų miestų ir regionų aplink juos įsivaizduoti nebeįmanoma. Tačiau pažvelkime pro istorinės uždan-gos plyšį mažiau nei prieš šimtą metų ir pamatysime, kiek ryžto, kiek diploma-tijos ir pasiaukojimo mūsų protėviams reikėjo, kad Lietuva turėtų tokią terito-riją, kokią ją turi dabar.

Apie tarpukario Lietuvos kovą dėl sostinės Vilniaus ir Vilnijos krašto daug

buvo, yra ir bus rašoma, bent jau iki tol, kol istorikai ir politikai pradės daiktus vadinti tikraisiais vardais, kol abiejų šalių politikai ir visuomenės įvardys 1920 metų Lucijano Želigovskio žygį į Vilnių kaip okupaciją ir susitars dėl tos okupa-cijos padarinių pripažinimo, įvertinimo ir likvidavimo. Tačiau šiandien norėtųsi atkreipti dėmesį į kitą Lietuvos dalį – į Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą, dar kitaip vadinamą dalimi Mažosios Lietuvos. 2013-uosius metus Lietuvos Respubli-kos Seimas paskelbė „Klaipėdos krašto atgavimo metais“, nes 2013 metais sausio 15 dieną sukanka lygiai 90 metų nuo 1923 metų Klaipėdos sukilimo, po kurio pasaulis pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai.

Nors paprastai minint kokio istorinio įvykio jubiliejų visuomenė gauna labai daug informacijos apie jį ir jo aplinkybes, vis vien pateiksiu keletą enciklopedinių faktų apie 1923 metų Klaipėdos sukilimą, apie tuometinę tarptautinę situaciją ir egzistavusias grėsmes ir galimybes.

Nuo pat Klaipėdos miesto ištakų, kai

Sukilėliai Rimkų (Carlsberg) geležinkelio stotyje. 1923 m. sausis.

Maž

osio

s Li

etuv

os is

tori

jos

muz

ieju

s nu

otra

uka

ISTORIKO ŽVILGSNIu

46_ Apžvalga | SauSiS 2013ISTORIKO ŽVILGSNIu

save siejo su Adolfo Hitlerio vadovau-jama, tuomet Vokietijoje dar nelabai įtakinga Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija. Lietuvos vyriausybė, Klaipėdos kraštui suteikusi labai plačią autonomiją, pradžioje visiškai nekreipė dėmesio į provokacinių pronacistinių organizacijų kūrimąsi. Tačiau nuolatos tuometinėje spaudoje pasirodydavo nerimą keliantys pranešimai. Oficialiai Klaipėdos krašte buvo įteisinta dvi-kalbystė. Tiek teismų, tiek valstybinių įstaigų kalbos buvo dvi. Tačiau realybėje lietuvių kalba dažnai likdavo podukros vietoje: tai neatsirasdavo vertėjo, tai koks teisėjas nemokėdavo lietuviškai, tai kieno nors sukurstyti tėvai pradėdavo reikalauti, kad mokymo procesas moky-klose vyktų tik vokiečių kalba… Skai-tant tų laikų spaudą apie padėtį Klai-pėdos krašte nejučiom, nevalingai kyla asociacijos su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veikla Vilnijoje šiais laikais: kaip ir tada žmonės kiršinami, nuteikinėjami prieš Lietuvos valstybę, nuolat visais įmanomais ir neįmanomais būdais bru-kami kitos valstybės simboliai, papročiai, su išskirtine pagarba minima to krašto istorija, kai jis priklausė kitai valstybei ir t.t. Tarpukario Klaipėdos krašto nuo-taikas ir politiką su dabartine padėtimi Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose labai sieja ir kaimyninės valstybės reakcijos. Tarpukario Vokietija nuolatos rašydavo notas Lietuvos vyriausybei dėl neva pa-žeidinėjamų vokiečių tautinės bendrijos teisių, taikė įvairias spaudimo Lietuvai

1252 metais kryžiuočiai nusiaubę apylin-kes pastatė Memelburgo pilį, ši teritorija išgyveno karinius konfliktus ir tik 1422 metais, pasirašius Melno taiką tarp LDK ir Žalgirio mūšyje sutriuškinto vokiečių ordino, Klaipėdos priklausomybė buvo patvirtinta vokiečiams. Taigi, lygiai 500 metų Klaipėda ir jos apylinkės buvo okupuotos, atplėštos nuo Lietuvos ir pri-klausė vokiečiams, kurie čia tvarkėsi kaip savo namuose, dalis vietinių gyventojų pasidavė asimiliacijai, suvokietėjo per-imdami vokiečių kalbą ir kultūrą, kurią laikė aukštesne, modernesne nei baltiška ar tiesiog lietuviška. Net ir tie vietiniai gyventojai, kurie vis dar kalbėjo lietuviš-kai, tiesiogiai savęs lietuvių tautos dalimi nelaikė. XX amžiaus pradžioje buvo populiaru Mažosios Lietuvos gyventojus vadinti mažlietuviais arba lietuvininkais, taip tarsi atskiriant juos nuo lietuvių, gyvenančių Didžiojoje Lietuvoje. Todėl Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, kai iškilo Klaipėdos krašto priklau-somybės klausimas, dauguma vietinių gyventojų nerodė didelio entuziazmo palaikyti idėją prijungti kraštą prie ką tik atsikūrusios Lietuvos Respublikos. Tačiau užteko ir kelių pasiaukojamai veikusių, idealistiškai mąsčiusių ir norėjusių matyti Lietuvos valstybę su Klaipėda žmonių, kad būtų priimti dokumentai, paskatinę Klaipėdos sukilimo organizavimą. Ver-salio sutarties nutarimu laikinai šį kraštą administruoti buvo pavesta Prancūzijai, kuri neturėjo iliuzijų jo įtraukti į savo

kolonijų sąrašą. Todėl tarptautiniuose diplomatiniuose sluoksniuose buvo ne-mažai dėmesio skiriama Klaipėdos krašto tolesnio likimo klausimui. 1922 metais Lietuva dar nebuvo teisiškai pripažinta pasaulio valstybių, nuo jos buvo atplėšta sostinė Vilnius ir ji pasaulio akyse tikrai nebuvo rimčiausias kandidatas prisijungti Klaipėdą. Tačiau Lenkijai tai galėjo būti labai gardus kąsnelis, nes ši grobikiška valstybė kurpė planus kuo labiau išplės-ti savo imperijos žemes ir įtaką. Taigi, jei Lietuvos valstybė, remiama keleto Mažosios Lietuvos inteligentų, nebū-tų paskubomis suplanavusi Klaipėdos sukilimo, Klaipėdos uostas su aplinkinė-mis žemėmis būtų tapęs Lenkijos dalimi arba geriausiu atveju būtų pripažintas „laisvuoju miestu”, kur šeimininkautų ir dėl įtakos kovotų Lenkija ir Vokietija. Lietuva ne tik neturėtų savo uosto, bet, žinant Lenkijos įtakos Klaipėdai grėsmę, galėjo būti taip, kad Lietuva net nebūtų galėjusi savo krovinių gabenti per šį uos-tą pagal prekybines, ekonomines sutartis dėl tebesitęsiančio karinio konflikto su pietine kaimyne. Kitaip tariant, uosto korta galėjo būti aktyviai panaudota poli-tiniuose žaidimuose dėl Vilniaus.

Po pavykusio sukilimo, kai pasaulio valstybės pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai, mūsų šalis suteikė šiam kraštui labai plačią autonomiją. Gal net kiek per plačią, nes praėjus penkeriems metams nuo Klaipėdos prisijungimo prie Lietu-vos, 1928 metais, krašte pradėjo kurtis nacionalsocialistinės grupelės, kurios

Minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietu-vos 90-metį Seime surengta paroda „Kova dėl Klaipėdos – įvykiai ir žmonės“. 2013 metus Seimas paskelbė Klaipėdos krašto metais

Klaipėdos krašto savanorių armijos paradas. 1923 m. vasario 20 d.

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Maž

osio

s Li

etuv

os is

tori

jos

muz

ieju

s nu

otra

uka

_472013 SauSiS | Apžvalga ISTORIKO ŽVILGSNIu

priemones, naudodamasi savo ekonomi-niu, kariniu ir demografiniu pranašumu. Kai kurie radikalūs politikai minėdavo vokiečių gelbėjimo ir Klaipėdos „atvada-vimo“ klausimą savo kalbose. Visiškai tą patį vaizdą mes matome dabartiniuose Lietuvos ir Lenkijos santykiuose.

Jau 1933 metais Klaipėdos kraš-te pastorius ir senos giminės baronas Teodoras fon Zassas įkūrė pronacis-tinę politinę organizaciją pavadinimu Krikščionių socialistų darbininkų sąjunga, kuri savivaldos rinkimuose labai sė-kmingai pasirodė, surinkdama apie 50 proc. balsų. Tačiau prasidėjus vidiniams nesutarimams, įsisteigė dar viena atvirai pronacistinė Klaipėdos krašto politinė jėga, kuri pasivadino Klaipėdos krašto socialistine tautos sąjunga, o jos vado-vu išrinktas Pirmojo pasaulinio karo veteranas, aršus antilietuvis Ernstas Noimanas. Aplink šias partijas buvo pradėti formuoti ginkluoti būriai, kurie terorizavo vietinius lietuvius ir brandino ginkluoto perversmo idėją. Šios dvi par-tijos ilgam tapo lyderiaujančios krašte, jų narius ir palaikytojus siejo nepasitikėji-mas Lietuvos valdžia, nenoras integruo-tis ir atvirai reiškiamos viltys susijungti su Vokietija. Jos gaudavo didelę finan-sinę paramą iš Vokietijos vyriausybės, už kurią plėtė savo įtaką ir finansuodavo rinkimų kampanijas.

1934 metais Lietuvos valdžia „atsipeikėjo“: Klaipėdos gubernatoriu-mi buvo paskirtas ryžtingas Lietuvos patriotas Jonas Navakas, buvo priimtas specialus „Tautai ir valstybei saugoti įstatymas“, kuriuo remiantis aktyviausi Klaipėdos naciai Teodoras fon Zassas, Erichas Lapinas ir Frederikas Noimanas buvo suimti, abi nacionalsocialistinę ideologiją išpažįstančios partijos už-draustos. Netrukus buvo pradėta krašto reforma, Klaipėdos apygardos teismo direktorius ir vyriausiasis burmistras atleisti iš pareigų, o į jų vietą paskirti lojalūs Lietuvai asmenys.

Buvo pradėtas tyrimas, renkama medžiaga bylai, kuri gavo Zasso– Noi-mano proceso vardą. Šis procesas turėjo milžinišką atgarsį visoje Europoje.

Vokietija nuolat reiškė nepasitenkinimą, darė milžinišką politinį ir ekonominį spaudimą Lietuvai, tačiau ši nepasidavė. Teismas, išanalizavęs labai didelį kiekį medžiagos, pripažino kaltinamuosius nusikaltusiais prieš valstybę ir nuteisė griežtomis bausmėmis. Tie, kurie buvo susitepę krauju, buvo nuteisti mirties bausme, perversmo rengėjai gavo įkali-nimą iki gyvos galvos, o jų parankiniai gavo pinigines ir laisvės atėmimo baus-mes pagal savo nusikaltimų pobūdį ir sunkumą. Zasso–Noimano bylą galima drąsiai vadinti pirmuoju pasaulyje teis-miniu procesu prieš vokiškąjį nacional-socializmą ir jo imperialistinius kėslus. Tai poelgis mažos, bet garbingos Tautos, kuri nesilankstė, kuri apgynė save ir savo teritoriją, nesibaimindama jokių dides-nės ir stipresnės kaimynės spaudimo priemonių. O kaip to trūko dabartinės Lietuvos teisėsaugai, nagrinėjant pulki-ninko A. Pociūno bylą, kai galimai buvo paisoma kaimyninės Baltarusijos, o ne Lietuvos interesų.

Jau pasibaigus teismui, Vokietijai nuolat spaudžiant, o kitoms Europos valstybėms nuolaidžiai tylint, Lietuva po truputį priverčiama daryti nuolaidas nuteistiems nusikaltėliams: pradžioje mirties bausmė nuteistiesiems pakeičia-ma kalėjimu iki gyvos galvos, vėliau per keletą metų visi nuteistieji paleidžiami, o 1939 metais, kai Vokietija užgrobė

Klaipėdos kraštą, Adolfas Hitleris, at-vykęs į Klaipėdą, apdovanojo Frederiką Noimaną auksiniu Nacionalsocialistų partijos nario ženkleliu.

Šiandien, kai Lietuvos valstybė turi Klaipėdos uostą ir niekas, išskyrus keletą Rusijos marginalių politikierių, neginčija jo priklausomybės Lietuvai, mes privalo-me nulenkti galvas prieš tuos tarpukario politikus, kurie nepabijojo organizuoti Klaipėdos sukilimo, tuos savanorius, ku-rie dalyvavo mūšiuose ir labiausiai tuos, kurie paaukojo savo gyvybę už lietuvišką Klaipėdą: Viktorui Burokevičiui, Edu-ardui Noreikai, Jonui Petkui, Jonui Si-monavičiui, Povilui Trinkūnui, Adolfui Viliūnui, Vincui Stašeliui, Vincui Vilkui, Algirdui Jesaičiui, Fliorui Lukšiui, Jonui Pleškiui, Antanui Ubavičiui ir Martynui Jonkui. ■

zasso–noimano bylą galima drąsiai vadinti pirmuoju pasaulyje teisminiu procesu prieš vokiškąjį nacionalsocializmą

Klaipėdos krašto savanoriai. Klaipėda, 1923 m. sausis

Maž

osio

s Li

etuv

os is

tori

jos

muz

ieju

s nu

otra

uka

48_ Apžvalga | SauSiS 2013APŽVALGOS AIKŠTELĖ

LieTuvoS KaraLienė be SoSToRasa BAŠKIENė

Emilija Jasmantaitė- Vileišienė

Vileišių giminės vyrai ir moterys yra palikę ryškių pėdsakų Lietuvos istorijo-je. Broliai Petras, Antanas, Jonas buvo lietuvių tautos žadintojai, lietuvybės reikalais susirūpinę dar XIX a. antroje pusėje. Geležinkelių ir tiltų inžinierius Petras Vileišis teikė peticijas caro parei-gūnams dėl spaudos lotyniškais rašme-nimis atgavimo. Vėliau rašė straipsnius į „Aušrą” ir „Varpą”, rėmė juos, leido pirmąjį legalų laikraštį „Vilniaus žinios“. Savo Rusijoje uždirbtais pinigais pa-statė geležies dirbinių gamyklą, įsteigė lietuviškų knygų spaustuvę ir knygy-ną. Jo brolis advokatas Jonas Vileišis buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, vienas Jono Basanavičiaus bendražygių, „Lietuvos žinių“ steigė-jas, Kauno miesto burmistras, padėjęs pagrindus lietuviškosios savivaldos plėtrai. Dar vienas brolis Antanas Vileišis buvo gydytojas, prisidėjęs prie „Aušros” ir „Rūtos“ švietimo draugijų, Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių draugijos nu-kentėjusiems dėl karo šelpti ir pirmosios lietuviškos dviklasės mokyklos įkūrimo. Antanui aktyviai talkino jo žmona Emilija Jasmantaitė-Vileišienė, aktyvi visuome-nininkė ir lietuvybės stiprintoja, Vilniuje gyvenančių lenkų vadinama „ Lietuvos karaliene be sosto“. Šiame straipsnyje „Apžvalga“ savo skaitytojams pasakoja apie šią ypatingą moterį, gyvenusią sun-kiu lietuvybei laikotarpiu Vilniuje, apie jos aplinką ir nuveiktus darbus.

emilijos jasmantaitės -vileišienės vaiKystė ir jaunystė

Daktaro Antano Vileišio būsi-moji žmona Emilija 1861 m. sausio 13 d. gimė žemaičio bajoro, rusų ar-mijos karininko Antano Jasmanto ( Jašmonto) ir bajoraitės Petronėlės

Slastavičiūtės- Jasmantienės šeimoje. Apie Emiliją Vileišienę dar prieškario laikais puikų straipsnį „Vilniaus kovoto-ja“ parašė Birutė Vileišytė -Tursienė, Jono Vileišio dukra. Šiame straipsnyje ji rašo apie Emilijos vaikystę Kišiniove, kuriame tuo metu tarnavo jos tėvas, taip pat apie metus, praleistus Smolnio kilmingųjų mergaičių institute, į kurį 1870 metais tėvai išsiuntė Emiliją. Institutą globojo caro šeima, jame besimokančios netur-tingos merginos iš kilmingų šeimų buvo išlaikomos valstybės lėšomis. Institute mokslai tęsėsi 12 metų, merginos buvo mokomos kalbų, tikybos, geografijos,

istorijos, matematikos, fizikos, muzikos, šokių, taip pat iškalbos ir gražaus elgesio. Kaip rašo Birutė Vileišytė-Tursienė, „...instituto vadovybė ją laikė lenkaite, tačiau Emilija ne sykį drįso pabrėžti, kad ji lietuvaitė, kaip jos tėvas lietuvis“. Emilija tėvų neteko itin anksti – dar nesulaukusi pilnametystės, tad, baigus institutą, teko apsigyventi pas brolį Joną, tuo metu gy-venusį Peterburge. Jonas Jasmantas daly-vavo tautinėje lietuvių studentų veikloje, į ją aktyviai įsitraukė ir Emilija. čia ji išmoko lietuvių kalbą (deja, XIX a. vidu-ryje lietuviškai daugiausia kalbėjo valstie-čiai), dainavo chore, vaidino lietuviškuose

Liet

uvos

Nac

iona

linio

Muz

ieja

us n

uotr

auka

_492013 SauSiS | Apžvalga APŽVALGOS AIKŠTELĖ

spektakliuose. 1889 – 1890 metais Emili-ja studijavo gailestingųjų seserų kursuose, besiruošdama tarnauti žmonėms, tačiau likimas netikėtai pasisuko kita linkme: sunkiai susirgo brolis, kurį teko slaugyti. Kadangi liga progresavo, Jonas Jasmantas buvo išleistas į pensiją ir kartu su Emilija apsigyveno Vilniuje.

atvyKimas į vilniųVilniuje tuo metu gyveno itin mažai

lietuvių, tad atvykę brolis ir sesuo pradėjo megzti ryšius su negausia lietuvių ben-druomene, kur labai aktyviai veikė broliai Vileišiai. Antanas Vileišis, gydydamas sunkiai sergantį Joną Jasmantą, pamilo Emiliją ir susituokė su ja 1897 metais.

Tai buvo ypatinga šeima, labai nebūdinga tam laikmečiui, nes abu su-tuoktiniai buvo išsilavinę, pasiturintys ir patriotiškai nusiteikę lietuviai, pasirengę kibti į lietuvybės atgaivinimo darbus. Tais laikais tarp lietuvių inteligentų vyravo nusiteikimas į žmonas imti tik lietuvaites. Emilijos ir Antano Vileišių šeima buvo vadinama „tikru lietuvybės lizdu“, tapusiu Vilniaus lietuvių inteligentų užuovėja. Pasak Birutės Vileišytės- Tursienės, sutuoktinius Vileišius kone visuomet galėjai rasti namuose: daktaras Antanas Vileišis ligonius priiminėjo savo namuo-se, o Emilija prižiūrėjo paralyžiuotą brolį. Emilija rūpinosi jaunaisiais vyro gimi-naičiais, padėdama jiems mokslus eiti, jai visuomet rūpėjo jaunuomenės reikalai. Ji dirbo Vilniaus II berniukų gimnazijos ir Marijos gimnazijos tėvų komitetuose, kur reikalavo lietuvių kalbos pamokų ir tiky-bos dėstymo gimtąja kalba. Kalbama, kad ji slaptai telkė lietuvių moksleivių kuopą, kurios nariai rašydavo į „Vilniaus žinias“, talkindavo lietuviškoms draugijoms.

„dvyliKa aPaštalų“Tuo metu Vilniuje lietuviai sudarė

vos porą procentų iš bendro gyventojų skaičiaus. Bažnyčiose pamaldos vykdavo lenkų kalba, lietuvių kalba ypač aršiai iš bažnyčių buvo šalinama po 1863 metų sukilimo, o dvarai ir klebonijos tapo lenkų kultūros skleidėjais.

XIX a. paskutinį dešimtmetį Vilniuje

suaktyvėjo lietuvių inteligentų veikla. Pasak J. Vileišio, „1899 metais šiame bū-relyje jau buvo 12 žmonių, kurie juokais pasivadino „lietuvių idėjos apaštalais“. Būrelis gausėjo, tapdamas tikru lietuvybės židiniu, žadinančiu lietuvišką sąmonę. Lietuviški „apaštalai“ pradėjo žygius, kad nors vienoje Vilniaus bažnyčių pamaldos vyktų lietuvių kalba. Vilniaus vyskupijos kurijai delsiant paskirti lietuviams Šv. Mikalojaus bažnyčią, kurios jie labai prašė, šie pradėjo joje rinktis ir giedoti lietuviškas giesmes. Pagaliau 1901 metų gruodžio 18 d. lietuvių visuomenės tikybiniams reikalams buvo paskirta Šv. Mikalojaus bažnyčia, viena seniausių Vil-niaus bažnyčių, kaip manoma, pastatytų dar kunigaikščio Gedimino laikais. Taigi ši bažnyčia tapo svarbiausiu lietuvybės skleidimo centru. Jame paskutiniais spaudos draudimo laikais buvo įrengta draudžiamos literatūros slėptuvė.

visuomeninė emilijos vileišienės veiKla

Antano ir Emilijos Vileišių šeima buvo viena aktyviausių legalios tautinės veiklos organizatorių. caro valdžia labai ribojo bet kokias draugijas, lietuviams buvo leista kurti tik savišalpos ir labda-ros organizacijas, tad Dvylikos Vilniaus apaštalų draugijai gimė mintis įkurti

legaliai veikiančią lietuvišką savišal-pos draugiją, kurios pirmininku tapo Antanas Vileišis. Draugija teikė pagal-bą sunkiai besiverčiančioms lietuvėms tarnaitėms, atvykusioms į Vilnių, o 1907 metais, įkūrus dviklasę lietuvišką mokyklą, savišalpos draugija rūpinosi jos išlaikymu. Ir čia Emilija kiek galėdama padėjo lietuvių vaikams, aprūpindama juos maistu, drabužiais ir mokslo prie-monėmis.

1905 metų gruodžio 4–5 dienomis Vilniuje įvyko Didysis Vilniaus seimas, turėjęs labai didelę reikšmę Lietuvos ateičiai. Pasak istoriko ir politologo Egi-dijaus Motiekos (iš J. Aničo monografijos „Emilija ir Antanas Vileišiai: gyvenimo ir veiklos bruožai“ ), „...susiformavo nauja etnosocialinė bendrija, pasiryžusi lemti savo likimą.“ Po kelių dienų caro valdžia ėmėsi represijų prieš Seimo organizato-rius, tarp kurių buvo Emilija ir Antanas Vileišiai, ir suėmė Antaną Vileišį. Visgi tautinio atgimimo jau nebuvo įmanoma sulaikyti ir, nuvilnijus 1905 metų revo-liucijai bei atgavus lietuviškos spaudos laisvę, broliai Vileišiai pradėjo leisti „Lietuvos žinias“, o Savišalpos draugija organizavo lietuviškus vakarus lietuvių kultūrai gaivinti.

Į Lietuvą atūžus karo suirutei, Vileišienė pasinėrė į karo pabėgėlių

Petro Vileišio rūmai, kuriuose dabar įskūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka


pas Pfeilį ir išaiškino jam, kad Lietuva – ne Lenkija, o Vilnius yra Lietuvos sos-tinė. Jai pareikalavus atsišaukimą nuimti, okupantams nebeliko kas daryti ir jie jį nudraskė.

Įkūrus Lietuvių draugiją nukentė-jusiems nuo karo šelpti, vokiečių karinė valdžia leido steigti Vilniuje lietuvišką gimnaziją. E. Vileišienė ėmėsi bendra-bučio šalia gimnazijos steigimo darbų, o vėliau tapo jo vedėja.

1918 metų Lietuvos Nepriklauso-mybės Deklaracijos paskelbimą Vileišių šeima sutiko labai džiaugsmingai. Emilija pasinėrė į įvairių draugijų, delegacijų darbus, ji rūpinosi grįžtančiųjų iš Rusi-jos apgyvendinimu, abu su vyru toliau rūpinosi dviklasės lietuvių mokyklos išlaikymu. Deja, 1919 metais netikėtai nuo dėmėtosios šiltinės mirė Antanas Vileišis... Jo laidotuvėse kanauninkas J.Tumas-Vaižgantas kalbėjo, kad „žmo-gaus vertybė yra matuojama jo sąžiningu-mu ir ištikimumu, ne didumu ir prakil-numu pareigų, tekusių jam pildyti. „Pasak J.Tumo-Vaižganto, velionis visko, ko ėmėsi, „...tai ne tai dienai, ir ne vieniems metams, kuriems būdavo renkamas. Užsimovęs jungo lanką, jo nebepadėjo, vilko amžinai...“, rausdamas „gilią šaknį, ir Lietuvos kultūros istorijoje jam skirta gražioji ir garbingoji vieta“ ( J. Aničas „Emilija ir Antanas Vileišiai: gyvenimo ir veiklos bruožai“). Tokie tai buvo žmonės, kloję Lietuvos valstybės pamatus...

Emilijai, kuri buvo išlaikoma vyro, jau nebe jauno amžiaus sulaukus teko ieškotis darbo. Visą gyvenimą dirbus su jaunimu, jai nebuvo sunku imtis moks-leivių bendrabučio (Aušros Vartų g. 12) vadovės pareigų. Vilniui einant iš rankų į rankas, besikeičiant valdžioms, tiesmuko būdo E.Vileišienė niekuomet nevengė atskleisti savo pažiūrų, nors tekdavo ir nukentėti: 1919 m. buvo areštuota už tai, kad pasipiktino lenkų, užsimojusių iškasti žuvusių lietuvių kovotojų kūnus, elgesiu. Ji organizavo lietuvių belaisvių globą ir maitinimą, sužeistųjų slaugymą savo vadovaujamame bendrabutyje. Lenkų valdžiai nutarus uždaryti moksleivių bendrabutį, E.Vileišienė tam priešinosi

rūpesčius. Šelpė juos kiek galėdama, su arkliu ir vežimu apkeliaudavo aplinkinius kaimus, rinkdama aukas maistu ir dra-bužiais, organizavo prieglaudas. Įkūrus Nukentėjusiems nuo karo šelpti komi-tetą, kuris daug lėšų gaudavo iš Tatjanos komiteto, globojamo carienės Aleksand-ros, veiklioji Emilija Vileišienė vyko net į Peterburgą, kur susitiko su cariene. Lenkams tai labai nepatiko, nes jie norėjo siųsti savo atstovus. Vileišienei, jaunystėje baigusiai Smolnio institutą, nebuvo sun-ku bendrauti su karališkomis personomis, tad savo globotiniams ji gavo didelę paramą. Vilnių okupavus vokiečiams, iš okupacinės valdžios stengėsi gauti para-mos dviklasei lietuvių mokyklai.

J. Aničas savo monografijoje „Emi-lija ir Antanas Vileišiai: gyvenimo ir veiklos bruožai“ cituoja Petrą Klimą, kuris susižavėjęs aprašo, kaip Emilija Vileišienė mokė vokiečių okupacinės ka-rinės valdžios viršininką grafą fon Pfeilį Lietuvos istorijos ir geografijos: šiam išleidus vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis atsišaukimą į Vilniaus miesto gyventojus, kuriame Vilnius vadintas „perlu garsiojoj lenkų viešpatijoj“, tik vienintelė Emilija, „...išnirusi iš moteriškumo ir degdama visa savo puošnia kompleksija, žaibais prasimušė pro mūsų ūkanas ir smelkėsi trenkti pablūdusį grafą“ . Lydima Jono Basanavičiaus ir Jono Kymanto, nuvyko

kiek įstengdama, teko net pora mėnesių Lukiškių kalėjime praleisti. Lenkų oku-pacinė valdžia labai nemėgo Vileišienės už atvirą ir aštrų žodį. Sklando legenda, jog net J.Pilsudskiui, kuris jautė jai didelį dėkingumą už tai, kad kažkada Emilija išslapstė jį, kaip žmonės kalbėjo, po „savo sijonais“ nuo caro žandarų (kalbama, jog J.Pilsudskis pasislėpė pas E.Vileišienę jos kambaryje, o Antanas Vileišis, pareiškęs, jog žmona „padėtyje“ ir jos trukdyti ne-valia, žandarų pas ją neįleido), ji rėždavo į akis teisybę, reikalaudama atiduoti Vilnių Lietuvai.

To laikotarpio liudininkė Teklė Basa-navičiūtė (dr. Jono Basanavičiaus dukte-rėčia), kuri gyveno bendrabutyje, apie Emiliją Vileišienę taip rašo: „Jaunystėje E.Vileišienė turėjo būti labai graži. Labai aukšta, tiesi kaip nendrė, net ir būdama 59–60 metų atrodė didinga. Visada juo dais ilgais rūbais, plaukus aukštyn susišukavusi. Eidama galvą laikydavo iškėlusi, gal dėl to, kad visada ant nosies turėjo pensnė ir bijodavo, kad nenukris-tų.“ Toliau ji taip rašo: „Nežinau, ar ji buvo praktikuojanti katalikė, ar ne, bet su mumis ji melsdavosi rytais ir vakarais. Bendrų visoms mergaitėms auklėjimo pasikalbėjimų nedarydavo, bet ateidavo į kambarius, ypač pas vyresnes, pamokinti gražaus elgesio. Daug žinojo ir iš medici-nos srities. Paklausta paaiškindavo ir pa-tardavo, jei reikėdavo – ir nuramindavo.“

1922 metais E.Vileišienei vėl teko ragauti kalėjimo duonos: šį kartą už nesutaisytą šaligatvį prie bendrabučio ir už tai nesumokėtą 25 000 lenkiškų markių baudą. Nesugniuždoma kovotoja pareiškė, kad jei kas norėtų sumokėti už ją baudą, tegul tuos pinigus paaukoja vargstančioms bendrabučio auklėtinėms. Ne sykį jai teko kovoti net teismuose dėl bendrabučio, kurį lenkų valdžia vis baudėsi atimti, likimo. 1924 metais ji pasitraukė iš bendrabučio vedėjo pareigų.

Nuo pat pirmųjų lenkų okupacijos metų E.Vileišienė labai rūpinosi lietuvių politiniais kaliniais. Kaip rašė Birutė Vi-leišytė-Tursienė, „daug gyvenimo valandų Emilija išstovėjo prie Lukiškių kalėji-mo. Kas ją ten vedė? Meilė lietuviams!

APŽVALGOS AIKŠTELĖM

arty

nos

Trin

kūni

enės

nuo

trau

ka

Pastatas, kuriame XX a. pradžioje veikė pirmoji Vilniuje dviklasė lietuvių mokykla


Kiekvienas ten patekęs lietuvis buvo jos aprūpinamas maistu ir drabužiais.“

Jau būdama garbaus amžiaus – 68-erių metų – Emilija Vileišienė išsirengė į Ameriką rinkti aukų vargstantiems lietuvių našlaičiams. Lietuviškų bendra-bučių ir prieglaudų būklė buvo itin sunki, jie išsilaikė tik iš aukų, valdžia jų nerėmė, tad Emilijai ir jos bičiuliams kilo mintis kreiptis pagalbos į tautiečius už Atlanto. Kelionė buvo sunki, kamavo ligos, o pa-gal suplanuotą maršrutą reikėjo aplankyti daugybę lietuvių kolonijų, renkant aukas, susitikti su daugeliu žmonių, kurie kartais ir nepalankiai būdavo nusiteikę aukų rin-kėjos atžvilgiu. Visgi aukos buvo aktyviai renkamos ir siunčiamos lietuvių labdaros draugijai Vilniuje. Amerikoje praleidusi net pusantrų metų Emilija Vileišienė 1930 metais grįžo į Lietuvą. Beje, ji atsisakė plaukti į Lietuvą laivu, ant kurio stiebo plazdėjo Lenkijos vėliava.

Grįžusi į Lietuvą, Emilija Vileišienė nesėdėjo rankų sudėjusi: iki gyvenimo pabaigos ji gynė lietuvių katalikų teisė-tus interesus, piktinosi lietuvių kalbos išstūmimu iš bažnyčių, taip pat kartu su kitais lietuviais aktyviai priešinosi Aušros Vartų koplyčios lotyniško užrašo pakeiti-mui lenkišku, kviesdama lietuvius skųstis Romos popiežiui.

Emilija Vileišienė mirė 1935 m. rugpjūčio 26 d. Laidotuvėse karstą nešė lietuviai studentai, jai gyvai esant be galo ją gerbę ir mylėję. Iš nepriklausomos Lietuvos atvyko gausi delegacija, taip pat atvyko Amerikos lietuvių bendruomenės atstovai. Kalbama, kad net ir lenkai gau-siai dalyvavo jos laidotuvėse, nors netrūko ir nedraugiškų žvilgsnių.

Emilija Vileišienė buvo palaidota Rasų kapinėse, šalia savo brolio Jono Jasmanto, netoli Vileišių kapavietės.

* * *Lietuvos valstybę kūrė ne tik dideli

vyrai, bet ir stiprios moterys. Jų neturime pamiršti. ■

Rašant šį straipsnį buvo naudotasi Jono Aničo knyga „ Antanas ir Emilija Vileišiai: gyvenimo ir veiklos bruožai"(leidykla Alma Littera, Vilnius, 1999 m.)

Pilietinis aktyvumas – neatsiejama mo-derniosios demokratijos dalis. Lietuvoje tai dar tik bręstanti sritis, susidurianti su posovietinei erdvei būdingomis problemomis, negatyviu požiūriu ar net pavydumu. Su tuo susiduria ir jauni žmonės: neretai jų nuomonė nelaikoma lygiaverte, jų iniciatyvos – rimtomis, jų norai – realiais. Dėl šios priežasties buvo sukurta moksleiviams jau tryliktus metus atstovaujanti institucija – Lietu-vos mokinių parlamentas (LMP). Sausio mėnesį jau VII kadencijai susirinkęs parlamentas ir toliau sieks užtikrinti stipresnį jaunų žmonių balsą ir parodys, kad jaunimas nori kurti savo ateities Lietuvą. Apie piliečių aktyvumą, jaunimo problemas ir patį parlamentą „Apžval-ga“ kalbėjosi su Pilietinių iniciatyvų centro vadovu, vienu iš LMP iniciatorių Girvydu DuOBLIu, Pilietinių iniciatyvų centro projektų koordinatore ir I LMP kadencijos nare Sigita KARPENKAITE, V Lietuvos moksleivių parlamento

pirmininku Simonu STANKuMI ir nau-jausio, VII LMP nare Gabija GAučyTE.

Pradėkime nuo platesnio konteksto – pilietinio dalyvavimo. Kokia šiandien piliečių iniciatyvumo ir dalyvavimo vals-tybės valdyme padėtis? Ar ji kinta?Girvydas Duoblys: Manau, kad situ-acija nėra labai gera. Aišku, ji kur kas geresnė nei kokiais 1990-aisias, tačiau tai, ką matome šiandien, yra amorfiškas pilietinis dalyvavimas. Nėra bendro veikimo, visuomenė, o ypač jaunimas

išmoKime GirDėTi jaunų žmonių SvajoneSKalbino Vytautas KERŠANSKAS

LMP dalyviai bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“ Sausio 13-osios aukoms atminti

Nuo

trau

ka iš

Gab

ijos

Gau

čytė

s as

men

inio

arc

hyvo

S. KarpenKaiTė: Kas svarbu Lmp rate, tai nešama žinia – mes mylime Lietuvą

APŽVALGOS AIKŠTELĖ


sluoksniuojasi ir individualizuojasi. Pilietiniai judėjimai šiandien blyksteli ir užgesta, o jeigu jie tampa kažkuo dides-niu, paprastai būna keisti ir siekiantys egoistinių tikslų. Todėl situaciją vertin-čiau gana kritiškai.

Pilietinis ir politinis sąmoningumas ne-kyla iš niekur – jis turi būti išugdomas. Tai gali būti įdiegta tėvų, mokyklos ar kitos jaunuolį supančios aplinkos. Kur slypi ta šiandien persekiojanti pasyvu-mo problema?Sigita Karpenkaitė: Pirmiausiai pa-žymėčiau, kad pilietinis iniciatyvumas ir veikimas yra devalvuotas. Kai kalbi tokiomis sąvokomis kaip pilietiškumas, pilietinė iniciatyva ar projektas, supranti, kad jų geriau išvis nevartoti, nes tikroji jų reikšmė visuomenėje yra nesupran-tama. Todėl vykdoma veikla ir projek-tai leidžia, viena vertus, suprasti, kaip viskas veikia, kur tavo interesams gali būti atstovaujama arba ne, kita vertus, susipažinęs bandai susisiaurinti sritį arba net trauktis nuo pilietinės iniciatyvos, kuri visuomenėje kelia neigiamas emo-cijas. Šis negatyvumas atgraso nuo noro veikti ir pilietinė iniciatyva tampa mažų mažiausiai nepatraukli.

Tad negatyvus nusistatymas pilietinių iniciatyvų atžvilgiu yra vienas veiksnys. Kitas galbūt galėtų būti ir pačių žmo-nių, taip pat ir jaunimo ar moksleivių, pasyvumas. Gabija, kokia vyraujanti

nuomonė tarp tavo bendraamžių ? Štai, pavyzdžiui, pasakai jiems, kad rytoj vyks jaunimo protestas dėl neskaidrių rinki-mų. Jiems tai įdomu ar ne, prisijungs ar praleis?Gabija Gaučytė: Kiek man teko su-sidurti, dauguma bendraamžių laikosi nuomonės, kad nieko vis tiek nepavyks pakeisti, jaunimas yra tam neįgalus, todėl ir įvairias iniciatyvas, kad ir patį LMP, jie laiko beviltiškomis pastango-mis kažką pasiekti ir net laiko gaišimu. Simonas Stankus: Išties svarbus ir dar vienas aspektas. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune ar Klaipė-doje – dabar yra itin didelis nevyriausy-binių organizacijų (NVO) pasirinkimas. Jeigu anksčiau pasakydavai, kad priklau-sai LMP ar užsiimi kokia kita veikla NVO, atrodydavai kaip iš kito pasaulio. Dabar tai nebesukelia tokių emocijų, nes atsirado labai daug įvairių veiklų. Negana to, nuėjęs į darbo pokalbį ir pa-sakęs, kad buvai LMP pirmininkas, gali susilaukti net pajuokos: „visi jūs dabar veiklūs, visi – organizacijų vadovai“. Tad nelabai džiugina ne tik pasyvus, bet ir negatyvus požiūris į įvairias iniciatyvas, neva tai nieko negali pakeisti ir yra tapę tik mados reikalu.S. K.: Aš dalyvavau pirmojo LMP veikloje, tad tuometiniai mano bendra-amžiai moksleiviai dabar jau yra tris-dešimtmečiai ir yra išplėtoję verslus ar panašias veiklas. Kas svarbu LMP rate, tai nešama žinia – mes mylime Lietuvą. Dalyvavę ir dalyvaujantys parlamento veikloje sako, kad mums rūpi, kas vyksta Seime, kokie sprendimai priimami ir kur juda valstybė. Tačiau taip pat pajun-ti, kad dažnai valstybinėse institucijose priimant sprendimus ta valstybinė idėja kažkur dingsta: atėjusi nauja Seimo kadencija pareiškia, kad viskas prieš tai buvo daryta blogai ir viską reikia pakeis-ti. Taip nebūna, todėl pasigendu atskyri-mo, kas daryta gerai, o kas blogai. Man neatrodo patraukli ir piketo forma, nes dažnai ji absoliutina, jog viskas blogai.G. D.: Lietuva yra labai susiskaidžiusi į interesų grupes. Todėl, pavyzdžiui, jeigu jaunimas išeitų į gatves, viešojoje erdvėje

jis būtų suplėšytas į gabalus, nes daliai tos idėjos būtų priimtinos, o kitai – ne. Tai skaudi tiesa. Tad susidaro situacija, kai tik maža grupė žmonių Lietuvoje siekia esmės – gero rezultato valstybei ir jos žmonėms. Tos negatyvios interesų grupės labai stabdo pilietines iniciatyvas. Iš darbo praktikos matau, kaip neefek-tyviai ir bergždžiai dažnai naudojami europiniai pinigai. Pinigai, tapdami tikslu savaime, iš tiesų yra tas tikrasis šėtonas. Rezultatai tampa nebereika-lingi, svarbiausia, drįsčiau pavadinti, popierinis teisingumas – dokumentus užpildei teisingai, atsiskaitei, o kokį rezultatą pasiekei, ką gero padarei – nebesvarbu.

Simono pavyzdys „jūs visi veiklūs“ bei Girvydo „popierinis teisingumas ir rezul-tatyvumas“ iš tiesų kalba apie tą patį. Šiandien vis dažnėja situacija, kai jauni-mas prisijungia prie dalyvavimo kokioje nors jau sukurtoje struktūroje, turinčioje kasmetinius renginius, ir tuo pasiten-kina. Jie nieko naujo nesiūlo, tiesiog būna ir galvoja, kad gali vadintis „veikliu jaunimu“, nes priklauso organizacijai. Galbūt iš to ir kyla toks įspūdis, kad „visi jūs veiklūs, bet nieko nedarote“?G. G.: Iš tikro, tai tiesa. Įspūdis, kad jaunimas tik susirenka ir nieko nedaro, leidžia daugeliui nepagrįstai kritiškai vertinti tas organizacijas. Kai aš patekau į LMP, manęs pradėjo klausinėti, ką


Gabija Gaučytė

Simonas Stankus

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka


parlamentas daro, ką sprendžia, kodėl to reikia. Paskutinis klausimas būna – kokie to rezultatai, kas iš to. Ir patys sau atsako – kadangi jūs nieko nepasiekiate, tai vadinasi nieko ir neveikiate. Tai tas pats negatyvus požiūris į viską, apie tai jau kalbėjome.G. D.: Yra puikiai čia tinkantis anek-dotas: stovi du policininkai ir prie jų prieina užsienietis. Klausia angliškai, po-licininkai sako „nesuprantam“. Klausia vokiškai. Nesuprantam. Klausia prancū-ziškai. Nesuprantam. Klausia lenkiškai. Nesuprantam. Užsienietis nusispjauna, nueina į šoną, o policininkai sako vienas kitam: „matei koks kietas, kiek kalbų moka!“ O kitas atsako: „kas iš to?“Tai, ką sako Gabija, dažna problema. Gali eiti, daryti, verstis per galvą, o žmonės, kurie patys nieko nedaro, tau sakys – kas iš to?S. K.: Aš etikečių taip greitai nedėčiau. Štai neseniai nutiko vienas įvykis. Norė-jau įgyvendinti vieną meno projektą, net skyriau jam šiokį tokį biudžetą. Nuėjau į valstybinę instituciją ir pasiūliau bendra-darbiauti. Tačiau ten radau požiūrį, kad bendradarbiavimas yra nereikalingas, nes

mes – konkurentai. Versle tą pačią idėją generuojantys subjektai kuria sinergiją, kooperuojasi. O aš išgirdau klausimą „ko-kie jūsų kėslai?“ Tenorėjau, kad profesi-onalus menas pasiektų ir kaimo vietoves, o jie manęs klausia apie kėslus. Tokiais atvejais supranti, kad vis dar gyvas iškreiptas požiūris į žmogų, į bendravimą. Be abejo, yra ir puikių pavyzdžių. G. D.: Išties praeitais metais dirbome su įmone „Litgrid“, kuri šokiravo, gerąja to žodžio prasme, savo norais, bendravimo kultūra. Todėl neabejoju, kad sėkmingai dirbsime ir toliau. Tad viskas priklauso nuo žmogiškumo, santykio tarp žmonių.

Tad bet kokiai sėkmingai iniciatyvai yra svarbus žmogiškasis veiksnys. Para-doksalu, kad Vakarų Europa dažnai pateikiama kaip pilietinio įsitraukimo, dalyvavimo NVO pavyzdys, tačiau kartu ji turi didelių problemų su žmonių santykiais – tai, prie ko privedė materi-alizmas ir individualizmas. Tačiau toks susvetimėjimas, kurį pateikėte pavyzdy-je, galbūt dar sovietmečio palikimas?S. K.: Sunku vertinti vienareikšmiškai. Tačiau turbūt lemia abi priežastys.

G. D.: Portalas „Delfi“ neseniai atliko tyrimą, kuriame 77 proc. tėvų nepritarė tam, kad mokinių konfliktą mokytojas galėtų nutraukti jėga. Įsivaizduokite, ką tai reiškia: dviejų besimušančių moki-nių mokytojas išskirti negali. Tačiau tie patys tėvai atėję į mokyklą sako, kad bū-tent mokytojas yra atsakingas už viską, kas vaikui atsitinka mokykloje. Juk čia elementarus nesuvokimas – iš mokytojo reikalaujama visko, o neduodama nieko. Tai pavyzdys – mūsų galvose daug susi-painiojimo.

Pereikime prie mokinių atstovavimo temos. Simonai, pats prieš trejus metus buvai V LMP kadencijos pirmininkas. Dažnai girdžiu nuomonę, kad mokiniai yra dar per jauni patys sau atstovauti, kad geriau, jog jiems atstovautų tėvai ar mokytojai. Rinkdamasis atstovauti Lietuvos mokiniams turbūt galvojai kitaip? Kodėl? S. S.: Į LMP patekau gana atsitiktinai, tačiau atsidūręs ten supratau, kad moki-niai patys sėkmingai gali sau atstovauti. Tiesa, pastebėjau, kad susitikimų su politikais ar valdininkais metu mūsų

VII kadencijos Lietuvos mokinių parlamentas

Nuo

trau

ka iš

Gab

ijos

Gau

čytė

s as

men

inio

arc

hyvo



Gabija, minėjai, kad šiandien dažnas moksleivis nėra iniciatyvus, jautei tą neigiamą daugumos nuomonę įvairios veiklos atžvilgiu. Nepaisant to, vis tiek siekei galimybės dalyvauti veikloje, netgi turėjai šiokią tokią rinkimų kam-paniją. G. G.: Turėjau (juokiasi). Mano moky-kloje mokosi mergina, dalyvavusi LMP veikloje, ji ir paragino prisijungti. Iš jos pasakojimų supratau, kad tai įdomi vei-kla, kuriai reikės paaukoti laiko. Tačiau gaunamos žinios, iniciatyvių žmonių pažinimas yra neįkainojami dalykai. Juk labai svarbu sutikti bendraminčius, kurie taip pat nori veikti, o ne sėdėti ir bambėti, kaip viskas blogai.S. S.: Išties šis bambėjimas yra blogas reiškinys. Kadangi buvau pirmininkas, dažnai žurnalistai skambindavo man ir klausdavo maždaug šitaip: „ką jūs manote dėl blogos situacijos...?“ Aktuali tada buvo emigracijos problema, todėl teko dalyvauti ir debatuose, kurių tema buvo tokia: „Dėl sunkaus gyvenimo Lietuvoje išvyksta daug jaunimo“. Tad yra formuojamas išankstinis negatyvus požiūris, iš kurio išplaukia nusivylimas tiek jaunimo organizacijomis, tiek vals-tybinėmis institucijomis, tiek ir gyve-nimu Lietuvoje. Kai pradėsime žiūrėti pozityviau, sveikinti įvairias iniciatyvas, bus daug geriau. Kaip Sigita minėjo, dažnai klausiama, kam tu tai darai, kam

iniciatyvomis buvo labai džiaugiamasi, buvome giriami. Tačiau iš tų susitikimų niekas neišplaukdavo – iniciatyvos svei-kinamos, tačiau į jas nežiūrima rimtai. Tai dažnai varydavo į neviltį. Todėl viskas priklauso nuo to, kokią poziciją užima LMP: pirmoje kadencijos pusėje atėję į susitikimus mes tik linksėjome galvomis, todėl buvome sveikinami ir visur kviečiami. Antroje pusėje, kai tapome kritiškesni ir pradėjome išsaky-ti savo poziciją, mes pasidarėme nebe tokie įdomūs. Formaliai iniciatyvos yra sveikintinos, tačiau realiai jų vykdyti nesiimama.

tai naudinga? Todėl ir mūsų kadencijos metu ne kartą teko gauti vieną ar kitą etiketę, nes šalia kritikos tam tikru klau-simu, mes išsakydavome ir palaikymą tam, kas mums atrodė naudinga. Todėl vien dėl nuomonės išsakymo svarbiais politiniais klausimais sakydavo, kad mes atstovaujame kažkieno, o ne savo interesams. G. D.: čia yra šioks toks visuomenės dvilypumas. LMP atsirado prieš trylika metų ir beveik nuo pat pradžių Pilieti-nių iniciatyvų centras, kuris šį projektą kuruoja, yra kaltinamas, kad juo mani-puliuoja ir taip siekia sau naudos. S. K.: Dauguma parlamento pozicijų tam tikrais klausimais yra priešingos toms, kurias galbūt komunikuotume mes. Tačiau tai yra mokinių organas, tai yra jų išdiskutuota ir pateikta nuomonė. Todėl mums tokie kaltinimai atrodo juokingai.G. D.: Anksčiau absurdiškų situacijų nutikdavo ir derantis dėl finansavimo. Projektų vertintojai sakydavo, kad LMP veikia jau 10 metų, tad kam jį dar finan-suoti? Juk tai pasenęs projektas! Tokiais atvejais net sunku ką atsakyti. Akivaiz-du, kad tai elementarus nesupratimas arba nenoras suprasti, kodėl jaunimui reikalinga tokia veiklos erdvė!Kodėl egzistuoja ta skirtis tarp jauni-mo ir vyresniųjų? Turbūt tai problema žmonių, kurie negerbia jauno žmogaus, jo nuomonės. Juk yra šeimų, kur vaikas traktuojamas kaip nuosavybė, įrankis tėvų tikslams siekti. Kiek pavyzdžių, kai tėvai tiesiog liepia vaikams stoti į teisę ar kokią vadybą. Jaunuolio mintys, kad jis stos į jam patinkančią specialybę kolegijoje arba metams atidės studijas, pasitinkamos kaip bepročio. Požiūris „ką pasakys kaimynai?“ jauną žmogų labai smukdo. Trūksta kalbėjimo, dialogo kul-tūros, supratimo. Juk tiek tėvams, tiek vaikams būtų daug naudingiau susėsti ir pasikalbėti, pasidalyti patirtimis. Mes per daug linkę vienas kitą suniekinti. Štai, įsivaizduokime situaciją, kad Simo-nas sakosi prieštaraujantis gėjų teisėms, o aš pasisakau už. Užuot protingai ir argumentuotai padiskutavę, mes įpratę vienas kitą išdurninti, pradedame šnekėti

Nuo

trau

ka iš

Sim

ono

Stan

kaus

asm

enin

io a

rchy

vo

Simonas Stankus – V kadencijos LMP pirmininkas darbo sesijoje metu


S. STanKuS: jaunimas nustos emigruoti ne tada, kai bus pasiekta aukščiausio lygio reforma, o tada, kai jaunimo siekis keisti bus įvertintas ir paskatintas, kai jis jaus savo vertę


grubiai ir netaktiškai. Todėl dar gyvas ir tas vyresniojo požiū-ris į jaunuolį, kaip kvailesnį, neišmanėlį.

Lietuvos mokinių parlamentas, drįs-tu teigti, pasiteisino ir prigijo. Mano akimis, egzistuoja dvi nuomonės apie LMP: pirmoji, kad tai vieta saviugdai, ateities elito auginimui (vidinė kryptis), ir antroji – parlamentas, kaip mokinių atstovavimo institucija (išorinė). Ar šie požiūriai suderinami? Kuris dominuoja?S. S.: Aš manau, kad jie visiškai suderi-nami. LMP narių funkcija yra atstovauti moksleiviams, tačiau tai darydamas tu mokaisi, įgauni naujų įgūdžių. Išties LMP yra tramplynas, bet tai tramply-nas, po kurio tau labai sunku. Iš parla-mento žmonės išeina kitokie, gavę labai daug naudingų žinių, jie pradeda viską matyti plačiau. Tačiau kai matai plačiau, situaciją vertinti tampa daug sunkiau. S. K.: Juk atstovavimas neveikia prin-cipu „gauni – atstovauji“. Atstovavimas – tai žinios, kurias tu gauni, išmoksti, at-randi. Todėl tik veiklus ir žinių siekiantis moksleivis gali atstovauti savo bendra-amžiams. Šie du požiūriai neįmanomi vienas be kito. Ar LMP pasiteisino? Diskusijos gali būti begalinės, tačiau mes, būdami šios programos advokatai, vienareikšmiškai sakome, kad tai veikia. Tačiau ir po tiek metų aš negaliu įvardyti, kas veikia. LMP sutinki kitą požiūrį į jauną žmogų. Kaip kalbėjome, jaunuoliui dažnai kar-tojama „negali, negali, negali“. Parla-mente tu gali. Vienas įdomesnių I LMP projektų buvo susijęs su valstybiniais egzaminais. Sistema dar buvo kuria-ma, todėl atrodė labai neaiški. Mūsų prašymas buvo elementarus – tam, kad moksleivis būtų tikras, jog įvertintas jo darbas, jis turėtų gauti ištaisyto darbo kopiją. Kai pradėjome tai judinti, į mus žiūrėjo kaip į visiškus kvailius. Tačiau mes nesustojome, šį projektą stūmėme. G. D.: Ir nepraėjus nė 10 metų, tai jau egzistuoja. Taigi pokytis yra!S. K.: Taip. Įdomiausia tai, kad parla-mente tu gauni erdvę, kurioje tu atrandi, jog gali kurti, plėsti ribas.

G. D.: Pamenu vieną televizijos laidą, kurioje buvo diskutuojama apie švieti-mo reformą. Po labai taiklaus ir protingo LMP atstovo pasisakymo viena moteris pareiškė, kad jauni žmonės taip protin-gai kalbėti negali! Ar tai padrąsina jauną žmogų stengtis toliau? Greičiau ne. Ar LMP pasiteisino, aš nežinau. Kitas dalykas, neišskirčiau parlamento kaip vienintelės ir puikiausios organizacijos Lietuvoje. Yra ir kitų puikiai veikiančių jaunimo organizacijų, ten taip pat ku-riamas pozityvas. Tačiau praeitą savaitę besibaigiant VI parlamento kadencijai ir prasidedant VII, aš mačiau daugybę švytinčių akių, žvelgiančių į ateitį. Tai buvo labai gražu. Paskutinę naktį jie visi linksminosi, tačiau tai darė be alkoho-lio. Manau, kad tai didelis parlamento rezultatas. Todėl ir visą projektą vertinu kaip labai pozityvų.

Kiek teko bendrauti su buvusiais LMP nariais, pastebėjau, kad jie didžiuojasi savo laimėjimais. Tai gali būti visai nedidelė pergalė, tačiau ji, pasiekta nuo pradžių iki galo savo rankomis, jiems yra labai džiugi. Tai pajutę jie supranta, kad gali daryti įtaką valstybėje. Norė-čiau paklausti, ką keisti nori naujausias, VII parlamentas?G. G.: Iš tiesų tikslų visada yra daug, o kiek pavyks – nežinia. Būdama komitetų pirmininkė matau, kad visi yra užsidegę

veikti. Pavyzdžiui, Žmogaus teisių ko-mitetas nagrinėja komendanto valandos problemą, Švietimo komitetas dirba su egzaminų reforma, kurią teismas įvardi-jo kaip netinkamą. Buvo kalbėta apie tai, kad jaunimas gauna per mažai praktinių žinių. Moksleiviai gauna daug teorijos įvairiose srityse, tačiau nežino, kaip tai pritaikyti. Taip pat aktuali ir jaunimo nedarbo problema. Tai tos sritys, kuriose sieksime dirbti.S. S.: Būdamas VII parlamento sesijoje pastebėjau, kad jiems yra sunku sufor-muluoti tikslus ir darbus. To priežastis gali būti ir itin nenuoseklus Seimo dar-bas. Kaip gali jaunimas dirbti nuosekliai, jeigu Seimas kas metus ar ketverius pradeda naujus darbus, juos sustabdo, imasi kitų... Apie mokyklų teritorijų aptvėrimą, komendanto valandą kalba-ma jau daug metų. Pradedama dirbti, jaunimas irgi prisideda ir staiga visi darbai nutraukiami. Ir tai kartojasi. Taip pat trūksta pozityvumo. Jaunimas nustos emigruoti ne tada, kai bus pa-siekta aukščiausio lygio reforma, o tada, kai jaunimo siekis keisti bus įvertintas ir paskatintas, kai jis jaus savo vertę. Di-delę įtaką daro ir žiniasklaidos nešama žinia. Didelė dalis išvažiuojančių studi-juoti į užsienį man teigė, jog Lietuvoje yra blogai. Tačiau paprašyti tai išplėtoti, tesugebėjo atsakyti: „tu ką, televizoriaus nežiūri?“


Sigita Karpenkaitė

Girvydas Duoblys

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

56_ Apžvalga | SauSiS 2013KuLTŪRA

G. D.: Iš tiesų LMP kadencijos pra-džioje mokiniai sunkiai apčiuopia praktinius darbus, kuriuos norėtų ir galėtų nuveikti. Kaip jau kalbėjome, trūksta praktinio veikimo patirties. Tad ir parlamente atėję mokiniai pradeda kalbėti apie globalius, tolimus dalykus, kurie jiems galbūt net visai neįdomūs. Kažkada vyko LMP akcija prie Seimo, visiems buvo liepta nusipiešti plakatus. Vėliau rinkome geriausią ir laimėjo plakatas su šūkiu „Ąžuolai šiltnamiuose neauga“. Puiki idėja! Taigi praktinio veiksmo išmokstama įvairiai. S. K.: Šveicarijoje veikia įmonė, kuri kviečia jaunus žmones fantazuoti, kaip galėtų keistis automobilis ar jo vairas. Su šia įmone dirba prabangūs automobilių ženklai, teigiantys, kad brangiausia, ką turi jaunas žmogus, tai svajonės. Tai padeda jiems kurti inovatyvius projek-tus. Todėl turime išmokti girdėti jaunų žmonių svajones. G. D.: Imkime pilietinio ugdymo pamokas. Mano nuomone, tokios, kokios jos yra dabar, yra nereikalingos. Informacijos kalimas neduoda praktinio supratimo moksleiviams. Geriau juos nusivestų į Seimą, į teismą, į kitas insti-tucijas. Duotų sukurti penkių minučių filmuką. Tačiau tai jau mokytojų noro ir kompetencijos klausimas. G. G.: Mūsų pilietinio ugdymo pamo-kos buvo skeltos per pusę: dalį pamokų mokytojas dėstė teoriją, o kitą pusę – davė praktines užduotis. Praktinė pamo-kų pusė buvo daug labiau įsimintina ir tikrai davė naudos.

Signataras Algirdas Patackas, kalbėda-mas apie tai, jog Lietuvai reikia pokyčių, yra pasakęs, kad dirva yra, daigai jau sudygę, tad iš jų kažkas tikrai išaugs. Gabija savo rinkimų filmuke sakė pana-šiai: „Manau, kad Lietuva yra nebloga šalis gyventi, o jeigu joje pasilieki – dar geresnė“. Turbūt reikėtų pridėti, kad leidus jaunimui kurti, Lietuva augs dar sparčiau. Linkiu naujajam Lietuvos mokinių parlamentui sėkmingai dirbti, o mums visiems – būti iniciatyviems. Ačiū už pokalbį! ■

Lietuvoje vietos kinui žmonės dažnai nuolaidžiauja. Sako, „kaip Lietuvos kinui, tai visai gerai“. Lietuvoje paga-mintas automobilis užsivedė, tai kaip pagamintam Lietuvoje, tai visai gerai, nesvarbu, kad ratai kvadratiniai ir tam užvedimui prireikė viso bako benzino. O jeigu dar filme yra kokių keiksmažo-džių, auditorijoje pasigirsta kūdikiškas gugenimas iš pasitenkinimo. Į keiks-mažodžius anglosaksiškuose filmuose

niekas ypatingai nereaguoja, bet jeigu tai lietuviškas filmas, keiksmai tampa kokybės kriterijumi.

Taip buvo ir tam Kristinos Buožytės filmo „Aurora“ („Vanishing waves“ jis vadinamas už Lietuvos ribų, kas reiškia „Nykstančios bangos“, nesuprantu, kuo tai blogiau už Aurorą) seanse, kuriame aš buvau. Personažas lept bjaurybę ir kažkam tai pasirodė labai pramoginga mintis. O aš, deja, ir vėl negaliu pasakyti, kad lietuviškas filmas yra geras.

Savo sumanymu „Aurora“ yra originalus, tačiau to išplėtoti Buožytei ir jos partneriui Bruno Samper nepavyko. Jeigu recenziją skaitote filmo nematę ir nenorite žinoti istorijos eigos, baikite skaityti dabar, kadangi aš argumentuoju savo įvertinimus, o be istorijos atpasako-jimo įrodyti nieko neįmanoma.

Šios labiau dramos negu fantasti-nės (nes esminė ne technika, o meilė) istorijos centre yra režisieriaus Kristijono

„aurora“ - labiau drama negu fantastinė istorija, nes esminė ne technika, o meilė

meTų FiLmaS arTėjanČioSe „SiDabrinėSe GervėSe“Karolis JAcHIMAVIčIUS

Nuo

trau

ka iš

kin

o te

atro

"Pa

saka

" ar

chyv

o

_572013 SauSiS | Apžvalga KuLTŪRA

beveik neskiria dėmesio. Pačioje pirmoje scenoje rodomas Lukas su savo sąmo-ningąja kita puse, tačiau niūri prieblanda ir grėsminga muzika turbūt kiekvienam, mačiusiam filmo anonsą ir todėl apgrai-bomis žinančiam siužetą, suponavo, kad filmo pabaigoje laukia tragedija. Įrodyti negaliu, bet būtent pirmoje filmo sceno-je supratau, kad Aurora, mergina, ištikta komos, mirs.

Tačiau žiūrovas gali būti ir nematęs anonso, neskaitęs aprašymo ir tiesiog atsitiktinai atėjęs į filmą. Jam nuo pat

pradžios peršama tragiška nuotaika, kuri iki pat filmo pabaigos nepasikeičia. Toje pirmoje scenoje Lukas apsimeta, kad turi daug darbo ir, draugei nuėjus mie-goti, masturbuojasi žiūrėdamas porno. Tai geras pagrindas paplėtoti tai, kiek Lukas yra kvailas, parodyti, kaip judviejų santykiai nesiklosto ir koks sukrėtimas jam yra kontaktas su Aurora.

Ta masturbacija taip ir lieka vienin-teliu nesklandžių santykių iliustravimu. Lukas pasijungia prie Auroros sąmo-nės, kuri dažnai veikia metaforomis ir

Liud

os D

rižy

tės

nuot

rauk

aLi

udos

Dri

žytė

s nu

otra

uka

TRUmpAI ApIE „AURORą“

● Ar kada nors norėjai sužinoti, kas

slypi kito žmogaus mintyse – mylimo-

jo arba priešo?

● Ar kada nors troškai idealios meilės,

kai dvi sielos tampa viena?

● Ar vienos meilės užtenka dviem?

● Aurora – fatališka meilės istori-

ja, perteikta pasitelkus fantastinio

psichologinio trilerio žanrą. Vykdant

sudėtingą mokslinį eksperimentą, ku-

rio pagrindas – informacijos perdavi-

mas neuroniniu lygmeniu, jaunas, bet

santūrus vyras Lukas patirs stulbi-

nantį nuotykį komos ištiktos moters

Auroros galvoje. Išlaisvinęs instinktus

bei užslopintas fantazijas, jis pradės

lėtą metamorfozės procesą.

● Ši moderni istorija, vykstanti dviejo-

se skirtingose erdvėse, nagrinėja ais-

tros prigimtį, atskleisdama dualizmo

problemą tarp žmogaus kūno (realaus)

bei minčių (idealaus) pasaulių.

● Naujos technologijos nesustabdo-

mai veržiasi į šiuolaikinės visuomenės

kasdienybę, perkeldamos žmonių

bendravimą į virtualią erdvę – interne-

tas, bendravimo programos, mobilieji

telefonai ir t.t. Tuo pat metu naujau-

sios mokslinės žinios aiškina žmogaus

elgseną ir jausmus cheminių procesų

išraiška. Tad kyla klausimas – kas yra

žmogus ir kaip kūnas bei protas daro

įtaką geismo prigimčiai.

Vildžiūno tiek pamėgtos, kad kartais at-rodo įsimylėtos Jurgos Jutaitės vaidinama mergina Aurora, kuri guli ištikta ko-mos, ir Mariaus Jampolskio vaidinamas vaikinas Lukas. Per naujovišką smegenų mašiną Lukas yra prijungiamas prie Auroros sąmonės, todėl jie gali bendrauti ir įsimyli vienas kitą. Ir mylisi taip atvirai, kaip Lietuvos kino žiūrovai dar nematė.

Lukas realiame gyvenime turi merginą ar žmoną, tačiau Buožytė jiems


pASAULIS ApIE „AURORą“ ARbA KITAIp „NYKSTANčIAS bANgAS“

K. Buožytės „Nykstančios bangos“ yra puikus žanrų mišinys: tai ir mokslinė fantasti-

ka, ir misterija, ir psichoseksualinė drama. Bet svarbiausia, tai – meilės istorija, kuri

nė vienu bruožu neprimena paprastos meilės istorijos, tačiau yra tokia, kur emocija

puikiai dera su protu. „Nykstančios bangos“ mus kviečia ne tik apmąstyti meilę, bet,

svarbiausia, žavėtis jos neapsakoma ir didinga egzistencija.Mattas Goldbergas, collider.com

Stilingas lietuviškas jaunos režisierės mokslinės fantastikos trileris „Nykstančios

bangos“ įneša truputį baltiško fatalizmo ir romantinės melodramos į tradiciškai

vyrų dominuojamą žanrą. Tai – vizualiai įspūdinga vidinės erdvės odisėja. Tai yra

techniškai įspūdingas ir pagirtinai ambicingas nepatyrusios režisierės, kuriai šiemet

sukaks 30 metų, darbas. Nors, kiek žinoma, buvo sukurtas turint maždaug 1,5 mln.

dolerių biudžetą, atrodo kur kas brangesnis ir palaiko nerimą keliančią atmosferą iki

pat paskutinio kadro. Stephenas Daltonas, quietearth.us

Puikus mokslinės fantastikos filmas, pranokstantis mokslinę fantastiką. Alexas White‘as, examiner.com

Tai filmas, kuris kartais atrodo keistas, tačiau daugiausiai tai drąsi eksperimentinė

mokslinė fantastika, pilna idėjų, tyrinėjimų ir siekio žanrą išnaudoti geresniam tikslui.Film-intel.com

scenose tiek daug, kad vietom „Aurora“ panaši į Michaelo Winterbottomo „9 dainos“, kur yra ne vien erotinių, bet ir pornografinių scenų.

Prie įtikinamumo trūkumo priside-da ir arba Jutaitės neimlumas, arba jos jaunumas, arba režisierės nesugebėjimas išaiškinti, ko ji nori, kadangi laksto Jurga su tokia nuolaidžia šypsena, lyg jos ber-niukas būtų jos vaikiukas ir ji džiaugtųsi, kad jis išmoko dar vieną abėcėlės raidę. Daugiau kilnumo ir išdidumo Jurgos veide pasigedau.

Bet Jutaitė bent ne profesionali aktorė ir iš jos balso tonacijos profesijos neatspėsi. Lietuvos teatro aktoriai labai dažnai turi tik jiems būdingus balso tonus, kurių niekur gatvėj neišgirsi, kal-ba pilvais ar kažkokiais kitais organais. Pastatytais balsais. Taip ir dauguma an-traplanių aktorių „Auroroje“ – jų balso tonas yra visiškai neadekvatus situacijai, jie žodžius išdeklamuoja, bet kontaktas su auditorija neužsimezga. Išskyrus Jampolskį, kuris vietomis tikrai pyksta, kad kolegos mokslininkai jam neleidžia prisijungti prie aparato, Lukas pyksta, kad negali būti su Aurora. Ne visur jis toks gyvas, vietomis, bet dažniausiai labai stengiasi, net vaikšto įtraukęs pilvą, kad šis nekabotų.

Poros santykiai pradeda šlyti, kai Auroros prisiminimuose pasirodo jos žuvęs vyras (vaidina Šarūnas Bartas, tas Šarūnas Bartas). Lukas, kurį kartais apima žiaurumas, tačiau jis vis tiek dra-maturgijoje išlikęs teigiamu personažu, su Auroros praeitimi susitaikyti negali ir to vyro veidą sumala į faršą. Jeigu jis yra pavydus, reiškia, jis nori ir kitos moters, jo galva yra kitur. Kur jo galva? Logiška, kad jis galbūt nori išlaikyti savo draugę, todėl pavydi, tačiau tokios minties filme praktiškai nėra.

Žodžiu, pradinė filmo mintis gera, tačiau režisūra yra tiesmuka, kartais murmanti (nepabrėžianti svarbiausių dalių), siužetas siauras, į jį įpinta per mažai veikėjų, vaidyba dažniausiai mechaninė. Bus pripažintas geriausiu metų filmu „Sidabrinių gervių“ apdova-nojimuose. ■

simboliais. Jis randa Aurorą vandenyje, daro jai dirbtinį kvėpavimą, o ši, vos atsigavusi, įsisiurbia jam į lūpas ir prasi-deda jų kelionė vienas kito kūnais.

Taip Buožytė norėjo meilę papasa-koti, per kūnus. Interviu „Lietuvos rytui“ skundės, kad kūnai dažnai pamirštami. Tas pirmasis bučinys tikrai įsimintinas,

bet patys lytiniai aktai nėra aistringi, ka-dangi galūnės trinasi viena į kitą, tačiau kadre mažai žvilgsnių ir veidų, kurie kūno kalboje atskleidžia daugiausiai. Užtat pasimėgavimo Jutaitės krūti-ne tiek, kad ji ir Vilniaus Operhauze bėgioja permatoma suknele be lieme-nėlės. Nesvarbu kokybės, drąsos meilės

Liud

os D

rižy

tės

nuot

rauk

a

KuLTŪRA


švenTojo prancišKauS pavyzDžio įKvėpTiKalbino Dovilė RADŽIūTė

Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas 2012 m. Lizje, Prancūzijoje vykusiame pirmajame pasauliečių pranciškonų ir Pranciškoniškojo jaunimo kongrese

Turbūt daugeliui yra tekę girdėti apie šventąjį Pranciškų Asyžietį, XII amžiuje gyvenusį Italijoje. Šio šventojo gyve-nimas ir pavyzdys įkvėpė labai daug žmonių sekti Kristumi, atsisakyti tur-tingo, patogaus gyvenimo ir atsigręžti į vargstančius, nuskriaustuosius. Šv. Pranciškus daug laiko praleido vienu-moje, melsdamasis ir Šv. Damijano bažnytėlėje išgirdo Nukryžiuotojo kvie-timą eiti atstatyti griūvančią Bažnyčią. Supratęs šį Dievo kvietimą pažodžiui, šv. Pranciškus pradėjo restauruoti apleistas bažnyčias Asyžiuje. Vėliau jis skelbė Dievo Žodį, ragino žmones pri-imti Dievo meilę, pamilti artimą, atgai-lauti ir taip atkurti gyvąją Bažnyčią. Šv. Pranciškaus gyvenimo pavyzdžiu įsikūrė broliai vienuoliai pranciškonai, vėliau – ir pasauliečiai pranciškonai. Po šio šventojo gimimo praėjus jau daugiau nei 800 metų, Pranciškaus tikėjimo ir sekimo Kristumi kelias yra aktualus ir šiandien, jis įkvepia pran-ciškoniškąjį jaunimą būti aktyviais,

ant tėvų, kad jie negali man nupirkti to, ko aš norėjau.Nenuostabu, kad yra labai sunku išlaiky-ti tikėjimą būnant vienam. Bendruome-nė padeda, sustiprina. Tai lyg bendražy-giai, su kuriais galima eiti tikėjimo keliu. Būnant sekuliarioje aplinkoje žinojimas, kad turiu tikinčių brolių ir sesių, mane drąsina, stiprina.

Koks aprašytas šv. Pranciškaus poel-gis ar išsakyta mintis tave labiausiai įkvepia?Mane labai žavi Pranciškaus radika-lumas. Šiuo metu, kai visuomenėje neigiama tikroji tiesa, kai sakoma, jog yra daug tiesų, ypač reikia radikalumo, padedančio apsispręsti už tikėjimą, už krikščioniškąsias vertybes. Būdamas jaunas šv. Pranciškus turėjo labai daug troškimų. Jis norėjo visas atsiduoti riterystei, kovai už šalį, už žmones, už vargšus. Ir, kai jį pakvietė Dievas, jis visu savo gyvenimu, be jokių pasilaikymų sau, be jokių kompromisų tapo, kaip pats sakė, Didžiojo Karaliaus šaukliu ir tarnavo Viešpačiui. Jis visa širdimi gyveno Evangelija. Šventojo Pranciškaus radikalumas reikalingas mums ir jis mane žavi. Manau, kad mes

Kon

gres

o or

gani

zato

rių

nuot

rauk

a

Monika Midverytė

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io M

onik

os M

idve

rytė

s ar

chyv

o

neabejingais krikščionimis, – sako Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo prezidentė Monika mIDVERYTė OFS, sutikusi „Apžvalgai“ papasakoti apie šią organizaciją, jos tikslus ir veiklą.

Kuo tau, Monika, svarbus pranciško-niškasis jaunimas ir priklausymas šiai brolijai?Kaip mėgstu sakyti, Pranciškoniškojo jaunimo brolija ir Pranciškoniškoji šei-ma yra mano pirmoji ir didžioji meilė. Būtent per pranciškoniškąjį jaunimą su-tikau gyvąjį Jėzų ir galėjau stiprinti savo tikėjimą. Nors augau krikščioniškoje šeimoje, gyvo santykio su Dievu neturė-jau. Tai buvo tradicinis tikėjimas, kuris nedomino, netraukė. Dabar aš suprantu, kad tik per Šventosios Dvasios vedimą aš atėjau į šią bendruomenę. Man rei-kėjo vertybių, dorybių, kuriomis troško gyventi šv. Pranciškus. Reikėjo paprastu-mo ir neturto, nuolankumo ir brolystės. Paauglystėje mano gyvenime buvo daug materializmo, daug reikalavimų, pykčio

PILIGRIMAS


galime kažką nuveikti tik tada, kai visa širdimi, visu šimtu procentų atsiduoda-me Dievui.

Pranciškoniškasis jaunimas – tai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje veikianti jaunimo organizacija. Ar turite galimybių bendrauti su jaunimu iš kitų šalių? Kiekvienais metais vasario mėnesį mes rengiame Lietuvos pranciškoniško-jo jaunimo susitikimą. Į šį susitikimą susirenka ne tik jaunimas iš visų 7 Lietuvos miestų, kuriuose įsikūrusios Pranciškoniškojo jaunimo bendruome-nės, bet taip pat mes visada kviečiame pranciškoniškąjį jaunimą iš Baltarusi-jos ir kaimyninės Lenkijos. Iš šių šalių atvyksta delegatai ir visą savaitgalį mes praleidžiame kartu. Taip pat ir mes ne kartą važiavome į Baltarusiją susitikti su jaunimu. Lenkijos jaunimo atstovai yra dalyvavę mūsų tradiciniame vasarą vykstančiame atgailos žygyje. Kas keleri metai taip pat vyksta Europos ir Pasaulio pranciškoniškojo jaunimo susitikimai. Šią vasarą vyko pirmasis pa-sauliečių pranciškonų ir Pranciškoniško-jo jaunimo kongresas Prancūzijoje, Lizje (anksčiau vykę 5 Kongresai buvo skirti tik pranciškoniškajam jaunimui). Pasau-liečiai pranciškonai atvyko iš 25 šalių, o jaunimas iš 9, iš viso apie 150 dalyvių. Programa buvo intensyvi: konferenci-jos, diskusijos, rekreacija, piligrimystė

į šv. Mykolo kalną. Turėjome progą susipažinti su skirtingų šalių brolijomis, sužinoti, kaip gyvena kiti, pasidalyti pa-tirtimi, ieškojome, kaip galima tarnauti Europai, liudyti tikėjimą. Pranciškoniškasis jaunimas iš viso pasaulio susitinka ir Pasaulio jaunimo dienų, kurias kas keleri metai rengia Popiežius, metu. Kai Pasaulinės jaunimo dienos vyko Madride, pranciškoniškojo jaunimo susirinko iš 40 pasaulio šalių, apie 400 atstovų. Taip pat ir artėjančią vasarą, prieš pagrindines Pasaulines jaunimo dienas Rio de Žaneire (Bra-zilijoje), vyks Pranciškoniškojo jauni-mo susitikimas, kuriame planuojame dalyvauti.

Galbūt turite apibrėžtus Pranciškoni-šojo jaunimo bendrus pasaulinius ar europinius planus, tikslus? Kai bendraujame pasaulinių ir europi-nių susitikimų metu, pamatome, kad kiekviena tauta turi skirtingą socialinį, kultūrinį kontekstą, skirtingą istorinę patirtį ir vietinės Bažnyčios tradicijas, skirtingus visuomenės poreikius. Ka-dangi Pranciškoniškojo jaunimo, kaip ir šventojo Pranciškaus, misija yra atkurti griūvančią Bažnyčią, turime atsiliepti į vietinės ir visuotinės Bažnyčios porei-kius, kurie tuo metu, tą akimirką yra svarbūs. Mes neturime bendrų kon-krečių uždavinių, tačiau viso pasaulio pranciškoniškajam jaunimui svarbi yra

Parnciškoniškojo jaunimo atgailos žygis į Porciunkulės atlaidus

Mar

ijos

Stan

ulyt

ės n

uotr

auka

● Pirmosios Pranciškoniškojo jaunimo

brolijos užuomazgos siekia 1948

metus, kai Italijoje brolių pranciškonų

iniciatyva buvo įkurtas Pranciškoniš-

kojo jaunimo judėjimas.

● Šiandien Pranciškoniškasis jau-

nimas vienija apie 50 000 narių 49

pasaulio šalyse.

● Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo

pradžia laikomas jaunuolių susibū-

rimas prie brolių pranciškonų, kurie

1989 m. sugrįžo į atkurtą Kretingos

vienuolyną.

● 1995 m. buvo įkurta Kretingos

pranciškoniškojo jaunimo tarnyba.

● 2006 m. liepos 8 d. Lietuvos pran-

ciškoniškasis jaunimas patvirtino savo

Statutą ir išsirinko Nacionalinę tarybą.

● 2007 m. lapkričio 13 d. Lietuvos

pranciškoniškojo jaunimo brolija buvo

įregistruota kaip tradicinė religinė

bendruomenė ar bendrija.

● Lietuvoje veikia 7 Pranciškoniškojo

jaunimo bendruomenės, vienijančios

per 150 narių – Vilniuje, Kaune, Klai-

pėdoje, Kretingoje, Jonavoje, Telšiuo-

se ir Šiauliuose (Kryžių kalne)

Pranciškoniškojo jaunimo puslapis:

www.jaupra.lt

PILIGRIMAS


evangelizacija, Dievo žodžio skelbimas savo aplinkoje, tikėjimo liudijimas įvai-riomis iniciatyvomis, taip pat socialinė tarnystė, darbas su vaikais iš vaikų namų ar su neįgaliaisiais, ar seneliais, ar žmo-nėmis, kurie kenčia nuo priklausomybių. Visas šias tarnystes lemia ta aplinka, kurioje mes gyvename. Žinau, kad Kro-atijos jaunimas rengia įvairias iniciatyvas aplinkos užterštumui jų šalyje mažinti. Kiekviena šalis turi savo žaizdas, kurias gydant, jaunimas gali pasitarnauti. Ži-noma, turime bendrą charizmą – daryti viską, ko prašys ganytojai, skelbti tikėji-mą ir tarnauti socialinėje srityje. Vasario 8–10 dienomis vyks Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo susitikimas Telšiuose. Papasakok plačiau apie ši renginį.Labai džiaugiuosi, nes šie metai yra tikrai ypatingi! Popiežius šiuos metus paskelbė Tikėjimo metais, taip pat yra švenčiamas 600 metų Žemaitijos krikšto jubiliejus. Todėl, mąstydami apie vietą, kur šiemet galėtų vykti Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo susitikimas – kasmet susitikimas vyksta vis kitame mieste – organizuoti šį susitikimą pasiū-lėme Telšių pranciškoniškojo jaunimo brolijai. Praeitų metų pavasarį naujuoju Telšių vyskupijos vyskupu augziliaru

buvo paskirtas brolis pranciškonas Linas Vodopjanovas OFM. Labai džiaugiuosi, kad Vyskupas taip pat palaimino mūsų troškimą susitikti Telšiuose. Vienas iš pagrindinių susitikimo tikslų yra jaunimo ugdymas. Todėl pirmąją susitikimo dieną jaunimas klausysis konferencijų Tikėjimo metų tema: ,,Leisk man nešti tikėjimą, kur kankina abejonės“ (eilutė iš šv. Pranciškaus taikos maldos), ir apie Krikšto sakramentą. Šeštadienio vakaras turėtų būti labai gražus ir įsimintinas – Telšių mieste rengsime evangelizaciją ,,Šviesa nakty-je“. Šis Evangelijos skleidimo būdas yra paremtas patirtimi iš Maltos ir skirtas evangelizuoti žmones gatvėse. Jaunimas išeis į Telšių gatves, kvies žmones ateiti į Telšių katedrą susitikti su Viešpačiu Švč. Sakramente. Katedroje vyks jaunimo giesmių vakaras, šlovinimas, bus galimy-bė atlikti išpažintį. Šeštadienio vakaro svarbiausias įvykis bus Krikšto pažadų atnaujinimas, santykio su Dievu atnau-jinimas. Sekmadienį susitikimą baigs Šv. Mišios, kurias aukos vyskupai. Savo palaiminimu jie išsiųs jaunimą į misijas savo miestuose. Kokie dar renginiai suburia visą Lietu-vos pranciškoniškąjį jaunimą?Pranciškoniškasis jaunimas dalyvauja

2012 m. pasauliečių pranciškonų ir Pranciškoniškojo jaunimo kongreso Prancūzijoje dalyviai

Lietuvos jaunimo dienose ir Pasaulio jau-nimo dienose. Taip pat daug pranciško-niškojo jaunimo susirenka į mūsų mažųjų broliukų ir sesučių, pranciškučių, metinį susitikimą, kurį ir organizuoja mūsų jaunimas. Į susitikimus susirenka net iki 100 vaikų, ugdomų pagal pranciškonišką dvasingumą. Taip pat kiekvieną vasarą pranciškoniškasis jaunimas rengia žygius į Porciunkulės atlaidus. Šio žygio metu didelis būrys jaunimo, neimdami nei pinigų, nei maisto, keliauja pėsčiomis per Lietuvos miestelius ir kaimus, pasitikėda-mi Dievo malone. Vakarais miesteliuose rengiame evangelizacijas, bendraujame su vietiniais žmonėmis.

Išduok paslaptį, ką reiškia toks trys raidės ,,OFS" prie tavo pavardės? Tai reiškia, kad esu davusi amžinuo-sius įžadus ir priklausau Pasauliečių pranciškonų ordinui. Tai Trečiasis šv. Pranciškaus įkurtas ordinas, kurio nariai pasiryžta gyventi atgailos gyvenimą bū-dami pasauliečiai. Jie gali kurti šeimas, dirba įprastus darbus ir savo gyvenimu stengiasi „pasūdyti“ pasaulį iš vidaus. Trečiojo ordino nariai gyvena vadovau-damiesi Popiežiaus patvirtinta Regula ir Konstitucijomis.

Dėkoju, Monika, už pokalbį! ■

PILIGRIMASK

ongr

eso

orga

niza

tori

ų nu

otra

uka


vaiva marKeviČiūTė: paLiKTainiai – vieTa, Kur LieKi TiK Su Savimi, o KarTaiS eSi paLieKamaS neT ir SavęSKalbino Vilius ARLAUSKAS

Šio mėnesio ,,Apžvalgos” skaitytojus noriu supažindinti su Vaiva mARKEVI-čIūTE. Vilniaus universitete ši mergina studijuoja lietuvių filologiją. Autorės kūrybą buvau skaitęs jau anksčiau, tad mintis pakalbinti ją kirbėjo jau seno-kai, o dabar tam atsirado dar ir svari priežastis. Praėjusiais metais pasirodė debiutinė Vaivos trumposios prozos knyga „Paliktainiai”. Tęsdami ,,Mūzos dvelksmo” interviu ciklą kalbiname jaunąją kūrėją apie tik ką išleistą knygą, ,,Paliktainius”, jos pasirodymo detales, interneto tinklalapių, skirtų jauniesiems kūrėjams dalytis savo kūryba, reikšmę autorei. Taip pat Vaiva sutiko pasida-lyti ir viena iš savo knygoje publikuotų novelių „Atsisveikinimas“. Kaip teigia pati autorė, ,,tai viena iš pasitraukimo į Paliktainius istorijų. Niekas nenuspren-džia – kraustysiuosi į Paliktainius. Tai įvyksta nejučia, ne savo noru, tiesiog supranti – tu jau pakeliui, tu jau ten.”

Esi kilusi iš Šakių. Papasakok apie šį kraštą. Kiek jis tau svarbus? Ar atvykusi studijuoti į sostinę jo pasiilgsti? Tai buvo mano vaikystės namai, į ku-riuos dabar gera grįžti, tačiau šio krašto nepasiilgstu, o ir nuvažiavus negaliu ilgai išbūti – ilgiuosi sostinės. Kai vykstu ten, sakau: važiuoju į kaimą. Kai vykstu į Vilnių, sakau: grįžtu namo. Taigi Vilnius dabar yra mano namai. Myliu šį miestą.

Man anksčiau yra tekę skaityti kitų tavo darbų ir, tiesą sakant, buvau susidaręs priešingą įspūdį. Skaitydamas tavo noveles iš vietos aprašymų susidariau nuomonę, kad tau labai svarbi gamta. O štai realiame gyvenime didmiestį tu vadini tikraisiais namais. Kaip gi tad kovoji su automobilių keliamu triukšmu, jei su juo kovoji? Ar turi ypač mėgsta-mų vietų Vilniuje?

atrodo, kad tas žinojimas kažkur giliai buvo visada. Ir ne dėl to, kad manyčiau, jog knyga yra labai gera. Dėl asmeninių priežasčių. To reikėjo. Man. Kodėl Paliktainiai? Paliktainiai yra vietovės pavadinimas vienoje iš istori-jų. Knygoje tai konkreti vieta – vieniša apleista sodyba, joje gyveno vieniša apleista senutė, kuriai mirus sodyba buvo taip niekam neįdomi, kad net jos durų neužrakino. Ją išsinuomojo vieniša apleista mergina. Štai kokie apčiuopiami Paliktainiai. Tačiau yra ir kiti. Tai vieta, kurioje kiekvienas yra atsidūręs bent po kartą gyvenime; vieta, kurią kiekvie-nas jaučia savaip; vieta, kurioje jautiesi esantis, kur lieki tik su savimi, o kartais esi paliekamas net ir savęs. Nesunku nuspėti, kad istorijas rašiau gyvendama savuosiuose Paliktainiuose. Tikriausiai tai buvo mano būdas iš jų išsivaduoti. Reikėjo juos iš savęs išrašyti.

Vaiva Markevičiūtė knygos ,,Paliktainiai" prista-tymo Šakių bibliotekoje metu

D. P

aval

kio

(laik

rašt

is „

Dra

ugas

“) n

uotr

aukaŠtai čia aš skylu į dvi dalis. Man patinka

miestas, patinka gatvės garsai (niekad nesusimąsčiau, kad tai triukšmas), trolei-busų džeržgimas, man patinka seni dau-giabučiai, patinka girdėti, kaip kaimynė už sienos į arbatinuką pilasi vandenį, man patinka laiptinės, šunis vedžiojan-tys žmonės, balandžiai. Labiausiai man patinka miestas vėlai vakare ir paryčiais – užmiegantis ir pabundantis. Tačiau greta yra kitoji „aš“, kuri sako, kad užvis labiausiai myli medžius, paukščius, akmenis, paupius, krūmynus ir labiausiai – laukus. Kuri sako, kad užvis labiausiai norėtų turėti sodybą vidury laukų, netoli miško, iki kurios rudenį ir žiemą reikėtų sunkiai klampoti vos įžvelgiamu takeliu. O Vilniuje abi mano dalys randa sau mielų vietų: Neries krantinė, naktinis Žvėrynas, Pavilnių ir Verkių regioniniai parkai, Antakalnio gatvės ir gatvelės. Tačiau pati mėgstamiausia vieta yra nedidelė žaidimų aikštelė su sūpynėmis viename iš Antakalnio kiemų.

Vaiva, ne taip seniai pasirodė tavo pir-moji trumposios prozos knyga „Paliktai-niai". Papasakok apie ją. Kaip ji gimė? Kas prisidėjo prie jos atsiradimo? Ir ką gi reiškia tie „paliktainiai"? Dauguma istorijų rašytos gana seniai, man dar besimokant gimnazijoje, tik keletas yra naujų. Pavartę knygą paste-bės, kad novelės tarsi įrėmintos tekstais „Vietoj prologo“ ir „Vietoj epilogo“, o po visų šių tekstų yra dar du: „P. S.“ ir „P. P. S.“ – štai šie paskutiniai tekstai ir buvo parašyti vėliausiai. Tuomet, kai aplinky-bės, kuriomis buvo rašytos novelės, buvo pasikeitusios, ir pažvelgiau į tai naujomis akimis. Kad ši knyga anksčiau ar vėliau pasirodys – žinojau visada. Dabar atro-do, kad tai žinojau jau rašydama pirmas istorijas. Tikrai tuomet negalvojau apie jokią knygą, bet, pabrėžiu, dabar man

MŪzOS DVELKSMAS


Viename iš savo interviu minėjai, kad kaip kūrėja augai kartu su interne-to svetaine ŽaliaŽolė.lt. Ar galėtum daugiau apie tai papasakoti? Apskritai būtų įdomu sužinoti tavo nuomonę apie tokio pobūdžio svetaines.Į ŽaliąŽolę atėjau būdama šešiolikos. Tuomet rašinėjau visokius nedidelius tekstukus ir, išduosiu paslaptį, dau-giausia eilėraščius. (Džiaugiuosi laiku supratusi, kad poezijos ne man. Ir džiau-giuosi, kad tie visi „eilėraščiai“ dabar guli kažkur dėžėj tėvų namuos jokiai akiai nematomi.) Tuomet atradau prozą. Ža-liojŽolėj turėjau ne vieną mokytoją, kuris ta žodžio prasme baksnojo kiekvieną klaidą. Ir kai tokio baksnojimo man nebereikėjo, supratusi, kaip tai naudin-ga, ėmiausi pati taip padėti ŽaliosŽolės pradedantiesiems prozininkams. Kurį laiką buvau prozos moderatore, sutikau ne vieną niekam nežinomą, bet, mano akimis, talentingą kūrėją, tačiau dau-guma rašančiųjų visgi buvo ne tokie žmonės, kurių tekstams norėčiau skirti nemažai savo laiko, todėl iš svetainės pasitraukiau. Man pačiai jos nebereikėjo, o savo laiko to nevertinantiems eikvoti nenorėjau. Visgi šešerius metus, praleis-tus šioje svetainėje, branginu ir atsimenu kaip labai šaunią mokyklą. Jei klausi, ką manau apie kitas tokio pobūdžio svetai-nes... Neslėpsiu, buvau užsiregistravus ne vienoj, tačiau tik ŽaliojŽolėj jaučiausi gerai. Jei trumpai ir aiškiai – manau, kad tokios svetainės padeda augti kaip kūrėjui, jeigu to nori. Tai puiki atspirtis visiems pradedantiesiems. Tik reikia susirasti tau tinkamiausią.

Esi minėjusi, kad didžioji dalis „Paliktai-nių" buvo parašyta dar tau besimokant mokykloje. Norėjau paklausti, ar iki knygos pasirodymo daug laiko skyrei istorijoms redaguoti, tobulinti, ar gal tiesiog reikėjo laiko tekstams susigulė-ti? O gal buvo ir kitų aplinkybių, kodėl knyga pasirodė tik dabar?„Paliktainiai“ buvo redaguojami nuola-tos pirmaisiais metais, t. y. 2008–2009. Po to buvo padėti į lentyną, kartais ištraukiami, pavartomi ir vėl padedami.

Juos ištraukti į dienos šviesą padėjo buvusi ŽaliosŽolės siela R. Makselytė. Per vieną kalėdinį šios svetainės vakarą ji mane supažindino su poetu Gintaru Bleizgiu, kuris sutiko paskaityti rankraš-tį. Tuo metu buvau be galo susižavėjusi (žaviuosi ir dabar) jo poezija ir maniau sau – jeigu šis taip rašantis žmogus pasakys, kad tekstai neverti knygos, kišiu juos palovėn ir užmiršiu. Tačiau per-skaitęs jis pasakė žodžius, kurių niekad nepamiršiu: „Tokią knygą pirkčiau ir skaityčiau“. Štai tuomet supratau, kad leisti reikia. Tuomet prasidėjo didysis darbas su tekstais, peržvelgiau rankraštį, kuriame G. Bleizgys buvo surašęs pasta-bas. Nors novelės nuo pirminio varianto nebuvo labai pakitusios, labiau tobulin-tas stilius, šlifuoti naivumo kampai. La-biausiai pasikeitė rinkinio sudėtis – kai kurios buvo išmestos, pakeistos kitomis. Kreipiausi ne į vieną leidyklą, nė viena neatrašė, kol netikėtai (nuo rankraščio išsiuntimo buvo praėjęs gal pusme-tis, gal ir daugiau) gavau atsakymą iš „Edukologijos“ leidyklos. Tokia štai istorija. Debiutantams sunku prisibelsti į leidyklų duris. Nors, pripažinsiu, dabar džiaugiuosi, kad niekas nesutiko išleisti šios knygos anksčiau. Jai reikėjo užaugti.

Tikiu, kad turėjo būti labai nemalonus jausmas tuo metu, kai nė viena leidykla neatrašė. Ar turėjai atsarginį planą? Turiu galvoje, jei „Edukologijos“ leidykla nebūtų atsakiusi, gal būtum publikavusi knygą internete, o gal turėjai kitokių minčių? Išties jausmas, kai tave ignoruoja, nėra malonus. Manyčiau, leidyklos bent jau galėtų atrašyti, kad gavo, peržiūrėjo, bet nepublikuos. Ką būčiau darius, jei ir ši leidykla nebūtų atrašiusi? Tikrai nebū-čiau publikavusi knygos internete. Aš popierinės knygos šalininkė. Tikriau-siai laiškų rašymą pakeistų kelionės į leidyklas.

Paminėjai poetą Gintarą Bleizgį. Gal įvardytum daugiau žmonių, kurių kūry-ba seki, vertini ir kodėl?Be galo žaviuosi J. Skablauskaite. Man

tai atrodo įdomiausia moteris lietuvių literatūros istorijoje. Dar A. Mackumi, A. Škėma, R. Granausku. Neseniai atradau A. Nyką-Niliūną. Dabar pagal-vojau – keista, kad šiame sąraše ne-mažai poetų, mat visuomet sakau, kad poezija visgi man nėra tokia patraukli kaip proza.

Ar jau spėjai sulaukti kokio nors atsako po knygos išleidimo? Ar tau, kaip kūrė-jai, svarbi skaitytojų nuomonė?Pasirodė G. Bleizgio recenzija „Šiaurės Atėnuose“. Ji buvo netikėta ir labai pra-džiugino. Girdėjau gandus, kad netrukus kita recenzija pasirodys „Metuose“. Manau, kad toks atsakas yra net dides-nis, nei gali tikėtis debiutantas. Skaity-tojų nuomonė yra ne tiek svarbi, kiek įdomi. Manau, ji negali būti svarbi. Jei skaitytojų nuomonė būtų svarbi, tuomet būtų rašoma į ją atsižvelgiant, o tai jau reiškia populiariosios literatūros rašymą – rašymą pagal paklausą.

Kaip supratau, savo knygą visuome-nei pristatei jau ne kartą. Ar dar yra numatyti kokie nors renginiai, kuriuose pristatysi savo knygą?Buvo pristatymai Vilniaus knygų fes-tivalyje, gimtuosiuose Šakiuose. Kitas kartas, kuomet bus galima susitikti su manimi, mano „Paliktainiais“ ir trimis kitais leidyklos „Edukologija“ debiutan-tais, bus Vilniaus knygų mugėje. Kviečiu apsilankyti. ■

„paliktainių“ istorijas rašiau gyvendama savuosiuose paliktainiuose. Tikriausiai tai buvo mano būdas iš jų išsivaduoti

MŪzOS DVELKSMAS


aTSiSveiKinimaS

Vaiva MARKEVIčIūTė-Rykštė

– Paskambinsiu vakare, – tarė jis, stipriai spausdamas mano rankas savo-siose. Tylėjau.

– Viskas bus gerai, – pridūrė. – Pa-matysi. Tai tik... tik...

– Trys mėnesiai... – ištariau, tačiau savo balso neišgirdau, sujudėjo tik lūpos. Jis mane apkabino. Ašaros nesi-kaupė.

Traukinys jau seniai stovėjo, žmonės buvo sulipę. Nejučia vyliausi, tikėjausi, norėjau, trokšte troškau, kad visos traukinio durys staiga užsitrenktų ir jis skriete išskrietų iš stoties, pali-kęs Marių mano glėbyje. Stovėtume taip dienų dienas, kol taptume vienu. Galbūt suaugtume lyg dvikamienis medis – šaknimis. Tačiau geležinis monstras sudžeržgė it benzininis pjū-klas, valdingai reikalaudamas Mariaus. Ir nupjaustė šaknis. Marius pasilenkė manęs pabučiuoti. Norėjau išvengti šio paskutinio lūpų susilietimo, ma-niau, taip bus geriau – jokio paskutinio bučinio, liktų viltis, kad dar grįš, kad bus skolingas man šį paskutinį švelnų prisilietimą, todėl jis tik palietė mano sausą skruostą.

– Paskambinsiu vakare, – dar pasa-kė ir nuėjo. Mačiau, kaip jis įlipo, labai lėtai, lyg šimtą kartų sulėtintai, kaip at-sidarė vagono duris, kaip atsisėdo prie lango ir, pakėlęs kairę ranką, pamojavo. Mano ranka nepakilo, žinau, turėjau išlieti bent vieną ašarą, bet akys buvo sausos. Traukinys pajudėjo. Iš pradžių lėtai, it piktdžiugiškai besimėgaudamas, kad išplėšė Marių iš mano glėbio, kad bejėgė aš galiu tik stebėti. Po trupu-tį greitėdamas išsirangė iš stoties. Jo uodegai pradingus horizonte, dar ilgai stovėjau perone, kuris, net traukiniui išvykus, buvo pilnas. Žmonės laukė kitų monstrų – atvežančių ir išspjaunančių laukiamus bei nelaukiamus, atplėšian-čių ir išvežančių čia reikalingus, čia būtinus, čia įaugusius.

Kai atitokau ir nutariau išeiti iš stoties, apsidairiau. Atrodo, niekas nebuvo pasikeitę. Nepažįstami žmo-nės, tvanki vasaros diena, bandelėm, čeburekais, kebabais ir kitais užkan-džiais prekiaujanti moteris, margas ledų kiosko skėtis, prie durų susikūprinęs elgeta, ant laiptų sėdintis girtuoklis, plačiais sijonais plazdančios čigonės, ūžiantys troleibusai. Į vieną jų įsėdau (nežiūrėjau, į kurį), klestelėjau prie lan-go. Kaitriai šviečianti saulė taip įkaitino tamsią mano palaidinę, kad jaučiau, kaip medžiaga svilina odą.

Prieš akis vėl iškilo ta diena, kuo-met į kambarį, mūsų kambarį, įpuolė jis, krykštaudamas kaip vaikas. Džiaugs-mingai pranešė, kad laimėjo ir pagal mainų programą iškeliaująs vasarai į Italiją. Išvykti reikėjo po savaitės. Kartu pirkome lagaminą, krovėme jo daiktus. Vakarais apsikabinę gulėdavom lovoj, pro langą sklisdavo migdantis miesto ūžimas, o mudu kalbėdavomės apie tai, koks bereikšmis šis atstumas, kaip šis trumpas išsiskyrimas mus dar labiau suartins, sustiprins mūsų draugystę, mūsų meilę, kaip skambinsim vienas kitam kas dieną, kaip rašysim vienas kitam ilgiausius elektroninius laiškus, keisimės nuotraukomis, skaičiuosim dienas... Kaip džiaugsimės jam grįžus ir savaitei, ne, gal keletui savaičių, į viską spjausim ir pasislėpsim kokiam kurorte, ištirpsim minioje, ištirpsim savo meilėj, vienas kito glėby, vienas kitame...

Supratau, kad tai tik tuščios kalbos, tik tada, kai nusprendę, jog smagiausia ir pigiausia keliauti traukiniais, buvom geležinkelio stoty ir derinom maršrutą. Tą akimirką, kai jis stovėjo prie kasos ir šypsodamasis kalbėjosi su kasininke, mane nutvilkė jausmas, ne, ne jausmas, o žinojimas, toks pat aiškus ir realus, kaip kad aplink vaikštantys žmonės, danguje šviečianti saulė ir Marius, nerūpestingai besišypsantis prie kasos. Žinojimas, kad nebegrįš. Išvažiuos ir nebegrįš. Vakare, man užsiminus apie savo būgštavimus, Marius apkabino mane stipriau, pavadino kvailiuke, tačiau nenuramino. Matyt, nesuprato,

nepajuto skausmingo ilgesio, kuris jau it neišvengiamos audros debesys tvenkėsi manyje. Sunerimo tik tada, kai pabudo naktį, gal buvo trys, o gal jau ir keturios valandos, nuo mano verksmo. Kurį laiką ašaros tyliai ritosi skruostais, galiausiai negalėjau sulaikyti raudos. Tikrų tikriausios raudos, kuri išsiveržia, kai prarandami beatodairiškai mylimi žmonės. Valandas, likusias iki aušros, jis glostė mano plaukus ir kartojo, kad viskas bus gerai. Tylut tylutėliai mur-mėjo šiuos žodžius į ausį, kol užliūliavo mano skausmą. Užliūliavo. Tik užliū-liavo.

Iš prisiminimų trumpam grįžau į šį nerūpestingą pasaulį: troleibuse grū-dosi žmonės, gale kvatojosi paauglės trumpučiais sijonais, netoliese kažką pasakojosi senutė, piktas girtuoklis keikėsi rusiškai, o mažas vaikas išpūs-tomis akimis stebeilijo į mane. Lyg nieko nebūtų nutikę. Akys buvo tokios sausos, kad net perštėjo. Staigiai pašo-kau ir prasigrūdau prie durų, netrukus jos atsivėrė ir išleido mane į alsią vasa-rišką gatvę. Apsidairiusi suvokiau, kad namai netoliese – vos už trijų stotelių. Eidama bukai spoksojau į vitrinas ir namų langus. Mintyse kažkodėl karto-jau vieną sakinį: „Kiek daug ponų, kokie visi gražūs.“ Kažkada kažkur buvau jį girdėjusi ir tą valandėlę, kai skubėjau tarp tų ponų, ieškodama savo, jau ne mūsų, o tik savo, namų, man atrodė, kad nėra tinkamesnio sakinio, tinka-mesnės minties šiai dienai. Jei būčiau tikėjusi, kad man gali padėti Dievas, būčiau meldusis. Jei būčiau tikėjusi, kad Dievas yra... Ne, tada apie Dievą net nepagalvojau.

Kažkodėl nelijo. Turėjo lyti. Kristi lapai, vysti gėlės, džiūti žolė. Dangus turėjo maišytis su žeme. Griaudėti, žai-buoti, drebėti žemė, atsiverti prarajos. Nieko nevyko. Užkopusi laiptais į savo aukštą – lifto laukimas pasirodė toks kankinantis – ilgai kuičiausi rankinėje, ieškodama raktų. Neradau. Atsitūpiau prie durų, manydama, kad jie liko pas Marių, kad mano raktai keliauja su juo, kerta Lietuvos sieną, persėda į kitą

MŪzOS DVELKSMAS


traukinį, į dar kitą, kol galiausiai įkaista nuo dar kaitresnės nei Lietuvoje Italijos saulės. Tačiau, vos tik atsitūpus, jie išslydo iš kišenės.

Dieną slankiojau po namus. Viskas krito iš rankų, nieko nesinorėjo. Vakare įnirtingai junginėjau televizijos kanalus, klausydamasi visų žinių iš eilės. Tikė-jausi išgirsti, kad traukinys, kuriame važiavo Marius, patyrė avariją, kad žuvo visi juo važiavę, kad kūnų neįmano-ma atpažinti, kad geležinkelio stotyje buvo užpultas ir nužudytas studentas iš Lietuvos, kad... Niekas nieko nepa-sakė apie Marių. Jis tolo su kiekviena sekunde.

Plačiai atvėriau visus buto langus, vidun turėjo įsiveržti miesto ūžesys. chaotiški automobilių griaudėjimai, praūžiantys motociklai, cypiantys

stabdžiai, jaunuolių juokas, garsi, kaimynus siutinanti muzika, šunų ambrijimas – viso to nebuvo. Tik tas monotoniškas, ramus, banguojantis miesto garsas. Akys vis dar perštėjo nuo sausros.

Sėdėjau fotelyje ir spoksojau į tuš-čią lovą iki pat išnaktų. „Paskambinsiu vakare,“ – sakė jis. Dukart. Šiandien atsisveikindamas. Neskambino. Gal ten, toli nuo manęs, kita laiko juosta, gal ten dar ne pirma valanda nakties, gal net ne vakaras – guodžiau save. Paryčiais supratau, kad visą parą nieko nevalgiau. Užsikaičiau kavos. Nuo jos supykino. Gal ne nuo jos, gal nuo liūdesio, ilgesio, žvėriško ilgesio, kuris draskė mane jau nebe viduje, o ir išorėj. Sopėjau kaip dvikamienis medis, kuriam ką tik nu-kirto antrą kamieną.

Jau gerokai prašvitus, sėdėdama ant kilimo ir atrėmusi nugarą į balkono duris, sugalvojau patikrinti – gal parašė žinutę, gal skambino, tik aš negirdėjau. Apsižvalgiau aplink, telefono nesimatė. Nušlepsėjau į prieškambarį, ten ant batų dėžės gulėjo rankinė. Ilgai joje kuičiausi, tačiau neradau. Tada pratrū-kau. Pro atviras duris šveičiau rankinę į miegamąjį, ji dunkstelėjo, subarškėjo raktai, išsirideno lūpų dažai. Pribėgau prie jos ir ėmiau spardyti, gailiai unkš-dama. Kaip ujamas šuo. Nors unkšti turėjo ji – niekuo dėta odinė rankinė. Galop suklupau greta. Vis dar nelijo.

Tarp iškritusių daiktų pamačiau ieškotąjį telefoną. Jis buvo sudužęs, neįsijungė. ■

2010

MŪzOS DVELKSMASES

20

12

– E

urop

os P

arla

men

to n

uotr

auka

66_ Apžvalga | SauSiS 2013KRyŽIAŽODIS

LaimėK KeLionę į europoS parLamenTą*HORIzONTALIAI:2. Prancūzijos premjeras6. ES alternatyvus rusiškoms dujoms dujotiekis7. Kelintai kadencijai šių metų sausį susirinko Lietuvos mokinių parlamentas?8. Šalia Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo brolijų besiburiantys šv. Pranciškaus vaikai10. ukrainos miestas, kuriame pastatyta pirmoji ukrainoje ir Rytų Europoje biodegalų pildymo kolonėlė11. Anot V. Aleknaitės-Abramikienės, kieno perviršį įveikę Europos politikoje nebijosime europinės integracijos ir federalizacijos?12. Nacionalinis parkas Kinijoje, įkvėpęs filmo „Įsikūnijimas“ („Avatar“) kūrėjus16. Kokia sąjunga, kai kurių politikos apžvalgininkų teigimu, yra iššūkis Europos Sąjungos Rytų partnerystės projektui?17. Valstybė, 2011 m. pasitraukusi iš Kioto protokolo18. Aktorė, filme „Aurora“ atliekanti vieną pagrindinių vaidmenų20. 2014 m. žiemos olimpinių žaidynių sostinė21. Pagal audito kompanijos „PricewaterhouseCoopers“ tyrimą, kokia šalis bus turtingiausia pasaulyje po 20 metų?22. Venesuelos opozicijos lyderis23. Vieno iš 1923 m. Klaipėdos sukilime žuvusių savanorių pavardė24. Miestas, kuriame augo E. Josmantaitė-Vileišienė25. 2013 metų Laisvės premijos laureatas

VERTIKALIAI:

1. TS-LKD požiūriu, kokios civilizacijos dalis yra Lietuva?3. 100 dienų naujosios valdžios „neliečiamybės“ principas4. Debiutinė jaunosios kūrėjos Vaivos Markevičiūtės knyga5. Pietų Amerikos valstybė, svarbi Venesuelos partnerė9. Bažnyčia Vilniuje, kuri 1901 metų gruodžio 18 d. buvo skirta lietuvių visuomenės tikybiniams reikalams13. Jūra, kurios dugnu ukraina ketina tiesti „Baltojo srauto“ dujotiekį14. Kiek procentų visame pasaulyje išmetamo CO2 kiekio tenka Kinijai ir JAV?15. Belgijoje pajamų mokestis milijonieriams yra ... proc.19. Trijų pagal rotaciją ES Tarybai pirmininkaujančių valstybių grupė

* Daugumą atsakymų rasite šio „Apžvalgos“ numerio puslapiuose. Išsprendę kryžiažodį, raides iš pažymėtų kryžiažodžio langelių įrašykite į raktinių žodžių junginio langelius, esančius po kryžiažodžiu. Pagal punktyrinę liniją iškirpkite raktinius žodžius – kryžiažodžio atsakymą – ir prirašę reikiamus kontaktinius duomenis siųskite adresu: „Apžvalga“, Teatro g. 8-17 A, Vilnius, LT-03107. Kiekvieną mėnesį 3 mūsų skaitytojai, teisingai išsprendę kryžiažodį ir atsiuntę jo atsakymą nurodytu adresu, laimės mėnesio prizus. Kartą per pusmetį visi, teisingai išsprendę ir atsiuntę bent vieną kryžiažodį (žinoma, išsprendus kuo daugiau kryžiažodžių – šansai laimėti didėja!), varžysis dėl didžiojo prizo – pažintinės kelionės į Europos Parlamentą (3 didžiojo prizo laimėtojai bus nustatyti burtų keliu).

Mėnesio prizus laimėjo Violeta iš Anykščių, Irena iš Palangos, Kalikstas Stanislovas iš Kauno raj.Spalio-gruodžio mėn. numerio kryžiažodžio atsakymas – „Baltos Kalėdos“.

Vardas Pavardė

Telefonas, adresas

Raktinis žodžių junginys

1 2 3 4 5 6 10 11

12 13 14 15 16 17 18

7 8 9

_672013 SauSiS | Apžvalga KELIONĖS

Šaltą sausio dieną susitikome su Lai-miu, kuris neseniai grįžo po 170 dienų kelionės aplink pasaulį ir sutiko pasida-lyti savo įspūdžiais bei įnešti šiek tiek šilumos į šaltą lietuvišką žiemą. Keliau-damas vaikinas aplankė Pietų Ameriką, Aziją ir Australiją. Apie tai, kaip jam sekėsi, pakalbėjome mūsų susitikimo metu.

Papasakok apie save. Po studijų Vytauto Didžiojo universi-tete išvykau studijuoti į Londoną, kur mokiausi ir dirbau paskutinius šešerius metus. Tačiau visada kirbėjo mintis, kad noriu gyventi Lietuvoje, be to, atsirado ir dar vienas noras – pakeliauti. Kuo ilgiau mąsčiau, tuo labiau tikėjau, kad galiu šiuos du norus suderinti.

Kaip kilo mintis keliauti aplink pasaulį? Mintis kilo vieno vakarėlio metu, kai prasitariau, kad noriu pakeliauti aplink pasaulį. Vienas draugas, labai susižavėjęs, sako: „Keliaujam!”. Sukirtom rankom ir po kokio mėnesio atsargiai vienas kito paklausėm, ar tikrai norim keliauti? Paaiškėjo, kad vis dar norime, tada ir prasidėjo rimtas planavimas.

vaikščioti. Taip pat reikia striukės, kuri būtų šilta ir nepraleistų lietaus. Reikia apgalvoti, kad turėtum drabužių ir šal-tam, ir šiltam orui, juk ant kalno viršūnės gali būti -30°c, o nusileidus žemiau oras šiltesnis. Kelionėje nebesvarbu grožis, svarbiausia – funkcionalumas. Mano brolis, žiūrėdamas kelionės nuotraukas, stebėjosi: „Na, Laimi, kaip čia mėlyna striukė su žaliomis kelnėmis?“. Pirkau tai, kas buvo funkcionalu, į spalvas nežiūrė-jau, aprangą buvau taip susiplanavęs, kad kelionėje jos nereikėjo pirkti ir nei karto nebuvo nei per karšta, nei per šalta.

Ar ilgai teko ruoštis kelionei?Nusprendus, kad nori keliauti aplink pa-saulį, pasiruošimui užtenka trijų mėnesių. Daugiausiai užtruko pasirengti morališ-kai. Po to reikėjo nuspręsti, į kokias šalis keliausime. Mano manymu, kelionė į Japoniją buvo privaloma nediskutuojant. Tomas, draugas su kuriuo keliavom, norėjo pamatyti Pietų Ameriką, o mane Pietų Amerika gąsdino, todėl vienas kitą įkalbinėjom. Nors iškeliavome gegužės mėnesį, kelio-ne gyvenau jau nuo balandžio. Negalėjau

Planavimo buvo daug. Reikėjo abiem išeiti iš darbo, bet pirmiausiai reikėjo tam pasiryžti. Darbe manęs niekas nesuprato, jaučiau kolegų spaudimą, bet draugai su-prato ir palaikė. Tėvai taip pat apsidžiau-gė, nes po kelionės buvau suplanavęs grįžti gyventi į Lietuvą.

Kas svarbiausia keliaujant aplink pasaulį?Svarbu, kad būtų patogu. Būtina tu-rėti gerus batus, kurie neperšlampa, su kuriais gali į kalnus lipti ir po džiungles

Su kelionės draugu Tomu po ekstremalaus pasivažinėjimo po dykumą su „sand buggies“ ir čiuožinėjimo nuo smėlio kopų (Peru)

Tradicinis vietinių Quechua žmonių kaimas. Moterys „spanglish“ kalba pasakoja turistams, kad raudona spalva vilnai dažyti išgaunama iš kaktuse gyvenančių vabzdžių lervų (Peru)

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io L

aim

ono

Vai

nori

o ar

chyv

o

170 Dienų KeLionėje apLinK paSauLįKalbino Akvilė STUNŽėNAITė

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io L

aim

ono

Vai

nori

o ar

chyv

o

68_ Apžvalga | SauSiS 2013KELIONĖS

apie nieką kitą galvoti, o visi pokalbiai su draugais ir šeima sukosi tik apie būsimą kelionę.

Kokias šalis aplankei ir kaip nusprendei, kurias nori pamatyti, juk pasaulyje tiek daug valstybių?Pradėjome Pietų Amerikoje. Aplankėme Peru, važiavome į Boliviją, čilę, po to į Naująją Zelandiją, Australiją, Japoniją, Kiniją, Malaiziją, Singapūrą ir Honkongą. Pagrindinis kriterijus, renkantis šalis, buvo kultūrinis palikimas. Pietų Ameri-koje norėjau pamatyti tikrąją, senąją kul-tūrą. Peru ir Bolivijoje daugiau kaip 50 proc. gyventojų yra vietiniai indėnai. Tai autentiškos šalys, palyginti su Brazilija ar Argentina, kurios turi visiškai kitokią kultūrą. Mes įsivaizduojame, kad visi pie-tų amerikiečiai šoka salsą ir sambą, visada šypsosi ir yra laimingi. Peru ir Bolivija yra visiškai kitokios, su savita kultūra, ten daug išlikusių vienos didžiausių inkų civilizacijos paminklų. Naująją Zelandiją pasirinkome dėl jos unikalaus gamtos grožio, Australiją norė-josi pamatyti iš smalsumo, nes Lietuvoje nuo mažų dienų apie Australiją dainas dainavome, ten gyvena koalos ir ken-gūros. Japoniją pasirinkom, nes norėjau aplankyti savo labai gerą draugą, iš kurio buvau daug apie šią šalį girdėjęs. Žinojau,

kad Japonija yra visiškai kitokia šalis kultūrine prasme ir gamta ten nuostabi. Kiniją būtina aplankyti, nes čia sparčiai auga ekonomika. Žinojau, kad šioje šalyje viskas labai sparčiai vystosi, ji turi daug savotiškų socialinių problemų. Man buvo įdomu viską pamatyti savo akimis. Turėjau slaptą mintį: jeigu man patiks, būtų naudinga pagyventi metus Kinijoje ir pasimokyti kinų kalbos.

Kokia Kinija pasirodė iš tikrųjų?Jeigu taip nutiktų gyvenime, kad

nebesugalvočiau ką veikti, tikrai važiuo-čiau į Kiniją ir mokyčiausi kinų kalbos, nes manau, kad tokios žinios ateityje pravers visiems. Kinijoje gyvena pusantro milijardo žmonių ir jeigu su jais kalbi an-gliškai, jie nustemba, kodėl nemoki kinų kalbos. Jie stebisi, kaip galima atvažiuoti į Kiniją ir nemokėti jų kalbos. Tada bandai aiškinti angliškai ir tikiesi, kad vis dėlto rasi su kuo pakalbėti ir nepasiklysi. Jų požiūris kiek nacionalistinis, nes kinai galvoja, kad yra galinga valstybė ir kad visi turėtų kinų kalbą mokytis. Dauge-lis turistų stebisi, kodėl kinai angliškai nemoka, juk čia turistų industrija, tačiau įsivaizduok, kai pusantro milijardo kinų pradės keliaut ir kokie trys šimtai milijonų atvažiuos į Europą ir sakys: „Ką, jūs kiniškai nemokat?“, tada visa Euro-pa turės šią kalbą išmokti. Kai atsivers Kinijos sienos ir visi tie žmonės galės sau leisti keliauti, aš manau, kad dauguma jų atvažiuos į Europą.

Ar tai negąsdina?Truputį gąsdina, juk kada nors kinams bus leista keliauti. Dabar ten daug dalykų kontroliuojama valstybės: net važiuo-jant iš vieno miesto į kitą reikia gauti įvairius leidimus. Tik turtingieji gali sau leisti keliauti. Mane gąsdina tai, kaip atrodytų Londonas, Roma ar Vilnius su trimis šimtais milijonų keliaujančių kinų. Vaizdas į Titikakos ežerą (Bolivija)

Laimikis po piranijų žvejybos Bolivijos Pampose (Amazonės baseinas)

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io L

aim

ono

Vai

nori

o ar

chyv

o

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io L

aim

ono

Vai

nori

o ar

chyv

o

_692013 SauSiS | Apžvalga KELIONĖS

Turbūt jaustumėmės panašiai kaip Peki-ne ar Zhangjiajie nacionaliniame parke.

Papasakok plačiau apie zhangjiajie.Buvau pavargęs nuo miesto ir norėjosi pamatyti šiek tiek gamtos. Kolegė iš Londono rekomendavo man šį parką. Kinai teigia, kad ši vieta įkvėpė „Įsikūniji-mo“ („Avatar“) kūrėjus, nes kalnai, esantys nacionaliniame parke, labai panašūs į rodomus šiame filme. Kalnai labai statūs, apaugę medžiais, krūmais ir žolėmis – tai viena gražiausių kada nors mano matytų vietų, bet nuvykęs ten negalėjau patikėti savo akimis – nacionaliniame parke buvo daugiau žmonių nei mieste, be to, visur eilės. Kinai mėgsta keliauti grupėmis, jie atvažiuoja autobusu su gidu. Tokių grupių labai daug. Visi gidai turi po mikrofoną su kolonėlėmis ir vaikščiodami po parką visi kartu rėkia. Kai šimtas gidų šaukia vienu metu nuostabiame rojaus kampelyje, tada nebesupranti, kur esi, – kosmose ar žemė-je. Nesitikėjau, kad nacionaliniame parke gali būti tiek daug žmonių.

Kuri šalis labiausiai patiko ir kodėl?Negalėčiau išskirti vienos, labiausiai patiko Peru, Bolivija ir Japonija. Bet jeigu reiktų pasirinkti, man labiausiai įstrigo Japonija – nuostabi šalis kultūros, tech-nologijos ir gamtos atžvilgiu. Japonijoje kartais pasijusdavau kaip kitoje planetoje,

nes žmonės mąsto visai kitaip nei mes.

Kodėl Japonija kitokia mūsų, europiečių, akimis?Japonų kultūrą galima paaiškinti dviem aspektais: jų senovės filosofija ir trim šimtais izoliacijos metų, kai Japonija buvo uždaryta nuo viso pasaulio. Japonai – tai žmonės, kurie pagarbiai elgiasi su viskuo, kas aplink juos, nes tiki, kad kiekvienas daiktas turi sielą. Autobuse, kai šalia tavęs yra laisva vieta, japonas prieina ir nusi-lenkia, taip parodydamas savo pagarbą tau. Ten daug lankstymosi, nesvarbu, kas tu būtum, esi gerbiamas. Net ir didžiausi priešai, kurie nekenčia vienas kito, vis tiek rodo pagarbą vienas kitam.Japonijoje bendruomenės interesai daug svarbesni už asmeninius ir jeigu kažkas daro kitaip – tai didžiausia nepagarba ir gėda. Ten nepriimtina siekti savo tikslų pirmiau nei bendruomenės. Menas kurti Japonijoje buvo svarbus nuo seno. Jų medinės lėlės jau prieš penkis šimtus metų turėjo mechanizmus su nuo-toliniu valdymu. Jie visada siekė tobu-lybės, dėl to turi aukštus technologinius laimėjimus.Japonijos miestuose jaučiama didelė Vakarų kultūros įtaka. Aprangoje jie kopijuoja Vakarų madą, elgiasi vakarietiš-kai – eina į barus ir kino filmus. Japonai labai mėgsta beisbolą – tai sėkmingiausia Vakarų prekė Japonijai. Prekybos centrai ten – didelės kičo pilys su ekranais, iš kurių dainuoja urbanistinį „popsą“. Paau-gliai stengiasi pasirodyti kuo „mandriau“: apsirengia provokuojamai, prisivarsto auskarų, pasidaro keistas ir įspūdingas šukuosenas ir vaidina, kad pyksta, kai juos fotografuoja.Visgi japonai – be galo draugiški ir paslaugūs žmonės. Jie nuolankūs ir niekada nepasakys blogo žodžio, tačiau į užsieniečius jie žiūri šiek tiek iš aukšto ir net turi žodį jiems apibūdinti – „gaidžin“ (ateivis). Jie taip vadina visus, kurie nėra japonai. Jie mano, kad svetimšaliai šiek tiek neišprusę, nes nežino, kad įeinant į patalpas reikia nusiauti batus, kad negalima su tualeto šlepetėmis vaikščioti po kambarius. Japonijos visuomenė labai

uždara, todėl vakariečiams sunku pritapti. Ten sunku kilti ir karjeros laiptais, nes karjera labiau priklauso nuo to, kiek metų dirbi, o ne kaip dirbi.

Koks Japonijos technologinis stebuklas tave labiausiai nustebino?Labai nustebino traukinys, kuris neturi ratų, bet yra prikabintas stogu kažko-kiomis magnetinėmis pagalvėmis. Juo neteko važiuoti, bet aš visada stebėjausi tokį traukinį matydamas.Didelį įspūdį padarė ir japoniškas tualetas. Užsieniečiai labai sureikšmina tualetus ir susitikę dažnai pasikalba apie tai, kas kokį „washlet“ matė. Tualetai turi pašildomą sėdynę, atlikus reikalus čiurkš-lė nuplauna užpakalį, tada išdžiovina ir dar kremuku patepa.

Koks didžiausias tavo kelionės nuotykis?Manau, kad stovyklavimas ant Kinų sienos. Antrą kelionės po Kiniją dieną sutikau keliautoją, kuri pasiūlė ant Kinų sienos stovyklauti naktį. Turėjome tik vieną vakarą pasiruošti, deja, neradome nei palapinės, nei miegmaišio. Nusi-pirkome maisto ir vyno, pasiskolinome antklodes iš hostelio ir išvykome. Nepa-galvojome, kad tuo metu Kinijoje buvo „golden week“ (liet. auksinė savaitė), kai visi Kinijos gyventojai atostogauja. Vos pavyko autobuse gauti dvi vietas trims. Važiavome šimtas žmonių keturiasde-šimties vietų autobuse. Po dviejų kilometrų ėjimo restauruota sienos dalimi priėjome tikrąją, neres-tauruotą sieną. Stengėmės įsikurti kiek įmanoma toliau nuo restauruotos sienos dalies. Aš bijojau, juk esame Kinijoje ant Kinų sienos, o mano bendrakeleivė dar ėmė kalbėti apie tai, kad reikia sukurti laužą. Tada galvojau: „supakuos čia mus, uždarys, išmes raktą, ir niekas niekada apie mus nesužinos“. Po ilgo kelio galiau-siai atsidūrėme aklavietėje, nes priešais mus buvo nepereinamas skardis, todėl reikėjo ieškotis nakvynės. Apsistojome sienos bokštelyje be stogo su medžiais, augančiais viduje, susikū-rėme laužą. Įspūdingiausia buvo naktį. Mėnulis labai mažas, žvaigždžių pilnas

Vietinės Naujosios zelandijos maorių kultūros atstovas rodo tradicinę veido išraišką priešui gąsdinti

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io L

aim

ono

Vai

nori

o ar

chyv

o


dangus ir visiška tyla: jokio vėjo, jokio gyvūno ar paukščio. Galvojau, kad mus sukąs uodai, atšliauš gyvatės, bet nebuvo nei gyvos dvasios, tik tolimame kaime lojo šuo. Iki šiol nesuprantu, kodėl ten nebuvo jokių gyvūnų, juk aplink laukinė gamta. O ji ten graži, ir siena kalnų viršū-nėse atrodo tikrai įspūdingai.

Ar kelionės metu patyrei krizių?Taip, teko. Kai keliavome Peru, turėjo-me keliauti į Maču Pikču – didžiausią savo turą. Ryte turėjo ateiti gidas mūsų pasitikti, o vakare aš stipriai apsinuodijau. Apsinuodijau taip baisiai, kaip tik gali būti baisu. Jeigu ne mano draugas, neži-nau, kaip būčiau išgyvenęs. Tada ir kilo klausimas, ar leistis į žygį, ar ne. Kitas turėjo vykti tik po dviejų savaičių, todėl nusprendžiau keliauti. Pirmas dvi dienas nieko nemačiau ir nieko neprisimenu, žinau tik tiek, kad nuolat žiūrėjau į savo kojas. Apsinuodijimas, aukšta temperatū-ra ir keturių kilometrų aukštis – nekokia kombinacija. Tikrai galvojau, kad nebe-grįšiu iš tų kalnų. Tai buvo mano krizė, pasiekiau savo ribas. Dabar galvoju, kad reikėjo likti ir nerizikuoti savo sveikata.

Ar buvo kilusi mintis nutraukti kelionę?Nutraukti ne, bet sutrumpinti – taip. Norėjau sutrumpinti savo kelionę

Australijoje. Man ten patiko, bet Austra-lijoje neradau nieko kultūriškai svarbaus, viskas labai panašu į Londoną ir didelio įspūdžio nepaliko.

O kaip koalos ir kengūros?Jeigu nematei koalos ir kengūros, vadina-si, nebuvai Australijoje, nes tai svarbi šios šalies dalis. Važiuojant baikerių motoci-klais per kelią bėgo būrys kengūrų, atrodė tikrai gražiai.O kad pamatyčiau koalą, teko eiti į koalų gydyklą. Ant medžio tupėjo septynios koalos, tačiau visos miegojo. Pasveikinu-sios mane gydyklos darbuotojos pažadino vieną iš koalų, kuri vos tik atsibudusi ėmė ėsti. Galėjau ją paliesti ir nusifotografuoti.

Ar jau radai savo svajonių šalį?Manau, kad svajonių šalis yra ten, kur tu ją susikuri. Svajonių šalis ten, kur turi šeimą, draugų ir gali normaliai gyventi. Yra nuostabiausių šalių, bet geriau jas aplankyti kaip keliautojui, o ne nuolat gyventi. Kelionės pradžioje buvo kilusi mintis pasilikti kurioje nors šalyje, bet kuo ilgiau keliavau, tuo labiau supratau, kad noriu grįžti namo į Lietuvą.

Ko išmokai savo kelionių metu?Turbūt išmokau mėgautis visomis tei-kiamomis galimybėmis, atsipalaiduoti,

nekreipti dėmesio į suvaržymus. Išmokau keliauti ir turiu naują kelionės filosofiją. Anksčiau maniau, kad reikia pamatyti visas įžymias vietas, o dabar galvoju, kad reikia daryti tai, kas labiausiai patinka, ir važiuoti ten, kur nėra tiek daug turistų, kur gali pažinti kultūrą. Nuo tada, kai grįžau, dar neturėjau jokio streso. Galbūt išmokau į viską žiūrėti paprasčiau.

Kaip manai, ar kelionė tave pakeitė?Gal ne radikaliai pasikeičiau, bet „atsi-keičiau“ į tai, koks buvau anksčiau. Dabar keliauti neplanuoju, bet kai pajusiu, kad pamirštu tai, ką išmokau, vėl leisiuosi į kelią. Kelionėse pasaulis atrodo daug tikresnis. Šiaip neprieičiau prie nepažįs-tamo žmogaus pasikalbėti, o kelionėje viskas daug paprasčiau.

Ko palinkėtum žmonėms, kurie nori keliauti?Pirmiausiai palinkėčiau pozityvaus mąs-tymo ir lankstumo, reikia būti atviriems naujovėms, trupučio ryžto ir trupučio pinigų. Ši kelionė – pats geriausias dalykas, kuriam pasiryžau savo gyvenime. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pama-tyti pasaulį. Norėčiau, kad daugiau žmo-nių galėtų leistis į keliones, tuomet būtų atviresni ir draugiškesni vienas kitam. ■

Koalų gydykloje netoli Melburno (Australija)

Nuo

trau

ka iš

asm

enin

io L

aim

ono

Vai

nori

o ar

chyv

oKELIONĖS

nuotrauKos PuslaPyje dešinėje

1. Bolivijos Andų kalnuose keturių kilometrų aukštyje aplinka – kaip kitoje planetoje: atšiauriose sąlygose gali gyventi tik nedaugelis gyvūnų. Flamingai – vieni iš jų

2. Didžiausioje pasaulio dykumoje Salar de uyuni vos už kelių žingsnių esantys objektai atrodo labai maži (Bolivija)

3. Vienas iš kelionės tikslų – išmokti plaukti banglente. Po pamokos Agnes Water paplūdimyje (Australija)

4. Vaizdas nuo pačio mieliausio Kinijos miesto Hangzhou ežero pakrantės

5. Sumo varžybose kovotojai bando vienas kito kantrybę (Tokijas, Japonija)

6. Atominės bombos kupolas – taikos simbolis Taikos parke Hirošimoje (Japonija)

7. Vaizdas į Marina Bay Sands pastatą iš naujai atidaryto parko (Singapūras)

Nuotraukos iš asmeninio Laimono Vainorio archyvo

_712013 SauSiS | Apžvalga1 2

3 4

5

67

lietuva, kur tave veda?apzvalga.eu/images/virshelis_nr41_web.pdf · turime pareikšti visai atvirai...

Documents